Bylos pavyzdžio nagrinėjimas: susitarimai
dėl teismingumo ir laikinosios apsaugos
priemonės
Europos procedūros tarpvalstybinio
pobūdžio bylose
Project
“Using EU Civil Justice Instruments: Development of training
materials and organisation of test seminars“
(Agreement No. JUST/2013/JCIV/AG/4686)
This publication has been produced with the financial support of the Civil Justice Programme of
the European Union. The contents of this publication are the sole responsibility of ERA and can in
no way be taken to reflect the views of the European Commission.
1
2 tema. Europos procedūros tarpvalstybinio pobūdžio bylose
Bylos pavyzdžio nagrinėjimas: susitarimai dėl teismingumo ir laikinosios apsaugos
priemonės1
Bylos pavyzdžio nagrinėjimas
„Hulley“ GmbH – bendrovė, vykdanti veiklą Vokietijoje. 2006 metais ji sudarė ilgalaikę sutartį
su „Vivos“ SARL, kuri savo veiklą vykdo iš Prancūzijos. Pagal sutartį „Vivos“ įsipareigojo tiekti
„Hulley“ specialius įleidimo vožtuvus, kuriuos „Hulley“ naudoja dyzelinių variklių, parduodamų
naftos gavybos įmonėms visame pasaulyje, gamybai. „Vivos“ taip pat sutiko netiekti savo
aukščiausios klasės įleidimo vožtuvų jokiai kitai Vokietijos įmonei, nes „Hulley“ įsipareigojo
kiekvienais metais nupirkti ne mažiau kaip tam tikrą šių didelės vertės vožtuvų skaičių.
2014 m. birželio mėn. „Vivos“ informuoja „Hulley“, kad ji pageidauja pakeisti jų santykių
sąlygas, kad galėtų aukščiausios klasės vožtuvus pardavinėti kitoms Vokietijos įmonėms. „Vivos“
tvirtina ketinanti padidinti savo rinkos dalį Vokietijoje ir dėl to jai būtina galimybė vykdyti
pardavimus ir kitiems klientams. „Vivos“ teigia, kad šis pakeitimas neprieštarauja sutarčiai, nes
apie savo ketinimą ieškoti naujų klientų Vokietijoje „Hulley“ elektroniniu paštu buvo pranešta
2014 m. vasario mėn. ir „Hulley“ į šį elektroninį laišką neatsakė. Anot „Vivos“, toks bendravimas
leidžia manyti, kad šalys susitarė netaikyti iš pradžių „Vivos“ prisiimto įsipareigojimo dėl
išimtinumo.
„Hulley“ tuo piktinasi ir teigia, kad šis pakeitimas prilygsta esminiam sutarties pažeidimui. Be to,
„Hulley“ tvirtina, kad su siūlytu pakeitimu ji kategoriškai nesutiko 2014 m. gegužės mėn.
vykusiame šalių susitikime. „Hulley“ turi jos parengtą protokolą, kuriame apibendrintos
susitikime vykusios diskusijos, tačiau šis protokolas niekada nebuvo pateiktas „Vivos“.
„Hulley“ norėtų kreiptis, kad teismas uždraustų „Vivos“ bent šešis sekančius mėnesius tiekti
aukščiausios klasės vožtuvus kitoms Vokietijos įmonėms. „Hulley“ taip pat parengė ieškinį dėl
žalos, sukeltos „Vivos“ galimai padarius esminį sutarties pažeidimą, atlyginimo. „Hulley“ prašys
atlyginti didelę šiuo pažeidimu sukeltą žalą.
Sutartyje yra nuostatą, kuria jurisdikcija visuose ginčuose suteikta Prancūzijos teismams.
Nuostata dėl teismo pasirinkimo: „Visi ginčai išimtinai sprendžiami Liono (Prancūzijos) teismų.
Teismo procesas vyks tik prancūzų kalba ir jam bus taikoma tik Prancūzijos teisė”.
1Parengė Lježo universiteto profesorius Patrick Wautelet.
2
I dalis. Pirmasis bylos nagrinėjimas teisme
Tarkime, kad jūs – Vokietijos pirmos instancijos teismo teisėjas. „Hulley“ pateikia prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių (prašydama uždrausti „Vivos“ tiekti aukščiausios klasės vožtuvus
konkurentams Vokietijoje) ir ieškinį dėl esmės (reikalaudama priteisti žalą dėl tariamo sutarties
pažeidimo).
1 klausimas
Gavusi šaukimą, „Vivos“ atsakė atsiųsdama jums trumpą žinutę. Joje „Vivos“ nurodė: "jūs šios
bylos negalite nagrinėti”. Nepateikta jokios papildomos informacijos ar paaiškinimų. Kaip
nustatysite, ar ši byla jums teisminga?
II dalis. Susitarimas dėl teismingumo
1 klausimas
Ar „Vivos“ ir „Hulley“ sutarties nuostata dėl jurisdikcijos yra galiojanti ir vykdytina?
2 klausimas
Kokios įtakos susitarimas dėl teismingumo turi „Hulley“ galimybei kreiptis dėl laikinųjų
apsaugos priemonių?
3 klausimas
Ar susitarimas dėl teismingumo užkerta kelią „Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreiptis
į Vokietijos teismą?
III dalis. Laikinosios apsaugos priemonės
1 klausimas
Ar gali Vokietijos teismai laikyti, kad „Hulley“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones
reiškia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagal 35 straipsnį? Nagrinėdami šį klausimą,
atsižvelkite į tai, kad „Vivos“ dar neištyrė Vokietijos rinkos ir nesurado naujų klientų savo
aukščiausios klasės įleidimo vožtuvams.
2 klausimas
Ar gali Vokietijos teismas pripažinti, kad šie ginčai yra pakankamai susiję, kad būtų galima
taikyti 35 straipsnį?
IV dalis. Pripažinimas ir vykdymas
1 klausimas
Tarkime, kad Vokietijos teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė
„Vivos“ sekančius tris mėnesius parduoti savo aukščiausios klasės įleidimo vožtuvus „Hulley“
konkurentams. Siekiant užtikrinti, kad „Vivos“ šią nutartį vykdytų, teismas, remdamasis
Vokietijos CPK 888 straipsniu, papildomai nurodė, kad nutarties tinkamai nevykdant, už
3
kiekvieną pardavimą „Vivos“ bus skirta 5 000 eurų bauda2. Jeigu „Vivos“ teismo nutarties
nevykdytų, kaip „Hulley“ galėtų siekti baudos išieškojimo?
2§ Vokietijos CPK 888 straipsnis numato: „Kann eine Handlung durch einen Dritten nicht vorgenommen werden, so ist,
wenn sie ausschließlich von dem Willen des Schuldners abhängt, auf Antrag von dem Prozeßgericht des ersten
Rechtszuges zu erkennen, daß der Schuldner zur Vornahme der Handlung durch Zwangsgeld und für den Fall, daß
dieses nicht beigetrieben werden kann, durch Zwangshaft oder durch Zwangshaft anzuhalten sei. Das einzelne
Zwangsgeld darf den Betrag von fünfundzwanzigtausend Euro nicht übersteigen“. [vertimas: „Jeigu trečioji šalis
negali imtis veiksmų dėl veiksmo, kuris priklauso tik nuo atsakovo valios, ir jeigu yra pateiktas atitinkamas
prašymas, bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turi savo nutartyje pareikalauti, kad atsakovas imtųsi
veiksmų, nustatydamas priverstinį baudos mokėjimą ir, jeigu bauda nesumokama, gali skirti areštą arba jam
tiesiogiai skirti arešto bausmę. Atskira priverstine tvarka mokėtina bauda negali viršyti 25 000 eurų sumos.“]
4
V dalis. Papildomi aspektai
Tarkime, kad tuo metu, kai „Hulley“ kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių Vokietijoje,
„Vivos“ pateikė ieškinį dėl ginčo esmės Prancūzijoje. „Vivos“ kreipėsi į Prancūzijos teismą, kad
šis pripažintų, kad „Vivos“ sprendimas nutraukti įsipareigojimą dėl išimtinių teisių buvo visiškai
teisėtas bei pagrįstas ir negali būti laikomas sutarties pažeidimu.
1 klausimas
Tarkime, kad Prancūzijos teismas, kuriam „Vivos“ pateikė prašymą dėl teisėtumo pripažinimo,
pagal Reglamento 25 straipsnį turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą, tačiau į jį buvo kreiptasi po
to, kai „Hulley“ kreipėsi į teismą Vokietijoje. Ar gali Prancūzijos teismas toliau nagrinėti prašymą
dėl teisėtumo pripažinimo?
2 klausimas
Tarkime, kad Prancūzijos teismas patenkino „Vivos“ prašymą dėl teisėtumo pripažinimo. Kokios
įtakos tai turės Vokietijos teismo nutarčiai, kuria „Vivos“ uždrausta parduoti prekes „Hulley“
konkurentams?
