2015 m. Nr. 10 ATEITIS Pristatymas

1ateitis l 2015 l 10 / 114www.ateitieszurnalas.lt

sveiki

redaktorė Reda Sopranaitė bendradarbiai: Daina Čyvienė l Jurga Dirkstytė l Ramunė Kubiliūtė l Agnė Markauskaitė l Karolina Šiaulytė l Neringa Urbonaitė l Vaidotas Vaičaitis maketuotoja Jūratė Juozėnienė stilistė Karolina Striuogaitienė administratorė Marija Keršanskienė leidžia Viešoji įstaiga Ateities leidybos centrAs l įmonės kodas 301697039 l sąsk. nr. LT87 7300 0101 0751 5327 l Žurnalas leidžiamas nuo 1911 metų l ISSN-1392-9518 redakcijos adresas Olandų g. 54-32 l LT-01212 Vilnius l tel. 8-616-34013 l el. p. [email protected] l www.ateitieszurnalas.lt l spausdina Ab spAudA, www.spauda.com l tiražas 1200 egz.

remia projektą NUO ASMeNS IKI ASMeNybėS / rubrikos: prisiminkime l tu ir aš l netylėjimas l susipažinkime

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Lietuvių fondas

žu

rna

lą r

em

ia

Atskubėjome į šv. Kalėdas. Visi bėgome į jas su savo intencijomis, lūkesčiais, slaptomis svajonėmis. Dabar atėjo metas sustoti ir švęsti. Tik ar prisimename, ką švenčiame, koks šios šventės tikslas? Nuostabi tradici-ja susėsti prie bendro stalo su artimaisiais, ne mažiau gražu – dovanoti dovanas, sveikinti gimines, bičiulius, kaimynus. Tarp žybsinčių eglučių, dovanėlių, silkių, aguonpienio, šiaudų traukimo, nepamirškime To, kurio Gimtadienį švenčiame. Jei mažame Betliejaus miestelyje gimęs Kūdikėlis taps šių švenčių ir viso gyvenimo centru – nepradėsime turtingiau gyven-ti, nebūsime labiau vertinami, gal ir pažymiai nepagerės, bet pajusime ramybę ir viltį.

Jei švenčių ir gyvenimo centru pasirinkome ne save, o Jį, tai turime žengti ir dar vieną žingsnį – priimti kvietimą atverti savo širdį gailestingumui, ištiesti rankas kitiems. Ištiesti – pasisveikinant, atsiprašant, pade-dant, pakeliant… Visas Šventasis Raštas pilnas gailestingumo pavyzdžių. Popiežius Pranciškus mums primena eilutes iš Kunigų knygos, kur kalbama apie Jubiliejinius metus, kai skatinta atleisti nuo skolų, suteikti ypatingą pagalbą patekusiems į vargą, pagerinti asmenų tarpusavio santykius ir pa-leisti į laisvę vergus. O kiek pavyzdžių rastume Naujajame Testamente, kiek daug pasakantis vien palyginimas apie sūnų palaidūną.

Prasidėjo Jubiliejiniai Gailestingumo metai. Atvertos bazilikų ir kitų bažnyčių durys kviečia ne tik per jas žengti į šventoves, bet ir atverti savąsias širdies ir namų duris. Ne tik skaityti gražių darbų aprašymus, bet būti ir jų vykdytojais. Nemanykite, kad pagalba reikalinga tik daug vyresniam ir ligotam, jūsų dėmesio laukia ir jauni, iš pirmo žvilgsnio jokių problemų neturintys, žmonės. Jiems nereikia į namus atnešti maisto ar vaistų – jiems reikia bendrystės, pasitikėjimo, priėmimo.

Amerikoje jau nuo XVII amžiaus švenčiama, o nuo 1789 metų net nacionaline švente paskelbta Padėkos diena. Lietuvoje tokios special-ios šventės neturime, tad šv. Kalėdos – puiki proga padėkoti visiems, kurie šiais metais buvote kartu. Ačiū „Ateities“ bendradarbiams, autoriams, rėmėjams (fondams ir asmenims), platintojams, žurnalo pristatymo organizatoriams, skaitytojams. Pasižadame, kad „Ateitis“ ateinančiais me-tais taps gailestingumo darbų pristatytoja ir darytoja… Kviečiame prisi-jungti!

