LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TOMA GARBENYTĖ
SPECIALIZUOTOS TRENIRUOČIŲ PROGRAMOS POVEIKIO TYRIMAS
DARBINGO AMŽIAUS ŽMONIŲ JUOSMENS – DUBENS SRITIES
STABILUMUI IR JUDESIŲ VALDYMUI
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Dr. Vytautas Poškaitis
KAUNAS, 2012
2
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanas
…………………………..
Data……………………...
SPECIALIZUOTOS TRENIRUOČIŲ PROGRAMOS POVEIKIO TYRIMAS
DARBINGO AMŽIAUS ŽMONIŲ JUOSMENS – DUBENS SRITIES
STABILUMUI IR JUDESIŲ VALDYMUI
Magistro baigiamasis darbas
Konsultantas Darbo vadovas
Vidmantas Zaveckas .......... Dr. Vytautas Poškaitis .......
Data……………………….. Data……………………….
Recenzentas Darbą atliko
……………………. Magistrantė
……………………. Toma Garbenytė ..............
Data………………. Data………………………
KAUNAS, 2012
3
TURINYS
SANTRAUKA ........................................................................................................................................................ 5
SUMMARY ............................................................................................................................................................ 6
SANTRUMPOS ...................................................................................................................................................... 7
ĮVADAS .................................................................................................................................................................. 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI .................................................................................................................... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................................... 10
1.1. NAD skausmo paplitimas ...................................................................................................................... 10
1.2. NAD skausmo etiologija ....................................................................................................................... 10
1.3. Nugaros skausmo problemos sprendimo būdai ..................................................................................... 11
1.4. Stabilumo samprata ............................................................................................................................... 12
1.5. Stuburą stabilizuojanti sistema .............................................................................................................. 13
1.6. Panjabi trys posistemės ......................................................................................................................... 14
1.7. Klinikinis juosmens nestabilumas ......................................................................................................... 15
1.8. Juosmens - dubens nestabilumo problemos paplitimas ......................................................................... 16
1.9. Raumenys dalyvaujantys juosmens – dubens srities stabilumo palaikyme ........................................... 17
1.10. Raumenų, palaikančių juosmens - dubens srities stabilumą, funkcinė klasifikacija ......................... 18
1.11. Vietiniai ir bendrieji stuburą stabilizuojantys raumenys ................................................................... 18
1.11.1. Svarbiausi stuburą stabilizuojantys raumenys: Skersinis pilvo raumuo ir dauginiai raumenys ........ 19
1.12. Raumenų reikšmė nugaros skausmo valdymui ................................................................................. 22
1.13. Raumenų jėga ir ištvermė .................................................................................................................. 23
1.14. Judesių valdymo bendrosios ypatybės ............................................................................................... 24
1.15. Judesių valdymas ir mokymas ........................................................................................................... 24
1.16. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu .............................................................................. 26
1.17. Kineziterapija – vienas iš nugaros skausmo problemos sprendimo būdų ......................................... 27
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI......................................................................................................... 29
2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas ........................................................................................................ 29
2.2. Tyrimo metodai ..................................................................................................................................... 31
2.3. Mokslinės literatūros analizė ................................................................................................................. 31
2.4. Anketavimas .......................................................................................................................................... 31
2.4.1. Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas .............................................................................. 32
2.4.2. NAD skausmo trukmės klausimynas ................................................................................................. 32
2.5. Statinio juosmens – dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų aktyvacijos testai ............ 32
4
2.5.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo ..................................... 34
2.5.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant nugaros .............. 35
2.6. Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimo testai ............................................................... 36
2.6.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“ ........................................................................................................ 36
2.6.2. Testas ,,Dubens pavertimas“ ............................................................................................................. 37
2.6.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“ ................................................................................................. 38
2.6.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“ ..................................................................................................... 38
2.6.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“ ............................................................................................................. 39
2.6.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“ .................................................................................................. 39
2.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai .................................................................................. 40
2.7.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas ................................................................................... 40
2.7.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas .............................................................................. 41
2.8. Matematinė statistinė analizė ................................................................................................................ 41
3. REZULTATAI .............................................................................................................................................. 42
3.1. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkciniai testai ....................................................... 42
3.1.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos ir aktyvacijos išlaikymo vertinimo, gulint ant pilvo
rezultatai ..........................................................................................................................................................42
3.1.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos išliakymo vertinimo gulint ant nugaros
rezultatai ..........................................................................................................................................................43
3.2. Juosmens – dubens judesių valdymo testai ........................................................................................... 45
3.2.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“ ........................................................................................................ 46
3.2.2. Testas ,,Dubens pavertimas“ ............................................................................................................. 48
3.2.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“ ................................................................................................. 49
3.2.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“ ..................................................................................................... 50
3.2.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“ ............................................................................................................. 52
3.2.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“ .................................................................................................. 53
3.3. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermė ............................................................................................. 54
4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................................... 56
4.1. Beacke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyno rezultatų aptarimas ............................................... 56
4.2. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkcinių testų rezultatų aptarimas ......................... 56
4.3. Juosmens – dubens judesių valdymo testų rezultatų aptarimas ............................................................. 57
4.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testų rezultatų aptarimas .................................................... 57
5. IŠVADOS ...................................................................................................................................................... 59
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ............................................................................................................ 60
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................................... 61
8. PRIEDAI ....................................................................................................................................................... 65
5
SANTRAUKA
T. Garbenytė. Specializuotos treniruočių programos poveikio tyrimas darbingo amžiaus
žmonių juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui, magistro baigiamasis darbas/
mokslinis vadovas dr. V. Poškaitis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, medicinos akademijos,
slaugos fakulteto, sporto institutas. – Kaunas, 2012, - 65 p.
Darbo tikslas: Įvertinti specializuotos treniruočių programos poveikį darbingo amžiaus
žmonių, jautusių NAD skausmą, taisyklingo judesio atlikimo rodiklių pokyčiams. Uždaviniai: 1.
Įvertinti specializuotų ir bendrojo lavinimo treniruočių ciklų poveikį juosmens – dubens srities
stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų ištvermei. 2. Palyginti specializuotos ir bendro
lavinimo treniruočių programų poveikio rezultatus juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių
valdymui bei liemens raumenų ištvermei.
Tyrimui buvo pakviesta 60 asmenų jautusių NAD skausmą. Visiems buvo pateiktas NAD
skausmo trukmės ir fizinio aktyvumo vertinimo klausimynai, atliktas pirminis diagnostinis testavimas.
Juosmens – dubens stabilumas vertintas statinės atlikties testais, naudojant slėgio matavimo prietaisą
su grįžtamuoju ryšiu ,,Stabilizer‘‘. Juosmens – dubens srities judesių valdymas vertintas 6 judesių
valdymo testais (,,Movement control tests’’). Liemens raumenų jėgos ištvermė vertinta statinės
atlikties testais. Duomenų vertinimui buvo naudojama video kameros medžiagos ekspertinė analizė.
Pagal atsakymus į klausimynus ir atlikus pirminį tyrimą, atrinkta 30 asmenų, kurių juosmens - dubens
srities judesių valdymas įvertintas kaip nepakankamas. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 21,37 ± 0,2 metai
(±SEM, standartinė vidurkio įverčio paklaida). Kūno masės indeksas – 21,7 ± 0,5 kg/m². Atsitiktine
tvarka tiriamieji suskirstyti į tiriamąją (n=15) ir kontrolinę (n=15) grupes. Taikytos specializuota ir
bendrojo lavinimo programos: du kartus per savaitę, po vieną valandą, iš viso 10 treniruočių.
Kontrolinėje grupėje 3 tiriamieji programos nebaigė. Po treniruočių ciklo diagnostinis tyrimas
pakartotas. Gauti duomenys buvo palyginti ir statistiškai apdoroti. Tyrimas truko 4 mėnesius. Gauti
rezultatai parodė, kad specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė gerinant judesių valdymą.
Išvados: 1. Abiejų taikytų lavinimo programų vykdymas nepagerino juosmens – dubens
stabilumo testo rezultatų. 2. Specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė gerinant judesių
valdymą: pavyko pagerinti (p<0,05) 5-ių iš 6-ių kontrolinių „juosmens – dubens“ srities judesių
valdymo testų rezultatus. 3. Po specializuotos treniruočių programos darbingo amžiaus žmonėms
reikšmingai pagerėjo pilvo statinė jėgos ištvermė (p<0,05) lyginant su bendrojo lavinimo treniruočių
programa.
6
SUMMARY
T. Garbenyte. Research of the specialized training program effect in the lumbarpelvic region
stability and motion control for the employble age persons. Masters thesis. Research leader Dr. V.
Poškaitis, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute
of Sport. Kaunas, 2012. - 65 p.
The aim of the study: To evaluate the effect of a specialized training program to the changes
in indicators of the lumbarpelvic region motion performance of the employble age persons with low
back pain.
Tasks: 1. Evaluate the effect of the specialized training program cycle and general training
program cycle for the lumbar-pelvic region stability, motions control and trunk muscle strength
endurance. 2. Compare the results between a specialized training program and the results of the
general training program to the the lumbar-pelvic stability, motions control and trunk muscle strength
endurance.
The study involved 60 subjects with low back pain. All were submitted to the low back pain
duration and physical activity assessment questionnaires, performed the primary diagnostic testing.
Lumbar - pelvic stability was evaluated with static tests carried out by using a pressure measuring
device with feedback,'' Stabilizer”. Lumbar - pelvic motion control was evaluated by 6 motion control
tests ("Movement control tests'') by Hannu Luomajoki. Back and abdominal muscle endurance rated
static tests carried out. For evaluation of the study data was used video materials expert analysis.
According to the answers to the questionnaires and the primary investigation, 30 people with
inadequate lumbar - pelvic motion control were selected for further research. Average age - 21.37 ±
0.2 years (± SEM, standard error of the mean estimate. Body mass index - 21. 7 ± 0.5 kg / m². Patients
were divided randomly to research (n = 15) and control (n = 15) groups. Specialized and general
training programs were applied twice a week, one hour, a total of 10 workouts. In the control group, 3
subjects did not complete the program. After the training cycle diagnostic test repeated. The obtained
data were statistically processed and compared. The study lasted 4 months. The results showed that a
specialized training program was more effective in improving movement control. Conclusions: 1. Both
of aplied exercise programs have no effect for lumbow –pelvic stability tests results. 2. 5 of the 6
control test results show that lumbar - pelvic movements control have managed to improve (p <0.05)
after specialized lumbar - pelvic area training programs for employble age persons. 3. After specialized
training programs for people of working age significantly improved static back endurance (p <0.05)
compared with a general training program.
7
SANTRUMPOS
BTG – testas ,,Blauzdos tiesimas gulint“
BTS – testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“
DP – testas ,,Dubens pavertimas“
Kg - kilogramai
NAD – nugaros apatinė dalis
PK – testas ,,Padėtis keturpėsčia“
PP – testas ,,Padavėjo pasilenkimas“
s – sekundės
SEM – standartinė vidurkio įverčio paklaida.
SVK – testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“
TrA – skersinis pilvo raumuo
8
ĮVADAS
Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažnesni netaisyklingos laikysenos atvejai, stebimi sportinių,
buitinių traumų, tarpslankstelinių diskų išvaržų, nugaros apatinės dalies (NAD) skausmo atvejai ir
panašūs nusiskundimai. Nugaros skausmas - didėjanti problema pasaulyje. Kartais skausmai tokie
dideli, kad žmogus turi nutraukti savo kasdieninę veiklą. Dėl to blogėja gyvenimo kokybė, žmogus
tampa irzlesnis ir labiau pažeidžiamas, jaučia didelę psichologinę ir fizinę įtampą. Atsiranda nuolatinis
organizmo nuovargis, stresas, tai paliečia judamąjį aparatą – kaulų ir raumenų sistemą. Dėl to
apkraunamas stuburas, sąnariai, mažėja raumenų jėga, ištvermė, lankstumas, sutrinka judesių
valdymas. M.M Panjabi teigia, kad sutrikęs judesių valdymas lemia nepakankamą stuburo segmentinį
stabilumą - tai gali tapti mikrotraumų ir skausmo priežastimi.
Lietuvoje 2003 m. duomenimis net 259/100 000 gyventojų, besikreipiančių į gydymo įstaigą,
buvo diagnozuotas nespecifinis nugaros skausmas, iš jų pirmąkart - 37,6 procentams, pakartotinai –
62,4 procentams. Lietuvoje 2003 m. pirmą kartą pripažinti neįgaliais dėl nugaros problemų 2 064
asmenys (Samėnienė J. ir kt., 2005).
Kineziterapija yra vienas iš pagrindinių priemonių gerinti, atkurti arba išlaikant judėjimo
funkcijas (Krisčiūnas A. ir kt., 2008). Vyrauja dvi NAD skausmo gydymo kryptys – judesių valdymo
tobulinimo ir specializuotų treniruočių programų taikymas (Macedo L. G. et al., 2008). Siekiant kuo
pilniau atstatyti paciento funkciją arba užkirsti kelią jai vystytis, turime pakankamai dėmesio skirti
stuburo stabilumui, judesių atlikimo kokybei, judesių sklandumui, adekvačių pastangų išvystymui ir
judesių kontrolei ne tik pradinėje ar baigtinėje fazėje, bet ir viso judesio metu. Atlikti tyrimai teigia,
kad NAD skausmas turi būti gydomas gilinant suvokimą, mokant ir pabrėžiant kaip tinkamai atlikti
judesį ir kaip stiprinti pagrindinius juosmens – dubens srities stabilumą lemiančius raumenis (Cairns
MC., 2006; Haxby A. J. et al., 2005; Hodges PW., 1999; Loumajoki H. et al., 2011). Taip pat NAD
skausmo priežastis gali būti sumažėjęs fizinis aktyvumas (Van Dijken C.B. et al., 2008).
Kaip žinome liemens raumenys dalyvauja statinėje ir dinaminėje kasdieninėje, sportinėje,
profesinėje veiklose, todėl šių raumenų silpnumas gali būti siejamas taip pat su nugaros skausmo
atsiradimu. Todėl savo darbe tyrėme vienos iš specializuotų treniruočių programų poveikį (jau prieš tai
paminėtoms) svarbioms taisyklingo judesio atlikimo sritims: juosmens – dubens srities stabilumui ir
judesių valdymu bei statinei liemens raumenų jėgos ištvermei.
9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - Įvertinti specializuotos treniruočių programos poveikį darbingo amžiaus
žmonių, jautusių NAD skausmą, taisyklingo juosmens – dubens srities judesio atlikimo rodiklių
pokyčiams.