1
I dalis. Pirmasis bylos nagrinėjimas teisme
1 klausimas
Gavusi šaukimą, „Vivos“ atsakė atsiųsdama jums trumpą žinutę. Joje „Vivos“ nurodė: "jūs šios
bylos negalite nagrinėti”. Nepateikta jokios papildomos informacijos ar paaiškinimų. Kaip
nustatysite, ar ši byla jums teisminga?
1. Kokios taisyklės taikytinos
Pirmas klausimas, kuris turi būti išnagrinėtas, susijęs su taikytinų taisyklių nustatymu. Kiekvienoje
valstybėje narėje yra savos taisyklės dėl jurisdikcijos civilinėse ir komercinės bylose su užsienio
elementu1. Be to, Europos Sąjungoje priimti keli reglamentai, kuriuose numatytos unifikuotos
jurisdikcijos taisyklės.
Civilinėse ir komercinėse bylose pagrindinis teisės aktas – Reglamentas Briuselis Ia2.
Reglamentas Briuselis Ia, kaip Europos Sąjungos teisės sudėtinė dalis, turi viršenybę nacionalinės
teisės taisyklių, reguliuojančių tarpvalstybinę jurisdikciją, atžvilgiu. Taigi, aiškinantis, ar valstybės
narės teismai turi jurisdikciją bylose su užsienio elementu, negalima remtis nacionalinėmis
jurisdikcijos taisyklėmis.
2. Ar taikytinas Reglamentas Briuselis Ia
Kiekvienas Europos teisingumo srityje priimtas reglamentas skirtas tam tikrai taikymo sričiai.
Visų pirmą, nagrinėjant bylą svarbu nustatyti, ar atitinkamas reglamentas iš tiesų taikytinas
konkrečiam ginčui.
Tam, kad būtų taikomas Reglamentas Briuselis Ia, būtina, kad nagrinėjamame ginče būtų
užsienio elementas. Tai buvo patvirtinta Europos Teisingumo Teismo3. Tikslios šio reikalavimo
apibrėžties nėra. Teisingumo Teismas išaiškino, kad užsienio elementas byloje yra tada, kai
ginčas susijęs su keliomis valstybėmis narėmis, nes tose valstybėse narėse gyvena ginčo šalys arba
su tomis valstybėmis narėmis yra susijęs ginčo dalykas. Užsienio elementas yra ir tais atvejais, kai
ginčas susijęs su valstybe nare ir trečiąja valstybe. Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su
užsienio elementu, nes abi ginčo šalys yra įsteigtos skirtingose valstybėse narėse.
Reglamento Briuselis Ia taikymo sritis tiksliau nustatoma atsakant į tris preliminarius klausimus:
1Pavyzdžiui, Nyderlanduose šios taisyklės įtvirtintos Civilinio proceso kodekso (Wetboek van Burgerlijke
Rechtsvordering) 1–14 straipsniuose. 22012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija), O.L., 2012 m. gruodžio
20 d., L-351/1. 3Žr., pvz., ETT sprendimą C–281/02 Owusu, [2005] Rink. I–1383, 25 p.
Reglamentas Briuselis Ia priimtas 2012 m. gruodžio mėn. Jis taikomas nuo 2015 m.
sausio 10 d. Šis reglamentas pakeičia Reglamentą Briuselis I (Reglamentas Nr. 44/2001),
kuris pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją. Visos šios ankstesnės redakcijos
taip pat naudingos, nes teismų praktika ir ypač Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
(ESTT) praktika aiškinant Reglamentą Briuselis Ia išlieka didele dalimi aktualia.
2
(i) ar bylos aplinkybės patenka į Reglamento taikymo sritį pagal ieškinio dalyką (šios
mokymų medžiagos 2.1 dalis);
(ii) ar bylos aplinkybės patenka į geografinę Reglamento taikymo sritį (šios mokymų
medžiagos 2.2 dalis);
(iii) ar bylos aplinkybės patenka į Reglamento taikymo sritį laiko atžvilgiu (šios mokymų
medžiagos 2.3 dalis).
2.1 Taikymo srities objektas
Reglamento 1 straipsnyje numatyta, kad jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose. Kai kurie
ginčai į Reglamento taikymo sritį nepatenka. Jis netaikomas ginčams, susijusiems su socialiniu
draudimu, bankrotu ar šeimos teisės klausimais. Visas šias išimtis reikėtų išsamiai išanalizuoti,
nes jas gana sunku taisyti ir jas būtina tiksliai išsiaiškinti. Kiekvienos išimties ribas būtina aiškiai
suvokti. Pavyzdžiu paimkime bankrotą. Reglamentas nėra netaikomas visiems iš bankroto
kylantiems arba su bankrotu susijusiems ginčams. Taip yra tik tuo atveju, kai bankrotas yra
tiesioginė ginčo priežastis arba ginčas yra glaudžiai susijęs su bankroto procesu4.
Nagrinėjamu atveju Reglamentas yra taikytinas. Panašu, kad „Hulley“ ir „Vivos“ sutartis susijusi
su komerciniais santykiais, nes pagal ją tiekiamos prekės, kurias „Hulley“ naudos tolesnėje
gamyboje. Ji nepatenka į kurią nors sritį, kuriai taikoma išimtis. Taigi, byla tiesiogiai patenka į
Reglamento taikymo sritį pagal ieškinio dalyką.
2.2 Geografinė taikymo sritis
Tam, kad būtų taikomas Reglamentas Briuselis Ia, byla turi būti aiškiai susijusi su Europos
Sąjunga. Preambulės 13 dalyje nustatyta, kad „bylos, kurioms taikomas šis reglamentas, turi būti
susijusios su valstybių narių teritorija“. Dažniausiai tokiu atveju atsakovo nuolatinė gyvenamoji
(buveinės) vieta būna valstybėje narėje. Tai numatyta Reglamento 4–6 straipsniuose. Preambulės
13 dalis numato, kad „atitinkamai bendros jurisdikcijos taisyklės iš esmės turėtų būti taikomos
tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje iš valstybių narių“.
Nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos sąvoka išaiškinta Reglamento 62 ir 63 straipsniuose.
Juridinio asmens buveinės vieta laikoma oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba
4Žr. ETT sprendimą 133/78 Gourdain v Nadler, 4 p.
Tiksli sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ reikšmė nėra lengvai išaiškinama. Pagal
Europos Teisingumo Teismo praktiką, siekiant nustatyti, ar byla yra civilinė arba
komercinė, būtina atsižvelgti į ginčo dalyką ir ginčo šalių santykių pobūdį. Remiantis
šio teismo praktika būtų galima daryti išvadą, kad civilines ir komercines bylas galima
aiškinti priešpastatant jas byloms, kuriose viena iš ginčo šalių yra valdžios institucija.
Teisingumo Teismo nuomone, į Reglamento taikymo sritį gali įeiti ir tam tikros
bylos, kuriose pagal privatinę teisę ginčijasi institucija ir privatus asmuo, išskyrus tuos
atvejus, kai institucija veikia įgyvendindama viešosios valdžios įgaliojimus. Bet kuriuo
atveju sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ turi būti aiškinama kaip savarankiška
teisės sąvoka, remiantis ne valstybių narių teise, o atsižvelgiant Reglamento tikslus ir
struktūrą.
3
pagrindinė verslo vieta.
Dėl to Reglamentas galėtų būti taikomas juridiniam arba fiziniam asmeniui, kurie yra įsisteigę
ne Europos Sąjungoje.
Šiuo atveju ir „Hulley“ ir „Vivos“ bendrovės įsteigtos ir veiklą vykdo valstybėse narėse. Nėra
pagrindo manyti, kad jų buveinė nėra tose valstybėse narėse.
2.3 Ratione temporis taikymo sritis
81 straipsnyje nustatyta, kad Reglamentas įsigalioja 2015 m. sausio 10 d. 66 straipsnis numato,
kad Reglamentas taikomas tik tiems teismo procesams, kurie pradėti Reglamento įsigaliojimo
dieną arba vėliau.
Anksčiau iškeltoms byloms toliau taikomas Reglamentas Briuselis I. Tai, kad Reglamentas
Briuselis Ia įsigalioja nebaigus nagrinėti bylos nereiškia, kad jis turi būti tiesiogiai tai bylai
taikomas.
Nagrinėjamos bylos aplinkybėse nenurodyta, kada bus pareikštas ieškinys. Kadangi numatyta,
kad Reglamentas Briuselis Ia pakeis Reglamentą Briuselis I, darykime prielaidą, kad byla
iškeliama 2015 m. sausio 11 d. Taigi, ši byla taip pat patenka ir į naujojo Reglamento taikymo
sritį laiko atžvilgiu.
3. Teismų vaidmuo pagal Reglamentą Briuselis Ia: jurisdikcijos patikrinimas
Šiuo atveju atsakovas pateikė teismui pranešimą „jūs šios bylos negalite nagrinėti“,
nepateikdamas jokios papildomos informacijos. Dalyviai turėtų įvertinti, kokios įtakos šis
pranešimas turi teismo pareigai spręsti dėl savo jurisdikcijos.