Reda

L e I D Ž I A A T e I T I N I N K ų f e D e R A c I J A N U O 1 9 1 1 M e T ų

10l 114 l2015

Popiežius Pranciškus „palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“

Vytautas Sinica Požiūrio į šeimos sampratą konstravimas šiuolaikinėje visuomenėje

Ieva ir Juozapas LabokaiĮsipareigoję vienas kitamemilė Mažeikaitė:

Kuo daugiau darai, tuo daugiau pavyksta padaryti

susipažinkime

Alfr

edo

Plia

džio

nuo

trau

ka


sveiki

redaktorė Reda Sopranaitė bendradarbiai: Daina Čyvienė l Jurga Dirkstytė l Ramunė Kubiliūtė l Agnė Markauskaitė l Karolina Šiaulytė l Neringa Urbonaitė l Vaidotas Vaičaitis maketuotoja Jūratė Juozėnienė stilistė Karolina Striuogaitienė administratorė Marija Keršanskienė leidžia Viešoji įstaiga Ateities leidybos centrAs l įmonės kodas 301697039 l sąsk. nr. LT87 7300 0101 0751 5327 l Žurnalas leidžiamas nuo 1911 metų l ISSN-1392-9518 redakcijos adresas Olandų g. 54-32 l LT-01212 Vilnius l tel. 8-616-34013 l el. p. [email protected] l www.ateitieszurnalas.lt l spausdina Ab spAudA, www.spauda.com l tiražas 1200 egz.

remia projektą NUO ASMeNS IKI ASMeNybėS / rubrikos: prisiminkime l tu ir aš l netylėjimas l susipažinkime

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Lietuvių fondas

žu

rna

lą r

em

ia

Atskubėjome į šv. Kalėdas. Visi bėgome į jas su savo intencijomis, lūkesčiais, slaptomis svajonėmis. Dabar atėjo metas sustoti ir švęsti. Tik ar prisimename, ką švenčiame, koks šios šventės tikslas? Nuostabi tradici-ja susėsti prie bendro stalo su artimaisiais, ne mažiau gražu – dovanoti dovanas, sveikinti gimines, bičiulius, kaimynus. Tarp žybsinčių eglučių, dovanėlių, silkių, aguonpienio, šiaudų traukimo, nepamirškime To, kurio Gimtadienį švenčiame. Jei mažame Betliejaus miestelyje gimęs Kūdikėlis taps šių švenčių ir viso gyvenimo centru – nepradėsime turtingiau gyven-ti, nebūsime labiau vertinami, gal ir pažymiai nepagerės, bet pajusime ramybę ir viltį.

Jei švenčių ir gyvenimo centru pasirinkome ne save, o Jį, tai turime žengti ir dar vieną žingsnį – priimti kvietimą atverti savo širdį gailestingumui, ištiesti rankas kitiems. Ištiesti – pasisveikinant, atsiprašant, pade-dant, pakeliant… Visas Šventasis Raštas pilnas gailestingumo pavyzdžių. Popiežius Pranciškus mums primena eilutes iš Kunigų knygos, kur kalbama apie Jubiliejinius metus, kai skatinta atleisti nuo skolų, suteikti ypatingą pagalbą patekusiems į vargą, pagerinti asmenų tarpusavio santykius ir pa-leisti į laisvę vergus. O kiek pavyzdžių rastume Naujajame Testamente, kiek daug pasakantis vien palyginimas apie sūnų palaidūną.

Prasidėjo Jubiliejiniai Gailestingumo metai. Atvertos bazilikų ir kitų bažnyčių durys kviečia ne tik per jas žengti į šventoves, bet ir atverti savąsias širdies ir namų duris. Ne tik skaityti gražių darbų aprašymus, bet būti ir jų vykdytojais. Nemanykite, kad pagalba reikalinga tik daug vyresniam ir ligotam, jūsų dėmesio laukia ir jauni, iš pirmo žvilgsnio jokių problemų neturintys, žmonės. Jiems nereikia į namus atnešti maisto ar vaistų – jiems reikia bendrystės, pasitikėjimo, priėmimo.

Amerikoje jau nuo XVII amžiaus švenčiama, o nuo 1789 metų net nacionaline švente paskelbta Padėkos diena. Lietuvoje tokios special-ios šventės neturime, tad šv. Kalėdos – puiki proga padėkoti visiems, kurie šiais metais buvote kartu. Ačiū „Ateities“ bendradarbiams, autoriams, rėmėjams (fondams ir asmenims), platintojams, žurnalo pristatymo organizatoriams, skaitytojams. Pasižadame, kad „Ateitis“ ateinančiais me-tais taps gailestingumo darbų pristatytoja ir darytoja… Kviečiame prisi-jungti!

Reda

2 ateitis l 2015 l 10 / 114 www.ateitieszurnalas.lt

turinys 10

gyvybės kultūra

tikėjimas 4 Popiežius Pranciškus „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ 10 Gailestingumo kelias Vilniuje 12 boris Krijopolsky betliejus. Mažo miestelio didelė istorija

šiandien 14 Andrius Navickas Šiuolaikinės naujakalbės aiškinamasis žodynas. Žmonės ar resursai?

netylėjimas 17 Karolina Šiaulytė Apie ėjimą kito link 18 Dominyka Navickaitė Lūzerio manifestas

atgal į ateitį 22 Antanas Maceina Grąžinkime Šventiesiems metams jų prasmę

gyvybės kultūra 24 Vytautas Sinica Požiūrio į šeimos sampratą konstravimas šiuolaikinėje visuomenėje 28 Ieva ir Juozapas Labokai Įsipareigoję vienas kitam

susipažinkime 34 Laima Apanavičienė Lietuvių fondo parama studentijai 38 Laima Apanavičienė 2015 metų Lietuvių Fondo stipendininkai 42 emilė Mažeikaitė Kuo daugiau darai, tuo daugiau pavyksta padaryti 48 Justina Kybartaitė esu ten, kur noriu būti Robertas Kapustinas

žaidimai dievo laukuose 50 emilija Čypaitė be meno pasaulis būtų dvasiškai skurdus ir nykus 54 Ieva Mocevičiūtė Kad noras skaityti būtų didesnis nei vakar, bet mažesnis nei rytoj

aš pats 56 Aistė Varkulevičiūtė Stabtelėjimas istorinėje sakmėje

užsienyje 59 Raminta Marchertienė Korp! Giedra šventė 60 Ramunė Kubiliūtė Šiaurės Amerikos ateitininkų veiklos nuotrupos 62 Laima Šalčiuvienė Lietuvos patriotas ir jaunimo veiklos rėmėjas 63 Reda Sopranaitė Pasisakęs už moralę ir discipliną


tikėjimas

Brangūs jaunuoliai!

Pasiekėme paskutinį mūsų piligriminės kelionės į Krokuvą etapą. Kitų metų liepą ten drau-ge švęsime 31ąsias Pasaulio jaunimo dienas. Mūsų ilgame ir reikliame kelyje esame vedami Jėzaus žodžių iš Kalno pamoks-lo. Šią kelionę pradėjome 2014 metais kartu apmąstydami pir-mąjį iš palaiminimų: „Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dan-gaus Karalystė“ (Mt 5, 3). 2015 metų tema buvo: „Palaiminti ty-raširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Kitais metais mus tu-rėtų įkvėpti žodžiai: „Palaimin-ti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

Gailestingumo jubiliejus

Šia tema Pasaulio jaunimo dienos 2016 m. Krokuvoje įsi-traukia į Šventuosius Gailestin-gumo metus, tapdamos tikru

jaunimo jubiliejumi pasauli-niu lygmeniu. Tarptautinis jau-nimo susitikimas su Jubiliejaus metais sutampa ne pirmą kar-tą. Juk būtent Šventaisiais Atpir-kimo metais (1983–1984 m.) šventasis Jonas Paulius II viso pasaulio jaunuolius pirmąkart sukvietė susitikti Verbų sekma-dienį. Vėliau daugiau nei du mi-lijonai jaunuolių iš maždaug 165 šalių į 15ąsias Pasaulio jauni-mo dienas Romoje susirinko per Didįjį 2000ųjų metų jubiliejų. Esu tikras, kad jaunimo Jubilie-jus Krokuvoje, kaip ir tais abiem ankstesniais kartais, taps viena reikšmingiausių Šventųjų metų akimirkų.

Kai kurie iš jūsų galbūt pa-klaus: kokia proga šie Jubiliejaus metai švenčiami Bažnyčioje? Bi-blinis Kunigų knygos tekstas pa-deda mums suprasti, ką Izraelio tautai reiškė „Jubiliejaus metai“. Kas penkiasdešimt metų hebra-jai išgirsdavo sugaudžiant ragą (jobel), sukviečiantį (jobil) juos

švęsti šventųjų metų kaip visų susitaikymo (jobal) laiko. Šiuo laikotarpiu dovanojimo dvasia reikėdavo atkurti gerus santy-kius su Dievu, artimu ir kūrini-ja. Todėl skatinta, be kita ko, at-leisti nuo skolų, suteikti ypatingą pagalbą patekusiems į vargą, pa-gerinti asmenų tarpusavio san-tykius ir paleisti į laisvę vergus.

Jėzus Kristus atėjo skelbti ir įgyvendinti Viešpaties malonės amžino meto, nešdamas vargdie-niams Gerąją Naujieną, belais-viams išvadavimą, akliesiems re-gėjimą ir prislėgtiesiems laisvę (plg. Lk 4, 18–19). Jame, ir ypač jo Velykų slėpinyje, tobulai įgy-vendinama giliausioji Jubiliejaus prasmė. Bažnyčia, Kristaus vardu paskelbdama Jubiliejaus metus, visus mus kviečia išgyventi ypa-tingą malonės laiką. Pati Bažny-čia yra pašaukta apsčiai pasiūly-ti Dievo artumo ženklų, širdyse žadinti gebėjimą įžvelgti esmi-nius dalykus. Šie Šventieji Gai-lestingumo metai pirmiausia yra

Žinia 31-ųjų Pasaulio jaunimo dienų proga

„Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“Mt 5, 7

Popiežius Pranciškus


„metas Bažnyčiai iš naujo atrasti savo užduoties, Viešpaties jai pa-tikėtos Velykų dieną, – užduoties būti Tėvo gailestingumo ženklu ir įrankiu prasmę“ (Homilija per Dievo Gailestingumo sekmadie-nio Pirmąją vakarinę, 2015 m. balandžio 11 d.).

Gailestingi kaip Tėvas

Šio ypatingo Jubiliejaus šū-kis yra: „Gailestingi kaip Tėvas“ (plg. Misericordiae Vultus, 13). Juo nusakyta ir artimiausios Pa-saulio jaunimo dienos tema. Pa-mėginkime geriau suprasti, ką reiškia dieviškasis gailestingu-mas.

Senajame Testamente, kalbant apie gailestingumą, vartojamos įvairios sąvokos. Reikšmingiau-sios iš jų yra hesed ir rahamim. Pirmąja Dievui taikoma sąvoka išreiškiama jo nenuilstama išti-kimybė Sandorai su savo tauta, kurią jis myli ir kuriai vis atlei-džia. Antroji, rahamim, kurią ga-

lima versti žodžiu „viduriai“, pir-miausia kreipia į motinos įsčias. Ji Dievo meilę savo tautai leidžia suprasti kaip motinos meilę savo vaikui. Būtent taip tai pateikia pranašas Izaijas: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvel-ni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada ne-užmiršiu“ (Iz 49, 15). Tokia mei-lė neišvengiamai verčia padaryti savyje erdvės kitiems, išvien su artimu jausti, kentėti ir džiaugtis.

Biblinė gailestingumo sąvo-ka taip pat apima konkrečią mei-lę, kuri yra ištikima, dovanojama ir galinti atleisti. Vienoje Ozėjo knygos vietoje Dievo meilė nu-sakoma labai gražiai, lyginant ją su tėvo meile savo vaikui: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pami-lau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų. Kuo daugiau juos šaukiau, tuo labiau jie traukėsi nuo ma-nęs <...>. Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos ne-šiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su

savimi pajautų saitais, meilės ry-šiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pa-maitinčiau“ (Oz 11, 1–4). Nepai-sydama vaiko netikusio elgesio, verto bausmės, tėvo meilė yra iš-tikima ir visada atleidžianti be-sigailinčiam vaikui. Taigi mato-me, kad gailestingumas visada apima atleidimą. Jis yra „ne abs-trakti idėja, bet konkreti tikrovė, per kurią jis apreiškia savo meilę, panašią į meilę tėvo ir motinos, kuriems labai rūpi jų vaikas. <...> Ji kyla iš pačių gelmių kaip natū-ralus švelnumo ir atjautos, atlai-dumo ir atleidimo kupinas jaus-mas“ (Misericordiae Vultus, 6).

Naujajame Testamente die-viškasis gailestingumas (eleos) laikomas darbo, kurio Tėvo var-du atlikti į pasaulį atėjo Kristus (plg. Mt 9, 13), santrauka. Vieš-paties gailestingumas pirmiau-sia reiškiasi tada, kai jis pasilen-kia prie žmogiškojo vargo ir rodo atjautą tam, kuriam reikia supra-


šiandien

Kažkada pasaulyje gyveno žmonės…

Tiesa, buvo ir vis dar yra mokslininkų, kurie, stebėdami, kaip žmonės bendrauja tarpusa-vyje, kokiomis normomis vado-vaujasi kasdien, padarė išvadą, kad žmogus – tai beždžionė, su-gebanti naudotis darbo įrankiais ir kalbėti.

Tokia hipotezė daugeliui pa-sirodė įtikinama, ypač plepiams ir darboholikams, kurie kažko-dėl nusprendė, kad jie toliau nei kiti atitrūko nuo gauruoto protė-vio. Bėda ta, kad plepiai nėra tik varginantys, bet neretai ir pavo-jingi. Pirmiausia tuo, kad jie pra-deda kurti naujus žodžius, sąvo-kas. Taip jie bando pateisinti iš jų besiveržiantį žodžių krioklį. Na, o jei plepys dar ir darboholi-kas, tai žodžiai gausėja geometrine progresija, visiškai užstoda-

mi tai, apie ką kalbama. Šiandien svarbiausia įtaigiai parašyti pro-jektą ir paskui sumaniai surašy-ti ataskaitą, kuri yra tapusi kur kas svarbesne nei tikrovė. Vargas faktams, kurie trukdo tikrovę ap-vilti ataskaitos uniforma.

Dauguma žmonių nėra tikri, ar nori būti Dievo, ar beždžio-nės atspindžiu. Jie nesiginčija dėl žodžių, apskritai neteikia jiems daug reikšmės. Jie vadina save praktiškais. Tokį įsivardijimą rei-kėtų suprasti: norime gyventi pa-togiai ir be didesnių pastangų, todėl varginantys ginčai dėl žo-džių – tai ne mums.

Galbūt iš tiesų, kai nustoji mąstyti, viskas tampa kur kas aiškiau? Pažįstu daug žmonių, kurie įsitikinę, kad problemos gyvenime atsiranda tik tada, kai pradedami formuluoti klausimai. Nieko keisto, kad situacijoje, kai

kurios nors problemos nebega-lima ignoruoti, jie visą energiją sutelkia ne jos sprendimui, o ko-neveikimui to, kuris išdrįso apie ją prabilti.

Kita vertus, vis dar tikiu, kad tie žmonės, kurie pasiryžta skai-tyti „Ateitį“, nebijo klausimų ir drįsta susimąstyti apie tai, kaip mums primestos sąvokos darko mūsų mąstymą ir kelia sumaištį gyvenime. Tad nusprendžiau pa-siūlyti eksperimentinį šiuolaiki-nės naujakalbės aiškinamąjį žo-dynėlį, tiksliau, jo fragmentus.

Kodėl? Nes kažkada pasau-lyje gyveno žmonės. Dabar gy-vena žmogiškieji resursai, kurių tikslas atitikti darbo rinkos po-reikius. Resursai turi būti nau-dojami veiksmingai. Tai esminis valstybės, sugebančios įsisavinti lėšas, efektyviai skatinti vartoji-mą ir kurti įvaizdį užsieniečiams,

Žmonės ar resursai?

Andrius Navickas

Šiuo

laik

inės naujakalbės

aišk

inam

asis

žodynas


Lūzerio m a n i f e s t a s

Dabar visi jauni žmonės stovi pasirinkimų kryžkelėje ir bando surasti vietą, kur jie bus reikalin-gi, pastebėti. Nesvarbu, ar jie to nori, ar ne.

Gyventi pertekliaus visuome-nėje yra smagu. Dažnai gali rink-tis, kokią mokyklą lankyti, kokio skonio jogurtą pirkti pusryčiams, kuriame bare išgerti po bokalą ar kurį telefoną įsigyti. Taip, mes galime rinktis. Bet niekas nebe-sirenka mūsų. Turime būti ne tik ryškūs, bet ryškesni. Ne tik gražūs, bet gražesni. Nebeužten-ka būti geru, reikia būti geres-niu. Todėl esame priversti nuo-lat jaustis tartum sizifai, o dažnai net lyg tas akmuo, kurį ridenam beveik ligi viršaus ir tada su ne-mažu pagreičiu mes vėl grįž-tame į pačią pradžią ar dugną. Mes pavargome būti sizifais, tad suakmenėjome.

Konkurencijos kaukės mus dengia kiekvieną gyvenimo die-ną. Nes nepakanka būti savimi, nepakanka augti savu tempu ir plėtojant gražius norus, iš tikro stiebtis, pažinti ir keisti tai, kas nepatinka. Dabar turime slėpti kiekvieną krislą, kurį randame ir laikyti jį tik sau, nes galbūt bū-tent šis krislas padarys jus vir-šesniu už kitą, kuris turės viską, išskyrus šį krislą. Ir kai kalbame

apie autentiškumą, dažnai bū-tent šis krislas, už kurį kovojo-me dantimis ir nagais, jį apspren-džia. Tampame veikėju iš „Žiedų valdovo“, kuriam žiedas svarbes-nis už jį patį, jis jo mieliausiasis.

Tada paskaitysime porą straipsnių apie susvetimėjimą ir profaniškus santykius, kurie niokioja mūsų sielas, palinguo-sim galvas, padūsausim ir eisim toliau kariauti su visu pasauliu. Net ir ta jo dalimi, kuri nėra prieš mus nusiteikusi. Bet dėl viso pik-to.

Mokykloje mus vertina ir bara už tai, kas mums nesiseka. Bando padaryti vidutiniokais, kurie vi-sus dalykus mokės pakankamai gerai, kad gautų brandos atesta-tą, išlaikytų įskaitas ar egzami-nus. Jei puikiai sekasi rašyti, bet nesiseka matematika – bus liep-ta stiprinti matematines žinias ir sugebėjimus. Nes nėra svarbu, kur esame geri. Tai tiesiog sritys, kuriose mes nekeliame proble-mų. O kur sekasi prasčiau – būti-na atitikti vidurkį ir pasivyti. Nes niekas nenori nepatogių vaikų po savo sparnu. Sistema kaip gegu-tė, kuri iš savo lizdo išspiria vi-sus, kurie pasidaro per dideli ten būti. Labiau augantiems ir į rė-mus netelpantiems vaikams bus liepta arba pasikeisti, arba su-

laukti skaudaus kryčio į bedugnę, kurioje niekas nelaukia iš-sklėstomis rankomis.

Mokytojai atlieka savo dar-bą – dėsto medžiagą, kuri re-glamentuota pagal tai, ko reikės egzaminams. O gal galėtumėme nag rinėti Rilke poeziją? Ne, nes to nebus egzamine. Tada nuleidi galvą ir gūžteli pečiais. Kai gau-ni labai daug ne, tiesiog nustoji klausinėti.

Privalome paisyti taisyklių. Tik taip būsime suvaldyti. Kaip žvėrys, raminami elektros srovės iškrova. Vėlgi, viskas daroma ge-rokai civilizuočiau. Bet esmė iš-lieka ta pati.

Kai prestižinėse mokyklose už gerų ir atvirų pasauliui žmonių ugdymą daug labiau akcentuo-jamos netinkamo atspalvio pėd-kelnės ar auskaras lūpoje, kuris simbolizuoja nuodėmingumą, mes pamirštame, kas iš tiesų yra svarbu.

Kiek daug aplinkui kalbama apie perspektyvas. Nes svarbiau-sias aukštojo mokslo tikslas yra po keturių metų katorgos padėti tau gauti darbą, kuriame bus ga-lima tęsti katorgą už apvalią su-melę. Žinoma, skamba labai hi-perbolizuotai, bet, deja, nemaža dalis gyvena būtent pagal tokį al-goritmą. Kas iš to, jei rinksies tai,


gyvybės kultūra

Gal galite prisiminti savo pirmąjį susitikimą, pažintį, draugystės metus?Ieva. Pirmą kartą Juozapą pa-

mačiau savo draugų nuotrauko-se. Vis dar atsimenu mane apėmusią nuostabą: tais metais buvau taip pasinėrusi į krikščio-niško jaunimo veiklas, jog Juoza-pas buvo kone vienintelis jaunas tikintis vyras Vilniuje, kurio ne-pažinojau. Apie jį kalbėjo mano

draugai, todėl man buvo smalsu susitikti jį kada nors.

Juozapas. Išties nežinau, ką mano draugai apie mane „prikal-bėjo“, tačiau aš Ievą pirmą kartą sutikau vieno mūsų bendro bi-čiulio gimtadienyje. Iki tol nie-kada nebuvau jos matęs, nors, kaip paaiškėjo vėliau, kartu da-lyvavome ne viename renginyje. Matyt, tuomet dar nebuvo lemta susitikti.

Ieva. Labai apsidžiaugiau jį pamačiusi, pabendravome tru-putį. Širdyje tuomet dar tikrai niekas nekirbėjo. Vėliau Juoza-pas pakvietė mane į nedidelę jau-nimo grupę, kurios misija buvo vesti laidas Marijos radijo stu-dijoje. Ten ir susidraugavome: po valandos susitikimo MR, sek-davo dar mažiausiai 2–3 valan-dos susirašinėjimų „Skype“. Nors pora tapome tik praėjus beveik metams po pažinties, draugys-tės, santuokos, šeimos vertybių klausimai buvo išdiskutuoti ir išsiaiškinti per pirmąsias kelias pažinties savaites.

Susirašinėjimus keitė ilgi pa-sivaikščiojimai. Greitai tapome geriausiais draugais, atsirado

Įsipareigoję vienas kitam

Ieva Janulytė ir Juozapas Labokas daugiau nei prieš metus prisiekė vienas kitam meilę, pagarbą, ištikimybę, pagalbą. Ieva – Vilniaus jėzuitų gimnazijos psichologė, Juozapas – kultūrologas, dirbantis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje. Su jais kalbamės apie draugystę, santuoką, buvimą šalia kitų.

Vestuvių diena


stiprus pasitikėjimas. Mudviejų draugai greitai ėmė įtarinėti, jog draugaujame, spaudė prisipažin-ti. Bet kol pripažinome tai vienas kitam, praėjo nemažai laiko.

Iki santuokos draugavome be-veik 4 metus. Prisimename tai kaip labai gražų ir svarbų laiką. Iki santuokos kartu negyvenome, bet susitikdavome labai dažnai, būdavo ganėtinai sunku išsiskirti ilgesniam laikui.

Kaip atpažinote, kad esate vienas kitam dovanojami visam gyvenimui?Juozapas. Negaliu sakyti, kad

tas „atpažinimas“ kaip vizija ar koks nors regėjimas, stebuklin-gas supratimas. Tai veikiau buvo tarsi didelė mozaika sudėliota iš kasdienių pasirinkimų, pasi-kalbėjimų, mažų apsisprendimų. Tiek aš, tiek Ieva kasdienėse si-tuacijose klausėme savęs, ar šis žmogus, su kuriuo dabar kalbu, einu į parodą, kiną, pas draugus, į bažnyčią, galės būti mano vy-ras / žmona, jei taip, tai kodėl? Ką tokio jame matau, randu, kas kviečia mane dar labiau jį pa-žinti, su juo dalintis, kartu ieš-koti atsakymų į kasdienos klau-simus.

Aš, asmeniškai, ilgą laiką gal-vojau, kad tas „atpažinimas“, jog šis žmogus yra skirtas būtent man, turėtų tarsi nukristi iš dan-gaus, būti kažkoks aiškus ir suprantamas ženklas, čia ir dabar, kaip filmuose. Tačiau taip nebu-vo. Aiškumas ėjo diena po die-nos, per mažus išbandymus, ma-žus džiaugsmus bei rūpesčius. Ir jis galiausiai pasitvirtino tik tada, kai po draugystės metų ap-

sisprendžiau pasirinkti šį žmogų su visais netobulumais, visais jo už ir prieš. Neturėjau to galutinio pažinimo, kurio neretai tikimės įsipareigojimo visam gyvenimui akivaizdoje ir tai šiek tiek bau-gino. Visgi įsipareigoji visu sa-

vimi, visam gyvenimui! Pažino-jau šiek tiek, ir tikiu, kad pažinau tai, kas bendrame gyvenime yra esmingiausia ir pakankama, kad tuo momentu ištartas vieninte-lis „taip“ vestų į naują, pilnesnį gyvenimą.

Santuokos ceremonija Dievo Gailestingumo šventovėje 2014 m. rugpjūčio 15 d.


susipažinkime

Emile, sveikiname Tave ISAF buriavimo pasau-lio taurės finale laimėjus sidab ro medalį! Gal gali papasakoti, kokio lygio tai varžybos? Kas jose dalyvau-ja? Kaip Tu į jas patekai? Kiek dalyvių šiemet dalyva-vo? Ką Tau reiškia šis apdo-vanojimas?

Remiantis ISAF (Tarptautinė buriavimo federacija) buriavimo regatų skirstymo pagal svarbą taisyklėmis, Pasaulio buriavimo taurės didžiojo finalo čempio-natas (PBTFČ) pagal svarbą nu-sileidžia tik olimpinių žaidynių buriavimo regatoms. Šio čempi-

Kuo daugiau darai, tuo daugiau pavyksta padaryti

Apie Emilės Mažeikaitės buriavimo pasiekimus sužinojau iš gauto spaudos pranešimo. Kadangi apie šių sporto šakų entuziastus nėra labai daug informacijos, nutariau pakalbinti Emilę. Pradėjus bendrauti supratau, kad per šią išoriškai trapią, bet tvirtos valios merginą, galima pristatyti ne vieną sporto šaką ir ne tik apie sportą su ja galima kalbėtis. Ji prisipažino, kad nors aktyvus gyvenimas jai labai svarbus, bet dar svarbiau – profesinės studijos.

susipažinkime


Be meno pasaulis būtų dvasiškai skurdus ir nykusEmilija Čypaitė – dešimtokė iš Dusetų, nuo pirmos klasės apsisprendusi savo gyvenimą sieti su daile. Šių metų pavasarį Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje vykusioje Lietuvos mokinių dailės olimpiadoje Emilija laimėjo I laipsnio diplomą. Dailininkė sako, kad suranda laiko ne tik piešimui, bet ir bėgiojimui, rankdarbių darymui.

žaidimai dievo laukuose


Emilija, gal gali papasakoti apie save. Kur gyveni? Ke-lintoje klasėje ir kokioje mokykloje mokaisi?Gyvenu mažame miestelyje

Dusetose (Zarasų r.). Lankau Du-setų Kazimiero Būgos gimnaziją. Dabar esu dešimtokė.

Esi dailės olimpiados nuga-lėtoja. Kur mokaisi dailės pagrindų? Kas paskatino, pastebėjo Tavo gabumus?Pirmoje klasėje pradėjau

lankyti dailės būrelį pas moky-toją Nomedą Saukienę. Mes ten lipdėm, piešėm, tapėm. Man la-bai patiko, bet būrelis tęsėsi neil-gai. Trečioje klasėje lydėjau drau-gę į meno mokyklą ir kartu su ja piešiau užduotą temą. Mokytojui mano darbas labai patiko. Nuo to laiko pradėjau lankyti meno mokyklą pas mokytojus Euge-nijų Raugą ir Romualdą Pučeką. Meno mokyklą baigiau būda-ma aštuntoke. Kai baigiau meno mokyklą, mokytojas pasiūlė savo žinias praplėsti neakivaizdinė-je jaunųjų dailininkų mokykloje, esančioje Vilniuje. Mes buvome pirma laida. Mokslai tęsėsi dve-jus metus: iš viso vyko aštuonios sesijos. Ten mums būdavo grafi-kos, dizaino, tapybos, piešimo, skulptūros pamokos, buvo ski-riami ir namų darbai. Vykdavome į Valstybinį jaunimo teatrą, pas dailininkus į jų dirbtuves, lankė-me įvairias dailės galerijas, mu-ziejus. Devintoje klasėje ją jau baigiau. Dabar nieko nelankau, tik turiu vieną savaitinę dailės pamoką pas Nomedą Saukienę. Mokytoja labai rūpestinga, gera, moka išklausyti. Su ja ruošiausi ir

dailės olimpiadai. Taip pat labai gerai sutariu ir su technologijų mokytoja Svetlana Raugiene, jos paskatinta dalyvauju įvairiuose konkursuose.

Ar tie gabumai paveldėti? Ar yra Tavo šeimoje besi-dominčių daile ar kitomis meno šakomis? Mano abu tėvai meniški, nuo

mažens augau meniškoje aplin-koje. Tėtis tautodailininkas, dro-žinėja iš medžio (prieverpstes, paukščius, geldeles ir t.t.). Mama užsiima rankdarbiais (mezga rie-šines, gamina papuošalus). Nuo mažų dienų man labiau patikda-vo piešti nei žaisti su žaislais. Tė-vai irgi skatino piešti, pirkdavo įvairias piešimo priemones.

Ar savo gyvenimą sieji su daile, ar tai tik laisvalaikio praleidimo forma, kol mo-kaisi mokykloje? Ką pla-nuoji studijuoti baigusi gimnaziją? Jau pradinėse klasėse žino-

jau, kad savo gyvenimą siesiu su daile. Baigusi gimnaziją norėčiau stoti į Vilniaus dailės akademiją.

Papasakok apie savo mėgs-tamiausius piešimo stilius? Priemones, kurias naudoji? Mokykloje esu išbandžiusi

daug piešimo stilių, labiausiai patinka piešti pieštuku, anglimi, sepija ant balto popieriaus. Šiuo metu mane labiausiai žavi sepi-ja, jos neribotos galimybės, lais-vos linijos.

emilija Čypaitė. Avytė. Piešinys, pop., anglis. 2015

2015 m. Nr. 10 ATEITIS Pristatymas

Documents

Transcript of 2015 m. Nr. 10 ATEITIS Pristatymas