Uždaviniai:
1. Įvertinti specializuotų ir bendrojo lavinimo treniruočių ciklų poveikį juosmens – dubens srities
stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų jėgos ištvermei.
2. Palyginti specializuotos ir bendro lavinimo treniruočių programų poveikio rezultatus
juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų jėgos ištvermei.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. NAD skausmo paplitimas
NAD skausmas yra dažniausias ir brangiausiai visuomenei kainuojantis skausmo sindromas.
Skausmą per savo gyvenimą patiria keturi iš penkių planetos gyventojų, o dešimtadaliui iš jų nugaros
skausmas tampa lėtiniu (Sakalauskienė G., 2009). Nuo lėtinio nugaros skausmo kenčia apie 11%
žmonių. Tai pagrindinė žmonių iki 45 metų amžiaus ir trečia pagal dažnumą sulaukusių daugiau nei 45
metų amžiaus neįgalumo priežastis. NAD skausmas smarkiai komplikuoja gyvenimo kokybę, kurią
dažnai lydi neigiamos ekonominės, socialinės (nedarbingumas) ir psichologinės (depresija) pasekmės.
Be medikamentinio gydymo juosmens skausmams mažinti skiriami įvairūs fiziniai pratimai:
raumenų tempimo, raumenų stiprinimo ir ištvermės lavinimo, juosmens – dubens srities stabilizavimo
pratimai, pratimai ant kamuolio, kineziterapija vandenyje, juosmeninės dalies tempimas. Daugelis
tyrimų parodė, kad fiziniai pratimai veiksmingai mažina skausmą ir gerina ligonių funkcinę būklę
(Tamašauskas R.). Tačiau vis dar ieškoma veiksmingesnių būdų kaip gydyti nugaros skausmą. Ir
didelė reikšmė tenka kineziterapijai - fizinėms treniruotėms. C. Manniche ir kiti nustatė, kad intensyvi
kineziterapijos programa su pratimais pilvo preso raumenims stiprinti turėjo patikimai didesnę įtaką
pacientų fizinei būklei, nei tradicinė kineziterapijos programa. Skall F., Manniche C., Nielsen C. tyrė
intensyvios kineziterapijos (su aktyvia nugaros ekstenzija ir pratimais pilvo preso raumenims stiprinti)
poveikį ir taip pat įrodė, kad veikė geriau nei bendrojo lavinimo kineziterapijos programa (Cirtautas A.
ir kt., 2003).
1.2. NAD skausmo etiologija
Nugaros skausmą gali sukelti daug įvairių priežasčių (1 lentelė). Nugaros problema susidaro
ankščiau nei atsiranda skausmas. Skausmas atsiranda ir išnyksta, o nugaros problema tik didėja ir
gilėja. Skausmas – nemalonus emocinis ir sensorinis patyrimas, kuris sukelia diskomfortą. Nugaros
problemas gali skatinti tokie veiksniai: amžius, socialiniai, ekonominiai, psichologiniai, genetiniai
veiksniai, ydinga laikysena, minkštųjų audinių sustingimas, ergonominės problemos, hipermobilumas,
nestabilumas, raumenų silpnumas, patirtos traumos, nuovargis, viršsvoris, stresas, mažas judėjimas
(Vitartaitė A. ir kt., 2008; Čiupokas A. ir Bražėnienė R., 2005). Nugaros skausmas gali atsirasti dėl
ergonomikos reikalavimų nepaisymo darbo vietoje, tokių kaip sunkių svorių kėlimas, neįprastų
judesių netinkamas atlikimas ir kt.
11
1 lentelė. Dažniausiai pasitaikančios nugaros skausmo problemos
(Čiupokas A. ir Bražėnienė R., 2005; Cairns MC. et al., 2006)
Kaulų ir sąnarių pažeidimų sąlygoti skausmai
Osteoartritas; Sąnarių sustingimas; Stuburo iškrypimai; Slankstelio lūžis (trauminis ar dėl
osteoporozės; Stuburo sąnarių ligos (stuburo sąnarių osteochondrozė, ankilozinis spondilitas,
psoriazinis spondilitas, Reiterio sindromas).
Raumenų ir raiščių pažeidimų sąlygoti skausmai
Raumenų raiščių patempimas; Raumenų spazmas; Ūmūs minkštųjų audinių pažeidimai;
Ilgalaikiai minkštųjų audinių pakenkimai.
Neuropatinis skausmas
Disko išvaržos; Degeneraciniai stuburo tarpslankstelinių diskų pokyčiai; Stuburo kanalo
susiaurėjimas.
1.3. Nugaros skausmo problemos sprendimo būdai
Tradiciškai lėtinį ir ūmų juosmens skausmą Lietuvoje gydo bendrosios praktikos gydytojai
drauge su neurologais, reabilitologais ir neurochirurgais. Taikomi farmakologiniai gydymo būdai,
fizioterapijos, kineziterapijos procedūros, manualinė terapija, korsetai, nugaros masažas, stuburo
manipuliacijos, stuburo tempimas, tens (transkutaninis elektroneurostimuliavimas), akupunktūra,
elgesio terapija, nugaros priežiūros mokyklos, biopsichosocialinės ir funkcinės reabilitacijos
programos, botulino toksino A injekcijos į spazmuotus juosmens raumenis, chirurginė
dekonpresija/spondiliodezė, discektomija.
Šiuolaikinis požiūris į lėtinio juosmens skausmo gydymą yra gerokai pakitęs. R.Tamašausko
teigimu įrodymais pagrįstos medicinos era verčia gydytojus griauti įsisenėjusius stereotipus apie
juosmens skausmo priežastis, diagnostikos ir gydymo galimybes. Taip vis daugiau kyla klausimų kokį
gydymą pasirinkti.
12
1.4. Stabilumo samprata
Pastaruoju metu stabilumo sąvoka plačiai vartojama tiek kalbant apie įvairias gydymo ar
sveikatingumo sritis, tiek apie treniruotes ar sportą. Atliekant fizinį pratimą, sudarant treniruočių
programas ir netgi kaip vienas esminių pamatinių sveikatingumo sistemų išskirtinių principų
dažniausiai minimas konkretus terminas „liemens stabilumas“. Apžvelgus literatūrą, terminas liemens
stabilumas tiek akademinėje, tiek sporto literatūroje ar populiariojoje spaudoje vartojamas bendrąja
prasme, tarsi kažkas savaime suprantama pernelyg paprasta, kad būtų verta gaišti laiką jo esmės
aiškinimuisi, tačiau atidžiau pažvelgus, pasirodo, kad vis dar nėra pasiekta sutarimo kaip terminas
turėtų būti suvokiamas ir vartojamas (Comerford M., 2005).
Todėl labai svarbu apibrėžti ir suprasti sąvoką ,,stabilus stuburas“, kuri toli gražu nėra
vienareikšmė. Kalbant apie stabilų stuburą, kaip savotišką taisyklingų, sveikų judesių atlikimo
garantą, dažniausiai turime galvoje bene problematiškiausią juosmens – dubens sritį. Ji patiria
didžiules kasdienes statines ir dinamines apkrovas perskirstydama jėgų srautus ir kartu privalo išlikti
judri ir adekvačiai paslanki. Dauguma mūsų iš asmeninės patirties žino, kad tai sunkiai įgyvendinamas,
tačiau absoliučiai būtinas derinys. Stabilumas įvardijimas kaip – atsparumas išjudinimui. Esant kūno
pusiausvyros sutrikdymui stabilumas užtikrina pasipriešinimą dislokacijai ir garantuoja sugrįžimą į
pusiausvyros padėtį. Tai yra gebėjimas išlaikyti kūną stabilų, veikiant aplinkos jėgoms (McGill M. S.
et al., 2003).
Stabilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas išlaikyti nepakitusią būklę, net veikiant jėgoms,
kurios paprastai keistų ją. Dar stabilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas grįžti į pradinę būklę po
trikdžių. Kalbant apie sąnarius, remiantis dviem minėtais apibrėžimais, stabilumą galima apibrėžti kaip
sąnario būklę, dėl jėgų suvienodinimo gebančią nepakisti arba greitai grįžti į reikiamą (buvusį) lygį
(Vitartaitė A. ir kt., 2008).
Stabilumas turėtų būti suprantamas, kaip griaučių – raumenų - nervų sistemų gebėjimas
suteikti atramą, atsparumą judamajam elementui, t. y. jis gali būti tiek ilgai trunkantis - statinės
apkrovos, tiek momentinis, bet būtinai sinchronizuotas ir subalansuotas su judesį sukeliančiomis
pastangomis. Gali būti bendroji stabilumo sąvoka - fizikinė, kūno stabilumo- kaip būtina judesio
bipolio dalis ir juosmens – dubens srities (ne)stabilumas, kaip viena iš dažniausių NAD skausmo
priežasčių.
13
1.5. Stuburą stabilizuojanti sistema
Pagal Hodges P. W. Ir Jull G. analizuojant juosmeninės stuburo dalies stabilumo sistemą yra
trys labai svarbūs valdymo lygmenys (1 pav.):
a) Viso kūno pusiausvyros valdymas;
b) Juosmens-dubens dalies valdymas;
c) Tarpslankstelinis valdymas (Hodges P. W. & Jull G., 2003).
1 pav. Juosmens - dubens srities stabilumo kontrolės lygiai
(Pagal Hodges P. W. & Jull G., 2003)
Analizuojant A lygį, viso kūno pusiausvyros lygmenį, kūno masės centras yra labiausiai
įtakojantis veiksnys. Antrasis B, juosmeninės nugaros dalies stabilumo lygmuo, kontroliuoja juosmens
- dubens slankstelių tarpusavio padėtis. Šitam lygmeniui yra būdinga fiziologinių linkių ir viso kūno
padėties palaikymas. Smulkiausias lygmuo yra C - tarpslankstelinis stabilizacijos. Jis kontroliuoja
segmentų slinkimo ir rotacinius judesius. Šis stabilizuojančios sistemos gebėjimas kontroliuoti
tarpsegmentinį judesį buvo pastebėtas autorių Cholewicki J. ir McGill S. mokslinėse studijose.
Stabilumo išlaikymas judesio metu reikalauja suderintų, koordinuotų judesių, o nestabilumas
gali atsirasti bet kurioje juosmeninėje stuburo dalyje slenkamųjų, rotacinių judesių metu (McGill M.
S., 2003).
14
1.6. Panjabi trys posistemės
Panjabi teigimu (1998) stuburo stabilizavimo sistema turi apriboti stuburo judėjimo
ekskursiją ir užtikrinti tinkamą santykį tarp neutralios ir elastinės judėjimo zonos. Jis išskyrė tris
posistemes, kurios ir sudarė stuburo stabilizavimo sistemą (2 pav.):
a) Pasyvioji posistemė;
b) Aktyvioji posistemė,
c) Kontroliuojanti posistemė (Richardson C. et al., 2004; Panjabi M.M., 1992).
2 pav. Trys posistemės lemiančios juosmens – dubens srities stabilumą: a) Pasyvi posistemė;
b) aktyvi posistemė; c) kontroliuojanti posistemė
(Norris M. K., 2000)
Šių 3 posistemių funkcijos yra priklausomos viena nuo kitos ir tarpusavyje susijusios.
Sutrikus ar atsiradus trūkumų vieno at kito posistemio funkcijai atsiranda kitų posistemių
kompensacija, kad būtų išlaikytas stabilumas. Tada vienas posistemis kompensuoja kito trūkumus arba
atvirkščiai. Visos šios sistemos yra neatsiejama juosmens – dubens srities stabilumo dalis (Panjabi
M.M. cit. iš Norris M. K., 2000).
Pasyvią posistemę sudaro stuburo struktūros (stuburo slanksteliai, tarpslanksteliniai diskai,
sąnarinių slankstelių jungtys, raiščiai) ir dubuo. Jos tarpusavyje bendradarbiauja ir kontroliuoja
segmentų judesius. Taip įtakoja stabilumo užtikrinimą, susijusiu su išoriniu poveikiu ir sudaro judesio
apribojimus pabaigoje.
Aktyvią posistemę sudaro nugaros raumenys ir sausgyslės. Šios posistemės funkcija yra
stabilizuoti ir planuoti strategijas tolesnei posistemei. Yra atsakinga už stuburo stabilumą neutralioje
dalyje, kurioje yra minimalus pasipriešinimas pasyviam judesiui.
15
Ji svarbi tuo, kad tinkamu metu turi aktyvuoti raumenis, nujausti jiems tenkantį krūvį, įjungti
ir išjungti tinkama seka. Ji turi koordinuoti raumenų aktyvumą numatydama stuburo stabilumo
pakitimus (McGill M.S., 2003).
1.7. Klinikinis juosmens nestabilumas
White ir Panjabi apibrėžė klinikinį juosmens nestabilumą, kaip juosmens gebėjimą palaikyti
jo struktūrą esant fiziologinei apkrovai, tokiu būdu nėra jokių esminių ar papildomų neurologinių
sutrikimų, jokių deformacijų ir jokio atsirandančio skausmo (Panjabi M. M., 1992).
Klinikinis nestabilumas yra apibrėžiamas kaip stuburo stabilizavimo sistemos mažėjimas
palaikant tarslankstelinį stabilumą neutralioje zonoje. Šio stabilumo sistemos neišlaikymas yra
skausmo ir nedarbingumo priežastis.
Panjabi M.M. (1994) apibrėžė stuburo nestabilumą kaip segmentinį laisvumą pasyviajame
posistemyje aplink neutralią padėtį, pavadintą - neutralia zona (3 pav.). Neutrali zona padidėja esant
tarpsegmentiniam pažeidimui ir tarpslankstelinio disko degeneracijos metu, o sumažėja dėl raumenų
jėgos veikimo per judesio segmentą. Manoma, kad neutralios zonos dydis yra svarbus matas kalbant
apie stuburo stabilumą. Stuburo stabilizavimo sistema prisitaiko taip, kad neutrali zona liktų tam tikrų
fiziologinių slenksčių viduje ir būtų išvengta klinikinio nestabilumo.
3 pav. ,,Neutralioji zona ‘’ pasyviajame posistemyje
(Panjabi M.M., 1994)
16
Taip pat nestabilumo priežastis gali būti trauma, fizinis krūvis, neatitinkantis raumenų
pajėgumo, sutrikęs judesių valdymas ar, dažniausiai, visos priežastys kartu (Panjabi M.M., 1994).