Pagal nacionalines procesines taisykles teismas visais atvejais turi įvertinti savo jurisdikciją ex
officio. Jeigu ginčas patenka į Reglamento Briuselis Ia taikymo sritį, į klausimą, ar teismas savo
jurisdikcijos klausimą turėtų nagrinėti pats ar, priešingai, šalims nuginčijus jurisdikciją, atsakoma
remiantis 27 ir 28 straipsniais. Pagal jų nuostatas, teismas savo jurisdikciją turėtų nagrinėti savo
iniciatyva, jeigu:
Atkreiptinas dėmesys, kad yra tam tikrų niuansų ir išimčių, susijusių su taisykle, kad
reglamento taikymas iš esmės apsiriboja tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė
gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje. Kai kuriais atvejais išimtinė
jurisdikcija priklauso valstybėms narėms. Reglamento 24 straipsnyje aiškiai numatyta,
kad jis taikomas „neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą“.
Reglamento nuostatos dėl jurisdikcijos vartotojų ir darbo sutarčių bylose taip pat gali
būti taikomos ir tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne
ES (žr. Reglamento 18 straipsnio 1 dalį ir 21 straipsnio 2 dalį). Kitas niuansas
numatytas 25 straipsnyje, kuris reguliuoja susitarimus dėl jurisdikcijos. Ši straipsnis bus
išnagrinėtas šios medžiagos tolesnėse dalyse (II dalis, 1 klausimas).
4
– reikalavimas „iš esmės“ susijęs su byla, kuri pagal 24 straipsnį priskiriama išimtinei
jurisdikcijai (27 straipsnis);
– atsakovas, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje valstybėje narėje,
neatvyksta į teismą (28 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju atrodo, kad nėra jokio pagrindo taikyti išimtinės jurisdikcijos taisyklę,
numatytą 24 straipsnyje. Dalyviai taip pat turėtų išanalizuoti, ar tai yra atvejis, kai atsakovas
neatvyko į teismą, kaip numatyta 28 straipsnyje. „Vivos“ nusiuntė teismui trumpą pranešimą,
iškeldama teismo jurisdikcijos klausimą. Kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis teismas turėtų
laikyti, kad atsakovas neatvyko.
Sprendžiant, ar atsakovui pranešta apie teismo posėdį, nesiremiama bylą nagrinėjančio teismo
nacionalinėmis civilinio proceso taisyklėmis. Pranešimo atsakovui apie teismą koncepcija,
numatyta 28 straipsnyje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Dokumentų įteikimo reglamento
19 straipsnį5. Šio reglamento 19 straipsnis ieškinį nagrinėjančiam teismui taip pat nustato
pareigą, kai „atsakovas neatvyksta“. Į jį pateikiama nuoroda Reglamento Briuselis Ia
28 straipsnyje. Abi taisyklės skirtos tam, kad būtų apsaugotos atsakovų, kurių nuolatinė
gyvenamoji (buveinės) vieta yra kitose valstybėse narėse, teisės.
Šiuo atveju klausimas, ar „Vivos“ pranešė apie dalyvavimą, neturi praktinės svarbos: arba bus
laikoma, kad atsiųsdama pranešimą Vokietijos teismui, „Vivos“ pranešė apie dalyvavimą ir tokiu
atveju bus taikomas 28 straipsnis, tačiau teismas turės atsižvelgti į pranešimą ir patikslinti savo
jurisdikcija, nes „Vivos“ ją užprotestavo, arba bus laikoma, kad Visos nedalyvavo teisme ir pagal
28 straipsnį teismas turės išspręsti savo jurisdikcijos klausimą.
52007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių
dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“), O.L., 2007 m.
gruodžio 10 d., L-324/79.
Ką reiškia teismo pareiga nustatyti savo jurisdikciją ex officio bylose su užsienio
elementu pagal ES reglamentus nėra visuotinai sutarta. Pagal kai kuriuos reglamentus
teismas savo jurisdikciją įvertinti turi kai kuriais atvejais – taip yra Reglamento
Briuselis Ia atveju. Kituose reglamentuose nustatyta bendra pareiga ir teismai privalo
savo jurisdikcijos klausimą spręsti visais atvejais – to reikalauja Reglamentas
Briuselis IIa (Reglamento Nr. 2201/2003 17 straipsnis), Paveldėjimo reglamentas
(Reglamento Nr. 650/2012 15 straipsnis) ir Išlaikymo prievolių reglamentas
(Reglamento Nr. 4/2009 10 straipsnis)
5
II dalis. Susitarimas dėl teismingumo
1 klausimas
Ar „Vivos“ ir „Hulley“ sutarties nuostata dėl jurisdikcijos yra galiojanti ir vykdytina?
1. Įvadas
Abi ginčo šalys yra įsteigtos skirtingose valstybėse narėse. Keliamas klausimas, ar Vokietijos
teismas, į kurį kreiptasi dėl ginčo, turi jurisdikciją nagrinėti bylą. Kadangi šalių sutartyje yra
straipsnis, kuriame susitarta dėl teismingumo, pirmiausia būtina įsitikinti, ar šis susitarimas dėl
teismingumo yra tinkamas ir nustatantis, kuris teismas turi jurisdikciją.
Šiuo atveju kyla papildomų sunkumų, nes „Hulley“ pirmiausia prašo nustatyti laikinąsias
apsaugos priemones (t.y. uždrausti „Vivos“ tiekti prekes konkurentams). Taigi, būtina įvertinti
jurisdikcijos dėl ginčo esmės ir specialios taisyklės dėl jurisdikcijos laikinųjų apsaugos priemonių
atveju (35 straipsnis) sąveiką.
Reglamente Briuselis Ia numatytos dvi jurisdikcijos nagrinėti prašymus dėl laikinųjų apsaugos
priemonių galimybės. Tokius prašymus visais atvejais galima pateikti teismui, kuriam teismingas
ginčo nagrinėjimas iš esmės. Sprendime van Uden Teisingumo Teismas pažymėjo, kad teismas,
pagal Reglamento nuostatas turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, turi jurisdikciją spręsti ir
dėl būtinų laikinųjų apsaugos arba užtikrinimo priemonių taikymo6. Prašymą dėl tokio pobūdžio
priemonių taip pat galima pateikti teismui, kuris turi specifinę jurisdikciją spręsti tokius
prašymus remiantis specialia tam skirta nuostata, t.y. 35 straipsniu. Reglamento 35 straipsnyje
numatyta papildoma jurisdikcijos taisyklė, kuri konkrečiai skirta prašymams dėl laikinųjų
apsaugos priemonių. Ši taisyklė sudaro teismui galimybę nustatyti laikinąsias apsaugos
priemones net ir tuo atveju, jei teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės7.
Šių dviejų atvejų skirtumas yra svarbus, nes sąlygos, kurias būtina patenkinti, kad teismas turėtų
jurisdikciją, yra skirtingos: jeigu teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, jis taip pat turi
jurisdikciją skirti laikinąsias apsaugos priemones „tai jurisdikcijai netaikant jokių kitų sąlygų“8.
Kita vertus, jeigu teismas turi jurisdikciją tik remiantis 35 straipsniu, būtina atitikti papildomus
reikalavimus.
Šioje byloje siekiant nustatyti, ar Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės,
pirmiausia dėmesys atkreiptinas į susitarimą dėl teismingumo: jeigu susitarimas dėl
teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, išimtinė jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės suteikiama
Prancūzijos teismams (25 straipsnis). Taigi, Vokietijos teismai negalėtų tvirtinti turintys
jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės (remdamiesi Reglamento 7 straipsnio 1 dalimi arba
Reglamento 4 straipsniu, nes šios nuostatos būtų netaikytinos dėl šalių susitarimo). Vokietijos
teismai jurisdikciją nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėtų tik 35 straipsnio
pagrindu.
6van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C-391/95, 19 p.; taip pat žr. Mietz v
Internship Yachting Sneek BV sprendimą Nr. C-99/96, 40–41 p. 7van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 20 p. 8van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 22 p.
6
Tačiau tuo atveju, jeigu susitarimas dėl teismingumo būtų negaliojantis ir nevykdytinas, bylos
nagrinėjimas iš esmės Vokietijos teismams galėtų būti teismingas remiantis 7 straipsnio 1 dalimi.
Taigi, pirmiausia išnagrinėtinas susitarimo dėl teismingumo galiojimas ir vykdytinumas.
2. Principas: susitarimai dėl teismingumo turit būti patvirtinti
„Hulley“ ir „Vivos“ sutartyje susitarta dėl Prancūzijos teismų jurisdikcijos. Kyla klausimas, ar toks
susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, ir ar jis svarbus skirtingiems
procesiniams veiksmams, kurių ketina imtis „Hulley“, t.y. prašymui nustatyti laikinąsias apsaugos
priemones ir ieškiniui dėl ginčo esmės.
Reglamentas Briuselis Ia numato galimybę šalims pasirinkti teismą, kuriam bus teismingas ginčo
nagrinėjimas. Ši laisvė įtvirtinta ir reguliuojama 25 straipsnyje.
