2017 m. vasaris - lat.lt

1

2017 m. vasaris

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

(toliau – ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo

tikslais. Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje

curia.europa.eu.

http://curia.europa.eu/

3

TURINYS

I. CIVILINIS PROCESAS .............................................................................................................................. 4

2017 m. vasario 9 d. sprendimas M. S. prieš P. S. (C-283/16) ....................................................................... 4

2017 m. vasario 15 d. sprendimas W, V prieš X (C-499/15) .......................................................................... 5

II. PREKYBOS AGENTO VEIKLA .............................................................................................................. 7

2017 m. vasario 16 d. sprendimas Agro Foreign Trade & Agency Ltd prieš Petersime NV (C-507/15)...... 7

III. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS .......................................................................................... 9

2017 m. vasario 16 d. sprendimas IOS Finance EFC SA prieš Servicio Murciano de Salud (C-555/14) ... 9

IV. DARBO TEISĖ ........................................................................................................................................ 10

2017 m. vasario 9 d. nutartis Francisco Rodrigo Sanz prieš Universidad Politécnica de Madrid (C-

443/16) ............................................................................................................................................................. 10

V. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA ......................................................................................................... 13

2017 m. vasario 8 d. sprendimas Carrefour Hypermarchés SAS prieš ITM Alimentaire International

SASU (C-562/15) ............................................................................................................................................. 13

VI. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ ............................................................................................................. 16

2017 m. vasario 16 d. sprendimas Verwertungsgesellschaft Rundfunk GmbH prieš Hettegger Hotel

Edelweiss GmbH (C-641/15) ........................................................................................................................... 16

4

I. CIVILINIS PROCESAS

2017 m. vasario 9 d. sprendimas M. S. prieš P. S. (C-283/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – 41 straipsnio 1 dalis –

Teismo sprendimų pripažinimas, vykdymas ir bendradarbiavimas išlaikymo prievolių srityje –

Sprendimo vykdymas valstybėje narėje – Prašymo pateikimas tiesiogiai vykdymo valstybės narės

kompetentingai institucijai – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos privaloma kreiptis į

vykdymo valstybės narės centrinę instituciją

P. S. ir M. S. sudarė santuoką 2005 m., o ją nutraukė 2012 m. Jie turi du vaikus, kuriems

prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną buvo 9 ir 5 metai. Santuoką nutraukė

Amtsgericht Walsrode (Valsrodės apylinkės teismas, Vokietija); 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi

tas teismas nustatė P. S. prievoles dėl dviejų vaikų išlaikymo (toliau – Vokietijos teismo

nutartis). Po santuokos nutraukimo M. S. ir jos vaikai toliau gyveno Vokietijoje. P. S. gyveno ir

dirbo Jungtinėje Karalystėje. Jis atsisakė mokėti Vokietijos teismo nutartyje numatytas išlaikymo

išmokas, nes, jo teigimu, M. S. trukdė bendrauti su vaikais. Jungtinės Karalystės teismui

tiesiogiai buvo paduotas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl

jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo

išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) nuostatomis grindžiamas M. S.

prašymas vykdyti Jungtinėje Karalystėje Vokietijos teismo nutartį.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatos turi būti

aiškinamos taip, kad išlaikymo kreditorius, kuris siekia, kad vienoje valstybėje narėje priimtas

jam palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas kitoje valstybėje narėje, gali pateikti prašymą

tiesiogiai pastarosios valstybės narės kompetentingai institucijai, pavyzdžiui, specializuotam

teismui, arba ar jis turi pateikti prašymą tam teismui per vykdymo valstybės narės centrinę

instituciją; Teisingumo Teismas taip pat nagrinėjo ar [valstybėms narėms] egzistuoja pareiga

nustatyti procedūrą arba mechanizmą, kad būtų galima tiesiogiai kreiptis į vykdymo valstybės

narės kompetentingą instituciją.

Teismas nurodė, kad nėra pareigos kreiptis į centrines institucijas, kalbant apie teismo

sprendimus, priimtus valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. lapkričio 23 d. Hagoje

sudarytas Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (2007 m. Hagos protokolas),

pavyzdžiui, Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Reglamento Nr. 4/2009 17 straipsnio

„Pripažinimas ir vykdymas be exequatur“, esančio jo IV skyriuje, 1 dalyje nurodyta, kad tie

sprendimai pripažįstami kitoje valstybėje narėje be jokios specialios procedūros. Minėto

reglamento 20 straipsnio 1 dalyje, esančiame tame pačiame IV skyriuje, nurodyti dokumentai,

kuriuos pareiškėjas turi pateikti „kompetentingoms vykdymo institucijoms“; remiantis šia

formuluote dokumentai teikiami tiesiogiai kompetentingoms institucijoms.

Kreipimasis į centrines institucijas numatytas Reglamento Nr. 4/2009 VII skyriuje, susijusiame

su centrinių institucijų bendradarbiavimu, esančiose nuostatose. Pagal šio reglamento

51 straipsnio 1 dalį šios institucijos teikia pagalbą dėl jo 56 straipsnyje numatytų prašymų ir, be

kita ko, perduoda šiuos prašymus. Pagal Reglamento Nr. 4/2009 56 straipsnį kreditorius,

siekdamas, kad būtų išieškotos išlaikymo išmokos, „gali“ pateikti, be kita ko, prašymą dėl teismo

sprendimo, priimto arba pripažinto prašomojoje valstybėje narėje, vykdymo. Tokiu atveju pagal

minėto reglamento 55 straipsnį jis turi kreiptis į valstybės narės, kurioje gyvena, centrinę

instituciją ir ši privalo prašymą persiųsti prašomosios valstybės narės centrinei institucijai.

Prašymas dėl centrinių institucijų pagalbos pagal šio reglamento VII skyriaus nuostatas yra teisė,

o ne pareiga. Todėl jis nėra privalomas ir taikomas tik tada, jeigu išlaikymo kreditorius nori ja

pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdamas įveikti tam tikrus konkrečius sunkumus, kaip antai nustatyti

išlaikymo skolininko buvimo vietą. Reglamente Nr. 4/2009 numatyti du alternatyvūs būdai

kreiptis į jurisdikciją turinčius teismus: vienas – tiesioginis pagal šio reglamento IV skyriuje

5

esančias nuostatas, kitas – per centrines institucijas, jeigu išlaikymo kreditorius prašo savo

gyvenamosios vietos valstybės narės centrinės institucijos pagalbos, pagal minėto reglamento

VII skyriuje esančias nuostatas.

Teismas išaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatos, visų pirma šio

reglamento 41 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad išlaikymo kreditorius, kuris

siekia, kad vienoje valstybėje narėje priimtas jam palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas

kitoje valstybėje narėje, gali pateikti prašymą tiesiogiai pastarosios valstybės narės

kompetentingai institucijai, kaip antai specializuotam teismui, ir iš jo negalima reikalauti teikti

prašymą tam teismui per vykdymo valstybės narės centrinę instituciją. Dėl antrojo klausimo

Teismas išaiškino, kad valstybės narės privalo užtikrinti Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio

1 dalyje numatytos teisės visišką veiksmingumą, prireikus pakeisdamos savo procesines normas.

Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi taikyti šios 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, prireikus

netaikydamas prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, ir dėl to leisti išlaikymo kreditoriui

pateikti prašymą tiesiogiai vykdymo valstybės narės kompetentingai institucijai, net jeigu to

nenumatyta nacionalinėje teisėje.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187686&pageIndex=0&doclan

g=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=733329

2017 m. vasario 15 d. sprendimas W, V prieš X (C-499/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose –

Jurisdikcija bylose dėl tėvų pareigų – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – 8–15 straipsniai –

Jurisdikcija bylose dėl išlaikymo prievolių – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – 3 straipsnio

d punktas – Skirtingų valstybių narių teismų priimti tarpusavyje prieštaraujantys sprendimai –

Vaikas, nuolat gyvenantis savo motinos gyvenamosios vietos valstybėje narėje – Valstybės narės,

kurioje yra tėvo gyvenamoji vieta, teismų jurisdikcija pakeisti jų anksčiau priimtą įsiteisėjusį

sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo prievolių ir teisės bendrauti įgyvendinimo

tvarkos – Nebuvimas

Lietuvos pilietis W ir Nyderlandų bei Argentinos pilietė X susituokė 2003 m. gruodžio 9 d.