1.8. Juosmens - dubens nestabilumo problemos paplitimas
Juosmens apatinės dalies skausmas yra dažna medicininė problema ir tai siejama su juosmens
nestabilumu, kai juosmens kaulo architektūros defektai nėra žinomi. Tai yra auganti problema
šiuolaikinėje visuomenėje. Paplitusi nuo 15 % - 20 % Jungtinėse Valstijose, ir nuo 25 % iki 40 %
Europos šalyse. Žmonių, kuriems pasitaikė juosmens apatinės dalies skausmai per visą gyvenimo
laikotarpį, yra net 60-90 %. Yra įrodymų, kad juosmens apatinės dalies skausmai yra dažniau
pasitaikantis jaunoms suaugusioms moterims (Carpes P. F. et al., 2008).
Nepaisant to, kad juosmens apatinės dalies skausmas yra paplitęs visame pasaulyje, nėra jokio
sutarimo dėl specifinių priežasčių. Buvo pasiūlyti tokie veiksniai, kaip neigiama socialinė sąveika ir
mechaninės kilmės problemos (tokios kaip netinkama apkrova dėl laikysenos). Klinikinis juosmens
nestabilumas yra susietas su sumažėjusio atsako fiziologiniam krūviui galimybė, kai neurologinės
problemos, deformuotumas ar skausmas neegzistuoja. Jėgos lavinimo rėžimas, kuris didina stuburo
stabilumą, buvo efektyviai naudotas, kad sumažintų juosmens apatinės dalies skausmus per specifinį
juosmens - dubens komplekso raumenų stiprinimą. Pilvo ir juosmens - dubens srities treniravimas yra
dažnai apibūdinamas kaip ,,liemens treniravimas”. Maršalas ir Murphy (2005) manė, kad šios srities
stabilumas priklauso nuo bendrinių - paviršutinių raumenų kombinacijos aplink pilvo ir juosmens sritį
ir vietinių – giliųjų pilvo sienos raumenų. Pagal Nadler (1998), toks treniruočių rėžimas turi taip pat
apimti pilvo, paraspinalinių ir sėdmenų raumenų stabilizavimą, kad įgytų geresnį stabilumą ir kontrolę
(Carpes P. F. et al., 2008).
Juosmens – dubens srities skausmo atsiradimas dažnai neturi tikslios diagnozės. Yra
pripažįstama, kad chroniškas juosmens – dubens srities skausmo sutrikimas yra sudėtingas ir dažnas
visuomenėje (O‘Sullivan P., 2006). Apatinės juosmens dalies skausmas mažina stabilumą ir mažina
reakciją skubiai reaguoti į kūno padėties kitimus (Mann L. et al., 2005). Šis sutrikimas paprastai
siejamas su psichologiniais veiksniais (baimė, susirūpinimas), siejamas su motoriniais sutrikimais ir
kai kuriais atvejais su anatominiais veiksniais (laikysena, kvėpavimas, judėjimas). Tačiau vienas iš
svarbiausių veiksnių - stabilumas (O‘Sullivan P., 2006).
17
Kituose šaltiniuose teigiama, kad apie 50-70 % asmenų susiduria su apatinės juosmens dalies
skausmu per visą gyvenimo trukmę, su apytiksliai 18 % paplitimu. Industrializuotose visuomenėse
apatinės juosmens dalies skausmas yra ypač brangus, kainuojantis apytiksliai 15 - 50 milijardų dolerių
per metus JAV (Panjabi M.M., 2003). Specifinės priežastys daugumai apatinės juosmens dalies
skausmų nėra žinomos. Nors neigiama socialinė sąveika (pavyzdžiui, nepasitenkinimas darbe), kaip
manoma, susijusi su chronišku apatinės juosmens dalies skausmu, tačiau reikšminga problemos dalis
yra mechaninės kilmės. Tai dažnai vadinama klinikiniu juosmens nestabilumu (Panjabi M.M., 2003).
1.9. Raumenys dalyvaujantys juosmens – dubens srities stabilumo palaikyme
Juosmens – dubens srities Stabilumui palaikyti yra išskiriami svarbūs vietiniai raumenys
skersinis pilvo, dauginiai, diafragma ir dubens dugno raumenys. Įrodymais įrodyta, kad šie raumenys
yra atsakingi už du vaidmenis stabilizuojant stuburą:
1. CNS kontroliuoja raumenis;
2. Kontroliuoja raumenų judesius.
Dėl anatominių, biomechaninių ir fiziologinių ypatybių raumenys skirstomi į kategorijas (2
lentelė).
2 lentelė. Juosmens-dubens srities raumenų kategorijos
(Norris C. M., 2001)
Raumenys Stabilizatoriai Mobilizatoriai
Pirminiai Antriniai
Skersinis pilvo r.
Dauginis r.
Vidinis įstrižinis pilvo r.
Išorinio įstrižinio pilvo r.
vidurinis skaidulų pluoštas.
Kvadratinis juosmens r.
Tiesusis pilvo r.
Išorinio įstrižinio pilvo r.
šoninis skaidulų pluoštas.
Tiesusis nugaros r.
18
1.10. Raumenų, palaikančių juosmens - dubens srities stabilumą, funkcinė
klasifikacija
Stuburą stabilizuojančių raumenų funkcija - tai padėties išlaikymas įvairiose pozose ir
judesiuose. Judesiuose dalyvaujančių raumenų funkcija yra judesio atlikimas. Apie raumenų funkcinę
klasifikaciją rašė keletas autorių. Mokslininkė Rod pirmoji pasiūlė skirstyti raumenis į stuburą
stabilizuojančius ir judesiuose dalyvaujančius. Vėliau šias sąvokas išplėtojo Janda ir Sahrmann
(Comerford M. J., 2001). Buvo iškeltos hipotezės, jog egzistuoja dvi raumenų sistemos, palaikančios
juosmeninės stuburo dalies stabilumą ir suskirstė juos pagal jų atliekamas funkcijas :
a) Vietiniai
b) Bendrieji (Ricahardson C. et al., 2004) (4 pav.).
4 pav. NAD raumenų vektoriai (a) vietinių ir (b) bendrųjų
(Richardson C. et al., 2004)
1.11. Vietiniai ir bendrieji stuburą stabilizuojantys raumenys
Vietiniai raumenys - gilieji raumenys, kurie turi tiesiogines jungtis su juosmeninės dalies
slanksteliais, yra atsakingi už segmentinį stabilumą ir tiesiogiai kontroliuoja mažos amplitudės
judesius juosmeninėje stuburo dalyje. Šių raumenų funkcija yra išlaikyti ilgą laiką nedidelės jėgos
izometrinį susitraukimą visose galimose judesiuose ir padėtyse, tačiau jie beveik nedalyvauja atliekant
judesius. Šią sistemą sudaro: dauginiai raumenys (m. multifidii), didysis juosmens raumuo (m. psoas
major), kvadratinis juosmens raumuo (m. quadratus lumborum), skersinis pilvo raumuo (m.
19
transversus abdominis), vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus internus abdominis). Nervų
sistema juos aktyvuoja judesio pradžioje, todėl sutrinka judesių valdymas esant raumenų disfunkcijai.
Bendrųjų raumenų sistemą sudaro paviršiniai raumenys, turintys didelį sukimo momentą ir
veikiantys liemenį ir stuburą, bet neturintys tiesioginio tvirtinimosi prie stuburo. Šie raumenys
atsakingi už bendrą juosmens – dubens srities stabilizavimą, tačiau jie negali turėti tiesioginės įtakos
segmentiniam stuburo stabilumui. Šie raumenys geba išvystyti didelio galingumo jėgą. Ši sistema yra
svarbi kontroliuojant viso kūno pusiausvyrą išlaikymą veikiant išorinėms jėgoms. Taigi į šią grupę
priskiriami tiesusis pilvo raumuo ( m. rectus abdominis ), išorinis įstrižinis pilvo raumuo ( m. Obliquus
abdominis externus) ir klubinis šonkaulių raumuo, krūtininė dalis ( m. iliocostalis thoracis ) atlieka
bendrą liemens stabilizaciją, tačiau neturi tiesioginės įtakos segmentiniam tarpslanksteliniam
stabilumui (Comerford M. J., 2004).
Esant ūmiam, lėtiniam NAD skausmui, juosmeniniam nestabilumui pirmiausia sutrinka
giliųjų pilvo raumenų ir dauginio raumens aktyvacijos sinergetika. Taip pat skelbiama, jog lokalios
raumenų sistemos funkcijos sutrikimą kompensuoja bendroji raumenų sistema. Šioje kompensacijoje
dalyvauja nervinė kontroliuojanti sistema, reguliuojanti, kad būtų išlaikytas reikiamas stuburo
stabilumas, esant lokalių raumenų sistemos funkcijos sutrikimui (Bergmark A., 1989).
Yra duomenų rodančių, kad NAD skausmas dažnai įtakoja neuroraumeninės kontrolės
funkcinį nepakankamumą, sutrikdo raumenų sinergetikos aktyvavimosi seką, pusiausvyrą, refleksinį
atsaką. Dėl minėtų neuroraumeninės sistemos pažeidimų didėja rizika išsivystyti NAD segmentiniam
nestabilumui neutralioje zonoje. Teigiama, kad vietinių raumenų sistemos sinchronizuota aktyvacija, t.
y. susitraukimas vienu metu tarp skersinio pilvo raumens, dauginio raumens ir diafragmos lemia
juosmeninės stuburo dalies judamojo segmento stabilizaciją, ypatingai neutralios zonos ribose. Tokiu
būdu, esant stabiliam pagrindui, galimas saugus vietinių raumenų aktyvumas (Comerford M. J., 2005).
1.11.1. Svarbiausi stuburą stabilizuojantys raumenys: Skersinis pilvo raumuo ir
dauginiai raumenys
Skersinis pilvo raumuo kėlė tam tikrą susidomėjimą daugeliui tyrinėtojų kaip pagrindinis
stabilumo raumuo (Reeve A. & Dilley A., 2009). Šis raumuo yra giliausias, ploniausias tarp plačiųjų
pilvo raumenų (5 pav.). Yra teigiama, kad skersinis pilvo raumuo turi ypatingos įtakos užtikrinant
stabilumą. Veikimo mechanizmas, kuriuo skersinis pilvo raumuo prisideda užtikrinant tarpsegmentinį
20
stabilumą, yra kompleksinis ir susideda iš fascijinio ištempimo arba intraabdominalinio spaudimo
sukėlimo, arba abiejų veiksnių kartu (Hodges P.W., 1999).
5 pav. Gilieji pilvo raumenys
(Delavier F., 2003)
Raumeninės skaidulos eina skersai pilvo, pereina į aponeurozę, kuri dengia viršutinę tiesiojo
pilvo dalį iš užpakalio, apatinį trečdalį - iš priekio ir tuojau įsilieja į baltąją pilvo liniją. Apatiniai
raumeniniai, vidinio įstrižinio pilvo raumens ir skersinio pilvo raumens, pluoštai sudaro keliamąjį
sėklidės raumenį, kur kartu su sėkliniu virželiu eina kirkšniniu kanalu iki sėklidės.
Prasideda nuo VII – XII šonkaulių, thoracolumbalis fascijos, vidinės klubinės skiauterės,
kirkšninis raištis. Prisitvirtina prie tiesiojo pilvo raumens, baltosios linijos. Įnervuoja tarpšonkauliniai
21 nervai, klubinis papilvės nervas, klubinis kirkšnies nervas. (Pavilonis S. ir kt., 1984). Skiriamos šios
raumens funkcijos:
1. Kartu su dauginiu raumeniu susitraukdami atlieka sinergistų vaidmenis, dalyvauja stabilizuojant
stuburą;
2. Palaiko pilvo formą ir pilvo ertmės vidinį spaudimą;
3. Dalyvauja kvėpavimo funkcijose;
4. Riboja stuburo rotaciją ir padeda grįžti į pradinę padėtį. Tik apatinė raumens dalis svarbi
juosmeninės stuburo dalies stabilizavime (Richardson C. et al., 2004).
21
Skersinis pilvo raumuo turi apribotą gebėjimą kontroliuoti orientaciją, bet turi reikšmingą
funkciją kontroliuojant juosmens - dubens srities padėtį ir judesius bei tarpsegmentinę juosmeninės
stuburo dalies kontrolę (Richardson C. et al., 2004). Padidina vidinį pilvo spaudimą, aprūpina
dinamišką stabilizavimą esant kintančiai įtampai juosmeninėje stuburo dalyje, aprūpina optimalią
raumenų inervaciją visam juosmens - dubens kompleksui. Šis raumuo daro svarbų įnašą palaikant
stabilumą stubure ir dubens dalių judėjimo kontrolėje. Todėl domėjimasis, kuris siekia pagerinti šio
raumens kontrolę yra labai svarbus (Richardson C. et al., 2004).
Dar vieni svarbūs raumenys - dauginiai (6 pav.). Tai raumuo išsitęsęs nuo kryžkaulio iki II
kaklo slankstelio, yra po pusketerinių raumenų, juosmens srityje - po juosmens ilgojo raumens
(Pavilonis S. ir kt., 1984). Raumuo sudarytas iš 5 atskirų skaidulų grupių, apgaubtų fascijomis. Kai
kurios giliausios skaidulos tvirtinasi ir prie tarpslankstelinių sąnarių kapsulės taip užtikrinančios
jungčių stabilumą. Dauginis raumuo įnervuojamas vieno nugarinio nervo užpakalinės šakos vidurinės
atšakos, antros grupės statinių motoneuronų aferentų. Jo raumens masė sudaryta iš 70 procentų pirmo
tipo lėtųjų skaidulų, kai nugaros tiesiajame jų yra tik apie 10 procentų. Paviršinės skaidulos dalyvauja
stuburo judesiuose, o giliosios – stabilizavime. Gilieji trumpieji raumenys turi išvystytą kapiliaricaziją,
kiekvienai raumeniniai ląstelei tenka 4-5 kapiliarai. Dauginis raumuo atlieka šias funkcijas:
1. Stabilizuoja stuburą stovint, einant, tiesiai sėdint, keliant;
2. Tiesia nugarą iš sulenktos ir gulimos ant pilvo padėties;
3. Dalyvauja priešingos pusės stuburo rotacijoje (Richardson C. et al., 2004).
Cresswell parodė, kad kaip dauginis raumuo, taip pat skersinis pilvo raumuo yra aktyvus per
visus juosmens judėjimus. Dauginis raumuo yra svarbus, aprūpinant intrasegmentinį stabilizavimą
juomeninėje dalyje visose padėtyse, padidina segmentinį kietumą. Viena iš svarbiausių šių raumenų
funkcijų turi būti stabilizuoti stuburą ypatybė, kurią dažnai ignoruojama, ypač sporte (Norris C. M.,
2001).