Laisvė susitarti dėl teismingumo nėra apribota sutartiniais santykiais, nors praktikoje tokie
susitarimai dažniausiai sudaromi sutartiniams santykiams. Tokie susitarimai taip pat gali būti
sudaromi, kai šalių ginčas yra susijęs su civilinės teisės pažeidimu ir ginče yra užsienio elementas.
Reglamentas, kaip taisyklė, taikomas, jeigu vienos iš ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės)
vieta yra valstybėje narėje (4–6 straipsniai). 25 straipsnio taikymo sritis yra platesnė. Jis iš tiesų
gali būti taikomas „neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą“. Dėl to
ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta 25 straipsnio taikymui nėra svarbi. Šiuo
straipsniu buvo pakeistas ankstesnis reguliavimas: pagal Reglamento Briuselis I 23 straipsnį
susitarimai dėl teismingumo buvo taikomi tik tuo atveju, jeigu bent vienos ginčo šalies
(atsakovo arba ieškovo) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje.
Nagrinėjamu atveju 25 straipsnis neginčytinai taikomas, nes abi ginčo šalys yra įsteigtos
valstybėse narėse.
Tam, kad susitarimai dėl teismingumo būtų galiojantys ir vykdytini pagal Reglamentą, būtina
atitikti kelias sąlygas. Išanalizuosime, ar šioms sąlygoms atitikta šioje byloje.
Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjunga Hagos konvenciją dėl susitarimų
dėl teismingumo pasirašė 2005 m. birželio 30 d. Konvencija artimiausiu metu įsigalios.
Šioje konvencijoje numatytos taisyklės dėl susitarimų dėl teismingumo galiojimo ir
poveikio. Joje reikalaujama, kad Susitariančiųjų valstybių teismai tokius susitarimus
vykdytų: teismai, kurie nėra ginčo šalių pasirinkti teismai, privalo sustabdyti arba
nutraukti bylą (6 straipsnis), o ginčo šalių pasirinkti teismai turi bylą nagrinėti
(5 straipsnis). Konvencija taip pat reikalauja, kad Susitariančiosios Valstybės vykdytų
užsienio valstybės teismo, kuriam šalys suteikė išimtinę jurisdikciją, sprendimus. ES
valstybėse narėse ir toliau taikomas Reglamentas Briuselis Ia ir Hagos konvencija jo
nepakeis. Valstybės narės teismai Konvenciją turi taikyti tik tuo atveju, jeigu viena iš
bylos šalių gyvena Susitariančioje Valstybėje, kuri nėra ES valstybė narė, (26 straipsnio
6 dalies a punktas) arba jeigu byla susijusi su Susitariančiosios Valstybės, kuri nėra ES
valstybė narė, teismo priimto sprendimo pripažinimu arba vykdymu (26 straipsnio
6 dalies b punktas).
7
2.1 Susitarimo dėl teismingumo vykdymas
Pagal Reglamentą Briuselis Ia susitarimai dėl teismingumo gali būti sudaromi visuose ginčuose,
kurie patenka į Reglamento taikymo sritį. Tačiau Reglamente tam tikro pobūdžio ginčams
taikoma išimtis.
Susitarimai dėl teismingumo, pavyzdžiui, neturi viršenybės išimtinės jurisdikcijos pagal
24 straipsnį atžvilgiu (Reglamento Briuselis I 22 straipsnis). Jeigu teismas, į kurį kreiptasi, turi
jurisdikciją pagal susitarimą dėl teismingumo, jis vis tiek jurisdikcijos savo iniciatyva turi
atsisakyti, jeigu nustato, kad nagrinėjamas ginčas patenka į vieną iš išimtinės jurisdikcijos,
numatytos 24 straipsnyje, atvejų (Reglamento Briuselis I 22 straipsnis).
Susitarimams dėl teismingumo, numatytiems tam tikro pobūdžio sutartyse, kaip antai darbo
sutartyse, vartotojų sutartyse ir draudimo sutartyse, taip pat taikomi apribojimai. Jie negalioja,
jeigu nebuvo ginčo šalių sudaryti po to, kai kilo ginčas, arba jeigu nebuvo kitų specifinių
aplinkybių9.
Nagrinėjamoje bylose nei vienas iš šių apribojimų netaikomas. Taigi, susitarimas dėl
teismingumo neabejotinai vykdytinas.
2.2 Formalus susitarimų dėl teismingumo galiojimas
Tam, kad susitarimai dėl teismingumo būtų galiojantys jie turi atitikti kelias formalias sąlygas.
Šios sąlygos išdėstytos Reglamento Briuselis Ia 25 straipsnyje. Papildomi iš valstybių narių teisės
kylantys formalūs reikalavimai negali būti taikomi.
Susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis remiantis 25 straipsniu, jeigu:
– yra sudarytas raštu. Susitarimas dėl teismingumo gali būti įtrauktas į atskirą
dviejų šalių pasirašytą sutartį. Taip pat jis gali būti numatytas vienos iš šalių standartinėse
sąlygose. Pastaruoju atveju nuoroda į bendrąsias sąlygas turi būti pateikta šalių
pasirašytoje sutartyje arba dokumentuose, kuriais šalys pasikeičia. Tais atvejais, kai
sutartys sudaromos darant nuorodą į ankstesnius pasiūlymus arba dokumentus,
taikomos specialios taisyklės. Susitarimas dėl teismingumo gali būti galiojantis ir tuo
atveju, kai jis įtrauktas į vienos iš šalių parengtą dokumentą ir dokumentas buvo
perduotas kitai šaliai net jeigu toji ralis nereagavo. Tokiu atveju susitarimas galioja, jeigu
praeityje šalys kartu vykdė verslo sandorius pagal tokį patį modelį. Vertinant, ar šalys iš
tiesų yra sudarę rašytinį susitarimą, turi būti atsižvelgiama į bendravimą elektroninėmis
priemonėmis, pavyzdžiui, el. paštu.
– sudarytas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką. Tam
būtina, kad ginčo šalys praeityje būtų kartu ne kartą sudarę verslo sandorius sutarties
sudarymui naudodamos tokią pačią tvarką.
– tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudarytas papročius atitinkančia
forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje
9Žr. Reglamento Briuselis Ia 19 straipsnį dėl vartotojų sutarčių ir Reglamento Briuselis Ia
23 straipsnį dėl darbo sutarčių.
8
prekybos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama
konkrečia prekybos sritimi, šalys.
Nagrinėjamu atveju pagrįstai galima preziumuoti, kad ilgalaikė „Vivos“ ir „Hulley“ tiekimo
sutartis sudaryta raštu, nes yra pasirašyta abiejų šalių. Atitinkamai susitarimas dėl teismingumo
atitinka formaliuosius 25 straipsnio reikalavimus. Papildomų reikalavimų analizė nėra būtina.
Pakanka, kad susitarimas dėl teismingumo galiotų remiantis kuria nors 25 straipsnyje numatyta
sąlyga.
Susitarimas dėl teismingumo taip pat gali būti vertinamas atsižvelgiant į jo galiojimą turinio
prasme. Reglamento Briuselis Ia 25 straipsnyje nustatyta, kad tai atliekama remiantis tik tos
valstybės narės, kurios teismus pasirinko sutarties šalys, teise. Tai apima ir tos valstybės narės
taisykles dėl teisės normų kolizijos. Dėl to nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Prancūzijos teisė.
Pagal Prancūzijos teisę nėra jokio pagrindo abejoti, kad susitarimas dėl teismingumo šiuo atveju
yra galiojantis.
3. Susitarimų dėl teismingumo vykdymas
Nustačius, kad susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, jis turi būti iš esmės
taikomas. Taigi, jurisdikcija tenka ginčo šalių pasirinktam teismui. Jeigu ginčo šalis iškelia bylą
kitame teisme, negu susitarime dėl teismingumo pasirinktas teismas, teismas, į kurį
kreipiamasi, neprivalo savo iniciatyva spręsti savo jurisdikcijos klausimo. Jis turėtų palaukti, kol
jo jurisdikcija bus užginčyta vienos iš ginčo šalių ir tokiu atveju spręsti jurisdikcijos klausimą.
Jeigu atsakovas neginčija teismo jurisdikcijos, teismas konstatuoja, kad ginčas jam teismingas
net ir tuo atveju, kai sutartyje šalys jurisdikciją yra suteikę kitam teismui. Tai, kad atsakovas
teismo jurisdikcijos neginčijo, vertinama kaip tos šalies sutikimas su teismo jurisdikcija
(26 straipsnis).
Tačiau kaip jau minėta, Reglamentas Briuselis Ia suteikia galimybę dėl laikinųjų apsaugos
priemonių kreiptis ne tik teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, bet ir į teismą,
kuris turi specialiąją jurisdikciją pagal 35 straipsnį. Dėl to būtina išnagrinėti, kokios įtakos
susitarimas dėl teismingumo turi 35 straipsniui.
