cmykcmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430) Savanoris 1 psl.Savanoris2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430)

Lietuvos savanorių Laikraštis

Kpt. Skomantas POVILIONISLietuvos kariuomenės vado atstovas spaudaiEil. Vilius DŽIAVEČKA„Savanorio“ korespondentas

Spalio 3 dieną Šiauliuose at-kurta Savanorių pajėgų Prisikė-limo apygardos 6-oji rinktinė, vei-kusi Lietuvos kariuomenėje nuo 1991 iki 2006 metų. Pasak Lietu-vos kariuomenės vado gen. ltn. Arvydo Pociaus, sprendimą at-kurti rinktinę padiktavo valstybės ginkluotos gynybos koncepcija, pagrindinės nacionalinės gynybos kryptys ir užduotis plėsti pradinį karinį bei rezervo rengimą.

– Siekdami organizuoti efekty-vią krašto gynybą pagal numatytas užduotis vienetams ir mobilizaci-niam rezervui daug dėmesio ski-riame teritoriniams ypatumams. Atkūrę KASP Prisikėlimo rink-tinę galėsime geriau organizuoti krašto apsaugą regioniniu atžvil-giu. Taip pat vienetui bus lengviau administruoti jai pavaldžius pada-

linius, dislokuotus Šiaulių krašte. Patogiau bus ir kariams savano-riams, gyvenantiems šiame regio-ne, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. A. Pocius.

Atkurtas dalinys savo veiklą pradės suformuodamas šta-bą ir štabo kuopą, o nuo kitų metų pradžios į savo pavaldumą perims Že-maičių ir Vyčio rink-tinių kuopas,

dislokuotas Šiauliuose, Mažei-kiuose, Telšiuose, Kelmėje, Joniš-kyje ir Pakruojyje.

SKAT Šiaulių rinktinė (nuo 1998 m. Prisikėlimo apygardos 6-oji) Šiauliuose veikė nuo 1991

metų birželio 1 dienos, kuo-met visoje Lietuvoje

kūrėsi Savanoriškosios krašto ap-saugos tarnybos daliniai. Riman-tas Jurgaitis buvo paskirtas pir-muoju Šiaulių rinktinės vadu. Pirmasis rinktinės paradas įvy-ko Prisikėlimo aikštėje, Šiauliuo-se, 1991 m. lapkričio 29 d. Tada buvo pašventinta dalinio vėliava, rikiuotėje dalyvavo apie 400 sava-norių.

1991 m. gruodžio mėnesį Vy-riausybės pavedimu rinktinės sa-vanoriai pradėjo saugoti svarbius valstybinius objektus, 1991–1992 m. stebėjo rusų okupacinius da-linius, blokavo kelius, naktimis budėjo keliuose Šiauliai-Panevė-žys (prie Šiaulių), Šiauliai-Joniš-kis (Šiaulių rajono Ginkūnų kai-me), Šiauliai-Karaliaučius (prie Kelmės), Radviliškis-Panevėžys (prie Radviliškio), saugojo Šiau-lių elektros tinklus, kuro bazę, dujų perpylimo stotį, rinktinės štabą, gesino degančius durpynus Rėkyvoje (Šiaulių rajone), Ra-dviliškyje, Tytuvėnuose. Prisidėjo perimant iš okupantų pastatus ir inventorių.

Daugėjant užduočių, didė-jo ir profesinės

Prisikėlimo rinktinės prisikėlimas

karo tarnybos karių skaičius. 1993 m. sausio-vasario mėnesiais Šiaulių apskrityje likviduojamos komendan-tūros, rinktinė pradeda vykdyti karo prievolininkų registraciją, šaukimą, apskaitą ir mobilizacines užduotis.

Rinktinei per daugiau nei 15 jos gyvavimo metų vadovavo: nuo 1993 m. kpt. Jonas Zaturskis, nuo 1998 m. mjr. Romualdas Opulskis, nuo 2004 m. mjr. Sergejus Venclovaitis.

Keičiantis situacijai, kito Lietu-vos kariuomenės ir KASP uždavi-niai bei užduotys. Prisikėlimo rink-tinės kariai savanoriai yra tarnavę tarptautinėse operacijose: dalyva-vo humanitarinėje misijoje Persijos įlankos regione, NATO taikos pa-laikymo pajėgų operacijoje Kosove, Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės antrojoje pamainoje. 2006 metų spa-lį rinktinė buvo reorganizuota ir jos padaliniai priskirti Vyčio rinktinei.

– Besikeičianti situacija, geopo-litinė aplinka, dalyvavimas bendro-je veikloje su NATO sąjungininkais rodo, kad turime keistis, transfor-muotis, prisitaikyti prie saugumo po-reikių. Tapus NATO nare ir pradėjus kariuomenės transformaciją buvo mąstoma pagal tos dienos poreikius. Dabar situacija keičiasi, kariuomenė irgi nestovi vietoje – stiprina teritori-nius pajėgumus, – sakė kariuomenės vadas gen. ltn. A. Pocius.

Gimė 1970 07 06 kelmės ra-jone.

tarnybą savanoriškoje kraš-to apsaugos tarnyboje (skat) pradėjo 1991m. šiaulių rinktinės 601-oje kuopoje. 1993 m. paskir-tas 621-osios kuopos kuopininku. rinktinėje teko vykdyti kuopos vado, rinktinės štabo s3 operaci-jų ir kovinio rengimo karininko, 62 bataliono štabo viršininko ir bata-liono vado pareigas. 2005 m. per-keltas į kasP štabą, tarnavo s3 planavimo karininku, personalo planavimo karininku, štabo virši-ninko pavaduotoju personalui.

1993 m. baigė šiaulių peda-goginį institutą, 1997 – Lietuvos karo akademiją, 2003 – karo aka-demijos kapitonų kursus, 2011 – Baltijos gynybos koledžą.

Misijos:2005 m. dalyvavo misijoje ser-

bijoje ir Juodkalnijoje, 2006-2007 m. – afganistane.

vedęs, turi dukrą ir sūnų.

Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadasmjr. Egidijus Budraitis

Šiaulių rinktinės mokymuose apsilankė SKAT vadas plk. ltn. Arvydas Pocius. Kairėje, prie žemėlapio – rinktinės štabo viršininkas kpt. Romualdas Opulskis

Pirmasis rinktinės vadas Rimantas Jurgaitis

Šiaulių universiteto studentai, panorę tapti atsargos karininkais, mokydavosi rinktinės Petro Bartkaus mokymo centre Radviliškyje

cmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430)Savanoris2 psl.

cmyk

Įsakymai

PaskyrimaiMjr. Egidijus Budraitis paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vadu.Mjr. Linas Idzelis paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo viršininku.Kpt. Romualdas Butkus paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S1 skyriaus viršininku.Vyr. ltn. Kęstutis Šlepikas paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S2 skyriaus viršininku.Kpt. Marius Krikščiūnas paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S3 skyriaus viršininku.Kpt. Alvydas Grebniovas paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S4 skyriaus viršininku.Kpt. Alfonsas Bičkus paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S5 skyriaus viršininku.Vyr. ltn. Eimantas Paplauskas paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės štabo S6 skyriaus viršininku.Kpt. Arūnas Sinkevičius paskirtas Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės Štabo ir aprūpinimo kuopos vadu.Kpt. Edvardas Mankus paskirtas Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 803-osios kuopos vadu.Kpt. Žydrūnas Palubinskas paskirtas Butigeidžio dragūnų mokomojo bataliono C kuopos vadu.Vyr. ltn. Donatas Bačiulis paskirtas Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 507-osios kuopos vadu.

LaipsniaiAukštesni – kapitono – laipsniai suteikti:vyr. ltn. Donatui Bačiuliuivyr. ltn. Eimantui Paplauskuivyr. ltn. Kęstučiui Šlepikui.

Jurga VAŠKEVIČIENĖButigeidžio dragūnų mokomasis batalionasRugsėjo 29 d. Butigeidžio dra-

gūnų mokomajame batalione lankėsi Švedijos kariuomenės va-das gen. Sverkeris Goransonas ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius. Vadus lydė-jo Lietuvos gynybos atašė Švedi-joje plk. Klaidas Tolys, Lietuvos kariuomenės vado padėjėjas plk. ltn. Marius Česnulevičius, šve-dų karininkai. Bataliono vadas plk. ltn. Algirdas Mackonis su-pažindino su batalionu, papasa-kojo apie struktūrą, uždavinius, pagrindines veiklos kryptis. Po to kariuomenės vadai buvo pakvies-ti apžiūrėti bataliono muziejų, kur supažino su bataliono istori-ja, muziejais eksponatais.

Švedijos kariuomenės vadas dragūnų batalione

Vyr. ltn. Indrė SEJONIENĖDidžiosios Kovos rinktinė

Rugsėjo 20 d. Gedimino štabo batalione vyko tarptautinei misi-jai Afganistano Goro provincijoje pradedančios ruoštis šešioliktosios Lietuvos karių pamainos pirmasis pasitarimas. Jame dalyvavo šešio-liktosios pamainos valdymo grupė ir padalinių vadai. Šios pamainos pagrindą sudarys Didžiosios Ko-vos rinktinės kariai.

Pasitarimo dalyviams prisistatė PAG-16 vadas mjr. Linas Kubilius. Renginio metu buvo aptartos pa-grindinės gairės, misijos tikslai, pro-blemos. Kariai kalbėjo apie pareigas,

kurias jiems teks vykdyti misijoje. Į Afganistaną planuojama išvykti 2012 metų lapkričio pradžioje.

Iki misijos pradžios dar liko dau-giau nei vieneri metai, tačiau paren-giamieji darbai jau prasideda. Pa-grindinis tikslas – pasiruošti PAG-16 užduočių vykdymui. Mjr. L. Kubi-liaus ir kitų štabo karininkų teigi-mu, pasirengimo sėkmė priklausys nuo lankstumo, tarpusavio suprati-mo ir bendradarbiavimo.

Įvyko pirmasis PAG-16 pasitarimas

Vyr. srž. Gintaras BIRBALASDragūnų batalionas

Spalio 15-16 dienomis mūsų Dragūnų bataliono karių koman-dai – man, vyr. srž. Rolandui Ži-dickiui, št. srž. Vidui Čeikui ir vyr. srž. Žydrūnui Stulpinui teko da-lyvauti naktiniame žygyje „Perga-lių ir kovų keliais“, kuris prasidėjo Baisiogaloje ir baigėsi Radvilišky-je. Trasos ilgis – 50 km, kurią rei-kėjo įveikti per naktį. Iš viso susi-rinko 680 dalyvių. Organizatoriai nesitikėjo tokio gausaus dalyvių antplūdžio. Žygis buvo įdomus, mes pakartojome 1919 metų Lie-tuvos kariuomenės kovų kelią, iš-vaduojant Radviliškį iš bermon-tininkų, bei Lietuvos partizanų žygius. Kiekviename poste mūsų laukė vis nauji netikėtumai. Pir-mame poste pasitiko rūstus rusų karininkas, rūkantis papirosą ir besiklausantis tų laikų rusiškos

muzikos. Kartu stovėjo ir sargyba, jeigu, kuris nors iš mūsų žygeivių keldavo įtarimą, tai nusivesdavo į šoną ir tardydavo (kur žygiuo-jate, kokiu tikslu ir t.t.). Karinin-kas buvo nusiteikęs rimtai ir juo-kų netoleravo, tiesa, prieš tai mes buvom apšaudyti, buvo daromos dūmų uždangos, o atvirose vieto-vėse padangę nušviesdavo rake-tos.

