Apie laimę būti 

tyloje

Nenuostabu, kad primiršom kaip reikia bendrauti.

Dar mažiau bemokam tylėti.

Galvojam, kad jei pritilsim, būsim kaip tas kanalas,

kuris pritilęs yra pasmerktas būti

perjungtas.

Kai su kažkuo susitinki paplepėti, tai plepėjimas yra

to susitikimo tikslas.

Bet kai nutyli, jei nutyli laiku ir

vietoj, su derama atida, tai

bendravimas įgauna naują

kokybę -

tada žinai, kad susitikai ne kažką gauti, ne kažką

duoti, o pabūti.

Mokinkimės būti.

Tas „tylos kanalas“ nėra negyva erdvė.

Tai gyvenimo triukšme išskobta tyla.

Erdvė, pripildyta laiko.

Sustok.Įsiklausyk.

Apsižvalgyk.

Pajusk savęs

buvimą.

Pajusk žmogų šalia.

Tai akimirka iš jūsų gyvenimo.

Akimirka be triukšmo.

Kenčiantiems nuo tylos baimės yra tokia terapija.

Pabūti su gera knyga.

Knyga — nuostabus dalykas. Ji negroja, nedainuoja, neplepa.

Ji žino, kada patylėti. Tik atitrauki akis — ir ji nutyla.

Pabaigai

Tylos klausimas ilgaamžis.

Tyla stebuklinga.

Jos kalbėjimas skiriasi nuo triukšmo kalbėjimo, kuris

nepasotina, bet tik trumpam pripildo, ir jam nutilus sielą

sukausto vienatvė.

Mes daug ką prarandame gyvendami nuolatiniame triukšme ir praradę tylą.

Todėl įsileiskime į save tylą.

Tik tyloje mes save sutinkame tokius,

kokie esame.