· Web viewLietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00403 2019-01-11 2018-12-31 2018-12-31 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-548-969/2018Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01070-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.21; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.1.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Šeba“ ieškinį atsakovams P. Š., uždarajai akcinei bendrovei „Inžinerinių inovacijų centras“ (šiuo metu išregistruota iš Juridinių asmenų registro) dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Baltarusijos privati gamybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių uždarosios akcinės bendrovės vadovo atsakomybės apimtį už bendrovei padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama:2.1. priteisti solidariai iš atsakovų P. Š. ir UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ 299 692,42 Eur;2.2. priteisti iš atsakovės UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ 64 725,11 Eur palūkanų;2.3. priteisti iš atsakovo P. Š. 203 443,58 Eur žalos atlyginimo;2.4. priteisti iš atsakovo P. Š. penkių, o iš atsakovės UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ – šešių procentų dydžio

procesines palūkanas;2.5. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.3. Ieškovė nurodė, jog ji ir Baltarusijos PGUĮ „Belaja Rus“ 2011 m. birželio 23 d. sudarė inžinerinių paslaugų teikimo

sutartį Nr. IIC/2011-06-23. P. Š., veikdamas ieškovės vardu, sudarė susitarimą su savo kontrahente PGUĮ „Belaja Rus“, kurio pagrindu ieškovės gautina suma (250 000 JAV dolerių) buvo nukreipta į bendrovės „TransCorp Commercial LTD“ sąskaitą, nors ieškovė su šia įmone jokių sutartinių santykių neturėjo. Tokiu būdu P. Š. iššvaistė bendrovei priklausančias lėšas. Analogiško susitarimo su PGUĮ „Belaja Rus“ pagrindu lėšos be pagrindo buvo pervestos UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ bei P. Š. pareikalavo, kad skola už statybines medžiagas, pristatytas PGUĮ „Belaja Rus“ pagal rangos sutartį Nr. IIS/2011-06 23/, sudaranti 380 000 JAV dolerių, būtų pervesta UAB „Inžinerinių inovacijų centras“. 2012 m. birželio 22 d. mokėjimo pavedimu toks mokėjimas buvo atliktas, todėl Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, parengusiai 2013 m. sausio 31 d. priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą, šis faktas turėjo būti atskleistas, taip pat turėjo būti nurodytas tokio mokėjimo pagrindas, tačiau 2013 m. sausio 13 d. pažymoje tokios informacijos nėra. Šį mokėjimo faktą, kaip neturintį pagrindo, buvo bandoma nuslėpti. Bankroto administratorė, patikrinusi P. Š. perduotus BUAB „Vilniaus Šeba“ dokumentus, nerado informacijos ar duomenų, kad BUAB „Vilniaus Šeba“ su UAB „Inžinerinių

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a9d80b014f911e9a02091a7dde47252

inovacijų centras“ būtų turėjusi sutartinių santykių, kurių pagrindu 2012 m. birželio 22 d. būtų egzistavusi BUAB „Vilniaus Šeba“ prievolė sumokėti UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ 380 000 JAV dolerių (299 692,42 Eur).

4. 2016 m. rugsėjo 22 d. bankroto administratorė kreipėsi į bankrutuojančios PGUĮ „Belaja Rus“ atstovus su paklausimu, ar jie turi pranešimų dėl mokėjimo pavedimų, kurie buvo atlikti „TransCorp Commercial LTD“ ir UAB „Inžinerinių inovacijų centras“, mokėjimo pavedimų originalus, ir bankroto administratorė patvirtintas šių dokumentų kopijas iš PGUĮ „Belaja Rus“ gavo 2016 m. spalio 3 d. Šios aplinkybės paneigia P. Š. teiginius, kad jis pranešimo dėl lėšų pervedimo „TransCorp Commercial LTD“ nepasirašė ir tokio pavedimo nedavė.

5. Dėl nurodytų priežasčių UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ turi būti įpareigota grąžinti be pagrindo įgytas lėšas ieškovei, taip pat sumokėti palūkanas už be pagrindo įgytų lėšų naudojimą, t. y. iš viso iš atsakovės UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ieškovei priteistina 364 417,54 Eur (299 692,42 Eur + 64 725,11 Eur = 364 417,54 Eur).

6. Ieškovės vertinimu, taip pat egzistuoja visos P. Š. civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. P. Š. ėjo ieškovės vadovo pareigas sudarant susitarimus su PGUĮ „Belaja Rus“ dėl 250 000 JAV dolerių pervedimo į „TransCorp Commercial LTD“ ir dėl 380 000 JAV dolerių pervedimo UAB „Inžinerinių inovacijų centras“. Ieškovės vadovas neperdavė dokumentų, kurie patvirtintų, kad bendrovė „TransCorp Commercial LTD“ ir UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ būtų atlikusios kokius nors darbus ar suteikusios paslaugas ieškovei. Taigi P. Š., įpareigodamas PGUĮ „Belaja Rus“ pervesti lėšas UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ir „TransCorp Commercial LTD“ nesant pagrindo, ieškovės finansiniu turtu disponavo nesilaikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, atliko nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu, sukėlė privačių interesų ir bendrovės interesų konfliktą. Dėl neteisėtų P. Š. veiksmų ieškovė patyrė 630 000 JAV dolerių (503 136 Eur) žalą. Iš šios sumos 299 692,42 Eur P. Š. privalo atlyginti solidariai su UAB „Inžinerinių inovacijų centras“, taip pat iš P. Š. priteistina 203 443,58 Eur žalos atlyginimo.

7. Ieškovės teigimu, tarp P. Š. neteisėtų veiksmų ir dėl jų atsiradusios žalos, t. y. finansinių nuostolių, egzistuoja priežastinis ryšys. Reikalavimų dėl lėšų pervedimo UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ir „TransCorp Commercial LTD“ sudarymo metu P. Š., kaip sąžiningam bei įmonės interesais veikiančiam vadovui, turėjo būti žinoma, kad be pagrindo pervedant lėšas tretiesiems asmenims ieškovė nepagrįstai nukenčia, nes negauna lėšų, kurias įgijo atlikdama darbus, taip pat pristatydama statybines medžiagas PGUĮ „Belaja Rus“ naudai. Be to, P. Š. iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo nesiėmė veiksmų, kad iš UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ir „TransCorp Commercial LTD“ būtų atgautos be pagrindo pervestos lėšos, o šiuo metu atgauti lėšas iš „TransCorp Commercial LTD“ yra neįmanoma, nes ši bendrovė yra išregistruota iš Jungtinės Karalystės juridinių asmenų registro.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

8. Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš BUAB „Vilniaus Šeba“ P. Š. 630,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi iškėlė BUAB „Vilniaus Šeba“ bankroto bylą, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, jis buvo tikslintas vėlesnėmis nutartimis. Bendra finansinių reikalavimų suma – 110 910,99 Eur. Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi BUAB „Vilniaus Šeba“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. P. Š. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 20 d. buvo BUAB „Vilniaus Šeba“ vadovas ir nuo 2011 m. sausio 21 d. turėjo 81 proc. BUAB „Vilniaus Šeba“ akcijų. BUAB „Vilniaus Šeba“ 2012 m. balanso duomenimis, BUAB „Vilniaus Šeba“ 2012 m. gavo 3 228 088 Lt pajamų, bendrasis pelnas – 398 142 Lt, patyrė 73 185 Lt grynojo nuostolio. Byloje nebuvo duomenų, jog BUAB „Vilniaus Šeba“ iki 2015 m. būtų buvusi nemoki, Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartyje dėl BUAB „Vilniaus Šeba“ bankroto bylos iškėlimo jos nemokumas nustatytas 2015 m. liepos 1 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovė kitokios datos bei aplinkybių bendrovės nemokumo būsenai konstatuoti nenurodė ir neįrodinėjo.

10. Teismas nustatė, jog ieškovė (sutarties vykdytoja), atstovaujama direktoriaus P. Š., ir PGUĮ „Belaja Rus“ (užsakovė) 2011 m. birželio 23 d. sudarė inžinerinių paslaugų teikimo sutartį Nr. IIC/2011-06-23, pagal kurią šalys susitarė dėl objekto – 10 500 kv. m ploto pastato-prekybos namų Sverdlovo ir Kalinino gatvių sankirtoje Svetlogorsko mieste (BR) – statybos. Sutarties 7 punkte šalys susitarė dėl sutarties kainos – 3 000 000 JAV dolerių be PVM, kuri gali keistis, taip pat šalių atstovai pasirašė du pranešimus ir susitarė dėl tarpusavio atsiskaitymų pagal minėtą sutartį bei mokėjimų tretiesiems asmenims.

11. Teismas iš pirmojo pranešimo turinio nustatė, kad BUAB „Vilniaus Šeba“, atstovaujama direktoriaus P. Š., ir PGUĮ „Belaja Rus“ susitarė, jog PGUĮ „Belaja Rus“ skola 2011 m. rugpjūčio 2 d. už inžinerinius-santechnikos darbus

pagal rangos sutartį Nr. IIC/2011-06-23 ieškovei BUAB „Vilniaus Šeba“ sudaro 250 000 JAV dolerių, šiuos susitarė pervesti į bendrovės „TransCorp Commercial LTD“ sąskaitą, vėliau sudaryti kitą tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir eilutėje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyti „sumokėti už BUAB „Vilniaus Šeba“. 2012 m. liepos 2 d. memorialiniu orderiu Nr. 403617 PGUĮ „Belaja Rus“ pervedė 250 000 JAV dolerių į bendrovės „TransCorp Commercial LTD“ sąskaitą, nurodydama jų paskirtį – už inžinerinius-santechnikos darbus kovo, balandžio mėn. 2012 m. pagal rangos sutartį Nr. IIC/2011-06-23. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė „TransCorp Commercial LTD“ 2016 m. gegužės 24 d. likviduota.

12. Teismas iš antro pranešimo turinio nustatė, kad šalys, atstovaujamos tų pačių asmenų, susitarė, jog bendrovės PGUĮ „Belaja Rus“ skola 2011 m. rugpjūčio 2 d. BUAB „Vilniaus Šeba“ už statybines medžiagas, pristatytas PGUĮ „Belaja Rus“ pagal rangos sutartį Nr. IIC/2011-06-23, sudaro 380 000 JAV dolerių, šiuos susitarė pervesti į UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ sąskaitą, vėliau sudaryti kitą tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir eilutėje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyti „sumokėti už BUAB „Vilniaus Šeba“. 2012 m. birželio 22 d. memorialiniu orderiu Nr. 399099 PGUĮ „Belaja Rus“ pervedė 380 000 JAV dolerių į UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ sąskaitą, nurodydama jų paskirtį – išmoka už BUAB „Vilniaus Šeba“ statybines medžiagas pagal rangos sutartį Nr. IIC/2011-06-23. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovė UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ minėtus pinigus gavo.

13. Teismas iš Gomelio apskrities ekonominio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo nustatė, kad PGUĮ „Belaja Rus“ 2015 m. lapkričio 11 d. iškeltoje bankroto byloje pripažinta bankrutavusia ir likviduojama, duomenų, jog ji likviduota, nepateikta, Baltarusijos PGUĮ „Belaja Rus“ bankroto byloje ieškovės BUAB „Vilniaus Šeba“ prašymas patenkintas ir patvirtintas jos finansinis 771 854,60 JAV dolerių dydžio reikalavimas.

14. Teismas pažymėjo, jog ieškovei PGUĮ „Belaja Rus“ 2012 m. liepos 2 d. (t. y. 2012 m. liepos 2 d. memorialinio orderio Nr. 403617, kuriuo bendrovė „Belaja Rus“ pervedė 250 000 JAV dolerių į bendrovės TransCorp Commercial LTD sąskaitą) buvo sumokėjusi 1 756 000 JAV dolerių, nors ieškovė išrašė 2 406 637 JAV dolerių sumos PVM sąskaitas faktūras už bendrus statybos darbus ir medžiagas. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtino aplinkybę, kad PGUĮ „Belaja Rus“ nei 2012 m. birželio 22 d., nei 2012 m. liepos 2 d. nebuvo įvykdžiusi 650 637 JAV dolerių sumos (2 406 637 – 1 756 000) prievolės BUAB „Vilniaus Šeba“, ir tai iš dalies patvirtino ieškovės teiginius, kad ieškovės patikslintu ieškiniu ginčijama suma (299 692,42 Eur + 203 443,58 Eur) galėjo būti kaip gautinos sumos iš PGUĮ „Belaja Rus“ pagal sudarytą sutartį.

15. Teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą priteisti iš UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ 380 000 JAV dolerių CK 6.237 straipsnio pagrindu, sprendė, jog byloje buvo įrodyta aplinkybė, kad ieškovė neturėjo pareigos atsiskaityti su atsakove UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ 380 000 JAV dolerių suma, tačiau nustatytų aplinkybių kontekste nebuvo pagrindo konstatuoti, jog dėl atsakovės tokio praturtėjimo ieškovė patiria nuostolius, nes PGUĮ „Belaja Rus“ bankroto byloje buvo patvirtintas 771 854, 60 JAV dolerių dydžio BUAB „Vilniaus Šeba“ finansinis reikalavimas. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė duomenų ir neįrodinėjo, kad PGUĮ „Belaja Rus“ neturi galimybių padengti šį finansinį reikalavimą, todėl teismas sprendė, kad nuostolių, kaip vienos iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, nėra padaryta ir ieškovės subjektinės teisės nėra pažeistos, todėl ieškinio reikalavimas dėl 299 692,42 Eur kaip be pagrindo gautų lėšų nepagrįstas ir neįrodytas, todėl netenkintinas. Netenkinęs pagrindinio reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl 64 725,11 Eur palūkanų bei 6 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo.

16. Teismas, vertindamas atsakovo P. Š. civilinės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovę ir trečiąjį asmenį PGUĮ „Belaja Rus“ siejo rangos teisiniai santykiai, kad P. Š. ėjo ieškovės vadovo pareigas sudarant susitarimus su PGUĮ „Belaja Rus“ dėl 250 000 JAV dolerių pervedimo į „TransCorp Commercial LTD“ ir dėl 380 000 JAV dolerių pervedimo į UAB „Inžinerinių inovacijų centras“, kad šioms bendrovėms būtent PGUĮ „Belaja Rus“ šias sumas pervedė 2012 m. liepos 2 d. memorialiniu orderiu Nr. 403617 („TransCorp Commercial LTD“) ir 2012 m. birželio 22 d. memorialiniu orderiu Nr. 399099 (UAB „Inžinerinių inovacijų centras“). Teismas, atsižvelgdamas į pranešimų turinį, konstatavo, jog P. Š. pasirašyti pranešimai kvalifikuotini kaip dvišaliai susitarimai dėl prievolės dalies pagal BUAB „Vilniaus Šeba“ ir PGUĮ „Belaja Rus“ 2011 m. birželio 23 d. inžinerinių paslaugų teikimo sutartį Nr. IIC/2011-06-23 įvykdymo, ieškovei priimant kitos rūšies įvykdymą (CK 6.123 straipsnis). Teismas konstatavo, kad, vadovaujantis verslo sprendimo priėmimo ir vertinimo taisykle, susitarimas dėl prievolės įvykdymo kitu būdu pats savaime nelaikytinas neteisėtu veiksmu, o visa trečiojo asmens PGUĮ „Belaja Rus“ atlikta mokėjimų suma negali būti prilyginta ieškovės patirtai žalai.

17. Teismo vertinimu, PGUĮ „Belaja Rus“ nei 2012 m. birželio 22 d., nei 2012 m. liepos 2 d. nebuvo įvykdžiusi 650 637 JAV dolerių sumos prievolės BUAB „Vilniaus Šeba“ ir tai iš dalies patvirtino ieškovės teiginius, kad ieškovės patikslintu ieškiniu ginčijama suma galėjo būti kaip gautinos sumos iš PGUĮ „Belaja Rus“. Teismas pabrėžė, jog atsakovas kaip BUAB „Vilniaus Šeba“ vadovas neturėjo teisinio pagrindo (neturėdamas sutartinius santykius

pagrindžiančių dokumentų nei su „TransCorp Commercial LTD“, nei su UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ar kitų dokumentų, galinčių pagrįsti, kad BUAB „Vilniaus Šeba“ turėjo šioms bendrovėms atitinkamo dydžio prievoles) pranešimuose nurodyti tikrovės neatitinkančios informacijos ir šie neteisėti veiksmai yra akivaizdus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimas ir (ar) aiškaus aplaidumo faktas (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, 6.263 straipsnis). Nors byloje esantys įrodymai nepagrindė BUAB „Vilniaus Šeba“ finansinių įsipareigojimų UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ bei likviduotai bendrovei „TransCorp Commercial LTD“ turėjimo, tačiau vien tai, kad atsakovo P. Š. pasirašytuose pranešimuose buvo užfiksuota informacija dėl lėšų nukreipimo minėtoms bendrovėms, nepakako konstatuoti, jog PGUĮ „Belaja Rus“ 2011 m. rugpjūčio 2 d. buvo skolinga ieškovei pranešimuose nurodytas sumas ir kad iki šios datos būtų atlikusi darbus ar pristačiusi statybines medžiagas. Be to, ieškovės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas PGUĮ „Belaja Rus“ bankroto byloje ir įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė patyrė nuostolius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, byloje nepakako. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, netinkamai vykdžiusiam įstatymuose nustatytas pareigas, sąlygos, ir ieškinį atmetė.

18. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 8 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: civilinės bylos dalį pagal BUAB „Vilniaus Šeba“ ieškinį atsakovei UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ dėl nepagrįsto praturtėjimo nutraukė; BUAB „Vilniaus Šeba“ ieškinį P. Š. dėl žalos atlyginimo tenkino bei priteisė ieškovei iš P. Š. 503 136 Eur žalos atlyginimo, penkių procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 2 d.) nuo priteistos 503 136 Eur sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisė valstybei iš P. Š. iš viso 4757,29 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

19. Kolegija, vertindama UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, pažymėjo, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4442-657/2017 iškėlė bankroto bylą UAB „Inžinerinių inovacijų centras“. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą dėl BUAB „Inžinerinių inovacijų centras“ pabaigos ir šis sprendimas įsiteisėjęs, taigi apeliaciniame procese neliko proceso šalies, todėl bylos dalis dėl BUAB „Vilniaus Šeba“ reikalavimų, pareikštų UAB „Inžinerinių inovacijų centras“, buvo nutraukta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 8 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

20. Kolegija, vertindama P. Š. civilinę atsakomybę, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, kad PGUĮ „Belaja Rus“ 2011 m. rugpjūčio 2 d. buvo skolinga ieškovei pranešimuose nurodytas sumas ir kad iki šios datos būtų atlikusi darbus ar pristačiusi statybines medžiagas, yra prieštaringa ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, teigia, kad PGUĮ „Belaja Rus“ ieškovei nebuvo įvykdžiusi 650 637 JAV dolerių sumos prievolių 2012 m. birželio 22 d. ir 2012 m. liepos 2 d., tačiau, kita vertus, nurodo, kad informacija pranešimuose apie PGUĮ „Belaja Rus“ 630 000 JAV dolerių skolą ieškovei 2011 m. rugpjūčio 2 d. yra klaidinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės argumentus, kad PGUĮ „Belaja Rus“ 2012 m. birželio 22 d. ir 2012 m. liepos 20 d. lėšų pervedimo metu „TransCorp Commercial LTD“ ir PGUĮ „Belaja Rus“ buvo skolinga ieškovei. Nors iš byloje pateiktų įrodymų nebuvo galima matyti, kokius konkrečius darbus ar statybines medžiagas ieškovė tiekė PGUĮ „Belaja Rus“ pagal šalių sudarytą 2011 m. birželio 23 d. sutartį Nr. IIC/2011-06-23, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leido spręsti, kad PGUĮ „Belaja Rus“ turėjo 630 000 JAV dolerių ar netgi didesnio dydžio skolą ieškovei.

21. Kolegija, nustačiusi, kad PGUĮ „Belaja Rus“ buvo skolinga ieškovei, sprendė, ar ieškovės vadovas P. Š. turėjo teisėtą pagrindą nurodyti PGUĮ „Belaja Rus“ 250 000 JAV dolerių pervesti „TransCorp Commercial LTD“ ir 380 000 JAV dolerių – UAB „Inžinerinių inovacijų centras“. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog 2011 m. rugpjūčio 2 d. ieškovė buvo skolinga UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ar „TransCorp Commercial LTD“, todėl ieškovė neturėjo pareigos atsiskaityti su UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ 380 000 JAV dolerių suma. Įrodymų, galinčių pagrįsti ieškovės sutartinius santykius su „TransCorp Commercial LTD“, 250 000 JAV dolerių jai dydžio skolą 2011 m. rugpjūčio 2 d. ar 2012 m. liepos 20 d., byloje taip pat nebuvo. Taigi kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog P. Š. turėjo teisėtą pagrindą nurodyti ieškovės skolininkei PGUĮ „Belaja Rus“ 630 000 JAV dolerių pervesti ne ieškovei, o kitoms bendrovėms, t. y. 380 000 JAV dolerių UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ir 250 000 JAV dolerių „TransCorp Commercial LTD“.

22. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, jog P. Š. pasirašyti pranešimai kvalifikuotini kaip dvišaliai susitarimai dėl prievolės dalies pagal BUAB „Vilniaus Šeba“ ir PGUĮ „Belaja Rus“ 2011 m. birželio 23 d. inžinerinių paslaugų teikimo sutartį Nr. IIC/2011-06-23 įvykdymo, ieškovei priimant kitos rūšies įvykdymą (CK 6.123 straipsnis), nepagrindžia pranešimų turinys, kiti byloje esantys įrodymai. Byloje esantys duomenys neleido teigti, kad

ieškovė, atlikusi darbus PGUĮ „Belaja Rus“ už 630 000 JAV dolerių, būtų šiuos pinigus gavusi iš šios bendrovės ar kitų asmenų, taip pat nėra duomenų, jog ieškovė būtų priėmusi kitokį prievolės įvykdymą. Kolegijos vertinimu, P. Š., nurodęs savo vadovaujamos įmonės skolininkei PGUĮ „Belaja Rus“ be teisinio pagrindo pervesti 630 000 JAV dolerių (503 136 Eur) UAB „Inžinerinių inovacijų centras“ ir „TransCorp Commercial LTD“, elgėsi ne bendrovės interesais, nebuvo jai lojalus, pažeidė rūpestingumo pareigą (CK 6.246 straipsnis). Negrąžinus skolos ieškovei, o ją pervedus kitoms įmonėms, bendrovei tokiais veiksmais buvo padaryta 503 136 Eur žala (CK 6.249 straipsnis).

23. Kolegija pabrėžė, jog šioje byloje sprendžiamas P. Š. atsakomybės klausimas pagal CK 2.87 straipsnį, todėl tai, kad PGUĮ „Belaja Rus“ bankroto byloje yra patvirtintas 771 854,60 JAV dolerių dydžio finansinis reikalavimas, nėra reikšminga, byloje taip pat nebuvo duomenų apie šio reikalavimo patenkinimą. Kolegija pažymėjo, jog, nustačius, kad buvęs ieškovės vadovas P. Š. nurodė ieškovės skolininkei pervesti 630 000 JAV dolerių skolą ne ieškovei, o bendrovėms, kurioms ieškovė nebuvo skolinga, ir nustačius, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė neteko 630 000 JAV dolerių, P. Š., kaip buvusiam ieškovės vadovui, taikytina civilinė atsakomybė ir spręstina, kad tokiais veiksmais ieškovei buvo padaryta 630 000 JAV dolerių žala. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija priteisė vadovo veiksmais ieškovei padarytos 630 000 JAV dolerių (503 136 Eur) dydžio žalos atlyginimą bei 5 proc. procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

24. Atsakovas P. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą nei pirmosios instancijos teismas ir iš buvusio BUAB „Vilniaus Šeba“ vadovo P. Š. priteisė 503 136 Eur žalos atlyginimo BUAB „Vilniaus Šeba“ naudai, nors Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi patvirtintų BUAB „Vilniaus Šeba“ kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 110 910,99 Eur. Apeliacinės instancijos teismas iš P. Š. priteisė beveik keturis kartus didesnį žalos atlyginimą nei visi patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Byloje nėra duomenų apie bankrutuojančios bendrovės patirtas administravimo išlaidas, tačiau šios išlaidos negalėjo sudaryti likusios 392 225,01 Eur sumos.

24.2. Atsakovo vertinimu, iš bankrutavusios įmonės buvusio vadovo negali būti priteisiamas didesnis žalos dydis, nei yra visų patvirtintų bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų suma. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 6 dalimi, likviduojant bankrutavusią įmonę bankroto administratorius grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais. Išrašas iš BUAB „Vilniaus Šeba“ akcininkų registravimo žurnalo patvirtina, kad P. Š. priklauso 81 vienetas nematerialiųjų paprastųjų bendrovės akcijų, o likusios bendrovės akcijos – 19 vienetų – priklauso P. Š. sūnui M. Š.. Taigi iš P. Š. priteisus BUAB „Vilniaus Šeba“ naudai 503 136 Eur žalos atlyginimo ir iš jo padengus visus kreditorių finansinius reikalavimus (110 910,99 Eur) bei bankroto administravimo išlaidas, likę iš P. Š. priteisti, bet kreditorių reikalavimams dengti nepanaudoti pinigai turėtų būti grąžinami P. Š. ir jo sūnui M. Š.. Taigi galima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad P. Š. padarė žalos sau.

24.3. Nurodytas vertinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad, kai bendrovė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro nepatenkintų kreditorių reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Taigi apeliacinės instancijos teismas, priteisęs iš buvusio BUAB „Vilniaus Šeba“ vadovo P. Š. didesnį žalos atlyginimą nei BUAB „Vilniaus Šeba“ bankroto byloje visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų suma, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

24.4. Teismo sprendimu priteisiant iš buvusio bankrutavusios įmonės vadovo didesnį žalos atlyginimą nei bendrovės bankroto byloje patvirtintų ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų bei patvirtintų administravimo išlaidų suma, pažeidžiamas CK 6.126 straipsnis, nustatantis, jog tais atvejais, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, prievolė baigiasi.

24.5. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą sumažinti iš P. Š. priteistos žalos atlyginimą. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, o byloje nėra nustatyta aplinkybių, kokios yra BUAB „Vilniaus Šeba“ patirtos bankroto administravimo išlaidos, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas

naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.25. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Atsakovo nurodyta aplinkybė dėl priteistino žalos dydžio yra įvardijama pirmą kartą nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad jis nėra atsakingas už ieškovės įrodinėjamus nuostolius, o apie tariamai per didelę žalą užsiminė tik kasaciniame teisme, tačiau pagal CPK 341 straipsnį kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismai nenagrinėjo kasaciniame skunde nurodomų argumentų dėl priteistinos žalos dydžio lyginant su kreditoriaus patvirtintų kreditorių reikalavimų suma ir administravimo išlaidomis, todėl kasacija šiuo klausimu yra negalima. Taigi atsakovo argumentai, susiję su priteistinos žalos dydžiu, nenagrinėtini. Dėl tos pačios priežasties nenagrinėtini atsakovo argumentai, susiję su tariamu nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikos. Be to, atsakovo keliamas klausimas dėl priteistino žalos dydžio yra fakto klausimas.

25.2. Ieškovė neginčija fakto, kad priteistos žalos dydis yra didesnis nei ieškovės bankroto byloje patvirtinti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir administravimo išlaidų suma, tačiau tai savaime atsakovo teisių nepažeidžia. Ieškovės bankroto administratorė negalės iš atsakovo išieškoti daugiau, nei yra patvirtinta kreditorių reikalavimų suma, administravimo išlaidos. Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad bankroto byla nutraukiama, kai bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus, taigi atsakovui padengus žalos atlyginimą tokia apimtimi, kad ieškovei užtektų lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais ir padengti esamas administravimo išlaidas, ieškovės bankroto byla būtų nutraukta, ieškovė galėtų atnaujinti veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės direktorius ir jam priklauso 81 proc. ieškovės akcijų, nutraukus bankroto bylą jis turėtų teisę priimti visus pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą galimus sprendimus vienvaldiškai, pavyzdžiui, atsakovas galėtų nuspręsti dėl savo prievolės ieškovei pabaigos šalių sutarimu (CK 6.125 straipsnis) arba atleisti save nuo prievolės ieškovei (CK 6.129 straipsnis), nes galutinis ieškovės naudos gavėjas būtų atsakovas. Kita vertus, nepagrįsta teigti, kad atsakovo atlygintinos žalos dydis turėtų būti siejamas su patvirtinta kreditorių reikalavimų suma ir administravimo išlaidomis, nes gali egzistuoti ieškovės kreditorių, kurie nesikreipė į ieškovės bankroto administratorę dėl jų reikalavimų patvirtinimo ir tai savaime nereiškia, kad ieškovės prievolė šiems asmenims būtų pasibaigusi. Taigi iš atsakovo priteistos žalos atlyginimo sumažinimas iki bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos ir administravimų išlaidų galėtų pažeisti trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus.

25.3. Atsakovo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.126 straipsnio nuostatas, nepagrįstas. CK 6.126 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, šiuo atveju ši nuostata negalėjo būti taikoma, nes skolininkas (atsakovas) ir kreditorius (ieškovė) yra skirtingi asmenys. Faktas, kad atsakovas yra pagrindinis ieškovės akcininkas, nesudaro pagrindo taikyti šio straipsnio nuostatų dėl atskiro juridinio asmens ir jo dalyvių turto bei prievolių režimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo atsakomybės apimties už bendrovei padarytą žalą

26. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens dalyvis (akcininkas, narys, dalininkas ir pan.) yra asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, arba asmuo, kuris nors ir neišsaugo nuosavybės teisių į juridinio asmens turtą, bet įgyja prievolinių teisių ir (ar) pareigų, susijusių su juridiniu asmeniu (CK 2.45 straipsnis). Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus (CK 2.50 straipsnio 2 dalis).

27. CK 2.87 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų

juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.

28. CK 6.251 straipsnyje yra įtvirtintas vadinamasis visiško nuostolių atlyginimo principas ir jo taikymo išimtys. Pagal šio straipsnio 1 dalį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).

30. Įmonių bankroto įstatymo (2015 m. sausio 1 d. redakcija) 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius, be kita ko, vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai (6 punktas), taip pat gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (14 punktas). Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bankroto byla nutraukiama, kai bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus. Likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius, be kita ko, grąžina bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 6 punktas).

31. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės aktuose nenustatyta visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių sprendžiant dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, nepaisant to, ar vadovo civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas iki, ar po bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokių išimčių buvimo nepatvirtina ir teismų praktika. Bendrovės vadovo pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą nėra apribota bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumomis. Priešingas aiškinimas lemtų, kad bendrovės vadovas, padaręs bendrovei daugiau žalos nei bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų suma, būtų iš dalies atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės vien dėl vėlesnio fakto – bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Tai prieštarautų tiek bendrajam teisingumo principui (CK 1.5 straipsnis), tiek pirmiau nurodytam visiško nuostolių atlyginimo principui (CK 6.251 straipsnis). Todėl pagal bendrą taisyklę bankrutuojančios įmonės administratorius, kuriam įstatymo nurodyta ginti ne tik kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, gali pareikšti reikalavimą bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, didesnį už teismo patvirtintą bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumą. Tuo atveju, jei teismui tokį reikalavimą patenkinus iš išieškotų lėšų atsiskaitoma su visais bendrovės kreditoriais, bankroto administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus ir bankroto byla nutraukiama Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais išaiškinimais, atmeta kaip teisiškai nepagrįstą atsakovo kasacinio skundo argumentą, kad iš bankrutavusios įmonės buvusio vadovo negali būti priteisiamas didesnis žalos dydis, nei yra visų patvirtintų bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų suma.

33. Atsakovo kasacinio skundo teiginiai, kad toks vertinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori (iš anksto), bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007), o kasacinį skundą galima grįsti

tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-915/2018, 39 punktas).

35. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo vadovautis kasaciniame skunde nurodytais išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012 ir 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013. Nė vienoje iš pirmiau nurodytų kasacinio teismo nutarčių nebuvo sprendžiamas klausimas dėl iš bankrutuojančios bendrovės vadovo bendrovei priteistinos žalos dydžio ir teismo patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje santykio.

36. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą ir kasacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamoje byloje pagrindą riboti atsakovo civilinę atsakomybę sudaro CK 6.126 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog tais atvejais, kai skolininkas ir kreditorius sutampa, prievolė baigiasi. Pirma, šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja esminiam juridinio asmens požymiui – juridinio asmens ir jo dalyvio (-ių) turto atskirumui. Antra, atsižvelgiant į paties atsakovo nurodomą faktinę aplinkybę, kad jam priklausė 81 proc. BUAB „Vilniaus Šeba“ akcijų, matyti, jog atsakovas net nebuvo vienintelis juridinio asmens dalyvis. Todėl konstatavimas, kad atsakovas padarė žalos bendrovei, priešingai nei teigia jis pats, negali būti sutapatinamas su žalos padarymu pačiam sau.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl kasacinis skundas yra atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju proceso šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė prašymų priteisti patirtų išlaidų atlyginimą bei šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

39. Kasacinis teismas patyrė 7,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo P. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,65 Eur (septynis Eur 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00389 2019-01-11 2019-01-02 2019-01-02 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-31-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42090-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.6.3; 3.3.2.3; 3.3.2.5.(S)



2019 m. sausio 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. C. (N. C.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui N. C. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą pagal pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo bei procesinių dokumentų įteikimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Atsakovas pateikė pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės bei išreikalauti iš ieškovės dokumentus, patvirtinančius atsakovo kreipimąsi dėl nuomos sutarties pratęsimo 2016 metais.

3. Pareiškime atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-3804-994/2018 tenkino ieškovės ieškinį ir nusprendė iškeldinti atsakovą su jam priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, bei priteisė iš atsakovo valstybei 79,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4. Atsakovas paaiškino, jog gyvena deklaruotu gyvenamosios vietos adresu, tačiau negavo teismo procesinių dokumentų. Apie bylos išnagrinėjimą atsakovui tapo žinoma tik 2018 m. vasario 6 d., gavus teismo sprendimą pašte, todėl vien netinkamas procesinių dokumentų įteikimas turi būti pripažintas kaip pagrindas peržiūrėti sprendimą už akių.

5. Atsakovas pažymėjo, jog jis 2016 m. pabaigoje pateikė prašymą ieškovei dėl 2013 m. lapkričio 26 d. nuomos sutarties Nr. 1.40-BT13/0225 pratęsimo, tačiau atsakymo negavo. Be to, teismas buvo suklaidintas dėl 2016 metais atsakovo gautų pajamų dydžio, nes, pagal metinės 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenis, atsakovas deklaravo tik 4912 Eur pajamų sumą, o ne 5259 Eur, kaip nurodyta teismo sprendime. Minėta suma atitinka atsakovo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=53bc6aa014f911e9a02091a7dde47252

darbovietės (duomenys neskelbtini) pažymoje apie atsakovo uždarbį 2016 metais nurodytą 4910,91 Eur sumą. Atsakovo nurodyta pajamų suma nežymiai viršija (65,91 Eur) leistiną 4845 Eur asmens grynųjų pajamų dydį, o per 2017 metus atsakovas turėjo tik 2576,27 Eur pajamų, tai yra perpus mažiau nei leistina pajamų suma, todėl atsakovas turi teisę į savivaldybės būsto nuomą.


6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 16 d. nutartimi atsakovo pareiškimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinys atsakovui buvo teikiamas tris kartus, t. y. du kartus teismo procesiniai dokumentai buvo siųsti žinomu atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, nurodant pašto įstaigai saugoti voką 7 bei 30 dienų, bei vieną kartą siųsti į žinomą atsakovo darbovietę – (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuri nustatyta 2017 m. gruodžio 28 d. užklausus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenų bazėje. Kitų duomenų, kuriais atsakovui galėjo būti įteikti procesiniai dokumentai, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, todėl vertino, jog atsakovui procesiniai dokumentai įteikti laikantis CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, ir, atsakovui per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, nesant svarbių priežasčių, galėjo būti priimtas sprendimas už akių.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp ieškovės ir atsakovo 2013 m. lapkričio 26 d. naujos redakcijos Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartis Nr. 1.40-BT13/0225 buvo sudaryta trejų metų laikotarpiui. Pasibaigus trejų metų terminui su atsakovu nebuvo pratęsta nuomos sutartis. Atsakovas, pasibaigus nuomos sutarčiai, prarado teisę į paramą nuomotis savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, kadangi jo pajamos, gautos per 2016 metus, viršijo 414 Eur įstatyme įtvirtintą asmens be šeimos grynųjų metinių pajamų dydį. 2017 m. kovo 21 d. ieškovei pateikta atsakovo metinė 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracija patvirtino atsakovo gautą pajamų sumą – 5259 Eur, tačiau kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovo pateikti duomenys – patikslinta metinė 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracija – patvirtino didesnę atsakovo gautą pajamų sumą 2016 metais – 10 905 Eur.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šie naujai pateikti įrodymai neleidžia abejoti teismo sprendimo už akių pagrįstumu ir teisingumu, kad atsakovas, pasibaigus terminuotai 2013 m. lapkričio 26 d. gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutarčiai 2016 m. lapkričio 27 d., prarado teisę į paramą būstui išsinuomoti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio nuostatos įtvirtino grynųjų metinių pajamų dydį, kuris neturi viršyti asmens 38 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžių, o atsakovo gautos pajamos per 2016 metus viršijo įstatyme įtvirtintą asmens be šeimos pajamų dydį, kuris suteikia teisę pretenduoti ir išsinuomoti savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, jog, nesant sudarytos (pratęstos) nuomos sutarties, atsakovas privalo išsikelti iš nuomojamų patalpų, o jei neišsikels, tai turės būti iškeldintas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.613 straipsnis, 6.582 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatavo, jog atsakovo nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai nepaneigė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. priimto sprendimo už akių pagrįstumo ir teisėtumo, todėl atsakovo pareiškimas netenkintinas (CPK 288 straipsnio 4 dalis).

10. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi atsakovo atskirojo skundo netenkino ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors atsakovas prašė panaikinti dėl jo priimtą sprendimą už akių, tačiau peržiūrėti sprendimą už akių yra dvi aplinkybių grupės: viena – susijusi su asmens, prieš kurį priimtas teismo sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento ar kt.) aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus pareiškime turi būti nurodytos dvi aplinkybių grupės (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu vien teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

12. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo argumentus dėl teismo sprendimo už akių priėmimo pagrįstumo, pažymėjo, kad nors atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog jo darbas yra siejamas su išvykimu iš Lietuvos Respublikos į komandiruotes, todėl procesinių dokumentų įteikimas pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį negali būti pripažintas tinkamu dokumentų įteikimu atsakovui, tačiau jis netinkamo procesinių dokumentų įteikimo šiomis

aplinkybėmis negrindė pirmosios instancijos teisme, nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo buvimą komandiruotėse. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, šių aplinkybių nevertino bei sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, teikdamas procesinius dokumentus atsakovui, pasinaudojo visomis proceso įstatyme nustatytomis galimybėmis informuoti atsakovą apie pradėtą teisminį procesą. Byloje buvo bandoma įteikti atsakovui teismo procesinius dokumentus atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu du kartus, vieną kartą nurodant pašto įstaigai saugoti dokumentus 30 dienų nuo pranešimo palikimo adresato pašto dėžutėje, taip pat dokumentus buvo bandoma įteikti ir per atsakovo darbovietę, taigi teismo procesiniai dokumentai įteikti išnaudojus CPK 123 straipsnio 3 dalies įteikimo galimybes. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių kopija nedelsiant buvo išsiųsta atsakovui jo deklaruotu adresu (sprendimas už akių atsakovui išsiųstas 2018 m. sausio 31 d.), sprendimas už akių atsakovui įteiktas 2018 m. vasario 6 d. asmeniškai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, jog siunčiant procesinius dokumentus atsakovui buvo laikytasi civilinio proceso nustatytos tvarkos, todėl buvo visos įstatymo nustatytos sąlygos priimti teismo sprendimą už akių dėl atsakovo pasyvumo.

13. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.613 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-809 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 47, 48, 58 punktais, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sprendė, jog teisė į paramą būstui išsinuomoti priklauso nuo asmens turto vertės ir pajamų. Vadovaudamasis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923, teismas pažymėjo, jog asmens be šeimos, gyvenančio Vilniaus miesto savivaldybėje, grynosios metinės pajamos neturėtų viršyti 3876 Eur su leistinu 25 proc. perviršiu, taigi iš viso asmens be šeimos grynosios pajamos neturėtų viršyti 4845 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nesutiko su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl atsakovo 2016 metais gautų pajamų. Iš ieškovės pateiktos atsakovo 2017 m. kovo 20 d. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2016 metus buvo matyti, jog atsakovas deklaravo 5259 Eur pajamų. Atsakovas kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė patikslintą 2018 m. vasario 8 d. metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2016 metus, iš kurios duomenų buvo matyti, kad atsakovo gauta pajamų suma 2016 metais sudarė 10 905 Eur. Atsakovo pateikta pažyma iš darbdavės (duomenys neskelbtini) apie uždarbį 2016 metais taip pat patvirtino, kad atsakovui išmokėta suma 2016 metais sudarė 11 704,03 Eur. Teismas, remdamasis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat nesutiko su atsakovo argumentais, kad atsakovo gauti 6793,123 Eur dydžio dienpinigiai nėra laikomi atsakovo pajamomis ir į juos neturi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl atsakovo teisės nuomotis savivaldybės būstą.

14. Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant dėl atsakovo teisės į savivaldybės būsto nuomą, atsakovo kalendorinių metų pajamos neturi viršyti nustatytų dydžių, tačiau, 2016 m. spalio 22 d. pasibaigus nuomos sutarčiai ir atsakovui 2016 metais deklaravus 10 905 Eur dydžio pajamas, paaiškėjo, kad atsakovas neatitinka nurodytų sąlygų, kurių pagrindu sutartis galėtų būti pratęsta. Atitinkamai atsakovo nurodyti argumentai, jog 2017 metais jo pajamos sudarė 2576,27 Eur, nesudarė pagrindo abejoti sprendimo už akių pagrįstumu ir teisėtumu.

15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra darbingas, jo pajamos viršija Vyriausybės nustatytus didžiausius turto ir pajamų dydžius, duomenų apie atsakovo sveikatą ar kitas aplinkybes, patvirtinančias jo sunkią socialinę padėtį, nepateikta, sprendė, jog atsakovas nepriklauso asmenų grupei, kurie negali pasirūpinti savo gerove ir būstu iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, be to, leidus atsakovui ir toliau naudotis tokiu būstu, būtų apsunkintas būsto suteikimas asmenims, turintiems teisę ir laukiantiems eilėje tokį būstą išsinuomoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra pagrindo abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu (CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktas) bei naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį.


16. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą peržiūrėti sprendimą už akių – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso nuostatas. Išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, kad atsakovas negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui (CPK

287 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 288 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo visomis proceso įstatyme nustatytomis galimybėmis informuoti atsakovą apie pradėtą teisminį procesą (CPK 129, 130 straipsniuose nurodytomis galimybėmis dėl procesinių dokumentų įteikimo) ir tai užkirto atsakovui kelią pateikti atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 straipsnis), įrodymus teismui, atsikirsti į ieškovės argumentus, pateikti ar prašyti išreikalauti naujus įrodymus, pavyzdžiui, byloje ieškovė sąmoningai nutyli, kad dėl sutarties pratęsimo atsakovas kreipėsi dar 2016 m. pabaigoje.

16.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką iškeldinimo bylose, yra išaiškinęs, jog, sprendžiant dėl teisės į būstą ribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui nutraukti nuomos sutartį, iškeldinti asmenį, kiekvienu atveju turi būti tiriamos faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2012). Šioje byloje sprendžiamas nurodyto pobūdžio reikalavimas, tačiau teismų išvados užkerta kelią atsakovui į teisingą ir objektyvų bylos išnagrinėjimą.

16.3. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo darbo pobūdžio. Atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) ir jo darbas siejamas su išvykimu iš Lietuvos Respublikos į komandiruotes. Prie skundo pridėtos deklaracijos bei deklaruoti dienpinigiai patvirtina šias aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo darbo pobūdį ir vykimą į komandiruotes, yra nepagrįstas. Atsakovo darbo pobūdis turi būti pripažintas pateisinama priežastimi, dėl kurios jis laiku negavo procesinių dokumentų. Apie ieškovės reikalavimus, bylos išnagrinėjimą ir priimtą sprendimą atsakovui faktiškai tapo žinoma 2018 m. vasario 6 d., gavus teismo sprendimą pašte, taigi atsakovui nebuvo žinoma apie ieškovės ieškinį. Atsakovas, gavęs sprendimą už akių, nedelsdamas kreipėsi teisinės pagalbos ir pateikė teismui prašymą peržiūrėti sprendimą už akių, taip pat papildomus dokumentus, taigi jis nebuvo pasyvus.

16.4. Teismų išvados, kad atsakovo gauti 6793,123 Eur dydžio dienpinigiai yra laikomi atsakovo pajamomis ir į juos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl atsakovo teisės nuomotis savivaldybės būstą, nėra pagrįstos. Apeliacinis teismas, grįsdamas šias išvadas, nepagrįstai vadovavosi iki 2016 m. gruodžio 31 d. negaliojusio Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas buvo pakeistas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-152, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.

16.5. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti 2014 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. XII-1215 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija, kuri nustatė, jog teisę į paramą būstui išsinuomoti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) neviršija tam tikrų dydžių. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustatė, kad gyventojai, pageidaujantys gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, ir jų šeimos nariai privalo turimą turtą ir gautas pajamas deklaruoti Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytais atvejais, taigi nuorodos į Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnį, kuriame nurodyta, jog, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visos asmens pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu gautos pajamos, įskaitant dienpinigius, butpinigius, maistpinigius ir kitas pajamas (išskyrus asmenų iki 18 metų pajamas), nebuvo. Dienpinigiai nebuvo įtraukti į įstatymo reikalavimus socialinio būsto paramai gauti iki 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodoma, kad prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos ir įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau jų mokėjimas yra reglamentuotas teisės aktais. Prie teisės aktuose nustatytų kompensacijų yra priskiriami ir dienpinigiai, kuriuos moka darbdaviai darbuotojams, išsiųstiems į komandiruotes Lietuvoje ir kitas užsienio valstybes. Taigi 2016 metais, nesant įstatymų reikalavimų, dienpinigiai negalėjo būti ieškovės bei teismų pripažinti pajamomis siekiant pagrįsti teisę į socialinio būsto nuomą. Be to, iš atsakovo metinės 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaracijos matyti, jog buvo deklaruota 4912 Eur gautų pajamų, o ne 5259 Eur, kaip nurodyta teismo sprendime. Minėta suma atitinka (duomenys neskelbtini) pažymoje apie atsakovo uždarbį 2016 metais pateiktus duomenis.

17. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Sprendimas už akių buvo priimtas atsakovui nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir atsakovas nepateikia įrodymų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu, kai buvo siunčiami procesiniai dokumentai, jis buvo komandiruotėje. CPK 123 straipsnyje nustatyti terminai, kuriems suėjus laikoma, kad procesiniai dokumentai šalims yra įteikti, leidžia greičiau apginti pažeistas šalies teises, nes kitu atveju pasyviajai šaliai gali būti leidžiama nenustatytą laiką

piktnaudžiauti ir toliau pažeidinėti kitos šalies teises. Šiuo atveju atsakovas buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą, o pirmosios instancijos teismas, teikdamas procesinius dokumentus atsakovui, pasinaudojo visomis proceso įstatyme nurodytomis galimybėmis informuoti atsakovą apie pradėtą teisminį procesą.

17.2. Aprašo 48 punktas nustato, jog asmenys ir šeimos, įrašyti į savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą asmenų ir šeimų, turinčių teisę į savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis nuomą, sąrašą ir besinuomojantys savivaldybės būstą su bendrojo naudojimo patalpomis, privalo deklaruoti turimą turtą (įskaitant pajamas) už praėjusius kalendorinius metus. Vadovaujantis pateikta metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija, atsakovo pajamos, gautos per 2016 metus, sudarė 5259 Eur. Atsakovo 2016 metais gautos pajamos viršijo 414 Eur Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtintą asmens be šeimos pajamų dydį, todėl atsakovas prarado teisę į paramą nuomotis savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas (Aprašo 47 punktas). Be to, atsakovas kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė patikslintą 2018 m. vasario 8 d. metinę 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, iš kurios matyti, kad atsakovo gauta pajamų suma 2016 metais sudarė 10 905 Eur.

17.3. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu. Asmenys ir šeimos metinę 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją teikia iki 2017 m. gegužės 1 d. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XIII-152 įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., todėl ir deklaracijos už 2016 metus yra vertinamos vadovaujantis 2017 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija.

17.4. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus dėl atsakovo pajamų, gautų 2016 metais, nes už 2016 metus atsakovui išmokėta 4910,91 Eur pajamų ir 6793,123 Eur dienpinigių. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad, skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visos asmens pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu gautos pajamos, įskaitant dienpinigius, butpinigius, maistpinigius ir kitas pajamas (išskyrus asmenų iki 18 metų pajamas). Taigi dienpinigiai yra laikomi atsakovo pajamomis. Vadovaujantis 2018 m. vasario 8 d. deklaracija, atsakovo pajamos, gautos per 2016 metus, sudarė ne 4912 Eur, o 10 905 Eur, o tai dvigubai daugiau, nei nurodyta 2017 m. kovo 20 d. užpildytoje metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje. Taigi atsakovo gautos pajamos per 2016 metus viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytą asmens be šeimos pajamų dydį, kuris suteikia teisę pasinaudoti parama būstui.

Teisėjų kolegija



Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo tvarką fiziniam asmeniui, kai priimamas sprendimas už akių, aiškinimo ir taikymo

18. CPK įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas (CPK 117–132 straipsniai) yra skirtas asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti; tai viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles.

19. EŽTT praktikoje pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas

kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).

20. Nagrinėdamas bylas, kuriose nacionaliniai teismai sprendė vieną iš šalių apie procesą informuoti viešo paskelbimo būdu tam, kad galėtų būti tęsiamas bylos nagrinėjimas, EŽTT priminė bendrąjį principą, kad taisyklės, susijusios su procedūromis ir terminais, kurių turi būti laikomasi pareiškiant ieškinį, yra skirtos tinkamam teisingumo vykdymui ir visų pirma teisinio tikrumo principo atitikimui užtikrinti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti teisingą susidūrusių interesų pusiausvyrą. Neribotam laikui pratęsus procesą, siekiant nustatyti vieno iš susijusių asmenų adresą, gali būti pažeisti teisinio tikrumo ir teisingumo tinkamo vykdymo principai. Taigi teisė į teismą valstybėms Konvencijos dalyvėms neužkerta kelio savo įstatymuose nustatyti tokioms situacijoms taikomą procedūrą, su sąlyga, kad yra užtikrinama tinkama suinteresuotų asmenų teisių apsauga (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03).

21. EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).

22. Byloje, kuri buvo susijusi su asmenų informavimu apie teisminį procesą viešo paskelbimo būdu ir kurioje EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, EŽTT akcentavo tai, kad toks dokumentų įteikimo būdas buvo naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas įsitikino (pvz., pateikė užklausą policijai), kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo) (žr. cituotą sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją).

23. Kita vertus, EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr. cituoto sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją par. 39–44), taip pat nesikreipė į civilinio statuso registrą, profesinius subjektus (žr. cituoto sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją par. 84–85 – šioje byloje EŽTT atkreipė dėmesį ir į faktą, kad jau vykdymo procese tinkamas pareiškėjo adresas be didesnių sunkumų buvo nustatytas per savaitę), nebandė dokumentų įteikti pareiškėjo darbovietės ar artimo giminaičio adresais (žr. cituoto sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją par. 41).

24. Šioje byloje keliamas sprendimo už akių panaikinimo ir bylos atnaujinimo klausimas. Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą.

25. CPK 123 straipsnyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai; jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo

teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Vyriausybė nustato procesinių dokumentų įteikimo tvarką ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato gyvenamojoje vietoje tvarką, ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus formą (CPK 123 straipsnio 3 dalis).

26. Taigi, CPK 123 straipsnio 3 dalis nustato vieną iš procesinių dokumentų įteikimo būdų – procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymą įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas, kai priimamas sprendimas už akių, turi būti atsižvelgta į šio proceso specifiką, be kita ko, į tai, kad teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka tik formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (CPK 287 straipsnio 1 dalis), o išnagrinėjęs tokį pareiškimą, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taigi, visais atvejais turi būti įvertinama, ar šalies, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, neturėjimas galimybės prieštarauti dėl sprendimo už akių priėmimo ir šalies, kurios prašymu priimtas sprendimas už akių, reikalavimų tenkinimas, atlikus tik formalų jos pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų.

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta būtina dokumentų įteikimo paliekant pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje sąlyga – jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija. Dėl šios priežasties aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą „jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka“ turi būti atsižvelgiama į EŽTT praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas laikys procesinius dokumentus, paliktus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, įteiktais pagal įstatymą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti asmens gyvenamojoje vietoje, nesiėmęs papildomų priemonių. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turi išnaudoti kitas, jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus į asmens darbovietę ar kitą asmens buvimo vietą, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis, įteikti dokumentus asmeniui atvykus į teismą ir kt. Tik išnaudojęs šias galimybes teismas siunčia procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520/2018 19–23, 27–28 punktus).

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad procesinių dokumentų įteikimo asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje prezumpcijos taikymą įstatymo leidėjas sieja su atitinkamais formaliaisiais reikalavimais. Speciali pašto siunta turi būti suformuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintu Procesinių dokumentų civilinėse bylose įteikimo ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarkos aprašu (toliau – Įteikimo aprašas). Kaip nustatyta Įteikimo aprašo 4 punkte, ant tokios specialios pašto siuntos, be kita ko, turi būti įrašomas, užklijuojamas arba uždedamas siunčiamų procesinių dokumentų pašto siuntos saugojimo terminas. Kai procesiniai dokumentai siunčiami į deklaruotą gyvenamąją vietą, tam, kad nepavykus jų ten faktiškai įteikti, jie būtų laikomi įteiktais pagal įstatymą, pašto siuntos saugojimo terminas yra nustatytas Įteikimo apraše ir yra trisdešimt dienų (Įteikimo aprašo 20 ir 26 punktai). Būtent šis terminas turi būti pažymimas ant pašto siuntos. Teisėjų kolegija išaiškina, kad teismas gali laikyti procesinius dokumentus įteiktais tik įsitikinęs, kad praėjo trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520/2018 29 punktą).

Dėl pagrindo panaikinti šioje byloje sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą

31. Sprendimo už akių priėmimo ir sprendimo už akių peržiūrėjimo procesinio instituto aiškinimo ir taikymo įvairūs aspektai kasaciniame teisme buvo nagrinėti, suformuota šio instituto aiškinimo ir taikymo praktika. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini. Teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį priimant sprendimą už akių būtinas byloje pateiktų įrodymų visumos formalus vertinimas. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2005; 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2006; 2006 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2006; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-316/2008; kt.).

32. CPK 288 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pareiškimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad teismo procesinius dokumentus atsakovui buvo bandoma įteikti atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu du kartus, vieną kartą nurodant pašto įstaigai saugoti dokumentus 30 dienų nuo pranešimo palikimo adresato pašto dėžutėje, taip pat dokumentus buvo bandoma įteikti ir per atsakovo darbovietę.

34. Iš šios bylos medžiagos matyti ir tai, kad ant pašto siuntos, kurios pagrindu teismas taikė įteikimo pareiškėjo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje prezumpciją, tam skirtoje vietoje yra žyma, kada siunta buvo palikta pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Taigi, pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį ir Įteikimo aprašą teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad praėjo trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir yra pagrindas pripažinti dokumentus įteiktais (žr. šios nutarties 30 punktą). Kadangi, kaip minėta, procesinius dokumentus atsakovui buvo bandoma įteikti atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu du kartus, taip pat dokumentus buvo bandoma įteikti ir per atsakovo darbovietę, atsakovas savo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje gyvena vienas, tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad dokumentai įteiktais pagal įstatymą buvo pripažinti išnaudojus realias jų įteikimo asmeniškai pareiškėjui galimybes. Todėl atsakovui per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, nesant svarbių priežasčių, galėjo būti priimtas sprendimas už akių.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas nurodė tik bendrą per visus 2016 metus jam išmokėtą dienpinigių sumą, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo buvimą komandiruotėse laikotarpiu, kai jam buvo siunčiami procesiniai dokumentai (nuo 2017 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d.), nesutinka su kasaciniame skunde nurodomu vertinimu, kad dienpinigių deklaravimo faktas patvirtina atsakovo išvykimą į komandiruotes ir tai turėtų būti pripažinta pateisinama priežastimi, dėl kurios jis laiku negavo procesinių dokumentų.

36. Teisėjų kolegija sutinka su šioje byloje skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse pateiktu vertinimu, kad atsakovo pareiškime nurodyti įrodymai negali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl sprendimas už akių negali būti panaikintas ir bylos nagrinėjimas atnaujintas ir CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

37. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą reguliavimą, galiojusį iki 2017 m. sausio 1 d., į asmens gautas pajamas negalėjo būti įskaičiuojami dienpinigiai.

38. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-152, kuris įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., nustatyta, kad „teisę į paramą būstui įsigyti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) neviršija šių dydžių: <…>“

39. Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto ir turimų piniginių lėšų (toliau – turtas) deklaravimą, taip pat turto (įskaitant gautas pajamas) deklaravimą, aukojant politinėms partijoms ar politinės kampanijos dalyviams, kreipiantis dėl piniginės socialinės paramos skyrimo arba paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti gavimo. Kadangi nei šiame, nei kituose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintas reguliavimas nesieja asmenų, pageidaujančių pasinaudoti parama būstui įsigyti ar išsinuomoti, pareigos deklaruoti gautas pajamas su jų pareiga mokėti gyventojų pajamų mokestį, kasaciniame skunde, aiškinant sampratą „gautos pajamos“, nepagrįstai remiamasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme įtvirtintu reguliavimu ir ši samprata aiškinama kaip apimanti tik gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamas pajamas.

40. Kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XIII-152, priimtame 2016 m. gruodžio 20 d., 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį asmenų ir šeimų pajamos nustatomos vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, buvo siekiama ne išplėsti pajamų sampratą įtraukiant į ją, inter alia (be kita ko), ir dienpinigius, bet ją susiaurinti taip, kad neapimtų kai kurių pajamų (asmens ar šeimos gaunamų tikslinės paskirties pajamų: slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinių kompensacijų ir tikslinio priedo, senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensuojamosios sumos, taip pat senatvės ir valstybinių pensijų kompensuojamosios sumos, vienkartinių išmokų ir (ar) pašalpų, mokamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo ar savivaldybių biudžetų, kas mėnesį gaunamų socialinio pobūdžio pajamų: transporto išlaidų kompensacijų neįgaliesiems; kompensacijų donorams; pagalbos pinigų, mokamų pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, ir kt.), patvirtina ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 682 „Dėl Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 11 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3423“.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 38–40 punktuose išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog atsakovo pajamos pagal jo pateiktą patikslintą metinę 2016 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją 2016 metais buvo 10 905 Eur, todėl atsakovas neatitinka nurodytų sąlygų, kurių pagrindu socialinio būsto nuomos sutartis galėtų būti pratęsta.

42. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui bei vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


43. Nagrinėjamu atveju proceso šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė prašymų priteisti patirtų išlaidų atlyginimą bei šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

44. Kasacinis teismas patyrė 3,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš atsakovo N. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,44 Eur (tris Eur 44 ct) išlaidų, susijusių su

procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-51-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00326-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui E. T., trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atsakovo E. T. priešieškinį ieškovei L. P., trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos patikslinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė L. P. prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 3 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą (toliau – Ieškovės planas) tokiu būdu: ieškovei asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Ieškovės plane pažymėtą indeksu III, kurios plotas 121 kv. m, esančią tarp taškų 2-24-20-19-18-17-12-16; šalių bendram naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Ieškovės plane pažymėtą indeksu IV, kurios plotas 163 kv. m, esančią tarp taškų 11-16-12-17-18-19-20-21-22-23-6-7-8-8a-9-10; atsakovui asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Ieškovės plane pažymėtą indeksu I, kurios plotas 34 kv. m, esančią tarp taškų 1-2-16-11, ir žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu II, kurios plotas 156 kv. m, esančią tarp taškų 24-3-4-5-23-22-21-20.

3. Ieškovė nurodė, kad žemės sklypo dalį ji įsigijo 2014 m. iš buvusio žemės sklypo bendraturčio Č. Č., kuris ją buvo nupirkęs iš valstybės 1996 m. kovo 28 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi. Č. Č. įsigyjant žemės sklypo dalį iš valstybės, tarp jo ir atsakovo buvo nustatyta ir naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal 1995 m. UAB „Trakuva“ parengtą planą. Tarp Č. Č. ir atsakovo buvo kilęs ginčas dėl ūkinio pastato priklausomybės, šis ginčas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 27 d. nutartimi. 2013 m. kilo ginčas su gretimo žemės sklypo savininku J. F. (J. F.) dėl nustatytos ribos tarp žemės sklypų. Ginčas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1819-450/2012, pritaikius restituciją, valstybei buvo grąžinta 41 kv. m ploto žemės sklypo dalis, todėl, ieškovės teigimu, valstybė tapo žemės sklypo bendraturte dėl 41 kv. m ploto dalies. Dėl to 1995 m. buvusi žemės sklypo naudojimosi tvarka tapo nebegaliojanti, nes šalys buvo grąžintos į buvusią

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=47fb3b1014f911e9a02091a7dde47252

padėtį.4. Atsakovas E. T. priešieškiniu prašo patikslinti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2015 m.

rugsėjo 30 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą (toliau – Atsakovo planas) tokiu būdu: ieškovei asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Atsakovo plane pažymėtą indeksu III, kurios plotas 102 kv. m, esančią tarp taškų 2-3-23-22-20-19-18-17-2; atsakovui asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Atsakovo plane pažymėtą indeksu I, kurios plotas 27 kv. m, esančią tarp taškų 1-2-17-16-1, ir žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu II, kurios plotas 180 kv. m, esančią tarp taškų 3-4-5-6-7-21-20-22-23-3; šalių bendram naudojimui skirti žemės sklypo dalį, Atsakovo plane pažymėtą indeksu IV, kurios plotas 165 kv. m, esančią tarp taškų 16-17-18-19-20-21-8-8a-9-10-11-16.

5. Atsakovas nurodė, kad 1996 m. du bendraturčiai J. T. ir Č. Č. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias įsigijo žemę iš valstybės. J. T. įgijo 309 kv. m dydžio žemės sklypo dalį. Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nustatyta, kad įgyta žemės sklypo dalis yra 507 kv. m namų valdoje, kur 102 kv. m priklauso Č. Č., o 193 kv. m bendro naudojimo žeme lygiomis dalimis naudojasi J. T. ir Č. Č. Naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta 1995 m. Pagal šį planą buvo nustatyta, kad J. T. naudosis 212 kv. m dydžio žemės sklypo plotu, Č. Č. – 102 kv. m, o bendro naudojimo plotas sudaro 193 kv. m, šiuo abu savininkai naudosis lygiomis dalimis. Ši nustatyta naudojimosi tvarka buvo priimtina abiem bendraturčiams, nes atspindėjo iki tol faktiškai susiklosčiusią naudojimosi žemės sklypu tvarką. Tačiau 2004 m. Č. Č. kreipėsi į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo. Č. Č. pagal pateiktą planą prašė pakeisti bendram naudojimui nustatyto ploto ribas tam, kad jis turėtų tiesioginį priėjimą prie ežero. Be to, prašė nustatyti bendro naudojimo žemės plotą toje žemės sklypo dalyje, kurią jau dešimtmetį asmeniniam naudojimui turėjo J. T. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad Č. Č. ieškinys yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutartimi pasisakė, kad Č. Č. prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka yra nepagrįsta ir prieštaraujanti J. T. interesams, todėl paliko šalims naudotis žeme pagal 1995 metais UAB „Trakuva“ sudarytą ir patvirtintą tvarką. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1819-450/2012 pripažinus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis iš dalies negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, sklypas nuo 507 kv. m sumažėjo iki 474 kv. m. Atsakovas sutinka, kad 1995 m. patvirtintame plane užfiksuoti dydžiai ir ribos nebeatitinka faktinės situacijos ir naujai patvirtinto žemės sklypo išorinių ribų, tačiau nesutinka su ieškovės teiginiu, kad sklypo sumažėjimas yra pagrindas iš esmės pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Dėl to atsakovas laikosi pozicijos, kad naudojimosi tvarka turi būti pakeista tik tiek, kiek tai susiję su sumažėjusiu žemės sklypu, maksimaliai išlaikant tuos sprendinius, kuriais buvo vadovautasi ir yra vadovaujamasi iki šiol.


6. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino.7. Teismas nustatė naudojimosi 0,0474 ha ploto žemės sklypu (duomenys neskelbtini), tvarką: L. P. asmeniniam

naudojimui skirti žemės sklypo dalį, UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 30 d. parengtame plane pažymėtą indeksu III, kurios plotas 102 kv. m, esančią tarp taškų 2-3-23-22-20-19-18-17-2; E. T. asmeniniam naudojimui skirti žemės sklypo dalį, UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 30 d. parengtame plane pažymėtą indeksu I, kurios plotas 27 kv. m, esančią tarp taškų 1-2-17-16-1, ir žemės sklypo dalį, pažymėtą indeksu II, kurios plotas 180 kv. m, esančią tarp taškų 3-4-5-6-7-21-20-22-23-3; L. P. ir E. T. bendram naudojimui skirti žemės sklypo dalį, UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 30 d. parengtame plane pažymėtą indeksu IV, kurios plotas 165 kv. m, esančią tarp taškų 16-17-18-19-20-21-8-8a-9-10-11-16.

8. Teismas nurodė, kad byloje nustačius, jog ieškovei asmeniniam naudojimui priklauso 102 kv. m, o bendro naudojimo dalis šalims priklauso lygiomis dalimis, ieškovės planas neatitinka esminio principo, kad naudojimosi tvarka atitiktų bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis. Pagal ieškovės planą, jai asmeniniam naudojimui skiriamas plotas sudaro 121 kv. m, tuo tarpu byloje nustatyta, kad ieškovė asmeniniam naudojimui yra įgijusi 102 kv. m. Pagal ieškovės planą, atsakovui asmeniniam naudojimui skirto žemės sklypo plotas mažėja nuo 212 kv. m iki 190 kv. m, o ieškovės asmeniniam naudojimui skirto žemės sklypo dalis didėja nuo 102 kv. m iki 121 kv. m. Be to, ieškovė siekia nustatyti bendro naudojimo taką per visą žemės sklypą, kad galėtų patekti prie ežero. Teismas sprendė, kad ieškovės interesas turėti priėjimą prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, nes ieškovė, dar prieš įgydama žemės sklypą, žinojo apie žemės savininkų nustatytą naudojimosi tvarką, todėl, įgydama žemės sklypą, neįgijo daugiau teisių, nei turėjo pirminis teisių turėtojas Č. Č., kuriam priėjimas prie pėsčiųjų tako bendro naudojimo plote nebuvo nustatytas. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovės planas ne tik neatitinka jos pačios turimos asmeninio naudojimo sklypo dalies ploto, bet ir iš esmės pažeidžia atsakovo interesus.

9. Teismas konstatavo, kad atsakovo pateiktame plane nustatyta naudojimosi tvarka artima faktiškai nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai, kuri buvo įtvirtinta ir 1995 m. žemės sklypo plane, ir pirkimo–pardavimo sutartyse. Pagal atsakovo

planą ieškovei asmeniniam naudojimui priskirtina indeksu III pažymėta žemės sklypo dalis, kurios plotas 102 kv. m. Ši dalis visiškai atitinka ieškovės įgytą plotą asmeniniam naudojimui. Atsakovui asmeniniam naudojimui priskirtina indeksu I pažymėta žemės sklypo dalis, kurios plotas 27 kv. m, ir indeksu II pažymėta dalis, kurios plotas 180 kv. m. Bendrai šalims būtų priskirta naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu IV, kurios plotas 165 kv. m (pagal ankstesnį planą buvo skirti 193 kv. m). Tokiu būdu 28 kv. m sumažėjusio žemės sklypo dalis yra kompensuojama bendram naudojimui skirta dalimi. Teismas pažymėjo, kad atsakovo plane siekiama, jog asmeniniam naudojimui skirta dalis nebūtų sumažinta nė vienam bendraturčiui. Pagal atsakovo planą kiekvienam bendraturčiui asmeniniam naudojimui tenkanti dalis nustatoma maksimaliai išsaugant buvusią faktinę naudojimosi tvarką, nes ta sklypo dalis, kurią naudojo kiekvienas iš buvusių bendraturčių, lieka ta pati. Bendram naudojimui tenka tik būtina sklypo dalis ir toje pačioje vietoje, kaip ir naudojama iki šiol, tokiu būdu užtikrinant ir išsaugant nepakitusius asmeniniam naudojimui skirtus plotus. Bendram naudojimui tenkanti dalis kiekvienam bendraturčiui skiriama lygiomis dalimis, kaip ir buvo nustatyta pirkimo–pardavimo sutartyse.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės L. P. apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 15 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija sprendė, kad šiai bylai svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje pagal ieškovo Č. Č. ieškinį atsakovei J. T. dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo ir pagal atsakovės J. T. priešieškinį ieškovui Č. Č. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo išaiškinimas, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-563/2007).

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką, kad būtų išlaikomi turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos.

13. Kolegija sprendė, kad ieškovė, įgydama pastatus ir žemės sklypą, žinojo tarp buvusių bendraturčių nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką, todėl turėjo tikėtis, kad faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka išliks ir ateityje. Kadangi žemės sklypas sumažėjo dėl išorinės sklypo ribos pasikeitimo, tai, kolegijos vertinimu, racionalu buvo pakoreguoti šalių naudojimosi tvarką ties sumažėjusia dalimi, nekeičiant iš esmės naudojimosi tvarkos ieškovės nurodomu būdu. Ieškovės pasiūlytas planas nėra teisingas atsakovo, kaip žemės sklypo bendraturčio, atžvilgiu, nes ji savo parengtu planu siekia atsakovo asmeniškai įgytą ir naudojamą žemės sklypo dalį priskirti šalių bendro žemės sklypo daliai.

14. Kolegija konstatavo, kad parengtame 2013 m. liepos 22 d. žemės sklypo plane nebuvo nustatyta naudojimosi sklypu tvarka, o plane pasirašydami bendraturčiai iš esmės sutiko su jame nurodytu jiems skirtu žemės sklypo plotu.


15. Kasaciniu skundu ieškovė L. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tai, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės sklype negali būti asmeniškai įgytos žemės sklypo dalies. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007 pasisakė, kad, atsakovei vienai paskyrus naudotis 39 kv. m žemės plotą prie ūkinio pastato 3Jl/m, ieškovui turi būti proporcingai kompensuota kita atsakovei tenkančio sklypo dalimi, todėl ne bendro naudojimo žemės naudojimo pakeitimai, o kompensavimas ieškovui atsakovės naudojamos žemės sąskaita būtų tinkamas žemės naudojimo tvarkos pakeitimas. Dėl to šiuo atveju nesuprantama, dėl kokių priežasčių teismai pažeidė šalių interesų pusiausvyros principą suteikdami nepagrįstą pranašumą vienai iš šalių, t. y. atsakovui.

15.2. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.81 straipsnį, ignoravo tą aplinkybę, kad susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nebuvo patvirtintas notariškai bei įregistruotas viešame registre, dėl to neturi privalomosios galios naujam bendraturčiui. Tarp bendraturčių sudarytas ir notariškai patvirtintas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos yra privalomas susitarimą sudariusiems asmenims, o šio susitarimo įregistravimas atitinkamoje registro įstaigoje tampa juridiniu faktu, sukeliančiu naujas teisines pasekmes, – toks susitarimas tampa privalomas ir asmeniui, kuris vėliau, t. y. po susitarimo įregistravimo, įgijo nuosavybės teisę į dalį nekilnojamojo turto. J. T. ir Č. Č. nebuvo sudarę notariškai patvirtinto susitarimo, nėra net jų parašų plane, pridėtame prie

valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, tuo labiau toks juridinis faktas nebuvo įregistruotas viešame registre.15.3. Teismai, patvirtinę atsakovo pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos variantą, sukūrė prielaidas tam, kad

vienas iš bendraturčių (atsakovas) tenkintų savo poreikius kito bendraturčio (ieškovės) sąskaita. Teismai neatsižvelgė į tai, kad 1995 m. naudojimosi tvarka buvo nustatyta esant kitai situacijai dėl nuosavybės teise valdomų objektų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007 pasisakė apie tai, kad „ne bendrojo naudojimo žemės naudojimo pakeitimai, o kompensavimas ieškovui atsakovės naudojamos žemės sąskaita būtų tinkamas žemės naudojimo tvarkos pakeitimas“, tačiau patvirtino atsakovo E. T. pateiktą naudojimosi tvarkos planą, iš esmės analogišką 1995 m. planui, pagal kurį bendram naudojimui yra priskiriama žemės sklypo dalis, išsidėsčiusi prie atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ir tik jo naudojamo ūkinio pastato. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą, leidžiantį nors iš dalies kompensuoti žemės sklypo praradimus (kaip ir buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-563/2007), vadina jį ydingu ir patvirtina atsakovo pateiktą naudojimosi tvarkos projektą, iš esmės atkartojantį 1995 m. žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą, bei visiškai nepasisako dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytos 39 kv. m žemės kompensavimo būtinybės.

16. Atsakovas E. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Ieškovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi byloje Nr. 3K-3-563/2007 ir cituoja frazę apie poreikį kompensuoti ieškovui 39 kv. m, tačiau tai daro sąmoningai ignoruodama faktines aplinkybes, dėl kurių toks teiginys buvo pateiktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 28 d. nutartimi hipotetiškai pasisakė, kad jeigu bendrai naudojama žemės dalis (39 kv. m) būtų priskirta asmeniškai naudotis J. T., nes Č. Č. prarado interesą prieiti prie ūkinio pastato (kas reikštų, kad J. T. asmeniškai naudotųsi jau ne 212 kv. m, o didesniu plotu arba tokiu pačiu, tik kitoje vietoje), tai tokiu atveju būtų pagrindas spręsti, kaip tai proporcingai kompensuoti ir ieškovui Č. Č. Tačiau nė viena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nebuvo nustatyta, kad J. T. asmeniškai naudojama žemės sklypo dalis turėtų sumažėti, o Č. Č. – padidėti. Dabar ieškovės pateiktas planas liudija, kad ji siekia apskritai sumažinti atsakovui asmeniniam naudojimui skirtą žemės sklypo dalį, o savo dalį siekia pasididinti bendraturčio asmeniškai naudotos sklypo dalies sąskaita. Ieškovės pateiktu planu sklypo dalis palei ūkinį pastatą nėra priskiriama asmeniniam atsakovo naudojimui, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie kokį nors kompensavimą. Nei ieškovė, nei atsakovas savo plane šios sklypo dalies (dalies prie ūkinio pastato) skirti asmeniškai naudoti atsakovui neprašė, todėl šios bylos faktinės aplinkybės ir pareikšti ieškiniai skiriasi nuo anksčiau nagrinėtos bylos ir anksčiau išnagrinėtoje byloje pateiktas išaiškinimas dėl prie ūkinio pastato esančio sklypo dalies yra nebeaktualus šioje byloje. Atsakovas pažymi, kad nebuvo pakeistos nei pirkimo–pardavimo sutartys, nei sudaryti kokie nors susitarimai, kuriais būtų pakeisti jo nuosavybės teisę į žemės sklypą įtvirtinantys dokumentai.

16.2. Tuo metu, kai buvo nustatyta 1995 m. naudojimosi tvarka, CK 4.81 straipsnio 2 dalies norma negaliojo. Naudojimosi tvarka buvo nustatyta sandoriu, kuriam tuo metu įstatymas nekėlė notarinio tvirtinimo reikalavimo, todėl teigti, kad jis nesukelia padarinių, nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, naudojimosi tvarka buvo įtvirtinta tiek 1995 m. plane, tiek valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyse, kurie buvo registruoti viešuose registruose. Teismai nustatė, kad iki pirkimo–pardavimo sutarties su Č. Č. sudarymo momento ieškovė realiai žinojo apie naudojimosi žemės sklypu tvarką ir to pagrindą, taip pat pagal ją ilgą laiką pati tiek iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tiek vėliau naudojosi sklypu. Nuo 2004 m. ieškovė buvo sudariusi žemės sklypo panaudos sutartį, pagal kurią sklypu naudojosi iki tol, kol jį 2014 m. įsigijo. Kitoje civilinėje byloje tarp bendraturčių, kur Č. Č. prašė pakeisti 1995 m. nustatytą naudojimosi tvarką, ieškovė teikė prašymą įtraukti ją į bylą kaip trečiąjį asmenį, vėliau šioje byloje ji veikė kaip įgaliota Č. Č. atstovė, taigi ji dalyvavo byloje, teikė procesinius dokumentus, skundė teismų sprendimus. Dėl to ieškovei jau nuo 2004 m. buvo puikiai žinoma visa situacija, ji buvo puikiai susipažinusi su visais teismų sprendimais ir dokumentais, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad apie nustatytą naudojimosi tvarką ieškovė žinojo nuo 2004 m. Ieškovė išvykstamojo posėdžio metu patvirtino, kad iki šiol faktiškai žemės sklypu naudojosi pagal 1995 m. patvirtintą planą. CK 4.81 straipsnio taikymas negali būti formalus: sprendžiant dėl naudojimosi tvarkos privalomumo naujam savininkui, turi reikšmės aplinkybė, ar šie duomenys, be viešo paskelbimo, nebuvo žinomi naujam savininkui kitais būdais.

16.3. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, savo pateiktame plane taką iki ūkinio pastato prašė nustatyti bendram naudojimui, atsakovas taip pat parengė planą, kuriame šį sprendinį paliko tokį, kokį buvo nurodžiusi ieškovė, manydamas, kad tai atitinka ir jos interesą. Dėl to nesuprantamas ieškovės argumentas, kuriuo ji ginčija šį savo pačios pateiktą sprendinį.

Teisėjų kolegija



Dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo

17. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise turimo turto naudojimosi tvarkos nustatymo, bendraturčių ginčą sprendžiančio teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, taip pat privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, prioritetas turėtų būti teikiamas susiklosčiusiai faktinei žemės naudojimo tvarkai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis pirmiau nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

18. Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2011).

19. Nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006).

20. Bendram naudojimuisi paliekama žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003).

21. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017, 18 punktas).

22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė ieškinyje nurodė, kad būtinumas nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką atsirado dėl to, kad, teismams pripažinus nuosavybės teisę į ūkinį pastatą tik J. T., taip pat 41 kv. m sumažinus bendraturčiams priklausančio žemės sklypo bendrą plotą, tapo nebegaliojanti pagal 1995 m. UAB „Trakuva“ parengtą planą nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, dėl kurios buvo susitarta pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjant žemės sklypą iš valstybės.

23. Ieškovė, kuriai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 185/474 dalys bendro su atsakovu 474 kv. m ploto

žemės sklypo, prašė nustatyti naudojimosi šiuo sklypu tvarką pagal jos pateiktą planą, skiriant jos asmeniniam naudojimui 121 kv. m žemės sklypo dalį, atsakovo asmeniniam naudojimui – dvi žemės sklypo dalis (34 kv. m ir 156 kv. m), o 163 kv. m žemės sklypo skirti šalių bendram naudojimui. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad bendrai naudojama sklypo dalis skaičiuotina kaip tenkanti bendraturčiams lygiomis dalimis, darytina išvada, kad ieškovė pageidavo, kad jai būtų sudaryta galimybė naudoti 202,5 kv. m (121 + 163 : 2 = 202,5), t. y. 17,5 kv. m (202,5 – 185 = 17,5) daugiau, nei jai priklauso proporcingai turimai idealiajai daliai bendrosios dalinės nuosavybės teise.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik ieškovės pateiktame žemės sklypo naudojimo projekte nustatytas esminis nukrypimas nuo CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo, pagal kurį nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi to daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvo pakankamas pagrindas bylą nagrinėjusiems teismams atmesti ieškinį.

25. Pasisakydama dėl kasaciniame skunde nurodomo argumento, kad ieškovė turi teisę reikalauti kitokios žemės sklypo naudojimo tvarkos, nei nustatytoji pagal 1995 m. UAB „Trakuva“ parengtą planą, dėl kurios buvo susitarta įsigyjant žemės sklypą pirkimo–pardavimo sutartimi iš valstybės, taip pat dėl atsiliepime į kasacinį skundą pateikiamo priešingo vertinimo bei dėl šią bylą nagrinėjusių teismų vertinimo, kad ieškovės interesas turėti priėjimą prie pėsčiųjų tako prie (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, nes ieškovė, dar prieš įgydama žemės sklypą, žinojo apie žemės savininkų nustatytą naudojimosi tvarką, todėl, įgydama žemės sklypą, neįgijo daugiau teisių, nei turėjo pirminis teisių turėtojas Č. Č., kuriam priėjimas prie pėsčiųjų tako bendro naudojimo plote nebuvo nustatytas, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta šios nutarties 17 punkte, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, nors prioritetas turėtų būti teikiamas susiklosčiusiai faktinei žemės naudojimo tvarkai, kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą.

26. Kaip minėta šios nutarties 18 punkte, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai.

27. Šios nutarties 17 punkte minėta, kad ne tik teismas, spręsdamas bendraturčių ginčus, bet ir civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

28. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindas keisti naudojimosi žemės sklypu tvarką tokiu būdu, kad jai būtų nustatyta galimybė prieiti šiuo sklypu prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini). Be to, išreikšdama tokį pageidavimą, ieškovė ne tik šiuo tikslu prašomo nustatyti papildomo bendro naudojimo žemės sklypo ploto 1/2 daliai nenumato jai asmeniškai priskirtino naudoti žemės sklypo ploto mažinimo, tačiau, atvirkščiai, šį plotą ji dar padidina.

29. Teisėjų kolegijos nuomone, toks ieškovės elgesys vertintinas kaip neatitinkantis ne tik proporcingumo, bet ir teisingumo reikalavimų.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 23–29 punktuose išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškinį, kuriuo buvo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal UAB „Kadastrakis“ 2015 m. rugsėjo 3 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą.

31. Nors kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, jokių argumentų, susijusių su naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymu pagal jos pateiktą planą, nepateikia. Kadangi kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai patvirtino atsakovo pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, pagal kurį bendram naudojimui yra priskiriama žemės sklypo dalis, išsidėsčiusi prie atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ir tik jo naudojamo ūkinio pastato, teisėjų kolegija dėl šio argumento pasisakys plačiau.

32. Kaip minėta šios nutarties 19–20 punktuose, nustatant naudojimosi privačios namų valdos žemės sklypu tvarką, kiekvienam naudotojui turi būti užtikrintas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, kad jis turėtų susisiekimą su viešaisiais keliais, o bendram naudojimui paliekama žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam savininkui priskirtus daiktus.

33. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad gyvenamasis namas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, juo abi šalys ir naudojasi, tačiau ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso tik atsakovui.

34. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl atsakovo pateikto naudojimosi žemės sklypu tvarkos plano dalies, kuria

žemės sklypo dalis, esanti prie atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio ir tik jo naudojamo ūkinio pastato (tako dalis, esanti ties atsakovo ūkio pastatu), priskirta bendram naudojimui.

35. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad ieškovė, pareikšdama ieškinį, savo pateiktame plane taką iki ūkinio pastato prašė nustatyti bendram naudojimui, atsakovas taip pat parengė planą, kuriame šį sprendinį paliko tokį, kurį buvo nurodžiusi ieškovė, manydamas, kad tai atitinka ir jos interesą.

36. Teisėjų kolegija šį atsakovo argumentą laiko nepagrįstu, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė jos pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane žemės sklypo dalį, esančią ir ties atsakovui nuosavybės teise priklausančiu ūkiniu pastatu, nurodė kaip žemės sklype esančio bendro naudojimo tako, kuriuo būtų galima prieiti prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini), dalį.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atmetus ieškinį, inter alia (be kita ko), nenustačius tokios naudojimosi žemės sklypu tvarkos, pagal kurią ieškovė turėtų galimybę žemės sklype esančiu bendro naudojimo taku prieiti prie pėsčiųjų tako, esančio prie (duomenys neskelbtini), neliko pagrindo nustatyti tokią naudojimosi žemės sklypu tvarką, pagal kurią tik ties pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu ūkiniu pastatu esanti žemės (tako) dalis būtų priskirta bendram naudojimui, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tenkino priešieškinį ir naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatė pagal atsakovo pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą, pagal kurį bendram naudojimui buvo priskirta ne tik iki pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato, bet ir ties juo esanti žemės sklypo dalis (takas).

38. Kaip minėta šios nutarties 21 punkte, teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 32-38 punktuose išdėstytus argumentus, prieina išvadą, kad šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tenkino priešieškinį ir nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovo pateiktą žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą.

40. Dėl šių argumentų kasacinis teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas priešieškinis, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, ir priešieškinį atmeta.


41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

42. Kadangi nagrinėjamoje byloje tiek ieškinys, tiek priešieškinis yra atmetami, šalių bylinėjimosi išlaidos neskirstomos ir neatlyginamos.

43. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai yra keičiamai, todėl ir jų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų yra atitinkamai keičiamos: naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria priteista iš L. P. 800 Eur E. T., ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista E. T. iš L. P. 2610 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

44. Kadangi tiek ieškinys, tiek priešieškinis yra atmetami, šalys lygiomis dalimis turi padengti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Dėl to naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš L. P. priteista 5,19 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai atlyginimo, ir ši suma valstybės naudai priteisiama iš E. T.

45. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 11,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus nei ieškinio, nei priešieškinio šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos lygiomis dalis, iš kiekvieno po 5,79 Eur, iš L. P. ir iš E. T. valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutartį.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria priteista E. T. iš L. P. 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir paliktos nepakeistos Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalys dėl priešieškinio patenkinimo, 2610 Eur bylinėjimosi išlaidų iš L. P. priteisimo E. T. ir 5,19 Eur bylinėjimosi išlaidų iš L. P. priteisimo valstybės naudai, šias Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalis panaikinti ir priešieškinį atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 15 d. nutarties dalį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš E. T. (duomenys neskelbtini) 10,98 Eur (dešimt Eur 98 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti valstybei iš L. P. (duomenys neskelbtini) 5,79 Eur (penkis Eur 79 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



ALGIRDAS TAMINSKAS



2019-00401 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-33-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-05-3-20148-2009-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.4.1; 2.6.11.6; 3.1.1.2.3; 3.1.1.2.5; 3.1.1.2.7; 3.1.3.4.1; 3.1.3.3(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,dalyvaujant ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. atstovui advokatui Pauliui Čerkai,atsakovėms G. D. V. ir J. V., jų atstovei advokatei Danai Žvingilienei,trečiajam asmeniui D. V.,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. P. ir atsakovo

A. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. P. ieškinį atsakovams G. D. V., J. V., A. P. ir Z. P. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atsakovių G. D. V. ir J. V. priešieškinį dėl kiemo statinių pripažinimo gyvenamųjų namų priklausiniais ir jų dalių nustatymo bei naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo; tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, D. V. ir A. E. P.; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. V., Z. A. S.,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6722fff014f911e9a02091a7dde47252

VĮ Registrų centras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkėjo teisių į žemės sklypą, servituto ir naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymą, statinių pripažinimą priklausiniais bei procesinį bendrininkavimą, aiškinimo bei taikymo.

2. 0,1329 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo sklypas), priklauso penkiems bendraturčiams:2.1. 222/1329 dalys – atsakovei G. D. V.,2.2. 221/1329 dalis – atsakovei J. V.,2.3. 443/1329 dalys – ieškovui L. P.,2.4. 221/1329 dalis – atsakovui A. P.,2.5. 222/1329 dalys – atsakovei Z. P.3. Sklype įregistruotas ūkio pastatas, kuris priklauso D. V., R. V. (2006 m. rugsėjo 7 d. jie nusipirko 1/3 šio ūkio

pastato iš G. D. V., 2006 m. spalio 4 d. – 1/3 iš A. P., 2009 m. birželio 5 d. – 1/3 iš A. P.), ir keturi gyvenamieji namai:3.1. namas (duomenys neskelbtini) 19, kuriame:3.1.1. butai Nr. 1 ir Nr. 2 priklauso L. P.,3.1.2. butas Nr. 3 – Z. A. S. (2011 m. liepos 12 d. nusipirko iš L. P.);3.2. namas (duomenys neskelbtini) 19A, kuris priklauso J. V.;3.3. namas (duomenys neskelbtini) 19B, kuriame:3.3.1. butas Nr. 1 priklauso G. D. V.,3.3.2. butai Nr. 2, Nr. 5 ir garažas – D. V. ir R. V. (2006 m. rugsėjo 7 d. butus Nr. 2 ir Nr. 3 jie nusipirko iš G. D. V.,

2009 m. birželio 5 d. butą Nr. 5 – iš L. P.);3.4. namas (duomenys neskelbtini) 19C, kuriame:3.4.1. butas Nr. 1 priklauso A. P.,3.4.2. butas Nr. 2 – A. P. ir Z. P..4. L. P. ieškiniu prašė nustatyti naudojimosi ginčo sklypu tvarką pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2010 m. lapkričio

5 d. parengtą (ir vėliau patikslintą) žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių planą:4.1. G. D. V., J. V. paskirti naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu C, kurios plotas 399 kv. m;4.2. A. P., Z. P. paskirti naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A, kurios plotas 399 kv. m;4.3. L. P. paskirti naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu B, kurios plotas 427 kv. m;4.4. G. D. V., J. V., A. P., Z. P. paskirti bendrai naudotis bendro naudojimo žemės dalimi, plane pažymėta indeksu D2

(plotas 56 kv. m);4.5. G. D. V., J. V., A. P., Z. P. ir L. P. paskirti naudotis bendro naudojimo žemės dalimi, plane pažymėta indeksu D1

(plotas 48 kv. m).