2 klausimas
Kokios įtakos susitarimas dėl teismingumo turi „Hulley“ galimybei kreiptis dėl laikinųjų
apsaugos priemonių?
1. Bendras susitarimo dėl teismingumo aiškinimas
Darant prielaidą, kad susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, būtina
išnagrinėti paskutinį klausimą, t.y. ar šis susitarimas taikomas ir tuo atveju, kai ieškovas kreipiasi
dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas atrodo gana teorinis, tačiau jis
gali turėti esminės įtakos.
Susitarimas dėl teismingumo gali turėti dvejopos įtakos: pirma, juo jurisdikcija suteikiama
pasirinktam teismui (vadinamasis prorogacinis poveikis); antra, juo taip pat gali būti panaikinta
visų kitų teismų jurisdikcijos galimybė (vadinamasis derogacinis poveikis).
9
Prorogacinio poveikio požiūri galima kelti klausimą, ar ilgalaikės tiekimo sutarties šalys ketino
Prancūzijos teismams suteikti jurisdikciją ne tik spręsti ginčus iš esmės, bet ir skirti laikinąsias
apsaugos priemones.
Tai – susitarimo dėl teismingumo aiškinimo klausimas. Tokie susitarimai iš esmės yra sutartys ir
dėl to jie gali būti aiškinami kaip kitos sutartys. Aiškinant susitarimą dėl teismingumo keliamas
klausimas, ar šalys norėjo, kad pasirinktas teismas taip pat turėtų jurisdikciją spręsti dėl laikinųjų
apsaugos priemonių, ar siekė Prancūzijos teismams suteikti jurisdikciją tik nagrinėti ginčus iš
esmės.
Pagal kokią teisę šis susitarimo dėl teismingumo aiškinimas turėtų būti atliekamas, nėra aišku.
Reglamento 25 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris yra sutarties
dalis, „laikomas nuo kitų sutarties sąlygų nepriklausomu susitarimu“. Tačiau tuo nepateikiamos
tikslios gairės dėl susitarimo dėl teismingumo aiškinimo proceso.
Susitariamas dėl teismingumo pirmiausia aiškinamas atsižvelgiant į sutarties šalių naudojamą
formuluotę. Labai dažnai susitarimuose dėl teismingumo bent tam tikra apimtimi būna
apibrėžta jų taikymo sritis, t.y. nurodomi ginčai, kuriems taikomas susitarimas. Tuo klausimu
dažnai susitarimuose dėl teismingumo daroma nuorodą į „visus ginčus, kylančius iš sutarties
arba su ja susijusius“.
Daug rečiau susitarimuose dėl jurisdikcijos nurodomas ginčų, kuriems jie taikomi, pobūdis, t.y. ar
susitarimai taikomi tik ginčams dėl esmės, ar ir prašymams nustatyti laikinąsias apsaugos
priemones. Tik retais atvejais būna susitarimų dėl teismingumo, kuriuose konkrečiai nurodoma,
kad jie taikomi ir prašymams dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
2. Susitarimo dėl teismingumo aiškinimas: ar susitarimas taikytinas prašymams
dėl laikinųjų apsaugos priemonių?
Nagrinėjamu atveju susitarime dėl teismingumo paminėti „visi ginčai“, nepateikiant daugiau
informacijos. Reikalavimai dėl esmės neabejotinai patenka į šio susitarimo taikymo sritį. Jeigu
susitarimas dėl teismingumo nebūtų taikomas reikalavimams dėl ginčo esmės, jis būtų beprasmis.
Daug sunkiau nustatyti, ar ginčo šalys taip pat ketino suteikti Prancūzijos teismams jurisdikciją
nagrinėti prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Anot Teisingumo Teismo, išaiškinti turėtų teismas, į kurį kreiptasi. Teismas iš
tiesų pripažino, kad būtent nacionaliniai teismai turi išaiškinti susitarimų dėl
teismingumo taikymo srities klausimus, nustatydami, kokiems ginčams jie
taikytini (Powell Duffryn plc v. Petereit sprendimas Nr. C–214/89, 30 p.). Tuo
pagrindu Teismas konstatavo, kad būtent nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar
susitarimas dėl teismingumo, kuriuo tame teisme remiamasi ir kuris yra susijęs
su „ginču, susijusiu su sutarties aiškinimu, vykdymu arba „kitais aspektais“,
taip pat taikytinas ginčams, susijusiems su sutarties galiojimu (Francesco Benincasa v Dentalkit Srl sprendimas Nr. C–269/95, 31 p.).
10
Viena vertus, gali būti įrodinėjama, kad „Hulley“ ir „Vivos“ sutarties bendra formuluote nebuvo
siekiama apimi ir prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu šalys būtų pageidavę tokius
prašymus įtraukti, jos būtų tai konkrečiai išreiškę. Be to, nėra išsamesnio susitarimų dėl
teismingumo standarto, kuris būtų plačiai naudojamas tarpvalstybinėje sutarčių praktikoje. Iš
tiesų gana dažnai susitarimų dėl teismingumo taikymo sritis apibūdinama nuoroda į „visus
ginčus, kylančius iš sutarties arba su ja susijusius". Todėl visiškai gali būti, kad šalys neketino
susitarimo dėl teismingumo taikymo srities išplėsti bylomis dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo.
Kita vertus, taip pat gali būti įrodinėjama, kad susitarimo dėl teismingumo formuluotės tekste
nedaromas skirtumas tarp reikalavimų dėl esmės ir prašymų taikyti laikinąsias apsaugos
priemones. Kitas esminis argumentas yra tas, kad gali būti preziumuojama, jog atitinkamų
komercinių santykių šalys siekė, kad visus jų ginčus spręstų vienas ir tas pats teismas
(prezumpcija, pagal kurią pirmenybė teikiama sprendimui, kad viskas būtų nagrinėjama vienoje
vietoje). Pagal tokį aiškinimą susitarimas dėl teismingumo galėtų būti taikomas ir prašymams
skirti laikinąsias apsaugos priemones.
Šiuo klausimu kol kas nėra jokių ETT gairių. Panašu, kad šiuo metu valstybių narių teismai laikosi
pozicijos, kad tuo atveju, jeigu nėra aiškiai nustatyta priešingai, bendromis sąvokomis
suformuluoti susitarimai dėl teismingumo gali būti aiškinami kaip taikomi ir prašymas skirti
laikinąsias apsaugos priemones10. Kitaip tariant, teismai pripažįsta, kad susitarime dėl
teismingumo pasirinkti vienos valstybės narės teismai turi jurisdikciją tiek nagrinėti ginčą iš
esmės, tiek spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu susitarime dėl teismingumo nėra
nustatyta kitaip.
Pažymėtina, kad 2005 m. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo šios problemos
neišsprendžia. Jos 7 straipsnyje numatyta, kad Konvencija nereguliuoja laikinųjų apsaugos
priemonių. Atitinkamai Konvencijoje „nereikalaujama, kad Susitariančiosios Valstybės teismas
nustatytų, atsisakytų nustatyti arba panaikintų laikinąsias apsaugos priemones, ir
nepanaikinama galimybė tai daryti; ši Konvencija nedaro poveikio šalies galimybei prašyti
nustatyti tokias priemones arba teismo pareigai jas nustatyti, atsisakyti jas nustatyti arba
panaikinti”.
Taigi, šioje byloje galima daryti išvadą, kad:
– yra visiškai aišku, kad reikalavimas dėl esmės turėtų būtų pareikštas Prancūzijoje, kaip ir
reikalaujama pagal susitarimą dėl teismingumo;
– pagrįstai galima daryti prielaidą, kad į Prancūzijos teismus, kuriems jurisdikcija suteikta
šalių pasirinkimu, taip pat galima kreiptis su prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3 klausimas
Ar susitarimas dėl teismingumo užkertą kelią „Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreiptis
į Vokietijos teismą?
10Žr., pvz., . CA Orléans, 7 Nov. 2012, Revue critique de droit international privé, 2003, 326, su Ancel komentarais.
Taip pat žr. nuorodas Magnus/Mankowski, 2nd ed., Article 23, nr. 152.
11
Ankstesnėje dalyje išaiškinta, kad „Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali kreiptis į
sutarties šalių pasirinktus teismus, t.y. Prancūzijos teismus. Dabar belieka išnagrinėti, ar „Hulley“
taip pat galėtų pasinaudoti Reglamento 35 straipsnyje numatyta galimybe ir kreiptis dėl
laikinųjų apsaugos priemonių į teismą Vokietijoje.
Konkrečiai keliamas klausimas, ar sudarius susitarimą dėl teismingumo kitų valstybių narių
teismai ne tik netenka galimybės nagrinėti bylą iš esmės, bet ir netenka 35 straipsnyje
numatytos jurisdikcijos spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju
susitarimas dėl teismingumo turėtų derogacinį poveikį ne tik visų kitų teismų, išskyrus
pasirinktuosius, jurisdikcijai nagrinėti ginčą iš esmės, bet ir kitų teismų jurisdikcijai spręsti
prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Šiuo atveju taip pat visų pirma svarbiausia tinkamai išaiškinti susitarimą dėl teismingumo: ar
pagal susitarimo formuluotę būtų galima preziumuoti, kad, suteikdamos jurisdikciją vienos
valstybės narės teismams, šalys ketino panaikinti galimybę kreiptis į bet kurį kitą teismą su
prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones?
