1

2018 m. lapkritis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS .................................................... 4

1. DĖL TREČIOSIOS VALSTYBĖS PRAŠYMO IŠDUOTI SĄJUNGOS PILIETĮ,

TURINTĮ KITOS VALSTYBĖS NARĖS PILIETYBĘ ............................................................. 4

2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas Denisas Raugevičius (C-247/17) .................................... 4

II. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS

DRAUDIMAS .................................................................................................................................... 5

2018 m. lapkričio 15 d sprendimas BTA Baltic Insurance Company (C-648/17) ...................... 5

III. VARTOTOJŲ TEISĖS .............................................................................................................. 7

2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas PKO Bank Polski (C-632/17) ............................................. 7

IV. CIVILINIS PROCESAS ............................................................................................................. 9

2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas ZSE Energia (C-627/17) .................................................... 9

V. BANKROTO TEISĖ .................................................................................................................. 10

2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas Wiemer & Trachte (C-296/17) ......................................... 10

VI. DARBO TEISĖ ......................................................................................................................... 11

2018 m. lapkričio 21 d. sprendimas Viejobueno Ibáñez ir de la Vara González (C-245/17) .. 11

2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas sujungtose bylose Bauer ir Broßonn (C-569/16 ir

C-570/16) ....................................................................................................................................... 13

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS

1. DĖL TREČIOSIOS VALSTYBĖS PRAŠYMO IŠDUOTI SĄJUNGOS PILIETĮ, TURINTĮ

KITOS VALSTYBĖS NARĖS PILIETYBĘ

2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas Denisas Raugevičius (C-247/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pilietybė – SESV 18 ir 21 straipsniai –

Valstybei narei pateiktas trečiosios valstybės prašymas išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės

narės pilietybę, pasinaudojusį teise laisvai judėti pirmojoje valstybėje narėje – Prašymas, pateiktas

dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo, o ne dėl baudžiamojo persekiojimo – Tik piliečiams taikomas

ekstradicijos draudimas – Judėjimo laisvės apribojimas – Pateisinimas, grindžiamas

nebaudžiamumo prevencija – Proporcingumas

2011 m. vasario 1 d. D. Raugevičius, Lietuvos Respublikos ir Rusijos federacijos pilietis, Rusijos

teismo buvo nuteistas už tai, kad neturėdamas tikslo parduoti disponavo 3,04 g mišinio, kurio sudėtyje

buvo heroino; jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. 2011 m. lapkričio

16 d. Leningrado srities (Rusija) teismas panaikino bausmės vykdymo atidėjimą dėl probacijos sąlygų

nesilaikymo ir D. Raugevičiui skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. 2016 m. gruodžio 27 d.

Rusijos Federacija Suomijos valdžios institucijoms pateikė prašymą suimti D. Raugevičių ir išduoti

jį Rusijai tam, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė. D. Raugevičius nesutiko būti išduotas,

remdamasis tuo, kad seniai gyvena Suomijoje, turi du šioje valstybėje narėje nuolat gyvenančius

vaikus, kurie yra Suomijos piliečiai. Suomijos Aukščiausiasis Teismas, kurį teisingumo ministerija

paprašė pateikti išvadą, ar yra teisinių kliūčių D. Raugevičiaus ekstradicijai į Rusiją, paprašė

Teisingumo Teismo pateikti preliminarų sprendimą.

Teisingumo Teismas sprendė klausimą, ar SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad trečiajai

valstybei ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę

pateikus ekstradicijos prašymą dėl Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti,

prašomoji valstybė narė, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už

Sąjungos ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę

atlikti jos teritorijoje, privalo ištirti, ar yra priemonių, alternatyvių ekstradicijai, kurios mažiau varžytų

naudojimąsi šia laisve.

Sąjungos pilietis D. Raugevičius, Lietuvos Respublikos, t. y. valstybės narės, pilietis, persikėlė į kitą

valstybę narę (Suomijos Respubliką), taip pasinaudojo teise laisvai judėti Sąjungos teritorijoje, todėl

jo situacija patenka į SESV 18 straipsnio, kuriame nustatytas nediskriminavimo dėl pilietybės

principas, taikymo sritį. Teisingumo Teismas, remdamasis savo ankstesne jurisprudencija Petruhhin

byloje (C-182/15), priminė, kad nacionalinės teisės nuostata, kuria draudžiama taikyti ekstradiciją

vien Suomijos piliečiams, sukuriamas skirtingas požiūris į juos ir į kitų valstybių narių piliečius. Dėl

dvigubos pilietybės suinteresuotas asmuo nepraranda jam, kaip valstybės narės piliečiui, pagal

Sąjungos teisę suteiktų laisvių, iš jų ir teisės laisvai judėti Sąjungos teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje

nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės

pilietybę, kaip antai D. Raugevičių, lemia judėjimo laisvės apribojimą, kaip jis suprantamas pagal

SESV 21 straipsnį, šis apribojimas gali būti pateisinamas tik jei yra pagrįstas objektyviomis

priežastimis ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui.

Pagal 1983 m. kovo 21 d. Konvenciją dėl nuteistųjų asmenų perdavimo, kurios šalis yra ir Rusijos

Federacija, asmenys, nuteisti vienos Konvenciją pasirašiusios valstybės teritorijoje, pagal jos antrą

straipsnį gali pareikšti pageidavimą būti perduoti savo kilmės valstybei atlikti paskirtą bausmę, nes

joje nurodyta, kad tokio perdavimo tikslas – sudaryti palankias sąlygas nuteistųjų asmenų socialinei

reabilitacijai, suteikiant užsieniečiams, nubaustiems laisvės atėmimu už nusikalstamą veiką,

galimybę atlikti bausmę kilmės socialinėje aplinkoje. Net jeigu prašomojoje valstybėje narėje galbūt

negali būti pradėtas jos piliečių baudžiamasis persekiojimas, vis dėlto egzistuoja mechanizmai,

5

leidžiantys atlikti jiems paskirtą bausmę šioje valstybėje narėje; ekstradicija leidžia užkirsti kelią tam,

kad Sąjungos piliečiai, kurie nėra minėtos valstybės piliečiai, išvengtų jiems paskirtos bausmės

atlikimo. Net jei byloje nagrinėjamais nacionaliniais teisės aktais leidžiama išduoti valstybių narių,

ne Suomijos Respublikos, piliečius, šių teisės aktų proporcingumą reikia nagrinėti patikrinant, ar,

atsižvelgiant į visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, nėra mažiau šių piliečių naudojimąsi

judėjimo laisve ribojančių priemonių, kurias taikant būtų galima taip pat veiksmingai pasiekti šį

tikslą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad D. Raugevičius nesutiko su

ekstradicija, motyvuodamas tuo, kad jau seniai gyvena Suomijoje ir kad yra dviejų Suomijos pilietybę

turinčių šioje valstybėje gyvenančių vaikų tėvas. Šios aplinkybės nebuvo ginčytos proceso

Teisingumo Teisme metu, todėl negalima atmeti to, kad D. Raugevičius gali būti laikomas užsienio

piliečiu, nuolat gyvenančiu Suomijoje, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl tarptautinio

bendradarbiavimo vykdant tam tikras baudžiamosios teisės sankcijas 3 straipsnio antrą pastraipą.

Taigi, D. Raugevičius gali Suomijos teritorijoje atlikti Rusijoje jam paskirtą bausmę, jei ši valstybė

ir pats D. Raugevičius su tuo sutinka.

Nors nesant Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių valstybių narių piliečių ekstradiciją į Rusiją,

valstybės narės turi kompetenciją priimti tokias nuostatas, tačiau jos privalo įgyvendinti šią

kompetenciją, laikydamosi Sąjungos teisės, be kita ko, SESV 18 straipsnyje numatyto diskriminacijos

draudimo ir laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, garantuojamos SESV 21

straipsnio 1 dalimi. Suomijos piliečiai ir kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena Suomijoje

ir gali įrodyti tam tikrą integracijos į minėtos valstybės narės visuomenės lygį, atsiduria panašioje

situacijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar į šią kitų

valstybių narių piliečių kategoriją patenka D. Raugevičius. Jei toks pilietis, kaip D. Raugevičius,

negali būti laikomas nuolat gyvenančiu prašomojoje valstybėje narėje, jo ekstradicijos klausimas yra

reglamentuojamas remiantis taikytina nacionaline ar tarptautine teise.

Teisingumo Teismas darė išvadą, kad SESV 18 ir 21 straipsnius reikia aiškinti taip, kad trečiajai

valstybei ne baudžiamojo persekiojimo tikslais, bet siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę

pateikus ekstradicijos prašymą dėl Sąjungos piliečio, pasinaudojusio savo teise laisvai judėti,

prašomoji valstybė narė, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama taikyti jos piliečių ekstradiciją už

Sąjungos ribų tam, kad būtų įvykdyta bausmė, ir numatyta galimybė tokią užsienyje paskirtą bausmę

atlikti jos teritorijoje, privalo šiam Sąjungos piliečiui, nuolat gyvenančiam jos teritorijoje, užtikrinti

vienodą, kaip ir savo piliečių, vertinimą ekstradicijos klausimais.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207683&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1733480

II. TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS

DRAUDIMAS

2018 m. lapkričio 15 d sprendimas BTA Baltic Insurance Company (C-648/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas – Direktyva 72/166/EEB – 3 straipsnio 1 dalis – Sąvoka

„transporto priemonių eismas“ – Eismo įvykis, susijęs su dviem automobilių aikštelėje stovinčiomis

transporto priemonėmis – Materialiniai nuostoliai, padaryti transporto priemonei šalia stovėjusios

transporto priemonės keleiviui atidarant jos dureles

2008 m. spalio 24 d. prekybos centro transporto priemonių stovėjimo aikštelėje pastatytos transporto

priemonės (toliau – pirmoji transporto priemonė) keleivis, atidarydamas automobilio dešinės pusės

galines dureles, apgadino šalia stovėjusios transporto priemonės (toliau – antroji transporto priemonė)

kairės pusės galinį sparną. Automobilių vairuotojai užpildė suderintą kelių eismo įvykio deklaraciją,

kurioje pirmosios transporto priemonės vairuotojas pripažino savo kaltę ir patvirtino, kad pirmosios

6

transporto priemonės keleivis durelėmis kliudė antrąją transporto priemonę. Antroji transporto

priemonė apdrausta AS „BTA Baltic Insurance Company“ (toliau – BTA), jos savininkas sudaręs

savanoriško draudimo sutartį, pirmosios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė

apdrausta AS „Baltijas Apdrošināšanas Nams“ (toliau – BAN). BTA antrosios transporto priemonės

savininkui pagal draudimo sutartį pervedė atitinkamą pinigų sumą jo automobiliui padarytiems

nuostoliams atlyginti. Ši bendrovė vėliau paprašė BAN atlyginti atsiradusias išlaidas, tačiau ši

atsisakė, motyvuodama tuo, kad eismo įvykis, kuriame dalyvavo dvi stovinčios transporto priemonės,

negali būti laikomas draudžiamuoju įvykiu, kaip jis suprantamas pagal nacionalinį įstatymą. BTA

pareiškė ieškinį teisme BAN, reikalaudama priteisti nuostolių atlyginimą, kurį ji pervedė antrosios

transporto priemonės savininkui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jos reikalavimus

patenkino, tačiau kasacinės instancijos teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą

dėl motyvacijos stokos. Pakartotinai išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas BTA ieškinį

atmetė, motyvuodamas tuo, kad eismo įvykis yra tik tada, kai bent viena įvykyje dalyvaujanti

transporto priemonė juda, todėl BAN apdraustas draudžiamasis įvykis šiuo atveju neįvyko, o civilinė

atsakomybė už antrajai transporto priemonei padarytą žalą kyla ne pirmosios transporto priemonės

vairuotojui, bet jos keleiviui. BTA dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą. Kasacinis teismas prašė

priimti prejudicinį sprendimą, siekdamas išsiaiškinti, ar stovinčios transporto priemonės durelių

atidarymas yra „transporto priemonės naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės

funkciją“, kaip tai suprantama pagal 2014 m. rugsėjo 4 d. ETT sprendimą Vnuk (C-162/13), ir ar

byloje esančią situaciją galima laikyti „transporto priemonių eismu“, kaip tai suprantama pagal 1972

m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su

motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios

atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalį.

Teisingumo Teismas sprendė klausimą, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip,

kad joje įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima situaciją, kai stovėjimo aikštelėje

stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles, kliudo šalia

stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina. Teisingumo Teismas, remdamasis ankstesne savo

praktika (sprendimai Vnuk (C-162/13) ir Rodrigues de Andrade (C-514/16), priminė, kad sąvoka

„transporto priemonių eismas“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama

atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir į teisės akto, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus. Sąjungos

teisės aktais, reglamentuojančiais transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą,

siekiama užtikrinti laisvą tiek transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Europos Sąjungos

teritorijoje, tiek ir jose esančių asmenų judėjimą, ir garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto

priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos

teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis. Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama

taip, kad joje esanti sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima bet kokį transporto priemonės

naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją. Kadangi Pirmosios direktyvos 1

straipsnio 1 punkte nurodytos motorinės transporto priemonės, neatsižvelgiant į jų charakteristikas,

paprastai skirtos naudoti kaip transporto priemonės, minėta sąvoka apima bet kokį transporto

priemonės naudojimą kaip vežimo priemonės. Taigi transporto priemonės durelių atidarymas yra jos

naudojimas, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją, nes tai leidžia, be kita ko,

asmenims įlipti ir išlipti, pakrauti ir iškrauti šia transporto priemone vežamas ar vežtas prekes.