Jungtinėse Valstijose. Jie yra 2006 m. balandžio 20 d. Nyderlanduose gimusio vaiko V tėvas ir

motina. Vaikas V turi Lietuvos ir Italijos pilietybes. Jis niekada negyveno Lietuvoje ir nebuvo į

ją atvykęs. 2004–2006 m. W, X ir vaikas V gyveno Nyderlanduose. Trumpai pagyvenę Italijoje,

2007 m. jie persikėlė į Kanadą. Nuo 2010 m. gruodžio mėn. W ir X gyvena skyrium. 2011 m.

liepos mėn. X su vaiku V apsigyveno Italijoje, o 2011 m. lapkričio mėn. jie persikėlė į

Nyderlandus, kur dabar yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta. W nuolatinė gyvenamoji vieta yra

Lietuvoje.

2011 m. balandžio 18 d. W kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su prašymu nutraukti

santuoką dėl X kaltės ir nustatyti vaiko V gyvenamąją vietą su juo. 2013 m. spalio 8 d.

sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas nutraukė W ir X santuoką. Jis nustatė vaiko V

gyvenamąją vietą su X, taip pat W teisės bendrauti įgyvendinimo tvarką ir jo mokėtino vaiko V

išlaikymo dydį.

2014 m. sausio 29 d. nutartimi rechtbank Overijssel (Overeiselio pirmosios instancijos teismas,

Nyderlandai) priteisė iš W išlaikymą X ir V. 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi šis teismas

suteikė X išimtines vaiko V globos teises.

2014 m. spalio 31 d. sprendimu rechtbank Overijssel atsisakė pripažinti ir leisti Nyderlanduose

vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. priimto sprendimo dalį dėl

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187686&pageIndex=0&doclang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=733329


6

santuokos nutraukimo dėl sutuoktinių kaltės, vaiko V nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo

su motina, W išlaikymo prievolių vaikui V ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Jis pripažino ir

leido Nyderlanduose vykdyti šio sprendimo dalį, kurioje nustatyta tėvo teisė bendrauti su vaiku.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi neleido Lietuvoje vykdyti 2014 m.

sausio 29 d. rechtbank Overijssel nutarties dėl W išlaikymo prievolių X ir vaikui V, nepripažino

ir neleido Lietuvoje vykdyti šio teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties dėl išimtinių vaiko V

globos teisių suteikimo X.

2014 m. rugpjūčio 28 d. W kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymais, kad būtų

pakeista šio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendime nustatyta vaiko V gyvenamoji vieta, išlaikymo

dydis ir teisės bendrauti įgyvendinimo tvarka.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB)

Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis,

pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/20008 (toliau –

Reglamentas Nr. 2201/2003) 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis turi būti

aiškinami taip, kad valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir

išlaikymo prievolių nepilnamečiam vaikui įsiteisėjo, išsaugo jurisdikciją nagrinėti prašymą

pakeisti šio sprendimo nuostatas, net jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės

narės teritorijoje.

Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punktą

jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi teismai,

kurie pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias

bylas, jei šiose bylose papildomai keliamas reikalavimas dėl išlaikymo. Reglamentas

Nr. 2201/2003 priimtas siekiant kuo labiau atsižvelgti į vaiko interesus, ir šiuo tikslu pirmenybė

jame teikiama artumo kriterijui. Geografiškai arčiausiai prie vaiko nuolatinės gyvenamosios

vietos esantis teismas geriausiai gali įvertinti jo interesais nustatytinas priemones. Taigi

jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės

teismams, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba esant tėvų

pareigų turėtojų susitarimui.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį teismo jurisdikcija nustatoma, „kai byla

patenka jo žinion“, t. y. bylos iškėlimo dokumento pateikimo šiam teismui dieną, kaip numatyta

reglamento 16 straipsnyje. Be to, ši jurisdikcija turi būti tikrinama ir nustatoma kiekvienu

konkrečiu atveju, kai byla patenka teismo žinion, o tai reiškia, kad baigus nagrinėti bylą

jurisdikcija neišsaugoma.

Ieškiniu W siekia, kad būtų iš dalies pakeistas įsiteisėjęs 2013 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto

apylinkės teismo sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių vaikui V. Prašymo iš dalies

pakeisti 2013 m. spalio 8 d. sprendimo nuostatas pateikimas 2014 m. rugpjūčio 28 d. laikytinas

naujos bylos pradžios momentu. Teismas, į kurį kreiptasi, t. y. Vilniaus miesto apylinkės

teismas, turi nustatyti jurisdikciją nagrinėti bylą turintį teismą, atsižvelgdamas visų pirma į vaiko

V nuolatinę gyvenamąją vietą šio kreipimosi momentu, kaip numatyta Reglamento

Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje.

Teismas priminė, kad sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ prasmė ir apimtis turi būti

nustatomos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Ši sąvoka atitinka

vietą, atspindinčią tam tikrą vaiko integraciją į socialinę ir šeimos aplinką. Šią vietą turi nustatyti

nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines

aplinkybes. Turi reikšmės, be kita ko, vaiko gyvenimo valstybės narės teritorijoje sąlygos ir

priežastys, taip pat jo pilietybė. Be vaiko fizinio buvimo tam tikroje valstybėje narėje, į kurį

reikia atsižvelgti, kiti veiksniai turi atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis.

7

Vadinasi, nustatant, ar vaikas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje narėje, jis bent turi fiziškai

būti šioje valstybėje narėje.

Vaikas V niekada nebuvo atvykęs į Lietuvą. Vien to, kad vaikas turi ir šios valstybės narės

pilietybę, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog šis vaikas joje nuolat gyvena, kaip tai

suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Teismas konstatavo, kad vaiko nuolatinė

gyvenamoji vieta šiuo atveju yra Nyderlanduose ir nėra teisinio pagrindo netaikyti vaiko

nuolatine gyvenamąja vieta pagrįstos jurisdikcijos taisyklės. Teisingumo teismas nurodė, kad

Nyderlandų teismai turi nagrinėti tokius prašymus, kokius pateikė W, – pakeisti vaiko

gyvenamąją vietą, išlaikymo dydį ir vieno iš tėvų teisės bendrauti įgyvendinimo tvarką.

Aplinkybė, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo vienas iš tėvų grindžia savo prašymą dėl

pakeitimo, nepripažino (viso ar jo dalies) vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės

teismai, nesvarbu, ar šis nepripažinimas yra pagrįstas, ar ne, nekliudo pripažinti šių teismų

jurisdikcijos nagrinėti šį prašymą, nes juo pradėta nauja byla.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento

Nr. 2201/2003 8 straipsnis ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad

valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų ir išlaikymo prievolių

nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo

nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje.

Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai.



g=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1513362

II. PREKYBOS AGENTO VEIKLA

2017 m. vasario 16 d. sprendimas Agro Foreign Trade & Agency Ltd prieš Petersime NV

(C-507/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Direktyva

86/653/EEB – Valstybių narių įstatymų derinimas – Belgijos įstatymas, kuriuo perkelta direktyva

– Komercinio atstovavimo sutartis – Atstovaujamasis, įsteigtas Belgijoje, ir agentas, įsteigtas

Turkijoje – Išlyga dėl taikytinos Belgijos teisės – Netaikytinas įstatymas – EEB ir Turkijos

asociacijos susitarimas – Atitiktis

Agro yra pagal Turkijos teisę Ankaroje (Turkija) įsteigta bendrovė, kuri importuoja ir parduoda

žemės ūkio produktus. Petersime yra pagal Belgijos teisę Olsene įsteigta bendrovė, kurianti,

gaminanti ir tiekianti peryklas ir įrangą paukštininkystės rinkai. 1992 m. liepos 1 d. Petersime

sudarė komercinio atstovavimo sutartį su Agro pirmtake, kurią vėliau pagal 1996 m. rugpjūčio

1 d. pasirašytą sutartį pakeitė Agro. Pagal šią sutartį Petersime, kaip atstovaujamoji, suteikė

Agro, kaip prekybos agentei, išimtines savo prekių pardavimo Turkijoje teises. 2013 m. kovo

26 d. laišku Petersime pranešė Agro, kad nuo 2013 m. birželio 30 d. nutraukia komercinio

atstovavimo sutartį. 2014 m. kovo 5 d. Agro pareiškė ieškinį rechtbank van Koophandel te Gent

(Gento komercinių bylų teismas, Belgija), siekdama prisiteisti kompensaciją iš Petersime dėl

nutrauktos sutarties, atlyginimą už nuomos sutarties nepratęsimą, taip pat atgauti prekių likutį ir

nurodyti įvykdyti skolinius reikalavimus.

Teisingumo teismas sprendė, ar prekybos agentas, kuris vykdo veiklą pagal komercinio

atstovavimo sutartį Turkijoje ir kurio atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, patenka į

1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos Direktyvos dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=187865&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1513362


8

savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (86/653/EEB) (toliau – Direktyva 86/653)

taikymo sritį.

Teismas nurodė, kad šia direktyva siekiama suderinti su komercinio atstovavimo sutarties šalių

teisiniais santykiais susijusią valstybių narių teisę. Joje nustatytomis suderinimo priemonėmis

siekiama apsaugoti prekybos agentus bei atstovaujamųjų santykius, panaikinti prekybos agento

veiklos vykdymo apribojimus, suvienodinti konkurencines sąlygas Sąjungos viduje, skatinti

prekybinių sandorių saugumą ir palengvinti prekybą tarp valstybių narių, suderinant jų teisines

sistemas prekybinio atstovavimo srityje. Direktyvos 86/653 17 ir 18 straipsniuose apibrėžtas

komercinių atstovų apsaugos lygis, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko pagrįstu kuriant

bendrą rinką, ir šiuo tikslu šioje direktyvoje nustatytas režimas yra imperatyvaus pobūdžio.

Teismas išaiškino, kad tais atvejais, kai prekybos agentas vykdo veiklą ne Sąjungoje, tai, kad

atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, nėra pakankamai glaudus ryšys su Sąjunga siekiant

taikyti Direktyvos 86/653 nuostatas. Siekiant suvienodinti konkurencijos sąlygas Sąjungos

viduje tarp prekybos agentų, nėra būtina prekybos agentams, kurie įsteigti ir vykdo veiklą ne

Sąjungoje, suteikti apsaugą, panašią į agentų, kurie įsteigti ir (arba) vykdo veiklą Sąjungos

viduje. Šiomis aplinkybėmis prekybos agentas, kuris vykdo veiklą pagal komercinio atstovavimo

sutartį Turkijoje, nepatenka į Direktyvos 86/653 taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar

atstovaujamasis įsteigtas valstybėje narėje, todėl šis agentas negali imperatyviai naudotis šia

direktyva prekybos agentams suteikiama apsauga.

Teisingumo Teismas taip pat vertino, ar Turkijoje įsteigtiems prekyboms agentams Direktyvą

86/653 galima taikyti remiantis Susitarimu, kuriuo įsteigiama Europos ekonominės bendrijos ir

Turkijos asociacija, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas Turkijos

Respublikos, EEB valstybių narių ir Bendrijos ir kuris Bendrijos vardu buvo sudarytas,

aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (toliau –

Asociacijos susitarimas), t. y. šio susitarimo 14 straipsniu ir Papildomo protokolo 41 straipsnio

1 dalimi.

Teismas nurodė, kad iš Asociacijos susitarimo 14 straipsnio formuluotės ir šio susitarimo tikslo

akivaizdžiai matyti, kad SESV 45 ir 46 straipsniuose pripažinti principai ir Sutarties nuostatos

dėl laisvės teikti paslaugas turi būti kiek įmanoma taikomi Turkijos piliečiams, kad tarp

Susitariančiųjų Šalių būtų panaikinti laisvės teikti paslaugas apribojimai. Vis dėlto Sąjungos

teisės nuostatų, įskaitant Sutarties nuostatų, susijusių su vidaus rinka, aiškinimas negali būti

automatiškai taikomas aiškinant Sąjungos ir trečiosios valstybės sudarytą susitarimą, nebent

pačiame susitarime šiuo klausimu numatytos aiškios nuostatos. Asociacijos susitarimo

14 straipsnyje vartojama formuluotė „semtis įkvėpimo“ įpareigoja Susitariančiąsias Šalis

netaikyti Sutarties nuostatų laisvės teikti paslaugas srityje ir nuostatų, priimtų joms įgyvendinti;

jos tik turi būti laikomos įkvėpimo šaltiniu priimant priemones, skirtas įgyvendinti šiame

susitarime nustatytiems tikslams.

Teisingumo Teismas priminė, kad siekiant nuspręsti, ar Sąjungos teisės nuostata tinkama taikyti

pagal analogiją šiai asociacijai, svarbu palyginti asociacijos susitarimo tikslą ir jo kontekstą su

aptariamos Sąjungos teisės priemonės tikslu ir kontekstu (2013 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo

Demirkan, C-221/11, EU:C:2013:583, 48 punktas). Asociacijos susitarimu ir Papildomu

protokolu norima iš esmės pagerinti Turkijos ekonomikos raidą, todėl siekiama vien ekonominio

tikslo. Ekonominių laisvių plėtra, skirta leisti bendro pobūdžio laisvam asmenų judėjimui,

panašiam į pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 21 straipsnį taikomą

Sąjungos piliečiams, nėra Asociacijos susitarimo dalykas. Bendras laisvo asmenų judėjimo tarp

Turkijos ir Sąjungos principas nenumatytas nei šiame susitarime, nei Papildomame protokole.

Asociacijos susitarimas užtikrina tam tikras teises tik vienos priimančiosios valstybės narės

teritorijoje. Sutarčių ir Asociacijos susitarimo skirtumai, susiję su jais siekiamu tikslu, trukdo

tam, kad Direktyvoje 86/653 numatytas apsaugos režimas prekybos agentams galėtų būti

9

laikomas taikomu pagal šį susitarimą ir Turkijoje įsteigtiems prekybos agentams. Papildomo

protokolo 41 straipsnio 1 dalis susijusi tik su Turkijos piliečiais, kurie naudojasi įsisteigimo

laisve arba laisve teikti paslaugas valstybėje narėje. Vadinasi, Turkijoje įsteigtas prekybos

agentas, kuris neteikia paslaugų atitinkamoje valstybėje narėje, nepatenka į šios nuostatos

taikymo asmenims sritį.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyva 86/653, Asociacijos susitarimas

turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys nacionalinės teisės akto, kuriuo ši direktyva perkeliama į

atitinkamos valstybės narės teisę ir kuriuo remiantis į jo taikymo sritį nepatenka komercinio

atstovavimo sutartis, pagal kurią prekybos agentas įsteigtas Turkijoje, kur vykdo veiklą pagal šią

sutartį, o atstovaujamasis įsteigtas šioje valstybėje narėje, todėl tokiomis aplinkybėmis prekybos

agentas negali remtis teisėmis, pagal šią direktyvą užtikrinamomis prekybos agentams, kai

nutraukiama tokia komercinio atstovavimo sutartis.




III. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS

2017 m. vasario 16 d. sprendimas IOS Finance EFC SA prieš Servicio Murciano de Salud

(C-555/14)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Kova su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal

komercinius sandorius – Direktyva 2011/7/ES – Privačių įmonių ir viešosios valdžios institucijų

sandoriai – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos nedelsiant susigrąžinti pagrindinę skolos

sumą galima tik atsisakius delspinigių už pavėluotą mokėjimą ir išieškojimo išlaidų

kompensavimo

2008–2013 m. kelios bendrovės tiekė prekes ir teikė paslaugas medicinos įstaigoms,

priklausančioms Mursijos regiono (Ispanija) autonominės bendruomenės sveikatos priežiūros

tarnybai. Ši tarnyba už tas prekes ir paslaugas neatsiskaitė. Tuomet šios bendrovės teisę į

susidariusias skolas perleido bendrovei IOS Finance. 2013 m. rugsėjo mėn. IOS Finance

pareikalavo, kad minėta sveikatos priežiūros tarnyba sumokėtų ir pagrindinę skolų sumą, ir

palūkanas, ir kompensuotų patirtas išieškojimo išlaidas. Sveikatos priežiūros tarnybai

nesumokėjus šių sumų, IOS Finance prisijungė prie išskirtinio finansavimo mechanizmo, ir tai

leido jai gauti tik pagrindinę jai grąžintinų skolų sumą. 2014 m. gegužės mėnesį IOS Finance

pateikė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš minėtos sveikatos priežiūros tarnybos sumą, kurią

sudarytų delspinigiai ir kompensuotinos išieškojimo išlaidos.

Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyva 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius

(toliau – Direktyva 2011/7) ir konkrečiai jos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip,

kad jos draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos kreditorius gali atsisakyti reikalavimo

sumokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir reikalavimo kompensuoti išieškojimo išlaidas už

tai, kad nedelsiant gautų mokėtiną pagrindinę skolos sumą.

Teismas nurodė, kad Direktyvos 2011/7 tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal

komercinius sandorius, o pagal šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį toks pavėluotas

mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris skolininkams tapo finansiškai patrauklus visų pirma

dėl mažų arba visai netaikomų delspinigių už pavėluotus sąskaitose nurodytus mokėjimus.

Direktyva 2011/7 nėra visiškai suderintos visos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal

komercinius sandorius, susijusios taisyklės. Direktyvoje 2011/7 nustatytos tik tam tikros šią sritį



10

reglamentuojančios taisyklės, tarp kurių – taisyklės, susijusios su delspinigiais už pavėluotą

mokėjimą.

Direktyvos 2011/7 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis siekiama išvengti, kad kreditorius atsisakytų

delspinigių už pavėluotą mokėjimą arba išieškojimo išlaidų kompensavimo nuo sutarties

sudarymo momento, t. y. nuo momento, kai kreditorius naudojasi sutarties laisve, taigi ir

pavojaus, kad skolininkas gali piktnaudžiauti šia laisve kreditoriaus nenaudai. Tačiau tuo atveju,

kai tenkinamos Direktyvoje 2011/7 numatytos sąlygos ir turi būti sumokėti delspinigiai už

pavėluotą mokėjimą ir kompensuotos išieškojimo išlaidos, kreditorius, atsižvelgiant į jo turimą

sutarties laisvę, turi turėti galimybę atsisakyti sumų, kurios mokėtinos kaip tokie delspinigiai ir

kaip kompensuotinos išlaidos, be kita ko, kai už tai nedelsiant gauna pagrindę sumą. Tai

patvirtina ir minėtos direktyvos 16 konstatuojamoji dalis, kurioje patikslinta, kad pagal ją

kreditorius neturėtų būti įpareigotas reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą. Taigi iš

Direktyvos 2011/7 nematyti, kad ji draustų kreditoriui laisva valia atsisakyti teisės reikalauti

sumokėti delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir teisės reikalauti kompensuoti išieškojimo

išlaidas. Tai reiškia, kad toks atsisakymas galimas tik su sąlyga, kad dėl jo iš tiesų nuspręsta

laisva valia, taigi, savo ruožtu, jis neturi reikšti skolininkui priskirtino piktnaudžiavimo

kreditoriaus turima sutarties laisve. Tokiu atveju, siekiant nustatyti, ar atsisakyti teisių nuspręsta

laisva valia, reikia patikrinti, ar kreditorius iš tikrųjų galėjo pasinaudoti visomis veiksmingomis

teisių gynimo priemonėmis, kad, jeigu to pageidauja, išreikalautų grąžinti visą skolą, įskaitant

delspinigius už pavėluotą mokėjimą ir išieškojimo išlaidų kompensavimą.

Teismas išaiškino, kad Direktyva 2011/7 ir konkrečiai jos 7 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti

aiškinamos taip, kad jos nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos kreditorius gali

atsisakyti reikalavimo sumokėti delspinigius ir reikalavimo kompensuoti išieškojimo išlaidas už

tai, kad nedelsiant gautų mokėtiną pagrindinę skolos sumą, jeigu toks atsisakymas grindžiamas

laisva valia, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.




IV. DARBO TEISĖ

2017 m. vasario 9 d. nutartis Francisco Rodrigo Sanz prieš Universidad Politécnica de

Madrid (C-443/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento

99 straipsnis – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl

darbo pagal terminuotas sutartis – 4 punktas – Viešajame sektoriuje paeiliui sudaromos

terminuotos darbo sutartys – Universiteto organizacinė reforma – Nacionalinės teisės aktai –

Aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų korpuso integravimas į universitetų dėstytojų korpusą

– Sąlyga – Daktaro laipsnio įgijimas – Darbo laiko pakeitimas iš viso etato į pusę etato –

Taikymas tik laikinųjų tarnautojų statusą turintiems dėstytojams – Nediskriminavimo principas

Nuo 1983 m. F. Rodrigo Sanz dirba UPM, tiksliau – Escuela Técnica Superior de Arquitectura

de Madrid (Madrido aukštoji architektūros mokykla, Ispanija). 1989 m. lapkričio 7 d. jis buvo

paskirtas kaip laikinasis tarnautojas į aukštosios universitetinės mokyklos dėstytojo pareigas

dirbti visą etatą. Nuo to laiko jo pareigybės aprašymas, darbo laikas ar darbo režimas nebuvo

keisti. Siekiant reformuoti Ispanijos universitetų organizacinę sistemą, buvo numatyta aukštųjų

universitetinių mokyklų dėstytojų korpusą integruoti į universitetų dėstytojų korpusą su sąlyga,

kad jie yra įgiję daktaro laipsnį. Be to, įgyvendindamas priemones, susijusias su numatytu

biudžeto asignavimų sumažinimu, UPM senatas nusprendė sutrumpinti dėstytojų, kurie yra



11

laikinieji tarnautojai ir kurie neturėjo teisės būti įdarbinti kaip pagal terminuotą arba

neterminuotą darbo sutartį dirbantys docentai arba universiteto profesoriai, darbo laiką ir pakeisti

visą etatą į pusę etato. 2012 m. lapkričio 19 d. F. Rodrigo Sanz buvo informuotas, kad,

atsižvelgiant į tai, jog neturi daktaro laipsnio, jo darbo laikas keičiamas iš viso etato į pusę etato

ir atitinkamai mažinamas darbo užmokestis. F. Rodrigo Sanz apskundė šį sprendimą ir paprašė jį

panaikinti.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal

terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos

direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos

pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja

valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau –

Direktyva 1999/70) priede, 4 punkto 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami tokie

nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vykdant universiteto organizacinę reformą

kompetentingai atitinkamos valstybės narės administracijai leidžiama perpus sutrumpinti

aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų, kurie įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai, darbo laiką

dėl to, kad jie neturi daktaro laipsnio, nors tokio laipsnio neįgijusiems aukštųjų universitetinių

mokyklų dėstytojams, kurie yra karjeros tarnautojai, tokia priemonė netaikoma.

