1

2017 m. gegužė

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ IR APIBENDRINIMO DEPARTAMENTO

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu.

3

TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ (SPECIALIOJI DALIS) .................................................................................... 4

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Oussama El Dakkak ir Intercontinental SARL (C-17/16) .................. 4

II. ORO VEŽĖJO ATSAKOMYBĖ ............................................................................................................... 5

2017 m. gegužės 11 d. sprendimas Krijgsman (C-302/16) ......................................................................... 5

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Pešková ir Peška (C-315/15) ................................................................. 6

III. CIVILINIS PROCESAS ( LIS PENDENS) ............................................................................................ 8

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas HanseYachts (C-29/16) ......................................................................... 8

IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA ........................................................................................................ 10

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Rīgas satiksme (C-13/16) .................................................................... 10

V. SAVARANKIŠKAI DIRBANTYS PREKYBOS AGENTAI ................................................................ 11

2017 m. gegužės 17 d. sprendimas ERGO Poist’ovňa (C-48/16) ............................................................. 11

VI. VIEŠIEJI PIRKIMAI.............................................................................................................................. 13

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Esaprojekt (C-387/14) ......................................................................... 13

4

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ (SPECIALIOJI DALIS)

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Oussama El Dakkak ir Intercontinental SARL (C-17/16)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr.°1889/2005 – Grynųjų pinigų,

įvežamų į Europos Sąjungą ar išvežamų iš jos, kontrolė – 3 straipsnio 1 dalis – Fizinis asmuo,

atvykstantis į Sąjungą arba iš jos išvykstantis – Pareiga deklaruoti – Valstybės narės oro uosto

tarptautinio tranzito zona

Intercontinental pavedė O. El Dakkak lėktuvu nuskraidinti JAV dolerius (USD) iš Kotonu (Beninas)

į Beirutą (Libanas) tranzitu per Ruasi Šarlio de Golio oro uostą. Kai 2010 m. gruodžio 9 d.

O. El Dakkak tranzitu vyko per šį oro uostą, jį ant įsodinimo į Beirutą trapo patikrino muitinės

pareigūnai. Kadangi jie konstatavo, kad jis turi 3900 Eur ir 1 607 650 USD (maždaug 1 511 545 Eur)

grynaisiais, O. El Dakkak jiems pateikė Benino Respublikos muitinėje užpildytą deklaraciją. Po šios

kontrolės O. El Dakkak buvo sulaikytas muitinėje, vėliau pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl

pareigos deklaruoti neįvykdymo ir pinigų plovimo. O. El Dakkak vežti grynieji pinigai buvo

konfiskuoti, paskui užplombuoti Administration des douanes et droits indirects (Muitų ir

netiesioginių mokesčių administravimo institucija). 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Cour d’appel

de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) ikiteisminio tyrimo kolegija dėl pažeidimo

suinteresuotojo asmens atžvilgiu panaikino visą bylą ir nurodė grąžinti užplombuotus pinigus.

2012 m. balandžio 2 d. laiške kompetentinga institucija nurodė O. El Dakkak, kad grąžins

konfiskuotus eurus ir į eurus konvertuotus JAV dolerius, proporcingai atskaičiavusi administravimo

išlaidas. Po to O. El Dakkak ir Intercontinental kreipėsi į One su Bua pirmosios instancijos teismą

(Prancūzija), vėliau – į Cour d’appel de Paris, prašydami atlyginti patirtą žalą ir teigdami, kad

Administration des douanes et droits indirects neturėjo pagrindo remtis O. El Dakkak pareigos

deklaruoti pažeidimu, nes jam tokia pareiga nebuvo taikoma. Vėliau, kai 2014 m. kovo 25 d.

sprendimu Cour d’appel de Paris atmetė O. El Dakkak prašymą, šis pateikė kasacinį skundą prašymą

priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija).

Byloje kilo klausimas, ar Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamento (EB)

Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio

1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatyta pareiga deklaruoti taikoma valstybės narės

oro uosto tarptautinio tranzito zonoje tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje,

kai fizinis asmuo atvyko į šią zoną išlipęs iš trečiosios valstybės orlaivio ir pasilieka joje iki įlaipinimo

į kitą orlaivį, skrisiantį į kitą trečiąją valstybę.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka

„fizinis asmuo, atvykstantis [į Sąjungą arba iš jos] išvykstantis“ nėra apibrėžta reglamente, todėl turi

būti suprantama įprastai, t. y. kaip nurodanti fizinio asmens judėjimą iš vietos, kuri nėra Sąjungos

teritorijos dalis, į vietą, kuri yra šios teritorijos dalis, arba iš pastarosios vietos į vietą, kuri nėra

minėtos teritorijos dalis. Po to Teisingumo Teismas nurodė, kad oro uosto tranzito zona atitinka

Sąjungos geografinės teritorijos dalį, ir akcentavo, kad toks aiškinimas atitinka reglamento tikslą, o

konkrečiai, juo siekiama užkirsti kelią pajamų, gautų iš neteisėtos veiklos, patekimui į finansų sistemą

ir investavimui po to, kai įvykdytas pinigų plovimas, nuo to atgrasyti ir to išvengti, būtent įtvirtinant

grynųjų pinigų judėjimo atvykstant į Sąjungą ar iš jos išvykstant privalomo deklaravimo principą, dėl

kurio būtų galima surinkti informaciją apie juos. Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu ši

nuostata būtų aiškinama taip, kad asmenims, esantiems Sąjungos oro uosto tarptautinio tranzito

zonoje, netaikoma pareiga deklaruoti grynuosius pinigus, kurių suma yra 10 000 Eur ar daugiau, į

Sąjungą įvežamų ir iš jos išvežamų grynųjų pinigų judėjimo kontrolės sistemos, numatytos

Reglamente Nr. 1889/2005, veiksmingumui ir kartu šiuo reglamentu užsibrėžto tikslo pasiekimui

bent iš dalies kiltų pavojus. Vėliau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai, ar trečiosios valstybės

pilietis, esantis valstybės narės oro uosto tarptautinio tranzito zonoje, kirto Sąjungos išorės sieną, ar

jos nekirto, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 562/2006 4 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės

pirmiau pateiktiems svarstymams, nes Reglamento Nr. 1889/2005 ir Reglamento Nr. 562/2006 tikslai

ir siekiai yra skirtingi, o Reglamente Nr. 1889/2005 nenurodyta, kad jo nuostatos turi būti aiškinamos

atsižvelgiant į Reglamento Nr. 562/2006 nuostatas.

