· Web viewKasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-12076 2019-07-23 2019-07-11 2019-07-11 -

Nr. 3P-1185/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00310-2013-6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 11 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 5 d. gautu pareiškėjos Džersio salos įmonės „Renaissance Insignia Limited“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartimi Nr. 3P-950/2019 atsisakė priimti pareiškėjos kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama, tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduotu pareiškėjos kasaciniu skundu, konstatuoja, kad yra pateiktas iš dalies modifikuotas skundas, jame, kaip ir pirmajame, keliami CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo klausimai.

Pareiškėja antra kartą pateiktame skunde papildomai nurodo, kad šiuo atveju svarbu vadovautis ir CPK 2 straipsniu, kuris nustato civilinio proceso tikslą, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Pareiškėja skunde nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad nurodytu pagrindu turėtų būti ribojama asmens teisė kreiptis dėl proceso atnaujinimo, toks ribojimas turėtų būti vertinamas konstitucingumo apsektu, o teismas, nagrinėjantis tokią bylą, turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar toks įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymą.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Susipažinusi su pareiškėjos kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą, todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ed9cc9c0ac9911e9aa488968c21ecc58

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI GODA AMBRASAITĖ-BALYNIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 5 d. gautu atsakovo A. C. (A. C.) kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti procesinio teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas, o šiuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies – ieškovei iš atsakovo priteista 3516,03 Eur skola ir126,58 Eur delspinigiai.

Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto 5 metų ieškinio senaties termino ieškovės reikalavimui dėl 1459,90 Eur skolos priteisimo. Atsiskaitymai už šilumos energiją pagal periodiškai už tam tikrą laikotarpį – kalendorinį mėnesį turi būti vykdomi taip pat periodiškai kiekvieną mėnesį, todėl tai atitinka CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytus periodinių išmokų požymius. Atsižvelgiant į tai, daliai ieškovės reikalavimo turėjo būti taikoma ieškinio senatis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2009 ir 2013 m. birželio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013 pateiktais išaiškinimais. Šiose bylose nagrinėti ginčai buvo kilę iš skirtingų teisinių santykių, kuriuos jungia tik teismų praktika taikant ir aiškinant CK 125 straipsnio 9 dalies sąvokos „kitokios periodinės išmokos“ turinį.

Kasacinis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f95dd240ac9911e9aa488968c21ecc58

aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir argumentuotai pagrįsti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs skirtingus teisės taikymo išaiškinimus ir tokiu atveju kyla problema, kuriuo iš skirtingų, t. y. vienas kito neatitinkančių, kasacinio teismo išaiškinimų konkrečiu teisės klausimu reikia vadovautis, taip formuoti vienodą teismų praktiką. Kai kasaciniame skunde nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Susipažinusi su atsakovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Pažymėtina, kad atsisakius priimti kasacinį skundą, nespręstinas atsakovo prašymas dėl skundžiamo procesinio teismo sprendimo vykdymo sustabdymo.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. 3K-3-253-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16180-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.6.37; 3.2.4.11(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f6a1bf80ac9911e9aa488968c21ecc58

2019 m. liepos 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. A. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. Z. ir V. Z. ieškinį atsakovei I. A. Š., trečiasis asmuo Č. Š., dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai prašė teismo pripažinti jiems nuosavybės teisę į patalpas 1-1/27.31, 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-9/27.76, 1-10/18.41, 1-11/8.05 (iš viso 122,53 kv. m, t. y. 66/100 dalis viso pastato), esančias pastate – gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), 55 863,82 Lt (16 179,28 Eur) vidutinės rinkos vertės.

3. Ieškovai nurodė, kad jie, gyvendami atsakovei (ieškovės motinai) nuosavybės teise priklausančiame pastate – gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), atsakovei leidus, savo lėšomis rekonstravo gyvenamąjį namą, pristatė priestatą; ten gyvena iki šiol. Atsakovė, kaip namo savininkė, gavo leidimus, juos tęsė, registravo kadastrinius duomenis, tačiau visa tai atlikta už ieškovų lėšas. Šiuo metu ieškovai keldinami iš gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), kuris yra vienintelis jų sukurtas turtas ir vienintelė gyvenamoji vieta. Atsakovė nesutinka, kad ieškovams būtų pripažinta nuosavybės teisė į rekonstruotas patalpas 1-1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m, tačiau pati niekada neprieštaravo dėl stogo konstrukcijų pakeitimo, pastogės įrengimo, gyvenamojo namo stogo ir kamino rekonstravimo, dangos pakeitimo darbų, iki šių patalpų atidalijimo pretenzijų dėl saugumo reikalavimų ar techninių galimybių nekėlė, priešingai, pasirašinėjo techninės apskaitos byloje, įregistravo kadastrinius dokumentus pagal atliktus darbus. Patalpa 1-1/27,31 kv. m yra atskirta nuo kitų atsakovei priklausančių patalpų, į ją patekti iš atsakovei priklausančios gyvenamojo namo dalies negalima.

4. Ieškovai visą laiką gyveno kartu su tėvais, kartu tvarkė bendrą ūkį, mokėjo mokesčius, kūrė turtą, tarp jų buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl yra pagrindas pripažinti buvus sudarytą bendrosios jungtinės veiklos sutartį sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę – ginčo turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnis).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 9 d. sprendimu pripažino ieškovams nuosavybės teisę į patalpas 1-1/27.31, 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-9/27.76, 1-10/18.41, 1-11/8.05 (iš viso 122,53 kv. m, t. y. 66/100 dalys viso pastato), esančias pastate – gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), 55 863,82 Lt (16 179,28 Eur) vidutinės rinkos vertės, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 1996 m. balandžio 22 d. sudarė nuomos sutartį, kuria atsakovė leido naudotis ieškovui jai priklausančio gyvenamojo namo dalimi neterminuotai. Ieškovė ginčo name gyvena nuo gimimo. 2009 m. balandžio 20 d. atsakovės vardu buvo išduotas statybos leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą 1A1m (duomenys neskelbtini) pristatant priestatą ūkininko sodyboje. UAB „Paulimatas“ atliktų kadastrinių matavimų ir Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažymos pagrindu 2012 m. gruodžio 3 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota rekonstrukcijos eiga be esminių nukrypimų nuo projekto. Pagal UAB „Architektų pastogė“ atlikus kadastrinius matavimus Nekilnojamojo turto registre 2013 m. gegužės 31 d. buvo įregistruotas naujas suformuotas nekilnojamasis daiktas – pabaigtas statyti priestatas.

7. Atsakovė sutinka, kad gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), priestate esančios patalpos 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-10/18.41, 1-11/8.05 būtų pripažintos ieškovų nuosavybe, todėl laikytina, kad atsakovė sutinka, jog ieškovai ir atsakovė

buvo susitarę veikti bendrai dėl gyvenamojo namo priestato statybos ir nuosavybės teisės į jį ieškovams įgijimo.8. Atsakovė ir trečiasis asmuo Č. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad namo rekonstrukciją organizavo ir vykdė

ieškovai, gavę atsakovės, rekonstruojamo pastato savininkės, sutikimą, kad su projektu, pagal kurį buvo išduotas statybos leidimas ir vykdoma pastato rekonstrukcija, nebuvo susipažinę, tačiau leido vykdyti visus statybos darbus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai atliko visus veiksmus, susijusius su ginčo patalpų priestate statybos organizavimu, finansavimu ir pagrindinio namo patalpų remontu bei dalies stogo pakėlimu.

9. Norint nustatyti, ar buvo šalių bendras tikslas sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ginčo gyvenamajame name, svarbu, kad 2013 m. sausio 22 d. atsakovė sudarė testamentą, kuriame visos ginčo patalpos, tarp jų – ir 1-1/27.31, 1-9/27.76, paliekamos ieškovei.

10. Ieškovai, įrodinėdami ginčo patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76 ryšį su priestatu, į bylą pateikė UAB „Ateivis Lt“ architekto M. S. vertinimą, kuriame nurodyta, kad R. K. įmonės parengtame Gyvenamojo namo rekonstrukcijos projekto papildyme yra projektuojamas antras butas su atskiru įėjimu iš lauko per esamą kambarį, kurio plotas 27,30 kv. m, t. y. šis kambarys akivaizdžiai negali būti priskiriamas prie pirmojo turtinio vieneto, nes yra antro turtinio vieneto (buto) dalis pagal pastato planinius funkcinius ryšius. Atsakovė su projektiniais sprendiniais turėjo būti susipažinusi, nes 2009 m. balandžio 20 d. parengto projekto pagrindu jos vardu buvo išduotas statybos leidimas, dėl vykdomų rekonstrukcijos darbų ji neprieštaravo.

11. Iš byloje šalių pateiktų įrodymų ir paaiškinimų teismo posėdžio metu bei liudytojų parodymų teismas, remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, jog atsakovė savo veiksmais (gavo statybos leidimą, sutiko, kad ieškovai statytų priestatą, remontuotų gyvenamajame name savo naudojamą patalpą bei pakeltų stogą ir ten įsirengtų dar vieną patalpą, sudarė testamentą) bei ieškovai savo veiksmais (organizavo ir finansavo statybos darbus) kooperavosi siekdami bendro tikslo, kad rekonstravus ginčo gyvenamąjį namą būtų įrengtos patalpos ieškovų atskiram būstui, taip sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ginčo gyvenamajame name. Šalys buvo įsipareigojusios veikti bendrai, kad, siekdamos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruotų gyvenamąjį namą taip, kad ne tik priestate esančios patalpos 1-2/36.13, 1-8/4.87, 1-10/18.41, 1-11/8.05, bet ir pagrindiniame name esančios patalpos 1-1/27.31, 1-9/27.76 būtų sujungtos kaip atskiras ieškovų būstas. Taigi tarp ieškovų ir atsakovės susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai (CK 1.93 straipsnio 2, 6 dalys, 6.969 straipsnio 4 dalis).

12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės I. A. Š. ir trečiojo asmens Č. Š. apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 24 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13. Byloje nustatyta, kad 2009 m. balandžio 20 d. statybos leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą, taigi ir ginčo patalpas, buvo išduotas atsakovės vardu; 2013 m. sausio 22 d. sudarytu testamentu ginčo patalpas 1-1/27.31, 1-9/27.76 atsakovė taip pat paliko ieškovei; liudytojai – R. G. (kitos atsakovės dukters sutuoktinis) ir D. V. patvirtino ieškovų ieškinyje išdėstytas aplinkybes apie šalių susitarimą statyti priestatą prie ieškovų naudojamų patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76, taip sukuriant atskirą būstą ieškovų šeimai; UAB „Ateivis Lt“ architektas M. S. savo pažymoje patvirtino, kad projektuojamas antras butas su atskiru įėjimu iš lauko per esamą kambarį, kurio plotas 27,30 kv. m, t. y. šis esamas kambarys (27,30 kv. m) akivaizdžiai negali būti priskiriamas prie pirmojo (atsakovės) turtinio vieneto, nes jis yra antro (ieškovų priestato) turtinio vieneto (buto) dalis pagal pastato planinius funkcinius ryšius. Teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, 2013 m. sausio 22 d. testamentą, taigi ir atsakovės valią dėl jungtinės veiklos turinio ir apimties vertino išimtinai ginčo patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76 ir atsakovės veiksmų gaunant statybos leidimą bei įregistruojant jau pakeistus gyvenamojo namo kadastrinius duomenis Nekilnojamojo turto registre kontekste (įrodymų sąsajumo taisyklė), neanalizuodamas viso testamento turinio. Byloje apklausti liudytojai iš esmės patvirtino ginčo patalpų 1-1/27.31 kv. m ir 1-9/27.76 kv. m funkcinį ryšį su ieškovų pastatytomis patalpomis, tą patvirtina tiek projektinė gyvenamojo namo medžiaga, tiek atsakovės ir ieškovų paaiškinimai.

14. Pažymėta, kad atsakovė iki 2013 m. gegužės 31 d., kai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti suformuoti nauji nekilnojamieji daiktai (ieškovų statyba), ieškovams jokių pretenzijų dėl savavališkų veiksmų (statybos) nereiškė ir tai padarė tik 2015 m. po nepalankaus skundžiamo teismo sprendimo. Be to, Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovams buvo leista be atsakovės sutikimo ištaisyti savavališkų darbų padarinius, t. y. teikti dokumentus ir gauti statybą leidžiančius dokumentus dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos pagal UAB „Savana LT“ parengtą rekonstrukcijos koregavimo projektą Nr. 2017 1014 01 be atsakovės I. A. Š. sutikimo. Iš bylos duomenų nustačiusi šalių jungtinės veiklos sutarties faktą, taip pat ir dėl ginčijamų patalpų 1-1/27.31 kv. m bei 1-9/27.76 kv. m, kolegija sprendė, kad ieškovai savo lėšomis ir darbu įgijo dalinę nuosavybę į ginčo patalpas jungtinės veiklos pagrindu.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu atsakovė I. A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovų ieškinys dėl nuosavybės teisės į gyvenamojo namo patalpas Nr. 1-1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m pripažinimo, ir dėl šios ieškinio dalies priimti naują sprendimą – reikalavimą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų prieštaringas teismų išvadas, jog ginčo patalpa 1-1/27,31 kv. m yra atskirta nuo kitų I. A. Š. priklausančių patalpų, į ją patekti iš I. A. Š. priklausančios namo dalies negalima, kad šalys visą laiką gyveno kartu, kartu tvarkė ūkį, mokėjo mokesčius. Atsakovės duktė D., ištekėjusi už V. Z, vedė atskirą ūkį, bendro ūkio šalys niekada nevedė, name gyveno dvi atskiros šeimos. Šeimų privatumui užtikrinti dvejos durys iš patalpų 1-2/13,21 kv. m, 1-3/14,27 kv. m (senas patalpų indeksas), vedančios į D. ir V. Z. gyvenamas patalpas 1-4/27,30 kv. m (senas patalpos indeksas), arba 1- 1/27, 31 kv. m (naujas patalpos indeksas), buvo laikinai užtaisytos. Tai, kad šios durys buvo ir dabar yra užtaisytos medžio drožlių plokšte, konstatavo antstolė R. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo schemoje Nr. 2, pažymėdama jas skaičiais 5 ir 6. Į patalpą 1-4/27,30 kv. m (dabar 1-1/27, 31 kv. m) buvo atskiras įėjimas iš kiemo, todėl I. A. Š. leido D. ir V. Z. pasistatyti priestatą ir jame įsirengti virtuvę. Teismai nevertino antstolės R. P. faktinių aplinkybių protokole užfiksuotų faktų. Faktinių aplinkybių protokole nurodyta, kad name buvo ir yra dvi virtuvės, I. A. Š. bei D. ir V. Z. sudarė atskiras šeimas ir bendro ūkio niekada nevedė. Patalpoje 1-1/27.31 kv. m ieškovų atliktų darbų negalima vertinti kaip patalpos rekonstrukcijos, nes tokia išvada prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams (faktinių bylos aplinkybių protokole užfiksuotiems faktams). Šia patalpa ieškovai nuo santuokos sudarymo naudojasi nemokamai, todėl patalpas privalėjo prižiūrėti, daryti einamąjį remontą (CK 6.493 straipsnio l dalis). Dėl to, nepaisant ieškovų šioms patalpoms atnaujinti skirtų lėšų, jos negalėjo tapti jų nuosavybe.

15.2. Pagrindinio namo lAlm pirmame aukšte yra patalpa 1-1/27,31 kv. m, o virš jos (namo lAlm palėpėje) – savavališkai įrengta patalpa 1-9/27,76 kv. m. Namo lAlm palėpėje patalpa 1-9/27,76 kv. m yra negalima. D. ir V. Z. be I. A. Š. sutikimo, savavališkai, nukrypdami nuo patvirtinto projekto, pakėlė stogo dalį virš I. A. Š. priklausančio gyvenamojo namo lAlm dalies. Pakėlus stogą, susidarė erdvė, joje fiksuota patalpa 1-9/27.76 kv. m, tačiau patalpa šioje erdvėje negalima, nes jos neatlaikys senovinė medinė perdanga. Statybos leidime šie stogo pakeitimai nenurodyti, todėl patalpa 1-9/27.76 kv. m įrengta savavališkai. Šiai patalpai įrengti buvo pakeltas stogas virš namo lAlm dalies, todėl iš dalies pasikeitė namo fasadas, aukštis, vidaus ir išorės matmenys, plotas. Lietuvos Respublikos statybos įstatyme tokie nukrypimai nuo statybos leidimo vertintini kaip statyba pažeidžiant esminius statybos leidimo ir statinio projekto sprendinius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71, 93 punktai) ir tokiu statiniu ar jo dalimi naudotis ar juo disponuoti (parduoti padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Neatsižvelgdami į įstatymu nustatytą teisinį reglamentavimą, draudžiantį disponuoti objektu su esminiais statybos nukrypimais, teismai patalpą 1-9/27.76 kv. m nuosavybės teise pripažino V. ir D. Z.

15.3. Teismas nepagrįstai ieškovų pateiktą ir testamente nurodytą I. A. Š. valią po mirties padalyti turtą visiems įpėdiniams (ne tik D. Z.) vertino kaip įrodymą, jog statant priestatą tarp atsakovės ir ieškovų buvo susitarimas patalpas 1- 1/27,31 kv. m, 1-9/27,76 kv. m perleisti D. Z. Testamentas neįsigaliojęs, todėl jis ne tik negalėjo būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, bet ir negalėjo būti teismo priimtas ir pridėtas prie bylos. Testamente yra testatoriaus valia, nukreipta į ateitį, jo turėto turto padalijimas po testatoriaus mirties. Iki testatoriaus mirties testamentas gali būti keičiamas. Tai, kad ginčo patalpos testamentu paliekamos D. Z., rodo, kad jungtinės veiklos sutartimi dėl jų nebuvo sutarta. Ginčo patalpų testamentu palikimas D. Z. rodo tikrąją I. A. Š. valią ginčo patalpas palikti D. Z. tik po mirties. Liudytojas D. Vitkauskas parodė, jog priestate dirbo santechnikos darbus, tačiau jo parodymus vertinti kaip įrodymą, kad I. A. Š. ketino ginčo patalpas perduoti V. ir D. Z. nuosavybėn, teismui nebuvo jokio pagrindo. Nepagrįstai buvo remtasi UAB „Ateivis Lt“ architekto M. S. išvada, nes jis klaidina teismą, kad į nurodytą D. ir V. Z. turtinį vienetą galima patekti tik iš lauko per patalpą 1-1/27,31 kv. m. Nustatyta, kad iš patalpos 1-1/27,31 kv. m į priestatą 3alb nėra įrengtos durys, o yra tik du langai sienoje, skiriantys patalpą 1-1/27,31 kv. m ir priestatą 3alb (antstolės R. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir UAB „Paulimatas“ raštas).

15.4. Teismai iš esmės teisingai vertino teisinius santykius tarp I. A. Š. ir D. ir V. Z., tačiau neteisingai nustatė jungtinės veiklos susitarimo, bendrai siekiamo tikslo turinį, jo apimtį – sutarties dalyką. Šio susitarimo tikslas buvo namo rekonstrukcija, pristatant priestatą 3a1b, analogišką jau esančiam priestatui 2a1ž (rekonstrukcijos projekte aiškiai apibrėžta

rekonstrukcijos apimtis ir ribos, rekonstrukcijos darbai pagrindiniame name lAlm nenurodyti). Susitarimo perleisti nuosavybės teises D. ir V. Z. į patalpą 1-1/27.31 kv. m nebuvo, to daryti I. A. Š. neketino ir nežadėjo, kaip ir nedavė sutikimo jai priklausančio namo palėpėje (pastogėje) įrengti patalpą 1-9/27.76 kv. m. Tai, kad I. A. Š. neketino perleisti savo nuosavybės dalies D. ir V. Z., rodo duomenys, esantys paraiškoje dėl planuojamos statybos projekto ir projektavimo sąlygų rengimo. Nelogiška ir neprotinga galvoti, kad I. A. Š., veikdama faktinės jungtinės veiklos sutarties pagrindu, turėjo tikslą ir siekė prarasti nuosavybę.

16. Ieškovai D. Z. ir V. Z. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Šeimos tikslas buvo padidinti gyvenamojo namo bendrą plotą suteikiant galimybę įsirengti tas patalpas ir ten apsigyventi ieškovams D. Z. – atsakovės dukteriai ir V. Z. – ieškovės sutuoktiniui ir jų sūnui, kurie ilgą laiką gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ginčo patalpoje 1-1/27.31 kv. m. Toks ieškovų lėšomis atliktas rekonstravimas ir suplanuota gerovė ilgą laiką tenkino atsakovę, iki ieškovai nepradėjo siekti šių patalpų įteisinti savo vardu. Atsakovė per visą procesą teigė, kad visą šį turtą (patalpas 1-1, 1-9 ir priestato patalpas) ieškovai gaus tik po jos mirties, ir tuo tikslu sudarė testamentą.

16.2. Kasacinio skundo argumentus, jog atsakovė nesutiko su 1-l patalpos rekonstrukcija, paneigia tai, kad lokalinėje sąmatoje yra nurodyta darbų apimtis, kaina ir jos apskaičiavimas, kadangi rekonstrukcijos ir statybos darbai apėmė 1-1 patalpas, tai: plastiko langų, palangių montavimas, išorės skardos palangių tvirtinimas, lentinių grindų ardymas, grunto kasimas, židinio konstrukcija, židinio kapsulės konstrukcija, židinio kapsulės apmūrijimas, paviršių apmūrijimas klinkerio apdailos plytomis, sienų vidinių paviršių aptaisymas keraminėmis plytelėmis, monolitinio gelžbetonio pamatai ir t. t. Byloje taip pat pateikta namo rekonstrukcijos stogo (patalpa 1-9) sąmata, 2014 m. liepos 21 d. susitarimas, kurie patvirtina, jog minėtas atsakovės statybos leidimo faktas, sutikimas ieškovams statytis priestatą, remontuotis gyvenamajame name savo naudojamą patalpą bei pakelti stogą ir ten įsirengti dar vieną patalpą patvirtina tokio įnašo buvimo faktą. Akivaizdu, kad šalys, kooperuodamos savo turtą ir darbą, buvo įsipareigojusios veikti bendrai, siekdamos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę rekonstruojant gyvenamąjį namą taip, kad ne tik pastate esančios patalpos 1-2/36.13, 1- 8/4.87,1-10/18.41, 1-11/8.05, bet ir pagrindiniame name esančios patalpos 1-1/27.31 ir 1-9/27.76 būtų sujungtos kaip atskiras ieškovų būstas.

16.3. Ieškovai, įrodinėdami ginčo patalpų 1-1/27.31, 1-9/27.76 ryšį su priestatu, į bylą pateikė ir UAB „Ateivis Lt“ architekto M. S. vertinimą, kuriame yra nurodyta, kad projektuojamas antras butas su atskiru įėjimu iš lauko pusės per esamą kambarį, kurio plotas 27,30 kv. m, t. y. šis esamas kambarys (27,30 kv. m) akivaizdžiai negali būti priskiriamas prie pirmojo (atsakovės) turtinio vieneto, nes yra antro (ieškovų priestato) turtinio vieneto (buto) dalis pagal pastato planinius funkcinius ryšius. Argumentai dėl to, kad ieškovai neva savavališkai nukrypo nuo projekto ir kad patalpų 1-1 ir 1-9 perdangos konstrukcija yra nusidėvėjusi, nestabili ir netinka patalpoms įrengti, neatitinka tikrovės, nes statybos darbai dėl teisminių ginčų nuo 2012 m. yra sustabdyti ir nebaigti. Tai, kad ginčo patalpa 1-9/27.76 kv. m, esanti virš patalpos 1-1/27.31 kv. m, pasak atsakovės, yra pastatyta pažeidžiant rekonstrukcijos projektą, vykdant savavališką, neteisėtą statybą, nepatvirtina susitarimo dėl jungtinės veiklos nebuvimo fakto, be to, institucija, išduodanti statybą leidžiančius dokumentus, spręsdama ieškovų prašymą išduoti statybos leidimą, turi tikrinti, ar rekonstrukcijos koregavimo projektas atitinka teisės aktų reikalavimus.

16.4. Teismų sprendimai dėl ginčo patalpų 1-1/27.31 ir 1-9/27.76 yra grindžiami ne vien statybos leidimu, projektine medžiaga, bet ir kitais rašytiniais įrodymais (testamentu, atsižvelgiant į atsakovės veiksmus gaunant statybos leidimą ir įregistruojant jau pakeistus gyvenamojo namo kadastrinius duomenis Nekilnojamojo turto registre, liudytojų parodymais ir kt.). Iš bylos duomenų nustatę šalių jungtinės veiklos sutarties faktą, taip pat ir dėl ginčijamų patalpų 1-1/27.31 kv. m bei 1-9/27.76 kv. m, teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovai savo lėšomis ir darbu įgijo dalinę nuosavybę į ginčo patalpas jungtinės veiklos pagrindu. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

17. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovai ir atsakovė sudarė jungtinės veiklos sutartį dėl atsakovei priklausančio gyvenamojo namo rekonstrukcijos, pastatant namo priestatą ieškovų lėšomis ir jiems įgyjant nuosavybės teises į dalį rekonstruoto pastato patalpų. Atsakovė pripažino buvus tokį susitarimą, tačiau kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl šios jungtinės veiklos sutarties apimties. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl gyvenamojo namo patalpų 1-1 ir 1-9 perdavimo ieškovų nuosavybėn, be to, patalpa 1-9 įrengta neteisėtai.

18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

19. Nagrinėjamoje byloje CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgdama į tai, kad teismų atliktas šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimas kaip jungtinės veiklos sutarties ir šalių susitarimas dėl ieškovų nuosavybės teisės į patalpas 1-2, 1-8, 1-10 1-11 įgijimo nėra kasacine tvarka skundžiamas, teisėjų kolegija dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kaip nesančios kasacijos objektu, detaliau nepasisakys.

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių ir tokių santykių įrodinėjimo

20. CK 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis).

21. Pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį partnerių įnašais į bendrą veiklą gali būti pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita, galioja partnerių įnašų lygybės prezumpcija (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis).

22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 straipsnis). Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtra ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017, 26 punktą).

23. Kaip jau minėta, jeigu jungtinės veiklos (partnerystės) tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, t. y. kai sutartis sudaroma tik tam tikram baigtiniam tikslui pasiekti, pavyzdžiui, pastatyti tam tikrą pastatą, įrengti kelią ir pan., tokia jungtinės veiklos sutartis (paprastoji partnerystė) vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Taigi jungtinės veiklos sutartis ne pelno tikslais laikoma savanoriška asociacija, kuri, kaip minėta, pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Jungtinės veiklos (partnerystės) kaip asociacijos sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir tą susitarimą išreiškia įstatymo reikalaujama forma.

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai yra nustatyti formos reikalavimai, jie netaikomi CK 6.969 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamai asociacijos sutarčiai. Tai reiškia, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė, kad ją reikia sudaryti rašytine, o įstatymo įtvirtintais atvejais – notarine forma ir kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai pagal CK 6.969 straipsnio 3 dalį. Sprendžiant dėl jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarties (paprastoji partnerystė ne pelno siekimo tikslais) formos vadovaujamasi sandorių formai taikomais bendraisiais reikalavimais, o ne CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (kvalifikuotos partnerystės, sudarytos pelno siekimo tikslu) nustatytais sutarties formos reikalavimais ir jos nesilaikymo teisiniais padariniais. Jungtinės veiklos (asociacijos) sutarčiai dėl gyvenamojo namo statybos taikoma CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata dėl

sutarties sudarymo raštu, bet šioje normoje įsakmiai nėra nustatyta, kad dėl formos reikalavimo nesilaikymo sutartis yra negaliojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).

25. Esant šalių ginčui dėl jungtinės sutarties turinio ir jos sąlygų, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Nagrinėjamoje byloje nesant tarp šalių sudarytos rašytinės jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties, šalių sudaryta sutartis nėra negaliojanti, tačiau pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį tokios sutarties sudarymo fakto, kartu ir jos sąlygų turinio įrodinėti liudytojų parodymais negalima, išskyrus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais (kai jie leistini), rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

27. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad naudojimosi gyvenamuoju namu po statybos užbaigimo faktas gali būti vertinamas kaip vienas iš susitarimo dėl jungtinės veiklos (asociacijos) požymių, kartu su lėšų, statybinių medžiagų, nekilnojamojo daikto (pvz., buvusio pastato, nebaigtos statybos) ar kitokių išteklių panaudojimu jungtinės veiklos tikslui pasiekti – pasistatyti namą sau gyventi, būnant jo bendraturčiais. Vien naudojimosi pastatytu sau gyventi namu faktas nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo fakto, tačiau pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika taikytina ir nustatant jungtinės veiklos sutarties sąlygas.

29. Nagrinėjamoje byloje teismai išvadą, kad šalys jungtinės veiklos sutartimi susitarė ginčo patalpas 1-1 ir 1-9 perduoti ieškovų nuosavybėn, grindė tuo, kad ieškovai gyvenamojo namo patalpa 1-1 naudojasi, abi patalpos 1-1- ir 1-9 funkcionaliai susijusios su ieškovų pastatytu priestatu, kad šios patalpos atsakovės testamentu buvo paskirtos paveldėti ieškovei, atsakovė sutiko su patalpų pagrindiniame name remontu ir dalies stogo pakėlimu.

30. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad nebuvo šalių susitarimo dėl patalpų 1-1 ir 1-9 perdavimo po rekonstrukcijos ieškovų nuosavybėn, patalpa 1-1 ieškovams buvo suteikta naudotis panaudos pagrindais. Patalpa 1-1 funkciškai nėra susijusi su ieškovų pastatytu priestatu, nes yra durys ir į atsakovės naudojamas patalpas, nėra durų į ieškovų pastatytą priestatą, patalpa 1-9 suformuota savavališkai, neteisėtai pakeliant dalį gyvenamojo namo stogo.

31. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais iš dalies sutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktas, jog ieškovai su atsakovės sutikimu naudojasi patalpa 1-1, atliko joje remonto darbus, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog šalys sudaryta jungtinės veiklos sutartimi susitarė dėl šios patalpos perdavimo ieškovų nuosavybėn. Aplinkybė dėl šios patalpos funkcinės sąsajos su ieškovų patalpomis aktuali būtų sprendžiant dėl patalpų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės ir naudojimosi tvarkos jomis nustatymo. Kita vertus, teismai nevertino atsakovės kasaciniame skunde minimų antstolės

surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytų faktų dėl šios patalpos izoliuotumo nuo atsakovei priklausančių patalpų buvimo (nebuvimo), dėl durų angos tarp šios patalpos ir ieškovų priestato buvimo. Teismai nenurodė jokių argumentų dėl ieškovų atliktų patalpos 1-1 remonto darbų kvalifikavimo kaip rekonstrukcijos darbų ir kuo remdamiesi tokią išvadą padarė, taip pat dėl atliktų remonto darbų apimties, ar šie atlikti darbai gali būti vertinami kaip rekonstrukcija ir kaip šie darbai įrodo buvus šalių susitarimą dėl šių patalpų perdavimo ieškovų nuosavybei kaip rezultatą.

32. Atsakovės surašyto testamento turinys, konkrečiai 6 punkto sąlyga dėl patalpų, į kurių nuosavybę pretenduoja ieškovai, po atsakovės mirties palikimo ieškovei, pats savaime nepatvirtina šalių susitarimo dėl patalpų 1-1 ir 1-9 pripažinimo ieškovų nuosavybe. Testamento turinys tik parodo atsakovės valią dėl disponavimo jos turtu po atsakovės mirties.

33. Kita vertus, pažymėtina, kad pagal CK 5.28 straipsnio 3 dalį informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali, o pagal CK 5.33 straipsnio 1 dalį testamento turinys gali būti notaro paskelbiamas žinomiems įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims tik po testatoriaus mirties. Pagal CK 5.32 straipsnio 3 dalį testamentų registro duomenis galima perduoti teismui, notarui ir kitiems suinteresuotiems asmenims po testatoriaus mirties. Tai reiškia, kad, testatoriui esant gyvam, jo testamento turinys negali būti perduodamas minėtiems asmenims ir tai paaiškinama testamento turinio konfidencialumu bei CK 5.35 straipsnyje įtvirtinta testatoriaus teise savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, tokiu būdu išreiškiant teisę laisvai apsispręsti dėl turto likimo po savo mirties. Toks teisinis reguliavimas, teisėjų kolegijos nuomone, lemia tai, kad testamentas, testatoriui esant gyvam, negali būti panaudojamas kaip įrodinėjimo priemonė vienokiai ar kitokiai testatoriaus valiai įrodinėti kitokio pobūdžio nei paveldėjimo teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

34. Kalbant apie patalpą 1-9, bylą nagrinėję teismai nevertino, ar ši patalpa ieškovų bylos nagrinėjimo metu yra įrengta, o jei įrengta – ar tai atlikta teisėtai, ar buvo šalių susitarimas dėl jos įrengimo ir perdavimo ieškovų nuosavybėn, ar dėl to ji iš viso gali būti nuosavybės teisės objektu.

35. Taigi bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimą, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, spręsdami dėl šalių valios dėl jungtinės veiklos sutarties turinio, o dėl šios priežasties galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 5 d. gautu ieškovės A. F. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti ieškovės pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsniu. Teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl papildomo sprendimo priėmimo dėl bylinėjimosi išlaidų, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo apmokėti išlaidas advokato pagalbai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šis klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2010, nes joje skiriasi tiek faktinės aplinkybės, tiek reikalavimų pagrindas ir dalykas. Duomenys apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas buvo pateikti byloje iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau duomenys, kad ieškovė už nurodytas paslaugas advokatui faktiškai sumokėjo visą sumą, į bylą nebuvo pateikti. Ieškovė dėl finansinės padėties iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos neturėjo galimybės atlikti viso mokėjimo už advokato suteiktas paslaugas. Kartu su pareiškimu dėl papildomo sprendimo priėmimo ieškovė pateikė teismui patvirtinimą apie apmokėjimą advokatui už jo suteiktas teisines paslaugas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir prašė jas priteisti. Ieškovės pareiškime dėl papildomo sprendimo priėmimo nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, kad apie rašytinį posėdį, kuriame byla buvo paskirta rašytiniam nagrinėjimui, ir teismo posėdžio datą ieškovės atstovas nebuvo tinkamai informuotas. Todėl ieškovės atstovas neturėjo galimybės laiku pateikti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų.

Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d857b070ac9911e9aa488968c21ecc58

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Susipažinusi su ieškovės kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu ieškovės G. A. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dd11b610ac9911e9aa488968c21ecc58

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas paliktas nepakeistas, ir kuriuo ieškovės ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo atmestas.

Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismai skyrė nepakankamai dėmesio tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių santykių vertinimui bei nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir rašytinių įrodymų kaip viseto, netinkamai kvalifikavo ieškovės padarytus pažeidimus. Iki atleidimo momento ieškovei buvo įteikta daug pagyrimų ir paskatinimų, kurie buvo pateikti šioje civilinėje byloje, tad iš teismų praktikos akivaizdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2010, 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 30 punktas, 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566-706/2015), kad teismai neatskleidė visos bylos esmės ir netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovės padaryti pažeidimai formalūs. Ieškovė nepadarė jokios turtinės ar neturtinės žalos atsakovui, todėl teismai negalėjo padaryti išvados, kad ieškovė padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 3 dalies 7 punktą ir nukrypo nuo tuo klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.


Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).



Susipažinusi su ieškovės kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu ieškovo A. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo atmesti.

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino šalių sudarytą KASKO draudimo sutartį ir draudimo teisę atsisakyti mokėti ieškovui draudimo išmoką pagal tokią sutartį. Esminė aplinkybė, sukurianti draudiko pareigą išmokėti išmoką, sietina su draudžiamojo įvykio atsiradimu. Apeliacinės instancijos teismas peržengė nagrinėjimo ribas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas apsiribojo Vilniaus apskrities policijos pareigūno N. M. paaiškinimais. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.39 ir 6.672 straipsnius. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas iš esmės jokių pagrįstų motyvų, neįvardydamas konkrečių civilinio proceso normų pažeidimų ar nenurodydamas materialiosios teisės normų netinkamo taikymo, panaikindamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, pažeidė teismo sprendimo teisėtumo prezumpciją. Teismas pažeidė ieškovo sąžiningumo prezumpcijos principą.


Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d4368f70ac9911e9aa488968c21ecc58

teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Susipažinusi su ieškovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovui grąžintinas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti ieškovui A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 126 (vieną šimtą dvidešimt šešis) Eur žyminio mokesčio,

sumokėto 2019 m. liepos 4 d. AB SEB banke.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu ieškovo V. G. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ea9ef310ac9911e9aa488968c21ecc58

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimas paliktas nepakeistas, ir kuriuo ieškovo ieškinys dėl nepagrįstai gautų pinigų atmestas.

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad teismai neteisingai taikė be pagrindo gauto turto grąžinimą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 – 6.242 straipsniai), o konkrečiai – neteisingai taikė be pagrindo gauto turto (nepagrįsto praturtėjimo) instituto taikymo sąlygą, jog turtas turi būti gautas be pagrindo, bei nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo dėl šios sąlygos taikymo. Teismai, spręsdami dėl be pagrindo gauto turto grąžinimo (nepagrįsto praturtėjimo) nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) bei nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo šios kategorijos (dėl be pagrindo gauto turto (nepagrįsto praturtėjimo) bylose. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę bei pagal kasacinio teismo išaiškinimą bylose dėl be pagrindo gauto turto (nepagrįsto praturtėjimo) pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui, tačiau nagrinėjamu atveju teismai atmetė ieškovo ieškinį, nes laikė, kad jis neįrodė, jog atsakovas pinigus gavo be pagrindo.

Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Susipažinusi su ieškovo kasaciniu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų nors vieną CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytą bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindą. Todėl pateiktą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovo atstovui grąžintinas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti ieškovo V. G. atstovui advokatui Mindaugui Kazlauskui (kodas (duomenys neskelbtini) 61 (šešiasdešimt

vieną) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. liepos 9 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ



Nr. 3P-1206/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00474-2019-2(N)(S)


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 9 d. gautu S. K. (S. K.) kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

suinteresuotas asmuo S. K. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nutarties, kuria Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis palikta nepakeista, ir kuria pareiškėjos M. T. prašymas patenkintas – leista grąžinti neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomą pareiškėjos ir suinteresuoto asmens vaiką A. K. į Rusijos Federaciją, taip pat iš suinteresuoto asmens pareiškėjai priteistas 1009,78 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir 1673,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas Lietuvos valstybei.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalį teismo nutartis grąžinti vaiką ar atsisakyti grąžinti vaiką gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui. Bylose dėl vaiko grąžinimo kasacija negalima. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo pasinaudojo įstatymo suteikta teise Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį apskųsti apeliacine tvarka. Tuo tarpu jokių išimčių įstatymas dėl kasacijos nenustato.

Kadangi Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas kasaciją dėl teismo nutarties grąžinti vaiką ar atsisakyti grąžinti vaiką imperatyviai draudžia, suinteresuoto asmens paduotą kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 6 dalimi, 350 straipsnio 4 dalimi,

n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f09b15a0ac9911e9aa488968c21ecc58




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 4 d. gautu atsakovės O. S. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo ir 2019 m. liepos 11 d. gautu dokumentu dėl kasacinio skundo trūkumų taisymo,

n u s t a t ė:

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimas, kuriuo be kita ko, neterminuotai apribota atsakovės O. S. motinos valdžia jos keturių vaikų atžvilgiu. Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios teisės normos buvo pažeistos priimant skundžiamą procesinį sprendimą, kaip šios normos buvo pažeistos, teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsta, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasacinis skundas laikomas neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Pateiktame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.180 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nenustatė, kad atsakovė savo veiksmais darytų ypatingą žalą vaikams, kad teismai taikė neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, nors nenustatė įstatyme

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f39087e0ac9911e9aa488968c21ecc58

nustatytų sąlygų šiai griežčiausiai priemonei taikyti.Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų

pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtai teismo nutarčiai priimti.

Kadangi kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, tai paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 3 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Neilukas“ dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ec09cdb0ac9911e9aa488968c21ecc58

įsiteisėjimo dienos.CPK 345 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl

priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, kai kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad atsakovė pateikė kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, todėl yra praleistas vieno mėnesio kasacinio skundo padavimo terminas, kuris negali būti atnaujinamas (CPK 345 straipsnio 1 ir 2 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 4 d. gautu ieškovės D. D. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimas ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį atmesti: priteisti ieškovei 22450 Eur vertės 2-jų kambarių butą.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e21fa810ac9911e9aa488968c21ecc58

2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios teisės normos buvo pažeistos priimant skundžiamą procesinį sprendimą, kaip šios normos buvo pažeistos, teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsta, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui. Kasacinis skundas laikomas neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovas nuslėpė, jog santuokos metu iš santuokos metu įgytų lėšų įgijo įmonės akcijų, kitą turtą (šias aplinkybes ieškovei nebuvo žinoma nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose); kad teismas neužtikrino galimybės ieškovei pakeisti atstovą, nors teismo posėdžio metu ji to prašė ir taip buvo pažeista jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą; kad teismai nepadalino santuokos metu, be ieškovės žinios, atsakovo parduoto buto; kad teismai netinkamai nustatė dalytino turto vertę.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasacinio skundo argumentais, skundžiamos teismo nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų. Teisėjų atrankos kolegijos konstatuoja, kad kasaciniame skunde net neįvardyti kasacijos pagrindai, iš esmės kasacinis skundas grindžiamas fakto klausimais, kurie nėra kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).



n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. e3K-3-264-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-47487-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.39.2.5.8; 3.2.4.9.6.2(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=db0e44f0ac9911e9aa488968c21ecc58



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudimo sutarčių aiškinimą, draudžiamuosius įvykius, įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Stateta“ prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 40 907,34 Eur draudimo išmoką, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Tarp šalių 2015 m. gruodžio 24 d. buvo sudaryta Verslo turto draudimo sutartis (toliau – ir Draudimo sutartis). Šioje sutartyje nustatytas draudimo laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 14 d. 00.00 val. iki 2016 m. gruodžio 23 d. 24.00 val., draudimo vieta – Ukmergės g. 246, Vilnius. Pagal Draudimo sutarties priedą draudimo objektai yra statiniai, įrenginiai, atsargos. Statiniams galioja šie draudžiamieji įvykiai: ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, piktavališkas pastato sugadinimas, stiklo dūžis, transporto priemonės atsitrenkimas; įrenginiams – ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, vagystė su įsibrovimu, apiplėšimas ir vandalizmas, stiklo dūžis, transporto priemonės atsitrenkimas, elektronikos gedimai; atsargoms – ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, vagystė su įsibrovimu, apiplėšimas ir vandalizmas, stiklo dūžis, transporto priemonės atsitrenkimas. Statinių draudimo suma – 1 005 286 Eur, įrenginių draudimo suma – 56 949 Eur, atsargų draudimo suma – 35 000 Eur.

4. 2016 m. birželio 17 d. į ieškovei priklausančią degalinę Draudimo sutartyje nurodytu adresu trenkė žaibas. Buvo nustatyta, kad dėl šio įvykio buvo sugadinta: vaizdo stebėjimo sistemos kameros, tinklo komutatorius ir nepertraukiamo maitinimo šaltinis, degalinės vidaus įranga, pilonai, degalų kolonėlių elektronika, spausdintuvas, stacionarus kompiuteris, nepertraukiamo maitinimo šaltinis. Bendra sugadintos įrangos (turto) remonto suma sudaro 45 907,34 Eur (be PVM).

5. Ieškovės turimi duomenys (Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus pažyma) patvirtina, kad įvykio dieną žaibas trenkė degalinėje, degalinės teritorijoje ne vieną kartą ir ne į vieną degalinės teritorijoje buvusį objektą, tą patvirtina ir draudėjo atstovo pranešimas.

6. Ieškovės nuomone, nei žaibo iškrovos sąvoka, nei tiesioginė žaibo iškrovos sąvoka draudimo taisyklėse nėra pateiktos, detalizuotos. Žaibo sąvoka turi būti aiškinama kaip gamtos reiškinys, atsižvelgiant į šio reiškinio fizikines savybes, mokslinę informaciją apie šį reiškinį. Dėl to įvykio aplinkybės atitinka Verslo turto draudimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatyto draudžiamojo įvykio – žaibo įtrenkimo – požymius (Taisyklių 11.1 punkto b papunktis). Ieškovės prašomas priteisti nuostolių atlyginimas neviršija maksimalių Draudimo sutartyje nustatytų draudimo sumų, todėl atsakovė turi išmokėti visą dėl 2016 m. birželio 17 d. įvykio patirtą nuostolio sumą.

7. Atsakovė, atlikusi tyrimą, nustatė, kad visi dėl aptariamo įvykio padaryti pažeidimai atsirado dėl žaibo sukelto įtampos šuolio, todėl nusprendė ieškovei išmokėti 5000 Eur draudimo išmoką pagal elektronikos gedimų riziką. Padengti likusius, t. y. visus ieškovės patirtus, nuostolius AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė.


8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu UAB „Stateta“ ieškinį atmetė.9. Teismas konstatavo, kad byloje ginčo, jog degalinės įrenginių gedimus lėmė žaibo sukelti viršįtampiai, nėra. Tačiau

Draudimo sutartyje šalys dėl įrenginių draudimo nuo žaibo poveikio nesusitarė. Tarp Draudimo sutarties priede esančių įrenginiams taikytinų rizikų „žaibo reiškinys“ kaip gamtinė jėga neįvardytas, tačiau žaibo poveikis minimas viename iš draudimo nuo ugnies rizikos atvejų. Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje yra nurodytas žaibo įtrenkimas, kaip ugnies rizikos atvejis, kuris turi pasireikšti tiesiogine žaibo iškrova į apdraustą turtą. Šalia kaip nedraudžiamasis įvykis yra nurodytas netiesioginis žaibo poveikis – kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas. Teismas darė išvadą, kad pagal Taisykles žaibas (žaibo reiškinys) gali pasireikšti dvejopai – tiesioginiu smūgiu į objektus žemėje, mechaniškai ir termiškai pažeidžiant paviršius, kai veikia elektros srovė, bei skleidžiant elektromagnetinę spinduliuotę, kuri gali sugeneruoti viršįtampius elektros grandinėse ir sukelti jų gedimus.

10. Vertinta, kad Taisyklių nuostatose aiškiai yra išskirtos dvi savarankiškos žaibo poveikio kategorijos, t. y. tiesioginis žaibo įtrenkimas ir netiesioginis žaibo poveikis. Teismas, atsižvelgdamas į ekspertizės akte padarytas išvadas, eksperto paaiškinimus, jog pavojingiausias yra tiesioginis smūgis, kai veikia ne tik elektromagnetinis laukas, bet ir elektros srovė, pasisakė, kad galima teigti, jog, prie ugnies rizikos priskyrusi vieną iš atvejų – žaibo įtrenkimą, draudikė fiksavo ir atvejį, kuriam aktualus tiesioginis smūgis į objektą, kai veikia žaibo iškrovos ne tik elektromagnetinis laukas, bet ir elektros srovė, sukelianti ugnį bei galimą termišką, mechanišką daikto pažeidimą, kuris būdingas tiesioginiam žaibo smūgiui. Teismas, įvertinęs Taisyklių nuostatų konstrukcinį pobūdį, jų 11.1 punkto b papunktyje išskiriant sąvokas „žaibo įtrenkimas“ bei „netiesioginis žaibo poveikis“ ir minėtomis sąvokomis apibrėžiant skirtingas kategorijas – draudžiamąjį ir nedraudžiamąjį įvykius, žaibo įtrenkimą priskiriant prie ugnies rizikos, pasisakė, kad tokia Taisyklių konstrukcija, grindžiama žaibo poveikio aspektu, yra logiška, aiški bei būdinga žaibo reiškinio poveikiui ir jo sukeliamoms skirtingoms pasekmėms. Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių, kad įrenginiai būtų buvę pažeisti mechaniškai, termiškai, nėra ir byloje neįrodinėta, taip pat neįrodinėta žaibo reiškinio pasekmė – gaisro, ugnies kilimas. Teismas sprendė, kad UAB „Stateta“ turtas apgadintas dėl nedraudžiamojo įvykio – netiesioginio žaibo poveikio, lėmusio žaibo sukeltus viršįtampius.

11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Stateta“ apeliacinį skundą, 2019 m. sausio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Kolegija nustatė, kad Verslo turto draudimo taisyklių Nr. 68-1 5 punkte yra nurodyta, jog draudimo objektas yra turtiniai interesai, atsiradę dėl kilnojamojo arba nekilnojamojo turto sunaikinimo, sugadinimo ar dingimo įvykus šiose Taisyklėse ir (arba) draudimo sutartyje nurodytiems draudžiamiesiems įvykiams. Taisyklių skyriaus „Draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai“ 11 punktas nustato, kad apdrausto turto draudimo apsauga apima šio turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo įvykius, kurie staiga ir netikėtai sukeliami arba įvyksta dėl pasireiškimo šiame skyriuje išvardytų, jeigu jos nurodytos sutartyje, rizikų. Taisyklių 11.1–11.10 punktuose įvardijamos rizikos (draudžiamieji įvykiai), papunkčiuose jos sukonkretinamos. Prie ugnies draudžiamojo įvykio priskiriami: gaisras, žaibo įtrenkimas, sprogimas, valdomo skraidymo aparato, jo dalių, krovinio užkritimas, įskaitant smūgio bangą. Šalia šių rizikų detalizuojami neatlyginami nuostoliai, t. y. nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių 11 punkto b papunktis kaip draudžiamąjį įvykį nurodo žaibo įtrenkimą – tiesioginę žaibo iškrovą į apdraustą turtą. Tuo atveju Taisyklėse yra aiškiai įtvirtinta, kad kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas, t. y. dėl netiesioginio žaibo poveikio, žala gali būti atlyginama pagal Taisyklių 11.10 punkto nuostatas. Taisyklių 11.10 punktas kaip draudžiamąjį įvykį nurodo elektronikos gedimus – staigius ir netikėtus įrenginių, įskaitant statinio funkcionalumą palaikančią elektroninę įrangą, gedimus dėl: trumpojo jungimo, viršįtampių, indukcijos ar elektros įtampos svyravimų sukeltų išorinių (ne įrenginio viduje atsiradusių) veiksnių; nuo draudėjo nepriklausančio elektros srovės dingimo; netiesioginės žaibo iškrovos; įžeminimo pažeidimo. Patvirtinta, kad tiesioginis žaibo įtrenkimas ir dėl netiesioginio žaibo trenkimo (šiuo atveju į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) Taisyklėse išskiriami į atskiras rizikas.

13. Nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek prof. dr. A. M. 2016 m. liepos 27 d. išvadą, tiek V. N. (V. N.) ir S. T. ekspertizės išvadas, tiek ir ekspertų pateiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, neturėjo pagrindo spręsti, jog 2016 m. birželio 17 d. įvykio metu ieškovės turtas – vaizdo stebėjimo sistemos kameros, tinklo komutatorius ir nepertraukiamo maitinimo šaltinis, degalinės vidaus įranga, pilonai, degalų kolonėlių elektronika, spausdintuvas, stacionarus kompiuteris, nepertraukiamo maitinimo šaltinis – buvo sugadintas dėl tiesioginio žaibo poveikio, t. y. žaibo įtrenkimo. Šios išvados patvirtino, kad žaibo išlydis į statinį (žaibolaidį) sugeneravo viršįtampius, ko šie ir sugadino bylos sąmatoje nurodytą įrangą. Dėl to kolegija sprendė, kad ieškovė neįrodė tiesioginio žaibo poveikio visiems jos nurodytiems sugadintiems bendrovei priklausantiems objektams, todėl spręsti, kad šiuo atveju draudimo bendrovė patyrė draudžiamąjį

įvykį pagal Taisyklių 11.1 punkto b papunktį ir atitinkamai turi apskaičiuoti bei atlyginti visą, ieškovės vertinimu, patirtą žalą, pagrindo nėra. Šiuo atveju atsakovė turėjo prievolę atlyginti ieškovės patirtą žalą dėl elektros įtampos svyravimų arba laikino elektromagnetinio lauko energijos pertekliaus viršįtampių (Taisyklių 11.10 punktas (Elektronikos gedimai)).

14. Kolegija nurodė, kad ieškovė nepaneigė, jog buvo susipažinusi su draudimo sąlygomis ir taisyklėmis, sutardama dėl konkrečios elektronikos gedimų draudimo išmokos limito sumos ir sumokėdama draudimo įmoką, su paminėtų dokumentų turiniu susipažino ir akivaizdžiai jam pritarė. Duomenų, kad šalių aptartos rizikos, jų apimtis, nedraudžiamieji įvykiai jai buvo nepriimtini ar neatitiko jos tikrosios valios, ieškovė teismui nepateikė.


15. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Stateta“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismai rėmėsi tik pavieniais iš teismo ekspertizės turinio išimtais teiginiais, nemotyvavo ir nenurodė, kodėl atmeta teismo ekspertizės išvadas dėl tiesioginės žaibo iškrovos, kaip gamtos reiškinio, jos veikimo principų, požymių.

15.2. Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje draudžiamasis įvykis „žaibo įtrenkimas“ apibrėžiamas kaip tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą. Žaibo (žaibo iškrovos) sąvoka Draudimo taisyklėse nepateikta, tačiau, tiek remiantis žinoma informacija apie žaibą, tiek teismo ekspertizės išvadomis, žaibą (žaibo iškrovą) sudaro žaibo kanalas (matomas žybsnis) ir aplink jį susidaranti elektromagnetinė spinduliuotė (laukas), kuri spinduliuoja nuo žaibo kanalo visomis kryptimis ir dažniais; elektromagnetinė spinduliuotė yra neatskiriama žaibo išlydžio dalis. Taisyklių pateikiamoje draudžiamojo įvykio „žaibo įtrenkimas“ sąvokoje nėra vartojama tik kurios nors žaibo sudėtinės dalies apibrėžtis, o vartojama sąvoka „tiesioginė žaibo iškrova“, tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog draudžiamojo įvykio sąvoka „žaibo įtrenkimas“ ir gramatine, ir logine prasme apima visą žaibo reiškinį, t. y. jo sudėtinių dalių (žaibo kanalo ir (arba) elektromagnetinio lauko) poveikį. Teismo ekspertizės konstatuota, jog žala, padaryta degalinės įrenginiams, būtent ir yra tiesioginės žaibo iškrovos pasekmė. Ekspertai patvirtino, kad žaibo iškrova „neina ir negali eiti iš vieno daikto į kitą“ (kaip Taisyklėse šalia 11.1 punkto b papunkčio įvardijamas nedraudžiamasis įvykis „netiesioginis žaibo poveikis“), todėl Taisyklėse nurodomas nedraudžiamasis įvykis net neatitinka realių žaibo reiškinio veikimo principų. Pagal teismo ekspertizės išvadas, žala, padaryta degalinės įrenginiams, yra tiesioginės žaibo iškrovos pasekmė (rezultatas), t. y. žalos atsiradimo priežastis šiuo atveju yra tiesioginė žaibo iškrova, ir tai, kad teismo ekspertizėje yra minimi viršįtampiai, niekaip nekeičia ir negali pakeisti šios išvados. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „žaibo įtrenkimas ir dėl netiesioginio žaibo trenkimo (šiuo atveju į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) Taisyklėse išskiriami į atskiras rizikas“, yra akivaizdžiai nepagrįsta.

15.3. Teismas nesilaikė ir netaikė įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių, nes vadovavosi išimtinai draudikės pateiktu ginčui aktualių draudimo taisyklių nuostatų aiškinimu, netyrė ir neanalizavo, atsižvelgiant į draudimo sutarties esmę, tikslą, tikruosius šalių ketinimus, žaibo, kaip gamtos reiškinio, veikimo principus. Nei Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje, nei jokiame kitame Taisyklių punkte nėra jokių nuostatų, užuominų, reikalavimų dėl to, jog minėtame punkte nurodytas žaibo įtrenkimas bus pripažintas draudžiamuoju tik tokiu atveju, jei jis sukels ugnį ir (ar) mechaninį poveikį. Teismo ekspertizė patvirtino, kad tiesioginė žaibo iškrova tiek gali palikti pėdsakus, tiek gali jų nepalikti; tiek gali sugadinti įrenginius, tiek sukelti gaisrą. Ieškovė, sudarydama Draudimo sutartį, siekė drausti ir pagrįstai tikėjosi, jog draudžia turtą nuo žaibo reiškinio ir nuo bet kokių žaibo sukeliamų padarinių. Ekspertai nurodė, kad kai teritorijoje yra įrengtas žaibolaidis, žaibo sudėtinė dalis – žaibo kanalas nepataikys į apdraustą turtą, o pataikys į žaibolaidį, kuris pašalina ugnies kilimo riziką, todėl, aiškinant sąlygas pagal draudikės vertinimą, ji apdraudė nuo įvykio, kuris negali įvykti.

15.4. Pasakymai „žaibo įtrenkimas“ ar „trenkė žaibas“ protingo asmens standartą atitinkančio asmens niekaip kitaip ir negali būti suprantami, kaip tik taip, jog jis supranta, kad, trenkus žaibui (įvykus gamtos reiškiniui), bus atlyginta visa dėl to kilusi žala. Teismai terminą „viršįtampiai“ išėmė iš konteksto ir priskyrė draudžiamajam įvykiui „elektronikos gedimai“ (Taisyklių 11.10 punktas), nors Taisyklių 11.10 punkte viršįtampiai apskritai jokiu aspektu (gramatiniu, loginiu, sisteminiu) nesiejami su žaibo reiškiniu, o teismo ekspertizėje aiškiai konstatuota, jog žalą degalinės įrenginiams padarė tiesioginė žaibo iškrova. Taisyklių nuostatos, susijusios su draudžiamuoju įvykiu – žaibo reiškiniu, yra suformuluotos neaiškiai, dviprasmiškai, nors draudikė privalo užtikrinti draudimo taisyklių suderinamumą ir apibrėžtumą. Tokiu atveju Taisyklių nuostatos taip pat privalėtų būti aiškinamos draudimo sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai ir sutartį parengusios šalies nenaudai. Tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo ir jai keliami didesni atidumo, rūpestingumo

reikalavimai, jokiu būdu nereiškia ir negali reikšti, kad jei draudimo sutartį sudaro juridinis asmuo, automatiškai preziumuojama, jog Taisyklių nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos.

15.5. Teismai nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1489-392/2016 priimtu sprendimu kaip precedentu šioje byloje, nes skyrėsi cituotos ir nagrinėjamos bylos faktinės ir kitos aplinkybės. Be to, tai yra pavienis sprendimas, neatspindintis šiuo klausimu susiformavusios teismų praktikos.

16. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškovės UAB „Stateta“ kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Taisyklių 11.1 papunkčio b dalyje yra aprašytas vienas iš draudžiamųjų įvykių – žaibo rizika. Žaibo įtrenkimas – tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą. Pažymėta, kad statybos techninio reglamento STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ 7.8 papunktyje nurodyta, kad tiesioginis žaibo poveikis – žaibo išlydis į statinį, dėl kurio statinys gali sugriūti, kilti gaisras statinyje, pavojus žmonėms ir gyvūnams, esantiems statinyje ar šalia jo. Šis apibrėžimas yra lygiai toks pats, kokį taiko ir draudikė, pagal Taisyklių 11.1 punkto b dalį vertindama prisiimamą riziką. Taigi draudikė iš esmės prisiėmė tik tiesioginio žaibo iškrovos poveikio padarytos žalos atsiradimo riziką. Remiantis byloje esančiais duomenimis, matyti, kad tiesioginio žaibo poveikio (tiesioginio žaibo smūgio) nė į vieną objektą, kurį ieškovė nurodo kaip sugedusį, nebuvo.

16.2. Tiek A. M. išvadoje, tiek detalesnėje V. N. ir S. T. išvadoje yra aiškiai atskleista, kad žaibo išlydis į statinį (žaibolaidį) sugeneravo viršįtampius, o šie ir sugadino bylos sąmatoje nurodytą įrangą. Atkreiptas dėmesys, jog įprastai tiesioginis žaibo poveikis yra akivaizdžiai pastebimas, nes toks poveikis palieka išorinių ir aiškiai akimi matomų pėdsakų (degėsiai, objekto išorinės būklės pasikeitimas, pavyzdžiui, išsilydymas, suskilinėjimas ir pan.). Šiuo atveju to nebuvo nustatyta, kadangi tiesioginis žaibo poveikis teko žaibolaidžiui, kuriam jokių nuostolių nepadaryta. Atsakovė pažymi, kad šiuo atveju žaibo iškrovos sąvoka ir jos aiškinimas nėra svarbūs byloje, nes draudžiamasis įvykis yra žaibo įtrenkimas, o kiti padariniai, pavyzdžiui, viršįtampiai, elektronikos gedimai, drausti atskirai. Tiek mokslinėje literatūroje, tiek teisiniame reguliavime yra vartojamos sąvokos „tiesioginis žaibo poveikis“ (kaip smūgis) ir „netiesioginis žaibo poveikis“. Atitinkamai ir šiuo atveju šalys, turėdamos sutarties sudarymo laisvę, sudarė Draudimo sutartį, kuria susitarė dėl šių sąvokų, jų apibrėžties, apimties bei turinio. Šiuo atveju atsakovė išmokėjo draudimo išmoką už elektronikos gedimus iki draudimo polise nurodyto limito, nes pagal ugnies riziką įvykis pripažintas nedraudžiamuoju: neatlyginami nuostoliai dėl netiesioginio žaibo poveikio, t. y. kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas.

16.3. Nepagrįstai nurodoma, kad teismai netyrė ir neanalizavo ieškovės tam tikrų keliamų klausimų, nes tai, jog teismo sprendime nėra detaliai išdėstyti visi byloje esantys įrodymai, nereiškia, kad teismas jų netyrė ir nevertino. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

16.4. Taisyklių nuostatos yra aiškios, detalios, nekeliančios abejonių bei suprantamos bet kuriam bonus pater familias (apdairaus ir atidaus asmens) standartą atitinkančiam asmeniui. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad Draudimo sutartyje nurodytos rizikos, jų apimtis, nedraudžiamieji įvykiai, kurie buvo aptarti iki pasirašant Draudimo sutartį, būtų buvę jai nepriimtini ar būtų neatitikę tikrosios valios. Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, kad atitinkama Taisyklių struktūra, kuri yra papildomai apibrėžta teisinėmis sąvokomis „tiesioginė žaibo iškrova“, kai kalbama apie žaibo įtrenkimą, ir „netiesioginis poveikis“, kai vertinami elektronikos gedimai, yra neaiški. Taisyklės savo esme yra teisės aktas, teisės normų rinkinys, todėl yra įprasta, kad jame įvardijant fizikinius reiškinius vartojamos teisinės sąvokos analogiškos ir bendrosioms teisės normoms. Todėl argumentai, kad atsakovė turėjo apibrėžti sąvoką „žaibo iškrova“ ir pašalinti kylančius neaiškumus, yra nepagrįsti. Taisyklėse apibrėždama draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius atsakovė pasitelkė ne fizikos mokslo vartojamus, o vidutiniškai protingo asmens standartą atitinkančiam asmeniui suprantamus žaibo apibūdinimus, teisines sąvokas: elektronikos gedimai sukelti netiesioginio žaibo poveikio, viršįtampių ir ugnis sukelta žaibo įtrenkimo. Teismai pagrįstai konstatavo, kad draudimo objektui suteikiama apsauga nėra ir negali būti absoliuti, todėl draudikė, prisiimdama riziką, Draudimo sutartimi nustato suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo sutarties šalys buvo laisvos susitarti, nuo kokios rizikos yra draudžiamas turtas ir dėl kokios sumos, tai ieškovė pati pasirinko elektronikos gedimų limitą ir jai atsakovė išmokėjo maksimalią tokio draudžiamojo įvykio atveju galimą sumą.

16.5. Teismai pagrįstai rėmėsi nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1489-392/2016 kaip precedentu šiam kilusiam ginčui spręsti, nes esminės, reikšmingos ginčo dalykui aplinkybės yra tapačios.

16.6. Teismo posėdyje apklausti ekspertai sutiko, kad žaibolaidis šimtu procentų neapsaugo objekto nuo žaibo įtrenkimo, ir netgi nurodė konkrečius tokių įvykių pavyzdžius, taip pat ne visi objektai turi įsirengtus žaibolaidžius. Dėl to

nepagrįstai argumentuojama, kad žaibo įtrenkimas kaip ugnies rizika praktiškai negali pasireikšti. Rizika, kad objektą paveiks žaibo įtrenkimas, sukelsiantis terminį, mechaninį ugnies poveikį, yra, o draudikas ir draudėjas yra laisvi susitarti dėl tokios rizikos įtraukimo į draudimo polisą.

Teisėjų kolegija



Dėl draudimo sutarčių sąlygų, nustatančių draudimo apsaugos apimtį, aiškinimo

17. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis).

18. Turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2013; 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-421/2017 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19. Paprastai draudimo rūšies taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais ir kurie tokiais nelaikytini (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalis). Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga. Dėl to kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime (polise) nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017, 24 punktas).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove sudarė Verslo turto draudimo sutartį, pagal kurios priedą draudimo objektai yra statiniai, įrenginiai ir atsargos. Šių objektų draudžiamieji įvykiai yra ugnis, vanduo, gamtinės jėgos, transporto priemonės atsitrenkimas ir kt. Šiai draudimo sutarčiai yra taikomos Verslo turto draudimo taisyklės Nr. 68-1, kuriose, be kita ko, apibrėžti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai. Taisyklių 11 punkte įtvirtinta, kad apdrausto turto draudimo apsauga apima šio turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo įvykius, kurie staiga ir netikėtai sukeliami arba įvyksta dėl pasireiškimo šiame skyriuje išvardytų, jeigu jos nustatytos sutartyje, rizikų. Taisyklių 11.1–11.10 punktuose įvardijamos rizikos (draudžiamieji įvykiai), jų papunkčiuose jos sukonkretinamos, taip pat nurodyti nedraudžiamieji įvykiai. Prie ugnies draudžiamojo įvykio priskiriami: gaisras, žaibo įtrenkimas, sprogimas, valdomo skraidymo aparato, jo dalių, krovinio užkritimas, įskaitant smūgio bangą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad galiojant Draudimo sutarčiai į

degalinę trenkė žaibas, dėl to nustojo veikti degalinės įrenginiai. Draudimo bendrovė, atlikusi šio įvykio tyrimą, ieškovei pranešė, kad jai išmokama 5000 Eur draudimo išmoka, nes įvykis atitinka Taisyklių 11.10 punkte aprašytą draudžiamąjį įvykį „Elektronikos gedimai“, o ne „Ugnis – žaibo įtrenkimas“. Ieškovė argumentuoja, kad turtas apgadintas dėl „žaibo įtrenkimo“ Taisyklių 11.1 punkto b papunkčio pagrindu, todėl draudikei kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, lygią visai ieškovės prašomai nuostolių sumai.

21. Taigi šiuo atveju siekiant tinkamai taikyti draudimo sutarties sąlygas, kyla jų aiškinimo būtinumas. Aiškinant draudimo sutartis, taikomos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose.

22. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

23. Aiškinant draudimo sutarties sąlygas, be pirmiau nurodytų bendrųjų sutarčių aiškinimo taisyklių, atsižvelgtina į draudimo sutarčių sudarymo ypatumus, kad tai yra sudėtingos sutartys, kuriose yra tiek individualių, tiek standartinių sąlygų, sudaromos prisijungimo būdu ir draudėjas turi ribotas galimybes derėtis dėl tokių sutarčių sąlygų. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sudarant sutartį prisijungimo būdu, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik šias sąlygas atskleisti kitai sutarties šaliai, tačiau yra atsakinga už jų aiškumą ir nedviprasmiškumą. Ši šalis negali remtis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir nedviprasmiškumo kyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, padarė išvadą, kad Taisyklėse įtvirtintos draudžiamojo įvykio – „žaibo įtrenkimas“ ir nedraudžiamojo įvykio – „netiesioginis žaibo poveikis“ sąvokos yra aiškiai suformuluotos. Dėl to spręsta, kad ginčo įvykis nepatenka į draudžiamojo įvykio – žaibo įtrenkimo – apimtį, nes šiuo atveju dėl netiesioginio žaibo trenkimo (į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) pripažintini draudžiamaisiais pagal Taisyklių 11.10 punktą (Elektronikos gedimai).

25. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad Taisyklių nuostatos, susijusios su draudžiamuoju įvykiu – žaibo įtrenkimu, apima ir žalą apdraustam turtui dėl tiesioginės žaibo iškrovos, kurią sudaro ne tik žaibo kanalas, bet ir apie jį susidarantis elektromagnetinis laukas. Dėl to negali būti Taisyklių sąvoka „žaibo įtrenkimas“ aiškinama tik kaip apimanti tiesioginį žaibo smūgį į apdraustą objektą ir neapimanti tokio atvejo, kai tiesioginis žaibo smūgis būna į žaibolaidį, o jo tiesioginė iškrovos pasekmė – žala apdraustam objektui.

26. Minėta, kad Taisyklių 11 punkte įtvirtinti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, prie kurių priskirta ir ugnies rizika. Draudžiamasis įvykis – ugnis apima ir žaibo įtrenkimą, kuris Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje apibrėžtas kaip tiesioginė žaibo iškrova į apdraustą turtą. Atlyginami ir tie tiesioginiai nuostoliai, kurie susidarė ant apdrausto turto užvirtus žaibo įtrenkimo paveiktiems medžiams, statiniams, jų dalims, įrenginiams ir pan. Šalia kaip nedraudžiamasis nurodytas įvykis dėl netiesioginio žaibo poveikio, t. y. kai žaibo iškrova į apdraustą objektą ar daiktą patenka iš greta esančio objekto ar daikto, į kurį trenkė žaibas (šiuo atveju žala gali būti atlyginama pagal Taisyklių 11.10 punkto nuostatas).

27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Taisyklių 11.1 punkto b papunktyje draudimo apsauga apima tik tokias situacijas, kai objektą veikia ne tik elektromagnetinis žaibo iškrovos laukas, bet ir elektros srovė, sukelianti ugnį bei galimą

termišką, mechanišką daikto pažeidimą, kuris būdingas tiesioginiam žaibo smūgiui. Dėl to vertinta, kad žaibo įtrenkimą priskirti prie ugnies rizikos yra logiška, o šiuo atveju nebuvo įrodinėjama žaibo reiškinio pasekmė – gaisras, ugnies kilimas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu pirmiau nurodyto Taisyklių punkto aiškinimu, pažymėjo, kad tiesioginis žaibo įtrenkimas ir dėl netiesioginio žaibo trenkimo (šiuo atveju – į žaibolaidį) kilę elektros įtampos svyravimai (viršįtampiai) Taisyklėse išskiriami į atskiras rizikas, o teismas pagal byloje pateiktus įrodymus ir ekspertų išvadas neturėjo pagrindo spręsti, kad ginčo turtas buvo sugadintas dėl tiesioginio žaibo poveikio.

28. Teisėjų kolegija nesutinka su teismų vertinimu, kad šiuo atveju turėjo būti įrodinėjamas gaisras ar ugnies kilimas kaip būtinoji sąlyga konstatuoti draudžiamajam įvykiui, kadangi, sistemiškai aiškinant Taisyklių 11.1 punktą, jo a dalyje įtvirtintas atskiras gaisro draudžiamasis įvykis, kurio nustatymui esminė sąlyga yra ugnis, o sprogimui, valdomo skraidymo aparato, jo dalių, krovinio užkritimui ar žaibo įtrenkimui tai yra galima aplinkybė, tačiau ne būtinoji sąlyga konstatuoti draudžiamąjį įvykį. Taigi šiuo atveju vertinant draudžiamąjį įvykį – žaibo įtrenkimą neturi esminės įtakos gaisro kilimas, nes, remiantis nutarties 26 punkte pateikta žaibo įtrenkimo sąvoka, turi būti nustatoma, buvo tiesioginė ar netiesioginė žaibo iškrova.

29. Byloje pateiktame Vilniaus Gedimino technikos universiteto Stiprių magnetinių laukų instituto darbuotojų V. N. ir S. T. ekspertizės akte nurodyta, kad padaryta žala degalinei yra tiesioginės žaibo iškrovos pasekmė – viršįtampiai buvo generuojami būtent žaibo skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės, o pastaroji yra neatsiejama žaibo iškrovos dalis. Prof. dr. A. M. išvadoje taip pat konstatuota, kad, įvertinus gedimo pobūdį ir sugadintus įrenginius, labiausiai tikėtina priežastis yra tiesioginis žaibo išlydis į objektą. Paveikus žaibui, galvaniškai sujungtame tinkle susidaro aukštos amplitudės įtampos šuolis, kuris silpniausiose vietose pramuša izoliacinį tarpą ir sugadina įrangą. Taigi ekspertai konstatavo, kad žaibo iškrovą sudaro žaibo kanalo srovė ir elektromagnetinė spinduliuotė, ir tiek viena, tiek kita dalis yra neatsiejama tiesioginio žaibo iškrovos dalis, kuri lemia tiesioginio žaibo iškrovos pasekmes.

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).

31. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami ekspertizės išvadas, nenustatė kokių nors jų trūkumų, galinčių kelti abejonių dėl išvadų patikimumo, objektyvumo, surinktų duomenų išvadoms padaryti pakankamumo. Tačiau teismai vis tiek vertino, kad jie neturėjo pagrindo spręsti, jog draudimo objektai buvo sugadinti dėl tiesioginio žaibo poveikio. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nutarties 18, 19 ir 23 punktuose pateiktus išaiškinimus, ekspertų vienareikšmes išvadas, į tai, jog žaibas trenkė į draudimo objektų teritoriją, joje esantį žaibolaidį, draudikei Taisyklėse nepateikus šios standartinės draudimo sutarties sąvokos (tiesioginė žaibo iškrova) apibrėžties, laikytina, kad šiuo atveju įvykis priskiriamas draudžiamajam žaibo įtrenkimo atvejui pagal Taisyklių 11.1 punkto b papunktį. Konstatavus nagrinėjamu atveju buvus draudžiamąjį įvykį – žaibo įtrenkimą turi būti nustatomas draudimo išmokos dydis. Draudimo išmokos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas, jų vertinimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinio reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovės draudimo išmoką už draudžiamąjį įvykį ugnis (žaibo įtrenkimas), ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

32. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).


n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir grąžinti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

GEDIMINAS SAGATYS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 4 d. gautu ieškovės akcinės bendrovės „Plasta“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė AB „Plasta“ padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Plasta“ ieškinį atsakovei UAB „Ecso“ dėl preliminarios sutarties bei akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimo ir nuostolių atlyginimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fff83e50ad6211e98451fa7b5933515d

įtvirtintais kasacijos pagrindais.Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.


Ieškovė AB „Plasta“ pateiktame kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo preliminariąją sutartį perkvalifikavo į pagrindinę, tačiau nepasisakė dėl tokio perkvalifikavimo pasekmių, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos panašaus pobūdžio civilinėse bylose; konstatavęs ginčo sutarties pakeitimą netinkamai taikė CK 6.141–6.144 straipsnių nuostatas, nes novacija nėra preziumuojama, o byloje nebuvo įrodymų apie aiškią ir neabejotiną šalių valią pakeisti vieną prievolę kita; pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles; perkvalifikuodamas ginčo sutartį iš preliminariosios į kompleksinę (be kitų, turinčią jungtinės veiklos sutarties bruožų), apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad susitarimas dėl įrangos perdavimo būdo galėjo būti pakeistas tiek žodine, tiek rašytine forma, pažeidė CK 6.969 straipsnio 4 dalį, pagal kurią jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią; neišsprendė jungtinės veiklos sutarties įnašo atidalijimo (CK 6.978 straipsnio 4 dalis), tiesioginių ieškovės nuostolių atlyginimo (CK 6.980 straipsnio 2 dalis), teisingos susigrąžintų UAB „Granulės“ akcijų vertės skirtumo kompensacijos (6.222 straipsnio 1 dalis) klausimų; nepagrįstai susiaurino apeliacijos ribas, motyvuodamas, kad dalimi aplinkybių ieškovė nesirėmė pirmosios instancijos teisme, taip pat nepagrįstai nepridėjo prie bylos naujų įrodymų.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, šiuos teiginius būtina pagrįsti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir (ar) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti AB „Plasta“, j. a. k. 110639887, 10 243 Eur (dešimt tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimt trijų eurų) dydžio

žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m. liepos 3 d. AB SEB bankas, mokėjimo nurodymų Nr. 2886.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu ieškovo D. J. kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas padavė kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuriuo panaikinta Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalis dėl priešieškinio ir bylinėjimosi išlaidų ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas: priešieškinį tenkinti, pripažinti negaliojančiu 2016 m. birželio 23 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.



Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=136933e0ad6311e98451fa7b5933515d

motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.Kasacinis skundas laikomas neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas

kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Pateiktame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl vekselio įrodomosios reikšmės ir įrodinėjimo naštos paskirstymo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl restitucijos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo procesiniam sprendimui priimti.



n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiems asmenims.Grąžinti D. J. (duomenys neskelbtini) 684 (šešis šimtus aštuoniasdešimt keturis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto

2019 m. liepos 8 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu ieškovų A. P., D. P., Ž. Z. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=032dc6d0ad6311e98451fa7b5933515d

n u s t a t ė:

Ieškovai padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuriuo panaikinta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo dalis atmesti ieškovų reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo atsakovei J. K. priklausančiame žemės sklype ir šis ieškinio reikalavimas tenkintas iš dalies: nustatytas 155 kv. m ploto neatlygintinas neterminuotas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku žemės sklype, nuosavybės teise priklausančiame atsakovei J. K., pagal UAB „Aterra“ matininkės parengtą žemės sklypo planą; kita dalis Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo palikta nepakeista; perskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais. Teisėjų atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių)

teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.


Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.


Pateiktame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas dėl servituto neįregistravimo teisinių pasekmių, netinkamai taikė sąžiningumo kriterijų, kad teismai nepagrįstai neišnagrinėjo reikalavimo panaikinti statinio pripažinimo naudoti tinkamu aktą, nurodydami, kad jis išvestinis.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas pažeidė teisės normas ir (ar) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėtam teismo sprendimui priimti.


Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis skundas turi ir kitų trūkumų, nes nenurodyti visi byloje dalyvaujantys tretieji asmenys (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiems asmenims.Grąžinti Ž. Z. (duomenys neskelbtini) 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m.

liepos 4 d.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gedimino Sagačio ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. liepos 5 d. gautu ieškovo S. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 19 d. nutartimi Nr. 3P-978/2019 atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą dėl to, kad jame išdėstyti teisiniai argumentai nepatvirtina kasacijos pagrindų buvimo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama, tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą pateiktu ieškovo kasaciniu skundu, konstatuoja, kad kasacinio skundo turinys nėra pakeistas iš esmės, kad egzistuoja 2019 m. birželio 19 d. nutartyje Nr. 3P-978/2019 nurodytos kliūtys kasaciniam skundui priimti. Nustačiusi, kad kasacinio skundo trūkumai, nurodyti teisėjų atrankos kolegijos nutartyje, nėra pašalinti (CPK 350 straipsnio 5 dalis), teisėjų atrankos kolegija daro išvadą, kad kasacinis skundas negali būti priimtas kaip neatitinkantis CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Žyminio mokesčio už kasacinį skundą grąžinimo klausimas išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutartimi Nr. 3P-978/2019.


n u t a r i a:


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=08bb2200ad6311e98451fa7b5933515d

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 4 d. gautu ieškovo D. S. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti,

n u s t a t ė:

Ieškovas ketvirtą kartą padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Bankrovita“, R. P., Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.

CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos.

Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 4 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis), terminas jai apskųsti kasacine tvarka baigėsi 2019 m. balandžio 4 d., o kasacinis skundas gautas 2019 m. liepos 5 d. Taigi ieškovas praleido trijų mėnesių terminą kasaciniam skundui paduoti.

Ieškovas prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti ir nurodo, kad jis neturėjo galimybės pats paduoti kasacinį skundą anksčiau, nes tik 2019 m. birželio 18 d. įgijo aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, o advokato E. U. rengtus kasacinius skundus atrankos kolegija atsisakė priimti kaip neatitinkančius CPK 347 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šias aplinkybes prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir praleistą terminą atnaujinti (CPK 78 straipsnis).

Teisėjų atrankos kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovas jau tris kartus yra pasinaudojęs galimybe teikti kasacinį skundą per įstatymo nustatytą apskundimo terminą ir jo skundai buvo nepriimti, sprendžia, kad ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad terminas kasaciniam skundui praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl to atnaujinti praleistą kasacinio skundo padavimo terminą atsisakytina (CPK 78, 345 straipsnio 2 dalis).

Kai kasacinis skundas paduodamas praleidus CPK nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5e632260ae2c11e98451fa7b5933515d

tai yra savarankiškas pagrindas atsisakyti priimti kasacinį skundą (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsisakant priimti kasacinį skundą šiuo pagrindu, nesprendžiama dėl kasacijos byloje galimumo CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis CPK 347 straipsnio 3 dalimi, kasacinį skundą turi surašyti advokatas. Jeigu kasatorius yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti kasacinį skundą turi teisę jis pats. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Prie kasacinio skundo pridedami įrodymai, patvirtinantys skundą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją (CPK 347 straipsnio 4 dalis). Remiantis CPK 114 straipsnio 1 dalimi dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Ieškovas teikdamas kasacinį skundą nurodo, kad jis prideda įgyto aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo diplomo nuorašą, tačiau toks rašytinis įrodymas nėra pateikiamas kartu su kasaciniu skundu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsnio 1 dalimi, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Neatnaujinti termino kasaciniam skundui paduoti.Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 5 d. gautu ieškovės K. J. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones,

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=48848830ae2c11e98451fa7b5933515d

Ieškovė K. J. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. J. ieškinį atsakovėms M. S. ir Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro notarei V. M., dėl Klaipėdos miesto 9-ojo notarų biuro notarės V. M. 2013 m. liepos 9 d. išduoto vykdomojo įrašo panaikinimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.



Ieškovė K. J. pateiktame kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino notaro veiklos specifikos, jo atliekamoms funkcijoms keliamų reikalavimų, neatsižvelgė į tai, kad notaras tvirtina tik neginčijamas asmenų subjektinės teises ir juridinius faktus, jo funkcijos siauresnės nei hipotekos teisėjo, o šiuo atveju notarė peržengė savo diskrecijos ribas, nes vykdomajame įraše savo nuožiūra nustatė iš skolininkės išieškotinas palūkanas, nors paskolos sutartyje šalys aiškiai susitarė, kad palūkanos nemokamos; aiškindamas šalių susitarimą, kad palūkanos nebus mokamos, pažeidė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles; nesivadovavo kasacinio teismo praktika, kurioje nustatytos CK 6.210 straipsnio taikymo sąlygos (pvz., Nr. 3K-3-156-687/2015); nepagrįstai priteistos ir netesybos, ir kompensuojamosios palūkanos.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, šiuos teiginius būtina pagrįsti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir (ar) nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.


Atsisakius priimti kasacinį skundą grąžintinas už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Nepriėmus kasacinio skundo, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesvarstomas.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti A. M. (duomenys neskelbtini), 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą

2019 m. liepos 4 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymu Nr. 725.Grąžinti A. M. (duomenys neskelbtini), 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą 2019 m.

liepos 4 d. AB Swedbank, mokėjimo nurodymu Nr. 726.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo. Lietuvos apeliacinis teismas šia nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą, kuriuo patenkintas iš dalies ieškovės UAB „NEG Recycling“ ieškinys atsakovei dėl skolos ir delspinigių priteisimo: papildomai (lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu) priteisė ieškovei iš atsakovės 16 404,04 Eur skolą ir padidino priteistų delspinigių sumą nuo 3539,90 Eur iki 3736,74 Eur.

Atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, pakeičiant (indeksuojant) viešojo pirkimo sutarties kainą, nebūtina nei laikytis sutartyje įtvirtintos sutarties keitimo procedūros, nei kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.223 straipsnio 2 dalis), o pakanka nustatyti, kad egzistuoja sutartyje nurodytos faktinės aplinkybės indeksuoti eksploatavimo paslaugų kainą, neatitinka kasacinio teismo praktikos. Atsakovė argumentuoja, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo pirkimo sutartis gali būti pakeista tik griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, be to, rašytinės formos sutarties pakeitimas turi būti įformintas raštu (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, jog PVM sąskaita–faktūra negali būti traktuojama kaip sutartį pakeičiantis dokumentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013). Todėl, kaip savo kasaciniame skunde teigia atsakovė, ieškovei manant, kad atsakovė be pagrindo atsisakė indeksuoti paslaugų kainą, ji turėjo teisę inicijuoti sutarties pakeitimo procedūrą teisme. Ieškovė nepareiškė reikalavimo dėl sutarties pakeitimo, todėl atsakovei nekilo pareiga mokėti ieškovės vienašališkai padidintą paslaugų kainą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3a1f3ab0ae2c11e98451fa7b5933515d

Pirmiau išdėstyti kasacinio skundo argumentai sudaro pagrindą teigti, kad skundas yra paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Toks pagrindimas atliekamas, analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvais ir išvadomis, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami spręsti, kad CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą nutartį. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodytos atsakovės kasaciniame skunde.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, atsakovei grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ (j. a. k. 151479265) 374 (trijų

šimtų septyniasdešimt keturių) Eur žyminį mokestį, 2019 m. liepos 2 d. sumokėtą į valstybės biudžetą (mokėjimo nurodymas Nr. 270).



ALĖ BUKAVINIENĖ




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=515fd5e0ae2c11e98451fa7b5933515d


NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 8 d. gautu atsakovo T. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. birželio 18 d. nutartimi Nr. 3P-1014/2019 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis), tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 7 punktuose nurodytais pagrindais, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su atsakovo antrą kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad atsakovas pakeitė savo argumentaciją – antrą kartą teikiamame kasaciniame skunde nurodo, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.134 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai vertino, kad ieškovė atstovaujamojo vardu nesudarinėjo jokių sandorių, apsiribojo formaliu vertinimu, kad paskolų sutartis pasirašė tiek įgaliotas asmuo, tiek įgaliotojas, nors pagal pirmiau nurodytą materialiosios teisės normą atstovas (įgaliotas asmuo) negali sudaryti sandorių su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra. Be to, atsakovas teigia, kad teismai nevertino esminių aplinkybių (CPK 185 straipsnis): įgaliojimo ir paskolos sutarčių objekto tapatumo, iš skirtingų teisinių santykių kylančių prievolių konkurencingumo ir pasekmių, lėmusių asmenų poreikį dviem teisiniais pagrindais spręsti tuo pačius teisinius santykius.

Teisėjų atrankos kolegija konstatuoja, kad atsakovo antrą kartą pateikto kasacinio skundo argumentai, nors ir jie ir yra nauji lyginant su tais, kurie buvo išdėstyti pirmame kasaciniame skunde, vis dėlto nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė skunde įvardytas materialiosios ir proceso teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti atsakovo kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsakovo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas yra išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. birželio 18 d. nutartimi, todėl pakartotinai nesprendžiamas.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 9 d. gautu ieškovės R. R. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 9 d. nutarties, kuria paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą atmesti ieškovės ieškinio reikalavimus pripažinti 2007 m. sausio 9 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/01/75B nutraukimą, įvykusį 2007 m. lapkričio 8 d. ir atliktą Nordea banko, neteisėtu, įpareigoti Nordea banką tęsti kredito sutarties vykdymą, pripažinti 2008 m. gegužės 9 d. ieškovės, Nordea banko ir AB SEB banko sudarytą trišalę reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1408078-TSVV negaliojančia. Patiektas kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=59cf1b50ae2c11e98451fa7b5933515d

Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.


Pateiktame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias vienašalį vartojimo sutarčių nutraukimą ir tokio nutraukimo tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos; teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias gautų įmokų paskirstymą; teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias draudimą ginčyti patvirtintą sandorį; teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu.




n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transorloja“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo peržiūrėjimo,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3349cf20ae2c11e98451fa7b5933515d

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB „Transorloja“ pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo peržiūrėjimo. Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinės instancijos teismas, šiuo sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą, kuriuo patenkintas iš dalies ieškovės ieškinys atsakovei bendrovei „BTA Insurance Company SE“, veikiančiai Lietuvoje per savo filialą, dėl draudžiamojo įvykio pripažinimo ir draudimo išmokos priteisimo, ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškinį.

Ieškovė savo kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo draudimo sutarties nuostatomis, suteikė prioritetą įstatyme (CMR konvencijos 29 straipsnyje) įtvirtintų sąvokų aiškinimui, nors ieškovės ir atsakovės tiesiogiai nesieja teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja CMR konvencija. Šios bylos ginčo atveju įvykis turėjo būti pripažintas draudžiamuoju pagal šalių sudarytą sutartį. Ieškovės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, nes nevertino tikrųjų sutarties šalių ketinimų, sutarties esmės, sudarymo tikslo, be to, paneigė draudimo teisinių santykių esmę (CK 6.987 straipsnis).

Kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, egzistuojant bent vienam CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytam kasacijos pagrindui (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne visais, o tik ypatingais teisės klausimais, siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teisėjų atrankos kolegija apibendrindama nurodo, jog kasacinis skundas gali būti priimtas tik tada, jeigu skunde nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, įtvirtintas CPK 346 straipsnyje, ir nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą.

Teisėjų atrankos kolegija, plėtodama pirmiau išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, kad tais atvejais, kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, jog nurodomas teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, be to, kad toks pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovės kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nėra pakankami išvadai, kad egzistuoja pagrindas kasacine tvarka peržiūrėti skundžiamą teismo procesinį sprendimą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, daryti. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepagrindžiama (taip, kaip reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė skunde įvardytas materialiosios teisės normas ir todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsisakius priimti kasacinį skundą, ieškovei grąžinamas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Transorloja“ (j. a. k. 183736725) 733 (septynių šimtų trisdešimt trijų) Eur žyminį

mokestį, 2019 m. liepos 9 d. sumokėtą į valstybės biudžetą (mokėjimo nurodymas Nr. 8157).Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu trečiojo asmens I. G. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Trečiasis asmuo padavė kasacinį skunda dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimas ieškinį tenkinti ir iškeldinti atsakovus iš ginčo gyvenamojo namo kartu su visais jiems priklausančiais daiktais, nustatyti 30 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teismo sprendimui geruoju įvykdyti. Patiektas kasacinis skundas grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.



Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2f307650ae2c11e98451fa7b5933515d

Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.


Pateiktame kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino bendraturčių tarpusavio susitarimo dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos formai keliamus reikalavimus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl naudojimosi tvarkos ir negatorinio ieškinio, pažeidė interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai nepripažino egzistuojančios faktinės naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos ir iškeldino atsakovus iš trečiajam asmeniui priklausančios gyvenamojo namo dalies.



Kadangi kasacinį skundą atsisakoma priimti, tai prašymas sustabdyti skundžiamo teismo procesinio sprendimo vykdymą nesvarstytinas.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.Grąžinti I. G. (duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio mokesčio.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2d4a7840ae2c11e98451fa7b5933515d

Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),susipažinusi su 2019 m. liepos 10 d. gautu trečiojo asmens I. D. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo

2019 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Trečiasis asmuo I. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo paduoda antrą kartą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi Nr. 3P-546/2019 atsisakė priimti ieškovo C. M. L. ir trečiojo asmens I. D. kasacinį skundą, nurodydama, kad paduotas kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo neatitinka CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų. Kasacinis skundas nesurašytas advokato, o jį padavę ieškovas ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų apie turimą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir atitinkamai teisę patiems surašyti kasacinį skundą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą pateiktu trečiojo asmens I. D. kasaciniu skundu, konstatuoja, kad 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi Nr. 3P-546/2019 nurodyti trūkumai pašalinti nebuvo. Antrą kartą pateiktas kasacinis skundas nesurašytas advokato, o jį padavusi trečiasis asmuo I. D. nepateikė įrodymų apie turimą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir atitinkamai teisę surašyti kasacinį skundą.

Be to, trečiasis asmuo I. D. kasacinį skundą antrą kartą padavė praleidusi CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Terminas kasaciniam skundu paduoti baigėsi 2019 m. gegužės 14 d. (CPK 345 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo I. D. nepateikė pareiškimo dėl praleisto termino atnaujinimo (CPK 345 straipsnio 2 ir 3 dalys). Teisėjų atrankos kolegija, iš bylos medžiagos nežinodama termino praleidimo priežasčių, nesvarsto klausimo dėl praleisto termino atnaujinimo (CPK 78 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad kasacinis skundas negali būti priimtas kaip neatitinkantis CPK 345 straipsnio, 347 straipsnio 3 dalies reikalavimų.


n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS




susipažinusi su 2019 m. liepos 5 d. gautu ieškovo R. Z. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Ieškovas R. Z. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ringaudo Zubavičiaus ieškinį atsakovui Juliui Rinkevičiui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.


Ieškovas R. Z. pateiktame kasaciniame skunde nurodo, kad CK 1.130 straipsnio 5 dalis prieštarauja CPK 33 straipsnio 5 daliai ir BPK 112 straipsnio 1 daliai, taip pat Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai konstitucinei teisei kreiptis į teismą. Jeigu civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas, tačiau joje surinkti įrodymai ir jų vertinimas pagrindžia prielaidą, kad nusikaltimu buvo padaryta žala, praėjus trims metams turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas, nepaisant to, kad BPK 112 straipsnio 1 dalis be apribojimų suteikia teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Argumentuojama, kad asmuo gali kreiptis į teismą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, kokioje stadijoje yra baudžiamoji byla, tačiau vadovaujantis CPK 163 straipsnio 1 dalies 4 punktu, civilinė byla turėtų būti sustabdoma, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Taigi ieškinio pareiškimas iki įrodymų surinkimo ir jų įvertinimo prieštarautų protingumo principui.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais ir teismų procesinių sprendimų motyvais, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies nustatyto kriterijaus kasacijai. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.



n u t a r i a:



ALĖ BUKAVINIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. liepos 9 d. gautu suinteresuoto asmens Z. M. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. 3P-905/2019 atsisakė priimti suinteresuoto asmens kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 3 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Teisėjų atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (CPK 350 straipsnio 4 dalis), tačiau pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti šio straipsnio 2 dalies 3, 4, 5, 7 punktuose nurodytais pagrindais, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su suinteresuoto asmens antrą kartą paduotu kasaciniu skundu, konstatuoja, kad suinteresuotas asmuo ištaisė trūkumus, susijusius su CPK 347 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimais, tačiau neištaisė kitų trūkumų, nustatytų teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. nutartyje, t. y. ir antrą kartą pateiktame kasaciniame skunde nenurodė teisinių argumentų, kurie patvirtintų kasacijos pagrindų, nustatytų CPK 346 straipsnio 2 dalyje, egzistavimą. Pažymėtina, kad šiuo aspektu antrą kartą pateikto kasacinio skundo turinys visiškai atitinka pirmą kartą pateikto skundo turinį.

Teisėjų atrankos kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti suinteresuoto asmens kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Suinteresuoto asmens sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas yra išspręstas teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi, todėl pakartotinai nesprendžiamas.


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4ff4d430ae2c11e98451fa7b5933515d



ALĖ BUKAVINIENĖ



Civilinė byla Nr. 3K-3-252-313/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00802-2011-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 2.6.8.8(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ ir kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos kredito sprendimai“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. R. ir A. R. prašymą bei bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faulana“ kreditorių sąrašo ir bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ bei uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos kredito sprendimai“ finansinių reikalavimų patikslinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faulana“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniai) bei reikalavimo teisės perleidimą (CK 6.101 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjai M. R. ir A. R. kreipėsi į teismą, prašydami patvirtinti BAB banko „Snoras“ 512 780,89 Eur reikalavimą BUAB „Faulana“ bankroto byloje, pripažįstant banko 512 780,89 Eur reikalavimą, užtikrintą BUAB „Faulana“ turto hipoteka (įkeitimu), ir sumažinti kreditorės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ 3 928 179,54 Eur reikalavimą, patvirtintą BUAB „Faulana“ bankroto byloje, 512 780,89 Eur.

3. Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-788-407/2017 iš BAB banko „Snoras“ BUAB „Faulana“ naudai priteisė 512 780,89 Eur ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinis teismas sprendime konstatavo, kad 512 780,89 Eur bankui buvo sumokėti be jokio teisinio pagrindo ir pažeidžiant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 34 ir 35 straipsniuose įtvirtintą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3bbe44b0ae2c11e98451fa7b5933515d

kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to bankas buvo įpareigotas grąžinti BUAB „Faulana“ 512 780,89 Eur. Teismas taip pat nurodė, kad banko 3 928 179,54 Eur reikalavimas BUAB „Faulana“ neteisėtai buvo patenkintas ir sumažintas 512 780,89 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 27 d. nutartyje, spręsdamas kreditoriaus pakeitimo klausimą, nurodė, kad naujosios kreditorės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ reikalavimą sudaro 3 928 179,54 Eur, nors naujoji kreditorė įgijo reikalavimo teisę į BUAB „Faulana“ tik dėl 3 414 853,45 Eur. Tokiu būdu banko reikalavimą BUAB „Faulana“ bankroto byloje sudaro 512 780,89 Eur, o UAB „Baltijos kredito sprendimai“ – 3 414 853,45 Eur. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartyje taip pat konstatuota, kad banko reikalavimas negalėjo būti tenkinamas, nes jis buvo priskirtas prie įkeitimu užtikrintų finansinių reikalavimų. Hipotekos kreditoriaus teikti procesiniai dokumentai patvirtino, kad Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną banko reikalavimą sudarė 3 415 398,65 Eur, todėl pagal ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalį bankrutuojančios įmonės kreditorius turėjo teisę perleisti kitam asmeniui tik teismo patvirtintą reikalavimą. Bankas teisę tapti bendrovės kreditoriumi įgijo tik Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo pagrindu, o iki šio sprendimo dienos neturėjo galiojančio reikalavimo bendrovei dėl 512 780,89 Eur, todėl šis reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip būsimas reikalavimas, kuris negalėjo būti perleistas Reikalavimo perleidimo sutartimi. Pareiškėjai, būdami BUAB „Faulana“ kreditoriai, turi teisę reikšti prašymus ir reikalavimus dėl BUAB „Faulana“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų tvirtinimo, taip pat akivaizdžiai turi suinteresuotumą bylos baigtimi.

4. BAB bankas „Snoras“ prašė patvirtinti banko hipoteka užtikrintą 512 780,89 Eur reikalavimą BUAB „Faulana“ bankroto byloje. Nurodė, kad, įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimui, bankas privalės grąžinti BUAB „Faulana“ 512 780,89 Eur, todėl turi būti atkurtas banko 512 780,89 Eur hipoteka užtikrintas kreditinis reikalavimas BUAB „Faulana“ bankroto byloje. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ negalėjo perimti reikalavimo dėl 512 780,89 Eur, nes bankas tuo metu tokios reikalavimo teisės neturėjo. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ savo procesiniuose dokumentuose kitose bylose ne kartą pripažino, kad ji iš banko perėmė tik 3 414 853,45 Eur reikalavimą. Teisę reikalauti grąžinti 512 780,89 Eur BUAB „Faulana“ bankroto byloje turi būtent bankas, nes jis yra visą sumą Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo pagrindu sumokėjęs BUAB „Faulana“. Tokiu atveju taikytina restitucija ir bankas turi tapti hipotekos kreditoriumi, kad atsidurtų tokioje pačioje padėtyje, kokioje buvo, iki BUAB „Faulana“ pervedė jam pinigus. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ nepagrįstai ir pernelyg plačiai aiškina Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalies nuostatas, kadangi toks aiškinimas neatitinka šalių valios ir tikslo.


5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi atmetė prašymus dėl BUAB „Faulana“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo tikslinimo.

6. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 21 d. nutartimi patvirtino BAB banko „Snoras“ 3 928 179,54 Eur reikalavimą. Buvusi BUAB „Faulana“ bankroto administratorė UAB „Avere“ 2012 m. vasario 3 d. išmokėjo bankui 512 780,90 Eur. 2015 m. liepos 31 d. bankas ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu bankas savo turėtas reikalavimo teises į BUAB „Faulana“ prievoles pagal kreditavimo sutartis Nr. 3102218001 ir Nr. 3102508000 perleido UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi banką pakeitė naująja teisių perėmėja UAB „Baltijos kredito sprendimai“ su 3 928 179,54 Eur reikalavimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-788-407/2017 priteisė iš banko UAB „Faulana“ naudai 512 780,89 Eur.

7. Teismas sprendė, kad pareiškėjai M. ir A. R. neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl BUAB „Faulana“ kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų tikslinimo, nes tai nesusiję su jų pačių reikalavimu, tačiau kadangi tokį prašymą pareiškė bankas, tai teismas nagrinėjo klausimą dėl BUAB „Faulana“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo tikslinimo, kiek tai susiję su BAB banko „Snoras“ ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ santykiu.

8. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-788-407/2017 priteisė iš banko UAB „Faulana“ naudai 512 780,89 Eur, konstatavęs, kad nurodyta pinigų suma neteisėtai 2012 m. vasario 23 d. buvo pervesta bankui dengiant hipoteka užtikrintus kreditoriaus reikalavimus BUAB „Faulana“ bankroto byloje. Nurodytus 512 780,89 Eur bankas BUAB „Faulana“ pervedė 2018 m. lapkričio 12 d. ir 2018 m. lapkričio 13 d.

9. 2015 m. liepos 31 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos BAB banko „Snoras“ ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“, 2.1.1 papunkčio a dalyje nurodyta, kad UAB „Baltijos kredito sprendimai“ pagal šią sutartį už joje nustatytą pirkimo kainą perima: „visas Pardavėjo teises, reikalavimus, nuosavybės teisę, interesus ir naudą pagal Turto sutartis ir su jomis susijusias Užtikrinimo priemones, įskaitant teises į pagal Turto sutartis suteiktų paskolų pagrindinę sumą, įskaitant,

kai taikytina, bet kokį jų padidėjimą ir sukauptas palūkanas, delspinigius, netesybas, baudas arba panašius mokesčius, įskaitant Suvaržytą turtą, kurį Pardavėjas perduoda Pirkėjui šios Sutarties 2.2 punkte numatyta tvarka“.

10. Teismas, vertindamas Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalies nuostatą pagal sutarčių aiškinimo taisykles, padarė išvadą, kad, Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pripažinus, jog bankas neteisėtai (per anksti) iš BUAB „Faulana“ bankroto administratoriaus gavo savo turėtos reikalavimo teisės patenkinimą, ši suma laikytina banko perleista UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Dėl to teismas sprendė, kad buvo pagrindas pripažinti, jog dėl šios dalies reikalavimo teisę turi UAB „Baltijos kredito sprendimai“, o ne BAB bankas „Snoras“.

11. Teismas pažymėjo, kad bankroto byloje banko patvirtinta reikalavimo suma buvo 3 928 179,54 Eur ir ji niekada nebuvo sumažinta, o bankas tuo visą laiką naudojosi. Taigi tokį reikalavimą Reikalavimo perleidimo sutartimi bankas ir perleido UAB „Baltijos kredito sprendimai“, jį Vilniaus apygardos teismas patvirtino įsiteisėjusia 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi, banką pakeisdamas naująja teisių perėmėja UAB „Baltijos kredito sprendimai“ dėl 3 928 179,54 Eur reikalavimo.

12. Teismo vertinimu, nors UAB „Baltijos kredito sprendimai“ nurodė, kad perėmė iš banko reikalavimo perleidimą į BUAB „Faulana“ dėl 3 415 398,65 Eur, tačiau tai nereiškia, jog ji atsisakė 512 780,89 Eur, nes iš esmės buvo perimtas neapibrėžtos sumos reikalavimo perleidimas, o sumos padidėjimą įtvirtino šalių susitarimas – Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalies nuostata. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į tokios sutarties sąlygas ir reikalavimo perleidimo metu buvusią faktinę situaciją, sprendė, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog UAB „Baltijos kredito sprendimai“ yra pripažinusi banko poziciją ir šių aplinkybių įrodinėti nereikia.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi BAB banko „Snoras“ atskirąjį skundą, 2019 m. vasario 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį ir į BUAB „Faulana“ trečios eilės kreditorių sąrašą įtraukė kreditorę BAB banką „Snoras“ su 512 780,89 Eur reikalavimu.

14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.102 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad negalima perleisti tokio reikalavimo, dėl kurio negalimas išieškojimas, t. y. negalima perleisti jau perleistos, neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės, taip pat teisės, kuri jau įgyvendinta ir skolininkas jau įvykdęs prievolę. Teismo teigimu, naujasis kreditorius negalėjo įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius bankas. Bankas Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ginčo sumą, todėl negalėjo jos ir perleisti.

15. 512 780,89 Eur bankui buvo išmokėti 2012 m. vasario 3 d., o Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. liepos 31 d. Teismo vertinimu, nesama teisė negalėjo būti vėlesnės Reikalavimo perleidimo sutarties objektas.

16. Bankas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu buvo įpareigotas BUAB „Faulana“ grąžinti banko sumokėtus 512 780,89 Eur, todėl teismas sprendė, kad tiek banko prievolės grąžinti BUAB „Faulana“ lėšas pagrindas, tiek ir banko tvirtinimo kreditoriumi bankroto byloje pagrindas buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMŲ Į JUOS TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu kreditorė UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti BAB banko „Snoras“ prašymą į BUAB „Faulana“ kreditorių sąrašą įtraukti BAB banką „Snoras“ su 512 780,89 Eur hipotekos reikalavimu, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas nenustatė prievolės įgijimo pagrindo ir tai yra netinkamas materialiosios teisės normų taikymas, susijęs su kreditoriaus reikalavimo atsiradimo pagrindu (ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalis, CK 6.2 straipsnis). Bankui bankroto byloje pateikus prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą su 512 780,89 Eur reikalavimu, teismas turėjo nustatyti, kokiu pagrindu atsirado šis kreditoriaus reikalavimas – ar kredito sutarties su skolininku, ar teismo sprendimo, ar kitu pagrindu. Tik esant teisėtam kreditoriaus reikalavimo atsiradimo pagrindui asmuo gali būti įtraukiamas į kreditorių sąrašą. Jeigu kreditoriaus reikalavimo pagrindas yra su skolininku sudaryta kredito sutartis, tuomet bankas neturėjo teisės į šį reikalavimą, nes visos teisės pagal kreditavimo sutartį buvo perleistos UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Jeigu kreditoriaus reikalavimo pagrindas yra teismo procesinis sprendimas, tai turėjo būti nustatytos teisės normos, kurių pagrindu bankas įgijo reikalavimo teisę į BUAB „Faulana“. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių teisės normų taikymo.

17.2. Netinkamas materialiosios teisės normų taikymas, susijęs su perleidžiamo reikalavimo apimtimi (CK 6.101, 6.110 straipsniai). Pagal Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.2 papunkčio a dalį bankas visas savo teises, reikalavimus, nuosavybės teisę, interesus ir naudą pagal kreditavimo sutartis ir jomis susijusias užtikrinimo priemones, įskaitant teises į

pagal sutartis suteiktų paskolų pagrindinę sumą, taip pat bet kokį jų padidėjimą, perleido UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Nors apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pradinis kreditorius negalėjo perleisti naujajam kreditoriui reikalavimo, kurio faktiškai nebuvo sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį, tačiau teismas neįvertino, kad toks reikalavimo perleidimas nėra draudžiamas imperatyvių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 6.102 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sutapatino reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, su reikalavimu, kuris atsirado ar paaiškėjo po to, kai buvo pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis. Tai, kad teisė į reikalavimą atsirado ar paaiškėjo pasirašius Reikalavimo perleidimo sutartį, nereiškia, kad šis reikalavimas negalės būti įvykdytas.

17.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Ginčijama Reikalavimo perleidimo sutarties nuostata įtvirtina, kad yra perleidžiamas bet koks reikalavimo padidėjimas, t. y. ši nuostata apima ir atvejį, kai paaiškėjus, jog prievolės įvykdymas buvo ydingas, pradinis kreditorius yra įpareigojamas grąžinti nepagrįstai gautas lėšas ir dėl šios priežasties perleistas reikalavimas padidėja. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, kad jei Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu nebuvo šios reikalavimo dalies, ji negali būti aiškinama kaip perleisto reikalavimo padidėjimas. Atsižvelgiant į sutarties šalių tikslą, Reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti aiškinama kaip sutartis, kuria šalys sutarė dėl bet kokių – esamų, būsimų ir vėliau paaiškėjusių – reikalavimo teisių perėjimo UAB „Baltijos kredito sprendimai“.

18. Kasaciniu skundu pareiškėja BAB bankas „Snoras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutarties dalį, kuria konstatuota, kad BAB bankas „Snoras“ įtraukiamas su 512 780,89 Eur reikalavimu į BUAB „Faulana“ trečios eilės kreditorių sąrašą, ir įtraukti banką į BUAB „Faulana“ kreditorių sąrašą su 512 780,89 Eur reikalavimu, užtikrintu nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka), priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi visiškai nemotyvavo, kodėl banką sprendė įtraukti į bankroto bylą kaip trečios eilės, o ne hipotekos kreditorių. Teismo procesinio sprendimo motyvų nebuvimas yra absoliutus pagrindas naikinti skundžiamos nutarties dalį, nes nenustatytas prievolės įgijimo pagrindas. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek banko prievolės grąžinti BUAB „Faulana“ lėšas pagrindas, tiek banko patvirtinimo kreditoriumi bankroto byloje pagrindas yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, tačiau ginčą išsprendė įtraukdamas banką į trečios eilės kreditorių sąrašą su 512 780,89 Eur reikalavimu.

18.2. Paneigtas restitucijos principas, pagal kurį asmuo turi būti grąžinamas į pradinę padėtį, t. y. bankas privalėjo būti grąžintas į hipotekos kreditoriaus poziciją, kuri jam priklausė neteisėto sandorio sudarymo metu. Kadangi banko pirminis reikalavimas buvo užtikrintas turto hipoteka, grąžinimas į pradinę padėtį reiškia, kad bankas privalėjo būti grąžintas būtent į hipotekos kreditoriaus padėtį. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendime tik konstatuotas banko reikalavimo teisės egzistavimas, tačiau nesukurta pati reikalavimo teisė, nes tokios teisės egzistavimo pagrindas yra banko ir BUAB „Faulana“ sudarytos kredito sutartys.

19. Atsiliepimu į BAB banko „Snoras“ kasacinį skundą UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašo banko kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendė reikalavimo eiliškumo klausimą ir analizavo byloje esančius įrodymus, pagrindė, kodėl banko reikalavimas laikytinas trečios eilės reikalavimu, nes reikalavimas laikomas atsiradusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-788-407/2017 pagrindu ir jis negali būti hipotekos reikalavimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu sukūrė naują prievolę bankui – grąžinti lėšas BUAB „Faulana“.

19.2. Tam, kad būtų pagrindas taikyti restituciją pagal CK 1.80 straipsnį, atitinkamas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu buvo pripažinta, kad bankas nepagrįstai gavo 512 780,89 Eur, tačiau nebuvo pripažinta, kad lėšų pervedimo sandoris negaliojo. Kadangi teismo sprendimu nebuvo pripažintas sandorio negaliojimas, tai atitinkamai neatsirado pagrindo taikyti restituciją. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo priėmimo momentu visos reikalavimo teisės pagal kreditavimo sutartis (įskaitant hipotekos užtikrinimą su visomis hipotekos kreditoriaus teisėmis) buvo perleistos UAB „Baltijos kredito sprendimai“, nebuvo galimybių taikyti restitucijos. Banką pripažinus bendru kreditoriumi kartu su UAB „Baltijos kredito sprendimai“, būtų pripažinta, kad UAB „Baltijos kredito sprendimai“ įgijo ne visas hipotekos teises (kaip buvo nurodyta hipotekos perleidimo sutartyje), o tik dalį šių teisių, tačiau, byloje nesprendžiant Reikalavimo perleidimo sutarčių galiojimo ar pakeitimo klausimo, UAB „Baltijos kredito sprendimai“ turimų hipotekos teisių sumažinimo klausimas taip pat negali būti sprendžiamas.

20. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo pareiškėjai M. R. ir A. R. prisidėjo prie BAB banko „Snoras“

kasacinio skundo.21. Atsiliepimu į UAB „Baltijos kredito sprendimai“ kasacinį skundą BAB bankas „Snoras“ prašo kasacinį skundą

atmesti, tenkinti banko kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Lietuvos apeliaciniam teismui konstatavus BUAB „Faulana“ atlikto lėšų pervedimo sandorio negaliojimą, buvo taikytos sandorio negaliojimo pasekmės – dvišalė restitucija. Taikius restituciją, bankas buvo grąžintas į pradinę padėtį, t. y. jam buvo grąžinta reikalavimo teisė į BUAB „Faulana“ pagal kreditavimo sutartis, todėl būtent kreditavimo sutartys yra banko kreditoriaus reikalavimo pagrindas.

21.2. 512 780,90 Eur reikalavimo teisės bankas negalėjo perleisti UAB „Baltijos kredito sprendimai“, nes jos neturėjo. 512 780,89 Eur reikalavimo teisė Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu taip pat negalėjo būti vertinama kaip būsima.

21.3. Privalėjo būti vertinamos Reikalavimo perleidimo sutarties metu egzistavusios aplinkybės, bet nė vėliau paaiškėjusios (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-101/2010).

21.4. Lietuvos apeliacinis teismas teisingai konstatavo, kad Reikalavimo perleidimo sutarties metu bankas 512 780,89 Eur reikalavimo teisės neturėjo ir negalėjo jos perleisti UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Reikalavimo teisės galiojimas nustatomas ne pagal vėlesnes, bet pagal reikalavimo perleidimo metu buvusias aplinkybes. Aplinkybė, kad 512 780,90 Eur reikalavimo teisė nebuvo perleista UAB „Baltijos kredito sprendimai“, yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl laikytina prejudicine ir negali būti nagrinėjama pakartotinai.

22. Atsiliepimu į UAB „Baltijos kredito sprendimai“ kasacinį skundą pareiškėjai M. R. ir A. R. prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-788-407/2017 pagrindu bankas buvo įpareigotas UAB „Faulana“ grąžinti jos sumokėtus 512 780,89 Eur, todėl darytina išvada, kad tiek banko prievolės grąžinti BUAB „Faulana“ 512 780,89 Eur sumą pagrindas, tiek ir banko patvirtinimo kreditoriumi BUAB „Faulana“ bankroto byloje pagrindas yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Kita vertus, kadangi banką ir BUAB „Faulana“ siejo tik teisiniai prievoliniai santykiai, kilę kreditavimo sutarčių pagrindu, banko finansinis reikalavimas BUAB „Faulana“ bankroto byloje galėjo būti patvirtintas tik konstatavus, jog banko reikalavimo teisės į BUAB „Faulana“ yra kilusios iš (atsiradusios) Kreditavimo sutarčių.

22.2. Sudarydamos Reikalavimo perleidimo sutartį šalys (bankas ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“) negalėjo susitarti dėl tokio Reikalavimo perleidimo sutarties dalyko (perleidžiamų reikalavimų teisių apimties), kuris šios sutarties sudarymo momentu neegzistavo.

22.3. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ vertino įsigyjamų reikalavimo teisių į BUAB „Faulana“ dydį (3 415 398,65 Eur) ir tai atitiko UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ekonominius interesus, todėl Reikalavimo perleidimo sutarties aiškinimas taip, jog UAB „Baltijos kredito sprendimai“ galėjo tikėtis į įgyjamo reikalavimo padidėjimą 512 780,89 Eur, kurių negalėjo nustatyti, neatitiktų sutarties aiškinimo principų bei viešojo intereso. Reikalavimo perleidimo sutartis negali būti aiškinama tik UAB „Baltijos kredito sprendimai“ naudai, o turi būti aiškinama sąžiningai, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais.

Teisėjų kolegija



Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių sprendžiant dėl Reikalavimo perleidimo sutarties turinio

23. Pagal CK 6.154 straipsnio nuostatas, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties išplaukia, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas, suderinta jų valia, konsensusas.

24. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose asmenys dalyvauja laisva valia, jie patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK

6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai.

25. Nagrinėjamoje byloje vienas iš keliamų klausimų yra susijęs su Reikalavimo perleidimo sutarties nuostata, kurioje nurodyta, kad yra perleidžiamas bet koks reikalavimo padidėjimas (Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalis).

26. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę (CK 6.101 straipsnis). Tai yra vienas iš prievolės asmenų pasikeitimo būdų, kuriuo perleidus reikalavimą pasikeičia prievolės kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų ir negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius; pradinis ir naujasis kreditorius taip pat negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

27. Reikalavimo perleidimas nekeičia pradinio sandorio, tačiau yra tiesiogiai su juo susietas, todėl visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

28. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Taigi iš reikalavimo perleidimo sutarties turinio turi būti aiškus turimo ar būsimo reikalavimo naujajam kreditoriui dydis, o jei jis nėra konkrečiai nurodytas, spręstina dėl perleidžiamų reikalavimų apimties remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

29. Spręsdamas ginčus dėl cesijos pagrindu perleistos prievolės, teismas turi vertinti: 1) prievolę, iš kurios atsirado teisė, esanti reikalavimo perleidimo dalyku; 2) sandorį, kurio pagrindu pradinis kreditorius perduoda naujajam kreditoriui reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo forma (perleidimo pagrindą); 3) reikalavimo perleidimo (cesijos) sandorį, kuriuo perleidžiama reikalavimo teisė (atsisakoma reikalavimo teisės) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009).

30. Nagrinėjamoje byloje pradinis sandoris, susietas su reikalavimo perleidimu, kilo iš kreditavimo sutarčių, kurios buvo sudarytos banko su BUAB „Faulana“. Pradinis kreditorius (bankas) įgyvendino CK 6.101 straipsnyje įtvirtintą kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą, patvirtintą BUAB „Faulana“ bankroto byloje, UAB „Baltijos kredito sprendimai“.

31. Byloje kilus ginčui dėl perleistų reikalavimų dydžio ir apimties, neaiškios sutarties sąlygos aiškintinos remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

32. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018 48 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 2015 m. liepos 31 d. bankas ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu bankas savo turėtas reikalavimo teises į BUAB „Faulana“ prievoles pagal kreditavimo sutartis Nr. 3102218001 ir Nr. 3102508000 perleido UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Reikalavimo

perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalyje šalys susitarė, kad UAB „Baltijos kredito sprendimai“ pagal šią sutartį už joje nustatytą pirkimo kainą perima visas pardavėjo teises, reikalavimus, nuosavybės teisę, interesus ir naudą pagal turto sutartis ir su jomis susijusias užtikrinimo priemones, įskaitant teises į pagal turto sutartis suteiktų paskolų pagrindinę sumą, taip pat, kai taikytina, bet kokį jų padidėjimą ir sukauptas palūkanas, delspinigius, netesybas, baudas arba panašius mokesčius, įskaitant suvaržytą turtą, kurį pardavėjas perduoda pirkėjui šios sutarties 2.2 punkte nustatyta tvarka.

34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalies nuostatą, sprendė, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pripažinus, jog bankas per anksti iš BUAB „Faulana“ bankroto administratoriaus gavo savo turėtos reikalavimo teisės padengimą, ši suma laikytina banko perleista UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB „Baltijos kreditai sprendimai“ perėmė banko reikalavimą jau po 512 780,89 Eur išmokėjimo bankui, todėl nesama teisė negalėjo būti vėlesnės Reikalavimo perleidimo sutarties objektas, taip pat UAB „Baltijos kredito sprendimai“ negalėjo perimti reikalavimo dėl ginčijamos 512 780,89 Eur sumos.

35. Byloje susiklosčius situacijai, kai Reikalavimo perleidimo sutartyje nėra nurodyta konkrečios reikalavimų apimties, bankas perleido reikalavimą dėl neapibrėžtos sumos, sumos padidėjimą nustatant šalių susitarimu (Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai tokiu atveju teismo posėdyje turėjo aiškintis šalių valią Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu dėl perleidžiamų reikalavimų apimties bei to, kiek bankas Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo metu turėjo realių reikalavimo teisių pagal kreditavimo sutartis su BAUB „Faulana“.

36. Sudarant Reikalavimo perleidimo sutartį, o vėliau pasikeitus aplinkybėms ir Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. gruodžio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-788-407/2017 pripažinus banko pareigą grąžinti UAB „Faulana“ jos sumokėtus 512 780,89 Eur, Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a dalis turėjo būti aiškinama vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais, atsižvelgiant tiek į sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes, tiek atsižvelgiant į tai, kad vėliau paaiškėjo kitos aplinkybės, ar šalims buvo žinoma, dėl kokių konkrečių reikalavimų apimties sudaroma sutartis, ir pan.

37. Teismai netyrė ir nevertino Reikalavimo perleidimo sutarties 2.1.1 papunkčio a) dalyje nurodyto termino „padidėjimas“, kuris turi būti aiškinamas atsižvelgiant į sutarties šalių paaiškinimus ir valią sutarties sudarymo metu, t. y. ar šalys tai suprato tik kaip galimą padidėjimą palūkanų, delspinigių, baudų ir panašaus pobūdžio netesybų forma, ar tai reiškė ir paties reikalavimo dydžio padidėjimą ateityje paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. gruodžio 21 d. priėmus sprendimą). Tik nustačius, ką konkrečiai sutarties šalys žinojo ir sutarė sudarydamos sutartį, spręstina, kokio dydžio reikalavimą turėjo pradinis kreditorius (bankas) reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, nes nuo to priklauso konkreti perleidžiamo reikalavimo suma.

38. Pažymėtina, kad bankas procesiniuose dokumentuose nurodė, jog Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu jis reikalavimo teisės į 512 780,89 Eur reikalavimą BUAB „Faulana“ bankroto byloje neturėjo, o teismai taip pat nesiaiškino, ar bankas, sudarydamas Reikalavimo perleidimo sutartį, informavo UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kad buvusi BUAB „Faulana“ bankroto administratorė UAB „Avere“ 2012 d. vasario 3 d. išmokėjo bankui 512 780,90 Eur. Nuo šios aplinkybės nustatymo priklauso, ar UAB „Baltijos kredito sprendimai“ žinojo konkrečią jai perleidžiamo reikalavimo sumą, kurios ji galėjo reikalauti iš BUAB „Faulana“. Iš Reikalavimo iš perleidimo sutarties nuostatų ši aplinkybė nėra aiški ir byloje nenustatyta.

39. Byloje nustatyta, kad Reikalavimo perleidimo sutarties objektas – UAB „Baltijos kredito sprendimai“ reikalavimo teisė į BUAB „Faulana“, taip pat šios sutarties pagrindu visos kitos esančios ir būsimos bei su kreditoriaus reikalavimu susijusios papildomos teisės. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ perėjo ne tik pagrindinė prievolė, bet ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos bei kitos papildomos teisės (teisė į palūkanas, pajamas, netesybas ir panašiai) ir jų pagrindu atsirandančios pareigos (CK 6.101 straipsnio 1 ir 2 dalys).

40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nebuvo nustatyta tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia, o iš pačios Reikalavimo perleidimo sutarties turinio matyti, kad valia nebuvo aiškiai išreikšta – bankas perleido naujajai kreditorei visas pardavėjo teises, tačiau liko neaišku dėl reikalavimo padidėjimo ir konkrečių sumų.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai

taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties aiškinimo taisykles ir Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas. Sprendžiant dėl perleistų reikalavimų apimties liko nenustatytos ir neįvertintos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su Reikalavimo perleidimo sutarties šalių valia įvardyti konkrečias perleidžiamų reikalavimų sumas bei šalių susitarimu perleisti reikalavimus, atsiradusius vėliau. Kreditorės UAB „Baltijos kredito sprendimai“ kasacinio skundo argumentai dėl to, kad Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu nebuvo reikalavimo dalies (512 780,89 Eur), yra pagrįsti, nes nagrinėjamoje byloje svarbi ir teismų turi būti nustatyta bei įvertinta aplinkybė dėl Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu šalių nurodyto, tačiau neaišku, ar aptarto, reikalavimo padidėjimo ir konkretaus šalių susitarimo dėl perleidžiamo reikalavimo apimties bei jo galimo padidėjimo ar sumažėjimo ateityje. Išvardyti pažeidimai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

42. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 8 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,97 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine tvarka.


TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-255-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01866-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 3.2.9.9(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=40abdd70ae2c11e98451fa7b5933515d

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Mailer LLC“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Mailer LLC“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Itema“ ir uždarajai akcinei bendrovei „MailerLite“ dėl neteisėto sutarties nutraukimo, nesąžiningos konkurencijos ir nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Itema“ priešieškinį ieškovei bendrovei „Mailer LLC“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos nutraukimą esant arbitražiniam susitarimui, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė:2.1. pripažinti atsakovės UAB „Itema“ 2015 m. balandžio 29 d. ir 2015 m. birželio 1 d. pranešimais įvykdytą

vienašališką 2014 m. sausio 1 d. Licencinės sutarties nutraukimą neteisėtu;2.2. priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Itema“ ir UAB „MailerLite“ 59 174,62 Eur nuostolių, patirtų dėl vienašališko

sutarties nutraukimo bei atsakovių įvykdytos nesąžiningos konkurencijos veiksmų, atlyginimą;2.3. priteisti iš atsakovės UAB „Itema“ 243,90 Eur skolą.3. Ieškovė nurodė, kad su atsakove UAB „Itema“ 2014 m. sausio 1 d. sudarė Licencinę sutartį; nuo 2010 m. spalio

mėnesio veikė kaip partnerės; 2015 m. kovo 24 d. atsakovės atstovas pranešė, kad tam, jog verslas būtų patrauklesnis investuotojams, nori pakeisti jo struktūrą, inter alia (be kita ko), naikinant sutartis, pagal kurias veikla ir išskirtinės teisės tam tikrose rinkose yra atiduota partneriams. Ieškovei nesutikus su vienašališku atsakovės sprendimu pakeisti bendradarbiavimo sąlygas, 2015 m. balandžio 29 d. atsakovė pateikė pirmąjį pranešimą apie Licencinės sutarties nutraukimą, 2015 m. birželio 1 d. pranešimu patvirtino savo ketinimą nutraukti sutartį, sutarties nutraukimo terminą atidėdama iki 2015 m. liepos 28 d. Pagal Licencinę sutartį atsakovė UAB „Itema“ ieškovei tiekė programinės įrangos ir sistemos priežiūros darbus, todėl atsakovė valdė ieškovės prisijungimą prie naudojamos programinės įrangos. Nutraukusi sutartį, ji pasinaudojo šiuo savo turimu pranašumu apribodama ieškovei galimybę naudotis sistemomis, o ieškovės klientams paliko galimybę naudotis programine įranga, tokiu būdu pasinaudojo ieškovės komercine paslaptimi esančia informacija (duomenimis apie klientus), juos visus nesąžiningai perimdama. Atsakovė UAB „Itema“ toliau kartu su atsakove UAB „MailerLite“ tęsia paslaugų teikimą ieškovės klientams, tokiais savo veiksmais priversdamos ieškovę patirti didelius nuostolius. Šie atsakovių veiksmai kvalifikuotini kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai ir kaip Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas. Visos atsakovių pajamos, gaunamos iš buvusių ieškovės klientų, laikytinos ieškovės nuostoliais.

4. Licencinės sutarties 2.2 punkte nustatyta, kad ji sudaroma neapibrėžtam terminui ir gali būti nutraukta tik sutartyje nustatytais pagrindais, šalių susitarimu sutarties nutraukimui nėra taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.199 straipsnis. Atsakovės nurodyti sutarties nutraukimo pagrindai yra tik formalios sutarties nutraukimo priežastys, neatspindinčios realių sutarties nutraukimo priežasčių ir tikrųjų ketinimų: tariamas informacijos neteikimas negalėjo būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, atsakovė nesuteikė ieškovei galimybės ištaisyti tariamus sutarties pažeidimus, nenustatė papildomo termino jiems pašalinti; atsakovė UAB „Itema“ ilgiau nei metus nereikalavo iš ieškovės pateikti ataskaitų bei visą sutarties galiojimo laikotarpį neišrašė ir nepateikė jai nė vienos sąskaitos, taigi, tarp šalių nusistovėjusi praktika neatitiko sutarties sąlygų ir tokia praktika abiem šalims buvo priimtina.

5. Atsakovė UAB „Itema“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės priteisti 159 458,89 Eur skolos ir 8,05 proc. metines palūkanas, skaičiuotinas nuo 2015 m. liepos mėnesio nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.


6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino atsakovės UAB

„Itema“ vienašališką 2014 m. sausio 1 d. Licencijavimo sutarties nutraukimą neteisėtu; priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 35 504,77 Eur nuostolių atlyginimą; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Itema“ 243,90 Eur skolą; kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinį atmetė visiškai.

7. Teismas ieškovės ir atsakovės UAB „Itema“ sutartį kvalifikavo kaip išimtinę licencinę sutartį, o ne bendradarbiavimo, kaip teigė atsakovė. Pažodžiui aiškinant sutarties turinį sutarties dalykas yra programinė įranga, t. y. autorių teisių saugomas objektas. Sutarties 1.1 punktas nustato, kad UAB „Itema“ suteikia ieškovei išskirtines teises už mokestį naudoti ir teikti (perparduoti) paslaugą (programinę įrangą) trečiajai šaliai (šalims) bei naudoti oficialius prekės ženklus ir kitas rinkodaros medžiagas, kurias naudoja UAB „Itema“; sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad „paslauga“ reiškia programinę įrangą, kurią galima naudoti konkrečiai naujienlaiškiams kurti, siųsti ir tvarkyti, naudojant http://www.mailerlite.com, http://www.mailersoft.com, http://www.mailerloop . com tinklalapius, ir kitoms el. pašto rinkodaros funkcijoms atlikti; sutarties 3.1 punktas nustato, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė Teritorijoje (Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje) turi veikti kaip išskirtinė paslaugos (programinės įrangos) rinkodaros ir prekybos bendrovė. Teismo vertinimu, sutartimi ieškovei buvo leista perparduoti ir reklamuoti ginčo programinę įrangą, t. y. perleista dalis autorių turtinių teisių.

8. Teismas sutarties nutraukimą vertino atsižvelgdamas į šalių santykių praktiką ir šalių elgesį prieš sutarties nutraukimą ir po jo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Sutarties 6.4 punkte įtvirtintas tik vienas jos nutraukimo pagrindas; 2.2 punkte – kad sutarties nutraukimui netaikomos CK 6.199 straipsnio nuostatos, taigi atsakovė teisėtai nutraukti sutartį galėjo remdamasi tik sutarties 6.4 punkte nurodytu pagrindu. Teismo vertinimu, atsakovės neįrodė, kad sutartis buvo nutraukta dėl svarbių priežasčių, kurios atitiktų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Tarp šalių susiklostė praktika ataskaitas pagal sutartį atsakovei UAB „Itema“ teikti elektronine forma, ši atsakovė turėjo galimybę gauti visą informaciją apie registruotus klientus ir jų mokėjimus. Remiantis šalių 2015 m. kovo 24 d. susirašinėjimu, atsakovė, dar prieš nurodydama tariamus sutarties vykdymo trūkumus, buvo suinteresuota nutraukti sutartį tik dėl su jos verslo pertvarkymu susijusių priežasčių, šias teismas pripažino faktinėmis sutarties nutraukimo priežastimis, o tokį nutraukimą – neteisėtu.

9. Kadangi atsakovės vengė teikti įrodymus, susijusius su jų klientais Ukrainos ir Rusijos teritorijose, teismas taikė contra spoliatorem (liet. „prieš pažeidėją“) prezumpciją ir sprendė, kad visi atsakovių Ukrainos ir Rusijos teritorijose esantys klientai faktiškai buvo ieškovės klientai. Teismo vertinimu, ieškovės reikalaujamas nuostolių, kilusių tiek dėl neteisėto sutarties nutraukimo, tiek dėl nesąžiningos konkurencijos, atlyginimas už vienerius metus yra protingas ir pagrįstas.

10. Nors ieškovė, skirtingai nuo atsakovių, nekūrė ir neadministravo programinės įrangos, tačiau teikė tą pačią naujienlaiškių siuntimo paslaugą, kurios teikimą po neteisėto sutarties nutraukimo perėmė atsakovės. Nepaisant to, kad atsakovei UAB „Itema“ priklausė autoriaus teisės į programinę įrangą, Rusijos ir Ukrainos teritorijoje ieškovė ir atsakovės yra konkurentės, teikiančios identiškas paslaugas.

11. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad įrodytas žalos dydis turėtų būti skaičiuojamas pagal sutarties 3.3, 3.5 punktus, 40 proc. skiriant atsakovėms, 60 proc. – ieškovei.

12. Įvertinęs duomenis apie šalių tarpusavio atsiskaitymus, teismas darė išvadą, kad ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi su atsakove UAB „Itema“, todėl priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą; ieškovė yra per daug sumokėjusi atsakovei pagal sutartį, todėl 243,90 Eur grąžintini ieškovei kaip sumokėti be teisinio pagrindo.

13. Atsakovės yra susiję asmenys (Juridinių asmenų registro duomenimis, vienintelė UAB „Itema“ akcininkė yra UAB „MailerLite“), dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų abiem atsakovėms taikyta solidarioji atsakomybė.

14. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2019 m. vasario 20 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį ir priešieškinį paliko nenagrinėtus.

15. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Licencijos sutarties 7.3 punktu šalys susitarė, kad jei joms nepavyksta draugiškai išspręsti tarpusavio ginčų, jie turi būti perduoti ir galutinai sprendžiami Lietuvoje esančiame Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Ieškovė ieškinyje pripažino šios arbitražinės išlygos sudarymo faktą, tačiau, kaip ji pati teigia, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 24 straipsnio 1 dalimi, jos reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme, nes jie kildinami tiek iš sutarties, tiek iš atsakovių nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o ginčai dėl nesąžiningos konkurencijos priskirtini teismo kompetencijai.

16. Kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys yra susaistytos galiojančio arbitražinio susitarimo, o kilęs ginčas patenka į arbitražinės išlygos apimtį.

http://www.mailerloop/

http://www.mailersoft.com/

http://www.mailerlite.com/

17. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes ir bylos duomenis sprendė, kad ieškovė neteisingai reiškia reikalavimus dėl konkurencijos, jos reikalavimas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo kildinamas iš sutarties nutraukimo, nagrinėjamu atveju yra aktualūs sutartiniai, o ne konkurenciniai šalių santykiai. Bylos duomenys aiškiai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovės nėra konkurentės ir tarp jų nėra konkurencijos, nes ieškovė ir UAB „Itema“ yra sudariusios licencijos sutartį ir ieškovė vykdė veiklą pagal sutartį iki jos nutraukimo; po nutraukimo negalėjo vykdyti veiklos pagal sutartį ne dėl konkurencijos, bet dėl sutarties nutraukimo.

18. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendė, kad nėra teisiškai reikšmingi ieškovės teiginiai, jog ji reikalavimą dėl nesąžiningos konkurencijos reiškė ne tik atsakovei UAB „Itema“, su kuria yra sudarytas arbitražinis susitarimas, bet ir su šia atsakove susijusiai atsakovei UAB „MailerLite“, su kuria ieškovė nėra sudariusi arbitražinio susitarimo.

19. Priešieškinio reikalavimai taip pat grindžiami sutartimi.20. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad rengdamos arbitražinį susitarimą šalys turi būti atidžios ir įvertinti riziką, kad kai

kurių susijusių ginčų, kylančių iš to paties sandorio ar susijusių sandorių, nagrinėjimas gali būti padalytas tarp teismų ir arbitražo teismo.


21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas šalių valią, netinkamai taikė Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalį, pažeidė CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą. Nustatęs, jog abi šalys byloje buvo pareiškusios reikalavimus (pareikštas tiek ieškinys, tiek priešieškinis), taigi, abi arbitražinio susitarimo šalys buvo atsisakiusios arbitražinio susitarimo, teismas neturėjo teisės ieškinį ir priešieškinį palikti nenagrinėtus. Tarptautinių arbitražinių susitarimų teisminį pripažinimą reglamentuoja Niujorko konvencija, pagal jos II straipsnio 3 dalį susitariančiosios valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, pasiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinančioje Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalį, taip pat yra pažymėta, kad teismo atsisakymas spręsti ginčą, dėl kurio šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, yra ribojamas Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalyje aprašytomis išlygomis. Niujorko konvenciją aiškinančioje doktrinoje nurodoma, jog Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalies išlyga dėl neveikiančių / netekusių galios (angl. inoperative) susitarimų apima tokius susitarimus, kurie anksčiau galiojo, tačiau yra nustoję galioti. Šios sąlygos taikymas aktualus arbitražinio susitarimo atsisakymo, atšaukimo ar nutraukimo atvejais. Arbitražinis susitarimas laikomas neveikiančiu / netekusiu galios (angl. inoperative) tais atvejais, kai šalys aktyviai siekia bylinėtis teisme, o ne arbitraže, nes reiškia teisės ginčus spręsti arbitraže atsisakymą. Nagrinėjamu atveju abi arbitražinio susitarimo šalys aktyviai siekė bylinėtis teisme. Net jeigu šalys ir sudaro arbitražinį susitarimą, sutarčių laisvės principas (CK 6.156 straipsnis) leidžia šio susitarimo atsisakyti, jį nutraukti arba jo tiesiog nevykdyti bendru šalių sutarimu. Niujorko konvenciją aiškinančioje teisės doktrinoje taip pat yra nurodoma, kad teisės reikalauti ginčą nagrinėti arbitraže gali būti atsisakoma, kaip ir bet kurios kitos sutartinės teisės. Nors arbitražinio susitarimo gali būti atsisakoma įvairiomis formomis ir būdais (aiškiai ar numanomai), ieškinio ir priešieškinio pareiškimas rodo, jog šalys savo valią atsisakyti arbitražinio ginčo nagrinėjimo patvirtino raštu. Kasacinis teismas iki šiol yra suformavęs praktiką, kad arbitražinio susitarimo atsisakymu negali būti laikomas pasyvus atsakovo elgesys, kai nėra reiškiami prieštaravimai dėl to, jog byla būtų nagrinėjama teisme, tačiau nagrinėjamoje byloje abi šalys nebuvo pasyvios.

21.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtą tą ieškinio dalį, kuri susijusi su arbitražinės išlygos nesudariusia atsakove UAB „MailerLite“, taip buvo pažeistas CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas, nukrypta nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią arbitražinis susitarimas saisto tik šio susitarimo šalis. Pagal iki šiol suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką yra tik keletas atvejų, kada galima išplėsti arbitražinio susitarimo taikymą ir arbitražinio susitarimo nepasirašiusiems asmenims. Principas, kad arbitražinis susitarimas saisto tik jį sudariusias šalis, suponuoja ir konkrečias CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo taisykles – tais atvejais, kai dėl dalies byloje reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, jie turi būti nagrinėjami atskirai. Ieškovė prašė atsakovei UAB „MailerLite“ taikyti deliktinę, o ne sutartinę atsakomybę. Susiklosčiusi situacija pažeidžia ieškovės teisę į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo, kokią įtaką ieškovės teisei į teisminę gynybą padarys procesinis sprendimas palikti nenagrinėtą tą ieškinio

dalį, kuria reiškiamas reikalavimas arbitražinio susitarimo nesudariusiai atsakovei; ieškovė yra verčiama kreiptis į arbitražą, kad šis išspręstų ginčą, dėl kurio nėra sudarytas arbitražinis susitarimas.

22. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

22.1. Atsakovės neatsisakė arbitražinės išlygos ir jų veiksmai byloje negali būti laikomi nei aktyviu, nei pasyviu veikimu dėl arbitražinės išlygos atsisakymo, ji yra galiojanti ir taikytina šalims. Tai, kad byla buvo nagrinėjama teisme, o ne arbitraže, nulėmė ne šalių valia dėl arbitražinės išlygos netaikymo, bet ieškovės suformuluotas reikalavimas dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė savo reikalavimą kildino iš deliktinių santykių – nesąžiningos konkurencijos veiksmų, todėl, esant tokiam reikalavimui, ginčas buvo nagrinėjamas teisme. Teismingumo klausimas visada buvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovės reikalavimas negali būti kildinamas iš nesąžiningos konkurencijos sąlygų, faktiškai ieškovė siekia žalos atlyginimo dėl neva neteisėto sutarties nutraukimo. Bylos šalys nėra konkurentės, neveikė, neveikia toje pačioje rinkoje ir negalėtų veikti, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškinio reikalavimai iš esmės yra kildinami iš sutartinių santykių. Atsakovės sutinka su skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, kad byloje reikalavimai negali būti kildinami iš konkurencijos teisės pažeidimų, todėl nėra kelių tarpusavyje susijusių reikalavimų, kurie nulemtų bylos nagrinėjimą teisme. Šios išvados neginčijo ir ieškovė kasaciniu skundu. Ieškovei nepatikslinus savo reikalavimo (nors tokį prašymą buvo pateikęs ir teismas, ir atsakovės), teismas ieškovės reikalavimą turėjo nagrinėti tik dėl šio tariamo pažeidimo (nesąžiningos konkurencijos), o kitus reikalavimus, kylančius iš sutarties, palikti nenagrinėtus, esant arbitražo išlygai. Ieškovei pasirinkus reikšti reikalavimą dėl nesąžiningos konkurencijos ir jo nepakeitus, atsakovės buvo priverstos gintis nuo tokio reikalavimo teisme, toks pasinaudojimas teise į gynybą negali būti traktuojamas atsakovių nenaudai. Atsakovė, pareikšdama priešieškinį, vadovavosi CPK 33 straipsnio 2 dalies nuostata; tai negali būti laikoma aktyviais veiksmais ar siekiu iš sutarties kylančius ginčus nagrinėti teisme. Niujorko konvencijos II straipsnio 3 dalies nuostata įtvirtina bylos persiuntimo arbitražiniam teismui procedūrą, todėl šiai bylai nėra aktuali.

22.2. Svarbu yra vertinti ne formaliai ieškovės ir atsakovės UAB „MailerLite“ susitarimo (ne)buvimą, bet tai, iš kokių santykių yra kildinamas reikalavimas. Ieškovė įrodinėja, kad dėl sutarties pažeidimo patyrė nuostolių, reikalavimas yra pareikštas solidariai abiem atsakovėms, jis yra kildinamas iš sutarties. Šalys, sudarydamos šią sutartį, aiškiai išreiškė valią, kad visi ginčai, kylantys iš jos, nagrinėtini arbitraže. Tokia sutarties sąlyga turi būti aiškinama pagal jos tikslą – šalys susitarė dėl ginčų nagrinėjimo institucijos, todėl bet koks ginčas, susijęs su sutartimi, turi būti sprendžiamas arbitraže. Nuostolius ieškovė įrodinėja kaip negautas pajamas, kurios apskaičiuojamos pagal UAB „MailerLite“ gautą pelną. Jokių kitų UAB „MailerLite“ pažeidimų ieškovė nenurodo, todėl akivaizdu, kad ginčas yra susijęs su sutartimi. UAB „MailerLite“ neprieštarauja, kad visas ginčas kompleksiškai būtų nagrinėjamas arbitraže. Ginčo nagrinėjimas pagal ieškovės pasiūlymą, t. y. kad ginčas su UAB „Itema“ būtų nagrinėjamas arbitraže, o su UAB „MailerLite“ – teisme, nėra procesine prasme ekonomiškas, yra negalimas, nes pareikštas reikalavimas atlyginti žalą solidariai.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nutraukimo esant arbitražiniam susitarimui

23. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).

24. Kasacinio teismo praktika dėl teismo pareigų gavus ieškinį, dėl kurio sudarytas arbitražinis susitarimas, yra

plėtojama. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo procesiniai veiksmai tuo atveju, kai šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą, nustatyti Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. birželio 30 d.), CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Tuo atveju, jeigu ieškinio priėmimo metu teismas neišsiaiškino, kad šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą (arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį), teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016 41–42 punktus).

25. Vis dėlto arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, todėl prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 17 punktas). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl jurisdikcijos atsisakymo ir šalių nukreipimo į arbitražą, vadovaudamasis kooperacijos, šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 8, 12, 17 straipsniai), turi suteikti šalims galimybę pateikti savo paaiškinimus ir aiškiai išreikšti poziciją dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, galiojimo bei taikymo, siekdamas užtikrinti proceso šalių teisę į tinkamą teismo procesą ir išvengti siurprizinio (šalims netikėto) teismo sprendimo priėmimo.

26. Arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas (Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis).

27. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek ir vadovaujantis visuotinai įprastais tarptautinio komercinio arbitražo standartais pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas – sutartis. Arbitražinis susitarimas atspindi šalių valios autonomijos principą, kuris savo ruožtu yra arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė – arbitražo proceso inicijavimas galimas tik esant šalių susitarimui. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, bet kuris arbitražo procesas prasideda nuo privatinės teisės instrumento – privačios sutarties, kurios pagrindu pradėtame procese priimamas sprendimas. Jo privalomumas kyla ne iš viešosios teisės, o iš šalių sutarties laikyti arbitražo sprendimą privalomu. Šalių teisė laisva valia susitarti dėl ginčų priskirtinumo arbitražo jurisdikcijai apima ir teisę tokį susitarimą panaikinti tiek iki, tiek po ginčo kilimo. Kitaip tariant, susitarimas spręsti ginčą ne teismo tvarka yra suderintos šalių valios išraiška, todėl ši suderinta valia gali būti keičiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2016, 16 punktas).

28. Arbitražinio susitarimo atsisakymas gali būti šalių aiškiai išreikštas (pvz., raštu) arba numanomas iš jų konkliudentinių veiksmų (procesinio elgesio).

29. Vienas iš būdų atsisakyti arbitražo susitarimo, įtvirtintas UNCITRAL Pavyzdiniame tarptautinio komercinio arbitražo įstatyme, užsienio valstybių teisės aktuose bei pripažįstamas teisės mokslo doktrinoje (žr., pvz., John Savage, Emmanuel Gaillard (eds.). Fouchard Gaillard Goldman on International Commercial Arbitration. Kluwer Law International, 1999. P. 405-406 (668-670 punktai); Mauro Rubino Sammartano. International Arbitration, Law and Practice. 2nd. edition. Kluwer Law International, 2001. P. 257 ir kt.), – dalyvauti teismo procese dėl ginčo, kuriam spręsti buvo sudarytas arbitražinis susitarimas.

30. Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2016, kuria remiamasi ir kasaciniame skunde, buvo sprendžiamas klausimas dėl šalių elgesio vertinimo kaip arbitražinio susitarimo atsisakymo, tačiau, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, joje buvo vertinamas pasyvus šalies elgesys procese, jai nereiškiant prieštaravimų dėl ieškinio nagrinėjimo teisme, ir išaiškinta, kad konkliudentiniai šalių veiksmai, kai viena šalis kreipiasi su ieškiniu į teismą, o antroji nereiškia prieštaravimų, nėra pakankami konstatuoti, kad yra šalių valia atsisakyti arbitražinio susitarimo. Tačiau nagrinėjamoje byloje susiklostė kitokia procesinė situacija, kuriai nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai nėra aktualūs, nes dėl tokių aplinkybių nurodytoje nutartyje nebuvo pasisakyta.

31. Nagrinėjamoje byloje kyla teisės klausimas dėl teismo pareigos nukreipti šalis į arbitražą, nustačius esant sudarytą arbitražinį susitarimą, santykio su šalių teise atsisakyti arbitražinio susitarimo ir (ar) sudaryti susitarimą dėl valstybės teismo jurisdikcijos konkliudentiniais veiksmais – vienai iš arbitražinio susitarimo šalių pareiškiant ieškinį valstybės teisme, o kitai aktyviai dalyvaujant procese, nereiškiant jurisdikcinio prieštaravimo, priešingai – teisme pareiškiant priešieškinio reikalavimą, kildinamą iš sutarties, kurioje įtvirtintas arbitražinis susitarimas.

32. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju arbitražinio susitarimo egzistavimo faktas teismui buvo aiškus jau ieškinio priėmimo stadijoje – buvo atskleistas pradiniame ieškovės ieškinyje. Tačiau ieškovė ieškinį teisme grindė

keliais pagrindais, nurodė, kad reikalavimas dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo nagrinėtinas teisme, be to, ieškinys reiškiamas dviem atsakovėms, kurių viena nėra arbitražinės išlygos šalis, todėl, ieškovės manymu, visi pareikšti reikalavimai nagrinėtini teisme.

33. Abi atsakovės atsiliepime į ieškinį pateikė argumentus dėl bylos esmės, konkrečiai, neigė egzistuojant konkurencijos santykius tarp šalių, teigė, kad ieškovės reikalavimas kildinamas iš sutarties, tačiau nė viename procesiniame dokumente ar teismo posėdžiuose neteikė jokių argumentų dėl arbitražinės išlygos egzistavimo, galiojimo ar taikymo, nesirėmė arbitražine išlyga, neprašė ieškinio palikti nenagrinėto ir nukreipti šalis į arbitražą. Be to, nagrinėjamoje byloje atsakovė UAB „Itema“ dar ir pareiškė priešieškinį teisme, reikalaudama priteisti iš ieškovės skolą pagal sutartį, kurioje ir buvo įtvirtinta aptariama arbitražinė išlyga.

34. Taigi nagrinėjamoje byloje abi šalys, esant arbitražinei išlygai, nepaisydamos šios aplinkybės, aktyviai siekė bylinėtis ir spręsti kilusį ginčą būtent teisme. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad taip šalys išreiškė suderintą valią atsisakyti anksčiau jų sudaryto arbitražinio susitarimo. Tokia išvada atitinka sutartinę komercinio arbitražo esmę bei šalių valios autonomijos principo reikalavimus. Kadangi arbitražas yra sutartinio pobūdžio ginčų sprendimo būdas, todėl būtent šalių valiai yra teikiamas prioritetas. Priešingas abiejų šalių aktyvaus procesinio elgesio vertinimas neatitiktų sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proceso ekonomiškumo principų, nes sudarytų galimybę šalims piktnaudžiauti teise, remtis arbitražine išlyga tik tuomet, kai šalims patogu, pvz., jau paaiškėjus ginčo nagrinėjimo teisme rezultatui ar pan.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė suderintą šalių valią atsisakyti anksčiau jų sudaryto arbitražinio susitarimo dėl nagrinėjamo ginčo. Abiem ginčo šalims aktyviai dalyvaujant teismo procese (pareiškus tiek ieškinį, tiek priešieškinį) ir nereiškiant prašymų remtis arbitražine išlyga ir palikti ieškinį nenagrinėtą, apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šalių arbitražinis susitarimas galioja, netinkamai aiškino ir taikė Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą, todėl skundžiama nutartis palikti ieškinį ir priešieškinį nenagrinėtus naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

36. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės šios bylos išnagrinėjimui kasacine tvarka, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

37. Kasacinis teismas patyrė 5,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Teisėjų kolegijai konstatavus esant pagrindą bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių išlaidų ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).


n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-12071 2019-07-23 2019-05-22 2019-05-22 -

Administracinė byla Nr. A-279-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00118-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1, 18.4.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS


2019 m. gegužės 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir V. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – Utenos rajono savivaldybė, V. Č., G. J. B., V. A., E. Ž.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai A. B. ir V. B., atstovaujamas pagal įgaliojimą A. B. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2016 m. sausio 22 d. sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. B., B. A., V. Č. (toliau – ir pretendentės), 2) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą atkurti pretendentėms nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra.

2. Pareiškėjai skunde paaiškino, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. sausio 22 d. sprendimais atkūrė nuosavybės teises A. B., B. A. ir V. Č. į 9,64 ha žemės, 0,75 ha miško kiekvienai, bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame Utenos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjų nuomone, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra neteisėti, kadangi jais nebuvo sugrąžintas visas žemės savininkų L. ir P. A. turėtas 41,58 ha žemės sklypas natūra, t. y. buvo atimta nuosavybė teisė į 10,39 ha žemės sklypą natūra, žemės savininkų turėtas žemės sklypas buvo neteisėtai išskaidytas, neišsprendus ginčo tarp pretendentų, nesant poreikio žemę paimti visuomenės reikmėms.

3. Utenos rajono savivaldybės 1994 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 1112 ir 1994 m. balandžio 25 d. potvarkiu Nr. 160v už 10,39 ha žemės sklypo dalį buvo išmokėta piniginė kompensacija velionei J. – M. A., pretendenčių A. B., B. A. ir V. Č. brolio P. A. žmonai. Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu ir Panevėžio apygardos teismas 2013m. birželio 27 d. nutartimi pripažino, kad J. M. A. teisėtai buvo atkurta nuosavybės teisė į 10,39 ha žemės. Pareiškėjų vertinimu, tokiu būdu tiek valstybė, tiek teismai, tiek Utenos rajono savivaldybė pažeidė teisę kitiems pretendentams susigrąžinti visą žemės sklypą natūra, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 ir 4.67 straipsnius, todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, o Nacionalinė žemės tarnyba įpareigota pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha žemės sklypą natūra.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad ginčas vyksta dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenos rajone. Vienai iš

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e3e3ed50ac9911e9aa488968c21ecc58

pretendenčių atkurti nuosavybės teises į P. A. žemę, tai yra J. – M. A. nuosavybės teisės į jai tenkančią dalį – 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško šios pretendentės prašymu buvo atkurtos Utenos rajono valdybos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 1112, atlyginant pinigais. Ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo pagal pareiškėjų ieškinį buvo išnagrinėtas Utenos rajono apylinkės teismui priimant 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-7-365/2012, kuris yra įsiteisėjęs ir yra privalomas vykdyti.

5. Ginčijamais 2016 m. sausio 22 d. sprendimais Nacionalinė žemės tarnyba sprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimą tik į jau likusį buvusio žemės savininko P. A. turėtos žemės plotą, tai yra į 31,19 ha plotą, atsižvelgiant į pretendentėms A. B., V. Č. ir B. A. tenkančias dalis. Žemės sklypai pretendentėms buvo projektuojami, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (su vėlesnėmis redakcijomis) (toliau – ir Metodika), nuostatomis. Metodikos nustatyta tvarka, rengiant Utenos rajono Radeikių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pretendentės buvo įrašytos į Piliečių ir juridinių asmenų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti, nuomoti ar naudoti patikėjimo teise žemę, mišką ir vandens telkinius, Utenos rajone (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, sąrašą, kuris patvirtintas 2014 m. balandžio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2)-412.

6. 2014 m. balandžio 28 d. organizuotame 1-osios eilės pretendentų susirinkime dalyvavo V. Č. įpėdinės V. Č. įgaliotas asmuo bei vienas iš B. A. ir A. B. įpėdinių – G. J. B., o kiti įpėdiniai neatvyko. Atvykusių į susirinkimą pretendenčių įpėdinių pageidavimu, jų pasirinktoje buvusio žemės savininko P. A. turėtoje 41,58 ha žemės ploto dalyje buvo suprojektuotas pretendentėms tenkančio 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. 0002/540. Žemėtvarkos projektas buvo svarstomas viešai nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. birželio 29 d., informacija apie Žemėtvarkos projekto viešąjį svarstymą buvo paskelbta 2014 m. gegužės 21 d. Utenos laikraštyje „Utenos diena“, projektas buvo eksponuojamas Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus patalpose. Į viešojo svarstymo rezultatų aptarimo susirinkimą kviesti pareiškėjai neatvyko. 2014 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(144.41.2.)-929 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame suprojektuotas B. A., V. Č. ir A. B. grąžintinas natūra 31,19 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. 0002/540. Matininko M. B. kvietimu ir pakartotiniu kvietimu pareiškėjai į suprojektuoto žemės sklypo ribų vietovėje paženklinimą, atliekant kadastrinius matavimus, neatvyko, todėl pareiškėjams buvo išsiųstos parengto žemės sklypo plano ir ribų paženklinimo-parodymo akto kopijos, nurodant pastabų pateikimo tvarką. Pareiškėjai pateikė pastabas, reikalaudami sustabdyti žemės sklypo ženklinimo darbus arba ženklinti visą P. A. valdytą 41,58 ha žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyrius nustatė, kad pastabos nepagrįstos ir apie tai 2015 m. birželio 12 d. raštu informavo V. B. atstovą A. B. Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriui pateikta pretendentėms grąžintinos natūra 31,19 ha žemės sklypo kadastro duomenų byla, kuri buvo patikrinta ir trūkumai nenustatyti, žemės sklypo suformavimo ir ženklinimo vietoje atliekant kadastrinius matavimus procedūros atliktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjai buvo pakviesti į 2016 m. sausio 22 d. posėdį, kuriame buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jie neatvyko.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime remiamasi įsiteisėjusiame Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendime ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kurios, Utenos rajono savivaldybės nuomone, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

8. Tretieji suinteresuoti asmenys V. A. ir E. Ž. atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti. Tretieji suinteresuoti asmenys remiasi Utenos rajono apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo sprendimais, kuriais, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, buvo pripažinta, kad J. – M. A. nuosavybės teisės į dalį P. A. iki nacionalizacijos valdytos žemės atkurtos pagrįstai ir teisėtai. Kadangi visi pretendentai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į žemę jiems tenkančiomis lygiomis dalimis, A. B., B. A. ir V. Č. nebegali būti atkurtos nuosavybės teisės į visą P. A. žemę, nes į dalį šios žemės nuosavybės teisės atkurtos trečiųjų suinteresuotų asmenų motinai J. – M. A.

II.

9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

(toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas ir remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad, atkuriant nuosavybės teises, pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma, atsižvelgiant į įstatyme išvardintus asmenis, turinčius teisę į

nuosavybės teisių atkūrimą, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju pretendentės įstatymo nustatyta tvarka buvo susitarusios dėl to, kokiomis dalimis joms nuosavybės teisės turi būti atkurtos.

11. Teismas nustatė, kad P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 41,58 ha žemės sklypą, esantį Utenos rajone (duomenys neskelbtini) kaime. Pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemės savininko P. A. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdytą 41,58 ha žemės sklypą buvo žemės savininko vaikai: A. B. (mirė (duomenys neskelbtini) ir jos teisių perėmėjai yra V. B., A. B., G. J. B.), V. Č. (mirė (duomenys neskelbtini) ir jos teisių perėmėja po V. Č. ir jos sutuoktinio mirties yra V. Č.), B. A. (mirė (duomenys neskelbtini) ir jos įpėdinės A. B., mirusios (duomenys neskelbtini), teisių perėmėjai yra A. B., V. B. ir G. J. B.), J. – M. A. (žemės savininko P. A. sūnaus P. A., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė, kuri mirė (duomenys neskelbtini) ir jos įpėdiniai yra E. Ž. ir V. A.)).

12. Teismas taip pat nustatė, kad 1994 m. balandžio 25 d. Utenos rajono valdybos sprendimu Nr. 1112 bei potvarkiu Nr. 160v pretendentei J. M. A. buvo atstatytos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ūkio paskirties žemę ir 0,75 ha miško, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, nustatant nuosavybės teisės atstatymo būdą – kompensaciją. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41S-1-(14.41.3.) A. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,64 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su B. A. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41S-3-(14.41.3.) nuosavybės teisės buvo atkurtos B. A. į 9,65 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. B. ir V. Č. bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr. 540. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41S-2-(14.41.3.) V. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 9,65 ha žemės ir 0,75 ha miško grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su A. B. ir B. A., bendrame 31,19 ha žemės ūkio paskirties sklype Nr. 540.

13. Vertindamas pareiškėjų reikalavimus dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo pretendentėms atkurti nuosavybės teises į visą 41,58 ha buvusio žemės savininko P. A. sklypą, teismas nustatė, kad pareiškėjai bei trečiasis suinteresuotas asmuo G. J. B. yra kreipęsi į Utenos rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kuriame prašė panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 1112, 1994 m. balandžio 25 d. potvarkį Nr. 160v ir 1994 m. balandžio 29 d. potvarkį 161v.

14. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tiek civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-303-212/2013), pareiškėjams ginčijant sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisė J. – M. A. į ¼ dalį buvusio žemės savininko P. A. žemės, tiek ir šioje administracinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamų sprendimų neteisėtumas yra įrodinėjamas, remiantis sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J.-M. A. neteisėtumu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais nagrinėjamoje administracinėje byloje.

15. Įvertinęs tai, kad civilinėje byloje (Utenos rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-7-356/2012; Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-303-212/2013), buvo pripažinta, jog Utenos rajono valdybos 1994 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 1112, 1994 m. balandžio 25 d. potvarkis Nr. 160v ir 1994 m. balandžio 29 d. potvarkis Nr. 161v dalyje dėl nuosavybės teisių atstatymo J.-M. A. į ¼ dalį buvusio savininko P. A. 41,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone, yra teisėti ir pagrįsti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo daryti priešingą išvadą. Teismas padarė išvadą, kad nustačius, jog J. – M. A. į jai tenkančią ¼ dalį buvusio savininko P. A. žemės nuosavybės teisė atkurta teisėtai, tai kitoms trims pretendentėms A. B., B. A. ir V. Č. nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko žemę galėjo būti atkurtos tik į joms tenkančias dalis, tai yra kiekvienai į ¼ 41,58 ha ploto šios žemės dalį. Tai ir buvo padaryta atsakovui priėmus skundžiamus sprendimus.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus dėl Konstitucijos ir CK nuostatų pažeidimo, pažymėjo, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pretendentai galėjo pasirinkti nuosavybės teisės į jiems tenkančią nekilnojamąjį turto dalį atkūrimo būdą, nepriklausomai nuo kitų pretendentų valios, todėl aplinkybė, kad viena iš pretendenčių J.-M. A. pasirinko jai tenkančios žemės dalies kompensavimą pinigais, kitų pretendenčių teisių atkurti nuosavybės teises į joms tenkančią žemės dalį pagal įstatymą pasirinktu būdu nepažeidė. Visoms pretendentėms buvo atkurtos nuosavybės teisės į joms tenkančias nekilnojamojo turto dalis jų pasirinktu būdu pagal tą patį specialų teisinį reguliavimą, nustatantį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarką ir sąlygas. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pažymėjo, kad iki priimant skundžiamus sprendimus pretendentės nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, reglamentuojamų bendrosiomis civilinės teisės normomis, ginamų Konstitucijos 23 straipsnio prasme, nebuvo įgijusios, todėl nei pareiškėjų nurodytos Konstitucijos nei Civilinio kodekso nuostatos negalėjo būti pažeistos. Be

to, pareiškėjų teisės negalėjo būti pažeistos ir dėl 2016 m. sausio 22 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo Nr. 41S-2-(14.41.3.), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. Č., priėmimo, kadangi jie nėra V. Č. teisių perėmėjai, o trečiasis suinteresuotas asmuo V. Č. nėra pareiškėjų įpareigojusi ginti jos teises.

17. Teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens E. Ž. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodė, kad E. Ž. administracinėje ir civilinėje bylose atstovavo tas pats advokatas ir jam faktinės aplinkybės buvo žinomos, be to, parengto atsiliepimo į pareiškėjų skundą apimtis nedidelė, todėl trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų priteisė 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

18. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą ir sugrąžinti natūra visą žemės sklypą, išmokant trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos rajono savivaldybei kompensaciją. Pareiškėjai taip pat prašo apie nusikaltimo požymius pranešti prokurorui ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nusikalstamas. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 6 ir 7 straipsnius. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pareiškėjai teigia, kad teismas nepagrįstai be pareiškėjų sutikimo pašalino atsakovą Utenos rajono savivaldybę (teismas šiam proceso dalyviui suteikė trečiojo suinteresuoto asmens statusą), taip pat nepagrįstai įtraukė trečiaisiais suinteresuotais asmenimis E. Ž. ir V. A.

20. Pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas buvo priimtas taip pat pažeidžiant ABTĮ 5, 86–87 straipsnius ir 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Bylą išnagrinėjo korumpuota ir nekompetentinga teisėjų kolegija, kadangi sprendime nėra motyvų, kuriais patikslintas skundas būtų išnagrinėtas pagal dalyką.

21. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo pažeistas ABTĮ 6 straipsnis ir Konstitucijos 29 straipsnis, kadangi buvo diskriminuotos pretendentės. Pretendentei J.-M. A. buvo išmokėta didesnė kompensacija, palyginus su žemės sklypo verte, nustatyta skundžiamuose 2016 m. sausio 22 d. sprendimuose. Pareiškėjų teigimu, tokia situacija susiklostė todėl, kad likusios trys pretendentės nemokėjo kyšių Utenos rajono savivaldybei.

22. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjų apeliacinis skundas yra paremtas tik prielaidomis. Pareiškėjų ginčijami sprendimai yra tiesiogiai susiję su anksčiau nagrinėta civiline byla, kadangi pareiškėjai siekia panaikinti skundžiamus sprendimus ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į visą P. A. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, nepriklausomai nuo to, kad jau anksčiau analogiško pobūdžio reikalavimus yra nagrinėję kiti teismai.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos rajono savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Dėl pareiškėjų argumento, kad bylą išnagrinėjo šališka teisėjų kolegija, Utenos rajono savivaldybė pažymi, kad šis klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kurioje teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą nušalinti teisėją D. P. ir visus Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjus nuo nagrinėjamos bylos. Utenos rajono savivaldybės nuomone, pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjų skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis bei suformuota teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos Utenos rajono skyriaus 2016 m. sausio 22 d. sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir mišką A. B., B. A. ir V. Č., pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė ir ginčijamą sprendimą pripažino teisėtu.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka, todėl teismo sprendimo išvadų nekartoja, jų nekeičia, ir, tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

27. Pagal šiam ginčui taikytina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaikams į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

28. Minėtu teisniu reguliavimu nustatyta, kad pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą gali pretenduoti tik į jam tenkančią turto savininko iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamojo turto dalį.

29. Bylos įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė teismo sprendimą, patvirtina, kad į buvusio savininko P. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę pretendavo 4 asmenys, todėl kiekvienam iš jų tenka po 1/4 dalį buvusio žemės savininko žemės ir šios dalys nekinta priklausomai nuo to, kokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą pasirinko pretendentai. Todėl atsakovas, atkurdamas pretendentams nuosavybės teises po 1/4 dalį į P. A. valdytą 41,58 ha žemės plotą, teisingai nustatė kiekvienam pretendentui tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

30. Šio ginčo apimtyje teismas neturėjo pagrindo vertinti J.-M. A. nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, kadangi tai nustatyta teismo sprendimais turinčiais prejudicinę reikšmę šiam ginčui (nutarties 14–15 punktai).

31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teismo šališkumą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė proceso šalis. Šis apeliacinio skundo argumentas vertinamas kaip nepagrįstas, kadangi teismas gali pakeisti proceso šalis savo iniciatyva.

32. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, jog skunde nurodyti asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, ar priešingai pagal ginčo esmę nustatęs, kad skunde nėra nurodyti ginču suinteresuoti asmenis, nutartimi gali šiuos trūkumus pašalinti, nurodydamas, kurie asmenis byloje yra tretieji suinteresuoti asmenis (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis). Tokį patvarkymą šioje byloje teismas yra atlikęs 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi (b. l. 38–40) ir 2016 m. spalio 27 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi (b. l. 98–99). Priimti procesiniai sprendimai atitinka ginčo esmę bei ABTĮ 33 straipsnio 5 dalimi įtvirtintus tinkamų proceso šalių nustatymo pagrindus, todėl minėti teismo procesiniai sprendimai negali būti pripažinti šališkais.

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

34. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. B. ir V. B. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-802-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01888-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 29.7

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4235d8d0ae2c11e98451fa7b5933515d

(S)



2019 m. birželio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Būsto energijos taupymo agentūrai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šilutės būstas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 3R-115(AG-74/04-2017) 2) viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Būsto energijos taupymo agentūros (toliau – ir BETA, Agentūra, atsakovas) 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (4)-B2-847 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija sprendimą priėmė neįvertinusi pareiškėjo skundo argumentų ir nemotyvuodama, kokiu pagrindu jis buvo atmestas, todėl sprendimas buvo priimtas neatskleidus ginčo esmės ir neįvertinus, ar pareiškėjas, būdamas bendrojo naudojimo objektų valdytojas bei administratorius, turėjo pareigą grąžinti valstybės paramą. Komisijos sprendimas priimtas netinkamai taikant materialiosios teisės normas.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovo Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes nepateiktas aplinkybių dėstymas, nevertinta, dėl kokių priežasčių nebuvo įgyvendintas namo atnaujinimo (modernizavimo) projektas, nenurodyta, kada ir kam buvo išmokėta valstybės parama bei dėl kokių priežasčių išmokėtą paramą privalo grąžinti būtent pareiškėjas. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš Sprendimo neaišku, kas yra šio individualaus akto tikrasis gavėjas, nes pareiškėjui jis buvo įteiktas kaip namo atnaujinimo projekto administratoriui, t. y. kaip gyventojų atstovui, ir tokiais veiksmais atsakovas užkirto kelią reikšti pretenzijas tikriesiems skundžiamo administracinio akto gavėjams. Sprendime nurodyta, jog dėl namo atnaujinimo projekto administratoriaus pateiktų klaidingų duomenų buvo išmokėta per didelė valstybės parama, tačiau nenurodyta, kokius būtent klaidingus duomenis pateikė pareiškėjas bei kokiais veiksmais pažeidė teisės aktų nuostatas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis, kaip namo projekto atnaujinimo administratorius, atstovauja butų savininkams, organizuoja ir įgyvendina projektavimo bei rangos darbus ir gauna mokestį už suteikiamas administravimo paslaugas, tačiau valstybės paramą gavo ne projekto administratorius, o butų savininkai, todėl suteiktą valstybės paramą turi gražinti daugiabučio namo patalpų savininkai. Pareiškėjo teigimu, su juo buvo sudaryta sutartis tuo tikslu ir tam laikotarpiui, kol namas bus atnaujintas, tačiau butų savininkams nepritarus investiciniam planui ir nutraukus namo atnaujinimo projektą, pasibaigė ir pareiškėjo, kaip projekto administratoriaus, įgaliojimai.

5. Pareiškėjo teigimu, tiek Komisija, tiek BETA, priimdamos sprendimus, vadovavosi norminių teisės aktų (Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725 „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1725 „Dėl Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų

įgyvendinimo priežiūros taisyklių patvirtinimo ir daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektui įgyvendinti skirto kaupiamojo įnašo ir (ar) kitų įmokų didžiausios mėnesinės įmokos nustatymo“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, kurios neturėtų būti taikomos visuomeniniams teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šio teisės akto įsigaliojimo, t. y. 2013 metais, kada atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai priėmė sprendimą dalyvauti daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) programoje, Taisyklėse nebuvo nuostatos, numatančios, kad permokėtos valstybės paramos lėšos turėtų būti grąžintos, kai daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nurodytą šio projekto įgyvendinimo terminą.

6. Atsakovas BETA atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad Pagėgių rajono savivaldybės taryba paskyrė pareiškėją Daugiabučio namo (duomenys

neskelbtini) Pagėgių r., atnaujinimo (modernizavimo) projekto Nr. TAJS0051 (toliau – ir Projektas) administratoriumi, atsakovas pervedė suteiktą valstybės paramą į Projekto administratoriaus atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau daugiabučio namų savininkai nesutiko su patikslintu investicijų planu, jam nepritarė ir Projekto administratorius nutraukė namo atnaujinimo sutartį. Valstybės parama yra pervedama į projekto administratoriaus sąskaitą, o ne kiekvienam buto savininkui individualiai, ir nors pareiškėjas teigia, kad buto savininkai neįpareigojo jo grąžinti išmokėtas lėšas, tačiau tokią pareigą pareiškėjui nustato teisės aktai.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjui neįgyvendinus Projekto per nustatytą laiko tarpą ir neatlikus visų funkcijų, kurios buvo nustatytos administratoriui, bei savo iniciatyva nutraukus Projektą ir taip neįgyvendinus Projekto tikslo, pareiškėjas turi grąžinti jam pervestą valstybės paramos sumą.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Šilutės būstas“ skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad 2013 m. spalio 28 d. tarp daugiabučio namo savininkų bendrijos „Vabalas“ ir pareiškėjo UAB „Šilutės būstas“ buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kurią pareiškėjui buvo pavesta atlikti visus būtinus administracinius ir teisinius veiksmus, susijusius su statybos rangos darbų paslaugos pirkimu ir Projekto finansavimo organizavimu. 2013 m. spalio 28 d. įvyko (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas. Pagal susirinkimo protokolą buvo nuspręsta pasirinkti antrąjį namo atnaujinimo investicijų paketą. Pagal protokolo 2 dalies 3 punktą, namo atnaujinimo projekto parengimo organizavimas ir administravimas, jo įgyvendinimas buvo pavestas pareiškėjui.

6. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, vykdydamas pasirašytą pavedimą, su 2014 m. lapkričio 4 d., 2015 m. balandžio 9 d., 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. gruodžio 3 d. prašymais kreipėsi į atsakovą dėl projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo. Atsakovas informavo pareiškėją apie Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų išmokėjimą, suteikdamas valstybės paramą 2015 m. sausio 28 d., 2015 m. birželio 29 d., 2015 m. rugsėjo 17 d., 2015 m. spalio 26 d. 2016 m. vasario 23 d. pranešimais. 2015 m. rugsėjo 18 d. įvyko (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas. Pagal šio susirinkimo protokolą buvo atsisakyta pakoreguoti ir patvirtinti naują daugiabučio namo atnaujinimo investicijų paketą.

7. Teismas taip pat nustatė, kad 2015 m. spalio 21 d. pareiškėjas parengė raštą Nr. SB-RS-15-0444, kuriuo nutraukė (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą. Minėtame rašte pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. balandžio 8 d., 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. lapkričio 6 d. organizavo rangos darbų pirkimus, tačiau nebuvo pateiktas nei vienas rangovo pasiūlymas. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. organizuotame gyventojų balsavime raštu dėl pakoreguoto investicijų plano tvirtinimo gyventojai šiam planui nepritarė, o namo administratorius negali tęsti namo atnaujinimo projekto įgyvendinimo, projekto vykdymas turėtų būti nutrauktas. Atsakovas, įvertinęs gautus duomenis iš pareiškėjo, priėmė Sprendimą, kuriuo įpareigojo UAB „Šilutės būstas“ ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos grąžinti permokėtą valstybės paramos 3 871,43 Eur sumą. Komisija 2017 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 3R-115(AG-74/04-2017) pripažino teisėtu Sprendimą.

8. Teismas, įvertinęs 2013 m. spalio 28 d. (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo savininkų susirinkimo protokolo turinį, nustatė, kad pareiškėjui, kaip projekto administratoriui, yra pavesta daugiabučio namo butų ir patalpų savininkų vardu sudaryti lengvatinio kredito sutartį, organizuoti namo atnaujinimo projektą ir jį įgyvendinti. Pagal 2013 m. spalio 28 d. pavedimo sutartį, pareiškėjas yra įpareigotas daugiabučių savininkų vardu sudaryti statybų rangos sutartis, vykdyti projekto finansavimą, atstovauti daugiabučio namo savininkams dėl valstybės paramos daugiabučiam namui

atnaujinti. Pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų (toliau – ir daugiabučio namo savininkų) vardu, kreipėsi į atsakovą dėl projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad gautą valstybės paramą yra paskirstęs į daugiabučio namo savininkų asmenines banko sąskaitas.

9. Teismas išanalizavo Taisyklių 85 punkto nuostatas, pagal kurias, jeigu paaiškėja, kad valstybės parama negalėjo būti suteikta arba projektas neįgyvendintas per Taisyklių nustatytą įgyvendinimo laikotarpį ir (ar) neįvykdytos Taisyklių 2 punkte numatytos sąlygos, BETA priima sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad projekto įgyvendinimo terminas yra 24 mėnesiai nuo butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo įgyvendinti projektą priėmimo dienos iki statybos užbaigimo akto surašymo dienos. Pareiškėjas 2015 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. SB-RS-15-0444, kuriuo nutraukė daugiabučio atnaujinimo projektą, nors pirminis 2013 m. spalio 28 d. daugiabučio namų savininkų priimtas sprendimas patvirtinti daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) investicijų paketą nebuvo panaikintas. Atsižvelgęs į tai ir į aktualias Taisyklių nuostatas, teismas nurodė, kad į pareiškėjo banko sąskaitą buvo pervesta valstybės parama dėl Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo, tačiau Projektas nebuvo įgyvendintas per teisės aktų nustatytą terminą, todėl darytina išvada, kad neįgyvendinus Projekto per nustatyta laikotarpį, nutraukus jo vykdymą, bet gavus valstybės paramą, pareiškėjas valstybės lėšomis disponuoja nepagrįstai ir būtent pareiškėjui, kaip šias lėšas administruojančiam butų savininkų atstovui, kyla teisės aktų nuostatuose nustatyta pareiga šias lėšas grąžinti atsakovui.

10. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas, atstovaudamas daugiabučio namo savininkų interesams, kreipėsi dėl valstybės paramos išmokėjimo ir valstybės parama buvo pervesta būtent pareiškėjui į jo banko sąskaitą, atsakovas ir Komisija sprendimuose pagrįstai nurodė, kad būtent pareiškėjas turi grąžinti išmokėtą valstybės paramos sumą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju valstybės paramos išieškojimas iš pareiškėjo nepaneigia pareiškėjo teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir regreso būdu siekti susigrąžinti sumokėtą pinigų sumą iš daugiabučio namo butų savininkų.

III.

11. Pareiškėjas UAB „Šilutės būstas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 3R-115(AG-74/04-2017), skundą tenkinti – panaikinti VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (4)-B2-847 ir bylą nutraukti.

12. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog BETA su pareiškėju susieta administraciniais teisiniais santykiais, o ne su namo savininkais, todėl permokėtą valstybės paramos sumą nusprendė susigrąžinti iš UAB „Šilutės būstas“. Pagal Taisyklių 2 punktą, valstybės parama teikiama daugiabučių namų savininkams, parengusiems ir įgyvendinantiems projektą. Taisyklių 5 punktas numato, kad projekto administratorius, vadovaudamasis daugiabučio namo savininkų patvirtintu investicijų planu, organizuoja projekto parengimą, įgyvendinimą ir finansavimą, atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas. Šios Taisyklių nuostatos įrodo, kad už atliktus darbus apmoka ir valstybės paramą gauna būtent daugiabučio namo savininkai, o projekto administratorius už atlygį organizuoja visus daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) darbus. Pareiškėjo vertinimu, teismas sprendime nepagrįstai apsiribojo konstatavimu, kad atsakovo BETA su daugiabučio namo savininkais nesiejo jokie teisiniai santykiai, tačiau išsamiai tarp Projekto administratoriaus (pareiškėjo) ir daugiabučio namo savininkų pavedimo sutartimi susiklosčiusių santykių neanalizavo.

13. Pareiškėjas nurodo, kad daugiabučio namo savininkams išreiškus norą sustabdyti (nutraukti) namo atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimą, pareiškėjas negalėjo tęsti Projekto įgyvendinimo, todėl jis buvo nutrauktas.

14. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas, kuriuo pritariama atsakovo BETA sprendimui grąžinti valstybės išmokėtą sumą, kuri yra valstybės parama gyventojams, yra pažeista tiek Taisyklėse, tiek pavedimo sutartyje įtvirtinta teisė gauti projekto administravimo mokestį, kurį gauti pareiškėjas turi teisę įvykdęs Taisyklių 5 punkte nurodytas funkcijas. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis, veikdamas pagal pavedimo sutartį, atlieka veiksmus įgaliotojo (daugiabučio namo savininkų) vardu ir jo naudai, o ne savo rizika ir ne savo sąskaita.

15. Atsakovas VšĮ Būsto energijos taupymo agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą.

16. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 1 d.

iki 2015 m. sausio 1 d) 13 straipsnio 1 dalis ir Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d.) 2 ir 6 punktai, nustatė, kad valstybės parama gali būti teikiama: 1) įgyvendinus projektą pasiekiama ne mažesnė kaip D pastato energinio naudingumo klasė ir skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos sumažinamos ne mažiau kaip 20 proc. lyginant su tokiomis sąnaudomis iki projekto įgyvendinimo; 2) projektas įgyvendintas per 24 mėnesius nuo daugiabučio namo savininkų sprendimo atnaujinti (modernizuoti) daugiabutį namą iki statybos užbaigimo akto surašymo dienos arba per 36 mėnesius, kai šis terminas pratęsiamas Taisyklių nustatyta tvarka. Atsakovo teigimu, iš šių teisės normų turinio nėra pagrindo teigti, kad daugiabučio namo savininkai, tvirtindami investicijų planą ar įgyvendindami daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, turėjo pagrindą tikėtis, kad neįgyvendinus Projekto valstybės parama bus skiriama negrąžintinai. Atsakovo tvirtinimu, priešingas nurodytų teisės normų aiškinimas sudarytų prielaidas asmenims gauti paramą nepasiekus projektų įgyvendinimu siekiamo tikslo (daugiabučio namo energijos sąnaudų sumažinimo).