Teismas pažymėjo, kad Direktyva 1999/70 ir Bendrasis susitarimas taikomi visiems

darbuotojams, teikiantiems atlygintinas paslaugas remiantis su darbdaviais nustatytais

terminuotais darbo santykiais. Bendrojo susitarimo nuostatos taikytinos terminuotoms darbo

sutartims, sudarytoms su administracija ir kitais viešojo sektoriaus subjektais, ir su pastaraisiais

nustatytiems terminuotiems darbo santykiams. Kadangi F. Rodrigo Sanz daugiau nei 30 metų ėjo

įvairias dėstytojo pareigas UPM kaip laikinasis tarnautojas, t. y. dirbo pagal keletą terminuotų

darbo sutarčių, jam taikytina Direktyva 1999/70 ir Bendrasis susitarimas.

Teismas pažymėjo, kad darbo sąlygos, kaip jos suprantamos pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto

1 dalį, kurios taikomos pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, negali būti

mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioje situacijoje esantiems pagal neterminuotas

darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, nebent šis skirtingas požiūris į šias dvi darbuotojų

kategorijas yra objektyviai pagrįstas.

Šiuo atveju egzistuoja skirtumas tarp laikinųjų tarnautojų statusą turinčių aukštųjų universitetinių

mokyklų dėstytojų ir tų, kurie yra karjeros tarnautojai: tik pirmųjų darbo laikas ir atlyginimas

mažinami perpus vien dėl to, kad jie neturi daktaro laipsnio. Konstatavus šį skirtumą, pirmiausia

reikia patikrinti, ar laikinųjų tarnautojų statusą turinčių aukštųjų universitetinių mokyklų

dėstytojų ir tų, kurie yra karjeros tarnautoji, situacija yra panaši. Siekiant įvertinti, ar darbuotojai

atlieka tą patį ar panašų darbą, kaip tai suprantama pagal Bendrąjį susitarimą, reikia pagal jo

3 punkto 2 dalį ir 4 punkto 1 dalį nustatyti, ar atsižvelgiant į visus aspektus, kaip antai darbo

pobūdį, mokymo ir darbo sąlygas, gali būti laikoma, kad šių darbuotojų situacija yra panaši.

Teisingumo Teismas, pažymėjęs, kad galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs

teismas turi nustatyti, ar laikinųjų tarnautojų statusą turinčių aukštųjų universitetinių mokyklų

dėstytojų ir tų dėstytojų, kurie yra karjeros tarnautojai, situacija yra panaši, pastebėjo, kad iš

prašyme dėl prejudicinio sprendimo pateiktos informacijos aiškiai matyti, kad pareigybių

apibūdinimas, darbo pobūdis, patikėtos užduotys ir išsilavinimo reikalavimai yra identiški abiejų

kategorijų dėstytojams. Taigi, vienintelis dalykas, dėl kurio gali skirtis karjeros tarnautojų statusą

turinčių aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų ir laikinųjų tarnautojų statusą turinčių

dėstytojų situacija, yra pastarųjų darbo santykių, siejančių juos su darbdaviu, laikinas pobūdis.

Kadangi šių dviejų kategorijų dėstytojų situacija yra panaši, toliau reikia patikrinti, ar egzistuoja

objektyvi priežastis, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, kuri galėtų

pateisinti skirtingą požiūrį. Vien aplinkybė, kad skirtingas požiūris yra numatytas bendroje ir

abstrakčioje nacionalinėje normoje, pavyzdžiui, įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje, nėra

12

„objektyvi priežastis“, kaip tai suprantama pagal Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalį, kuri

pateisintų tokį skirtingą požiūrį į darbuotojus, dirbančius pagal terminuotas ir neterminuotas

darbo sutartis. Be to, rėmimasis tik tuo, kad viešojo administravimo įstaigų darbuotojų darbas

yra laikino pobūdžio, negali būti objektyvi priežastis, kaip tai suprantama pagal Bendrojo

susitarimo 4 punkto 1 dalį.

Teismas išaiškino, kad skirtingas požiūris į darbuotojus, dirbančius pagal terminuotas ir

neterminuotas darbo sutartis, kiek tai susiję su darbo sąlygomis, negali būti pateisinamas

kriterijumi, kuris bendrai ir abstrakčiai paremtas pačia darbo santykių trukme. Skirtingas požiūris

būtų pateisinamas tiksliais ir konkrečiais veiksniais, kurie apibūdina atitinkamą darbo sąlygą,

atsižvelgiant į konkrečias jos taikymo aplinkybes ir remiantis objektyviais ir skaidriais kriterijais

tam, kad būtų įvertinta, ar šis skirtingas požiūris atitinka tikras reikmes, leidžia pasiekti numatytą

tikslą ir yra būtinas jam įgyvendinti. Šiuos veiksnius gali lemti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių,

kurioms atlikti terminuotos darbo sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba tam tikrais

atvejais teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas. Šiuo atveju iš prašymo dėl

prejudicinio sprendimo matyti, kad, UPM manymu, skirtingą požiūrį pateisina egzistuojančios

objektyvios priežastys, t. y. aukštosioms universitetinėms mokykloms taikomi biudžetiniai

apribojimai ir sumažėjęs stojančių studentų skaičius, tad dėl šių priežasčių, remdamasis

turimomis savivaldos teisėmis jis galėjo nuspręsti, kad bus perpus sumažintas šio universiteto

dėstytojų, laikinųjų tarnautojų, darbo laikas.

Valstybės narės, organizuodamos savo viešosios administracijos įstaigas, iš principo gali,

nepažeisdamos Direktyvos 1999/70 ir Bendrojo susitarimo, numatyti darbo stažo reikalavimus

skiriant į kai kurias pareigas, paaukštinimo galimybę taikant vidinę tvarką suteikti tik karjeros

tarnautojams ir reikalauti iš šių tarnautojų įrodyti profesinę patirtį, atitinkančią viena kategorija

žemesnę nei ta, dėl kurios vykdoma atrankos procedūra. Vis dėlto, nepaisant šios diskrecijos,

valstybės narės turi užtikrinti, kad tokie apribojimai, kurie lemia skirtingą požiūrį, būtų taikomi

skaidriai ir jiems būtų taikoma objektyviais kriterijais pagrįsta kontrolė, siekiant, kad pagal

terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams nebūtų sudaromos kliūtys, remiantis vien jų

sutarčių trukme arba darbo santykiais, pateisinančiais jų stažą ir profesinę patirtį. Kai, vykdant

atrankos procedūrą, toks skirtingas požiūris atsiranda dėl būtinybės atsižvelgti į objektyvius

reikalavimus, susijusius su darbo vietomis, į kurias norint įdarbinti vykdoma ši procedūra, ir

nesusijusius su laikinąjį tarnautoją ir jo darbdavį siejančių darbo santykių terminuota trukme, jį

galima pateisinti atsižvelgiant į Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 ir (arba) 4 dalis.

Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintų reikalavimų neatitinka bendros ir abstrakčios normos,

pagal kurias turi būti perpus sumažintas aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų darbo laikas

vien dėl to, kad jie įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai ir neturi daktaro laipsnio, neatsižvelgiant į

kitus objektyvius ir skaidrius kriterijus, konkrečiai susijusius su jų darbo pobūdžiu ar dalyku,

taikymas. Tokios normos taikymas grindžiamas bendra prielaida, kad pati aukštųjų

universitetinių mokyklų dėstytojų terminuota darbo santykių trukmė pateisina skirtingą požiūrį į

šios kategorijos dėstytojus, palyginti su tais, kurie turi karjeros tarnautojo statusą, nors abiejų

kategorijų dėstytojai atlieka panašų darbą. Tokia prielaida prieštarauja Direktyvos 1999/70 ir

Bendrojo susitarimo tikslams.