22
6 pav. Gilieji dauginiai nugaros raumuo
(Neumann D. A.,2002)
Dauginio raumens skersmuo ir funkcija yra svarbūs, norint išvengti pasikartojančio nugaros
skausmo. Vietinių raumenų atrofija skausmo nesukelia, tačiau silpni raumenys nesuteikia stabilumo
aplinkinėms struktūroms ir gali tai turėti įtakos nervų sistemos ar gretimų audinių pažeidimą.
Klinikiniais duomenimis didžiausia traumų tikimybė yra tarp L4-L5 ir L5-S1 segmentų, nors gilieji
trumpieji raumenys šioje srityje yra stambiausi (Richardson C. et al., 2004).
1.12. Raumenų reikšmė nugaros skausmo valdymui
Juosmens - dubens srities stabilumo valdymo tyrimai buvo svarbus įnašas į neuroraumeninio
persitvarkymo supratimą juosmens skausme ir sužalojimuose. Prieš keturis dešimtmečius buvo
parodyta, kad motorinės strategijos pasikeičia esant sužalojimui ir skausmui. Liemens stabilumo
studijavimas patvirtino, kad tokie pakeitimai vyksta juosmens raumenų motorinėje kontrolėje pacientų,
kurie kenčia nuo nugaros skausmo. Šitie rezultatai, kombinuoti su bendrom nuostatom apie pilvo
raumenų svarbumą stipriai nugarai, ir Pilates sveikatingumo sistemos įtakos, sudarė kelias prielaidas,
paplitusias juosmens stabilumo treniravime, kurios sumažina nugaros skausmą:
Tam tikri raumenys yra svarbesni juosmens stabilizacijai negu kiti raumenys, pvz.: Skersinis
pilvo raumuo;
Silpni pilvo raumenys gali tapti juosmens skausmo priežastimi;
Pilvo ir juosmens raumenų sustiprinimas gali sumažinti juosmens skausmą;
Yra unikali juosmens raumenų grupė, dirbanti nepriklausomai nuo kitų liemens raumenų;
23
Yra ryšys tarp juosmens stabilumo ir juosmens apatinės dalies skausmo.
Kaip šių prielaidų pasekmė, visa industrija užaugo iš šitų tyrimų su gimnastika ir klinikomis,
visame pasaulyje treniruojančiomis ,,pilvuko klostę“ ir sportininkais, stiprinančiais juosmens raumenis
tam, kad išvengtų traumų, ir pacientams, besigydantiems juosmens apatinės dalies skausmą (Lederman
E., 2008).
Juosmens apatinės dalies skausmais besiskundžiančių pacientų supratimas apie juosmens
raumenų įtaką nugaros skausmui gali padėti nugaros skausmų valdyme (Colloca J. C. & Keller S. T.,
2004).
Pažeidimai raumenų - kaulų sistemoje, atsirandantys dėl per didelės apkrovos, nenormalaus
judėjimo ir pervargimo juosmens minkštuosiuose audiniuose, buvo siūlyti kaip galimos NAD
sutrikimų ir skausmo juosmens apatinėje dalyje priežastis. Kliniškai, raumens koaktivacijos lygmens
padidėjimas gali sudaryti objektyvų juosmens disfunkcijos pasyvioje stabilizavimo sistemoje
indikatorių. Biomechaniniai vertinimai, kurie pateikia neinvazinius juosmens standumo
apskaičiavimus kartu su kitais objektyviais testais ir matavimais gali padėti gydantiems gydytojams
suskirstyti ligonius su juosmens apatinės dalies skausmais ir tinkamai juos gydyti (Colloca J. C. &
Keller S. T., 2004).
1.13. Raumenų jėga ir ištvermė
Kad galėtume judėti reikalinga raumenų jėga – tai raumens gebėjimas raumenų pastangomis
nugalėti išorės jėgas ar pasipriešinti joms. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai: storis ir ilgis, o taip pat
kompozicija, t. y. santykis tarp lėtai ir greitai susitraukiančių skaidulų; biomechaninės sąlygos –
skaidulų išsidėstymas, raumens sausgyslių prisitvirtinimo prie kaulo vieta, raumens ištempimas; vidinė
raumenų koordinacija – nervinių impulsų, siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas ir jų
siuntimas laiku, tai – reikiamo kiekio motorinių vienetų įtraukimas į veiklą; tarpraumeninė
koordinacija – vieno veiksmo metu dalyvaujančių raumenų grupių tarpusavio veiklos tvarkymas,
atliekant įvairius judesius; impulsų stiprumas ir dažnis, raumens elastinės savybės ir tempimo
refleksas; pastangų laipsnis; emocinė būsena, kuri lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir
kartu veikia raumenų darbą (Vitartaitė A. ir kt., 2008).
24
Dar viena svarbi fizinė žmogaus ypatybė yra ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti tam tikro
intensyvumo darbą, atsispirti atsirandančiam nuovargiui. Yra išskiriama bendroji ir specialioji
ištvermė:
Bendroji ištvermė – tokia ištvermės forma, kai atliekant fizinį pratimą ar fizinį darbą dalyvauja
pagrindinės kūno raumenų grupės ir šio darbo metu organizme vyrauja aerobiniai medžiagų
apykaitos procesai.
Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti konkrečios veiklos darbą, kuriame gali dalyvauti ir
labai nedaug raumenų, ar tik tam tikra funkcinė raumenų grupė (Vitartaitė A. ir kt., 2008).
1.14. Judesių valdymo bendrosios ypatybės
Judesys – tai užduoties, organizmo ir aplinkos netiesinės sąveikos rezultatas. Organizmo
savybės, kurios įtakoja judesių valdymą: fizinės, emocinės, protinės. Jos visos sudaro tam tipą
organizmo būseną. Judesio atlikimo efektyvumas priklauso pvz.: nuo raumens mechaninių savybių,
žmogaus emocinės būsenos ir supratimo ką ir kaip reikės daryti (Tinteris M., 2003). Judesio
pagrindinės savybės: dinamiškumas, spontaniškumas, stabilumas, adaptyvumas ir gebėjimas mokytis
(Skurvydas A., 2009).
Judesius galima valdyti dviem būdais: valingai (sąmoningai) ir nevalingai. Pirmuoju atveju
žmogaus smegenys mąsto inteligentiškai, o antruoju automatiškai. Išskirtinis inteligentiško valdymo
bruožas yra tai, kad jo metu centrinė nervų sistema prognozuoja ir kuria naujus judesius. Automatiškas
valdymas (mąstymas) yra pagrįstas anksčiau išmoktų schemų, šablonų, situacijų automatišku atlikimu
(Skurvydas A., 2007). Savo specializuotoje programoje ir stengėmės remtis principais, kurie ir sukurtų
judesio šabloną, kurio pagalba judesys būtų atliekamas automatiškai.
1.15. Judesių valdymas ir mokymas
Judesių mokymas – tai procesas, kurio metu išmokstama tobuliau valdyti judesius (Skurvydas
A., 2007). Judesių mokymui įtaką turintys veiksniai:
Užduotis
25
Asmuo
Aplinka
Artima judesių mokymui sritis, yra judesių valdymas, apimantis tarpusavyje susijusius
veiksnius kaip biomechaniką, neurofiziologiją ir elgseną. Judesių mokymasis ir valdymas, kartu su
organizmo prisitaikymo galimybėmis sudaro sąlygas veiksmingai atlikti pratimus (Vitartaitė A. ir kt.,
2008).
Norint suprasti judesio „sandarą”, reikia išsiaiškinti, kokios yra jo sudedamosios dalys ir
kokia kiekvienos jų svarba. Galutinis bet kokių judesių atlikimo tikslas – įgūdžių, kurie atliekami
automatiškai, formavimas. Įgūdžiai gali būti kasdieniniai, profesiniai, laisvalaikio ir sportiniai. Jie yra
susiję su specifine užduotimi ir išmokimu, ir padeda tam tikromis aplinkybėmis įvykdyti užduotį.
Tačiau tai yra aukščiausia judesių hierarchijos piramidės viršūnė, galutinis tikslas. Norint jį sėkmingai
pasiekti, reikia, kad „netrukdytų” žemiau judesio hierarchijos piramidės esantys elementai (7 pav.).
7 pav. Judesio hierarchijos piramidė (Vitartaitė A. ir kt., 2008)
Praktiškai mokantis ir atliekant judesius svarbu:
• Suvokti struktūriškai svarbius elementus (atrama, kūno segmentų išdėstymo ypatybės, gravitacinio
poveikio (kūno segmentų, svarmenų) atlikimo sparta ir trukmė);
• Įsivaizduoti atlikimo planą, tai yra mintyse atlikti „numatytą” judesį;
• Judesio atlikimo metu įsidėmėti ir įvertinti atsirandančius raumeninius pojūčius;
• Palyginti įsivaizduotą ir atliktą judesį, pakoreguoti atlikimo planą geidžiama linkme.
26
1.16. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu
Pagrindinis dėmesys, dirbant su pacientais, jaučiančiais lėtinį nugaros skausmą, turi būti
skiriamas specialiems pratimams, kurie aktyvina raumenims, atsakingus už dinaminį liemens
stabilumą ir segmentinį stuburo valdymą. Taigi svarbu įvertinti skersinio pilvo, diafragmos ir dauginių
raumenų judesių valdymo funkcijos nepakankamumą. Naudojamas judesių mokymo modelis, kuriuo
remiantis nustatomas klaidingas judesio stereotipas, išskiriami judesio komponentai ir sudaromas
specialus planas, atsižvelgiant į individualius paciento poreikius. Specifinių pratimų kompleksas
veiksmingas lėtinio nugaros skausmo, kurio priežastis yra segmentinis juosmeninės stuburo dalies
nestabilumas, atvejais. Tada ilgą laiką sumažėja skausmas ir pagerėja funkcinė būklė (O’Sullivan P.,
2006). Mažėja funkcinė negalia. Stuburo stabilizuojamaisiais pratimais apibūdinamas judesių
mokymosi procesas, kurį apibrėžė Fitts ir Posner. Minėti autoriai aprašo tris naujų judesių įgūdžių
mokymosi lygius (8 pav.):
1. Pirmasis lygis – tai kognityvinė stadija. Šios stadijos metu reikia tam tikro asmens
sąmoningumo lygio, kad vietinių raumenų grupė būtų aktyvinama nedalyvaujant paviršiniams
raumenims. Pagrindinis šios stadijos tikslas yra išmokyti asmenį izometriškai įtempti skersinį pilvo
raumenį ir dauginius raumenis kuo mažesne jėga, kontroliuojant nepertraukiamą kvėpavimą ir
išlaikant juosmeninę lordozę neutralioje padėtyje.
2. Antrasis lygis – tai tarpusavio ryšio formavimo stadija. Šios stadijoje metu didžiausias
dėmesys skiriamas judesio lavinimui. Stadijos metu nustatomi netaisyklingi judesiai, kurie yra
koreguojami formuojant taisyklingą judesio atlikimo stereotipą. Taisyklingas judesys pasiekiamas
kartojant judesį daug kartų. Asmenys judesius turi kartoti kasdien, taip pat turi būti didinamas atlikimo
greitis ir sudėtingumas. Svarbu yra asmenis mokytis aerobinių pratimų tokių, kaip vaikščiojimas. Jo
metu svarbu išlaikyti taisyklingą juosmeninė lordozės padėtis. Taip pat svarbu, kad būtų nedidelio
intensyvumo vietinių raumenų susitraukimas ir kvėpavimo kontrolė. Tai padės didinti giliųjų raumenų
tonusą ir bus pradėtas formuoti judesio automatizmas – trečiasis judesio įgūdžių mokymosi lygis.
3. Trečiasis lygis – tai judesių automatizmo stadija. Tikslas - judesių valdymo
automatizmas. Asmuo mokomas specialių pratimų, skatinantys automatizmą kasdieninėje veikloje.
Svarbus dinaminis stuburo stabilumas.
Sėkmingas lėtinio apatinio nugaros skausmo valdymas priklauso nuo to, kaip atidžiai ir
tiksliai atrenkama reikiama pacientų grupė iš visų apatinės nugaros dalies skausmu besiskundžiančių
27
pacientų. Individualus judesių mokymo modelis yra veiksmingas juosmeninės stuburo dalies
segmentinio nestabilumo atvejais. Teigiamas poveikis priklauso nuo specialisto įgūdžių ir gebėjimo
tiksliai nustatyti klinikinę problemą, taip pat nuo paciento būklės sunkumo ir įsisenėjimo.
8 pav. Trys judesių mokymo lygiai, pagal įvairaus vietinės (lokalios) raumenų sistemos (LRS)
aktyvinimo sudėtingumą
(Vitartaitė A. ir kt., 2008)
1.17. Kineziterapija – vienas iš nugaros skausmo problemos sprendimo būdų
Daugelis tyrimų parodė, kad fiziniai pratimai veiksmingai mažina skausmą ir gerina ligonio
funkcinę būklę (Dudonienė V. ir Radzevičiūtė J., 2010). Todėl vis dažniau gydytojai skiria gydomąsias
mankštas – kineziterapiją. Tačiau tik labai gerai suvokdami „griaučių –raumenų“ sistemos struktūrą,
judesio atlikimo ypatumus viso kūno, o ne vieno atskiro segmento kontekste galėsime pasiūlyti
gydymo programas. Jų veiksmingumas didele dalimi priklauso nuo paciento gebėjimo pereiti prie
pratimo atlikimo apmąstymo kaip tam tikrų objektyviai sąlygotų judėjimo uždavinių sistemos. Labai
supaprastintai juos būtų galima nusakyti šiais 3-imis hierarchiniais metodiniais principais:
1. Stuburo surikiavimas (optimalios, adekvačios kiekvienos stuburo srities atsparumo resursams
suradimas, paskirstant apkrovos jėgų srautus išilgai stuburo)
1.a) Neutraliose padėtyse, išlaikant natūralius fiziologinius linkius – be papildomų apkrovų ar
esant nežymioms apkrovoms, įprastinėse padėtyse (gulint, stovint, sėdint)
1.b) „Darbinėse“ padėtyse, suteikiant stuburui konfigūraciją patenkinančią 1-ąjį principą – esant
arba numatant žymias ugdančias papildomas apkrovas
28
2. Stuburo stabilumas - optimalios, adekvačios apkrovos (statinės ir dinaminės, momentinės ar
ilgai trunkančios) išlaikymas aktyvuojant giliuosius liemens raumenis
3. Galūnių ir liemens judesių valdymas (Pratimas sklandžiai atliekamas tokiu būdu, kad būtų
išlaikytas pasirinktas optimalus stuburo surikiavimas ir stabilumas)
Tačiau net nuoseklus išvardintų principų laikymasis nepadės sudarant programas, jei
nesugebėsime pacientui glaustai ir aiškiai perteikti šios informacijos. Šiam tikslui būtina pratimo
atlikimo instrukcija ,,sukonstruota“ „iš paciento“ pozicijos, leidžianti įsivaizduoti – uždavinio atlikimą,
pradėti ,,konstruoti“ savo galvoje pagrindinius taisyklingo, sveiko pratimo atlikimo vaizdinio rėmus,
kurie vėliau sistemingo kartojimo metu bus „nuspalvinti“ asmeniniai pojūčiais, leidžiančiais palyginti
,,planą“ ir konkretų atlikimą ir tokiu būdu tobulėti pereinant nuo žinojimo prie mokėjimo, įgūdžio ir
galiausiai automatizmo, pernešant pratimo atlikimo principus į kasdienės veiklos ir profesinių judesių
plotmę.
Užduotis nelengva, nes principų laikymasis reikalauja dėmesio paskirstymo ir remiasi skirtingo
intensyvumo pojūčiais. Mažo intensyvumo pojūčiai pratimo atlikimo metu, deja, dažniausiai būna
ignoruojami.
29
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Kineziologijos ir
sporto medicinos katedroje. Jam atlikti 2011 metų sausio 3 dieną buvo gautas Kauno regioninio
biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (1 priedas). Darbas publikuotas dviejuose
konferencijose (2 priedas).
2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas
Dalyvauti tyrime asmenys buvo pakviesti, paaiškinus jiems tyrimo tikslą ir gavus jų sutikimą ir
naudoti gautą informaciją.
Pirmame etape tyrimui buvo pakviesta 60 asmenų jautusių NAD skausmą (9 pav.). Visiems
buvo pateiktas NAD skausmo trukmės ir fizinio aktyvumo vertinimo klausimynai, atliktas pirminis
diagnostinis testavimas.
Pagal atsakymus į klausimynus ir atlikus pirminį diagnostinį tyrimą tolimesniems tyrimams
atrinkta 30 asmenų, kurių juosmens - dubens srities judesių valdymas įvertintas kaip nepakankamas.
Atsitiktine tvarka tiriamieji suskirstyti į tiriamąją (n=15) ir kontrolinę (n=15) grupes (3 lentelė).
3 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių antrapometrinių duomenų ir fizinio
aktyvumo palyginimas.
Lyginami duomenys Tiriamoji grupė,
(m ± SEM)
Kontrolinė grupė,
(m ± SEM) Amžius (m) 20,87 ± 0,2 21,83 ± 0,3
Ūgis (cm) 172,87 ± 2,3 172,47 ± 1,6
Svoris (kg) 65,07 ± 3,2 67,73 ± 3,0
KMI (kg/m2) 21,1 ± 0,7 22,3 ± 0,7
Fizinis aktyvumas (Baecke kasdienio fizinio aktyvumo
klausimynas)
7,2 ± 1,7 7,2 ± 0,2
Duomenys statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).
Trečiame etape abi tiriamųjų grupės mankštinosi du kartus per savaitę, po vieną valandą,
iš viso 10 treniruočių: tiriamoji grupė pagal specializuotą lavinimo programą sudarytą remiantis
ankstesniame skyriuje minėtais metodiniais principais, kontrolinė – pagal bendrojo lavinimo programą
sudarytą remiantis įprastinėmis rekomendacijomis siūlomomis esant NAD. Kontrolinėje grupėje 3
tiriamieji programos nebaigė. (Treniruočių programos pateiktos 3 priede).
Pasibaigus treniruočių ciklui (ketvirtas etapas) atliktas pakartotinis diagnostinis tyrimas
pilna apimtimi. Gauti duomenys buvo statistiškai apdoroti ir palyginti. Tyrimas truko 4 mėnesius.
30
Siekiant tikslesnio ir objektyvesnio tyrimo duomenų vertinimo buvo naudojama video medžiagos
ekspertinė analizė.
Visi tiriamieji – darbingo amžiaus dirbantys arba besimokantys asmenys. Lietuvos
Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Sveikatos informacijos centro
duomenimis Lietuvoje iki 1995 m. darbingo amžiaus gyventojų grupei priklausė– 16-59 m. vyrai ir 16-
54 m. moterys. Tyrimas pradėtas 2011-02-23 ir baigtas 2011-05-24.
9 pav. Tyrimo organizavimo schema
31
2.2. Tyrimo metodai
Buvo taikomi šie tyrimo metodai:
Mokslinės literatūros analizė
Anketavimas (,,Nugaros skausmo trukmės klausimynas” ir ,,Beacke kasdienio fizinio
aktyvumo klausimynas”)
Statinio juosmens – dubens srities stabilumo ir giliųjų raumenų aktyvacijos įvertinimas
naudojant slėgio matavimo prietaisą su grįžtamuoju ryšiu „Stabilizer“.
Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimas 6 testų rinkiniu pagal Hannu
Luomajoki (,,Movement control tests’’)
Nugaros ir pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testais, trukmė
fiksuojamas chronometru.
Tyrimo duomenų video medžiagos ekspertinė analizė.
Matematinė statistinė analizė.
Atliekant tyrimą, susidurta su problemomis fiksuojant duomenis, nes vienu metu reikia ir
stebėti kaip atliekamas tyrimas. Todėl buvo pasitelkta skaitmenine vaizdo kamera, foto aparatas, kurie
palengvino duomenų fiksavimą ir tuo pat skyrėsi nuo standartinių tyrimų.
2.3. Mokslinės literatūros analizė
Buvo analizuojama prieinama mokslinė literatūra. Didžiausią dėmesį skiriant naujausiai
literatūrai, aukšto citavimo indekso žurnalams ir publikacijoms.
2.4. Anketavimas
Norėdami suformuoti vienodo pajėgumo grupes naudojome Baecke kasdienio fizinio
aktyvumo klausimyną ir nugaros apatinės dalies skausmo trukmės klausimyną (4 priedas).
32
2.4.1. Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas
Norėdami išvengti tyrimo rezultatų sklaidos dėl nevienodo pacientų kasdieninio fizinio
aktyvumo naudojome Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyną. Anketa sudaryta iš 16
klausimų ir trijų dalių:
1 – 8 kl. Veikla susijusi su darbu (arba studijomis);
9 – 12 kl. Veikla susijusi su sportu;
13 – 16 kl. Laisvalaikis.
Balų suma šių trijų dalių parodo bendrą fizinį aktyvumo lygį susijusi su gyvenimo būdu.
Balų apskaičiavimui naudojama speciali formulė. Fizinis aktyvumas gali svyruoti nuo 3 balų iki 15
balų. Didesnis balas rodo didesnį fizinį aktyvumą.
2.4.2. NAD skausmo trukmės klausimynas
NAD skausmo įvertinimui Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimynas buvo
papildytas skausmo trukmės klausimynu.
Jame sudaro keturi klausimai, kurie apibūdina nugaros skausmą ir jo intensyvumą „viso
gyvenimo“, „pastarųjų metų“, „trijų mėnesių“ bei „anketos pildymo dieną“ laikotarpiais.
2.5. Statinio juosmens – dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų
aktyvacijos testai
Stabilumo užtikrinimas yra prioritetinis uždavinys, atliekant bet kokį judesį, o tai lemia
priklauso nuo savalaikės ir adekvačios giliųjų raumenų aktyvacijos. Skersinis pilvo raumuo (TrA) (jo
aktyvacija) yra viso aktyvacijos komplekso (Richardson C. et al., 2004).
TrA raumens aktyvacijai pasirinkome du klasikinius statinio juosmens – dubens
stabilumo įvertinimo testus (5 priedas):
1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo.
2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant nugaros.
Pirmo ir antro testo pagalba mes galime sužinoti ar asmuo sugeba aktyvuoti giliuosius
raumenis. Tai nėra paprastas motorinis aktas, nes pojūčiai atliekant šitą judesį yra žymiai silpnesni, nei
atliekant įprastos apkrovos krūvį. Todėl pradėti kontroliuoti giliuosius raumenis ir jų valdymą padaryti
33
prioritetiniu – sunku. Dėl to būtina stebėti ar sugeba aktyvuoti ir ar sugeba išlaikyti aktyvuotą skersinį
pilvo raumenį bent kurį laiką be pokyčių.
Pirmo testo metu ,,Stabilizer“ manometro skalės po aktyvacijos rodiklio pokytis neturėtų
viršyti 6 - 10 mmHg nuo 70 mmHg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, tada testas įvertinamas
kaip atliktas teisingai, jei parodymai didesni - testas neatliekamas pakankamai tiksliai ir yra galimybė,
kad judesys buvo atliekamas dubeniu, aktyvuojami papildomi raumenys, kurie šiuo atveju neturėtų
būti ,,įjungiami“. Antro testo metu ,,Stabilizer“ slėgio normos riba 40 mmHg, testas atliekamas
tesingai, jei manometro skalės aktyvacijos pokytis neviršija 6 - 10 mmHg slėgio normos ribos. Jei
viršija daugiau tai juosmens – dubens srities stabilumas nepakankamas.
Antruoju matavimu po 10 s trunkant TrA aktyvacijai, mes galime atsakyti į klausimą ar
žmogus sugeba giliųjų raumenų aktyvaciją išlaikyti bent kurį laiką. Tai mažiausia laiko riba kurią
rekomenduoja prietaiso ir šios metodikos autoriai (Richardson C. et al., 2004; Comerford M.J., 2005).
Šio testo metu ,,Stabilizer“ slėgio normos riba 40 mmHg, testas atliekamas teisingai, jei manometro
skalės pokytis neviršija 6 - 10 mmHg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, išlaikant aktyvuotus -
skersinį pilvo ir sėdmenų raumenis. Manometrų parodymai viršijantys nurodytas prietaiso naudojimo
instrukcijoje ribas, liudija apie tai, kad „ juosmens – dubens srities stabilumas“ bandomas pasiekti
netinkamu „pertekliniu“ būdu, tai yra, keičiant dubens padėtį arba aktyvuojant papildomus paviršinius
raumenis.
Testų atlikimas buvo vertinamas ,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso pagalba su
grįžtamuoju ryšiu (10 pav.). Prietaisas buvo naudojamas įvertinti juosmens – dubens srities mažo
intensyvumo judesiams ir statinėje padėtyje.
,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso su grįžtamuoju ryšiu (angl.: ,,STABILIZER
Pressure Biofeedback“) sudėtinės dalys:
Manometras sugraduotas nuo 0 - 200 mmHg;
3 sekcijų pagalvėlės;
Pompa ( ,,Stabilizer pressure bio – feedback, 2005).
34
10 pav. „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisas
Tai prietaisas, kuris registruoja besikeičiantį slėgį esantį 3 sekcijų pagalvėlėse. Slėgis
keičiasi nuo juosmens – dubens srities padėties ir raumenų įsijungimo. Testavimo privalumas yra toks,
kad šiuo prietaisu sąlyginai paprasta naudotis ne tik kineziterapeutui, bet ir kitų sveikatos priežiūros
įstaigų specialistams, sporto klubų treneriams ar pacientams namuose. ,,Stabilizer“ slėgio matavimo
prietaisas suteikia galimybę kokybiškai ir tiksliai atlikti pratimą. Tokiu būdu galime parinkti reikiamą
ir saugią fizinę apkrovą stuburui, taip pat galime matyti ar tiriamasis išlaiko juosmens - dubens
stabilumą. O tai svarbiausia atliekant tyrimą. Be to, buvo įrodyta, kad tai patikimas prietaisas giliosios
pilvo sienos aktyvacijos įvertinimui ir kintančiai kontrolei (Herrington L. & Davies R., 2005).
Abiejų testų atlikimui labai svarbu atrasti ir išlaikyti neutralią juosmens – dubens srities
padėtį. Prieš testo atlikimą kiekvienas tiriamasis būdavo nuodugniai instruktuojamas. ,,Stabilizer“
prietaiso pagalvėlė dedama po tiriamojo juosmeniu instrukcijoje nurodytose vietose. Stebima, kad
tiriamasis atsipalaiduotų, jo kvėpavimas taptų ramus ir lygus. Toliau buvo stebimai tiriamojo būklė, tai
yra ar išlaikoma neutrali juosmens - dubens srities padėtis ir ar tinkamu būdu aktyvuojamas skersinis
pilvo raumuo, sekama tyrimo trukmė, fiksuojami ir užrašomi prietaiso parodymai. Jau pirmieji
pilotiniai tyrimai parodė , kad praktiškai visą tai ir vienu metu kokybiškai atlikti gana sunku. Todėl
buvo pasitelkta skaitmeninė video kamera ir foto aparatas, kurie ne tik fotografavo prietaiso
parodymus duomenis ir tiesiogiai siuntė juos į kompiuterį, bet įrašinėjo ir garsinius signalus (tiriamojo
įspėjamieji garsai ir tyrėjo komandos, pastabos apie užduoties atlikimą). Tai palengvino duomenų
fiksavimą, lyginant su standartinėmis autorių rekomenduojamomis sąlygomis ir leido išplėsti tiriamųjų
ratą pirmame etape (Richardson C. et al., 2004).
2.5.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo
Pradinė padėtis gulint ant pilvo (11 pav.). Po pilvo apatine dalimi (po bamba) padedama
prietaiso pagalvėlė, į kurią pumpuojama oro iki 70 mmHg slėgio. Tiriamojo asmens paprašoma įtraukti
pilvo apatinę dalį ir išlaikyti ją įtrauktą be pakitimų viso tyrimo metu. Testavimo tikslas išlaikyti
prietaiso pagalvėlės slėgį kuo arčiau normos ribos (70 mmHg slėgio). Pirmą kartą ,,Stabilizer“ slėgio
matavimo prietaiso duomenys fiksuojami iškart įtraukus apatinę pilvo sienos sritį. Antrą - po 10 s
išlaikymo . Tuomet tiriamasis gavęs nurodymą atsipalaiduoja. Testas kartojamas tris kartus. Rodmenų
paklaida gali būti dėl nežymių kvėpavimo judesių (Mills D. J. & Taunton J. E., 2005).
35
11 pav. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo.
