· Web viewKaip minėta, ieškovas nevykdė šio įpareigojimo, vadinasi, jis pažeidė savo...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-06466 2019-04-19 2019-04-11 2019-04-11 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-127-403/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07044-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. T. ieškinį atsakovams V. G., G. L., R. M. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė nustatyti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypo) naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2017 m. lapkričio 24 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“ parengtą projektą (variantas Nr. 5):

2.1. ieškovei paskirti atskirai naudotis 73 kv. m Žemės sklypo, plane pažymėto indeksu A/73, ir 93 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110;

2.2. atsakovui G. L. paskirti atskirai naudotis 143 kv. m Žemės sklypo, plane pažymėto indeksais B/121, B/7, B/15, ir 121 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110;

2.3. atsakovei V. G. paskirti 31 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksu C/171;2.4. atsakovui R. M. paskirti 36 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110;2.5. nustatyti Žemės sklype esančių pastatų savininkams teisę patekti prie jiems priklausančių pastatų 1 m atstumu nuo

pastatų sienų, išskyrus ūkinio pastato sieną, pažymėtą UAB „Žemėtvarkos darbai“ projekte taškais 5–6, esant reikalui juos (pastatus) prižiūrėti ir remontuoti.

3. Ieškovė nurodė, kad ji ginčo nekilnojamuoju turtu naudojasi nuo 1978 metų. Kol nebuvo privatizuoti nei butai, nei žemės sklypas, bendraturčiai žemės sklypu naudojosi visi bendrai, tačiau tik ieškovė visada naudojosi žemės sklypo dalimi, esančia už ūkinio pastato. Su ankstesniais bendraturčiais jokių konfliktų nekildavo. Pasikeitus kai kuriems nekilnojamojo turto savininkams, ėmė kilti įvairių nesutarimų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nors naujieji savininkai, prieš įsigydami nekilnojamąjį turtą, buvo supažindinti su nusistovėjusia faktine žemės sklypo naudojimosi tvarka ir jokių pretenzijų neišreiškė. Ieškovė jau anksčiau kreipėsi į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Kauno

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=448f73f061f311e99676cb74c51fe1f4

miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-504-429/2011 ieškovės ieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tenkino, o atsakovo G. L. priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal jo pasiūlytą planą atmetė. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys. Ieškovė, atsižvelgdama į Kauno apygardos teismo nutartį, parengė kitą naudojimosi žemės sklypu planą. Šis planas parengtas atsižvelgus į visas aplinkybes, susijusias su bendraturčių esminiu interesu naudotis tam tikra bendro žemės sklypo dalimi ir susiklosčiusiais faktiniais žemės sklypo naudojimo santykiais.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nustatė Žemės sklypo naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2017 m. lapkričio 24 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“ parengtą projektą (variantas Nr. 5):

4.1. ieškovei paskyrė atskirai naudotis 73 kv. m Žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A/73, ir 93 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110;

4.2. atsakovui G. L. paskyrė atskirai naudotis 143 kv. m Žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksais B/121, B/7, B/15, ir 121 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110;

4.3. atsakovei V. G. paskyrė 31 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksu C/171;4.4. atsakovui R. M. paskyrė 36 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110;4.5. nustatė Žemės sklype esančių pastatų savininkams teisę patekti prie jiems priklausančių pastatų 1 m atstumu nuo

pastatų sienų, išskyrus ūkinio pastato sieną, pažymėtą UAB „Žemėtvarkos darbai“ projekte taškais 5–6, esant reikalui juos (pastatus) prižiūrėti ir remontuoti.

5. Teismas nustatė, kad Žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei (166/497 dalys); atsakovui G. L. (264/497 dalys); atsakovui R. M. (36/497 dalys); atsakovei V. G. (31/497 dalis). Žemės sklype esantis gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovams. Gyvenamojo namo priklausinys – ūkinis pastatas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei (33/100 dalys), atsakovui G. L. (33/100 dalys) ir R. M. (34/100 dalys).

6. Ieškovė 2010 metais kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos nustatymo. Toje byloje atsakovas G. L. buvo pareiškęs priešieškinį. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-504-429/2011 ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovo G. L. priešieškinį atmetė. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo G. L. apeliacinį skundą, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta pagal ieškovės pasiūlytą planą, ieškovės ieškinį atmetė.

7. Pagal ieškovės pateiktą 2017 m. lapkričio 24 d. UAB „Žemėtvarkos darbai“ parengtą projektą, variantą Nr. 5, ieškovei atitektų atskirai naudotis 73 kv. m Žemės sklypo, plane pažymėto indeksu A/73, ir 93 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110; atsakovui G. L. atitektų atskirai naudotis 143 kv. m Žemės sklypo, plane pažymėto indeksais B/121, B/7, B/15, ir 121 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110; atsakovui R. M. – 36 kv. m bendrai naudojamo ploto, plane pažymėto indeksais C/171 ir C/110; atsakovei V. G. – 31 kv. m bendrai naudojimo ploto, plane pažymėto indeksu C/171.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas G. L. sutiko su B/121 dalies priskyrimu jam, išskyrus dėl dalies, esančios fasadinėje pusėje, kuri yra atskirta varteliais ir pagal atsakovą turėtų būti palikta bendrai naudotis. Teismo nuomone, nėra pagrindo paskirti šią dalį bendrai naudotis, nes tokiu atveju sklypas būtų skaidomas į dar smulkesnes dalis ir būtų didinamas bendro naudojimo plotas, o tai neatitiktų Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutarties argumentų. Teismas sprendė, kad visos dalies, plane pažymėtos B/121, priskyrimas atsakovui G. L. nepažeidžia jo ar kitų bendraturčių interesų, taip pat atitinka buvusią faktinę naudojimosi tvarką, be to, užkirs kelią konfliktams tarp bendraturčių.

9. Teismas sprendė, kad tai, jog A/73 dalyje, kurią pagal ieškinį prašoma priskirti ieškovei, yra džiovykla, kuria naudojasi atsakovas G. L., nesudaro pagrindo nepriskirti šios dalies ieškovei, nes minėta džiovykla nėra statinys, atsakovui paskiriama atskirai naudotis žemės sklypo dalis yra pakankama įsirengti džiovyklai, jeigu atsakovas nepageidauja naudotis mansardoje esančia džiovykla.

10. Ieškovė prašė plane B/15 pažymėtą žemės sklypo dalį priskirti naudotis atsakovui G. L.. Teismas, atsižvelgdamas į

tai, kad įvykio vietos apžiūros metu atsakovas teigė, jog B/15 sklypo dalis yra jo šeimos naudojama automobiliui statyti, šios dalies priskyrimas atitinka jo poreikius, sprendė, kad ši dalis priskirtina naudotis atsakovui G. L..

11. Teismas sprendė, kad B/7 plotas priskirtinas naudotis atsakovui G. L.. Teismas nurodė, kad šis žemės plotas yra atsakovo G. L. kontroliuojamas, kad, siekiant užkirsti kelią ateityje kilti konfliktams tarp savininkų, plane B/7 pažymėtas plotas negali būti paliktas naudotis bendrai. Be to, kaip minėta, tai neatitiktų Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartyje nurodytų argumentų, kad bendro naudojimo žemės plotas turi būti mažinamas. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog šia dalimi kada nors naudojosi ieškovė, byloje nėra.

12. Teismas, atsižvelgdamas į žemės sklypo išdėstymą, savininkų skaičių, sprendė, kad prašoma nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarka užtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyros principą, geresnį nuosavybės valdymą, užkerta kelią galimiems ginčams bei konfliktams ateityje ir yra racionali. Ieškovei priklauso 166/497 dalys žemės sklypo, pagal pateikiamą planą ieškovei atskirai naudotis atitenka 73/497 dalys žemės sklypo, kas sudaro 43,98 proc. ieškovei priklausančio sklypo dalies (likusi dalis lieka bendrai naudotis). Atsakovui G. L. priklauso 264/497 dalys žemės sklypo, pagal ieškovės pateikiamą planą G. L. atskirai naudotis atitenka 143/497 dalys žemės sklypo, kas sudaro 54,17 proc. jam priklausančio sklypo dalies (likusi dalis lieka bendrai naudotis). Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, atmetė argumentus, kad ieškovė siekia palankesnės sau naudojimosi tvarkos, ignoruodama likusių bendraturčių interesus.

13. Teismas nurodė, kad nors atsakovai su ieškiniu nesutiko, tačiau nė vienas savo plano, pagal kurį galėtų būti nustatoma racionalesnė, nei ieškovės pasiūlyta, naudojimo tvarka, nepateikė. Teismas sprendė, kad pagal ieškovės parengtą planą nustatoma žemės sklypo naudojimosi tvarka atitinka susiklosčiusius faktinius naudojimosi žemės sklypu santykius, ji užtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyrą. Teismas nurodė, kad, nustačius naudojimosi tvarką pagal ieškovės parengtą planą, kiekvienam naudotojui yra užtikrinamas priėjimas iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jiems priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti, šiukšlių konteineriams pastatyti bei pravežti. Bendrai naudotis paliekama žemės sklypo tiek, kiek yra būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams.

14. Teismas pažymėjo, kad ieškovės pateiktas planas yra parengtas atsižvelgiant į Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartyje nurodytus siūlytos naudojimosi tvarkos trūkumus: sumažinta bendrai naudotis skiriama žemės sklypo dalis, sujungta ir išdidinta B/121 dalis. Be to, per vartelius iš C/171 dalies formuojami 2 įėjimai į kiemą, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas G. L. galėtų jais naudotis ir patekti kiekvienas į savo žemės sklypo plotą: į A/73 dalį – ieškovė (plane taškai 21–22, 0,5 m pločio) bei į B/121 dalį – atsakovas G. L. (plane taškai 21–20, 0,73 m pločio). Atsakovui G. L. atskirai naudotis atitenkanti žemės sklypo dalis, proporcingai pagal bendraturčių nuosavybės teise valdomas žemės sklypo dalis, yra didžiausia, o atsakovams R. M. ir V. G. pagal plane išdėstytas žemės sklypo bendro naudojimo ribas yra užtikrinama teisė nevaržomai naudotis turimu nekilnojamuoju turtu.

15. Teismas sprendė, kad ieškovės prašoma nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarka užtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyros principą ir geresnį nuosavybės valdymą, užkerta kelią galimiems ginčams bei konfliktams ateityje ir yra racionali.

16. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo G. L. apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

17. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo tokiais naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu žemės sklypu tvarkos nustatymo kriterijais kaip racionalumas, patogumas ir faktinis naudojimas, be to, nepagrįstai pripažino, jog pagal ieškovės parengtą planą nustatoma žemės sklypo naudojimosi tvarka atitinka susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius, šalys iš esmės jam neprieštarauja, joje išlaikyta visų bendraturčių interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nė vieno bendraturčio teisės nustatant naudojimosi tvarką nėra pažeistos.

18. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. nutarties argumentus, kad tiek ieškovės, tiek ir atsakovo pateikti projektai neužtikrina proporcingos bendraturčių teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugos, gyvenamojo namo bendraturčių esminio intereso naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi, neatitinka tarp bendraturčių susiklosčiusių faktinių žemės naudojimo santykių, abiejuose projektuose nustatytos atskiro naudojimo žemės sklypo dalys nėra lygiavertės. Ieškovė 2017 m. kovo 31 d. pateiktu ieškiniu prašė nustatyti

naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal parengtą projektą, pagal kurį jai atskirai naudotis skiriama indeksu A pažymėta 74 kv. m žemės sklypo dalis. 2010 m. spalio 28 d. pateiktu ieškiniu ji prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal parengtą projektą, pagal kurį jai atskirai naudotis skiriama indeksu A pažymėta 60 kv. m. žemės sklypo dalis, abu šie projektai labai panašūs. Kolegija sprendė, kad, nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal su ieškiniu pateiktą projektą, ieškovei būtų paskirta dar didesnė žemės sklypo dalis, nei ji pageidavo 2010 m., būtų dar labiau atsižvelgta tik į jos pageidavimus bei interesus nei pagal su 2010 m. ieškiniu pateiktą projektą, kuris teismo jau buvo įvertintas kaip netinkamas.

19. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog nustatoma žemės sklypo naudojimosi tvarka atitinka susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius. Tai, kad ieškovė nesinaudojo ta žemės sklypo dalimi, kurią prašė jai paskirti naudotis atskirai (74 kv. m), patvirtina ne tik atsakovų paaiškinimai, bet ir skirtingi pačios ieškovės paaiškinimai (2010 metais ji nurodo apie jos naudojamą 60 kv. m sklypo dalį, 2017 metais – jau apie 74 kv. m sklypo dalį).

20. Kolegija sprendė, kad, ieškovei pateikus netinkamą naudojimosi tvarkos projektą, po teismo pasiūlymo šalims jo nepatikslinus, teismas turėjo pagrindą ir privalėjo atsisakyti nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, t. y. ieškinį atmesti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010).

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75, 4.81 straipsniai), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Sprendžiant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo klausimą turi būti siekiama interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje. Teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinti nesutarimo priežastis, įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais, turi būti vadovaujamasi racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; kt.). Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą, netinkamai taikė racionalumo, patogumo ir faktinio naudojimosi kriterijus, neįvertino žemės sklypo ir jame esančių nekilnojamųjų daiktų išsidėstymo, nusistovėjusios faktinės naudojimosi žemės sklypu tvarkos, su kuria atsakovas G. L., prieš įsigydamas nekilnojamąjį turtą, buvo supažindintas. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, be kita ko, kad prašoma nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarka užtikrina visų bendraturčių interesų pusiausvyros principą ir geresnį nuosavybės valdymą, užkerta kelią galimiems ginčams bei konfliktams ateityje ir yra racionali.

21.2. Nėra galimybių žemės sklypu naudotis racionaliau negu ieškovės pateiktame projekte. Ieškovei priklauso 166/497 dalys žemės sklypo, pagal ieškovės pateiktą projektą jai atskirai naudotis atitenka 73/497 dalys žemės sklypo, kas sudaro 43,98 proc. ieškovei priklausančio sklypo dalies (likusi dalis lieka bendrai naudotis). Atsakovui G. L. priklauso 264/497

dalys žemės sklypo, pagal ieškovės pateiktą planą jam atskirai naudotis atitenka 143/497 dalys žemės sklypo, kas sudaro 54,17 proc. G. L. priklausančio sklypo dalies (likusi dalis lieka bendrai naudotis). Atsakovei V. G. priklauso 31/497 dalis žemės sklypo. Atsižvelgiant į tai, kad V. G. yra įgijusi tik tokio dydžio plotą, jai atskirai naudotis paskirti žemės sklypo dalį nėra galimybės, siekiant nepažeisti kitų bendraturčių interesų. Vien gyvenamojo namo užstatymo plotas, tenkantis V. G., sudaro 21,11 kv. m. Dėl to V. G. paskirtina 31 kv. m žemės sklypo dalis, plane pažymėta C/171, esanti po gyvenamuoju namu, ir siekiant apeiti apie gyvenamąjį namą, laikyti ir nuvežti atliekų konteinerius. Atsakovui R. M. priklauso 36/497 dalys žemės sklypo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas R. M. yra įgijęs tik tokio dydžio plotą, jam atskirai naudotis paskirti žemės sklypo dalį nėra galimybės, siekiant nepažeisti kitų bendraturčių interesų. Vien gyvenamojo namo ir ūkinio pastato užstatymo plotas, tenkantis R. M., sudaro 49,55 kv. m, tai yra net didesnis plotas, negu R. M. priklauso nuosavybės teise. R. M. anksčiau pardavė savo teisę išsipirkti iš valstybės jam priklausančią dalį žemės sklypo bendraturtei L. Z. (kuri vėliau sau priklausančią gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir žemės sklypo dalį pardavė atsakovui G. L.), todėl šiuo metu jam ir priklauso tik tokia maža žemės sklypo dalis. Dėl to atsakovui R. M. paskirtina 36 kv. m žemės sklypo dalis, plane pažymėta C/110 ir C/171, siekiant apeiti apie gyvenamąjį namą, laikyti ir nuvežti atliekų konteinerius, naudotis jam priklausančia ūkinio pastato dalimi.

21.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–185 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2016; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pirmame teisminiame procese ieškovė prašė nustatyti jai atskirai naudotis 60 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, kuria pagal faktiškai nusistovėjusią tvarką ji ilgą laiką naudojasi viena, o šiuo metu pagal tuos pačius motyvus – jau 73 kv. m ploto žemės sklypo dalimi. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovės planas, pirmajame teisminiame procese pripažintas netinkamu, turėjo būti koreguojamas ir tai lėmė nežymius plotų skirtumus. Ankstesniame teisminiame procese ieškovės prašyta nustatyti jai atskirai naudotis 60 kv. m ploto žemės sklypo dalis ir šiuo metu prašoma nustatyti atskirai naudotis 73 kv. m ploto žemės sklypo dalis iš esmės yra ta pati žemės sklypo dalis už ūkio pastato, ploto padidėjimą lėmė tik tai, kad atsižvelgiant į teismo pastabas buvo panaikinta bendro naudojimo riba prie ūkinio pastato sienos. Dėl tos pačios priežasties atsakovui G. L. atskirai naudotis tenkanti žemės sklypo dalis padidėjo nuo 112 kv. m iki 143 kv. m ploto. Apeliacinės instancijos teismas, išskyrus ieškovei tenkančios atskirai naudotis žemės sklypo dalies dydžio skirtumą, nenurodė ir nemotyvavo, kaip pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnį, todėl ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra be motyvų, o tai pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą yra laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo

22. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015). Bendrai naudotis paliekama žemės sklypo tiek, kiek būtina naudoti sklype esantiems bendriems statiniams, įrenginiams, pastatams. Nustatant tokius objektus, atsižvelgiama į teisiškai įregistruotus ir konkrečiam

savininkui priskirtus daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003).

24. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Dėl to, jeigu visi bendraturčių byloje pateikti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos projektai yra netinkami ir ydingi, teismas turi teisę juos atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017, 18 punktas).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas bylą dėl naudojimosi žemės sklypu, kuriame yra ir žemės sklypo bendraturčiams priklausantys statiniai, tvarkos nustatymo, pirmiausiai turi nustatyti, kokia po kiekvienu statiniu esančio žemės sklypo ploto dalis priskirtina kiekvienam sklypo bendraturčiui proporcingai jo turimai statinio daliai. Taip pat turi būti nustatyta, kokia prie statinių esanti sklypo dalis būtina kiekvienam statiniui naudoti pagal paskirtį, ir ši dalis paliekama bendrai naudotis, priskiriant lygiomis dalimis tiems žemės sklypo bendraturčiams, kuriems priklauso statinys. Tik nustačius tokiu būdu kiekvienam bendraturčiui tenkančią po statiniais esančią, taip pat prie statinių esančią jiems pagal paskirtį naudoti būtiną žemės sklypo dalį, likęs žemės sklypo plotas priskiriamas asmeniškai naudoti tiems žemės sklypo bendraturčiams, kurių turima bendrosios dalinės nuosavybės dalis, vertinant žemės sklype tenkančiu ploto dydžiu, yra didesnė už tą, kurią užima jiems tenkanti po statiniais esanti ir prie statinių esanti jiems naudoti pagal paskirtį būtina žemės sklypo dalis. Jeigu bendraturčiams asmeniškai naudoti priskirti žemės sklypo plotai suformuoti taip, kad juos pagal paskirtį naudoti galima tik nustačius patekti į juos būtinus bendro naudojimo takus (kelius), toks bendro naudojimo žemės sklypo plotas turi būti priskirtas lygiomis dalimis tiems žemės sklypo bendraturčiams, kuriems jis būtinas, kad galėtų naudoti asmeniškai naudotis jiems priskirtus žemės sklypo plotus.

26. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovei priklauso 166/497, G. L. 264/497, R. M. 36/497 žemės sklypo dalys, o V. G. – 31/497 žemės sklypo dalis. Byloje yra net keli Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, kuriuose nurodomi su žemės sklypu susiję duomenys, bet nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų nurodyti žemės sklype esančių gyvenamojo namo ir ūkio pastato užstatymo plotai, gyvenamajame name ieškovei ir atsakovams priklausančių patalpų plotai (namo dalys), ūkio pastato savininkai (bendraturčiai) ir jiems priklausančių patalpų plotai (pastato dalys). Vertinant tik pagal kasaciniame skunde ieškovės nurodomas faktines bylos aplinkybes, žemės sklype esančio gyvenamojo namo užstatymo plotas yra 134 kv. m, o ūkio pastato – 77 kv. m, ieškovei priklausanti gyvenamojo namo dalis yra 89,05 kv. m, G. L. – 96,22 kv. m, R. M. – 48,37 kv. m, V. G. – 43,70 kv. m, ieškovei priklausanti ūkio pastato dalis yra 33/100, G. L. – 33/100, R. M. – 34/100. Tačiau, kaip matyti iš Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo, atsakovė V. G. atsiliepimuose į ieškovės ieškinį ir patikslintus ieškinius nurodė, kad jai priklauso 42,65 kv. m gyvenamojo namo.

27. Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad vien gyvenamojo namo ir ūkinio pastato užstatymo plotas, tenkantis R. M., sudaro 49,55 kv. m, tai yra net didesnis plotas, negu R. M. priklauso nuosavybės teise. R. M. anksčiau pardavė savo teisę išsipirkti iš valstybės jam priklausančią dalį žemės sklypo bendraturtei L. Z. (kuri vėliau sau priklausančią gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir žemės sklypo dalį pardavė G. L.), todėl šiuo metu jam ir priklauso tik tokia maža žemės sklypo dalis.

28. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad R. M. kaip žemės sklypo bendraturčiui nuosavybės teise priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, t. y. 36/497 žemės sklypo dalys, arba 36 kv. m, yra akivaizdžiai per maža jo kaip žemės sklype esančių statinių (gyvenamojo namo, ūkio pastato) dalių savininko (bendraturčio) teisėms į žemės sklypą įgyvendinti. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kokiu teisiniu pagrindu ir kuriam žemės sklypo bendraturčiui priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalies sąskaita R. M. naudojasi trūkstama žemės sklypo dalimi. Ši aplinkybė turi esminę

reikšmę nustatant sklypo dalių, kurios priskirtinos asmeniškai naudotis kitiems žemės sklypo bendraturčiams, inter alia (be kita ko), ieškovei ir atsakovui G. L., dydžius.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 25–28 punktuose išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad šią bylą nagrinėję teismai nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su nustatymu kiekvienam žemės sklypo bendraturčiui priskirtino jiems priklausančių statinių ir prie statinių esančių jiems naudoti pagal paskirtį būtinų žemės sklypo dalių ploto. Byloje nepakanka duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kuriems bendraturčiams ir kokio dydžio žemės sklypo plotai gali būti priskirti naudoti asmeniškai. Tik nustačius šias faktines aplinkybes gali būti sprendžiama dėl sklypo vietos, kurioje turi būti bendraturčiams asmeniškai naudoti priskirti žemės sklypo plotai.

30. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šiame teisme nauji įrodymai nerenkami, nevertinami ir naujos faktinės aplinkybės nenustatomos. Nesurinkus įrodymų ir jų pagrindu nenustačius aplinkybių, reikšmingų bylai išspręsti, yra pagrindas konstatuoti, kad neatskleista bylos esmė, todėl byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Be to, grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, būtų sudaryta galimybė ieškovei tikslinti reikalavimus, jei ji to pageidautų, atsižvelgdama į šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus. Taip būtų užtikrinta proceso koncentracija ir ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 14,07 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą ir perduoti bylą Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DONATAS ŠERNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-133-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00931-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.37; 3.3.1.11(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=46252f2061f311e99676cb74c51fe1f4




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui A. T. dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir turto padalijimo bei pagal atsakovo A. T. priešieškinį ieškovei N. M. dėl negrąžintos paskolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto padalijimo klausimus, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad A. T. ir N. M., gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrąja daline nuosavybe įgijo šį nekilnojamąjį turtą: 0,2370 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei pastatus: gyvenamąjį namą 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą 2G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 4I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 5I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 6I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (kan. šulinys, 3 vnt.; šulinys, 1 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), registruotus A. T. vardu; padalyti tarp sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant ieškovei N. M. asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį šio nekilnojamojo turto.

3. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu pradėjo faktiškai gyventi santuokoje ir vesti bendrą ūkį nuo (duomenys neskelbtini) metų (duomenys neskelbtini) mėnesio, pradžioje gyveno jos motinos vardu registruotame bute, nes atsakovas jokio turto neturėjo. 2001 m. gruodžio 3 d. iš bendrų lėšų nusipirko 0,1058 ha žemės sklypą ir 117,37 kv. m sodo pastatą su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini), ir šį nekilnojamąjį turtą įregistravo atsakovo vardu. Ieškovės teigimu, ginčo šalys, pirkdamos šį turtą, suprato, jog ½ dalis perkamo turto nuosavybės teise vis tiek priklausys ieškovei. Pastatas, kuriame gyveno, buvo apleistas, jį buvo būtina apšiltinti. Šiam tikslui ieškovės motina 2002 m. spalio 30 d. pardavė butą (duomenys neskelbtini) ir gautus pinigus padovanojo ieškovei, už juos apšiltino pastatą, nupirko katilą, įrengė vonią. Ginčo šalys gyveno kaip šeima, augino vaikus, bendrai tvarkė namų ūkį, viską, ką įsigijo iš bendrų pajamų, naudojo bendrai. Paaugus dukrai, ginčo šalys nusprendė įsigyti didesnį namą, todėl 2007 m. rugpjūčio 24 d. iš bendrų lėšų ir bendru susitarimu atsakovo vardu įsigijo 0,2370 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu, garažu, ūkiniu pastatu ir kitais kiemo statiniais (duomenys neskelbtini). Gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas 2007–2012 metais buvo rekonstruoti. Ginčo šalis siejo 15 metų bendro gyvenimo, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, vaikų auklėjimas bei turto įsigijimas. Visą bendro gyvenimo laiką ginčo šalys laikė vienas kitą sutuoktiniais, nors santuokos nebuvo įregistravę. Jų bendras gyvenimas pasibaigė (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini) mėnesį, kai atsakovas prieš ieškovę pavartojo fizinį smurtą. Visas turtas, kurį jie, kaip sugyventiniai, įgijo bendrai gyvendami ar naudojo bendrai, gali būti padalytas vieno sugyventinio reikalavimu teismo tvarka, pasibaigus jų bendram gyvenimui.

4. Atsakovas priešieškiniu prašė teismo priteisti iš ieškovės 2316,96 Eur negrąžintos paskolos, 548,66 Eur palūkanų, 5

procentus metinių procesinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


5. Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors ieškovė ir atsakovas nebuvo susituokę, tačiau nuo (duomenys

neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini)–(duomenys neskelbtini) mėn. iki (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėnesio gyveno kartu ir turėjo šeiminiams artimus tarpusavio santykius, t. y. 15 metų buvo sugyventiniai: jie kartu apsigyveno ieškovės gyvenamojoje vietoje, vėliau kartu keitė gyvenamąją vietą ir apsigyveno išsinuomotame bute Kaune kartu su šalių sūnumis iš ankstesnių santuokų, gerindami gyvenimo sąlygas įsigijo gyvenamąjį pastatą (duomenys neskelbtini), kur susilaukė bendro vaiko – dukters, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora.

7. Ieškovės paaiškinimais, kad šalys gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu iš bendrų lėšų įgijo ginčo turtą, teismas pripažino labiau tikėtinais. Ieškovė turto įsigijimo metu dirbo ir jos pajamos buvo panašios į atsakovo, po santuokos nutraukimo jai teko dalis turto, dar lėšų ieškovė gavo pardavus ieškovės motinos butą. Tuo tarpu atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jis žymiai pagerino ginčo turtą, investuodamas savo asmenines lėšas, teismas pripažino nepatikimomis.

8. Teismas sprendė, kad ginčo šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos, prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidėjo pagal galimybes. Tokiu atveju sprendė nebūtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovė, nes pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Byloje įrodžius, kad šalių turtinė padėtis iki ginčo turto įgijimo buvo panaši, duomenų, kieno lėšomis buvo pagerintas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), kurį pardavus pakako lėšų ginčo turtui įsigyti, nepateikta, be to, ieškovė po bendro 15 metų gyvenimo su atsakovu ir bendros buities kūrimo buvo likusi be gyvenamosios vietos, todėl teismas laikė esant pagrindą ieškovei pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ ginčo turto dalį.

9. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 1 d. nutartimi pakeitė Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitą Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą, priteisė atsakovui iš ieškovės 1346 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nuosavybės objektas – žemės sklypas ir gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas ir pagerintas šalims gyvenant bendrai, tačiau nesant rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški šalių valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio. Dėl to pripažinus, kad ginčo šalys gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį, turėjo būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos.

11. Kolegija, remdamasi atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2017 m. gruodžio 13 d. atlikto ekspertizės akto Nr. 141 išvadomis, nustatė, kad ginčo turtas buvo pagerintas nuo 2008 m. iki 2014 m. birželio, kai šalys gyveno kaip partneriai, ir pagal ekspertizės akto duomenis nustatė, kad atliktas šildymo sistemos ir vonios remontas, kiti smulkūs pagerinimai, kurie pagrindžiami išlaidų suvestine ir jos priedais, sudarė labai nedidelę nekilnojamojo turto vertę. Kolegija taip pat nurodė, kad iki 2008 metų nekilnojamojo turto rinkoje buvo kainų šuolis, kuris taip pat lėmė didelį ginčo turto vertės pokytį. Ši aplinkybė taip pat buvo patvirtinta apeliacinės instancijos teismui pateiktu ekspertizės aktu. Ieškovė, teigdama, kad turtas įsigytas bendrais šalių įnašais ir turtu, nepateikė atsakovo įrodinėjamas aplinkybes paneigiančių duomenų.

12. Kolegija, nustačiusi, kad ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, gautas pardavus turtą (duomenys neskelbtini) bei papildomai už asmenines atsakovo lėšas – iš gautų atsakovo dividendų, sprendė, jog ginčo turtas buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas. Be to, atsakovas teigė, ieškovė neneigė, kad turtas buvo įsigytas iš dalies siekiant vykdyti atsakovo verslą – kartu įrengtos dirbtuvės ir biuras. Spręsdama dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) kaime pagerinimo, kolegija nurodė, kad byloje ieškovė neįrodė, jog investavo asmenines lėšas būtent į ginčo turtą ar jo pagerinimus, teigė, jog statybos

ir remonto darbus planavo ir vykdė atsakovas, ji rūpinosi bendra buitimi ir vaikais. Tai, kad ginčo turtas buvo pagerintas ginčo šalims faktiškai gyvenant kartu, patvirtina ekspertizės akto išvados bei atsakovo pateikti duomenys apie gerą jo finansinę padėtį (gaunamus dividendus, turimus indėlius, darbo užmokestį), realiai atliktus darbus ir jų vertes.

13. Kolegijos vertinimu, byloje aptarti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtino, kad ieškovė turėjo menkas galimybes prisidėti prie nekilnojamojo turto įgijimo, o ieškovės teiginiai apie turėtas santaupas ir jų atidavimą atsakovui grynaisiais pinigais siekiant įgyti nekilnojamąjį turtą bendrąja daline nuosavybe byloje nebuvo patvirtinti.

14. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad reikalavimą pripažinti įgytą turtą bendrąja daline nuosavybe reiškiantis asmuo turi pagrįsti, kad šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą (įnašu pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu), konstatavo, jog byloje nebuvo įrodytos aplinkybės, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė savo indėlį į jungtinės veiklos būdu įgytą turtą.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nustatytas pirmojoje instancijoje. Įstatymo leidėjo yra nustatyta, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi CPK yra įtvirtinta ribotos apeliacijos koncepcija, pagal kurią naujų įrodymų pateikimas apeliacijoje yra apribotas. Atsižvelgiant į tai, spręsdamas dėl teisės teikti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos teismų praktikoje plėtojamu apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartu.

15.2. Atsakovas, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, pažeisdamas CPK 226 straipsnyje nustatytą pareigą – bylinėtis sąžiningai ir atskleisti bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, o teismas, nenurodydamas argumentų, pažeisdamas CPK 314 straipsnį, priėmė atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Naujų įrodymų prijungimas nulėmė kasatorei nepalankios nutarties priėmimą, buvo pažeistos ne tik nurodytos proceso teisės normos, bet ir įrodymų tyrimo bei vertinimo, taip pat civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo principai.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas, leisdamas atsakovo atstovui rinkti naujus įrodymus, pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame nustatyta, jog jis turi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

15.4. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pažeisti lygiateisiškumo ir rungimosi principai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ieškovei palankių liudytojų parodymų reikšmės, taip pat neįvertino ir neanalizavo ilgo gyvenimo kartu fakto. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, – itin siaurai taikė ir aiškino teisės normas, nepripažindamas bendrosios jungtinės veiklos bei ginčo turto įsigijimo (sukūrimo) požymiais visumos aplinkybių, kurios laikytinos pakankamomis tokiems faktams įrodyti ir kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo išnagrinėtoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas šalių ginčą turėjo spręsti, remdamasis byloje nustatyta esmine aplinkybe, kad šalių veikla jiems gyvenant kartu atitiko jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai keliamus reikalavimus, ir nepagrįstai nevertino, jog atsakovas lėšas sukaupė tik todėl, kad didžiąją dalį nagrinėjamo laikotarpio gyveno iš ieškovės lėšų. Ieškovė, dėl objektyvių priežasčių (augino, prižiūrėjo ne tik ginčo šalių dukrą, bet ir atsakovo vaikus) negalėdama pakankamai finansiškai prisidėti prie bendrų poreikių tenkinimo, tai

darydavo pagal savo galimybes, teikdama atsakovui visokeriopą pagalbą, rūpindamasi juo ir jo vaikais, bendra buitimi.15.5. Ginčo šalys gyveno siejamos bendro tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise turtą, dėl ko

bendromis pastangomis bei lėšomis jį ir įsigijo. Vykdomų gyvenamojo namo pagerinimų tikslas taip pat buvo bendras, atliktas siekiant, kad ginčo šalys turėtų tinkamas sąlygas gyventi kartu ir auginti vaikus. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, ginčo šalių veiksmus įgyjant ir kuriant ginčo turtą nepagrįstai įvertino kaip atskirus, atsietus nuo susitarimo dėl jungtinės veiklos vykdymo.

16. Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Tik priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovui kilo būtinybė surinkti papildomus įrodymus, kurie įtikintų apeliacinės instancijos teismą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, interpretavo ieškovės parodymus. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje būtinybė buvo susijusi su pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įrodymų sąsajumo, leistinumo, patikimumo, pakankamumo ir įrodinėjimo dalyko įrodytumo nepagrįstumu. Naujais įrodymais buvo siekiama pabrėžti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados nepagrįstos jokiais įrodymais, nepakankamai įrodytos.

16.2. Papildomais įrodymais atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme. 2017 m. gruodžio 13 d. ekspertizės aktas Nr. 141 tik patvirtino visiems žinomą aplinkybę, kad 2008 m. buvo nekilnojamojo turto kainų burbulas. Apeliacinės instancijos teismo pridėti atsakovo banko mokėjimai ieškovei, atlikti bendro gyvenimo metu, patvirtino, kad ieškovės turtinė padėtis buvo sunki, ji buvo išlaikoma atsakovo, todėl mažiau tikėtina, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis turėjo galimybių prisidėti prie ginčo turto įsigijimo ar pagerinimo.

16.3. Abiem šalims buvo suteiktos vienodos galimybės teikti papildomus įrodymus ir toks teismo procesinis elgesys visiškai atitinka ir yra suderinamas su šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principais. Ieškovė kasaciniame skunde nenurodė konkretaus lygiateisiškumo ir rungimosi principų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir padarė pagrįstas išvadas, nes liudytojai buvo palankūs ieškovei, dalies liudytojų parodymai buvo akivaizdžiai melagingi, liudytojai tvirtino rašytiniams įrodymams prieštaraujančias aplinkybes, buvo suinteresuoti bylos baigtimi, liudytojų parodymų nepatvirtino kiti byloje esantys patikimi rašytiniai įrodymai.

16.4. Objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. e3K-3-543-695/2016 46 punktas).

16.5. Nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. e3K-3-543-695/2016 47 punktas).

16.6. Sugyventinis, prašantis turtą pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi įrodyti ne savo turėtų pajamų dydį, o kaip prie jo prisidėjo pinigais, konkrečiais darbais prie nekilnojamojo turto sukūrimo arba prie esminių pagerinimų. Jeigu nekilnojamojo turto vertė tiesiog didėjo dėl rinkoje esančių pokyčių ir jokio sugyventinio indėlio toje situacijoje nebuvo, tai ieškovė neturėjo įgyti teisės reikalauti dalies turto. Ieškovė gyveno išlaikoma kito sugyventinio, todėl tai taip pat buvo aiški aplinkybė, jog ji neturėjo teisės pretenduoti į turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe. Šalies indėlis į bendro turto sukūrimą ar pagerinimą yra viena iš esminių tokio pobūdžio bylose įrodinėtinų faktinių aplinkybių. Atsakovas vienintelis atliko finansinį indėlį pagerinant ginčo turtą. Ieškovė prisidėjo tik darbu – augino dukrą.

16.7. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino aplinkybę, kad nuo 2014 m. birželio mėnesio šalys nustojo kartu gyventi, o ginčo statinių vertė nuo 2014 m. buvo pagerinta 15 015,54 Eur, statiniai buvo pirkti už atsakovo lėšas.

Teisėjų kolegija



Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto padalijimo klausimus, aiškinimo ir taikymo

17. Galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Tokių asmenų santykiams reglamentuoti skirtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“ normos, tačiau kol nėra priimto ir įsigaliojusio įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, minėtos normos nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis).

18. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, jog nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).

19. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: nors ieškovė ir atsakovas nebuvo susituokę, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) mėn. iki (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėnesio gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams, t. y. 15 metų buvo sugyventiniai: jie kartu apsigyveno ieškovės gyvenamojoje vietoje, vėliau kartu keitė gyvenamąją vietą ir apsigyveno išsinuomotame bute kartu su šalių sūnumis iš pirmų santuokų; gerindami gyvenimo sąlygas įsigijo gyvenamąjį pastatą (duomenys neskelbtini), kur susilaukė bendro vaiko – dukters; šalims (duomenys neskelbtini) m. gimė duktė; būdama vaiko priežiūros atostogose 2002 m. vasario 1 d. – 2005 m. balandžio 17 d. laikotarpiu ieškovė gavo išmokas; 2006–2010 metų laikotarpiu ieškovė gavo draudžiamų pajamų; 2011 m. gavo nedarbo išmokų; 2012 m. pradėjo vykdyti individualią veiklą; šalys rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora; ieškovė ne tik tvarkė buitį, augino bendrą jų su ieškovu dukrą bei šalių vaikus iš pirmų santuokų, šeimininkavo, bet ir turėjo darbinių pajamų, pakankamų prisidėti prie bendros sugyventinių buities; šalių buitis namuose buvo bendra; (duomenys neskelbtini) pirko tik sodo pastatą už atitinkamą kainą, kuris buvo apšiltintas, įrengtas baseinas, terasa; ginčo turto įsigijimo metu ieškovė dirbo ir jos pajamos buvo panašios į atsakovo; po ankstesnės santuokos nutraukimo jai teko dalis turto, dar dalis lėšų atiteko pardavus ieškovės mamos butą; ieškovė gyveno kartu su atsakovu šeimoje, tvarkėsi namuose, aplinkoje, darė valgyti, kartu su ieškovu dalyvaudavo

įvairiose šeimos šventėse.21. Šios nutarties 20 punkte nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys buvo

sutarusios dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal išgales, gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu įgijo ginčo turtą, t. y. sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje šalių dalys yra lygios.

22. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nekilnojamasis turtas – sodo namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini) buvo įgytas iš asmeninių atsakovo lėšų. Tačiau, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas naujų, šiame teisme atsakovo pateiktų įrodymų pagrindu padarė išvadą, kad namas (duomenys neskelbtini) buvo apšiltintas ir baseinas įrengtas jau namą įsigyjant, o kiti atlikti pagerinimai (atliktas šildymo sistemos ir vonios remontas, kiti smulkūs pagerinimai) sudarė labai nedidelę vertę. Kasacinis teismas atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės esminės reikšmės bylai neturi, nes jos nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tuo labiau kad šios aplinkybės siejamos ne su ginčo turto įsigijimu ir (ar) sukūrimu. Minėta, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą; kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. šios nutarties 19 punktą). Tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kaip šalių bendras gyvenimas, trukęs ilgą laiką ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

23. Išvadą, kad ginčo turtas buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas, apeliacinės instancijos teismas padarė iš esmės remdamasis vien aplinkybe, kad turtas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas už atsakovo lėšas ir ginčo turtas buvo įsigytas pardavus šį turtą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad turtas (duomenys neskelbtini) buvo pagerintas po įsigijimo (nors pagerinimai ir nesudarė didelės vertės), o ginčo turtas buvo pagerintas šalims gyvenant kartu (žr. šios nutarties 11 punktą).

24. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos pirmosios instancijos teisme nustatytos aplinkybės dėl ieškovės gautų pajamų, šalims gyvenant kartu, bei gautos kompensacijos po ankstesnės santuokos nutraukimo (žr. šios nutarties 20 punktą). Taip pat nepaneigtas ieškovės indėlis, sukuriant bendrąją nuosavybę darbu, rūpinimusi bendra buitimi ir turto įsigijimu, bendros jų su ieškovu dukros bei vaikų iš pirmų santuokų auginimu. O šios aplinkybės taip pat vertinamos kaip jungtinė veikla (partnerystė) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (žr. šios nutarties 18 punktą). Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados apie menkas ieškovės galimybes sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir tai, kad byloje nenustatytos aplinkybės, jog šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, padarytos netinkamai aiškinant ir taikant jungtinę veiklą (partnerystę), sukuriant bendrąją nuosavybę, reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei prieštarauja šioje nutartyje nurodytai kasacinio teismo praktikai (žr. šios nutarties 18–19 punktus).

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas, aiškinimo ir taikymo

25. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-611/2016 42 punktas).

27. Ieškovė nagrinėjamoje byloje teigia, kad atsakovas, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, pažeisdamas pareigą bylinėtis sąžiningai ir atskleisti bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, apeliacinės

instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, o teismas, nenurodydamas argumentų, pažeisdamas CPK 314 straipsnį, priėmė atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme.

28. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo Kauno apylinkės teismo buvo gautas 2018 m. sausio 3 d. Šiame teisme 2018 m. sausio 18 d. buvo gautas atsakovo prašymas dėl rašytinių įrodymų pridėjimo. 2018 m. gegužės 22 d. teismo posėdyje apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė patenkinti atsakovo prašymus ir priimti į bylą pateiktus papildomus įrodymus bei atidėti bylos nagrinėjimą. Kitas teismo posėdis buvo paskirtas 2018 m. rugpjūčio 30 d., kai byla buvo išnagrinėta iš esmės. Nei skundžiamoje nutartyje, nei protokolinėje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nepagrindė papildomų įrodymų priėmimo CPK 314 straipsnyje nurodytomis draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme išimtimis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnio normą.

29. Būtina pažymėti ir tai, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta praėjus daugiau nei trims mėnesiams po naujų įrodymų priėmimo. Todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su pateiktais papildomais įrodymais, teikti dėl jų paaiškinimus, argumentus ir samprotavimus, dalyvauti juos tiriant ir naudotis kitomis jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Todėl nurodytas pažeidimas skundžiamos nutarties teisėtumui įtakos neturi ir nesudaro savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Šios nutarties 24 punkte nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties skundžiamą dalį, nes dėl jų buvo priimtas neteisėtas procesinis sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

31. Kasacinis teismas taip pat konstatuoja, kad šios nutarties 21 punkte nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada padaryta tinkamai nustačius ir įvertinus faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinant ir taikant jungtinę veiklą (partnerystę), sukuriant bendrąją nuosavybę, reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei atitinka nurodytą kasacinio teismo praktiką. Todėl, panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, paliekamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

32. Teisėjų kolegijai nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškinys, naikintina ir ta nutarties dalis, kuria paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

33. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 550 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pridėjo 300 Eur bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį dokumentą (2018 m. gegužės 27 d. pinigų priėmimo kvito kopiją).

34. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktu, sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10

punktą).36. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pateikė 300 Eur bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį dokumentą (2018 m. gegužės

27 d. pinigų priėmimo kvito kopiją), ieškovei iš atsakovo priteistinas 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu, tenkinęs ieškovės ieškinį ir atmetęs atsakovo priešieškinį, priteisė iš atsakovo 840 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei, valstybei – 1167 Eur žyminio mokesčio. Kauno apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi pakeitė Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį ir ieškinį atmetė, 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi priteisė iš ieškovės valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra tenkinamas ir naikinama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, naikintina ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria iš ieškovės priteista valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio, paliekant galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio.

38. Ieškovė, paduodama kasacinį skundą, sumokėjo 1267 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, šis žyminis mokestis ieškovei priteistinas iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

39. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1700 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo, pridėjo šias bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijų 8.12 punktu, sprendžia, kad ieškovės prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

40. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 15,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi ieškovės kasacinis skundas tenkinamas, tai šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovės N. M. ieškinys bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas ir kuria ieškinys atmestas, ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės N. M. ieškinys tenkintas.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria priteista iš ieškovės N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 1167 Eur žyminio mokesčio, ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista valstybei 1167 (vienas tūkstantis vienas šimtas šešiasdešimt septyni) Eur žyminio mokesčio, sumą mokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Swedbank“, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Priteisti ieškovei N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginimo, 1267 (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt septynis) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą, 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,56 Eur (penkiolika Eur 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Šios nutarties kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-131-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16630-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.8.3.1; 3.1.7.11(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Init“ dėl paslaugų vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų ir jos nutraukimo, institucijos, teikiančios išvadą byloje: Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė:2.1. pripažinti 2014 m. gegužės 2 d. INIT kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartį Nr. 92782/0 nutraukta vartotojo

(ieškovo) vienašališku pareiškimu nuo 2016 m. liepos 8 d.;2.2. pripažinti, kad vartotojas, nuo 2016 m. liepos 8 d. nutraukęs paslaugų teikimo sutartį, nėra skolingas atsakovei už

paslaugas, galimai teiktas prieš vartotojo valią;

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=32f00a1061f311e99676cb74c51fe1f4

2.3. pripažinti niekinėmis atsakovės ieškovui išrašytas sąskaitas už laikotarpį po nurodytos sutarties nutraukimo dienos;2.4. pripažinti, kad atsakovei tenka visa atsakomybė už turėtas papildomas išlaidas, galimai patirtas nevykdžius

vartotojo 2016 m. liepos 8 d. reikalavimo nutraukti sutartį;2.5. pripažinti atsakovės verslo praktiką ir atskiras sutarties dalių nuostatas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos

vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 6 straipsnyje įtvirtintam sąžiningos verslo praktikos principui: a) praktiką, kuri apriboja vartotojo teisę bet kada atsisakyti paslaugų sutarties ir pagal kurią paslaugų teikėjas sudaro paslaugų sutartį su vartotoju vienokia tvarka, o nutraukiant sutartį taiko kitokią, vartotojo atžvilgiu apsunkintą, tvarką, t. y. visa sutarties nutraukimo našta perkeliama vartotojui (sutarties 5.5 punktas, Paslaugų teikimo taisyklių 9.1, 9.3 punktai); b) kainodaros praktiką, įskaitant sutarties priedo Operatoriaus galinės įrangos perdavimo–priėmimo akto 1 punktą, kuriuo iš vartotojo reikalaujama apmokėti už jam suteiktą įrangą pagal kainas, daugiau negu tris kartus viršijančias realią įrangos rinkos vertę, taip siekiant pasipelnyti iš vartotojo;

2.6. įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui 14,48 Eur užstatą, sumokėtą už įrangą;2.7. priteisti ieškovui iš atsakovės 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.3. Ieškovas nurodė, kad 2014 m. gegužės 2 d. šalys sudarė kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartį Nr. 92782/0,

kuria ieškovo butui (duomenys neskelbtini), buvo teikiamos kabelinės televizijos paslaugos. Ieškovas 2016 m. birželio 26 d. gavo atsakovės el. laišką, kuriuo priminta apie paslaugų sutarties termino pabaigą, siūlant sutartį pratęsti iki liepos 31 d. Ieškovas 2016 m. liepos 8 d. el. laišku iš pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) atsakė norintis visiškai nutraukti sutartį ir prašė jam neteikti paslaugų nuo šio pranešimo dienos. Laiške jis nurodė savo vardą, pavardę ir kliento kodą. Atsakovė į minėtą laišką neatsakė. Savo prašymą ieškovas pakartojo kitame 2016 m. lapkričio 11 d. el. laiške ir pakartotinai persiuntė ankstesnį el. laišką. Atsakydama atsakovė 2016 m. lapkričio 14 d. el. laiške nurodė, kad dėl sutarties nutraukimo reikia kreiptis į aptarnavimo skyrių arba pateikti papildomą prašymą su parašu ir grąžinti įrangą. Ieškovas, spręsdamas, kad jo teisės pažeistos, su skundu kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, ši skundą persiuntė nagrinėti Ryšių reguliavimo tarnybai, o pastaroji 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1V-375 skundo netenkino. Kaip mano ieškovas, jis, būdamas vartotojas, neprivalo savo lėšomis darbo laiku dirbti paštininku ieškodamas paslaugų teikėjo buveinės ir vežiodamast jo įrangą. Vartojimo sutarties nutraukimo tvarka ir pasekmės turėtų būti sprendžiamos tokiu pat būdu, kaip ir sudarant sutartį, kai paslaugų teikėjas turi pats atvykti pas vartotoją, pasiimti jam priklausančią įrangą ir dokumentus.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovei 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5. Teismas nustatė, kad pagal ieškovo atsakovei pateiktą 2014 m. gegužės 2 d. užsakymą dėl kabelinės televizijos paslaugų teikimo šalys 2014 m. gegužės 2 d. sudarė kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartį, kurios pagrindu ieškovui suteiktas „STV Pagrindinis“ paketas ir STV įranga (perdavimo–priėmimo aktas) bei pritaikytos nuolaidos (sutarties 8.3.1 ir 8.3.4 punktai); sutarties terminas – 26 mėnesiai. Ieškovas taip pat pasirašė Paslaugų teikimo taisykles, jos yra neatskiriama sutarties dalis (sutarties 7.4 punktas) ir Operatoriaus galinės įrangos grąžinimo taisykles (toliau – Įrangos grąžinimo taisyklės). Paslaugų teikimo taisyklėse nurodyta, kad nutraukti sutartį klientas gali asmeniškai ar per įgaliotą atstovą Klientų aptarnavimo skyriuje pateikęs prašymą raštu, taip pat atvykęs privalo grąžinti operatoriui priklausančią galinę įrangą (sutarties 9.1 ir 9.3 punktai). Ieškovas sutiko su sutarties ir minėtų taisyklių nuostatomis, jų neginčijo visą sutarties galiojimo laiką.

6. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė, primindama ieškovui (2016 m. birželio 26 d. el. laiškas) apie sutarties termino pabaigą, pasiūlė ją pratęsti (iki 2016 m. liepos 31 d.). Atsakydamas ieškovas (2016 m. liepos 8 d. el. laiškas) nurodė norintis visiškai nutraukti sutartį nuo 2016 m. liepos 8 d. ir paprašė jam paslaugų neteikti. Ieškovas papildomai apmokėjo paslaugas (už 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėn.). Ieškovas el. laišku (2016 m. lapkričio 11 d.) pakartojo reikalavimą nutraukti sutartį nuo 2016 m. liepos 8 d. Atsakovė ieškovui pranešė (2016 m. lapkričio 14 d. el. laiškas), kad norėdamas nutraukti sutartį jis turi kreiptis į Klientų aptarnavimo skyrių adresu: S. S. g. 21a, Vilnius, arba el. paštu atsiųsti nuskenuotą pasirašytą prašymą nutraukti sutartį ir grąžinti įrangą. Ieškovas su skundu kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, ši jo skundą persiuntė nagrinėti Ryšių reguliavimo tarnybai, o pastaroji 2017 m. balandžio 4 d. įsakymu

Nr. 1V-375 atsisakė tenkinti ieškovo skundą. Atsakovės iniciatyva šalių sutartis nutraukta nuo 2017 m. sausio 17 d., pažymint, kad ieškovo skola atsakovei yra 61,46 Eur.

7. Teismas, įvertinęs sutarties sąlygas, įtvirtinančias sutarties nutraukimo tvarką, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, sutiko su sutarties sąlygomis ir jų neginčijo, padarė išvadą, jog sutartyje įtvirtinta jos nutraukimo tvarka neriboja ieškovo, kaip vartotojo, teisių. Teismas pažymėjo, kad sudarydamos sutartį šalys gali susitarti ir kitaip, o nustatyta tvarka sudaro galimybes suderinti tiek vartotojo, tiek paslaugos teikėjo poreikius. Atsakovė, teismo vertinimu, sudarė alternatyvias galimybes ieškovui tiek nutraukiant sutartį, tiek grąžinant atsakovės įrangą.

8. Tik paprasto el. laiško pateikimas, nepateikus nuskenuoto pasirašyto prašymo, teismo vertinimu, apriboja atsakovės galimybę įsitikinti tikrąja kliento valia, nes neatmestina tikimybė, kad paprastą el. laišką, net ir iš kliento pašto dėžutės, gali išsiųsti ne tik pats klientas. Kadangi ieškovo prašymas nebuvo tinkamas, atsakovė, teismo nuomone, pagrįstai nenutraukė sutarties ieškovo nurodyta data. Byloje nesant duomenų, kad ieškovas atsakovei pateikė sutarties reikalavimus atitinkantį prašymą, teismas atmetė ieškovo reikalavimą sutartį laikyti nutraukta nuo 2016 m. liepos 8 d. Nenustatęs pagrindo sutartį laikyti nutraukta nuo ieškovo nurodomos datos, teismas taip pat netenkino ieškinio reikalavimo pripažinti, kad ieškovas nėra skolingas už paslaugas ir kad atsakovo išrašytos sąskaitos yra niekinės.

9. Teismas padarė išvadą, kad paties ieškovo elgesys, žinant apie privalomus formalumus ir būdus nutraukti sutartį ir grąžinti atsakovei įrangą, yra netinkamas ir nerodo ieškovo deklaruoto ketinimo konstruktyviai išspręsti kilusį nesusipratimą, ieškant abi šalis tenkinančio sprendimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesugebėjo paaiškinti, kokiu pagrindu jis kurį laiką naudojosi jam nepriklausančiu daiktu ir kodėl reikalaudamas sutartį laikyti nutraukta nuo 2016 m. liepos 8 d. apmokėjo liepos ir rugpjūčio mėnesio sąskaitas, negrąžino įrangos tol, kol jos neatsiėmė pati atsakovė, vienašališkai nutraukusi šalių sutartį.

10. Teismo vertinimu, konkrečiu atveju ieškovo – profesionalaus teisininko – pozicija rodo, kad jis aiškiai suvokdamas, jog atsakovė pateikto prašymo nepatenkins, siekė konfliktą perkelti į teismą, prisidengdamas vartotojų teisių gynimu. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, teismas taip pat atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą; priteisė iš ieškovo atsakovei 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

12. Kolegija, įvertinusi sutarties sąlygas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo formuojama šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007), padarė išvadą, kad ieškovo teisė vienašališkai nutraukti sutartį nebuvo siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu, t. y. ieškovas neturėjo detalizuoti noro nutraukti sutartį priežasčių ir kitų aplinkybių. Tai, kad norint vienašališkai nutraukti sutartį vartotojas turi įvykdyti sutartyje nustatytas sąlygas, teismo vertinimu, yra įprasta praktika ir nereiškia vartotojo teisės vienašališkai nutraukti sutartį apribojimo. Besąlygiška teisė vienašališkai nutraukti sutartį nereiškia, kad sutarties šalis gali visiškai nesilaikyti tiek įstatyme, tiek sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos ir terminų.

13. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovas su sutarties sąlygomis susipažino, su jomis sutiko ir jų neginčijo, taigi jam vienašališko sutarties nutraukimo tvarka buvo žinoma. Atsižvelgdama į tai, kad paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį laikoma įgyvendinta tinkamai, jeigu laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. jei klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis nutraukiama, o šiuo atveju ieškovas tinkamai neinformavo atsakovės apie ketinimą nutraukti sutartį, kolegija padarė išvadą, kad atsakovė, įvertinusi tai, jog ieškovas negrąžino įrangos ir toliau mokėjo už teikiamas paslaugas, pagrįstai nenutraukė sutarties.

14. Kolegija nesutiko su ieškovo argumentais, kad vartotojo pasirinktas valios išreiškimo būdas rašant elektroninį laišką buvo pakankamas, jog būtų nutraukta sutartis. Byloje esantys duomenys, kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovės atstovė ieškovą informavo apie tai, jog jo pasirinktas informavimo apie sutarties nutraukimą būdas nėra tinkamas, nurodė apie alternatyvius būdus tinkamai informuoti apie ketinimą nutraukti sutartį. Atsakovės reikalavimas pateikti tinkamai vartotojo pasirašytą prašymą, kolegijos nuomone, nerodo atsakovės nesąžiningumo, priešingai, patvirtina atsakovės, kaip paslaugas teikiančio juridinio asmens, vadovavimąsi asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais ir siekį tinkamai identifikuoti vartotoją ir jo reiškiamus prašymus.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; tuo atveju, jeigu kasacinis skundas nebūtų tenkintas, – sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas iki protingo dydžio. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismai, netaikydami CK 6.2284 straipsnio 9 dalies, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos vartotojų teisių gynimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 536/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-415/2016), pažeidė teismo pareigą ex officio (pagal pareigas) vertinti susiklosčiusius santykius sąžiningumo aspektu, nors šiuo atveju ieškovas ne tik to prašė, bet ir nurodė konkrečius vartojimo sutarties bei šalių santykių aspektus, kuriuos laiko nesąžiningais. Teismai nepagrįstai visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad:

15.1.1. atsakovė, nepaisydama CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos besąlygiškos kliento teisės nutraukti paslaugų sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007; 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2013), nepagrįstai sutarties nutraukimą susiejo net su keletu sąlygų: 1) nutraukimo vieta – Paslaugų teikimo taisyklių 9.1 punktas; 2) įrangos grąžinimas – Paslaugų teikimo taisyklių 9.3 punktas; 3) atsiskaitymo reikalavimas – sutarties 5.5 punktas; 4) nutraukimo terminas – Paslaugų teikimo taisyklių 9.1 punktas;

15.1.2. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2017 m. liepos 20 d. išvadoje konstatuota, kad nutraukiant sutartį reikalavimas atvykti į klientų aptarnavimo skyrių grąžinti įrangos yra nesąžiningas ir iš esmės pažeidžia vartotojo teises;

15.1.3. atsakovė į vartotojo 2016 m. liepos 8 d. el. laišką dėl sutarties nutraukimo neatsakė neprotingai ilgą laiką, t. y. net 4 mėnesius; nepaisydama vartotojo valios toliau siuntė sąskaitas už paslaugas ir tik 2016 m. liepos 14 d. pradėjo su vartotoju komunikuoti raštu dėl sutarties nutraukimo tvarkos, po vartotojo pakartotinio kreipimosi;

15.1.4. sutarties 5.2 punktas, įtvirtinantis automatinį sutarties tapimą neterminuota iš viso nesuteikiant jokio pereinamojo laikotarpio po sutarties termino pabaigos, prieštarauja CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punktui; sutartis buvo vienašališkai pratęsta nepaisant kliento valios nutraukti sutartį;

15.1.5. remiantis CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, nesąžiningomis laikytinos sutarties 3.7 punkto ir Paslaugų teikimo taisyklių 5.1.1 punkto nuostatos, leidžiančios operatoriui vienašališkai keisti paslaugų mokesčius ir taisyklių sąlygas;

15.1.6. atsakovė siekė nepagrįstai praturtėti vartotojo sąskaita, nes reikalavo iš vartotojo (išrašydama sąskaitą) kompensuoti 152,05 Eur už negrąžintą įrangą, nors pati identišką įrangą savo interneto svetainėje mažmenine kaina parduoda tik už 43 Eur, t. y. beveik 4 kartus pigiau;

15.1.7. kodėl atsakovė neatsiuntė savo atstovo pas vartotoją dar 2016 m. liepos mėnesį, kai vartotojas pirmą kartą informavo apie sutarties nutraukimą, arba bent jau 2016 m. lapkritį, po pakartotinio vartotojo kreipimosi, kai dar nebuvo prasidėjęs teisminis ginčas; atsakovė delsė iki pat 2017 m. rugsėjo, nors, padariusi tą patį veiksmą 2016 m., būtų išvengusi šios bylos ir vartotojo padėties apsunkinimo;

15.1.8. nustatę, kad galinė įranga buvo atsakovei grąžinta pagal 2017 m. rugsėjo 20 d. operatoriaus galinės įrangos grąžinimo aktą, o atsakovė dėl grąžinimo pretenzijų neturi, teismai visiškai nepasisakė dėl 14,48 Eur užstato už įrangą grąžinimo vartotojui, nors jis ieškinyje buvo tokį reikalavimą pareiškęs;

15.2. Teismai, laikydamiesi aukšto vartotojų teisių apsaugos lygio reikalavimo, atsižvelgdami į nustatytas faktines aplinkybes, turėjo visapusiškai įvertinti situaciją teisingumo ir protingumo aspektu, t. y. atsižvelgti į tai, kad vartotojas visą sutarties laikotarpį nebuvo padaręs jokio sutarties pažeidimo (atsakovė tokių pretenzijų niekada neišreiškė), sutarties terminas suėjo savaime. Pabrėžtina, kad atsakovė vartojimo sutartyje nurodytu kontaktiniu elektroniniu paštu, kuriuo būdavo siunčiamos visos sąskaitos ir kiti pranešimai, pasiūlė vartotojui tęsti sutartį, tačiau šio siūlymo nepasirašė, t. y. atsiuntė vartotojui paprasta rašytine forma elektroniniu paštu be jokio papildomo parašo. Vartotojas visiškai tokia pačia rašytine forma iš to paties elektroninio pašto atsakė į tą siūlymą, kad sutarties pratęsti nepageidauja ir kad paslaugų teikimą nori nutraukti, nurodydamas visus savo, kaip kliento, esminius duomenis (vardą, pavardę, kliento kodą). Įgyvendinant aukštą vartotojų teisių apsaugos lygio reikalavimą, yra visiškai nepriimtina, kad paslaugų tiekėjui leidžiama elektroniniu paštu pateikti nepasirašytą ofertą dėl sutarties pratęsimo, o vartotojui atsakyti į ofertą visiškai ta pačia forma, nepridėjus papildomai skenuoto parašo, jau nebeleidžiama. Teismai nepagrįstai ir ypač formaliai vertino susidariusią situaciją, nes

akivaizdu, kad yra neteisinga ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu reikalauti kitokios, sudėtingesnės, atsakymo į ofertą formos, negu kad buvo pateikta pati oferta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2013). Be to, pačioje šalių sudarytoje sutartyje nustatyta galimybė siųsti informaciją elektroniniu paštu (Paslaugų teikimo taisyklių 3.1, 4.1.9, 6.5, 6.7 punktai).

15.3. Teismai nemotyvavo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, kuris reikšmingai, net 7 kartus, skiriasi nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015 priteistų bylinėjimosi išlaidų panašioje vartotojų teisių byloje. Priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis riboja ieškovo, kaip vartotojo, teisę į teisminę gynybą, nes vartojimo ginčas dėl sąlyginai nedidelės sumos dėl didelės priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos tampa (gali tapti) neproporcingas ginčo sumai.

15.4. Egzistuoja poreikis kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, siekiant, kad būtų išaiškinta, ar situacijos, kuriose iš vartotojo priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis daug kartų viršija ginčo sumą, yra suderinamos su Europos Sąjungos teise vartotojų teisių srityje.

16. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), nei VTAĮ nenustato išimčių atleisti vartotojus nuo bylinėjimosi išlaidų dengimo paslaugų teikėjui, jeigu vartotojo reikalavimas yra neteisėtas ir atmestinas. Dėl priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydžio yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju ieškovas, būdamas profesionalus teisininkas, žinojo ir privalėjo žinoti apie tai, kad ieškinio atmetimo atveju jis privalės atlyginti atsakovei jos dėl bylinėjimosi patirtas išlaidas. Be to, kasaciniame skunde nurodomoje nutartyje konstatuota, kad proceso teisės normose, reguliuojančiose išlaidų advokato pagalbai atlyginimą, išimčių vartotojams nenustatyta. Nagrinėjamu atveju iš ieškovo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis yra mažesnis, negu nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos), jis atitinka bylos sudėtingumą ir surašytų procesinių dokumentų apimtį, bylos nagrinėjimą ne viename teismo posėdyje ir pan.

16.2. Atsakovė siekė ginčą su vartotoju išspręsti gražiuoju, tačiau ieškovas, būdamas profesionalus teisininkas, siekė teisminio proceso ir nepagrįstai didino atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Todėl atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad yra pažeistas teisės į teisminę gynybą prieinamumas. Aukštas vartotojų teisių gynimo standartas, įtvirtintas nacionaliniuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose, šioje byloje nėra pažeistas.

16.3. Teismai tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad pasibaigus terminuotai sutarčiai šalių sutartiniai santykiai tęsėsi. Atsakovės 2016 m. birželio 29 d. el. laišku ieškovui pateiktas pasiūlymas buvo pateiktas dar nesibaigus terminuotai sutarčiai (galiojo iki 2016 m. liepos 2 d.). Toks priminimas vartotojui apie sutarties termino pabaigą yra sąžiningas paslaugų teikėjo elgesys, kuris padeda vartotojui tinkamai įgyvendinti savo teises. Minėtas laiškas buvo informacinio pobūdžio, jis nepakeitė tarp šalių anksčiau susiklosčiusių sutartinių santykių. Remiantis CK 6.198 straipsnio 1 dalimi, sutarties 5.3.1, Paslaugų teikimo taisyklių 3.1, 9.1 punktais, ieškovo 2016 m. liepos 8 d. el. laiškas negali būti pripažintas tinkamu pranešimu apie sutarties nutraukimą. Be to, ieškovo veiksmai po šio laiško išsiuntimo aiškiai rodė jo norą tęsti sutartinius santykius.

16.4. Teismai tinkamai įgyvendino pareigą ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą. Vien aplinkybė, kad ieškovo netenkina bylos procesinis rezultatas (šalių sudarytos sutarties sąlygos nepripažintos nesąžiningomis), nesudaro teisinio pagrindo priešingai išvadai. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2017 m. liepos 20 d. išvadoje paslaugų teikimo taisyklių 9.1 ir 9.3 punktų vertinimą sąžiningumo aspektu paliko bylą nagrinėjančiam teismui, nes toks vertinimas priklauso nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju ieškovo, kaip vartotojo, pareiga grąžinti įrangą nėra (nebuvo) susieta su jo teise nutraukti sutartį. Be to, jam buvo išaiškinti alternatyvūs minėtos įrangos grąžinimo būdai.

17. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateiktoje išvadoje dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodytų argumentų nurodė, kad tarnyba palaiko 2017 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 10-1013 priimtoje išvadoje pateiktą poziciją – sutarties 5.5 punkto sąlyga, įtvirtinanti, kad kiekviena šalis, prieš nutraukdama sutartį, privalo visiškai atsiskaityti su kita

šalimi, neprieštarauja CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam reglamentavimui, todėl neatitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sutarčių nesąžiningų sąlygų kriterijų; byloje nustačius, kad siekiant nutraukti sutartį ieškovui nebuvo sudaryta galimybė pasirinkti alternatyvų galinės įrangos grąžinimo būdą, t. y. ieškovui buvo apribota teisė nutraukti sutartį, Paslaugų teikimo taisyklių 9.1 ir 9.3 punktų sąlygos, įtvirtinančios, kad ieškovas nutraukti sutartį ir galinę įrangą atsakovei grąžinti gali tik atvykęs į atsakovės klientų aptarnavimo skyrių, atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

18. Ryšių reguliavimo tarnyba paaiškinimuose dėl ieškovo kasacinio skundo nurodė, kad, tarnybos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias elektroninių ryšių paslaugų teikimą, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos vartojimo teisiniuose santykiuose. Tarnybos nuomone, ieškovui nepateikus tinkamo prašymo nutraukti sutartį, atsakovė pagrįstai nenutraukė sutarties nuo ieškovo nurodomos datos (2016 m. liepos 8 d.) (CK 6.183 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnio 2 dalis, 6.223 straipsnio 1 dalis, 6.721 straipsnis, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalis, Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160, 6.3 punktas; sutarties 5.3.1, 5.3.2 punktai, Paslaugų teikimo taisyklių 3.1, 9.1 punktai). Atsakovės reikalavimas pateikti pasirašytą prašymą, tarnybos vertinimu, nerodo atsakovės nesąžiningumo, priešingai, patvirtina jos, kaip paslaugas teikiančio juridinio asmens, vadovavimąsi duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančiais teisės aktais ir siekį tinkamai identifikuoti vartotoją bei jo reiškiamus prašymus.

Teisėjų kolegija



Dėl vartojimo paslaugų sutarties sąlygų vertinimo nesąžiningumo aspektu

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo kabelinės televizijos paslaugų teikimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta 2014 m. gegužės 2 d. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog tarp šalių buvo sudaryta vartojimo paslaugų sutartis, spręsdami šalių ginčą, teismai privalėjo taikyti vartotojų teises ginančias teisės normas, patikrinti sutarties sąlygas nesąžiningumo vartotojui aspektu ir, remdamiesi CK 6.2284 straipsnio 2 dalimi, pripažinti atitinkamus sutarties ir Paslaugų teikimo taisyklių punktus, nustatančius sutarties nutraukimo ir įrangos grąžinimo tvarką, nesąžiningomis sąlygomis.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taikytinas ginčijamos paslaugų sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose.

21. Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

22. CK 6.188 straipsnis įtvirtina vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus; vartotojo teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas; pavyzdinį nesąžiningomis laikomų vartojimo sutarčių sąlygų sąrašą.

23. Vartotojų teisės sritis yra suderinta Europos Sąjungos teisės aktais, todėl nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) formuojamai praktikai. CK 6.188 straipsniu į nacionalinę teisę perkeltos 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) nuostatos. Tai lemia būtinybę šio straipsnio nuostatas aiškinti ir taikyti Direktyvos 93/13/EEB nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas

aiškinančius Teisingumo Teismo sprendimus.24. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip

vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).

25. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

26. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. Taigi paslaugų teikimo vartotojams sutartis, atitinkanti pirmiau nurodytus vartojimo sutarties požymius, priskirtina vartojimo sutarčių kategorijai. Kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis (su (būtinais) atitinkamais pakeitimais) taikomos CK 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės (CK 6.716 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.). Šiuo metu galiojančioje CK 6.716 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis.

27. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra fizinis asmuo, sutartį dėl kabelinės televizijos paslaugų teikimo sudaręs asmeniniam naudojimui, nesusijusiam su verslu, prekyba, amatu ar profesija, t. y. vartojimo tikslui. Ieškovas sutartį sudarė su atsakove, vykdančia verslo veiklą, susijusią su interneto, televizijos bei telefono ryšio paslaugų teikimu. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovas buvo vartotojas, o atsakovė – verslininkė, todėl šalis siejusi atlygintinų paslaugų sutartis bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai kvalifikuota vartojimo sutartimi (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, šiuo metu galiojančio CK 6.2281 straipsnis).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai teigia, kad ieškovas yra profesionalus teisininkas, todėl negalima daryti išvados, jog šiuo konkrečiu atveju jis, kaip vartotojas, buvo silpnesnioji sutarties šalis.

29. Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo, kuris verčiasi advokato profesija, gali būti laikomas vartotoju, yra išaiškinęs, kad vienas ir tas pats asmuo gali veikti kaip vartotojas, kai kalbama apie vienas operacijas, ir kaip pardavėjas ar tiekėjas, kai kalbama apie kitas. Vartotojo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 2 straipsnio b punktą, yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi. Todėl neatmetama galimybė laikyti advokatą „vartotoju“, kaip jis suprantamas pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio b punktą, kai tas advokatas siekia tikslų, nesusijusių su jo profesija. Advokato, kuris su fiziniu ar juridiniu asmeniu, veikiančiu savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, sudaro sutartį, kuri nesusijusi su vertimusi advokato profesija, padėtis yra mažiau palanki nei to asmens. Tokiu atveju, net jei būtų manoma, kad advokatas turi aukšto lygio specialiųjų žinių, tai neleidžia preziumuoti, kad santykiuose su pardavėju arba tiekėju jis nėra silpnesnioji šalis (Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo byloje Horațiu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank România SA, C-110/14, ECLI:EU:C:2015:538, 20–21 ir 25–27 punktai).

30. Pripažinus šalių sudarytą atlygintinų paslaugų (kabelinės televizijos) teikimo sutartį vartojimo sutartimi, būtina jos teisminė kontrolė, siekiant įvertinti ir nustatyti, ar šios sutarties sąlygos nėra nesąžiningos CK 6.188 straipsnio 2 dalies (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalies) prasme.

31. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, ECLI:EU:C:2005:141, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, ECLI:EU:C:2010:45, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į

atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 34 punktą).

32. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (ESTT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo byloje Asbeek Brusse ir de Man Garabito prieš Jahani BV, C-488/11, ECLI:EU:C:2013:341, 31 punktas; 2015 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Birutė Šiba prieš A. D., C-537/13, ECLI:EU:C:2015:14, 22 punktas).

33. Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią vartotojo padėtį, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra jam privalomos. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimo byloje Banco Español de Crédito, SA prieš Joaquín Calderón, C-618/10, ECLI:EU:C:2012:349, 40 punktas ir nurodyta teismo praktika).

34. Siekdamas užtikrinti direktyva nustatytą apsaugą Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į šios direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, jei tik jam žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 46 punktas; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Barclays Bank SA prieš Sara Sánchez García ir kt., C-280/13, ECLI:EU:C:2014:279, 34 punktas).

35. Todėl vaidmuo, kuris Europos Sąjungos teisėje suteikiamas nacionaliniam teismui aptariamoje srityje, neapribojamas tik teise priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos nesąžiningumo; tai taip pat reiškia pareigą, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, ex officio išnagrinėti šį klausimą (žr., be kita ko, ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimo byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Győrfi, C-243/08, ECLI:EU:C:2009:350, 32 punktą; minėto sprendimo Banco Español de Crédito 43 punktą).

36. Pagal nuosekliai nagrinėjamu klausimu formuojamą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 38 punktas).

37. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (šiuo metu galiojančio CK 6.228 4 straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos.

38. Pagal CK 6.188 straipsnio 4 dalį (šiuo metu galiojančio CK 6.228 4 straipsnio 4 dalis) individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

39. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis) taip pat įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

40. CK 6.188 straipsnio 6 dalis (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos

nesąžiningomis.41. Taigi CK 6.188 straipsnio 2 ir 6 dalys (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 ir 6 dalys) nustato kriterijų,

kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

42. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzálogbank Zrt, C-26/13, ECLI:EU:C:2014:282, 74 punktas; 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank România SA, C-143/13, ECLI:EU:C:2015:127, 75 punktas; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, ECLI:EU:C:2015:262, 47 punktas).

43. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis) nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos, ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

44. ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa) , C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, Maria Angeles Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, ECLI:EU:C:2013:759, 65 punktas).

45. Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 5 dalis), ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jai sudaryti turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

46. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes (žr. šios nutarties 41 punktą). Tipinės (standartinės) sutarties individualiai neaptarta sąlyga laikoma nesąžininga,

jeigu, nepaisant sąžiningumo reikalavimo, dėl jos atsiranda didelis neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Toks vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir į visas sutarties sudarymo aplinkybes, taip pat į visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Norėdamas įvertinti, ar sutarties sąlyga, kuria grindžiamas jam pateiktas nagrinėti ieškinys, nesąžininga, nacionalinis teismas privalo atsižvelgti į visas kitas sutarties sąlygas. Atitinkamai sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį, bei atsižvelgiant į vidutiniškai informuoto, protingai apdairaus ir atidaus vartotojo supratimo standartą.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinį pagal nurodytus ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisiškai nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus, kad teismai pažeidė pareigą ex officio kvalifikuoti vartojimo paslaugų sutartį ir atlikti jos nesąžiningų sąlygų kontrolę. Teismai šalių sudarytą paslaugų (kabelinės televizijos) sutartį pripažino vartojimo sutartimi ir atliko jos sąlygų kontrolę. Vien aplinkybės, kad teismai šalių sudarytos paslaugų sutarties sąlygas nepripažino nesąžiningomis ir ieškovas su tokiomis teismų išvadomis nesutinka, nereiškia minėtos pareigos pažeidimą.

Dėl ginčo paslaugų (kabelinės televizijos) sutarties sąlygų (ne)sąžiningumo

48. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad ginčo sutarties 5.2 punktas, įtvirtinantis automatinį sutarties tapimą neterminuota, nesuteikiant jokio pereinamojo laikotarpio po sutarties termino pabaigos, prieštarauja CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punktui; sutartis buvo vienašališkai pratęsta nepaisant jo, kaip kliento, valios nutraukti sutartį.

49. CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 8 punktas įgyvendina Direktyvos 93/13/EEB priedo h punktą, pagal kurį nesąžiningomis laikytinos sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas automatiškai pratęsti terminuotą sutartį, vartotojui nepareiškus kitokios nuomonės, kai nustatomas nepagrįstai trumpas terminas vartotojui pareikšti tokį norą nepratęsti sutarties.

50. Pagal ginčo sutarties 5.2 punktą, jei iki sutarties galiojimo pabaigos nė viena iš šalių nepareiškia noro nutraukti sutartį, sutartis tampa neterminuota.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-3-17-701/2018, kurioje nagrinėtas savo esme panašus klausimas – spręsta dėl tarpininkavimo paslaugų sutarties sąlygos sąžiningumo, kurioje nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja 3 mėnesius; jeigu nė viena iš šalių likus 7 dienoms iki sutarties galiojimo laiko pabaigos nepraneša apie sutarties nutraukimą, sutartis laikoma pratęsta tam pačiam laikotarpiui; pratęsimų skaičius neribojamas.

52. Remiantis kasacinio teismo minėtoje byloje suformuluotais išaiškinimais, nurodyta sutarties sąlyga atitinka abu procedūrinės kontrolės aspektus, t. y. atsakovas, sudarydamas sutartį, buvo su ja supažindintas, o pati sąlyga yra aiški ir suprantama, taigi ji atitinka skaidrumo principą (Direktyvos 93/13/EEB 5 straipsnis). Kartu pažymėta, kad Direktyvos 93/13/EEB priedo h punkto sąlygos tikslas yra apsaugoti vartotoją terminuotų sutarčių atveju nuo siurprizinio ir neapgalvoto sutarties pratęsimo. Šios sąlygos tikslas yra ne visiškai uždrausti sutarties automatinį pratęsimą, o uždrausti tokį automatinį pratęsimą, kai vartotojui yra nustatomas nepakankamas terminas apsispręsti dėl sutarties pratęsimo ar nutraukimo. Tiek nepagrįstai ilgas, tiek ir nepagrįstai trumpas terminas pranešimui dėl sutarties nutraukimo yra nesąžiningas vartotojo atžvilgiu. Nurodytu atveju, atsižvelgdama į 3 mėnesių šalių sudarytos sutarties galiojimo terminą, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad 7 dienos apsispręsti dėl sutarties pratęsimo ar nutraukimo yra nepagrįstai ilgas ar trumpas terminas. Vertindama šią sąlygą pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, teisėjų kolegija nurodė, kad nemanytina, jog dėl tokios sąlygos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų atsakovo, kaip vartotojo, nenaudai (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalis). Nėra dispozityvių CK normų, kurių nustatytą padėtį toks terminas (7 dienos) pablogintų, taip pat nėra pagrindo manyti, kad derantis dėl tokios sąlygos individualiai atsakovas su ja nesutiktų, nes terminų (sutarties galiojimo ir pranešimo apie sutarties nutraukimą) santykis yra protingas ir proporcingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 41, 43–47 punktus).

53. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė atsiuntė ieškovui priminimą apie artėjantį vartojimo paslaugų (kabelinės televizijos) sutarties pabaigos terminą 2016 m. birželio 26 d., t. y. likus 5 dienoms iki sutarties pabaigos (sutartis galiojo iki

2016 m. liepos 2 d.). Ieškovas iki sutarties termino pabaigos, t. y. iki 2016 m. liepos 2 d., su atsakove nesusisiekė (nei raštu, nei elektroniniu paštu, nei telefonu, žodžiu), neinformavo jos apie norą ir ketinimą sutartį nutraukti, atsisakyti atsakovės teikiamų kabelinės televizijos paslaugų. Pirmas ieškovo el. laiškas atsakovei buvo išsiųstas pasibaigus terminuotos sutarties terminui 2016 m. liepos 8 d., t. y. jau po sutarties 5.2 punkte nustatyto termino ir sutarčiai tapus neterminuotai.

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi sutarties 5.2 punkto, įtvirtinančio automatinį sutarties pratęsimą, nuostatas, vadovaudamasi šios nutarties 51 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, atsižvelgdama į šios nutarties 52 punkte nurodytas bylos aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju sutarties 5.2 punktas negali būti laikytinas nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga. Byloje nustatytas šalių elgesys, be kita ko, atsakovo 2016 m. liepos 8 d. el. laiškas, patvirtina, kad jos suprato, jog sutartis tęsiasi, – ieškovas laikydamasis sutarties nuostatų nenutraukė jos sutartyje nustatyta tvarka, atsiskaitė už liepos ir rugpjūčio mėnesiais teiktas kabelinės televizijos paslaugas.

55. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad taip pat nesąžiningomis turi būti pripažintos sutarties sąlygos, nustatančios įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminą, sutarties nutraukimo ir galinės įrangos grąžinimo tvarką.

56. Sutarties 3.2 punkte nustatyta, kad, naudodamasis paslaugomis ir (ar) atskirai užsakytomis papildomomis paslaugomis, klientas įsipareigoja laikytis Taisyklių (Paslaugų teikimo taisyklių) nuostatų ir laiku atsiskaityti už gautas paslaugos šioje sutartyje, jos prieduose ir Taisyklėse nustatyta tvarka.

57. Remiantis sutarties 5.3 punktu, sutartis gali būti nutraukta ir pasibaigia: kai dėl to šalys susitaria raštu (5.3.1 punktas); kai klientas atsisako pagal šią sutartį teikiamų paslaugų (5.3.2 punktas); kitais šioje sutartyje ir Taisyklėse nustatytais atvejais (5.3.3 punktas).

58. Pagal sutarties 5.5 punktą, kiekviena šalis, prieš nutraukdama sutartį, privalo visiškai atsiskaityti su kita šalimi.59. Remiantis 7.1 punktu, operatoriaus klientų aptarnavimo skyriuose, interneto svetainėje ar kitais būdais viešai

skelbiamos Taisyklės bei Paslaugų mėnesio mokesčiai laikomi šios sutarties priedais, esančiais neatskiriama šios sutarties dalimi ir turinčiais tokią pat teisinę galią, kaip ir ši sutartis (žr. taip pat sutarties 7.4 punktą).

60. Sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad pasirašydamas šią sutartį klientas pareiškia, kad yra susipažinęs su viešai paskelbtomis Taisyklėmis, gavo šias Taisykles. Taip pat klientas pareiškia, kad yra susipažinęs su Paslaugų mėnesio ir kitais mokesčiais, retransliuojamų programų rinkiniais bei kitomis skelbiamomis sąlygomis (įskaitant ir atskirus laikinus pasiūlymus su juose nustatytais papildomais kliento įsipareigojimais), su jomis sutinka ir įsipareigoja jų laikytis.

61. Paslaugų teikimo taisyklės nustato operatoriaus kabelinės televizijos programų retransliavimo, interneto paslaugos teikimo ir kitų paslaugų kabelinės televizijos tinklais teikimo tvarką ir sąlygas (Paslaugų teikimo taisyklių 1.1 punktas).

62. Remiantis Paslaugų teikimo taisyklių 3.1 punktu, sutartis tarp kliento ir operatoriaus sudaroma ir keičiama rašytine forma.

63. Pagal Paslaugų teikimo taisyklių 9.1 punktą, atsisakyti visų arba dalies paslaugų ir (arba) operatoriaus nuomojamos galinės įrangos arba nutraukti sutartį klientas gali asmeniškai ar per įgaliotą atstovą klientų aptarnavimo skyriuje, įspėjęs operatorių raštu ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki rašte nurodytos paslaugos ir (arba) operatoriaus galinės įrangos atsisakymo ar sutarties nutraukimo dienos.

64. Paslaugų teikimo taisyklių 9.2 punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimas arba konkrečios užsakytos paslaugos atsisakymas neatleidžia kliento nuo pareigos atsiskaityti su operatoriumi už jam suteiktas paslaugas ir (ar) operatoriaus galinės įrangos nuomą iki sutarties nutraukimo ir (ar) paslaugos atsisakymo dienos.

65. Remiantis Paslaugų teikimo taisyklių 9.3 punktu, klientas privalo atvykti į operatoriaus klientų aptarnavimo skyrių ir grąžinti suteiktą naudotis visos komplektacijos operatoriaus galinę įrangą, vadovaujantis Operatoriaus galinės įrangos grąžinimo taisyklėmis.

66. Operatoriaus galinės įrangos grąžinimo taisyklės – tai operatoriaus nustatyta ir patvirtinta tvarka, kuria vadovaujantis klientas grąžina, o klientą aptarnaujantys darbuotojai patikrina, įvertina ir priima (nepriima) iš kliento galinę įrangą (Paslaugų teikimo taisyklių 2.19 punktas, Operatoriaus galinės įrangos grąžinimo taisyklių 1 punktas).

67. Pagal Įrangos grąžinimo taisyklių 12.2 punktą, nutraukdamas sutartį klientas privalo atvykti į operatoriaus klientų aptarnavimo skyrių ir grąžinti suteiktą naudotis visos komplektacijos operatoriaus galinę įrangą.

68. Su nurodytomis sutarties, Paslaugų teikimo ir Įrangos grąžinimo taisyklių sąlygomis ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai, jos jam buvo įteiktos ir jis su jomis sutiko (žr. sutarties 3.2, 7.1, 7.2, 7.4 punktus). Be to, ieškovo

2014 m. gegužės 2 d. kabelinės televizijos paslaugų užsakyme taip pat nurodyta, kad jis patvirtina, jog prieš

pildydamas šį užsakymą susipažino su Paslaugų teikimo taisyklėmis ir teikiamų Paslaugų įkainiais, Paslaugos teikimo sąlygomis (įskaitant ir atskirus pasiūlymus su juose nustatytais papildomais Kliento įsipareigojimais) bei mokesčiais, su jais sutinka ir įsipareigoja laikytis.

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas iki kilusio nagrinėjimo teisminio ginčo nei nurodytų, nei kitų sutarčių ir minėtų taisyklių sąlygų neginčijo, jas vykdė, pretenzijų dėl šių sąlygų atsakovei nereiškė, taip pat neprašė išaiškinti jų turinį.

70. Taigi, remiantis nurodytomis sutarties ir minėtų taisyklių sąlygomis, ieškovas, siekdamas nutraukti paslaugų (kabelinės televizijos) sutartį, privalėjo raštu pranešti apie tai atsakovei ir ją įspėti ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki rašte nurodytos paslaugos ir (arba) atsakovės galinės įrangos atsisakymo ar sutarties nutraukimo dienos. Taip pat jis privalėjo visiškai atsiskaityti su atsakove už iki rašte nurodytos sutarties nutraukimo dienos suteiktas paslaugas ir grąžinti atsakovei jos įrangą Įrangos grąžinimo taisyklėse nustatyta tvarka atvykęs į atsakovės klientų aptarnavimo skyrių.

71. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas sąlygas, sprendžia, kad tokia sutartyje ir jos prieduose nustatyta sutarties nutraukimo (paslaugų atsisakymo) tvarka savaime neprieštarauja materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms sutarties nutraukimą, ir tinkamai užtikrina šalių (tiek ieškovo, tiek atsakovės) interesų pusiausvyrą (CK 6.183 straipsnio 1 dalis, 6.217 straipsnio 5 dalis, 6.218 straipsnio 1 dalis).

72. Įvertinusi šias sąlygas sąžiningumo vartotojui aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad jos yra aiškios ir suprantamos, palyginti su esamu teisiniu reguliavimu, nesukelia ryškaus sutarties šalių teisių ir pareigų neatitikimo vartotojo (šiuo atveju ieškovo) nenaudai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintas ginčijamas vienašalis sutarties nutraukimo pagrindas nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei ieškovo, kaip vartotojo, teisių ir interesų, nesukuria jam mažiau palankios padėties, palyginti su nacionalinės teisės normomis, daro išvadą, kad nėra pagrindo atitinkamas sutarties ir jos priedų (minėtų taisyklių) sąlygas pripažinti nesąžiningomis.

73. Teisėjų kolegija, įvertinusi Paslaugų teikimo ir Įrangos grąžinimo taisyklių sąlygas dėl kliento pareigos grąžinti įrangą atsakovei, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės klientų aptarnavimo skyrius yra tame pačiame mieste kaip ir ieškovo gyvenamoji vieta, taip pat į tai, kad ieškovui buvo išaiškinta alternatyvi teisė grąžinti įrangą savo namuose taikant paslaugos esmę atitinkantį bei proporcingą mokestį, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovo argumentus dėl minėtų sąlygų prieštaravimo sąžiningumo reikalavimams.

74. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas, tiek 2016 m. liepos 8 d., tiek 2016 m. lapkričio 11 d. el. laiškais informuodamas atsakovę apie siekį nutraukti šalių sudarytą paslaugų (kabelinės televizijos) sutartį, nesilaikė sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos: nepateikė raštiško prašymo (įspėjimo), iš kurio būtų galima tinkamai identifikuoti ieškovo asmenį ir jo valią nutraukti sutartį (atsisakyti teikiamų kabelinės televizijos paslaugų) (skenuoto prašymo, nustatyta tvarka patvirtintos prašymo kopijos ar pan.); nesilaikė įspėjimo termino; negrąžino atsakovei jos įrangos. Be to, minėta, byloje nustatytas šalių elgesys patvirtina, jog jos, tarp jų ir ieškovas, suprato, kad sutartis tęsiasi: ieškovas ir po 2016 m. liepos 8 d. el. laiško naudojosi atsakovės teikiamomis paslaugomis, už jas iš dalies atsiskaitė.

75. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas byloje neginčijo, jog jo 2016 m. liepos 8 d. ir 2016 m. lapkričio 11 d. pranešimai neatitiko sutarties ir jos priedų sąlygų dėl sutarties nutraukimo. Jis tik teigė, kad minėtos sąlygos nesąžiningos vartotojui, apsunkina vartotojo padėtį. Tačiau byloje teisėjų kolegijai konstatavus, kad nenustatytas teisinis pagrindas nurodytas sąlygas pripažinti nesąžiningomis, bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti šalių sutartį nutraukta nuo 2016 m. liepos 8 d.

76. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors iš dalies sutiktina su ieškovo teiginiu, kad atsakovė ilgai delsė tinkamai atsakyti į jo 2016 m. liepos 8 d. el. laišką, vis dėlto šis atsakovės delsimas nepateisina paties ieškovo elgesio – siekdamas nutraukti paslaugų sutartį nuo 2016 m. liepos 8 d. ir nesulaukęs atsakymo iš atsakovės, ieškovas iki pat 2016 m. lapkričio 11 d. nereiškė atsakovei dėl to jokių pretenzijų, naudojosi jos teikiamomis kabelinės televizijos paslaugomis ir už jas iš dalies atsiskaitė.

77. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl ginčijamų sutarties ir jos priedų (Paslaugų teikimo ir Įrangos grąžinimo taisyklių) sąlygų nesąžiningumo yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio

78. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad bylą nagrinėjusių teismų iš jo atsakovei priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis yra nepagrįstai didelis, apsunkinantis jo, kaip vartotojo, teisę į teisminę gynybą.

79. Bylinėjimosi išlaidas bylos šalys moka už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, prie jų taip pat priskiriamos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą.

80. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į tuos pačius kriterijus (šalių procesinio elgesio tinkamumas ir priežastys, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos) teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto ir tais atvejais, kai byla baigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis).

81. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus.

82. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vartotojo kaip silpnesniosios santykių šalies teisių ir teisėtų interesų apsauga užtikrinama specialiu teisiniu reguliavimu. Vartojimo sutartims greta bendrųjų prievolių teisės ir sutarčių teisės normų taikomos specialiosios taisyklės sutarčių sudarymo, aiškinimo, sutarties šalių teisių ir pareigų, nesąžiningų sutarčių sąlygų, sutarčių pabaigos, teisės gauti informaciją ir kt. klausimams reguliuoti, nustatomos platesnės vartotojo interesų garantijos ir pažeistų teisių gynimo būdai. Tam tikros lengvatos vartotojams taikomos ir jiems naudojantis teise kreiptis į teismą: pagal CPK 83 straipsnio 1 punktą vartotojai bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Tačiau proceso teisės normose, reguliuojančiose išlaidų advokato pagalbai atlyginimą, išimčių vartotojams nenustatyta. Vadinasi, šie klausimai turi būti sprendžiami taikant bendrąsias taisykles dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio ir paskirstymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015).

83. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš ieškovo atsakovei priteisė 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Šias atsakovės išlaidas sudarė advokato pagalba surašant atsiliepimą į ieškovo ieškinį ir teisinės konsultacijos.

84. Apeliacinės instancijos teismas iš ieškovo atsakovei priteisė 1210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro advokato pagalba surašant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą.

85. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad priteistos sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.2, 8.11, 8.19 punktuose nustatytų dydžių, sprendžia, jog bylą nagrinėję teismai, priteisdami iš ieškovo atsakovei nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepažeidė bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančių proceso teisės normų ir nesuvaržė ieškovo teisės į teisminę gynybą (CPK 5, 98 straipsniai). Ieškovas, nors ir būdamas vartotojas, reikšdamas ieškinį prisiėmė jam nepalankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo riziką. Pažymėtina, kad ieškovas yra profesionalus teisininkas, todėl jam tokia rizika, tarp jos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylą laimėjusiai šaliai galimybė, negalėjo būti nežinoma.

86. Nors minėta, kad bylą nagrinėję teismai turėjo teisinį pagrindą priteisti iš atsakovo nurodyto dydžio atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla nėra sudėtinga, ji yra nedidelės apimties, nagrinėjamas klausimas nėra naujas ir dėl jo yra suformuota nuosekli kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad iš ieškovo atsakovei priteistinas bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo dydis (iš viso 3025 Eur) mažintinas iki bendros 2000 Eur sumos (Rekomendacijų 2 punktas).

Dėl prašymo kreiptis į Teisingumo Teismą

87. Ieškovas taip pat prašo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kelia klausimą, ar praktika, kai iš vartotojo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, keliasdešimt kartų viršijančios ginčo sumą, yra suderinama su Europos Sąjungos teise.

88. Remiantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

89. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).

90. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys. SESV 267 straipsnio 3 dalis pagal nusistovėjusią ESTT praktiką turi būti aiškinama taip, kad tokie teismai gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tik tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (žr., pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financiën, C-495/03, ECLI:EU:C:2005:552, 33, 45 punktus). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanità, C-283/81, ECLI:EU:C:1982:335, 9 punktas).

91. Nagrinėjamu atveju ieškovo keliamas klausimas nėra susijęs su konkrečių ES teisės aktų aiškinimu ar galiojimu. Pagal suformuotą jurisprudenciją, Teisingumo Teismas neatsako į hipotetinio arba patariamojo pobūdžio klausimus (ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Pohotovosť, C 470/12, EU:C:2014:101, 27 ir 29 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

92. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečių nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse kontrolės formų Direktyva 93/13/EEB nenustato, todėl vartotojų teisių gynybos formas ir būdus, kai sutartyse yra nesąžiningų sąlygų, įtvirtina kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės normose. Atitinkamai vykdant vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumo teisminę kontrolę bylinėjimosi išlaidų klausimas priskirtinas išimtinai nacionalinės teisės sričiai. Kadangi nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

93. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

94. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 86 punkte nurodytas teismų priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio sumažinimas nesusijęs su byloje kilusiu materialiuoju ginču, todėl nesudaro teisinio pagrindo pakeisti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.


95. Minėta, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

96. Atsakovė prašo priteisti 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį – 1590,69 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2018 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies

ūkyje (be individualių įmonių) 935,70 Eur, x 1,7 koeficientas).97. Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgiant į šios nutarties 86 punkte nurodytas aplinkybes, iš ieškovo atsakovei

priteistinas bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo dydis mažintinas iki 1000 Eur.98. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,18 Eur išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasacinį skundą padavusio ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą iš esmės nepakeistus.

Sumažinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu iš ieškovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Init“ (j. a. k. 132658751) priteistą bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų atlyginimo sumą iki bendros 2000 (dviejų tūkstančių) Eur sumos.

Priteisti iš ieškovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Init“ (j. a. k. 132658751) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 5,18 Eur (penkis Eur 18 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-135-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41946-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 1.3.2.9.10.7(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=34be135061f311e99676cb74c51fe1f4

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Baltijos media centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. K. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Baltijos media centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padaro antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas, nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. spalio 10 d. sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas:

2.1. Pripažinti neteisėtu 2017 m. kovo 27 d. darbo sutarties, sudarytos tarp bylos šalių, nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

2.2. Priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 305,62 Eur delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką.

3. Ieškovas nurodo, jog bylos šalys 2017 m. kovo 27 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas į darbą projektų vadovo funkcijoms vykdyti. Ieškovas tinkamai vykdė jam pavestas darbo funkcijas, tačiau atsakovės vadovas 2017 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą, kuriuo įspėjo ieškovą dėl prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo birželio mėn. ir įpareigojo jį raštu pateikti birželio mėn. darbų ataskaitą ir liepos mėn. darbų planą, kartu įspėjo, kad, neįvykdžius šiame įsakyme išdėstytų nurodymų, darbo sutartis bus nutraukta 2017 m. liepos 14 d. Ieškovas, vykdydamas įsakyme išdėstytus nurodymus, pateikė atsakovei birželio mėn. darbų ataskaitą ir liepos mėn. darbų planą. Atsakovės vadovas 2017 m. rugpjūčio 7 d. priėmė įsakymą, kuriuo paskyrė ieškovui, kaip įvardyta šiame įsakyme, griežtą papeikimą už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, be to, įspėjo ieškovą, kad, jam neįvykdžius įsakyme išdėstytų nurodymų, darbo sutartis bus nutraukta 2017 m. rugpjūčio 31 d. dėl tiesioginių funkcijų nevykdymo. Atsakovė 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutraukė darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

4. Ieškovo vertinimu, atsakovė neturėjo pagrindo nutraukti darbo sutartį, nes ieškovas nepadarė nė vieno darbo pareigų pažeidimo, o darbo sutarčiai pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą nutraukti yra būtini netgi du darbo pareigų pažeidimai. Be to, darbo sutartis nutraukta, nesilaikant nustatytos nutraukimo tvarkos (DK 58 straipsnio 4 dalis).


5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 11 d. sprendimu patenkino ieškinį: 1) pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo; 2) panaikino atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą; 3) sprendė, kad šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisė ieškovui iš atsakovės 305,62 Eur delspinigius, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (916,80 Eur), 1833,60 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 43,66 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įvykdymo dienos.

6. Teismas nustatė, kad šalių darbo sutartis buvo sudaryta, įgyvendinant 2017 m. kovo 22 d. atsakovės ir Vilniaus teritorinės darbo biržos sudarytą įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį. Šalių darbo sutarties 7 punkte, apibrėžiant ieškovo, kaip projektų vadovo, darbo funkcijas, nustatyti tokie jo įsipareigojimai: 1) savarankiškai organizuoti reklamos pardavimą spausdinamos ir elektroninės žiniasklaidos projektuose, renginiuose, kituose įvairiuose

įstaigos organizuojamuose projektuose; 2) būti atsakingam už pavestų reklamos projektų įgyvendinimą, informacinės – reklamos medžiagos parengimą spausdinti leidiniuose ir interneto tinklalapiuose; 3) kurti leidybinius, elektroninius, vizualinius ir tekstinius projektus; 4) vykdyti pavestus darbus, tvarkyti dokumentus, dirbti kompiuteriu, sisteminti ir analizuoti reikalingą informaciją projektams įgyvendinti; 5) žinoti Lietuvos Respublikos įstatymus, žiniasklaidos, žurnalistikos ir reklamos etikos nuostatus ir jais vadovautis; 6) saugoti komercines, finansines ir kitas įstaigos konfidencialias paslaptis ir rūpintis jų išsaugojimu pagal savo kompetenciją ir einamas pareigas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovės direktorius 2017 m. rugpjūčio 31 d. priėmė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Šiame įsakyme nurodyta, jog atleidimo iš darbo priežastis – darbo sutarties 7.1–7.3 punktais prisiimtų įsipareigojimų ir tiesioginių funkcijų nevykdymas, nustatytas įvertinus 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. darbo, įskaitant pardavimą, rezultatus.

7. Teismas, be pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovės vadovas 2017 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą, kuriuo įspėjo ieškovą dėl darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo birželio mėn. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad įstaigoje yra patvirtinta ataskaitų teikimo forma, kad kiti darbuotojai teikia darbų ataskaitas, todėl, teismo vertinimu, egzistuoja pagrindas manyti, jog ataskaitų teikimas nebuvo įprasta praktika. Teismas nurodė, jog, sprendžiant pagal aptariamo įsakymo turinį, nėra aišku, kaip atsakovė nustatė, kad ieškovas birželio mėn. nevykdė darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kaip ji vertino darbuotojo atliekamą darbą. Teismas nustatė, kad ieškovas, vykdydamas 2017 m. birželio 29 d. įsakyme išdėstytus nurodymus, pateikė darbdaviui atliktų darbų ataskaitą faktinių aplinkybių konstatavimo forma. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ataskaitos forma ar turinys yra ne toks, kokio tikėjosi atsakovės direktorius, nedavęs konkrečių nurodymų, negali būti traktuojama kaip darbdavio nurodymų nevykdymas. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, vykdydamas minėtą atsakovės direktoriaus įsakymą, taip pat parengė liepos mėn. darbų (formuojant žurnalą „Aplinkosauga“) planą. Teismo vertinimu, ieškovas tikrai įvykdė šių darbų dalį – šią aplinkybę patvirtina ieškovo elektroninio susirašinėjimo su atsakovės klientais duomenys.

8. Teismas nustatė, kad atsakovės direktorius 2017 m. rugpjūčio 7 d. priėmė įsakymą, kuriuo skyrė ieškovui griežtą papeikimą už darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Šiame įsakyme nurodyta, jog jis priimtas, įvertinus 2017 m. birželio–liepos mėn. pardavimo rezultatus. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad birželio mėn. pardavimo rezultatai jau buvo įvertinti ir darbuotojas 2017 m. birželio 29 d. įsakymu jau buvo įspėtas dėl šių rezultatų, todėl nebuvo poreikio dar kartą vertinti šio mėnesio darbų rezultatus ir skirti už juos teisės aktuose nenustatytą drausminę nuobaudą – griežtą papeikimą.

9. Teismas nurodė, kad galiojančio DK nuostatos reikalauja, jog darbdavys užfiksuotų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo turinys yra faktiškai identiškas 2017 m. birželio 29 d. įsakymo turiniui, sprendžiant pagal 2017 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo turinį, nėra aišku, kaip pasireiškė pažeidimo padarymas. Teismo vertinimu, nepakankamas faktinis pardavimas ar jo nebuvimas, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad įsipareigojimai esamiems klientams, sumokėjusiems avansus už paslaugas, įsakymo priėmimo momentu dar nebuvo įvykdyti, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovo darbo pareigų nevykdymą. Vadinasi, darbo pareigų pažeidimas šiuo atveju nebuvo užfiksuotas, todėl negali būti darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą sudedamoji dalis.

10. Teismas pažymėjo, kad darbdavys privalo įrodyti atleidimo iš darbo pagrįstumą ir teisėtumą. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo iš darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu.

11. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas neįvykdė jos pavedimų. Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus elektroninio susirašinėjimo duomenis, pažymėjo, kad, priešingai negu įrodinėja atsakovė, ieškovas 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. aktyviai vykdė darbo veiklą: teikė pasiūlymus savivaldybėms ir įmonėms, derino straipsnius, sudarė ketinimų susitarimą.

12. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad ieškovas be pakankamo pagrindo buvo atleistas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, be to, atleidimo iš darbo procedūra neatitiko DK įtvirtintų reikalavimų, ir todėl pripažino neteisėtu atleidimą iš darbo.

13. Teismas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, priteisė ieškovui iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 916,80 Eur (neatskaičius mokesčių). Be to, teismas priteisė ieškovui 1833,60 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos

(neatskaičius mokesčių) (teismas apskaičiavo, kad ši išmoka apskritai sudaro 8425,84 Eur, tačiau, įvertinęs tas aplinkybes, kad atsakovė yra viešoji įstaiga ir jos finansiniai pajėgumai, tikėtina, nėra dideli, kad bylos nagrinėjimas užtruko ilgiau negu devynis mėnesius, o ieškovas atsakovės įstaigoje dirbo tik penkis mėnesius, sumažino išmoką iki pirmiau nurodyto dydžio) ir po 43,66 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įvykdymo dienos (neatskaičius mokesčių). Ieškovui taip pat priteisti 305,62 Eur delspinigiai už uždelstas atsiskaityti septynias darbo dienas (neatskaičius mokesčių).

14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2018 m. spalio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą, šio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą 305,62 Eur netesybų (delspinigių) sumą patikslino (pakeitė) 87,32 Eur suma.

15. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėtumo, pagrįstai pažymėjo, kad darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukiama tik konstatavus konkrečius darbuotojo kaltus veiksmus, kuriais pažeidžiamos darbo įstatymuose ar darbo sutartyje nustatytos pareigos. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme nurodytos darbo sutarties nutraukimo aplinkybės yra deklaratyvios ir nesusietos su ieškovo kaltu veikimu ar neveikimu. Darbdavys sprendime dėl darbo sutarties nutraukimo nurodo, jog ieškovas tris mėnesius nevykdė darbo sutarties 7.1–7.3 punktų, kuriuose išdėstytos esminės ieškovo, kaip projektų vadovo, darbo funkcijos, tačiau neatskleidžia, kokie konkretūs sprendimai turėjo būti, bet nebuvo priimti ar kokios užduotys turėjo būti, bet nebuvo atliktos. Kolegija pažymėjo, kad 2017 m. birželio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 7 d. įsakymuose, kuriais ieškovas įspėtas dėl nevykdomų darbo funkcijų, taip pat nėra įvardyti konkretūs darbo drausmės pažeidimai, o pateikiamos abstrakčios pretenzijos dėl netinkamo darbo organizavimo ir nepasiekto darbo rezultato.

16. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovė, nepripažino, kad ieškovas gerai vykdė savo darbo funkcijas ir pateisino atsakovės lūkesčius. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos medžiagą, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad ieškovas, nepaisant nepasiekto rezultato, vykdė jam pavestas darbo funkcijas ir organizavo pavesto projekto įgyvendinimą taip, kaip sugebėjo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nesugebėjimas atlikti darbo ar konkrečios darbo funkcijos nėra siejamas su darbuotojo kalte, kuri yra būtina nutraukiant darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kolegija nurodė, kad ieškovo elektroninio susirašinėjimo duomenys patvirtina, jog rezultatai nebuvo pasiekti dėl tų priežasčių, kad ieškovui nepavyko surasti užsakovų, kurie pageidautų reklamuotis įstaigos leidinyje, kad vėlavo straipsnių rengimas. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės neįrodo, kad nepasiektas darbo rezultatas, t. y. leidinio „Aplinkosauga“ neišspausdinimas, reiškia ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Darbdavio įrodinėjimo pareiga negali būti suabsoliutinta, nes taip būtų akivaizdžiai pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningo principai, įtvirtinti DK ir kituose įstatymuose. Byloje dalyvaujantys asmenys, nepaisant bylos nagrinėjimo dalyko, neatleidžiami nuo faktų ir įrodymų nurodymo, jų rinkimo ir pateikimo. Tokia išvada darytina, remiantis sisteminiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio nuostatų aiškinimu. Pažymėtina, kad ieškovas nepridėjo prie pareikšto ieškinio dokumentų, pagrindžiančių jo reikalavimus, nepateikė tokių dokumentų ir parengiamuoju proceso etapu, o pateikė šiuos dokumentus bylos nagrinėjimo iš esmės etapu. Teismas, priimdamas pavėluotai pateiktus įrodymus, nevertino šių įrodymų priimtinumo pagrindų bylos nagrinėjimo iš esmės etapu, neatsižvelgė į tą aspektą, kad įrodymai turėjo būti pateikti rengiantis bylą nagrinėti iš esmės, tiksliau – netgi ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, taip sudarant atsakovei galimybę tinkamai į juos atsikirsti. Teismas pirmiau nurodytais veiksmais pažeidė CPK 181 straipsnio 2 dalį, be to, suvaržė atsakovės teisę apginti savo poziciją ir pateikti atsikirtimus. Atsakovei teikiant argumentus ir duomenis, prašant apklausti liudytoją jau pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijai, teismas, remdamasis pirmiau nurodyta proceso įstatymo nuostata, atsisakė

tenkinti šiuos prašymus, taip pažeisdamas rungtyniškumo principą. Pažymėtina, kad pats ieškovas vėliau, negu yra nustatyta, teikė papildomus įrodymus, todėl nėra pagrindo sutikti su teismo pozicija, kad atsakovė galėjo anksčiau pateikti įrodymus. Teismas tokiais savo veiksmais sukūrė ir pateisino procesinį nelygiateisiškumą.

17.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatas, neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (DK 2 straipsnio, CPK 183, 185 ir 263 straipsnių nuostatų pažeidimai):

17.2.1. Pažymėtina, kad atsakovė įpareigojo ieškovą raštu pateikti birželio mėn. darbo ataskaitą iki 2017 m. birželio 30 d., tačiau ieškovas neįvykdė šio nurodymo. Ieškovas pateikė faktinių aplinkybių konstatavimą, kuriame turėjo būti, bet nebuvo aptarti ieškovo birželio mėn. atlikti darbai pagal darbo sutarties 7.1–7.3 punktus. Teismai netinkamai įvertino ieškovo pateiktus dokumentus ir dėl šios priežasties be pagrindo pripažino, kad ieškovas tinkamai įvykdė visas darbo sutarties sąlygas. Teismai sprendė, kad 2017 m. birželio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimas yra darbų ataskaita, nors šiame dokumente nėra išskirti konkretūs darbai ir faktiniai duomenys, pagrindžiantys darbų atlikimą. Nepaisant tos aplinkybės, kad darbovietėje nebuvo nusistovėjusi ataskaitų teikimo tvarka, ieškovas, gavęs konkrečią užduotį – nurodyti birželio mėn. atliktus darbus, privalėjo ją vykdyti. Kaip minėta, ieškovas nevykdė šio įpareigojimo, vadinasi, jis pažeidė savo pareigas, o šis pažeidimas sudarė pagrindą atleisti jį iš darbo dėl jo kaltės.

17.2.2. Ieškovas pateikė susirašinėjimo su trečiaisiais asmenimis duomenis, tačiau abejotinas yra šių duomenų leistinumas ir pakankamumas. Teismas turėjo nepriimti aptariamų duomenų ne tik dėl pateikimo ne laiku, bet ir dėl leistinumo taisyklių pažeidimo – nėra galimybės patikrinti turinio tikrumo. Be to, susirašinėjimų turinys patvirtina, kad buvo tik išreiškiami ketinimai susitarti dėl sutarčių pasirašymo, o pačios (sudarytos) sutartys nėra pateiktos, todėl teismas, net ir priėmęs susirašinėjimo duomenis, turėjo konstatuoti ieškovo neveikimą ir kaltę. Pažymėtina, kad nėra ir kitų įrodymų, patvirtinančių pasiūlymų pateikimą, derybas dėl straipsnių užsakymo. Yra pateikta informacija, kad laiškai buvo tariamai siunčiami, tačiau nėra įrodymų, pagrindžiančių tokių veiksmų tikrumą, gautą atgalinį ryšį, todėl atsakovė turi pagrindą manyti, jog ieškovo pateikti susirašinėjimai yra fiktyvūs. Ieškovo iniciatyva nebuvo sudaryta nė viena vienkartinė ar ilgalaikė sutartis, neparašytas nė vienas straipsnis, nebuvo derinamas nė vienas reklamos (vizualinis) ar straipsnio maketas, todėl teismai be pagrindo sprendė, kad ieškovas atliko savo pareigas, o atleidimas iš darbo yra neteisėtas.

17.3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, bendruosius teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus:

17.3.1. Ieškovas, kaip darbuotojas, privalėjo vykdyti darbo sutartyje apibrėžtas darbo funkcijas (žr. šios nutarties 6 punktą, kuriame, be kita ko, nurodytos ieškovo darbo funkcijos), tačiau jis visiškai jų nevykdė, taip pažeisdamas atsakovės turtinius interesus. Ieškovas 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. nepasirašė nė vieno reklamos (užsakymų) pardavimo garantinio ar įpareigojančio rašto atlikti reklamos užsakymą, ieškovo iniciatyva nebuvo išrašyta nė viena išankstinė PVM sąskaita faktūra už reklamos medžiagos viešinimą įstaigos projektuose, nebuvo parengta nė viena informacinė – reklamos medžiaga įstaigos projektams įgyvendinti. Ieškovas tik imitavo darbą ir vilkino laiką, t. y. buvo nesąžiningas darbo santykių dalyvis. Pagal DK redakciją, galiojusią iki 2017 m. liepos 1 d., savivaliavimas priskiriamas prie šiurkščių pažeidimų (235 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismų praktikoje savivaliavimas aiškinamas kaip akivaizdus teisės aktų nuostatų, pareigų vykdymo arba teisių įgyvendinimo tvarkos nepaisymas, pvz., darbuotojo veikimas akivaizdžiai ir nepateisinamai, nepaisant nustatytos jo kompetencijos, veiksmų atlikimas ignoruojant privalomą jų atlikimo tvarką ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2012).

17.3.2. Teismai neįvertino, kad atsakovė, prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, atsižvelgė į pažeidimo sunkumą ir padarinius, pažeidimo padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir padarinių, darbuotojo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atsakovė, įvertinusi visus šiuos aspektus, priėjo prie išvados, kad ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra tinkamas ir pagrįstas sprendimas.

17.3.3. Negalima sutikti su teismo sprendime nurodyta išvada, kad atsakovė nepateikė ieškovui rašytinio reikalavimo pasiaiškinti ir kad taip buvo pažeista atleidimo iš darbo procedūra. Įstaigoje nėra susiklosčiusi praktika periodiškai teikti atliktų darbų ataskaitas, tačiau tokios praktikos nebuvimas nereiškia, kad darbdavys neturi teisės pareikalauti tokios ataskaitos, jeigu, jo manymu, darbuotojo veikla neatitinka jam keliamų reikalavimų. Atsakovė pareikalavo, kad ieškovas raštu pateiktų atliktų darbų ataskaitą, o šis pareikalavimas savo esme ir yra rašytinis reikalavimas pasiaiškinti.

18. Ieškovas nepateikė atsiliepimo į kasacinį skundą.

Teisėjų kolegija



Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, kai darbuotojas per paskutinius dvylika mėnesių padarė antrą tokį patį darbo pareigų pažeidimą

19. DK 58 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagrindus. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas.

20. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad esminė darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu sąlyga – darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas, kaip nurodo DK 58 straipsnio 1 dalis, gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Bet kuriuo atveju darbuotojo neteisėti veiksmai – darbo pareigų pažeidimas – patys savaime nėra pakankami darbo sutarčiai DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nutraukti – paties šio darbo įstatymo straipsnio pavadinimas rodo, kad darbuotojo kaltė yra neatskiriama darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu sąlyga. Darbuotojo kaltės aspektas yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintas ir DK 58 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad aptariamos nuostatos nereikalauja konkretaus kaltės laipsnio (pvz., kvalifikuotos kaltės – tyčios ar didelio nerūpestingumo), vadinasi, bet kokio laipsnio darbuotojo kaltas veikimas ar neveikimas, suponuojantis darbo pareigų pažeidimą, gali būti darbo sutarties nutraukimo pagal Darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymas sietinas su dar vienos papildomos sąlygos egzistavimu – darbuotojas paskutinių dvylikos mėnesių laikotarpiu savo kaltais veiksmais turi būti padaręs bent jau vieną tokį patį darbo pareigų pažeidimą.

21. CPK 410–418 straipsnių nuostatos reglamentuoja darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šių bylų nagrinėjimas pasižymi, inter alia (be kita ko), tais ypatumais, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viršyti ieškinio dalyką, modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Dar vienas svarbus ypatumas, būdingas darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pvz., darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017, 64 punktas; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, 44 punktas).

22. Teisėjų kolegija, apibendrindama šios nutarties 20–21 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, darbuotojui teismine tvarka ginčijant darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumą, darbdaviui tenka pareiga įrodinėti, kad: 1) darbuotojas savo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė darbo pareigų pažeidimą; 2) darbuotojas paskutinių dvylikos mėnesių laikotarpiu savo kaltais veiksmais buvo padaręs bent jau vieną tokį patį darbo pareigų pažeidimą.

23. Atsakovės kasaciniame skunde, be kita ko, nurodyta, jog bylą nagrinėję teismai suabsoliutino jos, kaip darbdavės, įrodinėjimo pareigą, suvaržė jos teisę apginti savo poziciją ir pateikti atsikirtimus, pažeidė rungtyniškumo ir procesinio lygiateisiškumo principus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

24. CPK 226 straipsnyje įtvirtinta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali

pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. CPK 181 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą.

25. Pirmiau nurodytos civilinio proceso įstatymo nuostatos patvirtina, kad įrodymai turi būti pateikti ir surinkti pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu. Vėlesnis įrodymų teikimas gali eliminuoti šalies galimybę remtis atitinkamais įrodymais grindžiant savo reikalavimus arba atsikirtimus – teismas gali atsisakyti priimti teikiamus įrodymus, jeigu, teismo vertinimu, jie galėjo būti pateikti anksčiau, t. y. iki pasirengimo nagrinėti bylą teisme proceso pabaigos. Vis dėlto ši taisyklė nėra absoliuti – teismas turi teisę, o ne pareigą atsisakyti priimti vėliau teikiamus įrodymus. Teismas, įgyvendindamas šią savo teisę, naudojasi tam tikra diskrecija, tačiau ir ši diskrecija nėra absoliuti – ją pirmiausia riboja būtinybė įvertinti, ar, priėmus vėliau, negu nurodo proceso įstatymas, pateiktus įrodymus, nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas. Pažymėtina, kad teismo vaidmuo tiek, kiek susiję su vėliau pateiktų įrodymų priėmimu, neapsiriboja ir negali apsiriboti minėtu vertinimu ir priėjimu prie išvados, kad, priėmus tokius įrodymus, nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, – teismas vėliau, t. y. po tokių įrodymų priėmimo, privalo užtikrinti, kad kita bylos šalis turėtų galimybę protingu laiko tarpu susipažinti su priimtais įrodymais ir pasisakyti dėl jų įrodomosios reikšmės nustatant bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes. Tik tokiu atveju bus pagrindas konstatuoti, kad teismas, priimdamas vėliau pateiktus įrodymus, užtikrino tinkamą įrodinėjimo procesą.

26. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 7 d. parengiamajame teismo posėdyje, be kita ko, pasiūlė ieškovui pateikti papildomus tiesioginius rašytinius įrodymus, pagrindžiančius darbo funkcijų vykdymą, baigdamas šį posėdį, priėmė žodinę nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, kartu nustatydamas ir posėdžio datą (2018 m. kovo 12 d.). Ieškovas, pasinaudodamas pirmosios instancijos teismo pasiūlymu, 2018 m. vasario 23 d. pateikė papildomus įrodymus. Pranešime dėl įrodymų pateikimo, be kita ko, nurodyta, jog pateiktų dokumentų komplektas, skirtas atsakovei, buvo išsiųstas jos atstovei pagal pavedimą – advokatei. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 26 d. rezoliucija priėmė ieškovo pateiktus įrodymus.

27. Pirmiau išdėstytų duomenų visuma rodo, kad ieškovas pateikė įrodymus, pasibaigus pasirengimo nagrinėti bylą teisme procesui, o pirmosios instancijos teismas priėmė šiuos įrodymus, nors jie ir buvo pateikti vėliau, negu reglamentuoja proceso įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad, priėmus ieškovo pateiktus papildomus įrodymus, buvo užvilkintas bylos nagrinėjimas, nes šie įrodymai buvo pateikti, likus ilgesniam negu dviejų savaičių laiko tarpui iki teismo posėdžio dienos. Pažymėtina, kad atsakovė savo kasaciniame skunde neįrodinėja, jog ji, kitaip negu yra užfiksuota ieškovo 2018 m. vasario 23 d. pranešime dėl įrodymų pateikimo, negavo ieškovo įrodymų ir (ar) gavo juos, likus trumpam laiko tarpui iki teismo posėdžio dienos, todėl egzistuoja pagrindas spręsti, kad atsakovė turėjo galimybę protingu laiko tarpu iki teismo posėdžio dienos susipažinti su ieškovo papildomai pateiktais įrodymais. Sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo procesinių veiksmų priimant aptariamus įrodymus teisėtumo, papildomai akcentuotinas tas aspektas, kad kasaciniame skunde nėra ir tokių argumentų, kuriais būtų įrodinėjama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, eliminavo ar apribojo atsakovės galimybę pasisakyti dėl ieškovo pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės nustatant bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, tinkamai įgyvendino savo diskreciją, susijusią su CPK 181 straipsnio 2 dalies taikymu priimant pavėluotai pateiktus įrodymus, ir neapribojo atsakovės galimybių pateikti savo atsikirtimus į ieškovo pateiktus įrodymus, taip užtikrindamas tinkamą įrodinėjimo procesą.

28. Kaip minėta, kasaciniame skunde, be kitų klausimų, keliamas klausimas dėl rungtyniškumo ir procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12 ir 17 straipsniai) pažeidimo. Atsakovė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovo pavėluotai pateiktus įrodymus, atsisakė priimti jos vėliau pateiktus faktinius duomenis, tačiau būtina pažymėti, kad atsisakymo priimti atsakovės pateiktus faktinius duomenis priežastis yra kita, negu ji pati nurodo. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad ši proceso įstatymo nuostata atskleidžia įrodymų sąsajumo reikalavimą, o šio reikalavimo užtikrinimas yra būtinoji įrodymų priėmimo konkrečios civilinės bylos procese sąlyga. Atsakovė bylą nagrinėjant iš esmės iš tikrųjų pateikė prašymą šaukti atitinkamą asmenį liudytoju, o pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo, kita vertus, teismas aiškiai įvardijo ir kartu informavo atsakovę, kad prašomo šaukti liudytoju asmens apklausa šios bylos

faktinių aplinkybių kontekste nėra tikslinga, kitaip tariant, kad siekiamo išklausyti liudytojo parodymai, kaip faktiniai duomenys, neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo. Todėl, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau įvardytus proceso principus.

29. Atsakovės kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodyta, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Atsakovė teigia, kad ieškovas visiškai nevykdė darbo funkcijų, apibrėžtų darbo sutartyje, todėl egzistavo pagrindas nutraukti darbo sutartį.

30. Bylą nagrinėję teismai, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalių darbo sutarties 7 punkte, apibrėžiant ieškovo, kaip projektų vadovo, darbo funkcijas, nustatyti, be kitų, tokie jo įsipareigojimai: 1) savarankiškai organizuoti reklamos pardavimą spausdinamos ir elektroninės žiniasklaidos projektuose, renginiuose, kituose įvairiuose įstaigos organizuojamuose projektuose; 2) būti atsakingam už pavestų reklamos projektų įgyvendinimą, informacinės – reklamos medžiagos parengimą spausdinti leidiniuose ir interneto tinklalapiuose; 3) kurti leidybinius, elektroninius, vizualinius ir tekstinius projektus. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose taip pat nustatyta, kad atleidimo iš darbo priežastis, užfiksuota atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme, – darbo sutarties 7.1–7.3 punktais prisiimtų įsipareigojimų ir tiesioginių funkcijų nevykdymas, nustatytas įvertinus 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. darbo, įskaitant pardavimą, rezultatus.

31. Pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo, nes, be kita ko, nepasiekė pardavimo rezultatų, tačiau šiuo aspektu būtina pažymėti, jog darbo sutartyje nėra tiesiogiai apibrėžta, kad ieškovas, kaip darbuotojas, privalo pasiekti tam tikrus pardavimo rezultatus, todėl tokių rezultatų nepasiekimas, jeigu šalys, besiderėdamos dėl darbo sutarties sąlygų, ir tarėsi dėl tam tikrų pardavimo rezultatų pasiekimo, negali būti panaudotas prieš ieškovą (DK 6 straipsnio 2 dalis). Be to, ką pagrįstai pažymėjo ir bylą nagrinėję teismai, tam tikro darbo rezultato, jeigu jis ir būtų aptartas darbo sutartyje, nepasiekimas savaime nepatvirtina darbuotojo kaltės, kuri, kaip minėta, yra būtinoji darbo sutarties nutraukimo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą sąlyga. Atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme taip pat nurodyta, kad ieškovas nevykdė darbo sutarties 7.1–7.3 punktuose apibrėžtų darbo funkcijų, tačiau bylą nagrinėję teismai, įvertinę ieškovo pateiktus elektroninio susirašinėjimo duomenis, nustatė, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, 2017 m. birželio–rugpjūčio mėn. aktyviai vykdė darbo veiklą: teikė pasiūlymus savivaldybėms ir įmonėms, derino straipsnius, sudarė ketinimų susitarimą ir kt. Atsakovė savo kasaciniame skunde kelia abejones dėl pirmiau minėtų įrodymų turinio tikrumo, tačiau nenurodo argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ieškovo pateiktų elektroninio susirašinėjimo duomenų turinio tikrumu, todėl darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais. Pažymėtina, kad atsakovė savo kasaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, kurios, jos vertinimu, patvirtina, kad ieškovas netinkamai vykdė savo darbo funkcijas, tačiau kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, nustatydami faktines aplinkybes, susijusias su ieškovo darbo funkcijų vykdymu. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, priešingai negu įrodinėja atsakovė, vykdė darbo funkcijas, apibrėžtas darbo sutartyje.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, priešingai negu savo kasaciniame skunde nurodo atsakovė, tinkamai aiškino ir taikė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir kartu pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu sąlygų. Remiantis šiomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl tokių argumentų.


34. Atsakovė pralaimėjo bylą, todėl ji neturi teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.35. Kasaciniame teisme susidarė 7,77 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, priteisia valstybei iš atsakovės 7,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš viešosios įstaigos Baltijos media centro (j. a. k. 110091024) 7,77 Eur (septynių Eur 77 ct)

bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-206-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04701-2016-4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. kovo 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjų M. Z. ir A. Z. prašymu dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, pateiktu byloje pagal pareiškėjų M. Z. ir A. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. Z. ir A. Z. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą jų apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ši prašymą grindžia tuo, kad byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nedalyvaujant atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atstovams, tokiu būdu atsakovas išvengė pareiškėjų (jų atstovų) klausimų dėl atsakovo prieštaringų argumentų, kurių sprendime neaptarė ir pirmosios instancijos teismas, ir į kuriuos atsakovas neatsakė ir pateikdamas atsiliepimą apeliacinius skundus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6f4ac8b061f311e99676cb74c51fe1f4

dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Nors pareiškėjai nurodo, kad atsakovas nedalyvavo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, o atsiliepimu į jų apeliacinius skundus į visus jų keliamus klausimus taip pat neatsakė, tačiau pabrėžtina, kad pačios bylos šalys turi diskreciją pasirinkti dalyvauti teismo posėdyje ar ne ir kokius argumentus nurodyti jų teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Įvertinus šioje byloje šalių pateiktus procesinius dokumentus (tarp jų ir VMI atsiliepimus), matyti, kad bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai ir išsamiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Todėl bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme ir šalių dalyvavimas tokiame posėdyje nėra būtinas. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsniu,

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjų M. Z. ir A. Z. prašymo jų apeliacinius skundus administracinėje byloje Nr. eA-206-968/2019 nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-2177-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00227-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4eb4f4e061f311e99676cb74c51fe1f4

namų), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2018 m. sausio 16 d. buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų – tekdavo mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Gyvenamąjį plotą taip pat mažino baldai, sanitarinis mazgas, kurie ribojo judėjimo erdvę. Nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Įrengta užuolaida neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nes ji visiškai neužsitraukia, todėl pareiškėjas buvo matomas prižiūrėtojų ir asmenų, kurie tuo metu buvo laikomi kartu. Be to, kamerose nėra ventiliacijos, todėl jaučiamas nemalonus kvapas, taip pat nuolat trūkdavo gaivaus oro. Lukiškių TI-K administracija jam nesuteikė užimtumo, todėl jautėsi tyčia kankinamas. Kamerose nėra aliarminio iškvietimo mygtuko, todėl esant būtinybei gana sudėtinga išsikviesti pareigūną. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais išgyvenimais, diskomfortu, dvasinėmis kančiomis, sukrėtimais, emocine depresija, nepilnavertiškumo jausmu, orumo pažeminimu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. sausio 16 d. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat suteikiama socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, taip pat Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nėra ir negali būti numatyti atitvėrimai, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m. aukščio. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, teigia, kad suimtieji ir nuteistieji neretai gadina šią signalizaciją. Pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizuoja, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Be to, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo ir bylos duomenimis nenustatęs, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kamerose dalies, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2018 m. sausio 16 d., iš viso 269 paras.

7. Teismas, vadovaudamasis bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu bei įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo skundo argumentus dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, aliarminio iškvietimo mygtuko nebuvimo, kamerų netinkamo vėdinimo, užimtumo neužtikrinimo atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas, atsižvelgdamas į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 269 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas reikšmingą kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo parirtą neturtinę žalą vertino 1 000 Eur suma.

III.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismo priteista pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir jam padarytos neturtinės žalos. Nagrinėjamoje byloje nėra būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Be to, pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

11. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.12. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Vadovaudamasis Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, laikosi pozicijos, kad jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais – tualetu, buvo pažeista, dėl ko jis turi pagrįstą teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Vertina, kad teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankama satisfakcija jo pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 269 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pripažino pareiškėją dėl to patyrus neturtinę žalą ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, todėl ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

17. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

19. Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, argumentų, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismo sprendimo dalimi, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

20. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne

žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose ir turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

21. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

22. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

23. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, yra deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų šiuo aspektu.

24. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

25. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti

įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytinus atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydžius bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose atsakovu dalyvauja Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, ir kuriose konstatuotas privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimas.

27. Apibendrinant išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namų), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-1203-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00848-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 7.8(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6dab227061f311e99676cb74c51fe1f4

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (23.45.)-SP13-4908 „Dėl materialinės paramos skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti T. Ž.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl paskyrimo materialinės paramos komunalinėms ir telekomunikacinėms paslaugoms apmokėti.

2. Pareiškėjos teigimu, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Skyrius) skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė jai skirti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti. Nurodė, kad pagal jos 2017 m. kovo 23 d. prašymą – paraišką materialinė parama nepaskirta dėl to, kad ji per du mėnesius nepateikė visų reikiamų dokumentų materialinei paramai gauti. Pripažįsta, kad nepateikė dokumentų nustatytu terminu, tačiau teigė buvo pateikusi prašymą pratęsti terminą surinkti ir pateikti trūkstamiems dokumentams, nes dėl blogos sveikatos ir sunkios materialinės padėties neturėjo galimybės tai padaryti nustatytu terminu.

3. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja neneigia, jog praleido terminą papildomiems dokumentams pateikti. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prašė pratęsti terminą dokumentams pateikti. Nurodė, kad pareiškėja 2017 m. birželio 1 d. pakartotinai padavė prašymą materialinei paramai gauti skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjos T. Ž. skundą.6. Teismas konstatavo, kad administracinės bylos ginčo dalykas yra Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos

Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-4908, kuriuo pareiškėjai atsisakyta paskirti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti, teisėtumo ir pagrįstumo ir reikalavimo pakartotinai išnagrinėti prašymą pagrįstumo nustatymas.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu (bylai aktuali 2016 m. rugpjūčio 26 d. įstatymo XII-2611 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.) ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-318 patvirtinto Materialinės paramos Klaipėdos miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2, 3, 51, 55 punktais.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. kovo 23 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriui padavė prašymą materialinei paramai gauti. Pareiškėja prašė paskirti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti. Prašyme nurodė, kad komunalinių paslaugų tiekėjams skolos yra apie 20 000 Eur. Prašyme materialinei paramai gauti Skyriaus darbuotoja pažymėjo, jog pareiškėja nepateikė visų materialinei paramai skirti reikalingų dokumentų. Aprašo 9 punkte numatyta, kokius dokumentus turi pateikti asmuo, siekiantis gauti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja prie 2017 m. kovo 23 d. prašymo materialinei paramai gauti nepateikė visų Aprašo 9 punkte išvardintų dokumentų ir nustatytu terminu per du mėnesius nepateikė reikalingų paramai gauti dokumentų. Skyrius, vadovaudamasis Aprašo 55 punktu, pareiškėjai įteikė informacinį lapelį, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota iki 2017 m. gegužės 23 d. pateikti: 1) jos dukros D. B. asmeninių banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.; 2) dukros D. B. gauto darbo užmokesčio pažymas; 3) įmonių, teikiančių komunalines ir (ar) telekomunikacines paslaugas, pažymas apie turimus įsiskolinimus bei apskaičiuotus delspinigius; 4) dokumentus patvirtinsiančius skolų priteisimo faktą ir vykdomus priverstinio išieškojimo procesus, priskaičiuotas vykdymo išlaidas. Skyrius 2017 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-4708 „Dėl T. Ž. prašymų“ informavo pareiškėją, kad iki 2017 m. gegužės 23 d. nepateikus trūkstamų dokumentų, kurie nurodyti 2017 m. kovo 23 d. išduotame informaciniame lapelyje, materialinė parama nebus skirta. Pareiškėja neginčija nurodytų aplinkybių. Skunde pareiškėja nedetalizuoja, kada ir kam pateikė prašymą pratęsti terminą dokumentams pateikti ir nepateikia teismui tokio prašymo nuorašo. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių šį pareiškėjos teiginį. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad neturi duomenų apie pareiškėjos prašymą dėl termino dokumentams pratęsti. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja nepadavė prašymo dėl termino pratęsimo ir nustatytu terminu nepateikė reikiamų dokumentų. Skundžiamu sprendimu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius atsisakė pareiškėjai paskirti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugoms apmokėti, nurodydamas teisinį pagrindą Aprašo 58 punktą, kuriame numatyta, jog jeigu asmuo per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos nepateikia visų reikiamų dokumentų, Savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo priima sprendimą neskirti materialinės paramos.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-4908 „Dėl materialinės paramos skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti T. Ž.“ turinį, konstatavo, jog skundžiamas administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teisėjų kolegija nenustatė skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje, todėl pareiškėjos skundą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinęs reikalavimo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-4908 panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl materialinės paramos skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti skyrimo.

III.

10. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti jos skundą iš naujo ir iš esmės; perdavus bylą nagrinėti iš naujo, spręsti klausimą dėl šios bylos perdavimo nagrinėti kitam nešališkam tos pačios pakopos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pareiškėja prašė pratęsti terminą surinkti reikiamus dokumentus nuo jos nepriklausančių priežasčių. Pareiškėja buvo nurodžius, kad neturi lėšų apmokėti antstoliams už kiekvieną jų pažymą dėl skolų. Pats atsakovas nesiekė tinkamai ir laiku surinkti visus duomenis ir vengė išnagrinėti jos prašymą dėl termino pratęsimo.

10.2. Klaipėdos apygardos administracinis teismas turi išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, o 2012 m. šio teismo vardu buvo pradėtas jos baudžiamasis persekiojimas. Perduoti skundą nagrinėti kitam nešališkam, teisingam ir

nesuinteresuotam teismui tos pačios pakopos teismui jokios galimybės nesudaryta.11. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį

skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą.12. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių esminių/naujų aplinkybių. Atsakovo nuomone,

pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-4908 „Dėl materialinės paramos skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti T. Ž.“, kuriuo pareiškėjai T. Ž. atsisakyta paskirti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti pagal pareiškėjos 2017 m. kovo 23 d. prašymą-paraišką materialinei paramai gauti, teisėtumo ir pagrįstumo, ir įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl materialinės paramos skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti skyrimo.

14. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (23.45.)-SP13-4908 atsisakė pareiškėjai paskirti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugoms apmokėti vadovaudamasis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-318 patvirtinto Materialinės paramos Klaipėdos miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašo 58 punktu, kuriame numatyta, jog jeigu pareiškėjas per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos nepateikia visų reikiamų dokumentų, Savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo priima sprendimą neskirti materialinės paramos.

15. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjos skundą, byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, atsisakydama paskirti materialinę paramą skoloms už komunalines ir telekomunikacines paslaugas apmokėti pagal pareiškėjos 2017 m. kovo 23 d. prašymą-paraišką, tinkamai taikė teisės aktų reikalavimus bei nepažeidė pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai nurodė teisės aktų (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T2-318 patvirtinto Materialinės paramos Klaipėdos miesto savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašo) nuostatas, reglamentuojančias materialinės paramos skyrimą, ir nustatė, kad pareiškėja prie 2017 m. kovo 23 d. prašymo materialinei paramai gauti nepateikė visų Aprašo 9 punkte išvardintų dokumentų, nustatytu terminu per du mėnesius nepateikė reikalingų paramai gauti dokumentų (b. l. 114).

16. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Aprašo 55 punktu, pareiškėjai įteikė informacinį lapelį, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota iki 2017 m. gegužės 23 d. pateikti: 1) jos dukros D. B. asmeninių banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.; 2) dukros D. B. gauto darbo užmokesčio pažymas; 3) įmonių, teikiančių komunalines ir (ar) telekomunikacines paslaugas pažymas apie turimus įsiskolinimus bei paskaičiuotus delspinigius; 4) dokumentus patvirtinsiančius skolų priteisimo faktą ir vykdomus priverstinio išieškojimo procesus, priskaičiuotas vykdymo išlaidas (b. l. 66).

17. Skyrius 2017 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (23.45.)-SP13-4708 „Dėl T. Ž. prašymų“ informavo pareiškėją, kad iki 2017 m. gegužės 23 d. nepateikus trūkstamų dokumentų, kurie nurodyti 2017 m. kovo 23 d. išduotame informaciniame lapelyje, materialinė parama nebus skirta (b. l.57).

18. Byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja pateikė prašymą pratęsti terminą dokumentams pateikti. Dėl šių nustatytų aplinkybių atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2017 m. kovo 23 d. prašymą-paraišką ir vadovaudamasis Aprašo 58 punkto nuostatomis, atsisakė skirti pareiškėjai materialinę paramą skoloms už komunalines ir

telekomunikacines paslaugas apmokėti.19. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo pagrįstumą, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo

aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų materialiosios teisės normų, nustatant, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos 2017 m. kovo 23 d. prašymo-paraiškos materialinei paramai gauti. Pareiškėjos apeliaciniame skunde taip pat nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

20. Pareiškėja prie apeliacinio skundo pridėjo 2018 m. sausio 11 d. skundo dėl, pasak pareiškėjos, tyčia nesudarytos galimybės susipažinti su savo asmens byla ir teikti įrodymus kopiją, taip pat talono dėl registracijos į priėmimą į Socialinių išmokų poskyrį kopiją.

21. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjos pateikti dokumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl papildomai pateikti įrodymai prie bylos nepridedami ir teisėjų kolegija jų nevertina.

22. Vertinant pareiškėjos argumentus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo išankstinio nusistatymo prieš pareiškėją, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja turėjo galimybę reikšti teisėjo (teisėjų) nušalinimą ir ji 2017 m. rugsėjo 26 d. pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai ir visam Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis, kuria buvo nutarta spręsti pareikšto nušalinimo ir bylos perdavimo kitam apygardos administraciniam teismui klausimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartimi nesant pagrįstos abejonės dėl teisėjų šališkumo, nesant jokių faktiniais duomenimis pagrįstų argumentų dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų šališkumo, pareiškėjos pareiškimą nušalinti nuo administracinės bylos Nr. I-1396-243/2017 bylai nagrinėti sudarytą teisėjų kolegiją ir visus Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjus nuspręsta netenkinti. Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Todėl pareiškėjos argumentas, pasak jos, susijęs su Klaipėdos apygardos administracinio teismo išankstiniu nusistatymu, iš naujo nevertinamas, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių.

23. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 475 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo neteisėtai laikomas sugriežtintomis sąlygomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis, laisvės atėmimo bausmei atlikti turėjo būti 2017 m. kovo 3 d. nukreiptas į Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) atskirąjį sektorių (Sniego g. 2, Vilniuje), tačiau teismo paskirtos bausmės atlikimui į Vilniaus PN atskirąjį sektorių buvo nukreiptas tik 2017 m. balandžio 6 d. Tai yra, jam nepadarius pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo ir nesant administracijos sprendimo, buvo neteisėtai 34 paras laikomas vienas sugriežtintomis sąlygomis kamerų tipo patalpoje. Laikant jį sugriežtintomis sąlygomis buvo ribojamas pasivaikščiojimų gryname ore laikas, taip pat nesuteikiami teisės aktais nustatyti, jam priklausantys pasimatymai su šeimos nariais ir artimais asmenimis. Dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), pažeidžiant BVK 66 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus asmenį nukreipti į konkrečią pataisos įstaigą, be teisėtos priežasties jį laikant sugriežtintomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, nepatogumus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, žymiai pablogėjo savijauta. Lukiškių TI-K administracijos neveikimas, pažeidžiant BVK 66 straipsnio 2 dalies nuostatas, laiko atžvilgiu buvo pakankamai ilgas ir truko 34 dienas, todėl tinkamu žalos atlyginimu negali būti vien teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija visą informaciją apie jį, jo tarnybą vidaus reikalų sistemoje ir užimtas pareigas jau turėjo nuo 2015 m. kovo 26 d., t. y. kai jam buvo taikomas suėmimas, kurio metu iki 2015 m. gegužės 21 d. (imtinai) buvo laikomas Lukiškių TI-K. Visą suėmimo laiką buvo laikomas išskirtinai tik su buvusiais vidaus reikalų sistemos darbuotojais, todėl Lukiškių TI-K administracija jau tuo metu turėjo visą įstaigai būtiną informaciją apie

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4181e5d061f311e99676cb74c51fe1f4

jo darbo ir tarnybos vietą bei užimtas pareigas. Pakartotini paklausimai buvusiam jo darbdaviui dėl jo darbo ar tarnybos vietų buvo pertekliniai ir tokiais veiksmais buvo vilkinamas sprendimų priėmimas.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų per įstatymo nustatytą terminą paskirtas ir nusiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės į konkrečią pataisos namų įstaigą ir būtų laikomas žmogiškomis sąlygomis.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2017 m. lapkričio 2 d. Lukiškių TI-K buvo gautas pareiškėjo prašymas reg. Nr. 29-3419 „Dėl konvojavimo į pataisos namus“, kuriuo pareiškėjas prašė išaiškinti, kokiu pagrindu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2017 m. vasario 22 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. (viso 44 paras) neperkeliant jo į pataisos namus. Lukiškių TI-K 2017 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 96-5514 „Dėl konvojavimo į pataisos namus“ pareiškėjas buvo informuotas, kad į Lukiškių TI-K jis atvyko 2017 m. vasario 22 d. pagal įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas nuteistas 7 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Pareiškėjui buvo išsamiai išaiškinta, kad sprendžiant klausimą dėl tolesnio nukreipimo į Vilniaus PN atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius, raštu buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato personalo skyrių dėl informacijos pateikimo apie pareiškėjo tarnybą bei užimamas pareigas. Gavus iš minėtos institucijos informaciją apie pareiškėjo tarnybą, Lukiškių TI-K administracija, vadovaudamasi Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 „Dėl Kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos patvirtinimo“ 105 punktu, pateikė Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą bei pažymą apie pareiškėjo darbo vietą. Patvirtintos išvados pagrindu, 2017 m. balandžio 5 d. gavus iš Kalėjimų departamento paskyrą nukreipti pareiškėją į Vilniaus PN atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. V-320 „Dėl nuteistųjų, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.4. punkto nuostatomis, pirmuoju planiniu konvojumi pareiškėjas buvo konvojuotas į Vilniaus PN atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius.

7. Atsakovo atstovas vertino, kad Lukiškių TI-K 2017 m. balandžio 13 d. raštas Nr. 96-1567 „Dėl nukreipimo į pataisos namus“ bei 2017 m. gruodžio 1 d. raštas Nr. 96-5514 „Dėl konvojavimo į pataisos namus“ yra parengti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų šiuo atveju nepažeidė.

8. Atsakovo atstovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir konstatavo, kad minėti raštai nesukelia pareiškėjui asmeninių teisinių pasekmių, šiuose raštuose pateikiamas pareiškėjo atitinkamuose prašymuose ir skunduose nurodytų aplinkybių teisinis vertinimas, tačiau privalomi nurodymai ar patvarkymai, kurie įtakotų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, nėra nustatyti, raštai yra informacinio pobūdžio.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.11. Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo

2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. I-01-1-16614-2015-9, pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 7 metams. Bausmę pareiškėjui skyrė atlikti pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjo atstovo apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. sausio 16 d. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. vasario 22 d. ir buvo laikomas iki 2017 m. balandžio 5 d., kol 2017 m. balandžio 6 d. buvo pristatytas į Vilniaus PN, Sniego g.

12. Teismas nurodė, kad vadovaujantis BVK 66 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į pataisos įstaigą

atlikti paskirtos bausmės turėjo būti išsiųstas ne vėliau kaip iki 2017 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus 44 dienoms. Kalėjimų departamento paskyra dėl nuteistųjų perkėlimo į kitą pataisos įstaigą gauta 2017 m. balandžio 5 d. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per ilgai, t. y. viršijant įstatyme nustatytą 10 dienų terminą, buvo kalinamas Lukiškių TI-K, teismas konstatavo BVK 66 straipsnio 2 dalies pažeidimą.

13. Teismas, atmesdamas kaip nepagrįstus atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad teismo nuosprendis buvo gautas laiku, tuo tarpu Lukiškių TI-K tinkamais terminais nuo nuosprendžio gavimo nesurašė išvados dėl nuteistojo perkėlimo bausmės atlikimui į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilniuje. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K administracija pavėlavo pareiškėją perkelti į pataisos įstaigą, viršijus nustatytą terminą 34 dienomis.

14. Teismas sutiko su pareiškėju, kad dėl pavėluoto perkėlimo jis galėjo patirti fizinių nepatogumų, kadangi visuotinai žinoma, jog sąlygos tardymo izoliatoriuje ir pataisos namuose ženkliai skiriasi, t. y. asmenys tardymo izoliatoriuose laikomi žymiai griežtesnėmis sąlygomis nei asmenys pataisos namuose. Be to, nėra galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų. Akivaizdu, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Vilniaus PN, tokių nepatogumų ir suvaržymų nebūtų patyręs.

15. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

16. Teismas, nenustatęs objektyvių duomenų apie tai, kad užtrukęs perkėlimas būtų neigiamai paveikęs pareiškėjo sveikatą, sukėlęs jam itin didelių nepatogumų, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 340 Eur suma.

III.

17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą dalyje dėl teismo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pakeisti ir priteisti iš atsakovo už neteisėtą 34 parų laikymą Lukiškių TI-K sugriežtintomis sąlygomis po 75 Eur už parą, t. y. iš viso 2 550 Eur.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiama teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad nagrinėjamu atveju vertintinos tokios aplinkybės kaip atsakovo atstovo pareigos, numatytos BVK 66 straipsnio 2 dalyje, kuri negali būti pateisinta vėlavimu, nevykdymo konstatavimas, atsakovo atstovo vengimas registruoti ir nagrinėti pareiškėjo prašymus, atsakovo atstovo į bylą pateiktuose raštuose nurodytos konvojavimo aplinkybės, konvojavimo delsimo priežastys, atsakovo atstovo raštų siuntimo / gavimo duomenų trūkumas. Pareiškėjo vertinimu, 34 paras jo laikymas griežtesnėmis sąlygomis, kameros tipo patalpoje, negu numatyta teismo nuosprendyje, neatlikus jokio vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo, turi būti vertinamas kaip tyčinis neveikimas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nuo 1198 metų serga sunkios formos I tipo cukriniu diabetu. Dėl laikymo sugriežtintomis sąlygomis ir dėl to atsiradusios diabeto hiperglikemijos pablogėjo pareiškėjo savijauta ir 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), kur išbuvo iki 2017 m. gegužės 11 d., iš viso 17 parų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2237-624/2017, pareiškėjas vertina, kad sąžininga ir protinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą yra 2 550 Eur suma.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo jokiais įrodymais nepagrindė, tačiau siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė neturtinę žalą. Neturtinė žala nėra bet koks menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, tačiau net ir tuo atveju, kai neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, pareiškėjas turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos, CK 6.271

straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, o priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti laikomas nepagrįstu bei traktuojamas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

Teisėjų kolegija


IV.

21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žalos pareiškėjui, jo teigimu, padarytos neteisėtu Lukiškių TI-K pareigūnų neveikimu, atlyginimo pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuotas Lukiškių TI-K neteisėtas neveikimas, pažeidžiant pareiškėjo atžvilgiu BVK 66 straipsnio 2 dalies nuostatą. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo atstovo teisės aktuose nustatytos pareigos nevykdymas yra tyčinis bei dėl neteisėto laikymo 34 paras sugriežtintomis sąlygomis pablogėjo jo sveikata, jo pažeistai teisei apginti tinkama satisfakcija yra 2 550 Eur suma.

25. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

26. Tiek, kiek tai susiję su nustatytu žalos faktu ir byloje taikytu pareiškėjo teisių gynimo būdu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvertinus pareiškėjo patirtus suvaržymus, yra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos

atlyginimą pinigais.27. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo

ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo dydį proporcingumo pareiškėjo pažeistai teisei apginti aspektu, pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam didesnį nei pirmosios instancijos teismui nurodytą neturtinės žalos atlyginimą, t. y. vietoje 2 475 Eur prašo priteisti 2 550 Eur, bei nurodo naują argumentą, kuriuo nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturtinės žalos atlyginimo suma turi būti nustatoma atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas serga sunkios formos diabetu ir dėl neteisėto laikymo sugriežtintomis sąlygomis ši liga paūmėjo ir jis 2017 m. balandžio 24 d. buvo konvojuotas į LAVL.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde neturtinės žalos atlyginimą grindė abstrakčiais teiginiais, aplinkybių dėl jo konvojavimo į LAVL dėl paūmėjusios ligos nurodęs nebuvo. Skundas šiuo aspektu bei pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto neturtinės žalos atlyginimo dydžio apimtimi pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Vertinama, kad naujų argumentų apeliaciniame skunde atsiradimo priežastis yra pareiškėją netenkinantis teismo sprendimas. Be to, akcentuotina, kad nėra pagrindo vertinimui, kad pareiškėjo neturtinė žala – pablogėjusi sveikata – yra priežastiniame ryšyje su atsakovo atstovo neteisėtu neveikimu. Bylos duomenimis pareiškėjas į LAVL buvo konvojuotas 2017 m. balandžio 26 d. iš Vilniaus PN, į kuriuos atvyko 2017 m. balandžio 6 d. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas ir su tuo susijęs reikalavimas peržvelgti neturtinės žalos atlyginimo dydį šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminė jurisprudencija, kaip precedentas, yra privaloma tik iš esmės analogiškose bylose, t. y., tik tais atvejais, kai vienoje ir kitoje byloje faktinės aplinkybės, lemiančios atitinkamo teisinio santykio juridinį kvalifikavimą, iš esmės yra panašios. Nagrinėjamoje byloje faktinė situacija skiriasi nuo situacijos, kuri buvo nagrinėjama pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2237-624/2017, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. priimta nutartis nurodytoje byloje negali būti precedentu sprendžiant šią bylą.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K, pasibaigus perkėlimo į Vilniaus PN terminui, trukmę (34 paras), į konstatuoto pažeidimo pobūdį (nevykdytas BVK 66 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas ne

vėliau kaip per dešimt dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos perkelti pareiškėją į Vilniaus PN), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos sukėlė griežtesnės laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nei Vilniaus PN, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1498/2013) kartu įvertinus bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad yra pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 680 Eur.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas atitinkamai keičiamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti.Priteisti pareiškėjui A. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po

reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus pataisos namų), 680 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.



RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-262-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02625-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 18.6.1.5; 18.10(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3688c13061f311e99676cb74c51fe1f4

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. S. (J. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) direktoriaus 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ Nr. 49S-104-(14.49.3) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per 6 mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti žemės nuosavybes teises natūra iš laisvos valstybinės žemės fondo sklypų sąrašo, lygiaverčiam negrąžintam 0, 8431 ha, žemės sklypui, buvusioje gatvėje (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. N. natūra suteikiant 0,1569 ha žemės sklypą Nr. 101, esantį (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta į žemės valdos dalį 0,8431 ha nuosavybės teises atkurti vėliau. Kiek pareiškėjui yra žinoma, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1027 pretendentės buvo išreiškusios valią atkurti žemės nuosavybės teises natūra ir niekada šios valios nekeitė. Mirus A. I., teisių atkūrimą paveldėjo jos dukrą, pareiškėjo žmona I. S., kuri taip pat 2013 m. liepos 16 mirė, ir šias nuosavybės atkūrimo teises pagal įstatymą paveldėjo pareiškėjas. Pradėjus domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, 2016 m. gegužės 12 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius informavo, jog 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 49S-104-(14.49.3) buvo nuspręsta vietoj tenkančios 0,8431 ha žemės valdos dalies atlyginti pinigais – 2 437,84 Eur.

3. Pareiškėjas nesutiko su priimtu Sprendimu, pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi nustatyti 5 atkūrimo būdai už miesto teritorijoje turėtą ir valstybės išperkamą žemę, o nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusios pakeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos nustatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdą pinigais. Šis naujas kompensavimo būdas negali pretendentams užkirsti kelio pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme nustatytus kompensavimo būdus. Pakeistas Atkūrimo įstatymas išplėtė kompensavimo būdų sąrašą, o ne susiaurino iki vieno kompensavimo pinigais.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad aktuali Atkūrimo įstatymo redakcija nenustato termino, per kurį pilietis privalo pasirinkti kompensavimo būdą, t. y. įstatymų leidėjas šį apribojimą panaikino. Todėl piliečių rašytinė valia dėl kompensavimo būdo parinkimo yra įpareigojanti. Aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas taip, kaip jas aiškina atsakovas, pretendentai į žemės grąžinimą atsidurtų nelygioje padėtyje su tais piliečiais, kuriems nuosavybės teisės, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, buvo atkuriamos iki 2012 m. sausio 31 d., o tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.

5. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis 0, 2280 ha (duomenys neskelbtini), žemės vidutinė vertė 2014 m. gegužės 13 d. vertinimu sudarė 38 230 Eur, o 2016 m. sausio 1 d. vidutinė rinkos vertė sudarė 40 600 Eur. Nustatytą piniginės kompensacijos dydį 1 523 Eur už 1 ha, o indeksuotą vertę 2 437, 84 Eur laikė neadekvačiais negrąžintinos žemės rinkos vertei (apie 1 780,702 Eur už 1 arą).

6. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, pabrėždamas, kad teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą visų pirma reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę. Pabrėžė, kad šiuo metu galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Taigi, taikant šią Įstatymo nuostatą, svarbu išsiaiškinti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo pareiškimo ir (ar) pakeitimo teisinį

reglamentavimą. Nurodė, kad būdamas teisių paveldėtojas, tiek jis, tiek mirusioji sutuoktinė I. S. buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybes teises į turėtą žemę natūra, o ne pinigais.

7. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.8. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusios savininkės A. M.

(I.) (A. N.) 1,000 ha žemės, esančios buvusioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabar (duomenys neskelbtini)). A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pareiškėja pateiktame prašyme nenurodė būdo, kuriuo siekia įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2005 m. lapkričio 7 d. gautas mirusios A. N. dukters A. I. 2005 m. lapkričio 2 d. prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškėja prašė išnagrinėti jos prašymą ir atkurti A. M. (I.) turėtos žemės nuosavybę natūra. A. N. įpėdinė I. S. 2012 m. gegužės 12 d. prašyme taip pat nurodė, kad pageidauja likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,1569 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2585 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo A. N. turto paveldėtoją I. S., kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d., įtvirtindamas papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose būdą – nuosavybės teisių atkūrimą pinigais. Atsižvelgiant į tai, I. S. buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti prašymą dėl atlyginimo pinigais. Be to, Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1569 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ I. S. informuota apie galimybę išreikšti valią dėl iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) valstybės išperkamos žemės, valdytos Vilniaus mieste, atkūrimo atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

10. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. 49SF-335-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo A. N. turto paveldėtoją, kad atsižvelgiant į tai, jog A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme nenurodė nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o A. N. turto paveldėtojai nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo numatyta galimybe iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į likusį neatkurtą nekilnojamąjį turtą – 0,8431 ha žemės, bus atkuriamos atlyginant pinigais.

11. Atsakovas teigė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

12. Atsakovas pažymėjo, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1027 medžiagos matyti, kad nei pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą A. M. (I.) (A. N.), nei jos įpėdiniai, iki teisės aktuose nustatyto naikinamojo termino pabaigos (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl sprendė, kad NŽT pagrįstai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

13. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatos nenumato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją, atitinkančią buvusio savininko valdyto žemės ploto rinkos vertę. Tuo atveju, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama taikant Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas Metodikos atitikimą Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui, yra nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės

27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).14. Atsakovas dėl skundo reikalavimo įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus nurodė, kad nėra įmanoma identifikuoti,

kokiu būdu pareiškėjas pageidauja atkurti nuosavybės teises, t. y. pateiktame skunde pareiškėjas aiškiai neišreiškė valios dėl padarinių, kurių jis siekia kreipdamasis į teismą. Todėl nėra aišku, kokiu būdu, patenkinus pareiškėjo skundą, turėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.16. Teismas nustatė, kad A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą,

prašydama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2005 m. lapkričio 7 d. gautas mirusios A. N. dukters A. I. 2005 m. lapkričio 2 d. prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškėja prašė išnagrinėti jos prašymą ir atkurti A. M. (I.) turėtos žemės nuosavybę natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 29 d. raštu Nr. S22-180 „Dėl informacijos bei dokumentų pateikimo“ informavo I. S., kad A. N. buvo įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą piliečių eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,1569 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Minėto sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta, kad nuosavybės teisės į likusią 0,8431 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2585 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ atsakovas informavo A. N. turto paveldėtoją I. S., kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d., įtvirtindamas papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose būdą – nuosavybės teisių atkūrimą pinigais. Atsižvelgiant į tai, I. S. buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti prašymą dėl atlyginimo pinigais. 2012 m. gegužės 16 d. I. S. pateikė atsakovui prašymą, kuriuo paprašė likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra. Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1569 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ I. S. buvo informuota apie galimybę išreikšti valią dėl iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) valstybės išperkamos žemės, valdytos Vilniaus mieste, atkūrimo atlyginanti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. 49SF-335-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos metų turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo A. N. turto paveldėtoją, kad atsižvelgiant į tai, jog A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme nenurodė nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o A. N. turto paveldėtojai nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo numatyta galimybe iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į likusį neatkurtą nekilnojamąjį turtą – 0,8431 ha žemės, bus atkuriamos atlyginant pinigais. NŽT 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 49S-104-(l4.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą buvusios savininkės nuosavybės teise valdytą žemės ploto dalį, sumokant kompensaciją pinigais.

17. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), kiti teisės aktai. Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę,

jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

18. Teismas, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendė, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.

19. Teismas pažymėjo, kad A. N., 1991 m. lapkričio 19 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, nenurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra. Tik 2005 m. lapkričio 2 d. mirusios A. N. duktė A. I. pateikė prašymą, kuriame paprašė atkurti turėtos žemės nuosavybę natūra, o I. S. tik 2012 m. gegužės 12 d. prašyme taip pat nurodė, kad pageidauja likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra.

20. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinio aiškinimas, pagal kurį pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016).

21. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

22. Teismas pažymėjo, kad nei pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą A. M. (I.) (A. N.), nei jos įpėdiniai, iki teisės aktuose nustatyto 2003 m. balandžio 1 d. naikinamojo termino pabaigos neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl sprendė, kad atsakovas pagrįstai nusprendė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

23. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad nuosavybės teise valdytos žemės sklypo vertės apskaičiavimas neatitinka žemės vidutinės rinkos vertės, be kita ko, akcentavo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius.

24. Teismas darė išvadą, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais, valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205, t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357).

25. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos vertę. Šiuo atveju pareiškėjas konkrečios žemės vertės paskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionuoja, o savo argumentus sieja su tuo, kad numatyta skundžiamame Sprendime žemės sklypo vertė neatitinka žemės rinkos vertės, tačiau nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui atlygintina suma už žemę turi atitikti rinkos vertę.

26. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti ir tenkinti skundo išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai taikytų materialinės ir procesinės teisės normų bei neteisingai įvertintų faktinių bylos aplinkybių.

29. Pareiškėjas nesutikimą su teismo sprendimu grindžia pirmosios instancijos teismui skunde nurodytais analogiškais argumentais. Papildomai nurodo, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime yra išaiškinęs, jog iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažinus, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, pareiškėjams gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant žemės sklypą natūra. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2002 m. balandžio 2 d. įstatyme Nr. IX-832 (įsigaliojo 2002 m. balandžio 19 d.) įtvirtinta nuostata, kad gali būti gražinama natūra miestų teritorijose esanti žemė, jeigu ji nenumatyta panaudoti visuomenės poreikiams. Įstatymu grąžinamos žemės dydis neribojamas, išskyrus tuos atvejus, kai yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodant neatlygintinai piliečiams individualiai statybai ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose, žemės plotas mažinamas iki 1 ha.

30. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais. Papildomai akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (nuo 2012 m. lapkričio 22 d. – 4 dalis) nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. (galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą) arba iki 2005 m. gruodžio 31 d. (galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais), piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

32. Atsakovo teigimu, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d., sisteminė analizė leidžia teigti, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d.

išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimą. Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, būdą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo savo iniciatyva iki 2012 m. sausio 31d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. – apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT).

Teisėjų kolegija


33. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Vilniaus mieste. Pareiškėjas nesutinka, kad už valstybės išperkamą žemę būtų atlyginta pinigais ir siekia atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn laisvą žemės sklypą iš valstybės žemės fondo.

34. Atsakovas šioje byloje ginčijamu 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ Nr. 49S-104-(14.49.3) atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0, 8431 ha žemės ir atlygino pinigais.

35. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą pripažino teisėtu ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo sutinka. Todėl teismo sprendimo išvadų nekartoja, jų nekeičia, ir, tik atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo.

36. Asmuo, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę, privalo pateikti teisės aktais nustatyto turinio bei nustatytais terminais prašymą įgaliotai institucijai. Todėl teisingam ginčo išsprendimui yra reikšminga išsiaiškinti pretendento valios nuosavybės teisių atkūrimo išraiškos aplinkybes ir nustatyti, ar pagal teisės aktus šios išraiškos pakanka pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal pasirinktą atkūrimo būdą.

37. Byloje nustatyta, kad A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje. Minėtame prašyme pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą nenurodė nuosavybės teisų atkūrimo į žemę būdo (t I, b. l. 88).

38. Pareiškėjo prašymo teikimo metu galiojusi prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka. Šios Tvarkos 1 priedo turinyje nurodomi galimi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kuriuos pretendentas, pildydamas prašymą, privalėjo pažymėti.

39. Vėliau, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punktu buvo nustatyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas nurodomas tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra. Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.

40. Byloje ginčo nėra, kad žemė, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teises A. N., yra valstybės išperkama. Todėl pretendentė ar kiti asmenis, paveldėję teisę į nuosavybės atkūrimą po A. N. mirties, 1997 m. rugsėjo 25 d., pageidaudami nuosavybės teises atkurti suteikiant neatlygintinai ekvivalentinį nekilnojamąjį turtą, privalėjo pateikti prašymą, nurodydami pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kaip yra nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte.

41. Byloje nėra duomenų, kad A. N. ar jos teisę paveldėję asmenis, tame tarpe ir šios bylos pareiškėjas, Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais bei tvarka būtų pateikę nuosavybės teisių atkūrimo būdą patvirtinantį prašymą. Todėl atsakovas pagrįstai, remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nuosavybės teises atkūrė atlyginant pinigais.

42. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5044959061f311e99676cb74c51fe1f4

1. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (nuo 2019 m. sausio 1 d. Ūkio ministerijos pavadinimas pakeistas į Ekonomikos ir inovacijų) (toliau – ir Ministerija) 500,76 Eur turtinės žalos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004510 dėl poilsinės kelionės į Turkijos regioną Antaliją. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2015 m. gegužės 10 d. Už kelionę dviem asmenims (R. P. ir A. K.) buvo sumokėta 520,74 Eur (1 798 Lt) suma. Kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Už neįvykusią kelionę pinigai nebuvo grąžinti, pareiškėjai sumokėta tik 19,98 Eur dydžio draudimo išmoka.

3. Pareiškėjos teigimu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, kad valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja ginčija Turizmo įstatymą ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip valstybės įstatymų

leidžiamosios institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio nuostatas. Be to, teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, dėl kurių valstybei galėtų kilti atsakomybė prieš pareiškėją.

6. Atsakovas pažymėjo, kad neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija (toliau – ir Komisija) arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Komisija arba ESTT būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

7. Nors Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra numatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą, t. y. Direktyvos 7 straipsnio nuostata į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl Kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos. Kilusiam ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai galiojo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, kaip matyti iš pateikto mokėjimo nurodymo, pareiškėja 520,74 Eur (1 798 Lt) pervedė į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą,

o šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Be to, pinigai pervesti anksčiau, nei sudaryta paslaugų teikimo sutartis.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Departamentas paaiškino, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 proc. minėtų įplaukų dydžio. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 proc., nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Departamentas taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojama taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

12. Departamento teigimu, Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Be to, pareiškėja turėtų žalos reikalauti iš ją sukėlusių asmenų.

13. Departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-478-653/2015).

14. Departamentas dėl prašomos priteisti turtinės žalos dydžio nurodė, kad vadovaujantis Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756, draudimo bendrovės Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 25,81 Eur draudimo išmoką, lygią 4,96 proc. patirtos turtinės žalos iš kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ turėto privalomo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo. Kokiu pagrindu UAB „Cherry Media LT“ 2015 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymu Nr. 114 pareiškėjai grąžino 19,98 Eur sumą, Departamentas duomenų neturi. Teismui nusprendus atlyginti pareiškėjai turtinę žalą, Departamento manymu, pareiškėjos patirtos turtinės žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas iš sumokėtos už kelionę sumos atimant už neįvykusią kelionę pareiškėjos gautą 25,81 Eur draudimo išmoką.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjos R. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 494,93 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. lapkričio 13 d., kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

16. Teismas nustatė, kad tarp R. P. (užsakovės) ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta kelionės paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004510 dėl kelionės į Turkiją, Antaliją (toliau – ir Paslaugų sutartis). Šioje sutartyje nurodyta, jog į kelionę kartu su R. P. 2015 m. gegužės 10–16 d. vyks ir A. K.. R. P. 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 343 į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą pervedė 520,74 Eur (1798 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodė: „Beta.lt order# (415136713)“. Numatyta kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V- 274 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo“ panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus

http://Beta.lt/

paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.17. Nustatyta, kad Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai pervedė 25,81 Eur dydžio

draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Likusi už kelionę sumokėta suma pareiškėjai nebuvo grąžinta.

18. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos turi atlyginti. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti pareiškėjai turtinę žalą dėl to, jog Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, o mokėjimo pavedimai nepatvirtina, kad pareiškėja yra sumokėjusi šioje sutartyje nurodytą sumą. Teismas nurodė, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja Turizmo Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos. Turizmo įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.93 str. 1 d.), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo, o tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Teismas nurodė, kad vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, neturi jokio pagrindo.

19. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 343 pervedė 520,74 Eur (1798 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ už interneto portale www.beta.lt užsakytą kelionę į Turkiją, Paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia ir tai, jog pareiškėja kompetentingo teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėja skunde nurodė, jog gavo draudimo išmoką, kurios suma yra 19,98 Eur, ir pateikė 2015 m. sausio 2 d. UAB „Cherry Media Lt“ mokėjimo nurodymo Nr. 114 19,98 Eur sumai kopiją. Mokėjimo nurodyme skiltyje „Mokėjimo paskirtis“ nurodyta: „Grąžinimas už kuponą: 3259 B654937571 Akcija: 417717442 417903152“. Teismo vertinimu, šis dokumentas nepatvirtina draudimo išmokos pagal Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašą išmokėjimo fakto. Teismo vertinimu, šiame mokėjimo nurodyme nurodytos sumos laikyti kitokio pobūdžio kompensacija už neįvykusią kelionę taip pat nėra pagrindo (neatitinka kuponų numeriai), 25,81 Eur dydžio draudimo išmoką mokėjimo nurodymu pareiškėjai pervedė ne UAB „Cherry Media Lt“, o Ergo Insurance SE Lietuvos filialas. Todėl, teismas įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę (520,74 Eur), ir išmokėtą kompensacijos dydį (25,81 Eur), darė išvadą, kad pareiškėjai liko negrąžinta 494,93 Eur, t. y. didžioji dalis patirtų išlaidų kelionei įsigyti. Teismas, konstatavęs faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, nustatė, jog yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai iš atsakovo priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo skundo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą motyvuoti sprendimą, kadangi iš teismo sprendimo turinio neaišku, kodėl teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 str.). Nemotyvuotas teismo sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).

23. Atsakovas teigia, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų

http://www.beta.lt/

Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, pritardamas kitose bylose teismų padarytoms išvadoms, pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir Sutartis) nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl ES teisės aktų pažeidimų. Be to, teismas, atlikdamas minėtus veiksmus, taip pat pažeidė ABTĮ nustatytą imperatyvų draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) veiklą. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą priimant šį įstatymą, nes sprendė, kad Seimas dėl savo netinkamos veiklos priėmė politiniu ir ekonominiu požiūriu netikslingą Turizmo įstatymą, kadangi šis įstatymas neužtikrino tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę.

24. Atsakovo įsitikinimu, teismas nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimų. Nei ABTĮ, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis, taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo.

25. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Todėl nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų, negali egzistuoti ir kitos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

26. Atsakovo teigimu, teismas pareiškėjai nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą, nes pareiškėjos pateikta Turizmo paslaugų sutartis nepasirašyta, t. y. pareiškėja nepagrindė, kad tarp jos ir Kelionių organizatoriaus susiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Be to, pareiškėjos pateiktame mokėjimo nurodyme įvardyta mokėjimo paskirtis neįrodo, jog 520,74 Eur buvo sumokėti už UAB „Freshtravel“ organizuojamą kelionę, nes jame nurodytas kitas gavėjas – UAB „Cherry Media LT“.

27. Atsakovo vertinimu, teismas turėjo priteistinos žalos dydį sumažinti 19,98 Eur suma, nes pareiškėja pati pateikė teismui įrodymą, kad jai buvo grąžinta 19,98 Eur suma už neįvykusią kelionę, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėja nurodytos išmokos negavo.

28. Atsakovas teigia, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas 520,74 Eur sumai. Teismo sprendimui įsiteisėjus minėtoje civilinėje byloje, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal šioje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.30. Pareiškėja R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo

2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.31. Pareiškėja nepritaria apeliacinio skundo argumentui, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėja su UAB „Freshtravel“

sudarė Paslaugų sutartį, nes ji pateikė sudarytos Paslaugų sutarties kopiją prie skundo. Iš Paslaugų sutarties turinio galima daryti išvadą. kad kelionės paslaugų pardavėjas buvo UAB „Freshtravel“. Dėl atsakovo argumentų dėl 19,98 Eur sumos išskaičiavimo iš priteistinos žalos dydžio pareiškėja palieka spręsti apeliacinės instancijos teismui jo nuožiūra.

Teisėjų kolegija


32. Byloje ginčas kilo dėl 500,76 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatos, susijusios su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, buvo netinkamai perkeltos į nacionalinius teisės aktus.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjai 494,93 Eur turtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad yra visos būtinosios sąlygos valstybės atsakomybei atsirasti, nustatytos CK 6.271 straipsnyje (valstybės valdžios institucijų neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis rūšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, ir dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos privalo atlyginti valstybė. Taip pat pareiškėjai buvo priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už priteistą sumą nuo skundo priėmimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas sumažino pareiškėjai priteistiną atlygintinos turtinės žalos dydį, nustatęs, kad pareiškėjai Ergo Insurance SE Lietuvos filialas sumokėjo 25,81 Eur.

34. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad nepagrįstai ir neteisėtai buvo tenkintas pareiškėjos skundas iš dalies, nes šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų visuma, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, be to, pareiškėjai suteikta teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Taip pat atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjai priteista turtinės žalos atlyginimo suma turėjo būti sumažinta ir 19,98 Eur suma, kurią pareiškėjai grąžino UAB „Cherry Media Lt“ mokėjimo nurodymu Nr. 114.

35. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja su Kelionių organizatoriumi 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė Turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Turkiją (Antaliją) (kelionės kaina –1 798 Lt (520,74 Eur)), pareiškėja mokėjimo nurodymu pervedė 520,74 Eur kelionių organizatoriaus tarpininkui, tačiau kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. UAB „Freshtravel“ draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas į pareiškėjos sąskaitą pervedė 25,81 Eur. Pareiškėja byloje pateikė įrodymą, kad UAB „Cherry media“ už kuponą jai grąžino 19,98 Eur. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo UAB „Cherry media“ grąžintos 19,98 Eur sumos išskaičiuoti iš pareiškėjos patirtos žalos sumos, nes neįrodyta, kad pareiškėjos pateiktas mokėjimo nurodymas 19,98 Eur sumai įrodo kelionių draudimo grąžintiną sumą yra būtent dėl neįvykusios kelionės į Turkiją pagal Paslaugų sutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, nes pati pareiškėja skunde nurodė, kad jai 19,98 Eur suma buvo grąžinta dėl neįvykusios kelionės, ir tai patvirtina byloje esantis UAB „Cherry media“ 2015 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 114, kurio mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad gavėjai R. P. yra grąžinama už kuponą Nr. 3259B654937571. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjai grąžinta 19,98 Eur suma nėra laikytina draudimo išmoka ir UAB „Cherry media“ mokėjimo nurodyme nurodytas kupono numeris nesutampa su byloje pareiškėjos pateiktais kuponų numeriais, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nelaikytina netinkamu įrodymu byloje. Pareiškėja byloje neteikė įrodymų, kad 19,98 Eur suma jai grąžinta dėl kitos neįvykusios ar įvykusios kelionės, ar kitų priežasčių. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad 19,98 Eur suma nėra susijusi su jos sumokėta pinigų suma pagal Paslaugų sutartį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas sumažinti priteistinos žalos dydį 19,98 Eur suma, konstatuoti, kad pareiškėjos patirtos žalos dydis – 474,95 Eur. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje išmokų, kurias turistui UAB „Freshtravel“ kelionių tarpininkai grąžino keleiviams kaip komisinius (ar jų dalį) už suteiktas paslaugas neįvykus kelionei dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, dalimi mažinamas turistui priteistinos žalos dydis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-1253-552/2019 ir Nr. A-1254-552/2019).

36. Taigi pareiškėjos patirtos 474,95 Eur žalos faktą patvirtina byloje pateiktų įrodymų visuma (ABTĮ 56 str.) ir tai,

kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje Nr. B2-2316-653/2016 buvo patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas. Atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad pareiškėjai 474,95 Eur suma buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 buvo patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas ne dėl to, jog pareiškėjai buvo padaryta žala ir nustatyta, kad ta žala turi būti atlyginta.

37. Išnagrinėjus ir įvertinus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, pripažintina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus (UAB „Freshtravel“) nemokumo, atlyginimo, konstatavo, kad tokio pobūdžio ginčas privalo būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, o tai, kad atsakovo atstovas nėra gavęs jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar ESTT sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu (2017 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

39. Šioje nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, įvertinusi ES ir nacionalinius teisės aktus, ESTT teismo praktiką, susidariusią faktinę situaciją, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. Įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą, teisėjų kolegija nustatė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas), nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas. Jei Direktyvos 90/314 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma.

40. Teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, nustačiusi, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, t. y. nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju o asmeniui už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jo sumokėtos sumos, padarė išvadą, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti asmens patirtą žalą.

41. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija tenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017. Administraciniai teismai, nagrinėdami analogiškus ginčus, nuosekliai laikosi minėtoje nutartyje suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018; kt.).

42. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi

aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

43. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <….>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

44. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

45. Atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika. Atsakovo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 ir kitose analogiškose bylose suformuota praktika.

46. Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu dėl netinkamai įvykdytos pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teisingai išnagrinėjo tarp bylos šalių kilusį ginčą, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

47. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti panaikintas dėl ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas yra be motyvų, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96)). Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių patenkintas pareiškėjos skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

48. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos,

ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti pareiškėjai patirtą turtinę žalą, tačiau neteisingai nustatė atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. iš atsakovo priteista 494,93 Eur suma sumažinama iki 474,95 Eur, kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 23d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:„Pareiškėjos R. P. skundą tenkinti iš dalies.Priteisti pareiškėjai R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų

ministerijos (buvusi Ūkio ministerija), 474,95 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir devyniasdešimt penkis euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. lapkričio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą skundo dalį atmesti“.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eP-27-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00732-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 6.3.12(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=29a6b85061f311e99676cb74c51fe1f4

atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. S., V. T., K. K., J. Š.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (SK-165)SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, jog Inspektorius Sprendime konstatavo, kad Savivaldybės interneto svetainėje paskelbtoje publikacijoje „Savivaldybės Tarybos darbui trukdo opozicijos nesutarimai“ teiginiais buvo pažeminta V. S. ir V. T. garbė ir orumas, bei nusprendė: 1) pripažinti J. Š., V. S., V. T. ir K. K. skundą dėl Druskininkų savivaldybės oficialioje svetainėje (www.druskininkai.lt) 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. rugsėjo 24 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) – Administraciją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo. Pareiškėjas teigė, jog Inspektorius Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Administracija prilyginama viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), nes VIĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatytas priešingas imperatyvas. Inspektorius negalėjo vertinti Savivaldybės interneto svetainėje skelbiamos informacijos atitikties VIĮ, o Sprendimo rezoliucija neatitinka viso Sprendimo turinio, nes atsakovas turėjo nurodyti dėl kurių į Inspektorių besikreipusių asmenų nustatyti pareiškėjo pažeidimai.

3. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Inspektorius nurodė, jog pareiškėjas, kaip Savivaldybės institucija, kuri naudojasi jos valdomu viešuoju resursu – iš

mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma informacine visuomenės informavimo priemone, turi laikytis VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyto imperatyvo. Atsakovas pabrėžė, jog Administracija paskelbė ne tik Savivaldybės tarybos ir komitetų posėdžių medžiagą, bet ir daug subjektyvių vertinimų, papildomų ir su posėdžiais nesusijusių detalių, t. y. nuolatos aprašomas opozicijos narių veiklos netinkamumas, neigiamo konteksto biografijos faktai pateikiami išimtinai tik apie opozicijos narius, dažniausiai nenurodomi konkretūs šaltiniai. Tai reiškia, kad visuomenė ne tik informuojama apie Savivaldybės veiklą, bet ir susiduria su politinio atspalvio, tendencinga, į konkrečius asmenis nukreipta vienpusiška informacija.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atmetė.

6. Teismas, atsižvelgęs į šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, padarė išvadą, kad Inspektorius pagal jam suteiktą kompetenciją priėmė Sprendimą, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad Administracija nepagrįstai prilyginama viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, kad Inspektorius neturi teisės vertinti Administracijos interneto svetainėje pateiktos viešosios informacijos. Teismas nurodė, kad Sprendime atliktas teisinis vertinimas atitinka jame nurodytą teisinį pagrindą, Inspektorius turėjo teisę skirti Administracijai poveikio priemonę dėl nustatytų pažeidimų.

7. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovas Sprendime konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje paskelbtoje publikacijoje „Savivaldybės Tarybos darbui trukdo opozicijos nesutarimai“ teiginiais buvo pažeminta V. S. ir V. T. garbė ir orumas, teismas sprendė, kad Sprendimo rezoliucinė dalis atitinka jo turinį ir faktinį bei teisinį vertinimą. Rezoliucinėje dalyje neprivalėjo būti atkartotos Sprendime padarytos išvados dėl nustatyto VIĮ nuostatų pažeidimo ir

http://www.druskininkai.lt/


atitinkamai individualizuotos dėl kiekvieno suinteresuoto asmens. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas sprendė, kad šioje byloje nagrinėtoje publikacijoje Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma per Administracijos interneto svetainę siekė nepagrįsta ir neteisėta forma neigiamai pateikti opozicijos narių savybes. Sprendimo motyvai iš esmės yra aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu turimais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis neturėjo galimybės pareikšti išsamios pozicijos dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo, kadangi jie į Inspektorių kreipėsi kaip opozicija ir Administracija nebuvo informuota apie jų, kaip fizinių asmenų, skundo nagrinėjimą, teismas, atsižvelgė į tai, jog Inspektorius nustatė, kad opozicija negali būti savarankišku teisės subjektu ir šios skundo dalies dėl opozicijos garbės ir orumo gynimo nenagrinėjo, nagrinėdamas vientisą skundą, Inspektorius pačiame Sprendime padarė išvadą dėl tinkamo pareiškėjo, Inspektoriaus nagrinėti skundo argumentai pareiškėjui buvo žinomi, t. y. skunde buvo nurodyti argumentai, susiję tiek su opozicijos nariais, tiek ir su pačiais trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, pats pareiškėjas pasirinko, kokius paaiškinimus bei papildomus įrodymus pateikti Inspektoriui. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pareiškėjo procesinių teisių pažeidimo.

III.

9. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybės interneto svetainė yra ne visuomenės informavimo priemonė, kaip tai apibrėžiama VIĮ, o informacinių technologijų pagrindu veikianti informacinė sistema, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480 patvirtintame Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms apraše (toliau – ir Aprašas), kuriai taikomi specialiuosiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai, todėl VIĮ įtvirtintas reglamentavimas gali būti taikomas tiek, kiek jis nėra numatytas specialiuosiuose teisės aktuose. Žinių, kuriomis disponuoja savivaldybė, vykdydama viešąsias funkcijas (informacijos apibrėžimas, pateiktas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme), viešas skleidimas yra reglamentuotas ir turi būti vertinamas, vadovaujantis specialiaisiais teisės aktais.

11. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą.

12. Atsakovas nurodė, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, o pakartotinai kelia klausimus dėl atsakovo kompetencijos ribų, nepaisant to, kad šis klausimas jau išspręstas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi, todėl egzistuoja imperatyvus teisinis pagrindas remtis minėtoje nutartyje suformuota praktika ir teisės aiškinimo taisyklėmis. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus ir pagrįstai padaryta išvada, kad atsakovas Sprendimą priėmė pagal jam suteiktą kompetenciją, todėl apelianto argumentai, jog pareiškėjas nepagrįstai prilyginamas viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui bei kad atsakovas neturi teisės vertinti Administracijos interneto svetainėje pateiktos viešosios informacijos, laikyti nepagrįstais.

13. Tretieji suinteresuoti asmenys J. Š., V. S. ir K. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog savivaldybės interneto svetainė yra visuomenės informavimo priemonė VIĮ prasme ir kad tokia visuomenės informavimo priemone skleidžiamai informacijai taikytinos VIĮ nuostatos visa apimtimi. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie tai, jog tam tikros VIĮ nuostatos pareiškėjui netaikytinos, yra nepagrįsti. Savivaldybės interneto svetainę pripažįstant visuomenės informavimo priemone, Administracija šiuo aspektu laikytina tiek viešosios informacijos rengėju, tiek viešosios informacijos skleidėju, kuriam taikytinas VIĮ.