Šios išvados negali paneigti argumentas, kad skirtingą požiūrį į laikinuosius tarnautojus gali

pagrįsti universiteto dėstytojų korpuso valdymo priemonės ir atitinkamos valstybės narės

nustatyti biudžeto apribojimai, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad diskriminacijos

negalima pateisinti su biudžetu susijusiais sumetimais, įskaitant susijusius su būtinybe užtikrinti

griežtą personalo valdymą. Nors valstybės narės socialinės politikos pasirinkimas gali būti

grindžiamas su biudžetu susijusiais argumentais ir šie gali daryti įtaką priemonių, kurių ketina

imtis valstybė, pobūdžiui ir apimčiai, vis dėlto savaime jie nėra šios politikos tikslas, tad jais

negalima pateisinti nacionalinės teisės aktų, dėl kurių atsiranda skirtingas, t. y. nepalankesnis,

požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, taikymo.

13

Argumentai, susiję su universitetų personalo valdymu ir biudžeto apribojimais, taip pat nėra

pagrįsti objektyviais ir skaidriais kriterijais. Šiuos argumentus paneigia faktinės aplinkybės, nes

atitinkamų tarnybų poreikiai nepakito ir neseniai paskelbti kvietimai teikti kandidatūras į

pareigas dirbti visu etatu rodo, kad yra priešingai. Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis yra

besąlyginė ir pakankamai tiksli, kad asmenys galėtų ja remtis nacionaliniame teisme prieš

valstybę.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas išaiškino, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto

1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos

leidžiama, imantis universitetų organizacinės reformos priemonių, kompetentingai atitinkamos

valstybės narės administracijai perpus sumažinti aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojų,

kurie įdarbinti kaip laikinieji tarnautojai, darbo laiką remiantis tuo, kad jie neturi daktaro

laipsnio, nors tokio laipsnio neturintiems aukštųjų universitetinių mokyklų dėstytojams, karjeros

tarnautojams, tokia priemonė netaikoma.



g=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=1686033

V. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2017 m. vasario 8 d. sprendimas Carrefour Hypermarchés SAS prieš ITM Alimentaire

International SASU (C-562/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Lyginamoji reklama – Direktyva 2006/114/EB –

4 straipsnis – Direktyva 2005/29/EB – 7 straipsnis – Objektyvus kainų palyginimas –

Klaidinantis informacijos neatskleidimas – Reklama, kurioje lyginamos skirtingo dydžio ir

formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos – Leistinumas – Esminė informacija –

Informacijos apimtis ir sklaidos priemonės

2012 m. gruodžio mėn. prekybos tinklas Carrefour pradėjo didelio masto reklaminę televizijos

kampaniją, pavadintą „Carrefour mažiausia kaina garantuota“, kurioje buvo lyginamos 500

didžiųjų prekių ženklų prekių kainos Carrefour tinklo parduotuvėse ir konkuruojančių tinklų

parduotuvėse, įskaitant Intermarché parduotuves, ir siūloma vartotojui dvigubai kompensuoti

kainų skirtumą, jeigu kitur jis tokią prekę rastų pigiau. Platintuose reklamos intarpuose buvo

rodomi palankių Carrefour kainų skirtumai, o, visų pirma, Intermarché tinkle parduodamų

prekių kainos buvo nurodomos kaip sistemingai brangesnės už Carrefour parduodamų prekių

kainas. Pradedant nuo antrojo televizijos reklamos intarpo, visos palyginimui atlikti atrinktos

Intermarché parduotuvės buvo vidutinio dydžio prekybos centrai, o visos Carrefour parduotuvės

buvo didieji prekybos centrai. Ši informacija buvo pateikta tik Carrefour interneto svetainės

pradiniame puslapyje, smulkiu šriftu nurodant, kad garantija „galioja tik parduotuvėse Carrefour

ir Carrefour Planet“, taigi ji „negalioja parduotuvėse Carrefour Market, Carrefour Contact,

Carrefour City“. Televizijos reklamos intarpuose po pavadinimu Intermarché mažesnėmis

raidėmis buvo nurodyta „Super“. ITM, bendrovė, atsakinga už „groupe des Mousquetaires“

mažmeninės prekybos maisto produktais tinklų, be kita ko, Intermarché Hyper ir Intermarché

Super, strategiją ir prekybos politiką, pareikalavo Carrefour nutraukti šios reklamos transliaciją;

paskui 2013 m. spalio 2 d. ITM kreipėsi į Tribunal de commerce de Paris (Paryžiaus komercinių

bylų teismas, Prancūzija).

Teisingumo Teismas sprendė, ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (toliau – Direktyva

2006/114) 4 straipsnio a ir c punktai turi būti aiškinami taip, kad reklama, kurioje lyginamos



14

skirtingo dydžio ir formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos, yra neleidžiama. Teismas

taip pat sprendė, ar tai, kad parduotuvės, kuriose taikomos kainos lyginamos, yra skirtingo

dydžio ir formato, yra esminė informacija, kaip ji suprantama pagal 2005 m. gegužės 11 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės

veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB,

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos

Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Direktyva 2005/29), 7 straipsnio

1 ir 2 dalis (į šį straipsnį daroma nuoroda Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a punkte), ir, jei taip

yra, kiek šios informacijos turi būti pateikiama ir kokiomis priemonėmis.

Teismas pažymėjo, kad Direktyva 2006/114 kodifikuota 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos

direktyva 84/45/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos

suderinimo, todėl su Direktyvos 84/45/EEB aiškinimu susijusi Teisingumo Teismo

jurisprudencija yra visiškai taikytina atvejams, kurie patenka į Direktyvos 2006/114 taikymo

sritį. Direktyva 2006/114 valstybėse narėse buvo išsamiai suderintos lyginamosios reklamos

leistinumo sąlygos ir kad toks suderinamumas pagal savo pobūdį reiškia, jog lyginamosios

reklamos leistinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į Sąjungos teisės aktų leidėjo

nustatytus kriterijus.

Lyginamoji reklama padeda objektyviai parodyti skirtingų palyginamų prekių privalumus ir taip

skatinti prekių tiekėjų ir paslaugų teikėjų konkurenciją vartotojų naudai, tokiai reklamai nustatyti

reikalavimai turi būti aiškinami šiai reklamai palankiausiu būdu, kartu užtikrinant, kad

lyginamoji reklama nebūtų naudojama antikonkurenciniais ir nesąžiningais tikslais arba

pažeidžiant vartotojų interesus. Viena vertus, Direktyvos 2006/114 4 straipsnyje nereikalaujama,

kad parduotuvių, kuriose parduodamos prekės, kurių kainos lyginamos, formatas ar dydis būtų

panašūs, ir, kita vertus, skirtingo formato ar dydžio parduotuvėse parduodamų panašių prekių

kainų palyginimas gali pats savaime padėti siekti nurodytų lyginamosios reklamos tikslų ir

nepažeidžia sąžiningos konkurencijos reikalavimo ar vartotojų interesų. Vis dėlto reklama,

kurioje lyginamos skirtingo dydžio ar formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos, gali būti

laikoma leistina, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/114 4 straipsnį, tik jeigu įvykdytos

visos šiame straipsnyje nustatytos sąlygos. Konkrečiai, tokioje reklamoje turi būti objektyviai

lyginamos kainos ir ji neturi būti klaidinanti. Iš Direktyvos 2006/114 4 straipsnio c punkto

matyti, kad kainos turi būti palygintos objektyviai.

Tam tikromis aplinkybėmis parduotuvių, kuriose nurodytos reklamuotojo lyginamos kainos,

dydžio ar formato skirtumas gali iškreipti palyginimo objektyvumą. Taip gali būti, kai

reklamuotojas ir konkurentai, kurių parduotuvėse taikomos nurodytos kainos, priklauso tinklams,

kurių kiekvienas turi įvairaus dydžio ir formato parduotuvių, ir reklamuotojas lygina savo tinklo

didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomas kainas su konkuruojančių tinklų mažesnio

formato ar dydžio parduotuvėse nurodytomis kainomis ir tai neparodoma reklamoje. Kasdienio

vartojimo prekių kainos gali skirtis atsižvelgiant į parduotuvės formatą ar dydį, taigi dėl

asimetriško palyginimo gali būti sukurtas arba dirbtinai padidintas reklamuotojo ir konkurento

kainų atotrūkis pagal tai, kokios parduotuvės pasirinktos palyginimui atlikti.

Lyginamoji reklama yra klaidinanti, jeigu ji kokiu nors būdu, veiksmu ar neveikimu gali

suklaidinti vartotojus, kuriems ji skirta, ir daryti poveikį jų ekonominiam elgesiui arba dėl tų

pačių priežasčių pakenkti konkurentui. Taigi pagal Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a punktą,

siejamą su Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reklama yra klaidinanti, jeigu, be kita

ko, joje neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis

toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, arba joje nuslepiama

tokia informacija, arba ji pateikiama neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku ir dėl to ji

gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis

aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

15

Direktyvoje 2005/29 nėra apibrėžta sąvoka „esminė informacija“, iš jos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių

matyti, kad tai yra informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje

galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir kurios neatskleidus jis gali būti

paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionaliniai teismai, remdamiesi kiekvieno atvejo

aplinkybėmis, turi patikrinti, ar atsižvelgiant į vartotojus, kuriems skirta reklama, jos pobūdis

gali būti laikomas klaidinamu. Siekdami tai padaryti jie turi, viena vertus, atsižvelgti į tai, kaip

pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vidutinis vartotojas suvokia

atitinkamoje reklamoje pateikiamas prekes ar paslaugas, ir, kita vertus, atsižvelgti į visas

svarbias bylos aplinkybes, remdamiesi, kaip matyti iš Direktyvos 2006/114 3 straipsnio,

reklamoje esančia informacija ir apskritai visais tos reklamos elementais.

Nagrinėjamu atveju reklama, kurioje reklamuotojas, siekdamas palyginti jo parduotuvėse

parduodamų prekių kainas su konkuruojančiose parduotuvėse parduodamų prekių kainomis,

pasirenka, viena vertus, savo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomas kainas ir,

kita vertus, konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse nurodytas kainas,

nors visi šie tinklai turi įvairaus dydžio ir formato parduotuvių, gali suklaidinti vidutinį vartotoją

ir sudaryti jam įspūdį, kad atliekant šį palyginimą buvo atsižvelgta į visas šiems tinklams

priklausančias parduotuves ir kad nurodyti kainų skirtumai būdingi visoms kiekvieno tinklo

parduotuvėms, neatsižvelgiant į jų dydį ir formatą, nors taip nebūtinai yra. Ši reklama gali daryti

poveikį vartotojo ekonominiam elgesiui ir jį paskatinti priimti sprendimą klaidingai manant, kad

gaus naudos dėl reklamoje nurodytų kainų skirtumų, jeigu atitinkamas prekes pirks visose

reklamuotojo tinklo parduotuvėse, o ne konkuruojančių tinklų parduotuvėse. Remiantis tuo

darytina išvada, kad tokia reklama gali būti klaidinanti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos

2006/114 4 straipsnio a punktą.

Vis dėlto kitaip yra, jeigu vartotojas yra informuojamas, kad atitinkamoje reklamoje lyginamos

reklamuotojo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomos kainos su

konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse nurodytomis kainomis, nes

tokiu atveju vartotojas žino, kad pirkdamas atitinkamas prekes tik reklamuotojo tinklo didesnio

formato ar dydžio parduotuvėse gali gauti naudos dėl reklamoje nurodytų kainų skirtumų. Todėl

ši informacija, kalbant apie tokią reklamą, kurioje lyginamos parduotuvėse, priklausančiose

tinklams, kurių kiekvienas turi įvairaus dydžio ir formato parduotuvių, taikomos kainos, yra

būtina vartotojui, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą pirkti atitinkamas prekes

reklamuotojo, o ne konkuruojančiose parduotuvėse ir nebūtų skatinamas priimti sprendimo

pirkti, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Taigi tokiomis aplinkybėmis tai yra

esminė informacija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1 ir 2 dalis. Iš to,

kas išdėstyta, išplaukia, kad tokia reklama, dėl kokios sprendžiama, gali neatitikti iš Direktyvos

2006/114 4 straipsnio c punkto kylančio palyginimo objektyvumo reikalavimo ir būti klaidinanti,

kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio a punktą, nebent vartotojai yra

informuojami, kad reklamuotojo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomos

kainos buvo palygintos su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse

nurodytomis kainomis.

Dėl tokios esminės informacijos apimties ir sklaidos priemonių Teismas pažymėjo, kad

Direktyvoje 2005/29 šiuo klausimu nenustatyta jokio konkretaus reikalavimo. Vis dėlto, viena

vertus, kaip matyti iš šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalies, esminė informacija negali būti

nuslepiama arba pateikiama neaiškiai, neįskaitomai, dviprasmiškai ar ne laiku ir, kita vertus, kaip

matyti iš minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 ir 3 dalių, siekiant įvertinti, ar informacija buvo

neatskleista, turi būti atsižvelgta į naudojamai komunikacijos priemonei būdingus apribojimus ir,

jeigu ši priemonė yra ribota apimties arba laiko prasme, į bet kokias kitas priemones, kurių

prekybininkas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama vartotojams kitais būdais.

16

Kalbant apie reklamą, nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad iš to, kas išdėstyta

pirma, išplaukia, jog informavimas apie tai, kad buvo palygintos reklamuotojo tinklo didesnio

formato ar dydžio parduotuvėse taikomos kainos su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar

dydžio parduotuvėse nurodytomis kainomis, yra aplinkybė, kurios nesant yra didelė tikimybė,

kad reklama neatitinka objektyvaus palyginimo reikalavimo ir yra klaidinanti. Taigi tokia

informacija turi būti ne tik pateikta aiškiai, bet ir nurodyta pačiame reklaminiame skelbime.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a ir c punktai, siejami su

Direktyvos 2005/29 7 straipsnio 1–3 dalimis, turi būti aiškinami taip, kad reklama, kurioje

lyginamos skirtingo dydžio ar formato parduotuvėse parduodamų prekių kainos, gali būti

neleidžiama, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/114 4 straipsnio a ir c punktus, jeigu

šios parduotuvės priklauso tinklams, kurių kiekvienas turi įvairaus dydžio ir formato

parduotuvių, ir reklamuotojas lygina savo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse

taikomas kainas su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse

nurodytomis kainomis, nebent vartotojai yra aiškiai pačiame reklaminiame skelbime

informuojami, kad reklamuotojo tinklo didesnio formato ar dydžio parduotuvėse taikomos

kainos buvo palygintos su konkuruojančių tinklų mažesnio formato ar dydžio parduotuvėse

nurodytomis kainomis.

Teismas taip pat išaiškino, kad siekdamas įvertinti tokios reklamos leistinumą, nacionalinis

teismas turi patikrinti, ar byloje, remiantis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, nagrinėjama

reklama neatitinka objektyvaus palyginimo reikalavimo ir (arba) yra klaidinanti, viena vertus,

atsižvelgdamas į tai, kaip pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vidutinis

vartotojas suvokia atitinkamas prekes, ir, kita vertus, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta minėtoje

reklamoje, ypač dėl reklamuotojo tinklo ir konkuruojančių tinklų parduotuvių, kurių kainos buvo

palygintos, ir apskritai į visus tos reklamos elementus.




VI. INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ

2017 m. vasario 16 d. sprendimas Verwertungsgesellschaft Rundfunk GmbH prieš Hettegger

Hotel Edelweiss GmbH (C-641/15)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Direktyva 2006/115/EB –

8 straipsnio 3 dalis – Išimtinė transliuojančiųjų organizacijų teisė –Viešas paskelbimas – Vietos,

visuomenei prieinamos už įėjimo mokestį – Laidų transliavimas per viešbučių kambariuose

įrengtus televizorius

Verwertungsgesellschaft Rundfunk yra autorių teisių kolektyvinio administravimo bendrovė.

Pagal Austrijos teisę įsteigta bendrovė Hettegger Hotel Edelweiss valdo Grossarl (Austrija)

esantį viešbutį „Edelweiss“, kuriame yra kabelinės televizijos tinklas; iš šio tinklo į viešbučio

kambariuose esančius televizorius tuo pačiu metu kabeliu perduodamos nepakeistos įvairios

televizijos ir radijo programos, tarp kurių yra ir tokių, kurias kuria ir transliuoja

Verwertungsgesellschaft Rundfunk atstovaujamos teisių turėtojos. Verwertungsgesellschaft

Rundfunk kreipėsi į Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija) prašydama

nurodyti Hettegger Hotel Edelweiss, pirma, pateikti informaciją apie tai, kokios radijo ir

televizijos programos gali būti priimamos ir kiek yra kambarių, kuriuose jos gali būti priimamos,

ir, antra, atlyginti Verwertungsgesellschaft Rundfunk patirtą žalą.



17

Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip,

kad televizijos ir radijo laidų skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius yra

skelbimas vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.

Teismas priminė, kad 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendime SGAE (C-306/05, EU:C:2006:764, 47 ir

54 punktai) Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešbučių atliekamas signalo išplatinimas

klientams per viešbučių kambariuose įrengtus televizorius, nepaisant gaunamo signalo

transliavimo technikos, yra viešas skelbimas, kaip tai suprantama pagal 2001 m. gegužės 22 d.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių

informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (toliau – Direktyva 2001/29)

3 straipsnio 1 dalį, ir kad viešbučio kambarių privatus pobūdis netrukdo tam, kad kūrinio

skelbimas tokiais įrenginiais būtų laikomas viešu skelbimu, kaip tai suprantama pagal šią

nuostatą. Dėl Direktyvos 2006/115, kurią prašoma išaiškinti, Teisingumo Teismas 2012 m. kovo

15 d. Sprendime Phonographic Performance (Airija) (C-162/10, EU:C:2012:141, 47 punktas)

nusprendė, kad viešbučio valdytojas, kuris savo klientų kambariuose įrengia televizorius ir (arba)

radijo imtuvus, į kuriuos siunčiamas transliuojamas signalas, vykdo viešą skelbimą, kaip tai

suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalį. Kadangi šiose direktyvose vartojamos tos

pačios sąvokos, nebent Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų išreiškęs kitokią valią, signalo

siuntimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus taip pat laikytinas

transliuojančių organizacijų laidų viešu skelbimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos

2006/115 8 straipsnio 3 dalį.

Kitaip nei atlikėjų ir fonogramų gamintojų išimtinė teisė, numatyta Direktyvos 2006/115

8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, to paties straipsnio 3 dalyje numatyta transliuojančių organizacijų

išimtinė teisė taikoma tik viešam skelbimui vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.

Dėl žodžių junginio „vieta, visuomenei prieinama už įėjimo mokestį“ aiškinimo Teismas

pažymėjo, jog iš Direktyvos 2006/115 7 konstatuojamosios dalies matyti, jog šia direktyva

siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus pagal, be kita ko, 1961 m. spalio 26 d. Romoje

pasirašytą Tarptautinę konvenciją dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų

organizacijų apsaugos (toliau – Romos konvencija). Nors ši konvencija nėra Sąjungos teisės

sistemos dalis, tačiau būtent pagal ją turi būti aiškinamos Direktyvoje 2006/115 esančios

sąvokos, t. y. jos turi būti aiškinamos taip, kad būtų suderinamos su atitinkamomis minėtos

konvencijos sąvokomis, atsižvelgiant ir į kontekstą, kuriame šios sąvokos vartojamos, ir į

atitinkamų konvencijos nuostatų tikslą.

Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalyje numatytos viešo skelbimo teisės apimtis atitinka

apimtį teisės, numatytos Romos konvencijos 13 straipsnio d punkte, pagal kurį, kaip matyti iš

minėtoje 8 straipsnio 3 dalyje pakartotos formuluotės, į ją patenka tik „vietos, visuomenei

prieinamos už įėjimo mokestį“. Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė iš esmės laikytis Romos

konvencijos nuostatų, kuriomis įtvirtinama minimali apsauga, kad būtų užtikrinta vienoda

minimali apsauga Sąjungoje, ir direktyvos 6a straipsnio 3 dalį suformuluoti pagal Romos

konvencijos 13 straipsnio d punktą, kad būtų numatyta išimtinė teisė viešai skelbti televizijos

laidas šioje direktyvoje nurodytomis sąlygomis.

Dėl Romos konvencijos 13 straipsnio d punkte numatytos įėjimo mokesčio sąlygos Teisingumo

Teismas pažymėjo, kad, remiantis Romos konvencijos ir Pasaulio intelektinės nuosavybės

organizacijos (PINO) atlikimų ir fonogramų sutarties vadovu, kurį parengė PINO ir kuriame,

nors jis ir nėra teisiškai privalomas, pateikiami paaiškinimai dėl šios konvencijos nuostatų

kilmės, tikslo, pobūdžio ir apimties ir kurio 13.5 ir 13.6 punktai susiję su šiuo straipsniu, šia

sąlyga reikalaujama mokesčio konkrečiai už televizijos laidos viešą skelbimą, ir todėl mokėjimas

už maistą ar gėrimus restorane arba bare, kuriuose transliuojamos televizijos laidos, nelaikomas

įėjimo mokesčiu pagal šią nuostatą.

18

Viešbučio kambario kaina kaip ir maitinimo paslaugos kaina yra ne įėjimo mokestis, kurį

prašoma susimokėti būtent už viešai skelbiamą televizijos ar radijo laidą, o atlygis iš esmės už

apgyvendinimo paslaugą, prie kurios, priklausomai nuo viešbučio kategorijos, gali prisidėti tam

tikros papildomos paslaugos, kaip televizijos ir radijo laidų transliavimas per kambariuose

įrengtus priėmimo įrenginius, kurios paprastai įtraukiamos į bendrą nakvynės kainą. Todėl nors

signalo išplatinimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus yra

papildoma paslauga, daranti įtaką viešbučio patrauklumui ir kambario kainai, nagrinėjant, ar

buvo atliktas viešas skelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį

ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį, negalima teigti, kad ši papildoma paslauga siūloma

vietoje, visuomenei prieinamoje už įėjimo mokestį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos

2006/115 8 straipsnio 3 dalį. Todėl televizijos ir radijo laidų viešas skelbimas per viešbučio

kambariuose įrengtus televizorius ir radijo imtuvus nepatenka į Direktyvos 2006/115 8 straipsnio

3 dalyje numatytos transliuojančiųjų organizacijų išimtinės teisės taikymo sritį.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama

taip, kad televizijos ir radijo laidų skelbimas per viešbučio kambariuose įrengtus televizorius

nėra skelbimas vietose, visuomenei prieinamose už įėjimo mokestį.






2017 m. vasaris - lat.lt

Documents

Transcript of 2017 m. vasaris - lat.lt