Sąvokos „transporto priemonių eismas“ turinys nesiejamas su žemės sklypo, kuriame motorinė

transporto priemonė naudojama, charakteristikomis, taigi tai, kad transporto priemonės šiuo atveju

buvo automobilių stovėjimo aikštelėje, reikšmės neturi. Taip pat Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1

dalyje nurodoma, kad apdrausta turi būti transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra

valstybės narės teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė, taigi direktyvos nuostatomis privalomojo

civilinės atsakomybės draudimo apsauga nesiejama vien su tam tikros kategorijos asmenų, kaip antai

transporto priemonės vairuotojo, atsakomybe. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių

narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

draudimu, suderinimo 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnis leidžia manyti, kad šis draudimas susijęs su

civiline atsakomybe, kylančia ne tik vairuojant transporto priemones, bet ir kitaip jas naudojant, ir ne

tik dėl vairuotojo, bet ir dėl kitų asmenų naudojimosi jomis. Sąvoka „transporto priemonių eismas“,

7

kaip ji suprantama pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima bet kokį transporto

priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją. Transporto

priemonės naudojimas nėra vien jos valdymas, bet apima ir veiksmus, kuriuos paprastai atlieka ir

keleiviai.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad

šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima situaciją, kai stovėjimo

aikštelėje stovinčios transporto priemonės keleivis, atidarydamas šios transporto priemonės dureles,

kliudo šalia stovinčią kitą transporto priemonę ir ją apgadina.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=BTA&docid=207786&pageIndex=0&docl

ang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1307051#ctx1

III. VARTOTOJŲ TEISĖS

2018 m. lapkričio 28 d. sprendimas PKO Bank Polski (C-632/17)

Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais –

Direktyva 2008/48/EB – Mokėjimo įsakymo procedūra remiantis banko apskaitos dokumentų

išrašu – Teismo negalėjimas vertinti, ar sutarties sąlygos nėra nesąžiningos, jei vartotojas

nepasinaudoja teisių gynimo priemone

Ginčas kilo tarp Varšuvoje (Lenkija) įsisteigusio banko Powszechna Kasa Oszczędności (PKO) Bank

Polski S.A. (toliau – PKO) ir vartotojo J. Michalski dėl mokėjimo įsakymo, pagrįsto PKO apskaitos

dokumentų išrašu ir išduoto J. Michalski negrąžinus sumų, kurias jis pasiskolino pasinaudojęs PKO

jam išduota kredito kortele.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 21 d. PKO sudarė su J. Michalski sutartį dėl kredito kortelės

išdavimo ir naudojimo. 2017 m. kovo 29 d. PKO nusiuntė J. Michalski raginimą sumokėti sumas,

kurias, jo teigimu, šis jam skolingas. Kadangi J. Michalski tų sumų nesumokėjo, PKO kreipėsi

į Silezijos Semianovicų apylinkės teismą prašydamas išduoti mokėjimo įsakymą dėl 6 788,21

Lenkijos zloto (apie 1 580 Eur) kartu su sutartyje numatytomis palūkanomis. Prie šio prašymo buvo

pridėtas PKO apskaitos dokumentų išrašas, pasirašytas asmens, įgalioto banko vardu prisiimti turtines

teises ir pareigas, ir patvirtintas to banko antspaudu, taip pat – rašytinio raginimo sumokėti įteikimo

J. Michalski įrodymas.

ESTT sprendė, ar 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų

sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 6 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalį ir 2008 m.

balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių

ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48) 10 straipsnį reikia

aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, leidžiančios išduoti mokėjimo

įsakymą, grindžiamą banko apskaitos dokumentų išrašu, kaip įrodymu, patvirtinančiu iš vartojimo

kredito sutarties kylančius įpareigojimus, tuomet, kai teismas, į kurį kreiptasi dėl mokėjimo įsakymo

išdavimo, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis, ir

įsitikinti, ar joje pateikta minėtame 10 straipsnyje nurodyta informacija.

Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad

valstybės narės turi nustatyti, kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju,

naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis nebūtų

privalomos vartotojui.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad mokėjimo įsakymo išdavimo

procedūros pirmajame etape jis gali vertinti tik banko apskaitos dokumento išrašo atitiktį formaliems

reikalavimams. Šis teismas nurodė, kad jis neturi visos informacijos apie teisines ir faktines

aplinkybes, susijusias su nagrinėjama paskolos sutartimi. Nacionalinis teismas taip pat pažymėjo, kad

8

vertinti teisinį santykį, kylantį iš vartojimo kredito sutarties, galima tik jeigu vartotojas pateikia

prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo.

ESTT nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Sąjungos teisėje procedūros, taikomos nagrinėjant tariamai

nesąžiningas sutarties sąlygas, yra nesuderintos, kiekviena valstybė narė gali jas nustatyti savo teisės

sistemoje, tik turi užtikrinti, kad būtų paisoma lygiavertiškumo principo ir Europos Sąjungos

pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą (šiuo

klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711,

57 punktą).

Dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje

nustatyta pareiga numatyti procedūrines taisykles, leidžiančias užtikrinti Direktyva 93/13 teisės

subjektams suteikiamų teisių paisymą užkertant kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui, apima teisę į

veiksmingą teisinę gynybą, taip pat įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Teisės į

veiksmingą teisinę gynybą turi būti laikomasi tiek nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti

Sąjungos teise grindžiamus ieškinius, tiek apibrėžiant su tokiais ieškiniais susijusias procedūrines

taisykles. Taigi, norėdamas nustatyti, ar tokia procedūra, kaip nagrinėjama byloje, pažeidžia teisę į

veiksmingą teisinę gynybą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar

nacionalinėje teisėje numatyti prieštaravimo procedūros ypatumai nesukelia didelės rizikos, kad

atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi

Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 59 ir 61 punktai).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad nacionalinėje teisėje numatytas terminas pateikti prieštaravimą yra

dvi savaitės. Be to, prieštaravimo pareiškime atsakovas turi nurodyti, ar jis ginčija visą mokėjimo

įsakymą, ar tik jo dalį, išdėstyti pagrindus ir prieštaravimus, nurodyti faktines aplinkybes ir įrodymus.

Numačius, kad reikia laikytis tiek procedūrinių taisyklių per tokį trumpą terminą, kyla didelė rizika,

kad vartotojas nepareikš prieštaravimo arba kad šis bus nepriimtinas (2018 m. rugsėjo 13 d.

Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 65 ir 66 punktai).

Be to, skolininkas turi padengti tris ketvirtadalius visų bylinėjimosi išlaidų, jei pateikia prieštaravimą

dėl mokėjimo įsakymo, taigi, pardavėjas ar tiekėjas turi padengti tik vieną ketvirtadalį tokių išlaidų.

Tokios išlaidos pačios savaime gali atgrasyti vartotoją nuo prieštaravimo pateikimo. Jis yra juo labiau

nepalankesnėje padėtyje, jei bet kuriuo atveju turi padengti tris kartus didesnes išlaidas nei kita šalis

(2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 67 ir 68 punktai).

Teisingumo Teismas sprendė, kad procedūrinės taisyklės, pirma, kiek pagal jas vartotojas turi per dvi

savaites nuo tos dienos, kai buvo įteiktas mokėjimo įsakymas, nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti

įrodymus, kurie leistų teismui atlikti vertinimą ir, antra, dėl kurių pagal tai, kaip apskaičiuojamos

bylinėjimosi išlaidos, vartotojas patenka į blogesnę padėtį, sukelia riziką, kad atitinkami vartotojai

nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi

Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 69 ir 70 punktus).

Dėl Direktyvos 2008/48 10 straipsnio Teisingumo Teismas priminė, kad šiame straipsnyje nurodyta

informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse siekiant, kad vartotojai galėtų priimti sprendimą

turėdami visą reikiamą informaciją atitinkamu klausimu.

Atsižvelgiant į tai, kad per pirmąjį procedūros etapą nacionalinis teismas neturi informacijos, kuri

leistų jam įsitikinti, ar paisyta vartotojo informavimo pareigos, kaip tai suprantama pagal

Direktyvos 2008/48 10 straipsnį, nes mokėjimo įsakymas išduodamas išnagrinėjus tik banko

apskaitos dokumentų išrašo atitiktį formaliems reikalavimams, o teisės pateikti prieštaravimą dėl

tokio mokėjimo įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti, kad paisoma pagal šią direktyvą

vartotojui suteikiamų teisių, ESTT sprendė, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnį reikia aiškinti taip,

kad jis draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2008/48

10 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias

leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu, kaip įrodymu,

patvirtinančiu iš vartojimo kredito sutarties kylantį reikalavimą, kai teismas, kuriam pateiktas

9

prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti

pripažintos nesąžiningomis, ir įsitikinti, ar joje pateikta minėtame 10 straipsnyje nurodyta

informacija, jeigu teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia

užtikrinti, kad paisoma pagal šias direktyvas vartotojui suteikiamų teisių.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=208541&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2382331

IV. CIVILINIS PROCESAS

2018 m. lapkričio 22 d. sprendimas ZSE Energia (C-627/17)

Reglamentas (EB) Nr. 861/2007 – Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra –

2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – Sąvoka „šalys“ – Tarpvalstybinio

pobūdžio bylos

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar „šalių“ sąvoka 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir

Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo

procedūrą, iš dalies pakeisto 2013 m. gegužės 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB)

Nr. 517/2013 (toliau – Reglamentas Nr. 861/2007), kontekste apima tik ieškovą ir atsakovą ar ir į

bylą įstojusį suinteresuotą asmenį.

ZSE Energia, turinti buveinę Bratislavoje (Slovakijos Respublika), kreipėsi į teismą su prašymu

priteisti 423,74 Eur sumą, neskaitant delspinigių, pasinaudodama Europos ieškinių dėl nedidelių

sumų nagrinėjimo procedūra. ZSE Energia pateikė savo prašymą naudodama A formą, pateiktą

Reglamento Nr. 861/2007 I priede; joje ji buvo įrašyta kaip pirmoji ieškovė. Šioje prašymo formoje

kaip antroji ieškovė įtraukta ZSE Energia CZ, s.r.o., įsteigta Čekijos Respublikoje. Minėtame

prašyme buvo nurodyta, kad ZSE Energia CZ ir ZSE Energia buvo sudariusios sutartį, pagal kurią

ZSE Energia CZ už atlygį ZSE Energia teikė tam tikrų skolų administravimo ir išieškojimo paslaugas.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abiejų ieškovių paprašė pataisyti A formą.

Jis pažymėjo, kad nagrinėjamame prašyme buvo pateikti su abiem ieškovėmis susiję duomenys,

tačiau formoje buvo nurodyta, kad skola turėjo būti sumokėta tik pirmajai ieškovei. Atsakydama į šį

prašymą, ZSE Energia perdavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tinkamai

pataisytą A formą, kurioje tik ši bendrovė buvo nurodyta kaip „ieškovė“, o ZSE Energia CZ joje

nurodyta tik kaip „į bylą įstojusi šalis“.

Teismas visų pirma nagrinėjo, ar Reglamento Nr. 861/2007 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama

taip, kad sąvoka „šalys“ apima tik ieškovą ir atsakovą pagrindinėje byloje ar ir „į bylą įstojusią šalį“,

kuri byloje dalyvauja vienos ar kitos pagrindinės bylos šalies pusėje.

Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 861/2007 3 straipsnio 1 dalyje esanti „šalių“ sąvoka Sąjungos

teisės sistemoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. Atsižvelgiant į tai, kad Reglamente

Nr. 861/2007 numatomos tik ieškovo ir atsakovo teisės ir pareigos, šio reglamento I ir III prieduose

pateiktas ieškinio A ir C formas turi užpildyti atitinkamai prašymą pateikianti šalis, t. y. „ieškovas“

(A forma) ir „atsakovas“ (C forma). Tačiau, išskyrus ieškinio formų skiltis, kurios pagal Reglamentą

Nr. 861/2007 skirtos kompetentingam teismui, jokia kita skiltis nenumatyta kitiems asmenims, kurie

galimai susiję su pagrindine byla. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 861/2007 bendrą struktūrą,

galima daryti išvadą, kad nenumatytas į bylą įstojusių šalių dalyvavimas šiame reglamente nurodytose

bylose.

Tokį vertinimą patvirtina Reglamento Nr. 861/2007 tikslas. Šio reglamento 7 ir 8 konstatuojamosiose

dalyse ir 1 straipsnyje teigiama, kad Europos procedūros, kuri yra alternatyvi, tikslas yra trejopas. Ja

siekiama sudaryti sąlygas smulkius tarpvalstybinio pobūdžio ginčus išnagrinėti pagal paprastesnę,

10

pagreitintą ir ne tokią brangią procedūrą. Toks tikslas negalėtų būti pasiektas, jeigu pagal nustatytą

procedūrą būtų leidžiama dalyvauti trečiajam asmeniui, kaip antai į bylą įstojusiai šaliai.