Kitame poste mus pasitiko Lie-tuvos partizanai, dainuodami lie-tuviškas dainas. Jie buvo draugiš-ki. Nuėjome į atstatytą partizanų bunkerį, apžiūrėjome ekspona-tus. Čia mūsų laukė garuojantys partizaniškos košės katilai, karš-ta arbata, poilsio akimirkos prie degančio laužo. Visa tai užtruko pusantros valandos. Žygeivius re-gistravo žavi partizanė.

Truputį atgavę jėgas traukėm tolyn link kito posto. Tik išėjus iš miško mus vėl apšaudė priešiš-

kai nusiteikę tipai , o poste laukė vokiečių zonderkomanda. Užsi-registravę pas komendantą, pasi-vaišinome karšta sriuba, tuomet gavom leidimą keliauti toliau prie kito posto. Dar nespėjus iš-blėsti vokiečių zonderkomandos posto įspūdžiams, mūsų laukė kiti ne mažiau įspūdingesni ber-montininkų gaujų likučiai, kur mes vėl eilinį kartą turėjome žy-mėti žygeivio pasus. Gavę leidi-mą, nužygiavome į galutinį mūsų atžymos tašką. Radviliškio malū-no prieigose mūsų laukė įsitvir-tinę Lietuvos savanoriai ir čia gavę dar vieną antspaudą mes galėjom atsipūsti, nes trasa buvo jau įveikta.

50 km neprailgo ir atrodė, jog nuėjome tik 10 km. Patyrėme daug įspūdžių, dalyvavome istori-joje pamokoje, kur viskas buvo ti-kra, net tų laikų antspaudai (vo-kiški, rusiški, lietuviški)...

Žygiuojantys dragūnai

Eil. Gintaras ŪSAITISDidžiosios Kovos rinktinės 801 kuopa

Naktis iš šeštadienio į sekma-dienį (spalio 15-16) šimtams žmo-nių, susirinkusių Radviliškio rajone, buvo bemiegė – 680 žygeivių šiltą lovą iškeitė į 50 km žygį pėsčiomis, kurio metu buvo pakartotas 1919 m. Lietuvos kariuomenės 2-ojo Al-girdo pėstininkų pulko 3-ojo batali-ono Radviliškio – Šiaulių operacijos metu atliktas manevras.

Naktinis pėsčiųjų žygis „Perga-lių ir kovų keliais“ skirtas 1919 me-tais prie Radviliškio Lietuvos karių pergalei kautynėse prieš bermonti-ninkus ir 1949 metais Mėnaičiuose vykusiam Lietuvos laisvės kovos są-jūdžio suvažiavimui atminti.

Pirmą kartą surengtas žygis „Per-galių ir kovų keliais“ yra unikalus savo tema ir pobūdžiu Lietuvoje. Jo maršrutas suplanuotas taip, kad žy-geiviai galėjo aplankyti itin svarbias Lietuvos istorijai vietas, apie kurias pasakojama istorijos vadovėliuose.

Žygio dalyviai ne tik keliavo po vie-tas, susijusias su Lietuvos karo is-torija, bet ir turėjo praeiti kelis im-provizuotus patikrinimo postus, kur dalyvius stabdė ir dokumentų reika-lavo okupantai rusai Lietuvos lais-vės kovos sąjūdžio partizanai, dar vieni okupantai – vokiečiai, ber-montininkai ir 1919 metų Lietuvos kariai.

Žygyje kartu su kitais kariuome-nės atstovais dalyvavo ir Didžiosios Kovos rinktinės 801 (CKB) kuopos vadas kpt. Vaidas Šepkus ir šių ei-lučių autorius – šios kuopos ka-rys savanoris. Kpt. Vaidas Šepkus, dalindamasis žygio metu patirtais įspūdžiais, pabrėžė:

– Šis renginys yra puikus pavyz-dys, kaip galima suderinti fizinių jėgų išbandymą su prisilietimu prie gyvosios istorijos, tuo pačiu užtikri-nant pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą bei skatinant ryšius tarp ka-riuomenės ir visuomenės. Esu įsitiki-nęs, kad CKB kuopos atstovai ir to-liau dalyvaus tokiuose renginiuose.

CKB kuopos atstovai žygyje „Pergalių ir kovų keliais“

Lietuvos ir Švedijos kariuomenių vadus pasitiko bataliono vadas plk. ltn. Algirdas Mackonis

Autorės nuotrauka

Prieš startą nuotaika gera Autoriaus nuotrauka

cmykcmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430) Savanoris 3 psl.

Gražina LUKAUSKIENĖButigeidžio dragūnų mokomasis batalionas

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad kario profesija yra ypač atsa-kinga, reikalaujanti iš asmens tvirto apsisprendimo ir ryžto savo gyveni-mą susieti su Lietuvos kariuomene. Į Butigeidžio dragūnų mokomą-jį batalioną atvykstantys kariai turi būti pasiryžę žengti pasirinktu ka-rio arba kario savanorio keliu.

Per metus Dragūnų batalione kursus baigia ne vienas šimtas ka-

rių. Batalionui svarbu su kokiomis nuostatomis ir nuotaikomis kariai atvyksta į kursus, kokie jų lūkesčiai, ko kariai tikisi iš būsimųjų kursų ir ką juose sužino, kaip planuoja pa-naudoti įgytas žinias. Padedant ba-taliono kuopų karininkams pavyko apklausti karius iš keleto atsitikti-nai parinktų bataliono kursų.

Iš viso apklausti 48 kursų daly-viai, iš jų: skyriaus vado kurso – 19 karių, instruktoriaus Nr. 1 kurso – 5 kariai, kulkosvaidininko -13 ka-rių, bazinio kario savanorio įgūdžių kurso – 6 kariai bei į būtinuosius

karinius mokymus atvykę 5 Lietu-vos policijos mokyklos kursantai.

Aptardama kariams užduotus klausimus vadovavausi bendru kur-sų dalyvių skaičiumi.

Kario „duonos“ pasirinkimas

Pirmiausia norėjosi sužinoti, kas paskatino karius susieti savo gyve-nimą su karo tarnyba. Į pateiktą klausimą, kodėl jie pasirinko kario tarnybą, kariai atsakė nevienodai: 12 kursų dalyvių pasirinko kario kelią, nes juos į kariuomenę atve-

dė patriotizmas, siekis ginti Tėvynę, jų profesija yra naudinga visuome-nei. 11 atsakiusiųjų pabrėžė, kad jiems patinka kario gyvenimas, ka-rio „duona“, čia jie surado gerą ko-lektyvą ir daug bendraminčių. Net 8 kursų dalyviai pasirinktą kario profesiją sieja su savo vaikystės sva-jonės įgyvendinimu. 6 kariai pami-nėjo, kad juos į karinę tarnybą at-eiti paskatino disciplina, uniforma, ginklai. 5 kariams pasirenkant ka-rio kelią didžiausią įtaką darė šei-ma, šeimos tradicijos ir draugai. Keletas paminėjo geras karjeros galimybes kariuomenėje, piniginį atlygį, kiti teigė, kad atėjo į kariuo-menę „išbandyti save“.

Apibendrinant atvykusių į kur-sus dalyvių atsakymus, galima ne-abejoti, kad kario profesiją, kario kelią dauguma renkasi vadovauda-miesi moralinėmis nuostatomis ir paskatomis, tradicijomis bei asme-niniais tikslais.

Tikėtini lūkesčiai ir naudingumas

Į klausimą, ko tikėjosi ir ką nau-jo sužinojo kurse ir kaip ketina pa-naudoti įgytas žinias savo tarnyboje, kursų dalyvių atsakymai buvo dau-gmaž vienodi. Dauguma (43) ka-rių teigė, kad, kaip ir tikėjosi, kurse sužinojo daug naujų dalykų iš savo srities, t. y., kaip teisingai planuoti savo veiklą, kaip rengti pratybų pla-

Kas apgins Tėvynę?

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

Mūsų redakcijos negaluti-nėmis žiniomis tai Pranas Lei-tonas, buvęs Vilniaus rinktinės 821-osios kuopos grandinis, tar-navęs 1991-1998 metais. Savano-riu tapo būdamas keturiolikos, prisiekė Lietuvai jau sulaukęs penkiolikos metų.

– Prisimenu Praną, – sako ats. kpt. Valdas Vitas, – bet tada sa-vanorių gretose buvo ir daugiau nepilnamečių. Kai kurie, pavyz-džiui, Vidmantas Guršnys, ir šian-dien tarnauja mūsų kariuomenė-je. Beje, Vidmanto sesutė, visai dar vaikas, taip pat darbavosi Tė-vynės labui. Aukščiausiosios Tary-bos viduje mes jų nelaikydavome, tik išorėje. Jie stebėdavo aplinką, pranešdavo apie įtartinus žmo-nes, sekė rusų kariuomenės dali-nius, žodžiu, dirbo svarbų ir rei-kalingą darbą.

Pranas Leitonas tuo metu mo-kėsi politechnikos mokykloje, o į Vilnių jis atvažiavo iš savo gimto-sios Klaipėdos:

– Mano giminės šaknys Zara-sų krašte. Tėvas gimė Vilniuje, ta-čiau baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, plaukiojo, sukūrė šei-mą ir tapo tikru klaipėdiškiu. O aš patraukiau į Lietuvos sostinę, tėvo gimtąjį miestą, čia, Fabijo-niškėse, ir dabar gyvenu. Atvykęs į Vilnių, turėjau kur prisiglausti, čia tebegyveno močiutė. Nepri-klausomybės paskelbimas atrodė it saulėtas rytas.

– O iš kur, Pranai, tavyje tas patriotizmas?

– Mylėti Tėvynę išmokė tėvas,

jis buvo karštas patriotas. Visą laiką klausydavosi užsienio radi-jo stočių. Man ir seseriai Daivai – mes dvynukai – uždraudė stoti į pionierius, pats nuėjo į mokyklą ir pasakė: mano vaikų nelieskit, jie nebus nei pionieriai, nei kom-jaunuoliai. Dėl to turėjo nema-lonumų ir pats tėvas, ir mudu su seserimi mokykloje. Kai kartą jų laivas stovėjo kažkokiame Ispa-nijos uoste, prie tėvo, išėjusio į miestą, pristojo kažkokie tipai ir siūlė negrįžti į laivą, prašytis po-litinio prieglobsčio. Tėvas atrėžė, kad jis ne rusas, bet lietuvis, jo tė-vynė – Lietuva, ten namai, šeima, ir jokio prieglobsčio jam nerei-kia. Kai prasidėjo Sausio įvykiai, nesitraukiau nuo radijo, štai pra-neša, kad tokioje ir tokioje gatvė-je stovi autobusas, vežantis prie televizijos bokšto arba stovi ža-lias automobilis, nuvešiantis prie Aukščiausiosios Tarybos. Aš ver-žiuosi iš namų, močiutė neleidžia, užrakina duris...