2.5.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas
gulint ant nugaros
Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacija testuojama pilvo apatinės sienos ir
sėdmenų įtempimo testu (12 pav.). Pradinė padėtis gulint ant nugaros, kojos per kelius sulenktos 90
laipsnių kampu. Po nugaros apatine dalimi padedama ,,Stabilazer“ prietaiso pagalvėlę taip, kad jos
vidurys būtų ties bamba. Pagalvėlę pripumpuojamas oras iki 40 mmHg slėgio. Tiriamojo paprašoma
įtraukti pilvo apatinę dalį ir įtempti abu sėdmenis. Palpuojant įvertiname ar tiriamasis įtempė abu
sėdmenis. Fiksuojami ,,Stabilizer“ prietaiso duomenys. Tiriamasis raumenis laiko įtempęs 10 s. Po
10s vėl fiksuojami ,,Stabilizer“ prietaiso duomenys, leidžiama tiriamajam atsipalaiduoti. Testas
kartojamas tris kartus.
12 pav. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos įvertinimo procedūra gulint ant nugaros
36
2.6. Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimo testai
Remiantis Luomajoki H. ir kt autorių teigimu judesių valdymas yra sveiko – taisyklingo
judesio išskirtinė ypatybė. Vieną iš svarbiausių vietų užima struktūriniu požiūriu svarbus optimalus
vidinių ir išorinių jėgų paskirstymas juosmens – dubens srityje. Todėl svarbu tinkamai įvaldyti
juosmens – dubens sritį.
Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai (,,Movement control tests’’) pagal
Hannu Luomajoki:
,,Padavėjo pasilenkimas“ ( angl.: „Waiters bow“), trumpinys - PP ;
,,Dubens pavertimas“ ( angl.: „Pelvic tilt“), trumpinys - DP;
,,Stovėsena ant vienos kojos“ ( angl.: „One leg stance“), trumpinys - SVK;
,,Blauzdos tiesimas sedint“ ( angl.: „Sitting knee extension“) trumpinys - BTS;
,,Padėtis keturpėsčia“ ( angl.: „Quadruped position“) trumpinys - PK;
,,Blauzdos lenkimas gulint“ ( angl.: „Prone lying active knee flexion“) trumpinys – BLG
(Luomajoki H. et al., 2008) (Testų instrukcijos pateiktos 6 priede).
Tiriamajam buvo paruošta tiksli aiškinamoji žodinė testo atlikimo instrukcija iliustruota
video siužetu. Instrukcija ir siužetas buvo pateikiami tiriamajam prieš testo atlikimą. Testų atlikimas
filmuojas video kamera. Teisingas testo atlikimas vertinamas vienetu, jei testas neatliekamas
įvertinamas - nuliu. Nepavykus teisingai atlikti testą pirmu bandymu, tiriamasis turėjo galimybę jį
pakartoti.
Šie testai leidžia įvertinti gebėjimą optimaliai paskirstyti apkrovą išlaikant neutralią ir
stabilią NAD padėtį atliekant judesius, kurie yra sudėtinė dalis daugybės kasdieninių, buitinių,
profesinių ar sportinių judesių pagrindas. Testai skiriasi savo kinematine grandimi, valdymu, skirtingu
raumenų aktyvavimu, kurių metu reikia išvengt lydimųjų judesių.
2.6.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“
Pradinė padėtis: stovint, pėdos dubens plotyje, kojos truputį sulenktos per kelius, rankos
prie šonų laisvai nuleistos, galva tiesiai. Atliekamas liemens lenkimas. Tiriamasis turi išlaikyti
juosmens – dubens sritį neutralioje padėtyje (13 A, B pav.). Atlikus liemens lenkimą tiriamasis grįžta į
pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai jei juosmens – dubens sritis išlaikoma neutralioje padėtyje.
37
13 pav. Testas ,,PP‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)
2.6.2. Testas ,,Dubens pavertimas“
Pradinė padėtis: stovint, pėdos dubens plotyje, kojos kiek sulenktos per kelius, rankos
laisvai prie šonų, galva tiesiai. Atliekamas aktyvus judesys paverčiant dubenį atgal. Atlikus judesį,
grįžtama į pradinę padėtį. Testo metu svarbu išlaikyti nejudrią krūtininę liemens dalį ir kojas (14 A, B
pav.). Jei neišlaikoma nejudri krūtininė liemens dalis ir kojos – testo atlikimas vertinamas neigiamai.
14 pav. Testas ,,DP‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)
38
2.6.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“
Tiriamojo pradinė padėtis stovint. Stovi veidu į video kamerą. Pėdos suglaustos, rankos
prie šonų laisvai, galva tiesiai. Tiriamasis neskubant atkelia vieną pėdą nuo žemės ir grįžta į pradinę
padėtį. Svarbu, kad judesio metu tiriamasis kuo mažiau pasvirtų į priešingą pusę, nei kelia pėdą. Testas
pakartojamas ir su kita pėda. Testas atliekamas teisingai jei skirtumas tarp abiejų pusių pasvirimo
nuotolių ne didesnis kaip 2 cm. (15 A, B pav.).
15 pav. Testas ,,SVK‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)
2.6.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“
Tiriamojo pradinė padėtis sėdint. Sėdima ant kušetės, šonu į video kamerą, kojos
sulenktos per kelius 90 laipsnių kampu, rankos laisvai, galva tiesiai. Tiriamasis atlieka blauzdos
tiesimą, išlaikydamas nejudrią juosmens - dubens sritį t.y. „neutralioje padėtyje“ (16A, B pav.).
Atlikus judesį, grįžtama į pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai jei išlaiko juosmens – dubens
sritį neutralioje padėtyje.
16 pav. Testas ,,BTS‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)
39
2.6.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“
Tiriamojo pradinė „padėtis keturpėsčia“, kojos sulenktos per kelio ir klubo sąnarius 90
laipsnių kampu. Atliekamas judesys, pasvyrant viršugalvio (cervikaline) kryptimi ir pernešant svorį
ant rankų. Sustojama ir grįžtama į pradinę padėtį. Toliau seka judesys atgal pernešant svorį
uodegikaulio (kaudaline) kryptimi ant kojų. Sustojama ir grįžtama į pradinę padėtį. Testo atlikimo
metu svarbu išlaikyti nejudrią ir nekintamą juosmens – dubens sritį „neutralioje padėtyje‘‘ (17 A, B, C
pav.). Testas atliekamas teisingai, jei juosmens – dubens sritis išlaikoma ,,neutralioje padėtyje“.
17 pav. Testas ,,PK‘‘ (A – pradinė padėtis, B,C – baigtinės padėtys)
2.6.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“
Šio testo metu tiriamasis guli ant kušetės ant pilvo, rankos laisvai prie šonų, kojos
ištiestos. Atliekamas blauzdos lenkimas (kulnas juda link sėdmenų). Testo metu svarbu išlaikyti
nekintamą juosmens – dubens sritį „neutralioje padėtyje“ (18 A, B pav.). Atlikus judesį grįžtama į
pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai, jei išlaiko juosmens – dubens sritį neutralioje padėtyje.
18 pav. Testas ,, BLG‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)
40
2.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai
Atliekant pasikartojančius ar ilgalaikius judesius bet kurioje padėtyje ypatingą reikšmę
įgyja tokia savybė kaip jėgos ištvermė. Taisyklingam judesių atlikimui ir stabilumui jėgos ištvermė
padeda užtikrinti gebėjimą išlaikyti ilgalaikę padėtį .
Išskiriami du liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai:
Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas.
2.7.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Šiuo testu įvertina pilvo raumenų statinę jėgos ištvermę. Tiriamojo pradinė padėtis gulint
ant nugaros, per klubo sąnarius sulenkta 45 laipsnių kampu, o per kelio sąnarius sulenkta 90 laipsnių
kampu, rankos prie šonų. Testo metu tiriamasis atlieka prisilenkimą - pakeldamas krūtinės ląstą,
mentes ir galvą, ištiestomis kelių link rankomis. Pirštais siekiama ir liečiama viršutinė kelių girnelės
dalis (19 pav.). Tokią padėtį prašoma išlaikyti kuo ilgiau (maksimali siektina riba 300 s), trukmė
fiksuojama chronometru. Atlikimas stabdomas, jei tiriamasis atsisako tęsti tyrimą, paliečia kušetę
mentėmis arba atsiradus skausmui (Mary T. Moffroid., 1997).
19 pav. Pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu
41
2.7.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Testas skirtas įvertinti tiriamųjų nugaros tiesiamųjų raumenų jėgos ištvermę. Tiriamojo
pradinė padėtis gulint ant pilvo. Atliekamas liemens tiesimo judesys: krūtinkaulis atkeliamas apie
dešimt centimetrų. Rankos priglaustos prie liemens (20 pav.). Tokią padėtį išlaikoma kuo ilgiau
(maksimali siektina riba 300 s). Trukmė fiksuojama chronometru. Testo laikas stabdomas kai
tiriamasis atsisako tęsti tyrimą, paliečia kušetę krūtine ar atsiradus skausmui.
20 pav. Nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu
2.8. Matematinė statistinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojantis SPSS for Windows 20.0 programa.
Kiekybiniai kintamieji pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (m) ir standartinė vidurkio įverčio paklaida
(SEM). Kokybiniai kintamieji pateikiami procentais. Nepriklausomų imčių kintamųjų palyginimui
naudotas neparametrinis Manio Vitnio 33 ir Vilkoksono testas (ZM), priklausomų imčių -
neparametrinis Vilkoksono testas (ZV). Imčių homogeniškumui ir kokybinių kintamųjų reikšmių
proporcijų lygybei vertinti naudotas Chi kvadrato ( χ2) kriterijus. Tikrinant statistines hipotezes, buvo
pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05 (p<0,05).
42
3. REZULTATAI
3.1. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkciniai testai
3.1.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos ir aktyvacijos išlaikymo
vertinimo, gulint ant pilvo rezultatai
Siekiant įvertinti ar tiriamieji sugebėjo aktyvuoti skersinį pilvo raumenį, atliktas izoliuoto
skersinio pilvo raumens aktyvacijos, gulint ant pilvo testas. Buvo užrašomi trijų bandymų rezultatai.
Pirminio tyrimo metu tiriamosios grupės rezultatai mažėjo nuo 20 iki 6 proc.. Sėkmingų
bandymų vidurkis m1 sudarė tik 11 proc. Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio
raumens aktyvavimo atvejų kiek padaugėjo vidurkis m2 = 19 proc., tačiau nežymus 8 proc rezultatų
pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).
Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio
tyrimo metu skyrėsi nuo tiriamosios grupės. Pirmame bandyme ji buvo mažesnė vėliau išaugo iki
tiriamosios grupės lygio ir trijų bandymo vidurkio reikšmė m1 = 15 proc., tačiau nepasiekė statistiškai
reikšmingo skirtumo (p>0,05). Po bendrojo lavinimo treniruočių programos kontrolinės grupės
rodiklių vidurkis m2 išaugo iki 38 proc., tačiau nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu
lyginant su pirminiu tyrimu (p>0,05).
Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo
atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi teigiami pokyčiai: atitinkamai
vidurkiai išaugo 8 ir 14 proc. Deja, poveikis nepakankamas, kad būtų pripažintas statistiškai
reikšmingu (p>0,05). Tyrimo rezultatų analizė kiek netikėtai parodė nežymų kontrolinės grupės
pranašumą (4 lentelė).
4 lentelė. Izoliuotos skersinio pilvo raumens aktyvacijos gulint ant pilvo rezultatai
Asmenys sėkmingai atlikę izoliuotą TrA raumens aktyvaciją gulint ant pilvo testą (%)
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas
Bandymai I II III m1 I II III m2 m1- m2
Tiriamoji
grupė
20% 6% 6% 11% 26% 6% 26% 19% 8%
Kontrolinė
grupė
13% 13% 20% 15% 40% 40% 33% 38% 14%
43
Pirminio tyrimo metu tiriamosios grupės rezultatai mažėjo nuo 26 iki 20 proc.. Sėkmingų
bandymų vidurkis m1 sudarė 22 proc. Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio raumens
aktyvavimo atvejų kiek padaugėjo vidurkis m2 = 31 proc., tačiau nežymus 9 proc. rezultatų
pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).
Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio
tyrimo metu buvo panaši į tiriamosios grupės. Pirmame bandyme grupės rezultatai mažėjo nuo 20 proc
iki 6 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 13 proc., tačiau reikšmingas skirtumas negautas
(p>0,05). Po bendro lavinimo programos kontrolinės grupės rodiklių vidurkis m2 išaugo iki 40 proc.,
tačiau nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu skirtumu lyginant su pirminiu tyrimu (p>0,05).
Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuotą skersinio pilvo raumens
aktyvavimo atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi teigiami pokyčiai:
atitinkamai vidurkiai išaugo 9 ir 27 proc. Deja, poveikis nepakankamas, kad būtų pripažintas
statistiškai reikšmingu (p>0,05) (5lentelė).
5 lentelė. Izoliuotos skersinio pilvo raumens aktyvacijos išlaikymo gulint ant pilvo rodikliai
Asmenys sėkmingai atlikę ir išlaikę izoliuotą TrA raumens aktyvaciją gulint ant
pilvo testą (%)
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas
Bandymų
kartai
I II III m1 I II III m2 m1- m2
Tiriamoji
grupė
26% 20% 20% 22% 33% 20% 40% 31% 5%
Kontrolinė
grupė
20% 13% 6% 13% 33% 53% 33% 40% 27%
3.1.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos išliakymo
vertinimo gulint ant nugaros rezultatai
Atliktas izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros.
Palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupių tyrimo rodikliai prieš ir po treniruočių programos ciklo.
Vertinama ar tiriamieji sugebėjo aktyvuoti skersinį pilvo raumenį ar ne. Pirminio tyrimo metu
tiriamosios grupės rezultatai mažėjo nuo 40 iki 20 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 28
proc. Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų kiek
44
padaugėjo vidurkis m1 = 75 proc., tačiau 47 proc. rezultatų pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas
(p>0,05).
Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio
tyrimo metu buvo panaši į tiriamosios grupės. Pirmame bandyme ji buvo tokia pat 40 proc., vėliau
sumažėjo ir trečiame bandyme gauta 40 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 38 proc.. Po
bendro lavinimo programos kontrolinės grupės rodiklių vidurkis m1 išaugo iki 64 proc., tačiau
nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu lyginant su pirminiu tyrimu (p>0,05).
Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo
atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi teigiami pokyčiai: atitinkamai
vidurkiai išaugo 47 ir 26 proc. Deja, poveikis skirtumas tarp grupių nepakankamas, kad būtų
pripažintas statistiškai reikšmingu (p>0,05) (6 lentelė).