Kartu ESTT vertino, ar Reglamento Nr. 861/2007 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis turi būti

aiškinamos taip, kad byla patenka į šio reglamento taikymo sritį, jei ieškovo ir atsakovo nuolatinė

gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi į teismą.

Teismas priminė, kad Reglamento Nr. 861/2007 2 straipsnio 1 dalimi šio reglamento taikymo sritis

aiškiai apribojama tarpvalstybinio pobūdžio bylomis. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje

tarpvalstybinio pobūdžio byla apibrėžiama kaip byla, kai ieškovo ir (arba) atsakovo nuolatinė ar

įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, į kurį kreipiamasi. Todėl byla, kai

ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi

į teismą, nepatenka į Reglamento Nr. 861/2007 taikymo sritį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ESTT išaiškino, kad:

1. Reglamento Nr. 861/2007 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „šalys“

apima tik ieškovą ir atsakovą pagrindinėje byloje.

2. Reglamento Nr. 861/2007 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip,

kad ginčas, kai ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta ar nuolatinio buvimo vieta yra

toje pačioje valstybėje narėje, kurioje kreipiamasi į teismą, nepatenka į šio reglamento

taikymo sritį.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207967&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2382331

V. BANKROTO TEISĖ

2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas Wiemer & Trachte (C-296/17)

Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto bylos – Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 –

3 straipsnio 1 dalis – Tarptautinė jurisdikcija – Ieškinys dėl nuginčijimo – Išimtinė valstybės narės,

kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismų jurisdikcija

Ginčas byloje kilo tarp likviduojamos bendrovės Wiemer & Trachte GmbH ir Zhan Oved Tadzher

dėl pinigų sumos, kuri pastarajam be laikinojo likvidatoriaus sutikimo buvo pervesta iš Wiemer &

Trachte banko sąskaitos, grąžinimo.

Wiemer & Trachte yra ribotos atsakomybės bendrovė, kurios buveinė yra Dortmunde (Vokietija).

2007 m. balandžio 3 d. nutartimi Dortmundo apylinkės teismas, kiek tai susiję su bankroto bylos

iškėlimu Wiemer & Trachte, paskyrė laikinąjį likvidatorių ir nutarė, kad šios bendrovės nurodymai

galioja tik šiam likvidatoriui pritarus. 2007 m. gegužės 21 d. priimta antrąja nutartimi šis teismas

uždraudė Wiemer & Trachte apskritai naudotis savo turtu. 2007 m. birželio 1 d. priimta trečiąja

nutartimi minėtas teismas bendrovei iškėlė bankroto bylą.

2007 m. balandžio 18 ir 20 d. 2149,30 Eur ir 40 000 Eur sumos iš Obedinena Balgarska banka AD

esančios Wiemer & Trachte banko sąskaitos per Wiemer & Trachte Bulgarijos padalinio vadovą buvo

pervestos į Z. O. Tadzher sąskaitą, kaip mokėjimo paskirtį atitinkamai nurodžius „kelionės išlaidas“

ir „profesinės veiklos išlaidų avansą“. Wiemer & Trachte kreipėsi į Sofiyski gradski sad (Sofijos

miesto teismas) ir pareiškė ieškinį Z. O. Tadzher, tvirtindama, kad šie banko sandoriai buvo

negaliojantys, nes jie buvo atlikti jau iškėlus bankroto bylą. Ji pareikalavo grąžinti šio sprendimo

nurodytas sumas kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis į bankroto turto masę.

Z. O. Tadzher teigė, kad Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) neturėjo jurisdikcijos nagrinėti

pagrindinę bylą ir kad suma, sudariusi profesinės veiklos išlaidų avansą, nebuvo panaudota, todėl

grąžinta ją pervedant Wiemer & Trachte 2007 m. balandžio 25 d.

11

ESTT sprendė, ar 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų

(toliau – Reglamentas Nr. 1346/2000) 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės,

kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bankroto byla

grindžiamą ieškinį dėl nuginčijimo, pareikštą kitai proceso šaliai, kurios registruota buveinė arba

gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, ar likvidatorius gali pareikšti tokį ieškinį dėl

nuginčijimo taip pat valstybės narės, kurios teritorijoje yra kitos proceso šalies registruota buveinė

arba gyvenamoji vieta, teisme.

ESTT nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios

teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai turi išimtinę jurisdikciją iškelti

pagrindinę bankroto bylą. Siekdamas nustatyti kriterijus, kurie leistų nuspręsti, ar ieškinys patenka į

šios nuostatos taikymo sritį, Teisingumo Teismas paaiškino, kad reikia atsižvelgti į Reglamento

Nr. 1346/2000 6 konstatuojamąją dalį, pagal kurią šis reglamentas turėtų apsiriboti nuostatomis,

reglamentuojančiomis jurisdikciją iškelti bankroto bylą ir priimti sprendimus, tiesiogiai kylančius iš

bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusius. Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti

aiškinama taip, kad ja valstybės narės, turinčios jurisdikciją iškelti bankroto bylą, teismams

suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti iš šios bylos tiesiogiai kylančius ir glaudžiai su ja

susijusius ieškinius. Ieškiniai dėl nuginčijimo, kuriais siekiama padidinti įmonės, kuriai iškelta

bankroto byla, turtą, patenka į šią ieškinių kategoriją. Taigi, Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio

1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla,

teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bankroto byla pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo,

pareikšto atsakovui, turinčiam savo registruotą buveinę ar gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje.

ESTT kartu sprendė, ar ši tarptautinė jurisdikcija yra išimtinė, ar, priešingai, ji yra pasirinktina,

leidžianti likvidatoriui kreiptis į tokio ieškinio dėl nuginčijimo kitos proceso šalies gyvenamosios

vietos ar buveinės valstybės narės teismą.

ESTT nurodė, kad visų tiesiogiai su bankrotu susijusių ieškinių sukoncentravimas valstybės narės

teismuose, turinčiuose jurisdikciją iškelti bankroto bylą, atitinka Reglamento Nr. 1346/2000 2 ir

8 konstatuojamosiose dalyse nurodytą tikslą – pagerinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių

bankroto bylų veiksmingumą ir operatyvumą. Dėl galimybės įvairiems teismams turėti jurisdikciją

nagrinėti skirtingose valstybėse narėse pareikštus ieškinius dėl nuginčijimo būtų susilpnintas tokio

tikslo siekimas. Tuo remiantis matyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti

valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai turi išimtinę jurisdikciją

nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos kylančius ir su ja glaudžiai susijusius ieškinius, vadinasi, taip pat ir

bankroto byla pagrįstus ieškinius dėl nuginčijimo.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis turi būti

aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismų jurisdikcija

priimti sprendimą dėl bankroto byla pagrįsto ieškinio dėl nuginčijimo, nukreipto prieš kitą proceso

šalį, kurios registruota buveinė ar gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, yra išimtinė

jurisdikcija.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207743&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2387564

VI. DARBO TEISĖ

2018 m. lapkričio 21 d. sprendimas Viejobueno Ibáñez ir de la Vara González (C-245/17)

Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas

sutartis – 4 punktas – Nediskriminavimo principas – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias

leidžiama nutraukti terminuotas darbo sutartis, kai išnyksta įdarbinimo pagrindas – Mokytojai,

įdarbinti mokslo metams – Darbo santykių nutraukimas pasibaigus mokslo metams – Darbo laiko

organizavimas – Direktyva 2003/88/EB

12

Ginčas kilo tarp Pedro Viejobueno Ibáñez ir Emilia de la Vara González (toliau kartu –

suinteresuotieji asmenys) ir Consejería de Educación Castilla-La Mancha (Kastilija-La Mančos

švietimo ministerija, Ispanija; toliau – ministerija) dėl darbo santykių nutraukimo. Nagrinėjamoje

byloje sprendžiamas klausimas dėl 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal

terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos

direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės

ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro

(CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis priede, 4 punkto išaiškinimo.

P. Viejobueno Ibáñez buvo įdarbintas ministerijos kaip laikinasis tarnautojas Alonso Quijano koledže

2011–2012 metams. E. de la Vara González buvo įdarbinta kaip laikinoji tarnautoja profesinės

mokyklos mokytojos pareigoms Campos del Záncara suaugusiųjų mokymo centre tiems patiems

mokslo metams. 2012 m. birželio 29 d., paskutinę mokslo metų dieną buvo priimti sprendimai

nutraukti darbo santykius su P. Viejobueno Ibáñez ir E. de la Vara González. Dėl sprendimo nutraukti

jų darbo santykius suinteresuotieji asmenys kreipėsi su skundais į savo vadovybę, nurodė, kad

sprendimai dėl darbo santykių nutraukimo pažeidė vienodo požiūrio principą, nes mokytojai

skirtingai vertinti pagal tai, ar jie laikinieji, ar karjeros tarnautojai; pastarieji išlaikė savo darbo vietą

ir pasibaigus mokslo metams.

ESTT sprendė, ar Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje įgyvendintas ir sukonkretintas

nediskriminavimo principas buvo pažeistas, nes, priešingai nei mokytojų, kaip antai P. Viejobueno

Ibáñez ir E. de la Vara González, kurie įdarbinti pagal terminuotus darbo santykius kaip laikinieji

tarnautojai, atveju, mokytojų, kurie turi karjeros tarnautojų statusą, neterminuoti darbo santykiai

nenutraukiami pasibaigus mokslo metams, ir jie išsaugo savo darbo vietą, be kita ko, per kasmetines

vasaros atostogas.

Teismas visų pirma pažymėjo, kad byloje nurodomas skirtingas požiūris susijęs išimtinai su

aplinkybe, kad suinteresuotųjų asmenų darbo santykiai nutrūko konkrečią dieną, nors karjeros

tarnautojais esančių mokytojų darbo santykiai tęsėsi ir po tos datos. Tokia aplinkybė yra esminis

požymis, skiriantis terminuotus darbo santykius nuo neterminuotų darbo santykių. Aplinkybė, kad

pasibaigus mokslo metams nebuvo nutraukti karjeros tarnautojų statusą turinčių mokytojų darbo

santykiai arba kad tie santykiai nebuvo sustabdyti, yra būdinga tokių darbuotojų darbo santykiams.

Jie užima nuolatinę darbo vietą būtent todėl, kad yra įdarbinti pagal neterminuotą darbo sutartį. Dėl

terminuotų darbo santykių, priešingai, kaip tai matyti iš Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalies, jiems

būdinga, kad darbdavys ir darbuotojas nuo šių santykių užmezgimo yra sutarę, kad jie nutrūks dėl

objektyviai nustatytų aplinkybių, kaip antai įvykdžius konkrečią užduotį, atsitikus konkrečiam

įvykiui ar suėjus konkrečiai datai.

Bendrajame susitarime pripažįstama, kad yra teisėta nustatyti tiek neterminuotus darbo santykius,

tiek terminuotus darbo santykius, ir jame nenurodyta, kokiomis sąlygomis galima užmegzti tokius

santykius; už skirtingą požiūrį, kurį sudaro vienintelė aplinkybė, t. y. terminuoti darbo santykiai tam

tikrą dieną pasibaigė, nors neterminuoti darbo santykiai tą dieną nenutrūko, negali būti taikomos

sankcijos pagal šį susitarimą. Skirtumas susijęs su neterminuotų darbo santykių ir terminuotų darbo

santykių egzistavimu ir jam negali būti taikomas Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje numatytas

draudimas, nes priešingu atveju būtų panaikinti visi šių dviejų darbo santykių kategorijų skirtumai.

Galiausiai dėl aplinkybės, kad suinteresuotiesiems asmenims nebuvo suteikta galimybė faktiškai

pasinaudoti kasmetinių atostogų dienomis, kad jiems nebuvo mokėtas darbo užmokestis už 2012 m.

liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius ir kad už šiuos mėnesius jiems nebuvo skaičiuojamas darbo

stažas karjeros tikslais, Teismas pažymėjo, kad ši aplinkybė nėra tiesioginė jų darbo santykių

nutraukimo pasekmė, ji nėra pagal Bendrąjį susitarimą draudžiamas skirtingas požiūris.

Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas sprendė, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto

1 dalis aiškintina taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias darbdaviui

leidžiama pasibaigus mokslo metams nutraukti terminuotus darbo santykius su mokytojais, kurie

mokslo metams įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai, motyvuojant tuo, kad tą dieną nebetenkinamos

13

poreikio ir skubos sąlygos, lėmusios jų įdarbinimą, nors karjeros tarnautojų statusą turinčių mokytojų

neterminuoti darbo santykiai tęsiasi.

Toliau ESTT nagrinėjo, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ji draudžia

nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias pasibaigus mokslo metams leidžiama nutraukti

terminuotus darbo santykius su mokytojais, kurie mokslo metams įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai,

kai dėl to tokie mokytojai netenka mokamų kasmetinių vasaros atostogų dienų už tuos mokslo metus,

net jeigu tie mokytojai vietoj to gauna piniginę kompensaciją.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad darbuotojams paprastai turi būti suteikta galimybė faktiškai

pailsėti, siekiant užtikrinti veiksmingą jų saugą ir sveikatos apsaugą. Taigi tik tuo atveju, kai darbo

santykiai pasibaigia, pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį leidžiama neišnaudotas mokamas

kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Teismas sprendė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis aiškintina

taip, kad ji nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias pasibaigus mokslo metams leidžiama

nutraukti terminuotus darbo santykius su mokytojais, kurie mokslo metams įdarbinti kaip laikinieji

tarnautojai, net jeigu dėl to tie mokytojai netenka mokamų kasmetinių vasaros atostogų dienų už tuos

mokslo metus, su sąlyga, kad minėti mokytojai vietoj to gauna piniginę kompensaciją.

