Teismų praktikos 2014 m. kovo mėnesio aktualijos

BENDROSIOS NUOSTATOS..................................................................................................................2

ASMENYS.................................................................................................................................................6

ŠEIMOS TEISĖ.........................................................................................................................................8

DAIKTINĖ TEISĖ..................................................................................................................................11

PAVELDĖJIMO TEISĖ.........................................................................................................................14

PRIEVOLIŲ TEISĖ................................................................................................................................14

DELIKTŲ TEISĖ....................................................................................................................................22

DARBO TEISĖ........................................................................................................................................28

VIEŠIEJI PIRKIMAI.............................................................................................................................34

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ.............................................................................................35

CIVILINIO PROCESO TEISĖ..............................................................................................................37

ŽMOGAUS TEISĖS IR LAISVĖS........................................................................................................44

BENDROSIOS NUOSTATOS

Dėl CK 1.93 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo; dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių garso įrašo, ir kitų įrodymų, susijusių su sandorio sudarymu, vertinimą, taikymo

Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio, reglamentuojančio verslo rizikos prisiėmimą, 2 dalyje nurodyta, kad finansų įstaigos sandoriai, turintys galimos rizikos požymių, turi būti sudaryti raštiškai; finansų įstaiga, veikdama kapitalo ir pinigų rinkose, gali sudaryti sandorius ir žodžiu, tačiau informacija apie tokių sandorių sudarymą vėliau turi būti išdėstyta raštiškai arba kita leidžiančia atskleisti sandorius forma. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ginčo šalių sudaryta sutartis turėjo būti rašytinė. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovo BAB banko „Snoras“ darbuotojas V. P., kuris buvo ieškovės kuratorius banke, į atsakovo automatizuotą bankinę sistemą „Forpost 4“ 2011 m. liepos 29 d. įvedė duomenis, jog ieškovė Obligacijų pasirašymo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 90 298,46 euro (311 782,52 Lt) vertės AB banko „Snoras“ obligacijų ir iš jos sąskaitos nurodytą dieną pervedė į atsakovo surenkamąją sąskaitą AB banke „Snoras“ FIX obligacijoms platinti 311 782,52 Lt. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovei teigiant, kad ji jokios sutarties nepasirašė, taip pat nedavė sutikimo ar įgaliojimo sūnui tai padaryti, darytina išvada, kad ginčo šalys sutarties, atitinkančios įstatyme nustatytą formą ir reikalavimus (Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 2 dalis), nepasirašė. Juolab kad atsakovas taip pat negalėjo pateikti rašytinio sutarties egzemplioriaus. Atsakovai ginčo sutarties sudarymą įrodinėjo tik garso įrašais, nurodydami, kad telefono pokalbių stenogramos yra tinkamas ir pakankamas rašytinis įrodymas, patvirtinantis rašytinės ginčo sutarties sudarymą, taip pat aplinkybe, kad ieškovė keletą kartų po ginčo sutarties sudarymo jungėsi prie internetinės bankininkystės, todėl turėjo pastebėti lėšų nurašymą nuo ieškovės sąskaitos. Konstatuotina, kad teismai, vertindami garso įrašą ir jo nepripažindami pakankamu įrodymu šioje, pagrįstai tyrė ir vertino kitus nagrinėjamos bylos faktinius duomenis ir teisingai sprendė, kad jų nepakako padaryti išvadai apie ginčo sutarties sudarymą bei ieškovės aiškiai išreikštą valią (CPK 185 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. BAB bankas „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-67/2014.

Dėl suklydimo sudaryto sandorio sąvokos ir sąlygų

Byloje pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo nuo sudarymo dienos su finansų tarpininku sudarytas obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartis. Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti.

2

Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Įgyvendindama nurodytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalis). Pirmiau nurodytoje nuostatoje įtvirtintos pareigos finansų tarpininkai privalėjo laikytis ir iki FPRĮ įsigaliojimo, t. y. atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau - VPRĮ) 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija) įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. IX 655 redakcija), suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme), taip pat pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas (finansų tarpininkas) neatskleidė (nutylėjo) ginčijamų sandorių reikšmingų sąlygų, neinformavo apie visas galimas investavimo rizikas. Teismai savo išvadas grindė obligacijų pristatymo metu atsakovo pateikta informacija (tiek konsultacijos, tiek dalijama vaizdinė medžiaga), kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas SASO privalumams, akcentuojant tikėtiną pelningumą bei nutylint apie galimus praradimus. Nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe įvertinta tai, kad pristatymo metu nebuvo akcentuotas skirtumas tarp investavimo kliento nuosavomis lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Anot teismų, atsakovui išimtinai akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovas buvo įtikintas šio investavimo produkto saugumu, taip susiformuojant klaidingam suvokimui, kad net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Atsižvelgdami į tai, teismai konstatavo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Kasacinis teismas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes finansų rinkų teisės normų kontekste, sprendžia, kad teismai pagrįstai konstatavo kasatoriaus netinkamą pareigos atskleisti informaciją vykdymą iki sandorių sudarymo. Tokie finansų tarpininko veiksmai yra neteisėti civilinės teisės aspektu, tačiau, atsižvelgiant į CK 1.90 straipsnio nuostatas bei pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pažymėtina, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra teisinį išsilavinimą turintis verslininkas ir nevengė investicinės rizikos (antai interneto svetainėje ieškovas apie save nurodė „visada mėgau ir dabar mėgstu versluose ar investicijose riziką. O dar labiau mėgstu problemas: jei jų neturiu – imu galvoti, kaip čia jas susikūrus“). Pažymėtina, kad netgi neprofesionalus finansų rinkos dalyvis, tačiau turintis verslo patirties, būdamas apdairus ir rūpestingas, suvokia, kad investicija į obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, susijęs su tam tikra rizika, todėl netinkamo kasatoriaus

3

elgesio teikiant informaciją apie investicijas į obligacijas konstatavimas dar neleidžia vienareikšmiškai spręsti, ar informavimas apie tai, kad iš obligacijų gaunamas prieaugis gali neatsverti už paskolą mokamų palūkanų ir dėl to gali atsirasti nuostolių palūkanų forma, būtų pakeitęs ieškovo elgesį ir atgrasęs nuo investavimo. Sandorio šalių sudarytose sutartyse nurodytos sudaromų sandorių sąlygos, tarp jų iš sutarčių kylančios rizikos, kad SASO neuždirbus pelno ieškovui gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų arba bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (Kreditavimo sutarties 1.1, 1.3, 6.1, 9.6 punktai). Sutartyse nėra įtvirtinta nuostata dėl garantuoto SASO prieaugio, o Prospekte ir Galutinėse sąlygose aiškiai nurodoma, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Pasirašydamas abi obligacijų pasirašymo sutartis, ieškovas patvirtino, kad sutarčių pasirašymo dieną su Prospektu buvo susipažinęs (1.13 punktas). Tai paneigia, kad ieškovas pagal turimas profesines žinias, verslo ir gyvenimo patirtį, susipažinęs su sandorių dokumentais, buvo suklaidintas tiek, kad negalėjo suprasti, jog garantuotas SASO prieaugis neegzistuoja, ir kad yra galimi investicijų praradimai bei reali išieškojimo iš nekilnojamojo turto galimybė (kas paprastai suprantama vien iš hipotekos sandorio prigimties, nes kiekvienas atidus ir protingas asmuo turi suvokti, kad, prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisdamas turtą, jis gali šį turtą prarasti, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai). Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju visų neigiamų padarinių už kilusius investavimo nuostolius perkėlimas finansų tarpininkui sandorį pripažįstant negaliojančiu nėra teisėtas, pagrįstas ir teisingas sprendimas (CK 1.5 straipsnis, CPK 263 straipsnis). Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad nevisapusiškas rizikų atskleidimas suklaidino investuotoją tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis net nebūtų sudaręs. Svarbu ir tai, kad nagrinėjamuose santykiuose į neteisėtus finansų tarpininko veiksmus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus) ieškovas galėjo ir tebegali reaguoti kitais, adekvatesniais pažeidimo pobūdžiui teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, kuris kartu išsaugant civilinės apyvartos stabilumą, leistų paskirstyti nuostolius abiem šalims priklausomai nuo kiekvienos iš jų kaltės nuostolių atsiradimui, išvengiant padėties, kai nevienareikšmiškai vertintinoje situacijoje nuostoliai teismo vienareikšmiškai priskiriami tik vienai konkrečiai šaliai. Konstatuotina, kad teismai, nors ir pagrįstai atsakovo veiksmus kvalifikavo kaip neteisėtus ir pažeidusius FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, tačiau netinkamai sprendė dėl šio pažeidimo reikšmės ir pakankamumo sandorio pripažinimui negaliojančiu, t. y. teismai, iš esmės tinkamai nustatę reikšmingas bylai faktines aplinkybes dėl kasatoriaus ir ieškovo veiksmų sudarant ginčijamus sandorius, suabsoliutino kasatoriaus veiksmų neteisėtumą ir neįvertino ieškovo suvokimo, patirties sudarant sandorius ir kitų aptartų bylai reikšmingų aplinkybių sudarant sandorius, todėl nesant pakankamo teisinio pagrindo konstatavo, kad ieškovas sandorius sudarė dėl suklydimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014.

Dėl buto pirkimo–pardavimo sandorio prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms

Iš Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio turinio ir lingvistinio šių teisės normų analizės išplaukia, kad „sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ar kita abiem pusėms priimtina kalba“, tuo nenustatomas imperatyvus reikalavimas, jog sandoris su užsienio subjektu turi būti būtinai sudaromas ir lietuvių, ir užsienio kalba, be to, sistemiškai analizuojant šias teisės normas nuoroda „ir kita abiem pusėms priimtina kalba“ reiškia, jog dėl sandorio sudarymo kita kalba turi

4

būti išreikšta sandorių šalių valia sudaryti sandorį ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir atitinkama abiem sandorio šalims priimtina užsienio kalba. Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatos dėl galimybės sudaryti sandorį ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir kita sandorio šalims priimtina kalba, yra nustatytas ir tam, kad būtų užkirsta galimybė skirtingai interpretuoti ar aiškinti sutarties sąlygas, bet tai nereiškia, jog būtent sutarties sudarymas su užsienio subjektu dviem kalbomis gali užtikrinti sutarties teisėtumą. Pagal įstatymą, kai sutartis sudaryta dviem ir daugiau kalbų, tai kiekvienas tekstas turi tokią pat teisinę galią, bet tuo atveju, kai skirtingoms kalbomis surašyti tekstai neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia surašytam tekstui (CK 6.194 straipsnis). Dėl to negalima sutikti su kasatoriaus teigimu, kad kai sandoriui nustatytas privalomas rašytinės formos reikalavimas, vertimas, užtikrinantis sandoryje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimą, taip pat privalo būti atliekamas rašytine forma, nes jis yra sudėtinė sandorio formos dalis. Toks reikalavimas nėra privalomas sudarant sandorį su užsienio subjektu, iš esmės priklauso nuo sutarties šalių valios sudaryti sandorį ir lietuvių, ir užsienio kalba, o įstatyme nenustatyta sutarties privalomo vertimo, kaip teigia kasatorius, bet nustatyta galimybė sudaryti notarinius sandorius valstybine ir kita sandorio šalims priimtina kalba. Teismai įvertinę byloje surinktus įrodymus padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovas neišreiškė valios, jog ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaroma jam suprantama danų ar anglų kalba. Notariato įstatyme neįtvirtinta draudimo notarui patvirtinti sandorį tik valstybine kalba, nenustatyta pareigos parengti sutartį užsienio kalba ar pasirūpinti jos oficialiu vertimu į sandorio šalims priimtiną užsienio kalbą. Sudarant ginčo sandorį valstybine kalba nebuvo pažeistos Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio ir Notariato įstatymo 15 straipsnio nuostatos ir teismams nebuvo pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl analogiškų argumentų laikomi nepagrįstais kasatoriaus teiginiai, kad pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Ta aplinkybė, jog sandoris buvo sudarytas su užsienio valstybės subjektu tik valstybine kalba, negali būti laikoma sandorio formos trūkumu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. P., J. E. P., bylos Nr. 3K-3-150/2014.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo; dėl notaro pareigos išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę

Notariato įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad notaras privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius asmenims, kurie nori juos atlikti, o tais atvejais, kai sandoris yra sudėtingas, gali būti rašomas sandorio sudarymo (derybų) protokolas, kurį pasirašo sandorio dalyviai ir notaras, taip yra užtikrinamas atliekamo notarinio veiksmo teisėtumas. Įstatyme nereglamentuojama, kaip turi būti išaiškinama notarinių veiksmų prasmė ir padariniai asmenims, kai jie nesupranta valstybinės kalbos ir sandoris yra tvirtinamas lietuvių kalba. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę sandorio sudarymo aplinkybes, kad atliekant notarinį veiksmą dalyvavo vertėjas, jis pareiškimu, kurį patvirtino notaras, garantavo ir patvirtino vertimo tikrumą ir taip buvo užtikrintas notarinio veiksmo teisėtumas (Notariato įstatymo 2 straipsnis), tačiau neatsižvelgė į tai, ar realiai buvo įgyvendinta Notariato įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata, jog sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ar kita abiems pusėms priimtina kalba ir ar tai negalėjo turėti įtakos ieškovo

5

suklydimui dėl jo ginčijamos sutarties sąlygos, taip pat ar jam buvo užtikrinta teisė pasirinkti sudaromo sandorio kalbą ir ar sudarant sandorį jau buvo tinkamas vertimas į jam suprantamą kalbą. Byloje nustatyta, kad sutartį išvertė liudytojas K. L., kuris nėra profesionalus vertėjas ir, ieškovo teigimu, yra susijęs su atsakovais, notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra pažymėta, kad sutarties šalys sutiko su nurodytu vertėju, kad šis atliks vertimą, o sutartyje tik nurodyta, jog sutarties tekstas garsiai išverstas į ieškovui suprantamą kalbą. Šios aplinkybės nustatinėtinos ir būti tiriamos įvertinus atsakovų pateiktus įrodymus dėl sutarties įvykdymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. G. P., J. E. P., bylos Nr. 3K-3-150/2014.

ASMENYS

Dėl banko filialo vadovui taikytinos teisinės atsakomybės rūšies

Juridinio asmens, inter alia banko, filialo vadovo pareiga atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą gali būti grindžiama dviejų rūšių teisine atsakomybe: civiline atsakomybe pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį arba materialine atsakomybe pagal DK, o sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos atsakomybės rūšies teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis. Todėl kasacinis teismas konstatuoja, kad sprendžiant, kokio įstatymo – CK ar DK – normos taikytinos šioje byloje, būtina nustatyti, kuriuos iš pirmiau nurodytų veiksmų atsakovė atliko veikdama „išoriniuose“ santykiuose, kuriuos – „vidiniuose“ santykiuose. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes žala ieškovui kilo iš kreditavimo santykių (CK 6.881 straipsnis). Kreditavimo santykiuose ieškovas dalyvavo kaip kredito davėjas, o jo vardu sutartį su UAB „Liubersta“ pasirašė atsakovė, kaip UAB Medicinos banko Kauno filialo direktorė. Vis dėlto, tai savaime neteikia pagrindo teigti, kad visi atsakovės veiksmai (neveikimas), nurodyti šioje byloje kaip ieškinio pagrindas, laikytini bendrovės vadovo veiksmais „išoriniuose“ santykiuose, t. y. veikimu bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis. Kvalifikuojant atsakovės veiksmus (neveikimą) pagal aukščiau nurodytą „išorinių“ ir „vidinių“ santykių kriterijų esminę reikšmę turi ieškovo lokaliniuose teisės aktuose nustatyta sprendimų dėl kreditų suteikimo priėmimo tvarka, priimant šiuos sprendimus dalyvaujančių banko ir banko Kauno filialo padalinių (darbuotojų) funkcijos bei atsakomybės paskirstymas. Byloje nustatyta, kad sprendimo dėl kredito UAB „Liubersta“ suteikimo priėmimo ir jo įgyvendinimo procesas buvo daugiapakopis, jame dalyvavo ne tik atsakovė, kaip banko struktūrinio padalinio (filialo) vadovė, bet ir kiti banko padaliniai (darbuotojai): kredito administratoriai, paskolų komitetas. Daugelio procese dalyvaujančių padalinių (darbuotojų) surinkta informacija ir veiksmai buvo pakartotinai tikrinami kiekybės bei kokybės aspektais. Pažymėtina, kad ne visi minėti padaliniai (darbuotojai) buvo pavaldūs ir atskaitingi atsakovei, kaip banko Kauno filialo direktorei. Pažymėtina, kad visi šie padaliniai (darbuotojai) veikė tam tikra ieškovo lokaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyvendindami kiekvienam iš jų priskirtas funkcijas atitinkamuose sprendimo priėmimo ir įgyvendinimo etapuose. Dauguma šiuose etapuose susiklosčiusių santykių (informacijos apie kredito gavėją rinkimas, pirminis ir pakartotinis surinktos informacijos vertinimas, sprendimų priėmimas) laikytini „vidiniais“ ieškovo padalinių (darbuotojų) santykiais, o ne „išoriniais“ jų santykiais su kredito gavėju. Kasacinio teismo vertinimu, dauguma atsakovės, kaip filialo direktorės, pareigų sprendimo dėl kredito UAB „Liubersta“ suteikimo priėmimo ir jo įgyvendinimo procese, kurių pažeidimu kaltinama atsakovė, yra susijusios su kasdienės veiklos

6

organizavimu, kitų padalinių (darbuotojų) veiklos kontrole, vidinių sprendimų priėmimu, o ne veikimu filialo vardu santykiuose su kitais asmenimis. Todėl atsakovės veikimas šiuose santykiuose laikytinas veikimu „bendrovės viduje“. Dėl to atsakovės atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai veikiant šiuose santykiuose, klausimas, spręstinas taikant ne CK įtvirtintas civilinės atsakomybės, o DK nustatytas materialinės atsakomybės normas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. K. M., bylos Nr. 3K-3-83/2014.

Dėl banko filialo vadovo veiksmų vertinimo pasirašant sutartis dėl kredito suteikimo

Kartu kasacinis teismas konstatuoja, kad dviejuose iš pirmiau nurodytų kredito suteikimo UAB „Liubersta“ proceso epizoduose, nurodytuose kaip ieškinio pagrindas šioje byloje, – 2007 m. sausio 30 d. kredito sutarties su UAB „Liubersta“ ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. sutarties su UAB „Liubersta“ dėl kredito įmokų grąžinimo grafiko pratęsimo pasirašyme – atsakovės veiksmai, vertinant juos izoliuotai, kvalifikuotini ne kaip veikimas „bendrovės viduje“, o kaip banko filialo vadovės veikimas filialo vardu „išoriniuose“ santykiuose su kitais asmenimis. Dėl to šia apimtimi atsakovės atsakomybės už žalą, padarytą atliekant banko filialo direktorės funkcijas, klausimas spręstinas vadovaujantis ne DK, o CK normomis. Kasacinio teismo vertinimu, atsakovės veiksmai – 2007 m. sausio 30 d. kredito sutarties su UAB „Liubersta“ ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. sutarties su UAB „Liubersta“ dėl kredito įmokų grąžinimo grafiko pratęsimo pasirašymas, vertinant juos izoliuotai, neteikia pagrindo spręsti apie jų neteisėtumą ir atsakovės kaltę. Tokia išvada grindžiama ieškovo lokaliniuose teisės aktuose nustatyta daugiapakope sprendimų dėl kredito sutarčių sudarymo procedūra, kurioje sutarties pasirašymas yra ne atsitiktinis veiksmas, atliekamas filialo direktoriui vienasmeniškai nusprendus, o ilgos kompleksinės procedūros finalinis etapas. Šis etapas, nors ir teisiškai reikšmingiausias, negali būti pasiektas, jei kitose procedūros stadijose, kuriose veikia ir sprendimus priima įvairūs vienas kitam nepavaldūs ir neatskaitingi subjektai, sutarties sudarymui būna nepritariama. Tokia vidinė banko „stabdžių ir atsvarų“ sistema banko filialo direktoriui sudaro pagrindą tikėtis, kad sutartis, kurios sudarymui kliūčių nenustatė nė vienas iš vertinimo procedūroje dalyvaujančių padalinių (darbuotojų), yra tinkama pasirašyti. Pažymėtina, kad pagal Kreditavimo taisyklių 4.13 punktą paskolų komiteto nutarimas suteikti kreditą yra galutinis, kai neviršija Banko nustatyto kreditavimo limito vienam skolininkui, o pagal Paskolų komitetų nuostatų 5.15 punktą komiteto priimti sprendimai, neviršijantys Komitetui suteiktų įgaliojimų, yra privalomi visiems Banko darbuotojams. Byloje nenustatyta, kad UAB Medicinos banko Kauno filialo paskolų komitetui sprendžiant dėl UAB „Liubersta“ kredito suteikimo ar mokėjimų grafiko pratęsimo, būtų viršytas nustatytas kreditavimo limitas ar komiteto įgaliojimai. Vadinasi, atsakovė, pagal Kreditavimo taisyklių 5.6 punktą ir Filialo nuostatų 4.4.4 punktą, būdama įpareigota banke nustatyta tvarka sudaryti su klientais sandorius, negalėjo nevykdyti savo funkcijų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. K. M., bylos Nr. 3K-3-83/2014.

Dėl banko filialo vadovo veiksmų vertinimo išmokant kredito lėšas

7

Viename kredito suteikimo UAB „Liubersta“ proceso epizodų, nurodytame kaip ieškinio pagrindas šioje byloje, – 1 000 000 Lt kredito dalies išmokėjime – atsakovės veikimas (neveikimas), priklausomai nuo nustatytų faktinių aplinkybių, gali būti kvalifikuojamas tiek kaip jos veikimas filialo vardu santykiuose su kitais asmenimis „išoriniuose“ santykiuose (pvz., jei būtų nustatyta, kad atsakovė pati atliko pinigų pervedimo operaciją ar nurodė tai padaryti kitiems asmenims), tiek kaip veikla, susijusi su kasdienės bendrovės veiklos organizavimu (pvz., jei būtų nustatyta, kad atsakovė, kaip filialo direktorė, netinkamai organizavo filialo veiklą, neįdiegė ar nekontroliavo mechanizmų, užkertančių kelią lėšų išmokėjimui pažeidžiant Kreditavimo taisyklėse nustatytą tvarką). Sprendimą dėl sumos, viršijančios 300 000 Lt, pervedimo priima filialo direktoriaus vizuodamas kredito gavėjo pateiktą prašymą. Pažymėtina, kad filialo direktoriaus galimybės leisti išmokėti kredito lėšas kitokia forma – t.y. neveikimu ieškovo lokaliniai teisės aktai nenumato. Toks reguliavimas reiškia, kad 1 000 000 Lt kredito lėšų pagal UAB „Liubersta“ prašymą apskritai negalėjo būti pervesta nesant aktyvių atsakovės veiksmų – prašymo vizavimo. Byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 2 d. UAB „Liubersta“ prašymo išmokėti kredito lėšas atsakovė nevizavo. Konstatuotina, kad atsakovės veiksmai (neveikimas) kredito suteikimo UAB „Liubersta“ proceso epizode, susijusiame su 1 000 000 Lt kredito dalies išmokėjimu, galėtų būti vertinami išimtinai kaip atsakovės veikla, susijusi su kasdienės ieškovo Kauno filialo veiklos organizavimu, inter alia užtikrinant, kad kredito lėšos nebūtų išmokamos pažeidžiant Kreditavimo taisyklėse nustatytą tvarką. Minėta, kad už žalą bendrovei, padarytą veikiant tokiuose santykiuose, bendrovės vadovui taikytina ne civilinė, o materialinė atsakomybė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. K. M., bylos Nr. 3K-3-83/2014.

ŠEIMOS TEISĖ

Dėl tėvų valdžios ribojimo pagrindų

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, situacija šeimoje visada buvo panaši, t. y. namuose trūko švaros, tvarkos, vaikai ne visada būdavo tinkamai prižiūrėti ir ugdomi, jiems trūko normalių sąlygų pamokų ruošai ir poilsiui, dėl netinkamos priežiūros ir dėmesio stokos jie bėgdavo iš namų, vagiliaudavo, kasatorė dažnai piktnaudžiaudavo alkoholiu. 2007 m. S. K. šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Vadinasi, jau daugiau kaip šešeri metai valstybė aktyviai, ne tik stebėdama, siekia padėti šeimai pašalinti priežastis, lėmusias jos įtraukimą į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Pažymėtina, kad rezultatas galimas tik tada, kai darbas yra nuoseklus ir nuolatinis, šis darbas turi vykti planingai, įtraukiant į jį ne tik tėvus, bet ir vaikus bendram tikslui – užtikrinti šeimos vientisumą. Sutiktina, kad bet koks pokytis yra ilgas procesas, tačiau turi būti aišku, kokiomis priemonėmis ir kokio pokyčio siekiama, kokie galimi padariniai to pokyčio nepasiekus. Socialinis darbas su šeima neturi būti savitikslis. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, ar buvo, o jei taip, tai kada, atliktas išsamus šeimos vertinimas, išsiaiškinant ne tik jos problemas ir jai kylančius sunkumus, bet ir jos privalumus, nėra žinoma, ar buvo sudarytas paslaugų šeimai teikimo planas, ar į šį planavimo procesą buvo įtraukta šeima, ar buvo vertinami pasiekiami rezultatai ir galimi tolesni veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, esant tokiai pačiai padėčiai ilgus metus, socialinis darbas su šeima, orientuotas daugiausia į kontrolę (susitvarkė namus ar ne, išgėręs ar ne), ir atsakingų institucijų

8

pasyvus stebėjimas yra itin ydingas, nes toleruoja žalingas vaikų raidos sąlygas ir formuoja atitinkamas jų pačių nuostatas, kad toks gyvenimo būdas ir tokios gyvenimo sąlygos yra priimtinos, todėl natūralu, kad, situacijai nesikeičiant ilgus metus, nei tėvams, nei vaikams nėra suprantama, kodėl staiga ši situacija tapo netoleruotina ir vaikai turi būti atskirti nuo tėvų. Ieškovas nurodo, kad vaikų tėvai visiškai neįsileidžia į namus, vengia bet kokio bendravimo ir bendradarbiavimo, atsisako bet kokios siūlomos pagalbos, tačiau byloje nenustatyta, ar toks tėvų elgesys buvo visada, ar tik pastaruoju metu prasidėjus procesui dėl tėvų valdžios apribojimo. Akivaizdu, kad šiuo metu vaikų tėvams nedalyvaujant jiems reikalingų socialinių paslaugų nustatymo, organizavimo ir teikimo procese, joks darbas su šeima nevyksta, todėl ir realūs pokyčiai yra mažai tikėtini. Kasatorė savo paaiškinimuose teismams teigia, kad ji vaikais rūpinasi tinkamai, tačiau to įrodymų nepateikia. Dėl šeimos ir socialinių darbuotojų nebendradarbiavimo šiuo metu yra sunku įvertinti vaikų poreikius ir nustatyti, ar tėvai yra pajėgūs juos tenkinti, tačiau būtent vaiko poreikių ir šeimos galimybių juos tenkinti vertinimas yra pagrindas visiems galimiems tolesniems veiksmams. vaiko interesus pirmiausia turi užtikrinti tėvai. Šiems stokojant įgūdžių ir galimybių, pagalbą turi suteikti valstybė. Tėvystė visų pirma yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl tėvams ir toliau tinkamai nesirūpinant vaiku ar kitais būdais savo elgesiu ir kaltais veiksmais darant jam žalą, vaikas turi būti nedelsiant atskiriamas nuo jų. Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta jos pasyviosios kaltės, o tyčia ji savo vaikų teisėtų poreikių nepažeidinėjo. Tam, kad būtų galima tai konstatuoti, būtina išsiaiškinti, ar kasatorė žino, kokie yra jos vaikų poreikiai ir kaip juos geriausiai būtų galima užtikrinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaikų poreikiai yra ne tik fiziologiniai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas jų emocinių, ugdymo poreikių tenkinimui, nes tai sudaro motyvaciją veikti – pasirūpinti savimi ir šalia esančiu, mokytis, dirbti. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytina kaltais veiksmais. Sutiktina, kad vaikas iš šeimos turi būti paimamas tik kraštutiniu atveju, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, vaiko teisių apsaugos srityje veikiančios institucijos neturi aiškios pozicijos, koks atvejis laikomas kraštutiniu. Pažymėtina, kad vaikui kas dieną reikalingos sveikos ir saugios raidos sąlygos, o riba tarp toleruotino ir netoleruotino vaiko poreikių netenkinimo yra labai siaura, todėl visos vaiko teisių apsaugos srityje veikiančios institucijos turi veikti koordinuotai ir planuoti, aiškiai pagrįsti savo veiksmus. Pažymėtina, kad laikinas tėvų valdžios apribojimas negali būti neapibrėžtas, todėl teismas kartu su vaiko teisių apsaugos srityje veikiančiomis institucijomis turi nustatyti aiškų veiksmų planą, kokių priemonių tėvai turėtų imtis, kad, situacijai pasikeitus, jie galėtų kreiptis dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo ir susigrąžinti vaikus. Tėvams neveikiant, nesiekiant suprasti vaikų poreikių, nesikreipiant pagalbos ir neieškant galimybių tenkinti vaikų poreikius, atsakingos institucijos turi nedelsiant kreiptis dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visi kasatorės vaikai turi negalią su reikšmingu elgesio ar fobinio nerimo sutrikimu, todėl jiems ypač reikalinga harmoninga aplinka ir nuolatinė tėvų bei specialistų priežiūra. Tai taip pat nurodo ir kasatorė, pažymėdama, kad vaikams dėl jų specifinių poreikių būtina ypatinga tėvų priežiūra, vaikai jau turi susiformavusius santykius su tėvais, aplinka, tarpusavio ryšius, todėl jų atskyrimas nuo tėvų gali sukelti itin neigiamus padarinius vaikams. Ieškovas vaikų teisę į mokslą nurodo kaip vieną pagrindinių, kurią pažeisdavo tėvai vaikus leisdami į mokyklą epizodiškai, neparūpindami jiems reikalingų mokymosi priemonių ir nesudarydami sąlygų jiems ruošti pamokas namuose ir ilsėtis. Sutiktina, kad šios teisės tinkamas įgyvendinimas yra itin svarbus, tačiau ar ši teisė nagrinėjamoje byloje gali būti užtikrinta tik vaikus atskyrus nuo tėvų ir šiems apribojus tėvų valdžią nenustatyta.

9

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius v. S. K., V. K., bylos Nr. 3K-3-92/2014.

Dėl tėvų valdžios apribojimo

Ribojant tėvų valdžią turi būti analizuojama kiekvieno iš tėvų gyvenimo būdas, santykis su vaikais ir pastangos įgyvendinant tėvų valdžią. Jei pagrindas riboti tėvų valdžią yra tik vienam iš tėvų, teismas turi įvertinti, kokioje aplinkoje ir kaip gyvens vaikai po tokio sprendimo priėmimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vieno iš tėvų, kuriam tėvų valdžia nėra ribojama, tolesnis gyvenimas su kitu tėvu (motina), kuriam tėvų valdžia yra apribota, taip pat gali būti vertinamas kaip netinkamas tėvų valdžios panaudojimas, vengimas pasirūpinti vaikais, nes jiems nesudaromos sąlygos gyventi saugioje aplinkoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius v. S. K., V. K., bylos Nr. 3K-3-92/2014.

Dėl teismo sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo padarinių nepilnamečiam vaikui nustatyto išlaikymo dydžio ir formos keitimo

Byloje nustatyta, kad šalių sudarytos ir teismo patvirtintos 2009 m. gruodžio 14 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių 9 punkte nustatyta, jog išlaikymas R. G. sumokamas perleidžiant dalį turto, atitinkamai mažinant atsakovo turto dalį, t. y. perleidžiant 50 proc. UAB „Milga“ akcijų. Visų pirma dėl bendrovės plėtojamo verslo pelningumo, akcijų, kaip civilinių teisių objekto, vertės nustatymas yra gana sudėtingas, todėl tais atvejais, kai išlaikymas nepilnamečiam vaikui iš jų tėvų nustatomas tokiu turtu kaip akcijos, teismas turėtų įsitikinti, kokia yra tikroji tokio turto vertė, bei nustatyti, ar išlaikymo priteisimas tokiu turtu nepažeidžia nepilnamečio vaiko interesų. Byloje nustatyta, kad teismas, tvirtindamas sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, nepatikrino UAB „Milga“ finansinės padėties, buhalterinės apskaitos dokumentų, nenustatė vaiko išlaikymui perleidžiamo turto – akcijų rinkos vertės, todėl faktiškai nepatikrino, ar sutarties sąlyga dėl išlaikymo pareigos vykdymo nepažeidžia nepilnamečio vaiko interesų. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apskritai išlaikymo nepilnamečiam vaikui turtu – UAB „Milga“ akcijomis ir (ar) iš jų gaunamais dividendais – priteisimas negalėjo atitikti nepilnamečio interesų, nes realiai pagal tokią sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių nepilnametis išlaikymo jokia forma (nei turtu, nei periodinėmis išmokomis) negavo. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės lemia išvadą, kad teismas, tvirtinęs sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, CK 3.53 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos tinkamai neįvykdė, todėl aplinkybė, kad nepilnamečio vaiko tėvai neveikė jo interesais, sudarė jo teisės gauti išlaikymą iš abiejų tėvų negarantuojantį susitarimą, negali paneigti vaiko interesų viršenybės principo. Konstatuotina, kad tokiu atveju, kai nepilnamečio vaiko tėvai santuokos nutraukimo padarinių sutartimi dėl išlaikymo prievolės vykdymo susitarė taip, kad toks susitarimas neužtikrino vaiko teisės gauti išlaikymą, ir tokį susitarimą teismas, nutraukdamas santuoką, patvirtino, ieškinys dėl išlaikymo formos pakeitimo laikytinas tinkamu vaiko teisių gynimo būdu ir atitinka konstitucinį teisingumo principą. Teismo nutarties dalis, kuria atmestas

10

ieškinys dėl išlaikymo formos pakeitimo, naikintina ir dėl šios dalies keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nustatant, kad iš atsakovo priteisiamas 500 Lt išlaikymas ieškovui iki pilnametystės (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje M. G. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-147/2014.

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu

Pažymėtina, kad teismai, pagrįstai, atsižvelgę į šioje byloje egzistuojantį viešąjį interesą (atsakovo UAB „Rūmas“ statusą), buvo aktyvūs ir sprendė dėl 2006 m. rugsėjo 20 d. hipotekos lakšto galiojimo. Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypo įkeitimo sandoris buvo sudarytas, be kita ko, Sutarties pagrindu, todėl, sprendžiant jo teisėtumo klausimą, teismai pagrįstai analizavo Sutarties sąlygas, susijusias su įkeitimo teise, bei hipotekos sandorio sąlygas. Sutarties 4.9 punkte nustatyta: pardavėjos (kasatoriaus) atstovas pareiškia, jog pardavėja sutinka, kad pirkėja (UAB „Rūmas“) galutinai ir tinkamai neatsiskaičiusi su ja pagal Sutartį, įkeistų žemės sklypą bankui už gaunamą paskolą, kuri bus suteikta atsiskaityti už perkamą žemės sklypą; 5.6 punkte reglamentuojama, kad pirkėja iki galutinio ir tinkamo atsiskaitymo su pardavėja neturi teisės žemės sklypo perleisti, kitaip juo disponuoti be atskiro raštiško pardavėjo sutikimo, išskyrus Sutartyje nustatytą žemės sklypo įkeitimą bankui už gaunamą paskolą, kuri bus suteikta atsiskaityti už perkamą žemės sklypą. Aiškinant Sutarties sąlygas, atsižvelgtina, be kita ko, į tai, kad Sutartyje nenustatyta, kuri dalis ginčo žemės sklypo kainos bus apmokėta iš atsakovo lėšų, o kuri – banko suteiktu kreditu, o tai lemia, kad Sutarties objekto perleidimas pirkėjo nuosavybėn iki galutinio ir tinkamo atsiskaitymo bei leidimas disponuoti perleistu turtu buvo sąlyginis, t. y. atsakovas (sklypo pirkėjas) galėjo jį įkeisti tik AB DnB bankui ir tik užtikrinant ginčo žemės sklypo pirkimui (atsiskaitymui už jį) suteikto kredito grąžinimą. Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 20 d. lakšte, kurį pasirašė atsakovas UAB „Rūmas“ ir bankas, abiem subjektams žinant pirmiau aptartas Sutarties sąlygas, nurodyta, jog ginčo žemės sklypas įkeičiamas visos prievolės, kylančios iš 2005 m. spalio 26 d. Kredito sutarties su visais vėlesniais pakeitimais, įvykdymo užtikrinimui (7 819 740 eurų kredito grąžinimui). Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytą aplinkybę, jog bankas pagal Kredito sutartį atsiskaityti už ginčo žemės sklypą išmokėjo 1 100 000 Lt, bei pirmiau aptartas Sutarties ir hipotekos sandorio sąlygas, pagrįstai sprendė, kad hipotekos sandoriu buvo viršyta kasatoriaus duoto sutikimo (dėl ginčo žemės sklypo įkeitimo) apimtis, ginčo turtas be pagrindo suvaržytas visa 27 mln. Lt (7 819 740 eurų) kredito suma, ir ta šio sandorio dalis, kuria hipoteka užtikrintos prievolės dydis viršija tikslinę išmokėtą sumą (1 100 000 Lt), pripažintina negaliojančia. Kasacinis teismas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriaus, kartu ir jo kreditorių, teises ir teisėtus interesus pažeidžia visa hipotekos lakšto dalis, kuri viršija 1 100 000 Lt, nes kasatorius nebuvo davęs sutikimo parduodamo sklypo įkeitimu užtikrinti didesnės, nei Sutarties finansavimui suteiktos, paskolos sumos grąžinimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Miesto modernizavimo realijos“ v. BUAB „Rūmas“, AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-72/2014.

11

Dėl tremtinio vaiko teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada asmenys turi teisę lengvatine tvarka privatizuoti gyvenamąją patalpą. Vienas jų – Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta grįžusių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių, tremtinių ir jų vaikų teisė privatizuoti Vyriausybės nustatyta tvarka nuomos pagrindais suteiktas gyvenamąsias patalpas laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Šiai subjektinei teisei įgyventini būtina nustatyti tris sąlygas: 1) gyvenamąsias patalpas siekia privatizuoti reabilituoti politiniai kaliniai, tremtiniai ir jų vaikai; 2) privatizuoti patalpas siekiantys asmenys yra grįžę į Lietuvą; 3) patalpos išnuomotos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos detalizuojamos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtintame Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 skyriuje. Pagal šią tvarką grįžę į Lietuvą tremtiniai ir jų vaikai, įgyvendinantys subjektinę teisę privatizuoti, turi pateikti privatizavimą vykdančiai institucijai prašymą, kuriame turi nurodyti reikiamus duomenis, kartu pateikti Aprašo 5 punkte nustatytus dokumentus, tarp jų dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą teisę. Taigi, asmuo, besikreipiantis dėl privatizavimo lengvatine tvarka, privalo pagrįsti savo subjektinę teisę. Kai asmuo tam tikrą laiką faktiškai gyvena Lietuvoje, jo grįžimas į Lietuvą ir pasiryžimas nuolatos čia gyventi gali būti patvirtinamas duomenimis apie tai, kad jis įsitraukė į įvairias veiklas – dirba, studijuoja, dalyvauja bedarbių rėmimo programoje, taip pat kito pobūdžio veiklose, lanko kalbų kursus, leidžia vaikus į ugdymo įstaigas, moka mokesčius ir pan. Pažymėtina, kad ieškovei butas buvo išnuomotas pagal Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 patvirtintų Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimos nariams tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatų pagrindu. Tvarkos aprašo tikslas yra skatinti asmenis grįžti į Lietuvą, t. y. palengvinti sąlygas sugrįžti nuolat gyventi į Lietuvą ir integruotis į šalies gyvenimą. Kadangi represuotoms asmenų šeimoms svarbiausia yra galimybė apsirūpinti būstu, tai Tvarkos aprašo nuostatose reglamentuojama teisės į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais tvarka. Tokiai teisei įgyvendinti asmuo turi pateikti jo statusą patvirtinančius duomenis, pažymą apie šeimos sudėtį ir šeimos narių, ketinančių persikelti nuolat gyventi į Lietuvą asmens dokumentų nuorašus (Tvarkos aprašo 6 punktas). Atsižvelgiant į prašomų pateikti dokumentų pobūdį, akivaizdu, kad asmenims į grįžtančių asmenų sąrašą įtraukti nereikia patvirtinti faktinio grįžimo į Lietuvą. Analizuojant gyvenamųjų patalpų skyrimą ir nuomos sutarties sudarymą reglamentuojančias Tvarkos aprašo nuostatas, pažymėtina, kad jose nustatomi savivaldybės veiksmai, kuriuos ji turi atlikti prieš priimdama sprendimą nuomoti gyvenamąsias patalpas: pranešti grįžtantiems asmenims apie numatomas jiems nuomoti gyvenamąsias patalpas, siųsti pakartotinį pranešimą, jei asmuo per mėnesį nepateikia rašytinio apsisprendimo, patikrinti duomenis, ar grįžtantis asmuo ir jo šeimos nariai turi nekilnojamojo turto, ar buvo suteiktas kreditas lengvatinėmis sąlygomis gyvenamajam būstui pirkti, tikslinti grįžtančio asmens šeimos sudėtį ir pan. (Tvarkos aprašo 11.2, 12, 13.1–13.2 punktai). Šiose nuostatose vartojama ,,grįžtančio asmens“ sąvoka

12

reiškia, kad tikrinami ne faktiškai grįžusio į Lietuvą, o ketinančio tai daryti asmens duomenys. Taigi, faktinis asmens grįžimas į Lietuvą, įgyvendinant Tvarkos aprašo nuostatas ir suteikiant patalpas nuomos pagrindais, nevertinamas. Grįžusiems į Lietuvą tremtiniams ir jų vaikams suteiktų patalpų privatizavimas yra kitokia šiai asmenų grupei teikiama paramos forma. Tokia asmens teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas kyla iš įstatymo ir gali būti įgyvendinta tik konstatavus tokios teisės įgyvendinimo sąlygas, t. y. asmeniui patvirtinus atkurtą ryšį su Lietuva ir nuolatinį gyvenimą. Dėl to šiems asmenims, įgyvendinantiems teisę privatizuoti, Įstatyme nustatyti didesni reikalavimai nei siekiant įgyvendinti teisę apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais. Taigi, kasacinis teismas pripažįsta, kad teismai negalėjo remtis faktu apie ieškovei suteiktas patalpas (sudarytą nuomos sutartį) kaip įrodančiu jos faktinį grįžimą į Lietuvą ir patvirtinančiu vieną Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos subjektinės teisės sąlygų. Gyvenamosios vietos deklaravimo faktas gali patvirtinti asmens nuolatinį gyvenimą Lietuvoje ir integravimąsi į šalies gyvenimą tik kartu su kitais įrodymais. Nagrinėjamu atveju kitų įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų nuolatinį jos gyvenimą Lietuvoje, nepateikta, tačiau teismai sprendė, kad ieškovė tokių negali pateikti, nes nedirba, negauna išmokų, socialinių pašalpų, pati augina vaikus. Pirmiau minėta, kad asmuo, siekiantis įgyvendinti subjektinę teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka, turi pagrįsti tokią savo teisę. Dėl to rašytinių įrodymų nebuvimas savaime negali patvirtinti ieškovės teisės, tokią teisę galima grįsti ir kitais įrodymais (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tai būtent ieškovei, o ne kasatoriui, kilo pareiga įrodyti savo teiginį, kad bute ji gyvena nuolatinai nuo 2006 m. (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje I. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-87/2014.

Dėl sutartinės hipotekos objekto, kai hipotekos kreditorius prašo išieškoti skolą iš vėliau nei įregistruota hipoteka sukurtų daiktų, nustatymo

Byloje sprendžiamas ginčas dėl sutartinės hipotekos objekto nustatymo, kai hipotekos lakšte šalys įvardijo objektą „žemės sklypas“, o pagrindinėje sutartyje ir papildomame susitarime nurodė, kad įkeičiamas ne tik žemės sklypas, bet ir ant jo statomas pastatas. Aiškinant hipotekos lakšto turinį kartu su pagrindine Kredito sutartimi, kurios tinkamam įvykdymui užtikrinti šalys sudarė hipotekos sandorį, bei papildomu Susitarimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad šalys siekė hipoteka įkeisti tik žemės sklypą. Tiek Kredito sutartį, tiek ir Susitarimą pasirašė abi ginčo šalys, šių sandorių sąlygos nėra ginčijamos, aiškinant jų tekstus nėra pagrindo spręsti, kad nuostatas dėl žemės sklypuose statomų pastatų įkeitimo skolininkas (pareiškėjas) galėjo suprasti netinkamai – jis to neteigia, o ir pačios nuostatos, kasacinio teismo vertinimu, yra aiškios ir nedviprasmiškos. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad ginčo statinys UAB „Stalakta“ valia įgijo žemės sklypo priklausinio teisinę padėtį, kuri užfiksuota Nekilnojamojo turto registre. Vertinant naujai pastatyto pastato įregistravimą hipoteka įkeisto žemės sklypo priklausiniu kartu su šalių pasirašytais sandoriais (Kredito sutartis, Susitarimas, hipotekos lakšto nuostata, nukreipianti į Kredito sutartį ir papildomus susitarimus) ir juose nuosekliai reiškiama šalių valia, spręstina, kad ant įkeisto žemės sklypo pastatytas pastatas buvo įkeistas bankui.

13

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal BUAB „Stalakta“ skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-94/2014.

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Dėl kapavietės tvarkymo išlaidų

Įpėdinio, paveldinčio teisės į privalomąją palikimo dalį pagrindu, teisinis statusas paveldėjimo santykiuose yra lygiavertis įpėdiniams pagal testamentą ar įstatyminiams įpėdiniams. Konstatuotina, kad kasatorė yra viena iš paveldėtojų (įpėdinių), kuri turtą paveldėjo CK 5.20 straipsnio pagrindu, todėl jai tenka pareiga atlyginti kapo sutvarkymo išlaidų dalį, proporcingą jos paveldėto turto daliai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad palikėjas palaidotas šeimos kapavietėje, todėl, atsižvelgdami į šią aplinkybę bei vadovaudamiesi protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad atsakovės patirtų išlaidų suma už šeimos kapavietės ir tvorelės įrengimą, nuo kurios atsakovė prašo proporcingai paveldėto turto daliai priteisti iš ieškovės, mažintina per pusę, t.y. iki 1360 Lt. Teismams nenustačius kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog palikėjas palaidotas trijų asmenų kapavietėje, kasacinio skundo argumentai, kad išlaidos turėtų būti atitinkamai dalijamos į tris dalis, atmestini. Kasacinis teismas sutinka su teismų išvada, kad išlaidos už paminklo įrengimą nemažintinos. Nors teismai nustatė, jog kapavietė šeimos, tačiau joje yra palaidotas tik palikėjas. Remiantis prielaidomis, kad šioje kapavietėje dar bus laidojami asmenys, kad galbūt bus panaudotas tas pats paminklas, nėra pagrindo dalyti patirtų išlaidų į dvi ar daugiau dalių. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės patirtos kapavietės ir paminklo įrengimo išlaidos neatitinka protingumo kriterijų ir turėtų būti mažinamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje N. R. P. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-149/2014.

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis)

Reikalavimas priteisti procesines palūkanas yra viena iš dispozityvumo principo civiliniame procese apraiškų, reiškianti, jog bylos nagrinėjimo dalyką lemia šalys, todėl prašyti priteisti procesines palūkanas yra ieškovo teisė, bet ne pareiga, o teismas neturi teisės savo nuožiūra pakeisti šių palūkanų skaičiavimo momento kitaip, negu nustatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį baudžiamojoje byloje, prašė priteisti tik žalos atlyginimą, o reikalavimo priteisti procesines palūkanas nereiškė. Toks reikalavimas buvo pareikštas 2007 m. liepos 11 d. teismui pateiktame ieškinyje, kurį teismas priėmė 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi. Ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus argumentai, kad procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentas turėjo būti skaičiuojamas nuo pirmojo ieškinio baudžiamojoje byloje pateikimo, atmestini, nes toks reikalavimas minėtame ieškinyje nebuvo pareikštas.

14

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014.

Dėl ekologiškos prekės (grūdų) pardavėjo sutartinės civilinės atsakomybės, pardavus netinkamos kokybės prekę, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalaujamo priteisti nuostolių atlyginimo mažinimą, atsižvelgiant į kreditoriaus kaltę (CK 6.248 straipsnio 4 dalies, 6.259 straipsnio), aiškinimo ir taikymo

Atsakovas, parduodamas ieškovui grūdus, garantavo jų kokybę, pateikdamas Patvirtinamąjį dokumentą VšĮ „Ekoagros“, išduotą, vadovaujantis Europos Tarybos reglamento Nr. 834/2007 ir Europos Komisijos reglamento Nr. 889/2008 nuostatomis bei Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimais. Prievolė, kurios tinkamą įvykdymą šalis garantuoja, pasižymi dideliu pareigos įvykdymo privalomumu, o tokios prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo garantavusioji šalis faktiškai neturi galimybės pateisinti ir privalo atlyginti visus tiesiogiai dėl jos neįvykdymo atsiradusius nuostolius, kuriuos ji numatė ar protingai galėjo numatyti. Taigi kasacinis teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovui pažeidus prievolę garantuoti pirkėjui pateikiamo daikto kokybę, kylančią ne tik iš įstatymo (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), bet ir iš ieškovui pateikto Patvirtinamojo dokumento, jam nėra pagrindo taikyti atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės dėl tiesiogiai iš jo veiksmų kilusių nuostolių ar ją mažinti; kreditoriaus pareiga imtis priemonių galimiems nuostoliams mažinti buvo minimizuota ir jos nevykdymas nelėmė skolininko sutartinės civilinės atsakomybės dėl nuostolių atsiradimo mažinimo nagrinėjamoje ginčo dalyje. Nagrinėjamoje byloje svarbu atskirti nuostolius, tiesiogiai kilusius dėl atsakovo veiksmų (negautas pajamas Vokietijos įmonei Heinrich N. Clausen GmbH & Co. KG pardavus atsakovo ieškovui parduotus rugius už mažesnę, nei ekologiškiems rugiams taikytiną, kainą) ir nuostolius, netiesiogiai kilusius dėl atsakovo veiksmų (dėl kitų dviejų ūkininkų ieškovui parduotų grūdų pardavimo ieškovo kontrahentui už mažesnę kainą). Kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo šalys pasirašytoje Grūdų pirkimo pardavimo sutartyje nustatė, jog sąskaita faktūra apmokama tik nustačius prekei priklausančio ekologinio sertifikato ir laboratorinės analizės rezultatų tinkamumą. Tyrimą atlieka nepriklausoma tyrimų laboratorija. Jei prekė atitinka visus įstatymų nustatytus rodiklius ir nuostatas dėl ekologijos už ją sumokama per 30 kalendorinių dienų. Šios Sutarties nuostatos aiškintinos taip, kad šalys numatė rizikos dėl netinkamos kokybės grūdų pardavimo paskirstymo mechanizmą ir dėl to susitarė. Pirkėjui nusprendus atlikti tolesnius veiksmus su įsigyta preke (maišyti juos su kitais grūdais), prieš tai neatlikus laboratorinės analizės (o tai galėjo lemti didesnių, su ieškovo ir atsakovo pasirašyta Sutartimi tiesiogiai nesusijusių, nuostolių atsiradimą), konstatuotina, kad jis buvo neatsargus ir nesiėmė Sutartyje nustatytų priemonių užkirsti kelią tokiems nuostoliams atsirasti ar juos sumažinti. Taigi pirkėjui nepasinaudojus Sutartyje nustatytu mechanizmu patikrinti atsakovo parduotus grūdus, taip prisiimant riziką dėl netinkamos kokybės rugių tolesnio panaudojimo, t. y. jų sumaišymo su kitų dviejų pardavėjų grūdais bei šių užteršimo neleistina chemine medžiaga, iš to atsiradusių papildomų sandėliavimo, dalies laboratorinių tyrimų bei pašto išlaidų, spręstina, kad dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas mažinti atsakovo sutartinę civilinę atsakomybę dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). Jeigu atsakovo grūdai nebūtų buvę užteršti pirimifosmetilu ir pirminių laboratorinių tyrimų metu nebūtų buvę nustatyta neleistinų priemaišų ekologiniuose atsakovo parduotuose grūduose, pakartotinio tyrimo nebūtų reikėję atlikti. Taigi išlaidos, susijusios su pakartotiniu laboratoriniu

15

tyrimu, yra tiesiogiai susijusios su atsakovo neteisėtais veiksmais, jis jas galėjo protingai numatyti, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Biogrūdai“ v. N. M., bylos Nr. 3K-3-65/2014.

Dėl draudimo įmokos dydžio ir draudžiamojo įvykio rizikos santykio

Direktyva nereglamentuoja draudimo rizikos įvertinimo ir draudimo įmokos apskaičiavimo, juolab nenustato įpareigojimo suteikti vienodą draudimo apsaugą visiems asmenims už vienodo dydžio įmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 26 punktą draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų. Kasacinio teismo vertinimu, yra akivaizdu, kad asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu, todėl draudikas gali nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų. Vien tas faktas, kad viena asmenų grupė dėl savo objektyvių savybių, tiesiogiai susijusių su draudžiamojo įvykio rizika, draudimo apsaugą gauna mokėdama mažesnę draudimo įmoką negu kita grupė, kuriai būdinga didesnė įvykio rizika, pats savaime nesuponuoja išvados, kad pastarosios draudimo apsauga yra siaurinama, pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Taisykles, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos (62.2 punktas). Analogiška nuostata įtvirtinta draudimo sutarties 2.2.3 punkte. Sutarties 1.6 punkte nurodytos papildomos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką: 1.6.2 papunktyje nurodyta, kad draudėjas teisę vairuoti draudžiamos kategorijos transporto priemonę įgijo 1989 m. sausio 1 d. Tai reiškia, kad draudėjas, iš kurio transporto priemonę įsigijo atsakovas, draudimo sutarties sudarymo metu turėjo beveik dvidešimt vienerių metų vairavimo stažą. Atsakovas, gavęs iš draudėjo draudimo sutartį, turėjo galimybę susipažinti su joje nurodytomis aplinkybėmis, į kurias sudarant draudimo sutartį atsižvelgė draudikas vertindamas draudimo riziką ir apskaičiuodamas draudimo įmoką. Jam taip pat buvo žinomi draudimo sutarties 2.2.3 punkte nurodyti nepranešimo apie pasikeitusią riziką padariniai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-55/2014.

Dėl draudimo sutarties teisių ir pareigų perėjimo

16

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 8 straipsnio 1 dalyje ekspressis verbis nustatyta, kad jei pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui draudėjas perdavė naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, tokiu atveju naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį. Konstatuotina, kad atsakovui, kaip naujajam transporto priemonės savininkui, perėjo visos draudimo sutarties bendrojoje ir specialiojoje dalyse nustatytos teisės ir pareigos nuo to momento, kai draudėjas jam perdavė dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. TPVCAPDĮ 8 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad naujasis transporto priemonės savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Pranešus draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas turi teisę padidinti arba sumažinti draudimo įmoką dėl draudimo rizikos pasikeitimo, o naujasis transporto priemonės savininkas turi teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką. Jei naujasis transporto priemonės savininkas per nurodytą terminą nepranešė draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, draudikas gali vertinti tai kaip pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymą. Tai, kad nagrinėjamu atveju kasatorius nebuvo praleidęs įstatyme nustatyto maksimalaus 15 dienų termino pranešti draudikui apie nuosavybės teisių perėjimą, reiškia tai, kad šiuo laikotarpiu draudimo sutartimi nustatyta draudimo apsauga galioja. Dėl šios priežasties draudikas atlygino 2011 m. spalio 28 d. eismo įvykyje, kurio kaltininkas – atsakovas, padarytą žalą. Nepranešdamas draudėjui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat nepateikdamas savo duomenų bei nesumokėdamas papildomos draudimo įmokos dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tačiau vairuodamas transporto priemonę, atsakovas prisiėmė iš tokių savo veiksmų kylančią riziką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-55/2014.

Dėl transporto priemonės, kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalyko

Transporto priemonė tampa daiktu – civilinių teisinių santykių objektu ir gali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, jeigu atitinka jai keliamus privalomus techninius reikalavimus ir yra identifikuojama, t. y. turi tam tikrą identifikavimo (tapatumo) elementą – paprastai gamintojo suteiktą kodą. Transporto priemonė, neturinti identifikavimo elemento, negali būti registruojama Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvauti civilinėje apyvartoje ir saugiame viešajame eisme, t. y. negali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Dėl šios priežasties automobilio identifikuotinumas priskiriamas prie bendrųjų transporto priemonių kaip daikto, o ne daikto kokybės, reikalavimų. Kadangi transporto priemonės identifikavimas nėra daikto kokybės klausimas, tai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių ginčui spręsti taikė CK 6.333 straipsnio 8 dalies nuostatas, kurios taikomos tik daikto, parduodamo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, kokybei. Valstybės institucijos, prieš išleisdamos konfiskuotą automobilį į civilinę apyvartą, privalėjo įsitikinti, kad jis yra įregistruotas, identifikuotas, ar identifikavimo duomenys, nurodyti dokumentuose ir automobilio kėbule, sutampa, ar dokumentuose ir identifikavimo žymenyse nėra klastojimo pažymių, ar automobilis yra pripažintas tinkamu eksploatuoti ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Tinkamai neatlikus pirmiau nurodytų veiksmų į civilinę apyvartą gali patekti turtas – transporto priemonė –

17

negalintis būti civilinių teisinių santykių, taip pat nuosavybės objektu. Byloje nustatyta, kad po automobilio pardavimo iš varžytynių paaiškėjo, jog jis neidentifikuotinas, todėl negali būti Lietuvos Respublikoje registruojamas ir dalyvauti viešajame eisme, taigi negali būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį – žmonėms ir (arba) kroviniams vežti (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnis, 25 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 1 dalis, vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 14.6 punktas). Remiantis pirmiau nurodytomis taisyklėmis, tiek patvirtintomis Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, tiek Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu, toks automobilis iš esmės turėjo būti pripažintas atliekomis ir negalėjo būti parduodamas. Atsakovas, perduodamas tokį automobilį į civilinę apyvartą ir pardavinėdamas jį iš varžytynių, įvykdė ne visus pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl prisiėmė dėl to jam tenkančią riziką. Taigi, atsakovas (pardavėjas), sudarydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį, neatliko pareigos įsitikinti, kad parduoda daiktą, galintį būti civilinių teisinių santykių objektu, o kasatorius (pirkėjas), neturėdamas tam specialių žinių, suklydo dėl šio sandorio dalyko – esminės tokio sandorio sąlygos. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo suklysta dėl pirkimo–pardavimo sandorio dalyko, tai ginčijamas pirkimo–pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu ab initio (CK 1.90 straipsnis). Sandorį pripažinus negaliojančiu taikoma restitucija grąžinant sandorio šalis į padėtį buvusią iki pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, t. y. atsakovui grąžinant automobilį, o ieškovui pagal sutartį sumokėtą kainą – 5300 Lt (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis). Kasatorius pirko konfiskuotą automobilį, kuris buvo naudojamas kontrabandai ir kuriame buvo įrengtos slėptuvės, todėl jis, prieš pateikdamas automobilį registruoti, privalėjo jį suremontuoti, kad atitiktų techninius transporto priemonės reikalavimus. Kadangi nagrinėjamu atveju taikoma restitucija grąžinant daiktą (automobilį) atsakovui, o pagerintų dalių negalima atskirti nuo daikto, tai kasatoriaus patirtos automobilio remonto išlaidos – 3955 Lt, kurių dydžio atsakovas neginčijo, priteistinos iš pastarojo (CK 4.34 straipsnio 3 dalis, 6.150 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-76/2014.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, reiškiant prieštaravimus dėl prievolės pagal vekselį įvykdymo

Vekselis suponuoja išvadą dėl prievolinių teisinių santykių egzistavimo, jo buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių buvo susiklostę neatsitiktiniai piniginiai santykiai. Ieškovas turėjo veikti pakankamai atsargiai ir atsakingai, rūpintis savo teisėmis. Motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės, tačiau pažymėtina, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį ar grąžindamas pinigus be jokio rašytinio pakvitavimo ar vekselio atsiėmimo, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės

18

reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo ir liudytojų parodymai yra netiesioginiai, šalutiniai duomenys, prieštaraujantys paties ieškovo veiksmams ir yra nepakankami paneigti atsakovo sąžiningumą ir jo teisę reikalauti įvykdyti prievolę pagal vekselius, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas apmokėjo vekselius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-82/2014.

Dėl finansų tarpininko pareigos rinkti informaciją apie investuotoją (FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis)

Pareiga surinkti informaciją apie investuotoją negali būti laikoma savitiksle. Šios pareigos pažeidimas aktualus sprendžiant, ar finansų tarpininkas tinkamai vykdė investicijų priimtinumo ir tinkamumo pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (FPRĮ) 22 straipsnio 6 ir 7 dalyse. Dėl to aplinkybių, ar buvo tinkamai surinkta informacija apie klientą, tyrimas nėra tiesiogiai aktualus nagrinėjant bylą dėl reikalavimo sandorį pripažinimo negaliojančiu, kuris grindžiamas netinkamu informavimu ir investuotojo suklaidinimu. Pareigos rinkti informaciją apie klientą vykdymas tokiose bylose gali būti aktualus tik, jei siekiama įvertinti, ar finansų tarpininko nesidomėjimas kliento padėtimi, kokiu nors būdu lėmė ir netinkamą jo informavimą bei suklaidinimą. Tačiau šioje byloje teismai to klausimo nenagrinėjo, todėl neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio dėl suklaidinimo papildomai remiantis ir tuo argumentu, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą rinkti informaciją apie asmens investavimo tikslus ir patirtį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014.

Dėl socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo

Taigi savivaldybė paskirdama V. R. socialinį būstą turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam būstui gauti ir tik tada priimti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad V. R. gaunamos pajamos neviršija teisės aktų nustatytų dydžių, ji kito nuosavybės teise priklausančio buto neturi, taip pat ji nebuvo įrašyta į sąrašą asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, nėra. Taigi šiuo konkrečiu atveju savivaldybė turėdama įstatymu įtvirtintą pareigą išnuomoti socialinį būstą tik asmeniui, atitinkančiam Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytas sąlygas, jos tinkamai neįgyvendino. Kadangi dėl savivaldybės netinkamų įstatyme įtvirtintų pareigų vykdymo kyla socialinio būsto nuomininkui, t. y. socialiai jautriai šaliai, neigiami padariniai – iškeldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tai tokiu atveju turi būti įvertinamas tokių priemonių proporcingumas ir pagrįstumas. <...> Nagrinėjamu atveju V. R. socialiniame būste (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1975 m., o byloje pateikiami duomenys, kad gyveno šiame bute nuo gimimo, nes šis kaip socialinis būstas buvo paskirtas jos motinai, kuri mirė 2010 m. liepos 12 d. Susidarę įsiskolinimai už buto nuomą, kurie taip pat buvo vienas iš pagrindų Savivaldybės reikalavimui nutraukti nuomos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-

19

1378-535/2010, V. R. buvo panaikinti. Nustatyta, kad V. R. nuo 2011 m. kovo mėn. apsigyvenimo socialiniame būste teisėtai, sudariusi Nuomos sutartį, byloje pateikti duomenys apie jos tvarkingos kaimynystės užtikrinimą. Vertinant Nuomos sutarties teisėtumą turi būti atsižvelgta į Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad savivaldybės socialinio būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, neturi viršyti 14 kv. m, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Šiuo atveju ginčo Nuomos sutartis sudaryta tik su V. R. ir jai paskirtas 68,70 kv. m butas. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar šiuo atveju buvo Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 9 straipsnio 2 ar 3 dalyse nustatyti pagrindai, leidžiantys asmeniui paskirti didesnį nei 14 kv. m ploto socialinį būstą. Byloje pateikta duomenų, kad V. R. buvo pasiūlyta galimybė apsigyventi vieno kambario 29,39 kv. m bendro ploto bute (duomenys neskelbtini), tačiau atsakymo į šį pasiūlymą nebuvo gauta. Teismams netyrus šių aplinkybių, yra neaišku, ar V. R. atsisakė apsigyventi mažesnio ploto bute, ar savivaldybės socialinio būsto fonde nebuvo laisvų mažesnio ploto butų, ar yra išlikusi galimybė V. R. perkelti į mažesnį socialinį būstą, nors jos yra reikšmingos vertinant ginčo Nuomos sutarties, jos sąlygų teisėtumą. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis nebūtinai „siekia taip toli“, kad leistų individo pageidavimams dėl gyvenamosios vietos turėti pirmenybę (vyrauti) prieš bendrąjį interesą (žr., pvz., Buckley v. United Kingdom, no. 20348/92, 25 September 1996; Rayeva v. Russia, no. 40265/03, 18 September 2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Vyriausybės atstovas v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-97/2014.

Dėl advokato parinkimo teikti antrinę teisinę pagalbą ir jos teikimo tvarkos

Taigi galima išskirti šiuos pagrindinius advokato parinkimo teikti antrinę teisinę pagalbą ir tokios pagalbos teikimo tvarkos elementus: 1) teisinę pagalbą teikiantį advokatą turi parinkti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ar jos koordinatorius; 2) advokatas teisinę pagalbą teikia ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo pavedimu (sprendimu); 3) advokatas, teikiantis antrinę tiesinę pagalbą, apie savo atliktas funkcijas informuoja tarnybą, kuri atlygina advokato patirtas išlaidas. Kaip matyti, įstatymas detaliai reglamentuoja advokato parinkimo teikti antrinę teisinę pagalbą tvarką ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teismas bei parinktas advokatas privalo jos laikytis, tačiau tokia antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka nėra savitikslė, o skirta tinkamai tvarkyti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų paskirstymą ir užtikrinti tam tikrų įstatymo nustatytų grupių asmenų tinkamą teisių gynimą ir efektyvų bei greitą teisminį procesą. Nagrinėjamu konkrečiu atveju nustatyta, kad Visagino m. apylinkės teisme 2008 m. gruodžio 20 d. turėjo būti nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinamas asmuo nemokėjo lietuvių kalbos, todėl, kaltinamajam neturint susitarimo su advokatu, jam turėjo būti paskirtas gynėjas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiam asmeniui gynėjas anksčiau aptarta įstatymo reglamentuota tvarka buvo paskirtas, tačiau paskirtasis advokatas su teismu nebendradarbiavo ir į teismo posėdį neatvyko. Dėl to teismas baudžiamosios bylos nagrinėjimo dieną (2008 m. gruodžio 20 d.), nesant kitokių kliūčių nagrinėti paskirtą bylą ir siekdamas ją paskirtu laiku išnagrinėti, priėmė nutartį, kuria pakeitė anksčiau paskirtą advokatą kitu advokatu (ieškovu) ir jam nurodė ginti kaltinamąjį. Teismas nutartimi įsipareigojo apie advokato pakeitimą informuoti Tarnybos koordinatorių, tačiau to nepadarė. Ieškovas atliko jam teismo pavestą pareigą: gynė byloje kaltinamą asmenį,

20

tačiau kaip nustato įstatymas apie tai per tris dienas koordinatoriui nepranešė. Taigi tiek teismas, tiek advokatas (ieškovas) anksčiau aptartos įstatymu reglamentuotos advokato pakeitimo tvarkos teikiant antrinę teisinę pagalbą nesilaikė. Toks įstatymo nustatytos advokato parinkimo ir pakeitimo tvarkos nesilaikymas netoleruotinas, tačiau nagrinėjamu atveju pateisinamas teismo siekiu nevilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, įstatyme nenumatyta, kad teismo nesilaikymas advokato paskyrimo (pakeitimo) tvarkos sudarytų pagrindą nemokėti advokatui už teismo pavedimu atliktą darbą. Minėta, teismas pakeitė advokatą siekdamas išnagrinėti bylą nustatytu laiku, nes anksčiau paskirtasis advokatas neatvyko į teismo posėdį. Ieškovas, turėdamas galimybę dalyvauti teismo posėdyje, neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti vykdyti teismo pavedimą, todėl kasacinis teismas atmeta kasatoriaus argumentą, kad ieškovas gynė kaltinamąjį savo noru ir rizika. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas teismo pavedimą atliko tinkamai, todėl vien aplinkybė, jog ieškovas per tris dienas nepranešė koordinatoriui apie naująjį pavedimą, nepaneigia ieškovo teisės gauti už atliktą pavedimą (darbą) įstatymo nustatytą užmokestį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje L. I. V. v. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-99/2014.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos, jos konstatavimo (ginčijant povedybinę sutartį)

Spręsdamas, ar vedybų sutartyje nustatytas atsakovų atskiro būsimo turto teisinis režimas pažeidžia kasatoriaus teises, teismas turi nustatyti, ar dėl ginčijamos sutarties sudarymo, atsakovas tapo nemokus, ar faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo nepakanka nukreipti kasatoriaus reikalavimui patenkinti, ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog atsakovas po ginčijamos vedybų sutarties sudarymo tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam kitam kreditoriui, gerokai sumažino turto ar jo vertę arba kitaip pažeidė kasatoriaus teises, dėl ko kasatorius prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Kasatorius neįrodė, jog atsakovai buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir (ar) pasunkinti skolinės prievolės įvykdymą kasatoriaus naudai, pažymėjo, kad visas iki vedybų sutarties įgytas ir perleistas, taip pat ir turimas turtas buvo suvaržytas – įkeistas kitiems kreditoriams, kuriems prievolių įvykdymo terminai jau buvo suėję, nurodė, kad kasatorius nebūtų galėjęs nukreipti išieškojimo į jį. Kasatorius neįrodė, jog, patenkinus ieškinį, kasatoriaus galimybė visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus labai padidėtų. Skolos išieškojimas nenutrauktas, atsakovas dirba ir išieškojimas iš atsakovo kasatoriaus naudai vyksta. Byloje nėra duomenų, jog po vedybų sutarties sudarymo atsakovai būtų įgiję ar siekę įgyti kokį nors turtą atsakovės ar kurio nors iš jų vardu ir (ar) gavę pajamų, iš kurių kasatorius negalėtų patenkinti savo reikalavimo dėl vedybų sutartyje nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovai nuosavybės teise valdo butą, kuris įgytas iki vedybų sutarties sudarymo ir pagal vedybų sutarties nuostatas neperleistas vienam iš sutuoktinių ar tretiesiems asmenims, butas yra areštuotas ir įkeistas hipoteka kitam kreditoriui; sutuoktiniai gauna apytikriai vienodas pajamas (darbo užmokestį) per mėnesį; po vedybų sutarties sudarymo atsakovas atsiskaitinėjo tiek su ieškovu, tiek su kitais kreditoriais, kurių atsiskaitymo terminai jau buvo suėję, o ieškovas šios atsakovo pareigos neginčijo. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje pateiktus

21

įrodymus, iš jų viseto pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovų vedybų sutartyje nustatytas atskiro būsimo turto teisinis režimas mažina atsakovo mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą. Pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį išieškojimas pagal asmenines sutuoktinio prievoles galimas tik iš skolininkui priklausančio turto, nepriklausomai nuo to, koks turto teisinis režimas tarp sutuoktinių yra nustatytas. Sutuoktinių, vedybų sutartyje pasirenkančių atskiro būsimo turto režimą, turtinė padėtis sudarant sutartį gali būti labai panaši, bet pasikeisti vėlesniais santuokos metais. Pažymėtina, kad kai prievolė kreditoriui yra vieno sutuoktinio asmeninė prievolė ir vedybų sutartyje nustatomas būsimo turto atskirumo režimas (CK 3.104 straipsnio 1 dalis), tai pasikeitusi kito sutuoktinio turtinė padėtis po vedybų sutarties sudarymo negali turėti įtakos vedybų sutarties galiojimui dėl tokios prievolės kreditoriui vykdymo, jeigu nekonstatuojami sutuoktinių neteisėti veiksmai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. E. S., R. S., bylos Nr. 3K-3-175/2014.

DELIKTŲ TEISĖ

Dėl solidariosios atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį taikymo

Realių gyvenimiškų situacijų, kuriose keli asmenys vienu ar kitu būdu dalyvauja sukeliant nukentėjusiajam žalą, yra įvairių, todėl labai svarbūs teisiniai instrumentai, padedantys nustatyti, kada pažeidėjams taikytina solidarioji, o kada – dalinė atsakomybė. Šie atvejai galėtų būti skirstomi pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį į dvi dideles grupes, t. y. bendrininkavimo atvejus siaurąja prasme bei skolininkų daugeto atvejus nesant bendrininkavimo siaurąja prasme. Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nemažos dalies subjektyviojo bendrininkavimo atvejų, konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme. <...> Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad CK (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.270 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, jog galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį.

22

Tačiau pirmiau nurodytoje teisės normoje taip pat įtvirtinta nuostata, kad jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. <...> Kasacinio teismo vertinimu, esant neginčijamai nustatytam ginklo praradimo faktui, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nustatyto reglamentavimo pakanka konstatuoti, kad ginklo savininkas (kasatorius) pažeidė bendro pobūdžio pareigą užtikrinti ginklų ir šaudmenų saugojimą, juolab jog tokia pareiga logiškai kyla iš pačių ginklų, kaip ypatingos reikšmės daiktų, kurių apyvarta ribojama visuomenės ir valstybės saugumo, žmogaus gyvybės ir sveikatos apsaugos poreikių (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, CK 4.7 straipsnio 3 dalis, 4.51 straipsnis), specialaus teisinio statuso ir teisės aktuose keliamų padidintų reikalavimų ginklų bei šaudmenų savininkams ir naudotojams (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17, 18, 30, 31 straipsniai). Nurodytos pareigos pažeidimo faktas yra pakankamas konstatuoti, jog, nors galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį – ginklą – kasatorius prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, tačiau dėl valdymo netekimo yra ir jo paties kaltės, todėl jo veiksmus siejo priežastinis ryšys su ieškovui atsiradusia žala, už kurią kasatorius, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, atsako solidariai kartu su asmenimis, užvaldžiusiais padidinto pavojaus šaltinį (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus neveikimas – nevykdymas pareigos pasirinkti tokį elgesio būdą, jog jo turimas ginklas būtų apsaugotas nuo praradimo taip, kad juo negalėtų pasinaudoti kiti asmenys – yra susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo patirta žala ir atsiradę padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo – netinkamo šaunamojo ginklo laikymo, todėl atsakovo (kasatoriaus) neveikimas laikytinas objektyviojo bendrininkavimo prasme susijęs su subjektyviųjų bendrininkų (kitų atsakovų) atliktais veiksmais ir jis turi atsakyti kaip bendraskolis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014.

Dėl valstybinių socialinio draudimo netekto darbingumo pensijų, kaip socialinio draudimo išmokų, kvalifikavimo pagal CK 6.290 straipsnį

Tais atvejais, kai dėl trečiojo asmens kaltės sužalotas asmuo netenka darbingumo ir dėl to jam paskiriama netekto darbingumo pensija pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą (toliau – VSDPĮ), šią pensiją išmokėjusi valstybinio socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę į už sveikatos sužalojimą atsakingą asmenį pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai už sveikatos sužalojimą atsakingas asmuo mokėjo socialinio draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad netekto darbingumo pensija S. M. paskirta nustačius visas jos skyrimo sąlygas pagal VSDPĮ, įskaitant atitinkamo laipsnio darbingumo netekimą, kurio priežastis – eismo įvykio, už kurį atsakingas kasatorius, metu S. M. patirtas sveikatos sužalojimas. Kitų S. M. nedarbingumo priežasčių teismai nenustatė, todėl S. M. išmokėta netekto darbingumo pensija CK 6.290 straipsnio prasme laikytina socialinio draudimo išmoka, mokama sveikatos sužalojimo atveju, o ją išmokėjęs ieškovas CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu įgijo reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį – kasatorių.

23

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. L. G., bylos Nr. 3K-3-64/2014.

Dėl valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos ir nukentėjusio asmens patirtos žalos santykio

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – VSDPĮ), skirtingai negu kai kuriuose kitas socialinio draudimo rūšis reglamentuojančiuose įstatymuose, nėra tiesiogiai įvardyta, kokios rūšies turtinei žalai – negautoms pajamoms ar papildomoms išlaidoms – kompensuoti skirta netekto darbingumo pensija. Kita vertus, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad valstybinis socialinis draudimas yra socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos. VSDPĮ nesant nuostatų, kurios siaurintų jame įtvirtintų socialinio draudimo išmokų paskirtį, palyginus su VSDĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta bendrąja visų socialinio draudimo išmokų paskirtimi, darytina išvada, kad šios išmokos (inter alia netekto darbingumo pensija) yra skirtos apdraustojo asmens dėl draudžiamųjų įvykių prarastoms darbo pajamoms kompensuoti arba papildomoms išlaidoms apmokėti. Darbingumo netekimas riboja apdrausto asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Pagal VSDPĮ 32 straipsnio 1 dalį valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija turintiems teisę gauti šią pensiją asmenims apskaičiuojama sudedant pagrindinę ir papildomą netekto darbingumo pensijos dalis bei priedą už stažo metus. Netekto darbingumo pensijos, kaip ir senatvės pensijos, dydis priklauso, be kita ko, nuo asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento (VSDPĮ 24 straipsnis). Kuo didesnes pajamas asmuo gavo iki netekdamas darbingumo, tuo į didesnę netekto darbingumo pensiją toks asmuo įgyja teisę. Taip įgyvendinama netekto darbingumo pensijos paskirtis kompensuoti nukentėjusio asmens prarastas pajamas. Konstatuotina, kad netekto darbingumo pensijos, mokamos pagal VSDPĮ, paskirtis gali būti suprantama plačiai – t. y. tiek kaip visiškas ar dalinis apdraustųjų asmenų dėl draudžiamųjų įvykių prarastų darbo pajamų kompensavimas, tiek kaip kitų apdrausto asmens patirtų nuostolių atlyginimas. Sužalotam asmeniui netekus atitinkamo lygio darbingumo ir dėl to jam paskyrus netekto darbingumo pensiją, laikytina, kad netekto darbingumo pensijos išmokos kompensuoja jo patirtą turtinę žalą ir yra įskaitomos į atlygintinos turtinės žalos dydį. <...> Įskaitymas nereiškia, kad dėl alternatyvaus kompensavimo mechanizmo pasikeičia atlygintinos žalos dydis, t. y. už sveikatos sužalojimą atsakingo asmens prievolės apimtis. Tačiau žalos atlyginimo prievolė tokiu atveju modifikuojasi, nes vietoje vieno kreditoriaus (nukentėjusio asmens) atsiranda papildomas kreditorius (nukentėjusio asmens turtinę žalą visiškai ar iš dalies kompensavusi socialinio draudimo įstaiga). Skolininkas išlieka tas pats – už žalą atsakingas asmuo, kuris, nepaisant alternatyvaus žalos kompensavimo mechanizmo taikymo, ir toliau privalo visiškai atlyginti visą padarytą žalą. Tai reiškia, kad žalą padariusio asmens prievolės atlyginti žalą apimtis dėl to, kad nukentėjusio asmens turtinė žala visiškai ar iš dalies kompensuojama iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, nepasikeičia. Taigi ta aplinkybė, kad dalį S. M. turtinės žalos, mokėdamas jai netekto darbingumo pensiją, padengė ieškovas, neatleidžia kasatoriaus nuo žalos atlyginimo prievolės ar jos dalies.

24

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. L. G., bylos Nr. 3K-3-64/2014.

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios netekto darbingumo pensiją, regresinio reikalavimo apimties esant nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens susitarimui dėl žalos atlyginimo

Byloje nustatyta, kad kasatorius su S. M. 2008 m. vasario 19 d. sudarė sutartį dėl žalos, padarytos 2007 m. lapkričio 3 d. įvykusio eismo įvykio metu, atlyginimo, pagal kurią jis įsipareigojo sumokėti ir sumokėjo S. M. 20 000 Lt žalos atlyginimo. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintą reguliavimą socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Tai reiškia, kad įstatymo pagrindu S. M. reikalavimo teisė dėl žalos atlyginimo ta apimtimi, kuria jai išmokėta netekto darbingumo pensija, neviršijanti padarytos turtinės žalos dydžio, perėjo ieškovui, t. y. įvyko dalinis asmenų pasikeitimas prievolėje. Ieškovas įgijo ir šioje byloje gina savo turtinę teisę į kasatorių, kaip skolininką. Šią teisę ieškovas įgyvendina savarankiškai. Dėl to ieškovas, reikalaudamas priteisti iš kasatoriaus S. M. išmokėtas netekto darbingumo pensijos išmokas, neviršijančias padarytos žalos dydžio, veikia savo, o ne vienos iš susitarimo šalių vardu. Valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo, jų santykio su padaryta žala ir socialinio draudimo įstaigų regresinių reikalavimų atsiradimo pagrindai ir tvarka reglamentuota pozityviojoje teisėje (Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – VSDĮ), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – VSDPĮ) ir CK). Tai reiškia, kad S. M., sudarydama sutartį su kasatoriumi dėl žalos atlyginimo, žinojo (ar negalėjo nežinoti), jog esant įstatymuose numatytoms sąlygoms jos patirta žala galės būti kompensuojama, be kita ko, mokant jai netekto darbingumo pensiją iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Ji taip pat žinojo, kad tuo atveju, jei jai bus išmokėtos socialinio draudimo išmokos (inter alia netekto darbingumo pensija), jos bus įskaičiuotos į bendrą atlygintinos žalos dydį, t. y. kad gautų socialinio draudimo išmokų apimtimi ji praras turtinę teisę reikalauti atlyginti žalą tiesiogiai iš kasatoriaus, o ši jos turtinė reikalavimo teisė išmokėtų socialinio draudimo išmokų apimtimi pereis ieškovui. Byloje nenustatyta, kad, sudarydama sutartį su kasatoriumi, nustatančią kasatoriaus prievolės dėl žalos atlyginimo apimtį ir vykdymo tvarką, nukentėjusioji atsisakė teisės į valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Analogiškai nėra pagrindo teigti, kad sudarydamas sutartį su S. M. dėl žalos atlyginimo kasatorius nežinojo, jog esant įstatyme nustatytoms sąlygoms jo padaryta žala S. M. bus atlyginama, be kita ko, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, o šios išmokos bus įskaitomos į atlygintinos turtinės žalos dydį (CK 6.290 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas S. M. ir kasatoriaus sutartį dėl žalos atlyginimo vertina tik kaip šios sutarties šalių susitarimą dėl tos S. M. žalos dalies, kurios nepadengia socialinio draudimo įstatymų normų (inter alia VSDPĮ) pagrindu nukentėjusiajai mokamos socialinio draudimo išmokos, atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. L. G., bylos Nr. 3K-3-64/2014.

25

Dėl netekto darbingumo periodinės kompensacijos kaip negautų pajamų kompensavimo asmeniui sukakus senatvės pensijos amžių

Pažymėtina, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią darbingo amžiaus asmenys apibrėžiami kaip asmenys nuo 16 metų iki Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus, neįtvirtina bendrosios senatvės pensijos amžiaus sulaukusių asmenų nedarbingumo prezumpcijos, kuri būtų taikoma apibrėžiant jų galimybę gauti pajamas. Antai, remiantis DK 129 straipsnio 3 dalies 5 punktu, amžius (taip pat senatvės pensijos amžius) negali būti teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį. Dėl to Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje pateikiama darbingo amžiaus asmenų apibrėžtis yra tikslinė, taikoma šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams ir negali būti laikomas senatvės pensijos amžiaus sulaukusių asmenų nedarbingumo bei pajamų negavimo prezumpcija. Būdamas sveikas ir darbingas, asmuo, nepriklausomai nuo pasiekto senatvės pensijos amžiaus, turi galimybę dirbti ir gauti pajamų. Praradęs darbingumą, jis tokios galimybės netenka, taigi praranda galimybę dirbti, nepriklausomai nuo to, ar jis faktiškai ketintų dirbti ir ar realiai dirbtų. Tačiau konkrečiai įvertinti, ar dalies darbingumo netekęs asmuo ir toliau būtų dirbęs, net ir sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, dažnai neįmanoma, nes sužaloto asmens galimybės dirbti jau yra sumažėjusios. Taigi vien aplinkybė, kad dalies darbingumo netekęs asmuo nesiekia įsidarbinti, nesiregistruoja Darbo biržoje, savaime nereiškia, kad jis to nebūtų daręs, jei nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas. Akivaizdu, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir padarinių, pasireiškusių nukentėjusiosios sužalojimu. Tačiau priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir žalos, pasireiškusios negautomis pajamomis, nėra toks akivaizdus. Gali būti, kad priežastinį ryšį tarp eismo įvykio ir žalos (pajamų netekimo) papildo kitos aplinkybės (asmuo sulaukia senatvės pensijos amžiaus, darbdavys likviduojamas, asmuo neketintų dirbti ir pan.). Vis dėlto tai nepaneigia to, kad draudžiamasis įvykis nors ir nebūtinai yra vienintelė pajamų netekimo priežastis, tačiau bent jau atitinkamai sumažina nukentėjusiam asmeniui galimybę (atima šansą) tokias pajamas gauti. Nelaimingas atsitikimas ir asmens sužalojimas iš principo gali būti laikomas įvykiu, dėl kurio asmuo galėjo prarasti pajamas, tačiau tokias pajamas asmuo galėjo prarasti ir vien dėl to, kad sulaukė pensinio amžiaus. Taigi daugiau nei viena priežastis galėjo lemti nukentėjusiosios pajamų netekimą. Senatvės pensijos amžiaus sulaukusių asmenų darbas nėra visuotinai paplitęs, tačiau ir ne išimtis. Mokėdamas netekto darbingumo periodinę kompensaciją įstatymų leidėjas ją sieja su objektyviu darbingumo (jo dalies) netekimo faktu, o ne su realia asmens galimybe ar jo noru dirbti. Taigi kompensacija iš esmės mokama už prarastą ar sumažėjusią galimybę dirbti. Tokią galimybę gali prarasti ir senatvės pensinio amžiaus sulaukę asmenys. Besąlyginis netekto darbingumo periodinės kompensacijos, kaip nukentėjusio asmens negautų pajamų, kvalifikavimas be galimybės įrodyti priešingas aplinkybes galėtų reikšti nepagrįstą už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės išplėtimą, ypač tais atvejais, kai nukentėjusio asmens tikimybė gauti pajamas būtų gerokai sumažėjusi (pvz., dėl itin senyvo amžiaus). Ir priešingai, tokios kompensacijos pripažinimas negautomis pajamomis tik esant konkretiems įrodymams apie individualų pensinio amžiaus asmens ketinimą dirbti, kai objektyviai toks ketinimas nebegali būti įgyvendintas dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, reikštų galimybę už žalą atsakingam asmeniui išvengti atsakomybės. Dėl to siekiant nustatyti, ar netekto darbingumo periodinė kompensacija iš tiesų ir kokia apimtimi kompensuoja senatvės pensijos sulaukusio asmens dėl draudžiamojo įvykio negautas pajamas, vertintina tikimybė, kad asmuo dirbtų, kuri išreiškiama pinigine forma. Ši tikimybė nustatoma atsižvelgiant į konkretaus asmens sveikatos būklę iki ir po sužalojimo, netekto darbingumo dydį,

26

išlikusio darbingumo pobūdį, galimybes gauti darbą, kita (kuri dalis senatvės pensinio amžiaus sulaukusių asmenų kokioje amžiaus grupėje dirba, kokiu krūviu ir pan.). Procentais išreikšta pensinio amžiaus nukentėjusio asmens dalyvavimo darbo rinkoje tikimybė, nustatyta pagal pirmiau nurodytus kriterijus, padauginta iš netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydžio, atspindėtų prarasto šanso ekonominę vertę. Tai, esant neapibrėžtam priežastiniam ryšiui, gali reikšti to asmens negautas pajamas, kurias turi kompensuoti už žalą atsakingas asmuo (jo draudikas). Įrodinėti aiškią neatitiktį tarp nukentėjusio asmens negautų pajamų ir socialinio draudimo išmokos turi atsakovas, todėl šiam siekiant išvengti ieškinio tenkinimo, tenka našta teikti įrodymus dėl nukentėjusio pensinio amžiaus asmens tikimybės gauti pajamas nebuvimo. Į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įeina laikotarpis, kai pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (NADPLĮ) mokamos pašalpos, tačiau neįeina laikotarpis, kai asmuo gauna netekto darbingumo periodinę kompensaciją. Taigi, jei dėl nelaimingo atsitikimo sumažėja nukentėjusio asmens senatvės pensijos dydis, ši aplinkybė gali būti reikšminga nustatant nukentėjusio asmens negautas pajamas, jam sulaukus pensinio amžiaus, ir atitinkamai vertinant socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo apimtį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UADB „ERGO Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-93/2014.

Dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžta kelio sąvoka: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantis kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Taigi, pagal aptartą Kelių įstatymo nuostatą kelias – tai inžinerinis statinys, kurį sudaro įrenginių kompleksas, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Visos kelio konstrukcijos yra sukurtos statybos darbais naudojant statybos medžiagas ir tvirtai sujungtos su žeme bei sudaro vientisą statinį („Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „konstrukcija“ aiškinamas kaip pastato, kelių ir kitų statinių dalių sutvarkymas, struktūra, sąveika; sudedamoji statinio dalis ar jų grupė, turinti vieną paskirtį). Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Konstatuotina, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Kelio ar bet kurios jo dalies trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos kelio priežiūros, negali būti pagrindas taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Tokiais atvejais kelio savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Taigi, paprastai kelio, kaip ir kitų statinių, savininkas (valdytojas) už padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais, tačiau išimtiniais atvejais, kai žala padaroma dėl kelio sugriuvimo ar kitokių jo

27

konstrukcinių trūkumų, atsako be kaltės. Nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta dėl pašalinio daikto (akmens) važiuojamojoje kelio dalyje. Bylos duomenimis, automagistralės eismo juosta, ant kurios gulėjo akmuo, yra asfaltuota, ir šiuo atveju akivaizdu, kad akmuo nėra jos ar kurio nors kito kelio įrenginio konstrukcinė dalis. Tai reiškia, kad akmens atsiradimas ant kelio juostos yra atsitiktinis, todėl nėra pagrindo spręsti, jog žala ieškovui padaryta dėl kelio konstrukcinio trūkumo ir atsakovui kilo civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kartu pažymėtina, kad akmens automagistralės eismo juostoje buvimas kelia grėsmę saugiam eismui, o tai gali sudaryti pagrindą kilti atsakovo civilinei atsakomybei bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Ieškovas, teigdamas, kad dėl kliūties ant kelio patyrė žalos, turi teisę reikalauti, jog atsakovas ją atlygintų, įrodinėdamas visas būtinąsias sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014.

Dėl statinio savininko civilinės atsakomybės bendraisiais pagrindais

Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės statinių savininkui ar teisėtam valdytojui bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais taikymo, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis), jų priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis) ir asmens kaltę (CK 6.248 straipsnis). Nors, bylos duomenimis, eismo įvykio dieną kasatoriaus įgalioti asmenys – Raseinių kelių tarnybos Ariogalos meistrijos pareigūnai – vykdė patrulines apžiūras, tačiau nei akmens, nei padangų atplaišų ant kelio nepastebėjo ir jų nepašalino. Taisyklių 8.4 punkte įtvirtinta, kad kelių techninės priežiūros darbai – tai nuolatiniai kelio elementų priežiūros darbai, užtikrinantys saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelių techninės priežiūros darbai apima ir kelio dangų bei kitų elementų valymą. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad padėtis, kai visą parą (laikotarpiu tarp patrulinių apžiūrų) važiuojamojoje kelio dalyje guli pavojų eismo saugumui keliančios kliūtys, negali būti pripažinta tinkama kelio technine priežiūra. Atsižvelgiant į aptartuose teisės aktuose įtvirtintų kelių priežiūros reikalavimų visumą, kelių priežiūros institucijai keliamus tikslus ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog eismo įvykio dieną (2007 m. gegužės 7-ąją) kasatorius netinkamai vykdė magistralinio kelio priežiūrą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad eismo įvykį, be kita ko, nulėmė nukentėjusio asmens neatsargūs veiksmai, ir remdamasis CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, suteikiančiu pagrindą sumažinti priteistiną nuostolių atlyginimą, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės dydį, [pagrįstai] sprendė, jog iš kasatoriaus priteistina ieškovui 3018,98 Lt nuostolių atlyginimo (1/5 dalis pareikšto reikalavimo).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. VĮ „Automagistralė“, bylos Nr. 3K-7-57/2014.

DARBO TEISĖ

28

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, jei darbuotoja tuo metu buvo motinystės atostogose ir gavo atitinkamą socialinę išmoką

Byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuo atleidimo iš darbo dienos 2009 m. gegužės 29 d. J. S. buvo vaiko priežiūros, nėštumo ir gimdymo atostogose, teisės aktų nustatyta tvarka naudojosi socialinėmis garantijomis ir gavo motinystės pašalpą. Nepaisant to, kasatorė prašo priteisti 116 434,52 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 183,68 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nutartyje jau buvo nurodyta, jog už priverstinės pravaikštos laiką priteistina išmoka turi kompensuoti darbuotojo praradimus, ji nėra darbdavio nubaudimo priemonė, taip pat negali būti pagrindas darbuotojui nepagrįstai praturtėti. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus dėl išmokų už priverstinės pravaikštos laiką paskirties kompensuoti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo prarastas darbo pajamas, atmestinas kasatorių prašymas priteisti išmoką J. S. , nes, atleidimo iš darbo metu būdama vaiko priežiūros (vėliau – antro vaiko nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros) atostogose ir gaudama teisės aktų nustatyta tvarka paskirtas socialinio draudimo išmokas (motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpą), ji neturėjo finansinių praradimų, kuriuos kompensuotų išmoka už priverstinės pravaikštos laiką. J. S. esant vaiko priežiūros atostogose, jai mokėtos priklausančios socialinės išmokos (pašalpos), kurių dydis dėl neteisėto atleidimo iš darbo nepasikeitė, t. y. tiek išsaugant kasatorės darbo vietą iki vaiko priežiūros atostogų pabaigos, tiek J. S. atleidus iš darbo, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą (LMSDĮ) jai būtų mokamos tokio pat dydžio išmokos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje L. J., J. S. v. BVĮ „Vilniaus butai“, SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-3-79/2014.

Dėl garantijų darbuotojų atstovams (profesinių sąjungų renkamų organų nariams) taikymo

Neabejotina, kad darbuotojas, kuriam taikytinos tam tikros garantijos, sužinojęs apie būsimą atleidimą iš darbo, turi iš karto pranešti apie tai darbdaviui. Tuo atveju, jei ieškovas būtų atleistas iš darbo 2012 m. sausio 4 d., kaip buvo nurodyta 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime, galbūt būtų pagrindas konstatuoti informavimo pareigos neįvykdymą. Tačiau ieškovas iš darbo atleistas 2012 m. kovo 2 d., dėl suteiktų atostogų atleidimo datą perkeliant į 2012 m. gegužės 8 d. (DK 175 straipsnis). Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovui įspėjimas apie būsimą atleidimą iš darbo buvo įteiktas nepaisant to, jog jam taikoma ir kita garantija, nustatyta DK 303 straipsnyje – draudimas atleisti darbo ginčų komisijos narį iš darbo pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai įmonė likviduojama. Ši garantija dėl ieškovo pasibaigė 2012 m. kovo 3d. Atsakovui apie šią garantiją buvo žinoma, vėliau į ją buvo atsižvelgta, parenkant atleidimo iš darbo laiką. Dėl to atsakovas, 2012 m. sausio 11 d. gavęs informaciją apie ieškovui taikytinas garantijas, turėjo pakankamai laiko įvykdyti savo pareigą, nustatytą DK 134 straipsnio 1 dalyje, ir kreiptis į Kolektyvo profesinės sąjungos renkamąjį organą dėl sutikimo gavimo. Juolab kad tuo metu įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo terminas buvo pratęstas DK 130 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo kitoje byloje, kurioje ginčijamas

29

atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti ieškovą iš darbo. Pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta, jog jam iki ieškovo atleidimo iš darbo buvo žinoma apie šio priklausymą Kolektyvo profesinės sąjungos renkamajam organui. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad dėl sutikimo nesikreipė, nes nesitikėjo tokį gauti, o bylinėjimasis būtų užtęsęs atleidimo procedūras. Darbdavio prognozavimas, kad sutikimas atleisti darbuotojų atstovą nebus gautas, nėra teisėtas pagrindas atleisti darbuotoją be įstatyme nustatyto sutikimo. Toks darbdavio elgesys, be kita ko, reiškia, kad darbdavys prisiima riziką, jog, atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, jam kils tokio atleidimo padariniai. Kasacinis teismas, įvertinęs tiek kasatoriaus, tiek atsakovo elgesį nagrinėjamoje situacijoje, sprendžia, kad nors kasatorius, iš karto nepranešęs atsakovui apie savo narystę Kolektyvo profesinės sąjungos renkamajame organe, savo pareigas, nustatytas DK 35 straipsnyje, atliko ne visiškai sąžiningai, tačiau tai neapribojo atsakovo galimybės vykdyti jam tenkančią pareigą – kreiptis į Kolektyvo profesinės sąjungos renkamąjį organą išankstinio sutikimo atleisti ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Kasatoriaus atleidimas negavus profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo, pripažintinas neteisėtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014.

Dėl DK nuostatų netaikymo ginčui dėl atleidimo iš teisėjo pareigų teisėtumo

Teisėjo atleidimui iš pareigų taikoma speciali procedūra, reglamentuota Konstitucijoje, Teismų įstatyme, išsamiai išaiškinta oficialiojoje Konstitucinio Teismo doktrinoje. Teisėjas ir jį į pareigas priimantis Respublikos Prezidentas yra konstitucinio reguliavimo subjektai, jų nesieja darbo teisiniai santykiai, taigi netaikytinos ir juos reguliuojančios atskiros DK normos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė, Teisėjų taryba, bylos Nr. 3K-3-85/2014.

Dėl byloje esančių duomenų pakankamumo ir Teisėjų tarybos nutarimo patarti Prezidentei atleisti kasatorių iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagrįstumo

Teikdama Prezidentei apibendrintus tyrimo rezultatus, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) yra laisva nurodyti (cituoti) pasirinktas, jos vertinimu, reikšmingiausias, tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atkreipti dėmesį į tam tikrus kasatoriaus veiksmus, o likusius, neturinčius reikšmės tinkamo jo pareigų atlikimo vertinimui, nutylėti. STT rašto pagrindu priimtų sprendimų teisėtumui svarbu tai, kad, vertinant kasatoriaus veiksmus dėl jų atitikties teisėjo etikai ir kitiems tokiam subjektui keliamiems reikalavimams, tiek Teisėjų taryba, tiek Prezidentė, tiek bylą nagrinėję teismai turėjo išslaptintą operatyvinio tyrimo medžiagą (visų pokalbių, o ne jų suvestinį protokolą), taigi turėjo galimybę patikrinti STT teiginius, įvertinti jų reikšmę viso pokalbio kontekste. Svarbu pabrėžti, kad Konstitucijoje nenustatyta, kokie teisėjo poelgiai priskirtini prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas. Konstitucinio Teismo pažymėta, kad formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo kaip teisėjo įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu; ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo yra pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti

30

sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Taigi teisėjo vardą pažeminantis poelgis – vertinamojo pobūdžio pažeidimas, dėl kurio buvimo kiekvienu atveju sprendžia tai padaryti įgaliotas subjektas – Teisėjų taryba. Teisėjų taryba, gavusi Respublikos Prezidento prašymą patarti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų įvertina, ar teisėjo darbas, elgesys, reputacija ir kitos savybės atitinka jam keliamus reikalavimus, inter alia, nustatytus visuotiniame teisėjų susirinkime priimtame Teisėjų etikos kodekse. Be to, Teisėjų taryba, kaip Visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkta vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, patardama Prezidentui, kartu išsprendžia ir pasitikėjimo konkrečiu teisėjų bendruomenės nariu klausimą, t. y. įvertina, ar teisėjas, būdamas vienos iš valstybės valdžią įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų narys, veikė taip, kad visuomenė jomis pasitikėtų. Teisėjų tarybos nutarimai patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų turi būti motyvuoti, aiškiai išdėstyti, pagrįsti nustatytais faktais, įvertinus aplinkybes, kurios lemia asmens tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms. Pažymėtina, kad teisėjo etikos pažeidimo konstatavimui nereikia kelių faktų sudėties, pakanka, jog būtų nustatytas bent vienas atvejis, kai teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Nagrinėjamoje byloje nustatyti net keli epizodai, kurie tiek visi kartu, tiek kiekvienas atskirai gali būti vertinami kaip teisėjų etikos pažeidimas. Tiek Teisėjų taryba, tiek bylą nagrinėję teismai sprendė, kad su teisėjo etika nesuderinami veiksmai, kai teisėjas, siekdamas paveikti konkrečios bylos eigą, daro poveikį ją nagrinėjančiam teisėjui, priimdamas sprendimus nagrinėjamose bylose, pasiduota pašalinei įtakai (prašymams griežtai nebausti, siūlomiems bylos sprendimo variantams), nesiima veiksmų išvengti tokios įtakos, jai pasiduoda, bendrauja su kitų institucijų (šiuo atveju – Kauno teritorinės muitinės) darbuotojais, siekdamas paveikti jų sprendimus, priimamus atliekant funkcijas (prašo (reikalauja) „atiduoti“ sulaikytą krovinį, „spustelt“ šį klausimą sprendžiančius pareigūnus) trečiųjų asmenų naudai ir interesams. Kadangi pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus teisėjams keliami itin dideli etinio ir moralinio pobūdžio reikalavimai, jų reputacija turi būti nepriekaištinga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas, 2013 m. liepos 3 d., 2014 m. kovo 10 d. sprendimai), jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas), jausti didelę atsakomybę už tai, kaip vykdo teisingumą – atlieka Konstitucijoje jiems nustatytą priedermę (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas, 2013 m. liepos 3 d., 2014 m. kovo 10 d. sprendimai), tai pripažintina, kad pirmiau nurodyti kasatoriaus veiksmai galėjo sukelti abejonių jo nešališkumu, teisingumu, sąžiningumu, nepriklausomumu, veikimu išimtinai pagal teisės aktų reikalavimus, nepasiduodant valdžios institucijų ar pareigūnų, visuomeninių organizacijų ar atskirų piliečių įtakai. Dėl to laikytina, kad Teisėjų taryba turėjo pakankamą pagrindą nepasitikėti kasatoriumi, suabejoti jo veiksmų atitiktimi Teisėjų etikos kodekse nustatytiems teisėjų etikos principams, kvestionuoti kasatoriaus reputacijos atitiktį teisėjams keliamiems standartams. Svarbu tai, kad teisėjo drausminei atsakomybei taikyti nebūtina nustatyti baudžiamosios veikos fakto. Pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja

31

(Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. sprendimas). Dėl savo ypatumų, minėta, teisėjo vardą žeminančiam poelgiui pripažinti ir jo atleidimui iš pareigų pakanka pagrįsto įsitikinimo, kad teisėjo elgesys neatitinka Teisėjų etikos kodekse nurodytų principų ir egzistuoja pakankamas pagrindas nepasitikėti tokiu teisėju. Šiuo atveju dėl pritarimo atleisti A. L. iš teisėjo pareigų Teisėjų tarybos posėdyje balsuota vienbalsiai, taigi teisėjams nekilo abejonių dėl jo veiksmų ir poelgių netinkamumo, o tai yra svarbi aplinkybė, į kurią, be kitų, turi atsižvelgti ginčą sprendžiantys teismai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė, Teisėjų taryba, bylos Nr. 3K-3-85/2014.

Dėl teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų tvarkos

Teisinis reguliavimas ir Konstitucinio Teismo išaiškinimai iš esmės reiškia, kad egzistuoja ir konstituciškai yra pateisinama dvejopa teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų procedūra. Vienu atveju tai galima padaryti tokiam teisėjui iškėlus drausmės bylą, Teisėjų garbės teismui priėmus sprendimą siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentui gavus Teisėjų tarybos pritarimą ir nusprendus atleisti teisėją iš pareigų jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Kitu atveju Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Teisėjų tarybą dėl pritarimo atleisti teisėją iš pareigų ir, tokį gavęs, atleisti teisėją, nepriklausomai nuo to, ar Teisėjų garbės teisme jam iškelta (išnagrinėta) drausmės byla. Nagrinėjamos bylos atveju Prezidentė, gavusi baudžiamajame procese nepanaudotą operatyvinės veiklos subjekto (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT)) vadovo sprendimu Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies pagrindu išslaptintą medžiagą apie kasatoriaus veiksmus, žeminančius teisėjo vardą, siekdama išsiaiškinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti ir ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, kreipėsi į generalinį prokurorą. Gavusi Generalinės prokuratūros patvirtinimą (2012 m. sausio 27 d. raštas Nr. 17.2-2413), kad STT šalies vadovei pateikti duomenys surinkti esant faktiniam ir teisiniam tokių veiksmų atlikimo pagrindui, prokurorui kontroliuojant operatyvinių veiksmų teisėtumą, Prezidentė kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydama patarti dėl kasatoriaus atleidimo iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Taigi, taikyta teisėjo atleidimo iš pareigų procedūra, neiškeliant jam drausmės bylos. Kaip jau buvo nurodyta, apylinkės teismų teisėjus skiria ir atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas, gavęs specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos (Teisėjų tarybos) pritarimą (Konstitucijos 112 straipsnio 4, 5 dalys, Teismų įstatymo 56 straipsnis, 90 straipsnio 6, 7 dalys); apylinkės teismo teisėjo atleidimui nereikia inicijuoti apkaltos proceso, kaip to reikalaujama atleidžiant iš pareigų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėją. Dėl to konstatuotina, kad Prezidentė turėjo diskrecijos teisę pradėti kasatoriaus atleidimo iš teisėjo pareigų procedūrą, jam neiškėlus drausmės bylos ir nesant Teisėjų garbės teismo sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Tokia procedūra neprieštarauja Teismų įstatymo nuostatoms, jos konstitucingumas ne kartą kvestionuotas Konstituciniame Teisme ir šio nutarimais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d., 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimai) pripažintas atitinkančiu Konstitucijos nuostatas. Pagal Konstitucinio Teismo jusrisprudenciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d.,

32

2007 m. sausio 16 d., 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimai) teisėjas gali būti atleidžiamas iš darbo tik tada, kai egzistuoja juridinių faktų visuma – Teisėjų tarybos patarimas atleisti teisėją iš darbo ir Respublikos Prezidento dekretas šiuo klausimu. Teisėjų tarybos patarimas Respublikos Prezidentui atleisti konkretų teisėją iš pareigų įgalina Prezidentą atleisti šį teisėją (tam, kad Prezidentas galėtų atleisti teisėją iš einamų pareigų, būtinas Teisėjų tarybos pritarimas), tačiau jo neįpareigoja to daryti. Priimdamas sprendimą atleisti teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentas konstituciškai neįpareigotas paisyti Teisėjų tarybos nutarimo patarti atleisti konkretų teisėją iš pareigų, t. y. Prezidentas turi teisę, atsižvelgęs į konkrečios situacijos aplinkybes, nuspręsti neatleisti teisėjo, nors Teisėjų taryba patarė tai padaryti. Dėl nurodytos aplinkybės atskiros Teisėjų tarybos nutarimo apskundimo tvarkos įtvirtinimas teisės aktuose būtų nepagrįstas, užvilkintų procedūras, nes, minėta, Teisėjų tarybos nutarimas per se nelemia teisėjo atleidimo iš pareigų, tam būtina dviejų juridinių faktų sudėtis – Teisėjų tarybos nutarimo patarti atleisti teisėją iš einamų pareigų ir Prezidento dekreto, kuriuo nuspręsta tai padaryti, priėmimas. Kadangi Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teisėjo teisė ginčyti atleidimą iš pareigų (ką darydamas jis laisvas teikti argumentus tiek dėl Prezidento dekreto, tiek dėl Teisėjų tarybos patarimo nepagrįstumo ir (ar) neteisėtumo), ir, Konstituciniam Teismui sprendžiant dėl šios normos konstitucingumo, prieštaravimų Konstitucijos nuostatoms nenustatyta, tai laikytina, kad tokiu teisiniu reguliavimu nustatyta teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarka, kuri neužkerta kelio realiai apginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes kasacinis teismas konstatuoja, kad galimybės atskirai apskųsti Teisėjų tarybos nutarimą nebuvimas nepažeidė kasatoriaus konstitucinės teisės į teisminę gynybą, tokia jo teisė ir jos įgyvendinimo tvarka įtvirtinta Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje; kasatorius šia teise pasinaudojo pateikdamas ieškinį nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė, Teisėjų taryba, bylos Nr. 3K-3-85/2014.

Dėl derybų vertinimo sąžiningumo principo aspektu

Konstatuojant, ar nutrūkusios šalių derybos buvo sąžiningos, svarbios darbdavio ir profesinės sąjungos derybose dėtos pastangos susitarimui pasiekti, doras, konstruktyvus elgesys jas vedant, derybos be nepagrįstų delsimų ir pan. Faktas apie vėliau šalių pasiektą ir pasirašytą susitarimą (nors ginčas dėl nutrūkusių derybų ir paskelbto streiko teisėtumo nagrinėjamas teisme) savaime nevertintinas kaip nesąžiningas derybas nutraukusių asmenų elgesys, nes derybos yra dinamiškas procesas – net ir nutraukus derybas ir surašius nesutarimų protokolą, skelbiamu streiku darbdavys skatinamas atnaujinti kolektyvines derybas, kad jis pateiktų palankesnį darbuotojams pasiūlymą. Taigi aplinkybė, kad, net ir deryboms pasibaigus nesutarimų protokolu ir darbuotojams paskelbus streiką, darbuotojai ir darbdavys vis dėlto susitaria ir šiuo susitarimu padaromos didesnės nuolaidos, nei šalių siūlyta derybų metu, negali būti pagrindas konstatuoti, jog visi ankstesni darbuotojų reikalavimai buvo neteisėti, o elgesys nesąžiningas. Vykstant teisme ginčui dėl paskelbto streiko teisėtumo, 2012 m. gruodžio 7 d. susitarimu dėl iškeltų kolektyvinio ginčo reikalavimų ieškovas įsipareigojo 2012 m. išmokėti 3 967 200 Lt, kitą dalį išmokant iki 2013 m. birželio mėn. Taigi iš galutinio šalių pasiekto susitarimo aišku, kad darbuotojams pavyko pasiekti palankesnį rezultatą nei siūlė darbdavys: 2012 m. išmokėta didesnė suma, o likusi – per trumpesnį terminą. Dėl to spręstina, kad

33

apeliacinės instancijos teismas, laikydamas šalių 2012 m. gruodžio 7 d. pasirašytą susitarimą identišku ieškovo 2012 m. rugsėjo 27 d. pasiūlymui ir teigdamas, jog kasatoriai derybose buvo nesąžiningi, nes priėmė pasiūlymus, kurie buvo pateikti anksčiau, netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus viešasis transportas“ v. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-170/2014.

Dėl darbuotojų teisės streikuoti ir paskelbto streiko teisėtumo vertinimo

Sprendžiant streiko teisėtumo klausimą, vertintinas ne tik procedūros, bet ir pagrindo jam skelbti teisėtumas, t. y. nustatytina kolektyvinio darbo ginčo turinio (iškeltų reikalavimų) atitiktis įstatyme nustatytoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju įspėjamasis streikas buvo numatytas tuo metu, kai įmonėje galiojo šalių pasirašytos kolektyvinės sutartys. DK 78 straipsnio, reglamentuojančio streikų apribojimus, 3 dalyje nustatyta, kad kolektyvinės sutarties galiojimo metu draudžiama skelbti streiką, jeigu šios sutarties laikomasi. Tai reiškia, kad streiko, paskelbto kolektyvinės sutarties galiojimo metu, teisėtumo klausimas spręstinas įvertinus tai, ar kolektyvinės sutarties buvo laikomasi. Kolektyviniai ginčai apima atvejus, kylančius iš darbuotojų ir darbdavio nesutarimų dėl kolektyvinės sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio pažeidžiami darbuotojų interesai. Kolektyvinės sutarties nevykdymu laikytini atvejai, kai darbdavys visiškai nevykdo kolektyvinės sutarties arba esminių jos nuostatų, o netinkamu vykdymu – atvejai, kai darbdavys vykdo sutartį, bet tai daro netinkamai, t. y. vykdo tik kokią nors dalį sutarties nuostatų. Dėl to atvejai, kai netinkamai vykdomos kolektyvinės sutartys ir taip pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės, t. y. kai laikomasi ne visų sutarties nuostatų, nepatenka į DK 78 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimo skelbti streiką sritį. Kasatoriai kolektyviniu darbo ginču kėlė klausimą dėl kolektyvinės sutarties nuostatų, reglamentuojančių priemokų už metinius darbo rezultatus mokėjimą, bazinio atlyginimo indeksavimą ir delspinigių už laiku nesumokėtas metines priemokas ir nepriskaičiuotus atlyginimus išmokėjimą, netinkamą vykdymą. Pripažinimas, kad darbdavys nevykdė dalies kolektyvinės sutarties nuostatų, sudaro pagrindą išvadai, kad sutartis buvo vykdoma netinkamai, o ne priešingai – sutarties vykdymą laikyti tinkamu. Nustatytos faktinės aplinkybės, kad darbdavys nevykdė dalies kolektyvinės sutarties nuostatų, sudaro pagrindą kolektyviniam ginčui kilti, ir jo neišsprendus pozityvaus kolektyvinio darbo ginčų sprendimo metodais, turi būti pripažįstama teisė skelbti tam tikro lygio streiką, kaip būdą išspręsti kilusį ginčą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus viešasis transportas“ v. UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-170/2014.

VIEŠIEJI PIRKIMAI

Dėl Sutarties keitimo teisėtumo

Taigi iš anksto šalių nesuderėta viešojo pirkimo sutarties nuostatų modifikavimo tvarka – ne absoliuti kliūtis, o prielaida (sąlyga) administraciniu būdu (gavus Viešųjų pirkimų tarnybos

34

sutikimą) ar teismo procese ją keisti, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Sutartyje įtvirtinta tik fiksuota (maksimali) kaina, taigi ji negali būti perskaičiuojama teismui nekeičiant sutarties pagal VPĮ 18 straipsnio 8 dalį. Neginčytina, kad kaina – viena svarbiausių viešojo pirkimo sutarčių sąlygų, tačiau tai per se nereiškia, kad pagal VPĮ dėl jos apskritai negalimi jokie šių sandorių pakeitimai. Tiek Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje galimybė keisti viešojo pirkimo sutarčių nuostatas, susijusias su sandorio kaina, nors ir pripažinta išimtine, tačiau iš principo nėra paneigta. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytų Sutarties nuostatų pakeitimu ieškovei, priešingai nei teigia atsakovė, nepripažįstama išskirtinė, kitus pirkime dalyvavusius ar potencialius tiekėjus diskriminuojanti padėtis, nes dėl šioje nutartyje konstatuoto pirkimo ir Sutarties sąlygų trūkumo tokioje situacijoje atsidurtų bet kuris kitas ūkio subjektas. Iš esmės taip ir atsitiko, nes, kaip nurodyta pirmiau, su tapačia medinių pabėgių kvalifikavimo (priskyrimo atitinkamai atliekų kategorijai) problema susidūrė ir naujasis kontrahentas (tiekėjas). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstos perkančiosios organizacijos abejonės dėl negalimumo nagrinėjamu atveju keisti Sutartį, nes jei modifikuotos jos sąlygos būtų paskelbtos iš anksto, tiekėjai būtų galėję pateikti iš esmės kitus pasiūlymus. Iš Konkurso sąlygų turinio negalima daryti išvados, kad kiti ūkio subjektai jas galėjo suprasti ir vertinti kitaip, t. y. iš anksto numanyti, kad atitinkamų pavojingų atliekų kiekiai gali padidėti nuo dvidešimt dviejų iki penkiasdešimt trijų kartų (priklausomai nuo medinių pabėgių priskyrimo kodams 17 02 04, 17 09 03), o už padidėjusį kiekį perkančioji organizacija ne tik neatlygintų, bet ir siektų už paslaugas apmokėti pagal kitos kategorijos atliekas (vietoj pavojingų – nepavojingų). Ieškovė pateikė pasiūlymą pagal perkančiosios organizacijos suformuluotas pirkimo sąlygas, iš kurių nuostatų, susijusių su planuojamais išvežti utilizuojamų atliekų kiekiais (medis, 400 t), netiesiogiai galima spręsti (šią išvadą taip pat patvirtina ir procese pagal antrąjį ieškovės ieškinį atsakovės palaikyta pozicija), kad perkančioji organizacija medinius pabėgius klaidingai kvalifikavo nepavojingomis atliekomis. Taigi poreikis keisti Sutartį kilo dėl netinkamo atliekų kategorijų nustatymo pirkimo sąlygose, atsakomybė už šį suklydimą priskirtina atsakovei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AV investicija“ v. VĮ Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-132/2014.

INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ

Dėl gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos teisės vienašališkai keisti sutarties, pasirašytos su teisių naudotoju, dėl atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams už fonogramų viešą paskelbimą sąlygas

Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 68 straipsnio 2 dalį atlyginimo, mokamo pagal autorinę licencinę sutartį už suteiktą teisę naudoti kūrinį ar gretutinių teisių objektą, dydis nustatomas kolektyvinio administravimo asociacijų ir naudotojų susitarimu, o jeigu kolektyvinio administravimo asociacija ir naudotojas nesutaria, tai bet kuri šalis gali kreiptis į tarpininką prašydama tarpininkauti derybose dėl autorinio atlyginimo ir jo mokėjimo sąlygų. Taigi pagrindinis atlyginimo nustatymo principas – šalių susitarimas, kuris gali būti pasiektas tiesiogiai arba per tarpininką. ATGTĮ 55 straipsnio, reglamentuojančio atlikėjų ir fonogramų gamintojų teisę į atlyginimą už fonogramų naudojimą viešam paskelbimui, 1 dalyje

35

nustatyta, kad atlyginimo dydis ir jo mokėjimo sąlygos nustatomos fonogramų naudotojų ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų sutartyje; atlyginimo dydis nustatomas procentais nuo naudotojo pajamų, arba konkrečia pinigų suma. Jeigu fonogramų naudotojai ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos nesutaria dėl atlyginimo dydžio ir jo mokėjimo sąlygų, bet kuri iš šalių gali kreiptis į Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių tarybą arba į kitą tarpininką prašydama tarpininkauti derybose; jeigu šalys nepriima derybose tarpininkaujant pateikto pasiūlymo, atlyginimo dydį ir mokėjimo sąlygas nustato teismas (ATGTĮ 55 straipsnio 2 dalis). Iš šios įstatymo normos matyti, kad atlyginimas už fonogramų naudojimą viešam paskelbimui nustatomas kolektyvinio administravimo asociacijos ir teisių naudotojo (nekonkretizuojant, ar tai individualus naudotojas, ar tikslinė naudotojų grupė, asociacija) susitarimu, o nesusitarus – teismo. Įstatyme nėra nuostatų, suteikiančių teisę kolektyvinio administravimo asociacijai, nepasiekus susitarimo, atlyginimą nustatyti vienašališkai. Kolektyvinio administravimo asociacija (Lietuvoje – Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA)) gali patvirtinti atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams už atlikimo įrašų ir fonogramų viešą paskelbimą tarifus, tačiau šie yra ne privalomojo, bet rekomenduojamojo pobūdžio (žr. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. ĮV-645 „Dėl autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo muzikos kūrinių viešo atlikimo ir viešo paskelbimo srityje rekomendacijų patvirtinimo“). Konstatuotina, kad autorių ir gretutinių teisių turėtojai ir jų kolektyvinio administravimo asociacijos bei autorių ir gretutinių teisių naudotojai ir jų asociacijos yra lygiateisiai civilinių santykių dalyviai, jų sutartiniai santykiai grindžiami bendrosiomis Civilinio kodekso sutarčių teisės nuostatomis; kolektyvinio administravimo asociacijai įstatymu nesuteikta teisės vienašališkai nustatyti ar keisti sutarčių sąlygas. <...> Ieškovas (AGATA) vienašališkai pakeitė Sutarties 4.1 punkto sąlygą nuo 2008 m. sausio 1 d., nusprendęs atlyginimo tarifą taikyti pagal viešbučio kambarių skaičių, neatsižvelgiant į faktinį viešbučio kambarių apgyvendinimą; toks sprendimas reiškė atlyginimo padidinimą. Byloje nėra konstatuota, kad sutartyse su teisių naudotojais nustatytas atlyginimo dydis pažeidė Konkurencijos įstatyme įtvirtintą draudimą piktnaudžiauti dominuojama padėtimi ar kitas imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas niekaip nepagrindė, kodėl, siekdamas suvienodinti sutarčių su gretutinių teisių naudotojais sąlygas, nutarė padidinti atlyginimą pagal Sutartį su atsakovais ir nepasirinko priešingo varianto – atitinkamo atlyginimo pagal sutartis su kitais teisių naudotojais sumažinimo. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai nurodo, jog kolektyvinio administravimo asociacijos kompetenciją vienašališkai nustatyti teisingą atlyginimą gretutinių teisių subjektams (atlikėjams ir fonogramų gamintojams) už gretutinių teisių objektų naudojimą patvirtina Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (kodifikuota redakcija) 8 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šios Direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą vieningą teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais ar atkurta, naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams. Europos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl pirmiau galiojusios Direktyvos 92/100/EEB analogiškoje 8 straipsnio 2 dalies normoje vartojamos sąvokos „teisingas atlyginimas“, konstatavo, kad Direktyvoje neapibrėžti teisingo atlyginimo nustatymo kriterijai, to negali padaryti ir Teismas, nes tai yra kiekvienos valstybės narės prerogatyva (ETT 2003 m. vasario 6 d. sprendimas, Sena, C-245/00, Rink. p. I-1284, par. 34). Teismas nurodytoje byloje nacionalinį Nyderlandų valstybės reglamentavimą, pagal kurį atlikėjų ir fonogramų gamintojų

36

atstovams bei teisių naudotojų atstovams paliekama teisė susitarti dėl atlyginimo už fonogramų naudojimą, o nesusitarus šį klausimą sprendžia teismas, pripažino tinkamai apsaugančiu šalių teises bei atitinkančiu Bendrijos teisę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos gretutinių teisių asociacija v. UAB „Liuks“, UAB „Naujasis Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-152/2014.

Dėl pirmalaikio naudojimo teisės

Patentų įstatymo 40 straipsnio „Pirmalaikio naudojimo teisė“ 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie naudojo arba visiškai pasirengė naudoti išradimą iki patento paraiškos padavimo datos, o kai prašoma suteikti prioritetą, – iki patento paraiškos prioriteto datos, neatsižvelgdami į patento savininko valią, gali išradimą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, susijusių su prekyba (vadinamosios TRIPS sutarties) 30 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės gali numatyti ribotas patentų suteiktų išimtinių teisių išimtis, su sąlyga, kad tokios išimtys nepagrįstai neprieštarauja normaliam patento naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų patento savininko interesų, atsižvelgiant į teisėtus trečiųjų šalių interesus. Patentų įstatymo 40 straipsnyje įtvirtinta nuostata būtent ir reiškia ribotą patentų suteiktų išimtinių teisių išimtį, atsižvelgiant į teisėtus trečiųjų šalių interesus. Tačiau įstatymų leidėjo įtvirtinta ribota patentų suteiktų išimtinių teisių išimtis – pirmalaikio naudojimo teisė tampa aktuali tuo atveju, kai išradimui suteikta teisinė apsauga, o trečiasis asmuo naudojasi tuo išradimu. Tokiu atveju nustačius, kad trečiasis asmuo naudojo arba visiškai pasirengė naudoti išradimą iki patento paraiškos padavimo datos, neatsižvelgdamas į patento savininko valią, gali išradimą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, atsakovas nesinaudoja ieškovo išradimu, todėl nėra pagrindo jam taikyti įstatyme nustatytą išradimo teisinės apsaugos išimtį, t. y. ginti atsakovo teisę naudotis ieškovo išradimu. Tačiau ši išvada nereiškia, kad atsakovas padarė ir turi atlyginti ieškovui žalą dėl išradimo naudojimo 2004 m. Minėta, ieškovas akvariumines sistemas atsakovui perdavė vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, be to, akvariuminės sistemos atsakovo buvo naudojamos tuo metu, kai ieškovo išradimui teisinė apsauga dar nebuvo suteikta. Dėl nurodytos priežasties kasacinis teismas sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, 2004 m. naudodamas ieškovo akvariumines sistemas, pažeidė ieškovo, kaip patento savininko, teises ir priteisti jam iš atsakovo žalos atlyginimą Patentų įstatymo 57 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje L. S. v. restruktūrizuojama UAB „Lodeksa“, bylos Nr. 3K-3-160/2014.

CIVILINIO PROCESO TEISĖ

Dėl antstolio teisės individualios įmonės areštuotomis lėšomis tenkinti individualios įmonės savininko kreditorių reikalavimus

37

Individualios įmonės atveju šios įmonės ir jos savininko turto atskirumas yra skirtas apibrėžti civilinėje apyvartoje dalyvaujančios individualios įmonės turto masę, tačiau ne besąlygiškai apriboti savininko kreditorių galimybę nukreipti išieškojimą į įmonės, kaip savininkui priklausančio objekto, turtą. Nukreipiant individualios įmonės areštuotas lėšas dengti jos savininko įsiskolinimą kitoje vykdomojoje byloje, iš fiziniam asmeniui priklausančios įmonės turto išieškomas įsiskolinimas pagal šios įmonės savininko asmenines prievoles. Skolos išieškojimo iš fizinio asmens – individualios įmonės savininko – atveju individuali įmonė vertinama tik kaip turto objektas, todėl nekyla jos subjektinio savarankiškumo ir atskirumo nuo savininko bei individualios įmonės atsakomybės už jos savininko skolas klausimų. Šiuo atveju įmonės turtas teisėtai paimamas ne kaip iš subjekto – savarankiško juridinio asmens, bet kaip iš objekto – įmonės savininko turto vieneto, į kurio sudėtį įeina jai priklausantis turtas. Įmonė yra vienas iš fizinio asmens turto objektų, į kurį, kaip į bet kurį kitą objektą, gali būti nukreiptas išieškojimas. Fizinis asmuo – individualios įmonės savininkas turi galimybę pats įgyvendinti jam priklausančią teisę paimti iš įmonės turtą ir juo atsiskaityti su kreditoriumi arba skolą padengti ne individualios įmonės turtu, o kitu jam priklausančiu turtu. To nepadarius, vykdydamas išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – turto priverstine tvarka, antstolis gali nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą, įskaitant jo individualią įmonę. Kai įmonės savininko kito turto nėra, išieškojimas taip pat gali būti nukreipiamas ir į individualios įmonės turtą. Dėl to tokioje situacijoje, kai fizinis asmuo neturi kito turto ir antstolis negali įvykdyti vykdomojo dokumento, tačiau fizinis asmuo turi individualią įmonę, kuri turi turto (nagrinėjamu atveju, kurios per didelė lėšų suma yra areštuota antstolio kitoje vykdomojoje byloje), tokių lėšų nukreipimas tenkinti savininko kreditorių reikalavimus yra galimas bei, atsižvelgiant į savininko turtines teises jo individualios įmonės atžvilgiu, nepažeidžia individualios įmonės ir jos savininko turto atskirumo. Išieškojimas taip pat galimas iš fizinio asmens turtinių teisių, turimų jo individualios įmonės atžvilgiu (CPK 749 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad, antstoliui nukreipus išieškojimą už savininko skolas į individualios įmonės turtą, individualios įmonės kreditorių teisių apsauga užtikrinama individualios įmonės savininko subsidiariąja atsakomybe pagal individualios įmonės prievoles (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, CPK 673 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal M. įmonės „Mejota“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-69/2014.

Dėl CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skola atsirado pagal jos išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, o pagal CPK 663 straipsnio 4 dalį išieškojimo iš paskutinio būsto ribojimas taikytinas tuo atveju, jei skola atsiranda dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas šios normos sąvoką ,,kitokias paslaugas“ aiškino išplėstai, šiai kategorijai priskirdamas ir įsipareigojimus, kildinamus iš paprastojo neprotestuotino vekselio. Pažymėtina, kad ši sąvoka siejama tik su kitomis galimomis namo (buto) aptarnavimo (komunalinėmis) paslaugomis – proceso teisės normose nustatytos bendrosios taisyklės išimtys negali būti aiškinamos plečiamai. Dėl to kasacinis teismas sprendžia, kad pareiškėjos skola, atsiradusi iš laisva valia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, nesusijusių su suvartotais energijos ištekliais, komunalinių ar kitokių paslaugų apmokėjimu, neatitinka CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytos skolos prigimties, ir konstatuoja, jog

38

apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šią normą ir neturėjo teisinio pagrindo ja remtis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal R. M. prašymą apriboti priverstinį išieškojimą iš gyvenamojo namo, bylos Nr. 3K-3-71/2014.

Dėl proceso šalių teisės ginčą užbaigti taikos sutartimi ir teismo vaidmens šalims tokią teisę įgyvendinant

Sprendžiant, ar skundžiama nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nepažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, svarbi aplinkybė, kad, praėjus vos mėnesiui nuo taikos sutarties patvirtinimo, kasatoriui buvo iškelta bankroto byla. Faktas, kad vyksta kasatoriaus bankroto bylos iškėlimo procedūra, ginčą sprendžiančiam teismui tapo žinomas, kai į jį su prašymu netvirtinti taikos sutarties ir nepriimti viso ar dalies ieškinio atsisakymo iki nebus išnagrinėtas UAB „Eurobūstas“ bankroto bylos iškėlimo klausimas, kreipėsi AB DNB lizingas. Toks vieno iš kasatoriaus kreditorių prašymas laikytinas realiu siekiu apginti tiek savo, tiek viešąjį interesą, kurie gali būti pažeisti UAB „Eurobūstas“ nepagrįstai sumažinant ar atsisakant savo reikalavimo arba susitariant dėl kitokių nepalankių taikos sutarties sąlygų. Nors kreditoriaus kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui faktas per se neapriboja šio galimybės laisvai sudaryti sandorius, jis reikšmingas pagal teisės aktų reikalavimus patvirtinti tokius sandorius privalančiam teismui, nes suteikia informacijos apie padidėjusią asmens kreditorių teisių (o kartu ir viešojo intereso) pažeidimo riziką. Dėl to, prieš patvirtindamas taikos sutartį, teismas turi įsitikinti, ar ja nebus pažeistos bendrovės, kurios mokumas kvestionuojamas, kreditorių teisės ir teisėti interesai bei viešasis interesas. Teismui neturint pakankamai duomenų tokiai išvadai padaryti, byla turi būti sustabdoma, o taikos sutarties tvirtinimo klausimas išsprendžiamas priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, arba atsisakyti tai padaryti. Kasacinis teismas, atsižvelgęs į taikos sutarties sąlygas, faktą, kad kasatoriui buvo iškelta bankroto byla, ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, nurodo, jog situacija, kai įmonei faktiškai esant nemokiai ši atsisako dalies savo reikalavimo, mainais negaudama tiesioginės naudos (kadangi atsakovas atskirų reikalavimų kasatoriui nereiškė, oponuojančių argumentų neteikė, tai, sudarant susitarimą, jis jokių nuolaidų, kas atitiktų taikos sutarties sampratą ir tikslus, nedarė) kelia abejonių dėl jos atitikties teisingumo principui ir viešajam interesui. Sprendžiant dėl taikos sutarties sąlygų atitikties viešajam interesui svarbi ir ta aplinkybė, kad savo apeliacinį skundą atsakovas grindė išimtinai proceso teisės normų pažeidimais – laikėsi pozicijos, jog, pirmosios instancijos teismui dėl atsakovo ligos neatidėjus teismo posėdžio ir bylą išnagrinėjus šiam nedalyvaujant, buvo pažeista jo teisė į teisminė gynybą, prašė atidėti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą, tačiau materialiosios teisės normų taikymo ir teismo priteistos skolos dydžio neginčijo. Taigi, atsakovui iš esmės sutinkant su priteista skola, apeliacinės instancijos teismui patvirtinus byloje pateiktą taikos sutartį ieškovui (kasatoriui) pirmosios instancijos teismo priteista suma sumažėjo daugiau nei 48 000 Lt, kurie galėjo būti panaudoti jo kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Eurobūstas“ v. A. Z, bylos Nr. 3K-3-62/2014.

39

Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo nustatyta tėvystė ir priteistas išlaikymas vaikui, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje

Byloje prašoma pripažinti ir leisti vykdyti įsiteisėjusį Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos šeimos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą, kuriuo nustatyta tėvystė ir priteistas išlaikymas vaikui. Kasacinis teismas sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad tėvystės nustatymo klausimu priimto ir įsiteisėjusio užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo tvarkos ES teisė nereguliuoja. Reglamento Nr. 44/2001 (toliau – ir Briuselis I) netaikymo sritis nustatyta 1 straipsnio 2 dalyje, kurio a punkte nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui, arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusiomis su santuokiniais ryšiais, testamentu ir paveldėjimu. Fizinių asmenų statusas aiškinamas autonomiškai nuo nacionalinės teisės (ESTT 2013 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Siegfried János Schneider (C-386/12) 19 punktas). Aiškinant 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselio I pirmtakė) nuostatų netaikymą fizinio asmens statusui pažymėtina ir doktrinoje išsakyta pozicija, kad siekiama pašalinti iš konvencijos taikymo sričių ginčus, susijusius su šeimos teise. Laisvo teismų sprendimų šeimos bylose judėjimą reguliuojančiuose Reglamente Nr. 2201/2003 (toliau – ir Briuselis II bis) ir Reglamente 4/2009 dėl išlaikymo prievolių nustatyta, kad reglamentai netaikomi tėvystės (motinystės) nustatymui (Briuselio II bis 1 straipsnio 3 dalies a papunktis, Reglamento 4/2009 antraštės 21, 25 punktai). Toks ES teisės aktų reguliavimo sričių nustatymas šeimos bylose tik patvirtina plėtojamą poziciją, kad užsienio valstybės teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo pripažinimui ir vykdymui kitoje valstybėje ES teisė netaikoma. Lietuvos Respublika nėra tarptautinių sutarčių dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių srityje išimtinės jurisdikcijos taisyklių su Vokietija dalyvė, todėl nagrinėjamu atveju dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo priimto sprendimo dėl tėvystės nustatymo taikoma Lietuvos civilinio proceso teisė, nustatanti tokio sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo tvarką. <...> CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nepripažįstami užsienio valstybės teismo sprendimai priimti bylose, kurios pagal nacionalinę teisę ar tarptautines sutartis priskiriamos išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai. CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Teismas, pripažindamas Vokietijos Federacinės Respublikos teismo sprendimą, nevertino to fakto, kad byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas, atsakovas (kasatorius) sprendimo priėmimo dieną buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje. Taip pat liko neįvertinta ir kita aplinkybė, kad nepilnamečio vaiko, kurio tėvystės ir išlaikymo klausimas buvo sprendžiamas, motina – bylos pareiškėja, yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenamąją vietą deklaravusi Lietuvoje. <...> Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio teismų sprendimų, susijusių su vaiko interesų apsauga, pripažinimo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas yra kritikavęs pernelyg formalų teismų požiūrį į užsienio valstybėje teisėtu pagrindu priimto teismo sprendimo pripažinimo procesą, socialinių realijų ir geriausių vaiko interesų nepaisymą (žr., pvz., Wagner and Other v. Luxembourg, no. 76240/01, 28 June 2007). Nagrinėjamu atveju teismas pripažino Vokietijos Federacinės Respublikos teismo priimtą sprendimą dėl tėvystės nustatymo neišsiaiškinęs tokio sprendimo priėmimo pagrindų ir motyvų, t. y. nepareikalavęs viso teismo sprendimo, o procesinį

40

sprendimą priėmė įvertinęs vien tik jo rezoliucinę dalį. Tais atvejais, kai teismas sprendžia dėl teismo sprendimo pripažinimo, kai galbūt pažeistos išimtinės jurisdikcijos taisyklės, siekiant tokį sprendimo nepripažinimo pagrindą taikyti ne formaliai, tikslinga išsiaiškinti, kokiais teisiniais ir faktiniais pagrindais vadovavosi užsienio valstybės teismas, nustatydamas, kad jis turi jurisdikciją nagrinėti ginčą, ir kokią teisę taikė ginčo išsprendimui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal I. Č. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje dėl tėvystės nustatymo ir alimentų išieškojimo, bylos Nr. 3K-3-63/2014.

Dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą

Vien tas faktas, kad asmuo, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, kreipiasi dėl kito ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau šį tyrimą atsisakoma pradėti, pats savaime nesuponuoja asmenų lygiateisiškumo ar teisės į teisingą teismą pažeidimo. Ikiteisminis tyrimas pradedamas esant BPK įtvirtintiems pagrindams, kurių egzistavimas įvertinamas nepriklausomai nuo to, ar dėl besikreipiančio asmens kitas ikiteisminis tyrimas pradėtas ar ne.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-73/2014.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2007 m. rugsėjo 18 d., o baudžiamoji byla nutraukta pasibaigus senaties terminui 2009 m. lapkričio 10 d. Viso proceso trukmė (dveji metai ir beveik du mėnesiai), kasacinio teismo vertinimu, nėra tiek ilga, kad pati savaime sudarytų pagrindą konstatuoti buvus pažeidimą. Tai, kad tiesiogiai baudžiamojo proceso poveikį ieškovas patyrė praėjus vieneriems metams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, laikytina viena aplinkybių, švelninančių neigiamą baudžiamojo proceso trukmės poveikį jam. Pažymėtina ir tai, kad ieškovui viso proceso metu nebuvo taikytos jokios prievartos (kardomosios ar kitos) priemonės. Be to, kaltinimas nebuvo susijęs su sunkaus, „kriminalinio“ pobūdžio nusikaltimo padarymu. Nors nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmės išvados, kad tyrimas baudžiamojoje byloje buvo atliktas per įmanomai trumpiausią laiką, pripažintina ir tai, kad įtakos jo trukmei turėjo ir paties ieškovo elgesys. Teismai iš esmės teisingai atkreipė dėmesį į daugelio besikartojančių prašymų dėl apklausti liudytojus siekiant paneigti profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumą (šie prašymai buvo ne kartą atmesti kaip nepagrįsti; dėl visų atsisakymų ieškovas išnaudojo visas galimybes apskųsti) pateikimą; nušalinimų pareiškimą dėl bet kokio jį netenkinančio sprendimo beveik visiems baudžiamosios bylos procese dalyvavusiems pareigūnams (nors du nušalinimai buvo patenkinti, daugelis kitų pripažinti nepagrįstais ir atmesti). Galima būtų net svarstyti, ar tokia situacija nelaikytina „delsimo taktikos“ naudojimu tyčia vilkinant procesą (e. g. Šubinski v. Slovenia, no. 19611/04, judgment of 18 January 2007). Pažymėtina, kad ir kiti ieškovo veiksmai (neveikimas), pavyzdžiui, nuolatinis niekuo nepagrįstas atsisakymas pasirašyti procesinius dokumentus, dėl kurio ikiteisminio tyrimo pareigūnams teko rašyti tarnybinius pranešimus; atsisakymas duoti

41

parodymus, nerodo jo paties kuo operatyvesnio proceso siekio, juolab kad jis yra teisininkas, suprantantis savo veiksmų procese reikšmę ir poveikį proceso trukmei. Nors bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis kaltinamajam neprivalomas, tačiau jo stoka gali prisidėti prie proceso pailginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-73/2014.

Dėl operatyvinių priemonių taikymo ir jomis surinktų duomenų panaudojimo civilinėje byloje (dėl atleidimo iš teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu) teisėtumo

Apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų nutartimis suteikus leidimą atlikti operatyvinius veiksmus, tokio leidimo faktinis pagrindas papildomai netikrinamas ir atskirai nevertinamas. Toks standartas, nustatytas nagrinėjant bylas, kuriose vertinamas baudžiamojo persekiojimo teisėtumas, taikytinas ir sprendžiant drausminės atsakomybės klausimą civilinėje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad veiksmų, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, vertinimas ir, konstatavus jų buvimą, teisės aktuose nustatytos atsakomybės (atleidimo iš teisėjo pareigų) taikymas asmeniui nesukelia tokių sunkių padarinių, kaip baudžiamosios atsakomybės taikymas, todėl laikytina, jog baudžiamajame procese naudojamos kaltinamojo teisių garantijos (jam taikytų operatyvinių veiksmų teisėtumo patikros procedūros) perkėlimas į civilinį procesą užtikrina kasatoriaus teises ir nėra diskriminuojantis. Aukštesnio standarto, nei naudojamas nagrinėjant baudžiamąsias bylas, taikymas sprendžiant dėl atleidimo iš pareigų neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Kadangi operatyviniai veiksmai sankcionuoti Šiaulių apygardos teismo nutartimis, jos išslaptintos ir pateiktos į nagrinėjamą bylą, tai, atsižvelgiant į kasacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išaiškinimus, nuo kurių nukrypti nagrinėjamoje byloje pakankamo pagrindo nenustatyta, laikytina, kad, nutariant sankcionuoti operatyvinius veiksmus, buvo įvertinti visi faktiniai duomenys, kuriais grįstas toks prokuroro prašymas, ir papildomas tokių duomenų išreikalavimas (taip pat jų išslaptinimas) bei tyrimas civiliniame procese, kvestionuojant juos vertinusio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko veiksmų teisėtumą yra perteklinis, o kasatoriaus argumentai, jog tai nepagrįstai nepadaryta, atmestini. <...> Vertinant operatyvinėmis priemonėmis surinktų duomenų panaudojimo teisėtumą, sprendžiant atleidimo iš pareigų klausimą, aktuali nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigaliojusi Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostata (2011 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-1368 redakcija). Šioje normoje reglamentuota, kad jeigu įslaptinta operatyvinė informacija apie asmens padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką nebuvo panaudota šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovo sprendimu ji gali būti išslaptinama ir panaudojama drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime. Taigi, nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigaliojęs pakeistas teisinis reguliavimas nustatė galimybę taikant operatyvinės veiklos priemones surinktą informaciją panaudoti ne tik baudžiamajame procese dėl sankcionuojant tokių priemonių taikymą kaip jų faktinio pagrindo nurodytų nusikalstamų veikų, apie kurių tariamą padarymą turėta duomenų, bet, nenustačius pakankamai šių nusikalstamų veikų požymių ikiteisminiam tyrimui pradėti, panaudoti gautus duomenis drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – STT) turint duomenų apie kasatoriaus tariamą dalyvavimą vykdant BK 225, 228 straipsniuose įtvirtintas veikas įslaptinta operatyvinė informacija surinkta ir, neturint

42

pakankamai duomenų ikiteisminiam tyrimui pradėti, galimam teisėjų drausmės nusižengimų tyrimui išslaptinta STT direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu, t. y. jau įsigaliojus naujai Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies redakcijai, įteisinančiai tokį informacijos panaudojimo būdą. Dėl to pripažintina, kad turint informacijos apie kasatoriaus galimus sunkius BK 225 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje nurodytus nusikaltimus surinkta medžiaga teisėtai galėjo būti panaudota tiek Teisėjų tarybai ir Prezidentei, tiek bylą dėl kasatoriaus atleidimo iš teisėjo pareigų nagrinėjusiems teismams sprendžiant jo atleidimo iš teisėjo pareigų pažeminus teisėjo vardą klausimą. Ta aplinkybė, kad operatyviniai veiksmai sankcionuoti galimų nusikalstamų veikų tyrimui, priešingai nei nurodo kasatorius, nepaneigia galimybės juos atliekant surinktų duomenų panaudoti drausminio nusižengimo tyrime, kaip tai reglamentuota Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje (analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė, Teisėjų taryba, bylos Nr. 3K-3-85/2014.

Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir jos taikymo, kilus šilumos tiekėjo ir vartotojo ginčui dėl apmokėjimo už patiektą šilumos energiją

Pažymėtina, kad į byloje nustatytinų ir įrodinėtinų aplinkybių sąrašą patenka atsakovo nurodomos aplinkybės dėl patalpų atjungimo nuo centralizuoto šildymo teisėtumo. Šios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant, ar pagrįstai kasatorius reikalauja priteisti skolą už šilumos energiją. Jei atsijungimo teisėtumo nustatymas (paneigimas) sudarytų byloje pareikšto reikalavimo dalyką, toks ginčas galėtų būti kvalifikuojamas kaip ginčas, kuriam taikoma Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Nagrinėjamu atveju pareikšto reikalavimo dalykas yra priteisti skolą už tiektą šilumos energiją. Išspręsti tokį ginčą ir priteisti skolą nei Valstybinė energetikos inspekcija, nei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nėra kompetentingos. Atsižvelgiant į bylos priskyrimo teismui prioritetą, kurį patvirtina aptarta kasacinio teismo praktika, bei į aplinkybę, kad Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nurodytoms išankstinio ginčų sprendimo institucijoms teisės aktais nėra suteikta kompetencija išspręsti klausimą dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, visas ginčas nagrinėtinas teisme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje AB „Šiaulių energija“ v. V. P., V. P., bylos Nr. 3K-3-158/2014.

Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos procedūrinio sprendimo apskundimo tvarkos ir už tokį reikalavimą mokamo žyminio mokesčio

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje nustatyta vartotojų ir energetikos įmonių teisė ginčyti institucijų, inter alia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, sprendimus gali būti įgyvendinama remiantis CPK nustatyta bendrąja ieškinio teisenos tvarka pareiškiant ieškinį atsakovui – sprendimą priėmusiai institucijai, kurio dalykas – vienas ar keli pirmiau nurodyti teisių gynimo būdai. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad teisės sistemoje nėra

43

normų, nustatančių kasatoriaus teisės į teisminę gynybą realizavimo tvarką, atitinkamai – nėra pagrindo pripažinti esant įstatymo spragą. Nesant įstatymo spragos, nėra pagrindo taikyti įstatymo analogijos (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Ta aplinkybė, kad CPK 80 straipsnyje išvardyta, kada mokamas žyminis mokestis, tačiau expresis verbis nenustatyta pareigos jį mokėti už valstybinių institucijų procedūrinių sprendimų apskundimą, taip pat nelaikytina pagrindu konstatuoti įstatymo spragą, nes CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas žyminis mokestis, mokamas kituose ginčuose. Į šių ginčų kategoriją patenka ir Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalyje nurodyti vartotojų ir energetikos įmonių ginčai su jų prašymus ar skundus nagrinėjančiomis institucijomis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad, remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, atskiraisiais skundais apeliacinės instancijos teismui galima apskųsti tik pirmosios instancijos teismo nutartis, o ne kitų institucijų, inter alia nurodytų Energetikos įstatymo 34 straipsnyje, priimtus sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, bylos Nr. 3K-3-183/2014.

ŽMOGAUS TEISĖS IR LAISVĖS

Dėl teisės į saviraiškos laisvę

Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtintos kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinio aspektus, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kultūros laisvė apima kūrybos laisvę, savo ruožtu apimančią kiekvieno žmogaus teisę laisvai kurti materialines ir dvasines vertybes (kūrybos proceso laisvė), teisę šias sukurtas vertybes skleisti ar kitaip platinti (kūrybos sklaidos laisvė) ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę – kiekvieno žmogaus laisvę naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimą „Dėl Lietuvos menininkų rūmų“). Žmogaus teisė į saviraiškos laisvę gali turėti bet kurių iš konstitucinės kultūros laisvės elementų, t. y. kūrybos proceso, kūrybos sklaidos ir kartu užtikrinti kultūros prieinamumą visuomenei. Kai prašoma apginti nuo galimo teisės į saviraiškos laisvę pažeidimo, teigiant, kad ši teisė buvo nepagrįstai apribota ar draudžiama, svarbu atskleisti konkretaus asmens siekiamos saviraiškos turinį ir tai, ar ši teisė iš tiesų varžoma – tam, jog būtų galima išsiaiškinti galimą ar egzistuojantį teisės pažeidimą (skundžiamą suvaržymą įvertinus pagal demokratinėje visuomenėje leistinus teisių ribojimo pateisinamumo kriterijus). Bendriausia prasme kūrybos proceso laisve žmogus naudojasi nevaržomai ir nekontroliuojamai, savo nuožiūra, vadovaudamasis vien savo įsitikinimais. Pabrėžtina, kad Konstitucija kiekvienam žmogui garantuoja kūrybos proceso laisvę nepriklausomai nuo to žmogaus tikrų ar tariamų talentų, gabumų jo asmeninių ar kitų savybių, teisinio statuso (inter alia priklausymo ar nepriklausymo kokiai nors kūrėjų asociacijai), taip pat nepriklausomai nuo to žmogaus kūrybos galimų rezultatų, t. y. ar tie rezultatai bus vertinami kaip kultūros vertybės, turinčios išliekamąją vertę, ar ne. Draudžiama diskriminuoti, drausti ar kitaip riboti kūrybos veiklą tik dėl to, kad veiklos rezultatai galbūt nenaudingi visuomenei, nors ir nėra jai žalingi. Kūrybinės veiklos laisvė yra vieninga turiniu, itin plati savo pobūdžiu, tačiau realizuojama laikantis įstatymų, paremta asmenine kūrėjo atsakomybe. Kūrybos sklaidos laisvė yra siauresnė (palyginti su kūrybos proceso laisve), nes ja negalima piktnaudžiauti, kad ja prisidengiant nebūtų pažeidžiamos kitos konstitucinės vertybės. Būtent dėl skirtingo

44

konstitucinių kultūros teisių turinio ir apsaugos, teismui, sprendžiant ginčą dėl šių teisių pažeidimo, reikšminga nustatyti prašomos apginti konkrečios saviraiškos teisės turinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje R. E. v. Kauno menininkų namai, Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-96/2014.

Dėl teisės į saviraišką (teisės skambinti konkrečiu muzikos instrumentu (stacionariu varpų bokšto karilionu) ribojimo

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) menininkų saviraiškos laisvės ribojimo bylose nuolat kartoja, kad saviraiškos laisvė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje, yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena pagrindinių visuomenės progreso ir asmens savirealizacijos sąlygų; tie, kurie sukuria, atlieka, platina ar eksponuoja meno kūrinius, prisideda prie idėjų ir nuomonių apsikeitimo, tai yra itin svarbu demokratinėje visuomenėje (todėl valstybė turi pareigą nepagrįstai nesikėsinti į šių subjektų saviraiškos laisvę (žr. cituotą Müller, par. 33). Tokio pobūdžio bylose EŽTT taip pat pabrėžia, kad menininkai ir jų darbą remiantys ir (arba) skatinantys asmenys nėra apsaugoti nuo galimų saviraiškos laisvės ribojimų, įtvirtintų Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Besinaudojantys teise į saviraiškos laisvę pagal šio straipsnio formuluotę prisiima „pareigas ir atsakomybę“; jų apimtis priklauso nuo asmens situacijos ir jo naudojamų saviraiškos priemonių (būdų). Konstitucinius teisių ribojimo pagrindus (panašūs įtvirtinti ir Konvencijoje) apima asmens piktnaudžiavimas jam suteikta teise, naudojimasis savo teise darant žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai ar kitoms visuomenės vertybėms, taip pat ribojimas galimas tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso ir pan. Kasacinio teismo nuomone, bylos aplinkybės – pakankamai ilgas laikotarpis, kurio metu ieškovas nebegalėjo naudotis kariljonu koncertinei veiklai, atsisakymas tenkinti 2010 m. kasatoriaus paraišką naujiems koncertams, nesėkmingas prašymo rekomenduoti (prašyti) leisti groti kariljonu teikimas asociacijai „Kariljonierių gildija“, kuris nebuvo patenkintas, atsisakymas leisti repetuoti ant nebylios klaviatūros ir įsirašyti varpų skambesio garsus – ir pozityvių veiksmų kasatoriaus saviraiškos laisvei realizuoti, ginčą sprendžiant teisme, nebuvimas, sudaro pagrindą konstatuoti, jog kasatoriaus teisė į saviraiškos laisvę apribota. Pažymėtina, kad Lietuvoje yra tik du kariljonai. Kauno kariljonas – valstybės nuosavybė, turinti paveldo ir muziejinės vertybės statusą, todėl teisiškai pagrįstas jo ribotas naudojimas, nustatant specialią naudojimosi instrumentu tvarką. Dėl to kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pakanka teisinio pagrindo saviraiškos laisvei groti kariljonu riboti, tačiau byloje liko nepakankamai įvertintas kitas reikšmingas ribojimo pateisinamumo pagrindas – kokia apimtimi ir kiek toks ribojimas būtinas. Šiame kontekste primintina EŽTT jurisprudencijoje suformuota taisyklė, kad saviraiškos laisvės ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį, būti proporcingas siekiamam tikslui, motyvai tokiam ribojimui pagrįsti turi būti svarbūs ir pakankami (žr. Müller and Others v. Switzerland, no. 10737/84, judgment of 24 May 1988, par. 32; Vereinigung Bildender Künstler v. Austria, no.68354/01, judgment of 25 January 2007). Pažymėtina, kad konstitucinės ar Konvencijoje įtvirtintos asmens teisės turi būti užtikrintos ne formaliai, o veiksmingai (realiai). Vien aplinkybė, kad kasatorius gali kreiptis į asociaciją „Kariljonierių gildija“ su prašymu rekomenduoti jį skambinti Kauno kariljonu ir, šiai atsisakius prašymą tenkinti, tokį asociacijos sprendimą skųsti, teismų negalėjo būti pripažinta veiksminga

45

kasatoriaus teisių gynimo priemone, prieš tai neištyrus visų šios bylos aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys apie kasatoriaus galimybes įgyvendinti teisę į saviraiškos laisvę skambinti kariljonu atskleidžia faktinį šios teisės paneigimą visa apimtimi (įskaitant galimybę repetuoti (praktikuotis) ant kariljono treniruoklio (nebylios klaviatūros), leisti įrašyti varpų skambesio garsus į kompiuterinę laikmeną, siekiant kurti kariljono muziką). Toks ribojimas, nesant aiškaus ir išsamaus jo pagrindimo, nenustačius ir neįvertinus reikšmingų su juo susijusių aplinkybių, nelaikytinas suderintu su Konstitucijos, Konvencijos nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, derinant valstybės interesą saugoti instrumentą kaip vertybę, be abejonės, reikšminga tai, jog juo būtų naudojamasi ne tik ribotai, bet ir tinkamai. Taigi, draudimas kasatoriui naudotis bokšto varpų kariljonu visa apimtimi galėtų būti pagrįstas ne vien būtinumu išsaugoti muziejinę vertybę (Kauno karilionas naudojamas koncertinei veiklai, t. y siekiama suderinti įvairias vertybes), bet, pavyzdžiui, dėl jo netinkamo elgesio su instrumentu. Byloje pateikti duomenys apie kai kurių asmenų poziciją dėl tariamo instrumento niokojimo, ieškovui atliekant savo kūrybos kūrinius, tačiau ši aplinkybė nėra pakankamai ištirta ir teismai ja nesiremia. Atsižvelgdamas į konvencinę ir nacionalinių teismų asmenų teisių ribojimo praktiką, kasacinis teismas negali konstatuoti, kad ginčą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų motyvai riboti kasatoriaus teisę naudotis varpų bokšto kariljonu visa apimtimi yra pakankami ir išsamūs, ypač turint omenyje tai, kad aptariamuoju atveju itin akcentuojamas subjektyvusis ieškovo teisės į saviraiškos laisvę ribojimo aspektas (asmeninis kasatoriaus ir sprendimų leisti groti Kauno kariljonu priėmime dalyvaujančių asmenų konfliktas, dėl kurio asociacija „Kariljonierių gildija“ nesutinka atsakingiems subjektams teikti prašymo (rekomendacijos) kasatoriui leisti groti Kauno kariljonu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje R. E. v. Kauno menininkų namai, Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-96/2014.

Dėl viešojo intereso

Iš Konstitucijos kylančios kiekvieno žmogaus kūrybos proceso laisvės negalima aiškinti kaip suponuojančios ir galimybes žmogui realizuoti savo kūrybines galias, gebėjimus, kai atitinkama veikla yra pažeidžiami įstatymai, kitų asmenų teisės ir laisvės. Konstitucija netoleruoja situacijų, kai kūrybos sklaidos laisve, kaip ir išraiškos laisve apskritai ar kuria nors kita žmogaus konstitucine teise arba laisve, yra piktnaudžiaujama, kai ja naudojamasi kaip tokių veiksmų, kuriais iš esmės yra paneigiamos kurios nors Konstitucijoje įtvirtintos ir jos ginamos bei saugomos vertybės, priedanga (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Kasacinis teismas, pripažindamas šį aspektą reikšmingu, vis dėlto pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti apie vienos iš kultūros laisvės elementų – kultūros prieinamumo – ribojimo būtinumą, nes kultūros prieinamumas galėtų būti ribojamas tik nustačius tokios kultūrinės sklaidos žalingumą. Byloje pateikti duomenys apie improvizacijas, kurias savo koncertinei veiklai naudoja kasatorius, bet nėra duomenų apie tai, kad jos būtų pripažintos žalingomis visuomenei. Priešingai, byloje pateikiami duomenys apie teigiamus koncertinės veiklos atgarsius. Bet kokie kūrybos sklaidos laisvės ribojimai turi būti grindžiami tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimai: šią laisvę riboti galima tik jeigu tai daroma įstatymu, tik jeigu ribojimai yra būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tik jeigu ribojimais nėra

46

paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir tik jeigu yra laikomasi proporcingumo principo. Be ribojimo būtinumo, šioje byloje neatskleistas ir absoliutaus draudimo groti Kauno miesto kariljonu proporcingumas, neištirta, ar tariama viešojo intereso apsauga negali būti užtikrinama mažiau kasatoriaus teises ribojančiomis priemonėmis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje R. E. v. Kauno menininkų namai, Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-96/2014.

47