Vėliau, jau vasaros pradžioje, atlėgo ir neprieštaravo, kad anū-kas taptų savanoriu. Tik Pranas,

kaip nepilnametis, turėjo atnešti raštišką tėvų arba globėjų sutiki-mą. Pranas atnešė net du tokius raštus, vieną pasirašytą močiutės, kitą – močiutės sesers.

Nepilnamečiai savanoriai, tarp jų ir Pranas, pirmiausia buvo pa-naudojami žvalgybai:

– Kadangi gyvenau Apkasų ga-tvėje, tai nuolatos sukinėdavau-si apie Šiaurės miestelį. Mus ins-truktuodavo Valdas Vitas, jam ir pateikdavome surinktas žinias. Neleido nieko užsirašinėti, tu-rėdavome įsiminti. Didelį įspū-dį man padarė pirmasis apsilan-kymas Aukščiausiojoje Taryboje, kur pamačiau daug uniformuotų mūsų karių. Su pavydu pagalvo-jau: kada aš uniformą turėsiu?

1991 m. rugpjūčio 21 d. Pranas su kitais savanoriais prisiekė Lietu-vai. Nors dar tęsėsi komunistų pu-čas Maskvoje ir padėtis buvo labai įtempta, Vytautas Landsbergis vis tiek surado laiko ir atėjęs pasveiki-no savanorius, prisiekusius Tėvynei ir tapusius tikrais Lietuvos kariais. Po ceremonijos savanoriai iš-siskirstė į postus tęsti tarnybos.

– Aš buvau an-trame poste, – pri-simena Pranas. – Kuopos vadas Rimantas Karlas smulkiai instrukta-vo, ką turiu daryti ir kaip elgtis įvairiais atvejais. Mačiau kaip žuvo Artūras Saka-lauskas. Ne, neišsi-gandau, bet ir padary-ti nieko negalėjau, juk buvau beginklis, tetu-rėjau tik radijo stotelę.

Baigėsi pučas, išsikraustė rusų kariuomenė, jaunasis savanoris pagaliau užsivilko uniformą ir pa-sijuto tikru kariu, vėliau gavo ir grandinio laipsnį. Išeiti iš tarny-bos net neketino, o po aštuonerių metų išėjo. Kodėl?

– 1998-ieji metai buvo labai blogi – visokios nelaimės, viena po kitos. Negalėjau dalyvauti mo-kymuose, net lankyti užsiėmimų. Paprašiau, kad man duotų lyg ir kokias atostogas metams laiko. Ne, sako, taip negalima, rašyk raportą dėl išėjimo. Grįši, galėsi tęsti tarnybą toliau. Šventai tikė-jau, kad taip ir bus, grįžęs vėl už-sivilksiu uniformą. Deja, 1999-ai-siais patekau į baisią avariją, vienu metu net vaikščioti negalė-jau ir apie grįžimą į Savanorių pa-jėgas teko užmiršti.

2003-iaisiais Pranas ir Viole-ta sukūrė šeimą, dabar jau augina dukrą Agnę ir sūnų Vidą. Pranas priklauso Savanorių kūrėjų sąjun-gai, apdovanotas Savanorio kūrė-jo medaliu, Vilniaus

rinktinės vado mjr. Romualdo Kati-no padėka.

– Mano prosenelis, taip pat Pra-nas, buvo 1918 metų savanoris, vė-liau šaulys, tėvas Kazimieras – Klai-pėdos rinktinės savanoris, prisiekęs 1991-aisiais, dalyvavęs budėjimuose. Vadinasi, aš savo giminėje esu jau trečiosios kartos savanoris, tuo be-lieka tik didžiuotis.

– Sakyk, Pranai, o ką tavo dvynė sesuo veikia?

– Daiva ištekėjo ir su šeima emi-gravo į Airiją. Ten prakuto, pasikvie-tė ir tėvus.

– Ir jie išvažiavo?– Išvažiavo. O ką daryti?

Toks gyvenimas...Taip, Pranai, tamsta teisus, toks

gyvenimas. Kažkas baisaus daro-si mūsų šalyje, jeigu net patriotiškai nusiteikę žmonės priversti palikti Tėvynę ir ieškoti duonos svetur, nes Lietuvoje jos užsidirti beveik neįma-noma. Tokių milžiniškų emigracijos mastų niekada nėra buvę per visą il-gaamžę Lietuvos istoriją, o juk emi-

grantai – nukirstos me-džio šakos, kurios jau nebežaliuos. Ar mes neperžengėme ribos, už kurios prasideda negrįžtami tautos iri-mo ir nykimo proce-sai?

Praną Leitoną laikome jauniausiu Lietuvos savanoriu kūrėju. Bent šiuo metu. Jeigu atsiras-tų kitų – dar jau-nesnių – atsiliepki-te. Reikėtų būtinai pateikti dokumen-to apie priesaikos

priėmimą kopiją.

nus ir t. t. Šiuose kursuose įgavo ne tik žinių, bet ir naujos patirties. Keli ka-riai pabrėžė, kad jiems daug kas žino-ma, o kurse tik prisiminė tai, kas jau buvo išmokta. Ne vienas karys baigtą kursą ir jame gautas žinias susiejo su gyvenimiška patirtimi.

O atsakydami, kaip planuoja pa-naudoti įgytas žinias ir įgūdžius, 40 kursų dalyvių viliasi, kad įgytos teori-nės žinios ir įgūdžiai bus tikslingai pa-naudojami tolimesnėje jų tarnyboje, perduos savo žinias kitiems kariams. Dalis (5) iš karių teigė, kad baigti kur-są juos įpareigojo užimamos pareigos, jie norėtų vesti arba ves užsiėmimus savo kuopose, būriuose, skyriuose. Likusieji kariai mano, kad šie kursai jiems padės racionaliau priimti spen-dimus netikėtose situacijose, pritaikyti išmoktas žinias civiliame gyvenime.

Kursų dalyvių atsakymai byloja, kad kursus kariai renkasi apgalvotai, motyvuojami žinių, įgūdžių ar naujų karjeros galimybių. Džiugu tai, kad at-vykstantys į kursus kariai turi savus lū-kesčius ir siekia jų įgyvendinimo.

Reikia paminėti, kad į Dragūnų mokomajame batalione organizuo-jamus kursus kariai atvyksta ne vieną kartą. Dauguma atvyksta antrą, trečią ir daugiau kartų. Tai leidžia kariams susidaryti nuomonę, ar tokie kursai yra naudingi ir reikalingi bei tinkamai įvertinti vedamų kursų kokybę.

Savanoriu tapo keturiolikos metųNukelta į 4 psl

Priesaika Dragūnų batalioneAutorės nuotrauka

Pirmąkart užsivilkęs uniformąNuotrauka iš Prano Leitono archyvo

cmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430)Savanoris4 psl.

cmyk

Visko turi būti po lygiaiKiekvienas iš mūsų savo gyve-

nime vadovaujamės pagal mums priimtinus požiūrius, principus ir taisykles. Vis tik buvo smalsu ka-rių paklausti, kam jie skiria pri-oritetą savo tarnyboje – kursų baigimui, praktiniam darbui ar

Kas apgins Tėvynę?tarpiniam variantui: tiek kursams, tiek praktikai.

Dauguma karių (25) teigė, kad visko tarnyboje turi būti po lygiai, tiek kursų, tiek praktinio darbo. Tru-putį mažiau (18) karių mano, kad praktika – geriausias mokytojas ir praktikoje susiformuoja tikrosios ži-nios ir įgūdžiai. 5 kariai atidavė pir-menybę kompetencijai, kuri gauna-ma baigus kuo daugiau kursų.

Ar pas mus patiko?Dauguma paklaustų karių (26),

kas patiko ir ką keistų kurse kurį bai-gė, sakė, kad nei pastabų, nei pasiū-lymų jie neturi. 10-čiai karių patiko kursas, patiko kursų planavimas, ins-truktorių vedamos pratybos ir pan.

Prie tobulintinų dalykų kele-tas karių paminėjo, kad kursas ga-lėtų būti trumpesnis (pvz. skyriaus vado), o ilgesnis – kulkosvaidžio kursas. Kai kas teigė, kad norėtų daugiau žinių apie šiuolaikinę nau-jausią techniką, įvairesnių ginklų.

Vyr. srž. Romas EIDUKEVIČIUSDainavos rinktinė

Rugsėjo 25-30 bei spalio 1-6 die-nomis Stasio Raštikio kariuome-nės mokyklos Kazlų Rūdos poligone vyko Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės pajėgų integravi-mo pratybų „PAG-14 iššūkis“ ak-tyvioji fazė bei vertinamosios lauko taktikos pratybos, kurias organiza-vo Krašto apsaugos savanorių pajė-gų štabas.

PAG-14 pagrindą sudaro Vyčio rinktinės kariai, vadovaujami plk. ltn. Eligijaus Senulio.

Iš pratybose dalyvavusių trijų šimtų karių septyniasdešimt buvo kariai savanoriai, kiti – iš kitų Lietu-vos kariuomenės dalinių – medikai, logistai, inžinieriai, karo policinin-kai ir kt., o taip pat pagal Lietuvos ir Ukrainos pasirašytą susitarimą – ukrainiečių kariai.

Siekiant PAG-14 karius priartin-ti prie galimų realių sąlygų, Daina-vos rinktinės 101-osios, 104-osios, 105-osios ir 106-osios kuopų kariai savanoriai, vadovaujami kpt. Aure-lijaus Selimavičiaus, per dvi savaites parengė situacijas, su kuriomis tek-tų susidurti kariams tarptautinės mi-sijos metu. Tai sprogmenų, minų pa-dėjimas prie stovyklos vartų, kelių, tiltų, pasalų ruošimas patruliui, ap-šaudymas ir dieną, ir naktį, savižu-džių atakos, riaušių organizavimas ir kt.

Šiose tarptautinėse pratybose da-lyvavę kariai savanoriai mielai pasi-dalijo savo įspūdžiais, pastebėjimais ir lūkesčiais.

105-osios kuopos skyrininkas vyr. eil. Dainius Jankauskas:

– KASP tarnauju nuo 2003 metų. Šį gyvenimo būdą pasirinkti paska-tino noras tobulėti, o tuo pačiu pa-tobulinti bendravimo, įgūdžius bei susirasti naujų draugų. Šeima šiuo

požiūriu liko demokratiška, pa-reikšdama, jog tai – mano pasi-rinkimo reikalas.

Teko dalyvauti įvairaus pobū-džio tarptautinėse pratybose bei dviejose misijose. Labiausiai pa-tinka tarptautinės pratybos. Jose visko daugiau – žmonių, veiksmo, naujų įspūdžių. Rekomenduoju visiems kuo greičiau įstoti į KASP gretas, čia susirasti naujų draugų, tapti tikrais draugais.

Aukštaūgis (203 cm) 101-osios kuopos granatsvaidininkas vyr. eil. Povilas Žukauskas:

– Kariu savanoriu esu nuo 2003 metų. Įstoti į KASP paska-tino draugai bei siekis tobulėti, patirti nuotykių, susirasti naujų draugų. Mano norams šeima pri-tarė, net džiaugėsi, kad gal išmok-siu geriau bendrauti, prasmingai praleisiu laiką.

Anksčiau dalyvavau įsimin-tinose tarptautinėse pratybose „Tvirtas skydas“, „Gintarinė vil-tis“. Labai gerus įspūdžius pali-ko. Neryžtingiems draugams lin-kiu greičiau ir drąsiau apsispręsti ir nedvejojant pasirinkti tarnybą KASP.

101-osios kuopos šaulys eil. Vi-talijus Kuzmenka, moksleivis:

– Į Dainavos rinktinės karių sa-vanorių gretas įstojau 2010 metais, paskatintas tarnaujančių draugų gerų atsiliepimų apie tarnybą KASP. Taip atsirado noras tapti kariu sava-noriu ir išmokti visko, ką turi mokė-ti karys. Likusieji draugai ir artimieji mano pasirinkimui pritarė.

Buvau tik vienose tarptauti-nėse pratybose „Gintarinė vil-tis 2011“. Jos įsiminė tuo, kad ten pirmą kartą dalyvavau priešo veiksmų imitavimo grupėje.

Mokymuose ir pratybose visa-da dalyvaučiau, kad tik daugiau jų būtų... Tegul vadai dažniau pa-šaukia į tarnybą!

Ir pats kviečiu kitus: ateikit tar-nauti į KASP, nes čia labai drau-giškas ir šaunus kolektyvas. Tar-naudami KASP patirsite naujų įspūdžių, kurie įsimins visam gy-venimui.

Pratybų koordinatorius kpt. Aurelijus Selimavičius:

– Šios PAG-14 vertinamos lauko taktikos pratybos buvo ne tik žinių patikrinimas kariams, kurie išvyksta į tarptautinę ope-raciją Afganistano respubliko-je. Tai buvo didelė patirtis bei nauda ir kitiems Dainavos rink-tinės kariams. Nors iš pratybo-se dalyvavusių karių buvo vos keletas, kuriems teko patiems tarnauti Afganistano Goro pro-vincijoje, tačiau jie pavestas už-

duotis atliko profesionaliai, su dideliu entuziazmu, PAG-14 kariams buvo suteiktos pui-kios sąlygos pasitikrinti įgytas žinias.

Labai džiugu, jog PAG-14 kontingentas buvo įvertin-tas kaip pasirengęs vykdyti už-duotis Goro provincijoje. O tai reiškia, jog Dainavos rinktinės profesinės karo tarnybos kariai ir kariai savanoriai, vykdę prie-šiškų pajėgų užduotis, savo par-eigas atliko tinkamai.

Priešiškų pajėgų užduotys įvykdytos

Autoriaus nuotraukos

Pora karių siūlė vertinant dėme-sį skirti lauko pratyboms, o ne tes-tams, taip pat vertinant atsižvelgti į žmogiškąjį faktorių.

Visi šie kursų dalyvių atsakymai yra labai vertingi analizuojant ba-taliono veiklą, padeda geriau pa-matyti veiklos spragas, tobulintinus momentus planuojant ir organi-zuojant kitus kursus.

Vis tik, kas apgins Tėvynę?– Kas daugiau apgins tėvynę,

jei ne mes patys. Manau, kiekvie-nas Lietuvos pilietis turi turėti šiek tiek patirties ir supratimo apie Tė-vynės apgynimą nuo priešų. Noriu įgyti kuo daugiau žinių, – sakė ba-zinio kario savanorio įgūdžių kurso dalyvis, Žemaičių rintinės karys sa-vanoris j. eil. Tadas Kvedaras.

Tai, ko gero svarbiausia, kad tiek karius, atvykstančius į kursus, tiek bataliono instruktorius – visus vie-nytų bendras tikslas – išmokti ir iš-mokyti garbingai ginti savo šalį.

Atkelta iš 3 psl.

Vyr. eil. Povilas Žukauskas

Vyr. eil. Dainius Jankauskas Eil. Vitalijus Kuzmenka

cmykcmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430) Savanoris 5 psl.

Gražina LUKAUSKIENĖButigeidžio dragūnų mokomasis batalionas

Tris savaites nuo rugsėjo 5 die-nos iki rugsėjo 23 dienos Butigei-džio dragūnų mokomajame bata-lione vyko skyriaus vado kursas. Kursą organizavo ir vedė bataliono B kuopos instruktoriai. Tai pirma-sis tokio pobūdžio kursas šiais me-tais batalione. Šio kurso tikslas – parengti karį, gebantį vadovauti skyriui, vykdyti taktines skyriaus lygmens užduotis. Baigęs šį kursą karys turi mokėti spręsti adminis-tracinius skyriaus klausimus.

Skyriaus vado kursas skirtas parengti karį savanorį, kuris nu-matomas paskirti arba jau paskir-tas į skyriaus vado pareigas Kraš-to apsaugos savanorių pajėgose.

Kurso dalyviai, baigę skyriaus

vado kursą, turi sugebėti atlik-ti individualias ir kolektyvines iki skyriaus lygio taktikos užduotis, orientuotis vietovėje naudojantis žemėlapiu ir kompasu, būti susi-pažinęs su vado darbu ruošiantis mūšiui, gebėti parengti ir skelbti įsakymus.

Šio kurso metu kariams sutei-kiamos taktikos, šaudybos ir gin-klų, ryšių bei karo topografijos mokomųjų dalykų žinios.

Kursas yra ganėtinai intensy-vaus pobūdžio, kasdien užsiėmi-mai trunka po 8-12 val.

Paminėtina, kad ne visiems ka-riams sėkmingai pavyksta baig-ti kursą. Įteikdamas kurso baigi-mo pažymėjimus kurso pratybų vadovas kpt. Gediminas Lapins-kas apgailestavo, kad ne visi ka-riai gavo baigimo pažymėjimus, kai kuriems kariams pritrūko ryž-

tingumo ir tvirtumo, vadovaujant padaliniui.

Po kurso, kurį sėkmingai bai-gė, Vyčio rinktinės 505 kuopos karys savanoris eil. Audrius Šir-vinskas sakė:

– Tai kursas, kuriame reikia mąstyti. Išbandžiau save skyriaus vado pareigose, pamačiau, kokių žinių trūksta, ką reikia tobulin-ti. Kaip ir kiekvieną dalyką reikia atnaujinti, kartoti, semtis naujos patirties.

Audrius savanoris jau 15 metų. Šis kursas jau ketvirtasis Dragū-nų mokomajame batalione. Ka-rys savanoris civiliame gyvenime dirba treneriu sporto klube, to-

Vyr. ltn. Indrė SEJONIENĖDidžiosios Kovos rinktinė

Rugsėjo 23−25 d. vyko KASP ryšininkų vertinamosios Lauko dienos taktikos pratybos „LAU-KO DIENA 11“. Pratybose daly-vavo visų pajėgų rinktinių ŠAK ryšių būrių radijo ryšio ir lai-dinio ryšio skyriai. Ryšininkai demonstravo savo pasirengi-mą vykdydami įvairias užduotis mobilaus ryšio mazgo ekipažo sudėtyje. Iš viso šiose pratybo-se, kurias organizavo KASP šta-bo G6 skyrius, dalyvavo 65 ka-riai.

dėl jam šis kursas naudingas, su-siejant žinias su savo turima pro-fesija.

Kartu su bataliono kariais Au-drius dalyvavo PAG-8 pasiren-gime. Todėl apie batalioną išlikę ypač šilti prisiminimai:

– Malonu buvo sutikti senus kolegas, bataliono instruktoriai kompetentingi, leido pasireikšti.

Vyr. eil. Marekas Moglickis, Didžiosios Kovos rinktinės 804 kuopos karys savanoris, Antano Gustaičio aviacijos institute bai-gęs aviacinių elektros įrengimų magistrantūros studijas. Karys sa-vanoris jau 8 metai. Marekas dir-ba „Lietuvos geležinkelių“ ben-

drovėje. Paklaustas apie savo planus susieti savo karjerą su profesine karo tarnyba, sakė:

– Šiuo metu tokių planų netu-riu. Patinka dabartinis darbas, kario savanorio kelias jau tapo gyvenimo būdo dalimi.

Karys savanoris kalbėdamas apie skyriaus vado kursą sakė:

– Norint sėkmingai baigti kursą, reikia ne tik karinės, bet ir gyveni-miškos patirties. Kursas gerai supla-nuotas, nuo lengvesnių užduočių pe-reinama prie sudėtingesnių. Viskas vykdoma nuosekliai, įvedama į bū-simą situaciją. Tai lyg lėktuvo paki-limo take, pirmiausia leidžiama įsi-bėgėti...

Pratybos vyko Butigeidžio dra-gūnų mokomajame batalione ir Kairių poligone. Pirmą dieną į mokomąjį batalioną suvažiavo visi pratybų dalyviai su ryšių mo-duliais bei „apsiginklavę“ reikia-momis ryšio priemonėmis. Praty-bų vadovas mjr. Darius Arnašius akcentavo svarbiausius princi-pus, kurie turėjo nulemti sėkmin-gą pratybų baigtį – tai saugumas ir savalaikiškumas. Taip pat supa-žindino su pratybų eiga ir reika-lavimus, kuriuos turi atitikti visi ryšių būrių radijo ryšio ir laidinio ryšio skyriai, siekiantys būti kuo geriau įvertinti pratybų metu.

Antrąją dieną pratybos vyko paraleliai. Ryšių būrių vadai ren-gė įsakymus savo būrių kariams ir vykdė rekognoskuotę. Tuo pat metu radijo ryšio ir laidinio ryšio skyriai, padedami KASP štabo G6 skyriaus ir ryšių grupės specialis-tų, prisiminė teoriją, treniravosi vykdyti praktines užduotis. Ryšių būrių vadams paskelbus įsakymą savo kariams, prasidėjo aktyvioji pratybų fazė, kariai, kartu su ver-tintojais, išvyko į Kairių poligoną. Poligone aktyvioji pratybų fazė truko iki sekmadienio pietų.

Aktyviosios fazės metu pagrin-dinis vertintojų dėmesys buvo nu-kreiptas į karių savanorių skyrių sugebėjimą vykdyti užduotis, pri-imti sprendimus be PKT karių pagalbos. Vykdydami užduotis skyrininkai turėjo progą parody-ti savo vadovavimo įgūdžius, pa-skirstyti darbus savo skyrių karei-viams, organizuoti mobilių ryšio mazgų apsaugą.

Trečiąją pratybų dieną, pasi-baigus aktyviajai fazei, pratybų vadovas, vertintojai ir ryšių būrių vadai susirinko į „karštą“ pratybų aptarimą. Šio aptarimo metu ver-tintojai išsakė savo pastebėjimus, išskyrė stipriąsias ir silpnąsias pa-dalinių puses. Po aptarimo buvo aišku, kokiam padaliniui, kokias silpnąsias puses reikia tobulinti, kur reikia daugiau pastangų, kad per kitas pratybas būtų galima vertinti stipriu „Parengta“.

KASP ryšininkų vertinamosios lauko taktikos pratybos vyksta kas-met. Siekiama įvertinti ryšių būrių karių pasirengimą vykdyti jiems pa-skirtas užduotis. Šį kartą pratybas

Kursas, kuriame reikia mąstyti...

Vertinamieji kaSp ryšininkų mokymai „Lauko diena 11“

vainikavo geras oras ir pratybų vadovo mjr. D. Arnašiaus padėka kariams sa-vanoriams už parodytą iniciatyvą bei paskatinimas kuo gausiau dalyvauti tokio mąsto ryšininkų pratybose.

Būsimieji skyrininkai, atvykę į Dragūnų batalioną

Dešinėje – vyr. eil. Marekas MoglickisAutorės nuotraukos

Autorės nuotraukos

cmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430)Savanoris6 psl.

cmykà

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS„Savanorio“ redaktorius

Vilniaus pėstininkų mokyklą okupantai rusai pradėjo formuo-ti 1940 m. lapkričio mėnesį Lie-tuvos karo mokyklos bazėje. Vir-šininku paskirtas rusas Sokurovas, komisaru – žydas Lipkindas. Mo-kyklos istorija iš esmės baigėsi 1941 m. liepos pradžioje, kai jos likučius, sujungtus su Lepelio ar-tilerijos karo mokykla, apsupo vo-kiečiai. Vokiečiai manė, kad ir Ry-tuose jie kariaus taip pat kaip su kokiais nors lenkais ar prancūzais: papusryčiauja, pakariauja iki pie-tų, po pietų dar pakariauja, o 22 valandą eina ilsėtis. Kai tik vokie-čiai sumigo, dalis kariūnų sugebė-jo išeiti iš apsupimo žiedo. Kurie eiti pabijojo, tie atsidūrė vokiečių nelaisvėje, tarp jų ir būsimasis po-etas Paulius Širvys. Ištrūkę kariū-nai dar dalyvavo Vitebsko gyny-boje, tačiau jau ne kaip atskiras dalinys, o išmėtyti po rusų dali-nius. Mokyklos viršininkas pabė-go, tačiau NKVD jį pagavo kažkur už Vitebsko. Rudeniop mokyklos likučius surankiojo ir išsiuntė tęs-ti mokslų į Stalinską, tačiau kariū-nai turėjo nusiardyti savosios mo-kyklos antsiuvus, nes tai jau buvo Stalinsko karo mokykla. Vilniaus pėstininkų mokyklos nebeliko.

Pianinas ant geležinkelio bėgių

Suformuota mokykla turėjo du batalionus: 1-ajį – rusų kursan-tų ir 2-ąjį tautinį – lietuvių kariū-nų. Abiejuose batalionuose po ke-turias kuopas, kuopoje – keturi būriai. Iš viso buvo daugiau kaip tūkstantis kariūnų.

Maskvos įsakymu rusų batali-one turėjo mokytis du trečdaliai Raudonosios armijos kareivių ir trečdalis civilių jaunuolių, baigu-sių bent 7 klases, iš lietuvių moks-lo cenzo nereikalavo, tik partijos ar komjaunimo rekomendacijų, todėl mokykloje atsidūrė dau-giausia baigusių vos pradines mo-kyklas arba net ir jų nebaigusių, taip pat labai daug su kriminali-ne praeitimi. Stojamųjų egzami-nų – rusų kalbos ir matematikos – beveik niekas nesugebėjo išlaikyti, tačiau vis tiek priėmė. Visus sto-jančiuosius apgyvendino karan-tine, atskirai rusus ir atskirai lie-tuvius. Į lietuvių karantiną galėjo bet kas užeiti, tačiau į rusų nė vie-no lietuvio neįleisdavo. Gretai pa-aiškėjo kodėl, – daugelis kandida-tų rusų, tiek raudonarmiečių, tiek civilių, buvo utėlėti ir reikėjo juos prausti, kirpti, aprengti lietuviš-kais baltiniais.

Lietuvių batalione 172 kariū-nai visiškai nemokėjo rusiškai, ne tik lietuviai, bet ir dalis žydų bei Lietuvos rusų (iš Žemaitijos ir kt.). Tačiau 17 kariūnų – rusai ir žydai – apsimetė visiškai nemoką lietuviškai. Iš 537 tautinio batali-ono kariūnų gerai rusiškai mokėjo tik maždaug 100 žmonių, o juk vi-sos paskaitos tik rusiškai, koman-dos taip pat. Mokyklos viršininko įsakymu buvo uždrausta ne tik lie-

tuviškai kalbėti, net tarpusavyje, bet ir dainuoti. Kai lietuvių būrys ar kuopa žygiuodami užtraukda-vo lietuvišką dainą mokyklos vir-šininką ištikdavo pasiutimo prie-puolis.

Tarp lietuvių kariūnų buvo 20 komunistų ir 171 komjaunuolis. Žydų bandė įstoti apie 100, ta-čiau priėmė tik 35. Lietuviai ka-rininkai, kurių mokykloje tarnavo daugiau kaip pusšimtis, jų tarpe ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, ati-džiai stebėjo savo kariūnus, kalbė-josi, aiškinosi ir priėjo išvados, kad prijaučiančių okupacinei valdžiai tėra tik apie 12 procentų, patikė-jusių komunistų propaganda, bet nepraradusių lietuviškos dvasios, apie 10 procentų, priverstų stoti (29-ojo korpo kareiviai ir liktiniai puskarininkiai) apie 25 procentai, visi kiti (apie 53 procentai) – lai-mės ieškotojai ir perėjūnai. Iš 43 įstojusių puskarininkių, tik kokie 4-5 pasirodė akli komunizmo šali-ninkai, kiti jautė priešiškumą oku-pantams ir jų pakalikams, bet tu-rėjo didelį norą tapti karininkais ir tarnauti Lietuvos kariuomenėje.

Lietuviai karininkai laikėsi principo, kad su rusais reikia ben-drauti tik tarnybiniais reikalais, jokių draugysčių. Šį principą pa-žeidę (pavyzdžiui, kpt. Jonas Va-liulis) laikyti išdavikais, jų šalin-tasi. Drausmė mokykloje buvo keista, kažkokia nežmoniška. Lie-tuvos karo mokykloje, jeigu ka-riūnas blogai mokydavosi arba pažeisdavo drausmę, jį papras-čiausiai pašalindavo. Kas apsigal-vodavo ir nenorėdavo mokytis, galėdavo išeiti. Ne taip rusiško-je mokykloje! Jeigu jau įstojai, tai ir mokykis, savo noru išeiti neleis-davo niekam. Už drausmės pažei-dimus, net smulkius, – NKVD ir tribunolas. Iš lietuvių bataliono nuteisė tris kariūnus – Igorį Abz-latavičių, Česlovą Bogušą, Vladą Kizlą ir pasiuntė juos į drausmės batalioną. Visi trys karo pradžioje liko gyvi ir atsidūrė 16-oje lietuvių divizijoje, kur jiems iškart suteikė leitenantų laipsnius. Kaunietį Bo-gušą jau divizijoje dar kartą teisė už bandymą išprievartauti vieną medikę ir vėl pasiuntė į drausmės kuopą, bet jis ir šįkart liko gyvas, grįžo į diviziją, žuvo fronte Lietu-voje, prie Kelmės.

Lietuviai negalėjo atsistebė-ti rusų papročiais. Kai reikėjo iš-vykti į vasaros stovyklą Pabra-dės poligone, visa mokykla atrodė lyg sujudintas skruzdėlynas. Į vie-ną sunkvežimį prikrovė visokių stendų, plakatų, Lenino ir Stali-no portretų, į kitą sukrovė seifus, į trečią – spintas, stalus. Mokyklos raštvedys liktinis viršila Kazys Ur-bas, viršininko kabinete pamatęs didelį gražų kilimą, nusijuokė:

– Žiūrėk, tie ubagai ir kilimą užsimanys vežtis.

– Gal taip smarkiai nebus su-kvailėję, – dvejojo mokymo sky-riaus viršininkas plk. ltn. Kazys Ališauskas.

Lietuviai apstulbo, kai atėjęs rusas leitenantas su keliais karei-viais ėmė vynioti ir kilimą. Veltui

Ališauskas įrodinėjo, kad poligo-ne net patalpos neatsiras tokiam dideliam kilimui.

– Atsiras. Pritaikysim. Juk kili-mą bus galima sumažinti, – atsakė leitenantas.

Kieme mokyklos chorve-dys Klimavičius, garsiai rusiškai keikdamasis, su kareiviais tempė pianiną. Kai Ališauskas paklau-sė ar jis ir pianiną ketinąs vežtis į poligoną, Klimavičius, pamėg-džiodamas komisarą Lipkindą, atsakė:

– Pas mus, Tahybų Sąjungoje, pianinas yha tokia būtinybė, kaip pas jus, atsilikusiame nuo kul-tūhos khašte, šaukštas ah mahš-kiniai. Ten, plačiojoj tėvynėj, poli-gonuose kiekvienoj palapinėj yha hojalis.

Pianinas poligono nepasiekė, jis buvo paliktas Pabradės stotyje tiesiai ant geležinkelio bėgių, ne-tilpo į vežimą, o vėliau ar užmir-šo, ar patingėjo dar kartą važiuo-ti į stotį. Poligone mokykla atrodė lyg po karo: spintų stiklai sudau-žyti, stalai aplaužyti, rašomosios mašinėlės sugadintos, įvairūs po-pieriai suplėšyti, purvini. O greitai prasidėjo ir karas. Dauguma rusų bataliono kursantų išsibėgiojo, dezertyravo. Maždaug pusė lietu-vių kariūnų iškart įsijungė į sukilė-lių gretas. Mokyklos teritoriją nuo rusų antpuolio sėkmingai gynė ka-riūnų būrelis, vadovaujamas ka-riūno, buvusio liktinio puskarinin-kio Povilo Ožiūno. Tame mūšyje puskarininkis žuvo, tačiau rusai turėjo trauktis.

Kam nepavyko (arba nenorėjo) atsipalaiduoti pirmosiomis karo dienomis, turėjo trauktis į Rusi-ją. Stalinske atsidūrė tik šiek tiek daugiau kaip 100 Vilniaus pėsti-ninkų mokyklos kariūnų. Beveik nesimokė, slampinėjo po teritori-ją ir tiek, prieš Naujuosius metus gavo karininkų laipsnius ir išvyko į Balachną.

16-ojoje lietuvių divizijoje jų li-kimai susiklostė įvairiai, kai kurie tapo neblogais karininkais. Leo-nas Garnys, Vulfas Vilenskis, My-kolas Grinkus, Liudas Bradauskas, Petras Silickas, Vincas Ragauskas, Vladas Masiulis vadovavo batali-onams, jau po karo, divizijai sto-vint Vilniuje, Vilenskis ir Stasys Rudžionis tapo pulkų vadais, Vy-tautas Repšys – divizijos artileri-jos viršininku, vėliau – Vilniaus universiteto karinės katedros vir-šininku. Tragiškas kpt. Bradausko likimas. Jį, kaip buvusį Lietuvos kariuomenės liktinį puskarininkį, taigi nepatikimą, po karo demobi-lizavo ir kapitonas, net uniformos nenusivilkęs, išvažiavo į Kauną. Partizanai pamatė rusų karininką ir nušovė. Alytiškis Aleksandras Micevičius vadovavo būriui. 1943 m. pavasarį, divizijai stovint antra-jame ešelone, pas leitenantą pasi-mylėti vis ateidavo bataliono ūkio būrio virėja Bronė Mikalajūnaitė. Patvirkusi mergšė, bet nebloga vi-rėja ir uoli NKVD agentė. Jinai įskundė, kad būrio kareiviai šai-posi iš tarybinės santvarkos, pei-kia kolūkius. Kareivius arešta-

vo, nuteisė ir pasiuntė į lagerius, bet areštavo ir ltn. Micevičių. Nu-teisė už tai, kad girdėjo savo ka-reivių antitarybines kalbas, tačiau nutylėjo, nepranešė. Pasiuntė į drausmės kuopą. 1943-iųjų vasa-rą Kursko lanke Micevičius pate-ko į vokiečių nelaisvę. Mikalajū-naitė pradėjo vaikščioti pas kitus leitenantus, bet greitai ją perkėlė į divizijos ypatingąjį skyrių. Ten ji virė valgyti enkavėdistams ir teikė kitokias paslaugas.

Vilniaus pėstininkų mokyklos istorija man asocijuojasi su tuo vargšu pianinu, numestu ant bė-gių Pabradės geležinkelio stotyje, tačiau toje mokykloje mokėsi, tar-navo daug lietuvių, todėl jos nega-lime užmiršti.

Mikė melagėlis iš Aukštadvario valsčiaus

Motiejus Valančius savo „Vai-kų knygelėje“ aprašo guvų vaiką Mikę iš Mosėdžio parapijos Ša-kalių sodžiaus, kurį už jo nesibai-giančias melagystes visi vadino Mike melagėliu. Nustojo meluo-ti tik tada, kai už savo melagys-tes nuo tėvo gerai gavo per kai-lį. Bet užaugęs Mikė tapo rimtu ūkininku, išmintingu žmogumi. Vyskupas Motiejus negalėjo atsi-gėrėti: „Mosėdžio bažnyčioj pa-matęs vamzdžius, klarnetomis va-dinamus, pats padirbo namie tokį pat vamzdį ir išmoko pūsti kai-po vien reikiant. Dar pagudo pūs-ti patrūbočių su valterna. Po tėvo savo pėdų buvo jo vietoj gaspado-rium, vedė moterį, sulaukė vaikų ir dailiau už tėvą gyveno. Per kiau-rą savo amžių nedėlios dienomis prie vargonų pūtė kokį nors vamz-dį. Džekonas ir klebonas Dausinas didžiai aną už tai mylėjo: ne kartą čestavojo su gražiu alum ir įspau-dė į jo ranką keletą berlinkų“.

Ne visi Mikės užaugę tampa rimtais žmonėmis, nustoja meluo-ti ir gyvena gražiau už savo tėvus.

Vienas iš atsitiktinai pateku-sių į Vilniaus pėstininkų mokyklą, buvo Vladas Lazauskas iš Trakų apskrities Aukštadvario valsčiaus. Jeigu tėvas jam paauglystėje būtų bent porą kartų per nugara bota-gu pertraukęs, tai Vladukas gal ir būtų metęs meluoti, deja, nemuš-tas taip ir užaugo Mike melagėliu. Vaikinas labai apsukrus, landus, neieškantis žodžio kišenėje. Karo mokslai jį nelabai domino, bet pa-sižymėjo kituose veiklos baruose: dalyvavo leidžiant kovos lapelį, neblogai piešė, turėjo foto aparatą

ir daug fotografuodavo. Dažniau nei kiti kariūnai išeidavo į mies-tą, vis dėl fotografijų. Ir štai karas. Didžioji dalis kariūnų pasirodė vis dėlto nusiteikę lietuviškai, antiru-siškai ir kariauti už svetimus inte-resus nepanoro.

1941 m. spalio mėnesį moky-klos viršininko pulkininko Sere-briakovo (jis pakeitė pabėgusį Sokurovą) ir komisaro Lipkindo pateiktoje ataskaitoje apie mo-kyklos nuostolius iki liepos 15 d., tarp 403 lietuvių bataliono kariū-nų, dingusių be žinios, yra ir Lo-zouskas Vladas, Jozo. Vos atsidū-ręs mokykloje Lazauskas visiem ėmė aiškinti, jog lietuviškai tai jis Lazauskas, bet rusiškai: Lozovskij Vladimir Josifovič, malonėkite,

draugai, taip mane ir vadinti. Nie-ko nuostabaus, sekė kai kurių dės-tytojų, buvusių Lietuvos kariuo-menės karininkų, keičiančių ne tik pažiūras, bet ir kailį, pavyzdžiu. Antai inžinerijos dėstytojas plk. ltn. Viktoras Skibarka tapo Viktor Georgijevič Skibarko ir pasiprašė priimamas į komunistų partiją.

Grįžkime prie Lazausko. Nie-kur jis nedingo! 249-ojo pulko kuopos vadas ltn. Leonas Saba-konis:

– Mūsų grupei atsitraukus iki Nevelio, atsirado ir Lazauskas, iš kur, nežinau. Turėjo neperšlam-pamą karininko apsiaustą, kepu-rę, žiūronus, dvi planšetes, foto aparatą. Jis prisijungė prie mūsų. Išvykome į Velikije Lukus, iš ten atgal į Nevelį persiformavimui, iš Nevelio vėl į Velikije Lukus. Į Ve-likije Lukus Lazauskas su mumis nėjo, o išvažiavo kažkokia maši-na. Velikije Lukuose radome La-zauską areštuotą. Sargybiniai pa-sakojo, kad jį sulaikė kažkokiame kaime. Iš arešto jį išlaisvino mūsų būrio vadas leitenantas Fedose-jenka. Mus išskirstė po dalinius, o maždaug po dviejų savaičių gautas įsakymas buvusius Vilniaus pėsti-ninkų mokyklos kariūnus pasiųsti į Stalinską baigti mokslų.

Traukinyje sutikome Lazauską vėl areštuotą ir saugomą NKVD darbuotojo. Fedosejenka jį an-trą kartą išlaisvino. Stalinske, kar-tą kalbant apie frontą, Lazauskas ėmė girtis savo žygdarbiais. Kariū-nas Španas, buvęs su juo kartu, pa-reiškė, kad Lazauskas tik giriasi, iš tikrųjų jis paliko savo būrį ir pabė-go. Lazauskas grasino rašysiąs ra-portą dėl šmeižto, bet neparašė.

Laikai ir žmonėsKnygos „Šventasis karas“ fragmentai

cmykcmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430) Savanoris 7 psl.

àUžsiėmimuose nedalyvauda-

vo, vaikštinėjo po miestą, susirado daugybę pažįstamų, ypač moterų, jų dėka jis vis būdavo atleidžiamas nuo užsiėmimų ir galėjo simuliuo-ti. Susitikdavome retai, dienos metu jo mokykloje nesimatydavo. Be to, lietuvių jis vengė, mieliau bendraudavo su kariūnais rusais. Ėmė pasakoti, kad Sovinformbiu-ro vedėjas Lozovskis esąs jo dėdė, pats jis baigęs rusišką gimnazi-ją Latvijoje, važinėjęs po užsienį, buvęs Vokietijoje, Brazilijoje ir ki-tur.

Bet štai mokslai artėjo į pabaigą ir vis dažniau Lazauską užplūsta liūdnos mintys. Nejaugi į frontą? Apkasai, komisarai, mirtis... La-zauskas suserga ir atsiduria ligo-ninėje Kemerove. Sėdėtų kaip pe-lytė po šluota, bet ne. Sukasi apie moteris ir meluoja net susiriesda-mas, giriasi savo žygdarbiais, kva-pą gniaužiančiais nuotykiais. Jis baigęs lenkų karo mokyklą Toru-nėje, lakūnas, tarnavęs Lenkijos kariuomenėje. Vokiečiai numušę jo lėktuvą, pateko į nelaisvę. Vo-kiečių žurnalistai, patyrę koks la-kūnas pakliuvo, atvykę į belaisvių stovyklą, kalbėjęsi. Gerų pažįsta-mų padedamas iš nelaisvės pabė-gęs, perėjęs Vokietijos-Lietuvos sieną ir buvęs internuotas. Dėdė Lozovskis iš internuotų lenkų ka-rių stovyklos ištraukė, ir štai da-bar jis čia. Lazauskas nežinojo, kad Solomonas Lozovskis – žy-das. Plepiui net į galvą neatėjo, jog NKVD informatoriai dirba ir ligoninėse, ir visi jo pasakojimai kruopščiai užrašomi.

1942-ųjų pradžioje jam vis dėl-to teko išvykti į Balachną. Paskyrė 249-ojo pulko minosvaidžių būrio vadu. Apie minosvaidžius Lazaus-kas nieko neišmanė, jie jo ir ne-domino. Sukinėjosi po Pravdins-ką, kur buvo dislokuotas pulkas, ir labai greitai miestelyje tapo sa-vas. Valgyti į karininkų valgyklą neidavo, savo porciją atiduodavo kitiems, girdavosi, kad viena mo-teris jį skaniau ir sočiau maitinan-ti. Į karininkų bendrabutį grįždavo tik paryčiais ir krisdavo miegoti it užmuštas. Divizijos formavimasis buvo tik prasidėjęs ir stigo visko. Lazauskas, nuėjęs pas bataliono vadą, pasigyrė galįs gauti batalio-nui stalų, rašymo priemonių. Ir ti-krai, greitai jis atgabeno 12 stalų. Sakėsi pirkęs už savo pinigus, rei-kėtų, kad jam grąžintų, bet gretai užmiršo.

Divizijos enkavėdistai, gavę iš Kemerovo bylą, vargu ar tikė-jo plepio paistalais, bet vis tiek nusprendė pamokyti. Į Stalinską Lazauskas atvyko su leitenanto skiriamaisiais ženklais ir visiems rodė popieriaus skiautelę, kurioje pieštuku parašyta, kad 179-osios divizijos vadas kariūnui Lazaus-kui suteikiąs leitenanto laipsnį. Nei parašo, nei antspaudo, fronto sąlygomis rašyta... Pabandyk išsi-aiškinti. Karo metais Raudono-joje armijoje tokių atvejų – laips-nių pasisavinimų pasitaikydavo. Ypatingasis skyrius ėmė aiškin-tis ir pirmiausia apklausė buvu-sius kariūnus. Ltn. Vladas Ma-siulis, divizijos vado adjutantas, nedvejojo: Lazauskas buvo pa-skirtas skyrininku ir jam suteik-tas seržanto laipsnis. Kuriuos pa-

skyrė būrių vadais, tiems suteikė jaunesniųjų leitenantų laipsnius, bet ne leitenantų, kaip Lazauskas giriasi. Taip jaunesniaisiais leite-nantais 1941 m., dar fronte, tapo kariūnai Leonas Garnys, Alfon-sas Kovarskas, Vytautas Stanke-vičius, Vytautas Davalga. Vulfas Vilenskis, Simonas Španas, Saba-konis teigė neprisimeną, nesakė nei taip, nei ne, gal nenorėjo bu-vusio moksladraugio skandinti. Lazauskas išsisukinėjo, esą jį pa-skyrę į 259-ąjį pulką būrio vadu, bet to pulko jis nesuradęs, todėl pasiprašęs į 215-ąjį. O iškart lei-tenantą jam davę kaip ne tik su-maniam, bet ir patyrusiam kariū-nui, dalyvavusiam kovose.

Tribunolas atseikėjo 8 metus ir lietuvių divizijos Mikė melagė-lis iškeliavo į Burepolomo lage-rį Gorkio srityje. Tamstos manot, kad viskas? Ne, po dviejų metų Lazauskas vėl pasižymėjo, tik jau lageryje. 1944 m., tame lageryje, dar kartą teisė ten kalėjusius me-dikus: buvusį I pėstininkų divizijos sanitarijos viršininką, šias pareigas ėjusį ir teritorinio korpo 179-ojo-je divizijoje, plk. ltn. Kazį Nasvy-tį, 16-osios lietuvių divizijos 249-ojo pulko sanitarijos būrio vadą, Lietuvos kariuomenės sanitarijos liktinį puskarininkį Juozą Puščių ir kažkokį žydą iš Polesės. Visi jie jau buvo vieną kartą nuteisti, bet NKVD nusprendė dar pridėti, nes „jie, atlikdami bausmę Burepolo-mo lageryje, bendravo tarpusavy-je, gyrė buržuazinių šalių gyveni-mą, šmeižė tarybų valdžią, linkėjo Tarybų Sąjungai pralaimėti karą“ ir t.t. Kaltais neprisipažino, bet kas iš to, liudininkai, NKVD in-formatoriai, patvirtino, kad tas kalbas jie girdėję ir ne vieną kartą. Nasvyčiui prie jau turėtų 10 metų pridėjo dar trejus, o Puščiui – ke-tverius. Visi skundikai – rusai, iš-skyrus vieną ...Vladą Lazauską!

1946 metais Lazauską, kaip vi-siškai be reikalo nuteistą, paleido į laisvę. Chruščiovo laikais dau-gelis neteisėtai represuotų Rau-donosios armijos karių reikala-vo peržiūrėti jų bylas, ir jos buvo peržiūrimos, žmonės reabilituoja-mi. Lazauskas reabilitacijos neieš-kojo, suvokdamas, kad per daug visokių ylų iš to maišo gali išlįs-ti, be to laipsnį jam ne tik grąži-no, bet dar ir pakėlė ir štai į 1964 metais vykusį buvusių kariūnų su-sitikimą iš Kauno buvo pakvies-tas ir Lazauskas – atsargos kapi-tonas! Tame susitikime Vilniuje, Revoliucijos muziejuje negalė-jo dalyvauti buvęs kariūnas Je-ronimas Griškevičius, artilerijos vyresnysis leitenantas, nors gyve-no nelabai toli – Kauno rajone, Žiegždrių psichiatrinėje ligoni-nėje. Iš penkiasdešimties likusių gyvų karininkų, prabėgus dviems dešimtmečiams po karo mokyklos baigimo, dvidešimt taip ir nepaki-lo aukščiau leitenantų, o vienas – Jonas Dragūnas kaip 1941 pabai-goje gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį, taip su ta viena žvaigždu-te ir liko.

Atėjo kiti laikai, Lietuva sužy-dėjo trispalvėmis, atvirai pradėta kalbėti apie komunistų nusikalti-mus, masines žmonių represijas... Lazauskas prisiminė, kad ir jis nuo bolševikų žiauriai nukentėjęs, no-rįs bent gyvenimo pabaigoje su-

laukti teisybės. Sulaukė. 1989 me-tais reabilituotas.

Politrukų „seminarija“Vilniaus pėstininkų mokykloje

buvo ne tik du kariūnų batalionai, bet ir atskiroji jaunesniųjų politru-kų kuopa. Būsimieji karininkai tu-rėjo mokytis dvejus metus, tuo tar-pu politrukų mokslas numatytas tik 6 mėnesių. Raudonojoje armi-joje kareivis gaudavo 10 rublių al-gos, karo mokyklos kariūnas – 30 rublių, tuo tarpu politrukų kuopos kursantas – 550 rublių. Per visą 5 mėnesių kuopos gyvavimo laiko-tarpį būsimieji politrukai mokė-si tik partijos istorijos, skaitė Le-nino raštus ir dar būdavo šiek tiek karinių užsiėmimų. Lietuviai kari-ninkai ir kariūnai politrukų kuopą pašaipiai vadino „seminarija“.

Jaunesniųjų politrukų kuopos kursantas Viktoras Šukys buvo vienas iš nedaugelio, baigusių vi-durinę mokyklą. Ir ne bet kokią mokyklą! Kauno „Aušros“ gimna-ziją, aušrokas. Gimęs Maskvoje. Tėvai apsisprendė į Lietuvą grįž-ti 1924 metais, galutinai įsitikinę, kad gyvenimas Rusijoje tik blogė-ja, o bolševikų valdžios jau niekas nepajėgs nuversti. Viktoras laks-tė paskui paneles, skaitė knygas, o keturiasdešimtaisiais ne iš šio, nei iš to tapo komjaunuoliu. Vis siekė pasirodyti, išsiskirti iš kitų, tik dėl to, dėl uniformos sutiko su mies-to komjaunimo komiteto vado-vų pasiūlymu važiuoti į Vilniaus karo mokyklą. Jokia politika, jo-kiom partijom Šukys nesidomėjo, tačiau tapti kariūnu norėjo, juk vi-sos Kauno gimnazistės alpo maty-damos augalotus, lieknus, dailiai nuaugusius, mandagius ir galan-tiškus kariūnus. Štai kam gyveni-mas, nė stengtis nereikia, atėjai į vakarėlį ir visos panelės tavo!

Kilus karui politrukų kuopa traukėsi su visa mokykla, bet grei-tai ją nukreipė Borisovo link. Tie-są sakant, nelabai ir buvo ką nu-kreipti, nes dauguma išsilakstė, staiga pajutę, kad jie jau nebeno-ri būti politrukais. Šukys irgi jau nebenorėjo, tačiau nesugebėjo pabėgti ir jį paskyrė jaunesniuo-ju politruku į 233-iąjį aerodromų batalioną. Rudenį kažkur Smo-lensko srityje pabėgo, atsidūrė pas vokiečius, kuriems primelavo, jog buvo rusų prievarta paimtas dar-bams prie kelių tiesimo. Vokiečiai patikėjo ir liepė važiuoti namo.

Lietuviška administracija bu-vusiam politrukui nieko nesakė, pabėgai, na ir šaunuolis, bet jei-gu nori gauti maisto korteles, eik dirbti į Ežerėlio durpyną. Darbas sunkus ir Šukys svajojo kaip jam susirasti tokią vietą, kur nereikė-tų lieti prakaito, o algą mokėtų. 1942-ųjų pavasarį įsitaisė Pravie-niškių stovykloje vertėju. Pravie-niškėse kalėjo nuo 600 iki 1 000 kalinių – daugiausia kriminali-niai, taip pat čia laikytas svetimas, nenorintis dirbti, visuomenę pa-razituojantis elementas – čigonai ir rusų karininkų žmonos, nespė-jusios karo pradžioje išsinešdin-ti į Rusiją. Stovyklą saugojo apie 100 sargybinių lietuvių, bet admi-nistracija – vokiečių. Po metų Šu-kys įsidarbino Vilniaus krimina-linėje policijoje, taip pat vertėju. Frontui artėjant prie Lietuvos, ne-bėgo, apsigyveno pas gimines Bir-

žų apskrityje, ten ir buvo paimtas į Raudonąją armiją. „Smeršas“ la-bai mikliai išsiaiškino, kad karei-vis Šukys mokėsi karo mokyklo-je, pabėgo iš šlovingosios armijos gretų ir jau vien už tai yra smarkiai baustinas. Šukys kvotėjui sakėsi sirgęs, gulėjęs lauko ligoninėje, o pasveikęs ir išleistas, savojo bata-liono jau neberadęs, aplink vieni vokiečiai. „Reikėjo nusišauti“, – paaiškino kvotėjas, pats fronto nematęs. Rado kvailį! Nė vienas komunistas nelaisvės akivaizdoje nesižudydavo, mesdavo ginklą ir keldavo rankas, nors ir žinojo, kad vokiečiai komunistų į nelaisvę ne-ima, šaudo vietoje. Buvusios Pra-vieniškėse rusų karininkienės kvo-tėjui dievagojosi mačiusios kaip „policajus“ Šukys mušęs vargšus kalinius. 3-iojo Baltarusijos fron-to tribunolas atseikėjo Šukiui ne-daug, vos 10 metų už „tėvynės iš-davimą“. Kalėjo Kaune, Oršoje, Čeliabinsko srityje, po aštuonerių metų paleido. Įgijo aušrokas lage-ryje kažkokių nuopelnų, ir visiškai nesunku suprasti kokių. Išvyko gy-venti į Baškiriją, po kelerių metų teistumą panaikino. Baigė Mas-kvos politechnikos institutą, dirbo statybose meistru, darbų vykdyto-ju, statybos valdybos vyriausiuo-ju inžinieriumi. Jokios nostalgi-jos tėvynei nejautė, šia prasme jis joks tremtinys, o tipiškas emigran-tas, tačiau kai Lietuva tapo nepri-klausoma, sugrįžo į Kauną ir ėmė rūpintis reabilitacija, nes tai gali-mybė pasipelnyti tėvynės sąskaita. Pabaltijo karo apygardos prokura-tūra reabilituoti atsisakė, Lietuvos prokurorai reabilitavo.

„Palaikiau ryšį su operatyviniu skyriumi...“

16-osios lietuvių divizijos arti-lerijos pulko 1-osios baterijos ka-

reivis Jonas Bauras nevilties va-landą pasiguodė:

– Aš juk amatininkas, kalvis. Kaustyčiau arklius ir vargo nema-tyčiau, velnias mane nešė į tą mi-liciją.

Iškart atsidūrė ypatingajame skyriuje. Kvotėjas Jacovskis jį pa-sitiko su pagaliu rankose:

– Kur tavo artimiausi giminės?– Vieni likę Lietuvoje, kai kurie

prieš karą repatrijavo į Vokietiją.– Repatrijavo į Vokietiją ir da-

bar kariauja prieš mus! Vadinasi ir tu esi vokietis, vokiečių šnipas ir antisemitas!.. Nagi sakyk, ko-kias ten antitarybines kalbas vari-nėjai?

Baurą tribunolas nuteisė mir-ties bausme, tačiau Maskva šią bausmę pakeitė 10 metų lagerių. O juk Bauras – komunistų partijos narys nuo 1932 metų, sėdėjęs Di-mitravo priverčiamojo darbo sto-vykloje, 1940-aisiais paskirtas Ma-rijampolės apskrities kriminalinės paieškos viršininku. „Kartu su saugumo viršininku Petriku darė-me išvežimus nusikalstančių pilie-čių prieš tarybinį įstatymą, pavestą darbą atlikau sąžiningai“, – gyrėsi Bauras savo autobiografijoje, ra-šytoje anksčiau laiko grižus iš la-gerio ir siekdamas reabilitacijos. „Nors ir neteisingai buvau nuteis-tas, tačiau moraliai nepuoliau, dir-bau sąžiningai, palaikiau ryšį su operatyviniu skyriumi ir man buvo sumažinta bausmė ir prieš laiką iš įkalinimo vietos paleistas“, – atvi-ravo kalvis. Jį ne tik reabilitavo, bet ir paskyrė Igliškėlių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku.

Štai už ką anksčiau laiko pa-leisdavo iš lagerių ar tremties vie-tų: už bendradarbiavimą su „orga-nais“. Lazauskas, Šukys, Bauras, skųsdami kitus, trumpino savo įkalinimo laiką.

Nuoširdžiai užjaučiame Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadą plk. Romualdą Moldarį dėl žmonos Jurgitos mirties.

Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė

Reiškiame nuoširdžią užuojautą srž. mjr. Vaidotui Tunaičiui dėl mamos mirties.

Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė

Nuoširdžiai užjaučiame pajėgų vadą plk. Romualdą Moldarį dėl žmonos Jurgitos mirties.

KASP štabas

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu,Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos.Bus skarele, kai ašara nurieda,Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.Plk. Romualdai Moldari, telydi Tamstą ir Tamstos šeimą paguo-

da ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą, mirus žmonai Jurgitai.

LDK Butigeidžio dragūnų mokomasis batalionas

Dėl savanorio kūrėjo ats. vyr. psk. Heraldo Sinkevičiaus mirties nuoširdžiai užjaučiame velionio šeimą, artimuosius ir bendražygius.

LKKSS

Nuoširdžiai užjaučiame bendradarbę Virginiją Klišienę dėl tėvo mirties.

KASP štabas

Reiškiame nuoširdžią užuojautą vrš. Daivai Bražionytei dėl tėvo mirties.

KASP štabas

cmyk

2011 m. spalio 27 d. Nr. 10 (430)Savanoris8 psl.

cmyk

Redakcijos adresas: LT-05110 Viršuliškių 36, Vilnius El. paštas: Vytautas.Voveris@mil.lt, Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas VoverisKorespondentas eil. Vilius DžiavečkaDizainerė Jurgita Šeštokaitė

Rinko ir maketavo UAB „Krašto spauda“

Laimis BRATIKASKASP štabas

Rugsėjo 23-24 dienomis kariuo-mene ir kario profesija besidomintys žurnalistai, Vilniaus universiteto Žur-nalistikos instituto ir Vilniaus Gedimi-no technikos universiteto Kūrybinių industrijų centro studentai dalyvavo tradiciniame žurnalistų žygyje. Šiuo-metinio žygio tikslas – supažindinti ir populiarinti visuomenėje savanorių karo tarnybą, suteikiančią galimybę pasirengti krašto gynybai ir suderinti kario tarnybą su civiline karjera. Žygį organizavo Savanorių pajėgos.

Daugiau nei parą trukusio žygio metu Pabradės poligone vyko jung-tinės karių ir žurnalistų pratybos – žygio dalyviai vykdė užduotis, kurias įprastai vykdo kariai savanoriai pasi-rengimo metu.

Šįkart žurnalistai buvo priskir-ti Didžiosios Kovos rinktinei ir žy-

Savanorių ir žurnalistų žygis

gyje dalyvavo kartu su civilių ir karių bendradarbiavimo kuopos kariais. Pagal pratybų scenari-

jų, galimo karinio konflikto rajo-ne jiems teko nurodytose vietose bendrauti su vietiniais gyvento-

jais, spręsti organizacinius klau-simus ir rinkti informaciją. Spe-cialias užduotis žygio dalyviams rengė žvalgų būrio kariai – žygio dalyviai buvo patekę į pasalą ir vadavo įkaitą.

– Kalbant kariškai – žygio daly-vių motyvacija buvo aukšta ir už-duotys įvykdytos. Eidami į užduo-tis kartu su savanoriais žurnalistai turėjo tikrai puikią progą pažin-ti pajėgas, pabendrauti, sužino-ti kaip kariai derina savo civilinę karjerą su tarnyba ir pasikalbėti apie tarptautines misijas, – sakė CKB kuopos vadas kpt. Vaidas Šepkus.

– Džiugu, kad priėmėte mūsų pasiūlymą dalyvauti bendrose pratybose, nepabūgote oro ir už-duočių. Mūsų ginklai – plunksna ir kardas, turi vieną bendrą pana-šumą – kuo aštresni tuo geriau. Būtent to ir linkiu visiems žygio dalyviams, – kalbėjo Didžiosios Kovos rinktinės vadas mjr. Linas Kubilius.

Karinius pažintinius žygius žurnalistams kariuomenė organi-zuoja nuo 2000 metų. Per tą lai-ką žygiuose dalyvavo daugiau nei 300 žurnalistų. Žygiais siekia-ma suteikti žurnalistams galimy-bę iš arčiau pažvelgti į karių gy-venimą, supažindinti su karių tarnyba ir vykdomomis užduoti-mis, leidžiant patiems jas išban-dyti. KASP tokio pobūdžio žygį organizavo ketvirtą kartą.

Laimis BRATIKASKASP štabasSpalio pradžioje keturi Krašto

apsaugos savanorių pajėgų bigben-do muzikantai surengė 4 koncertus Afganistane tarnaujantiems Lietu-vos kariams.

– Džiaugiamės, kad esame pirmas krašto apsaugos sistemos kolektyvas, kuriam patikėta tokia užduotis. Pa-sirodymų pradžioje dominavo san-tūrumas, tačiau įpusėjus programai emocijų buvo nemažai ir manau, kad pasirodymas kariams patiko, – sakė KASP bigbendo kapelmeisteris kpt. Ričardas Čiupkovas.

Kapelmeisteriui teko groti klaviši-niais ir pritarti vokalui, vyr. eil. Gin-taras Mockus ir Tomas Botyrius gro-jo saksofonais, o j. eil. Jurgis Bruzga dainavo. Valandos trukmės muziki-nė programa buvo parengta specia-li: nuo lietuviškų patriotinių dainų iki rokenrolo. Ja buvos siekiama pa-įvairinti misijoje tarnaujančių karių kasdienybę.

KASP bigbendo grupė koncertavo Afganistane

– Gera proga tiesiogiai pajausti misijos atmosferą ir geriau supras-ti karius, kuriems tenka vykdyti užduotis toli nuo namų. Mus vi-sur supo tikri profesionalai, todėl jautėmės saugūs. Galbūt tik buvo kiek neįprasta ant scenos būti su ginklu,- sakė vyr. eil. G. Mockus.

– Įdomi ir neįprasta kelio-nė. Pajutau apgaulingą ramy-bę – niekad nežinai kas gali at-sitikti. Bendraujant su kariais aiškėjo situacija – tiesioginių di-delių mūšių beveik nevyksta, ta-čiau niekad nežinai kada bus ap-šaudoma, kada užvažiuosi ant

improvizuoto sprogmens ir pa-našiai, o tai lyg iškreipia vaiz-dą, – sakė j. eil. J. Bruzga. Pasak kario, koncertuoti tikrai buvo la-bai smagu.

KASP bigbendo grupė į Af-ganistaną vyko kartu su Lietu-vos kariuomenės vadu gen. ltn. Arvydu Pociumi. Krašto ap-saugos sistemos vadovybė už-sienyje dislokuotus karius lan-ko keletą kartų per metus. Taip pat tokių vizitų metu bandoma rengti ir kultūrines programas kariams.

KASP muzikantai Afganistane. Iš kairės: kpt. Ričardas Čiupkovas, Jonas Botyrius, vyr. eil. Gintaras Mockus ir j. eil Jurgis Bruzga.

Rugsėjo 30 d. Adolfo Rama-nausko-Vanago kovinio rengimo centre pasibaigė penkias dienas trukęs tarptautinių pratybų „Sti-prus liūtas 2011“ baigiamasis eta-pas. Jo metu buvo įvertintas „Ge-ležinio Vilko“ brigados štabo darbas planuojant ir valdant ope-racijas. Pratybose dalyvavo be-veik trys šimtai karių iš Kęstučio ir Birutės motorizuotųjų pėstinin-kų, Vaidoto tiesioginės paramos logistikos, Artilerijos, Juozo Vit-kaus-Kazimieraičio inžinerijos ir Oro gynybos batalionų. Savano-rių pajėgoms pratybose atstovavo Dariaus ir Girėno bei Didžiosios Kovos rinktinės.

„Savanorio“ inf.

Dalyvavo ir savanoriai

Gražina LUKAUSKIENĖDragūnų batalionas

„Lietuva Tėvyne mūsų, Tu di-dvyrių žeme...“ – Lietuvos himno giedojimu spalio 21 dieną Klaipė-doje, Ievos Simonaitytės viešojo-je bibliotekoje prasidėjo renginys, skirtas Lietuvos kariuomenės at-kūrimui prisiminti.

Seminaras-diskusija „Kariuo-menės atkūrimas ir Rusijos ka-riuomenės išvedimas iš Lietuvos: iššūkiai, darbai ir problemos“ gra-žią spalio popietę sukvietė kariuo-menės, Šaulių sąjungos, Klaipėdos universiteto bei kelių gimnazijų atstovus prisiminti kariuomenės atkūrimo aplinkybes ir veiksnius, lėmusius okupantų rusų kariuo-menės išvedimą iš Lietuvos bei tuometinę situaciją. Šiame rengi-nyje dalyvavo ir Butigeidžio dra-gūnų mokomojo bataliono kari-ninkai bei puskarininkiai.

Pasak renginio organizatoriaus ats. plk. Arūno Dudavičiaus, se-minaro tikslas buvo atskleisti Lie-tuvos kariuomenės atkūrimo ir Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos problematiką nuo 1991 m. spalio 18 d. iki 1993 m. rugpjū-čio 31 d.

Seminare pranešimus skai-tė Nepriklausomybės akto signa-taras Romualdas Ozolas, Ne-priklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas ats. plk. Jonas Ge-čas, dim. brg. gen. Česlovas Je-zerskas.

Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas prisiminė tų laikų įvykius: kas tuo metu vyko Klaipėdoje, kokios politinės nuotaikos vyra-vo mieste ir kaip tuo metu elgėsi miesto valdžios atstovai.

Po pranešimų vyko aktyvios diskusijos. Surengtas seminaras-diskusija parodė, kad ši tema ak-tuali ne tik kariuomenei, bet ir vi-suomenei.

Prisimenant kariuomenės atkūrimo istoriją

Autoriaus nuotraukos

Andriaus Repšio nuotrauka