5. Atsakovės G. D. V. ir J. V. priešieškiniu prašė:5.1. nustatyti, kad kiemo statiniai – tvora, kiemo aikštelė, pavėsinė (duomenys neskelbtini), esantys ginčo žemės

sklype, yra sklype esančių gyvenamųjų namų priklausiniai ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso:5.1.1. Z. P. – 5/100 dalys,5.1.2. A. P. – 15/100 dalių,5.1.3. G. D. V. – 10/100 dalių,5.1.4. J. V. – 9/100 dalys,5.1.5. D. V. ir R. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis – 24/100 dalys,5.1.6. L. P. – 19/100 dalių,5.1.7. Z. A. S. – 10/100 dalių,5.1.8. A. E. P. – 8/100 dalys.5.2. nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pagal G. Balevičiaus individualios įmonės 2011 m. birželio

28 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą:5.2.1. L. P. – A (94 kv. m) + A1 (19 kv. m) + B (330 kv. m), iš viso 443 kv m;5.2.2. G. D. V. – A (47 kv. m) + A1 (103 kv. m) + D (72 kv. m), iš viso 222 kv. m;5.2.3. J. V. – A (47 kv. m) + E (174 kv. m), iš viso 221 kv. m;5.2.4. A. P. – A (47 kv. m) + A1 (26 kv. m) + C (148 kv. m), iš viso 221 kv. m;5.2.5. Z. P. – A (47 kv. m) + C (75 kv. m), iš viso 222 kv. m.

6. Tretieji asmenys D. V. ir A. E. P. prašė nustatyti teisę į kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku ir važiuoti transporto priemonėmis ginčo žemės sklypo dalyse, pažymėtose G. Balevičiaus IĮ parengtame plane indeksais A (282 kv. m) ir A1 (148 kv. m); teisę į statinio servitutą, suteikiantį teisę naudotis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 19 laiptinės patalpa pirmame šio namo aukšte, plane pažymėta indeksu A-1 (7,01 kv. m), pripažinti, kad kiemo statiniai yra gyvenamųjų namų priklausiniai ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams tokiomis pat dalimis, kaip nurodyta priešieškinyje.


7. Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino; priešieškinį ir trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, reikalavimus tenkino iš dalies: nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą 2013 m. birželio 12 d. naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių planą; įpareigojo ieškovą, sprendimui įsiteisėjus, per vieną mėnesį nugriauti pavėsinę ir išregistruoti ją iš Nekilnojamojo turto registro; nustatė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise Z. P. priklauso 5/100 dalys, A. P. – 15/100 dalių, G. D. V. – 10/100 dalių, J. V. – 9/100 dalys, D. V. ir R. V. – 24/100 dalys, L. P. – 9/100 dalys, Z. A. S. – 10/100 dalių, A. E. P. – 8/100 dalys tvoros ir kiemo aikštelės; kitą priešieškinio ir trečiųjų asmenų reikalavimų dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas planas labiau atitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei faktinio naudojimo principus. Pagal šį projektą šalys yra maksimaliai viena nuo kitos atskirtos, todėl faktiškai žemės požiūriu nebeliktų bendrų sąlyčio taškų, tai akivaizdžiai sumažintų šalių konfliktus, bendram naudojimui būtų skiriama 48 kv. m. Nurodęs, kad pagal atsakovių pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą bendram naudojimui būtų skiriama trečdalis sklypo ploto, teismas laikė, kad tai neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Pagal ieškovo pateiktą planą šalys faktiškai naudosis žemės sklypu pagal iš esmės nusistovėjusią tvarką (išskyrus įvažiavimo į sklypą vietą), atsakovės naudosis ta sklypo dalimi, kurią jos sutvarkė, išklojo trinkelėmis ir ja naudojosi. Teismo vertinimu, ieškovas neturi intereso ir poreikio naudotis atsakovių siūlomu bendro naudojimo žemės sklypu, nes neturi patalpų, dėl kurių jam reikėtų tai daryti pagal atsakovių siūlomą naudojimosi žeme tvarkos projektą. Iš ieškovo pateikto naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių projekto teismas nustatė, kad bendram naudojimui skiriami D1 ir D2 plotai užtikrina galimybę visiems bendraturčiams patekti prie naudojamų pastatų. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakoves sieja artimi giminystės ryšiai, byloje nesant duomenų dėl jų santykių priešiškumo, atmetė argumentus dėl ieškovo plano ydingumo, nesant nustatytos naudojimo žemės sklypu tvarkos tarp atsakovių. Ieškovo pateiktame plane nurodytas įvažiavimas į sklypą, teismo vertinimu, labiau atitinka faktinę padėtį bei įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, atsakovių pateiktas

planas neatitinka 2009 m. birželio 15 d. pasirašytos taikos sutarties, pagal kurią G. D. V. ir L. P. įsipareigojo naudotis pravažiavimo vieta ten pat, kur ji yra dabar, ne arčiau kaip po 1,5 m nuo abiejų namų artimiausių kampų. Iš pateikto ieškovo plano teismas sprendė, kad toks atstumas išlaikytas (koordinatės 27–37 bei koordinatė 33, kuri jungiasi su koordinačių 2–29 linija), o pagal atsakovių planą – neišlaikytas (koordinatės 22–54, 23–50).

9. Teismas konstatavo, kad pavėsinė priskirtina nesudėtingų statinių grupei, todėl ją galima perkelti į kitą vietą, be to, pavėsinės naudoti ilgą laiką neįmanoma, ją tvarkyti neracionalu, jos naudojimas kelia grėsmę. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka atitinka įstatymo reikalavimus, ir ieškovui priskyrė žemės sklypo dalį su pavėsine, įpareigojo ją nugriauti.

10. Teismas nustatė, kad kiemo statiniai nepasidalyti tarp šioje namų valdoje nuosavybės teisę į pastatus ir patalpas įsigijusių savininkų, tačiau laikytini bendrosios nuosavybės teisės objektu. Prašymas pripažinti kiemo statinius priklausiniais, teismo vertinimu, nepagrįstas ir neįrodytas, todėl netenkintinas. Kiemo aikštelė (b1) priskiriama D. G. V. naudojamai žemės sklypo daliai, kita – L. P. naudojamai žemės sklypo daliai, todėl bendraturčiai nesieja naudojimosi žemės sklypu tvarkos su kiemo statinių buvimu, be to, byloje nepateikta įrodymų, kad, nepripažinus šių statinių priklausiniais, pagrindinio daikto padėtis bus pabloginta arba jie praras pagrindinę naudojimo paskirtį. Teismas nurodė, kad kiemo statiniai yra bendrosios nuosavybės teisės objektas ir visi bendraturčiai turi pareigą juos prižiūrėti bei jais rūpintis. Nurodydamas, kad šalys turi teisę prašyti teismo nustatyti bendrosios nuosavybės dalis, tokią teisę joms suteikia įstatymas, teismas nustatė, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atitinkamos (apskaičiavimus atlikus pagal turimą patalpų kiekį (plotą)) dalys tvoros ir kiemo aikštelės. Dėl pavėsinės pripažinimo priklausiniu ir bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo teismas nepasisakė.

11. Teismas bendraturčių naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką nustatė pagal ieškovo pateiktą projektą, kuriuo remiantis nustatyta, kad dėl servituto tretieji asmenys turi tartis su atsakovėmis G. D. V. ir J. V.. Byloje nenustatyta, kad atsakovės ir tretieji asmenys, kuriuos sieja giminystės ryšiai, konfliktuoja, todėl, teismo vertinimu, jie gali susitarti dėl servituto ir ne teisme priimant sprendimą.

12. Name (duomenys neskelbtini) 19 yra visų keturių ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų vandentiekio apskaitos mazgas. Teismas pažymėjo, kad vandentiekio apskaitos mazgas priklauso AB „Kauno vandenys“, ši įmonė jį prižiūri, todėl trečiajam asmeniui nėra būtinybės individualiai juo naudotis, kartu nėra pagrindo nustatyti statinio servituto patalpoje a-1.

13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo L. P., atsakovės J. V., trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, A. E. P., D. V., atsakovės G. D. V. apeliacinius skundus, 2014 m. birželio 4 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovas įpareigotas nugriauti pavėsinę; pripažino, kad pavėsinė yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) 19 priklausinys; panaikino sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklauso tvora, kiemo aikštelė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartį panaikino ir perdavė šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

15. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai pagal teisinį reglamentavimą ir suformuotą praktiką turėjo pareigą, laikydamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintų reikalavimų, ištirti, išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, dėl kurių pasisakė byloje dalyvaujantys asmenys, susijusias su 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sandorių galimu prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, bei pareigą, esant akivaizdžiam (jei toks būtų nustatytas) pagrindui sandorius pripažinti niekiniais, ex officio (pagal pareigas) vertinti juos kaip niekinius ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai to nepadarė. Teismai netyrė ir (ar) nevertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymui teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. ar pirmiau nurodytose sutartyse susitarta dėl žemės nuosavybės teisės perleidimo ir (ar) aptartos kitokios pirkėjo daiktinės teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis, ar pardavėjams sandorių sudarymo metu priklausė žemės sklypas nuosavybės teise, ar namas, kuriame yra butas, perleistas pagal 2009 m. birželio 5 d. sutartį, yra daugiabutis, kurios nuostatos taikytinos sprendžiant dėl šių sandorių teisėtumo ir ar jos nebuvo pažeistos, kokie padariniai taikytini ir kokią įtaką visa tai daro sprendžiant dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų.

16. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, anksčiau sudaryti bendraturčių susitarimai teismų turi būti vertinami (susitarimo tikslai, jam teikta reikšmė, numatomi padariniai) bei turi būti laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

17. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad tuo atveju, jei teismas nustato, jog nė vienas iš naudojimosi žemės sklypu

tvarkos projektų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi (nesant pateisinamo pagrindo nukrypti nuo jų) ir (ar) neatitinka teisės aktų reikalavimų, teismas turėtų atitinkamą ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalį atmesti.

18. Kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamaus ir pakankamo pavėsinės atitikties daikto pripažinimo priklausiniu kriterijams vertinimo, kartu tinkamai nepagrindė išvados dėl pavėsinės pripažinimo vien namo (duomenys neskelbtini) 19, priklausiniu, o ne visų keturių ginčo žemės sklype esančių gyvenamųjų namų priklausiniu.

19. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš naujo, 2018 m. kovo 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria nustatyta ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka pagal ieškovo pateiktą planą, ir šią dalį ieškovo bei atsakovių G. D. V. ir J. V. reikalavimų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl kiemo statinių pripažinimo gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) 19, 19A, 19B ir 19C priklausiniais, bei sprendimo dalį, kuria ieškovas įpareigotas nugriauti pavėsinę ir išregistruoti ją iš Nekilnojamojo turto registro; šią dalį priešieškinio tenkino; pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.

20. Kolegija pažymėjo, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, sudaryta G. D. V. ir L. P., kuria šalys susitarė, jog ginčo sklypu naudosis, atsižvelgdamos į viena kitos interesus, į taikos sutarties sąlygas, ir keis naudojimosi sklypu būdus tik prieš tai susitarusios, bei įsipareigojo naudotis sklype esančiu pravažiavimu dabartinėje jo vietoje tarp namų (duomenys neskelbtini) 19 ir 19A, ne arčiau kaip po 1,50 m atstumu nuo abiejų šių namų artimiausių kampų.

21. 2006 m. spalio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi D. V. iš A. P. nupirko patalpą – garažą su rūsiu (duomenys neskelbtini) 19B, sutartyje šalys neaptarė pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas. Analogiškomis sąlygomis, t. y. sutartyse neaptarus pirkėjo teisių į žemės sklypą, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, trečiasis asmuo D. V. ginčo sklype iš A. P. įsigijo 1/3 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) 19 bei iš L. P. (duomenys neskelbtini) 19B-5 butą ir 1/3 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) 19.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 pagal D. V. ieškinį atsakovams L. ir A. P. dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis pripažinimo suformulavo teisės taikymo taisyklę, jog pirkėjas ir pardavėjas dėl teisių į žemę nebūtinai gali susitarti tik šiame straipsnyje tiesiogiai įvardytais pagrindais, t. y. kad pirkėjas naudosis žemės sklypu nuosavybės, nuomos ar užstatymo teise, o galimi ir kiti CK ar įstatymų nustatyti konkretūs naudojimosi žemės sklypu pagrindai (pvz., panauda ar servitutas).

23. Ieškovas L. P. ir atsakovas A. P., perleidę nuosavybės teise turimų statinių dalis trečiajam asmeniui D. V., ieškovo pateiktu naudojimosi variantu nėra pasiūlę sprendinių dėl statiniu užimtos žemės sklypo dalies naudojimo pagrindų ir sąlygų. Ieškovo pasiūlytame naudojimosi tvarkos variante ieškovui L. P. ir atsakovui A. P. yra siūloma naudotis tomis dalimis žemės sklypo, kuriose stovi jiems priklausantys statiniai, bei siekiamo naudotis žemės sklypo dydis siejamas su turima ginčo žemės sklypo nuosavybės dalimi, neišsprendus D. V. teisių į žemės sklypą.

24. Kolegija sprendė, kad ieškovo siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka pažeistų atsakovių interesus, nes žemės sklypo dalyje stovi tik vienai iš jų nuosavybės teise priklausantis statinys, be to, šioje sklypo dalyje stovi ir trečiajam asmeniui priklausantys statiniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog ieškovui L. P. bei atsakovui A. P. perleidus nuosavybės teises į statinius D. V., šiam asmeniui yra iškilęs poreikis naudotis įsigyta nuosavybe, o pagal ieškovo pateiktą pasiūlymą tokia galimybė yra nustatoma atsakovėms tenkančio žemės sklypo dalies sąskaita.

25. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, neišsprendus šios bylos dalyvių sudarytų nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių trūkumų, nenustačius trečiojo asmens D. V., įsigijusio ginčo žemės sklype statinius, teisių į žemės sklypą, nė vienas iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal šalių pasiūlytus variantus, nebus pasiektas interesų pusiausvyros principas, tiek tarp bendraturčių, tiek tarp ginčo žemės sklype esančių statinių savininkų galimi ginčai ir konfliktinės situacijos ateityje, todėl kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka, panaikino ir ieškinio bei priešieškinio reikalavimų dalį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmetė.

26. Kolegijos vertinimu, kiemo statiniai nėra ir niekada nebuvo savarankiški daiktai, jie yra reikalingi tam, kad ne žemės sklypo savininkai, o visi patalpų ir pastatų, esančių ginčo žemės sklype, savininkai galėtų tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Neįmanoma naudotis pastatais, nesinaudojant kiemo aikštele, nes į statinius patenkama per ją, ji skirta ir pastatų savininkų transporto priemonėms laikyti, tvora skirta ne žemės sklypui, bet jame esantiems statiniams apsaugoti, pavėsinė skirta pastatuose gyvenančių asmenų poreikiui (poilsiui). Akivaizdu, kad šių nekilnojamųjų daiktų ryšys yra nuolatinis. Lyginant pastatus su kiemo aikštele, tvora ir pavėsine, matyti, kad pastatai yra pagrindiniai daiktai, o kiemo statiniai – antraeiliai (CK 4.12 straipsnis), priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymo ar sutarties

nenustatyta kitaip.27. Kadangi byloje pateikti duomenys, jog A. E. P. jai priklausančių statinių dalis perleido D. V. ir R. V., atitinkamai

jų atžvilgiu keistinos ir priklausinių nuosavybės dalys.28. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis

išvadomis dėl servituto nustatymo poreikio.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

29. Kasaciniu skundu ieškovas L. P. ir atsakovas A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: nustatyti naudojimosi sklypu tvarką pagal ieškovo pasiūlytą planą; G. D. V. ir J. V. priešieškinį ir trečiųjų asmenų D. V. ir A. E. P. savarankiškus reikalavimus atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kad būtent ieškovo pasiūlyta žemės sklypo naudojimosi tvarka atitinka 2009 m. patvirtintą taikos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas tariamą ankstesnių susitarimų pažeidimą, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Skundžiamame procesiniame sprendime nenurodyta nė vieno argumento, kaip konkrečiai ieškovo prašomas pripažinti bendro žemės sklypo naudojimosi planas pažeidžia taikos sutartį. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka teismo procesinio sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje nebuvo pateikti nei motyvai, nei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, tai laikytina absoliučiu nutarties negaliojimo pagrindu (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir, nevykdydamas kasacinio teismo išaiškinimų, pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių dėl kasacinio teismo išaiškinimų privalomumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė, kokių teisės aktų reikalavimų neatitinka bylos šalių pasiūlytos žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Toks bendro pobūdžio teiginys negali būti laikomas tinkamu motyvavimu, siekiant teisingai išspręsti individualų šalių ginčą.

29.2. Byloje nėra duomenų, kad trečiajam asmeniui D. V. būtų draudžiama patekti į jam priklausančius pastatus ir (ar) juos eksploatuoti. Kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jo teisės į žemės sklypą gali būti užtikrintos, pavyzdžiui, panaudos, nuomos sutartimi ar nustatant servitutą, šiuo atveju trečiasis asmuo D. V. atitinkamą sutartį turėtų sudaryti su žemės sklypo bendraturčiu, kuriam priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra jo pastatai, o ne naudojamas žemės plotas turi atitinkamai būti skirstomas tarp bendraturčių, nes priešingu atveju nebus įmanoma racionaliai paskirstyti žemės bendraturčiams. Penkių žemės bendraturčių žemės naudojimosi tvarkos nustatymas priklauso nuo trečiojo asmens D. V., atsakovo A. P. ir ieškovo L. P. valios įforminti trečiojo asmens D. V. teisę į žemės sklypą. Tokiu atveju gali susidaryti situacija, kad naudojimosi žeme tvarka niekada nebus nustatyta ir žemės bendraturčiai negalės tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teisės. Trečiajam asmeniui D. V. įsigyjant patalpas iš atsakovės G. D. V. buvo papildomai raštu susitarta, kad atsakovė netrukdys trečiajam asmeniui patekti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) 19B, taigi patekimo į patalpas garantavimas jau yra užtikrintas sutartimi ir jei papildomai būtų reikalaujama iš ieškovo L. P. ar atsakovo A. P. skirti savo naudojamos žemės dalį trečiojo asmens poreikiams tenkinti, tai neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visai nevertino šių aplinkybių, dėl jų nepasisakė, nors jos patvirtina, kad trečiasis asmuo D. V. turi teisę naudotis žemės sklypu. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pirmiausia turi būti išspręstas trečiojo asmens D. V. teisės į žemę klausimas, išplėtė CK 4.81 straipsnyje įtvirtintą daikto bendraturčio sąvoką, kuri šiuo atveju apima tik žemės sklypo bendraturčius, o ne ir ant žemės sklypo esančių statinių savininkus, apribojo žemės sklypo bendraturčių nuosavybės teisę ir žemės sklypo bendraturčių teisę nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką padarė priklausomą nuo trečiųjų asmenų, kurie nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės ginčo objekto, t. y. žemės sklypo, bendraturčiai, valios.

29.3. Apeliacinės instancijos teismas kiemo statinius pripažino pastatų, esančių ginčo žemės sklype, priklausiniais, neanalizuodamas nuolatinio ryšio tarp kiemo statinių ir minėtų pastatų. Įstatyme nėra įtvirtintos prezumpcijos, kad kiemo statiniai pagal savo savybes yra nuolat susiję su gyvenamųjų ar negyvenamųjų pastatų eksploatacijos užtikrinimu. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju turi būti nustatytos antraeilio daikto statusą patvirtinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, nors ji nebuvo byloje paneigta, nepasisakė dėl šios teisės normos (ne)taikymo šio ginčo atveju, nors ieškovas nurodė šį argumentą savo apeliaciniame skunde. Tokiu būdu buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Kiemo statiniai turėjo būti pripažinti ginčo žemės sklypo, o ne pastatų priklausiniais ir atitinkamai bendrosios dalinės nuosavybės dalys turėjo būti nustatytos kaip žemės sklypo savininkų, o ne kaip pastatuose esančių patalpų savininkų nuosavybė.

29.4. Kiemo statiniai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ne kaip pagrindinių pastatų priklausiniai, o kaip vienas savarankiškas daiktas, suteikiant jam unikalų numerį, todėl pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalių, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas kiemo statiniai, suformuoti kaip atskiras nekilnojamojo turto kadastro duomenų objektas, suteikus jiems unikalų numerį, negali būti atskirų nekilnojamųjų daiktų priklausiniai.

29.5. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl kiemo statinių (ne)pripažinimo pastatų priklausiniais, nesivadovavo CPK 185 straipsniu ir 331 straipsnio 4 dalimi, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos ir nepagrindė savo sprendimo jokiais byloje esančiais įrodymais, nepasisakė dėl įrodymų atmetimo. Nesuprantama, kokiais byloje esančiais duomenimis vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad tvoros paskirtis esamu atveju yra saugoti statinius, o ne žemės sklypą, taip pat nėra aišku, nuo ko tvora saugo statinius. Aplinkybė, kad kiemo aikštelė gali būti naudojama automobiliams statyti ar kad palengvina patekimą prie pastatų, nedaro kiemo aikštelės pastatų priklausiniu, nes CK 4.19 straipsnyje nenustatyta galimybės pripažinti daiktą priklausiniu vien tuo pagrindu, kad jis palengvina naudojimąsi kitu daiktu. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje esančių duomenų, kad betoninės kiemo aikštelės b1 ir b2 nėra išlikusios. Atsižvelgiant į tai, kad daiktas nėra išlikęs, o jo vietoje buvo sukurtas naujas, negalima pripažinti, kad kiemo aikštelės b1 ir b2 yra pastatų priklausiniai, nes jos negali turėti nuolatinio ryšio ir aptarnauti pastatų kaip pagrindinių daiktų, kai pačios net neegzistuoja.

29.6. Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka civilinio proceso tikslų, (CPK 2 straipsnis), t. y. kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), nes paliko šalių ginčą dėl bendros naudojimosi žemės sklypu tvarkos iš esmės neišspręstą jau daugiau kaip 8 metus, taip yra nepagrįstai varžoma žemės sklypo bendraturčių nuosavybės teisė, nes bendraturčiai negali ja naudotis racionaliai, ekonomiškai.

30. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės G. D. V. ir J. V. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

30.1. Ieškovo pateiktame plane akivaizdžiai matyti, kad taikos sutartyje nurodyta pravažiavimo vieta keičiama. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovių apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisingai pažymėjo tai, jog, D. V. įsigyjant iš ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. nekilnojamąjį turtą, sutartyse šalys neaptarė pirkėjo teisių į žemės sklypą. Iš pateikto plano matyti, kad jokios galimybės naudotis žemės sklypu po jai priklausančiais statiniais atsakovė J. V. neturi, taigi tokiu naudojimosi žeme tvarkos nustatymu yra pažeidžiamos jos teisės. Apeliacinės instancijos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė atitinkamai. Klausimas, kaip D. V. naudosis žemės sklypu, kuriame stovi jam priklausantys statiniai, turėtų būti išspręstas su jam statinius pardavusiais asmenimis ir ne atsakovių pareiga suteikti jam teisę naudotis joms priklausančio žemės sklypo dalimi. Kasacinio skundo teiginys, kad trečiasis asmuo D. V. atitinkamą sutartį turėtų sudaryti su žemės sklypo bendraturčiu, kuriam priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra jo pastatai, t. y. su atsakovėmis, nepagrįstas, nes tai prieštarautų CK 1.5 ir 4.75 straipsnių reikalavimams. Ieškovas, prašydamas sau ir savo pusbroliui A. P. paskirti naudotis atskirus žemės sklypus ir tik nedidelę dalį bendro žemės sklypo dalies, abiem atsakovėms skyrė tik bendro naudojimo sklypus ir tokioje vietoje, kurioje stovi D. V. įsigytas iš ieškovo L. P. ir atsakovo A. P. nekilnojamasis turtas. Ieškovas L. P. ir atsakovas A. P. turi pareigą spręsti, kaip D. V. naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi. G. D. V. perdavė teisę D. V. ir R. V. naudotis žemės sklypo dalimi, kurią užima jos perleidžiamo nekilnojamojo turto dalis, bet ji neperleido ir neturėjo teisės leisti pirkėjams naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurioje stovi ieškovui L. P. ir atsakovui A. P. priklausęs nekilnojamasis turtas.

30.2. Ieškovo pateiktas planas akivaizdžiai pažeidžia kitų bendraturčių teises, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

30.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtoje nutartyje aiškiai nurodė, kad kiemo statiniai (įskaitant ir pavėsinę) yra pripažintini gyvenamųjų namų, o ne žemės sklypo priklausiniais (CPK 362 straipsnio 2 dalis); taip pat kad Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl registracijos ar dėl tokių savybių kaip jo suformavimas kaip nekilnojamojo turto objekto arba unikalaus numerio jam suteikimas negali būti pripažintas daikto priklausiniu.

30.4. Šalys turi teisę net apeliacinės instancijos teisme teikti naujus planus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, siekti bylą išnagrinėti taikiai, tačiau šia teise nei ieškovas L. P., nei atsakovas A. P. nesinaudojo, todėl jų teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavo procesui ir neatliko įstatymo nustatytų pareigų (CPK 158–160 straipsniai), dėl to skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, nepagrįsti ir atmestini.

31. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo D. V. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

31.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas trijose nutartyse (civilinėse bylose Nr. 3K-3-458/2012, Nr. e3K-7-244-695/2017 ir Nr. 3K-3-241-611/2015) pateikė išaiškinimus dėl kiemo statinių priklausomybės, nuosavybės teisių į sklypo dalį neperleidimo, pasiliekant ginčo sklypo dalį po perleistomis patalpomis, bei ginčo sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo negalimumo, neišsiaiškinus sandorių, kuriais L. ir A. P. perleido šiam trečiajam asmeniui patalpas, šalių valios dėl naudojimosi žeme.

Teisėjų kolegija



Dėl trečiojo asmens D. V. teisių į ginčo žemės sklypą ir jo reikalavimo nustatyti kelio servitutą

32. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog pirmiausia turi būti išspręstas trečiojo asmens D. V. teisės į žemę klausimas, apribojo žemės sklypo bendraturčių nuosavybės teisę ir žemės sklypo bendraturčių teisę nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką padarė priklausomą nuo trečiųjų asmenų, kurie nėra bendrosios dalinės nuosavybės teisės ginčo objekto, t. y. žemės sklypo, bendraturčiai, valios.

33. CK 6.394 straipsnis reglamentuoja teises į žemės sklypą, kai parduodamas nekilnojamasis daiktas, esantis žemės sklype. Pagal CK 6.394 straipsnio 1 dalį, pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį, jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje šalių ginčo dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo sudėtingumas nulemtas faktinės situacijos, kad ieškovas L. P. ir atsakovas A. P. 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sutartimis pardavė D. V. butą ir garažą daugiabučiame name bei ūkinio pastato dalis, bet neįvykdė CK 6.394 straipsnio reikalavimų ir nepasisakė dėl žemės sklypo dalies, reikalingos jiems eksploatuoti, naudojimo teisių ir nei iki šios bylos inicijavimo, nei jos nagrinėjimo teisme metu nepriėjo prie bendro sutarimo, kokiu teisiniu pagrindu trečiasis asmuo D. V. naudosis ginčo žemės sklypu.

35. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, pirmą kartą išnagrinėjusi šią bylą, 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi grąžindama bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, konstatavo, kad teismai pagal teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo suformuotą praktiką turėjo pareigą, laikydamiesi CPK įtvirtintų reikalavimų, ištirti, išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, dėl kurių pasisakė byloje dalyvaujantys asmenys, susijusias su 2006 m. spalio 4 d. ir 2009 m. birželio 5 d. sandorių galimu prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, bei pareigą, esant akivaizdžiam (jei toks būtų nustatytas) pagrindui sandorius pripažinti niekiniais, ex officio vertinti juos kaip niekinius ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai to nepadarė.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 pagal D. V. ieškinį L. P. ir A. P. dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis pripažinimo konstatavo, kad nors CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyviosios ir ginčo sutartimis šios imperatyviosios normos akivaizdžiai pažeistos (sutartyse neaptartos dalies pastato, buto ir kitų patalpų daugiabučiame name pirkėjo teisės į atitinkamas žemės sklypo dalis), tačiau nagrinėjamu atveju toks konstatavimas ir niekinio sandorio padarinių taikymas nėra būtinas ginant pažeistas D. V. ar kitų asmenų teises; išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog šalys, neaptarusios pirkėjo teisių į žemės sklypą, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnio 2 dalis, gali šį sutarties trūkumą ištaisyti sudarydamos sutartį dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, jos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos apginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu (pvz., įpareigoti kitą šalį sudaryti sutartį, pripažinti, kad šalys susitarė dėl panaudos, ar nustatyti servitutą ir pan.).

37. Nagrinėjamoje byloje D. V. buvo pareiškęs reikalavimą, inter alia (be kita ko), nustatyti teisę į kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku ir važiuoti transporto priemonėmis ginčo žemės sklypo dalyse, pažymėtose G. Balevičiaus IĮ 2010 m. vasario 8 d. parengtame (atsakovių siūlomame naudojimosi žemės sklypu tvarkos) plane indeksais A (282 kv. m) ir A1 (148 kv. m).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai pripažino, kad

naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymas iš esmės negalimas, neišsprendus trečiojo asmens D. V. teisių į žemės sklypą, tačiau be pagrindo nesprendė dėl šio trečiojo asmens reikalavimo nustatyti servitutą prieš spręsdamas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bei konstatavo, jog nenustatyta, kad savininkai nesusitaria dėl naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu ir, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, akivaizdu, kad trečiasis asmuo D. V. ir žemės sklypo bendraturčiai nesutaria dėl D. V. naudojimosi žemės sklypu sąlygų.

39. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl nurodyto servituto santykių teisinio reglamentavimo yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.). Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Taigi, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 13, 15 ir 24 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą servituto teisinį reglamentavimą, jo prigimtį ir paskirtį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad servitutas nustatomas tarnaujančiajam daiktui (nagrinėjamu atveju – ginčo žemės sklypo daliai), minimaliai apribojant šio daikto savininko (nagrinėjamu atveju – bendraturčių) teises, siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto (nagrinėjamu atveju – D. V. priklausančių pastato ir patalpų) tinkamą naudojimą, ir toks servituto nustatymas konkrečiai žemės sklypo daliai nepriklauso nuo naudojimosi žemės sklypu tvarkos (ne)buvimo. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ne naudojamas žemės plotas turi būti atitinkamai skirstomas tarp bendraturčių, o trečiasis asmuo D. V. turėtų sudaryti atitinkamą sutartį su žemės sklypo bendraturčiu, kuriam priskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje yra jo pastatai, nes priešingu atveju nebus įmanoma racionaliai paskirstyti žemės bendraturčiams naudotis. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad, minėta, kasacinis teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 nurodė, jog šalys, neaptarusios pirkėjo teisių į žemės sklypą, kaip to reikalauja CK 6.394 straipsnio 2 dalis, gali šį sutarties trūkumą ištaisyti sudarydamos sutartį dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, jos taip pat gali kreiptis į teismą, prašydamos apginti jų pažeistas teises pasirinktu būdu. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl trečiojo asmens D. V. galimybės naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, kurią užima jam priklausantis ūkinis pastatas ir patalpos name (duomenys neskelbtini) 19B ir kuri būtina šiam turtui pagal paskirtį naudoti, ir tik tada gali būti išspręstas klausimas dėl ginčo žemės sklypo bendraturčių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, priskiriant žemės sklypo dalį, kuriai nustatytas servitutas, naudotis tiems sklypo bendraturčiams, kurie perleido viešpataujantįjį daiktą trečiajam asmeniui D. V. ir kuriems dėl to kilo CK 6.394 straipsnyje įtvirtinta pareiga suteikti jam teises į atitinkamą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.

42. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data, numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009). Taigi servitutas turi būti konkrečiai apibrėžtas, o dėl žemės sklype nustatomo servituto turi būti pateiktas jo planas (schema). Tai reiškia, kad ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys. Jie atvaizduojami plane

(schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas). Jeigu ieškinys neatitinka šių reikalavimų, tai sudaro pagrindą teismui nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o, jų nepašalinus, ieškinį atsisakyti priimti arba palikti jį nenagrinėtą tuo atveju, jei byla buvo iškelta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017 35–37 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

43. Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens D. V. reikalavimas nustatyti servitutą buvo pareikštas apibrėžiant jo plotą kaip žemės sklypo dalis, atsakovių siūlomame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane pažymėtas indeksais A (282 kv. m) ir A1 (148 kv. m). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks žemės sklypo savininkų teisių ribojimo turinio ir teritorijos, kurioje ribojimai yra taikomi, apibrėžimas neatitinka pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotų servituto nustatymo kriterijų bei minimalaus savininko teisių ribojimo principo, nes nurodytas plotas objektyviai apima didesnę sklypo dalį, nei būtina naudojant statinius pagal paskirtį. Tai sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir sprendžiant dėl šio trečiojo asmens D. V. reikalavimo, atsižvelgiant į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslinti įrodinėjimo dalyką ir nurodyti šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauti iš trečiojo asmens pateikti šios nutarties 38–41 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus atitinkantį servituto žemės sklypo planą (schemą) (CPK 230 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nebuvo padaryta, o D. V. reikalavimas dėl servituto nustatymo atmestas, argumentuojant iš esmės tuo, kad nebuvo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka pagal atsakovių pateiktą planą, kuriuo rėmėsi ir D. V., grįsdamas savo reikalavimą. Minėta, kad D. V. teisių naudotis ginčo žemės sklypo dalimi klausimas turi būti išspręstas pirmiau nei naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas, tačiau iš esmės abu šie reikalavimai sprendžiami nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į CPK 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis).

44. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, teismo sprendimu nustatant servitutą ir siekiant abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, išspręstinas ir servituto atlygintinumo klausimas, nustatant vienkartinę (pvz., įpareigojant viešpataujančiojo daikto savininką apmokėti dalį kelio įrengimo išlaidų) ar periodinę kompensaciją, vadovaujantis kompensacijos proporcingumo tarnaujančiojo daikto savininkų teisių apribojimams ir kompensavimo realumo principais.

Dėl bendraturčių naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo

45. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kitų materialiųjų subjektinių teisių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis) ar nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką (CK 4.81 straipsnis). Šių institutų taikymas yra orientuotas į subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimo palengvinimą ir supaprastinimą. Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymas, kaip ir bet kurie kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, pirmiausia yra pačių bendraturčių susitarimo reikalas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1–2 dalys ir 4.81 straipsnio 1 dalis). Tik tada, kai bendraturčiai nesusitaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, teismo tvarka yra sprendžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo klausimas.

46. Pažymėtina, kad bendraturčio teisės nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką įgyvendinimas yra, inter alia, neatskiriamas nuo kito bendraturčio (jų daugeto) teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo.

47. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas nekilnojamojo daikto konkrečias dalis. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017 13 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

48. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai

nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-248/2018 35 punktą). Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

49. Jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskreciją netenkinti tokių bendraturčių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarką. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; šioje byloje priimta 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015).

50. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dalis dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, konstatavęs, kad nė vienas iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors toks apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas ir atitinka šios nutarties 49 punkte nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, joje spręstinų klausimų kompleksiškumą bei ilgą bylos nagrinėjimo trukmę, sutiktina su kasacinio skundo argumentais, jog toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis).

51. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, dėl kurių abiejų šalių pateikti naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektai pripažinti netinkamais.

52. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas L. P. ir atsakovas A. P., perleidę nuosavybės teise turimų statinių dalis trečiajam asmeniui D. V., ieškovo pateiktu naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektu nėra pasiūlę sprendinių dėl statiniu užimtos žemės sklypo dalies naudojimo pagrindų ir sąlygų, ieškovo siūloma tvarka pažeistų atsakovių interesus, nes galimybė D. V. naudotis žemės sklypo dalimi yra numatoma atsakovėms tenkančios žemės sklypo dalies sąskaita, taigi tokia tvarka neatitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijų bei faktinio naudojimo.

53. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde esantys teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo išvadų, jog ieškovo L. P. pasiūlyta žemės sklypo naudojimosi tvarka neatitinka Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties (kuria šalys, inter alia, įsipareigojo naudotis sklype esančiu pravažiavimu dabartinėje jo vietoje tarp namų (duomenys neskelbtini) 19 ir 19A, ne arčiau kaip po 1,50 m atstumu nuo abiejų šių namų artimiausių kampų), nepagrįstumą nėra tikslūs, nes tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė ne dėl ieškovo, o dėl atsakovių pasiūlytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos neatitikties ankstesniems bendraturčių susitarimams, be to, pažymėjo, kad joje taip pat nėra išspręsti nekilnojamąjį turtą įsigijusio asmens teisių į žemę klausimai.

54. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl abu byloje esantys šalių pateikti planai neatitinka šios nutarties 46–48 punktuose išdėstytų reikalavimų – neužtikrina visų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros, pažeidžia trečiųjų asmenų teises, neatitinka proporcingumo, maksimalaus izoliavimo principų, objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo. Dėl to nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo išvadą dėl abiejų byloje esančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų neatitikties pirmiau nurodytiems reikalavimams.

55. Dėl posėdžio kasaciniame teisme metu atsakovės J. V. išsakytų argumentų, kad pagal ieškovo L. P. pasiūlytą žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektą jai tenka tik labai maža sklypo dalis, teisėjų kolegija pažymi, kad naudojimosi tvarka nustatoma laikantis proporcingumo principo, ir bendraturčiui tenkanti laisvos (neužstatytos) žemės dalis yra atitinkamai mažesnė, jei tokiam bendraturčiui priklausantys pastatai užima didelę dalį jam priklausančios sklypo dalies.

56. Kaip minėta šios nutarties 38 punkte, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, neišsprendus šios bylos dalyvių sudarytų nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorių trūkumų, nenustačius trečiojo asmens D. V. teisių į ginčo žemės sklypą, nė vienas iš šalių pateiktų naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektų negali būti patvirtintas, nes neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, ankstesnių susitarimų laikymosi ir neatitinka

teisės aktų reikalavimų. Tačiau, padaręs tokią išvadą, teismas nepagrįstai paliko iš esmės neišspręstą klausimą dėl trečiojo asmens D. V. galimybės naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi. Konstatavus, kad trečiojo asmens teisių naudotis ginčo žemės sklypo dalimi nustatymas yra būtina sąlyga racionaliai ir visų bendraturčių bei šio trečiojo asmens teisių ir interesų pusiausvyrą užtikrinančiai naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkai nustatyti, pareiga pateikti tokį naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą, kuriame, be kita ko, atsispindėtų ir trečiajam asmeniui D. V. suteikiama naudotis ginčo žemės sklypo dalis, kyla reikalavimus nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką pareiškusiems sklypo bendraturčiams. D. V. suteikiama naudotis ginčo žemės sklypo dalis projekte turėtų būti atitinkamomis proporcijomis priskiriama tiems sklypo bendraturčiams, kurie perleido statinius šiam asmeniui ir kuriems dėl to kilo CK 6.394 straipsnyje įtvirtinta pareiga suteikti jam teises į atitinkamą žemės sklypo dalį (L. P., A. P. ir G. D. V., kurios 2006 m. rugsėjo 7 d. sutartyje su D. V. jam suteikiamos teisės į žemės sklypą nekonkretizuotos). Tokiu būdu naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymas, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nėra priklausomas vien nuo trečiojo asmens valios.

Dėl kiemo statinių teisinio statuso

57. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013).

59. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatyme taip pat nedraudžiama ir tokia situacija, kai priklausinys skirtas tarnauti ne vienam, bet keliems pagrindiniams daiktams. Tokiu atveju svarbu, kad su kiekvienu iš šių daiktų priklausinį sietų nuolatinis tokios pat paskirties funkcinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008). Tokiu atveju šis antraeilis daiktas yra kelių pagrindinių daiktų bendras priklausinys. Jeigu pagrindiniai daiktai priklauso skirtingiems savininkams, tai pagrindinių daiktų savininkai į tokį bendrą pagrindinių daiktų priklausinį įgyja bendrosios dalinės nuosavybės teisę (CK 4.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-916/2018 21 punktą).

60. Šioje byloje kilęs šalių ginčas dėl kiemo aikštelių, esančių prie (duomenys neskelbtini) 19 ir 19C gyvenamųjų namų, taip pat dėl tvoros ir pavėsinės teisinio statuso. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad kiemo statiniai nėra ir niekada nebuvo savarankiški daiktai, jie yra reikalingi tam, kad ne žemės sklypo savininkai, o visi patalpų ir pastatų, esančių ginčo žemės sklype, savininkai galėtų tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Neįmanoma naudotis pastatais, nesinaudojant kiemo aikštele, nes į statinius patenkama per ją, ji skirta ir pastatų savininkų transporto priemonėms laikyti, tvora skirta ne žemės sklypui, bet jame esantiems statiniams apsaugoti, pavėsinė skirta pastatuose gyvenančių asmenų poreikiui (poilsiui); akivaizdu, kad šių nekilnojamųjų daiktų ryšys yra nuolatinis; pastatai yra pagrindiniai daiktai, o kiemo statiniai – antraeiliai.

61. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas nuolatinio ryšio tarp kiemo statinių ir pastatų, nepagrįstai kiemo statinius pripažino pastatų, esančių ginčo žemės sklype, o ne paties žemės sklypo (CK 4.40 straipsnio 1 dalis), priklausiniais, be to, nevertino byloje esančių duomenų, kad betoninės kiemo aikštelės bl ir b2 nėra išlikusios, o vietoj jų įrengta nauja.

62. Su šiais kasacinio skundo argumentais iš dalies sutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kiemo statinių kaip antraeilių daiktų statuso ir pripažinimo ginčo žemės sklype esančių pastatų, o ne žemės sklypo priklausiniais yra pagrįsta ir, be kita ko, atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje tokio pobūdžio priklausiniai pripažįstami būtent statinių, o ne žemės sklypo priklausiniais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-807/2003; 2009 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2009; 2010 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010). Tokią išvadą lemia ginčo kiemo statinių prigimties ir ūkinės paskirties nulemtas jų eksploatavimas, susijęs būtent su gyvenamaisiais namais ir jų gyventojų poreikių tenkinimu, o ne tarnavimu žemės sklypui. Žemės sklypo priklausiniu galėtų būti laikomas toks statinys, kuris bendra ūkine paskirtimi nėra susijęs su jokiu kitu sklype esančiu statiniu, pvz., jei sklype yra vien tik aikštelė.

63. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, tinkamai nustatęs kiemo statinių teisinį statusą, apeliacinės instancijos

teismas netyrė ir nenustatė klausimo, ar ne tik tvorą, bet ir kitus antraeilius daiktus (priklausinius), t. y. kiemo aikšteles bei pavėsinę, atsižvelgiant į jų lokalizaciją ir naudojimą, be to, kasaciniame skunde minimą, tačiau sklypo planuose neatsispindinčią aplinkybę dėl kiemo aikštelės sunykimo ir naujos sukūrimo, teisiškai reikšmingas nuolatinis funkcinis ryšys sieja su visais sklype esančiais pagrindiniais statiniais ar tik su konkrečiais iš jų. Tai yra fakto klausimai, nes susiję su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, taigi nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamuose bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose nebuvo tinkamai aiškinamas pagrindinių daiktų ir priklausinių, esant pagrindinių daiktų daugetui, santykis (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nepasisako dėl kiemo statinių bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo pagrįstumo, taip pat atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde toks klausimas nekeliamas, ir į toliau išdėstytus argumentus dėl procesinio bendrininkavimo.

Dėl privalomojo procesinio bendrininkavimo sprendžiant reikalavimą dėl kiemo statinių pripažinimo ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų savininkų bendrąja daline nuosavybe

64. Siekiant CPK 2 straipsnyje apibrėžtų civilinio proceso tikslų, teismo priedermė – nepažeidžiant konstitucinio teismo nešališkumo principo dalyvauti sprendžiant tinkamos šalies nustatymo klausimą. Tokia teismo priedermė atsiranda jau pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį ir 230 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį (CPK 159, 179, 225 straipsniai ir kt.). Ši priedermė išlieka ir bylos nagrinėjimo teisme stadijoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

65. Pagal CPK 43 straipsnio 2 dalį, jeigu nagrinėjant bylą paaiškėja, kad ieškinio reikalavimas gali būti nukreiptas dar kitiems byloje nedalyvaujantiems asmenims, teismas ieškovo prašymu gali patraukti šiuos asmenis dalyvauti byloje atsakovais. Taigi, nustatęs materialųjį asmenų bendrininkavimą, teismas turi pasiūlyti ieškovui įtraukti į procesą ir kitą (naują) atsakovą.

66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas), dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Esant asmenų materialiniam teisiniam bendrininkavimui, jų procesinis bendrininkavimas gali skirtis: tam tikrais atvejais teismo sprendimas galės būti priimtas tik dėl visų bendrininkų (absoliutus privalomasis bendrininkavimas), o kitais atvejais teismas galės priimti sprendimą tik dėl vieno bendrininko (santykinis privalomasis bendrininkavimas). Pagal bendrąsias proceso taisykles absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovas nesutinka įtraukti visų šių asmenų kaip atsakovų, teismas įtraukia šiuos asmenis kaip trečiuosius asmenis ir ieškinį atmeta; santykinio privalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovas nesutinka įtraukti visų šių asmenų kaip atsakovų, teismas įtraukia nurodytus asmenis kaip trečiuosius asmenis ir priima sprendimą tik dėl vieno bendrininko – atsakovo. Kai kurių kategorijų bylose CPK nustato išimtis, kad ieškovo sutikimas dėl atsakovo įtraukimo į bylą nėra reikalingas ir teismas įtraukia visus bendrininkus kaip atsakovus, net ir nesant ieškovo sutikimo. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014)

67. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad visais atvejais teismas privalo išaiškinti ieškovui ne tik teisę įtraukti kitą atsakovą, bet ir išaiškinti procesinius padarinius, jeigu ieškovas nesutinka to padaryti. Jeigu teismas neišaiškina šios teisės ir procesinių padarinių, tai absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju iš esmės vykdomas beprasmis procesas – gaišinamas teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų laikas, eikvojamos lėšos, pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principai (CPK 7, 8 straipsniai), svarbiausia – nepasiekiami CPK 2 straipsnyje įtvirtinti proceso tikslai. Tuo atveju, kai teismas absoliutaus privalomojo bendrininkavimo atveju neišaiškina ieškovui atsisakymo įtraukti visus bendrininkus atsakovais procesinių padarinių, tai laikoma, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014).

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi materialiojo subjektinio reikalavimo dėl kiemo statinių pripažinimo ginčo sklype esančių gyvenamųjų namų priklausiniais ir visų namų savininkų bendrąja daline nuosavybe pobūdį, konstatuoja, kad teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas šis reikalavimas, bus nedalomai susijęs su visų gyvenamųjų namų – pagrindinių daiktų – savininkų teisėmis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek tai susiję su šio priešieškinio ir trečiojo asmens D. V. reikalavimo išsprendimu, egzistuoja absoliutus privalomasis procesinis bendrininkavimas, reiškiantis, kad šio materialiojo subjektinio reikalavimo pagrįstumo klausimas gali būti išspręstas tik visiems bendrininkams kartu dalyvaujant (esant

įtrauktiems) kaip ieškovams, atsakovams arba tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, civilinės bylos pagal tokį reikalavimą procese (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 44 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

69. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose apsiribojo naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos nustatymo negalimumu, tačiau netinkamai aiškino ir taikė servituto nustatymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenustatė tam teisiškai reikšmingų aplinkybių ir taip neišsprendė iš esmės ieškinio, priešieškinio ir trečiojo asmens D. V. pareikštų reikalavimų, be to, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo vaidmenį užtikrinant, jog byla būtų išnagrinėta teisingai, pagal civilinio proceso taisykles, todėl neatskleidė bylos esmės. Dėl nurodytų priežasčių pagal byloje pateiktus įrodymus bylos nėra galimybės išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis panaikintini, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, be kita ko, turėtų nustatyti šios nutarties 44, 63 punktuose nurodytas aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti šios nutarties 39–42, 46–48, 55 punktuose nurodytus reikalavimus atitinkančius ginčo žemės sklypo planus, taip pat tinkamai išspręsti proceso teisės klausimus dėl dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Kadangi byloje pateikti duomenys, kad trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, A. E. P. perleido jai priklausančias statinių dalis D. V. ir R. V., konstatuotina, jog ji nebeturi materialinio suinteresuotumo, dėl to jos procesinė padėtis irgi tikslintina nagrinėjant bylą iš naujo.


70. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 64,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 3 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. papildomą nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.


TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-48-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43689-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 2.6.18.2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6ee3275015c211e9a02091a7dde47252

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovui A. Š. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties kainą ir jos nustatymą bei vartojimo rangos šalių teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 010,80 Eur skolos, 122,32 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad 2015 m. birželio 26 d. su atsakovu žodžiu susitarė, kad prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ieškovas atliks aplinkos tvarkymo darbus: išklos trinkeles, įrengs terasą, paruoš ir išpils takelius akmenukais, įrengs vejos bortus, klombas gėlėms, slaptus bortelius, įvažiavimo bortus, atraminę sienutę, laiptus ir pakopas, lietaus gaudykles ir tvorą, atliks kitus darbus. Visa atliktų darbų kaina – 16 405,05 Eur (be gyventojų pajamų mokesčio). Ieškovas darbus pradėjo 2015 m. birželio 30 d., baigė 2015 m. rugpjūčio 3 d. Nustatė atsakovui terminą atsiskaityti iki 2015 m. rugsėjo 14 d., tačiau atsakovas iki šiol su ieškovu iki galo neatsiskaitė ir liko skolingas 10 010,80 Eur (8705,05 Eur be gyventojų pajamų mokesčio).

4. Ieškovas ieškinio reikalavimui pagrįsti pateikė savo rašytinius apskaičiavimus, PVM sąskaitas faktūras, UAB „Statybų auditas“ lokalinę sąmatą pagal 2015 m. kovo 3 d. kainas, savo paties parengtą 2015 m. rugpjūčio 3 d. sąmatą.


5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 8705,05 Eur skolos, 122,32 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gruodžio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 949 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; taip pat priteisė atsakovui iš ieškovo 215 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo valstybės naudai 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

6. Teismas šalių santykius vertino kaip vartojimo rangos, todėl vadovavosi vartojimo rangą reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.672–6.680 straipsniai).

7. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl darbų kiekio ir kokybės, tačiau kilo ginčas dėl visų ieškovo atliktų darbų kainos. Šalys žodžiu susitarė dėl aplinkos tvarkymo darbų (žr. šios nutarties 3 punktą). Šalių sutarta, kad trinkelių 1 kv. m klojimo kaina – apie 10 Eur, tačiau dėl kitų darbų kainos nesusitarta. Atsakovas ieškovui už atliktus darbus mokėjo dalimis (nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d.) ir sumokėjo 7700 Eur. Ieškovas 2015 m. rugpjūčio 3 d. surašė atliktų darbų aktą, kuriame nurodė, kad atliko darbus už 15 193,26 Eur, taip pat 1211,79 Eur sumokėjo už medžiagas, taigi bendra mokėtina suma – 16 405,05 Eur. Kadangi atsakovas yra sumokėjęs 7700 Eur avansą, todėl likusi mokėtina suma – 8705,05 Eur. Ieškovas taip pat pateikė kainoraštį pagal 2015 metų kainas. Ieškovo į bylą pateiktoje UAB „Statybų auditas“ sudarytoje lokalinėje sąmatoje nurodyta, kad bendra aplinkotvarkos darbų vertė su PVM – 21

494,31 Eur.8. Atsakovas, nesutikdamas mokėti ieškovo prašomą priteisti sumą, rėmėsi į bylą pateikta specialisto išvada. Pagal

specialisto parengtas sąmatas, visų rangovo atliktų darbų (teigiant, kad jie atlikti tinkamai) suma – 9024,04 Eur; atėmus rangovo medžiagas, darbų, dėl kurių nėra įrodymų, kaina 6624,15 Eur; darbų, kuriuos faktiškai gali priimti užsakovas, kaina 6917,16 Eur; darbų, kuriuos faktiškai gali priimti užsakovas, atėmus rangovo medžiagas, dėl kurių nėra įrodymų, kaina 4545,66 Eur. Atliktų darbų kiekio matavimo ir defektų įvardijimo protokole Nr. 2 nustatyti terasos defektai: išsiklaipiusios terasinės lentos, nelygiai ir nekokybiškai susukti varžteliai, terasa marga, nublukusi, nekokybiškai padengta impregnantu, nevienodi atstumai tarp lentų, taip pat nurodyta, jog nenumatytas lietvamzdžio nuvedimas ties kiemo, garažo riba, ties ūkiniu pastatu. Teismo posėdyje atsakovas neginčijo aplinkybės, kad jis pats pirko nepakankamai kokybiškas lentas terasai įrengti; kitų ieškovo darbų trūkumų atsakovas nenurodė. Specialisto išvadoje nenurodyta konkreti ieškovo atliktų darbų vertė, taip pat atsakovas nenurodė atliktų darbų kainos, su kuria jis sutiktų.

9. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neprašė sumažinti darbų kainos CK 6.334 straipsnio pagrindu, o teismo posėdyje tvirtino, kad neturi pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės. Atsakovas taip pat neginčija ir atliktų darbų kiekio. Ieškovo ir liudytojų parodymų pagrindu teismas nustatė, kad atsakovas darbų atlikimo metu gyveno ginčo objekte ir turėjo galimybę domėtis vykdomų darbų eiga, todėl turi pareigą atsiskaityti su ieškovu už atliktus darbus.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas tinkamai įvykdė pareigas pagal žodinę rangos sutartį, todėl ieškovo reikalavimas dėl 8705,05 Eur skolos priteisimo pagrįstas. Teismo vertinimu, ieškovo reikalavimas dėl 1305,75 Eur nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio priteisimo netenkintinas, kadangi šis mokestis apskaičiuotas ir nuo medžiagoms skirtų išlaidų (1211,79 Eur) sumos.

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Vertindama į bylą pateiktus įrodymus dėl atliktų darbų kainos apskaičiavimo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo pateiktoje lokalinėje sąmatoje apskaičiuoti visi ieškovo atlikti darbai ir nurodyta, kiek tokie darbai būtų kainavę 2015 m. Kolegija nustatė, kad atsakovo į bylą pateiktoje specialisto išvadoje nėra nurodyti visi ieškovo atlikti darbai. Atsakovas pateikė palyginamąją lentelę ieškovo pateiktos lokalinės sąmatos, kurioje atskiri darbai grupuojami, pagrindu, todėl tikėtina ir nurodoma skirtinga darbų atlikimo kaina. Kolegijos vertinimu, siekiant nustatyti atliktų darbų kainą, reikia įvertinti, kokie konkrečiai darbai buvo atlikti ir kokia jų kaina. Kolegija sprendė, kad ieškovas įrodė atliktų darbų rinkos kainą žodinės sutarties sudarymo metu.

13. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovo nurodyta darbų atlikimo kaina, teigė, kad jam nebuvo nurodyta, jog už pasiruošimo kloti trinkeles darbus bus skaičiuojama papildomai. Atsakovas, būdamas vartotojas, trinkelių klojimo kainą suprato kaip bendrą kainą, į kurią įeina visi darbai, susiję su trinkelių išklojimu. Šiuos atsakovo argumentus kolegija laikė nepagrįstais. Teismas nustatė, kad, šalims tariantis dėl reikalingų darbų atlikimo, buvo sudarytas visų reikalingų atlikti darbų sąrašas, kuriame įvardijami visi darbai, kuriuos reikia atlikti siekiant įvykdyti užsakovo (atsakovo) užsakymą. Šioms aplinkybėms patvirtinti ieškovas į bylą pateikė birželio 26 d. kalendoriaus lapą, kuriame nurodoma, kad, be trinkelių klojimo, bus atliekami ir kiti darbai, reikalingi trinkelėms tinkamai iškloti. Iš liudytojų parodymų kolegija nustatė, kad atsakovas gyveno darbų atlikimo vietos adresu, sekė darbų eigą, todėl apie visus reikalingus darbus buvo informuojamas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija sprendė, kad atsakovas buvo informuotas apie darbus, kuriuos reikėjo atlikti prieš išklojant grindinį trinkelėmis.

14. Dėl atsakovo nesutikimo su priteista mokėti kaina dėl nekokybiškai atliktų terasos įrengimo darbų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi pasiūlė atsakovui iki 2018 m. gegužės 16 d. pateikti į bylą papildomus įrodymus, pagrindžiančius terasos įrengimo defektų šalinimo darbų kainą. Tačiau atsakovas teismo siūlymu nepasinaudojo. Nesant terasos defektų šalinimo darbų kainos įrodymų, kolegija sprendė, kad ieškovo atlikti darbai buvo tinkamos kokybės, todėl nėra pagrindo mažinti jų kainos.

15. Kolegija nesutiko su atsakovo teiginiais, kad, nesant rašytinės sutarties bei suderinto ir pasirašyto atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto, ieškovas neturi pagrindo reikalauti skolos priteisimo ir atsakovo sumokėta 7700 Eur suma yra pakankama. Kolegija pažymėjo, kad rangos sutarčiai nėra nustatyta rašytinė forma, abi šalys patvirtino ir ieškovas pateikė įrodymus, kad darbų atlikimas ir apimtis buvo derinami su atsakovu. Atsakovas pats patvirtino, kad ieškovas darbus atliko, ir sutinka, kad už juos turi būti atlyginta.

16. Byloje nustatyta, kad ieškovas darbus atliko, jie yra tinkamos kokybės. Šalys visų darbų atlikimo kainos neaptarė, tačiau ieškovas įrodė, kad jo prašoma priteisti suma atitinka įprastas šioje verslo srityje taikomas kainas sutarties sudarymo metu. Nuo darbų atlikimo iki teismo nutarties priėmimo dienos praėjo beveik 3 metai, todėl tikėtina, kad atsakovas visą šį laiką naudojasi ieškovo atliktais darbais. Sutartimi prisiėmęs įsipareigojimą sumokėti ieškovui už

atliktus darbus, atsakovas privalo sumokėti ieškovo įrodytą darbų kainą, o ne tokią sumą, kurią atsakovas vertina kaip tinkamą darbų atlikimo kainą.


17. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartį ir bylą perduoti žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.653 straipsnio 1 dalies, 6.198 straipsnio nuostatas, nes, nustatydamas ieškovo atliktų rangos darbų kainą, neįvertino visų CK 6.198 straipsnio dispozicijoje nurodytų aplinkybių ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2013). CK 6.198 straipsnio dispozicija nustato visumą aplinkybių, kurios, siekiant nustatyti šalių sutartų rangos darbų kainą, turi būti įvertintos: 1) sutarties sudarymo metas; 2) ta pati verslo sritis; 3) toks pats įvykdymas; 4) atitinkamos aplinkybės. Tik pagal visas šias aplinkybes nustatyta kaina atitiks šalių sutartų rangos darbų kainą. Teismų išvados dėl ieškovo atliktų rangos darbų kainos ir jos pagrįstumo buvo iš esmės grindžiamos vieninteliu įrodymu – ieškovo pateikta UAB „Statybų auditas“ parengta lokaline sąmata. Tačiau šis įrodymas nepatvirtina to, kad ieškovo atliktų darbų kaina sutarties sudarymo metu toje verslo srityje tuo metu tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo įprasta, nes neatitinka visų CK 6.198 straipsnio dispozicijoje nustatytų aplinkybių ir sąlygų. Minėtas įrodymas atitinka sutarties sudarymo laiko ir tos pačios verslo srities aplinkybes, tačiau ieškovo lokalinė sąmata neatspindi tokio paties darbų įvykdymo atitinkamomis aplinkybėmis, lyginant su ieškovo atliktais rangos darbais. Byloje nustatyta, kad ieškovas vykdė rangos darbus kaip fizinis asmuo, turintis individualios veiklos pažymėjimą, nesamdė darbuotojų pagal darbo sutartis, nemokėjo už juos jokių mokesčių valstybei, pats nebuvo PVM mokėtojas, naudojo tik vieną mechanizmą, nepatyrė jokių pridėtinių ir (ar) statybvietės išlaidų. Tuo tarpu UAB „Statybų auditas“ parengta lokalinė sąmata yra skirta ne individualiai veiklą vykdančiam ir pačiam darbus atliekančiam fiziniam asmeniui, o juridiniam asmeniui, kuris, vykdydamas statybos rangos darbus, patiria specifinių išlaidų (tiesioginių ir netiesioginių), samdo darbuotojus pagal darbo sutartis, moka jiems darbo užmokestį, įvairius mokesčius už tuos darbuotojus, patiria specifinių pridėtinių ir statybvietės išlaidų. Išanalizavus šios lokalinės sąmatos turinį matyti, kad didžiąją vertės dalį sudaro pridėtinės, statybvietės, statinio statybos išlaidos, susidedančios iš darbo užmokesčio, medžiagų, mechanizmų, socialinio draudimo išlaidų, įvertintas darbų sezoniškumas ar specifiškumas, apskaičiuotas PVM. Šių išlaidų ieškovas realiai nepatyrė (išskyrus 1211,79 Eur išlaidas už medžiagas).

17.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.674 straipsnio 1 dalies, 6.2286 straipsnio 1 dalies nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012). Teismai, pažeisdami šias teisės normas, padarė neteisingas išvadas dėl šalių susitarimo dėl rangos darbų pobūdžio ir rūšies. Šių teisės normų paskirtis – apsaugoti užsakovo, kuris šiuo konkrečiu atveju yra ir vartotojas, teises ir teisėtus interesus: tik turėdamas visą būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie siūlomus darbus ir jų rūšis, užsakovas gali priimti sprendimą sudaryti rangos darbų sutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovas buvo suklaidintas ieškovo: kai šalys tarėsi dėl trinkelių klojimo darbų ir konkrečios jų kainos, atsakovas nebuvo informuotas apie tai, kad ieškovas atskirai įkainos visus darbus, kurie yra sudėtinės galutinio rezultato (sudėtos trinkelės) dalys. Ieškovas reikalauja sumokėti už lovio iškasimą, smėlio pagrindo paruošimą, skaldos pagrindo paruošimą, akmens dulkių įrengimą, sklypo planiravimą ir išlyginimą, pačių trinkelių išdėliojimą rankomis. Atsakovas, kaip ir bet kuris kitas asmuo (įprastas (vidutinis) vartotojas), iš ieškovo išgirdęs, kad trinkelių 1 kv. m klojimo kaina bus apie 10 Eur, suprato, kad tai yra galutinė šalių sutarta kaina, t. y. 10 Eur įkainis už 1 kv. m apima visus galutiniam rezultatui pasiekti būtinus darbus. Šį ginčą, nesant rašytinės rangos sutarties, turėjo padėti išspręsti CK 6.674 straipsnio 1 dalies ir 6.2286

straipsnio 1 dalies normos, kurios yra imperatyviosios. Remiantis šiuo reglamentavimu, ieškovas dar iki žodinės rangos sutarties sudarymo turėjo atsakovui pateikti visą būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie siūlomus darbus ir jų rūšis. Kitaip tariant, ieškovas turėjo pareigą informuoti atsakovą, kaip vartotoją, apie visus darbus, kuriuos žada įkainoti, t. y. kad atskirai bus įkainojami visi trinkelių klojimo darbų galutiniam rezultatui pasiekti būtini darbai. Įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės įpareigoja būtent ieškovą, kaip rangovą, įrodyti, kad jis įvykdė pirmiau aptartą imperatyviąją pareigą. Tokių įrodymų byloje nesant, ieškovo reikalavimas dėl visų būtinų trinkelių klojimo darbų galutiniam rezultatui pasiekti atskiro įkainojimo negalėjo būti tenkintas ir visos abejonės turėjo būti vertinamos atsakovo, kaip silpnesniosios teisinių santykių šalies, naudai.

18. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad teismai neatsižvelgė į visas CK 6.198 straipsnio dispozicijoje nustatytas aplinkybes ir jų neįvertino. Teismai savo sprendimus grindė ne tik UAB „Statybų auditas“ parengta lokaline sąmata. Grįsdamas savo ieškinio reikalavimus, ieškovas pateikė savo skaičiavimus, savo rengtus atliktų darbų aktus, kainoraščius, užrašus, UAB „Statybų auditas“ specialisto išvadą, parengtą pagal programinę įrangą „Sistela“, taip pat ir brėžinius. Ieškovas samdė darbuotojus, nors ir ne pagal darbo sutartį, bet mokėjo jiems už darbą, mokėjo gyventojų pajamų mokestį valstybei nuo gaunamų pajamų, o ir patys samdyti darbuotojai turėjo mokėti mokesčius valstybei, naudojo mechanizmus – du „Bobcat“ traktoriukus ir vieną mini ekskavatorių. Pažymėtina, kad ieškovas nereikalauja lokalinėje sąmatoje nurodytos sumos. Jis reikalauja sumos pagal susitarimą (atliktų darbų kaina pagal jų susitarimą yra 16 405,05 Eur ir atsakovas liko skolingas 8705,05 Eur). Lokalinė sąmata atspindi būtiną sąlygą dėl „tokio paties įvykdymo atitinkamomis aplinkybėmis“, ji buvo parengta pagal tuo metu įprastą toje verslo srityje kainą už tokius pačius darbus, todėl nėra pagrindo laikyti, kad minėta lokalinė sąmata neatitinka CK 6.198 straipsnio 1 dalies nuostatų.

18.2. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, nurodytas šios nutarties 17.2 punkte. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, kad nežinojo, jog, be trinkelių klojimo, bus reikalingi ir kiti darbai, apie kuriuos ieškovas nesuteikė visos jam reikalingos ir teisingos informacijos. Atsakovas apie visus darbus (jų sudėtines dalis) žinojo, nes ieškovas jį informavo. Atsakovas kreipėsi į ieškovą dėl darbų atlikimo gavęs rekomendacijas iš įmonės UAB „Perdanga“, kurioje ir pirko trinkeles, todėl žinojo visą darbų apimtį. Kaip įrodymą teismui ieškovas pateikė birželio 26 dienos (tą dieną buvo susitarta su atsakovu) kalendoriaus lapelį, kuriame nurodyti visi darbai ir jų kainos. Atsakovas neginčijo šio įrodymo, neteigė, kad jo nematė. Visus darbus atsakovas užsakė pats, kartu su savo sutuoktine gyveno darbų atlikimo objekte ir kasdien duodavo nurodymus, kokius darbus reikia atlikti. Atsakovas matė visus atliekamus darbus ir juos kontroliavo, domėjosi jais, pirko medžiagas, už šias pats mokėjo. Šiuo klausimu atsakovo pozicija vertintina kaip teismo klaidinimas ir piktnaudžiavimas savo, kaip vartotojo, padėtimi.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo dalyko

19. Šią bylą nagrinėję teismai, įvertinę ieškovo ir atsakovo sudarytą rangos sutartį, šios sutarties sudarymo aplinkybes, atliktų darbų pobūdį bei paskirtį ir sutarties šalių specifiką, tarp šalių susiklosčiusius rangos teisinius santykius kvalifikavo kaip vartojimo rangos santykius ir, vertindami šalių veiksmus, vykdant sutartį, taikė vartojimo rangos teisinius santykius reglamentuojančias CK normas. Dėl tokio šalių santykių, kurių vykdymo metu kilo šioje byloje nagrinėjamas šalių ginčas, vertinimo ginčo nėra. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl ieškovo atliktų darbų kainos, jos nustatymo tinkamumo. Todėl teisėjų kolegija pasisako dėl kasacinio skundo argumentų šiuo aspektu.

Dėl CK 6.198 straipsnio 1 dalies, 6.653 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

20. Pagal CK 6.653 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, tuo atveju, kai rangos sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal CK 6.198 straipsnio nustatytas taisykles. CK 6.198 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad kai sutartyje kaina ar jos nustatymo tvarka neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą.

21. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 6.198 straipsnio 1 dalies normą, pateikiamos bendrosios nuostatos, kad įprasta yra kaina, kuri sutarties sudarymo metu ir sudarymo vietoje atitinkamoje verslo srityje buvo imama už tokį pat įvykdymą (tokius pačius darbus, paslaugas, prekes ir panašiai) atitinkamomis aplinkybėmis, o konkrečioms (atitinkamoms) įvykdymo aplinkybėms esant skirtingoms, įprasta kaina gali būti skirtinga. Pagal šią nuostatą reikia vadovautis kaina ar jos kriterijais, egzistavusiais sutarties sudarymo metu, atsižvelgti į atitinkamą verslo sritį ir joje įprastai imamą kainą, mokamą už tokį pat įvykdymą. Sprendžiant dėl statybos rangos darbų kainos turi būti vadovaujamasi statybos rangos sutartyse paprastai nurodomomis statybos darbų kainomis, kurios galiojo ar buvo taikomos statybos versle sutarties sudarymo metu. Jos vertinamos kaip įprastos imti, jeigu tokias kainas tuo metu taikė statybų versle dalyvaujantys rangovai ir užsakovai. Svarbu, kad įprastai imama kaina būtų tokia, kokia imama už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad reikia vadovautis tam tikrais darbo spartos, kokybės,

technologinių reikalavimų vykdymo, sudėtingumo ir kt. reikalavimais. Darbų kainą rangos sutartyje pagal CK 6.653 straipsnio 2 dalį sudaro rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas. CK 6.653 straipsnio 2 dalyje nedetalizuota, o statybos rangos normose visai nėra nuostatų, detalizuojančių, kas sudaro rangos sutarties darbų kainos dalį – rangovo atlikto darbo atlyginimą. Tai gali būti tiesiogiai ir netiesiogiai rangos objekte dirbusių rangovo darbuotojų darbo apmokėjimui skirtos lėšos, rangovo pelno dalis, jo mokėtini mokesčiai, nenumatytos ar pridėtinės išlaidos ir kitos sumos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

22. Byloje nustatyta, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė rangos sutartis, dėl rangos darbų šalys tarėsi žodžiu, taigi nėra ir rašytinio šalių susitarimo dėl darbų kainos. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad šalių sutarta trinkelių 1 kv. m klojimo kaina – apie 10 Eur, tačiau dėl kitų darbų kainos nesusitarta (žr. šios nutarties 7 punktą).

23. Atsakovas, ginčydamas bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad ieškovo prašoma priteisti suma už atliktus rangos darbus atitinka įprastas šioje srityje taikomas kainas sutarties sudarymo metu, teigia, jog įrodymas, kuriuo teismai grindė šią išvadą (UAB „Statybų auditas“ parengta lokalinė sąmata), atitinka sutarties sudarymo laiko ir tos pačios verslo srities aplinkybes, tačiau neatspindi tokio paties įvykdymo atitinkamomis aplinkybėmis, lyginant su ieškovo atliktais rangos darbais. Šį savo teiginį atsakovas grindžia tuo, kad ieškovas vykdė rangos darbus kaip fizinis asmuo, turintis individualios veiklos pažymėjimą, jis nesamdė darbuotojų pagal darbo sutartis, nemokėjo už juos mokesčių valstybei, naudojo tik vieną mechanizmą, nepatyrė jokių pridėtinių ir (ar) statybvietės išlaidų. Tuo tarpu UAB „Statybų auditas“ parengta lokalinė sąmata skirta ne individualiai veiklą vykdančiam ir pačiam darbus atliekančiam fiziniam asmeniui, o juridiniam asmeniui, kuris, vykdydamas statybos rangos darbus, patiria specifinių išlaidų (tiesioginių ir netiesioginių).

24. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas veiklą iš tiesų vykdė pagal išduotą individualios veiklos vykdymo pažymą, tačiau objekte jis dirbo kartu su 3–4 darbininkais. Nėra ginčijama ir aplinkybė, kad rangos darbams atlikti buvo būtini ir buvo naudojami mechanizmai. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad 1211,79 Eur sumą sudaro įsigytos medžiagos. Taigi atsakovo teiginys, kad darbo užmokesčio, medžiagų, mechanizmų, socialinio draudimo išlaidų ieškovas realiai nepatyrė, nėra pagrįstas.

25. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Statybų auditas“ parengtoje lokalinėje sąmatoje nurodyta bendra atliktų darbų kaina, į kurią įtrauktos ir netiesioginės išlaidos (kurias ginčija atsakovas), yra 21 494,31 Eur, tuo tarpu ieškovo įvertinta darbų kaina – 16 405,05 Eur, t. y. daugiau nei 5000 Eur mažesnė. Tai reiškia, kad ieškovas į darbų kainą neįskaičiavo visų išlaidų, kurios būdingos statybos rangos darbus vykdančiam juridiniam asmeniui.

26. Bylos duomenimis, nustatyta, kad rašytinis šalių susitarimas dėl rangos darbų buvo sudarytas 2015 m. birželio 26 d., darbai atlikti 2015 m. birželio 30 d. – rugpjūčio 3 d. laikotarpiu, o UAB „Statybų auditas“ lokalinė sąmata parengta pagal 2015 m. kovo mėnesio kainas. Byloje nėra duomenų, kad kaina iki 2015 m. birželio mėnesio pakito. Taigi ieškovo nurodyta ir bylą nagrinėjusių teismų priteista rangos darbų kaina atitinka sutarties sudarymo metu toje verslo srityje (statybos rangos darbų srityje) egzistavusiais kainas, mokamas už tokį pat darbų įvykdymą.

27. Bylą nagrinėję teismai taip pat įvertino ir kitus šalių pateiktus įrodymus, kuriais šalys grindė savo argumentus dėl ginčo rangos darbų kainos, įskaitant atsakovo pateiktą specialisto išvadą, palyginamąją lentelę, atliktų darbų sąrašą; nustatė, kad į atsakovo pateiktą specialisto išvadą neįtraukti visi ieškovo atlikti darbai; pažymėjo, kad palyginamojoje lentelėje atskiri darbai grupuojami, todėl tikėtina ir nurodoma skirtinga jų atlikimo kaina. Teismai taip pat įvertino aplinkybę, kad atsakovas neginčijo atliktų darbų kiekio ir nereiškė pretenzijų dėl jų kokybės.

28. Šios nutarties 25–27 punktuose nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai sudaro pagrindą konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai įvertino šalių pateiktus įrodymus, kuriais šalys grindė savo argumentus bei atsikirtimus dėl sutarties kainos, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.653 straipsnio 1 dalies ir 6.198 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias sutarties kainą ir jos nustatymą, bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo prašoma priteisti suma atitinka įprastas šioje verslo srityje taikomas kainas sutarties sudarymo metu. Todėl atsakovo teiginys, kad teismai neįvertino visų CK 6.198 straipsnio dispozicijoje nustatytų sąlygų ir aplinkybių, nėra pagrįstas.

Dėl CK 6.674 straipsnio 1 dalies, 6.2286 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

29. Kadangi šalių sudaryta rangos sutartis yra kilusi iš vartojimo teisinių santykių ir kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis (CK 6.672 straipsnio 1 dalis), tai, sprendžiant dėl šalių sutartinių prievolių vykdymo, visų pirma turi būti vadovaujamasi vartojimo rangą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.672–6.680 straipsniai), kurios laikytinos specialiosiomis bendrąsias rangos sutarties nuostatas (CK 6.644–6.671 straipsniai) reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu.

30. CK 6.674 straipsnio 1 dalyje nustatyta rangovo pareiga iki sutarties sudarymo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą

informaciją apie siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą, taip pat, jeigu užsakovas paprašo, kitus su sutartimi ir atliekamu darbu susijusius duomenis. Jei dėl rangovo pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, pagal savo savybes neatitinkantį to, kurį užsakovas turėjo omenyje, užsakovas turi teisę nutraukti vartojimo rangos sutartį nesumokėdamas už atliktus darbus ir reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.674 straipsnio 2 dalis). Kilus ginčui dėl informacijos nepakankamumo, pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka užsakovui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija, – rangovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

31. CK 6.2286 straipsnyje įtvirtinti bendrieji vartotojų teisės į informaciją reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją. Pareiga įrodyti CK 6.2286 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos suteikimo vartotojui faktą tenka verslininkui (CK 6.2286 straipsnio 4 dalis).

32. Atsakovo teigimu, teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.674 straipsnio 1 dalies, 6.228 6 straipsnio 1 dalies nuostatas bei padarė neteisingas išvadas dėl šalių susitarimo dėl rangos darbų pobūdžio ir rūšies. Atsakovas buvo suklaidintas ieškovo: kai šalys tarėsi dėl trinkelių klojimo darbų ir konkrečios jų kainos, atsakovas nebuvo informuotas apie tai, kad ieškovas atskirai įvertins darbus, kurie yra sudėtinės galutinio rezultato (sudėtų trinkelių) dalys. Atsakovas, iš ieškovo išgirdęs, kad trinkelių 1 kv. m klojimo kaina bus apie 10 Eur, suprato, kad tai yra galutinė kaina, t. y. sutartas 10 Eur įkainis už 1 kv. m apima visus galutiniam rezultatui pasiekti būtinus darbus.

33. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad šalių sutarta trinkelių 1 kv. m. klojimo kaina – apie 10 Eur, tačiau dėl kitų darbų kainos nesusitarta (žr. šios nutarties 7, 22 punktus).

34. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad, šalims tariantis dėl reikalingų darbų atlikimo, buvo sudaromas reikalingų atlikti darbų sąrašas, kuriame įvardijami visi darbai, kuriuos reikia atlikti siekiant įvykdyti užsakovo (atsakovo) užsakymą; šiame sąraše, be kita ko, nurodyti visi darbai, reikalingi trinkelėms tinkamai iškloti; taip pat nustatyta, kad atsakovas gyveno darbų atlikimo vietos adresu, sekė darbų eigą, todėl apie visus reikalingus darbus buvo informuojamas. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas buvo informuotas apie darbus, kuriuos reikėjo atlikti prieš išklojant grindinį trinkelėmis.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, vartotojams įstatymo suteikta papildoma apsauga nereiškia, kad jie gali nevykdyti prisiimtų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Įstatyme įtvirtintas vartotojo teisių garantijų taikymas skirtinas išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, tačiau neturėtų sudaryti galimybės vartotojui piktnaudžiauti savo teisėmis.

36. Esant nustatytoms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, atsakovo teiginys, kad jis buvo suklaidintas ieškovo ir nebuvo informuotas apie tai, kad ieškovas atskirai įvertins darbus, kurie yra sudėtinės galutinio rezultato (sudėtų trinkelių) dalys, nėra pagrįstas ir įtikinamas, nes tai neatitinka įprastam (vidutiniam) vartotojui keliamų reikalavimų. Nekvestionuojama, kad pagrindinė vartotojo teisė yra jo teisė į informaciją, tačiau bet kuris vidutinis, gana atidus ir apdairus vartotojas, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius bei kalbinius veiksnius, turėdamas pirmiau nurodytą informaciją, turi suprasti, kad tinkamam grindinio trinkelių paklojimui būtina atlikti kitus, t. y. paruošiamuosius, darbus, kurie taip pat reikalauja sąnaudų ir negali būti neįvertinami ir (ar) neapmokami. Šios nutarties 34 punkte nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui turėjo būti akivaizdu, jog trinkelių grindinio dangos įrengimas (paruošiamųjų darbų etapas) ir trinkelių klojimas (betoninė grindinio danga) nėra tapatūs darbai, taigi darytina išvada, kad atsakovas, kaip vidutinis vartotojas, t. y. pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vartotojas, sudarydamas vartojimo rangos sutartį su ieškovu suprato, kad atliekamų darbų apimtis bus didesnė nei vien tik trinkelių klojimas, neatliekant paruošiamųjų darbų.

37. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju rangovo pareiga iki sutarties sudarymo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie siūlomus darbus, įskaitant jų rūšis ir kainą, buvo įvykdyta tinkamai, todėl atsakovui kyla pareiga sumokėti kainą, nustatytą laikantis CK 6.198 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, nes šalys nebuvo susitarusios dėl bendros rangos darbų kainos (CK 6.653 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

38. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, tinkamai įvertinę byloje esančius įrodymus, kuriais šalys grindė savo argumentus dėl sutarties kainos, tinkamai taikydami sutarties kainą ir jos nustatymą bei vartojimo rangos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, padarė pagrįstas

išvadas dėl sutarties kainos dydžio ir ieškovo pareikšto reikalavimo priteisti rangos darbų kainos skolą pagrįstumo. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus procesinius teismų sprendimus, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


39. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

40. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 350 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, netenkinus kasacinio skundo, ji priteistina iš atsakovo ieškovo naudai.

41. CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma.

42. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 2,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis), tačiau nurodyta suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) nustatytą minimalią 3 Eur valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl į valstybės biudžetą iš atsakovo nepriteistina (CPK 96 straipsnio 6 dalis).


n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovo A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo L. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 350 (tris

šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


2019-00452 2019-01-14 2019-01-04 2019-01-04 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-47-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07494-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 3.2.9.5; 3.3.3.9.(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=73325d3015c211e9a02091a7dde47252




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Danguolės Bublienės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. V., Z. V. ir Anglijos įmonės „Ellora 4522899 Ltd“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Anglijos įmonės „Ellora 4522899 Ltd“ (ankstesnis pavadinimas „Ellora Ltd.“), R. V., Z. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Skomė“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Arms“, dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėto, posėdžio atidėjimą dėl svarbių priežasčių, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo pripažinti UAB „Skomė“ 2010 m. kovo 23 d. eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą.4. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnio 2 dalies, 42

straipsnio 5 dalies, 246 straipsnio 1 dalies, 296 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis.5. Ieškinio palikimą nenagrinėto teismas motyvavo tuo, kad: ieškovai apie 2017 m. rugsėjo 13 d. parengiamojo teismo

posėdžio datą, laiką ir vietą buvo informuoti tinkamai, į jį ne pirmą kartą neatvyko, apie neatvykimą teismo iš anksto neinformavo, neatvykimą pateisinančių svarbių priežasčių teismui nenurodė; vieno iš ieškovų (Z. V.) liga nelaikytina pateisinama priežastimi neatvykti į teismo posėdį visiems trims ieškovams; ieškovo procesines teises ir pareigas galima įgyvendinti ir per atstovus; atsakovės atstovas pareiškimuose nurodė faktinius duomenis apie aktyvią ieškovo veiklą ligos laikotarpiu, be to, pats ieškovas 2017 m. birželio 3 d. prašyme nurodė posėdį atidėti rugsėjo mėn.

6. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovų R. V. ir Z. V. atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 15 d. nutartimiVilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

7. Ieškovų argumentus, kad ieškovei – įmonei „Ellora 4522899 Ltd“ – nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai ir šaukimas į parengiamąjį teismo posėdį, teismas laikė teisiškai nereikšmingais, nes įmonė atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties neteikė, argumentas nesusijęs su Z. V. ir R. V. apeliacine tvarka ginamomis teisėmis.

8. Parengiamasis teismo posėdis vyksta pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo pirmojoje instancijoje taisykles (CPK 230 straipsnio 4 dalis), todėl CPK 246 straipsnio 1 dalies nuostatos galėjo būti taikomos. Parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėjus, kad papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio (CPK 231 straipsnio 5 dalis).

9. Teismas nurodė, kad argumentas, jog ieškovai 2017 m. rugsėjo 12 d. prašymu buvo išreiškę norą bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant, prieštarauja bylos duomenims. Ieškovai prašė atidėti bylos nagrinėjimą ir 2013 m. rugsėjo 13 d. posėdyje ieškovams nedalyvaujant išspręsti jų prašymus, o jų procesinio pobūdžio prašymai buvo išspręsti 2017 m. birželio 8 d. teismo posėdyje.

10. Teismas pažymėjo, kad liga ne visais atvejais teikia pagrindą teismui atidėti bylos nagrinėjimą, ji gali nebūti laikoma svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tokia

neatvykimo priežastis jau buvo įvertinta kaip nesvarbi 2017 m. birželio 8 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu, o galimi ieškovo Z. V. sveikatos sutrikimai negali būti priežastis neatvykti į teismo posėdį kitiems ieškovams; taip pat į atsakovės atstovo nurodytus faktus dėl aktyvios ieškovo veiklos ligos laikotarpiu. Ieškovai dėl tos pačios priežasties nebuvo atvykę ir į 2017 m. birželio 8 d. parengiamąjį posėdį, taigi, tinkamai naudodamiesi procesinėmis teisėmis, turėjo pasirūpinti atstovavimu šioje byloje dėl tolesnės bylos eigos.

11. Atsižvelgdamas į Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis teismas sprendė, kad bylų gausa iš esmės priklauso nuo pačių ieškovų procesinių veiksmų, o tai, kad jiems be teisinės pagalbos yra per didelė našta susitvarkyti su jomis, nelaikytina pateisinama priežastimi nedalyvauti parengiamajame posėdyje. Įstatymas įtvirtina galimybę asmeniui, kurio turtinė padėtis neleidžia jam pasisamdyti byloje advokato, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.

12. Prašymą skirti teismo medicininę Z. V. sveikatos būklės ekspertizę teismas atmetė, nurodęs, kad byla nesprendžiama iš esmės, be to, tai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.


13. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl ieškinio palikimo nenagrinėto, pažeidė CPK 231 straipsnio 5 dalies, 246 straipsnio 1 dalies ir 296 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad iki posėdžio ieškovai buvo pasyvūs, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, siekdami vilkinti teismo procesą. Ieškinio palikimas nenagrinėto šiuo atveju neatitinka šio instituto tikrosios paskirties, proceso operatyvumo ir ekonomiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 2, 7 straipsniai, 159 straipsnio 1 dalis), juolab atsižvelgiant į ieškovo Z. V. sveikatos būklę ir nepranešimo apie bylos nagrinėjimą ieškovei įmonei faktą.

13.2. Teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti CPK 246 straipsnio 1 dalį, nes apie teismo posėdį nebuvo tinkamai pranešta visiems ieškovams (nereaguota į prašymus dėl procesinių teismo dokumentų siuntimo tinkamai ieškovei įmonei (byloje dalyvaujančiam asmeniui); apie posėdį viešai nepranešta).

13.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 231 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes pripažino, jog ieškovų nesutikimas (2017 m. rugsėjo 12 d. prašyme) su bylos nagrinėjimu iš esmės parengiamajame posėdyje neturi reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui. Teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės.

13.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 246 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes: neturėjo duomenų apie ieškovės įmonės neatvykimo priežastis, ši negalėjo atvykti, nes jai nebuvo pranešta; ieškovai prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant – spręsti dalyvių prašymus; ieškovai prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl ieškovo ligos. Ieškovai turi procesinę teisę nesutikti su bylos nagrinėjimu iš esmės parengiamajame teismo posėdyje, todėl teismas turėjo pareigą priimti nutartį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje.

13.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 1622 straipsnio nuostatas. 2017 m. birželio 8 d. parengiamojo teismo posėdžio metu galiojo kita šio straipsnio redakcija. Teismai nepagrįstai ieškovo Z. V. ligos nepripažino pateisinama priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą iš esmės. Ieškovai prašė 2017 m. rugsėjo 13 d. posėdyje tik parengti bylą nagrinėti. Bylos nagrinėjimas turi būti atidedamas dėl ligos, jei tai neužvilkins bylos nagrinėjimo, o asmuo pageidauja asmeniškai dalyvauti bylos nagrinėjime. Teismai klaidingai vertino ieškovo būklę, nepagrįstai atsisakė skirti ieškovui medicininę ekspertizę. Turėti atstovų dėl bylų gausos ir dėl sunkios finansinės padėties ieškovas negali. Valstybės teisinė pagalba visose bylose negali būti skiriama.

13.6. Teismui atmetus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, stabdyti ją iki ieškovo ligos pabaigos, skirti medicininę teismo ekspertizę, pažeidžiamos CPK 5, 17, 21 straipsnių nuostatos, teisė į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis).

14. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio proceso dalį dėl ieškovės Anglijos įmonės „Ellora 4522899 Ltd“ kasacinio skundo nutraukti arba atmesti, ieškovų R. V. ir Z. V. kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1. Kasacinio proceso dalis dėl ieškovės Anglijos įmonės „Ellora 4522899 Ltd“ kasacinio skundo nutrauktina, nes kasacinis skundas šios ieškovės vardu pasirašytas tinkamai neįgalioto asmens (CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punktas), be to, ši dalis prieštarauja CPK 341 straipsnio reikalavimams (ieškovus sieja neprivalomo procesinio bendrininkavimo teisiniai santykiai, atskirąjį skundą buvo pateikę tik ieškovai R. V. ir Z. V., įmonė nutarties dalies, kuria buvo paliktas

nenagrinėtas jos ieškinys, neskundė, taigi ši dalis apeliacine tvarka neperžiūrėta, todėl kasacija dėl jos negalima (CPK 350 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

14.2. Ieškovų ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas, nes ieškovams apie posėdį buvo pranešta tinkamai ir laiku, jie neatvyko be pateisinamos priežasties, nepareiškė prašymo nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant. Neatvykus į parengiamąjį posėdį teismas gali priimti sprendimą, be kitų, ieškinį palikti nenagrinėtą (CPK 230 straipsnio 4 dalis, 246 straipsnio 1 dalis).