13.2. Pareiškėjo apeliaciniame skunde klaidingai nurodomas VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto turinys, todėl argumentai dėl šios įstatymo nuostatos nėra susiję su ginčo dalyku. Pareiškėjui, kaip viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, taikytini visi VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyti principai ir reikalavimai, įskaitant Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą (toliau – ir Etikos kodeksas).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi netenkino pareiškėjo apeliacinio skundo, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-5553-261/2018).

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad šioje byloje priimtoje 2018 m. liepos 5 d. nutartyje, kuria byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pripažino, kad Inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas); Druskininkų savivaldybės interneto svetainė gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone, tai iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Tokioms publikacijoms, kaip nagrinėjamu atveju, yra taikomos VIĮ nuostatos, o Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti skundą dėl jų. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo kompetencijos ir materialiosios teisės normų taikymo pripažino nepagrįstais.

IV.

16. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija prašymu atnaujinti procesą prašo atnaujinti administracinės bylos Nr. eA-5553-261/2018 procesą.

17. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu (teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų), 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant) ir 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu (būtina užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą).

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimai (kai apeliacinės instancijos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui) toje pačioje byloje iš esmės skiriasi, dėl to atsirado poreikis suformuoti aiškias ginčui aktualių teisės normų aiškinimo ir taikymo taisykles. Be to, bylos nagrinėjimas buvo formalus, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendime neatsakė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi iškeltus klausimus, nepadarė savarankiškų išvadų. Teisėjų tarybos 2016 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 13P-65-(7.1.2) „Dėl rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų patvirtinimo“ 4.4 punkte nurodyta, kad teismo sprendimo motyvų pakankamumas pirmiausia reiškia, kad turi būti aiškiai atsakyta į esminius bylos klausimus. Pareiškėjo teigimu, minėto nutarimo 4.4 punkto požiūriu Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartyje į esminius bylos klausimus neatsakė, t. y. nenurodė, kuriais aspektais savivaldybės interneto svetainė gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone ir kokia apimtimi savivaldybės interneto svetainei yra taikomas VIĮ; kokiu pagrindu Inspektorius yra kompetentingas kontroliuoti savivaldybės administraciją bei kokia šios kontrolės apimtis.

19. Pareiškėjo įsitikinimu, išnagrinėtoje administracinėje byloje neteisingai taikyti VIĮ 3 straipsnio 2 dalis, numatanti viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams, žurnalistams ir leidėjams pareigą savo veikloje laikytis profesinės etikos normų ir Etikos kodekso, VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas. Etikos kodeksas yra žurnalistams skirtas dokumentas, priimtas Viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų 2016 m. vasario 29 d. susirinkime, pagrįstas žurnalistų savireguliacijos principu. Pareiškėjas nėra ir nebuvo šios asociacijos nariu, todėl jam ir Etikos kodeksas netaikytinas.

20. Atsakovas Inspektorius atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.21. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo keliamus klausimus jau išsamiai išnagrinėjo Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartyje. Inspektoriaus teigimu, pareiškėjas turi laikytis VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyto imperatyvo, numatančio, kad pareiškėjas negali būti viešosios informacijos rengėjui ir (ar) jo dalyviu, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas informuoti apie savo veiklą. Pareiškėjas peržengė imperatyvo ribas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:V.

Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas trimis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34/1996/753/952).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Iš šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintas, turinio matyti, kad šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytos nustatytos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės ir pateikti teisiniai argumentai, dėl kurių padarytos išvados, jog Inspektoriaus 2016 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. (SK-165)SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ yra pagrįstas ir teisėtas.

Įvertinus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog Savivaldybės tinklalapis yra visuomenės informavimo priemonė ir tokiam tinklalapiui yra taikomas VIĮ nuostatos, o Inspektorius turi kompetenciją nagrinėti fizinių asmenų skundus dėl informacijos, paskleistos ne žiniasklaidos kanalu, o per specialiąją visuomenės informavimo priemonę, skirtą informuoti visuomenę apie Savivaldybės veiklą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais išaiškinimais, nesuponuoja išvados, jog nutartis yra be motyvų.

Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi panaikinęs priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui įvertino savivaldybės interneto svetainę, VIĮ nuostatas, nustatančias Inspektoriaus kompetenciją ir jos ribas ir konstatavo, kad pagal VIĮ Inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas). Atsižvelgdamas į platų visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą VIĮ, apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad savivaldybės interneto svetainė tam tikrais aspektais taip pat gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone, nors visuomenės informavimas ir nėra pagrindinė savivaldybės funkcija, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino konkrečios situacijos ir aplinkybės, jog Druskininkų savivaldybė savo interneto svetainėje, be kita ko, skleidžia informaciją apie savo veiklą, t. y. ši svetainė iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija (VIĮ 2 str. 84 d.). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje skelbiamoms publikacijoms yra taikomos VIĮ nuostatos, o Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti skundą dėl jų (žr. nutarties 44 p.). Pirmosios instancijos teismui byla perduota nagrinėti, be kita ko nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Inspektorius šiuo atveju neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo ir skirti poveikio priemonę ir todėl argumentai dėl skundžiamo Sprendimo turinio iš esmės liko neišnagrinėti.



Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai taikė VIĮ 3 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą dėl to, kad šios normos pagal savo turinį, tikslą ir esmę yra ir gali būti taikomos tik žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams. Pareiškėjas nurodo, kad VIĮ 3 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas galėtų būti taikomas, jei būtų nustatyta, jog savivaldybės interneto svetainė veikia kaip naujienų portalas, laikraštis, savaitraštis ar pan., ir konstatuotas draudimo valstybės institucijoms ir įstaigoms būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, taip pat įgaliojimo pagrindu juos valdyti pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, savivaldybės interneto svetainėje skleidžiamos informacijos tikslas negali būti kitoks, nei informuoti visuomenę apie savo veiklą. Šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju akivaizdžiai neteisingai buvo taikytos pareiškėjo nurodomos materialiosios teisės normos, nes apeliacinės instancijos teismas šias normas taikė, konstatavęs, kad atsakovas Sprendime nustatė, jog pareiškėjas savo interneto svetainę naudojo kaip politinį įrankį, tenkindamas politinius interesus, ir taip pažeidė VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, kuriame buvo įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams; viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Tuo metu, kai pareiškėjas skelbė (rengė) informaciją, VIĮ 2 straipsnio 84 dalis nustatė, kad visuomenės informavimo priemonė – laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai.

VIĮ 1 straipsnio 1 dalis nurodė, kad šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Pagal VIĮ 3 straipsnio 2 dalį, viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos VIĮ nuostatos (VIĮ 49 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į VIĮ nurodytą visuomenės informavimo priemonės sąvoką, Inspektoriaus funkciją, nesutiktina su pareiškėju, kad VIĮ nuostatos išimtinai taikomos tik žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams. Tai paneigia ir teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3327-492/2018).

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjas elektroninės visuomenės informavimo priemonę (interneto tinklalapį) naudojo ne oficialiems dokumentams ir informacijai apie Savivaldybės darbą platinti (skelbti),

pareiškėjas buvo viešosios informacijos skleidėjas (rengėjas), todėl teigti, kad pareiškėjas, rengdamas ir skelbdamas viešai aptarto pobūdžio informaciją, neturėjo laikytis VIĮ reikalavimų, o Inspektorius neturėjo kompetencijos taikyti poveikio priemonių, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.


Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nenurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nuo kurios nukrypo apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, bei teisiškai pagrįstų argumentų, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat yra nepagrįstas.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-5553-261/2018 pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. S., V. T., K. K., J. Š.) dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama


DALIA VIŠINSKIENĖ







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d. buvo laikomas perpildytoje Šiaulių TI kameroje Nr. 26, kurioje buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per ryškus, kenkė regėjimui, nuo jo skaudėjo galvą. Gyvenamosiose patalpose rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Šiaulių TI asmens krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas patyrė didelius psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d. buvo laikomas

kameroje Nr. 26 kartu su 2–3 asmenimis, jam teko nuo 4,24 iki 5,65 kv. m ploto. Šiaulių TI kamerose įrengti vėdinimui pritaikyti langai, kameros vėdinamos natūraliu būdu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma. Kamera Nr. 26 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo tikrinta, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų neužfiksuota. Šiaulių TI į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=31598b9061f311e99676cb74c51fe1f4

(suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, skunde nenurodo, ar jis pats yra rūkantis, skundžiasi abstrakčiai. Į Šiaulių TI atvykę suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, ne ilgiau kaip 2 valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtiesiems (nuteistiesiems) visa krata privalomai atliekama atvykus į Šiaulių TI, taip pat išvykstant iš jos. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Pareiškėjo laikymas minėtose patalpose buvo trumpalaikis, tai pareiškėjui negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ar negrįžtamų sveikatos sutrikdymų. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto matyti, kad kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, inventorius yra švarūs. Šiaulių TI atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, jų nepagrindė jokiais įrodymais.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d., t. y. 11 dienų, kameroje Nr. 26 su dar 2–3 asmenimis, jam teko nuo 4,24 iki 5,65 kv. m ploto, taigi pareiškėjui tenkanti kameros gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą, baldų užimamas plotas svarbus tik vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Įvertinęs duomenis apie kameros Nr. 26 dydį, sanitarinio mazgo užimamą plotą ir kartu su pareiškėju joje buvusių asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kai kameroje buvo laikomi daugiausia 4 asmenys, iš kameros ploto (16,96 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,410 kv. m), pareiškėjui teko 3,88 kv. m, t. y., daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs aplinkybę, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 26 užėmė 1,410 kv. m, o baldai – 3,91 kv. m, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta, nes 4 asmenims teko 11,64 kv. m laisvo grindų ploto.

7. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su kameros higienos sąlygomis, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 26 neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl laikė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 26 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę bei oro temperatūrą, reikalavimus, o tai yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Natūralaus patalpų apšvietimo higienos norma nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas nustato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., natūralios apšvietos Šiaulių TI kamerose neįmanoma padidinti dėl įstaigos statuso (Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl jame negalimi patalpų rekonstrukcijos darbai), todėl dėl natūralaus apšvietimo trūkumo negalima konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų.

8. Dėl patalpų, kuriose atliekamos asmens kratos, teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl antisanitarinių sąlygų paneigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2017 m. gegužės 19 d. patikrinimo akto duomenys. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis, kuo tai pasireiškė ir kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant nustatytą tvarką ar higienos normos reikalavimus.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė esąs nerūkantis, o pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje prie pareiškėjo

žalingų įpročių 2017 m. spalio 2 d. pirminės gydytojų apžiūros metu nurodytas rūkymas. Be to, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje pareiškėjo nurodyti higienos normos pažeidimai nebuvo paneigti (11 dienų), sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau jie nebuvo tokio masto, kad būtų pagrindas visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko reikalavimus. Todėl teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertino 100 Eur.

III.

11. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jam priteistinos neturtinės žalos dydis yra ne mažesnis kaip 500 Eur.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose nuolat buvo laikoma po 4 asmenis, buvo pažeista minimali asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, nes pareiškėjui turėjo būti užtikrintas 4 kv. m plotas atskaičius visus kameroje įrengtus baldus. Kameroje įrengti baldai užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Be to, kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną. Šiaulių TI nebuvo užtikrintas kameros apšvietimas – natūrali šviesa per silpna, o dirbtinis apšvietimas per stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Šiaulių TI tiekiamas maistas buvo nekaloringas ir neskanus, dažnai neatitikdavo nustatyto kiekio, būdavo atšalęs. Maisto dalintojai maistą išduodavo neužsidėję higieninių pirštinių, o arbatai skirtą indą panardindavo tiesiai į termosą. Šiaulių TI kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, drėgnos, sienų dažai buvo atsilupę, todėl sienos nebuvo pritaikytos valyti. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino jo patirtos dvasinės skriaudos ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą.14. Šiaulių TI atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma nėra per maža. Pareiškėjas

apeliaciniame skunde nenurodė nei ginčijamų klausimų, nei įstatymų, nei bylos aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Šiaulių TI taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo naujai nurodytos aplinkybės, kurios jam buvo žinomos ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, apeliaciniame procese nenagrinėtinos.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad 11 dienų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą kameros temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad jam turėjo būti priteista 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma, kadangi Šiaulių TI kameros buvo nuolat perpildytos, jose buvo laikoma po 4 asmenis, pareiškėjui nebuvo užtikrintas 4 kv. m plotas atskaičius visus kameroje įrengtus baldus, nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nebuvo užtikrintas kameros apšvietimas, maistas buvo netinkamas ir dalijamas nehigieniškomis sąlygomis, kameros buvo neremontuotos, jose buvo pelėsio. Kitų nesutikimo su pirmosios

instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo.17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir

EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, maistas buvo netinkamas ir dalijamas nehigieniškomis sąlygomis, o kameros buvo neremontuotos, jose buvo pelėsio), su šiomis aplinkybėmis sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo nurodęs, prašomos priteisti neturtinės žalos iš jų nekildino. Šie nauji apeliacinio skundo argumentai ir su jais siejamas reikalavimas nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su pareiškėjui tekusiu kameros plotu bei apšvietimu.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. spalio 9 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 26, kurios plotas – 16,96 kv. m, kameroje šiuo laikotarpiu buvo laikomi 3–4 asmenys.

Šioje kameroje įrengto sanitarinio mazgo plotas – 1,41 kv. m.22. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo

išvada, kad, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas nepažeidžiant jo teisės į minimalų gyvenamosios patalpos plotą; net ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nėra pagrįsti. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Be to, EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.

23. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodo prieštaringus duomenis dėl ginčo laikotarpiu kameroje buvusių asmenų skaičiaus. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo nurodęs, kad kameroje buvo kalinami 3–4 asmenys, ši informacija atitinka Šiaulių TI į bylą pateiktus duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad kameroje visą laiką buvo laikomi 4 asmenys, tačiau šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Šiaulių TI į bylą pateiktais oficialiais duomenimis. Kita vertus, šioje nutartyje jau konstatuota, kad, net jei kameroje visą laiką būtų buvę laikomi 4 asmenys, minimali teisės aktuose įtvirtinta gyvenamosios patalpos ploto norma vis tiek nebūtų pažeista.

24. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl netinkamo natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, teisėjų kolegija pažymi, kad HN 134:2015 nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 26, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas langas, taigi natūralus apšvietimas joje buvo įrengtas. Teisės aktai minimalių ir maksimalių natūralaus apšvietimo normų nereglamentuoja. HN 134:2015 nustato tik minimalią dirbtinio kamerų apšvietimo ribą – 200 lx. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nesiskundė, kad ši riba buvo pažeista, t. y. kad dirbtinis apšvietimas buvo mažesnis nei 200 lx. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundų dėl kameros apšvietimo Šiaulių TI administracijai iš viso neteikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi akių ir (ar) galvos skausmais, kuriuos, kaip jis teigia, sukėlė netinkamas kameros apšvietimas.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teismas išsamiai įvertino pareiškėjo Šiaulių TI patirtų išgyvenimų bei jo teisių pažeidimo mastą ir pobūdį, nustatė, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tinkamai įvertino bei priteisė pareiškėjui jos atlyginimą. Nors pareiškėjas nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir apeliaciniame skunde prašo, kad jam būtų priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Kaip minėta, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

26. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, ginamų vertybių pobūdį, pareiškėjo patirtus nepatogumus, teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus,

vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (100 Eur) yra adekvati ir pakankama pareiškėjo dėl nustatytų jo teisių pažeidimo patirtiems nepatogumams kompensuoti, keisti šią sumą nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3806-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00284-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: 48; 53.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės alėja“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės alėja“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2fd61fe061f311e99676cb74c51fe1f4

1. Pareiškėjas daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau – ir DNSB) „Birutės alėja“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) 2017 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (8.6.)-D3-Š-2121r-565 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo keitimo“ (toliau – ir skundžiamas Sprendimas, Sprendimas), kuriuo nepritarta prašymui dėl žemės sklypo naudojimo būdo keitimo (pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą žemės sklypo adresas nurodomas (duomenys neskelbtini)); 2) įpareigoti atsakovą Savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo būdo keitimo; 3) priteisti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad DNSB „Birutės alėja“ yra įkurta pastate – poilsio namai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra suformuoti 33 atskiri nekilnojamojo turto vienetai. Pastatas yra valstybiniame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Su DNSB „Birutės alėja“ 2014 m. vasario 24 d. sudaryta valstybinės Žemės sklypo nuomos sutartis Nr. 16SŽN-(14.16.55.)-15. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, o naudojimo pobūdis – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos. Žemės sklypas patenka į teritoriją, suplanuotą Detaliuoju planu, kurio sprendiniai numato, kad žemės naudojimo pobūdis keičiamas iš ūkinės komercinės paskirties į gyvenamąją mažaaukštę, o aiškinamajame rašte rašoma, kad pertvarkomi poilsio namai į daugiabutį gyvenamąjį namą – žemės paskirtis kitiems atvejams keičiama į gyvenamąją teritoriją (teritorija skirta namų valdoms, gyvenamiesiems namams statyti ir eksploatuoti). Detaliuoju planu buvo numatyta esančio poilsio pastato paskirtį pakeisti į daugiabutį, o jam eksploatuoti – žemės naudojimo būdą į „Daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos“. Tokiu atveju Žemės sklypo žemės naudojimo būdą turėjo pakeisti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius, nes Detalųjį planą tvirtino Palangos miesto savivaldybė. Atsakovas, atsisakydamas vadovautis galiojančiu Detaliuoju planu ir pagal jo sprendinius pakeisti Žemės sklypo naudojimo būdą, pažeidė Aprašo 9 punktą, Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį bei Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsnio nuostatas.

3. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.4. Nurodė, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta nepritarti Žemės sklypo naudojimo būdo keitimui, kadangi

pareiškėjas nepagrindė, kad pagal Palangos miesto bendrąjį planą ginčo teritorijoje yra galimas žemės naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Atsakovas nurodė, kad pagal Palangos miesto bendrąjį planą, Žemės sklypas patenka į P10 rajoną, kuriame rekomenduojama teritorijų struktūra: nuo 10 iki 40 procentų gyvenamoji su komunikaciniais koridoriais, daugiau kaip 8 procentai viešo naudojimo želdynai, daugiau kaip 40 procentų aptarnavimo infrastruktūra (socialinė, kurorto ir kita). Pažymėjo, jog jeigu gyvenamosios teritorijos sudaro daugiau kaip 40 procentų, tai jokios naujos daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijos yra negalimos, nes tai prieštarautų Palangos miesto bendrajam planui. Pabrėžė, kad joks žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentas ar su juo susijęs sprendimas negali prieštarauti bendrajam planui.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo DNSB „Birutės alėja“ skundą tenkino ir panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. (8.6.)-D3-Š-2121r-565 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo keitimo“ bei įpareigojo atsakovą Palangos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), žemės naudojimo būdo keitimo. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 504,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Atsižvelgdamas į nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. (8.6.)-D3-Š-2121r-565 turi esminių trūkumų, kurie akivaizdžiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse keliamų reikalavimų, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

III.

7. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo, prašydamas daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės alėją“ skundą atmesti.

8. Atsakovas skundą grindė argumentais, kad naudojamas pastatas neatitinka ir objektyviai nebeatitiks jokių statybos, saugos ir priešgaisrinių normų.

9. Pareiškėjas DNSB „Birutės alėja“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, arba apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu, o apeliacinį procesą nutraukti bei priteisti pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

10. Pareiškėjas vertino, kad atsakovas pakeisti ar atsisakyti pakeisti Žemės sklypo žemės naudojimo būdą gali įgyvendinti tik teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau atsisakė tenkinti prašymą be jokio teisinio pagrindo, pažeisdamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas.

11. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija 2018 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo, kuria prašė patvirtinti pridedamą 2018 m. rugsėjo 12 d. šalių sudarytą taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis) ir bylą nutraukti.

IV.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad atsakovo reikalavimas pareiškėjui įrodyti, jog pagal Palangos miesto bendrąjį planą ginčo teritorijoje yra galimas žemės naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, kad ginčo žemės sklypo paskirties keitimas negalimas, jei gyvenamosios teritorijos sudaro daugiau kaip 40 procentų, yra nesąžiningas ir pažeidžiantis gero administravimo principą. Teismas padarė išvadą, kad pats atsakovas, remdamasis savo turimais duomenimis, turėtų įvertinti ar ginčo teritorijoje gyvenamosios teritorijos sudaro daugiau kaip 40 procentų. Teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

V.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą tenkino ir atnaujino procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2366-525/2018 pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės alėja“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės alėja“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. (8.6.)-D3-Š-2121r-565 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo keitimo“ panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad administracinėje byloje Nr. eA-2366-525/2018 iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos buvo pateikta Taikos sutartis, dėl kurios turinio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje nepateikė jokių motyvų, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, išreikštus šalių sudarytoje Taikos sutartyje, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Teisėjų kolegija


VI.

16. Ši byla apeliacine tvarka iš naujo nagrinėjama atnaujinus procesą administracinėje byloje Nr. eA-2366-525/2018. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartimi procesas šioje apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas nustačius, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje nepateikė jokių motyvų dėl iki galutinio sprendimo priėmimo dienos pateiktos Taikos sutarties.

17. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo pateikta pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės alėja“ ir atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos pasirašytą 2018 m. rugsėjo 12 d. taikos sutartis Nr. 263-K.

18. Atsakovas, pateikęs prašymą patvirtinti šią Taikos sutartį ir bylą nutraukti, nurodė, kad šalims yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo teisme pasekmės.

19. ABTĮ 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kurioje proceso stadijoje ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, bylose pagal skundus dėl rinkimų įstatymų ir Referendumo įstatymo pažeidimų, bylose dėl savivaldybės tarybos prašymų pateikti išvadą, ar savivaldybės tarybos narys, savivaldybės tarybos narys – meras, kuriems pradėta įgaliojimų netekimo procedūra, sulaužė priesaiką ir (ar) nevykdė įstatymuose nustatytų įgaliojimų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). Teismas imasi priemonių ginčo šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra ginčo šalių sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo.

20. Iš Taikos sutarties matyti, kad ja šalys – daugiabučių namų savininkų bendrija „Birutės alėja“ (pareiškėjas) ir Palangos miesto savivaldybės administracija (atsakovas) – siekė taikiai išspręsti byloje kilusį ginčą. Byloje duomenų, kad šios sutarties sąlygos gali prieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nenustatyta.

21. Iš Taikos sutarties taip pat matyti, kad šalims iš esmės yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sukeliamos teisinės pasekmės. Pagal ABTĮ 104 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

22. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia konstatuoti, kad egzistuoja teisinės sąlygos patvirtinti šalių pateiktą Taikos sutartį bei nutraukti bylą (ABTĮ 103 str. 5 p.).

23. ABTĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nutartimi patvirtina ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio. Bylos duomenimis nustatyta, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas, teikdamas skundą, sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, o atsakovas, teikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, jog teismui pateikta pareiškėjo ir atsakovo sudaryta taikos sutartis, kurią teismas tvirtina šia nutartimi, grąžinama 50 procentų sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 11,5 Eur pareiškėjui ir 15 Eur atsakovui (ABTĮ 38 str. 2 d.).

24. Dėl šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių naikinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2366-525/2018 ir priimama nauja nutartis: tvirtinama Taikos sutartis ir panaikinamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimas bei administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 165 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi, 51 straipsniu, 103 straipsnio 5 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 165 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2366-525/2018 ir priimti naują nutartį.

Patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateiktą pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės alėja“ ir atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 12 d. taikos sutartį tokiomis sąlygomis:

„1. Šalys pareiškia, kad šia taikos sutartimi tarpusavio nuolaidomis yra išsprendžiamas tarp jų šioje administracinėje byloje kilęs ginčas.

2. Šalys sutinka, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaujantis ABTĮ 51 straipsnio 1 dalimi, patvirtintų šią taikos sutartį, panaikintų Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017-06-15 sprendimą ir administracinę bylą Nr. eA-2366-525/2018 nutrauktų.

3. Atsakovė Palangos miesto savivaldybės administracija įsipareigoja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šios taikos sutarties Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patvirtinimo pakeisti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos.

4. Pareiškėja Daugiabučių namų savininkų bendrija „Birutės alėja“ įsipareigoja, keičiant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklype, paskirtį, vadovautis statybos techniniu reglamentu STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ ir nepažeisti jame nustatytų reikalavimų, nustatytų daugiabučiam gyvenamajam namui bei užtikrinti prie šios sutarties pridedamame plane numatytą ne mažesnį automobilių vietų skaičių (planas pridedamas).

5. Šalys atsisako nuo tolimesnio bylinėjimosi ir bylinėjimosi išlaidų.6. Sudarydamos šią taikos sutartį Šalys patvirtina, kad sutartis yra teisėta ir galiojanti. Šalys pripažįsta ir patvirtina, kad

sudarydamos taikos sutartį veikia laisva valia, yra žinomos ir suprantamos taikos sutarties sudarymo, patvirtinimo teisme pasekmės, numatytos LR ABTĮ 99 straipsnyje.

7. Šalys, sudarydamos taikos sutartį, patvirtina, kad neturi ir ateityje neturės jokių pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su šia byla.

8. Atsakovė patvirtina, kad suprato iš šios sutarties kylančią pareigą jai ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo šios taikos sutarties Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patvirtinimo pakeisti žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos ir patikina, kad prievolę vykdys tinkamai.

9. Šalys nereikalauja viena kitos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.10. Ši taikos sutartis įsigalioja nuo teismo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis ir byla nutraukiama, įsiteisėjimo

dienos ir galioja, kol Šalys pilnai įvykdys savo įsipareigojimus pagal sutartį.11. Taikos sutartis teikiama tvirtinti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.12. Taikos sutartis sudaroma valstybine kalba, 3 (trimis) vienodą teisinę galią turinčiais egzemplioriais. Po vieną taikos

sutarties egzempliorių tenka Pareiškėjai ir Atsakovei, o vienas egzempliorius teikiamas teismui.“Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti.Administracinę bylą nutraukti.Grąžinti pareiškėjui daugiabučių namų savininkų bendrijai „Birutės alėja“ 11,5 Eur (vienuolika eurų, penkiasdešimt

centų), o atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai –15 Eur (penkiolika eurų) sumokėto žyminio mokesčio.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3987-415/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00190-2018-4

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=22fe021061f311e99676cb74c51fe1f4

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. A. (I. A.) prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

Pareiškėjas I. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir atsakovas, Migracijos valdyba) 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ ir įpareigoti Migracijos valdybą išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A..

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 00003 „Dėl atsisakymo išduoti Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A.“ bei įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo I. A. prašymą išduoti jam Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi šalyje kortelę.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo I. A. skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas Migracijos valdyba atsiliepime sutiko su Policijos departamento apeliacinio skundo reikalavimais ir argumentais.

Pareiškėjas I. A. atsiliepime į atsakovo Migracijos valdybos bei trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento apeliacinius skundus prašė juos atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinius skundus pažymėjo, kad administracinės bylos išsprendimas neturi jokios įtakos jo teisėms ir / ar pareigoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas I. A. 2018 m. gegužės 30 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priteisti jam iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 415 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad maksimalus priteistinas dydis už atsiliepimo parengimą į apeliacinį skundą yra 1 150,24 Eur, o pareiškėjo išlaidos sudarė 305 Eur už atsiliepimo parengimą ir 110 Eur už prašymo parengimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo I. A. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-3987-415/2018 apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas priimtas pareiškėjo I. A. naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi atmetus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus), todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kaip matyti iš pareiškėjo su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikto Paslaugų perdavimo akto, apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas patyrė 415 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teiktas paslaugas, kurias sudaro 305 Eur už atsiliepimo parengimą ir 110 Eur už pareiškimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą. Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas taip pat pateikė 2018 m. gegužės 30 d. sąskaitą ir 2018 m. gegužės 30 d. pinigų priėmimo kvitą.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

Teisinių paslaugų suteikimo pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant šią administracinę bylą metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2018 m. balandžio mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 150,24 Eur (1,3 x 884,8 Eur). Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo parengtas 2018 m. gegužės mėn. Remiantis Rekomendacijų 8.16 punktu, už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis yra 353,92 Eur (0,4 x 884,8 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių.

Pažymėtina, kad išlaidų atsiradimą apeliacinės instancijos teisme lėmė apeliacinius skundus padavę atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nes jeigu apeliaciniai skundai nebūtų buvę paduoti, atitinkamas apeliacinis procesas nebūtų įvykęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-442/2016). Vadinasi, už pareiškėjo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patirtų išlaidų atsiradimą yra

atsakingi apeliacinius skundus padavę atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, todėl iš jų priteistinos pareiškėjo patirtos išlaidos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijose įtvirtintus kriterijus, nurodyta prašoma priteisti suma už advokato atstovavimo paslaugas apeliacinės instancijos teisme parengiant atsiliepimą į apeliacinius skundus ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (415 Eur) yra pagrįsta, todėl ši suma priteistina: 207,5 Eur iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos ir 207,5 Eur iš trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. A. (I. A.) prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkinti.Priteisti pareiškėjui I. A. (I. A.) iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos

207,5 Eur (du šimtus septynis eurus ir penkiasdešimt centų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti pareiškėjui I. A. (I. A.) iš trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 207,5 Eur (du šimtus septynis eurus ir penkiasdešimt centų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.



GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2e67269061f311e99676cb74c51fe1f4

skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 Eur turtinei ir 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atvykus į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas) konvojumi, buvo atliekama krata. Daiktų patikrinimo metu pareigūnas sulaužė pareiškėjo tušinuką, pažeisdamas kratos taisykles, kadangi atlikdami kratą pareigūnai turi elgtis pagarbiai, nežeminti žmogaus orumo bei nelaužyti asmens daiktų. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno TI pareigūnams sulaužius tušinuką, jis negalėjo juo naudotis, o tušinuką buvo nupirkusi jo motina. Atliekant kratą 2017 m. sausio 9 d., pareigūnas, norėdamas patikrinti tušinuko vidų, bandė atsukti dalį, kuri neatsisuka, nes nėra sriegio, tačiau pareigūnas, naudodamas jėgą ir bandydamas atsukti tušinuką, jį sulaužė, tuo padarydamas 1 Eur turtinę ir 20 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl sulaužyto tušinuko kreipėsi į Kauno TI, prašydamas išsiaiškinti, kaip bus atlyginta jam padaryta žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. atvyko į Kauno TI, buvo atlikta visuminė krata, kurios metu

visi turimi daiktai buvo įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Pareigūnas, atlikdamas visuminę asmens kratą, teisėtai tikrino pareiškėjo tušinuką. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas matė situaciją ir tyčia nereiškė pastabos kratą atliekančiam pareigūnui dėl netinkamai tikrinamo asmeninio daikto. Atsakovo teigimu, reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos ir priežastinio ryšio tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos visumą. Kadangi pareiškėjui nebuvo padaryta turtinė žala, todėl jam nėra padaryta ir neturtinė žala.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2017 m. sausio 9 d. atvykus į Kauno TI, buvo atliekama visuminė krata, kadangi

suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata atliekama privalomai, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Iš suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolo nustatyta, kad protokole pažymėta, kokie daiktai iš pareiškėjo kratos metu buvo paimti, tarp jų nurodytas ir tušinukas. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pareikšti pretenzijas. Kauno TI pareigūnas protokole pažymėjo, kad pareiškėjas skundėsi dėl tušinuko, kuris buvo persuktas. 2017 m. sausio 10 d. su prašymu pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI direktorių nurodydamas, kad pareigūnas sulaužė jo tušinuką, prašė išaiškinimo, ar pareigūnas nepažeidė savo pareigų, ir informuoti, ar padaryta žala bus kompensuota, ar reikia kreiptis į teismą. Kauno TI 2017 m. sausio 30 d. raštu Nr. 49-27 pareiškėją informavo, kad atlikdamas daiktų patikrinimą, pareigūnas atsuko ir patikrino jau įskilusį tušinuką ir apie tai pažymėjo protokole ir kad nėra pagrindo netikėti pareigūno įrašu protokole. Teismas nurodė, kad liudytojais byloje apklausti pareigūnai parodė, jog tušinukas nebuvo išskirtinis, buvo ne naujas, atliekant kratą jis jau buvo įskilęs per sriegį, sriegis buvo ties tušinuko viduriu, patikino, kad tušinukuose dažnai būna įdėti draudžiami daiktai, o nuteistieji yra nepatenkinti kratomis ir dažnai reiškia pretenzijas. Teismas vertino, kad pareiškėjas žinodamas, jog dėl žalos gali tekti kreiptis į teismą, nes apie tokią galimybę jis pats buvo nurodęs 2017 m. sausio 10 d. prašyme, su kuriuo kreipėsi į Kauno TI direktorių, realiai galėdamas ir turėdamas suprasti, kad ginčo atveju tušinukas būtų vertinamas įrodymu byloje, turėdamas galimybę tušinuką išsaugoti, jo neišsaugojo.

7. Teismas pažymėjo, kad dėl nepakankamo pareiškėjo atidumo ir rūpestingumo, nesiimant aktyvių veiksmų patirtos žalos faktui pagrįsti, vien subjektyvios pareiškėjo nuomonės, jog tušinukas buvo sulaužytas ne per sriegį ir jo nurodytomis

aplinkybėmis, o neskilęs per sriegį jau prieš atliekant kratą, nepakanka atsakovo (pareigūnų) neteisėtiems veiksmams konstatuoti. Teismas pabrėžė, kad bylos duomenys nesudarė pagrindo išvadai, kad pareigūnas tušinuką suko neatsargiai ar siekė tyčia jį perlaužti ne per sriegį, norėdamas pareiškėją pažeminti, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Teismas nenustatė, kad Kauno TI pareigūnai visuminės kratos metu atliko ar galėjo atlikti neteisėtus veiksmus, nes bylos duomenys patvirtino, jog nors tušinukas galėjo būti įskeltas ar sulaužytas 2017 m. sausio 9 d. atliekamos kratos metu, tačiau jau kitą dieną, t. y. 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjas galėjo rašyti prašymą Kauno TI direktoriui. Teismas darė išvadą, kad galimo neigiamo poveikio mastas ir intensyvumas ginčo atveju buvo pakankamai smulkmeniškas ir mažareikšmis, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti ir paties neturtinės žalos pasireiškimo fakto.

III.

8. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino aplinkybes, surinktą byloje medžiagą, parodymus ir informaciją, kurią jis pateikė pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Pasikeitus aplinkybėms nagrinėjamoje byloje, t. y. išaiškėjus, jog buvo paimtas tušinukas bei tai užfiksavus kratos protokole, yra pakankamas įrodymas, kad tušinukas nėra jo žinioje. Pareiškėjui išvykstant iš įstaigos ir ant protokolo užrašius, jog nepriima tušinuko bei tai patvirtinus parašu, yra pakankamas įrodymas, kad tušinuko nepriėmė, kadangi jam pasirašant dalyvavo Kauno TI pareigūnas. Pareiškėjo teigimu, apie tai, jog pareigūnai duoda kvitus, jis pirmą kartą sužinojo pirmosios instancijos teismo sprendime. Pareiškėjas pažymi, jog Kauno TI pareigūnams pareiškėjui kvito neišdavus, tai laikytina aplaidaus darbo rezultatu. Pareigūnas naudojo jėgą atsukdamas tušinuką toje vietoje, kurioje nėra sriegio, kur buvo gamyklinis sujungimas, ir tai buvo užfiksuota parodymuose, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas turi atlyginti padarytą žalą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Kauno TI nepagrįstai prarado jo asmeninį daiktą, kuris yra įrodymas byloje. Pareiškėjas pabrėžia, kad tušinuko funkcija yra rašyti, o sulūžęs tušinukas tokios funkcijos neatliks, todėl jam padaryta žala yra akivaizdi. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šališkai nurodė, kad jis tyčia neišsaugojo tušinuko, nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo faktais.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepatikslina, kokiu būdu pasireiškė pirmosios instancijos teismo šališkumas, bei mano, jog pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą priėmė nešališkai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendime išaiškinta, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog patirtą žalą patyrė dėl tušinuko sulaužymo, ir nenurodė, jog patirtą žalą kildina iš tušinuko dingimo. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje nurodė naują skundo pagrindą, t. y. aplinkybę, kad prašomą priteisti žalą kildina iš tušinuko dingimo, tačiau atsakovo atsiliepimas teisme gautas 2017 m. rugpjūčio 28 d., o skundo pagrindo tikslinimą pareiškėjas išreiškė tik 2017 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje, neįformino jo teikdamas patikslintą skundą, todėl toks pagrindo tikslinimas buvo įvertintas kaip pateiktas netinkama forma, pareiškėjas pavėluotai, t. y. praėjus daugiau nei keturiolikai kalendorinių dienų nuo atsakovo atsiliepimo gavimo dienos, toks skundo pagrindo tikslinimas sukurtų pareigą atsakovui parengti naują atsiliepimą į pareiškėjo argumentus, tuo nebūtų užtikrintas koncentruotas ir ekonomiškas teismo procesas, todėl minėtas skundo pagrindo tikslinimas nebuvo priimtas nagrinėti ir vertintas kaip nepatenkantis į nagrinėjamo ginčo ribas.

12. Atsakovas pažymi, kad tušinuko galimo sugadinimo tyrimą teismas atliko itin nuosekliai ir išsamiai, t. y. surinko visą įmanomą rašytinę medžiagą, apklausė kratą atlikusius pareigūnus, išklausė pareiškėjo paaiškinimus ir atsakovo atstovo Kauno TI paaiškinimus, taip pat išanalizavo teisės normas, reglamentuojančias kratų atlikimo procedūras bei kratų atlikimo tikslus, leistinus ir draudžiamus pareigūnams veiksmus. Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išdėstė visą galimos turtinės ir neturtinės žalos tyrimo eigą ir nuosekliai priėjo prie išvados, kad skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 Eur turtinės ir 20 neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neteisėtų Kauno TI pareigūnų veiksmų (tušinuko sulaužymo kratos atlikimo metu).

14. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų, nes įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad atsakovo atstovo pareigūnai, atlikdami kratą, bandė atsukti tušinuko dalį, kuri neatsisuka, nes nėra sriegio, ir dėl to sulaužė tušinuką. Priešingai, buvo nustatyta, kad tušinukas atsisuko, buvo įskilęs per sriegį.

15. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo teismo posėdyje nurodyto ir kito skundo pagrindo, t. y. aplinkybės, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina ir iš tušinuko dingimo, nes pareiškėjas nepateikė patikslinto skundo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių nebuvo nagrinėtos aplinkybės, susijusios su tuo, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl tušinuko dingimo. Šios aplinkybės yra skundo pagrindas (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p.), o pareiškėjas tikslinti skundo pagrindą turėjo teisę per keturiolika dienų nuo atsakovo atsiliepimo į skundą gavimo.

16. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatyta faktine aplinkybe, kad atsakovo atstovo pareigūnai, atlikdami kratą, nepadarė turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui neteisėtais veiksmais.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

18. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo skundas netenkintinas.

19. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas nešališkai vertino aplinkybes, surinktą medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus, nes išsamiai tyrė ir analizavo visus įrodymus, aiškinosi teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su kratos atlikimu, pareigūnų veiksmais, tikrinant tušinuką.

20. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė

atlyginti žalą.21. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka

pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

22. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, teigdamas, kad jo tušinukas buvo sulaužytas dėl neteisėtų atsakovo atstovo pareigūnų, atlikusių kratą, veiksmų ir dėl to jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nenurodo įrodymų, kurie patvirtintų tokią aplinkybę, teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tušinukas kratos metu jau buvo įskilęs. Tai patvirtina pareigūnų G. M. ir M. L. parodymai. Dėl to, kad pareigūnai kratos metu turėjo teisę patikrinti tušinuką, ginčo byloje nėra, nes iš bylos duomenų buvo nustatyta, kad pareigūnas atsuko tušinuką kratos metu pareiškėjui 2017 m. sausio 9 d. atvykus į Kauno TI, vadovaudamasis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 26 d) 148–157 punktais, nustatančiais kratų ir apžiūrų atlikimo tvarką. Atsakovas yra nurodęs, kad atsukti tušinuką yra būtina, nes tušinukuose sulaikytieji ar kalinamieji dažnai siekia laikyti neleidžiamų medžiagų ar daiktų. Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole įrašyta, kad nuteistasis (pareiškėjas) skundėsi dėl tušinuko ir kad matosi, jog tušinukas persuktas, tušinukas įdėtas į virdulį (b. l. 53), tačiau protokole nėra nurodyta, kad tušinukas yra sulaužytas, sugadintas dėl to, jog jis buvo neatsukamas, o pareigūnas jį atsuko.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jis (pareiškėjas) sąmoningai neišsaugojo tušinuko, ir teigia, kad tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, išvykdamas iš Kauno TI, priėmė visus jo saugotus asmeninius daiktus, išskyrus tušinuką, o protokole (b. l. 57) nenurodė nepriėmimo motyvų, nesiėmė priemonių išsaugoti tušinuką kaip įrodymą. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjo inicijuoto ginčo pobūdį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas visus byloje įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai įvertino ir tai, kad pareiškėjas, turėdamas galimybę išsaugoti tušinuką ir jį pateikti teismui, jo neišsaugojo ir nepateikė teismui. Pažymėtina, kad pareiškėjas šioje byloje nėra pateikęs įrodymų, jog tušinuką perdavė saugoti atsakovo atstovui, ir atsakovo atstovas, saugodamas tušinuką, jį prarado.

25. Taigi nenustačius atsakovo vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui turi būti priteista jo nurodyta turtinė ir neturtinė žala. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl tušinuko, nes nurodė abstrakčius teiginius dėl patirtos neturtinės žalos, pareiškėjas kitą dieną, t. y. 2017 m. sausio 10 d., galėjo rašyti prašymą Kauno TI direktoriui (b. l. 58).

26. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

27. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ



Administracinė byla Nr. P-23-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00144-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. 2017 m. gegužės 11 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sr-2786 „Dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo, įsiskolinimo nurašymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. Sr-2786); 2) įpareigoti atsakovą Panevėžio miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) tenkinti pareiškėjo prašymą dėl socialinės paramos padidinimo, vienkartinės pašalpos skyrimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta tenkinti jo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę 5 000 Eur pašalpą, skirtą susimokėti skolai už komunalines paslaugas, bei iki 250 Eur padidinti skiriamą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3b760bd061f311e99676cb74c51fe1f4

socialinę pašalpą. Pareiškėjo nuomone, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintame Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra numatyta, kad vienkartinė pašalpa negali būti skiriama skolai už komunalines paslaugas susimokėti. Priešingai, Aprašo 19 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisija turi teisę skirti pašalpą ir kitais Apraše neįvardytais atvejais. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kadangi jo gyvenimo sąlygos ir gaunamos pajamos nebuvo vertinamos, jo prašymui nagrinėti Paramos teikimo komisija apskritai nebuvo sudaryta. Be to, pareiškėjas teigė, kad jo šiuo metu gaunama 102 Eur socialinė pašalpa neleidžia sumokėti skolos už komunalines paslaugas ir pragyventi.

3. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas tvirtino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems

gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, jis neturi teisės didinti pareiškėjui skiriamos piniginės socialinės pašalpos. Atsakovas, remdamasis Aprašo 13 punktu ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo paskirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359, o naują prašymą skirti vienkartinę pašalpą jis pateikė 2017 m. balandžio 4 d., t. y. nepraėjus 12 mėnesių nuo jam skirtos vienkartinės pašalpos, teigė, jog pareiškėjo pateiktas prašymas Paramos teikimo komisijoje negalėjo būti nagrinėjamas. Buities tyrimo aktas rengiamas ir kiti veiksmai atliekami tik tuo atveju, kai asmens pateiktas prašymas atitinka visus Aprašo 13 punkte nustatytus reikalavimus.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymu, reg. Nr. Pr1-753, kreipėsi į Administracijos

Socialinės paramos skyrių, prašydamas 2017 m. balandžio mėn. jam skirti vienkartinę 5 000 Eur dydžio pašalpą, o paskirtą socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur; tuo atveju, jei vienkartinė pašalpa nebūtų skirta, surasti galimybę, kad Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžios įmonės pareiškėjo įsiskolinimą už komunalines paslaugas nurašytų. Administracijos Socialinių reikalų skyrius 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 pareiškėjo prašymo netenkino. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 1087 duomenimis, pareiškėjui 2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. gegužės mėn. laikotarpiu buvo mokama 71,40 Eur dydžio socialinė pašalpa, 2016 m. birželio – lapkričio mėn. laikotarpiu – 61,20 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. – 2017 m. liepos mėn. laikotarpiu – 102,00 Eur. Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 2448 duomenimis, pareiškėjui 2017 m. kovo 17 d. sprendimu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta 102,00 Eur dydžio socialinė pašalpa.

7. Pareiškėjas teigė, kad jam skiriama socialinė pašalpa turi būti didinama iki 250 Eur, nes mokama 102 Eur dydžio socialinė pašalpa neleidžia patenkinti būtiniausių poreikių, atsiskaityti su įvairias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, likviduoti turimus įsiskolinimus. Jis, remdamasis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto tyrimo ataskaitos duomenimis (paskelbta adresu: http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/ataskaita_mpd_151216f.pdf), pagal kuriuos asmens (šeimos) minimalių poreikių vienam suaugusiam asmeniui dydis yra 238,35 Eur, tvirtino, kad jo gaunamos socialinės pašalpos dydis neprilygsta piniginių lėšų sumai, reikalingai patenkinti moksliniais tyrimais pagrįstus minimalius vieno suaugusiojo asmens poreikius.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad įgalioto vietos savivaldybės viešojo administravimo subjekto sprendimas piniginės socialinės paramos klausimu turi atitikti ne tik specialiųjų, bet ir bendrųjų teisės aktų keliamus reikalavimus. Panevėžio miesto savivaldybės taryba Aprašo 29 punkte nustatė, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui papildomai skiriama socialinė pašalpa, kurios dydis lygus 50 procentų socialinės pašalpos, mokėtos per praėjusius 12 mėnesių iki įsidarbinimo, vidutinio dydžio, už kiekvieną su darbo ar tarnybos santykiais susijusį mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius, jeigu vienas gyvenantis asmuo arba bendrai gyvenantys asmenys atitinka visas 29.1–29.4 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog jis atitinka Aprašo 29 punkte nustatytas sąlygas, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas ilgą laiką, įskaitant ir 2016–2017 metus, nedirbo, Panevėžio teritorinėje darbo biržoje buvo registruotas kaip ieškantis darbo.

http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/ataskaita_mpd_151216f.pdf

9. Teismas, atsižvelgęs į Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 4 dalį, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimą Nr. 923, kuriuo patvirtinta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. valstybės remiamų pajamų dydis yra 102 Eur, konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinės pašalpos, skiriamos vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, dydžio nustatymą, ir pagrįstai atsisakė padidinti pareiškėjui skiriamą socialinę paramą iki jo nurodyto 250 Eur dydžio.

10. Teismas taip pat nustatė, jog kreiptis dėl vienkartinės pašalpos turi teisę asmuo, atitinkantis visas Aprašo 3 ir 13 punktuose nustatytas sąlygas. Pareiškėjas, kaip Panevėžio mieste nuolat gyvenantis ir jame deklaravęs gyvenamąją vietą, atitiko Aprašo 3 punkte įtvirtintą kriterijų. Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. AF-359 ir 2017 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 3624 duomenimis, pareiškėjui 2016 m. buvo paskirta ir išmokėta 76 Eur dydžio vienkartinė pašalpa; pareiškėjas prašymu skirti vienkartinę pašalpą, dėl kurio priimtas ginčijamas Sprendimas Nr. Sr-2786, kreipėsi 2017 m. balandžio 4 d. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas faktines aplinkybes ir disponuodamas turimais duomenimis apie jam suteiktą piniginę socialinę paramą, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, kaip vienas gyvenantis asmuo, prašymu skirti vienkartinę pašalpą į Administraciją kreipėsi nesilaikydamas Aprašo 13 punkte nustatyto termino ir todėl nėra įgijęs teisės į naują vienkartinę pašalpą. Administracijos Socialinės paramos skyrius, nustatęs šias aplinkybes ir vykdydamas Aprašo 24.1 papunktį, neprivalėjo imtis veiksmų bei atlikti procedūras, skirtas dokumentams, teikiamiems vienkartinės pašalpos skyrimo klausimą svarstančiai Paramos teikimo komisijai, parengti. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo teiginius, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 buvo priimtas pažeidžiant Apraše nustatytas procedūrines taisykles, pripažino nepagrįstais.

11. Teismas akcentavo, kad Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą neskirti pareiškėjui 5 000 Eur vienkartinės pašalpos pagrindžiantis teiginys, jog Apraše nėra numatyta galimybė vienkartinę pašalpą skirti komunaliniams mokesčiams ir įsiskolinimams padengti, yra pagrįstas sistemiškai taikomų teisės normų (Aprašo 17, 18 ir 19 p., Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 sprendimo Nr. 1-68 2 p., Socialinės paramos įstatymo) nuostatomis.

12. Pareiškėjas teismo posėdžio metu teismo prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išaiškinti, ar pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus asmens gaunamos socialinės išmokos nepažeidė žmogaus oraus gyvenimo Lietuvos Respublikoje konstitucinės doktrinos, tokį prašymą motyvuodamas tuo, kad, jo nuomone, atsakovo veiksmai ir sprendimai piniginės socialinės paramos kausimais pažeidžia jo, kaip žmogaus, konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Teismui, apžvelgus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją socialinės paramos klausimais, nekilo pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomos Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Teismas nusprendė, kad Sprendimas Nr. Sr-2786 yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai parinktomis teisės normomis. Todėl nebuvo pagrindo tokį sprendimą panaikinti. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus.

III.

14. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas neįvertino realios situacijos. Pareiškėjo prašymui nagrinėti nebuvo sudaryta vertinimo komisija, o tai rodo socialinį nejautrumą ir formalų pareigų atlikimą. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucijos 48 ir 52 straipsniais, teigė, kad valstybė turi socialinės rūpybos prievolę, bet jos vykdymui skiria tik 102 Eur, nors mokslininkai yra apskaičiavę, kad vienam asmeniui pragyventi šiandien reikia 238,35 Eur per mėnesį. Pareiškėjas teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad būtiniausioms išlaidoms padengti jis kas mėnesį turi sumokėti vidutiniškai 159 Eur, gaunamą 102 Eur pašalpą jis skiria maistui ir vaistams įsigyti, todėl per mėnesį patiria 261 Eur išlaidų. Pareiškėjo teigimu, jam mokesčiai už paslaugas yra nekompensuojami pažeidžiant 10 proc. nuo pajamų išlaidų dydžio principą. Pareiškėjo nuomone, Socialinės paramos įstatymo 3 straipsnio 1 punktas ir 7 straipsnis neatitinka Konstitucijos 48 ir 52 straipsnių, kadangi šis įstatymas ilgą laiką nesikeitė, jis nebeatitinka makroekonominių sąlygų ir padidėjusių kainų. Pareiškėjas

tvirtino, kad savivaldybė turi imperatyvią teisę nurodyti savo valdomoms įmonėms padengti nuostolius kaip blogą skolą, susidariusią ne dėl skolininko kaltės, iš savo arba savo valdomos įmonės biudžeto, bet Panevėžio miesto savivaldybė tokia galimybe nesinaudojo. Jis siūlė Administracijai jo prašomą 5 000 Eur vienkartinę pašalpą iškart pervesti savivaldybės valdomoms įmonėms, kuriose jis turi įsiskolinimų, bet buvo atsisakyta tai padaryti.

16. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis įvardijo savo konstitucinių teisių pažeidimo motyvus kitose bylose, ir teismo prašė prijungti civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014) ir kitų bylų procesinę medžiagą, bet teismas, to neargumentuodamas, prijungė tik teismų nutartis iš civilinės bylos Nr. 2-4863-488/2014 (Nr. L2-4406-488/2014), o ne jų procesinę medžiagą. Teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo teiktus prašymus, netaikė koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei pažeidė jo teisę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnyje, kad posėdžio metu pareikšti proceso dalyvio–ieškovo reikalavimai privalo būti nagrinėjami teisme, jie gali būti pakelti ir / ar sumažinti. Teismas posėdžio metu turėjo išspręsti daug teisinių kolizijų, bet to nepadarė. Tai rodo teismo šališkumą valstybės institucijų naudai.

17. Pareiškėjas 2017 m. lapkričio 15 d. apeliacinio skundo papildyme nurodė, kad jo pajamos įvairiais laikotarpiais buvo nuo 61,20 Eur iki 102 Eur, bei pakartojo, jog nekompensuojama mokesčių už paslaugas dalis turėtų būti ne didesnė nei 10 proc. gaunamų pajamų.

18. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojo atsiliepimo į skundą argumentus, sutiko su teismo atliktu bylos

aplinkybių vertinimu.20. Atsakovas 2018 m. spalio 22 d. pateiktuose papildomuose paaiškinimuose, atsakydamas į pareiškėjo pateiktą

apeliacinio skundo papildymą, teigė, kad, 2017 m. birželio 1 d. pasikeitus Socialinės paramos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms, įstatymų leidėjas būsto šildymo išlaidų ribą kompensacijoms skirti sumažino nuo 20 proc. iki 10 proc. Tačiau ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 nebuvo nagrinėjamas būsto šildymo išlaidų kompensacijos skyrimo klausimas, kadangi pareiškėjas tokio prašymo nebuvo suformulavęs. Atsakovas nurodė visiškai nesutinkantis su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino realios situacijos.

IV.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė.

22. Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtino Aprašą, kuriame yra nustatytos vienkartinių pašalpų skyrimo sąlygos, dydžiai, pateikiamų dokumentų sąrašas, pašalpų gavėjų teisės ir pareigos, Socialinės paramos skyriaus atsakomybė, sprendimų apskundimo tvarka (Aprašo 1 p.). Aprašo 13 punkte įtvirtinta, kad pašalpa skiriama vieną kartą per metus; bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę kreiptis dėl pašalpos ir ši pašalpa gali būti skiriama praėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Pareiškėjui vienkartinė pašalpa paskutinį kartą buvo skirta Administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 (b. l. 40–41) – 76 Eur, pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo. Taigi pareiškėjas 2017 m. balandžio 4 d. prašymą skirti vienkartinę pašalpą Administracijai pateikė nepraėjus 12 mėnesių, skaičiuojant nuo paskutinės pašalpos skyrimo dienos. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjas nesilaikė termino kreiptis į Administraciją dėl vienkartinės pašalpos skyrimo, vienkartinė pašalpa jam negalėjo būti skirta, o Administracijai (jos Socialinės paramos skyriui) nekilo pareiga atlikti bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygų ir gaunamų pajamų vertinimą bei surašyti buities tyrimo aktą, kaip tai numatyta Aprašo 15 punkte. Todėl pareiškėjo teiginius, kad, priimant Sprendimą Nr. Sr-2786, nebuvo laikytasi procedūrinių reikalavimų, laikė nepagrįstais.

23. Vienkartinių pašalpų dydžiai yra įtvirtinti Aprašo 17 punkte, nurodant, kad skiriama: 1) 28,96 Eur asmenims, grįžusiems iš kalinimo, socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų, kardomojo kalinimo vietų; 2) iki 7 bazinės socialinės išmokos (toliau – ir BSI) ligos atveju, kai bendrai gyvenančio asmens arba vieno gyvenančio asmens pajamų vidurkis vienam asmeniui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžių; 3) iki 10 BSI – nukentėjusiems nuo gaisro, kai žala padaryta tik nuosavybės teise turimam gyvenamajam būstui, kuriame gyvena bendrai gyvenantis asmuo arba vienas gyvenantis asmuo, ir (ar) jame esančiam turtui, kai pajamos vienam šeimos nariui neviršija 3 VRP

dydžių; 4) iki 2 BSI dėl objektyvių priežasčių neturintiems jokių pajamų; 5) iki 1 BSI – ligoninėse ir (arba) slaugos ligoninėse gulintiems ar guldomiems asmenims ir Socialinių paslaugų centro klientams, neturintiems asmens dokumentų ir negalintiems jų įsigyti dėl lėšų trūkumo, kai šių dokumentų išdavimu rūpinasi šių įstaigų socialiniai darbuotojai. Taigi Apraše nebuvo numatyta galimybė skirti vienkartinę pašalpą įsiskolinimui, susidariusiam už komunalines paslaugas, apmokėti. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 924 patvirtino bazinės socialinės išmokos dydį – 38 Eur, o pareiškėjui 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. AF-359 buvo skirta 76 Eur (2 BSI) dydžio vienkartinė pašalpa, teismas laikė, kad pareiškėjui vienkartinė pašalpa anksčiau buvo skirta pagal Aprašo 17.4 papunktį, todėl Sprendime Nr. Sr-2786 buvo teisingai nurodyta, kad pareiškėjo prašomo pobūdžio vienkartinė pašalpa Apraše nėra įtvirtinta.

24. Pagal Socialinės paramos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos sąlygos, kai bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui gali būti papildomai skiriama socialinė pašalpa, tačiau tokia galimybė yra siejama su vieno gyvenančio asmens arba bent vieno iš bendrai gyvenančių asmenų įsidarbinimu, todėl nagrinėjamam ginčui nėra aktuali. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. 923 patvirtino valstybės remiamų pajamų dydį – 102 Eur. Remiantis Administracijos Socialinių reikalų skyriaus 2017 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 2448 ir 2017 m. birželio 7 d. raštais Nr. 3624 „Duomenys apie išmokėtas sumas“ (b. l. 36–39), pareiškėjui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo paskirta ir išmokėta 102 Eur pašalpa. Taigi, 2017 m. balandžio 4 d. prašymo pateikimo metu pareiškėjas gavo maksimalią teisės aktų nustatytą pašalpą, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą skirtą pašalpą padidinti iki 250 Eur.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamame 2017 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. Sr-2786 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą 2017 m. balandžio mėn. jam skirti 5 000 Eur vienkartinę pašalpą ir socialinę pašalpą padidinti iki 250 Eur. Nors ginčijamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl trečiojo pareiškėjo prašymo reikalavimo – jeigu vienkartinė pašalpa nebus skirta, rasti galimybę Panevėžio miesto savivaldybei pavaldžioms įmonėms pareiškėjo turimą įsiskolinimą už suteiktas komunalines paslaugas nurašyti, – toks prašymas yra abstraktus, bendro pobūdžio, pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu dėl šio sprendimo trūkumo pretenzijų nereiškė, todėl šis Sprendimo Nr. Sr-2786 trūkumas nelaikytinas esminiu ir sudarančiu pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. Sr-2786. Netenkinus šio pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2017 m. balandžio 4 d. prašymą tenkinti visiškai.

26. Pagrindinis pareiškėjo argumentas, dėl kurio jis nesutiko su ginčijamu 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. Sr-2786, buvo tas, kad valstybė netinkamai įgyvendina savo pareigą piliečiams teikti socialinę paramą nedarbo ir kitais atvejais (skiriamas socialinės paramos dydis yra per mažas), t. y. teisinis reglamentavimas nevisiškai užtikrina Konstitucijos 48 ir 52 straipsniuose įtvirtintas piliečių teises. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsniu, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (1 d.); administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnį, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Atsižvelgęs į tai, kad administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija vertinti įstatymų ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su tokio pobūdžio teisės aktų atitiktimi Konstitucijai.

27. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo grindžiamas ne galimu konkrečių teisės normų neatitikimu Konstitucijai, o abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, išreiškiant nuomonę, jog atsakovo veiksmai

ir sprendimai piniginės socialinės paramos klausimais pažeidė pareiškėjo konstitucines teises, įtvirtintas Konstitucijos 21, 48, 52 straipsniuose. Iš prašymo nebuvo įmanoma suprasti, su kokiomis konkrečiai teisės normų nuostatomis ir kodėl pareiškėjas nesutiko, nustatyti šių teisės normų vertinimo priskirtinumą Konstitucinio Teismo kompetencijai. Įvertinęs nagrinėjamam ginčui aktualias teisės aktų – Socialinės paramos įstatymo, Aprašo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimų Nr. 923 ir Nr. 924 – nuostatas, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl šių teisės aktų atitikties Konstitucijai.

V.

28. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas ir priimtas nagrinėti pareiškėjo V. J. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

29. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas iš esmės netinkamai, paviršutiniškai aiškino Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatas, nes teismas neatskyrė, o kaip tik atvirkščiai – sutapatino Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo nuostatas, todėl visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nesvarstant ir neskiriant vienkartinės pašalpos pagal Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatas, turi būti taikomos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo nuostatos, nes šio aprašo sprendimo, kuriuo patvirtintas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas, 2 punkte įtvirtinta įsakmi nuostata, kad Panevėžio miesto savivaldybėje socialinė parama neskiriama kitais Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nenumatytais atvejais: neapmokėti skolų už būstą, nekompensuoti išlaidų už didesnį karšto ar geriamojo vandens kiekį ir t. t.

30. Pareiškėjo nuomone, administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 buvo netinkamai taikytos ir aiškintos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68 patvirtintos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos, kas turėjo įtakos priimti neteisėtą nutartį administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018.

31. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

32. Atsakovas teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes teismas nepadarė jokių materialinės teisės normų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai buvo konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

33. Teismas teisingai įvertino tai, kad Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybės tarybai, tvirtinant piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, nustatyti pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šio įstatymo nenumatytais atvejais, tačiau Savivaldybės taryba 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1-68, kuriuo buvo patvirtintas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas, 2 punktu yra nustačiusi neskirti socialinės paramos kitais įstatyme nenumatytais atvejais: neapmokėti skolų už būstą, nekompensuoti išlaidų už didesnį karšto ar geriamojo vandens kiekį, negu nustatytas įstatyme normatyvas, nekompensuoti šiame įstatyme nenurodytų būsto išlaikymo išlaidų ir kita.

Teisėjų kolegija


VI.

34. Pareiškėjas V. J. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d.

nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

35. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

36. Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Anksčiau paminėti proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

37. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

38. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės netinkamas išaiškinimas ir panašūs atvejai. Kaip jau minėta, šis proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar šis pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

40. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti šios bylos procesą turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 buvo netinkamai taikytos ir aiškintos Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68 patvirtintos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1-306 patvirtintos Vienkartinių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo nuostatos.

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas nustato piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, piniginės socialinės paramos rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmens teikia

savivaldybės, vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžeto lėšų. Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato pagrindus, kai socialinė parama skiriama įstatyme nenumatytais atvejais (Įstatymo 4 str. 2 d.). Taigi, minėta įstatymo nuostata suteikia teisę savivaldybės tarybai nustatyti pagrindus, kuomet socialinė parama gali būti skiriama kitais atvejais. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog Panevėžio miesto savivaldybė 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68, kuriuo buvo patvirtintas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašas, 2 punktu yra nustačiusi neskirti paramos kitais Įstatyme nenumatytais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis galiojančiu teisiniu reguliavimu, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartyje pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta skirti vienkartinės pašalpos vienkartiniam įsiskolinimui, susidariusiam už komunalines paslaugas, apmokėti, todėl pagrįstai pareiškėjui neskirta tokio pobūdžio vienkartinė išmoka. Minėtas aplinkybes išnagrinėjo ir savo nutartyje aptarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tuo tarpu pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo konkrečiai nenurodė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad buvo padarytas materialiosios teisės pažeidimas, o tik abstrakčiai paaiškino, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtus teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą nutartį.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus argumentus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtas ir nustatytas šiai bylai pagal pareiškėjo skundą išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikęs akivaizdžių įrodymų, kad atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. procesinį sprendimą.

43. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi, siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje A-2620-502/2018 netenkinti.Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-2620-502/2018 pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.


TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-988-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02240-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – E. R.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas L. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (17)SN110)SP-59 „Dėl galimo seksualinio priekabiavimo (duomenys neskelbtini) dramos teatre tyrimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo įvertintas jo elgesys trečiojo suinteresuoto asmens E. R. (toliau – ir aktorė) atžvilgiu. Šiuo sprendimu konstatuota, kad jis nevykdė pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, Įstatymas) 6 straipsnio 4 punkte, todėl padarę pažeidimą, nustatytą Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, ir dėl šio padaryto pažeidimo buvo įspėtas.

3. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu sprendimu ir teigė, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (l 7)SN-110)S-324 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) pareikalavo pateikti paaiškinimus dėl E. R. aprašytų skundžiamų seksualinio priekabiavimo veiksmų. Prie Rašto nebuvo pridėti jokie priedai. Būtent į Rašte nurodytas aplinkybes jis 2017 m. birželio 5 d. davė paaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, ginčijamame sprendime nurodyti veiksmai, kuriais jis neva priekabiavo prie E. R., yra grindžiami išimtinai tik garso įrašais, kurių turinys Rašte jam nebuvo atskleistas. Apie E. R. pateiktą garso įrašą Rašte neužsiminta, todėl duodamas paaiškinimus apie garso įrašą jis nežinojo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas mano, kad tokiais veiksmais atsakovas atėmė iš jo galimybę duoti paaiškinimus dėl vienintelio įrodymo.

4. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dienos LRT laidoje „(duomenys neskelbtini)“, dar net negavus jo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7512bbe061f311e99676cb74c51fe1f4

paaiškinimo ir nepriėmus sprendimo, dalyvavo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė (toliau – ir Kontrolierė) ir viešai reiškė savo poziciją, jog pareiškėjo veiksmai yra seksualinis priekabiavimas. Pareiškėjo nuomone, tai rodo, kad Kontrolierė buvo iš anksto nusistačiusi prieš pareiškėją ir jai nebuvo svarbūs jo paaiškinimai ar atliekamas tyrimas.

5. Pareiškėjo teigimu, garso įrašas padarytas nesąžiningai ir neteisėtai panaudotas prieš jį, kadangi jame girdimas pokalbis yra ne realus pokalbis tarp teatro vadovo ir darbuotojos, o spektaklio repeticija. Pažymėjo, kad E. R. įrašė šią repeticiją ir, išimdama dalį įrašo iš konteksto, ją pateikė kaip realų pokalbį. Iš garso įrašo girdėti, jog buvo modeliuojama situacija, kurioje aktorė galėtų geriau suprasti, kaip jaučiasi seksualinį šantažą išgyvenanti mergaitė, ir dėl to galėtų geriau suvaidinti spektaklį. Pareiškėjas skunde papasakojo spektaklio mintį ir teigė, kad aktorė bandė suvaidinti seksualinio priekabiavimo sceną „savais žodžiais“, tačiau nepavykus, teko pasilikti prie senojo pjesės teksto. Pabrėžė, kad su E. R. niekada nebendravo jokiomis seksualinio pobūdžio temomis ne teatrinės veiklos kontekste, nereikalavo iš jos jokio seksualinio elgesio ir niekaip prie jos seksualiai nepriekabiavo. Net jeigu garso įrašai būtų traktuojami taip, kaip jį pateikia E. R., mano, kad jis nepatvirtina seksualinio priekabiavimo veiksmų, apie kuriuos nurodo E. R.. Nors Sprendime nurodoma, kad E. R. pateikė skundą, kuriame išdėstė visas aplinkybes dėl pareiškėjo, kaip vadovo, seksualinio priekabiavimo: 1) replikomis dėl būtinybės jį pabučiuoti, tokiu būdu išreiškiant padėką už jo darbą ir režisavimą); 2) pasakymais, kad po premjeros E. R. turės su juo „permiegoti“; 3) veiksmais: prievartiniu bučiavimu, kišant liežuvį į burną ir nurodant, kad ji išsižiotų, pareiškėjo įsitikinimu, nė vieno iš šių veiksmų nepatvirtina garso įrašas. Jame nėra jokių E. R. ar jo pasisakymų dėl šių seksualinio priekabiavimo veiksmų, o priešingai – garso įraše E. R. teigė, kad asmeninių santykių nebuvo, ir pokalbis vyksta tik apie vieną fizinį veiksmą – rankos paspaudimą, kas savaime nėra joks seksualinis priekabiavimas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, jog ginčijamo sprendimo išvados dėl seksualinio priekabiavimo, paremto garso įrašu, yra nepagrįstos.

6. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nurodė, kad Tarnyboje 2017 m. gegužės 26 d. gautas E. R. skundas, kuriame teigiama, jog ji patyrė

seksualinį priekabiavimą darbe. Aktorė nurodė, jog repeticijų metu pareiškėjas ne vieną kartą minėjo jai, jog po spektaklio „(duomenys neskelbtini)“ premjeros ji turės su juo „permiegoti“, tokiu būdu atsidėkodama už repeticijas. Taip pat, pasak aktorės, pareiškėjas jai sakė, kad tik turėdama lytinius santykius su juo ji bus žvaigždė, o jei ne – bus priversta išeiti iš darbo. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. prieš repeticiją pareiškėjas pasakė jai: „ateik čia“, suėmė jai už veido bei pradėjo ją bučiuoti per prievartą, įsakydamas jai išsižioti. Tą pačią dieną po repeticijos išjungė šviesą ir vėl suėmė už veido bei pradėjo bučiuoti per prievartą. Pasak aktorės, pareiškėjas ją suėmė taip stipriai, kad ji negalėjo pasipriešinti.

8. Atsakovas paaiškino, kad įvertinęs, ar aktorės skunde išdėstytas pareiškėjo elgesys turi seksualinio priekabiavimo požymių bei ar pareiškėjas savo elgesiu nepažeidė Įstatymo 6 straipsnio 4 punkto nuostatų, konstatavo, jog pareiškėjo veiksmai, išreikšti aktorės atžvilgiu, laikytini seksualiniu priekabiavimu, ir ginčijamu sprendimu nusprendė įspėti pareiškėją dėl padaryto pažeidimo.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti teise būti išklausytam ne tik raštu, bet ir žodžiu, o remiantis Įstatymo 4 straipsniu ir pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Akcentavo, kad skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, o pareiškėjui nesikreipus į Tarnybą su prašymu pateikti paaiškinimus ne tik raštu, bet ir žodžiu, galima daryti išvada, jog, jo manymu, jis pasinaudojo savo teise būti išklausytam.

10. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Rašte nebuvo nurodyta, jog aktorė pateikė garso įrašus, pažymėjo, kad 2017 m. birželio 28 d. pareiškėjo atstovas susipažino su tyrimo Nr. (17)SN-110 medžiaga, kurioje atsispindi visų pateikiamų (gautų Tarnyboje) į bylą dokumentų datos. Aktorė į Tarnybą kreipėsi 2017 m. gegužės 26 d., Raštas pareiškėjui išsiųstas 2017 m. gegužės 30 d., o atsakymas į paklausimą gautas 2017 m. birželio 5 d. Papildomą medžiagą su garso įrašais aktorė Tarnybai pateikė 2017 m. birželio 6 d.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Kontrolierė laidos „(duomenys neskelbtini)“ metu išreiškė poziciją, jog pareiškėjo veiksmai yra seksualinis priekabiavimas, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė tikslaus laiko, minučių ir sekundžių tikslumu, kada Kontrolierė, anot pareiškėjo, išreiškė laidoje poziciją, jog jo veiksmuose yra įžvelgiamas seksualinis priekabiavimas. Mano, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra įrodyta, o skundo teiginys dėl Kontrolierės

pasisakymo neturi jokio pagrindimo. Atkreipė dėmesį, kad minėtoje laidoje Kontrolierė nurodė, kokie veiksmai yra laikomi seksualiniu priekabiavimu, tačiau nevertino pareiškėjo veiksmų aktorės atžvilgiu.

12. Atsakovo nuomone, kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginį, kad garso įrašas yra nesąžiningai ir neteisėtai naudojamas prieš jį. Pažymėjo, kad susipažinus su pareiškėjo pateiktu monospektaklio scenarijumi, sunku įsivaizduoti, kokia scena galėjo būti pakeista garso įraše girdimu pokalbiu. Pabrėžė, kad garso įraše girdima, jog aktorė įeina į pareiškėjo, kaip vadovo kabinetą, (pasibeldimas į duris, pareiškėjo žodžiai: „taip taip, labas, gal arbatos…taip sėdim, ar taip, sakei, kad nori pasikalbėti“) ir pradeda pokalbį, kaip su vadovu, o ne partneriu, su kuriuo vaidintų spektaklyje. Akcentavo, jog spektaklis „(duomenys neskelbtini)“ yra monospektaklis, kuriame vaidina vienas aktorius, o būtent – aktorė E. R., tuo tarpu garso įraše girdimas dialogas, t. y. aktorės ir pareiškėjo pokalbis. Atsakovo vertinimu, aktorės ir pareiškėjo pokalbis vyko pareiškėjo kabinete, o aktorė atėjo pasikalbėti dėl netinkamų ir nepageidaujamų pareiškėjo veiksmų jos atžvilgiu, o ne repetavo pjeses scenarijų.

13. Atsakovo teigimu, 2017 m. kovo 19 d. garso įraše girdimas pokalbis tik sustiprina aktorės nurodytas aplinkybes dėl prievartinio bučiavimo, lietimo ir replikų apie „permiegojimą“. Pasak atsakovo, nesant minėtiems pareiškėjo veiksmams aktorės atžvilgiu, jai nebūtų pagrindo eiti pas pareiškėją, kaip teatro vadovą, į kabinetą bei sakyti: „kiek perspaudėt nuo darbinių iki asmeninių santykių“. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2017 m. birželio 5 d. atsakyme pareiškėjas neneigė, jog tokie veiksmai: „ateik čia“ arba įsakymas išsižioti, suėmimas už veido, šviesos užgesinimas, yra tiesiog repeticijų fragmentų ištraukimas iš visiškai teisėto profesionalaus scenos meno ir jokiu būdu ne diskriminacinio darbinio konteksto. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, nesuteikiantys pagrindi ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog E. R. skundo pateikimo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriui metu L. Z. buvo jos darbdavys, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 7 straipsnio 7 dalimi, pareiga užtikrinti, kad teatro darbuotojai nepatirtų seksualinio priekabiavimo, teko pareiškėjui.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių įstatymo 4 straipsniu, Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. liepos 7 d. direktyvos 2010/41/ES 2 straipsnio d punktu, sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad E. R. pateikus Tarnybai prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) aplinkybes, pareiškėjas, kaip skundžiamas asmuo, turėjo pareigą įrodyti, jog lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, t. y. paneigti įstatyme nustatytą prezumpciją.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. R. 2017 m. gegužės 26 d. skundu kreipėsi į Tarnybą. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė 2017 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (17)SN-110)S-324 „Dėl informacijos pateikimo“, cituodama E. R. nurodytas aplinkybes protokole–pareiškime, pateiktame Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos skyriaus Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriui, kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 3 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos pateikti paaiškinimą dėl E. R. aprašytų skundžiamų seksualinio priekabiavimo veiksmų, tačiau jokių kitų dokumentų ar priedų su šiuo raštu pareiškėjui neteikė. Pareiškėjas 2017 m. birželio 5 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė argumentus dėl E. R. skundžiamų veiksmų.

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo supažindintas su E. R. skundo ar Protokolo–pareiškimo turiniu, jam buvo patektas tik Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierės 2017 m. gegužės 30 d. raštas, kuriame cituojami E. R. teiginiai, todėl atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog pareiškėjas nesikreipė į Tarnybą su prašymu pateikti paaiškinimus ne tik raštu, bet ir žodžiu.

19. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad E. R. garso įrašus Tarnybai pateikė 2017 m. birželio 6 d., tačiau byloje duomenų, jog minėti garso įrašai būtų siųsti pareiškėjui, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčijamo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjui nebuvo žinoma apie 2017 m. birželio 6 d. trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus papildomus įrodymus, todėl Tarnybos atsiliepime nurodytus argumentus, jog pareiškėjas su

visa tyrimo medžiaga susipažino 2017 m. birželio 28 d., vertino kaip teisiškai nereikšmingus.20. Dėl pareiškėjo teiginių, jog pažeista jo teisė būti išklausytam, kadangi jis nebuvo supažindintas su garso įrašais,

pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pažymėjo, kad Rašte, kurį Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierė pateikė pareiškėjui, buvo nurodytos visos aplinkybes dėl jo, kaip vadovo, seksualinio priekabiavimo E. R. atžvilgiu: 1) replikomis dėl būtinybės E. R. jį pabučiuoti, tokiu būdu išreiškiant padėką už jo darbą ir režisavimą); 2) pasakymais, kad po premjeros E. R. turės su juo „permiegoti“; 3) veiksmais: prievartiniu bučiavimu, kišant liežuvį į burną ir nurodant, kad ji išsižiotų. Teismas akcentavo, kad būtent dėl šių prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) aplinkybių pareiškėjas turėjo pateikti argumentus ar įrodymus, paneigiančius Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytą prezumpciją. Kadangi pareiškėjas į Rašte nurodytas aplinkybes atsakė 2017 m. birželio 5 d., teismas vertino, jog pareiškėjas pasinaudojo teise duoti paaiškinimus ir pagrindo pripažinti teisės būti išklausytam pažeidimą nėra.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, sprendė, kad jame nurodytos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėju, kaip (duomenys neskelbtini) dramos teatro vadovo, seksualiniu priekabiavimu E. R. atžvilgiu, kurios išdėstytos Rašte, ir kurios buvo žinomos pareiškėjui. Teismas vertino, kad Sprendime nurodomi garso įrašai (konkrečiai – 2017 m. kovo 19 d. garso įrašas) laikytini įrodymais, kurie tik patvirtina aplinkybes, kurias pareiškėjas įvertino 2017 m. birželio 5 d. atsakyme į Raštą, todėl sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, jog garso įrašai patys savaime nėra aplinkybės, į kurias reikia teikti atsiliepimą.

22. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pateiktame garso įraše girdimos ištraukos iš monospektaklio repeticijos, pažymėjo, jog minėtame graso įraše girdimas realus pokalbis (dialogas), o spektaklis „(duomenys neskelbtini)“ yra monospektaklis, kuriame vaidina vienas aktorius (E. R.). Teismas, susipažinęs su LRT laidos „(duomenys neskelbtini)“ įrašu, nenustatė Kontrolierės šališkumas pareiškėjo atžvilgiu, kadangi ji šioje laidoje tik nurodė, kokie veiksmai pagal Lygių galimybių įstatymą ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą yra laikomi seksualiniu priekabiavimu, konkrečiai nevertindama pareiškėjo veiksmų E. R. atžvilgiu.

23. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo seksualinio pobūdžio elgesį, kuris E. R. atžvilgiu pasireiškė fiziniais veiksmais, žodžiu, kurių tikslas (poveikis) buvo sukurti trečiajam suinteresuotam asmeniui bauginančią aplinką (baimę prarasti darbą). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepaneigė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos prezumpcijos, ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos, nustatytos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 4 punkte, todėl padarė pažeidimą, nustatytą Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 11 straipsnio 5 punkte. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

24. Pareiškėjas L. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino skunde pateiktas faktines aplinkybes ir teisinius motyvus.

26. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurias atmesti jo teiginiai dėl teisės būti išklausytam pažeidimo. Pažymi, kad atsakovas, nepateikdamas kartu su 2017 m. gegužės 30 d. raštu trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų papildomų įrodymų ir garso įrašų, atėmė iš jo teisę ginti savo teises. Akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas garso įrašais, todėl jam privalėjo būti sudaryta galimybė su jais susipažinti.

27. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pateiktą garso įrašą vertino kaip patvirtinantį, jog pareiškėjas seksualiai priekabiavo prie trečiojo suinteresuoto asmens. Pažymi, kad garso įraše girdisi pjesės „(duomenys neskelbtini)“ repeticija. Pabrėžia, kad pjesės repeticija ir pokalbis dėl aktorės rolės tinkamesnio atlikimo nėra laikytinas seksualiniu priekabiavimu, todėl jokių seksualinio priekabiavimo elementų šiuo atveju nebuvo.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad Kontrolierė priimdama sprendimą buvo nešališka ir televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“ pateikė bendrą savo poziciją bei teisinį reglamentavimą dėl seksualinio priekabiavimo. Mano,

kad Kontrolierė minėtoje laidoje pateikė išankstinę nuomone dėl Sprendimo ir situacijos vertinimo.29. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jo prašymo nagrinėti bylą žodinio

proceso tvarka, nesuteikė jam galimybės pateikti paaiškinimus.30. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.31. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su teisės būti išklausytam ir ginti

savo teises pažeidimais, teigdamas, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus dėl Rašte nurodytų trečiojo suinteresuoto asmens skundo aplinkybių ir jis šia teise pasinaudojo. Pažymi, kad 2017 m. kovo 19 d. garso įrašo aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos dar iki trečiajam suinteresuotas asmeniui pateikiant skundą Tarnybai, kadangi minėtas įrašas buvo nurodytas ikiteisminio tyrimo medžiagoje.

32. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl garso įrašo, kaip įrodymo, vertinimo. Pažymi, kad viso 2017 m. kovo 19 d. garso įrašo metu vyravo seksualinio priekabiavimo elementai.

33. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad laidoje „(duomenys neskelbtini)“, Kontrolierė turėjo išankstinę nuomonę dėl nagrinėjamos situacijos vertinimo. Akcentuoja, kad minėtoje laidoje buvo nurodyta, kokie veiksmai pagal Lygių galimybių įstatymą ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą laikomi seksualiniu priekabiavimu, tačiau pareiškėjo veiksmais aktorės atžvilgiu nebuvo vertinti.

34. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl nepagrįstai netenkinto prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo, taip nesuteikiant jam galimybės būti išklausytam. Pažymi, kad prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka pareiškėjas pateikė likus kelioms minutėms iki teismo posėdžio pradžios. Atsakovas tokius pareiškėjo veiksmus vertina kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teisėjų kolegija


35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (17)SN110)SP-59 „Dėl galimo seksualinio priekabiavimo (duomenys neskelbtini) dramos teatre tyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas nepaneigė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos prezumpcijos, t. y. nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime nustatytų aplinkybių apie jo seksualinio pobūdžio elgesį E. R. atžvilgiu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 5 dalis numato, kad priekabiavimas – nepageidaujamas elgesys, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 7 punktas numato, kad darbdavys privalo imtis priemonių, jog darbuotojas, valstybės tarnautojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo.

39. Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad seksualinis priekabiavimas – nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką,

žeminančią ar įžeidžiančią aplinką. Lietuvos įstatymų leidėjas seksualinį priekabiavimą kaip neleistiną elgesį teisės aktuose įtvirtino, siekdamas apsaugoti visus asmenis – vyrus ir moteris – nuo nepagarbaus ir juos žeminančio elgesio, nuo kėsinimosi į asmens orumą ir kitas pamatines vertybes, nes būtent tokį efektą turi priekabiavimas ar seksualinis priekabiavimas asmeniui, į kurį jis nukreiptas.

40. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012 dėl seksualinio priekabiavimo fakto darbe, išaiškino, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos atkartoja 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB (toliau – ir Direktyva 2006/54) dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo nuostatas, įtvirtindamos, kad seksualinis priekabiavimas reiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką, o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Direktyvos 2006/54 preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad diskriminacija apima priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą, taip pat mažiau palankų požiūrį dėl to, kai asmuo laiko tokį elgesį netinkamu arba paklūsta jam. Taigi, seksualinis priekabiavimas (kaip ir kiekvienas tokio priekabiavimo faktas atskirai) yra kartu laikytinas ir ne tokiu palankiu asmens traktavimu, t. y. tiesiogine diskriminacija. Tiek nacionalinės, tiek Europos Sąjungos teisės normose nurodoma, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys. Teisės aktuose papildomai nurodoma, kad tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Siekiant konstatuoti seksualinį priekabiavimą, reikia įrodyti neteisėtą ketinimą.

41. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2012, taip pat pateiktas išaiškinimas dėl 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/80/EB (toliau – ir Direktyva 97/80/EB) dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose. Direktyvos 97/80/EB 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad valstybės narės taiko tokias priemones, kurios, remiantis jų nacionalinėmis teismų sistemomis, yra būtinos, norint užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys esą nuskriausti, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodo teismui ar kitai kompetentingai institucijai aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turėtų įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, jog jie nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Kasacinis teismas sprendė, kad šios normos įtvirtina valstybės pareigą įrodinėjimo naštą paskirstyti taip, kad diskriminaciją (įskaitant seksualinį priekabiavimą) patyrusiam asmeniui pateikus prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) įrodymus apie tai, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, atsakovui tektų pareiga įrodyti, kad pažeidimas nebuvo padarytas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.

42. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas.

43. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepaneigė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos prezumpcijos. Įvertinusi byloje pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo seksualinio pobūdžio elgesį, kuris E. R. atžvilgiu pasireiškė fiziniais veiksmais (prievartiniu bučiavimu, stipriu suėmimu ir priglaudimu prie savęs), žodžiu (priminimais apie „prievolė“ turėti lytinius santykius su juo po premjeros, grasinimais prarasti darbą), kurių tikslas (poveikis) buvo sukurti E. R. bauginančią aplinką (baimę prarasti darbą).

44. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos teismo informacinės sistemos Liteko duomenimis Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 21 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-178-350/2018 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo priversti E. R. lytiškai santykiauti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 151 str. 1 d.). Pareiškėjas nuteistas už tai, kad laikotarpiuose nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. kovo 19 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini) teatro direktoriumi ir spektaklio režisieriumi, pasinaudodamas nukentėjusiosios (trečiojo suinteresuoto asmens), kaip šio teatro aktorės tarnybiniu priklausomumu bei panaudodamas psichinę prievartą, tai yra grasindamas padaryti taip, jog nukentėjusioji ateityje negalėtų įsidarbinti kituose teatruose ir negalėtų tęsti aktorės karjeros, reikalavo, jog nukentėjusioji su juo turėtų lytinius santykius, be to, (duomenys neskelbtini), apie (duomenys neskelbtini) val., sugriebęs nukentėjusiajai už galvos, spausdamas pirštais jos veidą, prievarta bučiavo nukentėjusiąją bei kišo liežuvį jai į burną, tokiu būdu pasikėsino priversti nukentėjusiąją lytiškai santykiauti, tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji atsisakė lytiškai santykiauti, paviešino jos atžvilgiu atliekamus veiksmus bei kreipėsi į policiją.

45. Pareiškėjas tiek skundą pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinį skundą grindė argumentais, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam ir duoti paaiškinimus, kadangi atsakovas, nepateikdamas kartu su Raštu trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų papildomų įrodymų ir garso įrašų, atėmė iš jo teisę ginti savo teises.

46. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. R. 2017 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Tarnybą su skundu, kuriame nurodė, jog ji patyrė seksualinį priekabiavimą darbe. Iš Tarnybai E. R. pateikto skundo ir jo priedo – pareiškimo.PDF, t. y. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos skyriaus Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės skyriaus protokolo-pareiškimo, turinio matyti, kad E. R. kreipėsi į Tarnybą dėl galimo seksualinio priekabiavimo (duomenys neskelbtini) dramos teatre. Kitų dokumentų ar garso įrašų E. R. prie 2017 m. gegužės 26 d. skundo Tarnybai nepateikė (b. l. 33–37). Lygių galimybių kontrolierė 2017 m. gegužės 30 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 3 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos pateikti paaiškinimą dėl E. R. aprašytų skundžiamų seksualinio priekabiavimo veiksmų, kuriuos, pasak E. R., vadovas vykdė jos atžvilgiu, bei pateikti kitą žinomą informaciją, paaiškinimus, susijusius su skundo dalyku. Kontrolierė prie Rašto nepridėjo trečiojo suinteresuoto asmens su skundu pateikto protokolo-pareiškimo (b. l. 38). Pareiškėjas 2017 m. birželio 5 d. Tarnybai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė savo argumentus dėl trečiojo suinteresuoto asmens skundo (b. l. 39–42). E. R. 2017 m. birželio 6 d. Tarnybai pateikė tris garso įrašus, medžiagą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ir su darbo santykiais susijusias sutartis / įsakymus (b. l. 45–64). Tarnyba 2017 m. birželio 21 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė įspėti pareiškėją, kaip (duomenys neskelbtini) dramos teatro vadovą (b. l. 67–73).

47. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 gruodžio 12 d. sprendimą Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 p.). Tačiau ši aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. A756-686/2010).

48. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo informuotas apie Tarnyboje gautą E. R. skundą, Kontrolierė Rašte detaliai nurodė trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodytas aplinkybes. Iš pareiškėjo 2017 m. birželio 5 d. Tarnybai pateikto atsakymo į Raštą turinio matyti, kad pareiškėjas pateikė išsamius paaiškinimus dėl trečiojo suinteresuoto asmens skunde nurodytų aplinkybių ir išreiškė savo nuomonę dėl susidariusios situacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lygių galimybių kontrolierei suteikus galimybę pasisakyti dėl gauto skundo, pareiškėjas šia teise pasinaudojo, todėl atmestini kaip nepagrįsti jo teiginiai dėl teisės būti išklausytam ir duoti paaiškinimus pažeidimo.

49. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su E. R. su skundu

pateiktais papildomais įrodymais ir garso įrašais, pažymėtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu Tarybai pateikė tik protokolo-pareiškimo kopiją, o ginčijamus garso įrašus – 2017 m. birželio 6 d., t. y. po to, kai Tarnyba pareiškėjui išsiuntė Raštą dėl informacijos pateikimo ir pareiškėjas pateikė atsakymą į Raštą. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jam turėjo būti sudaryta galimybė susipažinti minėtais garso įrašais, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007 m.; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.).

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, garso įrašų nepateikimas pareiškėjui susipažinti nagrinėjamu atveju nepripažintinas esminiu Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pažeidimu, kadangi aplinkybės, dėl kurių skundėsi E. R., buvo nurodytos jos pateiktame skunde: 1) replikomis dėl būtinybės E. R. jį pabučiuoti, tokiu būdu išreiškiant padėką už jo darbą ir režisavimą); 2) pasakymais, kad po premjeros E. R. turės su juo „permiegoti“; 3) veiksmais: prievartiniu bučiavimu, kišant liežuvį į burną ir nurodant, kad ji išsižiotų. Minėtas aplinkybes Rašte nurodė Kontrolierė, dėl jų 2017 m. birželio 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose pasisakė ir pareiškėjas. Ginčijamame sprendime nurodytoms aplinkybėms pagrįsti Tarnyba pacitavo frazes iš 2017 m. kovo 19 d. garso įrašo, todėl minėtas įrašas, teisėjų kolegijos vertinimu, tik sustiprino E. R. nurodytas aplinkybes, tačiau neturėjo lemiamos reikšmės Sprendimo priėmimui. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su visais garso įrašais, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtuose įrašuose girdėti realus pokalbis tarp teatro vadovo ir teatro darbuotojos, o ne spektaklio repeticija.

51. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Kontrolierė priimdama Sprendimą buvo šališka ir televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“ pateikė išankstinę nuomone dėl ginčijamo sprendimo bei situacijos vertinimo. Minėtos laidos įrašas nepatvirtinta šių pareiškėjo teiginių, kadangi Kontrolierė laidoje tik nurodė, kokie veiksmai pagal Moterų ir lygių galimybių įstatymą yra laikomi seksualiniu priekabiavimu, konkrečiai nevertindama pareiškėjo veiksmų E. R. atžvilgiu.

52. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimybės pateikti paaiškinimus nesuteikimu, pirmosios instancijos teismui netenkinus jo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 78 straipsnio 6 dalį byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas.

53. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nagrinėti pareiškėjo skundą, 2017 m. liepos 5 d. pranešimu prašė pareiškėjo pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (b. l. 24). Pareiškėjas 2017 m. liepos 14 d. pareiškime neprieštaravo dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (b. l. 25), prieštaravimo dėl minėto bylos nagrinėjimo būdo neišreiškė ir atsakovas (b. l. 32). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2017 m. spalio 30 d. 11.00 val. (b. l. 91–92). Pareiškėjas 2017 m. spalio 30 d. pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad neįmanoma priimti teisingo ir visapusiškai pagrįsto sprendimo remiantis tik rašytiniais bylos duomenimis, dėl ko būtina išklausyti šalių paaiškinimus ir išsiaiškinti tikruosius šalių elgesio motyvus (b. l. 119). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino.

54. Teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjo 2017 m. spalio 30 d. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra pagrindo vertinti esant motyvuotu ABTĮ 78 straipsnio 6 dalies prasme: pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes nori patikslinti, dėl kokių argumentų – papildomai pasisakyti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, bylos apeliacinės instancijos teisme neprašęs nagrinėti žodinio proceso tvarka bei iš esmės nenurodęs jokių naujų argumentų, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei jo skundą tenkinti, o ne grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kas tik patvirtina, jog 2017 m. spalio 30 d. pateiktas jo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nebuvo nei motyvuotas, nei pagrįstas.

55. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimas

paliekamas nepakeistas.56. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos

bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-202-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01332-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 55.1.7(S)


PAPILDOMA NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens R. G. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S. ir A. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S. ir A. Ž. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. G.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4005a61061f311e99676cb74c51fe1f4

Pareiškėjai S. S. ir A. Ž. 2018 m. rugpjūčio 6 d. su patikslintu skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti 2018 m. gegužės 25 d. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos agentūros vedėjo privalomąjį nurodymą Nr. V13-33; 2) panaikinti 2018 m. gegužės 30 d. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo sprendimą Nr. (9.2)-V8-1497.

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

2018 m. gruodžio 18 d. buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens R. G. atstovo advokato A. B. prašymas priteisti iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 220 Eur už advokato pagalbą ir 17,66 Eur kuro išlaidos.

Pareiškėjai S. S. ir A. Ž. atsiliepime į prašymą prašė trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atmesti.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 24 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens R. G. naudai iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž. priteisė po 118,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjai S. S. ir A. Ž. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti jos patirtas išlaidas dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartimi pareiškėjų S. S. ir A. Ž. atskirąjį skundą atmetė, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. kovo 27 d. buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens R. G. prašymas priimti byloje papildomą procesinį sprendimą dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Prašyme nurodo, kad 2019 m. kovo 20 d. buvo pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo už atskirąjį skundą, tačiau teismas 2019 m. kovo 27 d. nutartyje dėl šio klausimo nepasisakė.

Teisėjų kolegija


III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė jų dydžio bei nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas advokatas A. B. 2019 m. kovo 20 d. pateikė prašymą priteisti trečiojo suinteresuoto asmens R. G. patirtas 150 Eur bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž.. Kartu su prašymu buvo pateikti ir patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų S. S. ir A. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S. ir A. Ž. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. G.) dėl sprendimų panaikinimo, pareiškėjų S. S. ir A. Ž. atskirąjį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, tačiau neišsprendė trečiojo suinteresuoto asmens R. G. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 97 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, liko neišspręstas trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl šiuo klausimu priimama papildoma nutartis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme priteisti bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patyrė 150 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad trečiąjį suinteresuotą asmenį šioje byloje atstovavo advokatas A. B. pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Advokatas trečiojo suinteresuoto asmens R. G. vardu 2019 m. vasario 19 d. parengė ir teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjų S. S. ir A. Ž. atskirąjį skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. pagal advokato A. B. 2019 m. vasario 19 d. pateiktą sąskaitą Nr. 20190219/1, kurioje nurodytas teisinių paslaugų pobūdis – atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimas, sumokėjo 150 Eur (2019 m. vasario 19 d. SEB banko mokėjimo nurodymas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas buvo priimtas trečiojo suinteresuoto asmens naudai, ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.16 punkte numatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 0,4. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį, kuris 2018 m. III ketvirtį (atsiliepimas į atskirąjį skundą parengtas 2019 m. vasario 19 d.) sudarė 895,2 Eur, rekomenduojama priteisti maksimali užmokesčio suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 358,08 Eur (895,2x0,4). Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 150 Eur suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio. Už advokato suteiktas teisines paslaugas advokatui sumokėjo trečiasis suinteresuotas asmuo R. G., todėl jai iš pareiškėjų S. S. ir A. Ž. priteisiama po 75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens R. G. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinti.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniu R. G. iš pareiškėjos S. S. 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi

išlaidų.Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniu R. G. iš pareiškėjo A. Ž. 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi

išlaidų.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eA-904-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02588-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 17.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės Visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) pirmininko pavaduotojo 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 9-232/17(1.1.43-PD3) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. birželio 27 d. raštą Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“ (toliau – ir ginčijamas raštas, Raštas); 3) įpareigoti Administracijos direktorių išnagrinėti pareiškėjo L. R. 2017 m. vasario 7 d. prašymą dėl informacijos pateikimo ir pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo priėmimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 7 d. pateikė Administracijai prašymą dėl specialiųjų reikalavimų statinio projekto parengimui išdavimo rekonstrukcijai neypatingo nesudėtingo statinio – ūkinio pastato rekonstrukcijai į neypatingąjį statinį – vienbutį gyvenamąjį namą iki 200 kv. m jam priklausančioje nuosavybės teise žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau Administracija 2017 m. birželio 27 d. atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus rekonstruoti ūkinį pastatą į gyvenamąjį. Pareiškėjas nesutiko su tokia Administracijos išvada, kadangi, jo nuomone, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 24 straipsnio 7 dalyje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=76a801e061f311e99676cb74c51fe1f4

nustatytą 10 darbo dienų terminą, per kurį turėjo išduoti specialiuosius architektūrinius reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 34 ir 47.3 punktus, kadangi į pareiškėjo 2017 m. vasario 9 d. prašymą dėl informacijos pateikimo neatsakė iki įstatyme nurodyto termino. Pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį administracinę paslaugą gali atlikti tik savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas valstybės tarnautojas, tačiau šiuo atveju – atsisakymą pateikė administracija, kuriai nėra suteikti įgaliojimai atlikti tokio pobūdžio veiksmus.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nenurodė faktinių aplinkybių, kuriomis remdamasis sprendė, kad ketinamas rekonstruoti statinys yra neužbaigta statyba. Paaiškino, kad minėtas ūkinės paskirties statinys buvo pastatytas iki 1990 m., tačiau sunyko ir dėl avarinės medinės konstrukcinės dalies buvo nugriautas iki mūro sienos. Pasak pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai teigė, kad pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalį privalu įregistruoti užbaigtas statybas, o registracija laikoma tik tada, kai statiniui suteikiamas unikalus numeris. Šiuo atveju Nekilnojamo turo registro išraše nurodyta, kad tai yra žemės sklypas su statiniais, todėl atsakovo nurodytas pagrindas dėl atsisakymo nėra pagrįstas.

4. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 1 dalimi, jog negalima statyba esančiuose neurbanizuojamose teritorijose, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės bendrame plane pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į neurbanizuojamą teritoriją, kur nustatytas apribojimas, kad nenumatomas naujų urbanistinių vienetų kūrimas: nauja statyba galima tik esamose namų valdose bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju. Be to, namų valda – tai tik žemės sklypas, kurį užima sodas ir kiti želdiniai bei nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Pažymėjo, kad pagal žemės sklypo kadastrinius duomenis namų valdą užima 0,0384 ha sodas ir 0,0198 ha užstatyta teritorija, kas nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (2.1 p.), o 1 punkte, kur nurodomas registro tipas: žemės sklypas su statiniais, todėl mano, jog atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės ir atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta įstatymo viršenybės bei 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principus.

5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (reg. Nr. (duomenys

neskelbtini)) nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teise įregistruotas tik žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) be jokių jame esančių priklausinių. Tuo tarpu norint rekonstruoti statinį, viena iš esminių sąlygų yra paties statinio buvimas. Kadangi pareiškėjo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra įregistruotų statinių, kuriuos galima būtų identifikuoti ir kuriuos pareiškėjas valdytų nuosavybės teise arba valdytų ir naudotų kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, atsakovo nuomone, rekonstravimas kaip statybos rūšis nėra galimas ir pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo (užsakovo) teisės bei būti statytoju. Akcentavo, jog pareiškėjas nuosavybės teise valdo tik žemės sklypą, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo sklypas galėtų būti laikytinas namų valda, – sklypui nėra nustatytas naudojimo būdas, nėra registruota sodybos statinių, todėl specialieji reikalavimai statinio rekonstrukcijai žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui negali būti išduoti, nes jis negali įgyvendinti statytojo teisės pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, nustatė, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype nėra jokių registruotų statinių, kurie turėtų unikalų numerį ar būtų kaip nekilnojamasis daiktas ar to daikto dalis, kuris nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Teismas pažymėjo, kad tokių duomenų (dokumentų), patvirtinančių, jog norimas rekonstruoti statinys ir daiktinės teisės į jį būtų įregistruoti, pareiškėjas nepateikė.

9. Nustatęs, kad pagal teismui pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nekilnojamojo

turto registre pareiškėjo nuosavybės teise įregistruotas tik žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) be jokių jame esančių priklausinių, teismas sprendė, kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisės pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus ir būti statytoju.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 (toliau – ir STR 1.01.08:2002), 9 punktu, padarė išvadą, kad nesant žemės sklype registruotų statinių, pareiškėjo sklypas negali būti laikytinas namų valda ir rekonstravimas kaip statybos rūšis konkrečiu atveju taip pat nėra galimas.

11. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamu Administracijos raštu atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, motyvuojant tuo, jog nebuvo pateikti visi dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjas gali būti statytoju, įvertinęs tai, jog Raštas priimtas vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi ir Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-22 (toliau – ir Aprašas), 7 ir 8 punktais, šį Raštą pasirašė Administracijos direktorė A. V., atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su ginčijamo rašto neteisėtumu ir nepagrįstumu. Teismas, įvertinęs minėto Rašto turinį, pažymėjo, kad atsisakymas išduoti specialiuosius reikalavimus yra išsamiai motyvuotas, paremtas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, aiškiai reglamentuojančiomis atsisakymo motyvus, todėl pripažino, jog Raštas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

12. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad kadangi ginčijamu raštu buvo atsisakyta išduoti specialiuosius reikalavimus, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pažeidė Statybos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatytą 10 darbo dienų terminą, per kurį turėjo išduoti specialiuosius architektūrinius reikalavimus. Teismas vertino, kad reikalavimas įpareigoti Administraciją perduoti Administracijos direktoriui išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. vasario 7 d. prašymą dėl informacijos pateikimo ir pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais yra išvestinis, todėl netenkinęs reikalavimo dėl Administracijos Rašto panaikinimo, teismas taip pat atmetė ir šį reikalavimą.

13. Dėl ginčijamo Komisijos Sprendimo teismas pažymėjo, kad šiuo Sprendimu Komisija teisingai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.

III.

14. Pareiškėjas L. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas, kadangi nekvalifikavo administracinio ginčo. Pažymi, kad teismas dokumentą vertindamas kaip raštą ir taikydamas jam individualaus administracinio akto reikalavimus, nepasisakė dėl skunde išdėstytos pozicijos, kad ginčas kilo dėl administracinės paslaugos – informacijos suteikimo, kadangi specialiosios sąlygos yra ne statybą leidžiamieji dokumentai, o informacija, kokie turi būti taikomi teisės aktai projektuojant. Mano, kad jis turi teise gauti šią informaciją ir kaip žemės sklypo savininkas ir kaip statinio savininkas, o atsakovas turi siaurą diskrecijos teisę nesuteikti šios paslaugos. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, todėl byla nėra teisingai išspręsta.

16. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, kadangi nepagrindė, kodėl atmetė pateiktus įrodymus dėl statinio nuosavybės. Mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog statinys turi būti atskiras objektas su registro numeriu. Pažymi, kad savininko pasirinkimu galima laikyti statinį žemės sklypo priklausiniu ir tuo atveju šiam statiniui nesuteikiami atskiri registro numeriai, jis nėra atskirai registruojamas, o pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymą (toliau – ir Kadastro įstatymas) statinys gali būti priklausiniu. Pabrėžia, kad priklausinio teisinis statusas niekaip nežymimas, jis yra vienu kadastriniu numeriu kaip ir žemės sklypas, o šias aplinkybes įrodė žemės sklypo kadastro byla.

17. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1

dalyje suteiktą teisę į teisingą teismo procesą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisės apsaugą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 dalį dėl nuosavybės disponavimo savo nuožiūra.

18. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, konstatuojamos išvados pagrįstos nurodant konkrečius įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, pateikiamos nuorodos į konkrečias teisės aktų normas, kurios buvo taikomos.

20. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. pateikė Aprašo 1 priede nustatytos formos prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus, todėl ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamai interpretuoja, jog „specialiosios sąlygos yra ne statybą leidžiantieji dokumentai, o informacija, kokie turi būti taikomi teisės aktai projektuojant <…>“, ir teigia, kad kilęs ginčas laikytinas ginču dėl „informacijos suteikimo“. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savaip aiškina, ko siekė teikdamas konkretų prašymą, kurio formą, struktūrą ir išdavimo reikalavimus aiškiai ir konkrečiai reglamentuoja Aprašo nuostatos, todėl toks individualus teisės aktų aiškinimas, neparemtas teisės aktų nuostatomis, negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

21. Atsakovo teigimu, Komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 9-232/17(1.1.43-PD3) yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl yra teisėtas ir nėra pagrindo jį panaikinti, įpareigojant Administracijos direktorių iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija


22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos 2017 m. birželio 27 d. rašto Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą ir pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais pagrįstumo.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jo 2017 m. vasario 7 d. prašymas išduoti specialiuosius reikalavimus turėtų būti vertinamas kaip prašymas suteikti informaciją: pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. į atsakovą kreipėsi ne su abstrakčiu prašymu suteikti informaciją ar pan., tačiau teikdamas teisės akte – Aprašo 1 priede – nurodytos formos dokumentą, kuriame prašė išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai. Prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus statinio statybai, iš jų – ir rekonstrukcijai, reglamentuoja Statybos įstatymas (bylai reikšminga įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. 2017 m. liepos 1 d.), Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos

tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. D1-22 (bylai reikšminga įsakymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 11 d.).

26. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas 2017 m. vasario 7 d. prašymu kreipėsi į atsakovą dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo vienbučio gyvenamojo namo žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstravimo projektui rengti. Atsakovas 2017 m. birželio 27 d. ginčijamu raštu Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“, vadovaudamas Aprašo 7 ir 8 punktais, Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 28 straipsnio 5 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.05.01:2017), 53 punktu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, sprendiniais, atsisakė išduoti specialiuosius reikalavimus, nurodydamas, kad minėti reikalavimai galės būti išduoti tik tuomet, kai pareiškėjas pateiks dokumentus, leidžiančius įgyvendinti statytojo teisę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad pagal pateiktą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teise įregistruotas tik žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) be jokių jame esančių statinių, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisės pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus reikalavimus ir būti statytoju.

27. Teisę būti statytoju, t. y. asmeniu, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos (Statybos įstatymo 2 str. 99 d., 3 str. 1 d.). Statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.). Pažymėtina, kad statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, suremontuoti ar nugriauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 str. 85 d.). Taigi tam, kad įgyvendintų teisę būti statytoju, asmuo privalo atitikti Statybos įstatyme numatytus reikalavimus, kurių (reikalavimų) apimtis priklauso nuo konkrečių aplinkybių: žemės, kurioje ketinama vykdyti statybą; statinių, kurių statybą ketinama vykdyti, požymių (ypatingi, neypatingi, nesudėtingi); statybos rūšies (naujo statinio statybai netaikomas reikalavimas valdyti ar naudoti statinį (jo dalį)).

28. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 ir 85 dalis, statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.), o statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami: 1) kaip nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris; 2) kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 53 punktą statybą leidžiantys dokumentai, suteikiantys teisę rekonstruoti statinius, išduodami tik nustatyta tvarka užbaigus šių statinių statybą (naujo statinio statybą).

29. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjas nori vykdyti statybos darbus, t. y. čia esantį statinį, kurį pareiškėjas apibūdina esant pagalbinio ūkio paskirties pastatu, rekonstruoti į neypatingąjį statinį – vienbutį gyvenamąjį namą iki 200 m2. Nors Nekilnojamojo turto registro centrinio

duomenų banko išrašo 1 punkte, apibūdinančiame nekilnojamo turto registre įregistruotą turtą, nurodytas registro tipas – žemės sklypas su statiniais, 2 punkto, kur nurodomi nekilnojamieji daiktai, 2.1 papunktyje nurodytas vienintelis registruotas nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, plotas – 0,0848 ha, iš kurio žemės ūkio naudmenys (sodas) užima 0,0384 ha sodas, 0,0198 ha – užstatyta teritorija, 0,0266 ha – kitos žemės plotas. Duomenų apie šiame žemės sklype esančius statinius, kurie būtų registruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ar kaip nekilnojamojo daikto – šio žemės sklypo – priklausiniai, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra, todėl ginčijamas atsakovo sprendimas, nurodytas Administracijos 2017 m. birželio 27 d. rašte Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai, yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad jeigu statytojas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama (Statybos įstatymo 3 str. 5 d.).

30. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismo prašė tarp šalių kilusį ginčą dėl jo 2017 m. vasario 7 d. prašymo išspręsti iš esmės, t. y. įpareigoti atsakovą pateikti atsakymą su specialiaisiais reikalavimais, konstatavus, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus statinio rekonstrukcijai, kiti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su prašymo nagrinėjimo terminais ir galimais procedūriniais pražeidimais, nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui, kadangi nėra (nebuvo) pagrindas priimti kitokį sprendimą. Pažymėtina, kad tiek Administracijos 2017 m. birželio 27 d. rašto Nr. A51-42376/17 (3.2.1-EM4) „Dėl specialiųjų reikalavimų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.“ argumentai dėl galimybės pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdyti veiklą, kurios tikslas – pastatyti naują statinį, tiek su tokia aplinkybe susiję pirmosios instancijos teismo motyvai, nevertintini ginčo dėl atsakovo sprendimo, priimto vykdant 2017 m. vasario 7 d. pareiškėjo prašymą, kontekste, kadangi pareiškėjas ir nesikreipė į atsakovą išduoti specialiuosius reikalavimus naujo statinio statybai.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą procesą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimą. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl, kaip teigiama, neteisėto jo nuosavybės teisės ribojimo, nagrinėjamo ginčo kontekste yra pernelyg abstraktūs ir deklaratyvūs: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus).

32. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašęs panaikinti ir Komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 9-232/17(1.1.43-PD3), kuriuo pastaroji atsisakė priimti nagrinėti jo skundą, nesutikimo su šiuo sprendimu argumentų nenurodė.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių

būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodyto savo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkino ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

35. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS







https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=380723d061f311e99676cb74c51fe1f4


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. Š. (A. Š.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas teisės aktus neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. liepos 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 4 žmonių. Teigė, kad kamerose įrengtos dviaukštės lovos, nėra priėjimo prie lango, langas užtvertas grotomis, yra šiukšlių, nuo lango sklinda nemalonus kvapas, netinkamas apšvietimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, neužtikrinamas radijo ir televizijos kabelis, ribojama elektra. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija neišdavė tinkamų higienos priemonių švarai palaikyti, išduodama patalynė buvo nedezinfekuota, o maisto energetinė vertė neatitiko teisės aktų nuostatų. Atkreipė dėmesį, kad kiemelyje galėjo vaikščioti tik vieną valandą per dieną. Nurodė, kad dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, o viena dušo galvute turėjo naudotis 1 arba 2 žmonės.

3. Pareiškėjas teigė, kad siuntė skundus viešojo administravimo subjektams, tačiau atsakymų negaudavo arba gaudavo atsakymus su neteisinga informacija. Paaiškino, kad anksčiau skundo teismui neteikė, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o Lukiškių TI-K pareigūnai jam grasino.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus teisės aktų reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

6. Atsakovas paaiškino, Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o artimiausiu metu užuolaidos bus įrengiamos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose.

7. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi jie patys. Reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas sudaręs paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“, kurie atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose.

8. Dėl kamerų įrengimo atsakovas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį

nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Teigė, kad grotų ir metalinių tinklelių įrengimą numato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, III skirsnio 14.1 punktas. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurios apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Mano, kad tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

9. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K taip pat sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga ne rečiau kaip kartą per savaitę gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose.

10. Dėl teisės pasivaikščioti ir pasivaikščiojimo kiemelių atsakovas pažymėjo, kad suimtieji / nuteistieji pasivaikščioti vedami teisės aktų nustatyta tvarka – vieną valandą per dieną, visi esantys vienoje kameroje, o pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, nuolat valomi, esant būtinumui barstomi, taip pat nuteistieji gali būti įtraukti į jų tvarkymo, buities sąlygų gerinimo darbus. Pasivaikščiojimo kontrolę vykdo prižiūrėtojai, į kuriuos pasivaikščiojimo metu gali kreiptis suimtieji bei nuteistieji.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 114, Nr. 152, Nr. 273, Nr. 285, Nr. 313, Nr. 331, Nr. 376, Nr. 377, Nr. 388 ir Nr. 389 iš viso 241 dieną. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad per visą kalinimo laikotarpį 30 dienų pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, ką pripažino kaip atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktus patikrinimo aktus, taip pat nustatė, kad kamera Nr. 114 neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi lange nebuvo stiklo, oro temperatūra – 17,4°C.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kėdžių trūkumo ir mažo stalo, kadangi pareiškėjas nenurodė, jog kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas išduoti jam papildomų baldų, o ši būtų atsisakiusi tai padaryti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K pateikė raštą, jog pareiškėjas į Lukiškių TIK administraciją su skundais nesikreipė.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje neužtikrinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista jo teisė į privatumą, todėl pripažino Lukiškių TI-K administracijos veiksmus neteisėtais.

16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo šilto vandens, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato įpareigojimo Lukiškių TI-K sanitariniame mazge įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Atsižvelgdamas į tai teismas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo dėl to konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus ir (ar) neveikimą. Dėl naudojimosi dušu teismas pažymėjo, kad higienos normos 76:2010 68 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Akcentavo, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikia teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau

kaip vieną kartą per savaitę iki 15 min., tačiau skunde nurodė, kad vienu metu viena dušo galvute naudojosi vienas arba du asmenys. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė pasinaudoti dušu aiškintina kaip galimybė vienam asmeniui naudotis vienu dušu. Kadangi atsakovo atstovas nepaneigė aplinkybės, kad viena dušo galvute vienu metu naudojosi daugiau nei vienas asmuo, šiuo atžvilgiu teismas konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore, todėl pareiškėjo teiginį dėl per trumpo pasivaikščiojimui skirto laiko atmetė kaip nepagrįstą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių stogų padengimo asbesto turinčiais šiferiniais lakštais, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai. Atsižvelgdamas į tai, teismas minėtus pareiškėjo teiginiu atmetė kaip nepagrįstus.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, jog jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog kuriuo nors kalinimo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės ar minkštojo inventoriaus tinkamumo naudoti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nenagrinėtų skundų yra abstraktūs ir nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, teismas vertinto, kad neteisėti atsakovo veiksmai šiuo klausimu nenustatyti.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maisto kiekis, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža, nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, nebuvo sudarytos sąlygos eiti į valgyklą, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybę tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo teiginius šiuo ginčo klausimu atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl atšalusio maisto nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neturi galimybės prieiti prie kameroje esančio lango, tarp lango ir grotų, kuriomis uždengtas langas yra šiukšlių, nuo jų sklinda blogas kvapas, kameros langas uždengtas tinklu, nėra galimybės jo nuvalyti, kameroje nepakanka natūralios šviesos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad patys nuteistieji ir suimtieji yra atsakingi už kamerų valymą ir tvarką. Akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl priemonių šiukšlėms išvalyti išdavimo, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl kliūčių išvalyti tarp grotų ir lango esančias šiukšles.

21. Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose naktį būdavo ribojamas elektros tiekimas, nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas su prašymais dėl elektros tiekimo miegui skirtu metu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėjo, kad objektyvios aplinkybės, dėl kurių ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo būtinas elektros tiekimas miegui skirtu metu, skunde taip pat nėra nurodytos, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, sprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus, todėl įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pareiškėjui priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

23. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo, jog iš 241 dienos tik 30 dienų jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

25. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje beveik nebuvo natūralaus apšvietimo, todėl nuolat degė dieninė ir naktinė šviesa. Kameroje taip pat nebuvo ventiliacijos, šildymo, todėl turėjo vaikščioti su striuke, o miegoti su rūbais. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nebuvo sąlygų visiems kameroje esantiems asmenims valgyti vienu metu, todėl tekdavo laukti, kol pavalgys kiti asmenys ir maistas jau būdavo atšalęs. Pabrėžia, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1 kv. m atstumu nuo stalo ir nebuvo užtikrinta teisė į privatumą.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

28. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija


29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. liepos 16 d., atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad: ginčo laikotarpiu 30 parų pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą; tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; visą ginčo laikotarpį pareiškėjas turėjo naudotis dušo galvute kartu su kitu asmeniu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, nepagrįstai atmetė argumentus, susijusius su netinkamu natūraliu apšvietimu, ventiliacijos, šildymo nebuvimu, atšalusiu maistu, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu.

33. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui

tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 30 parų buvo kalinamas kamerų tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis. Iš minėtų duomenų matyti, jog 2015 m. lapkričio 19 d. kameroje Nr. 114, 2016 m. kovo 21 d. kameroje Nr. 285, 2016 m. kovo 24 d. kameroje Nr. 285, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 331 ir laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 4 d. iki 2016 m. birželio 6 d. kameroje Nr. 377, iš viso 30 parų, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (b. l. 5–6). Taigi nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 30 parų nebuvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Atkreiptinas dėmesys, kad 1 parą kameroje Nr. 114 pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra prilyginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas tik tuo atveju, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, išskyrus kameras Nr. 388 ir Nr. 389, todėl pripažintina, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas kalint kamerose Nr. 114, Nr. 152, Nr. 273, Nr. 285, Nr. 313, Nr. 331, Nr. 376 ir Nr. 377, iš viso 137 paras.

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 114, Nr. 152, Nr. 313, Nr. 331 esantys sanitariniai mazgai atitvėrti nuo likusio kameros ploto užuolaida, kamerose Nr. 388 ir Nr. 389 sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis, o duomenų apie kamerose Nr. 273, Nr. 285, Nr. 376 Nr. 377 esančių sanitarinių mazgų atitvėrimą nuo likusio kameros ploto nepateikė (b. l. 10). Taigi šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas tik kamerose Nr. 388 ir Nr. 389.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, iš viso 137 paras, Lukiškių TI-K kamerose Nr. 114,

Nr. 152, Nr. 273, Nr. 285, Nr. 313, Nr. 331, Nr. 376 ir Nr. 377, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu natūraliu apšvietimu, ventiliacijos, šildymo nebuvimu, atšalusiu maistu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir šildymo paneigia byloje pateikti Centro patikrinimo aktai, kuriuose konstatuota, kad kameroje Nr. 114, po 2015 m. vasario 18 d. nustatytų higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimų, 2015 m. birželio 9 d. atlikus patikrinimą nustatyta, jog minėtoje kameroje temperatūra ir oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, be to, kameroje įrengti skaidraus stiklo langai (b. l. 31). Centas patikrinimo aktuose taip pat konstatavo, kad kamerose Nr. 114, Nr. 285, Nr. 388, Nr. 389 tiek temperatūra, tiek dirbtinė apšvieta atitinka higienos normos reikalavimus, kas paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per intensyvios dirbtinės apšvietos, kamerose Nr. 114, Nr. 388, Nr. 389 vėdinimas atitinka higienos normos reikalavimus (b. l. 37, 39, 41, 43, 51, 59). Pareiškėjo teiginiai, susiję su natūralaus apšvietimo nebuvimu dėl languose įrengtų grotų ir metalinio tinklo, nesudaro pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus, kadangi toks vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 14.1 punkto reikalavimus.

41. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (30 parų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, 137 paras pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, visu ginčo laikotarpiu patirti nepatogumai naudojantis dušu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o administracinėje byloje nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai pareiškėjo sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 600 Eur suma.

43. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

44. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 600

Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS



Administracinė byla Nr. A-341-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05505-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 7.5.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Nacionalinei teismų administracijai, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=65bbbb6061f311e99676cb74c51fe1f4

I.

1. Pareiškėjas P. Ž. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją (toliau – ir NTA) pakeisti NTA direktoriaus 2013 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 9FB-4-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo P. Ž.“ (toliau – ir Įsakymas) ir mokėti pareiškėjui 1 169,31 Eur dydžio teisėjo valstybinę pensiją; 2) priteisti iš NTA teisėjo valstybinės pensijos skirtumą tarp išmokėtos ir priklausančios išmokėti pensijos už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2017 m. sausio 31 d. (5 737,62 Eur).

2. Pareiškėjas skunde nesutiko su jam paskirtos valstybinės teisėjų pensijos dydžio apskaičiavimu. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. iki atleidimo iš teisėjo pareigų 2013 m. vasario 12 d. teisėju dirbo 16 metų 5 mėnesius ir 10 dienų, todėl jam turi būti skaičiuojama pensija ne 37 proc., o 37,88 proc. (5 mėnesiai ir 10 dienų atitinka 0,88 proc.). Skundžiamu Įsakymu jam buvo paskirta akivaizdžiai sumažinta valstybinė pensija dėl to, kad atlyginimo vidurkis, kuriuo remiantis buvo paskirta valstybinė pensija, buvo apskaičiuotas ne pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme (toliau – ir TAĮ) nustatytą priklausantį atlyginimą, o pagal dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties laikinai sumažintą teisėjo atlyginimą. Atkreipia dėmesį, jog, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos neatitinka toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjo socialinio (materialių) garantijų dydis yra apskaičiuojamas pagal dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties laikinai sumažintus teisėjų atlyginimus. Teisingai apskaičiuota jo valstybinė pensija turi būti lygi 1 169,31 Eur, o ne 932,54 Eur. Pareiškėjo teigimu, NTA privalo grąžinti skirtumą tarp išmokėtos ir priklausančios išmokėti valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2017 m. sausio 31 d.

3. Atsakovas NTA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir TVPĮ) 5, 6 ir 7

straipsnių nuostatas pareiškėjas yra įgijęs 16 metų teisinio darbo stažą, nuo kurio ir turi būti skaičiuojama teisėjo valstybinė pensija, todėl pareiškėjui nuo paskutinių penkerių metų faktiškai gauto atlyginimo vidurkio skirta 37 proc. valstybinė pensija, t. y. teisėjo stažas yra skaičiuojamas metais. Pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 priede nustatytą koeficientą, pensijos suma laikinai buvo sumažinta nuo 3 219,87 Lt iki 2 575,90 Lt, tačiau nuo 2014 m. sausio 1 d., vadovaujantis NTA direktoriaus 2014 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, pareiškėjui buvo perskaičiuota išmokėtina teisėjo valstybinė pensijos suma už 16 metų teisėjo darbo stažą ir ji sudarė 3 219,87 Lt. NTA nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjo faktiškai gauto darbo atlyginimo dydis pasikeitė, todėl pagal esamus dokumentus NTA perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją neturėjo pagrindo. Skundžiamas Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Tačiau, gavusi duomenų apie faktiškai gauto atlyginimo pasikeitimus, NTA svarstytų galimybę pareiškėjo pensijos perskaičiavimo klausimą spręsti iš naujo. Teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose atsakovas nurodė, jog, vadovaujantis nauju teisiniu reglamentavimu, pareiškėjui 2016 m. sausio 29 d. yra grąžintas teisėjų valstybinės pensijos dydžio skirtumas, o nuo 2016 m. sausio 1 d. mokama pagal naujus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus pareiškėjo teisėjo atlyginimo vidurkio duomenis perskaičiuota teisėjų valstybinė pensija.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo P. Ž. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. XII-143 „Dėl P. Ž. atleidimo iš

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ pareiškėjas, sulaukęs pensinio amžiaus, buvo atleistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas NTA pateikė 2013 m. vasario 11 d. pažymą Nr. 2.18-11K-2 „Apie teisėjo P. Ž. vidutinį darbo užmokestį“, kurioje buvo nurodyta, jog pareiškėjo paskutinių 5 metų (nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2013 m. vasario 12 d.) vieno mėnesio vidutinis atlyginimas buvo 8 702,36 Lt (2 520,38 Eur), ir 2013 m. vasario 22 d. pažymą Nr. (2.18)-57-92 „Apie P. Ž. darbo stažą“, kurioje buvo nurodytą, kad pareiškėjo teisėjo darbo stažas nuo 1990 m. kovo 11 d. yra 16 metų 5 mėnesiai ir 12 dienų. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisija, vadovaudamasi TVPĮ 5 ir 7 straipsniais, nustatė, kad pareiškėjas įgijo 16 metų teisėjo darbo stažą, nuo kurio skaičiuojama teisėjų valstybinė pensija, ir priėmė 2013 m. kovo 4 d. išvadą Nr. 15FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“, kuria rekomendavo nuo 2013 m. vasario 13 d.

skirti pareiškėjui 3 219,87 Lt (932,54 Eur) teisėjo valstybinę pensiją. Atsižvelgęs į minėtą išvadą bei vadovaudamasis TVPĮ 5 straipsniu ir 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68 „Dėl Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais nuostatais (toliau – ir Nuostatai), NTA direktorius priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 3 219,87 Lt teisėjų valstybinė pensija.

7. Pagal TVPĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktą, asmenims, įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto atlyginimo vidurkio ir skiriama 35 proc. šio dydžio. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, inter alia, buvo pripažinta, kad TVPĮ 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (KTĮ 72 str. 4 d.). Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d., tačiau Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol neužpildė dėl TVPĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatų eliminavimo iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu susidariusio teisinio vakuumo, t. y. nenustatė naujo teisinio reguliavimo. Tokiu atveju teismas, nagrinėdamas individualią bylą, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktu darbo stažo skaičiavimo principu, pagal kurį į darbo stažą turi būti įskaičiuoti kiekvieni darbo teisėju metai.

8. Teismo vertinimu, NTA direktorius, patvirtindamas nurodytą teisėjų valstybinės pensijos dydžio lentelę (b. l. 180), įgyvendino Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime įtvirtintą teisėjų darbo stažo skaičiavimo principą, jog į teisėjų darbo stažą yra įskaičiuojami kiekvieni darbo teisėju metai. Teismas atkreipė dėmesį, kad atitinkamai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo klausimu yra nuosekli. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė priešingos teismų praktikos pavyzdžių, o tik pateikė savo nuomonę, kad, apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas, turi būti atsižvelgta į faktiškai išdirbtą teisėjo darbo stažą.

9. Teismas sprendė, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjo socialinėmis (materialinėmis) garantijomis nutrūkus jo įgaliojimams, yra iš esmės nustatęs tokią socialinių (materialinių) garantijų apskaičiavimo tvarką, pagal kurią teisėjų valstybinės pensijos dydis yra siejamas su teisėjo gautu atlyginimu. Tai, kad pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos dydis buvo apskaičiuotas pagal paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų faktiškai gauto atlyginimo vidurkį, patvirtino byloje surinkti įrodymai. Kadangi toks pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimas atitiko pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo metu galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo kvestionuoti pareiškėjui paskirto teisėjų valstybinės pensijos dydžio.

10. Teismas nustatė, kad NTA 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 4R-2127-(4.34) (b. l. 182) kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir prašė pateikti pažymas, kurios bus reikalingos teisėjų valstybinei pensijai perskaičiuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pateikė 2015 m. spalio 29 d. pažymą Nr. (2.18)-11K-55 (b. l. 184), kurioje nurodė, kad pareiškėjo paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų (nuo 2008 m. vasario 13 d. iki 2013 m. vasario 12 d.) laikotarpiu vieno mėnesio vidutinis atlyginimas buvo 2 819,15 Eur. Atsižvelgęs į šią pažymą, NTA direktorius 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 9FB-89-(4.46) (b. l. 185) pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. skyrė perskaičiuotą 1 043,09 Eur teisėjų valstybinę pensiją. NTA 2016 m. vasario 18 d. raštu Nr. 4R-416-(1.13) (b. l. 186) informavo pareiškėją apie jam skirtos teisėjų valstybinės pensijos perskaičiavimą. Taip pat NTA 2016 m. spalio 20 d. raštu Nr. 4R-2587-(4.34) (b. l. 187) informavo pareiškėją, jog NTA apskaičiavo, kad pareiškėjo teisėjų valstybinės pensijos dydžių skirtumas, susidaręs nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., yra 3 588,10 Eur. NTA direktoriaus 2016 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 9FB-51-(4.46) nurodyta išmokėti iki 2016 m. gruodžio 31 d. teisėjų valstybinių pensijų dydžių skirtumą. Iš byloje pateiktos NTA 2017 m.balandžio 28 d. pažymos Nr. 3R-754 (b. l. 194–196) matyti, kad pareiškėjui apskaičiuotas išmokėtinas teisėjų valstybinės pensijos skirtumas buvo išmokėtas 2016 m. gruodžio 19 d. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad NTA, apskaičiavusi pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją pagal paskutinių penkerių, prieš

nustojant eiti teisėjo pareigas, metų atlyginimo, kuris buvo neproporcingai sumažintas, vidurkį ir priėmusi skundžiamą Įsakymą, veikė pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Įstatymų leidėjui priėmus teisės aktus, pagal kuriuos buvo grąžintas susidaręs valstybinių pensijų dydžių skirtumas, NTA apskaičiavo skirtumą tarp pareiškėjui faktiškai išmokėtos ir perskaičiuotos pensijos ir jį išmokėjo 2016 m. gruodžio 19 d.

11. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro skirtumas tarp teisėjų valstybinės pensijos sumos, kuri jam priklausytų, jeigu jo gautas teisėjo atlyginimas nebūtų sumažintas nei dėl koeficiento, nei dėl bazinio dydžio mažinimo, ir teisėjų valstybinės pensijos sumos, kuri buvo pareiškėjui išmokėta (įskaitant sumą, išmokėtą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas)), išmokėjus kompensuotą teisėjų valstybinės pensijos dalį pagal Grąžinimo įstatymą. Kadangi įstatymo leidėjas nesureguliavo teisėjų valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarkos, teismas išaiškino, jog pareiškėjo valstybinė pensija turės būti perskaičiuota nuo to momento, kai bus atstatytas arba padidintas bazinis dydis, taikomas apskaičiuojant teisėjų pareiginę algą (atlyginimą).

III.

12. Pareiškėjas P. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad TVPĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įsigaliojus šiam nutarimui, Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta TVPĮ 6 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, nepaisant to, kad Seimas iki šiol neįvykdė konstitucinės pareigos atitinkamai koreguoti teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Konstitucinio Teismo suformuluota oficialiosios Konstitucinės doktrinos nuostata (3.18 punktas), bet padarė priešingą išvadą kad pagal tuo metu (pensijos skyrimo metu ir vėliau) galiojusį teisinį reglamentavimą, valstybinė pensija pagrįstai apskaičiuota pagal dėl ekonominės, finansinės padėties laikinai sumažintą atlyginimą (taikant sumažintą bazinį dydį), t. y. teismas pritaikė negaliojančią nuostatą. Pareiškėjo nuomone, teismas, taikydamas Konstitucijai prieštaraujančią nuostatą, šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalį ir konstitucinės teisinės valstybės principą.

14. Atsakovas NTA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad NTA priimtas Įsakymas, kuriuo jam paskirta teisėjų valstybinė pensija yra apskaičiuota pagal faktiškai gauto (sumažinti) paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjų atlyginimo vidurkį, o ne pagal pareiškėjo atlyginimo vidurkį, kurį būtų apskaičiuotas pagal TAĮ, neatsižvelgiant į vėliaus įsigaliojusius TAĮ priedėlio pakeitimų įstatymus, kurie buvo priimti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties ir kuriais vadovaujantis buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

16. Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažino TVPĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias teisėjų valstybinės pensijos diferencijavimą atsižvelgiant į penkerių teisėjo darbo stažo metų intervalą, bet ne vieną iš teisėjų valstybinių pensijų skyrimo pagrindų, sąlygų – „paskutinius penkerius metus, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkis“. Analogiška nuostata įtvirtinta ir TVPĮ 6 straipsnio 1 dalyje, kuri Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

17. NTA nuomone, Įsakymas buvo priimtas pagal jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, o pasikeitus teisiniam reguliavimui, buvo priimtas naujas įsakymas, atitinkantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl teisėjų valstybinės pensijos jam skaičiavimo netinkamumo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo yra nepagrįsti.

18. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai išaiškino teisėjų valstybinės pensijos perskaičiavimo pareiškėjui sąlygas ir tinkamai išsprendė reikalavimą dėl įpareigojimo NTA mokėti pareiškėjui 1

169,31 Eur dydžio teisėjų valstybinę pensiją, todėl teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.19. NTA neturint duomenų, kad pasikeitė pareiškėjo faktiškai gauto darbo užmokesčio dydis ar teisinis reguliavimas,

pagal kurį apskaičiuojama, skiriama teisėjų valstybinė pensija, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl teisėjo valstybinės pensijos skirtumo tarp išmokėtos ir priklausančios išmokėti pensijos už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2017 m. vasario 1 d. apskaičiavimo ir išmokėjimo.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės teisėjų pensijos dydžio apskaičiavimo.21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu,

apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai vadovavosi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes ši teisės norma LR Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia LR Konstitucijai, taip pat nurodo, kad jam valstybinė pensija turėtų būti skaičiuojama ir mokama pagal dėl ekonominės, finansinės krizės nesumažintą atlyginimą.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų pirma nurodo, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

24. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

26. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas reglamentuoja Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai, t. y. Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti LR Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68. Šių Nuostatų 19 punkte numatyta, kad teisėjų valstybinė pensija

apskaičiuojama iš paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Pagal Nuostatų 3.6 punktą darbo užmokesčio vidurkis apskaičiuojamas remiantis pažymomis, kurias išduoda atitinkami teismai, kuriuose paskutinius penkerius metus dirbo teisėjas.

27. LR Konstitucinio Teismo 2010m. birželio 29d. nutarimu antikonstitucinėmis buvo pripažintos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos. Šiame nutarime LR Konstitucinis Teismas nurodė, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi, neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos.

28. LR Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nepateikė jokios kritikos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, numatančioms, kad teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Taip pat šiame nutarime LR Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, kurioje vėl gi yra įtvirtinta nuostata, kad teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio, atitikimo LR Konstitucijai, prieštaraujančia LR Konstitucijai pripažino tik tą įstatymo nuostatą, kuria, įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį, nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus.

29. Atsižvelgiant į nurodytas LR Konstitucinio Teismo išvadas, apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog LR Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino antikonstitucinėmis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias, kad teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio.

30. Kita vertus sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog LR Konstitucinio Teismo 2010m. birželio 29d. nutarimu Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis buvo eliminuota iš teisės sistemos ir nuo LR Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos šį teisės norma negali būti taikoma. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime šios teisės normos, t. y. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, ir netaikė. Kaip jau minėta anksčiau, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punkte yra numatyta, kad teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Šios teisės normos nėra panaikintos, pakeistos ar pripažintos antikonstitucinėmis, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai jas nagrinėjamoje byloje aiškino ir taikė.

31. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjui valstybinė pensija turėtų būti skaičiuojama ir mokama pagal dėl ekonominės, finansinės krizės nesumažintą atlyginimą, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui, taikant LR asmenų, kuriems už darbą apmokama ir valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nuostatas ir atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. spalio 29 d. pateiktą pažymą Nr. (2.18)-11K-55 apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, atsakovo direktoriaus 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 9FB-89-(4.46) pareiškėjui paskirta perskaičiuota 1 043,09 Eur pensija bei išmokėtas 3 588,10 Eur skirtumas.

32. Kaip minėta, pareiškėjas siekia, kad jam valstybinė teisėjų pensija būtų skaičiuojama ir mokama pagal dėl ekonominės, finansinės krizės nesumažintą atlyginimą.

33. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, sprendžia, jog toks pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas.

34. Kaip minėta anksčiau, pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, taip pat Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 19 punkto nuostatas, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių penkerių, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta įrodymų, kad pareiškėjas gavo darbo užmokestį didesnį nei yra nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. spalio 29 d. pateiktoje pažymoje Nr. (2.18)-11K-55. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. sausio 23 d. pažymoje Nr. 2.18-11K2 pateiktais duomenimis remtis pagrindo nėra, nes šioje pažymoje atvaizduotas ne realiai

gautas pareiškėjo darbo užmokestis, o darbo užmokesčio dydis, kuris būtų buvęs, jei nebūtų buvęs sumažintas pareiginės algos bazinis dydis.

35. Tuo tarpu pasisakant dėl pareiginės algos bazinio dydžio sumažinimo teisėtumo būtina pažymėti, kad LR Konstitucinio Teismo 2013m. liepos 1d. nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 200 9m., gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

36. Taigi pareiginės algos bazinio dydžio mažinimas, tame tarpe taikytas ir pareiškėjo atžvilgiu, buvo teisėtas, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo didesnis nei yra nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. spalio 29 d. pateiktoje pažymoje Nr. (2.18)-11K-55, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjui skirti 1 169,31 Eur dydžio teisėjo valstybinė pensiją.

37. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.


n u t a r i a:

Pareiškėjo P. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-272-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00059-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos miesto žmonių su fizine negalia sporto klubas „Žuvėdra“, Klaipėdos miesto aklųjų ir silpnaregių sporto klubas „Pamarys“, viešoji įstaiga „Asmenybės ugdymo kultūros centras“, Visuomeninė organizacija sporto klubas „Šansas“, Klaipėdos kurčiųjų sporto klubas „Šermukšnis“) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Plaukimas visiems“ kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. ADI-3015 „Dėl lėšų skyrimo neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams 2019 metais finansuoti“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą skirti finansavimą VšĮ „Plaukimas visiems“, projektui „Plaukimas – pagalba neįgaliesiems“ bei iš naujo paskirstyti lėšas neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams 2019 m. finansuoti.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti visus veiksmus iki, kol bus išnagrinėta byla dėl pareiškėjo pateikto skundo ir įsiteisės teismo priimtas sprendimas.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus padaryta nepataisoma žala, šis pareiškėjo teiginys nėra pagrįstas jokiais argumentais ir įrodymais. Teismas akcentavo, kad neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kriterijus yra vienintelis pagrindas, kuriuo remiantis gali būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė administracinėje bylų teisenoje.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo prašymas neatitinka neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kriterijaus, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

III.

Pareiškėjas VšĮ „Plaukimas visiems“ padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nutartį.

Atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad skunde ir prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra pateikti įrodymai ir paaiškinimai, jog yra reali grėsmė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didėlė žala. Mano, kad skundo reikalavimas yra akivaizdžiai pagrįstas, todėl patenkinus reikalavimą ir nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimas įvykdymas, kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos paskirtos lėšos neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams 2019 m. finansuoti, bus panaudotos, taip padarant pareiškėjui, kurio projektas „Plaukimas – pagalba neįgaliesiems“ ginčijamu įsakymu atmestas, žalą.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, spręsdamas, kad pareiškėjo prašymas neatitinka neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kriterijaus. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę: sustabdyti visus veiksmus iki, kol bus išnagrinėta byla dėl pareiškėjo pateikto skundo ir įsiteisės teismo priimtas sprendimas. Pareiškėjas siekia, kad būtų sustabdyti visi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos veiksmai, susiję su skiriamomis piniginėmis lėšomis neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams 2019 m. finansuoti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė, kad laikinai nesustabdžius minėtų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos veiksmų bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Aplinkybė, kad laikinai nesustabdžius Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos veiksmų paskirtos lėšos neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams 2019 m. finansuoti bus panaudotos, nepatvirtina, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjas nėra pateikęs teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos paskirstytų lėšų pareiškėjo galimai patirtos žalos nebus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu ginčijamas įsakymas būtų panaikintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz.,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo skundo dalykas yra administracinis aktas – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. ADI-3015 „Dėl lėšų skyrimo neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams 2019 metais finansuoti“, kurį pareiškėjas prašo panaikinti ir įpareigoti atsakovą skirti finansavimą projektui „Plaukimas – pagalba neįgaliesiems“ bei iš naujo paskirstyti lėšas neįgaliųjų socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą projektams 2019 m. finansuoti. Pagal ABTĮ 94 straipsnį skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, kad konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto teisės akto galiojusio kito teisės akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Taigi tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, būtų pagrindas taikyti ABTĮ 94 straipsnyje numatytas administracinio akto panaikinimo pasekmes.

Įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimus, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS


DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-336-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00459-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 29.1.1(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=39c32bb061f311e99676cb74c51fe1f4

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vandenė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vandenė“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vandenė“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (dabar – Lietuvos administracinių ginčų komisija) (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 1 d. sprendimą Nr. 3R-11(AG-378/03-2016) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) kanclerio 2016 m. spalio 27 d. potvarkio Nr. 4D-176 „ (toliau – ir Potvarkis) dalį dėl UAB „Vandenė“,; 3) įpareigoti atsakovą pareiškėjo UAB „Vandenė“ pateiktą paramos paraišką Nr. 19VK-KK-15-1-07-PR001 svarstyti iš naujo; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 14 d. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerija (toliau – ir NMA) pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „ūkio ir verslo plėtra“ (toliau – ir Paraiška). 2016 m. liepos 18 d. raštu Nr. S-PP-0194518 NMA kreipėsi į pareiškėją dėl reikiamų dokumentų pateikimo ir duomenų tikslinimo, į kurį pareiškėjas atsakė 2016 m. liepos 28 d. ir pateikė paaiškinimus bei papildomus dokumentus. 2016 m. rugpjūčio 4 d. raštu Nr. S-PP-0195602 NMA papildomai kreipėsi į pareiškėją dėl reikiamų dokumentų pateikimo bei duomenų tikslinimo, į kurį pareiškėjas atsakė 2016 m. rugpjūčio 11 d. bei pateikė paaiškinimus ir papildomus dokumentus.

3. Ministerijos 2016 m. spalio 27 d. Potvarkiu Paraiška buvo pripažinta netinkama paramai gauti, nes neatitiko Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 3D-807 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti ir plėtoti“ veiklos „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų 2015 metais pateiktoms paraiškoms, patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės).

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Potvarkiu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2017 m. sausio 10 d. Sprendimu UAB „Vandenė“ skundą atmetė. Pareiškėjas nesutiko su Ministerijos ir Komijos išvada, kad UAB „Vandenė“ pateikti dokumentai nepagrindė projekto finansavimo nuosavų lėšų sumos. Vadovaudamasis Įgyvendinimo taisyklių 15.6 punktu pareiškėjas teigė, kad nuosavas lėšas jis gali pagrįsti: 1) pateikdamas banko sąskaitos išrašą; arba 2) tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis (už einamųjų metų pilnus ketvirčius). Kartu su bendrovės paraiška buvo pateiktas UAB „Vandenė“ vienintelės akcininkės sprendimas papildomais piniginiais įnašais – 200 000 Eur suma padidinti bendrovės įstatinį kapitalą, išleidžiant 58 000 vienetų paprastųjų vardinių 0,29 Eur nominaliosios vertės akcijų ir vienintelės akcininkės banko sąskaitos išrašas su nurodytu 200 000 Eur likučiu. Bendrovė taip pat pateikė savo banko sąskaitos išrašą su nurodytu 195 357,46 Eur ir 11 895,52 GBP likučiais. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, jog jis atitiko Įgyvendinimo taisyklių 15.6 papunktyje įtvirtintus tinkamumo gauti paramą reikalavimus.

5. Potvarkyje ir Komisijos sprendime buvo nurodyta, kad nuosavos lėšos, skirtos projektui finansuoti, nebuvo tinkamai pagrįstos, nes 2015 m. rugsėjo 30 d. tarpinėje balanso ataskaitoje pinigų ir pinigų ekvivalento kiekis nebuvo pakankamas nuosavoms lėšoms pagrįsti, o banko sąskaitos išrašas su nurodytu pakankamu nuosavų lėšų projektui finansuoti likučiu

buvo išduotas tik 2016 m. rugpjūčio 8 d., t. y. po Paraiškos pateikimo. Pareiškėjo nuomone, tokia išvada prieštarauja Įgyvendinimo taisyklių 20 punkto nuostatoms, pagal kurias banko sąskaitos išrašas negali būti išduotas anksčiau nei prieš mėnesį iki paramos paraiškos pateikimo dienos, tačiau neabejotinai gali būti išduotas vėliau. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Komisijos sprendimo išvada, kad vienintelio pareiškėjo akcinės lėšos, turėtos paraiškos metu, negalėjo būti prilygintos bendrovės turėtoms lėšoms, nes nei Įgyvendinimo taisyklėse nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose administravimo taisyklėse (toliau – ir Administravimo taisyklės) nenurodoma kieno banko sąskaitos išrašas turi būti pateiktas, svarbiausia, kad šios lėšos būtų prieinamos panaudoti. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

6. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad NMA įvertino pareiškėjo Paraišką ir pateikė Ministerijai 2016 m. rugsėjo 12 d. Paraiškų

pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones vertinimo rezultatų suvestinę Nr. (SV)-92, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo Projektas netinkamas gauti paramą, nes neatitinka Įgyvendinimo taisyklių nustatytų tinkamumo kriterijų. Ministerijos Projektų, finansuotinų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones, atrankos komitetas, išnagrinėjęs NMA pateiktą suvestinę, nutarė rekomenduoti neskirti paramos pareiškėjo Projektui. Potvarkiu pareiškėjo Projektas buvo pripažintas netinkamu paramai gauti, nes neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 15.6 papunktyje nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus.

8. Paraiškoje pareiškėjas nurodė, kad projektą finansuos paramos lėšomis (199 232 Eur), nuosavomis lėšomis (200 000 Eur) bei iš numatytos vykdyti veiklos gautinomis lėšomis (346 656 Eur). Paraiškos vertinimo metu NMA nustatė, kad pareiškėjas neužtikrino tinkamo projekto finansavimo šaltinio, kadangi nuosavoms lėšoms pagrįsti pareiškėjas nepateikė banko sąskaitos išrašo, o kartu su Paraiška pateiktos tarpinės finansinės ataskaitos už einamųjų metų dešimt mėnesių (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d.) nurodytas pinigų ir pinigų ekvivalentų kiekis (12 678 Eur) nėra pakankamas pagristi projekto finansavimą nuosavomis lėšomis. Atsižvelgusi į tai, kad tarpinės finansinės ataskaitos turi būti parengtos ir pateiktos už einamųjų metų tris ketvirčius bei į tai, kad nuosavos lėšos gali būti grindžiamos išimtinai tik banko sąskaitos išrašu, išduotu ne anksčiau nei mėnuo iki paramos paraiškos pateikimo dienos, jei nuosavos lėšos nepagrindžiamos tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis už einamųjų metų ketvirčius, NMA išsiuntė pareiškėjui 2016 m. liepos 18 d. paklausimą Nr. S-PP-0194518, prašydama užtikrinti Projekto finansavimo šaltinį nuosavomis lėšomis taip, kaip nurodyta Įgyvendinimo taisyklių 35.6 papunktyje.

9. Pareiškėjas, atsakydamas į pirmą paklausimą, pateikė tarpines finansines ataskaitas už einamųjų metų ketvirčius (nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.), tačiau tarpinėje balanso ataskaitoje nurodytas pinigų ir pinigų ekvivalentų kiekis (971 Eur) nebuvo pakankamas pagrįsti Projekto finansavimo nuosavomis lėšomis dalį. Be to, pareiškėjas pateikė ne savo, o vienintelės akcininkės P. P. 2016 m. liepos 27 d. banko sąskaitos išrašą su nurodytu 200 000 Eur likučiu. Atsižvelgęs į tai, kad pateiktoje tarpinėje balanso ataskaitoje nurodytas pinigų ir pinigų ekvivalentų kiekis (971 Eur) nebuvo pakankamas pagrįsti projekto finansavimą nuosavomis lėšomis, bei į tai, kad Paraiškos pateikimo dieną nebuvo pateiktas pareiškėjo banko sąskaitos išrašas, 2016 m. rugpjūčio 4 d. buvo parengtas ir išsiųstas paklausimas Nr. S-PP-0I95602, prašant užtikrinti projekto finansavimo šaltinį nuosavomis lėšomis taip, kaip nurodyta Įgyvendinimo taisyklių 15.6 papunktyje.

10. Pareiškėjas, atsakydamas į antrą paklausimą, pateikė savo 2016 m. rugpjūčio 8 d. banko sąskaitos išrašą su nurodytu 195 357,46 Eur ir 11 895,52 GBP likučiu, tačiau nuosavos lėšos, skirtos projektui finansuoti, nebuvo tinkamai pagrįstos, kadangi 2015 m. rugsėjo 30 d. tarpinėje balanso ataskaitoje nurodytas pinigų ir pinigų ekvivalentų kiekis nebuvo pakankamas nuosavoms lėšoms pagrįsti, o banko sąskaitos išrašas su nurodytu pakankamu nuosavų lėšų projektui finansuoti likučiu išduotas tik 2016 m. rugpjūčio 8 d., t. y. po Paraiškos pateikimo, todėl pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 15.6 papunktyje įtvirtinto tinkamumo gauti paramą reikalavimo. Ministerija nurodė, kad nuosavos pareiškėjo lėšos negalėjo būti pagrindžiamos akcininkės banko sąskaitos išrašu, nes uždarosios akcinės bendrovės turtas yra atskirtas nuo jo akcininko turto, o tinkamumo finansuoti kriterijus pareiškėjas turi atitikti Paraiškos pateikimo dieną.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. NMA atsiliepime išdėstyti argumentai iš esmės sutapo su Ministerijos atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. NMA teigimu, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vandenė“ skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateiktoje Paraiškoje nurodė, jog projekto įgyvendinimui skirs 200 000 Eur nuosavų lėšų. Kartu su Paraiška pareiškėjas pateikė 2015 m. lapkričio 25 d. vienintelės akcininkės V. P. sprendimą, kurio 3 punkte buvo nurodyta, jog projektas bus finansuojamas papildomais įnašais (200 000 Eur) į bendrovės įstatinį kapitalą, taip pat pareiškėjas pateikė 2015 m. spalio 31 d. sudarytą įmonės balansą, pelno nuostolio ataskaitą ir 2015 m. spalio 31 d. pinigų srautų ataskaitą, 2016 m. liepos 28 d. pareiškėjas pateikė vienintelės akcininkės P. P. banko sąskaitos išrašą 2016 m. liepos 27 d. su 200 000 Eur likučiu, o 2016 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas pateikė 2016 m. rugpjūčio 8 d. bendrovės banko sąskaitos išrašą, kuriame buvo nurodytas 195 357,46 Eur ir 11 895,52 GBP likutis 2016 m. rugpjūčio 6 d. Atsižvelgusi į tai, Ministerija priėmė Potvarkį, kuriuo nusprendė neskirti pareiškėjui UAB „Vandenė“ paramos projektui, kadangi pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 15.6 punkte nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus. Nesutikdamas su šiuo Ministerijos Potvarkiu, pareiškėjas kreipėsi į Komisija, kuri ginčijamu Sprendimu UAB „Vandenė“ skundo netenkino.

14. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įgyvendinimo taisyklių 14 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog ne mažiau kaip 10 proc. projekto vertės (su PVM) turi sudaryti nuosavos pareiškėjo lėšos (apvalinama iki sveikojo skaičiaus), kurios pagrindžiamos kartu su paramos paraiška pateikiant banko sąskaitos išrašą, jei nuosavos lėšos nepagrindžiamos tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis (už einamųjų metų pilnus ketvirčius). Pareiškėjo pateiktos ataskaitos nuosavų lėšų nepagrindė, todėl teismas sutiko su Komisijos išvada, jog tinkamumo gauti paramą sąlygas pareiškėjas turi atitikti teikdamas Paraišką, nes tokia nuostata tiesiogiai įtvirtinta Įgyvendinimo taisyklių 15.6 punkte. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo sąskaitos išrašas 2016 m. rugpjūčio 6 d. taip pat laikytas netinkamu minėtam kriterijui pagrįsti.

15. Dėl pareiškėjo argumento, kad Paraiškos pateikimo metu akcininkės turėtos lėšos gali būti prilyginamos bendrovės turėtoms lėšoms, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateiktas P. P. banko sąskaitos 2016 m. liepos 27 d. išrašas su 200 000 Eur likučiu taip pat buvo sudarytas ne Paraiškos pateikimo metu. Be to, juridinio asmens, taip pat ir uždarosios akcinės bendrovės, įsipareigojimai, teisės ir turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto.

16. Pareiškėjas laikomas tinkamu gauti paramą, jei atitinka visas Įgyvendinimo taisyklių išvardytas tinkamumo gauti paramą sąlygas ir reikalavimus. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog Paraiškos pateikimo metu jis disponavo 200 000 Eur nuosavų lėšų suma, Komisija ginčijamu sprendimu pagrįstai jo skundo netenkino ir nepanaikino ginčijamo Ministerijos Potvarkio dalies, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjo pateikta Paraiška neatitinka Įgyvendinimo taisyklių 15.6 punkte nustatyto tinkamumo gauti paramą kriterijaus.

III.

17. Pareiškėjas UAB „Vandenė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti.

18. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, o iš esmės tik perrašė atsakovo išdėstytus motyvus bei argumentus. Pareiškėjas pažymi, jog pagal Įgyvendinimo taisyklių 20 punktą banko sąskaitos išrašas negali būti išduotas anksčiau nei prieš mėnesį iki paramos paraiškos pateikimo dienos, tačiau neabejotinai jis gali būti išduotas vėliau, tačiau dėl šios Įgyvendinimo taisyklių nuostatos teismas visiškai nepasisakė.

19. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įgyvendinimo taisyklių 15.6 punktu, nurodo, jog nuosavas lėšas pareiškėjas gali pagrįsti: 1) pateikiant banko sąskaitos išrašą; arba 2) tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis (už einamųjų metų pilnus ketvirčius). Be to, pagal Administravimo taisyklių 45 punktą paraiškos atrankos kriterijai bei tinkamumas gauti paramą vertinami pagal paramos paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamai dokumentais pagrįstus duomenis, viešuose registruose esančiais duomenimis, taip pat pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po NMA paklausimo. Atsižvelgus į tai, tinkamumas gauti paramą vertinamas ne tik pagal dokumentus, pateiktus kartus su paraiška, bet ir pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po NMA paklausimų, kitaip tariant, turi būti vertinama pareiškėjo dokumentų visuma.

20. Kartu su Paraiška buvo pateiktas UAB „Vandenė“ vienintelės akcininkės sprendimas papildomais piniginiais įnašais padidinti UAB „Vandenė“ įstatyminį kapitalą, taip pat buvo pateiktas akcininkės banko išrašas su nurodytu 200 000 Eur likučiu. Šios aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjui yra prieinamos panaudoti 200 000 Eur vykdant Projektą.

21. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai sutampa su pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Papildomai pažymima, kad pareiškėjo teiginys, jog NMA turėjo vertinti visus pateiktus dokumentus, įskaitant ir pateiktus po paklausimų, prieštarauja teismų praktikai, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui numatyta galimybė teikti papildomus dokumentus jokiu būdu nesuponuoja pareiškėjo teisės teikti dokumentus, turinčius įtakos paraiškos tinkamumo vertinimui po paraiškos registracijos, kai šie dokumentai privalėjo būti pateikti kartu su paraiška. Be to, pagal Įgyvendinimo taisyklių 20 punktą, banko sąskaitos išrašas, kuriuo pagrindžiamos nuosavos lėšos, privalo būti pateiktas su paramos paraiška.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.24. NMA pažymi, jog paraiškos atrankos kriterijai bei tinkamumas gauti paramą vertinami pagal paramos paraiškos

pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis. NMA nuomone, tiek Komisija, tiek teismas sprendime pagrįstai pasisakė, kad įrodymų, jog Paraiškos pateikimo metu pareiškėjas disponavo 200 000 Eur nuosavų lėšų nei NMA, nei teismui nebuvo pateikta. Ginčijamas Potvarkis, NMA vertinimu, atitinka visus jam keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo nėra pagrindo. Potvarkyje aiškiai išdėstyti nustatyti pažeidimai, nustatytos faktinės aplinkybės bei išvardinti konkretūs pažeistų teisės aktų punktai.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) kanclerio 2016 m. spalio 27 d. potvarkio Nr. 4D-176 dalies dėl UAB „Vandenė“ panaikinimo bei dėl atsakovo įpareigojimo pareiškėjo UAB „Vandenė“ pateiktą paramos paraišką Nr. 19VK-KK-15-1-07-PR001 svarstyti iš naujo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų pirma nurodo, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti

tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

29. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

31. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Administravimo taisyklės) 45 punkte nustatyta, kad „paraiškos atrankos kriterijai bei tinkamumas gauti paramą vertinami pagal paramos paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis, viešuosiuose registruose esančius duomenis, taip pat pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po Mokėjimo agentūros paklausimo (-ų). Jei šie duomenys skiriasi, vadovaujamasi registruose esančiais duomenimis“.

32. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 3D-807 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti ir plėtoti“ veiklos „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų 2015 metais pateiktoms paraiškoms, 15.6 punktas nustato, kad „pareiškėjas užtikrina tinkamą projekto finansavimo šaltinį – nuosavas lėšas, skolintas lėšas, paramos lėšas, iš projekte numatytos veiklos gautinas lėšas – kuris turi būti pagrįstas verslo plano, finansinių ataskaitų duomenimis ir nurodytas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos finansuojant projektą negali sudaryti daugiau kaip 90 proc. projekto vertės (su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM). Ne mažiau kaip 10 proc. projekto vertės (su PVM) turi sudaryti nuosavos pareiškėjo lėšos (apvalinama iki sveikojo skaičiaus). Nuosavos lėšos pagrindžiamos kartu su paramos paraiška pateikiant banko sąskaitos išrašą, jei nuosavos lėšos nepagrindžiamos tarpinėmis finansinėmis ataskaitomis (už einamųjų metų pilnus ketvirčius). Skolintos lėšos pagrindžiamos kartu su paramos paraiška pateikiant finansinės institucijos sprendimą, kuriuo patvirtinama paskolos suteikimo galimybė, o iki paramos sutarties pasirašymo paramos gavėjas turi pateikti su finansine institucija pasirašytą paskolos arba išperkamosios (finansinės) nuomos sutartį arba raštu patvirtinti, kad atitinkamą projekto dalį įgyvendins pagrįstomis nuosavomis lėšomis“.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose aiškindamas 31 ir 32 pastraipose nurodytų normų turinį, ne kartą nurodė, jog pareiškėjui numatyta galimybė teikti papildomus dokumentus jokiu būdu nesuponuoja pareiškėjo teisės teikti dokumentus, turinčius įtaką paraiškos tinkamumo vertinimui po paraiškos registracijos, kai šie dokumentai privalėjo būti pateikti kartu su paraiška (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2353/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2759/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2317/2012).

34. Nurodytų teisės normų analizė ir teismų praktika, suponuoja vienareikšmišką išvadą, jog momentas, kai paramą siekiantis gauti asmuo turi atitikti visus tinkamumo šiai paramai gauti kriterijus yra paraiškos pateikimo diena.

35. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, jog paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas nebuvo užtikrinęs tinkamo projekto finansavimo šaltinio, t. y. nuosavų lėšų, nėra. Taigi paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas akivaizdžiai neatitiko vieno iš tinkamumo gauti paramą kriterijaus – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 3D-807 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti ir plėtoti“ veiklos „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių, taikomų 2015 metais pateiktoms paraiškoms, 15.6 punkte numatyto reikalavimo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį nuosavomis lėšomis. Tai, jog vėliau, po paraiškos pateikimo dienos,

pareiškėjas pateikė 2016 m. rugpjūčio 8 d. bendrovės banko sąskaitos išrašą, kuriame buvo nurodytas 195 357,46 Eur ir 11 895,52 GBP likutis 2016 m. rugpjūčio 6 dienai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė.

36. Pareiškėjo argumentai dėl Administravimo taisyklių 45 punkto aiškinimo, kad tinkamumas gauti paramą vertinamas ne tik pagal dokumentus, pateiktus kartus su paraiška, bet ir pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po NMA paklausimų, vertintini kaip subjektyvūs ir nepagrįsti, prieštaraujantys nuosekliam teismų praktikos suformuotam teisės aiškinimui, todėl atmestini.

37. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vandenė“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3811-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02147-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos kariuomenei, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajam pėstininkių batalionui dėl


įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas:1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. P-825 „Dėl

drausminės nuobaudos gr. A. K. skyrimo, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti pareiškėją į tarnybą;

1.2. priteisti už priverstines pravaikštas už kiekvieną dieną vidutinio tarnybinio atlyginimo sumą, t. y. priteisti už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. kovo 7 d., kai pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų 2017 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. P-392.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su Įsakymu nesutinka, kadangi tyrimas, kurio pagrindu buvo priimtas neteisėtas Įsakymas, buvo neobjektyvus ir šališkas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono (toliau – ir Algirdo MPB) vado 2017 m. gruodžio 19 d. patvirtintu planiniu konspektu Nr. 7VL-184 „Algirdo bataliono padalinių karių surinkimo ir perdislokavimo pratybų planas“ Ruklos kariniame miestelyje vyko karių iškvietimo schemos ir surinkimo į nuolatinę dislokacijos vietą pratybos. Algirdo MPB štabo S3 skyriaus vyresnysis operacijų karininkas vyr. leitenantas V. J. nurodė, kad 2017 m. gruodžio 19–20 dienomis vykdė paros tarnybą Algirdo MPB budėtojo pareigose ir 2017 m. gruodžio 20 d., 7.00 val., jam paskambino MPB „Geležinis vilkas“ budėtojas, kuris pasiteiravo, kas iš Algirdo MPB padalinių pravažiavo pro MPB „Geležinis vilkas“ štabą ir vairavo sunkvežimį Mercedes Benz Unimog, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir MBU, ir Sunkvežimis).

3. Pareiškėjas nurodė, kad Sunkvežimį paėmė technikos parko budėtojams matant, be to, jo niekas nestabdė, nes visi žinojo, jog Sunkvežimis jam priskirtas. Nurodė, kad tarnybinėje patikrinimo išvadoje akcentuojama, jog 2017 m. gruodžio 20 d. buvo paskelbtas aukštesnis nei įprastinis budrumo lygis BRAVO B 1, tačiau jis buvo paskelbtas tik MPB „Geležinis vilkas“ brigados karininkams. Paaiškino, kad nebuvo sustiprintas įvažiuojančių ir išvažiuojančių transporto priemonių patikrinimas ir tarnybos kariai nebuvo papildomai apsiginklavę, nors paskelbus aukštesnį budrumo lygį tarnybos kariai nedelsiant turėtų apsiginkluoti automatiniais ginklais ir dėvėti šalmus. Be to, pareiškėjui tiesioginis vadas neskambino informuoti apie paskelbtą aukštesnį nei įprastinis budrumo lygį. Akcentavo, kad iš karinio dalinio teritorijos savavališkai su karine technika neišvažiavo, kadangi jo asmeninis automobilis užgeso už kelių kilometrų, kurioje buvo likusi jo žmona, o tarnybinį sunkvežimį paėmė technikos parko budėtojams matant, tam, kad užkurtų savo asmeninį automobilį. Pažymėjo, kad bandė pagelbėti savo sutuoktinei, kuri šaltu paros metu buvo užgesusiame automobilyje.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad T. B. 2017 m. gruodžio 22 d. pranešime dėl kuro patikrinimo tiesioginės paramos kuopos transporto priemonėse nurodyta, jog 2017 m. gruodžio 21 d. atlikus transporto priemonių ir įrengtų kuro bakų patikrinimą buvo nustatytas 70 litrų dyzelino trūkumas. Taip pat 2017 m. gruodžio 21 d. iš pareiškėjo asmeninio automobilio buvo paimtas kuro mėginys ekspertizei. Atkreipė dėmesį, kad T. B. 2017 m. gruodžio 21 d. atliko patikrinimą, o ne 2017 m. gruodžio 20 d. Pažymėjo, kad išreiškė sutikimą dėl savo asmeninio automobilio kuro patikrinimo. Vienas iš karo policijos pareigūnų į protokolą įrašė, kad apie 20 proc. kuro yra mėlynos spalvos, tačiau pareiškėjas išreiškė nesutikimą ir parašė, jog kuras yra šviesiai rudos spalvos. Oficialių išvadų dėl kuro nebuvo, tačiau nuo 2017 m. gruodžio 22 d. vado įsakymu Nr. P-392 buvo nušalintas nuo pareigų ir perkeltas į rezervą. Nurodė, kad nuo pareigų buvo nušalintas nepagrįstai, kadangi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos naftos produktų bandymų laboratorijos 2018 m. sausio 5 d. tyrimų protokole Nr. 2N-18-15 nurodyta, kad rezultatai dėl dažiklio identifikavimo kure ir žymiklio identifikavimo kure nenustatyti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 19 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. technikos parko patrulė R. K. apklausos metu patvirtino, kad vykdydama patruliavimą pagal grafiką nuo 17.00 val. tikrino paliktas saugoti transporto priemones bei pažeidimų nepastebėjo. Atkreipė dėmesį, kad paskirta nuobauda neatitiko proporcingumo principo, kadangi buvo paskirta pati griežčiausia nuobauda, o jis charakterizuojamas teigiamai.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Algirdo MPB štabo S4 skyriaus viršininkas kpt. T. B. atliko tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veikos ir tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. TT-22 nustatė, jog iš technikos parko darbuotojų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas tarnybine transporto priemone, t. y. Sunkvežimiu apie 6.50 val. dideliu greičiu ir neįjungtomis šviesomis išvažiavo iš Algirdo MPB teritorijos. Pažymėjo, kad tuo metu budėtoja fiziškai neturėjo galimybių sustabdyti išvažiuojančio pareiškėjo su sunkvežimiu, o pareiškėjas leidimo išvykti su tarnybiniu sunkvežimiu neturėjo. Taip pat pareiškėjas su tarnybine transporto priemone išvyko be kelionės / išdirbio lapo, o tai vertintina kaip pareigų neatlikimas. Pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo teisės patekti į garažą Nr. 28.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo 2017 m. gruodžio 20 d. pranešime nurodyta, jog jo asmeninis automobilis užgeso kelkraštyje, o tarnybine transporto priemone pasinaudojo užvesti savo asmeninį automobilį, kurį grąžino ir iš karto pastatė technikos parke, tačiau jis neturėjo teisės patekti į transporto saugyklą Nr. 28, paimti sunkvežimį ir išvykti savo asmeniniais tikslais. Be to, pareiškėjo pažeidimas padarytas paskelbus aukštesnį, t. y. BRAVO B 1, nei įprastinį budrumo lygį, todėl tai laikytina kaip sunkinanti aplinkybė. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo nustatyta lengvinanti aplinkybė, t. y. pareiškėjas gailisi.

9. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras neturi diskrecijos teisės spręsti dėl kitos nuobaudos pareiškėjui paskyrimo, kadangi Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto (toliau – ir KDS) 66 straipsnyje įtvirtinta vienintelė sankcija, t. y. kario atleidimas iš tarnybos. Pareiškėjo padarytą drausmės pažeidimą vertinti ne kaip šiurkštų nėra pagrindo.

10. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.11. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad pareiškėjas, būdamas profesionaliu kariu, karo tarnybą vykdė nuo

2017 m. birželio 1 d. eidamas Algirdo MPB Tiesioginės paramos kuopos Tiekimo ir transportavimo būrio I transportavimo skyriaus Specialiosios technikos vairuotojo pareigas ir turi apie 5 metus karinio transporto vairuotojo stažo. Paaiškino, kad norint eksploatuoti transporto priemonę, ją reikia įtraukti į trumpalaikės eksploatacijos planą bei būtina išsirašyti transporto priemonės ir įrenginių kelionės / išdirbio lapą, tačiau Sunkvežimis į planą įtrauktas nebuvo. Pažymėjo, kad tarnybines transporto priemones draudžiama naudoti, jeigu tai nesusiję su tarnybos užduočių atlikimu. Paaiškino, kad pareiškėjas, tarnaudamas vairuotojo pareigose, transporto priemonių taisykles žinojo ir sąmoningai pasiėmė Sunkvežimį bei išvyko iš Algirdo MPB teritorijos. Pareiškėjo minimos aplinkybės, jog buvo išleistas iš Algirdo MPB teritorijos, nėra pagrįstos jokiais įrodymais, priešingai, atsižvelgus į technikos parko darbuotojų paaiškinimus, pats pareiškėjas išvažiavo iš Algirdo MPB teritorijos, o darbuotojai neturėjo galimybės jį sustabdyti.

12. Trečiasis suinteresuotasis asmuo paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatytas 70 l kuro trūkumas, todėl kilus įtarimams dėl vagystės pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų. Pažymėjo, kad net ir nesant įtarimo dėl vagystės, Algirdo MPB vadas turi teisę nušalinti nuo tarnybos. Nurodė, kad paskelbus aukštesnį budrumo lygį, nėra sustiprinamas įvažiuojančių ir išvažiuojančių transporto priemonių patikrinimas, kadangi yra sustiprinamas tik lankytojų patekimas į karinę teritoriją. Atkreipė dėmesį, kad KDS 66 straipsnyje nėra nurodyta kitų drausminių nuobaudų profesinės karo tarnybos kariui, tik atleidimas iš tarnybos, kadangi pats šiurkštus drausmės pažeidimas savaime yra laikomas sunkiu ir jo padarymas sukelia esminę žalą krašto apsaugos sistemai. Pareiškėjo veika buvo tęstinė, vientisa ir nenutrūkstama, įvykdyta turint tikslą ir neturint leidimo, pažeidžiant nustatytas procedūras bei naudojant Lietuvos kariuomenei priklausantį turtą, patenkinti asmeninį interesą. Pažymėjo, kad pareiškėjo veikoje pagrįstai buvo nustatyti drausmės pažeidimo požymiai, kurie tinkamai kvalifikuoti ir skirta proporcinga sankcija.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. P-825 „Dėl drausminės nuobaudos gr. A. K. skyrimo, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 31 d. Profesinės karo tarnybos sutarties Nr. TS-31 pagrindu pareiškėjas buvo priimtas į profesinę karo tarnybą iki 2020 m. kovo 31 d. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2017 m. gegužės 31 d. įsakymu „Dėl Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių skyrimo į pareigas“ Nr. P-158 pareiškėjas buvo paskirtas specialiosios technikos vairuotoju. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2017 m. gruodžio 22 d. įsakymu „Dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo“ Nr. P-391 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono Štabo S4 skyriaus viršininkui kpt. T. B. buvo įsakyta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl A. K. veikos. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2017 m. gruodžio 22 d. įsakymu „Dėl gr. A. K. nušalinimo nuo pareigų ir perkėlimo į rezervą“ Nr. P-392 pareiškėjas buvo nušalintas nuo Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono Tiesioginės paramos kuopos Tiekimo ir transportavimo būrio I transportavimo skyriaus specialiosios technikos vairuotojo pareigų nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki sprendimo pagal tarnybinio patikrinimo išvadą priėmimo dienos, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Taip pat pareiškėją nuo 2017 m. gruodžio 22 d. perkėlė į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabo S4 skyriaus viršininko kpt. T. B. 2018 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje „Dėl netinkamo pareigų vykdymo ir galimo kuro grobstymo“ Nr. TT-22 nurodyta, kad vadovaujantis Algirdo MPB vado 2017 m. gruodžio 19 d. patvirtintu planu konspektu Nr. 7VL-184 „Algirdo bataliono padalinių karių surinkimo ir perdislokavimo pratybų planas“, Ruklos kariniame miestelyje vyko karių iškvietimo schemos ir surinkimo į nuolatinę dislokacijos vietą pratybos. Iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų įvykio dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas tarnybine transporto priemone – Sunkvežimiu, apie 6.50 val. dideliu greičiu ir neįjungtomis šviesomis išvažiavo iš Algirdo MPB teritorijos. Informavus apie galbūt įvykdytą vagystę, transporto priemonė grįžo į technikos parką. Pagal tyrimo dalyvių ir įvykio liudininkų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes ir tarnybinio tyrimo metu surinktus faktus, padaryta išvada, kad pareiškėjas, neturėdamas teisės patekti, įėjo į transporto saugyklą Nr. 28 ir paimdamas transporto priemonę „Mercedes Benz Unimog“, kuri buvo neįtraukta į trumpalaikės eksploatacijos planą, ir išvykdamas su ja iš Algirdo MPB teritorijos, naudodamas tarnybinę transporto priemonę asmeniniais tikslais pažeidė KDS 66 straipsnį. Pareiškėją charakterizavo teigiamai, tačiau, atsižvelgus į nustatytus faktus, siūlė medžiagą perduoti Karo policijai dėl dingusio 70 litrų dyzelinio kuro ir siūlė už drausmės pažeidimą, nustatytą KDS 66 straipsnyje, tarnybinio patikrinimo išvadas ir medžiagos patvirtintas kopijas perduoti krašto apsaugos ministrui dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo su pareiškėju pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Įsakymu pareiškėjui skyrė drausminę nuobaudą, t. y. atleidimą iš tarnybos už šiurkštų karių drausmės pažeidimą, numatytą Kariuomenės drausmės statuto 66 straipsnyje, bei kario pareigų neatlikimą.

16. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ) ir Kariuomenės drausmės statutas. Teismas nesutiko su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl atlikto tyrimo neobjektyvumo ir šališkumo, kadangi jis nepateikė įrodymų šiems teiginiams pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija padaryto pažeidimo, už kurį jam buvo paskirta drausminė nuobauda, tačiau apeliuoja į žmogiškąjį faktorių, nurodydamas, jog tarnybinę transporto priemonę panaudojo asmeninių poreikių tenkinimui dėl pagalbos savo sutuoktinei būtinybės.

17. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi KASOKTĮ 38 straipsniu, 38 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 36 straipsnio 7 dalimi, 26 straipsnio 4 dalimi, KDS 2 straipsniu, 38 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu.

18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-700 „Dėl Krašto apsaugos sistemos transporto priemonių ir įrenginių eksploatavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintomis eksploatavimo taisyklėmis ir Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu „Dėl Algirdo

bataliono standartinių veiklos procedūrų tvirtinimo“ Nr. V-281 IX dalies 49 punktu nustatyta, kad, norint eksploatuoti transporto priemonę, ją reikia įtraukti į trumpalaikės eksploatacijos planą (kurį tvirtina Krašto apsaugos sistemos institucijos vadovas), vadovaujantis planu išsirašyti transporto priemonių ir įrenginių kelionės/išdirbio lapą. Iš į bylą pateikto Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono 2017 m. gruodžio 20 d. Transporto priemonių ir įrenginių trumpalaikės eksploatacijos plano nustatyta, kad transporto priemonė MBU nebuvo įtraukta į trumpalaikės eksploatacijos planą ir pareiškėjui nebuvo priskirtas sunkvežimio eksploatavimas 2017 m. gruodžio 20 d. Tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas išvyko su tarnybine transporto priemone be kelionės/išdirbio lapo, kas prieštarauja nurodytiems transporto priemonių eksploatavimą reglamentuojantiems norminiams aktams, o tai vertintina pareigų neatlikimu. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu „Dėl Algirdo bataliono standartinių veiklos procedūrų tvirtinimo“ Nr. V-281 Standartinės veiklos procedūrų skyriaus „Technikos parko budėtojo instrukcija“ 5.7 punktas nustato, kad technikos parko budėtojas privalo kiekvieną kartą asmeniškai leisti išvykti transporto priemonei iš technikos parko. Pareiškėjas tokio leidimo neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti tarnybinio patikrinimo metu surinktų įvykio dalyvių J. M., Algirdo MPB technikos parko budėtojos, R. K., Algirdo MPB technikos parko patrulės, A. B., Algirdo MPB technikos parko budinčio vilkiko vairuotojo paaiškinimai. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam buvo leista paimti transporto priemonę, tačiau šiems savo argumentams pagrįsti į bylą jokių įrodymų nepateikė. Aplinkybė, kad Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2018 m. vasario 9 d. įsakymu „Tiesioginės paramos kuopos transporto priemonių ir įrenginių priskyrimo vairuotojų/ operatorių sąrašas“ Nr. T-46 pareiškėjas buvo įtrauktas į transporto priemonės MBU vairuotojų sąrašą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šią transporto priemonę pareiškėjas galėjo naudoti nesilaikant norminių aktų reikalavimų. Pareiškėjas savo paaiškinime dėl Sunkvežimio panaudojimo ne tarnybos reikalais pripažino, kad Sunkvežimį paėmė iš garažo, kurio rakto neturėjo, tačiau pakėlus kelias duris vienos iš jų atsidarė, kelionės lapo nebuvo ir mašina nebuvo planuota. Kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ne savavališkai panaudojo transporto priemonę, į bylą nepateikta. Tai, kad tam tikri sistemos netobulumai galbūt palengvino pareiškėjui panaudoti kariuomenei priklausančią techniką asmeninių tikslų patenkinimui, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui negalėjo būti taikoma drausminė priemonė bei, kad ji turėjo būti švelninama. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos kariuomenės vado 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. V-775 „Dėl Lietuvos kariuomenės patikėjimo teisę valdomų transporto priemonių ir įrenginių eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 15 punkte nustatyta, kad taikos metu draudžiama naudoti transporto priemones ir įrenginius jei tai nesusiję su tarnybos užduočių atlikimu bei neturintiems tvarkingai užpildytų dokumentų. Į bylą pateiktas Algirdo bataliono sandėlių, transporto ir materialinių vertybių saugyklų bei asmenų, kuriems leista atidaryti šiuos objektus sąrašas 8VL-117, iš kurio nustatyta, kad pareiškėjas neturėjo teisės patekti į transporto priemonių saugyklas, įskaitant ir pastate Nr. 28. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas neturėdamas teisės pateko į transporto saugyklą Nr. 28 ir savavališkai paėmė transporto priemonę MBU bei išvyko su ja iš bataliono teritorijos asmeniniais tikslais. Šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalyje nustatytą draudimą – naudoti tarnybos turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais. Tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė nurodytų tarnybos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nesilaikydamas Algirdo MPB vado nustatytų reikalavimų neatliko savo, kaip kario, pareigų, dėl to vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu profesinės karo tarnybos sutartis pagrįstai nutraukta ir už pareigų neatlikimą.

19. Teismas nurodė, kad KDS 42 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog atsakomybę už drausmės pažeidimus sunkinančios aplinkybės yra drausmės pažeidimas padarytas paskelbus aukštesnes kovinės parengties pakopas. Nors pareiškėjas ginčija aplinkybę dėl budrumo lygio paskelbimo, tačiau į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įvykio metu, vadovaujantis Algirdo bataliono vado 2017 m. gruodžio 19 d. patvirtintu planu konspektu Nr. 7VL-184 „Algirdo bataliono padalinių karių surinkimo ir perdislokavimo pratybų planu“ batalione vyko pratybos, kurių metu buvo paskelbtas budrumo lygis BRAVO B 1. Tarnybinio patikrinimo metu konstatavus, kad pareiškėjas pažeidė KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalies nuostatas, nustačius, kad pareiškėjas padarė šiurkštų drausmės pažeidimą, numatytą KDS 66 straipsnyje, kuris numato vienintelę drausminę nuobaudą profesinės karo tarnybos kariui – atleidimą iš tarnybos, pareiškėjui ir buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

20. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą tarnybinio patikrinimo medžiagą, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo padarytos veikos buvo atliktas KDS nustatyta tvarka, procedūriniai pažeidimai atliekant tarnybinį patikrinimą nėra nustatyti. Ginčo atveju pareiškėjo pasišalinimas iš tarnybos vietos tarnybiniu transportu dėl asmeninių priežasčių, neturint teisės aktuose nurodyto leidimo (kelionės/išdirbio lapo), naudojant tarnybos laiką, turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais, padarė žalą nustatytai karo tarnybos tvarkai, kadangi pareiškėjas iš esmės pažeidė nustatytą tarnybos tvarką, tai padarė ne tarnybos tikslais panaudojant tarnybos turtą. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad atleidimas iš tarnybos yra neproporcinga padarytam pažeidimui sankcija. Teismas pažymėjo, kad KDS 66 straipsnyje įtvirtinta vienintelė sankcija profesinės karo tarnybos kariui – profesinės karo tarnybos kario atleidimas iš tarnybos. KDS 10 straipsnis apibrėžia būtinojo reikalingumo aplinkybes, kada karys neatsako už padarytus veiksmus. Teismas nurodė, kad ginčo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas pažeidimą padarė esant būtinajam reikalingumui, kas sąlygotų jo atleidimą nuo drausminės atsakomybės. Teismas, vertindamas pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos aplinkybes bei jos griežtumą, įvertino tai, kad profesinė karo tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, pagrįsta specialia ištikimybe valstybei. Kariuomenės organizavimas, atsižvelgiant į jos paskirtį bei funkcijas, yra pagrįstas griežtos drausmės principais, siekiant palaikyti kariuomenėje nustatytą tvarką, kad ji garantuotų tinkamą kariuomenės mokymą bei parengtį bei įgyvendinti jai paskirtus uždavinius. Karys turi sąžiningai ir tinkamai vykdyti tarnybos pareigas bei vadų (karinių viršininkų) įsakymus, laikytis įstatymų ir statutų, neviršyti įstatymų jam suteiktų teisių, saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis.

21. Teismas nustatė, kad Įsakymas pasirašytas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-199 „Dėl įgaliojimų viceministrams suteikimo“ įgalioto viceministro V. U.. Įvertinęs teisės aktų normas reguliuojančias ginčo teisinius santykius ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad priimant sprendimą atleisti pareiškėją iš profesinės karo tarnybos buvo išlaikytos visos tiek KDS, tiek KASOKTĮ nustatytos procedūros, taikomos pareiškėjo atveju, todėl skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

22. Teismas, pripažinęs ginčo Įsakymą teisėtu ir pagrįstu, nurodė, kad nėra pagrindo grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą bei priteisti jam tarnybinį atlyginimą ir kitas išmokas už visą priverstinį nebuvimą tarnyboje laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad kiti pareiškėjo argumentai nėra teisiškai pagrįsti, todėl atmetė juos.

III.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Teismas nepagrįstai priėjo išvados, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo padaryta jokių procedūrinių pažeidimų, taip pat teismas netinkamai kvalifikavo drausmės pažeidimą, nepagrįstai netaikė būtinąjį reikalingumą reglamentuojančių teisės normų, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui taikyta drausminė atsakomybė atitiko proporcingumo principą ir negalėjo būti švelninama. Pareiškėjas sutinka, kad padarė drausmės pažeidimą, tačiau nesutinka su jo kvalifikavimu, su teismo atliktu teisės normų minėtoje situacijoje taikymu ir aiškinimu.

23.2. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabo S4 skyriaus viršininkas kpt. T. B. parengė 2018 m. sausio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-3 „Dėl netinkamo pareigų vykdymo ir galimo kuro grobstymo“ (toliau – ir Išvada Nr. 1). Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas 2018 m. vasario 27 d. parengė Lietuvos kariuomenės vadui tarnybinį pranešimą dėl drausminės atsakomybės taikymo gr. A. K., kuriame nurodė Išvados Nr. 1 trūkumus. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas 2018 m. kovo 7 d. priėmė įsakymą Nr. P-69 „Dėl tarnybinio patikrinimo išvados papildymo“, kuriuo įsakė Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabo S4 skyriaus viršininkui kpt. T. B. papildyti Išvadą Nr. 1, atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vado 2018 m. vasario 27 d. tarnybinį pranešimą „Dėl drausminės atsakomybės taikymo gr. A. K.“. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabo S4 skyriaus viršininkas kpt. T. B. parengė 2018 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-22 „Dėl netinkamo pareigų vykdymo ir galimo kuro

grobstymo“ (toliau – ir Išvada Nr. 2). Vadovaujantis KDS 28 straipsnio 1, 3 dalimis, Išvada Nr. 1 turėjo būti papildyta per vieną mėnesį, t. y. iki 2018 m. balandžio 7 d. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad priešpaskutinę šio termino dieną tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas kreipėsi į Algirdo MPB vadą, prašydamas šį terminą pratęsti 2018 m. balandžio 6 d. prašyme nurodytais motyvais. Pastarasis prašymas buvo patenkintas ir terminas pratęstas iki 2018 m. gegužės 6 d. Į administracinę bylą buvo pateikti tik užduoties duomenys, bet ne įsakymas ar kitas vado pasirašytas dokumentas, kuriuo toks terminas pratęstas. Pareiškėjo nuomone, tarnybinio patikrinimo terminas negalėjo būti pratęstas, nes neegzistavo KDS 28 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos: pats atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek administracinės bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo padarytas pažeidimas buvo vienas, nors ir tęstinio pobūdžio, vadinasi, pareiškėjo atžvilgiu atliekamas tarnybinis patikrinimas buvo patikrinimas dėl vieno drausmės pažeidimo; pareiškėjo padarytas pažeidimas nebuvo padarytas grupės karių; tarnybinio patikrinimo pratęsimo laikotarpiu nebuvo būtina gauti informacijos iš kitų institucijų, specialistų, taip pat nebuvo būtina gauti eksperto išvados. Algirdo MPB štabo S4 skyriaus viršininkas kpt. T. B. 2018 m. balandžio 6 d. prašyme nurodė, kad reikia papildomai apklausti liudininkus, ištirti visas galbūt neįtrauktas faktines aplinkybes, tačiau matyti, kad 2018 m. balandžio 6 d. prašyme nurodyti motyvai nepatenka į KDS 28 straipsnio 2 dalies formuluotę. Išvados Nr. 1 ir Išvados Nr. 2 analizė leidžia pagrįstai konstatuoti, kad iš esmės Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vado nurodyti Išvados Nr. 1 trūkumai nebuvo pašalinti. Manytina, tai taip pat turėjo įtakos netinkamam pareiškėjo padaryto drausmės pažeidimo kvalifikavimui.

23.3. Pareiškėjo nuomone, teismas sąvoką „naudoti tarnybos turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais“ išėmė iš konteksto. KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalis yra skirta profesinės karo tarnybos kario tarnybos interesų derinimui su kitais potencialiais darbiniais bei turtiniais privačiais interesais, kuriuos karys gali įgyti bendrovėse, įstaigose, organizacijose. Nors teismas konstatavo, kad ginčo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas pažeidimą padarė esant būtinajam reikalingumui, kas sąlygotų jo atleidimą nuo drausminės atsakomybės, su tokia išvada pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjo sutuoktinė yra policijos pareigūnė. Jai pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos karių etikos kodekso nuostatomis, padėjo ne tik kaip fiziniam asmeniui, bet ir kaip policijos pareigūnei. Pareiškėjas, atidarydamas saugyklą ir paimdamas Sunkvežimį, nesiekė jokių asmeninių tikslų, nesiekė pasipelnyti, pasinaudoti tarnybine padėtimi, nesiekė eikvoti tarnybos turtą ir laiką tikėdamasis gauti sau naudos ar pelno. Vienintelis jo tikslas buvo – niekam netrukdant padėti savo sutuoktinei – policijos pareigūnei nesušalti ir kaip įmanoma greičiau bei saugiau pasiekti savo darbo vietą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Sunkvežimis nebuvo įtrauktas į eksploatacijos planą ir niekam jo paėmimas nesutrukdė, nes tą dieną ši transporto priemonė nebuvo suplanuota važiuoti. Dėl išdėstytų motyvų teismas nepagrįstai priėjo išvados, jog pareiškėjas pažeidė KDS 66 straipsnį, taip pat teismas nepagrįstai atsisakė taikyti KDS 10 straipsnį bei nurodytas Lietuvos karių etikos kodekso nuostatas.

23.4. KDS 42 straipsnio 1 dalis numato, kokios yra atsakomybę už drausmės pažeidimus sunkinančios aplinkybės. Pareiškėjas ginčija aplinkybę dėl budrumo lygio paskelbimo. 2017 m. gruodžio 19 d. Algirdo bataliono vadas patvirtino „Algirdo bataliono padalinių karių surinkimo ir perdislokavimo pratybų planą“, kuris buvo užregistruotas 2017 m. gruodžio 22 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjas padarė drausmės pažeidimą, už kurį buvo atleistas iš profesinės karo tarnybos. 2017 m. gruodžio 20 d. nebuvo nei vaizdinės medžiagos, informuojančios apie paskelbtą budrumo lygį BRAVO B 1, nei telefoninių skambučių. Tai aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuota Krašto apsaugos sistemos budrumo lygių apraše (1 priedas), patvirtintame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2006 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. V-553. Pareiškėjas apie įvestą budrumo lygį nebuvo informuotas.

23.5. Teismo padaryta išvada dėl galimos vienintelės sankcijos bei poreikio įvertinti proporcingumą nebuvimo prieštarauja analogiškose administracinėse bylose formuojamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad toks reguliavimas, kuriuo nėra numatyta galimybės teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad vienos rūšies sankcija ūkio subjektui už įstatyme nurodytus pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų. Tačiau netaikyti tokios sankcijos, jeigu ji nustatyta įstatyme, leistina tik tokiu atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga

(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A248-1707/2008). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teismas turėjo nustatyti, ar iš tikro buvo padarytas šiurkštus drausmės pažeidimas, nulėmęs profesinės karo tarnybos kario atleidimą iš tarnybos, taip pat turėjo įvertinti, ar pareiškėjo atleidimas iš tarnybos buvo proporcinga poveikio priemonė padarytai teisei priešingai veikai, jei tokia buvo padaryta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2867-556/2018).

23.6. Teismas neišreikalavo bei nepasiūlė pateikti pareiškėjui įrodymų, susijusių su jo skunde išdėstytomis aplinkybėmis (drausmės pažeidimo metu buvusia oro temperatūra, sutuoktinės užimamomis pareigomis). Pareiškėjas kartu su šiuo apeliaciniu skundu teikia papildomus rašytinius įrodymus ir prašo apeliacinės instancijos teismo juos priimti bei pridėti prie administracinės bylos medžiagos: 2019 m. vasario 7 d. pažymą apie 2017 m. gruodžio 20 d. hidrometeorologines sąlygas, iš kurios matyti, kad 2017 m. gruodžio 20 d. buvo žema oro temperatūra, 2017 m. gruodžio mėnesio tabelį, iš kurio matyti, 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjo sutuoktinės darbo valandos buvo nuo 8:00 val. iki 17:00 val., Jonavos rajono policijos komisariato darbuotojų sąrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjo sutuoktinė N. K. yra šios institucijos vyriausioji tyrėja, įgaliojimus, išduotus pareiškėjo sutuoktinei N. K., iš kurių matyti jai skirtų pavedimų pobūdis.

24. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir pritaikė materialiosios bei procesinės teisės normas, nustatė tinkamai bylos nagrinėjimo ribas ir atskleidė bylos esmę, todėl padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsakovas nesutinka, kad veika yra kvalifikuota netinkamai. Pareiškėjas nenurodė priežasčių dėl ko paskirta sankcija yra per griežta, išskyrus tai, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo padarytą drausmės pažeidimą vertinti ne kaip šiurkštų ar tuo labiau mažareikšmiu nėra pagrindo. Šiuo atveju pasišalinimas iš tarnybos vietos tarnybiniu transportu dėl asmeninių priežasčių, neturint teisės aktuose nurodyto leidimo (kelionės/išdirbio lapo), naudojant tarnybos laiką, turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais, padarė reikšmingą žalą nustatytai karo tarnybos tvarkai, kadangi tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodomi kelių teisės aktų normos pažeidimai. Nagrinėjamu atveju buvo iš esmės pažeista nustatyta tarnybos tvarka ir tai padaryta ne tarnybos tikslais panaudojant tarnybos turtą. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, nebuvo gresiančio pavojaus nei pareiškėjui, nei jo sutuoktinei kelyje sugedus jų automobiliui, dėl ko reikėjo pareiškėjui padaryti teisės pažeidimus. Teismas tinkamai konstatavo, kad šio ginčo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas pažeidimą padarė esant būtinajam reikalingumui, kas sąlygotų jo atleidimą nuo drausminės atsakomybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė naujus argumentus ir įrodymus dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų (terminų) nesilaikymo, veikos kvalifikavimo (t. y., kad sąvoka „naudoti turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais“), naujus įrodymus (pažymą apie hidrometereologines sąlygas, Jonavos rajono policijos komisariato darbuotojų sąrašą ir kt.), kuriuos, atsakovo vertinimu, pareiškėjas galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl bylą nagrinėjant apeliacine tvarka tokie argumentai turi būti atmesti, o įrodymai nepridėti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė daug tų pačių motyvų kaip skunde, todėl jie atmestini pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.

26. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad tarnybinis patikrinimas buvo kompleksinis, reikėjo tiksliai įvertinti drausmės pažeidimų požymius, kurie leistų kvalifikuoti kiekvieną epizodą, nustatyti kokius drausmės pažeidimus pareiškėjas padarė, tuo pačiu išsiaiškinti trūkstamo dyzelinio kuro dingimo aplinkybes, dėl ko tarnybinį patikrinimą atliekantis karininkas ir prašė pratęsti tarnybinio tyrimo terminą, kad galėtų išsamiai ir visapusiškai ištirti visas aplinkybes. Tarnybinį patikrinimą atlikęs karininkas nuosekliai motyvavo, kodėl pareiškėjo padarytą neteisėtą veiką kvalifikavo kaip šiurkštų drausmės pažeidimą. Tarnybinis patikrinimas atliktas ir skundžiamas Įsakymas priimtas laikantis tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos ir terminų, patikrinimą atliko ir

nuobaudą paskyrė tam įgalioti pareigūnai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriuos patvirtina įrodymai, surinkti tarnybinio patikrinimo metu. Pareiškėjo padarytas drausmės pažeidimas, atsižvelgiant į visas padaryto drausmės pažeidimo aplinkybes, jo pobūdį, pasekmes, yra iš esmės pažeidžiantis krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos pagrindinius principus, kuriais grindžiama krašto apsaugos sistemos veikla, bei padaroma esminė žala krašto apsaugos sistemai (karo tarnybos santykiams, karo tarnybos tvarkai, nesilaikyta karo tarnybai taikomų apribojimų), todėl pareiškėjui paskirta atsakomybės priemonė yra adekvati ir proporcinga jo padarytam drausmės pažeidimui. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, atsižvelgiant į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai surinktų įrodymų teisingam sprendimui priimti apie pareiškėjo padarytą drausmės pažeidimą, kad pareiškėjas galėjo teikti visus turimus įrodymus pirmoje instancijoje ir visi pateikti įrodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, naujų pateiktų duomenų, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, vertinti apeliacinio proceso stadijoje nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. P-825 „Dėl drausminės nuobaudos gr. A. K. skyrimo, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ teisėtumo ir pagrįstumo, tarnybinio atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (grąžinti į tarnybą).

29. Skundžiamas Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, atsižvelgiant į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado patvirtintą 2018 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. TT-22 „Dėl netinkamo pareigų vykdymo ir galimo kuro grobstymo“.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka, kad padarė drausmės pažeidimą, tačiau nesutinka su jo kvalifikavimu, su teismo atliktu teisės normų minėtoje situacijoje taikymu ir aiškinimu.

32. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono štabo S4 skyriaus viršininko kpt. T. B. 2018 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje „Dėl netinkamo pareigų vykdymo ir galimo kuro grobstymo“ Nr. TT-22, kuri yra ginčijamo Įsakymo faktinis priėmimo pagrindas, nurodyta, kad vadovaujantis Algirdo MPB vado 2017 m. gruodžio 19 d. patvirtintu planu konspektu Nr. 7VL-184 „Algirdo bataliono padalinių karių surinkimo ir perdislokavimo pratybų planas“, Ruklos kariniame miestelyje vyko karių iškvietimo schemos ir surinkimo į nuolatinę dislokacijos vietą pratybos. Iš tarnybinio patikrinimo metu surinktų įvykio dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 20 d. pareiškėjas tarnybine transporto priemone – Mercedes Benz Unimog, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apie 6.50 val., dideliu greičiu ir neįjungtomis šviesomis išvažiavo iš Algirdo MPB teritorijos. Pagal tyrimo dalyvių ir įvykio liudininkų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes ir tarnybinio tyrimo metu surinktus faktus, padaryta išvada, kad pareiškėjas, neturėdamas teisės patekti, įėjo į transporto saugyklą Nr. 28 ir paimdamas transporto priemonę „Mercedes Benz Unimog“, kuri buvo neįtraukta į trumpalaikės eksploatacijos planą, ir išvykdamas su ja iš Algirdo MPB teritorijos, naudodamas tarnybinę transporto priemonę asmeniniais tikslais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 36 straipsnio 7 dalį, pažeidė KDS 66 straipsnį (Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytų karių tarnybai taikomų apribojimų pažeidimas), o pats drausmės pažeidimas buvo padarytas paskelbus aukštesnį

nei įprastinis budrumo lygį (buvo paskelbtas budrumo lygis BRAVO B 1). Atsižvelgus į nustatytus faktus, siūlyta už drausmės pažeidimą, nustatytą KDS 66 straipsnyje, tarnybinio patikrinimo išvadas ir medžiagos patvirtintas kopijas perduoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrui dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo su pareiškėju pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

33. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Įsakymu pareiškėjui skyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – už šiurkštų karių drausmės pažeidimą, numatytą Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 straipsnyje, atleido pareiškėją iš Lietuvos kariuomenės Algirdo MPB Tiesioginės paramos kuopos Tiekimo ir transportavimo būrio II transportavimo skyriaus specialiosios technikos vairuotojo pareigų, nutraukė profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir išleido jį į profesinės karo tarnybos atsargą.

34. Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 straipsnyje, kuris įrašytas KDS II dalies „Drausmės pažeidimai“ I skyriuje „Šiurkštūs drausmės pažeidimai“, įtvirtinta, kad už Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytų karių tarnybai taikomų apribojimų pažeidimą privalomosios karo tarnybos kariui skiriamos papildomos tarnybos užduotys arba uždraudžiama išeiti iš tarnybos vietos, arba pažeminamas kario laipsnis; profesinės karo tarnybos karys už tokią veiką atleidžiamas iš tarnybos; kariūnas už tokią veiką pašalinamas iš karo mokymo įstaigos. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai karys drausmės statuto numatytais atvejais pažeidė tarnybos drausmę ar neatliko savo pareigų. KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalis nustato, kad profesinės karo tarnybos kariai negali naudoti tarnybos laiką, turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais.

35. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas iš esmės neginčija padaryto drausmės pažeidimo, už kurį jam buvo paskirta drausminė nuobauda, tačiau nurodo, kad tarnybinę transporto priemonę – Mercedes Benz Unimog, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojo asmeninių poreikių tenkinimui dėl pagalbos savo sutuoktinei būtinybės.

36. Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo „Dėl Algirdo bataliono standartinių veiklos procedūrų tvirtinimo“ Nr. V-281 Standartinės veiklos procedūrų skyriaus „Technikos parko budėtojo instrukcija“ 5.7 punktas nustato, kad technikos parko budėtojas privalo kiekvieną kartą asmeniškai leisti išvykti transporto priemonei iš technikos parko. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2011 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-700 patvirtintu Krašto apsaugos sistemos transporto priemonių ir įrenginių eksploatavimo tvarkos aprašu ir Lietuvos kariuomenės Mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vado 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu „Dėl Algirdo bataliono standartinių veiklos procedūrų tvirtinimo“ Nr. V-281 taip pat nustatyta, kad, norint eksploatuoti transporto priemonę, ją reikia įtraukti į trumpalaikės eksploatacijos planą, vadovaujantis planu išsirašyti transporto priemonių ir įrenginių kelionės/išdirbio lapą. Lietuvos kariuomenės vado 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. V-775 „Dėl Lietuvos kariuomenės patikėjimo teisę valdomų transporto priemonių ir įrenginių eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 15 punkte nustatyta, kad taikos metu draudžiama naudoti transporto priemones ir įrenginius jei tai nesusiję su tarnybos užduočių atlikimu bei neturintiems tvarkingai užpildytų dokumentų.

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas leidimo išvykti su tarnybiniu sunkvežimiu neturėjo (šią aplinkybę patvirtina tyrimo dalyvių ir įvykio liudininkų paaiškinimai), taip pat pareiškėjas su tarnybine transporto priemone išvyko be kelionės / išdirbio lapo. Iš į bylą pateikto Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono 2017 m. gruodžio 20 d. Transporto priemonių ir įrenginių trumpalaikės eksploatacijos plano nustatyta, kad transporto priemonė MBU nebuvo įtraukta į trumpalaikės eksploatacijos planą ir pareiškėjui nebuvo priskirtas sunkvežimio eksploatavimas 2017 m. gruodžio 20 d. Į bylą pateiktas Algirdo bataliono sandėlių, transporto ir materialinių vertybių saugyklų bei asmenų, kuriems leista atidaryti šiuos objektus sąrašas 8VL-117, iš kurio nustatyta, kad pareiškėjas neturėjo teisės patekti į transporto priemonių saugyklas, įskaitant ir saugyklą Nr. 28. Be to, įvykio metu, vadovaujantis Algirdo bataliono vado 2017 m. gruodžio 19 d. patvirtintu planu konspektu Nr. 7VL-184 „Algirdo bataliono padalinių karių surinkimo ir perdislokavimo pratybų planu“ batalione vyko pratybos, kurių metu buvo paskelbtas budrumo lygis BRAVO B1. Apeliantas nurodo neteisingą datą dėl budrumo lygio nustatymo ir jo paskelbimo – 2018 m. sausio 22 d. (ne

2018 m sausio 19 d.), t. y. vėlesnę, nei jis padarė pažeidimą (2018 m. sausio 22 d.). Kartu pažymėtina, kad budrumo lygio buvimas ar nebuvimas neeliminuoja apelianto padaryto pažeidimo.

38. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalį, kuri draudžia kariams „naudoti tarnybos turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais“.

39. Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, jog pareiškėjas neturėdamas teisės pateko į transporto saugyklą Nr. 28 ir savavališkai paėmė transporto priemonę Mercedes Benz Unimog, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei išvyko su ja iš Algirdo MPB teritorijos asmeniniais tikslais, konstatuotina, jog 2018 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas, pažeisdamas KASOKTĮ 36 straipsnio 7 dalyje nustatytą draudimą naudoti tarnybos turtą ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslais, pažeidė Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 straipsnį, todėl ginčijamas Įsakymas (su jame nurodytomis iš nustatytų faktinių aplinkybių kylančiomis teisinėmis pasekmėmis) yra teisėtas ir pagrįstas.

40. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nesilaikydamas Algirdo MPB vado nustatytų reikalavimų neatliko savo, kaip kario pareigų, dėl to vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta ir už pareigų neatlikimą.

41. Apelianto teiginys, kad terminas tarnybiniam patikrinimui atlikti buvo pratęstas nepagrįstai, nes toks pratęsimas pagal KDS būtų galimas, esant dviem pažeidimams, ko nagrinėjamu atveju nebuvo, atmestinas. Iš bylos medžiagos, tiek iš 2018 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. TT-22 „Dėl netinkamo pareigų vykdymo ir galimo kuro grobstymo“ „ (II t., b. l. 12, 15–16), tiek iš 2018 m. sausio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr.TT-3 „Dėl netinkamo pareigų vykdymo ir galimo kuro grobstymo“ (II t., b. l. 24–27), aiškiai matyti, kad buvo tiriami du pažeidimai. Todėl nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo terminas pagal Kariuomenės drausmės statuto 28 straipsnio 2 dalį, priešingai, nei nurodo apeliantas, galėjo būti pratęstas. KDS 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinio patikrinimo dėl kelių drausmės pažeidimų arba kai drausmės pažeidimas yra padarytas grupės karių, taip pat kai būtina gauti iš kitų institucijų ar specialistų patikrinimui atlikti reikalingą informaciją ir ekspertų išvadas terminą, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje, vadas (viršininkas) ar krašto apsaugos generalinis inspektorius gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip mėnesiui. Tai, kad baigus tyrimą apeliantas buvo baustas tik už vieną padarytą drausmės pažeidimą, neturi reikšmės termino pratęsimo teisėtumui, taip pat nėra jokių prielaidų teigti, kad termino pratęsimas kaip nors neigiamai nagrinėjamu atveju įtakojo tinkamą pareiškėjo padaryto drausmės pažeidimo kvalifikavimą.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos aplinkybes bei jos griežtumą, tai, kad pareiškėjas padarė šiurkštų drausmės pažeidimą, numatytą Lietuvos kariuomenės drausmės statuto 66 straipsnyje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atleidimas iš tarnybos yra neproporcinga padarytam pažeidimui sankcija, nenustačius, kad ginčo atveju pareiškėjas pažeidimą padarė esant būtinajam reikalingumui KDS 10 straipsnio prasme, kas sąlygotų jo atleidimą nuo drausminės atsakomybės.

43. Įvertinęs teisės aktų normas reguliuojančias ginčo teisinius santykius ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad priimant sprendimą atleisti pareiškėją iš profesinės karo tarnybos buvo išlaikytos visos tiek KDS, tiek KASOKTĮ nustatytos procedūros, taikomos pareiškėjo atveju.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujus argumentus dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų (terminų) nesilaikymo ir pateikia naujus įrodymus, susijusių su jo skunde išdėstytomis aplinkybėmis (drausmės pažeidimo metu buvusia oro temperatūra, sutuoktinės užimamomis pareigomis).

45. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria

http://Nr.TT-3/

byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje A-1488-520/2018).

46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

47. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų (terminų) nesilaikymo, taip pat, pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis naujų įrodymų negalėjo pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai prie bylos nepridedami ir teisėjų kolegija jų nevertina.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b58aa8061f311e99676cb74c51fe1f4



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas P. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, Pataisos namai), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupės kamerų tipo patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dėl ko buvo pažeistos Lietuvos Respublikos įstatymų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas pirmajame aukšte esančiose kamerose Nr. 11, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir antrajame aukšte esančiose kamerose Nr. 8, Nr. 1, Nr. 9, Nr. 5, kuriose jam tekdavo tik apie 2 kv. m ploto. Pareiškėjo manymu, baldai, esantys kamerose, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą, neturėtų būti įskaičiuoti į bendrą kameros plotą.

4. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija ir drėgmės lygis, daugumoje kamerų buvo laikomas su dar trimis asmenimis, kamerose trūko oro, lovos stovėjo nestabiliai. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašė atlyginti.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas kartu su pareiškėju, nėra galimybės. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas nenurodė, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui.

7. Atsakovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 1K, Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 15 K bei drausmės patalpoje Nr. 9D. Mano, kad pareiškėjas minėtose kamerose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tariamai per mažo kamerų ploto negalėjo jam sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus PN kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą.

8. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais, prašymais, pareiškimais dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose nesikreipė.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN kamerose Nr. 1K, Nr. 4K, Nr. 11K, Nr. 15 K ir Nr. 9D. Įvertinęs kameroje buvusių miegamųjų vietų skaičių, teismas sprendė, kad net ir išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m laisvo kameros ploto. Akcentavo, kad pareiškėjas negalėjo konkretizuoti, kuriose ir kuriais laikotarpiais kamerose jis buvo laikomas su daugiau asmenų, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nebuvo ventiliacijos ir buvo drėgna, teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas šių pareiškėjo teiginių nepaneigė, tačiau iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas šio nusiskundimo teismui nedetalizavo, nenurodė, kokiu laikotarpiu ir kuriose kamerose, jo manymu, nebuvo ventiliacijos ir buvo drėgna. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Vilniaus PN Ūkio skyriaus pranešimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų į Pataisos namų administraciją nesikreipė, sprendė, kad pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl ventiliacijos ir drėgmės, yra nepagrįsti.

12. Nenustatęs, Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

13. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą ir grąžinti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas skundo argumentus dėl kameros ploto trūkumo, pareiškėjas nurodo, jog dėl laisvos vietos trūkumo negalėjo mankštintis. Pažymi, kad 14,6 kv. m kameroje įrengtos 2 dviaukštės lovos, 3 spintelės, stalas, sanitarinis mazgas. Teigia, kad ir taip mažą plotą reikėjo dalintis su dar 2–3 asmenimis, tokiu būdu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tikrovės neatitinkančiais duomenims, kuriuos pateikė atsakovo atstovas. Pabrėžia, kad Vilniaus PN pateikė duomenis, kurie aktualūs šiam laikotarpiui, t. y. po Vilniaus PN atliktos rekonstrukcijos, kurios metu kamerose įrengtos trys vietos, nors ginčo laikotarpiu buvo keturios.

16. Pareiškėjas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad iki Vilniaus PN atliekant rekonstrukciją (ginčo laikotarpiu) jis buvo kalinamas kamerose dar su trimis asmenimis (iš viso keturi asmenys), tačiau po rekonstrukcijos kameros buvo įrengtos trys vietos, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi šia atsakovo atstovo pateikta informacija. Pareiškėjas pateikia vardus ir pavardes asmenų, kurie ginčo laikotarpiu kartu su juo kamerose atliko bausmę, ir prašo juos apklausti liudytojais.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia analogiškus argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo nurodytų argumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., atlyginimo

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad teisės aktuose įtvirtinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, o atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerose kartu su pareiškėju kalėjusių asmenų skaičių nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjas,

nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teigimu, teismas atsižvelgė į tikrovę neatitinkančius atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie ginčo laikotarpiu kartu su juo kamerose kalinamų asmenų skaičių. Tvirtina, kad iš viso kamerose kalėjo keturi asmenys, dėl ko vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau nurodė, jog Pataisos namų kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, kad daugumoje kamerų jis buvo laikomas dar su trimis asmenimis, o šiuo metu kameros yra rekonstruotos ir nuo 2017 m. gruodžio 20 d. įrengtos trivietės kameros, dėl ko atsakovas yra pateikęs informaciją apie kameras po renovacijos, kuri nesutampa su ankstesne informacija, pripažino kaip nesudarančius pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Taigi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą, prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą, imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o jas nustatyti iš byloje surinktų leistinų įrodymų visumos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-756/2018).

25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir vertindamas pateiktus duomenis, neatsižvelgė į Vilniaus PN pateiktų duomenų ir pareiškėjo paaiškinimų prieštaringumą ir nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kamerose kalėjo kartu su pareiškėju. Atkreiptinas dėmesys, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nėra aišku, kokiais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas atitinkamose kamerose, kas yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir vertinant laikotarpį, kai pareiškėjui galimai nebuvo užtikrinta teisės aktuose įtvirtinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Be to, byloje nėra pateikta Vilniaus PN administracijos nuomonė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog byloje esančius atsakovo atstovo pateiktus prieštaringus duomenis apie įstaigos kamerose (kitose patalpose) esančių vietų skaičių ir jose laikytų asmenų skaičių būtina vertinti pareiškėjo naudai ir remtis jo nurodytais duomenimis apie jam tekusį kameros (kitos kalinimo įstaigos patalpos) plotą (žr., pvz., 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Kita vertus, net ir vertinant

prieštaringus atsakovo atstovo pateiktus duomenis (kai atsakovas pateikia vienokius duomenis apie kameros plotą ir joje laikytų asmenų skaičių, o pareiškėjas kitokius) pareiškėjo naudai, laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tuos prieštaravimus turėtų pašalinti, prašydamas atsakovo (įkalinimo įstaigos) pateikti su tuo susijusius paaiškinimus bei patikslintą informaciją, o tam būtina bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-756/2018). Vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio 2 dalies, 56 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir vertindamas prieštaringus atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas turėtų atsižvelgti į tai, jog jis yra įpareigotas prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, jas nustatyti iš byloje surinktų leistinų įrodymų visumos, o ne remtis tik atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

27. Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir išanalizavusi administracinėje byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti visapusiškai pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas galbūt nepažeidžiant nustatytų kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas nesurinko visų bylai reikšmingų įrodymų, jų neištyrė bei neįvertino, todėl teismo padarytos išvados dėl byloje kilusio ginčo yra grindžiamos nevisapusiškais duomenimis ir negali būti pripažintos objektyviomis (ABTĮ 80 str. 1 d.), o tai sudaro kliūtis ir apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

28. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. A-921-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01890-2017-2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=73895cc061f311e99676cb74c51fe1f4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, Pataisos namai) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 2 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Alytaus PN teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad bendro naudojimo patalpose (virtuvėlėje) knibždėjo nariuotakojų ir buitinių parazitų, o Pataisos namuose atliekama dezinfekcija neefektyvi. Pažymėjo, kad dezinfekuojant virtuvėlę nuteistiesiems nėra pranešama apie darbų atlikimo laiką, todėl kenksmingos medžiagos patenka ant maisto produktų.

3. Pareiškėjo teigimu, nurodytos kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad iki 2016 m. gruodžio 27 d. buvo sudaręs sutartį su V. M. IĮ dėl dezinfekcijos ir deratizacijos darbų Pataisos namuose, o nuo 2016 m. gruodžio 27 d. minėtas paslaugas teikia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“. Teigė, kad šios įmonės paslaugomis Alytaus PN naudojasi pagal poreikį, o purškimui naudojamos medžiagos atitinka Europos Sąjungos keliamus reikalavimus, todėl žmogui nėra kenksmingos. Pažymėjo, kad vykdant virtuvėlių dezinfekciją nuteistieji yra įspėjami, dezinfekcinės priemonės nėra purškiamos ant maisto ir indų.

6. Atsakovo teigimu, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai apibrėžti keliamus galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Mano, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nepateikė jokių

skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomas priteisti žalos dydis.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal atsakovo atstovo į bylą pateiktą 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 157 UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ nuolat teikia kenkėjų kontrolės paslaugas Alytaus PN, o iki 2016 m. gruodžio 27 d. tokias paslaugas teikė V. M. IĮ, vertino, jog kenkėjų naikinimo darbai Pataisos namuose nuolat ir reguliariai atliekami.

9. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo į bylą pateiktą 2017 m. kovo 28 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento raštą „Dėl M. S. skundo“, kuriame užfiksuota, kad atlikus patikrinimą Alytaus PN 15 būrio virtuvėlėje buvo aptikti nariuotakojai, pažymėjo, jog akte taip pat užfiksuota, kad atsakovas buvo įpareigotas atlikti minėtų patalpų dezinfekciją. Kadangi Pataisos namų administracija pateikė informaciją, jog dezinfekcija buvo atlikta, teismas sprendė, kad Alytaus PN ėmėsi aktyvių veiksmų, jog patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, dėl ko šiuo pagrindu nepripažino neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo.

10. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Alytaus PN neatliko teisei priešingų veikų, sudarančių pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias skunde nurodomas neigiamas pasekmes, todėl nenustatęs būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo fakto, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

11. Pareiškėjas M. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

13. Pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad Alytaus PN bendrojo naudojimo patalpose veisiasi nariuotakojai ir kiti parazitai, dėl ko kalinimo sąlygos yra antisanitarinės. Dezinfekcija neefektyvi, apie atliekamus dezinfekcijos darbus nuteistieji nėra informuojami.

14. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas byloje pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis dėl to, kad nuo 2017 m. sausio 18 d. iki rugpjūčio 10 d. buvo atliekama dezinfekcija. Akcentuoja, kad parazitai buvo užfiksuoti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento patikrinimo akte.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris minėtus duomenis objektyviai įvertino.

17. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie galimai padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, dėl ko nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija


18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 2 d., atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad Alytaus PN administracija ėmėsi aktyvių veiksmų, jog bendro naudojimo patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, dėl ko neturėjo pagrindo pripažinti Alytaus PN administracijos veiksmų neteisėtais ar konstatuoti neveikimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN administracijos atliekama dezinfekcija yra neefektyvi, o atsakovo atstovo pateikti duomenys apie nuo 2017 m. sausio 18 d. iki rugpjūčio 10 d. atliktas dezinfekcijas neatitinka tikrovės, kadangi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas patikrinimo akte konstatavo, kad Pataisos namų bendro naudojimo virtuvėlėje pastebėta nariuotakojų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl buitiniais parazitais užkrėstos patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopijos pateikimas nėra pakankamas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Akcentuotina ir tai, kad sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas 2016 m. gruodžio 27 d. su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ sudarė sutartį Nr. 157, pagal kurią UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ nuolat teikia kenkėjų kontrolės paslaugas Alytaus PN (b. l. 63-64). Iki 2016 m. gruodžio 27 d. minėtas paslaugas teigė V. M. IĮ (b. l. 66–67). Byloje pateikti dezinfekcijos darbų atlikimo aktų, sąskaitų-faktūrų, žurnalo kopijos, patvirtinančios atliktus dezinfekcijos ir deratizacijos darbus (b. l. 22–70).

24. Pareiškėjas su skundu pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2017 m. kovo 28 d. raštą, kuriame, atsakant į pareiškėjo skundą, nurodyta, kad 2017 m. kovo 20 d. atlikus Alytaus PN 15 būrio bendrojo naudojimo virtuvėlės patalpos operatyvų patikrinimą konstatuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 20 punkto pažeidimas (pastebėta nariuotakojų) (b. l. 12).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo sutikti su pirmosios

instancijos teismo išvada, kad Alytaus PN administracija ėmėsi visų būtinų priemonių, jog bendro naudojimo patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, nariuotakojų nebūtų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nors byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus PN yra sudarę sutartį dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo ir laikosi sutarties sąlygų, tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento atliktas patikrinimas, kurio metu pastebėti nariuotakojai, įrodo, jog priemonės parazitams naikinti nebuvo efektyvios. Šiuo atveju nariuotakojų būvimas bendrojo naudojimo patalpose (virtuvėlėje), pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nepakankamu vykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

27. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

28. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, Europos Žmogaus Teisių Teismas tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

29. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Byloje pateikti duomenys apie pareiškėjui diagnozuotą ŽIV ir nustatytą 55 proc. darbingumo lygį nesudaro pagrindo vertinti, jog minėti sveikatos sutrikimai ir jų pasekmės susijusios su bendrojo naudojimo patalpose esančiais nariuotakojais (b. l. 9–11). Pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

30. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir suformuotą teismų praktiką, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą pakeisti.Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo M. S. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas.Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas Ž. R. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 14 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Kauno TI pažeidžiant nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad buvo atvežtas į Kauno TI ir patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje buvo laikomas ilgiau nei 5 val. Pažymėjo, jog dėl šioje patalpoje buvusių asmenų skaičiaus negalėjo tinkamai pasivaikščioti, turėjo sėdėti vienoje vietoje. Nurodė, jog netinkamai atliktos kratos metu savo drabužius turėjo dėti į nešvarius, netvarkingus ir nedezinfekuotus plastikinius indus. Vėliau buvo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c0f25b061f311e99676cb74c51fe1f4

perkeltas į kamerą Nr. 245, kurios sienos ir lubos netvarkingos, nelygios, pažeistos drėgmės, pelėsio, nuo jų krito tinkas, dažai buvo atsilupę. Tvirtino, kad indų plovimui buvo išduodami milteliai, kurių nebuvo galima įkvėpti į plaučius, šie milteliai buvo skirti vonios, praustuvių bei tualetų paviršiams valyti, o ne indams plauti. Kauno TI administracija išduodavo grindų skuduras, kuriuo pareiškėjas turėjo nusivalyti dulkes ir išsiplauti grindis. Kameros inventorius buvo susidėvėjęs, kritinės būklės, netinkamas naudojimui, buvo sulūžęs. Kamerose nebuvo pakabų ir kabyklų, jos buvo sulaužytos arba surūdijusios. Kameros ir sanitarinio mazgo inventorius buvo netvarkingas, sulūžęs. Sanitariniame mazge vandens nuleidimo mechanizmas neveikė taip, kaip turėtų veikti, jame nuolat bėgo vanduo. Sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo įrengtos oro šalinimo sistemos, todėl nuolat jautė nemalonius iš tualeto skindančius kvapus. Norėdamas išsivirti karštos arbatos, turėjo laukti kol pareigūnai užvirs karštą vandenį. Kameroje turėjo galimybę klausyti tik vieną radijo stotį, kurią buvo nustatęs Kauno TI, negalėjo klausytis kitų radijo stočių. Dušų patalpose įranga buvo sulūžusi, todėl negalėjo sureguliuoti vandens temperatūros, bėgo tik šaltas vanduo. Duše nebuvo veidrodžių, todėl negalėjo apsiskusti. Pareiškėjas grįžęs iš dušo sušaldavo, jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti pirtimi, todėl patyrė jo orumą žeminančius išgyvenimus.

3. Pareiškėjas teigė, kad apie pažeidimus informavo pareigūnus, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama, o rašytiniai prašymai nebuvo priimami. Atvykęs į Kauno TI, pareigūnams teikė prašymą patalpinti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau į šį prašymą atsižvelgta nebuvo, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti užterštu tabako dūmais oru, jo drabužiai buvo prasmirdę tabaku, dėl ko patyrė neigiamą poveikį sveikatai. Tvirtino, jog kalint tokiomis sąlygomis, buvo pažemintas jo orumas, pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, jis išgyveno vidinį diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 500 Eur.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 245. Pažymėjo, jog minimali vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, Kauno TI sanitarinių mazgų įrengimas higienos normų reikalavimus atitiko. Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema, įrengti unitazai, atitinkantys Lietuvos standartą LST EN997/AC, jo konstrukcija kanalizacijos dujoms neleido patekti į patalpą. Sanitariniame mazge buvo įrengta praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo kameros 2,1 m aukščio pertvaromis.

6. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai dėl netvarkingų kameros Nr. 245 sienų ir lubų nepagrįsti jokiais objektyviais faktais, kadangi rašytinių prašymų ištaisyti trūkumus arba perkelti pareiškėją į kitą kamerą nepateikta. Pažymėjo, kad kameros buvo remontuojamos, taisomas kalinamųjų asmenų sugadintas inventorius pagal iš anksto sudarytą planą. Nurodė, jog pelėsį ant kameros sienų (jei toks buvo) nuvalyti privalėjo patys nuteistieji tvarkydami kamerą. Tinkamai kalinimo higienai palaikyti buvo išduodami įrankiai ir valymo priemonės. Paaiškino, jog pareiškėjui, jo prašymu, buvo išduoti šveičiamieji milteliai, kurie buvo tinkami porcelianiniams, emaliuotiems bei kitiems indams plauti. Kauno TI buvo įrengtos 5 dušų patalpos, jose buvo 13 dušų kabinų, dušai prižiūrimi ir esant reikalui buvo remontuojami. Kiekvienam nuteistajam ar suimtajam suteikiama galimybė 15 min. pasinaudoti dušu, o esant didesniam nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu galėjo būti pratęsta iki 15 min.

7. Atsakovo teigimu, Kauno TI pareigūnai atsižvelgė į nuteistųjų prašymus laikyti juos su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas Kauno TI administracijai nebuvo pateikęs prašymų dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, be to, 30 proc. skundžiamo laiko pareiškėjas buvo laikomas vienas. Nurodė, jog Kauno TI radijo sistema veikė, o teisės aktuose nebuvo įtvirtinto draudimo turėti savo radijo imtuvą, klausytis norimų stočių. Atsakovo nuomone, Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmestinas.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.9. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių, susijusių su per ilgu laikymu laikino sulaikymo

kameroje, pagrįstumą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 11 punkto

nustatytas. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjo paaiškinimus, pažymėjo, kad nors įrodinėjimo našta dėl buvimo trumpalaikio sulaikymo kamerose trukmės tenka Kauno TI, tačiau būtent pareiškėjas turi pareigą nurodyti, kokiais konkrečiais atsakovo atstovo veiksmais jam buvo padaryta žala. Teismas vertino, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokiu konkrečiai laiku jis buvo atvestas į trumpalaikio sulaikymo kamerą ir kada iš jos buvo išvestas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Kauno TI administracijai būtų teikęs prašymų ar skundų dėl pernelyg ilgo buvimo trumpalaikio sulaikymo kameroje. Atsižvelgdamas į tai, teismas minėtus pareiškėjo argumentus vertino kaip abstrakčius ir nepripažino Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl per ilgo laikymo trumpalaikio sulaikymo kameroje.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atvykus į Kauno TI asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes turėjo savo rūbus dėti į nešvarius, netvarkingus ir nedezinfekuotus plastikinius indus, teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie talpų, į kurias pareiškėjo atvykimo į Kauno TI dieną buvo dedami jo drabužiai, būklę, tačiau įvertinęs tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog dėl nešvarių, nehigieniškų talpų, išteptų drabužių pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl nehigieniškų kratos sąlygų jo atvykimo į Kauno TI dieną dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, teismas pareiškėjo argumentus dėl higienos reikalavimų neatitinkančios kratos atmetė kaip nepagrįstus.

11. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kameros Nr. 245 ir šios kameros sanitarinio mazgo inventoriaus (inventorius sulūžęs, netvarkingas, unitazo vandens nuleidimo mechanizmas netinkamai veikė, kameros sienos ir lubos netvarkingos, nelygios, pažeistos drėgmės, pelėsio, nuo jų krito tinkas, dažai atsilupę), atsižvelgė į atsakovo atstovo pateiktas kameros Nr. 245 fotonuotraukas, taip pat aplinkybę, jog byloje nėra duomenų apie Kauno visuomenės sveikatos centro ar kitų kompetentingų institucijų atliktus patikrinimus pagal gautus skundus. Teismas sprendė, kad nors tam tikri kameroje esančių baldų, sienų ir lubų dėvėjimo požymiai matyti, tačiau tiek kameros baldai, tiek sienos ir lubos nėra tokios būklės, jog būtų galima daryti išvadą, kad jais naudojantis gali kilti reali grėsmė įvykti nelaimingam atsitikimui, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl kameros inventoriaus, sienų ir lubų būklės pripažino nepagrįstais. Teismas, vertindamas nuotraukoje matomą tam tikrą sienų ir lubų patamsėjimą, padarė išvadą, kad vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai yra pelėsis, negalima. Akcentavo, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą laisvės atėmimo vietos gyvenamųjų patalpų švarą turėjo užtikrinti patys nuteistieji, todėl galimas pelėsio kameroje atsiradimas pareiškėjo kalinimo joje metu, iš dalies galėjo būti sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant pareigos palaikyti gyvenamųjų patalpų švarą.

12. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iš atsakovo atstovo pateiktų kameros Nr. 245 fotonuotraukų nėra galimybės nustatyti unitazo gedimo fakto. Teismas pastebėjo, kad nors pareiškėjas teigė, jog dėl unitazo vandens nuleidimo sistemos netinkamo veikimo ne kartą kreipėsi į pareigūnus, į jo žodinius prašymus nebuvo reaguojama, o rašytiniai prašymai buvo nepriimami, tačiau konkrečių kreipimosi datų, pareigūnų vardų ir pavardžių, asmenų, galinčių paliudyti kreipimosi į pareigūnus faktą, nenurodė, taip pat nepateikė rašytų bet nepriimtų skundų Kauno TI administracijai dėl netinkamo pareigūnų elgesio. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo kreipimosi į pareigūnus dėl netinkamai veikiančio unitazo bei paties unitazo netinkamo veikimo faktus, todėl nėra pagrindo tikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl unitazo vandens nuleidimo sistemos netinkamo veikimo.

13. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo nesandarumo, ventiliacijos nebuvimo, kameroje tvyrojusio nemalonus kvapas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 14.5 punktu, byloje pateiktomis fotonuotraukomis. Teismas nustatė, kad ginčo kameros sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atitvertas pakankamai aukšta siena (2,10 m), jis uždaras (yra durys, sienos), sanitariniame mazge įrengta atskira oro šalinimo sistema, sanitarinės patalpos padengtos plytelėmis ir tai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, blogo kvapo kameroje, netinkamai veikiančios ventiliacijos, todėl pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmetė kaip nepagrįstas.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkama dušinių būkle (dušinės paviršiai pažeisti pelėsio, kranai sulūžę, nebuvo galima sureguliuoti vandens temperatūros, bėgo tik šaltas vanduo, dušinėje nebuvo veidrodžių), teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos

reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 34 ir 39 punktų nuostatas, atsakovo atstovo pateiktas dušinės fotonuotraukas. Teismas vertino, kad iš pateiktų fotonuotraukų negalima nustatyti dušinių, jų įrenginių techninės būklės, taip pat konstatuoti pelėsio buvimo faktą. Jokių kitų duomenų apie dušo patalpų būklę ginčui aktualiu metu į bylą nepateikta, byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų bei dušo patalpoje buvusio pelėsio. Nesant tokių duomenų, teismas sprendė, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai negali būti nustatyti.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl indų plovimui išduotų miltelių, kurie neskirti indų plovimui ir yra pavojingi sveikatai, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktą minėtų miltelių etiketę, kurioje nurodyta, kad milteliai skirti porcelianiniams, emaliuotiems bei kitiems indams valyti (plauti). Įspėjimų nenaudoti šių miltelių indams, turintiems sąlytį su maistu, nenurodyta. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktu, taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl įrengtos vienos radijo stoties. Teismas akcentavo, kad būtent Kauno TI administracijos kompetencijai priskirtina nuspręsti, kokio pobūdžio informacija bus transliuojama per šį radiją, o pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas suimtiesiems leidžiama turėti radijo imtuvus bei garso grotuvus, todėl pareiškėjas, norėdamas klausytis radijo (kitų radijo stočių), turėjo galimybę įsigyti radijo imtuvą. Teismas, atsižvelgdamas į Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuostatas, nepripažino Kauno TI administracijos neteisėtų veiksmų neišduodant pareiškėjui virdulio.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiu asmeniu, teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo kameroje su rūkančiu asmeniu. Teismas atkreipė dėmesį, kad argumentuodamas savo poziciją dėl kalinimo su rūkančiu nuteistuoju, pareiškėjas nenurodė jo vardo ir pavardės, neprašė teismą kviesti šį asmeniu liudytoju byloje, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl kalinimo su rūkančiu asmeniu keliamų nepatogumų ginčo laikotarpiu kreipėsi į Kauno TI administraciją.

17. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Kauno TI ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

18. Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į galiojančių teisės aktų reikalavimus kalinimo sąlygoms. Pažymi, kad visuotinai žinoma, jog kalinimo sąlygos Kauno TI yra pasibaisėtinos.

20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo laikotarpiu nepripažino jo teisių pažeidimo, todėl prašo patikrinti skundžiamą sprendimą, kadangi jis priimtas šališkai.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kamera Nr. 245 nebuvo tikrinta Kauno visuomenės sveikatos centro, todėl nebuvo nustatyta, jog kamera atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžia, kad atvykęs į Kauno TI buvo užregistruotas kaip nerūkantis asmuo, tačiau vis vien kameroje buvo laikomas su rūkančiu asmeniu.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo priežasčių, dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas. Teigia, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina jo teisių pažeidimą.

24. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo nurodytų argumentų pagrindu nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 14 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad byloje nėra nustatyta Kauno TI administracijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

30. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, atmetant kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, susijusius su per ilgu laikymu laikino sulaikymo kameroje, asmens ar daiktų apžiūros atlikimu antisanitarinėmis sąlygomis, netinkama kameros Nr. 245 ir sanitarinio mazgo inventoriaus būkle, sanitarinio mazgo nesandarumu, ventiliacijos nebuvimu, kameroje tvyrojusiu nemaloniu kvapu, netinkama dušinių būkle, indų plovimui išduotais milteliais, įrengta viena radijo stotimi, neišduotu virduliu ir šluoste, laikymu kameroje kartu su rūkančiu asmeniu, todėl jų papildomai nekartoja.

31. Pažymėtina tai, kad vertinant higienos sąlygas tardymo izoliatoriuose analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

32. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Kauno TI administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, laikymo kartu su rūkančiu asmeniu. Taip pat ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas ginčo laikotarpiu nėra gavęs nusiskundimų dėl Kauno TI kameros Nr. 245 ir bendrųjų patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams (b. l. 68). Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu, teisės aktuose įtvirtinta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista (pareiškėjui teko nuo 8,04 kv. m iki 16,07 kv. m kameros ploto); sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 134:2015 ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus; o kiti pareiškėjo skundo argumentai buvo paneigti atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais ir įrodymais. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nusprendė, kad pagal bylos duomenis nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymosi.

33. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. nepripažintas pareiškėjo teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimas), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėja byloje buvo šališka. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškos pobūdžio bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



DAINIUS RAIŽYS_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-255-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Scandex“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Maxima LT“, uždaroji akcinė bendrovė „Kalnapilio-Tauro grupė“, uždaroji akcinė bendrovė „Sanitex“, uždaroji akcinė bendrovė „Latlita, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Metrail“ ir kt.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Žaliasis taškas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. VR-19.3-2 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas 2019 m. vasario 13 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti ginčijamo


sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos. Prašymą grindė aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo skundo padavimo Departamentas pradėjo vykdyti pareiškėjo narių (gamintojų ir importuotojų – trečiųjų suinteresuotų asmenų) patikrinimus ir priėmė sprendimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo, todėl dėl ginčijamo sprendimo inicijuojant naujus teisminius ginčus patiriamos nepagrįstos ir neproporcingos ne tik trečiųjų suinteresuotų asmenų, bet ir pareiškėjo bei valstybės institucijų sąnaudos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės tais pačiais argumentais šioje byloje jau buvo pateikęs prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas 2018 m. balandžio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimis šį prašymą atmetė.

Teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu nebuvo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, o pareiškėjas pakartotinai teikdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl ginčijamo sprendimo galiojimo jam būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, taip pat nepateikė teisiškai reikšmingų argumentų, kad finansinių nuostolių nebūtų galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėjo, kad ketinimas išvengti teisminių ginčų nelaikytinas pagrindu reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, nes, kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas sietinas su neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala, kurios pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-182-764/2019 ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ galiojimą.

Pareiškėjas nurodo, kad priešingai nei nurodė teismas jis šiuo metu patiria neproporcingas ir itin dideles, tame tarpe ir finansines išlaidas, nes yra įtrauktas į daugiau kaip šimtą administracinių bylų, kuriose tretieji asmenys ginčija Sprendimo pagrindu atsakovo priimtus naujus sprendimus apskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Be to, tretieji asmenys nelaukdami atsakovo atliekamų patikrinimų pabaigos ir sprendimų dėl mokėtinos mokesčio sumos paskaičiavimo, mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis jau sumokėjo, taigi tikėtina, kad tokius sprendimus priims dar daugiau trečiųjų suinteresuotų asmenų pradėjus atsakovui jų patikrinimus, kas ateityje, gali apsunkinti sąlygas tretiesiems suinteresuotiems asmenims susigrąžinti sumokėtus mokesčius (dėl mokestinės senaties už 2013 metus), visa tai skatins nepasitikėjimą valstybe. Pareiškėjo žiniomis, apie trečdalis trečiųjų suinteresuotų asmenų jau yra sumokėję mokesčius, kurie yra kylantys Sprendimo pagrindu, todėl pareiškėjas įsitikinęs, Sprendimas kelia jam neigiamas teisines pasekmes.

Pareiškėjo manymu, bet kada gali būti apribotos jo teisės disponuoti lėšomis, o tai gali sutrikdyti ir taip sudėtingoje situacijoje esantį atsiskaitymą su atliekų tvarkytojais bei finansuoti savivaldybėse komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų tvarkymą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas jo atžvilgiu yra galutinis priimtas dokumentas, o pastarojo pagrindu priimami sprendimai apskaičiuoti tretiesiems asmenims konkrečią mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą sumą jau nesuteikia galimybių pareiškėjui ginti savo interesų ir ginčyti pastaruosius sprendimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės — taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. direktoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Scandex“ prašymas panaikinti nutartį yra grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neįvertino, kad nors trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Scandex“, taip pat ir kitiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims kilusios/kilsiančios neigiamos pasekmės kyla iš atsakovo įvykdytų/vykdomų administracinių procedūrų, jos neatsiejamai susiję su skundžiamu Sprendimu. Būtent skundžiamu Sprendimu panaikinti tretiesiems suinteresuotiems asmenims išduoti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą, dėl ko tretiesiems suinteresuotiems asmenims atsiranda mokestinė prievolė, kurios teisėtumas ginčytinas ir priklausys nuo teismo sprendimo šioje byloje.

Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kadangi nepritaikius jų, šimtai trečiųjų suinteresuotų asmenų priversti teikti skundus administraciniame teisme dėl atsakovo sprendimų dėl mokesčio apskaičiavimo. Daugeliu atveju trečiųjų suinteresuotojų asmenų prašymu sprendžiama dėl mokestinio ginčo nagrinėjimo stabdymo iki šioje byloje bus išspręstas klausimas dėl atliekų sutvarkymą patvirtinančių dokumentų panaikinimo teisėtumo. Tokia situacija nagrinėjamu atveju neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto tikslo, šalių interesų pusiausvyros bei viešojo intereso, nėra adekvati ir proporcinga, nes sudaro nepagrįstas prielaidas rastis naujiems administraciniams ginčams, kas sąlygoja itin didelius nuostolius tiek pareiškėjui, tiek atsakovui, tiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Scandex“ nuomone, viešuoju interesu turi būti laikomas ir verslo subjekto veiklos vykdymas, jo bankroto grėsmės išvengimas, ekonomikos ir darbo rinkos stabilumas, o ne tik valstybinės institucijos galimybė atlikti mokestinį patikrinimą ir atitinkamo mokesčio į valstybės biudžetą surinkimas, kurio teisėtumas ginčytinas.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo VšĮ „Žaliasis taškas“ ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Scandex“ atskiruosius skundus dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <…> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo pritaikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. VR-19.3-2 galiojimą.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo siekia, kad būtų laikinai sustabdytas Sprendimo galiojimas, nes skundžiamu Sprendimu panaikinti tretiesiems suinteresuotiems asmenims išduoti patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą, dėl ko jiems atsiranda mokestinė prievolė, kurios teisėtumas ginčytinas ir priklausys nuo teismo sprendimo šioje byloje. Taigi, šimtai trečiųjų suinteresuotų asmenų priversti teikti skundus administraciniame teisme dėl atsakovo sprendimų dėl mokesčio apskaičiavimo, kas sudaro nepagrįstas prielaidas rastis naujiems administraciniams ginčams, kas sąlygoja itin didelius nuostolius tiek pareiškėjui, tiek atsakovui, tiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Išanalizavusi faktinius bylos duomenis bei ištyrusi sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra nepagrįsti. Šiuo atveju nenustatyta, kad dėl Sprendimo galiojimo iš esmės pablogėtų pareiškėjo finansinė padėtis, sutriktų ūkinė veikla ar kiltų kitokia grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Be to, kaip pats pareiškėjas nurodė prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, bylos, kurių nagrinėjimas teismuose gali sukelti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas, yra stabdomos, be to, pareiškėjo pozicija bylose, kurias jis įvardina, tikėtina yra vieninga, kas tiesiogiai įtakoja ir patiriamų procesinių dokumentų ruošimo išlaidas bei tam skiriamą laiką. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, kai byla yra išnagrinėta apginant jo interesus, turi galimybę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo nurodyti argumentai dėl galimų didelių, nepakeliamų nuostolių yra atmestini.

Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. bylos Nr. eI-142-789/2019 nutartimi, kurioje teismas pareiškėjos VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino ir sustabdė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. VR-17.5-82 galiojimą. Teisėjų kolegija susipažinusi su pareiškėjo prašyme nurodyta nutartimi ir jos priimto procesinio sprendimo motyvais, sutinka su pareiškėju, kad sprendžiamas klausimas abiejose byloje yra panašus, tačiau nesutinka, kad jose yra susiklosčiusi vienoda situacija, dėl ko šioje byloje pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, jo nurodytais būtinumo taikytini ją motyvais, negali būti tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, jog nurodytoje byloje teismas priėmė sprendimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nes pareiškėjas į bylą pateikė duomenis, iš kurių buvo matyti, kad daliai gamintojų ir (ar) importuotojų faktiškai išrašytų (popierinių) patvirtinimų numeriai ir (ar) dokumentų, kurių pagrindu išduoti patvirtinimai, numeriai nesutampa su informacinėje aplinkosauginių mokesčių kontrolės sistemoje pareiškėjos deklaruotų ir skundžiamu sprendimu panaikintų patvirtinimų numeriais. Pareiškėjo pateikti duomenis patvirtino, kad byloje ginčijamas sprendimas galimai ne visa apimtimi atitinka objektyvius duomenis. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje tarp šalių vyksta derybos dėl taikaus susitarimo. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo panašių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo priežasčių nenurodo, todėl šie, skirtingose byloje kelti prašymai ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo motyvai, negali būti vertinami kaip tapatūs.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pareiškėjo, tiek trečiojo suinteresuoto asmens atskirųjų skundų argumentai, kad dėl skundžiamo Sprendimo bus patirti dideli finansiniai sunkumai, bus sutrikdyta arba neįmanoma juridinių asmenų veikla, nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Sprendimo galiojimo jų patirtų finansinių nuostolių nebus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl 2019 m. vasario 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atskirieji skundai atmetami.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Scandex“ atskiruosius skundus atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.


Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą (kurį vėliau papildė), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 24 d. iki 2017 m. liepos 11 d. (skundo surašymo dienos), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose per mažo ploto sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir negalėjo pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, jis buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą. Tiek kamerose, tiek dušuose nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, dėl to pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, jos buvo vėdinamos tik per langus, dėl to į patalpas nepateikdavo pakankamai gaivaus oro. Kamerose taip pat buvo drėgna ir tamsu. Natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kameras, o dirbtinė apšvieta buvo per ryški. Kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta. Kamerų sienos buvo padengtos pelėsiu, grybeliu, nuo sienų dažai buvo atsilupę. Kamerose taip pat nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Kalinimo patalpose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija vykdomos nebuvo. Kamerose naudojantis tualetu nebuvo užtikrinamas privatumas. Iš sanitarinio mazgo kamerose sklisdavo nemalonūs kvapai, kadangi sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, dėl to veisėsi pelėsis. Šiaulių TI pastato stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatiniai ir viršutiniai rūbai nebuvo nemokamai plaunami. Taip pat nebuvo sudarytų tinkamų sąlygų išsidžiovinti rūbus. Tualetinio popieriaus buvo išduodama per mažai. Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Maistas buvo neskanus ir per mažos energinės vertės bei buvo dalinamas nesilaikant higienos normų reikalavimų. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pavalgyti valgykloje, maistą atnešdavo į kameras, tačiau jis būdavo atšalęs. Nebuvo pakankamai rengiama socialinės reabilitacijos programų, kultūros ir sporto renginių. Pareiškėjui taip pat nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, dėl to pareiškėjas patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. ir

buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,56 kv. m iki 9,89 kv. m ploto. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentui (toliau – Centras) 2016 m. balandžio 11 d. atlikus kameros Nr. 64 patikrinimą, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, oro drėgmė atitinka higienos normų reikalavimus. Centrui 2016 m. lapkričio 3 d. atlikus kamerų Nr. 10, 16, 44. 86, 92, 101 patikrinimą, nustatyta, kad kamerose Nr. 86, 92 matomas pelėsis, o kamerose Nr. 16, 44, 86, 92, 101 oro temperatūra ir oro drėgmė atitinka higienos normų reikalavimus, galimybė vėdinti patalpas sudaryta; kameros Nr. 10 mikroklimato parametrai nevertinti, nes patikrinimo metu kamera buvo vėdinama per langą; dirbtinė apšvieta minėtose kamerose atitiko reikalavimus; kameroje Nr. 86 sulūžusių gultų neaptikta. Kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo, tačiau visos patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Centras taip pat nustatė, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai yra valomi, tvarkingi, jose yra šiukšliadėžės. Asbesto Šiaulių TI pastato konstrukcijoje nėra. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Dezinfekcija, dezinsekciją ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma tinkamai. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo purkštuvus, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti skalbimo paslauga. Pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas patalyne ir

kitomis buitinėmis priemonėmis. Minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, dezinfekuojamas. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu maisto kokybės pažeidimų nenustatyta. Šiaulių TI viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai, skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla, yra įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių planus. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais ir kita informacija. Šiaulių TI taip pat vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas. Šiaulių TI ilgalaikiai pasimatymai pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nebuvo rengiami. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 24 d. iki 2017 m. liepos 11 d., tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d.

7. Įvertinęs kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą ir jose kalintų asmenų skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš viso 3 dienas Šiaulių TI buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis, t. y. pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

8. Teismas, įvertinęs Centro atliktų patikrinimų duomenis, taip pat pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 41, 59, 86, 92, kurios neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimų, t. y. kamerose Nr. 41 ir 59 buvo nustatyta per maža dirbtinė apšvieta (pažeistas HN 134:2015 14 p.), o kamerose Nr. 86 ir 92 buvo nustatytas ant sienų ir lubų vizualiai matomas pelėsis (pažeistas HN 134:2015 39 p.).

9. Įvertinęs bylos duomenis, teismas pripažino, kad sanitarinis mazgas Šiaulių TI nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas tik daline pertvara. Teismas pažymėjo, kad minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Dėl to teismas taip pat pripažino kaip pagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad iš tualeto sklido blogas kvapas. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.

10. Teismas pripažino, kad dėl pareiškėjui padarytų pažeidimų jis patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygį (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 50 Eur.

III.

11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas nurodo, kad jam teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra nepakankamas. Teismas, spręsdamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos gyventojų pagyvenimo lygiu (minimalios mėnesinės algos, vidutinį darbo užmokesčio dydžiais). Europos Žmogaus Teisių Teismas analogiško pobūdžio bylose priteisia daug kartų didesnes kompensacijas. Pareiškėjo nuomone, teismas priteisdamas jam per mažą atlyginimo dydį, buvo šališkas ir jį diskriminavo.

13. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.14. Šiaulių TI nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pakankamą neturtinės žalos atlyginimo dydį

pareiškėjui. Pareiškėjas iš esmės nenurodė ir neindividualizavo jo patirtų išgyvenimų, jam kilusių neigiamų pasekmių dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl pareiškėjui priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija


15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo patirtų išgyvenimų jam kalint netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių TI. Atsakovo atstovo pateikta 2017 m. liepos 20 d. pažyma (b. l. 49–55) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d.

16. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė pareiškėjui 50 Eur jo patirtai neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI atlyginti. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą, ir tuo pagrindu prašo tenkinti jo skundą visiškai, t. y. priteisti 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Tuo pagrindu pabrėžtina, kad šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje ginčas kyla tik dėl to, ar teismas priteisė pakankamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Teismo nustatytos aplinkybės (tiek nustatyti pažeidimai, tiek nenustatyti pažeidimai) nėra kvestionuojamos nei pareiškėjo, nei atsakovo atstovo, dėl to teisėjų kolegija dėl šių teismo nustatytų aplinkybių pagrįstumo detaliau nepasisako, o tik vertina pareiškėjo atžvilgiu nustatytus pažeidimus, kiek tai yra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies pagrindu.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė šiuos pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu: pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis (pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.); dalis, kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko HN 134:2015 reikalavimų; buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, jam naudojantis nuo kamerų erdvės nevisiškai atskirtu sanitariniu mazgu, iš kurio dėl to dar sklido ir blogas kvapas.

20. Pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis buvo laikomas 3 nepilnas paras laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2016 m. liepos 18 d. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 3,556 kv. m kameros Nr. 86 ploto, t. y. 0,044 kv. m mažiau nei būtina pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, bet ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, atskaičius ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,409 kv. m; b. l. 106–107).

21. Kamerose Nr. 41, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 1 nepilną parą, ir kameroje Nr. 59, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 17 parų, buvo nustatytas HN 134:2015 14 punkto, kuriame numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, pažeidimas. Kameroje Nr. 41 buvo nustatytas 119 lx dirbtinis apšvietimas (b. l. 126–127), o kameroje Nr. 59 – 138 lx dirbtinis apšvietimas (b. l. 129–132). Kameroje Nr. 86, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 17 parų, ir kameroje Nr. 92, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 24 paras, buvo nustatytas HN 134:2015 39 punkto, kuriame numatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, pažeidimas (b. l. 126–127).

22. Pareiškėjas buvo 240 parų kalinamas Šiaulių TI kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, dėl to pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeidžiamas jo privatumas. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018). Aplinkybė, kad sanitarinis mazgas (tualetas) buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, lėmė ir tai, kad kamerose sklisdavo blogas kvapas.

23. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus minėtų pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, mastą, intensyvumą ir trukmę, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y., kad pareiškėjas buvo kalinamas kankinančiomis, nežmoniškomis ir (ar) žeminančiomis sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo privatumo pažeidimas yra sunkaus pobūdžio pažeidimas, yra akivaizdžiai nepakankamas jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, adekvati suma pareiškėjo patirtai neturtinai žalai kompensuoti nagrinėjamu atveju yra 750 Eur. Nors pareiškėjas nurodo, kad Europos Žmogau Teisių Teismas analogiško pobūdžio bylose asmenims priteisia daug kartų didesnes kompensacijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų išgyvenimų, tačiau pabrėžtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje, o paties neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui turėtų būti priteisiama daugiau nei 750 Eur suma, ši suma yra adekvati ir proporcinga kompensuoti pareiškėjo patirtiems išgyvenimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

24. Nesant jokių įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nevisiškai palankų sprendimą šioje byloje, savaime neįrodo, kad minėtas teismas buvo šališkas. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą ir priimdamas sprendimą diskriminavo pareiškėją ar buvo šališkas jo atžvilgiu, nors ir netinkamai įvertino jo patirtos neturtinės žalos dydį.

25. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui priteisiant 750 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.






Administracinė byla Nr. A-939-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02563-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1


(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) apeliacinį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija), 825,24 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė 2014 m. lapkričio 12 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004550 (toliau – Sutartis) ir kelionės organizatoriui sumokėjo 868,28 Eur sumą, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo jo kelionė neįvyko. Pareiškėjui už BUAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas buvo kompensuota tik 43,04 Eur suma. Šios draudimo sumos, kuria buvo apdrausta BUAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) keliamus reikalavimus. Draudimo sumos nepakako dėl tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 16 d.) 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte (įsakymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 31 d.) nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne, kaip 7 proc. kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma, yra nepakankamas ir neatitinka Direktyvos nuostatų. Todėl priimdama Turizmo įstatymą ir nustatydama tokią mažą reikalavimų užtikrinimo sumą, Lietuvos valstybė pažeidė Direktyvos nuostatas. Dėl tokių Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė nuostolius. Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuojamas. Todėl pareiškėjas patyrė turtinę žalą (825,24 Eur), kurią valstybė turi atlyginti.

3. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjui

patirtos turtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, t. y., kad Lietuvos valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui žala dėl kelionių

organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 16 d.) nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Todėl nėra jokio priežastinio ryšio tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę ir pareiškėjo patirtos žalos. Pareiškėjas, siekdamas gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nustatė, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra , todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, galėjo ir privalėjo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 825,24 Eur turtinei žalai atlyginti.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 825,24 Eur turtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su kelionės organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė Sutartį ir sumokėjo pinigus už kelionę. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės pareiškėjui nesuorganizavo, o pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionės paketą sumokėta suma, todėl jis patyrė nuostolių.

10. Teismas pripažino, kad Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Todėl Lietuvos valstybė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

11. Teismo vertinimu, Ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjui reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent Europos Sąjungos valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą Lietuvos valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos garantuojamo visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

12. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo pateikta Sutartis, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjo kelionės įsigijimo išlaidas. Įvertinus sumą, sumokėtą už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydį, akivaizdu, kad pareiškėjui nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Pareiškėjui liko negrąžinta 825,24 Eur, kuri pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.

III.

13. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepimu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują

sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.14. Ministerija apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo

sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjui teisę gauti žalos atlyginimą du kartus, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 yra patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas 868,28 Eur sumai, dėl to pareiškėjas įgis teisę iš BUAB „Freshtravel“ ir Lietuvos valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą bankroto byloje ir pagal skundžiamą teismo sprendimą, jei šis sprendimas įsiteisės.

15. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie paneigtų faktą, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią Lietuvos valstybė turi atlyginti.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo tenkinti atsakovo atstovo apeliacinį skundą.18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad su apeliaciniu skundu sutinka. Pabrėžia, kad visi ginčui reikšmingi

argumentai yra išdėstyti Departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas, padavęs apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

23. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

25. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

26. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

27. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

28. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjui būtų sumokėjusi ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjo naudai būtų išieškota.

29. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjo įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamos praktikos bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-3571-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01532-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1; 57.3; 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Raseinių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja padavė teismui skundą (kurį vėliau patikslino), kuriuo prašė: 1) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. A2-353 „Dėl J. J. atleidimo“; 2) priteisti iš atsakovo Administracijos pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) panaikinti Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. A2-274 „Dėl pareigybių, nuostatų panaikinimo ir pareigybių įsteigimo administracijoje“ dalį 1.2, kuria nuo 2018 m. birželio 30 d. panaikinama Švietimo ir socialinių reikalų


departamento direktoriaus A 15 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė ir pripažįstamas netekusiu galios Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. (5.4)A2-245P patvirtintas Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktoriaus pareigybės aprašymas; 4) įpareigoti Raseinių rajono savivaldybės administraciją pakeisti Raseinių rajono savivaldybės direktoriaus 2018 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. A2-275 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ įtraukiant į pareigybių sąrašą Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktoriaus A 15 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybę; 5) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą (patikslintą skundą) atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti atsakovui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Regionų apygardos administracinis teismas Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą (patikslintą skundą) atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą (patikslintą skundą) tenkinti. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

II.

Atsakovas Administracija pateikė prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kuriuo prašo priteisti iš pareiškėjos 4 029,3 Eur išlaidoms atlyginti.

Atsakovas nurodo, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos už advokato paslaugas rengiant procesinius dokumentus. Patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir būtinos. Administracija neturi pakankamai vidinių žmogiškųjų resursų rengti procesinius dokumentus ir atstovauti kiekvienoje byloje, todėl pagal poreikį yra perkamos advokatų paslaugos.

Pareiškėja atsiliepimu prašo atsakovo prašymą dėl išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.Pareiškėja nurodo, kad tenkinti atsakovo prašymą dėl išlaidų atlyginimo nėra pagrindo, kadangi Administracijai

nebuvo būtina šioje byloje būti atstovaujamai advokato, nes Raseinių rajono savivaldybėje dirbantys tarnautojai, kurie turi teisinį išsilavinimą, galėjo Administracijai tinkamai atstovauti šioje byloje. Be to, pareiškėjos nuomone, prašoma atlyginti išlaidų suma yra per didelė.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos patirtų išlaidų atlyginimo.Pažymėtina, kad iš atsakovo pateiktos bylinėjimosi išlaidų lentelės matyti, jog prašomą atlyginti 4 029,3 Eur sumą

sudaro tiek išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (2 214,30 Eur), tiek išlaidos patirtos, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (1 815 Eur).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuosekli administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3889-575/2018).

Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Dėl to ši pareiškėjo prašymo dalis, t. y. dėl 2 214,30 Eur išlaidų atlyginimo, perduodama

nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Vertinant atsakovo prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. dėl 1 815 Eur

išlaidų atlyginimo, pabrėžtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde buvo suformulavęs prašymą iš pareiškėjos priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau kartu su apeliaciniu skundu minėtas išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikė. Atsakovas nagrinėjamą prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su patirtas išlaidas galbūt pagrindžiančiais dokumentais pateikė tik 2019 m. vasario 20 d., nors rašytinis teismo posėdis šioje administracinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjos apeliacinis skundas, buvo paskirtas ir įvyko 2019 m. vasario 13 d., 10 val.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 41 straipsnio 1 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija) nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (t. y. 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo; arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2018 m. gruodžio 28 d., laikytina, kad jis įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) matyti, kad šioje administracinėje byloje nutartis skirti nagrinėti bylą pagal pareiškėjos apeliacinį skundą teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka buvo priimta 2019 m. sausio 25 d., t. y. jau po 2018 m. gruodžio 29 d. Todėl nagrinėjant šią atsakovo prašymo dalį dėl išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme taikytina minėta galiojanti ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija).

Vadovaujantis galiojančios redakcijos ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, kad atsakovas praleido terminą pateikti prašymą kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, kadangi pareiškėjas minėtą prašymą su jį pagrindžiančiais duomenimis turėjo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, t. y. 2019 m. vasario 13 d., 10 val., įvykusio rašytinio teismo posėdžio, o, kaip minėta, pateikė tik 2019 m. vasario 20 d. Todėl yra pagrindas atsakovo prašymo dalį dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atmesti kaip nepagrįstą nevertinant jos pagrįstumo iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo prašymo dalis dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo atmetama kaip nepagrįstą, o prašymo dalis dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos prašymo dalį dėl 1 815 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų penkiolikos eurų) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo atmesti.

Perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos prašymo dalį dėl 2 214,30 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų keturiolikos eurų ir trisdešimt centų) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.


TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS




Administracinė byla Nr. eAS-222-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04600-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme elektroninių ryšių priemonėmis (per „Liteko“ Elektroninių paslaugų posistemę) 2018 m. gruodžio 31 d. gautas (elektroniniu parašu pasirašytas 2018 m. gruodžio 28 d.) pareiškėjo S. V. skundas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuriame prašoma panaikinti atsakovo 2018 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. A30-1758/18 (2.1.22E-TD2), kuriuo pareiškėjo namų valdai (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas naujas adresas: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įsakymas).

Kadangi pareiškėjo paduotas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 ir 35 straipsnyje nustatytų reikalavimų, teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 22 d. skundo trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamojoje dalyje, pašalinti, t. y. pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius, jog jis advokatei A. S. yra suteikęs teisę jo vardu pateikti skundą teismui, arba pateikti teismui tinkamai paties pareiškėjo pasirašytą skundą; sumokėti žyminį mokestį ir pateikti teismui mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalą arba motyvuotą ir įrodymais (pateikiant duomenis apie gaunamas pajamas arba įrodymus, kad asmuo pajamų negauna) pagrįstą prašymą atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo; pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius skundžiamo įsakymo gavimo (arba sužinojimo apie priimtą įsakymą) datą, nuo kurios skaičiuotinas terminas skundui paduoti, išaiškinant pareiškėjui, kad, jeigu terminas skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti yra praleistas, pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 30 straipsnio 2 dalimi, turėtų pateikti teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodydamas termino praleidimo priežastis ir pateikdamas šias priežastis patvirtinančius įrodymus; kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme elektroninių ryšių priemonėmis (per „Liteko“ Elektroninių paslaugų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2cf212c061f311e99676cb74c51fe1f4

posistemę) 2019 m. sausio 18 d. gautas pareiškėjo skundas atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, kuriame prašoma: 1) panaikinti atsakovo Įsakymą, kuriuo pareiškėjo namų valdai (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas naujas adresas: (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti terminą skundui paduoti. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį mokėjimo dokumentą.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme elektroninių ryšių priemonėmis (per „Liteko“ Elektroninių paslaugų posistemę) 2019 m. sausio 24 d. gautas pareiškėjo prašymas priimti atstovavimo sutartį, sudarytą su advokate, kuri dėl techninės klaidos nebuvo pateikta su 2019 m. sausio 18 d. teismui pateiktu skundu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad, nors pareiškėjas teigia, kad skundžiamas Įsakymas jam įteiktas nebuvo, apie Įsakymą sužinojo laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., tikslios datos neprisimena. Pareiškėjo teigimu, sužinojęs apie Įsakymą, jis su 2018 m. rugpjūčio 28 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Susisiekimo komunikacijos skyrių dėl kelio įteisinimo, o Įsakymą apskundė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kuris atsakymą į pareiškėjo skundą pateikė 2018 m. spalio 11 d. raštu Nr. A63-323/18 (46967)-(3.2.1-EM4) (toliau – ir Raštas Nr. 1). Šį Raštą pareiškėjas apskundė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui (toliau – ir Seimo Kontrolierius), kuris galutinį atsakymą pateikė 2018 m. gruodžio 12 d. Be to, nurodė, jog 2018 m. lapkričio 28 d. gavo papildomą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą dėl naujo adreso. Pareiškėjas teigė, jog termino skundui paduoti nepraleido ir nurodė, jog, jeigu teismas laikytų, kad terminas skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti yra praleistas, prašo pripažinti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pripažino, jog apie Įsakymą, kuriuo jo namų valdai (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas naujas adresas: (duomenys neskelbtini), sužinojo 2018 m. rugpjūčio 28 d., įvertinęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. spalio 11 d. rašto Nr. A63-323/18 (46967)-(3.2.1-EM4) pareiškėjui į jo skundą dėl Įsakymo turinį, nustatė, jog pareiškėjas skundą teismui dėl Įsakymo panaikinimo pateikė 2018 m. gruodžio 28 d. (2018 m. gruodžio 31 d. teisme gautas skundas elektroniniu parašu pasirašytas 2018 m. gruodžio 28 d.), konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą Įsakymui ginčyti.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti skundo dėl Įsakymo panaikinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakingų pareigūnų veiksmų (neveikimo), susijusių su Įsakymu dėl adreso pakeitimo, 2018 m. spalio 24 d. rašto Nr. 4D-2018/2-1356/3D-2871 5 punkte pažymėjo, jog Įsakymas yra laikomas administraciniu aktu, kuris gali būti nuginčytas teismine tvarka kreipiantis į administracinį teismą (šio rašto 4.3 punktas). Taigi matyti, jog Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius išaiškino pareiškėjui Įsakymo ginčijimo tvarką, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik po to, kai pakartotinai su skundais kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Aplinkybės, kad pareiškėjas po to, kai sužinojo apie jam nepalankų Įsakymo priėmimą, su atitinkamais prašymais ir skundais kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, teismas nelaikė objektyvia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi, nepriklausiusia nuo pareiškėjo valios.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti, kad termino skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti praleidimo priežastys gali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios. Nenustačius objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ir kurios galėjo būti pripažintos svarbiomis, ekstraordinariomis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste, teismas pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino.

II.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Įsakymą skundė nedelsiant. Pasirinko savo nuožiūra teisinės gynybos priemones iš nurodytų skundžiamuose raštuose alternatyvų ir nepraleidęs nustatytų terminų, skundą padavė vienai iš juose nurodytų

institucijų. Skundžiamas Įsakymas buvo priimtas 2018 m. rugpjūčio 22 d., o pareiškėjas jau 2018 m. rugpjūčio 28 d. apskundė atsakovui, kuris 2018 m. spalio 11 d. pateikė atsakymą Raštu Nr. 1. Rašto Nr. 1 rezoliucinėje dalyje buvo išaiškinta apskundimo tvarka ir nurodytos institucijos, kurioms pareiškėjas galėjo skųsti priimtą sprendimą. Savivaldybės atsakymą pareiškėjas apskundė Seimo kontrolieriui. Seimo kontrolierius atsakymą pateikė 2018 m. gruodžio 12 d. 2018 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas gavo papildomą atsakovo atsakymą dėl naujo adreso Nr. A51-103353/18(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Raštas Nr. 2), kurio pabaigoje taip pat buvo nurodyti apskundimo terminai ir institucijos, kuriose gali būti nagrinėjamas pareiškėjo skundas. Pareiškėjas, vadovaudamasis šia galimybe, su skundu kreipėsi į teismą per vieną mėnesį, todėl termino skundui paduoti nepraleido.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad: ginčijamas Įsakymas buvo priimtas 2018 m. rugpjūčio 22 d., o, pareiškėjo teigimu, jis apie ginčijamą Įsakymą sužinojo laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., tikslios datos neprisimena, patį ginčijamą Įsakymą išsitraukė ir atsispausdino iš Vilniaus miesto savivaldybės internetinio puslapio; pareiškėjas, sužinojęs apie priimtą Įsakymą, ši administracinį aktą apskundė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o vėliau ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui; Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakingų pareigūnų veiksmų (neveikimo), susijusių su Įsakymu dėl adreso pakeitimo, 2018 m. spalio 24 d. rašto Nr. 4D-2018/2-1356/3D-2871 5 punkte pažymėjo, jog Įsakymas laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti nuginčytas tik teismine tvarka kreipiantis į administracinį teismą per ABTĮ 29 straipsnyje nustatytus terminus; po minėto Seimo kontrolieriaus priimto sprendimo (2018 m. spalio 24 d. rašto Nr. 4D-2018/2-1356/3D-2871) pareiškėjas pakartotinai su skundais kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių; pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Įsakymo panaikinimo pateikė 2018 m. gruodžio 28 d.

Taigi įvertinus tai, kad pareiškėjas apie ginčijamą Įsakymą vėliausiai sužinojo 2018 m. rugpjūčio 28 d., o skundą dėl Įsakymo panaikinimo teismui pateikė tik 2018 m. gruodžio 28 d., konstatuotina, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti.

Nors, kaip minėta, Seimo kontrolierius 2018 m. spalio 24 d. rašte Nr. 4D-2018/2-1356/3D-2871 pažymėjo, jog

Įsakymas laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti nuginčytas teismine tvarka kreipiantis į administracinį teismą per ABTĮ 29 straipsnyje nustatytus terminus, tačiau pareiškėjas net po šios informacijos gavimo nesiekė kuo operatyviau kreiptis į administracinį teismą dėl Įsakymo panaikinimo ir tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, veikė nepateisinamai aplaidžiai. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, šiuo atveju nepripažintina svarbia aplinkybe terminui paduoti skundą atnaujinti. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai, kurie siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-385-492/2017). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais teisės aktais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus ar sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1042-1062/2017). Todėl teisėjų kolegija, nekartodama išsamių ir detalių skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti (ABTĮ 30 str.).

Pareiškėjui praleidus terminą skundui dėl Įsakymo panaikinimo paduoti ir nesant pagrindo šį terminą atnaujinti, teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kurios keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-144-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00283-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.7; 43.5.1.1; 41(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=2b7adc1061f311e99676cb74c51fe1f4



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos Agila“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos Agila“ skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kretingos rajono savivaldybės administracijos komisijai, savivaldybės teritorijoje esančioms patalpoms ir statiniams, kurie yra apleisti ir neprižiūrimi, naudojami ne pagal paskirtį ir kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto tarifas bei nenaudojamų kitos paskirties žemės sklypų Kretingos rajone nustatyti, Kretingos rajono savivaldybės administracijos Statybos skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas UAB „Palangos Agila“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Kretingos rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Administracinių ginčų komisija) 2017 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. T13-2 (toliau – Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Bendrovei nuosavybės teise priklauso pastatas – viešbutis, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas). Pareiškėjas gavo atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. rugsėjo 8 d. pranešimą Nr. (4.1.15)-D3-4320 „Dėl statinių, kurie yra apleisti ir neprižiūrimi ir kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto tarifas, sąrašo“, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui priklausantis Pastatas yra įtrauktas į patalpų ir statinių, kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašą (toliau – Sąrašas). Bendrovė 2016 m. spalio 6 d. pateikė Administracijai prašymą, kuriame išdėstė argumentus, pagrindžiančius, jog pareiškėjo nuosavybės teise valdomas nekilnojamojo turto objektas nepagrįstai įtrauktas į Sąrašą ir prašė Pastatą išbraukti iš Sąrašo. Pareiškėjas gavo iš atsakovo 2016 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. (4.1.15)-D3-5300, kuriame nurodoma, jog Administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. A1-736 sudarytos Kretingos rajono savivaldybės administracijos komisijos, savivaldybės teritorijoje esančioms patalpoms ir statiniams, kurie yra apleisti ir neprižiūrimi, naudojami ne pagal paskirtį ir kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas bei nenaudojamų kitos paskirties žemės sklypų Kretingos rajone nustatyti (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 18 d. posėdžio protokolo Nr. D8-1639 protokoliniu nutarimu (toliau – ir Nutarimas) Bendrovei nuosavybės teise priklausantis Pastatas nėra išbrauktas Sąrašo. Komisija Nutarime nurodė, kad per metus Pastato savininkas neatliko jokių turto būklės pagerinimo darbų, nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas išbraukti Pastatą Sąrašo. Bendrovė, nesutikdama su Komisijos Nutarimu, 2017 m. sausio 11 d. kreipėsi skundu į Administracinių ginčų komisiją, kuriai pateikė skundą prašydama panaikinti Komisijos Nutarimą, kuriuo nutarta Pastato neišbraukti iš Sąrašo. Administracinių ginčų komisija, spręsdama skundo priėmimo klausimą, 2017 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. T13-1, įpareigojo pareiškėją pašalinti sprendime nurodytus skundo trūkumus. Reaguodamas į minėtą sprendimą, pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. Administracinių ginčų komisijai pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus, tačiau 2017 m. vasario 9 d. gavo Administracinių ginčų komisijos Sprendimą, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Komisijos Nutarimo panaikinimo. Administracinių ginčų komisija Sprendimu nusprendė, kad Komisijos Nutarimas (2016 m. spalio 18 d. posėdžio protokolas Nr. D8-1639) nėra individualus administracinis aktas, sukeliantis teisines pasekmes, jame nėra suformuluoti privalomi nurodymai, todėl jo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas nėra priskirtinas Administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Administracinių ginčų komisija

Sprendime akcentavo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“, o ne Komisijos Nutarimas.

1.2. Skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas. Vadovaujantis Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. T2-329 patvirtintame Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje esančių patalpų ir statinių, kurie yra apleisti ir neprižiūrimi, naudojami ne pagal paskirtį ir kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, nustatymo tvarkos apraše (sprendimo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 4 d.) (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka, būtent Komisija sprendžia, kokie nekilnojamojo turto objektai yra įtraukiami (pašalinami) iš Sąrašo. Administracijos direktorius nevertina pateikto Sąrašo pagrįstumo, o tik įsakymu patvirtina Komisijos pateiktą Sąrašo projektą. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia Komisijos Nutarimas, o ne Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“.

1.3. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas papildomai nurodė, kad Bendrovė apie Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“ sužinojo tik Administracinių ginčų komisijai nustačius terminą skundo trūkumams pašalinti. Atsakovas, neinformuodamas pareiškėjo apie aukščiau minėtą įsakymą, tikslingai klaidino Bendrovę.

2. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.3. Atsakovas nurodė, kad kai kuriais atvejais individualūs administraciniai aktai priimami remiantis pirmiau atliktų

administracinių procedūrų metu surašytuose dokumentuose nustatytomis aplinkybėmis. Komisijos Nutarimas neatitinka individualaus administracinio akto apibrėžimo, jame nesuformuluoti privalomieji nurodymai. Vadovaujantis Aprašo 14 punktu, būtent Administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Sąrašas ne vėliau kaip iki lapkričio 1 d. dienos pateikiamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl to pagrindas mokesčių administratoriui taikyti maksimalų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą yra ne Komisijos Nutarimas, o Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“, kuriuo Sąrašas tvirtinamas ar tikslinimas. Todėl pareiškėjas Administracinių ginčų komisijai apskundė ne individualų administracinį aktą, o pirmiau atliktų administracinių procedūrų metu surašytą dokumentą, kuris nesukelia teisinių pasekmių.

II.

4. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Palangos Agila“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Administracinių ginčų komisijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo UAB „Palangos Agila“ skundą dėl Komisijos Nutarimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio Pastato neišbraukti iš Sąrašo, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 sausio 11 d. kreipėsi skundu į Administracinių ginčų komisiją, prašydamas panaikinti Komisijos Nutarimą, kuriuo nuspręsta Pastato neišbraukti iš Sąrašo. Administracinių ginčų komisija, spręsdama skundo priėmimo klausimą, 2017 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. T13-1 įpareigojo per 14 dienų pašalinti skundo trūkumus, nurodydama, kad Komisijos Nutarimas nėra individualus administracinis aktas, sukeliantis teisines pasekmes, o pareiškėjui teisines pasekmes sukelia būtent Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“. Pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. Administracinių ginčų komisijai pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus, tačiau skundo reikalavimo nepakeitė ir toliau prašė panaikinti Nutarimą. Administracinių ginčų komisija 2017 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T13-2 atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną Administracinių ginčų komisijos kompetencijai, skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindu nurodydama Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą – kai skundo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių ginčų komisijos kompetencijai.

7. Teismas pabrėžė, kad pagal Aprašo 12 ir 13 punktus Administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Komisija, išnagrinėjusi asmens prašymą išbraukti jo valdomą objektą iš Sąrašo, parengia Administracijos direktoriaus įsakymo projektą, o Administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos pateiktą projektą, priima įsakymą dėl patalpų ir statinių, kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo pakeitimo.

8. Teismas, vadovaudamasis minėtu reglamentavimu, konstatavo, kad Komisijos Nutarimas yra tarpinis dokumentas, kuris yra pagrindas parengti galutinį administracinį aktą, dėl to jis nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių bei nėra

laikytinas individualiu administraciniu aktu. Galutiniu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes, yra Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2016 m. spalio 6 d. prašymą. Todėl Administracinių ginčų komisija Sprendimu pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtą Administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Todėl panaikinti ginčijamą Sprendimą nėra pagrindo.

9. Netenkinęs pareiškėjos skundo, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

10. Pareiškėja UAB „Palangos Agila“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad Komisijos Nutarimas neišbraukti Pastato iš Sąrašo, reiškia, kad juo yra priimamas galutinis administracinis aktas (sprendimas), kuris sukelia atitinkamas pasekmes, t. y. Nutarimo pagrindu pareiškėjui nustatyta pareiga mokėti tam tikro dydžio žemės mokestį. Ne Administracijos direktorius sprendžia, kokį sudaryti Sąrašą, o Komisija. Pagal Aprašo 8 punktą Administracijos direktorius tik pasirašo pateiktą Sąrašo projektą. Pagal Aprašo nuostatas Administracijos direktorius nepriima sprendimo dėl Sąrašo turinio. Sprendimą dėl to priima Komisija, pastarasis subjektas turi nurodyti sprendime administracinio akto motyvus. Dėl to ir pasekmes pareiškėjui sukuria ne Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“, o Komisijos sprendimas (Nutarimas) teikti direktoriui Sąrašą.

12. Bendrovė pažymi, kad teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu Administracijos atstovas nesugebėjo atsakyti į klausimus, ar Administracijos direktorius turi teisę tvirtinti kitokios sudėties Sąrašą, nei jam yra pateikiamas Komisijos parengtame Sąrašo projekte, t. y., ar Administracijos direktorius turi teisę daryti pateikto projekto pakeitimus ir įtraukti į jį papildomus statinius, ar juos išbraukti iš Sąrašo. Taip pat nebuvo atsakyta į klausimą, ar Administracijos direktorius turi teisę atsisakyti pasirašyti jam pateiktą įsakymo dėl Sąrašo tvirtinimo projektą, taip pat ir tai, ar privalo būti priimamas Administracijos direktoriaus įsakymas, jei Komisija nutaria netenkinti prašymo dėl statinio išbraukimo iš Sąrašo ir jis lieka nepakitęs, ar būtina tokiu atveju Administracijos direktoriui atskiru įsakymu tvirtinti tokios pačios sudėties Sąrašą, kuris jau buvo patvirtintas ankstesniu įsakymu. Būtent tai, kad Administracija pati nežino, kokia yra tiksli pateikto prašymo dėl Pastato išbraukimo iš Sąrašo nagrinėjimo tvarka, lėmė, jog pareiškėjui nuolat buvo pateikinėjama informacija apie tai, kad prašymas išbraukti Pastatą iš Sąrašo buvo atmestas Komisijos Nutarimu, o ne Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“. Todėl Administracijos nuomonės pasikeitimas negali keisti paties administracinio akto esmės ir individualiu administracinių aktu laikytinas būtent Komisijos Nutarimas.

13. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.14. Atsakovas iš esmės nurodo tuo pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad ne

Komisijos Nutarimas, o Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymas Nr. A1-980 „Dėl sąrašo pakeitimo“, kuriuo patvirtintas naujos redakcijos Sąrašas, sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, t. y. būtent jame aiškiai suformuluojamos teisės ir pareigos bei nurodoma teisės akto apskundimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


15. Bendrovė kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją, siekdama panaikinti Komisijos Nutarimą, nes juo atsisakyta Bendrovei priklausantį Pastatą išbraukti iš Sąrašo, tačiau Bendrovės skundą atsisakyta priimti, nes tokio pobūdžio skundo nagrinėjimas nepriskirtinas Administracinių ginčų komisijos kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti Administracinių ginčų komisijos Sprendimą.

16. Aprašas reglamentuoja patalpų ir statinių, kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, nustatymą bei tokių patalpų ir statinių sąrašo sudarymo ir keitimo procedūrą.

17. Aprašo 11 punkte numatyta, kad asmenys, kurių nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas įrašytas į rajono administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą Sąrašą, gali per 30 dienų nuo pranešimo apie jų valdomo objekto įrašymo į Sąrašą išsiuntimo dienos pateikti Savivaldybės administracijai duomenis, įrodančius, kad nekilnojamasis turtas neatitinka šio Aprašo 5 punkte išvardintų kriterijų arba kad neatitikimas yra nulemtas vienos ar keleto Apraše nurodytų aplinkybių, ką Bendrovė iš esmės ir padarė 2016 m. spalio 6 d., kreipdamasi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją, nes jai priklausantis Pastatas buvo įtrauktas į Sąrašą.

18. Nutarimu atsisakyta Bendrovės Pastatą išbraukti iš Sąrašo, o tai lėmė Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. A1-980 priėmimą bei jo turinį – Bendrovei priklausantis Pastatas liko Sąraše. Minimas Administracijos direktoriaus įsakymas priimtas, vadovaujantis Aprašo 12 punktu – rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo rašte išdėstytus motyvus ir pateiktus dokumentus, kad nekilnojamasis turtas nenaudojamas dėl Aprašo 11.1–11.5 punktuose išvardintų aplinkybių, rengia rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projektą dėl Sąrašo pakeitimo.

19. Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, tiek iki Bendrovės kreipimosi į Komisiją, tiek po Komisijos Nutarimo priėmimo materialinių teisinių pasekmių atsiradimas neatsiejamas nuo Administracijos direktoriaus įsakymų, kuriais nustatomas (įtvirtinamas) Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje patalpų ir statinių, kurie yra apleisti ir neprižiūrimi, naudojami ne pagal paskirtį ir kuriems taikomas maksimalus nekilnojamojo turto mokesčio tarifo, sąrašas. Įsakymu patvirtintas Sąrašas ir yra tas dokumentas, kuris sukelia teisines pareigas – konkrečiam ūkio subjektui kyla pareiga mokėti maksimalų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Iki Sąrašo patvirtinimo priimti sprendimai (bendrine prasme) dar nesuponuoja konkrečių pareigų, nes yra tik tarpiniai dokumentai, tarnaujantys pagrindiniam – Administracijos direktoriaus įsakymo priėmimui dėl Sąrašo patvirtinimo, – todėl neturėtų būti nagrinėjami administracinių ginčų komisijoje, o vėliau ir teisme.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-1193/2012 dėl tokio pobūdžio dokumentų yra nurodęs: „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.).“

21. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kas išdėstyta, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisijos Nutarimas yra tik tarpinis dokumentas, kuris neužkerta kelio tolesnėms procedūroms, todėl jo teisėtumas negalėjo būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. jis negalėjo būti savarankišku bylos dalyku Administracinių ginčų komisijoje.

22. Kartu pažymėtina, kad, nesutikdamas su aptariamu procedūriniu sprendimu (Komisijos Nutarimu), asmuo šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka, ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą, t. y. šiuo atveju – Administracijos direktoriaus įsakymą dėl Sąrašo patvirtinimo. Būtent nagrinėdamas pastarąjį ginčą, administracinis teismas galės įvertinti ir tarpinį sprendimą – Komisijos Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.


n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Palangos Agila“ apeliacinį skundą atmesti.











teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. K. ir V. T. (V. T.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. K. ir V. T. (V. T.) skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) viršininko 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1016 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-TE-1016) ir 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1019 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-TE-1019) (toliau kartu – ir Įsakymai). Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1. Ginčijamais Įsakymais jiems paskirtos tarnybinės nuobaudos: Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos (toliau – ir VTT) areštinės (toliau – ir Areštinė) vyriausiajam postiniui B. K. skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas; Areštinės vyriausiajam postiniui V. T. skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Ginčijami Įsakymai priimti remiantis Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2016 m. rugsėjo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-110

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=673e63c061f311e99676cb74c51fe1f4

„Dėl areštinės pareigūnų veiksmų“ (toliau – ir Išvada). Pagrindu pradėti tarnybinį patikinimą buvo Areštinės specialisto A. Ž. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybinis pranešimas, kuriuo pranešta, jog 2016 m. balandžio 14 d., 12.20 val., Areštinės kameroje Nr. 14 rastas pasikoręs suimtasis.

1.2. Išvadoje nurodyta, kad B. K. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybos metu, eidamas Areštinės trečiojo posto postinio pareigas, nuo 7 val. iki 12.30 val. nevykdė policijos Areštinėje laikomų asmenų apsaugos – periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius nepatikrino asmenų, esančių kamerose, ir apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu neinformavo policijos Areštinės budėtojo, savavališkai pasitraukė iš posto ir ilgą laiką jame nebuvo, nedalyvavo budėtojų padėjėjams atidarant posto kamerų duris. Konstatuota, kad minėtais veiksmais (neveikimu) B. K. sąmoningai pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 38, 42, 92.3 ir 95.1 punktus bei aplaidžiai atliko tarnybines pareigas. Tačiau B. K. posto savavališkai nepaliko, nes nėra apibrėžtų posto kontrolės ribų, kuri būtų patvirtinta įsakymu. Posto teritorija suprantama kaip visos Areštinės patalpos. Areštinės budėtojų padėjėjų pareigybių nėra, visi yra vyriausieji postiniai, todėl Areštinės aukštai be priežiūros palikti nebuvo. Incidento metu vyko naujų asmenų priėmimas ir išleidimas, konvojavimas į rajonų policijos komisariatus. Per stebėjimo kamerų monitorius buvo visą laiką stebimi koridoriai ir iš kiemo pusės kamerų langai.

1.3. Išvadoje nurodyta, kad V. T. 2016 m. rugpjūčio 14 d. tarnybos metu, eidamas Areštinės budėtojo padėjėjo pareigas, išvedant ir įvedant Areštinėje laikomus asmenis į kameras, duris atrakino nedalyvaujant postiniui. Konstatuota, kad minėtais veiksmais (neveikimu) V. T. sąmoningai pažeidė Instrukcijos 42 punkto reikalavimus bei aplaidžiai atliko savo tarnybines pareigas. Tačiau Išvadoje nepagrįstai konstatuota, kad V. T. 2016 m. rugpjūčio 14 d. ėjo budėtojo padėjėjo pareigas – Areštinėje dirba specialistai ir postiniai. Budėtojo pareigybės Areštinėje nėra, pagal savo užimamas pareigas V. T. yra Areštinės postinis ir vykdo Areštinės postinio funkcijas. Areštinėje trūksta pareigūnų ir dėl šios priežasties vienas iš postinių papildomai turi vykdyti budėtojo padėjėjo pareigas, kurių funkcijų apimtis neaiški. V. T. 2016 m. rugpjūčio 14 d. vykdė postinio pareigas, o pamainos metu buvo pavaldus Areštinės specialistui (budėtojui), kurio nurodymus turėjo vykdyti. Tai, kad Areštinės kameras atrakina vienas asmuo, yra nusistovėjusi praktika, apie kurią žino Areštinės viršininkas. Pareigos atrakinti kameras, padėti nuvežti maistą, vedžioti Areštinėje laikomus asmenis nepatenka į postinio funkcijas, tačiau V. T. turėjo jas atlikti, kad būtų užtikrintas Areštinės pamainos sklandus ir nepertraukiamas funkcijų atlikimas.

1.4. Pamainos metu postiniams pavedama vykdyti jiems nepriskirtas funkcijas – pildyti pristatytų asmenų registracijos žurnalus, atlikti šių asmenų apžiūrą, lydėti maistą pristatantį asmenį, vedžioti Areštinėje laikomus asmenis, todėl postinis ne visada gali kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose. Instrukcijos nuostatų pažeidimus sąlygojo pareigūnų trūkumas. Kai pamainos sudėtį sudaro tik specialistas ir keturi postiniai, Instrukcijos nuostatų pažeidimas neišvengiamas, nes trys iš jų turi pagal Instrukciją nuolat stebėti kameras. Areštinės pareigūnai taip pat turi priimti sulaikytuosius-suimtuosius, organizuoti jų pristatymą į tardymo kabinetus, organizuoti jų pasivaikščiojimą, kamerų tikrinimą, laikomų asmenų maitinimą. Tai yra žinoma Areštinės viršininkui, policijos komisariato administracijai, tačiau iki įvykusio incidento niekas nekreipdavo dėmesio.

1.5. Pareiškėjo B. K. padarytas tarnybinis nusižengimas yra vienkartinio pobūdžio. Pažeidimas padarytas neatsargia kaltės forma. Padarytas tarnybinis nusižengimas nesukėlė sunkių neigiamų pasekmių. B. K. stažas vidaus tarnyboje yra daugiau kaip 20 metų, per kuriuos jis daug kartų skatintas. B. K. galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi. Todėl, įvertinus nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, jam buvo paskirta aiškiai per griežta, neproporcinga tarnybinė nuobauda, kuri gali būti pakeista į švelnesnę nuobaudą – pastabą.

2. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Tarnybinio patikrinimo metu susipažinus su Klaipėdos AVPK VTT areštinės tarnybos knyga nustatyta, jog 2016 m. rugpjūčio 14 d. Areštinės apsaugos budinčioje pamainoje dirbo pareiškėjai. Minėti pareigūnai pasirašė minėtoje tarnybos knygoje, todėl darytina išvada, jog su savo pamainos pareigomis susipažino ir žinojo, kokias funkcijas, numatytas Instrukcijoje, jie privalėjo vykdyti eidami šias pareigas. Su Instrukcija B. K. pasirašytinai susipažino 2015 m. kovo 19 d., o V. T. – 2015 m. kovo 1 d.

2.2. Iš vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotų duomenų matyti, kad B. K., kuriam buvo paskirta dirbti trečiajame

poste, didžiąją tikrinamojo laiko dalį praleido ne jam paskirtame poste, o Areštinės pirmajame aukšte esančioje budėtojų dalyje. B. K. periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro kamerų durų stebėjimo langelius nepatikrino asmenų, esančių kamerose bei apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu neinformavo Areštinės budėtojo. Todėl pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 14 d., nuo 7.30 val. iki 12.30 val., nevykdė pagrindinės funkcijos – Areštinėje laikomų asmenų apsaugos. Taip pat iš vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotų duomenų matyti, kad V. T., kuris tikrinamos pamainos metu vykdė budėtojo padėjėjo funkcijas, išvesdamas ir įvesdamas Areštinėje laikomus asmenis į kameras, duris atrakindavo nedalyvaujant postiniui. V. T., dirbdamas budėtojo padėjėju, turėjo teisę atrakinti kameros duris, tačiau atrakinant jas privalėjo dalyvauti ir vidaus posto pareigūnas. V. T. vykdė būtent budėtojo padėjėjo pareigas.

2.3. Įvertinus pareiškėjų padarytų pažeidimų visumą, jų intensyvumą, pačių pareigūnų neatsakingą požiūrį į jiems pavestų funkcijų vykdymą, pripažintina, jog paskirtos tarnybinės nuobaudos yra pagrįstos ir teisėtos. Areštinėje neužpildyta tik 1 pareigybė (darbuotojo dirbančio pagal darbo sutartį – maisto išdavėjo).

II.

3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino – pakeitė pareiškėjui B. K. skirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – ir skyrė švelnesnę tarnybinę nuobaudą – papeikimą; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos AVPK viršininko Įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo. Klaipėdos AVPK viršininko Įsakymu Nr. 30-TE-1016 pareiškėjui B. K., Areštinės vyriausiajam postiniui, skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Klaipėdos AVPK viršininko Įsakymu Nr. 30-TE-1019 pareiškėjui V. T., Areštinės vyriausiajam postiniui, skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

5. Įvertinęs tai, kad pareiškėjai pasirašė Areštinės tarnybos knygoje, teismas padarė išvadą, jog jie su savo pamainos pareigomis susipažino ir žinojo, kokias funkcijas pagal Instrukciją jie privalėjo vykdyti eidami šias pareigas. Su Instrukcija B. K. pasirašytinai susipažino 2015 m. kovo 19 d., o V. T. – 2015 m. kovo 1 d.

6. Išanalizavus Instrukcijos 38, 42, 92.3, 95.1 punktuose nustatytus reikalavimus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismo vertinimu, akivaizdu jog pareiškėjas B. K. privalėjo periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu informuoti policijos Areštinės budėtoją, tačiau savavališkai nei trečiajame aukšte, nei kur kitur to nedarė; taip pat pareiškėjas bet kokiu atveju neturėjo teisės kamerų, kuriose laikomi asmenys, duris atidarinėti vienas. Todėl Išvadoje pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas minėtais savo veiksmais sąmoningai pažeidė šiuos reikalavimus.

7. Teismas pažymėjo, kad B. K. vidaus tarnyboje dirba nuo 1995 m. liepos 3 d., galiojančių drausminių nuobaudų neturi, charakterizuojamas iš esmės gerai. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir įvertinęs B. K. padaryto pažeidimo pobūdį, jo mastą, tai, kad pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu Klaipėdos AVPK viršininko Įsakymu Nr. 30-TE-1017 buvo paskirta padarytam tarnybiniam nusižengimui neproporcinga tarnybinė nuobauda, todėl šiuo atveju yra pagrindas ją švelninti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – keistina Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 28 d.) (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tarnybine nuobauda – papeikimu. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą dar labiau švelninti ar išvis neskirti tarnybinės nuobaudos, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pareiškėjas bei jo atstovas.

8. Išanalizavęs Instrukcijos 42 punkte nustatytus reikalavimus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas pabrėžė, kad akivaizdu, jog pareiškėjas V. T. bet kokiu atveju neturėjo teisės kamerų, kuriose laikomi asmenys, duris atidaryti vienas, todėl Išvadoje pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas minėtais savo veiksmais sąmoningai pažeidė šiuos reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad V. T. vidaus tarnyboje dirba nuo 1992 m. sausio 27 d., galiojančių drausminių nuobaudų neturi, charakterizuojamas iš esmės gerai. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, įvertinęs pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį, tai, kad pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčijamu Klaipėdos AVPK viršininko Įsakymu Nr. 30-TE-1019 buvo paskirta padarytam tarnybiniam nusižengimui proporcinga, t. y. švelniausia iš numatytų, tarnybinė nuobauda – pastaba. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindo išvis neskirti tarnybinės nuobaudos, tokių aplinkybių iš esmės nenurodė ir pareiškėjas bei jo atstovas.

III.

9. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Pareiškėjas V. T. 2012 m. vasario 14 d. buvo pasirašytinai supažindintas su Klaipėdos AVPK 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 30-V-463 patvirtintu Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos biuro (toliau – ir VTB) areštinės vyresniojo postinio pareigybės aprašymu, o pareiškėjas B. K. raštiškai supažindintas su minėtu pareigybės aprašymu buvo 2013 m. gegužės 26 d. Pareiškėjai įvykio dieną užėmė vyriausiojo postinio pareigas. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. Klaipėdos AVPK VTB areštinė buvo reorganizuota į Klaipėdos AVPK VTT areštinę ir Klaipėdos AVPK viršininkas 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 30-V-1053 patvirtino Klaipėdos AVPK VTT areštinės specialisto bei vyriausiojo postinio pareigybės aprašymus, su kurias iki šiol nė vienas Areštinės pareigūnas nesupažindintas, o minėtas Areštinės vyresniojo postinio pareigybės aprašymas, su kuriuo buvo susipažinę pareiškėjai, buvo panaikintas. Taip pat teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad Areštinėje nėra įsteigtos budėtojo, budėtojo padėjėjo pareigybės. Atitinkamai nėra patvirtinti budėtojo ir budėtojo padėjėjo pareigybės aprašymai ir nė vienas iš Areštinės specialistų nežino, kokie reikalavimai keliami Areštinės budėtojui ir budėtojo padėjėjui, kokias funkcijas jie turi vykdyti. Teismo posėdžio metu paaiškėjo ir tai, kad įvykio dieną Klaipėdos AVPK galiojo Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 30-V-463 patvirtintos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės budėtojų ir postinių pareigūnų darbo organizavimo vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 3 punkte išdėstyta pamainos sudėtis (specialistas, postiniai, išvežiotojas), o 4 punkte nurodyta, kad pamainos tarnyba organizuojama vadovaujantis Teritorinių policijos įstaigų areštinės apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357. Minėta instrukcija ginčo metu jau nebegaliojo.

9.2. Pareiškėjai B. K. ir V. T., vykdydami Klaipėdos AVPK VTT areštinės vyriausiojo postinio pareigas, nebuvo su jomis supažindinti, privalėjo vykdyti Taisyklių reikalavimus, kurie ginčo metu prieštaravo galiojusiems teisės aktams. Pareiškėjas V. T. nebuvo supažindintas su Klaipėdos AVPK VTT areštinės budėtojo padėjėjo funkcijomis. Pareiškėjų B. K. ir V. T. pareigybės aprašymai nereglamentavo jiems atsakovo priskirtų funkcijų atlikimo. Pats atsakovas nesiėmė veiksmų, kad supažindintų pareiškėjus su nauju pareigybės aprašymu, nesirūpino tuo, kad Taisyklės neprieštarautų teisės aktams, nesiėmė tinkamai organizuoti pamainos pareigūnų darbą. Todėl paties atsakovo neveikimas buvo tarnybos drausmės nesilaikymo priežastis. Dėl šios priežasties kaltinimai, kad pareiškėjai sąmoningai pažeidė Instrukcijos reikalavimus ir aplaidžiai atliko tarnybines pareigas, pareikšti nepagrįstai. Pareiškėjų tarnybinis nusižengimas buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių Klaipėdos AVPK. Atsižvelgiant į nedidelį nusižengusių asmenų kaltės laipsnį, neigiamų pasekmių nebuvimą padaryti pažeidimai vertintini kaip mažareikšmiai, už kuriuos tarnybinės nuobaudos paskyrimas yra neproporcingas.

10. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 6 straipsnyje yra išvardytos pagrindinės policijos atliekamos funkcijos, tarp jų ir funkcija – nustatyta tvarka užtikrinti policijos įstaigose laikomų sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų apsaugą ir priežiūrą. (6 str. 1 d. 18 p.). Į policijos areštines uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarka nustatyta Instrukcijoje. Su šia Instrukcija pasirašytinai V. T. buvo supažindintas 2015 m. kovo 1 d., o B. K.– 2015 m. kovo 19 d. Šie duomenys akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėjams tikrai buvo žinoma, kaip jie turi elgtis darbo pamainos metu. B. K. Areštinėje dirba nuo 2013 m. gegužės 26 d., o V. T. – nuo 2002 m. rugsėjo 24 d. Tai patvirtina, kad pareiškėjai turi pakankamai tarnybinės patirties dirbant užimamose pareigose. Tai reiškia, kad pareiškėjai jiems inkriminuotus tarnybinius nusižengimus padarė sąmoninga tyčia, o ne dėl nežinojimo ar dėl negalėjimo elgtis, kaip nustato teisės aktai. Klaipėdos AVPK nuomone, teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija


12. Vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, o ginčo teisiniams santykiams aktuali 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 28 d.

13. Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnai, kurie atlikdami jiems patikėtas pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos (Statuto 33 str. 1 d.). Tarnybinis nusižengimas – tai šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Statuto 2 str. 7 d.). Aiškindamas tarnybinio nusižengimo sampratą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą konstatavo, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2766-438/2017 ir kt.).

14. LVAT teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka, tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys – tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2766-438/2017 ir kt.). Formuodamas administracinių teismų praktiką, LVAT yra ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., LVAT 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008, 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012 ir kt.).

15. Pagal Statuto 33 straipsnio 7 dalį, kai yra duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas.

16. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo pasekmės, tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, duomenys apie ankstesnę pareigūno tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai bei galiojančios nuobaudos) ir pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis, tai šiuo atveju iš esmės ir buvo padaryta ir dėl to ginčo nėra.

17. Apeliaciniame skunde pripažįstama, jog pareiškėjai (apeliantai) įvykio dieną užėmė vyriausiojo postinio pareigas, tačiau tvirtinama, jog dėl pasikeitusio reguliavimo bei nesupažindinimo su juo (teisiniu reguliavimu), nežinojo, kokie reikalavimai keliami Areštinės budėtojui ir budėtojo padėjėjui, kokias funkcijas jie turi vykdyti. Be to, mano, kad pareiškėjų padaryta teisei priešinga veika buvo išimtinai formalaus pobūdžio, už ką taikytos poveikio priemonės neproporcingos.

18. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal pobūdį teisės pažeidimai skirstomi į materialius ir formalius. Materialus teisės pažeidimas yra toks, kuris sukelia apčiuopiamą (juntamą) žalą. Formalus yra tada, kai pažeidžiama pati teisinė tvarka – sukeliama ne pati reali žala, o tik grėsmė, kad ta žala atsiras. Taigi pasekmės ne visais atvejais yra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės elementas, jų nustatymas nėra reikšmingas formaliosios sudėties pažeidimams (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014).

19. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo nurodyta, kad priežastinio ryšio tarp Areštinėje laikyto asmens mirties ir Areštinės pamainos pareigūnų veiksmų tarnybos metu nebuvo nustatyta, todėl šiuo atveju akivaizdu, kad buvo inkriminuotas formalaus pobūdžio teisės pažeidimas tiek vienam, tiek kitam pareigūnui.

20. B. K., kaip Areštinės posto postiniui, inkriminuotas Instrukcijos 38 punkte, 42 punkte, 92.3 punkte, 95.1 punkte numatytų reikalavimų nesilaikymas – teisėjų kolegijos vertinimu, tai padaryta pagrįstai, išskyrus dėl Instrukcijos 42 punkto.

21. B. K., kaip Areštinės postinis (dėl ko ginčo nėra – pripažįsta ir pats; Instrukcijos 3 p.), neatliko periodinės Areštinėje laikomų asmenų apsaugos (Instrukcijos 38 p.) ir ne rečiau kaip kartą, kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius netikrino asmenų, esančių kamerose, bei apie atliktą patikrinimą vietinio ryšio telefonu neinformavo Areštinės budėtojo (Instrukcijos 92.3 p.), taip pat dalį tarnybos laiko būdamas budėtojų dalyje, nesilaikė ir Instrukcijos 95.1 punkto – postiniui draudžiama savavališkai palikti postą.

22. Instrukcija buvo galiojanti, B. K. su ja supažindintas, o tas teisinis reguliavimas, kuris nurodomas apeliaciniame skunde, apeliantui nebuvo inkriminuotas, todėl šios nutarties 21 punkte minimų reikalavimų nesilaikymas, nukreiptas į Areštinės posto postinį, kuriuo ir buvo B. K., turint omenyje ir jo paties paaiškinimus, abejonių nekelia (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.). Pagrįstai pripažinta, jog padarytas formalaus pobūdžio teisės pažeidimas, už kurį paskirta nuobauda – griežtas papeikimas – pirmosios instancijos teismo pakeista į papeikimą.

23. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų atlikta teisinė korektūra dėl tarnybinės nuobaudos rūšies pakeitimo atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

24. Tvirtinant aptariamo apelianto padarytą teisės pažeidimą iš kaltinimo turinio šalintinas Instrukcijos 42 punkto nuostatų nepaisymas, nes tarp B. K. veiksmų (neveikimo) ir Instrukcijos 42 punkte keliamų reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kas nustatyta Išvadoje (B. K. statusas tarnybos metu, pavestos funkcijos), nėra tarpusavio ryšio.

25. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės vyriausiajam postiniui V. T. (V. T.) paskirta tarnybinė nuobauda pastaba, už tai, jog jis nepaisė Instrukcijos 42 punkte išdėstytų nuostatų.

26. Instrukcijos 42 punkte numatyta, kad kamerų, kuriose laikomi asmenys, duris atidaro tik policijos areštinės viršininkas, policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas (budėtojo padėjėjas), dalyvaujant vidaus posto pareigūnui.

27. Iš ką tik pacituotos taisyklės galima daryti išvadą, kad kamerų, kuriose laikomi asmenys, duris gali atidaryti tik tie pareigūnai, kurie įvardyti Instrukcijos 42 punkte, ir, be kita ko, tik dalyvaujant vidaus posto pareigūnui, t. y. atidarant kamerų duris turi dalyvauti du pareigūnai. Kad V. T. (nebėra teisinės prasmės vertinti, ar pareiškėjo užimamos pareigos atitiko nors vieną iš minimų Instrukcijos 42 p., nes kamerų durys atidarinėtos apskritai vieno asmens/pareigūno) nepaisė šios nuostatos ginčo nėra, tačiau būtina pastebėti, jog pastarajam pareigūnui inkriminuota teisei priešinga veika yra itin formalaus pobūdžio. Nepaneigta ir ta aplinkybė, jog tai buvo nusistovėjusi praktika, kuri, kaip galima suprasti, yra atsiradusi dėl Areštinės pareigūnų stokos, ko atsakovas iš principo neginčijo.

28. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo V. T. nusižengimas iš tikro nesukėlė neigiamų pasekmių atsakovui, nusižengusio asmens kaltės laipsnis nebuvo didelis, o tokio pobūdžio teisei priešinga veika vertintina kaip mažareikšmė, už kurios padarymą tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimas yra aiškiai neproporcingas (teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda). Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę

sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija, laikydamasis konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (žr., pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus), turėdama omenyje šios nutarties 27 ir 28 punktuose išdėstytas nuostatas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas vis dėlto netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino aplinkybes, dėl ko priimtas sprendimas dėl Įsakymo Nr. 30-TE-1019 negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą patenkinti.Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį ta apimtimi, kuria buvo

atsisakyta patenkinti pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.Panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 30-TE-1019 „Dėl

tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjui V. T. (V. T.) buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.Pareiškėjo B. K. apeliacinį skundą atmesti ir kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d.

sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-642-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00408-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių agrofirma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m.


spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių agrofirma“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Rivona“ ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-460 dėl 2016 m. gegužės 19 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-366 tvirtinimo ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu dėl klaidų taisymo Nr. (04.7.2)-FR0682-495 nurodė pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Kaišiadorių agrofirma“ sumokėti 43 137,83 Eur pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 10 902,72 Eur PVM delspinigius ir 4 314 Eur PVM baudą (10 proc. mokesčio dydžio).

2. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. 69-109 patvirtino Kauno AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-460 ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą dėl klaidų taisymo Nr. (04.7.2)-FR0682-495.

3. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2017 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. S-12(7-259/2016) patvirtino VMI 2016 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 69-109.

4. Pareiškėjas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-460, 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą dėl klaidų taisymo Nr. (04.7.2)-FR0682-495, VMI 2016 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 69-109 ir MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. S-12(7-259/2016).

5. Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su MGK, VMI įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimu, jog ūkinė operacija, atvaizduota 2013 m. kovo 19 d. UAB „Rivona“ išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje serija RKZ Nr. 000015477 (toliau – ir ginčo sąskaita), realiai neįvyko. Pareiškėjas tvirtino, jog ūkinė operacija, atvaizduota ginčo sąskaitoje faktūroje, realiai įvyko, t. y. pareiškėjas įsigijo (nusipirko) iš UAB „Rivona“ produkciją, kuri 2013 m. kovo 19 d. buvo pareiškėjo šaldymo patalpose. Dėl MGK sprendime įvertintų pareiškėjo pateiktų UAB „Rivona“ produkcijos, kurią ji sandėliavo ir saugojo savo šaldymo patalpose 2010–2013 m., suvestinių, pareiškėjas nurodė, kad šviežios mėsos sandėlio likučių suvestinėse (dokumentų pavadinimas „Šviežios mėsos sandėlio likučiai“) bei UAB „Rivona“ prekių, sandėliuotų ir saugotų pareiškėjo šaldymo patalpose 2010–2013 m., apyvartos žiniaraščiuose (dokumentų pavadinimas „Prekių apyvarta“) fiksuojama atitinkamu laikotarpiu visa pareiškėjo šaldymo patalpose buvusi UAB „Rivona“ produkcija. Tuo metu pateikiamose UAB „Rivona“ produkcijos sandėliavimo suvestinėse fiksuojami tik E ir U raumeningumo klasių kiaulienos skerdienų kiekiai, todėl pastarieji dokumentai neatspindi tikrojo 2013 m. kovo 19 d. pareiškėjo šaldymo patalpose buvusio UAB „Rivona“ produkcijos kiekio.

6. Pareiškėjo manymu, MGK taip pat klysta teigdama, jog Bendrovė nei pirminio, nei pakartotinio patikrinimo metu nepateikė tiesioginių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie šaldymo patalpose 2013 m. kovo 19 d. buvusį produkcijos, priklaususios UAB „Rivona“, kiekį, t. y. 5 040,415 kg S kategorijos skerdienos, 97 600,777 kg E kategorijos skerdienos ir 2 307,546 kg U kategorijos skerdienos. Nurodė, kad kartu su ginčo sąskaita UAB „Rivona“ pareiškėjui pateikė ir 2013 m. kovo 18 d. atsargų likučių suvestinę, kurioje nurodytas produkcijos kiekis pareiškėjui ir buvo parduotas pagal ginčo sąskaitą. Pareiškėjo teigimu, jei jo šaldymo patalpose būtų trūkę produkcijos, kaip 2013 m. vasario 18 d. inventorizacijos metu nustatė UAB „Rivona“ atsakingi asmenys (trūkumas – 105 t), tai šias aplinkybes būtų nustačiusios ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos bei Kauno AVMI, kuri 2014 m. lapkričio 4 d. atliko prekių likučių patikrinimą pareiškėjo šaldymo patalpose. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. vasario 18 d. UAB „Rivona“ įgalioti darbuotojai buvo tik dalyje pareiškėjo šaldymo patalpų, t. y. tik viename pastate, nors pareiškėjui priklausantį mėsos perdirbimo cechą sudaro keturi sublokuoti pastatai. UAB „Rivona“ darbuotojai apžiūrėjo tik dalį UAB „Rivona“ produkcijos ir tik dalis UAB „Rivona“ produkcijos buvo išgabenta. Pareiškėjo teigimu, 2013 m. vasario 18 d. patikrinimo

aktas nėra UAB „Rivona“ atsargų inventorizavimo aprašas.7. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. birželio 9 d. nutartimi konstatavo, jog Kauno

apygardos prokuratūros 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl didelės vertės turto, t. y. ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos kiaulienos skerdienos, išvaistymo yra teisėtas ir pagrįstas. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi taip pat patvirtino Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu ir dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo. 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad iš minėtų dokumentų (pareiškėjo inventorizavimo aprašai, 2010 m., 2011 m., 2012 m. atsargų likučių suvestinės) galima nustatyti pareiškėjo patalpose sandėliuotą – saugotą UAB „Rivona“ turto kiekį, jo vertę ir struktūrą.

8. Pareiškėjas teigė, kad mokestinėje byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, jog jis pardavė sandėliuotą ir saugotą UAB „Rivona“ produkciją nefiksavusi jos pardavimo dokumentuose ir neapskaičiavusi jos pardavimo pajamų. Pareiškėjas yra pateikęs UAB „Rivona“ prekių, sandėliuotų ir saugotų jos šaldymo patalpose 2010–2013 m., apyvartos žiniaraščius. Iš 2013 m. vasario mėn. UAB „Rivona“ produkcijos apyvartos žiniaraščio matyti, jog 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjas sandėliavo 5 040,415 kg S raumeningumo klasės UAB „Rivona“ kiaulienos skerdienos, 9 760,777 kg E raumeningumo klasės UAB „Rivona“ kiaulienos skerdienos, 2 307,546 kg U raumeningumo klasės UAB „Rivona“ kiaulienos skerdienos. Būtent šis kiaulienos kiekis, kuris pamažu susikaupė šaldymo patalpose, ir buvo parduotas pagal ginčo sąskaitą. Pareiškėjas taip pat pateikė „Šviežios mėsos sandėlio likučiai“ suvestines, iš kurių matyti, kokį kiekį UAB „Rivona“ produkcijos kiekvieno mėnesio pabaigoje faktiškai sandėliavo. Šios suvestinės buvo rengiamos iki 2013 m. sausio mėn. pabaigos, nes 2013 m. vasario mėn. gamybos sutartis buvo nutraukta ir UAB „Rivona“ iš pareiškėjo patalpų išsigabeno visą jai priklausančią kompiuterinę bei programinę įrangą.

9. Pareiškėjas pastebėjo, kad prekių apyvartos žiniaraščiuose (UAB „Rivona“ parengti dokumentai) esantys duomenys iš esmės atitinka šviežios mėsos sandėlio likučių suvestines (pareiškėjo parengti dokumentai, kurie kiekvieną mėnesį buvo teikiami UAB „Rivona“). Pareiškėjo nuomone, jei ginčo ūkinė operacija iš tiesų būtų fiktyvi, Kauno AVMI, atlikusi prekių likučių sutikrinimą, būtų nustačiusi akivaizdų (beveik 105 t) prekių trūkumą.

10. Dėl MGK ir VMI sprendimuose nurodytų teiginių, kad abiejų bendrovių (pareiškėjo ir UAB „Rivona“) duomenys už 2013 m. sausio mėnesį yra skirtingi, pareiškėjas paaiškino, kad yra pateikęs dvi 2013 m. sausio mėn. lenteles: šviežios mėsos sandėlio likučiai 2013 m. sausio 31 d. ir šaldytos mėsos sandėlio likučiai 2013 m. sausio 31 d. Sudėjus abejose likučių suvestinėse esančius skaičius bei įvertinus natūralios netekties nuostolius, gaunami tie patys skaičiai, kokie nurodyti UAB „Rivona“ 2013 m. sausio 31 d. prekių apyvartos žiniaraštyje. Pažymėjo, jog į UAB „Rivona“ naudotą programą „Rivilė“ buvo galima suvesti tik skerdienas, bet ne sudalintą ir išpjaustytą mėsą (pvz., išpjovą, kumpį, mentę, nugarinę, sprandinę). Taigi, tam, kad sudalinta ir išpjaustyta mėsa būtų tinkamai apskaitoma UAB „Rivona“ naudojamoje programoje, ji buvo konvertuota, vadovaujantis kainos kriterijumi, į skerdieną: 22 389 kg sudalintos ir išpjaustytos mėsos atitiko 33 177 kg skerdienos (pagal kainos kriterijų).

11. Pareiškėjas atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad yra susiklosčiusi situacija, kai mokesčių administratorius ginčo sąskaitoje atvaizduotą ūkinę operaciją traktuoja kaip fiktyvią, tuo metu civilinėje byloje Nr. e2-1374-480/2016 UAB „Rivona“ piniginis reikalavimas, kylantis iš ginčo sąskaitos, buvo patenkintas (įskaitant PVM). Pareiškėjo vertinimu, teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys sprendimai.

12. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.13. Atsakovas paaiškino, kad patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog UAB

„Rivona“ vardu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje įforminta ūkinė operacija realiai neįvyko, todėl Bendrovė pagal ją neturi teisės į PVM atskaitą.

14. Atsakovas nurodė, kad rėmėsi duomenimis, nustatytais Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus (toliau – ir FNTT) 2014 m. gegužės 29 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/98 dėl UAB „Kaišiadorių agrofirma“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų bei papildoma specialisto išvada Nr. 5-2/171. Taip pat rėmėsi pareiškėjo ir UAB „Rivona“ buhalterinės apskaitos duomenimis ir paaiškinimais, FNTT 2013 m. gegužės 19 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtos ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateikta informacija, taip pat mokestinio ginčo metu

pareiškėjo pateiktais apskaitos dokumentais.15. Atsakovo teigimu, Kauno AVMI patikrinimo metu nustatė, kad PVM sąskaita faktūra išrašyta abipusiu abiejų

įmonių direktorių sutarimu, PVM sąskaita faktūra Bendrovei pateikta be jokių lydimųjų dokumentų, kuriuose privalu nurodyti specialius rekvizitus, skirtus mėsos tiekimui. Apmokėjimas už PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas prekes nenustatytas. Iš pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų, tiek UAB „Rivona“, tiek UAB „Kaišiadorių agrofirma“ nenustatyta, koks konkrečiai kiaulienos skerdienos likutis turėjo būti apskaitytas 2013 m. vasario 18 d. bei 2013 m. kovo 19 d. Nustatyta, kad paskutinis kiaulių tiekimas skersti į UAB „Kaišiadorių agrofirma“ pagal UAB „Rivona“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą apskaitoje fiksuotas 2013 m. vasario 16 d., paskutinis kiaulių skerdimas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ įformintas 2013 m. vasario 15 d., o ginčijama PVM sąskaita faktūra išrašyta 2013 m. kovo 19 d. Minėtos aplinkybės, atsakovo vertinimu, nepatvirtina fakto, kad UAB „Rivona“ vardu pagal minėtą apskaitos dokumentą buvo tiekta šviežia mėsa, todėl PVM sąskaita faktūra įforminta formaliai siekiant išspręsti minėtų įmonių tarpusavio nesutarimus dėl vykdytų sandorių, ūkinės operacijos turinys išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje yra formalus ir realiai neįvykęs, prekės nurodytos apskaitos dokumente nebuvo patiektos, o UAB „Kaišiadorių agrofirma“ neteisėtai pasinaudojo 142 751,38 Lt PVM atskaita.

16. Atsakovo vertinimu, Bendrovės pateikti atlikti kiaulienos likučių sandėliavimo-saugojimo skaičiavimai (pirminiai, bei keletą kartų pakoreguoti) nepatvirtina pačios sandėliavimo-saugojimo paslaugos, tik įrodo, kad buhalterinė apskaita Bendrovėje tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas.

17. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, jog tais atvejais, kai paslaugos ar prekės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, nėra realiai tiekiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto, kuris apibrėžtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnyje (2014 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-624/2014). Nurodė, kad Bendrovė nepateikė pakankamų įrodymų, paneigiančių patikrinimo akte nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, todėl Kauno AVMI pagrįstai Bendrovei už 2013 m. kovo mėn. papildomai apskaičiavo 41 343,59 Eur PVM.

18. Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog teisėsaugos institucijos jo atžvilgiu nutraukė ikiteisminius tyrimus tiek dėl didelės vertės turto, t. y. ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos kiaulienos skerdienos, išvaistymo, tiek dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, atsakovas pažymėjo, kad vien neįrodžius asmens nusikalstamos veikos dar negalima teigti, jog nebus įrodyti jo mokestiniai pažeidimai, kurių sudėtys nebus įtvirtintos baudžiamajame įstatyme bei kurių įrodinėjimui nebus taikomi standartai, lygiaverčiai įtvirtintiesiems Baudžiamojo proceso kodekse. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo sprendžiami Bendrovės apmokestinimo klausimai. Aplinkybė dėl minėtų ikiteisminių tyrimų nutraukimo baudžiamojoje byloje negali būti vertinama kaip šalinanti Bendrovės mokestinę atsakomybę.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą tenkinti.20. Trečiasis suinteresuotas asmuo ginčo sąskaitoje nurodyta ūkinė operacija realiai įvyko, t. y. UAB „Rivona“ pardavė

(įskaitant perdavė) UAB „Kaišiadorių agrofirma“ sąskaitoje nurodytą produkciją. UAB „Kaišiadorių agrofirma“ buvo parduotas toks produkcijos kiekis, koks tuo metu buvo apskaitytas UAB „Rivona“ apskaitoje. Pagal 2013 m. kovo 19 d. sąskaitą parduota produkcija, vadovaujantis gamybos sutartimi buvo laikoma Bendrovėje, nes ji 2010–2013 metų laikotarpiu teikė UAB „Rivona“ skerdimo paslaugą. Tvirtino, kad UAB „Rivona“ niekada neužsakė iš UAB „Kaišiadorių agrofirma“ užšaldytos mėsos. Atitinkamai, kita dalis UAB „Rivona“ produkcijos, kaip netinkama prekybai „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centruose, gamybos sutarties 2.2.8 punkto ir 2013 m. kovo 19 d. sąskaitos pagrindu buvo parduota UAB „Kaišiadorių agrofirma“. Kai UAB „Kaišiadorių agrofirma“ pareikalavo atsiskaityti už produkcijos sandėliavimą, tarp bendrovių įvyko ginčas, nes UAB „Rivona“ nesutiko su tokiu UAB „Kaišiadorių agrofirma“ reikalavimu, kadangi UAB „Rivona“ neužsakė šaldytos mėsos ir neprašė jos saugoti. Šis ginčas baigtas taikos sutartimi.

II.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI, vykdydama pavedimą tikrinti Nr. FR0773-379, atliko UAB „Kaišiadorių agrofirma“ PVM patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-275, be kita ko, konstatavo, kad ūkinė operacija pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą 2013 m.

kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą RKZ Nr. 000015477, kurioje įformintas prekių pardavimas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ už 822 525,10 Lt realiai neįvyko. Prekės nurodytos apskaitos dokumente nebuvo patiektos, todėl UAB „Kaišiadorių agrofirma“ neteisėtai pasinaudojo 142 751,38 Lt PVM atskaita. Kauno AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo PVM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 142 751 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija RKZ Nr. 000015477, nes išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota kiaulienos skerdienos pardavimo ūkinė operacija realiai neįvyko, todėl pateikta PVM sąskaita faktūra neturi juridinės galios. Taip pat Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. dėl natūralios netekties prarastos produkcijos vertei priskyrė didesnę sumą nei 1 proc. pareiškėjo 2013 m. pajamų ir dėl šios priežasties nepagrįstai nedeklaravo patikslintos PVM atskaitos sumos, tenkančios prarastos produkcijos vertei, 6 195 Lt (1 794,20 Eur).

23. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo mokesčių administratoriui neleidus pareiškėjui į PVM atskaitą įtraukti 41 343,54 Eur (142 751 Lt) PVM pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą ginčo PVM sąskaitą faktūrą (2013 m. kovo 19 d. serija RKZ Nr. 000015477). Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė 142 751 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą ginčo 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kad UAB „Rivona“ parduoda UAB „Kaišiadorių agrofirma“ 104 948,73 kg (toliau – 105 t) kiaulienos skerdieną (kategorija S, E, U; laikymo sąl. -1+7; tinka vartoti iki 2013 m. kovo 24 d.) už 679 773,72 Lt ir 142 751,38 Lt PVM, iš viso už 822 525,10 Lt. Mokesčių administratorius atsisakė įtraukti 142 751 Lt sumą į PVM atskaitą, nes padarė išvadą, kad ginčo PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota ūkinė operacija realiai neįvyko, t. y. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės nėra realiai patiektos, todėl teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto, kuris apibrėžtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 3 straipsnyje.

24. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1, 2 dalimis.

25. Teismas nustatė, kad tarp UAB „Rivona“, atstovaujamos generalinio direktoriaus D. D., ir pareiškėjo, atstovaujamo direktoriaus K. V., 2010 m. birželio 8 d. buvo sudaryta gamybos sutartis Nr. 10-016 (toliau – ir Gamybos sutartis), pagal kurią UAB „Rivona“ (užsakovas) tiekė gyvulius (kiaules, jaučius, avis) pareiškėjui, o pareiškėjas įsipareigojo iš užsakovo gautus gyvulius paskersti, supjaustyti ir paskirstyti į nurodytus UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvių tinklus. Gamybos sutarties 2.1.5 punkte buvo nustatyta, kad užsakovas išsivežti pagamintą produkciją turi ne vėliau kaip per 5 (penkias) kalendorines dienas nuo jos pagaminimo dienos. Jei per nustatytą laikotarpį produkcija nebus išvežta, gamintojas (UAB „Kaišiadorių agrofirma“) už papildomą produkcijos laikymą užsakovui skaičiuoja 10,00 Lt / parai (be PVM) už toną pagamintos produkcijos laikymo / saugojimo mokestį, o užsakovas už šią paslaugą įsipareigoja papildomai apmokėti pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Šios sutarties 2.2.8 punkte gamintojas (pareiškėjas) įsipareigojo visą netinkančią prekybai skerdieną nupirkti iš užsakovo (UAB „Rivona“). Pareiškėjas dėl Gamybos sutarties vykdymo aplinkybių paaiškino, kad remiantis šia sutartimi UAB „Rivona“ jai pristatydavo įvairaus raumeningumo kiaules (S, E, U, R, I, P kategorijos), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakinėjo iš esmės tik aukščiausios kategorijos (raumeningumo) kiaulienos skerdieną, todėl neužsakyta produkcija likdavo pareiškėjo šaldymo patalpose ir būdavo saugoma bei sandėliuojama. Pareiškėjo teigimu, 2013 m. kovo 19 d. ginčo PVM sąskaitoje faktūroje buvo tik formaliai nurodytos standartinės kiaulienos skerdienos tiekimo sąlygos, kaip ir kitose PVM sąskaitose faktūrose, kurias UAB „Rivona“ išrašydavo pareiškėjui jų bendradarbiavimo laikotarpiu. Bendrovės nuomone, šiuo atveju turi būti teikiamas prioritetas ūkinės operacijos turiniui, o ne formaliajai jos išraiškai.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, aiškindamas, jog iš UAB „Rivona“ įsigijo užšaldytą, o ne atšaldytą skerdieną, iš esmės pripažino, jog ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta informacija apie įvykusią ūkinę operaciją neatitiko jos faktinio turinio. Jau vien ši aplinkybė leidžia teismui konstatuoti, kad ūkinė operacija, atvaizduota ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, įvyko ne tomis sąlygomis, kokios joje buvo nurodytos. Be to, aplinkybę, kad pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą buvo parduota šviežia (atšaldyta) kiaulienos skerdiena, paneigia tai, jog šioje sąskaitoje buvo nurodytas parduodamos produkcijos galiojimo terminas – 5 dienos, kai tuo metu bylos duomenys rodo, jog paskutinis gyvulių tiekimas skerdimui buvo vykdytas pagal UAB „Rivona“ 2013 m. vasario 16 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, o už gyvulių skerdimo paslaugas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ paskutinę PVM sąskaitą išrašė 2013 m. vasario 15 d. Duomenų apie kitus UAB „Rivona“

užsakymus iki 2013 m. kovo 19 d. byloje nėra. Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad pagal ginčo PVM sąskaitą faktūrą UAB „Rivona“ pareiškėjui nepardavė šviežios skerdienos (laikymo sąlygos „-1– +7“).

27. Teismas nustatė, kad, remdamasis FNTT surinktais duomenimis ir paaiškinimais ikiteisminiame tyrime, vietos mokesčių administratorius padarė išvadą, jog ginčo PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta abiejų bendrovių vadovams sprendžiant tarp bendrovių kilusį ginčą dėl atsiskaitymų pagal Gamybos sutartį. Tai, kad tarp bendrovių buvo kilęs ginčas dėl atsiskaitymo pagal Gamybos sutartį, neneigia nei pareiškėjas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“. Tai, kad ginčo PVM sąskaita faktūra buvo išrašyta bendrovių vadovų susitarimo pagrindu, tačiau joje užfiksuota operacija realiai neįvyko, patvirtina ir civiliniame ginče pasirašyta taikos sutartis tarp bendrovių, remiantis kuria šalys susitarė laikyti, jog UAB „Rivona“ pardavė, o pareiškėjas nupirko ir gavo ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą prekių kiekį. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis operacijos turinio viršenybės prieš formą principu, tyrė ir tą aplinkybę, ar ginčo PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuota ūkinė operacija realiai įvyko tomis aplinkybėmis, kurias nurodė pareiškėjas, t. y., kad UAB „Rivona“ 2013 m. kovo 19 d. UAB „Kaišiadorių agrofirma“ pardavė jos šaldymo patalpose saugomą UAB „Rivona“ produkciją, kuri susikaupė per visą Gamybos sutarties galiojimo laikotarpį. Teismas, įvertinęs ginčo faktines aplinkybes, nurodė, kad šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Rivona“ atsakingų darbuotojų nustatytam 105 tonų skerdienos trūkumui padengti abipusiu bendrovių vadovų susitarimu ir buvo išrašyta ginčo PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta trijų kategorijų kiaulienos skerdienos kiekis ir jos laikymo sąlygos -1+7. Pareiškėjas, įrodinėdamas, kad nebuvo jokio UAB „Rivona“ produkcijos trūkumo, nepagrįstai remiasi Kauno AVMI darbuotojų 2014 m. lapkričio 4 d. surašytu prekių likučių patikrinimo aktu. Šio dokumento duomenys patvirtina tik tą prekių kiekį, kuris buvo konkrečiu metu: 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas mėsą įsigydavo ne tik iš UAB „Rivona“, bet ir iš kitų tiekėjų. Pagal Gyvulių skerdimo suvestinę pagal formą „Vykdytos veiklos ataskaita“, pateiktą Kaišiadorių valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, 2013 metais bendra apskaityta paskerstų kiaulių skerdiena – 1 419 324 t, tarp jų pačios Bendrovės įsigytų kiaulių skerdiena, skirta perparduoti – 601 026 t, UAB „Rivona“ skerdiena – 389 951 t, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ skerdiena – 391 951 t, UAB „(duomenys neskelbtini)“ kiaulių skerdiena – 36 652 t. UAB „Kaišiadorių agrofirma“ 2013 m. kiaules skerdimui ir mėsos pardavimui įsigijo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „ (duomenys neskelbtini)“. Parduodama mėsa nebuvo rūšiuojama, atžymima ar kaip kitaip išskiriama pagal tai, iš ko ji buvo įsigyta. Bendrovėje nebuvo atskirų patalpų, skirtų tik UAB „Rivona“ mėsai perdirbti, saugoti, sandėliuoti. Taigi, koks skerdienos kiekis buvo saugomas 2013 m. vasario 18 d. ir 2013 m. kovo 19 d. UAB „Kaišiadorių agrofirma“ patalpose, byloje objektyvių įrodymų nėra. Pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. spalio 24 d. ūkinės operacijos realumo taip pat neįrodo. Remiantis pardavimo PVM sąskaitose faktūrose nurodyta parduodama mėsos produkcija (pvz., kiaulienos sprandinė, kiaulienos mentė, kiaulienos atraižos ir t. t.) realiai nėra galimybės nustatyti pradinio mėsos įsigijimo šaltinio, nes jose nurodytos skerdienos ir subproduktų pagaminimo ir realizavimo datos nesutampa su ginčo sąskaitos faktūros duomenimis. Be to, skiriasi 2013 m. kovo 19 d. įsigytos ir per nurodytą laikotarpį realizuotos produkcijos kiekiai. Tokiu būdu, įvertinus UAB „Kaišiadorių agrofirma“ teismui papildomai pateiktus dokumentus – pardavimo PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. spalio 24 d., kuriose nurodyta parduodama kiaulienos mėsa (kumpis, mentė, sprandinė, atraižos, lašiniai, nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2013 m. spalio 24 d. paslėpsnis ir kt.) pirkėjams fiziniams ir juridiniams asmenims, nėra galimybės ir pagrindo priskirti parduotą kiaulienos produkciją įsigytai iš UAB „Rivona“, kuri nurodyta 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaitoje faktūroje RKZ Nr. 000015477. Pareiškėjo aiškinimas, kad mėsa būdavo užšaldoma, o vėliau atšildyta ir parduodama, pardavimo PVM sąskaitoje faktūroje įrašant „Pagaminta 2013 m. kovo 20 d., galioja 4 paras“ ir t. t., nepatvirtina 2013 m. kovo 19 d. įsigytos produkcijos realizavimo fakto, kadangi remiantis byloje pateiktu Valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos 2015 m. vasario 25 d. išaiškinimu, atšildyti užšaldytas skerdienas ir parduoti kaip atšaldytas draudžiama. Pareiškėjui nepateikus jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip to reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, teismas priėjo išvadą, kad ginčijamais sprendimais buvo pagrįstai konstatuota, jog ūkinė operacija pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija RKZ Nr. 000015477, kurioje įformintas prekių pardavimas UAB „Kaišiadorių agrofirma“ už 822 525,10 Lt (679 773,72 Lt + 142 751,38 Lt PVM), realiai neįvyko. Ginčo PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu kiaulienos skerdiena, nurodyta ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, UAB „Rivona“ nedisponavo. Byloje duomenų, jog UAB „Rivona“

2013 m. kovo 19 d. pardavė Bendrovei užšaldytą iki – 18̊, taip nėra, nes kaip jau buvo nurodyta, UAB „Rivona“ buhalterė teismo posėdžio metu patvirtino, jog UAB „Rivona“ šaldytos mėsos neapskaitė, nes tokia produkcija neprekiavo, todėl jos parduoti ir negalėjo. Ši aplinkybė patvirtinta ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime. Taigi, nesant PVM objekto negalima ir PVM atskaita. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai sumokėti mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotas mokesčių sumas. Pareiškėjas dėl mokesčių sumų aritmetinio paskaičiavimo ginčo nekelia. Teismas taip pat priėjo išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl procesinių sprendimų, priimtų ikiteisminiame tyrime, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi.

III.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. B1-6 patvirtintas Šviežios mėsos, smulkintos mėsos ir mėsos pusgaminių tvarkymo mėsinėse taisykles (toliau – ir Taisyklės), šviežia mėsa – „neapdorota jokiu kitu būdu, o tik atšaldyta ar užšaldyta, supakuota arba nesupakuota mėsa“ (Taisyklių 3 p.). Taisyklių 11 punkte numatyta, kad „Šviežios užšaldytos mėsos, išskyrus paukštieną, vidaus temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip -18 °C“. Taigi, užšaldyta mėsa yra taip pat šviežia mėsa. Pareiškėjas pagal ginčo sąskaitą įsigijo iš UAB „Rivona“ šviežią užšaldytą produkciją. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvus sukoncentruodamas į produkcijos temperatūrinę būseną, kitus šabloninius, formalius rekvizitus, pažeidė turinio viršenybės prieš formą principą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos.

28.2. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia situacija, kai mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas ginčo sąskaitoje atvaizduotą ūkinę operaciją traktuoja kaip fiktyvią, tuo metu ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos nenustatė produkcijos trūkumo, jos išvaistymo, o civilinėje byloje Nr. e2-1374-480/2016 UAB „Rivona“ piniginis reikalavimas, kylantis iš ginčo sąskaitos, buvo patenkintas (įskaitant PVM). Pareiškėjo vertinimu, teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kad galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys sprendimai. Tai būtų nesuderinama, be kita ko, su teisinės valstybės, teisinio apibrėžtumo principais.

28.3. Pareiškėjas 2013 m. kovo 19 d. pagal ginčo sąskaitą įsigijo iš UAB „Rivona“ 104 948,738 kg produkcijos, kuri pareiškėjo šaldymo patalpose susikaupė palaipsniui ir kuri nėra sietina išimtinai tik su paskutiniu pagal UAB „Rivona“ užsakymą atliktu skerdimu, įvykusiu 2013 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismas ignoravo šias faktines aplinkybes. Pareiškėjas įrodė, jog pagal ginčo sąskaitą įsigytos prekės buvo panaudotos sudarant apmokestinamuosius pardavimo sandorius. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, jog tam, kad atsirastų teisė į PVM atskaitą, prekes ar paslaugas, kuriomis remiamasi siekiant pagrįsti šią teisę, apmokestinamasis asmuo turi naudoti savo apmokestinamiesiems pardavimo sandoriams ir šios prekės ar paslaugos turi būti įsigytos iš kito apmokestinamojo asmens. Šias sąlygas pareiškėjas įrodė.

29. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo UAB „Kaišiadorių agrofirma“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad Bendrovės skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rivona“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo sąskaitoje nurodyta ūkinė operacija realiai įvyko, o pareiškėjui buvo parduotas sąskaitoje nurodytas kiaulienos kiekis už sąskaitoje nurodytą kainą, ir pasitvirtinus kitoms aplinkybėms, susijusiomis su pareiškėjo teise į PVM atskaitą, atsakovo sprendimai turėtų būti panaikinti.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą įtraukti 41 343,54 Eur (142 751 Lt) PVM pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija RKZ Nr. 000015477 (toliau – ir ginčo PVM sąskaita faktūra).

33. Pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė 142 751 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą minėtą PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kad UAB „Rivona“ parduoda UAB „Kaišiadorių agrofirma“ 104948,73 kg kiaulienos skerdieną (kategorija S, E, U; laikymo sąl. -1+7; tinka vartoti iki 2013 m. kovo 24 d.) už 679 773,72 Lt su 142 751,38 Lt PVM, iš viso už 822 525,10 Lt (MGK byla, 2 t., b. l. 178).

34. Mokesčių administratorius atsisakė suteikti pareiškėjui teisę įtraukti 142 751 Lt sumą į PVM atskaitą, padaręs išvadą, kad ginčo PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota ūkinė operacija realiai neįvyko, t. y. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės nebuvo realiai patiektos, todėl teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto, kuris apibrėžtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) 3 straipsnyje.

35. Kauno AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo PVM už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimą, surašė 2016 m. gegužės 19 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-366, kuriame nurodė jog pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 142 751 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Rivona“ vardu išrašytą 2013 m. kovo 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija RKZ Nr. 000015477, nes išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota kiaulių skerdienos pardavimo ūkinė operacija realiai neįvyko, todėl pateikta PVM sąskaita faktūra neturi juridinės galios.

36. Kauno AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-460 dėl 2016 m. gegužės 19 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-366 tvirtinimo ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu dėl klaidų taisymo Nr. (04.7.2)-FR0682-495 nurodė pareiškėjui sumokėti 43 137,83 Eur PVM, 10 902,72 Eur PVM delspinigius ir 4 314 Eur PVM baudą.

37. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 69-109 patvirtino Kauno AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-460 ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą dėl klaidų taisymo Nr. (04.7.2)-FR0682-495.

38. MGK, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2017 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. S-12(7-259/2016) patvirtino VMI 2016 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 69-109.

39. PVMĮ 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad prekių tiekimu laikomas: 1) prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas, išskyrus prekių, atgabentų iš kitos valstybės narės šio įstatymo 41 straipsnio 6 dalyje nurodytomis sąlygomis, nuosavybės perdavimą toje dalyje nurodytam PVM mokėtojui, arba 2) prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas, jeigu toje valstybėje narėje yra taikomos nuostatos, iš esmės atitinkančios šio įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nuostatas. Toks prekių išgabenimas laikomas prekių tiekimu kitos valstybės narės PVM mokėtojui.

40. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje. Ši sąlyga netaikoma, jeigu už Europos Sąjungos teritorijos ribų suteiktos draudimo ir (arba) šio įstatymo 28 straipsnio 1–5 dalyse nurodytos finansinės paslaugos.

41. Šioje Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normoje yra įtvirtintos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) X antraštinės dalies 1 skyriaus „Teisės į atskaitą atsiradimas ir taikymo sritis“ nuostatos.

42. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad pagal PVM direktyvos sistemą apmokestinimo

momentas, PVM apskaičiavimas ir galimybė atskaityti yra susiję su realiu prekių pristatymo arba paslaugų atlikimo įgyvendinimu. Bendra PVM sistema draudžia galimybę atskaitos srityje atsižvelgti į neįvykdytus sandorius, nes pagal šią sistemą apmokestinimo momentą ir dėl to teisę į atskaitą lemia realus sandorio įgyvendinimas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje António Jorge, C-536/03, 25–27 p. ir rezoliucinę dalį).

43. Tai reiškia, jog apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti pripažinta tik jei prekės realiai jam buvo patiektos ar paslaugos realiai suteiktos, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas.

44. Apmokestinamasis asmuo, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, privalo turėti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius realų prekių ar paslaugų įsigijimą. Apmokestinamojo asmens apskaita turi būti tvarkoma taip, kad mokesčių administratorius, remdamasis apskaitos dokumentais, galėtų tinkamai įgyvendinti apmokestinimo PVM kontrolę.

45. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl, jo nuomone, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos išvados dėl ginčo ūkinės operacijos realumo yra nepagrįstos.

46. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, bei argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo.

47. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams dėl įrodymų vertinimo ir jų nebekartoja.

48. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

49. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).

50. ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje, taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą bei pagrįstumą, privalo ne tik

nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo bei pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

51. Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, jog objektyvių įrodymų dėl realaus prekių, nurodytų ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, tiekimo pareiškėjas nepateikė, o mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu paneigiamas ginčo PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotas ūkinės operacijos turinys bei jos realumas. Vien pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta atskiruose byloje esančiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų apie mėsos kiekius interpretacija bei kiti argumentai, neparemti objektyviais faktiniais duomenimis, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas pagrindė, kad mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotos PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos yra neteisingos. Taigi mokesčių administratorius pagrindė, kad pareiškėjas prekių realiai neįsigijo (apmokestinamasis sandoris realiai neįvyko), t. y. nėra vienos iš privalomų teisės į PVM atskaitą sąlygos, todėl naikinti ginčijamus mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimus nėra pagrindo.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlikusios institucijos nenustatė produkcijos trūkimo ar jos iššvaistymo, o civilinėje byloje UAB „Rivona“ piniginis reikalavimas (įskaitant PVM), kylantis iš ginčo PVM sąskaitos faktūros, buvo patenkintas. Pareiškėjo nuomone, tai nesuderinama su teisinės valstybės bei teisinio apibrėžtumo principais, nes skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja civilinėje byloje priimtai nutarčiai bei Kauno apygardos prokuratūros nutarimams, priimtiems ikiteisminiame tyrime.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo sudarytas sandoris, kuris buvo užfiksuotas ginčo PVM sąskaitoje faktūroje, civilinėje byloje vertinamas pagal civilinius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, o nutarimai ikiteisminiame tyrime buvo priimti sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus. Nagrinėjamo ginčo objektas yra mokestiniai teisiniai santykiai, reguliuojami mokesčių teisės normomis. Dėl tų pačių pareiškėjo veiksmų kvalifikavimo pagal atskirų teisės šakų normas, jam gali kilti skirtingos teisinės pasekmės. Ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti pareiškėjo veiksmai yra pagrindas mokestiniams teisiniams santykiams atsirasti, kurie, sprendžiant šį ginčą, turi būti vertinami tik mokesčių teisės aspektu. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde minimi sprendimai civilinėje byloje, baudžiamojoje byloje ir šioje administracinėje byloje neprieštarauja vienas kitam.

54. Kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaišiadorių agrofirma“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=539c732061f311e99676cb74c51fe1f4

Administracinė byla Nr. P-25-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03445-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10, 60.3.12(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. (S. K.) prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1483-525/2018 pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ (toliau – ir NŽT sprendimas, ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti NŽT per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusią 0,6157 ha žemės sklypo dalį į lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo motina M. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties 1991 m. vasario 10 d. pareiškėjas, kaip vienas iš turto paveldėtojų, įgijo nuosavybės teisę į 0,8594 ha žemės sklypą ir kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne visiškai, o keliais etapais: Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 atkurta nuosavybės teisė į 0,1537 ha žemės sklypą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkurta nuosavybės teisė į 0,0900 ha žemės sklypą. Liko negrąžinta paveldėto žemės sklypo dalis – 0,6157 ha. Pareiškėjas atsakovui ne kartą pareiškė, kad paveldėtą žemės sklypą pageidauja susigrąžinti tik natūra. Pakartotinai tokią valią išreiškė ir 2016 m. gegužės 15 d., tačiau, pareiškėjui nežinant ir nesant jo sutikimo, NŽT priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nurodyta, kad už 0,6157 ha žemės sklypą atlyginama kitais būdais, t. y. sumokama pinigais (1 112,69 Eur).

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas minėtą sprendimą ir turto vertės pažymą jam išsiuntė praėjus beveik trims mėnesiams po priėmimo, t. y. kartu su 2016 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 49SF1713(14.49.104), kurį jis gavo 2016 m. rugpjūčio 19 d. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas buvo rengiamas slaptai, pažeidžiant procedūras. Sprendimas buvo priimtas 2016 m. gegužės 27 d., o vėliau (t. y. 2016 m. birželio 10 d.) buvo surašyta pažyma Nr. 49PAŽI169 „Dėl valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinio ir nepageidaujamo natūra susigrąžinti nekilnojamojo turto vertės“. Pareiškėjo manymu, nėra aišku, kuo remiantis buvo nustatyta žemės sklypo vertė, ar atsakovo nustatyta vertė yra protinga ir teisinga. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, kuriame įtvirtinta, kad nuosavybė yra

neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlygintina. Tačiau pareiškėjui 0,6157 ha žemės sklypo dalis iki šiol nėra grąžinta, o už žemės sklypą siūloma neprotingai maža pinigų suma, kuri neadekvati negrąžinto žemės sklypo vertei. Pareiškėjas buvo pareiškęs vienintelį pageidavimą – susigrąžinti žemę natūra, o 2012 m. gegužės 25 d. prašymas yra suklastotas. Pareiškėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimas buvo vilkinamas, buvo kalbama apie įvairius žemės grąžinimo variantus kitoje vietovėje, kol galiausiai, po ilgo laukimo, buvo pasiūlyta kompensacija pinigais. Šios kompensacijos pareiškėjas 2016 m. gegužės 13 d. raštiškai atsisakė ir nurodė, kad pageidauja grąžinti žemę, tačiau, neatsižvelgiant į tai, buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pareiškėjas 2017 m. sausio 26 d. rašytiniame paaiškinime teismui nurodė, kad byloje esantis 2012 m. gegužės 25 d. prašymas iškreipia jo tikrąją valią, jis įtaria, jog šį prašymą, jam nežinant, jo vardu pateikė žentas, galbūt siekdamas savanaudiškų tikslų.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas paaiškino, kad iš NŽT Vilniaus miesto skyriuje esančios nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 8C matyti,

jog M. K. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą grąžinti žemę natūra. Prašyme buvo nurodyti žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą: M. L., T. V., S. K., I. K.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1537 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,4612 ha ploto žemės sklype Nr. 2 (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise su kitais bendraturčiais T. K., M. L., J. A.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjui tenkančią 0,0900 ha dalį žemės, neatlygintiniam perdavimui nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 3 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-107 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo pareiškėją apie galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, tokio pobūdžio prašymą pateikiant nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2012 m. gegužės 25 d. gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 49GF-3185) „grąžinti pinigais už likusį žemės plotą 0,6157 ha“. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23)-187 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusios savininkės M. K. iki 1940 metų turėtos žemėvaldos teritorijoje suteikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti informaciją apie galimybę suprojektuoti laisvą / laisvus žemės sklypus, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei, grąžinimui natūra buvusios savininkės M. K. turėtos žemėvaldos buvusio (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra, likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-875-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės M. K. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo pareiškėją, kad jam už likusią valstybės išperkamą žemę bus atlyginama pinigais, kadangi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreikšta valia dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6157 ha žemės dalį gali būti atlyginta pinigais. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka minėto įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taigi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (įsigaliojusioje nuo 2002 m. vasario 15 d.) buvo nustatyta kalendorinė data ir apibrėžtas terminas, per kurį piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (taip pat ir pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę), t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., o pareiškėjas turėjo keisti valią dėl būdo iki įstatyme numatyto termino pabaigos. Nuosavybės teisės gali būti atkuriamos

Atkūrimo įstatymo numatytais atvejais grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, o jeigu toks turtas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas valstybės išperkamam turtui – atlyginant piliečiams už tokį valstybės išperkamą turtą minėtame įstatyme numatytais būdais. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyta M. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra, likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Todėl pareiškėjui iki įstatymo nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nepareiškus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo ir neišreiškus valios dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už likusį neatkurtą 0,6157 ha žemės plotą nuosavybės teisės gali būti atkurtos kitu įstatyme numatytu būdu – pinigais. NŽT, apskaičiuodama valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių, vertę, kai atlyginama įstatyme nustatytais būdais, nagrinėjamu atveju – už miesto teritorijoje turėtą kitos paskirties žemę atlyginant pinigais, taiko Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – ir Metodika). Galiojančios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, nenumato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją rinkos verte – piliečiams atlyginimo pinigais dydis yra nustatomas vadovaujantis minėta metodika. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat ir šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Pareiškėjas kelis kartus keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o 2012 m. gegužės 25 d. pateiktu prašymu pageidavo už likusią 0,6157 ha dalį žemės gauti pinigus. Pareiškėjo 2016 m. gegužės 15 d. išreikšta valia dėl atkūrimo būdo negali būti nagrinėjama, nes valią dėl būdo buvo galima pareikšti tik įstatymo nustatytais terminais. Pareiškėjo skunde minima pažyma bei skundžiamas sprendimas pareiškėjui buvo išsiųsti tik po trijų mėnesių nuo sprendimo priėmimo, nes NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. birželio 7 d. raštu kvietė pareiškėją atvykti atsiimti sprendimą, bet pareiškėjas neatvyko. Pažyma dėl valstybės išperkamos žemės vertės surašoma, kai priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovo nuomone, ginčijamas NŽT sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, priimtas kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindė ne tuo, jog nuosavybės teisės į buvusios

savininkės turėtą žemę jam nebuvo atkurtos natūra, bet tuo, kad už valstybės išperkamą žemę nepagrįstai buvo nuspręsta atlyginti pinigais.

8. Teisinius santykius, susijusius su atlyginimu piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 16 ir 21 straipsniai.

9. Teismas nustatė, kad M. K. 1991 m. lapkričio 11 d. pareiškė prašymą grąžinti žemę natūra, šiame prašyme nurodyti ir piliečiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, tarp jų ir pareiškėjas. Pareiškėjas 2002 m. rugpjūčio 13 d., įsigaliojus Atkūrimo įstatymo pakeitimams, numačiusiems nuosavybės teisės į miesto žemę grąžinimą natūra, padavė prašymą, išreikšdamas valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusios savininkės turėtoje vietoje. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 27 d. raštu informavo pareiškėją apie galimybę iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pareikšti valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už žemę, priskirtą valstybės išperkamai, nurodė konkrečius atlyginimo būdus. Pareiškėjas, gavęs minėtą raštą, 2003 m. kovo 31 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teisę buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas – tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2673 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1537 ha žemės sklypo dalį. Toliau vyko procesas, kurio metu pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas, numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte, t. y. perdavimas neatlygintinai nuosavybėn t. y. neatlygintinis žemės perdavimas nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naują žemės sklypo individualiai statybai Vilniuje, kuris buvo realizuotas Vilniaus apskrities

viršininko administracijos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731, atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktą ir numačius atlyginimo už valstybės išperkamą miesto žemę būdą – pinigus, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį buvo sudaryta galimybė piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Dėl to NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario mėnesį išsiuntė pareiškėjui raštą Nr. 49SF-(14.49.104.), kuriuo informavo apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo bei prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. NŽT Vilniaus miesto skyriuje buvo gautas pareiškėjo pasirašytas 2012 m. gegužės 25 d. prašymas „grąžinti pinigais už likusį žemės 0,6157 ha kur buvęs (duomenys neskelbtini)“.

11. Teismas taip pat nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. rašte Nr. 49SF-895-(14.49.104.) nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl lygiaverčio neatlygintinio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), už likusią susigrąžinti 0,6158 ha žemės dalį gali būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas – pinigais. Pareiškėjas buvo informuotas, kad yra parengtas sprendimo projektas atkurti jam nuosavybės teises pinigais ir posėdis, kuriame bus svarstomas minėto sprendimo priėmimo klausimas, įvyks 2016 m. gegužės 13 d. Iš NŽT sprendimo projekto teismas nustatė, jog pareiškėjas, svarstant sprendimo priėmimo klausimą, su sprendimo projektu nesutiko ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme. Nepaisant to, NŽT 2016 m. gegužės 27 d. priėmė byloje ginčijamą sprendimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjui, atlyginant pinigais.

12. Teismas iš aptartų faktinių aplinkybių nustatė, kad pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytu terminu išreiškė valią tiek dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, t. y. 2003 m. kovo 31 d. prašė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas, tai „naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusi Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. spalio 1 d. pareiškėjui atkūrė nuosavybės teises natūra į 0,1537 ha žemės sklypo dalį, o vėlesniame nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjo 2003 m. kovo 31 d. prašyme išreikštą valią vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 4 p. numatytas atlyginimo būdas) ir 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5731 atkūrė nuosavybės teises į 0,0900 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0900 ha žemės sklypą individualiai statybai. Pareiškėjas dėl tokio atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo prieštaravimų nereiškė, priešingai, sutiko su tokiu atlyginimo būdu. Pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procese prašymų atkurti nuosavybės teises lygiaverčio žemės sklypo neatlygintiniu perdavimu nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje) neišreiškė, nereikalavo atlikti su tuo susijusių veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusios institucijos tinkamai pareiškėjo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, išreikštą 2003 m. kovo 31 d. prašyme, vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai ir ją realizavo. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2012 m. vasario mėnesį informavus pareiškėją apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, skyriuje buvo gautas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo pasirašytas prašymas „grąžinti pinigais už likusį žemės 0,6157 ha, kur buvęs (duomenys neskelbtini)“, o tai reiškia, kad pareiškėjas per įstatyme nustatytą terminą išreiškė valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę būtent šiuo būdu. Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 3 punkte nurodyta, kad jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Vadinasi, atsakovui buvo privaloma vadovautis pareiškėjo valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, nurodyta 2012 m. gegužės 25 d. prašyme, t. y. atlyginti

pinigais. Kaip teisingai nurodė atsakovas, ta aplinkybė, kad pareiškėjas svarstant sprendimo priėmimo klausimą 2016 m. gegužės 13 d. jau nesutiko su sprendimo atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais projektu ir pageidavo, kad būtų atlyginta žeme, nesudarė pagrindo atsakovui vadovautis būtent šia pasikeitusia valia, nes atsakovui buvo privaloma vadovautis pareiškėjo valia, išreikšta paskutiniame prašyme, pateiktame įstatyme nustatytu terminu. Tuo tarpu 2016 m. gegužės 13 d. jau buvo pasibaigę Atkūrimo įstatyme numatyti naikinamieji terminai valiai dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo būdui pakeisti.

13. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimas pareiškėjui atlyginti už valstybės išperkamą žemę pinigais atitiko pareiškėjo valią, išreikštą paskutiniame prašyme, paduotame per įstatyme nustatytą terminą, o atsakovui pagrindo parinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą, įskaitant pareiškėjo šiuo metu pageidaujamą (lygiaverčio žemės sklypo neatlygintiniam perdavimui kitoje vietoje (kaimo vietovėje)), nebuvo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdžiusios institucijos pareiškėjo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, išreikštą 2003 m. kovo 31 d. prašyme, tinkamai vertino kaip valią atlyginti už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai, pareiškėjas su tuo sutiko, nei per įstatyme nustatytą terminą, nei nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nereiškė pageidavimų už valstybės išperkamą žemę atlyginti jam lygiaverčio žemės sklypo perdavimu neatlygintinai kitoje vietoje (kaimo vietovėje), nereikalavo atlikti su tuo susijusių veiksmų, numatytų Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 105 punkte . Juo labiau, kad teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, jog konkretaus nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pasirinkimas priklauso nuo aplinkybės, ar turtas yra valstybės išperkamas, ir nuo paties piliečio apsisprendimo.

14. Teismas apibendrino, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-895-(14.49.104.) pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6158 ha žemės dalį galėjo būti atlyginta pinigais, kaip ir prašė pareiškėjas paskutiniame prašyme. Taigi ginčijamas atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nebuvo pagrindo, atitinkamai, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad jo 2012 m. gegužės 25 d. prašymu nėra pagrindo vadovautis, nes jis buvo suklastotas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad minėtame prašyme yra jo parašas, prašymas buvo pasirašytas jo namuose, dalyvaujant pareiškėjo dukters sutuoktiniui. Prašymas buvo rašomas po to, kai NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario mėnesį informavo pareiškėją apie nuo 2002 m. vasario 1 d. pakeistą Atkūrimo įstatymą ir galimybę iki 2012 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Prašyme aiškiai išreikšta valia atlyginti pinigais už likusį žemės plotą, jame nurodytas konkretus žemės plotas, buvusi žemės vieta. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad ir kiti pareiškėjo prašymai nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusioms institucijoms buvo rašomi lietuvių kalba, padedant artimiems pareiškėjui asmenims. Iš to teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo iš kitų prašymų išskirti būtent aptariamo 2012 m. gegužės 25 d. prašymo ir vertinti jį kaip suklastotą ar neatspindėjusį pareiškėjo valios.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog ginčijamame sprendime nurodyta neprotingai maža atlyginimo už valstybės išperkamą žemę suma, nurodė, kad atsakovas už žemę atlygindamas pinigais taiko Metodiką, kuri nenumato galimybės mokėti kompensaciją dabartine žemės rinkos verte. Pareiškėjas ginčo dėl to, kad nustatant atlyginimo sumą būtų nesilaikyta Metodikos reikalavimų, nekėlė. Atsakovui ginčijamame sprendime atlyginimo pinigais už nusavintą žemę sumą nustačius pagal Metodikos nuostatas nebuvo pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė. Metodika buvo teisėtas, galiojantis norminis teisės aktas, kuriuo atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis.

17. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vilkinamas, tačiau skunde nekėlė jokių reikalavimų, kildinamų iš galimo vilkinimo. Todėl teismas šio klausimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentai dėl vėliau, nei priimtas sprendimas, surašytos turto vertės pažymos, dėl ginčijamo sprendimo tariamai pavėluoto atsiuntimo, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant iškeltus skundo reikalavimus, todėl dėl jų taip pat nepasisakė.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) turėjo įvertinti aplinkybes dėl užsitęsusio (vilkinamo) nuosavybės teisių atkūrimo, kuris tęsėsi nuo 1991 metų, taip pat aplinkybes, kad žemė, kuri turėjo būti jam grąžinta, buvo grąžinta tretiesiems asmenims, be to, buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai atkurti nuosavybės teises į žemę visa apimtimi, nors ir ne toje pačioje vietoje, o ne gauti kompensaciją pinigais.

20. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo su atsiliepimu teismui pateiktas tariamai jo rašytas 2012 m. gegužės 25 d. prašymas ir atsakovo 2012 m. vasario mėnesio (be dienos) raštas Nr. 49SF-(14.49.104) – (be registracijos numerio) anksčiau jam nebuvo matyti. Apie tai jis pažymėjo teismui 2016 m. lapkričio 28 d. prašyme, kuriame jis taip pat nurodė galimas tokių raštų surašymo aplinkybes, kas juos galėjo suklastoti ir kas tai patvirtintų, prašė skirti ekspertizę, tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų šiai aplinkybei ištirti (2016 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio metu, pareiškėjui ir jo atstovui nedalyvaujant, protokoline nutartimi šis prašymas buvo atmestas). Tokio paties pobūdžio prašymus pareiškėjas teismui teikė 2017 m. sausio 26 d. (teismas šį jo prašymą ignoravo) ir 2017 m. vasario 2 d. (teismas šį prašymą atmetė, nors jis buvo pasirengęs apmokėti išlaidas už atliktą ekspertizę). Taigi teismas atmetė visus jo prašymus ir galutiniame sprendime rėmėsi ginčytinomis aplinkybėmis. Be to, teismas netyrė, kas inicijavo atsakovo 2012 m. vasario mėnesį rašto rengimą ir kuris atsakovo darbuotojas pagreitintai užregistravo 2012 m. gegužės 25 d. suklastotą prašymą, nors jis net nebuvo vykdomas ir juo nebuvo remiamasi priimat šioje administracinėje byloje ginčijamus administracinius sprendimus (šiuose sprendimuose buvo remiamasi Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. nuostatomis). Nepaisant to, teismas 2012 m. gegužės 25 d. suklastotu prašymu vadovavosi priimdamas skundžiamą sprendimą.

21. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo kviečiamas, 2016 m. gegužės 13 d., 15 val., nuvyko į NŽT Vilniaus miesto skyrių, tačiau neįvyko joks posėdis, atsakovo darbuotoja jam pareiškė, jog bus priimtas sprendimas už neatkurtą žemę atlyginti pinigais. Su tokiu atsakovo pasiūlymu jis nesutiko, todėl sprendimo projekte parašė „susipažinau, nesutinkam, norėtum gauti žeme. 2016 m. gegužės 13 d. S. K.“. Šiuo savo prašymu jis neišreiškė valios pakeisti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o tik patvirtino 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodytą valią. Atsakovas neturėjo teisės parinkti savo nuožiūra kito nuosavybės teisės atkūrimo būdo, esant galiojančiam jo 2003 m. kovo 31 d. prašymui. Žemės ūkis yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, tai yra pakankamai svarus argumentas, liudijantis apie jo siekį gauti žemės sklypą. Šias aplinkybes būtų patvirtinę ir jo nurodyti liudytojai (taip pat ir aplinkybę, kad jis niekuomet nereiškė pageidavimo gauti piniginę kompensaciją), tačiau pirmosios instancijos teismas užkirto tam kelią.

22. Pareiškėjas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog jo 2003 m. kovo 31 d. prašymas reiškė prašymą išskirti žemės sklypą individualiai statybai, neatitinka tikrovės ir prieštarauja Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punktui bei atsakovo 2003 m. vasario 27 d. raštui „Dėl žemės sklypo skyrimo galimos vietos individualiai statybai“, nes šiame prašyme nėra žodžių „išskirti žemės sklypą individualiai statybai“. Be to, 2003 m. kovo 31 d. prašymas buvo surašytas vadovaujantis atsakovo 2003 m. vasario 27 d. raštu, pagal prašymą jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į du žemės sklypus, todėl šio prašymo interpretavimas kitu būdu yra nepagrįstas ir neteisėtas.

23. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime suabejojo jo aktyvumu domintis žemės sklypo atkūrimo procesu. Iš tiesų jis aktyviai dalyvavo atkūrimo procese, keletą kartų su kitais įpėdiniais kreipėsi į teismą dėl atsakovo vilkinimo atkurti nuosavybės teises, dėl jo motinos žemės grąžinimo kitiems asmenims, taip pat ir į atsakovą, nors nemoka valstybinės kalbos ir yra mažai raštingas, tačiau visada liko principingas dėl savo teisės į žemę.

24. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė nesvarstęs taikos sutarties sudarymo realios galimybės. Pareiškėjas, įvertinęs visą teismo proceso eigą, darė išvadą, kad iš tiesų teismas buvo šališkas, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, byla buvo išnagrinėta skubotai.

25. Pareiškėjas atsikirtimuose pažymėjo, kad 2003 m. kovo 31 d. prašyme aiškiai nurodė „atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. K. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) sklypą buvusioje vietoje natūra, o jeigu sklypas užstatytas tai naujoje vietoje išskirti likusią dalį“. Atsakovo darbuotojai jokių pastabų dėl prašymo teksto nepareiškė ir jį priėmė. Atsakovas atsiliepime neteisingai šį jo prašymą įvardino kaip prašymą skirti „naują sklypą individualiai statybai“. Pateikdamas atsakovui 2003 m. kovo 31 d. prašymą, jis nepraleido įstatymo numatyto termino dėl būdo pareiškimo. Šio prašymo pagrindu atsakovas atkūrė jam nuosavybės teises į du žemės sklypus ir žadėjo atkurti dar.

26. Pareiškėjas paaiškino, kad pageidauja, kaip ir kiti asmenys, patekti į pretendentų sąrašą, kuriems pagal valstybinių institucijų įsipareigojimus bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Nesutiko su 1 000 Eur kompensacija už mieste esantį 0,6157 ha žemės sklypą, nes jam reikalinga žemė ūkininkavimui.

27. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija neteisėtai grąžino pareiškėjo motinos žemės dalį tretiesiems asmenims, nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

29. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, jog buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-148/2011 ir kt.). Taigi, viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų yra ta, kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra teikęs prašymo dėl lygiaverčio žemės sklypo kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje) suteikimo, nors tokį reikalavimą suformulavo patikslintame skunde. Jeigu pareiškėjas ir turėjo teisėtų lūkesčių, tai tik dėl žemės atkūrimo natūra buvusioje vietoje. Net ir tokiu atveju nebuvo galima teigti, kad atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese dalyvauja dvi institucijos: Vilniaus miesto savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba, kuriai teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžinta piliečiams natūra; likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Iš šio rašto matyti, kad net jeigu nebūtų NŽT Vilniaus miesto skyriui pateiktas 2012 m. gegužės 25 d. pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 49GF3185) „grąžinti pinigais už likusį žemės plotą 0,6157 ha“, NŽT negalėtų priimti kitokio sprendimo, nei už likusią valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, nes iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginamo būdo pakeitimo (išskyrus prašymas dėl atkūrimo pinigais) bei neišreikšta valia dėl neatlygintinio lygiaverčio žemės sklypo perdavimo nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje). Pareiškėjas net nebuvo nurodęs teritorijos, kurioje norėtų gauti lygiavertį sklypą turėtajam.

30. Atsakovas pabrėžė, kad jis negalėjo veikti geros valios principu, jis yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo veikti vadovaudamasis teisės aktais. Prašymai negali būti interpretuojami, kitu atveju būtų veikiama peržengiant įstatymo suteiktas kompetencijos ribas.

31. Atsakovas neigė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog buvo užvestos dvi žemės atkūrimo bylos; dėl taikos sutarties sudarymo pažymėjo, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo nebuvo pateikęs jam jokių prašymų / pasiūlymų dėl taikos byloje sudarymo, todėl posėdžio metu ir buvo pasisakyta, kad nėra žinoma dėl taikos sutarties sudarymo, nes tokios informacijos atsakovo atstovas neturėjo; o dėl teismo šališkumo nurodė, jog pareiškėjas pasitikėjo teismo sudėtimi, jo kompetencija ir nešališkumu, nes teismui nušalinimo nepareiškė.

IV.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 191–199).

33. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo

įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

34. Teisėjų kolegija nurodė, kad iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo pilietis turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusią nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

36. LVAT sprendė, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

37. LVAT nurodė, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, būtina chronologiškai įvertinti visus pareiškėjo prašymus, kuriuose jis nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.

38. LVAT pažymėjo, jog pirminį prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pareiškėjas pateikė 1991 m. lapkričio 11 d., kuriame nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje (t. 1 b. l. 111–112). Šiame prašyme nurodytas atkūrimo būdas „buvusioje vietoje“ buvo įvertintas kaip pareiškėjo išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra. 2002 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra (t. 1 b. l. 102). 2003 m. kovo 31 d. pareiškėjas, atsakydamas į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2003 m. vasario 27 d. rašte Nr. 31/03/22-504 pateiktą pasiūlymą pasirinkti kitą numatytą nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdą, pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra (NTA byla t. 1 b. l. 97-98, 96, 136). 2012m. gegužės 25 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog už atkurtiną žemę pageidauja gauti kompensaciją pinigais (t. 1 b. l. 39). Duomenų apie jokius kitokius pareiškėjo prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pareiškėjo valia dėl ginčo žemės, nagrinėjamoje byloje nėra. Tokiu būdu paneigiami apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjas buvo išreiškęs valią gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje (kaimo vietovėje).

39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirminio pareiškėjo prašymo turinį, tiek vėliau visų po to sekusių pareiškėjo prašymų turinį bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatavo, kad pareiškėjas savo pirminę valią, išreikštą 1991m. lapkričio 11 d. prašyme ir patvirtintą 2002 m. rugpjūčio 13 d. bei 2003 m. kovo 31 d. prašymuose, t. y. atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, per Atkūrimo įstatymo numatytą terminą teikdamas 2012 m. gegužės 25 d. prašymą pakeitė bei nurodė, jog už atkurtiną žemę pageidauja gauti kompensaciją pinigais.

40. LVAT vadovavosi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29d. nutarimo Nr. 1057 3 punkte įtvirtinta norma ir sprendė, jog atsakovas savo 2016 m. gegužės 27d. sprendimu Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ įgyvendino pareiškėjo paskutiniame prašyme išreikštą valią bei priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant pinigais.

41. Tokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą Atkūrimo įstatymo numato, todėl nebuvo pagrindo teigti, jog šis atsakovo sprendimas neteisėtas. Pareiškėjas teigė, jog 2012 m. gegužės 25 d. prašyme nebuvo išreikšta tikroji jo valia, kad šis prašymas surašytas be jo žinios, kad jis visą laiką pageidavo ir šiuo metu pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra. Nors nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad 2012 m. gegužės 25 d. prašymas surašytas be pareiškėjo žinios, tačiau teismui hipotetiškai vertinant teiginį, jog pareiškėjas vis dėlto yra išreiškęs savo valią atkurti nuosavybės teises tik natūra, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog toks pareiškėjo pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra galimas, nes žemė, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra priskiriama valstybės išperkamai (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 17d. raštas, t. 1 b. l. 36). Byloje šis faktas nebuvo nuginčytas.

42. LVAT akcentavo, jog pareiškėjas ne vieną kartą buvo informuotas, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, nes žemė priskirtina valstybės išperkamai, kad buvo būtina pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tame tarpe ir atsakovo 2014 m. lapkričio mėnesio raštu Nr. 49FS-(14.49.104.) išaiškinant pareiškėjui galimybę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimą mišku kaimo vietovėje, tačiau pareiškėjas į šiuos pasiūlymus iš esmės nereagavo ir tik 2003 m. kovo 31 d. savo prašyme nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra.

43. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendė, kad šioje byloje ginčijamas atsakovo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“ buvo teisėtas ir pagrįstas, šio sprendimo teisėtumo nepaneigė pareiškėjo 2012 m. gegužės 25 d. prašymo vertinimo rezultatas, todėl pagrindo naikinti minėtą atsakovo sprendimą nebuvo pagrindo. Atsakovo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 49S-348-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. K.“, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6157 ha žemės sklypą atlyginant pinigais, paliktas nepakeistas, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procesas į 0,6157 ha žemės sklypą baigtas, teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo tenkinti antrąjį pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą per 4 mėnesius atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į likusią 0,6157 ha žemės sklypo dalį, perduodant lygiavertį žemės sklypą kitoje laisvo žemės fondo dalyje (kaimo vietovėje).

V.

44. Pareiškėjas S. K. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą, panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 49–57).

45. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartis iš esmės sąlygota esminių klaidų, kurios iškreipia teisingumo sampratą, pamina asmens konstitucines teises, prieštarauja vieningos teismų praktikos formavimo idėjai. Nutartyje motyvų nebuvimas (argumentų paremtų klaidingais ir / ar nebūtais faktais buvimas nereiškia esant motyvuotam sprendimui) yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą nutartį, sietinas su Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu. Minėta nutartis nesuderintina su jau suformuota teismų praktika, o šioje nutartyje padarytų esminių klaidų neištaisymas perspektyvoje sukels didelę žalą ne tik pareiškėjo interesams, tačiau ir nepasitikėjimą teisingumą vykdančiais teismais.

46. Pareiškėjas prašyme paaiškina, kad tik dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų kaltės (kaip minėta natūra turėjusi atitekti žemė pareiškėjui buvo perleista tretiesiems asmenims) pareiškėjas buvo priverstas 2003 m. kovo 31 d.

prašymu savo valią pakeisti. Tačiau jo siekis įgyti žemės sklypą, nors ir kitoje vietoje, buvo ir išlieka prioritetiniu ir nekvestionuotinu. Iki ginčo iškėlimo teisme, tiek bendradarbiaujant su atsakovu buvo nuolat reiškiama valia dėl siekiamybės įgyti lygiavertį žemės sklypą, o piniginės kompensacijos klausimas iš pareiškėjo pozicijos būdavo nuolatos atmetamas. Tik atsiradus pareiškėjo valią iškreipiančiam 2012 m. gegužės 25 d. prašymui, dėl kurio autentiškumo buvo keliamos abejonės ir prašoma jį ištirti bei pripažinti suklastos valios išraiškos formos dokumentu, atsakovas nepagrįstai pradelsęs (nebendradarbiavęs, šiurkščiai pažeidęs procedūrinius terminus) pareiškėjo atžvilgiu priėmė priešingą jo valiai sprendimą. Pareiškėjas labai stengėsi pirmosios instancijos teisme įrodyti, jog minėtas dokumentas buvo surašytas ne jo, o kito asmens. 2016 m. lapkričio 28 d. prašyme (b. 1. 145–148), adresuotame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gegužės 25 d. prašymas, kuris formaliai surašytas jo vardu, tačiau yra jo tikrąją valią iškreipiantis dokumentas, įvertinęs aplinkybes ir motyvus, pareiškėjas pažymėjo, kad minėtą prašymą galimai parašė jo žentas. Šią aplinkybę teismas privalėjo patikrinti, nes ji buvo reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir nemotyvavo. Minėtą aplinkybę galėjo paliudyti ir šaukiami (bet neiškviesti į teismo posėdį) liudytojai. Pareiškėjas paaiškino, kad jokių nei raštiškų, nei žodinių įgaliojimų niekada nedavė savo žentui. Ryšium su tuo prašė atlikti dokumento ekspertizę, bet pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų šiai aplinkybei ištirti.

47. 2018 m. lapkričio 19 d. LVAT nutartyje 47 ir 49 punktuose teismas tarsi pažymėjo, kad nepaisant to, ar būtų atsižvelgta į 2012 m. gegužės 25 d. prašymą, ar ne, vis vien pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimas būtų siejamas su pinigine kompensacija. Tai rodo, kad ir šiuo klausimu nutartis yra nemotyvuota.

48. Procesas turėtų būti atnaujintas kartu atsižvelgus ir į teismų praktikoje suformuluotą šiuolaikinę teisės sampratą, kuri remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Pareiškėjas akcentuoja, kad turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz. 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartis priimta visiškai neįsigilinus į tarp ginčo šalių susiklosčiusį teisinį santykį, pareiškėjo, kaip silpnesnės ginčo šalies, interesų apimtį, žalą, sąlygotą atsakovo galutinio sprendimo ir iki tol vykusio nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimą, taip pat į gero administravimo principo pažeidimą bei į akivaizdžiai pažeistą terminą nuosavybės teisių atkūrimo procese.

50. Gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, buvo akivaizdžiai pažeistas, nes atsakovas, kaip stipresnioji santykio šalis, neužtikrino įstatymo nustatytais terminais, efektyvaus pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų patenkinimo.

51. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo prašymu atnaujinti procesą nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.52. Atsakovas akcentuoja, kad proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, o išimtinė procedūra, kurios

vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo.

53. Pareiškėjas kelis kartus keitė savo valią dėl atkūrimo būdo: 2001 m. vasario 20 d. prašė „pervesti“ žemės sklypą į (duomenys neskelbtini); 2001 m. gruodžio 20 d. prašė pakeisti prieš tai rašytą prašymą, nes pageidavo gauti naują žemės sklypą individualiai statybai; 2002 m. rugpjūčio 13 d. pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra; 2003 m. kovo 31 d. prašė atkurti nuosavybės teises natūra, jeigu buvusioje vietoje žemės užstatyta, gauti naują žemės sklypą individualiai statybai; 2012 m. gegužės 25 d. pateiktu prašymu pageidavo už likusią 0,6157 ha žemę grąžinti pinigais. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, dar buvo bandoma teigti, kad pareiškėjas valią dėl atkūrimo būdo išreiškė 2016 m gegužės 15 d., tačiau teisės aktai / teisminė praktika konkrečiai nurodo naikinamuosius terminus iki kada buvo galima pateikti tokius prašymus. Vilniaus miesto skyriaus įsitikinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo

tinkamai (pagal teisės aktų reikalavimus) nustatyta pareiškėjo valia, todėl šiuo pagrindu teisminis procesas neatnaujintinas.54. Atsakovas nurodo, kad 2012 m. gegužės 25 d. prašymo už likusią 0,6157 ha žemę grąžinti pinigais galimo

neteisėtumo klausimas nebuvo nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėjas nepateikė į nagrinėjamą administracinę bylą jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos, administracinės procedūros ar kito teisminio proceso medžiagos, iš kurios būtų galima dairyti išvadą, kad minėtas prašymas yra galimai suklastotas. Atkreiptinas dėmesys, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus, inter alia (be kita ko) Nacionalinę žemės tarnybą, įpareigoja veikti tik jai suteiktų įgaliojimų ribose. Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai priskirtos funkcijos išdėstytos Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje. Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu nėra nustatyta pareiga tirti ir vertinti dokumentų autentiškumo. Tokia pareiga nekilo ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismui, nes tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas.

55. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. kovo 17 d. raštu Nr. A51-27550/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų buvusiame (duomenys neskelbtini) suprojektavimo“ informavo Vilniaus miesto skyrių, kad kartografinėje medžiagoje nurodyto M. K. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo buvusiame (duomenys neskelbtini) ribose laisva (neužstatyta) žemė Vilniaus apskrities viršininko sprendimais grąžintina piliečiams natūra. Likusi kartografuotų sklypų dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama.

56. Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 49SF-875-(14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės M. K. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo pareiškėją, kad jam už likusią valstybės išperkamą žemę bus atlyginama pinigais, kadangi iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino t. y. 2003 m. balandžio 1 d., nebuvo pareikšta valia dėl atlyginamo būdo pakeitimo bei neišreikšta valia dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietovėje (kaimo vietovėje), todėl už likusią susigrąžinti 0,6157 ha žemės dalį gali būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, t. y. atlyginta pinigais. Todėl minėto 2012 m. gegužės 25 d. prašymo potencialaus neteisėtumo klausimas netgi nėra aktualus nagrinėjamai bylai, t. y. kitokiu būdu (nei pinigine kompensacija) nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti vykdomas.

57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P63-l 59/2010 apžvelgdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau– ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą pagrindą inter alia konstatavo, kad „materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui, taikytinos sankcijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. nutartį bylose Nr. P756-l53/2009, P502-119/2009), šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo“. Vilniaus miesto skyriaus įsitikinimu, aukščiau nurodytų aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. P-25-415/2019 nėra, todėl negalimas ir proceso atnaujinimas.

Teisėjų kolegija


VI.

58. Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1483-252-/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

59. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas

galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

60. Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

61. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz. EŽTT sprendimą byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje S. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 679/11). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz. EŽTT sprendimą byloje P. prieš Rusiją; pareiškimo Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz. EŽTT sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04). Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio purizmo (žr., pvz. 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02).

62. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr., pvz. 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 5623/09, 12460/09 ir kt.). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr., pvz. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje B. prieš Ukrainą (Nr. 2), pareiškimo Nr. 22251/08).

63. Pažymėtina, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas nėra priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą vienos iš proceso šalių naudai ar vilkinti priimtų sprendimų vykdymą.

64. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

65. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą

turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

66. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

67. Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8); jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

68. Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.69. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės

valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

70. EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952)). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prie Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90)).

71. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

72. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

73. Iš šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, turinio matyti, kad šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytos nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, dėl kurių padarytos išvados, jog pareiškėjo ginčyti atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje teisės aiškinimo klausimai iš esmės nekyla, tačiau bylos baigtį lemia administracinėje byloje surinktų įrodymų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis siekė paneigti atsakovo poziciją ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtinamas, jog tiek pareiškėjo 2012 m. gegužės 25 d. prašymas, kuriuo remiantis buvo priimtas atsakovo ginčijamas sprendimas, tiek atsakovo priimti sprendimai, yra neteisėti ir neteisingi. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo nurodytus scenarijus, aplinkybes,

susijusias su pareiškėjo valios nuoseklumu į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, ir apeliacinio skundo nepripažino pagrįstu ir tenkintinu, o nutartyje išdėstė aiškius argumentus, dėl kurių buvo sutikta su atsakovu, konstatuojant, kad atsakovas surinko faktinius duomenis, pagrindžiančius pareiškėjo valios nuoseklumą bei išreikštą siekį pakeisti dėl atkūrimo būdo valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais. Prašymas buvo pateiktas nepažeidus Atkūrimo įstatymu 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino (iki 2012 m. birželio 1 d.) ir šis atlyginimo būdas kaip pareiškėjo valios išraiška buvo išreikštas (eilės tvarka) paskutinis, kuriuo vadovaujantis ir buvo priimtas atsakovo sprendimas. Nutartyje išanalizuoti ir aptarti pareiškėjo nuoseklūs veiksmai, dėl kurių vertinimo tarp pareiškėjo ir atsakovo buvo kilęs ginčas.

74. Įvertinus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinu, nustatytomis teisiškai reikšmingomis bylai išspręsti aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės (dėl atsakovo sprendimų, kuriuos pareiškėjas ginčijo šioje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo). Pareiškėjas teigia, kad buvo remiamasi ne įrodymais, o prielaidomis ir nebuvo atliktas tyrimas dėl pateikto prašymo rašysenos tikrumo.

75. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Akcentuotina tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

76. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Vadovaujantis pareiškėjo išsakytais prašyme dėl proceso atnaujinimo argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą.

77. Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.78. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs

įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).

79. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

80. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Kaip jau minėta, šis proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar šis pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

81. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti šios bylos procesą turinio matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog teismas, priimdamas 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį, netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatas, tačiau pažeidimų nedetalizavo ir savo nuomonės neargumentavo.

82. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus teiginius, dėl kurių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtas ir nustatytas šiai bylai pagal pareiškėjo skundą išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-1483-525/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikęs akivaizdžių įrodymų, kad atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį, t. y. neargumentavo, neįrodė savo teiginių, jog priimant šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, ir tas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

83. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus teiginius, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 m. sprendimu, siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

84. Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.85. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina

užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.86. Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti

teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.).

87. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nurodo, kad atnaujinti bylos procesą svarbu dėl vienodos praktikos formavimo ir šiai bylai yra svarbi administracinė byla Nr. A17-773/2007, kurioje pasisakyta apie šiuolaikinės teisės sampratą, kuri remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas.

88. Byloje, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su žemės sklypo paskirties pakeitimo į kitos paskirties, be to, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios būtų susijusios su atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, būtų akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, nes nagrinėjamoje byloje atsakovas visus veiksmus atliko teisėtai ir teisingai. Vadovavosi surinktais duomenimis, kurie aiškiai apibrėžė pareiškėjo išreikštą valią ir atsakovo priimtas

priešingas sprendimas būtų neteisėtas ir neteisingas. Ši pareiškėjo nurodyta byla nėra susijusi su byloje išnagrinėtu ginču, t. y. minėtoje byloje buvo susiklosčiusios kitokios aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje.

89. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio dokumento, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nebuvo nukrypta nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos.

90. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-1483-525/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) prašymą.Nutartis neskundžiama.



RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-3193-442/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01135-2017-4Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininko), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinis teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68f7375061f311e99676cb74c51fe1f4

I.

1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5-10), kurį patikslino (b. l. 16-18), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovas), 9 125 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 1 d. buvo laikomas Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kamerų plotas kuriose jis buvo laikomas neatitiko minimalių teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 31 kv. m, jame buvo apgyvendintas kartu su dar 19 nuteistųjų, todėl buvo pažeista vienam asmeniui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma. Gyvenamąjį plotą mažino baldai, todėl tokiu būdu buvo varžoma pareiškėjo judėjimo laisvė. Pareiškėjui buvo paskirta miegamoji vieta dviaukštės lovos antrame aukšte, neatsižvelgus į tai, jog dėl dalinio (duomenys neskelbtini) jam buvo sunku judėti. Pareiškėjas pažymėjo, jog kameros buvo neremontuotos, lubose buvo įsiveisęs grybelis, sienų dažai atsilupę, langai nesandarūs, grindys išpuvusios, plyšiuose veisėsi blakės, tarakonai ir graužikai. Tai pareiškėjui sukeldavo nepatogumus, nemigą, depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta priešgaisrinė dūminė signalizacija. Virtuvėlėje nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos, šilto vandens indams plauti. Ištraukiamosios ventiliacijos nebuvo nei prausykloje, nei tualetuose, todėl lubos buvo drėgnos, varvėjo vanduo, buvo įsiveisęs pelėsis, grybelis, tualetuose buvo dvokas. Visi tualetai buvo tupimi, neuždari, todėl jais naudodamasis jautė nepatogumus. Dėl (duomenys neskelbtini) tualetu buvo sunku naudotis, nes nebuvo pritaikytas neįgaliesiems. Dėl šių pažeidimų kreipėsi į savo būrio viršininką, tačiau į jo skundus reaguojama nebuvo. Pastato stogas padengtas šiferiu, kuriame buvo sveikatai kenksmingo asbesto, kuris kėlė sveikatai pavojų. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, ilgalaikius nepatogumus, nemigą, emocinę ir psichinę depresiją, pablogėjo jo sveikata.

3. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą (b. l. 87-91) į atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde nurodytas aplinkybes.4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime (b. l. 32-40) į skundą, prašė pareiškėjo

skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN jam paskirtą bausmę atliko 11-o būrio 3-ioje brigadoje, kurioje

buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d., o laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. liepos 1 d., buvo laikomas 13-ame būryje, 1-oje brigadoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas bendrabučio tipo patalpose, tačiau duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose patalpose buvo apgyvendinta, pateikti negalėjo, nes tokie duomenys kaupiami ir sisteminami nebuvo. Atsakovo teigimu, ne visada visos miegamojo vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Teisės aktai nenumatė, kad baldų, inventoriaus užimamas plotas turėjo būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Dienotvarkėje nustatytu laiku, t. y. nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. 2015–2016 metais buvo atliktas 11-ojo būrio 3-ios brigados ir 2-ojo sektoriaus 13-ojo būrio patalpų paprastasis remontas. 11-ojo būrio langai buvo geros būklės, mediniai, o 13-o būrio plastikiniai. Patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pareiškėjas su skundais dėl blogos ventiliacijos į Pravieniškių PN nesikreipė. Dušuose įrengtų pertvarų nebuvo. Dušinėje karštas vanduo buvo tiekiamas nuolat, kadangi būriuose buvo įrengti vandens šildytuvai (boileriai). 2-ojo sektoriaus 11-ame ir 13-ame būriuose nebuvo įrengtų specialių dušų ir tualetų skirtų neįgaliems nuteistiesiems. Duše buvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija, jos gedimai buvo skubiai šalinami. Dušo patalpas ir bendro naudojimo patalpas valė ir dezinfekavo įdarbinti tvarkiniai, o gyvenamąsias patalpas pagal budėjimų grafiką tvarkė nuteistieji. Kenkėjų kontrolės paslaugomis buvo naudojamasi 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, patalpose pelėsio nebuvo. Pravieniškių PN teigimu, pareiškėjas į būrio viršininką, dėl jo perkėlimo į pirmą lovos aukštą , nesikreipė. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pravieniškių PN buvo sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos, parengtas ir suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui, gaisro gesinimo priemonių vietos pažymėtos lipdukais. Atlikus geriamojo vandens kokybės tyrimus, pažeidimų nebuvo nustatyta. Į Sveikatos priežiūros tarnybos ir Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė, todėl argumentus dėl jaučiamos emocinės depresijos, dvasinės

skriaudos, pažeminimo, sveikatos pablogėjimo laikė nepagrįstais. Pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė nei pažeidimo fakto buvimo, nei padarytos žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (veikimo) ir atsiradusios žalos, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2017 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 98–106) pareiškėjo V. B. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN sąlygas buvo pažeista.

7. Teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN.

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino dėl netinkamų Pravieniškių PN kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 1 d., tačiau į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2017 m. birželio 5 d. t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos. Esant šioms aplinkybėms, teismas atsakovo prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2014 m. birželio 4 d., atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas, spręsdamas skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingomis ir analizuotinomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikė laikotarpį nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Teismas nurodė, jog gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, jog dėl pareiškėjui nustatyto (duomenys neskelbtini) jam buvo nepatogu (sunku) naudotis tualetu, dušu, valgykloje nusinešti padėklą, kadangi pareiškėjas į atsakovą su prašymais spręsti tokio pobūdžio problemas nesikreipė.

10. Teismas nurodė, jog Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo vykdomi remonto darbai ar išardyti paviršiai, kurių sudėtyje buvo asbesto. Pareiškėjui nepateikus duomenų, jog priešgaisrinės dūminės signalizacijos neįrengimas galėjo sukelti nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė asbesto dulkių ar neįrengtos priešgaisrinės dūminės signalizacijos sukelta žala, teismas pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai nenumatė, kad pataisos namuose privalomai turėjo būti įrengta biblioteka, į virtuvėlę turėjo būti tiekiamas šiltas vanduo, dušo patalpoje turėjo būti įrengtos pertvaros, todėl šių pažeidimų nenustatė.

11. Teismas, įvertinęs tai, jog Pravieniškių PN 2014 m. lapkričio 18 d. buvo sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, sprendė, jog graužikų kontrolės ir naikinimo darbai buvo atliekami reguliariai ir pagal poreikį, todėl šiuo pagrindu atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

12. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (sanitarinių mazgų, dušų, virtuvėlių įrengimo, karšto vandens duše nebuvimo) į atsakovą su skundu nesikreipė, o nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (drėgnos lubos, varvėjo vanduo, buvo įsiveisęs pelėsis, grybelis, tualetuose buvo dvokas, duše nebuvo šilto vandens) galimybės nebuvo, todėl šias aplinkybes laikė deklaratyviomis ir atmetė kaip nepagrįstas.

13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į psichologus dėl nuolatinio streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos ar į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl blogų gyvenimo sąlygų, nesikreipė. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo daryti įtaką pareiškėjo nurodytiems sveikatos ar psichinės būklės sutrikimams.

14. Teismas atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas 2 metus ir 1 mėnesį. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (nesant poilsio kambario, prausykloje nesant veidrodžių ir lentynėlių), tačiau nustatyti pažeidimai buvo iš dalies kompensuojami judėjimo laisve viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, užsiėmimu kita leistina veikla. Įvertinęs tai, teismas pripažintino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais buvo atmetamas kaip nepagrįstas, priteisiant iš atsakovo 1,04 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

III.

15. Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų

2017 m. spalio 13 d. sprendimą (b. l. 108–111) ir priimti naują sprendimą, kuriuo tenkintų pareiškėjo skundą pilnai ir atlygintų neturtę žalą pinigais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodo:

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus įvertino netinkamai, nes atsakovas nuo pareiškėjo kalinimo pradžios žinojo, kad pastarasis yra (duomenys neskelbtini), tačiau nesiėmė veiksmų, kad palengvinti kalinimo sąlygas. Pareiškėjui buvo paskirta lova antrame aukšte į kurią pareiškėjui buvo sunku įlipti dėl (duomenys neskelbtini), nepatogu buvo naudotis tualetu ir dušu.

17. Patalpos buvo apleistos ir jose buvo grybelio požymių, veisėsi pelėsis. Byloje yra pateikti įrodymai (pareiškėjas pateikė patalpų nuotraukos), jog patalpos apleistos, tačiau teismas jų nevertino.

18. Teismas nevertino ir asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai.19. Atsakovas Pravieniškių PN atsiliepime (b. l. 121–123) į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.20. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų, kurie galėtų pagrįsti pirmosios instancijos

teismo tam tikrų procesinių ar materialinių normų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes įvertino visapusiškai ir objektyviai ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

21. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 9 125 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jo skundą tenkinti ir atlyginti padarytą žalą pinigais. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus dėl patalpų būklės (teismui buvo pateiktos patalpų nuotraukos), taip pat teismas nevertino asbesto poveikio pareiškėjo sveikatai bei patalpų, kuriose veisėsi pelėsis ir grybelis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) ir jam sunku naudotis dušu, tualetu ir miegoti lovos antrajame aukšte. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nenurodė.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau –ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau –ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą

nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

26. Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog, nors tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl, įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

27. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas du metus ir vieną mėnesį buvo kalinamas pažeidžiant Taisyklių 5.8 punkto ir Normų reikalavimams. Šie pažeidimai buvo vertinti kaip mažareikšmiai, todėl teismas sprendė, jog byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

28. Tačiau pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad visi tualetai buvo tupimi, o dėl (duomenys neskelbtini)

pareiškėjas patirdavo nepatogumus atlikdamas gamtinius reikalus, nusiprausti buvo nepatogu, nes atsakovas neužtikrino specialios įrangos (kėdės) praustis, miegojimo vieta jam buvo skirta antrame lovos aukšte, todėl buvo sunku patekti į gulimąją vietą, valgykloje buvo sunku nešti padėklą savo jėgomis.

29. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl sanitarinio mazgo, tačiau nevertino, kokio tipo (sėdimi ar tupimi) unitazai turi būti įrengti pataisos namuose. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad 11 ir 13 būrio sanitariniuose mazguose (b. l. 35) yra įrengta po 6 unitazus, tačiau atsakovas nenurodo, kokio tipo unitazai įrengti ir nepaneigia pareiškėjo teiginių, jog tualetuose įrengti tupimo tipo unitazai. Atsakovas patvirtino, jog Pravieniškių PN nėra įrengtų tualetų, kurie būtų pritaikyti neįgaliems asmenims. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo (pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus VI teritorinio skyriaus 2008 m. spalio 20 d. išduotą (duomenys neskelbtini), pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nustatytas 35 proc. darbingumo lygis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad tupimu unitazu jam būdavo sunku naudotis, jam tai sukėlė nepatogumus.

30. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog jam buvo skirta miegojimo vieta antrame lovos aukšte, o tai apsunkino jam patekimą į lovą. Taip pat nurodė, kad buvo sunku praustis duše, nes tam duše nebuvo specialios kėdės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą akcentavo, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į atsakovą dėl miegojimo vietos pakeitimo į pirmą aukštą ir dėl specialios įrangos (kėdės) prausiantis duše, o atsakovas būtų tokio prašymo netenkinęs, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai buvo vertinami kritiškai.

31. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir akcentuoja, jog Pravieniškių PN, turėdama realią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę (pareiškėjas į pataisos namus atvyko jau turėdamas (duomenys neskelbtini) ir šie duomenys atsakovui buvo žinomi), turėjo atsižvelgti į pareiškėjo ribotas galimybes judėti, įskaitant ir apsitarnavimą valgykloje, naudojimąsi tualetu / dušu, privalėjo sudaryti jo sveikatos būklę atitinkančias gyvenamąsias sąlygas, tačiau to nepadarė.

32. Neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d., ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra suprantamas pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 str. 5, 6 p.) (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017).

33. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį; į piliečių bendrą materialinį lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgusi į gana ilgą pažeidimo laikotarpį (daugiau nei dvejus metus), į tai, su kokiomis kliūtimis pareiškėjas susidūrė įkalinimo įstaigoje dėl jo apsunkinto judėjimo (sunkumai siekiant patenkinti iš esmės

pagrindinius fiziologinius poreikius), ir į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, sprendžia, jog dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šio vertinimo nepaneigia atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti motyvai dėl žalos atlyginimo, nes atsakovas jų nesusieja būtent su pareiškėjo situacija, t. y. atsakovo nurodyti motyvai nepaneigia fakto, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), kalėdamas neįgaliesiems nepritaikytose Pravieniškių PN patalpose, patyrė nepatogumus, išgyvenimus, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas sąlygomis, pritaikytomis pagal jo sveikatos būklę, taip pat nukentėjo pareiškėjo orumas. Visa tai lėmė būtent neteisėti apelianto veiksmai (neveikimas). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

35. Pareiškėjo teiginiai, susiję su gyvenamojo kambario sienų ir lubų netinkama būkle (lubose įsiveisęs pelėsis, grybelis, sienų dažai atsilupę), teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti neįrodytais. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į atsakovą (dėl esamo pelėsio, grybelio ir atsilupusių sienų dažų), o atsakovas į pastabas nebūtų reagavęs. Atsakovo teigimu minėtos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, pažeidimų nebuvo nustatyta.

36. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo pateiktos nuotraukos (b. l. 23, 24, 25, 26, 28, 29, 30) negalėjo būti vertinamos kaip įrodymai šioje byloje, nes nėra aišku ar nuotraukos padarytos patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, ar jose užfiksuotas ginčui aktualus laikotarpis.

37. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė pažeidimo dėl asbesto buvimo, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent jau tai, ar tam buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pravieniškių PN atsiliepime, Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte patikrinimo akte Nr. 36-1249(7), taip pat pareiškėjo atstovui teiktame 2017 m. liepos 17 d. pažymoje atsakovas paaiškino, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtą raštą ginčijo dėl jame pateiktos neteisingos informacijos, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl kenksmingų asbesto dulkių atmestini kaip nepagrįsti.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į gana ilgą kalinimo neįgaliesiems nepritaikytose patalpose trukmę, į sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

39. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.


n u t a r i a :

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui V. B. iš

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



Administracinė byla Nr. eAS-205-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02876-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 34.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Laikalus“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „Laikalus“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. ATK2-112/18 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui už Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimus paskirta ekonominė sankcija – 5 792 Eur bauda, o nesant pagrindo panaikinti Nutarimą, – sumažinti Nutarimu paskirtą baudą.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos

komisariatas (toliau – ir Policijos komisariatas) 2018 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 50-S-16637(15.56) pateikė medžiagą apie tai, kad pareiškėjas jam priklausančiame alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir viešojo maitinimo vieta),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=49a1f9d061f311e99676cb74c51fe1f4

laiko ir parduoda tabako gaminius neturėdamas licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba, laiko ir parduoda tabako gaminius be tabako gaminių įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, be Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyto pavyzdžio specialių ženklų – banderolių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT, pirmos instancijos teismas) 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas padarė išvadą, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1, 4, 6 punktų reikalavimus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui ekonominė sankcija paskirta vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 3, 5 dalimis. Už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 6 punkto pažeidimus juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo 868 Eur iki 1 448 Eur bauda (Įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Už Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 punktų pažeidimus juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo 2 896 Eur iki 8 688 Eur bauda ir panaikinamas licencijos galiojimas (Įstatymo 26 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjui paskirta artima sankcijos vidurkiui, tačiau jo neviršijanti bauda – 5 792 Eur.

Teismas akcentavo, jog ekonominės sankcijos dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį (padarytas sudėtinis teisės pažeidimas), jo pavojingumą (pareiškėjui priklausančiame bare rasta 50 vnt. cigarečių pakelių „Fest“ be ženklinimo banderolėmis). Pareiškėjui paskirtas baudos dydis yra proporcingas padarytiems Įstatymo pažeidimams ir yra teisingas. Jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti paskirtos baudos dydį, byloje nebuvo nenustatyta.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimo nesutiko ir kreipėsi į teismą su apeliaciniu skundu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 25 d. pašalinti apeliacinio skundo trūkumus (pateikti teismui įrodymus apie žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi laikė pareiškėjo skundą nepaduotu.Teismas nurodė, jog pareiškėjas per nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumų nepašalino, nepateikė įrodymų apie

žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą.

III.

Pareiškėjas UAB „Laikalus“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį (toliau – ir Nutartis) administracinėje byloje, nustatyti naują terminą žyminiam mokesčiui sumokėti ir priimti apeliacinį skundą arba persiųsti skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir, Nutartį panaikinus, grąžinti klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog UAB „Laikalus“ dalyvauja ne vienoje administracinėje byloje, kurias buvo priverstas pradėti dėl neteisėtų atsakovo nutarimų skirti bendrovei baudą. Rasti tabako gaminiai be banderolių priklausė ne pareiškėjui, o jo darbuotojams, kurie neleistinai į darbo vietą atsinešdavo asmeninių rūkalų. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas šiais gaminiais prekiavo. Dėl šių procesų pareiškėjo finansinė būklė yra labai bloga, todėl žyminio mokesčio per teismo nustatytą terminą pareiškėjas nesumokėjo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas savo atskirajame skunde iš esmės nenurodė svarbių priežasčių naikinti pirmosios

instancijos teismo sprendimą ir jų nepagrindė objektyviais įrodymais. Pareiškėjo teiginys, kad žyminis mokestis buvo nesumokėtas dėl sunkios finansinės padėties yra deklaratyvus. Esant objektyviai sunkiai finansinei padėčiai apeliantas turi teisę prašyti teismo atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau to nedarė per nustatytą terminą apeliaciniam skundui pateikti. Atskirajame skunde pareiškėjas jau sutinka sumokėti žyminį mokestį ir prašo teismo atnaujinti terminą. Departamento nuomone, tokia faktinė situacija parodo, kad terminą pašalinti trūkumus pareiškėjas praleido dėl savo paties neapdairaus ir nerūpestingo elgesio – subjektyvių aplinkybių (priežasčių).

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria apeliacinis skundas laikomas nepaduotu.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apeliantas su apeliaciniu skundu nepateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismui nustačius terminą šiam trūkumui pašalinti, pareiškėjas trūkumų nepašalino ir minėtų įrodymų nepateikė.

Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 2 dalimi, jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo 134 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, apeliacinis skundas laikomas nepaduotu. Taigi teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015).

Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pradinį apeliacinį skundą (2019 m. sausio 14 d. elektroninių ryšių priemonėmis) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą pateikė nepraleidęs minėto ABTĮ nustatyto apeliacinio skundo padavimo termino, tačiau jo apeliacinis skundas turėjo trūkumų, t. y. pareiškėjas už jį nebuvo sumokėjęs žyminio mokesčio ir / ar nepateikė teismui duomenų apie tai, kad už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestį (ABTĮ 35 str. 2 d., 134 str. 3 d.). Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai ir pagrįstai 2019 m. sausio 15 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą (iki 2019 m. sausio 25 d.) šiam apeliacinio skundo trūkumui pašalinti. Pareiškėjui to nepadarius, t. y. nesumokėjus žyminio mokesčio (pareiškėjas teigė, kad įmonės finansinė būklė labai bloga, todėl pareiškėjas žyminio mokesčio per nustatytą terminą negalėjo sumokėti), vadovaudamasis minėtomis ABTĮ nuostatomis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi taip pat teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo apeliacinį skundą laikė nepaduotu.

Nagrinėjamu atveju teismas atsisakė priimti apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atvejai, kai apeliacinį skundą atsakoma priimti, eksplicitiškai išvardinti ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju tokių aplinkybių teismas nenustatė, todėl apeliantui nepašalinus skundo trūkumų, apeliacinis skundas laikytinas nepaduotu (ABTĮ 138 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad nutartis apeliacinį skundą laikyti nepaduotu neužkerta kelio pašalinus skundo trūkumus vėl kreiptis į teismą. Apelianto argumentas, kad pakartotinai teikiant skundą būtų praleisti procesinio sprendimo apskundimo terminai, nėra pagrindas situaciją vertinti kitaip, nes apeliantas turi teisę prašyti praleistą terminą atnaujinti.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, ją naikinti ar keisti pagrindo nėra.


n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laikalus“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3792-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02092-2018-8Procesinio sprendimo kategorija: 28.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-4212-15926 (toliau – ir Sprendimas) neteikti teisinės pagalbos civilinėje byloje bei priimti naują sprendimą šiuo klausimu: įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti nemokamą valstybės teisinę pagalbą civilinėje byloje – surašyti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-17715-950/2018 ir Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-626-368/2018.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba Sprendimu atsisakė suteikti teisinę pagalbą nurodydama, kad pareiškėjo teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose civilinėse bylose ir jis nesutinka sumokėti pusės išlaidų. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nieko nenurodyta apie tai, kad pareiškėjui visiškai apmokama valstybės antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 3, 6 punktus, kurie yra specialiosios teisės normos ir turi pirmenybę prieš bendrąją teisės normą. Pareiškėjas nurodė, kad visas jo turtas yra areštuotas, be to, pareiškėjas turi nepilnametę dukrą, kuriai teismo sprendimu yra priteistas išlaikymas – 125 Eur kiekvieną kalendorinį mėnesį. Dėl išvardintų aplinkybių pareiškėjas neturi jokių galimybių pats susimokėti nei Tarnybai už teisines paslaugas ar jų dalį.

3. Pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Įstatymo galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=709dfca061f311e99676cb74c51fe1f4

gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo.4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pagal Tarnybai pateiktus duomenis buvo priskirtas I turto ir pajamų lygiui.

Tarnyba nustatė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba (išskyrus baudžiamąsias bylas pradėtas ne pagal skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka) buvo teikiama 2 bylose pagal Tarnybos sprendimus: 2016 m. kovo 15 d. Nr. 2.l-(NTP-2)-16-T-651-3851 (2018 m. sausio 18 d. Tarnybos sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-P-651-1205 sprendimo galiojimo terminas pratęstas iki 2018 m. lapkričio 30 d.) dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-121-450/2015, 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-6396-24619 dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 1426-603/2017 apskundimo (sprendimas galiojo 12 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2018 m. gruodžio 18 d.). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, ir į tai, kad pareiškėjas savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti jam priklausančią apmokėti išlaidų dalį bei antrinės teisinės pagalbos prašė civilinėje byloje, Tarnyba, remdamasi Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, Sprendimu atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustatė, kad atsakovas

pareiškėją pagrįstai priskyrė I turto ir pajamų lygiui, todėl, vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, nustačius, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų turėtų sumokėti pareiškėjas. Pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nesuteikė antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

8. Teismas nurodė, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

9. Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

10. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijai bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes, cituoja Konstitucinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su teise į teisinę pagalbą, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio ir teisinio pagrindo iš esmės sutiko su skundžiamo Sprendimo motyvais, neteisingai pritaikė teisės normas. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniais faktais, nustatytais to paties teismo priimtu ir įsiteisėjusiu 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 tarp tų pačių administracinės bylos šalių, dėl tų pačių dalykų ir klausimų.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2018 m. rugsėjo 12 d. priimto Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir apeliantas šios aplinkybės neginčija, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu jam buvo paskirta ir teikiama teisinė pagalba dviejose bylose, taip pat kad pareiškėjas pagrįstai priskirtas I turto ir pajamų lygiui. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nesutiko apmokėti teisinės pagalbos išlaidų dalies.

14. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusi aktuali redakcija) 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį Įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Minėta Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė numato išimtį ir įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktuose įtvirtinto reguliavimo, t. y. specialiai reglamentuoja atvejus, kai asmeniui pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose. Taigi, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Įstatymo 12 straipsnio 3, 6 punktai yra specialiosios teisės normos ir turi pirmenybę prieš Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatas.

15. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 punktu pareiškėjas privalo laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (žr., pvz., 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015; 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015), nurodant, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina. Teikiant teisinę pagalbą vienam asmeniui daugiau nei dviejose bylose, mažėtų valstybės galimybės suteikti šią teisinę pagalbą kitiems asmenims. Ribojimas gauti visiškai apmokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą daugiau nei dviejose bylose taip pat atlieka prevencinę funkciją, kad būtų išvengiama asmenų, siekiančių ginti tariamai savo pažeistas teises ir reiškiančių nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiavimo naudojantis nemokama teisine pagalba. Valstybė neprivalo suteikti pareiškėjui 100 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos tiek kartų ir tokiame skaičiuje bylų, kiek pageidauja pareiškėjas (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).

16. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nesuteikė antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė.

17. Apeliantas, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 nustatytais prejudiciniais faktais, tačiau nekonkretizuoja, kokie faktai, jo manymu, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 buvo ginčijami Tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1535–6645 ir 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-1195-8435, kuriuos teismas panaikino nustatęs, jog šie konkretūs administraciniai aktai nepakankamai motyvuoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. el-4422-402/2018 turinį nenustatė jame konstatuotų faktų, kurie galėtų būti reikšmingi nagrinėjant šią administracinę bylą, kurioje keliamas ginčas dėl Tarnybos 2018 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-18-NT-4212-15926 teisėtumo. Apelianto nurodomame

Regionų apygardos administracinio teismo sprendime pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis apeliacinės instancijos teismas remtis taip pat neturi pagrindo, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

18. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijai teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.).

19. Šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį ir byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti konkrečių teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Taigi, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

20. Apeliantas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje dėl asmens teisės į teisminę gynybą tinkamo (ne)užtikrinimo. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį administracinis teismas turi teisę kreiptis įstatymų nustatytais atvejais į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra taikomas joks Europos Sąjungos teisės aktas, pagrindo kreiptis į apelianto nurodytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismą apeliacinės instancijos teismas neturi.

21. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=251b15b061f311e99676cb74c51fe1f4



NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo teismo išlaidų atlyginimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, nagrinėjant administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Laimutė A. J.) dėl sprendimo panaikinimo, klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. A1-1385 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“ dalį, kuria pareiškėja J. J. buvo išbraukta iš Asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti sąrašo (toliau – ir Sąrašas).

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. A1-1385 „Dėl asmenų ir šeimų išbraukimo iš asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašo“ dalį, kuria pareiškėja J. J. buvo išbrauta iš Sąrašo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti.

Pareiškėja J. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

II.

Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė 2018 m. liepos 3 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-4119, kurioje nurodoma, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos J. J. išlaidas sudaro 79,23 Eur.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 29 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalimi, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, be kita ko, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo apgintos pareiškėjos teisės, todėl jai suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma gali būti atlyginama.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (atsižvelgus į prašomų atlyginti teisinių paslaugų suteikimo datą, aktuali redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 20 d.).

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (NTP-2)-17-T-2769-11039 pareiškėjai nuspręsta suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-634-644/2017 atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti, atstovauti pareiškėją apeliacinės instancijos teisme, apmokant 100 proc. jos išlaidų, ir paskirta advokatė S. K. (b. l. 83–84). Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. liepos 3 d. pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-4119 nurodoma, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos J. J. pagal 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (NTP-2)-17-T-2769-11039 išlaidas sudaro 79,23 Eur (b. l. 86). Pareiškėjos atsiliepimas į apeliacinį skundą teismui pateiktas 2017 m. birželio 5 d. (b. l. 81–82).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atsižvelgus į teisinių paslaugų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimu, datą – 2017 m. birželio 5 d. (2017 metų II ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2016 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos Respublikos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 822,8 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 069,64 Eur (1,3 x 822,8 Eur). Nagrinėjamu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus nurodyta išlaidų suma (79,23 Eur) yra ženkliai mažesnė nei numatyta Rekomendacijose. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma priteisti suma atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas bei bylos sudėtingumą, todėl valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisiama 79,23 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.


n u t a r i a:

Priteisti Lietuvos valstybės naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 79,23 Eur (septyniasdešimt devynis eurus 23 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.



ARTŪRAS DRIGOTAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), priteisti 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. buvo kalinamas drausmės grupės gyvenamosiose ir drausmės grupės kamerų tipo patalpose, pažeidžiant teisę į vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą. Teigė, kad kamerose buvo kalinamas su tiek asmenų, kiek yra vietų. Be to, pabrėžė, kad buvo apribotos


galimybės laisvai judėti, nes sanitarinis mazgas, kuris įrengtas kaip atskira patalpa, bei kamerose esantys baldai, užima papildomą plotą, kuris negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Teigė, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, todėl pareiškėjas, norėdamas iškviesti prižiūrėtoją, buvo priverstas belsti į metalines duris ir kęsti skausmą. Anot pareiškėjo, dėl šių aplinkybių jam teko kreiptis į psichiatrą, turėjo vartoti stiprius antidepresantus. Neteisėti atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė depresiją, emocines kančias, pablogėjo bendravimas, buvo pažemintas jo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–11).

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų gyvenamojo ploto normų. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas privalo būti įskaičiuotas į bendrą patalpų plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Informavo, jog visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Atkreipė dėmesį, kad kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus PN administracija deda dideles pastangas, bet dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos. Pabrėžė, jog kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie nuolatos kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą. Atsakovo nuomone, skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos sumos, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 88–92).

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad faktiškai pareiškėjui tekęs plotas visiškai atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punkte įtvirtintą reikalavimą. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju faktiškai pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas, net ir atskaičiavus sanitarinius įrenginius, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Teismas darė išvadą, kad neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Teismas pareiškėjo argumentų dėl negalėjimo judėti atskirai nevertino, nes jie susiję su ploto reikalavimo pažeidimu.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Vilniaus PN metu vertė pasinaudoti pareigūnų iškvietimo mygtuku, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais. Be to, atsakovės atstovas pateikė duomenis, paneigiančius pareiškėjo teiginius, todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 99–100).

9. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais. Teigia, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo gydomas psichiatro, patvirtina, kad kalinimo sąlygos turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai. Pareiškėjo manymu, teismas palaikė tik atsakovo argumentus.

10. Apeliantas atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodo ,kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kameroje Nr. 3D pareiškėjui teko 3,4 kv. m gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 6D – 3,2 kv. m, Lietuvos

Respublikos teisės aktuose įtvirtinta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, todėl pareiškėjo teisės buvo pažeistos.11. Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 103–105) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo

sprendimą palikti nepakeistą.12. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, visapusiškai įvertino byloje esančius

įrodymus, apibendrindamas teisinį reglamentavimą, suformuotą LVAT bei EŽTT praktiką, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas skundas yra nepagrįstas. Nurodo, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija


13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamojo ploto, mano, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus, palaikė atsakovo poziciją.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Pirmiausia pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

17. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatant minimalų asmeniui turintį tekti gyvenamąjį plotą taikytinas Taisyklių 111.2 punktas, pagal kurį vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3.6 kv. m gyvenamojo ploto. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko Taisyklių 111.2 punkte įtvirtintą normą. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti atimamas plotas, kurį užėmė sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje taikytinose Taisyklėse nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, todėl, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatimdamas įrenginių užimamo ploto. Todėl pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju turi būti eliminuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto.

18. Apelianto argumentai, kad teismas palaikė atsakovo poziciją, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais, iš esmės susiję su teismo atliekamu įrodymu vertinimu. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš

įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus teismas taip pat turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai vertino visus surinktus įrodymus, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų taisyklių, ir jais remdamasis padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismas palaikė atsakovo poziciją ar netinkamai vertino įrodymus. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas paneigė pareiškėjo nurodytus nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, todėl apelianto argumentas, kad atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teismas turi remtis pareiškėjo išdėstytais argumentais, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

20. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

21. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ



Administracinė byla Nr. A-460-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01644-2016-8Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.1; 20.2.3.2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3e6f75b061f311e99676cb74c51fe1f4

(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus vedėjui V. G. (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) išieškoti iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Darbo inspekcija, VDI) Alytaus skyriaus vedėjo V. G. pareiškėjo naudai ne mažesnę kaip vieno mėnesio algos dydžio kompensaciją už tris mėnesius (160 x 3= 480 Eur); 2) priteisti iš atsakovo Inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. pareiškėjui 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo Inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. pareiškėjui 30 Eur sumokėtą žyminį mokestį ir 4,22 Eur pašto išlaidų (I t., b. l. 146–154).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. rugpjūčio 6 d. gavo atsakovo sprendimą Nr. SD-9-9963, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. prašymas, siųstas VDI Alytaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijai (toliau – ir DGK) ir šios komisijos perduotas nagrinėti atsakovui. Atsakovas minėtame sprendime nusprendė, jog pareiškėjo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lorem“ neturėjo pareigos nuo 2016 m. liepos 1 d. padidinti pareiškėjo darbo užmokestį. Pareiškėjas manė, kad darbo užmokestis turėjo būti didinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei padidinus minimalų darbo užmokestį. Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Lorem“ dirbo vairuotoju-ekspeditoriumi, jo darbas buvo susijęs su komandiruotėmis į užsienio šalis. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendime Nr. SD-9-9963 nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo darbdavys atšaukdamas pareiškėją iš komandiruotės nuo 2016 m. liepos 2 d. teisės aktų nepažeidė. Atsakovas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas savo 2016 m. liepos 5 d. prašyme prašė paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis buvo netikėtai atšauktas iš komandiruotės, netyrė pareiškėjo darbo laiko apskaitos pažeidimų. Už darbą nakties metu pareiškėjui nebuvo skaičiuojamas padidintas darbo užmokestis, todėl jis yra išieškotinas iš atsakovo. DGK nustatė, kad viengubu tarifu ieškovui priskaičiuotas darbo užmokestis už visas dirbtas valandas (112 val.), tačiau darbdavys nepriskaičiavo naktinio apmokėjimo 0,5 karto už 9 darbo valandas (0,5 karto x 2,73 Eur x 9 val.), viso 12,28 Eur, nors atsakovas darbo laiko apskaitos pažeidimų nenustatė. Pareiškėjui darbdavys nepateikė darbo grafiko, tačiau atsakovas to nepripažino pažeidimu. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Nr. SD-9-10155 netyrė pareiškėjo darbdavio UAB „Lorem“ darbo tvarkos taisyklių atitikimo pareiškėjo, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, darbo pobūdžiui, neišsiaiškino pareiškėjo supažindinimo su minėtomis taisyklėmis aplinkybių. Atsakovas nevertino įsakymų dėl komandiruočių teisėtumo, be to, jis privalėjo išanalizuoti darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų taikymo praktiką. Atsakovas pareiškėjo prašymus išnagrinėjo atsainiai, neatsižvelgdamas į tai,

kad pareiškėjas kreipėsi dėl darbo santykius reguliuojančių įstatymų taikymo. Atsakovas tirdamas pareiškėjo prašymus priėmė nepagrįstus sprendimus, todėl savo funkcijas atliko netinkamai, dėl to pareiškėjas teigė patyręs 480 Eur dydžio turtinę ir 1300 Eur dydžio neturtinę žalą.

3. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 131–134) prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. skundą priėmė 2016 m. rugpjūčio 4 d.

sprendimą Nr. SD-9-9963, kuriame konstatavo, kad atlikus pareiškėjo darbdavio UAB „Loren“ inspektavimą pažeidimų nenustatė. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo darbo sutartyje su UAB „Loren“ buvo numatytas 457 Eur darbo užmokestis, t. y. didesnis už nuo 2016 m. liepos 1 d. patvirtintą minimalų 380 Eur darbo užmokestį, todėl darbdaviui neatsirado prievolė didinti pareiškėjo darbo užmokestį. Pareiškėjas su darbdaviu UAB „Lorem“ 2016 m. birželio 10 d. sudarydamas darbo sutartį Nr. 33 sutarė dėl sumažintų dienpinigių, bet ne mažiau nei 50 proc. nuo nustatytos sumos, tuo teisės aktai nebuvo pažeisti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su dokumentais dėl siuntimo į komandiruotę ir atšaukimo iš jos. Atsakovas neturėjo įgalinimų svarstyti darbdavio priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, juos naikinti, vertinti skirtingų darbo teisinių santykių šalių paaiškinimų teisingumą. Dėl pareiškėjo darbo laiko apskaitos pažeidimų pasisakė VDI Alytaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija, todėl atsakovas nevertino DGK procesinių veiksmų ir priimtų sprendimų teisėtumo. Pareiškėjas su UAB „Lorem“ darbo tvarkos taisyklėmis buvo supažindintas pasirašytinai. Atsakovo 2016 m. rugpjūčio 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimai teisėti, todėl nėra civilinės atsakomybės pagrindų.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus, prašė pareiškėjo skundą atmesti, nes atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ir nepriėmė neteisėtų sprendimų.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. liepos 5 d. prašymu (skundu) kreipėsi į DGK dėl atšaukimo iš

komandiruotės ir darbo sutarties papildymo, prašydamas įvertinti pareiškėjo darbdavio UAB „Lorem“ vedamą apskaitą bei dokumentus, susijusius su darbo santykiais, ir priimti sprendimą dėl pareiškėjo darbo sutartyje numatyto atlyginimo dydžio, kuris padidėjus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytam minimaliam atlyginimui nebuvo didinamas (I t., b. l. 57–58). Taip pat pareiškėjas prašė įvertinti aplaidžiai sudaromus darbo grafikus, įsakymų, susijusių su komandiruotėmis, teisėtumą, bei už teisės pažeidimus skirti darbdaviui 500 eurų baudą. DGK perdavė šį pareiškėjo prašymą tirti VDI Alytaus skyriui, kuris išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SD-9-9963, kuriame konstatavo, kad pareiškėjo darbdaviui neatsirado pareiga didinti pareiškėjo darbo užmokestį, nes darbo sutartyje buvo numatytas didesnis pareiškėjo darbo užmokestis, t. y. 457 eurai, nei nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė (I t., b. l. 60). Atsakovas taip pat nurodė, kad darbdavys atšaukdamas pareiškėją iš komandiruotės teisės aktų nepažeidė ir kad mobiliems darbuotojams Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 3 dalis dėl darbo grafikų paskelbimo viešai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki jų įsigaliojimo, netaikoma.

9. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 25 d. pateikė atsakovui dar vieną pranešimą (skundą), prašydamas išaiškinti, ar UAB „Lorem“ darbo tvarkos taisyklės atitinka pareiškėjo darbo pobūdį, ar darbdavio darbuotojas galėjo pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu pateikti pasirašyti įmonės darbo tvarkos taisykles, ar tai buvo daroma žinant UAB „Lorem“ vadovui (I t., b. l. 61). Atsakovas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo pranešimą (skundą), priėmė 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. SD-9-10155, kuriame konstatavo, kad darbdavio darbo tvarko taisyklės pareiškėjui privalomos, tačiau taisyklėse nurodytas įmonės darbo laikas nėra privalomas, kadangi vairuotojams darbo laiko režimą nustato 2006 m. kovo 15 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006, taip pat nurodė, kad atsakovo kompetencijai nepriskirta tirti aplinkybių, susijusius su pareiškėjo supažindinimu su darbo tvarkos taisyklėmis (I t., b. l. 62).

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundai, susiję su darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų laikymosi kontrole, buvo tiriami atsakovo specialisto, kuris atlikęs pareiškėjo darbdavio inspektavimą surašė 2016 m. liepos 28 d. išvadą Nr. 9VD-39 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. iš vadą Nr. 91D-40 (II t., b. l. 23–26), kurių pagrindu buvo priimti sprendimai dėl pareiškėjo skundų.

11. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas pripažino pagrįstomis atsakovo išvadas dėl pareiškėjo atlyginimo

nedidinimo teisėtumo, dėl to, kad 2016 m. birželio 11 d. siųsdamas pareiškėją į komandiruotę Danijoje ir 2016 m. liepos 30 d. atšaukdamas pareiškėją iš jos, pareiškėjo darbdavys teisės aktų nepažeidė. Vertindamas pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. skunde išdėstytą prašymą įpareigoti UAB „Lorem“ pateikti raštišką paaiškinimą, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atšauktas iš komandiruotės, teismas sprendė, kad tarp pareiškėjo ir darbdavio kilo individualus darbo ginčas, kurio sprendimas nepriskirtas atsakovo kompetencijai. Teismas taip pat sutiko su atsakovo išvadomis, kad įmonės UAB „Lorem“ darbo laikas, nurodytas darbo tvarkos taisyklėse, nėra privalomas pareiškėjui, kaip dirbančiam mobilų vairuotojo darbą darbuotojui, ir kad VDI kompetencijai nepriskirta tirti supažindinimo su įmonės darbo tvarkos taisyklėmis aplinkybių.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės iš esmės yra susijusios su individualiu darbo ginču. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundų turinį, nustatytos kompetencijos ribose tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. liepos 5 d. ir 2016 m. liepos 25 d. skundus, ištyrė ir teisiškai pagrįstai įvertino skunduose nurodytas visas reikšmingas aplinkybes, priėmė pagrįstus 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. SD-9-9963 ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. SD-9-10155, atsakovas nepadarė jokių procedūrinių ir materialios teisės pažeidimų, todėl nėra pagrindo atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais.

13. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, taip pat pažymėjęs, kad pareiškėjo skundas paduotas netinkamam atsakovui ir pareiškėjas nesutiko su teismo pasiūlymu įtraukti į bylą tinkamu atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

III.

14. Pareiškėjas S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, išskyrus dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo, ir priimti kitą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įstatymus, teismo posėdyje netinkamai ištyrė šalių pateiktus įrodymus.

14.2. Už apskaičiuotą dienpinigių dalį, viršijančią 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, darbdavys privalėjo sumokėti socialinio draudimo įmokas. Teismas vadovavosi senos redakcijos teisės aktais. Darbdavys pareiškėjo komandiruotės metu nepaliko pareiškėjo darbo užmokesčio, nes jo nepakėlė Vyriausybei padidinus minimalų darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjo darbo sutartyje nurodytas 456 Eur atlyginimas yra didesnis už minimalų darbo užmokestį, nes yra žinoma, jog darbo sutartyje nurodytas atlyginimas yra sudarytas iš darbo sutarties dieną galiojusio minimalaus darbo užmokesčio, padauginto iš 1,3 koeficiento, pridedant 1 Eur.

14.3. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neturėjo įgalinimų svarstyti darbdavio sprendimų dėl siuntimo ir atšaukimo iš komandiruotės, apeliantas remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir VDI nuostatais teigia, kad atsakovas netinkamai atliko savo funkcijas, susijusias su darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymu ir laikymusi.

14.4. Teismas nemotyvavo savo išvados, kad atsakovo 2016 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas Nr. SD-9-9963 ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. SD-9-10155 teisėti. Pareiškėjas savo 2016 m. liepos 25 d. skunde atsakovui nurodė aplinkybes dėl darbo tvarkos taisyklių pasirašymo pareiškėjo nedarbingumo laikotarpiu, Teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo nedarbingumą patvirtinančius įrodymus, todėl apeliantas juos teikia kartu su apeliaciniu skundu. Teismas netyrė atsakovo argumentų, kad atsakovo kompetencijai nepriskirta tirti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo supažindinimu su darbo tvarkos taisyklėmis, nors supažindinimo tvarka susijusi su darbo santykiais, ir šios srities kontrolė priskirtina atsakovo kompetencijai.

14.5. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiškėjas nurodo netinkamą atsakovą, klaidina proceso dalyvius bei netinkamai taiko ABTĮ.

14.6. Teismas peržengė skundo ribas vertindamas VDI 2016 m. liepos 28 d. išvadą Nr. 9VD-39 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. išvadą Nr. 9VD-40, kurių pareiškėjas neskundė, taip pat nurodydamas, kad nebuvo pažeistos asmenų aptarnavimo taisyklėse įtvirtintos procedūros.

14.7. Atsakomybė dėl tinkamo komandiruotės įforminimo tenka darbdaviui, UAB „Lorem“ nenurodė komandiruotės trukmės, nors pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį privalėjo tai padaryti. Pirmosios

instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad darbdavys priimdamas įsakymus dėl pareiškėjo komandiruotės formalių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

14.8. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčas dėl atšaukimo iš komandiruotės yra subjektyvaus pobūdžio, nurodant, kad pareiškėjas turėtų turėtų kreiptis į DGK, pareiškėjas pažymi, kad savo 2016 m. liepos 5 d. prašymą jis teikė DGK, kuri jį persiuntė atsakovui. Atsakovas, manydamas, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas nepriskirtinas jo kompetencijai, turėjo pareigą įpareigoti DGK išnagrinėti šį prašymą, tačiau to nepadarė.

14.9. Teismas, spręsdamas, jog teisės aktai nebuvo pažeisti, nes pareiškėjas buvo supažindintas su įsakymais dėl jo komandiruotės ir darbo tvarkos taisyklėmis, o atsakovas darbo laiko apskaitos pažeidimų nenustatė, neatkreipė dėmesio į tai, kad DGK, išnagrinėjusi pareiškėjo 2016 m. liepos 18 d. skundą, nustatė, kad darbdavys nevykdo naktinio darbo apskaitos.

14.10. Atsakovas neištyrė, ar darbdavys laikosi teisės aktų, kurių laikymosi kontrolė priskirta atsakovo kompetencijai, darbdavys pareiškėją su darbo tvarkos taisyklėmis supažindino ne jo priėmimo į darbą dieną, o jo nedarbingumo laikotarpiu. Darbdavys pažeidė darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančius teisės aktus, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi išgalvotais įstatymais. Apelianto manymu, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo 2017 m. kovo 3 d. patikslintą skundą, teigiama, kad VDI veiksmai buvo atlikti pagal teisės aktų nustatytą VDI kompetenciją ir negali būti vertinami kaip neteisėti pareigūnų veiksmai, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti turtinę ir neturtinę žalą. VDI nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl VDI pritaria ir palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus ir išvadas. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi Pareiškėjas, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, remdamasis tais pačiais argumentais, kaip atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

18. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjo reikalavimai priteisti jam iš atsakovo Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. turtinę ir neturtinę žalą, kildinamą iš jo veiksmų vykdant Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo funkcijas, teisėtumas ir pagrįstumas.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs neteisėtų atsakovo veiksmų ir kitų viešosios atsakomybės sąlygų, taip pat pažymėjęs, kad pareiškėjo skundas paduotas netinkamam atsakovui ir pareiškėjas nesutiko su teismo pasiūlymu įtraukti į bylą tinkamu atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtinė administracinių teismų kompetencija spręsti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.).

Taigi bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, atsakovu, iš kurio gali būti priteisiamas žalos atlyginimas, gali ir turi būti valstybė, bet ne konkretus valdžios institucijos tarnautojas / darbuotojas.

21. Netinkamos šalies pakeitimą teismo procese reglamentuoja ABTĮ 53 straipsnis, kuriame nurodyta, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Taigi, pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas.

22. Iš bylos duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas pareiškėjui išaiškino, kad skundas pateiktas netinkamam atsakovui, ir pasiūlė atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę, tačiau pareiškėjas su tokiu siūlymu nesutiko ir išreiškė poziciją, kad atsakovu byloje turėtų būti paliekamas Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjas V. G. Taigi, pirmosios instancijos teismas, siekdamas, kad realiai būtų apgintos galimai pažeistos besikreipusio teisminės gynybos asmens teisės, buvo pakankamai aktyvus ir veikė taip, kaip numatyta ABTĮ 12 straipsnyje – išaiškino pareiškėjui jo procesines teises ir pareigas, įspėjo dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir stengėsi padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu pareiškėjas nesutinka pakeisti atsakovo, tai yra pakankamas pagrindas tiek skundą, tiek apeliacinį skundą atmesti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-481/2007; 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-96-261/2017).

24. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas atsakovas negali atsakyti CK 6.271 išdėstytais pagrindais, kadangi nepatenka į šiame straipsnyje nurodytų subjektų, kurie atsako už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, sąrašą (valstybė arba savivaldybė), pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą iš Darbo inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo V. G. negali būti tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos, taip pat pareiškėjo nurodytos aplinkybės, iš kurių jis kildina savo reikalavimus, nagrinėjamu atveju pripažintinos perteklinėmis, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas H. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Alytaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde ir papildomai pateiktame atsikirtime į atsiliepimą nurodė, kad jam nuo 2011 m. liepos 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekant Alytaus PN, nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Dėl to pareiškėjas negalėjo palaikyti asmeninės higienos, patyrė pažeminimą, diskriminaciją (suimtieji Alytaus PN tokias higienos priemones gaudavo, o nutiestieji – ne), psichologines kančias, taip pat atsirado sveikatos sutrikimų – ėmė gesti dantys. Pareiškėjo nuomone, pažeidimas buvo tęstinis, todėl neturėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašė skundą atmesti.4. Atsakovas Alytaus PN nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu

Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Taip pat pažymėjo, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d022a1061f311e99676cb74c51fe1f4

tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (b. l. 31–36).

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 31 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo 2011 m. liepos 31 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. sausio 16 d. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių, todėl įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems. Tačiau, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Teismo vertinimu, pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog teisės aktų normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 1 d. konstatuotinas neteisėtas valstybės neveikimas CK 6.271 straipsnio prasme.

8. Pripažinęs, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, teismas atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, buvimo Alytaus PN metu, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 650,00 Eur suma, ir ši suma priteista iš atsakovo pareiškėjui.

III.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priteisti pareiškėjui 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (b. l. 40).

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo metu pateikė odontologo išvadą apie jo dantų būklę, iš kurios matyti padaryta žala, kurią pareiškėjas vertina 3 000 Eur. Pareiškėjas pažymi, kad dantų tvarkymas reikalauja nemažų lėšų ir paaiškina, kad Alytaus PN SPT tarnyboje odontologo paslaugos neteikiamos, todėl jam kyla problemų kramtant maistą. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN darbuotojai jo prašymų ir skundų neregistruoja, nenagrinėja, jie dingsta. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN atlikti veiksmai yra tęstiniai, todėl neturi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties

terminas.11. Atsakovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą

(b. l. 39–41).12. Atsakovas Alytaus PN pateiktame apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą

(b. l. 53–55).13. Tiek atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, tiek apeliaciniame skunde atsakovas Alytaus PN dėsto tuos pačius

argumentus:13.1. Alytaus PN nuomone, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė

kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

13.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog Alytaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo pareigos nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

13.3. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

13.4. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo teismui konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas pareiškėjui siekė sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

13.5. Alytaus PN teigimu, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

14. Pareiškėjas atsikirtime į Alytaus PN apeliacinį skundą prašo Alytaus PN apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 51).

15. Pareiškėjas atsikirtime nurodo, kad dantų tvarkymas reikalauja nemažų lėšų, o dėl prastos dantų būklės, negali kramtyti maisto ir patiria nepatogumus. Pareiškėjas paaiškina, kad Alytaus PN skundų nepriima.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje

nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui H. Z. iš Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesuteikiant higienos priemonių, t. y. dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų.

17.1. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs Alytaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui higienos priemonės turėjo būti išduodamos, pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies ir priteisė 650 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

17.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Alytaus PN veiksmus kaip pažeidimą, turėjo priteisti visą prašomos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 3 000 Eur sumą. Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN nesuteikus higienos priemonių, jam pradėjo gesti dantys, sunku kramtyti maistą, jis turi lankytis pas odontologą, o dantų tvarkymas reikalauja nemažų lėšų. Atsakovas Alytaus PN apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Skundžiamame sprendime teismas nevertino aplinkybės, jog Alytaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo pareigos nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, netinkamai pritaikė teismų praktiką ir objektyviai neįvertino visos į bylą pateiktos medžiagos.

18. Dėl atsakovo argumentų, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismo nebuvo objektyviai įvertinta, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

19. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 1R-132 įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d. „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

20. Dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir

galiausiai – pažeminimą (žr., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Tačiau, atsižvelgusi į įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizijos sprendimo taisykles (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Taigi šioje byloje konstatuotas neteisėtas valstybės neveikimas CK 6.271 straipsnio prasme.

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.

23. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo būdo ir / ar dydžio, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

24. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių

Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padaryto pareiškėjui teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (650 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

27. Teisėjų kolegija nustatė, jog priteisti pareiškėjo prašomą 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą nėra faktinio ir teisinio pagrindo, nes nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo H. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________





https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1a0f055061f311e99676cb74c51fe1f4



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. N. ir A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjos R. N. ir A. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (toliau – ir Ministerija), 770,18 Eur turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjos paaiškino, kad su kelionių organizatoriumi bankrutuojančia uždarąja akcine bendrove „Freshtravel“ (toliau – ir UAB „Freshtravel“) sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2015 m. sausio 31 d., už kelionę buvo sumokėta 810,36 Eur. Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja R. N. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu pareiškėjai buvo grąžinti 40,17 Eur. Atitinkamai pareiškėjoms liko negrąžinti 770,18 Eur. Pareiškėjos reikalavimą grindė Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Teisingumo Teismo. Pareiškėjos taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

3. Pareiškėjos teigė, kad UAB „Freshtravel“ tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjoms buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, pareiškėjos patyrė turtinę žalą, kurią prašė priteisti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir

ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų

konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti žalos atlyginimą.

6. Ministerija teigė, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjos žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją. Pažymėjo, kad tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų suma buvo pervesta į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį. Be to, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindė patirtos žalos. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėjo būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalaujant pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.8. Departamentas paaiškino, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti

vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Nurodė, kad pareiškėjos patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino visiškai ir priteisė R. N. ir A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 770,18 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat priteisė R. N. ir A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 101–108).

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjos R. N. ir A. B. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004599 (toliau – ir Paslaugų sutartis) dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą. Pagal minėtą sutartį pareiškėjų įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. vasario 6 d. Pareiškėja R. N. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 347 sumokėjo į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę 810,36 Eur (2 798 Lt) (mokėjimo paskirtis Beta.lt order (415685719). Tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos BUAB „Freshtravel“ veiklos. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjai R. N. sumokėjo 40,17 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjoms liko negrąžinta 770,18 Eur suma.

11. Teismas padarė išvadą, kad nematant nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti teismų sprendimuose (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės

http://Beta.lt/

8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017) suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kilo pareiga atlyginti pareiškėjoms jų patirtą žalą.

12. Teismas vertino, kad rašytinės formos nesilaikymas Paslaugos sutarties nedaro negaliojančia. Pareiškėja R. N. Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėjos įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtino, jog pareiškėjoms fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja R. N. UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl, teismo vertinimu, tai, kad piniginės lėšos sumokėtos į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą, t. y. ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigė fakto, jog pareiškėja sumokėjo 810,36 Eur sumą už ginčo kelionę. Kadangi Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėja R. N. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 347 pervedė 810,36 Eur sumą į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale beta.lt užsakytą kelionę į Ispaniją, Fuerteventurą.

14. Teismas nurodė, kad pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 17 d. į pareiškėjos R. N. banko sąskaitą pervedė 40,17 Eur ir nurodė, kad draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos R. N. sąskaitą dėl to, jog pareiškėjos už kelionę laikomos sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

15. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjų reikalavimo priteisti jų naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai R. N. sumokėjus 40,17 Eur dydžio draudimo išmoką, pareiškėjoms liko negrąžinta 770,18 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo. Taip pat teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 111–121).

17. Ministerija teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą.

18. Ministerijos vertinimu, kad teismas pažeidė Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES teisės pažeidimą.

19. Ministerija pažymi, kad teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos,

http://beta.lt/

http://beta.lt/

atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Ministerijos teigimu, nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nesant neteisėtų veiksmų negali egzistuoti ir kita valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

20. Ministerija atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Byloje pateikta tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šalių, todėl, Ministerijos nuomone, šalys nebuvo išreiškusios bendros valios ir suderintų ketinimų, bei tarp šalių nesusiklostė turizmo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Be to, pareiškėja R. N. pinigus mokėjo ne UAB „Freshtravel“, o Cherry Media LT, UAB, kuris pagal Paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis (Paslaugų sutartyje UAB „Freshtravel“ agente yra nurodyta Plius Travel). Ministerija pažymi, kad pareiškėja A. B. į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad ši pareiškėja atliko kokius nors mokėjimus už kelionių organizatorių keliones, todėl šios pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo būti pirmosios instancijos teismo atmestas.

21. Ministerijos manymu, šiuo atveju pareiškėjos įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo – pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ bankroto byloje patvirtintus finansinius reikalavimus (yra patvirtintas pareiškėjos R. N. finansinis reikalavimas 810,36 Eur sumai) ir pagal šioje byloje priimtą teismo sprendimą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti (b. l. 127–128).

23. Departamentas nurodo, jog visiškai sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad Departamentas teismui atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines kelionių organizatoriaus veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 13 d. sudarė Paslaugų sutartį dėl kelionės į Fuerteventurą. Kelionių organizatorius tapo nemokus ir dėl to kelionės nesuorganizavo, o pareiškėjoms buvo grąžinta tik dalis už įsigytą kelionės paketą sumokėtos sumos (t. y. 40,17 Eur), todėl jos patyrė nuostolių.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus ir, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjoms iš atsakovo turtinę žalą. Teismas taip pat sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjoms negrąžintą 770,18 Eur sumą turtinei žalai atlyginti. Teismas taip pat priteisė pareiškėjoms 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos Respublika neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises, taip pat atsakovas

teigia, jog pareiškėjoms suteikiama teisė gauti dvigubą žalos atlyginimą. Atsakovas nesutinka ir su byloje nustatyta faktine aplinkybe, t. y. kad pareiškėjos su kelionių organizatoriumi sudarė Paslaugų sutartį.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija minėtu aspektu pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto (t. y. šiuo atveju – atsakovo) apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

29. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjoms padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

30. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

31. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, ESTT yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Minėta Direktyva įgyvendinama Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės analogišką situaciją dėl žalos, patirtos dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, atlyginimo įvertino Turizmo įstatymo 8 straipsnio (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 1, 3 ir 4 dalyse įtvirtintą reguliavimą ir pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše, išdėstytame nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-771-662/2019).

33. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012) Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). ES direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (ES Sutarties 288 str. 3 d.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr., pvz., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Impact prieš Minister for Agriculture and

Food ir kt., 41 p.). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr., minėto ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi ES Sutarties 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr., pvz., ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, C-14/83, 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395, 8 p.; 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

34. ES ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose B. ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011; 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas ES teisės veiksmingumas ir šią pareigą įvykdė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjos gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi konstatuotina, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

36. Pagal ESTT praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę ėmė formuoti 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428. ESTT konstatavo, kad Europos Sąjungos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ESTT yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (žr., pvz., 1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimą Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Šiame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.). Taigi Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai (t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas) aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji

valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.38. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę

kilimo sąlygos, teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (žr., pvz., ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartį byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reguliavimą, daro išvadą, jog nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą ES teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Taigi antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga laikytina taip pat nustatyta.

40. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygos teisėjų kolegija nurodo, kad ESTT, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostolių atlyginimui ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.).

41. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsniu garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjos patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pecheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo.

43. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjos sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Aplinkybė, kad Paslaugų teikimo sutartis nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Ispaniją, Fuerteventurą), kadangi pareiškėja R. N. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 347 pervedė atitinkamą sumą pagal įsigytus kuponus internetinėje svetainėje beta.lt turizmo paslaugai gauti (UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog minėta suma buvo pervesta už UAB „Freshtravel“ pareiškėjoms turėtą suorganizuoti kelionę, nors ši suma ir buvo pervesta ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media Lt“.

44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjoms priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo Paslaugų sutartimi, sudaryta su

http://Beta.lt/

http://beta.lt/

UAB „Freshtravel“. Atsakovo argumentai, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, šiuo atveju pripažintini deklaratyviais ir dėl to nepagrįstais, nes iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas pasisakė dėl visų esminių ir turinčių teisinės reikšmės bylos aplinkybių.

45. Pažymėtina, jog nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. ABTĮ 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. A-2275-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00867-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1e008ad061f311e99676cb74c51fe1f4


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje priklausytų 4 kv. m ploto bei pagerinti pareiškėjo gyvenamąsias sąlygas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 25 d iki 2018 m. sausio 12 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tokį teiginį pareiškėjas grindė tuo, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas: perpildytose kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, sanitarinis mazgas kamerose neturėjo atskiros ventiliavimo sistemos ir nebuvo izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, sanitariniame mazge esantis asmuo buvo matomas kitiems asmenims, todėl atliekant gamtinius reikalus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, be to, kamerose nuolat tvyrodavo blogas kvapas, buvo tamsu. Kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko baldų, kameros langai buvo nešvarūs. Kameros nedezinfekuojamos (pilna tarakonų). Taip pat prastos sąlygos naudojantis dušu. Pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1 val. Maistas neskanus ir nekaloringas. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengėsi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat nuteistieji galėjo naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negalėjo turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo. Kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau buvo stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei jie buvo perkeliami į laisvesnes kameras. Dėl kamerų inventoriaus atsakovas paaiškino, kad visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos buvo padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra numatyta, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Dėl kamerų būklės ir švaros palaikymo atsakovas paaiškino, kad už kamerų švarą ir tvarką yra atsakingi patys suimtieji / nuteistieji, kuriems švarai kamerose palaikyti išduodamas reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir turimus materialinius resursus. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, privatumo

užtikrinimo ir kt. skundo argumentų paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo M. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 600,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 137–144).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 26 d iki 2018 m. sausio 10 d. (2018 m. sausio 11 d. pareiškėjas išvyko), buvo kalinamas Lukiškių TI-K, taigi, tik už šį laikotarpį teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

7. Teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Apskaičiavus visą ginčo laikotarpį (2017 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 10 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 329 paras. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 20 parų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto, t. y. 2017 m. sausio 27 d. kameroje Nr. 299A, kurios plotas 7,45 kv. m, būnant kartu su dar vienu asmeniu, 2017 m. kovo 2 d. – 2017 m. kovo 8 d. kameroje Nr. 200, kurios plotas 7,56 kv. m, būnant kartu su dar vienu asmeniu ir 2017 m. rugsėjo 2 d. – 2017 m. rugsėjo 13 d. kameroje Nr. 299A, kurios plotas 7,45 kv. m, būnant kartu su dar vienu asmeniu. Kitais laikotarpiais gyvenamasis plotas pilnai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taigi teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas per kalinimo laikotarpį nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2018 m. sausio 10 d. – 20 parų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

8. Teismo teigimu, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

9. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažino, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės buvo pagrįsti. Konstatavus teisės aktų dėl tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos nebuvimo atskirai nagrinėti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl nesuremontuotų ir nešildomų kamerų, nešvarių langų ir tarakonų buvo grindžiami ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Vilniaus visuomenės sveikatos centro buvo atliktas ne vienas patikrinimas, kurių metu surašyti patikrinimo aktai, ir nustatyta, jog kamerų Nr. 290, Nr. 287, Nr. 324, Nr. 297 būklė atitinka higienos reikalavimus. Kamerose buvo išmatuota santykinė oro drėgmė, bendra dirbtinė apšvieta, patikrinta, ar yra ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių. Jokių pažeidimų nenustatyta. Kadangi pareiškėjas dėl kitų kamerų, kuriose buvo laikomas, galimai netinkamos būklės neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai, t. y. neprašė pagerinti jo laikymo sąlygų, jose patikrinimų nebuvo atlikta. Šiuo metu kitų kamerų būklės pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-

K metu nėra galimybės nustatyti. Dėl tarakonų veisimosi kamerose, teismas pažymėjo, kad atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią yra nuolat atliekami buitinių kenkėjų naikinimo darbai. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kamerų būklės, tarakonų, kitų pažeidimų pirmosios instancijos teismo atmestini kaip neįrodyti. Taip pat teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl kamerų inventoriaus. Pažymėjo, kad pagal atsakovo pateiktą informaciją visose kamerose buvo taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Teismui nebuvo pagrindo abejoti pateikta atsakovo informacija.

11. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti ilgiau kaip vieną valandą, teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore.

12. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl tokiu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti pažeidimo.

13. Teismas, įvertinęs šios bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle, netinkamu įrengimu, per trumpo pasivaikščiojimo laiko ar naudojimosi dušu nebuvo nustatytas.

14. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino dėl per mažo maisto kaloringumo, teismas pasisakė, jog pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu padarė išvadą, kad jam duodamo maisto energetinė vertė siekė nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip subjektyvias. Be to, byloje buvo pateiktas 2017 m. balandžio 20 d. patikrinimo aktas Nr. 69MPĮ-538, kuriame nurodyta, kad Vilniaus valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atlikusi patikrinimą jokių trūkumų ar pažeidimų nenustatė.

15. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį ir perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje priklausytų 4 kv. m ploto bei pagerinti pareiškėjo gyvenamąsias sąlygas, teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes pagal teisės aktus vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

16. Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 20 parų buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų, taip pat nustatyta, kad sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), sudarė pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 600,00 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti.

III.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 150–156).

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų, bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti, tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

19. Atsakovas nurodo, kad nors ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek anksčiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tiek dabar veikiančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, tokie standartai nėra numatyti. Atsakovas pažymi, kad minėtos higienos normos taikomos

projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos įrengtos daugelyje gyvenamųjų kamerų, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

21. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuleistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovo teigimu, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nėra numatyta sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose.

22. Atsakovo nuomone, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, taigi, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 26 d iki 2018 m. sausio 10 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas, t. y. pareiškėjas Lukiškių TI-K 20 parų buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų, taip pat nustatyta, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

25. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, kuris iš esmės grindžiamas tuo, kad šioje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas ir dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikia tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės

bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, todėl ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: kameros ploto, sanitarinio mazgo, kameros būklės (dėl nesuremontuotų ir nešildomų kamerų, nešvarių langų) atitikimo / neatitikimo higienos reikalavimams, tarakonų veisimosi, trūkstamo inventoriaus, per trumpo pasivaikščiojimo laiko ir naudojimosi dušu, todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė.

28. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

30. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinų būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, yra deklaratyvūs ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų šiuo aspektu.

31. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą.

32. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, nes pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei 20 parų trūko minimalaus priklausančio ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 329 dienas. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šiuos atsakovo padarytus pažeidimus, ir tai, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Taip pat apeliaciniame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjui priteistas neturtinės

žalos atlyginimas nepagrįstas. Atsakovas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas iš esmės neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ir / ar neįvertinęs šis teismas.

33. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

34. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

35. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą byloje Stella ir kiti prieš Italiją).

36. Šiame kontekste, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).

37. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą

sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jos patirtos neturtinės žalos.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę (pareiškėjui 20 parų nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, 329 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko


(kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto

savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (23.45)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrių (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) skirti būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens kompensaciją ir nutraukti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos perskaičiavimą, sumokėtą pareiškėjai, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skunde nurodė, jog skundžiamu sprendimu atsisakyta tenkinti jos prašymą skirti kompensaciją už šildymą, karštą vandenį, geriamąjį vandenį. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Socialinės paramos skyriaus nurodytas pagrindas neskirti kompensacijos yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjos sūnus V. P. nuolat faktiškai pas ją negyveno. V. P. pas pareiškėją lankėsi kiekvieną dieną, padėdavo jai, nes pareiškėjai dėl sunkios sveikatos būklės būtina pagalba buityje, tačiau jis faktiškai gyvena atskirai. Pareiškėjai 2013 m. vasario 18 d. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), ji buvo gydyta ligoninėje iki 2013 m. kovo 1 d., vėliau nukreipta reabilitacijai. Pareiškėja akcentavo, jog nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. buvo gydyta dėl (duomenys neskelbtini) ligos pablogėjimo, o 2017 m. balandžio 7 d. lankėsi pas (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, jog po gydymo ligoninėje, jai buityje padėdavo sūnus, kuris pirkdavo maisto produktus, tvarkė namus, rūpinosi kitais buities darbais. Aplinkybę, jog sūnus gyvena atskirai, įrodė DNSB „Sankasa“ pirmininkės prašymas. Pareiškėja nurodė, kad jai būtina socialinė parama, nes gaunama pensija yra 197,94 Eur, o dėl amžiaus ir sunkios sveikatos būklės neturi galimybės gauti kitų pajamų. Teigė, jog iš gaunamų pajamų nepakanka patenkinti net minimalių poreikių, komunalinius mokesčius už butą mokėjo tik kas antrą mėnesį, todėl yra susidariusios skolos. Pareiškėja nurodė, kad iš skundžiamo sprendimo neaišku, kokiu pagrindu siekiama perskaičiuoti kompensaciją už praėjusį laikotarpį (nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.).

3. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėja 2016 m. lapkričio 30 d. Socialinės paramos skyriaus Socialinių išmokų poskyriui (toliau – Socialinių išmokų poskyris) pateikė prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-35762 dėl kompensacijos skyrimo nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. Pažymėjo, jog siekiant išsiaiškinti piniginės socialinės paramos teikimo teisėtumą, 2017 m. sausio 18 d. Socialinių išmokų poskyrio specialistai atliko buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvenamąją vietą deklaravo pareiškėja. Teigė, kad patikrinimo metu 3 ir 4 butų kaimynai nurodė, jog 2 bute gyveno moteris su sūnumi, 18 buto kaimynas nurodė, jog kartais matydavo išeinantį vyriškį apie 50 metų. Tikrinant pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygas, bute buvo ir pareiškėjos sūnus; viename kambaryje buvo paklota lova, kurioje miegojo V. P.; kambaryje daug vyriškų rūbų, kompiuteris, brėžiniai; spintoje vien tik vyriški rūbai ir avalynė; vonioje sudėtos skutimosi priemonės bei vyriškos ir moteriškos higienos priemonės. Atsakovas pažymėjo, kad V. P. nurodė, jog jis faktiškai gyvena, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2017 m. sausio 23 d. atliko patikrinimą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio metu buvo gauta informacija, kad V. P.

minėtu adresu negyveno. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgiant į buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos sūnus nepateikė kitų duomenų apie savo faktinę gyvenamąją vietą, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašo patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T2-1 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 31.4 papunkčiu, skundžiamu sprendimu pareiškėjai neskirtos būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Kompensacijų perskaičiavimas nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. atliekamas, nes pareiškėja laiku nepateikė duomenų apie turimus indėlius ir gautas indėlių palūkanas. Atsakovas priimdamas sprendimus vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu bei 2 dalies 11 punktu, 25 straipsnio 2, 3 ir 5 punktais.

II.

5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai tenkino iš dalies: panaikino skundžiamą sprendimą ir įpareigojo Socialinės paramos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos R. P. 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą – paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą ir priteisė iš atsakovo valstybės naudai 57,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašymas skirti kompensacijas nebuvo tenkintas vadovaujantis Tvarkos aprašo (2016 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. T2-5 redakcija) 31.4 papunkčiu, kuris nustatė, kad jeigu kartu su asmeniu būste nuolat faktiškai gyvena asmuo, kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos šiame būste, kompensacijos neteikiamos ar nutraukiamas jų teikimas. Šiuo atveju atsakovas, išnagrinėjęs prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti bei 2017 m. sausio 18 d. ir 2017 m. sausio 23 d. pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu surinktą informaciją, konstatavo, kad kartu su pareiškėja jos būste nuolat faktiškai gyvena jos sūnus V. P., kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos pareiškėjos būste, adresu (duomenys neskelbtini). Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimas 2017 m. sausio 18 d. buvo atliktas pareiškėjai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu nustatyta, kad kartu su pareiškėja nuolat bute gyvena sūnus – V. P.. Minėta išvada buvo padaryta iš Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių: 18 buto kaimynų teigimu iš 2 buto kartais mato išeinantį vyrą, kitų asmenų, gyvenančių bute nemato, vyriškį mato retai (nepasirašyta); 3 buto kaimynai nurodė, jog 2 bute gyvena moteris ir sūnus (pasirašyti atsisakė); 4 buto kaimynai teigė, jog 2 bute gyvena moteris su sūnumi. Minėtame patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad patikrinimo metu 2 bute užfiksuota, jog viename iš kambarių buvo paklota lova, kurioje gulėjo (miegojo) pareiškėjos sūnus; kambaryje pilna vyriškų rūbų, ant stalo padėtas kompiuteris, brėžiniai, spintoje – vyriški rūbai, avalynė, vonioje – skutimosi priemonės bei vyriškos ir moteriškos higienos priemonės; V. P. teigė, kad bute negyvena, gyvena bute su D. K., adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. sausio 23 d. atlikus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą adresu (duomenys neskelbtini), užfiksuota: 10 buto kaimynė teigė, kad 5 bute gyvena moteris, kuri gyvena viena; 11 buto kaimynė teigė, kad 5 bute gyvena viena moteris; 5 buto gyventoja D. K. teigė, kad bute gyvena viena.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjos, atsakovo bei liudytojos J. P. paaiškinimus, padarė išvadą, kad patikrinimo metu užfiksuotos aplinkybės neleidžia neabejotinai patvirtinti, kad su pareiškėja jos bute gyvena sūnus. Iš Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto matyti, kad apklausti kaimynai vienareikšmiškai nepatvirtino fakto, jog pareiškėja gyvena su sūnumi: 18 buto kaimynai nurodė, kad pareiškėjos sūnų mato retai, 3 buto kaimynai (atsisakė pasirašyti) ir 4 buto kaimynai nurodė, kad pareiškėja gyvena su sūnumi. Pareiškėjos teigimu, dėl jos sveikatos būklės pas ją dažnai lankosi sūnus, tačiau bute ji gyvena viena. Pareiškėjos teiginius patvirtino liudytoja J. P. (DNSB „Sankasa“ pirmininkė), kuri paaiškino, jog dažnai padeda pareiškėjai ir žino, kad ji gyvena viena, bei nurodė, kad nėra gavusi jokių duomenų, kad su pareiškėja gyvena kitas asmuo. Kitos atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, jog V. P. nėra deklaravęs nuolatinės gyvenamosios vietos adreso Registrų centre, tai kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-142-158/2016 nurodyta, kad V. P. gyvena (duomenys neskelbtini), tai, kad 2017 m. sausio 18 d. patikrinimo metu bute rasti vyriški daiktai ir bute buvo pareiškėjos sūnus, bei tai, kad 2017 m. sausio 23 d. patikrinimo metu kaimynų bei 5 buto gyventojos paaiškinimais, nustatyta, jog V. P.

negyvena (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodė, kad jis nuolat faktiškai gyveno su pareiškėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleido daryti vienareikšmės išvados, kad V. P. nuolat faktiškai gyvena / negyvena pareiškėjos bute. Taigi, byloje nesant kitų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad kartu su pareiškėja nuolat faktiškai gyveno jos sūnus V. P., teismas konstatavo, kad atsakovo išvada, jog pareiškėja pažeidė Tvarkos aprašo 31.4 papunkčio nuostatas, nėra pagrįsta surinktais įrodymais.

8. Teismo vertinimu skundžiamas sprendimas negali būti vertinamas, kaip pakankamai pagrįstas ir motyvuotas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, todėl teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiais pagrindą taikyti Tvarkos aprašo 31.4 papunktį. Atsakovas, sprendime nutardamas, kad pareiškėja neturi teisės į kompensacijas dėl to, kad su ja nuolat faktiškai gyvena jos sūnus, privalėjo tokį savo sprendimą tinkamai argumentuoti, t. y., neturėjo kilti abejonių dėl to, ar asmuo nuolat faktiškai gyvena / negyvena kartu su piniginės socialinės paramos prašytoju. Taigi, teismas nusprendė, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad panaikinus atsakovo skundžiamą sprendimą Socialinės paramos skyrius įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos R. P. 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą – paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti.

10. Teismas pasisakydamas dėl kompensacijų perskaičiavimo nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d., pažymėjo, kad nors atsakovas atsiliepimu ir nurodė, kad kompensacijų perskaičiavimas atliekamas, nes pareiškėja laiku nepateikė duomenų apie turimus indėlius ir gautas indėlių palūkanas, tačiau skundžiamame sprendime apie pareiškėjos turimus indėlius bei gautas pajamas minėtais laikotarpiais nėra kalbama, t. y. nėra nurodyta, kokių teisės aktų pagrindu ir dėl kokių aplinkybių minėtas patikrinimas atliekamas, taip pat ar nėra pasibaigęs kompensacijų perskaičiavimo senaties terminas. Tačiau teismas pažymėjo, kad tiek Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d.) 26 straipsnio, tiek Tvarkos aprašo nuostatos, atsakovui leidžia atlikti perskaičiavimus, kai nustatomos tam tikros minėtuose aktuose nustatytos aplinkybės. Teismas atkreipė dėmesį, jog šios bylos atveju ginčijamu sprendimu pareiškėja tik informuota, kad jai bus perskaičiuotos kompensacijos, tačiau nėra priimtas sprendimas jas perskaičiuoti. Tokiu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, kol nėra priimto atitinkamo sprendimo dėl kompensacijų perskaičiavimo, ginčijamu sprendimu pateikta informacija apie atsakovo atliekamus veiksmus, pareiškėjai nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių. Taigi, nesant byloje kitų duomenų, pareiškėjos skundo reikalavimas nutraukti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos perskaičiavimą, sumokėtą pareiškėjai atmestinas.

11. Kadangi pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies, o pareiškėjai paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba apmokant 100 procentų jos išlaidų dalį, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalimi, valstybės naudai iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pirmosios instancijos teismas priteisė 57,90 Eur išlaidų atlyginimą, t. y. priteistos pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos patenkintų reikalavimų apimtyje.

III.

12. Atsakovas Klaipėdos savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neišanalizavus visų bylos aplinkybių.

14. Atsakovas paaiškina, kad iš Gyventojų registro gautų duomenų, matyti, kad pareiškėjos sūnus V. P. savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta nurodo Klaipėdos miesto savivaldybę, nuolatinę savo gyvenamąją vietą viešai nurodydamas (duomenys neskelbtini) (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byla A2.6.-142-158/2016). Siekiant padėti pareiškėjai R. P. įgyvendinti jos teisę į paramą, Socialinės paramos skyriaus specialistai patikrino V. P. pateiktą informaciją apie jo nurodytą faktinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), tačiau ši informacija nepasitvirtino. Atsakovo nuomone, V. P. melagingai

pateiktas faktas apie faktinę gyvenamąją vietą suponuoja pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos sūnus norėjo nuslėpti faktą, jog nuolat gyvenama su mama R. P..

15. Atsakovo nuomone, buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu, adresu (duomenys neskelbtini), buvo surinkta pakankamai duomenų (faktų), patvirtinančių, kad bute gyveno ir R. P. sūnus V. P. (viename kambaryje buvo paklota lova, kurioje miegojo V. P., jame daug vyriškų rūbų, kompiuteris, brėžiniai, spintoje vien vyriški rūbai ir avalynė, vonioje sudėtos skutimosi priemonės bei vyriškos ir moteriškos higienos priemonės), be to, nebuvo pateikti kiti duomenys apie V. P. faktinę gyvenamąją vietą, todėl Socialinės paramos skyriaus skundžiamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

16. Atsakovas pažymi, kad vykdant teismo įpareigojimą iš naujo išnagrinėti R. P. 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, būtina nustatyti ar pareiškėja kreipimosi metu ir sprendimo priėmimo metu, taip pat laikotarpiu, už kurį skiriama piniginė socialinė parama, turi teisę gauti socialinę paramą, t. y. ar jos būste faktiškai gyvena asmuo (asmenys), kurie nedeklaruoja gyvenamosios vietos būste. Tačiau, kadangi nuo buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo, kurio metu buvo nustatyta, kad jos bute faktiškai gyvena kitas asmuo, praėjo daugiau kaip 6 mėn., atliekant patikrinimą šiuo metu nebus galimybių nustatyti kas gyveno minėtame būste prieš 6 mėn.

17. Pareiškėja R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Pareiškėja paaiškina, kad nors sūnus V. P. ir padeda pareiškėjai, tačiau jis kartu negyvena, nes yra suaugęs savarankiškas žmogus ir beje sunkaus būdo. Kol sūnus gyveno pareiškėjos bute, jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota jame, tačiau išėjus V. P. gyventi atskirai, jis gyvenamąją vietą deklaravo Klaipėdos miesto savivaldybėje. Šį faktą patvirtino DNSB „Sankasa“ pirmininkė J. P., kuri gyvena toje pačioje laiptinėje kaip ir pareiškėja. Pareiškėjos nuomone, teismas sprendime teisingai konstatavo, kad skundžiamas sprendimas „negali būti vertinamas, kaip pakankamai pagrįstas ir motyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme“. Priimdamas sprendimą viešojo administravimo subjektas turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sprendime nurodyti duomenys turi būti aiškūs, pagrįsti ir nekelti abejonių. Kadangi skundžiamas sprendimas nebuvo pagrįstas faktais, nekeliančiais abejonių, jis teismo buvo pripažintas neatitinkančiu Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimų ir buvo panaikintas.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.“, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjai R. P. būsto šildymo išlaidų, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Skundžiamas sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. lapkričio 30 d. prašymą būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms gauti laikotarpiu nuo 2016 m spalio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. Byloje skundžiamo sprendimo kompensacijų neskyrimo pagrindu nurodyta Tvarkos aprašo 31.4 papunkčio nuostata ir Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte užfiksuota surinkta informacija.

21. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nesant įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad kartu su pareiškėja nuolat faktiškai gyveno jos sūnus V. P., atsakovo skundžiamo sprendimo pagrindas, jog pareiškėja pažeidė Tvarkos aprašo 31.4 papunkčio nuostatas, nėra pagrįstas surinktais įrodymais.

22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos

aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 11 punktas apibrėžia, jog pinigine socialine parama nepasiturintiems gyventojams laikytina pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio įstatymo nustatyta tvarka. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 5 straipsnis išvardija piniginės socialinės paramos rūšis – socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Minėto įstatymo 8 straipsnyje aprašytos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, siekiant gauti kompensacijas. Šios įstatymo nuostatos numatytos ir Tvarkos apraše.

25. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Atitinkamai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pastaroji Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016, 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi ginčijamo akto turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi yra nemotyvuotas ir neišsamus. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai nurodyta, kad išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. lapkričio 30 d. gautą prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. SP23-35762 ir informaciją gautą 2016 m. sausio 18 d. ir 2017 m. sausio 23 d. atliktų

pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu, vadovaujantis Tvarkos aprašo 31.4 papunkčiu, prašoma kompensacija neskiriama, nes pareiškėjos bute faktiškai gyvena jos sūnus V. P., kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos būste. Šiame individualiame administraciniame akte nėra išvardintos konkrečios aplinkybės, kurioms esant toks sprendimas buvo priimtas, nėra pateiktas tikslus teisinis šio sprendimo priėmimo pagrindas, aiškūs jo priėmimo motyvai. Skundžiamame sprendime nėra nurodytas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjos atžvilgiu yra priimtas neigiamas sprendimas, nėra nurodoma kokių šiame įstatyme nustatytų paramos socialinės paramos teikimo sąlygų neatitinka pareiškėja. Sprendimas nėra pagrįstas teisės normomis. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau ir įvertinusi skundžiamą aktą teisėtumo bei pagrįstumo aspektu, konstatuoja, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo panaikintas.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

29. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad nuo faktinių aplinkybių nustatymo praėjo ilgas laiko tarpas akcentuotina, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016).

30. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasisakė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų faktų ir taikytos materialinės teisės, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjos skundą, kuriuo buvo kvestionuojamas sprendimo teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas proceso normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.


n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-06478 2019-04-19 2019-04-10 2019-04-10 -

Administracinė byla Nr. eAS-260-602/2019Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00701-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Alytaus apylinkės teismo prašymą atsakovams Alytaus miesto savivaldybės tarybai ir Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 7 d. sprendimu, išnagrinėję administracinę bylą Nr. eI-503-406/2019 pagal pareiškėjo Alytaus apylinkės teismo prašymą atsakovams Alytaus miesto savivaldybės tarybai ir Alytaus miesto savivaldybės administracijai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo, 2019 m. sausio 7 d. sprendimu pripažino, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42 patvirtintų Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių 5 punktas atitinka (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 2 dalies 17 punktą, galiojusį ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2018 m. sausio 31 d.), 17 straipsnio 28 punktą, galiojusį Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42, priėmimo metu (2008 m. kovo 6 d.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 6, 8, 10 punktus.

D. G., nesutikdama su teismo sprendime padaryta išvada ir argumentais, pateikė apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019.

II.

Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi D. G. apeliacinį skundą atsisakė priimti.Teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019 pareiškėjas yra Alytaus apylinkės teismas, atsakovai

Alytaus miesto savivaldybės taryba ir Alytaus miesto savivaldybės administracija. Teismas pabrėžė, kad D. G. nėra šalis administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019, todėl ji neturi teisės paduoti apeliacinį skundą dėl šios bylos panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, teismas D. G. atstovės advokatės A. M. pasirašytą apeliacinį skundą atsisakė priimti ir grąžino D. G..

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=62b7ca3061f311e99676cb74c51fe1f4

III.

D. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019 ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti D. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019 panaikinimo.

Atskirajame skunde D. G. nurodo, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-144-887/2019 (buvęs Nr. e2-2579-887/2018) pagal ieškovės D. G. ieškinį, kurioje yra kilęs ginčas dėl: 1) viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro (toliau – ir Centras) 2018 m. sausio 31 d. visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimų (nutarimų), įformintų 2018 m. sausio 31 d. protokolo Nr. 1 (2018 m. vasario 6 d. protokolo Nr. KPP7-58) 1–10 punktais, dėl Centro direktorės D. G. atšaukimo iš pareigų 2018 m. vasario 5 d., bei kitų, su tuo susijusių klausimų, pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais; 2) ieškovės D. G. atšaukimo iš Centro direktorės pareigų 2018 m. vasario 5 d. ir atleidimo iš darbo, 2018 m. balandžio 23 d., nutraukiant su ieškove 2017 m. sausio 6 d. sudarytą darbo sutartį Nr. DS-4-(4.36), pripažinimo neteisėtais.

D. G. paaiškina, kad civilinėje byloje Nr. e2-144-887/2019 Alytaus miesto apylinkės teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su prašymu patikrinti, ar patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42 (toliau – ir Atstovavimo taisyklės) 5 punktas atitinka (neprieštarauja) Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 20 punktą, galiojusį ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2018 m. sausio 31 d.), 17 straipsnio 28 punktą, galiojusį Atstovavimo taisyklių priėmimo metu (2008 m. kovo 6 d.), bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklių 6, 8, 10 punktus. Alytaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi ieškovės D. G. prašymą tenkino.

Atskirajame skunde D. G. teigia, kad Alytaus miesto apylinkės teismas, 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, kuria tenkino prašymą dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, nenurodė proceso dalyvių ir nepagrįstai neįtraukė D. G. į procesą trečiuoju asmeniu. Be to, kaip nurodo D. G., teismo priimta 2018 m. spalio 1 d. nutartis, kuria priimtas pareiškėjo Alytaus apylinkės teismo prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jai siunčiama nebuvo. Taip pat pabrėžia, kad 2018 m. spalio 1 d. nutartis yra neskundžiama, todėl D. G. neturėjo galimybės reaguoti į tokį teismo procesinį sprendimą.

D. G. teigia, kad sužinojusi apie priimtą sprendimą kreipėsi į Alytaus miesto apylinkės teismą, pateikdama argumentus ir prašydama kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su apeliaciniu skundu dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau teismas sprendimo neskundė. D. G. tvirtinimu, tokioje situacijoje iš esmės užkertama galimybė administracinėje byloje priimtą sprendimą, kuriuo pripažinta, kad Atstovavimo taisyklių 5 punktas atitinka (neprieštarauja) Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punktą, galiojusį ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2018 m. sausio 31 d.), 17 straipsnio 28 punktą, galiojusį Atstovavimo taisyklių priėmimo metu (2008 m. kovo 6 d.) bei Vyriausybės nutarimu patvirtintų Įgyvendinimo taisyklių 6, 8, 10 punktus, peržiūrėti apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, D. G. nurodo, kad apginti savo teises ir teisėtus interesus gali tik skųsdama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti D. G. atstovės advokatės A. M. pasirašytą apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos apeliacinį skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuris nustato, kad apeliacinis

skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jeigu apeliacinį skundą paduoda neveiksnus tam tikroje srityje asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019 pareiškėjas yra Alytaus apylinkės teismas, atsakovai Alytaus miesto savivaldybės taryba ir Alytaus miesto savivaldybės administracija. Teismas pažymėjo, kad D. G. nėra šalis administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019, todėl ji neturi teisės paduoti apeliacinį skundą dėl 2019 m. sausio 7 d. sprendimo.

Pareiškėja su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdama, jog ji yra tiesioginį teisinį suinteresuotumą turintis asmuo, proceso dalyvis nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-144-887/2019, kurios iniciatyva ir buvo kreiptasi į administracinį teismą ištirti norminio teisės akto teisėtumą. D. G. teigia, kad apginti savo teises ir teisėtus interesus gali tik skųsdama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 7 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dėl atsisakymo priimti D. G. apeliacinį skundą, teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad byloje, pradėtoje dėl norminio administracinio akto teistumo tyrimo ryšium su individualia byla, pareiškėju laikomas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis (dabar ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis)) ar nutartį kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis (dabar ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis)) priėmęs teismas, nepriklausomai nuo to, ar norminė byla pradėta (kreiptasi dėl akto teisėtumo patikrinimo) esant ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje (dabar ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis) nurodytam prašymui, ar – paties konkrečią individualią bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-355/2014; 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-641-442/2016).

Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).

Pareiškėju byloje laikomas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 111 straipsnio 3 dalis (dabar ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis)) ar nutartį kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis (dabar ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis)) priėmęs teismas. Atsakovu byloje dalyvauja norminį administracinį aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas. ABTĮ šešioliktajame skirsnyje (dabar ABTĮ 2 dalies 2 skyriaus 1 skirsnis), kuris reglamentuoja pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, subjektų dalyvavimas trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis procese nėra aptartas, todėl jų įtraukimas turi būti grindžiamas bendrosiomis šiame įstatyme nustatytomis proceso taisyklėmis, atsižvelgiant į aptariamos kategorijos bylų specifiką. Remiantis ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi (dabar ABTĮ 46 straipsnio 2dalimi) tretieji suinteresuoti asmenys yra tie subjektai, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-492/2019).

Norminę bylą nagrinėjantis teismas atlieka norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės funkciją ir nieko nesprendžia dėl suinteresuotųjų asmenų subjektinių teisių gynimo. Norminio administracinio akto teisėtumo kontrolės proceso ypatybė yra tai, kad jo rezultatas turi poveikį teisėms ir pareigoms neribotam subjektų ratui – t. y. visiems, kuriems kvestionuojamas norminis administracinis aktas gali būti pritaikytas. Tokia situacija nėra tapati teismo sprendimo individualaus pobūdžio ginče priėmimui, kai daromas poveikis konkretaus teisinio santykio dalyvių teisėms ir pareigoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje A-699-492/2016, publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 31, 2017 m., 3.8.4 p.).

Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjo Alytaus apylinkės teismo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir pareiškėju byloje laikė Alytaus apylinkės teismą, o atsakovais – Alytaus miesto savivaldybės tarybą ir Alytaus miesto savivaldybės administraciją. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį skundą gali pateikti administracinės bylos procese dalyvaujantys asmenys, o D. G. nėra subjektas, kuris gali būti įtrauktas į norminės bylos procesą, daroma išvada, kad D. G. negalėjo pateikti apeliacinio skundo (ABTĮ 138 str. 3 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartimi, kuria atsisakyta priimti D. G. apeliacinį skundą, kadangi administracinėje byloje Nr. eI-503-406/2019 pareiškėjas yra Alytaus apylinkės teismas, atsakovai Alytaus miesto savivaldybės taryba ir Alytaus miesto savivaldybės administracija, o D. G. nėra šalis šioje byloje, todėl ji neturi teisės paduoti apeliacinį skundą dėl 2019 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Ne. eI-503-406/2019 panaikinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirasis skundas atmestinas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos D. G. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



VESLAVA RUSKAN_______________________






Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grožio chirurgija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grožio chirurgija“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=51de6f7061f311e99676cb74c51fe1f4

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Grožio chirurgija“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. R4-6047(15.2.2-1312); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (40.1-12)-3-5174; 3) įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo paraišką Nr. 03.2.1-LVPA-K- 807-01-0001.

2. Pareiškėjas nurodė, kad iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, jog Bendrovės paraiška buvo atmesta vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 4-346 patvirtinto 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 3 prioriteto „Smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimas“ 03.3.2-LVPA-K-807 priemonės „Verslo klasteris LT“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 1 (toliau – ir Aprašas) 24.2 papunkčiu ir Aprašo 1 priedo 1.3 papunkčiu, kadangi verslo klasterį sudarančių savarankiškų verslo subjektų (MVĮ) skaičius netenkino Apraše nustatyto reikalavimo turėti ne mažiau kaip 5 projekto partnerių – Lietuvos ūkio subjektų – skaičių.

3. Pažymėjo, kad šiame ginče aktualus Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Įstatymas), Aprašo bei Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. reglamento Nr. 1407/2013 (de minimis reglamentas) nuostatų aiškinimas ir taikymas. Aprašo 2 punkte nurodyta, kad jis parengtas pagal atitinkamus ES teisės aktus, taip pat ir pagal minėtą Reglamentą. Aprašo 3 punkte nurodyta, kad jame vartojamos sąvokos turi būti suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Aprašo 2 punkte nurodytuose teisės aktuose. Įstatymo priede nurodyta, jog jis parengtas įgyvendinant 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl mikroįmonių, mažų ir vidutinių įmonių. Pareiškėjo nuomone, susijusios įmonės sąvoka (požymiai) pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą turi būti aiškinama ES teisės kontekste. Minėto Reglamento prasme susijusios įmonės pirmiausia yra tos, kurios viena kitos teisiškai ir de facto (faktiškai) valdomos ir kontroliuojamos. Tokios įmonės ES Teisingumo Teismo praktikoje net laikomos viena įmone. Toks įmonių sąsajumo požymis Agentūros 2016 m. spalio 24 d. sprendimu nekonstatuotas.

4. Nurodė, kad Reglamento paskirtis (Reglamento preambulės (4) punktas) – atrinkti tuos kriterijus, kurie atitiktų de minimis reglamento paskirtį, be to, nustatyti baigtinį ir aiškų tokių kriterijų sąrašą, kuris leistų dvi ar daugiau įmonių toje pačioje valstybėje ES narėje laikyti viena įmone. Reglamento 2 straipsnio 2 dalyje pateikiamas vienos įmonės apibrėžimas. Reglamento 2 straipsnio 2 dalies (c) papunktyje nurodyta, kad viena įmonė apima visas įmones, kurių tarpusavio santykiai yra tokios rūšies, kai pagal sutartį arba vadovaujantis steigimo sutarties ar įstatų nuostata vienai įmonei suteikiama teisė daryti kitai įmonei lemiamą įtaką. Taigi nors Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto nuostatos turinys nėra identiškas Reglamento 2 straipsnio 2 dalies (c) papunkčio nuostatos turiniui, tačiau tiek Įstatymo nuostata, tiek ir šio Reglamento nuostata nėra pakankamai konkrečiai (aiškiai) apibrėžta, nes joje vartojama vertinamojo pobūdžio lemiamos įtakos įmonės veiklai kategorija. Mano, kad tiek Įstatymo, tiek Reglamento nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, turi būti atsižvelgiama į tuos tikslus, apie kuriuos kalbama Reglamento preambulės (4) punkte (t. y. apie būtinybę de minimis pagalbą riboti to paties subjekto (teisiškai ir de facto (faktiškai) kontroliuojamiems subjektams, jas laikant viena įmone).

5. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Agentūros ir Ministerijos pozicija, jog įmonė, kuri veikia pagal vienintelę civilinę paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su kita įmone, per se (pati savaime) laikytina su pastarąja susijusia, neatsižvelgiant į tai, ar iš tokios sutarties sudarymo, jos sąlygų bei vykdymo kyla teisinio ar de facto (faktiškai) vienos įmonės valdymo ar kontrolės galimybė, ar ne. Mano, kad tokia pozicija neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto nuostatos, taip pat nedera su Reglamento preambulės (4) punktu, 2 straipsnio 2 dalies (c) papunkčiu. Nesutinka, kad kiekvienas ūkio subjektas, kurio ūkinė ir komercinė veikla apsiriboja realiu paslaugų teikimu tik vienai kitai įmonei pagal su ja sudarytą paslaugų teikimo ar kitokią panašią civilinę sutartį ir gaunantis iš tokios veiklos pajamas, turi būti laikomas su kita įmone (paslaugų gavėju) susijusia įmone. Mano, kad vien tik vienos paslaugų sutarties turėjimas ir jos teisėtas ir realus vykdymas, kai tokias paslaugas teikiantis ūkio subjektas nėra kitos įmonės (paslaugų gavėjo) statytinis, kai paslaugų teikėjas nei pagal sutarties sąlygas, nei kitais sutarties vykdymą apibrėžiančiais veiksmais nėra paslaugų gavėjo nei teisiškai, nei de facto valdomas ar kontroliuojamas, nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad tokiu atveju yra Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkte apibrėžtas sutartinis ryšys dėl dviejų įmonių, dėl kurio nagrinėjamu atveju galėjo būti

pagrįstai atmetama pareiškėjo paraiška.6. Pažymėjo, kad nei Agentūra, nei Ministerija nenustatė, jog pagal 2015 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutartį

UAB „Nord Clinic“ būtų įgijusi galimybę primesti savo valią UAB „Right Solution“, būtų buvusi nustatyta šios įmonės veiklos (valdymo) kontrolės, priklausomybės nuo UAB „Nord Clinic“ faktai ar tarp jų būtų neleistinai (pažeidžiant sąžiningos konkurencijos taisykles) derinami veiksmai bei sprendimai šių ūkio subjektų veikloje. Mano, kad išvardytos priežastys leidžia daryti išvadą, kad Agentūros ir Ministerijos sprendimuose esantis Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto aiškinimas negali būti laikomas teisingu.

7. Nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjo partnerė UAB „Right Solution“ aktualiu laikotarpiu (2016 m. I pusmetį) turėjo galiojančias ir vykdomas tris sutartis: 2015 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Nord Clinic“, 2015 m. gruodžio 28 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su pareiškėju, ir 2016 m. sausio 11 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su advokatų profesine bendrija (duomenys neskelbtini). Už paslaugų teikimą nurodytu laikotarpiu pagal pirmąją sutartį UAB „Right Solution“ gavo 13 900 Eur pajamų, pagal antrąją – 10 700 Eur pajamų, pagal trečiąją – 5 200 Eur pajamų. Dėl šių priežasčių atsakovas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmetį finansiškai buvo priklausoma be išimties nuo UAB „Nord Clinic“, nes pajamos iš nurodyto paslaugų gavėjo per 2016 m. I pusmetį sudarė mažiau nei 50 proc.

8. Pareiškėjo teigimu, Agentūra padarė skubotą išvadą, kad UAB „Right Solution“ pajamos 2016 m. I pusmetį 100 proc. sudarė pajamas, gautas iš UAB „Nord Clinic“ (13 900 Eur), nesiaiškino, kodėl į UAB „Right Solution“ 2016 m. II ketv. finansinę atskaitomybę nebuvo įtrauktos (joje nebuvo apskaitytos) UAB „Right Solution“ pajamos už paslaugas, teiktas pagal nurodytas sutartis, ir taip nepašalino prieštaravimo, jeigu toks buvo, tarp 2016 m. II ketv. finansinės atskaitomybės duomenų ir duomenų pagal atsakovui papildomai pateiktus dokumentus. UAB „Right Solution“ su pareiškėju atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą pagal 2015 m. gruodžio 28 d. paslaugų teikimo sutartį pasirašė tik 2016 m. liepos 12 d. Remdamasi šiuo aktu UAB „Right Solution“ pareiškėjai 2016 m. liepos 12 d. išrašė 10 700 Eur sąskaitą faktūrą Nr. 000015. UAB „Right Solution“ atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą pagal 2016 m. sausio 11 d. paslaugų teikimo sutartį su advokatų profesine bendrija (duomenys neskelbtini) pasirašė tik 2016 m. liepos 13 d. Remdamasi šiuo aktu UAB „Right Solution“ advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini) 2016 m. liepos 13 d. išrašė 5 200 Eur sąskaitą faktūrą Nr. 000016.

9. Pareiškėjas sutiko, kad atliktų darbų aktai buvo priimti jau pasibaigus 2016 m. I pusmečiui, todėl UAB „Right Solution“ pajamos negalėjo būti atspindėtos UAB „Right Solution“ 2016 m. II ketv. finansinėje atskaitomybėje, tačiau mano, kad tokios pajamos laikytinos UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmečio pajamomis, remiantis Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. VAS-39 patvirtintu 10-uoju verslo apskaitos standartu „Pajamos“ (toliau – ir 10-asis VAS „Pajamos“), kuriame nustatyta, kad pajamos už paslaugas pripažįstamos tuo metu, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į tai, kada už jas gaunami pinigai.

10. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.11. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Agentūroje 2016 m. liepos 21 d. buvo užregistruota UAB „Grožio chirurgija“

paraiška dėl projekto „UAB „Grožio chirurgija“ ir kitų klasterio narių įsitraukimo į tarptautines tinklų grandines, siekiant rasti savo produkcijai naujas eksporto rinkas“ finansavimo, jai suteiktas unikalus numeris Nr. 03.2.1-LVP A-K-807-01-0001. Agentūra 2016 m. spalio 24 d. raštu Nr. R4-6047(15.2.2-1312) informavo pareiškėją apie sprendimą atmesti paraišką. Pareiškėja šį Agentūros sprendimą apskundė Ministerijai, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Ministerija 2016 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. (40.1-12)-3-5174 konstatavo, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, ir priėmė sprendimą negrąžinti paraiškos vertinti pakartotinai.

12. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2004 m. balandžio 29 d. byloje C-91/01 priėmė sprendimą, kuriame sutiko su Europos Komisijos pozicija, jog siekiant nustatyti, ar įmonės nėra faktiškai susijusios, šalia teisinių ryšių būtina nagrinėti ir ekonominius, finansinius bei organizacinius ryšius. Europos Sąjungos institucijų ir organų priimtų komunikatų komisijos suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijos tarp įmonių kontrolės 30 pastraipoje nurodoma, kad „kontrolę taip pat galima įsigyti kitomis priemonėmis. Kontrolės įsigijimą gali lemti vien tik ekonominiai santykiai. Išimtinėmis aplinkybėmis dėl ekonominės priklausomybės kontrolė gali būti įsigyta de facto, jei, pvz. su tiekėjais ar klientais sudaromos labai svarbios ilgalaikės tiekimo sutartys arba suteikiami kreditai, kurie kartu su struktūriniais ryšiais leidžia daryti lemiamą įtaką“.

13. Teigė, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2013 L 352, p. 1), nes jis šio Aprašo apimtyje taikytinas tik de minimis instituto imčiai ir tikslui. Pareiškėjos cituojamame de minimis reglamento 4 punkte nustatyta, kad kriterijai, apibrėžiantys mažąsias arba vidutines įmones ir susijusias įmones, nustatyti Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 t9) I priede. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktu, susijusiomis įmonėmis laikomos įmonės, kurias sieja sutartinis ryšys, t. y. įmonė turi galimybę daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su šia įmone. Apraše aiškiai nustatyta, kaip bus vertinamas įmonių savarankiškumas: „4.9. Savarankiška įmonė – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme“.

14. Atsakovo teigimu, sprendimas atmesti paraišką priimtas nustačius, kad projekto partneriai UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“ yra susijusios įmonės, kaip tai nustato Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktas. Paraiška neatitiko Aprašo 24.2 papunktyje nustatyto reikalavimo, kad verslo klasterį turi sudaryti ne mažiau kaip 5 savarankiškos MVĮ, kurių pačių pagaminta lietuviškos kilmės produkcija turi būti integruota į gaminių / paslaugų pridėtinės vertės kūrimo grandines. Iš pačios pareiškėjos pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų nustatyta, kad projekto partnerė UAB „Right Solution“ 2015 m. neturėjo jokių pajamų, o 2016 m. I pusmetį visos pajamos gautos tik iš projekto partnerės UAB „Nord Clinic“, todėl vertinamuoju laikotarpiu (iki 2016 m. I pusmečio pabaigos) buvo visiškai finansiškai priklausoma nuo projekto partnerės UAB „Nord Clinic“, iš kurios vertinamuoju laikotarpiu gavo 100 proc. pajamų.

15. Nurodo, kad, siekdamas įsitikinti UAB „Right Solution“ finansiniu pajėgumu vykdyti projektą, atsakovas 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. R4-4589(15.2.2-1312) kreipėsi į pareiškėją su prašymu papildomai pateikti dokumentus, pagrindžiančius planuojamus pardavimus (turimus kontraktus, užsakomuosius komercinius pasiūlymus, užsakymus ir pan., UAB „Right Solution“ kreditorių ir debitorių sąrašą, prognozinius pinigų srautus), taip pat buvo prašoma pateikti 2016 m. II ketv. finansinės atskaitomybės dokumentus, kadangi su paraiška buvo pateikti tik 2016 m. I ketv. finansinės atskaitomybės dokumentai. Vertinant priemonės paraiškas visų priemonės pareiškėjų ir projekto partnerių finansinė situacija, atitiktis kitiems reikalavimams (MVĮ statusas, sunkumų patiriančios įmonės statusas ir kiti) buvo vertinta remiantis Aprašu pateiktais 2015 m. ir 2016 m. I pusmečio finansinės atskaitomybės duomenimis.

16. Pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 26 d. rašte (7 punkte) UAB „Right Solution“ pajamoms pagrįsti buvo pateiktas paaiškinimas, kad „šiuo metu įmonė turi pasirašiusi ilgalaikę 3 metų trukmės paslaugų teikimo sutartį, kas užtikrins stabilų pajamų generavimą per mėnesį (pridedama sutartis ir paslaugų priėmimo-perdavimo aktai nuo 2016 m. sausio mėnesio) per projekto įgyvendinimo laikotarpį“. Pateikti dokumentai įrodo, kad 2016 m. I pusmetį projekto partnerė UAB „Right Solution“ visas pajamas gavo tik iš projekto partnerės UAB „Nord Clinic“. Jokių kitų sudarytų sutarčių ar pajamų iš jų pareiškėja nenurodė, o pateiktas paaiškinimas leido daryti išvadą, kad ji turi sudariusi vieną ilgalaikę sutartį. Kitų sudarytų sutarčių, iš kurių gaunama pajamų, nepaminėjimas, siekiant įrodyti savo finansinį pajėgumą, būtų nepaaiškinamas. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 21 d. susitikime dėl paraiškos vertinimo buvo informuotas, kad jis galimai neatitinka nustatytų vertinimo kriterijų dėl nuosavo indėlio į projektą, taip pat įmonių savarankiškumo, ir paprašyta nurodyti, ar nėra kitų UAB „Right Solution“ sudarytų sutarčių.

17. Pareiškėjas kartu su 2016 m. rugsėjo 28 d. raštu pateikė projekto partnerės UAB „Right Solution“ paslaugų teikimo sutartis, sudarytas su pareiškėju (sutartis sudaryta 2015 m. gruodžio 28 d.) ir su advokatų profesine bendrija (duomenys neskelbtini) (sutartis sudaryta 2016 m. sausio 11 d.), taip pat pateikė sąskaitas faktūras. Remiantis pareiškėjo pateiktais dokumentais (UAB „Right Solution“ 2016 m. sausio–birželio mėn. atliktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktai ir UAB „Right Solution“ 2016 m. II ketv. pelno (nuostolių) ataskaita, kuri atspindi per 2016 m. I pusmetį į apskaitą įtrauktų pajamų sumą), buvo nustatyta, kad UAB „Right Solution“ per 2016 m. I pusmetį jokių kitų pajamų, kurios būtų įtrauktos į įmonės 2016 m. I pusmečio finansinę atskaitomybę pagal kitas paslaugų teikimo sutartis, negavo.

18. Atsakovas nesutiko su skundo argumentu, kad, vadovaujantis 10-ojo verslo apskaitos standarto „Pajamos“ III ir V skirsniuose esančiais punktais, pajamos už paslaugas pripažįstamos tuo metu, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į laiką, kada už jas gaunami pinigai. Mano, kad šiuo teiginiu pareiškėjas bando įrodyti, jog UAB „Right Solution“ teiktos paslaugos UAB „Grožio chirurgija“ ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini) turėtų būti pripažintos kaip 2016 m. I pusmečio pajamos bei iš UAB „Nord Clinic“ gautos pajamos nėra vienintelės UAB „Right Solution“ pajamos.

19. Agentūra pažymėjo, kad, vadovaujantis 10-ojo verslo apskaitos standarto „Pajamos“ III skyriaus 8 punktu, „Vadovaujantis kaupimo principu pajamos apskaitoje registruojamos, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į laiką, kada

buvo gauti pinigai (pastebėtina, kad pagal UAB „Right Solution“ 2015 m. aiškinamąjį raštą ir buvo numatyta, jog pajamos pripažįstamos kaupimo principu). Tokiu atveju, dar negavus pinigų, tačiau jau uždirbus pajamas (kaip nurodoma skunde) už atliktas paslaugas (įmonėms: UAB „Grožio chirurgija“ ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini)), UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmečio apskaitoje turėjo įregistruoti uždirbtų paslaugų sumą, tačiau faktiškai jos nebuvo įregistruotos, nebuvo parodytos 2016 m. I pusmečio pelno (nuostolių) ataskaitoje. Atsižvelgiant į tai pagal 2016 m. I pusmečio pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis, pajamų, gautų už galimai atliktas paslaugas (įmonėms: UAB „Grožio chirurgija“ ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini)), Agentūra negalėjo įvertinti kaip 2016 m. I pusmečio pajamų.

20. Nurodė, kad vadovaujantis 10-ojo Verslo apskaitos standarto „Pajamos“ V skyriaus 7 punktu, apskaitoje pajamos pripažįstamos, registruojamos ir pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomos, kai atitinka pajamų apibrėžimą ir galima patikimai nustatyti jų vertę“. Kadangi pajamos už atliktas paslaugas (įmonėms UAB „Grožio chirurgija“ ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini)) nebuvo registruojamos ir parodomos 2016 m. I pusmečio pelno (nuostolių) ataskaitoje, Agentūros nuomone, ataskaitinio laikotarpio pabaigoje jos neatitiko pajamų apibrėžimo ir nebuvo galima patikimai nustatyti jų vertę. Tai taip pat pagrindžia, kodėl pajamų, gautų už galimai atliktas paslaugas (įmonėms UAB „Grožio chirurgija“ ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini)), Agentūra negalėjo įvertinti kaip 2016 m. I pusmečio pajamų. Tokiu atveju nėra pagrindo teigti, jog UAB „Right Solution“ teiktos paslaugos UAB „Grožio chirurgija“ ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini)“ turėtų būti pripažintos kaip 2016 m. I pusmečio pajamos.

21. Agentūra vadovaujasi 10-ojo VAS „Pajamos“ 8 punktu, kuriame nustatyta, kad kaupimo principu pajamos apskaitoje registruojamos, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į laiką, kada buvo gauti pinigai, todėl negavus pinigų, tačiau jau uždirbus pajamas už atliktas paslaugas, UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmečio apskaitoje turėjo įregistruoti uždirbtų paslaugų sumą. Ši suma faktiškai nebuvo įregistruota ir nebuvo parodyta 2016 m. I pusmečio pelno (nuostolių) ataskaitoje, todėl šių pajamų atsakovė nevertino kaip 2016 m. I pusmečio pajamų.

22. Nesutinka su skundo argumentu, kad viena susijusi įmonė turi galimybę daryti įtaką kitai susijusiai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su šia įmone, o ne dėl gautų iš įmonės pajamų. Atkreipė dėmesį, kad pajamos, gautos pagal sudarytą tarp įmonių sutartį, yra neatsietina sutarties dalis, todėl neįmanoma atskirai vertinti įmonių susietumą atskirai pagal sutartis ir atskirai pagal pajamas. Skunde nurodoma, kad per 2016 m. I pusmetį UAB „Right Solution“ suteiktų įmonei UAB „Nord Clinic“ paslaugos nesudaro lemiamos arba didesnės nei pusės visų per 2016 m. I pusmetį UAB „Right Solution“ suteiktų paslaugų dalies: pajamos iš UAB „Nord Clinic“ – 13 900 Eur, iš UAB „Grožio chirurgija“ – 10 700 Eur, iš advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini) – 5 200 Eur.

23. Agentūra pažymi, kad jei būtų įvertintos pajamos už atliktas paslaugas įmonėms UAB „Grožio chirurgija“ ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini), didžiąją UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmečio pajamų dalį sudaro pajamos, gautos iš projekto pareiškėjos UAB „Grožio chirurgija“ (10 700 Eur) ir projekto partnerės UAB „Nord Clinic“ (13 900 Eur) – 4/5 visų pajamų gauta iš projekto partnerių ir tik 1/5 pajamų gauta iš su projektu nesusijusios įmonės, tai tik patvirtintų, kad per ataskaitinį laikotarpį (per 2016 m. I pusmetį) UAB „Right Solution“ būtų didžiąja dalimi finansiškai priklausoma nuo projekto partnerių. Mano, kad tai nepatvirtina, kad UAB „Right Solution“ – savarankiškas projekto partneris, kaip to reikalauja Aprašo 24.2 papunktis.

24. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Agentūra nevertino, koks sandoris laikomas turinčiu lemiamą poveikį. Nurodo, kad ji įvertino UAB „Right Solution“ finansinę istoriją, kai 2015 m. įmonė visiškai negeneravo pardavimo pajamų (pardavimo pajamos sudarė 0,00 Eur), t. y. įmonė nevykdė jokių savo veiklos produktų pardavimų, o 2016 m. I pusmetį visos pajamos, kurios buvo įregistruotos įmonės apskaitoje ir atsispindėjo 2016 m. I pusmečio pelno (nuostolio) ataskaitoje, buvo gautos tik iš projekto partnerės UAB „Nord Clinic“ (šiai suteikus paslaugas pagal 2015 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutartį), todėl nėra pagrindo teigti, jog poveikis yra nereikšmingas.

25. Atsakovo nuomone, tai, kad UAB „Grožio chirurgija“ 2016 m. rugpjūčio 26 d. rašte nurodė, jog UAB „Right Solution“ šiuo metu turi pasirašiusi ilgalaikę 3 metų trukmės paslaugų teikimo sutartį, kuri užtikrins stabilias pajamas kas mėnesį, tik patvirtina, kokią lemiamą įtaką UAB „Right Solution“ veikloje turi sandoris su UAB „Nord Clinic“ ir pajamos iš jo. Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktas nenustato, kad įmonės laikytinos susijusiomis tik konstatavus faktą dėl įvykdyto įmonės lemiamo poveikio kitai įmonei. Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktas nurodo, kad jau vien galimybės daryti lemiamą poveikį kitai įmonei turėjimas daro įmones susijusias. Mano, kad pareiškėjo pateikta paraiška buvo

įvertinta tinkamai, o priimtas sprendimas atmesti paraišką yra pagrįstas.26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.27. Atsiliepime nurodė, kad nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino, ar atsakovas, vertindamas paraišką ir priimdamas

sprendimą atmesti paraišką, visus veiksmus, susijusius su projekto atitiktimi specialiesiems arba prioritetiniams atrankos kriterijams arba projekto finansavimo sąlygų apraše nustatytiems reikalavimams, detalizuojantiems bendruosius reikalavimus, vertinimą atliko pagal jam atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą, taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 528 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą“ (toliau – ir Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų taisyklės) priskirtą atsakomybę ir funkcijas ir vadovaudamasis Taisyklėmis bei Aprašu.

28. Sutinka su vertinant paraišką nustatytomis aplinkybėmis, kad visos projekto partnerės UAB „Right Solution“ pajamos gautos tik iš projekto partnerės UAB „Nord Clinic“, jokių kitų pajamų, kurios būtų įtrauktos į įmonės 2016 metų II pusmečio finansinę atskaitomybę pagal kitas paslaugų teikimo sutartis, negavo. Atsižvelgęs į tai, kad UAB „Right Solution“ 2015 metais neturėjo jokių pajamų, o 2016 metų pirmąjį pusmetį visos į apskaitą įtrauktos pajamos buvo gautos tik iš projekto partnerės UAB „Nord Clinic“, atsakovas teisingai nustatė, kad UAB „Right Solution“ paraiškos vertinimo metu nebuvo savarankiška įmonė. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą, vien galimybės daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su šia įmone, turėjimas daro įmones susijusias. Agentūra tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę vertinti paraišką ir paraiškos vertinimas buvo atliktas tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

II.

29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.30. Teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 21 d. pareiškėja pateikė paraišką Nr. 03.2.1-LVPA-K-807-01-0001 dėl

projekto „UAB „Grožio chirurgija“ ir kitų klasterio narių įsitraukimo į tarptautines tinklų grandines, siekiant rasti savo produkcijai naujas eksporto rinkas“ finansavimo. Kartu su paraiška buvo pateikta informacija, kad projekto partneriai – klasterio nariai UAB „Grožio chirurgija“, UAB „Gira“, UAB „Nord Clinic“, UAB „Right Solution“, MB „Webconsulting“, OU „Health Travel Group“ (užsienyje registruotas juridinis asmuo – Estijos įmonė). Atsakovas priėjo prie išvados, kad paraiškoje nurodytą verslo klasterį sudarė mažiau kaip 5 savarankiškos MVĮ (UAB „Grožio chirurgija“, UAB „Gira“, UAB „Nord Clinic“, MB „Webconsulting“), kurių pačių pagaminta lietuviškos kilmės produkcija turi būti integruota į gaminių / paslaugų pridėtinės vertės kūrimo grandines. Vertindamas paraišką, atsakovas nustatė, kad per 2016 m. I pusmetį visos projekto partnerės UAB „Right Solution“ pajamos gautos tik iš projekto partnerės UAB „Nord Clinic“, pagal kitas paslaugų teikimo sutartis jokių pajamų negauta. Atsižvelgiant į tai, buvo nustatyta, kad UAB „Right Solution“ nėra savarankiška įmonė, o vertinamuoju laikotarpiu (iki 2016 m. I pusmečio pabaigos) buvo finansiškai priklausoma nuo projekto partnerės UAB „Nord Clinic“. Agentūra ginčijamu sprendimu paraišką atmetė kaip neatitinkančią 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 3 prioriteto „Smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimas“ 03.3.2-LVPA-K-807 priemonės „Verslo klasteris LT“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 1, 24.2 papunkčio ir 1 priedo 1.3 papunkčio reikalavimų. Ministerija, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (40.1-12)-3-5174 pareiškėjo skundą atmetė.

31. Teismas sutiko su atsakovo pozicija dėl teisinio reguliavimo, nustatyto Europos Sąjungos institucijų ir organų priimtų komunikatų komisijos suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijos tarp įmonių kontrolės, kur 30 pastraipoje nurodoma, jog „kontrolę taip pat galima įsigyti kitomis priemonėmis. Kontrolės įsigijimą gali lemti vien tik ekonominiai santykiai. Išimtinėmis aplinkybėmis dėl ekonominės priklausomybės kontrolė gali būti įsigyta de facto, jei, pvz. su tiekėjais ar klientais sudaromos labai svarbios ilgalaikės tiekimo sutartys arba suteikiami kreditai, kurie kartu su struktūriniais ryšiais leidžia daryti lemiamą įtaką“. Pareiškėjo pateiktos paraiškos vertinimas buvo atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 „Dėl Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 26 d.) (toliau – ir Taisyklės) ir minėtu Aprašu, kurio 1 priede yra pateikta Projekto tinkamumo finansuoti vertinimo lentelė, pagal kurią įgyvendinančioji institucija atlieka projekto tinkamumo finansuoti

vertinimą, t. y. šiuo atveju projektas turėjo atitikti Aprašo 24.2, 24.3, 24.4 papunkčiuose ir 28, 31 punktuose nustatytus reikalavimus.

32. Nagrinėjamu atveju Agentūra nustatė, kad pareiškėjo paraiška neatitiko Aprašo 24.2 papunktyje nustatyto reikalavimo, t. y. kad verslo klasterį sudarė mažiau kaip 5 savarankiškos MVĮ, kurių pačių pagaminta lietuviškos kilmės produkcija būtų integruota į gaminių / paslaugų pridėtinės vertės kūrimo grandines. Nustatė, kad UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“ yra susijusios įmonės pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą, t. y. UAB „Nord Clinic“ turėjo galimybę daryti lemiamą poveikį UAB „Right Solution“ dėl sutarčių, sudarytų su šia įmone.

33. Pareiškėjas sutinka, kad UAB „Right Solution“ teiktos paslaugos pareiškėjui ir advokatų profesinei bendrijai (duomenys neskelbtini) nebuvo įtrauktos į 2016 m. II ketv. finansinę atskaitomybę, tačiau mano, kad šios paslaugos turi būti pripažintos 2016 m. I pusmečio pajamomis remiantis 10-uoju VAS „Pajamos“, kuriame pajamos už paslaugas pripažįstamos tuo metu, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į tai, kada už jas gaunami pinigai. Taigi UAB „Right Solution“ savarankiškumą įrodo minėtos teiktos paslaugos ir gautos pajamos.

34. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais ir nurodė, kad iš byloje esančios UAB „Right Solution“ 2016 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos, sudarytos 2016 m. rugpjūčio 22 d. matyti, jog UAB „Right Solution“ pardavimo pajamos finansiniais metais sudarė 13 900 Eur. 2015 m. gruodžio 31 d. trejiems metams buvo sudaryta sutartis tarp UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“, kuria UAB „Right Solution“ įsipareigojo teikti UAB „Nord Clinic“ Bariatric IQ mobiliosios aplikacijos plėtros ir palaikymo paslaugas, o UAB „Nord Clinic“ įsipareigojo naudotis teikiamomis paslaugomis. Iš 2016 m. vasario 29 d., 2016 m. kovo 15 d., 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. gegužės 15 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 15 d. sąskaitų faktūrų matyti, kad už paslaugas pagal minėtą 2015 m. gruodžio 31 d. sutartį priskaičiuota 13 900 Eur. UAB „Right Solution“ 2016 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje, sudarytoje 2016 m. rugpjūčio 22 d., atsispindi tik pagal 2015 m. gruodžio 31 d. sutartį tarp UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“ gautos pajamos. Kadangi Agentūra, vertindama UAB „Right Solution“ savarankiškumą, neturėjo įrodymų apie UAB „Right Solution“ gaunamas pajamas iš kitų sandorių, todėl UAB „Nord Clinic“ pagrįstai vertino pagal Įstatymo 2 straipnios 12 dalies 3 punktą kaip turinčią jai lemiamą poveikį dėl sutarčių, t. y. finansiškai priklausomą.

35. Nagrinėjamu atveju, siekdama įsitikinti UAB „Right Solution“ finansiniu pajėgumu vykdyti projektą, Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 118 punktu, paprašė papildomai pateikti dokumentus, pagrindžiančius UAB „Right Solution“ planuojamus pardavimus (turimus kontraktus, užsakomuosius komercinius pasiūlymus, užsakymus ir pan., UAB „Right Solution“ kreditorių ir debitorių sąrašą, prognozinius pinigų srautus, 2016 m. II ketv. finansinės atskaitomybės dokumentus). Pareiškėjas pateikė 2015 m. gruodžio 28 d. sutartį tarp UAB „Right Solution“ ir UAB „Grožio chirurgija“, 2016 m. liepos 12 d. UAB „Right Solution“ sąskaitą faktūrą, kurioje už teikiamas paslaugas nurodyta 10 700 Eur suma, o apmokėta 8 000 Eur 2016 m. rugsėjo 26 d., 2016 m. spalio 17 d., 2016 m. gruodžio 9 d. mokėjimo nurodymais. Taip pat pateikė 2016 m. sausio 11 d. sutartį tarp UAB „Right Solution“ ir advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 13 d. UAB „Right Solution“ sąskaitą faktūrą, kurioje už paslaugas priskaičiuota 5 200 Eur suma, o apmokėta 2016 m. rugsėjo 26 d. ir 2016 m. lapkričio 3 d. mokėjimų nurodymais.

36. Teismas nurodė, kad 10-ojo VAS „Pajamos“ 8 punktu, kuriame nustatyta, jog kaupimo principu pajamos apskaitoje registruojamos, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į laiką, kada buvo gauti pinigai, todėl negavus pinigų, tačiau jau uždirbus pajamas už atliktas paslaugas, UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmečio apskaitoje turėjo įregistruoti uždirbtų paslaugų sumą. Ši suma faktiškai nebuvo įregistruota ir nebuvo parodyta 2016 m. I pusmečio pelno (nuostolių) ataskaitoje, todėl šių pajamų atsakovas nevertino kaip 2016 m. I pusmečio pajamų.

37. Teismas, įvertinęs tai, kad, kaip matyti iš UAB „Right Solution“ 2016 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos, sudarytos 2016 m. rugpjūčio 22 d., pajamos pagal 2015 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. sausio 11 d. sutartis nebuvo registruojamos pelno (nuostolių) ataskaitoje, todėl sutinko su atsakovu, kad dėl to šių pajamų atsakovas negalėjo įvertinti kaip UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmečio pajamų. Tai reiškia, kad vienintelės UAB „Right Solution“ pajamos per 2016 m. I pusmetį buvo gautos tik iš UAB „Nord Clinic“. Pažymėjo, kad nei 2015 m. gruodžio 28 d. sutartyje tarp UAB „Right Solution“ ir UAB „Grožio chirurgija“, nei jos pagrindu išrašytoje 2016 m. liepos 12 d. sąskaitoje faktūroje nenurodyta konkreti atsiskaitymo tvarka ir terminai. Konkreti atsiskaitymo tvarka ir terminai nenurodyti taip pat ir 2016 m. sausio 11 d. sutartyje tarp UAB „Right Solution“ ir advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini) ir jos pagrindu išrašytoje 2016 m. liepos 13 d. sąskaitoje faktūroje. Perdavimo–priėmimo aktai pagal nurodytas sutartis buvo pasirašyti

prasidėjus II pusmečiui, o sąskaitos apmokėtos tik 2016 m. rugsėjo 26 d., 2016 m. lapkričio 3 d., 2016 m. spalio 17 d., 2016 m. gruodžio 9 d., todėl teismas sutiko su Agentūra, kad minėtos sumos negali būti laikomos I pusmečio pajamomis.

38. Teismas taip pat pritarė Agentūros pozicijai, kad, įvertinus UAB „Right Solution“ finansinę istoriją, kai 2015 m. įmonė visiškai negeneravo pardavimo pajamų (pardavimo pajamos sudarė 0,00 Eur), t. y. įmonė nevykdė jokių savo veiklos produktų pardavimų, o 2016 m. I pusmetį gautos visos pajamos, kurios buvo įregistruotos įmonės apskaitoje ir atsispindėjo 2016 m. I pusmečio pelno (nuostolio) ataskaitoje, buvo gautos tik iš projekto partnerės UAB „Nord Clinic“ (šiai suteikus paslaugas pagal 2015-12-31 paslaugų teikimo sutartį), todėl yra pagrindas teigti, kad sudaryta sutartis tarp nurodytų ūkio subjektų darė lemiamą poveikį UAB „Right Soliution“ ir visiškai neturi reikšmės aplinkybė, kad UAB „Right Soliution“ de facto nebuvo valdoma ar kontroliuojama, nes, kaip nurodyta anksčiau, kontrolę taip pat galima įsigyti kitomis priemonėmis, o jos įsigijimą gali lemti vien tik ekonominiai santykiai, kaip šiuo atveju ir yra nustatyta.

39. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad Agentūros 2016 m. spalio 24 d. sprendime Nr. R4-6047(15.2.2-1312) pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjo pateikta paraiška Nr. 03.2.1-LVPA-K-807-01-0001 dėl projekto „UAB „Grožio chirurgija“ ir kitų klasterio narių įsitraukimo į tarptautines tinklų grandines, siekiant rasti savo produkcijai naujas eksporto rinkas“ finansavimo neatitinka Aprašo 24.2 papunkčio ir 1 priedo 1.3 papunkčio reikalavimų, todėl buvo atmesta pagrįstai ir teisėtai. Taigi Agentūros 2016 m. spalio 24 d. sprendimas Nr. R4-6047(15.2.2-1312) yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.

40. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (40.1-12)-3-5174, nurodė, kad priimdama skundžiamą sprendimą, Ministerija vertino, ar Agentūra vertino paraišką pagal jai priskirtą atsakomybę ir funkcijas, vadovaudamasi Taisyklėmis ir Aprašu. Ministerija vadovavosi Agentūros pateiktais paaiškinimais „Dėl UAB „Grožio chirurgija“ skundo dėl paraiškos Nr. 03.2.1.-LVPA-K-807-01-0001 ir sutiko su Agentūros nustatyta aplinkybe, kad UAB „Right Solution“ paraiškos vertinimo metu ji buvo nesavarankiška. Taigi vertinimas buvo atliktas tinkamai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Agentūrą iš naujo įvertinti paraišką Nr. 03.2.1-LVPA-K-807-01-0001 yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti skundžiamus sprendimus, todėl nusprendus, kad skundžiami Agentūros ir ŪM sprendimai teisėti ir pagrįsti, teismas atmetė ir reikalavimą įpareigoti Agentūrą atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus.

III.

41. Pareiškėjas UAB „Grožio chirurgija“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Priteisti iš atsakovo 41,25 Eur bylinėjimosi išlaidas (sumokėtą žyminį mokestį) už skundą ir apeliacinį skundą.

42. Nurodo, kad Bendrovė neginčija, jog Aprašo 24.2 papunkčio prasme jame nurodytam subjektų skaičiui aktualus tik paraiškoje nurodytų Lietuvos ūkio subjektų skaičius. Savarankiškos įmonės sąvokos Aprašas nepateikia, o Aprašo 4.9 papunktis nukreipia į Įstatymą. Atsižvelgiant į Agentūros 2016 m. spalio 24 d. sprendimo pagrindą, šiuo atveju aktuali susijusios įmonės sąvoka Įstatymo prasme. Agentūra Bendrovės Paraišką atmetė pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkte nurodytą susijusios įmonės požymį, pagal kurį įmonės laikomos susijusiomis, jeigu viena įmonė turi galimybę daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su šia įmone. Pareiškėjo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju neteisingai aiškino ir netinkamai taikė Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto nuostatas. Susijusios įmonės sąvoka (požymiai) pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą turi būti aiškinama ES teisės kontekste. Teismas tokio bylos baigčiai reikšmingo ES teisės aiškinimo nepateikė, dėl ES teisės aiškinimo skundžiamame sprendime nepasisakė. Tuo tarpu Reglamento Nr. 1407/2013 prasme susijusios įmonės pirmiausia yra tos, kurios viena kitos teisiškai ir de facto valdomos ir kontroliuojamos. Tokios įmonės Teisingumo Teismo praktikoje net laikomos viena įmone. Toks įmonių sąsajumo požymis nei Agentūros nei teismo sprendimuose nekonstatuotas.

43. Pareiškėjo vertinimu, tiek Įstatymo, tiek ir Reglamento Nr. 1407/2013 nuostata turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į tuos tikslus, apie kuriuos kalbama Reglamento Nr. 1407/2013 preambulės (4) punkte, tuo tarpu jame kalbama apie būtinybę de minimis pagalbą riboti to paties subjekto (teisiškai ir de facto) kontroliuojamiems subjektams, jas laikant viena įmone. Pagal Agentūros ir teismo pozicijos logiką įmonė, kuri veikia pagal vienintelę civilinę paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su kita įmone, per se (savaime) laikytina su pastarąja susijusia, nepaisant to, ar iš tokios sutarties sudarymo, jos sąlygų bei vykdymo kyla teisinio ar de facto vienos įmonės valdymo ar kontrolės galimybė, ar ne. Teismas, priimdamas

skundžiamą sprendimą, apskritai laikė, kad vien ta aplinkybė, jog tam tikrą laikotarpį, konkrečiai 2016 m. I pusmetį, UAB „Right Solution“ pajamas gavo tik iš vienos įmonės – UAB „Nord Clinic“ pagal su ja sudarytą 2015 m. gruodžio 31 d. sutartį, reiškia, kad nurodyta sutartis darė lemiamą poveikį UAB „Right Solution“, todėl tokiu atveju visiškai neturi reikšmės aplinkybė, ar UAB „Right Solution“ dar de facto buvo valdoma ar kontroliuojama paminėtos įmonės (UAB „Nord Clinic“), ar ne. Bendrovės vertinimu, tokia Agentūros ir teismo pozicija neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto nuostatos, taip pat nedera su Reglamento Nr. 1407/2013 preambulės (4) punktu, 2 straipsnio 2 dalies (c) papunkčiu. Tokios Agentūros ir teismo pozicijos nepagrindžia 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijos dėl mikroįmonių, mažų ir vidutinių įmonių sampratos 2003/361/EB turinys.

44. Pareiškėjas nesutinka su Agentūros ir teismo pozicija, kad kiekvienas ūkio subjektas, kurio ūkinė – komercinė veikla apsiriboja realiu paslaugų teikimu tik vienai įmonei (vieninteliam ūkio subjektui) pagal su ja sudarytą paslaugų teikimo ar kitokią panašią civilinę sutartį ir gaunantis pajamas tik iš tokios veiklos, turi būti laikomas su kita įmone (vieninteliu paslaugų gavėju) susijusia įmone. Pareiškėjo įsitikinimu, vien tik vienos paslaugų sutarties turėjimas ir jos teisėtas ir realus vykdymas, kuomet tokias paslaugas teikiantis ūkio subjektas nėra kitos įmonės (paslaugų gavėjo) statytinis, kuomet paslaugų teikėjas nei pagal sutarties sąlygas nei kitais sutarties vykdymą apibrėžiančiais veiksmais nėra paslaugų gavėjo nei teisiškai nei faktiškai valdomas ar kontroliuojamas, nesudaro teisinio pagrindo spręsti, kad tokiu atveju yra tas sutartinis ryšys, dėl kurio Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto pagrindu galėjo būti pagrįstai atmetama Bendrovės Paraiška. Agentūra ir teismas nenustatė, jog pagal 2015 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutartį UAB „Nord Clinic“ būtų buvusi įgijusi galimybę primesti savo valią UAB „Right Solution“, būtų nustatyti šios įmonės veiklos (valdymo) kontrolės, priklausomybės nuo UAB „Nord Clinic“ faktai ar tarp jų būtų neleistinai (pažeidžiant sąžiningos konkurencijos taisykles) derinami veiksmai bei komerciniai, kiti svarbūs sprendimai šių ūkio subjektų veikloje. Dėl to skundžiamuose sprendimuose Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto aiškinimas negali būti laikomas teisingu.

45. Pareiškėjo teigimu, teisingam Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto taikymui nagrinėjamu atveju buvo privalu teisingai išaiškinti 2015 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“, turinį tuo aspektu, ar užsakovas UAB „Nord Clinic“ šios sutarties pagrindu įgyja galimybę daryti lemiamą poveikį (įtaką) paslaugų teikėjo UAB „Right Solution“ veiklai, tačiau teismas to nepadarė. Pažymi, kad šios sutarties pagrindu neatsiranda UAB „Nord Clinic“ galimybė daryti lemiamą įtaką UAB „Right Solution“. Tokio pobūdžio poveikį (įtaką) teismas byloje konstatavo remdamasis vien tuo, kad 2016 m. I pusmečio pajamas UAB „Right Solution“ gavo tik iš UAB „Nord Clinic“. Tai reiškia, jog teismas šių dviejų įmonių sąsajumą pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą kildino ne iš lemiamos įtakos vienos kitai darymu dėl tarp jų sudarytų sutarčių (sutarties), o dėl gautų pajamų, t. y. įmonės pajamų gavimo tik iš vienos kitos įmonės. Tuo tarpu pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą dviejų ar daugiau įmonių sąsajumas sietinas su lemiamos įtakos vienos įmonės kitai darymu būtent dėl sudarytų sutarčių, o ne dėl gautų pajamų, todėl ir šiuo aspektu teismo sprendimas negali būti laikomas atitinkančiu Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą. Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išaiškinimus, Agentūros ir teismo pateikta pozicija dėl Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto taikymo nagrinėjamu atveju, prieštarauja Teisingumo Teismo išaiškinimams, kadangi byloje nenustatyta, jog UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“ veikia tokioje pačioje rinkoje (jų ūkinės – komercinės veiklos pobūdis akivaizdžiai skiriasi, taigi UAB „Right Solution“ neteikė (-ia) tokių paslaugų, kurias teikia UAB „Nord Clinic“, ir atvirkščiai); abiejų UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“ veikloje dalyvauja, komercinius sprendimus priiminėja tie patys fiziniai asmenys; UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“ tarpusavyje derina savo veiksmus ir šios įmonės nėra ekonomiškai nepriklausomos. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas neatitinka ne tik Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto, bet ir 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos Rekomendacijos dėl mikroįmonių, mažų ir vidutinių įmonių sampratos 2003/361/EB turinio bei šios Rekomendacijos nuostatas aiškinančios Teisingumo Teismo praktikos, kurie yra neatskiriama Lietuvos teisės aktų (teisės) sistemos dalis.

46. Pareiškėjas nurodo, kad priimdamas sprendimą, teismas nepagrįstai rėmėsi Agentūros pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytu ES institucijų ir organų priimtų komunikatų komisijos suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijos tarp įmonių kontrolės (toliau – ir Pranešimas). Šis rekomendacinio pobūdžio dokumentas taikytinas tik ūkio subjektams, kurie, įgydami kito savarankiško ūkio subjekto kontrolę, privalo gauti Europos komisijos ar nacionalinės konkurencijos institucijos leidimą tokiai kontrolei įgyti. Susijusių asmenų sąvokos, kaip ir bet kokių kitų byloje nagrinėjamu atveju aiškinamosios vertės turinčių taisyklių, nenustato. Dėl to

skundžiamame sprendime nurodytomis Pranešimo nuostatomis teismas vadovavosi nepagrįstai, nes pats Pranešimas pagal savo dalyką ir paskirtį skirtas aptarti kitokius teisinius santykius, dėl kurių ginčo byloje nėra. Tačiau net ir tuo atveju, jei laikyti, kad teismas turėjo pagrindą paminėtas Pranešimo nuostatas laikyti teisės aiškinimo šaltiniu, nustatant bei taikant nagrinėjamu atveju susijusių įmonių sąvoką, tai teismas tą padarė netinkamai. Pranešimo nuostatos analizė patvirtina, kad dėl ekonominės priklausomybės kontrolė gali būti įgyjama tik „išimtinėmis aplinkybėmis“ ir tik esant labai svarbioms ilgalaikėms sutartims ar kreditams ir dar papildomai, „struktūriniams ryšiams“, dėl kurių visumos kitam ūkio subjektui daroma lemiama įtaka. Byloje nagrinėjamu atveju nėra nei ilgalaikių sutarčių buvimo aplinkybės, nei kredito suteikimo faktų, nei struktūrinių ryšių, apie kuriuos kalbama paminėtame Pranešime. Jokių įrodymų, argumentų, patvirtinančių išimtinių aplinkybių ir/ar struktūrinių ryšių tarp Agentūros įvardytų susijusiomis įmonėmis UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“ egzistavimą, nepateikta, o teismas tokių aplinkybių nenustatinėjo ir nenustatė.

47. Pažymi, kad teismo atliekamas byloje surinktų įrodymų vertinimas turėjo atitikti ABTĮ 56 straipsnio 1, 6 dalių, 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau iš skundžiamojo sprendimo turinio akivaizdu, jog teismas nesivadovavo pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais apie tai, jog, be 2015 m. gruodžio 31 d. sutarties, sudarytos su UAB „Nord Clinic“, UAB „Right Solution“ 2016 m. I pusmetį vykdė dar dvi sutartis: 2015 m. gruodžio 28 d. sutartį, sudarytą su Bendrove, ir 2016 m. sausio 11 d. sutartį, sudarytą su advokatų profesine bendrija (duomenys neskelbtini). Šios sutartys yra galiojančios, jų teisėtumas nėra nei nuginčytas, nei ginčijamas. Sutartys Agentūros pareikalavimo pagrindu buvo pateiktos dar prieš sprendimo dėl Bendrovės Paraiškos priėmimo. Prieš vertindama nurodytas sutartis bei spręsdama dėl Bendrovės Paraiškos, Agentūra iš Bendrovės nereikalavo papildomų duomenų apie šių sutarčių vykdymą. Tuo tarpu nurodytų sutarčių vykdymo 2016 metų I pusmetį faktas gali būti patvirtinamas ne tik UAB „Right Solution“ finansinės apskaitos už 2016 m. I pusmetį duomenimis, bet darbų pagal nurodytas sutartis perdavimo – priėmimo aktais, darbų specifikacijomis (aprašymais), už atliktus darbus paslaugų teikėjo užsakovui išrašytomis sąskaitomis, užsakovo atliktais mokėjimais už iš paslaugų teikėjo gautas paslaugas. Pareiškėjas pateikė leistinus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina 2015 m. gruodžio 28 d., 2016 m. sausio 11 d. sudarytų sutarčių vykdymo 2016 m. I pusmetį aplinkybes, kurios paneigia Agentūros ir teismo argumentą, kad dėl vienintelės 2015 m. gruodžio 31 d. sutarties, sudarytos tarp UAB „Right Solution“ ir UAB „Nord Clinic“, buvimo, jos vienintelės vykdymo 2016 m. I pusmetį UAB „Nord Clinic“ galėjo daryti lemiamą įtaką UAB „Right Solution“. Tinkamai nevertindamas nurodytų įrodymų, kurie patvirtina 2015 m. gruodžio 28 d., 2016 m. sausio 11 d. sutarčių vykdymo 2016 m. I pusmetį aplinkybes, teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 1, 6 dalių, 80 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo vertinimu, pagal bylos duomenų visumą Bendrovės partneris UAB „Right Solution“ aktualiuoju laikotarpiu (2016 m. I pusmetį) turėjo galiojančią ir vykdomą ne vieną paslaugų sutartį, o tris sutartis. Visos sutartys paslaugų teikėjo UAB „Right Solution“ buvo vykdomos aktualiuoju laikotarpiu. Dėl to Agentūra neturėjo pakankamo teisinio pagrindo spręsti, jog UAB „Right Solution“ finansiškai 2016 m. I pusmetį buvo priklausoma be išimties nuo UAB „Nord Clinic“, nes pajamos iš nurodyto paslaugų gavėjo (užsakovo) per 2016 m. I pusmetį sudarė mažiau nei 50 proc. Be to pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktą, dviejų ar daugiau įmonių sąsajumas sietinas su lemiamos įtakos vienos įmonės kitai darymu dėl sutarčių, o ne dėl gautų pajamų.

48. Pareiškėjo vertinimu, kuomet sprendžiamas Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punkto (ne)taikymo klausimas, reikšmingas ne tik atitinkamo ūkio subjekto (partnerio) pajamų pagal sutartį (-is) klausimas, bet ir tokio subjekto išlaidų klausimas. Šio klausimo nei Agentūra, nei Teismas nepagrįstai nenagrinėjo.

49. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 2015 m. gruodžio 28 d., 2016 m. sausio 11 d. sutarčių sąlygas, kuriose buvo susitarta tik dėl atitinkamų paslaugų įkainių, o ne dėl sutarčių vertės, be to, jose nebuvo aiškiai susitarta dėl teikiamų paslaugų apimčių. Sutartys nenumatė atskirų paslaugų suteikimo terminų.

50. Agentūros 2016 m. spalio 24 d. sprendime išdėstyta pozicija dėl Bendrovės Paraiškos atmetimo taip pat nesiderina su Buhalterinės apskaitos įstatymo ir 10-ojo VAS nuostatomis. Teismas, nepašalindamas Agentūros, Ministerijos padarytų teisės normų pažeidimų, jas taikė netinkamai.

51. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.52. Atsakovas nurodo, Agentūra sprendimą atmesti paraišką priėmė įvertinus visus pareiškėjo jai pateiktus

dokumentus, LVPA ekspertų konsultacijas, taip pat duomenis apie klasterio narius viešojoje erdvėje. Pažymi, kad pareiškėjo atstovas neteisingai interpretuoja 2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentą (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2013 L 352, p. 1), nes jis

šio Aprašo apimtyje taikytinas tik de minimis instituto imčiai ir tikslui, t. y. tikslui nustatyti įmones, kurios turi teisę gauti nereikšmingą valstybės pagalbą. Pareiškėjo cituojamame de minimis reglamento 4 punkte nustatyta, kad kriterijai, apibrėžiantys mažąsias arba vidutines įmones ir susijusias įmones nustatyti Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 (9) I priede. Be to, Apraše aiškiai nustatyta, kaip bus vertinamas įmonių savarankiškumas. Agentūra pagrįstai ir teisingai įmonių savarankiškumą vertino pagal Aprašo nuostatas, ir negalėjo jo vertinti pagal de minimis reglamento nuostatas, kuris savarankiškumo vertinimui nėra taikomas.

53. Situacijos, kai įmonė, 2015 m. visiškai negeneravusi pajamų, visas pajamas 2016 m. gavo iš vienos įmonės pagal su ja sudarytą sutartį, Agentūra negalėjo įvertinti kaip poveikį įmonei negalinčios turėti, t. y. UAB „Nord Clinic“ nutraukus sutartį UAB „Right Solution“ neturėtų jokių pajamų, o tokia situacija vertintina kaip reikšminga ar net lemianti įmonės likimą.

54. Agentūra dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad reikėtų konstatuoti vienos įmonės galimybę objektyviai primesti savo valią kitai įmonei, taip pat nustatyti savitarpio kontrolės, priklausomybės ar veiksmų derinimo faktų buvimą, pažymi, jog Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktas nenumato, kad įmonės laikytinos susijusiomis tik konstatavus faktą dėl įvykdyto įmonės lemiamo poveikio kitai įmonei. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 2 straipsnio 12 dalies 3 punktas nurodo, kad jau vien galimybės daryti lemiama poveiki kitai įmonei turėjimas, daro įmones susijusias.

55. Apeliaciniame skunde pareiškėjas analizuoja 10-ojo Verslo apskaitos standarto nuostatas, kurias cituodamas pripažįsta, kad vienas iš kriterijų, kuriais remdamasis gali gautas sumas įtraukti į apskaitą – kai galima patikimai nustatyti jų verte. Agentūra sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad atliktų paslaugų aktas – dokumentas, pagrindžiantis paslaugų suteikimo faktą ir nurodantis suteiktų paslaugų vertę. Tačiau akcentuoja, kad paslaugų aktai buvo sudaryti 2016 m. II ketvirtį (liepos mėnesį), taigi įtraukti šias sumas į I pusmečio (pagal kurį buvo ir turėjo būti vertinamas pareiškėjo atitikimas reikalavimams), pelno (nuostolių) ataskaitą, nebuvo pagrindo. Šiai situacijai svarbūs faktai yra ir tai, kad minėtos pajamos nebuvo registruotos I pusmečio finansinėse ataskaitose, iki sprendimo atmesti paraišką dienos nebuvo apmokėtos, paslaugų sutartyse nebuvo nurodyti nei paslaugų teikimo nei atsiskaitymo terminai, paslaugų sutartys Agentūrai anksčiau nebuvo pateiktos, priešingai – pareiškėjo aiškiai deklaruota, kad UAB „Right Solution“ turi sudariusi ilgalaikę (vieną) sutartį.

56. Pažymi, kad papildomai pateiktos paslaugų sutartys vertintinos kaip sudarytos siekiant atitikti Apraše nustatytus reikalavimus ir tokiu būdu išvengti paraiškos atmetimo. Tai, kad sudarytose sutartyse nebuvo numatyta atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarka, o sąskaitos pagal sutartis buvo apmokėtos tik pateikus skundus dėl sprendimo atmesti paraišką (Ministerijai ir teismui), nepaneigia Agentūros nustatytų aplinkybių. Be to, sandorių apmokėjimas nekeičia Agentūros sprendimo atmesti paraišką argumentų, nes, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, buvo vertinamos įmonių I pusmečio finansinės atskaitomybės duomenys. Nei paraiškos vertinimo metu nei šio atsiliepimo teikimo metu viešojoje erdvėje negalima rasti jokių UAB „Right Solution“ kontaktų (nei internetinio puslapio, kontaktinio asmens, nei telefono numerio ar el. pašto adreso), kuriais galima būtų kreiptis dėl paslaugų teikimo. Įmonei nesiskelbiant apie teikiamas paslaugas ir neskelbiant jokių kontaktų, kuriais būtų galima susiekti su atsakingais asmenimis, kyla pagrįstų abejonių dėl jos vykdomos ekonominės veiklos realumo, suponuoja vidiniams poreikiams tenkinti įsteigtos įmonės status.

57. Agentūra nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikta nuomone, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Komisijos suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – ir suvestinis pranešimas). Europos Komisija tiek savo sprendimuose tiek metodiniuose dokumentuose duoda nuorodą į minėtą suvestinį pranešimą, nes jame plačiai išanalizuotas įmonių susietumo vertinimas.

Teisėjų kolegija


IV.

58. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos

agentūros (toliau – ir Agentūra) 2016 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. R4-6047(15.2.2-1312) ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. (40.1-12)-3-5174 panaikinimo, taip pat VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros įpareigojimo iš naujo įvertinti pareiškėjo paraišką Nr. 03.2.1-LVPA-K- 807-01-0001.

59. Minėtais, šioje byloje ginčijamai sprendimais atmesta pareiškėjo 2016 m. liepos 20 d. paraiška Nr. 03.2.1-LVPA-K-807-01-0001 dėl projekto „UAB „Grožio chirurgija“ ir kitų klasterio narių įsitraukimo į tarptautines tinklų grandines, siekiant rasti savo produkcijai naujas eksporto rinkas“ finansavimo.

60. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsni 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas be kita ko patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

61. Nagrinėjamoje byloje pateikta pareiškėjo 2016 m. liepos 20 d. paraiška Nr. 03.2.1-LVPA-K-807-01-0001, kuria buvo siekiama gauti finansavimą klasterio projektui, patvirtina, jog be šioje byloje esančio pareiškėjo UAB „Grožio chirurgija“, klasterio nariais ir projekto partneriais yra UAB „Nord Clinic“, UAB „Gira“, UAB „Right solution“, MB „Webconsulting“, OU „Health Travel Group“.

62. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014m. vasario 27d. įsakymu Nr. 4-131 (2017m. spalio 12d. įsakymo Nr. 4-601 redakcija) patvirtinta Lietuvos klasterių plėtros koncepcija klasterį apibūdina kaip įmonių ir kitų subjektų savanorišką santalką, veikiančią partnerystės principu, kurio nariai, veikdami kartu, siekia padidinti sukuriamą pridėtinę vertę. Klasterio nariai, tai juridiniai asmenys, priklausantys klasteriui ir bendradarbiaujantys tarpusavyje (Koncepcijos 4.1, 4.3 punktai).

63. Pateiktas klasterio bei jo narių apibūdinimas, taip pat paraiškoje Nr. 03.2.1-LVPA-K-807-01-0001 pateiktas projekto aprašymas leidžia konstatuoti, kad sprendimas dėl paraiškos Nr. 03.2.1-LVPA-K-807-01-0001 atmetimo arba jos tenkinimo, tiesiogiai įtakoja ne tik šioje byloje esančio pareiškėjo UAB „Grožio chirurgija“ interesus, tačiau neabejotinai turi įtakos ir kitų klasterio narių bei projekto partnerių interesams. Todėl įmonės UAB „Nord Clinic“, UAB „Gira“, UAB „Right solution“, MB „Webconsulting“, OU „Health Travel Group“ į šią bylą turėjo būti įtrauktos kaip tretieji suinteresuoti asmenys (ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis). Be to paminėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra susikoncentravęs į dviejų klasterio narių, t. y. UAB „Nord Clinic“ ir UAB „Right solution“, tarpusavio ryšių vertinimą.

64. Nagrinėjamoje byloje nei pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nei pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis), įmonių UAB „Nord Clinic“, UAB „Gira“, UAB „Right solution“, MB „Webconsulting“, OU „Health Travel Group“ į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis neįtraukė, nors aplinkybė, kad šios įmonės yra finansinės paramos prašančio klasterio nariai buvo nurodyta pirminiame pareiškėjo skunde. Byloje duomenų, kad UAB „Grožio chirurgija“ šioje byloje turi teisę atstovauti į bylą neįtrauktų įmonių interesus, nėra. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 2 punktas).

65. Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako. , tačiau pažymi, kad kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grožio chirurgija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš

naujo pirmosios instancijos teismui.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-409-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05001-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 61(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išsprendė klausimą dėl rašymo apsirikimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grožio chirurgija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grožio chirurgija“ patikslintą skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grožio chirurgija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Grožio chirurgija“ patikslintą skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir 2019 m. balandžio 10 d. priėmė procesinį sprendimą šioje byloje. Nutarties motyvuojamosios dalies 65 punkte nurodyta: „Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako. , tačiau pažymi, kad kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad“, o turėtų būti: „Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako.“

Teisėjų kolegija


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f07e19061f311e99676cb74c51fe1f4

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties motyvuojamosios dalies 65 punkte padarytas rašymo apsirikimas, nurodyta: „Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako. , tačiau pažymi, kad kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad“, o turėtų būti: „Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako.“

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartyje padarytas rašymo apsirikimas, todėl jis ištaisytinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-409-525/2019 rašymo apsirikimą ir motyvuojamosios dalies 65 punkte vietoje nurodyto sakinio: „Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako, tačiau pažymi, kad kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad“, įrašyti: „Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako.“









https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4d1a30a061f311e99676cb74c51fe1f4


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 1 533,48 Eur, susidariusią už savaitinį viršvalandinį darbą nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario 9 d.

2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, taikydamas suminę darbo laiko apskaitą, neapskaičiuodamas ir nemokėdamas už viršvalandžius, nepagrįstai jam neišmokėjo darbo užmokesčio dalies. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio (naujosios redakcijos – 37 straipsnio) ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 149 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis maksimalią savaitinę (7 dienų laikotarpio) darbo laiko trukmę, kuri yra 48 valandos, viršvalandiniu laikė darbo laiką, viršijusį 48 valandas per savaitę. Be to, pareiškėjo nuomone, savaitės nepertraukiamasis poilsis (35 valandos) turėtų būti nustatytas taip, kad būtų užtikrinamas bet kuriuo 7 dienų laikotarpiu.

3. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad, esant suminei darbo laiko apskaitai, darbo laikas apskaičiuojamas per ilgesnį nei viena

savaitė kalendorinį laikotarpį. Vilniaus AVPK yra nustatytas 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpis, jo pabaigoje apskaičiuojama, kiek per apskaitinį laikotarpį buvo darbo dienų pareigūnams, dirbantiems normaliu darbo laiko režimu, šis dienų skaičius dauginamas iš 8 darbo valandų ir gautas rezultatas lyginamas su pareigūno, dirbusio pamainomis, dirbtų valandų skaičiumi. Viršvalandžiai už atskirus apskaitos laikotarpio mėnesius nėra skaičiuojami ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra žymimi, žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas. Jei apskaitos laikotarpiu viršijamas tai pareigūnų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, už šį laiką apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba pareigūno pageidavimu sutrumpinama darbo diena ar suteikiama poilsio diena, už šį papildomą poilsio laiką mokant pareigūno vidutinį darbo užmokestį. Suminio darbo laiko apskaitos atveju savaitės pradžia ir pabaiga yra siejama su savaitės nepertraukiamu poilsiu – konkrečios savaitės pradžia yra pirmoji darbo diena po kiekvieno savaitės nepertraukiamo poilsio. Atsakovo nuomone, net ir laikant, kad pareiškėjas dirbo viršvalandinį darbą, jo dirbtas laikas buvo visiškai kompensuotas, suteikiant pakankamai poilsio dienų, tai atitinka Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje nustatytą apskaitos laikotarpiu darbo laiko viršijimo kompensavimo mechanizmą. Be to, pareiškėjas nė karto nereiškė pastabų dėl darbo organizavimo, neginčijo darbo grafikų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, einantis Vilniaus AVPK Švenčionių rajono

policijos komisariato (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjo užimamos pareigos ((duomenys neskelbtini)) patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (1.21 p.).

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi grąžino pirmosios instancijos teismui šią bylą nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų,

patvirtinančių, jog atsakovas pareiškėjui buvo suteikęs vienos valandos trukmės pertrauką pamainos metu pavalgyti ir pailsėti. Be to, pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės už suteiktas papildomas dienas kaip kompensacijos už išdirbtus viršvalandžius; nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su viršvalandžių kompensavimu pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas; atlikęs byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių analizę ir nustatęs laikotarpius, kuriais pareiškėjas dirbo daugiau nei 48 valandų per savaitę, nedetalizavo savo skaičiavimo metodikos. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentus, teismas nurodė pasisakysiantis dėl šių aspektų.

8. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-277 patvirtino Darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašą, kuriuo vadovaujamasi sudarant darbo grafikus bei pildant darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Suminė darbo laiko apskaita ginčo laikotarpiu buvo vykdyta vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas. Į šį sąrašą pateko ir pareiškėjo pareigybė. Nuo 2016 m. suminė darbo laiko apskaita vykdoma vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 10-V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“, kuriuo ankstesni įsakymai buvo pripažinti netekusiais galios. Pagal pastarąjį įsakymą (juo patvirtintą priedą) pareiškėjo pareigybė taip pat priskiriama pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo darbas realiai buvo organizuojamas kaip pamaininis. Pareiškėjas šią išvadą paneigiančių duomenų nepateikė. Taip pat minėtais Vilniaus AVPK viršininko įsakymais įstaigoje buvo nustatytas 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpis, nes Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalis numato, kad apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė nei 4 mėnesiai.

9. Teismas akcentavo, jog privalomas paros nepertraukiamas poilsis, dirbant 12 valandų pamainą, yra 12 valandų, nepertraukiamas savaitės poilsis turi būti 35 valandos. Taigi, naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo, o savaitės pradžia ir pabaiga siejama su savaitės nepertraukiamu poilsiu. Pareiškėjo teiginius, kad jo darbo grafike nustatytas darbo laikas viršydavo 48 valandas per 7 dienas, teismas laikė nepagrįstais, kadangi iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog viršvalandžiai už atskirus apskaitos laikotarpio mėnesius nėra skaičiuojami ir šiuose žiniaraščiuose nėra žymimi; yra žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas, o viršvalandžių suma įvertinama tik apskaitos laikotarpio pabaigoje. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog tai, ar pareigūnas viršijo įprastą (asmenų, dirbančių 5 darbo dienas (40 valandų) per savaitę) apskaitinio laikotarpio darbo valandų skaičių, remiantis Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalimi, apskaičiuojama pasibaigus suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiui. Tačiau teismas konstatavo, kad, priešingai nei tvirtina atsakovas, pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais dirbo ilgiau nei 48 valandas per savaitę (pagal byloje esančius 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. vasario 9 d. darbo grafikus). Pateiktuose žiniaraščiuose taip pat užfiksuota, kad pareiškėjo viršytas darbo valandų skaičius buvo kompensuotas, suteikiant papildomą poilsio laiką, kaip tai įtvirtinta Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje, t. y. pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikta 522 laisvos dienos. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjo dirbti viršvalandžiai (227 val.) buvo kompensuoti poilsio laiku (1 528 val.).

10. Teismas, įvertinęs Darbo kodekso nuostatas, be kita ko, jog į darbo laiką neįeina pertraukos pailsėti ir pavalgyti (143 str. 2 d. 5 p.), atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui tokios pertraukos buvo suteiktos. Tokios pertraukos suteikimą įrodo Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakyme Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 10-V-1657 „Dėl Vilniaus AVPK administravimo, kriminalinės ir viešosios policijos funkcijas vykdančių padalinių darbo laiko nustatymo“ 5 priede nurodytas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių 12 valandų trukmės pamainomis, darbo laikas (2.1.2 papunktis numato, kad pirma 12 val. darbo pamaina – nuo 7.30 val. iki 20.30 val. (su dviem 30 min. pertraukomis pailsėti ir pavalgyti; pirma pertrauka suteikiama ne vėliau kaip po 4 valandą nuo darbo pradžios, antra – ne vėliau kaip po 4 valandų nuo pirmosios pertraukos ir t. t.)). Nors, kaip nurodė atsakovas, pertraukos pailsėti ir pavalgyti nebuvo apskaitomos pareiškėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas tokias pertraukas turėjo (pareigūnui apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti pranešant radijo ryšiu kitam pareigūnui). Pareiškėjas šį teiginį paneigiančių duomenų teismui nepateikė, be to, darbuotojas turi teisę pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoti savo nuožiūra (Darbo kodekso 158 str. 2 d.), t. y. darbuotojas šiuo laiku savo nuožiūra gali palikti darbo vietą arba ne.

11. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įgyvendino Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalies nuostatas ir už pareiškėjui suteiktą papildomą poilsio laiką sumokėjo vidutinį darbo užmokestį, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, dar kartą išmokėti pareiškėjui už 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. vasario mėn. viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestas.

III.

12. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

13. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas. Pareiškėjas pakartoja savo poziciją, jog darbo laikas, viršijęs 48 valandas per savaitę, laikytinas viršvalandiniu darbu, ir ją pagrindžiančius argumentus. Jis tvirtina, kad nepaisant to, jog viršvalandžiai apskaitinio laikotarpio pabaigoje nesusidarė, pamainos ir / arba savaitės viršvalandžiai turėjo būti apskaitomi ir apmokami ne suminio laikotarpio pabaigoje, bet kas mėnesį. Teismas, vadovaudamasis išimtinai Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjui buvo suteiktas papildomas poilsio laikas (dėl kurio suteikimo pareiškėjas atsakovui neteikė prašymo), kuris neva kompensavo jo viršvalandinį darbą, susidariusį viršijus 48 valandas per savaitę. Teismas neatsižvelgė į Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 193 straipsnį ir Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalį, nors visas šias teisės normas turėjo aiškinti sistemiškai. Pareiškėjas pabrėžia, kad, priešingai nei viršvalandinis darbas, susidaręs suminio darbo laiko apskaitos laikotarpio pabaigoje, viršvalandinis darbas, atsiradęs viršijus darbo dienos (pamainos) arba savaitės trukmę, nekompensuojamas poilsio dienomis, nes teisės aktai to nenumato. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-691-525/2015, nustatęs, kad atskirais 7 dienų laikotarpiais pareiškėjų (toje byloje) dirbtos valandos viršijo 48 valandas, priteisė jiems darbo užmokesčio nepriemoką. Be to, minėtoje administracinėje byloje viršvalandžiai buvo skaičiuojami per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

14. Pareiškėjas akcentuoja, kad pertraukos pailsėti ir pavalgyti laikas buvo įskaičiuojamas į jo darbo laiką laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., o nuo 2015 m. sausio 1 d. ši pertrauka galėjo būti neįskaičiuojama į jo darbo laiką. Jo vertinimu, teismas klaidingai savo sprendimą dėl pietų pertraukos laiko išskaičiavimo iš viršvalandžių laiko grindė Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 10-V-1657 5 priedu, kadangi šis priedas reglamentuoja Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės darbo laiką, bet ne Švenčionių rajono policijos komisariato darbuotojų darbo laiką. Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad, nesant vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) statutinėje tarnyboje dirbantiems asmenims suteikti tam tikros trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti, skirtas laikas pailsėti ir pavalgyti nėra išminusuojamas iš dirbtų viršvalandžių laiko. Pareiškėjo nuomone, skundžiamo teismo sprendimo motyvai iš esmės yra analogiški 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo motyvams, teismas nepašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytų pažeidimų, iš esmės neišanalizavo pareiškėjo argumentų.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl kompensacijos pareiškėjui už darbo laiką, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario 9 d. viršijusį 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

16. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo pateiktos darbo laiko, viršijusio 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, skaičiavimo metodikos ir pretenzijų dėl kompensavimo už tokį darbo laiką būdo pagrįstumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pateiktas apskaičiavimas yra klaidingas ir kad jam 48 valandų per savaitę darbo laiko normą viršijęs darbo laikas buvo kompensuotas suteikiant papildomą poilsio laiką, todėl nėra pagrindo priteisti papildomą kompensaciją. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo jau išnagrinėtais argumentais, papildomai pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti neįskaitymo į darbo laiką, vadovavosi jam netaikytinu teisės aktu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, su kuriais pirmosios instancijos teismo sprendime pareiškėjas nesutinka, ir papildyti pirmosios instancijos teismo motyvus, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus.

18. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 dalyje (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) nustatyta bendro pobūdžio socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, numatanti, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Ta pati garantija buvo įtvirtinta ir Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. (Vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymo 2 str. 2 ir 3 d.)). Ši socialinė garantija nustato maksimalią vidaus tarnybos sistemos pareigūno darbo laiko normą. Šios darbo laiko normos maksimali leistina riba yra išreiškiama santykiu tarp darbo laiko, skaičiuojamo valandomis (40 valandų), ir atitinkamo kalendorinio laiko (7 dienų laikotarpio), t. y. pareigūnui yra garantuojama, kad jo darbo laiko norma per 7 dienas neviršys 40 darbo laiko valandų.

19. Šios bendro pobūdžio taisyklės atžvilgiu yra numatyta išimtis, kuri įtvirtinta atitinkamai Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 3 dalyje (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija) ir 37 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija), t. y. nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko trukmę, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį); šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

20. Šia išimtimi yra leidžiama pakeisti minėtą darbo laiko normos santykį, nustatant ilgesnę darbo laiko trukmę (48 valandas) tam pačiam kalendoriniam laikui (7 dienų laikotarpiui). Tačiau šioje teisės normoje nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatytos maksimalios darbo laiko normos gali būti nesilaikoma, kai darbo laiko norma apskaitoma ilgesnės trukmės kalendoriniu laiku (mėnesiu, ketvirčiu ir pan.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 dalyje numatyta darbo laiko norma (40 valandų) gali būti prailginta (iki 48 valandų) tik 7 dienų laikotarpio atžvilgiu ir tik pareigūnams, dirbantiems pamainomis, bet ši norma turi išlikti nepakitusi kito ilgesnės trukmės kalendorinio laiko (mėnesio, ketvirčio) atžvilgiu (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1098/2007).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008 akcentavo, jog, aiškinant minėtas teisės normas (kurios savo esme išliko nepakitusios iki 2016 m. birželio 30 d.), būtina atsižvelgti į tai, jog Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja šis Statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir

kiti teisės aktai. Taigi įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Vidaus tarnybos statutu. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad Vidaus tarnybos statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“) (vėlesnėje redakcijoje, atitinkamai 37 straipsnis), ir nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Iš to akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė Vidaus tarnybos statutu išsamiai reglamentuoti pareigūnų darbo laiko normas. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pareigūnų darbo ir poilsio rėžimas turi itin didelę specifiką lyginant su darbuotojais, dirbančiais darbo sutarties pagrindu. Todėl ir Vidaus tarnybos statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t. t.). Dėl šių priežasčių pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, mechaniškas sulyginimas nėra galimas. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse (atitinkamai ir nagrinėjamam ginčui taip pat aktualiose 37 straipsnio 1 ir 3 dalyse) yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos: 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant 48 valandų per savaitę darbo laiko normai, turi būti įstatymu nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas.

22. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo atžvilgiu teisėtai buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, nustatant 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpį ir 48 valandų per savaitę darbo laiko normą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plačiau dėl šių aplinkybių pasisakė 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, kuria nusprendė bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo). Pareiškėjas iš esmės siekia, kad jam būtų sumokėtas atlyginimas už darbo laiką, viršijusį 48 valandų per savaitę (bet kurį 7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, – iš viso 730 valandų (82 + 304 + 308 + 36).

23. Pirmosios instancijos teismas apskaičiavo, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario 9 d.) pareiškėjo darbo laikas, viršijęs 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, sudarė 227 valandas, bet pripažino, kad šis darbo laikas buvo kompensuotas pareiškėjui suteikiant papildomą poilsio laiką – 522 laisvas dienas (1 528 val.), už kurias jam buvo mokamas vidutinis darbo užmokestis, bei atkreipė dėmesį į tai, jog jam buvo suteiktos pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kurios neįskaičiuotinos į dirbtą darbo laiką.

24. Dėl darbo laiko, viršijusio 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, apskaičiavimo metodikos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – ir Ypatumai) 6 punktu, privalomas paros nepertraukiamas poilsis, dirbant 12 valandų pamainą, yra 12 valandų, o nepertraukiamas savaitės poilsis turi būti 35 valandos, todėl laikytina, kad naujas 7 dienų darbo laiko apskaitos laikotarpis turi būti pradedamas skaičiuoti nuo nepertraukiamo savaitės poilsio dienų suteikimo. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas teisės aktų įtvirtinta tvarka būtų nustatęs aiškų savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžios momentą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir papildomai akcentuoja, kad pareiškėjo skunde pateikiama darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, kadangi pagal tokią metodiką jo realiai dirbtas darbo laikas yra dirbtinai padidinamas, dubliuojant dirbtų dienų skaičių. Vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, tą pačią dieną dirbtas darbo laikas negali būti priskirtas skirtingoms savaitėms.

25. Atsakydama į pareiškėjo teiginius, kad jo darbo laiko skaičiavimo metodikos pagrindai yra suformuoti remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi Nr. eA-691-525/2015, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas, teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje neanalizavo Klaipėdos apygardos administracinio teismo taikytos darbo laiko apskaičiavimo metodikos teisėtumo ir pagrįstumo. Akcentuotina, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.), todėl aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio

14 d. sprendime taikė kitokią darbo laiko, viršijusio 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, skaičiavimo metodiką nei minėtoji anksčiau, savaime nereiškia, kad teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nukrypo nuo teismų praktikos. Be to, iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties nematyti, jog joje nagrinėtu atveju pareiškėjams buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita, todėl nagrinėjamų bylų aplinkybės nėra tapačios.

26. Dėl kompensavimo už darbo laiką, viršijusį 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, pirmiausiai pažymėtina, jog teisės aktai nedraudžia apskaičiuojant pareigūnų darbo laiko normas per ilgesnį laikotarpį taikyti suminę darbo laiko apskaitą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo nustatyta Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 (I t., b. l. 120–124) ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 10-V-415 (I t., b. l. 128–132). Nei Vidaus tarnybos statutas (aktualios redakcijos), nei Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) suminės darbo laiko apskaitos taikymo nereglamentuoja, todėl, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) ir, atitinkamai, 6 straipsnio 2 dalimi (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taip pat Ypatumų 8 punktu, kuriame įtvirtinta, jog kitus pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos klausimus, kurių nereglamentuoja Vidaus tarnybos statutas ir šie darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumai, reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti teisės aktai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 149 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis, be kita ko, kad, jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, negali būti dirbama daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną (pamainą) (149 str. 1 d.); jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, privalo būti garantuota šio Kodekso nustatyta paros ir savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė, o jeigu suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiu viršijamas tai darbuotojų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, darbuotojams jų pageidavimu sutrumpinama darbo diena arba suteikiama poilsio diena (dienos) darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka, mokant už šį papildomą poilsio laiką vidutinį darbo užmokestį, ar papildomai apmokama kaip už viršvalandinį darbą (149 str. 2 d.).

27. Pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 3 dalį, maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per 7 dienas neturi viršyti 48 valandų. Nors Vidaus tarnybos statuto 29 straipsnio 4 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) ir, atitinkamai, 37 straipsnio 4 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) yra numatyta galimybė pareigūnams, kuriems nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko trukmę, Vidaus tarybos statuto atitinkamai 30 ir 38 straipsnyje nustatytas atvejais skirti viršvalandinį darbą, ir tokiais atvejais pamainos trukmė kartu su viršvalandžiais negali būti ilgesnė kaip 26 valandos, o vieno pareigūno viršvalandžiai per metus negali viršyti 164 valandų, ši norma kalendoriniam laikui – savaitei (7 dienų laikotarpiui) nenustato ilgesnės darbo laiko trukmės, t. y. neįtvirtina didesnės maksimalios savaitės darbo laiko normos.

28. Atsižvelgdama į tai ir iš esmės pritardama atsakovo pozicijai, su kuria iš dalies sutiko ir pareiškėjo atstovė 2016 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad, jeigu atskirais atvejais būtų pažeistas reikalaujamas darbo ir poilsio laiko režimas (minimalus poilsio laikas ir (ar) maksimalus darbo laikas), tai būtų pagrindas konstatuoti netinkamą darbo organizavimą ir su tuo susijusius pažeidimus (be kita ko, darbo saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimą), tačiau ne viršvalandinį darbą, už kurį turėtų būti atlyginama vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) ir, atitinkamai, 48 straipsnyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo plačiau analizuoti Darbo kodekso ir Valstybės tarnybos įstatymo normas, reglamentuojančias apmokėjimą už viršvalandinį darbą, kai darbo laikas neviršija maksimalios savaitės darbo laiko normos, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Darbo kodekso 150 straipsnio 1 dalį, 193 straipsnį ir Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalį, yra atmestini.

29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pateiktus žiniaraščius (I t., b. l. 69–107), kuriuose pateiktų duomenų pareiškėjas neginčija, nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo pateiktais skaičiavimais (nepaisant to, kad atsakovas atsiliepime į skundą 2013 m. balandžio mėn. ir 2015 m. sausio mėn. pareiškėjo dirbtą laiką nurodė pusvalandžiu mažesnį nei žiniaraščiuose) ir padaryta išvada, kad tik vienu apskaitos laikotarpiu pareiškėjui susidarė viršvalandžiai – 2015 m. IV ketvirtį pareiškėjas dirbo pusvalandžiu ilgiau. Atsakovas paaiškino, jog, kadangi pareiškėjo virš normos dirbtas laikas nesudarė valandos, įsakymas dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo neprivalėjo būti rengiamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovo argumentai yra nepagrįsti. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu ne

visada buvo užtikrinama maksimali savaitės darbo laiko norma.30. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neneigė, jog jam ginčo laikotarpiu realiai buvo

suteikiamos papildomos poilsio dienos, ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad už šias papildomas poilsio dienas jam nebuvo mokamas vidutinis darbo užmokestis. Iš teismui pateiktų atsiskaitymo lapelių suvestinių ir atsiskaitymo lapelių (I t., b. l. 108–115) nematyti, kad dėl suteiktų papildomų poilsio dienų pareiškėjo įprastas atlyginimas būtų buvęs sumažintas (atitinkami perskaičiavimai buvo atliekami tik dėl kasmetinių atostogų ir nedarbingumo laikotarpių). Nors pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog jis nebuvo pateikęs prašymo gauti papildomas poilsio dienas, byloje nėra duomenų, kad per tuos beveik trejus metus jis būtų išreiškęs nesutikimą tokiu būdu gauti kompensaciją už 48 valandų per savaitę darbo laiko normą viršijusį darbą arba atsakovo prašęs už šį laiką kompensuoti kitu būdu. Priešingai, 2016 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė, kad pats pareiškėjas pageidavo vieną savaitę ilgiau dirbti, o kitą savaitę ilgiau ilsėtis, nes jo artimieji gyvena kitame mieste ir jam tokiu būdu darbas yra patogesnis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą konstatuoti, kad nėra pagrindo pareiškėjui dar kartą išmokėti kompensaciją už 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. vasario mėn. 48 valandų per savaitę darbo laiko normą viršijusį darbą ir kad atsakovas tinkamai įgyvendino Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalies nuostatą. Tokiu būdu, atsižvelgiant į trumpą konstatuoto viršvalandinio darbo trukmę (0,5 valandos per vieną 3 mėnesių apskaitinį laikotarpį, per visą ginčo laikotarpį), vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, šiuo konkrečiu atveju iš esmės yra kompensuota už pareiškėjo viršvalandinį darbą, už kurį jam turėjo būti atlyginama vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) nustatyta tvarka.

31. Dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti neįskaičiavimo į darbo laiką teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo pretenzijų šiuo aspektu vadovavosi Darbo kodekso nuostatomis bei Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 10-V-1657 „Dėl Vilniaus AVPK administravimo, kriminalinės ir viešosios policijos funkcijas vykdančių padalinių darbo laiko nustatymo“ 5 priedu. Pažymėtina, kad Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakyme Nr. 10-V-254 nėra užsimenama apie pertraukas. Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 10-V-1657 5 priede „Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės darbo laikas“ (II t., b. l. 49–51) nurodyta, kad Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės pareigūnams, dirbantiems 12 valandų darbo pamainomis, suteikiamos dvi 30 minučių pertraukos pailsėti ir pavalgyti, pirma pertrauka suteikiama ne vėliau kaip po 4 valandų nuo darbo pradžios, antra – ne vėliau kaip po 4 valandų nuo pirmosios pertraukos (žr., pvz., 2.1.2 p, 2.1.4 p., 2.1.6 p., 2.2.2 p.). Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 10-V-1657 5 priedu, kadangi šio priedo nuostatos reglamentuoja Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės darbo laiką, bet ne Švenčionių rajono policijos komisariato darbuotojų laiką (kaip minėta, pareiškėjas yra Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini)).

32. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A-3658-261/2019 nagrinėdamas kito Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato pareigūno reikalavimą priteisti kompensaciją už darbo laiką,

laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. kovo mėn. viršijusį 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje, remdamasis atsakovo Vilniaus AVPK paaiškinimais, konstatavo, jog pamainomis dirbantys pareigūnai apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti praneša radijo ryšiu Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnui (tai buvo nurodyta ir nagrinėjamoje administracinėje byloje); darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pertraukos pailsėti ir pavalgyti nėra žymimos, žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas; pertraukos pailsėti ir pavalgyti žymimos policijos pareigūnų darbo grafikuose nuo 2015 metų; Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 10-V-1657 nuostatos taikomos ir Švenčionių rajono policijos komisariatui, kaip Vilniaus AVPK struktūriniam padaliniui. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti šiomis išvadomis ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, todėl pareiškėjo argumentai dėl pertraukų pailsėti ir pavalgyti įskaičiavimo į darbo laiką yra atmetami.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DALIA VIŠINSKIENĖ


· Web viewKaip minėta, ieškovas nevykdė šio įpareigojimo, vadinasi, jis pažeidė savo...

Documents

Transcript of · Web viewKaip minėta, ieškovas nevykdė šio įpareigojimo, vadinasi, jis pažeidė savo...