6 lentelė. Izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros testo
rodikliai
Asmenys sėkmingai atlikę izoliuotą TrA ir sėdmenų raumenų aktyvaciją gulint ant
pilvo testą (%)
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas
Bandymų
kartai
I II III m1 I II III m2 m1- m2
Tiriamoji
grupė
40% 20% 26% 28% 80% 73% 73% 75% 47%
Kontrolinė
grupė
40% 33% 40% 38% 73% 60% 60% 64% 26%
Atliekant bet kokį judesį, svarbu ne tik sugebėti aktyvuoti skersinį pilvo raumenį, bet ir
išlaikyti jo bei kitų stabilizacinių raumenų aktyvaciją, kartu ir optimalią, tai yra, neutralią apatinės
nugaros dalies padėtį , užtikrinant adekvatų apkrovos pasiskirstymą išilgai stuburo judesio atlikimo
metu. Siekiant nustatyti šį tiriamųjų gebėjimą buvo atliktas izoliuoto skersinio pilvo ir sėdmenų
raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros testas .Įvertinus izoliuotos skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų
aktyvaciją išlaikymą, gulint ant nugaros gavome, kad pirminio tyrimo metu tiriamosios grupės
rezultatai banguotai mažėjo nuo 40 iki 26 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 28 proc.
Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų kiek padaugėjo
vidurkis m2 = 73 proc., tačiau 45 proc. rezultatų pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).
45
Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio
tyrimo metu taip pat kaip tiriamosios grupės pirmame bandyme ji buvo mažėjanti. Trijų bandymo
vidurkio reikšmė m1 = 35 proc.. Po bendro lavinimo programos kontrolinės grupės rodiklių vidurkis m2
išaugo iki 71 proc., tačiau nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu, lyginant su pirminiu tyrimu
(p>0,05).
Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuoto skersinio pilvo ir sėdmenų
raumenų aktyvavimo išlaikymo atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi
teigiami pokyčiai: atitinkamai vidurkiai išaugo 45 ir 33 proc. Deja, poveikis nepakankamas, kad būtų
pripažintas statistiškai reikšmingu (p>0,05) (7 lentelė).
7 lentelė. Izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros testo
rodikliai
Asmenys sėkmingai atlikę ir išlaikę izoliuotą TrA ir sėdmenų raumenų aktyvaciją
gulint ant pilvo testą (%)
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas
Bandymų
kartai
I II III m1 I II III m2 m1- m2
Tiriamoji
grupė
40% 20% 26% 28% 66% 86% 66% 73% 45%
Kontrolinė
grupė
40% 33% 33% 35% 73% 66% 73% 71% 35%
3.2. Juosmens – dubens judesių valdymo testai
Palyginus tiriamosios su kontrolinės grupės juosmens – dubens srities judesių valdymo testus
po pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatų skirtumus po bendrojo lavinimo ir specializuotų
treniruočių programų ciklų statistiškai reikšmingus skirtumus liudijančius apie juosmens – dubens
srities judesių valdymo pagerėjimą gavome testuose ,,PP“, ,,DP“, ,,BTS“, ,,PK“ir ,,BLG“ (p<0,05).
Tačiau statistiškai patikimo skirtumo negavome juosmens – dubens srities valdymo teste - ,,SVK“
(p>0,05) (8 lentelė).
46
8 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių juosmens – dubens srities judesių valdymo testų
pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatų skirtumai po treniruočių programų ciklų
- p<0,05, statistiškai reikšmingas skirtumas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių visų
rodiklių.
3.2.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“
Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,,PP“, gauti
duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu
visi, tai yra 100 %, tiriamosios grupės asmenų nesugebėjo šio testo atlikti teisingai. Pakartotinio tyrimo
metu teigiami įvertinti 73,3 % tiriamųjų, testo neatliko tik 26,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra
statistiškai patikimas (p<0,05) (21 pav.).
47
21 pav. Tiriamosios grupės asmenų „juosmens-dubens“ srities judesių valdymo ,,PP“ testo pirminio
ir pakartotinio tyrimo po specializuotos treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai
Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 6,7 %, neigiamai
įvertinti 93 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko
66,7 % , neatliko 33,3 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas
(p>0,05) (22 pav.).
22 pav. Kontrolinės grupės asmenų juosmens-dubens srities judesių valdymo ,,PP“ testo pirminio ir
pakartotinio tyrimo po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai
48
3.2.2. Testas ,,Dubens pavertimas“
Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, DP“, gauti
duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu
testą atliko 33 %, o testo nesugebėjo atlikti 67 % tiriamųjų. Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti
80 % tiriamųjų, o testo nesugebėjo atlikti 20 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra statistiškai patikimas
(p<0,05). Taip pat ir skirtumas tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra statistiškai patikimas
(p<0,05) (23 pav.).
23 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, DP“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių
programos ciklo palyginimo rezultatai
Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 60 %, neigiamai
įvertinti 40 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko
33,3 % , neatliko 66,7 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas
(p>0,05) (24 pav.).
49
24 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,, DP“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo
treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai
3.2.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“
Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,,SVK“, gauti
duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu
teigiamai įvertinti 13,3 % tiriamųjų, testo neatliko 86,7 %. Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti
33,3 % tiriamųjų, testo neatliko tik 66,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas
(p>0,05) (25 pav.).
25 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,,SVK“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių
programos ciklo palyginimo rezultatai
50
Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 13 %, neigiamai
įvertinti 86 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko 25
% , neatliko 75 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas (p>0,05) (26
pav.).
26 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,,SVK“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo
treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai
3.2.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“
Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, BTS“, gauti
duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu
testą atliko 13,3 %, o testo nesugebėjo atlikti 86,7 % tiriamųjų. Skirtumas tarp šių rodiklių yra
statistiškai patikimas (p<0,05). Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti 93,3 % tiriamųjų, o testo
nesugebėjo atlikti 6,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra statistiškai patikimas (p<0,05). Skirtumas tarp
pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra statistiškai patikimas (p<0,05) (27 pav.).
51
27 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, BTS“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių
programos ciklo palyginimo rezultatai
Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 26,7 %, neigiamai
įvertinti 73,3 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko
ir neatliko po 50 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas (p>0,05)
(28 pav.).
28 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,, BTS“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo
treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai
52
3.2.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“
Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, PK“, gauti
duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu
testą atliko 33,3 %, o testo nesugebėjo atlikti 66,7 % tiriamųjų. Pakartotinio tyrimo metu teigiami
įvertinti 93,3 % tiriamųjų, o testo nesugebėjo atlikti 6,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra statistiškai
patikimas (p<0,05). Skirtumas tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra statistiškai patikimas
(p<0,05) (29 pav.).
29 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, PK“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių
programos ciklo palyginimo rezultatai
Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 26 %, neigiamai
įvertinti 74 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko
16,7 % tiriamųjų, o neatliko 83,3 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai
patikimas (p>0,05) (30 pav.).
53
30 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,, PK“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo
treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai
3.2.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“
Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, BLG“, gauti
duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu
testą atliko 40 %, o testo nesugebėjo atlikti 60 % tiriamųjų. Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti
80 % tiriamųjų, o testo nesugebėjo atlikti 20 % . tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra
statistiškai patikimas (p<0,05) (31 pav.).
54
31 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, BLG“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių
programos ciklo palyginimo rezultatai
Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 40 %, neigiamai
įvertinti 60 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko 75
% tiriamųjų, o neatliko 25 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas
(p>0,05) (32 pav.).
32 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo,,BLG“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo
treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai
3.3. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermė
Atliekant liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testus buvo vertinama nugaros ir pilvo
raumenų statinė jėgos ištvermė.
Tiriamojoje grupėje, kuri patyrė specializuotos treniruočių programos poveikį pirminio tyrimo
metu nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis buvo 58 %, pakartotinio tyrimo metu po
specializuotų treniruočių ciklo – 61 %. Skirtumas tarp tyrimų rezultatų yra 3 % ir rezultatas statistiškai
nepatikimas (p>0,05).
Kontrolinėje grupėje, kuri atliko bendrojo lavinimo treniruočių programos poveikį, pirminio
tyrimo metu nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis buvo 66 %, pakartotinio tyrimo metu
po bendrojo lavinimo treniruočių ciklo – 64 %. Skirtumas tarp tyrimų rezultatų yra 2 % , rezultatas
statistiškai nepatikimas (p>0,05) (9 lentelė).
55
9 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatai
Nugaros r. ištvermė Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas
Tiriamoji grupė 58% 61% 3%
Kontrolinė grupė 66% 64% 2%
Duomenys statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).
Tiriamosios grupės pirminio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės
rodiklis 74 %. Pakartotinio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis 82 %.
Skirtumas tarp šių rodiklių 6% statistiškai nepatikimas (p>0,05).
Kontrolinės grupės pirminio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės
rodiklis 54 %. Pakartotinio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis 66 %.
Skirtumas tarp šių rodiklių 12 % ir statistiškai nepatikimas (p>0,05) (10 lentelė).
10 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatai
Duomenys statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).
Pilvo ištvermė Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas
Tiriamoji grupė 74% 82% 6%
Kontrolinė grupė 54% 66% 12%
56
4. REZULTATŲ APTARIMAS
4.1. Beacke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyno rezultatų aptarimas
Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupės kasdienį fizinį aktyvumą nustatėme, kad
tiriamosios grupės buvo 7,2 ± 1,7 balai, o kontrolinės grupės 7,2 ± 0,2 balai ir statistiškai patikimai
nesiskyrė. Tai rodo, kad mūsų grupių fizinis aktyvumas nesiskyrė. Pagal gautą rezultatą fizinis
aktyvumas yra vidutiniškas. Autorių teigimu, kuo didesnis fizinio aktyvumo balas, tuo geresnė
sveikatos būklė (Bouchar C. et al., 2007; Baecke J. A. et al,. 1982; McCornick B. P. et al., 2009;
Marshall S. J. & Biddle S. J. H., 2008; Manini T. M. et al., 2006). C.B. Van Dijken ir kt. (2008) ištyrė
5798 25-79 metų amžiaus tiriamųjų ir nustatė, kad sumažėjus kasdieniam fiziniam krūviui, padidėja
tikimybė atsirasti NAD skausmui. Manau, kad abiem grupėm reiktų daugiau laiko skirti
pasivaikščiojimams, treniruotėms, laisvalaikį praleisti aktyviau.
4.2. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkcinių testų rezultatų
aptarimas
Atlikus statinio juosmens – dubens stabilumo įvertinimo testus prieš ir po treniruočių
poveikio tiriamajai ir kontrolinei grupėms, jų rezultatai statistiškai patikimai nesiskyrė. Tačiau matoma
tendencija, kad tiriamosios grupės po specializuotos treniruočių programos ciklo rezultatai pagerėjo,
nors ir nebuvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas. Manome, kad pailginus treniruočių ciklą
galėtų tikėtis statistiškai reikšmingo skirtumo ir geresnio juosmens – dubens stabilumo.
Lee Herrington ir Rachel Davies (2005) atliko tyrimą, kurio metu buvo naudojamas slėgio
matavimo prietaisas ,,Stabilizer“. Jo pagalba buvo testuojami asmenys, kurie lankė Pilates treniruotes,
kuriose buvo įtraukiama skersinio pilvo raumens aktyvacijos pratimai ir asmenys, kurie nelankė
treniruočių. Testo rezultatai parodė, kad juosmens – dubens stabilumo kontrolė buvo žymiai geresnė
asmenų, lankiusių Pilates treniruotes.
Taip pat S. Thongjunjua (2005) atliko tyrimą, su skersinio pilvo raumens aktyvacijos testais.
Po treniruočių juosmens – dubens stabilumo funkcija gerėjo.
K. von Garnier (2009) savo tyrime panaudojo ,,Stabilizer‘‘ slėgio matavimo prietaisą, juo
vertino tiriamųjų juosmens – dubens stabilumo funkcijas ir įrodė, jog mūsų naudoti testai yra patikimi
vertinant tiriamųjų juosmens – dubens srities stabilumo funkciją. Hides J. A. ir Jull G. A. (2001) savo
darbe įrodė, kad juosmens - dubens stabilumo lavinančių pratimų programa sumažino nugaros
apatinės dalies skausmą. Taigi remiantis kitais autoriais galime teigti, kad į treniruočių programas
reikia įtraukti pratimus lavinančius juosmens – dubens stabilumą, nes tai gali sumažinti nugaros
57
apatinės dalies skausmo pasireiškimą. Mūsų tyrimas parodė, kad nei specializuota, nei bendro
lavinimo programa nepagerino rezultatų. Manytume, kad tokiam subtiliam ir kasdieniame gyvenime
labai retai akcentuojamame giliųjų raumenų aktyvacijos fenomenui įvaldyti būtinas individualus ir
grįžtamuoju ryšiu paremtas pratimų atlikimas neapsiribojant „Stabilizer“ panaudojimu tik testavimui.
4.3. Juosmens – dubens judesių valdymo testų rezultatų aptarimas
Juosmens – dubens judesių valdymas ir jo įvertinimas yra pakankamai nauja koncepcija. Jau
yra atlikta tyrimų šių testų patikimumui įvertinti. Luomajoki (2007) tyrime naudojo dešimt juosmens –
dubens judesių valdymo testų tiriamiesiems, kurie skundėsi nugaros apatinės dalies skausmu.
Nustatyta, jog šeši testai iš dešimties buvo statistiškai patikimi. Tai šiuos šešis testus mes ir
panaudojame savo darbo tyrime.
Luomajoki (2010) ištyrė 38 žmones besiskundžiančius nespecifiniu nugaros apatinės dalies
skausmu ir turinčius juosmens – dubens judesių valdymo funkcijos sutrikimus. Tiriamųjų juosmens –
dubens judesių valdymo funkcija vertinama šešiais judesių valdymo testais ir taikoma speciali pratimų
programa. Buvo skiriamos devynios treniruotės. Gauti rezultatai rodo, jog juosmens – dubens valdymo
funkcija žymiai pagerėjo, sumažėjo skausmas bei jo sukelta negalia. Mūsų tyrime taip pat buvo
taikomos treniruočių programos. Tik buvo skiriama viena treniruote daugiau. Tiriamojoje grupėje po
specializuotos treniruočių programos ciklo, kaip ir tikėjomės, gavome žymiai pagerėjusį judesių
valdymą. Kontrolinėje grupėje po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo statistiškai patikimų
rezultatų negavome. Daugiau mokslinių darbų apie juosmens – dubens judesių valdymą neradome,
kuriuose kiti autoriai nagrinėtų šia tema, todėl daugiau rezultatų palyginti negalime.
4.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testų rezultatų aptarimas
Palyginus grupių liemens raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatus prieš ir po treniruočių
programų negavome statistiškai reikšmingų skirtumų, tačiau stebima rezultatų gerėjimo tendencija .
Manome, kad po ilgesnio treniruočių ciklo rezultatai dar gerėtų ir gautume statistiškai reikšmingą
skirtumą. Bandėme rasti mokslinės literatūros apie liemens raumenų jėgos ištvermę su tiriamaisiais,
kurie jautė nugaros skausmą, tačiau išnagrinėję mokslinę literatūrą pastebėjome, kad duomenų trūksta,
tai yra, paprastai šaltiniai akcentuoja liemens raumenų jėgos ugdymo būtinumas neišskiriant jėgos
ištvermės.
58
Savo darbe pamėginome apžvelgti apibendrintai: fizinio aktyvumo klausimyno, liemens
giliųjų raumenų aktyvavimo ir gebėjimo juos išlaikyti aktyvuotus, ,,probleminės nugaros srities“ –
juosmens dubens“ judesių valdymo, liemens statinės jėgos ištvermės vertinimo bei specializuotų ir
bendrojo lavinimo treniruočių programų poveikio vertinimą. Nagrinėjant mokslinę literatūrą nepavyko
rasti tokių tyrimų, kuriame būtų naudojami visi šie aspektai kompleksiškai. Pavyko rasti informacijos
tik apie atskirus testus, kurią ir pateikėme. Mėginimą juos analizuoti ir palyginti pateikiame Jūsų
vertinimui.
59
5. IŠVADOS
1. Taikant specializuotą fizinių pratimų programą tiriamajai grupei :
Juosmens – dubens srities stabilumo pagerinti nepavyko (p>0,05)
5-ių iš 6-ių kontrolinių testų rezultatai byloja, kad juosmens – dubens srities judesių
valdymą pagerinti pavyko (p<0,05). Atliekant ,,SVK“ testo atlikimas nepakito (p>0,05).
Vertinant poveikį liemens raumenų jėgos ištvermei - pilvo ir nugaros raumenų statinė
jėgos ištvermė nepakito (p>0,05).
2. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo kontrolinės grupės rezultatai atliekant
juosmens – dubens srities stabilumo ir judesių valdymo bei liemens raumenų jėgos ištvermės
vertinimo testus nepakito (p>0,05). Galima manyti, kad bendro lavinimo pratimai daro menką
įtaką svarbiems judesių taisyklingumą lemiantiems veiksniams.
3. Palyginus specializuotos ir bendrojo lavinimo treniruočių programų taikymo rezultatus galime
teigti, kad specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė judesių valdymui (penki iš
šešių testų), tačiau juosmens – dubens srities stabilumui ir liemens raumenų statinei jėgos
ištvermei rezultatų nepagerino. Viena iš galimų priežasčių nepakankamas užsiėmimų skaičius.
60
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Pratybų metu pacientas turi būti aktyvus atliekamo pratimo vaizdinio formavimo dalyvis.
Siekiant šio tikslo būtina:
a. Motyvuoti pacientą monotoniškam, nuolat pasikartojančiam subtiliais kinestetiniais
pojūčiais besiremiančiam savo kūno probleminių sričių surikiavimo (išankstinio
pozicionavimo) darbui;
b. Mokyti paskirstyti dėmesį ir išlaikyti dėmesį prioritetine tvarka: „surikiavimui,
stabilumui - judesio sklandumui“. Labai naudingos nuodugnios pratimų atlikimo
instrukcijos sudarytos „iš paciento pozicijų“.
c. Įtikinti pacientą peržiūrėti savo buitinius ir profesinius judesius, atsižvelgiant į
treniruojamojo judesio ypatumus .
2. Sudaryti individualios, kasdienės mankštos kompleksą ir išmokyti teisingai jį atlikti.
61
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Cirtautas A., Dadelienė R., Jamontaitė I. Kineziterapijos vandenyje efektyvumo įvertinimas po
stuburo išvaržų operacijų juosmeninėje dalyje. Sveikatos mokslai 2003; 1 : 28 - 30.
2. Čiupokas A., Bražėnienė R. Juosmens skausmo diagnostika ir gydymas. Skausmo medicina
2005, Nr. 2 (11) : 20 - 26.
3. Dudonienė V., Radzevičiūtė J. Skirtingų kineziterapijos programų poveikis gydant juosmeninės
stuburo dalies skausmus. Reabilitacijos mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija. 2010; 1
(2).
4. Krisčiūnas A., Kimtys A., Rimdeikienė., Keizeris A., Samėnienė J., Drulytė V., Savickas R.,
Frankevičiūtė E., Varžaitytė E., Ušeckienė G., Prasauskienė A., Šakalienė R. Kineziterapija
2008m. p. 17-18.
5. Pavilonis S., Burneckis E., Gavelis V., Mikėnienė R., Stropus., Tamašauskas K., Urbonas A.,
Žvirdauskas S. Žmogaus anatomija. 1984; p 62-64, 200, 205-207.
6. Sakalauskienė G., Apatinės nugaros dalies skausmo nemedikamentinė korekcija pavienėmis
bei kompleksinėmis medicininės reabilitacijos priemonėmis ir jų poveikio įvertinimas.
Medicina (Kaunas) 2009; 45(9), 739- 749.
7. Samėnienė J., Morkevičius T. ir kt. Nugaros skausmo įtaka pacientų funkcinei būklei ir
gyvenimo kokybei bei jo vertinimas reabilitacijoje. Skausmo medicina 2005; 2 (11): 4 - 6.
8. Skruvydas A., Judesių mokslas: raumenys, valdymas, mokymas, reabilitavimas, sveikatinimas,
treniravimas, metodologija. LKKA kaunas 2007.
9. Skurvydas A., judesių valdymo ir reabilitacijos naujoves. Reabilitacijos mokslai: slauga,
kineziterapija, ergoterapija Nr. 1 (1) 2009. p. 21 - 28.
10. Tamošauskas R. Lėtinio juosmens skausmo gydymas: minimaliai invazinių gydymo metodų
apžvalga ir palyginimas. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Anesteziologijos,
intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centras. [žiūrėta 2012-03-02]. Prieiga per internetą:
<http://scholar.google.lt.>.
11. Tinteris M. Jėgos ugdymas. Vilnius; 2003. p. 3, 11, 16 – 18.
12. Vitartaitė A., Šiupšinskas L., Zaveckas V., Poderys J., Mauricienė V.,Dulkiniene I.,
Sedekerskienė V., Poškaitis V., Sendžikaitė E. Kineziologija. Vitae litera Kaunas, 2008.
13. Baecke JA, Burema J, Frijters JE. A short questionnaire for the measurement of habitual
physical activity in epidemiological studies. Am J Clin Nutr. 1982; 36: 936 – 942.
14. Bouchar C., Blair S.N., Hasko W.L. Physical Activity and Health. Human Kinetics, 2007; p.
250.
62
15. Cairns MC, Foster NE, Wright C. Randomized controlled trial of specific spinal stabilization
exercises and conventional physiotherapy for recurrent low back pain. Spine. 2006; 31: E670 -
681.
16. Carpes P. F., B. Sc., M. Sc., Effects of a program for trunk strength and stability on pain, low
back and pelvis kinematics, and body balance: A pilot study. Journal of Bodywork and
Movement Therapies 2008; 12: 22 – 30.
17. Cholewicki J, McGill SM. Lumbar posterior ligament involvement during extremely heavy
lifts estimated from fluoroscopic measurements. Journal of Biomechanics 1992; 25: 17 - 28.
18. Colloca J. C., Keller S. T., Active trunk extensor contributions to dynamic posteroanterior
lumbar stiffness. Journal of Manipulative and Physiological Therapeutics. 2004; 27: 229 - 237.
19. Comerford M. J., Functional Testing of Hight Load ‘Core stability‘ Dysfunction. 2005; p. 2
20. Comerford M. J., Mottram S. L., Movement and Stability dysfunction – contemporary
developments. Manual Therapy. 2001; 6 (1): 12 - 26.
21. Comerford M.J.. Core stability - priorities in the management of the athlete. 2004. SportEx
Medicine: 22, p. 15 - 22.
22. Delavier F., Woman‘s strenght Training anatomy. 2003; p. 87.
23. Encore medical, L. P., Stabilizer pressure Bio – feedback, 2005. p. 3 - 12. Prieiga per internetą
www.chattgroup.com
24. Garnier von K., Reliability of a test measuring transversus abdominis muscle recruitment with
a pressure biofeedback unit. Physiotherapy, Volume 95, Issue 1, March 2009. p. 8 - 14.
25. Haxby Abbott J., Brendan McCane, Peter Herbison, et al. Lumbar segmental instability: a
criterion – related validity study of manual therapy assessment. BMC Musculoskeletal
Disorders 2005. 6: 56.
26. Herrington, L., Davies, R. The influence of Pilates on the ability to contract the Transversus
Abdominis muscle in asymptomatic individuals. Journal of Bodywork and Movement
Therapies 2005; 9: 52 – 57.
27. Hides J. A., Jull G.A., Richardson C.A.. Long-Term Effects of Specific Stabilizing Exercises
for First-Episode Low Back Pain. Spine. 2001. 26 :11 . p. 243 - 248.
28. Hodges P.W. Core stability exercise in chronic low back pain. Orthopedic Clinics of North
America. 2003. 34 (2): 245 - 254.
29. Hodges P.W., Jull G. Motor relearning strategies for rehabilitation of intervertebral control of
the spine. 2003. p. 22.
30. Hodges PW. Is there a role for Transversus abdominis in lumbo-pelvic stability? Manual
therapy 1999; 4 (2): 74 - 86.
63
31. Lederman E., The myth of core stability. Journal of Bodywork and Movement Therapies. 2008;
14: p. 84 – 98.
32. Luomajoki H., Kool J., de Bruin E.D., Airaksinen O. Reliability of movement control tests in
the lumbar spine. BMC Musculoskeletal Disorders. 2007, 8 : 90. p. 14.
33. Luomajoki H., Kool J., de Bruin E.D., Airaksinen O.. Iprovement in low back movement
control, decreased pain and disability, resulting from specific exercise intervention. Sports
Medicine, Arthroscopy, Rehabilitation, Therapy & Technology. 2010, 2:11. p. 12.
34. Luomajoki H., Kool J., de Bruin E.D., Airaksinen O.. Movement control tests of the low back;
evaluation of the difference between patients with low back pain and healthy controls. BMC
Musculoskeletal Disorders 2008, 9: 170 - 16
35. Luomajoki H., Moseley G.L.. Tactile acuity and lumbopelvic motor control in patients with
back pain and healthy controls. Br J Sports Med. 2011. 45: 437 - 440.
36. Macedo L.G., Latimer J., Maher C.G., Hodges P.W., Nicholas M., Tonkin L., McAuley J.H
Stafford R. Motor control or graded activity exercises for chronic low back pain? A
randomised controlled trial. BMC Musculoskeletal Disorders. 2008, 9: 65 - 2.
37. Manini T. M., Everhart J. E., Patel K. V., Schoeller D. A., Colbert L. H., Visser M. et al. Daily
Activity Energy Expenditure and Mortality Among Older Adults. The journal of American
Medical Associacion (JAMA) 2006; 2: 296.
38. Mann L., Kleinpaul F. J., Mota C. B., Carpes F. P., Effect of low back pain on postural stability
in younger women: Influence of visual deprivation. Journal of Bodywork and Movement
Therapies 2005; xx, 1 – 6.
39. Mary T. Moffroid, Endurance of trunk muscles in persons with chronic low back pain :
Assessment, performance, training. Journal of Rehabilitation Research and Development Vol.
34 No . 4, October 1997, p. 440 - 447.
40. Marshall S. J. and Biddle S. J. H. The trans theoretical model of behavior change: a meta-
analysis of applications to physical activity and exercise. Annals of Behavioral Medicine, 2008;
23 (4): p. 229 - 246.
41. McCormick B. P., Frey G. C., Lee C-T, Gajic T., Stamatovic-Gajic B. and Maksimovic M.
A pilot examination of social context and everyday physical activity among adults receiving
Community Mental Health Services. Acta Psychitr Scand 2009; 119; 234 - 247.
42. McGill M. S., Grenier S., Natasa K., Cholewicki J. Coordination of muscle activity to assure of
the lumbar spine. Journal of Elektromyography and Kinesiology 2003; 13: 353 - 359.
43. Mills D. J., Taunton J. E., The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic stability
and athletic performance in female athletes: A randomized-controlled trial. Physical Therapy in
Sport 2005; 6: 60 – 66.
64
44. Nadler S.F., Wu K.D., Galski T., Feinberg J.H. Low bck pain in college athletes: A prospective
study correlating lower extremity overuse or acquired ligamentous laxity with low back pain.
Spine 1998; 23 (7): 828 – 833.
45. Neumann D. A., Kinesiology of the musculoskeletal system. 2002 p. 321.
46. Norris C. M., functional load abdominal training: part 1. Physical Therapy in Sport 2001; 2: 29
- 39.
47. Norris M. K., Back Stability.2000; p. 11.
48. O’Sullivan P., Classification of lumbopelvic pain disorders — Why is it essential for
management. Manual Therapy 2006; 11: p. 169 – 170.
49. Panjabi M., Clinical spinal instability and low back pain. Journal of Electromyography and
Kinesiology 2003; 13: 371 – 379.
50. Panjabi M.M., Lydon C. BS., V, Anita M.S., Dieter G., Crisco J. J. III; Dvorak J.. On the
Understanding of Clinical Instability. Spine. 1994. 19: 23 - 20.
51. Panjabi M.M..The stabilizing system of the spine. Part I. Functiosn, Dysfunctio, Adaptation,
and Enhancement. Journal of spinal disorders & techniques. 1992. 5: 4 - 13.
52. Reeve A., Dilley A., Effects of posture on the thickness of transversus abdominis in pain – free
subjects. Manual Therapy. 2009; 14: p. 679 – 684.
53. Richardson C., Hodges P., Hides J., Therapeutic exercise for lumbopelvic stabilization. 2004.
2: p. 15,16,17,26, 185 – 217.
54. Thongjunjua S., Effect of lumbar stabilization exercises on exercise level attained in healthy
subjects., Physical Therapy 2005.
55. Van Dijken C. B., Fjellman-Wiklund A., Hildingsson C. Low back pain, lifestyle factor and
physical activity: A population – based study. Journal of rehabilitation medicine. Volume 40
number 10, November 2008 pp. 864 - 869 (6).
Top Related