5

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus Teisingumo Teismas konstatavo, kad Europos Parlamento ir

Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamento (EB) Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į

Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“ 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje

nuostatoje numatyta pareiga deklaruoti taikoma valstybės narės oro uosto tarptautinio tranzito zonoje.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30d63dbefe4a3e734e89b1c

0e6b4e172dfef.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyLbNf0?text=&docid=190321&pageIndex=0&doclang

=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&ci

II. ORO VEŽĖJO ATSAKOMYBĖ

2017 m. gegužės 11 d. sprendimas Krijgsman (C-302/16)

Oro transportas – Kompensavimas ir pagalba keleiviams skrydžio atšaukimo atveju – Atleidimas nuo

pareigos mokėti kompensaciją – Vežimo sutartis, sudaryta per internetu veikiantį kelionių agentą –

Oro vežėjas, laiku pranešęs kelionių agentui apie skrydžio laiko pasikeitimą – Kelionių agentas,

pateikęs keleiviui šią informaciją likus dešimt dienų iki skrydžio

Pagrindinėje byloje B. J. A. Krijgsman per interneto svetainę www.gate1.nl (Gate1) užsisakė lėktuvo

bilietus iš Amsterdamo į Surinamą ir atgal, o skrydį vykdė SLM. Išvykimas buvo numatytas 2014 m.

lapkričio 14 d. 2014 m. spalio 9 d. SLM informavo Gate1 apie skrydžio atšaukimą, 2014 m. lapkričio

4 d. B. J. A. Krijgsman iš Gate1 gavo laišką, kad išvykimas numatomas 2014 m. lapkričio 15 d. Pagal

2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio

bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba

atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas

261/2004), 5 straipsnio 1 dalies c punktą atšaukus skrydį atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją,

kurią išmoka oro vežėjas pagal 7 straipsnį, nebent keleiviams buvo pranešta apie atšaukimą

mažiausiai prieš dvi savaites iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko. B. J. A. Krijgsman kreipėsi į

SLM prašydamas išmokėti minėtą kompensaciją, tačiau SLM atsisakė motyvuodama tuo, kad Gate1

buvo informuotas laiku. Kai B. J. A. Krijgsman kreipėsi į Gate1, ši nurodė, kad nėra atsakinga už oro

vežėjo atliktus tvarkaraščio pakeitimus, o už keleivių informavimą atsakingas oro vežėjas, kuriam

kartu su rezervacija pateikiamas kliento elektroninio pašto adresas. B. J. A. Krijgsman pakartotinai

kreipėsi į SLM dėl kompensacijos, tačiau ir šis prašymas buvo atmestas, todėl keleivis kreipėsi į

teismą.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir 7 straipsnį

reikia aiškinti taip, kad skrydį vykdantis oro vežėjas privalo sumokėti šiose nuostatose numatytą

kompensaciją tuo atveju, kai skrydis atšauktas, bet keleiviui apie tai nebuvo pranešta mažiausiai prieš

dvi savaites iki numatyto išvykimo laiko, taip pat ir tada, kai šis vežėjas mažiausiai prieš dvi savaites

iki to laiko buvo pranešęs apie šį atšaukimą kelionių agentui, per kurį su atitinkamu keleiviu buvo

sudaryta vežimo sutartis, bet agentas keleivio laiku neinformavo.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytos

kompensacijos keleiviams, o pagal to paties straipsnio 4 dalį skrydį vykdantis oro vežėjas privalo

įrodyti, kad jis pranešė keleiviams apie skrydžio atšaukimą ir kada tai padarė. Iš Reglamento Nr.

261/2004 nuostatų formuluotės matyti, kad tais atvejais, kai skrydį vykdantis oro vežėjas negali

įrodyti, jog atitinkamam keleiviui buvo pranešta apie jo skrydžio atšaukimą daugiau kaip prieš dvi

savaites iki numatyto išvykimo laiko, jis privalo sumokėti nustatytą kompensaciją. Teisingumo

Teismo vertinimu, toks aiškinimas taikytinas ne tik tada, kai vežimo sutartis buvo sudaryta tiesiogiai

tarp atitinkamo keleivio ir oro vežėjo, bet ir tada, kai sutartis buvo sudaryta per trečiąjį asmenį,

pavyzdžiui, internetu veikiančią kelionių agentūrą. Toks aiškinimas atitinka Reglamento Nr.

261/2004 tikslą užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir garantuoja, kad keleivis, kurio skrydis,

prieš jį atšaukiant, buvo užsakytas per trečiąjį asmenį, galėtų nustatyti asmenį, privalantį jam

sumokėti reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte ir 7 straipsnyje numatytą kompensaciją.

6

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Reglamentą Nr. 261/2004 įvykdytos pareigos

neapriboja skrydį vykdančio oro vežėjo teisės pagal taikytiną nacionalinę teisę reikalauti

kompensacijos iš bet kurio asmens, įskaitant trečiąsias šalis, atsakingo už tai, kad šis vežėjas neįvykdė

savo įsipareigojimų. Taigi nėra ribojama oro vežėjo teisė reikalauti, kad turizmo kelionių

organizatorius ar kitas asmuo, su kuriuo skrydį vykdantis oro vežėjas yra sudaręs sutartį, grąžintų

sumokėtą sumą.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir

7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad skrydį vykdantis oro vežėjas privalo sumokėti šiose nuostatose

numatytą kompensaciją tuo atveju, kai skrydis atšauktas, o keleiviui apie tai nebuvo pranešta

mažiausiai prieš dvi savaites iki numatyto išvykimo laiko, taip pat ir tada, kai šis vežėjas mažiausiai

prieš dvi savaites iki to laiko buvo pranešęs apie atšaukimą kelionių agentui, per kurį su atitinkamu

keleiviu buvo sudaryta vežimo sutartis, bet agentas jo laiku neinformavo.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190586&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=399829.

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Pešková ir Peška (C-315/15)

Oro transportas – Kompensacijos keleiviams atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo

ilgam laikui atveju – Apimtis – Atleidimas nuo pareigos mokėti kompensaciją – Lėktuvo ir paukščio

susidūrimas – Sąvoka „ypatingos aplinkybės“ – Sąvoka „pagrįstos priemonės“ siekiant išvengti

ypatingos aplinkybės arba tokios aplinkybės pasekmių

Pagrindinėje byloje ieškovai per Travel Service rezervavo vietas į skrydį iš Burgaso (Bulgarija) į

Ostravą (Čekijos Respublika). Skrydis įvykdytas 2013 m. rugpjūčio 10 d ir į paskirties vietą pavėlavo

atvykti penkias valandas ir dvidešimt minučių. Planuotas skrydžio maršrutas Praha–Burgasas–Brno

(Čekijos Respublika)–Burgasas–Ostrava. Skrendant iš Prahos į Burgasą buvo nustatytas vožtuvo

techninis gedimas, kurio šalinimui buvo sugaišta 1 val. 45 min. Lėktuvui skrendant iš Burgaso į Brno

nusileidimo metu orlaivis susidūrė su paukščiu; dėl šios priežasties buvo atlikta orlaivio patikra, per

kurią nebuvo nustatyta jokios žalos. Vis dėlto privačiu orlaiviu iš Slaný (Čekijos Respublika) į Brno

buvo atskraidintas Travel Service technikas, kad atliktų pakartotinę orlaivio patikrą ir jį būtų galima

išleisti esksploatuoti. Orlaivio įgulos teigimu, patikrą jau buvo atlikusi kita bendrovė, tačiau orlaivio

savininkė Sunwing atsisakė pripažinti jos tinkamumą atlikti tokią patikrą. Travel Service iš naujo

patikrino paukščio atsitrenkimo vietą, kuri prieš tai buvo nuvalyta, ir nerado žymių ant variklių ar

kitų orlaivio dalių. Po to orlaivis išskrido iš Brno į Burgasą, vėliau iš Burgaso į Ostravą, ieškovai

vyko pastaruoju skrydžiu. 2013 m. lapkričio 26 d. ieškovai kreipėsi į teismą dėl Reglamento Nr.

261/2004 7 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos kompensacijos išmokėjimo. Skirtingų instancijų

Čekijos Respublikos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Travel Service pateikus konstitucinį

skundą, Konstitucinis teismas nurodė, kad buvo pažeista Travel Service teisė į teisminę gynybą

(galutinės instancijos teismas nesikreipė į Teisingumo Teismą prejudicinio išaiškinimo, kaip to

reikalauja SESV 267 straipsnio 3 dalis), todėl bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui pastarasis

kreipėsi į Teisingumo Teismą.

Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo

14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad orlaivio ir paukščio susidūrimas patenka į

sąvoką „ypatingos aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 261/2004 nuostatas oro vežėjas

atleidžiamas nuo pareigos mokėti keleiviams Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą

kompensaciją, jei gali įrodyti, kad skrydis atšauktas arba atvykimas atidėtas trims ar daugiau valandų

dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ėmusis visų pagrįstų priemonių.

Tokios aplinkybės gali susidaryti pirmiausia: dėl politinio nestabilumo, meteorologinių sąlygų,

neleidžiančių vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojaus saugumui, netikėtai atsiradusių skrydžių saugos

7

trūkumų ir streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui. Taigi ypatingomis

aplinkybėmis gali būti laikomi tie įvykiai, kurie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra

būdingi normaliai oro vežėjo veiklai ir kurių jis realiai negali kontroliuoti, tačiau ypatinga aplinkybe

nėra tam tikrų orlaivio detalių gedimas, nes jis glaudžiai susijęs su orlaivio funkcionavimo sistema.

Orlaivio ir paukščio susidūrimas ir dėl jo galbūt padaryti sugadinimai nėra glaudžiai susiję su orlaivio

funkcionavimo sistema, todėl dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi normaliai oro

vežėjo veiklai ir šis jų realiai negali kontroliuoti, todėl susidūrimas laikytinas „ypatinga aplinkybe“.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su

šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad skrydis atšaukiamas arba

atidedamas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, jeigu šį atšaukimą arba atidėjimą lemia tai, kad oro

vežėjas kreipiasi į savo pasirinktą ekspertą, kad būtų iš naujo atliktos reikiamos saugumo patikros po

susidūrimo su paukščiu, kai šias patikras jau yra atlikęs pagal taikomus teisės aktus įgaliotas

ekspertas. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad oro vežėjas, susidūręs su ypatinga aplinkybe, kaip

antai jo orlaivio ir paukščio susidūrimas, turi imtis situacijai pritaikytų veiksmų ir panaudoti visas

turimas personalo, materialines ir finansines priemones, kad kiek įmanoma išvengtų savo skrydžių

atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui. Teismas nurodė, kad nors Reglamentas Nr. 261/2004 nedaro

įtakos oro vežėjų laisvei kreiptis į jų pasirinktus ekspertus, kad būtų atliktos reikalingos apžiūros,

tačiau tuo atveju, jei po tokio susidūrimo patikrą jau yra atlikęs įgaliotas ekspertas, negalima laikyti,

kad antra patikra yra situacijai pritaikyta priemonė. Taigi laikytina, kad skrydis nėra atšaukiamas arba

atidedamas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, jeigu šį atšaukimą arba atidėjimą lemia tai, kad oro

vežėjas kreipiasi į savo pasirinktą ekspertą, kad būtų iš naujo atliktos reikiamos saugumo patikros po

susidūrimo su paukščiu, kai šias patikras jau yra atlikęs pagal taikomus teisės aktus įgaliotas

ekspertas.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su

šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad „pagrįstos priemonės“, kurių

turi imtis oro vežėjas siekdamas sumažinti susidūrimo su paukščiu riziką ar net užkirsti jai kelią, taip

pat siekdamas būti atleistas nuo pareigos mokėti keleiviams kompensaciją pagal minėto reglamento

7 straipsnį, apima prevencinės tų paukščių buvimo kontrolės priemonių taikymą.

Teismas nurodė, kad iš pateikto prašymo ir diskusijų Teisingumo Teisme matyti, kad už prevencinę

paukščių kontrolę gali būti atsakingi įvairūs oro transporto veiklos vykdytojai, pavyzdžiui, oro

vežėjai, oro uostų valdytojai ar valstybių narių skrydžių vadovai. Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos

siejamos su pagrįstomis priemonėmis, kurių turi imtis oro vežėjas, todėl nacionalinis teismas

pirmiausiai turi įvertinti, ar techniniu ir administraciniu požiūriu atitinkamas oro vežėjas tokiomis

kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis iš tikrųjų turėjo galimybę tiesiogiai ar

netiesiogiai imtis prevencinių priemonių siekiant sumažinti susidūrimo su paukščiais riziką ar net

užkirsti jai kelią. Jeigu tokios galimybės nebuvo, oro vežėjas neprivalo mokėti keleiviams

kompensacijos pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnį. Jei oro vežėjas iš tikrųjų galėjo imtis tokių

priemonių, tai nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad dėl tokių priemonių oro vežėjas neturi daryti

nepakeliamos aukos atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su

šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai lėktuvas

vėluoja atvykti tris ar daugiau valandų ne tik dėl ypatingos aplinkybės, kurios nebuvo galima išvengti

situacijai pritaikytomis priemonėmis ir dėl kurios oro vežėjas ėmėsi visų pagrįstų priemonių

siekdamas išvengti jos pasekmių, bet ir dėl kitos šiai kategorijai nepriklausančios aplinkybės,

vėlavimo dėl šios ypatingos aplinkybės laikas turi būti atimamas iš viso atitinkamo skrydžio lėktuvo

vėlavimo atvykti laiko siekiant įvertinti, ar dėl šio skrydžio lėktuvo vėlavimo atvykti turi būti mokama

šio reglamento 7 straipsnyje numatyta kompensacija.

Teisingumo Teismas nurodė, kad tokiu atveju, kai atvykti vėluojama trimis ar daugiau valandų ne tik

dėl ypatingos aplinkybės, kurios nebuvo galima išvengti net ėmusis visų pagrįstų priemonių ir dėl

kurios jis ėmėsi visų pagrįstų priemonių siekdamas išvengti jos pasekmių, bet ir dėl kitos šiai

8

kategorijai nepriklausančios aplinkybės, tai nacionalinis teismas turi iš viso skrydžio vėlavimo atvykti

laiko atimti vėlavimo dėl ypatingos aplinkybės laiką.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis,

siejama su reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad orlaivio ir paukščio

susidūrimas patenka į sąvoką „ypatingos aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad nurodytos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skrydis

nėra atšaukiamas arba atidedamas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, jeigu šį atšaukimą arba

atidėjimą lemia tai, kad oro vežėjas kreipiasi į savo pasirinktą ekspertą, kad būtų iš naujo atliktos

reikiamos saugumo patikros po susidūrimo su paukščiu, kai šias patikras jau yra atlikęs pagal

taikomus teisės aktus įgaliotas ekspertas.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad minėtose nuostatose nurodytos „pagrįstos priemonės“, kurių turi

imtis oro vežėjas siekdamas sumažinti susidūrimo su paukščiu riziką ar net užkirsti jai kelią, taip pat

siekdamas būti atleistas nuo pareigos mokėti keleiviams kompensaciją pagal minėto reglamento

7 straipsnį, apima prevencinės tų paukščių buvimo kontrolės priemonių taikymą, jeigu, be kita ko,

techniniu ir administraciniu požiūriu šis oro vežėjas iš tikrųjų gali imtis tokių priemonių, dėl šių

priemonių minėtas vežėjas neturi daryti nepakeliamos aukos atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus ir

jis įrodė, kad minėtų priemonių buvo iš tikrųjų imtasi dėl skrydžio, kuriam įtakos padarė susidūrimas

su paukščiu; nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad šios sąlygos įvykdytos.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su

šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai lėktuvas

vėluoja atvykti tris ar daugiau valandų ne tik dėl ypatingos aplinkybės, kurios nebuvo galima išvengti

situacijai pritaikytomis priemonėmis ir dėl kurios oro vežėjas ėmėsi visų pagrįstų priemonių

siekdamas išvengti jos pasekmių, bet ir dėl kitos šiai kategorijai nepriklausančios aplinkybės,

skrydžio vėlavimo dėl šios ypatingos aplinkybės laikas turi būti atimamas iš viso atitinkamo skrydžio

lėktuvo vėlavimo atvykti laiko siekiant įvertinti, ar dėl šio skrydžio lėktuvo vėlavimo atvykti turi būti

mokama šio reglamento 7 straipsnyje numatyta kompensacija.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190327&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=672089.

III. CIVILINIS PROCESAS ( LIS PENDENS)

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas HanseYachts (C-29/16)

Reglamentas Nr. 44/2001 – Lis pendens – Teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia – Sąvoka „bylos

iškėlimo ar lygiavertis dokumentas“ – Prašymas nurodyti atlikti teismo ekspertizę siekiant, kad prieš

prasidedant procesui būtų užtikrinti arba nustatyti faktinių aplinkybių, kuriomis paskui gali būti

grindžiamas ieškinys, įrodymai

HanseYachts, Greifsvalde (Vokietija) įsteigta bendrovė, gamina ir parduoda motorines ir burines

jachtas, o bendrovė Port D’Hiver Yachting (Prancūzija) prekiauja laivais. Pagal 2010 m. balandžio

14 d. sutartį HanseYachts pardavė Port D’Hiver Yachting motorinę jachtą Fjord 40 Cruiser, kuri

2010 m. gegužę buvo perduota Port D’Hiver Yachting Greifsvalde, patenkančiame į Vokietijos

teismų veiklos teritoriją. Vėliau jachta buvo pervežta į Prancūziją ir ten parduota Prancūzijoje įsteigtai

bendrovei SMCA. 2011 m. rugpjūtį HanseYachts ir Port D’Hiver Yachting sudarė platinimo sutartį,

kurioje numatė jurisdikcijos suteikimą Vokietijos teismams ir nurodė, kad ši sąlyga pakeitė visus

ankstesnius raštu arba žodžiu sudarytus šalių susitarimus. 2011 m. rugpjūčio mėn. sugedus jachtos

varikliui, SMCA per Marselio komercinių bylų teisme (Prancūzija) inicijuotą procedūrą pateikė

prašymą prieš prasidedant procesui skirti ekspertizę. Prašymas buvo įteiktas Port D’Hiver Yachting,

taip pat variklio gamintojai Volvo Trucks France SAS, 2012 m. į bylą įstojo Generali IARD kaip Port

D’Hiver Yachting draudikė, o 2013 m. HanseYachts. 2014 m. rugsėjį ekspertas pateikė savo išvadą.

9

2015 m. sausį SMCA Tulono komercinių bylų teisme (Prancūzija) iškėlė bylą visoms išankstinėje

procedūroje nurodytoms šalims dėl jos patirtos žalos ir teismo ekspertizės išlaidų atlyginimo. 2014

m. lapkritį, t. y. prieš SMCA pareiškiant ieškinį Tulono komercinių bylų teisme, HanseYachts kreipėsi

į Vokietijos teismą prašydama pripažinti, kad Port D’Hiver Yachting, SMCA ir Generali IARD neturi

teisės jai reikšti reikalavimų dėl atitinkamo laivo. Vokietijos teismas siekė išsiaiškinti, ar tokiomis

aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, jis turi stabdyti bylos nagrinėjimą, kol

Tulono komercinių bylų teismas išspręs klausimą dėl savo jurisdikcijos.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl

jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau –

Reglamentas Nr. 44/2001) 27 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinami taip, kad

lis pendens atveju momentas, kai prieš prasidedant procesui buvo pradėta procedūra dėl įrodymų

rinkimo priemonių, gali reikšti momentą, kai „laikoma, kad byla <..> iškeliama“, kaip tai suprantama

pagal 30 straipsnio 1 punktą, teisme, kuris turi priimti sprendimą dėl prašymo išnagrinėti bylą iš

esmės, pateikto toje pačioje valstybėje narėje po to, kai buvo įgyvendintos šios priemonės.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 9 skirsnio „Lis pendens –

susiję ieškiniai“ tikslas – siekiant gero teisingumo vykdymo Europos Sąjungoje kuo labiau sumažinti

vienu metu skirtingų valstybių narių teritorijose vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad nebūtų

priimami nesuderinami sprendimai. Lis pendens situacija kyla tuomet, kai skirtingų valstybių narių

teismuose iškeliama byla, kurios šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys ir prejudicinį klausimą

pateikusio Vokietijos teismo nuomone ši sąlyga tenkinama.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje numatytas lis pendens

atvejų sprendimo mechanizmas yra objektyvus ir automatinis, grindžiamas chronologine tvarka, kuria

kreiptasi į atitinkamus teismus. Atsižvelgiant į tai, reglamento 30 straipsnyje vienodai ir autonomiškai

apibrėžiamas momentas, kada laikoma, kad byla teisme yra iškelta, t. y. tuomet, kai teismui įteikiamas

bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis kad ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad

minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui. Šio straipsnio tikslas – autonomiškai apibrėžti momentą,

kada byla laikytina iškelta, ir taip padėti išvengti problemų, atsirandančių dėl nacionalinių skirtumų

nustatant šį momentą. Iš parengiamųjų Reglamento Nr. 44/2001 darbų matyti, kad priimant 30

straipsnį buvo siekiama sumažinti teisinį netikrumą dėl labai įvairių valstybėse narėse galiojusių

nuostatų, skirtų nustatyti momentui, kada laikoma, kad byla iškelta teisme, įtvirtinant materialinę

normą, leidžiančią nustatyti šį momentą paprastai ir vienodai.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia Prancūzijos teisėje

numatyta įrodymų rinkimo procedūra laikoma bylos iškėlimu, nes valstybės narės vidaus teisės

aiškinimas nepriklauso jo kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje Prancūzijos vyriausybė pažymėjo,

kad Prancūzijos Civilinio kodekso 145 straipsnio formuluotė, pagal kurią galima įrodymų rinkimo

procedūra išreiškia pagal šį straipsnį paskirtų įrodymų rinkimo priemonių savarankiškumą, palyginti

su tarp tų pačių šalių vykstančiu procesu dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, nes šių priemonių turi būti

prašoma „prieš prasidedant procesui“. Pagal Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį inicijuojamas

procesas yra atskiras nuo galimo proceso dėl bylos nagrinėjimo iš esmės; teisėjo, į kurį kreiptasi pagal

Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį, įgaliojimai baigiasi tuo momentu, kai jis paskiria prašytas

įrodymų rinkimo priemones. Vis dėlto, šių priemonių vertinimas priskirtinas nacionalinio teismo

kompetencijai.

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į savarankišką procedūros pobūdį ir ribą,

aiškiai egzistuojančią tarp įrodymų rinkimo procedūros ir galimos bylos nagrinėjimo iš esmės

procedūros, bylos iškėlimo dokumentui „lygiaverčio dokumento“ sąvoka, numatyta Reglamento

Nr. 44/2001 30 straipsnyje, negali būti aiškinama taip, kad dokumentas, kuriuo pradedama minėta

įrodymų rinkimo procedūra, būtų laikomas ir dokumentu, kuriuo pradedama bylos nagrinėjimo iš

esmės procedūra, kai siekiama įvertinti, ar susiklostė lis pendens situacija, ir nustatyti teismą, į kurį

kreiptasi pirmiausia, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį.

10

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 1

punktas turi būti aiškinami taip, kad lis pendens atveju momentas, kai prieš prasidedant procesui buvo

pradėta procedūra dėl įrodymų rinkimo priemonių, negali reikšti momento, kai „laikoma, kad byla

<...> iškeliama“, kaip tai suprantama pagal minėto 30 straipsnio 1 punktą, teisme, kuris turi priimti

sprendimą dėl prašymo išnagrinėti bylą iš esmės, pateikto toje pačioje valstybėje narėje po to, kai

buvo įgyvendintos šios priemonės.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190326&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=250155.

IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Rīgas satiksme (C-13/16)

Direktyva 95/46 – Asmens duomenys – Asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos – Sąvoka

„būtina siekiant trečiosios šalies teisėto intereso“ – Prašymas perduoti už kelių eismo įvykį atsakingo

asmens duomenis siekiant pareikšti ieškinį – Duomenų valdytojo pareiga patenkinti tokį prašymą –

Nebuvimas

2012 m. gruodžio mėn. Rygoje įvyko kelių eismo įvykis, kai taksi vairuotojui kelkraštyje sustabdžius

automobilį, pro šalį važiuojant Rīgas satiksme troleibusui, ant galinės sėdynės sėdėjęs keleivis atidarė

taksi dureles, kuriomis kliudė ir apgadino troleibusą. Dėl eismo įvykio buvo pradėtas tyrimas ir buvo

konstatuota, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas. Iš pradžių kaltu dėl šio įvykio laikytas

taksi vairuotojas ir Rīgas satiksme siekė žalos atlyginimo iš taksi automobilį apdraudusios bendrovės,

tačiau ši atsisakė atlyginti žalą, nes eismo įvykį sukėlė ne taksi vairuotojas, o keleivis. Draudimo

bendrovė patikslino, kad reikalavimus civiline tvarka Rīgas satiksme gali pareikšti keleiviui. Rīgas

satiksme kreipėsi į nacionalinę policiją prašydama pateikti informaciją apie asmenį – keleivio vardą,

pavardę, tapatybės numerį ir adresą bei patikslino, kad ši informacija bus naudojama tik

reikalavimams civiline tvarka pareikšti. Policiją šį reikalavimą tenkino iš dalies, nurodė keleivio

vardą ir pavardę, tačiau atsisakė pateikti šio keleivio tapatybės dokumento numerį ir adresą, nepateikė

su įvykiu susijusių paaiškinimų kopijos. Policija savo sprendimą grindė tuo, kad tik bylos dėl

administracinės teisės pažeidimo šalys gali gauti su ja susijusią informaciją, o Rīgas satiksme nėra

bylos šalis. Rīgas satiksme apskundė šį policijos atsisakymą.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos

95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo

(toliau – Direktyva 95/46) 7 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas kaip nustatantis pareigą perduoti

asmens duomenis trečiajai šaliai, kad ši galėtų pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos, kurią padarė asmuo,

kurio duomenys saugotini, atlyginimo, ir ar aplinkybė, kad šis asmuo yra nepilnametis, gali turėti

įtakos aiškinant šią nuostatą.

Teisingumo Teismas nurodė, kad keleivio tapatybės numeris ir adresas, kuriuos perduoti prašo Rīgas

satiksme, yra informacija, susijusi su asmeniu, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta,

taigi, tai yra „asmens duomenys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 95/46, o nacionalinė policija

yra šių duomenų valdytoja ir atsako už jų perdavimą. Direktyvos 95/46 5 straipsnyje nustatyta, kad,

kiek leidžia šios direktyvos nuostatos, valstybės narės tiksliau apibrėžia sąlygas, kuriomis asmens

duomenų tvarkymas yra teisėtas. Minėtos direktyvos 7 straipsnyje, kuriame įtvirtinti duomenų

tvarkymo teisėtumo principai, šiuo atžvilgiu nurodyta, jog „valstybės narės numato, kad asmens

duomenis galima tvarkyti tik vienu iš atvejų, kurių baigtinis sąrašas išdėstytas šioje nuostatoje, o

pagal šio straipsnio f punktą toks tvarkymas yra teisėtas, jei duomenis tvarkyti reikia dėl teisėtų

interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis (šalys), kuriai (-ioms) atskleidžiami

duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal Direktyvos 95/46 1 straipsnio 1 dalį

reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai. Taigi Direktyvos 95/46 7 straipsnio

11

f punkto nuostatoje įtvirtinta ne pareiga, o teisė tvarkyti duomenis juos perduodant trečiajai šaliai, kai

duomenys reikalingi trečiosios šalies siekiamam teisėtam interesui įgyvendinti, o toks perdavimas

nedraudžiamas, jei tai daroma vadovaujantis nacionaline teise ir laikantis Direktyvoje 95/46 nustatytų

sąlygų.

Pagal Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punktą asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, kai tenkinamos

šios sąlygos: pirma, tvarkyti asmens duomenis reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų

valdytojas arba trečioji šalis (trečiosios šalys), kuriai (-ioms) atskleidžiami duomenys; antra, asmens

duomenis tvarkyti būtina siekiant įgyvendinti teisėtą interesą; trečia, kai duomenų subjekto

pagrindinės teisės ir laisvės nėra viršesnės nei šie interesai. Dėl pirmosios sąlygos Teisingumo

Teismas nurodė, kad nėra jokių abejonių, jog trečiosios šalies interesas gauti informacijos apie

asmenį, padariusį žalos jos nuosavybei, yra teisėtas. Dėl sąlygos, susijusios su būtinybe tvarkyti

asmens duomenis, Teismas pažymėjo, kad nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos

apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina. Teisingumo Teismas nurodė, kad iš kreipimosi

matyti, jog nepakanka atskleisti tik žalą sukėlusio asmens vardo ir pavardės, kad būtų galima tiksliai

jį identifikuoti siekiant kreiptis į teismą, šiuo tikslu taip pat būtina gauti šio asmens adresą ir (arba)

tapatybės numerį. Dėl atitinkamų priešingų teisių ir interesų derinimo sąlygos Teismas pažymėjo,

kad ji iš principo priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių. Teisingumo Teismas nurodė,

kad galima atsižvelgti į tai, kad duomenų subjekto pagrindinių teisių pažeidimo ribojimo, kurį lemia

jo duomenų tvarkymas, sunkumas gali skirtis, nelygu tai, ar atitinkami duomenys jau įtraukti į viešą

šaltinį. Dėl subjekto amžiaus Teisingumo Teismas nurodė, kad tai gali būti viena iš aplinkybių, į

kurias reikia atsižvelgti atliekant šį vertinimą. Vis dėlto Teisingumo Teismas konstatavo, kad

tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, neatrodo pateisinama atsisakyti

nukentėjusiajam asmeniui atskleisti asmens duomenis, kurie būtini norint pareikšti ieškinį dėl žalos

atlyginimo šią žalą sukėlusiam asmeniui, arba prireikus asmenims, kurie turi tėvų valdžią.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos Nr. 95/46 7 straipsnio f punktas turi būti aiškinamas

kaip nenustatantis pareigos perduoti asmens duomenų trečiajai šaliai, kad ši galėtų pareikšti civilinį

ieškinį dėl žalos, kurią padarė asmuo, kurio duomenys saugotini, atlyginimo. Tačiau pagal šios

direktyvos 7 straipsnio f punktą nedraudžiama to padaryti remiantis nacionaline teise.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190322&pageIndex=0&doclang=

LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=309080.

V. SAVARANKIŠKAI DIRBANTYS PREKYBOS AGENTAI

2017 m. gegužės 17 d. sprendimas ERGO Poist’ovňa (C-48/16)

Savarankiškai dirbantys prekybos agentai – Prekybos agento komisinis atlyginimas – Sutarties tarp

atstovaujamojo ir trečiosios šalies dalinis nevykdymas – Pasekmės teisei į komisinį atlyginimą –

Sąvoka „dėl atstovaujamojo kaltės“

2012 m. kovo 13 d. draudimo įmonė ERGO ir A. Barlíková sudarė sutartį „Tarpininkavimo sutartis

su priklausomu finansiniu agentu“, pagal kurią A. Barlíková įsipareigojo būti ERGO „draudimo

tarpininke“, lankyti klientus ir siūlyti sudaryti ERGO siūlomas draudimo sutartis. A. Barlíková buvo

įgaliota minėtas sutartis sudaryti ERGO vardu ir sąskaita, o už naujų draudimo sutarčių sudarymą

A. Barlíková turėjo gauti komisinį atlygį, skaičiuojamą kaip procentinė draudimo įmokos dalis arba

metinės draudimo įmokos dalis. Sutartyje nustatyta, kad jei klientas pirmaisiais draudimo sutarties

vykdymo mėnesiais nemoka įmokų, teisė į komisinį atlyginimą prarandama, arba jei nustoja mokėti

įmokas praėjus trims mėnesiams nuo draudimo sutarties sudarymo, komisinio atlyginimo suma

proporcingai sumažinama. A. Barlíková surado ERGO kelis klientus ir jai pagal tarpininkavimo

sutartį buvo išmokėti komisiniai atlyginimai. Vėliau kai kurie klientai nustojo mokėti draudimo

įmokas, todėl pagal Slovakijos teisę su jais sudarytos draudimo sutartys baigė galioti. Kai kurie

12

klientai nurodė, kad jie nustojo mokėti minėtas įmokas, nes ERGO elgėsi netinkamai. Baigus galioti

atitinkamoms draudimo sutartims, ERGO siekė susigrąžinti dalį A. Barlíková pagal tarpininkavimo

sutartį sumokėtų komisinių.

Teisingumo Teismas sprendė, ar 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl

valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo (toliau –

Direktyva 86/653) 11 straipsnio 1 dalies pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad ji susijusi ne tik

su sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies visiško neįvykdymo atvejais, bet ir su jos dalinio

neįvykdymo atvejais, kaip antai minėtoje tarpininkavimo sutartyje numatytų sandorių apimties arba

galiojimo trukmės sąlygos nesilaikymo atvejais.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 11 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, kurioje nurodyta,

kad „teisė gauti komisinį atlyginimą gali būti panaikinta, jei ir tik tiek, kiek yra nustatoma, kad sutartis

tarp trečiosios šalies ir atstovaujamojo nebus vykdoma ir sutartis nevykdoma ne dėl atstovaujamojo

kaltės“, reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrą Direktyvos 86/653 struktūrą ir tikslą. Teisingumo

Teismas nurodė, kad Direktyvos 86/653 7 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies matyti, kad nors

prekybos agentas turi teisę į komisinį atlyginimą už sandorius, kuriuos atstovaujamasis sudarė su jo

surastais klientais, ši teisė tampa veiksminga tik pradėjus vykdyti nagrinėjamus sandorius arba

tuomet, kai šie sandoriai turėjo būti įvykdyti. Iš to galima daryti išvadą, kad komisinis atlyginimas

mokamas proporcingai atsižvelgiant į šį įvykdymą, o kiek tai susiję su ilgalaikėmis tęstinio pobūdžio

sutartimis, teisė į komisinį atlyginimą prarandama, jeigu šie sandoriai nebuvo įvykdyti. Atsižvelgiant

į Direktyvos 86/653 tikslą, Teismas pažymėjo, kad direktyva pirmiausia siekiama apsaugoti prekybos

agentą jam bendraujant su atstovaujamuoju, tačiau prekybos agentas ir atstovaujamasis esant

tarpusavio santykiams turi elgtis rūpestingai bei sąžiningai.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Direktyvos 86/653 11 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti

aiškinamos taip, kad komercinio atstovavimo sutarties nuostata, pagal kurią agentas turi grąžinti

proporcingą savo komisinio atlyginimo dalį, jei sutartis tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies buvo

ne visai įvykdyta, yra agentui nepalanki nukrypstanti nuostata, kaip tai suprantama pagal 11 straipsnio

3 dalį.

Teisingumo Teismas nurodė, kad iš atsakymo į ankstesnį klausimą matyti, jog Direktyvos 86/653 11

straipsnio 1 dalies pirma įtrauka aiškinama, kad prekybos agento teisė į komisinį atlyginimą gali

pasibaigti tuomet, kai ne visiškai įvykdoma sutartis tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies, o pagal

11 straipsnio 2 dalį, bet koks agento gautas komisinis atlyginimas grąžinamas, jei išnyksta teisė jį

gauti. Atsižvelgdamas į tai, Teismas pažymėjo, kad pagal minėtas nuostatas agentas gali būti

įpareigotas grąžinti jau gautus komisinius atlyginimus. Vis dėlto Teismas pabrėžė, kad pareiga

grąžinti komisinį atlyginimą turi būti griežtai proporcinga sutarties neįvykdymo apimčiai, o

įpareigojimas grąžinti proporcingai didesnę nei sutarties neįvykdymas dalį sudarytų nukrypimą, kuris

pakenktų agentui, o toks nukrypimas draudžiamas.

Teisingumo Teismas taip pat sprendė, ar Direktyvos 86/653 11 straipsnio 1 dalies antra įtrauka turi

būti aiškinama taip, kad sąvoka „dėl atstovaujamojo kaltės“ susijusi vien su teisinėmis priežastimis,

kurios tiesiogiai lėmė sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies galiojimo pasibaigimą, ar ši

sąvoka susijusi su visomis atstovaujamajam priskiriamomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis,

dėl kurių nebuvo įvykdyta sutartis.

Teisingumo Teismas nurodė, kad sąvokos aiškinimas siejant ją tik su teisinėmis priežastimis neleistų

įvertinti, ar sutartis iš tiesų baigė galioti dėl atstovaujamojo kaltės, todėl žodžių junginys „dėl

atstovaujamojo kaltės“ turi būti susijęs su šį baigimą galioti lėmusiomis priežastimis, kurias turi

įvertinti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas atitinkamas teisines ir faktines aplinkybes.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad Direktyvos 86/653/EEB 11 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką reikia

aiškinti taip, kad ji susijusi ne tik su visišku sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies

neįvykdymu, bet ir su dalinio šios sutarties neįvykdymo atvejais, kaip antai minėtoje sutartyje

nustatytos sandorių apimties arba galiojimo trukmės sąlygos nesilaikymo atvejais. Direktyvos 86/653

13

11 straipsnio 2 ir 3 dalis reikia aiškinti taip, kad komercinio atstovavimo sutarties nuostata, pagal

kurią agentas turi grąžinti proporcingą savo komisinio atlyginimo dalį, jei sutartis tarp atstovaujamojo

ir trečiosios šalies buvo iš dalies neįvykdyta, nėra „agentui nepalanki nukrypstanti nuostata“, kaip tai

suprantama pagal Direktyvos 86/653 11 straipsnio 3 dalį, jei komisinio atlyginimo dalis, kuri privalo

būti grąžinta, proporcinga minėtos sutarties neįvykdymo apimčiai ir jeigu sutartis nevykdoma ne dėl

atstovaujamojo kaltės.

Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad Direktyvos 86/653 11 straipsnio 1 dalies antra įtrauka turi

būti aiškinama taip, kad sąvoka „dėl atstovaujamojo kaltės“ susijusi ne vien su teisiniais motyvais,

kurie tiesiogiai lėmė sutarties tarp atstovaujamojo ir trečiosios šalies baigimą galioti, bet ir su visomis

nuo atstovaujamojo priklausančiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo

įvykdyta sutartis.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190741&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=626075.

VI. VIEŠIEJI PIRKIMAI

2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Esaprojekt (C-387/14)

Viešieji pirkimai – Vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principai – Techniniai ir (arba)

profesiniai ūkio subjektų pajėgumai – Galimybė remtis kitų subjektų pajėgumais – Galimybė papildyti

pasiūlymą – Pašalinimas iš viešojo pirkimo dėl sunkaus nusižengimo

Viešojo pirkimo procedūra pradėta siekiant sudaryti sutartį dėl naujų informacinių sistemų

modernizavimo ir įdiegimo sveikatos priežiūros įstaigose Lodzės vaivadijos savivaldybei.

Perkančioji organizacija vykdė atvirą pirkimo procedūrą ir pirkimo objektą padalijo į kelias dalis,

apimančias skirtingas įstaigas. Ginčas byloje kilo dėl vienos iš pirkimo dalių – sistemos įdiegimo

vienos ligoninių administracinėje (pilkoji) ir medicininėje (baltoji) dalyse. Specifikacijose buvo

nurodyta, kad kiekvienas kandidatas ar dalyvis, teikiantis pasiūlymą dėl šios pirkimo dalies, kad

patvirtintų savo patirtį, turi įrodyti, kad įvykdė bent dvi viešojo pirkimo sutartis, atitinkančias

nustatytus reikalavimus. Konsultant Komputer, kurios pasiūlymas pripažintas ekonomiškai

naudingiausiu, pateikė patiektų prekių ir paslaugų sąrašą, kurias buvo pristatęs ir suteikęs

konsorciumas Konsultant IT sp. z o.o. ir Konsultant Komputer. Esaprojekt, kaip iš minėtos procedūros

pašalinta kandidatė, apskundė perkančiosios organizacijos sprendimą ir nurodė, kad Konsultant

Komputer netekino specifikacijose nurodytų kvalifikacinių reikalavimų. Nacionalinė apeliacinė

tarnyba sprendimu įpareigojo perkančiąją organizaciją pripažinti negaliojančiu naudingiausio

pasiūlymo dėl pirkimo dalies pasirinkimą ir paprašyti pateikti Konsultant Komputer paaiškinimus dėl

kvalifikaciją įrodančių dokumentų. Konsultant Komputer pateikė papildomus paaiškinimus, iš kurių,

be kita ko, paaiškėjo, kad ankstesnės paslaugos buvo teiktos pagal dvi atskiras sutartis, viena kurių

neapėmė pilkosios, o kita – baltosios dalies. Perkančioji organizacija pripažino, kad tokios sutartys

neatitiko techninių specifikacijų, nes vykdomam pirkimui buvo reikalinga, kad paslaugos apimtų

sistemos pristatymą, instaliavimą, konfigūravimą ir visuotinį įdiegimą baltojoje ir pilkojoje dalyse,

todėl dar kartą paprašė Konsultant Komputer duomenis papildyti. Konsultant Komputer pateikė naują

patiektų prekių ir suteiktų paslaugų sąrašą, kuriame taip pat rėmėsi ir kito subjekto, t. y. Medinet

Systemy Informatyczne sp. z o.o., patirtimi vykdant du prekių pristatymus ir Medinet Systemy

Informatyczne sp. z o.o. įsipareigojimą suteikti sutarčiai įvykdyti būtinus išteklius. Šis atsakymas

perkančiąją organizaciją tenkino ir ji vėl pasirinko Konsultant Komputer paslaugų tiekėju, o

Esaprojekt pakartotinai užginčijo perkančiosios organizacijos pasirinkimą.

Šioje byloje Teisingumo Teismas sprendė keletą aktualių klausimų. Pirma, ar 2004 m. kovo 31 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo

sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) 51 straipsnis, siejamas su jos 2

straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, jog pasibaigus paraiškų dalyvauti

konkurse pateikimo terminui ūkio subjektas perkančiajai organizacijai pateiktų – tam, kad įrodytų,

14

jog tenkina dalyvavimo viešojo pirkimo procedūroje reikalavimus, – jo pradiniame pasiūlyme

nenurodytus dokumentus, kaip antai trečiojo subjekto įvykdytą sutartį ir šio įsipareigojimą suteikti

šiam subjektui atitinkamai sutarčiai įvykdyti būtinus pajėgumus ir išteklius.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal suformuotą praktiką perkančiosios organizacijos ūkio

subjektams turi taikyti vienodas sąlygas, jų nediskriminuoti ir veikti skaidriai. Pagal vienodo požiūrio

ir nediskriminavimo principus dalyviai turi turėti vienodas galimybes suformuluoti savo pasiūlymus,

o skaidrumo pareiga siekiama užkirsti kelią perkančiosios organizacijos favoritizmui ir savivalei,

todėl visos sutarties sudarymo procedūros sąlygos ir taisyklės skelbime apie pirkimą ar

specifikacijose turi būti suformuluotos aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai. Pagal minėtus principus

draudžiamos bet kokios perkančiosios organizacijos ir dalyvio derybos, o tai reiškia, kad pateikus

pasiūlymą jo iš principo negalima keisti, todėl perkančioji organizacija negali prašyti dalyvio, kurio

pasiūlymą laiko neaiškiu, netiksliu ar neatitinkančių techninių specifikacijų, paaiškinimų.

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Direktyvą 2004/18 atskirais atvejais nedraudžiama

pataisyti ar papildyti pasiūlymo duomenų, kai būtina tik juos paaiškinti, arba ištaisyti akivaizdžias

fakto klaidas, tačiau tai neturi lemti, kad atitinkamas dalyvis iš tikrųjų pateiks naują pasiūlymą.

Teisingumo Teismas pažymėjo, jog iš prejudicinio paklausimo matyti, kad pirkimo dalyvio pateikti

patikslinimai nėra vien paprastas konkretus paaiškinimas ar akivaizdžių fakto klaidų ištaisymas, ir

laikytini pradinio pasiūlymo esminiu ir reikšmingu pakeitimu, kuris labiau prilygsta naujo pasiūlymo

pateikimui.

Antra, Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios direktyvos

48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo

principu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį ūkio subjektui leidžiama remtis kito subjekto

pajėgumais, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 48 straipsnio 3 dalį, t. y. sudėti žinias ir patirtį

dviejų subjektų, pavieniui neturinčių perkančiosios organizacijos tam tikrai sutarčiai įvykdyti

reikalaujamų žinių ir patirties, tuo atveju, kai perkančioji organizacija laiko atitinkamą sutartį

nedaloma ir dėl to ją turi vykdyti vienas subjektas.

Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2004/18 nuostatas bet kuriam ūkio subjektui

pripažįstama teisė dalyvaujant tam tikrame viešajame pirkime remtis kitų subjektų pajėgumais,

nesvarbu, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su tokiais subjektais, jei kandidatas ar dalyvis įrodo

perkančiajai organizacijai, kad jam tikrai bus prieinami šių ūkio subjektų ištekliai, būtini sutarčiai

įvykdyti. Vis dėlto, Teismo jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad išimtinėmis aplinkybėmis

rėmimasis kitų ūkio subjektų pajėgumais gali būti ribojamas, nes yra tokių darbų, kuriems dėl jų

ypatybių reikalingi tam tikri pajėgumai, kurių neįmanoma pasiekti sujungus mažesnius kelių ūkio

subjektų pajėgumus. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad prejudicinis klausimas grindžiamas

prielaida, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis yra nedaloma, todėl

minimalaus atitinkamo pajėgumo reikalavimą turi tenkinti vienas ūkio subjektas ir negalima remtis

kelių ūkio subjektų pajėgumais, taigi ūkio subjektas negali remtis trečiojo subjekto pajėgumais, kad

įrodytų, jog turi pajėgumų, būtinų pagrindinėje byloje nagrinėjamai sutarčiai įvykdyti.

Trečia, Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios

direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo

vertinimo principu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį ūkio subjektui, kuris kaip atskiras subjektas

dalyvauja viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje, leidžiama remtis įmonių grupės, kuriai jis

priklausė vykstant kitos viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūrai, patirtimi, nepaisant jo indėlio

vykdant tą sutartį pobūdžio.

Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 2004/18 48 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, jog

ūkio subjektų techniniai ir (arba) profesiniai pajėgumai gali būti patvirtinti, atsižvelgiant, be kita ko,

į patiektų prekių ar suteiktų paslaugų pobūdį ir svarbą, pateikiant darbų, atliktų per pastaruosius

penkerius metus, sąrašą, taip pat svarbiausių prekių arba pagrindinių paslaugų per pastaruosius trejus

metus sąrašą. Direktyvos 2004/18 48 straipsnio 3 dalis leidžia ūkio subjektui dėl konkrečios sutarties

remtis kito subjekto, pavyzdžiui, įmonių grupės, kuriai jis priklausė, pajėgumais, jeigu jis perkančiajai

15

organizacijai įrodo, kad jam tikrai bus prieinami to kito subjekto ištekliai, būtini šiai sutarčiai

įvykdyti. Taigi ūkio subjekto įgyta patirtis yra ypač svarbus šio subjekto kokybinės atrankos

kriterijus, kuris leidžia perkančiajai organizacijai patikrinti kandidatų ar dalyvių tinkamumą tam tikrai

viešojo pirkimo sutarčiai įvykdyti. Vadinasi, kai ūkio subjektas remiasi įmonių grupės, kuriai jis

priklausė, patirtimi, ši turi būti vertinama atsižvelgiant į konkretų subjekto dalyvavimą, taigi į jo

faktinį indėlį vykdant veiklą, kurios reikalauta iš šios grupės vykdant tam tikrą viešojo pirkimo sutartį.

Ketvirta, Teisingumo Teismas sprendė, ar Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktas, pagal

kurį iš viešojo pirkimo konkurso galima pašalinti ūkio subjektą, jeigu jis yra pripažintas kaltu dėl

rimto suklaidinimo pateikiant perkančiosios organizacijos prašomą informaciją, turi būti aiškinamas

taip, kad jis gali būti taikomas, kai ši informacija gali daryti įtaką konkurso rezultatui, neatsižvelgiant

į tai, ar šis ūkio subjektas tai padarė tyčia.

Teisingumo Teismas nurodė, Direktyvos 2004/18 45 straipsnyje numatyti atitinkamai privalomi ir

neprivalomi dalyvio pašalinimo iš viešojo pirkimo pagrindai, susiję su jo asmenine situacija. Ūkio

subjektas gali būti pašalintas iš viešojo pirkimo, jei yra pripažintas „kaltu dėl rimto suklaidinimo“

pateikiant perkančiosios organizacijos reikalaujamą informaciją arba jos nepateikiant. Teisingumo

Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2004/18 tekste nėra jokios nuorodos į tyčinį ūkio subjekto elgesį,

todėl nėra būtina konstatuoti tokio elgesio, o priešingai, siekiant pripažinti kandidatą ar dalyvį „kaltu

dėl rimto suklaidinimo“ ir dėl to jį pašalinti iš viešojo pirkimo, pakanka, kad jis būtų pripažintas kaltu

dėl tam tikro nerūpestingumo, galinčio turėti lemiamą įtaką priimant sprendimus dėl pašalinimo,

atrankos ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo.

Teisingumo Teismas išaiškino, kad:

Pirma, Direktyvos 2004/18 51 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 2 straipsniu, turi būti aiškinamas

taip, kad pagal jį draudžiama, jog pasibaigus paraiškų dalyvauti konkurse pateikimo terminui ūkio

subjektas perkančiajai organizacijai pateiktų – tam, kad įrodytų, jog tenkina dalyvavimo viešojo

pirkimo procedūroje reikalavimus, – jo pradiniame pasiūlyme nenurodytus dokumentus, kaip antai

trečiojo subjekto įvykdytą sutartį ir šio įsipareigojimą suteikti šiam subjektui atitinkamai sutarčiai

įvykdyti būtinus pajėgumus ir išteklius.

Antra, Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu

ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo principu, turi būti aiškinamas taip,

kad pagal jį ūkio subjektui neleidžiama remtis kito subjekto pajėgumais, kaip tai suprantama pagal

šios direktyvos 48 straipsnio 3 dalį, t. y. sudėti žinias ir patirtį dviejų subjektų, pavieniui neturinčių

perkančiosios organizacijos reikalaujamų tam tikrai sutarčiai įvykdyti žinių ir patirties, tuo atveju, kai

perkančioji organizacija pripažįsta atitinkamą sutartį nedaloma ir dėl to vykdytina vieno subjekto, ir

kad toks negalėjimas remtis kelių ūkio subjektų patirtimi yra susijęs su atitinkamos pirkimo sutarties,

kurią turi vykdyti vienas subjektas, dalyku ir jam proporcingas.

Trečia, Direktyvos 2004/18 44 straipsnis, siejamas su šios direktyvos 48 straipsnio 2 dalies a punktu

ir jos 2 straipsnyje pripažįstamu ūkio subjektų vienodo vertinimo principu, turi būti aiškinamas taip,

kad pagal jį ūkio subjektui, kuris kaip atskiras subjektas dalyvauja viešojo pirkimo sutarties sudarymo

procedūroje, neleidžiama remtis įmonių grupės, kuriai jis priklausė vykstant kitos viešojo pirkimo

sutarties sudarymo procedūrai, patirtimi, jei jis faktiškai ir konkrečiai nedalyvavo vykdant šią sutartį.

Ketvirta, Direktyvos 2004/18 45 straipsnio 2 dalies g punktas, pagal kurį iš viešojo pirkimo konkurso

galima pašalinti ūkio subjektą, jeigu jis pripažintas „kaltu dėl rimto suklaidinimo“ pateikiant

perkančiosios organizacijos prašomą informaciją, turi būti aiškinamas taip, kad jis gali būti taikomas,

kai atitinkamas ūkio subjektas pripažintas atsakingu dėl tam tikro laipsnio nerūpestingumo, t. y.

nerūpestingumo, kuris gali daryti įtaką sprendimams dėl pašalinimo iš konkurso, atrankos ir viešojo

pirkimo sutarties sudarymo, nepaisant to, ar nustatyta, kad šis subjektas taip veikė tyčia.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu:

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=190329&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=1174865.

16