Visa sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207946&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2387564

2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas sujungtose bylose Bauer ir Broßonn (C-569/16 ir C-570/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas –

Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnis – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Dėl mirties nutrūkę

darbo santykiai – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias neįmanoma darbuotojo teisių

paveldėtojams sumokėti kompensacijos už darbuotojo nepanaudotas mokamas kasmetines

atostogas – Pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę – Europos Sąjungos

pagrindinių teisių chartija – 31 straipsnio 2 dalis – Galimybė remtis nuostatomis kilus ginčui tarp

privačių asmenų

Bylose sprendžiami klausimai dėl to, ar mirusių darbuotojų paveldėtojai (sutuoktiniai) turi teisę į

kompensaciją už kasmetines mokamas atostogas, kurių šie asmenys nepanaudojo iki savo mirties

dienos.

M. E. Bauer yra vienintelė 2010 m. gruodžio 20 d. mirusio sutuoktinio, dirbusio Vupertalio miesto

administracijoje, teisių paveldėtoja. Vupertalio miestas atmetė M. E. Bauer prašymą išmokėti

kompensaciją už 25 dienas mokamų kasmetinių atostogų, kurių jos vyras nepanaudojo iki savo

mirties dienos. M. Broßonn yra vienintelė savo vyro teisių paveldėtoja; jis nuo 2003 m. dirbo pas

V. Willmeroth, nuo 2012 m. liepos mėn. buvo nedarbingumo atostogose dėl ligos ir mirė 2013 m.

sausio 4 d. V. Willmeroth atmetė M. Broßonn prašymą išmokėti kompensaciją už 32 dienas mokamų

kasmetinių atostogų, kurių jos vyras nepanaudojo iki savo mirties dienos.

ESTT sprendė, ar 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl

tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (toliau – Direktyva 2003/88) 7 straipsnis ir Chartijos

31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės

nuostatos, kuriose numatyta, kad tais atvejais, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties,

pagal tas nuostatas darbuotojo įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis iki mirties

nepasinaudojo, išnyksta be teisės pakeisti minėtas atostogas kompensacija, kuri paveldėjimo keliu

galėtų pereiti darbuotojo teisių paveldėtojams.

ESTT nurodė, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teise į metines atostogas iš esmės

siekiama, pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių

atlikimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui. Taigi Direktyvos 2003/88 7 straipsnio

14

2 dalyje numačius, kad minimalus kasmetinių atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija,

išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai, siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad,

rūpinantis veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga, darbuotojas galėtų gerai pailsėti.

Nutrūkus darbo santykiams, faktiškai nebegalima pasinaudoti darbuotojui priklausiusiomis

mokamomis kasmetinėmis atostogomis. Būtent siekiant išvengti, kad darbuotojui dėl šios galimybės

nebuvimo nebūtų užkirstas bet koks kelias pasinaudoti šia teise, net ir finansine forma,

Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją už

nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas. Šioje nuostatoje nenustatyta jokia teisės į kompensaciją

atsiradimo sąlyga, išskyrus tai, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas

nepasinaudojo visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, jam priklausiusiomis iki šių santykių

nutrūkimo dienos. Teisei į Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatytą kompensaciją atsirasti

neturi reikšmės, kokiu pagrindu nutrūko darbo santykiai. Piniginės kompensacijos gavimas darbo

santykiams nutrūkus dėl darbuotojo mirties yra būtinas siekiant užtikrinti darbuotojui suteiktos teisės

į mokamas kasmetines atostogas veiksmingumą.

Kartu Teisinigumo Teismas priminė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas ne tik labai svarbi

kaip Sąjungos socialinės teisės principas, bet ir aiškiai įtvirtinta Chartijos, kuri turi tokią pačią teisinę

galią kaip ir Sutartys, 31 straipsnio 2 dalyje. Chartijos 31 straipsnio 2 dalis, esant į jos taikymo sritį

patenkančioms situacijoms, visų pirma lemia tai, kad valstybės narės negali priimti tokių teisės

nuostatų, dėl kurių darbuotojui mirus iš jo atgaline data atimama teisė į mokamas kasmetines

atostogas, kurią jis įgijo iki savo mirties, o iš jo teisių paveldėtojų – teisė į kompensaciją, kuri ją

pakeičia kaip turtinė sudedamoji minėtos teisės dalis.

Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai darbo santykiai baigiasi dėl darbuotojo mirties, ne tik iš

Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies, bet ir iš Chartijos 31 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad,

siekiant užkirsti kelią tam, kad atgaline data būtų prarasta tokio darbuotojo įgyta pagrindinė teisė į

mokamas kasmetines atostogas, įskaitant jos turtinę sudedamąją dalį, suinteresuotojo asmens teisė į

kompensaciją už nepanaudotas atostogas paveldėjimo keliu gali pereiti jo teisių paveldėtojams.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2003/88

7 straipsnis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos

nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriose numatyta, kad tais

atvejais, kai darbo santykiai nutrūksta dėl darbuotojo mirties, pagal tas nuostatas darbuotojo įgyta

teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis jis iki mirties nepasinaudojo, išnyksta be galimybės

atsirasti teisei į kompensaciją už tas atostogas, kuri paveldėjimo keliu galėtų pereiti minėto darbuotojo

teisių paveldėtojams.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar tuo atveju, kai nacionalinės teisės nuostatų neįmanoma

aiškinti taip, kad būtų užtikrinta jų atitiktis Direktyvos 2003/88 7 straipsniui ir Chartijos 31 straipsnio

2 daliai, minėtos Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos kaip lemiančios tai, jog nacionalinis

teismas turi netaikyti tokių nacionalinės teisės nuostatų, o mirusio darbuotojo teisių paveldėtojas iš

darbuotojo buvusio darbdavio turi gauti kompensaciją už pagal tas nuostatas įgytas, tačiau minėto

darbuotojo nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas. Taip pat ar toks minėtų Sąjungos nuostatų

aiškinimas šiuo atveju taikytinas ir kilus ginčui tarp mirusio darbuotojo teisių paveldėtojo ir

darbuotojo buvusio darbdavio, jeigu darbdavys yra privatus asmuo.

ESTT visų pirma priminė, kad klausimas, ar nacionalinės teisės nuostata, kiek ji prieštarauja Sąjungos

teisei, turi būti netaikoma, kyla tik tuomet, jei šios nuostatos neįmanoma aiškinti taip, kad ji atitiktų

Sąjungos teisę. Kartu ESTT nurodė, kad Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima,

be kita ko, visiems nacionaliniams teismams nustatytą pareigą prireikus pakeisti nusistovėjusią

teismo praktiką, jeigu ši praktika pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės

išaiškinimu. Taigi nacionalinis teismas negali visų pirma remtis tuo, jog neturi galimybės aiškinti

nacionalinės teisės nuostatos taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, vien dėl to, jog buvo nuolat

pateikiamas toks šios nuostatos išaiškinimas, kuris neatitiko Sąjungos teisės.

Tiek, kiek tai susiję su galimu Direktyvos 2003/88 7 straipsniui pripažintinu tiesioginiu veikimu,

pažymėtina, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio požiūriu yra besąlyginės ir

15

pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per

nurodytą laikotarpį ji neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai. Be to, kai

asmenys gali remtis direktyva prieš valstybę, tai jie gali daryti, kad ir koks būtų jos statusas – kaip

darbdavės ar viešosios valdžios institucijos. Abiem atvejais svarbu išvengti, kad valstybė galėtų gauti

naudos dėl to, jog nesilaikė Sąjungos teisės.

Byloje C-569/16 neginčijama, kad H.-G. Bauer iki savo mirties, dėl kurios nutrūko jį su Vupertalio

miestu sieję darbo santykiai, nebuvo panaudojęs visų jam tuo metu priklausiusių mokamų kasmetinių

atostogų ir kad minėtas darbdavys yra decentralizuota valdžios įstaiga. Kadangi Direktyvos 2003/88

7 straipsnis atitinka reikalaujamas tiesioginio veikimo sąlygas, H.-G. Bauer arba dėl jo mirties – jo

teisių paveldėtojas turi teisę iš Vupertalio miesto gauti kompensaciją už pagal minėtą nuostatą įgytas,

tačiau suinteresuotojo asmens nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas; nacionaliniai teismai

šiuo požiūriu turi netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias tokia kompensacija būtų

draudžiama.

Kiek tai susiję su byla C-570/16, kurioje kilo ginčas tarp M. Broßonn, kaip jos mirusio vyro teisių

paveldėtojos, ir jo buvusio darbdavio V. Willmeroth, primintina, kad direktyva pati savaime negali

įpareigoti privataus asmens ir dėl to ja iš esmės negalima remtis prieš tokį asmenį. Iš tiesų išplėsti

galimybę remtis neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostata į santykių tarp privačių

asmenų sritį reikštų pripažinti, kad Sąjunga turi teisę nustatyti privatiems asmenims nedelsiant

įsigaliojančius įpareigojimus, nors tokią kompetenciją ji turi tik tais atvejais, kai yra įgaliota priimti

reglamentus. Taigi, net aiški, tiksli ir besąlyginė direktyvos nuostata, kuria siekiama asmenims

suteikti teises ar nustatyti pareigas, negali būti taikoma bylose, kuriose šalys yra tik privatūs asmenys.

Vadinasi, 7 straipsniu negalima remtis vykstant privačių asmenų ginčui, siekiant, kad būtų

veiksmingai užtikrinta teisė į mokamas kasmetines atostogas ir netaikoma bet kokia prieštaraujanti

nacionalinės teisės nuostata.

Kartu Teismas pabrėžė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas, kiekvienam darbuotojui įtvirtinta

Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje, kiek tai susiję su pačiu jos egzistavimu, yra imperatyvi ir kartu

besąlyginė, nes Chartija faktiškai neturi būti sukonkretinta Sąjungos ar nacionalinės teisės

nuostatomis, jose reikia tik tiksliai nustatyti kasmetinių atostogų trukmę ir prireikus tam tikras šios

teisės įgyvendinimo sąlygas. Vadinasi, vien šios nuostatos pakanka, kad darbuotojams būtų suteikta

teisė, kuria galima remtis kilus jų ir darbdavio ginčui Sąjungos teisės reglamentuojamoje, taigi ir į

Chartijos taikymo sritį patenkančioje, situacijoje.

Vadinasi, Chartijos 31 straipsnio 2 dalis konkrečiai lemia, kiek tai susiję su į jos taikymo sritį

patenkančiomis situacijomis, pirma, tai, kad nacionalinis teismas turi netaikyti nacionalinės teisės

nuostatų, dėl kurių darbuotojui mirus iš jo atgaline data atimama teisė į mokamas kasmetines

atostogas, kurią jis įgijo iki savo mirties, o iš jo teisių paveldėtojų – teisė į kompensaciją, kuri ją

pakeičia kaip turtinė sudedamoji minėtos teisės dalis, ir, antra, tai, kad darbdaviai negali remtis tokių

nacionalinės teisės nuostatų egzistavimu, siekdami išvengti minėtos kompensacijos mokėjimo, kurią

mokėti juos įpareigoja reikalavimas paisyti šioje nuostatoje užtikrintos pagrindinės teisės.

Dėl Chartijos 31 straipsnio 2 dalies poveikio darbdaviams, kurie yra privatūs asmenys, pažymėtina,

kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje tiksliai apibrėžta, jog šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos

institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, ir valstybėms

narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę, tačiau minėta 51 straipsnio 1 dalis savo

ruožtu nereglamentuoja, ar tokie privatūs asmenys prireikus gali būti tiesiogiai įpareigojami paisyti

tam tikrų Chartijos nuostatų, todėl negali būti aiškinama kaip automatiškai atmetanti tokią galimybę.

Tai, kad tam tikros pirminės teisės nuostatos visų pirma skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai

šios įgyvendina Sąjungos teisę, negali paneigti, kad jos gali būti taikomos esant santykiams tarp

privačių asmenų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas konstatavo, kad tokiu atveju, kai nacionalinės teisės

nuostatų neįmanoma aiškinti taip, kad būtų užtikrinta atitiktis Direktyvos 2003/88 7 straipsniui ir

Chartijos 31 straipsnio 2 daliai, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi su prašymu išnagrinėti mirusio

darbuotojo teisių paveldėtojo ir šio darbuotojo buvusio darbdavio ginčą, turi netaikyti tų nacionalinės

16

teisės nuostatų ir užtikrinti, kad tas teisių paveldėtojas iš šio darbdavio gautų kompensaciją už pagal

minėtas nuostatas įgytas mokamas kasmetines atostogas, kurių darbuotojas nepanaudojo iki savo

mirties. Ši pareiga nacionaliniam teismui tenka pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį ir Chartijos

31 straipsnio 2 dalį, kai ginčas kyla tarp tokio teisių paveldėtojo ir darbdavio – valstybinės

institucijos, ir pagal antrąją iš šių nuostatų, kai ginčas kyla tarp teisių paveldėtojo ir darbdavio –

privataus asmens.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=207330&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=2387564

17

18