14.3. Neatvykimo priežasčių svarbą kiekvienu atveju vertina teismas (CPK 1622 straipsnio 1 dalis). Ieškovo liga nagrinėjamu atveju pagrįstai teismų nebuvo laikoma svarbia priežastimi, pateisinančia neatvykimą į posėdį, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas objektyvioje realybėje veikė ir šiuo metu veikia itin aktyviai (teikia procesinius dokumentus bylose, dalyvauja įvairiuose renginiuose ir pan.). Į teismo posėdį dėl nepateisinamų priežasčių ieškovai neatvyko ne pirmą kartą. Be to, ieškovo liga neturi jokios įtakos ieškovių neatvykimo į posėdį pateisinimui, taigi jos neturi pagrindo skųsti ieškinio palikimą nenagrinėto.

14.4. Ieškovės įmonės atstovų teigimu, Anglijos įmonė „Ellora 4522899 Ltd“ yra ta pati įmonė „Ellora Ltd“, kuri buvo likviduota ir jos veikla atnaujinta įmonei suteikus kitą pavadinimą. Procesiniai dokumentai buvo siunčiami įmonės atstovu prisistačiusio ieškovo adresu. Pažymėtina, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. atstovavimo sutartį įmonės vardu sudarė ieškovas, sutartyje minimos konkrečios skundžiamos teismų nutartys. Netikslaus įmonės pavadinimo nurodymas ant voko nelaikytinas esminiu informavimo trūkumu.

14.5. Kasacinio skundo argumentai dėl negalėjimo pasirūpinti tinkamu atstovavimu nepagrįsti. Byloje nepateikta duomenų, kad ieškovai būtų kreipęsi dėl nemokamos teisinės pagalbos ir ji nebuvo suteikta. Kitose bylose ieškovai yra pasirūpinę atstovavimu.

14.6. Nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos ieškovai negrindžia, nenurodo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išaiškinimai kasacinio teismo nesaisto.

15. Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti, skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1. Ieškovė įmonė neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacine tvarka, aplinkybių dėl tinkamo informavimo neginčijo, jos nebuvo apeliacijos dalykas, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė, todėl tai negali būti kasacijos objektas.

15.2. Pagal CPK 246 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas, jei yra dvi sąlygos: šalies prašymas ir dokumentais pagrįstų neatvykimą pateisinančių priežasčių teismo pripažinimas svarbiomis. Ieškovai prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl ieškovo ligos, nesutiko su bylos nagrinėjimu iš esmės šiame posėdyje. Ieškovo neatvykimo priežasčių svarba vertinta pagal reikšmingų aplinkybių visumą, atsižvelgiant, be kita ko, į ieškovo aktyvią veiklą, paneigiančią negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje dėl sveikatos būklės, juolab kad byla inicijuota ieškovų ir jos nagrinėjimas tęsiasi aštuonerius metus. Į ankstesnį posėdį taip pat neatvyko visi ieškovai. Ieškovė R. V. nepateikė jokių negalėjimo dalyvauti paaiškinimų.

15.3. Ieškovui buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį, todėl jis žinojo apie posėdį ir kaip ieškovės įmonės atstovas. Viso proceso metu procesiniai dokumentai įmonei buvo siunčiami ieškovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Argumentai dėl dokumentų siuntimo kitam juridiniam asmeniui – nepagrįsti.

15.4. Ieškovė įmonė, kuriai buvo pranešta, į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo nagrinėti bylą jai nedalyvaujant nepateikė, duomenų dėl svarbių neatvykimo priežasčių nėra, todėl egzistuoja visos sąlygos taikyti CPK 246 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas.

15.5. Prašymo turinys pagrindžia, kad ieškovų teiginiai, jog jie buvo pateikę prašymą nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, nepagrįsti. Ieškovai prašė atidėti bylos nagrinėjimą, o prašymus spręsti jiems nedalyvaujant. Be to, toks prašymas teismo neįpareigoja (CPK 246 straipsnio 1 dalis, 296 straipsnio 1 dalis).

15.6. Teismui pagal CPK 1622 straipsnį suteikta diskrecija spręsti dėl neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbos.15.7. Nebuvo teisinio pagrindo, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo dalyką, skirti medicininės ekspertizės. Ieškinio

palikimą nenagrinėto lėmė ieškovų elgesys piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis ir vilkinant bylos nagrinėjimą.15.8. Ieškovai nepateikė duomenų, kad buvo kreipęsi dėl nemokamos teisinės pagalbos ir buvo atsisakyta ją suteikti.

Be to, ieškovai kitose bylose naudojasi advokatų paslaugomis.

Teisėjų kolegija



Dėl ieškinio palikimo nenagrinėto

16. Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Šio kodekso 1.138 straipsnis nustato, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas kompetencijos, šiame straipsnyje nustatytais būdais. Taigi asmuo, manantis, kad jo civilinės teisės pažeistos, yra laisvas pasirinkti – ginti jas ar atsisakyti jas ginti; nutaręs ginti pažeistas teises teismine tvarka, privalo laikytis kreipimąsi į teismą ir teismo procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, kurie nustatyti Civilinio proceso kodekse.

17. Įstatyme įtvirtintos ne tik šalių teisės, bet ir pareigos, užtikrinančios šalių lygiateisiškumą ir proceso efektyvumą. CPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Teismas privalo imtis CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Šios principinės civilinio proceso nuostatos detalizuotos CPK 42 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių procesines teises.

18. Šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). Dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimas ar pranešimas turi būti įteiktas įstatyme nustatyta tvarka ir tokiais terminais, kad jie turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai (CPK 133 straipsnio 2 dalis).

19. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyksta paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 straipsnis) arba parengiamajame teismo posėdyje (CPK 228–231 straipsniai). Šioje proceso stadijoje šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme turi būti atliekamas kuo operatyviau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012). CPK 230 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl neatvykusios į parengiamąjį teismo posėdį šalies, kuriai yra tinkamai apie tokį posėdį pranešta, į posėdį atvykusios šalies prašymu bylą nagrinėjantis teismas šio kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių.

20. CPK 230 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad parengiamasis teismo posėdis vyksta pagal bendrąsias proceso pirmosios instancijos teisme taisykles. CPK 246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, ieškovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Kitais atvejais teismas atsakovo prašymu ir šio kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Kai atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.

21. Taigi, dėl ieškovo neatvykimo į teismo posėdį pagal CPK galimi dvejopi ieškovui neigiami procesiniai padariniai – teismo sprendimo už akių priėmimas arba ieškinio palikimas nenagrinėto. Į teismo posėdį neatvykus ieškovui, atsakovas pirmiausia turi teisę pasinaudoti teismo sprendimo už akių institutu. Kokie ieškovo neatvykimo teisiniai padariniai bus taikomi konkrečioje byloje, priklauso nuo atsakovo valios ir veiksmų – ar prašo priimti sprendimą už akių, ar atvyko į teismo posėdį, ar neatvykęs prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ar atidėti bylos nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2012).

22. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014).

23. Nagrinėjamai bylai aktuali galiojanti CPK 246 straipsnio redakcija (2016 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XII-2751 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) neįtvirtina sąrašo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis (nesvarbiomis), ir jų svarbos įvertinimo klausimą palieka teismo diskrecijai, tačiau nustato nebaigtinį sąrašą kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina tokį vertinimą atliekant (bylos nagrinėjimo stadija, ieškovo ar jo atstovo ankstesnis procesinis elgesys ir kitos svarbios aplinkybės). Toks teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas nepateikia neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios būtų preziumuojamos kaip svarbios (arba nesvarbios), sąrašo, suponuoja

išvadą, jog teismas dalyvaujančio byloje asmens nurodytų neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbą vertina konkrečios bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgdamas į CPK 246 straipsnyje nurodytus kriterijus bei vadovaudamasis civilinio proceso principais taip, kad nebūtų pažeistos kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai dalyvaujantis byloje asmuo pageidauja, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas, jis privalo ne tik nurodyti neatvykimo į teismo posėdį priežastį (nagrinėjamu atveju, ieškovo sveikatos būklė), bet ir įrodyti, kad įprastomis pastangomis, kurias objektyviai dėtų sąžiningas, apdairus procese dalyvaujantis asmuo, į teismo posėdį jis neturėtų galimybės atvykti.

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės Anglijos įmonė „Ellora 4522899 Ltd“ ir R. V., kurioms apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai, į parengiamąjį posėdį, vykusį 2017 m. rugsėjo 13 d., neatvyko, svarbių neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymų nagrinėti bylą šalims nedalyvaujant nepateikė. Ieškovas Z. V., kuriam apie 2017 m. rugsėjo 13 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio datą, laiką ir vietą taip pat buvo pranešta tinkamai, į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko. 2017 m. rugsėjo 12 d. teisme gautame prašyme dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ieškovas nurodė, jog dėl jo ligos prašo atidėti bylos nagrinėjimą, pateikė medicininę pažymą. Ieškovai į teismo posėdį neatvyko ne pirmą kartą, dar 2017 m. birželio 8 d. parengiamojo posėdžio metu ieškovo neatvykimo priežastis – dėl ligos – buvo pripažinta nesvarbia. Atsakovės atstovas parengiamojo teismo posėdžio metu prašė ieškinį palikti nenagrinėtą ieškovams neatvykus be svarbių priežasčių, nurodė, jog ieškovas Z. V. aktyviai dalyvauja viešuose renginiuose, kas patvirtina, jog argumentas, kad dėl patirtų traumų gydymo jis negali dalyvauti teismo posėdyje, nepagrįstas. Esant tokioms aplinkybėms teismas turėjo įvertinti ieškovų neatvykimo į parengiamąjį teismo posėdį priežastis, jų svarbą ir atitinkamai spręsti dėl ieškovų neatvykimo padarinių.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ieškovas Z. V. neįrodė, kad jo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis būtų buvęs nepajėgus atvykti į parengiamąjį teismo posėdį ir jame dalyvauti. Byloje nustatyta, kad nutarties 24 punkte nurodytais laikotarpiais ieškovas aktyviai veikė (dalyvavo įvairiuose renginiuose, teikė procesinius dokumentus kitose bylose ir kt.). Teismai ieškovo nurodytą neatvykimo į parengiamąjį teismo posėdį priežastį vertino visų bylos aplinkybių kontekste, konstatavo, kad dar 2018 m. birželio 8 d. tapati neatvykimo priežastis buvo pripažinta nesvarbia, ši aplinkybė ieškovui buvo žinoma, todėl, nepateikus įrodymų, kurie leistų spręsti, jog ieškovo sveikatos būklė akivaizdžiai pakito, pagrįstai sprendė, jog ieškovas į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko be svarbios priežasties. Ieškovė R. V. jokių neatvykimo į parengiamąjį teismo posėdį priežasčių nenurodė, todėl jos neatvykimo faktas CPK 231 straipsnio nuostatų kontekste taip pat įvertintas tinkamai.

26. Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje CPK 231 straipsnio 5 dalies redakcijoje (akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. spalio 1 d.) yra įtvirtinta, jog tais atvejais, kai parengiamojo teismo posėdžio metu paaiškėja, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties. Šiuo atveju bylos nagrinėjimas tęsiamas nuo nagrinėjimo teisme stadijos.

27. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, teismui pasinaudojus CPK jam suteikta teise spręsti dėl bylos nagrinėjimo pradžios, nereikia gauti šalių sutikimo tam, kad iš karto po parengiamojo teismo posėdžio teismas galėtų pradėti žodinį bylos nagrinėjimą. Tuo tikslu teismas tik turi įsitikinti, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nėra reikalingi. Priėjęs prie tokios išvados teismas turi teisę iš karto pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės. Bylos šalis, dėl priežasčių, kurių teismas nepripažįsta svarbiomis, neatvykusi į parengiamąjį teismo posėdį nustatytą dieną, prisiima riziką dėl to, kad teismas gali išnagrinėti bylą iš esmės jai nedalyvaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364-916/2015). Taigi, ieškovai, neatvykdami į parengiamąjį teismo posėdį, prisiėmė ir tokią riziką.

28. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų primintina nuosekli kasacinio teismo praktika, kad kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 34 punktą; 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018 35 punktą). Teisėjų kolegija nepasisako dėl argumentų, susijusių su teismuose ieškovo vedamų bylų kiekiu, jų įtaka ieškovo sveikatai, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

29. Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, įvertinęs

faktines aplinkybes ir nepripažinęs nurodytos neatvykimo priežasties svarbia, neatidėdamas bylos nagrinėjimo, nepažeidė proceso teisės normų, todėl laikytina, jog pagrindo konstatuoti ieškovų proceso teisių pažeidimą nėra, apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl ieškovės „ELLORA 4522899 Ltd“ kasacinio skundo

30. Kasacija yra išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų patikrinimo forma. Civilinio proceso kodekse reglamentuojama kasacija yra ribota. Kasacijos ribojimais iš esmės pabrėžiamas kasacinio proceso išimtinumas siekiant užtikrinti teisės aiškinimo ir taikymo vienodumą taip, kad nebūtų neteisėtų sprendimų. Absoliutus kasacijos ribojimas nustatytas CPK 341 straipsnyje, pagal kurį kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka.

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovė „Ellora 4522899 Ltd“ atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, neteikė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, kuri yra šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, konstatavo, kad ieškovų Z. V. ir R. V. atskirojo skundo argumentai dėl ieškovės „Ellora 4522899 Ltd“ nėra teisiškai reikšmingi, kadangi ši ieškovė atskirojo skundo neteikė.

32. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai, esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, atskirąjį skundą padavė tik du iš bendrininkų, o trečia ieškovė pirmosios instancijos teismo nutarties apeliacine tvarka neskundė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl ieškovės „Ellora 4522899 Ltd“ nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, todėl aplinkybė, jog nebuvo apeliacinio proceso dėl šios ieškovės, reiškia, kad kasacija dėl šios ieškovės negalima, t. y. pripažintina, kad egzistuoja CPK 341 straipsnyje nustatytas kasacijos negalimumo pagrindas.

33. CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame bylų procesą kasaciniame teisme, tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuotas, taikomi CPK 1–300 straipsniai tiek, kiek jie neprieštarauja nurodyto skyriaus nuostatoms. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu ji nenagrinėtina teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų kasacijos ribojimų kasacinis procesas pagal ieškovės „Ellora 4522899 Ltd“ kasacinį skundą nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl ieškovo prašymo stabdyti vykdomųjų bylų vykdymą

34. Po bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme (2018 m. gruodžio 5 d.) gautas (2018 m. gruodžio 19 d.) ieškovo prašymas stabdyti vykdomąsias bylas, kol ši (kasacinė) byla bus išnagrinėta iš esmės.

35. Pagal CPK 355 straipsnio, reglamentuojančio dalyvaujančių byloje asmenų teises kasaciniame teisme, 1 dalies nuostatas, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pareikšti prašymus raštu iki teismo posėdžio pradžios.

36. Kadangi ieškovo prašymas pateiktas nesilaikant CPK 355 straipsnio 1 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia atsisakyti jį priimti. Dėl šios priežasties prašymas grąžintinas jį padavusiam asmeniui (ieškovui).


37. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovams neatlygintinos.

38. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Skomė“ pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 1089 Eur išlaidų, trečiasis asmuo UAB „Baltic Arms“ – 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieškovų kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių išlaidų atlyginimą iš ieškovų. Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, priteistinas lygiomis dalimis iš ieškovų R. V., Z. V.: atsakovei po 544,50 Eur iš kiekvieno ieškovo, trečiajam asmeniui – po 726 Eur iš kiekvieno ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktai).

39. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,81 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas lygiomis dalimis po 4,90 Eur iš kiekvieno ieškovo (CPK 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 355 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Kasacinį procesą pagal ieškovės „Ellora 4522899 Ltd“ kasacinį skundą nutraukti.Grąžinti ieškovui Z. V. prašymą stabdyti vykdomąsias bylas.Priteisti atsakovei UAB „Skomė“ (j. a. k. 122574319) lygiomis dalimis iš ieškovų R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)

ir Z. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB „Baltic Arms“ (j. a. k. 110786047) lygiomis dalimis iš ieškovų R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš ieškovų R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 4,90 Eur (keturis Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DANGUOLĖ BUBLIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-49-248/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19928-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, R. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos jėzuitų provincija, E. S., I. B., A. B., A. S., L. B.-S., R. U., S. M., J. M., R. L., Z. S., J. S. M., A. Š., A. J., A. F., uždaroji akcinė bendrovė „Eurodentista“, Kauno miesto savivaldybės administracija, dėl servituto pripažinimo pasibaigusiu.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7af005e015c211e9a02091a7dde47252

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kelio servituto pasibaigimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas pripažinti pasibaigusiu apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu nustatytą kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis per žemės sklypą, unikalus numeris duomenys neskelbtini, esantį Kaune, duomenys neskelbtini (toliau – ir tarnaujantysis žemės sklypas), iki pastatų, esančių Kaune, duomenys neskelbtini (toliau – ir viešpataujantieji daiktai).

3. Ieškovas nurodė, kad jis kartu su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, E. S., I. B., A. B. ir UAB „Eurodentista“ yra tarnaujančiojo žemės sklypo bendraturčiai. Pažymėjo, kad 2014 metais, sujungus du žemės sklypus, įskaitant žemės sklypą, kuriame yra viešpataujantieji daiktai, buvo suformuotas naujas žemės sklypas. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu naujai suformuotame žemės sklype buvo nustatytas (naujas) kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku. Nustačius pirmiau nurodytą servitutą, viešpataujančiųjų daiktų savininkų teisės gali būti užtikrintos ir be ginčo servituto, t. y. išnyko šio servituto būtinumas, todėl jis pripažintinas pasibaigusiu.


4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu patenkino ieškinį – pripažino pasibaigusiu servitutą, nustatytą tarnaujančiajame žemės sklype.

5. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. liepos 7 d. įsakymu patvirtino žemės sklypų, esančių Kaune, duomenys neskelbtini, formavimo ir pertvarkymo projektą, pagal kurį šie sklypai sujungti į vieną žemės sklypą, jam suteiktas pirmojo žemės sklypo adresas (Kaunas, duomenys neskelbtini). Šiame sklype nustatytas kelio servitutas, suteikiantis pastatų, esančių Kaune, duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini, savininkams teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Pats kelias, sudarantis servituto objektą, yra įrengtas, juo galima privažiuoti ir prieiti iki pastatų, esančių Kaune, duomenys neskelbtini, laiptinių. Aptariamą žemės sklypą panaudos teise nuo 2015 m. sausio 30 d. valdo trečiasis asmuo Lietuvos jėzuitų provincija. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas kreipėsi į atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą, siekdamas susitarti dėl ginčo servituto pabaigos, tačiau ji atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl tos priežasties, kad gretimo žemės sklypo panaudos gavėja Lietuvos jėzuitų provincija nesutinka su ginčo servituto panaikinimu.

6. Teismas pažymėjo, kad tretieji asmenys Lietuvos jėzuitų provincija, R. U., A. S. nesutinka su ieškovo reikalavimu, tačiau nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių ginčo servituto būtinumą. Teismas nurodė, kad bylos rašytiniai įrodymai – Nacionalinės žemės tarnybos 2016 metų atlikto žemės naudojimo patikrinimo aktai – paneigia trečiųjų asmenų paaiškinimus dėl faktinio ginčo servituto naudojimo ir būtinumo. Teismas, remdamasis pirmiau nurodytais įrodymais, nustatė, kad ieškovui ir kitiems bendraturčiams priklausančiame žemės sklype, kuriame nustatytas ginčo servitutas, nėra įrengtas kelias privažiuoti iki pastatų, esančių Kaune, duomenys neskelbtini, pėstieji turi galimybę praeiti, tačiau auga daugiametės gėlės, krūmų želdiniai. Teismo vertinimu, ginčo servituto būtinumo nepatvirtina ir faktiniai duomenys dėl žemės sklypo, esančio Kaune, duomenys neskelbtini, formavimo. Priešingai, pirmiau įvardyti patikrinimo aktai, pačios Nacionalinės žemės tarnybos išsakyta pozicija dėl servituto tikslingumo patvirtina ieškovo teiginius dėl servituto būtinumo išnykimo. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad gretimą žemės sklypą valdančios Lietuvos jėzuitų provincijos nesutikimas pats savaime nesudaro pagrindo atmesti ieškovo reikalavimą.

7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiųjų asmenų R. U., V. K., R. K., V. J. K. ir A. K. apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą.

8. Kolegija, spręsdama klausimą dėl naujų įrodymų – planuojamų žemės sklypo, esančio Kaune, duomenys neskelbtini, sprendinių su aiškinamuoju raštu, 2017 m. kovo 21 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo – priėmimo, pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti, jog šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ar kad pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti. Todėl kolegija atsisakė priimti naujus įrodymus.

9. Kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis galiojančiu detaliuoju planu, kuriame suprojektuotas ginčo servitutas, išreikalauti šio detaliojo plano rengimo dokumentus, ištirti plano sprendinius ir jais vadovautis, nurodė, kad detaliajame plane numatomas žemės servitutų poreikis ir sprendiniai, tačiau tokiu planu nėra nustatomas pats žemės servitutas. Kolegija pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ne servituto nustatymo sąlygos, kurios konstatuojamos, atsižvelgiant ir į detaliojo plano sprendinius dėl servituto. Šios bylos ginčui išspręsti yra svarbu ne tai, ar servitutas yra suprojektuotas detaliajame plane, o tai, ar egzistuoja servituto pabaigos, išnykus servituto būtinumui, sąlygos. Kolegija šiame kontekste papildomai pažymėjo, kad kasacinio teismo išaiškinimai, kuriais grindžiami apeliacinio skundo argumentai dėl būtinybės ištirti detaliojo plano sprendinius ir jais vadovautis, suformuluoti, sprendžiant dėl servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygų. Šios bylos procese sprendžiamas servituto pabaigos, išnykus servituto būtinumui, klausimas, todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo vadovautis apeliaciniame skunde nurodytomis kasacinio teismo nutartimis.

10. Kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad, tenkinus ieškinio reikalavimą dėl servituto pripažinimo pasibaigusiu, nebus pažeisti šio servituto naudotojų ir jo buvimu suinteresuotų asmenų interesai, nes bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad patekti į naujai suformuotą žemės sklypą ir šiame sklype esančius statinius galima tiesiai iš duomenys neskelbtini ir duomenys neskelbtini gatvių, t. y. ginčo servituto naudotojai turi visas galimybes naudotis žemės sklypu be šio servituto. Kolegija pažymėjo, kad įvažiavimas iš pirmiau įvardytų gatvių į žemės sklypą nėra apribotas inžineriniais statiniais, nereikia tiesti naujo kelio. Kolegijos vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad išnyko teisinis pagrindas riboti ieškovo ir kitų bendraturčių teises į tarnaujantįjį žemės sklypą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Trečiasis asmuo R. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Bylą nagrinėję teismai be pagrindo neatsižvelgė į teritorijų planavimo dokumentą – detalųjį planą, nustačiusį ginčo servituto būtinumą, ir jo nevertino, taip pažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, kuriomis pripažįstamas teritorijų planavimo dokumentų privalomumas. Be to, teismai šiuo klausimu nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje pripažįstamas detaliųjų planų sprendinių privalomumas sprendžiant dėl šiuose planuose suprojektuotų servitutų, jų panaikinimo pagrindų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-916/2017). Apeliacinės instancijos teismas prieštaringai sprendė, kad servituto nustatymo sąlygos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo procesinio sprendimo motyvai patvirtina, kad, teismo vertinimu, sprendžiant dėl servituto pabaigos, nebūtina nagrinėti teritorijų planavimo dokumento, kuriuo nustatytas servitutas, sprendinių. Tokia išvada yra nepagrįsta. Jeigu servituto nustatymas yra susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais, tai ir servituto pabaigos klausimas turi būti sprendžiamas, išnagrinėjus ir įvertinus teritorijų planavimo dokumento, reglamentavusio tokio servituto poreikį, sprendinius. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintų Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 313 punkte konkrečiai įtvirtinta, kad detalieji planai keičiami planavimo organizatoriaus sprendimu dėl detaliojo plano keitimo, taikant Teritorijų planavimo įstatyme ir taisyklėse reglamentuotą detaliųjų planų rengimo procesą ir tą pačią detaliojo plano tvirtinimo procedūrą. Galimas yra ir detaliojo plano sprendinių koregavimas, tačiau jis taip vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka (Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnis, Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 316–324 punktai).

11.2. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į viešojo intereso, susijusio su ginčo servitutu, egzistavimą. Teismai, šios bylos procese egzistuojant viešajam interesui, turėjo imtis priemonių trūkstamiems įrodymams surinkti ir klausimui dėl ginčo servituto (ne)būtinumo išspręsti, tačiau jie nebuvo tokie aktyvūs, kokie turėjo būti. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo priimti naujus įrodymus, pridėtus prie apeliacinio skundo.

11.3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktą, be to, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 ir 263 straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo servituto panaikinimo, pateikė nuorodą į atitinkamą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010), tačiau pats nukrypo nuo šių išaiškinimų. Teismas neišsiaiškino faktinių aplinkybių, reikšmingų pirmiau įvardytai materialiosios teisės normai taikyti, t. y. neįvertino trečiųjų asmenų paaiškinimų ir rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad privažiuoti prie namo, esančio Kaune, duomenys

neskelbtini, iš duomenys neskelbtini gatvės galima tik nemotorinėmis transporto priemonėmis, kad šis privažiavimas ties namu, esančiu Kaune, duomenys neskelbtini, susiaurėja (dėl išsikišusios namo laiptinės), kad naujo servituto vietoje nėra įrengto kelio, važiuoti galima tik natūraliu gruntu, kuris pažliunga, iškritus krituliams, kad, siekiant privažiuoti, pirmiausia reikia važiuoti šaligatviu per netvarkingai sudėtas plyteles, todėl egzistuoja tikimybė apgadinti automobilį, kad ginčo servitutas yra ilgą laiko tarpą naudojamas (istoriškai susiformavęs) servitutas, įvažiavimas per ieškovo ir kitų bendraturčių žemės sklypą yra platus ir baigiasi išbetonuota aikštele. Be to, teismas nesiaiškino naujo servituto nustatymo pagrindų ir jo realios naudos gretimų namų gyventojams, taip pat nesiaiškino, ar jau realiai egzistuoja galimybė tinkamai naudoti gretimus žemės sklypus ir pastatus be ginčo servituto.

12. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Kasacinio skundo argumentai dėl teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, pažeidimo yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad detaliaisiais planais apskritai nėra nustatomi patys servitutai ir kad aplinkybių, ar servituto nustatymo galimybė yra įtvirtinta detaliajame plane, aiškinimasis nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia, kad ginčo servitutas būtų panaikintas pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktą, ir, vadovaudamasis CK 4.135 straipsnio 2 dalimi, prašo jį panaikinti. Vadinasi, esminis šios bylos klausimas, sudarantis bylos nagrinėjimo dalyką, yra tas, ar egzistuoja galimybė tinkamai naudotis viešpataujančiaisiais daiktais be ginčo servituto, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, ar išnyko būtinybė naudotis tarnaujančiuoju žemės sklypu, siekiant užtikrinti tinkamą viešpataujančiųjų daiktų naudojimą.

12.2. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nepaisė viešojo intereso, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad viešajam interesui ginti nepakanka, jog tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar jis buvo realiai pažeistas, t. y. ar visuomenė (tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitus neigiamus padarinius. Teismai šios bylos procese vertino esminį klausimą, ar išnyko būtinybė naudotis tarnaujančiuoju daiktu, ir nustatė, jog gyventojų (savininkų) teisė patekti į žemės sklypus, kuriuose yra jiems priklausančios gyvenamosios patalpos, yra užtikrinama nauju servitutu.

12.3. Bylą nagrinėję teismai, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktą, be to, tinkamai ištyrė ir įvertino bylai teisingai išspręsti reikšmingus įrodymus. Teismai nustatė, kad naujai suformuotame žemės sklype, esančiame Kaune, duomenys neskelbtini, yra nustatytas naujas kelio servitutas. Pažymėtina, kad šis (naujas servitutas) yra racionalesnis ir patogesnis negu ginčo servitutas. Trečiasis asmuo savo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad naujas kelio servitutas pritaikytas važiuoti tik nemotorinėmis transporto priemonėmis, kad nėra įrengto kelio. Trečiasis asmuo ignoruoja tas faktines aplinkybes, kad naujo servituto apimtis yra platesnė, t. y. juo suteikiama teisė patekti į daugiau žemės sklypų, negu yra galima patekti ginčo servitutu, kelias, sudarantis naują servitutą, yra 4 m pločio, jo danga yra analogiška ginčo servituto dangai, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis yra techniškai blogesnis už kelią, į kurį nustatytas ginčo servitutas.

13. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartį. Atsakovė atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad trečiasis asmuo savo kasaciniu skundu prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau nenurodo absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taip pat nenurodo ir esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą patenkinti kasacinio skundo reikalavimą.

Teisėjų kolegija



Dėl kelio servituto pabaigos sąlygų

14. Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba apribojama to daikto savininko teisė naudotis daiktu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto) tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš

tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).

15. Taigi servitutu tam tikra apimtimi yra ribojamos daikto, tampančio tarnaujančiuoju, savininko nuosavybės teisės. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014). Tai reiškia, kad turi būti paisoma daiktų savininkų nuosavybės teisių gynimo pusiausvyros, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi viešpataujančiuoju daiktu minimaliai apribojant tarnaujančiojo daikto savininko teises. Dėl to teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 13 punktas; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-916/2017, 22 punktas).

16. Kadangi servituto, kaip daiktinės teisės, varžančios tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę, nustatymas pateisinamas objektyvaus būtinumo egzistavimu, tokio būtinumo išnykimas, pasikeitus aplinkybėms, sudaro pagrindą servitutui pasibaigti (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). CK 4.112 straipsnio 5 dalyje nustatyta viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininko teisė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą. Plačiau servituto pabaigos dėl pasikeitusių aplinkybių pagrindas atskleistas CK 4.135 straipsnyje, nustatančiame, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

17. Aiškinant šią teisės normą kasacinio teismo pasisakyta, jog servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi būti iš esmės pasikeitusios konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis). Taigi reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamam naudojimui užtikrinti bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

18. Nagrinėjamu atveju ieškovas servituto būtinumo išnykimą grindė tuo, kad sujungus du žemės sklypus, per naujai suformuotą sklypą nustatytas kitas servitutas, sudarantis galimybę patekti prie pastatų, dėl naudojimosi kuriais ir buvo nustatytas ginčijamas servitutas per ieškovo ir kitų bendraturčių žemės sklypą. Vadinasi, esminis šios bylos klausimas, sudarantis bylos nagrinėjimo dalyką, yra tas, ar egzistuoja galimybė tinkamai naudotis viešpataujančiaisiais daiktais be ginčo servituto, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, ar išnyko būtinybė naudotis tarnaujančiuoju žemės sklypu, siekiant užtikrinti tinkamą viešpataujančiųjų daiktų naudojimą.

19. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad teritorijų planavimo dokumentais valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype suprojektuotas ieškovo nurodomas kitas kelio servitutas, jis nustatytas administraciniu aktu, įregistruotas nustatyta tvarka ir yra realiai tinkamas naudotis: naudojantis naujuoju servitutu, galima tiek prieiti, tiek privažiuoti (naudojantis ankstesniuoju servitutu pastarosios galimybės nebuvo) prie pat gyvenamųjų namų laiptinių; kelias yra pravažiuojamas, jo plotis – 4 m). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, o tik neperžengdamas kasacinio skundo ribų patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens R. U. pateikiami argumentai, kad servitutu nepatogu naudotis dėl netinkamos kokybės kelio dangos, netinkamos nuovažos ir vieno iš šalia servitutinio kelio esančių pastatų konfigūracijos

(išsikišusi laiptinė), teismų išvados dėl servituto įrengimo bei tinkamumo naudoti nepaneigia, o tik atspindi trečiojo asmens siekį įgyti teisę naudotis dviem servitutiniais keliais ir taip susikurti kuo palankesnes bei patogesnes patekimo į savo būstą sąlygas, nepaisant ieškovo interesų.

20. Kasacinio teismo ne kartą pasisakyta, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-190-916/2017, 25 punktas; kt.). Ta pati taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl servituto pabaigos.

21. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog, nagrinėjamu atveju naujai suformuotame žemės sklype nustačius kitą kelio servitutą, viešpataujančiųjų daiktų savininkų teisės naudotis jiems priklausančiais daiktais gali būti užtikrintos ir neribojant tarnaujančiojo daikto bendraturčių teisių, pagrįsta.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

22. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė proceso normas, neišreikalavę detaliojo plano ir nevertinę servituto pabaigos pagrįstumo, atsižvelgiant į šio plano sprendinius. Kaip ir nurodoma kasaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad sprendžiant dėl servituto nustatymo būtinumo gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį detalieji planai galioja neterminuotai arba tol, kol parengiami ir patvirtinami juos keičiantys to paties lygmens teritorijų planavimo dokumentai, ir jie yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms bei suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Todėl spręsdamas dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype, dėl kurio nustatyta tvarka yra priimti sprendiniai teritorijų planavimo tvarka, pavyzdžiui, patvirtintas detalusis planas, numatantis kelią, jo matmenis, išsidėstymą, įvažiavimus iš kitų sklypų ar kitokius reikalavimus kelio įrengimui, teismas remiasi galiojančiais teritorinio planavimo dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).

23. Nurodytoje nutartyje pasisakyta apie teritorijų planavimo dokumento galimą reikšmę nustatant servitutą. Tačiau pažymėtina, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas. Kaip ir nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (CK 4.124 straipsnis). Dėl servituto pabaigos paprastai sprendžiama tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų sutarimu arba teismo sprendimu (CK 4.134–4.136 straipsniai). Nagrinėjamu atveju po nurodomo detaliojo plano patvirtinimo (2002 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 165) vėlesniu teritorijų planavimo dokumentu yra suprojektuotas kitas kelias servitutui nustatyti, servitutas nustatytas, įregistruotas, įvažiavimas įrengtas, taigi, atsirado galimybė patekti prie viešpataujančiųjų daiktų kitu būdu. Be to, trečiojo asmens nurodomu detaliuoju planu, kaip matyti iš jo pavadinimo, yra suplanuotas tik žemės sklypas prie pastatų Muziejaus g. 6, 8, todėl jis netaikytinas tai teritorijai, kurios jis neapima. Kasaciniame skunde tik deklaratyviai nurodomas detaliojo plano būtinumas, nagrinėjant šį ginčą teisme, tačiau nepagrindžiama jo galima konkreti įtaka sprendžiant šį ginčą. Dėl tos pačios priežasties atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl būtinumo ginti viešąjį interesą ir iš to kylančios teismo pareigos būti aktyviam, t. y. savo iniciatyva išreikalauti detalųjį planą. Trečiojo asmens argumentai, susiję su teritorijų planavimo procesu, jo tikslais, stadijomis ir kt., neaktualūs sprendžiamam ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

24. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, pagrindo jį naikinti ar pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


25. Kasacinį skundą atmetus, trečiojo asmens R. U. turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas

atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai, jei ši pateikia tokį prašymą ir bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Ieškovas R. M. ir atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose į kasacinį skundą nereikalavo atlyginti jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

27. Kasacinis teismas patyrė 86,84 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, R. U. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės

naudai 86,84 Eur (aštuoniasdešimt šešis Eur 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).



ALGIRDAS TAMINSKAS



2019-00447 2019-01-14 2018-12-05 2018-12-05 -

Administracinė byla Nr. A-2782-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03213-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS


2018 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. S. (buvusi G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. S. (buvusi G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=66a7c32015c211e9a02091a7dde47252

I.

1. Pareiškėja O. S. (buvusi G.) pateikė teismui skundą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, Kalėjimas), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. rugpjūčio mėnesio.

2. Pareiškėja nurodė, kad buvo kalinama Kalėjimo kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose keliamų reikalavimų, t. y. 3,6 kv. m vienam kalinamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Kadangi kartu su ja buvo kalinami dar keli asmenys, šis reikalavimas buvo pažeidžiamas nuolat. Būnant tokiose perpildytose kamerose dažnai kildavo konfliktai, todėl tapo irzli ir nervinga, susirgo depresija. Pažymėjo, kad Kalėjimas nesilaikė galiojančių teisės aktų nuostatų ir privalo atlyginti pareiškėjos patirtą neturtinę žalą.

3. Pareiškėja akcentavo, kad Kalėjime taip pat nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. tualetas ir kriauklė nebuvo atskirti nuo kameros, todėl gamtinius reikalus galėjo atlikti tik kitų asmenų akivaizdoje, kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas, pasivaikščioti buvo vedama tik kartą per parą 1 valandą, pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę, kamerose buvo per mažai inventoriaus – spintelių ir kitų baldų, nepakako išduodamų valymo bei higienos priemonių, išduodama patalynė buvo prastos kokybės ir nebuvo dezinfekuojama, maisto energetinė vertė siekė tik 1300 – 1500 kalorijų, o pastato konstrukcijose buvo asbesto. Dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

6. Atsakovas akcentavo, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjai tenkantis plotas Kalėjime pilnai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, tačiau Kalėjimo administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturėjo teisinio pagrindo. Tačiau skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekdavo teisės aktuose nustatytą ribą.

7. Remontas Kalėjime atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos buvo palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valė ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

9. Kamerose tualetas atskirtas nuo likusios kameros ploto sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančius teisės aktus. Kalėjimo teigimu, tiek pasivaikščiojimų laikas, tiek vedimo į dušą tvarka nebuvo pažeisti. Pažymėjo, kad higienos ir valymo priemonės buvo išduodamos laikantis nustatytų reikalavimų, asbesto lakštai ar panašūs dirbiniai Kalėjime nėra naudojami, o maitinimas atitiko nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas.

10. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu tenkino pareiškėjos O. S. (buvusi

G.) skundo dalį ir priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas vadovavosi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neturtinės žalos atlyginimo bylose.

13. Teismas akcentavo, jog ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Įsakymo nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl Kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjos kalinimo sąlygas nurodytais laikotarpiais, nes pateikti duomenys patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja buvo laikoma kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas pažeistas nebuvo, t. y. atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytą minimalų plotą.

15. Dėl pareiškėjos argumentų, kad Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi ir kitų nustatytų reikalavimų, t. y. tualetas ir kriauklė nebuvo atskirti nuo kameros, todėl gamtinius reikalus galėjo atlikti tik kitų asmenų akivaizdoje, kamerose prasta ventiliacija ir apšvietimas, pasivaikščioti buvo vedama tik kartą per parą 1 valandą, pasinaudoti dušu galėjo tik kartą per savaitę, kamerose buvo per mažai inventoriaus – spintelių ir kitų baldų, nepakako išduodamų valymo bei higienos priemonių, išduodama patalynė buvo prastos kokybės ir nebuvo dezinfekuojama, maisto energetinė vertė siekė tik 1300 – 1500 kalorijų, o pastato konstrukcijose buvo asbesto, teismas pažymėjo, jog HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele. Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A986-756/2016), todėl į šią aplinkybę teismas atsižvelgė vertinant pareiškėjai padarytą neturtinę žalą.

16. Dėl pareiškėjos argumentų, jog kamerose nebuvo karšto vandens, teismas pareiškėjos argumentus atmetė ir pažymėjo, kad HN 134:2015 18 punkte nustatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

17. Dėl kamerų vėdinimo per langus teismas pažymėjo, kad vėdinimas per langus atitiko HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus, kuriame nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

18. Dėl apšvietimo teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-303 patvirtino, kad apšvietos pažeidimai nebuvo nustatyti.

19. Teismas sprendė, jog pareiškėjos argumentai dėl ventiliacijos ir apšvietos pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.20. Dėl pareiškėjos argumentų, kad nepagrįstai 24 valandas per parą kamera buvo apšviečiama dirbtine šviesa,

teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11.6. punkte nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Teismas minėtus pareiškėjos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

21. Dėl pareiškėjos argumentų, kad kameroje trūko švaros priemonių, teismas pažymėjo, kad Kalėjimas atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Kalėjimas atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti. Teismas sprendė, kad pareiškėjos argumentai negali būti laikomi pagrįstais.

22. Teismas akcentavo, kad HN 134:2015 44 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K, suteikdamas pareiškėjai galimybę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teisės normų nepažeidė.

23. Dėl pareiškėjos argumentų, kad vienos valandos pasivaikščiojimo jai nepakanka ir tai pažeidžia jos teises, teismas nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K suteikdamas teisę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą, teisės aktų nuostatų nepažeidė.

24. Teismas vadovavosi Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis ir konstatavo, kad Kalėjimas tinkamai vykdė nustatytas teisės aktų nuostatas, išduodamas tiek higienos reikmenų, kiek buvo nustatyta, todėl pareiškėjos argumentus dėl higienos priemonių trūkumo buvo atmesti kaip nepagrįstas.

25. Dėl pareiškėjos argumentų, kad išduodama patalynė buvo prastos kokybės ir nebuvo dezinfekuojama, teismas nurodė, jog HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje, |Lukiškių TI-K nurodė, kad laikomasi nustatytų reikalavimų, todėl teismas pareiškėjos argumentus laikė nepagrįstais.

26. Dėl pareiškėjos nusiskundimų dėl tiekiamo maisto kokybės ir kalorijų skaičiaus, teismas pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas. Tuo tarpu pareiškėja, prieštaraudama šiuo aspektu, tik nurodė, kad maitinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes buvo neskanus ir sudaro iki 1500 kcal. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejonei, kad paros maisto energetinė vertė buvo mažesnė nei numatyta reikalavimuose ir argumentus dėl neskanaus maisto vertino kaip subjektyvaus pobūdžio.

27. Teismas pažymėjo, kad dėl netinkamų konstrukcijų (asbesto) naudojimo atsakovo atstovas paneigė ir šiuos pareiškėjos argumentus, nurodydamas, kad Kalėjime gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1. punktu.

28. Teismas, apibendrinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo kad pareiškėjos skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes buvo nustatyta, jog Kalėjimas neužtikrino pareiškėjai privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėja nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, žymiai pablogėjo jos sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjos teisės – privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas priteisė pareiškėjai 40 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 40 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms.

III.

29. O. S. (buvusi G.) apeliaciniame skunde (I t., b. l. 81–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

30. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kad buvo pažeista jos teisė į privatumą, kad pažeidimai buvo intensyvūs ir nežmoniški, kurie prilygo kankinimui. Teismas turėjo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių pažeidimą.

31. Todėl pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamo pobūdžio dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, buvo pažemintas jos orumas, susirgo depresija, o tai yra neturtinė žala, tačiau teismas neįvertino šių aplinkybių ir skundą tenkino iš dalies.

32. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (I t., b. l. 86–89), nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

33. Atsakovo teigimu, pareiškėja savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjos nusiskundimai, pasak Lukiškių TI-K, yra abstraktūs, nėra konkretumo dėl pareiškėjui tariamai padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jai teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimų, privatumo, higienos ir sanitarinių normų, atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjai privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, nekonstatavęs kitų pareiškėjos nurodytų pažeidimų, įvertinęs pareiškėjos patirtų nepatogumų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjai priteistina neturtinė žala pinigais, kurią įvertino 40 Eur ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neteisingai nustatė vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai netaikė Konvencijos 3, 8 straipsnių, netinkamai įvertino padarytą žalą.

37. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <…> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

39. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios

instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjos buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjos įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

41. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčijamu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos minimalus plotas buvo užtikrintas. Kaip nustatyta bylos medžiaga, ginčo laikotarpiu pareiškėja buvo laikoma kamerose Nr. 210, 211, 215, 406, 407, 409, 417, 419, 423 ir 426, kurių plotas yra nuo 6,96 kv. m iki 38,33 kv. m, kamerose buvo iki 9 asmenų, tačiau paskaičiavus plotą , kuris tenka vienam asmeniui, jis viršijo 3,97 kv. m vienam asmeniui. Pareiškėja skunde nenurodė, kokiose kamerose ji buvo laikoma, gavusi Lukiškių TI-K atsiliepimą į skundą, atsiliepime nurodytų duomenų apie jo buvimą kamerose, kamerų plotą, neginčijo, paaiškinimų neteikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad kamerose trūko ploto yra abstraktūs, paneigti atsakovo atsiliepime nurodytais duomenimis, todėl atmestini.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos ir atsakovo argumentus ginčijamais klausimais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimų dėl pareiškėjos skunde išvardintų kitų nusiskundimų: dėl inventoriaus, dėl to, kad buvo prasta ventiliacija ir apšvietimas, dėl pasivaikščiojimų dažnumo ir trukmės , dėl naudojimosi dušu, dėl išduodamų valymo bei higienos priemonių, patalynės kokybės , dėl maisto energetinės vertės, kadangi pareiškėjos teiginiai nurodytais klausimais yra daugiau subjektyvaus pobūdžio ir atspindi jos asmeninę nuomonę apie sąlygas, kokiomis ji pageidautų atlikti laisvės atėmimo bausmę. Objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovės pateiktus duomenis apie nuteistųjų kalinimo sąlygų ir elgesio su jais atitikimą teisės aktų reikalavimams, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai atmetė šiuos pareiškėjos nusiskundimus. Teisėjų kolegija su šiomis teismo sprendimo išvadomis sutinka ir jų papildomai nekartoja. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjos privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjos privatumas naudojantis tualetu, todėl pagrįstai sprendė, kad ši pareiškėjos teisė buvo pažeista.

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjai priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

44. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad Lukiškių TI-K pareiškėjai nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pažeidimo trukmę (101 dieną), kuomet pareiškėjai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra

pakankamas pareiškėjos patirtiems neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Kartu pažymėtina, kad nors pareiškėja prašo, kad jai būtų priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

46. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjos subjektinių teisių pažeidimų, dėl kurių pareiškėja jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, mastą ir trukmę, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jos patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti turi būti didinama, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimas keičiamas, padidinant pareiškėjai O. S. (buvusi G.) priteistinos neturtinės žalos dydį iki 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. S. (buvusi G.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjai O. S. (buvusi G.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-

kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2825-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01441-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 41(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. A.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=415f2f0014f911e9a02091a7dde47252

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. A. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Klinika ir Ko“, uždaroji akcinė bendrovė „Tautrimo Aštrausko klinika“) dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja M. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. kovo 30 d. įsakymus Nr. T4-90 (1.34) ir T4-88-(1.34) (toliau – ir ginčijami įsakymai, Įsakymai).

2. Pareiškėja nurodė, kad 2010 m. lapkričio 24 d. tarp jos ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 2010 11 24-MM, pagal kurią pareiškėjai 2010 m. lapkričio 24 d. plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas T. A. atliko krūtų didinimo (Allergan TSM 255 ml) ir pakėlimo operaciją. Pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ gydytoją T. A. dėl krūtyse jaučiamų svetimkūnių, kuris paaiškinęs, jog reikia keisti implantus, skubiai paskyrė operaciją. 2014 m. lapkričio 21 d. UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ ir pareiškėja sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 2014-11-21–MA, pagal kurią gydytojas T. A. antrą kartą operavo pareiškėją.

3. Pareiškėja paaiškino, kad po paskutinės operacijos praėjus maždaug trims mėnesiams, pajuto guzelius abiejose krūtyse, todėl kreipėsi į onkologę, kuri išrašė siuntimą mamogramai atlikti. Nurodė, kad 2015 m. liepos 1 d. mamografijos tyrimo išvada – „ (duomenys neskelbtini)“. 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškėjai atlikto magnetinio rezonanso išvada – „(duomenys neskelbtini)“. 2016 m. balandžio 5 d. pareiškėja operuota Latvijos klinikoje, indikacijos krūtų operacijai – „(duomenys neskelbtini)“. Operacijos apimtis – (duomenys neskelbtini). „Medserviss plus“ išvada (duomenys neskelbtini)“.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į UAB „Patologijos diagnostika“ ir sužinojo, jog ištyrus jos audinius, paimtus po 2016 m. balandžio 5 d. operacijos, yra įtariamas silikono išsiliejimas. Galutinė patologijos išvada / diagnozė – „ (duomenys neskelbtini)“. Teigė, kad pagal 2016 m. rugsėjo 5 d. teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. 0165/16 (toliau – ir Konsultacinė išvada), pareiškėjai po 2010 m. lapkričio 24 d. krūtų didinimo operacijos išsivystė komplikacija – silikono pratekėjimas, dėl ko krūties audinyje susidarė guzai ir pareiškėja 2014 m. lapkričio 21 d. buvo operuota pakeičiant implantus, bei pradėjo formuotis (duomenys neskelbtini), dėl kurių pareiškėja operuota 2016 m. balandžio 5 d. Pareiškėjos vertinimu, UAB „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“) gydytojas T. A., kuris konsultavo ir atliko jai krūtų didinimo ir pakėlimo operaciją, netinkamai suteikė chirurgines paslaugas, nes praėjus šiek tiek daugiau kaip trims metams implantai plyšo, pratekėjo silikonas, kas sukėlė pareiškėjai abiejų krūtų deformaciją, netolygios išvaizdos krūtis, kietuosius mazgus, skausmą dešinėje krūtyje, tirpimą ir deginimą. Teigė, kad minėtam gydytojui netinkamai atlikus savo pareigas, padarytas neigiamas poveikis, žala pareiškėjos sveikatai, o gydymo įstaiga neužtikrino maksimalaus atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnio.

5. Pareiškėjos nuomone, UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ darbuotojas T. A. savo neteisėtu neveikimu neatliko profesinės pareigos, t. y. neinformavo jos apie sveikatos būklę, ligos diagnozę, tuo galimai pažeisdamas Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį, 17 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad gydytojas, prieš atlikdamas 2014 m. lapkričio 21 d. operaciją, tik nurodė, jog reikia skubiai daryti operaciją bei keisti implantus, tačiau neatskleidė sveikatos būklės ir diagnozės, dėl ko pareiškėja negalėjo laisvai apsispręsti dėl siūlomo gydymo būdo metodo bei sveikatos priežiūros įstaigos pasirinkimo. Mano, kad gydytojas, neištyręs audinių histologiškai, pažeidė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatas, didindamas pareiškėjos patiriamą žalą, t. y. po 2014 m. lapkričio 21 d. operacijos pareiškėja nežinojo, kad vėžinis susirgimas atmestas.

6. Pareiškėja, atsižvelgdama į Konsultacinėje išvadoje pateiktą teiginį, kad „(duomenys neskelbtini)“, darė išvadą, jog gydytojas T. A., be kita ko, netinkamai suteikė chirurginę pagalbą, kadangi pareiškėjai ir toliau formavosi guzeliai krūtyse. Pažymėjo, kad UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ 2014 m. lapkričio 21 d. pateiktas Paciento sutikimas operacijai bendrinėje anestezijoje atlikti neatitinka Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. V-184 „Dėl Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sutikimo

dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašas) 9.3, 9.5–9.8 punktuose keliamų reikalavimų. Pareiškėjos įsitikinimu, gydytojas privalėjo iš anksto informuoti ją ir gauti jos rašytinį sutikimą dėl krūtų implantų išėmimo, krūtų korekcijos „Mentor Cohesive II 350 ml“ implantais ir operacijos atlikimo.

7. Pareiškėja paaiškino, kad dėl nurodytų UAB „Klinika ir Ko“, o vėliau UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ gydytojo T. A. padarytų pažeidimą skundu kreipėsi į Tarnybą, kuri ginčijamais įsakymais konstatavo, jog pareiškėjai asmens sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų. Pareiškėja nesutiko su Tarnybos priimtais Įsakymai, teigdama, jog Tarnyba, vertindama tiek UAB „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“), tiek UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ pareiškėjai teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, rėmėsi Tarnybos konsultantų, medicinos specialistų gydytojo radiologo ir plastinės bei rekonstrukcinės chirurgijos gydytojo išvadomis, tačiau šių specialistų duomenų (vardų bei pavardžių) Įsakymuose nenurodė, t. y. Įsakymų motyvuojamosios dalys paremtos anoniminių specialistų išvadomis. Atkreipė dėmesį, kad anoniminių specialistų išvados prieštarauja pareiškėjos nurodytoms faktinėms aplinkybėms ir 2016 m. rugsėjo 5 d. Konsultacinei išvadai Nr. 0165/16. Akcentavo, kad Tarnyba taip pat nevertino, ar pareiškėjos sutikimas 2014 m. lapkričio 21 d. operacijai atitiko Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo 9.3, 9.5–9.8 punktuose keliamus reikalavimus.

8. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Tarnybos įsakymas Nr. T4-90-(1.34.) priimtas Tarnybos 2017 m. kovo 29 d. Kontrolės Nr. T3-473-1/2016 ataskaitos Nr. D17-76-(1.27.) (toliau – ir Kontrolės ataskaita Nr. D17-76) pagrindu, o įsakymas Nr. T4-88-(1.34.) – Tarnybos 2017 m. kovo 29 d. Kontrolės Nr. T3-473-2/2016 ataskaitos Nr. D17-75-(1.27.) (toliau – Kontrolės ataskaita Nr. D17-75) pagrindu.

10. Atsakovas paaiškino, kad Tarnyba, atsižvelgdama į pareiškėjos 2016 m. gruodžio 19 d. skundo dalyką, įvertindama pareiškėjos klinikinio atvejo specifiką ir siekdama objektyvaus kontrolių atlikimo, kreipėsi į medicinos specialistus-konsultantus: Nacionalinio vėžio instituto Radiologijos skyriaus gydytoją radiologę R. B. (toliau – ir Konsultantė radiologė) ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos centro plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoją I. S. (toliau – ir Konsultantė plastikos chirurgė), prašydama įvertinti pareiškėjos klinikinį atvejį tiek radiologiniu, tiek plastinės chirurgijos aspektais bei išanalizuoti pateiktus pareiškėjos medicininius dokumentus, atsakant į konkrečius klausimus. Mano, kad medicinos specialistų-konsultantų tapatybės duomenų nepateikimas Kontrolės ataskaitose nesusijęs su išvadų objektyvumu.

11. Atsakovo teigimu, Tarnyba galutinę konstatuojamąją išvadą dėl atitinkamam pacientui teiktų / nesuteiktų paslaugų kokybės daro išsamiai įvertinusi visą byloje esančią informaciją, įskaitant, bet neapsiribojant, konsultantų išvadomis, kurios naudojamos būtent klinikiniam atvejui įvertinti ir pagrįsti. Akcentavo, kad konkrečiam atvejui pasitelktų konsultantų tapatybės, profesinės kvalifikacijos, darbovietės duomenys yra aiškūs iš su konsultantais sudaromų sutarčių dėl konsultacijų teikimo ir kreipimosi į juos su konkrečiais klausimais ir atsakymų į juos, kurie yra konkretaus paciento byloje ir su kuriais suinteresuoti asmenys (tiek pareiškėja, tiek skundžiama asmens sveikatos priežiūros įstaiga) visada turi galimybę, pateikę rašytinį prašymą, susipažinti.

12. Atsakovo nuomone, Tarnyba, įvertinusi 2014 m. paslaugų teikimo sutarties nuostatas (analogiškai ir 2010 m. paslaugų teikimo sutarties nuostatas), neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja buvo netinkamai informuota apie atliktiną chirurginę operaciją. Pažymėjo, kad medicininėje dokumentacijoje yra pareiškėjos 2014 m. lapkričio 21 d. pasirašytas informacijos pacientams lapas, kuriame pareiškėja savo parašu patvirtino, jog su pateikta informacija susipažino, ją suprato, jai buvo priimtina operacijos rizika bei galimos komplikacijos, į visus klausimus, susijusius su operacija ir lape pateikta informacija, gydytojas jai suprantamai atsakė. Pabrėžė, kad pareiškėja, 2010 m. lapkričio 24 d. pasirašydama sutikimą chirurginei operacijai, buvo pakankamai ir tinkamai informuota apie galimas komplikacijas – (duomenys neskelbtini), kuri 2014 m. lapkričio 21 d. apžiūros metu ir buvo diagnozuota ((duomenys neskelbtini)). Nurodė, jog Tarnyba, atlikdama ginčo objektu esančias kokybės kontroles, neignoravo pareiškėjos pateiktų medicininių dokumentų, kaip informacine prasme svarbių įrodomųjų duomenų, juos vertino, analizavo, teikė konsultantams, įskaitant ir pareiškėjos iniciatyva privačiai atliktos ekspertizės išvadas.

13. Atsakovas akcentavo, kad įvertinus įrašus, esančius pareiškėjos ligos istorijoje, galima daryti išvadą, jog 2014 m. lapkričio 21 d. pareiškėjai atvykus su nusiskundimais dėl nepasitenkinimo krūtų forma ir diskomforto jausmu krūtyse gydytojas T. A. jai atliko objektyvią apžiūrą. Tai, kad pareiškėja į kliniką atsivežė 2014 m. lapkričio 15 d. konsultacijos Santariškių klinikose įrašą, kuriame nurodoma, jog „įtartas implanto plyšimas arba mechaninis dirginimas implanto srityje“, Tarnybos vertinimu, nepatvirtina fakto, kad implantas buvo plyšęs. Atsakovo nuomone, atsižvelgdama į faktines aplinkybes, nustatytas įrašų pareiškėjos medicininėje dokumentacijoje, taip pat Konsultantės radiologės ir Konsultantės

plastikos chirurgės klinikinių išvadų pagrindu, Tarnyba pagrįstai sprendė, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad po 2010 m. lapkričio 24 d. gydytojo T. A. pareiškėjai atliktos krūtų pakėlimo ir didinimo implantais operacijos, įvyko implantų plyšimas ir silikono pratekėjimas į aplinkinius audinius.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ atsiliepime prašė administracinę bylą nutraukti, nes ginčijami įsakymai pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nei Lietuvos, nei Latvijos medikai pareiškėjai nenustatė silikono išsiliejimo bei plyšimo, tačiau pareiškėjai diagnozuota (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad gydytojai nagrinėjamu atveju pagrįstai paneigė silikono plyšimo ir pratekėjimo galimybę, kadangi pakitimai buvo stebimi abiejose krūtyse, o plyšus implantui dešinėje pusėje, kaip nurodoma skunde, jie turėtų būti stebimi tik dešinėje krūtyje.

16. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, implantų plyšimo ir pratekėjimo faktas taip pat paneigtas pareiškėjos į bylą pateiktais medicininių dokumentų duomenimis. Akcentavo, kad 2016 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. balandžio 11 d. net trys Latvijos gydytojai diagnozavo pareiškėjai (duomenys neskelbtini) ir nenustatė nei implanto plyšimo, nei pratekėjimo, o darė išvadą, jog guzeliai ir darinukai pareiškėjos krūties audiniuose yra (duomenys neskelbtini) ligos pasekmė. Pabrėžė, kad neaišku kuo remdamasis privatus UAB „Unge“ ekspertas P. P. 2016 m. rugsėjo 5 d. Konsultacinėje išvadoje Nr. 0165/16 sprendė, jog silikonas pratekėjo būtent nuo 2010 m. operacijos, kai tuo tarpu pareiškėja yra atlikusi krūtų didinimo operaciją ir 2006 m., tačiau implantai buvo netrukus pašalinti.

17. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja savanoriškai prisiėmė komplikacijų atsiradimo riziką, kadangi tiek 2010 m. lapkričio 24 d., tiek 2014 m. lapkričio 21 d. pasirašė paciento sutikimą operacijai anestezijoje atlikti, taip pat informacijos pacientams lapą, kuriame aprašyta krūtų didinimo implantais procedūra, operacijos rizikos ir galimos komplikacijos, tarp jų ir (duomenys neskelbtini) susidarymas, implanto plyšimas ir jo užpildo ištekėjimas į aplinkinius audinius.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir Sveikatos sistemos įstatymas) 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 58 straipsnio 1 dalimi, 59 straipsniu, Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 „Dėl pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) 32 punktu, atsižvelgdama į Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus atliktą kontrolę pagal pareiškėjos skundą Tarnybai ir parengtą Kontrolės ataskaitą Nr. D17-76, 2017 m. kovo 30 d. priėmė įsakymą Nr. T4-90-(1.34.), o atsižvelgdama į Kontrolės ataskaitą Nr. D17-75 – įsakymą Nr. T4-88-(1.34.).

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar Įsakymai priimti kompetentingo subjekto. Akcentavo, kad Tarnybai įstatymais suteikta kompetencija atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo priežiūrą bei kontrolę, o nustačius įstatymų ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, reikalavimų pažeidimus, taikyti kontrolės priemones bei sankcijas. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ginčijami įsakymai priimti kompetentingo tokius sprendimus priimti viešojo administravimo subjekto.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs duomenis, kuriais rėmėsi atsakovas priimdamas skundžiamus įsakymus, padarė išvadą, kad Tarnyba, atlikdama 2010 m. lapkričio 24 d. – 2010 m. lapkričio 26 d. UAB „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“) teiktų ir 2014 m. lapkričio 21 d. – 2014 m. lapkričio 22 d. UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, vertino visą turimą tiek Tarnybos iniciatyva surinktą, tiek ir pareiškėjos pateiktą medžiagą, tarp jų Konsultantės radiologės ir Konsultantės plastikos chirurgės išvadas. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, jog aplinkybė, kad Kontrolės ataskaitose nėra nurodyti medicinos specialistų-konsultantų, pateikusių Tarnybai atsakymus į iškeltus klausimus bei pareiškusių savo nuomonę, vardai ir pavardės, nėra susijusi su pateiktų išvadų objektyvumu. Akcentavo, kad specialistų-konsultantų išvados yra tik vienas iš Tarnybos vertintinų duomenų, atliekant pareiškėjai 2010 m. lapkričio 24 d. – 2010 m. lapkričio 26 d. UAB „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“) teiktų ir 2014 m. lapkričio 21 d. – 2014 m.

lapkričio 22 d. UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę.22. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjos atstovės išreikštos abejonės, jog Konsultantė plastikos chirurgė,

teikdama Tarnybai išvadą, buvo šališka, pažymėjo, kad vadovaujantis Aprašo 25 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 „Dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Tarnybos nuostatai) patvirtintų Tarnybos nuostatų 11.13 punktu, Tarnyba, kreipdamasi į specialistus-konsultantus, nėra įpareigota vertinti jų šališkumo. Akcentavo, kad Tarnybos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog specialistai-konsultantai, teikdami Tarnybai išvadas, esant interesų konfliktui, remiantis su Tarnyba sudaroma sutartimi, privalo nusišalinti, todėl aplinkybė, kad Konsultantė plastikos chirurgė nuo išvados teikimo nenusišalino, suponuoja išvadą, jog interesų konflikto ji ginčo atveju neįžvelgė.

23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su 2006 m. pareiškėjai atlikta operacija, yra svarbios, vertinant pacientės organizmo reakcijas į implantų įdėjimą, kaip versijas dėl tiriamuoju laikotarpiu atsiradusių (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad Tarnyba, atlikdama pareiškėjai teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimą, siekdama išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į visus turimus duomenis, susijusius su pareiškėjai atliktomis krūtų operacijomis.

24. Vertindamas pareiškėjos teiginius, jog UAB „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“) gydytojas T. A., kuris 2010 m. konsultavo ir atliko pareiškėjai krūtų didinimo „Allergan TSM 255 ml“ implantais ir pakėlimo operaciją, netinkamai suteikė chirurgines paslaugas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Tarnyba, remdamasi įrašais pareiškėjos medicininėje dokumentacijoje, pareiškėjos pateiktomis tyrimų, atliktų po 2014 m. lapkričio mėn., išvadomis, UAB „Klinika ir ko“ bei UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ pateiktais rašytinais paaiškinimais, Tarnybos pasitelktų medicinos specialistų-konsultantų išvadomis, sprendė, jog šie įrodymai nepatvirtina minėtų Konsultacinės išvados teiginių apie silikono pratekėjimą ir jo pasėkoje prasidėjusį (duomenys neskelbtini) vystymąsi pareiškėjos krūtyse. Teismas akcentavo, kad Tarnyba Įsakymuose konstatuodama, jog pareiškėjai 2010 m. lapkričio 24 d. – 2010 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. – 2014 m. lapkričio 22 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų, rėmėsi įrodymų visetu, kai pareiškėja savo argumentus grindė iš esmės vien Konsultacinės išvados teiginiais.

25. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Tarnyba, atlikdama pareiškėjai 2010 m. lapkričio 24 d. – 2010 m. lapkričio 26 d. UAB „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“) teiktų ir 2014 m. lapkričio 21 d. – 2014 m. lapkričio 22 d. UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės vertinimą, išsamiai patikrino visas reikšmingas aplinkybes, kurių visuma sudarė pagrindą išvadai, kad pareiškėjai asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2014 m. lapkričio 21 d. tarp pareiškėjos ir UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 2014 11 21-MA, 2014 m. lapkričio 21 d. pareiškėjos pasirašytą sutikimą operacijai bendrinėje anestezijoje atlikti, atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad jos sutikimas 2014 m. lapkričio 21 d. operacijai neatitiko Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formos reikalavimų aprašo 9.3, 9.5–9.8 punktuose keliamų reikalavimų, nes gydytojas T. A. neinformavo jos apie pasirinktą operacijos taktiką, priemones ir galimas neigiamas pasekmes. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Tarnyba Kontrolės ataskaitoje Nr. D17-75 nenurodė, kad 2014 m. lapkričio 21 d. sutikimas atitiko teisės aktų reikalavimus, savaime nesudaro pagrindo pripažinti Kontrolės ataskaitos Nr. D17-75, kaip įsakymo Nr. T4-88-(1.34.) motyvuojamosios dalies, neteisėta.

27. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas įvykdė teisės aktais jam priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, o ginčijami įsakymai, kaip baigiamieji (galutiniai) administraciniai sprendimai, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

28. Pareiškėja M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai. Pareiškėja taip pat prašo skirti kompleksinę deontologinę ekspertizę, kurios sudėtyje būtų teismo medicinos gydytojas, patalogoanatomas, radiologas ir plastikos chirurgas, pavedant ją atlikti Valstybinei teismo medicinos tarnybai, kartu atliekant pakartotinį objektinių

stiklelių mikroskopinį ištyrimą (histologinį tyrimą).29. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, jog teismas 2017 m. rugsėjo 12 d.

vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nepagrįstai atmetė jos prašymą dėl kompleksinės deontologinės ekspertizės skyrimo, nurodydamas, kad sprendžiant pareiškėjos skundą teismui specialių medicininių žinių nereikia. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šį pareiškėjos prašymą, kas lėmė formalų Tarnybos priimtų Įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą bei neteisingą bylos išsprendimą.

30. Pareiškėjos nuomone, siekiant išsiaiškinti, ar jai buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, kai ginčijamų įsakymų motyvuojamosiose dalyse Tarnybos išvados prieštarauja pareiškėjos pateiktai Konsultacinei išvadai, yra pagrindas byloje skirti kompleksinę deontologinę ekspertizę. Pažymi, kad teismas savo poziciją dėl atsisakymo skirti minėtą ekspertizę grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2583-520/2016, 2017 m. balandžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-551-756/2017 ir 2017 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-635-146/2017 pateiktais išaiškinimais, jog teismas, nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones bei sankcijas, neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai, nes tai yra už teismo kompetencijos ribų. Pareiškėja akcentuoja, kad šių administracinių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar panašios su nagrinėjama byla, kadangi jose Tarnyba priimtų įsakymų motyvuojamosiose dalyse nesirėmė konsultantų išvadomis ir pareiškėjai šiose bylose nebuvo pateikę kitos konsultacinės išvados, kuriai prieštaravo Tarnybos specialistų-konsultantų išvados, bei neprašė skirti ekspertizės.

31. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymų motyvuojamosios dalys grindžiamos ne tik Tarnybos specialistų-konsultantų, bet ir visos sveikatos istorijos analize. Atkreipia dėmesį, kad iš Kontrolės ataskaitų matyti, jog sveikatos istorija neanalizuota, o tik chronologijos tvarka nurodomi pareiškėjos daryti tyrimai bei perrašytos tyrimų dokumentuose nurodytos aplinkybės. Atsižvelgdama į tai pareiškėja mano, kad tokio vertinimo negalima laikyti sveikatos istorijos analize.

32. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė Konsultantės plastikos chirurgės šališkumo, kadangi ji dirbo UAB „Vitkus clinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja, kaip ir pareiškėjai paslaugas teikęs gydytojas T. A.. Akcentuoja, kad teismo nurodytame Aprašo 25 punkte ir Tarnybos nuostatų 11.13 punkte nėra nurodyta, jog Tarnyba nėra įpareigota vertinti specialistų-konsultantų šališkumo.

33. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnyba savo išvadas grindė įrodymų visetu, o pareiškėja iš esmės rėmėsi tik Konsultacinės išvados teiginiais. Pažymi, kad pareiškėja be Konsultacinės išvados rėmėsi faktinėmis jos sveikatos istorijos bei tyrimų aplinkybėmis.

34. Pareiškėja akcentuoja, kad tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdami į 2006 m. pareiškėjai atliktą operaciją, turėjo įvertinti aplinkybę, jog Tarnyba neturi tikslių 2006 m. atliktos krūtų operacijos duomenų. Pabrėžia, kad prieš 2010 m. lapkričio 24 d. operaciją buvo atliktas ultragarsinis tyrimas ir pagal šio tyrimo aprašymą pareiškėjos krūtyse pakitimų iki 2010 m. atliktos operacijos nebuvo stebėta.

35. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti prašymo skirti kompleksinę deontologinę ekspertizę.

36. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytai pozicijai.

37. Atsakovo nuomone, Tarnyba išsamiai įvertino visą tiek UAB „Plastinės chirurgijos centras“ (dabartinis pavadinimas UAB „Klinika ir Ko“), tiek UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ pateiktą pareiškėjos medicininę dokumentaciją, susijusią su skundžiamais laikotarpiais minėtose įstaigose teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, šios įstaigos vidaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir šį vertinimą nuosekliai išdėstė Kontrolės ataskaitose Nr. D17-76 ir Nr. D17-75.

38. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundu argumentais, susijusiais su Konsultantės plastikos chirurgės šališkumu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Tarnyba, kreipdamasi į specialistus-konsultantus, nėra įpareigota vertinti jų šališkumo. Teigia, kad Tarnybos pasitelkti medicinos specialistai-konsultantai, teikdami išvadas, esant interesų konfliktui, privalo nusišalinti patys, nes tokią pareigą užtikrinti savo vertinimo nešališkumą ir teisingumą konsultantai turi vadovaudamiesi su Tarnyba sudaryta sutartimi dėl gydytojų specialistų-konsultacijų teikimo.

39. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad Tarnybos pasitelkti specialistai-konsultantai pateikė kitokias išvadas nei pareiškėjos nurodytoje Konsultacinėje išvadoje, nereiškia, jog pareiškėjos pateikta Konsultacinė išvada yra reikšmingesnė nei nešališkai pasitelktų specialistų-konsultantų, neturinčių jokio asmeninio suinteresuotumo klinikinių išvadų atžvilgiu,

išvados, motyvuotai grindžiamos specialistų-konsultantų turimomis medicinos mokslo žiniomis, įgyta profesine kvalifikacija ir patirtimi. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnyba ginčijamus įsakymus priėmė įvertinusi įrodymų visumą.

40. Atsakovas neneigia, kad 2006 m. pareiškėjai atliktų operacijų kokybė nebuvo skundžiama Tarnybai, tačiau pažymi, jog ši faktinė aplinkybė svarbi vertinant pareiškėjos organizmo reakcijas į implantų įdėjimą, kaip versijas dėl tiriamuoju laikotarpiu atsiradusių (duomenys neskelbtini).

41. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos prašymu skirti kompleksinę deontologinę ekspertizę. Pažymi, jog ekspertizės šioje byloje paskyrimas ir atlikimas yra netikslingas ir perteklinis veiksmas, kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje jau yra pateiktos dvi skirtingų nepriklausomų ir nesuinteresuotų bylos baigtimi medicinos specialistų išvados, kurias taip pat pagrindžia pareiškėjos medicininėje dokumentacijoje užfiksuoti duomenys.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą ir netenkinti prašymo skirti kompleksinę deontologinę ekspertizę.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog jos prašymo skirti ekspertizę atmetimas lėmė skundžiamo sprendimo nepagrįstumą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsiliepimo į skundą motyvai, Tarnybos pateiktos Kontrolės ataskaitos patvirtino, jog pareiškėjai nebuvo nustatytas implanto plyšimas ir silikono pratekėjimas (pareiškėjai diagnozuota (duomenys neskelbtini)), todėl pirmosios instancijos eismas pagrįstai neskyrė pareiškėjos prašomos ekspertizės.

44. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl Konsultantės plastikos chirurgės šališkumo, kadangi vien tik darbas toje pačioje darbovietėje, savaime neįrodo, jog pažeistas nešališkumo principas. Akcentuoja, kad teismas, konstatuodamas ginčijamų įsakymų teisėtumą ir pagrįstumą, vadovavosi byloje pateiktų duomenų visuma, o pareiškėja savo argumentus iš esmės grindžia vien Konsultacine išvada, kurioje pateikta nuomonė jai yra palankesnė.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebi, kad iš byloje esančių medicininių dokumentų visumos matyti, jog nė vienas gydytojas nekonstatavo implanto plyšimo ir silikono pratekėjimo, dėl ko visiškai neaišku, kaip tai kategoriškai gali konstatuoti privatus UAB „Unge“ ekspertas P. P. Konsultacinėje išvadoje Nr. 0165/16, kai duomenų tokiai išvadai nėra. Teigia, kad net jeigu ir būtų pripažinta, jog implantas buvo plyšęs, apeliacinis skundas nebūtų pagrįstas, kadangi pareiškėja savanoriškai prisiėmė 2014 m. lapkričio 21 d. Paciento sutikime operacijai anestezijoje atlikti nurodytą komplikacijų atsiradimo riziką.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentu, kad UAB „Tautrimo Aštrausko klinika“ jai suteikė nekokybiškas paslaugas ir pažeidė jos teisę į informaciją. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis rašytine bylos medžiaga, nustatė, jog pareiškėja buvo tinkamai informuota apie jai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, o minėti pareiškėjos teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2017 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. T4-90 (1.34) ir įsakymo T4-88-(1.34) teisėtumo bei pagrįstumo.

48. Įsakymo preambulėje Nr. T4-90-(1.34.) nurodyta, kad jis dėl pareiškėjai 2010 m. lapkričio 24–26 dienomis teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priimtas, atsižvelgiant į Kontrolės ataskaitą Nr. D17-76 (II t., b. l. 21), o Įsakymo Nr. T4-88-(1.34.) preambulėje nurodyta, kad jis dėl pareiškėjai 2014 m. lapkričio 21-–22 dienomis teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priimtas, atsižvelgiant į Kontrolės ataskaitą Nr. D17-75 (II t., b. l. 31). Kiekviename iš šių įsakymų rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog pareiškėjai asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir skundžiamų medicinos įstaigų vidaus dokumentų.

49. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė Konsultantės plastikos chirurgės šališkumo, kadangi ji dirbo UAB „Vitkus clinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja, kaip ir pareiškėjai paslaugas teikęs gydytojas T. A.. Akcentuoja, kad teismo nurodytame Aprašo 25 punkte ir Tarnybos nuostatų 11.13 punkte nėra nurodyta, jog Tarnyba nėra įpareigota vertinti specialistų-konsultantų šališkumo.

50. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje pateikta viena išvada ir du paaiškinimai / išvados. Vieną išvadą Nr. 0165/16 pagal pareiškėjos advokatės prašymą 2016 m. rugsėjo 5 d. pateikė teismo medicinos ekspertas mokslų

daktaras P. P.. Šioje išvadoje nurodyta, kad M. A. po 2010 m. lapkričio 24 d. krūtų didinimo operacijos išsivystė komplikacija – silikono pratekėjimas, dėl ko krūties audinyje susidarė guzai bei pradėjo formuotis (duomenys neskelbtini), t. y. reakcijos į svetimkūnį. Dėl minėtų problemų pareiškėja operuota 2014 m. lapkričio 21 d. pakeičiant implantus bei 2016 m. balandžio 5 d. pakartotinai dėl besivystančių (duomenys neskelbtini).

51. Kitus du paaiškinimus / išvadas pateikė klinikinį atvejį vertinę Akreditavimo tarnybos konsultantai – gydytoja radiologė R. B. bei plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistė I. S.. Radiologė savo išvadoje (I t., b. l. 28–29) teigė, kad pacientės darinių ir kitų pakitimų krūtyse atsiradimo priežasties radiologiniais tyrimais nustatyti negalima. Medicininė pacientės istorija neatspindi ar radiologiniais tyrimais stebėti pakitimai lėmė diagnozę, ar galėjo (duomenys neskelbtini) sukelti uždegiminius pokyčius, ar buvo kita uždegimo priežastis, dėl ko pacientė buvo operuota, ir nėra aišku, kurie iš stebėtų pokyčių pašalinti paskutinės operacijos metu (II t., b. l. 18). Taigi iš šios konsultantės paaiškinimų / išvados matyti, kad, jos nuomone, negalima pateikti konkretaus atsakymo, ar pareiškėjos krūtyse nustatyti pakitimai gali būti vertinami kaip silikono pratekėjimo rezultatas, ar tai lėtiniai krūties audinio pakitimai. Antroji Akreditavimo tarnybos konsultantė – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistė gydytoja I. S. į klausimą, ar pakitimai pacientės krūtyse būdingi būtent pratekėjimo sukeltiems pokyčiams, paaiškino, jog vienareikšmiškai teigti, kad abiejose krūtyse atsirado pakitimai būdingi būtent silikono pratekėjimo sukeltiems pokyčiams, negalima, net jeigu būtų buvę abiejų implantų vientisumo pažeidimas. Be to, gydytoja papildomai nurodė, kad dokumentuose aprašomi simptomai yra būdingi (duomenys neskelbtini), o ne implantų plyšimui. Tikimybė savaiminio abiejų implantų plyšimų tuo pačiu metu, nesant traumos, yra ypatingai minimali. Pateiktose nuotraukose nestebima implantų plyšimo požymių (II t., b. l. 52–53). Konsultantė išvadoje pažymėjo, kad 2014 m. lapkričio 21 d. atliktos krūtų operacijos Chirurginės operacijos protokolas Nr. 76 ir pateiktos krūtų implantų nuotraukos patvirtina gydytojo T. A. teiginį, jog 2010 m. lapkričio 24 d. įdėtų ir 2014 m. lapkričio 21 d. pašalintų implantų vientisumas nebuvo pažeistas. Taigi iš šios konsultantės paaiškinimų galima daryti išvadą, jog labiau tikėtina išvada yra ta, kad pareiškėjos pakitimai krūtyse nesietini su implantų plyšimu, silikono pratekėjimu.

52. Konsultacijos Santariškių klinikose 2014 m. lapkričio 15 d. įraše nurodyta, kad „ (duomenys neskelbtini)“ (II t., b. l. 8).

53. Minėta, kad, atsakovo nuomone, atsižvelgdama į faktines aplinkybes, nustatytas įrašų pareiškėjos medicininėje dokumentacijoje, taip pat Konsultantės radiologės ir Konsultantės plastikos chirurgės klinikinių išvadų pagrindu, Tarnyba pagrįstai sprendė, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad po 2010 m. lapkričio 24 d. gydytojo T. A. pareiškėjai atliktos krūtų pakėlimo ir didinimo implantais operacijos, įvyko implantų plyšimas ir silikono pratekėjimas į aplinkinius audinius.

54. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindinis įrodymas byloje, lėmęs Akreditavimo tarnybos sprendimą, buvo rekonstrukcinės chirurgijos specialistės gydytojos I. S. pateikta ir šios nutarties 51 punkte aptartos išvados esmė – pareiškėjos krūtyse nustatyti pakitimai neturėtų būti siejami su implantų plyšimu, silikono pratekėjimu.

55. Minėta, kad nagrinėjamu atveju Akreditavimo tarnybos įsakymai priimti remiantis specialistės I. S., kurios šališkumu abejojama, pateikta išvada. Atsižvelgiant į tai, kad plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialistė gydytoja I. S., kaip ir pareiškėją operavęs gydytojas T. A., pakankamai ilgą laiką dirbo UAB „Vitkus clinic“ plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja, yra pagrįstas pagrindas nagrinėjamu atveju kilti abejonei dėl jos šališkumo, ypač atsižvelgiant į tai, jog būtent šios gydytojos išvada lėmė Akreditavimo tarnybos sprendimą.

56. Nušalinimo institutas yra skirtas užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų aplinkybių tyrimo įgyvendinimą, todėl kilus pagrįstai abejonei specialisto šališkumu, jos turi būti pašalintos. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

57. Atsižvelgdama į šios nutarties 50–56 punktuose išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti ginčijamų sprendimų trūkumai yra esminiai, todėl ginčijami 2017 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. T4-90 (1.34) ir įsakymas T4-88-(1.34) yra naikintini. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas. Akreditavimo tarnyba priežiūros veiklai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turi iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą, pasitelkiant specialistą, dėl kurio šališkumo nekyla abejonių.

58. Teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl kitų pareiškėjos ir atsakovo argumentų, kurie nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, neturėtų reikšmės sprendimo rezultatui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 39 ir 40 straipsniais teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos M. A. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjos M. A. skundą tenkinti, panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie

Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. kovo 30 d. įsakymus Nr. T4-90 (1.34) ir T4-88-(1.34) bei įpareigoti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2019-00395 2019-01-11 2019-01-02 2019-01-02 -

Administracinė byla Nr. A-2073-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00813-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. J. ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Auditas ir konsultacijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Auditas ir konsultacijos“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. GT-4(17)-S „Dėl drausminės nuobaudos L. J. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad jai, remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 1 punktu, buvo skirta drausminė nuobauda – pastaba – dėl padarytų klaidų vertinant valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Visagino energija“ objekto rinkos vertę. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad ji, 2016 m. rugsėjo 27 d. rengdama VĮ „Visagino energija“ ilgalaikio nematerialiojo, nekilnojamojo, kilnojamojo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5de6cd9014f911e9a02091a7dde47252

trumpalaikio materialiojo turto ir įsipareigojimų rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2554(VTL):16 (toliau – ir Ataskaita), nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 „Dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“, (toliau – ir Metodika) 71.5 papunkčio reikalavimų.

3. Pareiškėja nesutinka su skundžiamu Sprendimu. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. uždarosios akcinės bendrovės(toliau – ir UAB) „Auditas ir konsultacijos“ (toliau – ir Bendrovė) vardu parengė VĮ „Visagino energija“ ilgalaikio nematerialiojo, nekilnojamojo, kilnojamojo, trumpalaikio materialiojo turto ir įsipareigojimų rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2554(VTL):16, kurioje nurodytos visos taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos bei rezultatai, Ataskaita atitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus. Ji yra itin didelės apimties (1 788 puslapiai įskaitant priedus), įvertintos 15 598 skirtingos turto pozicijos. Dėl techninio pobūdžio ir itin didelės Ataskaitos apimties atsirado keletas techninių klaidų, dėl kurių galutinė vertinamo turto rinkos vertė pasikeitė 1 287 628 Eur, tačiau tai yra mažareikšmės klaidos (sudaro tik 2,87 proc. bendros turto rinkos vertės). Pareiškėja teigė, kad 2016 m. lapkričio 22 d. buvo atliktas Turto vertinimo ataskaitos tikslinimas, kuriame buvo taisomi tik techninio pobūdžio neteisingai nurodyti dydžiai ir ištaisomos dėl pasikeitusių dydžių atsiradusios aritmetinės klaidos, jame nebuvo pateikiamos naujos formulės ar skaičiavimų sekos, nebuvo įvedami jokie nauji pataisos koeficientai, todėl Ataskaita atitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Turto ir verslo vertinimo metodikos 71.5 papunkčio reikalavimus.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad įvertino pareiškėjos parengtos Ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnio

reikalavimams. Atsakovo nuomone, kad turto vertės nustatymo pagrindimas (reikšmių skaičiavimų ir kitų vertės skaičiavimuose naudotų dydžių nustatymas) privalo būti pateikiamas būtent vertinimo ataskaitoje, o ne Ataskaitos patikslinime (Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas). Įstatyme nėra nustatytos galimybės dalį privalomos informacijos pateikti ne pačioje vertinimo ataskaitoje, o vėliau, Tarnybai jau identifikavus, kad nesilaikoma teisės aktų reikalavimų. Nustatytos vertės pagrindimas, kai vertinimo ataskaita jau surašyta, ypač tais atvejais, kai priežiūros institucijos tikrina vertinimo ataskaitą, vertintinas kritiškai, kadangi toks vertės pagrindimas turėjo būti pateikiamas pačioje vertinimo ataskaitoje.

6. Tarnyba nurodė, kad Ataskaitą vertino atskirai, t. y. be vėliau pateiktų patikslinimų, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus paaiškinimus. Pagal Įstatymo 29 straipsnio 1 ir 4 dalis, drausmės bylą turto arba verslo vertintojui iškelia ir drausminę nuobaudą skiria ne Tarnyba, o Garbės teismas. Tarnyba, įvertinusi turto arba verslo vertinimo ataskaitą, surašo savo išvadą ir turi teisę raštu kreiptis į Garbės teismą dėl drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo (Įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Tarnybos išvada Garbės teismo priimamo sprendimo neapriboja. Tarnyba ir Garbės teismas yra atskiros institucijos, vykdančios skirtingas funkcijas. Tarnyba vertina turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, o Garbės teismas nagrinėja turto vertintojų drausmės bylas ir skiria drausmines nuobaudas. Tarnybos surašoma išvada turėtų būti vertinama kaip Tarnybos nuomonė, neturinti įtakos Garbės teismo priimamam sprendimui ir nesukelianti turto arba verslo vertintojui teisinių pasekmių.

7. Pažymėjo, kad vertinant techninių klaidų taisymą patikslintoje ataskaitoje, svarbu, jog kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti įvertinama, ar techninio pobūdžio klaidų taisymas atitinka atidaus asmens kriterijų. Turto vertintojas laikytinas savo srities profesionalu, todėl jam turėtų būti taikomi aukštesni atidumo standartai. Garbės teismas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, akcentavo, kad apskaičiuojant galutinę turto vertę naudoti dydžiai net 11 kartų Ataskaitoje buvo įrašyti neteisingai. Dėl Ataskaitoje įrašytų klaidų vertinamo turto rinkos vertė nuo Ataskaitoje nurodytos vertės skiriasi apie 1,3 mln. Eur. Pareiškėja nebuvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek to reikalauja protingumo principas. Dėl padarytų klaidų vertinamo objekto rinkos vertė nustatyta neteisingai, taigi pareiškėja Ataskaitą parengė nesilaikydama Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 71.5 papunkčio reikalavimų.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Auditas ir konsultacijos“ atsiliepimo į skundą nepateikė. Teismo posėdyje atstovas nurodė, kad su pareiškėjos skundu sutinka. Ataskaitoje buvo padarytos tik techninės (aritmetinės) klaidos, pagrindimas Ataskaitoje buvo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjos L. J. skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. rugsėjo 27 d. UAB „Auditas ir konsultacijos“ vardu parengė VĮ

„Visagino energija“ ilgalaikio nematerialiojo, nekilnojamojo, kilnojamojo, trumpalaikio materialiojo turto ir įsipareigojimų rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 2554(VTL):16. Tarnyba 2016 m. rugsėjo 29 d. gavo VĮ „Visagino

energija“ 2016 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (1.10) 6S-516, kuriame prašoma įvertinti Ataskaitos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Tarnyba 2016 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. (1.15)D2-4137 kreipėsi į pareiškėją ir UAB „Auditas ir konsultacijos“ su prašymu pateikti paaiškinimus, susijusius su Ataskaitos rengimu , kurie buvo pateikti 2016 m. lapkričio 23 d.

11. Tarnyba 2016 m. gruodžio 30 d. surašė patikrinimo išvadą Nr. GT-49(16)-I, kurioje nurodė, kad vertintojos (pareiškėjos) veiksmai rengiant Ataskaitą neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 71.5 papunkčio reikalavimų, kadangi vertintoja Ataskaitoje klaidingai nustatė kai kuriuos vertės skaičiavimuose taikytus dydžius, kurių pagrindu nustatyta galutinė vertinamo turto rinkos vertė, dėl to vertinamo turto rinkos vertės nustatymas Ataskaitoje nepagrįstas. Turto arba verslo vertintojų garbės teismui (toliau – ir Garbės teismas) 2016 m. gruodžio 30 d. buvo pateiktas teikimas Nr. GT-49(16)-T iškelti pareiškėjai drausmės bylą. Garbės teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. GT-4(17)-S „Dėl drausminės nuobaudos L. J. skyrimo“ pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda – pastaba.

12. Tarnyba 2017 m. sausio 30 d. surašė patikrinimo išvadą Nr. GT3-11, kurioje nurodė, kad L. J. UAB „Auditas ir konsultacijos“ vardu parengta VĮ „Visagino energija“ ilgalaikio nematerialiojo, nekilnojamojo, kilnojamojo, trumpalaikio materialiojo turto ir įsipareigojimų rinkos vertės nustatymo ataskaita kartu su 2016 m. lapkričio 22 d. ataskaitos patikslinimu atitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus.

13. Teismas nurodė, kad Ataskaitoje buvo vertinamas VĮ „Visagino energija“ patikėjimo teise valdomas ilgalaikis nematerialusis, nekilnojamasis, kilnojamasis ir trumpalaikis materialusis turtas ir įsipareigojimai (programinė įranga (4 vnt.); administracinės, sandėliavimo ir gamybos, pramonės paskirties pastatai ir statiniai (39 vnt.); pagalbinio ūkio paskirties pastatai ir statiniai (26 vnt.); kitos paskirties pastatai ir statiniai (37 vnt.); šilumos tinklų paskirties pastatai ir statiniai (25 vnt.); vandentiekio tinklų paskirties pastatai ir statiniai (18 vnt. nuotekų tinklų paskirties pastatų ir statiniai (34 vnt.), dujų, elektros ir ryšių tinklų paskirties pastatai ir statiniai (17 vnt.): kitų inžinerinių tinklų paskirties pastatai ir statiniai (56 vnt.); kelių paskirties pastatai ir statiniai (5 vnt. garažai (2 vnt.): transporto priemonės (36 vnt.); mašinos ir įrenginiai, kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai (1 426 vnt.); atsargos (dyzelinis krosnių kuras, dyzelinas ir kt. (2 829 vnt.); atidėtasis pelno mokesčio turtas (auditas, vadovų priedai, atlygis valdybos nariams, atidėjimai atostoginiams, abejotinos skolos, atsargų nuvertėjimas, ilgalaikio turto nuvertėjimas, atidėjimai išmokoms); kitas ilgalaikis turtas (nekilnojamojo turto draudimas, įkeisto ilgalaikio turto draudimas); išankstiniai apmokėjimai, pirkėjų įsiskolinimas; kitos gautinos sumos; įsipareigojimai). Atliekant vertinimus taikyti lyginamasis ir išlaidų (kaštų) metodai. Ataskaitoje nustatyta vertinamo objekto 2016 m. birželio 30 d. rinkos vertė. Ataskaita surašyta 2016 m. rugsėjo 27 d., vertinimas atliktas dėl nepiniginio įnašo į UAB „Visagino energija“ įstatinį kapitalą.

14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, teikdama Ataskaitos patikslinimą, pripažino neteisingai apskaičiavusi vertinamo turto rinkos vertę. Pareiškėja turėjo nurodyti tikslų vertės pagrindimą pačioje Ataskaitoje, o ne teikdama jos patikslinimą tuo metu, kai Ataskaita jau buvo surašyta. Teismas sprendė, kad iš esmės turto vertės nustatymo pagrindimas privalo būti nurodytas Ataskaitoje, o ne prasidėjus jos tikrinimo procesui.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad 2017 m. sausio 30 d. Tarnybos patikrinimo išvada patvirtina, jog Ataskaitoje nurodytos visos taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos bei rezultatai ir ji atitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus, pažymėjo, kad 2017 m. sausio 30 d. Tarnybos patikrinimo išvada Nr. GT3-I1 yra priimta jau po Sprendimo priėmimo, todėl nagrinėjamu atveju aktuali būtent 2016 m. gruodžio 30 d. patikrinimo išvada Nr. GT-49(16)-I, kurioje tiesiogiai nurodyta, kad vertintojos (pareiškėjos) veiksmai rengiant Ataskaitą neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 71.5 papunkčio reikalavimų, kadangi vertintoja Ataskaitoje klaidingai nustatė kai kuriuose vertės skaičiavimuose taikytus dydžius, kurių pagrindu nustatyta galutinė vertinamo turto rinkos vertė, dėl to vertinamo turto rinkos vertės nustatymas Ataskaitoje nepagrįstas. Todėl pareiškėja nepagrįstai remiasi jau po Sprendimo priimta 2017 m. sausio 30 d. išvada.

16. Teismas nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Ataskaitoje atsiradusios techninės klaidos yra mažareikšmės, kadangi pagal Metodikos 51 punktą, klaida ar netikslumu nėra laikoma vertinimo ataskaitos neatitiktis Įstatymo ir Metodikos reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Ataskaitoje apskaičiuojant galutinę turto vertę naudoti dydžiai net 11 kartų buvo įrašyti neteisingai, dėl to vertinamo turto rinkos vertė nuo Ataskaitoje nurodytos vertės skiriasi maždaug 1,3 mln. Eur. Šios aplinkybės negalima traktuoti kaip mažareikšmiškumo, nors tai sudaro tik 2,8 proc. bendros nustatytos turto rinkos vertės. Turto vertintojas laikytinas savo srities profesionalu, todėl pareiškėjai turi būti taikomi aukštesni atidumo standartai. Pareiškėjos padarytos klaidos negali būti pripažintos mažareikšmėmis, pareiškėja nesielgė pakankamai rūpestingai ir objektų rinkos vertę nustatė neteisingai, nesilaikydama Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, kad byloje nebuvo atliktas

joks Garbės teismo tyrimas ir Garbės teismas nenustatė jokių pažeidimų, už kuriuos galėtų skirti pareiškėjai drausminę nuobaudą, pažymėjo, kad Įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 1 ir 3 punkte įtvirtinta Garbės teismo kompetencija nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas ir priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Garbės teismas vertina turto vertintojo galimai padarytus pažeidimus, t. y. tiria, ar, vertinant turtą ir rengiant ataskaitą, nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimai. Įstatyme nustatyta savarankiška Garbės teismo kompetencija ir nėra nustatyta, kad jis gali spręsti dėl turto ar verslo vertintojo padarytų pažeidimų rengiant ataskaitą tik tokiu atveju, kai gauna Tarnybos išvadą dėl ataskaitos neatitikties. Garbės teismo sprendimo sukeliamos teisinės pasekmės yra orientuotos į paties vertintojo subjektines teises, o Tarnybos išvada, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų, reikšminga siekiant panaudoti pačią ataskaitą. Nagrinėjamu atveju Sprendime nurodyta, kad Garbės teismas išnagrinėjo jam pateiktus rašytinius dokumentus ir išklausė vertintojos atstovų pateiktus paaiškinimus, nustatė, jog pareiškėja, rengdama ataskaitą, pažeidė tam tikrus Įstatymo ir Metodikos nuostatų reikalavimus.

18. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Garbės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. GT-4(17)-S yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda yra adekvati jos padarytiems pažeidimams.

III.

19. Pareiškėja L. J. ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Auditas ir konsultacijos“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Garbės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. GT-4(17)-S.

20. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus bei rašytinius paaiškinimus, nesigilino į bylos faktines aplinkybes, apsiribojo Įstatymo nuostatų citavimu ir Tarnybos atsiliepime nurodytais argumentais.

21. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad Ataskaitoje nėra turto vertės nustatymo pagrindimo ir neteisingai taiko praktiką, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-823-146/2015. Teismas nenurodė, kokio tikslaus vertės pagrindimo trūko 2016 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjos UAB „Auditas ir konsultacijos“ vardu parengtoje VĮ „Visagino energija“ Ataskaitoje. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatyta, kad Turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodyta turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Metodikos 71.5 papunktyje nurodyta, kad turto vertintojas turto vertinimo ataskaitoje nurodo taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei rezultatus. Pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 27 d. parengtoje Ataskaitoje šie duomenys yra nurodyti, Ataskaita turi tikslų vertės pagrindimą pačioje Ataskaitoje.

22. Nurodo, kad 2016 m. lapkričio 22 d. Ataskaitos tikslinimas atliktas tik techninio pobūdžio dėl pasikeitusių dydžių aritmetinėms klaidoms ištaisyti. Ataskaitos patikslinime nebuvo pateikiamos jokios naujos formulės ar skaičiavimų sekos, nebuvo įvedami jokie nauji pataisos koeficientai, todėl Turto vertinimo ataskaita atitinka Įstatymo 22 str. 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 71.5 papunkčio reikalavimus. Tarnybos 2017 m. sausio 30 d. patikrinimo išvada Nr. GT3-11, patvirtina, kad Ataskaitoje yra nurodytos visos taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos bei rezultatai, tikslus vertės pagrindimas, Ataskaita (kartu su ataskaitos patikslinimu) atitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus. Ataskaitos patikslinime ištaisytos tik techninio pobūdžio klaidos, todėl vertina, kad Ataskaita be tikslinimo taip pat atitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus.

23. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl 2,8 proc. bendros turto vertės dydžio pasikeitimas negali būti traktuojamas kaip mažareikšmis, nenurodė, kaip šios techninės aritmetinės apsirikimo klaidos ištaisymas yra susijęs su tiksliu vertės pagrindimu Ataskaitoje. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-624-1876/2014 ir teigia, kad skirtingose ataskaitos vietose skirtingai nurodyti duomenys gali būti laikomi korektūros nukrypimais ir gali būti tikslinami. Tarnyba patikrino Ataskaitoje atliktus skaičiavimus, skaičiavimo sekas bei panaudotus koeficientus ir aptiko tik techninio pobūdžio klaidų. Tarnybai 2016 m. lapkričio 23 d. pateiktame Ataskaitos patikslinime buvo ištaisytos tik techninės (aritmetinės) klaidos, tačiau nebuvo pateiktos jokios papildomos formulės, skaičiavimo sekos ir nebuvo įvesti jokie nauji pataisos koeficientai, todėl techninio pobūdžio klaidų ištaisymas nėra susijęs su tiksliu vertės pagrindimu Ataskaitoje, kaip nurodyta Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte ir Metodikos 71.5 papunktyje.

24. Pareiškėjos nuomone, Ataskaita atitinka Įstatymo ir Metodikos reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir pareiškėjos skundas tenkintas.

25. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visą pateiktą medžiagą, šalių paaiškinimus bei vadovaudamasis aktualia teismų praktika pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir tikslų vertės pagrindimą turėjo pateikti pačioje Ataskaitoje, o ne teikdama patikslinimą, jau prasidėjus Ataskaitos tikrinimo procesui. Tarnyba, atlikusi Ataskaitos atitikties Įstatymo ir Metodikos reikalavimams vertinimą, nustatė, kad Ataskaita parengta nesilaikant Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų, kadangi joje nebuvo pagrįsti kai kurie naudoti dydžiai. Patikrinimo metu, Tarnybai paprašius pareiškėjos pateikti paaiškinimus dėl identifikuotų Ataskaitos trūkumų, pareiškėja parengė Ataskaitos patikslinimą, kuriuo ištaisė technines Ataskaitos klaidas.

27. Atkreipia dėmesį, kad vertinimo metu buvo vertinama būtent Ataskaita (be vėliau pareiškėjos pateikto patikslinimo). Sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Ataskaitoje yra pateikti skaičiavimai ir taikytos formulės, tačiau patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ne visi gauti rezultatai seka iš pateiktų formulių ir skaičiavimų sekų. Dėl šios priežasties buvo konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto pažeidimas. Šiame punkte įtvirtintas reikalavimas Ataskaitoje nurodyti turto ar verslo vertės nustatymo pagrindimą, be kita ko, reiškia, kad Ataskaitoje nurodytas rezultatas (nustatyta vertė ar tarpinis rezultatas) turi sekti iš Ataskaitoje pateiktų formulių ir skaičiavimų sekų. Nesant tiesioginio ryšio tarp pateiktų skaičiavimų ir gauto rezultato, laikoma, kad rezultatas nėra pagrįstas, t. y. nebuvo laikytasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad visa pagal Įstatymo 22 straipsnį privaloma informacija, įskaitant vertės nustatymo pagrindimą ir skaičiavimus, turi būti pateikiama pačioje vertinimo ataskaitoje, o ne vėliau su paaiškinimais teikiamuose dokumentuose. Įstatyme nėra nustatytos galimybės dalį privalomos informacijos pateikti ne pačioje vertinimo ataskaitoje, o vėliau, Tarnybai jau identifikavus teisės aktų reikalavimų nesilaikymą. Nustatytos vertės pagrindimas, kai vertinimo ataskaita jau surašyta, ypač tais atvejais, kai priežiūros institucijos tikrina vertinimo ataskaitą, yra vertintinas kritiškai, kadangi viena vertus, toks vertės pagrindimas turėjo būti pateikiamas pačioje vertinimo ataskaitoje (Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas), antra vertus, atsiranda piktnaudžiavimo galimybė – sukuriamas bet koks, kartais visiškai neįtikinantis, pagrindimas, siekiant su vertinimu nesusijusių tikslų, o būtent – išvengti drausminės atsakomybės.

28. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėja, teikdama Ataskaitos patikslinimą, pati pripažino neteisingai apskaičiavusi vertinamo turto rinkos vertę. Vadovaudamasis aktualia teismų praktika teismas kritiškai vertino tą aplinkybę, kad pareiškėja Ataskaitą tikslino Tarnybai jau identifikavus tam tikrus Ataskaitos neatitikimus Įstatymo reikalavimams. Toks pirmosios instancijos teismo vertinimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir ginčui aktualia teismų praktika, todėl yra tinkamai motyvuotas.

29. Atsakovas dėl ataskaitų klaidų taisymo nurodo, kad teisės aktai leidžia ištaisyti dėl apsirikimo padarytas techninio pobūdžio klaidas, tačiau šia teise neturėtų būti piktnaudžiaujama. Kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti įvertinama, ar techninio pobūdžio klaidų taisymas atitinka bonus pater familias (atidus, rūpestingas asmuo) kriterijų, o tam tikras klaidų skaičius suponuoja Ataskaitą parengusio vertintojo neprofesionalumą. Turto vertintojas laikytinas savo srities profesionalu, todėl jam taikytini aukštesni atidumo standartai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, atlikdama vertinimą ir surašydama Ataskaitą, nesielgė pakankamai profesionaliai ir rūpestingai, tai lėmė, jog turto rinkos vertė buvo nustatyta neteisingai. Apskaičiuojant galutinę turto vertę naudoti dydžiai net 11 kartų Ataskaitoje buvo įrašyti neteisingai, dėl to turto rinkos vertė nuo Ataskaitoje nurodytos vertės skiriasi apie 1,3 mln. Eur. Akivaizdu, kad tokie netikslumai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjos neatidumas negali būti laikomas mažareikšmiu pažeidimu, kadangi jis lėmė ypatingai didelį nustatytos vertės neatitikimą realiai turto rinkos vertei.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens

apeliacinio skundo ribų.31. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo

nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

32. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo įstatymo 22 straipsnio, nustatančio reikalavimus turto arba verslo ataskaitai, 4 straipsnio 13 punkte nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 71.5 papunktyje nurodyta, kad Turto vertintojas turto vertinimo ataskaitoje nurodo taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei rezultatus.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad drausminės nuobaudos skyrimo procedūra nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama. Pareiškėja iš esmės neneigia, jog rengdama Ataskaitą padarė klaidų, tačiau akcentuoja, kad padarytos tik techninio pobūdžio dėl pasikeitusių dydžių atsiradusios aritmetinės klaidos, o pateikiant Ataskaitos patikslinimą, jokios naujos formulės ar skaičiavimo sekos, nauji pataisos koeficientai nebuvo įvedami, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte ir Metodikos 71.5 papunktyje nurodytų reikalavimų, atitinkamai Garbės teismo Sprendimas, kuriuo jai paskirta drausminė nuobauda – pastaba, yra nepagrįstas.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, byloje surinktus įrodymus, nesutinka su pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjos nurodytus argumentus ir faktines aplinkybes, neįsigilino į ginčo esmę ir apsiribojo tik Įstatymo nuostatų citavimu bei Tarnybos atsiliepime nurodytais argumentais.

35. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

36. ABTĮ 56 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

37. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ne tik pareiškėjos nurodomas aplinkybes, bet ir visus byloje surinktus įrodymus, iš jų ir atsakovo teikiamus atsikirtimus. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti buvo nustatytos būtent įvertinus visus įrodymus ir šių įrodymų visumą bei vadovaujantis minėtais principais ir kriterijais.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Garbės teismo funkcijas, yra nurodęs, kad Garbės teismas tiria, ar vertinant turtą ar verslą bei surašant vertinimo ataskaitą nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje išvardytų teisės aktų reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014; 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1247/2014 ir kt.). Priežiūros įstaiga nagrinėja paklausimus dėl turto ar verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui, kuris nustato turto arba verslo vertinimo ataskaitos turinio reikalavimus, o Garbės teismas tiria, ar vertinant turtą arba verslą ir rengiant ataskaitą nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų (Lietuvos Respublikos

turto ir verslo pagrindų įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertintojų profesinės etikos kodekso) reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-821/2014; 2014 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014; 2014 m. rugpjūčio 26 d. Nr. A552-1247/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad Įstatymas tiesiogiai nesieja vertinimo ataskaitų teisėtumo vien su neteisingu turto ar verslo įvertinimu ar kitomis materialiosiomis pasekmėmis, o Tarnyba, nustačiusi, jog turto ar verslo vertinimo ataskaita neatitinka minėtų reikalavimų, net jei turtas ar verslas būtų įvertintas teisingai, privalo konstatuoti ataskaitos neteisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014).

39. Teisėjų kolegija, nagrinėjamu atveju vertindama pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad Ataskaita atitinka Įstatymo ir Metodikos reikalavimus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nurodyti skaičiavimai turi būti pakankami, kad tiek turto vertinimo užsakovas, tiek tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu. Vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant ir pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus (žr., pvz., 2014 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014). Vertinimo ataskaitoje pateiktas vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet jis ir objektyviai turi atitikti tikslumo, išsamumo reikalavimus, turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, o išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aptariamas pažeidimas nėra laikomas formaliu ar techniniu netikslumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos Ataskaitoje padarytų klaidų, kurios turėjo įtakos vertinamo turto rinkos vertei, nėra pagrindo vertinti kaip mažareikšmių techninių klaidų. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, taip pat ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, kad pagal Metodikos 50–53 punktus, klaida ar netikslumu, kurie vėliau gali būti tikslinami, galėtų būti dėl neatidumo turto vertinimo ataskaitoje padaromi spaudos, rašybos, korektūros nukrypimai (atskiruose ataskaitos puslapiuose skirtingai nurodomas vertinamo turto pavadinimas, vertinamo turto buvimo vieta, apibrėžiama ūkio subjekto vykdoma veikla (atliekant verslo vertinimą), užsakovo duomenys ir pan.). Pagal Metodikos 51 punktą klaida ar netikslumu nėra laikoma vertinimo ataskaitos neatitiktis Įstatymo ir šios Metodikos reikalavimams. Nagrinėjamu atveju Ataskaitoje, apskaičiuojant galutinę turto vertę, naudoti dydžiai 11 kartų įrašyti neteisingai, todėl turto vertė nuo Ataskaitoje nurodytos vertės skiriasi apie 1,3 mln. Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjos neatidumas negali būti laikomas mažareikšmiu pažeidimu, kadangi jis lėmė ypatingai didelį nustatytos vertės neatitikimą realiai turto rinkos vertei. Sutiktina su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog ne visi Ataskaitoje gauti rezultatai seka iš pateiktų formulių ir skaičiavimo sekų. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatytas reikalavimas Ataskaitoje nurodyti turto ar verslo vertės nustatymo pagrindimą, be kita ko, reiškia, kad Ataskaitoje nurodytas rezultatas (nustatyta vertė ar tarpinis rezultatas) turi sekti iš Ataskaitoje pateiktų formulių ir skaičiavimų sekų. Nesant tiesioginio ryšio tarp pateiktų skaičiavimų ir gauto rezultato, laikoma, kad rezultatas nėra pagrįstas, taigi yra pagrindas teigti, kad nebuvo laikytasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo. Šiuo atveju tokia pataisa negali būti vertinama kaip klaidos ištaisymas Metodikos prasme. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad visa pagal Įstatymo 22 straipsnį privaloma informacija, įskaitant vertės nustatymo pagrindimą ir skaičiavimus, turi būti pateikiama Ataskaitoje, o ne vėliau su paaiškinimais teikiamuose dokumentuose, juolab jau nustačius teisės aktų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Garbės teismas Sprendime pagrįstai priėjo prie išvados, jog pareiškėja Ataskaitą parengė nesilaikydama Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 71.5 papunkčio reikalavimų, todėl skundžiamas Garbės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimas, kuriuo L. J., remiantis Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punktu, paskirta drausminė nuobauda – pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas.

41. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. J. ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Auditas ir konsultacijos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-5592-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02467-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 15.7.; 20.2.3.1.(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja O. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1SS-15895-(3.5) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 199,95 Eur.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2014 metais kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą su ieškiniu prašydama NŽT Lazdijų skyriui leisti pateikti suderinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Geodezininkai“ parengtą 11,82 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kadastrinių matavimų bylą be bendrasavininkų sutikimo su planuose pažymėtomis ribomis ir plotais bei leisti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=44dedfe014f911e9a02091a7dde47252

pateikti įregistravimui Nekilnojamojo turto kadastre kadastrinių matavimų byloje nustatytus duomenis be bendrasavininkių prašymo. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-780/2015 pareiškėjos ieškinį atmetė, konstatavo, jog NŽT Lazdijų skyrius nepriėmė privalomo sprendimo dėl leistinos ploto paklaidos (neparengė išvados) ir dėl to ieškinį atmetė. Lazdijų rajono apylinkės teismas taip pat nurodė, kad NŽT Lazdijų skyrius privalo nustatyti žemės sklypo ploto ir žemės sklypų konfigūracijos skirtumo priežastis ir surašyti išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, o tuo atveju, jeigu nustato, kad teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose yra pažeidimų, dėl kurių susidarė žemės sklypo ploto ir (arba) žemės ribų konfigūracijos skirtumai, inicijuoti teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patikslinimą. Lazdijų rajono apylinkės teismas pažymėjo, kad kadastro bylos rengimo darbai gali būti tęsiami tik vadovaujantis žemėtvarkos skyriaus išvada, kuri yra būtinas kadastro duomenų bylos dokumentas, be kurio vykdytojas (matininkas) negali tęsti matavimo darbų. Lazdijų rajono apylinkės teismas nustatė, kad NŽT Lazdijų skyrius nepagrįstai surašė tikrinimo aktus, trukdančius suderinti parengtą Žemės sklypo planą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 67 ir 68 punktų reikalavimus. Matininkui pateikus situacijos brėžinį, NŽT Lazdijų skyrius neturėjo reikalauti Žemės sklypo savininkų sutikimo su ribomis, nes tai tarpinis kadastrinių matavimų dokumentas, dėl kurio skyrius ir turėjo duoti išvadą, kuria remiantis matininkas galėtų parengti galutinį Žemės sklypo planą, kuriame pasirašo visi savininkai, o jiems nesutikus to padaryti – asmuo, iniciavęs kadastrinius matavimus, įgyja teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju apie sumažėjusį Žemės sklypo plotą matininkas 2013 m. spalio 24 d. informavo NŽT Lazdijų skyrių, kuris gavęs tokį pranešimą turėjo nustatyti sklypo sumažėjimo priežastis ir pateikti išvadą, tačiau šių veiksmų neatliko ir užkirto kelią tolimesniam darbui bei nepagrįstai nukreipė į teismą, tuo pareiškėjai sukeldamas nuostolių. Po minėto teismo sprendimo NŽT Lazdijų skyrius savo darbo trūkumus pašalino ir 2015 m. vasario 5 d. parengė Išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje Nr. SD-(14.4.104.)-611 (toliau – ir Išvada). Bendrasavininkams galutinio Žemės sklypo plano nepasirašius, teismas priėmė sprendimą, kuriuo leido pateikti sklypo įregistravimui Nekilnojamojo turto kadastre kadastrinių matavimų byloje nustatytus kadastrinius duomenis be bendrasavininkių sutikimo.

3. Pareiškėjos teigimu, Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę. Dėl NŽT Lazdijų skyriaus neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė žalą, kuri pasireiškė tuo, kad teismas K. S. iš pareiškėjos priteisė 260,66 Eur, Ž. S. – 173,77 Eur, valstybei – 73,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, be to, pareiškėja sumokėjo 42,86 Eur žyminį mokestį, advokatei už darbą sumokėjo 579,24 Eur, o advokatui A. S. už pretenzijos surašymą sumokėjo 70 Eur. Pareiškėja pateikė NŽT prašymą atlyginti patirtus nuostolius, tačiau NŽT raštu Nr. 1SS-1585-(3.5) nepagrįstai atsisakė tai daryti. Pareiškėja nurodė, kad NŽT Lazdijų skyriaus neteisėti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su patirtais nuostoliais.

4. Papildomame atsiliepime pareiškėja palaikė skunde išdėstytus argumentus. Prašė iš atsakovo priteisti 130 Eur už papildomo atsiliepimo parengimą.

5. Atsakovas NŽT, atstovaujantis ir Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad UAB „Geodezininkai“ matininkas R. V. 2015 m. sausio 26 d. su prašymu kreipėsi į NŽT Lazdijų skyrių dėl išvados surašymo, o NŽT Lazdijų skyrius laikydamasis teisės aktų reikalavimų 2015 m. vasario 5 d. surašė Išvadą, todėl pareiškėja skunde neteisingai teigia, kad NŽT Lazdijų skyrius neatliko savo tiesioginių funkcijų.

7. Teigė, kad nors pareiškėja skunde nurodė, jog matininkas R. V. 2013 m. spalio 24 d. NŽT Lazdijų skyrių informavo apie sumažėjusį Žemės sklypo plotą, toks matininko raštas nei NŽT Lazdijų skyriuje, nei UAB „Geodezininkai“ nėra registruotas, nėra aiški jo data, bei kada šis dokumentas buvo pateiktas. Nagrinėjamu atveju pati pareiškėja 2014 metais į Lazdijų rajono apylinkės teismą dėl kadastrinių matavimų įregistravimo be bendrasavininkių sutikimo kreipėsi neįvykdžiusi visų reikalingų procedūrų. Į NŽT Lazdijų skyrių dėl išvados surašymo iki 2015 m. sausio 26 d. nebuvo kreiptasi, nebuvo pateikti bei įregistruoti dokumentai, reikalingi išvados surašymui.

8. Pažymėjo, kad šiuo atveju NŽT skyrius jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Taip pat nesutiko su argumentais dėl 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 1SS-15895-(3.5) neteisėtumo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai O. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 199,95 Eur žalos atlyginimo. Bylos dalį dėl NŽT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 1SS-15895-(3.5) panaikinimo nutraukė. Priteisė pareiškėjai O. K. iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos NŽT, 130 Eur bylinėjimosi išlaidų.10. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl NŽT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 1SS-15895-(3.5) teisėtumo

ir pagrįstumo bei turtinės žalos atlyginimo pareiškėjai dėl neteisėtų NŽT Lazdijų skyriaus veiksmų, kurie pasireiškė nepagrįstu pareiškėjos nukreipimu į Lazdijų rajono apylinkės teismą, kad būtų išduotas leidimas suderinti 11,82 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kadastrinius matavimus be kitų bendrasavininkų sutikimo.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjos patirtą žalą sudaro Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 2-5-780/2015 iš pareiškėjos priteistos bylinėjimosi išlaidos: K. S. – 260,66 Eur, Ž. S. – 173,77 Eur ir valstybei – 73,42 Eur, taip pat civilinėje byloje sumokėtas žyminis mokestis – 42,86 Eur bei išlaidos advokatams – 649,24 Eur (579,24+70). Iš viso pareiškėja patyrė 1 199,95 Eur išlaidų, kurias įvardino kaip patirtą žalą. Su 2018 m. liepos 16 d. atsiliepimu pareiškėja papildomai pateikė įrodymus apie tai, kad už paaiškinimo šioje byloje pateikimą papildomai patyrė 130 Eur išlaidų, kurias taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujančios NŽT.

12. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. I-7893-811/2016 pareiškėjos skundą dalyje dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, bylą dalyje dėl 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 1SS-15895-(3.5) panaikinimo nutraukė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, nenustatė NŽT skyriaus neteisėtų veiksmų. Nurodė, kad iš Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 2-5-780/2015 argumentų negalima teigti, jog Lazdijų rajono apylinkės teismas konstatavo NŽT skyriaus veiksmų (neveikimo) neteisėtumą ir teisės aktų pažeidimą. Šiais argumentais remiantis Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad nesant visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, pareiškėjos reikalavimas priteisti žalą negali būti tenkinamas. Teismas vertino, kad pareiškėjos skundžiamas sprendimas jai teisinių pasekmių nesukelia, todėl sprendimas nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. I-7893-811/2016 ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teigimu, pagrindas kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo – Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 2-5-780/2015 argumentai, kuriais teismas iš esmės konstatavo neteisėtus NŽT Lazdijų skyriaus veiksmus, t. y. Lazdijų rajono apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad NŽT skyrius, atlikdamas 11,82 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ribų derinimo procedūrą, praleido kadastrinių matavimų tikrinimo stadiją ir nepagrįstai ginčą su Žemės sklypo bendrasavininkais nukreipė spręsti į bendrosios kompetencijos teismą, dėl ko pareiškėja vėliau patyrė turtinę žalą. Pareiškėja pabrėžė, kad šią aplinkybę, be kita ko, nustatė ir apylinkės teismas, t. y. NŽT skyrius nustatęs, kad po pareiškėjos užsakymu atliktų Žemės sklypo kadastrinių matavimų Žemės sklypas sumažėjo labiau nei leistina maksimali paklaida (Žemės sklypo bendrasavininkų nepasirašymo žemės sklypų planuose priežastis), NŽT skyrius, vadovaudamasis Nuostatų 21 punktu ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų „Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikrinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 24 punktu, privalėjo nustatyti Žemės ploto ir Žemės sklypo ribų skirtumo priežastis bei turėjo surašyti išvadą dėl Žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje. Po išvados priėmimo matininkas būtų galėjęs ištaisyti trūkumus ir parengti galutinį žemės sklypo planą, kuriame turėtų pasirašyti visi sklypo savininkai ir tik šiems atsisakius pasirašyti, pareiškėja galėtų kreiptis į teismą dėl įpareigojimo leisti įregistruoti kadastrinius matavimus be bendrasavininkų sutikimo. Apylinkės teismas taip pat nurodė, jog apie tai, kad po kadastrinių matavimų atlikimo Žemės sklypo ribos pasikeitė (sumažėjo daugiau nei leistina) NŽT skyrius buvo informuotas matininko R. V. 2013 m. spalio 24 d. raštu. Taigi pareiškėjos nuomone, kaip buvo konstatuota ir apylinkės teismo sprendime, NŽT skyrius Nuostatų 21 punkte įtvirtintų veiksmų neatliko, o praleidęs šią stadiją (išvados surašymas), nepagrįstai reikalavo iš pareiškėjos pateikti visų žemės savininkų parašus ant žemės sklypo planų, o jų nepateikus, pasiūlė ginčą spręsti civilinio proceso tvarka.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.249 straipsnių nuostatomis. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas pareiškėjos skundą, nutartyje konstatavo, kad NŽT Lazdijų skyrius turėjo pagrindą, vadovaudamasis Nuostatų 21 punktu, pradėti klaidų, galimai padarytų nustatant žemės sklypo ribas, taisymo procedūrą, t. y. parengti išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente būtinumo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad NŽT skyrius ne tik neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti pagal Nuostatų 21 punktą, bet ir nepagrįstais reikalavimais pareiškėjos atžvilgiu sudarė kliūtis tolimesniam Žemės sklypo kadastrinių matavimų derinimui (22 punktas). Atkreipė dėmesį, kad Lazdijų rajono teismo 2015 m. sausio 5 d. įsiteisėjęs sprendimas, kuriuo taip pat rėmėsi nutartyje, yra privalomas visoms valdžios institucijoms, pareigūnams, tarnautojams ir kt. bei privalo būti vykdomas. Taigi NŽT skyriaus veiksmų neteisėtumas (dėl tam tikrų veiksmų neatlikimo) yra konstatuotas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-745-502/2018 ir ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje papildomai neįrodinėtina.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjos realiai patirtą žalą patvirtina nagrinėjamoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai, taip pat ir pateikti prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-5-780/2015, kurie patvirtina pareiškėjos patirtas išlaidas, kurias pareiškėja patyrė dėl civilinio ginčo inicijavimo Lazdijų rajono apylinkės teisme. Teisė į žalos atlyginimą asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog atlikti neteisėti veiksmai ir žala atsirado būtent dėl konkrečių subjektų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju NŽT Lazdijų skyriui teisės aktais priskirtų funkcijų nevykdymas lėmė pareiškėjos kreipimąsi į teismą, dėl to pareiškėja patyrė tiesiogiai su kreipimusi į Lazdijų rajono apylinkės teismą susijusias išlaidas. Byloje nėra ginčo, kad NŽT Lazdijų skyrius pareiškėjai pasiūlė kilusį ginčą spręsti vadovaujantis CK tvarka, atitinkamai pareiškėjai nebuvo pagrindo abejoti kompetentingos institucijos siūlymu. Tai leidžia konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti institucijos veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, priteisė 1 199,95 Eur žalą.

16. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti NŽT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1SS-15895-(3.5), nurodė, kad pareiškėja 2016 m. balandžio 17 d. su skundu kreipėsi į NŽT prašydama atlyginti 1 199,95 Eur žalą, atsiradusią dėl NŽT Lazdijų skyriaus veiksmų neteisėtumo. NŽT, atsakydama pareiškėjai, nurodė, jog Lazdijų rajono apylinkės teismas netyrė žalos atlyginimo klausimo, todėl apylinkės teismo sprendimas jokių materialinių pasekmių nesukuria ir negali būti pagrindu žalai atlyginti. Nors NŽT 2016 m. gegužės 19 d. sprendime Nr. 1SS-15895-(3.5) nurodė, jog neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl žalos atlyginimo, tačiau šio sprendimo turinys (atsisakymas tenkinti prašymą) pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukėlė, nes pareiškėja, gavusi šį sprendimą, su reikalavimu atlyginti žalą kreipėsi į teismą ir jos skundas buvo priimtas nagrinėti. Teismas vertino, kad pareiškėjos prašomas panaikinti NŽT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 1SS-15895-(3.5) pareiškėjai teisinių pasekmių nesukėlė, todėl jo teisėtumo nagrinėjimas administracinio proceso tvarka nėra tikslingas. Teismas šią administracinės bylos dalį nutraukė.

III.

17. Atsakovas NŽT, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjai O. K. priteista 1 199,95 Eur žala bei 130 Eur bylinėjimosi išlaidos, ir pareiškėjos skundą atmesti.

18. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turtinės žalos atlyginimą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, kurios reikšmingos sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimo ar nebuvimo nustatymui, todėl nepagrįstai sprendė, kad šioje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti institucijos veiksmai, žala bei priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų) bei nepagrįstai pareiškėjai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nustatant viešosios teisės subjekto neteisėtus veiksmus, bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškinama siaurai, t. y. ar toks subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas „galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikoje negali peržengti šių įgalinimų ribų.

20. Nuostatų 21 punkte reglamentuota, kad tais atvejais, kai atlikus kadastrinius matavimus nustatoma, jog ploto skirtumas didesnis nei nustatytas šių nuostatų 1 priede ir (arba) žemės sklypo ribos (konfigūracija) neatitinka teritorijų planavimo dokumente suprojektuoto žemės sklypo ribų (konfigūracijos), vykdytojas apie tai raštu informuoja užsakovą ir Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį pagal žemės sklypo buvimo vietą. Vykdytojas žemėtvarkos skyriui turi pateikti situacijos brėžinį ir nurodyti teritorijų planavimo dokumente suprojektuotas ir faktiškai naudojamas šio žemės sklypo ribas. Žemėtvarkos skyrius, per 30 dienų išnagrinėjęs paženklintojo ir su juo besiribojančių žemės sklypų suformavimo dokumentus ir kitą kartografinę medžiagą, nustato žemės sklypo ploto ir (arba) žemės sklypo ribų (konfigūracijos) skirtumo priežastis ir surašo išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente būtinumo. Šiuo atveju nekilnojamojo daikto kadastro duomenų

bylos rengimo darbai tęsiami vadovaujantis žemėtvarkos skyriaus išvadomis. Taigi iš teisinio reglamentavimo bei apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų jurisprudencijoje pateikiamo viešojoje teisėje veikiančio teisėtumo principo aiškinimo akivaizdu, kad tik vykdytojui (matininkui) raštu informavus NŽT Lazdijų skyrių apie kadastrinių matavimų atlikimo metu nustatytas aplinkybes bei pateikus situacijos brėžinį, nurodant teritorijų planavimo dokumente suprojektuotas ir faktiškai naudojamas žemės sklypo ribas, NŽT Lazdijų skyriui atsirado pagrindas rengti išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente būtinumo.

21. Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byla NŽT Lazdijų skyriuje tikrinta tris kartus: 2013 m. gruodžio 4 d., 2014 m. sausio 7 d. ir 2015 m. vasario 23 d. Kadastrinių matavimų byla ne kartą buvo grąžinama matininkui taisyti ir vėl teikiama tikrinti pakartotinai, tačiau nei vieno iš atliktų patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kada būtent byloje pateiktas UAB „Geodezininkai“ matininko R. V. 2013 m. spalio 24 d. raštas. Taigi neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Geodezininkai“ matininko R. V. 2013 m. spalio 24 d. raštas NŽT Lazdijų skyriui buvo pateiktas iki 2014 m. sausio 24 d. NŽT Lazdijų skyriaus rašto Nr. 4SD-(14.4.104.)-345 parengimo, nėra. Atsakovo nuomone, pareiškėja O. K. nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Geodezininkai“ matininko R. V. 2013 m. spalio 24 d. raštas NŽT Lazdijų skyriuje buvo gautas iki jos kreipimosi į Lazdijų rajono apylinkės teismą dienos.

22. Akcentavo, kad Nuostatų 21 punktas imperatyviai įpareigoja vykdytoją (matininką) NŽT teritoriniam padaliniui pateikti raštu ne tik informaciją apie kadastrinių matavimų atlikimo metu nustatytas aplinkybes, bet ir pateikti situacijos brėžinį. UAB „Geodezininkai“ matininkas R. V. 2015 m. sausio 26 d. prašymu (prašymas registruotas NŽT Lazdijų skyriuje, registracijos Nr. 4JP-143) dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos derinimo kreipėsi į NŽT Lazdijų skyrių. Kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas situacijos brėžinys. Pažymi, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje yra tik vienas situacijos brėžinys, pateiktas kartu su 2015 m. sausio 26 d. UAB „Geodezininkai“ matininko R. V. prašymu, registracijos Nr. 4JP-143. Duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Geodezininkai“ matininkas R. V. NŽT Lazdijų skyriui buvo teikęs dar vieną situacijos brėžinį, nėra. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, sprendime tik formaliai nurodė, kad NŽT Lazdijų skyriaus veiksmų neteisėtumas (dėl tam tikrų veiksmų neatlikimo) yra konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A-745-502/2018.

23. Atsakovo nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina fakto, kad NŽT Lazdijų skyrius pažeidė Nuostatų 21 punkte įtvirtintas imperatyvias teisės normas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Geodezininkai“ matininkui R. V. pateikus 2015 m. sausio 26 d. prašymą (prašymas registruotas NŽT Lazdijų skyriuje, registracijos Nr. 4JP-143) dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos derinimo bei situacijos brėžinį, kaip numatyta Nuostatų 21 punkte, NŽT Lazdijų skyrius šį prašymą išnagrinėjo teisės aktuose nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nevertino visų byloje esančių įrodymų ir nepagrįstai sprendė, jog yra visos būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti.

24. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino pareiškėjos O. K. prašymą ir iš atsakovo pareiškėjos naudai priteisė 130 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymi, kad pareiškėja O. K. šioje byloje pareiškė du reikalavimus: panaikinti NŽT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1SS-1585-(3.5.) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 199,95 Eur turtinę žalą. Skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies, t. y. patenkintas vienas skundo reikalavimas, todėl pirmosios instancijos teismas, patenkinęs vieną pareiškėjos reikalavimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir nepagrįstai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, pareiškėjos O. K. naudai priteisė 130 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, nemažindamas šių išlaidų proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

25. Pareiškėja O. K. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.26. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės revizuoja Lazdijų rajono apylinkės teismo

sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5-870/2015, kuris yra galiojantis ir kuriame aplinkybė dėl to, kada būtent byloje pateiktas UAB „Geodezininkai“ matininko R. V. 2013 m spalio 24 d. raštas, buvo ištirta.

27. Pažymi, kad NŽT Lazdijų skyrius žemės sklypo kadastrinius matavimus tikrino tik pateikus matininkui prašymą ir kadastrinių matavimų bylą. Matininkas R. V. surašė Žemė sklypo kadastro matavimo duomenų nustatymo trūkumų aprašytų 2013 m. gruodžio 4 d. tikrinimo akte Nr. 04KAM-117823 T-6211 taisymo lapą. Jame nurodė, kad situacijos brėžinys NŽT Lazdijų skyriui pateiktas. Aiškinamajame rašte 2015 m. vasario 17 d. matininkas R. V. taip pat nurodo, kad 2013 m. spalio 24 d. situacijos brėžinys ir raštas dėl žemės sklypo ploto pasikeitimo NŽT Lazdijų skyriui buvo pateiktas. Tai reiškia, kad pirminį raštą (2013 m. spalio 24 d.) R. V. yra pateikęs, ir teikia antrą kartą. Lazdijų rajono apylinkės teismas nurodė, kad matininkas raštu informavo NŽT Lazdijų skyrių, jog ieškovės žemės sklypo plotas po kadastrinių

matavimų sumažėjo labiau negu leistina maksimali paklaida ir pateikė žemės sklypo situacijos brėžinį. Taigi matininkas įvykdė savo pareigą pagal Nuostatų 21 punktą ir Taisyklių 24 punktą, todėl darbą gali toliau tęsti tik gavęs minėtą išvadą. Šią aplinkybę R. V. patvirtino liudytoju apklausiamas teisme. Todėl apeliacinio skundo teiginiai nurodytu klausimu yra nepagrįsti.

28. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5-870/2015 turi prejudicinę reikšmę. Teismas pažymėjo, kad NŽT Lazdijų skyrius paminėtus tikrinimo aktus surašė nepagrįstai, Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje neruošė išvados dėl žemės sklypo Dumbliauskų kaime Lazdijų rajone ribų patikslinimo vietoje, nenustatė sklypo ploto ir žemės sklypo konfigūracijos skirtumo. Teismas konstatavo, kad būtinos išvados nepateikia valstybės institucija, kuri atsakinga už sprendimų priėmimą tokiose situacijose, atsakingai institucijai nepriėmus sprendimo dėl leistinos ploto paklaidos viršijimo, kadastriniai matavimai nėra užbaigti ir negali būti tęsiami. Taigi Lazdijų rajono apylinkės teismas konstatavo, kad NŽT Lazdijų skyrius praleido kadastrinių matavimų tikrinimo ir rengimo stadiją, neparengė konkrečios išvados, tokiu būdu pažeidė Nuostatų 21 punktą, nurodė bendrasavininkui kreiptis į teismą. Dėl NŽT Lazdijų skyriaus neveikimo atsirado žala.

29. Akcentavo, kad matininko V. V. 2015 m. sausio 26 d. prašymu negalima remtis ir dėl to, kad turtinė žala pareiškėjai buvo padaryta anksčiau, dar 2014 metais, kai NŽT Lazdijų skyrius neatliko savo pareigos, reikalavo kreiptis teismą, kai Lazdijų rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą. Tai, kad NŽT Lazdijų skyrius neužregistravo 2013 m. spalio 24 d. matininko rašto ir situacijos brėžinio yra jo aplaidumas. Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje, žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), matininko R. V. 2013 m. spalio 24 d. raštas yra, jis negalėjo atsirasti savaime.

30. Nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašoma priteisti suma yra ženkliai mažesnė už galimą priteisti maksimalią turėtų išlaidų sumą už atsiliepimo parengimą. Taip pat paaiškino, kodėl priteisiama suma nemažinama proporcingai tenkintiems reikalavimams. Pareiškėja prašo priteisti 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai pažeisdami atsakingo administravimo principą, kuris inter alia (be kita ko) reiškia ir pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

33. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis

pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

34. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus.35. Šios bylos kontekste svarbus ir ABTĮ 15 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintas teisinis reglamentavimas: vienodą

administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (1 dalis); į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (3 dalis).

36. Šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatyta, kad ginčo Žemės sklypo kadastrinių matavimų bei šių matavimų tikrinimo metu Žemės sklypo plane nurodyti ribų ilgiai skyrėsi nuo ilgių, nustatytų preliminarių matavimų metu, o Žemės sklypo ploto paklaida viršijo ribinę (leistiną) ploto paklaidą (b. l. 17–18, 65–68). Šios aplinkybės buvo konstatuotos visų Žemės sklypo kadastro duomenų bylos patikrinimų (2013 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. sausio 7 d.) metu, taigi NŽT Lazdijų skyriui buvo žinomos. Be to, byloje pateiktas UAB „Geodezininkai“ NŽT Lazdijų skyriui adresuotas 2013 m. spalio 24 d. raštas kartu su Žemės sklypo situacijos brėžiniu (b. l. 69; taip pat žr. Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-5-780/2015 I tomas, b. l. 8–9) dėl maksimalią leistiną ribą viršijančių Žemės sklypo ribų bei ploto pasikeitimų. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Geodezininkai“ 2013 m. spalio 24 d. raštas NŽT Lazdijų skyriuje buvo gautas (kaip minėta, jį pirmosios instancijos teismui pateikė pats NŽT teritorinis padalinys), tačiau atsakovas teigia, jog minėtas raštas NŽT Lazdijų skyriuje nebuvo užregistruotas, todėl nėra aiški data, kada šis dokumentas buvo pateiktas. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad 2013 m. spalio 24 d. raštą teikęs matininkas negalėjo daryti įtakos NŽT Lazdijų skyriuje gaunamų dokumentų registracijai, todėl aplinkybė, kad šis raštas institucijoje nebuvo užregistruotas ir, kad dėl to nėra galimybės nustatyti, kada jis institucijai buvo pateiktas, savaime nereiškia, kad toks raštas apskritai nebuvo pateiktas. Juo labiau, kad, kaip jau minėta, šis raštas yra NŽT Lazdijų skyriaus turimoje Žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos medžiagoje. Pažymėta, kad viešojo administravimo institucija negali pareiškėjos laikyti atsakinga už tai, jog pati institucija nežino, kada ir kokiu būdu dokumentas atsirado jos administruojamoje (tikrinamoje) kadastrinių matavimų byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti pareiškėjos sąžiningumu bei tuo, kad UAB „Geodezininkai“ 2013 m. spalio 24 d. rašto data yra nurodyta neteisingai.

37. Dėl aktualios taikytinos teisės nustatytų faktinių aplinkybių kontekste Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje nurodė, kad Nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-924 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.), kuriame nustatyta, kad nekilnojamojo daikto planai turi būti parengti taip, kad naudojantis valstybinės koordinačių sistemos duomenimis būtų galima nustatyti nekilnojamojo daikto vietą Lietuvos teritorijoje. Parengtas žemės sklypo planas turi būti suderintas su žemės tvarkymo darbus administruojančia valstybės institucija. Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo detalią tvarką ir reikalavimus, nekilnojamojo daikto planų bei kadastro duomenų formų turinį ir parengimo bei nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos suformavimo tvarką nustato Nuostatai (8 str. 5 ir 6 d.). Atitinkamai Nuostatų (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1181 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.) 21 punkte įtvirtinta, kad žemės sklypo ribos tarp ribų posūkio taškų, įskaitant tas, kurios ribojasi su natūraliais kontūrais, turi sudaryti vieną uždarą kontūrą, pagal kurio ribų posūkio taškų koordinates apskaičiuojamas žemės sklypo plotas. Žemės sklypo plotas, apskaičiuotas nustačius nekilnojamojo daikto kadastro duomenis atliekant kadastrinius matavimus tomis pačiomis ribomis naudojant tikslesnes nei ankstesnių matavimų priemones, gali skirtis nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto arba teritorijų planavimo dokumente suprojektuoto, bet neįregistruoto Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo ploto ne daugiau kaip maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida, nurodyta šių Nuostatų 1 priede. Tais atvejais, kai atlikus kadastrinius matavimus nustatoma, kad ploto skirtumas didesnis

nei nustatytas šių Nuostatų 1 priede ir (arba) žemės sklypo ribos (konfigūracija) neatitinka teritorijų planavimo dokumente suprojektuoto žemės sklypo ribų (konfigūracijos), vykdytojas apie tai raštu informuoja užsakovą ir Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį pagal žemės sklypo buvimo vietą (toliau vadinama – žemėtvarkos skyrius). Vykdytojas žemėtvarkos skyriui turi pateikti situacijos brėžinį ir nurodyti teritorijų planavimo dokumente suprojektuotas ir faktiškai naudojamas šio žemės sklypo ribas. Žemėtvarkos skyrius, per 30 dienų išnagrinėjęs paženklintojo ir su juo besiribojančių žemės sklypų suformavimo dokumentus ir kitą kartografinę medžiagą, nustato žemės sklypo ploto ir (arba) žemės sklypo ribų (konfigūracijos) skirtumo priežastis ir surašo išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente būtinumo. Šiuo atveju nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos rengimo darbai tęsiami vadovaujantis žemėtvarkos skyriaus išvadomis. Žemėtvarkos skyrius, nustatęs teritorijų planavimo dokumentuose pažeidimų, dėl kurių susidarė žemės sklypo ploto ir (arba) žemės sklypo ribų (konfigūracijos) skirtumai, inicijuoja teritorijų planavimo dokumentų, kurių organizatorius iki 2010 m. birželio 30 d. – apskrities viršininkas ar nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinės žemės tarnybos vadovas ar jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vadovas, patikslinimą, o kitu atveju apie nustatytus pažeidimus (neatitikimus) informuoja teritorijų planavimo dokumentų organizatorių.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog Nuostatų 21 punkto normoje yra įtvirtinta klaidų, padarytų nustatant žemės sklypo ribas, taisymo galimybė. Pagal šią teisės normą klaida pripažįstama tokia situacija, kai faktiškai naudojamo žemės sklypo ribos (konfigūracija) neatitinka teritorijų planavimo dokumente suprojektuoto žemės sklypo ribų (konfigūracijos). Ir tik nustatyta tvarka konstatavus šią teisiškai reikšmingą aplinkybę (surašius atitinkamą išvadą), žemėtvarkos skyriui suteikiama teisė šią klaidą, priklausomai nuo jos atsiradimo priežasties, atitinkamai ištaisyti: 1) arba patikslinti žemės sklypo ribas (konfigūraciją) vietovėje pagal teritorijų planavimo dokumento duomenis; 2) arba patikslinti teritorijų planavimo dokumento duomenis pagal faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas (konfigūraciją). Ištaisius šią klaidą, faktiškai naudojamo žemės sklypo ribos (konfigūracija) ir žemės sklypo ribos (konfigūracija), kurios suprojektuotos teritorijų planavimo dokumente, turi sutapti, tokiu būdu užtikrinant anksčiau suformuoto žemės sklypo ribų stabilumo principą (žr., pvz., 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-552/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-816-438/2015, 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2459-822/2016 ir kt.).

39. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei paminėtą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad NŽT Lazdijų skyrius, atsižvelgdamas į Žemės sklypo kadastrinių matavimų byloje esančius duomenis, vadovaudamasis Nuostatų 21 puntu, turėjo pagrindą pradėti klaidų, galimai padarytų nustatant Žemės sklypo ribas, taisymo procedūrą, t. y. rengti išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente būtinumo. Tuo tarpu NŽT Lazdijų skyrius ne tik neatliko aptariamų veiksmų, bet ir laikėsi pozicijos, jog Žemės sklypo kadastro duomenų bylos nederintinos, nes Žemės sklypo ribų pasikeitimas nebuvo suderintas su šio sklypo bendraturčiais, o tarp bendraturčių kylantys ginčai turi būti sprendžiami teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (žr. NŽT Lazdijų skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. atsiliepimą (Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-5-780/2015 I tomas, b. l. 110–113); taip pat 2014 m. sausio 24 d. raštą Nr. 4SD-(14.4.104)-345 (šios administracinės bylos b. l. 17–18)). Taigi NŽT Lazdijų skyrius ne tik neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti pagal Nuostatų 21 punktą, bet ir nepagrįstais reikalavimais pareiškėjos atžvilgiu sudarė kliūtis tolimesniam Žemės sklypo kadastrinių matavimų derinimui.

40. Dėl aptartų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo 2015 m. sausio 5 d. sprendime yra pasisakęs ir Lazdijų rajono apylinkės teismas, kuris konstatavo, jog: „kadastrinių matavimų vykdytojui nustačius, kad jo apskaičiuotas žemės sklypo plotas skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto daugiau kaip maksimali leistina ploto paklaida ir raštu informavus apie tai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį, šis privalo nustatyti žemės sklypo ploto ir (arba) žemės sklypo ribų (konfigūracijos) skirtumo priežastis ir privalo surašyti išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. <…> Tokiu atveju nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos rengimo darbai gali būti tęsiami tik vadovaujantis žemėtvarkos skyriaus išvadomis. Tai reiškia, kad tokioje situacijoje Nuostatų 21 punkte numatyta išvada yra būtinas kadastro duomenų bylos dokumentas, be kurio vykdytojas (matininkas) iš viso negali tęsti matavimo darbų ir jų užbaigti, sudarydamas Nuostatų reikalavimus atitinkantį žemės sklypo planą. <…> R. V. 2013-10-24 raštas patvirtina, kad jis raštu informavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrių, jog ieškovės žemės sklypo plotas po kadastrinių matavimų sumažėjo labiau nei leistina maksimali paklaida ir pateikė žemės sklypo situacijos brėžinį <…>. Vadinasi matininkas įvykdė savo pareigą pagal Nuostatų 21 punktą ir taisyklių 24 punktą ir savo darbą gali toliau tęsti tik gavęs minėtą išvadą. Tačiau tiek pati ieškovė, tiek liudytoju apklaustas matininkas R. V. patvirtino, kad

Nuostatų 21 punkte numatytos išvados Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius taip ir nepateikė. <…> ši institucija visiškai ignoruoja Nuostatų 21 punkte įtvirtintą savo pareigą nustatyti žemės sklypo ploto skirtumo priežastis ir surašyti išvadą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo vietovėje arba teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Šiuo atveju žemėtvarkos skyrius nepagrįstai iš matininko pareikalavo žemės sklypo planų ir visos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos bei nepagrįstai surašė tikrinimo aktus dėl aplinkybių, trukdančių suderinti parengtą žemės sklypo planą, pagal Nuostatų 67 ir 68 punktų reikalavimus, nes pirmiausiai turėjo surašyti Nuostatų 21 punkte nurodytą išvadą, kuria remiantis matininkas ir būtų ištaisęs nurodomus kadastrinių matavimų trūkumus. <…> Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius iš esmės ne tik neatlieka jam priskirtų funkcijų, bet ir nepagrįstai atsakomybę už savo neveiklumą perkelia atsakovams ir taip sukuria ginčą tarp bendraturčių, kuris šioje kadastrinių matavimų rengimo stadijoje net neturėtų kilti“. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimas įsiteisėjo 2015 m. vasario 5 d., todėl yra privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str. 1 d.).

41. Taigi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau nustatyti neteisėti Tarnybos Lazdijų skyriaus veiksmai (Nutarties 33 p. – procesinių sprendimų prejudicinė galia).

42. Vertindama, ar yra kitos žalos pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlygos – padaryta žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, teisėjų kolegija remiasi Nutarties 15 punkte išdėstytais pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais ir jų nekartoja. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai iš esmės pagrįsti prejudicinę galią turinčių teismų procesinių sprendimų kvestionavimu. Dėl teismų sprendimų prejudicinės galios reikšmės nutartyje jau pasisakyta.

43. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstais pripažįsta Nutarties 24 punkte nurodytus atsakovo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų.

44. Pareiškėja byloje pareiškė du reikalavimus: panaikinti NŽT 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1SS-1585-(3.5.) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 199,95 Eur turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. patenkintas tik reikalavimas dėl žalos atlyginimo, todėl bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjai priteistos bylinėjimosi išlaidos, keičiama, pareiškėjai priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažinama, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

45. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – už susipažinimą su atsakovo apeliaciniu skundu, konsultaciją ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėją apeliacinės instancijos teisme pagal 2018 m. lapkričio 2 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 18/80 atstovavo advokatas A. S.. Turėtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti, pareiškėja pateikė advokato A. S. 2018 m. spalio 9 d. išlaidų ataskaitą, kurioje nurodyta, kad advokatas A. S. susipažino su apeliaciniu skundu ir suteikė pareiškėjai konsultaciją, ši teisinė paslauga įvertinta 65 Eur, taip pat parengė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, ši teisinė paslauga įvertinta 135 Eur suma. Pareiškėja už suteiktas teisines paslaugas advokatui A. S. 2018 m. lapkričio 3 d. pagal pinigų priėmimo kvitą Nr. 844121 iš viso sumokėjo 200 Eur (už O. K. sumokėjo P. K.).

46. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas dėl materialinio teisinio pobūdžio reikalavimo atmestas, pareiškėjai, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 ir 8.19 punktais bei Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, kuris 2018 m. II ketvirtį sudarė 926,70 Eur, iš atsakovo priteisiama 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjai iš atsakovo

priteista 130 Eur bylinėjimosi išlaidų, pakeisti.Priteisti pareiškėjai O. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos, 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Priteisti pareiškėjai O. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eT-1-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02313-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 51.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, susipažinęs su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi dėl administracinės bylos Nr. eI8975-423/2018 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo priskyrimo nagrinėti atitinkamam apygardos administraciniam teismui,

n u s t a t ė:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, prašydami spręsti administracinės bylos Nr. eI-8975-423/2018 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02313-2018-4) priskyrimo atitinkamam administraciniam teismui klausimą.

Nutartyje nurodoma, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 89 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikinimo. Pažymima, jog iš bylos medžiagos bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad pareiškėjas skundu dėl to paties ginčo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4907-789/2018 jo skundą atsisakė priimti, išaiškindamas teisę paduoti skundą Regionų apygardos administraciniam teismui.

Nutartyje remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-774-492/2018 ir nurodoma, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Departamento direktoriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 89 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, atsakovu byloje nurodytas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 31 straipsnio 1 dalimi, skundas turėjo būti paduotas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė, t. y. Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašoma spręsti nurodytos bylos priskyrimo atitinkamam administraciniam teismui klausimą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=58cf8cc014f911e9a02091a7dde47252

Teismo pirmininkas


Išsamus bylų perdavimo nagrinėti kitam teismui pagrindų sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurios 2 punkte numatyta, kad teismas perduoda nagrinėti bylą kitam teismui, kai paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo teismams taisykles. Pagal ABTĮ 69 straipsnio 2 dalį bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia bylą perduodančio teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, o bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytais atvejais klausimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas bylą perduodančio teismo pirmininko teikimu.

ABTĮ 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.2 ir 2 punktuose, taip pat Įsakymu patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo sąlygų aprašo (toliau – ir Reorganizavimo sąlygų Aprašas) 8 punkte numatyta, kad regionų aplinkos apsaugos departamentai (tarp jų ir Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir RAAD)) reorganizuojami jungimo būdu, prijungiant juos prie Departamento, kuris po reorganizavimo perima reorganizuotų biudžetinių įstaigų teises ir pareigas. Reorganizavimo sąlygų aprašo 9 punkte, be kita ko, numatyta, kad Kauno RAAD po reorganizavimo pasibaigia. Pasibaigiančių biudžetinių įstaigų (t. y., be kita ko, Kauno RAAD) teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančiai biudžetinei įstaigai – Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos pakeistų Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatų įregistravimo Juridinių asmenų registre dieną. Pastebėtina, kad pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatai Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2018 m. liepos 2 d., taigi nuo šios dienos Kauno RAAD perėmė Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, kuris yra atsakovas šioje byloje.

Nustatyta, kad pareiškėjas skundu ginčija Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 89 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo nuspręsta patvirtinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyrio 2018 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktą Nr. K-61. Atsakovu byloje yra įtrauktas Departamentas, todėl remiantis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi, skundas turėjo būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo buveinė yra registruota Smolensko g. 15, Vilniuje, spręstina, jog ginčas nagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, jog šios bylos nagrinėjimas priskirtinas Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, todėl, vadovaujantis ABTĮ 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, byla perduotina nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

administracinę bylą Nr. eI-8975-423/2018 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02313-2018-4) perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

TEISMO PIRMININKAS GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-87-629/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=51f5182014f911e9a02091a7dde47252

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04051-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą pareiškėjui E. K. (E. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2016 m. spalio 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) (toliau – ir Sprendimas), pareiškėjo E. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundą atmesti.

2. Atsakovas paaiškino neskundžiantis Sprendimo dalies, kurioje pareiškėjo skundas buvo netenkintas. Atsakovas nesutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde esanti frazė „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ (kuri, atsakovo nuomone, buvo ištraukta iš konteksto) reiškia pareiškėjo siekį gauti smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimą, todėl atsakovas neva privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka priimti motyvuotą sprendimą kompensuoti nukentėjusiam padarytą žalą arba motyvuotą sprendimą atsisakyti kompensuoti žalą. Atsakovas tvirtino, jog tai, kad pareiškėjas niekada nekėlė klausimo dėl žalos atlyginimo iš valstybės biudžeto Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) pagrindu, matyti iš visos byloje esančios medžiagos ir ilgamečio Ministerijos susirašinėjimo su pareiškėju. Iš pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde išdėstytų argumentų ir kitos bylos medžiagos matyti, kad Ministerija neturi teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus, t. y. iš valstybės lėšų atlyginti jo patirtą žalą, kas buvo nurodyta Ministerijos 2016 m. liepos 12 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5355 (toliau – ir Raštas Nr. 1) ir 2016 m. liepos 25 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5792 (toliau – ir Raštas Nr. 2).

3. Pareiškėjas E. K. atsiliepime į atsakovo skundą prašė jį atmesti.4. Pareiškėjo teigimu, Komisija visiškai teisingai konstatavo, kad pareiškėjas skunde suformulavo ir tokį prašymą –

primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą. Daugiau nei 5 metus Ministerija demonstruoja nepagarbą Lietuvos piliečio konstitucinių garantijų įgyvendinimo privalomumo principui, nevykdo Sutarties dėl teisinės pagalbos tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, taip pat nevykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintų Ministerijos nuostatų, į kuriuos atkreipė dėmesį Seimo kontrolierius.

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsakydamas į teisėjo klausimą, ką jis turėjo omenyje rašydamas 2016 m. birželio 30 d. skundo paskutinį sakinį, nurodė siekiantis gauti žalos atlyginimą už tai, kad institucijos tam tikrą laiką netinkamai vertino situaciją ir netinkamai nagrinėjo jo skundus.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) tiek, kiek juo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įpareigota priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo E. K. prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas nesutinka su Sprendimo dalimi, kurioje jis buvo įpareigotas priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, todėl teismas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertino tik šioje apimtyje.

8. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas su 2016 m. rugpjūčio 8 d. skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2. Rašte Nr. 1 Ministerija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. gegužės 26 d. prašymą, kurį jai persiuntė nagrinėti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio vykdymo. Rašte Nr. 1 Ministerija pareiškėjui priminė apie tai, kokia tvarka yra vykdomi Lietuvos Respublikoje priimami teismo sprendimai Latvijos Respublikoje, kokios konsultacijos pareiškėjui jau buvo suteiktos jo rūpimu klausimu, pasiūlė apsvarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į Latvijos Respublikos prisiekusįjį teismo antstolį, kuris iš naujo patikrintų išieškojimo iš skolininko galimybes. Rašte Nr. 2 Ministerija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skundą, kurį jai persiuntė Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio vykdymo. Rašte Nr. 2 Ministerija pareiškėjui priminė apie tai, kokios konsultacijos jam jau buvo suteiktos jo rūpimu klausimu, nurodė, kad paskutinį kartą į analogišką skundą jam buvo atsakyta 2016 m. liepos 12 d. Raštu Nr. 1, ir informavo, kad dėl šios priežasties pareiškėjo skundas nebus nagrinėjamas.

9. Sprendime Komisija, be kita ko, konstatavo, kad naikinti Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2 nėra pagrindo, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė. Sprendime Komisija įpareigojo Ministeriją priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu. Komisijos nuomone, pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde nurodyta frazė „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam išmokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ yra vertintina kaip prašymas, kuriuo pareiškėjas faktiškai siekia, kad Lietuvos Respublikos institucija jam išmokėtų priteistą kompensaciją pagal Kompensavimo įstatymą. Ministerija yra įgaliota priimti ir vykdyti sprendimus dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo, todėl, gavusi kitų institucijų persiųstus pareiškėjo prašymus dėl 2011 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo vykdymo – priteistos neturtinės žalos atlyginimo, turėjo priimti motyvuotą sprendimą kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą arba motyvuotą sprendimą atsisakyti kompensuoti žalą.

10. Teismas, apžvelgęs Kompensavimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, jog šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas nesudaro pagrindo teigti, kad Ministerija ar jos įgaliota institucija Kompensavimo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka privalo nagrinėti tokį asmens prašymą (skundą), iš kurio yra akivaizdu, kad jis nesiekia pasinaudoti Kompensavimo įstatyme nustatytu žalos kompensavimo mechanizmu, o iš prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų turinio aiškiai matyti, kad asmuo net ir neturi teisės į žalos atlyginimą pagal Kompensavimo įstatymą, nes žala, kurią jis yra patyręs, padaryta ne smurtiniu, o kitokio pobūdžio nusikaltimu.

11. Teismas nesutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skunde nurodyta frazė „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam išmokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ gali būti vertinama kaip prašymas, kuriuo pareiškėjas faktiškai siekė, kad jam būtų išmokėta kompensacija pagal Kompensavimo įstatymą. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus (be kita ko, ankstesnį susirašinėjimą tarp pareiškėjo ir atsakovo, Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus 2016 m. balandžio 26 d. raštą) ir paties pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažino, kad pareiškėjas tokia fraze iš esmės išreiškė siekį, kad jam būtų atlyginta kitokio pobūdžio žala, t. y. žala, galbūt kilusi dėl jo skundus nagrinėjusių pareigūnų veikos (veikimo ar neveikimo), kurios atlyginimo tvarka niekaip nėra sureguliuota Kompensavimo įstatyme. Tai, kad Ministerija neturėjo jokio pagrindo minėtą frazę laikyti prašymu kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą, patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. skundą pateikė Tautinių mažumų departamentui, kurio funkcijos niekaip nėra susijusios su Kompensavimo įstatymo įgyvendinimu.

12. Teismas, konstatavęs, kad Komisija netinkamai įvertino minėtą frazę, nusprendė, jog Sprendimas tiek, kiek juo atsakovas įpareigotas priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl Sprendimas šioje dalyje naikintinas. Teismas nevertino kitų ginčo šalių argumentų, nes, teismo nuomone, jie nėra

esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados.

III.

13. Pareiškėjas E. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) palikti nepakeistą.

14. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai interpretavo Komisijos išvadas. Komisija Ministerijos neįpareigojo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti kompensaciją, bet visiškai teisingai ją įpareigojo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą, teigiamą arba neigiamą pareiškėjo atžvilgiu, kadangi Ministerija tokio dokumento nebuvo parengusi. Pareiškėjas tvirtina šioje situacijoje siekiantis ne pinigų, o kad valstybė, atstovaujama Ministerijos, nenusisuktų nuo problemos (teismo sprendimų nevykdymas Lietuvoje yra plačiai paplitusi problema) ir patartų, kaip pareiškėjui elgtis šiuo atveju, norint pasiekti geriausią rezultatą mažiausiomis sąnaudomis. Pareiškėjas atsakovo pasiūlymą problemą spręsti Rygos miesto teisme vertina kaip pažeminimą, pažymėdamas, kad atsakovas, pateikdamas tokį pasiūlymą, neįvertino pareiškėjo galimų patirti išlaidų (kelionei, pragyvenimui, advokatams, vertėjams), pareiškėjo amžiaus (79 metai). Pareiškėjas išreiškia nepasitenkinimą teismų ir kitų valstybės institucijų veikla (pasyvumu). Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog neegzistuoja Nukentėjusiųjų teisių apsaugos įstatymas, kad nagrinėjamoje situacijoje nusikaltėlis turi teisinį pranašumą prieš nukentėjusįjį. Teismas visiškai nepasisakė apie teismo sprendimo vykdymo privalomumą, todėl pareiškėjui neaišku, kodėl valstybė iš jo – savo piliečio – atima galimybę ir teisę į teismo sprendimo realizavimą. Toks teismo sprendimas tik nutolina jau 6 metus besitęsiančios situacijos užbaigimą.

15. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.16. Atsakovas pažymi, kad jis dar 2011 m. kreipėsi į Latvijos Respublikos atsakingas institucijas dėl Vilniaus miesto

3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio pripažinimo, pareiškėją reguliariai informavo apie išieškojimo eigą. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir motyvais bei akcentuoja, kad Ministerija nėra įpareigota nagrinėti prašymą (skundą) ir priimti atitinkamą sprendimą, jeigu pareiškėjas nesiekia pasinaudoti žalos kompensavimo mechanizmu ir net neturi teisės į žalos kompensavimą Kompensavimo įstatymo pagrindu. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra grindžiamas tik pareiškėjo subjektyviu asmeniniu požiūriu į susiklosčiusią situaciją, tačiau jame jokių konkrečių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, kuriuos priimdamas skundžiamą sprendimą būtų padaręs teismas, nėra nurodyta.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 3R-324(AG-265/04-2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino pareiškėjo tikslus, kurių jis siekė pateikdamas 2016 m. birželio 30 d. prašymą. Aiškindamasis dėl bylos proceso šalių nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad Komisija pagrįstai įpareigojo atsakovą priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada ir motyvais, jog atsakovas neturėjo pagrindo minėtą reikalavimą laikyti prašymu kompensuoti smurtiniais nusikaltimais padarytą žalą ir atitinkamai jį nagrinėti Kompensavimo įstatyme nustatyta tvarka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neneigia pirmosios instancijos

teismo padarytos išvados, jog jis 2016 m. birželio 30 d. prašymu siekė tik žalos, patirtos dėl netinkamų valstybės institucijų ir įstaigų veiksmų (neveikimo), atlyginimo, bet tvirtina, jog atsakovas pagrįstai buvo Komisijos įpareigotas iš esmės išnagrinėti pastarąjį pareiškėjo reikalavimą ir dėl jo priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įpareigojimo atsakovui priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, pagrįstumo.

20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-224-754/2011 A. T. (A. T.) pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. jis vairavo automobilį pažeisdamas kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas per pėsčiųjų perėją ėjęs E. K., taip pat A. T. skyrė 10 MGL (1 300 Lt (376,51 Eur)) baudą ir priteisė E. K. iš A. T. 8 000 Lt (2 316,96 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartyje, atsakant į E. K. prašymą pateikti duomenis Latvijos Respublikos teisingumo ministerijai apie 2012–2013 metais į jo vardu atidarytą banko sąskaitą pervestas sumas vykdant minėtą teismo nuosprendį, nurodyta, kad minėtas nuosprendis dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo Rygos miesto Kuržemės teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo pripažintas ir perduotas vykdyti Latvijos Respublikoje, o jo vykdymas perduotas antstoliui R. V. (R. V.).

21. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 26 d. prašyme, pateiktame Lietuvos Respublikos Prezidentei (Komisijos byla, l. 16), prašė pateiktų dokumentų pagrindu nustatyti ir išnagrinėti priežastis, dėl kurių nevykdomas 2011 m. priimtas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas, apžvelgė susirašinėjimo su kitomis valstybės institucijomis rezultatus, kurie jo netenkino, ir nurodė teismo sprendimo nevykdymą laikantis ne tik grubiu Lietuvos piliečio teisių pažeidimu, asmeniniu pažeminimu ir kt., bet ir Lietuvos Respublikos valstybės negerbimu. Kartu su šiuo prašymu pareiškėjas pateikė, be kita ko, Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos lyderio A. Kubiliaus 2016 m. balandžio 26 d. raštą, skirtą Teisingumo ministrui (Komisijos byla, l. 17), kuriame pripažįstama, jog Kompensavimo įstatyme įtvirtinta kompensacijų išmokėjimo tvarka yra taikoma tik tyčinių smurtinių nusikaltimų aukoms, o pareiškėjas teismo tokiu nėra pripažintas, tačiau išreiškiama nuomonė, kad tokia pati kompensacijų mokėjimo logika turėtų būti taikoma ir kitų nusikaltimų (ne tik tyčinių smurtinių nusikaltimų) aukoms, jeigu jie yra patyrę fizinį kūno sužalojimą ir dėl to turėjo finansinių nuostolių, ir ministras raginamas parengti reikalingas įstatymo pataisas, kurios leistų Kompensavimo įstatyme numatytos žalos kompensacijų išmokėjimo tvarką pritaikyti ir tokių nusikaltimų, kuriuos patyrė pareiškėjas, atvejams.

22. Ministerija, išnagrinėjusi jai persiųstą pareiškėjo 2016 m. gegužės 26 d. prašymą, 2016 m. liepos 12 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5355 (t. y. Rašte Nr. 1) (Komisijos byla, l. 34–35) jam paaiškino Lietuvos Respublikos teismo priimto teismo sprendimo (nuosprendžio) vykdymo Latvijos Respublikoje ypatybes, priminė ankstesniuose raštuose nurodytą aplinkybę, jog vykdomasis raštas buvo grąžintas skolininkui neturint pajamų ar turto, tačiau jo įsiskolinimas neanuliuotas ir gali būti išieškomas, kai skolininkas turės pajamų ar turto, į kuriuos galės būti nukreiptas išieškojimas, ir, atsižvelgdama į tai, kad nuo vykdomojo rašto grąžinimo praėjo ilgas laiko tarpas, per kurį skolininko turtinė padėtis galėjo pasikeisti, pasiūlė pareiškėjui apsvarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į Latvijos Respublikos prisiekusįjį teismo antstolį, kuris iš naujo patikrintų išieškojimo iš skolininko galimybes, arba pabandyti išieškoti likusią skolos dalį pasinaudojant skolų išieškojimo įmonių paslaugomis.

23. Pareiškėjas 2016 m. birželio 30 d. skunde, pateiktame Tautinių mažumų departamentui (Komisijos byla, l. 47), apžvelgė 5 metus trukusio susirašinėjimo su valstybės institucijomis rezultatus, išreiškė nuomonę apie jam pateiktus atsakymus, prašė išnagrinėti skundą ir pateiktus dokumentus, kad būtų išaiškinta tiesa ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininkas A. Butkevičius būtų informuotas apie galiojančių įstatymų pažeidimus ir su šiais žmogaus teisių pažeidimais susijusį užgaulų požiūrį į pareiškėjo problemą, nacionalinės mažumos atstovo garbės ir orumo įžiedimą, taip pat kad atsakomybėn būtų patraukti tie, kurie kalti dėl Lietuvos valstybės valią vykdančio teismo sprendimo biurokratinio vilkinimo ir nevykdymo, bei prašė vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam išmokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą.

24. Ministerija, gavusi jai persiųstą pareiškėjo 2016 m. birželio 30 d. skundą, 2016 m. liepos 25 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5792 (t. y. Rašte Nr. 2) (Komisijos byla, l. 48) pakartojo jau nekartą pareiškėjui teikusi paaiškinimus apie susidariusios situacijos sprendimo galimybes, paskutinį kartą – Rašte Nr. 1, ir nurodė nenagrinėsianti šio pareiškėjo skundo, kadangi jame nenurodytos jokios naujos aplinkybės, kurios leistų abejoti anksčiau Ministerijos pateiktų atsakymų pagrįstumu.

25. Komisijos byloje taip pat yra Ministerijos 2014 m. gegužės 15 d. raštas Nr. (1.23.)7R-3317 (l. 49–50), kuriame

atsakyta į 2014 m. balandžio 14 d. gautą pareiškėjo prašymą, persiųstą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Šiame rašte Ministerija pareiškėjui paaiškino, jog Kompensavimo įstatyme nėra įtvirtinta galimybė atlyginti žalą ne teismo tvarka dėl šio įstatymo 3 straipsnyje nenurodytų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Ministerija taip pat apžvelgė susidariusias aplinkybes ir nurodė, jog, kilus klausimams dėl pripažinto teismo sprendimo vykdymo, reikėtų kreiptis į kompetentingas Latvijos Respublikos institucijas, šiuo atveju pareiškėjas turi teisę tiesiogiai kreiptis į antstolį R. V.. Be to, šiame rašte pareiškėjas informuojamas, jog manydamas, kad jam buvo padaryta žala, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu.

26. Pareiškėjas skunde Komisijai nurodė, kad ginčijamais raštais (t. y. Raštu Nr. 1 ir Raštu Nr. 2) atsakovas faktiškai atsisako jam suteikti pagalbą vykdant 2011 m. priimtą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendį. Pareiškėjo nuomone, valstybė, savo vardu priimdama teismo nuosprendį, turėtų užtikrinti jo vykdymą visa apimtimi, įskaitant ir civilinio ieškinio patenkinimo dalį, šią funkciją turėtų vykdyti Ministerija. Jis pažymėjo, jog Lietuvoje iki šiol nepriimtas įstatymas, ginantis nukentėjusiųjų teises, tokio įstatymo nebuvimas suteikia kaltininkui teisinį pranašumą prieš nukentėjusįjį. Būtent todėl valstybė, veikdama per Ministeriją, privalo apginti nukentėjusiojo teises ir užtikrinti teismo nuosprendžio vykdymą civilinio ieškinio patenkinimo dalyje. Pareiškėjas prašė panaikinti Raštą Nr. 1 ir Raštą Nr. 2 bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2016 m. birželio 30 d. skundą pagal įstatymų reikalavimus

27. Komisija ginčijamame Sprendime (Komisijos byla, l. 100–101) konstatavo, kad atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjo prašymus imtis priemonių įvykdyti teismo sprendimą Latvijos Respublikoje, taip pat tinkamai informavo pareiškėją apie priteistos žalos išieškojimo tvarką iš skolininko, kurio gyvenamoji vieta yra Latvijos Respublikoje, todėl šią pareiškėjo skundo dalį pripažino nepagrįsta. Tačiau Komisija, pareiškėjo prašymą „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ laikydama siekiu, kad Lietuvos Respublikos institucija jam išmokėtų priteistą kompensaciją, ir nustačiusi, kad būtent Ministerija yra įgaliota priimti ir vykdyti sprendimus dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo, konstatavo, jog Ministerija, gavusi persiųstus pareiškėjo prašymus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo vykdymo, turėjo priimti motyvuotą sprendimą kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą arba motyvuotą sprendimą atsisakyti kompensuoti žalą, bet tokio sprendimo nepriėmė. Atsižvelgdama į tai, Komisija Sprendime įpareigojo Ministeriją priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu.

28. Pareiškėjas 2017 m. vasario 21 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad jo 2016 m. birželio 30 d. skundą surašė advokatas. Pareiškėjas nebuvo tikras, ar jo reikalavimų vertimas iš lietuvių kalbos į rusų kalbą visiškai atitinka prasmę. Pareiškėjas nurodė norintis, kad jam būtų atlyginta žala už tai, kad institucijos penkerius metus veikė netinkamai.

29. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Pažymėtina, kad individualių administracinių aktų priėmimas – tai teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl jis privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Minėta teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1093-552/2018). Kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018).

30. Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. 4-125 redakcija, galiojusi iki 2017 m. kovo 31 d.) įtvirtinta, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos.

31. Teisėjų kolegijai, įvertinus pareiškėjo 2016 m. gegužės 26 d. prašyme ir 2016 m. birželio 30 d. skunde išdėstytus

argumentus, pareiškėjo Komisijai ir teismui pateiktus paaiškinimus, kitus byloje esančius dokumentus (tiek skirtus konkrečiai pareiškėjui, tiek tuos, kurie buvo skirti kitoms institucijoms, bet jų kopijos buvo pateiktos pareiškėjui), nekyla abejonių, jog jis fraze „primygtinai prašau vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi ir teismo sprendimu nukentėjusiajam mokėti kompensaciją už ilgametį biurokratinį vilkinimą ir moralinę žalą“ neprašė spręsti dėl kompensacijos jam išmokėjimo Kompensavimo įstatymo pagrindu. Pareiškėjas supranta, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą valstybė neturi teisinio pagrindo kompensuoti jam teismo sprendimu priteistą, bet neatlygintą neturtinę žalą, pavyzdžiui, nėra priimtas Nukentėjusiųjų teisių apsaugos įstatymas ar panašus teisės aktas. Be to, kaip paaiškino pats pareiškėjas, 2016 m. birželio 30 d. prašymu jis ir nesiekė gauti kompensaciją už Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu jam priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog Komisijos įpareigojimas atsakovui priimti įstatymų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo išmokėti kompensaciją, priteistą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, yra nepagrįstas, t. y. Sprendimas šioje dalyje yra naikintinas.

32. Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai pastebi, jog Rašte Nr. 2 nėra nurodoma, kokiuose konkrečiai aktuose Ministerija anksčiau sprendė klausimą dėl kompensacijos pareiškėjui mokėjimo. Komisija 2016 m. rugsėjo 6 d. posėdžio metu pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog Rašte Nr. 1 nebuvo nagrinėtas kompensacijos mokėjimo pareiškėjui (nei už teismo priteistą, bet nesumokėtą neturtinės žalos atlyginimą, nei už valstybės institucijų ilgametį biurokratinį vilkinimą ir dėl to kilusią neturtinę žalą) klausimas. Kita vertus, byloje yra Ministerijos 2014 m. gegužės 15 d. raštas Nr. (1.23.)7R-3317, iš kurio turinio matyti, jog atsakovas jau anksčiau pareiškėjui yra paaiškinęs, jog Kompensavimo įstatyme nėra numatyta galimybė atlyginti žalą ne teismo tvarka dėl pareiškėjo nurodomų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, o manydamas, kad jam buvo padaryta žala, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Raštas Nr. 2 turi tam tikrų trūkumų, bet šie trūkumai nelaikytini esminiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų individuliam administraciniam aktui pažeidimu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pakankamo teisinio pagrindo naikinti Raštą Nr. 2.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. (E. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-00393 2019-01-11 2019-01-02 2019-01-02 -

Administracinė byla Nr. eA-2742-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01909-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 41(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a4cddf014f911e9a02091a7dde47252




teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – ir Savivaldybės taryba) pakeisti patvirtintų nuomos sutarčių formų (toliau tekste – ir Nuomos sutarčių) 10 punktą taip, kad jis atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.580 straipsnio 1 dalį, – nustatyti, jog sutartyje turi būti nurodytas konkretus nuomos mokesčio dydis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2017 m. kovo 15 d. sprendimu patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutarties formą, Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotos nuomos sutarties formą, Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto nuomos sutarties formą ir Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto terminuotos nuomos sutarties formą (toliau – ir Sutartys). Pažymėjo, kad šių patvirtintų Sutarčių 10 punkte nustatyta, jog nuomininkas moka nuomos mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau ir Vyriausybė) ir Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjo teigimu, pagal CK 6.580 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje turi būti nurodytas nuomos mokesčio dydis. Be to, pagal Socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinės formos 9 punktą socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nurodytas konkretus nuomos mokesčio dydis. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, ar nuomos mokesčio dydis yra esminė sutarties sąlyga, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes CK 6.580 straipsnio 1 dalis nesuteikia galimybės sutartyje vietoj nuomos mokesčio dydžio nurodyti jo apskaičiavimo metodiką. Mano, kad socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos mokestis turi būti nustatomas vieninteliu būdu, t. y. konkrečia pinigų suma.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad nors bendrosios gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio dydis turi būti nurodytas

gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje pagal CK 6.580 straipsnio 1 dalį, tačiau valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka pagal CK 6.583 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad nuomos mokesčio dydį kiekvienam nuomojamam būstui pagal standartizuotą formulę apskaičiuoja savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, užpildydamas savivaldybės tarybos nustatytos formos nuomos mokesčio apskaičiavimo aktą. Nuomos mokesčio dydis apskaičiuojamas pagal savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodiką ir išreiškiamas konkrečia pinigų suma.

6. Atsakovo teigimu, pagal CK nuostatas nuomos mokestis nėra esminė nuomos sutarties sąlyga, todėl nuomos mokesčio dydis neprivalo būti nurodytas savivaldybės tarybos patvirtintose sutarčių formose, o nuomos mokesčio nenurodymas nelemia sutarties neteisėtumo ar negaliojimo.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.580 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomos

sutartyje turi būti nurodytas išnuomojamų patalpų adresas, kambarių ir kitokių patalpų skaičius, plotas, patalpose esanti inžinerinė (techninė) įranga, priklausiniai ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygos, nuomos mokesčio dydis ir šio mokesčio mokėjimo terminai, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka. Tuo tarpu CK 6.583 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Savivaldybės būsto, taip pat ir socialinio būsto, nuomos mokesčių apskaičiavimą ir asmenų bei šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti ir nuomojančių fiziniams ar juridiniams asmenims (išskyrus savivaldybes) priklausantį tinkamą būstą, būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimą nustato Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 (toliau – ir Metodika). Pagal Metodikos 10 punktą savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu bei Metodika, priima sprendimą dėl socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokesčių dydžio nustatymo bei keitimo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punktas nustato, kad savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžius, vadovaudamasis Metodika ir šiuo Aprašu, apskaičiuoja savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos teisinius santykius reglamentuojančias taisykles, padarė išvadą, kad savivaldybė, sudarydama nuomos sutartis su nuomininkais, turi teisę nustatyti tik tokį nuomos mokestį, koks yra apskaičiuojamas pagal nurodytas Metodikos bei Aprašo nuostatas. Pažymėjo, kad nuomininkas, pasirašydamas nuomos sutartį dėl savivaldybės būsto ar socialinio būsto nuomos, sutinka su nuomos mokesčio dydžiu, kuris bus apskaičiuotas pagal aukščiau nurodytas taisykles.

10. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nors nuomos mokestis paprastai nustatomas šalių susitarimu, tačiau nagrinėjamos bylos atveju jis yra apskaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.583 str. 2 d.). Pabrėžė, kad CK 6.580 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama sistemiškai kartu su CK 6.583 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Kadangi ginčo atveju, sudarant savivaldybės būsto ar socialinio būsto gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, nuomininko laisva valia pasireiškia tuo, jog jis sutinka mokėti tokį nuomos mokestį, koks bus apskaičiuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir įtvirtintas nustatytos formos nuomos mokesčio apskaičiavimo akte, teismas sprendė, jog Sutarčių 10 punkte įtvirtinta taisyklė, kad nuomininkas moka tokį nuomos mokestį, koks apskaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka CK 6.583 straipsnio 2 dalies ir 6.580 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

11. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2011 suformuotą praktiką, aiškinant savivaldybės gyvenamųjų patalpų konkretaus nuomos mokesčio dydžio nustatymo sutartyje aspektus, ir įvertinęs nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendė, jog Savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1-847 patvirtintų Sutarčių formų 10 punktas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

12. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

13. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas. Pareiškėjo nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad CK 6.580 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nurodyti nuomos mokesčio dydį, netaikomas savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas šią išvadą, netinkamai pritaikė CK 6.583 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

14. Pareiškėjo vertinimu, CK 6.580 straipsnio 1 dalis ir 6.583 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys reglamentuoja skirtingus klausimus. CK 6.583 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys nenustato jokių savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties turinio reikalavimų. Akcentuoja, kad tai, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis nepriklauso nuo sutarties šalių valios ir yra nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka, nereiškia, kad savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje neturi būti nurodomas nuomos mokesčio dydis.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog pagal Socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinės formos, patvirtintos Vyriausybės 2015 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 177 „Dėl Socialinio būsto

nuomos sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo“, 9 punktą socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nurodytas nuomos mokesčio dydis. Pabrėžia, kad CK 6.580 straipsnio 1 dalyje ir Socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinės formos 9 punkte nustatytas reikalavimas gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nurodyti nuomos mokesčio dydį, numatytas neatsitiktinai, o siekiant užtikrinti teisinį tikrumą teisinių santykių dalyviams, kad nuomininkas žinotų mokėtiną nuomos dydį, nes dažnu atveju nėra paprasta patiems asmenims apskaičiuoti šį dydį.

16. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2011, kadangi minėtoje byloje nebuvo aiškinamas CK 6.580 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas. Be to, pasak pareiškėjo, šioje byloje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi bylos faktinės aplinkybės.

17. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovo nuomone, savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos ypatumai ir specifinis šių santykių pobūdis lemia, kad pareiškėjo argumentas dėl formalaus, vienodo CK 6.580 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, neatsižvelgiant į gyvenamosios patalpos nuomos rūšį, kuriuo grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas, yra nepagrįstas. Pažymi, kad taip pat nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis nepriklauso nuo sutarties šalių valios ir yra nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka, nereiškia, kad savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje neturi būti nurodomas nuomos mokesčio dydis.

19. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2011 pateikti išaiškinimai dėl susitarimo dėl nuomos mokesčio dydžio savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje, suformuoti tapačių nagrinėjamai bylai faktinių aplinkybių pagrindu – savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse esant identiškai suformuluotai sąlygai, kuria nenustatytas konkretaus dydžio nuomos mokestis, bet įtvirtintos nuorodos į teisės aktus, nustatančius nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai taikė CK 6.583 straipsnio 2 dalies nuostatas ir turėjo pagrindą vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pagal Vyriausybės 2015 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 177 patvirtintos Socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinės formos 9 punktą socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nurodytas nuomos mokesčio dydis, kadangi minėtos pavyzdinės formos 26 punkte numatyta, jog šalys gali susitarti ir dėl kitokių sutarties nuostatų, kurios neprieštarautų imperatyvioms teisės aktų normoms. Pažymi, kad Vyriausybės patvirtinta Socialinio būsto nuomos sutarties forma yra tik pavyzdinė, t. y. nustatyta, siekiant palengvinti šalims Socialinio būsto nuomos sutarties įforminimą, bet jokiu būdu ne privaloma visa apimtimi.

21. Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių specifiką, įvertinus socialiai jautrų šių teisinių santykių pobūdį ir socialinio būsto nuomos paskirtį – mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti, būtent nuomos mokesčio dydžio nustatymas pagal CK 6.583 straipsnio 2 dalį užtikrina teisinį tikrumą, teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą teisinių santykių dalyviams, nepriklausomai nuo asmenų išsilavinimo, socialinių įgūdžių lygio ir kitų asmeninių savybių, o ne paliekant šalių diskrecijai nuomos mokestį nustatyti sutartyje pagal CK 6.580 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija


22. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pagrindo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Nuomos sutarčių formų 10 punktą taip, kad jis atitiktų CK 6.580 straipsnio 1 dalį ir Vyriausybės 2015 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 177 – nustatyti, jog Sutartyse būtų nurodytas konkretus nuomos mokesčio dydis.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas

pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atlikti įrodymų vertinimu ir

padarytomis išvadomis, dar kartą pakartoja savo argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui.25. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto

nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 6.580 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje nurodyti nuomos mokesčio dydį, netaikomas savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims.

28. Pagal CK 6.580 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje turi būti nurodytas išnuomojamų patalpų adresas, kambarių ir kitokių patalpų skaičius, plotas, patalpose esanti inžinerinė (techninė) įranga, priklausiniai ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygos, nuomos mokesčio dydis ir šio mokesčio mokėjimo terminai, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka. Už gyvenamosios patalpos nuomą nuomininkas moka nuomos mokestį (buto nuompinigius) (CK 6.583 str. 1 d.). Gyvenamosios patalpos nuomos mokestį nuomininkas turi sumokėti kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito, po išgyventojo, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos, jeigu šalių susitarimu nenustatytas kitas terminas. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka (CK 6.583. str. 2 d.).

29. Socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 25 d.) (toliau – ir Paramos būstui įstatymas). Minėto įstatymo paskirtis – nustatyti paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti teikimo asmenims ir šeimoms principus, finansavimo šaltinius, formas, paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos bei būsto pardavimo sąlygas ir tvarką (Paramos būstui įstatymo 1 str.). Šis įstatymas yra specialusis CK XXXI skyriaus („Gyvenamosios patalpos nuoma“) nuostatų atžvilgiu ir nustato savivaldybei nuosavybės teise priklausančių ar patikėjimo teise valdomų patalpų nuomos sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 20 d., nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2008; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2011). Pagal bendrąją aiškinimo taisyklę specialieji įstatymai turi viršenybę bendrųjų įstatymų atžvilgiu, todėl bendrosios gyvenamosios patalpos nuomos taisyklės specialiosiomis socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomą reglamentuojančiomis teisės normomis yra modifikuojamos. Bendrieji civilinės teisės institutai bei normos socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomą reglamentuojančių normų atžvilgiu taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja savivaldybės / socialinio būsto nuomos instituto paskirčiai ir specialiosioms Paramos būstui įstatymo normoms. Minėto įstatymo normos ir bendrosios civilinės teisės normos sąveikauja kaip lex specialis su legi generali (liet. specialioji norma yra viršesnė už bendrąją). Dėl nurodytų priežasčių nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog CK 6.580 straipsnio 1 dalis nesuteikia galimybės sutartyje vietoj nuomos mokesčio dydžio nurodyti jo apskaičiavimo metodiką, kadangi teisės normos, reglamentuojančios socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos teisinius santykius yra specialiosios ir įtvirtintos Paramos būstui įstatyme.

30. Pagal Paramos būstui įstatymo 21 straipsnio 1 dalį savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vyriausybės patvirtinta savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, nustato socialinio būsto nuomos mokesčio dydį. Savivaldybės taryba savivaldybės biudžeto sąskaita turi teisę sumažinti socialinio būsto nuomos mokestį arba atleisti nuo šio mokesčio, jeigu asmens (šeimos atveju – visų šeimos narių) už kalendorinius metus deklaruotos pajamos, tenkančios vienam asmeniui (šeimos atveju – vienam šeimos nariui) per mėnesį, neviršija 1 valstybės remiamų pajamų dydžio (21 str. 2 d.).

31. Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika nustato savivaldybės būsto, taip pat ir socialinio būsto, nuomos mokesčių apskaičiavimą ir asmenų bei šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti ir nuomojančių fiziniams ar

juridiniams asmenims (išskyrus savivaldybes) priklausantį tinkamą būstą, būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimą. Pagal Metodikos 10 punktą savivaldybės taryba, vadovaudamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu ir Metodika, priima sprendimą dėl socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokesčių dydžio nustatymo ir keitimo.

32. Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašas nustato Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarką. Aprašas taikomas apskaičiuojant Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydį, surenkant Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčius ir išieškant nesumokėtus mokesčius iš Savivaldybės būsto ir socialinio būsto gyventojų. Aprašą taiko Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos administratorė – Savivaldybės įmonė „Vilniaus miesto būstas“ (Aprašo 1–3 p.). Savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžius, vadovaudamasis Metodika ir šiuo Aprašu, apskaičiuoja Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius (19 p.). Pagal šio Aprašo 31 punktą, apskaičiuojant nuomos mokestį, kiekvienam nuomojamam būstui (ir (arba) jo dalies patalpai) užpildomas nustatytos formos nuomos mokesčio apskaičiavimo aktas. Savivaldybės taryba turi teisę Savivaldybės biudžeto sąskaita sumažinti socialinio būsto nuomos mokestį arba nuo jo atleisti Įstatyme numatytais atvejais (10 p.).

33. Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad savivaldybė, sudarydama nuomos sutartis su nuomininkais, turi teisę nustatyti tik tokį nuomos mokestį, koks yra apskaičiuojamas pagal nurodytas Metodikos bei Aprašo nuostatas. Taigi nors pagal bendrąją taisyklę nuomos mokestis turi būti nurodytas nuomos sutartyje, nagrinėjamos bylos atveju jis, kaip numatyta CK 6.583 straipsnio 2 dalyje, yra apskaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

34. Pažymėtina, kad socialinio būsto nuomos mokesčio ir savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomos mokesčių dydžiai apskaičiuojami pagal Metodikos 3–6 punktuose nurodytas formules, kurių dedamąsias sudaro: amortizaciniai atskaitymai nusidėvėjimui atkurti, apskaičiuojant socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto nuomos mokestį (eurais už 1 kv. m būsto naudingojo ploto per mėnesį); vietovės pataisos koeficientas pagal turto paskirtį ir jo vietovę (tvirtinamas valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus įsakymu); socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto naudingasis plotas (kv. m), nustatomas pagal nuomojamo būsto teisinės registracijos duomenis; pataisos koeficientas, rodantis socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto būklę (nusidėvėjimą): 1 – geros būklės socialinis būstas ar kitas savivaldybės būstas, kurio nusidėvėjimas neviršija 30 proc.; nuo 1 iki 0,8 – patenkinamos būklės socialinis būstas ar kitas savivaldybės būstas, kurio nusidėvėjimas yra nuo 30 iki 60 proc.; nuo 0,8 iki 0,5 – blogos būklės socialinis būstas ar kitas savivaldybės būstas, kurio nusidėvėjimas didesnis kaip 60 proc.; pataisos koeficientas, rodantis socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto aprūpinimą komunaliniais patogumais: = 1 – socialinis būstas ar kitas savivaldybės būstas su visais komunaliniais patogumais; = 0,9 – socialinis būstas ar kitas savivaldybės būstas bendrabučio tipo pastatuose arba bute su bendrojo naudojimo patalpomis; = 0,85 – socialinis būstas ar kitas savivaldybės būstas, kuriame nėra bent vieno iš šių komunalinių patogumų: vandentiekio, nuotekų šalinimo įrenginių (kanalizacijos), vonios ir (ar) tualeto patalpų, centrinio šildymo, gamtinių dujų įvado ir įvado elektrinei viryklei; = 0,7 – socialinis būstas ar kitas savivaldybės būstas, kuriame nėra visų šių komunalinių patogumų: vandentiekio, nuotekų šalinimo įrenginių (kanalizacijos), vonios ir (ar) tualeto patalpų, centrinio šildymo, gamtinių dujų įvado ir (ar) įvado elektrinei viryklei.

35. Pagal Aprašo 7 ir 15 punktus, apskaičiuojant socialinio būsto nuomos ir savivaldybės būsto nuomos mokesčių dydžius, taikomas socialinio būsto / savivaldybės būsto būklę (nusidėvėjimą) rodantis pataisos koeficientas Ki: = 1 – geros būklės socialinis būstas, kurio nusidėvėjimas neviršija 30 proc.; = 0,8 – patenkinamos būklės socialinis būstas, kurio nusidėvėjimas yra nuo 30 iki 60 proc.; = 0,5 – blogos būklės socialinis būstas, kurio nusidėvėjimas didesnis kaip 60 proc.

36. Iš Metodikoje ir Apraše įtvirtintų socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos mokesčių dydžių apskaičiavimo kriterijų, formulių matyti, jog nuomos mokestis apskaičiuojamas pagal nustatytą metodiką iš daug dedamųjų ir kiekvienam nuomininkui apskaičiuojamas individualiai. Be to, Paramos būstui įstatyme asmenims numatytos teisės į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, į socialinio būsto nuomą, į būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensaciją, į valstybės subsidijas iš dalies kompensuojamo būsto kredito daliai apmokėti, jeigu asmuo atitinka minėtame įstatyme įtvirtintas sąlygas (Paramos būstui įstatymas 8–12 str.). Taigi socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos mokesčio paskaičiavimas yra specifinis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į nuomojamo būsto savybes ir pretenduojančio į tą būstą asmens individualią situaciją, siekiant užtikrinti Paramos būstui įstatymo paskirtį ir principus (Paramos būstui įstatymo 1 ir 3 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, priimdamas CK 6.583 straipsnio 2 dalies normą, būtent ir atsižvelgė į minėtą socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos teisinių santykių specifiką ir nuomos mokesčio apskaičiavimo ypatumus.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo poziciją, jog socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos mokestis turi būti nurodomas nuomos sutartyje vieninteliu būdu, t. y. konkrečia pinigų suma, iš esmės grindė bendrąja CK 6.580 straipsnio 1 dalies nuostata, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje turi būti nurodytas nuomos mokesčio dydis.

38. Minėta, kad Paramos būstui įstatymas yra specialusis CK 6.580 straipsnio 1 dalies normų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2011, kurioje, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, nebuvo aiškinamas CK 6.580 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas, tačiau šioje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad savivaldybės tarybos sprendimu, remiantis Vyriausybės nustatyta nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka, nustatyta standartizuota nuomos mokesčio apskaičiavimo formulė, nepriklausanti nuo nuomos sutarties šalių valios ir privalomai taikoma gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydį nustatančios teisės normos užtikrina tinkamą savivaldybės socialinės funkcijos įgyvendinimą, jos yra imperatyviojo pobūdžio, taigi šalys, sudarydamos nuomos sutartį, negali pažeisti šių normų reikalavimų. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos santykiuose susitarimo elementas dėl nuomos mokesčio dydžio yra tas, kad nuomininkas, sudarydamas konkretaus būsto nuomos sutartį, laisva valia sutinka mokėti įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio nuomos mokestį, o nuomotojas sutinka už tokį mokestį atitinkamas patalpas išnuomoti. Taigi sudarant savivaldybės būsto ar socialinio būsto gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nuomininko laisva valia pasireiškia tuo, jog jis sutinka mokėti tokį nuomos mokestį, koks bus apskaičiuotas Metodikos ir Aprašo nustatyta tvarka.

39. Aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat akcentuota, kad sutartyje nėra nustatytas konkretaus dydžio nuomos mokestis, bet įtvirtintos nuorodos į teisės aktus, nustatančius nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, t. y. šalys susitarė dėl tokio nuomos mokesčio dydžio, kuris bus nustatytas pagal atitinkamu laikotarpiu, už kurį mokamas nuomos mokestis, galiojančią šio mokesčio apskaičiavimo tvarką. Pasikeitus norminiais aktais nustatytai nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkai, šalių nuomos sutartis neturi būti keičiama, jos sąlyga dėl nuomos mokesčio apskaičiavimo dydžio lieka galioti, ja remiantis nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal pasikeitusį reglamentavimą.

40. Nagrinėjamos bylos atveju iš Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintų Nuomos sutarčių nuostatų, be kita ko, 10 punkto (Nuomininkas įsipareigoja Sutarties 12 punkte nustatytais terminais ir tvarka mokėti Nuomotojui Nuomos mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtinta galiojančia tvarka) matyti, kad sutartyje nėra nustatytas konkretaus dydžio nuomos mokestis, bet įtvirtintos nuorodos į teisės aktus, nustatančius nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, t. y. šalys susitarė dėl tokio nuomos mokesčio dydžio, kuris bus nustatytas pagal atitinkamu laikotarpiu, už kurį mokamas nuomos mokestis, galiojančią šio mokesčio apskaičiavimo tvarką. Taigi faktinės bylos aplinkybės, priešingai nei teigia pareiškėjas, šiuo aspektu yra identiškos kaip ir pirmiau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje, todėl toks pareiškėjo argumentas atmestinas. Kartu atmestinas ir pareiškėjo teiginys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neaiškino CK 6.580 straipsnio 1 dalies nuostatos, o aiškino tik CK 6.583 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje ir kitose panašaus pobūdžio bylose darė išvadą, įvertinęs visuminį nuomos santykių reglamentavimą Civiliniame kodekse, o ne tik vieną CK 6.583 straipsnio 2 dalį.

41. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Nuomos sutarčių formos 10 punkte įtvirtinta taisyklė, jog nuomininkas moka tokį nuomos mokestį, koks apskaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka CK 6.583 straipsnio 2 dalies ir 6.580 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

42. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pagal Socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinės formos, patvirtintos Vyriausybės 2015 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 177 „Dėl Socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo“, 9 punktą socialinio būsto nuomos sutartyje turi būti nurodytas nuomos mokesčio dydis, pažymėtina, kad pagal Paramos būstui įstatymo 20 straipsnio 1 dalį Vyriausybė nustato socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinę formą, o socialinio būsto nuomos sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis šio įstatymo bei Civiliniu kodekso normomis. Pagal CK 6.583 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. pagal Vyriausybės patvirtintos Metodikos nuostatas, kuriose įvirtintos nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo formulės.

43. Pagal Metodikos 10 punktą socialinio būsto ir kito savivaldybės būsto nuomos mokestis gali būti perskaičiuojamas kartą per metus, skaičiuojant nuo socialinio būsto ar kito savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo. Taigi nuomos sutartyje nurodžius konkretų nuomos mokesčio dydį, jį perskaičiavus, jis gali pasikeisti, tam tikrais atvejais nuomininkas nuo nuomos mokesčio gali būti atleistas.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra abejonių, jog konstitucinis teisinės valstybės principas, konstituciniai atsakingo valdymo ir skaidrumo principai suponuoja reikalavimą, kad apskaičiuotas nuomos užmokesčio (mokesčio) dydis bei

kriterijai, pagal kuriuos jis apskaičiuojamas, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti žinomas nuomininkui. Kartu pažymėtina, kad turi būti laikomasi ir teisės aktų hierarchijos taisyklės, t. y. savivaldybės aktai negali prieštarauti Vyriausybės nutarimui, turi atitikti, kaip nurodo pareiškėjas, kitų teisės aktų reikalavimus.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydis konkrečiam nuomininkui apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. Nr. 1-130 sprendimu patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos apraše nustatytus kriterijus. Socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo akte (Aprašo 3 priedas) yra nurodomos ir konkretų mokestį skaičiavusio darbuotojo pareigos, vardas, pavardė. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius kiekvieną mėnesį nuomininkams pateikia Nuomos mokesčio sąskaitas (Aprašo 21.1 punktas). Taigi nuomininkas aiškiai žino, kokį konkretaus dydžio nuomos mokestį jis kiekvieną mėnesį turi mokėti ir pagal kokius kriterijus jis yra apskaičiuojamas, bei, priešingai nei teigia pareiškėjas, nuomininkas neturi pareigos pats apskaičiuoti nuomos mokestį. Socialinio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo aktas, kuriame nurodomas konkretaus nuomos mokesčio dydis nagrinėjamu atveju laikytinas nuomos sutarties sudėtine dalimi, todėl nagrinėjamu aspektu nėra pažeistas Vyriausybės nutarimu patvirtintos Nuomos sutarties pavyzdinės formos 9 punktas, reikalaujantis nustatyti konkretų nuomos mokesčio dydį. Kartu nėra pažeista ir teisės aktų hierarchijos taisyklė.

46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartas Vilniaus miesto savivaldybės nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamu aspektu nelaikytinas nuomininkų teisių pažeidimu. Atsižvelgdama į visuminį šioje nutartyje nurodytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nuomos mokesčio konkretus dydis pagal Nuomos sutarties pavyzdinės formos 9 punktą nagrinėjamu atveju privalėjo būti įtvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1-847 patvirtintose Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutartyse.

47. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės būsto nuomos sutarties formos, Vilniaus miesto savivaldybės būsto terminuotos nuomos sutarties formos, Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto nuomos sutarties formos ir Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto terminuotos nuomos sutarties formos, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1-847 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos sutarčių formų tvirtinimo“, 10 punkte nustatyta taisyklė, jog nuomininkas moka tokį nuomos mokestį, koks apskaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka CK 6.583 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neprieštarauja CK 6.580 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai bendrajai taisyklei, taip pat neprieštarauja ir Vyriausybės 2015 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 177 „Dėl Socialinio būsto nuomos sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo“ patvirtintos nuomos sutarties pavyzdinės formos 9 punktui.

48. Atsižvelgdamas į socialinio būsto ir savivaldybės būsto nuomos specifiką bei nustatytą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2019-00402 2019-01-11 2019-01-02 2019-01-02 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68edfbf014f911e9a02091a7dde47252

Administracinė byla Nr. eA-2737-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00425-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.4; 22.7(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Lietuvos kariuomenė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. TS-2 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija) iš naujo atlikti tyrimą dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ir kario statusu nustatymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2001 m. birželio 23 d. Profesinės karo tarnybos sutartį Nr. 1350 neterminuotai buvo priimtas į profesinę karo tarnybą. Nuo 2001 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Vakarų karinėje apygardoje, o nuo 2004 m. – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Ypatingosios paskirties tarnyboje, vėliau – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo Jėgerių batalione, po to – Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Kovinių narų tarnyboje.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnaudamas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų eskadrone „Aitvaras“ 2008 m., 2009 m. ir 2011 m. dalyvavo trijose tarptautinėse misijose. Tarnybos metu, kasdieninėje sportinėje veikloje, užduočių ir tarptautinių operacijų metu patyrė įvairaus pobūdžio traumas, didelius fizinius krūvius. Dėl visų šių priežasčių buvo pakenkta jo sveikatai, jam nustatyti įvairūs sveikatos sutrikimai, jo judesiai apriboti, jis nebegali patirti jokio didesnio krūvio, čiurnos tinsta, skauda. Nuo šarvinės liemenės, kuprinės, karinės ekipuotės ir ginkluotės nešiojimo prasidėjo nugaros skausmai, buvo patirtos išvaržos. Tarnybos metu patempė apatinę nugaros dalį, dėl ko nebegalėjo tinkamai stovėti rikiuotėje, sėdėti, aktyviai sportuoti ir patirti fizinį krūvį. Pažymėjo, kad jam reikalingi nuolatiniai masažai, nugaros ir riešo sąnario sausgyslės operacijos. Į dešinį petį nuolat leidžiami skausmą malšinantys vaistai, pasireiškė širdies ligos (hipertenzija), nuolat vartoja vaistus nuo aukšto kraujospūdžio. Teigė, kad jam nustatytas 55 proc. netekto darbingumo lygis, nustatyti darbo ribojimai ir sąlygos: vengti visą kūną veikiančios vibracijos, didesnio nei 15 kg svorio kėlimo, darbo susijusio su nuolatiniu sėdėjimu, stovėjimu, vaikščiojimu, priverstiniu liemens palenkimu, uždrausta dirbti viršvalandinį darbą.

4. Pareiškėjo teigimu, jo sveikatos būklė nuo 2002 m. buvusios A sveikatos grupės pablogėjo iki E grupės. Mano, kad jo sveikatos būklė pablogėjo dėl tarnybos, todėl 2015 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu nustatyti sveikatos sutrikimų priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu. Akcentavo, kad siekia gauti vienkartinę kompensaciją Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsnio 4 dalies pagrindu.

5. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisija (toliau – ir Tarnybinio tyrimo komisija) 2017 m. sausio 20 d. sprendime Nr. TS-2 nepagrįstai konstatavo, jog jo sveikatos sutrikimai nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu. Teigė, kad Tarnybinio tyrimo komisija netinkamai ir neišsamiai atliko tyrimą, selektyviai ir neobjektyviai vertino tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nepagrįstai tyrimą susiejo su praeityje patirtomis traumomis, netyrė pareiškėjo tarnybos pobūdžio ir įtakos sveikatai, nepagrįstai rėmėsi ekspertine nuomone ir neatsižvelgė į ekspertinėje nuomonėje pateiktą informaciją, palankią pareiškėjui. Pažymėjo, kad Tarnybinio tyrimo komisija 2017 m. sausio 20 d. sprendime Nr. TS-2 dėl tarnybos pobūdžio įtakos nustatytiems sveikatos sutrikimams nepasisakė ir nevertino jo tarnybos pobūdžio ryšio su nustatytais sveikatos sutrikimais, nepagrįstai apsiribodama konkrečių traumų analize, pažeisdama Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 „Dėl Tarnybinio tyrimo komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų (toliau – ir Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatos) 27 punkto reikalavimus.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad kario tarnyba negali būti sutapatinama su eiliniais darbo teisiniais santykiais, nes kario tarnyba yra ypatingai specifinio pobūdžio veikla, kurioje nuolat tikslingai sukeliamas didelis fizinis ir psichologinis krūvis, patiriamas stresas. Pareiškėjo įsitikinimu, sveikatos sutrikdymų priežastinio ryšio su tarnyba ar kario statusu klausimo nagrinėjimas turėjo būti pagrįstas išimtinai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro priimtais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad nors Karinės medicinos ekspertizės komisija rėmėsi Lietuvos higienos instituto 2016 m. pateiktomis metodinėmis rekomendacijomis gydytojams „Kaip atpažinti su darbu susijusias ir profesines ligas“ (toliau – ir Rekomendacijos), tačiau visiškai netyrė tarnybos pobūdžio, profesijos, užimamų pareigų, užduočių, kenksmingų darbo aplinkos veiksnių ir kitų svarbių klausimų, nurodytų Rekomendacijose, taip pat Karinės medicinos ekspertizės komisija nevertino ir pagal kriterijus, nurodytus Profesinių ligų nustatymo kriterijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1087, 6 punkte.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 67 straipsnio 3 dalį kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Pažymėjo, kad Tarnybinio tyrimo komisija, siekdama įvertinti pareiškėjui nustatytų sveikatos sutrikimų – nugaros srities ligos, čiurnų artrozės, kraujotakos ligos – priežastinį ryšį su tarnybos pareigų vykdymu, kreipėsi į Karinės medicinos ekspertizės komisiją dėl galimybės pareiškėjui nustatytus sveikatos sutrikimus susieti su kario pareigų vykdymu ar tarnyba. Teigė, kad Karinės medicinos ekspertizės komisija 2017 m. sausio 4 d. Tarnybinio tyrimo komisijai pateikė ekspertinę nuomonę Nr. 1/2017, kurioje apibūdino pareiškėjui diagnozuotų ligų atsiradimo priežastis, simptomus, įvertino medicininius įrašus ir nurodė, kad pareiškėjui diagnozuotos nugaros srities ligos bei kraujotakos sistemos ligos yra degeneracinės kilmės sveikatos sutrikimai ir nesietini su tarnybinių pareigų vykdymu. Karinės medicinos ekspertizės komisija nurodė, kad pareiškėjui lėtiniai nugaros skausmai fiksuojami nuo 2004 m., o tarpslankstelinių diskų išvaržos dažniausiai yra degeneracinių stuburo ligų pasekmė.

9. Atsakovo teigimu, Tarnybinio tyrimo komisija įvertino tiek Karinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertinėje nuomonėje pateiktą informaciją, susijusią su minėtų ligų atsiradimo priežastimi, tiek pareiškėjo karinės medicinos ekspertizės aktus bei visą kitą turimą informaciją.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Tarnybinio tyrimo komisija turėjo pareigą nustatyti ligos vystymosi eigoje paūmėjimą sukeliančius veiksnius. Akcentavo, kad Tarnybinio tyrimo komisija, veikdama savo kompetencijos ribose, turi pareigą nustatyti sveikatos sutrikimo atsiradimo priežastis. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 9 d. prašyme pateikė tik bendro pobūdžio informaciją, jog nugaros skausmus pradėjo justi nuo šarvinės liemenės dėvėjimo, kuprinės, karinės ekipuotės nešiojimo. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nurodė įvykius, kurių metu galimai patyrė traumas, tačiau kitų aplinkybių ar įvykių, kurie galimai įtakojo sveikatos sutrikimų atsiradimą, taip ir nenurodė, o tik bendrai teigė, jog sveikatos sutrikimų atsiradimą įtakojo tarnyba. Atsakovo nuomone, nesant objektyviai išreikštam faktui, patvirtinančiam tarnyboje įvykusį traumuojantį įvykį ir jo poveikį sveikatai, objektyviai negalima teigti, jog sveikatos sutrikimo priežastimi buvo einamos pareigos.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo karo tarnyba truko 18 m., medicininiuose dokumentuose nėra jokių įrašų apie galimas traumas ar traumuojančius įvykius tarnybos metu, pagal medicininius dokumentus kraujotakos sistemos ligomis pareiškėjas skundėsi nuo 1999 m., t. y. jam dar nebūnant profesinės karo tarnybos kariu, o medicininiuose dokumentuose nurodytas traumas patyrė buityje. Trauminio pobūdžio įvykių tarnyboje nepatvirtino nei pareiškėjo nurodyti liudytojai, nei pareiškėjo tarnybos vadovybė. Atsižvelgdamas į tai atsakovas mano, kad nėra įrodymų, kurie leistų teigti, jog pareiškėjui nustatyti sveikatos sutrikimai atsirado dėl vykdytų tarnybos pareigų.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnybinio tyrimo komisija 2017 m. sausio 20 d. priimdama sprendimą Nr. TS-2 laikėsi visų numatytų procedūrų, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, atliko visus būtinus veiksmus, numatytus jos nuostatuose, įskaitant tyrimui reikalingos medžiagos gavimą iš pareiškėjo tarnybos vietos, liudytojų apklausas, kreipimąsi į specialistus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas su pareiškėjui nustatytais sveikatos sutrikimais susijusias aplinkybes. Pažymėjo, kad Karinės medicinos ekspertinės komisijos Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. ekspertinė nuomonė Nr. 1/2017 pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, ekspertinė nuomonė Tarnybinio tyrimo komisijoje buvo vertinama kaip tarpinio pobūdžio dokumentas ir jo kvestionavimas, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, negali suponuoti Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo neteisėtumo.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai.15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui nustatytų sveikatos sutrikimų,

medicininiuose dokumentuose esančių įrašų, taip pat aplinkybės, jog pareiškėjo sveikatos būklė tarnybos metu nuo A sveikatos grupės pablogėjo iki E sveikatos grupės.

16. Teismas akcentavo, kad Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatai Tarnybinio tyrimo komisiją, atlikusią tyrimą, įpareigoja priimti vieną iš sprendimų, numatytų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 27 punkte. Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 33 punktas nustato, kad priimti sprendimai turi būti objektyvūs ir teisėti.

17. Įvertinęs Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog sprendime nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybos sąlygomis: aplinka, pobūdžiu, tarnybos ir poilsio laiku ir kitomis aplinkybėmis, kurios galėjo turėti tiesioginę įtaką pareiškėjo savijautai, tarnybinių pareigų atlikimo kokybei, saugai ir sveikatai. Tarnybinio tyrimo komisija ginčijamame sprendime nenurodė pareigų, kurias vykdė pareiškėjas, neaprašė jo pareiginių nuostatų ar kitų teisės aktų, kurie pareiškėjui nustatė tam tikras jo pareigas. Teismas vertino, kad Tarnybinio tyrimo komisija nenagrinėjo priežastinio ryšio tarp pareiškėjo pareigų atlikimo (tarnybos) ir sveikatos sutrikimų.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nėra aptarta kenksmingų veiksnių galimybė ir jų rizika tarnyboje. Tarnybinio tyrimo komisija sprendimą, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję priežastiniu ryšiu su tarnybinių pareigų vykdymu, priėmė visiškai nevertinusi rizikos, t. y. fizikinių, cheminių, biologinių, ergonominių, psichosocialinių fizinių ar kitų specifinių tarnybos veiksnių, galėjusių kelti pavojų pareiškėjo sveikatai.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 28 punktą Komisija sprendimą priima, įvertinusi visą turimą informaciją ir Karinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir KMEK) medicininę išvadą. Medicininis ir teisinis asmens sveikatos sutrikimo įvertinimas galimas tik tuo atveju, kai yra nustatomi ar paneigiami visi galimi rizikos veiksniai, keliantys ar galintys kelti pavojų asmens saugai ir sveikatai tarnybos metu. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, sprendė, jog tokių duomenų byloje nėra ir nurodytos informacijos Tarnybinio tyrimo komisija nerinko bei nevertino.

20. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimas yra nemotyvuotas, todėl negali būti pripažįstamas objektyviu ir teisėtu. Dėl nurodytų priežasčių teismas panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo Ministerijos Tarnybinio tyrimo komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir ištirti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu.

III.

21. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo spendimu ir teigia, jog teismas neįsigilino į ginčo dalyką, netinkamai nustatė skundo ribas, pažeidė materialiąsias teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

23. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 66 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kariai draudžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis, ir 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, yra skirtingi teisiniai institutai, kurie aiškinami ir taikomi skirtingai. Dėl nurodytos priežasties tyrimą ir priežastinio ryšio nustatymą atlieka skirtingi subjektai. Atsakovo teigimu, tyrimus dėl Įstatymo 67 straipsnyje numatyto sveikatos sutrikdymo ar mirties priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų

vykdymu atlieka ir atitinkamus sprendimus priima Krašto apsaugos ministro sudaryta Tarnybinio tyrimo komisija, kuri neatlieka jokių tyrimų ir negali priimti sprendimų, susijusių su Įstatymo 66 straipsnio taikymu. Kadangi kariai iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo draudžiami profesinių ligų socialiniu draudimu, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo įpareigojimas Tarnybinio tyrimo komisiją iš naujo atlikti tyrimą, vadovaujantis teisė aktais, reglamentuojančiais profesinių ligų socialinį draudimą ir draudiminių įvykių nustatymą, prieštarauja Tarnybinio tyrimo komisijos kompetencijai, teisės aktams ir sukuria kariams prielaidas gauti profesinių ligų socialinio draudimo išmokas, nors Įstatymas tokios garantijos jiems iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė.

24. Atsakovo nuomone, nors iš KMEK Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. susirinkimo EKP-1 protokolo matyti, kad KMEK posėdžio metu aptarinėjo profesinių ligų nustatymą reglamentuojančius teisės aktus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarnybinio tyrimo komisijos faktinių aplinkybių tyrimas yra išskirtinai susietas tik su pareiškėjo pavienėmis traumomis, ar kitais vienkartinio, trumpalaikio pobūdžio veiksniais ir atliktas nesivadovaujant: 1) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1087 „Dėl profesinių ligų nustatymo kriterijų“; 2) Higienos instituto direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. V-170 „Dėl oficialiai patvirtintų profesinių ligų atvejų statistinio tyrimo metodikos patvirtinimo“, 3) 2016 m. Lietuvos higienos institucijos rekomendacijomis gydytojams „Kaip atpažinti su darbu susijusias ligas“. Atsakovas pažymi, kad Tarnybinio tyrimo komisija šiais teisės aktais negalėjo vadovautis, nes minėti teisės aktai reglamentuoja profesinių ligų draudimo ir nustatymo sąlygas bei kriterijus, o ne Įstatymo 67 straipsnyje numatytą tyrimą dėl kario sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybos pareigų vykdymu nustatymą.

25. Atsakovas nurodo, kad sistemiškai aiškinant Įstatymo 67 straipsnio nuostatas ir Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatuose detalizuotą tyrimo tvarką bei sąlygas, akivaizdu, jog Tarnybinio tyrimo komisijos atliekamas tyrimas turėtų būti nukreiptas į sveikatos sutrikimo, pobūdžio, laiko, vietos ir esminių aplinkybių, kurioms esant kario sveikata sutriko, fakto nustatymą. Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatas reikėtų vertinti atribojant jas nuo profesinių ligų socialinio draudimo instituto, kuris pagal savo paskirtį yra skirtas nustatyti profesines ligas, atsirandančias per tam tikrą laiką, dėl su darbo santykiais susijusių aplinkybių (tam tikrų rizikos veiksnių) visumos, o ne konkrečių traumuojančių įvykių. Pažymi, kad būtent profesinių ligų nustatymo metu, o ne Tarnybinio tyrimo komisijos tyrimo metu pagal Įstatymo 67 straipsnį, yra vertinama bendra asmens patiriamų darbo sąlygų rizika jo sveikatai, t. y. fizikiniai, cheminiai, biologiniai, ergonominiai, psichosocialiniai tarnybos veiksniai, galėję kelti pavojų pareiškėjo sveikatai. Atkreipia dėmesį, kad Tarnybinio tyrimo komisijos tyrimai atliekami, ne siekiant įvertinti bendrąsias (visos kario tarnybos laikotarpio) tarnybos sąlygas ir jų galimą įtaką ne dėl bendrų tarnybos sąlygų (profesinių ligų), o siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp konkretaus sveikatos sutrikimo (diagnozės) ir kario vykdomų pareigų konkrečiu metu, t. y. nustatyti, kad: 1) kario sveikatos sutrikimas atsirado jam vykdant tarnybos pareigas (konkretų įsakymą, nurodymą ir pan.); 2) būtent ši veikla ir buvo atsiradusio sveikatos sutrikimo priežastimi.

26. Atsakovo teigimu, Tarnybinio tyrimo komisija negali patikrinti ir įvertinti visų veiksnių masto (lygio) bei poveikio pareiškėjo sveikatai, nes jokių sveikatos sutrikimų, kurie kaip nors galėtų būti siejami su tarnybos metu įvykusiais įvykiais, nėra užfiksuota. Akcentuoja, kad karys, prašydamas susieti sveikatos sutrikimą su tarnybos pareigų vykdymu, turi konkrečiai nurodyti įvykių aplinkybes, numatytas Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatuose (11.1 p.), nes objektyviai neįmanoma įvertinti visą kario gyvenimą tiek tarnyboje, tiek buityje, jo kasdien atliekamų / atliktų veiksmų, ypatingai vertinant ligas (jeigu jos nėra trauminio pobūdžio), kurios gali būti sąlygotos įvairių priežasčių (genetikos, gyvenimo būdo, traumų buityje ir kt.). Pabrėžia, kad Tarnybinio tyrimo komisijos tyrimo objektas ir jo įrodinėjimo ribos negali būti laikomi neapibrėžtais ir negali apimti 15 m. pareiškėjo visos veiklos, kurią jis vykdė tiek būdamas tarnyboje, tiek ne tarnybos metu.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Papildomai pažymi, kad visi su pareiškėjo tarnybos specifika susiję įrodymai Tarnybinio tyrimo komisijai buvo pateikti, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo įpareigojimas Tarnybinio tyrimo komisijai surinkti papildomus įrodymus, sietinus su pareiškėjo tarnybos specifika.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. TS-2 yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi Tarnybinio tyrimo komisija laikėsi visų numatytų procedūrų, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, atliko visus būtinus veiksmus, numatytus jos nuostatose, įskaitant tyrimui reikalingos medžiagos gavimą iš pareiškėjo tarnybos vietos, liudytojų apklausas, kreipimąsi į specialistus medikus ir pan.

30. Pareiškėjas R. K. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.31. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame sprendime, priešingai nei teigia atsakovas, teismas neįpareigojo

Tarnybinio tyrimo komisijos vadovautis kokiais nors teisės aktais, reglamentuojančiais asmenų socialinį profesinių ligų draudimą. Teigia, kad teismas taip pat neanalizavo ir netaikė Įstatymo 66 straipsnio normos. Pažymi, kad apie atsakovo nurodytus teisės aktus, t. y. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. V-1087 „Dėl profesinių ligų nustatymo kriterijų“, Higienos instituto direktoriaus 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. V-170 „Dėl oficialiai patvirtintų profesinių ligų atvejų statistinio tyrimo metodikos patvirtinimo“ ir 2016 m. Lietuvos higienos institucijos rekomendacijas gydytojams „Kaip atpažinti su darbu susijusias ligas“, buvo kalbama tik todėl, jog būtent šiuos aktus, kaip taikytinus pareiškėjo atveju, nurodė KMEK savo Ekspertinėje nuomonėje. Atkreipia dėmesį, kad Tarnybinio tyrimo komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, rėmėsi KMEK Ekspertine nuomone, o pastaroji buvo priimta, vadovaujantis minėtais teisės aktais, tačiau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę nurodė kaip faktą, o ne kaip kokią nors nuorodą į šiuos aktus. Teismas šiais aktais savo išvadų negrindė ir tai yra aiškiai matyti iš paties teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.

32. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras nėra patvirtinęs kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti nustatomas kario sveikatos sutrikimo priežastinis ryšys su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, todėl atsakovui teigiant, jog KMEK pagal analogiją taikyti teisės aktai iš tikrųjų negalėjo būti taikomi Tarnybinio tyrimo komisijai atliekant tyrimą, patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus teiginius, kad KMEK Ekspertinė nuomonė, kaip tarpinis procedūrinis aktas, kuriuo rėmėsi Tarnybinio tyrimo komisija priimdama ginčijamą sprendimą, taip pat neteisėtas. Nurodytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog ir šio KMEK sprendimo pagrindu priimtas galutinis Tarnybinio tyrimo komisijos Sprendimas panaikintas pagrįstai.

33. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad Įstatymo 67 straipsnis neapima pačios karo tarnybos traumuojančio pobūdžio sukelto sveikatos sutrikdymo. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija yra papildoma garantija kariui tiek tuo atveju, jeigu kario sveikata sutriko dėl traumuojančio tarnybos pobūdžio, kas galėtų būti laikoma profesine liga, tiek ir jeigu kario sveikata sutriko ar karys mirė dėl konkretaus įvykio, kas galėtų būti laikoma nelaimingu atsitikimu darbe (tarnyboje). Dėl nurodytų priežasčių mano, jog nepagrįsti atsakovo argumentai, kad Įstatymo 66 straipsnis ir 67 straipsnis eliminuoja vienas kito taikymo galimybę.

34. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui nesuteikta kompetencija nustatyti Įstatymo 67 straipsnio taikymo ribas ir ypač tai daryti per Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatas, kurios nėra skirtos ir nereglamentuoja kariui taikomos Įstatymo 67 straipsnio garantijos, jos apimties ar (ne)taikymo sąlygų. Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatomis reglamentuojama tik Tarnybinio tyrimo komisijos veikla, įgyvendinant Įstatymo 67 straipsnyje numatytą pareigą. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas yra atsižvelgęs į tai, jog ilgesnio tyrimo laikotarpio taikymas sunkina objektyvų tyrimą, todėl nuo 2015 m. liepos 1 d. Įstatymo 67 straipsnio 4 dalis papildyta trejų metų senaties terminu, kuris netaikomas sveikatos sutrikimams, nustatytiems dar iki 2015 m. liepos 1 d. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas mano, jog jo atžvilgiu Tarnybinio tyrimo komisija turi pareigą, o jis – teisę, reikalauti atlikti išsamų tyrimą, vertinant pareiškėjo tarnybos traumuojantį poveikį jo sveikatai. Kadangi Tarnybinio tyrimo komisija tokio tyrimo neatliko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą tyrimą atlikti iš naujo ir įvertinti minėtas aplinkybes.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. TS-2, kuriuo nuspręsta, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra susiję su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, teisėtumo bei pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. TS-2 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei ištirti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu.

37. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi profesinių ligų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, kadangi Tarnybinio tyrimo komisija, siekdama nustatyti kario sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybos pareigų vykdymu, negali atlikti tyrimo pagal teisės aktus, reglamentuojančius profesinių ligų draudimo ir

nustatymo sąlygas bei kriterijus.38. Teisinis reguliavimas dėl kompensacijų kario žūties, ligos ar sveikatos problemos atveju įtvirtintas Lietuvos

Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi 2017 m. sausio 20 d. Tarnybinio tyrimo komisijos sprendimo priėmimo metu) 67 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad kariui žuvus (mirus) ar sutrikus jo sveikatai dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba kai karys nužudytas ar jo sveikata sutrikdyta dėl priežasčių, susijusių su kario statusu, iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų išmokama šio straipsnio nustatytomis sąlygomis ir tvarka šio straipsnio 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir 13 dalyse nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. Šio straipsnio 6, 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 dalyse nustatyta vienkartinė kompensacija mažinama priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos, mokėtinos ne daugiau kaip 12 mėnesių, dydžiu. Šio straipsnio 13 dalyje nustatyta vienkartinė kompensacija mažinama priklausančios išmokėti Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajam mirus dydžiu. Kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės Karinės medicinos ekspertizės komisija, sudaroma ir veikianti Vyriausybės nustatyta tvarka. Kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Tarnybinio tyrimo komisijos darbo tvarką ir kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustatymo kriterijus nustato krašto apsaugos ministras (Įstatymo 67 str. 4 d.). Minėto Įstatymo 67 straipsnio 6–15 dalyse įtvirtinta vienkartinės kompensacijos mokėjimo tvarka ir dydžiai, nustačius netektą darbingumą, sveikatos sutrikdymo lygį (mastą), taip pat nurodyta kompensacijos mokėjimo tvarka kariui žuvus (mirus).

39. Sistemiškai aiškinant Įstatymo 67 straipsnio nuostatas, galima daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas vienkartinės kompensacijos mokėjimą sieja su kario žuvimu (mirtimi) ar sveikatos sutrikdymu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, tačiau minėti sveikatos sutrikdymai teisės aktų nustatyta tvarka turi būti įvertinti atitinkamu sveikatos sutrikdymo lygiu (mastu), kai pasibaigus laikinojo nedarbingumo terminui karys netapo neįgalus, tačiau išliko liekamieji reiškiniai, dėl kurių sumažėjo kario tinkamumas tarnybai pagal sveikatos būklę, o kariui po gydymo tapus neįgaliam – netekto darbingumo dydis (procentais). Taigi vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikdymo atveju dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, mokama esant šioms sąlygoms: dėl minėto sveikatos sutrikdymo kariui suteiktas laikinas nedarbingumas; nustatytas sveikatos sutrikdymo lygis (mastas), kai karys netapo neįgalus, tačiau pasibaigus laikinojo nedarbingumo terminui išliko liekamieji reiškiniai, dėl kurių sumažėjo kario tinkamumas tarnybai pagal sveikatos būklę; po gydymo kariui tapus neįgaliam – nustatytas netekto darbingumo dydis (procentais).

40. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų 8.1 punkte nurodyta, kad Tarnybinio tyrimo komisijos uždaviniai yra inter alia (liet. be kita ko) ištirti ir nustatyti kario mirties ar sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu. Tarnybinio tyrimo komisija, spręsdama klausimą dėl kario mirties ar sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, be kita ko, kreipiasi į Karo medicinos ekspertizės komisiją, prašydama pateikti medicininę išvadą dėl mirties ar nustatyto sveikatos sutrikimo ir galimybės tai susieti su kario tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu (9.7 p.). KMEK, gavusi Tarnybinio tyrimo komisijos paklausimą, per 30 kalendorinių dienų nuo paklausimo gavimo dienos pateikia medicininę išvadą dėl galimybės kario mirtį ar sveikatos sutrikimą susieti su kario tarnybinių pareigų vykdymu (14 p.).

41. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1125 patvirtintų Karinės medicinos ekspertizės nuostatų (toliau – ir Karinės medicinos ekspertizės nuostatos) 7.1.3 papunktį KMEK be kitų funkcijų inter alia (liet. be kita ko) pateikia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ar žvalgybos institucijos tarnybinio tyrimo komisijai ekspertinę nuomonę apie galimybę nustatytą kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastį susieti su jo tarnybinių pareigų vykdymu ar statusu. Karinės medicinos ekspertizės nuostatuose nėra reglamentuota, kokia tvarka ir kuo vadovaudamasi KMEK priima minėtą ekspertinę nuomonę.

42. Kaip jau buvo minėta, Įstatymo 67 straipsnyje nurodyta vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikdymo atveju mokama, kai dėl sveikatos sutrikdymo kariui suteiktas laikinas nedarbingumas, nustatytas sveikatos sutrikdymo lygis (mastas), kai karys netapo neįgalus, tačiau pasibaigus laikinojo nedarbingumo terminui išliko liekamieji reiškiniai, dėl kurių sumažėjo kario tinkamumas tarnybai pagal sveikatos būklę, o po gydymo kariui tapus neįgaliam – nustatytas netekto darbingumo dydis (procentais). Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, vertinant kario sveikatos sutrikdymo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, teisėjų kolegijos nuomone, būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su kario laikino nedarbingumo suteikimu, sveikatos sutrikdymo lygiu (mastu), o kariui tapus

neįgaliam – netekto darbingumo dydžiu.43. Nagrinėjamoje byloje iš ginčijamo Tarnybinio tyrimo komisijos 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. TS-2 turinio

matyti, jog Tarnybinio tyrimo komisija savo sprendimą iš esmės grindė Karinės medicinos ekspertinės komisijos Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. ekspertine nuomone Nr. 1/2017, kuri priimta vertinant pareiškėjo nurodytus sveikatos nusiskundimus ir profesinių ligų nustatymo sąlygas bei kriterijus reglamentuojančius teisės aktus. Karinės medicinos ekspertinės komisijos Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. susirinkimo protokole Nr. EKP-1 pažymėta, kad nei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, nei Sveikatos apsaugos ministerijos norminėje duomenų bazėje nėra dokumentų, reglamentuojančių sveikatos sutrikimų ir tarnybinių pareigų vykdymo susiejimo metodiką bei kriterijus, dėl ko KMEK vertino, jog tikslinga vadovautis Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro norminiuose dokumentuose dėl profesinių ir su darbu susijusių ligų vartojamomis sąvokomis bei terminais (I t., b. l. 45–51).

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors atsakovas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi profesinių ligų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tačiau įstatymų leidėjas pagal Įstatymo 67 straipsnio 4 dalį įpareigojo būtent atsakovą nustatyti Tarnybinio tyrimo komisijos darbo tvarką ir kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustatymo kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų kriterijų nenustatymas savaime nesudaro pagrindo sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustatyti vadovaujantis profesinių ligų nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais. Akcentuotina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimo priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, turėjo nustatyti ir įvertinti Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos mokėjimo sąlygas, t. y. ar dėl pareiškėjo nurodyto sveikatos sutrikdymo buvo suteiktas laikinas nedarbingumas; ar buvo nustatytas sveikatos sutrikdymo lygis (mastas); ar po gydymo pareiškėjas tapo neįgalus. Atsakovas ginčijamame sprendime minėtų sąlygų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad KMEK Centrinės pakomisės 2017 m. sausio 4 d. ekspertinė nuomonė Nr. 1/2017 yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentas. Tarnybinio tyrimo procedūra KMEK ekspertine nuomone nėra baigiama. KMEK ekspertinė nuomonė pateikiama tik pasisakant apie galimybę nustatytą kario mirties ar sveikatos sutrikimo priežastį susieti su jo tarnybinių pareigų vykdymu ar statusu. Galutinį sprendimą tarnybinio tyrimo procedūroje dėl kario mirties ar sveikatos sutrikimo priežasties sąsajos su jo tarnybinių pareigų vykdymu priima Tarnybinio tyrimo komisija, įvertinusi ne tik KMEK ekspertinę nuomonę, bet ir kitą informaciją, galinčią turėti įtakos sprendimui priimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-274-822/2017).

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Tarnybinio tyrimo komisijos ginčijamas sprendimas priimtas netinkamai įvertinus pareiškėjo nurodytų sveikatos sutrikimų priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu, Sprendime iš esmės nėra atliktas sveikatos sutrikimų priežastinio ryšio su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu vertinimas Įstatymo 67 straipsnio nuostatų prasme, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamais motyvais, tačiau pagrįstai panaikino ginčijamą sprendimą Nr. TS-2 ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei ištirti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2017 m. sausio 1 d. įstatymu nebuvo nustatyta, kad kariai draudžiami profesinių ligų socialiniu draudimu, tačiau nesutinka su teiginiu, jog iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą nustatyti sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu atsakovas sukurtų jam prielaidas gauti profesinių ligų socialinio draudimo išmokas. Akcentuotina, kad Įstatymo 66 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kariai draudžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis, ir 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, yra skirtingi teisiniai institutai, todėl vertinant Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos mokėjimo galimybę, socialinį draudimą reglamentuojančios nuostatos taikytinos tik tiek, kiek jos susiję su nustatytos Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos dydžio mažinimu, priklausančios išmokėti pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydžiu (Įstatymo 67 str. 1–2 d.).

47. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir netinkamais motyvais priėmė sprendimą, tačiau priimto sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-2864-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02948-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 7.8(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 50808 (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius ginčijamu sprendimu nusprendęs neskirti jam socialinės pašalpos už laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 1 d., pažeidė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 3 ir 6 punktus.

3. Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai vykdė Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatytą prievolę dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenės naudingoje veikloje ir tai patvirtina Administracijos Pašilaičių padalinio (Žemynos g. 1) specialistės L. R. 2017 m. rugpjūčio 1 d. pasirašytinai išduotas siuntimas Nr. 53482 atlikti visuomenei naudingą veiklą (toliau – ir Siuntimas). Pažymėjo, kad taip pat tinkamai vykdė Įstatymo 25 straipsnio 1 punktą, išnaudodamas visas teisėtas kitų pajamų gavimo galimybes, ir 3 punktą – per mėnesį pranešdamas apie aplinkybes, turinčias įtakos teisei į


socialinę paramą, t. y. žodžiu informavo Administracijos specialistę, jog pažymą, patvirtinančią studijavimo faktą aukštojoje mokykloje, pristatys asmeniškai per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Akcentavo, kad pagal Įstatymo 25 straipsnio 4 ir 5 punktą deklaravo turimą turtą bei sudarė galimybę Administracijos socialiniams darbuotojams tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. elektroniniu paštu išsiuntė užklausą mokymo įstaigos fakulteto studijų vadybininkei dėl pažymos išdavimo ir gavo atsakymą, jog vadybininkė atostogauja ir pažymą parengti galės tik 2017 m. rugpjūčio 24 d. Šį atsakymą iš studijų vadybininkės pareiškėjas gavo 2017 m. rugpjūčio 16 d. Nurodė, jog tą pačią dieną paskambino į Administracijos Pašilaičių padalinį, kurio darbuotoja jam pasakė, kad šio padalinio specialistės L. R. nėra ir ji perduosianti pastarajai informaciją, jog pažymą, patvirtinančią studijavimo faktą, pareiškėjas pateiks 2017 m. rugpjūčio 24 d. Nežino, ar padalinio darbuotoja, kalbėjusi su juo telefonu, perdavė pareiškėjo nurodytą informaciją L. R..

5. Pareiškėjo nuomone, Administracijos darbuotojų nesusikalbėjimas ir tai, kad pažymos, patvirtinančios studijavimo faktą aukštojoje mokykloje, jis negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių – mokymo įstaigos fakulteto studijų vadybininkės atostogų, lėmė nepagrįsto ir neteisėto atsakovo ginčijamo sprendimo priėmimą.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 1 d. pateikė Administracijos Socialinių išmokų skyriui

prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. 53479 už 2017 m. rugpjūčio–spalio mėn. To paties apsilankymo metu, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjui išduotas Siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą. Pažymėjo, kad pareiškėjui iki Siuntime nurodyto termino pabaigos, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 3 d., neatvykus pas visuomenei naudingos veiklos organizatorę Administracijos Pašilaičių seniūnijos specialistę L. R., Socialinių išmokų skyrius 2017 m. rugpjūčio 9 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui socialinė pašalpa neskirta, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nes jis nevykdė Įstatymo 25 straipsnio 1,4–6 punktuose nustatytų pareigų.

8. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su Siuntime esančia informacija ir neatvykimo atlikti visuomenei naudingos veiklos pasekmėmis. Teigė, kad nekilo abejonių dėl pareiškėjo netinkamo pareigų vykdymo, neatliekant Siuntime nustatytų pareigų, tačiau, įvertinus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su studijavimo faktą patvirtinančios pažymos gavimu iš Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto (toliau – ir MRU Teisės fakultetas), galima daryti prielaidą, jog pareiškėjas manė, kad jis negali būti pasitelktas visuomenei naudingai veiklai, nes yra studijuojantis aukštojoje mokykloje (studentas).

9. Atsakovas pažymėjo, kad šioje byloje esminiai klausimai yra kilę dėl to, ar pareiškėjas, kuriam daugiau nei 24 m., Įstatymo prasme yra laikomas kaip studijuojantis asmuo ir ar Įstatymas pareiškėją leidžia pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti bei, ar pareiškėjo studijų sustabdymas MRU Teisės fakultete turi įtakos Administracijos teisei pasitelkti jį visuomenei naudingai veiklai.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, nes jam šiuo metu yra daugiau nei 24 m., o atsižvelgus į pareiškėjo pateiktą MRU Teisės fakulteto 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymą apie studijas Nr. 17T15-394, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo studijos laikinai sustabdytos iki 2018 m. kovo 1 d., galima daryti išvadą, jog pareiškėjas negali būti vertinamas kaip studentas, studijuojantis pagal studijų programą, kol jo studijos yra sustabdytos.

11. Atsakovo nuomone pareiškėjo amžius ir aplinkybė, jog jis yra registruotas Lietuvos darbo biržoje kaip bedarbis, atitinka Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą darbingų ir nedirbančių asmenų sąvoką, dėl ko Administracija turėjo teisę pareiškėją pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti, o pareiškėjui neįvykdžius Siuntime nurodytos pareigos – priimti ginčijamą sprendimą.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui pateikus prašymą-paraišką socialinei pašalpai gauti, atsakovas 2017 m. rugpjūčio 1 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1 priedą parengė jam Siuntimą Nr. 53482 atlikti visuomenei naudingą veiklą, kuriame detaliai išaiškino pareigos atvykti atlikti visuomenei naudingos veiklos neįvykdymo pasekmes, tačiau pareiškėjas nustatytu terminu pas organizatorę – L. R. dėl visuomenei naudingų darbų atlikimo nebuvo atvykęs, dėl šių darbų atlikimo su organizatore

atskirai nesitarė. Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius, 2017 m. rugpjūčio 9 d. patikrinęs duomenis Lietuvos darbo biržos bazėje, pagal kuriuos pareiškėjas yra įregistruotas bedarbiu nuo 2017 m. sausio 19 d., priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, skliaustuose nurodydamas, jog pareiškėjas nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jis dalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas neneigia aplinkybės, jog jis nustatytu terminu nebuvo atvykęs pas visuomenei naudingos veiklos organizatorę, nesudarė visuomenei naudingos veiklos sutarties ir neatliko jokių tokia sutartimi apibrėžtų darbų. Teismas vertino, kad vien tik Siuntimo šių darbų atlikimui išdavimas nepatvirtina paties darbų atlikimo fakto, todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas nedalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje.

15. Pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybė, jog pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad studijavimas MRU Teisės fakultete yra pagrindas jo nelaikyti asmeniu, kuris negali būti pasitelkiamas visuomenei naudingai veiklai, nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi pareiškėjas Siuntimo išdavimo metu duomenų apie studijas aukštojoje mokykloje nenurodė ir nepateikė.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmuo turi teisę į socialinę paramą, jeigu jis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, kol jiems sukaks 24 m., ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 d., bet ne ilgiau, negu jiems sukaks 24 m. Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą teismas sprendė, kad teisė gauti socialinę paramą asmeniui, studijuojančiam aukštojoje mokykloje, siejama ne tik su jo, kaip studento, statusu, bet ir su amžiumi. Kadangi pareiškėjui yra daugiau kaip 24 m., teismas vertino, kad šios sąlygos jis neatitinka.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 19 d. yra registruotas darbo biržoje, patvirtina, jog jis yra darbingas nedirbantis asmuo, priskirtinas prie nesimokančių darbingo amžiaus asmenų, kadangi iš pateiktos MRU Teisės fakulteto 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymos Nr. 17T15-394 matyti, kad dekano įsakymu Nr. 21T-81 pareiškėjo studijos laikinai sustabdytos iki 2018 m. kovo 1 d.

18. Atsižvelgdamas į Įstatymo, Tvarkos aprašo, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateko į teisės aktais nustatytą kategoriją asmenų, kurie nepasitelkiami visuomenei naudingai veiklai, todėl net jam ir pateikus MRU Teisės fakulteto pažymą apie studijų sustabdymą, tai būtų neturėję reikšmės ginčijamo sprendimo priėmimui, nes jis, kaip asmuo, siekiantis gauti socialinę paramą, buvo įpareigotas atlikti visuomenei naudingą veiklą, tačiau šios pareigos neatliko. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo įstatyminį pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo dėl paramos skyrimo pagal Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

19. Pareiškėjas S. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nesitarė su atsakovu dėl visuomenei naudingų darbų atlikimo. Teigia, kad jis laiku informavo Administracijos Socialinių išmokų padalinio darbuotoją, jog pažymą apie studijas aukštojoje mokykloje pristatys, kai tik galės. Pažymi, kad minėtos pažymos laiku pristatyti negalėjo ne dėl jo paties kaltės, o dėl mokymo įstaigos administratorės atostogų nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. Mano, jog teismas netyrė aplinkybės apie pažymos iš mokymosi įstaigos nepateikimą ir neįvertino tai patvirtinančio įrodymo, t. y. susirašinėjimo tarp pareiškėjo ir mokymosi įstaigos darbuotojos.

21. Pareiškėjo teigimu, neatsisakymą atlikti visuomenei naudingą veiklą įrodo pasirašytas Siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą. Akcentuoja, kad tai patvirtina aplinkybę, jog buvo žodinis susitarimas su Administracijos Socialinių išmokų padalinio darbuotoja dėl pažymos apie mokymąsi aukštojoje mokykloje ir kitų reikalingų dokumentų savalaikio pateikimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog studijavimas aukštojoje mokykloje nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingas.

22. Pareiškėjo nuomone, taip pat nepagrįstas teismo argumentas, kad vien tik Siuntimo išdavimas nepatvirtina paties darbų atlikimo fakto. Mano, kad tiek atsakovas, tiek teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis nedalyvavo Administracijos

organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pažymi, kad jis negalėjo būti pasitelktas visuomenei naudingai veiklai atlikti, nes yra užimtas baigiamojo darbo rengimu ir šį faktą įrodo 2017 m. kovo 29 d. prašymas stabdyti studijas dėl baigiamojo darbo rengimo niuansų.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad Siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą pasirašė, tačiau susitarė su Administracijos Socialinių išmokų padalinio darbuotoja L. R., jog pažymą, patvirtinančią studijavimo faktą mokymo įstaigoje, bei prašymą dėl studijų stabdymo, kuriame nurodyta konkreti studijų stabdymo priežastis, pateiks per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Pabrėžia, kad šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog jis buvo aiškiai ir nedviprasmiškai supažindintas su Siuntime nurodyta informacija apie pareigos atvykti nustatytu terminu pas organizatorę neįvykdymo pasekmes.

24. Pareiškėjas sutinka, jog pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą jis galėtų būti laikomas nesimokančiu asmeniu, nes jam yra daugiau negu 24 m., tačiau iš byloje esančio rašytinio įrodymo, t. y. prašymo dėl studijų stabdymo, matyti, jog jo studijos stabdytos ne dėl akademinių atostogų, o dėl baigiamojo darbo rengimo, kas sąlygoja pareiškėjo užimtumą studijų stabdymo laikotarpiu.

25. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių reikšmingų motyvų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisingumu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į visu pareiškėjo skundo argumentus, todėl pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą nėra.

Teisėjų kolegija


IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2017 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. 50808, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d., teisėtumo bei pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

29. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl jo studijų aukštojoje mokykloje, netyrė įrodymų, patvirtinančių pažymos iš mokymosi įstaigos nepateikimo dėl objektyvių priežasčių, nepagrįstai studijavimo fakto nepripažino kaip pagrindo nepasitelkti jo visuomenei naudingai veiklai.

30. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

31. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus

įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad byla išnagrinėta formaliai, o priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės ginčija galimybę pasitelkti jį visuomenei naudingai veiklai, motyvuodamas tuo, jog jis mokosi aukštojoje mokykloje.

34. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas.

35. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta savivaldybės administracijos teisė, teikiant socialinę paramą, darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Įstatymo 25 straipsnio 6 punktas socialinės paramos gavėjui nustato pareigą dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

36. Įgyvendinant Įstatymo 25 straipsnio 6 punktą, priimtas Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. A1-255, kuriuo patvirtintas Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas. Tvarkos aprašo 13 punkte nurodyti asmenys, kurie naudingai veiklai nepasitelkiami, t. y. asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių (13.1 p.); nėščios moterys (13.2 p.); motina ar tėvas arba globėjas, auginantys vaiką (įvaikį) ar vaikus (įvaikius) iki 3 metų; vaiką (įvaikį) ar vaikus (įvaikius) iki 8 metų, kuris (kurie) negali lankyti švietimo įstaigos pagal gydytojų rekomendaciją, arba vaiką (įvaikį) ar vaikus (įvaikius), nelankantį (nelankančius) švietimo įstaigos dėl to, kad švietimo įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nėra vietų, arba dėl to, kad bendrai gyvenantys asmenys gyvena kaimo vietovėje didesniu kaip trijų kilometrų atstumu nuo švietimo įstaigos, vykdančios ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, ir savivaldybėje neteikiamos vaiko vežimo paslaugos, bet ne vėliau, iki vaikas pradės mokytis pagal pradinio ugdymo programą (13.3 p.); asmenys, kurie slaugo ar prižiūri asmenį, savo ar kito bendrai gyvenančio asmens vaiką arba vaiką, kuriam įstatymų nustatyta tvarka nustatyta globa ar rūpyba šeimoje, jeigu jiems yra mokamos slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos arba jeigu jie įstatymų nustatyta tvarka paskirti fizinio asmens, pripažinto neveiksniu arba neveiksniu tam tikroje srityje, arba vaiko, kuriam įstatymų nustatyta tvarka nustatyta globa šeimoje, globėju, ar asmens arba vaiko, kuriam įstatymų nustatyta tvarka nustatyta rūpyba šeimoje, rūpintoju (13.4 p.); neįgalūs asmenys (13.5 p.); asmenys, kurie gydosi sveikatos priežiūros įstaigose (jų gydymosi laikotarpiu) (13.6 p.); asmenys, kuriems išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai ar medicininės pažymos (jų galiojimo laikotarpiu) (13.7 p.); asmenys, pateikę Medicinos dokumentų išrašą (forma Nr. 027/a) ar gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, kuriose nurodoma, kad asmuo nurodytą laikotarpį dėl sveikatos būklės negali dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje (13.8 p.).

37. Analogiškas teisinis reglamentavimas, susijęs su visuomenei naudingai veiklai nepasitelkiamais asmenims, įtvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 30-840 patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo 20 punkte. Taigi įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą galimą daryti išvadą, kad studijavimo aukštojoje mokykloje faktas nėra savarankiškas teisinis pagrindas nepasitelkti asmens visuomenei naudingai veiklai. Kita vertus, Aprašo 19.1 punkte

nurodyta, jog visuomenei naudingai veiklai atlikti pasitelkiami darbingi nedirbantys arba nesimokantys ir nedalyvaujantys aktyviose darbo rinkose politikos priemonėmis asmenys.

38. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje įrodinėja, kad jis turėtų būti priskiriamas prie besimokančių asmenų nors ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme jis galėtų būti laikomas nesimokančiu asmeniu, nes jam yra daugiau negu 24 m.

39. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą, jeigu jis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoja aukštojoje mokykloje (studentai), įskaitant akademinių atostogų dėl ligos ar nėštumo laikotarpį, kol jam sukaks 24 m. ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, bet ne ilgiau, negu jam sukaks 24 m. Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas teisę gauti socialinę paramą asmeniui, studijuojančiam aukštojoje mokykloje, sieja ne tik su jo, kaip studento, statusu, bet ir su amžiumi, t. y. asmuo tokią teisę turi tol, kol jam sukaks 24 m. Kadangi pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini), ir jam yra daugiau kaip 24 m., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas šios Įstatymo sąlygos neatitinka.

40. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra MRU Teisės fakulteto civilinės teisės programos magistrantūros ištęstinių valstybės nefinansuojamų studijų 2 kurso studentas, kuriam studijos iki 2018 m. kovo 1 d. buvo sustabdytos. Pareiškėjas su prašymu stabdyti studijas į MRU Teisės fakulteto dekaną kreipėsi 2017 m. kovo 29 d., studijų sustabdymo priežastimi nurodydamas „baigiamojo darbo rengimo niuansus“. Tuo tarpu prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti pareiškėjas pateikė 2017 m. rugpjūčio 1 d., t. y. studijų sustabdymo metu (b. l. 4, 24–25, 39).

41. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjo studijos sustabdytos, nepaisant to, kokia yra jų stabdymo priežastis, nesudaro pagrindo pareiškėją vertinti kaip tuo laikotarpiu besimokantį asmenį. Pareiškėjui nebuvo suteiktos akademinės atostogos Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 11 punkto, galiojusio ginčo metu, pagrindu, kurių metu pareiškėjas neprarastų studento statuso, todėl nėra pagrindo teigti, jog savo nuožiūra pasirinkęs stabdyti studijas dėl priežasčių, neįvardintų minėto įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 11 punkte, pareiškėjas neparado studento statuso ir turėtų būti laikomas besimokančiu asmeniu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip neapgrįstą pareiškėjo argumentą, kad jis prašymo-pareiškėjo suteikti socialinę paramą metu turėjo būti vertinamas kaip besimokantis asmuo, kuris Aprašo 19.1 punkto pagrindu nepasitelkiamas visuomenei naudingai veiklai atlikti.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis neatsisakė atlikti visuomenei naudingos veiklos, o Siuntimo išdavimas patvirtina, jog jis dalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje.

43. Pažymėtina, kad pagal Tvarkos aprašo 2 punktą visuomenei naudinga veikla – neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui. Tvarkos aprašo 12 punkte nurodyti asmenys, pateikę prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti ir reikiamus dokumentus, supažindinami su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir gauna siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą (14 p.). Su asmenimis, kurie pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos (15 p.). Visuomenei naudingos veiklos organizatorius prieš pradedant atlikti visuomenei naudingą veiklą, privalo informuoti asmenis apie visuomenei naudingos veiklos turinį (pobūdį), eigą ir saugą, nurodydamas apsisaugojimo nuo galimų rizikos veiksnių būdus ir priemones (17 p.). Visuomenei naudingos veiklos organizatorius pildo visuomenei naudingos veiklos apskaitos žurnalą, nurodydamas asmens, atliekančio visuomenei naudingą veiklą, vardą, pavardę, asmens kodą (gimimo datą), atliekamos veiklos turinį (pobūdį), jos pradžią ir pabaigą, informaciją dėl saugos instruktavimo, kitus organizatoriui reikalingus duomenis (18 p.). Apie atliktą visuomenei naudingą veiklą ir laiką visuomenei naudingos veiklos organizatorius pažymi visuomenei naudingos veiklos sutartyje (19 p.). Visuomenei naudingos veiklos trukmę ir atlikimo laiką nustato visuomenei naudingos veiklos organizatorius (20 p.).

44. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, gavęs Siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą, iki Siuntime nurodytos datos, t. y. 2017 m. rugpjūčio 3 d., pas visuomenei naudingos veiklos organizatorę Administracijos Pašilaičių seniūnijos specialistę L. R. neatvyko ir nesudarė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties. Dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra asmuo, kuris negali būti pasitelktas visuomenei naudingai veiklai, byloje nėra.

45. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik Siuntimo visuomenei naudingų darbų atlikimui išdavimas nepatvirtina paties darbų atlikimo fakto. Pažymėtina, kad visuomenei naudingos veiklos atlikimą asmenims, kurie gauna socialinę paramą, reglamentuoja ne privatinės teisės, o viešosios teisės normos. Viešojoje teisėje taikomas principas, kad leidžiama (galima) tik tai, kas numatyta teisės aktais. Pareiškėjui nedalyvavus Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje atsakovas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė jam skirti socialinę paramą.

46. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai

įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2019-00400 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. eA-2506-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01379-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja S. V. (toliau – ir prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. balandžio 6 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-3)12PR-61 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) yra persekiojama dėl motinos E. S. vykdytos žurnalistinės


veiklos. Nurodė, kad jos motina nuo 2017 m. dirbo televizijoje „(duomenys neskelbtini)“ ir į socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą patalpino vaizdo įrašą, atskleidžiantį rinkimų pažeidimus. Minėtame socialiniame tinkle vaizdo įrašas peržiūrėtas 100 000 kartų. Teigė, kad po motinos patalpinto vaizdo įrašo pareiškėją persekiojo nežinomi asmenys, per prievartą ją įsodino į automobilį, grasino susidoroti ir išprievartauti, taip pat buvo sumuštas ir jos brolis. Pažymėjo, kad kitą kartą ji buvo užpulta kartu su motina, užpuolikai smogė pareiškėjai per galvą, o motinai sužalojo pirštus, nes jėga siekė iš jos atimti kompiuterį. Nurodė, kad slėpdamiesi nuo persekiojimo gyveno Maskvoje pas motinos brolį, vėliau – Minske pas motinos tetą. Pareiškėjos teigimu, persekiojimą vykdo S. S. ir T. M.

3. Pareiškėjos nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog ji neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, taip pat su išvada, kad jos motina kilmės valstybėje neatliko žurnalistinės veiklos. Pažymėjo, kad esminė aplinkybė, dėl kurios jai kyla pagrįsta baimė būti persekiojimai, yra ne jos motinos veikla televizijoje, o motinos socialiniame tinkle patalpintas vaizdo įrašas. Nurodė, kad dėl jos tėvo vykdomos veiklos motina taip pat buvo užpulta savo namuose, dėl patirtų sužalojimų jai atliktos dvi operacijos. Pabrėžė, kad dėl šeimai gresiančio pavojaus tėvas išvyko iš namų.

4. Pareiškėjos teigimu, esminės jos ir motinos pasakojimo aplinkybės sutampa, o brolio ir motinos pasakojimai apie įvykius, vykusius 2017 m. balandžio 3 d. ir 2017 m. balandžio 4 d., taip pat yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Akcentavo, kad šiems pasakojimams atsakovas turėjo taikyti abejonės privilegiją ir juos vertinti prieglobsčio prašytojos naudai.

5. Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas neatliko pareigos surinkti ir parengti informacinio pobūdžio pažymą, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojos prašymo suteikti prieglobstį motyvus. Pareiškėja taip pat mano, kad atsakovas be pagrindo nesurinko ir nevertino pareiškėjos prieglobsčio prašymą patvirtinančios ar paneigiančios informacijos, t. y. galimybės kreiptis į teisėsaugos institucijas pagalbos patyrus sunkius sveikatos sužalojimus ar gaunant grasinimus, politikų korupciją ir santykį su teisėsaugos institucijomis.

6. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini) jai gresia persekiojimas dėl jos motinos vykdytos žurnalistinės veiklos. Atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su jos motinos veikla bei tariamu persekiojimu kilmės šalyje, buvo atmestos dėl patikimumo stokos, todėl nelaikytos nustatytais faktais ir nevertintos sprendžiant prieglobsčio suteikimo klausimą. Pažymėjo, kad pareiškėja nepagrindė savo baimės patirti persekiojimą. Migracijos departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog jos pasakojimui dėl užpuolimų, vykusių 2017 m. balandžio 3 d. ir balandžio 4 d., turėjo būti taikoma abejonės privilegija.

8. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjos motinos pasakojimas apie jos darbą televizijoje buvo nenuoseklus, prieštaringas. Pažymėjo, kad savo pasakojimo detales pareiškėjos motina keitė kelis kartus tos pačios apklausos metu, o vykdant pakartotinę apklausą, pasakojo kitus faktus. Atsakovo vertinimu, aplinkybę, jog pareiškėjos motina dirba televizijoje, patvirtina motinos pateiktas darbo pažymėjimas, tačiau atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jos motina atliko žurnalistinę veiklą.

9. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos teiginiu dėl baimės būti persekiojamai dėl jos tėvo vykdytos veiklos, atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjos motina apklausos metu nurodė, kad su vyru yra išsiskyrusi 10 m., buvęs sutuoktinis šeimos neišlaiko. Pažymėjo, kad pareiškėjos motina jokios informacijos apie vyro vykdytą veiklą nepateikė.

10. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog Migracijos departamentas tyrimą dėl pareiškėjos baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai. Nurodė, kad remiantis kilmės valstybės informacija nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) veikia universitetas, pavadinimu (duomenys neskelbtini), kuriame Žurnalistikos fakulteto nėra. Žurnalistikos specialybės – bakalauro ir magistro studijų programose buvo galima mokytis Kultūros fakultete, kuriame nuo 2010 m. įkurta atskira Žurnalistikos katedra (anksčiau ši katedra buvo bendra su Kinematografijos katedra). Atsakovo teigimu, ši informacija paneigė pareiškėjos teiginį, kad jos motina mokėsi Žurnalistikos fakultete, nes pareiškėjos motinos nurodytame universitete tokio fakulteto nebuvo. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį, kad pasakojimų metu pareiškėjos motina negalėjo nurodyti nei vieno dėstytojo, bendrakursio pavardės, net nežinojo adreso, kur yra fakultetas, universitetas, negalėjo įvardinti ir tikslaus universiteto pavadinimo.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, jog nagrinėjant jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo buvo pažeistos procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Atsakovas teigė, jog pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjo, vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, o pareigos įrodinėti neiginius Migracijos departamentas neturi.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė, iš (duomenys neskelbtini) išvyko 2017 m. birželio 21 d., atskrido į Maskvą, iš Maskvos 2017 m. liepos 10 d. atvyko į Minską, o iš Minsko – į Lietuvos Respubliką. Nurodė, kad pareiškėja iš kilmės valstybės išvyko, nes 2017 m. pradžioje jos motina E. S. parašė straipsnį apie žinomą (duomenys neskelbtini) deputatą, kuris po 2017 m. balandžio 2 d. vykusių rinkimų jos motinai, jai ir broliui pradėjo grasinti susidorojimu, persekiojo, grasino išprievartauti. Kilmės valstybėje pareiškėja buvo sumušta, dėl to teko palikti mokyklą ir išvykti į Rusiją. Rusijoje pareiškėja taip pat sulaukė grasinančių skambučių. Pažymėjo, kad, pareiškėjos teigimu, ji į kilmės valstybę grįžti negali, nes bijo, jog su ja, jos motina ir broliu bus susidorota.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, remdamasis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2018 m. balandžio 6 d. parengta išvada Nr. (15/6-3)13PR-61RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), 2018 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-3) 12PR-60, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjos motinai E. S. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą Migracijos departamentas motyvavo tuo, jog E. S. pasakojimas, kad ji yra žurnalistė ir kilmės valstybėje užsiėmė žurnalistine veikla, nebuvo pripažintas nustatytu materialiniu faktu. Kadangi Migracijos departamento 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. (15/6-3) 12PR-60 teisėtumas ir pagrįstumas šioje nagrinėjamoje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo paneigtas, Migracijos departamentas pareiškėjos pasakojimą, kad jos motina kilmės valstybėje dirbo žurnaliste ir užsiėmė žurnalistine veikla, taip pat nepripažino nustatytu materialiniu faktu ir jo nevertino, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjai klausimą.

15. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Išvadoje nurodytas aplinkybes ir pareiškėjos paaiškinimu, sprendė, kad Migracijos departamentas pareiškėjos pasakojimą apie jos motinos paskelbtus įrašus socialiniame tinkle „Facebook“ pagrįstai nepripažino nustatytu materialiniu faktu ir nevertino. Teismui konstatavus, jog pareiškėjos pasakojimai apie jos motinos žurnalistinę veiklą ir įrašus socialiniame tinkle nėra labiau tikėtini, nei netikėtini, visos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su jos, jos motinos ir brolio persekiojimu, teismo buvo įvertintos kaip asmeninis suinteresuotumas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo rezultatu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai šiuos pareiškėjos pasakojimus nepripažino nustatytais faktais.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė jai suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, teismas sprendė, jog pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojai turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjos paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę, dėl ko pagrindo išvadai, jog Migracijos departamentas pažeidė Aprašo nuostatas, nėra. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamento ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

18. Pareiškėja S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, jog teismas skundžiamame sprendime iš esmės atkartojo atsakovo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą. Pareiškėjos nuomone, atsakovas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu neužtikrino objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, tuo tarpu teismas, pritardamas atsakovo padarytoms išvadoms, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

20. Pareiškėjos teigimu, atsakovas padarydamas išvadą, kad Žurnalistikos katedra iki 2010 m. buvo bendra su Kinematografijos katedra, orientavosi tik į lingvistinius nesutapimus, t. y. pareiškėjos motinos nurodyto fakulteto iki 2010 m., kaip savarankiško objekto, nebuvo, o jis buvo sujungtas su Kinematografijos katedra. Pareiškėjos įsitikinimu, šis nesutapimas nėra esminis, todėl negalėjo būti traktuojamas pakankamu pagrindu konstatuoti jos pasakojimo ir kilmės

valstybės informacijos prieštaravimą.21. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybės, susijusios su vaizdo įrašo patalpinimu

socialiniame tinkle „Facebook“ ir po to prasidėjusiu persekiojimu, vertintinos kaip asmeninis suinteresuotumas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo rezultatu. Pareiškėja taip pat nesutinka su atsakovo pozicija, jog aplinkybės, susijusios su pareiškėjos, jos motinos ir brolio užpuolimu, yra prieštaringos, todėl nepripažintinos nustatytais faktais. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjai kylančios grėsmės patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje.

22. Pareiškėjos nuomone, pasakojimų daliai, susijusiai su jos, jos motinos ir brolio patirtais užpuolimais bei grasinimais, turėtų būti taikoma abejonės privilegija ir minėti pasakojimai privalo būti vertinami prieglobsčio prašytojos naudai.

23. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

25. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir 2018 m. balandžio 6 d. Išvadoje Nr. (15/6-3) 13PR-61RN, kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, detaliai nurodė, į kokius kriterijus atsižvelgiant vertintas pareiškėjos teiginių patikimumas, kodėl pareiškėjai netaikyta abejonės privilegija. Teigė, kad ginčijamame sprendime pateikė pareiškėjos nurodytų aplinkybių įvertinimą bei priežastis, kodėl pareiškėjos nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai yra atmetami, todėl mano, jog pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamai atliko paviršutiniškai, nėra.

26. Atsakovo teigimu, išvada, jog pareiškėjos pasakojimas apie tai, kad jos motina yra žurnalistė ir užsiėmė žurnalistine veikla, nepripažintas nustatytu materialiniu faktu, padaryta įvertinus ne vien aplinkybę apie Žurnalistikos katedra iki 2010 m. sujungimą su Kinematografijos katedra, tačiau ir aplinkybes, jog pareiškėjos motina negalėjo įvardinti nei vieno dėstytojo pavardės, bendrakursio pavardės, nežinojo, kur įsikūręs jos fakultetas mieste, negalėjo įvardinti universiteto rektoriaus, ar fakulteto dekano, taip pat negalėjo įvardinti tikslaus universiteto pavadinimo.

27. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos pasakojimas apie persekiojimą ir užpuolimus nors ir buvo pakankamai detalus, tačiau prieštaravo jos motinos pasakojimui apie tą patį įvykį, taip pat faktai (apie gyvenamąją vietą) nesutapo su jos brolio nurodytais faktais. Mano, kad šie pasakojimų skirtumai buvo esminiai, todėl labiau tikėtina, jog pareiškėjos, jos motinos ir brolio paaiškinimai apie minėtus įvykius buvo iš anksto parengti, nei kad jie atspindi tikrąją pareiškėjos patirtį.

28. Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo ir įvertino visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktų normas, todėl priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, kurių naikinti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra nei tiesinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. balandžio 6 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ Nr. (15/6-3)12PR-61 teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdama, jog teismas skundžiamame sprendime pritardamas atsakovo pozicijai bylą išnagrinėjimo formaliai ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

33. Deklaratyvūs pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus ar rėmėsi tik vienos iš šalių pateiktais argumentais / įrodymais, dėl ko bylą išnagrinėjo formaliai ir priėmė nemotyvuotą sprendimą, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad byla išnagrinėta formaliai, o priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

34. Santykiai, susiję su prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimu reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

35. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018).

36. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

37. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

38. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio

prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalį prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas abejonės privilegijos principas reiškia, kad, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės grindė aplinkybėmis, jog (duomenys neskelbtini) Respublikoje jos motina, dirbdama žurnaliste, socialiniame tinkle „Facebook“ patalpino vaizdo įrašą, atskleidžiantį rinkimų pažeidimus ir korupciją, dėl ko kilmės valstybėje prasidėjo pareiškėjos, jos motinos ir brolio persekiojimas. Pareiškėjos teigimu, (duomenys neskelbtini) Respublikoje ją, jos motiną ir brolį kelis kartus buvo užpuolę, pareiškėja patyrė grasinimus, todėl teko slapstytis ir išvykti iš kilmės valstybės. Migracijos departamentas, išanalizavęs byloje surinktą medžiagą bei pareiškėjos paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatų, reglamentuojančių pabėgėlio statuso įgijimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sutiko su atsakovo išvadomis, konstatuodamas, jog pareiškėjos pasakojimas apie jos motinos žurnalistinę veiklą ir paskelbtus įrašus socialiniame tinkle „Facebook“, taip pat aplinkybės, susijusios su pareiškėjos, jos motinos ir brolio persekiojimu bei užpuolimais, vertintinos kaip asmeninis suinteresuotumas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo rezultatu ir nepripažintinos nustatytu materialiniu faktu.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šie pareiškėjos paaiškinimai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais. Sutiktina tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje surinkti duomenys ir pareiškėjos paaiškinimai nepatvirtinta aplinkybės, jog pareiškėjos motina yra žurnalistė ir kilmės valstybėje užsiėmė žurnalistine veikla. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog aplinkybė, kad iki 2010 m. Žurnalistikos katedros kaip savarankiško objekto nebuvo, ji buvo sujungta su Kinematografijos katedra, negalėjo būti traktuojama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jos pasakojimas ir kilmės valstybės informacija prieštaringa, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jos minėta išvada nebuvo padaryta įvertinus vien tik aplinkybę, kad Žurnalistikos katedra iki tam tikro laiko buvo sujungta su Kinematografijos katedra. Pažymėtina, kad pareiškėjos motina, paklausta apie žurnalistės išsilavinimą ir atliekamą žurnalistinę veiklą, negalėjo nurodyti nei vieno dėstytojo, bendrakursio pavardės, nežinojo adreso, kur yra fakultetas, universitetas, negalėjo įvardinti ir tikslaus universiteto pavadinimo. Pasakojimo detales apie darbą televizijoje pareiškėjos motina keitė kelis kartus tos pačios apklausos metu, negalėjo nurodyti tikslaus televizijos kanalo, kuriame ji dirbo, pavadinimo.

42. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą pareiškėjos paaiškinimus apie motinos žurnalistinę veiklą vertinti kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Be to, tiek pareiškėjos, tiek jos motinos ir brolio nurodytos aplinkybės, susijusios su įrašo patalpinimu socialiniame tinkle „Facebook“ ir po to prasidėjusiu persekiojimu bei užpuolimais, taip pat yra nenuoseklios ir prieštaringos, t. y. pareiškėja nurodė, jog 2017 m. gegužės 20 d. kartu su motina buvo užpultos važiuodamos iš svečių, taksi automobiliui sustojus prie namų, tuo tarpu pareiškėjos motina nurodė, jog užpuolikai užtvėrė kelią taksi automobiliui, kuriuo važiavo su dukra (pareiškėja) iš mokyklos. Tiek pareiškėja, tiek jos motina teigė, jog po šio įvykio namo nebegrįžo ir išvyko gyventi pas dėdę į Maskvą, tačiau pareiškėjos brolis nurodė, jog visa šeima į Maskvą išvyko 2017 m. balandžio 4 ar 5 d. Pareiškėjos brolis taip pat teigė, kad įrašas iš socialinio tinklo „Facebook“ buvo ištrintas 2017 m. balandžio 12–13 d., o pareiškėjos motina nurodė, jog įrašas ištrintas po 2017 m. gegužės 20 d. užpuolimo atėmus iš jos kompiuterį. Pažymėtina ir tai, kad nei pareiškėja, nei jos motina ar brolis į teisėsaugos institucijas dėl persekiojimo ir užpuolimų nesikreipė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo

pripažinti, jog teisėsaugos institucijos (duomenys neskelbtini) Respublikoje nefunkcionuoja ir pagalbos nesuteikia.43. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartyje

administracinėje byloje Nr. eA-5092-525/2018, išnagrinėjęs pareiškėjos motinos apeliacinį skundą dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti jai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, ir 2018 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5085-525/2018, išnagrinėjęs pareiškėjos brolio apeliacinį skundą dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad pareiškėjos motinos ir brolio pasakojimai apie motinos žurnalistinę veiklą ir įrašus socialiniame tinkle, apie šeimos narių elgesį tariamo persekiojimo metu, yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl labiau netikėtini, nei tikėtini ir nėra nustatyti faktai, o visos nurodytos aplinkybės, susijusios su užpuolimais ir persekiojimu, vertinamos, kaip asmeninis suinteresuotumas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo rezultatu.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, pažymi, jog šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. eA-5092-525/2018 ir Nr. eA-5085-525/2018, kuriose taip pat buvo sprendžiama dėl Migracijos departamento sprendimų, kuriais pareiškėjos motinai ir broliui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, tiek pareiškėjai, tiek jos motinai ir broliui prašymus suteikti prieglobstį grindžiant iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.

45. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo kitaip vertinti bylos faktines aplinkybes nei jos buvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. eA-5092-525/2018 ir Nr. eA-5085-525/2018, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nustatyti prieštaravimai bei neatitikimai tarp pareiškėjos, jos motinos ir brolio paaiškinimų vertintini kaip esminiai ir paneigiantys galimybę, jog pareiškėja savo kilmės šalyje gali būti persekiojimas dėl jos motinos veiklos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti abejonės privilegijos principą, nes byloje nustatytos Įstatymo 83 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, paneigiančios galimybę taikyti abejonės privilegijos principą, t. y. nustatyti prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojos nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjos argumentus, konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, jog ji atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas, o jos nurodytos grėsmės nelaikytinos persekiojimu Konvencijos kontekste, kadangi nėra pakankamai rimtos savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Nenustatęs, jog pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė jai suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

47. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėja gyveno, taip pat į tai, kad pareiškėja pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjai.

48. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2458-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00698-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.1.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-130 (0063)/171-65 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos Nr. 003491585 panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei J. T.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka visas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas. Paaiškino, kad yra uždarosios akcinės bendrovės „TTI Group“ (toliau – ir UAB „TTI Group“, bendrovė), kuri registruota 2009 m. vasario 10 d. ir nuo 2012 m. vykdo įstatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, darbuotoja ir akcininkė. Nurodė, kad minėtoje bendrovėje visą darbo dieną dirba Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavas kapitalas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=63df94c014f911e9a02091a7dde47252

yra ne mažesnis kaip 28 000 Eur, iš kurių pusę šių lėšų investavo pareiškėja, o likusiąją dalį pareiškėjos sesuo K. T.. Akcentavo, kad UAB „TTI Group“ palaiko ūkinius-komercinius santykius ne tik su jos tėvų valdomomis UAB „FGT“ ir UAB „Komerciniai projektai“, bet ir su kitais verslo partneriais. Pažymėjo, kad UAB „TTI Group“ laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2018 m. sausio mėn. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėjo 14 686 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 38 867 Eur įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

3. Pareiškėja paaiškino, kad per leidimo gyventi galiojimo laikotarpį nepadarė jokių teisės pažeidimų, gyvendama Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. turi glaudžius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, o pasekmės nepakeitus leidimo laikinai gyventi jai, jos tėvams ir artimiesiems būtų sunkios ir skaudžios. Pažymėjo, kad kai kurie netikslumai apklausoje Migracijos departamente atsirado dėl jos jauno amžiaus, nepatyrimo versle ir kalbos barjero bendraujant su atsakovo darbuotojais. Pabrėžė, kad apklausos metu jautė stresą, o atsakovo darbuotojai pernelyg griežtai, netinkamai ir formaliai įvertino jos veiklą bendrovėje.

4. Pareiškėjos vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi yra pagrįstas tik abejonėmis ir prielaidomis.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. spalio 13 d. pareiškėja tuo pagrindu, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pažymėjo, kad 2018 m. vasario 12 d., vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja, pateikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, deklaravo, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra UAB „TTI Group“ akcininke ir darbuotoja (rinkodaros specialistė). Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė UAB „TTI Group“ verslo planą, kuriame nurodyta, kad bendrovė užsiima rinkodaros ir tarpininkavimo paslaugų teikimu medicinos įrangos tiekėjams, taip pat plėtojantiems UAB „TCH“ baldų produkcijos eksportą iš Lietuvos į kitas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalis (Prancūziją).

8. Atsakovas nurodė, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta aplinkybė, jog pareiškėja pateikė dokumentus, pagal kuriuos UAB „TTI Group“ pajamas gavo iš esmės tik iš įmonių, valdomų pareiškėjos tėvų, jokių kitų įplaukų iš veiklos bendrovė negavo. Atsakovo teigimu, ši aplinkybė kėlė abejonių dėl bendrovės realiai vykdomos veiklos ir kartu sudarė pagrindą įtarti, jog piniginiais pervedimais iš pareiškėjos tėvų valdomų įmonių buvo siekiama imituoti bendrovės veiklos vykdymą ir pajamų gavimą. Pažymėjo, kad realią faktinę bendrovės veiklą patvirtinančių dokumentų pareiškėja nepateikė, taip pat nepateikė gautų sąskaitų-faktūrų registro. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, jog nėra jokios reklamos ar informacijos apie bendrovės veiklą internete, įvertinus bendrovės veiklos pobūdį (rinkodaros ir tarpininkavimo paslaugos), taip pat kėlė abejones dėl realios veiklos vykdymo.

9. Atsakovas akcentavo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą įvertino ir pareiškėjos pateiktus paaiškinimus. Pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė bendrovės įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, lėšų, iš kurių vykdoma bendrovės veikla, šaltinio, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo bendrovės akcijų. Pareiškėja taip pat tiksliai nenurodė, nuo kada tapo bendrovės akcininke, nesugebėjo paaiškinti, kokią konkrečią veiklą vykdo bendrovė ir koks yra bendrovės verslo planas. Atsakovas vertino, kad pareiškėja yra prisiėmusi pasyvaus akcininko vaidmenį, nėra įsitraukusi į bendrovės veiklą, jos valdymą, todėl jai nėra reikalingas leidimas laikinai gyventi, jog ji galėtų nuolatos ir efektyviai kontroliuoti bendrovę.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu sprendimu atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris buvo išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateikto apklausos lapo matyti, jog pareiškėja nenurodė Migracijos departamentui UAB „TTI Group“ įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, nenurodė, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo UAB „TTI Group“ akcijas. Pareiškėja tiksliai nežinojo, kiek yra investavusi į UAB „TTI Group“ veiklą, netiksliai nurodė laikotarpį, kada tapo bendrovės akcininke, nepateikė duomenų apie

bendrovės faktiškai vykdomą veiklą. Pareiškėja nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie UAB „TTI Group“ darbuotojus, t. y. tiksliai nenurodė, kuris UAB „TTI Group“ darbuotojas yra atsakingas už įmonės buhalterijos tvarkymą. Teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktų UAB „TTI Group“ banko sąskaitų išrašų už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 3 d. matyti, jog visos UAB „TTI Group“ pajamos, išskyrus „If P&C Insurance AS“ filialo 260,63 Eur pervedimą, yra gautos tik iš pareiškėjos tėvo (UAB „FGT“) ir motinos (UAB „Komerciniai projektai“) valdomų įmonių.

13. Įvertinęs pareiškėjos apklausos metu pateiktus atsakymus nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos pateikta informacija apie bendrovės vykdomą veiklą yra abstrakti, neinformatyvi ir bendro pobūdžio, kas sudarė pagrindą išvadai, jog pareiškėja nėra aktyviai įsitraukusi į UAB „TTI Group“ vykdomą veiklą, o jos žinios apie bendrovę yra ribotos. Teismas vertino, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje nėra tikrasis pareiškėjos buvimo Lietuvoje tikslas, o atliekama veikla UAB „TTI Group“ siekiama imituoti įsitraukimą į bendrovės veiklą.

14. Vertindamas UAB „TTI Group“ vykdomos veiklos realumą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo pateiktą 2018 m. sausio 18 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-2827, iš kurio matyti, kad UAB „TTI Group“ patalpose buvęs asmuo D. J. nurodė, jog bendrovėje dirba virš dviejų metų, darbui skiria 8 valandas per mėnesį, jam mokamas minimalus darbo užmokestis, kokią veiklą bendrovė vykdo detaliai nepaaiškino. Patikrinimo metu A. J. nurodė, kad UAB „TTI Group“ dirba apie vienerius metus, pareiškėjos funkcijų bendrovėje įvardyti negalėjo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „TTI Group“ veiklos realiai nevykdo, bendrovė galimai įsteigta tik tam, jog trečiųjų šalių pilietis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatė, jog pareiškėja siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, UAB „TTI Group“ pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama pakeisti leidimą laikinai gyventi, neatitinka jos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos), dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Teismas vertino, kad pareiškėjos atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punkto nuostatas ir atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai nacionalinė viza išduota, vadovaujantis 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 66.102 papunkčiu kaip užsienietei, pateikusai prašymą išduoti leidimą gyventi. Kadangi pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai atsisakyta, o kito buvimo su daugkartine nacionaline viza tikslo pareiškėja pagrįsti negalėjo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą.

17. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, įvertinta juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas, pareiškėjai išaiškinta (nurodyta) Sprendimo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo ir patvirtintas antspaudu, todėl jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

III.

18. Pareiškėja J. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas bylą išnagrinėjo formaliai, perrašydamas atsakovo argumentus ir nepagrįsdamas savo padarytų išvadų. Pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

20. Pareiškėjos nuomone, teismas, vertindamas atsakovo pateiktą apklausos lapą, nepagrįstai sprendė, kad jis patvirtina aplinkybes dėl jos pateiktų tikrovę neatitinkančių duomenų. Pažymi, kad esant nežymiems atsakymų netikslumams apklausos lape, atsakovas turėjo vadovautis su prašymu pateiktais dokumentais, kuriuose nurodyti tikslūs duomenys, tačiau atsakovas šiuos netikslumas nepagrįstai įvertino kaip pagrindą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Pareiškėjos teigimu, aplinkybė, kad ji apklausos lape galimai atskirais atvejais pateikė nepakankamai išsamius ar

lakoniškus atsakymus, neturi teisinės reikšmės sprendžiant atsisakymo pakeisti leidimą gyventi Įstatyme nustatytu pagrindu. Pažymi, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybes, jog pareiškėja yra jauno amžiaus (21 m.), nepatyrusi versle ir apklausos metu turėjo sunkumų bendraujant su atsakovo darbuotoja, patyrė stresą, jaudinosi. Mano, kad neteisinga ir nesąžininga pagal tuos pačius standartus vertinti patyrusius verslininkus (pavyzdžiui, pareiškėjos tėvus) ir pačią pareiškėją, kuri tik pradeda užsiimti verslu ir į verslo veiklą įsitraukė vos sulaukusi pilnametystės.

22. Pareiškėjos nuomone, atsakovui pavaldaus specialisto 2018 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo išvados, jog UAB „TTI Group“ veiklos nevykdo, turėjo būti įvertintos kritiškai, kadangi byloje nėra duomenų, kad toks specialistas yra kompetentingas vertinti įmonės veiklą. Atkreipia dėmesį, kad įprastai atsakovas prašo pateikti išvadas panašiais klausimais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar kitų kompetentingų valstybės institucijų. Pažymi, kad atsakovo specialistas neanalizavo bendrovės ūkinės veiklos dokumentų, patikrinimą atliko apsiribodamas pokalbiais su pavieniais darbuotojais, kurie pagal savo atliekamų funkcijų pobūdį neturi išsamios informacijos apie bendrovės veiklą.

23. Pareiškėja akcentavo, kad ir atsakovo ginčijamame sprendime ir pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta nepagrįsta išvada, jog yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Pažymi, kad tokia išvada pagrįsta prielaidomis ir abstrakčiais svarstymais, nenurodant konkrečių pagrindų ir motyvų. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – ir Gairės), kuriomis skundžiamame sprendime vadovavosi teismas, nėra norminis teisės aktas, jose nenustatyti nelegalios migracijos požymiai ir nereglamentuojami atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindai.

24. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „TTI Group“ ir pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Akcentuoja, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat nevertino pareiškėjos individualios situacijos, šeiminių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Paaiškina, kad jos tėvai P. T. ir N. T. Lietuvoje sėkmingai vykdo verslą daugelį metų, o nuo 2014 m. į verslo veiklą įtraukė ir savo jauniausiąją dukrą – pareiškėją. Verslu Lietuvos Respublikoje užsiima ir pareiškėjos sesuo K. T.. Iš viso Lietuvoje veikia trys pareiškėjos šeimos įmonės. Nurodo, kad atsakovas 2017 m. lapkričio 17 d. išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjos tėvui J. T., o tą pačią dieną – pareiškėjos motinai N. T.. Pabrėžia, kad priėmus ginčijamą sprendimą nutraukiami / apsunkinami pareiškėjos šeimyniniai ryšiai, taip pat nutraukiama teisėtai sudaryta darbo sutartis su UAB „TTI Group“, taip įsikišant į šalių darbo santykius.

25. Pareiškėjos teigimu, pripažinus atsakovo Sprendimą dėl atsisakymo pakeisti leidimą gyventi neteisėtu, turėtų būti pripažinta neteisėta ir atsakovo ginčijamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjai panaikinta nacionalinė daugkartinė viza.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-130 (0063)/171-65 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos Nr. 003491585 panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei J. T.“ teisėtumo bei pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi apklausos lape pateikta informacija ir vertino, jog pareiškėja pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis. Pažymi, kad teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog apklausos metu ji jaudinosi, patyrė stresą, todėl galėjo pateikti netikslius atsakymus į atsakovo specialistės užduotus klausimus.

29. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto

išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

30. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas vien jos apklausos lape pateiktais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos apklausos metu pateiktus atsakymus į užduotus klausimus vertino nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, todėl ir savo išvadas padarė, įvertinęs bylos faktinių aplinkybių, pateiktų įrodymų ir pareiškėjos paaiškinimų visumą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

31. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo specialisto 2018 m. sausio 18 d. tarnybinis pranešimas turėjo būti įvertintas kritiškai, kadangi byloje nėra duomenų, jog toks specialistas yra kompetentingas vertinti įmonės veiklą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš 2018 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog UAB „TTI Group“ darbuotojai D. J. ir A. J. buvo apklausti apie įmonės veiklos pobūdį, jų užimamas pareigas ir atliekamas funkcijas, tačiau ne apie įmonės ūkinę-komercinę veiklą ir veiklos rezultatus. Tarnybinio pranešimo pabaigose specialistas pateikė savo nuomonę, ar tikslinga toliau atlikti patikrinimo veiksmus, prie tarnybinio pranešimo pridėjo rašytinius įrodymus (sutarčių su UAB „FGT“ kopijas), gautus iš UAB „Apskaitos partneriai“ (II t., b. l. 155–165). Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas tarnybinis pranešimas vertintinas kaip vienas iš įrodymų apie UAB „TTI Group“ veiklą, įmonėje dirbančių darbuotojų atliekamas funkcijas, todėl Migracijos departamentas pagrįstai jau rėmėsi savo išvadoms pagrįsti.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentas, jog apklausos metu ji jaudinosi, patyrė stresą, todėl galėjo pateikti netikslius atsakymus į atsakovo specialistės užduotus klausimus, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovo Kontrolės skyriaus patarėjos, apklaususios pareiškėją, pastabos po 2017 m. spalio 13 d. apklausos lapo matyti, jog pareiškėja elgėsi drąsiai, raštu pildydama pateiktus klausimus, o uždavus klausimus žodžiu – išraudo, galvodama kaip tinkamai atsakyti (II t., b. l. 131–136). Minėta, kad pareiškėjos apklausos lapas nėra vienintelis įrodymus, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, todėl argumentai, susiję su jaudinimusi apklausos metu ir dėl to galimai pateiktų netikslių atsakymų, nepaneigia byloje surinktų objektyvių duomenų apie bendrovės veiklą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek subjektyvias pareiškėjos nurodytas aplinkybes, tiek objektyvius duomenis.

33. Vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą dėl stiprių socialinių ryšių, nes Lietuvoje verslą vykdo pareiškėjos tėvai ir sesuo, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik formalus atitikimas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytoms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, nėra pakankamas pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Įstatyme įtvirtintų reikalavimų visumą. Be to, šiuo konkrečiu atveju pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė tuo, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nuostatas, nustatančias, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur –

užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

34. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).

35. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

36. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais.

37. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktai nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); kai jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

38. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar įmonė atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, t. y., ar duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, atitinka tikrovę, bei ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), byloje surinkti įrodymai vertintini vadovaujantis ABTĮ 56 ir 57 straipsniuose nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodyti argumentai ir paaiškinimai, susiję su jos realios ir teisėtos veiklos vykdymu Lietuvoje, pateiktas įmonės verslo planas 2017 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiui, 2016 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „FGT“ sudaryta rinkodaros paslaugų teikimo sutartis, įmonės banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d., įmonės pardavimo operacijų registro duomenys, sutartis, sudaryta su UAB „Komerciniai projektai“, paaiškinimas dėl darbuotojų darbo vietų adresų, darbo funkcijų ir pareigų 2017 m., neįrodo, jog pareiškėja realiai užsiima teisėta veikla bendrovėje, siekia gyventi bei vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, t. y. kad egzistuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

40. Teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama pasikeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Šią išvadą leidžia daryti nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja plačiau nepaaiškino, kokią konkrečią veiklą vykdo bendrovė, nenurodė UAB „TTI Group“ įstatinio kapitalo dydžio, akcijų skaičiaus, jų nominalios vertės, nepaaiškino, iš kokių lėšų ir už kokią sumą įsigijo UAB „TTI Group“ akcijas, pareiškėja tiksliai nežinojo, kiek yra investavusi į UAB „TTI Group“ veiklą, nurodė, jog UAB „TTI Group“ akcininke tapo 2006 m., tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja akcininke tapo tik 2014 m., pareiškėja taip pat tiksliai nenurodė, kuris UAB „TTI Group“ darbuotojas yra atsakingas už įmonės buhalterijos tvarkymą.

41. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindo, pažymėtina, kad remiantis Gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), vertintina, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai

užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Akcentuotina, kad Gairių nuostatos teismams yra rekomendacinio pobūdžio. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas savo išvadas grindė Įstatyme įtvirtintais pagrindais, todėl nepagrįstas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl nelegalios migracijos grėsmės padarė vadovaudamasis Gairių nuostatomis.

42. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjos paaiškinimais tiek apklausos metu, tiek ir skunde, patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje buvo teisėtas pagrindas konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę, o atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

43. Minėta, kad pareiškėjai leidimas lakinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl nustačius, jog UAB „TTI Group“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

44. Pripažinus, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja neatitinka Vizų aprašo 66.102 papunktyje nustatyto daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindo ir Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo), todėl jai pagrįstai taikytos Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų nuostatos.

45. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisės aktų, reglamentuojančių leidimo laikinai gyventi išdavimą, normas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimto ginčijamo sprendimo turinį, neturi teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliacinio skundu argumentu, jog atsakovas pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi ginčijamas sprendimas, priešingai nei teigia pareiškėja, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi ir sprendimas panaikinti daugkartinę nacionalinę vizą) yra motyvuotas.

47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktų pagrindais pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino daugkartinę nacionalinę vizą, o pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

48. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-00398 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. eA-2048-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02311-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 22.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atsakovui Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J., dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) 2018 m. liepos 5 d. raštu Nr. 1P-6290 pateiktą atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) posto vyresniajam inspektoriui V. J..

2. Pareiškėjas nurodė, kad su prašymu kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. J.. Profesinė sąjunga 2018 m. liepos 5 d. raštu Nr. 1P-6290 atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, motyvuodamas tuo, kad padarytas pažeidimas yra mažareikšmis, o priimtas sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi Profesinė sąjunga nėra įgaliota vertinti tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo bei spręsti, kokios rūšies nuobauda atitinka tarnybinį nusižengimą. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, profesinė sąjunga teisę duoti (neduoti) sutikimą turi naudoti tik kaip priemonę apsaugoti savo narius nuo diskriminacijos dėl narystės profesinėje sąjungoje. Profesinės sąjungos renkamasis organas spręsdamas, ar duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų.

4. Atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos muitinės šakos 2014 m. spalio 20 d. kolektyvinės sutarties

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=626773b014f911e9a02091a7dde47252

Nr. 11B-1000/PV3-33 (toliau – ir Kolektyvinė sutartis) nuostatas, prieš skiriant tarnybinę ar drausminę nuobaudą darbuotojui – profesinės sąjungos nariui, turi būti gautas šios profesinės sąjungos sutikimas. Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga nėra įgaliota spręsti ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, o nesutikdama su darbdavio paskirta tarnybine nuobauda, negali vien tuo pagrindu atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

5. Profesinę sąjunga, neduodama sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. J., nenurodė nei vienos pareigūną diskriminuojančios aplinkybės dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje. Profesinė sąjunga skundžiamame rašte pateikia tik abstrakčius ir bendro pobūdžio teiginius be konkrečių ir individualių aplinkybių išdėstymo, jų ryšio su drausmine procedūra, o vien minėto pareigūno būvimas profesinės sąjungos nariu negali pagrįsti prielaidos, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl jo narystės profesinėje sąjungoje.

6. Nurodė, kad tarnybinę nuobaudą pareigūnui ketinama skirti konstatavus teisės aktų pažeidimus, o tarnybinė nuobauda yra susijusi su pareigūno netinkamu pareigų atlikimu, o ne dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje, Profesinė sąjunga, atsisakydama duoti sutikimą skirti nuobaudą, įgyja nepagrįstą pranašumą prie Muitinės departamentą, trukdo įgyvendinti tinkamos drausmės užtikrinimo funkciją, pažeisdama viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, kad tarnybinę nuobaudą pareigūnui ketinama skirti ne diskriminuojant jį kaip profesinės sąjungos renkamojo organo narį, o įgyvendinant visų pareigūnų lygybės principą ir tarnybinės drausmės užtikrinimo funkciją, atsisakymas duoti sutikimą skirti nuobaudą yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

7. Atsakovas Profesinė sąjunga atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Profesinė sąjunga įgyvendina įstatymų jai suteiktą teisę atstovauti ir ginti savo

narius, teikti pasiūlymus institucijoms. Pareikšdama savo nuomonę dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymu bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 33 punktu, suteikiančiu teisę teikti siūlymus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Vien patikrinimo metu nustatytų pažeidimų konstatavimas nesudaro pagrindo spręsti, kad vyresnysis inspektorius V. J. nevykdė tarnybinių pareigų. Muitinės departamento generalinis direktorius, net ir gavęs informaciją apie neteisėtus ne Profesinės sąjungos narės, Kauno TM viršininkės veiksmus, jos atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros net nepradėjo, nors privalėjo tai padaryti. Šiuo atveju darbdavys net nepranešė Profesinei sąjungai apie nustatytus ar nenustatytus pažeidimus ir kokių veiksmų imtasi nustačius pažeidimus, nors ir buvo prašoma tą padaryti. Departamentas vilkino pateikti atsakymą ir tik po pakartotinio priminimo raštu pateikė informaciją kurioje pripažįstama, kad pareigūno A. B. teisė susipažinti su savo asmens dokumentais ir gauti bei turėti tarnybinės veiklos vertinimo išvados kopiją buvo pažeista. Tačiau Kauno TM (duomenys neskelbtini) G. L., kaip įstaigos vadovės, atsakomybės nevertino ir tarnybinio patikrinimo šiuo klausimu nepradėjo, nors pagal teisės aktus privalėjo tai padaryti. Tai ne vienetiniai atvejai, kai pažeidžiamos tiek Profesinės sąjungos, kaip organizacijos, teisės gauti informaciją, būtiną savo veiklai ir savo narių atstovavimui ginant jų teises, tiek pačių pareigūnų teisės gauti informaciją ir žinoti kaip tvarkomi jų asmens duomenys. Darbdavys toleravo ir skatino muitinės pareigūnų, kurie yra Profesinės sąjungos nariai, pažeidžiamumą, bei siekė parodyti pareigūnams, kad priklausydamas Profesinei sąjungai pareigūnas tampa nesaugus ir pažeidžiamesnis kitų, šiai organizacijai nepriklausančių pareigūnų atžvilgiu. Atsakovas, atsižvelgęs į nurodytus argumentus bei atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą, nurodė, kad turėjo pagrindo teigti, jog nuspręsdamas skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, buvo taikomi ne tik dvigubi tarnybinės atsakomybės standartai, bet ir toleruojamas muitinės pareigūnų – Profesinės sąjungos narių – persekiojimas. Iš tarnybinio patikrinimo išvados akivaizdu, kad nustatinėjant pareigūno kaltę, nebuvo nustatytos ir įvertintos visos tariamai jo padarytos veikos tinkamam kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, išsamiai neišanalizuoti jo paaiškinime nurodyti argumentai, kurie turėjo tiesioginės ir neigiamos įtakos pareigūno galėjimui veikti pagal savo valią – tinkamai vykdyti teisės aktų reikalavimus. Esant tokiam mažareikšmiam pažeidimui, nepadarytos jokios žalos muitinei, siūlymas skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungas nariui yra susijęs tik su jo naryste bei veikla joje.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir panaikino Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2018 m. liepos 5 d. raštą Nr. 1P-6290 tiek, kiek juo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniajam inspektoriui V. J.

11. Teismas nustatė, kad Departamento generalinio direktoriaus 2018 m. gegužės 10 d. pavedimu Departamento Personalo administravimo skyriaus vyriausioji inspektorė atliko tarnybinį patikrinimą dėl Klaipėdos TM posto vyresniojo

inspektoriaus V. J. ir 2018 m. gegužės 25 d. surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 7B-2419 (toliau – ir Išvada), kurioje, be kita ko, nustatyta, kad V. J. padarė tarnybinį nusižengimą, todėl pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Departamentas 2018 m. birželio 21 d. raštu Nr. (5.46)3B-5555 kreipėsi į Profesinę sąjungą su prašymu duoti sutikimą V. J. skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Profesinė sąjunga 2018 m. liepos 5 d. raštu Nr. 1P-6290 atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą ir nurodė, kad padarytas pažeidimas yra mažareikšmis, o priimtas sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų. V. J. yra Profesinės sąjungos renkamo organo – Ekonominių reikalų komiteto narys.

12. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas), Profesinių sąjungų įstatymo, Kolektyvinės sutarties nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendžiant analogiško pobūdžio bylas, nurodė, kad, viena vertus, Profesinės sąjungos įgalioti atstovai turėjo teisę stebėtojų teisėmis dalyvauti sprendžiant trečiojo suinteresuoto asmens tarnybinio nuobaudos skyrimo klausimą, o gavusi išvadą dėl šio pareigūno tarnybinio patikrinimo Profesinė sąjunga per 2 darbo dienas turėjo teisę pateikti savo nuomonę dėl išvados pagrįstumo. Kita vertus, gavusi Departamento prašymą duoti sutikimą šiam pareigūnui skirti tarnybines nuobaudas, Profesinė sąjunga nuobaudų skyrimo pagrįstumą turėjo įvertinti tik tais aspektais, ar nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės bei veiklos Profesinėje sąjungoje, dėl jo atstovavimo Profesinės sąjungos nariams.

13. Teismas konstatavo, kad Profesinė sąjunga skundžiamame 2018 m. liepos 5 d. rašte Nr. 1P-6290 išreiškia savo nuomonę dėl jos nario padarytos veikos, jos kvalifikavimo, tarnybinėn atsakomybėn traukiamo pareigūno teiktų paaiškinimų vertinimo, nesutinka, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pareigūnui buvo pagrįstai pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą, tačiau šiame rašte Profesinė sąjunga nepateikia jokių motyvų, duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad V. J. tarnybinė nuobauda skiriama dėl jo narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje. Ginčijamame Profesinės sąjungos rašte nurodoma, kad Departamentas taiko dvigubus standartus, toleruoja muitinės pareigūnų, kurie yra Profesinės sąjungos nariai, persekiojimą, taip pat nurodo, kad trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu priimtas sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų. Teismas vertino, kad šie atsakovo rašte nurodyti teiginiai nepagrindžiami jokiais įrodymais, yra deklaratyvūs ir abstraktūs. Be to, spręsdama klausimą skirti tarnybinę nuobaudą konkrečiam muitinės pareigūnui, Profesinė sąjunga savo nesutikimą grindė aplinkybėmis, nesusijusiomis su atliktu tarnybiniu patikrinimu, todėl teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Kilusio ginčo kontekste įvertinęs Išvados turinį, teismas konstatavo, kad tarnybinę nuobaudą V. J. nuspręsta skirti dėl su muitinės pareigūno pareigomis nesuderinama veikla. Teismas priėjo prie išvados, kad tarnybinė atsakomybė pareigūnui taikoma dėl netinkamų tarnybos pareigų ir funkcijų atlikimo, o ne dėl dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje.

14. Teismas nurodė, kad ginčijamame Profesinės sąjungos atsisakyme nurodyti motyvai vertintini kaip Profesinės sąjungos nesutikimas su Išvadoje pateiktu jos nario atliktos veikos vertinimu, tačiau tai savaime nereiškia, kad Departamentas, tirdamas šio pareigūno galimus tarnybinius pažeidimus, pažeidė jo ar jo atstovaujamos Profesinės sąjungos teises ir (arba) visuomeninį interesą turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją. Argumentų, kaip V. J. planuojama skirti tarnybinė nuobauda gali būti susijusi su jo naryste ir veikla Profesinėje sąjungoje, atsakovas nepateikė ir atsiliepime. Teismas sprendė, kad Profesinė sąjunga 2018 m. liepos 5 d. raštu Nr. 1P-6290 nepagrįstai atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą V. J., todėl Departamento prašymą tenkino ir Profesinės sąjungos 2018 m. liepos 5 d. raštą Nr. 1P-6290 panaikino.

III.

15. Atsakovas Profesinė sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialiosios teisės normas, taikytinas byloje, neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių, todėl sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

17. Muitinės pareigūnų Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka detalizuota Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Viena iš svarbiausių tarnybinės atsakomybės procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik pareigūno veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigotos komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Nors Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga įstatymo nėra įgaliota spręsti, kokios rūšies tarnybinė nuobauda atitinka padarytą tarnybinį nusižengimą, tačiau profesinė sąjunga veikia įstatymų jai suteikta teise atstovauti ir ginti savo narius. Tokia teisė numatyta Profesinių sąjungų įstatyme, o pareikšti savo nuomonę dėl atliekamo

tarnybinio patikrinimo profesinė sąjunga gali bet kuriuo metu.18. Pažymi, kad pareikšdama savo nuomonę apie tarnybinio patikrinimo atlikimą ir tarnybinių nuobaudų skyrimą,

Profesinė sąjunga vadovavosi jai teisės aktais suteiktomis teisėmis, t. y. Taisyklių 33 punktu, suteikiančiu teisę pateikti siūlymus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Taisyklėse numatyta, kad komisijos išvada dėl padaryto nusižengimo nėra privaloma įstaigos vadovui, kuriam suteikta teisė skirti tarnybinę nuobaudą. Taigi dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ir Išvados pagrįstumo sprendžia įstaigos vadovas vadovaudamasis savo vidiniais įsitikinimais, nes Taisyklėse nėra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis gali būti priimtas toks sprendimas. Vadovaudamasi Taisyklėse ir Kolektyvinėje sutartyje nustatyta norma ir galimybe pareikšti savo nuomonę dėl atlikto tarnybinio patikrinimo, įvertinus visas aplinkybes, Profesinė sąjunga konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas formaliai, o parinkta nuobaudos rūšis neatitinka protingumo ir teisingumo principų, nes ketinama pareigūnams ją skirti neįrodžius kaltės.

19. Profesinė sąjunga nesutikime skirti tarnybinę nuobaudą nurodė faktus ir aplinkybes dėl, jos nuomone, profesinės sąjungos narių persekiojimo. Mano, kad nei Departamentas, nei teismas nesigilino į tas aplinkybes, bylą nagrinėjo paviršutiniškai, visai nepasisakydamas dėl darbdavio veiksmų vertinant profesinės sąjungos nario ir ne profesinės sąjungos nario neteisėtų veiksmų.

20. Departamentas, ginčydamas profesinės sąjungos nesutikimą ir prašydamas panaikinti jį, teismui turėjo pateikti įrodymus, kad atsisakyme nurodyti argumentai nepagrįsti, o atsisakymas iš esmės pažeidžia jo, kaip darbdavio, interesus. Departamentas savo prašyme teismui dėl profesinės sąjungos nesutikimo panaikinimo nepateikė įrodymų, kad Profesinės sąjungos nurodyti argumentai nepagrįsti, o ginčijamas atsisakymas pažeidė jo interesus, pakenkė jo prestižui, padarė esminę žalą ir kaip tai susiję su konkrečiu asmeniu, t. y. individualiai, o savo prašymą grindė vien įstatymu suteiktų teisių tarnybinės drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu. Profesinės sąjungos pateikti argumentai ir pateikti įrodymai parodo atsakovo nuostatą Profesinės sąjungos atžvilgiu ir bandymus daryti įtaką jos veiklai per Profesinės sąjungos narius. Tai, kad Departamentas (pareiškėjas) nepradėjo tarnybinių patikrinimų dėl pareigūnų, nesančių profesinės sąjungos nariais, galimų pažeidimų, kuriais buvo grubiai pažeistos profesinės sąjungos ir jos narių teisės, nevykdomi įstatymai ir kolektyvinė sutartis, kai tuo tarpu profesinės sąjungos nariai baudžiami ir už mažareikšmius nusižengimus, laikytini įrodymais dėl persekiojimo už narystę profesinėje sąjungoje.

21. Pažymi, kad tokie Departamento nevienodų standartų taikymo profesinės sąjungos nariams ir asmenims, nesantiems profesinės sąjungos nariais, yra poveikio priemonės ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas dėl teisės vienytis į organizacijas. Departamentas nepaneigė Profesinės sąjungos pateiktų argumentų, o teismas nevertino medžiagos visumos, nepasisakė dėl nurodytų aplinkybių. Teismo išvada dėl Profesinės sąjungos nepagrįsto atsisakymo duoti sutikimą skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą, vertintina kaip deklaratyvi ir nepagrįsta. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Profesinės sąjungos nesutikime pateiktų įrodymų, nereikalavo iš pareiškėjo paneigti nesutikimo argumentų, tokiu būdu suteikdamas darbdaviui, kaip stipresnei šaliai, nepagrįstą pranašumą skiriant drausminę nuobaudą ir paversdamas įstatymuose įtvirtintą profesinių sąjungų renkamojo organo nario garantiją ir profesinei sąjungai suteiktą teisę duoti arba neduoti sutikimą leisti darbdaviui skirti darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – drausminę nuobaudą tik nieko nelemiančia ir nereikšminga procedūra.

22. Pareiškėjas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.23. Atsiliepime nurodo, kad Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniame skunde pateikia nuomonę, kad

Departamentas nepateikė teismui įrodymų, jog ginčijamas raštas pažeidė jo, kaip darbdavio, interesus. Vilniaus apygardos administracinis teismas šią aplinkybę įvertino ir detaliai pasisakė, kad Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirtį tarnybinę nuobaudą V. J. iš esmės pažeidžia darbdavio interesus – trukdo vadovui užtikrinti nepriekaištingą įstaigos veiklą ir operatyviai reaguoti į pareigūnų padarytus tarnybinius nusižengimus.

24. Kolektyvinės sutarties 27.3 papunktis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant tarnybinę ar drausminę nuobaudą darbuotojui – profesinės sąjungos nariui, turi būti gautas šios profesinės sąjungos sutikimas. Spręsdama, ar duoti sutikimą tarnybinei ar drausminei nuobaudai skirti, Profesinė sąjunga įvertina nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar nuobauda nėra skiriama darbuotojui dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl darbuotojo veiklos profesinėje sąjungoje. Profesinė sąjunga, neduodama sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. J., nenurodė nei vienos diskriminavimą dėl dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje patvirtinančios aplinkybės ir prieštaraudama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai bei sudarytai Kolektyvinei sutarčiai, vertino pačios tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, tuo viršydama savo kompetenciją. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas patvirtina, kad nėra duomenų, jog tarnybinę nuobaudą V. J. ketinama skirti dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Departamento nuomone, nepagrįstas atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą apriboja darbdavio teises operatyviai reaguoti į tarnybinius nusižengimus, sudaro galimybes muitinės pareigūnams

trikdyti tarnybinę drausmę ir suponuoja situaciją, kai priklausymas profesinei sąjungai tampa pranašumu kitų, profesinei sąjungai nepriklausančių muitinės pareigūnų atžvilgiu.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos 2018 m. liepos 5 d. raštu Nr. 1P-6290 pateikto atsisakymo duoti pareiškėjui Muitinės departamentui sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniajam inspektoriui V. J., pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka.

28. Profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijas reglamentuojančio Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams, t. y. darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąją ir (arba) valdymo instituciją, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamosios ir (arba) valdymo institucijos sutikimas. Minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, profesinių sąjungų veiklos reglamentavimą tarptautiniuose teisės aktuose, taip pat į šiuo aspektu aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti (neduoti) sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apsaugoti savo narius nuo galimo administracijos neteisėto poveikio dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui veikos, už kurią vidaus reikalų įstaigos vadovas yra numatęs skirti tarnybinę nuobaudą, pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (pvz., ar įrodytas pažeidimo faktas, kaip kvalifikuotina veika, kokia konkreti tarnybinė nuobauda skirtina pareigūnui ir pan.) ir aiškiai išdėstyti savo poziciją (sutinka/ nesutinka) dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui. Nesant įrodymų, kad tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti profesinės sąjungos tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių darbuotojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2819/2012, 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2819/2012, 2017 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2861-438/2017)

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, išaiškino, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su

profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje.

31. Pažymėtina, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus ir nustatę, jog yra aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. aplinkybių, kurios suponavo atsakovo (profesinės sąjungos) nuostatą, kad darbdavio siekis skirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui yra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje, ginant profesinės sąjungos narių teises, pripažįsta pagristu profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2378/2012).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad: reikalavimas dėl išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo pagal savo pobūdį yra papildoma garantija, skirta apsaugoti tiek pačią profesinę sąjungą, tiek jos renkamųjų organų narius nuo galimo persekiojimo už veiklą profesinėje sąjungoje; šios teisės normos saugoma vertybė yra ne tik konkretaus asmens (profesinės sąjungos renkamojo organo nario) teisių apsauga, bet ir visuomeninio intereso turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją apsauga; ši apsaugos garantija negali būti supriešinta su institucijos (kurioje tarnauja profesinės sąjungos renkamojo organo narys – darbdavio) teise taikyti savo tarnautojams drausminio pobūdžio priemones ta prasme, kad profesinės sąjungos renkamojo organo nariai, palyginus su kitais šioje institucijoje tarnaujančiais valstybės tarnautojais, būtų išskirtinėje padėtyje ir negalėtų būti patraukti tarnybinėn (drausminėn) atsakomybėn vien dėl savo narystės profesinės sąjungos renkamajame organe (pvz., 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-3367/2011).

33. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovo atsisakymo duoti sutikimą teisminė patikra turėjo būti atlikta tik tais aspektais, ar Profesinė sąjunga atsisakyme duoti sutikimą pateikė faktų, kurie leistų padaryti išvadą, kad pareiškėjas siekia skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje, diskriminuoja šį asmenį dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas byloje turėjo teikti įrodymus, jog teisėtu pagrindu pradėjo tarnybinį tyrimą ir kad siekia skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui ne dėl jo narystės ir veiklos Profesinėje sąjungoje.

34. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsisakymas yra neteisėtas bei nepagrįstas ir dėl to naikintinas, ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Profesinės sąjungos nesutikime pateiktų įrodymų, pareiškėjas savo prašyme teismui nepateikė įrodymų, kad Profesinės sąjungos nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Atsakovo teigimu, jo pateikti argumentai ir įrodymai parodo pareiškėjo bandymą daryti įtaką Profesinės sąjungos veiklai per Profesinės sąjungos narius, pareiškėjas nepradėjo tarnybinių patikrinimų dėl pareigūnų, nesančių Profesinės sąjungos nariais, galimų pažeidimų, Profesinės sąjungos nariai baudžiami už mažareikšmius nusižengimus. Atsakovas taip pat nurodo, kad turėjo teisę pagal Taisyklių ir Kolektyvinę sutartį pareikšti nuomonę dėl atlikto tarnybinio patikrinimo, tarnybinės nuobaudos rūšies atitikimo protingumo ir teisingumo principams.

35. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas nagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsakovas apeliaciniame skunde, kaip matyti iš jo turinio, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

36. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo

įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas aukščiau minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Atsakovas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

38. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pradėjo tarnybinį patikrinimą ir siekia skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. tarnybinę nuobaudą būtent dėl šio asmens padaryto tarnybinio nusižengimo, o ne dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, ir pateikė Išvadą, kurioje nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių pradėtas tarnybinis patikrinimas ir dėl kurių konstatuojama, kad V. J. padarė tarnybinį nusižengimą.

39. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra grindžiama atsakovo pozicija dėl pareiškėjo siekimo skirti tarnybinę nuobaudą V. J. dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, pažymi, kad atsakovo nurodomos aplinkybės ir byloje pateikti duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjo nustatytas tarnybinis pažeidimas yra susiję su V. J. veikla Profesinėje sąjungoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Išvados matyti, kad V. J. veikoje, kurioje pareiškėjas įžvelgia tarnybinių pareigų netinkamą atlikimą, nėra jokių Profesinės sąjungos veiklos požymių.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su tarnybinio nusižengimo nustatymo aplinkybėmis, šiuo atveju nėra reikšmingos, kadangi nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, jos gali būti nagrinėjamos ir vertinamos tik sprendžiant V. J. paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

41. Atsakovas savo diskreciją duoti ar neduoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnui – profesinės sąjungos nariui – šiuo atveju panaudojo aiškiai klaidingai, nes pasisakė jo kompetencijai tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūroje nepriskirtu klausimu – vertino, ar yra teisinis pagrindas skirti tarnybinę nuobaudą, nurodė, kad tarnybinę nuobaudą ketinama skirti neįrodžius jo kaltės, padarytas pažeidimas mažareikšmis, tarnybinis patikrinimas atliktas formaliai, siūloma skirti tarnybinė nuobauda neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.

42. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių įrodymų ir aplinkybių, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas ar įvertino juos neteisingai. Atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo pradėti tarnybinio patikrinimo, o tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas siekiant nubausti V. J. išimtinai tik dėl jo dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje. Aplinkybė, kad, atsakovo nuomone, pareiškėjas nepradėjo tarnybinių patikrinimų dėl pareigūnų, nesančių Profesinės sąjungos nariais, galimų pažeidimų, savaime neįrodo, kad pareiškėjas siekia skirti tarnybinę nuobaudą V. J. ne dėl Išvadoje nustatyto tarnybinio pažeidimo, ar kad jį diskriminuoja. Atsakovo argumentai dėl trečiojo suinteresuoto asmens diskriminavimo nėra pagrįsti konkrečiais įrodymais.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-00394 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. S., L. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., L. S. ir J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai R. S., L. S. ir J. S. (toliau – ir pareiškėjai), atstovaujami Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Utenos skyrius) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: R. S. – 1 668,29 Eur, L. S. – 1 311,78 Eur ir J. S. – 1 266,38 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. Atsakovas neišmokėjo jiems dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties.

3. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, atsakovas pareiškėjams ketina grąžinti tik dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų VTĮ nuostatų taikymo neišmokėto darbo užmokesčio: R. S. – 102,92 Eur, L. S. – 44,80 Eur, J. S. – 58,44 Eur. Pareiškėjų nuomone, grąžintini praradimai yra neteisingi, todėl remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimais, prašė teismo priteisti tokio dydžio darbo užmokesčio dalis, kurios nebuvo išmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo pareiškėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį.

4. Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatai

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5c1f05e014f911e9a02091a7dde47252

bei konstituciniam lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo ir moka vadovaudamasis galiojančiais

teisės aktais. Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą prarasto darbo užmokesčio kompensavimą per protingą laikotarpį, buvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Paaiškino, kad vadovaujantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatomis, Grąžinimo įstatymas taikomas valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, galiojusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

7. Nurodė, jog pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, VSDFV Utenos skyriaus apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016–2010 metais nustatytomis procentinėmis dalimis. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas pareiškėjams VSDFV Utenos skyriaus atlikto grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo. Atsakovo nuomone, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiam VSDFV Utenos skyriui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

II.

8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje.

VSDFV Utenos skyrius parengė pažymas „Apie priskaičiuotą darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pareiškėjams 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu faktiškai apskaičiuotą darbo užmokestį ir darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d., taip pat pažymas „Apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio dalies (Eur ir proc.), 2016–2020 metais mokėtinos sumos (Eur), išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydžius.

10. Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-125-739/2016, 2016 m. liepos 19 d. sprendimu atmetė R. S., L. S. ir J. S. skundą, kuriuo pareiškėjai prašė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: R. S. – 1 771,21 Eur (6 115,64 Lt), L. S. – 1 356,58 Eur (4 683,99 Lt), J. S. – 1 324,82 Eur (4 574,35 Lt). Teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu. Šis teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

11. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis VTĮ, Grąžinimo įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 sprendime pateiktais išaiškinimais, yra nurodęs, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik

ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, o asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

12. Teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

13. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalis kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu, priteisiant visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikė išaiškinimą, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu ir be nepagrįsto delsimo. Be to, Konstitucinis Teismas, šiame nutarime konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tokia priemonė būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, nurodė, jog tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą ir taip įvykdžius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, pašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

14. Įvertinęs pareiškėjų skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus ir atsakovo pateiktų pažymų duomenis, teismas nurodė, kad pareiškėjai neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie jiems pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016–2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų, taip pat byloje nėra ginčo ir dėl VSDFV Utenos skyriaus nustatyto piniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016–2020 metus grafiko. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, teismas konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016–2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, t. y. R. S. – 102,92 Eur, L. S. – 44,80 Eur, J. S. – 58,44 Eur, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjams visą 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį.

15. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė, kad išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti mažinamas, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Teismas pareiškėjų prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

16. Pareiškėjai R. S., L. S. ir J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

17. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia iš esmės aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialiąsias ir proceso teisės normas. Taip pat nepagrįstai netenkintas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Grąžinimo įstatymo 2 straispnio 2 dalies konstitucingumą.

18. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovui taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, pareiškėjams grąžintina tik dalis jų patirtų praradimų, tai nesuderinama su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio

saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Pareiškėjai dėl negrąžinto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi į teismą teisminės gynybos, turėdami teisėtą siekį pašalinti įstatymo leidėjo veiksmais tiesiogiai jiems sukeltus turtinio pobūdžio padarinius, taip pat siekia, kad būtų apsaugotos nuosavybės teisės ir teisingai apmokėta už darbą. Pareiškėjai turėjo lūkestį, kad įstatymų leidėjas vykdys Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą.

19. Pareiškėjų nuomone, įstatymo leidėjas neužtikrino, kad Konstitucijoje įtvirtintos ir saugotinos vertybės nebūtų paneigtos ir apribotos. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y., kad pareiškėjai turi teisę pagrįstai tikėtis, jog jų pagal galiojančius įstatymus įgytos teisės bus išlaikytos ir galės būti realiai įgyvendintos.

20. Pareiškėjai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Mano, kad šiuo atveju byloje lieka neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą jų patirti praradimai kompensuojami nominaliai, t. y. jiems pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina tik maža dalis jų patirtų praradimų.

21. Pareiškėjų nuomone, Grąžinimo įstatymo nuostatomis kompensavimo santykiai sureguliuoti neteisingai, kad pagal Grąžinimo įstatymą, kuriuo įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus, pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju nėra teisingai atstatomos, kadangi ginčo laikotarpiu jų patirti praradimai teisingai nekompensuojami, tai neatitinka ir asmenų lygiateisiškumo principo bei prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimui.

22. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, pareiškėjams kyla pagrįstos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Priimdama Grąžinimo įstatymą, valstybė tik formaliai įgyvendino Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytas valstybės tarnautojų pažeistas konstitucines teises ir nustatė tokį darbo užmokesčio grąžinimo mechanizmą, kuris iškreipė patirtų praradimų teisingo kompensavimo sampratą ir mastą, neužtikrino asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, tuo sumenkindama asmenų pasitikėjimą valstybe ir teise. Valstybės tarnautojai turėjo tesėtą lūkestį, kad jų atlyginimai bus kompensuoti teisingai ir ta apimtimi, kuria jie juos prarado, veikiant antikonstituciniams įstatymams. Valstybė, nustatydama kompensavimo mechanizmą, išskyrė atskiras asmenų grupes ir nesilaikė nediskriminavimo principo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje.

23. Pareiškėjai nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, skundžiamame sprendime privalėjo atsisakymą pagrįsti aiškiais teisiniais argumentais, motyvais, kurie pareiškėjams būtų aiškūs ir suprantami. Skundžiamas sprendimas dalyje, kurioje padaryta išvada, jog atsisakoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, pareiškėjams nėra aiškus ir suprantamas. Teismo motyvai, kuriais pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas, neįtikino pareiškėjų, kad prašymas atmestas teisingai ir teisėtai.

24. Pareiškėjų nuomone, prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais remiantis yra pakankamas pagrindas vertinti, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios asmeniui dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijoje numatytiems teisinės valstybės, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, įstatymo negaliojimo atgal principams. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi yra pagrįstos ir teisingos abejonės dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

25. Pareiškėjai siekia, kad jiems būtų teisingai kompensuota ir atlyginta už tą darbą, kuris yra atliktas ir liko faktiškai neapmokėtas. Konstitucijos normos ir principai garantuoja asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą. Be to, nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo, ar kompensacijos už faktiškai atliktą darbą, tai reikštų, kad ir toliau pažeidžiamos Pareiškėjų teisės, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principai.

26. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.27. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamojoje byloje nekyla ginčas dėl to, jog pareiškėjams grąžintino darbo

užmokesčio dalis apskaičiuota pagal Grąžinimo įstatyme nurodytą formulę. Pareiškėjai prašymą teismo sprendimu

priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos argumentavo Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame įtvirtintas neteisingas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas kompensacijų dydžių požiūriu.

28. Atsakovas, remdamasis VTĮ, Grąžinimo įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais nagrinėjamam ginčui aktualiais išaiškinimais, pažymi, kad Seimas, 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, bei remdamasis minėtais Lietuvos Respublikos finansų ministro konstitucinės justicijos byloje teiktais apskaičiavimais, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas Pk koeficientą (tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas) iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu — atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi, iš esmės sprendė, jog asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.

29. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime atlyginimų mažinimo neteisėtumas konstatuotas tik tiek, kiek jis buvo neproporcingas, sprendžia, kad pareiškėjai negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jiems bus kompensuoti visi jų patirti praradimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, kad pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia jų teises, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o pareiškėjų skunde ir jų atstovo teismo posėdyje nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Todėl atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos, atitinkamai R. S. 1 668,29 Eur, L. S. 1 311,78 Eur, J. S. 1 266,38 Eur, nėra.

30. Atsakovas taip pat nurodo, kad nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų konstitucingumą.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribų.

32. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš

valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nuostatas nėra kompensuojamas visas per krizę sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, manydami, kad Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, todėl prašė priteisti pagal Grąžinimo įstatymą nekompensuotiną neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies konstitucingumo.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, vadovavosi aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog jiems bus kompensuoti visi jų patirti praradimai.

35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kad taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, jiems nebus grąžinta prašomo dydžio darbo užmokesčio nepriemoka, t. y. bus grąžinta tik dalis šios sumos, pažymi, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti pareiškėjams visą jų prašomą skirtumą tarp netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos teismo sprendimu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009 – 2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2018 m. lapkričio 7 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-759-575/2018 ir Nr. A-753-575/2018 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog jiems pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuota kompensuojama suma yra mažesnė, nei realiai būtų išmokėta darbo užmokesčio per ginčo laikotarpį, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės yra pažeidžiamos. Pažymėtina, kad tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2365-575/2017). Taigi pareiškėjų teiginys, kad teismo sprendimu jiems turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis (skirtumas), iš esmės prieštarauja šiai bylai aktualiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, kuriais pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jiems nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos

aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme, yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Nagrinėjamu atveju, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjų išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai iš esmės jokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenurodė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, atitinkamai nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

38. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, kuriuos pareiškėjai grindė iš esmės analogiškais argumentais (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1605-520/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-552/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-552/2017 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismo sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas ar neaiškus. Pirmosios instancijos teismas objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.

40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų R. S., L. S. ir J. S. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-00387 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. P-1-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02594-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 pagal pareiškėjo T. L. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas T. L. J. (T. L. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. SPRE-459 (toliau – ir Tarnybos sprendimas); 2) panaikinti Valdybos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-3237 (toliau – ir Valdybos sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje ir įtrauktas į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Almand“ darbuotojas. Tačiau skundžiamu Tarnybos sprendimu jam atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą ir nustatyta, jog darbo sutarties su UAB „Almand“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Valdyba pareiškėjo skundą dėl šio Tarnybos sprendimo atmetė.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2015 metais atlikti patikrinimai, kuriais grindžiami skundžiami Valdybos ir Tarnybos sprendimai, neturėjo jokios įrodomosios galios sprendžiant dėl jo darbinės veiklos, kadangi patikrinimai buvo atlikti UAB „Almand“, o ne dėl šios įmonės darbuotojų. Be to, pareiškėjo su UAB „Almand“ sudarytos darbo sutartys nėra panaikintos ir yra galiojančios, Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos, o skundžiamuose sprendimuose nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjas nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis.

Lenkijos kompetentingai įstaigai nustačius, kad pareiškėjui taikytina Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, Tarnyba per Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nustatytą terminą dėl tokio sprendimo jokių prieštaravimų nepateikė, todėl jis tapo galutiniu. Pareiškėjo teigimu, jam taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5069962014f911e9a02091a7dde47252

Atsakovas nurodė, kad VDI atliko UAB „Almand“ veiklos patikrinimus, kurių metu nustatyta, jog faktiškai UAB „Almand“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai taikomi tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje. Nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad VDI nenustatė, jog UAB „Almand“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo T. L. J. skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki

2015 m. rugpjūčio 31 d. draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Almand“ darbuotojas, minėtais laikotarpiais pareiškėjas dirbo reklamos agento darbą pagal su UAB „Almand“ 2014 m. spalio 28 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 10/10/2014. Be to, pareiškėjas Lenkijoje vertėsi individualia veikla. Tarnyboje 2015 m. balandžio 23 d. gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos raštas Nr. 180000/511/59/2015, kuriuo informuojama, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatomis, laikinai nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2015 m. gegužės 27 d. raštu Nr. (7.16) S2-18281 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. (7.16) S2-20938 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama pateikti papildomus dokumentus, būtinus sprendimui dėl taikytinos teisės nustatymo priimti, tačiau tokie dokumentai Tarnybai nebuvo pateikti. Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. (7.2)S2-39116 kreipėsi į VDI dėl UAB „Almand“ veiklos patikrinimo. VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. SD-25-15309 pranešė Tarnybai, kad patikrinus UAB „Almand“ veiklą nustatyta, jog faktiškai šios įmonės darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo, šios įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, o jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus.

Teismas taip pat nustatė, jog Tarnyboje 2016 m. vasario 26 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Tarnyba 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. SPRE-459 atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą ir nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Almand“ galiojimo laikotarpiu pareiškėjui taikytini Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Toks sprendimas grindžiamas VDI Tarnybai pateiktais duomenimis apie UAB „Almand“ veiklą, pagal kuriuos nustatyta, kad faktiškai šios įmonės darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos 2016 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. SPRE-459, 2016 m. gegužės 2 d. pateikė skundą Valdybai, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą, tačiau Valdyba 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2016 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. SPRE-459“ Nr. (1.45)I-3237 pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, jog atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti ir į asmens vykdomos veiklos apimtis. Atitinkamai teismas sprendė, kad VDI nustatyti duomenys sudarė pagrindą teigti, jog pareiškėjas faktiškai Lietuvoje nedirbo, todėl vien tos aplinkybės, kad pareiškėjas buvo pasirašęs darbo sutartį su UAB „Almand“ ar buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjui Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę.

Teismas nurodė, jog Tarnyba sprendimą, kuriuo nepritariama 2015 m. balandžio 23 d. gautam Lenkijos kompetentingos įstaigos rašte Nr. 180000/511/59/2015 pateiktam pareiškėjui taikytinos socialinio draudimo teisės nustatymui, priėmė tik 2016 m. kovo 31 d., t. y. praėjus Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio nustatytam 2 mėnesių

terminui. Tačiau teismas vertino, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktas teisės aktų nustatymas tokiu atveju netampa galutiniu, kadangi šiuo atveju Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnis pareiškėjui apskritai netaikytinas, nes pareiškėjas realiai dirbo tik vienoje valstybėje narėje, t. y. Lenkijoje.

III.

Pareiškėjas T. L. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigė, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesnei šaliai, todėl neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos. Teismas peržengė skundo ribas, nevertino ir nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui bei neatsižvelgė į tai, jog Tarnybos sprendimas priimtas padarant esminį procedūrinį pažeidimą, t. y. nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti taikomą dviejų mėnesių terminą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas dėl jam taikytinos teisės priimtas 2015 m. balandžio 23 d., o ginčijamas Tarnybos sprendimas priimtas 2016 m. kovo 31 d., t. y. praėjus beveik vienerių metų laikotarpiui.

Pareiškėjo nuomone, laikinas Lietuvos teisės aktų nustatymas jam tapo galutiniu 2015 m. birželio mėnesį, dėl to atsakovas neturėjo teisinio pagrindo galutinį teisės aktų taikymą pakeisti. Remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių UAB „Almand“ fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą, byloje nėra pateikti jokie konkretūs kompetentingų institucijų priimti sprendimai, aktai ar protokolai dėl UAB „Almand“ ar jos darbuotojų, pareiškėjo darbo sutartis taip pat nėra nutraukta ar nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimą nepakeistą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi (bylos Nr. A-1137-502/2018) pareiškėjo T. L. J. apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Almand“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė, kad jis šioje įmonėje buvo įdarbintas ir valstybinio socialinio draudimo bei kitos įmokos (mokesčiai) buvo mokamos apsimestinai, darbo sutartis buvo sudaryta siekiant visai kitų, nei su darbo santykiais susijusių, tikslų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad ši aplinkybė savaime patvirtina, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatas ginčo teisiniams santykiams.

Teismas pažymėjo, kad tokio vertinimo negali paneigti pareiškėjo argumentai, susiję su Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje numatytomis procedūromis, kadangi iš šio straipsnio 3 dalies matyti, jog „laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos <…>, išskyrus atvejus, kai <…> bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu“. Atitinkamai byloje nustatyta, kad, gavusi kompetentingos Lenkijos institucijos 2015 m. balandžio 9 d. raštą dėl pareiškėjui taikomų teisės aktų nustatymo, Tarnyba 2015 m. gegužės 27 d., t. y. nepraėjus minėtiems dviem mėnesiams, raštu Nr. (7.16) S2-18281 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir 2015 m. birželio 16 d. raštu Nr. (7.16) S2-20938 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ kreipėsi į šią kompetentingą Lenkijos instituciją. Iš šių raštų turinio yra aiškiai matyti, kad Tarnyba iš esmės informavo Lenkijos kompetentingą instituciją apie tai, jog ji dar negali sutikti su taikytinos teisės nustatymu Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, kol nebus gauti atitinkami dokumentai

(informacija). Todėl nurodytas Lenkijos kompetentingos institucijos sprendimas netapo galutiniu.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nenustatė esminių skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų

turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ir pabrėžė, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ginčijamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsniui, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus, o pareiškėjo argumentai, jog teismas peržengė skundo ribas, pripažintini nepagrįstais.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjo T. L. J. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Pareiškėjas tvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai analogiškose administracinėse bylose (nurodo administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-565-146/2017), esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus ir todėl padarė skirtingas išvadas. Nurodytose bylose ginčyti Tarnybos sprendimai dėl kitų Lenkijos piliečių, dirbusių panašioje įmonėje (UAB „Suzan Mars“), yra visiškai identiški savo turiniu, motyvais ir argumentacija (grindžiami tariamais VDI patikrinimais). Visose bylose Valdyba netenkino pareiškėjų skundų, atkartodama Tarnybos sprendimo argumentus. Visose bylose Tarnyba ir Valdyba pateikė tuos pačius įrodymus, savo argumentus grindė duomenimis, kurie nebuvo nurodomi ginčijamuose sprendimuose. Tačiau pareiškėjo ir nurodytų analogiškų bylų baigtis iš esmės skiriasi: bylose Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-565-146/2017 pareiškėjų apeliaciniai skundai buvo tenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant ir perduodant bylą nagrinėti iš naujo, bet nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas galioti, nurodant priešingą argumentaciją minėtoms analogiškoms byloms. Nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad skundžiamuose sprendimuose nenurodytas teisinis A1 pažymėjimo neišdavimo pagrindas – konkretus Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 (toliau – ir Aprašas), punktas / nuostata – nebuvo įvertinta. Taigi, iš esmės nebuvo įvertintas skundžiamų sprendimų teisėtumas, atitiktis VAĮ 8 straipsniui. Nurodytose analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teismas turėjo patikrinti, ar skundžiamo administracinio akto turinys atitinka bent vieną iš Aprašo 44 punkte nurodytų A1 pažymėjimo panaikinimo pagrindų, be to, prie skundžiamo Tarnybos sprendimo nebuvo pridėtos VDI 2015 metais patikrinimo išvados, nors skundžiamas sprendimas grindžiamas šio patikrinimo išvadomis.

Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo atsižvelgta į šias aplinkybes: byloje nėra pateikti jokie konkretūs kompetentingų institucijų priimti sprendimai, aktai ar protokolai dėl UAB „Almand“ ar jos darbuotojų; UAB „Almand“ patikrinimai nebuvo atlikti visapusiškai, o informaciniuose raštuose nurodyti VDI inspektorių argumentai tėra jų subjektyvi nuomonė. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes; pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių. Nors administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 pasisakyta, kad iš šios informacijos nėra aišku, kokios konkrečios aplinkybės buvo minėtais patikrinimais nustatytos ir kurios nustatytos aplinkybės buvo reikšmingos priimant ginčijamą teisės aktą. Ypač atsižvelgta į tai, kad A1 pažymėjimo pareiškėjai išdavimo data yra 2012 m. gruodžio 1 d., o pirmas nurodytas patikrinimas, kurio metu, kaip teigiama, nustatyta, jog UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo, buvo atliktas už laikotarpį iki 2010 m. vasario 18 d., t. y. prieš pareiškėjai išduodant A1 pažymėjimą ir sudarant sutartis dėl darbo Lietuvoje. Panašus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimas pateiktas ir byloje Nr. A-565-146/2017.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje dėl jo argumentų apie skundžiamų sprendimų neatitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė nenustatęs esminių šių sprendimų turinio trūkumų. Tačiau minėtose analogiškose bylose į tokį argumentą atsakyta, kad teismas turėjo patikrinti, kokias aplinkybes nustatė Tarnyba, nuspręsdama panaikinti A1 pažymėjimą, ir ar tos nustatytos aplinkybės buvo

pakankamos tokiam sprendimui priimti, bei konstatavo, jog Tarnybos sprendime paminėtų patikrinimų duomenys nurodomi abstrakčiai, nenurodant nustatytų konkrečių aplinkybių, neatskleidžiant jų ryšio su ginčui aktualiu laikotarpiu.

Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje buvo ne tik nevisapusiškai įvertinti įrodymai, bet ir nevertintas VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. (25)SD-15309. Atsiliepimuose Tarnybos ir Valdybos pozicija grindžiama patikrinimų duomenimis, kurie skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 sutiko su apeliantės teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582 išdėstytą informaciją apie 2015 m. vasario mėnesį atliktą patikrinimą, kad nepavyko rasti įmonės ar jos atstovų, ignoravo ir nevertino teiginio šio rašto pabaigoje, jog VDI nenustatė teisinio pagrindo ir neturėjo objektyvių įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti faktą dėl įmonės fiktyvios veiklos ir darbuotojų faktinio darbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas galioti, kitaip, nei pareiškėjo nurodytose analogiškose bylose, nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiškose bylose. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi (administracinę bylą Nr. A-564-146/2017 nagrinėjant iš naujo) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu (administracinę bylą Nr. A-857-1062/2017 nagrinėjant iš naujo) pareiškėjos skundas taip pat atmestas. Administracinę bylą Nr. A-564-146/2017 nagrinėjant iš naujo, minėtoje 2018 m. vasario 28 d. nutartyje akcentuota, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs gausią praktiką dėl kitų UAB „Suzan Mars“ darbuotojų analogiškuose ginčuose ir dėl tapačių argumentų, nenustatytas pagrindas pareiškėjos aplinkybes vertinti kitaip, nei kitų darbuotojų. Administracinę bylą Nr. A-857-1062/2017 nagrinėjant iš naujo, minėtame 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime padaryta išvada, kad Tarnyba pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą A1 pažymėjimą ir nustatė, kad darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu jai turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad abi pareiškėjo nurodytos analogiškos bylos, jas išnagrinėjus iš naujo, baigėsi skundų atmetimu, t. y. jokia kitokia teismų praktika nėra suformuota.

Teisėjų kolegija


VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą pagrindą.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir

įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitose analogiškose bylose (nurodo administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 (prašyme klaidingai nurodytas bylos Nr. A-565-146/2017, kadangi administracinė byla tokiu numeriu neegzistuoja)), esant identiškoms faktinėms aplinkybėms, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus, dėl to padarė skirtingas išvadas. Pareiškėjas pažymi, kad administracinėse bylose Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo panaikinti, o bylos perduotos nagrinėti iš naujo.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti žemesnės instancijos teismui iš naujo nelaikytina galutiniu procesiniu sprendimu, kuriuo byla yra užbaigiama. Pareiškėjo

nurodytas administracines bylas Nr. A-857-1062/2017 ir Nr. A-564-146/2017 pirmosios instancijos teisme išnagrinėjus iš naujo (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas ir 2017 m. spalio 3 d. sprendimas), o bylą Nr. A-564-146/2017 dar ir pakartotinai išnagrinėjus apeliacine tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį), pareiškėjų skundai tose bylose dėl Tarnybos sprendimų, kuriais buvo panaikinti jų A1 pažymėjimai, ir Valdybos sprendimų, kuriais buvo netenkinti jų skundai dėl minėtų Tarnybos sprendimų, buvo atmesti. Todėl prašyme atnaujinti procesą nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjamos bylos baigtis ir nurodytų bylų baigtys skiriasi iš esmės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-857-1062/2017 ir 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017 įforminti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra pagrįsti konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendimų (atitinkamai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo ir 2016 m. sausio 12 d. sprendimo) kritika, o ne kitokiu materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimu ir taikymu. Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nenustatė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. sprendimo trūkumų, sudarančių pagrindą bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, net jei tam tikri tapatūs, neesminiai bylos aspektai buvo vertinti kiek kitaip, savaime nereiškia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus. Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-8-520/2018).

Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino, ar pareiškėjo ginčijami viešojo administravimo subjektų sprendimai turėtų būti pripažinti negaliojančiais dėl jų neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, tačiau nenustatė esminių skundžiamų Tarnybos ir Valdybos sprendimų turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumų, kurie galėjo sukliudyti pareiškėjui suprasti sprendimų esmę ir turinį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinę bylą pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės pristatyti savo poziciją, pareiškėjas buvo išklausytas ir jo argumentai buvo motyvuotai išnagrinėti. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su administracinio akto įvertinimu, kaip iš esmės atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos pareiškėjo nurodytose bylose.

Pareiškėjas, nurodydamas, jog nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai neištyrė, todėl buvo pažeistos ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies bei 86 straipsnio 2 dalies nuostatos, iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu. Tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose dėl A1 pažymėjimų neišdavimo / anuliavimo, be kita ko, ir dėl kito UAB „Almand“ darbuotojo, yra suformavęs išsamią ir vieningą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1107-502/2017; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1386-502/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1627-525/2017; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5187-1062/2018), o nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas šią praktiką atitinka.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 netenkinti.Proceso administracinėje byloje Nr. A-1137-502/2018 pagal pareiškėjo T. L. J. (T. L. J.) skundą atsakovui

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo neatnaujinti.


TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


2019-00406 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. TA-2-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02289-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.2; 59.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Viešųjų pirkimų tarnybai ir Valstybės tarnybos departamentui dėl administracinių aktų panaikinimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos 2018 m. birželio 7 d. konkurso protokolą, kuriame įtvirtintas konkurso komisijos sprendimas neleisti pareiškėjui dalyvauti konkurse į Teisės skyriaus vedėjo pareigas; 2) panaikinti Valstybės tarnybos departamento 2018 m. liepos 3 d. atsakymą Nr. 27D-1396, kurio išvadose nenustatyta pažeidimų organizuojant konkursą į Viešųjų pirkimų tarnybos Teisės skyriaus vedėjo pareigas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6f304f4014f911e9a02091a7dde47252

II.

Pareiškėjas A. J. 2018 m. lapkričio 21 d. (pagal gavimo spaudą) padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo ir prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą.

Prašyme nurodoma, kad byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims nedalyvaujant bylos nagrinėjime ir teismo sprendimo paskelbime, o pareiškėjas ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paštu gavo tik 2018 m. spalio 28 d. Be to, dėl iš anksto numatytų ir neatšaukiamų kvalifikacijos kėlimo mokymų pareiškėjas 7 dienas praleido komandiruotėse. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausančių objektyvių aplinkybių, kurios apribojo jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo A. J. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti ir apeliacinio skundo priėmimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje (byloje taikoma 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis nustato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013 ir kt.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Taigi, ar apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas apelianto prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

Administracinių teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad jis praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą apskųsti pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimą, kadangi apeliacinis skundas dėl šio sprendimo turėjo būti paduotas iki 2018 m. lapkričio 19 d. įskaitytinai (2018 m. lapkričio 18 d. buvo ne darbo diena, o pagal ABTĮ 65 straipsnio 4 dalį, tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena), tačiau pareiškėjas apeliacinį skundą teismui padavė tik 2018 m. lapkričio 21 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo, konstatuoja, kad nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nors pareiškėjas nurodo, kad byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims nedalyvaujant bylos nagrinėjime ir teismo sprendimo paskelbime, o ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paštu jis gavo tik 2018 m. spalio 28 d., tačiau tai nepaneigia pareiškėjo pareigos domėtis proceso eiga. ABTĮ 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta proceso dalyvių pareiga sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu.

Šiuo atveju pareiškėjas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka pirmosios instancijos teismui išreiškė poziciją, kad palieka tai spręsti teismo nuožiūra (b. l. 7), t. y. pats pareiškėjas neišreiškė pageidavimo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o apie 2018 m. spalio 18 d. teismo posėdį jis buvo informuotas asmeniškai teismo šaukimu ir tai patvirtino savo parašu (b. l. 43). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimas pareiškėjui registruota siunta buvo išsiųstas tą pačią dieną (b. l. 52), o siunta pristatyti buvo perduota jau 2018 m. spalio 20 d., tačiau jos įteikti pareiškėjui nepavyko, pareiškėjas siuntą atsiėmė tik 2018 m. spalio 28 d., t. y. praėjus net 10 dienų nuo teismo posėdžio datos ir sprendimo paskelbimo bei net 8 dienoms nuo siuntos gavimo paskirties pašto įstaigoje. Taigi, nors pareiškėjas žinojo apie paskirtą teismo posėdžio datą, jis gana ilgą laikotarpį nesidomėjo proceso eiga ir priimtu sprendimu bei nenurodė jokių tokio pasyvaus elgesio priežasčių, sukliudžiusių jam anksčiau atsiimti teismo sprendimą. Byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs teisės aktus, reglamentuojančius sprendimo paskelbimą ir jo kopijos pateikimą pareiškėjui, o tai reiškia, jog pareiškėjas turėjo pakankamą laiko tarpą susipažinti su sprendimu ir parengti apeliacinį skundą. Be to, nuo teismo sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos dar buvo likusios 22 dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog jis dėl iš anksto numatytų kvalifikacijos kėlimo mokymų 7 dienas praleido komandiruotėse, taip pat savaime negali būti vertinama kaip objektyvi priežastis, sukliudžiusi jam laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog jis iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos mokymuose iš viso dalyvavo tik 6 dienas. Teismui pateiktas apeliacinis skundas nėra didelės apimties, skunde iš esmės pakartojami pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai ar cituojamas teismo priimtas sprendimas, pareiškėjas pretendavo į Viešųjų pirkimų tarnybos Teisės skyriaus vedėjo pareigas, kurioms yra būtinas teisinis išsilavinimas, todėl darytina išvada, kad jo parengimas teisiniu požiūriu nereikalavo didelių laiko sąnaudų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas, negalėdamas pats tinkamai įgyvendinti procesinių savo teisių, galėjo pasirūpinti, kad tai būtų padaryta per atstovą. Jokių kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas nenurodė.

Taigi šiuo atveju pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadą, jog jis nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, ir pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-25/2012). Tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjui apeliacinį skundą paduoti ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu sutrukdė nuo jo valios nepriklausančios ir / ar atsitiktinės aplinkybės, įvykusios klaidos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl subjektyvios priežasties, kuri nepripažintina svarbia apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastimi.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo padavimo terminą, todėl terminas paduoti apeliacinį skundą neatnaujinamas, o apeliacinį skundą atsisakoma priimti ir jis kartu su priedais grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi ir 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo A. J. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimo padavimo terminą.

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. TA-3-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01270-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 43.8.2; 59.1.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. S. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas O. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies – pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas 2018 m. spalio 4 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko, b. l. 177) padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, prašydamas priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas apeliacinį skundą teismui padavė praleidęs įstatyme numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šio termino neprašo atnaujinti, 2018 m. spalio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą ir kartu su priedais grąžino jį padavusiam asmeniui.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6dac957014f911e9a02091a7dde47252

Pareiškėjas O. S. 2018 m. lapkričio 19 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo padavimo terminą. Kartu su prašymu teismui pateiktas ir apeliacinis skundas.

Prašyme nurodoma, kad ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjas gavo tik 2018 m. rugsėjo 5 d. ir manė, jog šio sprendimo apskundimo terminas skaičiuojamas nuo jo gavimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo O. S. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti ir apeliacinio skundo priėmimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje (byloje taikoma 2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis nustato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinis skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012; 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013 ir kt.). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-53/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA822-89/2012). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006; 2006 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006; 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad jis praleido ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą apskųsti pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą, kadangi apeliacinis skundas dėl šio sprendimo turėjo būti paduotas iki 2018 m. spalio 1 d. įskaitytinai (2018 m. rugsėjo 29–30 d. buvo ne darbo dienos, o pagal ABTĮ 65 straipsnio 4 dalį, tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena), tačiau pareiškėjas pirmą kartą apeliacinį skundą teismui išsiuntė 2018 m. spalio 4 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko, b. l. 177).

Pareiškėjas nurodo, kad terminą apeliaciniam skundui paduoti jis praleido dėl to, jog ginčijamą pirmosios instancijos

teismo sprendimą gavo tik 2018 m. rugsėjo 5 d. ir manė, kad šio sprendimo apskundimo terminas skaičiuojamas nuo jo gavimo dienos. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo, konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog vieno mėnesio terminas apeliaciniam skundui dėl šio sprendimo paduoti skaičiuojamas būtent nuo sprendimo paskelbimo, o ne nuo jo įteikimo. Taigi pareiškėjui apeliacinio skundo dėl minėto teismo sprendimo padavimo termino skaičiavimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai ir jam nebuvo jokio pagrindo manyti, kad šio teismo sprendimo apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas kitaip, nei nurodyta pačiame teismo sprendime (ir įstatyme). Jokių kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl subjektyvių priežasčių.

Įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog terminas apeliaciniam skundui pateikti buvo praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių, ne nuo pareiškėjo valios ir pasirinkto savo teisių gynybos būdo priklausiusių priežasčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko, nesutikdamas su minėtu teismo spendimu, paduoti apeliacinį skundą per teisės aktuose nustatytą terminą, tačiau jis nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, ir pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo padavimo terminą, todėl terminas paduoti apeliacinį skundą neatnaujinamas, o apeliacinį skundą atsisakoma priimti ir jis kartu su priedais grąžinamas pareiškėjui (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi ir 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo O. S. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo padavimo terminą.

Atsisakyti priimti pareiškėjo O. S. apeliacinį skundą ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. S-3-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01663-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b268a6014f911e9a02091a7dde47252

NUTARTIS



rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas A. D. 2018 m. gruodžio 13 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko) paštu padavė teismui apeliacinį skundą dėl minėto Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:II.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (šiuo atveju aktuali redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.) 132 straipsnyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (1 d.). Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (2 d.).

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai ginčijamą sprendimą priėmė ir paskelbė 2018 m. spalio 25 d., todėl paskutinė apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo teismui diena, vadovaujantis minėto ABTĮ 132 straipsnio 1 dalimi, buvo 2018 m. lapkričio 26 d. (2018 m. lapkričio 25 d. buvo sekmadienis, o pagal ABTĮ 65 straipsnio 4 dalį, tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena). Tačiau pareiškėjas apeliacinį skundą teismui padavė tik 2018 m. gruodžio 13 d. (pagal išsiuntimo spaudą ant voko), t. y. praleidęs įstatyme numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą numatytas kaip būtina sąlyga tam, kad teismas galėtų įstatymo nustatyta tvarka spręsti praleisto termino atnaujinimo klausimą. Tačiau pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti nepareiškė. Teisėjų kolegija iš turimos medžiagos taip pat nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo teismo iniciatyva.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepriimamas ir kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui.


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 25 d. sprendimo ir kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.



ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-00386 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. S-15-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01457-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja Dalia Višinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui R. J. pašalinti apeliacinio skundo trūkumus, t. y. pateikti įrodymus apie tikslią apeliacinio skundo padavimo datą, taip pat, jei reikalinga, tinkamai suformuluotą, motyvuotą, įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Nurodytiems trūkumams pašalinti buvo nustatytas 14 dienų terminas nuo minėtos nutarties išsiuntimo dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartis dėl apeliacinio skundo trūkumų pašalinimo pareiškėjui buvo išsiųsta 2018 m. gruodžio 3 d. Tačiau pareiškėjas teismo nustatytu terminu nurodytų apeliacinio skundo trūkumų nepašalino.

Atsižvelgus į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas skundą padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 2 dalimi, teisėja

n u t a r i a:

pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 18 d. sprendimo laikyti nepaduotu ir grąžinti jį apeliantui.


TEISĖJA DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4e8ee2b014f911e9a02091a7dde47252

2019-00385 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. eA-5450-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00281-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 7U-2 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Baltarusijos Respublikos pilietei I. K.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išduoti jai ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra vienasmenė 2011 m. lapkričio 28 d. įsteigtos UAB „Monoray“ (toliau – ir bendrovė), akcininkė ir bendrovės vadovė. Pareiškėja nurodė, kad bendrovės darbuotojų kaita ypač išaugo 2017 m., nes šiuo laikotarpiu į bendrovę buvo priimti trys nauji darbuotojai, o atleisti keturi. Pareiškėja aktyviai ieškojo tinkamo ir kvalifikuoto personalo darbui bendrovėje, tačiau tam tikrą laiką šios paieškos teigiamų rezultatų nedavė. Personalo paieška taip pat buvo apsunkinta nepalankiomis ekonominėmis sąlygomis. Dėl nurodytų aplinkybių bendrovėje laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d. dirbo tik pati pareiškėja, o nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 22 d. dirbo du darbuotojai, nuo 2017 m. gruodžio 22 d. bendrovėje dirba trys darbuotojai. Pareiškėjos vertinimu, Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų. Ilgalaikio gyventojo leidimo neišdavimas pareiškėjai vien dėl to, kad bendrovėje trumpą laikotarpį (apie vieną mėnesį) nebuvo vienu metu įdarbinti trys darbuotojai, ir tikrovės neatitinkančiu pagrindu, kad 2015–2016 m. darbuotojams nebuvo reguliariai mokamas darbo užmokestis, neatitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų. Atsakovas neprašė nei bendrovės, nei jos vadovės ar darbuotojų pateikti paaiškinimų apie nurodytą situaciją. Pareiškėjos teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, įsigaliojusiomis po 2017 m. sausio 1 d. Sąlyga dėl visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių yra panaikinta, todėl bendrovė atlikto patikrinimo dieną atitiko visas Įstatymo sąlygas. Įstatymas neįpareigoja pareiškėjos informuoti apie darbuotojų skaičiaus pasikeitimą bendrovėje, nes Įstatymo 36 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas aplinkybių, apie kurias užsienietis privalo pranešti įgaliotai institucijai. Pareiškėja nesutiko su atsakovo teiginiais, kad trims Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių darbo sutartis pareiškėja pateikė 2015 m. lapkričio 25 d. kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (N. N., V. G., V. M.), nebuvo reguliariai mokamas darbo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ceca46014f911e9a02091a7dde47252

užmokestis. Pareiškėja pateikė išrašą iš UAB „Monoray“ kasos ir „Sodros“ ataskaitą apie darbuotojus už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2018 sausio mėn., patvirtinančią, kad visiems UAB „Monoray“ darbuotojams darbo užmokestis yra mokamas reguliariai. Pareiškėja teigė, kad ją su Lietuva sieja glaudus ryšys ir visi jos tiek ekonominiai, tiek turtiniai, tiek socialiniai interesų centrai yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad ji atitinka visas Įstatymo numatytas leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas: 1) ji pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos daugiau nei 5 metus; 2) visą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį ji turėjo leidimą laikinai gyventi; 3) ji, kaip UAB „Monoray“ direktorė, turi galiojantį sveikatos draudimą; 4) ji gauna reguliarias pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) ji išlaikė valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) duomenis, buvo padaryta išvada, kad bendrovė faktiškai jau 2016 m. kovo 24 d., t. y. praėjus 7 dienoms po leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo, nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi. Šiame sprendime konstatuota, kad pareiškėja ir UAB „Monoray“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šis sprendimas šiuo metu yra apskųstas teismui. Panaikinant pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, buvo vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Migracijos departamentui užteko duomenų sprendimui atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi priimti, todėl iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų. Pareiškėja taip pat nenurodė ir neįrodė jokių procedūrinių pažeidimų ir konkrečių teisės aktų nuostatų, kurias Migracijos departamentas pažeidė neapklausdamas pareiškėjos, taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas. Esminė informacija, susijusi su patikrinimais ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodyta pačiame Sprendime. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias išvadas. Išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Migracijos departamentas atsisakė, nes ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi yra panaikintas). Taip pat pareiškėja nesilaikė imperatyvių Įstatymo nuostatų, todėl tai leido padaryti pagrįstas išvadas dėl realios ir akivaizdžios nelegalios migracijos grėsmės (t. y. pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus užsieniečio buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje) ateityje.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 28 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos

komisariato Migracijos valdybą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-2018(02216) panaikino pareiškėjai išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu jį atmetė, konstatuodamas, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja šio sprendimo apeliacine tvarka neskundė. 2018 m. sausio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 55 straipsniu 2 dalimi Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatuodamas, kad šiuo metu bendrovėje „Monoray“ dirba du Lietuvos Respublikos piliečiai – A. S., dirbantis nuo 2017 m. gruodžio 22 d., ir R. V., dirbanti nuo 2017 m. lapkričio 27 d., pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Be to, sprendime pažymėta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi

Lietuvos Respublikoje yra panaikintas) bei kitų 53 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, todėl gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto 26 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 15 dalies, 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas), 37 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių (toliau – ir Gairės) 22.3 punkto nuostatomis.

8. Teismas nustatė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7383122, galiojusį iki 2018 m. kovo 17 d., nes pareiškėja ir bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tai aiškiai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

9. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad ji ir bendrovė„Monoray“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas sąlygas, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime aiškiai konstatavo, kad bendrovė neatitiko imperatyvių reikalavimų, o pareiškėja, kuri buvo bendrovės „Monoray“ akcininke ir direktorė, sąmoningai nepaisė teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Taigi, pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo, reglamentuojančio užsieniečių teisinę padėtį, nuostatų, todėl gali kilti nelegalios migracijos grėsmė ateityje. Teismas laikė, kad ši grėsmė pagrįsta pačios pareiškėjos faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais.

10. Teismas, atsižvelgęs į Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, nurodė, kad panaikinant pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, atsakovas vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Taigi, pareiškėjos bendrovėje „Monoray“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo Įstatymo taikymo laike buvo atmesti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes pasikeitus aplinkybėms (bendrovei „Monoray“ nebeatitinkant 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, pareiškėja nesikreipė į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje. Byloje surinkta įrodymų visuma suponavo išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos išdėstyti abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

13. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12, 14 punktai. Būtent šiais pagrindais rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakyta išduoti tuo pagrindu, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje, gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi

yra atsakovo surinkti duomenys, taip pat duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, kai šie duomenys neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo neišdavimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). Pareiškėjos turima viza nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.

15. Teismas nurodė, jog pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laikė, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

16. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

III.

17. Pareiškėja I. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

18. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos nagrinėjimui svarbias aplinkybes bei netinkamai taikė nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų nuostatas.

19. Pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bylos nagrinėjimo metu Migracijos departamento naujai pateiktais atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi motyvais. Atsakovas savo Sprendimą grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, nurodant, kad pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę pagrindžia aplinkybė, kad pareiškėjos vadovaujamoje bendrovėje tam tikru laikotarpiu nedirbo Įstatymo nustatytas skaičius darbuotojų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis naujais, jau bylos nagrinėjimo metu Migracijos departamento nurodytais atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi motyvais, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos atvykimo tikrasis tikslas nebuvo teisėtos veiklos Lietuvoje vykdymas, kas suponuoja nelegalios užsienietės migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad bendrovė nevykdytų ūkinės komercinės veiklos Lietuvoje. Priešingai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu nenuginčijamai patvirtino, kad pareiškėjos bendrovė ginčui aktualiu laikotarpiu vykdė ūkinę-komercinę veiklą, t. y. teikė krovinių pervežimo paslaugas Lietuvoje bei gavo pajamas iš šios veiklos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime konstatavo, kad bendrovės veiklos fiktyvumas nebuvo nustatytas. Be to, pasibaigus pareiškėjos turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiui, atsakovas išdavė pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą. Šiame kontekste pareiškėja pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, vienas iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų yra galima užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

21. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos neatitikimą Įstatymo reikalavimui turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir atitikti Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas grindė tuo, kad pareiškėjos vadovaujamoje bendrovėje kurį laiką dirbo mažesnis skaičius darbuotojų nei to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Pareiškėja nurodo, kad iš Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas, matyti, kad teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl bendrovėje įdarbintų asmenų skaičiaus neturi jokios įtakos sprendžiant leidimo nuolat gyventi išdavimo klausimą, kadangi nei Įstatymas, nei jį lydintieji teisės aktai nenumato tokio reikalavimo ir (ar) atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi šių aplinkybių pagrindu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjos paskutinis turėtas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimo metu buvo pateiktas prašymas, galiojo iki 2018 m. kovo 17 d. Taigi pareiškėja prašymo pateikimo ir jo nagrinėjimo metu atitiko visas Įstatymo nustatytas leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas.

22. Pareiškėja tvirtina, jog Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, nenurodydami jokių detalesnių motyvų, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėja nurodo, kad ji Lietuvoje nepertraukiamai pragyveno beveik 6 metus. Per visą šį laikotarpį pareiškėja praktiškai nebuvo išvykusi iš Lietuvos bei nuo pat atvykimo į Lietuvą rūpinosi savo verslu. Be to, pareiškėja yra pardavusi jai Baltarusijos Respublikoje priklausiusį butą, o gautas lėšas investavusi į savo verslą Lietuvoje.

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas teigia, jog tiek Sprendime, tiek atsiliepime į skundą Migracijos departamentas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad pareiškėjai atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo bei kitų 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų ir gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

25. Atsakovas nurodo, kad priešingai nei teigia pareiškėja, teismas nenustatinėjo bendrovės veiklos fiktyvumo ar vykdomos veiklos realumo. Tačiau nurodo, kad pareiškėja neatitiko imperatyvių Įstatymo nuostatų, todėl gali kilti nelegalios migracijos grėsmė ateityje.

26. Atsakovas pažymi, kad daugkartinė nacionalinė viza pareiškėjai buvo išduota tam, kad ji galėtų dalyvauti teismo posėdžiuose.

27. Atsakovas remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1342-426/2018, kuriame konstatuota, kad bendrovė jau nuo 2016 m. kovo 24 d. nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Taigi pareiškėjos teiginiai, kad prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi metu pareiškėja atitiko visus Įstatyme numatytus reikalavimus, yra nepagrįsti.

28. Atsakovas pažymi, jog teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjos argumentus bei surinktus duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. sausio 8 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. 2017 m. lapkričio 28 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė leidimą laikinai gyventi, Baltarusijos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimus apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVP Nr. 007235, LVK Nr. 011547, UAB „Monoray“ pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Migracijos departamentas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-2018(02216) panaikino pareiškėjai išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovėje „Monoray“ dirba tik 2 asmenys: pati pareiškėja ir Lietuvos Respublikos pilietė, kuri bendrovėje pradėjo dirbti tik nuo 2017 m. lapkričio 27 d., įmonėje vyko dažna darbuotojų kaita, nemaža dalis darbuotojų įmonėje dirbo vos kelis mėnesius ar net trumpiau, 2017 m. vasario 21 d. atleidus V. G., bendrovėje iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. dirbo tik pareiškėja, turinti leidimą laikinai gyventi. Taigi. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu jį atmetė, pareiškėja šio sprendimo apeliacine tvarka neskundė.

31. 2018 m. sausio 8 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, 55 straipsniu 2 dalimi ir 53 straipsnio 1 dalimi, ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, konstatuodamas, kad pareiškėja neatitinka nei vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, be to ji neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Be to, sprendime pažymėta, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas) bei kitų 53 straipsnio 1 dalyje numatytų kitų pagrindų, todėl gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėja prašymo pateikimo metu atitiko Įstatymo numatytas leidimo nuolat gyventi sąlygas – buvo pragyvenusi Lietuvos Respublikoje daugiau nei 5 metus ir turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir kitas sąlygas.

32. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 15 dalį, leidimas nuolat gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą gyventi užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis

pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus (1) ir turėjo leidimą laikinai gyventi (2). Leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Įstatymo 53 straipsnio 3 dalis). Pragyvento laikotarpio nepertraukiamo buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis).

33. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2017 m. gruodžio 14 d. priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi LT7383122, galiojusį iki 2018 m. kovo 17 d., nes pareiškėja ir bendrovė nuo 2016 m. kovo 24 d. neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Panaikinant pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, atsakovas vadovavosi Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Pakeitimo įstatymas 29 straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokių abejonių, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėja neatitiko Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimas nuolat gyventi išdavimo sąlygų – jeigu užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai yra konstatavęs, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl šios priežasties tam tikros abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo nėra be pagrindo. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio nuostatų bei apie tai nepranešė Migracijos valdybai. Vadinasi, pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja greičiausiai siekė tiesiog atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokio įtikinančio paaiškinimo, kuris pakeistų teisėjų kolegijos minėtą poziciją.

35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas, nenurodydami jokių detalesnių motyvų, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikia jokių svarių argumentų, kurie paneigtų minėtą atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą.

36. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12, 14 punktais, numatančiais, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas). Byloje nustatyta, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine komercine veikla Lietuvoje, gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjai ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjos apeliacinio skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.


n u t a r i a:

Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-5453-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01787-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.1; 8.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. I. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) 2018 m. gegužės 17 d. raštą ir įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento.

2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, kad jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje yra išspręsta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-945(00382)/(15/6-1)1U-94 (toliau – ir Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas). Pažymėjo, kad šis sprendimas buvo priimtas kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad Lietuvoje gyveno jo tuometinė sutuoktinė (Lietuvos Respublikos pilietė), tačiau, pasikeitus aplinkybėms (nutraukus santuoką), naujas prašymas teikiamas tuo pagrindu, kad Lietuvoje gimė sūnus A. K. (A. K.), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Teigė, kad negali būti taikomas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienerių metų terminas, nes išnyko buvusio prašymo priežastis (santuoka nutraukta), o naujas prašymas teikiamas kitu pagrindu. Be to, atsakovui neleidus pateikti prašymo, yra apribojamos jo teisės Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) atžvilgiu, nes uždraudžiama gyventi kartu su sūnumi. Pareiškėjo manymu, būtina išspręsti šią situaciją, nes išduoto registracijos pažymėjimo galiojimas pasibaigęs,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c307cc014f911e9a02091a7dde47252

pasas nepataisomai sugadintas, todėl jis neturi jokio dokumento, kuris identifikuotų jo tapatybę, nors tapatybė yra žinoma ir abejonių nekelia, taip pat neturint dokumento, jis negali išvykti ir atsiimti savo naujai padaryto paso Švedijos Karalystėje Pakistano ambasadoje.

3. Atsakovas Migracijos valdyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.4. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos

Respublikoje priėmė 2017 m. lapkričio 14 d. Šiuo sprendimu nusprendė ne tik atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, nepridėjęs galiojančio kelionės dokumento. Atkreipė dėmesį, kad 2017 m. gegužės 16 d. teikdamas ankstesnį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, turėjo užsieniečio registracijos pažymėjimą Nr. 006986, galiojusį 2017 m. balandžio 26 d.–2017 m. liepos 26 d. Atsakovo manymu, pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, nes yra neteisėtai Lietuvos Respublikoje, neturi galiojančio kelionės dokumento ir nepraėję ne mažiau kaip vieneri metai nuo Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu nusprendė atsisakyti pareiškėjui

išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos ir kt. Administracinėje byloje Nr. eI-1033-189/2018 pagal pareiškėjo skundą buvo nagrinėjamas minėto Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas Migracijos departamentui 2018 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, t. y. pareiškėjas siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Šį prašymą Migracijos departamentas pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Migracijos valdybai. Migracijos valdyba ginčijamu 2018 m. gegužės 17 d. raštu neleido pareiškėjui pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jis nepateikė galiojančio kelionės dokumento. Rašte, be kita ko, pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ne tik atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, bet ir išsiųsti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo tokio sprendimo priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 17 punkto nuostatomis.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymo pateikimo metu (2018 m. balandžio 19 d.) neturėjo galiojančio kelionės dokumento ir nebuvo praėję vieneri metai nuo Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priėmimo. Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose imperatyviai nustatyta, kad buvimui Lietuvos Respublikoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, o teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, šį dokumentą pateikti kartu su prašymu. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato išimčių, kad, teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nėra būtina pateikti galiojančio kelionės dokumento. Taigi, atsakovas pagrįstai pareiškėjui neleido pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturint galiojančio kelionės dokumento.

9. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienerių metų terminas negali būti taikomas, nes išnyko buvusio prašymo priežastis (santuoka nutraukta), o naujas prašymas teikiamas kitu pagrindu (Lietuvoje gimė sūnus – Lietuvos Respublikos pilietis). Lingvistiškai aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatą, matyti, kad šioje dalyje įtvirtintos dvi neatsiejamos sąlygos, kurioms esant užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi, t. y. turi būti praėję ne mažiau kaip vieneri

metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su skundu nepateikė objektyvių įrodymų, kad Švedijos Karalystėje yra naujai padarytas jo pasas. Taip pat nepateikė teisiškų argumentų, kad vienintelis būdas gauti dokumentą, identifikuojantį pareiškėjo tapatybę, būtų vykimas į Švedijos Karalystę.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamu raštu pareiškėjui neužkertamas kelias pakartotinai teikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi, pateikus galiojantį kelionės dokumentą ir išnykus Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms.

12. Teismas darė išvadą, kad Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. raštas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis tiek aktualiomis teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo ar kitais argumentais. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepateikus galiojančio kelionės dokumento, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą raštą. Netenkinus šio reikalavimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

13. Pareiškėjas M. I. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

15. Pareiškėjas mano, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad Švedijos Karalystėje yra pagamintas naujas pasas, kadangi tokius įrodymus pareiškėjas pateikė. Pareiškėjas nurodo, kad prie savo skundo buvo pridėjęs Pakistano vyriausybės 2017 m. liepos 6 d. raštą, kuris patvirtinta, kad pasas pagamintas Švedijos Karalystėje. Taip pat teigia, kad nėra teisinio pagrindo manyti, kad prašymas buvo pateiktas dėl to paties pagrindo ir tai, kad turėtų būti taikomas vienerių metų terminas.

16. Atsakovas Migracijos valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo

skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teikdamas prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iš esmės siekė, kad jis galėtų pateikti prašymą, nepaisant to, kad jis neatitinka teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygos. Šį prašymą pareiškėjas siejo su išimtine aplinkybe – Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus Lietuvos Respublikos pilietis A. K..

20. Ginčijamame rašte atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė į Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. priimtą sprendimą ir nurodė, kad nepateikus galiojančio kelionės dokumento, pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą gyventi.

21. Šiuo atveju ginčo nėra dėl aplinkybės, jog prašymo leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu pareiškėjas galiojančio kelionės dokumento neturėjo. Pareiškėjo pasas sugadintas (sukarpytas). Pareiškėjas teigia, kad naują pasą jis galėtų atsiimti tik nuvykęs į Pakistano ambasadą Švedijos Karalystėje.

22. Remiantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas

sprendimas.23. Tačiau pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo

28 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

24. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais atvejais leidimą gyventi gali gauti ir užsienietis, Lietuvos Respublikoje esantis neteisėtai, visos aplinkybės gali būti įvertintos tik išnagrinėjus prašymą išduoti leidimą gyventi iš esmės. Taigi, šiuo atveju vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra pakankama paneigti pareiškėjo teisę teikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje apskritai.

25. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta aplinkybė, jog Migracijos departamentas 2017 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-945 (00382) /(15/6-1) 1U-94, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti M. I. K. leidimą laikinai gyventi, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos. Pareiškėjas M. I. K. šį Migracijos departamento sprendimą apskundė teismui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4145-624/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimą, kuriuo M. I. K. skundas buvo atmestas, paliko nepakeistą.

26. Iš Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo matyti, kad šiuo sprendimu atsisakyta išduoti M. I. K. leidimą laikinai gyventi, kadangi santuoka, kurios pagrindu pareiškėjas prašė išduoti leidimą, yra fiktyvi (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), ir konstatavus, kad M. I. K. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių buvimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas nėra šeiminių ryšių tęstinumas, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d, 12 p.).

27. Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

28. Vertinant Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas matyti, kad joje galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje tais atvejais, kai prieš tai užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje, siejama su dviem reikalavimais: pirma, turi būti praėjęs ne mažiau kaip vienerių metų laikotarpis nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi; antra, turi būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017).

29. Nagrinėjamu atveju Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. raštas priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nauju, ankstesnio prašymo, dėl kurio buvo priimtas Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimas, atžvilgiu, pagrindu – t. y. ne dėl sudarytos santuokos, o tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis A. K..

30. Taigi, pareiškėjui siekiant pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, siejamą su naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo vertinamos atsisakant išduoti leidimą gyventi Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies sąlyga, kad turi būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

31. Tačiau ginčijamo Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. rašto priėmimo metu Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienerių metų terminas nuo Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi nebuvo praėjęs.

32. Taigi, viena iš Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytų būtinų sąlygų tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi, nebuvo įvykdyta. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas ginčijamame rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą gyventi.

33. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Migracijos valdybos 2018 m. gegužės 17 d. raštas yra tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei aktualiomis teisės aktų normomis ir nėra pagrindo jo naikinti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl skundžiamo rašto panaikinimo, nebuvo pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

34. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. I. K. (M. I. K.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. AS-18-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01103-2018-2Procesinio sprendimo kategorija(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Radviliškio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir K. V.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Radviliškio skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. 30SD-3408-(14.30.104); 2) panaikinti NŽT Radviliškio skyriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įvykusio pretendentų susirinkimo sprendimo dalį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suprojektavimo nuomai trečiajam suinteresuotam asmeniui K. V.; 3) panaikinti NŽT 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 1SS-625-(7.5); 4) įpareigoti NŽT Radviliškio skyrių sudaryti su pareiškėju nuomos sutartį dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. padavė patikslintą skundą, kuriam Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. spalio 11 d. nutartimi buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti. 2018 m. spalio 25 d. pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsniu, teismo prašė: 1) panaikinti NŽT Radviliškio skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. raštą/sprendimą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3c5c127014f911e9a02091a7dde47252

Nr. 30SD-3408-(14.30.104) „Dėl valstybinės žemės naudojimo“; 2) panaikinti NŽT 2018 m. kovo 26 d. raštą/sprendimą Nr. 1SS-625-(7.5); 3) panaikinti NŽT Radviliškio skyriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įvykusio pretendentų susirinkimo sprendimo dalį dėl (duomenys neskelbtini) ha žemės sklypo (Laisvos žemės fondo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), suprojektuoto žemės sklypo Nr. plane (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), suprojektavimo pretendentui K. V.; 4) panaikinti NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo „Dėl Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, patvirtinimo“ Nr. 30VĮ-1529-(14.30.2) 1.2. punkto dalį, kuria patvirtintas 1 priedas toje dalyje, kuria asmenų, kuriems projekte suprojektuoti žemės sklypai, sąrašo 15 eilutėje nurodytas suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas (duomenys neskelbtini) ha) pretendentas K. V.; 5) įpareigoti NŽT Radviliškio skyrių iš naujo atlikti administracines procedūras, kuriomis 2017 m. lapkričio 22 d. buvo svarstyta Radviliškio rajono Grinkiškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo žemės sklypų plano rengimas ir kurio nutarimo 2 punktu nutarta patvirtinti pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai, sąrašą dėl 15 eilutėje nurodyto suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas (duomenys neskelbtini) ha), kurio pretendentu nurodytas K. V.; 6) atnaujinti skundo padavimo terminą reikalavimui dėl NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo „Dėl Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, patvirtinimo“ Nr. 30VĮ-1529-(14.30.2.) dalies panaikinimo.

Pareiškėjas 2018 m. spalio 25 d. patikslintame skunde nurodė, kad nei pareiškėjas, nei jo atstovas negalėjo surasti NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 30VĮ-1529-(14.30.2.) (toliau – ir 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymas). Pareiškėjas teigė, kad 2018 m. spalio 12 d. paskambinus į NŽT Radviliškio skyrių bei padedant minėto skyriaus atstovui, negalėjo surasti interneto svetainėje viešai skelbto minėto įsakymo. Šis įsakymas buvo priimtas ne pareiškėjo atžvilgiu, jo paskelbto nebuvo, apie priimto įsakymo turinį jokių duomenų pareiškėjas neturėjo, o remtis vien įsakymo nuoroda pareiškėjas negalėjo, nes 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymu trečiajam suinteresuotam asmeniui K. V. buvo suprojektuoti keli žemės sklypai. Po 2018 m. balandžio 16 d. organizuoto susirinkimo, kuriame K. V. nesutikus atsisakyti žemės sklypo, pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę kreiptis į teismą, nuvyko į NŽT Radviliškio skyrių ir paprašė susipažinti ir pasidaryti reikalingų dokumentų kopijas su visais dokumentais, susijusiais su dar 2017 m. lapkričio 22 d. pradėtu teisiniu procesu, bet pareiškėjui 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymas nebuvo duotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2018 m. birželio 11 d. patikslintame skunde prašė teismą išreikalauti iš atsakovo visus dokumentus, susijusius su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suprojektavimu nuomai trečiajam suinteresuotam asmeniui K. V.. 2018 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas paštu iš teismo gavo NŽT Radviliškio skyriaus atsiliepimą, tačiau negavo jame išvardytų 22 priedų. 2018 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo priverstas nutraukti gydymą ir darbdavio prašymu grįžti į darbą ir tik 2018 m. rugsėjo 27 d. darbdavys suteikė pareiškėjui laisvą dieną ir tą dieną jis galėjo atvykti į teismą susipažinti su bylos medžiaga. Tik susipažinus su atsakovo teismui pateiktais dokumentais, kuriuos atsakovas pareiškėjui atsisakė pateikti, atsirado galimybė suformuoti konkretų skundo dalyką ir nurodyti administracinius aktus (jų konkrečias eilutes ir dalis), kurie pažeidžia pareiškėjo teises.

Atsakovas NŽT Radviliškio skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. atsiliepime į 2018 m. spalio 26 d. patikslintą skundą nurodė, kad nesutinka, jog pareiškėjui būtų atnaujintas terminas patikslintam skundui dėl 2017 m. gruodžio 18 d. priimto įsakymo Nr. 30VĮ-1529-(14.30.2) dalies panaikinimo paduoti, nes jis pateiktas praleidus nustatytus terminus dėl subjektyvių ir priklausančių nuo pareiškėjo valios priežasčių, t. y. netinkamai suformuluoti reikalavimai ankstesniuose skunduose, nepakankamas domėjimasis bylos eiga ir pateiktais dokumentais teisminėje byloje, laiku nepasirinktas ar netinkamai pasirinktas atstovas. Šios priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti terminą 2018 m. spalio 26 d. pateiktam skundui priimti teismo žinion.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.Trečiasis suinteresuotas asmuo K. V. atsiliepime nesutiko, kad būtų atnaujintas terminas skundui pateikti, nes

pareiškėjas gali pasisamdyti advokatą, skundas yra teikiamas trečią kartą, terminas praleistas, priežasčių terminui atnaujinti trečiasis suinteresuotas asmuo nežino.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi pareiškėjo V. K. prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino ir neatnaujino skundo padavimo termino reikalavimui dėl NŽT Radviliškio skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo „Dėl Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, patvirtinimo“ Nr. 30VĮ-

1529-(14.30.2.) dalies panaikinimo; pareiškėjo V. K. 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. spalio 26 d. patikslintus skundus atsisakė priimti; nutarė teismo nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. spalio 26 d. patikslintus skundus.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. To paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Svarbiomis priežastimis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, gali būti pripažintos objektyvios kliūtys, t. y. nepriklausančios nuo proceso šalies valios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku įgyvendinti procesines teises ar atlikti procesinius veiksmus.

Teismas nustatė, kad NŽT Radviliškio skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. pateikė duomenis, kad 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymas atsakovo interneto svetainėje patalpintas 2017 m. gruodžio 21 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo atstovo argumentą, kad pareiškėjui tik susipažinus su atsakovo teismui pateiktais dokumentais, atsirado galimybė suformuoti konkretų skundo dalyką ir nurodyti administracinius aktus (jų konkrečias eilutes ir dalis), kurie pažeidžia pareiškėjo teises.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismui skundą padavė 2018 m. gegužės 16 d., prie skundo pridėjo ir skundžiamą 2018 m. kovo 26 d. NŽT raštą Nr. 1SS-625-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriame nurodyta, kad NŽT Radviliškio skyriaus vedėjas 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 30VĮ-1529-(14.30.2.) patvirtino Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planus, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, ir juose suprojektuotus žemės sklypų ribas ir plotus, iš jų ir K. V. suprojektuotą ginčo žemės sklypą. Su nurodytu įsakymu (viešai skelbtas nuo 2017 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. priimto naujo įsakymo Nr. 30VĮ-840-(14.30.2.) pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti NŽT internetiniame puslapyje tiek gavęs NŽT 2018 m. kovo 26 d. raštą Nr. 1SS-625-(7.5.), tiek rengdamas 2018 m. gegužės 16 d. skundą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas laiku neįgyvendino savo teisių nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių, t. y. nepakankamai domėjosi paties pradėtu galimai pažeistų teisių gynimo procesu.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl jo sveikatos sutrikimo nuo 2018 m. birželio 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d. nelaikytina svarbia aplinkybe, kuri galėtų būti pripažinta objektyvia kliūtimi, sutrukdžiusia pareiškėjui laiku bei tinkamai įgyvendinti procesines teises. Skundo reikalavimas – skundo dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, pareiškėjo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti skundo dalyką, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui 2018 m. gegužės 16 d. turėjo penkių mėnesių laikotarpį (nuo 2017 m. gruodžio 21 d., įsakymo paskelbimo datos), kada galėjo susipažinti su viešoje erdvėje skelbiamu įsakymu ir suformuluoti atitinkamą reikalavimą jį panaikinti. Pareiškėjo sveikatos sutrikimas, įvykęs vėliau po nurodytų įvykių, neturi įtakos pareiškėjo pasirinktam galimai pažeistų teisių gynimo būdui.

Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo (prašymo, pareiškimo) pagrindą ar dalyką per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimas sprendžiamas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas. Teismas atsisako priimti pavėluotai pateiktą patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą), išskyrus atvejus, kai atsakovas neprieštarauja dėl patikslinto skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo arba jeigu būtinybė pateikti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) iškilo vėliau, arba jeigu teismas mano, kad tai yra būtina bylai teisingai išspręsti. Teismo nutartis atsisakyti priimti patikslintą skundą (prašymą, pareiškimą) atskiruoju skundu neskundžiama.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2018 m. gegužės 16 d., skundą patikslino 2018 m. birželio 11 d. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 26 d. nutartimi skundas ir patikslintas skundas priimti. Atsakovas NŽT Radviliškio skyrius 2018 m. liepos 5 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, o 2018 m. liepos 5 d. atsiliepimą į skundą ir patikslintą skundą pateikė trečiasis suinteresuotas asmuo K. V.. Pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. pateikė patikslintą skundą, o vėliau, atsižvelgęs į teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį, ištaisė 2018 m. spalio 1 d. patikslinto skundo trūkumus ir 2018 m. spalio 26 d. pateikė patikslintą skundą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. ir 2018 m. spalio 26 d. patikslintą skundą pateikė vėliau nei per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. NŽT Radviliškio skyrius 2018 m. lapkričio 6 d. atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka, jog pareiškėjo patikslintas skundas būtų

priimtas. Teismas, įvertinęs pavėluotai pateikto patikslinto skundo aplinkybes, konstatavo, kad nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog būtinybė pateikti patikslintą skundą iškilo vėliau, todėl pareiškėjo 2018 m. spalio 26 d. patikslintą skundą atsisakė priimti.

III.

Pareiškėjas V. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl NŽT Radviliškio skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 30VĮ-1529-(14.30.2.) „Dėl Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, patvirtinimo“ dalies panaikinimo, paduoti.

Pareiškėjas pažymi, kad tik tada, kai atsakovas teismo reikalavimu pateikė teismui visus reikiamus dokumentus, susijusius su ginčo žemės sklypo suformavimu trečiajam suinteresuotam asmeniui K. V., pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo turiniu. Tuomet, pirmame paskirtame teismo posėdyje ir buvo teismui paduotas 2018 m. spalio 1 d. patikslintas skundas, kuriame buvo pareikštas papildomas reikalavimas panaikinti 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymą. Teismo posėdyje atsakovo atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškė nuomones, kad skundo priėmimui neprieštarauja, tačiau patikslintas skundas nebuvo priimtas, buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas tvirtina, kad elgėsi nuosekliai bei rūpestingai, t. y. dar 2018 m. balandžio 16 d. įvykus taikaus ginčo sprendimo deryboms ir sužinojęs, kad kitos galimybės, kaip tik teisme ginti savo teises nėra, NŽT Radviliškio skyriuje paprašė pateikti visus skyriaus priimtus dokumentus, susijusius su ginčo žemės sklypo suformavimu kitam pretendentui, tačiau buvo pateikti tik su pačiu pareiškėju susiję dokumentai, nebuvo paaiškinta ir informuota, kad atitinkami dokumentai yra paskelbti, nenurodyta jų paskelbimo vieta. Pareiškėjo nuomone, tokie atsakovo veiksmai, kai buvo atsisakyta jam pateikti su juo nesusijusį, bet viešai skelbtiną 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymą, nenurodymas, kad šis aktas viešai paskelbtas, vertintini kaip trukdymas pareiškėjui ginti galbūt pažeistas jo teises, nes įstatymas numato teisę iš viešojo administravimo subjektų gauti reikalingus teisės aktus popierine forma. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nedavė jam net susipažinti su pretendentų susirinkimo protokolu, tokiu būdu buvo pažeisti Žemėtvarkos reformos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 39 punktas, nustatantis, kad su tokiais dokumentais asmenys gali susipažinti žemėtvarkos skyriuje. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas neteikė jam dokumentų, taip pat ir tų, kurie yra vieši ir skelbtini ir nenurodė, kad juos galima rasti paskelbus, toks atsakovo atsisakymas pateikti dokumentus yra ne nuo pareiškėjo priklausiusi aplinkybė.

Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo nėra paskelbto. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą pateikti rašytiniu įrodymus dėl minėto įsakymo viešo paskelbimo NŽT interneto svetainėje. Pirmosios instancijos teismas atsakovo pateiktų dokumentų pagrindu konstatavo, kad 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymas interneto svetainėje buvo patalpintas 2017 m. gruodžio 21 d. ir buvo skelbiamas iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. naujo atsakovo įsakymo Nr. 30VĮ-840-(14.30.2.) ir pareiškėjas šiuo laikotarpiu turėjo galimybę su juo susipažinti. Pareiškėjas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes atsakovo pateikta interneto svetainės fotografija „Modulių administravimas“ nepatvirtina, kad buvo paskelbtas 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo tekstas, nes tokio įsakymo numerio minėtoje fotografijoje nėra. Pareiškėjas teigia, kad 2018 m. rugpjūčio 16 d. naujas atsakovo įsakymas Nr. 30VĮ-840-(14.30.2.) nei pakeičia, nei nusako 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo negaliojimą, jis taip pat nėra paskelbtas, todėl 2017 m. gruodžio 18 d. negalėjo būti pašalintas, jis tebėra galiojantis. Nors Atsakovas teigia, kad Metodikos 95 punktas nustato tokio pobūdžio teisės aktų skelbimo tvarką, tačiau joje nenustatyta, kad paskelbti dokumentai gali būti šalinami, neriboja jų skelbimo termino. Taigi atsakovas nesilaikė Metodikoje nustatytos aktų pateikimo ir viešinimo tvarkos, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovo dokumentus kaip pagrindžiančius, kad aktas buvo paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas teigia, kad jam pirmosios instancijos teismas kėlė aukštesnius teisinio raštingumo reikalavimus nei atsakovui – viešojo administravimo subjektui, neobjektyviai ir pažeidžiant Metodikos nuostatas, vertino atsakovo pateiktus įrodymus, nevertino aplinkybių, kad 2018 m. balandžio 16 d. derybų su atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu metu pareiškėjui būnant NŽT Radviliškio skyriuje atsisakė pateikti dokumentus, susijusius su ginčo žemės sklypu, susirinkimo protokolą bei viešai skelbtiną įsakymą bei nenurodė, kur galima su juo susipažinti, pažeidė objektyvumo principą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Minėta nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl NŽT Radviliškio skyriaus 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 30VĮ-1529-(14.30.2.) „Dėl Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, patvirtinimo“ dalies panaikinimo, paduoti.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino termino skundui dėl 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo paduoti, nes terminas praleistas ne dėl pareiškėjo kaltės, kadangi pareiškėjas nežinojo apie minėto įsakymo priėmimą, nes jis tiesiogiai su pareiškėju nesusijęs, be to, atsakovas nepateikė pareiškėjui su ginčo žemės sklypu susijusių dokumentų, įskaitant ir minėtą įsakymą, neleido su jais susipažinti, nenurodė kur 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymas turėjo būti viešai paskelbtas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2017 m. gruodžio 18 d. buvo paskelbtas, šiuo aspektu netinkamai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/13). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje. byloje Nr. AS-986-552/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą 2018 m. gegužės 16 d., jame, be kita ko, prašė panaikinti 2018 m. kovo 26 d. NŽT raštą Nr. 1SS-625-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ bei šį dokumentą pridėjo prie skundo (I t., b. l. 16–19). Patikslintą 2018 m. spalio 1 d. skundą, kuriame prašė panaikinti 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymą, pareiškėjas pateikė 2018 m. spalio 2 d. įvykusio teismo posėdžio metu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui vėliausiai jau 2018 m. gegužės 16 d. buvo žinoma apie 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo priėmimą.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas

suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo. Tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015).

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2018 m. kovo 26 d. NŽT rašto Nr. 1SS-625-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ turinys aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo apie tai, kad 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymu buvo patvirtinti Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų planai, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, ir juose suprojektuotos žemės sklypų ribos ir plotai, įskaitant ir trečiajam asmeniui K. V. suprojektuotą ginčo žemės sklypą. Iš minėto rašto turinio pareiškėjui negalėjo būti nesuprantamas ir nežinomas 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo priėmimo faktas ir jo teisinės pasekmės, kadangi pareiškėjas siekė, kad būtent su juo būtų sudaryta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, o ne minėtas žemės sklypas būtų perduodamas valdyti trečiajam suinteresuotam asmeniui. Taigi, pareiškėjui iš 2018 m. kovo 26 d. NŽT rašto Nr. 1SS-625-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ tapo žinoma apie esminius 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo elementus. Be to, ir 2018 m. balandžio 16 d. susirinkimo, įvykusio NŽT Radviliškio skyriuje, protokolas (I t., b. l. 22) patvirtina, kad dalyvaujant pareiškėjui buvo svarstomi jo nusiskundimai būtent dėl pareiškėjo teisėtai naudojamo ginčo žemės sklypo suprojektavimo trečiajam suinteresuotam asmeniui K. V. minėtu 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymu patvirtintu Šiaulių apskrities Radviliškio rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės sklypų plane, kuris prilyginamas žemės reformos žemėtvarkos projektui.

Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui.

Taigi, aptartos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai operatyvus ir procesiškai sąžiningas, nes, vėliausiai, jau skundo padavimo pirmosios instancijos teismui dieną – 2018 m. gegužės 16 d. žinojo apie 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo priėmimą, tačiau patikslintą skundą dėl jo panaikinimo padavė tik 2018 m. spalio 2 d. teismo posėdžio metu. Toks pareiškėjo procesinis elgesys vertintinas kaip jo pasirinktas teisių gynybos būdas. Pareiškėjas jokių kitų svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo jam nepateikimo ar netinkamo paskelbimo nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip objektyvi kliūtys, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas.

Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad terminą paduoti patikslintą skundą dėl 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymo praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-00391 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. eAS-19-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00715-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 53.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo ir patikrinimo akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą Klaipėdos rūmus, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVMI) 2018 m. sausio 22 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-22 (toliau – ir Aktas) ir 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-FR0682-128 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos AVMI, vykdydama 2014 m. gruodžio 22 d. pavedimą, atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas) laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Atlikus patikrinimą priimtas Aktas, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjas 2009 metais disponavo piniginėmis lėšomis, kurių nedeklaravo ir kurių gavimo šaltinių negali pagrįsti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjui apskaičiuotos papildomai mokėtinos į biudžetą 9 962,05 Eur GPM ir 3 982,85 Eur PSD sumos. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktas pastabas, Sprendimu Klaipėdos AVMI Kontrolės departamento I Juridinių asmenų patikrinimo skyriui pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Pareiškėjo nuomone, skundžiami Aktas ir Sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, nes argumentai, kuriais Klaipėdos AVMI rėmėsi priimdama Sprendimą, akivaizdžiai prieštarauja Aktui ir pareiškėjo pateiktiems įrodymams; atsakovas Patikrinimą atliko ilgiau nei trejus metus, turėjo galimybę nustatyti ir išnagrinėti visas aktualias aplinkybes, todėl pakartotinis patikrinimas netikslingas ir neteisėtas; atsakovas nepagrindė pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių ir susijusių sumų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies reikalavimus; nepagrįstai neatsižvelgė į trečiųjų asmenų paaiškinimus, subjektyviai vertino arba išvis nevertino patikrinimui svarbių faktinių aplinkybių.

Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė, kad aiškinantis pareiškėjui suteiktos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5705541014f911e9a02091a7dde47252

paskolos gavimo bei paskolos teikėjo finansines galimybes suteikti tokio dydžio paskolą aplinkybes, buvo išsiųsti paklausimai Rumunijos, vėliau – Rusijos Federacijos mokesčių administratoriams ir dėl šios informacijos gavimo Patikrinimas užsitęsė. Pareiškėjas, nesutikdamas su Aktu, pateikė pastabas, kartu pateikdamas naujus, patikrinimo metu nežinomus įrodymus ir paaiškinimus bei prašydamas netvirtinti Akto. Klaipėdos AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas ir vadovaudamasi MAĮ 132 straipsniu, Sprendimu nusprendė atlikti pakartotinį patikrinimą, kurio metu būtų įvertinti pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai, kurie atlikto mokestinio patikrinimo metu nebuvo pateikti ir apie kuriuos mokesčių administratoriui nebuvo žinoma, tai pat, atsižvelgiant į pateiktas pastabas, pakartotinai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, galinčias turėti įtakos teisingam mokesčių apskaičiavimui ir tik tada spręsti klausimą dėl pareiškėjo apmokestinimo. Atsakovo teigimu, pakartotinį patikrinimą atlikti tikslinga. Pareiškėjas pats išreiškė nesutikimą su Aktu bei jame esančiomis išvadomis, todėl pakartotinis patikrinimas lemtas ne tik mokesčių administratoriaus, bet ir pareiškėjo pateiktų pastabų dėl Akto. Pakartotinio patikrinimo atlikimas nereiškia, kad jis savo išvadomis bus visiškai nepalankus pareiškėjui. Kauno AVMI nuomone, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Aktą negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.).

Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI specialistai, vykdydami Klaipėdos AVMI 2014 m. gruodžio 22 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-688, atliko pareiškėjo S. M. GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. patikrinimą. Patikrinimas pradėtas 2014 m. gruodžio 22 d., baigtas 2018 m. sausio 22 d., buvo sustabdytas nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. dėl papildomos informacijos gavimo iš užsienio valstybių mokesčių administratoriaus ir kitų institucijų. Nustatyta, kad 2009 metais pareiškėjas nedeklaravo 229 206 Lt apmokestinamųjų pajamų, todėl papildomai apskaičiuojama mokėtina į biudžetą 34 397 Lt (9 962,05 Eur) GPM ir 13 752 Lt (3 982,85 Eur) PSD įmokų. Akte nurodyta, jog gauta papildoma informacija, turinti įtakos mokesčių apskaičiavimui, kuri nebuvo žinoma šio mokestinio patikrinimo metu, gali būti vertinama pakartotinio patikrinimo metu.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI Kontrolės departamento direktoriaus pavaduotoja, išnagrinėjusi Aktą, nustatė, jog tikslinga atlikti pakartotinį patikrinimą, kurio metu būtų įvertinti pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai, kurie atlikto mokestinio patikrinimo metu nebuvo pateikti ir apie kuriuos mokesčių administratoriui nebuvo žinoma, taip pat pakartotinio patikrinimo metu tikslinga pakartotinai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, galinčias turėti įtakos pareiškėjo teisingam apmokestinimui ir tik tada spręsti klausimą dėl pareiškėjo apmokestinimo. Sprendimu Klaipėdos AVMI Kontrolės departamento I Juridinių asmenų patikrinimo skyriui pavesta atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą.

Teismas aptarė ABTĮ nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl aktų, galinčių būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Teismas nurodė, kad konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.), o pareiškėjo reikalavimas panaikinti mokestinio patikrinimo aktą negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

Teismas pažymėjo, kad remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės panašiose bylose, savarankišku administracinės bylos dalyku mokesčių teisinių santykių srityje taip pat negali būti pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti), pavedimas atlikti operatyvų patikrinimą, centrinio mokesčių administratoriaus sutikimas (leidimas) atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą.

Teismas nurodė, kad nors pradedant mokestinio patikrinimo procedūrą privaloma surašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau pats pavedimas tikrinti niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą. Konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.).

Teismas konstatavo, kad pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti), taip pat pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą iki patvirtinant patikrinimo aktą, yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl tokio pavedimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), mokesčių mokėtojas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje, o nagrinėdamos pastarąjį ginčą ikiteisminės institucijos ar (ir) teismas įvertins ir tokius tarpinius (procedūrinius) sprendimus (veiksmus), kaip pavedimas atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, bei šiais procedūriniais (tarpiniais) sprendimais (veiksmais) padarytų pažeidimų įtaką galutinio aptariamos mokesčių administravimo procedūros sprendimo teisėtumui.

Teismas konstatavo, kad byloje skundžiamas Aktas ir Sprendimas, kuriuo pavedama atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Todėl vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, teismas administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai ir neteismingą bendrosios kompetencijos teismui.

III.

Pareiškėjas S. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį.

Pareiškėjas pažymi, jog Sprendimas atlikti pakartotinį patikrinimą ir tokio patikrinimo atlikimas savaime sukelia mokesčių mokėtojui teisines pasekmes, o būtent – pareigų bei didelių nepatogumų. Mokesčių mokėtojas yra įpareigojamas mokesčių administratoriui pateikti dokumentus, duoti paaiškinimus, atlikti kitus būtinus veiksmus bei vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus; mokestinis patikrinimas trikdo pareiškėjo veiklą, atitraukia nuo tiesioginių pareigų vykdymo, sukelia nepagrįstų nepatogumų, taigi, natūraliai yra sukeliamos teisinės pasekmės. Pareiga stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą mokesčių administratoriui (jo pareigūnui) atliekant savo funkcijas yra įtvirtinta MAĮ 32 straipsnio 7 punkte. Pareiga pagrįsti, jog mokesčių mokėtojui duodami privalomi nurodymai yra būtini, tenka mokesčių administratoriui. Šiuo atveju mokesčių administratorius nepagrindė pakartotinio patikrinimo būtinumo, todėl pakartotinio patikrinimo atlikimas gali būti pripažįstamas mokesčių mokėtojo veiklos trikdymu, atitinkamai, sukeliančiu teisines pasekmes.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Akto sprendimas atlikti pakartotinį patikrinimą nėra pagrįstas, nes Akte yra surinkta visa reikiama informacija, kaip to reikalauja įstatymai bei viešojo administravimo principai. Taigi nėra jokio pagrindo ar prasmės atlikti pakartotinį patikrinimą iš naujo. Mokesčių administratorius, vykdydamas savo funkcijas, privalo vadovautis viešojo administravimo principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, atlikdamas savo pareigas privalo netrikdyti pareiškėjo veiklos vykdant mokestinius patikrinimus pakartotinai ir už tą patį laikotarpį. Todėl pareiškėjas įsitikinęs, jog Aktas turi būti panaikintas, kaip prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams bei viešojo administravimo principams.

Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos AVMI mokestinį patikrinimą atliko ilgiau, nei trejus metus ir turėjo galimybę nustatyti ir išnagrinėti visas aktualias faktines aplinkybes, todėl pakartotinis patikrinimas yra netikslingas ir neteisėtas. Taigi Sprendimas, kuriuo nuspręsta atlikti pakartotinį patikrinimą, prieštarauja MAĮ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, nes teisė atlikti pakartotinį patikrinimą siejama su poreikiu surinkti papildomus ginčui svarbius įrodymus ar ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, tačiau Sprendime Klaipėdos AVMI nenurodo aplinkybių, kurias reikėtų papildomai ištirti ar įrodymų, kuriuos reikėtų papildomai surinkti, o Klaipėdos AVMI argumentas, kad turi būti papildomai išnagrinėtos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo iš Z. ir D. Ž. gauta paskola, prieštarauja Akto išvadoms, todėl yra visiškai nepagrįstas.

Atsakovas Klaipėdos AVMI prašo pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo skundžiami Aktas ir Sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus išvadomis, padarytomis atlikus jo mokestinį patikrinimą, pateikė naujų argumentų bei įrodymų, kuriuos būtina iš naujo įvertinti, siekiant objektyvumo ir tikslumo, taigi pakartotinis patikrinimas sąlygotas ne tik mokesčių administratoriaus, bet ir paties pareiškėjo veiksmų ir pastabų, be to, negalima teigti, kad pakartotinio patikrinimo rezultatai bus nepalankūs pareiškėjui. Pareiškėjo argumentai dėl mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti pakartotinio patikrinimo atlikimo būtinumą, o jo

nepagrindus tai galima vertinti kaip pareiškėjo veiklos trikdymą, t. y. sukeliantį teisines pasekmes, yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė. Pirmosios instancijos teismas surinktų įrodymų pagrįstumo, pakankamumo nevertino, nes bylą nutraukė. Konkrečias teisines pasekmes mokesčių mokėtojui sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuomet mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nustato mokesčių įstatymo pažeidimus.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas S. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos AVMI 2018 m. sausio 22 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-22 ir 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-FR0682-128. Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad Aktas ir Sprendimas, kuriuo pavedama atlikti pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą, nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administracinėje byloje dalyku. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, nes teisinės pasekmės jam atsiras trikdant jo veiklą pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, be to, Sprendimas nepagrįstas, nes nenurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriuos reikia papildomai surinkti ar ištirti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (pvz., 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-341/2009; 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009; 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012 ir kt.). Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Taigi nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo skundžiami aktai jam nesukelia teisinių pasekmių.

Bylos duomenys patvirtina, kad skundžiamu Aktu pareiškėjui apskaičiuotos papildomai mokėtinos į biudžetą 9 962,05 Eur GPM ir 3 982,85 Eur PSD sumos, o pareiškėjui pateikus 2018 m. kovo 19 d. pastabas dėl Akto kartu su papildomais dokumentais, 2018 m. balandžio 20 d. Klaipėdos AVMI priėmė Sprendimą, kuriuo pavedė Klaipėdos AVMI Kontrolės departamento I Juridinių asmenų patikrinimo skyriui atlikti pareiškėjo S. M. pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atsakovas Sprendime nurodė, kad tikslinga atlikti pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą, kurio metu būtų įvertinti pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai, kurie atlikto mokestinio patikrinimo metu nebuvo pateikti ir apie kuriuos mokesčių administratoriui nebuvo žinoma, taip pat tikslinga pakartotinai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, galinčias turėti įtakos pareiškėjo teisingam apmokestinimui ir tik tada spręsti dėl pareiškėjo apmokestinimo. Taigi akivaizdu, kad Sprendimu Aktas patvirtintas nebuvo, be kita ko, atsižvelgus ir į paties pareiškėjo pateiktus naujus

paaiškinimus bei dokumentus.Remiantis nuosekliai suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės panašiose bylose,

savarankišku administracinės bylos dalyku mokesčių teisinių santykių srityje negali būti pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) (žr., pvz., 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/2011); pavedimas atlikti operatyvų patikrinimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-190/2011, 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1412/2011); centrinio mokesčių administratoriaus sutikimas (leidimas) atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-408/2011, 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1276/2014). Pažymėtina, kad MAĮ 144 straipsnio nuostata, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą nesuponuoja teisės skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis

Pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti), taip pat pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą iki patvirtinant patikrinimo aktą, negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nors pradedant mokestinio patikrinimo procedūrą privaloma surašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau pats pavedimas tikrinti niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą. Tuo metu konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 str. 1 ir 2 d.). Taigi akivaizdu, jog pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti), taip pat pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą iki patvirtinant patikrinimo aktą, yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl tokio pavedimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), mokesčių mokėtojas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą šioje mokesčių administravimo procedūroje. Būtent nagrinėdamos pastarąjį ginčą ikiteisminės institucijos ar (ir) teismas įvertins ir tokius tarpinius (procedūrinius) sprendimus (veiksmus), kaip pavedimas atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, bei šiais procedūriniais (tarpiniais) sprendimais (veiksmais) padarytų pažeidimų įtaką galutinio aptariamos mokesčių administravimo procedūros sprendimo teisėtumui.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje skundžiami Aktas ir Sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia ir administracinę bylą nutraukė ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (administracinė byla nutraukiama, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui). Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl jam kilsiančių teisinių pasekmių atliekant jo pakartotinį mokestinį patikrinimą, atsižvelgus į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesudaro pagrindo tenkinti jo atskirojo skundo. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eAS-20-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03763-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos architektų rūmams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos architektų rūmų (toliau – ir Architektų rūmai) 2018 m. spalio 8 d. aktą Nr. S18/10/479 ir jame priimtą sprendimą (toliau – ir 2018 m. spalio 8 d. sprendimas) iki Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI-4427-1063/2018 teisminio nagrinėjimo pabaigos nevykdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Skundų dėl sprendimų dėl kvalifikacijos atestatų ir (ar) teisės pripažinimo dokumentų išdavimo ar neišdavimo arba galiojimo sustabdymo ar galiojimo panaikinimo teisėtumo nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Skundų komisija) 2018 m. rugsėjo 10 d. akte Nr. D4-177 priimto sprendimo (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimas) pripažinti nepagrįsta (neteisėta) Architektų rūmų Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. S18/08/359 dalį dėl architekto kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Atestatas) galiojimo panaikinimo ir įpareigojimo Architektų rūmus klausimą dėl Atestato galiojimo išnagrinėti iš naujo; 2) įpareigoti Architektų rūmus per vieną mėnesį nuo galutinio teismo sprendimo šioje byloje iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti Atestato galiojimo klausimą pagal 2018 m. rugpjūčio 2 d. buvusią faktinę būklę; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje sustabdyti Architektų rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimo galiojimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi pareiškėjo S. G. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad Architektų rūmai nepagrįstai vilkina Skundų komisijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo vykdymą ir vengia ištaisyti savo klaidą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=60dba39014f911e9a02091a7dde47252

Teisminis ginčo sprendimas yra ilgas procesas, juo iš esmės nebus vykdomas teisingumas, nes šiuo atveju svarbu nedelsiant atkurti teisinę taiką tarp šalių, juo labiau, kad Architektų rūmai Skundų komisijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo neginčijo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje įtvirtintu reikalavimo užtikrinimo priemonių institutu, prašo sustabdyti Architektų rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo atsisakoma vykdyti Skundų komisijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, galiojimą. Skundo 1–2 reikalavimais pareiškėjas prašo panaikinti minėtą Architektų rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimą ir įpareigoti vykdyti Skundų komisijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, t. y. įpareigoti Architektų rūmus iš naujo išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo Atestato galiojimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį ir aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, sprendė, kad jos susijusios su ginčo nagrinėjimu iš esmės ir pakartoja skundo reikalavimą tiek, kiek pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą vykdyti Skundų komisijos 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir išnagrinėti iš naujo pareiškėjo Atestato galiojimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių teismo sprendimo vykdymas itin pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Teismas vertino, kad reikalavimo užtikrinimo taikymu pareiškėjas siekia greitesnio kilusio ginčo išsprendimo pareiškėjui palankiu būdu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju pagrįstas ir būtinas, todėl jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje sustabdyti Architektų rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimo galiojimą – netenkinamas.

III.

Pareiškėjas S. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties dalį dėl prašymo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetimo.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarties dalį pagrindė tikrovei prieštaraujančia, faktinės bylos medžiagos neatitinkančia išvada, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė susijusi su ginčo nagrinėjimu iš esmės. Pareiškėjo teigimu, siūloma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė tik laikinai užfiksuotų padėtį, buvusią iki pareiškėjo teisių pažeidimo, kad galutiniu teismo sprendimu minėtą padėtį būtų įmanoma atkurti. Pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama užfiksuoti faktinę būklę, buvusią iki atsakovui priėmus skundžiamą sprendimą bei sustabdyti tolesnį faktinės būklės kitimą teisminio ginčo metu, dėl kurio galimybė įvykdyti galimą teismo sprendimą būtų apsunkinta arba taptų neįmanoma, t. y., nebūtų įmanoma atkurti faktinės būklės, buvusios iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. Pavyzdžiui, teismo nagrinėjimui šioje konkrečioje byloje užtrukus iki 2020 m. gruodžio 22 d., kvalifikacijos atestato galiojimo klausimas būtų nagrinėjamas ir sprendžiamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies, 14 dalies 2 punkto, 15 dalies 4 punkto pagrindais, nes pareiškėjas, neišsprendus jo atestato galiojimo klausimo, neturi galimybės teisės aktų nustatyta tvarka pateikti atsakovui kvalifikacijos tobulinimą patvirtinančių dokumentų. Teisminio nagrinėjimo metu pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pareiškėjo atestato galiojimas būtų naikinamas kitu teisiniu pagrindu, todėl galimas galutinis teismo sprendimas šioje byloje neatkurtų pažeistų pareiškėjo teisių, bet sukurtų prielaidas turtinės ir neturtinės žalos susidarymui. Toks teismo sprendimas būtų tik formalus, tai nebūtų teisingumo vykdymas.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutarties dalyje iškreipė jo argumentus, todėl darė nepagrįstą bylos medžiaga išvadą, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu siekia greitesnio kilusio ginčo išsprendimo jam palankiu būdu. Bylos teisminis nagrinėjimas be reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atitinka atsakovo siekius vilkinti Skundų komisijos nustatyto pareiškėjo teisių pažeidimo pašalinimą neteismine tvarka. Taigi pareiškėjo skunde būtinybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžiama būtent tuo, kad administracinės bylos teisminis nagrinėjimas jos netaikant reikštų, kad teismas de facto a priori (faktiškai iš anksto) pritaria atsakovo veiksmams, kurių neteisėtumą patvirtino kompetentinga institucija (Skundų komisija), o teisingumas būtų vykdomas tik formaliai.

Atsakovas Architektų rūmai atsiliepime į pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kokiu būdu, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nors tai privaloma pagrįsti tam, kad vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi, būtų pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių teismo sprendimo vykdymas itin pasunkėtų ar taptų neįmanomas, o reikalavimo užtikrinimo taikymu iš esmės

siekia greitesnio kilusio ginčo išsprendimo jam palankiu būdu. Atskirajame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų galima atkurti faktinės būklės, buvusios iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., tačiau nenurodo, kokia tai faktinė būklė ir kodėl ją būtų privalu atkurti tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad skundžiamu Architektų rūmų 2018 m. spalio 8 d. raštu Nr. S18/10/479 pareiškėjui nebuvo sukurtos jokios teisės ar pareigos, jam tik buvo pateikta atitinkama informacija, t. y. pareiškėjas buvo informuotas, jog jo kvalifikacijos atestato galiojimo panaikinimo klausimas iš naujo bus nagrinėjamas, pasibaigus teisminiams ginčams. Pareiškėjas skunde įvardijo tik, jo manymu, egzistuojančius rašto formos trūkumus, tačiau nenurodė, kokios teisės ar pareigas ginčijamu raštu jam sukuriamos ar pažeidžiamos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – iki galutinio teismo sprendimo šiame ginče sustabdyti Architektų rūmų 2018 m. spalio 8 d. rašto Nr. S18/10/479 ir jame priimto sprendimo galiojimą, yra neįgyvendinama ir būtų beprasmė, nes minėtu raštu buvo tik pateikta informacija, o ne priimtas sprendimas, turintis įtakos pareiškėjo teisėms ar pareigoms. Minėta reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma ir dėl to, jog pareiškėjas nepateikė argumentų dėl jos taikymo pagrįstumo, taip pat pritaikius tokią reikalavimo užtikrinimo priemonę ginčas būtų išspręstas iš esmės. Taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones teismas nenagrinėja bylos iš esmės, todėl reikalavimo priemonių netaikymas negali reikšti vienos ar kitos šalies palaikymo byloje. Be to, Architektų rūmai pažymėjo, kad nepritaria Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) išdėstytiems argumentams bei Aplinkos ministerijos rašto vykdymo privalomumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Aplinkos ministerija nurodo, kad pareiškėjui su skundu nepateikus įrodymų ir motyvų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad nesustabdžius skundžiamo akto galiojimo jam bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti 2018 m. spalio 8 d. rašto galiojimo. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta, pagrįsta ir motyvuota, todėl nėra pagrindo jos naikinti.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje sustabdyti Architektų rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimo galiojimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą. Pagal suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, arba, kad būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-556/2018).

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-550-556/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2018 m. liepos 17 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017; 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme pirmosios instancijos teismui išdėstytus bei atskirojo skundo argumentus, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo pateikti argumentai iš esmės yra pagrįsti jo subjektyviu aplinkybių vertinimu, yra hipotetinio pobūdžio, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas, teikdamas prašymą, nepateikė duomenų, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kilsiančių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. G. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjo S. G. prašymas

taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintas, palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eTA-1-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00150-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 43.8.2(S)


NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f537cf014f911e9a02091a7dde47252


teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – N. N., A. J., sodų bendrija „Stiklas“, valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo 2018 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (7.1.13) (duomenys neskelbtini) „Dėl klaidų 1995-06-21 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje ištaisymo“, 2) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą nekilnojamojo turto registre pakeisti įrašus: žemės sklypo pažymėto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pakeisti įrašą apie savininką keičiant iš savininkės N. N., gyvenančios (duomenys neskelbtini) į savininką A. T., gyvenantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypo pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. ((duomenys neskelbtini)) pakeisti įrašą apie savininką keičiant iš savininko F. J., gyvenančio (duomenys neskelbtini) savininkę N. N. , gyvenančią (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, pažymėto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pakeisti įrašą apie savininką keičiant iš savininko A. T., gyvenančio (duomenys neskelbtini), į savininką F. J., gyvenantį (duomenys neskelbtini).

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas A. T. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2018 m. lapkričio 9 d. apeliacinį skundą (išsiųstas paštu 2018 m. lapkričio 13 d.), kuriame prašo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, o jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas teigia, kad, nesutikdamas su teismo sprendimu, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) ir prašė skirti jam antrinę teisinę pagalbą, kuri jam nebuvo suteikta, todėl terminą praleido ne dėl savo kaltės. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo Tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. NTP-2-18-NT-2314-18742, kuriuo Tarnyba atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. eI-3922-279/2018 apskundimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo A. T. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti ir apeliacinio skundo priėmimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcijos, galiojusios iki 2018 m. gruodžio 29 d.) (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas

pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Bylos duomenys patvirtina, kad apeliaciniu skundu pareiškėjas siekia apskųsti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimą, paskelbtą 2018 m. rugsėjo 28 d. ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas apeliaciniam skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2018 m. spalio 29 d., o pareiškėjas apeliacinį skundą bei prašymą atnaujinti terminą teismui surašė 2018 m. lapkričio 9 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui minėtus dokumentus išsiuntė 2018 m. lapkričio 13 d. (pagal pašto spaudą ant voko). Taigi pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas praleidus ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymėtina, kad svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/13). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje. byloje Nr. AS-986-552/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių.

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti turinio matyti, kad, pareiškėjas teigia, jog jis terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido ne dėl savo kaltės, o dėl objektyvių priežasčių, nes kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo į Tarnybą ir antrinė teisinė pagalba jam nebuvo suteikta. Ši pareiškėjo nurodyta priežastis nepripažintina svarbia ir dėl jos neatnaujintinas terminas apeliaciniam skundui paduoti.

Tarnybos Panevėžio skyriaus 2018 m. spalio 29 d. sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. NTP-2-18-NT-2314-18742 patvirtina, kad pareiškėjas su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo jam siekiant apskųsti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą kreipėsi 2018 m. spalio 25 d., t. y. likus dviem darbo dienoms iki apeliacinio skundo padavimo teismui termino pabaigos. Tarnyba minėtu sprendimu 2018 m. spalio 29 d. atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjas priskirtinas II turto ir pajamų lygiui. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo surašė 2018 m. lapkričio 9 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jį išsiuntė 2018 m. lapkričio 13 d. Taigi, aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai operatyvus ir procesiškai sąžiningas, nes, siekdamas apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo į Tarnybą kreipėsi likus tik dviem dienoms iki įstatymu nustatyto apeliacinio skundo padavimo teismui termino pabaigos. Pareiškėjas jokių kitų svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė. Tarnybos atsisakymas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, atsižvelgus į aptartas faktines aplinkybes, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip objektyvi kliūtis, dėl kurios praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas.

Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad terminą paduoti apeliacinį skundą praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių. Todėl prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkinamas ir apeliacinį skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 138 str. 3 d. 1 p.).


kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinti. Atsisakyti priimti pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ir apeliacinį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui.



ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-00383 2019-01-11 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. eA-1881-502/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00422-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 19.3.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas) 2017 m. sausio 20 d. sprendimą „Dėl pateiktų raštų/skundų“ Nr. (1.1.4)S-609.

2. Pareiškėjos nuomone, VĮ Registrų centras, klaidingai vertindamas Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-36-804/2014, A. O. įregistravo nuosavybes teises tik į 19/36 dalis ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, 1972 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 2-17711, ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties, reg. Nr. 4-25175 pagrindu A. O. įgijo atitinkamai 1/2 ir 1/6 dalis (iš viso 21/36 dalys) ginčo pastato. Minėtame teismo sprendime nėra nuspręsta, jog A. O. priklauso tik 19/36 dalys ginčo pastato. Priešingai, Trakų rajono apylinkės teismas šiame sprendime nurodė, jog A. O. 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo atitinkamai 1/2 ir 1/6 dalis ginčo pastato. Taigi, VĮ Registrų centras ginčijamame 2017 m. sausio 20 d. sprendime Nr. (1.1.4)S-609 nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštus, kuriuose ji nesutiko su Nekilnojamojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49a2f7a014f911e9a02091a7dde47252

turto registre nurodytais duomenimis.3. Pareiškėja taip pat nesutiko su ginčijamame sprendime pateiktu teiginiu, kad A. O. nuosavybės teisės į 19/36 dalis

ginčo pastato buvo įregistruotos 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016. Pareiškėja tvirtino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas šiame sprendime nustatė, jog A. O. nuosavybės teisę į dalį ginčo pastato įgijo 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, o ne Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo pagrindu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovas netinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, A. O. nuosavybės teisę įregistruodamas tik į 19/36 dalis ginčo pastato.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėja (jos atstovė) papildomai nurodė, kad 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. pareiškėja kreipėsi tiek į teritorinį registratorių, tiek į VĮ Registrų centrą. Atsakymą pareiškėja gavo tik iš VĮ Registrų centro. Teritorinio registratoriaus neveikimo nagrinėjant jos prašymus pareiškėja neginčijo. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju ji neturėjo laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos. Ginčijamame sprendime atsakovas atsakė į visus pareiškėjos prašymuose iškeltus klausimus, nurodė priežastis, kodėl nėra registruojamos A. O. nuosavybės teisės į 21/36 dalis ginčo pastato. Taip pat nurodė, kad šiuo metu Trakų rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl R. M. nuosavybės teise priklausančių dalių ginčo pastate. Išsprendus šį ginčą, paaiškės, kokių veiksmų turės imtis pareiškėja, siekdama įteisinti A. O. nuosavybės teisę į 21/36 dalis ginčo pastato.

5. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovo vertinimu, ginčijamas sprendimas yra priimtas laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo

įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepareiškė aiškaus reikalavimo išnagrinėti išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka konkretų teritorinio registratoriaus priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas teritorinio registratoriaus atliktų registravimo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016, nevertino ir atitinkamai nepriėmė nė vieno sprendimo iš numatytųjų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 32 straipsnio 4 dalyje.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjos A. A. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro vadovą ir VĮ Registrų centro

Vilniaus filialo direktorių dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016 ir 2016 m. spalio 4 d. nutarties vykdymo. Kreipimesi pareiškėja reiškė nesutikimą su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus nurodytais duomenimis, pagal kuriuos A. O. vardu įregistruotos nuosavybės teisės į 19/36 dalis nekilnojamojo turto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja nurodė, kad, remiantis 1972 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio reg. Nr. 2-17711) ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio reg. Nr. 4-25175), A. O. įgijo nuosavybėn iš viso 21/36 dalis ūkio pastato su stogu, esančio (duomenys neskelbtini).

9. Pareiškėja 2017 m. sausio 3 d. dar kartą kreipėsi į VĮ Registrų centro vadovą ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo direktorių dėl ginčo pastato, teisėtų 1/2 ir 1/6 dalių įregistravimo A. O. vardu. Šiame rašte pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad A. O. iš A. G. 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimis įsigijo 1/2 ir 1/6 dalis ginčo pastato. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu įpareigojo šių dokumentų pagrindu įregistruoti nuosavybės teises į minėtą turtą A. O. vardu, tačiau Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų arba jie neteisėtai panaikinti apie tai, kad A. O. nuosavybės teise priklauso 1/6 dalis ginčo pastato, kurią jis įsigijo 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Pareiškėja prašė teisingai, kaip yra nurodyta pirminiuose pirkimo-pardavimo dokumentuose, įregistruoti 1/2 ir 1/6 dalis ginčo pastato A. O. vardu.

10. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. prašymus, ginčijamame 2017 m. sausio 20 d. rašte Nr. (1.1.4)s-609 nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. sausio 9 d. duomenimis, ginčo pastatas yra įregistruotas bendrosios dalinės nuosavybės teise. A. O. įregistruota į šio pastato 19/36 dalis 1972 m. spalio 3 d. ir 1972 m. gruodžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d.; pareiškėjai – į 5/36 dalis, remiantis 2011 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutartimi Nr. JK-226; R. M. – į 1/3 dalį, pagal 1985 m. spalio 22. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3011. Tokie duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisės įregistruotos į visą ūkio pastatą, kas sudaro šimtą procentų. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė dokumento, kuris būtų Registro įstatyme numatytas teisinis pagrindas įregistruotos nuosavybės teisės dalies pakeitimui. Be to, Registro įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinta teisinės registracijos įrašų

teisingumo prezumpcija, nurodanti, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir priėjo išvadą, jog asmuo, manydamas, kad Nekilnojamojo turto registre buvo įrašyti klaidingi duomenys, turi teisę kreiptis į teritorinį registratorių juos ištaisyti. Tuo atveju, jeigu teritorinis registratorius priima sprendimą netenkinti prašymo ištaisyti duomenis, toks sprendimas gali būti skundžiamas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, o nesutinkant ir su pastarosios išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijos sprendimu – administraciniam teismui. Teismas, įvertinęs pareiškėjos atstovės paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažino, kad, nesant teritorinio registratoriaus sprendimo atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą dėl neteisingų Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymo, Centrinis registratorius pareiškėjos prašymus pagrįstai nagrinėjo ne Registro įstatymo 32 straipsnyje, o Viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Be to, ir pareiškėjos atstovė teismo posėdyje pripažino, kad į VĮ Registrų centrą pareiškėja kreipėsi ne kaip į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

12. Teismas akcentavo, kad teisę pakeisti, tikslinti Nekilnojamojo turto registro duomenis pagal Registro įstatymą turi teritorinis registratorius. Atsakovas šiuo atveju nerevizavo teritorinio registratoriaus veiksmų dėl duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą ir jokio valinio sprendimo dėl pareiškėjos prašymuose nurodytų reikalavimų nepriėmė, o tik išaiškino pareiškėjai Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų keitimo tvarką. Teismo vertinimu, ginčijamas atsakovo sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, jis pateiktas laikantis šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytų terminų. Teismas nenustatė teisinio pagrindo naikinti šį atsakovo sprendimą, todėl pareiškėjos skundas buvo atmestas, o jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – netenkintas.

III.

13. Pareiškėja A. A. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėja pažymi, kad Registro įstatymo 33 straipsnis, kuriuo rėmėsi teismas, nurodydamas, jog asmuo, manydamas, kad Nekilnojamojo turto registre buvo įrašyti klaidingi duomenys, turi teisę kreiptis į teritorinį registratorių su prašymu juos ištaisyti, reglamentuoja techninių klaidų taisymą. Tačiau ginčijamame sprendime atsakovas teigė, kad nuosavybės teisės įregistruotos į visą ginčo pastatą, kas sudaro šimtą procentų. Taigi, jeigu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, A. O. nuosavybės teisę įregistruotų į didesnę dalį nei 19/36 dalys ginčo pastato, Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės būtų įregistruotos į daugiau nei šimtą procentų šio pastato – tai nėra tiesiog techninė klaida. Pareiškėjos nuomone, tai patvirtina, kad teismas Registro įstatymo 33 straipsniu vadovavosi nepagrįstai.

15. Pareiškėja teigia, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas per Registro įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 5 darbo dienų terminą atsakymo į jos 2017 m. sausio 3 d. prašymą nepateikė. Nors pareiškėja atsakymą į 2017 m. sausio 3 d. prašymą gavo ne iš teritorinio, o iš centrinio registratoriaus, VĮ Registrų centras ginčijamame 2017 m. sausio 20 d. sprendime išdėstė savo poziciją, kodėl Nekilnojamojo turto registre A. O. nuosavybės teisė yra įregistruota tik į 19/36 dalis ginčo pastato. Vadovaudamasi Registro įstatymo 7 straipsniu, pareiškėja tvirtina, kad VĮ Registrų centras yra galutinė institucija, kuri išreiškia apibendrintą savo teisinę valią ir sprendimo galią dėl skundžiamų teritorinių registratorių priimtų sprendimų. Bet koks VĮ Registrų centro sprendimas sukuria teisines pasekmes visos šios įmonės vardu. Pareiškėja paaiškina, kad, gavusi Centrinio registratoriaus atsakymą (ginčijamą sprendimą), ji pakartotinai į teritorinį registratorių nebesikreipė.

16. Pareiškėja akcentuoja, kad nei VĮ Registrų centras, nei VĮ Registrų centro Vilniaus filialas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo neskundė, tokiu būdu su juo sutikdami, tačiau dabar jie atsisako šį teismo sprendimą tinkamai įgyvendinti. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnyje įtvirtintą galimybę skirti baudas už antstolio reikalavimo nevykdymą ar kitokį trukdymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus apie teismo sprendimo vykdymo svarbą.

17. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą. Pareiškėja tvirtinta teismui nurodžiusi, jog ji Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1298-804/2017 siekia panaikinti teisinę registraciją R. M. vardu į 2/36 dalis ginčo pastato iš 1/3 dalių ir 1/2 dalį kiemo statinių (šulinį). Tarp naginėjamos administracinės bylos ir minėtos civilinės bylos egzistuoja prejudicinis ryšys, kadangi nuo civilinės bylos baigties priklauso ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumo vertinimas. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad šios bylos tarpusavyje nėra susijusios, ir mano, kad teismas administracinėje byloje priėmė skubotą ir neteisėtą sprendimą.

18. Pareiškėja 2018 m. gruodžio 3 d. teismui pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Pareiškėja nurodo, kad ji yra viena iš A. O. paveldėtojų (jo duktė), apžvelgia jau 10 metų vykstančio konflikto dėl A. O. nuosavybės teisės į ginčo pastatą aplinkybes (be kita ko, kad A. O. nuosavybės teisės į ginčo pastatą apimtis pasikeitė dėl savavališkai, be leidimo ir be A. O. sutikimo, atliktos ginčo pastato renovacijos ir pertvarkymo). Pareiškėjos nuomone, VĮ Registrų centras savo veiksmais ir elgesiu sąmoningai kelia konfliktą, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis atliekant viešojo administravimo funkcijas, dėl ko yra varžomi kitų asmenų interesai, teisė ir laisvė laisvai valdyti, naudotis ir disponuoti turimu turtu – ginčo pasatu. Pareiškėja prašo teisingumo dėl VĮ Registrų centro atsakomybės ir atliktų veiksmų, akcentuoja lygiateisiškumo principo svarbą.

19. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir motyvais.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas dėl valstybės įmonės Registrų centro 2017 m. sausio 20 d. sprendimo „Dėl pateiktų raštų/skundų“ Nr. (1.1.4)S-609, kuriuo pareiškėjai atsakyta į jos 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. pareiškimus atsakovui. Pažymėtina, jog ginčo ribos apibrėžtos Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2017 m. vasario 13 d. nutartimi priėmus nagrinėti tik šį reikalavimą.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Aptartais 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštais atsakovui pareiškėja išreiškė nesutikimą su Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus nurodytais duomenimis dėl 19/36 nuosavybės teisės į ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravimo A. O. vardu. Ginčijamu atsakymu pareiškėjai atsakovas nurodė, kad ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas bendrosios dalinės nuosavybės teise trims bendrasavininkiams, A. O. įregistruota šio pastato 19/36 dalis vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, o pareiškėja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui dokumento, kuris būtų įstatyme numatytas teisinis pagrindas įregistruotos nuosavybės teisės dalies pakeitimui, nėra pateikusi.

24. Centrinis registratorius kompetentingas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka spręsti skundus dėl teritorinių registratorių priimtų sprendimų pagal prašymus įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus (Registro įstatymo 30 straipsnis), patikslinti ir ištaisyti netikslius ir klaidingus duomenis arba neišsamius papildyti (Registro įstatymo 33 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad atsakovui pareiškėja teikė aptarto pobūdžio skundus.

25. Taigi atsakovas nenagrinėjo administracinio ginčo kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, o ginčijamu raštu išdėstė faktinę situaciją dėl registro duomenų ir paaiškino pareiškėjai jos siekio pakeisti Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis tvarką. Tokį atsakymą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

26. Atkreiptinas dėmesys, kad šalys pripažįsta, jog pareiškėjos netenkinantys registro duomenys atsirado vykdant

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2-437/2016. Pareiškėjai dar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią administracinę bylą, buvo nurodyta, kad teismo sprendimai vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis) ir savarankiški administraciniai ginčai dėl to negalimi.

27. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarimą Nr. 62-445 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu jam buvo paskirta nuobauda už tai, jog 2017 m. gegužės 19 d. apie 17 val.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68949f0015c211e9a02091a7dde47252

kameroje Nr. 118 vartotojo necenzūrinius žodžius, tačiau jis jokių Nutarime paminėtų necenzūrinių žodžių nevartojo. Tai galėtų patvirtinti vaizdo (garso) registratorius, kurį turėjo pareigūnas, o šiuo faktu galima įsitikinti peržiūrėjus Lukiškių TI-K priežiūros posto Nr. 8 filmuotą vaizdo medžiagą, kuri, pareiškėjo teigimu, saugoma Juridinių asmenų registre. Tačiau filmuota medžiaga nei pareiškėjui, nei Lukiškių TI-K drausmės komisijai nebuvo pateikta.

3. Pareiškėjas nesutiko su Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 29 d. rašte Nr. 2S-4296 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir Raštas) nurodytu argumentu, kad vaizdo (garso) registratorių duomenys nekaupiami, todėl nėra galimybės patikrinti filmuotos medžiagos. Pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinę bylą Nr. I-1399-426/2017, praėjus net ir ilgam laiko tarpui po įvykio, buvo išreikalauta vaizdo (garso) registratoriaus užfiksuota medžiaga atliekant kratą kameroje. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K saugo įrašus, tačiau juos teikia, tik kai tai naudinga. Tam, kad įrodytų, jog pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius, Lukiškių TI-K turėjo išsaugoti vaizdo (garso) registratoriaus nufilmuotą medžiagą, iš kurios aiškiai matytųsi, kad pareiškėjas konkrečiu momentu kameroje Nr. 118 necenzūrinių žodžių nevartojo.

4. Pareiškėjas teigė, kad 2017 m. gegužės 19 d. apie 17 val. pareigūnai nesiūlė rašyti pasiaiškinimo dėl vartotų necenzūrinių žodžių, jį pasiūlė rašyti 2017 m. gegužės 24 d. 12-ojo priežiūros posto Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkė, būnant kameroje Nr. 223. Pareigūnai 2017 m. gegužės 19 d. jam jokių pretenzijų dėl necenzūrinių žodžių nereiškė. Šią aplinkybę taip pat patvirtintų vaizdo (garso) medžiaga.

5. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinis pranešimas buvo surašytas atgaline data galbūt tuomet, kai jis 2017 m. gegužės 23 d. pateikė skundą dėl teisės aktų neatitinkančių jo laikymo sąlygų kameroje Nr. 118. Vien tarnybinio pranešimo egzistavimas negalėjo būti pagrindas skirti nuobaudą. Lukiškių TI-K ne tik surašo fiktyvius tarnybinius pranešimus, kuriais remdamasis skiria nuobaudas, bet ir klastoja dokumentus. Atsakovas galėjo numatyti, kad pareiškėjas skųs Nutarimu paskirtą nuobaudą, todėl tikėtina, kad tyčia ištrynė vaizdo (garso) įrašą, kuriame negalėjo būti užfiksuoti pareiškėjo necenzūriniai žodžiai.

6. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. apie 17.05 val., būdamas kameroje Nr. 118

išreiškė nepasitenkinimą Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų darbu ir vartojo necenzūrinius žodžius. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas D. G. (D. G.) ir korpuso vyresnysis D. P. nurodė pareiškėjui nusiraminti ir nustoti vartoti keiksmažodžius, tačiau pareiškėjas nepakluso. Pareiškėjui buvo suteikta teisė pasiaiškinti raštu, bet jis atsisakė. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos įstatymu numatytos nuobaudos. Nutarimu paskirta nuobauda nėra griežčiausia iš Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytų, proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui, todėl Nutarimas priimtas tinkamai įvertinus surinktus įrodymus, pagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjo padarytą pažeidimą patvirtina Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros

skyriaus pareigūnų 2017 m. gegužės 19 d. tarnybiniai pranešimai. Iš 2017 m. gegužės 19 d. protokolo Nr. 57-363 matyti, kad dėl padaryto pažeidimo pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti. Drausmės komisijos posėdyje pareiškėjui taip pat buvo sudarytos sąlygos teikti paaiškinimus, tačiau pareiškėjas teigė neprisimenantis, kad vartojo necenzūrinius žodžius. Departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, todėl atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad 2017 m. gegužės 19 d. tarnybiniuose pranešimuose pareigūnai D. V. ir D. G. nurodė, jog

2017 m. gegužės 19 d. apie 17.05 val. nuteistasis J. S. kameroje Nr. 118 pareiškė nepasitenkinimą Lukiškių TI-K pareigūnų darbu. Paaiškinus paskyrimo į gyvenamąsias kameras tvarką, nuteistasis vartojo rusiškus necenzūrinius žodžius, o nurodžius nusiraminti ir nustoti keiktis, nuteistasis to nepadarė. Nuteistajam buvo suteikta teisė pasiaiškinti, tačiau jis atsisakė pasiaiškinti. Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 25 d. 9.00 val. įvyko drausmės komisijos posėdis, kuriame svarstyta tarnybinė medžiaga dėl pareiškėjo elgesio 2017 m. gegužės 19 d. 17.05 val. kameroje Nr. 118 ir nutarta teikti Lukiškių TI-K direktoriui pasiūlymą nubausti pareiškėją – skirti draudimą 15 dienų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes. Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Lukiškių TI-K

pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytais duomenimis ir konstatuojant, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 19 d. apie 17.05 val. kameroje Nr. 118 vartojo rusiškus necenzūrinius žodžius, net ir paprašytas nustoti juos vartoti. Tokiais savo veiksmais J. S. pažeidė BVK 12 straipsnio 1 dalies (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių), 2 dalies (nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus) nuostatas, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos), 2 punkto (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 73.4 punkto (nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių) reikalavimus.

12. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi BVK (redakcija, galiojusia nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.) 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 142 straipsnio 2 dalimi, Vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punktu.

13. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad pareiškėjas turėjo galimybę teikti pasiaiškinimą, tačiau ja nepasinaudojo, todėl nebuvo pagrindo abejoti pareigūnų parodymais tarnybiniuose pranešimuose.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia iš esmės vaizdo (garso) registratoriaus duomenimis, kurie galbūt patvirtintų, jog nusižengimo nepadarė. Teismas vertino į bylą pateiktą Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. lapkričio 17 d. tarnybinį pranešimą Nr. 24-7559, kuriame nurodyta, kad vaizdo įrašai vaizdo įrašymo įrenginiuose, esančiuose kietuosiuose diskuose, saugomi iki penkių parų, todėl 2017 m. gegužės 19 d. vaizdo įrašų peržiūrėti nėra galimybės – dėl ribotos vaizdo įrašymo įrenginio kietojo disko talpos, vaizdo įrašai iš įrenginių buvo ištrinti automatiškai.

15. Teismas sprendė, kad ginčijama nuobauda nėra griežčiausia iš BVK nustatytų, ji proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui, todėl naikinti ar keisti Nutarimą nėra pagrindo. Be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareigūnai būtų suinteresuoti ir neigiamai nusiteikę prieš pareiškėją.

III.

16. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildo, kad teismas neišreikalavo nei iš Lukiškių TI-K, nei iš valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) 2017 m. gegužės 19 d. vaizdo kamerų ir vaizdo (garso) registratoriaus įrašų, nors pareiškėjas prašė skunde išreikalauti šiuos įrodymus.

18. Pareiškėjo teigimu, teismo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Pareiškėjas yra nuteistasis, todėl jo galimybės rinkti įrodymus buvo ribotos. Šiuo atveju teismo neišreikalauta vaizdo (garso) medžiaga patvirtintų pareiškėjo nekaltumą.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes neatsakyta į pagrindinius skundo reikalavimus, be to pareiškėjas apeliacinio teismo prašo iš Lukiškių TI-K ar Registrų centro išreikalauti vaizdo registratoriaus ir Lukiškių TI-K priežiūros posto Nr. 8 vaizdo kamerų 2017 m. gegužės 19 d. įrašus ir juos ištirti.

20. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Departamentas nurodo, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje įrodymų vertinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija


23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 62-445 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (necenzūrinių žodžių vartojimą) pareiškėjui J. S. paskirta nuobauda – draudimas 15 parų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus

higienos priemones ir kanceliarines prekes).24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nusprendęs, kad Nutarimu pareiškėjui pagrįstai paskirta

nuobauda dėl necenzūrinių žodžių vartojimo girdint pareigūnams, o pareiškėjo neteisėtą elgesį patvirtina dviejų Lukiškių TI-K pareigūnų 2017 m. gegužės 19 d. tarnybiniai pranešimai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017 m. lapkričio 17 d. tarnybinį pranešimą dėl vaizdo stebėjimo kamerų įrašų saugojimo, darė išvadą, kad jis pagrindžia aplinkybę, jog su ginčo situacija susiję vaizdo (garso) įrašai buvo ištrinti iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos ir Lukiškių TI-K objektyviai neturi galimybės jų pateikti teismui. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nustatytomis aplinkybėmis, apeliaciniame skunde prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų tenkintas.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad nuobauda pareiškėjui paskirta nustačius, jog 2017 m. gegužės 19 d. apie 17.05 val. pareiškėjas, vartodamas necenzūrinius žodžius, išreiškė nepasitenkinimą Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų darbu, pareigūnui nurodžius nevartoti keiksmažodžių, šio nurodymo nepaisė ir toliau vartojo necenzūrinius žodžius. Nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda dėl to, kad pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 1 dalies (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių), 2 dalies (nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus) nuostatas, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto (nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos), 2 punkto (nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių), Vidaus tvarkos taisyklių 73.4 punkto (nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių) reikalavimus.

26. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BVK (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo1 d.) įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (BVK 12 str. 1 d.) bei vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (BVK 12 str. 2 d.). BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.); vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Nuteistųjų elgesio taisyklės nustatytos Vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 29 d.) 73 punkte, kuriame įtvirtinta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų – nevartoti necenzūrinių žodžių, žargono, pravardžių. Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

27. BVK 143 straipsnio 3 dalis nustato, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam asmeniui. Taigi nuobauda gali būti taikoma nustačius, kad asmens veikoje yra teisės pažeidimo sudėtis. Todėl svarbu nustatyti, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Pastebėtina, kad šioje srityje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, pagal kurią teismas, nagrinėjantis paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, turi būti aktyvus, kaip to reikalauja ABTĮ 80 straipsnis (žr., pvz., 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1262/2013). Administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas ABTĮ 56 straipsnyje.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

29. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

30. Iš bylos medžiagos matyti, kad Nutarimas priimtas vadovaujantis tarnybine medžiaga, kurią sudaro Lukiškių TI-K

Apsaugos ir priežiūros skyriaus dviejų pareigūnų 2017 m. gegužės 19 d. tarnybiniai pranešimai. Šiuose pranešimuose nurodyta, kad 2017 m. gegužės 19 d. apie 17.05 val. pareiškėjas kameroje Nr. 118 pareiškė nepasitenkinimą kriminalinės žvalgybos pareigūnų darbu. Paaiškinus paskyrimo į gyvenamąsias kameras tvarką, pareiškėjas vartojo rusiškus necenzūrinius žodžius, o nurodžius nusiraminti ir nustoti keiktis, – pareiškėjas to nepadarė ir toliau keikėsi girdint toje pačioje kameroje esantiems pareigūnams. Pareiškėjui buvo suteikta teisė pasiaiškinti, tačiau jis atsisakė tai padaryti. Lukiškių TI-K pareigūnų D. P. ir D. G. 2017 m. gegužės 19 d. surašytame protokole Nr. 57-363 užfiksuota, kad pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti dėl savo veiksmų (b. l. 42).

31. Akcentuotina, kad iš Drausmės komisijos 2017 m. gegužės 25 d. posėdžio protokolo Nr. 31-24 matyti, jog pareiškėjas, nors ir nepripažino padaryto nusižengimo, tačiau kartu nurodė, jog neprisimenantis, ar vartojo necenzūrinius žodžius (b. l. 39). Pareiškėjas Drausmės komisijai nenurodė jokių konkrečių įvykio aplinkybių, kurios būtų sudarę pagrindą abejoti pareigūnų tarnybiniuose pareiškimuose nurodytomis įvykio aplinkybėmis, t. y. aplinkybių, dėl kurių turėjo būti imamasi papildomų priemonių įvykio aplinkybėms išsiaiškinti (pvz., vaizdo įrašų peržiūrėjimo). Pats pareiškėjas nenurodė, kad jis nevartojo rusiškų keiksmažodžių, o teigė, kad neprisimenantis, nors nuo įvykio nebuvo praėję daug laiko.

32. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad tik patikrinus 2017 m. gegužės 19 d. jo reikalaujamus ištirti vaizdo įrašus, galima konstatuoti, jog pareiškėjas nevartojo necenzūrinių žodžių. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę po įvykio teikti pasiaiškinimus, tačiau neteikė. Pasiaiškinimo neteikė ir prašomas Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės. Kaip minėta, Drausmės komisijos posėdyje pareiškėjas neteikė jokių argumentuotų ir detalių paaiškinimų dėl įtariamo pažeidimo, taip pat nenurodė jokių aplinkybių dėl tarnybinius pranešimus surašiusių Lukiškių TI-K pareigūnų šališkumo, neobjektyvumo ar su tarnybine etika nesuderinamo elgesio prieš pareiškėją. Pastebėtina ir tai, kad per visą pareiškėjo elgesio svarstymo procedūrą Lukiškių TI-K pareiškėjas nereikalavo peržiūrėti ir ištirti vaizdo kamerų ar vaizdo registratorių užfiksuotų duomenų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Departamentas, privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Nutarimo, Rašte pareiškėjui nurodė, jog vaizdo įrašymo priemonėmis užfiksuoti duomenys kaupiami tik tais atvejais, jeigu nuteistasis užpuolė ar kitaip jėga priešinosi pareigūnui, šių priemonių paskirtis yra prevencinė, skirta pareigūnų apsaugai.

33. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti vaizdo / garso registratoriaus medžiagą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K tarnybinį pranešimą dėl vaizdo įrašų saugojimo laikotarpio, nenustatė pagrindo abejoti jame nurodytos informacijos patikimumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.



ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. AS-22-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01922-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 53.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. J. 2018 m. birželio 7 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai neįvykdė įstatymais nustatytos prievolės pagal pareiškėjo prašymą pervesti neturtinės žalos atlyginimą į jo nurodytą sąskaitą. Atsakovas turėjo įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, o ne antstolės I. B. patvarkymą. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Eur.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė bylą nutraukti.Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėta administracinė byla Nr. I-

5284-331/2016, kurioje pareiškėjas A. J. skundo pagrindu nurodė Teisingumo ministerijos neteisėtus veiksmus vykdant įsiteisėjusį Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas dar kartą kreipėsi į teismą tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko, todėl byla turi būti nutraukta.

II.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c28c24015c211e9a02091a7dde47252

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-3353-643/2018 pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo nutraukė.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) vykdant Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, kuriuo jam buvo priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas yra išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-5426-281/2016 pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo ir priėmė 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2079-502/2017 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs nurodytą sprendimą, konstatavo, jog jis buvo priimtas išnagrinėjus analogišką ginčą kaip ir nagrinėjamoje byloje, t. y. dėl tų pačių Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo).

Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) vykdant Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą buvo pareiškęs ir administracinėse bylose Nr. I-5692-484/2016 bei I-5284-331/2016, kuriose pareiškėjo skundas buvo atmestas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimus paliko nepakeistus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, dėl galimai netinkamo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo vykdymo buvo ne kartą išnagrinėtas teismų ir yra įsiteisėję teismų sprendimai. Todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu, teismas bylą nutraukė.

III.

Pareiškėjas A. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Pareiškėjas teigia, jog teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą iš esmės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl byla buvo išnagrinėta netinkamai. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo tinkamai įvykdytas Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atskirajame skunde neginčija aplinkybės, jog jo reikalavimas dėl netinkamo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo buvo ne kartą nagrinėtas kitose administracinėse bylose ir šis reikalavimas nebuvo tenkintas. Jokių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė, jog ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu buvo išspręstas, nepateikė. Pareiškėjas atskirajame skunde tik pateikė savo subjektyvią nuomonę, kaip, jo manymu, Teisingumo ministerija turėjo vykdyti teismo sprendimą, tačiau nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, nutraukė administracinę bylą dėl to, kad yra įsiteisėję teismo sprendimai, priimti dėl tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Skundžiama 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo nagrinėjamas pareiškėjo 2018 m. birželio 7 d. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kaip matyti iš skundo turinio, neturtinės žalos atsiradimą nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindė tuo, kad atsakovas nepagrįstai nevykdė Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, t. y. netenkino

pareiškėjo prašymo pervesti neturtinės žalos atlyginimą į jo nurodytą sąskaitą.Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tapačiais skundai gali būti

pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Primintina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo) pagrindą, o pareiškėjo materialinis-teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo) dalyką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-323/2009). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

Patikrinusi bylą ABTĮ nustatyta tvarka (140 str., 151 str.), apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tapatūs pareiškėjo skundai jau išnagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1137-602/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00341-2016-0) ir 2017 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2079-502/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00084-2016-4).

Remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teisėjų kolegija, nustatė, kad minėtose administracinėse byloje buvo nagrinėjami pareiškėjo skundai atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad Teisingumo ministerija nepagrįstai nevykdė Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, kuriuo jam buvo priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su jau priimtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, pritaria teismo argumentams dėl 2018 m. birželio 7 d. pareiškėjo skundo (taip, kaip jis suformuluotas) tapatumo kitose bylose pareikštiems skundams.

ABTĮ 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą arba patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai nutraukė administracinę bylą Nr. I-3353-643/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01922-2018-8) ABTĮ 103 straipsnio 2 dalies pagrindu. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-00454 2019-01-14 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. AS-26-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02474-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7629561015c211e9a02091a7dde47252

NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas L. A. 2018 m. spalio 26 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 18-IL-20-02361-e „Dėl neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui pateikti, nurodydamas, kad terminą praleido dėl to, kad skundžiamą sprendimą gavo tik 2018 m. spalio 2 d., todėl neturėjo pakankamai laiko pasirengti pateikti skundą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjo L. A. skundą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 148 punktą sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ar neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ar neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus arba sprendimą neperregistruoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus asmuo turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų apskųsti teismui. Analogiškas apskundimo teismui terminas numatytas ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 7 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2018 m. rugsėjo 25 d., todėl skundas teismui turėjo būti pateiktas iki 2018 m. spalio 25 d., tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. spalio 26 d., t. y., praleidęs terminą. Teismas mažą termino praleidimo trukmę nelaikė svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, ir tai pagal teismų praktiką nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių.

Pareiškėjas nurodė, jog terminą praleido, nes skundžiamą Sprendimą gavo tik 2018 m. spalio 2 d., todėl neturėjo pakankamai laiko pateikti skundą. Teismo vertinimu, pareiškėjas, 2018 m. spalio 2 d., gavęs ginčijamą sprendimą, privalėjo elgtis rūpestingai ir stengtis skundą teismui paduoti kuo skubiau. Atsižvelgęs į tai, kad skundą pareiškėjas pateikė tik 2018 m. spalio 26 d., teismas sprendė, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo pareiškėjui jį atnaujinti.

III.

Pareiškėjas L. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad jis dėl darbo pobūdžio ir krūvio yra priverstas dirbti slenkančiu grafiku, todėl negalėjo tinkamai ir laiku parengti skundo.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Viena esminių tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra skundo pateikimas per įstatymo nustatytus terminus. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pažymėtina, kad nei Taisyklėse, nei Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nėra numatyta, nuo kada skaičiuojamas terminas paduoti teismui skundą. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju turėtų būti taikoma ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtina taisyklė.

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžiamą Sprendimą gavo tik 2018 m. spalio 2 d., o skundą teismui padavė 2018 m. spalio 26 d., vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo atveju Taisyklėse įtvirtintas terminas skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti nebuvo praleistas (Taisyklių 148 p.). Teisėjų kolegija nenustatė, jog pareiškėjas būtų piktnaudžiavęs teise paduoti skundą, ar kad žinodamas apie priimtą Sprendimą sąmoningai nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, buvo nesąžiningas, nepakankamai rūpestingas ar atidus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu. Skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl panaikinama. Kadangi būtina įvertinti, ar pareiškėjo skundas atitinka kitus ABTĮ nustatytus reikalavimus, panaikinus minėtą teismo nutartį, pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. A. atskirąjį skundą tenkinti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo L. A.

skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-00456 2019-01-14 2019-01-03 2019-01-03 -

Administracinė byla Nr. eAS-3-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03833-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka pareiškėjo J. B. (J. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. B. (J. B.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. liepos 9 d. raštą Nr. 48SD-7014-(14.48.104.) (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti NŽT 2018 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 1SS-2032-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių išbraukti V. B. pavardę iš Pretendentų, kuriems rengiant (duomenys neskelbtini)kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės, miško ir vandens telkinių sklypai, sąrašo, patvirtinto NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2271-(14.48.2.) ir įtraukti į naujai rengiamą projektą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.Teismas nustatė, kad skundžiamame NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2018 m. liepos 9 d. rašte Nr. 48SD-7014-

(14.48.104.) nurodyta, jog žemės sklypo projektavimo metu buvo vadovaujamasi apribojimų planais, kuriuose nebuvo pažymėtos nustatytos papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir pažymėta, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės atsisakyti jau suprojektuoto žemės sklypo dėl ženklinimo metu nustatytų naujų apribojimų, todėl NŽT Vilniaus rajono skyrius atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą suprojektuoti jam kitą žemės sklypą rengiant naują žemės reformos žemėtvarkos projektą. Skundžiamame NŽT 2018 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 1SS-2032-(7.5.) nurodyta, kad NŽT, atsižvelgdama į tai, kad žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) paženklinimo ir kadastrinių matavimų vietovėje metu nustatytos trys papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, kurios nebuvo aptartos su J. B. ir nepatvirtintos NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2016 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2271-(14.48.2.) patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – Žemėtvarkos projektas), atlikus šio žemės sklypo kadastrinius matavimus, nebuvo parengtas šio žemės sklypo planas ir kadastro duomenų byla, iš kurios būtų galima nustatyti esančių inžinerinių įrenginių (komunikacijų) įtaką šio žemės sklypo eksploatacijai pagal Žemėtvarkos projekte nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, nebuvo išnagrinėtas J. B. pateiktos pastabos pagrįstumas. Be to, informavo, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vėdėjui buvo pavesta kreiptis į

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=798949f015c211e9a02091a7dde47252

Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl paskiausios topografinės informacijos pateikimo ir į VĮ Valstybės žemės fondą dėl Žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylos pateikimo. Taip pat NŽT Vilniaus rajono skyriui, gavus minėtą informaciją ir Žemėtvarkos projekte suprojektuoto žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylą, pavesta pakartotinai įvertinti, ar J. B. suprojektuotas žemės sklypas yra tinkamas žemės ūkio veiklai vykdyti bei 2018 m. balandžio 27 d. ženklinimo metu pateiktos pastabos (pretenzijos) pagrįstumą. Taip pat nurodyta, kad apie priimtus sprendimus NŽT Vilniaus rajono skyrius informuos atskiru raštu.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiamas Sprendimas ir Raštas buvo priimti iki sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priėmimo, todėl šie aktai pateko į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą skundų kategoriją, todėl buvo apskųsti NŽT vadovui. Teismo vertinimu, skundžiamas NŽT Sprendimas nėra galutinis institucijos priimtas sprendimas, juo nebuvo įtvirtinami kokie nors įpareigojimai ar nustatomos teisės pareiškėjui, o tik pateikiama informacija, kad administracinė procedūra, pradėta pagal J. B. prašymą, nėra baigta, kadangi NŽT Vilniaus rajono skyriui buvo pavesta surinkti papildomus duomenis ir iš naujo įvertinti J. B. prašymą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad raštas yra tik aiškinamojo-informacinio pobūdžio dokumentas, kuris tiesiogiai nesukuria pareiškėjui teisių ar pareigų. Todėl pareiškėjo skundą dėl jam teisinių pasekmių nesukeliančio NŽT Sprendimo teismas atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė priimti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo.

III.

Pareiškėjas J. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį.

Pareiškėjas teigia, jog NŽT 2018 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2032-(7.5.) pažeidžia jo teises bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus principus.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti skundą motyvuodamas tuo, kad skundžiamas NŽT Sprendimas nėra galutinis institucijos priimtas sprendimas, juo nėra įtvirtinami kokie nors įpareigojimai ar nustatomos teisės pareiškėjui, o tik pateikiama informacija, kad administracinė procedūra, pradėta pagal J. B. prašymą, nėra baigta. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad raštas yra tik aiškinamojo-informacinio pobūdžio dokumentas, kuris tiesiogiai nesukuria pareiškėjui teisių ar pareigų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015);

administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 18 d. su prašymu kreipėsi į NŽT Viliaus rajono skyrių dėl natūra suprojektuoto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atsisakymo. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2018 m. liepos 9 d. raštu Nr. 48SD-7014-(14.48.104.) pareiškėjas buvo informuotas, kad pretendentui V. B. suprojektuotas grąžinant natūra žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (0,14 ha), kurio vietos pakeisti negalima. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, nėra numatyta galimybė atsisakyti jau suprojektuoto žemės sklypo dėl ženklinimo metu nustatytų naujų apribojimų. Minėtą NŽT Vilniaus rajono skyriaus Raštą pareiškėjas apskundė NŽT, kuri 2018 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 1SS-2032-(7.5.) nurodė, jog Vilniaus rajono skyriaus vedėjui buvo pavesta kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl paskiausios topografinės informacijos pateikimo, į VĮ Valstybės žemės fondą dėl žemės sklypo kadastro duomenų bylos pateikimo. Taip pat Vilniaus rajono skyriui pavesta pakartotinai įvertinti, ar pareiškėjui suprojektuotas žemės sklypas yra tinkamas žemės ūkio veiklai vykdyti bei ženklinimo metu pateiktos pastabos (pretenzijos) pagrįstumą.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas NŽT 2018 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2032-(7.5.) nėra galutinis institucijos priimtas sprendimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas NŽT 2018 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2032-(7.5.) yra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuriuo nenustatomos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, t. y. nesukuriamos jokios teisinės pasekmės pareiškėjui J. B.. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad aptartų ABTĮ teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualiųjų teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje, todėl pagrįsta teismo išvada, kad ginčijamas pareiškėjo ginčijamas NŽT 2018 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 1SS-2032-(7.5.) nesukelia jam teisinių pasekmių.

Pažymėtina, jog kai NŽT Vilniaus rajono skyrius pakartotinai įvertins, ar pareiškėjui suprojektuotas žemės sklypas yra tinkamas bei įvertins ženklinimo metu pateiktos pastabos (pretenzijos) pagrįstumą, ir priims galutinį sprendimą, pareiškėjui sukeliantį teisines pasekmes, jį pareiškėjas galės ginčyti teisme.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. B. (J. B.) atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eAS-24-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02497-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. G. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 8S-281-(14.8.3.) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštą „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 8SD-4143-(14.8.94.) (toliau – ir Raštas); 3) panaikinti NŽT 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ Nr. 1SS-1954-(7.5.); 4) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 0,0859 ha E. M. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) atkūrimo pareiškėjai J. G. suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietovėje.

Pareiškėja nurodė, kad ji termino ginčijamam NŽT 2016 m. balandžio 25 d. sprendimui Nr. 8S-281-(14.8.3.) apskųsti nepraleido. Tačiau jei teismas spręstų priešingai, pareiškėja prašė atnaujinti terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjos teigimu, atsakovas pats buvo prisiėmęs įsipareigojimus panaikinti ginčijamą Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo administracine tvarka ir netgi ėmėsi veiksmų tam įgyvendinti, tačiau vėliau persigalvojo ir Sprendimą naikinti atsisakė. Atsakovas, įsipareigodamas panaikinti ginčijamą Sprendimą, patvirtino, kad jis yra tarpinis, o ne galutinis, ir tik informuodamas, kad persigalvojo, Sprendimui suteikė galutinio akto reikšmę, todėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šio momento. Pareiškėja sąžiningai tikėjosi, jog atsakovas panaikins ginčijamą Sprendimą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismas nustatė, kad ginčijamas NŽT 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 8S-281-(14.8.3.) buvo priimtas 2016 m. balandžio 25 d., kuriuo buvo nuspręsta J. J. už nuosavybės teises atlyginti pinigais (1 911 Eur). Pareiškėja su šiuo atsakovo Sprendimu nesutiko ir siekė, jog NŽT nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į pareiškėjai J. G. (J. J. įpėdinei) priklausiusį žemės plotą išnagrinėtų iš naujo ir priimtų naują sprendimą. Pareiškėja teigė, jog nepraleido termino ginčijamam aktui apskųsti, kadangi atsakovas įsipareigojo panaikinti ginčijamą Sprendimą pats. Nors skunde pareiškėja

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=74c3d2a015c211e9a02091a7dde47252

nenurodė, kada ji gavo ginčijamą Sprendimą, tačiau iš prie skundo pridėto NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. rašto „Dėl informacijos suteikimo“ matyti, kad Sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas gegužės 5 d. raštu Nr. 8SD-2668-(14.8.94.), taip pat nustatyta, kad jau 2016 m. gegužės 24 d. ji pateikė prašymą pervesti paveldėtą piniginę kompensaciją į jos banko sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, sprendė, jog apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjai tapo žinoma 2016 m. gegužės 24 d., kai ji kreipėsi dėl piniginės kompensacijos pervedimo į jos banko sąskaitą. Tačiau į teismą ji kreipėsi tik 2018 m. spalio 29 d. t. y. praleidusi skundo padavimo terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjos nesikreipimas į teismą, laukimas ir tikėjimasis, kad nereikės kreiptis į teismą, kadangi atsakovas pasižadėjo pats panaikinti jos netenkinantį sprendimą, vertintina kaip tik nuo pareiškėjos valios, nuo jos pačios pasirinkto elgesio modelio ginti galimai pažeistas savo teises, priklausanti, subjektyvi aplinkybė, kuri negali būti laikoma svarbia termino atnaujinimo priežastimi.

Reikalavimą panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 8S-281-(14.8.3.), kuriuo J. J. už likusią atkurti turėtos žemės dalį, t. y. 0,0859 ha, atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais teismas laikė pagrindiniu, sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjai, o reikalavimus panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštą „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 8SD-4143-(14.8.94.); panaikinti NŽT 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ Nr. 1SS-1954-(7.5.); bei įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 0,0859 ha E. M. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) atkūrimo pareiškėjai J. G. suteikiant jai neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietovėje, išvestiniais reikalavimais, todėl neatnaujinęs termino dėl Sprendimo apskundimo, teismas nurodė, kad teisinių pasekmių nebesukurs išvestinio pobūdžio pareiškėjos reikalavimai.

Taip pat teismas nurodė, kad ginčijamas NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštas „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. 8SD-4143-(14.8.94.) yra informacinio pobūdžio, nes šiuo raštu pareiškėja buvo tik informuota, kad ji neturi teisės gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, kad nuosavybės teisės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, J. J. į likusį 0,0859 ha žemės plotą yra pagrįstai atkurtos atlyginat pinigais, taip pat nurodoma, kad pareiškėjos 2016 m. gegužės 24 d. pateiktas prašymas pervesti paveldėtą piniginę kompensaciją į jos banko sąskaitą pakartotinai bus perduotas NŽT Finansų ir strateginio planavimo skyriui dėl piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą žemę išmokėjimo. Teismas nurodė, kas šiame rašte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui) ir šis raštas jokių pareiškėjai teisinių pasekmių nesukėlė, todėl negali būti bylos nagrinėjimo dalyku.

III.

Pareiškėja J. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja teigia, jog terminas Sprendimui apskųsti yra atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja skunde detaliai ir argumentuotai išdėstė, jog atsakovas iš pradžių laikėsi neteisėtos praktikos ir nuosavybės teises ekvivalentinę natūrą pasirinkusiems piliečiams per prievartą atkūrinėjo piniginėmis kompensacijomis. Atsakovas pripažino, jog tokia jo praktika buvo neteisėta ir prisiėmė įsipareigojimus panaikinti sprendimą dėl atkūrimo administracine tvarka bei nuosavybės teises pareiškėjai atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Atsakovas turi teisę pats administracine tvarka pasinaikinti sprendimą, o prisiėmęs tokius įsipareigojimus, atsakovas suformavo pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad panaikins neteisėtą Sprendimą ir nuosavybės teises pareiškėjai atkurs lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

Pareiškėja pažymi, kad Raštu yra nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų, jis sukelia jai teisinius padarinius, todėl teismas nepagrįstai jį laikė informacinio pobūdžio dokumentu. Raštas yra individualus administracinis aktas, taigi ginčas dėl jo yra nagrinėtinas teisme.

Pareiškėjos vertinimu, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje atsakovo raštai, kuriais atsisakoma nuosavybės teises atkurti piliečio prašomu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu, yra laikomi individualiais administraciniais aktais ir todėl pripažįstami galinčiais būti skundo administraciniam teismui objektu.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Viena esminių tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra skundo pateikimas per įstatymo nustatytus terminus. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjai tapo žinoma 2016 m. gegužės 24 d., kai ji kreipėsi dėl ginčijamu sprendimu paveldėtos piniginės kompensacijos pervedimo į jos banko sąskaitą, tačiau į teismą ji kreipėsi tik 2018 m. spalio 29 d. todėl, akivaizdu, kad pareiškėja buvo praleidusi 30 dienų terminą kreiptis į teismą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. <…> Priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-152/2011, kt.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos pirmosios instancijos teismui nurodytų skundo padavimo termino praleidimo aplinkybių, pažymi, kad pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, jos argumentai, kad ji tikėjosi, jog atsakovas pats administracine tvarka panaikins Sprendimą laikytini nepagrįstais, kadangi nėra duomenų, jog atsakovas suformavo pareiškėjai pagrįstą lūkestį, kad ginčijamas Sprendimas bus panaikintas. Kitų aplinkybių, dėl kurių pareiškėja objektyviai negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nenustatyta.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog skundžiamame Rašte pareiškėja buvo informuota, kad ji neturi teisės gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, tačiau minėto Rašto NŽT direktoriui neskundė, t. y. nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, numatytos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje.

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinį, ištyrusi prie jo pridėtus dokumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos prašymo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir skundą atsisakė priimti, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



2019-00451 2019-01-14 2019-01-04 2019-01-04 -

Administracinė byla Nr. A-2050-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00598-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 41(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovams Pasvalio rajono savivaldybės administracijai ir Pasvalio rajono savivaldybės komisijai medžiojamų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, trečiajam suinteresuotam asmeniui Pasvalio rajono Daujėnų medžiotojų būreliui „Daujėnai“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas B. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Pasvalio rajono savivaldybės komisijos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 25 d. Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apžiūros aktą Nr. 5 (toliau – ir Apžiūros aktas); 2) įpareigoti Pasvalio rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą įvertinti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Komisija, apžiūrėjusi pareiškėjui priklausančius kukurūzų pasėlius, surašė Apžiūros aktą, kuriuo nustatė, kad kukurūzų pasėliams medžiojami gyvūnai (šernai) padarė nuostolių už 1 418,4 Eur. Teigė, kad nesutinka su Komisijos atliktu nuostolių apskaičiavimu ir nuostolių dydžiu.

3. Nurodė, kad Apžiūros akto surašymo metu nebuvo atliekami pažeistų pasėlių plotų matavimai, netinkamai nustatytas pažeistas plotas, todėl Apžiūros aktas neatitinka Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 7.1 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad Komisijos surašytame 2016 m. spalio 25 d. Priede prie Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos apžiūros akto Nr. 5 (toliau –

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=71865ae015c211e9a02091a7dde47252

ir Apžiūros akto priedas) yra nurodyta, kad atskiri pažeisti ploteliai nebuvo matuoti, o tai yra Metodikos 7 punkto pažeidimas, kuris turėjo įtakos galutiniam nuostolių apskaičiavimo rezultatui. Pareiškėjo atstovas paaiškino, kad nesutikdamas su Komisijos nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjas kreipėsi į antstolę, prašydamas konstatuoti gyvūnų padarytą žalą kukurūzų pasėliams. Antstolė konstatavo, kad žemės sklypuose kukurūzų pasėliai yra suniokoti apie 7,2 ha, kai tuo tarpu Komisija nustatė nepagrįstai per mažą pakenkimo plotą kukurūzų pasėliams. Teigė, kad Komisija taip pat netinkamai apskaičiavo žalos dydį, nes padarytą žalą skaičiavo kaip negautą žaliąją masę (18 Eur/t), o ne kaip silosą (30 Eur/t), nors iš gautos žaliosios masės būtų buvęs pagamintas silosas. Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad tos pačios sudėties Komisija kitai bendrovei (uždarajai akcinei bendrovei ((toliau – UAB) „Vikebas“) 2015 m. lapkričio 11 d. padarytos žalos kukurūzų pasėliams normatyvinę kainą skaičiavo kaip siloso. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo atstovas prašė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.5. Atsiliepime nurodė, kad Komisija žalą privalo įvertinti remdamasi Metodikos II skyriuje įtvirtintomis nuostatomis.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Komisija, nuvykusi apžiūrėti pareiškėjui priklausančių kukurūzų pasėlių plotų, nustatė, iš šias aplinkybes išdėstė Apžiūros akte bei jo priede, kad kukurūzai buvo nupjauti ir išvežti iš laukų, laukai buvo nuo lietaus įmirkę, išvažinėti traktorių, įspaustos traktorių vėžios, kukurūzų likučiai suminti su žemėmis, matėsi suguldyti kukurūzai, dalis kukurūzų burbuolių buvo apgraužtos, todėl dėl nurodytų objektyvių, nuo Komisijos narių valios nepriklausančių ir svarbių aplinkybių, Komisija neturėjo galimybės nustatyti ir išmatuoti atskiras pasėlio dalis, kaip tai numato Metodikos 7.1 punktas. Teigė, kad Komisija apžiūrėjo pareiškėjo nurodytus žemės sklypus ir kiekvieno iš jų atžvilgiu nustatė pakenkimo intensyvumą. Skaičiuodama žalą Komisija sklypus susumavo, tai yra Komisija nustatė ir vertino bendrą pasėlio plotą ir jo pakenkimo intensyvumą. Paaiškino, kad nustatydama bendrą pasėlio plotą ir pasėlio pakenkimo intensyvumą, Komisija vadovavosi oficialiais duomenimis, tai yra Kontrolinių žemės sklypų duomenų bazės (žemės sklypo planas, žemės sklypo ribos, žemės sklypo plotas ir kt.), deklaruotų pasėlių duomenimis. Komisijos darbe dalyvauja žemės ūkio specialistai, kurie turi informaciją apie deklaruotus pasėlius, žemės sklypų planus. Mano, kad Komisija nepažeidė teisės aktų reikalavimų šernų pažeistų plotų nustatymui pasinaudodama pasėlių deklaravimo programa, turimais žemės sklypų planais, natūraliomis sklypų ribomis, gamtinėmis kliūtimis (grioviu, mišku), įvertinant tą aplinkybę, jog žalos nustatyme dalyvavę asmenys tam neprieštaravo. Teigė, kad Metodika nedraudžia vertinti bendrą pasėlio plotą, o ne atskiras pakenktas pasėlio dalis, kai tai lemia objektyvios, nuo Komisijos narių nepriklausančios, svarbios aplinkybės (pvz., gamtiniai veiksniai, oro sąlygos, ir kt.). Komisija Apžiūros akte pasisakė dėl visų Metodikoje nurodytų rodiklių ir aplinkybių, tame tarpe pakenkto pasėlio ploto, būtino apskaičiuojant kukurūzų pasėliams padarytos žalos dydį, ir šiam dydžiui įtaką darančių aplinkybių. Apžiūros aktas yra pagrįstas teisės normomis, atitinka teisminės praktikos reikalavimus. Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Komisija netinkamai apskaičiavo žalos dydį kaip negautą žaliąją masę, o ne kaip silosą. Paaiškino, kad Komisija žalą apskaičiavo vadovaudamasi Metodikos 9-10 punktais, o būtent žalos piniginė išraiška apskaičiuota pagal Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvines kainas 2016 metais, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 3D-877 „Dėl biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų 2016 metais sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Normatyvinių kainų 2016 metais sąrašas). Žalos apskaičiavimą Komisija atliko pagal žaliosios masės kainą. Žaliosios masės kaina Normatyvinių kainų 2016 metais sąraše nustatyta – 15-21 Eur/t. Komisija žalos apskaičiavimui pasirinko kainos vidurkį – 18 Eur/t. Pažymėjo, kad Lietuvių kalbos žodyno elektroninėje versijoje žodis „silosas“ aiškinamas kaip konservuotas žaliasis pašaras (kukurūzai, saulėgrąžos, vikiai, pašariniai šakniavaisiais ir jų lapai). Nupjovus kukurūzų pasėlius yra gaunama žalioji masė, iš kurios gaminamas silosas. Silosas – tai pašaras, gaunamas gamybos proceso metu. Atsižvelgiant į tai, kad silosas yra gamybos proceso rezultatas, kuriam naudojama kukurūzų žalioji masė, todėl apskaičiuojant žalą Komisiją priėmė sąžiningą, teisingą ir protingą sprendimą vertinti pirminio produkto – žalios masės, gaunamos nuėmus derlių, o nes siloso kainą padarytai žalai apskaičiuoti.

6. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.7. Atsiliepime nurodė, kad Komisija, atvykusi apžiūrėti pareiškėjui priklausančių kukurūzų pasėlių plotų, su apžiūroje

dalyvaujančiais asmenimis apėjo visus pareiškėjui priklausančius kukurūzų pasėlių plotus. Teigė, kad atskirų plotelių nebuvo įmanoma pamatuoti. Buvo sudėtinga nustatyti pakenkimo plotus, nes kukurūzų pasėliai buvo nupjauti, laukas išvažinėtas, ten kur buvo matyti išguldyti kukurūzai, jie dar buvo suminti transporto priemonės, kuri pjovė kukurūzų pasėlius. Nurodė, kad Komisija vietoje juodraštyje žymėjosi ir aptarė su dalyvaujančiais asmenimis apžiūros metu nustatytus duomenis, o pats aktas ir jo priedas surašytas vėliau. Paaiškino, kad pareiškėjui buvo pateikti visi Komisijos parengti, surinkti dokumentai: Apžiūros aktas su priedu, žemėlapiai, fotonuotraukos. Teigė, kad sunaikintas pasėlio plotas ir intensyvumas nustatytas apžiūros metu Komisijos narių ir kitų apžiūroje dalyvavusių asmenų sutarimu, o Apžiūros aktą pasirašę asmenys pastabų dėl sunaikinto pasėlio ploto, jo nustatymo nepateikė.

8. Trečiojo suinteresuoto asmens Pasvalio rajono Daujėnų medžiotojų būrelio „Daujėnai“ (toliau – ir MB „Daujėnai“) atstovas teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko, teigė, kad dėl suniokotų kukurūzų pasėlių kaltė tenka ir pačiam pareiškėjui, nes jis nevykdė pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamų gyvūnų daromos žalos, tai yra, nenaudojo repelentų, neatsižvelgė į medžiotojų prašymus pamiškėje pasodinti žemesnes kultūras ir pan. Paaiškino, kad Apžiūros aktą jis atsisakė pasirašyti būtent dėl to, kad pats pareiškėjas yra kaltas dėl šernų suniokotų pasėlių. Kartu su Komisijos nariais dalyvavo pareiškėjui priklausančių kukurūzų pasėlių apžiūroje. Teigė, kad apžiūrą sunkino tai, jog kukurūzai buvo nupjauti, dirva įmirkusi ir išminta. Nurodė, kad visus Komisijos parengtus dokumentus medžiotojų būrelis gavo, jų turinys buvo aiškus ir suprantamas.

II.

9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad Pasvalio rajono savivaldybėje medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams

ir nuostolių nustatymo klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kompetentinga spręsti Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. DV-516 sudaryta Komisija. Pareiškėjas 2016 m. spalio 24 d. su prašymu kreipėsi į Administraciją dėl patirtos žalos, kuri buvo padaryta medžiojamųjų laukinių gyvūnų jam priklausančiuose kukurūzų pasėlių žemės sklypuose, kuriais pareiškėjas naudojasi pagal žemės nuomos ir panaudos sutartis, esančiuose (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), atlyginimo. Komisija, dalyvaujant pareiškėją atstovavusiam jo sūnui J. B., MB „Daujėnai“ pirmininkui S. Ž., Daujėnų seniūnijos seniūnui V. V., 2016 m. spalio 25 d. vietoje apžiūrėjusi pareiškėjo nurodytuose sklypuose esančius kukurūzų pasėlius, surašė Apžiūros aktą, kuriame konstatavo, kad kukurūzų pasėlių, kurių bendras plotas yra 20,92 ha, sunaikinta 9,41 procentų, kas sudaro 1,97 ha; pinigine išraiška padaryta žala sudaro 1 418,4 Eur. Faktines apžiūros aplinkybes, apskaičiavimus ir kitus rodiklius Komisija išdėstė Apžiūros akto priede, kuris yra sudėtinė ginčijamo Apžiūros akto dalis.

11. Teismas, remdamasis Komisijos pirmininko J. K. paaiškinimais ir liudytojos – Komisijos narės A. S. parodymais, nustatė, kad 2016 m. spalio 25 d. vietoje apžiūrint kukurūzų pasėlius, faktiniai duomenys, reikalingi Komisijai nustatant plotą, kuriame pasėlis buvo pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, ir pasėlio pakenkimo intensyvumą, buvo surinkti ir užfiksuoti apžiūros dokumento juodraštyje, pasižymėti žemės sklypų planuose. Šios aplinkybės kiti bylos proceso dalyviai neginčijo. Ginčo dėl to, kad remiantis būtent apžiūros metu Komisijos nustatytais ir kartu su dalyvavusiais asmenimis aptartais duomenimis, buvo parengti Komisijos dokumentai – Apžiūros aktas ir jo priedas, kurie kartu su kitais dokumentais bei apžiūros metu darytomis nuotraukomis 2016 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo įteikti pareiškėją atstovavusiam jo sūnui J. B. ir MB „Daujėnai“ pirmininkui S. Ž.. Pareiškėjo sūnus J. B., pasirašydamas Apžiūros aktą, neturėjo jokių pastabų dėl jame nustatytų duomenų, o MB „Daujėnai“ pirmininkas S. Ž. Apžiūros aktą atsisakė pasirašyti, kadangi, jo nuomone, pats pareiškėjas yra kaltas dėl šernų suniokotų pasėlių, todėl neturėjo būti skaičiuojama jo patirta žala. Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių MB „Daujėnai“ pirmininkas neginčijo. Taip pat teismo posėdyje liudytoju apklaustas pareiškėjo sūnus J. B. ir MB „Daujėnai“ pirmininkas patvirtino, kad jiems buvo aiškus Apžiūros akto ir kitų Komisijos parengtų dokumentų turinys bei šių dokumentų sukeliamos pasekmės. Teismas pareiškėjo skunde nurodytą argumentą, jog Apžiūros aktas ir jo priedas buvo parengti ne vertinant medžiojamų gyvūnų padarytos žalos dydį vietoje, o vėliau, vertino kaip neesminį procedūrinį pažeidimą, kuris nesuvaržė pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens teisių medžiojamų gyvūnų padarytos žalos apžiūros akto surašymo procedūroje.

12. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 18 straipsnį, Komisijos pareiga yra apskaičiuoti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 patvirtintoje Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaitos metodikoje (toliau – ir Metodika) įtvirtintomis nuostatomis. Žalos apskaičiavimas apima ne tik galutinį konkrečios aritmetinės išraiškos pateikimą administraciniame akte, bet ir aiškų, suprantamą nurodymą, kaip apskaičiuotas pasėlio pakenkimo intensyvumas, kaip skaičiuojama derliaus netekimo žala, aptarimą aplinkybių, numatančių išimtis, paneigiančias teisę į žalos atlyginimą. Tai yra sudėtiniai žalos apskaičiavimo elementai, kurių konstatavimas (arba ne) yra teisiškai reikšmingas ne tik dėl galimybės visiškai eliminuoti arba patvirtinti teisę į žalos atlyginimą, bet ir dėl suinteresuotų pusių suvokimo derliaus netekimo žalos paskaičiavimą įtakojusių veiksnių, reikšmingų aplinkybių.

13. Teismas nurodė, kad medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliuose apskaičiavimas pateiktas Komisijos Apžiūros akto priede, kuriame Komisija įvardijo bei aptarė Metodikoje nurodytus rodiklius ir aplinkybes: pasėlių bendras plotas – 20,92 ha; pakenktas plotas – 1,97 ha; pakenkimo intensyvumas – 9,41 proc.; kultūra – kukurūzai;

apskaičiavimui naudota kaina – 18 Eur/t; vidutinis kukurūzų žalios masės derlingumas – 40 t/ha (remiantis pareiškėjo pateikta 2016 m. lapkričio 2 d. pažyma); pasėliams padarytos žalos apskaičiavimas ir nustatytos žalos dydis (1,97 ha×40 t/ha×18 Eur/t=1 418,40 Eur). Taip pat Apžiūros akto priede yra konkrečiai įvardinti gyvūnai, padarę žalą pareiškėjo kukurūzų pasėliams, tai medžiojamieji kanopiniai žvėrys – šernai; išimčių, šalinančių žalos atlyginimą, nenurodyta.

14. Teismas vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Apžiūros akto surašymo metu nebuvo atliekami pažeistų pasėlių plotų matavimai, netinkamai nustatytas pažeistas plotas, todėl Apžiūros aktas neatitinka medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, Metodikos 7.1 punkto reikalavimų, nurodė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad Komisija nepagrįstai nustatė per mažą kukurūzų pasėlių pakenkimo plotą. Teismas nustatė, kad Komisija, dalyvaujant pareiškėjo sūnui J. B., MB „Daujėnai“ pirmininkui S. Ž., Daujėnų seniūnijos seniūnui V. V. 2016 m. spalio 25 d. pirmiausia apžiūrėjo pareiškėjui priklausantį kukurūzų pasėlių lauką, esantį (duomenys neskelbtini), (žemėlapis Nr. 2, bloko Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Komisija nustatė, kad šiame sklype auginta 7,41 ha kukurūzų. Apžiūros metu kukurūzai šiame sklype buvo visiškai nupjauti; sklypas buvo išvažinėtas, jame likę pasėliai suminti, visur matėsi transporto priemonės vėžės. Komisijos nariai apėjo visą lauką. Atskirose vietose matėsi šernų suniokoti kukurūzų pasėlių ploteliai, tačiau dėl įmirkusios ir išvažinėtos dirvos nebuvo įmanoma jų matuoti. Komisija, apėjusi ir apžiūrėjusi visą lauką, įvertino, kad minėtame sklype šernų suniokotas 10 proc. kukurūzų pasėlių plotas, tai yra 0,74 ha. Kitas kukurūzų pasėlių laukas, kurį apžiūrėjo Komisija kartu su kitais apžiūroje dalyvavusiais asmenimis, buvo (duomenys neskelbtini), (žemėlapis Nr. 1, bloko Nr. (duomenys neskelbtini)). Šiame lauke buvo auginama 13,51 ha kukurūzų. Iš Komisijos pirmininko, MB „Daujėnai“ pirmininko paaiškinimų, liudytojos A. S. parodymų nustatė, kad šiame lauke taip pat buvo neįmanoma išmatuoti pasėlių pakenkimo plotus, nes kukurūzų pasėliai buvo nupjauti, o ten, kur buvo matyti išguldyti kukurūzai, jie dar buvo suminti transporto priemonės, kuri pjovė kukurūzų pasėlius, laukas nuo lietaus buvo įmirkęs, išvažinėtas. Komisija šį kukurūzų lauką pagal pažeidimo intensyvumą padalino į du plotus, tai yra, vienas plotas – 4,86 ha ir kitas – 8,65 ha. 4,86 ha ploto lauko dalyje buvo daugiausiai suniokota kukurūzų. Apžiūros metu Komisijos narių bendru sutarimu nuspręsta, kad 4,86 ha lauko dalyje pažeista 20 proc.(0,97 ha) kukurūzų pasėlio. 8,65 ha ploto lauko dalis buvo pažeista nežymiai, atskirais ploteliais, todėl Komisija nutarė, kad šioje dalyje pažeidimas yra 3 proc., tai yra 0,26 ha. Komisija, apžiūrėjusi pareiškėjui priklausančius kukurūzų pasėlius nurodytuose žemės sklypuose (viso 20,92 ha), nustatė, kad medžiojamųjų gyvūnų (šernų) sunaikinta 1,97 ha pasėlių plotas (0,74 ha+0,97 ha+0,26 ha).

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, priėjo prie išvados, kad Apžiūros akte ir jo priede nurodyti pakenkto kukurūzų pasėlių ploto, pasėlių pakenkimo intensyvumo rodikliai pagal buvusiais galimybes buvo nustatyti objektyviai. Administracijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. DV-516 sudarant Komisiją, jos nariais buvo paskirti tam tikras specialias žinias ir kompetenciją turintys asmenys: Administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas, specialistai bei Administracijos Investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas (ekologas), Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio agentūros vyriausiasis specialistas. Atsakovo atstovo – Komisijos pirmininko paaiškinimai ir liudytojos – Komisijos narės A. S. parodymai patvirtina, jog apžiūros metu faktinės aplinkybės nustatytos bendru visų Komisijos narių sutarimu. Nagrinėjamu atveju tą aplinkybę, jog Komisija, skaičiuodama pažeistus kukurūzų pasėlių plotus, nukrypo nuo Metodikos 7.1. punkte įtvirtinto reikalavimo, jog plotas, kuriame yra medžiojamųjų gyvūnų pakenktas pasėlis, nustatomas išmatavus visas pasėlio dalis, kuriose pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai, sąlygojo nuo Komisijos valios nepriklausančios priežastys (pareiškėjas jau buvo nuėmęs derlių, laukai buvo išvažinėti ir įmirkę, kukurūzų pasėlio likučiai sutrypti derliaus nuėmimo metu). Komisija objektyviai negalėjo išmatuoti atskirų pasėlio dalių, kuriose buvo pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai.

16. Teismas pažymėjo, kad Medžioklės įstatymo 18 straipsnis įtvirtina Komisijos pareigą apskaičiuoti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą, tačiau galimi atvejai, kai nuostolių skaičiavimo komisija apskritai nenustato padarytos žalos ar dėl kitų motyvų atsisako ją apskaičiuoti ir priima žalos apskaičiavimo prašiusiam asmeniui neigiamą sprendimą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad pakartoti apžiūrą ir matavimus nebeįmanoma, teismas sprendė, jog apskritai neskaičiuoti žalos pareiškėjui būtų neteisinga, todėl Komisijos pasirinktas pažeisto pasėlių ploto ir patirtos žalos apskaičiavimas šiuo konkrečiu atveju atitiko teisingumo ir protingumo principus.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą antstolės I. E. surašytą 2016 m. lapkričio 28 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 3/2016 (toliau – ir Protokolas), nurodė, kad antstolė faktinių aplinkybių konstatavimą atliko 2016 m. lapkričio 28 d., t. y., praėjus daugiau nei vienam mėnesiui po to, kai Komisija laukus apžiūrėjo vietoje; Protokolas pradėtas rašyti 11.00 val. ir baigtas – 13.00 val. Nustatyta, kad konstatuojant faktines aplinkybes, nei Komisija, nei kiti suinteresuoti asmenys nebuvo pakviesti, surašytas Protokolas jiems nebuvo pateiktas. Žemės sklypai natūroje apžiūrėti pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo daikto kadastro žemėlapyje nurodytus žemės sklypų unikalius

Nr. (duomenys neskelbtini). Protokole užfiksuota, kad žemės sklypuose matosi gyvūnų pėdsakai bei traktoriaus vėžės, žemės plotuose esantys kukurūzai suguldyti, kukurūzų burbuolės apgraužtos, kukurūzai suminti su žemėmis. Protokole antstolė konstatavo, kad patikrintuose žemės sklypuose šernų suniokota apie 7,2 ha kukurūzų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalį ir 635 straipsnio 4 dalį, antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas civiliniame procese yra laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią, bet tik tuomet, kai antstolis faktines aplinkybes konstatuoja teismo pavedimu (635 straipsnio 3-4 dalys). Šiuo atveju faktinių aplinkybių konstatavimą antstolė atliko ne teismo pavedimu. Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato aplinkybių, kurioms esant rašytiniai įrodymai yra laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Taigi pareiškėjo teismui pateiktas Protokolas nelaikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Protokole nėra jokių duomenų, kad antstolė, konstatuodama faktines aplinkybes apie šernų suniokotus pasėlių plotus, naudojo technines matavimo priemones bei atliko suniokotų plotelių matavimus. Kartu su Protokolu teismui pateiktuose sklypų planuose apytiksliai nupiešti apskritimai, matomai žymintys pakenktus plotus, yra neinformatyvūs, jų plotai nenustatyti ir nesusumuoti, nors pareiškėjas Apžiūros aktą ginčijo būtent dėl to, kad techninėmis priemonėmis nebuvo išmatuotas kiekvienas konkretus pažeistų pasėlių plotelis. Nors pareiškėjo atstovas pageidavo antstolę kviesti liudytoja, tačiau teismas prašymą atmetė remdamasis tuo, kad teismas nebuvo pavedęs antstolei konstatuoti faktinių aplinkybių, o pareiškėjo pavedimu parengtas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas pats yra rašytinis įrodymas, todėl jame privalo būti užfiksuoti visi įrodinėjami duomenys, o ne tokie duomenys nustatinėjami antstolio apklausos metu. Be to, kaip patvirtino ir proceso dalyviai teismo posėdžio metu, praėjus daugiau nei vienam mėnesiui po to, kai Komisija apžiūrėjo pareiškėjui priklausančius kukurūzų pasėlius, antstolei apžiūrint laukus, faktinė situacija galėjo būti pasikeitusi dėl migruojančių maitintis į nupjautų kukurūzų pasėlių laukus gyvūnų veiklos. Kadangi Komisija ir kiti suinteresuoti asmenys antstolei apžiūrint laukus nebuvo pakviesti, objektyviai nėra galimybės palyginti, kaip pasikeitė apžiūrimų nupjautų pasėlių būklė praėjus mėnesio laikotarpiui ir kokie veiksniai turėjo įtakos, kad buvo nustatytas didesnis pažeistų pasėlių plotas. Teismas sprendė, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nėra pakankamas įrodymas Apžiūros akto duomenims paneigti.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad Komisija netinkamai apskaičiavo žalos dydį, nes padarytą žalą skaičiavo kaip negautą žalą masę, o ne silosą, remdamasis Metodikos 9–10 punktų nuostatomis, nurodė, kad Komisija, apskaičiuodama pareiškėjui medžiojamų gyvūnų padarytos žalos piniginę išraišką, vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 3D-877 patvirtintu Normatyvinių kainų 2016 metais sąrašu ir pareiškėjo pateikta 2016 m. lapkričio 2 d. pažyma apie vidutinį kukurūzų žalios masės derlingumą 2016 metais. Žalos apskaičiavimą Komisija atliko pagal žaliosios masės kainą (1.2. Pašarai; Eil. Nr. 37 „Žalioji masė“, Normatyvinių kainų 2016 metais sąrašas). Žaliosios masės kaina Normatyvinių kainų 2016 metais sąraše nustatyta – 15–21 Eur/t. Komisija žalos apskaičiavimui pasirinko kainos vidurkį – 18 Eur/t.

19. Teismas, atsižvelgdamas į Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne nurodytą žodžio „silosas“ reikšmę, priėjo prie išvados, kad nupjovus kukurūzų pasėlius yra gaunama žalioji masė (pirminė žaliava), iš kurios gaminamas silosas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl medžiojamų gyvūnų (šernų) buvo prarasta būtent kukurūzų žalioji masė, tai yra pirminė žaliava, todėl Komisija pagrįstai žalos apskaičiavimą atliko pagal žaliosios masės kainą, vadovaudamasi paties pareiškėjo Komisijai pateikta pažyma apie vidutinį kukurūzų derlingumą. Pareiškėjo atstovo nurodyta aplinkybė, kad tos pačios sudėties Komisija kitai bendrovei (UAB „Vikebas“) 2015 m. lapkričio 11 d. padarytos žalos kukurūzų pasėliams skaičiavimui naudojo siloso kainą, šioje nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšminga. Be to, kaip teismo posėdyje nurodė Komisijos pirmininkas, liudytoja A. S., apskaičiuojant žalą UAB „Vikebas“, Komisija, neturėdama panašios praktikos, suklydo taikydama siloso normatyvinę kainą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl medžiojamųjų gyvūnų kukurūzų pasėliams padarytos žalos atlyginimo suformuotoje praktikoje yra vadovaujamasi prarastos kukurūzų žaliosios masės produkcijos verte, nors kukurūzai buvo auginami silosui.

20. Apibendrindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas sprendė, kad Komisija, priimdama individualų administracinį aktą dėl pasėliams padaryto žalos apskaičiavimo, jame įvardijo bei aptarė Metodikoje nurodytus rodiklius ir aplinkybes. Apžiūros akte ir jo priede nurodytos aplinkybės atitinka Komisijos apžiūros vietoje medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos kukurūzų pasėliams nustatytas faktines aplinkybes. Komisija apskaičiavusi žalą nurodė, kokiu teisiniu pagrindu ir kaip ji apskaičiuota, pasisakė, kada gauta informacija apie žalos padarymą, kas ir kokiu būdu ją padarė. Apžiūros aktą ir jo priedą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas; Apžiūros aktas ir jo priedas aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja; pagrindinių procedūrinių taisyklių, skirtų užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų nenustatyta; byloje nenustatytas Komisijos pirmininko ir jos narių šališkumas ir neobjektyvumas, pareiškėjui nebuvo apribotos teisės žinoti ir suprasti Komisijos apžiūros aktu ir jo priedu konstatuotas aplinkybes, pasinaudoti teise jį apskųsti teismui. Teismas

pareiškėjo skundą atmetė.

III.

21. Pareiškėjas B. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Medžioklės įstatymo ir Metodikos nuostatas, būtent Komisijai tenka pareiga išmatuoti tinkamai pažeidimų plotą ir apskaičiuoti žalą. Komisijos sprendimai dėl konkrečių laukų pažeidimo nustatymo intensyvumo yra nemotyvuoti, teismo posėdžio metu Komisijos pirmininkas negalėjo paaiškinti, kodėl pasirinko tokius pasėlių sunaikinimo procentus. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Apžiūros akte ir jo priede nurodyti pakenkto kukurūzų pasėlių ploto, pasėlių pakenkimo intensyvumo rodikliai pagal buvusias galimybes buvo nustatyti objektyviai, tačiau tai visiškai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Pasėlių pažeistas plotas buvo nustatytas ne jį išmatuojant, kaip tai numatyta Metodikoje, bet bendru narių sutarimu ir tai yra visiškai neobjektyvu. Dėl šių aplinkybių netinkamai nustatytas pažeistas plotas, todėl 2016 m. spalio 25 d. Apžiūros aktas neatitinka Metodikos 7 punkte numatytų reikalavimų, atskiri pažeisti ploteliai nebuvo matuoti, tai turėjo įtakos galutiniam nuostolių suskaičiavimo rezultatui. Pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų sutikęs su pažeidimo plotu. Nors Apžiūros akto data yra 2016 m. spalio 25 d., tačiau pareiškėjo atstovui jis įteiktas tik 2016 m. lapkričio 16 d., todėl gavęs jį, kreipėsi į teismą, taip pat į antstolę dėl faktinių aplinkybių konstatavimo.

23. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog Komisija, skaičiuodama pažeistus kukurūzų pasėlių plotus, nukrypo nuo Metodikos 7.1. punkte įtvirtinto reikalavimo, jog plotas, kuriame yra medžiojamųjų gyvūnų pakenktas pasėlis, nustatomas išmatavus visas pasėlio dalis, kuriose pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai, tačiau tokius Komisijos veiksmus vertino kaip pateisinamus, nepriklausančius nuo Komisijos valios (nuimtas derlius, išvažinėti ir įmirkę laukai, kukurūzų pasėlio likučiai sutrypti derliaus nuėmimo metu). Nurodo, kad galimi atvejai, kai nuostolių skaičiavimo komisija nenustato padarytos žalos ar dėl kitų motyvų atsisako ją apskaičiuoti ir priima žalos apskaičiavimo prašiusiam asmeniui visiškai neigiamą sprendimą, tačiau šiuo atveju Komisija, pažeisdama Metodikoje nurodytus reikalavimus, be jokių matavimų suskaičiavo žalą, ir tai pažeidžia ne tik pareiškėjo interesus gauti teisingą žalos atlyginimą, bet pažeidžia ir medžiotojų būrelio interesus, nes jie galimai turės atlyginti pareiškėjui padarytą žalą.

24. Nurodo, kad, kaip matyti iš Apžiūros akto turinio, jame nurodytas bendras kukurūzų plotas, pažeidimo intensyvumas. Nors Apžiūros akto turinyje nurodyta informacija formaliai atitinka Metodikos 7.1 ir 7.2 punktuose nustatytus reikalavimus, tai nesuponuoja išvados, kad Apžiūros aktas buvo parengtas atsižvelgiant į Metodikos 7.1 punkto reikalavimą. Aplinkybę, kad Apžiūros akto surašymo metu nebuvo atliekami pažeistų plotų matavimai, teismo posėdžio metu patvirtino Komisijos pirmininkas ir apklausta Komisijos narė bei liudytojas J. B.. Antstolė 2016 m. lapkričio 28 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 3/2016 nurodė, kad apžiūrėtuose plotuose šernų suniokotas plotas 7,2 ha, tačiau teismas šio pateikto įrodymo faktiškai nevertino, nurodydamas, jog protokole nenurodyta kokiomis priemonėmis antstolė matavo pažeistus plotus. Teismas atsisakė į posėdį iškviesti antstolę, kuri galėtų paaiškinti, kokiomis priemonėmis buvo matuoti pažeisti plotai, tačiau teismas netenkino prašymo, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisę teikti įrodymus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad negali vertinti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo kaip įrodymo, nes apžiūrint laukus nebuvo pakviesti kiti suinteresuoti asmenys, tačiau antstolis neprivalo kviesti suinteresuotų asmenų į faktinių aplinkybių konstatavimą, jo surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Antstolės atliktas faktinių aplinkybių konstatavimas pažeistuose pasėlių plotuose patvirtino aplinkybę, kad Komisijos atliktas skaičiavimas yra netikslus, nes antstolė nustatė beveik 4 kartus didesnį pažeistų pasėlių plotą.

25. Pareiškėjas teigia, kad antstolė faktines aplinkybes konstatavo praėjus mėnesiui, kadangi Komisija padarytą žalą skaičiavo 21 dieną, o Apžiūros aktą pareiškėjo atstovui įteikė 2016 m. lapkričio 16 d.

26. Pareiškėjo nuomone, nurodytų faktinių aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad Apžiūros aktas buvo priimtas nesilaikant Metodikos 7.1 punkto, Apžiūros akte ir jo priede nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių pasėliams padarytos žalos aplinkybių. Toks žalos apskaičiavimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, todėl Apžiūros aktas turi būti panaikintas. Akcentuoja, kad Komisija taip pat netinkamai apskaičiavo žalos dydį, nes padarytą žalą skaičiavo kaip negautą žalę masę (18 Eur/t), o ne kaip silosą (30 Eur/t), nors iš gautos žalios masės būtų buvęs pagamintas silosas. Pažymi, kad Komisija, apskaičiuodama žalą, vieniems skaičiuoja žalą kaip negautą žalią masę, kitiems – kaip silosą, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.

27. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.28. Administracija nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog Apžiūros aktas Nr. 5

neatitinka Metodikos 7 punkto reikalavimų, t. y. neatlikti pažeistų plotų matavimai, netinkamai nustatytas pažeistas plotas ir pasėlio pakenkimo intensyvumas. Metodika nedraudžia vertinti bendrą pasėlio plotą, o ne atskiras jo dalis, kai tai lemia objektyvios priežastys – pakenkimai stebimi visame pasėlio plote ir sudėtinga nustatyti atskirus medžiojamųjų gyvūnų pažeistus plotus. Komisija, nustatydama pasėlio plotą, vadovavosi turimais oficialiais duomenimis, t. y. turėjo žemės sklypų planus, deklaruotų pasėlių duomenis (plotus, ribas). Komisijai nuvykus apžiūrėti kukurūzų pasėlius, kukurūzai buvo nupjauti ir išvežti iš lauko, laukai buvo įmirkę ir išvažinėti traktorių, matėsi įspaustos traktorių vėžės, kukurūzų likučiai buvo suminti su žemėmis, matėsi suguldyti kukurūzai, dalis kukurūzų burbuolių buvo apgraužta. Visos šios aplinkybės užfiksuotos Apžiūros akte, nustatytos ir patvirtintos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

29. Nurodo, kad dėl objektyvių, nuo Komisijos narių valios nepriklausančių ir svarbių priežasčių, Komisija negalėjo nustatyti ir apmatuoti atskirų pažeistų pasėlių dalių, kuriose pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai. Komisija apžiūrėjo ir vertino visus pareiškėjo žemės sklypus (kukurūzų pasėlius) ir nustatė kiekvieno iš jų pakenkimo intensyvumą. Komisija apskaičiavo žalą, susumavusi žemės sklypus (kukurūzų pasėlius) ir nustačiusi bendrą pasėlio plotą ir jo pakenkimo intensyvumą.

30. Pažymi, kad Komisijos nariai turi specialias žinias, reikalingas įvertinti ir apskaičiuoti žemės ūkio pasėliams padarytą žalą, išmano teisės aktų, taip pat Metodikos reikalavimus, t. y. Komisija tinkamai nustatė kiekvieno kukurūzų pasėlio pakenkimo intensyvumą pagal buvusią faktinę situaciją, pagal Metodikos 7.2 punkte įtvirtintą formulę apskaičiavo vidutinį pasėlio pakenkimo intensyvumą (9,41 proc.) ir nustatė pažeistą pasėlio plotą (1,97 ha). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad Apžiūros akte ir jo priede nurodyti pakenkto kukurūzų pasėlio ploto, pasėlių pakenkimo intensyvumo rodikliai pagal buvusias galimybes nustatyti objektyviai. Pareiškėjo teiginiai, kad galimi atvejai, kai Komisija apskritai nenustato padarytos žalos ar dėl kitų motyvų atsisako ją apskaičiuoti ir priima žalos apskaičiavimo prašiusiam asmeniui visiškai neigiamą atsakymą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Byloje neginčijamai nustatyta, kad apelianto pasėliams medžiojamųjų gyvūnų žala buvo padaryta, dėl to Komisija neturėjo pagrindo atsisakyti skaičiuoti žalą. Komisijos sprendimas vertinti ir apskaičiuoti žalą atitiko buvusias faktines aplinkybes, pareiškėjo interesus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

31. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nevertino faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktą protokolą ir pagrįstai jo nelaikė oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Protokolas surašytas ir faktinės aplinkybės jame konstatuotos praėjus daugiau nei vienam mėnesiui po to, kai Komisija apžiūrėjo vietoje padarytą žalą (2016 m. spalio 25 d.), t. y. praėjus reikšmingai laikotarpiui, per kurį faktinės aplinkybės iš esmės galėjo pasikeisti. Teismo posėdžio metu tai patvirtino ir proceso dalyviai. Apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjas kreipėsi į antstolį tik po mėnesio, kadangi Apžiūros aktas surašytas ir įteiktas vėliau, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi apžiūrint vietą dalyvavo apelianto sūnus, medžiotojų būrelio „Daujėnai“ pirmininkas S. Ž. ir buvo aptarti ir žinomi visi duomenys, pagal kuriuos nustatytas pakenktas pasėlis ir jo pakenkimo intensyvumas, t. y. pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos veiksmais, elgdamasis rūpestingai, gindamas savo interesus, turėjo galimybę kreiptis į antstolį laiku, nelaukiant, kol faktinės aplinkybės iš esmės pasikeis. Iš protokolo turinio negalima nustatyti, ar antstolė naudojo matavimo priemones, kaip atliko matavimus. Pažymi, jog būtent šią aplinkybę pareiškėjas nurodė kaip esminę, ginčydamas Komisijos Apžiūros aklą. Kartu su protokolu pateikti žemės sklypų planai yra neinformatyvūs, neaišku, kas juose pažymėta, ir tik galbūt daroma prielaida, kad žymimi pažeisti pasėlių plotai. Įvertinus protokolo turinį, negalima nustatyti, kaip antstolė konstatavo faktines aplinkybes, t. y. ar jos buvo konstatuojamos vadovaujantis Metodikos nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino pateiktą protokolą, jame nurodytas faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad protokolas nėra pakankamas įrodymas Apžiūros akto duomenims paneigti.

32. Atsakovas dėl kainos žalai paskaičiuoti nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino faktines aplinkybes ir padarė išvadą, jog Komisija žalą paskaičiavo tinkamai, taikydama žaliosios masės, o ne siloso kainą. Nupjovus kukurūzų derlių gaunama ir iš lauko išvežama pirminė žaliava – žalioji masė, o ne silosas. Silosas – pašaras gaunamas gamybos proceso metu. Pažymi, kad kukurūzai (žalioji masė) gali būti naudojami ne tik silosui gaminti, tačiau ir kaip pašaras gyvuliams. Be to, gaminant silosą, žalioji masė gali būti sugadinta, netenkama, t. y. silosas gali būti nepagamintas. Taigi Komisija priėmė tinkamą sprendimą vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, žalą skaičiavo pagal žaliosios masės, o ne siloso kainą.

33. Pažymi, kad šioje byloje vertinamas žalos apskaičiavimo teisėtumas ir pagrįstumas pareiškėjui, o ne UAB „Vikebas“. Teismo posėdžio metu nustatyta, kad Komisija, neturėdama panašios praktikos, suklydo ir ankstesniu atveju (dėl UAB „Vikebas“ padarytos žalos) vadovavosi siloso, o ne žaliosios masės, kaina. Klaidų įvertinimas ir ištaisymas vertintinas išimtinai teigiamai. Priešingai, vadovavimasis klaidinga praktika, jos tolesnis taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo principams. Ppareiškėjo argumentas, kad ankstesniu atveju Komisija žalą skaičiavo pagal siloso

kainą, atmestinas, kaip nesusijęs su nagrinėjama byla.34. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti atsakovo

Administracijos atsiliepime išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija


35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribų.

36. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad Komisijos sprendimai dėl konkrečių laukų pažeidimo nustatymo intensyvumo yra nemotyvuoti, Apžiūros akte ir jo priede nurodyti pakenkto kukurūzų pasėlių ploto, pasėlių pakenkimo intensyvumo rodikliai pagal buvusias galimybes buvo nustatyti neobjektyviai, pažeidžiant Metodikos 7 punkto nuostatas, atskiri maži plotai nebuvo matuojami ir tai turėjo įtakos galutiniam nuostolių suskaičiavimo rezultatui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kaip didesnę įrodomąją galią turinčio dokumento, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo liudytoja apklausti antstolę, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisę teikti įrodymus. Komisija taip pat netinkamai apskaičiavo žalos dydį, nes padarytą žalą skaičiavo kaip negautą žalę masę, o ne kaip silosą.

38. Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnis, Medžioklės įstatymo 18 straipsnis nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų ir valstybės prievolę atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, numato atvejus, kai ši prievolė atsiranda. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys nustato tvarką, pagal kurią medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala įvertinama ir atlyginama. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą Metodiką apskaičiuoja atitinkamos savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.

39. Metodikos 7 punkte nustatyta, kad žemės ūkio pasėliams padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti nustatomas plotas, kuriame pasėlis yra pakenktas medžiojamųjų gyvūnų, ir pasėlio pakenkimo intensyvumas: plotas, kuriame yra medžiojamųjų gyvūnų pakenktas pasėlis, nustatomas išmatavus visas pasėlio dalis, kuriose pastebimi medžiojamųjų gyvūnų padaryti pakenkimai (7.1 p.); pasėlio pakenkimo intensyvumas nustatomas, įvertinant, kokiu laipsniu (procentais) pakenktame plote lauktinas derlius sumažės, lyginant su nepakenktomis pasėlio vietomis. Jeigu atskiri pakenkti pasėlio plotai yra pakenkti nevienodai intensyviai, vidutinis svertinis pasėlio pakenkimo intensyvumas suskaičiuojamas pagal formulę (7.2 p.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad Komisijos pareiga yra atlikti gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo procedūrą ir jos rezultatus įforminti galutiniu savo sprendimu, kuriame turi būti nurodyta, kokios faktinės aplinkybės nustatytos, kokios teisės normos nulemia atitinkamą žalos paskaičiavimą, ar nėra išimčių, šalinančių žalos atlyginimą (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1126/2014, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-438-1126/2014 ir kt.).

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos normos prasmę, sprendžiant dėl gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo, Komisija, kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, privalo priimti individualų administracinį aktą – sprendimą. Tokio sprendimo turiniui taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (1 d.). Tai reiškia, jog Komisijos sprendime turi būti nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu veikia šis viešojo administravimo subjektas, jo priėmimo priežastys, kokiomis teisės normomis

grindžiamas atitinkamos žalos paskaičiavimas, ar nėra žalos atlyginimą šalinančių išimčių; nustatytos faktinės aplinkybės privalo būti aiškiai apibrėžtos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tokie reikalavimai nėra pertekliniai, kadangi tiek žalą turintis mokėti asmuo, tiek į žalos atlyginimą pretenduojantis asmuo, tiek galimai teismas, nagrinėsiantis ginčą dėl žalos atlyginimo, padaryto laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų, turi aiškiai suvokti žalos atsiradimo pagrindą bei jos aplinkybes, o taip pat teisinį pagrindą, kuriuo įpareigojama atlyginti patirtą žalą. Toks sprendimas laikytinas administraciniu aktu ir turi atitikti ne tik Medžioklės įstatymo, bet ir Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus (žr., pvz., 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-557/2009, 2010 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1014/2010, 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2041/2012 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad Apžiūros aktas su priedu iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

43. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas iš esmės nesutinka su Komisijos nustatytu medžiojamųjų gyvūnų pakenktų pasėlių plotu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais nustatė, kad medžiojamųjų gyvūnų pakenkti plotai buvo nustatyti nenaudojant prietaisų, Komisijos sutarimu apžiūrėjus pasėlių plotus, kadangi nagrinėjamu atveju to nebuvo galima padaryti dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėjas jau buvo nuėmęs derlių, laukai buvo išvažinėti ir įmirkę, kukurūzų pasėlio likučiai sutrypti derliaus nuėmimo metu. Taigi nesant galimybių išmatuoti atskirų pasėlių plotų, kuriuose buvo pastebimi medžiojamųjų gyvūnų pakenkti plotai, Komisija, apžiūrėjo pakenktus pasėlių plotus ir bendru sutarimu nusprendė dėl pakenktų pasėlių plotų. Jokių pastabų apžiūros metu dėl Komisijos nustatytų pakenktų plotų nebuvo gauta.

44. Pareiškėjas į bylą pateikė antstolės 2016 m. lapkričio 28 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 3/2016, kuriame nurodyta, kad apžiūrėtuose plotuose šernų suniokotas plotas yra 7,2 ha. Pareiškėjo teigimu, šis įrodymas turi aukštesnę įrodomąją galią kitų įrodymų atžvilgiu, todėl teismas nepagrįstai į jį neatsižvelgė.

45. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pateiktą antstolės 2016 m. lapkričio 28 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą vertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste nesuteikdamas jam išskirtinės įrodomosios galios. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo Apžiūros akte užfiksuotų duomenų, jame, be kita ko, taip pat nėra nurodyta kokius prietaisus naudojant buvo apskaičiuotas pakenktų pasėlių plotas, be to, dėl praėjusio ilgo laiko jame užfiksuoti duomenys galbūt neatitinka faktinės situacijos, užfiksuotos Apžiūros akte, todėl pagrįstai sprendė, kad Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepaneigia Apžiūros akte užfiksuotų duomenų bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi pareiškėjas iš esmės nepaneigė Komisijos nustatytų faktinių aplinkybių dėl pasėlių pakenkimo intensyvumo. Apžiūrint medžiojamųjų gyvūnų pakenktus pasėlių plotus, dalyvavo ir pareiškėjo sūnus J. B., tačiau jokių pastabų dėl nustatytų pakenktų plotų nepareiškė, iniciatyvos nustatant pakenktus pasėlių plotus ir pakenkimo intensyvumą nerodė, su nustatytais pakenktais plotais sutiko. Pareiškėjas kitų įrodymų, paneigiančių Apžiūros akte užfiksuotus duomenis dėl neteisingai nustatyto pakenkto pasėlių ploto, be minėto Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, nepateikė.

47. Pareiškėjo argumentų, kuriais buvo grindžiamas jo skundas teismui, kontekste būtina pažymėti, kad tokio pobūdžio kaip šių, byloje tiriamų, viešojo administravimo procedūrų specifika, o, be kita ko, ir teisinės pasekmės laukinės gyvūnijos išteklių naudotojams suponuoja naudotojams ne tik teisę, bet ir pareigą veikti itin rūpestingai ir atidžiai, o tai reiškia, inter alia (be kita ko), ir dalyvauti plotų apžiūrose, reikšti pastabas, teikti prašymus ir kt. Kai laukinės gyvūnijos išteklių naudotojas nesiima visų būtinų priemonių įgyvendinti savo teisių viešojo administravimo procedūrų atlikimo metu, būtent jam tenka pareiga įrodyti, kad faktinių aplinkybių, nustatytų jų metu, nebuvo, jos buvo kitokios ir pan. Taigi

įrodinėjimo pareigų paskirstymo taisyklės (ABTĮ 56 straipsnio 1, 2, 3 dalys) lemia pareiškėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, ir paneigti ginčijamų individualių administracinių aktų pagrįstumą ir teisėtumą.

48. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad Komisija netinkamai apskaičiavo žalos dydį, nes padarytą žalą skaičiavo kaip negautą žalią masę, o ne kaip silosą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiuo atveju dėl medžiojamų gyvūnų (šernų) buvo prarasta būtent kukurūzų žalioji masė (ne silosas, kuris gaminamas iš žaliosios masės), todėl Komisija pagrįstai žalą apskaičiavo pagal žaliosios masės kainą. Aplinkybė, kad kitoje byloje žalos kaina buvo apskaičiuota ne pagal žaliosios masės, o siloso kainą, šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra reikšminga.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atliko įrodymų teisinį vertinimą ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Apžiūros akto pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomas bylinėjimosi išlaidas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2019-00455 2019-01-14 2019-01-04 2019-01-04 -

Administracinė byla Nr. eA-1935-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00225-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 15.1.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=783a0da015c211e9a02091a7dde47252

Švenčionių skyriui dėl įsakymo, rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) Švenčionių skyriaus vedėjo 2016 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 45VI-1133-(14.45.2.); 2) panaikinti NŽT Švenčionių skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. 45SD-4770-(14.45.104.); 3) įpareigoti NŽT Švenčionių skyrių pradėti 0,3032 ha žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), ir 0,1444 ha žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypai), pardavimo procedūras.

2. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT Švenčionių skyrius, vykdydamas 2016 m. gruodžio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1951-492/2016, 2016 m. gruodžio 23 d. priėmė įsakymą Nr. 45VI-1133-(14.45.2.) (toliau – ir Įsakymas) dėl atsisakymo pradėti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūrą G. B., kadangi norimi nusipirkti žemės sklypai neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies reikalavimų. NŽT Švenčionių skyrius 2016 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 45SD-4770-(14.45.104.) (toliau – ir Raštas) pranešė pareiškėjui, kad jo pageidaujami pirkti žemės sklypai neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos, kadangi yra suformuoti kaip racionalių dydžių ir ribų atskiri žemės sklypai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turintys privažiavimus, yra tinkami naudoti žemės ūkio veiklai, todėl gali funkcionuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.

3. Atkreipė dėmesį, kad LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1951-492/2016 padarė šias išvadas: pareiškėjui ginčo Sklypai galėtų būti parduoti tik konstatavus, kad jie gali būti laikomi žemės plotais, įsiterpusiais tarp privačios žemės sklypų; kad žemės plotai galėtų būti nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo objektais, jie privalo būti suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau aplinkybė, kad tai buvo padaryta, pati savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad tokie žemės sklypai negali būti laikomi įsiterpusiais, ar kad tokie žemės sklypai gali būti parduoti kaip savarankiški, racionalios žemėnaudos principus atitinkantys, turintys atskirus privažiavimo kelius, žemės ūkio veiklai naudingi plotai; iš administracinėje byloje esančios kadastro žemėlapio ištraukos negalima nustatyti, ar greta ginčo Sklypų esantys žemės sklypai nuosavybės teise priklauso privatiems asmenims ar valstybei; vien ši ištrauka nepatvirtina fakto, kad jie gali būti suformuoti kaip savarankiški daiktai.

4. Skundžiamame Rašte ir Įsakyme NŽT Švenčionių skyrius tinkamai nepagrindė gretimų pareiškėjo sklypams kitų sklypų priklausomybės atitinkamiems subjektams, t. y., kartu su atsisakymu parduoti žemės sklypus pakartotinai pateikė tik pareiškėjo vieno iš norimų įsigyti žemės sklypo neatnaujintos redakcijos plano su gretimybėmis kopiją, kuri jau buvo pateikta išnagrinėtoje administracinėje byloje. Skyriaus pateikti Sklypų planai negali patvirtinti fakto, kad Sklypai gali būti suformuoti kaip savarankiški daiktai. Taigi skyrius neatsižvelgė į LVAT sprendime pateiktus išaiškinimus bei nepagrįstai jais nesivadovavo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kurio turinys iš esmės yra pakartotas iš 2014 m. spalio 10 d. NŽT rašto, dėl kurio buvo priimtas LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimas. Todėl NŽT Švenčionių skyrius neatsižvelgė į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad LVAT sprendime aiškiai pasisakyta, jog sąvokos „įsiterpę žemės plotai“ teisės aktai tiksliai neapibrėžė, todėl bylos aplinkybės yra vertintinos kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į objektyvias sąlygas. Net ir tuo atveju, jeigu remtis Rašte pateikta pozicija, kad sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal planą gretimybe 2-3 ribojasi su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o gretimybe 3-4-5-6 ribojasi su privačiu sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); kad sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal planą gretimybe 1-2 ribojasi su privačiu sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gretimybe 3-4 ribojasi su privačiu sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra besalygiško ir kategoriško pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nuomos pagrindu naudojami sklypai nelaikytini įsiterpusiais. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra greta 0,1444 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (gretimybė 1-4), kuriuos vieną nuo kito skiria kaimo gatvė. Pareiškėjo sklypas atitiko Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygą, kadangi turi nuosavybės teise žemės sklypą su gyvenamuoju namu, sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris betarpiškai

ribojasi su žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o per kaimo gatvę ribojasi su kitu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

6. NŽT Švenčionių skyrius prie skundžiamo Įsakymo pateiktame aiškinamajame rašte nepasisakė ir apie tai, kokiai zonai priskirtini Sklypai, kuriose būtent numatomi žemės ūkio teritorijų arba kitų paskirčių žemėje įsiterpusių žemės ūkio naudmenų naudojimo funkciniai prioritetai pagal Švenčionių rajono teritorijos bendrąjį planą. LVAT sprendime nebuvo nustatyti kiti pareiškėjo pateiktų prašymų neatitikimai teisės aktų reikalavimams, todėl Rašte nurodyta aplinkybė dėl ne visų pateiktų dokumentų ginčui teisinės reikšmės neturi.

7. Atsakovas NŽT Švenčionių skyrius atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad ginčo Sklypai yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Pagrindinės

sąlygos privačion nuosavybėn valstybiniame parke ar valstybinių draustinių teritorijose įsigyti ne didesnius kaip 5 ha žemės ūkio paskirties plotus yra tokios, kad žemės plotas turi būti namų valdos, asmeninio ūkio ar sodininkų bendrijų žemė arba tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti žemės plotai. Be to, jie gali būti parduodami tik gretimų žemės sklypų savininkams. Pateikęs ūkininko ūkio registracijos pažymėjimo kopiją, pareiškėjas nepateikė kitų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių (toliau – ir Pardavimo taisyklės) 9.1-9.21 punktuose nurodytų dokumentų. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas sąvokos „įsiterpę žemės plotai“ tiksliai neapibrėžė, tačiau iš teisinio reguliavimo matyti, jog tam, kad būtų galima suformuoti žemės sklypą su tikslu jį be aukciono parduoti, turi būti nustatytos aplinkybės: 1) žemės plotas laikomas įsiterpusiu; 2) žemės plotas neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio; 3) šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų. Pažymėjo, kad vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, žemės plotas turi nesiriboti su kitu, atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu.

9. Paaiškino, kad Žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įsiterpęs, nes nėra tarp privačių žemės sklypų, kadangi plane pažymėta, jog gretimybė 1-7 ribojasi su valstybiniu vandens telkiniu – Žeimenio ežeru (nesuformuotu žemės sklypu), gretimybė 6-7 – su valstybine žeme, o gretimybė 1-2 – su valstybinės žemės koridoriumi (plane įvardinta praėjimo taku), kuriuo galima privažiuoti prie šio pageidaujamo pirkti žemės sklypo. Sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nėra įsiterpęs, nėra tarp privačių žemės sklypų, kadangi plane pažymėta, kad turi du privažiavimus, vieną iš Švenčionių – Utenos kelio, kitą iš kaimo gatvės, be to jis nesiriboja su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.

10. Ginčo Sklypai yra suformuoti kaip racionalių dydžių ir ribų atskiri žemės sklypai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turintys privažiavimus, yra tinkami naudoti žemės ūkio veiklai, todėl gali funkcionuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Todėl ginčo Sklypai neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos, Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Žemės reformos 8 straipsnio 6 dalies nuostatų ir negali būti parduoti pareiškėjui. Nurodė, kad Švenčionių rajono savivaldybės teritorijų bendruoju planu, nagrinėjamu atveju, nėra vadovaujamasi, nes ginčijami Sklypai yra saugomoje teritorijoje, todėl vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 416 patvirtinta Aukštaitijos nacionalinio parko planavimo schema, kurioje nurodyta, kad ginčijami žemės sklypai yra gyvenamojo, konservacinio prioriteto, GKb atnaujinamojo (renovacinio) tvarkymo gyvenvietės zonoje. Ginčas byloje kilęs dėl Sklypų įvertinimo kaip įsiterpusių/ neįsiterpusių, o ne dėl to, kokia veikla gali būti vykdoma.

11. Šiuo metu galiojančių visų minėtų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą valstybinių parkų teritorijose, iš esmės nepasikeitė, parduodami tik įsiterpę tarp privačių žemės sklypų esantys žemės plotai, tinkami naudoti žemės ūkio veiklai.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad ginčo sklypai (0,3032 ha ploto žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini),

esantis adresu: (duomenys neskelbtini). ir 0,1444 ha ploto žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini)), kuriuos pageidauja pirkti pareiškėjas, yra žemės ūkio paskirties, nuosavybės teisėmis priklausantys Lietuvos Respublikai. Minėti Sklypai yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Su pareiškėju 2009 m. birželio 23 d. buvo sudaryta ginčo Sklypų nuomos sutartis, kurios terminas pratęstas iki 2019 m. gegužės 26 d. Pareiškėjas 2012 metais atsakovui pateikė ūkininko ūkio pažymėjimą. Pareiškėjas 2014 m. liepos 24 d. kreipėsi į NŽT Švenčionių skyrių, prašydamas priimti sprendimą dėl ginčo Sklypų pirkimo procedūrų. NŽT Švenčionių skyrius 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 45VĮ-(14.45.2)-952 atsisakė pradėti Sklypų pardavimo procedūrą. NŽT 2014 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-2582 pareiškėjo skundo netenkino. Minėtus NŽT Švenčionių skyriaus ir NŽT sprendimus pareiškėjas apskundė teismui, kuris 2015 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5400-281/2015 jo

skundą atmetė konstatavęs, kad ginčo Sklypai negali būti laikomi įsiterpusiais tarp pareiškėjui priklausančio sklypo, be to, jie gali būti suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri žemės sklypai. LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1951-492/2016 panaikino teismo sprendimą, panaikino NŽT Švenčionių skyriaus 2014 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 54VĮ-(14.45.2.)-952, NŽT 2014 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-2582 ir įpareigojo NŽT Švenčionių skyrių pareiškėjo 2009 m. kovo 17 d. prašymo dalis dėl ginčo Sklypų pardavimo išnagrinėti iš naujo ir dėl jų priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.

14. Teismas nurodė, kad atsakovas, vykdydamas LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1951-492/2016, priėmė skundžiamą Įsakymą ir apie jį pranešė pareiškėjui skundžiamu Raštu.

15. Teismas, remdamasis ginčui aktualiais teisės aktais, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ginčo Sklypai, kuriuos pareiškėjas siekia įsigyti nuosavybės teise, neatitinka įsiterpusių žemės plotų sąvokos, t. y. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies nuostatų, kadangi ne iš visų pusių ribojasi su privačiais žemės sklypais, yra greta valstybinės žemės, ežero, praėjimo tako, kelio, gatvės, yra racionalių dydžių ir ribų, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turi privažiavimus, yra tinkami naudoti žemės ūkio veiklai.

16. Teismas nurodė, kad LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1951-492/2016 išaiškino, jog ginčui taikytinos redakcijos teisės aktai sąvokos „įsiterpęs žemės ūkio paskirties žemės plotas“ neapibrėžė, tačiau pareiškėjui ginčo Sklypai galėtų būti parduoti konstatavus, kad jie gali būti laikomi žemės plotais, įsiterpusiais tarp privačių žemės sklypų, be to pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą, įsiterpę sklypai privačion nuosavybėn parduodami tik gretimų žemės sklypų savininkams.

17. Teismas nurodė, kad atsakovas priėjo prie išvados, jog ginčo Sklypai neatitinka įsiterpusių žemės plotų sąvokos, ir šią išvadą grindė Sklypų planais, 2017 m. kovo 3 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktais Nr. FD-46-(14.45.141.), Nr. FD-47-(14.45.141.), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais ir kitais byloje esančiais įrodymais. Byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina, kad sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gretimybėje 2-3 ribojasi su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu kitos paskirties žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), gretimybėje 3-4-5-6 ribojasi su privačiu kitos paskirties žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teise priklausančiu J. V.), gretimybėje 6-7 ribojasi su laisva valstybine žeme, gretimybėje 7-1 su valstybiniu vandens telkiniu – Žeimenio ežeru, gretimybėje 1-2 – su valstybinės žemės koridoriumi (plane įvardintu praėjimo taku). Kitas Sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gretimybėje 1-2 ribojasi su privačiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu G. M. nuosavybės teise (šią aplinkybę patvirtina 2017 m. kovo 3 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. FD-46-(14.45.141.) ir 2017 m. vasario 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas), gretimybėje 2-3 ribojasi su Švenčionys–Utena keliu (Ungurinės gatve), gretimybėje 3-4 ribojasi su privačiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teise priklausančiu R. D., K. D.), gretimybėje 4-1 su kaimo gatve ((duomenys neskelbtini)). Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad greta ginčo Sklypų esantys žemės plotai nuosavybės teise priklauso ne tik privatiems asmenims, bet ir valstybei.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad praėjimo takas nėra kelio servitutas, todėl sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas įsiterpusiu, nurodė, jog praėjimo takas laikytinas valstybine žeme, nors ir nėra įregistruotas VĮ Registrų centre, o ginčo sklypas ribojasi su praėjimo taku. Iš byloje surinktų įrodymų nustatė, kad sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) gretimybėje 6-7 ribojasi su laisva valstybine žeme, gretimybėje 7-1 – su valstybiniu vandens telkiniu – Žeimenio ežeru. Todėl tik dėl šios aplinkybės nelaikytinas įsiterpusiu tarp privačių sklypų nepaisant to, kaip traktuotinas gretimybėje 1-2 besiribojantis praėjimo takas. Sklypai, kuriuos pareiškėjas siekia įsigyti nuosavybės teise, neatitinka įsiterpusių žemės plotų sąvokos, nes ne iš visų pusių ribojasi su privačiais žemės sklypais, yra greta valstybinės žemės, ežero, praėjimo tako, kelio, gatvės.

19. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad atsakovas neatsižvelgė į LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. sprendime pateiktus išaiškinimus ir nurodė, jog atsakovas į bylą pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, 2017 m. kovo 3 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktus su fotonuotraukomis, kurie patvirtina aplinkybes, jog ginčo Sklypai dėl racionalių dydžių ir ribų, privažiavimų, yra tinkami naudoti žemės ūkio veiklai, jie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad jam nuosavybės teise priklausantis sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra greta žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi juos vieną nuo kito skiria tik kaimo gatvė, vertino kaip neatitinkančius tikrovės, nes rašytiniai bylos įrodymai aiškiai patvirtina, jog šie sklypai nesiriboja, o ginčo sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) gretimybėje 4-1 ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve, o ne pareiškėjo sklypu.

20. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepimo argumentu, kad nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės aplinkybė,

kokiai zonai priskirti ginčo Sklypai pagal Švenčionių rajono teritorijos bendrąjį planą, kadangi ši aplinkybė neturi įtakos vertinant ginčo Sklypų atitikimą įsiterpusių žemės plotų sąvokai.

21. Atsakydamas į pareiškėjo argumentas dėl nepagrįsto reikalavimo pateikti papildomus dokumentus, numatytus Taisyklių 9.1-9.21 punktuose, teismas pažymėjo, kad tiek skundžiamame Įsakyme, tiek Rašte atsakovas atsisakė pradėti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo procedūrą ne dėl procedūrinių reikalavimų nesilaikymo, bet dėl to, kad pareiškėjas neturėjo subjektinės teisės įsigyti ginčo Sklypus, kadangi šie neatitiko įsiterpusių sklypų sąvokos. Informaciją apie papildomų dokumentų, numatytų Taisyklių 9.1-9.21 punktuose, pateikimą atsakovas Rašte nurodė kaip bendro pobūdžio reikalavimus pardavimo procedūroms pradėti. Todėl sprendžiant dėl atsisakymo pradėti pardavimo procedūrą pagrįstumo, minėta Rašte pateikta informacija neturi teisinės reikšmės.

22. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad greta ginčo Sklypų esantys žemės plotai nuosavybės teise priklauso ne tik privatiems asmenims, bet ir valstybei, į tai, kad pareiškėjo turimas sklypas kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nesiriboja su ginčo sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), į tai, kad ginčo Sklypai yra racionalių dydžių ir ribų, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turi privažiavimus, yra tinkami naudoti žemės ūkio veiklai, sprendė, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog ginčo Sklypai neatitinka įsiterpusių žemės plotų sąvokos, Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies nuostatų. Atsakovas tinkamai vykdė jam teisės aktais priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, priimdamas skundžiamą Įsakymą ir Raštą, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl nėra pagrindo juos naikinti ir įpareigoti atsakovą pradėti ginčo Sklypų pardavimo procedūras.

III.

23. Pareiškėjas G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas. Teismas nevertino pareiškėjo teismo posėdyje pateikto geodezinių matavimų akto su vietos fotonuotraukomis, kuris yra esminę reikšmę turintis įrodymas vertinant aplinkybę, ar 0,3032 ha žemės sklypas laikytinas įsiterpusiu. Šis aktas turi būti laikomas iš esmės tikslesniu įrodymu apie praėjimo tako pločius, nei atsakovo pateiktas patikrinimo vietoje aktas Nr. FD-47-(14.45.148).

25. Teismo sprendime neargumentuota aplinkybė, kuo remiantis pareiškėjo nuomojamas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), turi privažiavimą. Pareiškėjo teigimu, kelių ir takų įrengimo techninis reglamentavimas bei faktinių aplinkybių byloje situacija suponuoja išvadą, kad praėjimo takas nelaikytinas privažiavimo keliu, kad pareiškėjo nuomojamas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), neturi privažiavimo ir visa tai nesudaro jokio objektyvaus teisinio ir faktinio pagrindo suformuoti privažiavimo kelią prie pareiškėjo nuomojamo žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Galiausiai ir visuotinai turi būti suprantama ir žinoma, kad nuo (duomenys neskelbtini) gatvės su lengvosiomis transporto priemonėmis, o ypač su žemės ūkio technika, prie ginčo žemės sklypo privažiuoti nėra įmanoma. Todėl pagal esamą situaciją žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas atskiro privažiavimo ir neparduodamas pareiškėjui, neatitinka racionalios žemėnaudos principams. Be to, 0,3032 ha žemės sklypo plane įrašytas duomuo, kad gretimybė 1-2, įvardinta kaip praėjimo takas, negali suponuoti išvados, jog praėjimo takas gali būti laikomas privažiavimo keliu ar kelio servitutu, suteikiančiu teisę transporto priemonėmis važiuoti šiuo praėjimo taku. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog praėjimo takas būtų įregistruotas viešame registre, kad jis būtų priskirtas laisvai valstybinei žemei, kad viešame registre būtų registruotas kelio servitutas ar privažiavimo kelias.

26. Pareiškėjas nurodo, kad sprendžiant klausimą (ginčą) dėl konkretaus žemės ūkio paskirties žemės sklypo (ploto) priskyrimo įsiterpusiam žemės sklypui (plotui), turi būti įvertinamos aplinkybės, t. y. žemės ploto dydis, ribos, išsidėstymas, privažiavimai, pagal kurias galima būtų daryti išvadą, ar konkretus žemės sklypas (plotas) yra tokių racionalių ribų, dydžio ir kitų parametrų, kad jame galima būtų vykdyti atskirą veiklą (žemės ūkio veiklą). Žemės ploto parametrai turi būti vertinami vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis žemės sklypų formavimą. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,3032 ha ploto, t. y. beveik visiškai atitinka Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 6.2 papunktyje nurodytą žemės ploto dydį, apsprendžiantį žemės ploto priskyrimą neracionalaus dydžio žemės ūkio paskirties žemės plotui. Be to, žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), neturi privažiavimo, reikalaujamo pagal teisės aktus, taip pat pagal Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 42 punktą, pagal kurį formuojant ar

pertvarkant žemės sklypus, turi būti numatyta galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti) keliu (gatve), besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, sudarančiais kelių tinklą, arba siūlomi servitutai. Žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), neturi ir negali turėti kelio (gatvės) kriterijus atitinkančio privažiavimo valstybinėje žemėje (vietinės reikšmės kelio) dėl valstybinės žemės ploto, esančio tarp žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), nepakankamo pločio. Kita vertus, privažiavimui iki žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), negali būti suprojektuotas servitutinis kelias, nes aplink yra suformuoti privatiems asmenims priklausantys žemės sklypai, kuriems jokie suvaržymai – kelio servitutai – nenustatyti.

27. Teisės aktai sąvokos „įsiterpę žemės plotai“ tiksliai neapibrėžė, todėl bylos aplinkybės yra vertintinos kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į objektyvias sąlygas. Aplinkybė, kad jo nuomojamas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), rytinėje dalyje ribojasi su Žeimenio ežeru (gretimybė 7-1) ginčo dalykui esminės reikšmės neturi, kadangi tai yra valstybinis vandens telkinys, o ne privatus žemės sklypas, kaip tai apibrėžia Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostata.

28. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino aplinkybės, kam priklauso žemės sklypas, besiribojantis su praėjimo taku jo pietinėje pusėje. Iš pateikto nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 44/40908 matyti, kad pietinėje praėjimo tako pusėje žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (šis žemės sklypas buvo pažymėtas geodezinių matavimų akte, esantis pietinėje praėjimo tako pusėje), priklauso privatiems asmenims. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo nuomojamas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra greta pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), šiaurinėje pusėje ribojasi su privačiu kitos paskirties žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (gretimybėje 3-4-5-6), o atmetus praėjimo taką, pietinėje pusėje ribojasi su privačiu žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl vien tik praėjimo tako buvimas pietinėje ginčo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pusėje, kuris nesudaro ir negali sudaryti privažiavimo galimybės prie pareiškėjo nuomojamo žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), objektyvumo, protingumo ir racionalumo bei racionalios žemėnaudos principų požiūriu, negali būti kliūtimi aiškinimui, kad ginčo žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra įterptinis.

29. Pareiškėjo nuomojamas 0,1444 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal šio žemės sklypo planą gretimybe 1-2 ribojasi su privačiu sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gretimybe 3-4 ribojasi su privačiu sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), taigi, šis žemės sklypas šiaurinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su 0,1444 ha žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl ir šiuo atveju nėra besalygiško ir kategoriško pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nuomos pagrindu naudojamas žemės sklypas nelaikytinas įsiterpusiu. Būtent tokią išvadą sustiprina ir tai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra greta nuomojamo 0,1444 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (gretimybė 1-4), kuriuos vieną nuo kito skiria kaimo gatvė.

30. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.31. Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame

atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, atidžiai išnagrinėjo ginčo teisinius santykius reguliuojančius teisės aktus ir pagrįstasi konstatavo, kad ginčo sklypai, kuriuos pareiškėjas siekia įsigyti nuosavybės teise, neatitinka įsiterpusių žemės plotų sąvokos.

32. Pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pageidaujami pirkti žemės sklypai, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Ginčo santykius reguliuojantys teisės aktai aiškiai nurodo, kad pagrindinės sąlygos privačion nuosavybėn valstybiniame parke ar valstybinių draustinių teritorijose įsigyti ne didesnius kaip 5 ha žemės ūkio paskirties plotus yra tokios, kad žemės plotas turi būti namų valdos, asmeninio ūkio ar sodininkų bendrijų žemė arba tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti žemės plotai. Be to, jie gali būti parduodami tik gretimų žemės sklypų savininkams.

33. Nors įstatymas sąvokos „įsiterpę žemės plotai“ tiksliai neapibrėžė, tačiau iš teisinio reguliavimo matyti, jog tam, kad būtų galima suformuoti žemės sklypą su tikslu jį be aukciono parduoti, turi būti nustatytos aplinkybės: 1) žemės plotas laikomas įsiterpusiu; 2) žemės plotas neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio; 3) šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų. Pastebėtina, kad vadovaujantis šiomis aplinkybėmis žemės plotas turi nesiriboti su kitu, atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Pareiškėjo nuomojamo 0,3032 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini)., plane M1:500 pažymėta, kad gretimybė 2-3 ribojasi su G. B. nuosavybės teise priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), gretimybė 3-4-5-6 ribojasi su

privačiu kitos paskirties žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teise priklausančiu J. V.), gretimybė 6-7 ribojasi su laisva valstybine žeme, gretimybė 7-1 su valstybiniu vandens telkiniu Žeimenio ežeru, gretimybė 1-2 su valstybinės žemės koridoriumi (plane įvardinta praėjimo taku). Taigi žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra įsiterpęs, nes nėra tarp privačių žemės sklypų, kadangi gretimybė 1-7 ribojasi su valstybiniu vandens telkiniu Žeimenio ežeru (nesuformuotu žemės sklypu), gretimybė 6-7 su valstybine žeme, o gretimybė 1-2 su valstybinės žemės koridoriumi (plane įvardinta praėjimo taku), kuriuo galima privažiuoti prie šio pageidaujamo pirkti žemės sklypo.

34. Pažymi, kad pareiškėjo pateiktas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) geodezinių matavimų aktas nėra esminę reikšmę turintis dokumentas ir turėtų būti vertinamas kritiškai, nes jis buvo parengtas pareiškėjo, o ne teismo prašymu. Atkreipė dėmesį, kad geodezinių matavimų aktas vis tiek nepaneigia aplinkybės, jog žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribojasi su keliuku (praėjimo taku). Tai aiškiai matyti ir iš byloje esančių dokumentų, taip pat iš Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio, kur tarp suformuotų žemės sklypų yra įbraižytas koridorius, ką ir patvirtina, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribojasi su valstybine žeme, o ne su privačiu žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip teigia pareiškėjas.

35. Kito G. B. nuomojamo 0,1444 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini)., plane pažymėta, kad gretimybė 1-2 ribojasi su privačiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (plane pažymėta, kad ribojasi su laisva valstybine žeme, iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ribojasi su G. M. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu), gretimybė 2-3 ribojasi su Švenčionys – Utena keliu ((duomenys neskelbtini).), gretimybė 3-4 ribojasi su privačiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teise priklausančiu R. D. ir K. D.), gretimybė 4-1 – su kaimo gatve ((duomenys neskelbtini)gatve). Taigi žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nėra įsiterpęs, nes nėra tarp privačių žemės sklypų, iš byloje pateiktų dokumentų aiškiai matyti, kad turi du privažiavimus, vieną iš Švenčionių – Utenos kelio, kitą iš kaimo gatvės, be to atkreiptinas dėmesys, kad jis nesiriboja su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.

36. Atsižvelgiant į tai, G. B. pageidaujami pirkti 0,3032 ha ploto ir 0,1444 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypai yra suformuoti kaip racionalių dydžių ir ribų atskiri žemės sklypai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, turintys privažiavimus, yra tinkami naudoti žemės ūkio veiklai, ir kaip teismas yra pagrįstai konstatavo, kad greta ginčo sklypų žemės plotai nuosavybės teise priklauso ne tik privatiems asmenims, bet ir valstybei, neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos, neatitinka Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Žemės reformos 8 straipsnio 6 dalies nuostatų ir negali būti parduoti pareiškėjui, nes ginčo sklypai gali funkcionuoti kaip atskiri nekilnojamieji daiktai.

37. Pažymi, kad aplinkybę, jog ginčo sklypai nėra įsiterpę, buvo pripažinęs ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs ankstesnį pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė visus teisės taikymui reikšmingus faktus, tinkamai taikė teisės normas, įvertino visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį panaikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

38. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirmumo teisę be aukciono pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės nustatyta tvarka turi: 1) asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio veiklai naudojamus statinius ir įrenginius, – šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti reikalingus žemės ūkio paskirties žemės sklypus; 2) asmeninio ūkio žemės naudotojai, – jų naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus; 3) asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje, – ne mažiau kaip metus savo naudojamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus; 4) asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnyje, – nuosavybės teise turintys žemės sklypus, kurie ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė, dėl kurios pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nepateikti prašymai atkurti nuosavybės teises ją perduodant nuosavybėn neatlygintinai, parduodama suformavus žemės sklypus teritorijų planavimo dokumentuose Žemės reformos

įstatymo nustatyta tvarka. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai. Šie žemės plotai gali būti parduodami gretimų žemės sklypų savininkams, nesilaikant šiame straipsnyje nustatytos eilės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punkte nustatyta, kad valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose tarp privačių žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 hektarų žemės sklypai privačion nuosavybėn parduodami tik gretimų žemės sklypų savininkams. Jeigu keli gretimų žemės sklypų savininkai pageidauja pirkti šį žemės sklypą, žemės sklypas parduodamas jį nuomojančiam asmeniui, kuris atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Jeigu tokių asmenų nėra arba jų yra keletas, žemės sklypas parduodamas gretimų žemės sklypų savininkams uždarojo aukciono būdu.

39. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad byloje nagrinėjamo teisinio santykio objektu yra valstybiniai žemės sklypai, kurie turi atitikti minėtuose teisės aktuose nustatytas sąlygas, t. y. turi būti įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršyti Vyriausybės nustatyto dydžio, o kadangi pareiškėjo pageidaujami pirkti žemės Sklypai yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, jie gali būti parduodami tik gretimų žemės sklypų savininkams.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1951-492/2016 nurodė, kad ginčui taikytinos redakcijos teisės aktai sąvokos „įsiterpęs žemės ūkio paskirties žemės plotas“ neapibrėžė, tačiau pareiškėjui ginčo Sklypai galėtų būti parduoti konstatavus, kad jie gali būti laikomi žemės plotais, įsiterpusiais tarp privačios žemės sklypų, be to pagal Taisyklių 5 punktą, įsiterpę sklypai privačion nuosavybėn parduodami tik gretimų žemės sklypų savininkams.

41. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime, remdamasis šalių į bylą pateiktais įrodymais, nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo pageidaujamas įsigyti sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gretimybėje 2-3 ribojasi su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu kitos paskirties žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini)., gretimybėje 3-4-5-6 ribojasi su privačiu kitos paskirties žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teise priklausančiu J. V.), gretimybėje 6-7 ribojasi su laisva valstybine žeme, gretimybėje 7-1 su valstybiniu vandens telkiniu Žeimenio ežeru, gretimybėje 1-2 su valstybinės žemės koridoriumi (plane įvardintu praėjimo taku). Pareiškėjo pageidaujamas įsigyti kitas sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), gretimybėje 1-2 ribojasi su privačiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu G. M. nuosavybės teise (2017 m. kovo 3 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. FD-46-(14.45.141.) ir 2017 m. vasario 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas), gretimybėje 2-3 ribojasi su Švenčionys – Utena keliu ((duomenys neskelbtini).), gretimybėje 3-4 ribojasi su privačiu žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu R. D. ir K. D., gretimybėje 4-1 – su (duomenys neskelbtini) gatve.

42. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus rašytinius įrodymus, ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo prašomi įsigyti žemės Sklypai neatitinka įsiterpusių žemės plotų sąvokos, o Sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,1444 ha, be kita ko, ir nesiriboja su pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai ir pagrįstai nustatė, jog ginčo faktinė situacija neatitinka kriterijų, įtvirtintų teisės aktų nuostatose, t. y. žemės Sklypai neatitinka įsiterpusių žemės plotų sąvokos, todėl negali būti pardavimo pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalį objektu.

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, taip pat dėl pareiškėjo pateikto geodezinių matavimų akto su vietos fotonuotraukomis, kuris, pareiškėjo teigimu, yra didesnę įrodomąją galią turintis kitų įrodymų atžvilgiu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pateiktą geodezinių matavimų aktą su vietos fotonuotraukomis vertino kitų byloje esančių įrodymų kontekste nesuteikdamas jam išskirtinės įrodomosios galios.

45. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

46. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

48. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ


· Web viewLietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų...

Documents

Transcript of · Web viewLietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų...