LLKS AKTUALIJAS SKAITYKITE SVETAINĖJE WWW.LLKS.LT

2016 balandis

Nr. 4 (258)

Sveikiname

SV E I K I SU L AU K Ę ŠV E N T Ų V E LY K Ų !

B a l a n d ž i o s u k a k t y s

Ireną Sakalauskienę 90-mečio proga

Vytautą Bačių 85-mečio proga

Vincą Dienį 80-mečio proga

Vitą Margaitį 80-mečio

proga

Jurgį Naviką

80-mečio proga

Stasį Šnirą

75-mečio proga

– Balandžio 11-oji – Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena. 1945 m. balandžio 11 d. Vokietijoje buvo išlaisvinti Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kaliniai.– Prieš 70 metų, 1946 m. balandžio 3 d., Alytaus aps. Varėnos vls. Pabaronės k. žuvo Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Leonas Tarasevičius-Lūšis, Aras ir jo adjutantas Adolfas Kalanta-Kostas.– Prieš 70 metų, 1946 m. balandžio 16 d., iš LSSR MGB Alytaus aps. skyriaus vidaus kalėjimo pabėgo 40-ties kalinių, kuriems vadovavo Juozas Balčius, grupė.– Prieš 70 metų, 1946 m. balandžio 19 d., Šakių aps. Jankų vls. Valių k. apylinkėse žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Jonas Kleiza-Žalvaris.– Prieš 70 metų, 1946 m. balandžio 23 d., buvo priimta Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija, kurią pasirašė Pietų Lietuvos partizanų vadai.– Prieš 65 metus, 1951 m. balandžio 11 d., Utenos r. Strazdų k. žuvo Rytų Lietuvos srities ir Vytauto apygar-dos vado pavaduotojas, Lokio rinktinės vadas Balys Vaičėnas-Pavasaris, Liubartas, Lokio rinktinės Rikiuo-tės skyriaus viršininkas ir Šventosios rajono vadas Vladas Juozapavičius-Šarūnas, Papartis, Šventosios rajo-no štabo narys, Laisvės kuopos vado pavaduotojas Juozas Sidaravičius-Sakalas, Erškėčio kuopos vadas Jo-nas Čičelis-Tėvas, Erškėčio kuopos būrio vadas Jeronimas Bulka-Titnagas, Džiugo rajono vadas Alfredas Garnelis-Čigonas, Džiugo rajono štabo viršininkas Vytautas Dručkus-Šernas ir Juozo Čibiro šeimos nariai.– Prieš 65 metus, 1951 m. balandžio 14 d., Anykščių r. Niūronių k. žuvo Vytauto apygardos štabo narys ir Deimanto rajono vadas Antanas Bagočiūnas-Dūmas, rajono štabo Organizacinio skyriaus viršininkasJus-tinas Puodžiūnas-Šerkšnas ir 5 jų bendražygiai.– Prieš 65 metus, 1951 m. balandžio 29 d., Ramygalos r. Steponavos k. apylinkių miške žuvo Vyčio apygar-dos vadas Mykolas Šemežys-Putinas. – Prieš 65 metus, 1951 m. naktį į balandžio 4 d., Pakruojo r. Žiur-kių ir Moniūnų k. apylinkėse žuvo Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadas Jonas Januševičius-Vilkas, 1-ojo rajono (tėvūnijos) vadas Lionginas Činga ir 2-ojo rajono (tėvūnijos) vadas Ignas Gasiūnas.

3

Pranas Vaičaitis lie-tuvių poetas, vertėjas, teisininkas gimė1876 m. vasario 10 d. Santakuose (Šakių raj.), netoli Sintau-tų. Nors tėvai Juozas ir Marijona valdė nemažą žemės sklypą, bet lepin-ti pirmagimio neturėjo iš ko: išmokėjus tėvo sese-rims dalis, namai gerokai ištuštėjo. O čia vienas po kito gimė dar du vaikai - Jonas ir Juozas.

Prano vaikystė niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimo vaikų. Skyrėsi tik jis pats: buvo silpnokos sveikatos ir uždaro būdo. Žaisdavo atokiai, laikėsi tyliai, jo dažnai tekdavo ieškoti. Svajingą vaiko natūrą veikė folkloro pasaulis, juo labiau, kad motina apylinkėje garsėjo skambiu dainininkės balsu.

Pranas ėmė lankyti Sintautų pradžios mokyklą, bet mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė. Tėvai savo planų neatsisakė ir 1887 m. silpnai pasiruošu-sį sūnų per vargą įtaisė į Marijampolės gimnaziją. Čia P. Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, vengdavo pamal-dų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji Antano Baranausko, Simono Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatū-riniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.

Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą su-sikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaci-ją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsispren-dimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejau-čiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau my-lėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materiali-nė parama.

Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus - 1895 m. rugpjū-čio 16 d. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fa-kultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, Peterburge P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje ben-dradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai - baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.

Prano Vaičaičio 140-osios metinės1897 m. rudenį prasidėjo poeto politinis perse-

kiojimas. Varšuvos prokuroras jam uždėjo mėnesį policinio arešto, Teisingumo ministras sustiprino bausmę iki mėnesio kalėjimo. P. Vaičaitis, prasikan-kinęs pusantrų metų ypatingoje policijos priežiūro-je be stipendijos ir privačių pamokų, 1899 m. vasario 3 d. kartu su savo tėvu ir kitais sietyniečiais buvo nubaustas administracine tvarka. Atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į Kalvariją. Po to ne-galėjo gauti liudijimo apie nepriekaištingą elgesį, ir baigiamuosius egzaminus teko atidėti kitiems me-tams. Visa tai P. Vaičaitį be galo išvargino, išvedė iš pusiausvyros.

Besimokydamas Peterburge P. Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje aka-demijoje, o antras vargonavo ir vadovavo Peterbur-go lietuvių chorams.

Teisininko karjera P. Vaičaičio neviliojo. Jis plana-vo baigęs mokslus vykti į Belgiją studijuoti komerci-jos, bet pradžiai nebuvo lėšų. 1900 m. gavęs diplomą ir vasarą namie pailsėjęs pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje, bet greit susirgo džiova ir grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik pas-kutinėm dienom, kai jau buvo pavėluota.

P. Vaičaitis mirė 1901 m. rugsėjo 21 d. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laido-tuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines.

P. Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, ba-ladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 origi-nalius eilėraščius (iš jų - 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe - dviejų Aleksandro Puškino mažųjų dramų vertimus).

Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe“, „Vienybė-je lietuvninkų“, „Ūkininke“. Pirmas rinkinys išleis-tas 1903 m. Amerikoje (parengė J. Mačys - Kėkštas ir J. Pranaitytė). Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka. Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rū-pėjo. Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdi-nami, kaip ir tautosakos kūrėjai, mažai galvodamas apie save.

Poezijai būdingi jaunystės svajonių, meilės, tė-vynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto gamta, aukštinama Lietuvos praeitis, žadi-nami tautinio orumo jausmai. Kai kurie eilėraščiai virto liaudies dainomis.

P.Vaičaičio poetinis palikimas negausus. Jo lyri-koje galima išskirti dvi pagrindines kryptis: visuo-meninę - patriotinę ir asmeninę arba egocentrinę.

Stipriausiai ir gražiausiai patriotinėje lyrikoje išreikšti tėvynės grožio ir ilgesio motyvai. Tėvynės

4

gamtos grožis, su-rištas su nostalgi-ja, įgyja vidinės šilumos. P. Vaičai-čio poezijoje yra ir grynai socialinių motyvų. Skurdo motyvai įpinami į kontrastiškai švie-sų foną, greta pra-bangos ir blizgėji-mo - vargas, nepri-tekliai. Socialiniai motyvai dažnai yra susipynę su patriotiniais: lais-vės ilgesys, tautai daromos skriau-dos, materialinis skurdas ir darbų sunkumas daž-niausiai subėga į vieną pagrindinę priežastį - į rusų valdžios priespau-dą. Į praeitį P. Vai-čaitis žiūri romantiškai, panašiai kaip S.Daukantas, Maironis, V. Kudirka. Praeities laikai buvo garbingi didžiosiomis laisvės kovomis.

Egocentrinėje lyrikoje P. Vaičaitis yra tylaus liū-desio poetas.

Pirmieji P. Vaičaičio eilėraščiai buvo išspausdinti

„Varpe“ 1896 m., vėliau beveik visi eilėraščiai buvo spausdinami Amerikos lietuvių savaitraštyje „Vie-nybė Lietuvninkų“. Atskirais rinkiniais P. Vaičaičio poezija buvo išspausdinta tik po poeto mirties.

Vilkaviškio Turizmo ir verslo informacijos centras

...Gyvenimo mano saulutė jau leidžia

Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn; Jausmai bekovodami pasilsio geidžia, Kasdieną prie karsto slenku jau artyn. Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio Lazdelę keleivio turėsiu padėt, Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau Paleisti pasaulėje pasižmonėt. Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos, Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus! Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas, Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus! Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos Ir jus neatjaustų viengenčių širdis, O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas Rakstelis, kur gyvo netėmys akis. Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės, Sesutės laimingų pasaulės dienų, Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų

Prano Vaičaičio kapas Sintautų miestelio kapinėse. Šalia palaidoti jo tėvai Marijona ir Juozas Vaičaičiai

...Yra šalis, kur upės teka

Linksmai tarp girių ūžiančių Ir meiliai tarpu savęs šneka Prie giesmininkų vėversių. Ten prakaitas aplieja žmones Prie vasaros darbų sunkių Ir prastas aprėdas marškonis Apdengia sąnarius visų. Bent tave meiliai pavaišina, Kaip tik nueisi į svečius, – Ten tave myli, valgydina, Kiek daleidžia išteklius. Ir grakščios tos šalies merginos Ten žydi vis kuo nepuikiau… Šalis ta Lietuva vadinas – Bet aš neilgai ten buvau… Atsimenu, kada į guolį Saulutę prašo vakarai Ir gieda lietuviai varguoliai, Nes pabaigti dienos darbai… Kaip tąsyk mergos veidą skaistų

Prie rūtų lenkia kvepiančių, Dainuodamos jas meiliai laisto, Lelijų skinas žydinčių. Atsimenu, kaip vakars šiltas Po vasaros kaitrios dienos Ir oras, ramumu išpiltas, Nenoroms traukia prie dainos, Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia Ir užgirdėt toli toli… Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia, Bet pats užmigti negali… Kaip vandens upės mislys teka, Idėjos reiškiasi galvoj, Gamta su tavim, rodos, šneka: „Gražu, gražu mūs Lietuvoj…“ O tėviške! kaip mielas kraštas, Kuriuo taip netekau ūmai, – – To neišreikš nė vienas raštas, Tą pasakys vieni jausmai…

5

Vytautas ŠILAS, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas

Lietuvos skaitytojams muzikos istorikė ir choro dirigentė Irena Skomskienė pateikia periodinėje spaudoje publikuotus ir naujus straipsnius apie XIX a. Mažosios Lietuvos raštijos bei dvasinių ver-tybių puoselėtoją Liudviką Gediminą Rėzą. Iš ke-turių Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų – J. Bret-kūno, K. Donelaičio, L. G. Rėzos ir Vydūno – pel-niusių Lietuvos ir vokiečių kultūrinės visuomenės pripažinimą, būtent L.Rėza išsiskyrė aukštu au-toritetu ne tik savo krašte. Pedagogas (išugdęs F. Kuršaitį, pirmąjį lituanistą), kritikas, vertėjas, po-etas, leksikografas, folkloristas (ir pirmasis lietu-vių mitologas), filosofijos bei teologijos daktaras, universiteto profesorius – tai dar ne viskas pasa-kyta apie šį šviesų žmogų. L. G. Rėza dirbo Ka-raliaučiaus universiteto rektoriumi, buvo Lietuvių kalbos seminaro direktorius, aktyvus visuomenės veikėjas, priklausė Karaliaučiaus miesto elitui, dalyvavo Prūsijos Biblijos platinimo draugijos veikloje, buvo aktyvus Karaliaučiaus miesto Ka-rališkosios vokiečių draugijos narys (skaitė prane-šimus Lietuvos istorijos ir tautosakos klausimais), buvo Prūsijos provincijos Konsistorijos ir moky-klų kolegijos narys, dalyvavo Karaliaučiuje veiku-sios Šv. Jono trijų karūnų masonų ložės veikloje.

L. G. Rėzos, kilusio, kaip jis pats sakė, „iš lietuvių gimi-nės”, didžiau-sias rūpestis buvo tarnauti lietuvių tautai. Jo sudarytas ir savo lėšomis iš-leistas pirmasis pasaulyje lie-tuvių liaudies dainų rinkinys “Dainos”, taip pat lietuvių lite-ratūros genijaus Kristijono Do-nelaičio poemos “Metai” publi-kavimas yra ne-abejotinai reikš-

Rėzos fenomenasmingiausias ir žinomiausias L. G. Rėzos veiklos indėlis į lietuvių kultūrą. Jis K. Donelaičio “Me-tus” įžvalgiai vadino lietuvybės „skydu“. Ir jį patį – L. Rėzą - būtų galima vadinti „kardu“ kovoje už lietuvybės išsaugojimą Mažojoje Lietuvoje. Būtent L. G. Rėza pirmasis autoritetingai pasipriešino lietuvių kalbos pašalinimui iš mokyklų progra-mų, pirmasis iškėlė lietuvių kultūrinį savitumą. Jo darbuose glūdi lietuvių tautosakos tyrinėjimo šaknys. L. G. Rėza, palikęs ryškų pėdsaką ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir visos Lietuvos kultūros istorijoje, nusipelnė didžiausio visų lietuvių, ne tik kultūrininkų, švietėjų, bet ir politikų dėmesio.

I. Skomskienė savo straipsniuose iškelia L. G. Rėzą kaip humanistą, kaip mokslininką, tyrėją, lietuvių tautosakos mokslo pradininką. Ji akcen-tuoja šio iškilaus žmogaus pragmatines sąsajas su vokiečių kultūrininkais – jam, kaip ir mums šiais laikais, kovai už nepelnytai diskriminuojamos Mažosios Lietuvos lietuvybės išlaikymą reikėjo supratimo, paramos ir ryšių.

Karaliaučiaus miesto Garbės piliečio prof. L. G. Rėzos atminimas yra jau įamžintas dabartinia-me Kaliningrade – Karaliaučiuje. 2005 m. vasarą šio miesto 750 metų jubiliejui Lietuvos valstybės pastangomis buvo pastatytas paminklas L. Rėzai, įrengtas jo vardo skveras, o 2007 m. rudenį me-morialinėje lentoje, įrengtoje greta paminklinių

Paminklas Rėzai Juodkrantėje.

skulptorius - Arūnas Sakalauskas

6

Brandenburgo vartų, vietos kultūrininkų inicia-tyva atsirado ir L. G. Rėzos bareljefas. Pagerbtas L. G. Rėza ir Lietuvos Respublikoje: 2007 m. Juod-krantės parodų namai reorganizuoti į Liudviko Rėzos kultūros centrą. Jame nuolat veikia istorinė ekspozicija, skirta iškiliai šio krašto asmenybei ir Juodkrantės istorijai. Tačiau I. Skomskienė mano, kad L. G. Rėzai turėtų būti skiriama dar daugiau dėmesio. L. G. Rėzos pagerbimui ir įamžinimui ji siūlo pažymėti jo „Dainų ir kovų kelią“ nuo gim-tųjų Karvaičių iki Karaliaučiaus ir dar toliau – per Europą iki Paryžiaus (kuriame su Napoleoną su-triuškinusia armija L. G. Rėza buvo atsidūręs).

Visas L. G. Rėzos gyvenimas yra tarnavimo savo tautai pavyzdys, kuris ir dabar mus kviečia garsinti ir tirti Mažosios Lietuvos paveldą (neap-siribojant vien Klaipėdos kraštu), taip prisidedant prie tautinio patriotizmo stiprinimo ir Lietuvos garsinimo. L. G. Rėzos asmenybė yra susilauku-si nemažo tyrinėtojų ir kiek mažesnio Lietuvos patriotų dėmesio. Šį žymiausią XIX a. Prūsų Lie-tuvos kultūros šviesulį garsina jo raštų leidimas, Liudviko Rėzos kultūros centro Juodkrantėje vei-kla, pagaliau ir Neringos savivaldybės įsteigtoji Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija. Manau, I. Skomskienės publikacijos galėtų atkreipti į šią daugialypę asmenybę ir daugelio Lietuvos žmo-nių akis. Paminklas Rėzai Karaliaučiuje. Skulptorius - Arūnas Sakalauskas

Algimantas ZOLUBASLiūdime ir verkšlename, kad dėl girtuoklystės,

savižudybių, plėšikavimų, korupcijos ir kitų ne-gandų Lietuvos įvaizdis pasaulyje prastas. Įsivaiz-duojamas ar vaizdu įkūnijamas dalykas ir negali būti geras, jei vaizdas iš esmės yra blogas. Tačiau tarp įvaizdžio ir vaizdo yra grįžtamasis ryšis; jei įvaizdis gerinamas gali gerėti ir vaizdas (šunėką pavadinus gražiu vardu, jis tampa šauniu šuneliu).

Girdime įvairiausių siūlymų, projektų, kurie galėtų gerinti Lietuvos įvaizdį. Tačiau arba jie brangiai atsieina, arba yra neefektingi. Tačiau yra įvaizdžio gerinimo sritis, kuri valstybei nekainuo-ja, nes ją kaip paslaugą apmoka piliečiai. Tai – paš-to atributika – pašto ženklai ir pašto vokai.

Jei sukurta esperanto tarptautinė kalba leidžia bendrauti įvairių tautybių žmonėms ta kalba ir raštu, tai filatelija yra tarptautinė kalba, išreiškia-ma vaizdais. Vaizdai ant voko ar pašto ženklo gali suteikti informaciją apie šalį, jos kultūrą, fauną, florą, iškilias asmenybes, reikšmingus įvykius. To-kią pašto atributiką galima vadinti mažaisiais am-basadoriais, pasiekiančiais šalis, kuriose net nėra mūsų pasiuntinybių ar atstovybių.

Mažieji ambasadoriai – valstybiniai pašto ženklai

Filatelija seniai peržengė savo buvusią paskir-tį. Pašto ženklai bei vokai, turėję tik vartotojišką reikšmę ir vertinti kaip atsiskaitymo už pašto paslaugas simboliai, peržengė šią paskirtį, tapo kultūros, jos paveldo dalimi, daugelio šios srities mėgėjų kultūrinio bendravimo pagrindu. Greta to, filatelija atlieka itin svarbią tautos, jos vals-tybės įvaizdžio kūrimo ir plėtros misiją. Pašto siuntos su pašto atributika mūsų laikais jau per savaitę pasiekia atokiausius planetos kampelius. Antai Tasmanijos gyventojas, gavęs laišką iš Lie-tuvos su trispalve vėliava (tokių pašto ženklų Lietuvoje su žiburiu reikia ieškoti), sužino, kad šiaurės pusrutulyje nebėra LTSR, o jos vietoje Lietuvos Respublika su savo vėliava, o „tikras“ brazilas pradeda ieškoti savo šaknų Lietuvoje. Ir nuostabu, kad šie mažieji ambasadoriai, valsty-bės įvaizdžio kūrėjai pačiai valstybei nieko ne-kainuoja. Tačiau, jei vokai bei ženklai vienodi, standartiniai – šalies įvaizdis bus pilkas. Tokį pil-ką įvaizdį mūsų paštas kuria, nes įvairovės nesu-kuria; maža nominalų, skurdus dizainas, prasta poligrafija.

7

Filatelinė opozicijaNežinau, ar kur girdėta, kad kokioje šalyje ofi-

cialiems pašto leidiniams būtų susikūrusi opozi-cija – operatyvi, gerais pašto atributikos kūriniais oponuojanti filatelijos institucija. Lietuvoje, nors negausi, tačiau veikli toki opozicija yra. Ji taip ir vadinasi – Filatelinė opozicija (FILOP).

Jau pirmomis atkurtos respublikos dienomis Lietuvos filatelininkai atkreipė dėmesį į itin pras-tą pašto ženklų popieriaus kokybę, žemą meninį lygį, reiškė protestus, tačiau Lietuvos pašte įsitvir-tinusi sovietinė partinė nomenklatūra darė viską, kad tik Lietuva atrodytų prasčiau. Neapsikentę filatelininkai susibūrė į oponuojantį Lietuvos paš-tui judėjimą FILOP. Organizacija jau dešimtmetį kuria suvenyrinius pašto ženklus, meniškus pašto vokus, lipdukus, atsiliepdama į nūdienos reika-lus, gaivindama istorinę atmintį, savaip ugdo ir telkia pilietinę patriotinę visuomenę. Internetinis organizacijos portalas www.filop.org drauge yra pavyzdys Lietuvos paštui, kaip nefinansuojami visuomenininkai sugeba kurti pašto reikmenis, dažnai geresnius už profesionaliuosius.

Vienas ryškiausių ir produktyviausių FILOP atstovų yra dailininkas Antanas Rimantas Ša-kalys. Jo sukurti mokslą ir kultūrą atspindintys darbai apkeliavo parodas Europoje, Amerikoje, o suvenyriniai pasto leidiniai – su turistais ir paštu – visą pasaulį. Savo kūriniuose dailininkas vaizduo-jas Lietuvos praeitį, dabartį, atsiliepia į nūdienos aktualijas, kelia lietuvio garbę, skatina savigarbą, patriotiškumą. Dailininko išleistų įvairių pašto leidinių skaičius jau viršija 2000.

Viena iš paskutinių A.R.Šakalio suvenyrinių vokų serija serija pavadinta „Išgarsėję užsienyje lietuviai“. Tai vokai su pirmosios aukštosios mo-kyklos Amerikoje rektoriaus med. Dr. Aleksandro Karolio Kuršo, Amerikos generolo Tado Kosciuš-kos, Čilės nacionalinio didvyrio Igno Domeikos, Rusijos geologo, paleontologo ir geografo tyrinė-tojo Jono Čerskio, Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos tiltų bei tunelių projektuotojo ir statytojo Stanis-lovo Kerbedžio, Europos priešistorinės žmonijos raidos tyrinėjos Marijos Gimbutienės, Anglijos Karakiškųjų oro pajėgų kapitono Romualdo Mar-cinkaus, avangardinio kino meno pradininko Jono Meko, Amerikos sporto žymūnų Juozo Šarkio-Žu-kausko, Prano Lubino, Vito Gerulaičio atvaizdais ir trumpomis veiklos charakteristikomis.

Kai girdime, kad naujųjų lietuvių užsienyje el-gesys dažnai nusikalstamas, minima vokų serija liudija, kokie lietuviai išeivijoje buvo, skatina nau-juosius išeivius tokiais būti. Gal išvydęs tokį voką užsienyje, tautietis atsivers bent enciklopediją, su-simąstys dėl atiduodamo talento ar triūso svečiai šaliai, o lietuvis Tėvynėje nebeieškos „šiltesnės“ vietos svetur. Gal tai – tik aguonos grūdelis, bet – į Lietuvos aruodą.

Žiupsnelis apie dailininkąAntanas Rimantas ŠAKALYS gimė 1938 m.

spalio 1 d. Pakačinių kaime (Zarasų r.) 1953 – 1958 m. mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume; 1961–1963 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Po dviejų kursų išvyko mokytis į Maskvos kinematografijos insti-tutą. Jį baigęs 1968 m. grįžo į Vilnių. 1968 - 1971 m. buvo Lietuvos televizijos dailininkas-statytojas, Multiplikacijos cecho dailininkas ir tų darbų tele-vizijoje pradininkas. 1971–1978 m. Lietuvos kino studijos meninių filmų dailininkas-statytojas. Svarbiausi kino studijos laikotarpio darbai: doku-mentinės juostos „Knygos turi likimą“ (apie VU bi-blioteką) ir „Vilniaus universitetas 1579–1979“. Kurį laiką dėstė Vilniaus inžineriniame institute pieši-mą ir Dailės institute – kino bei televizijos dailės pagrindus. Vėliau – kūrybinis darbas: estampai, ekslibrisai, knygų iliustracijos, firmų logotipai ir kt. Lietuvos dailininkų sąjungos (1974), Amerikos filatelistų draugijos „Lietuva“ narys, filatelinio opozicinio visuomeninio judėjimo „Filop“ inter-nete vadovas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos narys. Apdovanotas sausio 13-osios atminimo medaliu (2004), LLKS ordinu „Už Tėvynės laisvę“ (2008). Išleido 4 suvenyrinių vokų katalogus (apie 2000 vokų), surengė daug parodų.

Iš Lietuvos pašto istorijos Lietuvos pašto istorija siekia 16 a. vidurį. Re-

guliariai keistis informacija su užsienio šalimis pradėta 1562 m., įsteigus pašto liniją Vilnius-Kro-kuva-Viena-Venecija. Iš Lietuvos korespondencija per Vieną patekdavo į daugelį Vakarų Europos miestų. 1671 metais LDK miestai ir miesteliai ap-mokestinti pašto mokesčiu.

Keleiviai iki I-ojo pasaulinio karo taip pat nau-dojosi pašto transportu, išskyrus tuos maršrutus, kur buvo geležinkeliai. Karo metais visi paštai buvo uždaryti. Tik nuo 1916 m. sausio 15 d. Lie-tuvos gyventojams buvo leista naudotis vokišku paštu, bet laiškus rašyti buvo galima tik vokiečių kalba.

1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras M. Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba. Gruo-džio 27 d. išleisti pirmieji Lietuvos pašto ženklai. 1922 m. sausio 1 d. Lietuva tapo Pasaulinės paš-to sąjungos (toliau PPS) nare. Tuo metu Lietuvoje veikė 126 pašto įstaigos ir 40 pašto agentūrų.

1940 m. gruodžio 4 d. Pasaulinės Pašto sąjun-gos Tarptautinis biuras pranešė, kad, Lietuvai ta-pus SSSR dalimi, jos narystė PPS panaikinta. 1941 m. vasario 16 d. iš apyvartos buvo išimti visi Lie-tuvos pašto ženklai, vokai, atvirukai ir įvesti SSSR pašto tarifai.

II-ojo pasaulinio karo metais buvo sunaikin-ti Lietuvos ryšiai, nebeliko transporto, nebuvo ir susisiekimo geležinkeliais. Po karo Lietuvos ryšių

8

veikla, jos plėtra buvo visiškai priklausoma nuo Maskvos.

Nuo 1990 m. prasidėjo naujas Lietuvos pašto atkūrimo ir plėtros laikotarpis. Tų metų spalio 7 d. apyvartoje pasirodė pirmoji nepriklausomos Lie-tuvos pašto ženklų serija. Gruodžio 17 d. įsteigta Lietuvos ryšių ministerijos valstybinė įmonė ,,Paš-to ženklas“.

1991 m. gruodžio 17 d. nutarta reorganizuoti Lietuvos ryšių valdymo struktūrą – atskirti pašto ryšius nuo elektros ryšių, įsteigiant valstybės įmo-nes ,,Lietuvos paštas“ ir ,,Lietuvos telekomas“.

Dabar Lietuvos paštas, kaip Susisiekimo minis-terijos akcinė bendrovė dirba nuo 2006 m . sausio 3 d. (AB „Lietuvos paštas“ 100 proc. akcijų pri-klauso valstybei).

Jei Pirmoji, Vasario 16-osios Lietuvos respubli-ka pasižymėjo aukšto meninio lygio pašto ženklų gausia leidyba, Kovo 11-osios respublikos paštas per 25 metus demonstravo tiek meninį, tiek patri-otinį, tiek istorinės atminties skurdą. Priežastis – Lietuvos pašte įsitvirtinusi Maskvai priklausiusi nomenklatūra su homo soveticus mentalitetu. Antai iš JAV gaunamų laiškų pašto ženklai, kaip taisy-klė, turi tos šalies vėliavos bei herbo vaizdą, Lie-tuvos paštas valstybės simbolius pašto ženkluose

vaizduoti atkakliai vengia, o nepaisymas estetinių reikalavimų pašto ženkluose – viešas kūrybinės minties stokos atspindys ir prasto valstybės įvaiz-džio demonstravimas.

Nesu kalbamos srities specialistas, nesu net filatelistas, tačiau nereikia tokiu ir būti, kad pa-matytume mūsų pašto leidinių skurdą. Teko kar-tą susidurti su Lietuvos Paštu, kai norėjome, kad būtų išleistas pašto ženklas su iškilaus šveicaro, didžio Lietuvos patrioto profesoriaus Juozo Ere-to atvaizdu jo 100-jų gimimo metinių proga. Pri-reikė penkerių metų rašinėjimo ir atsirašinėjimo, kad toks ženklas, tik Pasaulio Lietuvių Bendruo-menės Seimo paskatinimu mūsų valdžioms, pa-sirodytų.

Pašto ženklo, kaip mokėjimo priemonės už pašto paslaugas ir filatelistų domėjimosi objekto, vaidmuo yra ženkliai didesnis, nes jis drauge yra puiki valstybės pristatymo pasauliui priemonė, mažasis ambasadorius.

Gera žinoti, kad žiniasklaidoje negirdime prie-kaištų Lietuvos paštui dėl nekokybiškų paslaugų, smagu, kad šiandien gauname vakarykščiai iš-siųstą laišką, tačiau nedovanotinas sąstingis paš-to ženklų bei vokų leidyboje šaukiasi aukščiausių valstybės institucijų dėmesio.

Vakar ryte pribloškė žinia – pakirstas sunkios ligos, Amžinybėn išėjo Alfredas, kurso draugas, tiesiog draugas, kraštietis. Paskutinį kartą telefo-nu kalbėjomės prieš porą savaičių. Žinojau jo ne-laimę, todėl neskambinau, nelindau į akis, buvom sutarę, kad jis pats paskambins, kai tik galės. Ne-sutramdomas optimistas, tokiu buvo iki paskuti-nės minutės. Apie savo ligą, kaip visada apie šį bei tą juokaujant, lyg tarp kitko, prasitarė jau po Naujųjų, po atliktos operacijos. Kalbėjo taip, lyg tai jį būtų užklupusi eilinė sloga. Alfredas buvo ir „Mūsų Ignalinos“ draugas, ją iki šiol prenume-ravo. Redakcijai nuolat siųsdavo naują savo kū-rybą, naujas nuotraukas. Esame sukaupę didžiulį, mums padovanotą kelių tūkstančių jo nuotraukų archyvą su svarbiausių istorinių įvykių, prade-dant Lietuvos laisvės lygos mitingu Vilniuje 1987 m., vaizdais. Alfredas dažnai dalyvaudavo visuo-se reikšmingesniuose rajono, bemaž visada – gim-tojo Mielagėnų krašto renginiuose. Keletas eilučių iš jo oficialios biografijos.

Gimė 1948 m. birželio 5 d. Paliesiuje, Mielagė-

nų sen. Tėvas Liudvikas Girdziušas buvo Lietuvos partizanas, žuvo 1949 m. pavasarį, jį nušovė vie-tiniai NKVD aktyvistai. Alfredas ilgai ieškojo jo kapo, tačiau taip ir nesurado. Nors dar buvo gyvų stribų, žinojusių, kur užkasė savo auką, tačiau taip ir nepasakė – kur. Mama Jadvyga Černiauskaitė-Girdziušienė-Katkauskienė. Šeimoje augo 7 vaikai.

Baigė Mėčionių pradinę mokyklą (mok. Moni-ka Kuodienė). 1960 m. su savo dvyniu broliu Os-valdu išvyko mokytis į Molėtų mokyklą-internatą. 1964 m. baigė 8 klases ir atvyko mokytis į Vilnių – įgijo buitinių prietaisų remontininko specialybę. Dirbdamas, mokėsi vakarinėje mokykloje, Vil-niaus universitete studijavo geologijos-hidrogeo-logijos specialybę, vėliau žurnalistiką. 1974 metais dirbo Kemerovo srityje (Rusijoje), 1988 m. pirma-sis iš Lietuvos organizavo ekspediciją į Pamyro kalnus sniego žmogaus paieškai.

Nuo 1980 m. dirbo žurnalistinį darbą kaip foto-korespondentas. Dirbo žurnale „Mūsų žodis“, lai-kraščiuose „Tiesa“ (vėliau – „Diena“), „Lietuvos aidas“, „Respublika“, Trakų r. laikraščiuose „Tra-

2016 m. kovo 18 d. pirmosios Alfredo GIRDZIUŠO mirties metinėsPrisimindami taurų „Varpo“ talkininką, pateikiame Jono BALTAKIO

velioniui publikuotą In Memoriam laikraštyje „Mūsų Ignalina“

9

kiečių rūpesčiai“, „Galvė“, žurnale „Mano miestas“ („My City“). Nuo 1988 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Pasireiškė daugiau-sia portretinio žanro srityje. Pirmą-sias viešas fotoparodas pradėjo eks-ponuoti nuo 1982 m., tai buvo gerai žinomi Lietuvoje bei užsienio šalyse autoriniai fotolakštai „Apšvietimo etiudai, aktai“. Nuo 1988 m., kaip fo-tokorespondentas ir žurnalistas, pra-dėjo aktyviai dalyvauti Lietuvos Atgi-mimo akcijose.

Alfredo fotoparodos apie 1991 m. sausio įvykius turėjo didelį pasisekimą ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Tiek aktų, tiek 1991 m. sausio įvykių paro-dos eksponuotos ir Ignalinoje, kituo-se rajono miesteliuose. A. Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo leido Lietuvos Seimo archyvams pasidaryti 17 985 kadrų elektroninių (skaitme-ninių) kopijų iš užfiksuotų 1988–1994 m. politinių įvykių Lietuvoje. Apie 14 480 kadrų dar kopijuojama Iš šių fon-dų Seimas kasmet panaudoja dalį fotografijų par-odoms bei leidiniams, skirtiems atminti 1988–1991 m. įvykius Lietuvoje. Parodos eksponuojamos ir užsienio šalyse. Labai daug archyvinių nuotraukų iš 1991 m. sausio įvykių Alfredas davė atspausdinti J. Girdvainio dokumentinėje knygoje „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ (išleista 2011 m.). Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Parlamento barikadų statytojų skyriaus knygoje „Parlamento barikados“ ( 2014 m.).

Nuo 2003 iki 2011 m. Alfredas vedė fotografi-jos raiškos pamokas Vilniaus licėjuje 11–12 klasių mokiniams. Kasmet suorganizuodavo apie 8 savo mokinių fotografijos ir apie 5 personalinių darbų parodas.

Už 1991 m. sausio-rugpjūčio įvykių fotorepor-tažus, Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. sausio 11 d. dekretu, Alfredas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. 2005 m. jam suteiktas

Meno kūrėjo statusas. Apdovanotas daugybe Lie-tuvos kariuomenės savanorių draugijos, Krašto apsaugos bičiulių klubo, Nepriklausomybės gy-nėjų sąjungos, Vilniaus apskrities Kultūros centro, Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir kitų organi-zacijų, kurių nariu jis buvo, Padėkos raštais. 2012 m. vasario 16 d. įteiktas Trakų r. savivaldybės Ku-nigaikščio Vytauto Didžiojo 2011 m. nominacijos II laipsnio diplomas už visuomeninę veiklą. Ir čia tik dalis jo biografinių faktų...

Sudie, Alfredai! Jau niekad telefono ragelyje vietoje įprasto pasisveikinimo neišgirsiu Tavo va-liūkiškos frazės: „Kalbėk greičiau, nes tu jau man atsibodai...“ ir po to sekusio skardaus juoko. Tegul Tau būna lengva lietuviška smiltis. Tu liksi ne vien mūsų atmintyje, Tave primins Tavo darbai, Tavos įspaustos pėdos šalies istorijoje.

Nuoširdi užuojauta žmonai, dukrelei Ūlai, gi-minėms ir visiems, Tave pažinojusiems.

Gyvenimiškos painiavosMiroslavas ČEPKAUSKASReikia pirkti tik tą knygą, kurią verta skaityti. Bet tik perskaitęs žmogus sužinai, ar ją verta skaityti.Okupacija – kai atostogų atvykusi kariuomenė užmiršta pasitraukti.Gimtadienis – liūdniausia metų diena, rodanti, jog žmogui liko mažiau metų gyventi. Ta proga iškeliamos smagios vaišės.

Patyręs dizaineris padėtų iš leisti, sumaketuoti, suredaguoti ir

piešiniais papuošti jūsų eilėraščius ar prisiminimus.

Kreiptis į VARPO redakcijąarba te lefonu 8 673 54114

10

Už aukas „Varpui“ dėkojame: Visiems Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungai pervedusiems pajamų mokesčio dalį, R.Čeburniui pervedančiam 3,45 € kas mėnesį, N.Gudonytei 20 €, V.Lapėnienei – 20 €, A.Susniui – 20 €, Z.Jaškai – 20 €, V.L.Mileškai – 20 €, S.Puluikiui – 20 €.Už nuotraukas dėkojame R.Ragauskaitei

Leistas politkalinių sovietinės koncentracijos stovyklose:

1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje, nuo 1975 m. iki 1989 m. – pogrindyje Lietuvoje. Atkurtas 1996 m. vasario mėn.Leidėjai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga,Valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, tel. 8 381 57 214, Pamėnkalnio g. 13, LT-01114 Vilnius, el. paštas s.ernestas@inbox.lt SL 22 09, ISSN 1648-0244.Redaktorius Algimantas Zolubas, Architektų g. 8–4, LT-04119 Vilnius, tel. 244-21-57, el. paštas a.zolubas@gmail.comBendradarbiams honoraras nemokamas. Rašinių turinys gali nesutapti su redakcijos nuomone. Rašiniai ir nuotraukos negrąžinami.„VARPĄ“ galite skaityti (atsisiųsti) internete adresu www.llks.lt. Čia rasite ir„VARPO“ archyvą. Spaudinių pavidalu „VARPAS“ platinamas per LLKS skyriusLietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (kodas 191913666)Atsiskaitomoji sąskaita AB Bankas Swedbank, AB;Sąskaita Nr. LT62 7300 0100 0249 2325Išleido ir spausdino „Baltijos kopija“. Kareivių g. 13 b, Vilnius. Tiražas 400 vnt.

VARPASAukos VARPUI

Ričardas KALYTIS

Jis atsirado mūsų apylinkėse rudenį, kai šal-nos pakąsta žolė jau buvo nuru-davusi ir supuo-lusi į šiurkščius kemsus. Šaltas lietus su vėju purškė ir purškė, permerkdamas kiekvieną gyvą sutvėrimą. Lėtai šlubčiodamas jis graibė dreban-čiomis lūpomis aukštesnius stabarus ir ilgai juos kramtė. Seni nuėsti dantys jų nebeįveikė, skau-džiai draskė senus vidurius, virsdami į nesuvirš-kintas išmatas. Pražilusiais šonais jis panašėjo į briedį išėjusį iš miško. Tiktai pralyta nugara buvo tamsesnė. Ne, jis buvo namų gyventojas, jis ieš-kojo savo žmogaus ir pastogės, kurie jį apgintų nuo lietaus, jau pereinančio į ledines kruopas. Jam buvo šalta, jis drebėjo visu kūnu ir skausmingai iš gilumos dejavo. Tai buvo pamesto arklio rauda. Niekas jo neatjautė, nesuteikė pastogės, neužmetė ant nugaros šiltos gūnios.

Nuleista galva, užmerktos akys bylojo jo arti-mą galą. Apie tokį arklį, o kartais ir apie žmogų sako: „Jis rakalį, sapnuoja“. Liūdna arklių dalia. Tačiau žmogus savo arklį palydėdamas pas rakalį, pašeria, apkabina, atsiprašo. Visa šeima atsisveiki-na, net ašarą nubraukia. „Tu geras buvai, Dvyliuk, dirbai, mūsiškius vežiojai į pirmas ir paskutines keliones, dovanok, gal mes negeri tau buvom“. Dvyliukas atsidūsta ir sunkiai žengia paskui savo žmogų. Visą gyvenimą jo klausė, paklausys ir da-bar. Jo žmogus žino kur reikia eiti.

Jų jaunystės pievaBuvo tokie laikai, kai arkliai nebeturėjo savų

žmonių. Suvaryti į bendrus aptvarus jie kandžio-josi, spardėsi, nesileido kinkomi. Bet ir žmonės buvo nebe tie. Barė, niekino, mušė per galvas, to-dėl arkliai jų nemylėjo. Einantiems pro šalį graižė užpakalį, yvavo, o kai kada ir įspirdavo. Mat šitie žmonės buvo ne jų.

Kai šis arklys nuseno ir sunkiai bepatraukdavo vežimą, žmonės bodėjosi seniu. „Kas nedirba, tas nevalgo“. Tada jis slankiojo po aptvarą tykodamas nutverti svetimo šieno gniūžtę. Ne dažnai sekda-vosi, veikiau jam liuobterėdavo į pilvą kojom ir jis liūdnas pasitraukdavo į kampą. Tiktai vienas žmogus, turėjęs gailestingą širdį, prisimindamas ištremtą kaimyną, numesdavo jo arkliui glėbelį smulkesnio šieno, žinojo, kad didelės viksvos jam neįveikiamos.

Sunkiai arklys peržiemojo. Atėjus pavasariui ir atsiradus žolei, atsigavo. Artėjant vasarai net iš-sišėrė, tiktai papilvėje kybojo sustirę pernykščiai plaukai.

Rudenį jo nebeįsileido. Kai pasiganę paskutinė-je žolėje arkliai grįžo į aptvarą, arklininkas, patvė-ręs šakes, jį nuvijo. Tada jis šlapias ir liūdnas dre-bėjo visas rudens naktis lauke. Po pirmųjų šalnų, arklininkas užmovė apynasrį, pririšo prie vežimo ir išvažiavo. Jaunas ir stiprus arklys tempte tem-pė už pavadžio, senis nespėjo. Šlubavo, braškėjo kaulai, žmogus keikėsi. Kelias buvo ilgas, senis taip pavargo, jog atsisakė eiti. Net lazda varomas neklausė. Lazda poškėjo į kaulus, o jis nebejautė. Tada žmogus atrišo, dar kartą sudavė ir apsigrę-žęs pasileido atgalios.

Arklys ilgai stovėjo kelio viduryje. Važiuojan-tys aplenkdavo, švilpteldavo botagu, bet tas ne-bejautė. Kelias jam atrodė šiltas, todėl atsigulė ir gulėjo išvarytas ir vienišas. Rytą bandė keltis, bet kojos neklausė. Atsiklaupia ant priekinių, bet at-

sistoti nepajėgia. Tada krinta ir guli beviltiš-kai galvą ant žemės padėjęs. Po kiek laiko vėl keliasi. Vieną kart pavyko. Ištiesė priekines, kasė kasė užpakalinėmis ir pagaliau atsistojo. Atsistojęs nusverdėjo į laukus. Dvoklino kur

11

akys vedė. Atsitokėjęs ėmė skabyti aukštesnių žolelių kuokštus.

Rytą išaušus arklys sunerimo. Tik-rai tai buvo tas pats kelelis, kuriuo jis su savo žmogumi važinėjo. Taip, čia tas kalnelis ant kurio jis su pilnu ve-žimu lėkte užlėkdavo. Žmogus tuo didžiavosi ir gyrė savo arklį. Toliau pakalnėlė, čia tekėjo upelis, jis labai mėgo šį vandenėlį. Važiuojant pats savarankiškai užsukdavo atsigerti. Žmogus jam nedrausdavo. Ak, kaip čia buvo gera! Išsiliejęs upelis platus platus, vežime jo žmogus su jo mote-rim veža vaikams lauktuvių. Kvepia miesto kepyklų kvapais, jų visų lau-kia šiltos trobos ir pilnos kvepiančio šieno ėdžios...

Ir arklys pasuko namo. Štai jau ta kalvelė, pavartėje išsikerojęs žilvytis... Tiktai vie-toje trobų telikę keli tvartų pamatų akmenys. Se-nas arklys apsistojo savuose namuose.

Sušalo žemė, iškrito sniegas, sunkiai pasiekia-ma tapo pernykštė žolė. Arklys badavo, sunkiai bevilko kojas. Žiemojančios varnos jau sukosi ap-linkui, sutūpę medžiuose nenuleido nuo aukos akių. Drąsesnės jau tūpėsi ant nugaros ir aštriais snapais kapojo kraujuojančią nugarą.

Vieną naktį arkliui prisisapnavo žalia pieva pilna minkštos sultingos žolės. Tai ta jo jaunys-tės pieva, kur jo žmogus vesdavo atsigauti po sunkių darbų. Ta pieva buvo visai netoli, tereikia nusileisti žemyn prie upės... Auštant arklys, ly-dimas triukšmaujančių varnų, nusverdėjo tenai. Ne, nieko čia nebuvo, tiktai sniego neužmatomas laukas ir pilnas siaučiančių snaigių oras. Arklys

įklimpo. Ilgai tampė iš pusnies kojas, tačiau iš-traukti nepajėgė. Tada beviltiškai atsistojo ir liū-dnai žiūrėjo į savo jaunystės pievą. Varnos jautė artėjantį grobį. Pasišiaušusios karkdamos skery-čiojosi aplinkui. Drąsiausios jau prakapojo nuga-rą ir pasiekė mėsą. Arklys dar gyniojosi, drebino odą, mosavo uodega, bet neilgai. Po pusiaudie-nio neišlaikė ir susvyravęs nugriuvo. Dar kurį laiką judino kojas ir kilnojo galvą. Neužmerktos jo akys dar ilgai atspindėjo begalinį skausmą ir liūdesį. Pagaliau nurimo.

Po kelių dienų nebesimatė nieko, tiktai arklio jaunystės pievoje, pripustytame sniege raudonavo dėmė...

Toli, už tūkstančių kilometrų jo žmogus sapna-vo raudoną saulėlydį judviejų jaunystės pievoje. Ir jam buvo labai liūdna...

Į Amžinybę palydint2016 m. kovo 24 d., eidama 87-sius metus, žemišką kelionę baigė veikli LLKS narė

STANISLAVA VAINEIKIENE Velionės ir jos vyro Vytauto Vaineikio šimtametėje sodyboje Jogvilų kaime Ukmergės rajone 1981–1989 buvo leidžiamas LLKS pogrindinis leidinys „Varpas“. Leidinio spaudėjams ten dabar stovi paminklas, o pačią sodybą ir žemę velionė yra padovanojusi Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungai.Liūdime dėl skaudžios netekties, nuoširdžiai užjaučiame Vaineikių ir Juknių šeimas, artimuosius, bendražygius. Amžinoji Šviesa Jai tešviečia.LLKS garbės pirmininkas Jonas BurokasLLKS valdybos pirmininkas Ernestas SubačiusKrašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas Antanas Burokas

.