Praktikoje labai retai būna, kad šalys savo susitarime dėl teismingumo nurodytų, kad susitarimo
derogacinis poveikis apima ir laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, siekiant išaiškinti šalių
ketinimus, būtina išnagrinėti kitus elementus.
Tačiau vien šalių ketinimų nustatymo nepakaks šiam klausimui išspręsti. Galimybė kreiptis dėl
laikinųjų apsaugos priemonių daugeliu atveju gali būti labai svarbi. 35 straipsniu siekiama
užtikrinti, kad skubiais atvejais būtų įmanoma laikinąsias priemones taikyti operatyviai. Ta
prasme ši galimybė sudaro teisės kreiptis į teismą, kuri yra garantuojama Europos žmogaus
teisių konvencijos 6 straipsnyje, sudėtinę dalį. Tai paaiškina, kodėl yra bendrai sutinkama, kad
galiojantis ir vykdytinas susitarimas dėl teismingumo, kuriuo jurisdikcija suteikiama vienos
valstybės narės teismams, nedraudžia kitos valstybės narės teismams naudotis jurisdikcija
35 straipsnio pagrindu11. Kitaip tariant, susitarimo dėl teismingumo derogacinis poveikis
netaikomas laikinosioms apsaugos priemonėms.
Net jeigu šalys susitarimą dėl teismingumo suformulavo plačiai, numatydamos ne tik sprendimą
dėl ginčo esmės, bet ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių, galima ginčyti, kad dėl to nėra
negalima taikyti 35 straipsnio. Teisingumo Teismas išaiškinimo šiuo klausimu kol kas nėra
pateikęs. Valstybių narių praktika nėra gausi, bet atrodo, kad pagal ją bent jau skubių laikinųjų
apsaugos priemonių, būtinų apsaugoti prekes arba asmenis, atveju susitarimas dėl teismingumo
neturi viršenybės 35 straipsnio atžvilgiu12.
Nagrinėjamu atveju aišku, kad abu „Hulley“ prašymai (taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ir
išspręsti ginčą iš esmės) kyla dėl to, kad „Hulley“ ir „Vivos“ yra prisiėmę įsipareigojimus sutartimi
ir toje sutartyje yra išlyga dėl teismingumo. Tačiau tai nedraudžia „Hulley“ dėl laikinųjų
11Pvz., Magnus/Mankowski, 2nd ed., Article 23, nr. 152 ir kiti šaltiniai. 12Žr., pvz. CFI Rotterdam 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą JOR 2009/266 su Bertrams komentarais (teismas
konstatavo, jog nepaisant to, kad šalių sutartyje ginčus buvo numatyta spręsti Vengrijos teismuose, jis turėjo
jurisdikciją taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jos priklauso viešosios tvarkos sričiai); 2009 m. lapkričio
18 d. Versalio apeliacinio teismo (Prancūzija) sprendime Nr. 07/01777 (galima rasti www.legifrance.gouv.fr):
teismas nusprendė, kad dėl galiojančio susitarimo suteikti jurisdikciją Šveicarijos teismams Prancūzijos teismai
neturėjo galimybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes prašomos priemonės nebuvo skubios, kuriomis būtų
buvę siekiama užtikrini asmenų saugumą arba prekių išsaugojimą.
12
apsaugos priemonių kreiptis į teismą Vokietijoje su sąlyga, kad Vokietijos teismai turi jurisdikciją
pagal 35 straipsnį. Dėl to lieka atsakyti į klausimą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos
priemones būtų teismingas Vokietijos teismams remiantis Reglamento 35 straipsniu.
III dalis. Laikinosios apsaugos priemonės
1 klausimas
Ar gali Vokietijos teismai laikyti, kad „Hulley“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones
reiškia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagal 35 straipsnį? Nagrinėdami šį klausimą,
atsižvelkite į tai, kad „Vivos“ dar neištyrė Vokietijos rinkos ir nesurado naujų klientų savo
aukščiausios klasės įleidimo vožtuvams.
1. Įvadas
Sprendžiant iš II dalyje išnagrinėto atsakymo, „Hulley“ neprivalo dėl laikinųjų apsaugos
priemonių kreiptis į Prancūzijos teismus. Šį prašymą ji galėtų pateikti kitam teismui, jeigu tas
teismas turi jurisdikciją remiantis kitu pagrindu nei susitarimas dėl teismingumo. Tikėtina, kad
„Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių veikiau kreiptųsi į Vokietijos teismus, nes ji įsteigta
Vokietijoje ir jai turbūt geriau žinoma, kaip veikia teismai Vokietijoje.
Dėl to reikia nustatyti, ar Vokietijos teismams būtų teismingas toks prašymas. Vienintelis
įmanomas jurisdikcijos pagrindas – Reglamento 35 straipsnis. Ši taisyklė sudaro teismui
galimybę nustatyti laikinąsias apsaugos priemones net ir tuo atveju, jei teismas neturi
jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės13. Tam, kad būtų taikomas 35 straipsnis, būtina atitikti kelias
sąlygas ir jos bus išnagrinėtos. Pirmoji iš sąlygų susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių
apibrėžtimi.
2. Ką reiškia laikinosios apsaugos priemonės?
35 straipsnyje neapibrėžta, dėl kokių laikinųjų apsaugos priemonių galima kreiptis. Šioje
nuostatoje tik daroma nuoroda į laikinąsias apsaugos priemones, numatytas teismo, kuriam
pateikiamas prašymas, valstybės įstatymuose. Pagal skirtingų valstybių narių teisę gali būti
taikomos įvairiausios priemonės.
Dėl to Teisingumo Teismas pabandė pateikti Europoje taikomą priemonių, kurios gali būti
laikomos laikinosiomis apsaugos priemonėmis, apibrėžtį.
Anot Teisingumo Teismo, laikinosios apsaugos priemonės yra tos priemonės, kuriomis „siekiama
išsaugoti faktinę arba teisinę padėtį tam, kad būtų apsaugotos teisės, prašomos pripažinti
teisme, kurio jurisdikcijai priklauso pagrindinė byla“14. Vėlesnėje byloje Teisingumo Teismas
pridūrė, kad “norėdamas patvirtinti šios rūšies priemonę, atitinkamas teismas turi būti ypač
atidus ir išsamiai susipažinęs su faktinėmis aplinkybėmis, kurioms esant prašoma priemonė bus
įgyvendinama. Atsižvelgdamas į kiekvieną atvejį ir ypač į komercinę praktiką, teismas turi
nustatyti savo nutarties įgyvendinimo terminą arba, kalbant apie turto arba prekių, kuriems
taikomos atitinkamos priemonės, pobūdį, reikalauti banko garantijų, arba paskirti turto
administratorių ir apskritai nustatyti, kad jo leidimui taikyti priemonę būtų taikomos visos
13van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 20 p. 14Reichert v Dresdner Bank (Nr. 2) sprendimas Nr. C–261/90, 34 p.
13
sąlygos, garantuojančios laikiną arba apsauginį paskirtosios priemonės pobūdį“15. Laikino
prašomų taikyti priemonių pobūdžio klausimas itin svarbus, kai ieškovas prašo įpareigoti atlikti
tarpinį mokėjimą. Tokiu atveju atsakovui turi būti garantuotas mokėjimo grąžinimas, kad ta
priemonė būtų laikoma laikina pagal 35 straipsnį.
Tam, kad priemonė būtų laikoma laikina, ją turi būti galima panaikinti, jeigu išnagrinėjus bylą iš
esmės paaiškėtų, kad ji nebuvo pagrįsta. Sprendžiant šį klausimą, pagrindinis dėmesys turi būti
skiriamas prašomų taikyti priemonių tikslui ir poveikiui. Tam, kad apsaugos priemonės būtų
laikomos laikinomis, nereikalaujama, kad jas taikyti prašanti šalis jau būtų pareiškusi ieškinį dėl
ginčo esmės. Prašymą nagrinėjantis teismas savo nutartyje gali nustatyti, jo nuomone, tinkamus
apribojimus priemonės laikinam pobūdžiui užtikrinti. Tai atlikdamas, teismas turi užtikrinti
abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju „Hulley“ prašo uždrausti „Vivos“ tam tikrą laiką tam tikras prekes tiekti
konkurentams. Ar ši priemonė yra apsaugos priemonė 35 straipsnio prasme, bendrai atsakyti
nėra galimybės. Būtina įvertinti galimas tokių priemonių pasekmes. Kadangi „Vivos“ kol kas
tarp „Hulley“ konkurentų Vokietijoje nerado naujų klientų, kurie norėtų pirkti jos aukščiausios
klasės įleidimo vožtuvus, uždraudimas nebūtų kliūtimi vykdyti esamas „Vivos“ sudarytas sutartis.
Veikiau būtų siekiama neleisti „Vivos“ ieškoti naujų klientų. Tai mažiau paveiktų „Vivos“
galimybę vykdyti prekybą nei tuo atveju, jeigu uždraudimas būtų turėjęs įtakos sutartims su
naujais klientais. Be to, dėl tos priežasties, kad „Hulley“ priemonę prašo taikyti šešis mėnesius, ji
tik pavėlins „Vivos“ galimybę Vokietijoje susirasti naujų klientų savo aukščiausios klasės įleidimo
vožtuvams.
Tai reiškia, kad uždraudimas, net ribotam laikui, gali urėti įtakos „Vivos“ apyvartai. Teismas ne
tik turėtų apriboti laikinosios apsaugos priemonės taikymo laiką, bet ir nustatyti sąlygą –
įpareigoti „Hulley“ pateikti banko garantiją arba sumokėti užstatą. Tai padės užtikrinti, kad
būtų galima atlyginti „Vivos“ patirtą žalą, jeigu vėliau paaiškėtų, kad „Hulley“ ieškinys dėl ginčo
esmės yra nepagrįstas. Suma turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į prekių, dėl kurių kilo ginčas,
vertę ir žalą, kurią gali patirti „Vivos“.
2 klausimas
Ar gali Vokietijos teismas pripažinti, kad šie ginčai yra pakankamai susiję, kad būtų galima
taikyti 35 straipsnį?
1. Įvadas
Priešingai negu kitos Reglamento nuostatos, 35 straipsnis nepateikia jokios aiškios nuorodos dėl
to, koks teismas turi jurisdikciją. 35 straipsnyje numatyta nuostata suteikia galimybę: teigiama,
kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių „gali būti“ pateiktas valstybių narių teismams.
Panašu, kad 35 straipsnis suteikia šalims visišką laisvę pasirinkti teismą, kuris spręstų prašymą
taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Tačiau šiai laisvei Teisingumo Teismas nustatė sąlygą. Teismas siekė apriboti riziką, kad prašymą
35 straipsnio pagrindu nagrinėjantis teismas neperžengtų kitų teismų jurisdikcijos. Dėl šios
15van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 38 p.
14
priežasties Teismas 35 straipsnio taikymui nustatė sąlygų.
2. Reikalavimas, kad būtų „ryšys“
Pagrindinė sąlyga yra ta, kad būtų „realus ryšys“ tarp laikinąją apsaugos priemonę nustatančio
teismo ir prašomų taikyti priemonių dalyko16. Kol kas nesutariama, ar į šį reikalavimą patenka
tarpvalstybinio poveikio priemonės.
„Ryšio“ reikšmė nustatoma atsižvelgiant į atskiro atvejo aplinkybes.
Ryšio testas taikomas atsižvelgiant į prašomos skirti laikinosios apsaugos priemonės poveikį.
Gali būti nustatyta laikinoji apsaugos priemonė, susijusi su turtu, pavyzdžiui, uždraudžiant šaliai
disponuoti turtu priimant nutartį dėl turto įšaldymo. Tokiu atveju laikomasi nuomonės, kad ši
priemonė negali būti taikoma, kai atitinkamas turtas yra kitoje jurisdikcijoje. Ryšys yra tik tuo
atveju, kai didelė turto dalis yra tos valstybės narės teritorijoje. Šį testą taikyti keblu, kai
nutartimi siekiama laikinąsias apsaugos priemones taikyti finansiniam turtui, kurio buvimas
nėra fizinis. Taikymas taip pat gali būti sunkus, jeigu pagal procesines teismo taisykles nutarties
objektu nėra tiesiogiai turtas, o tokį turtą valdantis asmuo (nutartis in personam, o ne in rem).
Ryšio testą dar sunkiau taikyti, jeigu laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne tiesiogiai
turtui, bet asmeniui, kuris įpareigojamas ką nors atlikti ar susilaikyti nuo kokių nors veiksmų
(pvz., turto išeikvojimo). Gali būti, kad atitinkamas asmuo yra teismo jurisdikcijoje, tačiau jo
turtas gali būti kitose skirtingose valstybėse narėse.
Nagrinėjamu atveju prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės susiję su Prancūzijos
bendrovės produktų tiekimu Vokietijos bendrovėms. „Hulley“ konkrečiai prašo teismo uždrausti
„Vivos“ tiekti tam tikras prekes Vokietijos bendrovėms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog galima
įrodinėti, kad nėra tikėtina, kad prašoma taikyti priemonė turi realų ryšį susu Vokietijos
teismais. Jeigu nutartį reikėtų vykdyti, tai būtų daroma Prancūzijoje, kur „Vivos“ vykdo veiklą ir
iš kur ji neturėtų tiekti prekių „Hulley“ konkurentams.
Iš tiesų „Vivos“ ketino Vokietijoje atidaryti atstovybę visiems naujiems aukščiausios klasės prekių
klientams Vokietijos rinkoje aptarnauti. Jeigu atstovybė jau veiktų, būtų galima įrodinėti, kad
prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra aiškiai susijusi su Vokietija, nes ji turėtų būti
vykdoma ten, kur yra atstovybė. Kadangi atstovybės nėra, laikinoji apsaugos priemonė turės būti
vykdoma Prancūzijoje. Taigi, realaus ryšio nėra.
Situacija būtų kitokia, jeigu „Vivos“ jau būtų sudariusi sutartis su „Hulley“ konkurentais ir pagal
jas privalėtų prekes pristatyti į „Hulley“ konkurentų Vokietijoje patalpas. Tokiu atveju galėtų
būti pripažinta, kad tarp „Hulley“ prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir Vokietijos yra
aiškus ryšys. Tai suteiktų „Hulley“ galimybę dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreiptis į teismą
Vokietijoje, nes teismo nutartį reikėtų vykdyti tik Vokietijoje.
3. Scenarijaus pakeitimas: iš naujo vertinamas ryšys
Tarkime, kad „Hulley“ ir „Vivos“ sutartis buvo susijusi ne su įleidimo vožtuvų gamyba ir
16van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 40 p.
15
tiekimu, o su paslaugų teikimu, t.y. pagalba vietoje tobulinant specialiai sukurtą CMR (ryšių su
klientais valdymo) programinę įrangą.
Šis pagrindinio scenarijaus pakeitimas neturi jokios įtakos susitarimo dėl teismingumo
klausimui. Tačiau jis gali būti svarbus laikinosioms apsaugos priemonėms ir konkrečiai
35 straipsnio taikymui.
Kaip jau išaiškinta, teismas turi galimybę skirti laikinąsias apsaugos priemones pagal
35 straipsnį su sąlyga, kad bus įrodytas realaus ryšio buvimas. Nustatyta, jog aukščiausios klasės
vožtuvų tiekimo atveju šio ryšio tikimybės nėra. Jeigu „Vivos“ teiktų paslaugas, situacija gali
pasikeisti.
Uždraudimas, kurį nustatys Vokietijos teismai, vis tiek bus nukreiptas į „Vivos“, Prancūzijoje
įsteigtą bendrovę. Tačiau jis bus susijęs su paslaugų teikimu, o ne su fizinių prekių tiekimu.
Ar „Vivos“ privalo teikti paslaugas galima sužinoti iš sutarties sąlygų. Pagal sutartį „Vivos“
privalo teikti pagalbą vietoje tobulinant specialiai sukurtą programinę įrangą. Gali būti, jog dėl
to „Vivos“ reikės siųsti darbuotojus į „Hulley“ patalpas Vokietijoje užduočiai įvykdyti. Jeigu
taip bus, nutartis, kurią teismo prašoma priimti, turės būti vykdoma Vokietijoje. Visiškai gali
būti, kad svarbūs šalių susitikimai (pvz., tarpiniams rezultatams peržiūrėti ar pan.) vyks „Vivos“
patalpose Prancūzijoje, tačiau kasdien sutartis bus vykdoma Vokietijoje. Taigi, tarp Vokietijos
teismų ir prašomos skirti laikinosios apsaugos priemonės yra aiškus ryšys. Atitinkamai Vokietijos
teismai gali naudotis jurisdikcija remdamiesi 35 straipsniu.
IV dalis. Pripažinimas ir vykdymas
1 klausimas
Tarkime, kad Vokietijos teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir
uždraudė „Vivos“ sekančius tris mėnesius parduoti savo aukščiausios klasės įleidimo vožtuvus
„Hulley“ konkurentams. Siekiant užtikrinti, kad „Vivos“ šią nutartį vykdytų, teismas,
remdamasis Vokietijos CPK 888 straipsniu, papildomai nurodė, kad nutarties tinkamai
nevykdant, už kiekvieną pardavimą „Vivos“ bus skirta 5 000 eurų bauda17. Jeigu „Vivos“ teismo
nutarties nevykdytų, kaip „Hulley“ galėtų siekti baudos išieškojimo?
1. Įvadas
Pagrindinio scenarijaus pakeitimas: Vokietijos teismas priėmė nutartį, dėl kurios kreipėsi
„Hulley“. Siekdamas užtikrinti, kad ši nutartis bus vykdoma, teismas taip pat nustatė „Vivos“
delspinigius, jeigu „Vivos“ nutarties nevykdytų. Kyla klausimas, kokių veiksmų gali imtis
„Hulley“, jeigu paaiškėtų, kad „Vivos“ nutarties nevykdo.
17§ Vokietijos CPK 888 straipsnis numato: „Kann eine Handlung durch einen Dritten nicht vorgenommen werden, so
ist, wenn sie ausschließlich von dem Willen des Schuldners abhängt, auf Antrag von dem Prozeßgericht des ersten
Rechtszuges zu erkennen, daß der Schuldner zur Vornahme der Handlung durch Zwangsgeld und für den Fall, daß
dieses nicht beigetrieben werden kann, durch Zwangshaft oder durch Zwangshaft anzuhalten sei. Das einzelne
Zwangsgeld darf den Betrag von fünfundzwanzigtausend Euro nicht übersteigen“. [vertimas: „Jeigu trečioji šalis
negali imtis veiksmų dėl veiksmo, kuris priklauso tik nuo atsakovo valios, ir jeigu yra pateiktas atitinkamas
prašymas, bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turi savo nutartyje pareikalauti, kad atsakovas imtųsi
veiksmų, nustatydamas priverstinį baudos mokėjimą ir, jeigu bauda nesumokama, gali skirti areštą arba jam
tiesiogiai skirti arešto bausmę. Atskira priverstine tvarka mokėtina bauda begali viršyti 25 000 eurų sumos.“]
16
2. Ar gali laikinosios apsaugos priemonės būti vykdomos kitoje valstybėje?
Reglamento Briuselis Ia sistemoje iš esmės nėra numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės
būtų vykdomos kitoje valstybėje. Dėl šių priemonių geriausia kreiptis į valstybės narės, kurioje jos
gali būti nedelsiant vykdomos, teismą.
Tačiau Reglamente Briuselis I tarpvalstybinis laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimas ir
vykdymas apskritai nebuvo draudžiamas. Sprendimai, kuriais šios priemonės skiriamos, pateko į
Reglamento 32 straipsnyje pateiktą „teismo sprendimo“ apibrėžtį. Vienintelė išlyga buvo
susijusi su atvejais, kai laikinosios apsaugos priemonės nustatomos ex parte, t.y. nepranešus
šaliai, kurios atžvilgiu jos taikomos. Sprendime Denilauler Teisingumo Teismas pripažino, kad
laikinosios apsaugos priemonės, nustatytos ex parte, negali būti laikomos pripažįstamomis
kitoje valstybėje18. Reglamente numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka gali būti taikoma tik
toms priemonėms, kurios skirtos užtikrinimus atsakovui galimybę dalyvauti teisme.
Remiantis šiuo Reglamentu, dėl „Vivos“ Vokietijos teismo priimta nutartis galėtų būtų vykdoma
Prancūzijoje, tačiau tokiu atveju neaišku, kaip būtų užtikrinamas nutarties dalies dėl delspinigių
nesumokėjus baudos vykdymas.
Reglamentu Briuselis Ia padaryti esminiai galimybės vykdyti laikinąsias apsaugos priemones
pakeitimai. Preambulės 33 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai laikinąsias priemones,
įskaitant apsaugos priemones, skiria teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, pagal šį
reglamentą turėtų būti užtikrinamas laisvas jų judėjimas, nebent šias priemones teismas skyrė
neįteikęs atsakovui šaukimo į teismą. Tačiau tuo atveju, jeigu laikinąsias apsaugos priemones
nustatė valstybės narės teismas, kuriam bylos nagrinėjimas iš esmės nebuvo teismingas, šia
tvarka pasinaudoti negalima. Preambulėje nustatyta, kad „pagal šį reglamentą tokių priemonių
poveikis turėtų būti ribojamas tos valstybės narės teritorija“.
Šis apribojimas aiškiai įtvirtintas Reglamento 42 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje:
remiantis šia nuostata tam, kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje
priimtas teismo sprendimas, kuriuo skiriamos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos
priemones, būtina pateikti pažymėjimą, patvirtinantį, kad teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti
bylą iš esmės. Be to, Reglamento 2 straipsnio a dalyje numatyta, kad "III skyriuje „teismo
sprendimas“ apima teismo, kuris pagal šį reglamentą turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės,
paskirtas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones”.
Nagrinėjamu atveju Vokietijos teismams ginčo iš esmės nagrinėjimas nebuvo teismingas. Jų
jurisdikcija galėjo būti pagrįsta tik 35 straipsniu. Dėl šios priežasties nepaisant to, kad laikinąsias
apsaugos priemones buvo galima skirti, jeigu atsakovas būtų dalyvavęs teisme, Vokietijos teismo
nutartis akivaizdžiai nėra vykdytina Prancūzijoje.
3. Ar gali laikinosios apsaugos priemonės būti vykdomos kitoje valstybėje?
Vokietijos teismas, siekdamas užtikrinti, kad nutartis bus vykdoma, joje papildomai numatė
baudą.
18ETT sprendimas Nr. 125/79 Denilauler, 18 p.
17
Jeigu „Vivos“ iš karto nevykdys nutarties, kyla klausimas, kaip „Hulley“ galės išieškoti šią sumą.
„Hulley“ baudos išieškojimą galės nukreipti į „Vivos“ turimą ir Vokietijoje esantį turtą. Dėl to
nėra būtina taikyti Reglamentą.
Labiau abejotina, ar „Hulley“ taip pat galėtų baudą išsiieškoti Prancūzijoje. Pagal Reglamentą
yra numatyta galimybė vykdyti nutartis dėl baudos kitose valstybėse. Nuostata, konkrečiai
skirta šiam scenarijui, numatyta 55 straipsnyje: valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas,
kuriame kaip bauda nurodytas mokėjimas, valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, yra vykdytinas
tik tuo atveju, jeigu „kilmės teismas nustatė galutinę mokėtiną sumą“.
Nors Reglamente tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra, manoma, jog remiantis tuo, kad
laikinąsias apsaugos priemones kitoje valstybėje vykdyti galima tik tuo atveju, jeigu tas
priemones nustatęs teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, ši taisyklė taip pat taikoma
baudų, kurios buvo nustatytos kartu su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, išieškojimui kitoje
valstybėje.
Nagrinėjamu atveju Vokietijos teismas neturėjo jurisdikcijos priimti sprendimo dėl ginčo esmės.
Atitinkamai jo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti taikoma tarpvalstybinio
vykdymo tvarka. Tai turėtų būti taikoma baudoms, kurios skirtos tik todėl, kad būtų užtikrintas
tinkamas laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas. Tai reiškia, kad „Hulley“ negalės remtis
Reglamentu, siekdama baudos išieškojimo Prancūzijoje.
18
V dalis. Papildomi aspektai
Tarkime, kad tuo metu, kai „Hulley“ kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių Vokietijoje,
„Vivos“ pateikė ieškinį dėl ginčo esmės Prancūzijoje. „Vivos“ kreipėsi į Prancūzijos teismą, kad
šis pripažintų, kad „Vivos“ sprendimas nutraukti įsipareigojimą dėl išimtinių teisių buvo visiškai
teisėtas bei pagrįstas ir negali būti laikomas sutarties pažeidimu.
1 klausimas
Tarkime, kad Prancūzijos teismas, kuriam „Vivos“ pateikė prašymą dėl teisėtumo pripažinimo,
pagal Reglamento 25 straipsnį turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą, tačiau į jį buvo kreiptasi
po to, kai „Hulley“ kreipėsi į teismą Vokietijoje. Ar gali Prancūzijos teismas toliau nagrinėti
prašymą dėl teisėtumo pripažinimo?
Būtina išnagrinėti lis alibi pendens mechanizmo taikymą (Reglamento 29 straipsnis) ir, tiksliau
kalbant, atsakyti į klausimą, ar šis mechanizmas gali būti taikomas, kai tuo pačiu metu
vykstančiame procese vienam teismų pateikiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o
kitam – prašymas išnagrinėti ginčą iš esmės.
2 klausimas
Tarkime, kad Prancūzijos teismas patenkino „Vivos“ prašymą dėl teisėtumo pripažinimo. Kokios
įtakos tai turės Vokietijos teismo nutarčiai, kuria „Vivos“ uždrausta parduoti prekes „Hulley“
konkurentams?
Atsakant į šį klausimą, būtina įvertinti Prancūzijos teismo sprendimo pripažinimo Vokietijoje
poveikį: ar gali sprendimas dėl ginčo esmės būti pripažintas Vokietijoje nepaisant to, kad
Vokietijos teismas priėmė priešingą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių? Dėmesys
atkreiptinas į Reglamento 45 straipsnio 1 dalies c punktą.
Top Related