17. Atsakovas nurodo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, esamas teisinis reguliavimas numato, kad gyvenamųjų namų savininkai savo interesus, siejamus su daugiabučio namo atnaujinimu (modernizavimu) Paramos įstatymo prasme, įgyvendina per savo paskirtą atstovą (šiuo atveju – Projekto administratorių UAB „Šilutės būstas“).

18. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju teisinis pagrindas teikti valstybės paramą išnyksta, kai projektas neįgyvendinamas. Teisės aktai nenumato galimybės teikti valstybės paramą neįgyvendintiems ar iš dalies įgyvendintiems projektams.

19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra pateikęs atsakovui jokių dokumentų, pagrindžiančių daugiabučio namo savininkų norą sustabdyti daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino ir nepateikė jokių dokumentų, kad daugiabučio namo savininkų susirinkimo metu paaiškino savininkams, jog nutraukus projektą valstybės parama turės būti grąžinta. Atsakovo teigimu, ta aplinkybė, kad Projekto administratorius (atsakovas), atsakingas už išmokėtos valstybės paramos grąžinimą, grąžins šias lėšas į valstybės biudžetą, neužkerta jam kelio reikalauti iš daugiabučio namo savininkų padengti grąžintos valstybės paramos sumą.

Teisėjų kolegija


20. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (4)-B2-847, kuriuo pareiškėjas UAB „Šilutės būstas“ įpareigotas grąžinti permokėtą valstybės paramą (3 871,43 Eur), pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas byloje yra pareiškęs ir reikalavimą panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. 3R-115(AG-74/04-2017), kuriuo Sprendimas pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

21. Pareiškėjas ginčija Sprendimą iš esmės tuo, kad be teisėto pagrindo jis (pareiškėjas) yra įpareigotas grąžinti valstybės paramą, ir laikosi pozicijos, kad daugiabučio namo savininkai turi grąžinti valstybės paramą, o ne Projekto administratorius (pareiškėjas).

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, o įvertinęs byloje surinktus įrodymus, susiklosčiusius teisinius santykius tarp pareiškėjo ir atsakovo, tarp pareiškėjo ir daugiabučio namo savininkų, padarė išvadą, kad Sprendimu pagrįstai būtent pareiškėjas įpareigotas grąžinti valstybės paramą, nes pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas funkcijas, daugiabučio namo savininkų vardu, kreipėsi į atsakovą dėl Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo, atsakovas į pareiškėjo banko sąskaitą pervedė numatytą valstybės paramą, pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad gautą valstybės paramą yra paskirstęs į daugiabučio namo savininkų asmenines banko sąskaitas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Projektas nebuvo įgyvendintas per teisės aktų nustatytą terminą, ir padarė išvadą, jog nutraukęs Projekto vykdymą, bet gavęs valstybės paramą, pareiškėjas valstybės lėšomis disponuoja nepagrįstai ir būtent pareiškėjui, kaip šias lėšas administruojančiam daugiabučio namo savininkų atstovui, kyla teisės aktų nuostatuose nustatyta pareiga šias lėšas grąžinti atsakovui.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1054 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725 patvirtintos Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklių nuostatos.

24. Paramos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad valstybės parama daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, įgyvendinantiems atnaujinimo (modernizavimo) projektus pagal Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą ar ją atitinkančias savivaldybių programas, teikiama, jeigu pagal atnaujinimo (modernizavimo) projekte numatytas priemones pasiekiama ne mažesnė kaip D pastato energinio naudingumo klasė, kuri nustatoma pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą įgyvendinančius statybos techninius reglamentus, ir skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos įgyvendinus atnaujinimo (modernizavimo) projektą sumažinamos ne mažiau kaip 20 procentų, palyginti su skaičiuojamosiomis šiluminės energijos sąnaudomis iki atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo. Pagal Taisyklių 85 punktą (Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija), jeigu paaiškėja, kad projekto administratorius teisei į valstybės paramą ir valstybės paramos dydžiui nustatyti pateikė klaidingus duomenis, arba kitų aplinkybių, dėl kurių išmokėta per didelė valstybės parama (išskyrus lengvatinius kreditus), arba valstybės parama negalėjo būti suteikta, arba butų ir kitų patalpų savininkai, vykdantys ūkinę veiklą atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio namo nuosavybės teise priklausančiame bute ar kitose patalpose, neinformavo projekto administratoriaus apie nuosavybės teise jiems priklausančiuose butuose ir kitose patalpose jų vykdomą ūkinę veiklą arba pateikė klaidingą informaciją, arba savivaldybė, įstatymų nustatyta tvarka privatizavusi (perleidusi) nuosavybės teise valdomas gyvenamąsias patalpas, apie šį faktą neinformavo Agentūros ir dėl to valstybės parama kreditui ir palūkanų įmokoms sumokėti nuo šių gyvenamųjų patalpų privatizavimo (perleidimo) dienos išmokėta neteisėtai, arba projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį ir (ar) neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, Agentūra priima sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo.

25. Būtina pažymėti ir tai, kad 2013 metais galiojusios Paramos įstatymo ir Taisyklių 2 ir 6 punktų nuostatos nustatė, jog valstybės parama gali būti teikiama tik įgyvendinantiems projektą ir įgyvendinus projektą, t. y. parama yra tikslinė ir neatsiejamai susieta su projekto įgyvendinimu. Tuo metu galiojęs Taisyklių 85 punktas taip pat nustatė, jog jeigu paaiškėja, kad projekto administratorius teisei į valstybės paramą ir valstybės paramos dydžiui nustatyti pateikė klaidingus duomenis, arba kitų aplinkybių, dėl kurių išmokėta per didelė valstybės parama (išskyrus lengvatinius kreditus), arba valstybės parama negalėjo būti suteikta, arba butų ir kitų patalpų savininkai, vykdantys ūkinę veiklą atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio namo nuosavybės teise priklausančiame bute ar kitose patalpose, neinformavo projekto administratoriaus apie nuosavybės teise jiems priklausančiuose butuose ir kitose patalpose jų vykdomą ūkinę veiklą arba pateikė klaidingą informaciją, Agentūra priima sprendimą dėl permokėtų lėšų sugrąžinimo. Apie tai ji raštu praneša finansuotojui, jeigu suteiktas lengvatinis kreditas, projekto administratoriui ir (ar) atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkams. Projekto administratorius ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkai privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl permokėtų lėšų sugrąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą. Per nustatytą laiką negrąžinta permokėta suma iš projekto administratoriaus ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkų išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

26. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad 2013 m. spalio 28 d. tarp daugiabučio namo savininkų bendrijos „Vabalas“ ir pareiškėjo buvo sudaryta pavedimo sutartis, pagal kurią pareiškėjui buvo pavesta atlikti visus būtinus administracinius ir teisinius veiksmus, susijusius su statybos rangos darbų paslaugos pirkimu ir projekto finansavimo organizavimu. 2013 m. spalio 28 d. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkai susirinkime nusprendė pasirinkti II namo atnaujinimo investicijų paketą, namo atnaujinimo projekto parengimo organizavimas ir administravimas, jo įgyvendinimas buvo pavestas pareiškėjui. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 4 d., 2015 m. balandžio 9 d., 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į atsakovą dėl Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo. Atsakovas pareiškėją informavo apie Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų išmokėjimą ir suteikė valstybės paramą.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybių, kad Projektas nebuvo įgyvendintas teisės aktų nustatytais terminais ir nebuvo pasiektas investicijų plane numatytas namo suvartojamos energijos efektyvumo lygis, kuris yra būtina sąlyga gauti valstybės paramą namo atnaujinimo (modernizavimo) tikslu, t. y. kad neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos. Taip pat neginčijama aplinkybė, kad tikslinė valstybės parama buvo pervesta pareiškėjui, o ne daugiabučio namo gyventojams.

28. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad ne iš pareiškėjo turi būti reikalaujama grąžinti valstybės paramą, akcentuotina, jog teismų praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, yra laikomasi nuostatos, kad jei projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį ir neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros sprendimas įpareigoti projekto administratorių grąžinti valstybės paramą yra pagrįstas ir teisėtas, projektų administratorių argumentai, kad valstybės paramą turi grąžinti daugiabučio namo butų ir

kitų patalpų savininkai, kad priimant sprendimą dėl namo atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimo Taisyklės nenustatė sąlygos dėl permokėtų lėšų susigrąžinimo dėl to, kad projektas neįgyvendintas, nepripažįstami pagrįstais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2709-662/2018; 2019 kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-915-662/2019 ir jose išdėstytus argumentus).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eA-1161-624/2019, 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje yra nustatęs, kad BETA sprendimas įpareigoti projekto administratorių grąžinti paramą neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes sprendime nenurodyta, koks asmuo – bylos pareiškėjas (projekto administratorius) ar / ir butų ir kitų patalpų savininkai – privalo grąžinti paramą, kuri teikta butų ir kitų patalpų savininkams, ir toks sprendimas panaikintas.

30. Teisėjų kolegija šioje apeliacine tvarka pagal pareiškėjo apeliaciniame skunde nustatytas ribas nagrinėjamoje byloje neturi faktinio ir teisinio pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1161-624/2019 pateiktais išaiškinimais ir nustatyti, jog VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros 2017 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. (4)-B2-847 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

31. Įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentai dėl neteisingų pirmosios instancijos teismo išvadų, jog būtent pareiškėjas ir Agentūra susieti administraciniais teisiniais santykiais, pareiškėjas be teisėto pagrindo disponuoja valstybės parama, kuri buvo skirta Projektui įgyventi, o Projektas neįgyvendintas, nėra pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir bylos faktais, todėl nepripažintini pagrįstais.

32. Nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertino visus byloje surinktus ir bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

33. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių nebuvo patenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

34. Apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas bylą nutraukti, tačiau nenurodomi pagrindai, dėl kurių byla turėtų būti nutraukta.

35. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės.

37. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl atsakovo Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės būstas“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-4638-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00007-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 28.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-2205-22123, kuriuo atsisakyta jam teikti antrinę teisinę pagalbą (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018 nagrinėjamoje Klaipėdos miesto apylinkės teisme dėl 20 000 Eur žalos atlyginimo priteisimo, tačiau Tarnyba skundžiamu sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes jis nėra sumokėjęs 1240 Eur už anksčiau suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose. Skundą grindė tuo, jog nėra gavęs pranešimų apie priverstinį išieškojimo vykdymą, todėl atsakovas nepagrįstai sprendime nurodė, kad jis yra nesumokėjęs už anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad neturi galimybės sumokėti 1240 Eur, nes jo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f80e20c0ac9911e9aa488968c21ecc58

materialinė padėtis yra sunki.3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.4. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu

administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015 priteisė iš pareiškėjo 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d., 2012 m. spalio 1 d., 2012 m. gruodžio 17 d. ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimus. Atsakovo teigimu, Tarnyboje 2018 m. lapkričio 12 d. gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018. Renkant duomenis paaiškėjo, kad pareiškėjas šios skolos nėra sumokėjęs ir antstolio kontoroje vykdomas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš pareiškėjo ir iš jo gaunamų išmokų kas mėnesį daromas išieškojimas. Pareiškėjui nesumokėjus skolos už anksčiau teiktą antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Teisinės pagalbos įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, Tarnybos Klaipėdos skyrius 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu atsisakė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama dėl to, kad pareiškėjas iki nurodyto termino nesumokėjo nustatytų teisinės pagalbos išlaidų už anksčiau suteiktą pagalbą kitose bylose. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės apie materialinę padėtį nėra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą kitose bylose, paneigiant pareiškėjo pareigą atlyginti priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas J. S. 2018 m. lapkričio 12 d. pašymu kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018 dėl žalos atlyginimo priteisimo. Tarnyba 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą, teisinį šio sprendimo priėmimo pagrindą nurodė Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą.

7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog Tarnyba skundžiamą sprendimą grindžia įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 1 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu konstatuota: 1) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. sausio 13 d. sprendimu nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. sprendimą baudžiamoje byloje ir įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 610,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-475-342/2012 pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-3148/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; 2) Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais bei 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. spalio 1 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą baudžiamojoje byloje ir įpareigojo J. S. per 30 dienų atsakovą sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 2205,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-162/2012 J. S. skundą dėl Tarnybos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1101/2013 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; 3) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14682-122/2012 ir įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 420,00 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-356-609/2013 J. S. skundą dėl Tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-119-12 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, šis Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas nebuvo apskųstas

ir įsiteisėjo 2013 m. balandžio 6 d.; 4) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi Teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei 24 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. sausio 9 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą baudžiamojoje byloje bei įpareigojo J. S. per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudarė 1056,50 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-439-386/2013 J. S. skundą dėl Tarnybos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-5-13 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-636/2014 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

8. Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015 iš pareiškėjo priteisė 1240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Prejudicinę galią turintys teismo sprendimai priimti remiantis Teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvia nuostata, jog jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. vasario mėnesio rašto „Dėl duomenų apie J. S. pateikimo“ ir antstolio Gintaro Kairio 2018 m. gruodžio 11 d., 2018 m. gruodžio 21 d., 2019 m. vasario 28 d. raštų matyti, jog kas mėnesį iš pareiškėjo gaunamų pajamų daromos išskaitos, vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą administracinėje byloje eI-466-386/2015, pagal teismo 2016 m. kovo 10 d. išduotą vykdomąjį raštą. Antstolio 2018 m. gruodžio 21 d. rašte nurodyta, jog likusi neišskaičiuota skola – 1212,29 Eur. Įvertinęs pareiškėjo tvirtinimą, kad neturi domenų apie išieškojimo vykdymą, teismas nurodė, jog jis 2018 m. lapkričio 27 d. pranešime patvirtino, jog siekė, kad būtų išduotas vykdomasis raštas dėl 1240 Eur skolos išieškojimo. Tai, teismo vertinimu, įrodė, kad pareiškėjas žinojo apie nesumokėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir jų išieškojimą priverstine tvarka. Be to, pareiškėjas 2019 m. vasario 11 d. pranešime patvirtino, jog yra susipažinęs su vykdomąją byla. Pareiškėjas nėra sumokėjęs 1212,29 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir šiuo metu yra vykdomas šios skolos išieškojimas, todėl jam skundžiamu sprendimu pagrįstai nesuteikta antrinė teisinė pagalba.

9. Teismas pažymėjo, kad pagal Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą bei 11 dalį pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. Pareiškėjas nagrinėtoje byloje tokio veiksmo nepadarė, tačiau tai gali padaryti.

10. Teismas patikrinęs teisėtumą skundžiamo sprendimo priėmimo metu, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, todėl nėra pagrindo ji panaikinti skunde nurodytais motyvais.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis teismas) siekiant nustatyti, ar Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

12. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir neteisingai, ignoravo jo konstitucines teises (teisę į gynybą) bei Europos Sąjungos teisės aktus, kuriais Lietuvos Respublika turi vadovautis. Jis pažymėjo, kad jo skola už tariamai jam teiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas nėra reali, į jį antstolis dėl išieškojimo 1240 Eur skolos nesikreipė. Pareiškėjas taip pat prašo teismo nustatyti, ar teisės gauti antrinę teisinę pagalbą jam nesuteikimas neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai (toliau – Konvencija).

13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo, jog palaiko savo poziciją išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą teiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-18-NT-2205-22123, kuriuo atsisakyta pareiškėjui J. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-4467-642/2018, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažindamas, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas bylą nagrinėjo formaliai, neužtiktino jo konstitucinių teisių, nesiaiškino, ar jo 1240 Eur skola už antrinės teisinės pagalbos paslaugas yra reali.

17. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

18. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas formaliai nagrinėjo bylą, teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjo deklaratyvus teiginys apeliaciniame skunde nebuvo pagrįstas jokiais išsamiais argumentais, kurie įrodytų, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nesiaiškino ar netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir (ar) procesinės tesiės normas ar yra pagrindo manyti, kad teismo sprendimas buvo neteisėtas ar nepagrįstas ir dėl to jis turėtų būti panaikintas, todėl šie argumentai atmetami.

19. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo konstitucinių teisių (bylą vesti per advokatą) ir prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį teismą siekiant nustatyti, ar Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Konstitucinis teismas, aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos normą yra pažymėjęs, kad „<…> šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą. Ji yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nuteistas“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Taigi, ši Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis apima asmens, įtariamo nusikaltimo padarymu ar kaltinamojo, teisę į gynybą baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad Konstitucinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarime byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Teisinės pagalbos įstatymo (įstatymo 2013 m. gegužės 9 d. redakcija Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio1 daliai ir 31 straipsnio 2, 6 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui, tiek kiek minėtame įstatyme nenustatyta pareiškėjo, kuris jau yra pasinaudojęs teise kitoje baudžiamojoje byloje ir iki nurodyto termino neapmokėjęs tos pagalbos išlaidų, teisinės pagalbos suteikimo, kai asmens ypač sunki finansinė padėtis. Nurodyto nutarimo 25.5 punkte Konstitucinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad „<….> pagal EŽTT [Europos Žmogaus Teisių Teismo] jurisprudenciją nemokama teisinė pagalba, nors ji expressis verbis ir nenurodyta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, tam tikrais atvejais taip pat turi būti suteikiama inter alia civilinėse bylose. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencija garantuoja praktines ir veiksmingas teises, – tai ypač svarbu kalbant apie Konvencijos 6 straipsnio garantijas, – tiek asmens teisė kreiptis į teismą, tiek teisė į teisingą procesą turi būti veiksminga (EŽTT Didžiosios kolegijos 2001 m. liepos 12 d. sprendimo byloje Lichtenšteino Princas Hans-Adam II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, 45 punktas), tačiau tai gali būti neįmanoma, jei asmeniui nebus suteikta teisė naudotis nemokama advokato pagalba. Dar byloje Airey prieš Airiją EŽTT pabrėžė, jog veiksminga teisė kreiptis į teismą gali reikšti ir tai, kad valstybė turi pareigą ir tam tikrose civilinėse bylose suteikti asmeniui teisę į nemokamą teisinę pagalbą, tačiau ne visose (1979 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Airey prieš Airiją, peticijos Nr. 6289/73, 24–28 punktai). EŽTT taip pat yra pabrėžęs, kad teisė į teisingą procesą apima ir asmens teisę veiksmingai pateikti savo argumentus teismo procese bei naudotis proceso šalių lygybės ir rungimosi

principais (2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Švenčionienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04)“.21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai paaiškino apie Konstitucinio

teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą, kuriuo buvo pripažinta, kad Teisinės pagalbos įstatymo Nr. 54-2675 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 ir 6 dalims bei teisinės valstybės principui, atkreipė dėmesį, kad 2018 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. VIII-1591, kuriuo papildė Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnį 11 dalimi, suteikiančia teisę asmenims kreiptis į Tarnybą siekiant įvertinti jo individualią situaciją neatsižvelgiant Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3-5, 11 ir 15 punktuose nustatytus antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas minėta teise nepasinaudojo, nors tokią teisę turi. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai atsakė į pareiškėjo skunde keliamus klausimus dėl jo teisės į gynybą neužtikrinimo. Pažymėtina tai, kad Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 11 dalies nuostatos formuluotė aiškintina taip, kad Tarnybai Teisinės pagalbos įstatyme nustatytais pagrindais atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, šis asmuo įgyja teisę kreiptis į Tarnybą dar kartą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją, t. y. nurodyta teisės norma reikalauja asmens aktyvių veiksmų įrodant aplinkybės, kurios, jo manymu, turėtų pagrįsti jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (pvz. sunki finansinė padėtis, kitų šeimos narių išlaikymas ir pan.). Vadovaujantis šia teisės nuostata Tarnybai nėra suteikti įgaliojimai savo iniciatyva vertinti asmens individualių aplinkybių, jo finansinės padėties. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių savo teises ginti ne teisminiu būdu, todėl Tarnyba priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

22. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nežinojo apie išieškomą 1240 Eur skolą, iš bylos duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas vis dėlto yra susipažinęs su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015, vadinasi žinojo ir apie skolą. Atkreiptinas dėmesys, kad faktas, jog skola neišieškoma ar antstolis atskirai neinformavo pareiškėjo apie išieškomą sumą, nėra reikšmingas sprendžiant kilusį ginčą, nes pakanka įsitikinti, kad pareiškėjas suprato minėto teismo sprendime jam numatytą pareigą sumokėti už suteiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas. Šiame kontekste pareiškėjo teiginiai, kad skola yra „sufabrikuota“, o jam realiai nebuvo teikta teisinė pagalba, taip pat laikytini pareiškėjo gynybine pozicija ir subjektyviu faktiniu aplinkybių vertinimu, todėl atmestini, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių nurodytus abstraktaus pobūdžio argumentus.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto konstitucingumo, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos110 straipsnio 1dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio teismo (Konstitucijos102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

24. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šioje nutartyje minėtą Konstitucinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimą, galiojantį teisinį reguliavimą bei tai, kad pareiškėjas nepagrindžia, dėl kokių priežasčių prašo teismo kreiptis į Konstitucinį teismą, daro išvadą, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas jau buvo nagrinėtas Konstituciniame teisme, Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Teisinės pagalbos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. VIII-1591, kuriuo papildė Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsni nauja 11 dalimi, kuriame įtvirtino asmenų, teisę kreiptis į Tarnybą dėl individualios situacijos įvertinimo. Tokia nuostata, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai atsižvelgta į 2018 m. spalio

11 d. Konstitucinio teismo nutarimą, todėl nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį teismą dėl tos pačios normos, o pareiškėjo prašymas netenkintinas.

26. Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1233-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02922-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.1; 12.14.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. Ž. ir likviduojamos J. Ž. individualios įmonės (duomenys neskelbiami), atstovaujamos likvidatorės J. Ž., skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dfe6a800ac9911e9aa488968c21ecc58

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja J. Ž. (toliau – ir pareiškėja) ir likviduojamos J. Ž. įmonės (duomenys neskelbiami) (toliau – ir Įmonė) likvidatorė J. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimus Nr. S-180 (7-132/2017) ir Nr. S-181 (7-133/2017) (toliau kartu – ir Komisijos sprendimais); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimus Nr. 68-69 ir Nr. 69-54 (toliau kartu – ir VMI sprendimai); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2017 m. kovo 29 d. sprendimus Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-116 ir Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-117 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimais); 4) kompensuoti moralinę žalą, išmokant 2 000 Eur kompensaciją.

2. Pareiškėja nurodė, kad dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) netobulumų J. Ž. skundžiamais sprendimais buvo apmokestinta du kartus. Skundžiami sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti, naikintini, priimti nepaisant pateiktų argumentų, logikos bei sveiko proto. Priimant šiuos sprendimus, neatsižvelgta į faktus ir visas paaiškintas aplinkybes, nesivadovauta protingumo ir ekonominio tikslingumo kriterijais. Skundžiami sprendimai yra formalūs. Nagrinėjamu atveju ginčo esmė – ne tiek ginčo patalpų vertė, o tai, kad nebuvo sandorio. Mokesčių administratorius nepagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju J. Ž. gavo pajamas natūra. Jau aštuonerius metus patikrinimais neproporcingai trikdomas jos gyvenimas, ji patiria nepagrįstas išlaidas, kitus nepatogumus, tęsiasi tendencingi Įmonės ir pareiškėjos patikrinimai, nors tiek Įmonė, tiek J. Ž. – tas pats asmuo. Dėl dvigubo apmokestinimo (t. y. kai už to paties nekilnojamojo turto pardavimą apmokestinta ir Įmonė (pelno mokesčiu (toliau – ir PM)) ir J. Ž. (gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM)) ir ilgalaikių tikrinimų ji patyrė moralinę žalą. J. Ž. nesupranta, kodėl nagrinėjamu atveju, mokesčių administratoriaus nuomone, Įmonės J. Ž. perrašytos patalpos pastarajai nepriklauso, nes Įmonės veikla faktiškai nutraukta 2008 m. liepos 19 d. o pagal GPMĮ 10 straipsnį kai gyventojas, nutraukęs individualią veiklą, parduoda individualioje veikloje naudotą turtą, šio turto pardavimo pajamos priskiriamos gyventojo asmeninėms pajamoms, o ne individualios veiklos pajamoms. J. Ž. nurodo, kad ginčo sandoriu pasidalino turtą su sutuoktiniu, ji iš šio sandorio, skirtingai nei jos sutuoktinis A. Ž., jokios naudos negavo. Mokesčių administratorius ir Komisija netinkamai įvertino ginčo situaciją, kuomet J. Ž. iš Įmonės nusipirko nekilnojamąjį turtą, ir nepagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu J. Ž. siekė gauti naudą ir nuslėpti mokesčius.

3. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja neaiškiai suformulavo skundą ir patikslintą skundą, nenurodė aplinkybių, kuriomis juos grindžia, o teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti J. Ž. reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nes tokio reikalavimo, VMI nuomone, J. Ž. nebuvo išreiškusi nei skunde nei patikslintame skunde. VMI teigė, kad teismas šioje administracinėje byloje ėmėsi atstovauti J. Ž. teisėms – suformulavo ginčo dalyką, t. y. apibrėžė savo nagrinėjamos bylos ribas (2 000 Eur dydžio patirta neturtinė žala, kurią turi atlyginti Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI), nors ir nėra pateikta jokių pagrindžiančių aplinkybių, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo, VMI pasiliko sau teisę reikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui. VMI nurodė, kad palaiko skundžiamuose VMI sprendimuose išdėstytus argumentus, mano, kad Kauno AVMI, VMI ir Komisija išsamiai bei motyvuotai išdėstė skundžiamus sprendimus, todėl J. Ž. skundas yra atmestinas. VMI neprieštaravo dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjų J. Ž. ir likviduojamos J. Ž. įmonės (duomenys neskelbiami) skundą atmtė.

6. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų, kuriais J. Ž. papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti GPM ir GPM baudą, o Įmonei papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti PM ir PM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo; taip pat 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

7. Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2017 m. gruodžio 28 d. išplėstinio sąrašo su istorija teismas nustatė, kad J. Ž. įmonė (duomenys neskelbiami) (Įmonė) nuo 2009 m. vasario 20 d. įgijo likviduojamos įmonės statusą, šis statusas įregistruotas 2009 m. vasario 23 d., o Įmonės likvidatore paskirta J. Ž. Teismas sprendė, kad J. Ž. yra tinkamas

Įmonės atstovas nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijant Įmonės atžvilgiu priimtus mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjos J. Ž. skundžiamais sprendimais, t. y. Kauno AVMI 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-116, VMI 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 68-69 ir Komisijos 2017 m. rugpjūčio sprendimu Nr. S-180 (7-132/2017) pareiškėjai papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti 1 917,57 Eur GPM ir 192 Eur GPM baudą.

9. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI, vykdydama 2016 m. gruodžio 20 d. pavedimą tikrinti Nr. (13.2) FR0773–3071 atliko J. Ž. GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2008 metus ir surašė 2017 m. vasario 3 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-49, kuriame, remdamasi mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais, nustatė, kad: likviduojamos J. Ž. įmonės (duomenys neskelbiami) (Įmonės) vardu buvo registruotos administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbiami), Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami) ir Nr. (duomenys neskelbiami)), kurių bendras plotas 66,24 kv. m. (toliau – ir Ginčo patalpos), kurios 2008 m. liepos 22 d. Įmonės savininko sprendimu ir priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 (turto vertė – 107 792 Lt) neatlygintinai perleistos Įmonės savininkei, t. y. J. Ž., ir jos sutuoktiniui A. Ž.; Kauno AVMI konstatavo, kad Ginčo patalpų perleidimo sandorio pagrindu J. Ž. gavo pajamų natūra (kurios apskaičiuotos pritaikius J. Ž. palankiausią nepriklausomo turto vertintojo UAB „Capital vertinimas“ nustatytą galimą vidutinę rinkos kainą (99 000 Lt) bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.73 straipsnio nuostatomis, padalintos po lygiai tarp sutuoktinių, t. y. po 49 500 Lt), priskiriamų B klasės pajamoms, nuo kurių J. Ž. neapskaičiavo bei nedeklaravo GPM; Kauno AVMI, įvertinusi J. Ž. gautas 49 500 Lt pajamas natūra, pritaikiusi 3 840 Lt metinį pagrindinį neapmokestinamą pajamų dydį, atėmusi 2 545 Lt išlaidas, mažinančias apmokestinamąsias pajamas, nustatė 46 682,79 Lt apmokestinamąsias pajamas, tačiau atsižvelgęs į išskaičiuotą, bet susigrąžintą 169 Lt GPM sumą, už 2008 m. J. Ž. apskaičiavo 6 621 Lt (1 917,57 Eur) GPM sumą; Kauno AVMI 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-116 patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame J. Ž. papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti 1 917,57 Eur GPM, skyrė jai 192 Eur GPM baudą ir atleido J. Ž. nuo GPM delspinigių sumokėjimo; VMI ir Komisija skundžiamais sprendimais patvirtino vietos mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuotą GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas.

10. Įvertinęs skundo turinį ir byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad J. Ž. ir Įmonė iš esmės neginčijo Ginčo patalpų gavimo iš Įmonės fakto, mokesčių administratoriaus nustatytos Ginčo patalpų vertės jų perleidimo dienai, taip pat fakto, kad tuo metu J. Ž. buvo Įmonės savininkė. Teismas nurodė, kad pareiškėja nekėlė ginčo dėl skundžiamuose mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose atlikto aritmetinio GPM ir PM apskaičiavimo, skirtų baudų dydžio ir pagrįstumo, todėl nurodė, kad šiais aspektais nepasisakys.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ji ir Įmonė buvo tas pats asmuo ir kad Ginčo patalpos jų perdavimo momentu priklausė ir jai, ir Įmonei, nes bylos medžiaga patvirtino, kad Ginčo patalpas Įmonė 1997 m. ir 1999 m. įsigijo savo vardu, jos tuometinei Įmonės savininkei J. Ž. asmenine nuosavybės teise nepriklausė.

12. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad ji iš Ginčo patalpų perleidimo sandorio negavo pajamų natūra (nebuvo ekonominės naudos siekimo), o Ginčo patalpų perleidimas vyko ne tarp asocijuotų asmenų, o tarp to paties asmens ir buvo neatlygintinas, Teismas vadovavosi aktualios redakcijos GPMĮ 2 straipsnio 32 dalies 1 punktu, 19 dalies 1 punktu, 15 straipsniu.

13. Nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs nurodytų ginčui aktualių GPMĮ nuostatų kontekste, teismas darė išvadą, kad J. Ž. ir Įmonė Ginčo patalpų perleidimo metu buvo asocijuotais asmenimis, todėl J. Ž. 2008 m. liepos 22 d. įvykusios ūkinės operacijos metu gautos pajamos natūra galėjo būti apmokestintos GPM. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius J. Ž. pagrįstai papildomai apskaičiavo GPM.

14. Tikrindamas Įmonės atžvilgiu priimtų mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų teisėtumą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skundžiamais Kauno AVMI 2017 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (7.45-4.7.2) FR0682-117, VMI 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 69-54 ir Komisijos 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimais Nr. S-181 (7-133/2017) Įmonei papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti 2 918,79 Eur PM ir skirta 292 Eur PM bauda.

15. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko Įmonės PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2008 metus, o šio mokestinio patikrinimo metu įvertinusi Ginčo turto perleidimo aplinkybes, Kauno AVMI darė išvadą, kad Įmonė nesilaikė ištiestosios rankos principo sandoriuose su asocijuotais asmenimis bei neapskaičiavo turto vertės padidėjimo pajamų (92 639 Lt), kurios buvo apskaičiuotos pritaikius Įmonei palankiausią nepriklausomo turto vertintojo UAB „Capital vertinimas“ nustatytą galimą vidutinę rinkos kainą (99 000 Lt); Kauno AVMI nustatė 92 189 Lt apmokestinamojo pelno sumą, nuo kurios už 2008 metus apskaičiavo 10 078 Lt (2 918,79 Eur) PM sumą ir skyrė 292 Eur

baudą.16. Teismas atmetė Įmonės argumentus, kad Įmonė iš Ginčo patalpų perleidimo sandorio negavo pajamų, nes patalpų

perleidimas vyko ne tarp asocijuotų asmenų, o tarp to paties asmens ir buvo neatlygintinas. Teismas vadovavosi aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme (toliau – PMĮ) 2 straipsnio 8 dalies 1 punkto, 29 dalies 1 punkto nuostatomis, PMĮ 16 straipsniu. Teismas nurodė, kad pagal PMĮ 40 straipsnio 2 dalį, jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei tokių sąlygų nebūtų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas.

17. Nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs nurodytų ginčui aktualių PMĮ nuostatų kontekste, teismas darė išvadą, kad J. Ž., jos sutuoktinis A. Ž. ir Įmonė Ginčo patalpų perleidimo metu, buvo asocijuotais asmenimis, todėl Įmonės 2008 m. liepos 22 d. įvykusios ūkinės operacijos metu Įmonė turėjo apskaityti Ginčo patalpų vertės padidėjimo pajamas, jas apskaičiuoti kaip apmokestinamąjį pelną ir įtraukti į mokesčio bazę bei nuo jų apskaičiuoti ir deklaruoti PM. Todėl teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai Įmonei pagrįstai papildomai apskaičiavo pelno mokestį.

18. Teismas atmetė J. Ž. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad Įmonės ir J. Ž. atžvilgiu priimti mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Teismas sutiko su skundžiamuose Komisijos sprendimuose išdėstyta pozicija, kad vykdant J. Ž. ir Įmonės mokestinius patikrinimus iš esmės buvo laikomasi tokiems patikrinimams numatytų procedūrų ir terminų ir šių argumentų nekartojo. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė pagrindo konstatuoti mokesčių administratoriaus ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios neturtinės žalos atsiradimo sąlygos.

19. Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjos argumentus, kodėl, mokesčių administratoriaus nuomone, Įmonės J. Ž. perrašytos patalpos pastarajai nepriklauso, nes Įmonės veikla faktiškai nutraukta 2008 m. liepos 19 d., o pagal GPMĮ 10 straipsnį kai gyventojas, nutraukęs individualią veiklą, parduoda individualioje veikloje naudotą turtą, šio turto pardavimo pajamos priskiriamos gyventojo asmeninėms pajamoms, o ne individualios veiklos pajamoms. Teismas pažymėjo, kad Juridinių asmenų registro duomenimis, Įmonė likviduojamos įmonės statusą įgijo nuo 2009 m. vasario 20 d., pritarė skundžiamuose mokesčių administratoriaus, Komisijos sprendimuose išdėstytiems argumentams, todėl jų nekartojo. Teismas sprendė, kad dauguma skundo teiginių yra abstraktaus pobūdžio ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei mokestinių patikrinimų metu surinktiems įrodymams, taip pat kaip abstraktų ir nepagrįstą atmetė patikslinto skundo teiginį, kad J. Ž. skundžiamais sprendimais buvo apmokestinta du kartus dėl GPMĮ netobulumų.

20. Atsakydamas į VMI atsiliepime nurodytą teiginį, kad J. Ž. neaiškiai suformulavo skundą ir patikslintą skundą, teismas, pažymėjo, kad neatsiejama J. Ž. patikslinto skundo dalimi laikytinas per EPP nustatyta tvarka kartu su juo pateiktas priedas „priedas.zip“, kuriame iš esmės išdėstytas patikslinto skundo pagrindas ir dalykas, argumentų išdėstymas buvo pakankamas patikslintam skundui priimti, taip pat atsakovui suprasti, kokie mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimai yra skundžiami ir kokiais esminiais argumentais pareiškėja grindžia savo nesutikimą su jais. Dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teismas pažymėjo, kad jis aiškiai nurodytas patikslintame skunde (jį vertinant neatsiejamai nuo pateikto priedo „priedas.zip“ turinio), o prašymą priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą pareiškėja kildino iš, jos nuomone, neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų atliekant jos ir Įmonės mokestinius patikrinimus. Teismas nesutiko su VMI argumentais dėl šališkumo, t. y. kad ėmėsi atstovauti pareiškėjos teisėms, suformulavo ginčo dalyką, nes patikslintą skundą vertino kartu su pateiktu priedu, byloje pagal atsakovo prašymą nebuvo sprendžiama dėl bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

III.

21. Pareiškėja J. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimą ir visus skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimus.

22. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes nėra įrodymų, kad lengvatine kaina įgytas turtas gali būti pripažintas pajamomis natūra tik tada, jeigu bus nustatyta, kad turtas mažesne negu tikroji rinkos kaina konkrečiam gyventojui buvo parduotas dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir mokesčių administratorius, Komisija, nepaisė pareiškėjos išsakytų argumentų, neatsižvelgė į Lietuvos

https://priedas.zip/

https://priedas.zip/

Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą principą, kad visi neaiškumai ir prieštaravimai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Be jokių įrodymų mokesčių administratorius ir ginčą nagrinėjusios institucijos vertino pareiškėjos situaciją kaip siekį nuslėpti mokesčius, o taip būti negali.

23. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir išspręsti pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo klausimą.

24. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus dėl pareiškėjos J. Ž. apmokestinimo GPM bei Įmonės apmokestinimo pelno mokesčiu. Pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Ginčo turto perleidimu, todėl laikytina, jog pareiškėja nedeklaravo natūra gautų pajamų, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Atitinkamai, Įmonė, perleidusi asocijuotiems fiziniams asmenims nuosavybės teise jai priklausiusias administracines patalpas neatlygintinai, nesilaikė ištiestosios rankos principo sandoriuose su asocijuotais asmenimis bei neapskaičiavo turto vertės padidėjimo pajamų, šių pajamų, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, neįtraukė į mokesčio bazę ir nuo jų neapskaičiavo ir nedeklaravo pelno mokesčio.

25. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą, nes atsakovui įteikė pareiškėjos skundą „Signa“ konteineryje, tačiau jame nebuvo jokio kito dokumento su reikalavimu dėl žalos atlyginimo. Atsakovas neprivalo ieškoti, aiškintis ir spręsti, kuris procesinis dokumentas (skundas) yra tikrasis bei teisingas. Teismui kyla pareiga atsakovui įteikti jo priimtą kaip tinkamą pareiškėjos patikslintą skundą, kad būtų užtikrinta Atsakovo teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principai, todėl apeliacinės instancijos teismui kyla pareiga spręsti klausimą dėl teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo.

26. Atsakovas pabrėžia, jog ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įteiktame pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų dėl žalos atlyginimo, nors formuluojamas reikalavimas panaikinti Teismo sprendimą visa apimtimi.

Teisėjų kolegija


IV.

27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl J. Ž. apmokestinimo GPM, J. Ž. įmonės „P. L.“ apmokestinimo pelno mokesčiu, Įmonei perleidus administracines patalpas jos savininkei J. Ž. ir jos sutuoktiniui, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat neturtinės žalos, kilusios dėl neteistų mokesčių administratoriaus veiksmų, atlyginimo.

28. Ginčijamais sprendimais pareiškėjai papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti 1 917,57 Eur GPM ir 192 Eur GPM baudą, o Įmonei papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti 2 918,79 Eur PM ir 292 Eur PM baudą.

29. Šie mokesčiai pareiškėjai ir Įmonei priskaičiuoti už tai, kad pareiškėja, būdama individualios Įmonės savininke, neatlygintinai iš Įmonės savo nuosavybėn paėmė turtą – administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbiami), Kaune, kurių vidutinė rinkos kaina – 99 000 Lt.

30. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

31. Pareiškėja nesutikimą su tokiu jos ir Įmonės apmokestinimu iš esmės grindžia tuo, kad nepagrįstai administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbiami), Kaune (toliau – turtas), buvo pripažintos iš pradžių Įmonės nuosavybe, o vėliau ir jos asmenine nuosavybe. Pareiškėja teigia, kad nepriklausomai nuo to, jog turtas buvo įgytas Įmonės vardu, jis jai, kaip Įmonės savininkei, priklausė nuosavybės teise, dėl ko nepagrįstai bei neteisingai buvo apmokestintas du kartus gyventojų pajamų ir pelno mokesčiais.

32. Pagal Individualių įmonių įstatymo nuostatas individuali įmonė, yra juridinis asmuo, o jos steigėjas bei savininkas, yra fizinis asmuo (2;3;6 str.), t. y., individuali įmonė ir jos savininkas, kaip subjektai, yra netapatūs. Skirtingai yra reglamentuojami ir jų apmokestinimo bei kiti civilinei teisiniai santykiai. Individuali įmonė, kaip juridinis asmuo yra, pelno mokesčio mokėtojas, o šios įmonės savininkas, kaip fizinis asmuo, yra gyventojų pajamų mokesčio mokėtojas (Pelno mokesčio įstatymo 3 str.; Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 str.).

33. Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse taip pat nustatyta, kad „Turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu.“ Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad turtas įgytas individualios įmonės vardu nuosavybės teise priklauso šiai įmonei, o ne jos savininkui.

34. Byloje nustatyta, kad 1997–1999 m. Įmonė įsigijo aptariamą turtą, kurį pareiškėja 2008 m. paėmė iš Įmonės, įregistruodama asmeninės nuosavybės teises į šį turtą.

35. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, pareiškėja paimdama iš Įmonės turtą gavo pajamų, nagrinėjamu atveju natūra, nuo kurių privalėjo sumokėti gyventojų pajamų mokestį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3; 5; 17; 22; 25 str.).

36. Minėta, kad individuali įmonė, kaip juridinis asmuo yra, pelno mokesčio mokėtojas. Pagal Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, individualios įmonės savininkui yra suteikta teisė paimti iš įmonės turtą ir pinigus, tačiau tai vertinama, kaip avansu išmokamas įmonės pelnas savininkui (Individualių įmonių įstatymo 6 str. 6 d. 2; 3 p.).

37. Byloje nustatyta, kad aptariamo turto rinkos vertė nuo jo įsigijimo 1997–1999 m.) iki perleidimo pareiškėjai (2008 m.) buvo išaugusi, t. y., padidėjusi nuo 14860 Lt iki 99000 Lt.

38. Pagal Pelno mokesčio įstatymo16 straipsnio nuostatas turto vertės padidėjimas, jų perleidimo kitam subjektui atveju, pripažįstamas individualios įmonės uždirbtomis pajamomis, nuo kurių turi būti skaičiuojamas pelno mokestis.

39. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek ikiteismine tvarka ginčą nagrinėjusios institucijos, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog Įmonei įsigijus turtą, o vėliau jį neatlygintinai perleidus pareiškėjai, Įmonė uždirbo pajamų, o pareiškėja gavo atitinkamų pajamų natūra, kurios (Įmonės ir pareiškėjos pajamos) tapo gyventojų pajamų ir pelno mokesčių objektais. Dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

40. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjos ir Įmonės, kaip asocijuotų asmenų statuso, dėl atsakovo veiksmų teisėtumo (CK 6.246 str.), nesudarančių sąlygų atsirasti atsakovo atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo ir pan., todėl jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4591-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00723-2019-7

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e581bed0ac9911e9aa488968c21ecc58

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-8) 12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, prieglobsčio prašymą grindė tuo, jog yra (duomenys neskelbtini) ir grįžęs į kilmės valstybę bus sulaikytas oro uoste, apkaltintas ekstremistine veikla arba jam bus sufalsifikuota baudžiamoji byla, o sulaikius, prieš jį bus naudojamas sunkus fizinis smurtas; taip pat pareiškėjas negautų tinkamos (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertinant jų visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrintas įrodymų visapusiškas ištyrimas. Pareiškėjo vertinimu, išvada dėl pareiškėjo baimės būti sulaikytam oro uoste yra subjektyvi, padaryta izoliuotai vertinant paties atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, taip pažeidžiant prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles. Pats Departamentas 2019 m. sausio 30 d. išvadoje Nr. (15/6-8)13PR-11RN (toliau – ir Išvada) užfiksavo, kad asmeniui užtenka būti (duomenys neskelbtini) tautybės, jog jis gautų padidintą pareigūnų dėmesį, ir jis gali būti sulaikytas neapibrėžtam laikui (priklausomai nuo kyšio davimo) vien dėl savo etninės priklausomybės, jog vertinant kilmės valstybės informaciją nustatyta ir teismuose vyraujanti korupcija, t. y. asmenų teisės nėra apsaugotos nei sulaikymo metu, nei bandant pasinaudoti teismine gynyba.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo pažeidžiamumas konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5839-502/2018 (dėl alternatyvios sulaikymui priemonės panaikinimo), nurodant, jog: „Teisėjų kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad A. S. yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu“. Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsnio 5 dalimi, priimant sprendimus pagal šio įstatymo nuostatas, atsižvelgiama į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus, tačiau nagrinėjamu atveju ši nuostata dėl pareiškėjui nežinomų aplinkybių taikoma nebuvo.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas 2019 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (15/6-5)12PR-12 A. S. (pareiškėjo seseriai) nusprendė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus dėl jos sunkios sveikatos būklės (dėl humanitarinių priežasčių). Išdavus leidimą gyventi pareiškėjo seseriai dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, kyla pozityvi pareiga užtikrinti šeimos vientisumą išduodant leidimą ir jos broliui. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas), administracinių teismų išaiškinimais pabrėždamas,

kad valstybės institucijų priimti sprendimai migracijos srityje, įskaitant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, negali pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje ginamos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Atsižvelgiant į plačiai aiškinamą šeimos sąvoką bei asmeniniams (emociniams) ryšiams suteikiamą svarbą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, A. S. pažeidžiamumas lemia priklausomumą (angl. dependency) nuo kitų šeimos narių, kurie gali suteikti jai emocinę paramą. Nagrinėjamu atveju nebuvo vertintas paties pareiškėjo pažeidžiamumas, pareiškėjas yra laikomas A. S. šeimos nariu, kadangi juos sieja stiprus emocinis ryšys, juos abu senelis buvo pagrobęs ir prieš juos itin sunkiomis formomis smurtavo, kas ir lėmė jų stiprų šeiminį ryšį, kartu ir tarpusavio priklausomumą, abiejų asmenų pažeidžiamumą. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia pareigą išduoti leidimą gyventi ir pareiškėjui.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Išvadoje konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas dėl (duomenys neskelbtini) neprieinamumo nepagrįstas, kadangi pagal surinktą kilmės valstybės informaciją, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, pažeistos tiek apskritai prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisyklės (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116 p.), tiek pareiga surinkti informaciją, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojų nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus. Skunde pareiškėjas pabrėžė, kad tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

6. Pareiškėjas nesutiko ir su atsakovo pozicija, jog jam negali būti taikoma papildoma apsauga. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai bei laisvei dėl teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimo turimomis teisėmis (persekiojimas dėl etninės priklausomybės), taip pat pareiškėjas neturi objektyvių galimybių pasinaudoti sveikatos apsauga, o tai, pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad Departamento 2018 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (15/6-3) 12PR-39 pareiškėjui buvo nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje. Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. birželio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjui apskundus šį sprendimą, LVAT 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

9. Būdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme suteikti prieglobstį jis prašė peržiūrėti jo prašymą iš naujo, nes grįžus atgal į (duomenys neskelbtini) prieš jį smurtaus senelis. 2018 m. spalio 2 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis išvyko iš šalies, kad galėtų būti kartu su tėvais. Kai jis ir jo sesuo buvo maži (5 m. ir 4 m.), juos iš tėvų pagrobė senelis, kuris prieš juos smurtavo. Kai seseriai buvo 14 m., senelis ketino ją ištekinti. Persekiojimo grėsmė kilmės valstybėje jam kyla iš senelio pusės – gresia mirtis dėl nacionalinių priežasčių (A. S. tėvas yra (duomenys neskelbtini)).

10. Departamentas, įvertinęs pateiktą informaciją bei nustatęs, kad paskesniame prašyme nėra naujų esminių motyvų ir jam gali būti taikoma nuostata dėl prašymo nenagrinėjimo, 2018 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą pratęsti sprendimo priėmimo terminą iki 2018 m spalio 9 d. Per 2018 m. spalio 8 d. apklausą pareiškėjas nurodė, kad jis skaitė daug straipsnių ir dabar bijo, kad jam grįžus atgal į kilmės valstybę, jis gali būti sulaikytas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) ir gali dingti. Gali jį ir paleisti, jis tiksliai nežino. (duomenys neskelbtini) jį sulaikytų, nes jis buvo kitoje šalyje ir pateikė ten prieglobsčio prašymą, be to, „jie bet ką gali sugalvoti, aš juk nelandžioju jų galvose“. Po apklausos užsienietis pateikė naują prašymą. Prašyme buvo nurodyta, jog jam reikalinga (duomenys neskelbtini) pagalba, kuri jam (duomenys neskelbtini) nebus suteikta.

11. Departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjas per apklausą pateikė naują prašymo suteikti prieglobstį esminį motyvą (grėsmę būti sulaikytam), tą pačią dieną priėmė sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės skubos tvarka. Departamentas kreipėsi į Užsieniečių registracijos centrą, prašydamas įvertinti, ar A. S. yra priskirtinas pažeidžiamų asmenų grupei. 2018 m. spalio 24 d. Departamentui buvo pateikta 2018 m. spalio 16 d. išvada Nr. 1PSĮ-34 (RN) dėl A. S. pažeidžiamumo.

12. Pareiškėjas per 2018 m. spalio 8 d. apklausą pateikė papildomą dokumentą – prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodyta, jog jam reikalinga (duomenys neskelbtini) pagalba. Šio prašymo turinio jis nežinojo ir,

kaip pats teigė, jį surašė jo tėvai. Dokumentų, patvirtinančių jo (duomenys neskelbtini), jis nepateikė. Departamentas kreipėsi į Užsieniečių registracijos centrą dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) įvertinimo. Užsieniečių registracijos centro specialistų vertinimu, užsienietis praeityje patyrė (duomenys neskelbtini). Jam būtina (duomenys neskelbtini).

13. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten jis bus sulaikytas (duomenys neskelbtini) pareigūnų ir „dings“, atsakovas pažymėjo, kad ši baimė nėra grindžiama pareiškėjo asmenine patirtimi ar konkrečiais materialiniais faktais. Anot pareiškėjo, jis skaitė daug straipsnių ir dabar bijo. Pareiškėjas per 2018 m. spalio 8 d. apklausą pateiktame prašyme taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami (duomenys neskelbtini) bei asmenys iš mišrių santuokų. Kadangi šis materialinis faktas jau buvo vertinamas Migracijos departamento 2018 m. vasario 21 d. sprendime Nr. (15/6-3) 12PR-39, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, iš naujo jis nebuvo vertinamas, o buvo vertinamos tik tos aplinkybės ir faktai, kurie nebuvo nagrinėti priimant Migracijos departamento 2018 m. vasario 21 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje.

14. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Taip pat nesuteikė ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Departamentas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytu argumentu, jog Departamentas netinkamai vertino surinktą kilmės valstybės informaciją dėl (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų sulaikymo, grįžtant į (duomenys neskelbtini) iš kitų valstybių. Pabrėžė, kad pareiškėjas aplinkybę, jog jis gali būti sulaikytas oro uoste (duomenys neskelbtini) pareigūnų, nurodė tik apklausos, vykusios 2018 m. spalio 8 d., metu. Nei nagrinėjant jo pirmąjį 2017 m. gegužės 22 d. pateiktą prašymą suteikti prieglobstį, nei pakartotiniame 2018 m. spalio 2 d. prašyme suteikti prieglobstį, nei per 2018 m. spalio 2 d. atliktą pirminę apklausą šios aplinkybės pareiškėjas nenurodė. Paprašius paaiškinti, kodėl jis anksčiau nepasakojo apie tai, pareiškėjas paaiškino, jog to dar nežinojo, nesuprato, nes jam buvo tik 16 m. – 17 m. Pasakodamas apie grėsmę būti sulaikytam, pareiškėjas buvo abstraktus, atsakymai buvo pateikiami tiesiog darant prielaidas („nes pasidaviau kitai šaliai, kad paprašiau prieglobsčio“, „jie gali bet ką sugalvoti, aš nelandžioju jų galvose“, „gali būti, kad paleis, yra variantų, kad nužudys“ ir t. t.).

15. Departamentas akcentavo, kad vertindamas šiuos pareiškėjo paaiškinimus, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją apie į (duomenys neskelbtini) grįžtančių asmenų padėtį. Kanados Imigracijos ir pabėgėlių tarybos parengtame atsakyme apie (duomenys neskelbtini) piliečių, kuriems nesuteiktas prieglobstis, grąžinimą į kilmės valstybę rašoma, kad elgesys su asmenimis, kuriems nesuteiktas prieglobstis ir kurie grįžta į (duomenys neskelbtini), priklauso nuo kiekvieno individualaus atvejo. Jei grįžęs asmuo nepateikia tinkamų kelionės ir asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tuomet tikėtina, jog jis bus ilgai apklausiamas. Asmuo būtų patalpintas į sulaikymo patalpą ir policijos apklaustas ir / ar apklaustas policijos kartu su saugumo pareigūnais neapibrėžtam laikui. Su grįžusiais uzbekų ar (duomenys neskelbtini) tautybės asmenimis elgiamasi su padidintu įtarumu, ypač jei asmuo yra iš miesto (manoma, kad jie labiau atsidavę islamistinėms grupuotėms). Elgesys su grįžusiuoju asmeniu gali priklausyti ir nuo pareigūno: ima ar neima jis kyšius. Maži pareigūnų atlyginimai skatina policiją ir teismų tarnautojus imti kyšius. Pareigūnai paprastai žino asmens tautybę jau oro uoste pagal asmens vardą ir pavardę (kiekviena etninė grupė turi skirtingus vardus ir pavardes). Patikros muitinėje yra visiškai atsitiktinės, yra tikimybė, kad asmuo praeis, tačiau gali būti, kad asmuo ir bus paliktas apklausai ir sulaikytas. Nuo 2010 m. įvykių (duomenys neskelbtini) mieste, valdžios atstovai ypač budrūs atžvilgiu tų, kurie dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykiuose arba įtariami, jog dalyvavo islamistiniame pasipriešinime. Organizacija, kuri teikia nemokamą teisinę pagalbą pažeidžiamoms grupės, kaip antai pabėgėliams ir prieglobsčio prašytojams (duomenys neskelbtini), nurodė, kad būtų priežastis „susirūpinti“ grįžtantiems etniniams uzbekams ir (duomenys neskelbtini), kurių atžvilgiu anksčiau buvo vykdytas baudžiamasis persekiojimas dėl 2010 m. etninių susidūrimų, vykusių (duomenys neskelbtini) pietuose arba jie yra įtariami, jog priklauso religinei ekstremistinei grupei.

16. Pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje nebuvo vykdytas baudžiamasis persekiojimas dėl 2010 m. vykusių etninių susidūrimų (tuo metu jis buvo 11 m. berniukas), jis nėra įtariamas kaip asmuo, kuris įsitraukęs į ekstremistinę ar separatistinę veiklą (negrįš iš šalies, kurioje yra tikimybė, jog aktyviai veikia ekstremistinės ar islamistinės grupuotės), jis nėra žinomai aktyvus asmuo, t. y. jis neatitinka tų kriterijų, dėl kurių galima būtų konstatuoti, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, yra pagrįsta tikimybė, jog jis atkreips (duomenys neskelbtini) pareigūnų dėmesį ir patirs priekabiavimus ar netinkamą elgesį, kad jis bus sulaikytas ir tiesiog „dings“. Departamentas sprendė, jog pareiškėjas neatitinka nei vieno iš aukščiau nurodytų kriterijų, o jo priklausymas (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai savaime nepagrindžia tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pusės, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Departamentas atkreipė dėmesį, kad LVAT savo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018 jau vertino pareiškėjo priklausymo (duomenys neskelbtini) tautinei

mažumai aspektą ir sutiko su atsakovo sprendimu, kad baimė būti persekiojamam šiuo atveju nėra pagrįsta ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.

17. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentu, kad Departamentas neužtikrino Įstatymo 67 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuostatos taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į jo, kaip pažeidžiamo asmens, interesus, tačiau niekaip nepaaiškino, į ką konkrečiai nebuvo atsižvelgta, kas tariamai nebuvo įvertinta, nors turėjo būti įvertinta, ir pan. Departamentas nustatė pareiškėjo pažeidžiamumą ir, atsižvelgdamas į tai, nusprendė nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės.

18. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad netinkamai buvo surinkta ir vertinta galimybė pareiškėjui pasinaudoti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė, kad buvo renkama kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, informacija nurodyta tiek Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, tiek ir 2019 m. sausio 8 d. parengtoje pažymoje Nr. KGZ-15/6-1 „(duomenys neskelbtini). Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Nors pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesurinko tam tikros informacijos, tačiau nepaaiškino, kaip ši informacija lemia padarytas išvadas dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo, atsižvelgiant į aptariamą EŽTT praktiką. Dar daugiau, pareiškėjas pats skunde nepateikė jokios kitos kilmės valstybės informacijos, kurios Departamentas tariamai nesurinko.

19. Departamento teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).20. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo atsakovas nurodė, kad iš byloje esančios medžiagos nei pareiškėjo

praeities įvykiai, nei kilmės valstybės informacija nepagrindė pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Pareiškėjas Departamentui nebuvo nurodęs kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, kad bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.

21. Departamento teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad suteikus leidimą laikinai gyventi pareiškėjo seseriai, atsakovas taip pat turėjo pareigą suteikti leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjui pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Pareiškėjas savo teiginius grindė priklausomumo sąvoka, įtvirtinta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas), tačiau šis reglamentas nustato valstybės narės, atsakingos už prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo taisykles, o ne leidimų laikinai gyventi išdavimą, ypač, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas ne tuo pagrindu, kad asmeniui buvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o kitais pagrindais. Taigi, šio reglamento nuostatos pareiškėjo ir jo sesers atžvilgiu netaikomos, todėl pareiškėjas savo skunde nepagrįstai vadovaujasi minėtomis nuostatomis. Sprendimas išduoti pareiškėjo seseriai leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą buvo priimtas atsižvelgiant į jos (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo nustatyta nei vieno Įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų, kuriuo leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduotas jos pilnamečiam broliui, t. y. pareiškėjui.

22. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu Departamentas tik išnagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (ir nustatė, kad šis prašymas yra nepagrįstas), tačiau nesprendė pareiškėjo grąžinimo / išsiuntimo klausimo, šis klausimas bus sprendžiamas tik įsiteisėjus sprendimui dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.24. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2019 m. sausio 30 d. sprendimo

Nr. (15/6-8) 12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

25. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalimi, Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo prašęs prieglobsčio, kad buvo nurodęs, jog yra (duomenys neskelbtini), kad dėl to jį persekioja (duomenys neskelbtini), jo senelis kelia jam grėsmę. Šiuo aspektu Departamentas 2018 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kurį patvirtino tiek Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendime, tiek LVAT 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje. Todėl vertinti, kad tokios aplinkybės, kaip pareiškėjo persekiojimas dėl jo priklausymo etninei (duomenys neskelbtini) grupei, kad jį persekioja senelis, yra naujai paaiškėjusios, nors jos buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, negalima. Teismas vertino, kad dėl paminėtų aplinkybių negalima pareiškėjui teikti prieglobsčio ir papildomos apsaugos, todėl šiuo aspektu skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

26. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to, grįžęs į kilmės valstybę, bus sulaikytas oro uoste, apkaltintas ekstremistine veikla arba jam bus sufalsifikuota baudžiamoji byla, o sulaikius, prieš jį bus naudojamas sunkus fizinis smurtas, jis „dings“. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje nebuvo vykdytas baudžiamasis persekiojimas dėl 2010 m. vykusių etninių susidūrimų (tuo metu jis buvo 11 m. berniukas), jis nėra įtariamas kaip asmuo, kuris įsitraukęs į ekstremistinę ar separatistinę veiklą (negrįš iš šalies, kurioje yra tikimybė, jog aktyviai veikia ekstremistinės ar islamistinės grupuotės) ar yra žinomai aktyvus asmuo, t. y. jis neatitinka tų kriterijų, dėl kurių galima būtų konstatuoti, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, yra pagrįsta tikimybė, jog jis atkreips (duomenys neskelbtini) pareigūnų dėmesį ir patirs priekabiavimus ar netinkamą elgesį, kad jis bus sulaikytas ir tiesiog „dings“. Todėl ir šiuo aspektu pareiškėjo teiginius teismas laikė nepagrįstais, o skundžiamą sprendimą pagrįstu ir teisėtu.

27. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis negautų tinkamos (duomenys neskelbtini) pagalbos kilmės valstybėje. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra pažeidžiamas asmuo, kad jam reikalinga (duomenys neskelbtini). Tačiau pabrėžė, kad Departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) gali būti gaunama (duomenys neskelbtini), tiesa, ji, galimai, būtų ne tokia gera kaip Lietuvoje.

28. Vertindamas šiuos užsieniečio teiginius, teismas atsižvelgė į EŽTT sprendimą N. prieš Jungtinę Karalystę byloje ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

29. Teismas pabrėžė, kad skundžiamame Sprendime nebuvo sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra pažeidžiamas asmuo, kad jo jaunesnei nepilnametei seseriai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kad pareiškėjas mokosi su seserimi vienoje klasėje, su kuria pas senelį kartu gyveno apie dešimt metų, t. y. tarp jų yra tamprus tarpusavio šeiminis ryšys. Teismo vertinimu, į visas šias aplinkybes Departamentas privalo atsižvelgti, spręsdamas pareiškėjo migracijos klausimus.

III.

30. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pareiškėjas nepatenka į sulaikomų ir tikrinamų oro uoste asmenų grupę, yra subjektyvus, padarytas izoliuotai vertinant atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją, taip pažeidžiant prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų vertinimo taisykles (Aprašo 116 p.). Išvadoje užfiksuota, kad asmeniui neturint tinkamų kelionės dokumentų ir tapatybę patvirtinančių dokumentų, jis būtų patalpintas į sulaikymo patalpą, policijos apklaustas ir / ar apklaustas policijos kartu su saugumo pareigūnais neapibrėžtą laiką. Toliau nurodoma, kad su grįžusiais uzbekų ar (duomenys neskelbtini) tautybės asmenimis elgiamasi su padidintu įtarumu, ypač jei asmuo yra iš miesto (manoma, kad jie labiau atsidavė islamistinėms grupuotėms). Pareigūnai paprastai žino asmens tautybę jau oro uoste pagal asmens vardą ir pavardę (kiekviena etninė grupė turi skirtingus vardus ir pavardes). Todėl užtenka būti tik (duomenys neskelbtini) tautybės, kad asmuo gautų padidintą pareigūnų dėmesį, ypač jaunas vyras, ir jis gali būti sulaikytas neapibrėžtam laikui (priklausomai nuo kyšio davimo) vien dėl savo etninės priklausomybės. Pats atsakovas, Išvadoje apibendrindamas kilmės valstybės informaciją, konstatavo ir teismuose vyraujančią korupciją, t. y. kad jų teisės nėra apsaugotos nei sulaikymo metu, nei bandant pasinaudoti teismine gynyba.

30.2. Pareiškėjo vertinimu, teismo padaryta išvada dėl (duomenys neskelbtini) prieinamumo prieštarauja paprasčiausiai logikai, kadangi (duomenys neskelbtini).

30.3. Teismas apskritai nepasisakė ir nevertino skunde nurodytų apelianto argumentų dėl atsakovo pareigos užtikrinti šeimos vientisumą, apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjo pažeidžiamumas ir kad ryšys su seserimi bus vertinamas sprendžiant pareiškėjo migracijos klausimus. Išdavus leidimą gyventi pareiškėjo seseriai dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, kyla pozityvi pareiga užtikrinti šeimos vientisumą išduodant leidimą ir jos broliui. Priešingas aiškinimas reikštų šeimos iškyrimą. Nagrinėjamu atveju Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas turėjo būti taikomas ir aiškinamas atsižvelgiant į Konvencijos 8 straipsnį, vadovaujantis EŽTT jurisprudencijoje suformuluotais Konvencijos 8 straipsnio taikymo

principais. Nagrinėjamu atveju ne tik nebuvo vertintas paties apelianto pažeidžiamumas, taikomas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas / 67 straipsnio 5 dalis, bet ir nebuvo vertinta, kad pareiškėjas yra laikomas A. S. šeimos nariu, kadangi juos sieja stiprus emocinis ryšys, juos abu senelis buvo pagrobęs ir prieš juos itin sunkiomis formomis smurtavo, kas ir lėmė jų stiprų šeiminį ryšį, kartu ir tarpusavio priklausomumą, abiejų asmenų pažeidžiamumą. Įstatyme įtvirtintos nuostatos dėl leidimo gyventi išdavimo dėl humanitarinių priežasčių turėtų būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į valstybes pozityvias pareigas, kylančias iš Konvencijos 8 straipsnio. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reikštų pareigą išduoti leidimą gyventi ir pareiškėjui, tokiam pačiam laikotarpiui, kaip ir jo seseriai.

30.4. Apeliantas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas ir pavojus sveikatai bei laisvei dėl teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimo turimomis teisėmis (persekiojimas dėl etninės priklausomybės), o tai, pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo.

31. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Atsakovas nurodo, kad vertindamas prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų patikimumą, Departamentas vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nustato, ar kiekviena prieglobsčio prašytojo nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina negu netikėtina. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktą kilmės valstybės informaciją dėl (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų sulaikymo, atsakovas pabrėžia, kad aplinkybę, jog jis gali būti sulaikytas oro uoste (duomenys neskelbtini) pareigūnų, pareiškėjas nurodė tik jo apklausos, vykusios 2018 m. spalio 8 d., metu. Be to, pasakodamas apie grėsmę būti sulaikytam, pareiškėjas buvo abstraktus, atsakymai buvo pateikiami tiesiog darant prielaidas. Departamentas nurodo, jog surinko aktualią kilmės valstybės informaciją apie į (duomenys neskelbtini) grįžtančių asmenų padėtį ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka nei vieno iš nurodytų kriterijų, o vien jo priklausymas (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai savaime nepagrindžia tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pusės. Pareiškėjas savo skunde vadovaujasi tik viena surinktos kilmės valstybės informacijos dalimi bei niekuo nepagrįstomis šios informacijos interpretacijomis. Departamentas vertino surinktos kilmės valstybės informacijos visumą – vertino ne tik tai, kad tam tikri asmenys gali būti sulaikomi, grįžtant į (duomenys neskelbtini), bet ir tai, kokioms kategorijoms priklausantys asmenys gali sulaukti padidinto dėmesio.

33. Atsakovas nesutinka, kad Departamento išvada dėl pareiškėjo galimybės pasinaudoti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai, nes Departamentas rinko kilmės valstybės informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Pareiškėjas skunde nepateikia jokios kitos kilmės valstybės informacijos, kurios Departamentas tariamai nesurinko. Įvertinus surinktą kilmės valstybės informaciją, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Nebuvo rasta jokios informacijos apie tai, kad valstybė tyčia neteiktų tokių paslaugų ar kad tai būtų siejama su diskriminaciniu elementu.

34. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo teiginius dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo jo seseriai grindžia priklausomumo sąvoka, įtvirtinta Dublino reglamente, tačiau minėto reglamento nuostatos nagrinėjamoje situacijoje netaikytinos. Be to, pareiškėjo argumentai, susiję su jo seseriai išduotu leidimu laikinai gyventi, nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingi, kadangi šios aplinkybės nėra susijusios su pareiškėjo pateikto prašymo suteikti prieglobstį motyvais.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2019 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (15/6-8) 12PR-11 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

36. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pritardamas atsakovo išvadai, jog nebuvo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvoje, nes pareiškėjas

neatitinka tų kriterijų, dėl kurių galima būtų konstatuoti, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, yra pagrįsta tikimybė, jog jis atkreips (duomenys neskelbtini) pareigūnų dėmesį ir patirs priekabiavimus ar netinkamą elgesį, kad jis bus sulaikytas ir tiesiog „dings“. Teismas pabrėžė, kad Departamentas nustatė, jog (duomenys neskelbtini) gali būti gaunama (duomenys neskelbtini), tiesa, ji, galimai, būtų ne tokia gera kaip Lietuvoje.

37. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su minėtu teismo vertinimu nesutinka, manydamas, kad teiginys, jog pareiškėjas nepatenka į sulaikomų ir tikrinamų oro uoste asmenų grupę, yra subjektyvus, padarytas izoliuotai vertinant atsakovo surinktą kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjo vertinimu, surinkta kilmės valstybės informacija paneigia ir objektyvias galimybes pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmeniui, turinčiam (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismas nepasisakė ir nevertino skunde nurodytų apelianto argumentų dėl atsakovo pareigos užtikrinti šeimos vientisumą. Pareiškėjo teigimu, nurodytos aplinkybės atitinka pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo kriterijus.

38. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

39. Įstatymo 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 ir 2 dalyse numatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

40. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018).

41. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H. L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens

deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.42. Pažymėtina, kad pareiškėjas jau anksčiau, pateikdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, buvo nurodęs

aplinkybes, jog yra (duomenys neskelbtini), dėl to jį persekioja (duomenys neskelbtini), jo senelis kelia jam grėsmę. Šiuo aspektu Departamentas 2018 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, LVAT 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018 patvirtino, kad minėtas Departamento sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Taigi aplinkybės dėl pareiškėjo persekiojimo dėl jo priklausymo etninei (duomenys neskelbtini) grupei, kad jį persekioja senelis, yra jau įvertintos. Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad nors tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu (duomenys neskelbtini) diskriminavimu valstybėje (nors (duomenys neskelbtini) fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių (duomenys neskelbtini) persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su pareiškėju (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, lemiančių didesnę tikimybę prieglobsčio prašytojui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu negu kitiems (duomenys neskelbtini), gyvenantiems (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė būtent su tuo susijusių naujų faktinių duomenų (kad padėtis teikiant pakartotinį prašymą pasikeitė), todėl nagrinėjamoje byloje vertintina, ar atsakovo atsisakymas suteikti pareiškėjui prieglobstį dėl pareiškėjo papildomai nurodytų aplinkybių – kad yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to, grįžęs į kilmės valstybę, bus sulaikytas oro uoste, apkaltintas ekstremistine veikla arba jam bus sufalsifikuota baudžiamoji byla ir kad jis neturės objektyvios galimybės pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmeniui, turinčiam (duomenys neskelbtini), buvo teisėtas ir pagrįstas.

43. Pareiškėjas, teikdamas pakartotinį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, papildomai nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to, grįžęs į kilmės valstybę, bus sulaikytas oro uoste, apkaltintas ekstremistine veikla arba jam bus sufalsifikuota baudžiamoji byla, o sulaikius, prieš jį bus naudojamas sunkus fizinis smurtas, jis „dings“.

44. Dėl minėto argumento, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo surinktus duomenis bei pareiškėjo per apklausas pateiktą informaciją, pagrįstai nustatė, kad nors, kaip nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, grįžę į (duomenys neskelbtini) asmenys yra apklausiami policijos pareigūnų kartu su saugumo pareigūnais, jei yra pagrindo manyti, kad jie susiję su islamistinėmis grupuotėmis ar dalyvavo Sirijos konflikte, o su (duomenys neskelbtini) tautybės asmenimis elgiamasi su padidintu įtarumu, tačiau taip pat nustatytos trys sąlygos, kurios padidina priekabiavimų ar dar blogesnio elgesio tikimybę su grįžusiais (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu kilmės valstybėje nebuvo vykdytas baudžiamasis persekiojimas dėl 2010 m. vykusių etninių susidūrimų (tuo metu jis buvo 11 m. berniukas), jis nėra įtariamas kaip asmuo, kuris įsitraukęs į ekstremistinę ar separatistinę veiklą (negrįš iš šalies, kurioje yra tikimybė, jog aktyviai veikia ekstremistinės ar islamistinės grupuotės), ir jis nėra žinomai aktyvus asmuo. Todėl pareiškėjas neatitinka kriterijų, dėl kurių būtų galima konstatuoti, jog jam grįžus atgal į kilmės valstybę, yra pagrįsta tikimybė, jog jis atkreips (duomenys neskelbtini) pareigūnų dėmesį ir patirs priekabiavimus ar netinkamą elgesį, kad jis bus sulaikytas ir tiesiog „dings“. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybę, jog gali būti sulaikytas oro uoste, pareiškėjas nurodė tik per 2018 m. spalio 8 d. apklausą. Nei pirminiame, nei pakartotiniame prašyme suteikti prieglobstį, nei 2018 m. spalio 2 d. apklausos metu šios aplinkybės pareiškėjas nenurodė. Kalbant apie nurodytą grėsmę 2018 m. spalio 8 d. apklausos metu pareiškėjo pasakojimas ir atsakymai buvo pakankamai abstraktūs, suformuluoti kaip prielaidos. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją apie į (duomenys neskelbtini) grįžtančių asmenų padėtį ir ją įvertino, atsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo situaciją, konstatuoja, jog atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui neatitinkant nei vieno iš nurodytų kriterijų, vien jo priklausymas (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai savaime nepagrindžia tikimybės, kad jis susidurtų su padidintu dėmesiu iš (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pusės.

45. Teikdamas pakartotinį prašymą dėl prieglobsčio sutiekimo pareiškėjas taip pat nurodė, jog grįžęs į kilmės valstybę neturės objektyvios galimybės pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmeniui, turinčiam (duomenys neskelbtini).

46. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog išsiunčiamas užsienietis iš esmės negali reikalauti teisės pasilikti susitariančios valstybės teritorijoje, siekdamas toliau gauti medicininio, socialinio ar kito pobūdžio pagalbą ir paslaugas išsiunčiančioje valstybėje. Faktas, kad asmens individualios sąlygos, suprastės, pvz., jo gyvenimo trukmė sutrumpės, jei jis bus išsiųstas iš susitariančios valstybės per se (savaime) nelemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Asmens, kuris kenčia nuo rimtos psichinės ar fizinės ligos, išsiuntimas į valstybę, kur jam galimai bus suteikiamos prastesnės kokybės medicininės paslaugos, reikštų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tuo atveju, jei yra įtikinami humanitariniai pagrindai (EŽTT 2008 m. gegužės 27 d. sprendimo byloje N. Prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 26565/05, 42 par.). Be to, iš esmės pareiškėjui priklauso pareiga

pateikti įrodymus kurie pagrįstų, kad įgyvendinus ginčo priemones, jam kiltų reali elgesio, pažeidžiančio Konvencijos 3 straipsnį, rizika. Jei tokie įrodymai pateikiami, tada valdžios institucijos turi išsklaidyti abejones dėl to (EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo NA. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07, 111 par.).

47. Nors, remiantis byloje pateiktais duomenimis, neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), Departamentas, pateikęs užklausas dėl pareiškėjo būklės Užsieniečių registracijos centro specialistams ir surinkęs atitinkamą informaciją apie kilmės valstybę, nustatė, jog (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, ši informacija apie kilmės valstybę paneigia pareiškėjo teiginį, jog jis negaus (duomenys neskelbtini), nes ten tokios paslaugos neteikiamos. Pažymėtina, kad šalyje veikia ir nevyriausybinės organizacijos, taip pat teikiančios (duomenys neskelbtini). Be to, nenustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas būtų grąžintas į (duomenys neskelbtini), todėl faktas, kad pareiškėjas turėtų nepatogumų, bandant gauti paslaugas, jei gyventų ne (duomenys neskelbtini) mieste, nepagrindžia jo baimės, kad (duomenys neskelbtini) jam nebus teikiama. Galiausiai, teisėjų kolegija akcentuoja, jog byloje nėra jokios informacijos (to nenurodo ir pareiškėjas) apie tai, kad kilmės valstybė tyčia neteiktų (duomenys neskelbtini) paslaugų ar kad tai būtų siejama su diskriminaciniu elementu.

48. Taigi nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

49. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, akcentuoja, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama iš esmės tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su galimu pareiškėjo sulaikymu ir baime, jog grįžęs į kilmės valstybę neturės objektyvios galimybės pasinaudoti teise į sveikatos apsaugą asmeniui, turinčiam (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodo, jog pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui.

50. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su atsakovo vertinimu, kad nėra pagrindo daryti išvadą, dėl visiškai pagrįstos baimės, jog pareiškėjas kilmės valstybėje bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė. Pagal byloje esančią informaciją pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjui nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

51. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo vertinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

52. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais proceso teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Tai, kad įrodymų vertinimas nėra palankus pareiškėjui, nesant teisinių pagrindų kitokiam jų įvertinimui, nėra pagrindas pripažinti, kad nebuvo paisoma pareiškėjo argumentų, o taip pat konstatuoti, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų ir juos įvertino. Pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjo skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 6 d.).

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino skunde nurodytų argumentų dėl atsakovo pareigos užtikrinti šeimos vientisumą. Anot pareiškėjo, išdavus leidimą laikinai gyventi pareiškėjo seseriai dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, kyla pozityvi pareiga užtikrinti šeimos vientisumą išduodant leidimą ir jos broliui. Taip pat teismas neatsižvelgė į Įstatymo 67 straipsnio 6 dalies nuostatas.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas atsakovo priimto Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumą. Nei klausimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nei dėl pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę nesprendžiamas. Pareiškėjo grąžinimo / išsiuntimo klausimas bus vertinamas tik įsiteisėjus sprendimui dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

55. Nors Įstatymo 67 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 5 dalyje yra numatyta, kad priimant sprendimus pagal šio Įstatymo nuostatas, atsižvelgiama į geriausius vaiko ir pažeidžiamų asmenų interesus, o pareiškėjas nagrinėjamoje byloje yra pripažintas pažeidžiamu asmeniu, ši nuostata nekeičia fakto, jog pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų dėl pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo, o būtent dėl to ir yra nagrinėjamas ginčas šioje byloje. Vien aplinkybė, jog pareiškėjas yra pažeidžiamas asmuo, negali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą pareiškėjui, nepaisant Įstatyme nustatytų sąlygų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad į aplinkybes, jog pareiškėjas yra pažeidžiamas asmuo, jo jaunesnei nepilnametei seseriai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas mokosi su seserimi vienoje klasėje, su kuria pas senelį kartu gyveno apie dešimt metų, t. y. tarp jų yra stiprus tarpusavio šeiminis ryšys, Departamentas privalo atsižvelgti, spręsdamas pareiškėjo migracijos klausimus.

56. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios ir proceso teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS








Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (komisijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Pagėgių rinktinės vado 2017 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. TE-164 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo A. S., E. J. ir A. J.“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1 punktą, kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis VSAT Pagėgių rinktinės Štabo bendrųjų reikalų skyriaus 2017 m. gegužės 9 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 16-15(2.8) „Dėl netinkamo pareigūnų tarnybos Kybartų KPKP vykdymo“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), VSAT Pagėgių rinktinės vado priimtas Įsakymo 1.1 punktas, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintinas.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. vasario 14 d. apie 3.37 val. prie Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto (toliau – ir Kybartų KPKP) atvažiavo automobilius pervežanti transporto priemonė – tralas su pakrautu pervežamu automobiliu Mercedes-Benz. Automobilis Mercedes-Benz nuo tralo buvo nukrautas ir įvažiavo į Kybartų KPKP, kuriame sustojo prieš muitinės pareigūnų tikrinimo kanalą. Iš Mercedes-Benz automobilio išlipęs vyras nuėjo prie muitinės pareigūno darbo vietos Nr. 5. Po to Mercedes-Benz vairuotojas grįžo į automobilį ir įvažiavo į pasienio tikrinimo kanalą, kuriame vyko tikrinimas. Automobilis Mercedes-Benz buvo be valstybinio numerio ženklų, todėl pareigūnas patikrino automobilio Mercedes-Benz registracijos liudijime įrašytą identifikavimo numerį su jo kėbule išgraviruotu identifikavimo numeriu. Kadangi automobilis vykti be valstybinio numerio ženklų per valstybės sieną negalėjo, pareiškėjas leido budėtojui nueiti ir paaiškinti vairuotojui, jog jis galėtų kirsti valstybės sieną, jei automobilis Mercedes-Benz būtų pakrautas ant tralo. Pareiškėjas nurodė, kad su kolegomis patikrino dokumentus bei identifikavo, jog automobilis ir jo dokumentai tvarkingi, akcentavo, kad iki pasienio punkto asmuo nevažiavo automobiliu, automobilis buvo atvežtas pakrautas ant tralo, dėl to pareiškėjo pareiga buvo užtikrinti sklandų darbą, o ne bet kokiomis sąlygomis ieškoti būdų, siekiant nubausti asmenį. Automobilio Mercedes-Benz vairuotojas telefonu paskambinęs išsikvietė tą patį tralą, kuriuo buvo atvykęs į Kybartų KPKP. Kol Mercedes-Benz vairuotojas laukė tralo, pareiškėjas papildomai patikrino Interpolo duomenų bazę, kurios

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7364ca0ac9911e9aa488968c21ecc58

duomenimis automobilis nebuvo ieškomas. Taip pat dar kartą patikrino, ar automobilis Mercedes-Benz į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai. Pareiškėjas, nustatęs, kad automobilis iš Baltarusijos į Lietuvą atvyko per Medininkų pasienio kontrolės punktą, telefonu paskambino Medininkų kelio pasienio kontrolės punkto (toliau – ir Medininkų KPKP) pamainos vyresniajam, kuris jam paaiškino, kad į Lietuvą iš Baltarusijos automobilis Mercedes-Benz atvyko be valstybinio numerio. Medininkų KPKP pareigūnai suteikė Mercedes-Benz vairuotojui informaciją ir paaiškino, kad atvykti į Lietuvos Respubliką bus galima tuo atveju, jei automobilis bus pakrautas ant tralo. Pareiškėjas, sužinojęs Mercedes-Benz vairuotojo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, jo paklausė, kodėl jis nusikrovė automobilį nuo tralo ir iš karto nevyko su tralu iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjo teigimu, Mercedes-Benz vairuotojas paaiškino, kad tralo vairuotojas neturi nei paso, nei vizos vykti į Rusijos Federaciją. Tuomet Mercedes-Benz vairuotojui buvo paaiškinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai per valstybės sieną gali vykti turėdami asmens tapatybės kortelę, kurią tralo vairuotojas ir turėjo.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad automobilis Mercedes-Benz prie Kybartų KPKP teritorijos ribos atvažiavo ne savo eiga, tačiau buvo nukrautas nuo tralo ir apsaugos darbuotojo be valstybinio numerio ženklų įleistas į teritoriją automobilis Mercedes-Benz toliau judėjo tik Kybartų KPKP teritorijos ribose, tikėdamasis kirsti valstybės sieną. Pareiškėjas akcentavo, kad iš Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų teisės aktų sunku suprasti, kokiame teisės akte yra numatyta imperatyvi pareiga pareiškėjui fiksuoti administracinius nusižengimus, nesusijusius su valstybės sienos apsaugos tarnybai numatytais uždaviniais, įgyvendinamomis funkcijomis, bet susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais. Tarnybinio patikrinimo išvadoje tik formaliai konstatuotas pažeistų teisės normų sąrašas, realiai pažeidimų nepagrindžiant jokiais įrodymais, neaptariant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu pažeidimai padaryti. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra susieti pareiškėjo veiksmai su atitinkamų teisės aktų pažeidimu, be to, nesuprantama tarnybinio nusižengimo sudėtis ir atsakomybės pagrįstumas, tarnybinio patikrinimo išvadoje teisės aktų pažeidimas nevertintas ir neįrodinėtas, nenustatyta, kokiu būdu (kokiais veiksmais) pareiškėjas pažeidė teisės aktų nuostatas, o tiesiog konstatuota, kad pareiškėjas jas pažeidė.

5. Pareiškėjo manymu, tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai, konkrečiai nevertinti pareiškėjo atlikti veiksmai, nenurodyta, kokie pareiškėjo veiksmai (neveikimas) sukėlė atitinkamas pasekmes, t. y. nenustačius tarnybinio nusižengimo sudėties, tarnybinė atsakomybė negalima. Pareiškėjo teigimu, žodžiu vadovybė jam nurodė, kad tarnybines pareigas įvykdė tinkamai ir tarnybinė atsakomybė taikoma tik dėl to, kad buvo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, už kurį taikytina administracinė atsakomybė, o pareiškėjas turėjo imtis veiksmų administracinio nusižengimo teisenai, tačiau vykdyti Kelių eismo taisyklių pažeidimų prevenciją nei pareigybės aprašymas, nei pareiškėjo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai nenumato.

6. Atsakovas VSAT Pagėgių rinktinė (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo budėjimo metu į Kybartų KPKP

įvažiavo lengvasis automobilis Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų. Automobilio tikrinime dalyvavo trys pareigūnai – pareiškėjas, A. J. ir E. J. Duomenų bazėje buvo nurodyta, kad automobilis Iveco (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį išvežė automobilį Mercedes-Benz, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymėjo, kad ant automobilio Mercedes-Benz nebuvo pritvirtinti jokie automobilio registracijos numerio ženklai. Automobilio Mercedes-Benz (vežto su krovininiu automobiliu Iveco) kirtimo duomenis į duomenų bazę suvedė Pagėgių rinktinės Sargų būrio pasienietis A. J. Pagal valstybinio numerio ženklus (duomenys neskelbtini) duomenų bazėje gautą informaciją, nustačius, kad paskutinį kartą valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją per Medininkų pasienio kontrolės punktą lengvasis automobilis Mercedes-Benz kirto 2015 m. birželio 26 d., Pagėgių rinktinės vado nurodymu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo, A. J. ir E. J. veiksmų, netinkamai atliekant Kybartų KPKP tarnybinę užduotį.

8. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 8.30 val. atliko užduotis „Pasienio tikrinimo posto pamainos vyresnysis“, „Antros linijos patikrinimas“, „Vizų išdavimas“. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui 2017 m. balandžio 25 d. buvo surašytas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame buvo nurodytos galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybės bei pasiūlyta pateikti paaiškinimą, tačiau pareiškėjas paaiškinime iš esmės nepateikė jokių motyvų. Atsakovas akcentavo, jog tik pateikdamas teismui skundą, pareiškėjas išdėstė nesutikimo su paskirta tarnybine nuobauda motyvus ir argumentavo nepažeidęs Įsakyme nurodytų teisės aktų, tačiau nei tarnybinio patikrinimo metu, nei skunde pareiškėjas nepaaiškino, kodėl 2017 m. vasario 14 d. apie 3.45 val. Kazachstano pilietis į Kybartų KPKP bei kontrolės punktą važiavo automobiliu Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų, o vėliau jam tarnybos metu pavaldus pareigūnas A. J. į VSAT informacinę sistemą įvedė, kad automobilis Mercedes-Benz išvyko iš Lietuvos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį per Kybartų KPKP su valstybinio numerio ženklais (duomenys neskelbtini), nors Mercedes-Benz automobilis buvo ir vyko be valstybinio numerio ženklų. Atsakovas

pažymėjo, jog pareiškėjas neneigė, kad automobilis Mercedes-Benz 2017 m. vasario 14 d. apie 3.45 val. į punktą buvo įvažiavęs be valstybinio numerio ženklų, pareiškėjas matė, kad minėto automobilio vairuotojas pažeidžia teisės aktus, tačiau nesiėmė jokių priemonių pažeidimui užfiksuoti. Atsakovas akcentavo, kad automobilis be valstybinio numerio ženklų ne tik per sieną sava eiga vykti negalėjo, bet ir dalyvauti eisme tokiam automobiliui yra draudžiama. Taip pat, atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir teigė, kad jungėsi prie duomenų bazių, prie Interpolo, bet tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad jokių įrašų nei Kybartų KPKP antroje kontrolės linijoje patikrintų asmenų ir dokumentų apskaitos registre, nei Kybartų KPKP pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniojo (budėtojo) darbo registre nėra, išskyrus pamainos budėjimo priėmimą ir perdavimą.

9. Atsakovas pabrėžė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, tarnybinio patikrinimo metu buvo ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, nustatyti visi teisės pažeidimo elementai – objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusė.

II.

10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. iš VSAT Pagėgių rinktinės vado Įsakymo 1.1 punkto pašalino Sienos kontrolės nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116 (toliau – ir Nuostatai), 114.11 ir 240 punktų bei Sargybų skyriaus specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Pagėgių rinktinės vado 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 3-53 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 6.13 punkto pažeidimus, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas, būdamas paskirtu į pasienio tikrinimo posto pasienio sargybą ir vykdęs užduotis „Pasienio tikrinimo posto pamainos vyresnysis“, „Antros linijos patikrinimas“, nesiėmė priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti, neužtikrino tikslaus tarnybinės užduoties vykdymo, nereikalavo iš pavaldžių pareigūnų laiku ir nepriekaištingai įvykdyti skirtas tarnybines užduotis, todėl šiais veiksmais pažeidė Nuostatų 66, 68, 68.2, 71, 114.11, 239 ir 240 punktus, Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos, patvirtintos VSAT Pagėgių rinktinės vado 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3-74 (toliau – ir Darbo instrukcija), 10, 10.7 ir 10.21 punktus bei Pareigybės aprašymo 6.1, 6.2, 6.3, 6.4, 6.5, 6.8 ir 6.18 punktų reikalavimus. VSAT Pagėgių rinktinės vadas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgdamas į Tarnybinio patikrinimo išvadą, Įsakymo 1.1 punktu paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

12. Teismas, vadovavosi Statutu ir tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintu Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatomis.

13. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 6.18 punktą, nors tokio punkto Pareigybės aprašyme nėra, atsakovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, todėl vietoje Pareigybės aprašymo 6.18 punkto turėtų būti nurodytas 6.13 punktas. Teismas nurodė, kad Pareiškėjui įteikto 2017 m. balandžio 25 d. pranešimo „Dėl tarnybinio nusižengimo“ turinys patvirtino, jog pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis pažeidė Pareigybės aprašymo 6.13 punktą, o ne 6.18 punktą, todėl pareiškėjas iš esmės turėjo galimybę apsiginti bei pateikti argumentus dėl galbūt pažeisto Pareigybės aprašymo 6.13 punkto. Tai įvertinęs, teismas sprendė, jog rašymo apsirikimo klaidos padarymas ir vėliau priimtuose administraciniuose aktuose (Tarnybinio patikrinimo išvadoje bei Įsakyme) klaidingai nurodžius Pareigybės aprašymo punktą (vietoje 6.13 punkto nurodžius 6.18 punktą) iš esmės nesuvaržė pareiškėjo teisių, todėl šios klaidos nelaikė esminiu pažeidimu.

13.1. Vadovaudamasis Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 225 punkto ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas vertino, kad vairuojama transporto priemonė visais atvejais (išskyrus vienintelį atvejį, kai valstybinio numerio ženklai yra pavogti ir pranešus policijai vykstama juos išsiimti) privalo būti su valstybinio numerio ženklais. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl to, kad vairuojamas lengvasis automobilis Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų įvažiavo į Kybartų KPKP, t. y. aptartu atveju buvo daromas administracinis nusižengimas, tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti.

13.2. Pareiškėjas, matydamas, kad galbūt buvo daromas administracinis nusižengimas, privalėjo spręsti jo kompetencijai priklausančius sienos kirtimo klausimus (Pareigybės aprašymo 6.5 punktas), t. y. imtis priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti, sulaikyti pažeidėją (Nuostatų 71 punktas, Pareigybės aprašymo 6.3 punktas, Darbo instrukcijos 10.21 punktas), užtikrinti tinkamą pasienio teisinio režimo kontrolę (Pareigybės aprašymo 6.2 punktas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti, nesulaikė ir į užkardą tolimesniam tyrimui nepristatė asmens, kuris galbūt pažeidė pasienio ruožo teisinį režimą, todėl tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Nuostatų 71 punktą, Pareigybės aprašymo 6.2, 6.3 ir 6.5 punktus bei Darbo instrukcijos 10.21 punktą.

13.3. VSAT pareigūnai neturi teisės surašyti administracinio teisės nusižengimo protokolo dėl ANK 415 straipsnio 3 dalies pažeidimų, tačiau tokia kompetencija suteikta policijos pareigūnams. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepažeidė Nuostatų 114.11 punkto, kuriame nustatyta pareiga užkardos pamainos vyresniajam užtikrinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos laikymąsi. Tačiau kartu teismas akcentavo, jog tai nereiškia, kad VSAT pareigūnai neprivalo imtis priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti bei nepranešti policijos pareigūnams apie tai, kad yra daromas teisės aktų pažeidimas (administracinis nusižengimas, nusikalstama veika ir pan.).

13.4. Byloje esančiuose Kybartų užkardos Kybartų KPKP pasienio tikrinimo posto tarnybiniuose žiniaraščiuose, kuriuos pildė pareiškėjas, buvo nurodyta, jog tarnybos metu (nuo 2017 m. vasario 13 d. 19.30 val. iki 2017 m. vasario 14 d. 8.30 val.) pažeidimų nenustatyta, t. y., pareiškėjas minėtuose žiniaraščiuose įrašė, jog pamainos metu nebuvo padaryta pažeidimų, nors privalėjo nurodyti, kad pamainos metu buvo galbūt padarytas teisės aktų pažeidimas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, neregistravęs pažeidimo ir neperdavęs informacijos užkardos vadui, pažeidė Pareigybės aprašymo 6.4 punktą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Nuostatų 71 punktą, Pareigybės aprašymo 6.2, 6.3, 6.4 ir 6.5 punktus, Darbo instrukcijos 10.21 punktą, tačiau nepažeidė Nuostatų 114.11 punkto.

13.5. Pareiškėjas atsakė už tarnybos metu jam pavaldžių pareigūnų kontrolę, todėl privalėjo kontroliuoti pasienio pareigūno A. J. darbą, iš jo reikalauti nepriekaištingai įvykdyti jam paskirtas tarnybines užduotis, t. y. kad į duomenų sistemą būtų suvedami teisingi duomenys. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pavaldžiam pareigūnui A. J. į duomenų sistemą suvedus, kad Mercedes-Benz Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto būdamas su valstybinio numerio ženklais, nors buvo be jų, pareiškėjas tinkamai neužtikrino pavaldžių pareigūnų darbo, todėl pažeidė Nuostatų 66, 68.2 punktus, Darbo instrukcijos 10.7 punktą, Pareigybės aprašymo 6.1, 6.8 punktus.

13.6. Nors pareiškėjas tvirtina tikrinęs duomenų bazes apie tai, ar automobilis Mercedes-Benz nėra ieškomas, ar teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką bei skambinęs Medininkų Kelio pasienio kontrolės punkto pamainos vyresniajam, tačiau Kybartų KPKP antroje kontrolės linijoje patikrintų asmenų ir dokumentų apskaitos registre nėra užfiksuota jokių duomenų apie tai, kad buvo tikrinami kokie nors Mercedes-Benz automobilio duomenys ar dokumentai. Teismo vertinimu, pareiškėjas netinkamai atliko jam priskirtas tarnybines užduotis, todėl pažeidė Nuostatų 239 punktą.

13.7. Pareiškėjas Tarnybinio patikrinimo išvadoje taip pat kaltinamas Nuostatų 240 punkto bei Pareigybės aprašymo 6.13 punkto pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra tiksliai nurodyta, kuo pasireiškė Nuostatų 240 punkto pažeidimas. Šiuo atveju, atsakovas tik abstrakčiai konstatuoja, kad pareiškėjas pažeidė Nuostatų 240 punktą bei Pareigybės aprašymo 6.13 punktą, kuris iš esmės nurodo bendrąsias teises ir pareigas. Be to, tiek Tarnybinio patikrinimo išvadoje, tiek Įsakyme nenurodomas Pareigybės aprašymo 6.13 punktas (dėl rašymo apsirikimo klaidos nurodytas 6.18 punktas). Teismas tai įvertinęs, nurodė, kad Nuostatų 240 punkto bei Pareigybės aprašymo 6.13 punkto pažeidimai turi būti pašalinti iš Įsakymo 1.1 punkto.

14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, jog pareiškėjas pažeidė Nuostatų 66, 68, 68.2, 71 ir 239 punktus, Darbo instrukcijos 10.7 ir 10.21 punktus bei Pareigybės aprašymo 6.1, 6.2. 6.3, 6.4, 6.5 ir 6.8 punktų reikalavimus, tačiau nepažeidė Nuostatų 114.11, 240 punktų bei Pareigybės aprašymo 6.13 punkto, ir sprendė, jog tarnybinė nuobauda – papeikimas yra adekvati padarytiems teisės aktų pažeidimams. Kartu teismas pažymėjo, jog nors Įsakymo 1.1 punktas ir turi tam tikrų trūkumų (nurodytas ne toks įsakymo numeris, kuriuo patvirtinti Nuostatai, (vietoje Nr. 4-116 nurodytas Nr. 4-706) bei nurodytas ne toks Pareigybės aprašymo punktas (vietoje 6.13 punkto nurodytas 6.18 punktas)), tačiau šie trūkumai nėra esminiai, dėl kurių būtų galima panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Įsakymą.

15. Dėl nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių, teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir iš Įsakymo 1.1 punkto pašalino Nuostatų 114.11 ir 240 punktų bei Pareigybės aprašymo 6.13 punkto pažeidimus.

III.

16. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m.

lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.17. Pareiškėjas nurodo, kad teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nesivadovavo nustatytu imperatyviu teisiniu

reguliavimu, netiksliai suprato pasienio pareigūnų darbą ir veiklos ypatumus, netiksliai taikė arba iš viso netaikė pareiškėjo darbą reglamentuojančių teisės normų, vadovavosi tik atsakovo tendencingai ir netiksliai pateikta informacija, netikrino atsakovo teiginių, o tiesiog preziumavo juos kaip teisingus, neteisingai konstatavo, kad pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis.

18. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendime nepagrįstai ir neteisėtai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Darbo instrukcijos 10.21 punktą ir Pareigybės aprašymo 6.3 punktą, nes privalėjo sulaikyti pažeidėją (Mercedes-Benz vairuotoją), kadangi, šis asmuo nepadarė teisės aktuose nurodyto pažeidimo, už kurį pareiškėjui suteikta teisė apriboti asmens laisvę. Darbo instrukcijos 10.21 punktas konkrečiai (baigtiniu sąrašu) apibrėžia, kokius asmenis pareigūnas privalo sulaikyti. Pareiškėjo nuomone, kadangi automobilio Mercedes-Benz vairuotojas nebuvo paieškomas, nepateikė suklastotų dokumentų ar jam nepriklausančių dokumentų, nesislėpė transporto priemonėje ir kitaip nepažeidė valstybės sienos kirtimo taisyklių, muitų, pasienio kontrolės punktų režimo, jis nepadarė jokių pažeidimų, dėl kurių pareiškėjas turėjo teisę apriboti šio asmens laisvę ir jį sulaikyti. Be to, vadovaujantis Pareigybės aprašymo 6.3 punktu, pareiškėjui nustatyta pareiga sulaikyti asmenis, transporto priemones, gabenamus krovinius (ir kitas materialines vertybes), ne bet kokius, o pažeidusius valstybės sieną, pasienio ruožo teisinį režimą ar vykimo (gabenimo) per valstybės sieną tvarką. Pareiškėjas teigia, kad nei Tarnybinio patikrinimo išvadoje, nei teismo sprendime nenurodyta, kokį valstybės sienos, pasienio ruožo teisinio režimo ar vykimo (gabenimo) per valstybės sieną tvarkos pažeidimą padarė Mercedes-Benz vairuotojas. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu nebuvo padaryti minėti pažeidimai, jis neturėjo teisės ar pareigos sulaikyti Mercedes-Benz vairuotoją ar kitaip apriboti jo laisvę. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad ir dėl Nuostatų 71 punkto, numatančio bendro pobūdžio pareigą – imtis priemonių neteisėtiems veiksmams nutraukti, pažeidėjams sulaikyti, teismo sprendime nenurodyta, kokį pažeidimą padarė Mercedes-Benz vairuotojas, už kurio padarymą pareiškėjas turėjo teisę ir pareigą jį sulaikyti.

19. Teismas nepagrįstai konstatavo Pareigybės aprašymo 6.2 punkto pažeidimus, kadangi pareiškėjas pasienio kontrolės punktų ir pasienio teisinio režimo kontrolę aptariamo įvykio metu vykdė, pagal kompetenciją priėmė sprendimus. Pareiškėjo nuomone, Kelių eismo taisyklių pažeidimai nepriklauso jo kompetencijai, be to, tai nėra susiję su sienos kirtimu. Pareiškėjas pažymi, kad Mercedes-Benz sieną kirto nepažeisdamas jokių sienos kirtimo taisyklių, todėl pareiškėjas tinkamai atliko pasienio teisinio režimo kontrolę ir nepažeidė Pareigybės aprašymo 6.2 punkto. Pareiškėjas pamini, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 598 patvirtintos Pasienio teisinio režimo taisyklės, kuriose yra reglamentuotos asmenų pareigos, elgesys pasienio ruože. Tačiau šios taisyklės nėra susijusios su administraciniais nusižengimais dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Dėl to teismas ne tik nepagrįstai, bet ir prieštaraujančiai teisės aktų nuostatoms padarė išvadas dėl pareiškėjo netinkamai vykdytos pasienio teisinio režimo kontrolės ir klaidinančiai pareiškėjo veiksmus siejo su pasienio teisiniu režimu.

20. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo daromas administracinis nusižengimas (lengvasis automobilis Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų įvažiavo į Kybartų KPKP), be to, kompetencija nuspręsti, ar buvo daromas administracinis nusižengimas, ar ne, suteikta išimtinai policijos pareigūnams, o ne teismui ar pareiškėjui.

21. Įvažiavimą į Kybartų KPKP kontroliuoja elektroninė sistema ir tretieji asmenys – apsaugos įmonė, kurios darbuotojas gali į Kybartų KPKP teritoriją leisti įvažiuoti transporto priemonėms mechaniniu (rankiniu) būdu. Pareiškėjas pažymi, kad nei automobilio Mercedes-Benz įvažiavimo į Kybartų KPKP aptvertą teritoriją, nei judėjimo joje jis ne tik nekontroliuoja, bet ir objektyviai negali sekti vaizdo kamerų pagalba. Kaip Mercedes-Benz automobilis įvažiavo į Kybartų KPKP teritoriją, pareiškėjas nematė ir negalėjo matyti, nes tai ne jo, o elektroninės sistemos ir apsaugos įmonės kompetencija.

22. Imtis priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti, pareiškėjo nuomone, jam suteikta kompetencija aiškiai apibrėžtu baigtiniu sąrašu, nurodytu ANK. Siekdamas imtis priemonių dėl galimo su Kelių eismo taisyklėmis susijusio administracinio nusižengimo, priskirto išimtinai policijos kompetencijai, pareiškėjas turi būti įsitikinęs nusižengimo požymių realiu buvimu, o ne galimu menamu pažeidimo požymių egzistavimu. Pareiškėjo įsitikinimu, Mercedes-Benz automobilis viešajame eisme be valstybinio numerio ženklų nedalyvavo. Mercedes-Benz automobilis važiavo tik specialios paskirties aptvertoje teritorijoje, į kurią pateko trečiųjų asmenų leidimu (apsaugos darbuotojo mechaniškai (rankiniu būdu) pakeltu užtvaru). Aptvertoje teritorija nėra viešojo eismo dalis, joje viešasis eismas nevyksta, todėl pareiškėjo supratimu, šiuo konkrečiu atveju nebuvo jokių administracinio nusižengimo požymių.

23. Nors tarnybinio patikrinimo metu buvo netinkamai nustatytas neveikimas padarytas tyčine kaltės forma, pareiškėjo teigimu, teismas nenagrinėjo ir nepagrįstai nepasisakė dėl kaltės formos.

24. Nesutikdamas su teismo išvada, kad VSAT pareigūnai turi imtis priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti bei pranešti policijos pareigūnams, pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju administracinis nusižengimas nebuvo daromas, todėl nėra suprantama, kokiu teisiniu pagrindu jis privalėjo pranešti apie tai policijai, jeigu administracinio nusižengimo požymių neįžvelgė. Pareiškėjas nurodo, kad veiksmų nesiėmimas, kai daromas nusikaltimas, būtų nesuderinamas su jo funkcija užtikrinti tinkamą pasienio teisinio režimo kontrolę, nes visi teisės pažeidimai, susiję su pasienio teisinio režimo kontrole, t. y. asmenims nustatytų taisyklių laikymasis, užtikrinant sienos apsaugą, yra pareiškėjo tiesioginė kompetencija.

25. Pareiškėjas teigia, kad žiniaraščiuose nėra rašomi galimi pažeidimai, o rašomi de facto (faktiškai; iš tikrųjų) užfiksuoti pažeidimai, tačiau jokie galimi pažeidimai, kurie realiai nėra sukėlę teisinių pasekmių, nėra fiksuojami ir rašomi į žiniaraštį.

26. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jis pažeidė teisės aktus, kadangi nereikalavo A. J. į duomenų sistemą suvesti teisingus duomenis. Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė ir nevertino, ar objektyviai pareiškėjas galėjo tai kontroliuoti.

27. Dėl Kybartų KPKP antroje kontrolės linijoje patikrintų asmenų ir dokumentų apskaitos registre neužfiksuotų duomenų, pareiškėjas paaiškina, kad šiuo atveju Mercedes-Benz automobilis ir jo vairuotojas nesudarė pagrindo tikrinimui antroje linijoje, todėl toks tikrinimas nebuvo atliekamas, dėl ko ir įrašo registre apie tokį patikrinimą nėra, kadangi antros linijos patikrinimas iš esmės apima dokumentų klastojimo požymių paiešką su specialia technine įranga, įtarimo dėl dokumentų klastojimo nekilo nei vienam pareigūnui, t. y. nebuvo pagrindo antrai linijai tikrinti

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad sienos kirtimo tiek per Medininkų KPKP, tiek per Kybartų KPKP atveju, taip pat visais kitais atvejais, transporto priemonės yra identifikuojamas pagal identifikavimo numerį. Byloje esantis Transporto priemonių, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną sąrašas, parodo, kad tas pats automobilis Mercedes-Benz į Lietuvos Respubliką atvyko pakrautas ant tralo be valstybinio numerio ženklų ir išvyko iš Lietuvos Respublikos pakrautas ant tralo be valstybinio numerio ženklų.

29. Atsakovas VSAT Pagėgių rinktinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus motyvus, papildomai akcentuodamas, kad vairuojama transporto priemonė visais atvejais (išskyrus vienintelį atvejį, kai valstybinio numerio ženklai yra pavogti ir pranešus policijai vykstama juos išsiimti) privalo būti su valstybinio numerio ženklais. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad vairuojamas automobilis Mercedes-Benz be valstybinio numerio ženklų įvažiavo į Kybartų KPKP, t. y. buvo daromas administracinis nusižengimas, tačiau pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti. Atsakovo teigimu, buvo daromas akivaizdus administracinis nusižengimas, t. y. prieš punkto teritoriją automobilis Mercedes-Benz be valstybinių numerių nuvažiavo nuo tralo ir dalyvaudamas viešajame eisme įvažiavo į Kybartų PKP teritoriją (automobilis vyko savo eiga), tokiam pažeidimui nustatyti nereikia specialių žinių ar būti pareigūnu, kiekvienas pilietis, vairuojantis transporto priemonę, žino, kad be valstybinių numerio ženklų vairuoti transporto priemonę yra draudžiama.

Teisėjų kolegija


31. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo A. S. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Pagėgių rinktinės vado 2017 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. TE-164 1.1 punktą skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Įsakymu tarnybinė nuobauda – papeikimas, buvo paskirta už tai, kad vykdęs užduotis „Pasienio tikrinimo posto pamainos vyresnysis“, „Antros linijos patikrinimas“ 2017 m. vasario 14 d. apie 3.45 val. automobiliui Mercedes-Benz be valstybinių numerio ženklų atvykus į Kybartų KPKP, nesiėmė priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti, neužtikrino tikslaus tarnybinės užduoties vykdymo, nereikalavo iš pavaldžių pareigūnų laiku ir nepriekaištingai įvykdyti skirtas tarnybines užduotis ir pažeidė Sienos kontrolės nuostatų, patvirtintų VSAT vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-706, 239, 240, 114.11, 66, 68, 68.2 ir 71 punktus, Kybartų KPKP darbo instrukcijos, patvirtintos rinktinės vado 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3-74, 10, 10.7 ir 10.21 punktus bei Sargybų

skyriaus specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto rinktinės vado 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 3-53, 6.1, 6.2, 6.3, 6.4, 6.5, 6.8 ir 6.18 punktų reikalavimus.

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. iš Įsakymo 1.1 punkto pašalino Nuostatų 114.11 ir 240 punktų bei Pareigybės aprašymo 6.13 punkto pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VSAT pareigūnai neturi teisės surašyti administracinio teisės nusižengimo protokolo dėl ANK 415 straipsnio 3 dalies pažeidimų, nes tokia kompetencija suteikiama policijos pareigūnams. Pareiškėjas nepažeidė Nuostatų 114.11 punkto, kuriame nustatyta pareiga užkardos pamainos vyresniajam užtikrinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos laikymąsi. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje tik abstrakčiai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Nuostatų 240 punktą bei Pareigybės aprašymo 6.13 punktą, kuris nurodo bendrąsias teises ir pareigas (Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Įsakyme nenurodomas Pareigybės aprašymo 6.13 punktas). Kita Įsakymo dalis pripažinta pagrįsta ir teisėta.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadas dėl pareiškėjo netinkamai vykdytos pasienio teisinio režimo kontrolės ir klaidinančiai siejo pareiškėjo veiksmus su pasienio teisiniu režimu; teigė, kad buvo daromas administracinis nusižengimas, nes kompetencija nuspręsti dėl administracinio nusižengimo padarymo yra suteikiama policijos pareigūnams. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog VSAT pareigūnai privalo imtis priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti bei pranešti policijos pareigūnams apie tai, kad yra daromas teisės aktų pažeidimas, bei vertinimu, jog jis pamainos metu privalėjo nurodyti, kad padarytas teisės aktų pažeidimas, kadangi nebuvo padarytas administracinis nusižengimas, be to, plečiamai aiškinta žiniaraščio pildymo tvarka. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktus, nes nereikalavo, jog A. J. į duomenų sistemą suvestų teisingus duomenis, kadangi nebuvo įvertinta, ar objektyviai šį A. J. veiksmą pareiškėjas galėjo kontroliuoti. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog Kybartų KPKP antroje kontrolės linijoje patikrintų asmenų ir dokumentų apskaitos registre nuo 2017 metų pradžios iki šios dienos nėra nei vieno įrašo apie tai, kad pareiškėjas būtų atlikęs antros linijos patikrinimą, nes antros linijos patikrinimus gali atlikti tik pareigūnas, turintis mažiausiai antro lygio dokumentų patikrinimo kvalifikaciją, kurios pareiškėjas neturi.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013; kt.). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

36. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012; kt.). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

37. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; kt.).

38. Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tik tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose

teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011; kt.).

39. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes šiam ginčui išnagrinėti.

40. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

41. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Įsakymas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

42. Pareiškėjas teigia, kad Mercedes-Benz vairuotojas valstybės sienos kirtimo taisyklių, muitų, pasienio kontrolės punktų režimo nepažeidė, todėl jis (pareiškėjas) neturėjo teisės sulaikyti vairuotojo. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo argumentu iš esmės sutinka, nes pagal suklosčiusią situaciją 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjas neturėjo teisės sulaikyti Mercedes-Benz vairuotojo. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kad pareiškėjas privalėjo nagrinėjamu atveju sulaikyti Mercedes-Benz vairuotoją, kuris pažeisdamas Kelių eismo taisykles, vairavo transporto priemonę be valstybinio numerio ženklo, t. y. kad buvo ANK 597 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti sulaikomas.

43. Darbo instrukcijos 10.21 punktas nustato, kad pareiškėjas privalo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sulaikyti tokius asmenis: paieškomus, pateikusius suklastotus dokumentus ar jiems nepriklausančius asmens kelionės dokumentus, pasislėpusius transporto priemonėse ar įtariamus kitaip pažeidus valstybės sienos kirtimo taisykles, muitų, pasienio kontrolės punktų režimą. Atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad Mercedes-Benz vairuotojas atitiko šiuos reikalavimus ir dėl to privalėjo būti sulaikytas. Dėl to konstatuotina, kad nepagrįstai pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta dėl Darbo instrukcijos 10.21 punkto, Nuostatų 71 punkto ir Pareigybės aprašymo 6.3 pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad 71.4 punkte nurodoma apie viešosios tvarkos pažeidimus pasienio kontrolės punktuose ar pasienio ruože, tačiau šiuo atveju yra nustatyta, kad Mercedes-Benz vairuotojas galbūt padarė ne viešosios tvarkos pažeidimą, o nusižengimą, susijusį su transportu ir kelių ūkiu.

44. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ANK 415 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog įregistruotų arba išregistruotų transporto priemonių be valstybinio numerio ženklų (ženklo) vairavimas arba transporto priemonių, kurių valstybinio numerio ženklų galiojimas yra pasibaigęs, vairavimas, išskyrus atvejį, kai pranešus policijai apie transporto priemonės valstybinio numerio ženklų (ženklo) vagystę, vykstama išsiimti naujų (naujo) valstybinio numerio ženklų (ženklo), užtraukia baudą vairuotojams nuo šešiasdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VSAT pareigūnai neturi teisės surašyti administracinio teisės nusižengimo protokolo dėl ANK 415 straipsnio 3 dalies pažeidimų, nes tokia kompetencija suteikta policijos pareigūnams, tačiau pripažino, kad VSAT pareigūnai privalo imtis priemonių administraciniam nusižengimui nustatyti bei pranešti policijos pareigūnams apie tai, jog yra daromas teisės aktų pažeidimas.

45. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos išvada ir nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo kompetencijos ribų, jo

pareigos imtis priemonių ir jo objektyvių galimybių imtis priemonių, o teisinis reguliavimas jam nenustato imperatyvios pareigos imtis priemonių dėl galimo administravimo nusižengimo, susijusio su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, numatytu ANK 415 straipsnio 3 dalyje.

46. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo daromas akivaizdus ANK 415 straipsnio 3 dalies pažeidimas, kurį pareiškėjas, net ir nebūdamas specialiai supažindintas su ANK pažeidimais, turėjo kompetenciją ir galimybę nustatyti tokio pobūdžio nusižengimą. Atsižvelgiant į pareiškėjo vykdomas funkcijas, konstatuotina, jog jam yra žinoma automobilio valstybinio ženklo (numerio) reikšmė ir būtinumas, kad automobilis būtų su valstybiniu ženklu (numeriu), Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 26 straipsnio nuostatos. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kuriais įrodinėjama, jog automobilis Mercedes-Benz turėjo teisę važiuoti specialiosios paskirties aptvertoje teritorijoje be valstybinio ženklo (numerio). Byloje nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas buvo davęs nurodymą automobiliui nuvažiuoti juo jį pervežančios transporto priemonės.

47. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (neteko galios nuo 2018 m. sausio 1 d.) 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo aiškiai įtvirtinta, jog VSAT pareigūnas, įgyvendindamas šiame įstatyme nustatytas VSAT funkcijas saugant valstybės sieną ir atliekant pasienio kontrolę, privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į VSAT ar policijos įstaigos asmenį, padariusį nusikalstamą veiką arba administracinį teisės pažeidimą, ir pranešti apie tai VSAT ar policijos įstaigai.

48. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesiėmė priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, pranešti apie daromą nusižengimą, nustatytą ANK 415 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas be teisėto pagrindo teigia, kad jis privalo imtis veiksmų tik dėl pažeidimų, susijusių su pasienio teisinio režimo kontrole. Šiuo aspektu primintina, kad Nuostatų 71.4 punkte nurodyti ir viešosios tvarkos pažeidimai, o tai reiškia, kad pareiškėjas yra susipažinęs ir su kitokio pobūdžio pažeidimais. Pareigybės aprašymo 6.2 punkte nėra aptarta, kad pareiškėjas išimtinai teikia informaciją tik apie administracinius nusižengimus, susijusius su pasienio režimo kontrole.

49. Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus specialistas, vykdydamas pasienio sargybų tarnybines užduotis bei kitas teisės aktais nustatytas funkcijas valstybės sienos ruože ir saugomuose objektuose, ne tik stebi asmenis ir transporto priemones, juos tikrina, tačiau renka, kaupia, registruoja ir perduoda reikalingą informaciją užkardos vadui (Pareigybės aprašymo 6.4 p.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas tarnybiniuose žiniaraščiuose įrašė, jog pamainos metu nebuvo padaryta pažeidimų, nors privalėjo nurodyti, kad pamainos metu buvo galbūt padarytas teisės aktų pažeidimas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad nebuvo padarytas administracinis nusižengimas, į žiniaraštį nerašomi galimi pažeidimai. Kadangi byloje nustatyta, jog buvo daromas akivaizdus nusižengimas, nustatytas ANK 415 straipsnio 3 dalyje, o pareiškėjas nesiėmė priemonių, kad būtų įformintas šis nusižengimas, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl žiniaraščio pildymo tvarkos pažeidimo.

50. Nuostatų 239 punkte įtvirtinta, jog visuose pasienio tikrinimo postuose skiriama užduotis „Pasienio tikrinimo posto vyresnysis“. Pasienio tikrinimo posto pamainos vyresnįjį užkardos vadas skiria iš gerai parengtų ir sugebančių vadovauti pasienio sargams pareigūnų. Jis atsako už tikslų tarnybinės užduoties vykdymą, jam tarnybos metu pavaldžių pareigūnų drausmę, už tarnybinių patalpų ir kitų tarnybos vietų ir jose esančių materialinių vertybių priežiūrą, apsaugą, tinkamą panaudojimą. Jeigu pasienio kontrolės punktas yra dislokuotas užkardoje, tai pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniojo funkcijas gali vykdyti užkardos pamainos vyresnysis. Visais atvejais pasienio tikrinimo posto pamainos vyresniajam taikomi visi (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) šių nuostatų punktai, reglamentuojantys užkardos pamainos vyresniojo teises ir pareigas.

51. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas tvirtina tikrinęs duomenų bazes apie tai, ar automobilis Mercedes-Benz nėra ieškomas, ar teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, bei skambinęs Medininkų Kelio pasienio kontrolės punkto pamainos vyresniajam, tačiau Kybartų KPKP antroje kontrolės linijoje patikrintų asmenų ir dokumentų apskaitos registre nėra užfiksuota jokių duomenų apie tai, kad buvo tikrinami kokie nors Mercedes-Benz automobilio duomenys ar dokumentai.

52. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad automobilio Mercedes-Benz duomenis jis tikrino Interpolo duomenų bazėje, paaiškina, kad Mercedes-Benz automobilis ir jo vairuotojas nesudarė pagrindo tikrinimui antroje linijoje, todėl toks tikrinimas nebuvo atliekamas, dėl to ir įrašo registre apie tokį patikrinimą nėra. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjui nuobauda skirta ne už tai, jog jis neatliko patikrinimo per Interpolą, o dėl to, kad neužkirto kelio daromam akivaizdžiam teisės pažeidimui, apie įvykusį pažeidimą, atliktus

veiksmus, neįrašė į tarnybinę dokumentaciją.53. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad Nuostatų 239 punkto pažeidimas yra nustatytas ir dėl

to, jog pareiškėjas privalėjo užtikrinti tinkamą Kybartų KPKP tarnybinių užduočių vykdymą, atsakė už jam tarnybos metu pavaldžių pareigūnų kontrolę, todėl privalėjo kontroliuoti pasienio pareigūno A. J. darbą, iš jo reikalauti nepriekaištingai įvykdyti jam paskirtas tarnybines užduotis, t. y. kad į sistemą būtų suvedami teisingi duomenys. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Nuostatų 66, 68.2 punktus, Darbo instrukcijos 10.7 punktą, Pareigybės aprašymo 6.1 ir 6.8 punktus.

54. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. vasario 14 d. pamainos metu dirbo pareiškėjui 12 pavaldžių pareigūnų, per pamainos laiką valstybės sieną kirto iš viso 446 transporto priemonės ir 434 asmenys (iš jų 398 vyko transporte, o 36 vyko pėsčiomis), taip pat aptariamo įvykio metu, t. y. 2017 m. vasario 14 d. nuo 3.30 val. iki 5.10 val., valstybės sieną kirto iš viso 25 transporto priemonės, o pareigūnų darbo vietos yra išsidėsčiusios nutolusiu būdu. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susiklosčiusią teisinę situaciją, susijusią su Mercedes-Benz automobilio sienos kirtimu (pagal bylos duomenis galima spręsti, kad tai nebuvo tipinė situacija), pareiškėjo atliekamas funkcijas (Kybartų KPKP tarnybinių užduočių tinkamas vykdymas, pavaldžių pareigūnų kontrolė), daro išvadą, jog pareiškėjas privalėjo kontroliuoti pasienio pareigūno A. J. darbą, įsitikinti, kad tinkamai įvesti duomenys.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumo ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis teisės reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl netenkintinas pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Įsakymą, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Kadangi nustatyta, jog nepagrįstai į Įsakymą buvo įtraukti Darbo instrukcijos 10.21 punkto, Nuostatų 71 punkto ir Pareigybės aprašymo 6.3 punkto pažeidimai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:„Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės vado

2017 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. TE-164 1.1 punkto pašalinti Sienos kontrolės nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116, 71, 114.11 ir 240 punktų; Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos, patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės vado 2016 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 3-74, 10.21 punkto, Sargybų skyriaus specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės vado 2016 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 3-53, 6.3 ir 6.13 punktų pažeidimus.

Kitą skundo dalį atmesti.“Nutartis neskundžiama.


RAMŪNAS GADLIAUSKAS



2019-12082 2019-07-23 2019-07-12 2019-07-12 -

Administracinė byla Nr. eA-564-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00669-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 22.4.3(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas G. T. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2017 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (21)-14-267 dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjo G. T. tarnybos stažą; 3) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia jo teisėtus lūkesčius bei interesus, nes juo atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo vidaus tarnybos stažą, neįtraukė laikotarpio, kurio metu pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį. VSAT 2001 m. gegužės 4 d. įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos ir nuo 2001 m. gegužės 4 d. paskirtas VSAT Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiuoju specialistu. Jis į vidaus tarnybą buvo grąžintas 2006 m. balandžio 4 d. VSAT vado įsakymu ir nuo 2006 m. balandžio 11 d. buvo paskirtas į VSAT Štabo Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo paskirta pareigūno valstybinė pensija į tarnybos stažą neįtraukiant laikotarpio nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas buvo priimtas nepagrįstai, nes ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo darbdavys buvo VSAT, jis dirbo pagal darbo sutartį, darbo funkcijos ginčijamu laikotarpiu nebuvo pakeistos. Todėl pareiškėjo pareigos, kurias jis ėjo nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d. turi būti priskirtos pareigūno pareigoms ir šis laikotarpis turi būti įtrauktas į vidaus tarnybos stažą.

3. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. VSAT vado 2014 m. gruodžio 23 d. įsakymu

Nr. TE-332 jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2015 m. sausio 5 d. Šiame įsakyme buvo nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas yra 15 metų 8 mėnesiai 27 dienos, t. y. į vidaus tarnybos stažą nebuvo įskaičiuotas laikotarpis nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d. Pareiškėjas apie tai, jog ginčijamas laikotarpis nebuvo įskaičiuotas į vidaus tarnybos stažą žinojo 2015 m. sausio 5 d. Be to, 2006 m. liepos 7 d. pareiškėjas tarnybiniu pranešimu kreipėsi į VSAT dėl ginčijamo laikotarpio įtraukimo į vidaus tarnybos stažą, 2006 m. spalio 18 d. raštu Nr. 13-3369 jam buvo pateiktas atsakymas. Vadinasi, VSAT sprendimas, kad ginčijamas laikotarpis neįskaičiuotas į vidaus tarnybos stažą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fd22c980ac9911e9aa488968c21ecc58

pareiškėjui tapo žinomas 2006 m. spalio 18 d. (VSAT raštas Nr. 13-3369). Tuo tarpu ginčijamas VSAT 2017 m. sausio 25 d. raštas Nr. (21)-14-267 yra informacinio pobūdžio, jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė.

5. Pareiškėjas, eidamas pareigas ginčo laikotarpiu, neturėjo viešojo administravimo įgaliojimų jam nepavaldiems asmenims, ir tai leidžia konstatuoti, kad šias funkcijas atliekantis valstybės tarnautojas neturėjo pagrindinio statutinės pareigybės požymio – viešojo administravimo įgaliojimų nepavaldiems asmenims. Be to, laikotarpio, kai pareigūnas ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas, vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms, įskaitymas į vidaus tarnybos stažą Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas) nereglamentuotas. Tokio reglamentavimo nėra ir šiuo metu galiojančioje Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo 2015-06-25 Nr. XII-1855 redakcija) 46 straipsnio redakcijoje.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo G. T. skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad iki 2001 m. gegužės 4 d. pareiškėjas ėjo Pasienio policijos departamento Statybos ir paslaugų

tarnybos Transporto skyriaus vyresniojo specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigas. Ginčijamu laikotarpiu, t. y. nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d., pareiškėjas ėjo VSAT Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas, o nuo 2006 m. balandžio 11 d. buvo paskirtas į VSAT Štabo Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas.

8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį, ir valstybės tarnautojo statusai iš esmės skiriasi. Valstybės tarnautojas turi papildomus įgaliojimus atlikti viešojo administravimo funkcijas, kurių neturi pagal darbo sutartį dirbantis asmuo. Be to, valstybės tarnautojui suteikiamos papildomos socialinės ir kitos garantijos, kurių neturi pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas. Valstybės tarnautojui skaičiuojamas tarnybos stažas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 42 str. 2 d.), pagal kurį gali būti nustatomas valstybės tarnautojui mokamas priedas, išeitinė išmoka, atostogos ir kitos garantijos. Nustačius, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu ėjo pareigas ne darbo sutarties pagrindu, tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo eitos pareigos neatitinka Statuto 46 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų kriterijų, siekiant išdirbtą laiką įskaityti į vidaus tarnybos stažą. Todėl nustatęs, jog toks laikotarpis į vidaus tarnybos stažą negali būti įskaitomas, teismas nevertino ar pareiškėjas vykdė funkcijas, kurias vėliau atliko įgijęs pareigūno statusą, nes tokių aplinkybių nustatymas ginčo situacijai nebeaktualus.

9. Teismas, įvertinęs ginčijamą Sprendimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio kontekste, pažymėjo, jog ginčijamame Sprendime nurodomas teisinis bei faktinis jo pagrindas, taip pat išaiškinama dėl kokių konkrečių faktinių aplinkybių svarstytas ir priimtas sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo dėl tarnybos stažo perskaičiavimo, todėl konstatavo, jog nėra pagrindo jį naikinti.

III.

10. Pareiškėjas G. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas teigia, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčijamo laikotarpio įtraukimo į pareiškėjo tarnybos stažą, turėjo atsižvelgti į socialines garantijas reglamentuojančius teisės aktus, jei to nereglamentavo Įstatymas. Jeigu ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo tarnybos stažo skaičiavimas nebuvo reglamentuotas Įstatymo, tuomet turėjo egzistuoti kitas teisės aktas, kuris reglamentuotų socialinių garantijų, įskaitant ir pensijos, kurios dydis priklauso nuo ištarnauto stažo, suteikimą pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas atliko identiškas funkcijas tiek ginčijamu laikotarpiu, tiek prieš jį, tiek po jo, pareiškėjo supratimu ginčijamas laikotarpis turi būti įtraukas į pareiškėjo tarnybos stažą.

12. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.13. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir mano, kad teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino bylos aplinkybes,

priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, jog pagal suformuotą teismų praktiką ir esamą teisinį reglamentavimą, norint, kad pareiškėjo darbo VSAT laikas būtų įskaitytas į vidaus tarnybos stažą, būtinos dvi sąlygos: 1) kad asmuo, siekiantis įskaityti stažą, būtų dirbęs VSAT darbo sutarties pagrindu; 2) kad asmuo, eidamas pareigas darbo sutarties pagrindu, būtų vykdęs funkcijas, kurias vėliau perėmė įgijęs pareigūno statusą. Pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu, kurį siekia įskaityti į vidaus tarnybos stažą, ėjo pareigas ne darbo sutarties pagrindu, o pagal Įstatymą, t. y. buvo karjeros valstybės tarnautojas, todėl minėtas laikotarpis į vidaus tarnybos stažą neįskaitomas.

Teisėjų kolegija


14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vidaus tarnybos stažo skaičiavimo.15. Pareiškėjas pageidauja, kad į jo vidaus tarnybos stažą būtų įskaitytas laikas nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m.

balandžio 10 d., kuomet jis ėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas.

16. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų stažo skaičiavimo tvarką nustato Vidaus tarnybos statutas. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.) darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms.

17. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas akcentuoja tai, kad jis statutinio valstybės tarnautojo pareigas vykdė nuo 1996 m. balandžio 22 d. Pasienio policijos departamente (Intendantinės tarnybos Transporto skyriaus inžinieriaus, Techninės tarnybos saugaus eismo organizavimo vyresniojo specialisto, Techninės tarnybos vyresniojo specialisto, Statybos ir paslaugų tarnybos Transporto skyriaus vyresniojo specialisto pareigas), o 2001 m. gegužės 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado įsakymu Nr. 51TE buvo paskirtas VSAT Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiuoju specialistu (viešojo administravimo valstybės tarnautoju), perkėlus iš Pasienio policijos departamento Statybos ir paslaugų tarnybos Transporto skyriaus vyresniojo specialisto (statutinio valstybės tarnautojo) pareigų ir atleidus iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje. Tarnybos vado 2006 m. balandžio 4 d. įsakymu grąžintas į vidaus tarnybą ir nuo 2006 m. balandžio 11 d. paskirtas į Tarnybos Štabo infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Pareiškėjo teigimu, nepriklausomai nuo to, kad ginčo laikotarpiu jo statusas buvo pakeistas, jis atliko identiškas funkcijas, ir dėl tos priežasties laikotarpis nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d. turi būti įskaitytas į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą.

18. Iš byloje esančio Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2001 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 51 TE matyti, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194 „Dėl Pasienio policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reorganizavimo ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“) 16.6 punktu, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2001 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl VSAT prie LR VRM etatų tvirtinimo“.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 29 straipsniu, reorganizavo Pasienio policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir patvirtino Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuostatus, kurie įsigaliojo nuo 2001 m. gegužės 1 dienos. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2001 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 5 buvo patvirtintas šios Tarnybos centrinio aparato etatų sąrašas, iš kurio matyti, kad Infrastruktūros plėtros valdybos Techniniame skyriuje nustatytos 6 pareigybės: viršininko (komisaras, statutinis valstybės tarnautojas), vyriausiojo specialisto (komisaras, statutinis valstybės tarnautojas), du vyriausieji specialistai (viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojai), vyresnysis specialistas (komisaras inspektorius, statutinis valstybės tarnautojas) ir vyresnysis specialistas (viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojas). Pareiškėjas 2001 m. gegužės 4 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado įsakymu Nr. 51 TE ir buvo paskirtas į vyriausiojo specialisto, viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo, pareigybę.

20. Iš byloje esančių 1997 m. liepos 1 d., 1998 m. gruodžio 22 d., 1999 m. rugsėjo 30 d. G. T. pareiginių instrukcijų, jam tarnaujant Pasienio policijos departamente, ir 2001 m. birželio 8 d., 2002 m. birželio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. kovo 31 d. VSAT vado įsakymais patvirtintų Techninio skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybių, kurias užėmė pareiškėjas, aprašymų matyti, kad tiek tarnaudamas statutiniu valstybės tarnautoju Pasienio policijos departamente, tiek ir eidamas viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo pareigas Valstybės sienos apsaugos departamente, pareiškėjas vykdė iš esmės analogiškas funkcijas, pareigybei užimti buvo keliami analogiški reikalavimai. Valstybės sienos

apsaugos tarnybos vado 2001 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 38, be kita ko ir tarnybos vyresniesiems specialistams buvo suteikti įgalinimai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus už atitinkamus administracinius teisės pažeidimus. Tos pačios funkcijos pareiškėjui buvo priskirtos ir keliami specialieji reikalavimai taikyti ir 2006 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. TE-153 G. T. grąžinus į vidaus tarnybą, jį paskyrus Štabo Infrastruktūros plėtros valdybos Techninio skyriaus vyriausiuoju specialistu. Šių aplinkybių neginčija ir atsakovas, tačiau laikosi pozicijos, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 5 punktą (naujos redakcijos Vidaus tarnybos statuto, įsigaliojusios nuo 2016 m. sausio 1 d., 46 straipsnio 1 dalies 5 punktą) į vidaus tarnybos stažą papildomai gali būti įskaitomas darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laikas Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė analogišką išvadą, nurodęs, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu ėjo pareigas ne darbo sutarties pagrindu, todėl laikotarpis, kuriuo jis ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas, į vidaus tarnybos stažą negali būti įskaitomas. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

21. Atsižvelgdama į pareiškėjo nuo pat 1996 m. balandžio 22 d. vykdytas funkcijas Pasienio policijos departamente (statutiniu valstybės tarnautoju) ir šių funkcijų nepasikeitimą laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d., kuomet po Pasienio policijos departamento reorganizavimo į Valstybės sienos apsaugos tarnybą jam buvo priskirta viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, o nuo 2006 m. balandžio 11 d. jis vėl paskirtas statutiniu valstybės tarnautoju, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo ir ginčo laikotarpiu užimtos pareigos atitiko pareigūno definiciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje (46 straipsnyje) įtvirtintomis nuostatomis įstatymų leidėjas teisę įskaityti papildomą laikotarpį į vidaus tarnybos stažą susiejo su asmens, vykdžiusio valstybės vardu jam pavestas funkcijas, įgalinimų pobūdžiu bei apimtimi, kurias paprastai turėjo pareigūnai ir kurių atliktos pareigos, praėjus atitinkamam laiko tarpui, buvo priskirtos pareigūno pareigoms, nors jos de facto buvo atliekamos ir iki tol. Negalima tokia situacija, kad statutiniu valstybės tarnautoju tarnavusio pareiškėjo vienoje vidaus tarnybos sistemoje (Pasienio policijos departamente), o šią reorganizavus vykdytos tos pačios pareiginės funkcijos kitoje (Valstybės sienos apsaugos tarnyboje), vien tik dėl jam suteiktos pareigybės pavadinimo ginčo laikotarpiu (iki jo grąžinimo į vidaus tarnybą, suteikus kitą pareigybę) nebūtų įskaitomos į vidaus tarnybos stažą, kai tokioje pačioje situacijoje asmeniui, dirbusiam pagal darbo sutartį, o vėliau jo vykdytas pareigas priskyrus pareigūno pareigoms, ankstesnis laikotarpis įskaitomas į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal įstatymų viršenybės principą pareigūno statusas, reglamentuotas šiame statute ir kituose įstatymuose, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, kad asmenys, pasirinkdami valstybės tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins jos pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, dėl to pagal šį statusą ir kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visą jų tarnybos laiką.

22. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir sistemiškai aiškindama Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalį (46 straipsnio 1 dalį, jo 5 punktą ir 3 straipsnio 2 ir 8 dalis), daro išvadą, kad pareiškėjo tarnybos laikas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nuo 2001 m. gegužės 4 d. iki 2006 m. balandžio 10 d. turi būti įskaitytas į jo vidaus tarnybos stažą.

23. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes padarė neteisingas išvadas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas byloje aktualiam ginčui spręsti, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas pareiškėjo G. T. skundą tenkinti: panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (21)-14-267 ir įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos perskaičiuoti pareiškėjo G. T. vidaus tarnybos stažą.

24. Pareiškėjas G. T. apeliaciniame skunde prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tačiau pagal šio Įstatymo 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas nepateikė nei konkrečių, apskaičiavimais pagrįstų duomenų apie patirtas išlaidas, nei tai patvirtinančių įrodymų, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetamas.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

G. T. skundą tenkinti. Panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (21)-14-267 ir įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos perskaičiuoti pareiškėjo G. T. vidaus tarnybos stažą.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Nordic Sugar Kėdainiai“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus bei trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Nordic Sugar Kėdainiai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritoriniam skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, L. K.) dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Nordic Sugar Kėdainiai“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=14fbbac0ad6311e98451fa7b5933515d

skundu, prašė panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Kauno teritorinio skyriaus (toliau – ir Kauno skyrius) 2017 m. rugsėjo 7 d. Papildomo tyrimo aktą dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K. (toliau – ir Papildomo tyrimo aktas); 2) VDI 2017 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. SD-37-11827 dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K., papildomo tyrimo (toliau – ir Sprendimas); 3) VDI Kauno skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto (toliau – ir NA aktas) Nr. 1 11.1 punktą, paliekant galioti 2017 m. gegužės 25 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 11.2 punktą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Bendrovė ir E. K. (toliau – ir nukentėjusysis) 2016 m. birželio 7 d. sudarė darbo sutartį Nr. 4754, pagal kurią

nukentėjusysis buvo priimtas į elektrokrautuvo vairuotojo pareigas Bendrovės cukraus sandėliuose. Nukentėjusysis buvo supažindintas su Bendrovės lokaliniais aktais, darbo tvarkos taisyklėmis ir kolektyvine sutartimi, instruktuotas pagal jam taikomas instrukcijas. Prieš pradėdamas darbą nukentėjusysis buvo apmokytas Kėdainių profesinio rengimo centre pagal krautuvų vairuotojo mokymo programą, 2016 m. birželio 2 d. atestuotas, suteikiant teisę dirbti krautuvų vairuotoju. Pagal Bendrovės nustatytą darbuotojų mokymo tvarką nukentėjusysis apmokytas pagal elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą, tinkamai instruktuotas, apmokytas ir atestuotas dirbti sulygtą darbą. Darbo sutartis su nukentėjusiuoju nutraukta 2017 m. sausio 2 d. suėjus jos terminui, o 2017 m. kovo 2 d. E. K. buvo priimtas į tas pačias pareigas, kurias atliko iki 2017 m. sausio 2 d. Kadangi su nukentėjusiuoju darbo sutartis sudaryta praėjus dviem mėnesiams nuo ankstesnės darbo sutarties nutraukimo ir praėjus ne daugiau kaip devyniems mėnesiams nuo jo mokymo ir atestavimo (2016 m. birželio 2 d.), nukentėjusysis buvo pakartotinai instruktuotas saugos ir sveikatos klausimais, žodžiu pakartotinai apmokytas ir paskirtas dirbti su patirtį turinčiu darbuotoju. Pirmosiomis savaitėmis po pakartotinės darbo sutarties sudarymo jis buvo nuolat prižiūrimas ir kontroliuojamas, taigi Bendrovė įsitikino nukentėjusiojo gebėjimu saugiai dirbti.

2.2. 2017 m. kovo 23 d. E. K. vykdant tiesiogines elektrokrautuvo vairuotojo pareigas, t. y. cukraus iškrovimo patalpoje kraunant 1 000 kg cukraus didmaišius iš Bendrovei priklausančio vilkiko puspriekabės, krovimo metu vienam iš didmaišių užvirtus ant nukentėjusiojo ir jį prispaudus įvyko nelaimingas atsitikimas ir dėl jo metu patirtų sužalojimų nukentėjusysis mirė. VDI Kauno skyrius 2017 m. gegužės 25 d. surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1, kuriuo buvo nustatytos dvi nelaimingo atsitikimo darbe priežastys: 1) saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas, t. y. nurodyta, kad nelaimingą atsitikimą nulėmė darbdavio bei atitinkamų darbdavį atstovaujančių asmenų veiksmai; 2) saugos ir sveikatos norminio teisės akto (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas, buvo nurodyta, kad nelaimingą atsitikimą nulėmė ir paties nukentėjusiojo netinkami veiksmai. Pareiškėjas, nesutikdamas su VDI Kauno skyriaus surašytu aktu, 2017 m. liepos 4 d. pateikė Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui skundą. VDI Kauno skyrius 2017 m. rugsėjo 7 d. surašė Papildomo tyrimo aktą, kurio 11 punkte buvo konstatuota tik viena nelaimingo atsitikimo priežastis – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas. Todėl susiklostė situacija, kad buvo pabloginta pareiškėjo padėtis, eliminuojant paties nukentėjusio veiksmus, nors pareiškėjo nuomone, būtent dėl paties nukentėjusio asmens neatsargumo, saugos reikalavimų atliekant krovos, sandėliavimo darbus sandėlyje nesilaikymo įvyko nelaimingas atsitikimas.

2.3. Tiek pirminis, tiek papildomas nelaimingo atsitikimo tyrimas bei jų metu nustatytos aplinkybės nėra objektyvios ir priežastiniu ryšiu susijusios su nelaimingu atsitikimu. Tyrimų metu, pažeidžiant nelaimingų atsitikimų tyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, nebuvo objektyviai nustatytas nelaimingo atsitikimo darbe mechanizmas. Be to, Papildomo tyrimo akte nurodoma, kad E. K. nebuvo pasirašytinai supažindintas su „Krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarka“, tačiau šie teiginiai prieštarauja NA akte nurodytoms aplinkybėms. NA akto ir Papildomo tyrimo akto išvados ir inspektorių surašyti teiginiai prieštarauja tarpusavyje. Aptariama krovimo tvarka buvo elementari ir suprantama nukentėjusiam, ji buvo įtraukta ir į Bendrovės vadovo patvirtintą Elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą, pagal kurią nukentėjusysis buvo apmokytas. Krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarka nuolatos buvo akcentuojama Bendrovės darbuotojams prieš pradedant vykdyti konkrečius sandėliavimo darbus, pakartotinai aptariami tvarkoje aprašomi darbo procesai, kuriuos tiesiogiai atliko nukentėjusysis, todėl Papildomo tyrimo akte nurodytos aplinkybės, kad dėl tokios patvirtintos Krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarkos nuolatos sukeliama rizika darbuotojams, yra nepagrįstos.

2.4. Nukentėjusysis, pirmiau sukrovęs dalį ketvirtosios eilės didmaišių, įskaitant didmaišius už kolonos, faktiškai apribojo sau erdvę manevruoti su krautuvu ir tinkamai baigti krauti trečiąją eilę, t. y. sudarė sąlygas, baigiant krauti trečiąją eilę, kliudyti ketvirtojoje eilėje už kolonos ne eiliškumo tvarka pakrautus maišus. Priešingai nei nurodyta Papildomo tyrimo akte, nukentėjusiojo manevravimas buvo apribotas ne dėl to, kad jis laikėsi Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarkos, bet dėl to, kad aptartos tvarkos produkcijos sandėliavimo nuoseklumo jis nesilaikė. Be to, prieš

įvykstant nelaimingam atsitikimui nukentėjusysis buvo ne krautuve, o išlipęs iš jo – pastebėjęs, jog kraunant didmaišius antru aukštu, krautuvu prakirto didmaišį ir kad iš jo byra cukrus, stengėsi savo iniciatyva sustabdyti cukraus byrėjimą bei suremontuoti krovinį, pažeisdamas nustatytą tvarką. Apie didmaišio pradrėskimą, cukraus byrėjimą bei ketinimą savo iniciatyva sustabdyti cukraus byrėjimą polietileno plėvele nukentėjusysis darbdaviui nepranešė.

2.5. Nukentėjusysis ir kiti darbuotojai žinojo apie profesinės rizikos veiksnius, apsisaugojimo nuo jos priemones, elgesį, kurio būtina laikytis. Profesinės rizikos vertinimas įmonėje atliktas laikantis teisės aktų nuostatų. Papildomo tyrimo akto išvados, kad nebuvo laikomasi reikalavimų, susijusių su profesinės rizikos vertinimu, yra nepagrįstos. Profesinės rizikos nustatymo kortelės Nr. 31A 3 punkte buvo numatyti konkretūs profesinės rizikos veiksniai, jų šalinimo priemonės ir jų įgyvendinimo priemonės. Nustatyta, kad rizika būti prispaustam, sumuštam krintant kroviniui iš aukščio nuo krautuvo šakių, rietuvių ar palečių dėl blogai keliamo krovinio, blogo sandėliavimo ar dėl kitų priežasčių yra toleruotina ir yra mažinama (šalinama) įgyvendinant tam tikras priemones ir reikalavimus. Įtvirtinta, jog vykdant krovos darbus ir atsiradus nenumatytoms situacijoms (krovinio virtimui, pasislinkimui, padėklo po krovinio lūžimui, cukraus iš maišo gausiam byrėjimui, padėklų su produkcija nuvirtimui ar stelažų griūčiai) reikia įvertinti situaciją, esant galimybei, saugiai likviduoti pasekmes, informuoti vadovą. Egzistuojanti profesinė rizika aptarta ir kituose lokaliniuose aktuose, o būtent, Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarkos 3 punkte nustatyta, kad, jeigu bet kuriame iš etapų – pasiruošimo, krovimo, iškrovimo – darbuotojas mato riziką (nelygus grindinio paviršius, netvarkingas el. krautuvas, pasvirusi produkcija, pažeista produkcija), būtina informuoti skyriaus vadovą arba sandėlininką, tačiau nukentėjusysis šių reikalavimų nesilaikė, sudarydamas sąlygas nelaimingam atsitikimui įvykti.

2.6. Nukentėjusysis pažeidė Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarkos 2.2 ir 3 punktų, Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-16 1.3.5, 2.1.9, 4.2, 4.16.7 ir 4.19.8 punktų, Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-14 3.2, 3.4, 3.9 ir 12.8 punktų reikalavimus, kurių sąlygojo jo mirtiną sužalojimą, buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, todėl Papildomo tyrimo aktu iš nelaimingo atsitikimo priežasčių sąrašo NA 11.2 punktas buvo pašalintas nepagrįstai, dėl to skundžiami sprendimai šia apimtimi naikintini. Nelaimingo atsitikimo priežastimi Saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas nurodytas nepagrįstai.

2.7. Bendrovė nelaimingo atsitikimo tyrimo metu atliko eksperimentą dėl nelaimingo atsitikimo, jį užfiksavo ir pateikė atsakovui vaizdo įrašą, tačiau jis nepagrįstai nebuvo įvertintas, papildomas tyrimas buvo atliktas nesilaikant Metodinių nurodymų III-V skyriuose nurodytų reikalavimų, skundžiami sprendimai priimti neįsigilinus į ginčo esmę, atlikus paviršutinišką, formalų vertinimą, akcentuojant tik tam tikras aplinkybes, todėl skundžiami aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

3. Atsakovas VDI Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepimuose į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepimuose VDI ir VDI Kauno skyrius nurodė, jog įvykio darbe tyrimo pagrindinis tikslas yra nelaimingų atsitikimų darbe prevencijos įgyvendinimas – siekis, nustačius įvykio darbe priežastis, numatyti prevencijos priemones panašiems įvykiams darbe išvengti. Darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojantys teisės aktai imperatyviai įtvirtina darbdavio pareigą, įvertinus profesinės rizikos veiksnius, įdiegti atitinkamas darbuotojų saugos ir sveikatos prevencijos priemones, nustatyti saugius darbo metodus, užtikrinti, kad darbuotojai laikytųsi nustatytų saugos ir sveikatos reikalavimų, tačiau konkrečiu atveju darbdavys šios pareigos, kuri negali būti perkelta darbuotojui, tinkamai nevykdė. Nagrinėjamu atveju nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad darbdavys nenustatė tinkamų profesinės rizikos priemonių, nes E. K. nebuvo tinkamai apmokytas pagal elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą ir pagal krovinių tvarkymo rankomis programą saugiai atlikti darbą konkrečioje darbo vietoje ir su konkrečia darbo priemone. Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarka nebuvo patvirtinta fabriko gamybos direktoriaus, nukentėjusysis su ja pasirašytinai nesupažindintas. Minėta tvarka nebuvo pritaikyta konkrečiai darbo vietai – Fasavimo skyriaus cukraus sandėliui, nes dėl jame buvusių metalinių kolonų elektrokrautuvo manevravimo galimybės buvo ribotos, nebuvo įmanoma saugiai atlikti darbus su elektrokrautuvu neužkliudant cukraus maišų ir jų nepraplėšiant. Be to, pagal minėtą tvarką elektrokrautuvo vairuotojui buvo nustatyta pareiga atsiradus darbe nenumatytoms situacijoms pačiam likviduoti pasekmes. Darbdavio paskirti atsakingi asmenys nevykdė kontrolės, kad darbas minėtoje patalpoje būtų atliekamas saugiai, vadovaujantis nustatyta tvarka. Bendrovėje nebuvo parengtas rizikos šalinimo ar mažinimo priemonių planas, nenustatyta rizikos šalinimo ar mažinimo priemonių vykdymo kontrolė, neįgyvendintos prevencijos priemones konkrečiai rizikai šalinti ar mažinti, neatnaujintas šios rizikos įvertinimas. Tiriant pareiškėjo skundą ir atliekant įvykio darbe papildomą tyrimą, buvo pakartotinai išanalizuota įvykio darbe pirminio tyrimo metu sukaupta medžiaga, išnagrinėta papildomo tyrimo metu gauta

informacija, papildomai apklausti Bendrovės darbuotojai, susipažinta su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pagrįstai nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi nurodytas saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. K. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jo netenkinti. Nurodė, jog dėl nelaimingo atsitikimo kaltas darbdavys, neužtikrinęs jos sūnui saugių darbo sąlygų, todėl Papildomu tyrimo aktu VDI teisingai nurodė nelaimingo atsitikimo priežastis.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino VDI Kauno skyriaus Papildomo tyrimo akto dalį, kuria nenustatyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis yra paties nukentėjusiojo veiksmai (saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimas), ta pačia apimtimi teismas panaikino VDI Sprendimą; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:7.1. Bendrovės sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 23 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe,

kurio metu 1 000 kg cukraus maišu (didmaišiu) mirtinai buvo prispaustas įmonės darbuotojas E. K., kuris Bendrovėje pagal darbo sutartis nuo 2016 m. birželio 7 d. iki 2017 m. sausio 2 d. bei nuo 2017 m. kovo 2 d. iki nelaimingo įvykio dirbo elektrinio krautuvo TOYOTA 8 FBMTI5 (1,5 tonų keliamosios galios vairuotoju). E. K. 2017 m. kovo 23 d. darbą pradėjo 7.45 val. Fasavimo cecho cukraus iškrovimo patalpoje. Fasavimo vyr. meistro – sandėlininkas K. A. nelaimingo atsitikimo tyrimo metu ir teismo posėdyje nurodė, jog apie 8:10 val. su vairuotoju buvo aptarti dienos darbai, jam reikėjo cukraus sandėliavimo patalpoje elektrokrautuvu iš susandėliuotų cukraus didmaišių pakėlus išberti cukrų į išpylimo angas, prieš tai išlipus iš krautuvo ir atrišus maišo apačią, taip pat iš kito įmonės padalinio atvežus cukraus didmaišius, elektriniu krautuvu juos reikėjo iškrauti iš puspriekabės ir sandėliuoti sandėliavimo patalpoje. Apie 9 val. Bendrovės vairuotojo V. J. vairuojamas sunkvežimis su puspriekabe atvažiavo prie Fasavimo cecho cukraus iškrovimo patalpos su 20-čia cukraus didmaišių. Įvykis darbe atsitiko vairuotojui E. K. elektriniu krautuvu cukraus iškrovimo patalpoje iškraunant cukraus didmaišius iš sunkvežimio puspriekabės ir sandėliuojant juos sandėliavimo patalpoje. Atliekant darbą elektrokrautuvu vienas iš apačioje sukrautų maišų buvo praplėštas, iš jo pradėjo byrėti cukrus, ant nukentėjusiojo užvirto netekęs stabilumo viršutinis 1 000 kg sveriantis cukraus maišas ir darbuotojas dėl mechaninės asfiksijos, suspaudus krūtinę ir veidą, mirė.

7.2. VDI Kauno skyrius 2017 m. gegužės 25 d. surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1, kurio 11 punktu nustatė dvi nelaimingo atsitikimo darbe priežastis: 1) saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumą (11.1 p.); 2) saugos ir sveikatos norminių teisės aktų (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimą (11.2 p.).

7.3. VDI Kauno skyriuje 2017 m. liepos 7 d. gavus Bendrovės skundą, kuriuo buvo prašoma pakeisti ir papildyti nelaimingo atsitikimo aplinkybes, pašalinant iš nelaimingo atsitikimo akto priežastį, susijusią su darbdavio veiksmais (11.1p.)), Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. EV-128 buvo skirtas įvykio darbe papildomas tyrimas.

7.4. 2017 m. rugsėjo 7 d. Papildomo tyrimo aktu papildytos nelaimingo atsitikimo aplinkybės, pakeistas 11 punktas, nurodant tik vieną nelaimingo atsitikimo priežastį – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumą, kuri grindžiama darbdavio netinkamais veiksmais neužtikrinus darbuotojo saugos ir sveikatos reikalavimų darbo vietoje.

7.5. Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, vadovaudamasis VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus 2017 m. spalio 6 d. pateiktomis Išvadomis „Dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K., papildomo tyrimo“ Nr. VD-55, šioje byloje skundžiamu 2017 m. spalio 6 d. Sprendimu Nr. SD-37-11827 užbaigė administracinę procedūrą, pripažino, kad papildomas tyrimas atliktas pagal teisės aktų reikalavimus, konstatavo, jog Papildomo tyrimo aktas bei pirminio ir papildomo tyrimo metu surinkti dokumentai laikomi neatsiejama VDI atliktų tyrimų dalimi.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sudarius naują darbo sutartį, E. K. 2016 m. buvo įgijęs Krautuvo vairuotojo kvalifikaciją Kėdainių profesinio rengimo centre pagal 6 savaičių trukmės Krautuvų vairuotojų programą (261084022). Pagal šią programą yra ruošiami krautuvų vairuotojai, kurie gali dirbti įvairaus tipo krautuvais (specialia mašina su vidaus degimo arba elektriniu varikliu, skirta pakelti, nuleisti ir / ar transportuoti įvairius krovinius. E. K. buvo išduotas Profesinio mokymo diplomas ir Atestacijos pažymėjimas, kuris, teismo vertinimu, įrodo nukentėjusiojo žinių patikrinimo atitiktį teisės aktų reikalavimams. Nukentėjusysis taip pat buvo apmokytas pagal 2016 m. vasario 5 d. įmonės vadovo patvirtintą Elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą (apmokymų trukmė 2 val.), tai patvirtina jo parašas,

todėl atsakovo skundžiamuose sprendimuose nurodytos aplinkybės, jog E. K. nebuvo tinkamai apmokytas pagal elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą yra nepagrįstos, tačiau aplinkybės, kuriomis nelaimingo atsitikimo aktuose konstatuotas saugos ir sveikatos kontrolės nepakankamumas, yra patvirtintos byloje surinktais duomenimis.

9. Teismas taip pat nustatė, jog E. K. pareigos buvo susijusios ne vien su krovinių pervežimu, iškrovimu, sandėliavimu elektrinio krautuvo pagalba, bet ir rankomis (cukraus išpylimas iš didmaišių, europalečių sutvarkymas, rūšiavimas, sandėliavimo vietos sutvarkymas ir pan.), bet jis nebuvo apmokytas pagal krovinių tvarkymo rankomis programą saugiai atlikti darbą konkrečioje darbo vietoje.

10. Pagal byloje nustatytas aplinkybes cukraus išpylimo į išpylimo angas darbai nelaimingo atsitikimo metu nebuvo vykdomi. Nelaimingas atsitikimas įvyko 2017 m. kovo 23 d. po 9 val. ryto, atvykus vairuotojo V. J. vairuojamam sunkvežimiui su puspriekabe, iš kurios elektriniu krautuvu reikėjo iškrauti cukraus didmaišius ir sandėliuoti sandėliavimo patalpoje. Minėti darbai su E. K. buvo suderinti. Tai patvirtina V. J., K. A. paaiškinimai. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, jog tai, kad nukentėjusysis nebuvo apmokytas pagal krovinių tvarkymo rankomis programą konkrečiu atveju negalėjo būti įvykio priežastimi.

11. Bendrovėje buvo atliktas profesinės rizikos vertinimas elektrinio krautuvo, vežimėlio vairuotojo darbo vietoje fasavimo cecho, sandėliavimo, iškrovimo patalpose. Tai patvirtina Profesinės rizikos nustatymo kortelės Nr. 31A, su kuria E. K. supažindintas pasirašytinai, duomenys. Profesinės rizikos vertinimo metu buvo nustatyti rizikos veiksniai – prispaudimas, sumušimas, krintant kroviniui iš aukščio nuo krautuvo šakių, rietuvių ar palečių dėl blogai keliamo krovinio, blogo sandėliavimo, kitų priežasčių (padėklo lūžimo, cukraus maišo plyšimo, nuvertimo ir pan.). Nurodyta, jog rizika yra „toleruotina“, dėl to nustatytos atitinkamos priemonės: krauti krovinius neskubant, sandėliuoti pagal vadovo nurodymus, dedant krovinius tvarkingai, stabiliai, saugiai, atsiradus bet kokiai rizikai informuoti vadovą, vykdant krovos darbus ir atsiradus nenumatytoms situacijoms (krovinio virtimui, pasislinkimui, padėklo po krovinio lūžimui, cukraus iš maišo gausiam byrėjimui, padėklų su produkcija nuvirtimui), įvertinti situaciją, esant galimybėms saugiai likviduoti pasekmes, informuoti vadovą.

12. Atsižvelgęs į nurodytas priemones, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad darbdaviui atliekant darbo vietoje profesinės rizikos vertinimą, buvo nustatyta prieštaringa, dviprasmiška nuostata, kuria iš esmės darbuotojas įpareigotas pats įvertinti situacijos sudėtingumą ir nuspręsti dėl jos likvidavimo pasekmių – likviduoti jas pats arba kreiptis į vadovą. Toks dviprasmiškas darbdavio, atsakingo už darbų saugos profesinės rizikos įvertinimą, profesinės rizikos nustatymas lėmė E. K. netinkamą situacijos vertinimą, įvykus incidentui, kai krautuvu užkliudžius maišą ir jį praplėšus buvo dedamos pastangos saugiai likviduoti pasekmes, o ne kreiptis pagalbos į vadovą, tuo būdu atsirado sąlygos nelaimingam atsitikimui įvykti, kurios tiesiogiai susijusios su įvykio pasekmėmis.

13. AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ direktoriaus 2008 m. balandžio 22 d. įsakyme Nr. 319g „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“ nustatyta, kad instrukcijos, kuriose aprašomi darbo procesai, turi būti paruoštos skyrių, padalinių vadovų, kurių skyriuose šie darbo procesai vyksta, šias instrukcijas tvirtina gamybos direktorius. Darbuotojas su instrukcija supažindinamas pasirašytinai. Papildomo tyrimo metu nustatyta, jog Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarka buvo parengta Sandėliavimo ir fasavimo vadovo V. A., tačiau byloje nėra duomenų, kad ši tvarka buvo patvirtinta gamybos vadovo. Į bylą taip pat nepateikta duomenų apie tai, kad su minėta tvarka pasirašytinai buvo supažindintas E. K. Šiais veiksmais darbdavys pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ 2008 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 319g „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“ nuostatas.

14. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarkoje įtvirtinta, jog ji taikoma AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ fabriko fasavimo ir sandėliavimo skyriuose kraunant produkciją į rietuves sandėliavimui, o vėliau ją iškraunant naudojimui (1.2 p.), tačiau tai, kad ši tvarka buvo nustatyta visiems fabriko sandėliams, įrodo sandėliavimo ir fasavimo vadovo V. A., darbų saugos inžinierės B. S. paaiškinimai tyrimo metu. Šios aplinkybės buvo patvirtintos ir teismo posėdyje. Teismas pažymėjo, jog net ir sutinkant su pareiškėjo pozicija, jog nukentėjusiajam asmeniui Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarka buvo žinoma (buvo apmokytas pagal mokymo programą, kurioje buvo ir ši tvarka), pagal byloje nustatytas aplinkybes minėta tvarka negalėjo būti vadovaujamasi atliekant krovos darbus ginčo sandėlyje, nes joje nebuvo nustatyti darbuotojo veiksmai, atsižvelgiant į sandėlio patalpos specifiką. Sandėlis, kuriame iki nelaimingo atsitikimo dirbo E. K., skyrėsi nuo kitų sandėlių tuo, kad jame buvo dvi metalinės kolonos, kurių buvimas apsunkino krovimo ir sandėliavimo darbus elektroktrautuvu. Dėl cukraus fasavimo sandėlio viduje esančių metalinių kolonų, kurios laiko sandėlio stogo konstrukciją, nustatyta Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarka nebuvo pritaikyta pagal šio sandėlio išplanavimą. Papildomo tyrimo metu

užfiksuota, jog kolonos yra su mechaniniais pažeidimais, kurie atsirado elektrokrautuvui kliudant jas darbo metu. Tai įrodo liudytojais apklaustų įmonės darbuotojų K. A., B. S., V. A. paaiškinimai. Šių aplinkybių pareiškėjas iš esmės neginčijo, tik akcentavo, kad minėti pažeidimai atsirado anksčiau, kai E. K. įmonėje nedirbo, tačiau ši aplinkybė, teismo vertinimu, nepaneigia pareiškėjo nerūpestingumo darbuotojo profesinės rizikos tinkamo neįvertinimo požiūriu, o tik patvirtina, jog Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarka konkrečiai darbo vietai netiko, nes neapsprendė jos ypatumų, nenustatė darbuotojo veiksmų, esant sandėliavimo kliūtims (kolonoms). Bendrovė neparengė rizikos Šalinimo ar mažinimo priemonių plano ir nenustatė rizikos šalinimo ar mažinimo priemonių vykdymo kontrolės, neįgyvendino prevencijos priemonių konkrečiai rizikai šalinti ar mažinti, neatnaujino šios rizikos įvertinimo ir pažeidė DSSĮ 19 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. Al- 457/V-961 patvirtintų Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. spalio 20 d. galiojusi redakcija) 17.2, 17.3 ir 17.5 punktų reikalavimus. Teismo nuomone, darbdavys privalėjo produkcijos sandėliavimui nustatyti tokią tvarką, kurioje būtų nustatyti darbuotojo veiksmai sandėlyje, esant kliūtims, kolonoms, arba nustatyti atskiras papildomas priemones profesinei rizikai sumažinti ar jos išvengti, tačiau tokių priemonių nesiėmė. Dėl šių aplinkybių buvo sudarytos sąlygos, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios ir lėmusios nelaimingo atsitikimo kilimą.

15. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog DSSĮ 20 straipsnyje nustatyta ne tik darbdavio pareiga užtikrinti tinkamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, bet ir įtvirtinta imperatyvi nuostata, nustatanti darbuotojų pareigą laikytis darbdaviui atstovaujančio asmens patvirtintų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, su kuriais jie supažindinami pasirašytinai, reikalavimų. Byloje nustatyta, jog E. K. buvo pasirašytinai supažindintas su Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 6-16, kurios 1.3.5 punkte buvo nurodyta, jog elektrinio transporto vairuotojas privalo nedelsdamas pranešti padalinio vadovui, darbų saugos inžinieriui ar darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai apie situaciją darbo vietoje, kuri gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai bei apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurių patys negali pašalinti arba neprivalo to daryti. Ši nuostata buvo įtvirtinta ir Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-14, su kuria nekentėjusysis supažindintas pasirašytinai, 3.9 punkte. Minėtose lokalinių teisės aktų normose nebuvo dviprasmiškų nuostatų, su jomis E. K. buvo supažindintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jų privalėjo laikytis, tačiau nesilaikė. Kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes cukraus išpylimo į išpylimo angas darbai nelaimingo atsitikimo metu nebuvo vykdomi, o buvo vykdomi tik cukraus didmaišių sandėliavimo (iškrovimo iš sunkvežimio puspriekabės ir sudėjimo patalpoje elektrinio krautuvu) darbai, nukentėjusysis privalėjo būti krautuvo viduje, tačiau buvo išlipęs iš autokrautuvo tikėtina pats bandydamas sustabdyti cukraus byrėjimą. Todėl teismas darė išvadą, kad nukentėjusysis nevykdė minėtose instrukcijoje nustatytų imperatyvių nuostatų, kurių nevykdymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu buvo susijęs su įvykiu. Tai konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens L. K. skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjos 2017 m. spalio 6 d. nutarties ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-13913-17 byloje.

16. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Papildomo tyrimo aktu iš pirminio nelaimingo atsitikimo akto buvo nepagrįstai pašalinta nelaimingo atsitikimo priežastis dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog pateikus skundą VDI negalėjo būti pabloginta pareiškėjo padėtis, nes teisės aktai suteikia teisę VDI apsispręsti dėl papildomo tyrimo ir dėl jo ribų.

18. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog byloje pateiktos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „SDG“ 2017 m. gruodžio 28 d. Išvados dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir 2018 m. kovo 26 d. Išvada dėl sandėliavimo negali būti laikomos objektyviomis, nes jos atliktos pareiškėjo iniciatyva, o pareiškėjas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, teismui nepateikta duomenų, jog minėtai bendrovei teisės aktų nustatyta tvarka yra suteikta teisė teikti tokio pobūdžio išvadas, jose nustatytos aplinkybės yra prieštaringos. Išvadų 2 punkte nurodyta, jog darbdavys neužtikrino, kad produkcijos krovimas ir atkrovimas iš jų tvarkoje būtų nustatyti darbuotojo veiksmai sandėlyje, esant kliūtims, kolonoms ir pan., tačiau galutinėje išvadoje nurodyti tik nukentėjusiojo veiksmai. 2018 m. kovo 26 d. Išvada pagrįsta eksperimentu, tačiau apklausta specialiste minėtos bendrovės darbuotoja L. V. nurodė, jog eksperimento sąlygos neatitiko nelaimingo įvykio metu buvusių sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas minėtus duomenis vertino kaip nepatikimus ir nepagrindžiančius pareiškėjo argumentų. Tas pačias išvadas teismas darė ir dėl darbdavio įmonėje daryto nelaimingo atsitikimo eksperimento, kuriuo VDI, tirdama nelaimingą atsitikimą, pagrįstai nesirėmė.

19. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria

konstatuota, jog paties E. K. saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų pažeidimai, o ne AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ veiksmai buvo nelaimingo atsitikimo priežastimi, buvo priimta baudžiamojo proceso, kurio tikslai yra skirtingi nuo darbų saugą reglamentuojančių teisės aktų tikslų nelaimingo atsitikimo tyrimo procese, metu. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog VDI suteikta teisė atlikti nelaimingų atsitikimų tyrimą daug platesne prasme, įvykio darbe tyrimo pagrindinis tikslas yra nelaimingų atsitikimų darbe prevencijos įgyvendinimas – siekis, nustačius įvykio darbe priežastis, nustatyti prevencijos priemones panašiems įvykiams darbe išvengti, todėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės negali būti tiesiogiai vertinamos kaip prejudicinę galią turintys faktai. Todėl nėra pagrindo Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi, priimta ikiteisminio tyrimo procese, vadovautis kaip neginčijama, vertinant nelaimingo atsitikimo priežastis jį reglamentuojančių teisės aktų kontekste.

III.

20. Pareiškėjas UAB „Nordic Sugar Kėdainiai“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

21. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

21.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nesivadovauti UAB „SDG“ 2017 m. gruodžio 28 d. ir 2018 m. kovo 26 d. išvadomis dėl sandėliavimo. Rengiant šias išvadas buvo tiesiogiai ir išsamiai analizuojama nelaimingo atsitikimo medžiaga, Bendrovėje buvo atliktas eksperimentas. Abu šie dokumentai papildo bylos medžiagą, todėl teismas turėjo jais vadovautis. Be to, išvadas parengęs asmuo buvo apklaustas teismo posėdyje, ginčo šalys turėjo galimybę susipažinti su jose esančiais duomenimis. Byloje nėra duomenų dėl išvadas parengusio asmens suinteresuotumo bylos baigtimi. Aplinkybė, kad išvada parengta pareiškėjo iniciatyva, savaime nereiškia, kad ji yra netinkama, nepagrįsta ar melaginga. Atsakovai bei tretieji asmenys nesiėmė veiksmų minėtas išvadas nuginčyti ar paneigti. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, išvada nėra prieštaringa. Teismas taip pat nepagrįstai nesirėmė Bendrovės atliktu eksperimentu, kuris patvirtina, kad praplėši cukraus didmaišį yra sudėtinga, t. y. būtina labai neatsargiai ar net sąmoningai priartėti prie maišo šoninės pusės.

21.2. Teisės aktuose nėra nuostatų, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo akte surašomos prevencinės priemonės. Jeigu tiriant nelaimingą atsitikimą nustatomi tam tikri teisės aktų pažeidimai, priežastiniu ryšiu nesusiję su nelaimingu atsitikimu, tokie teisės aktų pažeidimai ir jų prevencija vykdoma ne tokias priemones surašant nelaimingo atsitikimo tyrimo akte, bet atskiruose reikalavimuose pašalinti pažeidimus. Administraciniame procese nustačius per plačias ir priežastiniu ryšiu su nelaimingu atsitikimu nesusijusias aplinkybes bei priežastis, toks per plačių aplinkybių ir priežasčių nustatymas kitame procese būtų sunkiai paneigiamas, turėtų didesnę įrodomąją galią ir be pagrindo preziumuotų vienos ar kitos šalies netinkamus veiksmus bei kaltę dėl nelaimingo atsitikimo. Būtent dėl šių priežasčių nelaimingo atsitikimo tyrimas ir nelaimingo atsitikimo aplinkybių bei priežasčių nustatymas nelaimingo atsitikimo tyrimo akte turi būti itin tikslus, preciziškas, ne per platus. Todėl teismo motyvai, jog nelaimingo atsitikimo tyrimui ir jo įforminimui (NA akto surašymui) yra keliamas prevencijos tikslas, yra nepagrįsti.

21.3. Iš Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties turinio aiškiai matyti, kad baudžiamajame procese buvo siekiama analogiškų tikslų, kokių siekiama ir tiriant nelaimingą atsitikimą, t. y. nustatyti 2017 m. kovo 23 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastį. Juolab, kad ir pats atsakovas akcentavo, kad tiriant nelaimingą atsitikimą vadovavosi aptariamo ikiteisminio tyrimo duomenimis. Todėl nebuvo pagrindo nesivadovauti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi. Šiuo atveju susidarė situacija, kai iš esmės dvejose analogiškus tikslus turinčiuose procesuose viena teismo nutartimi konstatuojamos vienos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės (kad nelaimingą atsitikimą nulėmė būtent nukentėjusiojo veiksmai), o kitu teismo sprendimu konstatuojamos kitos aplinkybės (kad nelaimingą atsitikimą nulėmė tiek darbdavio, tiek nukentėjusiojo veiksmai), o tai yra itin ydinga.

21.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės nurodė, kad: a) apskųstuose atsakovo sprendimuose nustatytos aplinkybės, kad nukentėjusysis nebuvo tinkamai apmokytas, yra nepagrįstos, t. y. konstatavo, kad nukentėjusysis buvo tinkamai apmokytas; b) aplinkybės dėl nukentėjusiojo apmokymo pagal Krovinių tvarkymo rankomis programą negalėjo būti nelaimingo atsitikimo priežastimi, nes nelaimingo atsitikimo metu šie darbai nebuvo atliekami; c) teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad nukentėjusiajam Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimų iš jų tvarka buvo žinoma. Nepaisant to, kad teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė aptariamus motyvus, tačiau rezoliucine dalimi aukščiau nurodytų Papildomo tyrimo akto dalių, susijusių su E. K. tinkamu apmokymu bei

supažindinimu su tvarka, nepanaikino. Todėl teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės prieštarauja rezoliucinei daliai.

21.5. Bendrovė nė karto nesulaukė jokių pastabų iš darbuotojų, kad dėl fasavimo patalpų, jų išplanavimo ir pan. yra sudėtinga ar nesaugu atlikti užduotis. Iki nelaimingo atsitikimo nebuvo kilę jokių incidentų ar nelaimingų atsitikimų atliekant krovos darbus cukraus sandėliuose ar fasavimo skyriuose pagal Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarką. Aplinkybę, kad Produkcijos krovimo ir atkrovimo iš jų tvarkos galima objektyviai laikytis patvirtina 2018 m. kovo 26 d. UAB „SDG“ išvada dėl sandėliavimo, pareiškėjo paaiškinimai bei liudytojų K. A., V. A. parodymai. Krauti didmaišius buvo galima pradedant nuo kairės sandėlio pusės iki dešinės, taip statmenai sukraunant keturias eiles, penktą eilę kraunant analogiška tvarka statmenai iki penktojo maišo, kuris objektyviai gali būti pakrautas privažiuojat prie jo su autokrautuvu įstrižai, t. y. apvažiuojant koloną iš dešinės pusės, vėliau tęsiant krovimą statmenai. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, nepagrįstai sprendė, kad tvarka yra ydinga.

21.6. Aplinkybės, kad ant kolonų matyti mechaniniai pažeidimai, nustatytos nepagrįstai, iškraipant liudytojų parodymus. Liudytojai K. A., B. S. ir V. A. nurodė, kad šie pažeidimai atsirado daug seniau, negu nelaimingas atsitikimas, šie pažeidimai nėra švieži, likę dar nuo 2007 metų. Kaip paaiškino liudytojai, šie pažeidimai galėjo atsirasti naudojant visai kitokio tipo didesnių gabaritų autokrautuvus, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

21.7. Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarka buvo patvirtina ne bet kokio asmens, o Bendrovės vadovo. Be to, tvarkos visada derinamos su darbų saugos inžiniere. Aptariama tvarka su darbų saugos inžiniere buvo faktiškai derinta. Nesuprantama, kaip ši aplinkybė, anot teismo, nulėmė nelaimingą atsitikimą, žinant, kad ji buvo patvirtinta Bendrovės vadovo, buvo suderinta su saugos ir sveikatos inžiniere, kad ja vadovautis nukentėjusysis buvo apmokytas, ji visiems Bendrovės darbuotojams yra suprantama, ją vykdant nėra kilę nesklandumų, incidentų ir pan. Be to, skundžiame sprendime faktiškai yra ignoruojama aplinkybė, kad nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo metu iš puspriekabės iškrovė ir sandėliavimo patalpose didmaišius sandėliavo ne pagal įmonėje nustatyta tvarką.

21.8. Nagrinėjamu atveju buvo atliktas profesinės rizikos vertinimas, nustatyti bendri bei konkretūs profesinės rizikos veiksniai, nustatytas profesinės rizikos lygmuo, nustatytos konkrečios ir aiškios rizikos šalinimo bei mažinimo priemonės, aptartas jų įgyvendinimo momentas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodyti DSSĮ bei Nuostatų 17.2 bei 17.3 punktų pažeidimai. Nesuprantama, kuo ydinga Profesinės rizikos nustatymo kortelės nuostata, kad darbuotojas privalo įvertinti situaciją, turint omenyje, kad tokias nuostatas nustato ir pagrindinis darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus reglamentuojantis teisės aktas – DSSĮ (33 str. 1 d. 4 ir 6 p.). Be to, Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarkoje aiškiai nurodyta, kad jeigu bet kuriame iš etapų pastebima pažeista produkcija, būtina informuoti skyriaus vadovą arba sandėlininką, kuris atitinkamai turi įvertinti situaciją ir imtis atitinkamų veiksmų problemai pašalinti. Aplinkybę, kad nukentėjusysis negalėjo eiti pats likviduoti pasekmių, patvirtina ir kiti jo pareigas reglamentavę dokumentai (Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 6-16, Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 6-14). Nukentėjusiajam niekada nebuvo nustatyta pareiga remontuoti sugadintą krovinį. Nukentėjusysis, būdamas supažindintas ir instruktuotas dėl rizikos veiksnių, apmokytas saugiai atlikti darbą, negalėjo nesuprasti, kad didmaišis (produkcija) yra pažeistas, kad pažeidus šį didmaišį yra rizika, jog ant pažeisto didmaišio pakrautas kitas didmaišis gali nukristi, todėl privalėjo apie įvykį pranešti vadovui, o ne imtis veiksmų savavališkai ir viršijant įgaliojimus sustabdyti cukraus byrėjimą su tam net nepritaikyta polietileno atraiža. Taigi tiesioginiu priežastiniu ryšiu nelaimingą atsitikimą nulėmė nukentėjusiojo atsiradimas didmaišio kritimo zonoje, o šioje zonoje nukentėjusysis atsidūrė savavališkai, nepritaikytomis tam priemonėmis ir būdu bandydamas sustabdyti cukraus tekėjimą iš apatinio didmaišio.

21.9. Papildomo tyrimo aktu bei Sprendimu buvo priimti pareiškėjo prašymams priešingi sprendimai, bloginantys iki apskundimo buvusią pareiškėjo teisinę padėtį. Tokia situacija, kai skundžiant sprendimą ir išnagrinėjus skundą priimamas blogesnis sprendimas, negu apskųstasis, prieštarauja non reformatio in peius (draudžiama bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principui, kuriuo siekiama suteikti apeliantui galimybę apskųsti, jo manymu, neteisėtą ir (arba) nepagrįstą sprendimą nesibaiminant, kad apskundimas dar labiau pablogins jo padėtį, palyginti su ta, kuri buvo iki apskundimo. VDI skundą privalėjo vadovautis pagal jame pateiktą informaciją (jo ribas).

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį prašo jį atmesti.23. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą VDI nurodo, jog:23.1. Teisę nustatyti nelaimingų atsitikimų darbe priežastis Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintos normos

suteikia trims subjektams – VDI, dvišalėms komisijoms bei atitinkamą kvalifikaciją turintiems Lietuvos Respublikos teismo ekspertams, todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikta duomenų, jog UAB „SDG“ teisės aktų

nustatyta tvarka yra suteikta teisė teikti tokio pobūdžio išvadas. Teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino L. V. bei UAB „SDG“ pateiktų išvadų patikimumą ir visiškai bei pagrįstai Sprendime konstatavo, kad jose nustatytos aplinkybės yra prieštaringos.

23.2. Nelaimingo atsitikimo darbe akte yra nurodomi darbdavio neįgyvendinti darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, kurie sąlygojo nelaimingą atsitikimą darbe, todėl darbdavys privalo parengdamas ir įgyvendindamas prevencijos priemones šiuos reikalavimų pažeidimus pašalinti. Atliekant įvykio darbe, kurio metu 2017 m. kovo 23 d. žuvo Bendrovės darbuotojas E. K., pirminį bei papildomą tyrimus VDI būtent nustatė ir įvardijo tuos darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, kurie sąlygojo minėtą įvykį.

23.3. Įvykio darbe tyrimų metu nustatyta, kad nei Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarkoje, nei Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 6-16 ar Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 6-14, nurodymų ir / ar reikalavimų konkrečiai E. K. darbo vietai, darbui nebuvo pateikta. Nukentėjusiojo darbinė patirtis, kuri sąlygoja pavojų darbo vietoje suvokimą, buvo nežymi. Siekiant nelaimingų atsitikimų darbe prevencijos darbuotojams, neturintiems darbinės įmonėje patirties, ypač svarbūs yra supažindinimo su pavojais, informavimo apie profesinės rizikos veiksnius darbo vietoje, vidinės tokių darbuotojų veiksmų kontrolės aspektai. Įvykių darbe tyrimo metu nustatyta, jog nukentėjusysis nebuvo mokomas identifikuoti pavojus darbo vietoje, jam nebuvo skirta privaloma stažuotė, o lokalinių teisės aktų normos buvo prieštaringos – įpareigojo darbuotoją visų pirma šalinti įvykio priežastis / pasekmes ir tik po to informuoti vadovą. Neturinčio atitinkamų žinių ir darbinės patirties darbuotojo veiksmai negali būti pripažinti sąlygojančiomis įvykį darbe priežastimis (kad dėl jo veiksmų gali atsirasti padariniai, darbuotojas pagal faktines aplinkybes ir savo asmenines savybes negalėjo numatyti), nes išmokyti darbuotoją ir supažindinti jį su pavojais darbo vietoje bei, įgyvendinant organizacines priemones, taip pat nustatant bei įgyvendinant darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi vidinės kontrolės sistemą, kompensuoti jo patirties stoką yra darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos darbdavio pareigos.

23.4. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartyje patvirtino, kad prokuroro nutarimas nutraukti baudžiamąjį persekiojimą, nes specialiųjų subjektų veikoje nėra nuskalstamos veikos požymių, yra teisėtas, tačiau tokia nutartis negali eliminuoti nuostatos, kad įvardinti įvykio darbe priežastis nelaimingų atsitikimų darbe prevencijos aspektu yra įvykį darbe tiriančių subjektų (įmonės dvišalės komisijos ar VDI) prerogatyva. Nelaimingo atsitikimo darbe priežastys yra nustatinėjamos VDI atliekamo tyrimo metu, o ne ikiteisminiame tyrime. VDI vykdomo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo ir dėl to paties įvykio pradėto ikiteisminio tyrimo metu sprendžiami skirtingi klausimai, todėl, aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, savaime nėra pagrindas pripažinti VDI sprendimą neteisėtu.

23.5. Tyrimų metu nustatyta, kad ruošdamas tvarką Bendrovės vadovas neatsižvelgė į cukraus fasavimo sandėlio viduje esančias metalines kolonas, todėl padėti, taip pat paimti su krautuvu, trečioje ir ketvirtoje eilėje (skaičiuojant nuo galinės sienos) penktą (ties kolona) cukraus maišą, vadovaujantis tvarka ir nesukeliant papildomos rizikos, kad maišai bus kliudyti krautuvo šakėmis ar pažeisti krautuvo ratų apsaugomis, arba vykdant krovimo darbus bus kliudytos statinio konstrukcijos (kolonos), tuo pačiu rizikuojant sukelti statinio griūtį, nes kolonų apsaugos nenumatytos ir neįrengtos, techniškai neįmanoma. Tvarkoje nustatytos darbų sekos esmė, kad krautuvo judėjimo kryptis, padedant ar paimant maišus, visuomet yra tik statmena cukraus maišų eilėms (krautuvas išilgai cukraus maišų eilėms nejuda) ir taip užtikrinama, kad krautuvo rato apsaugomis nebus užkabinti ir pažeisti cukraus maišai. Tokiu būdu, vadovaujantis Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarka, krautuvas padėdamas ir paimdamas maišus, siekiant eliminuoti cukraus maišų praplėšimo tikimybę, privalo į priekį / atgal judėti tik statmenai sandėliuojamai cukraus maišų eilei. Kad būtina manevruoti ir kaip manevruoti, įvertinant kolonų keliamus judėjimo trikdžius bei siekiant nepažeisti pačių kolonų, tvarkoje nenustatyta.

23.6. Rizikos vertinimą atlieka asmuo, turintis specialiųjų žinių ir patirties suvokti bei identifikuoti rizikos veiksnius, o esant toleruotinai rizikai darbdavys privalo numatyti ir įgyvendinti tinkamas prevencijos priemones esamai rizikai šalinti ar bent jau mažinti. Bendrovės Profesinės rizikos įvertinimo kortelėje Nr. 31A išvardijamų prevencijos priemonių analizė suponuoja išvadą, kad profesinės rizikos kortelėje konkrečių veiksmingų eliminuojančių riziką ar sąlygojančių rizikos mažėjimą priemonių nėra pateikiama. Profesinės rizikos įvertinimo kortelėje Nr. 31A pateikiamos tik bendros frazės („neskubant“, „patikimai“, „saugiai“, „stabiliai“), nenurodomi asmenys, atsakingi už šių priemonių įgyvendinimą („įvertinti krovinio svorį, dydį gabaritus“ – kuriam subjektui tai pavedama atlikti), nenustatyta rizikos šalinimo ir mažinimo priemonių vykdymo kontrolės tvarka. Profesinės rizikos įvertinimo kortelėje Nr. 31A, kaip galima suprasti iš konteksto, yra nurodomi darbuotojo veiksmai atsiradus nenumatytoms situacijoms – įvertinti situaciją, esant galimybėms

saugiai likviduoti pasekmes, informuoti vadovą. Su profesinės rizikos vertinimu ir numatytomis prevencijos priemonėmis E. K. buvo supažindintas pasirašytinai, o tai suponuoja išvadą, kad nukentėjusysis būtent vykdė kortelėje įtvirtintas pareigas.

23.7. Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui teisės naikinti ir / ar keisti įvykio darbe tyrimo metu nustatytas aplinkybes ar / ir identifikuotas priežastis nelaimingų atsitikimų darbe tyrimą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia – aplinkybės ir priežastys gali būti keičiamos, papildomos ar naikinamos tik skyrus papildomą tyrimą ir tai atlieka papildomą tyrimą atlikęs subjektas. Nuostatai suteikia teisę skųsti įvykio darbe tyrimą vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui ne tik darbdaviui, bet ir nukentėjusiajam darbuotojui, jo įgaliotam atstovui ar šeimos nariui.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyrius atsiliepime į Bendrovės apeliacinį skundą prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

25. Atsiliepime VSDFV Kauno skyrius pažymėjo, jog E. K. mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe įvyko esant visoms Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Remiantis nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo medžiaga nėra nei vienos minėto įstatymo 7 straipsnyje nustatytos sąlygos, kad šis įvykis būtų pripažintas nedraudžiamuoju. VDI Kauno skyrius atliko išsamų nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą, įvertino įvykio darbe tyrimo ir papildomo tyrimo metu nustatytas faktines teisiškai reikšmingas aplinkybes ir nurodė pagrįstą nelaimingo atsitikimo priežastį – nepakankamą saugos ir sveikatos darbe vidinę kontrolę įmonėje.

26. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyrius bei trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti VDI 2017 m. spalio 6 d. Sprendimą visa apimtimi.

27. VDI ir VDI Kauno teritorinis skyrius apeliaciniame skunde nurodo, kad:27.1. Pirmosios instancijos teismas prieštaringai aiškina ir netinkamai taiko darbuotojų saugą ir sveikatą bei įvykių

darbe tyrimą reglamentuojančių teisės aktų normas. Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normos darbdavio rengiamus ir darbuotojui duodamus privalomus nurodymus laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijos priemonių hierarchinėje struktūroje priskiria mažiausiai reikšmingiems. Darbdaviui yra nustatyta pareiga išmokyti darbuotojus, taip pat patikrinti ir įsitinkinti, kad darbuotojui suteiktos žinios yra pakankamos. Darbuotojo pareigų aprėptis, nurodyta DSSĮ 33 straipsnyje, negali būti aiškinama plečiamai – darbuotojas yra atsakingas tik už tų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių ir / ar lokalinių teisės aktų nuostatų, su kuriomis jis buvo supažindintas ir apmokytas vykdyti, pažeidimus. Jeigu darbuotojas nesuvokia (nėra informuotas, neišmokytas atpažinti), kad jo veiksmai ar / ir darbo aplinka kelia pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai, DSSĮ 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos pareigos jis įvykdyti negali.

27.2. Teismo sprendime skundo tenkinimo motyvai nepagrįsti faktinių aplinkybių vertinimu ir sukelia koliziją tarp įvardijamų nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių. Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 6-16 bei Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 6-14 nurodymų ir / ar reikalavimų konkrečiai E. K. darbo vietai, darbui nėra pateikta, todėl vienareikšmiškai tvirtinti, kad darbuotojas privalėjo pranešti ir apie pažeistus cukraus maišus nėra pagrindo. Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-16 V dalyje „Darbuotojo veiksmai avariniais (ypatingais) atvejais“ bei Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-14 21 punkte nustatyta: „Pastebėjus, kad gali įvykti nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar kilti gaisras, nedelsiant nutraukti darbus ir imtis priemonių galimos avarijos ar nelaimingo atsitikimo darbe priežastims pašalinti, informuoti pamainos viršininką“ – tai yra visų pirma nutraukti darbą, po to pašalinti priežastis, po to informuoti vadovą. Nukentėjusysis įvykio darbe metu būtent ir vykdė šiuos instrukcijų reikalavimus.

27.3. Įvykių darbe tyrimo metu nustatyta, kad darbuotojas įvykio darbe metu sandėlyje dirbo vienas. Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarkoje nustatyta, kad kraunant produkciją vieną ant kito (ne šachmatų tvarka) su euro padėklais kiekviename sluoksnyje, tarp sluoksnių naudojami kartono lakštai stabilumui užtikrinti – tai yra krautuvo vairuotojas cukraus maišų iškrovimo iš transporto priemonės metu nuolat privalėjo išlipti iš krautuvo kabinos tam, kad galėtų padėti ant pirmosios eilės sandėliuotų maišų presuoto kartono lakštus. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo vykdomi tik cukraus didmaišių sandėliavimo (iškrovimo iš sunkvežimio puspriekabės ir sudėjimo patalpoje elektrinio krautuvu) darbai ir kad nukentėjusysis privalėjo būti krautuvo viduje.

27.4. Nukentėjusysis nebuvo mokytas praktinių gebėjimų atlikti jam pavestą darbą pagal Krovinių tvarkymo rankomis

mokymo programą, jo žinios nebuvo patikrintos ir nebuvo įsitikinta jo praktiniais gebėjimais atlikti jam pavestą darbą po apmokymų, pagal Elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą, darbdavį atstovaujantis asmuo, nepaskyrė E. K. stažuotės, prižiūrint darbdavio įgalioto asmens tvarkomuoju dokumentu paskirtam kvalifikuotam darbuotojui, nors nepertraukiamas E. K. pavojingo darbo stažas darbovietėje, kurioje jis dirbo, buvo mažesnis nei vieni metai. Jokie įrodymai, kad darbuotojas būtų mokytas įvertinti profesinės rizikos veiksnius savo darbo vietoje taip pat nepateikti.

28. Pareiškėjas atsiliepime į VDI ir VDI Kauno teritorinio skyriaus apeliacinį skundą prašo jį atmesti.29. Atsiliepime į VDI ir VDI Kauno teritorinio skyriaus apeliacinį skundą pareiškėjas palaiko savo apeliaciniame

skunde išdėstytą poziciją, papildomai pažymi, kad:29.1. VDI neteisingai aiškina 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvos 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai

ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Direktyvos tikslas nėra nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir tokio tyrimo rezultatų įforminimo nustatymas. Be to, Direktyvos ir DSSĮ nuostatos dėl darbdavio atsakomybės nereiškia, jog tiriant nelaimingą atsitikimą visais atvejais turi būti konstatuojama, kad nelaimingą atsitikimą lėmė būtent darbdavio veiksmai. Nuostata, kad darbdaviui yra nustatyta pareiga užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, negali būti aiškinama kaip nustatanti, jog darbuotojų saugos ir sveikatos nuostatų neprivalo laikytis patys darbuotojai ir kad darbdavio atsakomybė už nelaimingą atsitikimą kyla visais atvejais ar be kaltės. Direktyva orientuota ne tik į darbdavio, bet ir į darbuotojų pareigas. Joks teisės aktas neįtvirtina, kad Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje ar DSSĮ 19 straipsnio 3 dalyje išvardinti prevencijos priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai saugoti įgyvendinimo principai yra dėstomi mažėjančia pagal reikšmingumą tvarka.

29.2. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo pagrindiniai tikslai ir tokio tyrimo įforminimas N-1 formos akte susijęs su siekiu tinkamai ir visapusiškai ištirti įvykį, jo aplinkybes bei nustatyti, ar pažeisti saugą ir sveikatą reglamentuojantys teisės aktai, taip nustatant, kas lėmė ir (arba) sąlygojo nelaimingą atsitikimą, t. y. apibrėžti, kokios aplinkybės yra priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Nelaimingo atsitikimo tyrimo tikslas nėra susijęs su bet kokių įmanomų aplinkybių tyrimu, tyrimas privalo būti atliekamas siekiant nustatyti konkrečias nelaimingo atsitikimo priežastis, t. y. aplinkybes priežastiniu ryšiu susijusias su nukentėjusiojo patirtu sužalojimu.

29.3. Objektyviai vertinant DSSĮ, Nuostatų bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintų Įvykių darbe ir nelaimingų atsitikimų pakeliui į darbą ir iš darbo pildymo metodinių nurodymų (toliau – ir Metodiniai nurodymai) nuostatas dėl nelaimingo atsitikimo tyrimo tikslų bei N-1 formos akto surašymo taisyklių bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 176 straipsnyje įtvirtintus nusikaltimo objektyviuosius požymius, darytina išvada, jog nelaimingo atsitikimo tyrimo bei įforminimo tikslai ir ikiteisminio tyrimo tikslai dėl nusikaltimo, nustatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, yra iš esmės panašūs. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas konstatavus, jog dėl nelaimingo atsitikimo tiesiogiai buvo kaltas pats nukentėjusysis. Iš Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutarties turinio aiškiai matyti, kad baudžiamajame procese buvo siekiama analogiškų tikslų, kokių siekiama ir tiriant nelaimingą atsitikimą, t. y. buvo keliamas tikslas nustatyti 2017 m. kovo 23 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastis. Taigi šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi.

29.4. Byloje nėra duomenų, kad didmaišio kritimo zonoje nukentėjusysis atsidūrė tuo metu, kai dėjo kartono lakštus sutvirtinimui (lakštas nerastas prie nukentėjusiojo, jo rankose ir pan.). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei NA akto medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis, pradrėskęs maišą, tai pastebėjęs ir išlipęs iš krautuvo nelaimingo atsitikimo metu ne tęsė sandėliavimo procesą, bet bandė savarankiškai ir savo nuožiūra nepritaikytomis tam priemonėmis sustabdyti cukraus byrėjimą. VDI apeliacinio skundo argumentais iš esmės elgiasi nesąžiningai, nesiekia nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, o siekia visais būdais paneigti nukentėjusiojo neatsargumą. Bendrovėje darbuotojų apmokymas vykdomas ne formaliai, o praktiškai, t. y. įdarbinus darbuotoją jis ne tik yra instruktuojamas, apmokomas ir apklausiamas, ar suprato darbo sąlygas, rizikas, bet pirmosiomis darbo dienomis naujai įdarbinamas darbuotojas skiriamas dirbti su labiau patyrusiu darbuotoju, siekiant tiek papildomai praktiškai mokyti darbo metu, tiek įsitikinti darbuotojo gebėjimu dirbti saugiai. Nukentėjusysis 2017 m. kovo 2 d. sudarius darbo sutartį ne tik buvo pakartotinai instruktuotas saugos ir sveikatos atliekant darbą klausimais, tačiau buvo papildomai apmokytas ir apklaustas žodžiu, pirmąją darbo savaitę buvo paskirtas dirbti su labai patyrusiu ilgalaikiu Bendrovės darbuotoju, siekiant įsitikinti jo gebėjimu dirbti saugiai. Be to, pirmosiomis darbo savaitėmis naujiems darbuotojams skiriama didesnė kontrolė bei priežiūra, kurią nukentėjusiojo atžvilgiu vykdė tiek fasavimo meistras, tiek sandėlininkė. Galiausiai, Nukentėjusysis ir kiti darbuotojai nuolatos kalbėdavosi su vadovu apie darbo metu kylančias ar galinčias kilti neįprastas situacijas bei kaip tokiais atvejais elgtis. Taigi Bendrovė įsitikino nukentėjusiojo gebėjimu saugiai dirbti.

29.5. VDI per plačiai aiškina apmokymų ribas, teigdama, kad E. K. turėjo būti apmokytas įvertinti profesinės rizikos veiksnius savo darbo vietoje. Joks teisės aktas nenustato, kad toks darbuotojas turėjo būti apmokytas vertinti profesinės rizikos veiksnius. Profesinė rizika vertinama ne bet kokių darbuotojų savarankiškai, o kompetentingų asmenų, atitinkamai įforminant tokį vertinimą teisės aktų nustatyta tvarka. Iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, jog E. K. buvo supažindintas su profesinės rizikos veiksniais, negalėjo nežinoti, kaip juos atpažinti, identifikuoti ir suprasti situacijos pavojingumą. VDI ignoruoja aplinkybes, kad nukentėjusysis Bendrovėje dirbo nuo 2016 m. birželio 17 d. ir atitinkamai vėl nuo 2017 m. kovo 2 d., tarpas tarp darbo santykių buvo trumpas, todėl VDI teiginiai yra formalūs. VDI nepagrįstai teigia, jog nukentėjusiojo darbinė patirtis buvo nežymi. Pareiškėjo žiniomis, nukentėjusysis turėjo žymios patirties dirbant su krautuvais, dirbo tokio pobūdžio darbą Norvegijoje nuo 2009 metų, turėjo kitoje šalyje įgijęs krautuvo vairuotojo pažymėjimą.

Teisėjų kolegija


30. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 11.1 punkto, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. Papildomo tyrimo akto dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K., Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. SD-37-11827 dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K., papildomo tyrimo pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčas iš esmės susijęs su saugaus darbo organizavimu ir vykdymu įmonėje, profesinės rizikos priemonių vertinimu.

31. Pirmosios instancijos teismas panaikino VDI Kauno teritorinio skyriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. Papildomo tyrimo aktą dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K., apimtimi dėl nenustatymo nelaimingo atsitikimo priežasties dėl paties nukentėjusiojo veiksmų (saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimo), ta pačia apimtimi panaikino VDI 2017 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. SD-37-11827 dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K., dalį.

32. Byloje nustatyta, jog 2017 m. gegužės 25 d. VDI Kauno skyrius surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1, kurio 11 punktu buvo nustatytos dvi nelaimingo atsitikimo darbe priežastys: 1) saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas (11.1p.); 2) saugos ir sveikatos norminių teisės aktų (darbuotojams privalomų vykdyti instrukcijų, taisyklių ir kt.) reikalavimų pažeidimas (11.2 p.), tai reiškia, kad pirminiu aktu nelaimingo atsitikimo priežastys buvo susietos tiek su darbdavio, neužtikrinusio darbuotojo saugos ir sveikatos reikalavimų produkcijos iškrovimo ir pakrovimo bei sandėliavimo procese, tiek ir su darbuotojo, kuris nesilaikė saugos ir sveikatos instrukcijose nustatytų reikalavimų, atlikdamas krovos, sandėliavimo darbus cukraus sandėlyje, veiksmais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2017 m. liepos 7 d. VDI Kauno skyriuje gavus AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ skundą (juo buvo prašoma pakeisti ir papildyti nelaimingo atsitikimo aplinkybes, pašalinant iš nelaimingo atsitikimo akto priežastį, susijusią su darbdavio veiksmais (11.1 p.)), Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. EV-128 buvo skirtas įvykio darbe papildomas tyrimas. 2017 m. rugsėjo 7 d. Papildomo tyrimo aktu buvo papildytos nelaimingo atsitikimo aplinkybės, kurios išdėstytos 5 punkte, pakeistas 11 punktas, nurodant tik vieną nelaimingo atsitikimo priežastį – saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas, kuri grindžiama darbdavio netinkamais veiksmais neužtikrinus darbuotojo saugos ir sveikatos reikalavimų darbo vietoje.

33. Pareiškėjas UAB „Nordic Sugar Kėdainiai“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

34. Atsakovas VDI Kauno skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo VDI apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti VDI 2017 m. spalio 6 d. Sprendimą visa apimtimi.

35. DSSĮ 20 straipsnyje įtvirtinta, jog darbdaviui atstovaujantis asmuo, įvertinęs profesinę riziką įmonėje, rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus) (2 dalis), darbuotojai privalo laikytis darbdaviui atstovaujančio asmens patvirtintų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, su kuriais

supažindinami pasirašytinai, reikalavimų (3 d.). DSSĮ 19 straipsnyje įtvirtinta, jog darbdaviui atstovaujantis asmuo, organizuodamas darbą įmonėje, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę, darbo ir poilsio režimą, darbo apmokėjimą taip, kad būtų sudarytos sąlygos, skatinančios darbuotojus laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (1 dalis); darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje (2 dalis). Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis asmuo ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo atlieka tam tikrus veiksmus, tame tarpe, organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą, kaip nurodyta šio Įstatymo 39 straipsnyje ir kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose (1punktas), vadovaudamasis profesinės rizikos įvertinimo rezultatais, nustato darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi kontrolės tvarką įmonėje (3 p.), tvirtina įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus ir (ar) įmonės darbuotojų saugos specialistų pareigybės aprašymus (instrukcijas) (4 p.); įpareigoja padalinių vadovus įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemones ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (5 p.). DSSĮ 19 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, jog darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti, vadovaujasi bendraisiais rizikos vertinimo ir darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais: 1) rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vengimu, rizikos veiksnių ir jų poveikio mažinimu; 2) rizikos, kurios neįmanoma išvengti, galimo poveikio darbuotojų saugai ir sveikatai įvertinimu; 3) nustatytos rizikos priežasčių šalinimu; 4) darbuotojo galimybių atlikti pavestą darbą vertinimu (nustatant, ar darbo procesas, darbo vietos įrengimas, parinktos darbo priemonės, darbo metodai, nustatytas darbo ar gamybos tempas atitinka darbuotojo galimybes); 5) techninės pažangos priemonių taikymu įrengiant darbo vietas, sudarant saugią ir sveiką darbo aplinką, parenkant darbo priemones; 6) pavojingų darbo procesų pakeitimu nepavojingais arba ne tokiais pavojingais; 7) pirmenybe kolektyvinių darbuotojų saugos ir sveikatos priemonėms, o ne asmeninėms apsaugos priemonėms; 8) darbuotojų aprūpinimu asmeninėmis apsaugos priemonėmis; 9) darbuotojų mokymu ir instruktavimu, jiems privalomais nurodymais laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų; 10) kitų reikiamų darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių taikymu. DSSĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbo priemonių, darbo sąlygų, iš jų darbo aplinkos atitiktis darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimams nustatoma atlikus profesinės rizikos tyrimus ir įvertinus šių tyrimų rezultatus. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad darbdavys yra įpareigotas ne tik įvertinti bendro pobūdžio bei konkrečias profesines rizikas, bet ir nustatytų rizikų pagrindu parengti tam tikras instrukcijas ar elgesio reikalavimus darbuotojams, o taip pat kontroliuoti bei imtis visų priemonių, kad darbuotojai laikytųsi šių instrukcijų ar reikalavimų.

36. Pirmosios instancijos teismas yra nustatęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, susijusias su darbuotojo E. K. saugos klausimais. Sudarius naują darbo sutartį, E. K. 2016 m. buvo įgijęs Krautuvo vairuotojo kvalifikaciją Kėdainių profesinio rengimo centre pagal 6 savaičių trukmės Krautuvų vairuotojų programą (261084022); E. K. buvo išduotas Profesinio mokymo diplomas ir Atestacijos pažymėjimas; E. K. taip pat buvo apmokytas pagal 2016 m. vasario 5 d. įmonės vadovo patvirtintą Elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą (apmokymų trukmė 2 val.), tai patvirtina jo parašas. Taip pat nustatyta, kad buvo atliktas profesinės rizikos vertinimas elektrinio krautuvo, vežimėlio vairuotojo darbo vietoje fasavimo cecho, sandėliavimo, iškrovimo patalpose. Tai patvirtina Profesinės rizikos nustatymo kortelės Nr. 31A, 2011-01-17, su kuria E. K. supažindintas pasirašytinai, duomenys.

37. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. K. pareigos buvo susijusios ne vien su krovinių pervežimu, iškrovimu, sandėliavimu elektrinio krautuvo pagalba, bet ir rankomis (cukraus išpylimas iš didmaišių, europalečių sutvarkymas, rūšiavimas, sandėliavimo vietos sutvarkymas ir pan.) (Elektrinio krautuvo vairuotojo pareiginiai nuostatai), bet jis nebuvo apmokytas pagal krovinių tvarkymo rankomis programą saugiai atlikti darbą konkrečioje darbo vietoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nelaimingas atsitikimas įvyko, nukentėjusiam vykdant pareigas elektrinio krautuvo pagalba, o ne rankomis, todėl nelaimingo atsitikimo įvykiui įtakos neturėjo. Pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, jog tai, kad jis nebuvo apmokytas pagal krovinių tvarkymo rankomis programą, konkrečiu atveju negalėjo būti įvykio priežastimi.

38. Atsižvelgiant į DSSĮ 19, 20, 39 straipsnių nuostatas profesinės rizikos vertinimo metu buvo nustatyti rizikos veiksniai – prispaudimas, sumušimas, krintant kroviniui iš aukščio nuo krautuvo šakių, rietuvių ar palečių dėl blogai keliamo krovinio, blogo sandėliavimo, kitų priežasčių (padėklo lūžimo, cukraus maišo plyšimo, nuvertimo ir pan.). Nurodyta, jog rizika yra „toleruotina“, dėl to numatytos atitinkamos priemonės: krauti krovinius neskubant, sandėliuoti pagal vadovo nurodymus, dedant krovinius tvarkingai, stabiliai, saugiai, atsiradus bet kokiai rizikai – informuoti vadovą. Tarp jų taip pat numatyta priemonė – vykdant krovos darbus ir atsiradus nenumatytoms situacijoms (krovinio virtimui, pasislinkimui, padėklo po krovinio lūžimui, cukraus iš maišo gausiam byrėjimui, padėklų su produkcija nuvirtimui),

įvertinti situaciją, esant galimybėms saugiai likviduoti pasekmes, informuoti vadovą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad darbdaviui atliekant darbo vietoje profesinės rizikos vertinimą, buvo numatyta prieštaringa, dviprasmiška nuostata, kuria iš esmės darbuotojas įpareigotas pats įvertinti situacijos sudėtingumą ir nuspręsti dėl jos likvidavimo pasekmių – arba likviduoti pats arba kreiptis į vadovą. Toks dviprasmiškas darbdavio, atsakingo už darbų saugos profesinės rizikos įvertinimą, profesinės rizikos nustatymas lėmė E. K. netinkamą situacijos vertinimą, įvykus incidentui, kai krautuvu užkliudžius maišą ir jį praplėšus buvo dedamos pastangos saugiai likviduoti pasekmes, o ne kreiptis pagalbos į vadovą, tuo būdu atsirado sąlygos nelaimingam atsitikimui įvykti, kurios tiesiogiai susijusios su įvykio pasekmėmis. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad konkrečiu atveju E. K. siekė tinkamai atlikti savo pareigas, rūpinosi darbdavio turtu ir darbinės operacijos sklandumu, o nagrinėjamos bylos medžiaga neleidžia manyti, kad jis, atlikdamas darbines funkcijas, buvo neatsakingas, tyčia elgėsi neapdairiai ar neatsargiai.

39. Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo tvarkos 3 punkte nurodyta, jog, jeigu bet kuriame iš etapų (pasiruošimo, krovimo, iškrovimo) darbuotojas mato riziką (nelygus grindinio paviršius, netvarkingas el. krautuvas, pasvirusi produkcija, pažeista produkcija) būtina informuoti skyriaus vadovą arba sandėlininką, kuris savo ruožtu turi įvertinti situaciją ir imtis atitinkamų veiksmų problemai pašalinti. Tokių veiksmų E. K. neatliko. Tačiau nėra duomenų apie tai, kad su šia Tvarka būtų buvęs pasirašytinai supažindintas E. K., šiais veiksmais darbdavio buvo pažeistos DSSĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ 2008 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 319g „Dėl darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“ nuostatos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikėsi nuostatos, kad Tvarka negalėjo būti vadovaujamasi atliekant krovos darbus ginčo sandėlyje, nes joje nebuvo numatyti darbuotojo veiksmai, atsižvelgiant į sandėlio patalpos specifiką. Sandėlis, kuriame iki nelaimingo atsitikimo dirbo E. K., skyrėsi nuo kitų sandėlių tuo, kad jame buvo dvi metalinės kolonos, kurių buvimas, akivaizdu, apsunkino krovimo ir sandėliavimo darbus elektrokrautuvu. Dėl cukraus fasavimo sandėlio viduje esančių metalinių kolonų, kurios laiko sandėlio stogo konstrukciją, nustatyta produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarka nebuvo pritaikyta pagal šio sandėlio išplanavimą. Tai buvo užfiksuota ir papildomo tyrimo metu. Taip pat papildomo tyrimo metu buvo užfiksuota, jog kolonos yra su mechaniniais pažeidimais, kurie atsirado elektrokrautuvui kliudant jas darbo metu. Tai įrodo liudytojais apklaustų įmonės darbuotojų K. A., B. S., V. A. paaiškinimai.

40. Teisėjų kolegija vertina, kad yra pagrindas pripažinti, kad AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ nebuvo parengtas rizikos Šalinimo ar mažinimo priemonių planas ir nenumatyta rizikos šalinimo ar mažinimo priemonių vykdymo kontrolė, neįgyvendintos prevencijos priemones konkrečiai rizikai šalinti ar mažinti, neatnaujintas šios rizikos įvertinimas, pažeidžiant DSĮ 19 straipsnio 3 dalies, DSSĮ 20 straipsnio 2 dalies, Profesinės rizikos vertinimo bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. Al- 457/V-961 17.2, 17.3 ir 17.5 punktų reikalavimus. Darbdavys privalėjo produkcijos sandėliavimui nustatyti tokią tvarką, kurioje būtų numatyti darbuotojo veiksmai sandėlyje, esant kliūtims, kolonoms, arba numatyti atskiras papildomas priemones profesinei rizikai sumažinti ar jos išvengti, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog šių priemonių nebuvo imtasi.

41. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad konkrečiu atveju netinkamai įvertinęs profesinę riziką, darbdavys nesiėmė pakankamų priemonių darbuotojo veiklos tinkamam reglamentavimui, jos kontrolei, neatsižvelgė į E. K. darbo vietos specifiką ir ypatumus, dėl nustatytų aplinkybių, dėl vidinės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolės įmonėje nepakankamumo, buvo sudarytos sąlygos, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios ir lėmusios nelaimingo atsitikimo kilimą.

42. DSSĮ 20 straipsnyje numatyta taip pat darbuotojo pareiga laikytis darbdaviui atstovaujančio asmens patvirtintų įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių bei darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, su kuriais supažindinami pasirašytinai, reikalavimų (3 d.).

43. Byloje neginčijamai nustatyta, jog E. K. buvo pasirašytinai supažindintas su Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 6-16, kurios 1.3.5 punkte buvo nurodyta, jog elektrinio transporto vairuotojas privalo nedelsdamas pranešti padalinio vadovui, darbų saugos inžinieriui ar darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai apie situaciją darbo vietoje, kuri gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai bei apie darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimus, kurių patys negali pašalinti arba neprivalo. Ši nuostata buvo įtvirtinta ir Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-14, su kuria nekentėjusysis supažindintas pasirašytinai, 3.9 punkte. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtose lokalinių teisės aktų normose nebuvo dviprasmiškų nuostatų, su jomis E. K. buvo supažindintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jų privalėjo laikytis, tačiau pagal bylos duomenis nustatyta, kad nesilaikė. Kadangi pagal byloje nustatytas aplinkybes cukraus išpylimo į išpylimo

angas darbai nelaimingo atsitikimo įvykio metu nebuvo vykdomi, o buvo vykdomi tik cukraus didmaišių sandėliavimo (iškrovimo iš sunkvežimio puspriekabės ir sudėjimo patalpoje elektrinio krautuvu) darbai, nukentėjusysis privalėjo būti krautuvo viduje, tačiau byloje nustatyta, jog E. K. tuo metu buvo išlipęs iš autokrautuvo galimai pats bandydamas sustabdyti cukraus byrėjimą, todėl jis nevykdė minėtose instrukcijoje numatytų imperatyvių nuostatų, kurių nevykdymas buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykiu. VDI Kauno skyriaus ir VDI apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 6-16 bei Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 6-14 nurodymų ir / ar reikalavimų konkrečiai E. K. darbo vietai, darbui nėra pateikta, todėl vienareikšmiškai tvirtinti, kad darbuotojas privalėjo pranešti ir apie pažeistus cukraus maišus nėra pagrindo. Nors minėtose instrukcijose nurodoma, kad darbuotojas privalo pranešti apie situaciją darbo vietoje, kuri gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai, tačiau Elektrinio krautuvo ir vežimėlio vairuotojo saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-16 V dalyje „Darbuotojo veiksmai avariniais (ypatingais) atvejais“ bei Darbininko, keliančio krovinius rankomis, saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 6-14 21 punkte nustatyta, kad pastebėjus, kad gali įvykti nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar kilti gaisras, nedelsiant nutraukti darbus ir imtis priemonių galimos avarijos ar nelaimingo atsitikimo darbe priežastims pašalinti, informuoti pamainos viršininką – tai yra visų pirma nutraukti darbą, po to pašalinti priežastis, po to informuoti vadovą. Nukentėjusysis įvykio darbe metu būtent ir vykdė šiuos instrukcijų reikalavimus, o pirmosios instancijos teismo išsakytas pareiškėjo skundo tenkinimo argumentas, kad lokalinių teisės aktų normose nebuvo dviprasmiškų nuostatų prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas yra nustatęs, kad darbuotojas įvykio darbe metu sandėlyje dirbo vienas. Produkcijos krovimo į rietuves ir atkrovimo iš jų tvarkoje nustatyta, kad kraunant produkciją vieną ant kito (ne šachmatų tvarka) su euro padėklais kiekviename sluoksnyje, tarp sluoksnių naudojami kartono lakštai stabilumui užtikrinti – tai yra krautuvo vairuotojas cukraus maišų iškrovimo iš transporto priemonės metu nuolat privalėjo išlipti iš krautuvo kabinos tam, kad galėtų padėti ant pirmosios eilės sandėliuotų maišų presuoto kartono lakštus. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomi tik cukraus didmaišių sandėliavimo (iškrovimo iš sunkvežimio puspriekabės ir sudėjimo patalpoje elektrinio krautuvu) darbai ir kad nukentėjusysis privalėjo būti krautuvo viduje, taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrindė nelaimingo atsitikimo priežasčių dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, teismo motyvai nėra pakankami tam, kad pagrįstų skundžiamų aktų neteisėtumą.

46. Vertindama nelaimingo atsitikimo priežastis dėl paties nukentėjusiojo veiksmų teisėjų kolegija taip pat laiko svarbia aplinkybę, kad nukentėjusysis nebuvo mokytas praktinių gebėjimų atlikti jam pavestą darbą pagal Krovinių tvarkymo rankomis mokymo programą, jo žinios nebuvo patikrintos ir nebuvo įsitikinta jo praktiniais gebėjimais atlikti jam pavestą darbą po apmokymų, pagal Elektrokrautuvo vairuotojo mokymo programą, nepaskyrė E. K. stažuotės, prižiūrint darbdavio įgalioto asmens tvarkomuoju dokumentu paskirtam kvalifikuotam darbuotojui, nors nepertraukiamas E. K. pavojingo darbo stažas darbovietėje, kurioje jis dirbo, buvo mažesnis nei vieni metai. Bylos medžiagoje nėra įrodymų, kurie pagrįstų tai, kad darbuotojas buvo mokytas įvertinti profesinės rizikos veiksnius savo konkrečioje darbo vietoje. Dėl išvardintų aplinkybių VDI Kauno skyriaus ir VDI apeliacinis skundas laikytinas pagrįstu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas.

47. Pareiškėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nesivadovauti UAB „SDG“ 2017 m. gruodžio 28 d. ir 2018 m. kovo 26 d. išvadomis dėl sandėliavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pateiktomis 2017 m. gruodžio 28 d. UAB „SDG“ išvada dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir 2018 m. kovo 26 d. išvada dėl sandėliavimo dėl to, kad jos negali būti laikomos objektyviomis, nes jos atliktos pareiškėjo iniciatyva, kuri suinteresuota bylos baigtimi, teismui nepateikta duomenų, jog minėtai bendrovei teisės aktų nustatyta tvarka yra suteikta teisė teikti tokio pobūdžio išvadas, be to, kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas jose nustatytos aplinkybės yra prieštaringos. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai susijęs su tuo, kad bendrovė nė karto nesulaukė jokių pastabų iš darbuotojų, kad dėl fasavimo patalpų, jų išplanavimo ir pan. yra sudėtinga ar nesaugu atlikti užduotis, negali turėti įtakos nagrinėjamoje byloje darant išvadas. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis leidžia manyti, kad baudžiamajame procese buvo siekiama analogiškų tikslų, kokių siekiama ir tiriant nelaimingą atsitikimą ir konkrečiu atveju būtina vadovautis minėta 2017 m. lapkričio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, priimta ikiteisminio tyrimo procese. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad VDI suteikta teisė atlikti nelaimingų atsitikimų tyrimą daug platesne prasme, įvykio darbe tyrimo pagrindinis tikslas yra nelaimingų atsitikimų darbe prevencijos įgyvendinimas – siekis, nustačius įvykio darbe priežastis, numatyti prevencijos priemones panašiems įvykiams darbe išvengti, todėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės negali būti betarpiškai vertinamos kaip prejudicinę galią turintys faktai.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas teismo sprendimas toje dalyje, kurioje teismas vertino, ar Papildomo tyrimo aktu iš pirminio nelaimingo atsitikimo akto buvo nepagrįstai pašalinta nelaimingo atsitikimo priežastis dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, ir kuriuo pripažino Papildomo patikrinimo aktą apimtimi dėl nenustatymo nelaimingo atsitikimo priežasties dėl paties nukentėjusiojo veiksmų (saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimo) neteisėta ir ją panaikino, bei ta pačia apimtimi nusprendžiant dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2017 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. SD-37-11827 dėl įvykio darbe, įvykusio 2017 m. kovo 23 d. AB „Nordic sugar Kėdainiai“ darbuotojui E. K., panaikinimo, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai ištyrus teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir neteisingai pritaikius teisės aktų nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis) ir naikintinas, tenkinant atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus bei trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą ir dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Nordic Sugar Kėdainiai“ apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno

teritorinio skyriaus bei trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: pareiškėjo akcinės bendrovės „Nordic Sugar Kėdainiai“ skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ



Administracinė byla Nr. A-458-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00817-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 15.1.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=55bcee70ae2c11e98451fa7b5933515d

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. (L. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Širvintų skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 8 m. įsakymą Nr. 44VĮ-132-(14.44.2.) „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimo pil. A. Ž. (mirusiam), pil. M. Ž. (mirusiai), pil. L. M. (2,90 ha ploto), Širvintų rajono savivaldybės, Širvintų seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 4636-89 „Dėl patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo Širvintų rajone“ pakeitimo, žemės sklypo Nr. 753-1 (0,71 ha ploto), žemės sklypo Nr. 753-2 (1,02 ha ploto), žemės sklypo Nr. 753-3 (1,17 ha ploto) priskyrimo laisvos valstybinės žemės fondui, valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo nuomos 2004 m. gruodžio 15 d. sutarties Nr. 27-AŪŽ nutraukimo ir juridinių faktų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas).

2. Pareiškėja nurodė, kad Skundžiamu įsakymu buvo nuspręsta nutraukti mirusio A. Ž. ir mirusios M. Ž. teisių paveldėtojai L. M. naudojimosi teisę žemės sklypais Nr. 753-1 (0,71 ha), Nr. 753-2 (1,02 ha), Nr. 753-3 (1,17 ha), esančiais (duomenys neskelbtini) kaime, Širvintų seniūnijoje, Širvintų rajono savivaldybėje (toliau – ir žemės sklypai), taip pat buvo nutraukta 2004 m. gruodžio 15 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis Nr. 27-AŪŽ, o žemės sklypai priskirti laisvos valstybinės žemės fondui.

3. Pareiškėja paaiškino, kad asmeninio ūkio žemės sklypai jos tėvams A. Ž. ir M. Ž. buvo perduoti pagal 2004 m. gruodžio 15 d. valstybinės žemės nuomos sutartį nepažeidžiant galiojančių įstatymų. Sklypai buvo suprojektuoti ir žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 463689. Tėvai buvo nusprendę suprojektuotą žemę išpirkti, tikėjosi, kad bus atliekami žemės sklypų kadastriniai matavimai, rengiamos kadastro duomenų bylos. Tėvai iki pat mirties gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, naudojosi asmeniniam ūkiui suteiktais žemės sklypais. Pareiškėja neturi informacijos, kad tėvai iki savo mirties būtų leidę kam nors kitam naudotis suteiktais žemės sklypais. Mirus tėvams, ji, kaip vienintelė jų turtinių teisių paveldėtoja, 2015 m. sausio 19 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu gavo teisę neatlygintinai naudotis tėvams suteiktais sklypais, pirkti iš valstybės ar nuomoti jų iki mirties naudotą asmeninio ūkio žemę. Pareiškėjos teigimu, paveldėta asmeninio ūkio žeme ji naudojosi asmeniškai, niekam šios teisės neperleido, nesudarė jokių rašytinių subnuomos, jungtinės veiklos ar panaudos sutarčių. Ginčo sklypai buvo visą laiką prižiūrimi, dirbami, nušienauti, suartoje žemėje buvo sodinamos grūdinės kultūros, bulvės. Šiuo metu žemės sklypai yra suarti, patręšti, paruošti sėjai. Pareiškėjai nebuvo pranešta, kad ji įtraukta į nenaudojančių žemės asmenų sąrašą, kada ir kokiu būdu tretieji asmenys deklaravo jos valdomus asmeninio ūkio žemės sklypus.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.5. NŽT nurodė, kad asmeninio ūkio žemės statusas yra siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) ji turi būti suteikta

asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus: 2) ji turi būti naudojama pačių fizinių asmenų, kuriems ši žemė buvo suteikta, arba šių asmenų šeimos narių ar kitų asmenų, įgijusių teisę šią žemę naudoti mirus fiziniam asmeniui, kuriam ši žemė buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, fizinis asmuo praranda teisę naudoti asmeninio ūkio žemę. Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu yra konstatuota, kad sąvoka „naudojama“ turi būti aiškinama kaip reiškianti tik faktinį žemės naudojimą, t. y. kai pats fizinis asmuo tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybes; į šios sąvokos apimtį nepatenka naudos gavimas kitais būdais – nuomojant ir pan. Nustojus naudoti žemę asmeniniam ūkiui laikytina, jog asmeninio ūkio žemės naudotojas – faktinis žemės nuomininkas nenaudoja valstybinės žemės pagal paskirtį, t. y. tiems tikslams, kuriems ji buvo suteikta, arba žeme naudojasi kiti asmenys.

6. NŽT paaiškino, kad pareiškėja buvo sudariusi su trečiaisiais asmenimis asmeninio ūkio žemės nuomos (ar panaudos)

sutartis. Šį faktą patvirtina pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. pateiktame prašyme NŽT Širvintų skyriui nurodytos aplinkybės, kad ji leido kitiems asmenims deklaruoti minėtus žemės sklypus, taip pat, jog žemės sklypais ji naudojasi kartu su kitais asmenimis. NŽT Širvintų skyrius informavo pareiškėją apie asmeninio ūkio žemės naudojimo ir privatizavimo tvarką, todėl pareiškėjai ji buvo žinoma. Pareiškėja, būdama rūpestinga, turėjo suprasti, kad kitų asmenų tiesioginių išmokų gavimas iš pareiškėjos tėvų asmeninio ūkio žemės, kuri iki šiol yra valstybinė žemė, gali būti traktuojamas kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos asmeninio ūkio žemės naudojimo tvarkos pažeidimas.

7. Atsakovas nurodė, kad NŽT Širvintų skyrius atliko visas teisės aktuose numatytas procedūras, t. y. nustatęs asmeninio ūkio žemės nenaudojimo faktą pagal 2016 metų pasėlių deklaravimo duomenis, įtraukė A. Ž. į fizinių asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus arba kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašą, kuris buvo patvirtintas NŽT Širvintų skyriaus vedėjo 2016 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 44VĮ-420-(14.44.2.). Apie priimtą sprendimą pareiškėja buvo informuota NŽT Širvintų skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 44SD-3817-(14.44.104.). Pareiškėja 2017 m. sausio 19 d. pateikė NŽT Širvintų skyriui prašymą nenutraukti naudojimosi teisės 0,71 ha ploto ir 1,02 ha ploto žemės sklypais, tačiau jos nurodytos priežastys nepagrindžia asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo. Suėjus trijų mėnesių terminui ir nenustačius aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjos, kaip A. Ž. turtinių teisių paveldėtojos, asmeninio ūkio žemės naudojimą, buvo priimtas Skundžiamas įsakymas. Pareiškėja nepagrįstai teigė, kad jos tėvai tikėjosi, jog bus atliekami žemės sklypų kadastriniai matavimai, rengiamos kadastro duomenų bylos, nes kadastriniai matavimai buvo atlikti dar 2004 metais, taip pat parengtos kadastrinių matavimų bylos, A. Ž. pasirašė žemės sklypų paženklinimo parodymo aktuose, žemės sklypai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad 2004 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 27-AŪŽ, kuria pareiškėjos tėvui A. Ž. 10 metų terminui buvo išnuomoti žemės ūkio paskirties žemės sklypai – 0,71 ha ploto, 1,02 ha ploto ir 1,17 ha ploto. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 16533-(89) „Dėl nuomojamų žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypų pardavimo pil. M. Ž. ir L. M. Širvintų rajone“ buvo nutraukta valstybinės žemės ūkio nuomos sutartis Nr. 27-AŪŽ ir priimtas sprendimas parduoti M. Ž. ir L. M. minėtus asmeninio ūkio žemės sklypus. Taip pat šiuo įsakymu buvo pavesta M. Ž. ir L. M. sumokėti už žemės sklypus 7 418 Lt į Vilniaus apskrities viršininko administracijos nurodytą sąskaitą. NŽT Širvintų skyrius 2013 m. vasario 15 d. raštu Nr. 44SD-(14.44.104.)-218 pakartotinai informavo, kad M. Ž. ir L. M. nurodytą sumą turi sumokėti iki 2013 m. kovo 1 d., vėliau šių žemės sklypų kaina bus perskaičiuojama. NŽT Širvintų skyrius 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. 44SD-(14.44.104.)-276 pakartotinai paaiškino M. Ž. ir L. M. asmeninio ūkio žemės sklypų pardavimo tvarką ir paprašė pateikti trūkstamus dokumentus per 20 darbo dienų nuo šio rašto gavimo, kad būtų galima baigti pardavimo procedūrą. Taip pat šiame rašte išaiškino, kad nustojus naudoti žemę asmeniniam ūkiui, laikytina, jog asmeninio ūkio žemės naudotojas (faktinis žemės nuomininkas) nenaudoja valstybinės žemės pagal paskirtį, t. y. tiems tikslams, kuriems ji buvo suteikta asmeniniam ūkiui, arba žeme naudojasi kiti asmenys. Pardavimo procedūra nebuvo baigta, nes M. Ž. ir L. M. nurodytų pinigų už žemę nesumokėjo.

10. Teismas taip pat nustatė, kad NŽT Širvintų skyriaus vedėjo 2016 m. birželio 7 d. įsakyme buvo nurodyta, jog asmeninio ūkio žemės sklypus (0,71 ha ploto, projektinis Nr. 753-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 1,02 ha ploto, projektinis Nr. 753-2, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 1,17 ha ploto, projektinis Nr. 753-3, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) deklaravo kiti asmenys (ne šeimos nariai), todėl buvo priimtas sprendimas įtraukti A. Ž. į Fizinių asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus arba kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašą. NŽT Širvintų skyrius 2016 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 44SD-38l7-(14.44.104.) įspėjo pareiškėją, kad po 3 mėnesių nuo šio įspėjimo išsiuntimo dienos A. Ž. (mirusiam (duomenys neskelbtini)) ir M. Ž. (mirusiai (duomenys neskelbtini)) bus nutraukta asmeninio ūkio, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Širvintų seniūnijoje, Širvintų rajono savivaldybėje, naudojimo teisė, nes suteikta žemė nenaudojama asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka tiems tikslams, kuriems ji yra suteikta apylinkės tarybos sprendimu asmeniniam ūkiui. NŽT Širvintų skyrius taip pat nurodė, kad pareiškėja per 3 mėnesius nuo šio įspėjimo išsiuntimo dienos gali NŽT Širvintų skyriui raštu nurodyti faktus, dėl kurių neturėtų būti nutraukta naudojimo žemės sklypais teisė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėja NŽT Širvintų skyriui 2017 m. sausio 19 d. pateikė prašymą nenutraukti ginčo žemės sklypų naudojimo sutarties, nes jie naudojami asmeniniams poreikiams, žemės apdirbama kartu su kaimyno

ūkininko pagalba, nes pareiškėja neturi savo transporto, bendrai sodinamos bulvės, sėjamos grūdinės kultūros, turi vištų, leidžia ganyti gyvulius, deklaruoti, atlygio neima. NŽT Širvintų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2017 m. vasario 20 d. nustatė, kad pagal 2016 m. pasėlių deklaravimo duomenis A. Ž., kurio turtines teises paveldėjo pareiškėja, skirto asmeninio ūkio 0,71 ha ploto žemės sklypą, projektinis Nr. 753-1, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), deklaravo H. K.; 1,02 ha ploto žemės sklypą, projektinis Nr. 753-2, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), deklaravo A. S.; 1,17 ha ploto žemės sklypą, projektinis Nr. 753-3, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), deklaravo J. J., o tai yra suprantama kaip Vyriausybės nustatytos tvarkos pažeidimas, nes asmeninio ūkio valstybinė žemė nenaudojama asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka.

12. Teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, jog sąvoka „naudojama“ (žemė) turi būti aiškinama kaip reiškianti tik faktinį žemės naudojimą, t. y., kai pats naudotojas tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybes bei kad į šios sąvokos apimtį nepatenka naudos gavimas kitais būdais – nuomojant ir pan.

13. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 12 dalių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 2.7 punkto turinį. Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą teismų praktiką NŽT teritoriniai padaliniai, siekdami nustatyti asmeninio ūkio žemės naudojimo pažeidimus, gali patikrinti ne tik faktinį žemės naudojimą, t. y. ar žemė neapleista, ar sutvarkyta taip, kad būtų tinkama naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, ar joje vykdoma žemės ūkio veikla, bet taip pat turi teisę pasinaudoti kitų valstybės ir savivaldybės institucijų renkamais duomenimis, pavyzdžiui, pasėlių deklaravimo duomenimis, informacija apie žemės nuomos mokesčio sumokėjimą, kurie taip pat patvirtina žemės naudojimo (nenaudojimo) faktą. Teismas padarė išvadą, kad tais atvejais, kai asmuo nenaudoja asmeninio ūkio žemės pagal paskirtį (jos nedirba, apleidžia), jis praranda teisę ją įsigyti nuosavybėn bei naudoti kitais teisėtais būdais.

14. Teismas nurodė, kad pagal 2016 metų pasėlių deklaravimo duomenis ginčo asmeninio ūkio žemės sklypus deklaravo kiti asmenys. Be to, pareiškėja pati skunde pripažino, kad iš tikrųjų žemės sklypus deklaravo J. K., A. S., J. J. žirgynas. Nors pareiškėja teigė, kad ji nežinojo, jog tretieji asmenys deklaruoja ginčo žemės sklypus, tačiau pareiškėja, pateikdama 2016 m. spalio 18 d. prašymą nenutraukti žemės sklypų naudojimo sutarties (NŽT gautas 2017 m. sausio 19 d.), nurodė, kad žemės sklypuose bendrai sodinamos bulvės, sėjamos grūdinės kultūros, buvo leista ganyti gyvulius, deklaruoti, atlygis neimamas. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad minėtame prašyme aiškiai išreikštas pareiškėjos leidimas kaimynams deklaruoti žemės sklypus, todėl pareiškėjos teiginiai, jog ji nežinojo, kad tretieji asmenys deklaruoja ginčo žemės sklypus, yra nepagrįsti.

15. Teismas vertino, kad NŽT Širvintų skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. įspėjime nurodyta, jog pareiškėja per 3 mėnesius nuo įspėjimo išsiuntimo dienos gali raštu nurodyti faktus, dėl kurių neturėtų būti nutraukta naudojimosi žemės sklypais teisė. Įspėjime taip pat nurodyta, kad ginčo žemės sklypai nenaudojami asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka tiems tikslams, kuriems ji yra suteikta apylinkės tarybos sprendimu asmeniniam ūkiui. Iš minėto įspėjimo turinio teismas darė išvadą, kad pareiškėja galėjo suprasti, dėl ko gali būti nutraukta žemės naudojimosi sutartis. Tokiu atveju, jei pareiškėjai nebuvo aišku, dėl kokių priežasčių ketinama nutraukti žemės sklypų naudojimosi sutartis, ji galėjo kreiptis į NŽT Širvintų skyrių prašydama papildomų paaiškinimų, tačiau byloje tokių duomenų nėra.

16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, kad jai pritaikyta pernelyg griežta sankcija – visam laikui atimta teisė naudotis asmeninio ūkio žemės sklypais, juos pirkti iš valstybės. Teismas pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 12 dalyje nurodyta, jog asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoje jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. Teismas įvertino, kad atsakovas dėl nustatytų pažeidimų turėjo teisę nutraukti naudojimosi žemės sklypais sutartį, todėl proporcingumo principas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.

17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose laikomasi pozicijos, jog asmeninio ūkio žemės sklypo nenaudojimas pagal paskirtį yra pakankama sąlyga, kad asmuo prarastų teisę naudotis šiuo sklypu (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2886/2012), konstatavo, kad Skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji pati nenaudojo jai suteiktos naudotis valstybės žemės sklypų pagal Reformos įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Ji teismui paaiškino, kad savo jėgomis žemės sklypus prižiūri, šienauja, pasodino bulves ir kt. Skundžiamo įsakymo priėmimo metu ji nebuvo teisėta paveldėtoja, jai įgijus paveldėjimo teisę į žemės sklypus, su ja nebuvo pasirašyta nauja valstybinės žemės nuomos sutartis, teisiniai santykiai su NŽT nebuvo apibrėžti. Dėl nurodytų priežasčių ankstesni rašytiniai sutikimai kitiems asmenims deklaruoti pasėlius yra negaliojantys. Atsakovas privalėjo nurodyto aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves ribojantį administracinį aktą (Skundžiamą įsakymą), tačiau to nepadarė, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

20. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ji 2016 m. spalio 18 d. prašyme nenutraukti valstybinės žemės nuomos nutarties išreiškė valią leisti tretiesiems asmenims deklaruoti ginčo žemės sklypus. Ji nežinojo apie kitų asmenų atliktą žemės sklypų deklaravimą, nes ji kurį laiką nebuvo teisėta žemės sklypų valdytoja. Teismas neatsižvelgė į jos paaiškinimus, kad, jai tapus teisėta paveldėtoja ir žemės valdytoja, ji turėjo teisę uždrausti kitiems asmenims deklaruoti žemės sklypus.

21. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus; byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių Skundžiamo įsakymo teisėtumą; teismas neįpareigojo atsakovo pagrįsti savo atsiliepimą rašytiniais įrodymais, todėl dėl įrodymų trūkumo byla turėtų būti nagrinėjama iš naujo.

22. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas pažymi, kad iš pareiškėjos 2017 m. sausio 19 d. prašymo matyti jos valia leisti kitiems asmenims ne tik deklaruoti žemės sklypus, tačiau ir kartu su ja juos naudoti. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas pakankamu kiekiu rašytinių įrodymų, sprendimu pagrįstai buvo pripažintas Skundžiamo įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas. NŽT Širvintų skyrius buvo informavęs pareiškėją apie asmeninio ūkio žemės naudojimo ir privatizavimo tvarką, todėl pareiškėja turėjo suprasti, kad leidimas kitiems asmenims deklaruoti valstybinės žemės sklypus, ją pažeidžia.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. 44VĮ132(14.44.2.), kuriuo, be kita ko, nuspręsta nutraukti pareiškėjos asmeninio ūkio žemės naudojimosi teisę trimis žemės sklypais, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovas Skundžiamą įsakymą priėmė teisėtai ir pagrįstai, nes pareiškėja nenaudojo asmeninio ūkio žemės sklypų pagal paskirtį (asmeniniam ūkiui), o leido žemės sklypų naudmenų plotus deklaruoti ir žemės sklypus naudoti kitiems asmenims.

26. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, Skundžiamame įsakyme nenurodytas faktinis jo priėmimo pagrindas, šį pagrindą pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti teismui su atsakovo atsiliepimu į jos skundą, be to, dėl paveldėjimo procedūrų teisinė pareiškėjos ir žemės sklypų padėtis nebuvo aiški, pareiškėja niekam neleido deklaruoti žemės sklypų naudmenų plotų, o tapusi teisėta paveldėtoja, galėjo duotus leidimus atšaukti.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo surinkta įrodymų dėl to, jog asmeninio ūkio žemės sklypai buvo naudojami ne pagal paskirtį. Taigi byloje nėra ginčo dėl taikytinos teisės, iš esmės pareiškėja ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

29. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į aukščiau paminėtas taisykles, patikrino, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad Skundžiamas įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pagrįstai nustačius, jog asmeninio ūkio žemės sklypai buvo naudojami ne pagal paskirtį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui, detaliai argumentų nekartoja.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gegužės 25 d.), kurio 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui, o 12 dalyje – jog asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka.

32. Aiškindamas prieš tai paminėtą Žemės reformos įstatymo nuostatą (15 straipsnio 12 dalį) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad asmeninio ūkio žemės statusas yra siejamas su dviejų sąlygų buvimu: 1) ji turi būti suteikta asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus; 2) ji turi būti naudojama fizinių asmenų, kuriems buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo praranda teisę šią žemę įsigyti nuosavybėn bei naudoti kitais teisėtais būdais (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2886/2012; 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-216/2014 ir kt.).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sąvoka „naudojama“ turi būti aiškinama kaip reiškianti tik faktinį žemės naudojimą, t. y., kai pats naudotojas tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybes, bei kad į šios sąvokos apimtį nepatenka naudos gavimas kitais būdais, pavyzdžiui, nuomojant (žr., pvz., 2006 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P403-101/2006; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-171/2011).

34. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad nors nagrinėjamu atveju pareiškėja ir teigia, jog asmeninio ūkio žemės sklypai buvo naudojami pagal paskirtį, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Priešingai, pareiškėja 2016 m. spalio 18 d. prašyme (b. l. 15) nurodė, „kad laukas būtų tvarkingas, bendrai sodinamos bulvės, sėjamos grūdinės kultūros, nes turim vištų, leidau ganyti gyvulius, deklaruoti, atlygio neimu“. Taigi pareiškėja pati patvirtino, jog leido kaimynui žemės sklypuose ganyti gyvulius bei deklaruoti, t. y. nenaudojo asmeninio ūkio žemės sklypų pagal paskirtį – asmeniniam ūkiui.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas savo raštuose pareiškėjai ne kartą nurodė, jog asmeninio ūkio žemės sklypai yra naudojami ne pagal paskirtį, o NŽT Širvintų skyrius 2017 m. vasario 10 d. rašte Nr. 44SD-559-(14-44.104.) „Dėl asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimo teisės nutraukimo sprendimo priėmimo“ (b. l. 10–12) detalizavo, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės naudojimą deklaravo ne pareiškėja, o kiti asmenys, o tai yra laikoma pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas prieš tai paminėtame rašte nenurodė konkrečių asmenų, kurie deklaravo žemės sklypų naudojimą, tuo tarpu pareiškėja savo skunde (b. l. 1–4) išvardino konkrečius deklaravusius asmenis (J. K., A. S., J. J. žirgynas), o tai reiškia, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog žemės sklypų naudojimas buvo deklaruotas kitų asmenų vardu. Taip pat, kaip jau buvo minėta prieš tai, pareiškėja pati patvirtino leidusi kitiems asmenims deklaruoti žemės sklypų naudojimą.

36. Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi teisinės padėties neapibrėžtumu dėl paveldėjimo procedūrų, kas, pareiškėjos vertinimu, turėtų pateisinti žemės sklypų naudojimo deklaravimą trečiųjų asmenų vardu ir kitų jai nepalankių aplinkybių susidarymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjos tėvas A. Ž., su kuriuo 2004 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 27-AŪŽ (b. l. 84–85), mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 18),

pareiškėjai 2007 m. gruodžio 11 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (b. l. 137), pagal kurį po tėvo mirties likusį turtą paveldėjo pareiškėja. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja suprato paveldėjusi po tėvo mirties dalį valstybinės žemės nuomos teisės, nes 2008 m. lapkričio 18 d. kartu su motina prašė šią žemę joms parduoti (b. l. 92), ko pasekoje buvo nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis bei pradėti rengti žemės pardavimui reikalingi dokumentai (b. l. 93–94), tačiau pareiškėja su motina daugiau jokių veiksmų neatliko, todėl pradėtos procedūros nebuvo baigtos. Tuo tarpu pareiškėjos motina M. Ž. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 17), paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas pareiškėjai buvo išduotas 2015 m. sausio 9 d., pagal kurį pareiškėja paveldėjo visą po motinos mirties likusį turtą (b. l. 128–136), taigi kartu įgijo visą teisę naudoti asmeninio ūkio žemės sklypus. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja po tėvo mirties įgijo 1/2 dalį valstybinės žemės nuomos teisių (likusi 1/2 dalis priklausė pareiškėjos motinai), o po motinos mirties – visas naudojimosi asmeninio ūkio žemės sklypais teises, taigi nuo 2007 m. pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti, įgyvendinti bei vykdyti visas (iš pradžių kartu su bendraturte) su žemės sklypais susijusias teises ir pareigas. Dėl nurodytų aplinkybių analizuojami pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, taip pat ir pareiškėjos argumentas, kad atsakovas turėjo jai pasiūlyti sudaryti („perrašyti jos vardu“) valstybinės žemės nuomos sutartį. Kaip jau buvo minėta, valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta pareiškėjai ir jos motinai pareiškus prašymą parduoti asmeninio ūkio žemę, Vilniaus apskrities viršininkui 2008 m. gruodžio 10 d. priėmus įsakymą Nr. 2.3-16533–1891 „Dėl nuomojamų žemės ūkio paskirties (asmeninio ūkio) žemės sklypų pardavimo pil. M. Ž. ir L. M. Širvintų rajone“ (b. l. 93–94).

37. Apibendrindama prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos L. M. (L. M.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________




SPRENDIMAS


LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. G. ir E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. G. ir E. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Kelių priežiūra“ (valstybės įmonė „Vilniaus regiono keliai“ teisių perėmėjas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai R. G. ir E. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 1SS394(10.5.) ir NŽT Trakų skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 46SD5097(14.16.104.).

2. Skunde nurodė, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. P2-619 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Trakų r. sav., Senųjų Trakų sen., (duomenys neskelbtini), detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Detalusis planas) patvirtino Nekilnojamojo turto registre įregistruoto 0,3791 ha žemės sklypo padalijimą ir nustatė naujai suformuotų žemės sklypų plotus: sklypo Nr. 1 – 0,1236 ha, Nr. 2 – 0,2555 ha. Pareiškėjai 2006 m. rugsėjo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 14-13739 įsigijo nuosavybėn 0,1236 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Senųjų Trakų sen., Trakų r. sav. (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklypo duomenys buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 2.3-7210-79. Žemės sklypo kadastrinių matavimų planas (valstybinėje koordinačių sistemoje) buvo patikrintas ir suderintas su Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus specialistais. Žemės sklypo ribos 2006 m. rugpjūčio 7 d. buvo pažymėtos kadastro žemėlapyje, pažeidimų nenustatyta. Šio plano duomenyse – gretimybėje „3-4“ nurodyta „10 m pločio kelias“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ į Valstybinės reikšmės kelių sąrašą buvo įtrauktas rajoninis kelias Nr. 4713 Senieji Trakai–Senasis Tarpupis–Guopstos, kuris yra pareiškėjų Žemės sklypo gretimybėje iš rytų pusės. Šio kelio statusas buvo žinomas valstybės institucijoms iki Detaliojo plano sprendinių bei Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. NŽT Trakų skyrius 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu informavo, kad 2006 m. birželio 16 d. UAB „Geodeziniai matavimai“ vykdytojo R. P. parengta Žemės sklypo kadastrinių matavimų byla yra neteisinga ir turi būti tikslinama, nes VĮ Registrų centro 2016 m. rugsėjo 13 d. išvadoje Nr. IZ-360 nurodyta, jog pareiškėjų Žemės sklypo kadastriniai matavimai atlikti nepaliekant minimalios kelio juostos, t. y. kertamas kelias. NŽT 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pritarė NŽT Trakų skyriaus sprendimui ir padarė išvadą, kad pareiškėjų Žemės sklypo kadastrinių matavimų planas neteisingas ir sklypo ribos turi būti tikslinamos. Pareiškėjai su šia NŽT išvada nesutiko, nes tokiu atveju būtų pažeisti Detaliojo plano sprendiniai, aktualiame Žemės sklypo plote yra pastatyta tvora, įrengti automatiniai vartai, kurie, patikslinus ribą pagal NŽT pasiūlymą, patektų į valstybinės žemės fondą. Pareiškėjai, įsigydami Žemės sklypą ir pastatydami inžinerinius statinius, nepažeidė valstybės interesų.

3. NŽT atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsiliepime nurodė, kad pagal VĮ „Vilniaus regiono keliai“ pateiktą informaciją žemės sklypas jo formavimo metu

(1994 m.) rytinėje dalyje ribojosi ir šiuo metu ribojasi su valstybinės reikšmės V kategorijos rajoniniu keliu Nr. 4713 Senieji Trakai–Senasis Tarpupis–Guopstos, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 buvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą. 1994 m. atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, šio Žemės sklypo rytinė riba turėjo būti sutapatinta su V kategorijos 18 metrų pločio kelio juostos riba, ne

arčiau kaip per metrą nuo sankasos kraštų, kelio griovio ar iškasos išorinių kraštų. Išanalizavus Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojo R. V. 1994 m. parengtame žemės sklypo plane esančius sprendinius nustatyta, kad žemės sklypo rytinė riba buvo nustatyta apie 5,5 metro atstumu nuo kelio ašinės (vidurio) linijos, t. y. pažeidžiant V kategorijos 18 metrų pločio kelio juostos ribas. Vykdytojas, 1994 m. atlikdamas žemės sklypo kadastrinius matavimus, neįvertino su šiuo žemės sklypu besiribojančio kelio juostai keliamų reikalavimų ir žemės sklypo rytinę ribą nustatė neteisingai, neišlaikydamas minimalaus V kategorijos kelio juostai skirto 18 metrų pločio.

5. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypo rytinėje dalyje esančios ribos geografinė padėtis sutampa su 1994 m. klaidingai nustatytos žemės sklypo ribos geografine padėtimi, t. y. šios ribos geografinė padėtis nuo 1994 m. nepakito, Žemės sklypo riba rytinėje dalyje yra nustatyta neteisingai, t. y. pažeidžiant valstybinės reikšmės V kategorijos kelio Nr. 4713 Senieji Trakai–Senasis Tarpupis–Guopstos juostai skirtą minimalų 18 metrų plotį. Taip pat Žemės sklypo riba kerta ir kelio konstrukcinį elementą – kelio griovio šlaitą. Iš UAB „Geodeziniai matavimai“ darbuotojo R. P. 2006 m. sudaryto Žemės sklypo plano matyti, kad Žemės sklypo riba neatitiko natūroje buvusios Žemės sklypo ribą žymėjusios tvoros. Kaip matyti iš UAB „Sweco Lietuva“ 2016 m. rugsėjo 3 d. parengto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plano, pareiškėjams priklausanti tvora bei automatiniai vartai ribojasi su žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), o ne, kaip teigė pareiškėjai, tvora ir automatiniai vartai pateks į valstybinės žemės fondą. Pareiškėjai skunde nenurodė įstatymų ar juos įgyvendinančių teisės aktų, kuriuos pažeidė arba pagal kuriuos neveikė NŽT, nors kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios teisės normų nuostatos, kurios reglamentuoja valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), buvo pažeistos.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Vilniaus regiono keliai“ atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.8. Teismas nustatė, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuotas pagal Trakų rajono

savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. P2-619 patvirtintą detalųjį planą, padalijant žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) į du atskirus žemės sklypus, taip pat, kad Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojas 1994 m. atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus, nustatydamas žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates vietinėje koordinačių sistemoje, sudarė žemės sklypo planą, kuriame nurodyta, kad 3791 kv. m ploto namų valdos žemės sklypas rytinėje dalyje ribojasi su keliu, kurio plotis nenurodytas. Vadovaujantis šiame plane esančiais sprendiniais, 1994 m. rugpjūčio 11 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1035, kuria remiantis Žemės sklypas buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir jam suteiktas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

9. Teismas nurodė, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3236-79 patvirtintu Trakų rajono Senųjų Trakų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Iš šio žemės sklypo plano teismas nustatė, kad pareiškėjams priklausanti tvora bei automatiniai vartai ribojasi su žemės sklypu, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o ne, kaip teigė pareiškėjai, bus valstybinės žemės fonde.

10. Teismas taip pat nustatė, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) jo formavimo metu (1994 m.) rytinėje dalyje ribojosi ir šiuo metu ribojasi su valstybinės reikšmės V kategorijos rajoniniu keliu Nr. 4713 Senieji Trakai–Senasis Tarpupis–Guopstos, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 buvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą.

11. Iš to teismas padarė išvadą, kad vykdytojas, 1994 m. atlikęs žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, neįvertino su šiuo žemės sklypu besiribojančio kelio juostai keliamų reikalavimų, ir žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) rytinę ribą nustatė neteisingai, neišlaikydamas minimalaus V kategorijos kelio juostai skirto 18 metrų pločio.

12. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Geodeziniai matavimai“ atliko žemės sklypo Nr. 1 (pagal detalųjį planą) kadastrinius matavimus, nustatydama žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, ir parengė šio žemės sklypo planą, kurį 2006 m. liepos 10 d. suderino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyrius. Pagal šiame plane esančius sprendinius, rytinėje dalyje esančios žemės sklypo Nr. 1 (pagal detalųjį planą) ribos geografinė padėtis sutampa su vykdytojo 1994 m. nustatytos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos rytinėje dalyje padėtimi. Remiantis Vilniaus apskrities viršininko

2006 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 2.3-7210-79, žemės sklypo Nr. 1 (pagal detalųjį planą) kadastro duomenys buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre, jam suteikiant kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Žemės sklypo rytinėje dalyje esančios ribos geografinė padėtis sutampa su 1994 m. klaidingai nustatytos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos geografine padėtimi, t. y. šios ribos geografinė padėtis nuo 1994 m. nepakito, sutiko su atsakovo teiginiais, jog Žemės sklypo rytinės dalies riba yra nustatyta neteisingai, t. y. pažeidžiant valstybinės reikšmės V kategorijos kelio Nr. 4713 Senieji Trakai–Senasis Tarpupis–Guopstos juostai skirtą minimalų 18 metrų plotį, todėl Žemės sklypo planai turi būti tikslinami. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, teismas nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus.

III.

14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti tam pačiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nors turėjo būti remiamasi 45 straipsnio 1 dalimi, kurioje reglamentuojami žemės paėmimo visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų santykiai. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl neužimtos žemės ir žemės priskyrimo valstybės išperkamiems plotams.

16. Pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 21 punktu dėl galimos matavimų paklaidos.

17. Pareiškėjai pažymi, kad jų Žemės sklypo ribos yra teisingos ir nenuginčytos, atitinka Detaliojo plano sprendinius, suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3236-79 patvirtintu Trakų rajono Senųjų Trakų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Žemėtvarkos projekto sprendinių atsakovas teismui nepateikė, todėl teismas negalėjo nustatyti, ar ginčo kelias iš viso buvo suformuotas ar suprojektuotas, taip pat jo ribų.

18. Žemės sklypo ribos galbūt yra neteisingos dėl pačių institucijos darbuotojų klaidų (tai nustatyta po 22 metų). Tačiau Žemės sklypą pareiškėjai įsigijo tam tikro konkretaus ploto, sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais tol, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

19. Teismas nepasisakė dėl to, jog atsakovo pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad šiai dienai įregistruotas kelio plotis ties Žemės sklypu yra tik apie 14 metrų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Rajoninis kelias Nr. 4713 Senieji Trakai–Senasis Tarpupis–Guopstos į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą buvo įtrauktas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757, todėl nėra aišku, kuris dokumentas ar teisės aktas nustatė, kad 1994 m. ginčo keliui buvo priskirta V kategorija, kuriam imperatyviai nustatyta 18 metrų pločio kelio juosta. Rašytiniais įrodymais byloje pagrįsta (Nekilnojamojo turto registro išrašai), kad 18 metrų pločio V kategorijos kelio juostos imperatyvas neišlaikytas. Jokie institucijų veiksmai, pažeidžiantys asmenų privačią nuosavybę, negali būti pripažinti teisėtais.

20. Atsakovas atsiliepime prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad ginčijami sprendimai grindžiami įstatymų nuostatomis; Senųjų Trakų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto ištrauka yra pateikta į bylą (I t., b. l. 57–59); nei apskrities viršininko administracija, nei NŽT Žemės sklypo plano bei ribų nederino ir netvirtino, todėl nėra ir šių institucijų darbuotojų kaltės; iš byloje esančio 2006 m. Žemės sklypo plano (I t., b. l. 53) matyti, kad gretimybių lentelėje nurodyta „gretimybė 2-3, 10 m pločio kelias“, o tai reiškia, kad ginčo kelias ribojasi su Žemės sklypu gretimybėje 3-4, o ne tai, jog neva minėtuose taškuose nustatytas 10 m pločio kelias, nes, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, tai yra netiesa.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 13 d. Nr. 1SS 394 (10.5.) ir NŽT Trakų skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. Nr. 46SD 5097 (14.16.104.) sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas.

23. Bylos duomenys patvirtina, kad NŽT Trakų skyrius 2016 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 46SK 1127 (14.16.110.) suformavo valstybinės reikšmės kelio „Senieji Trakai-Senasis Tarpupis-Guopstos“ (toliau -Kelias) žemės sklypą bei patvirtino jo kadastrinius duomenis, pagal UAB „Sweco Lietuva“ parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą (b. l. 71). Prieš tai Valstybinės įmonės registrų centro Vilniaus filialas, pagal UAB „Sweco Lietuva“ prašymą, 2016 m. rugsėjo 13 d. atliko išankstinę šio žemės sklypo kadastro duomenų bylos patikrą ir nustatė, kad šio formuojamo žemės sklypo ribos kerta eilės kitų žemės sklypų, jau įregistruotų registre, taip pat ir pareiškėjų žemės sklypo, ribas (b. l. 79). NŽT Trakų skyrius 2016 m. spalio 20 d. raštu informavo pareiškėjus, kad jų žemės sklypo (toliau – ginčo žemės sklypas) planas parengtas 2006 m., neatitinka teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų, todėl turi būti tikslinamas.

24. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiais NŽT Trakų skyriaus sprendimais inicijavo teisminį ginčą. Reikalavimą panaikinti ginčijamus sprendimus iš esmės grindžia tuo, kad ginčo žemės sklypo duomenys yra atitinkantys teritorijų planavimo dokumentų reikalavimus (2006 m. detaliojo plano ir kt.), todėl yra teisingi. Atsakovo reikalavimas pakeisti ginčo žemės sklypo ribas yra susijęs su jų nuosavybės teisių suvaržymu, dalies nuosavybės netektimi ir pan.

25. Atsakovas pripažįsta, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas bei nustatytos jo ribos pagal tuo metu parengtų teritorijų planavimo dokumentų (žemės reformos žemėtvarkos projekto, 2006 m. detaliojo plano) sprendinius. Tačiau teigia, kad tiek šie teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, tiek ginčo žemės sklypo plano duomenys yra parengti neteisingai, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 751 8 punkto reikalavimams, nustatantiems, jog V kategorijos keliams, toks yra ir Kelias, turi būti skiriama 18 metrų žemės juosta nuo sankasos kraštų, o ginčo žemės sklypo atžvilgiu yra nustatyta tik apie 5,5 metro juosta, tuo pažeidžiama valstybės išimtinė nuosavybės teisė į žemę užimtą keliais. Tai atsakovo nuomone lemia, kad turi būti tikslinamos ginčo žemės sklypo ribos.

26. Kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė priskirta valstybinės reikšmės keliams (Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 1 p.). Tačiau pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą („įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta“), žemė įgyja tokį statusą, kai Vyriausybė ją priskiria valstybinės reikšmės keliams.

27. Nagrinėjamu atveju Kelias tokį statusą įgijo Vyriausybei 1999 m. birželio 9 d. priėmus nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ (žr. šio sąrašo 1360 p.). Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas 2006 m., padalijus 3791 kv. m. žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) į du atskirus žemės sklypus, o buvęs 3791 kv. m. žemės sklypas, buvo suformuotas bei tapo privačia nuosavybe 1994 m., kurio dalį – ginčo žemės sklypą, 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosavybėn įsigijo pareiškėjai.

28. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo žemės sklypas yra kilęs iš kito daikto – 3791 kv. m. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris privačios žemės statusą buvo įgijęs nuo 1994 m. Tai lemia ginčo žemės sklypo, kaip privačios žemės, statuso tęstinumą nuo 1994 m., t. y., iki Kelias teisės aktų nustatyta tvarka buvo priskirtas valstybinės reikšmės keliams.

29. Iš atsakovo teiginių taip pat matyti, kad jis iš esmės pripažįsta, kad 1994 m. formuojant 3791 kv. m. žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), tuometinės valstybinės valdžios institucijos padarė klaidų, kiek tai susiję su šio žemės sklypo ribomis Kelio ribų atžvilgiu, kurios (klaidos) šiuo metu atiteko ginčo žemės sklypui. Iš byloje ginčijamų atsakovo sprendimų matyti ir tai, kad šias klaidas yra siekiama ištaisyti ginčo žemės sklypo sąskaita, atitinkamai pakeičiant šio žemės sklypo ribas, o tuo pačiu sumažinant ir šio žemės sklypo plotą.

30. Analogiškose bylose dėl žemės priklausančios valstybei išimtine teise, kuriose buvo sprendžiamas valstybės institucijų padarytų klaidų ištaisymo klausimas, teismų praktikoje yra konstatuota, kad restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Nurodytas principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą,

pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (geru pasitikėjimu) nuosavybės savininkui (žr. EŽTT sprendimą byloje Pincová ir Pinc, par. 53; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Toşcuţă ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38; LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018; LVAT 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-151-492/2018; LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019).

31. Byloje duomenų, kad pareiškėjai įgydami ginčo žemės sklypą žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie pažeistą išimtinę valstybės nuosavybės teisę į žemę skirtą Keliui, ar kitais būdais būtų prisidėję prie tokio pažeidimo atsiradimo, t. y., kad teisine prasme buvo nesąžiningi, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir atsakovas.

32. Visa tai lemia, kad atsakovo sprendimai, kuriais siekiama apginti valstybės pažeistą išimtinę nuosavybės teisę tik pareiškėjų „sąskaita“, patiems nesiimant atitinkamų priemonių, kuriomis būtų pašalinta ir pareiškėjams, dėl valstybės institucijų padarytų klaidų, atsiradusi žala (pvz., kito/papildomo žemės sklypo suteikimas; teisingos kompensacijos sumokėjimas ir pan.), yra neatitinkantys minėto teisinio reglamentavimo, o tuo pačiu neteisėti bei neteisingi.

33. Pažymėtina ir tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotos asmens daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą gali būti pakeistos ar panaikintos, kai atitinkamai yra panaikinamas ar pakeičiamas teisinis pagrindas (sandoris; valstybės institucijos sprendimas ir kt.), kuriuo remiantis šios teisės asmeniui buvo įregistruotos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4;22;23;33 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjams nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą yra įregistruota 2006 m. rugsėjo 29 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 14-13739 pagrindu (b. l. 18), o žemės sklypo planas yra tik dokumentas, kuriame užfiksuoti kadastro duomenys individualizuoja (vietovę, ribas, konfigūraciją, plotą ir kt.) patį žemės sklypą (Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 8 str.).

34. Todėl NŽT Trakų skyriaus 2016 m. spalio 20 d. raštas, kuriuo pareiškėjams nurodyta atitinkamai tikslinti žemės sklypo plano, parengto 2006 m., duomenis, nekeičiant atitinkamai 2006 m. rugsėjo 29 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 14-13739, yra neatitinkantis minėto teisinio reguliavimo, o tuo pačiu ir neteisingas.

35. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad atsakovo teiginiai, jog ginčo žemės sklypo plano duomenys gali būti tikslinami, remiantis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – Nuostatai) 21 ir 126 punktais, taip pat yra neteisingi, nes remiantis šiomis teisės normomis, kaip taisyklė, gali būti tikslinami žemės sklypų planų duomenys tuo atveju, jeigu šių žemės sklypų ribos, buvo nustatytos neatliekant kadastrinių matavimų, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje nesutampa su administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių, kadastro vietovių, blokų, gretimų žemės sklypų ribomis ir pagal ortofotografinio žemėlapio situaciją aiškiai matomas ribų persislinkimas stabilių kontūrų (kelių, vandens telkinių ir panašiai) atžvilgiu, nustatomas ploto skirtumas, atsiradęs tarp atliktų preliminarių ir kadastrinių matavimų (Nuostatų 124; 21 p.).

36. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas yra suformuotas atlikus kadastrinius matavimus, kitų aplinkybių, nurodytų Nuostatų 124 punkte nenustatyta, jų iš esmės nenurodo ir atsakovas. Minėta, kad nagrinėjamu atveju nurodymas pareiškėjams tikslinti ginčo žemės sklypo plano duomenis (iš esmės pakeisti ginčo žemės sklypo ribas), duotas dėl galimai neteisėtai užimtos Keliui priklausančios žemės, kas neatitinka minėtų Nuostatų reikalavimų.

37. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinęs bei nustatęs faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė neteisingą sprendimą, kuris naikinamas priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas tenkinamas, įpareigojant NŽT Trakų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą Nr. 46GD-1766 (ABTĮ 88 str. 4 p.).



pareiškėjų R. G. ir E. G. apeliacinį skundą patenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:pareiškėjų R. G. ir E. G. skundą patenkinti ir panaikintiNacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 1SS 394 (10.5.) ir

Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2016 m. gruodžio 12 d. Nr. 46SD 5097 (14.16.104.) sprendimą bei įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjų R. G. ir E. G. 2016 m. lapkričio 11 d. prašymą Nr. 46GD-1766.



ROMANAS KLIŠAUSKAS








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=363cf770ae2c11e98451fa7b5933515d

1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. lapkričio 20 d. raštą Nr. (23.108)RNA35429 (toliau – ir VMI raštas, ginčijamas raštas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2017 m. lapkričio 10 d. prašymą teisės aktuose nustatyta tvarka.

2. Skunde nurodė, kad 2017 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Šiaulių AVMI) su prašymu išdėstyti mokestinę nepriemoką, taip pat atleisti nuo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ir baudos, privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų delspinigių ir baudos mokėjimo. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 30 d. gavo VMI raštą, kuriame pažymėta, kad jo pateiktas prašymas neatitinka taisyklių reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas, taip pat, jog jo prašymo dalis dėl atleidimo nuo GPM delspinigių ir baudos, PSD įmokų delspinigių ir baudos sumokėjimo yra nagrinėjamas, o apie priimtą sprendimą bus informuotas atskirai. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas VMI raštas neatitinka Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268, (toliau – ir Taisyklės) 21–23 punktų reikalavimų.

3. VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsiliepime nurodė, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja Lietuvos

Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnis, Taisyklės ir Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašas, patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. VA-63, (toliau – ir Aprašas).

5. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas sprendimu, kurio pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Mokesčių mokėtojas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą turi pridėti dokumentus, kuriais apibūdinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė. Dokumentus, kuriuos turi pateikti mokesčių mokėtojas, nustato centrinis mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus mokesčių mokėtojo veiklos apimtis ir pobūdį, mokestinės nepriemokos, kurios mokėjimą prašoma atidėti, dydį (Taisyklių 20 p.). Aprašas nustato reikalavimus mokesčių mokėtojo prašymui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, bei nurodo rekomenduojamas su prašymu pateikti papildomų dokumentų formas.

6. VMI, atsakydama į pirmą pareiškėjo pateikto prašymo dalį, ginčijamu raštu informavo, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka Taisyklių ir Aprašo nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas, nes pareiškėjas su prašymu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo būtinumą. Neturint šių duomenų, nėra galimybės įvertinti pareiškėjo finansinės būklės, kaip tai nustato MAĮ 88 straipsnio 2 dalis. Ginčijamame rašte pareiškėjui buvo nurodyta visa informacija apie reikalingų dokumentų pateikimą, taip pat, kokiais būdais pareiškėjas gali pateikti pakartotinį prašymą.

7. Prašymus dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo ir atleidimo nuo delspinigių bei baudų sumokėjimo pagal kompetenciją nagrinėja skirtingi VMI skyriai, todėl pareiškėjas buvo informuotas, kad kai bus priimtas sprendimas dėl jo prašymo dalies atleisti nuo GPM delspinigių ir baudos, PSD įmokų delspinigių ir baudos sumokėjimo, pareiškėjas bus informuotas papildomai.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, ginčijamą VMI raštą panaikino ir įpareigojo atsakovą teisės aktuose nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 10 d. prašymą „Dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo“ iš naujo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 13 d. pateikė Šiaulių AVMI prašymą išdėstyti mokestinių nepriemokų pagal Šiaulių AVMI 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. FR-0682-487 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą sumokėjimą 2 metų laikotarpiui (mokant įmokas pagal pridedamą grafiką), atidedant mokėjimą 6 mėnesiams, atleisti nuo GPM delspinigių ir baudos, PSD įmokų delspinigių ir baudos mokėjimo. VMI 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. (23.1-08)RNA-35429 informavo pareiškėją, kad jo prašymo nenagrinės, nes prašymas neatitinka Taisyklėse ir Apraše nustatytų reikalavimų. Ginčijamą raštą VMI pagrindė MAĮ 88 straipsnio, Taisyklių 18 ir 19 punktų bei Aprašo 5.3 punkto nuostatomis.

10. Teismas iš Taisyklių 25 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo padarė išvadą, kad mokesčių administratorius

negali atsisakyti nagrinėti mokesčių mokėtojo pateikto prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinę nepriemoką. Faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas raštas ir kurios teisminio nagrinėjimo metu pasitvirtino, t. y. jog pareiškėjo prašymas neatitinka Taisyklių 18 ir 19 punktų reikalavimų, suponuoja Taisyklių 21 ir 22 punktų taikymo būtinybę.

11. Teismo vertinimu, VMI nepagrįstai nesivadovavo Taisyklių 21 ir 23 punktų nuostatomis ir neįgyvendino imperatyvios pareigos pareikalauti pareiškėjo patikslinti prašymą ir (arba) pridėti papildomus dokumentus, kurių reikia sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą priimti, ir nustatyti šių dokumentų patikslinimo ir (ar) papildymo 30 dienų terminą. Tokiu būdu buvo pažeistos ne tik MAĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto, įtvirtinančio VMI uždavinį padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas, bet ir 88 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 21 ir 23 punktų nuostatos. Nurodytos aplinkybės sudarė teismui pagrindą panaikinti ginčijamą VMI raštą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat konstatuoti, jog buvo pažeistas gero administravimo principas, kuris užtikrina kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, ir įtvirtina pareigą administravimo subjektui pagrįsti savo sprendimus. Atitinkamai teismas įpareigojo VMI iš naujo teisės aktuose nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 10 d. prašymą.

III.

12. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui ginčijamame rašte paaiškino, kas, vadovaujantis Taisyklių 18 punktu, turi būti nurodyta prašyme atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą; kokius, vadovaujantis Taisyklių 19 punkto ir Aprašo 5.3 punkto, dokumentus turi pridėti pareiškėjas prie prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą; kokiais būdais pareiškėjas gali pakartotinai pateikti prašymą ir papildomus dokumentus. Pareiškėjas su prašymu nepateikė jokių įrodymų, kuriais grįstų savo prašymo dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo būtinumą. Neturint šių duomenų, nėra galimybės įvertinti pareiškėjo finansinės būklės, kaip tai numato MAĮ 88 straipsnio 2 dalis, todėl prašymas buvo nenagrinėjamas. Vadovaujantis Taisyklių 24 punktu, prašymas laikomas gautu, kai nurodytu terminu gaunama paskutinė tinkamai patikslinta informacija. Šiuo atveju pareiškėjas nepridėjo nė vieno dokumento, pagrindžiančio būtinumą išdėstyti mokestinę nepriemoką, todėl prašymas laikomas negautu.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (23.1-08)RNA-35429 „Dėl A. Š. prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą“ (b. l. 8), teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Ginčijamu sprendimu, be kita ko, konstatuota, jog pareiškėjo prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka Taisyklėse (18 ir 19 p.) ir Apraše (5.3 p.) nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad VMI sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei gero viešojo administravimo principą, jį panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

17. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pareiškėjo prašymas laikomas negautu, nes pareiškėjas prie jo nepridėjo reikalingų dokumentų, be to, VMI savo sprendime detaliai išdėstė, kokius dokumentus pareiškėjas turėtų pateikti su pakartotiniu prašymu bei kaip jis šį prašymą galėtų pateikti.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str.

1 d.).19. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles,

patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog ginčijamas VMI sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei gero viešojo administravimo principą, yra neteisėtas, todėl naikintinas, atitinkamai atsakovas pagrįstai įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą.

20. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad nei pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui, nei teismas skundžiamame sprendime neteigė ir nekonstatavo, jog pareiškėjo VMI pateiktas prašymas atitiko visus Taisyklių ir Aprašo reikalavimus. Taigi ginčas nagrinėjamoje byloje dėl šių aplinkybių tarp šalių nekilo. Tačiau administracinio ginčo šalys nesutaria dėl to, kokio pobūdžio sprendimą atsakovas turėjo priimti nustatęs pareiškėjo pateikto prašymo trūkumus. Atsakovo apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, pareiškėjo prašymas teisėtai buvo laikomas negautu, nes dėl nustatytų trūkumų nebuvo galimybės patikrinti jo pagrįstumą. Teisėjų kolegija šį atsakovo vertinimą laiko teisiškai nepagrįstu, nes jis prieštarauja Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268, (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 21 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui.

21. Taisyklių 21 punkte įtvirtinta, jog jeigu mokesčių administratorius nustato, kad prašymas atidėti arba išdėstyti mokestinę nepriemoką neatitinka nustatytų reikalavimų, taip pat jeigu mokesčių mokėtojas nepateikė visų būtinų dokumentų, mokesčių administratorius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tos dienos, kai gavo iš mokesčių mokėtojo atitinkamą prašymą, pareikalauja patikslinti prašymą ir (arba) pridėti papildomus dokumentus, kurių reikia sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą nusižengimą mokėjimą priimti, ir nustato šių dokumentų patikslinimo ir (ar) papildymo 30 dienų terminą.

22. Tai reiškia, kad atsakovas, gavęs iš pareiškėjo prašymą ir nustatęs atitinkamus jo trūkumus, privalėjo per nustatytą terminą pareikalauti pareiškėjo patikslinti prašymą ir (arba) pridėti papildomus dokumentus, kurių reikia sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą nusižengimą mokėjimą priimti, ir nustatyti šių dokumentų patikslinimo ir (ar) papildymo 30 dienų terminą, o ne, kaip buvo nustatyta nagrinėjamu atveju, pranešti pareiškėjui, jog jo prašymas dėl nustatytų trūkumų nebus nagrinėjamas.

23. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi Taisyklių 24 punktu, nustatančiu, kad prašymas laikomas gautu, kai nurodytu terminu gaunama paskutinė tinkamai patikslinta informacija. Atsakovo vertinimu, ši nuostata reiškia, kad pareiškėjo prašymas nagrinėjamu atveju turi būti nelaikomas gautu. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš tai nurodytoje teisės normoje nustatytas prašymo gavimo momentas yra svarbus nustatant Taisyklių 25 punkte mokesčių administratoriui įtvirtinto termino priimti atitinkamus sprendimus skaičiavimo pradžią, o ne nustatant, ar atitinkamas prašymas laikomas gautu ar ne.

24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eA-1533-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03247-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.; 12.13.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-126 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 68-78 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. S-187(7-136/2017) (toliau – ir MGK sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno AVMI sprendimu patvirtino 2017 m. vasario 2 d. patikrinimo aktą Nr. FR0773-579 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai buvo paskaičiuota 69 892, 50 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 26 656, 60 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų bei 51 944, 43 Eur GPM delspinigių ir 20 129, 97 Eur PSD įmokų delspinigių. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o MGK –VMI sprendimą.

3. Ginčijamais sprendimais pripažinta, kad pareiškėjas nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d. kaip tariamą paskolų susigrąžinimą neteisėtai išsimokėjo 1 534 000 Lt iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB „Orella“) tikslu gauti mokestinę naudą, siekiant išvengti nuo fiktyviai sudarytų paskolų sutartims išmokėtų išmokų mokėtinų mokesčių bei turint tikslą įteisinti kitas, su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas. Mokesčių administratorius pritaikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir, laikydamas 1 534 000 Lt pajamas kitomis, su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos A klasės pajamomis, nuo kurių turi būti apskaičiuotas ir į biudžetą sumokėtas gyventojų pajamų mokestis, pareiškėjui paskaičiavo 66 707 Eur GPM.

4. MAĮ 69 straipsnio nuostatos įpareigoja mokesčių administratorių nustatyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį, bei

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=43cdddf0ae2c11e98451fa7b5933515d

įvertinti visas tikrąsias su sandoriu susijusias aplinkybes. Mokesčių administratorius nurodė, kad remiasi Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-103-317/2016 (toliau – ir nuosprendis), tačiau mokesčių administratorius iš nuosprendžio citavo tik kai kurias teismo išvadas, visiškai neatsižvelgdamas į nuosprendžio motyvuojamąją ir rezoliucinę dalį. Nuosprendžiu pareiškėjas buvo ne tik pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, bet ir įpareigotas grąžinti visą 444 277, 11 Eur turtinę žalą UAB „Orella“. Pareiškėjas privalo vykdyti nuosprendžiu nurodytą įpareigojimą ir atlyginęs žalą UAB „Orella“ jis iš sau neteisėtai išsimokėtų 1 534 000 Lt neturės jokios mokestinės naudos, todėl neteisėtai išsimokėtų 1 534 000 Lt negalima laikyti pajamomis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 14 dalies prasme. Pareiškėjas minėtu nuosprendžiu buvo nuteistas ir pagal BK 216 straipsnį – t. y. už tai, kad jis legalizavo nusikalstama veika įgytus pinigus. Taigi, minėtu nuosprendžiu buvo konstatuota, kad 1 534 000 Lt pareiškėjo įgyti nusikalstamu būdu, taip pat nusikalstamu būdu jie yra legalizuoti.

5. Pareiškėjo neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais realiai nebuvo ir nebus gauta jokia mokestinė nauda, nusikalstamais veiksmais buvo siekta ne mokestinės naudos gavimo, dėl ko nagrinėjamu atveju buvo netinkamai pritaikytas MAĮ 69 straipsnis.

6. Pareiškėjas akcentavo kad iš nurodyto sandorio neturėjo ir neturės mokestinės naudos, nes privalės grąžinti nusikalstamu būdu pasisavintus pinigus UAB „Orella“, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo šių lėšų laikyti kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos A klasės pajamomis, nebuvo pagrindo nuo tokių nusikalstamu būdu įgytų lėšų skaičiuoti GPM. Pažymi, kad remiantis įsiteisėjusiu Nuosprendžiu nustatytas pareiškėjo tikslas buvo ne gauti mokestinę naudą, o neteisėtai, neatlygintinai paversti svetimas pajamas savomis, taip padarant žalą teisėtam savininkui. Nuosprendžiu konstatuota, kad surašydamas paskolos sutartis bei kasos pajamų ir išlaidų kopijas pareiškėjas siekė legalizuoti nusikalstamu būdu įgytus pinigus.

7. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju yra svarbu ne tik tai, kad pareiškėjo gautos pajamos yra neteisėtos, bet tai, kad tokios pajamos yra įgytos nusikalstamu būdu. Nusikalstamu būdu įgytos pajamos neteisėtos yra nuo pat gavimo momento. Tokias pajamas asmuo turi neteisėtai, disponuoja jomis neteisėtai, dėl ko už tokius nusikalstamus veiksmus asmuo buvo nubaustas, o pajamas įpareigotas grąžinti teisėtam jų savininkui. Nusikalstamu būdu įgytų pajamų priskyrimas pajamoms GPMĮ prasme, akivaizdžiai paneigia vieną svarbiausių teisėje galiojančių principų – iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Priskirdamas nusikalstamu būdu įgytas pajamas apmokestinamoms pajamoms, mokesčių administratorius tam tikra prasme jas legalizuoja, kas yra neteisėta iš esmės.

8. Ginčijamais sprendimais buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose įtvirtintas principas, kad niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nubaustas už lėšų iš UAB „Orella“ pasisavinimą, bei įpareigotas grąžinti tas lėšas nukentėjusiajam asmeniui, todėl mokesčių nuo grąžintinių lėšų skaičiavimas, reiškia ne ką kitą, o dvigubą nubaudimą. Pareiškėjas turi mokėti mokestį nuo pajamų, kurias privalo grąžinti. Priešingai nei aiškinama ginčijamuose sprendimuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokesčių teisėje turi būti taikomas dvigubo nubaudimo draudimo (lot. k. non bis in idem) principas, t. y. mokesčių teisinių santykių sritis nėra šio principo taikymo išimtis.

9. Nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl to, kad tvarkydamas buhalterinę apskaitą UAB „Orella“ vardu išvengė prievolės mokėti į biudžetą PVM. Šioje dalyje pareiškėjas valstybei pilnai atlygino žalą, sumokėdamas 67 771 Eur.

10. Dėl mokesčių administratoriaus pripažintų pajamų natūra dėl to, kad iš užsienio įmonės „Litaro Establishment“ gautos 127 000 USD paskolos, kurios per 2010 metus negrąžino, ir nemokėjo menamų palūkanų, pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius skaičiuodamas ir pripažindamas gautą naudą pajamomis natūra, nenustatė, kad davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, ir kad siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos. Be to, VMI nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kadangi įrodyti aukščiau minėtas GPMĮ 9 straipsnio taikymo sąlygas privalo ne pareiškėjas, o mokesčių administratorius. Kadangi Patikrinimo akte mokestis paskaičiuotas neteisingai ir neobjektyviai įvertinus visas su sandoriu susijusias aplinkybes, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, konstatuotina, kad mokesčių administratorius nepagrindė pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio, nes neįrodė GPMĮ 9 straipsnyje nustatytų privalomų sąlygų pripažinti nurodytas pajamas natūra.

11. Dėl apskaičiuotų 26 656,60 Eur PSD įmokų už 2009 metus pareiškėjas pabrėžė, kad PSD įmokas mokesčių mokėtojui kyla mokėti tik nuo pajamų, nuo kurių turi būti išskaičiuotas GPM. Pareiškėjui nepagrįstai buvo paskaičiuotas mokėti pajamų GPM nuo pajamų, kurias jis įpareigotas grąžinti (1 534 000 Lt), dėl ko nepagrįstai buvo paskaičiuotas ir

PSD.12. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratorius visiškai nepagrindė sprendimu apskaičiuotų delspinigių dydžio,

delspinigiai apskaičiuoti už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Pripažinus, kad mokestinė nepriemoka buvo paskaičiuota nepagrįstai, nepagrįstai paskaičiuotais laikytini ir delspinigiai.

13. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

14. Kauno AVMI atliko pareiškėjo GPM ir PSD įmokų apskaičiavimo teisingumo bei sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2009–2012 metus ir 2017 m. vasario 2 d. Patikrinimo aktą. Pareiškėjui papildomai buvo apskaičiuota 69 892,50 Eur GPM ir 26 656,60 Eur PSD įmokų.

15. Kauno apygardos teismas nustatė, jog pareiškėjas, būdamas UAB „Orella“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi bei tuo pačiu ir einantis kasininko pareigas, pasisavino jam užimamų pareigų pagrindu patikėtą didelės, t. y. 1 534 000 Lt (444 277,11 Eur) vertės, UAB „Orella“ turtą. Sužinojęs, kad iš UAB „Legrana“ pagal 2008 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytą papildomą susitarimą bus gauta 1 815 000 Lt (tame tarpe 315 000 Lt pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM)) suma, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas nusikalstamą tikslą šias UAB „Orella“ pinigines lėšas pasisavinti, žinodamas ir suvokdamas, kad dokumentuose nurodytos ūkinės operacijos nevyko ir nevyks, suklastojo dokumentus, t. y. atgalinėmis datomis rugpjūčio-rugsėjo mėn. (tiksliai nenustatyta) surašė bei pasirašė dviejose 2007 m. gruodžio 31 d. paskolų sutartyse – tarp jo, kaip fizinio asmens ir jo atstovaujamos UAB „Orella“, pagal kurias pareiškėjas bendrovei tariamai suteikė 330 000 Lt ir 1 204 000 Lt paskolas (iš viso – 1 534 000 Lt) bei pateikė jas įtraukimui į buhalterinę apskaitą, tačiau realiai minėtų paskolų nesuteikė ir pinigų į bendrovės kasą neįnešė. Taip pat pateikė žinomai suklastotas sutartis su UAB „Argeta“, UAB „Velmorus“ ir UAB „Alta Forma“ bei jų vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose atvaizduotos tikrovėje neįvykusios ūkinės operacijos (neva suteiktos konsultavimo, nekilnojamojo turto tarpininkavimo bei rinkos tyrimo paslaugos), kad neva tai pagrįstų per savo, kaip finansiškai atskaitingo asmens, avansinę apyskaitą paskolintų pinigų panaudojimą. Taip pareiškėjas, klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus bei organizuodamas UAB „Orella“ apgaulingą apskaitos tvarkymą ir tęsdamas iš anksto suplanuotą nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d. kaip tariamą paskolų susigrąžinimą iš UAB „Orella“ kasos, pagal 29 kasos išlaidų orderius, neteisėtai išsimokėjo 1 416 000 Lt ir 2009 m. spalio 1 d. bankiniu pavedimu į savo asmeninę banko sąskaitą neteisėtai pervedė 378 400 Lt, iš viso išsimokėjo 1 794 400 Lt (iš kurių 1 534 000 Lt neteisėtai), t. y. pasisavino, jam užimamų pareigų pagrindu patikėtą, didelės (1 534 000 Lt (444 277,11 Eur) vertės UAB „Orella“ turtą.

16. Kauno AVMI, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pareiškėjo pateiktas pastabas, skundžiamu sprendimu patvirtino Patikrinimo aktu pareiškėjui apskaičiuotas 69 892,50 Eur GPM ir 26 656,60 Eur PSD įmokų sumas, tuo pačiu sprendimu skyrė 319 Eur GPM baudą bei patvirtino apskaičiuotus 51 944,43 Eur GPM, 20 129,97 Eur PSD įmokų delspinigius.

17. VMI vertinimu, pareiškėjas, išsimokėjęs 1 534 000 Lt kaip tariamą (nesuteiktų) paskolų susigrąžinimą gavo pajamų, nuo 2009 meetų šiomis pajamomis disponavo savo nuožiūra. Apmokestinamojo objekto GPMĮ prasme buvimas lemia mokestinės prievolės atsiradimą, todėl pareiškėjui atsirado pareiga gautas pajamas deklaruoti ir nuo jų sumokėti GPM.

18. VMI vertinimu, konstatavus aplinkybę, jog pareiškėjas paskolos sandoriais siekė gauti mokestinės naudos, t. y. išmokėti iš susijusios įmonės lėšas sau pačiam, MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas yra pagrįstas ir būtinas. Patikrinimo metu nustatytos tokios aplinkybės, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Orella“ įformintų 1 534 000 Lt paskolų sandoriai buvo formalūs ir tikrovės neatitinkantys, taip pat, kad mokestinio ginčo byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas minėtais sandoriais būtų siekęs kitų ekonomiškai ar kitaip pagrįstų tikslų, o priešingai, surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pagal suklastotus dokumentus gavęs iš susijusios įmonės 1 534 000 Lt siekė gauti būtent mokestinę naudą. Todėl mokesčių administratorius turėjo teisę apskaičiuoti mokesčius pagal tikrąjį ūkinės operacijos turinį.

19. Vadovaujantis GPMĮ nustatytu pajamų pripažinimo pagal jų gavimo momentą principu, aplinkybė, jog sandoris, pagal kurį pareiškėjas 2009 metais gavo pajamų (kuriomis pareiškėjas įgijo teisę disponuoti ir realiai disponavo), vėliau teismo nuosprendžiu buvo (juridinis faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu) pripažintas negaliojančiu, o pareiškėjas nuosprendžiu įpareigotas atlyginti visą 444 277,11 Eur turtinę žalą, neeliminuoja pareiškėjo pajamų gavimo (disponavimo pajamomis) fakto, kuris yra pagrindas nuo gautų pajamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka ir terminais apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Gautas pinigines lėšas pareiškėjas turėjo savo žinioje ir galėjo jomis disponuoti savo nuožiūra. Nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių šių pinigų perleidimą kitiems asmenims, ginčo piniginės lėšos pagrįstai pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis, nuo kurių, vadovaujantis GPMĮ ir VSDĮ nuostatomis, buvo

apskaičiuotas mokėtinas GPM, PSD įmokos bei su jais susijusios sumos.20. VMI teigimu, būtent pareiškėjui teko pareiga paneigti Kauno AVMI nurodytus argumentus bei įrodymus, t., y.

pateikti įrodymus, paneigiančius išvadą, kad jo gautos lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, nes tik jis disponavo (turėjo disponuoti) visa informacija apie susiklosčiusių teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos piniginės lėšos, pobūdį, be to, buvo susijęs su paskolos gavėjais. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių Kauno AVMI nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su minėtų sutarčių sudarymu bei vykdymu. Pareiškėjas taip pat iš esmės neįrodė esant aplinkybių, patvirtinančių, kad sudaryti paskolų sandoriai turėjo teisėtus tikslus, nesusijusius vien tik su mokestinės naudos gavimu. Patikrinimo medžiagoje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių šiuos sandorius kvalifikuoti kaip pateisinamus kitais teisėtais tikslais, nesusijusių išimtinai vien tik su mokestinio pranašumo įgijimu bei mokestinės naudos siekimu.

21. Dėl pajamų, gautų natūra apmokestinimo, VMI nurodė, kad mokestinio ginčo byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gauta paskola, visuma, t. y. aplinkybės, kad pareiškėjas gavo 127 000 USD dydžio paskolą 10 metų terminui (vėliau terminas pratęstas dar 5 m.), nemokėdamas už ją palūkanų ir nesuteikdamas jokių finansinių garantijų (laidavimas, įkeitimas, garantija) paskolos grąžinimui užtikrinti, kas laikytina įprasta praktika, VMI vertinimu, leido daryti išvadą, kad pareiškėjo gauta paskola be palūkanų pripažintina ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis (mokant palūkanas už suteiktas paskolas). Aplinkybės dėl paskolos panaudojimo tikslo, taip pat aplinkybė, jog daugiau sandorių tarp pareiškėjo ir nurodytosios užsienio įmonės sudaryta nebuvo, suponuoja išvadą, jog paskolos gavimą lėmė ne bendražmogiški santykiai, bet ketinimas suteikti/gauti ekonominę naudą pareiškėjui. Paskolos davėjas savo veiksmais – neatlygintina paslauga jos gavėjui (pareiškėjui) suteikė ekonominės naudos, kurios pastarasis nebūtų galėjęs gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis.

22. Kauno AVMI pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą GPM nuo iš UAB „Orella“ pasisavintų piniginių lėšų, todėl ir prievolė sumokėti PSD įmokas nuo pareiškėjo 2009 metais gautų piniginių lėšų apskaičiuota pagrįstai ir teisingai.

23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui per 20 dienų nesumokėjus sprendime nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų, teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsirado kitą dieną po 20 dienų termino pabaigos, nuo kurios skaičiuojamas 180 kalendorinių dienų terminas, todėl 180 kalendorinių dienų terminas delspinigiams nėra viršytas.

II.

24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą atmetė.25. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nusikalstama veika gautų pajamų apmokestinimo, teismas pažymėjo, kad

ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su paskolų sutarčių surašymu ir suklastotų dokumentų pateikimu UAB „Orela“ buhalterei, kurios, be kita ko, yra patvirtintos ir teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, tarp proceso šalių nėra.

26. Teismas nurodė, kad GPM pareiškėjui apskaičiuotas nustačius, kad paskolos sutartys su UAB „Orella“ dėl 1 534 000 Lt sumos buvo sudarytos siekiant mokestinės naudos gavimo, t. y. siekiant išvengti iš UAB „Orella“ išsiimtų 1 534 000 Lt piniginių lėšų apmokestinimo, bei turint tikslą įteisinti kitas, su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veikos pajamas. Konstatavus MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas (sudarius sandorį, kurio vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas) GPMĮ 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad GPM nuo A klasei priskiriamų pajamų mokestį sumoka išskaičiuojantis asmeniui, nėra taikoma ir nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškomas iš asmens, gavusio tokią mokestinę naudą.

27. Teismas vadovavosi GPMĮ nuostatomis, pagal kurias GPM objektas yra pajamos, aptarė GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą pajamų apibrėžimą. Teismo vertinimu, pajamos, kaip GPM objektas nėra siejamos su pajamų gavimo teisėtumu ir/ar neteisėtumu. Pajamomis laikomos visos gyventojo gautos piniginės lėšos ir/ar nauda. Teismas nurodė, kad aptarto GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi patvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, eliminuojančių gautos naudos (piniginių lėšų) priskyrimą pajamoms, kaip GPM objektui. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad nusikalstamu būdu gautos lėšos turės būti perduotos (sugrąžintos) UAB „Orella“ ir tai eliminuoja jų vertinimą pajamomis pagal GPMĮ 5 straipsnį.

28. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas faktiškai gavo pinigines lėšas neteisėtai gautomis piniginėmis lėšomis disponavo ir/ar turėjo realią galimybę jomis disponuoti kaip savomis ir iš to turėjo naudą, kas visiškai atitinka GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą pajamų, kaip GPM objekto, apibrėžimą. Tai, kad vėliau

pareiškėjas turės tokias pačias išlaidas, padarytai išvadai reikšmės neturi. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad priešingai išaiškinus GPMĮ nuostatas, neteisėtais būdais gaunantys pajamas atsidurtų konkurencine prasme geresnėje padėtyje, nei teisėtas pajamas gaunantys ir GPM mokantys asmenys.

29. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patraukimas baudžiamoje atsakomybėn ir įpareigojimas pareiškėjui atlyginti nusikaltimu padarytą žalą neeliminuoja jo pareigos sumokėti mokesčius nuo neteisėtai gautų piniginių lėšų, iš kurių pareiškėjas neabejotinai gavo naudos. Teismas vertino, kad GPM ir delspinigių nuo aptariamos sumos apskaičiavimas nelaikytinas pakartotiniu pareiškėjo nubaudimu, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog šiuo atveju buvo pažeistas dvigubo baudimo draudimas bausti du kartus, be to, GPM bauda nuo ginčo sumos, kaip mokestinės atsakomybės priemonė, pareiškėjui paskirta nebuvo.

30. Dėl pajamų natūra iš paskolos sutarties su užsienio įmone „Litaro Establishment“ teismas nurodė, kad pagal mokestinės bylos duomenis pareiškėjas su šia įmone 2006 m. kovo 10 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią įmonė paskolino pareiškėjui 127 000 USD, o pareiškėjas įsipareigojo skolą grąžinti iki 2016 m. kovo 10 d. visą vienu metu arba anksčiau dalimis, negu nustatytą datą.

31. Vertindamas pareiškėjo argumentus šiuo klausimu, t. y. kad mokesčių administratorius nenustatė, jog paskolos davėjo ir gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, ir kad siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių, teismas nurodė, kad GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodyta, koks turtas ar nauda laikytinas pajamomis natūra. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162 patvirtintu Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Įvertinęs Aprašo 7 punkte nurodytus atvejus, kaip turi būti vertinama gauta nauda nemokant palūkanų už suteiktą paskolą, ir VMI argumentus, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad paskola be palūkanų pripažintina ekonomine nauda, nes pareiškėjas nepatyrė išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis. Paskolos tokiomis sąlygomis davėjas neabejotinai suteikė paskolos gavėjui naudos, kurios pastarasis negalėtų gauti rinkos dėsniais paremtomis sąlygomis. Teismo vertinimu, ši pareiškėjo nauda pagrįstai apmokestinta už 2010–2012 metus.

32. Kaip nepagrįstus teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl MAĮ 67 straipsnio nuostatų pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pabrėždamas mokesčių mokėtojo pareigą pagrįsti paskaičiuotus mokesčius, neatsižvelgia į to paties straipsnio 2 dalį, t. y. pareiškėjo pareigą nesutinkant su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvados nuoseklios ir logiškos, pagrįstos teisės aktais teismų suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, o pareiškėjas savo nesutikimo nepagrindė nei objektyviais įrodymais, nei pagrįstais argumentais, apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad mokesčių administratorius nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo naštą dėl ekonominės naudos iš beprocentės paskolos sutarties gavimo.

33. Dėl PSD įmokų apskaičiavimo teismas nurodė, kad konstatavus, jog ginčo sumos, t. y. iš neteisėtos veiklos gautos 1 534 000 Lt gautos piniginės lėšos ir paskolos sutarties pagrindu gautos pajamos natūra, yra GPM objektas, darytina išvada, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai yra apskaičiuotos ir mokėtinos PSD įmokos.

34. Dėl pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių teismas nurodė, kad delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti nuo 2011 m. birželio 1 d. kada pareiškėjas neįvykdė pareigos deklaruoti ir sumokėti GPM ir PSD įmokas, iki 2017 m. vasario 2 d. Patikrinimo akto surašymo. Vadovaudamasis MAĮ 96 straipsnio nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento ir nėra taikomas už ankstesnius delspinigių skaičiavimo laikotarpius (už laikotarpį iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos bei už visą mokestinio ginčo laikotarpį, kai buvo sustabdytas ginčijamos mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas). Dėl aptartų motyvų teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo delspinigių skaičiavimo atmetė.

35. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius, MGK nagrinėjamu atveju savo sprendimus tinkamai pagrindė nustatytais faktiniais duomenimis, aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir naikinti juos nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo

III.

36. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

37. Pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminį pareiškėjo skundo argumentą – ar galima apmokestinti

nusikalstamu būdu įgytas pajamas, kurias pareiškėjas yra įpareigotas grąžinti nukentėjusiajam asmeniui UAB „Orella“. Pareiškėjo teigimu, teismas, pasisakydamas dėl to, kad nusikalstamu būdu įgytos pajamos priskirtinos apmokestinamoms pajamoms, visiškai nenagrinėjo esminio skundo argumento, t. y. nuosprendžiu R. S. buvo ne tik pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, bet ir įpareigotas grąžinti visą 444 277, 11 Eur turtinę žalą UAB „Orella“. Dėl šios priežasties teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu, dėl ko buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Minėtu nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas ir pagal BK 216 straipsnį – t. y. už tai, kad jis legalizavo nusikalstama veika įgytus pinigus. Taigi, minėtu nuosprendžiu buvo konstatuota, kad 1 534 000 Lt pareiškėjo įgyti nusikalstamu būdu, taip pat nusikalstamu būdu jie yra legalizuoti.

38. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nusikalstamų pajamų priskirti neapmokestinamoms pajamoms, nes neteisėtais būdais pajamas gaunantys asmenys atsidurtų geresnėje padėtyje nei teisėtas pajamas gaunantys asmenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ne tik nubaustas griežta kriminaline bausme už tai, kad nusikalstamu būdu įgijo pajamas, bet ir įpareigotas jas grąžinti, todėl lygiateisiškumo principas lyginant su asmenimis, kurie moka mokesčius nuo legalių pajamų nėra ir negali būti pažeistas.

39. Teismo išvada, kad mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė yra atskirtos, todėl pareiškėjo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn neeliminuoja jo pareigos sumokėti mokesčius nuo gautų lėšų, prieštarauja toliau kasacinio teismo jurisprudencijai bei Europos Žmogaus Teisių Tesimo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Pareiškėjas nurodo Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriame cituojama reikšminga EŽTT praktika, kad valstybės turi teisę, laikydamosi teisėtumo reikalavimų, pasirinkti, kokiomis viena kitą papildančiomis teisinėmis priemonėmis atsakyti į visuomenei žalingą elgesį (kaip antai mokesčių nemokėjimą, vengimą juos mokėti). Tokios priemonės gali būti taikomos vykdant skirtingus, tačiau apskritai susijusius procesus, siekiant tą visuomenei žalingą elgesį paveikti skirtingais aspektais, užtikrinant, kad tokių asmeniui taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta. Pareiškėjo teigimu, teismas iš esmės netyrė, ar pareiškėjo apmokestinimas GPM už pajamas, kurias jis įpareigotas grąžinti, kaip įgytas nusikalstamu būdu, bei kai už nusikalstamus veiksmus jam jau paskirta kriminalinė bausmė, yra proporcinga priemonė bei netaps pareiškėjui per didele našta. Taigi, iš esmės pareiškėjas baudžiamas antrą kartą už tai, už ką jis nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

40. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nėra reikšmingas GPMĮ prasme pajamų teisėtumo kriterijus. nusikalstamu būdu įgyta suma, kurią R. S. įpareigotas grąžinti nukentėjusiajam asmeniui, nelaikytina pajamomis, tuo pačiu ir GPM objektu.

41. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl esminio ginčo nėra suformuota teismų praktika. Ginčijamas teismo sprendimas gali turėti įtakos ydingos praktikos formavimui, nes tokiu atveju turėtų būti apmokestinamos kiekvienos nusikalstamu būdu įgytos pajamos, lėšos, turtas natūra, t. y. vagystės, plėšimo, turto prievartavimo ir kitais atvejais. Tačiau tokios praktikos apmokestinti nusikalstamu būdu įgytas lėšas nėra, kadangi visais atvejais asmuo privalo grąžinti turtą, ar atlyginti žalą nukentėjusiesiems; toks turtas yra konfiskuojamas ir už tokius nusikalstamus veiksmus asmeniui ir pritaikoma baudžiamoji atsakomybė.

42. Pareiškėjas nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir dėl to, kad tvarkydamas buhalterinę apskaitą UAB „Orella“ vardu išvengė turtinės prievolės mokėti į biudžetą PVM, tačiau ši žala valstybei atlygino, sumokėdamas 67 771 Eur., kurią sudarė jo nusikalstamais veiksmais išvengta UAB „Orella“ turtinė prievolė sumokėti į biudžetą PVM.

43. Nepagrįstos teismo išvados, kad R. S., atlikdamas nusikalstamus veiksmus siekė mokestinės naudos, dėl ko teismas taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju asmuo, užvaldydamas jam nepriklausantį turtą, turi tikslą gauti ne mokestinę naudą, o užvaldyti jam nepriklausantį turtą, paversti jį savu. Toks tikslas buvo nustatytas nuosprendyje.

44. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenagrinėjo ginčijamų sprendimų tuo aspektu, ar pareiškėjo nusikaltimu įgytos lėšos, kurias jis yra įpareigotas grąžinti, nėra neproporcinga priemonė ir ar taikomų priemonių visuma jam netaps per didele našta. Šių aplinkybių teismas iš viso neanalizavo, sutinkamai su EŽTT praktika nagrinėjamu atveju būtina atlikti faktais pagrįstą, o ne formalų (susidedantį tik iš esminių tų teisės pažeidimų elementų palyginimo) vertinimą. Be to, teismas netinkamai taikė GPMĮ 5 straipsnio, 2 straipsnio 14 dalies nuostatas, priskirdamas apmokestinamoms pajamoms lėšas, kurias pareiškėjas įpareigotas grąžinti, kai kitais atvejais tokios lėšos yra konfiskuojamos, arba priteisiamos nukentėjusiesiems, tačiau nuo jų neskaičiuojami mokesčiai į valstybės biudžetą.

45. Nei mokesčių administratorius skaičiuodamas ir pripažindamas gautą naudą pajamomis natūra, nei teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, GPMĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatytų sąlygų nenagrinėjo ir neįrodinėjo. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad davėjo ir naudos gavėjo tarpusavio santykiai yra pagrįsti siekimu duoti (gauti) ekonominę naudą, ir kad siekis duoti (gauti) naudą yra kilęs dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos.

46. Kadangi pareiškėjas negavo pajamų, kurios pripažintino gyventojo pajamomis, kaip nustatyta GPMĮ, ginčo pajamos neturėjo būti apmokestintos GPM, atitinkamai jam nekilo prievolė mokėti ir PSD įmokas.

47. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nurodė, kad teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesines teisės normas.

Teisėjų kolegija


IV.

48. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 69 892,50 Eur GPM ir 26 656,60 Eur PSD įmokų sumas, apskaičiuotus 51 944,43 Eur GPM, 20 129,97 Eur PSD įmokų delspinigius ir 319 Eur GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2009 09 21 iki 2009 11 13, neteisėtai, nusikalstamu būdu, iš UAB „Orella“ gavo 1 534 000 Lt pajamų.

49. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y., apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

50. Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad neteisėtai įgytos pajamos nėra pajamos GPMĮ taikymo prasme, be to, šias pajamas, teismo sprendimu, jis yra įpareigotas grąžinti jų teisėtam savininkui – UAB „Orella“, todėl realiai šiomis lėšomis nedisponuos.

51. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja GPMĮ bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.52. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies nuostatas

pajamos yra pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus, šios straipsnio dalies 1−9 punktuose išvardintas gyventojo gaunamas pinigines lėšas ar kitą naudą, kurios nėra laikomos gyventojo pajamomis ir nėra GPM objektas. GPMĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, o to paties straipsnio 2 dalyje (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) nurodyta, jog pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas: 1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <…>. Pagal GPMĮ 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas.

53. Iš šių teisės normų seka, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos.

54. Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas GPMĮ nuostatas dėl neteisėtai gautų pajamų, yra konstatuota, kad nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5, 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, kad nei šiose, nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtų veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį, nedarant skirtumo, ar pajamos yra gautos ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos, juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos, atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo

fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1234-575/2019).

55. Aptartas teisinis reglamentavimas bei teisminė praktika paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamais klausimais nėra suformuota atitinkama teismų praktika bei kad GPM objektu negali būti neteisėtai gautos pajamos.

56. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, jog jis realiai pajamų iš neteisėtos veiklos negavo, nes privalo šias lėšas grąžinti teistam savininkui ir pan.

57. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu pareiškėjui buvo paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 3 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 2 metus atlyginti UAB „Orella“ per bankroto administratorių UAB „Bankrotas“ visą 444 277,11 Eur turtinę žalą.

58. Pagal Baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 74 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti turtinę žalą, nėra galutinis teismo sprendimas, nustatantis nuteistajam imperatyvią pareigą atlyginti žalą bei suteikiantis teisę nuteistojo atžvilgiu pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus žalai atlyginti. Ši poveikio priemonė dėl atitinkamų aplinkybių gali būti pakeista kita poveikio priemone.

59. Byloje duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog pareiškėjas atlygino minėtą žalą, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.

60. Iš baudžiamosios bylos, kurioje pareiškėjas buvo nuteistas minėta bausme, duomenų matyti, kad juridinis asmuo UAB „Orella“ buvo likviduotas, neatlyginus jam padarytos žalos. Atitinkamai UAB „Orella“ reikalavimo teisė į žalos atlyginimą iš pareiškėjo, pareikšta civilinėje byloje Nr. e2-1804-230/2016, 2016 m. buvo perleista trečiajam asmeniui – D. G., kuris šios reikalavimo teisės į žalos atlyginimą iš pareiškėjo atsisakė ir civilinė byla dėl žalos atlyginimo pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta (žr. Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-103-317/2016 Nr. 1-103-317/2016; Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. civilinėje byloje Nr. e2-1804-230/2016).

61. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neteisėtai pasisavintų lėšų iš UAB „Orella“ nėra niekam gražinęs bei kad šiuo metu pareiškėjo atžvilgiu nėra pritaikyta jokių teisinės prievartos priemonių, kurios sudarytų prielaidas bei sąlygas iš pareiškėjo išieškoti neteisėtai pasisavintas lėšas.

62. Savo ruožtu aptartos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis nedisponuoja pajamomis, kurias neteisėtai gavo iš UAB „Orella“ bei kad jomis negalės disponuoti ir artimiausiu metu. Priešingai, pareiškėjas 2009 m. gavęs minėtas pajamas (naudą pinigais), tenkino įvairius savo poreikius, bei ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių. Naudojosi visomis valstybės paslaugomis vienodai, kaip ir kiti piliečiai, bet lygiu mastu kaip kiti piliečiai niekaip neprisidėjo prie valstybės biudžeto. Pareiškėjas savo veikla nemokant mokesčių apribojo valstybės galimybes vykdyti jai priskirtas funkcijas. Esant tokioms aplinkybėms nėra teisinga atleisti pareiškėją nuo mokesčių bei delspinigių mokėjimo.

63. Kolegija sutinka ir su kitomis šį ginčą nagrinėjusių institucijų bei pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis pasisakyta dėl mokestinės ir baudžiamosios atsakomybės suderinamumo, dėl gautų pajamų natūra, dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos ir sąlygų, dėl pareigos mokėti PSD nuo gautų pajamų ir pan., todėl jų detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.






Administracinė byla Nr. eA-1696-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02175-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rasgeda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rasgeda“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rasgeda“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. (41.2)FR0682-659 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas) dalį dėl 22 209 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitos mažinimo dėl kritusių žvėrelių 2015 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais ir su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių ir baudos; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. 69-22 (toliau – ir VMI sprendimas) dalį, kuria patvirtintas Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo dėl UAB „Rasgeda“ 22 209 Eur PVM atskaitos mažinimo dėl kritusių žvėrelių 2015 m. gegužės–rugsėjo mėn. ir su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių bei baudos; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimo Nr. S-126(7-75/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria patvirtinta VMI 2017 m. kovo 3 d. sprendimo dalis dėl UAB „Rasgeda“ 22 209 Eur PVM atskaitos mažinimo dėl kritusių žvėrelių 2015 m. gegužės–rugsėjo mėn. ir su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių bei baudos. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Bendrovė skunde paaiškino, kad vietos mokesčių administratorius atliko Bendrovės pridėtinės vertės mokesčio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5b506420ae2c11e98451fa7b5933515d

(toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. bei pelno mokesčio (toliau – ir PM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2015 metus ir 2016 m. spalio 13 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (41.2) FR0680-638 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu krito 6 852 žvėreliai, kurių vertė – 105 758,67 Eur. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, pateisinančių žvėrelių kritimą ne dėl jos kaltės, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) į 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, konstatavo, kad Bendrovė nuo 105 758,68 Eur turi atstatyti 22 209 Eur pirkimo PVM. Už 2015 metus PVM atskaita tikslinama 22 209 Eur mažinant grąžintiną iš biudžeto PVM sumą. VMI konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti įvertinami kaip jos kaltę dėl žvėrelių kritimo paneigiantys įrodymai. Tokią pačią poziciją patvirtino Komisija.

3. Pareiškėja teigė pagrindusi, jog žvėreliai krito dėl objektyvių, nuo Bendrovės valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėjos teigimu, ji neprivalėjo patikslinti atskaitytą PVM bei nuo šios sumos mokėti priskaičiuotus delspinigius ir baudą.

4. Bendrovės vykdoma ekonominė veikla – švelniakailių žvėrelių auginimas. 2015 metų vasara buvo ypač karšta, nepalankios gamtinės sąlygos žvėrelių transportavimui ir auginimui. Bendrovėje žvėreliai krenta dėl įvairių priežasčių nuolat. Nuo 2015 m. gegužės mėn. iki gruodžio mėn. Bendrovė pirko ir transportavo į Lietuvą audines iš Danijos, ėmėsi visų įmanomų priemonių užtikrinti žvėrelių gerovę transportavimo metu. Bendrovėje 2015 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais krito 6 852 žvėreliai, dėl ko Bendrovė patyrė 105 758,6 Eur nuostolių.

5. Bendrovė sistemingai konsultavosi su veterinarijos gydytojais, ypatingą dėmesį skyrė žvėrelių laikymo sąlygoms, pašarams. 2015 m. liepos mėn. sistemingai atvykdavo veterinarijos gydytoja I. B., atlikdavo kritusių žvėrelių skrodimus ir nustatė nugaišimo priežastį – dehidratacija ir terminis šokas. Visus kritusius žvėrelius Bendrovė registravo kritusių gyvulių nurašymo aktuose ir atžymėjo Žvėrelių mėnesio judėjimo ataskaitose.

6. Bendrovė paaiškino, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – VMVT) Bendrovėje planinius patikrinimus atlieka kiekvienais metais ir tikrinimo metu jokių žvėrelių laikymo, gerovės, sveikatingumo reikalavimų pažeidimų nėra nustačiusi, jokių aktų dėl kailinių žvėrelių laikymo pažeidimų nėra surašiusi, pažeidimų nebuvo konstatuota ir 2015 m. gegužės mėn. atlikus neplaninį patikrinimą. Pareiškėja nesutiko su VMI išvada, kad žvėrelių kritimo priežastys yra sąlygotos ne tik gamtinių sąlygų, bet ir Bendrovės veiksmų, nes siekdama išvengti žvėrelių kritimo, turėjo ir galėjo užtikrinti tokias sąlygas, kurios būtų padėjusios išvengti žvėrelių kritimo. Atsakovas nenurodė, kokios būtent žvėrelių laikymo sąlygos neatitiko norminių teisės aktų reikalavimų, be to, jokios valstybinės institucijos nenustatė aplinkybių, jog žvėreliai krito dėl pareiškėjos kaltės, o ir negalėjo nustatyti, nes Bendrovė suinteresuota vystyti savo veiklą be nepateisinamų nuostolių.

7. Pareiškėjas nurodė, kad nei VMI, nei Šiaulių AVMI, nei Komisija nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų paneigta veterinarijos gydytojos I. B. išvada ir pareiškėjos duoti paaiškinimai, kad žvėreliai krito ne dėl jos kaltės.

8. Komisija sprendime iškraipė faktines mokesčių administratoriaus atliktų patikrinimų aplinkybes. Mokestinio tyrimo metu Šiaulių AVMI iš Bendrovės jokių dokumentų, įrodančių žvėrelių kritimo priežastis, nereikalavo, todėl jie ir nebuvo pateikti. Bendrovės 2016 m. kovo 15 d. paaiškinimą surašė ir pasirašė buhalterė, kurios pareigos nesusijusios su žvėrelių laikytojo pareigų vykdymu, t. y. paaiškinimą, kad „2015 m. parsivežus iš kitų ES šalių, prasidėjo žvėrelių kritimas, manoma, kad galėjo būti virusas“ surašė savo nuožiūra, vadovui nežinant. Tuo tarpu darbuotojai, atsakingi už Bendrovės veiklą ir žvėrelių laikymo sąlygas, laikėsi pozicijos, kad žvėrelių kritimą lėmė oro sąlygos, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios.

9. Dėl kritusių žvėrelių jokie gaišenos, patologinės medžiagos patologinio anatominio tyrimo aktai surašyti nebuvo ir medžiaga tokiems tyrimams atlikti nebuvo niekur siųsta. Veterinarijos gydytoja neturi pareigos sudarinėti aktų apie kritusius gyvūnus ir juose nurodyti jų kiekius. Bendrovė pažymėjo, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. B-658 patvirtinto Gaišenų, patologinės medžiagos patologinio anatominio tyrimo ir dokumentų įforminimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) redakcijoje nėra nustatyta, kad gaišenos patologinis anatominis tyrimas turi būti atliekamas visais be išimties atvejais, kad nustatyti gyvūnų kritimo priežastis.

10. Pasak pareiškėjos, nei mokesčių administratorius neturėjo ir neturi teisinio pagrindo reikalauti iš Bendrovės pateikti gaišenos, patologinės medžiagos, patologinio anatominio tyrimo aktų, kai tokio akto surašymo būtinumo nereikalauja aukščiau nurodytas norminis aktas. Pareiškėja atsakovo reikalavimus pateikti minėtus aktus vertina kaip neteisėtus ir perteklinius, jokie įstatymai ir kiti teisės aktai nereglamentuoja tokių aktų pateikimo VMI, siekiant Bendrovei pasinaudoti

PVMĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis.11. Atsakovas Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo

skundą pašė jį atmesti.12. Atsakovas nurodė, kad Bendrovė, norėdama pasinaudoti PVMĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostata, turi įrodyti, jog šiuo

atveju žvėreliai krito ne dėl jos kaltės, tačiau VMI vertinimu to neatliko.13. Patikrinimo metu buvo nustatyta, jog per 2015 metus iš viso krito 6 852 žvėreliai, kurių vertė 105 758,67 Eur. Šiuo

atveju Bendrovė, siekdama pasinaudoti PVMĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir įrodyti, kad nėra kalta dėl žvėrelių kritimo, patikrinimo metu pateikė veterinarijos gydytojos I. B. 2015 m. liepos 28 d. surašytą diagnozę, kurioje nurodyta, jog atlikus kailinių žvėrelių skrodimą, Bendrovės fermoje, buvo nustatyta, kad žvėreliai nugaišo nuo terminio šoko ir dehidratacijos. Kartu su skundu pareiškėja pateikė dokumentus (gaišenų važtaraščius ir PVM sąskaita-faktūras), jog gaišenos buvo utilizuotos UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“. VMI vertinimu, šie įrodymai nebuvo pakankami.

14. Bendrovės pateiktoje diagnozėje nėra nurodyta, kiek žvėrelių buvo tirta, kiek žvėrelių buvo nugaišusių, be to, veterinarijos gydytoja I. B. 2016 m. birželio 1 d. pateiktame paaiškinime tokių duomenų pateikti taip pat negalėjo, tik nurodė, kad skrodimo metu nustatė, jog lavonėliai buvo dehidruoti, gleivinė anemiška, todėl įtarė terminį šoką ir dehidrataciją. Vadinasi, iš skrodimo išvadų buvo galima spręsti, kad žvėreliai krito dėl perkaitimo ir vandens stygiaus organizme. Šios kritimo priežastys yra sąlygotos ne tik gamtinių sąlygų, bet ir Bendrovės, kuri, siekdama išvengti žvėrelių kritimo, turėjo ir galėjo užtikrinti tokias sąlygas, kurios būtų padėjusios ti išvengti.

15. VMI pažymėjo, kad Bendrovė 2016 m. kovo 15 d. paaiškinime nurodė įtarusi, jog žvėreliai yra užsikrėtę virusu. Nepaisant to, kad žvėreliai pradėjo kristi 2015 m. gegužės mėnesį, Bendrovė, įtarusi virusą, į veterinarijos gydytoją kreipėsi tik 2015 m. liepos 28 d. Duomenų, kad nedelsiant kreipėsi į veterinarijos gydytoją ar VMVT, nepateikė.

16. VMI vertinimu, pareiškėjo su skundu pateikti papildomi dokumentai parodo tik utilizuojamų gaišenų bendrą svorį ir utilizavimo faktą, tačiau negali būti vertinami kaip jo kaltę dėl žvėrelių kritimo paneigiantys įrodymai. Bendrovė nepateikė Gaišenos, patologinės medžiagos patologinio, anatominio tyrimo aktų ar kitų dokumentų už 2015 m. gegužės–rugsėjo mėnesius, kurie patvirtintų, jog žvėreliai krito dėl virusinės ligos ar kito susirgimo. Dėl to Bendrovė, vadovaudamasi PVMĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, privalėjo patikslinti PVM atskaitą už 2015 m. gegužės–rugsėjo mėnesius.

17. VMI pabrėžė, kad Komisija sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, jog Bendrovė, remdamasi PVMĮ 66 straipsnio 2 dalimi, privalėjo 22 209 Eur patikslinti atskaitytą pirkimo PVM, nes ji objektyviais duomenimis ir įrodymais nepagrindė žvėrelių kritimo priežasčių ir aplinkybių, kad Bendrovės prekės prarastos (žvėreliai krito) dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, todėl ši VMI sprendimo dalis ir su ja susiję delspinigiai patvirtinti.

II.

18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rasgeda“ skundą atmetė.

19. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų ginčijamų dalių, kuriomis Bendrovė įpareigota tikslinti 22 209 Eur atskaitytą pirkimo PVM dėl kritusių žvėrelių, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI Bendrovėje atliko PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. bei PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2015 metus ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame mokesčių administratorius konstatavo, kad Bendrovėje per 2015 metų gegužės mėnesį krito 135 žvėreliai, kurių vertė – 1 772,55 Eur, birželio mėnesį – 615 žvėrelių, kurių vertė – 8 074,95 Eur, liepos mėnesį – 5 511 žvėrelių, kurių vertė – 86 136,90 Eur, rugpjū?io m?nes??? 35 ?v?reliai, kuri? vert??? 600,25?Eur, rugs?jo m?nes??? 556 ?v?reliai, kuri? vert??? čio mėnesį – 35 žvėreliai, kurių vertė – 600,25 Eur, rugsėjo mėnesį – 556 žvėreliai, kurių vertė – 9 174 Eur, t. y. nurodytu laikotarpiu krito 6 852 žvėreliai, kurių vertė – 105 758,67 Eur; kadangi mokestinio patikrinimo metu Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, pateisinančių žvėrelių kritimą ne dėl jos kaltės, todėl, vadovaujantis PVM įstatymo 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Bendrovė nuo 105 758,68 Eur turėjo atstatyti 22 209 Eur pirkinio PVM ir už 2015 metus PVM atskaita tikslinama 22 209 Eur, mažinant grąžintiną iš biudžeto PVM sumą; Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 21 d. sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir konstatavo, kad Bendrovė turi neįtraukti į PVM atskaitą 22 209 Eur ir šia suma sumažinti grąžintiną iš biudžeto PVM sumą; VMI sprendime, patvirtindamas Šiaulių AVMI sprendimą, dalį dėl kritusių žvėrelių motyvavo tuo, kad Bendrovės pateikti įrodymai nėra pakankami, t. y. pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip jos kaltę dėl žvėrelių

kritimo paneigiantys įrodymai.21. Teismas nustatė, kad Bendrovė, nesutikdama su VMI sprendimu, jį apskundė Komisijai, kuri, išnagrinėjusi

Bendrovės skundą, 2017 m. birželio 5 d. sprendimu patvirtino VMI sprendimo dalį, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti 22 209 Eur PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius; VMI sprendimo dalį, kuria Bendrovei nurodyta sumokėti 5 149,76 Eur PVM, su juo susijusias sumas, taip pat 950 Eur PM, 38,86 Eur PM delspinigius ir 285 Eur PM baudą, panaikino ir perdavė skundą šioje dalyje Inspekcijai nagrinėti iš naujo; Komisija pakeitė sprendimo dalį, kuria nurodyta sumokėti 6 697 Eur PVM baudą į nurodymą sumokėti 2 232 Eur PVM baudą.

22. Kilusiam ginčui teismas taikė ir sprendime pacitavo PVMĮ 66 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Įvertinęs PVMĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas darė išvadą, kad teisė netikslinti PVM atskaitos siejama su dviem pagrindinėmis sąlygomis: pirma, tai yra su įstatymo leidėjo apibrėžtomis, visais atvejais objektyvaus pobūdžio, nuo mokesčių mokėtojo nepriklausančiomis prekių praradimo, sunaikinimo, negalėjimo naudoti veikloje, aplinkybėmis; ir,antra, būtinybe tokio pobūdžio aplinkybes pagrįsti objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Teismas sprendė, kad būtent pareiškėja turėjo įrodyti ir pagrįsti aplinkybes dėl galimybės netikslinti PVM atskaitos, t. y. PVMĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja pareiškėją įrodyti, kad žvėreliai krito ne dėl Bendrovės kaltės.

23. Kaip netinkamą įrodymą teismas vertino Bendrovės pateiktą veterinarijos gydytojos pažymą, kurioje teigiama, kad žvėrelių nugaišimo priežastis buvo dehidratacija ir terminis šokas. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė, siekdama pasinaudoti PVMĮ įstatymo 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, mokesčių administratoriui pateikė veterinarijos gydytojos I. B. 2015 m. liepos 28 d. surašytą Diagnozę (toliau – Diagnozė), kurioje nurodyta, kad atlikus kailinių žvėrelių skrodimą Bendrovės fermoje buvo nustatyta, kad žvėreliai nugaišo nuo terminio šoko ir dehidratacijos ir gaišenų važtaraščius, PVM sąskaitas-faktūras, jog gaišenos buvo utilizuotos.

24. Teismas sutiko su atsakovo ir Komisijos pozicija, kad Bendrovės pateikti įrodymai nepakankami, nes Diagnozėje nėra nurodyta kiek žvėrelių buvo tirta, kiek žvėrelių buvo nugaišusių, veterinarijos gydytojos 2016 m. birželio 1 d. paaiškinime nurodyta, kad ji įtarė terminį šoką ir dehidrataciją, t. y. Bendrovė nepagrindė, kad gyvūnėlių kritimo priežastys nepriklausė nuo jos pačios veiksmų. Bendrovė nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių kitų duomenų ar paaiškinimų, kodėl 2015 m. gegužės mėnesį, pradėjus kristi žvėreliams, nesikreipė į veterinarijos gydytoją, nesiekė kuo greičiau nustatyti, kas sukėlė žvėrelių gaišimą. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad tik 2017 m. liepos 28 d. buvo kreiptasi į veterinarijos gydytoją, į VMVT Bendrovė taip pat nesikreipė, nepaaiškino, kokios objektyvios priežastys lėmė tokį delsimą ir jos pačios neveikimą. Buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl nepalankių oro sąlygų, nes jiems pagrįsti nebuvo pateikta jokių įrodymų, o viešai skelbiamais duomenimis, nebuvo jokių išskirtinių karščių.

25. Teismas pažymėjo, kad pagal VMVT direktoriaus 2015 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. B1-432 patvirtintus biologinio saugumo priemonių reikalavimus, kailinių gyvūnų laikytojas, įtaręs, kad jo laikomi kailiniai gyvūnai serga užkrečiamąja liga, privalo nedelsiant pranešti privačiam veterinarijos gydytojui, o įtaręs, kad jo laikomi kailiniai gyvūnai serga ypač pavojinga gyvūnų užkrečiamąja liga, nedelsiant pranešti ir VMVT teritoriniam padaliniui.

26. Teismo vertinimu, Bendrovė neigė, kad žvėreliai sirgo virusine liga, tačiau jokių duomenų, išskyrus Diagnozę, kuri nepatvirtina, dėl kokių objektyvių priežasčių žvėreliai krito, nepateikė. Bendrovės vertinimas, jog toks žvėrelių kritimas buvo įprastinis technologinio proceso metu patiriamas praradimas, nesant jokių duomenų, kiek įprastai, palyginus su praėjusiais laikotarpiais, krisdavo žvėrelių, negalėjo pagrįsti jos teiginių teisingumo. Iš veterinarijos gydytojos paaiškinimų teismas nustatė, kad kritusių gyvūnų skrodimo akto Bendrovės direktorius neprašė.

27. Teismas aptarė Aprašo (redakcija galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.), kuris nustato gaišenų patologinių anatominių tyrimų atlikimo ir jų duomenų registravimo tvarką, nuostatas ir pateikė 3.2. papunktyje reglamentuotus veiksmus, kurie yra laikytini gaišenos patologiniu anatominiu tyrimu. Teismas sprendė, jog tik Apraše nustatytos formos aktas yra vienintelis ir tinkamas įrodymas, pagrindžiantis žvėrelių nugaišimo priežastis, o tokio akto Bendrovė nepateikė.

28. Įvertinęs tai, kad Bendrovė, remdamasi Aprašu, nepateikė gaišenos, patologinės medžiagos patologinio, anatominio tyrimo akto ar kitų oficialių dokumentų už 2015 m. gegužės–rugsėjo mėnesius, kurie patvirtintų, jog žvėreliai krito dėl virusinės ligos ar kito susirgimo, konstatavo, kad pareiškėja, vadovaudamasi PVMĮ įstatymo 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, privalėjo patikslinti PVM atskaitą už 2015 m. gegužės–rugsėjo mėnesius ir atitinkamai patikslinti 22 209 Eur atskaitytą pirkimo PVM. Teismas sprendė, kad ginčijamos sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos, tinkamai taikyti ir aiškinti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai bei tinkamai įvertinti Bendrovės pateikti įrodymai. Kadangi skundas atmestas, Bendrovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

29. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Rasgeda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos, VMI ir Šiaulių AVMI sprendimų pirmosios instancijos teismui skųstas sprendimų dalis ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Bendrovė nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, išvados grįstos prielaidomis, neatitinka faktinių aplinkybių bei norminių teisės aktų reikalavimų, todėl turi būti panaikintas. Teismas sprendime kartojo mokesčių administratoriaus ir Komisijos argumentus. Bendrovės teigimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir be jokio teisinio pagrindo vienam įrodymui suteikė viršenybę prieš kitą įrodymą.

31. Teismo argumentas, kad Diagnozė negali būti pripažinta objektyviu įrodymu ir tik Gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas šiuo atveju galėtų būti vienintelis ir tinkamas įrodymas, pagrindžiantis žvėrelių kritimo priežastis, yra nepagrįstas ir nelogiškas. Bendrovė visą laiką laikėsi žvėrelių laikymo reikalavimų. Kritusių žvėrelių kūnelius bendrovė išvežė utilizacijai į UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, ką patvirtina proceso metu pateikti ir teismo ištirti dokumentai. Teismas tik deklaratyviai nurodė, kad bendrovė savo pozicijos nepagrindė tinkamais įrodymais, tačiau, kokie įrodymai šiuo atveju būtų tinkami, nenurodyta.

32. Bendrovė nesutinka su teismo vertinimu, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai reikalavo, kad Bendrovė pateiktų tinkamos formos aktą, o būtent Gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktą. Nei Šiaulių AVMI, nei VMI neturėjo ir neturi teisinio pagrindo reikalauti iš Bendrovės pateikti minėto dokumento, kai tokio akto surašymo būtinumo nereikalauja Aprašas. Jokie įstatymai ir poįstatyminiai aktai nereglamentuoja tokių aktų pateikimo VMI, siekiant Bendrovei pasinaudoti PVMĮ įstatymo 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

33. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui ir nurodo, kad jo priimtas sprendimas pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija


IV.

34. Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino Bendrovės teisės į PVM atskaitą dėl to, kad ji neįrodė, jog žvėreliai, kurių pirkimo PVM buvo įtrauktas į atskaitą, krito ne dėl Bendrovės kaltės.

35. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes ir jo turinį, darė išvadą, jog ginčijamos mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos, tinkamai taikyti ir aiškinti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai bei tinkamai įvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas.

36. Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas sprendimo nemotyvavo teisės aktų nuostatomis, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai teikdamas prioritetą atsakovo pateiktiems įrodymams.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų,

paneigiančių tokias išvadas.38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl netinkamo įrodymų

vertinimo ir sprendimo nepagrindimo teisės aktais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, išsiaiškino, kurios PVMĮ nuostatos aktualios ginčo sprendimui (66 straipsnio 2 dalis), išsiaiškino jų turinį ir nustatė, kad pareiškėjo teikti įrodymai ir argumentai neįrodo, kad ne dėl pareiškėjo valios atsirado padariniai – žvėreliai nugaišo, t. y. pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas tinkami taikė ir aiškino materialiosios teisės nuostatas, motyvavo byloje esančių įrodymų vertinimą. Vien tai, kad teismas nesutiko su pareiškėjo faktinių aplinkybių vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad teismas byloje nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, neišsamiai ar nepagrįstai nevertino bylai svarbių įrodymų.

39. Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat grindžia teiginiu, kad teisės aktai nenustato privalomo Gaišenos patologinio anatominio tyrimo akto parengimo ir pateikimo VMI, todėl pareiškėjo aplinkybes – žvėrelių kritimą ne dėl pareiškėjo kaltės, įrodo Diagnozė.

40. Pabrėžtina, kad PVMĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatos lingvistinis aiškinimas suponuoja, kad būtent mokesčių mokėtojas turi įrodyti aplinkybes dėl kurių prekės prarandamos ne dėl jo kaltės, ir tada, kai mokesčių mokėtojas patvirtina šias aplinkybes, mokesčių mokėtojas įgyja teisę netikslinti PVM atskaitos.

41. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė, kad nagrinėjamu atveju tinkamu aplinkybių, kad žvėreliai nugaišo ne dėl pareiškėjo kaltės, įrodymu būtų laikomas ne Diagnozės pateikimas, bet Gaišenos patologinio anatominio tyrimo akto tinkamas užpildymas Apraše nustatyta tvarka ir pateikimas mokesčių administratoriui. Teisėjų kolegija, įvertinusi Aprašo nuostatas pažymi, kad kaip ir teigia pareiškėjas Apraše nėra aiškiai nurodyti atvejai, kada gaišenų patologinių anatominių tyrimus būtina atlikti. Kita vertus, jei nagrinėjamu atveju Diagnozės detalumas būtų lygiavertis reikalaujamam Gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte, kai iš Diagnozės galima būtų aiškiai suprasti kritusių žvėrelių mirties priežastį (užkrečiama liga, aplinkos sąlygos ir kita), tuomet būtų galima daryti išvadą, kad Gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktas nėra vienintelis galimas pareiškėjo aplinkybes pagrindžiantis dokumentas. Diagnozėje nurodyta žvėrelių kritimo priežastis: terminis šokas ir dehidratacija, neįrodo aplinkybių, kad žvėreliai krito dėl užkrečiamo susirgimo (infekcijos), kaip ir aplinkybių, kad pareiškėjas tinkamai prižiūrėjo ir laikė žvėrelius, todėl jie krito ne dėl jo valios.

42. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik tai, kad Diagnozės turinys neatskleidžia žvėrelių kritimo priežasčių, yra dviprasmiškas, tačiau ir įvertino paties pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį: pradėjus kristi žvėreliams ir įtarus infekciją, nedelsiant nesikreipė į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą ar privatų veterinarijos gydytoją pagal Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą ir Aprašo 4 punktą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo pirmųjų žvėrelių kritimo (2015 m. liepos mėn.) į veterinarijos gydytoją kreipėsi praėjus daugiau nei 2 metams (2017 m. liepos 28 d.). Pareiškėjas byloje nepateikė duomenų, kodėl, kai kreipėsi į veterinarijos gydytoją, buvo nuspręsta surašyti Diagnozę, o ne Gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktą. Be kita ko, pabrėžtina, jog šiuo atveju gyvų išlikusių žvėrelių, kuriems dokumentais būtų nustatyta infekcija ar kita būklė, kuri įrodytų, kad žvėrelių kritimo priežastis nepriklausė nuo pareiškėjo valios, taip pat būtų laikomas tinkamu įrodymu. Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė, veikė neatsakingai ir nerūpestingai. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kritusių žvėrelių kūnelius bendrovė išvežė utilizuoti į UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ šiuo atveju neturi jokios esminės teisinės reikšmės vertinant pareiškėjo elgesį, nes siejama su jo veiksmais po žvėrelių nugaišimo, o toks elgesys (žvėrelių utilizavimas) buvo objektyviai būtinas siekiant elementarių higienos ir sanitarijos reikalavimų užtikrinimo, todėl neįrodo didesnio pareiškėjo rūpestingumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė, kad žvėreliai krito ne dėl jo kaltės.

43. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rasgeda“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-1381-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04230-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą (pareiškėjas – A. J.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. S-241 (7-206/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalį, kuria panaikinta VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-355 (toliau – ir VMI sprendimas) dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 546,57 Eur gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) ir su šiuo mokesčiu susijusias apskaičiuotų delspinigių bei skirtos baudos sumas.

2. VMI paaiškino, jog ginčas tarp pareiškėjo ir VMI kilęs dėl vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (toliau – ir Deklaracija) pareiškėjo deklaruotų 914 000 Lt piniginių lėšų ne banko įstaigoje.

3. Atlikus pareiškėjo GPM už 2011–2014 m. laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, nustatyta, jog pareiškėjo 2014 metais patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 607 020,38 Lt. Todėl VMI laikėsi pozicijos, kad išlaidų sumai padengti pareiškėjas naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Pareiškėjas,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4a27b0e0ae2c11e98451fa7b5933515d

nesutikdamas su VMI išvadomis, pateikė iš VMI archyvo gautą Deklaracijos, kurioje deklaravo gautas lėšas už akcijų pardavimą, nurodydamas 914 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke, sumą, kopiją. Deklaracijos originalą pareiškėjas parodė Komisijos nariams Komisijos posėdžio metu. Atsakovas pažymėjo, jog VMI patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas Deklaracijos neteikė ir atkreipė dėmesį į tai, kad VMI 2017 m. gegužės 15 d. rašte Nr. (17.23-40-4) RES-65523 buvo padaryta faktinė duomenų klaida, išduodant prie 2017 m. gegužės 11 d. pareiškėjo prašymo pridėtos Deklaracijos pirmo lapo patvirtintą kopiją, nes pareiškėjo Deklaracijos originalo VMI neturi, pagal VMI informacinėse sistemose esančią informaciją Deklaracija VMI nepateikta.

4. Pareiškėjas, grįsdamas tikrintu laikotarpiu patirtas išlaidas, nurodė, kad jis uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Seva Deva“ 2014 m. suteikė paskolą iš iki santuokos gautų lėšų, 2002 m. gruodžio 31 d. trims Baltarusijos piliečiams S. P., N. U. ir A. S. pardavęs 969 000 vnt. (kiekvienam po lygiai) akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Elnias“ akcijų už bendrą 969 000 Lt sumą, kurią deklaravo 2002 m. gyventojo turto ir pajamų deklaracijos II skyriuje. VMI iš surinktos, iš Baltarusijos mokesčių administratoriaus gautos informacijos darė išvadą, kad pareiškėjas faktiškai už AB „Elnias“ akcijų pardavimą negavo 969 000 Lt pajamų, nes kad minėti trys Baltarusijos asmenys pareiškėjo nepažįsta, jokių sutarčių nepasirašė, pinigų už akcijas pareiškėjui neperdavė, 2002–2004 metais nekirto Lietuvos sienos, pareiškėjas nepateikė jokių atsiskaitymus patvirtinančių dokumentų. Šios aplinkybės VMI teigimu, paneigė Deklaracijoje deklaruotų turto pardavimo pajamų gavimo faktą.

5. Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių su minėtais Baltarusijos piliečiais kopijas, taip pat AB „Elnias“ 2002 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią jis iš Romano K. P. už 40 000 Lt nusipirko 969 000 vnt. minėtų akcijų, kopiją bei išrašo iš vertybinių popierių sąskaitos, iš kurios matyti, kad į jo asmeninę vertybinių popierių sąskaitą 2002 m. gruodžio 30 d. įrašyta 969 000 vnt. AB „Elnias“ akcijų, kopiją. Šias kopijas patvirtino UAB FMĮ „Kapitalo srautai“ vyr. finansininkas V. V. Tačiau VMI pateikus paklausimą UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, pastaroji atsakė, kad pareiškėjas piniginių operacijų per šią įmonę nevykdė.

6. VMI, įvertinusi tai, kad akcijos buvo įsigytos 2002 m. gruodžio 30 d. už 40 000 Lt, o sekančią dieną, t. y. 2002 m. gruodžio 31 d., parduotos už daugiau nei 24 kartus didesnę kainą, t. y. 969 000 Lt, darė išvadą, jog akcijos buvo įsigytos formaliai, iš anksto suplanavus jas iš karto parduoti už daug didesnę kainą, tokiu būdu siekiant „užsideklaruoti realiai nesančias pajamas“. Tariami pirkėjai buvo iš Baltarusijos, jie turėjo atvykti į Lietuvą iš kitos valstybės, o iki jų atvykimo, tikėtina, turėjo vykti derybos dėl akcijų įsigijimo už 969 000 Lt, kam, manytina, viena diena yra per trumpas laiko tarpas. AB „Elnias“ 1996 m. pabaigoje paskelbtas bankrotas, AB „Elnias“ fabrikas uždarytas 1998 m., 2003 m. spalio 16 d. įmonė likviduota bankrutavus ir išregistruota, o Komisijos posėdžio metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti jokių aplinkybių apie Bendrovės įsipareigojimų kreditoriams vykdymą, kodėl pareiškėjas pirko AB „Elnias“ akcijas ir kitą dieną pardavė.

7. VMI kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad už AB „Elnias“ akcijų pardavimą grynaisiais pinigais gautas lėšas jis laikė namuose (ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą Rusijoje), vėliau šių ketinimų atsisakė ir pagrindinę lėšų dalį laikė Estijoje pas privatų asmenį seife ir 2014 m. 595 000 Lt paskolino UAB „Seva Deva“. VMI pažymėjo, kad pareiškėjas 2005 m. paėmė paskolą butui pirkti, nepateikė jokių duomenų, kad minėtus pinigus naudojo investicijoms Rusijoje, taip pat jokių dokumentų apie realų šių pinigų disponavimo faktą. VMI kaip reikšmingą aplinkybę nurodė tai, kad 2002 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjas pardavė AB „Elnias“ akcijas už 969 000 Lt, buvo paskutinioji lengvatos dėl pajamų, gautų iš vertybinių popierių pardavimo, neapmokestinimo galiojimo diena, o kitą dieną įsigaliojo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – ir GPMĮ), kuris tokios lengvatos nenumatė.

8. Šios išdėstytos aplinkybės leido teigti, jog AB „Elnias“ akcijų įsigijimas 2002 m. gruodžio 30 d. už 40 000 Lt ir jų pardavimas 2002 m. gruodžio 31 d. (paskutinę minėtos lengvatos galiojimo dieną) už daugiau nei 24 kartus didesnę kainą (969 000 Lt) buvo tik formalus, formaliai užfiksuojant pirkimo – pardavimo sutartyse ir užregistruojant akcijų pirkimą bei pardavimą, nesant realių piniginių atsiskaitymo operacijų už šias akcijas, tokiu būdu „legalizuojant“ realiai nesančias pajamas. Nors pareiškėjas patį minėto turto pardavimo pajamų deklaravimo faktą atliko, tačiau šis deklaravimas buvo tik formalus, Deklaracijoje deklaravus realiai nesančias pajamas.

9. VMI nurodė, kad Komisija, nagrinėdama mokestinį ginčą, netinkamai interpretavo Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Deklaravimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, neatsižvelgė į VMI nustatytas faktines aplinkybes. Komisija atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, pagal kurią mokesčių mokėtojo vienkartinėje 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruoti duomenys įgyja teisinį stabilumą, ir ja vadovautis, t. y. mokesčių administratorius, 2016 m. pradėjęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, pareiškėjo Deklaracijoje nurodytų duomenų apie turėtą 914 000 Lt grynųjų pinigų sumą kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti

deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2011–2014 metais turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo.

10. Atsakovas tvirtino, kad toks Komisijos atliktas vertinimas itin formalus, aptartoje situacijoje negalima tik formaliai pripažinti Deklaracijoje nurodyto 914 000 Lt grynųjų pinigų sumos likučio, nes visos faktinės aplinkybės akivaizdžiai pagrindžia, jog šios realiai nesančios pajamos buvo deklaruotos tik formaliai. MAĮ 8 straipsnyje nustatytas teisingumo ir visuotinio privalomumo principas įpareigoja mokesčių administratorių, administruojantį mokesčius, vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Atsakovo nevaržė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas senaties terminas, kuris sietinas su mokestinės prievolės apskaičiavimu arba perskaičiavimu, o ne su tikrinamojo laikotarpio pradžioje realiai turimo mokesčių mokėtojo pajamų likučio įvertinimu.

11. Dėl teismų praktikos, kuria vadovavosi Komisija, VMI atkreipė dėmesį į LVAT 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-556/2017, kurioje teigiama, kad būtų tikslinga papildyti principinę LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 suformuotą nuostatą dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo bei galbūt paneigimo laike, kai yra nustatomi akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ar yra kitų išskirtinių aplinkybių, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike. O būtent, kaip matyti iš aptartų aplinkybių, šioje situacijoje nustatyti akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ir yra kitų išskirtinių aplinkybių (prieštaravimas kitiems konstituciniams principams, pavyzdžiui, teisingumo, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike.

12. Apibendrindamas savo argumentus, atsakovas pabrėžė, jog Komisijos sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo pateiktoje Deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. turėta 914 000 Lt grynųjų pinigų suma, įgijo teisinį stabilumą, yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir neatitinka teisės taikymo pagrindų. Komisija turėjo teisinį pagrindą patvirtinti VMI sprendimo dalį, kuria mokesčių administratorius nepripažino Deklaracijoje formaliai nurodyto 914 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke, likučio.

13. Pareiškėjas A. J. atsiliepime į VMI prašymą prašė jį atmesti.14. Pareiškėjas nesutiko su VMI išvada, kad pinigai pagal AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo

gauti, todėl šiomis pajamomis negali būti grindžiamos vėlesniais metais patirtos išlaidos, teigdamas, jog mokesčių administratorius, darydamas tokią išvadą, vadovavosi prielaidomis, o ne pagrįsta ir išsamia įrodymų analize. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė Deklaraciją, kurioje deklaravo už akcijų pardavimą gautas lėšas, nurodydamas 940 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke, sumą. Deklaracijoje yra Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos spaudas „GAUTA“ su gavimo data. Pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad spaude nėra kitų rekvizitų, pavyzdžiui, darbuotojo vardo, pavardės, parašo, nes šiuos rekvizitus turėjo nurodyti VMI darbuotojas, o ne pareiškėjas VMI teiginys, kad pareiškėjas nepateikė Deklaracijos, yra nepagrįstas.

15. Pareiškėjas nurodė, jog iš akcijų pardavimo gautų lėšų dalį laikė Vilniuje saugioje vietoje. Turimas lėšas ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą Rusijoje, šias aplinkybes patvirtina pareiškėjo vizos į Rusiją, susitarimai su Rusijos įmonėmis dėl nekilnojamojo turto paieškos. Vėliau ketinimų dėl investicijų į nekilnojamąjį turtą Rusijoje atsisakė ir pagrindinę lėšų dalį laikė Estijoje, Taline, pas privatų asmenį seife, nes planavo investicijas Estijoje dėl šioje valstybėje taikomo palankesnio mokestinio režimo ir įstatymų investicijoms ir veiklai.

16. Pareiškėjas tvirtino, kad AB „Elnias“ 2002 m. gruodžio 31 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su Baltarusijos piliečiais S. P., N. U. ir A. S. pasirašė Lietuvoje, sandorio sudarymo dieną šie asmenys buvo Lietuvoje ir tai gali patvirtinti Muitinės departamentas bei Baltarusijos piliečių vizos. Remdamasis Baltarusijos valstybinės mokesčių inspekcijos atsakymu, pažymėjo, jog to, kad sandorio sudarymo dieną buvo Lietuvoje, nepaneigė nė vienas iš minėtų Baltarusijos piliečių. Priešingai, A. S. paaiškinime patvirtino, kad 2002 m. gruodžio mėn. buvo atvykęs į Lietuvą, N. U. patvirtino, kad parašas ant 2002 m. gruodžio 31 d. AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties yra jos. Pareiškėjo teigimu, Baltarusijos piliečiai galėjo turėti savo interesų, neigiant sutarčių sudarymą ir atsiskaitymą, nes lėšos į Lietuvos teritoriją buvo įvežtos galbūt jų nedeklaravus. Baltarusijos piliečiui S. P. pareiškėjas buvo daręs asmeninį kvietimą atvykti į Lietuvos Respubliką 2002 m. lapkričio–gruodžio mėn.

17. Pareiškėjas nurodė, kad akcijų pardavimo sandorių realumą pagrindžia ir UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, kuri pateikė 2002 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir minėtų Baltarusijos piliečių vertybinių popierių pirkimo–pardavimo sutarčių patvirtintas kopijas bei išrašą iš pareiškėjo vertybinių popierių sąskaitos, iš kurios matyti, jog iš jo asmeninės vertybinių popierių sąskaitos 2002 m. gruodžio 31 d. nurašyta tris kartus po 323 000 vnt. AB „Elnias“ akcijų. AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pareiškėjas ir minėti Baltarusijos piliečiai pasirašė UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, šių sutarčių

pasirašymas patvirtintas UAB FMĮ „Kapitalo srautai“ antspaudu ir atstovaujamo asmens V. V. (UAB FMĮ „Kapitalo srautai“ vyr. finansininkas) parašu. Pareiškėjas jo vykdomo mokestinio patikrinimo metu, siekdamas patvirtinti sandorių realumą, kreipėsi į UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, kuri patvirtino, kad minėti Baltarusijos piliečiai sandorių sudarymo metu fiziškai buvo Lietuvoje ir patys asmeniškai pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. UAB FMĮ „Kapitalo srautai“, atlikdama savo pagrindinę funkciją, apskaitė ir patvirtino tiek pareiškėjo AB „Elnias“ akcijų įsigijimo, tiek šių akcijų pardavimo sandorius, kas patvirtina sandorių realumą, be to, dalyvavo sutarčių šalims jas pasirašant.

18. Dėl akcijų pardavimo kainos, pareiškėjas teigė, jog ji buvo reali ir atitiko tuo laikotarpiu buvusias rinkos kainas. Šiuo atveju mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 68 straipsniu, turėjo pakankamai laiko – net iki 2009 m. pradžios patikrinti Deklaracijoje deklaruotų duomenų teisingumą, tačiau to nepadarė ir, praėjus daugiau kaip 10 metų bando nustatyti, buvo ar nebuvo parduotos AB „Elnias“ akcijos.

19. Patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės neįrodo sandorių fiktyvumo ir nepaneigia atsiskaitymo už akcijas fakto. Analogiška situacija dėl AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorių buvo išnagrinėta ir palankus sprendimas mokesčių mokėtojo naudai priimtas LVAT 2006 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A15-1108/2006, t. y. LVAT patvirtino AB „Elnias“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorių realumą ir pajamų pagrįstumą.

20. Pareiškėjas nesutiko su VMI atliktu tikrinamojo laikotarpio pradžioje galimų turėti piniginių lėšų bei 2011–2014 m. gautų pajamų apskaičiavimu, teigdamas, kad neturi seno laikotarpio banko sąskaitų išrašų ir neturi galimybės jų gauti, nes bankai tokių senų laikotarpių išrašų klientams neteikia, be to, tam tikri bankai (pvz., Sampo bankas) yra nebeveikiantys (likviduoti). Patikrinimo metu pareiškėjui detalus 2011–2014 metais gautų pajamų ir patirtų išlaidų balanso apskaičiavimas nebuvo pateiktas ir prie patikrinimo akto nepridėtas. VMI pareiškėjo patirtas išlaidas tikrintu laikotarpiu neadekvačiai padidino, o tai tiesiogiai turi įtakos GPM apskaičiavimui, nes VMI apskaičiuota trūkstama pajamų suma atitinkamais laikotarpiais tampa daug didesnė.

21. Atsižvelgdamas į Deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir MAĮ 68 straipsnio nuostatas bei į teisinio stabilumo ir tikrumo principų reikšmę mokestiniuose teisiniuose santykiuose, pareiškėjas sutiko su Komisijos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. S-241 (7-206/2017) išvada, kad pareiškėjo pateiktoje Deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. turėta 914 000 Lt grynųjų pinigų suma, įgijo teisinį stabilumą, o mokesčių administratorius, 2016 metais pradėjęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2011–2014 m. turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo.

II.

22. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. sausio 31 d. sprendimu atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos prašymą atmetė.

23. Teismas iš bylos ir mokestinio patikrinimo medžiagos nustatė ir detaliai aprašė faktines aplinkybes, susijusias su atliktu mokestiniu tyrimu, pareiškėjo gautų pajamų ir GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo mokestiniu patikrinimu už 2011–2014 metus. Buvo nustatyta, kad mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo 2011–2014 metais gautas pajamas ir patirtas išlaidas, sumokėtus mokesčius, apmokestinamąsias pajamas mažinančias išlaidas, apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną 28 190,74 Eur GPM, nes apskaičiavo, kad pareiškėjo 2014 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 607 020,38 Lt ir išlaidų sumai padengti pareiškėjas naudojo įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. VMI sprendimu patvirtino patikrinimo aktu papildomai apskaičiuotą 28 190,74 Eur GPM, apskaičiavo 6 571,92 Eur GPM delspinigius ir skyrė 5 638,14 GPM baudą; taip pat nustačiusi, jog pareiškėjas 2011–2014 metais, nemokėdamas palūkanų už gautą 60 000 Eur paskolą iš E. K., gavo 43 063 Lt pajamas natūra, priskirtinas apmokestinamoms pajamoms, už 2011–2014 metus apskaičiavo 1 644,17 Eur GPM ir su juo susijusias sumas.

24. VMI nepripažino, kad 2014 metų 607 020,38 Lt išlaidas grynaisiais pinigais, pareiškėjas galėjo padengti iš pajamų (969 000 Lt), gautų pardavus AB „Elnias“ akcijas Baltarusijos Respublikos piliečiams pagal 2002 m. gruodžio 31 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, nes: 1) Baltarusijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad Baltarusijos piliečiai pareiškėjo nepažįsta, sutarčių nepasirašė, pinigų už akcijas neperdavė; 2) pareiškėjas dokumentų, įrodančių realų pinigų gavimo faktą už parduotas akcijas, nepateikė; 3) AB „Elnias“ likviduota bankrutavus ir išregistruota 2003 m. spalio 16 d., 1996 m. buvo paskelbtas AB „Elnias“ bankrotas, fabrikas uždarytas 1998 m.; 4) pareiškėjo pajamos iš darbo užmokesčio 2011–2014 m. sudarė 18 029,87 Lt, o mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buvo įsigijęs vertybinių popierių, suteikęs paskolų bei pirkęs nekilnojamąjį turtą, iš

viso už 821 272,80 Lt; 5) pareiškėjo 2011–2014 m. gautos su darbo santykiais susijusios pajamos (18 029,87 Lt) nėra pakankamos padengti paties pareiškėjo nurodytas vartojimo išlaidas (63 531,52 Lt); 6) pareiškėjas už 2006 m. išmokėtą kreditą (iš viso 247 353,79 Lt) būstui įsigyti ir įsirengti 2011–2014 m. sumokėjo 13 273,29 Lt palūkanų, tuo tarpu, pareiškėjo teigimu, AB „Elnias“ akcijų pardavimo lėšas, gautas grynaisiais, jis laikė namuose, vėliau Estijoje, Taline, pas privatų asmenį seife, 2014 m. 595 000 Lt paskolino UAB „Seva Deva“; ekonominiu požiūriu vertinant, yra nelogiška naudotis kreditu, už kurį mokamos palūkanos, jeigu, kaip teigiama, realiai turima didelė piniginių lėšų suma laikoma namų seife 12 metų; 7) pareiškėjas nepateikė kitų juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių 2014 m. gautų 607 020,38 Lt pajamų ar kitų lėšų, kuriomis disponavo tais metais, šaltinius.

25. Teismas nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, ginčo dalyje dėl pareiškėjo gautų 43 063 Lt pajamų natūra, konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjui apskaičiuotą 1 644,17 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, Tačiau įvertinusi pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos Deklaracijos duomenis, vadovaudamasi Įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi ir šias normas aiškinančia LVAT praktika, konstatavo, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktoje Deklaracijoje nurodyti duomenys, t. y. 2003 m. gruodžio 31 d. turėta 914 000 Lt grynųjų pinigų suma, įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius, 2016 m. pradėjęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjui apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2014 m. turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo. Komisija sprendė, kad VMI, neatsižvelgusi į pareiškėjo deklaruotą 914 000 Lt grynųjų pinigų sumą, neteisingai nustatė pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, atitinkamai neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles Kadangi pagal Deklaracijos duomenis pareiškėjui pakako lėšų (914 000 Lt) pagrįsti 2014 m. turėtas 607 020,38 Lt išlaidas, Komisija konstatavo, jog ginčijamas VMI sprendimo dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su juo susijusias sumas naikintinas.

26. Įvertinęs VMI skundo teismui motyvus, teismas sprendė, kad ginčas nagrinėjamame kilo dėl skirtingo VMI ir Komisijos ginčo teisinių santykių kvalifikavimui aktualių teisės normų – Deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir MAĮ 68 straipsnio 1 dalies aiškinimo (sprendžiamas tik ginčas dėl teisės).

27. Teismas pažymėjo, kad Komisija panaikindama dalį VMI sprendimo dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, pareiškėjo skundo tenkinimo pagrindu įvardijo LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, kurioje buvo atliktas Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies bei 9 straipsnio 3 dalies ir MAĮ 68 straipsnio 1 dalies aiškinimas, suponavęs nuostatą, kad mokesčių administratorius yra ribojamas laike (penkeri metai, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama / perskaičiuojama / tikrinama), siekiant paneigti / kvestionuoti iki 2005 m. gegužės 1 d. atliktą gyventojo turto deklaravimą pagal Deklaravimo įstatymą).

28. Teismas vertino, kad nagrinėjama administracinė byla iš esmės yra analogiška administracinei bylai Nr. A-2667-438/2015, kurioje LVAT priėmė 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, ir administracinei bylai Nr. eA-3938-438/2016, kurioje LVAT priėmė 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį. Analogiškos pozicijos LVAT laikėsi ir 2017 m. išnagrinėtose administracinėse bylose: Nr. A-1125-556/2017 (2017 m. liepos 4 d. nutartis), Nr. A-1118-438/2017 (2017 m. spalio 25 d. nutartis), Nr. A-4957-438/2017 (2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas), sutikdamas, kad Deklaravimo įstatymo pagrindu užpildytoje bei mokesčių administratoriui pateiktoje gyventojo turto deklaracijoje nurodyti duomenys negali būti kvestionuojami neapibrėžtą laiko tarpą, turi egzistuoti teisių ir pareigų vienovė. LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime apibrėžtą laiko tarpą (MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą), per kurį gali būti patikrinta ir galbūt paneigta gyventojų turto deklaracija pagal Deklaravimo įstatymą, laikė teisiškai pagrįstu, teigdamas, kad tik taip gali būti išsaugotas teisinių santykių stabilumas.

29. Kadangi teismas saistomas aukštesnės instancijos teismo sprendimų – precedentų tokios pat, kaip nagrinėjama, kategorijos bylose, todėl darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. pateikta Deklaracija ir joje nurodyti duomenys apie ne banke turėtas 914 000 Lt pinigines lėšas įgijo teisinį stabilumą, o mokesčių administratorius, 2016 m. pradėjęs pareiškėjo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, Deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionuoti negalėjo. Mokesčių administratoriaus teisė reikalauti pareiškėją pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta Deklaracija, sausio 1 d., buvo pasibaigusi.

30. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažino, kad ginčijamame Komisijos sprendime padaryta išvada, jog VMI nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas negalėjo 2014 m. patirtų 607 020,38 Lt išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. pateiktos Deklaracijos duomenimis, yra teisinga. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai sprendė, jog VMI,

nepripažinusi Deklaracijoje deklaruotų 914 000 Lt piniginių lėšų, neteisingai nustatė pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, dėl ko pareiškėjui neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles bei su jomis susijusias sumas. Todėl nėra pagrindo ginčijamą Komisijos sprendimo dalį, kurioje Komisija konstatavo, jog VMI sprendimo dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su juo susijusias sumas naikintina, panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

31. Dėl VMI argumentų, kad yra nustatytos išskirtinės aplinkybės, leidžiančios nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike, teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje, tiek ir minėtose analogiško pobūdžio LVAT bylose mokesčių administratorius neigė gyventojo turto deklaracijoje deklaruotus duomenis, atliktų kontrolės veiksmų metu nustatęs, kad mokesčių mokėtojas deklaruotų piniginių lėšų nepagrindė konkrečiais dokumentais apie piniginių lėšų gavimą, taip pat keldamas abejones dėl ekonomine logika nepagrįstų veiksmų atlikimo (pvz., administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017). Todėl šioje byloje VMI nurodytos aplinkybes vertintinos kaip neišskirtinės.

32. Įvertinęs ginčo šalių argumentus dėl Deklaracijos pateikimo fakto, teismas pažymėjo, kad ant Deklaracijos yra Vilniaus AVMI spaudas su gavimo data – 2005 m. balandžio 29 d., be to, byloje nustatyta, jog Deklaracijoje pareiškėjo deklaruota ne banke 2003 m. gruodžio 31 d. turima 914 000 Lt grynųjų piniginių lėšų suma, kurią pareiškėjas grindžia pajamomis, gautomis 2002 m. gruodžio 31 d. už AB „Elnias“ akcijas, iš esmės atitiko pareiškėjo turto ir pajamų deklaracijoje už 2002 metus deklaruotai turimai sumai – 969 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad pastarojoje deklaracijoje pareiškėjas deklaravo ir akcijų įsigijimą ir jų vertę, ir akcijų pardavimą ir jų vertę, tačiau mokesčių administratoriui 2003 m. gegužės 2 d. priėmus šią deklaraciją, jokių abejonių dėl akcijų įsigijimo ir pardavimo sandorių nekilo.

33. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog Komisija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, Komisijos sprendimas ginčijamoje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti, remiantis VMI prašyme nurodytais motyvais, nebuvo teisinio pagrindo.

III.

34. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – VMI prašymą tenkinti.

35. VMI apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė prašyme pirmosios instancijos teismui ir pabrėžia, kad teismas, skundžiamu sprendimu palikęs galioti Komisijos sprendimo ginčytą dalį, neatsižvelgė į aptartą aktualią teismų praktiką, nevertino VMI prašyme nurodytų motyvų, jog byloje yra nustatyti akivaizdžiai protingumo kriterijams prieštaraujantys duomenys ir yra kitų išskirtinių aplinkybių (prieštaravimas kitiems konstituciniams principams, pavyzdžiui, teisingumo, leidžiančių nepaisyti nuostatos dėl gyventojo turto deklaracijoje nurodytų duomenų kvestionavimo konkrečiame laike).

36. Pareiškėjas A. J. atsiliepime į VMI apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija


IV.

37. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos sprendimo dalies, kuria panaikinta VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-355 dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 546,57 Eur GPM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad jo 2014 m. išlaidos viršijo gautas pajamas 607 020,38 Lt.

38. Byloje tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl pareiškėjo 2005 m. balandžio 29 d. deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593; toliau -Deklaracija) piniginių lėšų – 914 000 Lt, laikomų ne banke, vertinimo ir jų reikšmės, apmokestinant pareiškėjo 2014 m. gautas pajamas.

39. Pažymėtina, kad ankstesnėje teismų praktikoje (pvz., Administracinės bylos Nr. A-2667-438/2015; Nr. eA-3938-438/2016,: Nr. A-1125-556/2017; Nr. A-1118-438/2017; Nr. A-4957-438/2017), yra konstatuota, jog teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis mokesčių mokėtojo pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenys, suėjus Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytiems terminams, įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, pasibaigus šiems terminams, atlikdamas mokesčių mokėtojo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad mokesčių mokėtojas pagrįstų deklaruotų pajamų teisėtumą, nebegali.

40. Šiuo metu egzistuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši teismų praktika yra teisinga bei nekeistina, tačiau kartu konstatuota, jog nagrinėjant kitas bylas, kylančias iš mokestinių teisinių santykių, kuriose mokesčių mokėtojai vėlesnes išlaidas, patirtas po Deklaracijos pateikimo (po 2003 12 31), grindžia šių Deklaracijų duomenimis, būtina atsižvelgti bei įvertinti aplinkybes, kurios atsirado laikotarpyje nuo Deklaracijos pateikimo iki buvo patirtos išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019).

41. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad „Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikęs deklaraciją, joje deklaravo duomenis apie turtą, kurį jis turėjo 2003 m. gruodžio 31 d., kuriuo galėjo grįsti vėlesnius kito turto įsigijimus. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius bei jų teisėtumą. Šia prasme, Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas, yra tik tas įrodymas, kuris patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas). Tačiau jis pats savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris yra įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas. Toks Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenų pobūdis lemia, kad asmuo po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti aptartus pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593). Ir priešingai, jei asmuo tokių įrodymų neturi ir/ar neteikia, įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka neįrodo aptartos aplinkybės. Tačiau, tais atvejais, kai šio teisinio santykio šalys tokių pirminių ir leistinų įrodymų neturi, šalys teisiškai reikšmingas aplinkybes gali įrodinėti bei paneigti visomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, už kokias lėšas asmuo įgijo turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010 ir kt.). Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis, įsigydamas turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., tebeturėjo pakankamai lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti; kad šį turtą įsigijo būtent už šias lėšas ir pan. Mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo turtą įsigijo už kitas lėšas; kad lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti nebeturėjo ir pan.“

42. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo išlaidoms, patirtoms 2014 m. pateisinti, yra pakankamas lėšų – 914 000 Lt, laikomų ne banke, deklaravimo 2005 m. balandžio 29 d. faktas, yra neatitinkanti minėto teisinio reglamentavimo, o tuo pačiu ir neteisinga. Atitinkamai ir mokesčių administratoriaus argumentai, kuriais ginčijami Deklaracijos duomenys, taip pat negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes jiems nuginčyti, yra praleisti terminai, numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje.

43. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtas išlaidas ir gautas pajamas už 2014 m., neatsižvelgė į pareiškėjo lėšas – 914 000 Lt, kurias jis deklaravo Deklaracijoje bei nustatė, jog pareiškėjas 2014 metais gavo 607 020,38 Lt pajamų, nepagrįstų jų gavimo šaltiniais. Šią išvadą mokesčių administratorius grindė tuo, kad pareiškėjas 2014 metų išlaidas (paskolos – 595000 Lt, suteikimas UAB „Seva Deva“, nekilnojamojo turto už 100500 Lt įsigijimas) vykdė pajamomis, nepagrįstomis juridinę galią turinčiais dokumentais ir atitinkamais sandoriais, nuo kurių ir apskaičiavo į biudžetą mokėtinus mokesčius.

44. Pareiškėjas šią mokesčių administratoriaus išvadą iš esmės ginčija tik vienu aspektu, jog apskaičiuojant jo pajamas ir išlaidas turėjo būti atsižvelgta į lėšas, kurias jis 2005 m. balandžio 29 d. deklaravo Deklaracijoje.

45. Iš mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2006 m. iš banko gavo kreditą – 247353, 79 Lt nekilnojamajam turtui įsigyti, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. iš fizinio asmens, E. K., taip pat gavo 60000 Eur paskolą.

46. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas savo poreikiams tenkinti naudojo lėšas gaunamas iš kitų asmenų, mokėdamas atitinkamas banko palūkanas – 54018,61 Lt, t. y., patirdamas papildomas išlaidas.

47. Pareiškėjas savo teiginių, kad 2014 m. išlaidas – 695500 Lt (595000 Lt paskolos suteikimas UAB „Seva Deva“ ir nekilnojamojo turto už 100500 Lt įsigijimas) patyrė iš lėšų (914 000 Lt) deklaruotų Deklaracijoje nepagrindžia jokias įrodymais, t. y., neteikia nei pirminių nei kito pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, jog šių išlaidų metu realiai turėjo minėtas lėšas ar jų dalį.

48. Visa tai apibendrinus bei atsižvelgus į tai, kad aptariamas lėšas pareiškėjas galėjo turėti 2003 m. gruodžio 31 d., o minėtas išlaidas patyrė ženkliai vėliau 2014 m., darytina išvada, kad įrodymų vertinimo prasme, pareiškėjo teiginiai apie išlaidų vykdymą iš 2003 m. gruodžio 31 d. turėtų 914 000 Lt, yra grindžiami tik prielaida, jog jis galėjo minėtas išlaidas vykdyti iš šių lėšų.

49. Tačiau anksčiau aptarti įrodymai šias aplinkybes paneigia. Iš šių įrodymų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2014 m. skolinosi ženklias pinigų sumas iš kitų asmenų ir kredito įstaigų. Ši aplinkybė patvirtina atsakovo išvadą, kad pareiškėjas 2014 m., kai patyrė 695500 Lt išlaidas, nedisponavo lėšomis, kurias jis buvo deklaravęs Deklaracijoje.

50. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o atsakovo surinkti šiuo klausimu įrodymai, juos paneigia bei patvirtina atsakovo išvadas, jog pareiškėjas 2014 m. išlaidas vykdė kitomis pajamomis, kurios nėra pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais.

51. Dėl šių priežasčių Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai naikinami, priimant naują sprendimą, nes Komisija ir teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas bei netinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus, priėmė nepagrįstus ir neteisingus sprendimus.



Atsakovo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:Atsakovo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos, skundą patenkinti ir panaikinti

Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. S-241 (7-206/2017) dalį, kuria buvo panaikinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-355 dalis dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 546,57 Eur gyventojų pajamų mokestį ir su šiuo mokesčiu susijusias apskaičiuotų delspinigių bei skirtos baudos sumas, paliekant galioti šioje dalyje minėtą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos sprendimą.






https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5cc996a0ae2c11e98451fa7b5933515d

Administracinė byla Nr. eA-1119-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00993-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 17.5; 17.6; 17.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (nuo 2019 m. liepos 1 d. teises perėmė Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamentas) (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Palangos komunalinis ūkis“) dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) teismo prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2017 m. liepos 5 d. privalomuosius nurodymus Nr. PN-1078(16.29), Nr. PN-1079(16.29), Nr. PN-1080(16.29), Nr. PN-1081(16.29), Nr. PN-1082(16.29), Nr. PN-1083(16.29) ir 2017 m. liepos 11 d. privalomuosius nurodymus Nr. PNSSP-30-170711-00067, Nr. PNSD-30-170711-00069.

2. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos plano sprendinių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. D1-204, 71 punktą visuose paplūdimiuose, kurie yra skirti žmonių poilsiui, privalo būti užtikrintos sanitarinės higienos sąlygos pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus ir sanitarines higienos normas. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 patvirtintų higienos normų HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklių vandens kokybė“ V skirsnyje išdėstytų reikalavimų įgyvendinimą, Administracija apsisprendė intensyvaus paplūdimių ir maudyklių naudojimo ruožuose, esančiuose į pietus ir į šiaurę nuo tilto į Baltijos jūrą, įrengti (tik maudymosi sezono laikotarpiu, t. y. nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d.) laikinus konteinerinio tipo viešuosius tualetus, pritaikytus ir negalią turintiems paplūdimių ir maudyklų naudotojams. Palangos miesto savivaldybės taryba 2017 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. T2-49 „Dėl Palangos miesto savivaldybės 2017 metų biudžeto patvirtinimo“ patvirtino asignavimų planą, kuriuo numatė lėšas Ūkio ir turto programai įgyvendinti. Administracijos direktorius 2017 m. kovo 22 d. įsakymo Nr. A1-336 1.2 punktu patvirtino 2017 metų Palangos miesto savivaldybės Ūkio ir turto programą, pagal kurios 3.3.2.1 ir 3.3.2.7 punktus viešajam naudojimui skirto inventoriaus, t. y. aštuonių konteinerinių tualetų, nuomai bei jų įrengimui buvo skirtos biudžeto lėšos. Administracija ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Modul LT“, vadovaudamiesi viešo supaprastinto pirkimo rezultatais, 2017 m. balandžio 20 d. sudarė aštuonių konteinerinio tipo tualetų nuomos sutartį Nr. 25-PS. Pagal šią sutartį tualetai yra nuomojami iki 2019 m. spalio 15 d., vasaros sezono metu nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d. UAB „Palangos komunalinis ūkis“ sutartimi yra pavesta atlikti miesto tvarkymo darbus, įskaitant ir paplūdimių priežiūrą bei kad pasibaigus vasaros sezonui, konteineriniai tualetai yra išvežami į UAB „Palangos komunalinis ūkis“ teritoriją. Administracijos direktorius 2017 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. A1-645 „Dėl lėšų skyrimo“ įpareigojo Ūkio ir turto skyriaus vedėją parengti papildomą

susitarimą su UAB „Palangos komunalinis ūkis“ dėl dešimties konteinerinių tualetų įrengimo, papildomas susitarimas Nr. 44-PS buvo pasirašytas 2017 m. gegužės 23 d.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamais aktais nepagrįstai reikalaujama nugriauti paplūdimyje pastatytus konteinerinius tualetus, esą tai yra statiniai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.2 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas teigė, kad paplūdimyje sustatyti konteineriniai tualetai nėra statiniai, jie yra kilnojamieji daiktai. Konteineriniai tualetai akivaizdžiai turi kilnojamojo daikto požymių, nes gali būti transportuojami – po vasaros sezono jie lengvai bus išvežti nekeičiant jų paskirties, jie neturi laikančiųjų konstrukcijų, kurios būtų sumontuotos statybos vietoje – visos jų laikančiosios konstrukcijos sumontuotos gamykloje, jie yra padėti ant žemės paguldytų 6 betono kaladžių – yra atremti į plyteles, jų pastatymui paplūdimiuose nėra sumontuoti pamatai, visiškai analogiški konteineriai yra vežami automobiliais, plukdomi laivais, sandėliuojami jūrų uostuose. Mediniai takai ir skydai, sumontuoti prie minėtų tualetų nėra jų sudėtinė dalis, o tarnauja priėjimui prie įrengtų tualetų neįgaliesiems. Šių tualetų pastatymui paplūdimyje nėra reikalingi statybą leidžiantys dokumentai (statybos leidimai). Visi laikinieji įrenginiai, laikinos gelbėjimo stotys, laikini konteinerinio tipo tualetai, persirengimo kabinos, pliažo suoliukai ir kiti kilnojamieji daiktai paplūdimyje yra įrengti teisėtai.

4. Atsakovas Inspekcija, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (nuo 2019 m. liepos 1 d. teises perėmė Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas) (toliau – ir Departamentas), atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijami privalomieji nurodymai surašyti dėl viešųjų tualetų, į kuriuos atvesti vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai, taip pajungiant juos prie miesto centralizuotų vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų. Teritorijai, kurioje pastatyti ginčo statiniai, taikomas Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialusis planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. D1-601, Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. D1-204, ir daliai teritorijos – Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas, patvirtintas Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d sprendimu Nr. 32. Vadovaujantis šiais teisės aktais, Palangos ir Šventosios smėlio paplūdimiuose iš esmės galima tik biotualetų, nepajungtų prie centralizuotų miesto tinklų statyba, bei esamų sanitarinių-higieninių punktų, kurie faktiškai pastatyti paplūdimio prieigose (ne smėlio paplūdimyje), pertvarkymo ar praplėtimo galimybė. Šiuo atveju tualetai pastatyti grubiai pažeidžiant minėtuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjui 2017 m. liepos 5 d. surašyti ginčijami privalomieji nurodymai pašalinti pažeidimus – nugriauti viešuosius lauko tualetus ir sutvarkyti statybvietę.

6. Atsakovas teigė, jog pareiškėjui, kaip statinio statytojui, 2017 m. liepos 10 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-170710-00064 dėl savavališkos I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamo statinio – viešojo lauko tualeto, valstybinėje žemėje, ties įėjimu į paplūdimį, ties Kuršių taku 3, Palangoje, statybos. Statinys yra kultūros paveldo objekte – Šventosios Elijos senovės gyvenvietėje (kodas 16195), Šventosios Janmarienburgo senojo miesto vietoje (kodas 16194), todėl jo statybai privalu turėti statybą leidžiantį dokumentą, tačiau toks dokumentas nebuvo gautas. 2017 m. liepos 11 d. surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170711-00067 ir iki 2018 m. sausio 11 d. nugriauti savavališkai pastatytą statinį, be to, 2017 m. liepos 11 d. privalomuoju nurodymu Nr. PNSD-30-170711-00069 pareikalauta nevykdyti jokių šio statinio statybos darbų.

7. Atsakovas nurodė, kad ginčo objektai – viešieji tualetai yra statiniai Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalies prasme, nes: 1) jie yra nekilnojamieji daiktai (sąlytis su žeme pasižymi patvarumu ir atsparumu; perkėlus į kitą vietą būtų prarasta jų paskirtis ir naudojimo tikslas, sumažėtų jų vertė – nesukūrus papildomos inžinerinės infrastruktūros, užtikrinančios vandens tiekimą, buitinių nuotekų šalinimą, elektros energijos tiekimą jie negalėtų veikti); 2) tualetai turi laikančiąsias konstrukcijas (metalo profilio rėmus, kurie sumontuoti prijungiant juos iš apačios ir viršaus prie tualeto pastatų, ant kurių pritvirtinta medinė aikštelė, per kurią patenkama į tualetus, ir mediniai atitvarai; taip pat metalo profilio rėmus, prijungtus prie tualetų fasado, kurie laiko medinę fasado dalį; yra pastatyti ant specialiai paruošto pagrindo); 3) laikančiosios konstrukcijos sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Palangos komunalinis ūkis“ (toliau – ir Bendrovė) atsiliepime į prašymą prašė jį tenkinti.

9. Bendrovė iš esmės sutiko su pareiškėjo prašyme nurodytais motyvais ir argumentais ir nurodė, kad viešųjų tualetų pastatymo būtinybė buvo nurodyta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2015 m. kovo 9 d. įsakyme Nr. D1-204 „Dėl pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos plano tvirtinimo“. 2017 m. balandžio 20 d. paslaugų viešojo pirkimo sutarties Nr. 25-PS techninėje specifikacijoje tualetams funkcionuoti numatytos visos reikalingos

inžinerinės priemonės (vandens ir nuotekų talpos ir kt.), kurios gali būti į juos integruotos, todėl atskirai projektuoti inžinerinių tinklų jiems funkcionuoti nereikia.

II.

10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomieji nurodymai pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078(16.29), Nr. PN-1079(16.29), Nr. PN-1080(16.29), Nr. PN-1081(16.29), Nr. PN-1082(16.29) ir Nr. PN-1083(16.29) buvo priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 11 straipsnio 6 dalimi, jų įvykdymo terminas nurodytas iki 2018 m. sausio 5 d.

12. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078(16.29) statytojai Administracijai nurodyta nugriauti I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties pastatu Meilės al. 2B), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. 2B iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę. Paaiškinta, kad šio statinio statyba prieštarauja šiai teritorijai taikomo Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos plano (toliau – ir Rekreacijos planas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. D1-204 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos plano tvirtinimo“, grafinės dalies brėžinio sprendiniams, pagal kuriuos šio statinio vietoje numatyta įrengti biotualetą, be to, šiai teritorijai taikomo Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas), patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano patvirtinimo“ sprendiniams, numatantiems biotualetus, kurie yra laikini pastatai, su galimybe privažiuoti, jiems žemės sklypai neskiriami ir inžineriniai tinklai neprojektuojami.

13. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. PN-1079(16.29) statytojai Administracijai nurodyta nugriauti I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties Meilės al. ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankirta), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankirtos iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę. Paaiškinta, kad šio statinio statyba prieštarauja šiai teritorijai taikomo Rekreacijos plano grafinės dalies brėžinio sprendiniams, pagal kuriuos šio statinio vietoje, bendrojo naudojimo pliažo zonoje, nenumatytas joks viešasis tualetas, be to, šiai teritorijai taikomo Detaliojo plano sprendiniams, kurie numato biotualetus, kurie yra laikini pastatai, su galimybe privažiuoti, kuriems sklypai neskiriami ir inžineriniai tinklai nenumatomi.

14. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. PN-1080(16.29) statytojai Administracijai nurodyta nugriauti I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties Meilės al. 10), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. 10 iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę. Paaiškinta, kad šio statinio statyba prieštarauja šiai teritorijai taikomo Rekreacijos plano grafinės dalies brėžinio sprendiniams, pagal kuriuos šio statinio vietoje, nenumatomas įrengti joks viešasis tualetas, be to, šiai teritorijai taikomo Detaliojo plano sprendiniams, kurie numato biotualetus, kurie yra laikini pastatai, su galimybe privažiuoti, kuriems sklypai neskiriami ir inžineriniai tinklai nenumatomi.

15. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. PN-1081(16.29) Administracijai nurodyta nugriauti I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (šalia Rąžės upelio, ties Gintaro g. 1A), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Gintaro g. 1A iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę. Paaiškinta, kad šio statinio statyba prieštarauja šiai teritorijai taikomo Rekreacijos plano grafinės dalies brėžinio sprendiniams, pagal kuriuos šio statinio vietoje nenumatytas įrengti joks viešasis tualetas, be to, šiai teritorijai taikomo Detaliojo plano sprendiniams, kurie nenumato inžinerinių tinklų.

16. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. PN-1082(16.29) statytojai Administracijai nurodyta nugriauti I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties Meilės al. 12), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. 12 iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje,

statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę. Paaiškinta, kad šio statinio statyba prieštarauja šiai teritorijai taikomo Rekreacijos plano grafinės dalies brėžinio sprendiniams, pagal kuriuos šio statinio vietoje, bendro naudojimo pliažo zonoje, nenumatytas joks viešasis tualetas, be to, šiai teritorijai taikomo Detaliojo plano sprendiniams, kurie numato biotualetus, kurie yra laikini pastatai, su galimybe privažiuoti, kuriems sklypai neskiriami ir inžineriniai tinklai nenumatomi.

17. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuoju nurodymu pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083(16.29) statytojai Administracijai nurodyta nugriauti I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (šalia Šventosios gelbėjimo stoties Jūros g. 28A), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Jūros g. 28 iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę. Paaiškinta, kad šio statinio statyba prieštarauja šiai teritorijai taikomo Rekreacijos plano grafinės dalies brėžinio sprendiniams, pagal kuriuos šalia gelbėjimo stoties nenumatytas joks naujas viešasis tualetas, be to, Rekreacijos plano sprendiniams, kuriais numatyta rekonstruoti, išplėsti esamą sanitarinį-higieninį punktą (gelbėjimo stotį) ir kurie Šventosios ruože numato tualetams įrengti panaudoti esamus stacionarius tualetus, juos praplečiant, įrengiant dušus.

18. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuosiuose nurodymuose pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078(16.29), Nr. PN-1080(16.29) ir Nr. PN-1082(16.29) nurodyti statiniai – viešieji tualetai, esantys Palangos paplūdimyje ties pastatu Meilės al. 2B, ties Meilės al. 10 bei ties Meilės al. 12, Palangoje, yra užfiksuoti Inspekcijos 2017 m. birželio 12 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1514(16.2). Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuosiuose nurodymuose pašalinti pažeidimus Nr. PN-1079(16.29); Nr. PN-1081(16.29) ir Nr. PN-1083(16.29) nurodyti statiniai – viešieji tualetai, esantys Palangos paplūdimyje ties Meilės al. ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankirta, šalia Rąžės upelio, ties Gintaro g. 1A, ir šalia Šventosios gelbėjimo stoties Jūros g. 28A, Palangoje, yra užfiksuoti Inspekcijos 2017 m. birželio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1517(16.2).

19. Inspekcijos 2017 m. liepos 11 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170711-00067, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktu statytojai Administracijai nurodyta nugriauti savavališkai pastatytą I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą valstybinėje žemėje ties įėjimu į paplūdimį ties Kuršių taku 3, Palangoje, ir sutvarkyti statybvietę, įvykdymo terminas iki 2018 m. sausio 11 d. Inspekcijos 2017 m. liepos 11 d. privalomuoju nurodymu nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-170711-00069, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, statytojai Administracijai nurodyta nevykdyti jokių I gr. nesudėtingo statinio – viešojo tualeto, esančio valstybinėje žemėje, ties įėjimu į paplūdimį, ties Kuršių taku 3, Palangoje, statybos darbų, iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai, fiksuoti 2017 m. liepos 10 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-170710-00064.

20. Inspekcijos 2017 m. liepos 10 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-170710-00064, 2017 m. liepos 11 d. privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170711-00067 ir 2017 m. liepos 11 d. privalomajame nurodyme nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-170711-00069 nurodytas statinys – viešasis tualetas, esantis valstybinėje žemėje ties įėjimu į paplūdimį ties Kuršių taku 3, Palangoje, yra užfiksuotas Inspekcijos 2017 m. birželio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1517(16.2). Inspekcijos 2017 m. liepos 10 d. savavališkos statybos aktu Nr. SSA-30-170710-00064 fiksuota statytojos Administracijos atlikta naujo I gr. nesudėtingo statinio – viešojo tualeto, esančio Kuršių take, Palangoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje (16195 Šventosios, Elijos senovės gyvenvietė, 16194 senojo miesto vieta), savavališka statyba. Nurodyta pažeidimo esmė: Administracija savavališkai, neturėdama statybą leidžiančio dokumento 2017 m. gegužės mėn. pastatė I gr. nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, kurio ilgis – apie 10,0 m., plotis – apie 4,60 m. ir aukštis apie 3,07 m., valstybinėje žemėje, ties įėjimu į paplūdimį, ties Kuršių taku 3, Palangoje; savavališkai pastatytas I gr. nesudėtingas statinys – viešasis tualetas yra kultūros paveldo objekto teritorijoje – Šventosios, Elijos senovės gyvenvietėje (kodas 16195), Šventosios, Janmarienburgo senojo miesto vietoje (kodas 16194); aplinkybės užfiksuotos 2017 m. birželio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1517(16.2). Nurodyti pažeisti teisės aktai: Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 14 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 18 straipsnio 7 dalies 3 punktas, 27 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 27 straipsnio 22 dalis.

21. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnyje, Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, Priežiūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose nurodyti objektai yra viešieji tualetai, taip pat dėl to, jog šie objektai yra prijungti prie inžinerinių tinklų, o ginčas kyla dėl to, ar minėti viešieji tualetai apskritai laikytini statiniais.

Ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose Inspekcija minimus viešuosius tualetus priskyrė I gr. nesudėtingiems statiniams. Iš Inspekcijos 2017 m. birželio 12 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1514(16.2), 2017 m. birželio 13 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. FAK-1517(16.2) bei iš 2017 m. balandžio 20 d. paslaugų viešojo pirkimo sutarties Nr. 25-PS 1 priedo „Techninė specifikacija“ nustatyta, kad ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose nurodyti objektai – viešieji tualetai yra sudaryti iš jūrinių konteinerių, kurių ilgis – 6 m, plotis – 2,5 m, aukštis – 2,5 m, rėmas – plieninė suvirinta konstrukcija, stogas – dengtas cinkuota skarda, sienos – cinkuota, poliesteriu dengta daugiasluoksnė plokštė, konteineriai turi tris atskiras patalpas su atskirais įėjimais iš lauko, patalpose yra uždaro tipo kabinos, kriauklės, unitazai, pisuarai ir kt. įrenginiai. Taip pat nustatyta, jog viešieji tualetai – konteineriai nėra dedami tiesiogiai ant žemės ar smėlio, o yra sumontuojamas tvirtas pagrindas, kuris nėra pritvirtintas prie konteinerio ir kuris nebuvo anksčiau įrengtas. Konteineriai turi metalo profilio rėmus, kurie sumontuoti prijungiant juos iš apačios ir viršaus prie konteinerio ir ant kurių pritvirtinta medinė aikštelė, per kurią patenkama į konteinerius. Prie aikštelių ir konteinerių galuose ant metalo profilio rėmų pritvirtinti už konteinerį aukštesni ir platesni mediniai atitvarai, apdailos sienelės, kurie sudaro medinį fasadą.

22. Teismas nurodė, kad techninėje specifikacijoje vandens ar nuotekų rezervuarų šiuose tualetuose nėra numatyta, tačiau numatyta juos jungti prie inžinerinių tinklų – numatyti elektros, vandens bei kanalizacijos pajungimo mazgai su galimybe pastatyti apskaitos prietaisus. Iš faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktų nustatyta, jog Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuosiuose nurodymuose pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078(16.29), Nr. PN-1079(16.29), Nr. PN-1080(16.29), Nr. PN-1081(16.29), Nr. PN-1082(16.29), Nr. PN-1083(16.29) nurodyti viešieji tualetai – konteineriai, esantys Palangos paplūdimyje – ties Meilės al. 2B, ties Meilės al. ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankirta, ties Meilės al. 10, šalia Rąžės upelio ties Gintaro g. 1A, ties Meilės al. 12, šalia Šventosios gelbėjimo stoties Jūros g. 28A, Palangoje, yra pajungti prie buitinių vandentiekio ir nuotekų tinklų, prie šių konteinerių primontuotos modulinės siurblinės. Inspekcijos 2017 m. liepos 10 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-170710-00064, 2017 m. liepos 11 d. privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170711-00067 ir 2017 m. liepos 11 d. privalomajame nurodyme nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-170711-00069 nurodytas viešasis tualetas – konteineris, esantis valstybinėje žemėje ties įėjimu į paplūdimį ties Kuršių taku 3, Palangoje, yra prijungtas prie buitinių vandentiekio tinklų – apie nuotekų tinklus ar rezervuarą byloje duomenų nepateikta.

23. Teismas vertino, kad ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose nurodyti viešieji tualetai yra nekilnojamieji daiktai, nes šių daiktų sąlytis su žeme yra patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą – neatlikus statybos darbų – atjungimo nuo inžinerinių tinklų, siurblių, aikštelių, sienelių, atitvarų išmontavimo, tokio viso daikto perkėlimas į kitą vietą yra neįmanomas arba pareikalautų didelių sąnaudų. Teismo vertinimu, akivaizdu, jog šių daiktų sąlytis su žeme pasižymi ir atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Perkėlus šiuos daiktus pasikeistų jų paskirtis ir sumažėtų vertė, kadangi jiems funkcionuoti pagal paskirtį be prijungtų inžinerinių tinklų ar kokių nors rezervuarų nėra galimybės, be to, tiek iškeliant, tiek atkeliant šiuos daiktus reikia atlikti statybos darbus, o tai taip pat mažina jų vertę. Teismas taip pat konstatavo, kad šiems statiniams vietoje yra sumontuoti tvirti pagrindai, kurie laiko pačių konteinerių apkrovas, be to, prie konteinerių primontuotos aikštelės, kurios laiko žmonių apkrovas, sumontuotos kitos apdailos sienelės ir atitvarai, statiniai yra prijungti prie inžinerinių tinklų, kai kuriuose sumontuota siurblinė.

24. Teismas, akcentuodamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje įtvirtintą nesudėtingo statinio apibrėžimą, Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir STR 1.01.03:2017) 1.3, 16, 18 ir 22 punktuose apibrėžtus statinio matmenų įvertinimo koeficientus, nurodė, kad skaičiavimams naudojant vien tik pačių konteinerių matmenis, neįvertinus, kad jie yra pakelti ant tvirtų pagrindų, ginčo statinių matmenų įvertinimo koeficientas jau yra K – 234,375 (6 m x 2,5 m x (2,5 m)3), t. y. didesnis už 10. Teismas akcentavo, kad pagal STR 1.01.03:2017 19 punktą nesudėtinguosiuose statiniuose atstumas tarp atraminių konstrukcijų neturi viršyti 6 m. Ginčo statiniuose atstumas tarp atraminių konstrukcijų neviršija 6 m. STR 1.01.03:2017 2 lentelės 5 punkte nurodyta, kad kiti negyvenamieji pastatai nenurodyti 2, 3 ir 4 punktuose, kurių didžiausias aukštis yra 5 m, didžiausias plotas 50 kv. m, priskiriami I gr. nesudėtingiems statiniams. Teismas sprendė, kad vadovaujantis STR 1.01.03:2017 VI skyriuje „Nesudėtingi statiniai“ ir šio reglamento 2 lentelėje nurodytais parametrais, ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose nurodyti objektai – viešieji tualetai pagrįstai priskirti I gr. nesudėtingiems statiniams.

25. Teismas, įvertinęs Priežiūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 8 straipsnio 1 dalyje,

11 straipsnio 6 dalyje, Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, Pajūrio juostos įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 6 dalyje, 5 straipsnio 3 dalyje, 6 straipsnio 1 dalyje, 4 dalies 3 punkte, 7 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1055 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 92:2007), 10 punkte, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. D1-601 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtinto Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo plano (toliau – ir Tvarkymo planas) 40 punkte, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. D1-204 „Dėl Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos plano tvirtinimo“ patvirtintų Pajūrio juostos žemyninės dalies paplūdimių rekreacijos plano 3.1, 3.2 ir 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nurodė, kad Rekreacijos plano grafinėje dalyje – brėžiniuose, sutartiniais žymėjimais pateikiamos esamų sanitarinių – higieninių punktų ir planuojamų biotualetų vietos, tačiau Palangos ir Šventosios pajūrio juostos ruožuose nėra pažymėtų esamų sanitarinių-higieninių punktų, esančių būtent paplūdimyje. Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ patvirtinimo“, galiojusios nuo 2001 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. birželio 28 d., 3.2 punktas nustatė, kad kilnojamasis tualetas – kabina su unitazu ir specialiu autonominiu rezervuaru. Palangos miesto savivaldybės taryba 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 „Dėl Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 3.4 dalies „Teritorijų tvarkymo reglamentai“ 10 punkte „Pliažo įrenginių reglamentas“ nurodyta, kad biotualetas – tai laikinas pastatas, numatoma galimybė privažiuoti, sklypas neskiriamas, inžineriniai tinklai nenumatomi. Teismas, įvertinęs Rekreacijos plano tekstinės ir grafinės dalių sprendinius, darė išvadą, jog Palangos ir Šventosios pajūrio juostos ruožuose iš esmės numatyti du tualetų įrengimo variantai, t. y. Rekreacijos plano grafinėje dalyje – brėžiniuose nurodytose vietose panaudojant, praplečiant esamus tualetus (sanitarinius-higieninius punktus) bei šiuose brėžiniuose nurodytose vietose įrengiant neprijungtus prie inžinerinių tinklų naujus mobilius (kilnojamus) tualetus (biotualetus) paplūdimyje.

26. Teismas pažymėjo, kad Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuosiuose nurodymuose pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078(16.29), Nr. PN-1079(16.29), Nr. PN-1080(16.29), Nr. PN-1081(16.29), Nr. PN-1082(16.29) nurodytoms teritorijoms, t. y. Palangos paplūdimyje – ties Meilės al. 2B, ties Meilės al. ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankirta, ties Meilės al. 10, šalia Rąžės upelio ties Gintaro g. 1A, ties Meilės al. 12, Palangoje, taikomi Tvarkymo planas, Rekreacijos planas bei Detalusis planas. Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomajame nurodyme pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083(16.29) nurodytoje teritorijoje, t. y. šalia Šventosios gelbėjimo stoties Jūros g. 28A, Palanga, taikomi Tvarkymo bei Rekreacijos planas. Teismas vertino, kad Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomuosiuose nurodymuose pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078(16.29), Nr. PN-1079(16.29), Nr. PN-1080(16.29), Nr. PN-1081(16.29), Nr. PN-1082(16.29) nurodytose teritorijose, vadovaujantis Tvarkymo plano, Rekreacijos plano ir Detaliojo plano sprendiniais, taip pat Inspekcijos 2017 m. liepos 5 d. privalomajame nurodyme pašalinti pažeidimus Nr. PN-1083(16.29) nurodytoje teritorijoje, vadovaujantis Tvarkymo plano ir Rekreacijos plano sprendiniais, prie inžinerinių tinklų prijungtų viešųjų tualetų, priskirtinų I gr. nesudėtingiems statiniams, statyba negalima. Konstatuota, kad Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teisėtai ir pagristai priėmė šiuos privalomuosius nurodymus.

27. Teismas, vadovaudamasis Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 11 dalimi, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 1, 2 dalimis, Statybos įstatymo 2 dalies 46 dalimi, 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 18 straipsnio 7 dalies 2 punktu, 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 27 straipsnio 22 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“, (toliau – ir STR 1.05.01:2017) 3 priedo 1.1 punktu, akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog 2017 m. liepos 10 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-170710-00064, 2017 m. liepos 11 d. privalomajame nurodyme pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170711-00067 ir 2017 m. liepos 11 d. privalomajame nurodyme nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-170711-00069 nurodyta teritorija – valstybinė žemė ties įėjimu į paplūdimį ties Kuršių taku 3, Palangoje, patenka į kultūros paveldo objekto – Šventosios, Elijos senovės gyvenvietė (kodas 16195), Šventosios, Janmarienburgo senojo miesto vieta (kodas 16194) teritoriją. Teismas darė išvadą, kad Inspekcijos 2017 m. liepos 10 d.

savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-170710-00064 pagrįstai konstatuota, jog šiame akte nurodytoje teritorijoje nurodyto objekto – prie inžinerinių tinklo prijungto viešojo tualeto, priskirtino I gr. nesudėtingiems statiniams, statybai reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti naują statinį. Šiam objektui Administracija neturėjo statybos leidimo statyti naują statinį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teisėtai ir pagristai priėmė 2017 m. liepos 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSD-30-170711-00069 nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų bei vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, teisėtai ir pagristai priėmė 2017 m. liepos 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-30-170711-00067 pašalinti savavališkos statybos padarinius.

28. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą ir teisinį reguliavimą, konstatavo, kad ginčijamų privalomųjų nurodymų panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, nėra.

III.

29. Pareiškėjas Administracija apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir jo prašymą tenkinti.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus:30.1. Teismas konteinerinius tualetus vertino atsižvelgdamas tik į atsakovo pateiktus faktinių duomenų patikrinimo

vietoje aktus, t. y. nevertino pareiškėjo pateiktos 2017 m. balandžio 20 d. konteinerinio tipo tualetų nuomos sutarties Nr. 25-PS, pagal kurią paslaugos tiekėjas UAB „Modul LT“ įsipareigojo kiekvienų metų sezonui atvežti, išvežti užsakovui aštuonis konteinerinio tipo tualetus;

30.2. Teismas nevertino aplinkybės, kad konteineriniai tualetai pareiškėjui nepriklauso nuosavybės teise, o pareiškėjas yra kilnojamojo daikto turto trumpalaikis nuomininkas, kad konteineriniai tualetai kasmet yra išvežami ir visą likusį metų laiką yra nuomojami kitiems nuomininkams. Todėl teismo teiginiai, kad jos išvežus sumažėja konteinerinių tualetų vertė, neatitinka tikrovės;

30.3. Neatitinka tikrovės teismo teiginys, kad konteinerio sąlytis su žeme yra patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą neatlikus statybos darbų – atjungimo nuo inžinerinių tinklų, siurblių, aikštelių, sienelių, atitvarų išmontavimo, tokio viso daikto perkėlimas į kitą vietą yra neįmanomas arba pareikalautų didelių sąnaudų. Konteineriniam tualetui nukelti du UAB „Palangos komunalinis ūkis“ darbuotojai užtruko vos 10 minučių, todėl teismo teiginiai apie perkėlimo į kitą vietą neįmanomumą, apie dideles sąnaudas yra išgalvoti ir nepagrįsti. Tokių įrodymų atsakovas nepateikė, o pareiškėjo ir UAB „Palangos komunalinis ūkis“ atstovai paaiškino priešingai;

30.4. Skirtingai nei nurodė teismas, perkėlus konteinerinio tipo tualetus, nepasikeistų jų paskirtis, nesumažėtų vertė. Tualetai priklauso paslaugos teikėjui UAB „Modul LT“, todėl teismas negalėjo konstatuoti, kad trečiojo asmens turtas, susigrąžinus laikinai išnuomotus konteinerinius tualetus, nuvertės;

30.5. Tiek UAB „Modul LT“, tiek įmonė „ProFab“, tiek UAB „Axis technologies“ nurodo, kad konteinerinio modulio privalumas yra mobilumas ir greitas įrengimas, jį lengvai galima pervežti į kitą vietą, pastatyti ir prijungti, kadangi konteineriams nereikia pamatų ar fiksuoti prie pagrindo (užtenka lygaus kieto pagrindo), nereikia ir statybos leidimo. Kadangi UAB „Modul LT“, teikia tokio pobūdžio konteinerių nuomos paslaugas ir pardavimą visoje Europoje, todėl toks teismo sprendimas tiesiogiai pažeidžia daikto savininko UAB „Modul LT“ teises ir daro esminę įtaką klientų pasirinkimui užsisakyti konteinerinio modulio nuomos paslaugas;

30.6. Teismo teiginys, kad daiktų sąlytis su žeme pasižymi atsparumu, yra nepagrįstas, nes pats konteinerinis tualetas nėra pritvirtintas prie žemės. Teiginys, kad jo negali nupūsti vėjas,taip pat yra abejotinas, nes dėl paties daikto svorio bet kokio ant žemės padėto sunkesnio daikto negali nupūsti vėjas, bet tai nereiškia, kad daiktas yra pritvirtintas prie žemės;

30.7. Teismo sprendime nurodyti teiginiai, kad būtent šiems statiniams ne gamykloje, o vietoje yra sumontuoti tvirti pagrindai, kurie laiko pačių konteinerių apkrovas, neatitinka tikrovės, nes jokie tvirti pagrindai nebuvo montuojami. Konteineriai yra padėti ant žemės paguldytų betoninių plytelių, kurios nėra įleistos į žemę;

30.8. Tokie patys konteineriniai tualetai tebestovi Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos paplūdimiuose Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Smiltynėje, Klaipėdos jūrų uosto teritorijoje, Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose prie restauruojamų pastatų;

30.9. Inspekcija taiko dvejopus standartus, nes atlikusi patikrinimą dėl privačių prekybos kioskų, esančių J. Basanavičiaus g. 33 / Birutės al. 32, Palangoje, Inspekcija 2017 m. liepos 13 d. raštu Nr. (19.30)K22-554 nurodė, kad

kultūros paveldo teritorijoje esantys privatūs objektai nėra statiniai, nes jie gali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą, neturi pamatų, atremti į šaligatvio plyteles ir gali būti transportuojami;

30.10. Analogiški konteineriniai moduliai, laikinai prijungiant elektrą, vandens ir nuotekų tinklus, yra statomi vykdant bet kurias didesnio masto statybas (prekybos, gamybos ar gyvenamuosius pastatus), todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas precedentas turės įtaką visiems statytojams;

30.11. Kadangi pagal STR 1.05.01:2017 3 priedą bet kuriam nesudėtingam statiniui mieste, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, visuose kurortuose, yra reikalingi statybos leidimai, tai konteineriniai moduliai, reikalingi higieniniams ir kitiems reikalams, visoje šalyje negalėtų būti statomi, nes gavus leidimą statyti konteinerinį modulį, pasak teismo, būtų išnaudojami bendri sklypo tankumo ir intensyvumo rodikliai. Visoje šalyje, kur yra vykdomi namų renovacijų ar restauracijų darbai, konteineriniai tualetai taip pat negalėtų būti statomi, nes tokiuose sklypuose nei tankumas, nei intensyvumas paprastai negali būti didinami ir jokie nauji pastatai negali būti statomi.

30.12. Pagal Rekreacijos plano sprendinių 71 punktą visuose paplūdimiuose, kurie yra skirti žmonių poilsiui, privalo būti užtikrintos sanitarinės higieninės sąlygos pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus ir sanitarines higienos normas. Pajūrio juostos žemyninės dalies tvarkymo specialiojo aiškinamojo rašto plane nurodyta, kad ekstensyvaus rekreacinio naudojimo ruožuose numatoma vasaros sezono metu įrengti mobilias gelbėjimo stotis su biotualetais. Intensyvios rekreacijos paplūdimiuose, kurie skirti daugiau kaip 100 poilsiautojų, užtikrinamas geriamojo vandens tiekimas, kurio kokybė turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus. Siekiant užtikrinti higienos normos HN 92:200 nuostatų, išdėstytų V skirsnyje, įgyvendinimą, Administracija įrengė laikinus konteinerinio tipo tualetus tik maudymosi sezono laikotarpiu, t. y. nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d.;

31. Atsakovas Inspekcija (nuo 2019 m. liepos 1 d. teises perėmė Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamentas), atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (nuo 2019 m. liepos 1 d. teises perėmė Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas), atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad pagal bylai aktualų ir teismo aptartą teisinį reguliavimą, ginčijamuose privalomuosiuose nurodymuose nurodyti viešieji tualetai yra nekilnojamieji daiktai (statiniai). Kokio tipo ir kiek tualetų galima statyti Palangos ir Šventosios paplūdimio ruože, jų naudojimo, tvarkymo reikalavimus nustato Tvarkymo planas, Rekreacijos planas, o būtent nagrinėjamu atveju yra aktualus Tvarkymo plano 31, 32, 40 ir 41 punktuose, Rekreacijos plano 34.1.2, 34.4.2 ir 32.4.5 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Rekreacijos plano tiek tekstinė, tiek grafinė dalys patvirtina, kad Palangos ir Šventosios smėlio paplūdimiuose iš esmės galima tik biotualetų, nepajungtų prie centralizuotų miesto tinklų statyba, bei esamų sanitarinių higieninių punktų, kurie faktiškai pastatyti paplūdimio prieigose (ne smėlio paplūdimyje), pertvarkymo / praplėtimo galimybė. Šiuo atveju viešieji tualetai, dėl kurių surašyti privalomieji nurodymai, pastatyti pažeidžiant teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus reikalavimus.

33. Pareiškėjo formuojama viešoji nuomonė, kad padaryti teisės aktų pažeidimai gali būti pateisinami tariama ar realia nauda visuomenei, nepaneigia pareigos laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų nuostatų, planuoti bei organizuoti statybos procesus nepažeidžiant jų reikalavimų. Taikant dvigubus standartus ir daliai statybos procesų dalyviams sukuriant išskirtines sąlygas, nevienodai būtų taikomos ir aiškinamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, būtų pakirstas pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis, įsigalėtų teisinis nihilizmas. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai dėl galbūt UAB „Modul“ teisių pažeidimo nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Teisėjų kolegija


34. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (nuo 2019 m. liepos 1 d. teises perėmė Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamentas) 2017 m. liepos 5 d. privalomuosius nurodymus pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078 (16.29), Nr. PN-1079 (16.29), Nr. PN-1080 (16.29), Nr. PN-1081 (16.29), Nr. PN-1082 (16.29) ir Nr. PN-1083 (16.29); 2017 m. liepos 11 d. privalomąjį

nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170711-00067 ir 2017 m. liepos 11 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-170711-00069, pagrįstumas ir teisėtumas.

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo teiktus atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pareiškėjo ginčijami privalomieji nurodymai yra pagrįsti ir teisėti.

36. Primintina, kad 2017 m. liepos 5 d. privalomieji nurodymai pašalinti pažeidimus Nr. PN-1078(16.29), Nr. PN-1079(16.29), Nr. PN-1080(16.29), Nr. PN-1081(16.29), Nr. PN-1082(16.29) ir Nr. PN-1083(16.29) buvo priimti vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, ir juose nurodyta Administracijai nugriauti I grupės nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties pastatu Meilės al. 2B), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. 2B iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę (privalomasis nurodymas Nr. PN-1078(16.29)); nugriauti I grupės nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties Meilės al. ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankirta), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. ir S. Dariaus ir S. Girėno g. sankirtos iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę (privalomasis nurodymas Nr. PN-1079(16.29)); nugriauti I grupės nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties Meilės al. 10), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. 10 iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę (privalomasis nurodymas Nr. PN-1080(16.29)); nugriauti I grupės nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (šalia Rąžės upelio, ties Gintaro g. 1A), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Gintaro g. 1A iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę (privalomasis nurodymas Nr. PN-1081(16.29)); nugriauti I grupės nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (ties Meilės al. 12), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Meilės al. 12 iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę (privalomasis nurodymas Nr. PN-1082(16.29)); nugriauti I grupės nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą, esantį Palangos paplūdimyje (šalia Šventosios gelbėjimo stoties Jūros g. 28A), iki kurio vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai suprojektuoti pagal parengtą techninį darbo projektą „Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų atkarpoje nuo Jūros g. 28 iki laikino viešojo tualeto paplūdimyje, Palangoje, statybos projektas“ ir sutvarkyti statybvietę (privalomasis nurodymas Nr. PN-1083(16.29)). 2017 m. liepos 11 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-170711-00067, vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Administracijai nurodyta nugriauti savavališkai pastatytą I grupės nesudėtingą statinį – viešąjį tualetą valstybinėje žemėje ties įėjimu į paplūdimį ties Kuršių taku 3, Palangoje, ir sutvarkyti statybvietę, o 2017 m. liepos 11 d. privalomuoju nurodymu Nr. PNSD-30-170711-00069 nurodyta nevykdyti jokių I grupės nesudėtingo statinio – viešojo tualeto, esančio valstybinėje žemėje, ties įėjimu į paplūdimį, ties Kuršių taku 3, Palangoje, statybos darbų, iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai, fiksuoti 2017 m. liepos 10 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-170710-00064.

37. Taigi šioje byloje iš esmės yra ginčijami privalomieji nurodymai, kuriais pareiškėjas yra įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytus I grupės nesudėtingus statinius ir sutvarkyti statybvietes.

38. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 6 dalyje nurodytu atveju asmuo įpareigojamas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, privalomajame nurodyme nurodoma, kad Inspekcija turi teisę nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis, jam per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo.

39. Inspekcijai raštu gavus informacijos apie šio straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo įvykdymą iki jo įvykdymo termino pabaigos arba pasibaigus šio straipsnio 6 dalyje nurodyto privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, Inspekcija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų atitinkamai nuo šios informacijos gavimo dienos arba nuo privalomajame nurodyme nustatyto termino pabaigos patikrina, ar privalomasis nurodymas tinkamai įvykdytas. Jeigu privalomasis nurodymas neįvykdytas, įvykdytas iš dalies, įvykdytas netinkamai, suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui Inspekcija perduoda privalomąjį nurodymą priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokiais atvejais privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja

teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 9 d.). Privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 10 d.).

40. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo – nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

41. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta motyvacija ir priimtu sprendimu ir apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog pareiškėjo paplūdimyje įrengti mobilūs konteineriniai tualetai yra pastatai, nes konteineriai yra padėti ant žemės paguldytų betoninių plytelių, kurios nėra įleistos į žemę, jie yra mobilūs ir juos galima greitai įrengti ir lengvai pervežti į kitą vietą, pastatyti ir prijungti, jiems pastatyti nereikia statybos leidimo. Pareiškėjo teigimu, laikino konteinerinio tipo tualetai yra įrengti tik maudymosi sezono laikotarpiu (nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d.), siekiant užtikrinti Lietuvos higienos normos HN 92:2007 reikalavimus.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

43. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl ginčo esmės, byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui dėl privalomųjų nurodymų pagrįstumo ir teisėtumo išspręsti, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

45. Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, o pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

46. Pažymėtina, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d.), o kai kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia Specialioji teisėjų kolegija (ABTĮ 22 str. 3 d.).

47. Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi (žr., pvz., 2018 m. balandžio 4 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-35/2018; 2018 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-8/2018; 2019 m. gegužės 22 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-22/2019 ir kt.), jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Statybos įstatyme. Ginčijant savavališkos statybos aktą ir / ar reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kai statyba yra pradėta, pagal analogiją taikytinas Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktas (nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas). Tokios praktikos nagrinėjamose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-789-492/2017; kt.).

48. Privalomieji reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, nors yra priimti viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant Statybos įstatyme numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, tačiau pagal savo esmę yra susiję su civiliniais teisiniais santykiais, sukelia civilines teisines pasekmes ir yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-696-438/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-684/2017; kt.).

49. Nagrinėjamu atveju privalomaisiais nurodymais pareiškėjas įpareigotas nugriauti savavališkai pastatytus statinius (pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai yra nustatęs, jog tualetai yra nekilnojamieji daiktai, I grupės nesudėtingi statiniai), kurių statyba baigta, 2017 m. liepos 11 d. privalomasis nurodymas Nr. PNSD-30-170711-00069 yra susijęs su privalomuoju nurodymu nugriauti savavališkai pastatytą statinį, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjo reikalavimas panaikinti tokio pobūdžio privalomuosius nurodymus turėjo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

50. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.).

51. Įvertinus tai, kad ši byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Plungės apylinkės teismui) pagal rūšinį teismingumą (ABTĮ 22 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 31 str., Lietuvos Respublikos apylinkių teismų įsteigimo ir jų veiklos teritorijų nustatymo įstatymo 1 str. 6 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti

pagal teismingumą Plungės apylinkės teismui.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eAS-460-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00060-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 57.2.1(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d492a70ae2c11e98451fa7b5933515d


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) pirmininko 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. P-158 „Dėl M. S. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą pakeitė, pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Įsakymą, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas 2018 m. spalio 3 d. pateikė teismui skundo reikalavimo patikslinimą, prašydamas: 1) grąžinti jį į eitas VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas valstybės tarnyboje; 2) priteisti iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 3) įpareigoti VTEK sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – Sodra) pareiškėjo naudai, jo, kaip darbdavio, mokamą 30,48 proc. įmokų dalį nuo pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką priteistos vidutinio darbo užmokesčio dalies.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi ir 2019 m. vasario 11 d. nutartimi dėl klaidos ištaisymo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo dienos (2017 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos – po 68,02 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už 1 metus – 17 141,04 Eur (bruto), taip pat priteisė pareiškėjui iš VTEK 2 856,84 Eur (bruto) kompensaciją. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas M. S. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurių bendra suma pirmosios instancijos teisme sudaro 2 038,31 Eur.

Atsakovas VTEK teismui pateiktoje nuomonėje prašė atsižvelgti į tai, kad ne visi pareiškėjo reikalavimai buvo tenkinti, todėl yra pagrindas sumažinti prašomų priteisti išlaidų sumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 22 d. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu

R. K. Pareiškėjas patirtas bylinėjimosi išlaidas grindė 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2019 m. balandžio 16 d. mokėjimo nurodymais.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi ir 2019 m. vasario

11 d. nutartimi dėl klaidos ištaisymo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo dienos (2017 m. gruodžio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat priteisė pareiškėjui iš VTEK 2 856,84 Eur (bruto) kompensaciją. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, nurodė, kad pareiškėjas įgijo teisę gauti turėtų išlaidų atlyginimą, proporcingai patenkintų jo reikalavimų daliai. Teismas konstatavo, kad buvo nepatenkintas vienas reikalavimas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui apskaičiuota išlaidų suma (1 717,14 Eur), proporcinga patenkintų jo reikalavimų daliai, t. y. priteisti du trečdaliai sumos, 1 144,76 Eur suma.

III.

Pareiškėjas M. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-703-535/2019 iš dalies ir padidinti priteistiną išlaidų pirmosios instancijos teisme sumą iki 1 717,14 Eur.

Pareiškėjas pabrėžia, kad atskiruoju skundu ginčija tik tą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria apskaičiuota priteistina išlaidų pirmosios instancijos teisme suma (1 717,14 Eur) buvo sumažinta vienu trečdaliu (iki 1 144,76 Eur sumos).

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendime pažymėjo, jog vertindamas byloje susiklosčiusią situaciją ir siekdamas, kad teismo sprendimu būtų užtikrinta pareiškėjo teisių apsauga bei įvykdytas socialinis teisingumas, pareiškėjo pažeistas teises apgynė ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu, priteisdamas išeitinę kompensaciją. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo reikalavimo grąžinti jį į pareigas valstybės tarnyboje teisėtumą bei jo pažeistų teisių apgynimo būdą, tačiau negalėjo tiksliai realizuoti šio jo reikalavimo taip, kaip jį suformulavo pareiškėjas. Atsižvelgdamas į pareiškėjo išreikštą valią grįžti į pareigas valstybės tarnyboje, pirmosios instancijos teismas parinko alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą, priteisdamas pareiškėjui 2 856,84 Eur išeitinę kompensaciją dėl pareigų netekimo. Pareiškėjo nuomone, grąžinimo į pareigas valstybės tarnyboje klausimą išsprendus alternatyviu būdu, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ne tiksliai pagal pareiškėjo reikalavimą ir išreikštą valią, tačiau į ją iš esmės atsižvelgiant bei pareiškėjo naudai, t. y. dėl to iš atsakovo VTEK priteisiant 2 856,84 Eur išeitinę kompensaciją.

Atsakovas VTEK atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

VTEK nuomone, nepagrįsti pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, kad iš esmės visi pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti. Atsakovas pažymi, kad vienas iš trijų pareiškėjo skundo reikalavimų nebuvo patenkintas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas atlyginti teismo išlaidas patenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-

2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).

Pažymėtina ir tai, kad laimėjusiai proceso šaliai atlyginamos jos bylinėjimosi išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas suformulavo tris reikalavimus: 1) grąžinti jį į eitas VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas valstybės tarnyboje; 2) priteisti iš VTEK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 3) įpareigoti VTEK sumokėti Sodrai pareiškėjo naudai, jo, kaip darbdavio, mokamą 30,48 proc. įmokų dalį nuo pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką priteistos vidutinio darbo užmokesčio dalies.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo grąžinti jį į iki 2017 m. gruodžio 5 d. eitas VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo pareigas valstybės tarnyboje, tačiau, įvertinęs teismo posėdžio metu šalių pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašė negrąžinti pareiškėjo į pareigas, į tai, kad gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, taip pat į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas auditas, pradėtas ne vienas tarnybinis patikrinimas ir paskirtos tarnybinės nuobaudos, kurios apskųstos teismui ir ne visi teisminiai procesai pasibaigę, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus 2017 m. gruodžio 15 d. Įsakymą neteisėtu, darė išvadą, kad turi būti taikoma Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojų teisių gynybos būdas, jei grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl darbdavio prašymo ir objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju grąžinimo į pareigas valstybės tarnyboje klausimas buvo išspręstas alternatyviu būdu, t. y. iš atsakovo VTEK priteisiant pareiškėjui 2 856,84 Eur išeitinę kompensaciją. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas teisingai nurodė, kad grąžinimo į pareigas valstybės tarnyboje klausimą išsprendus alternatyviu būdu, pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ne tiksliai pagal pareiškėjo reikalavimą ir išreikštą valią, tačiau į ją iš esmės atsižvelgiant, pareiškėjo naudai priteisiant iš VTEK 2 856,84 Eur išeitinę kompensaciją. Taigi teismo sprendimas iš esmės priimtas pareiškėjo naudai ir jis turi teisę į visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas įgijo teisę gauti turėtų išlaidų atlyginimą, proporcingai patenkintų jo reikalavimų daliai ir vietoje 1 717,14 Eur sumos priteisė 1 144,76 Eur sumą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai priteistiną 1 717,14 Eur pareiškėjui apskaičiuotą išlaidų sumą sumažino iki 1 144,76 Eur sumos, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis keičiama iš dalies, padidinant priteistiną išlaidų pirmosios instancijos teisme sumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, jog prašoma priteisti 1 717,14 Eur suma atitinka protingumo bei būtinumo kriterijus ir laikytina racionalia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį pakeisti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. S. iš atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 1 717,14 Eur (tūkstantį septynis šimtus septyniolika eurų keturiolika euro centų) bylinėjimosi išlaidų.


TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS




Administracinė byla Nr. A-693-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00987-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.6.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antikos stilius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antikos stilius“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Antikos stilius“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. S-47(7-20/2017) (toliau – Komisijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 69-113 (toliau – VMI 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas); 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)FR0682-520 (toliau – Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas); 4) priskaičiuotus 10 262 Eur PVM delspinigius ir 8347 Eur dydžio baudą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendime nurodyta, jog Bendrovė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki

2012 m. gruodžio 31 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaracijose nedeklaravo dalies sandorių,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5fca7a90ae2c11e98451fa7b5933515d

neapskaičiavo pardavimo pagal juridiniams bei fiziniams asmenims išrašytas pardavimo PVM sąskaitas faktūras, taip pat nepagrįstai į PVM ataskaitą įtraukė pirkimo PVM. Bendrovei papildomai apskaičiuota PVM ir skirtų sankcijų suma sudarė 46 431,35 Eur, iš jų 10 262 Eur dydžio PVM delspinigių ir 8 347 Eur dydžio PVM bauda. Nesutikdamas su šiuo Vilniaus AVMI sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą VMI ir prašė atleisti jį nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, tačiau VMI, o vėliau ir Komisija, skundų netenkino.

2.2. Komisijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimas priimtas neobjektyviai ir šališkai išnagrinėjus pareiškėjo skundą. Komisija skundą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant, Bendrovei nebuvo tinkamai pranešta apie posėdžio datą, o apie priimtą sprendimą sužinojo tik 2017 m. kovo 7 d., atsiimant Komisijos sprendimą. Apie priimtą sprendimą Bendrovės vadovė informuota mobiliuoju telefonu. Pranešimas apie paskirtą posėdį buvo išsiųstas neteisingu adresu (adresas neteisingai nurodytas dėl korektūros klaidos), Komisija pranešimo nesiuntė Bendrovės registracijos adresu, nesusisiekė su UAB „Antikos stilius“ vadove telefonu, nors jį žinojo. Dėl minėtos priežasties posėdžio metu nebuvo išnagrinėtos labai svarbios aplinkybės, susijusios su Bendrovės nekaltumu dėl padaryto pažeidimo ir papildomai apskaičiuoto PVM sumokėjimu į biudžetą.

2.3. Pareiškėjo skundas Komisijoje buvo išnagrinėtas nesant priimto galutinio sprendimo dėl prašymo sudaryti mokestinės paskolos sutartį. VMI 2017 m. sausio 2 d. pranešimu paprašė Bendrovės pateikti papildomus dokumentus per 30 d. terminą nuo rašto gavimo dienos, todėl prašymas dėl mokestinės paskolos sudarymo skundo Komisijoje nagrinėjimo metu dar nebuvo išspręstas. Komisija tik konstatavo, kad Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių mokestinės paskolos sudarymą, tačiau 2017 m. vasario 15 d. vykusio posėdžio metu mokestinė paskola dar negalėjo būti sudaryta. Teigė, kad šis faktas skundo nagrinėjimo metu nebuvo patikrintas, t. y. Komisija turėjo galimybę posėdžio metu šią aplinkybę išsiaiškinti, tačiau to nepadarė. Be to, Bendrovė Komisijai teiktame skunde pažymėjo, jog siekdama greičiau užbaigti mokestinius ginčus geranoriškai sutiko sumokėti papildomai apskaičiuotą PVM likusią nesumokėtą dalį. Bendrovė šią sumą sumokėjo 2017 m. vasario 20 d.

2.4. Pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, nes niekada nesiekė klaidingai apskaičiuoti ar tyčia nemokėti mokesčių, o ši situacija susidarė dėl buhalterinių įmonių UAB „Navisa“ (šiuo metu įmonė likviduota) ir UAB „Logistikos servisas“, tvarkiusių Bendrovės buhalterinę apskaitą, kaltės. Bendrovė su minėtomis įmonėmis buvo sudariusi sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, paslaugos buvo teikiamos aplaidžiai ir netinkamai. Bendrovė, sudariusi paslaugų sutartis, visą atsakomybę dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo perdavė minėtoms įmonėms ir vėliau neturėjo galimybės kontroliuoti kaip tvarkoma buhalterinė apskaita. Iš UAB „Logistikos servisas“ netgi nepavyko atgauti visos Bendrovės buhalterinės dokumentacijos, todėl 2015 m. rugsėjo 15 d. dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos Bendrovė kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą UAB „Logistikos servisas“ direktoriaus D. V. bei N. V. atžvilgiu. Klaipėdos apygardos prokuratūra nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodydama, jog susiklosčiusius santykius tarp Bendrovės ir UAB „Logistikos servisas“ reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK).

2.5. Bendrovės vadovė sužinojusi, jog UAB „Logistikos servisas“ netinkamai teikė paslaugas, iš karto kreipėsi į kitą įmonę dėl buhalterinių paslaugų sutarties sudarymo. Bendrovės vadovės atlikti veiksmai, t. y. kreipimasis į prokuratūrą, į kitas įmones, teikiančias buhalterines paslaugas, dėl Bendrovės buhalterijos sutvarkymo, kreipimasis į advokatus, įrodo, jog UAB „Antikos stilius“ dėjo ir toliau dės visas pastangas atgauti buhalterinę dokumentaciją. Bendrovė nėra kalta dėl nustatyto pažeidimo, žala valstybės biudžetui nepadaryta, papildomai apskaičiuotą PVM šiuo metu yra sumokėjusi, todėl yra pagrindas ją atleisti nuo delspinigių ir baudų mokėjimo.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:3.1. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog Komisijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimas priimtas neobjektyviai ir šališkai

išnagrinėjus skundą, nes Komisijos posėdyje nedalyvavo jo atstovai. Teisės aktai numato galimybę Komisijai nagrinėti mokesčių mokėtojo skundą jam nedalyvaujant. Vien ta aplinkybė, kad skundas Komisijos posėdyje buvo išnagrinėtas nedalyvaujant pareiškėjo atstovams, nepagrindžia tariamo Komisijos neobjektyvumo ar šališkumo. Pareiškėjas skunde Komisijai pats nurodė neteisingą adresą, todėl dėl nedalyvavimo Komisijos posėdyje atsakomybė ir pasekmės turi tekti pačiam mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas, būdamas rūpestingas, galėjo pranešti Komisijai apie savo teisingą adresą mokestinio ginčo proceso metu, tačiau to nepadarė.

3.2. Tuo metu, kai pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 5 d. ir 2017 m. sausio 16 d. skundus nagrinėjo centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, pareiškėjas buvo sumokėjęs tik dalį su paskirta bauda susijusio mokesčio sumos, t. y. 10 000 Eur iš mokėtino 27 822,35 Eur PVM. Pareiškėjo pateiktas prašymas atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą sudarant mokestinės paskolos sutartį, neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pareiškėjas nepateikė

papildomų dokumentų, todėl sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti nebuvo priimtas. Pareiškėjo skundo nagrinėjimo Komisijoje metu nebuvo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudų sąlygos. Pareiškėjas likusią su paskirta bauda susijusio mokesčio sumą sumokėjo tik 2017 m. vasario 20 d., t. y. jau po Komisijos 2017 m. vasario 15 d. posėdžio, todėl nei centrinis mokesčių administratorius, nei Komisija neturėjo teisinio pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos.

3.3. Komisija pagrįstai nurodė, kad už buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų pateikimą mokesčių administratoriui atsakingas ūkio subjekto vadovas, o ne tretieji asmenys, iš kurių pareiškėjas civilinių santykių pagrindu įsigijo tam tikras paslaugas. Komisija visiškai pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas, sudarydamas sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo su trečiaisiais asmenimis, neperleido šiems asmenims pareiškėjo vadovui įstatymais nustatytų pareigų dėl apskaitos dokumentų saugojimo ir tinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo. Komisija taip pat pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo vadovė, veikianti jo vardu, nevykdė jai teisės aktais priskirtų pareigų. Būtent ta aplinkybė, kad pareiškėjo vadovė neužtikrino tinkamo dokumentų pateikimo mokesčių administratoriui ir tikslių bei teisingų PVM deklaracijų teikimo įstatymų nustatyta tvarka, lėmė, jog į biudžetą nebuvo sumokėta 27 822,35 Eur PVM. Pareiškėjas veiksmų dėl dokumentų gavimo iš UAB „Logistikos servisas“ ėmėsi ne nutraukęs sutartį su šia įmone (2013 m.), o tik po mokesčių administratoriaus atliktų kontrolės veiksmų (2015 m.).

3.4. Pareiškėjui prievolė sumokėti PVM į biudžetą kilo įvairiais 2012 m. laikotarpiais. Dalį mokestinės prievolės pareiškėjas padengė ne 2012 m. ar 2013 m. sausį, t. y. iškart mokestinei prievolei atsiradus, o tik 2016 m. atlikus mokestinės kontrolės veiksmus. Tai reiškia, kad ketverius metus nuo 2012 m. iki 2016 m. / 2017 m. valstybės biudžetas negavo pajamų, kurios galėjo būti panaudotos valstybės reikmėms. Būtent šiai žalai padengti pareiškėjui ir buvo apskaičiuota 10 262 Eur PVM delspinigių suma.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl mokesčių administratoriaus patikrinimo metu Bendrovei papildomai apskaičiuoto 27 822,35 Eur PVM, tačiau nesutinka su jam paskirta 30 proc. bauda ir apskaičiuotais delspinigiais.

6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtos baudos ir apskaičiuotų delspinigių pagrįstumo, vadovavosi MAĮ 95 straipsnio 1 dalies, 139 straipsnio 1 dalies, 100 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 90 straipsnio, 123 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. nedeklaravo 364 967 Lt sandorių PVM apmokestinamosios vertės ir 76 640 Lt pardavimo pajamų, taip pat neturėdamas atitinkamų pirkimo PVM sąskaitų faktūrų į PVM apskaitą nepagrįstai įtraukė 19 425 Lt pirkimo PVM. Dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo nustatytas 96 605 Lt į biudžetą mokėtino PVM skirtumas. Pagal mokesčių mokėtojo registro duomenis Bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2005 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. sausio 3 d. tvarkė UAB „Navisa“ (direktorė N. V.), nuo 2013 m. sausio 4 d. iki 2014 m. kovo 13 d. N. V., o nuo 2014 m. kovo 12 d. UAB „Razmalita“. Mokestinė PVM prievolė pareiškėjui atsirado 2012 m. (įvairiais laikotarpiais), tačiau visiškai buvo įvykdyta tik 2017 m. vasario 20 d. (dalis mokestinės prievolės įvykdyta 2016 m. rugsėjo 5 d., kita dalis 2017 m. vasario 20 d.). Teismas pažymėjo, kad valstybės biudžetas beveik ketverius metus negavo pajamų ir dėl to patyrė žalą. Teismas vertino, kad šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjui MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas negali būti taikomas.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui buvo pateikęs prašymą dėl mokestinės paskolos sudarymo, tačiau ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu tokia sutartis nebuvo sudaryta, nes nei centrinis mokesčių administratorius, nei Komisija neturėjo pagrindo spręsti pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo baudų, nesant įvykdytoms MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms. Nors Komisijai priėmus sprendimą pareiškėjas sumokėjo visą jam priskaičiuotą PVM sumą, tačiau šiuo atveju nenustatyta nei viena iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje esančių sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas atleisti nuo baudos mokėjimo negalėjo būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, skirdamas pareiškėjui baudą, atsižvelgė į švelninančias (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė patikslintas deklaracijas) ir sunkinančias (pažeidimai sisteminiai, padaryta didelė žala,

nesumokėti mokesčiai sudaro 500 MGL) aplinkybes, bei paskyrė didesnę nei vidurkis (30 proc.) baudą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius individualizavo pareiškėjo padarytą pažeidimą, įvertino švelninančias ir sunkinančias aplinkybes, todėl paskirta bauda yra pagrįsta bei teisėta, kuri paliktina galioti, kaip visiškai atitinkanti MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas.

9. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad nustatytus pažeidimus padarė buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės, t. y. UAB „Navisa“ ir UAB „Logistikos servisas“, o sudarydamas buhalterinių paslaugų teikimo sutartis pareiškėjas visą atsakomybę už buhalterinės apskaitos tvarkymą perleido minėtoms įmonėms ir neturėjo galimybės jų kontroliuoti, pažymėjo, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABI) 37 straipsnio 12 dalies, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 14 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio ir 21 straipsnio nuostatas, sutarties (sutarčių) sudarymas dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų su trečiaisiais asmenimis, neatleidžia įmonės vadovo nuo įstatymų nustatytos pareigos tinkamai tvarkyti juridinio asmens apskaitą ir, priešingai nei teigė pareiškėjas, nepašalina jo atsakomybės.

10. Teismas iš mokestinio ginčo medžiagos nustatė, kad nedeklaruotos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos 2012 m. kovo–gruodžio mėn., didžioji dalis paslaugų pirkėjų pagal nedeklaruotas PVM sąskaitas faktūras yra valstybinės institucijos, sąskaitos įtrauktos į išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, sąskaitas išrašė ir savo parašu patvirtino Bendrovės direktorė, tačiau PVM deklaracijos patikslintos tik pradėjus mokestinį patikrinimą, t. y. 2016 m. birželio 5 d. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Bendrovės vadovė nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, nes žinodama ir suprasdama, jog buhalterines paslaugas teikiančios įmonės netinkamai tvarko Bendrovės finansinę apskaitą, laiku nesiėmė priemonių šiai situacijai ištaisyti (nesikreipė į paslaugų pirkėjus ir neprašė pateikti galimai prarastų PVM sąskaitų faktūrų kopijų, nepatikrino, ar PVM deklaracijų duomenys atitinka išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, nekontroliavo, ar pagal sąskaitas gauti mokėjimai atitinka deklaracijų duomenis). Teismas vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo, o mokesčių įstatymą pažeidė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Akcentavo, kad galimai netinkamas trečiųjų asmenų buhalterinių paslaugų teikimas įtakos pareiškėjo atsakomybei dėl mokestinio įstatymo pažeidimo neturi, o ginčus, kylančius iš privatinių sutartinių teisinių santykių dėl buhalterinių paslaugų teikimo, pareiškėjas turi teisę spręsti civilinę teisę ir civilinį procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo dalyvauti Komisijos posėdyje ir paaiškinti ginčui reikšmingų aplinkybių, nes jam nebuvo tinkamai pranešta apie paskirto posėdžio datą, Komisija neįvertino prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą dalimis, teismas, atsižvelgdamas į MAĮ 149 straipsnio nuostatas, taip pat į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtintų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės nuostatų 27 punktą ir į Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 patvirtinto Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 26 punktą, pažymėjo, jog apie paskirtą posėdžio Komisijoje datą pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, t. y. jam išsiųstas pranešimas skunde nurodytu adresu. Apie tai, kad adresas netikslus, pareiškėjas Komisijos neinformavo, todėl ginčas buvo išnagrinėtas pareiškėjui (jos atstovui nedalyvaujant). Teismas akcentavo, kad ginčo šalies dalyvavimas Komisijos posėdyje neprivalomas, todėl šiuo atveju negalėjimą dalyvauti ginčo nagrinėjime ikiteismine tvarka lėmė pareiškėjo neatidumas (klaidingo adreso nurodymas), o ne Komisijos neteisėti veiksmai. Teismas taip pat kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad Komisija neįvertino centriniam mokesčių administratoriui pateikto prašymo dėl mokestinės paskolos sudarymo, kadangi ginčo nagrinėjimo metu tokia sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėjui nepateiktus papildomų dokumentų.

12. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašomi panaikinti sprendimai (jų dalys) yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl ko pareiškėjo skundą atmetė.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus AVMI, VMI, Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose nurodytus 10 262 Eur PVM delspinigius ir paskirtą 8 347 Eur baudą; arba 2) panaikinti Vilniaus AVMI, VMI, Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose nurodytą 8 347 Eur baudą; arba 3) vadovaujantis MAĮ 71 straipsnio nuostatomis mokestiniam ginčui užbaigti sudaryti galimybę

pareiškėjui derėtis su VMI dėl Vilniaus AVMI, VMI, Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose nurodytų mokesčių sankcijų (baudos ir delspinigių), t. y. pasirašyti susitarimą.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad:

14.1. Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jo skundus nedalyvaujant Bendrovės atstovams, jiems nebuvo sudarytos galimybės pateikti papildomus dokumentus bei išsakyti savo poziciją vykusių posėdžių metu dėl papildomai apskaičiuoto mokėtino PVM ir skirtų sankcijų, todėl nebuvo visapusiškai įvertintos apmokestinimo pagrįstumui itin svarbios aplinkybės. Bendrovė nebuvo tinkamai informuota apie 2017 m. vasario 15 d. 13.00 val. paskirtą Komisijos skundo nagrinėjimo posėdį ir apie jį sužinojo tik jam įvykus, atsiimant sprendimą Komisijoje 2017 m. kovo 7 d. Komisija esant neįteiktam pranešimui apie posėdį dėl pareiškėjo klaidingai nurodyto Bendrovės adreso, galėjo imtis kitų priemonių Bendrovei informuoti, t. y. susisiekti su Bendrovės vadove telefonu, patikrinti informacines sistemas dėl Bendrovės adreso.

14.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl Bendrovės vadovės ligos, kadangi tai buvo objektyvi priežastis. Bendrovėje dirba vienas darbuotojas, t. y. direktorė, todėl jai susirgus, nebuvo asmens, kuris galėtų atstovauti Bendrovės interesus. Visa mokestinio ginčo eiga tendencingai vykdoma išimtinai tik mokesčių administratoriaus naudai, kadangi nei vienoje mokestinio ginčo stadijoje Bendrovei nebuvo suteikta galimybė išsakyti savo poziciją žodžiu.

14.3. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendrovė negali būti atleista nuo baudos ir delspinigių mokėjimo. Skundo nagrinėjimo Komisijoje metu dar nebuvo galutinai išspręstas Bendrovės prašymas dėl mokestinės paskolos sudarymo, o Bendrovės atstovai negalėjo posėdyje dalyvauti ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo visiškai aišku, jog PVM į biudžetą yra sumokėtas, todėl MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga, būtina atleidimui nuo paskirtos baudos, yra įvykdyta. Siekdama kuo greičiau užbaigti mokestinį ginčą, Bendrovė teikė VMI pasiūlymą pasirašyti susitarimą dėl baudų ir delspinigių sumos, tačiau priežastys, dėl kurių jis nebuvo pasirašytas, Bendrovei nėra žinomos. Bendrovė iki šio skundo pateikimo dienos, jokia forma, nei žodžiu, nei raštu nebuvo informuota apie šio prašymo nagrinėjimą.

14.4. Pareiškėjas taip pat nesutinka su VMI, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose padaryta išvada, kad Bendrovė neįrodė, jog nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, t. y. neįrodė kad PVMĮ buvo pažeistas dėl nuo mokėtojo valios nepriklausančių priežasčių ir dėl to nėra pagrindo jo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių. Bendrovės vadovė dėjo visas pastangas, jog įsitikintų, ar buhalterinės paslaugos atliktos tinkamai. Matydama, kad UAB „Logistikos servisas“ netinkamai teikia paslaugas, vadovė kreipėsi į kitą įmonę UAB „Razmalita“ dėl buhalterinių paslaugų sutarties sudarymo. Bendrovė Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį prieš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, patirtų nuostolių atlyginimo, kurioje buvo pateikta nepriklausomo audito įmonės išvada ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų ekspertizės aktas, kuriuose nepasisakyti, jog būtų rasta nedeklaruotų sąskaitų ar nesumokėtų mokesčių. Mano, kad tiek auditas, tiek ekspertai patvirtino 2012 m. ir 2013 m. Bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis.

15. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad:

15.1. Pagal LVAT suformuotą praktiką pareiškėjo, kuris yra juridinis asmuo, vadovo (atstovo pagal įstatymą) susirgimas savaime nepašalina galimybės užtikrinti procesinį pareiškėjo atstovavimą kitais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytais būdais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui apie 2017 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdį buvo tinkamai pranešta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti prašymo atidėti teismo posėdį atitiko ABTĮ 77 straipsnio 3 dalį, pagal kurią proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų argumentų, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjo ar jo atstovo nedalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje neturėjo įtakos bylos išnagrinėjimui ir sprendimo priėmimui.

15.2. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo pateiktu pasiūlymu pasirašyti susitarimą (MAĮ 71 str.), atsakovas nurodo, kad išnagrinėjęs šį pasiūlymą, vadovaudamasis MAĮ 71 straipsniu bei Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo taisyklėmis, patvirtintomis

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-210 „Dėl Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo taisyklių patvirtinimo“, atsakovas nusprendė nepradėti derybų dėl susitarimo pasirašymo. Apie priimtą sprendimą VMI pareiškėją informavo el. paštu bei registruotu laišku, kuris buvo išsiųstas Bendrovės buveinės adresu. Informacija apie VMI priimtą sprendimą taip pat buvo pateikta teismui.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo, VMI 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo ir Komisijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Vilniaus AVMI 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo, VMI 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo ir Komisijos 2017 m. kovo 1 d. sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada neatleisti jo nuo paskirtos baudos ir priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

22. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio

įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Kartu akcentuotina, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti atleidimo nuo baudos pagrindai taikomi ir sprendžiant atleidimo nuo mokesčių mokėtojui skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies klausimą (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p.). Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas taip pat gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Tuo tarpu pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl jo atžvilgiu ši nuostata negali būti taikoma. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad remiantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, kad MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga nėra savarankiškas atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-753/2011 ir kt.). Todėl atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su mokesčio sumokėjimu arba jo priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Priešingu atveju įstatymų leidėjas draudžia atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008 ir kt.). Tai lemia, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos taikymas yra sąlygotas ir šio įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1335/2010; 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A556-372/2011, 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-859/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1108/2011; 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-621/2011).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2012 m. nedeklaravo 364 967 Lt sandorių PVM apmokestinamosios vertės ir 76 640 Lt pardavimo pajamų, taip pat neturėdamas atitinkamų pirkimo PVM sąskaitų faktūrų į PVM apskaitą nepagrįstai įtraukė 19 425 Lt pirkimo PVM (Komisijos byla, b. 1. 40–41). Dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo buvo nustatytas 96 605 Lt į biudžetą mokėtino PVM skirtumas. Ginčo dėl šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra.

25. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjo mokestinė PVM prievolė atsirado 2012 m. (įvairiais laikotarpiais), tačiau visiškai buvo įvykdyta tik 2017 m. vasario 20 (dalis mokestinės prievolės įvykdyta 2016 m. rugsėjo 5 d., kita dalis – 2017 m. vasario 20 d. (Komisijos byla, b. 1. 31–32). Tai reiškia, kad pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 5 d. skundo, kuris VMI buvo išnagrinėtas 2016 m. lapkričio 9 d., ir 2017 m. sausio 16 d. skundo, kuris Komisijoje buvo išnagrinėtas 2017 m. vasario 15 d. (sprendimas priimtas 2017 m. kovo 1 d.), nagrinėjimo metu, pareiškėjas buvo sumokėjęs tik dalį su paskirta bauda susijusio mokesčio sumos, t. y. 10 000 Eur iš mokėtino 27 822,35 Eur PVM (Komisijos byla, b. l. 34–38, 44–50). Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka buvo atidėtas arba išdėstytas. Taigi nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas neįvykdė MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Pareiškėjo argumentai, kad jis buvo teikęs VMI pasiūlymą pasirašyti susitarimą dėl baudų ir delspinigių sumos, nesudaro pagrindo kitaip vertinti bylos faktinę situaciją, kadangi VMI nusprendė nepadėti derybų su pareiškėju dėl susitarimo pasirašymo ir apie tai informavo jį el. paštu (b. l. 89–90).

26. Pareiškėjas nesutikimą su apskaičiuotais delspinigiais ir paskirta bauda grindė aplinkybėmis, kad buhalterinės apskaitos tvarkymą Bendrovė buvo perdavusi įmonėms UAB „Navisa“ ir UAB „Logistikos servisas“, kurios paslaugas teikė aplaidžiai ir netinkamai; Bendrovė nėra kalta dėl nustatyto pažeidimo; žala valstybės biudžetui nepadaryta; papildomai apskaičiuotą PVM šiuo metu yra sumokėjusi.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.

gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide (nuoširdžiai; visai atvirai; sąžiningai) bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (BAĮ 21 str. 1 d.). Kasacinis teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017 konstatavo, kad už BAĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos nevykdymą vadovui taikoma ne materialinė, o civilinė atsakomybė, kadangi tai išimtinai valdymo organui įstatymu nustatyta pareiga. MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintos šios mokesčių mokėtojo pareigos: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (1 p.); bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių (2 p.); teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais (4 p.). Tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas siejamas su platesne vadovo pareiga tinkamai organizuoti finansinę apskaitą.

28. LVAT laikosi pozicijos, kad trečiųjų asmenų sutartinių įsipareigojimų tinkamas nevykdymas neturi įtakos sprendžiant, ar pažeidimas padarytas ne dėl mokesčių mokėtojo kaltės (žr., pvz., 2005 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1627/2005, 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438- 2122/2011). Sutartiniai santykiai su UAB „Navisa“ ir UAB „Logistikos servisas“ buvo valinė apgalvota Bendrovės vadovės elgesio išraiška su aiškiai apibrėžtu tikslu – gauti buhalterinės apskaitos paslaugas. Tai, kad šie santykiai nesusiklostė taip, kaip buvo planuota (suteiktos netinkamos kokybės paslaugos), nepaneigė Bendrovės vadovės pareigos užtikrinti tinkamą mokesčių sumokėjimą, kadangi esant įstatymo nustatytoms imperatyvioms pareigoms, vadovas neturi elgesio pasirinkimo laisvės veikti kitaip, nei įpareigoja įstatymo nuostatos.

29. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tinkamai deklaruoti ir sumokėti mokesčius sukliudė ne aplinkybės nepriklausančios nuo pareiškėjo valios. LVAT yra suformavęs MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimo taisyklę, pagal kurią šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasėkoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005, 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013 ir kt.). Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

30. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas atleidimo nuo paskirtos baudos pagrindas – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui prievolė sumokėti PVM į biudžetą pagal PVMĮ 89 straipsnio 1 dalį, 90 straipsnio 1 dalį ir 85 straipsnio 1 dalį kilo įvairiais 2012 m. laikotarpiais, tačiau pareiškėjas dalį mokestinės prievolės padengė ne 2012 m. / 2013 m. sausį, t. y. iškart mokestinei prievolei atsiradus, o tik 2016 m. atlikus mokestinės kontrolės veiksmus. Tai reiškia, kad ketverius metus nuo 2012 m. iki 2016 m. / 2017 m. valstybės biudžetas negavo pajamų, kurios galėjo būti panaudotos valstybės reikmėms, dėl ko atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jos valstybės biudžetui nebuvo padaryta žala.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog Bendrovės vadovė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo. Aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar cas fortuit, nenustatyta. Dėl konstatuoto pažeidimo valstybės biudžetui buvo padaryta žala. Byloje taip pat nėra duomenų, kad mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus suteiktos konsultacijos. Todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų pagrindais pareiškėjas nuo baudos negalėjo būti atleistas.

32. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Nagrinėjamu atveju MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyti pagrindai nebuvo nustatyti, todėl pareiškėjo prašymas atleisti nuo delspinigių mokėjimo pagrįstai buvo netenkintas.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Komisija išnagrinėjo skundą nedalyvaujant Bendrovės atstovams, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė pateikti papildomus dokumentus ir išsakyti poziciją dėl mokestinio ginčo, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis (žr., nutarties 11 p.), todėl jų nebekartoja. Dėl

pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo vadovės ligos, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT yra išaiškinęs, jog pareiškėjo, kaip juridinio asmens, vadovo (atstovo pagal įstatymą) susirgimas savaime nepašalina galimybės užtikrinti procesinį pareiškėjo atstovavimą kitais ABTĮ 47 straipsnyje numatytais būdais (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1234/2010). Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis, kuriomis aktyviai naudojosi (teikė paaiškinimus raštu, prašymus, papildomus įrodymus), todėl pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl Bendrovės vadovės ligos, proceso teisės normų pažeidimo nepadarė.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo naują reikalavimą, kurio nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. mokestiniam ginčui užbaigti sudaryti galimybę pareiškėjui derėtis su VMI dėl Vilniaus AVMI, VMI, Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose nurodytų mokesčių sankcijų (pasirašyti susitarimą). ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta LVAT praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto naujo reikalavimo nenagrinėja.

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antikos stilius“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3f04bd20ae2c11e98451fa7b5933515d




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. (D. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja D. P. (D. P.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (15/4-1)11U-00005 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei D. (D.) P.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:2.1. Ginčijamame sprendime remiamasi išvada, jog pagal esančias valstybės sienos kirtimo žymas ir 2019 m. vasario

14 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas (t. y. daugiau nei 29 mėnesius). Ši išvada neatitinka tikrovės ir yra paremta prielaidomis.

2.2. Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ji pateikė kartu su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi, buvo išduotas tik 2018 m. rugsėjo 18 d., todėl jame negalėjo būti atžymų nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 11 straipsnio 2 dalis numato, jog trečiųjų šalių piliečių, kurie yra Europos Sąjungos piliečių šeimos nariai ir kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB, bet kurie nepateikia toje direktyvoje numatyto leidimo gyventi šalyje kortelės, kelionės dokumentai antspauduojami jiems atvykstant ir išvykstant, tačiau pateikus patikros metu tokį leidimą gyventi, išduotą tuo pagrindu, jog asmuo yra Europos Sąjungos piliečių šeimos narys, taikoma bendra taisyklė, kad atvykimo ar išvykimo spaudu tokių asmenų kelionės dokumentai nežymimi. Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Nr. LT7405836 išduotas 2017 m. kovo 9 d. tuo pagrindu, kad asmuo yra „šeimos narys“ bei nurodytas išdavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis atžymos pateiktame pase Nr. (duomenys neskelbtini), nepatvirtina visų vykimų per valstybės sieną, nes dalies vykimų metu atžymos nebuvo dedamos, remiantis Šengeno sienų kodekso 11 straipsnio 3 dalies g) punkto reikalavimais.

2.3. 2007 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublika prisijungė prie Šengeno erdvės, nebeliko kontrolės ant valstybės sienos su Lenkijos Respublika bei Latvijos Respublika, o nuo 2008 m. kovo mėn. atsisakyta patikrų ir oro uostuose skrydžiams vidaus erdvėje. Išvykus iš Lietuvos per išorinę Šengeno erdvės sieną, o grįžus per vidinę Šengeno erdvės sieną, duomenys apie atliktą patikrinimą bus tik apie vykimą per išorinę sieną, todėl 2019 m. vasario 14 d. VSAT informacinės sistemos duomenys apie jos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną negali atspindėti, kiek laiko ji gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar kiek laiko buvo išvykusi, jie tik parodo, kada ir kur buvo atliktas asmens tikrinimas

kertant sieną. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 8 straipsnio 2 dalies, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB 1 straipsnio a) punkto, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB 2 straipsnio 2 dalies c) punkto nuostatomis jos patikrinimai per duomenų bazes, kertant išorines Šengeno erdvės sienas, galėjo būti atliekami tik nesistemingai, tai yra ne kiekvieną kartą jai vykstant per valstybės sieną ir jokiu būdu negali atspindėti jos buvimo laiko Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje.

2.4. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno nuo 2011 m. kovo 1 d., atvyko kaip nepilnametis šeimos narys. Nuo pat atvykimo mokėsi pagal bendrojo lavinimo programą, 2016 m. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje įgijo pagrindinį išsilavinimą. Dar būdama nepilnametė, 2017 m. rugsėjo 1 d. pradėjo studijas (duomenys neskelbtini) universitete (duomenys neskelbtini). 2018 m. gruodžio 12 d. pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke. Nurodytos aplinkybės nebuvo įvertintos priimant ginčijamą sprendimą. Neaišku, kaip atsakovas vykimų per valstybės sieną atžymas vertino apskaičiuodamas buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiką. Ne vieną kartą ji buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir grįžusi atgal tą pačią dieną po keleto valandų, todėl neaišku, kaip tokiu atveju buvo paskaičiuotas gyvenimo ar negyvenimo Lietuvoje laikotarpis. Sprendime abstrakčiai nurodomas 898 dienų skaičius, kuomet pareiškėja buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų per 5 metų laikotarpį, tačiau nenurodoma ne tik konkretūs išvykimo laikotarpiai ir kuo remiantis atsakovas mano, kad šį laikotarpį buvo išvykta už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tačiau nenurodomi net išvykimo laikotarpiai per kiekvienus metus atskirai. Nurodytas laikotarpis neatitinka realybės, nes pareiškėja visą aptariamą penkerių metų laikotarpį (išskyrus aukščiau nurodytą studijų laikotarpį) gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje, ką patvirtina pridedami dokumentai apie mokymąsi bendrojo lavinimo mokykloje. Per šį laikotarpį buvo keletą kartų išvykusi aplankyti giminaičių ar į atostogas su šeima, tačiau išvykimo laikotarpis negali sudaryti nurodyto dienų skaičiaus, taip pat ir dienų skaičiaus, viršijančio Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimus. Nurodyto 898 dienų buvimas išvykus iš Lietuvos Respublikos skaičiaus nurodymas ginčijamame sprendime nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Sprendimas priimtas įvertinus, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. IV-445 patvirtinto Fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 53 punktą sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi Migracijos departamentas siūlo tik nustatęs, ar užsienietis atitinka kurį nors iš Įstatymo 53 straipsnyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir ar nėra pagrindų, numatytų Įstatyme, dėl kurių atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui.

3.2. Aplinkybę, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina VSAT informacinėje sistemoje užfiksuoti pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, pareiškėjos kelionės dokumentuose esančios valstybių sienų kirtimo žymos bei VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateikta informacija. Įvertinus visus duomenis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. (per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas (t. y. daugiau nei 29 mėnesius). Atsižvelgęs į tai atsakovas darė išvadą, kad pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, dėl ko ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

3.3. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi, buvo išsiųsti paklausimai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, VSAT bei Kauno teritorinei muitinei. Taip pat atlikti patikrinimai informacinėse sistemose ir registruose: Lietuvos nacionalinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje, Užsieniečių registre (ar pareiškėja nėra įtraukta į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir ar nebuvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba grąžinimo į užsienio valstybę), Administracinių nusižengimų registre,

Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, Prevencinių poveikio priemonių taikymo registre, Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre, Interpolo generalinio sekretoriato duomenų bazėje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinėje sistemoje. Patikrinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenys, ar pareiškėja turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos biudžetui.

3.4. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507 patvirtintų VSAT informacinės sistemos nuostatų 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSAT informacinės sistemos funkcijų – duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas – fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita. Vertinant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, buvo vertinami visų pastarųjų 5 metų duomenys ir su prašymais išduoti / pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktos kelionės dokumentų kopijos bei juose esančios atžymos. Migracijos departamentas vertindamas spaudus pareiškėjos kelionės dokumentuose atsižvelgė į tai, ar yra aiškiai matyti, kada į šalį yra atvykta, o kada yra pažymėtas išvykimas. Jeigu užsieniečio pase nėra visų duomenų apie atvykimą ir išvykimą, o tik atvykimas arba tik išvykimas, Migracijos departamentas vertina tik tikslią ir objektyvią informaciją, o netikslius ar neturinčius paaiškinimų spaudus vertina užsieniečio naudai. Nagrinėjamu atveju visi neaiškumai ir netikslumai vertinti pareiškėjos naudai ir remtasi tik tiksliai nustatytais bei objektyviais duomenimis.

3.5. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Migracijos departamentas ištyrė aplinkybę apie pareiškėjos įsidarbinimą, tai patvirtina bylos medžiagoje esantys išrašai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodros), tačiau tai nepaneigė duomenų visumos apie pareiškėją. Pareiškėja nepaaiškino, kaip būtų nulėmę ginčijamą sprendimą aplinkybė, jog ji 2018 m. gruodžio 12 d. įsidarbino Lietuvos Respublikoje.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai: panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. gruodžio 21 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateiktą prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, akcentavo, kad VSAT pateikti duomenys, kuriais savo išvadas grindė atsakovas, gali būti pripažįstami tinkamais įrodymais, tačiau jie turi būti tikslūs ir nekelti abejonių. Iš 2019 m. vasario 14 d. pateiktų VSAT duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir tik 2019 m. sausio 11 d. atvyko į Lietuvą; iš 2019 m. vasario 9 d. pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. atvyko į Lenkijos Respubliką, 2018 m. gruodžio 16 d. išvyko iš Lenkijos Respublikos. Pareiškėjos prašymas išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 21 d., kas, teismo įsitikinimu, pagrindė, jog atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjos buvimą Lietuvos Respublikoje nagrinėjamoje byloje negali būti laikomi tiksliais ir išsamiais. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė negalėjo paaiškinti šių surinktų duomenų neatitikimų, prašė atidėti teismo posėdį, kad būtų galima pateikti tikslius duomenis. Teismas šio prašymo netenkino, nes nenustatė priežasčių, kodėl šie duomenys nebuvo pateikti su atsiliepimu.

6. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas neatliko reikiamų veiksmų, siekdamas visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, kad pareiškėjos prašymas dėl ilgalaikio leidimo gyventi Europos Sąjungoje turėjo būti išsamiai išnagrinėtas jau prieš priimant ginčijamą sprendimą, o ne po sprendimo priėmimo teismo posėdyje.

7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovas Sprendime ne tik abstrakčiai nurodė pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje dienas – 858 dienos, tačiau nei iš pateiktų teismui duomenų, nei atsiliepime, nei teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kaip apskaičiuotas šis skaičius. Taip pat teismo posėdyje nustatyta, jog atsakovo skaičiavimuose yra klaidų (2018 m. gruodžio 21 d. pareiškėja buvo Lietuvoje, tačiau šis laikotarpis pagal pieštuku žymėtus duomenis, tikėtina, įskaičiuotas į nebūtų Lietuvoje dienų skaičių). Kadangi ginčijamame sprendime nepateikti konkretūs nebuvimo Lietuvoje laikotarpiai, teismui nebuvo galimybės nustatyti, ar 2018 m. gruodį Migracijos departamentas laikė pareiškėjos (ne)būtu Lietuvoje.

8. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas atliko formalų VSAT

pateiktų duomenų vertinimą, nesiaiškino nustatytų neatitikimų ir, esant būtinybei, papildomų duomenų. Pažymėjo, kad vien formalus VSAT duomenų surinkimas, jų nevertinant ir neanalizuojant, negali būti laikomas tinkamu atsakovui suteiktos pareigos įgyvendinimu. Pareiškėjai kreipusis dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo atsakovas turėjo pareigą įvertinti šį prašymą visapusiškai. Pagrindai, kuriems esant galėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi, nustatyti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje, tačiau ginčijamame sprendime nėra motyvuojama, kodėl pareiškėja nelaikoma Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nare.

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio nuostatas, nes iš jo negalima daryti neabejotinos išvados, kad pareiškėja būtent 898 dienas buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, taip pat kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos skundą tenkino, panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. gruodžio 21 d. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

III.

10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus: išrašą apie pareiškėjos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius; Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus vyresniojo specialisto E. R. 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinį pranešimą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Teismas vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas padarė akivaizdžius ir esminius materialinės bei proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

10.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas ne tik abstrakčiai nurodė pareiškėjos nebuvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje dienas, bet ir nepaaiškino, kaip apskaičiuotas pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje dienų skaičius. Teismo posėdžio metu buvo nurodyta, jog pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje laikotarpis nustatytas įvertinus datas, kada pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos ir suskaičiavus, kiek dienų truko iki kol vėl atvyko į Lietuvos Respubliką. Aplinkybę, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina byloje pateikti VSAT informacinėje sistemoje užfiksuoti pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, pareiškėjos kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos bei VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateikta informacija.

10.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo faktų, paneigiančių pareiškėjos buvimą Lietuvos Respublikoje 2018 m. gruodžio 21 d., t. y. jog pareiškėja išvyko iš Lietuvos Respublikos 2018 m. gruodžio 12 d. 15.18 val. per Panemunės tarptautinį PKP (per Kaliningradą); Į Lenkijos teritoriją atvyko 2018 m. gruodžio 12 d. 21.13 val. per Grzechotki – Mamonowo II PKP; 2018 m. gruodžio 16 d. iš Lenkijos teritorijos atvyko i Baltarusiją per K. B. – Bruzgi PKP. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame teismo sprendime nurodyta, jog pareiškėja 2018 m. gruodžio 16 d. įvažiavo iš Baltarusijos į Lenkiją, tačiau jos judėjimo kryptis buvo priešinga, t. y. 2018 m. gruodžio 16 d. ji iš Lenkijos įvažiavo į Baltarusiją (tai patvirtina Lenkijos K. B. – Bruzgi PKP duomenys apie judėjimo per sieną kryptį, prie sienos kirtimo datos pažymėta W raidė, kas reiškia išvykimą). Į Lietuvą pareiškėja sugrįžo iš Baltarusijos 2019 m. sausio 11 d. per Raigardo tarptautinį PKP.

10.4. Lietuvos ir Lenkijos PKP duomenys įrodo, jog pareiškėja, 2018 m. gruodžio 16 d. kirtusi Lenkijos / Baltarusijos sieną per K. B. – Bruzgi PKP, 2018 m. gruodžio 21 d. fiziškai negalėjo pateikti prašymo Tauragės AVPK Migracijos skyriui, nes jos judėjimo kryptis buvo priešinga Tauragės krypčiai. Aplinkybę, jog pareiškėja sugrįžo į Lietuvą 2019 m. sausio 11 d. per Raigardo tarptautinį PKP įrodo duomenys, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 16 d. atvykusi į Baltarusiją iš Lenkijos per K. B. – Bruzgi PKP judėjo Baltarusijos teritorijoje Gardino kryptimi, nes VSAT Informacinės sistemos duomenimis pareiškėja dažniausiai Lietuvos Respublikos sieną kirsdavo per Raigardo tarptautinį PKP. Migracijos skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. pateiktas tarnybinis pranešimas Nr. 85-PR2-3857 patvirtina faktą, jog pareiškėja prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė asmeniškai 2018 m. gruodžio 12 d., o prašymas užregistruotas 2018 m. gruodžio 21 d., kuomet pareiškėjos atstovas, o ne ji pati asmeniškai, pateikė papildomus dokumentus. Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu neturėdama reikiamos informacijos dėl konkrečios dienos per ginčui aktualų 5 metų laikotarpį, kurią

buvo galima gauti tik iš Migracijos skyriaus, iškilus poreikiui teismo posėdžio metu, negalėjo atsakyti į teismui kilusį klausimą ir prašė atidėti teismo posėdį, tačiau teismas atsisakė tenkinti Migracijos departamento atstovės prašymą, dėl ko, atsakovo manymu, nesuteikus galimybės pateikti įrodymus buvo neteisingai išspręsta byla.

10.5. Migracijos departamentas tiksliai nustatė pareiškėjos nebuvimo Lietuvoje laikotarpį. Nei pareiškėja, nei teismas iki teismo posėdžio neprašė pateikti detalesnių paaiškinimų dėl konkrečių laikotarpių, kurie būtų neaiškūs. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, dėl ko nėra pagrindo išvadai, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

10.6. Pareiškėja siekė suklaidinti teismą, nurodydama, jog jos leidimas laikinai gyventi išduotas tuo pagrindu, kad asmuo yra „šeimos narys“. Pareiškėja prašymą pateikė pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pagal kurį prašymas ir buvo nagrinėtas. Minėtoje Įstatymo normoje nėra specialių taisyklių šeimos nariams, o Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 2 dalyje pareiškėjos nurodytas minimalus patikrinimas taikomas ir asmenims, kurie naudojasi laisvo judėjimo teise pagal Europos Sąjungos teisę.

11. Pareiškėja D. P. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad:

11.1. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) jai išduotas 2017 m. kovo 9 d. tuo pagrindu, jog ji yra Europos Sąjungos piliečio šeimos narė, tai aiškiai parašyta žodžiu bei nurodytas išdavimo pagrindas – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Atsižvelgiant į šias nuostatas, atžymos pase Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjos teigimu, nepatvirtina visų vykimų per valstybės sieną, nes dalies vykimų metu atžymos nebuvo dedamos, vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 11 straipsnio 3 dalies g) punkto reikalavimais.

11.2. Aplinkybę, jog atvykimo ar išvykimo datos spaudai nededami, o nuodugnūs patikrinimai kertant valstybės sieną atliekami pasirinktinai, patvirtina byloje pateikti įrodymai. Migracijos departamento pateiktais 2019 m. vasario 14 d. VSAT informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pareiškėja su (duomenys neskelbtini) pasu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo jo išdavimo datos 2018 m. rugsėjo 18 d. iki prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimo datos 2018 m. gruodžio 21 d. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vyko 16 kartų, tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pase Nr. (duomenys neskelbtini) yra 11 Lietuvos Respublikos datos spaudų žyminčių vykimus per Lietuvos Respublikos sieną. Pase nėra atžymų nurodytų apie vykimus per valstybės sieną 2018 m. spalio 2 d., 2018 m. spalio 14 d., 2018 m. spalio 28 d., 2018 m. lapkričio 11 d. ir 2018 m. lapkričio 30 d. Pase taip pat nėra Lenkijos Respublikos datos spaudo apie atvykimą 2018 m. gruodžio 12 d., nors yra tos dienos datos spaudas apie išvykimą iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities pasienio kontrolės punkte Mamonovo, kuris yra ant valstybės sienos su Lenkijos Respublika. Pareiškėja atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad vertinant vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis, užfiksuotus VSAT informacinėje sistemoje, minimu laikotarpiu matomi trys paeiliui atvykimai į Lietuvos Respubliką: 1) 2018 m. spalio 25 d.; 2) 2018 m. spalio 28 d.; 3) 2018 m. lapkričio 8 d., visi vykimai per Raigardo pasienio kontrolės punktą iš Baltarusijos Respublikos ir tuo laikotarpiu nėra fiksuota išvykimų iš Lietuvos Respublikos. Apie pareiškėjos vykimus per valstybės sieną nurodytu laikotarpiu nėra pateikta ir Migracijos departamento duomenyse, pateiktuose iš Latvijos Respublikos bei Lenkijos Respublikos, taip pat nėra nei vienos valstybės datos spaudų atžymų pase. Vien tik vertinant šį trumpą laikotarpį matyti, jog atsakovo pateiktų duomenų nepakanka nustatyti, kiek laiko ji buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos. Atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktame išraše apie jos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius taip pat yra nemažai klaidų ir neatitikimų.

11.3. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinis pranešimas neatitinka tikrovės. Šis tarnybinis pranešimas surašytas 2019 m. gegužės 17 d. apie 2018 m. gruodžio 12 d. ir 21 d. įvykius. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos atstovą, nėra nei įgaliojimo, nei atstovavimo sutarties, nenurodoma nei kas yra pareiškėjos atstovas, nei kokius dokumentus jis pateikė, nėra jokių įrašų apie dokumentų priėmimą 2018 m. gruodžio 21 d. ir juos pateikusį asmenį (išskyrus atžymą, kad tą dieną pareiškėja asmeniškai pateikė prašymą), papildomai pateiktų dokumentų registracijos duomenų. Atsakovo pateiktoje medžiagoje nėra nei vieno dokumento, kurio data būtų nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki gruodžio 21 d., todėl nurodoma aplinkybė apie 2018 m. gruodžio 21 d. pateiktus papildomus dokumentus, kurių neva trūko 2018 m. gruodžio 12 d., yra akivaizdžiai melaginga. Pareiškėja patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 12 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje nebuvo ir jokių dokumentų nurodytą dieną nepateikė, todėl mano, jog turi būti sprendžiamas klausimas dėl asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl dokumento klastojimo ir suklastoto dokumento pateikimo. Todėl prašo apie galimai suklastotą teismui pateiktą oficialų dokumentą – Tauragės

apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus vyresniojo specialisto E. R. 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinį pranešimą Nr. 85-PR2-3857 – pranešti prokurorui.

11.4. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog 2018 m. gruodžio 21 d. jos pagal VSAT informacinės sistemos ir Migracijos skyriaus duomenis Lietuvoje nebuvo, tačiau Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriuje 2018 m. gruodžio 21 d. yra registruotas prašymas Nr. 85-PC304991 išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, kuris pasirašytas ir pateiktas asmeniškai pareiškėjos, prašyme nėra duomenų, kad jis pateikiamas per atstovą ar įgaliotinį, taip pat nėra pridėta nei atstovavimo sutartis nei įgaliojimas pateikti prašymą ar dokumentus. Tai dar kartą patvirtina, jog pagal Europos Parlamento ir tarybos Direktyvą 2004/38/EB laisvo judėjimo teise besinaudojančių asmenų buvimo šalyje laikotarpiui nustatyti VSAT informacinės sistemos duomenys yra nepakankami.

Teisėjų kolegija


12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nustačius, jog ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, teisėtumo bei pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą patenkino, spręsdamas, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

15. Teisinius santykius dėl pareiškėjos prašomo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 1 d.). Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Minėtos nuostatos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygom, t. y. jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas; leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 81 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

16. Aprašo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 3 d.) 36 punkte numatyta, kad jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu, tai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9, 9 1 ir 11 dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

17. Vadovaujantis Aprašo 37 punktu, nustatant, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, įvertinami šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje (37.1 p.); Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis (37.2 p.); mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis (37.3 p.); turimi kitų valstybių išduoti

leidimai gyventi ir vizos (37.4 p.); kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos (37.5 p.); vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (37.6 p.); sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir / ar Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis (37.7 p.); nepilnamečių vaikų ugdymo, mokymosi, studijavimo ar sveikatos priežiūros ikimokyklinio ugdymo, mokymo ar sveikatos priežiūros įstaigose vieta ir laikotarpis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat nepilnamečių vaikų duomenys, nurodyti aprašo 37.3–37.6 punktuose (37.8 p.); sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, turimas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat sutuoktinio ar asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, duomenys, nurodyti aprašo 37.1–37.8 punktuose (37.9 p.); pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, migracijos tarnybos ir (ar) Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas, taip pat atlikus aprašo 36 punkto antrojoje pastraipoje nurodytą įvertinimą nustatyti duomenys apie laikotarpį (-ius), kai užsienietis neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (37.10 p.).

18. Pagal Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 p.); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.2 p.); jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis nustatoma, kad užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu, buvo teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas nuo pirmos dienos po paskutinės atliktos laisvės atėmimo bausmės (38.21 p.).

19. Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 53 straipsnio 10 dalimi ir 55 straipsnio 2 dalimi bei Aprašo 38.2 papunkčiu. Atsakovas, atsižvelgdamas į VSAT informacinės sistemos duomenis, sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėja per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas, t. y. daugiau nei 29 mėnesius).

20. Pareiškėja skunde nesutiko su minėta Migracijos departamento išvada, teigdama, kad VSAT informacinės sistemos duomenys apie jos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną negali atspindėti, kiek laiko ji gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar kiek laiko buvo išvykusi. Pareiškėja teigė, kad jai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, todėl ji naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise ir patikrinimai per duomenų bazes, kertant išorines Šengeno erdvės sienas, galėjo būti atliekami nesistemingai, t. y. ne kiekvieną kartą jai vykstant per valstybės sieną.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime tik apibendrintai nurodė pareiškėjos nebūtų Lietuvos Respublikoje dienų skaičių, nedetalizavo ir nesukonkretino, kokie tiksliai laikotarpiai laikomi pareiškėjos nebūtais Lietuvoje, dėl ko Sprendimą pripažino kaip neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra konstatavęs, jog ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., LVAT 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma LVAT praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). LVAT šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).

23. LVAT laikosi pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo ir pareiškėjos skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėja galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Migracijos departamento sprendimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su VSAT informacinės sistemos duomenų nepakankamumu išvadai, jog ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Nors, kaip skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Migracijos departamentas Sprendime nedetalizavo ir nesukonkretino, kokie tiksliai laikotarpiai laikomi pareiškėjos nebūtais Lietuvoje, minėti individualaus administracinio akto trūkumai nevertintini kaip esminiai. Atsakovui ginčijamame sprendime konstatavus, jog pareiškėja per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas, o pareiškėjai minėtą išvadą ginčijant teisme, būtent pirmosios instancijos teismui kilo pareiga patikrinti ginčijamo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.

25. LVAT savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus. Tai matyti ir iš procesinės teisės normų, įtvirtintų ABTĮ, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 56 str. 4 d., 80 str.). ABTĮ 12 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 80 straipsnis numato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 56 str. 4 d.). Taigi, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.) Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis pripažįsta teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.) (žr., pvz. LVAT 2016 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2353-146/2015).

26. Aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kita vertus, administracinio teismo aktyvus

vaidmuo byloje (ABTĮ 10, 80 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus pareiškėjo ar kitų bylos proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma liečiamumo, leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-423-146/2017).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino teismo posėdžio metu atsakovo atstovės pateikto prašymo atidėti teismo posėdį, siekiant pateikti papildomą informaciją apie pareiškėjos buvimą Lietuvos Respublikoje ir už jos teritorijos ribų, motyvuodamas, tuo, jog nenustatyta priežasčių, dėl kurių šie duomenys nebuvo pateikti su atsiliepimu, taip pat atsižvelgiant į specialius teisės aktuose nustatytus bylos nagrinėjimo terminus ir į VAĮ įtvirtintus reikalavimus skundžiamame sprendime motyvuoti priimtą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju teismas nustatęs, kad įrodymai dėl bylai esminę reikšmę turinčios aplinkybės – išvados dėl pareiškėjos buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 898 dienas, yra prieštaringi, turėjo imtis priemonių jiems pašalinti. Teismo posėdžio atidėjimas ir galimybės atsakovo atstovei pateikti papildomą informaciją suteikimas, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, kadangi pagal ABTĮ 11 straipsnio 1 dalį teismo siekis išnagrinėti bylą per vieną teismo posėdį neturi pakenkti tinkamam bylos išnagrinėjimui. Šiuo atveju skundžiamas sprendimas iš esmės ir buvo grindžiamas argumentais, kad atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankamai tikslūs ir nekeliantys abejonių, atsakovas ginčijamame sprendime nedetalizavo ir nesukonkretino, kokie tiksliai laikotarpiai laikomi pareiškėjos nebūtais Lietuvoje, tačiau pirmosios instancijos teismas pats šių aplinkybių netyrė ir nevertino, taip pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 80 str.).

28. Byloje taip pat buvo keliamas klausimas dėl pareiškėjos, kaip šeimos nario, statuso. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šiuo aspektu pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėja nelaikoma Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nare, ir tai vertino kaip prieštaravimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams. Tačiau pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčijamas sprendimas ir šiuo aspektu neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, padarė neįvertinęs Sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

29. ABTĮ 86 straipsnis nustato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.); teismo sprendimas negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kurių konfidencialumas yra užtikrintas, parodymais (4 d.).

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą).

31. Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais (ABTĮ 10, 78 str.).

32. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas procesinės teisės normas (ABTĮ 80 str.), nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas byloje negali priimti galutinį sprendimą. Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent

kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

34. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (išrašą apie pareiškėjos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius, Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus vyresniojo specialisto E. R. 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinį pranešimą), kuriais siekia pagrįsti ginčijamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovo pateikti nauji įrodymai turėtų būti įvertinti kitų byloje esančių įrodymų kontekste bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo.

35. Dėl pareiškėjos prašymo pranešti prokurorui apie galimai suklastotą teismui pateiktą oficialų dokumentą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo, priėmusio ginčijamą sprendimą, veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų nusikalstamos veikos požymių. Be to, reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 111 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 111 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 111 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjai neužkirstas kelias pačiai kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.



RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-487-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02634-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)


NUTARTIS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Natalex“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja Y. T. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I- „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei Y. T.“; 2) įpareigoti atsakovą išduoti Y. T. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento 2018 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I- ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. balandžio 25 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtu sprendimu proporcingai patenkintų reikalavimų daliai taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 16,88 Eur bylinėjimosi išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už advokato suteiktas teisines paslaugas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai. Kadangi apeliacinės instancijos teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, teismas vertino, kad pareiškėjos skundas iš esmės patenkintas 50 proc.

Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40–41 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7, 8.2, 8.16, 8.19 ir 9 punktais.

Spręsdamas pateikto prašymo pagrįstumo klausimą teismas pareiškėjos pateiktus įrodymus, t. y. 2018 m. lapkričio 30 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2018/31, iš kurios matyti, kad pareiškėjai advokatas A. N. išrašė 800 Eur sąskaitą už suteiktas teisines paslaugas bei 2019 m. sausio 17 d. pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 854880, patvirtinančiu minėtam advokatui sumokėtą 800 Eur sumą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vertinant prašymo priteisti 600 Eur už skundo parengimą pagrįstumą nagrinėjamu atveju aktualus 2018 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris sudarė 895,20 Eur, todėl

pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo parengimą galėjo būti priteista 2 238 Eur (895,2 Eur x 2,5). Teismas vertino, kad pareiškėjos prašoma priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomos priteisti 160 Eur sumos už prašymo į bylą įtraukti trečiąjį suinteresuotąjį asmenį uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Natalex“ parengimą pagrįstumą, nustatė, kad nagrinėjamu atveju aktualus 2018 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris sudarė 895,20 Eur, todėl pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už minėtą prašymą galėjo būti priteista 358,08 Eur (895,2 Eur x 0,4). Teismas vertino, kad pareiškėjos prašoma priteisti 160 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą suma neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyto dydžio.

Vertindamas prašymą priteisti 40 Eur už advokato pasirengimą ir atstovavimą 2018 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje, teismas pažymėjo, kad pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą nustatytas 0,1 koeficientas. Vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Teismas iš bylos medžiagos nustatęs, kad teismo posėdis administracinėje byloje Nr. eI-490-189/2019, įvykęs 2018 m. gruodžio 10 d., truko 35 min., ir atsižvelgdamas į nagrinėjamu atveju aktualų 2018 m. II ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, kuris sudarė 926,7 Eur, vertino, jog pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už atstovavimą teismo posėdyje galėjo būti priteista 92,67 Eur (926,7 Eur x 0,1). Teismas pripažino, kad pareiškėjo prašoma priteisti 40 Eur bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą teismo posėdyje suma neviršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyto dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, sprendė, kad pareiškėjai priteistina 400 Eur ((600 Eur + 160 Eur + 40 Eur) x 0,5 proc.) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė 2018 m. lapkričio 30 d. sąskaitą už teisinęs paslaugas Nr. 2018/31, kurioje nurodyta, jog pareiškėja turi sumokėti 800 Eur advokatui A. N. už teisines paslaugas pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. 2018/0731. Su minėtu pareiškėjos prašymu taip pat buvo pateiktas 2019 m. sausio 17 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 854880, iš kurio nėra aišku, už kokias paslaugas (reikalingas žodis nepabrauktas) asmuo, kuris nėra pareiškėja (kvite taip pat nepažymėta, kad pinigai sumokėti pareiškėjos vardu) minėtam advokatui sumokėjo 800 Eur. Atsakovas akcentuoja, kad pinigų priėmimo kvitas (griežtos atskaitomybės dokumentas) taip pat neturi nurodyto teisinių paslaugų sutarties numerio, nors tam kvito formoje, patvirtintoje 2005 m. gegužės 26 d. Advokatų tarybos sprendimu, yra numatyta atskira grafa. Vertindamas kartu su pareiškėjos prašymu teismui pateiktus dokumentus, atsakovas mano, kad minėti dokumentai neįrodo pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigia, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties bylinėjimosi išlaidų klausimą išsprendė neteisingai.

Teisėjų kolegija


Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria pareiškėjai iš atsakovo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, teisėtumas bei pagrįstumas.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąją skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas savo nesutikimą iš esmės grindžia argumentais, kad pareiškėjos kartu su prašymu pateikti įrodymai, detalizuojantys bylinėjimosi išlaidų dydį, neįrodo patirtų išlaidų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Tai, ar išlaidos turėtų būti priteisiamos kaip išlaidos, susijusios su administracinės bylos nagrinėjimu, kiekvienu atveju įvertina teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-393/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ginčo nutartimi priteisė pareiškėjai 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktas teisines paslaugas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir prie jo pridėtus dokumentus, sprendžia, kad pareiškėja realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad 2019 m. sausio 17 d. grynųjų pinigų priėmimo kvite Serija LAT Nr. 854880 nepabrauktas žodis, už kokias paslaugas sumokėta 800 Eur suma, kai yra pateikta sąskaita už teisines paslaugas ir ataskaita, kurioje detalizuotos suteiktos paslaugos, nesudaro pagrindo vertinti, jog šiuo nagrinėjau atveju nėra aišku, už kokias teisines paslaugas pinigų priėmimo kvitas buvo išrašytas. Pažymėtina ir tai, kad nors 2019 m. sausio 17 d. grynųjų pinigų priėmimo kvite Serija LAT Nr. 854880 kaip mokėtojas pasirašė ne pareiškėja, o A. K., teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad atliktas mokėjimas buvo būtent už šioje nagrinėjamoje byloje patirtas išlaidas, kadangi A. K. yra UAB „Natalex“ direktorius, kurioje pareiškėja ketino įsidarbinti (II t., b. l. 62).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju svarbių aplinkybių visumą (į proporcingai patenkintų skundo reikalavimų dalį, į pareiškėjai suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir kompleksiškumą, į prašymo turinį, į Rekomendacijose nustatytus maksimalius rekomenduojamus užmokesčio dydžius) ir išsamiai pasisakė dėl jų vertinimo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, tinkamai taikė Rekomendacijų 2, 7, 8.2, 8.16, 8.19 ir 9 punktų nuostatas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl pagrįstai sumažino pareiškėjos prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydį. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS



2019-12214 2019-07-25 2019-07-17 2019-07-17 -

Administracinė byla Nr. eA-869-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00529-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų matmenys“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų matmenys“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Žabas“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Investicijų matmenys“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Kauno filialo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. KAKT-265 ir 2017 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. KAKT-531 bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. csprl-70 (toliau – ir sprendimai) ir įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti nekilnojamojo turto registro duomenis į žemės sklypą (įrašo eilės Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas nurodė, jog „Investicijų matmenys“ 2016 m. kovo 10 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau – ir Sutartis) iš UAB „Žabas“ įsigijo pastatus ir statinius, esančius valstybei priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Kartu su pastatais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.394 (toliau – ir CK) straipsniu, turint žemės savininko Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sutikimą, buvo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4cfec5b0ae2c11e98451fa7b5933515d

perimtos visos teisės bei pareigos į 0,1690 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kylančios iš 1995 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas įregistravo nuosavybės teises į pastatus Nekilnojamojo turto registre, tačiau pastebėjo, jog nebuvo įregistruotas nuomininko pasikeitimas, todėl kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą su prašymu užregistruoti nuomininko pasikeitimą. VĮ Registrų centro Kauno filialas priėmė sprendimą Nr. KAKT-265 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“, kuriuo nusprendė sprendimo priėmimą atidėti, siūlydamas iki 2017 m. sausio 28 d. pateikti nuomotojo (NŽT skyriaus) ir naujo nuomininko pasirašytą susitarimą dėl įregistruotos nuomos sutarties pakeitimo.

4. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. KAKT-265 ir užregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuomininko (UAB „Investicijų matmenys“) pasikeitimą. VĮ Registrų centras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2017 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą Nr. csprl-70, kuriuo nusprendė palikti galioti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. KAKT-265.

5. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, netinkamai išaiškino teisės aktų reikalavimus, dėl to atitinkami sprendimai turi būti panaikinti ir VĮ Registrų centro Kauno filialas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl juridinio fakto įregistravimo.

6. Pirkimo – pardavimo sutartyje šalys 3.1.1 punktu aiškiai susitarė, jog UAB „Žabas“ perleidžia teises ir pareigas į 0,1690 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kylančias iš 1995 m. lapkričio mėn. 13 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), naujajam įgijėjui UAB „Investicijų matmenys“. Pirkimo – pardavimo sutartis buvo vienintelis ir pagrindinis dokumentas, kurio pagrindu iš pastatų savininko pereina naujajam savininkui teisės į žemės sklypo, ant kurio stovi statiniai, nuoma. Tai, kad sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje buvo perkeltos ir žemės sklypo savininko sutikime nurodytos sąlygos, tarp kurių buvo nurodyta ir informacija apie naujojo savininko pareigą kreiptis dėl nuomos sutarties pakeitimo, pareiškėjo nuomone, nereiškė, kad tik pasirašytas nuomos sutarties pakeitimas buvo vienintelis pagrindas įregistruoti juridinį faktą apie nuomos teisių perleidimą.

7. Pareiškėjas teigė, kad VĮ Registrų centro Kauno filialas ir VĮ Registrų centras, priimdami sprendimus, pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, nes juose nenurodė teisės aktų, kuriais remiantis pareiškėjas turėtų pateikti reikalaujamą nuomotojo ir nuomininko pasirašytą susitarimą, jog būtų įregistruotas juridinis faktas apie nuomininko teisių ir pareigų perleidimą.

8. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas nurodė, jog juridinis faktas apie sudarytą nuomos sutartį yra registruojamas išimtinai tik nuomos sutarties

pagrindu. Taip pat tik nuomos sutarties pagrindu yra įrašomi duomenys apie nuomotoją ir nuomininką Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas nepateikė teisės aktų nustatyta tvarka privalomo susitarimo tarp nuomininko ir nuomotojo dėl valstybinės žemės sklypo nuomos, nors tokia galimybė buvo sudaryta atidėjus sprendimo priėmimą.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.11. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT nurodė, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Valstybinės žemės

sklypus teisės aktų nustatyta tvarka kaip valstybinės žemės patikėtinis išnuomoja ir kitų asmenų nuosavybėn perleidžia NŽT. Atlikus sklypo patikrinimą vietoje, pareiškėjas 2016 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 8SD-7456-(14.8.125E.) buvo informuotas, kad visas žemės sklypas negali būti išnuomotas dėl dalies neeksploatuojamų statinių, todėl įpareigojo pateikti planą pagal teisės aktų reikalavimus dėl naudojamų statinių. NŽT pažymėjo, jog dėl žemės sklypo nuomos bus sprendžiama gavus papildomus duomenis iš pareiškėjo.

II.

12. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Investicijų matmenys“ skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, jog UAB „Investicijų matmenys“ 2016 m. kovo 10 d. notariškai patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartimi iš UAB „Žabas“ įsigijo pastatus ir statinius, esančius valstybei priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas pagal 1995 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotas UAB „Žabas“. 1995 m. nuomos sutarties juridinis faktas registruotas viešame registre.

14. Teismas konstatavo, jog sutartyje buvo įtvirtinta sąlyga, kad naujasis pastatų savininkas per vieną mėnesį nuo nuosavybės teisių į statinius ar įrenginius įregistravimo Nekilnojamojo turto registre privalo kreiptis į NŽT Kauno miesto

skyrių su prašymu pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartį.15. Byloje buvo nustatyta, kad 2016 m. vasario 10 d. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo sutikimu Nr. 8ST-183-

(14.8.5.) perleisti valstybinės žemės sklypo nuomos teisę NŽT sutiko, kad UAB „Žabas“ perleistų 0,1690 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), išnuomoto pagal 1995 m. lapkričio 13 d. valstybinės nuomos sutartį, nuomos teisę ir nurodė, jog naujasis pastatų ir statinių savininkas per 1 mėnesį nuo nuosavybės teisės į pastatus ir statinius įregistravimo privalo kreiptis į NŽT Kauno skyrių.

16. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į nekilnojamojo turto registratorių kreipėsi dėl naujos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo fakto išviešinimo, tačiau naujos valstybinės žemės nuomos sutarties ar jos pakeitimo, t. y. dokumento, kuris buvo numatytas sutarties 3.1. punkte, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepateikė.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas VĮ Registrų centro Kauno filialui nepateikė pagal teisės aktų reikalavimus įforminto žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimo (ar naujos nuomos sutarties), pagal kurį daikto savininkas (jo patikėtinis) būtų išnuomojęs valstybinės žemės sklypą pareiškėjui, todėl pagrįstai, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 3 punktu, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. KAKT-265 buvo sudaryta galimybė jį pateikti, nustatant prašymo trūkumus, o minėto dokumento nepateikus, 2017 m. kovo 2 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimu Nr. KAKT-531 pareiškėjo prašymas netenkintas, VĮ Registrų centro 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. csprl-70 sprendimai teisėtai palikti galioti.

III.

18. Pareiškėjas UAB „Investicijų matmenys“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išaiškinta, jog CK 6.394 straipsnyje nustatyta, kad pirkėjui kartu su nuosavybės teise į nekilnojamąjį daiktą perduodamos ir teisės į tą žemės sklypo dalį, kurią daiktas užima ir kuri yra būtina jam naudoti pagal paskirtį. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir pardavėjas. Pažymėtina, kad pagal CK 6.393 straipsnio 3 dalį žemės naudojimo teisė naujajam nekilnojamojo daikto savininkui pereina įstatymo pagrindu, todėl tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, specialaus teisių į žemę perdavimo įforminimo nereikalaujama.

18.2. Pareiškėjas mano, jog tik pradinis įrašas apie juridinį faktą – sudaryta nuomos sutartis, registruojamas nuomos sutarties pagrindu. Tuo metu duomenys apie pasikeitimą gali ir turi būti daromi remiantis ir kitais dokumentais, kurie patvirtina atitinkamų duomenų pasikeitimą. Tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 7 ir 10 punktai.

18.3. Pareiškėjas kreipėsi ne dėl naujos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo fakto išviešinimo, bet dėl esamos, sudarytos dar 1995 m. valstybinės žemės nuomos sutarties, šalies pasikeitimo fakto išviešinimo. Aplinkybė, jog pasikeitė statinių savininkas, nereiškia, kad buvo nutraukta ar pasibaigė valstybinės žemės nuomos sutartis. Pastatų savininko pasikeitimas sąlygojo nuomos sutarties šalies (nuomininko) pasikeitimą pagal įstatymą. Pažymėtina, kad sutarties 3.1. punkte joks dokumentas, kurio teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui, nėra minimas. Atitinkamame punkte nurodyta tik pareiškėjo prievolė kreiptis į NŽT dėl sutarties pakeitimo, ką pareiškėjas padarė.

18.4. VĮ Registrų centro Kauno filialas skundžiamame sprendime nurodo, jog Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad sprendimą pakeisti išnuomoto žemės sklypo nuomininką priima atitinkama institucija. Tačiau 9 straipsnio 1 dalis reglamentuoja tik, kas priima sprendimus išnuomoti valstybinės žemės sklypus, ir joje (įskaitant ir 4 punktą) visiškai nereglamentuojama žemės nuomininko pasikeitimo tvarka. Nei Žemės įstatymas, nei joks kitas įstatymas nenumato, jog dėl valstybinės žemės nuomininko pasikeitimo turėtų būti priimami kokie nors sprendimai, taip pat jog toks sprendimas yra būtinas.

19. Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir jo naujos redakcijos 45 punktas imperatyviai numato, kad perleidžiant žemės nuomos teisę į visą žemės sklypą, pakeičiama valstybinės žemės nuomos sutartis – joje įrašomas naujasis nuomininkas, tačiau valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygos nekeičiamos. Šį valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimą pasirašo naujasis

nuomininkas ir nuomotojas. Ši teisės norma laikytina specialiąja CK nuostatų, kuriomis remiasi pareiškėjas apeliaciniame skunde, atžvilgiu.

19.2. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nekvestionuoja fakto, jog UAB „Žabas“ pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškė valią, kad perleidžia pareiškėjui sklypo nuomos teisę, tačiau juridinio fakto apie sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį išviešinimui būtina ir žemės savininko valia, šiuo atveju NŽT. 2016 m. vasario 10 d. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjos sutikimas, kuriuo ši institucija sutinka, kad UAB „Žabas“ perleistų sklypo nuomos teisę pareiškėjui, vertintinas kaip valios išreiškimas dėl tolimesnio susitarimo sudarymo. Šiuo sutikimu tik išreiškiama valia perleisti nuomos teisę, tai nėra tapatu dvišalio rašytinio susitarimo dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo sudarymui.

19.3. Statinių pirkimo – pardavimo sutarties VIII skyriuje aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kokios konkrečios daiktinės teisės, žymos bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre pagal šią sutartį, t. y. „Įsiskolinimas už įgytą turtą“ bei „Sąlyga neperleisti turto trečiajam asmeniui“. Jokių kitų žymų ir juridinių faktų, kurie galėtų būti registruojami Nekilnojamojo turto registre šios sutarties pagrindu, notaro patvirtintoje statinių pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodyta.

19.4. Nesant sudarytos nuomos sutarties, naujasis statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri naujajam statinių savininkui pereina kartu (tuo pačiu momentu) su nuosavybės teisėmis, tačiau tai nereiškia, jog taip pat savaime nustatyti ir nauji valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties rašytinio dvišalio pakeitimo.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir remiasi šiais argumentais:

20.1. NŽT Kauno miesto skyrius, nustatęs, kad žemės sklypo dalis nėra būtinajame esantiems (nefunkcionuojantiems, apleistiems, apgriuvusiems ir neeksploatuojamiems pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį statiniams) statiniams eksploatuoti ir nėra naudojama, nusprendė, jog visas žemės sklypas negali būti išnuomotas, ir apie tai 2016 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 8SD-7456-(14.8.125 E.) pranešė pareiškėjui. Šiame rašte pareiškėjui buvo nurodyti teisės aktų reikalavimai bei sąlyga, kad tik pateikus pirmiau minėto žemės sklypo planą su pagal taisyklių reikalavimus išskirtomis dalimis statinių (prie funkcionuojančių ir eksploatuojamų statinių, kurie naudojami pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį) eksploatavimui, NŽT Kauno miesto skyrius galės spręsti dėl žemės sklypo nuomos.

20.2. 2017 m. rugsėjo 4 d. gautas UAB „Investicijų matmenys“ raštas, iš kurio matyti, kad dalis statinių yra išnuomoti, o kiti užkonservuoti ir į juos negalima patekti, bei nurodyta, kad pastatams reikalinga renovacija. NŽT nuomone, toks pareiškėjo raštas patvirtina tą aplinkybę, kad visi statiniai žemės sklype nėra naudojami ir nefunkcionuoja pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotųjų paskirtį.

20.3. Nekilnojamojo turto registratoriui nesuteikta teisė nustatinėti tarp sutarčių šalių kilusių teisių ir pareigų pagal pateiktus įvairaus pobūdžio dokumentus, spręsti klausimus dėl teisės naudotis žemės sklypu (šie klausimai sprendžiami vadovaujantis CK 6.394 straipsniu).

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. KAKT-265 ir 2017 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. KAKT-531 bei VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. csprl-70 teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teritorinį registratorių, iš esmės siekė įregistruoti Nekilnojamojo turto registre juridinį faktą apie valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomininko pasikeitimą 2016 m. kovo 10 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu.

23. Pagal bylos duomenis, teritorinis registratorius 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. KAKT-265, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atidėjo sprendimo priėmimą, nurodydamas pareiškėjui iki 2017 m vasario 28 d. pateikti žemės sklypo nuomotojo (NŽT skyriaus) ir naujojo nuomininko

pasirašytą susitarimą dėl įregistruotos valstybinės žemės nuomos sutarties pakeitimo. Teritorinis registratorius 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. KAKT-531 pareiškėjo prašymą atmetė, pastarajam nepašalinus 2017 m. sausio 30 d. sprendime Nr. KAKT-265 nurodytų trūkumų.

24. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. cspr1-70 paliko galioti teritorinio registratoriaus 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. KAKT-265.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs centrinio registratoriaus sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad jame (sprendime) buvo išnagrinėtas ir įvertintas abiejų teritorinio registratoriaus sprendimų pagrįstumas (tiek dėl atidėjimo, tiek dėl prašymo netenkinimo), todėl pripažino, jog pareiškėjas yra pasinaudojęs išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl abiejų teritorinio registratoriaus sprendimų apskundimo. Ginčo dėl to byloje nėra.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimų panaikinti teritorinio registratoriaus sprendimus ir centrinio registratoriaus sprendimą, kuriuo teritorinio registratoriaus sprendimai palikti galioti, atmetė. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas į nekilnojamojo turto registratorių kreipėsi dėl naujos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo fakto išviešinimo, tačiau naujos valstybinės žemės nuomos sutarties ar jos pakeitimo, t. y. dokumento, kuris buvo numatytas Sutarties 3.1 punkte, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepateikė.

27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad kreipėsi ne dėl naujos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo fakto išviešinimo, bet dėl esamos, sudarytos dar 1995 m., valstybinės žemės nuomos sutarties šalies pasikeitimo fakto išviešinimo. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, jog pasikeitė statinių savininkas, nereiškia, kad buvo nutraukta ar pasibaigė valstybinės žemės nuomos sutartis. Pastatų savininko pasikeitimas sąlygojo nuomos sutarties šalies (nuomininko) pasikeitimą pagal įstatymą.

28. Nustatyta, kad UAB „Investicijų matmenys“ notariškai patvirtinta 2016 m. kovo 10 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš UAB „Žabas“ įsigijo pastatus ir statinius, esančius valstybei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 10 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šalys numatė sąlygą, jog UAB „Žabas“ perleidžia teises ir pareigas į 0,1690 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kylančias iš 1995 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), naujajam sutartyje nurodytų pastatų ir statinių įgijėjui UAB „Investicijų matmenys“ (Sutarties 3.1.1 punktas), tačiau pagal minėtos Sutarties 3.1 punktą, buvo įtvirtinta sąlyga, kad naujasis pastatų ir statinių savininkas per vieną mėnesį nuo nuosavybės teisių į statinius ar įrenginius įregistravimo Nekilnojamojo turto registre privalo kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių su prašymu pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartį (pagrindas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 10 d. sutikimas Nr. 8ST-183-(14.8.5.) perleisti valstybinės žemės sklypo nuomos teisę).

29. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.548 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsnio 2 dalies 4 punktu, konstatavo, kad pareiškėjas VĮ Registrų centro Kauno filialui nepateikė pagal teisės aktų reikalavimus įforminto valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pakeitimo (ar naujos nuomos sutarties), pagal kurį daikto savininkas (jo patikėtinis) būtų išnuomojęs valstybinės žemės sklypą pareiškėjui, todėl pagrįstai centrinio registratoriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. cspr1-70 teritorinio registratoriaus sprendimai palikti galioti.

30. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

31. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad atitinkamo nekilnojamojo daikto registro išraše gali būti daromos žymos apie nuomos sutartis, todėl juridinis faktas – sudaryta nuomos sutartis – registruojamas nuomos sutarties pagrindu ir tik iš nuomos sutarties (ar jos pakeitimo) į nekilnojamojo turto registrą įrašomi duomenys apie nuomotoją ir nuomininką.

32. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos apsiriboja vien tik duomenų apie nekilnojamąjį daiktą, daiktinių teisių į juos, jų suvaržymų bei kitų juridinių faktų perkėlimu iš registro tvarkytojui pateiktų dokumentų į jo tvarkomą registrą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m.

rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-520/2017; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.).

33. Aptartos įstatymų nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu įrašomi duomenys, įregistruojamos daiktinės teisės į nekilnojamojo turto registrą, tačiau neaiškumų sandorio šalių materialiniuose teisiniuose santykiuose vertinimas neįeina į teritorinio registratoriaus kompetenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-233/2012).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, aktualų šiai bylai teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, tai, kad pareiškėjas dokumento, kuris buvo numatytas Sutarties 3.1 punkte, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepateikė, sutinka su teritorinio ir centrinio registratoriaus padarytomis išvadomis, kad pateikta pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo pakankamas pagrindas įregistruoti juridinį faktą dėl naujo valstybinės žemės sklypo nuomininko.

35. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų matmenys“ apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. eA-696-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00817-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 7.9(S)





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=545a2a20ae2c11e98451fa7b5933515d

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei darbo biržai (dabar Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. birželio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos teritorinės darbo biržos (toliau – ir atsakovas) 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. VDD-1887(4.1E) „Dėl veiksmų su statusais ir registracija teritorinėje darbo biržoje“ (toliau – ir Sprendimas) 4 dalį ir šio sprendimo 4 priedo „Asmenų, kuriems panaikintas bedarbio statusas, sąrašas“ 68 punktą, kuriais nuo 2017 m. gegužės 5 d. panaikintas jo bedarbio statusas Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto pagrindu, bei įpareigoti atsakovą atstatyti pareiškėjui bedarbio statusą nuo 2017 m. gegužės 5 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. gegužės 4 d. pasiūlytas darbas – salės darbuotojo darbas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Palink“ – jam buvo netinkamas, nes neatitiko jo kvalifikacijos, kompetencijos ir turimos patirties, t. y. pareiškėjas 1996 m. išklausė elektros energetikos inžinerijos studijų programą ir įgijo diplomuoto inžinieriaus kvalifikaciją, būtent pagal šią kvalifikaciją pareiškėjui buvo ieškomas darbas. Manė, kad, atsisakydamas tokio darbo, jis nepažeidė Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatų. Be to, pareiškėjas pastebėjo, kad Sprendime nenurodytos priežastys, dėl kurių jo bedarbio statusas buvo panaikintas.

3. Atsakovas Klaipėdos teritorinė darbo birža atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas apžvelgė laikotarpius, kai pareiškėjui buvo suteiktas bedarbio statusas, jam teiktas rekomendacijas

įsidarbinti ir pažymėjo, kad paskutinė pareiškėjo darbovietė buvo mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Mokymų centras“, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d., kurioje pareiškėjas dirbo pagalbiniu darbininku. Atsakovas tvirtino, jog pareiškėjas pageidavo dirbti pagal įgytą elektros energetikos inžinieriaus specialybę, tačiau duomenų bazėje tokio pobūdžio laisvų darbo vietų nebuvo užregistruota. Įvertinus laikotarpį, per kurį pareiškėjas pagal jo turimą specialybę nedirbo, nuspręsta, kad jis pagal pageidaujamą specialybę darbinės praktikos neturi. Siekiant pareiškėjo aktyvinimo darbo rinkoje, 2017 m. gegužės 4 d. jam pasirašytinai išduota rekomendacija įsidarbinti UAB „Palink“ pagalbiniu darbininku. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, kaip ilgalaikis darbo biržoje registruotas bedarbis, turintis patirties kreipiantis su rekomendacijomis įsidarbinti pas darbdavį, žinojo ir suprato tikėtinas atsisakymo įsidarbinti pasekmes, kurios nurodytos rekomendacijoje įsidarbinti, darbo ieškančio asmens atmintinėje bei konsultantų išaiškinamos žodžiu. Pareiškėjui nuvykus į UAB „Palink“ įsidarbinti, rekomendaciją jis grąžino su darbdavio atstovo atžyma „atsisakė siūlomo darbo“. Kadangi paskutinėje darbovietėje pareiškėjas dirbo pagalbiniu darbininku, laikytina, kad jam buvo pasiūlytas jo turimą darbinę patirtį atitinkantis darbas.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. M. skundą.6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas yra pasisakęs, kad ginčo santykius reglamentuojantis teisės aktas imperatyviai nenustato, kad bedarbiui, registruotam darbo biržoje, turi būti siūlomi darbo pasiūlymai tik atitinkantys asmens turimą išsilavinimą ir kvalifikaciją. Kaip matyti, asmeniui, ieškančiam darbo, gali būti suteikiamos galimybės dirbti ir kitos kvalifikacijos ar nekvalifikuotą darbą, jeigu nėra galimybės surasti asmens pageidaujamo darbo pasiūlymo (2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-613-525/2015).

7. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas buvo įregistruotas Klaipėdos teritorinės darbo biržos Klaipėdos skyriuje, jam suteiktas bedarbio statusas. Ginčijamu Klaipėdos teritorinės darbo biržos Klaipėdos skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. VDD-1887(4.1E) pareiškėjo bedarbio statusas panaikintas Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto pagrindu.

8. Kauno technologijos universiteto diplomai patvirtina, kad pareiškėjas yra įgijęs kvalifikacinį elektros energetikos inžinerijos mokslo bakalauro laipsnį, Elektrotechnikos ir automatikos fakultete baigė elektros energetikos specialybės studijų programą ir įgijo diplomuoto inžinieriaus specialybę.

9. 2015 m. rugsėjo 29 d. apsilankymo Klaipėdos teritorinės darbo biržos Klaipėdos skyriuje metu pareiškėjui buvo sudarytas individualus užimtumo veiklos planas, įteikta savarankiškos darbo paieškos kortelė. 2015 m. spalio 5–26 d. pareiškėjas savarankiškai ieškojo darbo pagal turimą išsilavinimą, tačiau neįsidarbino dėl to, kad jo netenkino atlyginimas, darbo vieta buvo užimta, darbas buvo siūlomas Vokietijoje. 2015 m. lapkričio 6 d. apsilankymo Klaipėdos skyriuje metu pareiškėjui buvo pasiūlytas darbas UAB „Jobera LT“, 2016 m. balandžio 13 d. – inžinieriaus darbas Vyriausybinių ryšių centre prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, pareiškėjas išsiuntė savo gyvenimo aprašymus, tačiau ten nebuvo įdarbintas. 2016 m. gegužės 1–27 d. pareiškėjas savarankiškai ieškojo elektriko darbo, užpildė savarankiškos darbo paieškos kortelę, tačiau neįsidarbino, nes jam darbas netiko. 2016 m. birželio 22 d. apsilankymo metu pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į UAB „Bonus admin“ dėl inžinieriaus energetiko laisvos darbo vietos, tačiau šioje darbo vietoje jis neįsidarbino. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas toliau savarankiškai ieškojo darbo pagal turimą išsilavinimą, užpildė savarankiškos darbo paieškos kortelę, tačiau neįsidarbino. 2016 m. lapkričio 29 d. apsilankymo metu pareiškėjui išduota rekomendacija įsidarbinti UAB „Skaidrola“ elektriku, darbdaviui išsiųstas pareiškėjo gyvenimo aprašymas, tačiau pareiškėjas neįsidarbino. 2017 m. vasario 7 d. apsilankymo metu pareiškėjui išduota rekomendacija įsidarbinti UAB „Grindinis“ pagalbiniu darbininku, tačiau pareiškėjas nurodė, kad įsidarbinti neplanuoja, ir atsisakė pasirašyti darbo ieškančio asmens apsilankymų kortelėje. 2017 m. gegužės 4 d. apsilankymo metu pareiškėjui išduota rekomendacija įsidarbinti UAB „Palink“ pagalbiniu parduotuvės darbininku-salės darbuotoju, ją pareiškėjas pasirašė, tačiau vėliau ji grąžinta su darbdavio atžyma „atsisakė siūlomo darbo“.

10. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pareiškėjas teigia, jog pasiūlytas pagalbinio parduotuvės darbininko darbas jam buvo netinkamas, nes neatitiko jo turimos kvalifikacijos bei darbo patirties, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad po studijų baigimo jis būtų dirbęs jo kvalifikaciją atitinkantį darbą. Teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, jog paskutinė pareiškėjo darbovietė laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d. buvo MB „Mokymų centras“, kurioje pareiškėjas dirbo pagalbiniu darbininku. Rekomendacija įsidarbinti UAB „Palink“ pagalbiniu parduotuvės darbininku pareiškėjui buvo išduota, siekiant jo aktyvinimo darbo rinkoje, atsižvelgus į tai, kad 2017 m. gegužės 4 d. atsakovo duomenų bazėje nebuvo užregistruota laisvų darbo vietų pagal pareiškėjo kvalifikaciją, bei tai, kad pareiškėjas turi 8 metų darbinės veiklos pertrauką ir pagal turimą kvalifikaciją darbinės patirties neturi. Bylos duomenys patvirtina, jog surasti pareiškėjo kvalifikaciją atitinkantį darbą nebuvo galimybės dėl to, kad arba siūlomas darbas netiko pareiškėjui, arba jo į darbą nepriėmė darbdaviai. Įvertinęs pareiškėjo darbinę patirtį, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui pasiūlytas darbas atitiko tinkamo darbo požymius, reglamentuotus Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Pareiškėjas pasiūlymą priėmė ir apie tai patvirtino savo parašu. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog įsiregistravimu Klaipėdos teritorinės darbo biržos Klaipėdos skyriuje jis nesiekė įsijungti į darbo rinką.

11. Teismas konstatavo, jog, kadangi siūlomo darbo pareiškėjas atsisakė be svarbių priežasčių, Sprendimas pareiškėjui panaikinti bedarbio statusą Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto pagrindu laikytinas pagrįstu. Be to, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Taigi, nenustatytas pagrindas jį panaikinti ir, atitinkamai, tenkinti išvestinį pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti Klaipėdos teritorinę darbo biržą atstatyti pareiškėjo bedarbio statusą.

III.

12. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

13. Pareiškėjas pakartotinai pabrėžia, jog Darbo biržoje jam darbo buvo ieškoma pagal inžinieriaus kvalifikaciją, tai pažymėta ir Darbo ieškančio asmens kortelėje. Pastebi, kad šioje kortelėje laukelis „Darbo patirtis ne pagal kvalifikaciją“ nėra užpildytas, taigi pripažinta, jog pareiškėjas patirties ne pagal kvalifikaciją neturi. Teismas pripažino, jog pareiškėjas turi pagalbinio darbininko patirtį, remdamasis vien atsakovo paaiškinimais apie pareiškėjo darbą MB „Mokymų centras“ laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d., nors byloje nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 21 d. pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas dirbo UAB „Biliarta“ administratoriumi, bet pareiškėjas paaiškina, jog jis nemokėjo dirbti šio darbo ir todėl jį labai greitai atleido, per šį laikotarpį nei administratoriaus, nei

pagalbinio darbininko darbo patirties jis neįgijo. Pareiškėjas akcentuoja, kad siekis paskatinti jo aktyvumą darbo rinkoje negali būti realizuotas neteisėtais būdais, o bandymą įdarbinti ne pagal įgytą specialybę laiko priverčiamuoju darbu, kurį draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pareiškėjas tvirtina, priešingai nei nurodo teismas, siekiantis įsijungti į darbo rinką, tačiau ne pagal bet kokią specialybę (profesiją), antraip jo mokslas būtų buvęs beprasmis. Paaiškina, jog jis neturi darbo patirties pagal kvalifikaciją, nes Darbo birža jam jo nesuranda. Pareiškėjas pastebi, jog jis 2017 m. vasario 7 d. taip pat atsisakė įsidarbinti pagalbiniu darbininku UAB „Grindinis“, bet tuomet bedarbio statusas jam nebuvo panaikintas ir tai, jo nuomone, patvirtina, jog ir atsakovas laiko, kad pagalbinio darbininko darbas nėra tinkamas elektros energetikos inžinieriui. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiame teismo sprendime yra neteisingai cituojami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-613-525/2015 pateikti išaiškinimai, kadangi citata paimta ne iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, o iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo, cituojama sprendimo dalis buvo panaikinta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2015 m. kovo 4 d. nutartyje pažymėjo, kad apie kitos kvalifikacijos ir nekvalifikuotus darbus darbo ieškantys asmenys gali būti tik informuojami, jie negali būti privalomai siunčiami dalyvauti darbuotojų atrankoje į tokį darbą, jiems neturi būti privalomai išduodamos rekomendacijos įsidarbinti į tokį darbą, nes jie nėra laikomi tinkamais darbais Įstatymo prasme. Šiuo atveju pareiškėjui 2017 m. gegužės 4 d. buvo pasiūlytas darbas, kuris, jo vertinimu, neatitinka nei jo kvalifikacijos ir kompetencijos, nei turimos darbo patirties, todėl atsakovas negalėjo Sprendimu panaikinti jo bedarbio statusą Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto pagrindu.

14. Atsakovas Klaipėdos teritorinė darbo birža atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, mano, kad teismas

visapusiškai išnagrinėjo skundą, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. VDD-1887(4.1E) „Dėl veiksmų su statusais ir registracija teritorinėje darbo biržoje“ 4 dalies ir šio sprendimo 4 priedo „Asmenų, kuriems panaikintas bedarbio statusas, sąrašas“ 68 punkto, kuriais nuo 2017 m. gegužės 5 d. panaikintas pareiškėjo bedarbio statusas, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl įpareigojimo atsakovą atstatyti pareiškėjui bedarbio statusą nuo 2017 m. gegužės 5 d.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Ginčijamas atsakovo sprendimas panaikinti pareiškėjo bedarbio statusą grindžiamas Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punktu, nustatančiu, kad bedarbio statusas panaikinamas bedarbiui be svarbių priežasčių atsisakius siūlomo tinkamo darbo arba sudaryti individualaus užimtumo veiklos planą, arba dalyvauti individualiame užimtumo veiklos plane numatytose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ar naudotis šiame plane numatytomis darbo rinkos paslaugomis.

19. Atsakovo 2017 m. gegužės 15 d. rašte pareiškėjui (b. l. 4) nurodoma, kad jam apsilankius Klaipėdos teritorinėje darbo biržoje buvo išduota rekomendacija įsidarbinti salės darbuotoju UAB „Palink“, tačiau pareiškėjas be pateisinamos priežasties atsisakė jam siūlomo tinkamo darbo, tuo pažeisdamas Užimtumo rėmimo įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punktą. Ginčijamame atsakovo sprendime individualių faktų ir argumentų dėl pareiškėjo nenurodyta, dėl ko administracinio akto negalima pripažinti atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, kas sudaro savarankišką pagrindą sprendimui panaikinti.

20. Dėl byloje pareikštų reikalavimų apimties svarbu išspręsti klausimą, ar pareiškėjui pateikta rekomendacija įsidarbinti UAB „Palink“ buvo tinkamas darbo pasiūlymas.

21. Aktualios ginčui redakcijos Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje tinkamo darbo sąvoka yra apibrėžta nurodant, jog

tinkamo darbo vienas iš būtinų požymių, kad darbas atitinka darbo ieškančio asmens kvalifikaciją arba (ir) kompetenciją ir (ar) turimą darbo patirtį. To paties straipsnio 16 dalyje nurodyta, jog tinkamas darbuotojas – asmuo, įgijęs tam tikrą kvalifikaciją arba (ir) kompetenciją ir (ar) turintis reikiamą darbo patirtį ir atitinkantis nustatytus reikalavimus konkrečiam darbui atlikti (pareigoms eiti).

22. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių Kauno technologijos universiteto diplomų kopijų pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas yra įgijęs kvalifikacinį elektros energetikos inžinerijos mokslo bakalauro laipsnį bei elektrotechnikos ir automatikos fakultete baigė elektros energetikos specialybės studijų programą ir įgijo diplomuoto inžinieriaus specialybę, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, rekomendacija įsidarbinti UAB „Palink“ pagalbiniu parduotuvės darbininku be pagrindo buvo laikyta tinkamo darbo pasiūlymu.

23. Akivaizdu, jog atsakovo siūlytas darbas neatitiko pareiškėjo kvalifikacijos ir kompetencijos, nepateikta duomenų, kad jis turėjo ir reikiamą darbo patirtį, todėl rekomendacija įsidarbinti salės darbuotoju UAB „Palink“ nelaikytina tinkamo darbo pasiūlymu Užimtumo rėmimo įstatymo prasme, o atsisakymas tokio darbo siūlymo negali sukelti Įstatymo 4 1

straipsnio 5 dalyje numatytų pasekmių. Toks teisės aiškinimas pateikiamas ir pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-613-525/2015.

24. Dėl nurodytų priežasčių skundžiama Klaipėdos teritorinės darbo biržos sprendimo dalis dėl pareiškėjo bedarbio statuso netekimo naikintina kaip nepagrįsta ir neteisėta.

25. Panaikinus skundžiamą administracinį aktą, atkuriama iki jo priėmimo buvusi padėtis (ABTĮ 94 str.), šiuo atveju – bedarbio statusas ir registracija darbo biržoje. Todėl nėra pagrindo atskirai tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir rezoliucinėje procesinio sprendimo dalyje įpareigoti atsakovą atstatyti pareiškėjo panaikintą registraciją darbo biržoje.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Klaipėdos teritorinės darbo biržos 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. VDD-1887(4.1E) „Dėl veiksmų su

statusais ir registracija teritorinėje darbo biržoje“ 4 dalies 4 priedo „Asmenų, kuriems panaikintas bedarbio statusas, sąrašas“ 68 punktą.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3855c550ae2c11e98451fa7b5933515d





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elite Motors“ (ankstesnis pavadinimas – „Cavalis“, teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Logipolija“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elite Motors“ skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (teisių perėmėjas – valstybės įmonė Registrų centras) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elite Motors“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, Filialas) 2017 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. VILRS-1119, Filialo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. VILRS-1136 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. cspr1-147; 2) įpareigoti Filialą įregistruoti 2017 m. birželio 1 d. preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VM170601 (toliau – ir Preliminarioji sutartis).

2. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atsisakymas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti žymą apie sudarytą Preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo daikto – 70/643 dalių žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), – pirkimo-pardavimo yra nepagrįstas, prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjui neaišku, kodėl atsakovas ir Komisija teigė, jog dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos, nes Preliminariojoje sutartyje yra nurodyta, jog Bendrovė yra atstovaujama jos direktorės J. Z., o kartu su Preliminariąja sutartimi atsakovui pateiktas Bendrovės vadovės išduotas įgaliojimas G. G., patvirtinantis, jog šis asmuo turi teisę teritoriniam registratoriui pateikti Preliminariąją sutartį. Pareiškėjas teigė, jog, kadangi atsakovas ginčijamą 2017 m. birželio 7 d. sprendimą priėmė nepagrįstai, jis negalėjo pastaruoju sprendimu remtis priimdamas ginčijamą 2017 m. birželio 12 d. sprendimą.

3. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre prie ginčo žemės sklypo yra padarytas įrašas apie draudimą perleisti nuosavybės teisę į jį, šiuo atveju atsakovui neužkerta kelio tenkinti pareiškėjo 2017 m. birželio 6 d. ir 9 d. prašymus, nes Preliminariosios sutarties 5.2 papunktyje pagrindinės sutarties sudarymo sąlygos yra aiškiai siejamos su teismo sprendimų, patvirtinančių pardavėjo V. M. (V. M.) nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, priėmimu, ribojimų pardavėjui valdyti, naudoti ir disponuoti šį žemės sklypą panaikinimu. Pareiškėjas tvirtino neprašantis įregistruoti daiktines teises į ginčo žemės sklypą ir pažymėjo, kad Preliminariosios sutarties nuostatos yra sąlyginės, ja nėra perleidžiamos daiktinės teisės, keičiamas ginčo žemės sklypo savininkas ar ginčo žemės sklypo teisinis statusas. Neatsiradus Preliminariojoje sutartyje numatytoms sąlygoms, pagrindinė sutartis negalėtų būti sudaryta vadovaujantis ne tik įstatymų nuostatomis, bet ir pačios Preliminariosios sutarties sąlygomis. Sudaryta Preliminarioji sutartis visiškai atitinka teisės aktus ir neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

4. Pareiškėjas pripažino, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme nenumatyta, jog registre registruojami tokie juridiniai faktai kaip preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šio įstatymo 15 straipsnyje, be kita ko, nurodoma, jog atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie pirkimo-pardavimo sutartis. Preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis yra susitarimas dėl ateityje planuojamos sudaryti pirkimo-pardavimo

sutarties, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo teisės atsisakyti įregistruoti šią sutartį. Be to, VĮ Registrų centro svetainėje (http://info.registrucentras.lt/node/9979) aiškiai nurodyta galimybė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą (žymą) apie sudarytą nekilnojamojo daikto preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį.

5. Pareiškėjo vertinimu, Komisija, nagrinėdama jo skundą, teisės normas pritaikė itin formaliai, klausimą sprendė paviršutiniškai, neatsižvelgė į faktiškai susiklosčiusią situaciją, nesigilino į tikruosius Preliminariosios sutarties šalių ketinimus bei sistemiškai nevertino šios situacijos ir teisės aktų santykio. Jis pabrėžė, kad Preliminariosios sutarties šalių ketinimai buvo aiškiai įtvirtinti šioje sutartyje, kurioje, be kita ko, aiškiai numatytos sąlygos, kurioms esant sutarties šalys sudarytų pagrindinę sutartį, t. y. panaikintas draudimas perleisti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. Nepagrįstas atsakovo atsisakymas įregistruoti Preliminariąją sutartį pažeidžia pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, todėl ginčijami sprendimai turi būti panaikinti.

6. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas teigė, jog jis ginčijamame 2017 m. birželio 7 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog dokumento, kurio

pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 3 p.), kadangi Preliminariojoje sutartyje nebuvo nurodytas asmuo, atstovaujantis Bendrovei. Pareiškėjas kartu su 2017 m. birželio 9 d. prašymu pakartotinai pateikė Preliminariąją sutartį, kurioje jau buvo nurodytas Bendrovei atstovaujantis asmuo – direktorė J. Z., tokiu būdu patvirtindamas, jog sutinka su atsakovo nustatytu trūkumu, ir jį ištaisydamas, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas galbūt siekia suklaidinti teismą, tvirtindamas, jog jam neaišku, kokiu pagrindu Filialas ir Komisija teigia, jog dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos. Be to, atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjas jam pateikė dvi savo turiniu skirtingas preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau tos pačios datos ir numerio, todėl kyla abejonių dėl jo sąžiningumo. Atsakovui neaišku, kodėl pareiškėjas skunde dėsto argumentus dėl G. G. išduoto įgaliojimo, nes dėl šio įgaliojimo turinio ir formos nekilo abejonių. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo nuostatomis ir teismų praktika, kurioje aiškinami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslai, tvirtino, jog jis tinkamai pritaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktą ir pagrįstai šiuo pagrindu netenkino pareiškėjo prašymų. Atsakovo vertinimu, tiek jis, tiek Komisija, priimdami ginčijamus sprendimus, veikė jiems teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose, jokių jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, ginčijamus sprendimus priėmė pagrįstai ir teisėtai, tinkamai įvertinę jiems pateiktus dokumentus bei šiuo atveju taikomas teisės normas.

8. Trečiasis suinteresuota asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis, remdamasis Komisijos 2017 m. birželio 26 d. sprendime Nr. cspr1-147 išdėstytais motyvais.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Elite Motors“ skundą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Filialui pateikė 2017 m. birželio 6 d. prašymą „Dėl žymos įregistravimo“ su 2017 m. birželio 1 d. preliminariąja pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. VM170601 ir 2017 m. birželio 5 d. įgaliojimu, prašydamas įregistruoti žymą apie tarp V. M. ir Bendrovės sudarytą Preliminariąją sutartį. Atsakovas ginčijamu 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. VILRS-1119 atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, kadangi nekilnojamojo daikto – ginčo žemės sklypo registro įraše Nr. 1/26497 2015 m. gruodžio 7 d. įregistruota žyma – draudimas perleisti nuosavybės teisę (įregistravimo pagrindas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. I-11829-968/2015), be to, Preliminariojoje sutartyje nenurodytas asmuo, atstovaujantis Bendrovę.

11. Pareiškėjas į Filialą pakartotinai kreipėsi 2017 m. birželio 9 d., kartu su prašymu „Dėl žymos įregistravimo“ pateikė Preliminariąją sutartį, kurioje jau buvo įrašyta, jog Bendrovei atstovauja direktorė J. Z., bei 2017 m. birželio 5 d. įgaliojimą. Atsakovas ginčijamu 2017 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. VILRS-1136 atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nes ginčo žemės sklypo registro įraše Nr. 1/26497 2015 m. gruodžio 7 d. įregistruota žyma – draudimas perleisti nuosavybės teisę, ir nurodė, kad pareiškėjas apie tai jau buvo informuotas 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. VILRS-1119.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais atsakovo sprendimais, kreipėsi į Komisiją, kuri ginčijamu 2017 m. birželio 26 d. sprendimui Nr. cspr1-147 atsakovo sprendimus paliko galioti.

13. Teismas, įvertinęs ginčo aplinkybes ir bylai aktualų teisinį reglamentavimą, pabrėžė, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus

http://info.registrucentras.lt/node/9979

registruoti nekilnojamojo turto registre, kadangi registre yra 2015 m. gruodžio 7 d. įrašas apie draudimą perleisti nuosavybės teisę. Nekilnojamojo turto registre įregistravus žymą apie sudarytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, žemės sklypo teisinis statusas būtų neišlaikytas toks, koks jis buvo ginčo momentu, ir nebūtų tinkamai užtikrintas teismo sprendimo galimas įvykdymas. Teismas priėjo prie išvados, kad nei atsakovas, nei Komisija, priimdami ginčijamus sprendimus, nepažeidė jokių jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, įvertino jiems pateiktus dokumentus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

III.

14. Pareiškėjas UAB „Elite Motors“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

15. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjas pakartotinai atkreipia dėmesį į Preliminariosios sutarties 5.2 papunktyje išdėstytas sąlygas ir pažymi, jog jis ir neprašo įregistruoti daiktines teises į ginčo žemės sklypą. Dėl Preliminariojoje sutartyje nustatytų sąlygų, tokią sutartį įregistravus, nei būtų pakeistas ginčo žemės sklypo teisinis statusas, nei atsirastų kliūtys teismo sprendimo įvykdymui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tuo atveju, jei byloje, kurios metu buvo įregistruotas minėtas draudimas, būtų priimtas ginčo žemės sklypo savininkui palankus sprendimas, draudimas disponuoti ginčo žemės sklypu būtų panaikintas ir pareiškėjas įgytų teisę įsigyti šį žemės sklypą. Be to, pareiškėjo vertinimu, teismas šiuo atveju teisės normas taikė formaliai, klausimą sprendė paviršutiniškai, neatsižvelgė į faktiškai susiklosčiusią situaciją, nesigilino į tikruosius Preliminariosios sutarties šalių ketinimus, nevertino Preliminariosios sutarties nuostatų ir kt.

16. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.17. Atsakovo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas neprieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi

jame atsakovo veiksmai buvo išnagrinėti visais aspektais. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais bei pažymi, kad net pats Preliminariosios sutarties sudarymo faktas prieštarauja Nekilnojamojo turto registre paviešintam draudimui perleisti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjas cituojamą teismų praktiką ir teisės normas nurodė netiksliai, bei akcentuoja, jog administracinės bylos Nr. eAS-728-492/2017, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi vadovavosi pareiškėjas, faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, teigdamas, jog teismas nepagrįstai nesigilino į tikruosius Preliminariosios sutarties šalių ketinimus, painioja teismų kompetenciją, kadangi tikruosius sutarties šalių ketinimus gali nagrinėti tik bendrosios kompetencijos teismas.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi, išnagrinėjęs UAB „Logipolija“ prašymą, išsprendė bylos proceso šalių pakeitimo klausimą ir nutarė: pareiškėją UAB „Elite Motors“ pakeisti UAB „Logipolija“, atsakovą VĮ Registrų centro Vilniaus filialą pakeisti VĮ Registrų centru, o VĮ Registrų centrą pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teisėjų kolegija


19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsisakymo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas

peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Nekilnojamojo turto registre registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai yra nurodyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnyje, tarp jų – sandoriai ir sprendimai, kurie keičia registruojamo nekilnojamojo daikto teisinį statusą ar iš esmės keičia jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybes (1 p.). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje išvardyti juridiniai faktai, apie kuriuos gali būti daromos žymos atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše (tarp jų – pirkimo-pardavimo sutartys), bet šis sąrašas akivaizdžiai nėra baigtinis, nes to paties straipsnio 2 dalies 20 punkte nurodyta galimybė daryti žymas ir apie kitus juridinius faktus, jei jų registravimą nekilnojamojo turto registre numato įstatymai. Nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nei Nekilnojamojo turto registro įstatyme, nei Nekilnojamojo turto registro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, nėra nuostatų, iš kurių būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad registro tvarkytojas turi pareigą Nekilnojamojo turto registre padaryti žymą apie preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą.

22. Iš ginčijamų administracinių aktų (b. l. 9, 10, 13–14) turinio matyti, kad ir atsakovas, ir Komisija laikosi pozicijos, jog pareiškėjo pageidaujama įregistruoti Preliminarioji sutartis Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. kaip sandoris ar sprendimas, keičiantis registruojamo nekilnojamojo daikto teisinį statusą ar iš esmės keičiantis jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybes, tačiau, kadangi Nekilnojamojo turto registro įraše apie žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra žyma apie draudimą perleisti nuosavybės teisę į šį sklypą, įregistruota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-11829-968/2015 pagrindu, pareiškėjo 2017 m. birželio 6 d. ir 9 d. prašymai Nekilnojamojo turto registre įregistruoti žymą apie sudarytą Preliminariąją sutartį negali būti tenkinami. Pareiškėjas tvirtina, jog atsakovo atsisakymas padaryti žymą registre apie sudarytą Preliminariąją sutartį yra nepagrįstas, nes šia sutartimi ginčo žemės sklypo teisinis statusas nėra keičiamas, nėra perduodamos daiktinės teisės į šį sklypą ar keičiamas jo savininkas, todėl minėtas teismo draudimas įregistravus tokią sutartį nebūtų pažeistas. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama tokiai pareiškėjo nuomonei ir nesutikdama su atitinkamomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, akcentuoja, jog nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai pareiškėjas reikalauja teritorinio registratoriaus atlikti veiksmus, kurių teisės aktai neįpareigoja jį atlikti (t. y. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti juridinį faktą apie sandorį, kuriuo nėra keičiamas įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės), o administracinis teismas neturi teisinio pagrindo teritorinio registratoriaus atsisakymą atlikti pageidaujamo juridinio fakto registraciją pripažinti nepagrįstu ir / ar įpareigoti teritorinį registratorių tokius veiksmus atlikti. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia pareiškėjo ir jo atstovės teiginiai, kad VĮ Registrų centro interneto svetainėje minima galimybė įregistruoti preliminariąją sutartį bei kad praktikoje tokios sutartys yra registruojamos Nekilnojamojo turto registre (konkretūs, įrodymais pagrįsti atvejai nebuvo nurodyti).

23. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2017 m. birželio 6 d. ir 9 d. prašymus, įformintas ginčijamais 2017 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. VILRS-1119 ir 2017 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. VILRS-1136, savo esme yra suderinamas su teisės normomis, t. y. pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti atsakovą atlikti jo pageidaujamus veiksmus, ir nenustačiusi, jog minėti ginčijami aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo padarytomis galutinėmis išvadomis, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtus atsakovo aktus, taip pat su tuo susijęs išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, yra atmestini.

24. Pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Šiuo atveju likę pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamos bylos kontekste yra mažareikšmiai ir nekeičia teismo išvadų, todėl teisėjų kolegija plačiau jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su priimtu galutiniu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elite Motors“ (ankstesnis pavadinimas – „Cavalis“, teisių perėmėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Logipolija“) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS








sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant vertėjui Abdulmecitui Zenginui (Abdulmecit Zengin),Irako Respublikos piliečiui K. H. F. (K. H. F.),užsieniečio atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei J. P.,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal K. H. F. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (teisių perėmėjas – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) teikimą dėl K. H. F. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.


Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Valdyba) 2019 m. birželio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydama sulaikyti Irako Respublikos pilietį K. H. F. (toliau – ir užsienietis) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras) 3 mėnesiams, iki pastarasis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

2. Valdyba apžvelgė K. H. F. sulaikymo 2016 m. kovo 19 d. pasienio kontrolės punkte su įtariamai suklastotais dokumentais, kardomosios priemonės – suėmimo jam skyrimo, baudžiamosios atsakomybės jam taikymo (81 para arešto už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo, alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų skyrimo aplinkybes ir pažymėjo, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) užsieniečio atžvilgiu 2016 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-116 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) LR nesuteikimo ir išsiuntimo iš LR į Irako Respubliką“. Departamentas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (15/6-9)25PR-34 leido K. H. F. apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, o Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimu pakeitė užsieniečiui paskirtą alternatyvią sulaikymui priemonę ir įpareigojo jį kiekvieną antradienį nuo 10 val. iki 12 val. atvykti į teritorinę policijos įstaigą – Valdybą. Departamentas 2018 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-27 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) LR nesuteikimo ir išsiuntimo iš LR į Irako Respubliką“, kuriuo Valdybai pavesta vykdyti užsieniečio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką, taip pat uždrausta užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šis Departamento sprendimas buvo teismo paliktas nepakeistas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5384-525/2018).

3. Valdyba atkreipė dėmesį į tai, kad K. H. F. neturi galiojančio asmens dokumento ir atsisako atlikti Irako Respublikos ambasados Lenkijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2019 m. vasario 5 d. rašte siūlomus veiksmus, t. y. sumokėti mokestį ir asmeniškai atvykti atsiimti kelionės dokumentą, nurodydamas, kad jis nesikreips į minėtą ambasadą tol, kol nebus išspręstas klausimas dėl draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką (Valdyboje gauta K. H. F. 2019 m. kovo 7 d. prašymo Departamentui „Dėl teisės kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo ar sutrumpinti jam atvykti į LR laiką“ kopija). Ambasada 2019 m. balandžio 10 d. rašte pakartotinai patvirtino, jog K. H. F. gali būti išduotas kelionės dokumentas tik gavus jo raštišką prašymą, kuriame jis pareikš norą grįžti į Irako Respubliką, vaizdo skambutį arba telefono skambutį, kuris leistų konsului tiesiogiai su juo pasikalbėti, jei nėra galimybės užsienietį atvežti į Lenkijos Respubliką, priešingu atveju Ambasada negali garantuoti, kad užsienietis bus įleistas į šalį su Europos kelionės dokumentu. Be to, Valdyba 2019 m. birželio 4 d. gavo K. H. F. prašymą sustabdyti jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo procedūrą, atsižvelgti į tai, kad ši procedūra objektyviai negalima dėl priežasčių, numatytų Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 2 dalies 4 punkte, bei kreiptis į Departamentą dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo.

4. Valdybos vertinimu, K. H. F. teiginiai, kad jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietus ir kt.), yra niekiniai, kadangi pats užsienietis nebendradarbiauja su Valdyba, siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, t. y. atsisako imtis aktyvių veiksmų, siekiant gauti asmens dokumentą, dėl ko išsiutimo procedūra gali užtrukti. Valdyba nenustatė jokių kitų kliūčių išsiuntimo procedūrai vykdyti. Be to, Ambasada nepateikė jokių duomenų apie atsisakymą priimti užsienietį kilmės šalyje. Valdybos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad K. H. F. neturi galiojančio kelionės dokumento, Lietuvos Respublikos teritorijoje padarė nusikalstamą veiką, jo atžvilgiu priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), jis privalo būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, be to, yra tikimybė, jog, netaikant sulaikymo, pasinaudodamas laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis išvyks iš Lietuvos ir taip dar kartą pažeis valstybės įstatymus.

5. K. H. F. nesutiko su Valdybos teikimu, prašė paskirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

6. K. H. F. paaiškino, kad jis neturi galiojančio asmens tapatybės dokumento, su savo sutuoktine gyvena jai priklausančiame bute, tvirtino neketinantis slėptis.

II.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendimu tenkino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimą, t. y. nusprendė sulaikyti K. H. F. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre 3 mėnesiams, t. y. iki 2019 m. rugsėjo 26 d., iki jam bus išduotas grįžimo dokumentas ir pastarasis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

8. Teismas pažymėjo, kad nesant priešingai įrodančių dokumentų, K. H. F. buvimas Lietuvos Respublikoje šiuo metu laikomas neteisėtu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad K. H. F. socialinių, ekonominių ir kitų ryšių, oficialaus pragyvenimo šaltinio Lietuvoje neturi, taip pat neturi galiojančio kelionės dokumento, konstatavo, kad yra didelė tikimybė, jog, netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis gali bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes, taip dar kartą pažeisdamas įstatymus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad Valdyba informavo užsienietį apie galimybę gauti kelionės dokumentą, pateikus raštišką sutikimą, tačiau jis atsisakė vykdyti Ambasados sąlygas – sumokėti mokestį bei asmeniškai atvykti atsiimti kelionės dokumentą. Be to, teismas akcentavo, jog K. H. F. teiginiai ir pateikti dokumentai, jog jis turi sutuoktinę ir gyvenamąją vietą, patvirtina tik tai, jog jis turi socialinį statusą bei nuolatinę gyvenamąją vietą, bet nepaneigia jo pareigos būti Lietuvoje su galiojančiais asmens dokumentais. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir tai, kad K. H. F. šiuo metu neturi galiojančio kelionės dokumento, Lietuvos Respublikos teritorijoje padarė nusikalstamą veiką, yra priimtas sprendimas nesuteikti jam prieglobsčio, priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo jam taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, o Valdybos teikimas yra tenkintinas.

III.

9. K. H. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos teikimo; netenkinus prašymo konstatuoti nesant sulaikymo pagrindų, pritaikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti nustatytu laiku periodiškai atvykti į teritorinę policijos įstaigą.

10. K. H. F. nuomone, jis nesuteikė pagrindo manyti ar įtarti, kad gali išvykti iš Lietuvos, jokių tai patvirtinančių objektyvių įrodymų byloje nėra, o skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas vien prielaidomis. Pažymi, kad jis Lietuvos Respublikoje reziduoja nuo 2016 m. kovo 19 d., alternatyvios sulaikymui priemonės – apgyvendinimo Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų taikymo terminas jam pratęstas 5 kartus, o 2017 m. lapkričio 10 d. teismo sprendimu ši alternatyvi sulaikymui priemonė pakeista į kitą – įpareigojimą nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą. K. H. F. nuo pat buvimo Lietuvoje pradžios nepažeidė teisės aktų, po neigiamų teismų sprendimų byloje dėl prieglobsčio jam suteikimo netrukdė, nevengė ir nesislėpė nuo kompetentingų valdžios institucijų. 2018 m. vasario 11 d. pasibaigus alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminui, užsienietis ir toliau kiekvieną antradienį vykdavo į teritorinę policijos įstaigą – Valdybą, t. y. daugiau nei metus nuo termino pasibaigimo savanoriškai nustatytu laiku periodiškai atvykdavo ir registruodavosi Valdyboje.

11. K. H. F. tvirtina, kad jo atsisakymas pateikti prašymą, išreiškiant norą grįžti į Iraką, negali būti traktuojamas kaip nebendradarbiavimas su valstybės įstaigomis, kadangi jis naudojasi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2008/15/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva Nr. 2008/15/EB) ir nacionaliniuose teisės aktuose numatyta galimybe ginti savo teises kreipiantis į kompetentingas institucijas dėl draudimo atvykti termino sutrumpinimo ar panaikinimo neišvykus iš šalies. Paaiškina, kad tam, jog galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, asmuo negali būti įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Atsižvelgdamas į tai, K. H. F. Departamentui pateikė motyvuotą prašymą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sutrumpinimo iki 3 mėnesių arba duomenų išbraukimo iš nacionalinio užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo. Departamentas 2019 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/6-2)10K-21293 netenkino šio prašymo, dėl pastarojo administracinio akto pagrįstumo vyksta ginčas teisme (administracinės bylos Nr. eI-3790-764/2019). K. H. F., bendradarbiaudamas su Departamentu ir Valdyba, pateikė prašymą dėl sprendimo jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo, taip pat savalaikiai informuoja apie teikiamus prašymus bei procesus, periodiškai registruojasi Valdyboje. K. H. F. vertinimu, dėl šių priežasčių jo sulaikymas nėra proporcingas siekiamiems tikslams, o teismas net nesvarstė galimybės jam skirti

alternatyvią sulaikymui priemonę, nevertino jo argumentų apie tokios alternatyvios priemonės taikymu sutaupomus valstybės kaštus, pateiktų įrodymų apie jo sutuoktinės įsipareigojimą jį išlaikyti, juo rūpintis bei užtikrinti gyvenamąją vietą ir kt.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo panaikinta, 2019 m. liepos 9 d. nutartimi Valdybą pakeitė jos teisių perėmėju Departamentu.

13. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti; vadovaudamasis Įstatymo 116 ir 117 straipsniais bei tarp Departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. birželio 11 d. sudarytu susitarimu dėl bendradarbiavimo neteisėtos migracijos prevencijos ir užsieniečių kontrolės srityse Nr. 8-30/(15/2-1)7K-19 priedo 14 punktu, prašo Departamentą pakeisti į Tarnybą, o, netenkinus šio prašymo, Tarnybą įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Irako Respublikos piliečio K. H. F. sulaikymo Centre.15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

16. Įstatymo 112 straipsnyje įtvirtinta, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas pastarąją teisės normą, yra ne kartą pažymėjęs, kad užsieniečių judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, jog toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti (žr., pvz., 2018 m. liepos 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-5006-662/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3646-629/2019).

17. Užsieniečio sulaikymo pagrindai yra išdėstyti Įstatymo 113 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valdyba, teikimu prašydama sulaikyti K. H. F., ir pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tokį teikimą tenkinti, rėmėsi skirtingais Įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, kuriems esant užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas. Byloje nėra ginčo, kad K. H. F. nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, besinaudojantis laisvo asmenų judėjimo teise pagal Europos Sąjungos teisės aktus. Nors Valdyba teikimu prašė sulaikyti K. H. F. Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu – kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko, pirmosios instancijos teismas sulaikymą užsieniečiui skyrė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu – kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Atsižvelgiant į tai, kad K. H. F. buvo įleistas į Lietuvos Respubliką ir joje gyvena nuo 2016 m. kovo 19 d., teikime nurodytas sulaikymo pagrindas pagrįstai laikytas netinkamu. Šiame kontekste pastebėtinas ir kitas užsieniečio sulaikymo pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkte – kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo (šiuo atveju būtent ir buvo priimtas toks sprendimas, t. y. Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-27, kuriuo nuspręsta, be kita ko, nesuteikti K. H. F. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), o įsigaliojus šiam sprendimui ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką, pavesti Vilniaus apskrities vyriausiajam

policijos komisariatui vykdyti užsieniečio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką, uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Centro byla, b. l. 5–9).

18. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalį, kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ir (ar) vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo). Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 5 dalimi, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

19. Remiantis Valdybos pateiktais duomenimis ir dokumentais, kurių atitikimo tikrovei užsienietis neginčijo, K. H. F. kartu su kitais Irako Respublikos piliečiais 2016 m. kovo 19 d. buvo sulaikytas Vilniaus oro uoste, siekdamas išvykti į Londoną, kai Tarnybos pareigūnams, atliekantiems dokumentų patikrą, pateikė ir taip panaudojo žinomai suklastotus dokumentus – Graikijos Respublikos pasą ir asmens tapatybės kortelę. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 20 d. nutartimi užsieniečiui buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri panaikinta Vilniaus apygardos prokuratūros 2016 m. gegužės 9 d. nutarimu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu tenkino Tarnybos teikimą ir sulaikė K. H. F. Centre trims mėnesiams, bet ne ilgiau nei iki bus nustatyta jo teisinės padėtis Lietuvos Respublikoje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 23 d. baudžiamuoju įsakymu užsienietis buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta bausmė – 81 para arešto (galutinė bausmė – 54 paros arešto). Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjui skirtas sulaikymas buvo pakeistas alternatyvia sulaikymui priemone – apgyvendinimu Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. Šios alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminas teismų sprendimais buvo pratęsiamas iki 2017 m. lapkričio 10 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į Departamento 2017 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (15/6-9)25PR-34, kuriuo K. H. F. leista apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2017 m. lapkričio 10 d. sprendimu pakeitė alternatyvią sulaikymui priemonę į įpareigojimą kiekvieną antradienį nuo 10 iki 12 val. atvykti į teritorinę policijos įstaigą, iki 2018 m. vasario 11 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad vėliau užsieniečiui būtų buvęs taikytas sulaikymas ar alternatyvi sulaikymui priemonė.

20. Prieglobsčio suteikimo K. H. F. klausimo nagrinėjimas buvo užbaigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi, minėtas Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-27 liko galioti. Valdyba, siekdama įvykdyti įpareigojimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos ir atsižvelgdama į tai, kad jis neturi galiojančio asmens dokumento, 2019 m. sausio 2 d. kreipėsi į Irako Respublikos ambasadą Lenkijos Respublikoje, prašydama išduoti grįžimo pažymėjimą ir kitus būtinus dokumentus K. H. F. grįžimui į Irako Respubliką. Ambasada 2019 m. sausio 28 d. rašte paaiškino galinti išduoti tik laikiną kelionės dokumentą, gavusi raštišką Irako piliečio, pageidaujančio grįžti į Iraką, prašymą ir identifikavusi jo Irako pilietybę arba vaizdo skambučio metu, arba susitikus asmeniškai Ambasadoje, taip pat nurodė būtinus pateikti dokumentus bei mokėtiną mokestį už kelionės dokumentų išdavimą. Užsienietis Departamentui pateikė 2019 m. kovo 7 d. prašymą, prašydamas išbraukti jį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki trijų mėnesių. Užsienietis apie šį prašymą Departamentui Valdybą informavo 2019 m. kovo 21 d. paaiškinimu, kuriame papildomai teigė, jog jis nenori skirtis su Lietuvoje sukurta šeima ir todėl nesikreips į Ambasadą tol, kol nebus išspręstas klausimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką panaikinimo. Ambasada 2019 m. balandžio 10 d. rašte, atsakydama į pakartotinį Valdybos kreipimąsi, nurodė, kad ji laikinus kelionės dokumentus užsieniečiui gali

išduoti tik gavusi rašytinį jo prašymą, kuriame nurodyta, jog jis pageidauja sugrįžti į Iraką, arba bent vaizdo skambutį ar telefono skambutį, leidžiantį konsului su juo pasikalbėti asmeniškai, jei nėra galimybės jį atgabenti į Lenkiją; jei užsienietis bus priverstas grįžti į Iraką su Europos kelionės dokumentu, Ambasada negali garantuoti, kad Irako oro uosto administracija įsileis jį su tokiu dokumentu, todėl Ambasada dėl šio klausimo kreipsis į suinteresuotas Irako institucijas. Departamentas 2019 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/6-2)10K-21293 atsisakė tenkinti šį prašymą, šiuo metu dėl pastarojo rašto vyksta ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. K. H. F. 2019 m. birželio 3 d. prašymu Valdybos prašė sustabdyti sprendimo dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą, teigdamas, kad išsiuntimo procedūra objektyviai negalima (ir ji šiuo metu nėra vykdoma) dėl priežasčių, numatytų Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 4 punkte („jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių (užsienietis neturi galiojančio kelionės dokumento, nėra galimybės gauti kelionės bilietų ir kita)“).

21. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl K. H. F. sulaikymo Centre proporcingumo, atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog po jo sulaikymo 2016 m. kovo 19 d. užsienietis Lietuvos Respublikoje būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus (išskyrus neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje), pažeidęs jam skirtų alternatyvių sulaikymui priemonių sąlygas. Priešingai, užsienietis teigia ir Departamentas neginčija, kad užsienietis po alternatyvios sulaikymui priemonės – įpareigojimo nustatytu laiku periodiškai atvykti į atitinkamą teritorinę policijos įstaigą taikymo termino pabaigos ir toliau periodiškai atvykdavo į paskirtą teritorinę policijos įstaigą – Valdybą. Be to, pirmosios instancijos teismas, laikydamas, jog K. H. F. neturi socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, šių aplinkybių plačiau nesiaiškino. Pastebėtina, jog užsienietis tiek teismui, tiek kitoms valstybėms įstaigoms ne kartą nurodė ir pateikė su tuo susijusius dokumentus, jog jis yra sukūręs šeiminius santykius su Lietuvos Respublikos piliete A. P.: pora susipažino 2016 metais, K. H. F., net ir gyvendamas Centre, lankydavosi pas A. P., o 2017 m. lapkričio 10 d. jie pradėjo gyventi kartu jai nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), santuoką sudarė 2018 m. birželio 27 d. (žr., pvz., užsieniečio 2019 m. kovo 7 d. prašymą, b. l. 65–67; Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2018 m. birželio 27 d. santuokos sudarymo įrašą, b. l. 88; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. lapkričio 7 d. išrašą, b. l. 90–91; A. P. 2019 m. birželio 25 d. prašymą, kuriame ji teismui nurodė, be kita ko, įsipareigojanti toliau užtikrinti gyvenamąją vietą, rūpintis bei materialiai aprūpinti savo sutuoktinį, b. l. 94). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp K. H. F. ir A. P. susiklostę santykiai savo turiniu realiai nėra šeiminiai, kad jie kartu negyvena nurodytu adresu. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismo posėdyje Departamento atstovė nesugebėjo paaiškinti, kokiu būdu užsieniečio sulaikymas Centre sudarys palankesnes sąlygas, pagreitins užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūrą.

22. Kita vertus, teisėjų kolegija negali neatsižvelgti į tai, kad K. H. F. buvo sulaikytas vykdamas tranzitu per Lietuvą su žinomai suklastotais dokumentais, jis imasi visų (teisėtų) priemonių užkirsti kelią Departamento 2018 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-27 vykdymui ar bent šio sprendimo vykdymui visa apimtimi. Aplinkybė, kad užsienietis anksčiau yra ėmęsis žinomai neteisėtų priemonių judėti Šengeno erdvėje, sudaro pagrindą laikyti, kad manydamas, jog yra išnaudojęs visas teisėtas priemones likti Lietuvos Respublikoje, jis gali vėl imtis neteisėtų priemonių.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės neleidžia K. H. F. atžvilgiu panaikinti visas užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolės priemones, tačiau šiuo metu nėra teisinių ir faktinių prielaidų sulaikymo Centre jam taikymą pripažinti proporcingu siekiamiems tikslams. Atsižvelgdama į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai (byloje nėra priešingai teigiančių duomenų), bei kitas anksčiau aptartas aplinkybes, taip pat apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, teisėjų kolegija iš dalies nepritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, nusprendžia skundžiamą teismo sprendimą pakeisti ir, vadovaudamasi Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija, įsigaliojusi 2019 m. liepos 1 d.), skirti užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigojimą nustatytu laiku periodiškai atvykti į Migracijos departamentą arba Valstybės sienos apsaugos tarnybą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

K. H. F. (K. H. F.) apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti, t. y. K. H. F. vietoj sulaikymo skirti

alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti kiekvieną antradienį nuo 10 iki 12 valandos atvykti į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.



ARTŪRAS DRIGOTAS


· Web viewKasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos...

Documents

Transcript of · Web viewKasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos...