TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21975 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-504-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00626-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 2.6.8.12(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Alės Bukavinienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pramonės energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pramonės energija“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei „Biofuture“, uždarajai akcinei bendrovei „Mineraliniai vandenys“, uždarajai akcinei bendrovei „MV GROUP“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis) bei mokėjimų kreditoriams eiliškumo tvarką (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Pramonės energija“ prašė teismo: 1) pripažinti BAB „Biofuture“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties 2.4 punktą negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo dienos); 2) pripažinti BAB „Biofuture“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ 2014 m. gegužės 16 d. sudarytą maksimalios hipotekos sutartį negaliojančia ab initio; 3) pripažinti BAB „Biofuture“ 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 12 d. atliktus mokėjimus atsakovei UAB „MG Baltic Trade“ (pakeistas pavadinimas į UAB „MV GROUP“) negaliojančiais ab initio; 4) pripažinti BAB „Biofuture“ 2014 m. balandžio 17 d. – 2014 m. gruodžio 12 d. atliktus mokėjimus atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“ negaliojančiais ab initio; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę UAB „MG Baltic Trade“ (pakeistas pavadinimas į UAB „MV GROUP“) grąžinti atsakovei BAB „Biofuture“ 11 050 336,82 Eur (38 154 603 Lt); taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę UAB „Mineraliniai vandenys“ grąžinti atsakovei BAB „Biofuture“ 1 674 872,57 Eur (5 783 000 Lt); priteisti BAB „Biofuture“ iš UAB „MG Baltic Trade“ (pakeistas pavadinimas į UAB „MV GROUP“) ir UAB „Mineraliniai vandenys“ 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-755-265/2016 ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, 2017 m. kovo 2 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai dėl 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties 2.4 punkto ir hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančiais, paliko nepakeistą, Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2017 Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį paliko nepakeistą.

4. Ieškovė, reikalaudama mokėjimus pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, nurodė, kad BAB „Biofuture“ vėlavo atsiskaityti už ieškovės tiektą šilumos energiją bei galią, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m.

rugpjūčio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-374-265/2016 patvirtintas jos 1 084 470,35 Eur finansinis reikalavimas šios atsakovės bankroto byloje. Ieškovė teigė, kad šalių nesąžiningumą sudarant ginčijamus sandorius patvirtina aplinkybė, jog BAB „Biofuture“, UAB „Mineraliniai vandenys“ ir UAB „MV GROUP“ ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo tos pačios „MG Baltic“ įmonių grupės bendrovės, o UAB „MV GROUP“ ginčijamų mokėjimų atlikimo metu buvo tiek BAB „Biofuture“, tiek ir UAB „Mineraliniai vandenys“ akcininkė. BAB „Biofuture“ gautus 5 783 000 Lt (1 674 872,50 Eur) ginčijamais mokėjimais grąžino tai pačiai įmonių grupei priklausančiai UAB „Mineraliniai vandenys“, tokiu būdu buvo sumažinta BAB „Biofuture“ turto sudėtis.

5. Ieškovė nurodė, jog reikalavimas pripažinti negaliojančiais BAB „Biofuture“ atliktus mokėjimus UAB „MV GROUP“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ gali būti tenkinamas ir kaip reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, nes BAB „Biofuture“ ginčijamus mokėjimus atliko pažeisdama imperatyviąsias CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl mokėjimų eiliškumo tvarkos bei selektyviai pasirinkdama kreditorius, su kuriais ketina atsiskaityti.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.7. Teismas nustatė, jog BAB „Biofuture“ ir UAB „MV GROUP“ 2009 m. vasario 24 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 72,

iš kurios kylančias teises ir pareigas 2014 m. balandžio 17 d. trišalio susitarimo pagrindu perėmė UAB „Mineraliniai vandenys“. 2014 m. balandžio 17 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią UAB „Mineraliniai vandenys“ suteikė AB „Biofuture“ 50 000 000 Lt paskolą, o jos priede Nr. 1 išdėstė paskolos grąžinimo grafiką. Ieškovė byloje šių sandorių neginčijo ir teismo posėdžio metu visos šalys pripažino, kad šių sandorių sudarymo metu 38 154 603 Lt sumos mokėjimo terminai buvo suėję. Įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimo daliai, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiais ab initio BAB „Biofuture“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties 2.4. punktą ir 2014 m. gegužės 16 d. sudarytą maksimalios hipotekos sutartį, šioje byloje ieškovė CK 6.66 straipsnio ir 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ginčijo BAB „Biofuture“ laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. atliktus mokėjimus UAB „Mineraliniai vandenys“ (1 674 872,57 Eur) ir UAB „MV GROUP“ (11 050 336,82 Eur).

8. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad BAB „Biofuture“ tuo metu, kai buvo atlikti ginčijami mokėjimai, nebuvo pateikti vykdyti vykdomieji dokumentai dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo, taip pat dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, ar egzistavo tuo metu pateikti priverstiniam vykdymui vykdomieji dokumentai kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti. Teismas pažymėjo, jog darbo užmokesčio suskirstymas ir mokėjimas du kartus per mėnesį nelaikytinas pradelstais mokėjimais, kadangi įmonėje darbo užmokestį sudarė pastovioji darbo užmokesčio dalis ir darbo užmokesčio priedas pagal kolektyvinėje sutartyje nustatytų priedų skyrimo ir mokėjimo tvarką (CK 6.9301 straipsnis).

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus, kad 2013 m. gruodžio 31 d. balansas ir teismo nutartis, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, įrodo, jog ginčijamų mokėjimų dienomis BAB „Biofuture“ turėjo pradelstų mokėjimų aukštesnės eilės kreditoriams, atsižvelgus į tai, kad 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys yra per daug nutolę nuo ginčo mokėjimų datų ir neatspindi ieškovės finansinės situacijos ginčijamų mokėjimų metu, o nutartimi patvirtinti aukštesnės eilės kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad veiklą vykdančioje įmonėje turimų lėšų kiekis ir skolinių įsipareigojimų suma nuolat kinta.

10. Teismas konstatavo, kad BAB „Biofuture“ 2014 m. balandžio 17 d. mokėjimu UAB „MV GROUP“ (38 154 603 Lt) ieškovės ir kitų kreditorių teisės nebuvo pažeistos, kadangi po atlikto mokėjimo UAB „MV GROUP“ BAB „Biofuture“ turto apimtis ir teisinis režimas nepasikeitė, finansiniai įsipareigojimai nepadidėjo, priešingai, 38 154 603 Lt mokėjimas buvo išdėstytas.

11. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad BAB „Biofuture“ atsiskaitymai su UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kitais kreditoriais iš esmės buvo vykdomi proporcingai. Ginčo laikotarpiu BAB „Biofuture“ su UAB „Mineraliniai vandenys“ atsiskaitė 52,62 proc., su ieškove – 50,98 proc., vidutinis visų įsipareigojimų kreditoriams vykdymas – 66,74 proc., todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad BAB „Biofuture“ atlikti mokėjimai BAB „Mineraliniai vandenys“ ir UAB „MV GROUP“ gali būti pripažįstami pažeidžiančiais CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiais CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, jog dėl ginčijamų mokėjimų atsakovė BAB „Biofuture“ netapo nemoki, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčo mokėjimus pripažinti negaliojančiais vadovaujantis CK 6.66 straipsniu.

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės UAB „Pramonės

energija“ apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė atsakovei iš ieškovės 1573 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Kolegija pabrėžė, jog Lietuvos apeliacinis teismas, bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs pirmą kartą, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl ginčo mokėjimų pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 ir CK 1.80 straipsnių pagrindais, neatskleidė bylos esmės, nurodė pirmosios instancijos teismui išnagrinėti, kaip tiksliai buvo paskirstytos 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties pagrindu gautos lėšos, t. y. su kokiais, be ginčo atsakovių, subjektais BAB „Biofuture“ atsiskaitė, ar atliekant ginčo mokėjimus ši įmonė neturėjo pradelstų mokėjimų kitiems tos pačios eilės kreditoriams, jeigu turėjo, kada suėjo atsiskaitymo terminai su jais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017  m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 nurodyta apeliacinio teismo nutartis palikta nepakeista.

14. Kolegija, spręsdama dėl 2014 m. balandžio 17 d. BAB „Biofuture“ mokėjimo UAB „MV GROUP“ pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, pažymėjo, jog ginčijamas mokėjimas atliktas 2014 m. balandžio 17 d. trišalio susitarimo tarp visų atsakovių pagrindu. Nurodytu susitarimu UAB „Mineraliniai vandenys“ perėmė iš UAB „MV GROUP“ teises, kylančias iš UAB „MV GROUP“ ir BAB „Biofuture“ 2009 m. vasario 24 d. sudarytos paskolos sutarties. 2014 m. balandžio 17 d. susitarimo 2 punkte sutarta, kad naujoji kreditorė – UAB „Mineraliniai vandenys“ – perves BAB „Biofuture“ pinigų sumą, pakankamą kreditorės UAB „MV GROUP“ reikalavimams padengti, ir UAB „Mineraliniai vandenys“ bus laikoma perėmusia UAB „MV GROUP“ teises ir pareigas pagal minėtą paskolos sutartį ir bus laikoma šios sutarties šalimi. Tą pačią dieną atsakovės įvykdė susitarimu prisiimtus įsipareigojimus – UAB „Mineraliniai vandenys“ refinansavo BAB „Biofuture“ 2009 m. vasario 24 d. paskolą UAB „MV GROUP“, BAB „Biofuture“ visiškai atsiskaitė su UAB „MV GROUP“ ginčijamu mokėjimu pervesdama jai 11 050 336,82 Eur (38 154 603 Lt) negrąžintą paskolos sumą, o atsakovės BAB „Biofuture“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ paskolos sutartį išdėstė nauja redakcija. Ginčytu 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties tarp UAB „Mineraliniai vandenys“ ir BAB „Biofuture“ 2.4 punktu BAB „Biofuture“ įsipareigojo UAB „Mineraliniai vandenys“ naudai įkeisti visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą. Minėto susitarimo pagrindu 2014 m. gegužės 16 d. tarp šalių buvo pasirašyta maksimaliosios hipotekos sutartis.

15. Vertindama minėtų mokėjimų galiojimo klausimą, kolegija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas mokėjimas atliktas vykdant byloje neginčijamą 2014 m. balandžio 17 d. trišalį susitarimą, kurio pagrindu buvo sudaryta paskolos refinansavimo sutartis, ginčijamų mokėjimo pavedimų teisėtumas negali būti vertinamas atsietai nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 analizuotos tarp šalių susiklosčiusios faktinės situacijos ir jos teisinio kvalifikavimo dėl 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties 2.4 punkto ir 2014 m. gegužės 16 d. maksimaliosios hipotekos sutarties teisėtumo.

16. Kasacinis teismas nurodė, jog BAB „Biofuture“ finansinė padėtis, sudarant 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutartį, neatitiko faktinio nemokumo būsenos – įmonė nebuvo nutraukusi veiklos, vykdė įvairias ūkines ir finansines operacijas, gavo pajamų ir turėjo išlaidų, grąžino skolas kreditoriams. Bylos įrodymų visuma nesudarė pagrindo konstatuoti, kad sandorio sudarymas sukėlė įmonės nemokumą ar nemoki įmonė suteikė pirmenybę tik vienai kreditorei, todėl kasacinis teismas pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytoms išvadoms, jog paskolos sutarties 2.4 punktu ir hipotekos sutarties sudarymu nebuvo pažeisti kreditorių interesai CK 6.66 straipsnio prasme. Be to, kasacinis teismas nurodė, jog susiklosčiusios faktinės aplinkybės lėmė, kad atsakovės, sudarydamos paskolos sutartį, susitarė dėl skolininkės prievolės vykdymo užtikrinimo, ir leidžia konstatuoti ginčijamų sandorių sudarymo privalomumą. Paskolos sutarties pagrindu skolininkė BAB „Biofuture“ gavo tam tikros naudos (tęsti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais). Be to, vertindamas sandorių, kurių pagrindu ginčijami atlikti mokėjimai, šalių sąžiningumą, kasacinis teismas nurodė, jog byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių CK 6.67 straipsnio 7 ir 8 punktuose įtvirtintas nesąžiningumo prezumpcijas, todėl nenustatė ir šios actio Pauliana taikymo sąlygos.

17. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog visi nurodyti sandoriai ir iš jų kylantys šalių įsipareigojimai yra neatsiejamai susiję, o ginčijami mokėjimai UAB „MV GROUP“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ atlikti šių susitarimų pagrindu, negalėjo kitaip nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertinti šių aplinkybių. Kolegijos vertinimu, BAB „Biofuture“, atlikdama ginčijamą 2014 m. balandžio 17 d. mokėjimą UAB „MV GROUP“ vykdė įsipareigojimus, kylančius iš 2014 m. balandžio 17 d. trišalio susitarimo, o laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. atlikdama ginčijamus mokėjimus UAB „Mineraliniai vandenys“ vykdė 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutartį, kurios tinkamas vykdymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka. BAB „Biofuture“ pareigas, kylančias iš 2014 m. balandžio 17 d. trišalio susitarimo, ir jų privalomumą konstatavo ir kasacinis teismas.

18. Kolegija pažymėjo, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Kolegijos vertinimu, nepaneigus 2014 m. balandžio 17 d. trišalio susitarimo ir paskolos sutarties privalomumo, nėra teisinio pagrindo teigti, jog BAB „Biofuture“ neprivalėjo atlikti ginčo mokėjimų UAB „MV GROUP“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“. Kolegija taip pat pabrėžė, jog byloje nėra

duomenų, patvirtinančių paskolos sutarties priedo (paskolos grąžinimo grafiko) negaliojimą, ieškovės teiginiai apie paskolos grąžinimo grafiko sudarymo aplinkybes pagrįsti tik subjektyvia nuomone ir samprotavimais.

19. Kolegija pažymėjo, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šalių sąžiningumas konstatuotas šioje byloje įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-755-265/2016 (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 dalis). Kolegija pabrėžė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017  m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 pažymėta, kad šioje byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių CK 6.67 straipsnio 7 ir 8 punktuose įtvirtintas nesąžiningumo prezumpcijas, ir nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei pakartotinai Lietuvos apeliaciniame teisme nebuvo pateikta duomenų, kurie leistų teismui iš naujo vertinti faktines aplinkybes, susijusias su galimu atsakovių nesąžiningumu. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad actio Pauliana instituto taikymui būtina konstatuoti visų būtinųjų sąlygų egzistavimą, tačiau ginčijamų mokėjimų atlikimo metu BAB „Biofuture“ neatitiko faktinio nemokumo būsenos, ginčo mokėjimai buvo privalomi ir nepažeidė kitų atsakovės kreditorių interesų, kitų aptariamo instituto taikymo sąlygų nenagrinėjo.

20. Kolegija taip pat pažymėjo, jog ieškovė mokėjimus ginčydama ir CK 6.9301 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančius imperatyviajai įstatymo normai (CK 1.80 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas, vertinęs BAB „Biofuture“ turėtų lėšų ir įsipareigojimų santykį, nepagrįstai ignoravo aplinkybę, jog ginčijamais mokėjimais buvo atsiskaityta su kreditore UAB „Mineraliniai vandenys“, kurios reikalavimai užtikrinti maksimaliąja hipoteka. Nors bendroji taisyklė yra tokia, jog nemokus skolininkas neturi teisės suteikti privilegijų vienam iš savo kreditorių, nepriklausomai nuo šio turimų reikalavimų dydžio, tačiau atsiskaitymas su vienu iš kreditorių, suteikiant šiam pirmumą prieš kitus kreditorius, laikomas teisėtu ir pagrįstu, jeigu jis atliktas įstatymo ar sutarties pagrindu. Kolegijos nuomone, atliekant ginčijamus mokėjimus pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius nagrinėjamu atveju nepažeista, nes mokėjimai atlikti vykdant 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutartį, pagal kurią tinkamas prievolių vykdymas užtikrintas 2014 m. gegužės 16 d. maksimaliosios hipotekos sutartimi, todėl UAB „Mineraliniai vandenys“, kaip įkaito turėtoja, turėjo teisę nukreipti išieškojimą tiek į nekilnojamąjį, tiek į kilnojamąjį BAB „Biofuture“ turtą ir tokiu būdu gauti savo reikalavimų patenkinimą, nesilaikydama nurodytame CK straipsnyje reglamentuotos mokėjimų eilės tvarkos. Taigi 2014 m. gegužės 16 d. maksimaliosios hipotekos sutartis UAB „Mineraliniai vandenys“ užtikrino pirmumo teisę gauti reikalavimų pagal 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutartį įvykdymą, todėl, susiklosčius tokiai teisinei situacijai, negalima konstatuoti, jog buvo pažeistas mokėjimų eiliškumas pagal CK 6.9301 straipsnio nuostatas.

21. Kolegija dėl 2014 m. balandžio 17 d. BAB „Biofuture“ mokėjimo UAB „MV GROUP“ atitikties CK 6.9301

straipsnyje reglamentuotam imperatyvui pažymėjo, jog, vertinant visą tarp šalių susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekstą, sudarytų susitarimų turinį ir šalių elgesį, akivaizdu, kad UAB „Mineraliniai vandenys“ siekė refinansuoti BAB „Biofuture“ paskolą UAB „MV GROUP“, būtent šiuo tikslu šalys sudarė trišalį susitarimą, o BAB „Biofuture“ ginčijamu mokėjimo nurodymu visiškai atsiskaitė su kreditore UAB „MV GROUP“. Kolegija, atsižvelgdama į CK 6.877 straipsnį, sprendė, jog ieškovės ginčijamas mokėjimas atliktas vykdant tikslinės paskolos sąlygas, todėl, priešingai nei nurodo ieškovė, BAB „Biofuture“ negalėjo savo nuožiūra spręsti, kaip panaudoti pagal tikslinę paskolą gautus pinigus, o privalėjo visiškai atsiskaityti su UAB „MV GROUP“, todėl ginčijamas mokėjimas negali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.9301

straipsnio pagrindu, kaip pažeidžiantis imperatyvią įstatyme nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

22. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 25 d. nutartį ir reikalavimus tenkinti visa apimtimi: pripažinti BAB „Biofuture“ laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. atliktus mokėjimus UAB „MV Group“ negaliojančiais ab initio bei taikyti restituciją ir įpareigoti UAB „MV GROUP“ grąžinti BAB „Biofuture“ 11 050 336,82 Eur (38 154 603 Lt); pripažinti BAB „Biofuture“ laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. atliktus mokėjimus UAB „Mineraliniai vandenys“ negaliojančiais ab initio bei taikyti restituciją ir įpareigoti UAB „Mineraliniai vandenys“ grąžinti BAB „Biofuture“ 1 674 872,57 Eur (5 783 000 Lt) bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Teismai, spręsdami dėl BAB „Biofuture“ mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, prejudicinę galią nepagrįstai suteikė pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo ir kasacinio teismo priimtiems procesiniams sprendimams. Tokiu būdu buvo netinkamai taikytos CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Tokiu netinkamu proceso teisės normų taikymu formuojama teismų praktika, sukurianti prielaidas civilinę bylą nagrinėjantiems teismams pakartotinai dėl neatskleistos bylos esmės nevertinti byloje surinktų įrodymų, eliminuojanti bylos šalių rungtyniškumo principo (CPK 12 straipsnis) įgyvendinimą. Klaipėdos apygardos teismas civilinės bylos dalį dėl ginčijamų

mokėjimų nagrinėdamas antrą kartą turėjo iš naujo visa apimtimi vertinti civilinės bylos aplinkybes. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 pasisakė ne dėl BAB „Biofuture“ ginčijamų mokėjimų teisėtumo.

22.2. Teismai, ignoruodami imperatyvios mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimus, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.9301 straipsnio 1, 2 dalių normas, buvo pateikti išaiškinimai, paneigiantys šių normų imperatyvumą bei sukuriantys prielaidas skolininkui išvengti atsiskaitymo su pirmesnės eilės kreditoriais. Teismų vertinimu, atsiskaitymo su hipotekos kreditoriumi atveju negalioja CK 6.9301 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies normos. Tokiu būdu įtvirtinamos galimybės skolininkui piktnaudžiauti savo teisėmis, sudarant susitarimus dėl tikslinio pinigų skolinimo ar tikslinio atsiskaitymo ir išvengti atsiskaitymo su aukštesnės eilės kreditoriais, ir netgi išvengti pirmesnio atsiskaitymo su valstybės biudžetu ar darbuotojais. Ginčijamų mokėjimų atlikimo metu BAB „Biofuture“ neturėjo pakankamai lėšų visų kreditorių reikalavimams padengti bei atitinkamų mokėjimų atlikimo metu BAB „Biofuture“ turėjo pradelstų skolų darbuotojams ir valstybės biudžetui, kurie, remiantis CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, privalėjo būti dengiami antrąja ir trečiąja eile, tačiau BAB „Biofuture“ atliko ginčijamus mokėjimus UAB „MV GROUP“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“, kurie galėjo būti dengiami tik penktąja eile (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl BAB „Biofuture“ atlikti mokėjimai turėjo būti pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.

22.3. Ginčijami BAB „Biofuture“ mokėjimai turėjo būti pripažinti negaliojančiais ir kaip pažeidžiantys CK 6.9301

straipsnio 1 dalies 5 punkto bei CK 6.9301straipsnio 2 dalies imperatyviasias normas, numatančias atsiskaitymo su tos pačios eilės kreditoriais tvarką. BAB „Biofuture“ per ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį selektyviai teikė prioritetą tik „MG Baltic“ įmonių grupės bendrovėms, atlikdama net 12,7 mln. Eur (43,8 mln. Lt) viršijančius mokėjimus, tuo pačiu metu selektyviai nedengdama didėjančios pradelstos skolos ieškovei bei kitiems kreditoriams. Tokie mokėjimai, kaip pažeidžiantys ieškovės ir kitų kreditorių teises, turėjo būti pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismai, priimdami sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią sandoriu bus pažeistos kreditorių teisės, jei skolininkas suteikia reikalavimo patenkinimo pirmenybę kitam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2014).

22.4. Apeliacinės instancijos teismas pritarė išvadai, kad, nepaneigus trišalio susitarimo bei 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties, negalima teigti, jog BAB „Biofuture“ neprivalėjo atlikti ginčijamų mokėjimų. Tokiu būdu teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalies normą bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl pareigos sudaryti ginčijamą sandorį. Bylos nagrinėjimo metu kilus abejonių dėl tam tikrų atsakovių tarpusavio susitarimų sudarymo atgaline data, teismai turėjo visapusiškai ištirti su tuo susijusias aplinkybes ir tinkamai jas įvertinti CK 6.66 straipsnio 1 dalies kontekste arba ex officio (pagal pareigas) taikyti niekinio sandorio teisines pasekmes (CK 1.78 straipsnis). Atsižvelgdami į tai, kad tokių tariamų arba atgaline data sudarytų tarpusavio susitarimų pagrindu atsakovės siekė pateisinti net 12,7 mln. Eur viršijančius mokėjimus, atliktus prieš įmonės bankroto bylos iškėlimą, teismai, bylos medžiagoje esant tokiems įrodymams dėl atsakovių tarpusavio susitarimų nesudarymo arba sudarymo atgaline data, tokiais tariamais 2013 m. balandžio 30 d. susitarimu dėl 2009 m. vasario 24 d. paskolos sutarties pakeitimo, 2014 m. balandžio 17 d. trišaliu susitarimu bei 2014 m. gegužės 5 d. paskolos grąžinimo grafiku negalėjo remtis kaip patvirtinančiais tariamą BAB „Biofuture“ pareigą atlikti ginčijamus mokėjimus CK 6.66 straipsnio kontekste. Tačiau teismai tokio tariamų arba atgaline data sudarytų susitarimų teisinio vertinimo neatliko, o, priešingai, tokių tariamų ar atgaline data sudarytų susitarimų pagrindu sprendė apie BAB „Biofuture“ pareigą atlikti ginčijamus mokėjimus.

22.5. Tokiuose susitarimuose nustatytų BAB „Biofuture“ įsipareigojimų atlikti ginčijamus mokėjimus negalima laikyti privalomais CK 6.66 straipsnio prasme. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog BAB „Biofuture“ iš turėtų lėšų atsiskaitymus vykdė selektyviai ir prioritetiškai dengė skolas „MG Baltic“ įmonių grupės bendrovėms (atsakovėms), nesilaikydama proporcingo pradelstų skolų visiems kreditoriams dengimo principo bei akivaizdžiai ignoruodama pradelstą ir vis didėjančią skolą ieškovei. Be to, įrodymų visuma patvirtina, kad UAB „MV GROUP“ atsakovei BAB „Biofuture“ suteikta paskola turėjo būti grąžinta iki 2015 m. gruodžio 31 d., todėl BAB „Biofuture“ 2014 m. balandžio 17 d. neturėjo pareigos ar imperatyvo atlikti šioje civilinėje byloje ginčijamus 38 154 603 Lt mokėjimus UAB „MV GROUP“. Teismai nepagrįstai sprendė dėl faktinio įmonės nemokumo.

22.6. Teismai nepagrįstai sprendė, jog atsakovės, atlikdamos ginčijamus mokėjimus, buvo sąžiningos. Teismai dėl tariamo atsakovių sąžiningumo sprendė vadovaudamiesi pirmą kartą nagrinėjant šią bylą priimtais teismų sprendimais, tačiau jie neturi prejudicinės galios, todėl teismai turėjo analizuoti bylos faktines aplinkybes, patvirtinančias atsakovių nesąžiningumą, bei pateikti jų teisinį vertinimą CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalių kontekste. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris pažeis skolininko kreditoriaus (-ių) teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra

pripažįstama, kad tais atvejais, kai ginčijamus sandorius sudarė tos pačios įmonių grupės bendrovės, spręstina, jog tokių sandorių šalių elgesio negalima vertinti kaip sąžiningo.

23. Atsakovės UAB „Mineraliniai vandenys“ ir UAB „MV GROUP“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Teismų išvada, kad ginčijamu mokėjimu kreditorių teisės nebuvo pažeistos, o iš esmės visų kreditorių pradelsti reikalavimai buvo tenkinami proporcingai, atitinka teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2013). Šios civilinės bylos aplinkybės patvirtina poreikį refinansuoti pradelstą UAB „MV GROUP“ paskolą, refinansavimo naudą skolininkei BAB „Biofuture“ ir jos kreditoriams. BAB „Biofuture“, refinansavusi paskolą UAB „MV GROUP“, išvengė faktinio nemokumo būsenos, atsiskaitė su dviem tuo metu didžiausiais kreditoriais, kurių reikalavimai buvo pradelsti, pratęsė didžiausios pradelstos skolos grąžinimo terminą. Refinansavus paskolą ir atitinkamai pratęsus paskolos grąžinimo terminą buvo gerokai sumažinta pradelstų įsipareigojimų suma, UAB „MV GROUP“ paskolos refinansavimas padėjo išvengti faktinio nemokumo būsenos, BAB „Biofuture“ galimybės įvykdyti prievoles kitiems kreditoriams padidėjo ir nebuvo sutrukdyta kitiems kreditoriams patenkinti reikalavimus iš BAB „Biofuture“ turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Be to, BAB „Biofuture“ banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad po ginčijamo mokėjimo buvo atliekami mokėjimai ir kitiems kreditoriams. BAB „Biofuture“ bankroto administratorius taip pat pažymėjo, kad bankroto byloje patvirtintiems 24 kreditoriams atsakovė po ginčijamų sandorių sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo padengė 80,05 proc. jiems turėtų įsipareigojimų.

23.2. Kasacinio skundo teiginių, kad paskolos refinansavimu vienam BAB „Biofuture“ kreditoriui buvo suteiktas prioritetas kitų BAB „Biofuture“ kreditorių atžvilgiu, nepatvirtina faktinės aplinkybės. Teismų nustatyta, kad 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties pagrindu gautomis lėšomis buvo refinansuota paskola ne tik UAB „MV GROUP“, bet ir AB SEB bankui, t. y. dviejų tuo metu didžiausių kreditorių, iš kurių UAB „MV GROUP“ skola buvo pradelsta nuo 2013 m. gruodžio 31 d., o AB SEB banko paskolos terminas artėjo link pabaigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 patvirtinta, jog paskolos AB SEB bankui refinansavimas buvo naudingas tiek BAB „Biofuture“, tiek jos kreditoriams, todėl išvada, kad analogiškomis aplinkybėmis atliktas paskolos refinansavimas UAB „MV GROUP“ prieštarauja kreditorių teisėms, reikštų kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą. Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonei vykdant veiklą natūraliai gali susidaryti situacijos, kai ji turi verslo ryšius su savo dalininkais (akcininkais), atitinkamai įmonės dalininkai (akcininkai) gali tapti tokios įmonės kreditoriais. Tokiu atveju jie turi būti vertinami vienodai su kitais įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant šią civilinę bylą pirmą kartą, pagrįstai konstatavo, jog 2014 m. balandžio 17 d. trišalio susitarimo pasekmė – prievolės asmenų pasikeitimas, vietoj UAB „MV GROUP“, kuriai buvo grąžinta paskola, kreditore tapo UAB „Mineraliniai vandenys“ (CK 6.112 straipsnio 4 dalis), kuri ieškovės neginčijamo trišalio susitarimo pagrindu perėmė kreditoriaus teises iš 2009  m. vasario 24 d. paskolos sutarties. Įvykus prievolės asmenų pasikeitimui, BAB „Biofuture“ padėtis nepasikeitė, kadangi tą pačią paskolos sumą BAB „Biofuture“ ir toliau liko skolinga, tačiau tik kitam kreditoriui,  t. y. UAB „Mineraliniai vandenys“, kuri įvykdė prievolę už BAB „Biofuture“. Taigi BAB „Biofuture“ neperleido kitiems asmenims savo turimo turto ir nepažeidė kitų kreditorių teisių. Priešingai, 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties pagrindu gautomis lėšomis BAB „Biofuture“ atsiskaitė su dviem tuo metu didžiausiais kreditoriais.

23.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicija, jog BAB „Biofuture“ neatitiko faktinio nemokumo būsenos, atitinka kasacinio teismo poziciją civilinėse bylose, nurodant, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018). Ši teismų išvada pagrindžiama nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad po paskolos refinansavimo UAB „MV GROUP“ BAB „Biofuture“ ir toliau vykdė įsipareigojimus kreditoriams. Tai, kad BAB „Biofuture“ paskolos UAB „MV GROUP“ refinansavimo metu neatitiko faktinio nemokumo būsenos, patvirtina 2018 m. sausio 15 d. BAB „Biofuture“ paaiškinimų priedas Nr. 1, kuriame pateikti BAB „Biofuture“ nemokumo rodikliai. BAB „Biofuture“ iki pat 2014 m. rugpjūčio mėnesio neatitiko ĮBĮ numatytų įmonės nemokumo kriterijų, kuriems esant įmonei iškeliama bankroto byla. Taigi kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, vertinant UAB „MV GROUP“ paskolos refinansavimą, nustatyti negalima. Be to, ieškovė nenurodė argumentų, kuo UAB „MV GROUP“ paskolos refinansavimas pažeidė kitų kreditorių teises CK 6.66 straipsnio prasme: po tokio susitarimo sudarymo ir jo įvykdymo BAB „Biofuture“ nei turto, nei skolų apimtis nepasikeitė, o prievolių įvykdymo terminai tapo palankesni

skolininkei BAB „Biofuture“, pratęsiant didžiausios skolos grąžinimo terminą, kuris jau buvo pradelstas nuo 2013 m. gruodžio 31 d.

23.4. Atsakovės turėjo pareigą refinansuoti UAB „MV GROUP“ paskolą. Ginčijamas BAB „Biofuture“ mokėjimas UAB „MV GROUP“ atliktas šalių pasirašyto ir šioje civilinėje byloje neginčyto trišalio susitarimo pagrindu ir tai leidžia konstatuoti ginčijamo mokėjimo privalomumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje šioje civilinėje byloje pažymima, kad atsakovės, sudarydamos paskolos sutartį, susitarė dėl skolininkės prievolės įvykdymo užtikrinimo ir tai nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste leidžia konstatuoti ginčijamų sandorių sudarymo privalomumą. Nepagrindus trišalio susitarimo neteisėtumo, nepaneigtas ginčijamo mokėjimo privalomumas ir negalima išvada, kad BAB „Biofuture“ buvo laisva nuspręsti pervesti trišaliame susitarime nurodytą sumą UAB „MV GROUP“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

23.5. Refinansuodamos UAB „MV GROUP“ paskolą šalys buvo sąžiningos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 pažymėta, kad ginčijamų sandorių šalys buvo sąžiningos. Ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nenurodė papildomų faktinių aplinkybių, kurios paneigtų šią išvadą. Ginčijamo mokėjimo UAB „MV GROUP“ metu 2014 m. balandžio mėnesį BAB „Biofuture“ vėlavo atsiskaityti su ieškove už 2014 m. vasario mėnesį patiektą šilumos energiją ir galią. 2014 m. balandžio 17 d. ieškovės pateiktų sąskaitų apmokėjimo terminas buvo pradelstas nežymiai. UAB „MV GROUP“ skolos grąžinimas buvo pradelstas nuo 2013 m. gruodžio 31 d., o pradelsto įsipareigojimo suma žymiai didesnė.

23.6. Ieškovės nurodomi argumentai dėl šalių nesąžiningumo, kurį patvirtina tai, kad BAB „Biofuture“, UAB „Mineraliniai vandenys“ ir UAB „MV GROUP“ priklauso tai pačiai „MG Baltic“ įmonių grupei, paneigiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties argumentais. BAB „Biofuture“, kurios finansinė padėtis tuo metu buvo sudėtinga, gavo papildomų lėšų ir šios buvo panaudotos dviejų tuo metu didžiausių kreditorių suteiktoms paskoloms refinansuoti, pratęsiant skolos grąžinimo terminą. Šie veiksmai buvo atlikti siekiant užtikrinti BAB „Biofuture“ veiklos tęstinumą ir atsiskaitymą su kreditoriais, įskaitant ieškovę. BAB „Biofuture“ nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. pervedė ieškovei atskirais pavedimais 3 281 906,4 Lt. Šios faktinės aplinkybės negali būti kvalifikuojamos kaip patvirtinančios nesąžiningą atsakovių elgesį BAB „Biofuture“ kreditorių atžvilgiu.

23.7. Nagrinėjamu atveju taikant dvišalę restituciją UAB „MV GROUP“ ir BAB „Biofuture“ padėtis tampa nelygiavertė. Pripažinus ginčijamus mokėjimus negaliojančiais, lėšos turės būti grąžinamos bankrutuojančiai įmonei ir naudojamos atsiskaityti su visais kreditoriais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 34 ir 35 straipsniais. Ginčijamus mokėjimus pripažinus negaliojančiais ir pritaikius restituciją, BAB „Biofuture“ bankroto byloje susidarytų situacija, kad UAB „MV GROUP“, nebūdama BAB „Biofuture“ kreditore iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, taptų viena iš didžiausių kreditorių, nors 2014 m. balandžio 17 d. trišalis susitarimas liktų galioti. Ginčijamų sandorių šalys nebūtų grąžintos į pirminę padėtį, kadangi UAB „MV GROUP“ grąžinus pinigines lėšas, BAB „Biofuture“, būdama bankrutuojanti įmonė, negalės grąžinti šių lėšų UAB „Mineraliniai vandenys“. Taigi restitucija faktiškai negalės būti įgyvendinta, todėl negali būti ir taikoma. Nurodytos aplinkybės atitinka CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas restitucijos netaikymo sąlygas.

23.8. Teismų išvada, jog 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. mokėjimai UAB „Mineraliniai vandenys“ nepažeidė kitų kreditorių teisių, padaryta tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir nenukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Sprendime teisingai įvertinta BAB „Biofuture“ turtinė padėtis atliekant ginčijamus mokėjimus. BAB „Biofuture“ ginčijamais mokėjimais grąžino UAB „Mineraliniai vandenys“ tik 13 proc. skolos. Ieškovei yra sumokėta 3 657 983,96 Lt, o skolos likutis – 3 517 361, 92 Lt, t. y. padengta daugiau kaip pusė skolos. Skola už patiektą šilumos energiją sudaro 29,68 proc., kai fiksuoto dydžio mokestis net 70 proc. šios skolos, didžiausią dalį skolos sudaro abonentinis mokestis, kuris yra mokamas nepriklausomai nuo to, ar BAB „Biofuture“ faktiškai naudoja šilumos energiją, t. y. šia apimtimi ieškovė nuostolių nepatyrė. BAB „Biofuture“ bankroto administratoriaus 2017 m. lapkričio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad su UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo atsiskaityta mažesne dalimi negu su kitais kreditoriais. Bankroto administratorius taip pat nurodo, kad po bankroto bylos iškėlimo atsiskaitymo su 24 kreditoriais procentinė išraiška sudarė 80,05 proc. visų reikalavimų. Atsiskaitymo su kitais kreditoriais faktas paneigia ieškovės teiginius apie selektyvų atsiskaitymą tik su UAB „Mineraliniai vandenys“. Atsiskaitoma buvo su visais kreditoriais bei atsiskaitymo procentine išraiška lygis patvirtina, kad UAB „Mineraliniai vandenys“ nebuvo suteikta pirmenybė.

23.9. Teismų išvada, jog BAB „Biofuture“ turėjo pareigą atlikti ginčijamus mokėjimus UAB „Mineraliniai vandenys“,

padaryta nenukrypstant nuo nuoseklios kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018). UAB „Mineraliniai vandenys“ pareiga grąžinti skolą kilo iš šalių neginčytos 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties ir jos prieduose nustatyto paskolos grąžinimo grafiko. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir BAB „Biofuture“ elgėsi sąžiningai. 2014 m. rugsėjo 30 d. BAB „Biofuture“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ sudarė paskolos sutartį, pagal ją buvo suteikta 400 000 Lt paskola. UAB „Mineraliniai vandenys“ 2014 m. spalio 28 d. pervedė į BAB „Biofuture“ sąskaitą 232 100 Lt, kurie tą pačią dieną (232 046 Lt) buvo pervesti VMI, o 2014 m. lapkričio 21 d. UAB „Mineraliniai vandenys“ pervedė į BAB „Biofuture“ sąskaitą 115 000 Lt, kurie kartu su BAB „Biofuture“ lėšomis 2014 m. lapkričio 24 d. buvo pervesti VMI (276 000 Lt) ir VSDFV (Sodrai) (69 929,26 Lt). UAB „Mineraliniai vandenys“ apmokėjo BAB „Biofuture“ patirtas būtinas išlaidas, t. y. atliko mokėjimus paslaugų teikėjams: už elektros energijos tiekimą spalio–lapkričio mėnesiais sumokėjo AB „Lesto“ 129 930,74  Lt ir UAB „Enerty“ – 10 417 Lt. 2014 metų pabaigoje už BAB „Biofuture“ suteiktas paslaugas kitiems tiekėjams buvo sumokėta dar 17 531,35 Eur. Daugelio BAB „Biofuture“ kreditorių teisėti interesai dėl ginčijamų mokėjimų UAB „Mineraliniai vandenys“ nebuvo pažeisti, kadangi jų reikalavimai buvo patenkinti iš bendrovės turto.

23.10. Ieškovės reiškiamo reikalavimo dydis yra 12 725 209,39 Eur ir jis gerokai viršija bankroto byloje patvirtintus antros ir trečios eilės kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015 paliko nepakeistą, galima teigti, kad, jeigu būtų nustatyta, jog UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo padengta mažesnė dalis visų jos reikalavimų, lyginant su kitais kreditoriais, restitucija tokiai atsakovei netaikytina, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovei ginčijamu mokėjimu buvo pervesta gerokai didesnė dalis jos turimo kreditoriaus reikalavimo, lyginant su kitais kreditoriais, tuomet tokiai atsakovei taikytina restitucija, priteisiant sumą, viršijančią bendrai visiems kreditoriams ginčo laikotarpiu išmokėtų sumų vidurkį. Taigi restitucija, jeigu ji bus taikoma, galima tik tokia apimtimi, kiek UAB „Mineraliniai vandenys“ grąžinta paskolos dalis procentine išraiška viršijo kitų kreditorių reikalavimus.

23.11. Atliekant ieškovės ginčijamus mokėjimus BAB „Biofuture“ neturėjo išduotų vykdomųjų dokumentų, pradelstų skolų valstybės biudžetams. Jeigu teismas nuspręstų, kad konkretūs BAB „Biofuture“ atlikti mokėjimai formaliai pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodytą mokėjimų kalendorinį eiliškumą, tokio pažeidimo pasekmė nebūtinai yra konkrečių mokėjimų pripažinimas negaliojančiais. CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nurodytas mokėjimų kalendorinis eiliškumas taikytinas sistemiškai kartu su CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana. Be to, CK 6.9301 straipsnio norma neįtvirtina, jog jos pažeidimas yra pakankamas pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9301 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte taip pat nenurodoma, kad šių teisės normų tikslas yra kalendorinį eiliškumą pažeidžiančius atsiskaitymus pripažinti negaliojančiais, tačiau pažymima, kad projektas teikiamas kartu su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 20, 21, 28, 29, 30, 33, ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu, kuriame siūloma nustatyti, kad CK 6.930 1 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį, spręstina, kad šiuo teisiniu reglamentavimu buvo siekiama kitų tikslų, o ne kad CK 6.9301 straipsnį pažeidžiantys sandoriai būtų pripažįstami negaliojančiais. Šiuo aspektu aktuali ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi teismų sprendimų išvada, jog 13 proc. skolos grąžinimas UAB „Mineraliniai vandenys“ nepažeidė CK 6.9301 straipsnio, padaryta nenukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015).

23.12. Nepagrįstos kasaciniame skunde nurodomos abejonės dėl 2013 m. balandžio 30 d. UAB „MV GROUP“ ir BAB „Biofuture“ susitarimo dėl 2009 m. vasario 24 d. paskolos sutarties pakeitimo, trišalio susitarimo, paskolos grąžinimo grafiko neegzistavimo arba galimo jų sudarymo atgaline data. Susitarimai, paskolos grąžinimo grafikas yra pasirašyti įgaliotų šalių atstovų, UAB „MV GROUP“, UAB „Mineraliniai vandenys“, BAB „Biofuture“ neginčija šiuose dokumentuose išreikštos jų valios ir sukeltų pasekmių. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad minimi susitarimai galėjo būti sudaryti atgaline data. Ieškovė nenurodo sandorių negaliojimo pagrindų, kad minėti susitarimai galėtų būti pripažinti negaliojančiais ab initio.

23.13. Ieškovei nagrinėjant šią civilinę bylą pakartotinai nepateikus naujų įrodymų, kurie būtų leidę nustatyti, jog BAB „Biofuture“ buvo faktiškai nemoki, teismams remiantis visais jiems prieinamais įrodymais ir, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, konstatavus, kad BAB „Biofuture“ finansinė padėtis negali būti kvalifikuojama kaip faktinis nemokumas, šią bylą nagrinėjusiems teismams nebuvo pagrindo nesiremti nustatytu faktinio nemokumo nebuvimo faktu kaip prejudicine aplinkybe, nes buvo tiriamos tos pačios aplinkybės, kurios yra reikšmingos ir šioje byloje. UAB „MV GROUP“ paskolos refinansavimas įvyko tą pačią dieną kaip paskolos sutarties sudarymas, todėl nėra galima tokia

situacija, kai tą pačią dieną įvykusio vieno sandorio atžvilgiu atsakovė laikoma nesančia faktinio nemokumo būsenoje, o kito sandorio atžvilgiu nurodoma priešingai.

24. Atsakovė BAB „Biofuture“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Ginčijami mokėjimai yra 2014 m. balandžio 17 d. trišalį susitarimą ir jo pagrindu sudarytos 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties įvykdymą patvirtinantys banko mokėjimo pavedimai, todėl teigti, kad jie šios bylos faktinių aplinkybių pagrindu galėtų būti laikomi savarankiškais sandoriais, nėra pagrindo. Ginčijami mokėjimai neturėtų būti vertinami atskirai ir atsietai nuo 2014 m. balandžio 17 d. trišalio susitarimo ir jo pagrindu sudarytos 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties. Teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, kadangi nurodytoje byloje buvo priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios tiesiogiai susijusios su šios bylos likusioje ieškinio dalyje įrodinėtinomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ieškovės, kaip BAB „Biofuture“ kreditorės, teisių pažeidimo, dėl ginčijamų mokėjimų šalių nesąžiningumo ir neprivalėjimo vykdyti ginčijamus mokėjimus.

24.2. Kreditoriui, reiškiančiam reikalavimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tenka pareiga įrodyti CK 6.9301

straipsnyje numatytą mokėjimo eiliškumo pažeidimą. Tokią išvadą suponuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčijamų mokėjimų metu BAB „Biofuture“ turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams, valstybės biudžetui. BAB „Biofuture“ po bankroto bylos iškėlimo (nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.) atsiskaitymus vykdė pagal ĮBĮ nustatytą eiliškumą. Finansinėje apskaitoje apskaityti duomenys fiksuoja turto ir įsipareigojimų santykį tam tikru apskaitos laikotarpiu ir tai reiškia, kad tuo metu BAB „Biofuture“ buvo apskaitytas tam tikro dydžio įsipareigojimas (ne įsiskolinimas) biudžetui, darbuotojams, tačiau tai nereiškia, kad apskaityti įsipareigojimai darbuotojams ir valstybės biudžetui yra pradelsti ir nesumokėti nustatytu laiku. BAB „Biofuture“ ginčijamo mokėjimo UAB „MV GROUP“ atžvilgiu nepažeidė ir kalendorinio eiliškumo atsiskaitymo sąlygos, kadangi UAB „MV GROUP“ reikalavimas BAB „Biofuture“ pagal 2013 m. balandžio 30 d. UAB „MV GROUP“ ir BAB „Biofuture“ susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo buvo pradelstas nuo 2014 m. sausio 1 d. ir BAB „Biofuture“ neturėjo kitų pradelstų kreditorių reikalavimų, kurių mokėjimo terminas būtų ankstesnis nei 2013 m. gruodžio 31 d.

24.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 konstatuota, jog BAB „Biofuture“ ginčijamų mokėjimų metu neatitiko faktinio nemokumo būsenos, todėl galima pagrįstai teigti, kad vykdydama ginčijamus mokėjimus BAB „Biofuture“ buvo moki ir, atlikusi ginčijamus mokėjimus, nepakeitė savo turtinės būklės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ginčijami mokėjimai UAB „MV GROUP“ ir UAB „Mineraliniai vandenys buvo BAB „Biofuture“ įvykdyti dar iki bankroto bylos iškėlimo, įvykdžius ginčijamus mokėjimus BAB „Biofuture“ likusio turto masė nesumažėjo, atlikti ginčijami mokėjimai negali būti laikomi pažeidžiančiais ir ieškovės, ir kartu kitų atsakovės kreditorių teises. Be to, ieškovė nenurodė, kokie konkrečiai ginčijami BAB „Biofuture“ įvykdyti mokėjimai atlikti esant jai galimai nemokiai.

24.4. Analizuojant visus BAB „Biofuture“ mokėjimus ginčijamų mokėjimų laikotarpiu ir išvedus jų bendrą procentinį lygį, galima nustatyti, ar BAB „Biofuture“, vykdydama mokėjimus savo kreditoriams, galėjo pažeisti kokio nors kreditoriaus teises, kai įvykdė mokėjimą, neproporcingą savo procentine išraiška. Tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta.

24.5. 2014 m. gegužės 5 d. paskolos grąžinimo grafikas nepakeitė paskolos grąžinimo termino. Paskolos grąžinimo grafiku buvo nustatyti tik konkretūs paskolos dalies grąžinimo terminai, todėl ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas – vieneri kalendoriniai metai – neprieštarauja paskolos sutartyje ir jos priede numatytoms sąlygoms. Analogiškai turi būti vertinamas ir galutinis BAB „Biofuture“ suteiktos paskolos grąžinimo terminas, nurodytas ir 2014 m. gegužės 16 d. hipotekos sutartyje.

24.6. Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti negaliojančiais 2014 m. vasario 17 d. trišalį susitarimą, 2013 m. balandžio 30 d. susitarimą dėl 2009 m. vasario 24 d. sutarties pakeitimo, 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutartį ir 2014 m. gegužės 5 d. priedą Nr. 1 prie 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties, todėl negali būti laikomi neteisėtais ir šalių įsipareigojimai bei BAB „Biofuture“ mokėjimai UAB „MV GROUP“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“. Tą leidžia teigti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikti išaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). Nurodyti susitarimai buvo sudaryti siekiant refinansuoti AB SEB banko paskolą bei užtikrinti veiklą. Ieškovės ginčijami mokėjimai nesumažino BAB „Biofuture“ turto ir leido iš dalies užtikrinti BAB „Biofuture“ įsipareigojimų vykdymą savo kreditoriams. Ginčijamų mokėjimų metu atsakovai neturėjo nesąžiningų ketinimų.

24.7. Teismui tenkinus ieškovės reikalavimus susidarytų situacija, kad UAB „MV GROUP“ turėtų grąžinti BAB „Biofuture“ 11 050 336,82 Eur sumą ir kartu taptų BAB „Biofuture“ kreditore su tokia pačia reikalavimo suma BAB „Biofuture“ bankroto byloje. BAB „Biofuture“ turėtų grąžinti UAB „MV GROUP“ sumokėtą 11 050 336,82 Eur sumą

UAB „Mineraliniai vandenys“, tačiau to negalėtų įvykdyti dėl tebesitęsiančio bankroto proceso. UAB „Mineraliniai vandenys“ BAB „Biofuture“ turėtų grąžinti 1 674 872,57 Eur ir kartu taptų BAB „Biofuture“ kreditore su tokia pačia reikalavimo suma BAB „Biofuture“ bankroto byloje. Tokiu būdu UAB „MV GROUP“ ir UAB „Mineraliniai vandenys“ padėtis dėl ginčijamų mokėjimų lėšų grąžinimo BAB „Biofuture“ nepagrįstai pablogėtų. Taigi egzistuoja aplinkybės, pagrindžiančios CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas restitucijos netaikymo sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo

25. Iš procesinių dokumentų matyti, kad atsakovės BAB „Biofuture“ atliktas 2014 m. balandžio 17 d. mokėjimas atsakovei UAB „MV GROUP“ ir laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. atlikti mokėjimai atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“ ginčijami dviem savarankiškais teisiniais pagrindais: pirma, actio Pauliana; antra, CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip sudaryti pažeidžiant imperatyvų CK 6.9301 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamų mokėjimų teisėtumą taip pat tyrė ir vertino dviem atskirais teisiniais pagrindais. Todėl kasacinis teismas pirmiausiai pasisako dėl CK 6.66 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

26. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

28. Ieškovė CK 6.66 straipsnio pagrindu ginčija atsakovės BAB „Biofuture“ 2014 m. balandžio 17 d. mokėjimą atsakovei UAB „MV GROUP“ ir mokėjimus atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“ atliktus laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.

29. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčijamų mokėjimų teisėtumas negali būti atsietai vertinamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 analizuotos faktinės situacijos ir jos teisinio kvalifikavimo. Šia nutartimi kasacinis teismas sprendė 2014 m. balandžio 17 d. sudarytos paskolos sutarties 2.4 punkto ir 2014 m. gegužės 16 d. maksimaliosios hipotekos sutarties teisėtumo klausimą pagal actio Pauliana instituto taikymo sąlygas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti neatsiejamai susijusių sandorių pagrindu ir kad mokėjimai nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. buvo atliekami pagal maksimaliąja hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, sprendė, kad neturi pagrindo daryti kitos išvados, nei padarė kasacinis teismas.

30. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu vertinimu tiek, kiek jis susijęs su 2014 m. balandžio 17 d. atliktu mokėjimu atsakovei UAB „MV GROUP“, nes būtent šis mokėjimas buvo atliktas tą pačią dieną, kurią buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios 2.4 punkto teisėtumo klausimą ir sprendė kasacinis teismas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad kasacinis teismas minėtoje 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 nepasisakė dėl ginčijamų mokėjimų. Tačiau kasacinis teismas, spręsdamas 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutarties 2.4 punkto ir 2014 m. gegužės 16 d. maksimaliosios hipotekos sutarties teisėtumo pagal actio Pauliana instituto taikymo sąlygas klausimą, pasisakė dėl paskolos sutarties sudarymo dieną buvusių aplinkybių, kurios reikšmingos vertinant ir tą pačią dieną atlikto mokėjimo UAB „MV GROUP“ teisėtumą pagal to paties actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, o būtent kasacinis teismas rėmėsi aplinkybe, kad BAB „Biofuture“ paskolos sutarties sudarymo metu nebuvo

nemoki, vertino pačios sutarties tikslą ir kitas sutarties sudarymo aplinkybes. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepagrindė, jog tą pačią kaip paskolos sutarties sudarymo dieną atlikto mokėjimo vertinimas taikant tą patį actio Pauliana institutą turėtų būti atliktas nustatant kitas aplinkybes, nei buvo nustatytos vertinant sudarytos paskolos sutarties 2.4 punktą.

31. Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl BAB „Biofuture“ atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, nepagrįstai prejudicinę galią suteikė pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kasaciniame teisme nustatytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo ieškovės argumentu, nes apeliacinės instancijos teismas aiškiai pasisakė šiuo klausimu ir nelaikė kasacinio teismo vertintų aplinkybių kaip prejudicinių faktų. Vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju CPK 182 straipsnio 2 punkto norma negali būti taikoma, nes tai neatitinka vieno esminių prejudicialumo nustatymo kriterijų – kad aplinkybės turi būti nustatytos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 30 punkte nurodytos aplinkybės aktualios tik vertinant tą pačią dieną kaip sudaryta paskolos sutartis atliktą ginčijamą mokėjimą, tačiau savaime nėra reikšmingos sprendžiant dėl kitų ginčijamų mokėjimų, atliktų po 2014 m. balandžio 17 d. Vien ta aplinkybė, jog po 2014 m. balandžio 17 d. atlikti ginčijami mokėjimai įvykdyti susijusių sandorių pagrindu, pati savaime nepanaikina jų vertinimo būtinumo pagal actio Pauliana instituto sąlygas. Tai ypač reikšminga atsižvelgiant į tai, kad vykdant ūkinę komercinę veiklą situacija, įskaitant ir įmonės turimų lėšų kiekį ir skolinių įsipareigojimų sumą, gali kisti labai greitai, tai iš esmės ir įvyko nagrinėjamoje byloje, nes, kaip matyti iš bylos aplinkybių, nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki UAB „Mineraliniai vandenys“ kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos BAB „Biofuture“ iškėlimo dienos (2014 m. spalio 6 d.) praėjo tik 172 dienos (bankroto byla buvo iškelta 2014 m. spalio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 12 d.)

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką actio Pauliana instituto taikymo tikslais sandoriais yra laikomi ir atskiri mokėjimai atliekami atitinkamos sutarties pagrindu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015; 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-916/2016, 24 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018). Todėl kiekvienas iš ginčijamų mokėjimų, atliktų BAB „Biofuture“ atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“ laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. turi būti vertinami atskirai pagal actio Pauliana instituto taikymo sąlygas (šios nutarties 26, 27 punktai). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, netyrė ir nevertino pagal actio Pauliana instituto taikymo sąlygas kiekvieno iš mokėjimo ir netyrė bei nevertino konkrečių kiekvieno ginčijamo mokėjimo įvykdymo metu buvusių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartyje Nr. 3K-3-273-611/2018, plėtodamas praktiką dėl vieno iš actio Pauliana instituto kriterijų, pažymėjo, kad sprendžiant, ar įmonė suteikė vienam kreditoriui pirmenybę prieš kitus, turi būti nustatomi prievolių įvykdymo kreditoriams pasibaigimo terminai. Jeigu įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi sutartyse su jais nustatytų prievolių įvykdymo terminų ir atlieka atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi atsiskaitymo eiliškumo pagal prievolių vykdymo pasibaigimo datas, o nuo 2013 m. spalio 1 d. – nepažeisdama ir CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo, paprastai nelaikytina, kad toks atsiskaitymas su vienu iš kreditorių suteikia jam pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius. Atsižvelgdama į šį kasacinio teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vertinant mokėjimus, atliktus BAB „Biofuture“ atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“ laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., pagal actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, be kita ko, gali turėti reikšmės aplinkybė, ar atlikdama ginčijamus mokėjimus BAB „Biofuture“ laikėsi CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo.

Dėl CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo

35. CK 6.9301 straipsnio 1 dalis nustato: skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 2 dalis nustato, kad

atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog atsiskaitymų eilę vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.9301 straipsnio nuostatos paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Šios normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus. Taigi konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018, 20 punktas).

37. Pažymėtina, jog sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų santykį su CK 6.9301 straipsniu, yra nurodęs, kad CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinta asmens atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi, nes CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodoma, kokia eilės tvarka asmuo turi atlikti atsiskaitymus reikalavimus jam pareiškusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-458-687/2018, 31 punktas ir jame nurodoma kasacinio teismo praktika).

38. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad tam, jog atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal aptartą normą, turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 21–24 punktai).

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-403/2018 pažymėta, kad pagal CK 6.9301 straipsnį nustačius, jog skolininkas, neturėdamas pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atliko ginčijamą mokėjimą vienam iš kreditorių, turi būti įvertinta, ar ginčijamo mokėjimo atlikimo metu buvo kitų tos pačios ar aukštesnės eilės kreditorių, kuriems pirmiausia turėjo būti atliekami mokėjimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 pakartota CK 6.9301 straipsnio taikymo taisyklė, kad turi būti nustatyta, jog skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Teismas turi išsiaiškinti, kurie iš kreditorių turėjo seniausius reikalavimus ieškovei, kai ši atliko ginčijamą mokėjimą.

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018 išaiškinta, kad nors skolininkė atsiskaitymo metu neturėjo pirmos–ketvirtos eilės kreditorių, tačiau privalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos tarp tos pačios penktos eilės kreditorių. Ieškovė kalendorinio eiliškumo tvarka turėjo penktos eilės kreditorių, su kuriais privalėjo atsiskaityti anksčiau negu su atsakove, todėl, atsiskaitydama su atsakove, pažeidė tos pačios eilės kreditorių lygiateisiškumą. Padaryto pažeidimo nepašalina aplinkybė, kad tuo pačiu laikotarpiu skolininkė savo pasirinkimu atsiskaitė dar su keliais tos pačios eilės kreditoriais, kadangi atsiskaitė ne su visais kreditoriais, su kuriais CK 6.9301 straipsnyje nustatyta tvarka turėjo atsiskaityti laikydamasi kalendorinio eiliškumo.

41. Nagrinėjamoje byloje kilo CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimas, kai pagal sutartį yra vykdomi įsipareigojimai, kurių vykdymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka ir kurie atlikti vykdant tikslinės paskolos pagrindu kylančius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.9301 straipsnį, vertino, kad atsiskaitymas su vienu iš kreditorių suteikiant šiam pirmumą prieš kitus kreditorius laikomas teisėtu ir pagrįstu, jeigu jis atliktas įstatymo ar sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovės ginčijamas mokėjimas UAB „MV GROUP“

buvo atliktas vykdant tikslinės paskolos sąlygas, sprendė, jog BAB „Biofuture“ negalėjo savo nuožiūra spręsti, kaip panaudoti pagal tikslinę paskolą gautus pinigus, o privalėjo visiškai atsiskaityti su UAB „MV GROUP“, todėl ginčijamas mokėjimas negali būti pripažintas negaliojančiu CK 6.9301 straipsnio pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčytini mokėjimai UAB „Mineraliniai vandenys“ buvo atlikti vykdant prievoles pagal 2014 m. gegužės 16 d. maksimaliąja hipoteka užtikrintą 2014 m. balandžio 17 d. paskolos sutartį, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad maksimaliosios hipotekos sutartis atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“ užtikrino pirmumo teisę gauti reikalavimų pagal paskolos sutartį įvykdymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien šia aplinkybe ir nenagrinėdamas kiekvieno ginčijamo mokėjimo pagal CK 6.9301 straipsnyje nustatytas sąlygas, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, darė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad buvo pažeistas mokėjimų pagal CK 6.9301 straipsnio nuostatas eiliškumas.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, neturi pagrindo sutikti, kad pagal CK 6.9301 straipsnį įsipareigojimų, kurių vykdymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka ar kurie yra atliekami vykdant įsipareigojimus, kylančius iš tikslinės paskolos teisinių santykių, vykdymas pats savaime turi prioritetą prieš kitus mokėjimus. CK 6.9301 straipsnio turinys suponuoja, jog šio straipsnio taikymo tikslais nepakanka konstatuoti, kad mokėjimas atliktas įstatymo ar sutarties pagrindu ir kad įsipareigojimas yra užtikrintas maksimaliąja hipoteka ar yra atliekamas vykdant įsipareigojimus, kylančius tikslinės paskolos pagrindu. Kaip nurodyta šios nutarties 37 punkte, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir ar, esant šiai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą. Vertinant, ar mokėjimai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo nustatyto mokėjimų eiliškumo, neturi reikšmės aplinkybė, kokia buvo kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir jos palyginimas.

43. Todėl sutiktina su ieškovės argumentais, jog konstatavus, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, laikantis CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatyto eiliškumo galėjo būti patenkintas ketvirtąja, jeigu hipotekos kreditorius yra gavęs vykdomąjį dokumentą, arba penktąja eile. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog hipotekos kreditorius buvo gavęs vykdomąjį dokumentą, BAB „Biofuture“ galėjo atsiskaityti su atsakove UAB „Mineraliniai vandenys“ tik penktąja eile.

44. Ieškovė ginčija BAB „Biofuture“ mokėjimus atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“, atliktus laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. Todėl siekiant nustatyti, ar atsakovės BAB „Biofuture“ atlikti ginčijami mokėjimai atsakovei UAB „Mineraliniai vandenys“ nepažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, turi būti nustatyta, ar skolininkė kiekvieno konkretaus ginčijamo mokėjimo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir ar, esant šiai sąlygai, atliko kiekvieną iš ginčijamų mokėjimų nepažeisdama CK 6.930 1

straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatyto eiliškumo, įvertinus ir mokėjimus pačiai ieškovei. Analogiškai ir analizuojant atliktą mokėjimą UAB „MV GROUP“ turi būti įvertintos jo atlikimo aplinkybės ir sprendžiama, ar egzistuoja sąlygos teigti, kad atlikto mokėjimo metu buvo neatsižvelgta į CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino šių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir dėl šių aplinkybių egzistuoja pagrindas bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.9301 straipsnis, nustatantis mokėjimo dokumentų vykdymo eiliškumą, nesuteikia prioriteto patiems savaime mokėjimams, kurių vykdymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka ar kurie yra atliekami vykdant įsipareigojimus, kylančius tikslinės paskolos sutarties pagrindu; teismui vertinant aplinkybę, ar mokėjimas buvo atliktas nepažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatyto eiliškumo, esminę reikšmę turi dokumento, kurio pagrindu atliekamas mokėjimas, teisinė prigimtis (vykdomasis dokumentas ar kitas dokumentas, kurio pagrindu turi būti atliekamas mokėjimas) ir paties reikalavimo rūšis; taikant CK 6.9301 straipsnį turi būti nustatoma ne kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir atliekamas jos dydžio palyginimas, bet nustatoma, ar kiekvieno konkretaus ginčijamo atsiskaitymo vykdymo metu skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir ar, esant šiai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

46. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

47. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus

reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018 35 punktą).

48. Ieškovė kasaciniame skunde, be kita ko, teikia ir argumentus, susijusius su faktinių aplinkybių vertinimu ir nustatymu dėl atskirų ginčijamų mokėjimų. Kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, šios aplinkybės nebuvo vertintos ir nustatytos apeliacinės instancijos teisme, be to, šie argumentai susiję su fakto klausimais, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą, CK 6.9301 straipsnį, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi įvertinti ir nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes, nurodytas šios nutarties 33 ir 44 punktuose.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Ieškovė prašo priteisti 5466,18 Eur advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.51. Atsakovė UAB „MV GROUP“ patyrė 1573 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį

skundą. Atsakovė BUAB „Biofuture“ prašo priteisti 1573 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.52. Kasacinis teismas patyrė 7,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).53. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių

bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo šiam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ALĖ BUKAVINIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21954 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-292-693/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55446-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.1.1.6; 2.1.7.4.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistajam P. K., gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai,uždarame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K.

kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžiu P. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, per kuriuos nuteistasis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendis pakeistas:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad P. K. už kojos ištempė D. K. iš lovos; D. K. bandant atsikelti, P. K. ranka sugriebė už kaklo ir pradėjo jį spausti; D. K. iš nosies pradėjo bėgti kraujas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 3 punktas).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, ir prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. P. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 26 d. apie 23.55 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjęs į miegamąjį, vieną kartą kumščiu sudavė D.  K. į pilvą, o jai atsikėlus ir būnant kambaryje, eidamas pro šalį tyčia galva sudavė į veido sritį ir taip sukėlė fizinį skausmą.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis P. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4–5 dalių reikalavimus, teismų priimti sprendimai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų. Be to, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes kasatorius nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo.

2.2. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį, ikiteisminį tyrimą prieš teisėją gali pradėti tik Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai nei padarė išvadą pirmosios instancijos teismas, tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo prieš kasatorių, todėl buvo pažeista minėta Teismų įstatymo nuostata. Kita vertus, skundžiama nutartimi nepagrįstai vengta pripažinti neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo surinktus duomenis neteisėtais, motyvuojant tuo, kad generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliucija dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ištaisė padarytą procesinį pažeidimą. Kasatorius detaliai analizuoja bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme eigą, kai buvo aiškinamasi, ar minėtos dienos rezoliuciją sudarė ir ją savo elektroniniu parašu pasirašė generalinis prokuroras, ir daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti detalūs metaduomenys, patvirtinantys tokias aplinkybes. Be to, nebuvo atsižvelgta į P.  K. gynėjo prašymą pačiam teismui gauti leidimą ir, prisijungus prie bylos elektroninių metaduomenų, patikrinti gynybos ginčijamas aplinkybes. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nuteistojo. Pasak kasatoriaus, net ir atmetus tokią išvadą, nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad baudžiamasis procesas pradėtas prieš jį teisėtai. Iš pasirašytos rezoliucijos ir duoto pavedimo matyti, kad generalinis prokuroras formaliai vykdė Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostatą, t. y. iš esmės nepradėjo naujo ikiteisminio tyrimo, o tik pritarė tyrėjo I. G. neteisėtai 2016 m. lapkričio 27 d. pradėtam ikiteisminiam tyrimui ir davė pavedimą jį atlikti tam pačiam tyrėjui. Be to, siekiant pradėti ikiteisminį tyrimą,

laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, prieš tai turėjo būti priimtas procesinis sprendimas nutraukti neteisėtai ikiteisminio tyrimo pareigūno pradėtą ikiteisminį tyrimą.

2.3. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. I-133 redakcija, toliau – generalinio prokuroro rekomendacijos) 49 punktu, generaliniam prokurorui turi būti pateikta prokuroro išvada dėl pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą asmeniui, dėl kurio ikiteisminį tyrimą pagal įstatymus gali pradėti tik generalinis prokuroras. Byloje nustatyta, kad tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į generalinį prokurorą, jame tik trumpai ir abstrakčiai nurodytas D.  K. pranešimo turinys. Kiti duomenys, taip pat nukentėjusiosios 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimas, kuriame nurodyta, kad joks smurtas konflikto metu prieš ją nebuvo panaudotas, generaliniam prokurorui nebuvo pateikti. Taigi šis subjektas neturėjo objektyvios galimybės įvertinti, ar buvo padaryta galima nusikalstama veika. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo duomenimis, negalėjo būti priimtas, todėl naikintinas.

2.4. Byloje nepagrįstai D. K. buvo suteikta nukentėjusiosios procesinė padėtis, nes ji dar 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškime nurodė, kad P. K. nenaudojo fizinio smurto prieš ją. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus nukentėjusiosios medicininę apžiūrą, ant jos kūno nenustatyta jokių sužalojimų. Visa tai paneigia buvus faktinį pagrindą D. K. pripažinti nukentėjusiąja. Tokiai išvadai neturi reikšmės ta aplinkybė, kad D. K. padavė apeliacinį skundą kaip nukentėjusioji, nes kitokiu būdu ji neturėjo procesinės galimybės prašyti panaikinti nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika kėsinamasi į kito asmens sveikatą. Nesant nukentėjusiojo, asmeniui negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Taigi byloje buvo pažeistos BPK 28 straipsnio nuostatos, o priimti teismų sprendimai yra neteisėti.

2.5. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo neteisėtai perduota į teismą, nes nebuvo išspręstas kasatoriaus ikiteisminio tyrimo metu pateiktas skundas ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, pažeidusiu jo teisę į gynybą, taip pat sukliudžiusiu teismams teisingai išnagrinėti bylą. P. K. skundas, kuriuo jis ikiteisminio tyrimo metu ginčijo baudžiamojo proceso pradėjimo teisėtumą, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumą. Vadinasi, kasatoriaus pateiktas minėtas skundas ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrįstas, tačiau jis neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 64 straipsnio nuostatas, o byla su kaltinamuoju aktu negalėjo būti perduota teismui. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šio padaryto baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo esminiu.

2.6. Kasatorius skunde BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 ir 305 straipsnių nuostatų esminių pažeidimų padarymą, BK 140 straipsnio 2 dalies netinkamą pritaikymą motyvuoja tuo, kad teismų sprendimai grindžiami prielaidomis, prieštaringais ir neteisėtais duomenimis, kuriais vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo D. K. 2016 m. lapkričio 26 d. pranešimo Bendrajam pagalbos centrui, 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimo apie nusikalstamą veiką ir tos pačios dienos apklausos protokolo turinį, kuris detaliai analizuojamas kasaciniame skunde. Pasak kasatoriaus, visi užfiksuoti duomenys prieštarauja vienas kitam dėl nuteistojo padarytų smurtinių veiksmų pobūdžio ir apimties. Pačioje skundžiamoje nutartyje iš apkaltinamojo nuosprendžio pašalintos P. K. inkriminuotos aplinkybės, kurios nurodytos pareiškime apie nusikalstamą veiką. Tai įrodo duomenų, gautų iš skirtingų šaltinių, nepatikimumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškimas apie nusikalstamą veiką neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės, jame užfiksuota informacija gali būti panaudota kitų byloje esančių duomenų patikimumui patikrinti. Kita vertus, D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. apklausoje duoti parodymai, kurie surašyti pareiškime apie nusikalstamą veiką ir kuriais nepagrįstai rėmėsi teismai, yra vienintelis tiesioginis įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas, o likę byloje surinkti duomenys yra kilę iš D. K. minėtą dieną nurodytų aplinkybių. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino nukentėjusiosios 2016 m. lapkričio 27 d. duotus parodymus tik sudėtine pareiškimo apie padarytą nusikaltimą dalimi. Skundžiamoje nutartyje, be kita ko, padaryta nepagrįsta išvada, kad 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimas apie nusikalstamą veiką surašytas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Šiame pareiškime neužfiksuota, kad nukentėjusioji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nėra.

2.7. Byloje neįrodytas fizinio skausmo sukėlimo D. K. faktas. Nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir nelogiški, pavyzdžiui, kad P. K. grasino ginklu, kurio jis objektyviai neturėjo. D. K. nurodytų aplinkybių nepatikimumą patvirtina ir tai, kad ji tuo metu buvo pavartojusi receptinių vaistų (bromazepamo), kuris, vartojant didesnėmis dozėmis, gali sukelti laikiną atminties netekimą. Nuteistojo gynėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikė medicinos dokumentų išrašus, patvirtinančius, kad nukentėjusioji nuo 2013 m. gegužės 7 d. ambulatoriškai gydoma dėl vidutinio sunkumo depresijos. Visa tai leidžia abejoti D. K. bylai reikšmingu laiku nurodytų aplinkybių patikimumu. Teismai taip pat nepagrįstai atmetė logiškus jos parodymus, duotus 2016 m. gruodžio 7 d. ir gruodžio 14 d. ikiteisminio tyrimo metu,

motyvuodami bandymu padėti P. K. išvengti atsakomybės, nors jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys šią išvadą, byloje nebuvo renkami. Toks D. K. parodymų vertinimas rodo išankstinį tendencingą teismų nusistatymą, siekį bet kokiomis priemonėmis pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

2.8. Nukentėjusiosios Bendrajam pagalbos centrui ir tyrėjui I. G. nurodytų aplinkybių dėl fizinio smurto panaudojimo teisingumas grindžiamas tik prieštaringais liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais, duotais baudžiamajame procese. Jokie kiti objektyvūs įrodymai, patvirtinantys nusikalstamos veikos padarymą, byloje nesurinkti. Priešingai, nukentėjusiosios, kasatoriaus, taip pat iš dalies liudytojų parodymai, medicininės apžiūros išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos, nukentėjusiojo specialiųjų apsaugos poreikių vertinimo pažyma įrodo, kad nagrinėjamo įvykio naktį tarp sutuoktinių vyko tik žodinis konfliktas. D. K. po šio įvykio nesikreipė medicinos pagalbos, byloje nenustatyta, kad kasatorius anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismo nustatyti smurtiniai veiksmai (ypač smūgis galva į nosį) objektyviai negalėjo nepalikti jokių žymių ant D. K. kūno. Liudytojų (policijos pareigūnų) parodymai yra netiesioginiai įrodymai, nes jie patys nematė smurtinių veiksmų padarymo fakto, o sužinojo apie tai tik iš D. K., kuri vėliau nurodytas aplinkybes paneigė. Todėl liudytojų (policijos pareigūnų) parodymus turėjo patvirtinti kiti objektyvūs ir patikimi įrodymai. Teismai, konstatuodami, kad P. K. panaudojo fizinį smurtą prieš D. K., taip pat rėmėsi tyrėjo I. G. prieštaringais ir neobjektyviais parodymais, kurie išsamiai analizuojami kasaciniame skunde. Kasatorius daro išvadą, kad šis tyrėjas, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, surašė prieštaringus nukentėjusiosios parodymus ir jais remdamasis padarė subjektyvią, t. y. paremtą prielaidomis ir spėjimais, išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo jai, tačiau to nepakanka tokiai aplinkybei kaip įrodytai pripažinti.

2.9. P. K. konstatuoja, kad jo veiksmuose nebuvo būtinojo BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio – fizinio skausmo sukėlimo, todėl teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą dėl jo.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

3. Nuteistojo P. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės nutarties esmė

4. Pirmosios instancijos teismas, pacitavęs BPK 32 straipsnio 1 dalies turinį, pažymėjo: ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. lapkričio 27 d. pagal D. K. pareiškimą dėl smurto artimoje aplinkoje; generalinis prokuroras ikiteisminį tyrimą pradėjo 2016 m. lapkričio 28 d. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį; iki generalinio prokuroro sprendimo P. K. nebuvo surašytas pranešimas apie įtarimą, jis nebuvo pripažintas įtariamuoju ar apklaustas kaip įtariamasis, nebuvo suimtas ar kitaip suvaržyta jo laisvė, todėl padarė išvadą, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas nepažeidžiant BPK 3 2

straipsnio reikalavimų. Padaręs tokią išvadą šis teismas laikė D. K. liudytojos parodymus (duotus policijos tyrėjui I. G.) patikimais, juos patvirtino liudytojų I. G., I. Š. ir A. T. parodymai, dėl to P. K., nors šis nuosekliai neigė smurtavęs prieš žmoną, pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė šias išvadas ir nustatė faktines aplinkybes:

5.1. palyginęs BPK 32 straipsnio 1 dalies ir Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies turinį, konstatavo, kad šiose normose reglamentuojami skirtingi procesiniai klausimai: BPK 32 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kokių procesinių veiksmų negalima atlikti su asmeniu, turinčiu imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, o ne ikiteisminio tyrimo jiems pradėjimą. Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostata, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, yra imperatyvi, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neteisingai aiškino, kad ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo P. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos pradėtas teisėtai; policijos tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į generalinį prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjui, generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį teisėjui P. K. ir, kaip pažymi šis teismas, ištaisė tyrėjo padarytą procesinį pažeidimą; įvertinęs pateiktų dokumentų metaduomenis, konstatavo, kad minėtą rezoliuciją suformavo generalinis prokuroras E. Pašilis;

5.2. ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 28 d., todėl duomenys renkami BPK nustatyta tvarka pradėjus ikiteisminį tyrimą, tačiau duomenys gali būti renkami ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka iki tyrimo pradėjimo; 2016 m. lapkričio 27 d. D. K. pripažinimas nukentėjusiąja, jos apklausa ir įvykio vietos apžiūra buvo atlikti ne ikiteisminio tyrimo metu; pareiškimas apie nusikalstamą veiką yra glaustas, o už kelių minučių duoti D.  K. parodymai yra išsamesni, jie papildo ir detalizuoja pareiškime nurodytas aplinkybes; teismas šiuos jos parodymus laiko ne parodymais,

kurie gauti pradėjus ikiteisminį tyrimą, o pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką dalimi, o toks pareiškimas surašomas prieš pradedant ikiteisminį tyrimą; jis savarankiškos įrodomosios galios neturi, tačiau jame esanti informacija gali būti naudojama kitų byloje esančių duomenų (įrodymų) patikimumui patikrinti; pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, laikydamas D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. duotus parodymus savarankišku įrodymu, nes tokie parodymai laikytini pareiškimo apie nusikalstamą veiką sudedamąja dalimi; nors D. K. ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų, kad įvykio metu P. K. prieš ją naudojo smurtą, tačiau šis teismas, įvertinęs D. K. pareiškime nurodytas aplinkybes, Bendrojo pagalbos centro įrašo turinį ir liudytojų I. G., I. Š. bei A. T. parodymus, konstatavo, kad P. K. prieš sutuoktinę naudojo smurtą suduodamas jai į pilvą ir veidą, taip sukėlė fizinį skausmą, o kitas aplinkybes, susijusias su smurto panaudojimu, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino kaip neįrodytas.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš teisėją

6. Formuojamoje teismų praktikoje kasacinės instancijos teismo išaiškinta, kad teisėjas pagal Teismų įstatymo nuostatas turi nepriklausomumo garantijas (teisėjo imunitetą), todėl būtina itin tiksliai laikytis Teismų įstatymo 47 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-266-942/2015). P. K. įvykio metu dirbo (duomenys neskelbtini) teisėju, todėl pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras. Policijos tyrėjas I. G., 2016 m. lapkričio 27 d. apie 0.50 val. pagal (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo pranešimą atvykęs į įvykio vietą, pagal standartinę protokolo formą iš D. K. priėmė pareiškimą (kaltino sutuoktinį smurtu), pasirašytinai neįspėjęs jos pagal BK 236 straipsnį už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (šioje protokolo grafoje nėra pareiškėjos parašo, 1  t., b. l. 5), apklausė ją kaip liudytoją ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. 2016 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate gautas D. K. pareiškimas nepradėti ikiteisminio tyrimo, nes konflikto metu nenaudotas smurtas.

7. Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžiai nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo P. K. šioje byloje policijos tyrėjo I. G. buvo pradėtas nepažeidžiant BPK 32 straipsnio reikalavimų, nes ignoravo Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies imperatyvią nuostatą, jog pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostata, jog pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo galimai padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras, yra imperatyvi, todėl policijos tyrėjo I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo neteisėtas. Šio ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis – liudytojos D. K. parodymais policijos tyrėjui I. G. – nepagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir tai teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

Dėl pareiškėjos įspėjimo dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį

9. Pirmosios instancijos teismas deklaratyviai (nekreipdamas dėmesio, kad protokolo grafoje dėl įspėjimo nėra pareiškėjos parašo) konstatavo, kad D. K. pagal BK 236 straipsnį už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą buvo įspėta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. K. nepasirašė protokolo vietoje dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, tačiau nepagrįstai teigia, kad nustatyta aplinkybė nepatvirtina, jog ji dėl to buvo neįspėta. Šis teismas savo teiginį bando pagrįsti policijos tyrėjo I. G. parodymais, kad pareiškėja dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį žodžiu buvo įspėta, tačiau kokiu būdu pareiškėja dėl minėtos atsakomybės turi būti įspėjama, aiškiai reglamentuota teisės aktais, todėl jų reikalavimai turi būti tiksliai vykdomi.

10. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių pateikimo vykdyti kontrolės praktiką, yra privalomi.“ Generalinio prokuroro rekomendacijų, nustatančių reikalavimus, kuriais vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą, registruojant jo pradžią ar atsisakant jį pradėti, III skyrius reglamentuoja ikiteisminio tyrimo pradėjimą, ikiteisminio tyrimo pradžios registravimą ikiteisminio tyrimo įstaigoje; šio skyriaus 66 punktas nustato: „kai pareiškėjas atvyksta į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir pageidauja pateikti žodinį skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, pildomas pareiškimas ir liudytojo apklausos protokolas, kuriame pareiškėjas įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir apklausiamas apie įvykio aplinkybes <…>“ Ši generalinio prokuroro rekomendacijų nuostata dėl pareiškėjo įspėjimo yra imperatyvi, jas privalo žinoti ir vykdyti policijos tyrėjai bei jų vadovai. Šioje byloje nagrinėjamu atveju policijos tyrėjas nuvyko į įvykio vietą ir priėmė žodinį

pareiškimą, pildydamas standartinę dokumento formą, todėl akivaizdu, kad pareiškėja pasirašytinai turėjo būti įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, kad pareiškėjui atsakomybė pagal BK 236 straipsnį kyla tuomet, kai jis dėl minėtos atsakomybės pasirašytinai įspėjamas. Kai pareiškėjas pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, jis suvokia, kad dėl to jam gresia baudžiamoji atsakomybė, be to, ši aplinkybė palengvina įrodinėjant kaltininko tiesioginę tyčią. Teismų praktika patvirtina, kad net ir tuomet, kai pareiškėjas pasirašytinai įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismai priima išteisinamąjį nuosprendį ir tik apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro apeliacinį skundą panaikina išteisinamąjį ir priima apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-188/2013, 2K-523-699/2015 ir kt.). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai apskritai neanalizavo minėtų teisės aktų nuostatų dėl pareiškėjo tinkamo įspėjimo dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį ir teismų praktikos, todėl padarė nepagrįstas išvadas.

Dėl BPK 276 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 7 dalies taikymo

11. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo pasisakyta, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymai yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-119/2011, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016).

13. BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015). Pažymėtina, kad šiomis taisyklėmis, be kita ko, siekiama užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymas byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą.

14. Nagrinėjamoje byloje aktuali kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus (šiuo atveju – nukentėjusiąją) arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte. Ši teisė yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų.

15. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26171/07, par. 37). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, kuriame įtvirtintas žiauraus elgesio su asmeniu draudimas, ir (ar) Konvencijos 8 straipsnį, kuriame ginamas, be kita ko, asmens privatus gyvenimas, įskaitant fizinį ir psichinį neliečiamumą, valstybė privalo įtvirtinti veiksmingas baudžiamosios teisės nuostatas, kad sulaikytų nuo nusikalstamų veikų asmens neliečiamumui, be kita ko, smurto artimoje aplinkoje, ir jų įgyvendinimo mechanizmą, kad būtų užkirstas kelias tokių nuostatų pažeidimui bei baudžiama už juos, ir taikyti jas praktikoje atliekant

veiksmingą tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą (pvz., 2013 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Valiulienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 33234/07, par. 74–75; 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Eremia prieš Moldovos Respubliką; 2017 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Ž.B. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 47666/13, par. 48–51). EŽTT sprendimuose pabrėžiamas smurto artimoje aplinkoje problemos aktualumas ir sunkumas, jo aukų pažeidžiamumas ir kartojama nuostata, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, institucijų įsikišimas į privatų ar šeimos gyvenimą gali tapti būtinas siekiant apsaugoti asmens sveikatą ir teises ar užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms (pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Civek prieš Turkiją, peticijos Nr. 55354/11, par. 50; Eremia prieš Moldovos Respubliką, par. 52). Svarbu, kad būtų imtasi veiksmingos pažeidžiamų asmenų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir kitų agresijos (persekiojimo, puldinėjimo) formų priemonių. Kita vertus, EŽTT praktikoje pažymėta ir tai, jog negalima tikėtis, kad valstybės institucijos paleis (naudos) baudžiamosios teisės mechanizmą kiekvienu atveju, kai kaimynai, namų ūkio nariai ar kiti asmenys dalyvauja nereikšminguose kasdieniuose konfliktuose ir siekia išspręsti vykstantį asmeninį konfliktą įtraukdami baudžiamąją justiciją (pvz., 2016 m. spalio 13 d. sprendimas byloje I. S. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 1870/05, par. 71).

16. Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad nurodytos valstybės pareigos ginti asmenį nuo smurto artimoje aplinkoje turi būti įgyvendinamos, be kita ko, laikantis Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisingo proceso reikalavimų (pvz., 2018 m. liepos 26 d. sprendimas byloje N.K. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 59549/12; 2017 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Štulíř prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 36705/12; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26171/07).

17. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 118; 2018 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T.K. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14000/12, par. 94–96). EŽTT praktikoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-67-699/2018).

18. Byloje esant konkrečioms sąlygoms, galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu kaltinamieji ir jų gynėjai jokioje proceso stadijoje negalėjo tokio liudytojo apklausti. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis turi būti svarbi (pvz., miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nurodoma, jog nuostatos, suteikiančios kaltinamojo šeimos nariams teisę neduoti parodymų teisme siekiant neprimesti jiems būtinybės pasirinkti, yra įtvirtintos ir kitų Europos Tarybos valstybių narių teisėje bei savaime nėra nesuderinamos su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu (pvz., 2018 m. liepos 26 d. sprendimas byloje N.K. prieš Vokietiją, peticijos Nr. 59549/12; 2012 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Hümmer prieš Vokietiją, peticijos Nr. 26171/07, par. 41). Tačiau tokių asmenų anksčiau procese duotų parodymų panaudojimas turi atitikti gynybos teisių apsaugos reikalavimus. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; T.K. prieš Lietuvą, par. 95–96). Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi, ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją par. 116). Tokių garantijų, būtinų siekiant užtikrinti bylos nagrinėjimo teisingumą, apimtis priklauso nuo nedalyvaujančio liudytojo parodymų įrodomosios reikšmės.

19. Pradėjus ikiteisminį tyrimą duomenys renkami BPK nustatyta tvarka (BPK 166 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje duomenys buvo renkami tik BPK nustatyta tvarka. Generaliniam prokurorui 2016 m. lapkričio 28 d. pradėjus ikiteisminį

tyrimą, D. K. du kartus – 2016 m. gruodžio 7 ir 14 dienomis – apklausta kaip liudytoja patvirtino, kad įvykio metu tarp jos ir sutuoktinio kilo konfliktas, dėl to ji iškvietė policiją, tačiau neigė, kad sutuoktinis įvykio metu prieš ją naudojo smurtą. Tuo tarpu, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nukentėjusioji ir kartu pagrindinė kaltinimo liudytoja D. K. pasinaudojo savo, kaip kaltinamojo (nuteistojo) sutuoktinės, BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise atsisakyti duoti parodymus.

20. Nors nukentėjusioji D. K. teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau, BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu prokurorui 2016 m. gruodžio 7 ir 14 dienomis (šių apklausų metu, minėta, teigė, kad prieš ją nebuvo naudojamas smurtas), ji patvirtino, kad šie parodymai teisingi, o perskaičius jos pareiškimą (jame teigė, jog prieš ją buvo naudotas smurtas) nurodė, kad nepagrįstai vyrą kaltino smurtavus, policiją iškvietė dėl kilusio konflikto. Taigi pradėjus ikiteisminį tyrimą D. K. jo metu apklausiama kaip liudytoja prokurorui nedavė parodymų, kad P. K. įvykio metu prieš ją naudojo smurtą. Teisme perskaičius šiuos parodymus, ji patvirtino juos. Būtent šiais duomenimis, vadovaujantis pirmiau išdėstytomis BPK ir teismų praktikos nuostatomis, galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Kiti byloje surinkti įrodymai – tai parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų (policijos pareigūnų) I. G., I. Š. ir A. T., kurie konflikto nematė, o jiems atvykus į įvykio vietą apie tai pasakojo D. K.. Jokių objektyvių duomenų dėl D. K. kūno sužalojimų (paraudimas, mėlynės ir pan.) nenustatyta, to nematė ir minėti liudytojai.

21. Teismai, konstatuodami P. K. kaltumą dėl jam inkriminuojamo smurto prieš sutuoktinę panaudojimo, rėmėsi iki ikiteisminio tyrimo pradžios duotais nukentėjusiosios paaiškinimais (iš esmės būtent šie duomenys nulėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą). Šiuo aspektu minėta, jog apeliacinės instancijos teismas D. K. parodymus, duotus policijos tyrėjui apklausiant ją kaip liudytoją, laikė pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką dalimi, nes policijos tyrėjas negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl teisėjo P. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos. Tačiau, nepaisydamas šios savo padarytos išvados, apeliacinės instancijos teismas D. K. pareiškime nurodytas aplinkybes apie P. K. galimai padarytą nusikalstamą veiką vertino lygiai taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas, padaręs neteisingą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas dėl teisėjo P. K. galimai padarytos nusikalstamos veikos policijos tyrėjo I. G. buvo pradėtas teisėtai.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad žmogaus pareiškimas apie nusikalstamą veiką yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio metu renkami duomenys apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau pareiškime nurodytos aplinkybės, kai pareiškėjas pasirašytinai neįspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, negali būti prilyginamos liudytojo parodymams, kurie duodami pradėjus ikiteisminį tyrimą. Be to, nagrinėjamu atveju iki ikiteisminio tyrimo pradžios duoti D. K. paaiškinimai dėl galimai prieš ją panaudoto smurto kito: Bendrajam pagalbos centrui ji nurodė, kad vyras tampė už plaukų ir ranka sudavė smūgį į pilvą, grasino ginklu, kurio neturi; pareiškime jau nurodė, kad vyras ištempė ją iš lovos, ranka sudavė smūgį į pilvą ir galva į veidą. Tačiau, minėta, jokių objektyvių duomenų dėl D. K. kūno sužalojimų (paraudimas, mėlynės ir pan.) nenustatyta, duomenų apie tai, kad nuteistasis anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją, nėra (nėra duomenų ir apie galimus naujus tokio smurto atvejus). Apklausti liudytojai (policijos pareigūnai) I. G., I. Š. ir A. T. patvirtino, kad jokių sužalojimų nesimatė, kambarys buvo tvarkingas. Esant tokiai situacijai, minėtų liudytojų parodymai dėl baudžiamojoje byloje esminės aplinkybės – smurto panaudojimo – yra išvestiniai iš D. K. paaiškinimų, nes jie konflikto nematė, be to, D. K. pareiškime nurodytų aplinkybių dėl smurtinių veiksmų nepatvirtina objektyvūs duomenys, todėl jos pirminių (vėliau pakeistų) parodymų patikimumas kelia abejonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiai išvadai paneigti nepakanka liudytojų pareigūnų parodymų apie tai, kad D.  K., jiems atvykus, prie nosies laikė servetėlę su rusvomis dėmėmis (beje apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas pašalino), laikėsi už pilvo ir buvo panašu, kad juto skausmą. Iš tiesų D. K. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai neigė minėtų aplinkybių sąryšį su kaltinamajam inkriminuojamu smurto prieš ją panaudojimu, aiškindama jas savo sveikatos būklės ypatumais; šią poziciją iš esmės patvirtino pirmosios instancijos teisme, teigdama, jog minėti parodymai teisingi, taip pat apeliaciniame skunde. Tokius paaiškinimus paneigiančių duomenų byloje nėra. Vertinant D. K. iki baudžiamojo proceso pradžios duotų paaiškinimų patikimumą, reikšminga ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui taip pat kilo abejonių dėl jos pareiškime nurodytų vyro smurtinių veiksmų, todėl dalį smurtinių veiksmų iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino.

23. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šeiminių konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai), be kita ko, ir inicijuotų teisinių procesų motyvus bei tikslus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018 ir kt.). Tokioje procesinėje situacijoje, kai nukentėjusioji atitinkamai iki baudžiamojo proceso pradžios ir šio proceso metu pateikė skirtingas (priešingas) įvykio versijas (būtent dėl to, ar vyras įvykusio konflikto metu panaudojo prieš ją smurtą), ir nesant pakankamai kitų kaltinimo versiją patvirtinančių įrodymų, o pačiai nukentėjusiajai baudžiamojo proceso metu ją neigiant, itin didelę reikšmę tiek gynybos teisių apsaugos, tiek tiesos nustatymo byloje aspektu įgyja kitos kaltinančių nukentėjusiosios parodymų

patikimumo vertinimo procesinės galimybės (su atitinkamais pakeitimais EŽTT sprendimai bylose Hümmer prieš Vokietiją, N.K. prieš Vokietiją, 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje El Khoury prieš Vokietiją, peticijų Nr. 8824/09 ir 42836/12; 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Dimović ir kiti prieš Serbiją, peticijos Nr. 7203/12). Šiame kontekste pažymėtina, kad vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų nenuoseklumą. Teisė apklausti kaltinimo liudytojus ar teisė į tai, kad šie liudytojai būtų apklausti yra teisės į teisingą procesą garantija ne tik dėl to, kad ja siekiama užtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygybę, bet ir dėl to, kad ji suteikia gynybai ir teisminei sistemai esminę priemonę kaltinančių parodymų tikrumui ir patikimumui, kartu ir kaltinimo pagrįstumui patikrinti (pvz., 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2017 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Cafagna prieš Italiją, peticijos Nr. 26073/13, par. 51–52). Papildoma garantija šiame kontekste yra teismo, gynybos ir kaltinimo galimybė stebėti liudytojo elgesį apklausos metu ir susidaryti savąjį įspūdį dėl jo patikimumo (pvz., Dimović ir kiti prieš Serbiją, par. 62 ir jame nurodoma praktika). Minėta, kad baudžiamojo proceso metu nei kaltinamasis ir jo gynėjas, nei bylą nagrinėję teismai neturėjo visavertės galimybės pateikti nukentėjusiajai klausimų ir stebėti jos elgesį apklausos metu. Tiesa, D. K. dalyvavo nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose, pirmosios instancijos teisme patvirtino savo šio teismo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus (kaltinamąjį teisinančius) parodymus, o pirminį (kaltinantį) pareiškimą paneigė, teismas ir gynybos atstovai galėjo stebėti jos elgesį atsakant (minėta, tik ribota apimtimi) į atitinkamus šio teismo klausimus. Vis dėlto tai nesuteikė gynybai ir teismui galimybės stebėti nukentėjusiosios elgesį duodant parodymus ir pateikti jai visų klausimų, kurie, jų nuomone, būtų būtini jos patikimumui kvestionuoti ir iki baudžiamojo proceso pradžios duotų paaiškinimų, taip pat vėliau baudžiamojo proceso metu duotų parodymų patikimumui patikrinti. Tokiomis aplinkybėmis ir, minėta, nesant kitų kaltinančius nukentėjusiosios paaiškinimus patvirtinančių įrodymų, kitų galimybių kompensuoti gynybos teisių suvaržymus, susijusių su minėtų paaiškinimų ir kitų įrodymų vertinimu, tikrinimu, ginčijimu, gynybos versijų iškėlimu ir kt., nepakako gynybos teisėms ir proceso teisingumui užtikrinti.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nebuvo procesinių galimybių užtikrinti pakankamo D. K. prieš pradedant ikiteisminį tyrimą duotų paaiškinimų, kuriems teismai, nuteisdami P. K., suteikė itin didelę įrodomąją reikšmę, patikimumo patikrinimo, taigi toks jų panaudojimas neatitiktų pirmiau nurodytų atitinkamų EŽTT ir kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje suformuotų reikalavimų.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju vien tik pirminiais nenuosekliais pareiškėjos paaiškinimais, kuriuos ji ikiteisminio tyrimo metu paneigė (teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau iš esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) ir kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys, pagrįsti kaltinamojo kaltės negalima. Tokiu atveju pažeidžiama jo teisė į gynybą, nes viso proceso metu jis neturėjo galimybės apklausti kaltinimo liudytojų (t. y. nukentėjusiosios) (BPK 44 straipsnio 7 dalis), dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, o tai yra esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad jei yra pagrindas manyti, kad liudytojas (nukentėjusysis) bylos nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus, prokuroras kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos (BPK 184 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją, gali dalyvauti įtariamasis ir jo gynėjas ir užduoti klausimus liudytojui (BPK 184 straipsnio 4 dalis). Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytoją, įtariamasis realizuoja savo teisę užduoti jam klausimus, šie parodymai yra patikimi ir jais teismas gali remtis (BPK 276 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į EŽTT praktiką, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad ikiteisminėje proceso stadijoje laiku nesiimdamos priemonių, kad užtikrintų gynybos teisę apklausti kaltinamojo sutuoktinę, turinčią teisę atsisakyti duoti parodymus, institucijos prisiima numatomą riziką, kad, jai vėliau pasinaudojus šia teise, nei kaltinamasis, nei jo gynėjas tokios galimybės nebeturės (pvz., N.K. prieš Vokietiją, par. 60).

26. Nagrinėjamoje byloje aktualūs ir kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir

kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų rinkimo, vertinimo ir panaudojimo, sprendžia, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, kad būtų paneigta P. K. nekaltumo prezumpcija ir jis būtų pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

27. Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad, priimant pareiškimą iš D. K. ir pradedant ikiteisminį tyrimą bei vertinant įrodymus šioje byloje, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, baudžiamoji byla P. K. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

28. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra ir apeliaciniam skundui būdingų argumentų – ginčijamas įrodymų vertinimas ar rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą, kurią suformavo generalinis prokuroras E. Pašilis, t. y. iš esmės kartojamas apeliacinio skundo argumentas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

29. Kasatorius teigia, kad byla su kaltinamuoju aktu buvo neteisėtai perduota į teismą, nes nebuvo išspręstas įtariamojo ikiteisminio tyrimo metu pateiktas skundas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų apskundimo tvarką reglamentuoja BPK 63 ir 64 straipsniai, juose nustatyta, kad skundus nagrinėja aukštesnysis prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas, kurio priimtas sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Remiantis šia nuostata, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų apskundimo klausimai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Be to, įtariamojo ikiteisminio tyrimo metu pateiktas skundas buvo išspręstas minėtuose straipsniuose nustatyta tvarka.

30. Taigi kasatoriaus teiginiai dėl generalinio prokuroro rezoliucijos pradėti ikiteisminį tyrimą, įtariamojo skundo dėl prokuroro proceso veiksmų paliekami nenagrinėti.

31. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad baudžiamoji byla P. K. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl skundo argumentai dėl D. K. procesinio statuso, fizinio skausmo jai sukėlimo taip pat paliekami nenagrinėti, nes nebėra procesinės prasmės į juos atsakyti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir P. K. baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

TEISĖJAI AURELIJUS GUTAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21957 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-370-511/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57491-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. ir jo

gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžiu M. M. ir J. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį išteisinti, pripažinus, kad jie nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: M. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams.

J. V., vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perduodant laiduotojos L. V. atsakomybėn vieneriems metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 188,30 Eur (5 MGL dydžio) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. M. M. nuteistas už tai, kad viešojoje vietoje, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, įžūliai elgdamasis, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2016 m. gruodžio 10 d. apie 10.50 val. kavinėje „G“, esančioje (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės dingsties mušėsi su J. V.: M. M. sudavė du smūgius alkūne J. V. į veidą ir vieną smūgį kumščiu Š. T. į veidą, po to J. V. sudavė M. M. smūgį kumščiu į veidą ir du smūgius į krūtinę, o M. M. sugriebė J. V. už galvos ir, stumdydamas stalus, suolus, juos vartydamas ir daužydamas bokalus, prispaudė jį prie savęs, po to, J.  V. išsilaisvinus, M. M. sudavė šiam dar vieną smūgį kumščiu į veidą. Muštynių metu buvo nežymiai sutrikdyta Š. T. sveikata ir sugadintas UAB „S“ 30 Eur vertės turtas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ NUOSPRENDŽIŲ ESMĖ

2. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą išteisinti M. M. ir J. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) motyvavo tuo, kad tarp M. M. ir J. V. įvyko asmeninis konfliktas, kurio metu nebuvo peržengtos privataus konflikto ribos. Kavinės darbas nebuvo sutrikdytas, nes muštynės vyko ne kavinės patalpose, o lauke. M. M. veiksmai buvo ne tiek chuliganiški, nukreipti į aplinkinius ir aplinką, kiek išprovokuoti pavojingos jam situacijos ir nukreipti į konkretų to pavojaus šaltinį – J. V. Muštynių metu juos bandė išskirti jųdviejų draugas Š. T. ir V. K., tačiau nė vienas iš besimušančiųjų pastarajai nieko nesakė ir nepadarė, o aprimo. Nors Š. T. M. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (kraujosruvą kaktoje), šis draugams dėl to pretenzijų neturi, nesijaučia nukentėjusiuoju, pripažįsta, kad smūgį

gavo dėl neapdairumo, nes įsiterpė tarp besigrumiančiųjų. Dėl grumtynių metu netyčia sudaužyto bokalo M.  M. kavinei atlygino turtinę žalą, taip pat ligonių kasai atlygino išlaidas, susijusias su Š. T. gydymu. Tokiais besimušančiųjų veiksmais nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ir žmonių rimtis, byloje nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad M.  M. ir J. V. savo veiksmais siekė tyčia sutrikdyti viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintųjų M. M. ir J. V. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padarytos netinkamai įvertinus įrodymų visumą, jų tarpusavio sąsajas, taip iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad M. M. ir J. V. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo – požymiai. Muštynės vyko viešoje vietoje – kavinėje „G“, kavinės darbo metu, kitų asmenų (darbuotojų, klientų) akivaizdoje. M. M. ir J. V. veiksmai buvo agresyvūs, įžūlūs ir vandališki, moralės požiūriu nepriimtini, kilęs konfliktas šokiravo ir išgąsdino pašalinius asmenis. Jie mušėsi tarpusavyje, sugadino svetimą turtą (stalus, suolus, sudaužė stiklinius bokalus), M.  M. sudavė vieną smūgį kumščiu Š. T. į veidą, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais jųdviejų veiksmais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir buvo sukelti nusikalstami padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka. Kavinės klientai buvo išgąsdinti tokio elgesio, ėmėsi priemonių konfliktui nutraukti ir jų visų normalus poilsis (buvimas kavinėje) buvo sutrikdytas. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad M. M. ir J. V. veikė tiesiogine tyčia; nors jie ir neturėjo išankstinio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau suvokė, kad smurtauja viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, ir turėjo numatyti, jog sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką. Priežastis, dėl kurios kilo tarpusavio muštynės (J.  V. nenorėjo, jog M. M. važiuotų namo), laikytina mažareikšme dingstimi.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. ir jo gynėjas advokatas A. Damulevičius prašo panaikinti dėl M. M. priimtą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir dėl jo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnį, nes jo veiksmuose nėra šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių – kaltės ir padarinių.

4.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, viešosios tvarkos sutrikdymas negali būti konstatuojamas formaliai nustačius veikos požymius (pavyzdžiui, kad konflikto vieta yra vieša ir kad konfliktą matė kiti asmenys). Visais atvejais reikia vertinti veikos aplinkybių turinį (kokia konkrečiai tai vieta, kas tie asmenys, matę konfliktą, koks jų santykis su pačiu konfliktu ir pan.). Viešosios tvarkos pažeidimo būtinasis požymis yra padariniai, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-648/2015). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad M. M. ir J. V. veiksmuose nėra būtinųjų nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, sudėties požymių – kaltės ir padarinių, todėl abu išteisino. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tuos pačius įrodymus, padarė kardinaliai priešingą išvadą ir dėl M. M. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl panaudoto smurto kavinėje buvo sutrikdyta normali kavinės veikla, t. y. buvo šokiruoti kavinės darbuotojai ir klientai, sugadintas kavinės turtas, nepagrįsta, padaryta ignoruojant vaizdo įrašą ir liudytojų parodymus. Šių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kavinės darbas nebuvo sutrikdytas, nes konfliktas įvyko ne kavinės patalpose, o lauke, kur, be kaltinamųjų ir jų draugų, nieko nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad, be M. M., J. V. ir Š. T., buvo ir kitų kavinės klientų, neatsižvelgė į tai, kad pastarieji buvo iš jų pačių kompanijos, pažįstami, draugai, kurie kartu leido laiką kavinėje (UAB „Sipas“ raštas). Teismas nenustatė, kad tie kiti kavinės lankytojai būtų buvę šokiruoti dėl įvykio. Bylos įrodymai nepatvirtina ir teismai nenustatė, kad dėl įvykio kavinės darbuotojai negalėjo atlikti savo funkcijų, o kavinės klientai buvo priversti iš jos išeiti arba savo valia negalėjo išeiti ar patekti į vidų. Iš liudytojų G. B. ir V. K. parodymų matyti, kad konflikto metu jos nevaržomai savo valia, o ne priverstinai išėjo į lauką, po to grįžo į kavinę prie savo darbų. Be to, kavinei padaryta 30 Eur žala, kuri neviršija 1 MGL dydžio. Policijos pareigūnai A. M. ir A. S. atvyko konfliktui pasibaigus, paties konflikto nematė, apie jo aplinkybes žino tik iš kitų asmenų paaiškinimų, todėl jų liudijimai ir subjektyvus aplinkybių vertinimas nėra tiesioginis įrodymas byloje.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad tarp M. M. ir J. V. kilęs konfliktas šokiravo ir išgąsdino pašalinius asmenis, padarė, remdamasis netiesioginiais įrodymais, nes tiesioginiais įrodymais neįmanoma įrodyti asmens patirto jausmo – išgąsčio, šokiravimo. Teismas rėmėsi Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuotu barmenės G. B. pranešimu apie muštynes kavinėje, jame neva girdėti, kad skambinanti moteris buvo labai susijaudinusi, šaukė. Tačiau teismas ignoravo liudytojos G. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykis jos nesukrėtė, ji

nenukentėjo ir nenori būti pripažinta nukentėjusiąja. Taigi teismas išvadas darė, nepašalinęs prieštaravimų tarp šių įrodymų. Niekas apie asmens patiriamą jausmą negali žinoti geriau už patį asmenį, todėl teismas, užuot daręs subjektyvias išvadas apie G. B. būseną, privalėjo vadovautis jos pačios duotais parodymais teisme.

4.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas apie pašalinių asmenų išgąsdinimą ir šokiravimą sprendė ir iš liudytojos V. K. parodymų. Nors pirmosios instancijos teisme liudytoja V. K. teigė, kad ji išsigando, nes bijo muštynių, teismas šių jos parodymų nesugretino su kita jos parodymų dalimi ir liudytojos G. B. parodymais, iš kurių matyti, kad V. K. drąsiai ėjo prie konfliktuojančių asmenų ir bandė atitraukti J. V. nuo M. M., nes jai jo buvo gaila. Taigi ši liudytoja jautė gailestį ir nebuvo tiek išsigandusi, kad bijotų prieiti prie besimušančiųjų. Didelio jos šokiravimo nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kavinėje prekiaujama alkoholiniais gėrimais, todėl jos darbuotojai yra pripratę prie neblaivių asmenų elgsenos bei neretų jų tarpusavio konfliktų, todėl pastarieji jų nešokiruoja.

4.6. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktą inicijavo J. V.. Todėl M. M. veiksmai buvo ne tiek chuliganiški, nukreipti į aplinkinius ar aplinką, kiek išprovokuoti pavojingos jam situacijos ir nukreipti į konkretų to pavojaus šaltinį  – J. V.. M. M. veiksmai buvo nukreipti tik į tarpusavio santykių aiškinimąsi, bet ne į aplinkinius, veika neperžengė privataus konflikto ribų. Todėl M. M. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios sutrikdyti viešąją tvarką.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė subjektyviu vertinimu ir prielaidomis, remdamasis nepatikrintais netiesioginiais, pavieniais bylos įrodymais, nepašalinęs juose esančių prieštaravimų. Teismas nevertino bylos įrodymų visumos, todėl nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nustatant būtinuosius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos požymius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą bei kaltininko tyčią.

7. Didesnę kasacinio skundo dalį sudaro kasatorių nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis bei pateikiamas savas įrodymų vertinimas. Tai nėra bylos nagrinėjimo kasacinėje teismo instancijoje dalykas. Nuosprendžiai ir nutartys, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, nagrinėjant bylą kasacine tvarka tikrinami tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

8. Pagal teismų praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

9. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, iš esmės padarė vienodas išvadas dėl M. M. viešoje vietoje padarytų veiksmų konflikto su J. V. metu, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl šio konflikto padarinių, t. y. ar tarp M. M. ir J. V. buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir žmonių rimtis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, viešoji tvarka ir žmonių rimtis sutrikdyta nebuvo, be to, byloje nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog M. M. savo veiksmais tyčia to siekė.

10. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad viešoji tvarka ir žmonių rimtis buvo sutrikdyta, nuosprendyje pateikė argumentus, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kodėl daro priešingą išvadą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, tarpusavio sąsają, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir kad tai turėjo esminę įtaką išvadai dėl M. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo atliko išsamią byloje surinktų duomenų analizę (vertino liudytojų V. K., G. B., A. S., A. M. parodymus, vaizdo įrašo, kuriame buvo užfiksuotas šis įvykis, duomenis, skaitmeniniame garso įraše užfiksuotus G. B. pranešimo Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriui duomenis), savo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu išsamiai argumentavo. Anksčiau aptartų trūkumų, teismų praktikoje pripažįstamų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiais pažeidimais,

apeliacinės instancijos teismo atliktame įrodymų vertinime nenustatyta.11. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo

panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2010, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310/942/2016).

12. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013).

13. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, viešoje vietoje – prie kavinės durų įvykusį konfliktą išprovokavo J. V., be rimtesnės dingsties kibdamas prie M. M.. Nesant jokios fizinės grėsmės jam pačiam ar kitiems asmenims, fizinį smurtą pirmas panaudojo M. M.. Reaguodamas į J. V. elgesį, priėjęs prie J. V. jis suėmė pastarąjį rankomis už palto atlapų ir du kartus rankos alkūne smogė J. V. į veidą; nuo M. M. smūgių J. V. parkrito ant žemės. Bandydamas nutraukti konfliktą prie M. M. priėjo Š. T., pastarajam M. M. sudavė vieną smūgį ranka į veidą. Nuo šio smūgio Š. T. nukrito nugara ant žemės ir gana ilgą laiką nesikeldamas liko gulėti prie kavinės durų. Besitęsiantis M. M. ir J. V. konfliktas vyko kavinės lankytojų ir darbuotojų akivaizdoje. Kavinės darbuotojos V. K. ir G. B. bandė konfliktą nutraukti, tačiau to padaryti joms nepavyko, todėl G. B. paskambino Bendrajam pagalbos centrui, prašydama iškviesti policijos pareigūnus, nes kavinėje vyksta muštynės, o vienas klientas (Š. T.) guli be sąmonės. V. K. teismo posėdyje patvirtino, kad kilusi situacija ją išgąsdino. Byloje taip pat nustatyta, kad stumdantis M. M. ir J. V. buvo išversti kavinės suolai ir stalas, sudaužyti indai. Visuma šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismui leido pagrįstai spręsti, kad M. M. ir J. V. santykių aiškinimasis peržengė jų asmeninio konflikto ribas, buvo sutrikdytas normalus kavinės darbas. Taigi kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – buvo pažeista visuomenės tvarka ir viešoji rimtis.

14. Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes M. M., konfliktuodamas su J. V., neturėjo konkretaus tikslo pažeisti visuomenės tvarką ir viešąją rimtį, tačiau bendrais bruožais suprato, kad jo elgesys – muštynės prie kavinės durų matant kitiems asmenims ir kavinės turto žalojimas konflikto su J. V. metu – nesuderinamas su lankymusi tokioje įstaigoje ir kad tai sutrikdys normalų kavinės darbą, tačiau taip elgtis norėjo, todėl veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.

15. Nesutikdami su apeliacinio teismo išvadomis, kasatoriai pateikia argumentus, remdamiesi kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-448-648/2015 išaiškinimais.

16. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, t. y. kuriose išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinės teismų nustatytos aplinkybės minėtoje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi. Anoje byloje buvo nustatyta, kad dviejų asmenų tarpusavio konfliktas vyko viešoje vietoje – klube, tačiau klubo veikla nebuvo sutrikdyta, šį tarpusavio konfliktą matė tik klubo apsaugos darbuotojai, kurių tiesioginės darbo funkcijos rūpintis aplinkos saugumu, konfliktas truko neilgai, klubo apsaugos darbuotojai konfliktą greitai nutraukė, kaltininkas jiems nesipriešino, todėl teismai sprendė, kad veika neperžengė privataus konflikto ribų, ir visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymas nebuvo konstatuotas. Kaip anksčiau aptarta, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes kilo kitokie padariniai  – buvo sutrikdytas normalus kavinės darbas, todėl pirmiau paminėta byla nėra precedentas nagrinėjamai bylai išspręsti.

18. Nenustačius BPK 369 straipsnyje išdėstytų pagrindų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasacinį skundą.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

ALVYDAS PIKELIS

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21983 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-369-689/2018Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00032-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 2.1.7.4.1; 2.3.6.3.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,nuteistajam G. Š. ir jo gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. ir jo

gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: G. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant G. Š. šiuo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios; baudžiamasis procesas G. Š. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu G. Š. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. G. Š. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, būtent – jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimą turtą, įgijęs savo tolimo giminaičio G. V. pasitikėjimą, jį nuolat lankydamas jo bute, per kelis kartus jį laikinai įdarbindamas UAB „G.“, kurioje dirbo direktoriumi, vežiodamas G. V. į darbą ir iš jo, žinodamas, jog G. V. nori pakeisti sau priklausantį butą (duomenys neskelbtini), į mažesnio ploto (mažesnės kvadratūros) butą, siekdamas užvaldyti minėtą butą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X ir nenustatytu laiku ir vietoje apgaule davė jį pasirašyti G. V., šiame vekselyje parašė, kad G. V. iš jo pasiskolino 124 000 Lt, tačiau šių pinigų G. V. niekada neskolino ir nedavė, po to 2006 m. lapkričio 8 d. šį vekselį pateikė Vilniaus m. 4-ojo notarų biuro notarei Aldonai Adomaitienei, ji šio vekselio pagrindu tą pačią dieną surašė vykdomąjį įrašą, kurį jis (G. Š.) 2006 m. lapkričio 9 d. vykdymo veiksmams atlikti pateikė antstoliui Ramūnui Kamarauskui, J. Basanavičiaus g. 8/1, Vilniuje, surašydamas prašymą, kuriame melagingai nurodė, jog

G. V. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini), rasti nepavyko, nors tuo metu G. V. gyveno šiame bute; po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, panaudodamas žinomai netikrą, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pagamintą dokumentą – G. V. vardu parašytą ir vietoj jo pasirašytą 2007 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl G. V. priklausančio buto (duomenys neskelbtini), pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui G. Š. – kurį (minėtą prašymą) nuo 2007 m. gruodžio 27 d. iki 2008 m. sausio 4 d. pateikė antstoliui R. Kamarauskui, J. Basanavičiaus g. 8/1, Vilniuje, po ko šio suklastoto dokumento pagrindu antstolis R. Kamarauskas inicijavo minėto buto pardavimą surašydamas 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui – G. Š. aktą, o 2008 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjui patvirtinus minėtą aktą, nuo to laiko tapo buto (duomenys neskelbtini), savininku, po to apsimestinio sandorio – pirkimo–pardavimo sutartimi šį butą 2008 m. kovo 27 d. pardavė savo seseriai D. D., taip apgaule įgijo svetimą, G. V. priklausiusį didelės vertės svetimą turtą, taip savo veiksmais padarė nukentėjusiajam G. V. 35 942 Eur (124 000 Lt) turtinę žalą.

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. Š. dėl šios veikos (BK 182 straipsnio 2 dalis), taip pat ir dėl veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl G.  Š. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei palikto nenagrinėto nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio naikinama, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Š. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, ir sprendė, kad jo (G. Š.) veiksmuose yra visi nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės: G. Š. apgaule davė pasirašyti nukentėjusiajam 2006 m. liepos 7 d. vekselį, vėliau šio vekselio pagrindu išduotą notaro vykdomąjį įrašą pateikė vykdyti antstoliui, tyčia nurodydamas neteisingą G. V. adresą tam, kad šis nesužinotų apie jo atžvilgiu pradėtą vykdomąjį procesą, o vykdymo procese G. Š. pateikė antstoliui suklastotą 2007 m. gruodžio 27 d. prašymą dėl buto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui G. Š., po ko jis ir tapo nukentėjusiojo buto savininku, antstoliui surašius ir teismui patvirtinus 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, neginčijamai patvirtina G. Š. kaltę, apgaule įgijus nukentėjusiojo G. V. butą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina G. Š. tiesioginę tyčią užvaldyti G. V. butą, nes jo veiksmai bei jų seka rodo, kad jis neabejotinai suvokė, kad apgaudinėja G. V., tiek duodamas pasirašyti vekselį su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, tiek siekdamas nuo jo nuslėpti, kad pradėtas vykdymo procesas, tiek teikdamas suklastotą prašymą dėl buto pardavimo skolininko nurodytam asmeniui – pačiam G. Š.. Be to, lemiamą įtaką turinti G. Š. prieš nukentėjusįjį panaudota apgaulė pasireiškė tuo, kad G. Š. davė nukentėjusiajam pasirašyti 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį, kuriame įrašyta, kad G. V. įsipareigoja G. Š. grąžinti 124 000 Lt, kurių iš tikro G. Š. nukentėjusiajam niekada neskolino.

4. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovams G. Š., antstoliui R. Kamarauskui ir notarei A. Adomaitienei dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, notaro išduoto vykdomojo įrašo ir dokumento, kurio pagrindu išduotas vykdomasis įrašas, pripažinimo negaliojančiais ir pripažinus šiuos sandorius negaliojančiais bus sprendžiamas restitucijos, t. y. šalių sugrąžinimo į iki sandorių buvusią padėtį, klausimas, kas iš esmės reikš ir ieškovo G. V. patirtos turtinės žalos atlyginimą. Todėl šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo G. V. ieškinio dalis turtinei žalai atlyginti palikta nenagrinėta ir nustatytas priteistinos neturtinės žalos dydis – 4000 Eur.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

5. Nuteistasis G. Š. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus, nes šis teismas, neatnaujinęs bylos nagrinėjimo ir vadovaudamasis tik pirmosios instancijos teisme ištirtais bylos duomenimis, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį, anot kasatoriaus, grindė prielaidomis, tikimybėmis, savaip interpretavo faktines bylos aplinkybes, vertino tik dalį byloje esančių duomenų, o dalį jų nepagrįstai ignoravo, be pagrindo įrodinėjimo pareigą perkėlė jam (kasatoriui). Be to, šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, 14, 15 straipsnius ir 182 straipsnio 2 dalį  – ir nukrypo nuo teismų praktikos sukčiavimo bylose, nes bylos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad kasatoriaus veiksmuose nustatyti visi kvalifikuoto sukčiavimo privalomi požymiai (tarp jų ir apgaulė, padariniai bei tyčia).

5.2. Kasatorius teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, susijusius tiek su nukentėjusiojo, tiek su jo (kasatoriaus) parodymų vertinimu, jų visumą, prieštaravimus dėl šių parodymų, kurių pašalinti kitais įrodymais nebuvo galimybės, nesant byloje duomenų, susijusių su vekselio pasirašymo epizodu, galinčių patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes, teisingai sprendė, kad byloje esantys prieštaravimai turi būti vertinami jo (kasatoriaus) naudai. Šis teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra surinkta patikimų ir pakankamų įrodymų dėl kasatoriaus kaltės, kiek tai susiję su jam pareikštu kaltinimu, kad jis, įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X, apgaule duodamas jį pasirašyti nukentėjusiajam, kuriame parašė, kad nukentėjusysis pasiskolino iš jo 124 000 Lt, tačiau šių pinigų nukentėjusiajam niekada neskolino ir nedavė.

5.3. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su tokia išvada ir skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad išteisinamajame nuosprendyje, vertinant jo (kasatoriaus) ir nukentėjusiojo parodymus apie vekselio pasirašymo (ar nepasirašymo) aplinkybes, iš esmės nevertinta, ar šio paprastojo vekselio turinys atitinka faktines aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pats neatlikęs kasatoriaus visos ūkinės finansinės situacijos patikrinimo, padarė objektyviais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad duomenys dėl paskolintų pinigų nukentėjusiajam, skolinimo aplinkybių, paskolintų sumų yra neįtikinami, ir aplinkybės, kad tokia pinigų suma (124 000 Lt) iš tiesų buvo paskolinta nukentėjusiajam, o šis laisva valia įsipareigojo juos grąžinti per tris mėnesius ir 20 dienų nuo vekselio pasirašymo, nepatvirtina kiti bylos duomenys. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino kaip nepagrįstą ir kitą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra paneigta galimybė, jog kasatorius objektyviai galėjo turėti tokias pinigų sumas, kurias, kaip jis parodė, skolino nukentėjusiajam.

5.4. Kasatorius nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad 2006 m. liepos 7 d. vekselio turinys neatitinka faktinių aplinkybių, nes jame nurodyti pinigai (124 000 Lt) nukentėjusiajam paskolinti nebuvo. Tačiau tokia aplinkybė viso bylos proceso metu nebuvo nagrinėta ir nekeliama apeliaciniuose skunduose. Kartu tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinių skundų nagrinėjimo ribas, nes nustatė aplinkybę, kuri nebuvo nagrinėta ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme.

5.5. Teismų praktikoje dėl sukčiavimo sudėties požymių nustatymo laikomasi nuostatos, kad ir civilinio teisinio sandorio sudarymo momentu taip pat turi būti nustatyta, kad asmens tyčia buvo nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad iki vekselio pasirašymo kasatorius nukentėjusįjį kaip nors įtikinėjo ar kitais veiksmais jį klaidino, apgaudinėjo ir norėjo tyčia neteisėtai įgyti nukentėjusiojo butą. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik prieštaringais, bylos nagrinėjimo metu nuolat kitusiais nukentėjusiojo parodymais ir nepagrįstai nusprendė, kad jis (kasatorius) prieš nukentėjusįjį panaudojo apgaulę ir kad iki vekselio pasirašymo norėjo apgaule ir tyčia neteisėtai įgyti nukentėjusiojo turtą. Juolab kad ir pats nukentėjusysis apie jokį jo įtikinėjimą nenurodė; teisiamajame posėdyje parodė, kad yra pasakęs, jog parduos savo butą. Kasatoriaus nuomone, tokie duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis (kasatorius) nukentėjusįjį tariamai įtikino, yra tik nepagrįstos spėlionės, neatitinkančios faktinių bylos duomenų. Šis teismas, vadovaudamasis aplinkybėmis, kad kasatorius rūpinosi giminaičiu, jį buvo įdarbinęs, teikdavo materialinę paramą, padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą apie kasatoriaus turėtą tikslą apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimą turtą ir kad jis, „įgijęs šio giminaičio pasitikėjimą, jį nuolat lankydamas jo bute, per kelis kartus jį laikinai įdarbindamas UAB „G.“, kurioje dirbo direktoriumi, vežiodamas jį į darbą ir iš jo, žinodamas, jog giminaitis nori pakeisti sau priklausiusį butą į mažesnės kvadratūros butą, siekdamas užvaldyti šį butą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X“. Tačiau teismas tokią išvadą padarė, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, ar nagrinėjamu atveju vekselis buvo surašytas dėl apgaulės, kasatoriaus panaudotos prieš nukentėjusįjį, o vekselis neatspindi tikrosios jį pasirašiusio nukentėjusiojo valios.

5.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ignoravo išteisinamojo nuosprendžio išvadas, kad: 1) įrodymais nepagrindus kasatoriaus kaltės apgaule davus vekselį pasirašyti nukentėjusiajam, kiti kaltinamajame akte nurodyti su vekseliu susiję veiksmai (vekselio pateikimas notarei, šio vekselio pagrindu tą pačią dieną surašyto vykdomojo įrašo, jo pateikimas antstoliui) iš esmės jokiais aspektais negali būti vertinami kaip neteisėti; 2) „netikro dokumento – 2007 m. gruodžio 27 d. prašymo (dėl G. V. priklausiusio buto pardavimo skolininko pasirinktam pirkėjui G. Š.) pateikimas antstoliui, atliekant vykdymo veiksmus, nebegali būti vertinama kaip sudėtinė ir pakankama nagrinėjamos nusikalstamos veikos – įvykdymo dalis“; tokia veika – suklastoto dokumento panaudojimas – gali būti vertinama tik atsietai nuo kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį; 3) kiti kaltinamajame akte nurodyti kasatoriaus veiksmai (po to, kai antstolis inicijavo minėto buto pardavimą, surašant 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kurį 2008 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas patvirtino, kasatoriui tapus buto savininku) ir kiti jo sudaryti sandoriai (pirkimo–pardavimo sutartis, kuria minėtą butą pardavė savo seseriai) taip pat nebegali būti vertinama kaip pakankamos ir reikšmingos aplinkybės įrodinėjant kaltę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

5.7. Kasatorius teigia ir tai, kad jam pareikštas kaltinimas yra neaiškus, jame nurodyti du prieštaringi kaltinimai, t. y. jis

kaltinamas tuo, jog „žinodamas, kad G. V. neišreiškė savo valios parduoti jam priklausiusį butą“, ir tuo, kad „žinodamas, jog G. V. nori pakeisti jam priklausiusį butą“. Todėl kasatoriui neaišku, ar G. V. butą perleisti ir pasikeisti į mažesnį norėjo, ar nenorėjo, o jei norėjo, tai kokiomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas jokia apimtimi nesivadovavo nukentėjusiojo parodymais (šiam nurodant skirtingas aplinkybes, savo parodymų prieštaravimus pagrindžiant sirgimu epilepsija ir prasta sveikatos būsena) ir šių parodymų net nevertino. Byloje atliktų ekspertizių aktai ir liudytojų parodymai nei patvirtina, nei pagrindžia kasatoriaus kaltę; skundžiamas nuosprendis iš esmės pagrįstas tik kasatoriaus parodymais, kurie įvertinti ne kaip visuma, o tik ieškant būdo jiems paneigti, atrasti juose abejonei ar pozicijai, kurią teismas galėtų vertinti kritiškai, nors aplinkybių visumą pripažįsta neginčijamu įrodymu, kad kasatoriaus kaltė įrodyta; visas abejones ir prieštaravimus nepagrįstai vertindamas jo nenaudai.

5.8. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius dokumentus, pasirašytus nukentėjusiojo, ir šio paaiškinimus dėl pasirašymo aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nepagrįstai nevertino, nieko nepasisakė dėl G. V. 2006 m. gruodžio 13 d. prašymo (identiško 2007 m. gruodžio 27 d. dokumentui, juose skiriasi tik data) antstoliui. Kasatoriaus teigimu, šie du dokumentai patvirtina, kad nukentėjusysis jau 2006 m. gruodžio 13 d. prašymu išreiškė savo tikrą valią dėl buto pardavimo ir savo ranka surašė minėtą dokumentą. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nukentėjusiojo parodymus kaip nenuoširdžius, nutylint nepalankias aplinkybes, pateikiant tik tam tikrus paaiškinimus.

5.9. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes; vertindamas parodymų prieštaravimo klausimą, atmetė pirmosios instancijos teismo argumentus dėl tokių prieštaravimų vertinimo kasatoriaus naudai; nepritarė išteisinamojo nuosprendžio išvadai, kad byloje nėra surinkta patikimų ir pakankamų duomenų dėl kasatoriaus kaltės, kiek tai susiję su jam pareikštu kaltinimu (jis, įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, surašė 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį, apgaule duodamas jį pasirašyti G. V., kuriame parašė, kad G. V. pasiskolino iš jo 124 000 Lt, tačiau šių pinigų G. V. niekada neskolino ir nedavė). Nors byloje nėra ginčo ir ekspertizė nustatė, kad 2006 m. liepos 7 d. vekselyje yra G. V. parašas, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, kuo pasireiškė apgaulė ar suklaidinimas, ir nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus parodymai dėl nukentėjusiajam paskolintų pinigų, šių pinigų sumų ir skolinimo aplinkybių yra neįtikimi. Anot kasatoriaus, tokia teismo išvada nepagrįsta; vien tik aplinkybė dėl vekselio surašymo (net ir per klaidą) nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti; teismas nepagrįstai vertino kaip nepatikimus jo (kasatoriaus) parodymus dėl pinigų skolinimo nukentėjusiajam aplinkybių; nepagrįstai atmetė languotame lape esančius autentiškus G. V. pakvitavimus; neatsižvelgė į tai, kad minėtas languotas lapas ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo vertinamas (buvo tiriama tik prašymo antstoliui suklastojimo dalis).

5.10. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį grįsdamas teiginiais, kurie viso proceso metu net nebuvo tiriami, jų nepatvirtina nė vienas bylos dokumentas, bet paneigia atsiskaitymo dokumentuose esantys įrašai, t. y. teiginiais dėl kasatoriaus turtinės ir finansinės padėties bei apie nukentėjusiajam neoficialiai mokamą atlyginimą, padarė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą. Aptardamas teismų praktiką dėl civilinių teisinių santykių vertinimo kaip baudžiamųjų, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklostę būtent civiliniai teisiniai santykiai, kurie negali būti sprendžiami taikant baudžiamosios teisės normas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Juolab kad ir pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjama byla yra kilusi iš civilinės bylos, ir nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti perdavė spręsti civilinio proceso tvarka.

6. Nuteistojo G. Š. gynėjas advokatas V. Sviderskis kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas abejones aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai, priimtą naują nuosprendį grindė prielaidomis ir tikimybėmis, vertino tik dalį byloje esančių įrodymų (ignoravo nukentėjusiojo parodymus), be pagrindo įrodinėjimo pareigą perkėlė kasatoriaus ginamajam, nustatė aplinkybes, kurios byloje buvo netirtos, o skundžiamą nuosprendį pagrindė deklaracijomis ir subjektyvia teismo nuomone. Taip teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-P-218/2009). Be to, dėl to, kad bylos rezultatą lėmė iš esmės tik nukentėjusiojo (kuris yra pažeistos ir nestabilios psichinės būklės asmuo, sergantis epilepsija ir save pateikiantis kaip labai riboto veiksnumo asmenį) parodymai, buvo pažeista ir nuteistojo teisė į teisingą teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T. K. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14000/12).

6.2. Kasatoriaus ginamajam pareikšto kaltinimo formuluotės – G. Š. „žinodamas, kad G. V. neišreiškė savo valios parduoti jam priklausiusį butą“ ir „žinodamas, kad G. V. nori pakeisti jam priklausiusį butą“ – yra prieštaringos, nes nėra aišku, ar nukentėjusysis butą perleisti ir pasikeisti į mažesnį norėjo ar nenorėjo, o jei norėjo  – tai kokiomis sąlygomis.

Kasatorius, apibūdindamas nukentėjusiojo asmenybę, sveikatos būklę ir gyvenimo būdą, teigia, kad jo parodymai yra labai nenuoseklūs, prieštarauja byloje surinktiems kitiems įrodymams, byloje esantys ekspertizės aktai ir liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia kasatoriaus ginamojo kaltę. Skundžiamame nuosprendyje bendro pobūdžio medicinos specialistų pamąstymas nepagrįstai prilygintas išvadai, apibūdinančiai G. V. sveikatos būklę, tačiau byloje nėra duomenų apie G. V. diagnozuotą kokios nors formos neveiksnumą. Kartu tai reiškia, kad nukentėjusiojo G. V. veiksmus vertinti kaip neveiksnaus asmens nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

6.3. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir nukentėjusysis davė skirtingus parodymus apie bylos esmines aplinkybes: „ar 2006 m. liepos 7 d. paprastasis vekselis surašytas pagrįstai; ar jo pasirašymo metu buvo padarytas BK 182 straipsnio 2 dalyje įvardintas nusikaltimas; ar suklastotas nukentėjusiojo G. V. parašas ant 2007 m. gruodžio 27 d. prašymo antstoliui dėl buto perleidimo jo pasirinktam asmeniui yra pakankamas teigti, kad šį parašą suklastojo būtent G. Š.“, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl parodymuose esančių prieštaravimų vertinimo kasatoriaus ginamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė apgaulė ar suklaidinimas; nuteistojo parodymų (dėl paskolintų pinigų nukentėjusiajam, skolinimo aplinkybių, paskolintų sumų) vertinimas kaip neįtikinamų neatitinka baudžiamosios teisės formuluotės; vekselio surašymas (net ir per klaidą) negali sukelti baudžiamosios atsakomybės. Be to, šis teismas, netikėdamas nuteistojo parodymais, jo veiksmus iš karto nepagrįstai vertina kaip nusikalstamus, elgesį – kaip absoliučiai nelogišką, kitus parodymus (apie pinigų paskolinimą nukentėjusiajam, motyvuodamas tuo, kad paskolintų pinigų suma jų skolinimo metu buvo nemaža; nukentėjusiojo prašymai finansinės pagalbos patvirtina, kad šis tokiomis nemažomis pinigų sumomis nedisponavo) – kaip nepatikimus ir neatitinkančius tikrovės. Teismas nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus ir languotame lape esančius autentiškus G. V. pakvitavimus, neatsižvelgdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu šis languotas lapas nebuvo aktualus, buvo tiriama tik prašymo antstoliui suklastojimo dalis. Dėl to kasatorius teigia, kad jo ginamojo visi paaiškinimai, kuriuos teismas vertina kaip „stokojančius įtikinamumo“, turi būti aiškinami tik jo paties (G. Š.) naudai.

6.4. Teismo išvada apie tai, kad kasatoriaus ginamasis, duodamas pinigų nukentėjusiajam, ne tik jį remdavo finansiškai kaip giminaitį, bet ir nelegaliai atsiskaitydavo už jo darbą įmonėje, yra visiškai nepagrįsta ir neparemta jokiais bylos duomenimis, tokią išvadą paneigia įrašai atsiskaitymo dokumentuose buhalterinėje apskaitoje. Taip pat nepagrįsta bylos duomenimis ir kita teismo išvada, kad G. Š. negalėjo nukentėjusiajam skolinti daugiau, nei pats uždirbdavo ar turėjo, tuo labiau nemažas sumas ne vienerius metus. Be to, teismo hipotetiniai pasvarstymai apie kasatoriaus ginamojo turtinę ir finansinę padėtį yra nepagrįsti bylos duomenimis, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo tirta G. Š. finansinė ūkinė veikla. Todėl kasatorius teigia, kad šios teismo išvados neatitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

6.5. Teismo išvada, kad „2006 m. liepos 7 d. vekselio turinys neatitinka faktinių aplinkybių, nes jame nurodyti pinigai (124 000 Lt) nukentėjusiajam paskolinti nebuvo“, yra nepagrįsta ir G. Š. veiksmuose nėra nurodytas apgaulės elementas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Prielaidomis paremtas ir specialistų R. R. ir N. K. paaiškinimų apie nukentėjusiojo sveikatos būklę vertinimas, nes tokie paaiškinimai yra tik bendro pobūdžio, neparemti medicininių dokumentų išrašais. Dėl to kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusysis vekselį galėjo pasirašyti būtent dėl savo ligos – epilepsijos (neatspindėdamas savo tikrosios valios), nes nukentėjusysis vekselį galėjo pasirašyti ir paveiktas alkoholio vartojimo. Teismas tik deklaratyviai vertino nukentėjusiojo parodymus kaip nuoseklius, kuriais galima tikėti, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė, kad nukentėjusysis meluoja, teigdamas niekada nepiktnaudžiavęs alkoholiu.

6.6. Be to, visiškai nemotyvuota ir kita teismo išvada apie G. Š. suinteresuotumą pinigų išsiieškojimu; nepagrįstai neatkreiptas dėmesys į tai, kad iš esmės analogiškas prašymas yra parašytas bei pasirašytas paties G.  V. (tai patvirtinta ekspertizės išvada). Dėl to kasatorius teigia, kad skundžiamo nuosprendžio išvados nepatvirtina nė vienos aplinkybės egzistavimo; teismas visus faktus vertino kaip „labiau tikėtinus“ ir padarė nepagrįstas išvadas, kad byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina G. Š. kaltę apgaule įgijus G. V. butą ir apgaulė prieš nukentėjusįjį pasireiškė tuo, kad nukentėjusiajam davė vekselį. Kasatorius teigia, kad toks veiksmas (vekselio padavimas), nenustačius aplinkybės, kad tuo metu G. V. buvo ištiktas epilepsijos priepuolio, akivaizdžiai negali būti apgaulingas. Dėl to kasatorius teigia, kad šiuo atveju yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas, kuriam spręsti negali būti taikomos baudžiamosios teisės normos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Apibendrindamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė požymių, kuriems esant pasyvumas civiliniuose teisiniuose santykiuose perauga į baudžiamuosius, nuosprendyje rėmėsi tik G. Š. padėtį bloginančiais įrodymais, nukentėjusiojo G. V. parodymų net neaptarė, juos tik deklaratyviai vertino kaip nuoseklius ir taip vienašališkai bei kryptingai išnagrinėjo bylą.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

7. Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo advokato V. Sviderskio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, nes šis teismas, neatnaujinęs bylos nagrinėjimo, vadovavosi pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais, kuriuos vertino neteisingai, ne kaip visumą, atsietai vieną nuo kito, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiojo G. V. apeliacinius skundus ir šiuos tenkindamas iš dalies, priėmęs G. Š. apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir dėl to panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kasatorių skunduose nurodomų BPK reikalavimų esminių pažeidimų nepadarė (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuoseklioje teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

11. BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

12. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavus skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad šis teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada dėl to, kad po G.  Š. atliktų tyčinių nusikalstamų veiksmų, kurie kartu patvirtina ir jo siekimą užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį butą,  t. y. apgaule paduodamas 2006 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį Nr. X nukentėjusiajam G. V. pasirašyti, jame nurodydamas, jog nukentėjusysis pasiskolina iš jo 124 000 Lt (nors šių pinigų nukentėjusiajam, kuris aptariamą vekselį pasirašė dėl ligos ir vartojamo alkoholio, nedavė ir neskolino); šį nukentėjusiojo pasirašytą vekselį padavė notarei, kuri išdavė vykdomąjį raštą; šį raštą kartu su 2006 m. lapkričio 9 d. prašymu (su nurodytais neteisingais duomenimis apie nukentėjusiojo gyvenamąją ir darbo vietas) ir 2007 m. gruodžio 27 d. žinomai suklastotu (netikru) prašymu padavė antstoliui, o šis inicijavo nukentėjusiajam priklausančio buto pardavimo aktą, kurį teismui patvirtinus jis (G. Š.) tapo minėto buto savininku, ir taip užvaldė didelės vertės svetimą turtą bei nukentėjusiajam padarė didelę turtinę žalą, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo G. Š., taip pat nukentėjusiojo G. V., liudytojų R. K., V. K., A. P., I. P., N. K. parodymais, specialistų R. T. ir R. R. paaiškinimais, Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktų ekspertizių ir specialistų išvadomis, kita bylos rašytine medžiaga. Šis teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes (taip pat ir dėl vekselio pasirašymo aplinkybių bei antstoliui pateiktuose prašymuose nurodytų duomenų netikrumo), savo išvadas grindė BPK reglamentuojamais veiksmais gautais, teismo posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais (BPK 20 straipsnis).

Įvertinęs jų patikimumą (taip pat ir kasaciniame skunde aptariamų paties nuteistojo, nukentėjusiojo G.  V. parodymų), leistinumą ir sąsajumą, teismas juos vertino tiek atskirai (ypač daug dėmesio skirdamas paties G. Š. ir nukentėjusiojo parodymų vertinimui), tiek kaip visumą ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti nepalankiai nuteistajam ir jo gynėjui, dar nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad G. Š. kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ar kad jos tinkamai nemotyvuotos. Pažymėtina, kad įrodymai, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje; išvados dėl kasatoriaus kaltės nuosprendyje motyvuotos ir abejonių nekelia; ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas. G. Š. ir jo gynėjo nesutikimas su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

13. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nukentėjusiojo G. V. parodymai dėl vekselio pasirašymo aplinkybių ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas šiuos jo parodymus pripažįsta patikimais ir jais remiasi. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos; proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Minėta, kad nuosprendyje įvertinti nukentėjusiojo G. V. parodymai ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas jo parodymus pripažįsta patikimais. Proceso dalyvio nesutikimas su įrodymų vertinimo motyvais savaime nereiškia, kad, vertinant įrodymus, buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.

14. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje netinkamai taikytos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje reglamentuoja BPK 324 straipsnis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad šios instancijos teismas, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2, 6 dalyse nustatytos tvarkos, išklausęs tiek kasatorių, tiek kitų proceso šalių prašymus dėl įrodymų tyrimo (jo neatlikti), šiuos prašymus tenkino ir nusprendė neatlikti įrodymų tyrimo ir vertinti byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus. Kartu tai reiškia, kad byla išnagrinėta laikantis BPK XXV skyriuje nustatytų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme nuostatų ir skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis šias nuostatas bei reikalavimus atitinka visiškai.

15. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti, BPK 331 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimai taip pat nepažeisti  – naujas nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos, įrodymai, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus, nurodyti. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių skundžiamą nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

16. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba atliko kitus šio straipsnio dispozicijoje nurodytus alternatyvius veiksmus. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, kurie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba

nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti.

17. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013).

18. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto,  t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015). Todėl, kai nukentėjusysis apgaule įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, nurodytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes.

19. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje paprastasis vekselis, nustačius tam tikras jo surašymo aplinkybes, gali būti pripažįstamas sukčiavimo priemone, jei nustatoma, kad, surašant vekselį, jo gavėjo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-301/2011, 2K-642/2012, 2K-320-976/2017). Tokiais atvejais turi būti nustatyta, ar vekselio gavėjas turėjo tyčią suklaidinti vekselio davėją, ar paprastųjų vekselių surašymas ir pasirašymas atitiko vekselio davėjo valią ir jis suvokė šio dokumento ir jame padaryto įrašo esmę, taip pat ar pagal šiuos vekselius realiai buvo perduotos atitinkamos pinigų sumos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574-693/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-187-693/2016, 2K-165-976/2018).

20. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis G. Š. sąmoningais, aktyviais ir pakankamai ilgai (apie pusantrų metų) trunkančiais tyčiniais veiksmais panaudojo prieš nukentėjusįjį G. V. esminę apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad nuteistojo paduotą paprastąjį vekselį Nr. X G. V. pasirašė dėl savo ligos ir vartojamo alkoholio, tačiau jame (vekselyje) nebuvo išreikšta ir atspindėta tikroji nukentėjusiojo valia, jam šiame vekselyje nurodyti pinigai realiai nebuvo perduoti. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistasis pagal šį paprastąjį vekselį pradėjo išieškojimą jame nurodytų pinigų savo naudai: šį dokumentą pateikė notarei ir ši išrašė vykdomąjį raštą, kurį nuteistasis pateikė antstoliui kartu su 2006 m. lapkričio 9 d. prašymu ir šiame prašyme nurodytomis melagingomis aplinkybėmis apie tai, kad skolininko (G. V.) jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje neva rasti nepavyko, bei nurodytas jo buvusios darbovietės UAB „A.“ buveinės adresas. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis neabejotinai žinojo giminystės ryšiais su juo susijusio nukentėjusiojo realią gyvenamąją vietą (pas jį dažnai lankydavosi) ir darbovietes, kuriose G. V. dirbo prieš įsidarbindamas kasatoriaus vadovaujamoje bendrovėje. Be to, nuteistajam neabejotinai buvo žinoma tiek nukentėjusiojo sveikatos būklė (nukentėjusiojo liga nustatyta dar iki vekselio pasirašymo), jo gyvenimo būdas, tiek jo darbovietės ir reali finansinė padėtis. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė logišką išvadą, kad nerealūs ir neatitinkantys tikrovės yra kasatoriaus G. Š. parodymai apie tai, jog jis dar iki vekselio pasirašymo jau buvo paskolinęs nukentėjusiajam didelę sumą pinigų – 49 000 Lt (t. y. skolindavo vidutiniškai po 1815 Lt per mėnesį), bet, nepaisydamas tokio įsiskolinimo ir minėto nukentėjusiojo elgesio (šis sirgdamas dar vartojo ir alkoholinius gėrimus, tik retkarčiais dirbdavo), ir toliau jam (G. V.) tariamai skolino kas mėnesį (iš viso apie 27 mėnesius) dideles pinigų sumas, o vekselio pasirašymo dieną  – 2006 m. liepos 7 d. – dar paskolino net ir 75 000 Lt grynaisiais vienu kartu, po ko nukentėjusysis (net ir neva turėdamas paskolintus 75 000 Lt) ir toliau, nuteistojo teigimu, prašydavo kasatoriaus finansinės pagalbos net iki 2008 m. spalio mėn.

21. Taip pat byloje įrodytos ir kitos esminę apgaulę patvirtinančios aplinkybės, t. y. kad būtent nuteistojo tyčia sudarytos sąlygos: žinomai melagingas nurodymas dėl nukentėjusiojo adreso ir nuteistojo panaudotas žinomai netikras (suklastotas) dokumentas (nukentėjusiojo vardu surašytas ir pasirašytas 2007 m. gruodžio 27 d. prašymas dėl nukentėjusiajam priklausiusio buto pardavimo būtent G. Š., nors tokios valios nukentėjusysis niekada nebuvo išreiškęs), pateikiant šį žinomai netikrą dokumentą antstoliui, pastarajam sudarė prielaidas pradėti priverstinio vykdymo procedūrą ir inicijuoti minėto buto pardavimą būtent nuteistajam. Kartu minėtos aplinkybės patvirtina ir iš anksto (dar iki vekselio pasirašymo) susiformavusią nuteistojo tyčią – apgaule užvaldyti nukentėjusiojo butą. Tokių veiksmų rezultatas – antstoliui R. Kamarauskui surašius ir teismui patvirtinus 2008 m. sausio 4 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir nuo to laiko G. Š. tapus minėto buto savininku – neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę apgaule įgijus nukentėjusiojo didelės vertės turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad minėtų aplinkybių visuma patvirtina nuteistojo tiesioginę tyčią užvaldyti G. V. butą, nes jo veiksmai ir jų seka akivaizdžiai rodo, jos jis neabejotinai suvokė apgaudinėjantis nukentėjusįjį: šiam dėl ligos ir (ar) alkoholio įtakos duodamas pasirašyti vekselį

su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, nurodydamas antstoliui melagingą informaciją, taip siekdamas nuslėpti nuo nukentėjusiojo apie pradėtą vykdymo procesą ir teikdamas žinomai suklastotą prašymą dėl buto pardavimo skolininko nurodytam asmeniui – pačiam G. Š..

22. Tai, kad sudarytas sandoris – vekselio pasirašymas – buvo sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti tikrąjį jo turinį, o nukentėjusysis nebuvo tinkamai informuotas apie pradėtą išieškojimą pagal notarės išrašytą vykdomąjį raštą, nes antstolis, būdamas nuteistojo suklaidintas, atitinkamus pranešimus nukentėjusiajam siuntė G. Š. nurodytais neteisingais adresais bei, turėdamas suklastotą nukentėjusiojo vardu surašytą prašymą parduoti nekilnojamąjį turtą būtent nuteistajam, surašė šio turto pardavimo aktą, kurį patvirtino teismas, neabejotinai reiškia, jog taip dar buvo ypač pasunkintos ir suvaržytos nukentėjusiojo galimybės pažeistus interesus atkurti civilinės teisės priemonėmis. Taigi aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytais veiksmais nuteistasis G. Š. sąmoningai sudarė situaciją, kuria buvo esmingai pasunkintas nukentėjusiojo G. V. pažeistų civilinių teisių gynimo būdas, kasatoriaus (G. Š.) padaryta nusikalstama veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamoji atsakomybė jam taikyta pagrįstai.

23. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes G. Š. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, jo padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

24. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. Š. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinius skundus atmesti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

PRANAS KUCONIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21974 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-379-697/2018Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00772-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.5; 2.1.7.4.4; 1.1.10.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistajam Z. V. (Z. V.) ir jo gynėjui advokatui Albinui Januičiui,vertėjai Joanai Rudzianec,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo advokato Albino Januičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo Z. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, Z. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise – ir uždrausta jam trejus metus vairuoti kelių transporto priemones.

Iš nuteistojo Z. V. ir UADB „V.“ priteisti atitinkamų dydžių civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai bei proceso išlaidoms (dėl teisinės pagalbos paslaugų) atlyginti nukentėjusiesiems V. D. (V. D.), V. T. (V. T.), D. R. ir J. M.. Taip pat pripažinta nukentėjusiesiems V. T., D. R. ir J. M. teisė į civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti patenkinimą ir klausimas dėl turtinės žalos dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžiu Z. V. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir jam iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį, o nukentėjusiųjų V. D., V. T., D. R. ir J. M. civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo advokato Albino Januičio, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Z. V. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 30 d. apie 00.28 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas kaip naudotojas G. V. priklausantį automobilį „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 1,71 prom. girtumo laipsnis, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad bet kuriuo metu galėtų sustabdyti transporto priemonę, nesuvaldė automobilio, dėl to automobilis prarado judesio stabilumą ir tiesiaeigiškumą ir atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiuojančio automobilio „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamo V. D., galinę dešiniąją dalį, nuvažiavęs nuo kelio į dešinės pusės kelkraštį, automobilis „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertėsi per dešinįjį šoną, stogą ir liko gulėti ant kairiojo šono, o automobilis „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo bloškiamas į priekį, link kelio (duomenys neskelbtini) kairiojo krašto, sukosi prieš laikrodžio rodyklę ir, palikęs kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies kairėje pusėje lanko formos padangų pėdsakus, sustojo padėtyje, kurioje jis buvo užfiksuotas po eismo įvykio; dėl to automobilio „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) keleivė V. T. nuo patirtų kūno sužalojimų mirė vietoje, o keleivėms J. M. ir D. R. dėl patirtų kūno sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiais veiksmais Z. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 ir 133 punktų reikalavimus, dėl to kilo BK 281 straipsnio 6 dalyje nurodyti padariniai – įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nevertino objektyviai nustatytų eismo įvykio kilimo aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito (pirmenybę teikė Z. V. parodymams), visiškai ignoravo byloje surinktus netiesioginius jo kaltės įrodymus, kurie kartu su visais kitais byloje surinktais duomenimis sudaro aiškią ir nuoseklią bylai svarbių aplinkybių grandinę bei patvirtina jo kaltę dėl BK 281 straipsnio 6 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad toks pažeidimas sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl šį nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo Z. V. nuteisė pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Teismas, įvertinęs Z. V. asmenybę ir padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visumą, atsižvelgdamas į tai, kad po nagrinėjamo nusikaltimo Z. V. yra nuteistas už kito nusikaltimo padarymą ir teisme nagrinėjama kita jo baudžiamoji byla, sprendė, kad BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtis bus pasiekta jam skiriant įstatymo sankcijoje nurodytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant mažesnę už įstatymo sankcijoje įtvirtintos bausmės vidurkį, ir tai, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl šiuo atveju bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas.

2.1. Teismas konstatavo ir tai, kad priėmus naują, apkaltinamąjį, nuosprendį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Z. V. administracinio teisės pažeidimo teisena, pradėta administracinio teisės pažeidimo byloje, iškeltoje pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, negalima (non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą).

2.2. Naujame nuosprendyje dėl nukentėjusiųjų pareikštų civilinių ieškinių teismas sprendė, kad tam, kad būtų tiksliai apskaičiuoti nukentėjusiųjų (D. R., J. M. ir V. T.) prašomi priteisti turtinės žalos dydžiai, būtina gauti papildomą medžiagą bei atlikti jos analizę, įvertinti civilinės atsakovės UADB „V.“ poziciją ir kitus bylos duomenis, todėl pripažino šiems nukentėjusiesiems teisę į civilinio ieškinio patenkinimą ir klausimą dėl turtinės žalos dydžių perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis teismų praktika, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, visų nukentėjusiųjų prašomus priteisti neturtinės žalos dydžius sumažino iki skundžiamame nuosprendyje nurodytų atitinkamų dydžių.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Nuteistasis Z. V. ir jo gynėjas advokatas A. Januitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį. Kasatoriai nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismo priimtas naujas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jame padarytos išvados yra šališkos, prieštaringos, paremtos tik nukentėjusiųjų parodymais, neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių, pagrįstos spėjimais, prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis. Taip teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 3–5 dalių, 44 straipsnio 5–7 dalių, 301 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų reikalavimų pažeidimus. Be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas, nes nepagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu, nesant pakankamai įrodymų dėl jo kaltės ir nenustačius fakto, kad veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

3.2. Kasatorių teigimu, būtent pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė Z. V. veiką ir tikrąsias bylos aplinkybes, jo kaltės turinį, formą ir kitus būtinuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. pagrįstai nenustatė jo veiksmuose nusikalstamo pasitikėjimo ar (ir) nusikalstamo nerūpestingumo, kaip pagrindinio nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281 straipsnyje, sudėties subjektyvaus požymio (BK 14 straipsnis). Šis teismas teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus: apklausė Z. V., nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausė Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) ekspertų V. Šakėno, V. Matusevičiaus (V. Matusevič), L. Lazarenko paaiškinimus ir jų atsakymus į proceso dalyvių klausimus dėl teismui pateiktų specialistų išvadų. Tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 284 straipsnio nuostatomis, buvo pagarsinta specialisto išvada Nr. ES-1-16, kurią atliko specialistas E. Sokolovskis (E. Sokolovskij), reiškia, jog ši išvada teismo posėdyje yra ištirta ir ja galima vadovautis kaip įrodymu; be to, teismo posėdyje šis specialistas patvirtino savo išvadą ir davė išsamius paaiškinimus.

3.3. Kasatoriai išsamiai aptaria pirmosios instancijos teisme atliktų specialistų tyrimų išvadas ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis eismo įvykio kilimo sąlygomis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad visų nukentėjusiųjų parodymai laikytini patikimais, ir jais vadovavosi, grįsdamas nuteistojo kaltę. Be to, teismas nepagrįstai nevertino nuteistojo nesutikimo su, anot kasatorių, netinkamai atliktu eksperimentu dėl matomumo ir jo metu užfiksuotų duomenų vertinimo. Kasatoriai teigia, kad šio eksperimento metu nebuvo atkurtos naktį įvykusio eismo įvykio metu buvusios sąlygos; atliekant eksperimentą, visais atvejais eismo dalyvio V. D. automobilis „Audi 100 Avant“ stovėjo toje pačioje padėtyje, nors byloje nustatyta, kad prieš susidūrimą šis automobilis „Audi 100 Avant“ nebuvo sustojęs ir tiesiog stovėjęs nuteistojo vairuojamo automobilio „Audi A8“ eismo juostoje, bet judėjo. Anot kasatorių, eksperimento metu nebuvo atkurtos įvykio metu buvusios matomumo sąlygos, o buvo nustatomas tiesiog stovinčio (galimo susidūrimo vietoje) automobilio matomumas. Dėl to kasatoriai teigia, kad šio eksperimento metu duomenys gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir jie neteisėtai bei nepagrįstai panaudoti atliekant teismo paskirtą 2017 m. spalio 10 d. papildomą komisinę autotechninę (eismo įvykio) ekspertizę. Taip buvo atimta nuteistojo teisė į veiksmingą gynybą, būti išklausytam ir pareikšti prašymus, o teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 22 straipsnio 3 dalies, 48 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Be to, teismas, neišnagrinėjęs ir neįvertinęs apeliacinio proceso dalyvių visų esminių argumentų, pažeidė ir BPK 324 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva, nemotyvuotai, itin deklaratyviai ir nesilaikydamas BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos pakeitė esmines faktines eismo įvykio aplinkybes, kurios neatitinka objektyvios tikrovės, prieštarauja įstatymų nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu nustatytoms faktinėms eismo įvykio aplinkybėms ir pirmosios instancijos teisme nustatytiems ir patikrintiems duomenims. Apeliacinės instancijos teismas šias esmines aplinkybes pakeitė vadovaudamasis tik nukentėjusiojo V. D. versija, kurią šis eismo dalyvis pateikė ikiteisminio tyrimo

metu pasikonsultavęs su UAB „I.“ specialistu; nepagrįstai vertino tik nuteistojo padarytą KET 14 punkto (transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam įtaką eismo įvykiui) pažeidimą, tačiau nepasisakė dėl vairuotojo V. D. atlikto manevro, įvažiuojant iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, atitikties KET reikalavimams ir nevertino tokio manevro BK 281 straipsnio dispozicijos prasme. Nukentėjusiojo V. D. nurodomos eismo įvykio kilimo aplinkybės yra netikslios ir melagingos, jas paneigia ekspertų ir specialistų išvados; šis nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi tam, kad išvengtų atsakomybės dėl kilusio eismo įvykio, kurio kaltininkas galimai yra jis pats, todėl skundžiamo nuosprendžio išvada dėl V. D. parodymų patikimumo yra klaidinga. Teismas, skundžiamą nuosprendį pagrįsdamas tik nukentėjusiųjų prieštaringais parodymais, pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dėl to kasatoriai nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad teismas, pakeisdamas esmines faktines eismo įvykio aplinkybes, rėmėsi vertinimo viseto aspektu. Kasatorių nuomone, teismas rėmėsi tik vieno iš nukentėjusiųjų – eismo dalyvio V. D. prieštaringais parodymais ir gynybine versija, o kitų nukentėjusiųjų parodymus nurodė tik deklaratyviai. Be to, skundžiamame nuosprendyje nenurodytas nė vienas pagrindas, dėl kurio buvo pakeistos esminės faktinės eismo įvykio aplinkybės; nėra pateiktų motyvų, kodėl apeliacinės instancijos teismas nevertino specialistų argumentuotai nustatytų eismo įvykio kilimo aplinkybių bei atmetė objektyvias LTEC specialistų išvadas. Dėl to kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai, nepakankamai atsižvelgė į jų tarpusavio santykį, nepagrįstai teikė pirmenybę nukentėjusiųjų parodymams, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neįvertino bylos įrodymų visumos, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes įrodymų tyrimą atliko šališkai ir paviršutiniškai, nepasisakė dėl eismo dalyvio veiksmų atitikties KET, nepagrįstai nekreipė dėmesio į V. D. parodymuose esančius esminius prieštaravimus dėl eismo įvykio kilimo sąlygų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008). Kasatoriai teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertina kaip patikimus, negali būti vertinami objektyviai, nes faktą, jog prieš susidūrimą automobilis „Audi 100 Avant“, vairuojamas V. D., važiavo iš kairės kampu įstrižai į dešinę, patvirtino visi ekspertai specialistai ir automobilių „Audi 100 Avant“ bei „Audi A8“ užfiksuotų sugadinimų pobūdis, lokalizacija, susidūrimo objektyvių duomenų išsidėstymas eismo įvykio vietoje.

3.5. Kasatoriai aptaria liudytojo M. Pt. (M. Pt.) parodymus ir teigia, kad šie parodymai V. D. yra nepalankūs, tačiau teismas juos nepagrįstai vertino kritiškai, tendencingai ir paviršutiniškai.

3.6. Skundžiamame nuosprendyje pateiktos prieštaringos išvados dėl V. D. išvažiavimo iš šalutinio į pagrindinį kelią; teismas, remdamasis prielaidomis ir ekspertės L. Lazarenko neva pasakytais teiginiais, tik hipotetiškai nurodė, kad nuteistajam galėjo susidaryti įspūdis, jog automobilis „Audi 100 Avant“ išvažiavo iš šalutinio kelio, nes V. D., kaip ir dauguma vairuotojų, nakties metu laikosi arčiau ašinės linijos, nes kelkraščiu gali eiti pėstieji. Tokie teismo teiginiai yra nelogiški ir nepagrįsti, prieštarauja KET reikalavimui važiuoti kuo arčiau dešinio kelio važiuojamosios dalies krašto; eismo įvykio kelyje eismo juostos plotis yra 3,8 metro, todėl kasatoriai mano, kad net važiuojant eismo juostos viduriu lieka daugiau nei vieno metro atstumas iš šono ir tokio atstumo visiškai pakanka saugiai pravažiuoti pro kelkraščiu galimai einantį pėsčiąjį. Kasatoriai teigia ir tai, kad automobilių susidūrimo metu V. D. vairuojamas automobilis įvažiavo į nuteistojo vairuojamo automobilio eismo juostą iš kairės. Juolab kad ir ekspertė L.  Lazarenko paaiškino, jog galėjo būti ir tokia situacija, kad „Audi 100 Avant“ įvažiavo iš šalutinio kelio.

3.7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtoje 2018 m. vasario 9 d. komisinėje eismo įvykio ekspertizėje Nr. 11-2138 (17) buvo pateikti 2017 m. balandžio 27 d. netinkamai atlikto eksperimento gauti duomenys; ekspertams nurodytos įvykio faktinės aplinkybės, kurias teismas subjektyviai pakeitė ir kurios nėra pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas tendencingai vertino šios komisinės eismo įvykio ekspertizės akto išvadas. Šią ekspertizę atlikę specialistai nenustatė naujų aplinkybių, atsakydami į subjektyviai suformuluotus klausimus, pateikė atitinkamas tikėtinas išvadas (analogiškas anksčiau atliktų ekspertizių Nr. 11-3216 (11), 11-157 (15) ir 11-3171 (12) išvadoms), kuriose dėl duomenų stokos negalėjo pateikti atsakymo į klausimą apie pagrindinę šio eismo įvykio kilimo sąlygą. Kasatoriai aptaria pirmosios instancijos teismui pateiktą specialisto E. Sokolovskio išvadą ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visų byloje atliktų išvadų išsamiai neanalizavo, jų nevertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nekreipė dėmesio į tai, kad tos pačios ekspertinės įstaigos (LTEC) pateiktos išvados yra prieštaringos. Kasatoriai pažymi, kad LTEC eksperto išvadoje Nr. 11-3171(12) yra nurodyta, jog nuteistojo pasirinktas būdas išvengti eismo įvykio šioje situacijoje – intensyvus stabdymas ir nusukimas į dešinę vengiant susidūrimo su automobiliu „Audi 100 Avant“ – techniniu požiūriu yra priimtinas. Kartu kasatoriams nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje (35 punktas) prieštaringai traktuoja eismo įvykyje dalyvavusių automobilių padėtį iki susidūrimo, nes specialistai nurodė praktiškai vienodą automobilių tarpusavio padėtį susidūrimo metu.

3.8. Kasatoriai teigia ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje akcentuojama aplinkybė – nuteistojo girtumas – savaime nereiškia, kad tokia jo būsena yra pagrindinė šio eismo įvykio kilimo ir sunkių padarinių priežastis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vairuotojo neblaivumas yra vienas iš nusikaltimo sudėties požymių, tačiau jo nustatymas savaime negali būti laikomas faktine aplinkybe, kuri buvo eismo įvykio ir jo padarinių priežastis, todėl kiekvienu atveju turi būti

nustatoma, ar eismo įvykio kilimo priežastis buvo kiti KET pažeidimai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis padarė kitus KET pažeidimus, turėjusius įtakos nagrinėjamo eismo įvykio kilimui. Be to, nagrinėjamu atveju įstrižai važiuojamosios dalies važiuojančio automobilio „Audi 100 Avant“ negalima laikyti iš anksto numatyta kliūtimi. Dėl to kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistasis turėjo galimybę iš anksto pamatyti kliūtį ir išvengti susidūrimo su ja, yra nepagrįsta, neįrodyta ir prieštarauja teismų praktikai, suformuotai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014.

3.9. Teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus, nes nagrinėjamoje byloje nėra surinkta nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių Z. V. kaltę; skundžiamame nuosprendyje netinkamai vertino netiesioginius įrodymus, nukentėjusiųjų parodymus, kurie yra mažai informatyvūs dėl eismo įvykio kilimo aplinkybių; nepagrįstai rėmėsi netinkamai atlikto eksperimento duomenimis, nevertino gynybos argumentų dėl netinkamai atlikto eksperimento, nepašalino abejonių dėl nuteistojo kaltės, padarant šią nusikalstamą veiką.

3.10. Kasatoriai, apibūdindami nuteistojo sveikatos būklę, teigia ir tai, kad teismas pažeidė nuteistojo teisę į teisingą bausmę (BK 41 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 2 dalis), nes už neatsargaus nusikaltimo padarymą paskirta bausmė, praėjus tiek daug laiko nuo įvykio (daugiau nei šešeri metai), yra neproporcingai griežta, prieštaraujanti teisingumo principui. Teismas, neatsižvelgdamas į prokuroro siūlymą atidėti bausmės vykdymą, padarė nepagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje už analogiškus nusikaltimus, net esant daug aiškesnėms nepalankioms įvykio aplinkybėms, paskirtų bausmių vykdymas atidedamas (baudžiamosios bylos Nr. 1A-141-107/2011, 1A-620-312/2015, 1A-16-519/2015) arba paskiriamos švelnesnės bausmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-334/2007, 2K-55/2008, 2K-151/2008). Teismas pažeidė ir protingumo principą, nes paskirta bausmė už neatsargų nusikaltimą yra žymiai griežtesnė negu bausmės, skiriamos asmenims, nuteistiems už tyčinius sunkius nusikaltimus; nepagrįstai neatsižvelgė į tai, ar tokia bausmė, paskirta neįgaliam ir ligotam asmeniui, leis užtikrinti nukentėjusiųjų interesus, ar bus atlyginta priteista žala.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 109 straipsnio, 113 straipsnio 2 dalies pažeidimus, neteisingai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį (neturi turto, vienintelės gautos pajamos, kaip neįgaliojo asmens, yra minimalus darbo užmokestis), atsižvelgė tik į jam nepalankias bylos aplinkybes ir priėmė neteisingą sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, šios žalos suma yra nepagrįstai didelė. Kasatorių teigimu, tokiu teismo sprendimu nuteistasis išvis neteks net ir minimalaus uždarbio, taip jo asmeniniai poreikiai bei neįgaliems tėvams teikiama pagalba negalės būti tenkinama net minimaliai.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo advokato A. Januičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinės instancijos teismo ribų ir nenagrinėtinų skundo teiginių

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo nuoseklioje teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.). Taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistojo Z. V. ir jo gynėjo advokato A. Januičio kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir neigiama nuteistojo Z. V. kaltė bei prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus (specialisto E. Sokolovskio išvadą ir paaiškinimus, paties nuteistojo ir liudytojo M. Pt. bei kitų liudytojų parodymus ir pan.) daryti kitokias išvadas, nei padarė teismas savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir paliekami nenagrinėti. Kasatorių teiginys dėl

in dubio pro reo principo pažeidimo yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, kaip to reikalauja BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostata, todėl taip pat negali būti nagrinėjamas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Taigi teisėjų kolegija kasacinio skundo minėtus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teismo sprendimo turiniui keliamų BPK reikalavimų laikymosi ir BK 281 straipsnio 6 dalies taikymo

6. Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį atsako tas, kas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame BK straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina keturi esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, taip pat nusikalstamos veikos subjekto būsena – apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 6 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų keturių įvardytų požymių buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2018). Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-110-699/2017, 2K-204-697/2017, 2K-7-1-693/2018).

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuoseklioje teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.  2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, nes šis teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 6 dalį, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro, nukentėjusiųjų V. D. ir V. T. bei vieno iš jų atstovo advokato apeliacinius skundus ir šiuos skundus tenkindamas iš dalies, t. y. panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmęs Z. V. naują, apkaltinamąjį, nuosprendį dėl nusikaltimo, nustatyto BK 281 straipsnio 6 dalyje, padarymo, kasaciniame skunde nurodomų BPK reikalavimų esminių pažeidimų ir aptariamo baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

9. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, daro išvadą, kad šis teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

10. Šioje byloje Z. V. nuteistas už BK 281 straipsnio 6 dalyje nustatytos veikos padarymą, t. y. už KET 14 ir 133 punktų reikalavimų pažeidimus, dėl kurių sukeltas eismo įvykis, kurio metu žuvo vienas žmogus ir buvo sunkiai sutrikdyta kitų nukentėjusiųjų sveikata. Byloje neginčijamai nustatytas alkoholio kiekis Z. V. kraujyje (1,71 promilės) ir kilę baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, taip pat teisingai nustatyta, kad nuteistasis, būdamas nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas padarė

pagrįstą išvadą, kad būtent Z. V. padaryti minėti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių – eismo įvykio, dėl kurio žuvo viena iš nukentėjusiųjų, kilimo sąlyga, ir nors Z. V. nenumatė, jog dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK 281 straipsnio 6 dalyje nurodyti padariniai, tačiau tiek pagal veikos aplinkybes, tiek pagal savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada dėl to, kad būtent Z. V. veiksmai, t. y. jis, būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir, neatsižvelgdamas į buvusią situaciją (paros laiką, vietovės reljefą, savo paties būklę (girtumą), važiavo tokiu greičiu, kad negalėjo automobilio sulėtinti ir sustoti kelyje atsiradus kliūčiai, dėl to nesuvaldė automobilio (nors tokioje situacijoje turėjo galimybę pamatyti kliūtį bei jos išvengti efektyviai stabdydamas), buvo pagrindinė eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus ir buvo sunkiai sužaloti kiti nukentėjusieji, kilimo sąlyga, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo Z.  V., nukentėjusiųjų V. D., D. R., J. M., liudytojų A. O., P. M. (P. M.), S. M., D. R. (D. R.), L. J. parodymais, ekspertų L. Lazarenko, M. Mažeiko paaiškinimais, kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų A. S., M. B. (M. B.), V. K., A. L. parodymais, Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktų ekspertizių ir specialistų išvadomis, atliktu įvykio eksperimentu, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažyma, VĮ „V.“ pateikta informacija, kita bylos rašytine medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą ir iš naujo išnagrinėjęs faktines eismo įvykio aplinkybes, nustatydamas bylos faktus, reikšmingus eismo įvykio mechanizmui atkurti, savo išvadas grindė BPK reglamentuojamais veiksmais gautais, teismo posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais (BPK 20 straipsnis). Įvertinęs visų bylos duomenų patikimumą (taip pat ir kasaciniame skunde aptariamų paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojo M. Pt. parodymų, ekspertizių išvadų ir jas atlikusių specialistų paaiškinimų), leistinumą ir sąsajumą, teismas juos vertino tiek atskirai (ypač daug dėmesio skirdamas paties Z. V. ir nukentėjusiojo V. D. parodymų vertinimui), tiek kaip visumą ir, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išsamiomis ir motyvuotomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai, kuriais apeliacinės instancijos teismas grindė išvadas, atitinka įstatymo reikalavimus, išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje; išvados dėl nuteistojo kaltės nuosprendyje motyvuotos bei abejonių nekelia ir baudžiamasis procesas kaip visuma buvo teisingas. Z.  V. ir jo gynėjo nesutikimas su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nukentėjusiojo V. D. parodymai bei ekspertų išvados ir išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas šiuos duomenis pripažįsta patikimais ir jais remiasi. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad, atliekant kasatorių akcentuojamą procesinį veiksmą (eksperimentą dėl eismo įvykio vietoje matomumo nustatymo), buvo padaryti esminiai BPK 197 straipsnio pažeidimai. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas šio eksperimento metu gautus duomenis vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų duomenų visumą, laikydamasis minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, ir ne taip, kaip pageidavo kasatoriai, neduoda jokio pagrindo teigti apie minėto baudžiamojo proceso įstatymo straipsnio nuostatų pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos; proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Minėta, kad nuosprendyje įvertinti nukentėjusiojo V. D. parodymai (taip pat ir eksperimento metu gauti duomenys) ir išdėstyti motyvai paaiškina, kodėl teismas šiuos duomenis pripažįsta patikimais. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.

11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje netinkamai taikytos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje reglamentuoja BPK 324 straipsnis. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad šios instancijos teismas, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2, 6 ir 7  dalyse nustatytos tvarkos, pats atliko išsamų įrodymų tyrimą, kartu pavedė prokurorui atlikti reikiamus tyrimo veiksmus bei nustatyti aplinkybes dėl eismo įvykio metu buvusio matomumo. Kartu tai reiškia, kad byla išnagrinėta laikantis BPK XXV skyriuje nustatytų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme nuostatų ir skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis šias nuostatas bei reikalavimus atitinka visiškai.

12. Be to, kasatoriai nepagrįstai teigia ir apie pažeistas BPK 256 straipsnio (nenurodant šio straipsnio konkrečios dalies) nuostatas.

13. Nagrinėjimo teisme ribų, nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal BPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai ir, patenkinęs tokį prašymą, nustato konkretų pertraukos laiką.

14. Nagrinėjamoje byloje esančiame kaltinamajame akte nurodyta, kad Z. V. yra kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį (3 t., b. l. 76–94). Iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos veikos faktinių aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo palyginimo matyti, kad Z. V. buvo kaltinamas ir yra pripažintas kaltu bei nuteistas padaręs nusikaltimą, nustatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, lygiai tokiomis pačiomis (analogiškomis (tapačiomis) nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos prokuroro surašytame 2013 m. lapkričio 22 d. kaltinamajame akte ir kurios buvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2014 m. kovo 19 d. – 2014 m. kovo 25 d., Z. V. patvirtino prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą gavęs (pagal byloje esantį pakvitavimą – šis dokumentas ir jo vertimas į rusų kalbą jam įteiktas 2013 m. gruodžio 30 d. (3 t., b. l. 95; 4 t., b. l. 134). Kartu tai reiškia, kad kasaciniame skunde neteisingai ir tik deklaratyviai teigiama apie pakeistas esmines faktines eismo įvykio aplinkybes apeliacinio proceso metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK 255, 256 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų pažeidimas ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą ar suvaržė nuteistojo teisę į gynybą.

15. Taigi, darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismo naujame nuosprendyje visi byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti, BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimai taip pat nepažeisti – naujas nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, nusikalstamos veikos aplinkybės, pripažintos įrodytomis, išdėstytos. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta arba kitaip įvertina apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys), dėl kurių skundžiamą nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatų taikymo

16. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis bei tinkamas jos individualizavimas. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik kai ji bus individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus ir jo resocializacijos (kompleksinės pagalbos siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) poreikius bei kitas teismo nustatytas aplinkybes. Taigi bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

17. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-184-746/2016 ir kt.). Be to, teismas, įvertinęs visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Teismų praktikoje baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant

teisingumo principo pusiausvyrą BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir (ar) 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016). Bausmės vykdymo atidėjimas yra vidutinio sunkumo teisinė sankcija, kuri laikytina proporcinga ir tinkama valstybės reakcijos forma į vidutinio sunkumo ir sunkų nusikalstamą elgesį. Šiuo atveju asmuo ne tik įpareigojamas tam tikrą laikotarpį laikytis tam tikrų pareigų ar draudimų, yra prižiūrimas ir kontroliuojamas probacijos tarnybos, privalo vykdyti individualiame probacijos plane nurodytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse, bet jam net ir už nedidelius (nenusikalstamus) pažeidimus gresia realus laisvės atėmimas – būtent tokios trukmės, kokią paskyrė teismas, nepriklausomai nuo praėjusio probacijos laikotarpio. Atkreiptinas dėmesys ir į paskirtąsias baudžiamojo poveikio priemones, jų suderinamumą ir realias galimybes taisomai veikti nuteistąjį, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, kartu pažymint, jog galutinis probacijos taikymo tikslas – probuojamo asmens gyvenimas nenusikalstant, užtikrinant jo veiksmingą resocializaciją.

19. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016).

20. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Z. V. bausmę, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei skirti, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarinius ir jos stadiją, kaltės formą, duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę, į tai, kad byloje nenustatyta jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, ir skundžiamame nuosprendyje nurodė išsamius motyvus dėl Z. V. skirtinos bausmės rūšies bei jos dydžio (laisvės atėmimo, jo trukmę nustatant mažesnę už įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės vidurkį). Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, Z.  V. paskirdamas bausmę, parinkdamas jos rūšį bei nustatydamas jos dydį, BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

21. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vieno iš prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų ir teismo posėdyje palaikytų prašymų (Z. V. paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, o jos vykdymą atidėti trejiems metams), įvertinęs anksčiau minėtas aplinkybes ir motyvuodamas nuteistajam skirtinos bausmės rūšį bei jos dydį, kartu sprendė ir tai, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Šis teismas bausmės vykdymo atidėjimo instituto netaikymą nuteistajam Z. V. argumentavo tuo, kad jis, be kitų teismo nustatytų nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų ir padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, dar „<…> trukdė baudžiamajam procesui – pasišalino iš eismo įvykio vietos, jo brolis siekė prisiimti atsakomybę, eismo įvykio metu teigdamas, kad jis vairavo transporto priemonę, taip pat nuvykęs į ligoninę prašė paimti jo kraują blaivumui patikrinti; atliekant eksperimentą, <…> nesilaikė jo atlikimo tvarkos, nebendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis. <…> po nagrinėjamo nusikaltimo padarymo <…> jis yra nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, šiuo metu <…> yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje jis yra kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį“. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tokie kriterijai (aplinkybės), į kuriuos apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, atsižvelgė ir kuriais vadovavosi, nėra nurodyti baudžiamajame įstatyme, reglamentuojančiame bausmės skyrimo (BK VIII skyrius) ir (ar) jos vykdymo atidėjimo (BK X skyrius) pagrindus. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybių visumą, kuri sudaro pagrindą nuteistajam taikyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą,  t. y.

netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių minėtą prokuroro poziciją, pareikštą apeliacinio proceso metu dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo, galima būtų pripažinti klaidinga, juolab kad, vadovaujantis teisingo baudžiamojo proceso nuostatomis, valstybės kaltintojo teisme išsakyta pozicija, kuri vienaip ar kitaip švelnina teisiamojo asmens teisinę padėtį, negali būti teismo ignoruojama ir jai atmesti turi būti svarių argumentų.

22. Be to, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, tiek pagal nacionalinės teisės nuostatas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo neturi pareigos bendradarbiauti su valstybės institucijomis ir padėti joms spartinant savo baudžiamosios bylos procesą, jam taip pat negali būti priekaištaujama dėl naudojimosi nacionalinėje teisėje nustatytomis teisinės gynybos priemonėmis, juolab parenkant griežtesnę bausmės rūšį, nors toks jo elgesys ir yra objektyvus veiksnys, galintis nulemti proceso pailginimą, už kurį valstybė (2007 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Pecheur prieš Liuksemburgą, peticijos Nr. 16308/02).

23. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę neperžengiant atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ar motyvuotai taikomos kitos nuteistojo padėtį švelninančios nuostatos. Galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Jakumas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 6924/02; ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-281-746/2016, 2K-87-942/2017, 2K-48-696/2017, 2K-107-489/2017). Kartu pažymėtina ir tai, kad nors bausmės sumažinimas (švelninimas) pripažįstamas viena tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl šio pažeidimo priemonių, tačiau šios priemonės taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje. Išvada dėl galimybės švelninti bausmę, atsižvelgiant į pernelyg ilgą procesą konkrečioje baudžiamojoje byloje, daroma įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes kartu su įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybėmis.

24. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios bylos procesas užtruko labai ilgai  – daugiau nei septynerius metus; iš jų ikiteisminis tyrimas dėl 2011 m. spalio 30 d. įvykusio eismo įvykio buvo atliekamas daugiau nei dvejus metus (nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., byla teismui perduota 2013 m. gruodžio 30 d.), pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama šiek tiek daugiau nei dvejus metus ir tris mėnesius (nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2016 m. birželio 8 d.), o apeliacinis procesas taip pat užtruko daugiau nei vienerius metus ir devynis mėnesius (nuo 2016 m. liepos 20 d. iki 2018 m. gegužės 2 d.) (1 t., b. l. 1; 3 t., b. l. 75–76; 4 t., b. l. 2; 7 t., b. l. 170; 8 t., b. l. 17, 161). Vis dėlto ši baudžiamoji byla yra gana sudėtinga dėl nusikalstamos veikos pobūdžio, joje nagrinėjamo eismo įvykio kilimo mechanizmo, proceso dalyvių (nukentėjusiųjų) skaičiaus, taip pat objektyvių aplinkybių, susijusių su dideliu kiekiu byloje paskirtų ir atliktų ekspertizių ir specialistų išvadų bei eismo įvykio eksperimento atlikimu. Tai, kad pagal EŽTT praktiką panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Jakumas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 6924/02; 2006 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Kuvikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21837/02; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Gečas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 418/04), nagrinėjamoje byloje taip pat leidžia konstatuoti, kad, nepaisant nuteistojo Z. V. aktyvios gynybos, kuri turėjo įtakos baudžiamojo proceso trukmei, nėra pagrindo daryti išvadą, jog jis piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, siekdamas užvilkinti bylos procesą. Todėl jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, taip pat ir į byloje esančius duomenis dėl nuteistojo ir jo šeimos narių sunkios sveikatos būklės, atsižvelgdama į bendruosius (universaliuosius) teisės principus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra pagrindas Z. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti baudžiamajame įstatyme nurodytam maksimaliam terminui, kartu paliekant apeliacinės instancijos teismo paskirtą, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, Z. V. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

25. Kasatorių teiginiai dėl pažeistų BPK 109, 113 straipsnių, CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatų ir neteisingai nustatyto nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžio nepagrįsti.

26. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir atsižvelgdamas į BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimą bylą nagrinėti teisės taikymo aspektu, neturtinės žalos dydžio nenustato; neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas tik patikrina, ar teismas, BPK 109, 113, 115 straipsniuose nustatyta tvarka byloje išspręsdamas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą ir nustatydamas jos dydį, tinkamai laikėsi civilinės teisės normų nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reglamentuojančios civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje, ir ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos.

27. Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų baudžiamajame procese – civilinio ieškinio pareiškimas.

28. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas šį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, ir kai jis yra pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, šio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, bei atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Be to, kai nagrinėjant civilinį ieškinį byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, neprieštaraujančios baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 305 straipsnio 5 dalis, 307 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatas tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tačiau ir tokiais atvejais ieškinio dalis dėl žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo paprastai išsprendžiama baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2009, 2K-343/2011). Taigi sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-124-648/2016, 2K-7-489/2016, 2K-310-699/2017, 2K-94-696/2017).

29. Pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

30. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nukentėjusieji – eismo įvykio metu žuvusios V. Tr. šeimos nariai, sunkius sužalojimus patyrusios D. R. ir J. M., taip pat ir nukentėjusysis V. D. turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Bylos proceso metu nukentėjusysis V. D. pareiškė 8688,60 Eur (30 000 Lt) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 145), nukentėjusysis V. T. – 28 962 Eur (nuosprendyje nurodyta – 29 190,26 Eur) (100 000 Lt) (4 t., b. l. 12–14), nukentėjusioji D. R. – 26 065,80 Eur (90 000 Lt) (4 t., 33–35) ir nukentėjusioji J. M. – 20 273,40 Eur (70 000 Lt) (4 t., b. l. 75–77).

31. Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas pagal pirmiau minėtų proceso dalyvių apeliacinius skundus (juos patenkindamas iš dalies), išsamiai išanalizavo šių skundų argumentus, taip pat ir dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir teismų praktikoje formuojamais pavyzdžiais analogiškose bylose, pateikė šiuo klausimu argumentuotas išvadas ir motyvuotai konstatavo, kad, atsižvelgus į nuteistojo Z. V. padaryto nusikaltimo sukeltus padarinius, t. y. kad visi nukentėjusieji patyrė didelį stresą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, didelius nepatogumus; dėl nukentėjusiesiems kilusių sveikatos problemų gali kilti liekamieji reiškiniai ir ateityje, visų nukentėjusiųjų prašomus priteisti civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti sumažino: atitinkamai V. D. – iki 3000 Eur, V. T. – iki 15 000 Eur, D. R. – iki 12 000 Eur, J. M. – iki 10 000 Eur. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis

skundžiamo nuosprendžio išvadomis ir pripažinti, kad, sprendžiant priteistinų atlyginti neturtinės žalos dydžių klausimą visiems nukentėjusiesiems, buvo pažeisti BPK ir CK reikalavimai, neatsižvelgta į tokios žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus ir nukrypta nuo teismų praktikos analogiškose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteistinų dydžių. Byloje surinkti įrodymai ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šios instancijos teismas, siekdamas protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, įvertino visų byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, nė viena iš šių aplinkybių atskirai neturėjo lemiamos reikšmės, nustatant priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Kartu pažymėtina ir tai, kad turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma, o ne pasirinktinai sureikšminamos tik atskiros aplinkybės, kaip tai nurodoma kasatorių kasaciniame skunde. Taigi, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad minėti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai, beje, kurių dalis yra priteista ir iš civilinės atsakovės UADB „V.“, yra per dideli.

32. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. nuosprendį.Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, nuteistajam Z. V. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį paskirtos laisvės atėmimo

bausmės vykdymą atidėti trejiems metams paliekant apeliacinės instancijos teismo pagal BK 67 straipsnio 3 dalį, 68 straipsnį Z. V. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kuria uždrausta jam trejus metus vairuoti kelių transporto priemones.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

ALDONA RAKAUSKIENĖ

ALVYDAS PIKELIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21947 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-491-701/2018Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01941-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.12; 3.1.7.6 (N)(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovams A. L., A. L., R. R., S. R., UAB „(duomenys neskelbtini)“, uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), V. Š., D. F., G. N., D. R., J. D. R., R. K., E. K., R. E. J. dėl akcijų mainų sutarčių pripažinimo akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis, akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo

negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir akcijų anuliavimo; tretieji asmenys: J. S., A. Ž., R. Ž., J. Ž., J. V. J., T. M., E. P., Č. S., A. I., A. G., F. K., L. L., V. L.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnis), uždarosios akcinės bendrovės akcininko pirmumo teisę pirkti parduodamas akcijas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 47 straipsnis), bendrovės akcijų anuliavimą ir pripažinimą negaliojančiomis (ABĮ 54 straipsnis), ieškinio senaties terminą ir jo taikymą reikalavimui dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 185 straipsniai) bei bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

2. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

3. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

4. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

5. (duomenys neskelbtini) atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą.

Dėl ABĮ 54 straipsnio aiškinimo ir taikymo, akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis nagrinėjamoje byloje

6. ABĮ 54 straipsnis (taikytina įstatymo redakcija, galiojusi 2006 m. kovo–balandžio mėn. ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu) reglamentuoja bendrovės teisę įsigyti savas akcijas, jų įsigijimo tvarką, taip pat šios tvarkos nesilaikymo teisinius padarinius. Šio straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad bendrovės akcijos, įgytos pažeidžiant šio straipsnio 2, 3, 4 ir 6 dalyse nurodytas sąlygas, turi būti perleistos kitų asmenų nuosavybėn ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo jų įgijimo; jei akcijos neperleidžiamos per šį laiką, atitinkamai turi būti sumažintas įstatinis kapitalas, akcijos

anuliuojamos ir paskelbiamos negaliojančiomis. Šio straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad jei bendrovė nepaskelbia akcijų negaliojančiomis ir jų neanuliuoja, kaip nurodyta šio straipsnio 11 dalyje, akcijos pripažįstamos negaliojančiomis ir atitinkamai sumažinamas įstatinis kapitalas teismo sprendimu; teisę kreiptis į teismą turi bendrovės vadovas, valdyba, akcininkas ir kreditorius.

7. Šioje byloje teismai sisteminės ABĮ 54 straipsnio analizės pagrindu padarė išvadą, kad pagal ABĮ 54 straipsnio 11 dalį akcijos gali būti anuliuojamos tik tol, kol jos nėra perleistos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo akcijos buvo perleistos (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus daugiau nei metams nuo šių akcijų įgijimo, nelemia (duomenys neskelbtini) sandorių negaliojimo, kadangi šių sandorių metu sprendimas dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis nebuvo priimtas.

8. Ieškovė kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai taikė ABĮ 54 straipsnio 11 dalį, nes vertino, jog akcijos gali būti anuliuojamos tik tol, kol bendrovė ar patronuojamoji bendrovė šių akcijų nėra perleidusi. Ieškovės teigimu, toks aiškinimas yra nepagrįstas, nes ABĮ 54 straipsnyje toks apribojimas nėra nustatytas, be to, teismai, spręsdami dėl ABĮ 54 straipsnio 11 dalies taikymo, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nereiškė savarankiško reikalavimo dėl akcijų anuliavimo ir jų paskelbimo negaliojančiomis, o prašė pripažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovų (duomenys neskelbtini) d. sudarytas (duomenys neskelbtini) sutartis negaliojančiomis bei taikyti restituciją remdamasi CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu, taikant restituciją ginčijamas 1(duomenys neskelbtini) akcijas anuliuoti bei paskelbti negaliojančiomis, o ne grąžinti pirminiams jų savininkams. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus (CPK 176, 178, 183 ir 185 straipsniai).

9. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentu pažymėtina, kad bendrovės akcijos gali būti anuliuojamos ir paskelbiamos (pripažįstamos) negaliojančiomis, kai visuotinis akcininkų susirinkimas priima sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą arba teismo sprendimu. Šio instituto tikslas – bendrovės įstatinio kapitalo palaikymas, kad būtų išvengta situacijos, kai bendrovės nominalioji akcijų vertė nėra padengta akcininkų įnašais. Įstatinio kapitalo funkcija – būti prievolių užtikrinimo priemone bendrovės kreditoriams, todėl bendrovės pareigos anuliuoti akcijas adresatas yra bendrovės kreditoriai, o šios normos tikslas – kreditorių interesų apsauga.

10. Sistemiškai aiškinant ABĮ 54 straipsnio nuostatas darytina išvada, kad šio straipsnio 11 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu siekiama išvengti situacijos, kai akcijos, įgytos pažeidžiant ABĮ 54 straipsnio 2, 3, 4 ir 6 dalyse nurodytas sąlygas, lieka jas įgijusios bendrovės nuosavybe ir taip pažeidžiamos bendrovės, kurios akcijos įsigytos, įstatinio kapitalo sandaros taisyklės. Įvykus tokių akcijų perleidimui, net jeigu jų perleidimas įvyksta pažeidžiant ABĮ 54 straipsnio 11 dalyje nustatytą terminą, tikslas, kurio siekiama šioje teisės normoje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, yra pasiekiamas ir pažeidimas pašalinamas. Dėl to, aiškinant ABĮ 54 straipsnio 11 dalį, konstatuotina, kad pagal šią teisės normą akcijos gali būti anuliuojamos tik tol, kol jos nėra perleistos kitų asmenų nuosavybėn, t. y. tol, kol egzistuoja bendrovės, kurios akcijos įsigytos, įstatinio kapitalo sandaros taisyklių pažeidimas.

11. Pagal ABĮ 54 straipsnio 12 dalį akcijų pripažinimui negaliojančiomis yra būtinas teismo sprendimas, nes praėjus ABĮ 54 straipsnio 11 dalyje nustatytam terminui akcijos savaime netampa negaliojančios. Kol akcijos nėra anuliuotos ir paskelbtos (pripažintos) negaliojančiomis, jos gali būti sandorių objektas, o ABĮ 54 straipsnio 11 dalies nuostata negali būti panaudota prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, įgijusius tas akcijas.

12. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad šioje byloje teismai tinkamai aiškino ABĮ 54 straipsnio 11 dalį, padarydami išvadą, jog akcijos gali būti anuliuojamos tik tol, kol jos nėra perleistos kitų asmenų nuosavybėn. Pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien ta aplinkybė, jog ginčo akcijos buvo perleistos (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus daugiau nei metams nuo šių akcijų įgijimo, nelemia (duomenys neskelbtini) sandorių negaliojimo, kadangi šių sandorių metu sprendimas dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo (pripažinimo) negaliojančiomis nebuvo priimtas.

13. Kasacinio skundo teiginiai, kuriais nurodoma, kad ieškovė nereiškė savarankiško reikalavimo dėl akcijų anuliavimo ir jų paskelbimo negaliojančiomis, o prašė ginčo akcijas, taikant restituciją sandorius pripažinus negaliojančiais, ne grąžinti pirminiams jų savininkams, o anuliuoti ir paskelbti negaliojančiomis, vertintini kaip neteikiantys pagrindo kitaip, nei jau šioje nutartyje nurodyta, aiškinti ABĮ 54 straipsnio 11 dalį. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl ginčo akcijų anuliavimo tinkamai kvalifikavo ne kaip išvestinį, o kaip savarankišką reikalavimą ir tokią išvadą dėl reikalavimo kvalifikavimo tinkamai motyvavo.

14. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai taikė ABĮ 54 straipsnio 11 dalį, vertintini kaip nepagrindžiantys teismų ABĮ 54 straipsnio 11 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

15. Kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus spręsdamas, kas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini)

iki (duomenys neskelbtini), vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

16. (duomenys neskelbtini).

Dėl ieškinio senaties termino ir taikymo šioje byloje pareikštam reikalavimui dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis

17. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir kt. Ieškinio senatis yra nustatyta abiejų šalių interesais ir taikoma tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nesant pažeistą.

18. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Sutrumpinti ieškinio senaties terminai taikomi tik tiems reikalavimams, dėl kurių tokius terminus nustato CK bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu) įtvirtinta, kad CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti įstatymuose nurodyti asmenys ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą.

19. Šioje byloje teismai sprendė, kad ieškovės reikalavimui dėl akcijų anuliavimo taikytinas ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas 30 dienų ieškinio senaties terminas. Išvadą dėl ieškinio senaties termino pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad reikalavimas dėl akcijų anuliavimo iš esmės yra reikalavimas dėl valdymo organų neveikimo ir todėl pagal analogiją tokiam reikalavimui taikomas ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytas senaties terminas, o apeliacinės instancijos teismas – tuo, jog teismų praktikoje (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1006-368/2017) pažymėta, kad, nors ABĮ nuostatos tiesiogiai nenustato senaties termino per kiek laiko galima kreiptis dėl įgytų savų akcijų anuliavimo, tačiau ABĮ 54 straipsnio 2 dalis bendrovės savų akcijų įsigijimą sieja su priimtu visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu; priimtas sprendimas gali būti ginčijamas pagal ABĮ 19 straipsnio 10 dalį – ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą. Nustatę, kad ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi šį terminą, teismai dėl šio reikalavimo taikė ieškinio senatį.

20. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai ieškovės reikalavimui dėl akcijų anuliavimo nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Reikalavimas dėl akcijų anuliavimo ir jų paskelbimo negaliojančiomis yra ne reikalavimas dėl valdymo organų neveikimo, o išvestinis reikalavimas, kuris turėtų būti tenkinamas pripažinus (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovų sudarytas (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis. Teismai šiuo atveju nepagrįstai taikė tokiam reikalavimui pagal analogiją ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytą sutrumpintą 30 dienų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas tik reikalavimams dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo, o ne dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis, kuriam taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

21. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatydami taikytiną ieškinio senaties terminą, ir nepagrįstai taikė ieškinio senatį ieškovės pareikštam reikalavimui dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis.

22. Teismų išvadų dėl ieškinio senačiai taikytinų materialiosios teisės normų ir ieškinio senaties termino motyvai teikia pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sutapatino nagrinėjamos bylos situaciją, kai visuotinis akcininkų susirinkimas nesprendė klausimo dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis, su situacija, kai visuotinis akcininkų susirinkimas atsisakė priimti sprendimą akcijas anuliuoti ir paskelbti negaliojančiomis. Konstatuotina, kad situacija, kai visuotinis akcininkų susirinkimas atsisako priimti sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą anuliuojant ir paskelbiant negaliojančiomis akcijas, negali būti prilyginta situacijai, kai įstatinio kapitalo sumažinimo, anuliuojant ir paskelbiant negaliojančiomis akcijas, klausimu visuotinis akcininkų susirinkimas nebuvo šaukiamas ir jame toks klausimas nebuvo sprendžiamas. Egzistuojant pirmajai situacijai iš nurodytųjų ieškinio reikalavimui dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis taikytinas ABĮ 19 straipsnio 10 dalyje nustatytas trisdešimties dienų ieškinio senaties terminas, tačiau, egzistuojant antrajai iš nurodytų situacijai, kai klausimas iš viso nebuvo spręstas visuotiniame akcininkų susirinkime, nėra pagrindo aptariamam ieškinio reikalavimui taikyti ABĮ 19 straipsnio 10 dalį ir joje nustatytą specialų sutrumpintą ieškinio senaties terminą, skirtą juridinio asmens organų sprendimams ginčyti, o taikytina CK 1.125 straipsnio 1 dalis ir joje nustatytas bendrasis dešimt metų ieškinio senaties terminas. Pastaroji išvada grindžiama tuo, kad egzistuojant nurodytai

antrajai situacijai CK ir kiti įstatymai nenustato sutrumpinto ieškinio senaties termino reikalavimui dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis, todėl tokiam reikalavimui taikomas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių normų.

23. Šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės reikalavimas dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis yra pareikštas praleidus jam taikytiną CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, todėl konstatuotina, kad teismai šiam ieškovės reikalavimui be pagrindo taikė ieškinio senatį (CK 1.131 straipsnio1 dalis).

24. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl akcijų anuliavimo ir paskelbimo negaliojančiomis teismų yra atmestas dviem pagrindais, t. y. tiek konstatavus ieškovės teisės į šio reikalavimo patenkinimą neegzistavimą, tiek ir taikant ieškinio senatį, teisėjų kolegija sprendžia, kad, teismams pirmuoju iš nurodytų pagrindų teisėtai atmetus aptariamą ieškovės reikalavimą, nustatytas teismų netinkamas materialiosios teisės normų, nustatant taikytiną ieškinio senaties terminą ir nepagrįstai jį taikant, taikymas nesudaro teisinio pagrindo naikinti teismų sprendimų dalis, kuriomis atmestas aptariamas reikalavimas, nes nustatytas teismų netinkamas materialiosios teisės normų taikymas nevertintinas kaip galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

25. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas teisėtai atmetė ieškinio reikalavimus dėl (duomenys neskelbtini) sandorių pripažinimo negaliojančiais, taip pat tinkamai sprendė, jog ginčo akcijos, nepriklausomai nuo galimo ABĮ 54 straipsnio 11 dalies nuostatų pažeidimo, galėjo būti (duomenys neskelbtini) sandorių objektas, darytina išvada, kad nebelieka pagrindų, kuriais remdamasi ieškovė ginčijo (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sandorių galiojimą. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad teismai, nepagrįstai nepripažindami negaliojančiomis (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, netinkamai taikė CK 1.80 straipsnį, taip pat kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai aiškino restitucijos taikymą (CK 6.145, 6.146 straipsniai) reglamentuojančias teisės normas, kaip neaktualių ir neturinčių reikšmės bylos baigčiai. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma.

26. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės M. K. priteista (duomenys neskelbtini) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme atlyginimo atsakovei (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme atlyginimo trečiajam asmeniui L. L., ir šią bylos dalį perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1446,36 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt šešis Eur 36 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1504,16 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturis Eur 16 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovui A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

ANTANAS SIMNIŠKIS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21980 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-507-684/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24488-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.3.1, 2.6.2.5, 2.6.6(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMP recycling“ ieškinį atsakovui A. K. dėl lėšų priteisimo, trečiasis asmuo – bendrovė „Tradelux Ltd.“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje kilęs teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas, sprendžiant dėl vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, galiojimo, pasibaigus įstatyme nustatytam jo pateikimo apmokėti terminui, taip pat dėl pagrindinio skolininko prievolių pasibaigimo dėl novacijos.

2. Ieškovė UAB „EMP recycling“ prašė priteisti iš atsakovo A. K. 13 000 Eur nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas.

3. Nurodė, jog tarp ieškovės ir trečiojo asmens bendrovės „Tradelux Ltd.“ 2014 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta Katalitinių konverterinių atliekų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 14-E03-00005, pagal kurią bendrovė „Tradelux Ltd.“ tiekė ieškovei katalitinių konverterių atliekas, o ieškovė įsipareigojo už jas sumokėti. Bendrovės „Tradelux Ltd.“ vardu, kaip įmonės direktorius, veikė atsakovas A. K.. Pagal šią sutartį bendrovė „Tradelux Ltd.“ per 201 –2015 metus patiekė prekių, kurių vertė – 291 144,46 Eur, nors ieškovė per minėtą laikotarpį trečiajam asmeniui sumokėjo iš viso 304 144,46 Eur. Sumokėtų pinigų sumos ir patiektų prekių sumos skirtumas – 13 000 Eur, už tokią sumą trečiasis asmuo turėjo patiekti ieškovei prekių, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė.

4. Siekdamas užtikrinti ieškovės trečiajam asmeniui suteiktą komercinį kreditą (13 000 Eur), atsakovas A. K. išrašė tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kurių mokėjimo terminai yra pasibaigę: 2014 m. gegužės 30 d. – 5000 Eur sumos (mokėjimo data – 2014 m. rugpjūčio 1 d.), 2015 m. sausio 29 d. – 5000 Eur sumos (mokėjimo data – 2015 m. balandžio 1 d.) ir 2015 m. liepos 30 d. – 3000 Eur sumos (mokėjimo data – 2015 m. spalio 30 d.).

5. Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 2015 m. spalio 15 d. bendrovė „Tradelux Ltd.“ ir ieškovė sudarė Tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 15-E09-00085, pagal kurią bendrovė „Tradelux Ltd.“ įsipareigojo už užmokestį skatinti Kenijos Respublikos ūkio subjektus tiekti ieškovei tauriųjų metalų laužą. Tarpininkavimo paslaugų sutartimi buvo panaikinta trečiojo asmens prievolė (komercinio kredito grąžinimas) ieškovei ir sukurta nauja trečiojo asmens prievolė (įsipareigojimas skatinti subjektus tiekti metalų laužą) ieškovei. Tarp šalių buvusį susitarimą dėl novacijos patvirtina Tarpininkavimo sutarties 1.3 punktas, kuriame susitarta, jog ieškovė trečiajam asmeniui priklausantį komisinį mokestį už tarpininkavimą įskaitys į trečiojo asmens komercinį kreditą, bei ieškovės elgesys po Tarpininkavimo sutarties sudarymo. Atsakovas išduotais vekseliais užtikrino komercinio kredito grąžinimą. Ieškovė nepasinaudojo šia prievolės užtikrinimo priemone, nes iki vekseliuose nurodytų datų nesikreipė į atsakovą. Todėl atsakovo prievolė pasibaigė.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimus ir priteisė atsakovui A. K. iš ieškovės UAB „EMP recycling“ 2526,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas A. K. vekselius išdavė Tarpininkavimo paslaugų sutarties pagrindu, siekdamas užtikrinti trečiojo asmens bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolių dėl komercinio kredito grąžinimo įvykdymą. Kadangi nė vienas iš vekselių nebuvo realizuotas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) nustatyta tvarka, teismas sprendė, jog jie prarado vertybinių popierių bei civilinių teisių objekto statusą.

8. Teismas nustatė, kad atsakovo išduotose vekseliuose buvo nustatytas prievolės įvykdymo užtikrinimo terminas, per kurį ieškovė turėjo galimybę pasinaudoti šia priemone, tačiau ji šia užtikrinimo priemone nepasinaudojo. Ieškovė neįrodė, kad šalys būtų susitarusios dėl neterminuoto prievolės užtikrinimo termino.

9. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo A. K. ieškovės UAB „EMP recycling“ naudai 12 389,07 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Teismas nurodė, jog, atsakovo išrašytiems vekseliams praradus vertybinio popieriaus statusą, ieškovė turėjo įrodyti, kokio sandorio pagrindu buvo išduoti vekseliai. Nustačiusi, kad vekseliais buvo užtikrintas trečiojo asmens bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolių pagal Katalitinių konverterių atliekų pirkimo sutartį įvykdymas, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vekseliai patvirtina tarp bylos šalių susiklosčiusius prievolių užtikrinimo teisinius santykius – garantiją (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.70 straipsnio 1 dalis).

11. Teismas atmetė atsakovo argumentą, jog šalys bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolę grąžinti ieškovei komercinį kreditą pakeitė iš Tarpininkavimo paslaugų sutarties kylančia prievole už užmokestį tarpininkauti ieškovei ir tarpininko mokestį įskaityti į jai mokėtinas sumas. Nurodė, jog Tarpininkavimo paslaugų sutarties 1.2 punkte šalys nustatė tarpininkavimo kainą, o 1.3 punktu susitarė tik dėl užsakovo (ieškovės) teisės mokėti kainą, taikant ir tarpininkavimo įsipareigojimų užsakovui užskaitą.

12. Teismas nurodė, jog Tarpininkavimo paslaugų sutartyje nėra aiškiai ir neabejotinai išreikštos šalių valios dėl novacijos. Užsakovo teisė priimti mokėjimą užskaitymu nereiškia mokėjimo būdo pakeitimo. Be to, šioje sutartyje nėra nuorodų į Katalitinių konverterinių atliekų pirkimo–pardavimo sutartį.

13. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, pripažino, jog bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolė 610,93 Eur skolos dalyje pasibaigė įskaitymu (ieškovės 2016 m. vasario 2 d., 2016 m. vasario 24 d. elektroniniai laiškai atsakovui, 2016 m. kovo 9 d. sąskaita).

14. Teismas, nustatęs, kad skolininkas (trečiasis asmuo bendrovė „Tradelux Ltd.“) nėra įvykdęs likusios prievolės dalies pagal Katalitinių konverterių atliekų pirkimo sutartį, t. y. nėra sumokėjęs 12 389,07 Eur (13 000 Eur – 610,93 Eur), už kurios įvykdymą garantavo atsakovas, sprendė, kad ši ieškovės ieškinio dalis yra pagrįsta ir turi būti patenkinta.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Atsakovas A. K. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 35 ir 55  straipsnius, suformuodamas ydingą praktiką, suteikiančią galimybę kreditoriui reikalauti iš vekselio, kuris atlieka prievolės užtikrinimo funkciją, davėjo įvykdyti prievolę už skolininką, pasibaigus prievolės užtikrinimo priemonės galiojimo terminui:

15.1.1. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino vekseliuose nurodytų apmokėjimo terminų reikšmės. Atsakovo išduotais vekseliais buvo užtikrintas komercinio kredito grąžinimas iki vekseliuose nurodyto termino. Apmokėjimo termino vekseliuose nustatymas reiškia atsakovo valią užtikrinti prievolės įvykdymą tik iki vekseliuose nurodyto termino. Praleidus vekseliuose nurodytus terminus, vekseliai, kaip vertybiniai popieriai, pasibaigė (tapo nerealizuoti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka), o ieškovė neteko teisės pareikšti reikalavimų atsakovui. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų, jog ieškovė su atsakovu būtų susitarę dėl neterminuoto prievolės užtikrinimo.

15.1.2. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrįstai kvalifikavo tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius kaip garantiją. Ieškovė su atsakovu susitarė ir atsakovas prievolės įvykdymui užtikrinti išdavė būtent vekselius. Todėl teismas nepagrįstai vieną prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę pakeitė kita ir jos pagrindu priteisė ieškovei iš atsakovo pinigines sumas.

15.2. Apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles, kurios yra reglamentuotos CK 6.193 straipsnyje bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje:

15.2.1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Tarpininkavimo paslaugų sutartį, apsiribojo tik objektyviuoju

sutarčių aiškinimo metodu, t. y. gilinosi į rašytinį Tarpininkavimo paslaugų sutarties tekstą, tačiau visiškai nevertino Tarpininkavimo paslaugų sutarties, remdamasis subjektyviuoju sutarčių aiškinimo metodu. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nesiaiškino ieškovės ir trečiojo asmens ketinimų, tinkamai neįvertino ieškovės ir trečiojo asmens elgesio po Tarpininkavimo paslaugų sutarties sudarymo, kurie patvirtina buvusį ieškovės ir trečiojo asmens susitarimą dėl novacijos.

15.2.2. Nors Tarpininkavimo paslaugų sutartyje nėra tiesioginių nuorodų į Katalitinių konverterinių atliekų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau bylos šalių, o ypač ieškovės, elgesys po Tarpininkavimo paslaugų sutarties sudarymo rodo buvusį ieškovės ir trečiojo asmens susitarimą dėl novacijos. Tai, jog ieškovė su trečiuoju asmeniu susitarė trečiojo asmens prievolę grąžinti komercinį kreditą pakeisti prievole tarpininkauti už užmokestį, patvirtina ieškovės veiksmai ir (ar) neveikimas: a) ieškovė nereiškė trečiajam asmeniui pretenzijų dėl komercinio kredito negrąžinimo; b) ieškovė nereikalavo iš atsakovo suteikto prievolės vykdymo užtikrinimo (neteikė vekselių apmokėti, jų nerealizavo Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka); c) ieškovės atstovas trečiajam asmeniui teikė ataskaitas apie tarpininkavimo rezultatus; d) ieškovė nurodė, kokia komercinio kredito suma padengiama; e) ieškovė nekvestionavo trečiojo asmens pateiktos sąskaitos už tarpininkavimo paslaugas (negrąžino, nenurodė, kad sąskaita nebus apmokėta).

16. Ieškovė UAB „EMP recycling“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, jog mokėjimo terminas pagal vekselį yra prievolės užtikrinimo galiojimo terminas ir kad pasibaigus mokėjimo terminui vekselis, kaip užtikrinimo priemonė, netenka galios. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme yra išskirtos dvi sąvokos: vekselio mokėjimo terminas (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalis, 79 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 40 straipsnio 1 dalis) ir reikalavimų pagal vekselį pareiškimo terminas (ĮPVĮ 72 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo argumentai, pateikti siekiant sutapatinti šiuos terminus, yra atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys įstatyme įtvirtintam reglamentavimui.

16.2. Kasacinio skundo argumentai dėl trečiojo asmens bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolės pagal Katalitinių konverterinių atliekų pirkimo–pardavimo sutartį pasibaigimo novacija prieštarauja jo argumentams dėl įskaitymo. Įvykus novacijai, ieškovės ir bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolių įskaitymas būtų negalimas, kadangi įskaitymui pagal Tarpininkavimo paslaugų sutarties 1.3 punktą reikalingi mažiausiai du priešpriešiniai reikalavimai. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, minėta Tarpininkavimo paslaugų sutarties nuostata įrodo, kad novacija neįvyko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties ir savybių

17. CK 1.105 straipsnyje įtvirtinta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

18. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis. Nurodyto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad paprastasis vekselis – tai vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. Taigi paprastojo vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, įtvirtinantis besąlygišką vekselio davėjo mokėjimo pareigą, kuri yra vekselio turėtojo reikalavimo teisės atsiradimo teisinis pagrindas.

19. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti), piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti), taip pat prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymui užtikrinti, suteikiant kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje

kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014).

21. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013).

Dėl paprastojo vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės

22. Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015).

23. Asmens, kuris nėra tiesioginis pagrindinį skolininką ir kreditorių siejančių teisinių santykių dalyvis ir yra trečiasis asmuo iš to teisinio santykio kylančios pagrindinio skolininko ir kreditoriaus prievolės atžvilgiu, išduotas vekselis, atlikdamas tos prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, netampa garantija ar laidavimu, jam netaikytinos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014, 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Priešingai, toks vekselis pats savaime yra savarankiška prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, kurios išdavimą bei jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas.

24. Pažymėtina, jog CK 6.70 straipsnio 1 dalyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis. Remiantis minėtoje teisės normoje įtvirtintu reglamentavimu, prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, kad vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013).

25. Aplinkybė, kad kreditorius (vekselio gavėjas) nerealizavo vekselio Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, įgyvendindamas teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą ne teismo sprendimo pagrindu, o remdamasis supaprastinta notaro vykdomojo įrašo išdavimo tvarka, negali lemti vekselio davėjo pareigos sumokėti jame nurodytus pinigus pasibaigimo. Pagal kasacinio teismo praktiką pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010). Be to, skolininko (vekselio davėjo) prievolės galiojimą pagal nerealizuotą vekselį lemia ir vekselio teisinės prigimties dualumas, kadangi vekselis, būdamas vertybinis popierius, kartu yra ir abstraktus vienašalis sandoris. Vekselio, kaip vertybinio popieriaus, nerealizavimas neturi įtakos vekselio, kaip abstrakčią prievolę sukuriančio vienašalio sandorio, galiojimui.

26. Prievolės pagal paprastąjį vekselį, kaip jį išdavusio asmens vidinę valią įtvirtinantį abstraktų vienašalį sandorį, turinį sudaro vekselyje nurodytas vekselio davėjo besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti pinigus. Vekselio pagrindu atsirandančios prievolės abstraktumas reiškia tai, kad jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu. Toks prievolės turinį sudarantis įsipareigojimas neprieštarauja įstatymams, todėl nėra niekinis. Vadinasi, jis yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013, 42–44 punktai). Prievolė turi būti vykdoma, jeigu ji galioja (nėra niekinė, nenuginčyta, neįvykdyta ir nėra kitų jos negaliojimo ar pasibaigimo pagrindų).

27. Tuo atveju, kai kreditorius (vekselio turėtojas) kreipiasi į teismą su ieškiniu skolininkui (vekselio davėjui) dėl piniginės prievolės, nurodytos nerealizuotame vekselyje, įvykdymo, taikytina vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, galiojimo prezumpcija, t. y. kreditoriaus (vekselio turėtojo) reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio prievolės, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Kadangi vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, kreditorius (vekselio turėtojas) neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo teisinio pagrindo, nei jo galiojimo. Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, būtent skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013). Todėl atsakovas (vekselio turėtojas), kuriam ieškiniu pareikšti iš abstrakčios prievolės kylantys reikalavimai, gali remtis tikruoju tarp šalių susiformavusiu teisiniu santykiu (sandoriu) ir įrodinėti iš šio teisinio santykio (sandorio) atsiradusios prievolės ar jos dalies pasibaigimą arba ginčyti jos galiojimą, pareikšdamas savarankišką priešpriešinį reikalavimą. Tokiu atveju vekselis, kaip vienašalis sandoris, gali netekti jam būdingo abstraktumo ir įrodymų tyrimas, vertinimas bei ginčo santykių teisinis kvalifikavimas gali vykti remiantis tikraisiais ginčo šalis siejusiais teisiniais santykiais.

28. Pažymėtina, jog tuo atveju, kai paprastasis vekselis atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, jo ryšys su pagrindine prievole pasireiškia tuo, kad pagrindinio sandorio teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Vekselis, atlikdamas sandorio įvykdymo užtikrinimo funkciją, kaip su pagrindine prievole (sandoriu) susijusi papildoma prievolė, galioja iki tol, kol nėra įvykdyta pagrindinė prievolė. Jei kyla ginčas dėl pagrindinės prievolės įvykdymo ir teismas nustato, kad pagrindinė prievolė įvykdyta (skola grąžinta, mokėjimas atliktas, daiktas perduotas ar kt.), tai ši aplinkybė yra teisinis pagrindas, dėl kurio vekselis, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, netenka galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-969/2018, 75 punktas).

29. Kadangi kreditoriaus reikalavimo teisė yra apribota, jis iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš konkretaus sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, vekselio davėjas turi teisę savo pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto parturtėjimo, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).

Dėl šalių santykių teisinių kvalifikavimo

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog atsakovas (vekselių davėjas) tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius, iš kurių savo reikalavimą jam kildina ieškovė (vekselių gavėjas), išdavė, siekdamas užtikrinti bendrovės „Tradelux Ltd.“ įsipareigojimų pagal finansinį kreditą įvykdymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovės UAB „EMP recycling“ ir trečiojo asmens bendrovės „Tradelux Ltd.“ 2014 m. gegužės 30 d. buvo sudaryta Katalitinių konverterinių atliekų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 14-E03-00005, pagal kurią bendrovė „Tradelux Ltd.“ tiekė ieškovei katalitinių konverterių atliekas, o ieškovė įsipareigojo už jas sumokėti. Pagal šią sutartį bendrovė „Tradelux Ltd.“ 2014–2015 metais patiekė prekių už 291 144,46 Eur, o ieškovė sumokėjo 304 144,46 Eur. Tarp bendrovės „Tradelux Ltd.“ patiektų prekių ir ieškovės UAB „EMP recycling“ sumokėtų pinigų susidarė 13 000 Eur dydžio skirtumas, jį šalys laikė finansiniu kreditu. Šio finansinio kredito mokėjimas buvo atidėtas, atsakovui (vekselių davėjui) užtikrinus pagrindinės skolininkės bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolių dėl 13 000 Eur skolos sumokėjimo tinkamą įvykdymą 2014 m. gegužės 30 d. išduotu paprastuoju 5000 Eur sumos vekseliu (mokėjimo data – 2014 m. rugpjūčio 1 d.), 2015 m. sausio 29 d. išduotu paprastuoju 5000 Eur sumos vekseliu (mokėjimo data – 2015 m. balandžio 1 d.) ir 2015 m. liepos 30 d. išduotu paprastuoju 3000 Eur sumos vekseliu (mokėjimo data – 2015 m. spalio 30 d.). Ieškovė (vekselių turėtoja) neinicijavo atsakovo (vekselių davėjo) išduotų paprastųjų neprotestuotinų vekselių realizavimo procedūros Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, tačiau, pasibaigus juose nustatytiems mokėjimo terminams, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui (vekselių davėjui) dėl minėtų vekselių pagrindu atsiradusios skolos priteisimo.

31. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (vekselių davėjas) neginčijo pagrindinės skolininkės bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolės ieškovei UAB „EMP recycling“ ir neįrodinėjo jos pasibaigimo dėl dalies ar visos prievolės įvykdymo. Atsakovo (vekselių davėjo) nesutikimo su ieškovės pareikštais reikalavimais motyvų pagrindą sudarė argumentai, kad jo atsakomybė už pagrindinio skolininko bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolių įvykdymą buvo apibrėžta jo išduotuose paprastuosiuose vekseliuose nurodytu mokėjimo terminu, o šiam pasibaigus, pasibaigė ir atsakovo, kaip trečiojo asmens pagrindinės prievolės atžvilgiu, pareiga įvykdyti pagrindinio skolininko prievoles kreditoriui.

32. Atsakovas (vekselių davėjas), įrodinėdamas, kad jo prievolių pagal paprastuosius vekselius pasibaigimą lemia vekselio mokėjimo termino pasibaigimas, iš esmės rėmėsi pačiuose vekseliuose, kaip abstrakčiuose vienašaliuose sandoriuose, įtvirtinto besąlyginio įsipareigojimo turinio pažodiniu aiškinimu, nurodydamas, kad pagal išrašytus paprastuosius vekselius jų davėjas besąlygiškai įsipareigojo sumokėti vekselių turėtojai UAB „EMP recycling“ vekselių sumas jų mokėjimo dieną, mokėjimo vietoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, galiojimas nepriklauso nuo jame nurodyto mokėjimo termino pasibaigimo, pripažįsta, jog sprendžiant, ar vekselio davėjo prievolių įvykdymą apibrėžiantis vekselio mokėjimo terminas yra naikinamasis, turėtų būti nustatyta bendra prievolės šalių valia susitarti dėl tokio termino. Tuo tikslu gali būti tiriami ir vertinami šalių teisiniai ir verslo santykiai, vekselio davėjo vidinės valios pasirašyti ginčo vekselius formavimosi procesas, abiejų šalių elgesys, vekselio davėjo patirtis versle, jo galimybės suvokti vekselio, kaip vertybinio popieriaus, ypatumus ir kitos svarbios aplinkybės. Tačiau šios aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas nagrinėjamoje byloje.

33. Vien tik ta aplinkybė, kad vekseliuose, atliekančiuose prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, nurodytas mokėjimo terminas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovo (vekselių davėjo) prievolė, atsiradusi paprastųjų vekselių pagrindu, yra terminuota. Tam prieštarauja ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje, 79 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reglamentavimas bei kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šias teisės normas, įtvirtinta taisyklė, remiantis kuria visi reikalavimai pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį jo davėjui (mokėtojui) gali būti pareikšti per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos. Notaro vykdomasis įrašas pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį gali būti išduodamas, kai vekselio turėtojas kreipiasi į notarą per trejus metus nuo mokėjimo termino dienos ir pateikia įrodymus, jog pateikė vekselį apmokėti ir išsiuntė pranešimą apie tai, kad vekselis neapmokėtas įstatyme nustatytais terminais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-525-916/2015). Atsakovui (vekselių davėjui) nepaneigus minėtos kreditoriaus (vekselio turėtojo) reikalavimo teisės, kylančios iš nerealizuoto vekselio, galiojimo prezumpcijos, laikytina, jog atsakovo prievolės ieškovui nėra pasibaigusios.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šio nutarties 23 ir 24 punktuose esančius išaiškinimus, pripažįsta, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovo (vekselių davėjo) prievolę pagal nerealizuotus vekselius laikė garantija (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog net ir praradęs savo abstraktumą bylos nagrinėjimo metu paprastasis vekselis, kaip vienašalis sandoris, netampa garantija, kurios taikymui taikytinos CK 6.90–6.97 straipsniuose įtvirtintos normos, jei nėra kitų asmens valią dėl garantijos taikymo patvirtinančių įrodymų. Kadangi apeliacinės instancijos teismo netinkamas atsakovo prievolių teisinis kvalifikavimas nagrinėjamu atveju neturėjo teisinės reikšmės teismo galutinei išvadai dėl atsakovo pareigos įvykdyti pagrindinio skolininko (trečiojo asmens bendrovės „Tradelux Ltd.“) prievolę kreditoriui (ieškovei UAB „EMP recycling“), kurios įvykdymas buvo užtikrintas paprastaisiais vekseliais, kaip vienašaliais sandoriais, teisėjų kolegija plačiau dėl šį kasacinio skundo pagrindą sudarančių argumentų nepasisako.

Dėl novacijos

35. Novacija reiškia esamos prievolės pasibaigimą dėl naujos prievolės sukūrimo. Nauja prievolė esant novacijai reiškia skirtingą prievolės dalyką, skirtingą įvykdymo būdą ar skolininko arba kreditoriaus pakeitimą nauju (CK 6.141 straipsnio 1 dalis). Taigi novacijos padarinys tas, kad ji pabaigia šalių prievolę ir ją pakeičia nauja prievole.

36. Sprendžiant šioje byloje dėl to, ar įvyko novacija, būtina aiškintis ginčo šalių santykius nustatančių sutarčių nuostatas. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles, taip pat remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimasis gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Šis principas reikalauja atsižvelgti į abiejų šalių ketinimus. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių.

37. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad UAB „EMP recycling“ ir bendrovė „Tradelux Ltd.“ 2015 m. spalio 15 d. sudaryta Tarpininkavimo paslaugų sutartimi Nr. 15-E09-00085 susitarė panaikinti pagrindinės skolininkės bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolę grąžinti komercinį kreditą kreditorei UAB „EMP recycling“, sukurdamos naują pagrindinės skolininkės bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolę – įsipareigojimą skatinti subjektus tiekti metalo laužą kreditorei UAB „EMP recycling“.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad novaciją galima būtų konstatuoti tik esant neabejotinų įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas novaciją reglamentuojančias teisės normas, ne kartą yra pažymėjęs, kad novacija nepreziumuojama, todėl ją galima konstatuoti tik esant įrodymų, kad prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, kad novacija įvyko (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2007).

39. Nagrinėjamu atveju novaciją dėl prievolės dalyko pakeitimo būtų galima pripažinti, jei ieškovė UAB „EMP recycling“ ir bendrovė „Tradelux Ltd.“ 2015 m. spalio 15 d. sudaryta Tarpininkavimo paslaugų sutartimi būtų susitarusios pagrindinės skolininkės bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolę dėl 13 000 Eur komercinio kredito grąžinimo pakeisti bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievole suteikti ieškovei UAB „EMP recycling“ 13 000 Eur vertės tarpininkavimo paslaugų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, 2015 m. spalio 15 d. Tarpininkavimo paslaugų sutartimi šalys, susitardamos dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, nustatė, kad UAB „EMP recycling“ (užsakovės) prievolių dėl atsiskaitymo už bendrovės „Tradelux Ltd.“ (tarpininkės) suteiktas tarpininkavimo paslaugas tinkamu įvykdymu laikytinas ne tik sutartyje nustatytos suteiktų paslaugų kainos sumokėjimas, bet ir užsakovės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, jei užsakovė pasinaudotų įskaitymo teise (Tarpininkavimo paslaugų sutarties 1.3 punktas). Toks susitarimas dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo nereiškia ankstesnės prievolės dėl komercinio kredito grąžinimo pasibaigimo, o iš esmės reiškia susitarimą, kad pagrindinės skolininkės bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolė dėl 13 000 Eur komercinio kredito grąžinimo galėtų pasibaigti esant šioms sąlygoms: 1) jei bendrovė „Tradelux Ltd.“ suteiktų tarpininkavimo paslaugų ir įgytų priešpriešinio vienarūšio reikalavimo teisę; 2) jei kreditorė UAB „EMP recycling“ pasinaudotų teise atlikti įskaitymą. Taigi 2015 m. spalio 15 d. Tarpininkavimo paslaugų sutartis nepanaikino bendrovės „Tradelux Ltd.“ prievolės pagal komercinio kreditavimo susitarimą ir galimybės šią prievolę įvykdyti, sumokant skolą pinigais.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo argumentai ir bylos medžiaga neleidžia daryti išvados dėl įvykusios novacijos pagrindinės prievolės šalių teisiniuose santykiuose.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovo (vekselių davėjo) prievolė pagal nerealizuotus paprastuosius vekselius nėra pasibaigusi, yra galiojanti ir turi būti vykdoma. Todėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovo A. K. kasacinis skundas atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalis).

42. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės šios bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

44. Netenkinus atsakovo A. K. kasacinio skundo, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.45. Kasaciniame teisme ieškovė UAB „EMP recycling“ turėjo 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 107,79

Eur išlaidų, susijusių su atsiliepimo į kasacinį skundą vertimu į anglų kalbą. Atmetus kasacinį skundą, ieškovės turėtų 1317,79 Eur (1210 Eur + 107,79 Eur) dydžio bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų atlyginimas priteistinas jai iš atsakovo A. K..

46. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 21,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „EMP recycling“ (j. a. k. (duomenys neskelbti)) naudai 1317,79 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniolika Eur 79 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 21,70 Eur (dvidešimt vieną Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. (duomenys neskelbti)) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21962 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-515-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02666-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. Z., V. V., Č. Z. ir I. T. ieškinį atsakovams valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, draustumą pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ), sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus, dėl apgaulės, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai Z. Z., V. V., Č. Z. ir I. T. teismo prašė:2.1. pripažinti, kad ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu (pagal Z. Z.

2011 m. birželio 27 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110627S990002; V. V. 2011 m. liepos 28 d. sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110728K990001 ir Nr. FO20110728K990002, Č. Z. 2011 m. vasario 21 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110221P990001 bei 2011 m. liepos 29 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110729P990024, I. T. 2011 m. balandžio 29 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110429L990006) perduotos lėšos yra indėliai pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, ir priteisti ieškovams iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, t. y. priteisti ieškovei Z. Z. – 5891,43 Eur (20 341,92 Lt), V. V. – 76 621,55 Eur (264 558,90 Lt), Č. Z. – 12 766,97 Eur (44 081,79 Lt) ir I. T. – 7037,24 Eur (24 298,17 Lt);

2.2. tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų perduotos lėšos nėra indėliai, kaip nustatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti ieškovams iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur;

2.3. tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos obligacijos nėra draustos ar BAB banko „Snoras“ bankrotas nėra draudžiamasis įvykis, pripažinti ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnių pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad BAB bankui „Snoras“ pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra BAB banko „Snoras“ einamosiose sąskaitose laikytos ieškovų lėšos;

2.4. pripažinus ieškovų su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir taikius restituciją, priteisti ieškovams iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur;

2.5. solidariai priteisti ieškovams iš atsakovų 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, iš BAB banko „Snoras“ palūkanas priteisiant iš banko bankroto administravimo išlaidų sąmatos;

2.6. ieškovams priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, iš BAB banko „Snoras“ šias sumas priteisiant iš banko bankroto administravimo išlaidų sąmatos.

3. Ieškovai paaiškino, kad BAB bankas „Snoras“, platindamas obligacijas klientams, jas pristatinėjo kaip terminuotiesiems indėliams analogiškas ir lygiavertes priemones; klientai banko darbuotojų buvo įtikinėjami, kad tai tokios pačios finansinės priemonės kaip ir paprasti terminuotieji indėliai, kad banko nemokumo atveju už juos bus mokama draudimo išmoka, todėl tai yra saugi investicija. Įkalbėti banko darbuotojų ir turėdami tokią banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ platinamą informaciją, ieškovai su BAB banku „Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartis.

4. Ieškovų teigimu, BAB bankui „Snoras“ perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį arba draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį, iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant draudimo išmoką iki 22 000 Eur sumos. Ieškovų vertinimu, pareiga mokėti draudimo išmoką kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių principų bei iš vartotojų teisių apsaugos principų.

5. Reikalavimus pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai grindė CK 1.80, 1.90 straipsnių ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu. Paaiškino, kad jie buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl investicijų saugumo – obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos; jie buvo suklaidinti dėl BAB banko „Snoras“ tikrosios finansinės padėties. Be to, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, BAB bankas „Snoras“ ieškovams iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, t. y. netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyviąsias įstatymų normas. BAB bankas „Snoras“, nustatydamas klientams nesąžiningas sąlygas, pažeidė imperatyviąsias įstatymų nuostatas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.7. Teismas, remdamasis CK 1.103 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi

civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti abiejų Europos Sąjungos direktyvų – Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos (toliau – Indėlių direktyva) ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) – nuostatas. Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22

straipsnio 4 dalies sąlygas. Teismas sprendė, jog banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, taip pat pažymėjo, jog ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

8. Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.80 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo pagrindo, pažymėjo, kad kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 yra pateikti nagrinėjamai bylai reikšmingi išaiškinimai. BAB bankas „Snoras“, platindamas ginčo obligacijas, netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliajam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau net ir nustatęs šią aplinkybę kasacinis teismas nelaikė, jog sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas taip pat nurodė, kad jis neturi pareigos įvertinti ginčijamų sutarčių sąlygas bei jų sudarymo aplinkybes pagal CK 6.188 straipsnyje (galiojusiame iki 2014 m. birželio 13 d.) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nes tokia asmenų veikla turi verslumo požymių ir atvejai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015).

9. Vertindamas sandorių sudarymo aplinkybes dėl apgaulės ir suklydimo, teismas pažymėjo, kad ieškovų pateiktoje Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. E-13-10 kalbama apie banko įsipareigojimus, „dėl kurių susitariama sudarant sutartį“, tačiau neįvertinta, jog šia sutartimi aptarti ne visi banko įsipareigojimai, kurie gali būti labai įvairūs ir nustatyti atskirose sutartyse, nieko nepasisakyta dėl nuorodos į įstatymus,  t. y. kad įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors BAB banko „Snoras“ interneto puslapyje, informaciniuose lankstinukuose obligacijos pristatomos kaip saugus produktas, tačiau jos nėra tapatinamos su indėliu ir nėra nurodoma, jog obligacijos apdraustos indėlių draudimu ar pan. Be to, obligacijų reklaminiame lankstinuke nurodyta, kad prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas būtinai susipažintų su BAB banko „Snoras“ interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina.

10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visi ieškovai iki obligacijų pasirašymo sutarčių su AB banku „Snoras“ buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį, taip pat banko sąskaitos sutartis, jog ieškovai I. T., V. V. patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, jog ieškovai (išskyrus Č. Z.) buvo sudarę Naudojimosi banko sąskaitų tvarkymo internetu sutartis, ieškovas V. V. turėjo vertybinių popierių AB FMĮ „Finasta“, o teismo posėdyje nurodė turėjęs indėlių beveik visuose bankuose, jog ieškovės Z. Z. išsilavinimas aukštasis (pedagoginis), o ieškovo V. V. išsilavinimas specialus vidurinis, darė išvadą, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie didesnį obligacijų rizikingumą. Pabrėžė, kad kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, jog obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Teismo vertinimu, asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės.

11. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, kad BAB bankas „Snoras“ neatskleidė savo tikrosios padėties aplinkybių, pažymėjo, jog Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime Nr. 03-02 nėra pasisakyta dėl banko finansinės būklės ar nemokumo. Faktas, kad bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Lietuvos banko interneto puslapyje ir visuomenės informavimo priemonėse buvo pateikta informacija apie BAB banko „Snoras“ inspektavimo svarstymą Lietuvos banko valdyboje ir griežtą nustatytų banko veiklos trūkumų bei padarytų teisės pažeidimų įvertinimą, todėl, jei ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie BAB banko „Snoras“ veiklą, jiems būtų buvusi žinoma informacija ir apie nustatytus banko veiklos trūkumus.

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų Z. Z., V. V. ir I. T. apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą bei priteisė BAB bankui „Snoras“ iš ieškovų po 114,47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

13. Kolegija pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurios išaiškinimais pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Nurodytos kasacinio teismo išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga obligacijoms netaikytina. Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje sprendė, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi,

jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju – obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

14. Kolegija, vertindama ieškovų argumentus, kad BAB bankas „Snoras“ turėjo užtikrinti tinkamą ieškovų informavimą apie obligacijų pasirašymo sutarties galimas rizikas, tačiau to nepadarė (CK 1.80 straipsnis), pritarė pirmosios instancijos teismui, kad šiuo atveju yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr.  3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti išaiškinimai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad BAB bankas „Snoras“, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas finansų tarpininko pareigas (reikalavimus) klientams ir (ar) potencialiems klientams, tačiau ši aplinkybė kasaciniam teismui nesudarė pagrindo konstatuoti, jog dėl šios priežasties sandoriai būtų pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį. Kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas ieškovų nurodytas aplinkybes tinkamai įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad ginčo sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį nėra pagrindo.

15. Kolegija, vertindama ieškovų argumentus, kad ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis jie sudarė suklydę (CK 1.90, 1.91 straipsniai), pabrėžė, jog ieškovai, sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis, šių sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojų (ieškovų) valią. Be to, ieškovai patvirtino, kad yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, bei supranta jų padarinius. Tą pačią dieną, kai buvo sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys, ieškovai su banku sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal banko parengtas standartines sąlygas ir pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliajam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė, tačiau tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad ieškovai buvo suklaidinti ir (ar) apgauti dėl sudarytų sandorių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

16. Kolegija pažymėjo, jog ieškovė Z. Z. su BAB banku „Snoras“ buvo sudariusi (su pratęsimais) penkias terminuotojų indėlių sutartis, jos išsilavinimas – aukštasis (pedagoginis), su BAB banku „Snoras“ ji sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovė nurodė atsisakanti pateikti bankui informaciją apie save ir suprantanti, kad bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovas V. V. su BAB banku „Snoras“ sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovas nurodė, kad nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką, kad jam priimtinas didelis rizikos laipsnis, taip pat kad jo žinios apie prekybą ir kitas investicines paslaugas, akcijas yra geros, tačiau žinios apie obligacijas  – tik pradinės. Nurodydamas duomenis apie save, ieškovas pažymėjo, kad turi investavimo į akcijas, obligacijas patirties. Ieškovas V. V. su BAB banku „Snoras“ buvo sudaręs (su pratęsimais) devynias terminuotųjų indėlių sutartis, turėjo vertybinių popierių AB FMĮ „Finasta“. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog jis turėjo indėlių beveik visuose bankuose. Ieškovo išsilavinimas – specialusis vidurinis. Ieškovė I. T. su BAB banku „Snoras“ sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovė nurodė atsisakanti pateikti bankui informaciją apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. I. T. su BAB banku „Snoras“ nuo 2007 metų buvo sudariusi (su pratęsimais) dvidešimt vieną terminuotųjų indėlių sutartį.

17. Kolegija, įvertinusi ieškovų amžių, išsilavinimą, taip pat jų investicinę patirtį, sprendė, kad jie atitinka vidutinio vartotojo standartą, todėl negalima teigti, jog jie nesuprato, kad indėliai ir obligacijos yra netapačios investicinės priemonės, kad ieškovams nebuvo žinoma obligacijų įsigijimo rizika, o jeigu ir pasitvirtintų toks nežinojimas, tai galėjo nulemti pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Beveik visi ieškovai (išskyrus V. V.), prieš sudarydami sutartis, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save ir patvirtino suprantantys, kad bankas, neturėdamas žinių apie ieškovų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos yra tinkamos ieškovams, taigi patys ieškovai nesuteikė bankui pakankamai informacijos, dėl to buvo apribotos banko galimybės įvertinti, ar obligacijos yra jiems tinkama finansinė priemonė.

18. Kolegija taip pat pabrėžė, jog esminę reikšmę turi ne tai, kokia šiuo metu yra BAB banko „Snoras“ finansinė padėtis, bet tai, kokia informacija ieškovams buvo aktuali sudarant ginčo sandorius, o ginčo sandorių sudarymo metu BAB bankas „Snoras“ neturėjo bankrutavusios (ar bankrutuojančios) bendrovės statuso ir ieškovai nenurodo, kokia būtent informacija jiems buvo reikšminga, į ką jie kreipė dėmesį vertindami banko mokumą, kokia pateikta informacija juos būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo iš BAB banko „Snoras“. Tai, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą,

savaime nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir atliko nesąžiningus veiksmus, kuriuos nustačius būtų galima taikyti sandorio negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CK 1.91 straipsnyje.

19. Kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, sprendė, jog ieškovai patys prisiėmė neapgalvotą investavimo į obligacijas riziką, todėl nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai būtų buvę suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoriams taikoma draudimo apsauga nebuvo esminė sutarčių sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, vertino, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Ieškovas V. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį ir ieškinį tenkinti visa apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismai nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą pripažinti su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės ir suklydimo. Tokią išvadą teismai darė netinkamai aiškindami ir taikydami teisinį reguliavimą bei įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovas neįrodė siekio jį suklaidinti. Nors 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos bankas nutarimu atsakovui BAB bankui „Snoras“ pritaikė veiklos apribojimus, atsakovas pradėjo prekiauti savo vertybiniais popieriais, kad pritrauktų klientų srautus. Šios aplinkybės patvirtina BAB banko „Snoras“ motyvą parduoti daugiau indėlių sertifikatų ir obligacijų ir kad BAB bankas „Snoras“ buvo suinteresuotas klaidinti ieškovą. Lietuvos banko atstovas patvirtino, kad ši institucija nekontroliavo BAB banko „Snoras“ prekybos obligacijomis.

20.2. Teismas atsisakė pripažinti, kad BAB banko „Snoras“ pasirinkta obligacijų platinimo strategija klaidino ieškovą, neanalizavo ieškovo pateiktų įrodymų. BAB bankas „Snoras“ viešojoje erdvėje skleidė informaciją, akcentuodamas obligacijų saugumą, investicijų į šias priemones užtikrintinumą ir patrauklumą. Visais atvejais potencialių investuotojų į obligacijas dėmesys buvo atkreipiamas į dideles už obligacijas mokamas palūkanas, o obligacijos BAB banko „Snoras“ interneto svetainėje buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams, neužsimenama apie jų galimą riziką. BAB bankas „Snoras“ iki pat moratoriumo paskelbimo dienos deklaravo savo gerą finansinę padėtį ir tokiu būdu klaidino ieškovą, tačiau atsakovo bankroto faktas patvirtina, kad atsakovas turėjo finansinių sunkumų ir galimai buvo nemokus kurį laiką prieš jam paskelbiant moratoriumą, tačiau ieškovui nei prospektu, nei kitu būdu nebuvo suteikta informacija apie blogą finansinę BAB banko „Snoras“ būklę. Nepaisydamas šių aplinkybių, teismas nurodė, kad iš pateiktų įrodymų nėra galimybės objektyviai spręsti, ar BAB bankas „Snoras“ buvo nemokus ginčijamų sutarčių sudarymo metu ir ar atsakovo reali finansinė būklė neatitiko viešai deklaruojamos. Konkretūs duomenys apie atsakovo finansinę padėtį ir mokumą nėra viešai prieinami, todėl ieškovas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų gerą BAB banko „Snoras“ finansinę padėtį sutarčių sudarymo metu ir vėliau.

20.3. Teismai tinkamai neįvertino fakto, kad ieškovas buvo klaidinamas sudarant obligacijų pasirašymo sutartis. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas su dokumentais, kurie buvo nurodyti Klientų aptarnavimo ir obligacijų pasirašymo sutartyse. Ieškovo klaidinimą pagrindžia faktas, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas buvo tinkamai supažindintas su informacija, kad obligacijos nėra draustos, ir su BAB banko „Snoras“ bankroto rizika. Teismų išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma neleidžia spręsti, jog ieškovas suklydo dėl obligacijų pasirašymo sutarčių turinio, pagrįsta bendro pobūdžio teiginiais. Sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis ieškovas sąžiningai klydo, kad jo įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos kaip indėliai iki 100 000 Eur. Tokį ieškovo klaidingą manymą lėmė tiek BAB banko „Snoras“, tiek ir kitų asmenų pateikta informacija. Obligacijų pasirašymo sutartis sudaręs ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad šioms finansinėms priemonėms bus taikoma draudimo apsauga ir kad tai bus saugi investicija. Šios aplinkybės ieškovui turėjo esminės reikšmės, nes nuo to priklausė investicijų saugumas. Ieškovas, suklydęs dėl obligacijų draustumo fakto, suklydo dėl esminių sutarties sąlygų.

20.4. Teismai nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimo perkėlė ieškovui. BAB bankas „Snoras“ ir kiti atsakovai turėjo įrodyti, kad jie savo pareigas vykdė tinkamai ir sąžiningai ir kad neegzistuoja CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai. Ieškovas pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie obligacijų draustumą, jam nebuvo atskleistos visos rizikos ir todėl jis buvo suklaidintas. Atsakovai teigė, kad neegzistuoja nė vienas iš ieškovo nurodytų sandorių negaliojimo pagrindų, todėl jie turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486; 2001 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2001). Taigi BAB bankas „Snoras“ turėjo pateikti įrodymus, kad tinkamai supažindino ieškovą su obligacijų draustumu ir su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusiomis rizikomis bei tinkamai įvykdė kitas savo pareigas. Be to, visa informacija apie BAB banko „Snoras“ finansinę padėtį ir pareigų

investuotojams vykdymo tinkamumą turima atsakovų, todėl ieškovas neturi galimybės šia informacija disponuoti ir negali pats jos pateikti teismui. Dėl šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga dėl CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintų sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo turėjo būti perkelta atsakovams.

20.5. Teismai nepagrįstai sprendė, jog ieškovams, įsigijusiems BAB banko „Snoras“ obligacijų, netaikoma Investuotojų direktyvoje ir IĮDĮ nustatyta draudimo apsauga. Ieškovas rėmėsi IĮIDĮ 3 straipsnio 3 dalimi, Investuotojų draudimo direktyvos 4 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodo, jog Investuotojų draudimo direktyvos priede jokių išimčių dėl banko įsipareigojimų obligacijas įsigijusiems asmenims draudimo (iki 22 000 Eur) netaikymo nėra nustatyta. Šioje direktyvoje nurodytos išimtys yra nukreiptos ne į draudžiamus produktus, o į asmenis, kuriems gali būti taikomos išimtys. Teiginys, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje įgyvendinama išimtis iš Investuotojų draudimo direktyvos, prieštarautų Investuotojų draudimo direktyvos nuostatoms (2 straipsnio 1 dalis). Remiantis direktyvos nuostatomis, valstybė narė tokias draudimo apsaugos taikymo išimtis, kurios nustatytos IĮIDĮ, gali įtvirtinti tik tuo atveju, jei kredito įstaiga priklauso lygiavertei investuotojų teisių apsaugos sistemai. Kadangi nėra jokios kitokios BAB banko „Snoras“ klientų, įsigijusių obligacijas, apsaugos sistemos nei ta, kuri nustatyta pagal IĮIDĮ, darytina išvada, kad jokios draudimo apsaugos išimtys negali būti taikomos. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti laikoma pagrindu atleisti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nuo pareigos ieškovui mokėti draudimo išmoką. Priešingai, ši teisės norma suteikia papildomą apsaugą bankų klientams, kurių pinigai panaudoti be jų valios, gauti draudimo išmoką nelaukiant, kol sueis kiti IĮIDĮ 9 straipsnyje nurodyti terminai. Investuotojų ir Indėlių draudimo direktyvos nustato, kad banko įsipareigojimai obligacijų savininkams yra draudžiami, todėl šias direktyvas įgyvendinančio nacionalinio teisės akto nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad paneigtų Europos Sąjungos teisės aktais jiems taikomą draudimo apsaugą. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis neatima teisių į draudimo išmokas visiems investuotojams apskritai, joje nereglamentuoti nedraudžiamieji įvykiai. Dėl šių priežasčių ši norma vertintina tik kaip techninė ir aiškintina sistemiškai su kitomis įstatymo bei Investuotojų draudimo direktyvos nuostatomis, kaip suteikianti papildomą apsaugą investuotojams, kurių pinigai panaudoti be jų valios, gauti draudimo išmoką nedelsiant, iš karto po draudžiamojo įvykio dienos.

20.6. IĮIDĮ 2 straipsnio 8 dalis leidžia teigti, kad pagrindas mokėti draudimo išmoką yra draudžiamojo įvykio buvimo faktas. IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis draudžiamąjį įvykį sieja su bankroto bylos iškėlimu bankui. Įstatymas nenumato, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas vertybinių popierių ar pinigų perdavimas arba panaudojimas be investuotojo valios. Sistemiškai aiškinant IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2, 8 dalių nuostatas, spręstina, jog teisė į draudimo išmoką atsiranda įvykus įstatyme nurodytam draudžiamajam įvykiui – šiuo atveju banko bankrotui – ir nepriklauso nuo to, ar pinigai buvo panaudoti be ieškovų valios.

20.7. Ieškovas patikėjo savo pinigus bankui siekdamas saugaus ir patikimo pinigų panaudojimo, t. y. investavimo su galimybe uždirbti palūkanas. Šiuos lūkesčius galėjo patenkinti net trys savo prigimtimi lygiaverčiai banko produktai – terminuotasis banko indėlis, indėlio sertifikatas ir banko išleistos obligacijos. Klientas buvo įsitikinęs, kad tarp šių trijų banko siūlomų produktų nėra skirtumų ir kad visiems šiems produktams taikomas indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, bei tikėjosi, kad BAB bankas „Snoras“ ieškovo patikėtus pinigus tinkamai panaudos banko veikloje, tačiau ieškovo BAB bankui „Snoras“ patikėti pinigai buvo panaudoti ne banko veikloje. Taigi ieškovas, remiantis IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į draudimo išmokas įgijo nuo bankroto BAB bankui „Snoras“ paskelbimo. BAB banko „Snoras“ obligacijas įsigijusiems ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams pagal Investuotojų draudimo direktyvą.

20.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis rėmėsi teismai, netinkamai įgyvendinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) prejudicinis sprendimas C-671/13. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodomas teiginys, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas, draudimo išmoka investuotojams (ieškovui) nepriklauso, laikytinas kvestionuotinu, kadangi jei bankrotas nebūtų laikomas draudžiamuoju įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka. Taigi teismų išvada, jog ieškovui netaikytina draudimo apsauga kaip investuotojams nei pagal IĮIDĮ, nei pagal Investuotojų draudimo direktyvą, yra nepagrįsta.

21. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta IĮIDĮ. Obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. IĮIDĮ 3 straipsnio

4 dalis nustato, jog draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, šis reglamentavimas yra susijęs su Indėlių direktyva, jos 7 straipsnio 2 dalimi. Garantija šios direktyvos prasme yra ribojamo maksimalaus dydžio kompensacija už negrąžintą indėlį (Indėlių direktyvos 7 straipsnio 1 dalis). Minėtos direktyvos I priedo 12 punkte nurodyta viena iš galimų indėlių garantijų išimčių – „tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai“. Tam, kad valstybė galėtų taikyti tokią išimtį, turi būti šios sąlygos: finansinė priemonė yra skolos vertybinis popierius; ją išleido tas pats bankas. Banko platintos obligacijos yra skolos vertybiniai popieriai (CK 1.103 straipsnis). Sistemiškai analizuojant FPRĮ 3 straipsnio 4 dalies 1 punktą bei 3 straipsnio 27 dalies 2 punktą matyti, jog obligacija yra perleidžiamasis vertybinis popierius, kuris negali būti laikomas draudimo objektu (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis).

21.2. Ieškovo teiginiai apie tai, kad BAB bankas „Snoras“ jį suklaidino, neatskleisdamas visos su sandorio rizika susijusios informacijos ir pan., atmestini, nes įstatymų nežinojimas negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą kaip esminį. Be to, asmens suklydimas yra siejamas su teigiančiu, kad suklydo, asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis), todėl subjektyvų ieškovo suklydimą gali patvirtinti arba paneigti tik pats ieškovas. Banko veiksmai sprendžiant dėl ieškovo suklydimo CK 1.90 straipsnio pagrindu yra nereikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2012). Be to, ieškovo menamas suklydimas yra susijęs su įstatymo (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies) nežinojimu, todėl tariamas suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) buvo nulemtas paties ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo. Sprendžiant dėl ieškovo esminio suklydimo kyla klausimas, ar „esmine sandorio sąlyga“, apie kurią kalbama CK 1.90 straipsnio 4 dalyje, gali būti laikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis dėl indėlių draudimo netaikymo BAB banko „Snoras“ išleistoms obligacijoms. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iki ginčo sutarčių sudarymo teiravosi BAB banko „Snoras“ darbuotojų ar derėjosi su jais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų produktų.

21.3. Ieškovo pozicija, dėl ko jis buvo suklaidintas ar suklydo, yra nenuosekli. Viena vertus, ieškovas reikalauja pripažinti, kad jo įsigytos obligacijos draustos indėlių ar įsipareigojimų investuotojams draudimu ir kad BAB bankas „Snoras“ jį suklaidino dėl obligacijų draustumo; kita vertus, tvirtina, kad buvo suklaidintas dėl BAB banko „Snoras“ finansinės padėties. Nurodyti ginčo sutarčių negaliojimo pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami.

21.4. Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimas nepatvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu BAB bankas „Snoras“ buvo nemokus. Apie šio nutarimo priėmimą buvo paskelbta viešai, todėl negalima teigti, jog BAB bankas „Snoras“ nutylėjo reikšmingą sandorių sudarymui informaciją. Šio nutarimo priėmimo faktas neprivalėjo būti įvardytas obligacijų prospekte; be to, nėra įrodymų, kad, jei apie šio nutarimo priėmimą būtų nurodyta obligacijų prospekte, ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sandorio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo.

21.5. Byloje nėra duomenų, kad BAB banko „Snoras“ darbuotojai tyčia būtų klaidinę ieškovą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas buvo informuotas BAB banko „Snoras“ darbuotojų, kad visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą finansinių priemonių rizikos aprašyme, gali gauti bet kuriame BAB banko „Snoras“ klientų aptarnavimo skyriuje ir BAB banko „Snoras“ interneto puslapyje (Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punktas), tačiau ieškovas nesidomėjo galimomis obligacijų rizikomis. Ieškovas turėjo galimybes, įvertinęs sudarytų minėtų sutarčių turinį, nutraukti jas su BAB banku „Snoras“ dar iki Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priimto sprendimo iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo veiklos apribojimą, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo. Be to, nėra įrodymų apie tai, kad bent vienoje iš šių publikacijų obligacijos būtų įvardytos kaip apdraustos indėlių draudimu.

21.6. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad draudimo objektas nėra paties draudėjo išleisti vertybiniai popieriai. Šie sandoriai nėra tokio pobūdžio, kad ieškovas būtų priverstas juos sudaryti labai greitai. Ginčo obligacijų sutarčių turinys ir forma skiriasi nuo indėlio sutarties, joje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suprasti ir suprato, kad sudaro ne indėlio, o savo pobūdžiu kitokią sutartį. Be to, ginčo sutarties sudarymo metu BAB banko „Snoras“ siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų. Ieškovui, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijų skirtumo, t. y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Taigi, sudarydamas ginčo sutartis, ieškovas siekė gauti didesnę finansinę naudą ir esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.

21.7. Ieškovas nepagrįstai nurodo, jog teismai nepagrįstai perkėlė jam įrodinėjimo naštą. Ginčo obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Obligacijų prospektuose yra identifikuota emitento nemokumo rizika, o ieškovas savo parašu patvirtino, kad su minėtu prospekto turiniu susipažino. Ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia jo valią; kad ieškovas yra susipažinęs su sutartimis ir kitais dokumentais. Šios nuostatos

nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).

21.8. Ieškovo finansiniai praradimai atsirado ne dėl to, jog įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemtų obligacijų nuvertėjimo (nepasiteisinusios investicinės rizikos). Pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Investuotojų direktyvos preambulės 3 punktas). Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje (įgyvendinta IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) įtvirtinta garantija investuotojams ir ja galima pasinaudoti (gauti kompensaciją), kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių. Ieškovo įsigytos obligacijos nebuvo išpirktos dėl emitento bankroto, o ne dėl obligacijų platintojo veiksmų. Ieškovo bandymas sujungti BAB banko „Snoras“, kaip emitento ir kaip obligacijų platintojo, atsakomybę bei bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti IĮIDĮ neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei jų įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

22. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Ieškovas obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia ieškovo valią. Ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis emisijos sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, bei supranta jų padarinius. 2008 m. kovo 5 d. ieškovas su banku sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir pasirašytinai patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Atsakovas tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti investuotojams obligacijų esmę, su jų įsigijimu susijusią riziką. Ieškovas privalėjo suvokti, jog obligacijų emitento bankroto atveju už jo įsigyjamas finansines priemones nebus mokama draudimo išmoka.

22.2. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais ir pažymi, jog, net pripažinus, kad draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius ar jų nesudaryti.

22.3. Ieškovas buvo sudaręs tiek sandorių, kuriems draudimo apsauga taikytina, tiek sandorių, kuriems ji netaikytina. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje ieškovas nurodė, kad: vienas iš jo pajamų šaltinių yra investavimas; jis turi 1–2 metų patirtį investuojant į akcijas ir obligacijas; jo žinios apie prekybą ir kitas investicines paslaugas bei akcijas geros; jis nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką. Taigi ieškovo argumentai, neva jo tikroji valia buvo įsigyti išskirtinai draustas valstybės draudimu finansines priemones, laikytini deklaratyviais. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog, sudarant rizikingą sandorį, jo vykdymo metu nebus rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo ar apgaulės dėl sudaromo sandorio esmės.

22.4. Ieškovo teiginys, neva bankas pradėjo prekiauti obligacijomis tik po 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarimo priėmimo, neatitinka tikrovės. 2008 m. birželio 5 d. Vertybinių popierių komisija patvirtino banko bazinį prospektą, ieškovas dar 2008 m. buvo įsigijęs obligacijų, išleistų pagal šį bazinį prospektą.

22.5. Argumentai, jog bankas viešojoje erdvėje platino reklaminio pobūdžio informaciją apie obligacijas ir apie gerą savo finansinę padėtį, nepagrindžia ieškovo pozicijos dėl potencialių investuotojų apgaulės. Tai, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir atliko nesąžiningus veiksmus, kuriuos nustačius būtų galima taikyti sandorio negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CK 1.90 ar 1.91 straipsnyje. Ieškovui kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovas, įrodinėdamas apgaulės faktą, buvo melagingi, tačiau šios savo prievolės ieškovas neatliko. Be to, iš ieškovo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis nesidomėjo atsakovo finansine būkle, neieškojo atsakovo finansinių duomenų, neskaitė obligacijų emisijos bazinio prospekto. Minėtos aplinkybės paneigia ieškovo teiginius, jog jis galėjo suklysti ar buvo suklaidintas dėl atsakovo finansinės būklės, nes neįmanoma suklysti dėl aplinkybių, kurios yra neaktualios ir nežinomos.

22.6. Banko nemokumo grėsmė kilo tik prieš moratoriumo pritaikymą. 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko nutarime nurodoma, kad moratoriumu siekiama išvengti BAB banko „Snoras“ nemokumo, tačiau nebuvo konstatuotas jo

nemokumas. Informacija apie nutarimo priėmimą buvo viešai atskleista, todėl ji turėjo būti žinoma ieškovui dar iki obligacijų prospekto patvirtinimo ir paskelbimo bei ginčo sandorių sudarymo. Įrodymai apibūdina atsakovo ekonominę būklę 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. lapkričio 16 d., 2011 m. lapkričio 24 d., 2011 m. gruodžio 7 d., kitų objektyvių duomenų apie kitokią, nei buvo nurodoma prospekte bei papildomai skelbiamoje tarpinėje informacijoje, banko finansinę būklę kitais laikotarpiais byloje nėra. Ta aplinkybė, kad 2011 m. pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, savaime nėra pakankama pagrįsti, jog banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra melagingi. Byloje nesant duomenų, o ieškovui neįrodžius, kad ginčo sandorių sudarymo metu bankas buvo faktiškai nemokus, negalima konstatuoti banko apgaulės ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K-7-602-684/2015, taip pat nustatė, jog bylos duomenys nepagrindžia išvados, kad jau sudarant obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankas „Snoras“ buvo nemokus.

22.7. Sutarties nuoroda, kad, siekiant užtikrinti ieškovo lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, atsakovo įsipareigojimai ieškovui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina blanketine sąlyga, neapibrėžiančia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipiančia į galiojančius įstatymus. IĮIDĮ nustato daugybę apribojimų tiek pripažįstant indėlininkų bei investuotojų teisę į draudimo išmoką, tiek ir ją išmokant, taip pat IĮIDĮ turinys gali būti bet kada pakeistas, todėl blanketinės sąlygos naudojimas Neprofesionalaus kliento sutartyje yra pagrįstas. IĮIDĮ yra viešai prieinamas, todėl minėta nuostata negali būti laikoma klaidinančia.

22.8. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad draudimo apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius ar jų nesudaryti. Šių sandorių sudarymo metu bankas buvo mokus, vykdė riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, o ieškovas negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Taigi valstybės draudimo ieškovo įsigyjamoms obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčo sandorių elementu. Ši aplinkybė tapo ieškovui esmine tik BAB bankui „Snoras“ tapus nemokiam, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių ginčo sutarčių sąlygų. Analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016).

22.9. Ieškovai, teigiantys, kad sąžiningai suklydo dėl esminių obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygų ir (ar) buvo banko tyčia suklaidinti, turi šiuos teiginius įrodyti. Kiekvieno konkretaus ieškovo apgavimą ar subjektyvų suklydimą gali įrodyti tik pats apgautas arba suklydęs asmuo.

22.10. Obligacijų pasirašymo sutartims negali būti taikomas indėlių draudimas, įsipareigojimų investuotojams draudimas, dėl šio aspekto pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (2 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

23. Ieškovas pateiktu kasaciniu skundu prašo prilyginti obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu perduotas lėšas indėliams, tuo atveju, jeigu šis reikalavimas nebūtų tenkintas, prašo pripažinti, kad draudimo išmoka jam turi būti mokama kaip investuotojui, o netenkinus šio reikalavimo, pripažinti ieškovo su BAB banku „Snoras“ sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio CK 1.90 straipsnio ir (arba) 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją.

24. Vertindama pateikto kasacinio skundo turinį teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose.

25. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu

kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Toks reguliavimas lemia, jog kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-701/2018 31–33 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, pažymi, kad nors ieškovas kasaciniu skundu prašo prilyginti obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu perduotas lėšas indėliams, tačiau šiuo aspektu argumentų visiškai nepateikia. Nurodytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog šis kasacijos pagrindas laikytinas netinkamai motyvuotu, neatskleidžiančiu atitinkamo kasacijos pagrindo buvimą (CPK 346 straipsnis), todėl šiuo aspektu nepasisakytina. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog kasacinį skundą pateikė ieškovas V. V., todėl tik su šiuo ieškovu susijusios aplinkybės bus vertinamos šiame procesiniame sprendime.

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pasisakant dėl lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, draustumo pagal IĮIDĮ

27. Ieškovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą, susijusį su Investuotojų direktyva. Ieškovo vertinimu, iš sisteminio IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2, 8 dalių aiškinimo galima teigti, jog teisė į draudimo išmoką atsiranda įvykus įstatyme nurodytam draudžiamajam įvykiui – šiuo atveju banko bankrotui – ir nepriklauso nuo to, ar pinigai buvo panaudoti be ieškovo valios. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai įgyvendino ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas (C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418) pateiktus išaiškinimus.

28. Vertindama nurodytus ieškovo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas pagrįstai nurodo, kad ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas pažymėjo, jog yra negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Tuo atveju, jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis (ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 47 punktas). Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos galima netaikyti tik investuotojų grupėms, o ne investiciniams produktams (Investuotojų direktyvos priedas, ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 44 punktas). ESTT taip pat pažymėjo, kad Investuotojų direktyvoje nustatyta apsauga galima pasinaudoti tada, kai investuotojų reikalavimai atitinka direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas ir kai investuotojams netaikoma išimtis pagal investuotojų rūšį (ESTT 2015  m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 49 punktas). Atsižvelgdamas į tai, ESTT sprendė, kad IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką tik tuo atveju, jei investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, yra nesuderinama su Investuotojų direktyvos nuostatomis (ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, 52 punktas).

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos ESTT pateiktus aiškinimus, sprendė, kad tam, jog būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

30. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pažymėjo, jog Investuotojų direktyvos tikslas – investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas (Investuotojų direktyvos 4 konstatuojamoji dalis). Atsižvelgdama į Investuotojų direktyvos preambulės nuostatas, šios direktyvos parengiamuosius darbus (pranc. travaux préparatoires), 2005 m. Europos Komisijos užsakymu parengtą ataskaitą apie Investuotojų direktyvos įgyvendinimą ES15 valstybėse narėse, teisėjų kolegija sprendė, jog Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamas dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų, tačiau sprendė, jog aplinkybė, kad bankrutuoja

vertybinių popierių emitentas, nesuteikia pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutampa, nesuteikia pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Teismų praktika, 2015, Nr. 44, p. 73–103).

31. Iš esmės tokio požiūrio buvo laikytasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, pažymint, kad įgydamas obligacijas asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, 28 punktas; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 30 punktas; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016, 27 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 21–23 punktai, 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 30 punktas).

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.

33. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją. Todėl teismų praktikos koregavimo neišvengiamas, objektyvus būtinumas paprastai turi būti nulemtas priežasčių, kurios yra svaresnės nei poreikis išsaugoti teisės stabilumą ir užtikrinti, kad iš esmės panašiose situacijose esančių asmenų bylos būtų sprendžiamos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Atsižvelgus į ieškovo kasacinio skundo argumentus turi būti nustatyta, ar ieškovo nurodyti argumentai sudaro pagrindą svarstyti poreikį koreguoti nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

34. Kaip minėta, ieškovas kasaciniame skunde kvestionuoja minėtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pažymėdamas, jog jam nepagrįstai yra netaikoma draudimo apsauga pagal Investuotojų draudimo direktyvą. Ši pozicija yra grindžiama tuo, kad ESTT minėtame sprendime nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema (šios nutarties 28 punktas), todėl, ieškovo teigimu, kasacinio teismo nurodomas teiginys, kad tokiu atveju, kai bankrutuoja vertybinius popierius (obligacijas) išleidęs emitentas, draudimo išmoka investuotojams (ieškovui) nepriklauso, laikytinas kvestionuotinu. Ieškovo vertinimu, jeigu bankrotas nebūtų laikomas draudžiamuoju įvykiu, kiltų klausimas, kokiu atveju apskritai investuotojams gali būti mokama draudimo išmoka.

35. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie nurodyti ieškovo teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktais minėtais išaiškinimais. Šios nutarties 28 punkte nurodyti ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendime Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas pateikti išaiškinimai pateikia bendrą principinę nuostatą, jog nėra galima tokia teisinė situacija, kai finansiniams produktams nebūtų taikoma nė viena draudimo sistema, t. y. šis išaiškinimas lemia, jog obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema. Vis dėlto, kaip yra nurodyta šios nutarties 29–31 punktuose, Investuotojų direktyvoje nurodytos kompensavimo sistemos taikymas yra susietas su draudžiamaisiais įvykiais (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis, tai suponuoja minėti direktyvos tikslai, atskleisti ir minėtos direktyvos parengiamuosiuose dokumentuose), todėl sprendžiant, ar atitinkamu atveju yra taikoma Investuotojų direktyvoje numatyta kompensavimo sistema, yra vertinama, ar analizuojama situacija patenka į draudžiamojo įvykio apibrėžtį, įvertinus ir Investuotojų direktyvos tikslus.

36. Šias išvadas patvirtina vėlesni ESTT išaiškinimai. ESTT pabrėžė, jog Investuotojų direktyva iš tiesų nesiekiama apsaugoti investuotojų nuo rizikos, susijusios su bet kokiomis investicijomis. Šia direktyva nesiekiama jų apsaugoti nuo finansinių priemonių, kurių savininkai jie yra, bendrovių emitenčių bankroto. Šiuo aspektu emitentės bankroto rizikai negali būti taikoma minėta direktyva vien dėl to, kad tam tikros investicinės veiklos atžvilgiu minėta emitentė yra kredito įstaiga ar investicinė įmonė (ESTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimas sujungtose bylose Anisimovienė ir kiti, C-688/15, ir

Indėlių ir investicijų draudimas, C-109/16, ECLI:EU:C:2018:209, 71 punktas). Generalinio advokato pateiktoje išvadoje, į kurią nuorodą pateikia ir ESTT, taip pat pažymima, jog Investuotojų direktyva nesiekiama apsaugoti investicijų, t. y. nesiekiama apimti finansinės rizikos, būdingos bet kokioms investicijoms, susijusioms su vertybiniais popieriais, ar jos pašalinti, jos tikslas yra apsaugoti investuotojus, pagal ją siekiama ypač apsaugoti „smulkiuosius investuotojus“, kaip tai nurodyta šios direktyvos 4 konstatuojamojoje dalyje, minėta direktyva garantuoja, kad santaupų turintys asmenys (ar bent kai kurie iš jų) galėtų investuoti, žinodami, jog egzistuoja juos sauganti (iki tam tikrų ribų) garantijų sistema, apimanti „investicinės įmonės dėl investuotojų investicinės veiklos turimas pinigines lėšas ir vertybinius popierius“, tais atvejais, kai ši įmonė negali įvykdyti įsipareigojimų“ (134, 136 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ESTT išaiškinimai paneigia ieškovo poziciją, kad Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema investuotojams turi būti taikoma visais atvejais ir atitinkamai emitento bankrotas taip pat turėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju įvykiu Investuotojų direktyvos kontekste.

37. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog žvelgiant į šį ESTT sprendimą galimą matyti Investuotojų direktyvos taikymo ypatumus tais atvejais, kai nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų, kurių emisija buvo įsigaliojusi, nuvertėjimo ir atvejų, kai nuostoliai buvo patirti, kai lėšos buvo sumokėtos už obligacijas, tačiau obligacijų emisija nebuvo įsigaliojusi. Pastaruoju atveju ginčo esmė yra ne investuotojo turimų finansinių priemonių vertės praradimas ar šių priemonių emitentės galėjimas kompensuoti šiam investuotojui minėtų priemonių piniginę vertę, o šios kredito įstaigos, veikiančios kaip investicinė įmonė, negalėjimas išleisti tokias priemones klientams, siekiantiems įgyti nuosavybės teisę į jas, todėl ir įvykdyti įsipareigojimus jiems. ESTT yra pažymėjęs, jog ši situacija yra susijusi su rizika, kurią apima Investuotojų direktyva (ESTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimas Anisimovienė ir kiti, C-688/15, ir Indėlių ir investicijų draudimas, C-109/16, 73 punktas). Šis vėlesnis ESTT pateiktas išaiškinimas liudija, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjama situacija skiriasi nuo minėtame sprendime analizuojamo atvejo. Šis atvejis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyti Investuotojų direktyvos taikymo atvejai netiesiogiai pateikia atsakymus į ieškovo argumentus dėl potencialių situacijų, kai Investuotojų direktyva galėtų būti taikoma (šios nutarties 34 punktas).

38. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netinkamai įgyvendino ESTT 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Indėlių ir investicijų draudimas ir Nemaniūnas, juolab atsižvelgiant į tai, kad tokias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas praktikos principines gaires patvirtina ir vėlesni ESTT išaiškinimai. Šiuo atveju ieškovas nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) buvo prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma Investuotojų direktyvoje numatyta kompensavimo sistema. Dėl šių priežasčių spręstina, kad teismai pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju Investuotojų direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

Dėl CK 1.90 ir 1.91 straipsnių taikymo

39. Atsiliepime į kasacinį skundą atkreipiamas dėmesys į ieškovo pozicijos nenuoseklumą, pažymint, kad iš ieškovo pateikto ieškinio ir kitų procesinių dokumentų nėra visiškai aišku, ar jis, pasirašydamas obligacijų sutartis, suklydo ar buvo banko darbuotojų suklaidintas.

40. Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog dispozityvumo principas garantuoja ir užtikrina proceso dalyviui teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, tarp jų – pasirinkti vieną ar kelis pažeistų teisių gynimo būdus, juos keisti (CPK 13 straipsnis).

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 38 punktas). Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovas pareikštą ieškinį nuo pat pradžių grindė sandorių negaliojimu CK 1.90, 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais ir šios pozicijos laikėsi ir kasaciniame skunde, toks ieškinio pagrindo bei dalyko suformavimas savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo pozicija buvo nenuosekli ar teisminės gynybos pagrindų siejimas su šiais abiem atvejais, yra negalimas. Vis dėlto pirmiau minėta CK 1.90 ir 1.91 straipsnių sąveika lemia, kad šiuo atveju pirmiausiai analizuotini argumentai dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis)

43. Ieškovas kasaciniame skunde pažymi, jog teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nepagrįstai pripažino, kad jis neįrodė BAB banko „Snoras“ siekio jį suklaidinti įsigyjant obligacijas.

44. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

45. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Taigi, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovo, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 39 punktas).

46. Vertinant ieškovo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo pažymėtina, jog CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus, teismų priimtus sprendimus, nesutinka su ieškovo teiginiais, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, kad nepagrįstai nevertino BAB banko „Snoras“ suinteresuotumo klaidinti ieškovą. Nors ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad nepagrįstai sudarytos sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis dėl apgaulės, banko klaidingų finansinių duomenų skleidimo, tačiau ieškovas dar pirminiame etape nepagrindė, jog jis atsižvelgė į banko finansinę padėtį, tačiau buvo klaidintas dėl banko finansinio stabilumo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškovas nenurodė, kad pats domėjosi banko finansine padėtimi, tačiau jam buvo teikiama klaidinga informacija, be to, ieškovas nenurodė, kokia informacija jam buvo reikšminga pasirašant obligacijų įsigijimo sutartis, į kokias aplinkybes, duomenis ieškovas kreipė dėmesį vertindamas banko mokumą, kokia pateikta informacija jį būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija vertina, jog tai, kad bankas viešojoje erdvėje save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nelemia, jog bankas apgavo ieškovą ir atliko nesąžiningus veiksmus skatindamas ieškovą įsigyti būtent obligacijas. Pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. paskelbė nutarimą apie nurodyto banko veiklos ydingumus, taigi apie banko veiklą informacija buvo prieinama jau ieškovui sudarant obligacijų pasirašymo sutartis.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai taip pat pagrįstai nustatė, jog pats ieškovas pripažino, kad sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, atsižvelgė tik į esminius sutarčių punktus (terminus, palūkanų normas), byloje nėra nustatyta, kad atsakovas tyčia būtų siekęs suklaidinti ieškovą ar nutylėti aplinkybes, susijusias su obligacijomis susieta rizika ir ieškovas tai žinodamas nebūtų sudaręs sandorio.

49. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, jog BAB bankas „Snoras“, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją

išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo tikslą apgauti obligacijų pirkėjus, neišpirkti obligacijų, tyčia klaidinti ieškovą dėl su obligacijomis susijusios rizikos egzistavimo ar jos pobūdžio. Nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, jog teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir vertino įrodymus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimo CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis)

50. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog jis buvo tinkamai supažindintas su dokumentais, kurie buvo nurodyti Klientų aptarnavimo ir obligacijų pasirašymo sutartyse. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostatos, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra klaidinančios, nes sukuria įspūdį, jog įsigyjamas banko produktas yra saugus ir apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka. Ieškovo teigimu, nurodytos aplinkybės lėmė, jog jis, sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, sąžiningai klydo dėl esminių sutarties sąlygų – įsigyjamoms finansinėms priemonėms taikytinos draudimo apsaugos.

51. Vertinant nurodytus ieškovo argumentus pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnis nustato, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

53. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo bylose spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, yra nurodęs, kad tokiais atvejais yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį,  t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 34 punktas).

54. Vertinant nurodytas finansų tarpininko pareigas pažymėtina, jog FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje expressis verbis reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią

finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

55. Nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 39 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 32 punktas). Vis dėlto, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, nes CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 33 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 33 punktas).

56. Nagrinėjamoje byloje vertindami galimą ieškovo suklydimą, jo esmingumą, t. y. kiek jis turėjo įtakos sudarant ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, teismai nustatė ieškovo asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, galinčias patvirtinti arba paneigti suklydimą sudarant sandorius. Teismai nustatė, jog atsakovas rinko informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, jo finansinę padėtį, priskyrė jam neprofesionaliojo investuotojo kategoriją, pats ieškovas nurodė, kad nori investuoti už didesnę grąžą, taip prisiimdamas didesnę riziką, kad turi tik pradinių žinių apie investicines paslaugas ir vertybinius popierius; nurodydamas duomenis apie save, ieškovas pažymėjo, kad turi investavimo į akcijas, obligacijas patirties.

57. Teismai, vertindami ieškovo nurodytas aplinkybes, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje vartojama formuluotė „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ galimai jį suklaidino, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuluotais išaiškinimais. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos, tačiau neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 44 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 37 punktas).

58. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas taip pat patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią. Pirmosios instancijos teisme V. V. nurodė, jog skaitė prospektą, peržiūrėjo obligacijų sutartis, tačiau pripažino, kad šiuos dokumentus galėjo peržiūrėti neatidžiai, nes tikėjosi, jog juose yra parašyta, kad jos yra draustos. Vis dėlto nors atsakovai teigia, kad prospekte buvo pateikta informacija dėl obligacijų pobūdžio, tačiau teismų praktikoje yra pažymėta, jog atsižvelgiant į tai, kad prospektas ir galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti vartojant specifinius terminus, pripažįstama, kad tokie atvejai nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas įvykdė savo pareigą aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 38 punktas).

59. Nors atsižvelgus į pirmiau minėtų aplinkybių visumą galima vertinti, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo pakankamai išsamiai atskleistas, tačiau, kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas toks finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios nutarties 46 punkte nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad taikytina draudimo apsauga buvo esminė aplinkybė, lėmusi

ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Tokį vertinimą pagrindžia ir minėti ieškovo teiginiai, jog esminiais sutarties punktais jis laikė terminus, palūkanų normą, į juos atkreipė dėmesį ir tik tikėjosi, kad obligacijų sutartyse yra nurodyta apie obligacijoms taikomą draudimo apsaugą. Taigi pakankamai aiškiai neatskleistas obligacijų draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovo apsisprendimo sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis ar jų nesudaryti; jų sudarymą lėmė ieškovo ekonominiai interesai.

60. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog teismai pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas buvo sudaręs tiek indėlių, tiek obligacijų įsigijimo sutarčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), todėl ieškovui, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Pažymėtina ir tai, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir ją įgijus lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016, 45 punktas; 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016, 49 punktas; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, 38 punktas;). Dėl nurodytų aplinkybių spręstina, jog teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir vertino įrodymus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimo CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu.

61. Ieškovas kasaciniame skunde taip pat argumentuoja, jog teismai nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą dėl sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo perkėlė jam, nes būtent atsakovai turėjo įrodyti, kad neegzistuoja CK 1.90 ir CK 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos ieškovo argumentus dėl galimai netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos, pažymi, jog rungtyniško proceso, būdingo nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018, 31 punktas), ar ginčo pobūdis lemia kitokį įrodinėjimo naštos paskirstymą. Nurodytos bendrosios įrodinėjimo taisyklės lemia, jog ieškovui šiuo atveju teko pareiga pagrįsti aplinkybes, susijusias su sandorių pripažinimu negaliojančiais, pavyzdžiui, prašant obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu nurodyti aplinkybes, lėmusias jo suklydimą, tam tikrų esminių sąlygų klaidingą interpretaciją, o, argumentuojant obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu, jam tenka pareiga nurodyti, kokie kito asmens veiksmai turėtų būti traktuojami kaip patenkantys į minėtą apgaulės apibrėžtį. Tuo tarpu atsakovui, atsižvelgus į ginčo pobūdį, teko pareiga pagrįsti bei teikti įrodymus, kad jis tinkamai vykdė jam, kaip tarpininkui, tenkančias pareigas (FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalys) (šios nutarties 53–55 punktai). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių.

62. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti ir vienodai teismų praktikai formuoti.

63. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde ieškovas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, netenkinus kasacinio skundo, nėra teisinio pagrindo tenkinti šį prašymą.

65. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21970 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-514-219/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01915-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.31; 2.6.6.2.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Specagra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Agroprekyba“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Specagra“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Specagra“ priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei AB SEB bankui dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių faktoringo teisinius santykius ir finansuotojo bei skolininko tarpusavio atsiskaitymo klausimus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė AB SEB bankas kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovių 399 153,10 Eur skolą, 21 555 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad ji ir UAB „Agroprekyba“ 2014 m. rugsėjo 11 d. sudarė Faktoringo sutartį, pagal kurią ieškovė teikė finansavimą UAB „Agroprekyba“ mainais į reikalavimo teises UAB „Specagra“ pagal UAB „Agroprekyba“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras UAB „Specagra“. 2014 m. rugsėjo 11 d. ieškovė ir atsakovės sudarė susitarimą, kuriuo UAB „Specagra“ sutiko dėl reikalavimo teisių pagal UAB „Agroprekyba“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras perleidimo ieškovei.

4. 2015 m. gegužės 18 d. – 2015 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Agroprekyba“ išrašė UAB „Specagra“ 9 PVM sąskaitas faktūras už patiektas prekes. Pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras ieškovė suteikė UAB „Agroprekyba“ finansavimą faktoringo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, tačiau UAB „Specagra“ minėtų PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo. Ieškovei kreipusis į UAB „Specagra“ dėl PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo, atsakovė nurodė, kad ji nėra gavusi iš UAB „Agroprekyba“ prekių pagal 2015 m. sausio 13 d. – 2015 m. kovo 1 d. išrašytas ir jos apmokėtas 11 PVM sąskaitų faktūrų, todėl atlikusi įskaitymą.

5. Atsakovė UAB „Specagra“ priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 55 702,46 Eur nepagrįstai gautų lėšų.

6. Atsakovė nurodė, kad 2013 m. kovo 1 d. UAB „Specagra“ ir UAB „Agroprekyba“ sudarė Ilgalaikio bendradarbiavimo perkant ir parduodant žemės ūkio techniką sutartį (toliau – ir Prekių tiekimo sutartis), kuria UAB „Agroprekyba“ įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis UAB „Specagra“ pateikti naują ir nenaudotą žemės ūkio techniką pagal iš anksto aptartą asortimentą, kiekį ir kainas, o ši įsipareigojo priimti prekes ir nustatyta tvarka bei terminais sumokėti sutartą kainą. Prekių tiekimo sutartimi šalys susitarė, jog prekių perdavimo metu abi šalys pasirašo perdavimo–priėmimo aktą ir tik nuo jo pasirašymo momento prekių nuosavybės teisė pereina UAB „Specagra“.

7. Atsakovė 2015 m. sausio 13 d. – 2015 m. vasario 2 d. iš UAB „Agroprekyba“ užsakė 11 mobiliųjų grūdų džiovyklų, už jas UAB „Agroprekyba“ išrašė PVM sąskaitas faktūras, atsakovė jas apmokėjo pagal susitirimą ieškovei sumokėdama 430 540 Eur, tačiau grūdų džiovyklos jai taip ir nebuvo pristatytos. 2015 m. gegužės 18 d. – 2015 m. birželio 5 d. atsakovė užsakė iš UAB „Agroprekyba“ 8 traktorius už 374 837,54 Eur, šiuos UAB „Agroprekyba“ atsakovei pristatė, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad pagal anksčiau apmokėtas PVM sąskaitas faktūras atsakovė prekių nebuvo gavusi, ji atliko šių lėšų įskaitymą ir po jo susidarė atsakovės 55 702,46 Eur permoka ieškovei.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

8. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino – priteisė solidariai iš atsakovių UAB „Agroprekyba“ ir UAB „Specagra“ ieškovės AB SEB banko naudai 399 153,10 Eur skolą, 21 555 Eur delspinigius, 8 proc. dydžio palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos (420 708,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis iš atsakovių ieškovės naudai priteisė 2011,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvienos atsakovės po 1005,94 Eur, atlyginimo.

9. Atsakovei UAB „Specagra“ pareiškus prieštaravimus, o vėliau – ir pateikus priešieškinį, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu pakeitė minėtą preliminarų sprendimą ir tenkino dalį ieškinio, sumažindamas solidariai iš atsakovių UAB „Agroprekyba“ ir UAB „Specagra“ ieškovei AB SEB bankui priteistą skolą iki 374 837,54 Eur ir delspinigių sumą iki 20 241,96 Eur, o priteistas 8 proc. dydžio palūkanas nustatė skaičiuoti nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. nuo priteistos 395 079,50 Eur sumos, sumažino bylinėjimosi išlaidas iš kiekvienos atsakovės priteisdamas po 920 Eur bylinėjimosi išlaidų bei po 2800 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo ieškovės naudai.

10. Teismas nurodė, kad atsakovė UAB „Specagra“ ginčija tik vienos iš prekių – prikabinamojo pašarų dalytuvo „Farmer 12 H“, už kurį ieškovė prašo 24 315,56 Eur apmokėjimo, gavimą, motyvuodama tuo, kad pateiktame ieškovės PVM sąskaitos faktūros nuoraše nėra sąskaitą gavusio ir prekes priėmusio asmens parašo. Kadangi susitarimo 2 punkte buvo nustatyta, jog pirkėjas (UAB „Specagra“) apmoka bankui pardavėjo pateiktas PVM sąskaitas faktūras pirkėjui, tai leidžia daryti išvadą, kad bankas, reikalaudamas apmokėjimo pagal sąskaitą faktūrą, kurios pirkėjas tiesiogiai nėra gavęs, turėjo pateikti įrodymus, jog jo klientas – užsakovė UAB „Agroprekyba“ – pateikė šią sąskaitą pirkėjui. Teismas sprendė, kad, atsakovei nepriėmus UAB „Agroprekyba“ pateiktos PVM sąskaitos faktūros apmokėti, nesant įrodymų, kad dėl šios prekės atsakovės buvo sudariusios tiekimo susitarimą, nėra pagrindo tenkinti ieškinio dalį dėl šios prekės  – prikabinamojo pašarų dalytuvo apmokėjimo ir ieškovei priteistina suma mažinama 24 315,56 Eur.

11. Teismas nurodė, kad tai, jog atsakovė UAB „Specagra“ 2015 m. gegužės 13 d. – 2015 m. birželio 2 d. pagal UAB „Agroprekyba“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras sumokėjo ieškovei nurodytas sumas, reiškia, kad mokėjimo pagrindas pagal šalių sudarytą susitarimą buvo būtent šios sąskaitos, o tai, kad mokėjimo metu UAB „Specagra“ galėjo būti negavusi užsakytų mobiliųjų grūdų džiovyklų, nereiškia, kad ieškovė turėjo atsisakyti priimti apmokėjimą ar jį grąžinti atsakovei. Tai, kad UAB „Agroprekyba“ išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras už nepatiektas prekes, negali būti vertinama kaip banko nepagrįstas praturtėjimas, nes bankas pinigus įgyja faktoringo sutarties pagrindu. Atsakovė, apmokėdama bankui PVM sąskaitas faktūras už grūdų džiovyklas, patvirtino, kad prekės yra gautos, nes PVM sąskaita faktūra pagal atsakovių sudarytą prekių tiekimo sutartį yra prekių perdavimą patvirtinantis dokumentas. Be to, atsakovė nepateikė ieškovei informacijos apie UAB „Agroprekyba“ elgesį, vengimą pristatyti prekes, už kurias jau yra sumokėta, dėl to ieškovė prarado galimybę laiko sureaguoti ir imtis priemonių savo interesams apginti pagal faktoringo sutartį.

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės AB SEB banko ir atsakovės UAB „Specagra“ apeliacinius skundus, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą ir ieškinį tenkino visiškai.

13. Kolegija nurodė, kad iš faktoringo sutarties nuostatų matyti, jog AB SEB bankas ir UAB „Agroprekyba“ aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl reikalavimo į atsakovę perleidimo, įgyvendinto susitarimu ir su pačia atsakove, kuriuo ji sutiko dėl tokios tiekiamų prekių apmokėjimo tvarkos. Reikalavimo teisės pagal faktoringo sutartį laikomos perleistomis AB SEB bankui nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo momento. Kolegija sprendė, kad tarp AB SEB banko ir atsakovės susiklostė išoriniai faktoringo teisiniai santykiai, kurie savo esme atitinka cesijos teisinių santykių esmę. Tarp ieškovės ir UAB „Agroprekyba“ susiklostė vidiniai faktoringo teisiniai santykiai, o tarp UAB „Agroprekyba“ ir UAB „Specagra“

pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turi tik reikalavimo teisę atsakovei, o atsakovė – tik pareigą ieškovei apmokėti PVM sąskaitą faktūrą, tokia prievolė pagal savo turinį yra vienašalė – UAB „Agroprekyba“ perleidus reikalavimo teisę ieškovei, ši turėjo tik teisę reikalauti apmokėti PVM sąskaitas faktūras, o atsakovė – tik pareigą jas apmokėti. Šiuo atveju atsakovė, teigdama, kad jai nekilo pareiga apmokėti PVM sąskaitų faktūrų už negautas grūdų džiovyklas ir tokia pareiga jai galėtų kilti tik nuo šių prekių pristatymo, sutapatina skirtingais pagrindais atsiradusias prievoles.

14. Kolegija sprendė, kad atsakovė, būdama verslo subjektas, turėjo pareigą aktyviai veikti ir pranešti ieškovei apie UAB „Agroprekyba“ netinkamai vykdomus įsipareigojimus, nes ieškovė, gaudama iš atsakovės apmokėjimą už 11 mobiliųjų grūdų džiovyklų, nežinojo ir neturėjo žinoti, kad šios prekės yra atsakovei nepristatytos ir kad ieškovė neturi teisės gauti šių pinigų, ir taip nepagrįstai praturtėjo. Kolegija nurodė, kad ieškovė apmokėjimus pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras gavo faktoringo sutarties bei reikalavimo teisių perleidimą įgyvendinančio susitarimo pagrindu. Kadangi atsakovė jokių pretenzijų UAB „Agroprekyba“ dėl sutarties vykdymo nereiškė, ieškovė, gavusi PVM sąskaitas faktūras, pagal faktoringo sutartį turėjo UAB „Agroprekyba“ išmokėti faktoringo avansą. Jei atsakovė yra patyrusi nuostolių dėl to, kad UAB „Agroprekyba“ netinkamai vykdė prekių tiekimo sutartį, ji galėtų pareikšti ieškinį UAB „Agroprekyba“ dėl konkrečių nuostolių atlyginimo.

15. Spręsdama dėl atsakovės pareigos sumokėti už prikabinamąjį pašarų dalytuvą, kolegija nurodė, kad tokia pareiga atsakovei kyla gavus PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė nėra pateikusi jos teiginius, kad ji šio dalytuvo neužsakė, kad jis buvo atvežtas visai kitu tikslu, pagrindžiančių įrodymų. Atsakovė, gavusi sąskaitą už prekę, kuri nebuvo užsakyta, privalėjo nedelsdama informuoti ieškovę apie galimus nesąžiningus UAB „Agroprekyba“ veiksmus, taip pat pastarajai reikšti pretenzijas. Kadangi tokių duomenų byloje nėra, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl mokėjimo už prikabinamąjį pašarų dalytuvą.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Specagra“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužė 2 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimo dalis, kuriomis tenkinti ieškovės AB SEB banko reikalavimai UAB „Specagra“, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės AB SEB banko ieškinio reikalavimus UAB „Specagra“ atmesti, taip pat panaikinti šių procesinių sprendimų dalis, kuriomis atmestas UAB „Specarga“ priešieškinis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė pirkėjo permokos finansuotojui pagal faktoringo sutartį įskaitymo taisykles. Perleidžiant būsimą piniginį reikalavimą pripažįstama, kad jis perėjo finansuotojui po to, kai atsirado teisė reikalauti sutartyje nustatytų pinigų sumų iš skolininko. Todėl, UAB „Agroprekyba“ atsakovei neperdavus užsakytų mobiliųjų grūdų džiovyklų, atsakovei negalėjo atsirasti pareiga už jas sumokėti, o UAB „Agroprekyba“ negalėjo įgyti reikalavimo teisės į atsakovę dėl nurodytų prekių kainos sumokėjimo ir atitinamai ši neegzistuojanti UAB „Agroprekyba“ reikalavimo teisė negalėjo pereiti banko faktoringo sutarties pagrindu. Šiuo atveju faktoringo teisės normos apskritai neturėtų būti taikomos. Tačiau, net pastarąsias ir taikant, teismai nepagrįstai susiaurino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.911 straipsnio 1 dalies, pagal kurią pirkėjas gali padengti finansuotojo jam pareikštą reikalavimą, įskaitydamas jį su savo turimais reikalavimais pardavėjui, taikymą. Kadangi atsakovė reikalavimo teisę dėl nepagrįstai už negautas mobiliąsias grūdų džiovyklas sumokėtų lėšų grąžinimo turėjo anksčiau, nei bankas pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras už UAB „Agroprekyba“ pristatytus traktorius, remiantis CK 6.911 straipsniu, atsakovė turėjo teisę įskaityti anksčiau atsiradusius savo reikalavimus. Skolininkas gali įskaityti naujojo kreditoriaus atžvilgiu tuos savo priešpriešinius reikalavimus pardavėjui, kuriuos jis turėjo ne tik pranešimo apie būsimų reikalavimų perleidimą finansuotojui momentu, bet ir tuo momentu, kai šie būsimi reikalavimai pirkėjui realiai atsirado ir perėjo finansuotojui.

16.2. Atsakovės ir UAB „Agroprekyba“ prekių tiekimo sutartis yra tik organizacinio pobūdžio, todėl tam, kad teismas konstatuotų šalių susitarimą dėl prikabinamojo pašarų dalytuvo pirkimo ir pardavimo, turėjo būti nustatyta šalių valia parduoti ir pirkti šią prekę, tačiau toks susitarimas sudarytas nebuvo. Vien tik įvykęs atsiųsto krovinio perdavimas gavėjui savaime negali patvirtinti susitarimo turinio, kuris atitiktų pirkimo–pardavimo sutarties turinį. Daikto siuntimas (vežimas) numatytam gavėjui savaime nėra jo pirkimas ir pardavimas. Šiuo atveju atsakovė ir nebuvo prikabinamojo pašarų dalytuvo vežimo teisinių santykių dalyvė, ji nei užsakė šią prekę, nei ją siuntė. Tik kaip krovinio iškrovimo adresas buvo nurodytas priklausantis UAB „Specagra“ adresas, tačiau pačiame važtaraštyje buvo nurodyta, kad krovinys skirtas UAB „Agroprekyba“, todėl toks važtaraštis teismo negalėjo būti teisiškai kvalifikuojamas kaip siunčiamo krovinio nuosavybės perėjimo atsakovei pagrindas, įforminantis pirkimo–pardavimo sandorį. Dėl šio pašarų dalytuvo nebuvo pasirašytas joks perdavimo–priėmimo aktas, kaip ir nebuvo atsakovei pateikta UAB „Agroprekyba“ PVM sąskaita faktūra. Vien pats PVM

sąskaitos faktūros išrašymo faktas nesukuria pareigos ją apmokėti. PVM sąskaita faktūra yra tik apskaitos dokumentas. Todėl, atsakovei neišreiškus valios pirkti prikabinamąjį pašarų dalytuvą, teismas negalėjo konstatuoti atsakovės pareigos už šią prekę sumokėti remdamasis vien tik UAB „Agroprekyba“ išrašyta, bet UAB „Specagra“ nepateikta PVM sąskaita faktūra.

17. Ieškovė AB SEB bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužė 2 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1. Atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai bando UAB „Agroprekyba“ ir UAB „Specagra“ sudarytos prekių tiekimo sutarties vykdymo sąlygas perkelti bankui dėl galimai netinkamo prekių pristatymo. Tačiau, atsiradus faktoringui, sukuriami teisiniai santykiai, kurie atskiriami nuo prekybos santykių, o mokėjimas už prekes yra laikomas tinkamai įvykdytu tik sumokėjus bankui ir visi kiti santykiai tarp pardavėjo ir pirkėjo iš esmės įtakos banko teisei gauti apmokėjimą pagal finansuotas sąskaitas neturi. Remiantis teismų praktika ir CK 6.101 straipsnio 1 dalimi, banko ir atsakovių santykiuose įvyko sutartinė cesija, kreditoriaus pasikeitimas esant prievolei. Byloje nustatyta, kad bankas mokėjimus UAB „Agroprekyba“ atliko pagrįstai, nes tokia prievolė jam egzistavo. Tam, kad pirkėjas galėtų atlikti finansuotojo reikalavimo įskaitymą CK 6.911 straipsnio pagrindu, jis pats turi turėti priešpriešinę reikalavimo teisę pačiam finansuotojui, o ne pardavėjui reikalavimo teisės perleidimo metu, t. y. sąskaitų išrašymo metu. Byloje nustatyta, kad tokio reikalavimo atsakovė bankui neturėjo.

17.2. Faktoringo sutarties 3.1 punktu sutarties šalys susitarė, kad reikalavimo teisės laikomos perleistomis bankui nuo sąskaitos išrašymo momento. Nei faktoringo sutartis, nei jokie kiti susitarimai nenustatė, kad bankas faktoringo avansą UAB „Agroprekyba“ turėtų mokėti ir atitinkamai reikalavimo teisę į UAB „Specagra“ mokėjimus perimtų tik gavęs informaciją apie prekių UAB „Specagra“ perdavimą. Lygiai taip pat nepagrįsti yra atsakovės argumentai dėl neva buvusio susitarimo, kad tik abiejų šalių pasirašyta sąskaita yra tinkama apmokėti. UAB „Agroprekyba“ ir UAB „Specagra“ sutartos prekių perdavimo įforminimo taisyklės negali lemti faktoringo sutarties sąlygų, pagal kurias bankas vykdo faktoringo avanso mokėjimus. Taigi UAB „Specagra“, apmokėdama bankui PVM sąskaitas faktūras už mobiliąsias grūdų džiovyklas, neatšaukiamai patvirtino bankui, kad prekės yra gautos. Atsakovė niekada neinformavo banko, kad prekės yra nepristatytos. O pati aplinkybė, kad UAB „Agroprekyba“ galimai pažeidė prekių tiekimo sutartį ir nepristatė mobiliųjų grūdų džiovyklų, yra išimtinai šių šalių tarpusavio ginčo reikalas. Taip pat nereikšmingi atsakovės aiškinimai ir dėl važtaraščio reikšmės, nes atsakovės nurodomi argumentai gali būti reiškiami UAB „Agroprekyba“, bet ne bankui, kuris išmoka faktoringo avansinį mokėjimą gavęs PVM sąskaitą faktūrą. Be to, UAB „Specagra“ nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad prikabinamasis pašarų dalytuvas nebuvo jos užsakytas ir jai pristatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl skolininko teisės įskaityti priešinį reikalavimą faktoringo teisiniuose santykiuose

18. Pagal CK 6.154 straipsnio nuostatas, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties išplaukia, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas, suderinta jų valia, konsensusas.

19. Sutartiniuose teisiniuose santykiuose asmenys dalyvauja laisva valia, jie patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai.

20. Ši civilinių teisinių santykių dalyvių galimybė patiems apsispręsti dalyvauti, jei taip, kokiuose, ar ne sutartiniuose teisiniuose santykiuose, nulemia tai, kad priėmusi sprendimą tapti sutartinių teisinių santykiais dalyve, sutarties šalis privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis) ir prisiimtus įsipareigojimus tinkamai vykdyti, tarpusavyje bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 1, 2 dalys), nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

21. Atsakomybę už sutarties nevykdymą, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis), prisiima sutarties šalys. Sutarties nevykdymas suteikia teisę kitai sutarties šaliai reikalauti tinkamo sutartinės

prievolės įvykdymo (CK 6.213 straipsnis).22. Faktoringas yra viena iš sutarčių rūšių, kuria viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai

šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių perdavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą (CK 6.903 straipsnio 1 dalis).

23. Faktoringo sutartis yra sudėtinio tipo sutartis, turinti reikalavimo perleidimo, pirkimo–pardavimo, paskolos sutarčių požymių, t. y. apimanti skirtingos teisinės prigimties sutarčių elementus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-219/2017, 25 punktas).

24. Faktoringo atveju reikalavimo perleidimo teisiniai santykiai susiklosto tarp dviejų kreditorių  – pradinio – kliento faktoringo teisiniuose santykiuose ir naujojo – finansuotojo tuose pačiuose faktoringo teisiniuose santykiuose. Tai reiškia, kad faktoringo sutarties pagrindu įvyksta cesija – reikalavimo teisę į skolininką įgyja iki tol prievolėje nebuvęs asmuo – finansuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 35 punktas).

25. Reikalavimo perleidimas (cesija) (CK 6.101 straipsnis) yra vienas iš prievolės asmenų pasikeitimo būdų, kuriuo perleidus reikalavimą pasikeičia prievolės kreditorius, o pati prievolė išlieka nepakitusi. Naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, pradinis ir naujasis kreditorius negali keisti prievolės įvykdymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimas nekeičia pradinio sandorio, tačiau yra tiesiogiai su juo susietas, todėl visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

26. Pradinis sandoris, susietas su reikalavimo perleidimu faktoringo teisiniuose santykiuose, yra prekių perdavimas, darbų atlikimas ar paslaugų teikimas, t. y. prievolė, susiklostanti tarp pradinio kreditoriaus perleidžiant reikalavimą (kliento pagal faktoringo sutartį) ir skolininko dėl tam tikrų pareigų atlikimo. Analizuojant šiuos du – pradinio sandorio ir reikalavimo perleidimo – elementus, darytina išvada, kad pradinis kreditorius turi būti įvykdęs savo įsipareigojimą ir perdavęs prekes, atlikęs darbus ar suteikęs paslaugas skolininkui, į kurį, įvykdytos prievolės pagrindu, jis įgyja reikalavimo teisę, perleidžiamą naujajam kreditoriui. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad naujasis kreditorius pakeičia pradinį kreditorių ir negali keisti skolininko prievolės įvykdymo sąlygų, tačiau jis neperima pradinio kreditoriaus įsipareigojimų pagal pradinį sandorį, pavyzdžiui, suteikti prekes, skolininkui.

27. Trečiasis faktoringo sutarties elementas yra paskolos teisiniai santykiai, susiklostantys tarp kliento (pradinio kreditoriaus perleidžiant reikalavimą) ir finansuotojo (naujojo kreditoriaus perleidžiant reikalavimą). Bankas ar kitas pelno siekiantis juridinis asmuo (finansuotojas) už atlygį perduoda klientui pinigus už šio turimą galiojantį piniginį reikalavimą. Paskolos sutarties elementai faktoringo sutartyje yra specifiniai, nes, nors ir nėra faktoringo sutarties šalis, įsipareigojimą grąžinti finansuotojo klientui suteiktą paskolą įgyja skolininkas, kuris nėra atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi (klientu faktoringo teisiniuose santykiuose) už prekių perdavimą, darbų atlikimą ar paslaugų teikimą pagal faktoringo sutartimi perleidžiamą pradinio kreditoriaus (kliento faktoringo teisiniuose santykiuose) reikalavimą. Pagal CK 6.906 straipsnio 3 dalį, faktoringo sutartis gali būti: 1) su regreso teise (kai klientas įsipareigoja atpirkti finansuotojui perleistą reikalavimą skolininkui, jeigu šis jo neįvykdys) arba 2) be regreso teisės (kai klientas neatsako finansuotojui, jeigu skolininkas neįvykdo perleisto reikalavimo). Pirmoji faktoringo sutarties rūšis yra rizikingesnė klientui, antroji – finansuotojui. Priklausomai nuo to, kas prisiima didesnę riziką, skiriasi faktoringo sutarties sąlygos, pvz., avanso, palūkanų dydis, kurios lemia, ar faktoringo sutarties kaina yra didesnė ar mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).

28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad faktoringo teisiniai santykiai, atsižvelgiant į jų specifiškumą, susiklosto tarp trijų šalių – pirmiausia klientas turi įvykdyti savo įsipareigojimus skolininkui pagal pradinį sandorį ir perduoti prekes, atlikti darbus ar suteikti jam paslaugas, tokiu būdu jis įgyja reikalavimo teisę skolininkui, kurią perleidžia finansuotojui už jo išmokamą faktoringo avansą. Atitinkamai finansuotojas, perėmęs iš kliento, pradinio kreditoriaus, reikalavimo teisę, tampa skolininko kreditoriumi, kuriam šis privalo įvykdyti tinkamai savo įsipareigojimus ir sumokėti už pradinio kreditoriaus, kliento, perduotas prekes, atliktus darbus ar suteiktas paslaugas.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekonominis faktoringo naudingumas klientui pasireiškia tuo, kad leidžia klientui padidinti lėšų apyvartą, kai dėl ekonominio būtinumo tenka savo kontrahentams nustatyti ilgus mokėjimo terminus už suteiktas paslaugas ar prekes. Pasinaudodamas faktoringo sutartimi verslininkas gali savo klientams nustatyti ilgesnius apmokėjimo terminus, taip suteikdamas klientams geresnes sąlygas ir įgydamas pranašumą savo konkurentų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014). Tarp finansuotojo ir

kliento (kreditoriaus) susiklostančio teisinio santykio esmė ir paskirtis – finansuotojui investuoti ir gauti pelną; klientui – operatyviai gauti apyvartinių lėšų, taip pat kontroliuoti riziką, kad jo paties klientas neatsiskaitys ar atsiskaitys pavėluotai, ir kt. Santykiai, susiklostantys tarp finansuotojo ir kliento, yra vidinis faktoringo elementas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 32 punktas).

30. Tuo tarpu finansuotoją ir skolininką faktoringo teisiniuose santykiuose sieja kliento, pradinio skolininko kreditoriaus, reikalavimas skolininkui sumokėti už kliento skolininkui įvykdytas prievoles. Santykiai tarp finansuotojo ir skolininko yra išorinis faktoringo elementas ir yra tiesioginė vidinio faktoringo elemento sukeliama teisinė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 33 punktas).

31. Tam tikrais atvejais skolininkas faktoringo teisiniuose santykiuose gali turėti priešinius reikalavimus. Tačiau šiuo atveju yra itin svarbu nustatyti, kam ir kokius reikalavimus pagal galiojantį teisinį reguliavimą gali turėti skolininkas. CK 6.911 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas gali turėti priešinius reikalavimus klientui, t. y. pradiniam kreditoriui pagal reikalavimo perleidimą, kylančius iš skolininko ir kliento sutarties, t. y. pradinio sandorio. Skolininkas įgyja teisę įskaityti šį turimą priešinį reikalavimą tik tuo atveju, jei jis jį jau turėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui. Tokia skolininko teisių apsauga faktoringo teisiniuose santykiuose atitinka bendrąsias skolininko teisių apsaugos nuostatas reikalavimo perleidimo teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą, kurį įgijo iki reikalavimo perleidimo, pradiniam kreditoriui gali įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimą (CK 6.108, 6.136 straipsniai).

32. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų,  t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai,  t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010 ir kt.)

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolininkės teisės įskaityti priešinius reikalavimus faktoringo teisiniuose santykiuose, visų pirma keliant klausimą, ar skolininkė, atsakovė UAB „Specagra“, išvis turėjo įskaitytiną priešinį reikalavimą klientei pradinei kreditorei atsakovei UAB „Agroprekyba“.

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės 2013 m. kovo 1 d. sudarė prekių tiekimo sutartį, pagal kurią UAB „Agroprekyba“ įsipareigojo tiekti UAB „Specagra“ žemės ūkio techniką, o ši įsipareigojo už ją sumokėti. 2014 m. rugsėjo 11 d. UAB „Agroprekyba“ ir ieškovė AB SEB bankas sudarė faktoringo sutartį, pagal kurią ieškovė teikė finansavimą atsakovei mainais į reikalavimo teises UAB „Specagra“ pagal UAB „Agroprekyba“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Pagal 2014 m. rugsėjo 11 d. ieškovės ir abiejų atsakovių susitarimą, atsakovė UAB „Specagra“ sutiko su reikalavimų pagal sąskaitas perleidimu.

35. Atitinkamai šiuose faktoringo teisiniuose santykiuose pradinis sandoris yra prekių tiekimo sutartis, skolininkė – UAB „Specagra“, klientė, pradinė kreditorė – UAB „Agroprekyba“ ir finansuotoja, naujoji kreditorė – AB SEB bankas.

36. 2015 m. sausio 13 d. – 2015 m. vasario 2 d. UAB „Specagra“ iš UAB „Agroprekyba“ užsakė 11 mobiliųjų grūdų džiovyklų, už kurias UAB „Agroprekyba“ išrašė 11 PVM sąskaitų faktūrų už 533 544 Eur. Pagal dalį šių sąskaitų UAB „Agroprekyba“ gavo finansavimą iš ieškovės, perduodama jai reikalavimo teisę UAB „Specagra“. Atsakovė UAB „Specagra“ finansuotojai, naujajai kreditorei, pareiškus reikalavimą, sumokėjo 430 540 Eur. Kilus ginčui paaiškėjo, kad UAB „Agroprekyba“ užsakytų mobiliųjų grūdų džiovyklų skolininkei nepristatė. Atsakovė UAB „Specagra“, teikdama kasacinį skundą, nurodo, kad UAB „Agroprekyba“, pradinė kreditorė (klientė pagal faktoringo sutartį), reikalavimo teisę galėjo įgyti tik įvykdžiusi savo įsipareigojimus, t. y. pristačiusi prekes. Todėl UAB „Agroprekyba“ ieškovei perdavė nesamą reikalavimo teisę, pagal kurią atsakovei UAB „Specagra“ negalėjo kilti ir pareiga sumokėti ieškovei.

37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, sutinka su atsakovės argumentais, kad sutarties šalims sąžiningai vykdant pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus, vienos iš jų reikalavimo teisė kitai kyla tik pirmajai tinkamai įvykdžius savo prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau šiuo atveju situacija susiklostė kitokia. Visų pirma, atsakovė UAB „Specagra“, gavusi ieškovės, finansuotojos, reikalavimą pagal UAB „Agroprekyba“ išrašytas sąskaitas faktūras už nepristatytas mobiliąsias grūdų džiovyklas, jas apmokėjo, taip patvirtindama, kad reikalavimo teisė buvo perleista pagrįstai. Antra, abi atsakovės yra verslininkės, veikiančios toje pačioje žemės ūkio rinkoje, todėl tikėtina, kad toks bendradarbiavimo modelis šalims galimai buvo įprastas. Tačiau tai nereiškia, kad tokią riziką pagal pradinį sandorį kartu su reikalavimo teise perima ir finansuotoja pagal faktoringo sutartį. Trečia, kaip nurodyta šios nutarties 20 punkte, sutarties

šalys, vykdydamos sutartį, turi tarpusavyje bendradarbiauti ir kooperuotis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skolininkė, UAB „Specagra“, nepranešė ieškovei, kad klientės reikalavimas perleistas nepagrįstai, kad klientė nevykdo savo įsipareigojimų pagal pradinę sutartį ir pan. Dėl to ieškovė neturėjo pagrindo abejoti faktoringo teisinių santykių dalyvių įsipareigojimų vykdymu.

38. Be kita ko, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skolininkė ne tik kad sumokėjo už nepristatytas prekes, bet dar iš atsakovės UAB Agroprekyba“ užsakė ir kitą žemės ūkio techniką. Byloje nenustatyta, kad skolininkė, toliau teikdama užsakymus, būtų susitarusi su pradine kreditore UAB „Agroprekyba“, kad ši pristato kitą žemės ūkio techniką, pavyzdžiui, traktorius, vietoj nepristatytų mobiliųjų grūdų džiovyklų ar kad mobiliosios grūdų džiovyklos bus pristatytos vėliau, o šių nepristačius skolininkė galės atlikti įskaitymą. Byloje nustatyta, kad pagal UAB „Specagra“ užsakymą jai buvo pristatyti 8 traktoriai už 374 837,54 Eur. Už šiuos traktorius UAB „Agroprekyba“ išrašė sąskaitas faktūras, jas pateikė finansuotojai, ši, išmokėjusi klientei faktoringo avansą, pateikė reikalavimą skolininkei. Tačiau skolininkė, UAB „Specagra“, neįvykdė reikalavimo, teikdama, kad atliko priešinio reikalavimo įskaitymą.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog skolininkė negalėjo atlikti įskaitymo vadovaudamasi CK 6.911 straipsniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Specagra“ turėjo reikalavimą UAB „Agroprekyba“ pagal prekių tiekimo sutartį, kad pastaroji pristatytų užsakytas prekes. Tačiau šio reikalavimo dalykas yra visai kitas nei UAB „Agroprekyba“ turimas reikalavimas skolininkei pagal prekių tiekimo sutartį. Kaip nurodyta šios nutarties 38 punkte, UAB „Agroprekyba“ traktorius pristatė, vadinasi, pagrįstai įgijo reikalavimo teisę, kad skolininkė už šias prekes atsiskaitytų. Tuo tarpu skolininkės reikalavimas kreditorei pagal ankstesnius užsakymus nėra finansinis ir, kaip nurodyta pirmiau, byloje nenustatyta, kad UAB „Specagra“ būtų atsisakiusi savo reikalavimo įvykdyti sutartį natūra ir būtų jį pakeitusi į finansinį reikalavimą UAB „Agroprekyba“. Iš to išplaukia, kad tarp skolininkės ir pradinės kreditorės (klientės pagal faktoringo sutartį) nebuvo vienarūšių priešinių reikalavimų tuo metu, kai skolininkė atsisakė sumokėti ieškovei (finansuotojai pagal faktoringo sutartį) pagal reikalavimo perleidimą. Atitinkamai skolininkė neturėjo teisės atlikti įskaitymo finansuotojai pareiškus reikalavimą.

40. Taip pat kasaciniame skunde skolininkė, atsakovė UAB „Specagra“, kelia klausimą dėl ieškovės reikalavimo sumokėti už pašarų dalytuvą pagrįstumo, nurodydama, kad ji pašarų dalytuvo nebuvo užsakiusi, prekės perdavimo–priėmimo aktas nebuvo pasirašytas.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta šios nutarties 23–28 punktuose, faktoringo teisiniuose santykiuose finansuotojas reikalavimo teisę skolininkui įgyja ne pagal pradinį sandorį, bet pagal reikalavimo perleidimą, t. y. finansuotojui svarbiausia yra tik viena – ar reikalavimo teisę klientas įgijo pagrįstai. Kokie dokumentai turi patvirtinti šios reikalavimo teisės pagrįstumą, yra šalių susitarimo reikalas. Finansuotojui nėra aktualūs kiti pradinės sutarties vykdymo niuansai.

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal faktoringo sutartį reikalavimo teisės laikomos perleistomis nuo sąskaitos išrašymo momento (faktoringo sutarties 3.1 punktas). Klientas, norėdamas gauti finansavimą, turi pateikti bankui nustatyto turinio sąskaitą, kuri turi sutapti su skolininkui pateikiama sąskaita (faktoringo sutarties 4.3 punktas). Bankas turi teisę kreiptis į skolininką patvirtinimo, kad skolininkas yra iš kliento gavęs prekes, bankui pateiktas sąskaitas (faktoringo sutarties 4.4.2 punktas). Tačiau tai yra banko, finansuotojo, teisė, o ne pareiga. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pagal ieškovės ir atsakovių sudarytą susitarimą, skolininkė UAB „Specagra“ sutiko, kad bus perleidžiamos reikalavimo teisės pagal pradinės kreditorės UAB „Agroprekyba“ pateikiamas sąskaitas.

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Agroprekyba“ perdavė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą už pašarų dalytuvą. Pagal kartu pateiktus dokumentus, tokius kaip prekės važtaraštį, ieškovei nekilo pagrįstų abejonių dėl prekės pateikimo atsakovei, ypač turint omenyje ir iki to laiko buvusią savitą atsakovių bendradarbiavimo tvarką (kai atsiskaitoma iš anksto už dar nepristatytas prekes, apie tai atskirai nepažymint). Byloje nenustatyta, kad skolininkė būtų negavusi pašarų dalytuvo ar būtų jį grąžinusi UAB „Agroprekyba“, ar būtų nedelsdama ginčijusi gautą PVM sąskaitą faktūrą ar kitaip informavusi ieškovę apie reikalavimo perleidimo nepagrįstumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei buvo perleistas reikalavimas pagal faktoringo sutartį ir atsakovės privalo atsiskaityti su ieškove tinkamai.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias faktoringo teisinius santykius, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą procesinį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Kasacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

46. Ieškovė nepateikė dokumentų, įrodančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

47. Kasacinis teismas patyrė 3,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės UAB ‚Specagra“ (j. a. k. 148334968) valstybės naudai 3,49 Eur (tris Eur 49 ct) išlaidų, susijusių

su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

JANINA JANUŠKIENĖ

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21952 2018-12-31 2018-12-21 2018-12-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-533-969/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41519-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 3.3.1.19.5(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „EV sprendimai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grifs AG“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „EV sprendimai“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių absoliutų teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą, kai elektroninėje byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka, ieškinio reikalavimo, teismo teisinių santykių kvalifikavimo, sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Grifs AG“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „EV sprendimai“ 8876,24 Eur skolos, 6  proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė ir atsakovė 2012 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė Stebėjimo ir reagavimo paslaugų sutartį Nr. TAJ-12-1153 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovei buvo teikiamos apsaugos paslaugos sutarties prieduose įvardytuose objektuose, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei šalių suderintą užmokestį, skaičiuojamą ir mokamą kas mėnesį. Šalys 2014 m. kovo 4 d. sudarė apsaugos sistemos montavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo atlikti apsaugos sistemos papildymo darbus. 2014 m. lapkričio 5 d. tarp šalių buvo sudaryta objekto, esančio (duomenys neskelbtini), apsaugos sistemos montavimo sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti perimetro signalizacijos rekonstrukcijos darbus. Ieškovė į saugomus objektus 2015 m. vasario–spalio mėn. vyko 613 kartų. Kadangi atsakovė neapmokėjo jai pateiktų ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų arba apmokėjo tik dalį jų, todėl liko skolinga ieškovei 8 876,24 Eur sumą už suteiktas paslaugas bei už per ataskaitinį laikotarpį įvykusius klaidingus iškvietimus.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 22 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.5. 2016 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gauti atsakovės prieštaravimai, kuriuose ji nesutiko su

preliminariu sprendimu, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad tarp šalių kilęs ginčas yra ne dėl skolos priteisimo, bet dėl civilinės atsakomybės atsakovei taikymo ir ieškovė turi įrodyti visas atsakovės civilinei atsakomybei kilti nustatytinas sąlygas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė atliko kokias nors klaidas naudodamasi signalizacijos sistema, nepagrindė iš atsakovės reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo dydžio. Pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį tarp ieškovės nuostolių ir atsakovės veiksmų nėra, nes byloje įrodymų, kad signalizacijos sistema ginčo objektuose būtų suveikusi dėl atsakovės kaltės, nėra. Atsakovė pateikė įrodymus, kurie patvirtina, jog signalizacijos įrangą prižiūrėjo ieškovė, atsakovė paisė ieškovės rekomendacijų dėl siūlomų signalizacijos remonto darbų, ieškovei už techninius darbus ginčo objektuose sumokėjo atlyginimą. Dalis signalizacijos suveikimų galėjo kilti dėl blogos įrangos.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 3 d. galutiniu sprendimu 2016 m. lapkričio 22 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė ieškovės UAB „Grifs AG“ naudai iš atsakovės UAB „EV sprendimai“ 8876,24 Eur netesybų, 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo santykiai, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo nepertraukiamai stebėti savo centralizuotame stebėjimo pulte gaunamus šalių suderintame sąraše nurodytose patalpose įrengtų signalizacijų formuojamus ir siunčiamus signalus, juos fiksuoti, o gavusi aliarminį signalą, reaguoti pasiųsdama į įvykio vietą apsaugos darbuotoją. Atsakovė už teikiamas stebėjimo ir reagavimo paslaugas įsipareigojo sumokėti ieškovei. Teismas konstatavo, kad šalys susitarė, jog įrengtų signalizacijų aliarminiai signalai, kai nėra realaus ir aiškiai matomo įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į patalpas (objektą) požymių, laikytini klaidingais iškvietimais, bei nurodė pavyzdinį galimų priežasčių sąrašą, o atsakovė įsipareigojo užtikrinti, jog nebūtų klaidingų suveikimų, priešingu atveju atsakovė prisiėmė pareigą, esant ieškovės reikalavimui, sumokėti 14,48 Eur (50 Lt) baudą už kiekvieną klaidingą suveikimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71–6.72 straipsniai).

8. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė klaidingų iškvietimų faktą ir pagrindė prašomos priteisti baudos dydį pagal Sutarties 6.5 punktą, kuris įtvirtina baudos skyrimo galimybę už klaidingą iškvietimą. Pagrindo spręsti, kad Sutartyje šalių aptartas baudos dydis už kiekvieną iškvietimą yra akivaizdžiai neprotingas ir nepagrįstas, teismas nenustatė. Be to, atsakovė iš esmės per visą Sutarties galiojimo laikotarpį nereiškė pretenzijų dėl sąlygos, nustačiusios baudos dydį, pakeitimo. Atsakovė suprato, kad mokamas 100 Lt (28,96 Eur) abonentinis mokestis už saugomą objektą (duomenys neskelbtini) ir 50 Lt (14,48 Eur) už saugomą objektą (duomenys neskelbtini) neapima atvejų, kai dėl pačios užsakovės prisiimtų įsipareigojimų netinkamo vykdymo ieškovė vyksta į objektą ir patiria papildomų išlaidų.

9. Nustatyta, kad saugomas objektas nebuvo tvarkingas, t. y. pati atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga, kad užtikrintų Sutartyje nurodytų įsipareigojimų vykdymą, kad būtų išvengta klaidingų iškvietimų, ji prisiėmė riziką dėl galimų kilti Sutarties 6.5 punkte nurodytų padarinių. Duomenų apie netinkamą signalizacijos veikimą ar atsakovės siūlymą ieškovei susitarti dėl kitų Sutarties sąlygų byloje teismas nenustatė. Šalys dėl signalizacijos techninės priežiūros ar periodinių patikrinimų, bylos duomenimis, taip pat nesusitarė.

10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „EV sprendimai“ apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija sutiko su atsakovės teiginiu, kad vienas iš jos įsipareigojimų pagal Sutartį buvo tinkamas apsaugos sistemos įjungimas, kaip tai nustato Sutarties 3.1 punkto 3 papunktis, tačiau pažymėjo, kad atsakovė netinkamai aiškina klaidingo iškvietimo ir savo sutartinės atsakomybės santykį. Šioje byloje ieškovė įrodė klaidingų iškvietimų faktą bei pagrindė prašomos priteisti baudos dydį (CK 6.72 straipsnis) ir tai, kad atsakovė atliko saugos sistemos montavimo darbus, kolegijos vertinimu, savaime neįrodo, jog ji veikė netinkamai.

12. Nustatyta, kad Sutarties 6.8 punkto 2 papunktyje apibrėžia, kad klaidingo iškvietimo priežastimi laikomos užsakovės klaidos, naudojantis signalizacijos sistema, ir įvardytas pavyzdinis tokių klaidų sąrašas. Aiškinant Sutartį sistemiškai, tiek Sutarties 3 skyrius („Užsakovo įsipareigojimai ir teisės), tiek 6 skyrius („Šalių atsakomybė“) ir pirmiau nurodyti šiuose skyriuose esantys punktai nustato konkrečias užsakovės elgesio taisykles naudojantis signalizacijos sistema. Šių Sutarties nuostatų skirtumas yra tas, kad 3.1 punkto 3 papunktyje nustatytos bendrosios užsakovės pareigos, o 6.8 punkto 2 papunktyje – sutartinė atsakomybė užsakovei už pareigų naudojantis sistema nevykdymą.

13. Iš byloje esančios Ataskaitos matyti, kad ieškovė savo pareigas, nurodytas Sutarties 4.1 punkte, vykdė tinkamai  – gavusi aliarminį signalizacijos signalą, reaguodavo pasiųsdama į saugomus atsakovės objektus apsaugos darbuotoją. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą klaidingus iškvietimus į atsakovės objektus vertinti kaip nulemtus ieškovės veiksmų. Priešingai, pokalbių stenogramos su atsakovės vadovu rodo, kad ieškovės siūlymų vykti į objektus po signalizacijos suveikimų buvo atsisakoma, o byloje esančios nuotraukos patvirtino, kad ūkinis pastatas nebuvo tvarkingas, t. y. pati atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi bei nedėjo pakankamai pastangų Sutarties vykdymo tinkamam užtikrinimui. Dėl to atlikus byloje esančių įrodymų visumos vertinimą ir nekonstatavus ieškovės kaltės pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatos.

14. Pirmosios instancijos teismas apie ieškovės pateiktų sąskaitų pagrįstumą sprendė vadovaudamasis Sutarties nuostatomis bei šalių pateiktais įrodymais, tyrė tiek duomenis apie apsaugos sistemų gedimus ir remontą, tiek aptarė atsakovės pateiktus argumentus dėl ieškovės pateiktų dokumentų teisingumo, todėl, kolegijos vertinimu, nepagrįsti argumentai dėl atlikto netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo.

15. Konstatuota, kad šalys šiuo konkrečiu atveju susitarė dėl objekto stebėjimo ir apsaugos paslaugų teikimo, bet ne dėl signalizacijos techninės priežiūros, periodinių patikrinimų ar pan. – pastarieji klausimai aptarti tarp šalių sudarytose 2014 m. kovo 4 d. ir 2014 m. lapkričio 5 d. sutartyse. Kadangi nagrinėjamu atveju sprendžiamas atsakovės sutartinės atsakomybės klausimas pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. Stebėjimo ir reagavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. TAJ-12-1153, o šioje sutartyje minėtų papildomų signalizacijos techninės priežiūros ar periodinių patikrinimų paslaugų teikimas nėra nustatytas, argumentai dėl šalių sudarytų kitų susitarimų vertinimo kolegijos laikyti nepagrįstais.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „EV sprendimai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas ieškovės suformuluotą reikalavimą priteisti skolą savo iniciatyva perkvalifikavo į reikalavimą priteisti netesybas ir taip dokumentinio proceso tvarka nagrinėtoje byloje savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką, ką ir teismui, ir ieškovui draudžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 430 straipsnio 4 dalis. Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, tačiau vietoje preliminariu teismo sprendimu priteistos skolos nusprendė priteisti iš atsakovės UAB „EV sprendimai“ 8876,24 Eur netesybų. Ieškovė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu primygtinai ir nuosekliai įrodinėjo, kad reikalaujama priteisti suma nėra netesybos, bauda, o yra skola. Teismas preliminariu sprendimu kvalifikavo ginčą kaip kilusį dėl skolos, tačiau galutiniu sprendimu savo iniciatyva ginčo kvalifikaciją pakeitė, kartu pakeitė ne tik teisinį, bet ir faktinį ieškovės nurodytą ieškinio pagrindą ir priteisė ne skolą, bet netesybas. Taip teismas perkvalifikavo ginčą ne pagal ieškovo nurodytą faktinį ieškinio pagrindą. Šis proceso teisės normų pažeidimas neteisėtai apribojo atsakovės procesines teises ir užkirto kelią jai įgyvendinti savo teisę teikti prieštaravimus ir atsikirtimus dėl ieškovės reikalavimo, be kita ko, prarado galimybę gintis nuo ieškovės reikalavimų ieškinio senatimi. Reikalavimas taikyti ieškinio senatį gali būti reiškiamas tik pirmosios instancijos teisme, taigi, teismui priėmus siurprizinį galutinį sprendimą, atsakovė apeliaciniame skunde nebeturėjo teisės kelti ieškinio senaties taikymo klausimo. Bylos šalys yra privatūs juridiniai asmenys, šioje byloje nėra viešojo intereso elementų, byla

nepriskirtina šeimos ar darbo kategorijos bylai, byloje nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su vartojimo teisiniais santykiais, nenagrinėti jokie kiti klausimai, dėl kurių teismas ex officio (pagal pareigas) galėtų peržengti ginčo ribas, keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, savo iniciatyva rinkti įrodymus. Teismas, dokumentiniame procese nusprendęs nesivadovauti ieškovo nurodomu (faktiniu ir teisiniu) ieškinio pagrindu, prieš jį keisdamas privalo įspėti atsakovą apie būsimą šios diskrecijos panaudojimą ir tai turi būti padaryta tokiu būdu, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas ir kad ieškovui nebūtų suteiktas neteisėtas pranašumas.

16.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta, nes konstatuotinas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte (elektroninėje byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka). Elektroninėje byloje nėra 2017 m. kovo 14 d. teismo posėdžio protokolo (t. y. nėra garso įrašo), nors 2017 m. kovo 14 d. Pažymoje apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą nurodoma, kad garso įrašas buvo daromas. Nesant 2017 m. kovo 14 d. teismo posėdžio protokolo (garso įrašo), apeliacinės instancijos teismas nepatikrino ir neturėjo galimybių patikrinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Po CPK 168 straipsnio pakeitimų nerašomas teismo posėdžio protokolas, todėl skundžiamo teismo sprendimui teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apribotas vien tik pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolu (garso įrašu), kuris apeliacinės instancijos teismui yra vienintelė teisėta priemonė nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino konkrečius įrodymus: šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus. Teismo posėdžio protokolas (užfiksuojamas garso įrašu) turi būti ne tik daromas, bet ir fiziškai turi būti byloje (elektroninėje byloje), kad su juo galėtų susipažinti dalyvaujantys byloje asmenys ir kad jį galėtų vertinti bylą nagrinėjantis teismas.

16.3. Teismai tinkamai kvalifikavo šalių santykius kaip atlygintinų paslaugų teikimo santykius, kuriuos reglamentuoja CK šeštosios knygos XXXV skyrius, tačiau aiškindami šalių sudarytos Sutarties turinį, esmę ir tikruosius sutarties šalių ketinimus teismai netaikė CK 6.718 straipsnio „Kliento interesų prioritetas“ ir tai galėjo turėti įtakos netinkamam Sutarties aiškinimui. Nelogiškas teismo vertinimas, jog atsakovė – verslininkė savo noru įsipareigojo materialiai atsakyti už aplinkybes, nepriklausančias nuo jos valios, t. y. Sutarties 6.8 punkto aiškinimas, taigi teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį. Teismai iš esmės suklydo, netaikydami sutarties lingvistinio aiškinimo, kuris yra prioritetinis: Sutarties 6.8 punkte, dėl kurio kyla ginčas, be jokių išlygų nustatyta, jog „klaidingų suveikimų priežastis  – Užsakovo (atsakovės) klaidos naudojantis signalizacijos sistema: įjungiant, išjungiant, įdiegus automatinius suveikimus…“. Nurodoma, jog neabejotinai turėjo būti nustatyta atsakovės kaltė, t. y. jos daromos klaidos. Teismai taip pat nevertino iki sutarties tariamo pažeidimo buvusios šalių praktikos: iki pat 2015 m. balandžio mėnesio ieškovė nereikalavo traktuoti Sutarties 6.5 punkto būtent taip, kaip jis buvo ieškovės aiškinamas byloje, ir tik sužinojusi, kad atsakovė ketina sutartį nutraukti, išrašė PVM sąskaitas faktūras už „klaidingus suveikimus“; atsakovei pateikus pareiškimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo, ieškovė sutarties nenutraukė, toliau be atsakovės valios ir sutikimo teikė paslaugas, skaičiavo „klaidingus suveikimus“ ir reikalavo apmokėti išrašomas pagal juos PVM sąskaitas faktūras.

17. Ieškovė UAB „Grifs AG“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

17.1. Teismas, nusprendęs nesivadovauti ieškovės nurodomu ieškinio pagrindu, prieš jį keisdamas, neturi nieko įspėti, nes procesas nuo preliminaraus sprendimo iki galutinio sprendimo yra nustatytas dokumentinį procesą reglamentuojančiomis CPK normomis, tuo labiau kad proceso šalims atstovavo profesionalūs teisininkai. Atsakovei pareiškus prieštaravimus ir teismui juos priėmus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas, kur jau negalioja reikalavimas ieškovei grįsti savo reikalavimus tik rašytiniais įrodymais. Tokiu atveju procesas iš esmės jau vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, tik yra viena išimtis, kad sutrumpintas pasirengimas teisminiam nagrinėjimui. Atsakovė nuosekliai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose laikėsi pozicijos, kad ieškovė reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą, ir savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai išdėstė poziciją, kodėl neturėtų būti priteistas nuostolių atlyginimas, todėl teismo sprendimas atsakovei nebuvo siurprizinis.

17.2. Dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimų (CPK 430 straipsnio 4 dalis), todėl papildomų reikalavimų reikšti šioje byloje ieškovė negalėjo, ji to ir nedarė. Teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, gali jį pagrįsti kitomis materialiosios teisės normomis negu tos, kurias nurodo ieškovė, nes kvalifikuoti teisiškai nustatytus faktus yra teismo prerogatyva. Ieškovė, teikdama ieškinį, galėjo tik įrodyti aplinkybes – klaidingus iškvietimus, pagrįsti jų skaičių kiekį, sutarties straipsnį ir pinigų sumą, kurią reikalauja sumokėti. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas įrodė klaidingų iškvietimų faktą bei pagrindė prašomos priteisti baudos dydį. Ieškovas prašė priteisti 8 876,24 eurų iš atsakovo, teismas tokią sumą ir priteisė.

17.3. Byloje yra 2017 m. kovo 14 d. Pažyma apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą, tai yra įrodymas, kad garso įrašas buvo daromas. Minėtoje pažymoje yra konkrečios nuorodos į įrašo laiką. Atsižvelgiant į tai, kad visuose pirmosios instancijos teisme vykusiuose teismo posėdžiuose dalyvavo atsakovė ir jos advokatas, nesuprantama, kodėl atsakovė

nepasinaudojo savo teise reikšti pretenzijas dėl garso įrašo ar jo kokybės, kai vyko procesas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ji kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu pateikti minėtą garso įrašą.

17.4. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovė, užuot sumokėjusi tų įsiskolinimą pagal pasirašytas sutartis nutarė paprasčiausiai pereiti pas kitą paslaugų teikėją. Atsakovė savo pateiktuose prieštaravimuose pirmosios instancijos teismui nurodo, jog neginčija ieškovės nurodytų sutarties galiojimo aplinkybių ir patvirtina, kad Sutartis faktiškai tarp ieškovės ir atsakovės galiojo iki 2015 m. spalio 26 d. Teismas neturėjo pagrindo vertinti ieškovės pateiktus duomenis kaip nepatikimus, juo labiau kad atsakovė iš esmės neįrodinėjo pateiktų ataskaitų nepagrįstumo, jose užfiksuotų duomenų netikslumo, iškvietimų skaičiaus nepagrįstumo. Duomenų, jog būtų nustatyta realių ir aiškiai matomų įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į patalpas (objektą) požymių, byloje nenustatyta, o ir atsakovė neneigė aplinkybės, jog nebuvo įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į saugomus objektus požymių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkto, nustatančio absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, aiškinimo ir taikymo

18. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja absoliutus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas, nes elektroninėje byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka (CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasaciniame skunde taip pat argumentuojama, kad šio teismo posėdžio garso įrašas nebuvo įkeltas į Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nors informacinė pažyma apie daromą garso įrašą surašyta.

19. CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai dėl civilinio proceso normų reikalavimų pažeidimo. Konstatavus šiose dalyse nustatytą civilinio proceso normų pažeidimą, teismo procesinis sprendimas visas ar iš dalies turi būti panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Kitais atvejais proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

20. CPK 329 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas vienas iš absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų  – kai byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 168 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija) kiekvienas žodinis bylos nagrinėjimas fiksuojamas teismo posėdžio garso įrašu, išskyrus CPK nustatytus atvejus. Teismo posėdžio garso įrašas laikomas teismo posėdžio protokolu ir yra sudedamoji bylos dalis. Kai dėl techninių priežasčių nepavyksta tinkamai užfiksuoti teismo posėdžio ar jo dalies garso įrašu, bylą nagrinėjantis teismas šalies prašymu arba savo iniciatyva priima nutartį pakartoti procesinį veiksmą, kurio nepavyko garso įrašu užfiksuoti. Dalyvaujantiems byloje asmenims apie numatomą pakartoti procesinį veiksmą pranešama CPK nustatyta tvarka (CPK 168 straipsnio 5 dalis).

21. Teismo posėdžių garso įrašų, daromų teismo posėdžio eigai fiksuoti, reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1R-314, 10 punkte nustatyta, kad teismo posėdžio garso įrašai turi būti daromi tokiu formatu, kad juos būtų galima perkelti ir išsaugoti Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) ir juos būtų galima išklausyti susipažįstant su išnagrinėtos bylos medžiaga. Pagal Teismo posėdžių garso įrašymo ir saugojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Teisėjų tarybos 2014 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 13P-22-(7.1.2), 4, 6, 9.3, 9.4, 9.6, 11 punktų nuostatas garso įrašas yra sudedamoji bylos dalis, šalys turi teisę su juo susipažinti ir teisės aktuose nustatyta tvarka gauti jo kopijas; su teismuose išnagrinėtose bylose padarytais garso įrašais asmenys gali susipažinti susipažinimo su baudžiamųjų, civilinių, administracinių, administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų bylų medžiaga tvarką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka; teismo pirmininko arba jo pavedimu teismo kanclerio paskirsti asmenys posėdžio protokole, o kai jis nerašomas, šio Aprašo 16 punkte nurodytoje informacinėje pažymoje pažymi apie daromą garso įrašą, užfiksuoja garso įrašymo įrenginio įjungimo, sustabdymo, išjungimo laiką; pasibaigus teismo posėdžiui ne vėliau kaip kitą darbo dieną perkelia garso įrašą į LITEKO arba kompiuterinę laikmeną; kai daromas garso įrašas civilinėse, administracinių nusižengimų ir administracinėse bylose, surašo šio Aprašo 16 punkte nurodytą informacinę pažymą, įsega ją į LITEKO prie perkelto garso įrašo ir, jei byla tvarkoma ne vien elektronine forma, prideda prie bylos medžiagos; rekomenduojama esant galimybei garso įrašą daryti keliais

įrenginiais, tačiau į LITEKO perkeliamas arba byloje saugomas tik vienu iš įrenginių padarytas garso įrašas.22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdis, kuriame byla buvo

išnagrinėta iš esmės, įvyko 2017 m. kovo 14 d. Remiantis šios nutarties 21 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, pasibaigus teismo posėdžiui ne vėliau kaip kitą darbo dieną garso įrašas turėjo būti perkeltas į LITEKO arba kompiuterinę laikmeną. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šioje byloje 2017 m. kovo 14 d. yra įkelta informacinė pažyma apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą, tačiau pats teismo posėdžio garso įrašas įkeltas nebuvo ir šiuo metu jo byloje nėra, todėl yra neįmanoma nustatyti vykusio teismo posėdžio turinio. Kaip pirmiau nurodyta, byloje nesant teismo posėdžio garso įrašo, kuris laikomas teismo posėdžio protokolu, kai byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja absoliutų pagrindą teismų procesinius sprendimus naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimo ir teismo teisinių santykių kvalifikavimo

23. Pagal CPK 424 straipsnio 1 dalį ieškinys, kurio dalykas yra piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), kilnojamojo daikto, vertybinių popierių priteisimas ar reikalavimai iš nekilnojamojo daikto nuomos sutarčių dėl nuomininko iškeldinimo, ieškovo prašymu gali būti išspręstas dokumentinio proceso tvarka, jeigu visi reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais.

24. Dokumentinis procesas – supaprastinto proceso forma, kuria siekiama užtikrinti greitesnį ginčų nagrinėjimą. Šiam procesui pradėti ieškiniui yra keliami specialieji reikalavimai, t. y. turi būti nurodomas ieškovo prašymas nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka bei nurodyti visi rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, tačiau šiam procesiniam dokumentui taip pat yra taikomi ir bendrieji CPK 135 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, inter alia (be kita ko), nurodyti faktinį ieškinio pagrindą ir ieškinio dalyką.

25. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016, 16 punktas).

26. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą, ieškovo suformuluotą reikalavimą priteisti skolą savo iniciatyva perkvalifikavo į reikalavimą priteisti netesybas, taip pakeisdamas ieškinio dalyką ir pagrindą, nes preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 8876,24 Eur netesybų.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Tačiau nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nekeičiami (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

28. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 8876,24 Eur skolos, kylančios iš šalių sudarytos Stebėjimo ir reagavimo paslaugų sutarties vykdymo. Ieškinio faktiniu pagrindu ieškovė nurodė šalių sudarytos sutarties galiojimą, jos punktus, patvirtinančius sąskaitų už suteiktas paslaugas ir klaidingus iškvietimus išrašymo pagrįstumą, šių sąskaitų neapmokėjimo faktą ir kt. Atsakovė, remdamasi CPK 430 straipsnio nuostatomis, pateikdama savo prieštaravimą, inter alia, nurodė, kad šioje byloje ginčas tarp ieškovės ir atsakovės kilo ne dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, o dėl ieškovės patirtų nuostolių atlyginimo bei pateikė argumentus dėl civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo nagrinėjamu atveju.

29. Pirmosios instancijos teismas, galutiniu sprendimu įvertinęs, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, priteisė 8876,24 Eur netesybų. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi šį pirmosios instancijos galutinį sprendimą paliko

nepakeistą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 27 punkte pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir pareikštą ieškovės reikalavimą ne kaip reikalavimą dėl sutartinės prievolės vykdymo natūra, bet kaip reikalavimą dėl sutartinės atsakomybės taikymo. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nekeitė nei ieškinio dalyko, nei faktinio ieškinio pagrindo.

30. Kadangi savo prieštaravime išdėstytos pozicijos dėl jau pareikšto reikalavimo prigimties (sutartinės atsakomybės taikymo) atsakovė laikėsi visų instancijų teismuose, todėl atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu atliktas šalių teisinių santykių ir reikalavimų kvalifikavimas, priteisiant iš atsakovės 8876,24 Eur netesybų, atsakovei buvo siurprizinis.

Dėl stebėjimo ir reagavimo sutarties sąlygų, apibrėžiančių klaidingą iškvietimą ir mokėjimą už jį, aiškinimo

31. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šalių 2012 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos stebėjimo ir reagavimo paslaugų sutarties sąlygas dėl klaidingo iškvietimo aiškinimo ir pareigos mokėjimo už jį atsiradimo pagrindo, nesivadovavo prioritetiniu sutarties lingvistiniu teksto aiškinimu, nevertino ir netyrė šalių buvusių santykių praktikos iki atsakovei pasirenkant kitą paslaugos teikėją.

32. Kilus tokio pobūdžio ginčui, pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygos aiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimai, tačiau klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė sutarties aiškinimo principus ir taisykles, laikytinas teisės klausimu, dėl kurio kasacinis teismas turi pasisakyti.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus; pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2018, 32 punktas; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-916/2018, 32 punktas). Pažymėtina ir tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys.

34. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių sudaryta 2012 m. rugpjūčio 1 d. stebėjimo ir reagavimo paslaugų sutartis yra viena iš atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių rūšių. CK 6.716 straipsnio 1  dalyje įtvirtinta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka (CK 6.720 straipsnio 1 dalis). Kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 37 punktas).

35. Sudaryta stebėjimo ir reagavimo paslaugų sutartimi ieškovė (paslaugos teikėja) įsipareigojo nuolat nepertraukiamai stebėti savo centralizuotame stebėjimo pulte gaunamus šalių suderintame sąraše nurodytose patalpose įrengtų signalizacijų formuojamus ir siunčiamus signalus, juos fiksuoti, ir, gavusi aliarminį signalizacijos signalą, reaguoti pasiųsdama į įvykio vietą apsaugos darbuotoją. Atsakovė (paslaugos gavėja) už teikiamas stebėjimo ir reagavimo paslaugas įsipareigojo sumokėti ieškovei.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalys yra laisvos susitarti, kaip turėtų būti apskaičiuojamas paslaugos teikėjo užmokestis už jo suteiktas paslaugas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys taip pat gali susitarti dėl netesybų, kurios būtų mokamos sutarties pažeidimo atveju. Pažymėtina, kad priklausomai nuo konkrečios sutarties turinio, paslaugos gavėjo piniginės prievolės už paslaugos teikėjo reagavimą į signalizacijų aliarminius signalus, kai nėra aiškiai matomo įsilaužimo

ar bandymo įsilaužti į objektą pėdsakų, atsiradimas gali būti siejamas su paslaugos gavėjo kalte arba ne. Pavyzdžiui, sutarties šalys gali susitarti, kad paslaugos gavėjas turi pareigą sumokėti už visus paslaugos teikėjo reagavimo į signalizacijų aliarminius signalus, kai nėra aiškiai matomo įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į objektą pėdsakų, atvejus, nepriklausomai nuo aliarminio signalo suveikimo priežasčių; kita vertus, sutarties šalys gali susitarti ir taip, kad paslaugos gavėjas privalo mokėti tik už tuos reagavimo atvejus, kai signalizacijų aliarminiai signalai suveikė dėl jo kaltės. Tiek paslaugos teikėjas, tiek paslaugos gavėjas, spręsdami dėl sutarties sudarymo ir jos sąlygų (taip pat ir kainos), turi įvertinti saugomo objekto būklę, klaidingų iškvietimų riziką ir pagal tai turi galimybę tartis dėl galimų signalizacijos signalų suveikimo rizikos, dėl netikrų (neegzistuojančių) grėsmių pasidalijimo ir paslaugos teikėjo sąnaudų, patiriamų dėl reagavimo į tokius signalizacijos signalo suveikimus, paskirstymo.

37. Nagrinėjamu atveju stebėjimo ir reagavimo paslaugų sutarties 3.1 punkto 3 papunktyje atsakovė, be kita ko, įsipareigojo įjungdama apsaugos sistemą užtikrinti, kad Objekte neliktų žmonių, gyvūnų, kad būtų uždaryti langai ir orlaidės bei užrakintos išorinės durys, jei yra užrakintos grotuotos durys, langų ir kitos grotos, judesio jutikliai nebūtų uždengti, neliktų įjungtų nebūtinų elektros, dujų ir kitų prietaisų, kurie galėtų sukelti grėsmę Objekto saugumui ir klaidingus apsaugos sistemos suveikimus. Šios Sutarties 6.5 punkte nustatyta, kad už kiekvieną klaidingą iškvietimą į Objektą užsakovas (atsakovė), vykdytojui (ieškovei) pareikalavus, įsipareigoja sumokėti 50 Lt (14,48 Eur) dydžio baudą; 6.8 punkto 2 papunktyje šalys sutinka, kad šioje sutartyje klaidingas iškvietimas – tai visi šalių suderintame sąraše nurodytose patalpose (objekte) įrengtų signalizacijų aliarminiai signalai, kai nėra realaus ir aiškiai matomo įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į patalpas (objektą) požymių. Tokių klaidingų iškvietimų priežastis – užsakovo (atsakovės) klaidos naudojantis signalizacijos sistema: įjungiant, išjungiant, įdiegus automatinius nustatymus, gyvūnų (naminiai gyvūnai, pelės, vorai ant daviklių ir t. t.) buvimas patalpose esant įjungtai signalizacijos sistemai, neuždaryti saugomos patalpos (objekto) langai ir durys, palikti veikiantys įvairūs prietaisai, patalpų nesandarumas (ant judesio ar gaisro daviklio lašantis vanduo) ir pan.

38. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sprendė, kad įrengtų signalizacijų aliarminiai signalai, kai nėra realaus ir aiškiai matomo įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į patalpas (objektą) požymių, laikytini klaidingais iškvietimais, bei nurodė pavyzdinį galimų priežasčių sąrašą, o atsakovė įsipareigojo užtikrinti, jog nebūtų klaidingų suveikimų, priešingu atveju atsakovė prisiėmė pareigą, esant ieškovės reikalavimui, sumokėti 14,48 Eur (50 Lt) baudą už kiekvieną klaidingą suveikimą.

39. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad pagal šalių sudarytą Sutartį klaidingo iškvietimo sąvoka yra susieta ne tik su objektyviais kriterijais (signalizacijų aliarminiais signalais, kai nėra realaus ir aiškiai matomo įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į patalpas požymių), bet ir su atsakovės kaltais veiksmais – „užsakovės klaidomis naudojantis signalizacijos sistema“, kurie iš esmės reiškia Sutarties 3.1 punkto 3 papunktyje atsakovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimą. Taigi reikalavimas priteisti lėšas už paslaugos teikėjo (ieškovės) reagavimą į klaidingus iškvietimus pagrįstai teismų laikytas reikalavimu dėl netesybų priteisimo.

40. Kita vertus, nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ieškovės reikalavimas priteisti lėšas už jos reagavimą į klaidingus iškvietimus laikytinas reikalavimu dėl nuostolių atlyginimo esant atsakovės klaidai naudojantis signalizacijos sistema, atsakovės atsakomybė gali kilti tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. žalą, atsakovės neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos.

41. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

42. Bylą nagrinėję teismai, priteisdami ieškovės prašomas netesybas, nurodė, kad ieškovė įrodė klaidingų iškvietimų faktą bei pagrindė prašomos priteisti baudos dydį, todėl ji pagrįstai reikalavo priteisti iš atsakovės baudą už netinkamą prisiimtų įsipareigojimų – užtikrinti, jog nebūtų klaidingų iškvietimų, vykdymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad turi teisę gauti iš atsakovės 8876,24 Eur netesybų, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius ne tik klaidingų iškvietimų faktą, jų kiekį, t. y. kiek kartų apsaugos darbuotojai vyko į saugomą objektą ir nenustatė realaus ir aiškiai matomo įsilaužimo ar bandymo įsilaužti į patalpas požymių, bet ir įrodyti, kad tokių klaidingų iškvietimų priežastis buvo atsakovės klaidos naudojantis signalizacijos sistema. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad saugomas objektas nebuvo tvarkingas, per se (savaime) nereiškia, kad rizika dėl Sutarties 6.5 punkte nurodytų padarinių tenka išimtinai atsakovei. Pažymėtina, kad ieškovė, kaip savo srities profesionalė, sudarydama objektų apsaugos sutartis, turi įvertinti, be kita ko, objekto būklę, ir pagal tai spręsti dėl teikiamos paslaugos kainos, atsakomybės už klaidingus iškvietimus sąlygas ir kt.

43. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta kasacinio skundo argumentą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turi įrodyti atsakovės padarytas klaidas naudojantis signalizacijos sistema. Tik nustačius visas atsakovės civilinės

atsakomybės sąlygas būtų galimas ieškovės prašomų netesybų pagal šalių sudarytos Sutarties nuostatas priteisimas. Kadangi šių aplinkybių bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, o jų nustatymas yra fakto klausimas, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai, tai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo jos turi būti nustatytos ir įvertintos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Atsakovė sumokėjo 200 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą ir turėjo 1754,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme.

45. Ieškovė turėjo 1080 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme.46. Kasacinis teismas turėjo 2,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).47. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių

su procesinių dokumentų įteikimu, taip pat šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS

DONATAS ŠERNAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21961 2018-12-31 2018-12-21 2018-12-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-531-248/2018Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00892-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.5.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m.

gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ ieškinį atsakovui D. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, teismo veiksmus įrodinėjimo procese, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 113 377,72 Eur žalos atlyginimą.3. Ieškovė nurodė, kad bylos šalys 2004 m. vasario 5 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į

darbą eiti vadybininko pareigas. Šalys 2006 m. birželio 1 d. pasirašė komercinių ir technologinių paslapčių saugojimo sutartį, atsakovas buvo pasirašytinai supažindintas su komercinių paslapčių sąrašu bei Komercinių ir technologinių paslapčių įforminimo bei saugojimo taisyklėmis.

4. Ieškovė teigia, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 metų neteisėtai naudojosi jam patikėta informacija, sudarančia ieškovės komercinę paslaptį, ir taip savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei didelę turtinę žalą: atsakovas tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo iš tiekėjų atitinkamą atlygį (ieškovės sumokėtų kainų dalį) už tokio tarpininkavimo rezultatus.

5. Ieškovė, sužinojusi apie pirmiau įvardytus atsakovo veiksmus, inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, tačiau vėliau nutrauktas. Tarp ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenų yra 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2011 metų pervedė į atsakovo banko sąskaitą bent 391 470,59 Lt (113 377,72 Eur). Ieškovė laiko, kad tokią pinigų sumą sudaro jos patirta tiesioginė turtinė žala.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu atmetė ieškinį.7. Teismas konstatavo, kad duomenys apie ieškovės klientus, prekių tiekėjus, atsižvelgiant į nedidelę Lietuvos rinką,

turi įmonei didelę komercinę vertę ir atitinka komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus.8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, asmeniškai užsiiminėjęs

komerciniu tarpininkavimu, ieškovės vardu padidintomis kainomis sudarė pirkimo–pardavimo sutartis su ieškinyje įvardytais tiekėjais. Teismas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad ieškovės direktorius patvirtino, jog atsakovas pateikdavo jam visas išankstinio mokėjimo sąskaitas, jis patvirtindavo šias sąskaitas ir perduodavo jas įmonės buhalterei. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovės direktorius kontroliavo atsakovo paruoštas išankstinio mokėjimo sąskaitas, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas savavališkai sudarė sandorius su ieškovės tiekėjais.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas savarankiškai laisvalaikiu užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla, t. y. ieškojo pirkėjų bei pardavėjų ir taip gavo pajamas. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad įrodinėjami atsakovo veiksmai nulėmė ieškovės pelno sumažėjimą ar sutrikdė prekybą, kad ji neteko savo klientų dalies ir pan. Be to, ieškovė nepagrindė prašomos atlyginti žalos apskaičiavimo mechanizmo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, ji patyrė būtent 113 377,72 Eur žalą. Teismas šiame kontekste taip pat pažymėjo, kad ieškovė remiasi 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2011 metų pervedė į atsakovo banko sąskaitą 113 377,72 Eur sumą, tačiau nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas sudaro kiekvieną atsakovui pervestą sumą, ir kurie patvirtintų, kad mokėjimai buvo atlikti už tokias (analogiškas ir atitinkamas) prekes, kuriomis prekiavo ieškovė. Todėl, teismo vertinimu, ieškovės teiginys, kad patirtos žalos dydį pagrindžia jos pateiktos tiekėjų sąskaitos, duomenys apie prekybos apyvartas, atsakovo susirašinėjimas su tiekėjais, yra nepagrįstas.

10. Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino, pažymėjo, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ir žalos dydis yra grindžiami 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvadoje pateiktais atsakovui pervestų lėšų skaičiavimais, ir laikė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti skaičiuotinas nuo 2015 m. vasario 3 d., kurią ieškovė pateikė prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teismas nustatė, kad ieškinys gautas 2016  m. kovo 9 d., ir sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.

11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus,

2018 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, pašalino iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.

12. Kolegija sutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, yra nepagrįsta. Kolegijos vertinimu, ieškovė apie savo galimai pažeistas teises sužinojo vėliausiai 2012 m. kovo mėn., todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Ieškinys dėl žalos atlyginimo gautas 2016 m. kovo 9 d., vadinasi, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis).

13. Kita vertus, kolegija sprendė, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kolegijos vertinimu, ieškovė buvo aktyvi, siekė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o, tik su ja susipažinusi, galėjo nustatyti, kokiu mastu buvo galimai pažeistos jos teisės, kokiu laikotarpiu atsakovas gavo lėšas į savo sąskaitą. Kolegija šiame kontekste taip pat pažymėjo, kad buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kuriame ji buvo pareiškusi ieškinį ir pripažinta civiline ieškove. Kolegijos vertinimu, praleisto termino atnaujinimas šiuo atveju atitiktų protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnis).

14. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovo argumentų, kuriais jis kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl informacijos apie ieškovės tiekėjus pripažinimo komercine paslaptimi, nurodė, jog ieškovės komercinių paslapčių sąrašo 5 dalyje įvardytos prekių (paslaugų) pirkimo vietos, žinios apie atsargų ir prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo faktus arba planus, klientų, komercinių partnerių, tarpininkų, potencialių ir esamų, sąrašai bei informacija apie juos. Atsakovas buvo supažindintas su šiuo sąrašu, o ieškovės tiekėjus žinojo tik dėl savo vykdomų darbo funkcijų. Kolegijos vertinimu, atsakovo nurodoma aplinkybė, kad informacija apie tam tikrus atskirus tiekėjus gali būti pasiekiama viešai prieinamais šaltiniais, nereiškia, jog jie visi yra ieškovės tiekėjai. Be to, viešai neprieinama informacija apie ieškovei tiekiamas prekes, jų kiekius ir kainas. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog informacija apie ieškovės tiekėjus sudaro komercinę paslaptį.

15. Kolegija, spręsdama ieškovės apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, pirmiausia pažymėjo, kad ieškiniu reikalaujama žalos atlyginimo iš buvusio darbuotojo, t. y. keliamas darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo klausimas. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 246 straipsnį materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovė, kaip darbdavys, privalo pagrįsti šias sąlygas.

16. Kolegija nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, šios sąlygos yra įrodinėjamos deklaratyviais teiginiais. Kolegija, plėtodama šią savo išvadą, pažymėjo, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose yra įvardijusi atsakovo, kaip darbuotojo, pareigas, tačiau neįrodė, kad jis netinkamai vykdė savo darbo pareigas, atskleidė komercinę paslaptį ar ją neteisėtai panaudojo. Ieškovė akcentuoja žalos susidarymo mechanizmą, t. y. kad atsakovas tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo atitinkamą atlygį už tokio tarpininkavimo rezultatus, įskaitant ir 70 452,69 Eur sumą, gautą tiesiogiai iš ieškovės tiekėjų ar su jais susijusių asmenų, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tokio susitarimo egzistavimą. Ieškovė nepateikė rinkos kainų vertinimų, jų kitimo, t. y. įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas susitarė dėl didesnių, negu buvo įprastos, kainų, o ieškovės pateiktos tiekėjų sąskaitos, duomenys apie prekybos apyvartas, atsakovo susirašinėjimas su tiekėjais neįrodo minėtų faktų.

17. Kolegijos vertinimu, priešingai negu teigia ieškovė, jai tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas gavo pajamas iš Kinijos tiekėjų būtent pagal susitarimą dėl didesnių kainų ieškovei nustatymo.

18. Kolegija, apibendrindama savo argumentus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė materialinės atsakomybės taikymo sąlygų.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į KASACINĮ SKUNDĄ TEISINIAI ARGUMENTAI

19. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutarties dalį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 70 452,69 Eur žalos atlyginimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio dalį dėl 70 452,69 Eur žalos atlyginimo. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.116 straipsnio 3 dalies (ginčui spręsti aktuali redakcija) nuostatas. Tinkamai taikant šias nuostatas, būtų aišku, kad situacija, kai įmonės vadybininkas gauna lėšas iš savo darbdavio tiekėjų, disponuodamas informacija, kuri, kaip kvalifikavo bylą nagrinėję teismai, sudaro komercinę paslaptį, atitinka tiek

komercinės paslapties atskleidimo, tiek panaudojimo veiksmų sudėtį. Teismams laikant, kad atsakovas gavo lėšas už komercinį tarpininkavimą, kuris nebuvo susijęs su ieškovės pavestų darbo funkcijų vykdymu, darytina išvada, kad atsakovas tarpininkavo, ieškovės tiekėjams ir nežinomiems tretiesiems asmenims sudarant sandorius. Tokiu atveju dar akivaizdžiau, kad atsakovas, žinodamas ieškovės komercinę paslaptį, susijusią su ieškovės tiekėjais, jos sąskaita buvo įgijęs derybinį pranašumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas tik dėl savo vykdomų darbo funkcijų žinojo informaciją apie ieškovės tiekėjus. Akivaizdu, kad atsakovas disponavo šia informacija su ieškovės veikla nesusijusiais tikslais, t. y. trečiųjų asmenų interesais. Atsakovas tarpininkavimo procese neišvengiamai atskleidė tretiesiems asmenims informaciją, sudarančią ieškovės komercinę paslaptį, ir kartu tokiu būdu panaudojo ją asmeninei finansinei naudai pasiekti.

19.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176–177, 185 straipsnių nuostatas. Teismas padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą  – nenustatė akivaizdžių sąsajų tarp ieškovės sandorių ir atsakovo gautų lėšų, t. y. nekonstatavo, kad atsakovas gavo 70 452,69 Eur sumą iš tų pačių Kinijos įmonių, su kuriomis ieškovė sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartis, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovo gautos lėšos atitinka nuo 2 iki 11 procentų ieškovės sandorių vertės. Pažymėtina, kad mokestinio tyrimo išvada, išankstinės sąskaitos ir ieškovės pirkimų operacijų ataskaitos yra pakankami rašytiniai įrodymai sąsajoms tarp ieškovės sandorių ir atsakovo gautų lėšų nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nevertino šių įrodymų ir nenustatė pirmiau įvardytų faktinių aplinkybių, bet ir suabsoliutino atsakovo paaiškinimus, nepagrįstus įrodymais, ir laikė juos pakankamais spręsti, kad atsakovo pajamos yra iš komercinio tarpininkavimo, nesusijusio su jo darbo veikla. Be to, teismai šiuo aspektu pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę: atsakovas, gindamasis nuo pareikšto reikalavimo, turėjo pagrįsti pinigų, gautų į asmeninę sąskaitą, kilmę.

19.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant CK 1.116 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu ir už tokių pajamų grąžinimą atsako jas gavęs asmuo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog ieškovė, kad būtų nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, privalo įrodyti, kad atsakovas susitarė su tiekėjais dėl padidintų sandorių kainų, o žalos dydį pagrįsti tokiais duomenimis kaip rinkos kainų vertinimai, jų kitimai ir pan. Kitaip tariant, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškovės žala turi atitikti atsakovo susitarimo dėl padidintų kainų sumą, ir perkėlė ieškovei visą įrodinėjimo dėl tokių sandorių egzistavimo naštą, taip sukūrė situaciją, kad naudos, gautos iš neteisėtų veiksmų, ir nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos ryšio pagrindimas tampa apskritai neįmanomas (ieškovei nedisponuojant tokiais duomenimis kaip atsakovo sudaryti tarpininkavimo sandoriai, juo labiau kad atsakovas laikėsi pozicijos, jog nebuvo tokių sutarčių arba jos nėra išlikusios). Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis pirmiau įvardytos pozicijos, nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad tokių kaip ši bylų atvejais įrodinėjimas turi specifiką, nes iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).

20. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Ieškovė savo kasaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, teikia naujus paaiškinimus, dėsto naujas faktines aplinkybes, taip pažeisdama CPK 347 straipsnio 2 dalį. Ieškovė, nors formaliai ir nurodo, kad kasacinis skundas yra reiškiamas tik dėl teismų procesinių sprendimų dalies, kuria pripažinta nepagrįsta jos ieškinio reikalavimo dalis dėl 70 452,69 Eur žalos atlyginimo, iš tikrųjų kasaciniame teisme formuluoja naują reikalavimą, teikia naujus įrodymus ir paaiškinimus, kurie tariamai patvirtina, kad ji patyrė 70 452,69 Eur žalą. Be to, ieškovė kasaciniame skunde pakeitė žalos atsiradimo mechanizmo pagrindimą: ji per visą bylos nagrinėjimo procesą nuosekliai laikėsi pozicijos, kad atsakovas tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo iš tiekėjų atitinkamą atlygį už tokio tarpininkavimo rezultatus, tuo tarpu kasaciniame skunde ji nurodo, kad: iš ieškovės tiekėjų gautos sumos yra už komercinį tarpininkavimą, nesusijusį su ieškovės sandoriais; atsakovas tarpininkavo, ieškovės tiekėjams ir nežinomiems tretiesiems asmenims sudarant sandorius; atsakovas, žinodamas ieškovės komercinę paslaptį, susijusią su ieškovės tiekėjais, jos sąskaita buvo įgijęs derybinį pranašumą; atsakovas disponavo šia informacija su ieškovės veikla nesusijusiais tikslais, t. y. trečiųjų asmenų interesais, jis tarpininkavimo procese neišvengiamai atskleidė tretiesiems asmenims informaciją, sudarančią ieškovės komercinę paslaptį, ir kartu tokiu būdu panaudojo ją asmeninei finansinei naudai pasiekti.

20.2. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodo ieškovė, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas tinkamai įvertino ieškovės dėstomas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų,

patvirtinančių, pirma, susitarimo dėl sandorių sudarymo padidintomis kainomis, kuriuo buvo grindžiamas faktinis ieškinio pagrindas, egzistavimą, antra, 113 377,72 Eur žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl įrodinėjimo pareigos vykdymo ir teismo vaidmens įrodinėjimo procese

21. CPK 265 straipsnis reglamentuoja klausimus, kurie išsprendžiami priimant sprendimą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Pažymėtina, kad visi šie klausimai, kurių išnagrinėjimas reiškia galutinio teismo sprendimo priėmimą (CPK 260 straipsnis), negali būti tinkamai išspręsti, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso. Kitais žodžiais tariant, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.

22. Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu.

23. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.

24. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti šios nutarties 21 punkte įvardyti klausimai.

25. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Įrodinėjimo pareigos turinys yra aiškiai atskleistas proceso įstatyme (CPK 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis), vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi patikslinti arba paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). Kaip minėta, teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o pirmiau nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).

26. Šios civilinės bylos procesas buvo pradėtas pagal ieškinį dėl 113 377,72 Eur žalos atlyginimo. Šiam ieškinio reikalavimui pagrįsti, be kitų faktinių aplinkybių, nurodytos aplinkybės, kad atsakovas, ėjęs ieškovės vadybininko pareigas, laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 metų neteisėtai naudojosi jam patikėta informacija, sudarančia ieškovės komercinę paslaptį, t. y. jis tarpininkavo, ieškovei sudarant sandorius su tiekėjais, ieškovė jo iniciatyva sudarė sandorius didesnėmis, negu buvo įprasta, kainomis, o atsakovas gavo iš tiekėjų atitinkamą atlygį (ieškovės sumokėtų kainų dalį) už tokio tarpininkavimo rezultatus ir taip savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei bent jau 113 377,72 Eur žalą.

27. Atsakovas savo ruožtu nesutiko su ieškinio reikalavimu, atsikirto, kad jis savarankiškai laisvu nuo darbo laiku užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla ir kad tos pajamos, kurias ieškovė įvardija kaip savo žalą, yra šios veiklos vykdymo rezultatas.

28. Ieškovė savo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pagrįsti pateikė, inter alia (be kita ko), 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvadą, tiekėjų sąskaitas, prekybos apyvartų duomenis, atsakovo susirašinėjimo su tiekėjais duomenis. Teismų vertinimu, šie faktiniai duomenys neįrodo aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta, jog atsakovas savarankiškai laisvu nuo darbo laiku užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla, t. y. ieškojo pirkėjų bei pardavėjų ir taip gavo pajamas. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvados įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl aplinkybių, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, egzistavimo, akcentavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kas sudaro kiekvieną atsakovui pervestą sumą, ir kurie patvirtintų, kad mokėjimai buvo atlikti už tokias (analogiškas ir atitinkamas) prekes, kuriomis prekiavo ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

29. Kasaciniame skunde, be kitų klausimų, keliamas klausimas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, įrodinėjimo naštos paskirstymo tinkamumo. Ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai šiuo aspektu netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu šį kasacinio skundo argumentą.

30. Kaip nurodyta šios nutarties 27 punkte, faktinės aplinkybės, susijusios su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, sudaro atsakovo atsikirtimų pagrindą, vadinasi, atsakovui tenka procesinė pareiga įrodinėti šių aplinkybių egzistavimą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo sprendime, be kita ko, nurodyta, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta, jog atsakovas savarankiškai laisvu nuo darbo laiku užsiėmė komercinio tarpininkavimo internete veikla. Kolegijos vertinimu, toks teismo argumentas sudaro pagrindą spręsti, kad faktinės aplinkybės, kurios buvo nustatytos, atliekant ikiteisminį tyrimą, iš esmės prilygintos prejudiciniams faktams ir taip atsakovas buvo atleistas nuo faktinių aplinkybių, sudarančių jo atsikirtimų pagrindą, įrodinėjimo. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta. CPK 182 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo įrodinėjimo. Pažymėtina, kad atleidimo nuo įrodinėjimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, šis proceso teisės institutas yra bendrosios įrodinėjimo taisyklės išimtis, todėl nėra galimas per platus šių pagrindų aiškinimas ir taikymas. Faktinės aplinkybės, nustatytos atliekant ikiteisminį tyrimą, nepatenka į pirmiau įvardytų pagrindų sąrašą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido atsakovą nuo aplinkybių, susijusių su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, įrodinėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė ir kitų faktinių aplinkybių, susijusių su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu (šios nutarties 28 punkto pabaiga), įrodinėjimo naštą. Šios faktinės aplinkybės taip pat sudaro atsakovo atsikirtimų pagrindą, be to, reikalavimas, kad ieškovė pagrįstų atsakovo gautų lėšų kilmę, pagrindus, kuriais buvo vykdomi atitinkami mokėjimai, reiškia iš esmės reikalavimą įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių ieškovė objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica). Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, nurodo, kad atsakovui tenka procesinė pareiga įrodinėti faktines aplinkybes, susijusias su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu.

31. Ieškovė, remdamasi 2014 m. lapkričio 24 d. specialisto išvada, savo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pagrįsti, inter alia, nurodė, kad užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų – ir ieškovės tiekėjai – Kinijos bendrovės, laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2011 metų vykdė pinigų pervedimus į atsakovo banko sąskaitą, ir, formuluodama faktinį ieškinio pagrindą, detaliai įvardijo šiuos asmenis, metus, kuriais buvo vykdyti pinigų pervedimai, ir pačių pervedimų dydžius. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikė pirkimo operacijų duomenis, kurie, kaip ji nurodo, patvirtina, kad ji pirko prekes iš tų asmenų, kurie vykdė pinigų pervedimus į atsakovo banko sąskaitą. Kaip minėta, bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovės pateikti faktiniai duomenys nėra pakankami jos įrodinėjamoms faktinėms aplinkybėms nustatyti. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu, be kita ko, pažymėjo, kad ieškovė nepateikė audito išvados, finansinio-buhalterinio patikrinimo akto ar kitų panašaus pobūdžio faktinių duomenų, pagrindžiančių ieškovės įrodinėjamą žalos atsiradimo mechanizmą (apeliacinės instancijos teismas pridūrė, kad ieškovė nepateikė rinkos kainų vertinimų, jų kitimo faktinių duomenų, kurie pagrįstų, kad atsakovas susitarė dėl didesnių, negu buvo įprastos, kainų). Tačiau pirmosios instancijos teismas, identifikavęs ieškovės pateiktų faktinių duomenų nepakankamumą aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą, nustatyti, nepatikslino ieškovės pareigos įrodinėti ir nepasiūlė jai pateikti papildomų faktinių duomenų

(įrodymų). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šio nutarties punkto pradžioje įvardytas faktines aplinkybes ir nurodytus faktinius duomenis, turėjo imtis pirmiau įvardytų procesinių veiksmų tinkamam įrodinėjimo procesui užtikrinti ir tik tada spręsti dėl aplinkybių, sudarančių faktinį ieškinio pagrindą, egzistavimo ar neegzistavimo. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo padarytos, teismui nesiėmus procesinių veiksmų, kurie turėjo būti atlikti iki prieinant prie tokių išvadų, todėl jos negali būti laikomos pagrįstomis.

32. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei taikytas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas, veikdamas jos vardu, susitarė dėl didesnių, negu buvo įprastos, kainų, tačiau teismas neįvertino to aspekto, kad tiesioginių įrodymų pirmiau nurodytų susitarimų (tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų – Kinijos bendrovių) egzistavimo faktui pagrįsti surinkimas ir pateikimas (ieškovės požiūriu) yra iš esmės objektyviai neįmanomas. Reikalavimo pateikti įrodymus, pagrindžiančius kainų (tų kainų, kuriomis ieškovė įsigijo prekes, ir rinkos kainų) skirtumus, aspektu (turima omenyje apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė rinkos kainų vertinimų, jų kitimo faktinių duomenų) akcentuotina, kad prekių kainoms būdingas dinamiškumas, jos priklauso nuo pačių įvairiausių veiksnių, pvz., įsigyjamų prekių asortimento, kiekio, pirkėjo derybinės galios ir gebėjimų, pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio santykių praktikos ir kt., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, be pagrindo suabsoliutintas pirmiau minėtų faktinių duomenų būtinumas aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą, pagrįsti.

33. Teisėjų kolegija apibendrindama nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, t. y. nepatikslino ieškovės pareigos įrodinėti ir nepasiūlė jai pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms, sudarančioms faktinį ieškinio pagrindą, pagrįsti, be to, netinkamai paskirstė aplinkybių, susijusių su komercinio tarpininkavimo veiklos vykdymu, įrodinėjimo naštą.

34. Pirmosios instancijos teismui neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso, nebuvo atskleista bylos esmė, kitaip tariant, nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neidentifikavo šių proceso pirmosios instancijos teisme pažeidimų, priešingai, šio teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti proceso pirmosios instancijos teisme pažeidimai negali būti pašalinti tiek kasaciniame teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl, remdamasi šiais aspektais, naikina teismų procesinius sprendimus ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 3 dalis, 360 straipsnis).

36. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo imtis pirmiau įvardytų procesinių veiksmų nustatytiems įrodinėjimo proceso pažeidimams pašalinti (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

37. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į teismo pareigą kvalifikuoti teisinį ieškinio pagrindą, kitaip tariant, ginčo materialųjį teisinį santykį. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Šalių pateiktas teisės aiškinimas nesaisto teismo, nagrinėjančio bylą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 47 punktas; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-464-687/2017, 22 punktas; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 25 punktas).

38. Teisėjų kolegija negali kvalifikuoti ginčo materialiojo teisinio santykio, nes nėra atskleista bylos esmė. Vis dėlto išskirtini keli aspektai, kurie gali būti reikšmingi, kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį.

39. Ieškovė laikosi pozicijos, kad teisinis ieškinio pagrindas – darbuotojo materialinės atsakomybės teisiniai santykiai (Darbo kodekso (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 245–246 ir kiti straipsniai). Bylą nagrinėjusių teismų pozicijos išsiskyrė ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimo klausimu: pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai rodo, kad, šio teismo vertinimu, teisinis ieškinio pagrindas – deliktinės civilinės atsakomybės atskleidus ir (ar) panaudojus komercinę paslaptį teisiniai santykiai (CK 1.116 straipsnio 3 dalis (ginčui spręsti aktuali redakcija)), sprendžiant pagal apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus, darytina išvada, kad, šio teismo vertinimu, teisinis ieškinio pagrindas – darbuotojo materialinės atsakomybės teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad šių pagrindų atskyrimas yra svarbus, inter alia, atsakovo atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo aspektu.

40. Teisėjų kolegija nurodo, kad darbuotojo materialinė atsakomybė bendriausia prasme atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas padaro darbdaviui žalą, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas (Darbo kodekso 245 ir 253 straipsniai), o deliktinei civilinei atsakomybei pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį atsirasti yra būtinas specialus deliktas, t. y. komercinės paslapties atskleidimas ir (ar) panaudojimas. Pažymėtina, kad darbdavio komercinės paslapties atskleidimo ir (ar) panaudojimo veiksmai taip pat sudaro darbo pareigų pažeidimo sudėtį, tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog darbuotojo atsakomybė atskleidus komercinę paslaptį atsiranda pagal CK 1.116

straipsnio 3 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014). Vadinasi, esminis aspektas, pagal kurį atskirtinas darbuotojo atsakomybės atsiradimo teisinis pagrindas, yra darbdavio įrodinėjamo teisės pažeidimo pobūdis: darbuotojas atsako pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį, jeigu darbdavio patirtos žalos atsiradimo pagrindas yra darbuotojo atlikti komercinės paslapties atskleidimo ir (ar) panaudojimo veiksmai, o kitais netinkamo darbo pareigų vykdymo, sukėlusio darbdaviui žalą, atvejais darbuotojas atsako bendrais pagrindais, t. y. pagal Darbo kodekso normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 3,10 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos, pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 11 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21960 2018-12-31 2018-12-21 2018-12-21 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-523-969/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22886-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.10.7; 3.3.1.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei D. B. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti nagrinėjimo tvarką ir praleisto termino atnaujinimą, aiškinimo bei taikymo.

2. Atsakovė prašė teismo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018  m. sausio 23 d. sprendimo paduoti.

3. Prašyme pažymėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu patenkino ieškovo V. B. ieškinį atsakovei D. B., padalijo šalių santuokoje įgytą turtą: priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise negyvenamąsias patalpas–kūrybines dirbtuves (duomenys neskelbtini), o atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisė butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Atsakovė nurodė, kad ieškovas nuo jos slėpė, jog įvyko teismas, yra priimtas teismo sprendimas ir jį atsakovė gali skųsti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui. Ieškovas tik 2018 m. vasario 27 d. užsiminė dukteriai, kad atsakovė yra skolinga. Duktė apie tai iš karto informavo atsakovę, ji 2018 m. kovo 1 d. paskambino į teismą ir sužinojo apie įvykusį teismo procesą ir priimtą teismo sprendimą. Kadangi ieškovas sąmoningai tylėjo ir tik pasibaigus terminui, per kurį gali būti paduotas apeliacinis skundas, pasakė dukteriai apie teismo sprendimą, tai atsakovė praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimas yra neteisingas, jame ir bylos medžiagoje labai daug netiesos, todėl atsakovė prašė teismo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir sudaryti jai galimybę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo paduoti.

6. Teismas nurodė, kad atsakovė kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti nepateikė apeliacinio skundo, nenurodė argumentų, kodėl priimtas teismo sprendimas neteisingas ir ką jame reikėtų pakeisti. Anot teismo, šios aplinkybės sudarė pagrindą atsisakyti atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 78 straipsnio 3 dalies pagrindu.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių ji praleido įstatymo nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti, prie prašymo nepridėjo jokių jas patvirtinančių rašytinių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Prašymo motyvų, kad ieškovas sąmoningai tylėjo apie teismo procesą ir bylos baigtį, tik pasibaigus terminui apeliaciniam skundui paduoti pasakė dukteriai apie teismo sprendimą, teismas nepripažino pakankamais praleistam terminui atnaujinti (CPK 78 straipsnio 5 dalis).

8. Teismas nustatė, kad ieškinys kartu su pranešimu dėl atsiliepimo pateikimo buvo siunčiamas ieškovo nurodytu atsakovės gyvenamosios vietos adresu, kuris sutampa su jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovei nebuvo įteiktas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 20 d. nutartimi įpareigojo ieškovą pasirinkti procesinių dokumentų įteikimo atsakovei būdą; ieškovas prašė procesinius dokumentus atsakovei įteikti per antstolius; teismas šį prašymą patenkino. Antstolis Andrius Bublys 2017 m. rugpjūčio 23 d. pranešime nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 8 d. 11 val. 20 min. nuvyko įteikti dokumentus adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau niekas neatidarė durų; stovėdamas prie jų, antstolis surinko ieškovo nurodytą atsakovės mobiliojo telefono Nr. (jis skelbiamas viešai kaip atsakovės telefono Nr.), atsiliepė asmuo, kalbantis moterišku balsu; antstoliui prisistačius ir nurodžius atvykimo tikslą, moteris atsisakė prisistatyti, atrakinti duris ir priimti dokumentus; priešais esančio buto gyventoja nurodė, kad gretimame bute gyvena D. B., ji dažniausiai būna namuose, tačiau nieko į butą neįsileidžia.

9. Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 25 d. buvo gautas ieškovo prašymas dėl procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu, jame nurodyta, jog atsakovė gyvena bute (duomenys neskelbtini) (tą patvirtino jos kaimynai), tačiau, siekdama išvengti teismo proceso, piktybiškai nepriėmė paštu siųstų procesinių dokumentų, neįsileido antstolio, taip vilkina laiką, nes žino, kad ieškovas sunkiai serga, todėl dokumentai jai įteiktini viešo paskelbimo būdu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi paskelbė atsakovės paiešką. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VAVPK) Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus Paieškos poskyris atliko atsakovės paiešką, nustatė, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini), jos telefono Nr. sutampa su antstolio naudotu telefono Nr., tačiau teismo procesiniai dokumentai atsakovei nebuvo įteikti, nes ji su niekuo nebendravo ir niekam buto durų neatidarė. Išnaudojus nurodytas priemones, atsakovė apie teismo posėdį buvo informuota CPK 123 straipsnio 3 dalyje nurodyta tvarka.

10. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir faktą, kad atsakovė 2017 m. rugsėjo 21 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuos teismas pripažino atsakovės atsiliepimu į ieškinį, nurodė teisminiuose procesuose nedalyvausianti, konstatavo, jog atsakovė buvo tinkamai, išnaudojus įvairius būdus, CPK nustatyta tvarka informuota apie teismo procesą.

Teismas sprendė, kad šie paaiškinimai paneigia atsakovės teiginį, jog „apie viską ji sužinojo tik 2018 m. kovo 1 d.“.11. Teismas pažymėjo, kad dalyvaujantis byloje asmuo turi ne tik teises, bet ir pareigas, o savo teisėmis jis privalo

naudotis sąžiningai, veikti dėl greito bylos išnagrinėjimo (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Jeigu asmuo nesirūpina bylos nagrinėjimo eiga, proceso skatinimu, nesiekia dalyvauti teismo posėdžiuose, neteikia įrodymų, nėra pagrindo teigti, kad jo teisės yra pažeidžiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2014). Nustatęs, kad atsakovė viso civilinės bylos nagrinėjimo metu kategoriškai atsisakė priimti teismo procesinius dokumentus ir vengė dalyvauti teismo posėdžiuose, nors jai buvo žinoma apie vykstantį teisminį procesą ir jo esmę, teismas padarė išvadą, jog pati atsakovė tinkamai nesinaudojo jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jos procesinės teisės buvo pažeistos dėl ieškovo ar teismo kaltės.

12. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimas atsakovei išsiųstas 2018 m. sausio 23 d. registruotu paštu jos gyvenamosios vietos (sutampa su deklaruota) adresu. Pašto darbuotojams neradus atsakovės jos gyvenamojoje vietoje, vokas pašte saugotas 30 dienų. Remdamasis CPK 123 straipsnio 3 dalimi teismas pripažino, kad teismo sprendimas laikytinas įteiktu 2018 m. vasario 26 d., t. y. praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo atsakovės deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

13. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį paliko nepakeistą.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai nurodė aplinkybes, patvirtinančias, jog atsakovei buvo pranešta apie teisminį procesą, 2017 m. rugsėjo 21 d. teisme buvo gauti jos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovė nurodė jokiuose teisminiuose procesuose nedalyvausianti. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo domėtis bylos eiga, laiku sužinoti apie priimtą teismo sprendimą, gauti jo kopijos ir laiku pateikti apeliacinį skundą.

15. Teismas vertino, kad atsakovė atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, dėl kurių šios išvados turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Jos teiginiai apie pavėluotą pašto siuntos su teismo sprendimu gavimą neįrodo, kad atsakovė neturėjo galimybės, jei būtų tinkamai naudojusis savo procesinėmis teisėmis, gauti teismo sprendimo kopijos iš karto po jo paskelbimo.

16. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė kartu su prašymu atnaujinti terminą nebuvo pateikusi teismui apeliacinio skundo, o aplinkybė, jog šį procesinį dokumentą ji pateikė kartu su atskiruoju skundu, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį neteisėta ir nepagrįsta. Anot teismo, vien tai, kad terminas praleistas nežymiai, bet be svarbių objektyvių priežasčių, negali pateisinti įstatyme nustatytų terminų pažeidimo ir juos atnaujinti nesant tam jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

17. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; pripažinti nevieša bylos medžiaga ir neteikti kitiems asmenims VšĮ Šeškinės poliklinikos 2018 m. liepos 13 d. išrašo apie atsakovės sveikatos būklę; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Sąžiningai procesiškai besielgiantis proceso dalyvis, praleidęs terminą apeliaciniam skundui paduoti, tačiau nurodęs jo praleidimo priežastis ir pateikęs tai patvirtinančius įrodymus, neturėtų prarasti teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka; kitu atveju tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsakovė nei 2018 m. sausio, nei vasario mėn. negavo pašto pranešimo apie siunčiamus teismo procesinius dokumentus, todėl jai nebuvo žinoma, kad yra priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018  m. sausio 23 d. sprendimas; apie jį atsakovė sužinojo iš ieškovo 2018 m. vasario 27–28 d. ir 2018 m. kovo 1 d. nuvykusi į teismą gavo jau įsiteisėjusį teismo sprendimą. Atsakovė nedelsdama (2018 m. kovo 5 d.) pateikė teismui prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Šios aplinkybės patvirtina, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių.

17.2. Iš atsakovės 2018 m. kovo 5 d. prašymo atnaujinti procesą (kaip ir iš jos 2017 m. rugsėjo 21 d. pirmosios instancijos teismui teiktų paaiškinimų) teismas galėjo ir turėjo suprasti, kad atsakovė visiškai nesuprato savo teisių procese, neturėjo nei kuratoriaus, nei advokato. Dėl to teismas dar iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo priėmimo turėjo pasirūpinti, kad atsakovei būtų suteikta reikiama pagalba. Atsakovė yra neįgali (darbingumo lygis – 40 proc.), serga psichine liga, vartoja psichotropinius vaistus, ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėje, jai negalima nervintis, jaudintis, o teismo procesas sukėlė būtent tokius jausmus. Ieškovas apie tokią atsakovės būklę žinojo, tačiau savo procesiniuose dokumentuose to neminėjo, nuslėpė, kad atsakovė gali nesusivokti teismo procese, nenurodė, jog procesiniai

dokumentai gali būti įteikiami per bylos šalių dukteris, taigi piktnaudžiavo teise.17.3. Kadangi atsakovė dėl savo sveikatos negalėjo adekvačiai ir visavertiškai įvertinti situacijos, neturėjo teisinių

žinių, tai buvo pasyvi gindama savo teises teisme, o supratusi, kad teismo procesas ne jos jėgoms, parašė pirmosios instancijos teismui, kad nedalyvaus teismo posėdžiuose. Tačiau šios aplinkybės neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė savo teises gynė nerūpestingai ir aplaidžiai.

17.4. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai turi būti įgyvendinami nepaneigiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamo (realaus) teisingumo. Teismai, paneigdami atsakovės teisę pateikti apeliacinį skundą, įvykdė formalų teisingumą, netinkamai išnagrinėjo bylą ir padarė esminį atsakovės teisių pažeidimą. Šios nutarties 12 punkte padaryta išvada, kad teismo sprendimas atsakovei buvo įteiktas 2018 m. vasario 26 d. (jau pasibaigus terminui apeliaciniam skundui paduoti), reiškia, kad atsakovė iki nurodytos datos nebuvo susipažinusi su teismo sprendimu ir objektyviai negalėjo pateikti apeliacinio skundo dėl jo, ir tai patvirtina realią priežastį, kodėl buvo praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti.

17.5. Pirmosios instancijos teismas paskelbė atsakovės paiešką, nors atsakovė ieškovui buvo pasiekiama telefonu ir jam apie tai buvo žinoma, ji nuo nieko nesislapstė. Atsakovė neturi mobiliojo telefono (naudojasi stacionariu), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartyje nurodyto skambučio į mobilųjį telefoną negalėjo būti. Atsakovė įsitikinusi, kad dokumentų pristatymo metu jos nebuvo namuose, nes paprastai apie 10–11 val. ji eina apsipirkti, namuose lieka jos 91 m. mama, kuri blogai girdi. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė dažnai būna namuose.

17.6. Teismai formaliai ir netinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių atmestas atsakovės prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Atsakovė pagal savo sugebėjimus per keletą dienų (trumpą ir protingą laiko tarpą) parašė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (teisme gautas 2018 m. kovo 5 d.), todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Prie šio prašymo atsakovė nepridėjo apeliacinio skundo, nes nemokėjo jo parašyti ir neturėjo tai padaryti galinčio advokato (jo pradėjo ieškoti pateikusi prašymą).

17.7. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmens galimybė apskųsti teismo sprendimą; Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijų Nr. R/95/5 nuostata, kad šalims iš principo turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus, orientuoja įstatymų leidėjus į tai, jog būtų sukurti įstatymai, kurie užtikrintų realią galimybę apskųsti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2009; kt.). Teismai netinkamai taikė CPK 78 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Netinkamas šių teisės normų kompleksinis taikymas nepagrįstai suvaržė atsakovės realias galimybes pasinaudoti apeliacijos teise, įtvirtinta Konstitucijoje, vidaus ir tarptautinės teisės normose (Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacija Nr. R/95/5).

17.8. Teismai iš atsakovės 2017 m. rugsėjo 21 d. pateiktų paaiškinimų galėjo matyti, kad ji galimai nesupranta savo teisių ir jos jai nėra išaiškintos, tačiau apsiribojo argumentais, jog atsakovė tariamai tyčia nepriima procesinių dokumentų, teismo procesą vedė atsakovei nedalyvaujant, neišaiškinę jai jos teisių. Bylą nagrinėjantis teismas privalo kontroliuoti bylos procesą bei užtikrinti, kad jis vyktų ne tik operatyviai, vadovaujantis CPK nuostatomis, bet ir teisėtai. Nepaisydamas šios savo pareigos, pirmosios instancijos teismas nepaskyrė kuratoriaus, kuris būtų išaiškinęs atsakovei jos teises ir pareigas, padėjęs susigaudyti sudėtingoje situacijoje, pasirūpinęs, kad jai kas nors atstovautų teisme.

18. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), ji sutampa su deklaruota gyvenamąja vieta (šį faktą patvirtino ir VAVPK). Atsakovė viso proceso metu ignoravo įstatymuose nustatytą dokumentų įteikimo tvarką bei patį procesą, nepriėmė teismo siunčiamų dokumentų (ieškinio), jų įteikti nepavyko ir antstoliui. Pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas procesinių dokumentų įteikimo galimybes, pasinaudojo CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu procesinių dokumentų įteikimo būdu – pristačius juos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir palikus pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus; tokiu atveju procesinis dokumentas laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Atsakovei buvo žinoma apie vykstantį teismo procesą (ji pateikė atsiliepimą), tačiau ji ignoravo pašto pranešimą apie patį teismo procesą, nesidomėjo juo. Byloje nenustatyta teismo, ieškovo ar pašto darbuotojų tyčia suklaidinti atsakovę. Terminas apeliaciniam skundui pateikti buvo praleistas dėl atsakovės kaltės (teismo proceso ignoravimo). Asmuo, kuris pats atsisako domėtis procesu, sąmoningai nepriima pašto darbuotojų, antstolio, neatsiima siuntų iš pašto pagal gyvenamojoje vietoje paliktus pranešimus, negali būti laikomas sąžiningai procese besielgiančiu proceso dalyviu. Toks elgesys rodo nepagarbą teismui ir pažeidžia kitos šalies teises, nes vilkinamas procesas.

18.2. Iš atsakovės 2017 rugsėjo 21 d. rašytinių paaiškinimų matyti, kad ji puikiai suprato, koks turtas yra dalijamas,

patvirtino, jog butas (duomenys neskelbtini) priklauso jai, o dirbtuvės – ieškovo. Iš dokumento teksto matyti, kad atsakovė puikiai mąsto ir orientuojasi, patvirtina daugelį faktų ir aplinkybių apie buvusios šeimos gyvenimą. Byloje nebuvo duomenų apie atsakovės sveikatos būklę, jos neveiksnumą, neįgalumą, apie paskirtą globą, juolab apie kartu su kasaciniu skundu pateiktus VšĮ Šeškinės poliklinikos duomenis, kuriuos prašoma pripažinti neviešais.

18.3. Pirmosios instancijos teismas nesprendė kuratoriaus skyrimo klausimo, nes nebuvo CPK 39 straipsnyje įtvirtintų kuratoriaus paskyrimo sąlygų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kuratorius skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu ir sąskaita, todėl teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus institutu, bet neturi teisės skirti jo savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2009). Ieškovas neteikė prašymo skirti kuratorių, nes atsakovės gyvenamoji vieta buvo žinoma (ji faktiškai joje gyvena) ir ji turi procesinį teisinį veiksnumą.

18.4. Teismai išsamiai išdėstė argumentus, dėl kurių neatnaujino termino apeliaciniam skundui pateikti; jie nenagrinėjo bylos esmę sudarančių aplinkybių, nes tai nebuvo ginčo dėl termino atnaujinimo dalykas, todėl atsakovė nepagrįstai nurodo, kad jos prašymas buvo išnagrinėtas formaliai, neįsigilinus į bylos aplinkybes.

18.5. Atsakovė nepridėjo nei įrodymų, kurie patvirtintų objektyvias termino praleidimo priežastis, nei apeliacinio skundo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. teismo sprendimas atitinka abiejų šalių valią (ieškinio reikalavimus ir atsakovės atsiliepime pateiktą poziciją).

18.6. VšĮ Šeškinės poliklinikos išrašas pateiktas ne laiku. Remiantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Dėl to šis dokumentas kasaciniame teisme negali būti vertinamas kaip įrodymas, o reikalavimas dėl jo pripažinimo neviešu – neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

19. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

20. Kadangi kasacine tvarka nėra nustatomos faktinės aplinkybės – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tai kasaciniame teisme negali būti teikiami, priimami ir vertinami nauji įrodymai, t. y. įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Draudimas remtis naujais įrodymais (vadinasi, ir teikti juos) yra nustatytas ir CPK 347 straipsnio, kuriame įtvirtinti reikalavimai, keliami kasacinio skundo turiniui, 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 17 punktas).

21. Atsakovė kartu su kasaciniu skundu pateikė prašymą priimti naują įrodymą – VšĮ Šeškinės poliklinikos 2018 m. liepos 13 d. išrašą apie atsakovės sveikatos būklę. Kartu atsakovė prašo pripažinti naujai pateiktą įrodymą nevieša bylos medžiaga.

22. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 19–20 punktuose nurodytu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, atsisako priimti naują įrodymą. Atitinkamai prašymas dėl jo pripažinimo nevieša bylos medžiaga nenagrinėtinas.

Dėl prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui pateikti nagrinėjimo

23. Remiantis CPK 307 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, gali būti duodamas atskirasis skundas.

24. Pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį apeliacinį skundą surašo advokatas.25. CPK 302 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniam procesui taikomos šio kodekso bendrosios nuostatos, taip pat

pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms

taisyklėms.26. Remiantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl

priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas. Atnaujindamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją. Atsisakydamas patenkinti pareiškimą dėl procesinio termino atnaujinimo, teismas dėl jo priima motyvuotą nutartį (CPK 78 straipsnio 4 dalis). Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas (CPK 78 straipsnio 5 dalis).

27. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad kartu su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti teismui turi būti paduodamas ir pats apeliacinis skundas. Tai reiškia, kad apeliacinio skundo padavimas yra būtina sąlyga teismui apskritai nagrinėti prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. Atitinkamai, gavęs prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, kai kartu su prašymu nepaduotas pats apeliacinis skundas, teismas nutartimi turėtų atsisakyti jį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kartu teismas turėtų prašymą pateikusiam asmeniui išaiškinti, kad tokia nutartis neužkerta kelio iš naujo kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, kartu su prašymu paduodant patį apeliacinį skundą.

28. Pagal bendrą taisyklę tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas, gavęs prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti be paties apeliacinio skundo, tokį prašymą nepagrįstai priima ir jį išnagrinėja, atskirąjį skundą dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad toks prašymas apskritai negalėjo būti paduodamas ir teismo nagrinėjamas, bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties turėtų nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiu atveju nutrauktina ne pati civilinė byla, kurioje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės (nes nutraukdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turėtų panaikinti ir šį sprendimą), o tik bylos dalis pagal prašymą dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo.

29. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. priėmė ir paskelbė sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei D. B. dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo. 2018 m. kovo 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovės D. B. prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo.

30. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1) pirmiau nurodytas prašymas buvo surašytas ne advokato, o pačios atsakovės; 2) kartu su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti atsakovė nepateikė teismui apeliacinio skundo. Nepaisant to, Vilniaus miesto apylinkės teismas prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti išnagrinėjo ir 2018 m. kovo 27 d. nutartimi jį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi atsakovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nutarties atmetė.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šios nutarties 27 punkte nurodytą bendrą taisyklę pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti neturėjo priimti. Pirmosios instancijos teismui priėmus šį prašymą ir jį išnagrinėjus, apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo nutartį turėjo panaikinti ir bylos dalį nutraukti. Apeliacinės instancijos teismui to nepadarius, bylos dalis dėl atsakovės prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti turėtų būti nutraukta kasaciniame teisme. Tačiau toks sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju būtų neteisingas ir sukeltų neproporcingai neigiamus padarinius atsakovei dėl toliau nurodytų priežasčių.

32. Pirma, nepaisant šios nutarties 30 punkte nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovės prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, šį prašymą išnagrinėjo nutartimi ir jo netenkino dviem pagrindais: 1) kartu su prašymu nepateiktas apeliacinis skundas; 2) terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Pastaroji pirmosios instancijos teismo argumentų grupė galėjo iš dalies suklaidinti atsakovę, suteikdama jai pagrindą manyti, kad termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimas iš esmės gali būti sprendžiamas net ir nepateikus paties apeliacinio skundo. Tai savo ruožtu galėjo nulemti, kad atsakovė, nesutikdama su teismo argumentu dėl pagrindo atnaujinti terminą nebuvimo, apskundė šią nutartį apeliacine tvarka.

33. Antra, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti buvo surašytas ne advokato, nors, minėta, remiantis CPK 306 straipsnio 3 dalimi apeliacinį skundą surašo advokatas. Teismui neužtikrinus šios procesinės nuostatos įgyvendinimo, atsakovė iš dalies neteko galimybės tinkamai įgyvendinti savo procesinę teisę į apeliaciją.

34. Trečia, paduodama atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, atsakovė kartu su juo pateikė ir apeliacinį skundą. Taip ji pašalino vieną iš pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų jos prašymo atmetimo priežasčių ir byloje liko neišspręstas tik klausimas dėl priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas apeliaciniam skundui paduoti, (ne)pripažinimo svarbiomis.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad susidariusioje situacijoje atsakovės prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti svarstymas neturi būti nutrauktas kasaciniame teisme, nes tai reikštų, kad atsakovė iš dalies dėl pirmosios instancijos teismo klaidos (sprendžiant klausimą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, nors nepateiktas apeliacinis skundas), nutraukus prašymo svarstymą, turėtų vėl iš naujo kreiptis į pirmosios instancijos teismą su apeliaciniu skundu ir prašyti atnaujinti terminą. Tai nebūtų teisinga ir proporcinga priemonė.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežasčių (ne)pripažinimo svarbiomis

36. Teismas, spręsdamas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, turi atsižvelgti į tai, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Tokią nuostatą patvirtina Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijos Nr. R (95)5 „Dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų civilinėse bei komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo“, kurių 1 straipsnyje pažymėta, kad iš principo šalims turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus apeliacinės instancijos teismui. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą bei vienodumą visoje valstybės teisinėje sistemoje. Dėl tokio teisės į apeliaciją reikšmingumo, sprendžiant byloje dalyvavusio asmens apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir vertinant reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliacinio skundo padavimu įstatyme nustatyta tvarka, visais atvejais svarstytina, ar šios tvarkos nesilaikymas konkrečiu atveju gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir taip nulemti bylos dalyviui galimybės pasinaudoti įstatyme jam įtvirtinta teise į priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka nesudarymą.

37. Pažymėtina, kad sprendžiant praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą būtina atsižvelgti į tikslus, kurių siekta įstatymu nustatant teismo sprendimų apeliacinio apskundimo terminus, t. y. užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Dėl to praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, kai jo praleidimo priežastys yra svarbios. Ar apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas apelianto prašyme nurodytas aplinkybes ir apelianto pateiktus įrodymus (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 78 straipsnis, 307 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti pažeidimo pobūdį šį pažeidimą lėmusių aplinkybių prasme, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2007).

38. Teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus, kad atsakovė nebuvo gavusi nei pranešimo apie teismo sprendimo, kurio apskundimo terminą siekia atnaujinti, paskelbimo datą, nei paties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo, o šis sprendimas laikytas įteiktu atsakovei 2018 m. vasario 26 d. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė viso civilinės bylos Nr. 2-644-989/2018 nagrinėjimo metu kategoriškai atsisakinėjo priimti teismo procesinius dokumentus ir vengė dalyvauti teismo posėdžiuose. Atsakovei buvo žinoma apie vykstantį teisminį procesą ir jo esmę, todėl ji turėjo domėtis bylos eiga.

39. Kita vertus, teisėjų kolegija, vertindama visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai, kad: 1) terminas apeliaciniam skundui paduoti yra praleistas nežymiai; 2) atsakovės prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo pirmosios instancijos teisme buvo priimtas ir išnagrinėtas nepaisant to, kad kartu su prašymu atnaujinti terminą teismui nebuvo pateiktas apeliacinis skundas, o prašymas surašytas ne advokato, tokiu būdu iš dalies suklaidinant atsakovę dėl jos teisių įgyvendinimo būdo tinkamumo; 3) teisinė advokato pagalba atsakovei buvo suteikta tik rengiant atskirąjį skundą; 4) atsakovė turi rimtų psichikos sveikatos problemų, kurios galėjo jai sutrukdyti tinkamai įgyvendinti procesines teises (iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini), pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovė neturėtų prarasti vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka.

40. Remiantis aptartais argumentais, skundžiamos teismų nutartys, kuriomis atsisakyta atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, naikinamos dėl netinkamo proceso teisės normų (CPK 307 straipsnio 2 dalis) taikymo, atsakovės prašymas tenkinamas ir terminas apeliaciniam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo paduoti atnaujinamas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis). Tai konstatavus, apeliacinio skundo (t. 1, b. l. 143) priėmimo klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 315 straipsnis).

41. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės ginčui spręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad, atsakovei teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą kasaciniame teisme, patirta 440,49 Eur išlaidų (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. NTP-7-7201); ieškovas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 400 Eur atstovavimo išlaidų; bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 6,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad viena iš jos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 16–17 punktus).

45. Kadangi teisėjų kolegijai konstatavus, kad terminas atsakovės apeliaciniam skundui pateikti atnaujintinas ir jo priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui, buvo išspręstas tik pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių dėl praleisto termino neatnaujinimo teisėtumo klausimas, o apeliacinio skundo priimtinumo klausimas dar nėra išspręstas ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. apeliacinės instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, tai neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šioje proceso stadijoje pagal nurodytą teisės normą yra nepriteistinas.

46. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teismo ir šalių procese dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą (jeigu jis bus priimtas) nagrinėsiančiam teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį panaikinti, atnaujinti terminą atsakovės D. B. apeliaciniam skundui paduoti.

Perduoti D. B. apeliacinio skundo priėmimo klausimą spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.Atsisakyti priimti prie atsakovės D. B. kasacinio skundo pridėtą VšĮ Šeškinės poliklinikos 2018 m. liepos 13 d. išrašą

apie atsakovės sveikatos būklę ir nepriimtą dokumentą grąžinti jį padavusiam asmeniui.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

GEDIMINAS SAGATYS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21981 2018-12-31 2018-12-21 2018-12-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-526-219/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01005-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.17(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GL Ideas“ ieškinį atsakovui G. V. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos bankrutavusios įmonės kreditoriams iš tos įmonės vadovo atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė BUAB „GL Ideas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Sprendimų parkas“, ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5583-794/2015 UAB „GL Ideas“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė iš VĮ Registrų centro duomenų nustatė, kad nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d. UAB „GL Ideas“ direktoriumi buvo G. V., o nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. – G. N. Bankroto administratorė peržiūrėjo 2012 m. sausio 28 d. – 2016 m. sausio 28 d. UAB „GL Ideas“ banko sąskaitos išrašus ir nustatė, kad pirmasis UAB „GL Ideas“ direktorius G. V. netinkamai vykdė įmonės vadovo pareigas, dėl to prašė priteisti iš vadovo įmonei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos atlyginimą. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo G. V. 8968,13 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą.

3. 2013 m. gegužės 8 d. UAB „GL Ideas“ iš parduotuvės „Vynoteka“ įsigijo 515,85 Lt (149,40 Eur) vertės prekių. 2013 m. gegužės 28 d. iš UAB „GL Ideas“ lėšų buvo nupirkta 373,79 Lt (108,26 Eur) vertės pramoga „Dinner in the sky“ 373,79 Lt. 2013 m. birželio 4 d. bendrovė „GL Ideas“ įsigijo pirkinį iš UAB „Teniso pasaulis“ už 75 Lt (21,72 Eur), o 2013 m. rugsėjo 17 d. įmonei „Teniso pasaulis“ sumokėjo 50 Lt (14,48 Eur) už paslaugas pagal užsakymą. 2013 m. liepos 27 d. UAB „GL Ideas“ sumokėjo UAB „TICKETPRO Baltics“ (teikiančiai laisvalaikio ir poilsio paslaugas) 174 Lt (50,39 Eur). 2013 m. gruodžio 30 d. bendrovė pervedė UAB „Nemuno slėnis“ (teikiančiai apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas) 798 Lt (231,12 Eur) už rezervavimą L. V. vardu. 2014 m. balandžio 10 d. bendrovė sumokėjo 492 Lt (142,49 Eur) įmonės „SPA & Sport Travel“ (teikiančios kelionių į sanatorijas ir SPA organizavimo paslaugas) naudai. 2013 m. rugpjūčio 2 d. UAB „GL Ideas“ pervedė UAB „Baltic Tours“, kuri užsiima kelionių ir lėktuvų bilietų prekyba, 4876,72 Lt (1412,40 Eur) už įmonės darbuotojo L. V. lėktuvo bilietus bei viešbučio rezervavimą. 2013 m. rugsėjo 2 d. ir 2014 m. kovo 10 d. UAB „GL Ideas“ sumokėjo UAB „Interneto partneris“, kuri užsiima kelionių ir lėktuvų bilietų prekyba, atitinkamai 977 Lt (282,96 Eur) ir 1089 Lt (315,40 Eur) už L. V. ir G. V. 2013 m. rugsėjo 6 d. skrydį maršrutu Vilnius–Berlynas, 2013 m. rugsėjo 8 d. skrydį maršrutu Berlynas–Vilnius ir 2014 m. kovo 12 d. skrydį maršrutu Vilnius–Praha. 2014 m. sausio 28 d. UAB „GL Ideas“ sumokėjo UAB „Kortas“, kuri teikia pastatų projektavimo ir statybos paslaugas, 348 Lt (100,79 Eur). Nuo 2013 m. balandžio mėn. iki 2014 m. liepos mėn. UAB „GL Ideas“ įmonės „LUKOIL Baltija“ naudai atliko mokėjimų už 20 560 Lt (5954,59 Eur).

4. Dėl šių prekių ir paslaugų įsigijimo tikslo ir panaudojimo įmonės veikloje bankroto administratorė kreipėsi į buvusį

vadovą G. V., tačiau jis jokių paaiškinimų nepateikė dėl šių prekių bei paslaugų įsigijimo. Iš banko sąskaitos išrašo nebuvo galima nustatyti, už kokias konkrečias prekes ir paslaugas buvo atlikti mokėjimai. G. V. vadovavimo laikotarpiu bendrovėje „GL Ideas“ nebuvo transporto degalų sąnaudų apskaitos. Bankroto administratorei nebuvo perduota nė viena komandiruočių ataskaita.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.6. Teismas nustatė, kad UAB „GL ideas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2013 m. vasario 15 d., o jos vadovu ir

akcininku nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2014 m. birželio 30 d. buvo atsakovas G. V. Įmonė vertėsi buitinės technikos pardavimu. Nuo 2014 m. birželio 30 d. įmonės akcininku ir vadovu tapo G. N. G. V. 2014 m. birželio 30 d. perdavimo–priėmimo aktu bendrovės „GL Ideas“ dokumentus ir turtą perdavė naujai išrinktam direktoriui G. N.

7. 2015 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5583-794/2015 UAB „GL Ideas“ iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto administratore paskirta UAB „Sprendimų parkas“. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 22 d..

8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 ir kt.). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.

9. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.

10. Fiduciarinės pareigos apima lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt. pareigas įmonei, o, suprastėjus įmonės būklei, ir jos kreditoriams, jos išdėstytos CK 2.87 straipsnyje. Bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarė tokius vadovaujamai bendrovei žalą nulemiančius sandorius, arba sprendimą sudaryti žalą nulėmusį sandorį priėmė akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkęs pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinęs ir pan.), taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką.

11. Teismo vertinimu, esant byloje pasirašytam 2014 m. birželio 30 d. perdavimo–priėmimo aktui tarp atsakovo ir G. N. (naujojo akcininko ir vadovo), objektyvios galimybės pagrįsti sandorių reikalingumą įmonės veikloje atsakovui neliko. Kita vertus, net jei įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

12. Spręsti dėl įmonės vadovo veiksmų neteisėtumo, sudarius pirkimo sandorius, vykdant įmonės veiklą, tuo aspektu, kad buvęs įmonės vadovas, pardavęs įmonę kitam savininkui, po kurio laiko negali pagrįsti savo veiklos tikslingumo, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be to, ieškinys nagrinėjamu atveju yra reiškiamas dėl žalos atlyginimo, atsakovui sudarius įmonei nenaudingus sandorius, praradus turtą, bet ne pažeidus pareigą perduoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus bei turtą, įmonei iškėlus bankroto bylą. Didelė dalis pirkimo sandorių, kuriuos sudarius įmonė patyrė išlaidas ir kuriais grindžiama atsakovo civilinė atsakomybė, kaip įmonės patirta žala, buvo mažareikšmės vertės.

13. Aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytu sandoriu įmonė patyrė išlaidas, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Nagrinėjamu atveju jokios komercinės rizikos įsigyjant minėtas prekes ir paslaugas patirta nebuvo. Sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas bendrovės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje.

14. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide (sąžiningai, visiškai atvirai) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

15. Teismo vertinimu, byloje nepaneigtas atsakovo įrodinėtas rūpestingas ir verslo santykiams būdingas jo, kaip įmonės vadovo, veikimas, sudarant prekių ir paslaugų sandorius, reikalingus tiek verslo plėtrai, tiek verslo partnerių paieškai ir pan., nepažeidžiant bendrovės vadovo fiduciarinių (lojalumo, sąžiningumo, protingumo, įpareigojimo vengti situacijos, kai asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, ir kt.) pareigų bei neperžengiant protingos ūkinės komercinės rizikos.

16. Sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, įprastas bendrovės kasdienėje ūkinėje komercinėje veikloje. Ne tik pelningų sandorių sudarymas yra pateisinamas vadovo veikimas įmonės veikloje. Akivaizdu, kad įmonės verslui plėtoti ir naudai – pelnui gauti neišvengiamai yra patiriamos veiklos išlaidos, kurios kiekvienoje veikloje gali būti skirtingo pobūdžio. UAB „GL Ideas“ vykdytas veiklos pobūdis – buitinių prekių tiekimas, „Samsung“ firmos atstovavimas Lietuvoje bei jos gaminių importas į Lietuvą, ko byloje neginčijo bankroto administratorė, neleidžia teismui abejoti išlaidų, sudarant sandorius dėl kelionės bilietų ir viešbučių paslaugų įsigijimo, įmonės interesais pagrįstumu ir sąsajumu su įmonės veikla. Atsakovo rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai išdėstytas buvusios veiklos pobūdis, verslo partnerių paieškos specifika teismui leido labiau tikėti, kad skrydžio bilietų bei viešbučių rezervavimo išlaidos įmonės darbuotojo (tai patvirtino ir ieškovė) L. V. vardu buvo nulemtos įmonės veiklos specifikos. Nėra pagrindo spręsti, kad šiek tiek daugiau nei 2000 Eur išlaidos lėktuvo bilietui bei viešbučio rezervavimui darbuotojo L. V. ir G. V. vardu lėmė žalą įmonei, atsakovui pažeidus protingos ūkinės komercinės riziką, veikus aiškiai aplaidžiai.

17. Įmonės veikloje panaudos pagrindu buvo naudoti du automobiliai. Įmonės veikloje galimai nebuvo pildyti kelionės lapai, tačiau tai nesuponuoja vertinimo, kad įmonės vardu įgyti degalai buvo naudojami išimtinai vadovo asmeniniais, bet ne įmonės interesais. Ieškovės pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimas dėl sunaudotų degalų įmonės veikloje įforminimo aktualus siekiant sumažinti apmokestinamąjį pelną, tačiau jokiu būdu nepagrindžia vadovo veiksmų neteisėtumo, sudarant sandorį degalams įsigyti. Įmonės veiklos pobūdis – prekyba – lemia, kad transporto priemonių aktualumas, būtinumas yra akivaizdus.

18. Byloje nėra įrodyti atsakovo, vadovavusio įmonei, neteisėti veiksmai bei žala, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurias privalėjo įrodyti ieškovė. UAB „GL Ideas“ direktorius, veikęs nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2014 m. birželio 30 d., nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246, 6.247 straipsniai).

19. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės BUAB „GL Ideas“ apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 7 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimas panaikintas ir ieškinys tenkintas: priteista ieškovei BUAB „GL Ideas“ iš atsakovo G. V. 8968,13 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo 2017 m. sausio 11 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

20. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad BUAB „GL Ideas“ bankroto byloje 2017 m. sausio 16 d. nutartimi buvo patikslintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra kreditorių reikalavimų suma yra 22 272,91 Eur, tarp jų antros eilės kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir VĮ Turto banko reikalavimai sudaro 14 197,49 Eur. Valstybinė mokesčių inspekcija, pateikusi prašymą iškelti bankroto bylą šiai bendrovei, nurodė, kad bendrovės skola biudžetui sudaro 12 514,45 Eur, jokio registruoto turto ir lėšų įmonė neturėjo.

21. CK 2.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. Atsakovo sprendimu juridinio asmens lėšos buvo panaudotos poilsio paslaugoms, pramogoms, turizmo, apgyvendinimo paslaugoms apmokėti, tai leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog lėšos buvo naudojamos ne

įmonės reikmėms, o fizinių asmenų poilsiui ir pramogoms apmokėti. Atsakovas turėjo pareigą ir galimybę teikti įrodymus, pagrindžiančius ieškovės nurodytų lėšų naudojimą bendrovės tikslams, tačiau tokių įrodymų dėl visų ieškovės nurodytų sumų nepateikė.

22. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. 2017 m. spalio 16 d., kuriuose nurodyta, kad kaip bendrovės vadovas nuo 2014 m. gegužės 30 d. įregistruotas G. N. bankroto administratorės atstovui paaiškino, jog jis sutiko tapti BUAB „GL Ideas“ direktoriumi už 500 Lt atlygį, paaiškino, kad bendrovės dokumentų neturi, nes jų negavo. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reiškė, kad bendrovės vadovas ir akcininkas atsakovas perleido bendrovės akcijas, turėdamas tikslą išvengti atsakomybės kreditoriams, o bendrovės dokumentai naujam vadovui nebuvo perduoti, 2014 m. birželio 30 d. perdavimo–priėmimo aktas yra fiktyvus. Tai, kad atsakovas perleido jau nebeveikiančią įmonę, įrodo faktas, jog po UAB „GL Ideas“ perleidimo G. N. įmonė nustojo vykdyti veiklą, nebesudarė jokių sandorių, nevyko jokių banko pavedimų, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, Valstybinei mokesčių inspekcijai – PVM deklaracijų.

23. Atsakovas G. V. neįrodė, kad perdavė naujam akcininkui ir direktoriui G. N. dokumentus, patvirtinančius ieškinyje nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimą įmonės veikloje, nepagrindė ieškinyje nurodytų pirkinių panaudojimo įmonės veikloje, t. y. nepateikė komandiruočių ataskaitų, degalų apskaitos dokumentų, reprezentacinių išlaidų suvestinės, paskatinimų skyrimo tvarkos, lėšų panaudojimo reprezentacijai.

24. Atsakovas G. V. pažeidė teisės aktuose įtvirtintas įmonės vadovo pareigas, t. y. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, nes byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad UAB „GL Ideas“ veikloje ieškinyje nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimas buvo grindžiamas apskaitos dokumentais. Ieškovė įrodė savo reikalavimus, todėl CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu ieškinys tenkintas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

25. Kasaciniu skundu atsakovas G. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą arba bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo nurodytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir  t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teisme ribojama naujų įrodymų pateikimo galimybė, negali būti šalių keičiamas ieškinio dalykas ar pagrindas, negali būti remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą sprendimą ne tik grindė ieškovės apeliaciniame skunde naujai iškeltomis prielaidomis (kurių nenurodė ir kurios nebuvo tiriamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), bet ir nepatikimais, neištirtais, byloje nesančiais duomenimis.

25.2. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Būtent tik pateiktame apeliaciniame skunde (o vėliau ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose) ieškovė pateikė naują versiją, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė ieškovės apeliaciniame skunde bei 2017 m. spalio 11 d. papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose („Lydraštis dėl papildomo įrodymų pateikimo“) iškeltai versijai, kad 2014 m. birželio 30 d. perdavimo–priėmimo aktas neva buvo sudarytas dėl akių, neva fiktyvus ar net galimai suklastotas, o atsakovas neva neįrodė, kad perdavė naujam akcininkui ir direktoriui G. N. dokumentus ir įmonės turtą.

25.3. Jokie objektyvūs ir patikimi bylos įrodymai nepatvirtina ieškovės teiginių bei apeliacinės instancijos teismo išvadų, kad įmonė jos pardavimo ir perdavimo metu buvo nelikvidi, visiškai nevykdė veiklos ar neva buvo visiškai nuostolinga. Priešingai, įmonė turėjo turto, buvo atidariusi parduotuvę, turėjo sukūrusi verslo ryšius, potencialius užsakovus, vykdė projektus, prekybą, tą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriuos nuodugniai ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas.

25.4. Apribojimas priimti naujus įrodymus įtvirtintas CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimą. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teisėtas procesinis veiksmas tik tada, jeigu apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti draudimo priimti naujus įrodymus išlygą, suteikia priešingai bylos šaliai galimybę pasisakyti dėl naujų įrodymų. Nors kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė naujus įrodymus (nenurodydamas jokių tokio vėlyvo pateikimo argumentų), tačiau tiek iš bylos elektroninės kortelės, tiek

ir iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo nėra aišku, ar šie įrodymai buvo teismo pridėti prie bylos, ar buvo sprendžiamas šių naujų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimas.

25.5. Papildomi ieškovės paaiškinimai ir dokumentai teismui buvo pateikti 2017 m. spalio 16 d., tačiau apie šių dokumentų pateikimą atsakovas nebuvo teismo informuotas; nors teismas 2018 m. gegužės 24 d. išsiuntė atsakovui pranešimą apie paskirtą apeliacinės bylos nagrinėjimą, tačiau teismas neinformavo atsakovo apie naujai gautus ieškovės paaiškinimus ir dokumentus, nepasiūlė pateikti dėl jų savo pozicijos; šie papildomi paaiškinimai ir dokumentai teismo rezoliucija buvo priimti bylos nagrinėjimo ir skundžiamo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2018 m. birželio 7 d., kai realiai atsakovas ir sužinojo apie tokių naujai pateiktų paaiškinimų egzistavimą byloje. Teismas turėjo pareigą informuoti atsakovą apie šiuos dokumentus ir apie savo ketinimą priimti šiuos įrodymus bei atitinkamai nustatyti atsakovui protingą terminą savo paaiškinimams dėl tokių įrodymų pateikti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįgyvendino ir tokiu procesiniu neveikimu pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Kasacinis teismas analogišku atveju yra nurodęs, kad konstatavus, jog pateikti nauji įrodymai (dėl kurių kitai šaliai nebuvo suteikta galimybė atsiliepti) daugiausia lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015, kt.).

25.6. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį bylos faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Šios minimos civilinio proceso įrodinėjimo priemonės yra aptartos ir joms keliami reikalavimai yra reglamentuoti CPK 186–220 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė ir iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kuriai konkrečiai įrodinėjimo priemonei teismas priskyrė ieškovės 2017 m. rugpjūčio 14 d. pranešimą: ar liudytojo rašytiniams parodymams (tokiu atveju šis „dokumentas“ neatitinka jam keliamų turinio ir formos reikalavimų, nes pagal CPK 192 straipsnio 8 dalies nuostatas turi būti fiksuota liudytojo priesaika, o parodymai patvirtinti notaro, todėl toks „asmens liudijimas“ apskritai negalėjo būti priimtas ir vertinamas byloje kaip įrodymas), ar rašytiniams įrodymams (tokiu atveju teismas turėjo laikytis CPK 200 straipsnyje nustatytos rašytinių įrodymų tyrimo tvarkos).

25.7. Pagal CPK 200 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią rašytinių įrodymų tyrimą, rašytiniai įrodymai privalo būti balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo posėdžio pradžios. Be to, rašytinius įrodymus balsu perskaičius ir su jais susipažinus, dalyvaujantiems byloje asmenims įstatymas garantuoja teisę pateikti paaiškinimus (CPK 200 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (nors buvo visos sąlygos siekiant išsamaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka), apie naujai gautus įrodymus atsakovo neinformavo, neišsiuntė atsakovui ieškovės papildomai pateiktų dokumentų kopijų, neužtikrino atsakovui įstatymo garantuojamos teisės dėl naujai pateiktų dokumentų pateikti savo paaiškinimus.

25.8. Minimo 2017 m. rugpjūčio 14 d. pranešimo apeliacinės instancijos teismas neįvertino tikrumo ir patikimumo aspektais. Nors minėtame pranešime kaip pasirašantis asmuo nurodomas G. N., tačiau jį pateikė suinteresuota bylos baigtimi ieškovė; iš rašto nėra aišku, kas iš tikrųjų surašė šį raštą, kada jis buvo surašytas; nėra jokių duomenų, jog prieš surašant šį raštą buvo patikrinta asmens tapatybė; rašte nėra jokių identifikavimo duomenų, kurie leistų patikimai teigti, kad šis raštas surašytas G. N., kuriam buvo perleistos įmonės akcijos. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino.

25.9. CPK 270 ir 331 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios galutinio teismo procesinio sprendimo turinį, imperatyviai reikalauja, kad toks teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis), teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti įrodymus ir konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas dėl šios dalies ir kt. (CPK 265 straipsnio 1 dalis), teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK keliamus reikalavimus (CPK 268 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendimo iš esmės nemotyvavo, tai pripažintina esminiu proceso nuostatų pažeidimu bei absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

25.10. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tik ieškovės naujai pateiktu 2017 m. rugpjūčio 14 d. pranešimu, padarė skundžiamo sprendimo esmines išvadas, kad 2014 m. birželio 30 d. perdavimo–priėmimo aktas yra neva fiktyvus, jog atsakovas neva neperdavė naujajam įmonės akcininkui ir vadovui dokumentų, o šių dokumentų nepateikus dėl visų nurodomų sumų ieškinys atsakovui turi būti patenkintas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl kitų byloje pateiktų atsakovo paaiškinimų bei pateiktų rašytinių įrodymų (susirašinėjimo elektroniniais laiškais dėl susitikimų su potencialiais užsienio partneriais, dalyvavimo tarptautinėje parodoje, kas yra tiesiogiai susiję su patirtomis išlaidomis lėktuvų bilietams, apgyvendinimui; dėl patirtų išlaidų parduotuvės atidarymo proga, kas tiesiogiai

susiję su patirtomis išlaidomis parduotuvėje „Vynoteka“ ir kt.; patirtų degalų įgijimo išlaidų), objektyviai patvirtinančių turėtas sąnaudas būtent įmonės veikloje ir jos interesais.

25.11. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo 2017 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi BUAB „GL Ideas“ bankroto byloje patvirtintą bendrą kreditorių reikalavimų sumą (22 272,91 Eur), teigdamas, kad bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo vykdė sandorius, dėl kurių atsirado kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nenustatė, ar buvo ir kokios konkrečiai skolos kreditoriams ginčo prekių ir paslaugų įgijimo metu ir ar ginčo sandoriai turėjo realios įtakos atsiskaitymams su kreditoriais.

25.12. Jokia valstybės institucija ar kiti tretieji asmenys oficialiai (remiantis įrodymais, tyrimais, o ne deklaratyviomis prielaidomis) nėra nustatę ar konstatavę, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma neva pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė jokių konkrečių norminių teisės aktų nuostatų, dėl kurių pažeidimo atsakovas galėtų būti pripažintas netinkamai tvarkęs įmonės buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokio konkretaus norminio reglamentavimo, kuris įpareigotų įmonės vadovą kaupti bei pateikti komandiruočių ataskaitas, degalų apskaitos dokumentus, reprezentacinių išlaidų suvestines, paskatinimų skyrimų tvarkas.

25.13. Juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovei teko pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. įrodyti, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, atliko neteisėtus veiksmus, kad įmonė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė realios žalos, kad ieškovės nurodomos išlaidos nebuvo panaudotos įmonės interesais ir veikloje.

25.14. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006). Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad net jei įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir galimai padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

25.15. Apeliacinės instancijos teismas sprendime neanalizavo ir visiškai nepasisakė dėl atsakovo tariamo neteisėto elgesio (kaip civilinės atsakomybės sąlygos), neva lėmusio ieškovės reikalaujamos priteisti žalos kilimą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė ir nepagrindė jokiais įrodymais, kokie konkretūs atsakovo veiksmai, kokie konkretūs sudaryti sandoriai tariamai sukėlė įmonei konkrečią žalą. Žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Šių aplinkybių ieškovė jokiais įrodymais nepagrindė. Ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad nurodomi sandoriai (įmonės patirtos išlaidos) turėjo įtakos tuo metu įmonės atsiskaitymui su kreditoriais ar įmonės mokumui, kad tokie sandoriai nebuvo suderinami su įmonės veikla ir jos interesais.

25.16. Byloje buvo iškelta versija, kad ieškinyje nurodomų prekių ir paslaugų įgijimas savaime yra žalingas įmonei, tokios išlaidos savaime yra nuostolingos ir pan. Teismų praktikoje laikomasi akivaizdžios nuomonės, kad sandorių, kurie galimai nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi, sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas ir kt. savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008, kt.).

25.17. Apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas, teismo išvados, kad ginčo sandoriai nebuvo susiję su įmonės interesais, jos veikla, kad atsakovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, tenka atlyginti dėl ginčo sandorių įmonės patirtas išlaidas ir kt., paneigia įmonės, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, teisę, vykdant veiklą, patirti įvairių išlaidų, galimai tiesiogiai nesusijusių su pagrindine įmonės veikla, bet skirtas įmonės reprezentacijai, įmonės verslo ryšiams sukurti, užmegzti, įmonės siekiui išplėsti vykdomo verslo ribas, apimtį, gauti pelningus užsakymus ir pan. Įprastoje verslo praktikoje įmonės paprastai patiria tokias išlaidas, tikėdamosi sukurti tvirtus ir ilgalaikius verslo, partnerystės ryšius, gauti didesnį pelną, tačiau ne visuomet tokios išlaidos pasiteisina, bet tai negali būti laikoma įmonės vadovo neteisėtu, nesąžiningu elgesiu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įmonė intensyviai vykdė veiklą, pirko prekes, jas pardavė, buvo gautos nemažos pajamos, buvo sudaryti didelės apimties užsakymai, įmonė turėjo daug partnerių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, su kuriais dažnai tekdavo susitikti ir neformalioje aplinkoje, prisijungti prie jų leidžiamo laisvalaikio kituose miestuose, kviesti į pramoginio pobūdžio renginius, kur nuolatos būdavo derinami su verslu susiję klausimai. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad vien įgytų paslaugų (prekių) pobūdis (poilsio, pramogų, turizmo, apgyvendinimo paslaugos

ir prekės) neva suponuoja vienareikšmę išvadą, jog šios paslaugos ir prekės buvo panaudotos ne įmonės, o asmeniniams interesams tenkinti, yra akivaizdžiai nepagrįsta, neatitinka versle paprastai susiklostančių realių aplinkybių, santykių, įprastos verslo praktikos.

25.18. Byloje jokiais įrodymais nebuvo nustatytas ir įrodytas realios žalos faktas bei dydis. Pagal CK nuostatas atlyginami turi būti tik padaryti, o ne spėjami nuostoliai; byloje turi būti įrodytas ir nustatytas tikrasis, realus žalos dydis. Realūs nuostoliai deliktinėse prievolėse yra ne tik atsakomybės sąlyga, bet ir jos dydžio matas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2001, kt.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netyrė ir nenustatė nei aplinkybių, ar įmonei ginčo sandoriais buvo padaryta žala (ir jei tokia padaryta, tai kokiais konkrečiais atsakovo veiksmais ir sandoriais), nei konkretaus neva patirtos žalos dydžio.

25.19. Pareikštu ieškiniu ieškovė reikalavo priteisti 8968,13 Eur tariamai patirtų nuostolių atlyginimo dėl neva ne įmonės interesais įgytų prekių ir paslaugų. Didžiąją reikalaujamos priteisti sumos dalį sudaro išlaidos degalams – apie 6000 Eur. Kitą reikalaujamos priteisti sumos dalį sudaro išlaidos prekėms ir paslaugoms įgyti, kurios, priešingai nei teigė ieškovė, ir konstatavo apeliacinės instancijos teismas, buvo įgytos ir panaudotos įmonės interesams, ką patvirtina byloje pateikti išsamūs atsakovo paaiškinimai kartu su rašytiniais įrodymais (banko sąskaitos išrašas, susirašinėjimai elektroniniais laiškais, kt.), nuotraukos.

25.20. Ginčo dėl automobilių naudojimo įmonės veikloje byloje nekilo; įmonė vykdė realią veiklą, didžiąją dalį produkcijos importavo iš įvairių Europos valstybių. Siekiant įgyvendinti įmonės iškeltus tikslus, siekiant pelno bei pelningų užsakymų, atsakovui (kaip įmonės vadovui) ir darbuotojams teko nuolatos vykti į susitikimus su klientais, partneriais ne tik Vilniaus mieste, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir šalyse kaimynėse. Degalai buvo naudojami išskirtinai įmonės reikmėms, interesais – važiuoti į susitikimus su klientais, tiekėjais, ieškant papildomų patalpų parduotuvei kituose miestuose, susitinkant su patalpų nuomotojais ir pan., visos degalų išlaidos buvo tinkamai fiksuotos įmonės dokumentuose.

26. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė BUAB „GL Ideas“ prašo netenkinti kasacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 7 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma:

26.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016). Teismas turi taikyti įstatymus tik iš patikimų duomenų nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

26.2. Tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovės atstovui, t. y. bankroto administratorei, tapo žinomos aplinkybės, kurių pagrindu buvo galima daryti išvadą, kad 2014 m. birželio 30 d. d. perdavimo–priėmimo aktas yra fiktyvus, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tiek vertinti šią versiją, tiek ja remtis, priimdamas sprendimą. Tik 2017 m. rugpjūčio 14 dieną, t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, susisiekus su G. N., bankroto administratorei tapo žinoma, kad faktiškai bendrovė „GL Ideas“ nebuvo perleista G. N., nes nei jokie UAB „GL Ideas“ dokumentai, nei joks UAB „GL Ideas“ turtas nebuvo perduotas G. N. ir liko G. V. žinioje. Tai reiškia, kad 2014 m. birželio 30 d. d. perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo G. V. G. N. perduoda UAB „GL Ideas“ dokumentus ir turtą, yra fiktyvus, sudarytas tik dėl akių. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo šių naujų aplinkybių ir naujų įrodymų nepridėti prie bylos medžiagos, nes, kaip jau minėta, jos bankroto administratoriui tapo žinomos tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir naujai gautais įrodymais, kurie turėjo esminę reikšmę ginčui išspręsti, pažeidė CPK 306 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio nuostatas.

26.3. 2017 m. spalio 16 d. UAB „GL Ideas“ bankroto administratorė apeliacinės instancijos teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė lydraštį dėl papildomo įrodymų pateikimo, kuriuo buvo teikiamas 2017 m. rugpjūčio 14 d. G. N. pranešimas. 2018 m. birželio 7 d. lydraštis dėl papildomo įrodymų pateikimo buvo priimtas teisėjos Danutės Kutrienės rezoliucija. Bankroto administratorei nėra žinoma, ar laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. birželio 7 d. lydraštis dėl papildomo įrodymų pateikimo ir jo priedai Lietuvos elektroninių paslaugų portale buvo matomi atsakovui G. V., ar atsakovas turėjo galimybę susipažinti su lydraščiu ir jo priedais, pateikti naujai išaiškėjusių aplinkybių bei įrodymų vertinimą. Net ir pasitvirtinus aplinkybėms, jog atsakovui nebuvo suteikta teisė laiku ir tinkamai susipažinti su

naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis bei įrodymais, toks CPK nuostatų pažeidimas neturėtų būti pripažįstamas esminiu, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas galėjo priimti neteisingą sprendimą.

26.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismui priimant naujus įrodymus nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti. Būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015; 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015).

26.5. Konstatavus, kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai didele dalimi lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015; kt.).

26.6. Apeliacinės instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šalių pareigas įrodinėti. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo atsakovo pareigos įrodyti, kad ginčo prekės ir paslaugos buvo panaudotos įmonės veikloje, bei neįvertino to fakto, kad atsakovas neįrodė ginčo prekių ir paslaugų panaudojimo įmonės veikloje.

26.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, nes turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Tačiau visais atvejais netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to įmonės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už prekių realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

26.8. Atsakovas G. V. neįrodė, kad perdavė naujam akcininkui ir direktoriui G. N. dokumentus, patvirtinančius ieškinyje nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimą įmonės veikloje, nes 2014 m. birželio 30 d. d. perdavimo–priėmimo akto turinys įrodo, jog G. V. perdavė G. N. UAB „GL Ideas“ buhalterinius dokumentus tik už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 15 d. iki 2014 m. birželio 30 d. ir iš viso neperdavė jokių dokumentų, galinčių pagrįsti ieškinyje nurodytų pirkinių panaudojimą įmonės veikloje, t. y. komandiruočių ataskaitų, degalų apskaitos dokumentų, reprezentacinių išlaidų suvestinės, paskatinimų skyrimo tvarkos. Iki šiol atsakovas nėra pateikęs jokių apskaitos dokumentų, tik elektroninius laiškus, dvi nuotraukas ir įmonės naudotų patalpų plano nuorašą, kurie neįrodo, kad ginčo prekės ir paslaugos buvo panaudotos įmonės veikloje.

26.9. CPK 331 straipsnio 4 dalis nustato, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Bankroto administratorė mano, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma yra nurodyta: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės  – „<…> byloje nustatyti faktai, jog atsakovo sprendimu juridinio asmens lėšos buvo panaudotos poilsio paslaugoms, pramogoms, turizmo, apgyvendinimo paslaugas teikiančioms įmonėms apmokėti leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog lėšos buvo naudojamos ne įmonės reikmėms, o fizinių asmenų poilsiui ir pramogoms apmokėti“; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, – tai net tik 2017 m. rugpjūčio 14 d. G. N. pranešimas, bet taip pat faktai, jog po UAB „GL Ideas“ perleidimo G. N. įmonė nustojo vykdyti veiklą, nebesudarė jokių sandorių, nevyko jokių banko pavedimų, įmonė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui, neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaracijų; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, – „kolegija daro išvadą, kad atsakovas G. V. neįrodė, kad perdavė naujam akcininkui ir direktoriui G. N. dokumentus, patvirtinančius ieškinyje nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimą įmonės veikloje, t. y. nepateikė komandiruočių ataskaitų, kuro apskaitos dokumentų, reprezentacinių išlaidų suvestinės, paskatinimų skyrimo tvarkos, lėšų panaudojimo reprezentacijai“; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas, – „atsakovas G. V. pažeidė teisės aktuose įtvirtintas įmonės vadovo pareigas, t. y. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, nes byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad UAB „GL Ideas“ veikloje ieškinyje nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimas buvo grindžiamas apskaitos dokumentais“.

26.10. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad UAB „GL Ideas“ veikloje ieškinyje nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimas buvo grindžiamas apskaitos dokumentais, dėl to pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnis,

kuriame nustatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimais, ir 12 straipsnis, kuriame nurodoma, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.

26.11. Ieškinyje nurodytų įsigytų prekių ir paslaugų panaudojimas nebuvo apskaitytas įmonės veikloje, tai reiškia, kad įmonės lėšomis įsigytos prekės ir paslaugos nebuvo panaudotos įmonės interesais. Jei iš tiesų ginčo prekės ir paslaugos būtų panaudotos verslo ryšiams kurti, jų panaudojimas būtų apskaitytas įmonės veikloje. Atsakovas nepateikė dokumentų, t. y. kelionės lapų, degalų nurašymo aktų, kuriuose būtų atvaizduotas degalų sunaudojimas įmonės reikmėms. Tokios aplinkybės įrodo, kad atsakovas netinkamai tvarkė įmonės degalų apskaitą, todėl jis yra atsakingas už nepagrįstą mokėjimą už ne įmonės veikloje sunaudotus degalus. UAB „GL Ideas“ dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė 8968,13  Eur žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės už fiduciarinių pareigų bendrovei ir jos kreditoriams pažeidimą

27. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; kt.).

29. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

30. Lojalumo pareiga – tai fiduciarinės prigimties pareiga valdymo organams veikti geriausiais juridinio asmens ir jo dalyvių interesais. Vadovo lojalumo pareigą įtvirtina CK 2.87 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui.

31. Kasacinis teismas išaiškino, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016, 23 punktas). Lojalumo pareigos turinys – veikti bendrovės interesais – apima ne tik negatyvius pareigos aspektus: vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu ir pan., bet ir pozityvias pareigas – visą buvimo vadovu terminą ex officio (pagal pareigas) veikti išimtinai įmonės interesais (CK 2.87 straipsnis), tai reiškia teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2010). Įmonės vadovo lojalumo pareiga jo vadovaujamai įmonei reiškia ir pareigą imtis priemonių, kad dėl sandorio su įmonės vadovu jo vadovaujama įmonė ar jos kreditoriai nepatirtų žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

32. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pirmiausia būtina nustatyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovas, būdamas bendrovės vadovas.

Dėl bendrovės vadovo veiksmų, sudarius bendrovės finansuojamus sandorius, pagal kuriuos nupirktos prekės ir paslaugos, naudojamos vadovo ir jo šeimos narių asmeninio vartojimo tikslais

33. Byloje nustatyta, kad prekės ir paslaugos, kurių vertę prašo atlyginti bendrovės kreditoriai iš jos vadovo, buvo nupirktos ir panaudotos asmeniniams vartojimo tikslams. Prekių ir paslaugų pobūdis – degalų įsigijimas, jų įsigyto kiekio neapskaičius buhalterinės apskaitos dokumentais – kelionės lapais, degalų nurašymo aktais, kuriuose būtų atvaizduotas degalų sunaudojimas įmonės reikmėms, prekių iš parduotuvės, parduodančios alkoholinius gėrimus, įsigijimas, taip pat pramogų, sporto, kelionių pirkimas – rodo jų vartojimą fizinių asmenų asmeniniams, ne su bendrovės veikla susijusiems poreikiams. Atsakovas turėjo pareigą ir galimybę teikti įrodymus, pagrindžiančius ieškovės nurodytų lėšų naudojimą bendrovės tikslams, tačiau tokių įrodymų dėl visų ieškovės nurodytų sumų nepateikė. Byloje nepateikta dokumentų, patvirtinančių ieškinyje nurodytų prekių ir paslaugų panaudojimą įmonės veikloje, dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendime darė išvadą, kad labiau tikėtina, jog lėšos buvo naudojamos ne įmonės reikmėms, o fizinių asmenų poilsiui ir pramogoms apmokėti.

34. Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo ir skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl kitų byloje pateiktų atsakovo paaiškinimų bei pateiktų rašytinių įrodymų (susirašinėjimo elektroniniais laiškais dėl susitikimų su potencialiais užsienio partneriais, dalyvavimo tarptautinėje parodoje, parduotuvės atidarymo). Šie įrodymai apeliacinės instancijos teismo įvertinti kaip nereikšmingi, nepatvirtinantys, kad bendrovės lėšos prekėms ir paslaugoms įsigyti buvo iš tiesų panaudotos įmonės veikloje. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktas vienkartinis elektroninis laiškas, gautas iš Turkijos įmonės, kuriuo atsiunčiamas prekių sąrašas ir kainoraštis, taip pat elektroninis laiškas dėl ketinimo pirkti bilietus dalyvauti 2013 m. rugsėjo 6–11 d. Berlyno mugėje (vok. Messe Berlin) nepagrindžia, kad išlaidos visoms prekėms ir paslaugoms pirkti buvo iš tikrųjų skirtos bendrovės verslo reikalams ir susijusios su būtent bendrovės verslu, šios išlaidos akivaizdžiai susijusios su bendrovės vadovo ir jo šeimos narių kaip privačių fizinių asmenų vartojimo reikmėmis.

35. 2013 m. gegužės – 2014 m. birželio mėnesių laikotarpiu sandorių, nesusijusių su bendrovės veikla, skirtų finansuoti asmenines išlaidas bendrovės lėšomis, sudarymas, po to fiktyvus bendrovės 2014 m. birželio 30 d. perleidimas naujam akcininkui ir direktoriui A. N. už 500 Lt (144,81 Eur) buvo tie veiksmai, kurie paskatino bendrovės nemokumą. Bankroto byla bendrovei iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi.

36. Nutarties 28 ir 32 punktuose pažymėta, kad CK 2.87 straipsnyje nurodytos bendrovės vadovo fiduciarinės pareigos: veikti išimtinai įmonės interesais, tai reiškia teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams interesams, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Pagal nurodytus sandorius veikdamas atsakovas kaip bendrovės vadovas pirko prekes ir paslaugas asmeniniams vartojimo poreikiams ir taip pažeidė fiduciarines pareigas bendrovei. Sandorių sudarymas, o ne jų buhalterinės apskaitos įforminimo trūkumai, buvo tie neteisėti veiksmai, nulėmę padarytą žalą bendrovės kreditoriams, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl sandoriais įformintų ūkinių operacijų atitikties Buhalterinės apskaitos įstatymui. BUAB „GL Ideas“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartimi buvo patikslintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, pagal kurį bendra kreditorių reikalavimų suma yra 22 272,91 Eur, jokio registruoto turto ir lėšų bendrovė neturėjo, su kreditoriais pagal teismo patvirtintus jų finansinius reikalavimus bendrovė liko neatskaičiusi.

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad teismui nustačius, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas, o paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016, 36 punktas).

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-

3-699/2013). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Jei vadovas konkrečiame įmonės veiklos epizode veikė ne įmonės, bet savo ar trečiųjų asmenų naudai, laikytina, kad jis tyčia pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai, išskyrus atvejus, kai laikomasi CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014 konstatuota, kad, vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (angl. a widened scope of business judgment), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė skirta bendrovės vadovams nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus, apsaugoti. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. kad, siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013 nurodyta, kad bendrovės vadovo atsakomybės prasme svarbu įvertinti, ar bendrovės bankrotą nulėmė būtent verslo nesėkmė, o ne tyčiniai įmonės vadovo veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

40. Kadangi atsakovas, būdamas bendrovės vadovas, pirko bendrovės lėšomis savo asmeniniams poreikiams, nesuderinamiems su bendrovės verslo veikla, prekes ir paslaugas, jam kyla civilinė atsakomybė už bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalą. Nutarties 33–36 punktuose nustatyta vadovo tyčia sudarius ekonomiškai nenaudingus sandorius bendrovei, žalingus bendrovei ir jos kreditoriams, todėl, esant nustatytai tyčiai, nėra taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė kaip pagrindas netaikyti atsakovui civilinės atsakomybės. Kadangi nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė, žala, jų priežastinis ryšys (CK 6.246–6.249 straipsniai), apeliacinės instancijos teismas sprendimu pagrįstai sprendė priteisti iš atsakovo žalos, padarytos sudarytais sandoriais, bendrovės kreditoriams atlyginimą.

Dėl naujų įrodymų proceso apeliacinės instancijos teisme metu priėmimo ir teismo sprendimo turinio

41. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

42. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. Apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 7 straipsnis), byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14, 15 punktus).

43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine rašytinio proceso tvarka, po to, kai šalys pateikė apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, priėmė ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus ir kartu su jais taip pat 2017  m. rugpjūčio 14 d. G. N. pasirašytą pranešimą, skirtą ieškovės bankroto administratoriui, šiuo pranešimu paaiškinama, kad G. N. perėmė UAB „GL Ideas“, bet jis nepažįsta bei nebuvo matęs buvusio bendrovės vadovo G. V. ir nėra gavęs iš jo bendrovės turto ir (ar) dokumentų.

44. Atsižvelgiant į nurodyto pranešimo surašymo datą, jis atsirado vėliau, negu byla išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir dėl šio teismo sprendimo buvo pateiktas apeliacinis skundas. Šis įrodymas susijęs su byla, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad atsirado šio įrodymo priėmimo būtinybė ir pagal šio dokumento datą jis negalėjo būti pateiktas ir priimtas byloje anksčiau. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neinformavo atsakovo apie ketinimą priimti naują įrodymą (ir juo remtis) ir nenustatė atsakovui protingo termino paaiškinimams dėl naujo įrodymo

pateikti.45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK nuostatų priimant naujus įrodymus nesilaikymas savaime nesudaro

pagrindo pripažinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą neteisėtu ir jį naikinti. Būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą procesinį sprendimą) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą, ar tokio pobūdžio pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, ištirti, ar, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, juo ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakako pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, ar reikėjo remtis pateiktais naujais įrodymais, taip pat kokia apimtimi naujais įrodymais apeliacinės instancijos teisme remtasi atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir patvirtinant ar paneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytas bei apelianto ginčytas faktines aplinkybes. Konstatavus, kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai daugiausia lėmė apeliacinės instancijos teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad sprendimo išvados priteisti žalos atlyginimą iš buvusio bendrovės vadovo nebuvo išimtinai grindžiamos vien tik nurodytu rašytiniu įrodymu – pranešimu, nes teismas vertino sudarytų atsakovo sandorių sudarymo aplinkybes ir dėl jų padarytą žalą bendrovės kreditoriams, būtent sudaryti žalingi sandoriai buvo pakankami įrodymai, sudarę faktinį pagrindą tenkinti ieškinį priteisiant žalos atlyginimą iš atsakovo. Tai, kad, priimdamas naują rašytinį įrodymą, neturintį esminės reikšmės bylos ginčo teisiniam vertinimui, apeliacinės instancijos teismas neinformavo atsakovo apie ketinimą priimti naują įrodymą (ir juo remtis) ir nenustatė atsakovui protingo termino paaiškinimams dėl naujo įrodymo pateikti, nereiškia esminio proceso teisės pažeidimo, kuris sudarytų savarankišką pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

47. Įvertinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą jo motyvavimo aspektu, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis sprendimas atitinka CPK 270 ir 331 straipsnių reikalavimus, nes jame pateikta įrodymų ir ginčo teisinių santykių analizė bei jų pagrindu padarytos išvados. Aplinkybė, kad atsakovas kasaciniame skunde nesutinka su byloje pateiktų įrodymų vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21976 2018-12-31 2018-12-21 2018-12-21 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-519-1075/2018Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00471-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 2.10.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui N. D. (N. D.) dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Lietuvos draudikų biuras, Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovo N.  D. 5495,95 Eur (18 976,41 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausančia transporto priemone (duomenys neskelbtini), kuri buvo registruota Lietuvos Respublikoje bei nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos, buvo padaryta žala. Kadangi atsakovas N. D. buvo šios transporto priemonės savininkas, todėl yra atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą.

4. Kadangi eismo įvykis įvyko Nyderlanduose ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė 5495,95 Eur (18 976,41 Lt) reikalavimą ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Biurų tarybos vidaus nuostatais, paskelbtais Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 (toliau – Vidaus nuostatai) ir tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, 2012 m. birželio 11 d. sumokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui prašomą sumą, t. y. 5495,95 Eur (18 976,41 Lt). Dėl to ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 5495,95 Eur (18976,41 Lt), tačiau atsakovas reikalaujamos sumos nesumokėjo.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Zarasų rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.6. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose automobiliu (duomenys

neskelbtini) važiavo į darbą. Vairuodamas automobilį jis supainiojo kelio ženklus ir suprato, jog sukti į kairę pusę negalima. Jis sustojo kelio salelėje, įjungė avarinį ženklą. Iš salelės išvažiuoti negalėjo, nes iš paskos buvo susidaręs didelis automobilių srautas. Sankryžoje tuo metu buvo policininkas, jis priėjo, sustabdė eismą ir liepė išvažiuoti. Atsakovas norėjo grįžti į savo eismo juostą ir už jo judantis vairuotojas, pristabdęs savo automobilį, leido jam persirikiuoti į dešinę pusę, o tuo metu už to automobilio važiuojantis kitas automobilis rėžėsi į pastarojo galą. Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą abiejų automobilių vairuotojams, pateikė 5495,95 Eur reikalavimą ieškovui, šis sumokėjo prašomą sumą ir dabar reikalauja iš atsakovo ją grąžinti.

7. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo N. D. kaltę dėl eismo įvykio, įvykusio 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose. Teismas pats kreipėsi į Nyderlandų nacionalinį draudikų biurą, prašydamas pateikti įrodymus, pagrindžiančius atsakovo kaltę dėl šio eismo įvykio, tačiau šis biuras 2017 m. birželio 29 d. rašte nurodė, kad N. D. vardas ir pavardė jiems yra nežinomi; kad N. D. atsakomybė buvo nustatyta remiantis dviejų nyderlandiečių, kurie dalyvavo šiame įvykyje, pareiškimais, kurie abu tvirtino, kad minėtas asmuo staiga kirto eismo salelę, o tai yra neleidžiama; kad Nyderlandų kelių eismo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, jog „kelių naudotojo elgesys, kuris sukelia pavojų arba potencialų pavojų viešajame greitkelyje arba kaip nors trukdo kelių naudotojams, yra laikomas nusikaltimu“; kad policijos pareigūno, kuris atvyko į šį įvykį, vardas ir pavardė yra nežinomi, jo užfiksuotos informacijos neturi; kad jiems nežinoma, ar jis galimai ieškinio formą užpildė kartu su dviem vairuotojais nyderlandiečiais; kad vienas iš nyderlandiečių vairuotojų nurodė, jog kaltajam asmeniui buvo skirta bauda remiantis Kelių eismo įstatymo 5 straipsniu, tačiau jie tokios informacijos neturi ir pateikti negali.

8. Teismas pabrėžė, kad, atsakovui nepripažįstant savo kaltės dėl eismo įvykio, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pagal Nyderlandų teisės aktus yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, sukėlusius eismo įvykį ar kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras nustatė ir konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius eismo įvykį.

9. Iš Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro ieškovui pateiktų dokumentų ir reikalavimo atlyginti išmokėtą draudimo išmoką matyti, jog buvo teikiami dokumentai tik dėl žalos dydžio ir eismo įvykio schemos, tačiau duomenų apie eismo įvykio dalyvių kaltės klausimo sprendimą nepateikta. Eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad, pildant šią deklaraciją, neprisiimama atsakomybė, o tik nurodomos eismo įvykio aplinkybės. Taigi eismo įvykio deklaracija nepatvirtina atsakovo N. D. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės dėl eismo įvykio. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas sprendė, kad draudimo išmoka Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro buvo išmokėta ekonominiu pagrindu, o ne konstatavus Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės vairuotojo N. D. neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl eismo įvykio.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog apie atliekamą žalos sureguliavimo procesą (žalos administravimą) Nyderlanduose buvo pranešta atsakovui, kad jam buvo pasiūlyta pateikti atitinkamus įrodymus ar paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių. Atsakovas šiame procese nedalyvavo ir neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją.

11. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 7 d. nutartimi Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Kolegija sprendė, kad byloje ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas N. D. yra atsakingas už eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos minėtos transporto priemonės „Nissan Note“ ir „Volvo V70“ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Tokių duomenų nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva rinkęs įrodymus. Vertinta, kad Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. rašte nėra nurodytų patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog atsakovas N. D. yra kaltas dėl eismo įvykio, kad yra priežastinis ryšys tarp jo veiksmų (neveikimo), kilusio įvykio ir reikalaujamos priteisti žalos.

13. Pažymėta, kad byloje nėra paneigti atsakovo argumentai, jog jis, 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), supainiojo kelio ženklus ir sustojo kelio salelėje įjungęs avarinį signalą. Dėl to prie jo priėjo sankryžoje esantis policininkas, jis sustabdė eismą ir nurodė atsakovui išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą. Atsakovas viso teisminio proceso metu nuosekliai tvirtino, kad būtent tuo metu, kai policijos pareigūnas sustabdė eismą, kad jis galėtų išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą, tarp šia juosta viena paskui kitą važiuojančių transporto priemonių įvyko eismo įvykis, t. y. iš paskos važiuojanti transporto priemonė atsitrenkė į priekyje judančią transporto priemonę, tačiau nei vairuotojai, nei policijos pareigūnas atsakovui jokių pretenzijų nereiškė, nuobaudos netaikė. Ieškovas atsakovo N. D. nurodytų aplinkybių, kad įvykio metu dalyvavo policijos pareigūnai, kurie turėjo nustatyti įvykio aplinkybes, surašyti atitinkamus protokolus ar ataskaitas, neneigė ir neginčijo. Šį faktą patvirtino ir Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. raštas. Dėl to kolegija sprendė, kad byloje esantys įrodymai leido daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas N. D. nesukėlė 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose įvykusio eismo įvykio, todėl jam negali kilti pareiga atlyginti žalą, sumokant ieškovo reikalaujamą pinigų sumą.

14. Ta aplinkybė, kad Nyderlandų policijos pareigūnai nepildo eismo įvykio protokolo, eismo įvykio deklaraciją pildo patys vairuotojai, nekeičia kolegijos vertinimo, nes byloje esančios aplinkybės niekaip nepatvirtina, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį. Šiuo atveju olandų vairuotojų, dalyvavusių eismo įvykyje, deklaracijoje yra užfiksuota, kad transporto priemonė, pažymėta „C“, kuri buvo vairuojama atsakovo, staiga kirto eismo salelę ir dėl to įvyko eismo įvykis. Tačiau ši eismo įvykio deklaracija nėra pasirašyta bei pildyta atsakovo, joje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovui buvo pranešta apie jam keliamas pretenzijas, jis nėra pripažinęs, kad dėl jo kaltės kilo eismo įvykis.

15. Kolegija sutiko su ieškovo išdėstytu vertinimu, kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras buvo kompetentingas

spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu bei žalos administravimu, taip pat kad pagal Lietuvoje įtvirtintą teisinį reglamentavimą asmeniui atsakomybė atlyginti Lietuvos draudikų biuro patirtus nuostolius kyla tiek tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas netinkamai vykdo pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tiek tuo atveju, kai asmuo yra atsakingas už žalos padarymą. Tačiau vertinta, kad šis argumentas vis viena nesudaro pagrindo konstatuoti, jog byloje yra įrodytos atsakovo N. D. civilinės atsakomybės sąlygos, sudarančios pagrindą priteisti iš jo reikalaujamos žalos atlyginimą.

16. Pažymėta, kad, esant ginčui, būtent ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovo civilinę atsakomybę, turi pateikti ieškovas.

17. Byloje nustatyta, kad atsakovas nedalyvavo ir neturėjo galimybių dalyvauti procese dėl eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir išdėstyti savo poziciją. Nepatvirtinta, kad ieškovo 2012 m. vasario 22 d. atsakovui adresuotas raštas Nr. 09-RKG904-1968 buvo išties išsiųstas bei įteiktas atsakovui N. D. Be to, 2012 m. rugsėjo 10 d. siųsti raštai bei raštas Nr. 08-4630–8889 atsakovui siųstas jau po to, kai Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras priėmė sprendimą sumokėti draudimo išmoką, pareiškė reikalavimą Biurui, kurį jis apmokėjo dar 2012 m. birželio 11 d. Taigi, kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovo pasyvumą ar nesidomėjimą eismo įvykio aplinkybėmis.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

18. Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, taip pažeisdami CPK 12, 178 straipsnių nuostatas bei nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017; 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šio pobūdžio bylose suformavo įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, Biurui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas, pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Atsakovui tenka pareiga pateikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus, jam nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo, jam tenka našta teisės normomis, jų taikymo praktika pagrįsti, kodėl atlygintinos žalos suma sumažintina. Tik tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį žalos administravimo procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Priešingu atveju situacija vertintina kaip asmens pasyvumas ir nesidomėjimas eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017), sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes atsakingam asmeniui. Šiuo atveju ieškovas pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, t. y. Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją, paaiškinimus, eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų eismo įvykio deklaraciją. Tuo tarpu atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu.

18.2. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo argumentą, kad tokio pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustato, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų dėl eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinio.

18.3. Teismai netinkamai vertino faktinį Biuro reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, taip pažeisdami CPK 176, 185 straipsnius. Spręsdami analogiškas bylas, kai faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus byloje pateikia tik ieškovas, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011). Pagal Nyderlandų teisę tuo atveju, kai pildoma eismo įvykio deklaracija, policija protokolo nepildo, todėl ieškovė negalėjo pateikti apeliacinio teismo nurodomo protokolo. Tai, kad atsakovui jokių pretenzijų eismo įvykio metu nebuvo pateikta, nepaneigia nustatyto fakto,

kad eismo įvykis kilo ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvo padaryta žala. Atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino, kad pažeidė kelių eismo taisykles ir dėl to nukentėjo žmonės. Šioje situacijoje teismas neturėjo pagrindo abejoti reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau kai jis buvo pagrįstas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro – pateiktais įrodymais. Nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatyta eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Biuro pareiga informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą, nei juo labiau būdas, kuriuo tai turi būti padaryta. Taigi atsakingas už eismo įvykį ir jo metu padarytą žalą asmuo turi pats domėtis žalos administravimo procesu. Be to, atsakovui buvo išsiųstas ne tik Biuro 2012 m. vasario 22 d. raštas Nr. 09-RKG904-1968, bet ir Biuro 2012 m. sausio 23 d. raštas Nr. 09-RKG904-667. Šie raštai buvo užregistruoti Biuro siunčiamų laiškų registravimo žurnale (3 priedas) bei išsiųsti atsakovui dar prieš ne tik Biurui sumokant Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pareikalautą sumą, bet ir prieš pastarajam atlyginant žalą nukentėjusiesiems.

18.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šioje byloje iškilusiais teisės taikymo ir aiškinimo klausimais nėra nuosekli ir vienoda. Nors daugumoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių yra nurodyta, kad prievolei išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos atsakingo už žalą asmens, taikoma eismo įvykio valstybės teisė, kurios nuostatos sudaro faktinį Biuro regresinio reikalavimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017;), kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra konstatuota, kad tokio pobūdžio nuostolių dydžio mažinimo klausimą galima spręsti vadovaujantis ne eismo įvykio valstybės, o Lietuvos teise, kuri nebuvo taikoma mokant draudimo išmoką eismo įvykyje užsienyje nukentėjusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391-219/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Priimant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017 nebuvo įvertinta aplinkybė, kad nuostolių dydis buvo sumažintas atsižvelgiant į Lietuvoje, o ne eismo įvykio valstybėje – Švedijoje – galiojusį pridėtinės vertės mokesčio tarifą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra konstatuota, kad atsakovai tokio pobūdžio bylose neturi teikti kitokį užsienio teisės turinį pagrindžiančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-421/2017). Tačiau vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės yra apibrėžtos kitaip – atsakovui nepakanka kelti abejones dėl Biuro įrodinėjamo užsienio teisės turinio, t. y. jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja Biuras, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017). Ieškovo vertinimu, nors būtų galima manyti, jog galutinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija esminiais klausimais, kylančiais tokio pobūdžio bylose, jau susiformavo priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, tačiau minėtas tarpusavio prieštaringumas vis dar turi įtakos tiek ginčų tarp šalių kilimui, tiek juos nagrinėjančių teismų priimamų sprendimų neprognozuotumui.

19. Atsakovas N. D. atsiliepimu į ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018  m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Nei TPVCAPDĮ, nei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėta žalą, biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui.

19.2. Atsakovas savo atsiliepime į ieškinį ir teisme pripažino pažeidęs kelių eismo taisykles, nes pamatęs, jog įvažiavo ne į tą kelio juostą, įvažiavo į saugumo salelę, bet jis nepripažino savo kaltės dėl eismo įvykio. Dėl ginčo eismo įvykio kaltas ne jis, o būtent to automobilio vairuotojas, kuris susidūrė su atsakovo automobilį praleidusiu automobiliu, nes nesilaikė saugaus atstumo.

19.3. Nagrinėjamu atveju įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus teko būtent ieškovui, tačiau ieškovas atsakovo kaltės įrodymų nepateikė.

19.4. Ieškovo teiginys, kad apie Nyderlanduose vykstantį 2011 m. spalio 12 d. eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą atsakovas buvo informuotas dar 2012 m. sausio 23 d. raštu bei 2012 m. rugsėjo 10 d. raštu, neatitinka tikrovės, nes atsakovas nurodytų raštų negavo, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad šie raštai iš tikrųjų buvo įteikti atsakovui, nes raštai nebuvo išsiųsti registruotu laišku. Atsakovas nebuvo informuotas apie Nyderlanduose vykusį žalos sureguliavimo procesą, jame nedalyvavo ir neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo Lietuvos draudikų biurui, sumokėjusiam išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareiškus atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, ir įrodymų vertinimo

20. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

21. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog, sistemiškai vertinant minėtas nuostatas, matyti, kad Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017, 37 punktas; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas).

22. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad nors Lietuvos draudikų biurui, veikiant tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu, nustatyta pareiga atlyginti eismo įvykio vietos draudikų biurui šio eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota, tačiau neapdrausta transporto priemone padarytos žalos, teisė šias sumas susigrąžinti iš transporto priemonės valdytojo pagal TPVCAPDĮ nustatyta tik esant jo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017 26 punktą; 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018 44 punktą).

23. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Nyderlanduose, o Lietuvos draudikų biuras, remdamasis, be kita ko, Vidaus nuostatais, draudimo išmoką išmokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui, kuris administravo žalą ir išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam.

24. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

25. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad pirmiau minėtos TPVCAPDĮ nuostatos, pirma, nurodo, kad galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos nustatomos ir eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims padaryta žala atlyginama pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Antra, šios taisyklės taip pat suponuoja, kad esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nukentėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Lietuvos draudikų biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovo, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog tokio pobūdžio bylose Lietuvos draudikų biuras turi pateikti aiškius duomenis, kokius neteisėtus veiksmus atliko transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu, nurodyti, pagal kuriuos teisės aktus tokie veiksmai laikytini neteisėtais (eismo įvykio vietos kelių eismo taisyklės, kt.), ir juos pateikti, taip pat pateikti eismo įvykio vietos valstybės tarnybų dokumentus, patvirtinančius pažeidimą (jei tokių esama), kitus su eismo įvykio fiksavimu susijus duomenis (schemas, iš karto po eismo įvykio užfiksuotus eismo įvykio dalyvių liudijimus, kt.), dėl eismo įvykio padarytą žalą ir jos

dydį pagrindžiančius dokumentus ir kt. – kitaip tariant, įrodymus, pagrindžiančius eismo įvykyje dalyvavusio asmens civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Kokius konkrečius dokumentus ar duomenis siekdamas savo atgręžtinio reikalavimo patenkinimo turi pateikti biuras, priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių. Lietuvos draudikų biuras neprivalo teikti duomenų ir įrodymų dėl tų aplinkybių, dėl kurių byloje ginčo tarp šalių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 52 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 53 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

28. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė šiuos taikytinos teisės nuostatas ir atsakovo civilinę atsakomybę grindžiančius įrodymus: Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją, kad tais atvejais, kai yra pildoma eismo įvykio deklaracija, policija protokolo nepildo ir kad žala buvo administruota remiantis dviejų Nyderlandų vairuotojų pareiškimais; eismo įvykyje dalyvavusių kitų vairuotojų užpildytą eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodyta, kad atsakovas kaltas dėl eismo įvykio; Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro atsakymą, kuriame nurodyta, jog atsakovui priklausančios transporto priemonės vairuotojas pažeidė Nyderlandų Kelių eismo įstatymo 5 straipsnį.

29. Ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu, t. y. nepateikė kitokį Nyderlandų teisės turinį, nei įrodinėjo Biuras, pagrindžiančių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas ignoravo tokio pobūdžio bylose taikytinas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ir, nepaisydamas atsakovo pasyvumo jam tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymo prasme, neigiamų pasekmių riziką perkėlė neva savo reikalavimo tinkamai nepagrindusiam Biurui.

30. Kaip matyti iš procesinių dokumentų, atsakovas ieškovo pateikto Nyderlandų teisės turinio neginčijo, todėl jam ir nekilo pareiga teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad teismai pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles dėl užsienio teisės turinio.

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas neteikė įrodymų, jog pagal Nyderlandų teisę transporto priemonių valdytojų atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią žalą taikoma be kaltės. Todėl teismai pagrįstai vertino, jog, siekiant nustatyti, ar pagal Nyderlandų teisę kilo atsakovo civilinė atsakomybė, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovo pateikti Nyderlandų teisės turinį pagrindžiantys įrodymai patys savaime nepatvirtina, jog yra pagrindas konstatuoti atsakovo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas dėl eismo įvykio, be kita ko, pagrindžia faktinių eismo įvykio aplinkybių įrodymai, kuriuos nagrinėjamoje byloje ir vertino apeliacinės instancijos teismas. Atsakovas ginčijo ieškovo nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis šis grindė atsakovo civilinės atsakomybės buvimą, pateikdamas savo paaiškinimus ir liudytojo parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, iš jų visumos sprendė, kad byloje nėra patikimų duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog atsakovas N. D. yra kaltas dėl eismo įvykio, kad yra priežastinis ryšys tarp jo veiksmų (neveikimo), kilusio įvykio ir reikalaujamos priteisti žalos.

32. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovo nurodoma aplinkybė, kad Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras turi kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taikyti užsienio valstybės teisės aktus, nepaneigia teismų pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadą remiantis įrodymų pakankamumo

taisykle dėl tam tikro fakto konkrečioje byloje egzistavimo.34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti

visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, tai nereiškia, kad tokio biuro pateiktas teisės aktų aiškinimas laikomas oficialiu. Vidaus nuostatai, kaip išimtinai santykius tarp pačių draudikų biurų reguliuojantis aktas, kuris nėra ES teisės aktas, negali būti teisinis pagrindas eismo įvykio vietos valstybės biuro atliktam autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimui suteikti oficialaus rašytinio įrodymo statusą CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 48 punktas).

35. Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 31 punkte nurodytą išvadą padarė ištyręs ir įvertinęs šias aplinkybes: į bylą pateikta eismo įvykio deklaracija nėra pasirašyta bei pildyta atsakovo, joje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovui buvo pranešta apie jam keliamas pretenzijas; atsakovas nėra pripažinęs savo kaltės dėl eismo įvykio kilimo bei kitų atsakomybės sąlygų – iš viso teisminio proceso metu atsakovo dėstomos pozicijos matyti, kad atsakovas iš esmės pripažįsta pažeidęs kelių eismo taisykles dėl to, kad, kai pamatė, jog įvažiavo ne į tą kelio juostą, įvažiavo į saugumo salelę, tačiau ne savo atsakomybę už eismo įvykio sukėlimą; nagrinėjamu atveju nebuvo užpildyta nei eismo įvykio deklaracija, nei surašytas protokolas, kuriuose būtų buvę užfiksuoti duomenys apie tai, kad atsakovas N.  D. yra kaltas dėl kilusio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintos minėtos Nyderlandų vairuotojų transporto priemonės; byloje nėra paneigti atsakovo argumentai, jog jis, 2011 m. spalio 12 d. Nyderlanduose vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), supainiojo kelio ženklus ir sustojo kelio salelėje įjungęs avarinį signalą, dėl ko prie jo priėjo sankryžoje esantis policininkas, jis sustabdė eismą ir nurodė atsakovui išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą; atsakovas viso teisminio proceso metu nuosekliai tvirtino, jog būtent tuo metu, kai policijos pareigūnas sustabdė eismą, kad jis galėtų išvažiuoti į jam reikalingą kelio juostą, tarp šia juosta viena paskui kitą važiuojančių transporto priemonių įvyko eismo įvykis, iš paskos važiuojanti transporto priemonė atsitrenkė į priekyje judančią transporto priemonę, tačiau nei vairuotojai, nei policijos pareigūnas atsakovui jokių pretenzijų nereiškė, nuobaudos netaikė; faktą, kad eismo įvykio kilimo metu dalyvavo policijos pareigūnas, patvirtina ir Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2017 m. birželio 29 d. raštas; atsakovo nurodytas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas V. G., jo parodymai jokiais byloje esančiais įrodymais nėra paneigti, sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esminė aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra ta, jog į bylą pateikta eismo įvykio deklaracija nėra pasirašyta bei pildyta atsakovo, ją užpildė tik kiti du eismo įvykio dalyviai. Todėl negalima daryti išvados, kad atsakovas sutiko su eismo įvykio deklaracijoje nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis. Kartu ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad pagal Nyderlandų teisę policija protokolo nepildo tuo atveju, kai yra pildoma eismo įvykio deklaracija, tačiau, kaip minėta, eismo įvykio deklaracijos nebuvo užpildęs tas eismo įvykio dalyvis (kuris ir yra nagrinėjamoje byloje atsakovu), į kurį ir buvo nukreiptas kitų eismo įvykio dalyvių Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui pateiktas reikalavimas. Tuo atveju, jei ieškovas manė, kad Nyderlandų teisė turi būti aiškinama ir taikoma taip, jog pagal Nyderlandų teisę policija neturi pareigos pildyti protokolo ir tokiose situacijose, kai trečiasis asmuo, kuris vėliau kaltinamas kaip atsakingas už eismo įvykį, nepildo eismo įvykio deklaracijos, o ją yra užpildę kiti du eismo įvykio dalyviai, remiantis įrodinėjimo pareigos taisykle (CPK 178 straipsnis), tai turėjo pateikti tokį Nyderlandų teisės aiškinimą patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai ir į pirmiau nurodytų apeliacinio teismo ištirtų bei įvertintų aplinkybių visumą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, nepažeisdamas įrodymų pakankamumo taisyklės, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti priešingos išvados, nei padarė apeliacinės instancijos teismas.

37. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus ir argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutarties naikinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Kasacinį skundą atmetant, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39. Atsakovas N. D., prašydamas priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 350 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad atsakovo prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.

40. Kasacinis teismas patyrė 5,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio

skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti N. D. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291)

350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimo.Priteisti valstybei iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 5,44 Eur (penkis

Eur 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

VIRGILIJUS GRABINSKAS

VINCAS VERSECKAS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21953 2018-12-31 2018-12-21 2018-12-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-525-687/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00271-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 2.9(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Taminsko, Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. L., I. L. ir R. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių finansų maklerio įmonės pareigą atskleisti informaciją, priežastinio ryšio nustatymą, sprendžiant dėl neprofesionaliajam investuotojui atsiradusių investicinių nuostolių atlyginimo, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovės AB SEB banko (toliau – ir bankas) ieškovui R. L. 40 000 Eur, ieškovui I. L. 220 631 Eur, ieškovui R. P. 45 672 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovai nurodė, kad su atsakove sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais, Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartis, o ieškovas R. L. – ir Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartį. Ieškovai su atsakove suderino ir pasirašė investavimo strategijas, pagal kurias atsakovė pasiūlė ieškovams investuoti jų turimas lėšas į GILD investicinio fondo (toliau – ir Fondas) vienetus. Ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, o atsakovės darbuotojai, prieš suteikdami investavimo rekomendacijas dėl GILD investicinio fondo vienetų įsigijimo, tinkamai neįvertino informacijos apie ieškovų finansinę padėtį, žinias ir patirtį investavimo srityje bei investavimo tikslus ar vertino ją netinkamai ir be pagrindo bei pažeisdami teisės aktų nuostatas aplaidžiai teikė ieškovams rekomendacijas; neteisėtais veiksmais nulėmė ieškovų apsisprendimą investuoti į jiems netinkamas (per daug rizikingas) finansines priemones, t. y. GILD investicinio fondo vienetus. Atsakovė neatskleidė ieškovams su investavimu į GILD investicinio fondo vienetus susijusių rizikų; suteikė ieškovams investavimo rekomendaciją investuoti į GILD investicinio fondo vienetus ir ieškovų vardu juos nupirko žinodama, kad ši finansinė priemonė pagal savo riziką yra netinkama ieškovams. Ieškovai, žinodami, kad GILD investicinio fondo valdytojas turi teisę priimti sprendimą ir sustabdyti fondo vienetų išpirkimą, o fondo vienetai gali būti nurašyti, niekada nebūtų investavę į Fondo vienetus. Be to, atsakovė neatskleidė ieškovams informacijos apie interesų konfliktą. Atsakovė pažeidė teisės aktuose nustatytus finansų tarpininkų veiklai taikomus reikalavimus. Dėl tokių atsakovės padarytų pažeidimų ieškovai prarado į Fondą investuotas lėšas, todėl atsakovė privalo atlyginti jų patirtus nuostolius.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės AB SEB banko ieškovui R. L. 20 000 Eur, ieškovui I. L. 110 315,50 Eur, ieškovui R. P. 22 836 Eur nuostolių atlyginimo, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. birželio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas nurodė, kad ieškovas R. L. 2007 m. kovo 9 d. su atsakove AB SEB banku sudarė Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį (toliau – ir Konsultavimo sutartis), kuri nustatė banko ir kliento tarpusavio santykius, atsirandančius bankui pagal Investavimo strategiją konsultuojant klientą dėl jo investuojamo turto valdymo; Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartį (toliau – ir Patikėjimo sutartis), reglamentuojančią banko ir kliento tarpusavio santykius, atsirandančius bankui pagal investavimo strategiją valdant investuojamą turtą. Taip pat šalys pasirašė Investavimo strategiją prie šios sutarties, pagal kurią ieškovo R.  L. pageidaujama investicijų grąža per metus – 20–25 proc., o priimtina portfelio vertės svyravimo rizika – nuo 15 iki 20 proc.; teikiama pirmenybė vidutinės ir didelės rizikos investicijoms, priimant, kad investuoto kapitalo vertė gali ne tik padidėti, bet ir sumažėti. Ieškovas R. L. 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsigijo 1323 GILD investicinio fondo vienetų už 40 000 Eur.

6. 2007 m. gegužės 10 d. ieškovas I. L. ir atsakovė AB SEB bankas pasirašė Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį (toliau – ir Konsultavimo sutartis), 2007 m. gruodžio 19 d. – jos pakeitimą Nr. 1, 2007 m. gegužės 10 d. suderino investavimo strategiją, pagal kurią pageidaujama investicijų grąža yra 10–20 proc. per metus, o priimtina vertės svyravimo rizika – 10 proc.; teikiama pirmenybė mažos ir vidutinės rizikos investicijoms. 2007 m. gruodžio 19 d. I. L. su banku suderino naują investavimo strategiją, pagal kurią pageidaujama investicijų grąža sumažinta iki 10–15 proc. per metus, priimtina portfelio vertės svyravimo rizika – 8–12 proc. AB SEB bankas pateikė ieškovui I. L. Investicijų paskirstymo planą (dėl lėšų investavimo į mažos ir vidutinės investicijų priemones) ir ieškovas įsigijo 9530 GILD investicinio fondo vienetų už 247 895 Eur kainą (į vertybinių popierių sąskaitą įskaityta 2007 m. birželio 8 d. ir 2007 m. liepos 20 d.). 2007 m. lapkričio 6 d. šalys pasirašė Vertybinių popierių sąskaitos tvarkymo sutartį. 2008 m. birželio 26 d. ieškovo pavedimu 1145 GILD investicinio fondo vienetai buvo parduoti.

7. 2007 m. spalio 15 d. R. P. ir atsakovė sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį (toliau – ir Konsultavimo sutartis), 2007 m. gruodžio 19 d. – jos pakeitimą Nr. 1, Privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį, taip pat pasirašė Investavimo strategiją, pagal kurią pageidaujama investicijų grąža – 20–25 proc. per metus, o priimtina portfelio vertės svyravimo rizika – 15–20 proc.; teikiama pirmenybė vidutinės ir didelės rizikos investicijoms. 2007 m. spalio 18 d. atsakovė pristatė ieškovui vidutinės ir aukštos rizikos investicijų paskirstymo planą. Iki 2007 m. lapkričio 30 d. ieškovas R. P. 45 672 Eur (arba 24 proc. viso portfelio) investavo į GILD investicinio fondo vienetus (įsigijo 1672 vnt.).

8. 2008 m. lapkričio mėn., fondą valdanti įmonė „AS GILD Fund Management“ priėmė sprendimą sustabdyti prekybą GILD investicinio fondo vienetais ir nebeišpirkti šių vienetų iš investuotojų iki 2009 m. gegužės 5 d. Vėliau šis terminas buvo pratęstas. 2013 m. vasario 8 d. „AS GILD Fund Management“ iškelta bankroto byla. 2014 m. gruodžio mėn. ieškovai

gavo pranešimus, kad 2014 m. gruodžio 29 d. planuojamas GILD investicinio fondo vienetų nurašymas ir fondo išregistravimas.

9. Ieškovai, prašydami priteisti iš atsakovės patirtų nuostolių atlyginimą (prarastas į GILD investicinius fondus investuotas pinigų sumas), teigia, kad nuostolius patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų: 1) neatskleista su investavimu į fondo vienetus susijusi rizika, kad GILD investicinio fondo valdytojas turi teisę sustabdyti arba apskritai nutraukti fondo vienetų išpirkimą, kad fondo vienetai gali būti nurašyti, 2) tinkamai ir laiku nesurinkta bei neįvertinta informacija apie ieškovų turimas žinias, patirtį investavimo srityje, rizikos toleravimą, tikslus ir kt., 3) neatskleista informacija apie interesų konfliktą lėmė jų sprendimą investuoti į jiems netinkamas (per daug rizikingas) finansines priemones, t. y. Fondo vienetus.

10. Banko pareiga atskleisti informaciją apie investavimo strategijos, siūlomo įsigyti investavimo produkto riziką įtvirtinta 2007 m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos patvirtintose Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėse (toliau – Taisyklės), o 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir MiFID) 19 straipsnio 3 dalyje, kaip ir FPRĮ 22 straipsnyje, nustatyta pareiga bankui savo esamiems ir būsimiems klientams suprantama forma pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas (tai turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus dėl rizikos veiksnių, susijusių su investicijomis į tas priemones arba konkrečiomis investavimo strategijomis), kad jie galėtų tinkamai suvokti siūlomų investicinių paslaugų ir konkrečios rūšies investicinės priemonės pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius bei priimti investicinius sprendimus, remdamiesi turima informacija. Tokia informacija privalo būti suteikta pakankamai iš anksto.

11. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje (2007 m. sausio 18 d. įstatymo redakcija), reglamentuojančiame finansų maklerio įmonės pareigas teikiant klientui investicines paslaugas, nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (1 dalis); visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti; reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama (2 dalis); finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (3 dalis). FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones.

12. Su ieškovais I. L. ir R. P. sudarytų Konsultavimo sutarčių, su ieškovu R. L. sudarytos Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 4.1 punktu, teikdama konsultacijas dėl atsakovų investuojamo turto valdymo (valdydamas investuojamą turtą), atsakovė įsipareigojo veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos klientui.

13. Sutarčių Bendrosios dalies 4.2 punktu ieškovai patvirtino, jog iki sutarties pasirašymo atsakovė žodžiu supažindino ir informavo juos apie galimą su investuojamo turto valdymu susijusią riziką ir ieškovai prisiima vertybinių popierių ir kitų finansų priemonių kainų kitimo riziką, bazinių palūkanų normos kitimo, perinvestavimo ir kitokią riziką, tačiau apie tai, kad ieškovų įsigyjamų GILD investicinio fondo vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar atsisakyta juos išpirkti, informacija nenurodyta. Apie tokią riziką neužsiminta ir kituose ieškovams pateiktuose dokumentuose (R. P., I. L. skirtuose Investicijų portfelio paskirstymo planuose ar kt.); priešingai, aptariamas GILD investicinis fondas pristatomas kaip „apribotos rizikos fondas“, galima vos 8 proc. vertės svyravimo rizika, fondas orientuotas į pelną nepriklausomai nuo situacijos kapitalo rinkose, todėl ieškovai turėjo pagrindą manyti, kad investicija yra saugi.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014, nagrinėdamas ginčą dėl žalos, kilusios dėl banko informavimo pareigos netinkamo vykdymo, sprendė, kad informacija apie investicinių fondų galimybę sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą patenka į FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintą banko pareigos atskleisti informaciją klientui apimtį, todėl toks neatskleidimas leidžia banko veiksmus kvalifikuoti kaip neatitinkančius šiame straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

15. Teismas nurodė, kad rizika turi būti atskleista aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl šalių pasirašytose Investicijų portfelio valdymo konsultavimo arba patikėjimo sutartyse esantys bendro pobūdžio ieškovų patvirtinimai apie investavimo riziką nėra tinkami. Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovams buvo paaiškinta apie galimą siekiamų įsigyti GILD investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymą arba nutraukimą.

16. Teismas nurodė, kad FPRĮ (3 straipsnio 13 dalis, kurioje apibrėžta investicinių paslaugų ir investicinės veiklos sąvoka, bei 22 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti finansų maklerio įmonės pareigą suteikti informaciją) nenustato išimčių ir neatleidžia atsakovės nuo pareigos atskleisti investavimo rizikas tais atvejais, kai neprofesionaliojo investuotojo investicijų portfelis valdomas patikėjimo pagrindais. Be to, atsakovė, teigdama, kad, pagal Patikėjimo sutartį, sudarytą su R. L., visus

sprendimus dėl atitinkamų investicijų bankas galėjo priimti savarankiškai, iš esmės neneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, kad faktiškai Fondo vienetų pirkimas buvo derinamas su R. L. ir atsakovė jam rekomendavo įsigyti Fondo vienetų.

17. Teismo nuomone, svarbi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-344/2013 (kurioje nagrinėtas ginčas dėl žalos, kildinamos iš su atsakove 2008 m. rugsėjo 10 d. sudarytos Komiso sutarties) nustatyta aplinkybė, jog atsakovė, suteikdama investicinę paslaugą, veikė neapdairiai ir neprofesionaliai, nesuteikė ieškovui informacijos apie tai, kad Fondas balansuoja ant nelikvidumo ribos, kad mokamos 10 proc. palūkanos yra būdingos didesnės rizikos subjektui. Nagrinėjamu atveju su ieškovu R. L. sudarytos Patikėjimo sutarties pagrindu Fondo investicinius vienetus atsakovė nupirko 2008 m. rugpjūčio 29 d., t. y. iš esmės tuo pačiu laikotarpiu. Pažymėtina, kad minėtoje nutartyje teismas atsižvelgė tiek į Fondo investicinės grąžos spartų mažėjimą, tiek į tai, kad pats Fondo valdytojas 2008 m. lapkričio 3 d. pranešė apie nelikvidumą. Taigi, atsakovė savo argumentų negali grįsti tuo, kad nežinojo apie jokius Fondo likvidumo riziką indikuojančius požymius ir negalėjo tokios informacijos atskleisti klientams, kurie galėtų nuspręsti dėl investicijos į šį fondą (R. L.) ar jos nutraukimo (I. L., R. P.).

18. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų neatskleidžiant informacijos apie interesų konfliktą teismas pažymėjo, kad FPRĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog finansų maklerio įmonė privalo imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti interesų konfliktams, kylantiems tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, agentų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktų kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį. Jei priemonės, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, yra nepakankamos, kad užtikrintų žalos klientų interesams prevenciją, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių, patvirtintų 2007 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 1K-17, 69 punkte yra nurodyta, jog finansų maklerio įmonė, siekdama nustatyti klientų finansiniams interesams galinčius pakenkti interesų konfliktus, kylančius teikiant investicines ir papildomas paslaugas arba jų derinį, privalo, vadovaudamasi minimaliais kriterijais, įvertinti, ar finansų maklerio įmonė, susijęs asmuo arba asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su finansų maklerio įmone kontrolės ryšiu, patenka į kurią nors iš toliau nurodytų situacijų, kai dėl teikiamų investicinių ar papildomų paslaugų arba dėl vykdomos investicinės veiklos ar kitų priežasčių, be kita ko, finansų maklerio įmonė arba tas asmuo gauna arba gaus ne iš kliento atlygį, kuris yra susijęs su klientui teikiama paslauga ir kuris gali būti teikiamas pinigų, prekių ar paslaugų forma, išskyrus tokiu atveju įprastai mokamus komisinius ar kitus mokėjimus už paslaugas.

19. Nurodytų taisyklių 75 punkte nustatyta, kad, esant interesų konfliktui, finansų maklerio įmonė, prieš teikdama investicinę paslaugą, privalo aiškiai, suprantamai (atsižvelgdama į kliento supratimą apie finansinių priemonių rinkas) ir pasirašytinai informuoti kiekvieną klientą apie atsiradusį interesų konfliktą bei finansinių priemonių rinkos kainą, kuri finansinėms priemonėms buvo nustatyta paskiausiai. Investicinė paslauga gali būti teikiama tik tuo atveju, jei klientas aiškiai išreiškia savo sutikimą dėl investicinės paslaugos teikimo esant interesų konfliktui.

20. Teismas nurodė, kad atsakovė 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. rugpjūčio 27 d. bei 2008 m. sausio 1 d. buvo sudariusi Platinimo sutartis su Fondą valdančia įmone, kuriose (jos prieduose) įtvirtintas valdymo mokestis, mokamas atsakovei už išplatintus Fondo vienetus; jo dydis siejamas su išplatintų fondo vienetų verte ir toks mokestis buvo mokamas. Teismas sprendė, kad atsakovė buvo suinteresuota išplatinti kuo daugiau ir didesnės vertės GILD investicinio fondo vienetų, kad gautų didesnį atlyginimą (mokestį), t. y. siekti didesnės naudos sau ir kartu kitam klientui. Atsakovė neneigia aplinkybės, kad ji ieškovams neatskleidė informacijos apie egzistavusį interesų konfliktą. Taigi, ieškovams neatskleisdama informacijos apie egzistavusį interesų konfliktą, atsakovė pažeidė FPRĮ 21 straipsnio 2 dalį, pareigą veikti sąžiningai, teisingai, profesionaliai ir geriausiomis klientui sąlygomis.

21. Teismas konstatavo, kad atsakovė, prieš priimant ieškovams sprendimą įsigyti konkretaus fondo vertybinius popierius, tinkamai neinformavo jų apie GILD fondo veiklos ir su tuo susijusio investicinių fondų išpirkimo sustabdymo riziką, interesų konfliktą, todėl pripažino, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

22. Taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją. Atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai. Kasacinis teismas pripažino tinkama apeliacinės instancijos teismo išvadą, kuris, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes (kad ieškovo tikslas buvo taupymas, o ne pelno gavimas, ieškovas pageidavo, kad santaupos būtų apdraustos, ieškovas siekė investuoti sąlyginai trumpą (iki 3 metų) laikotarpį tik į mažos ir vidutinės rizikos investicijas (nuo 8 proc. iki 12 proc.), sprendė, jog ieškovo nuostoliai gali būti laikomi skolininko veiksmų (neveikimo) rezultatu, t. y. kad labiau tikėtina, jog ieškovas nebūtų investavęs į finansines priemones, jeigu atsakovas būtų jį tinkamai informavęs apie visas tokio pobūdžio finansinėms priemonėms būdingas rizikas, be kita ko, apie galimą investicinių vienetų išpirkimo sustabdymą ar neišpirkimą, t. y. apie galimybę prarasti visą investuotą kapitalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014; 2017 m. balandžio

19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017).23. Nagrinėjamu atveju ieškovas I. L. investavimo strategijoje nurodė teikiantis pirmenybę mažos ir vidutinės rizikos

investicijoms, o R. P. ir R. L. – vidutinės ir didelės rizikos investicijoms. R. L. 2008 m. liepos 15 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovės darbuotojus, prašydamas paaiškinti investicijų nuvertėjimo priežastis, informuoti, kas yra daroma, siekiant apsisaugoti nuo tolesnio nuvertėjimo, ir siūlė apsvarstyti „išėjimo iš pozicijų“ variantą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė žinojo, jog žymus investicijų nuvertėjimas ieškovui R. L. nebuvo priimtinas. R. P. 2007 m. rugsėjo 13 d., t. y. iki nagrinėjamoje byloje aptariamo investavimo pradžios, su atsakove buvo sudaręs terminuotojo indėlio sutartis (dėl 860 000 Lt, arba 249 073,22 Eur, sumos). Atsakovė neneigia ieškovo nurodomos aplinkybės, kad su juo susisiekė banko darbuotoja ir pasiūlė investuoti turimas lėšas. Jis 2007 m. lapkričio 15 d. konsultavimo anketoje pažymėjo, kad neturi investavimo į finansines rinkas patirties, ir kad investicijų tikslas – sutaupyti pinigų. Be to, jis 2007 m. spalio 19 d. el. laiške, reaguodamas į banko pateiktą investavimo pasiūlymą, atsakovei siūlė dalį lėšų (50 tūkst.) iš GILD investicinio fondo perkelti, t. y. investuoti kitur. Teismo posėdžio metu ieškovas I. L. nurodė ne kartą sakęs, kad, jo manymu, geriau atsisakyti tų investicijų; 2007 m. lapkričio 15 d. konsultavimo anketoje jis pažymėjo, kad santaupos turėtų duoti stabilią grąžą per ilgą laikotarpį. Ieškovai teigia, kad jiems nebuvo priimtina rizika prarasti investuotas lėšas; į GILD investicinio fondo vienetus investuoti jie nusprendė tik todėl, kad manė, jog tai yra saugi investicija. Kad investavimas į Fondo vienetus ieškovams buvo pristatytas kaip saugi investavimo kryptis, patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas atsakovės darbuotojas M. Č., kuris paaiškino, jog investavimas į Fondo vienetus buvo pristatomas labiau kaip saugi, nerizikinga priemonė. Teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog, žinodami informaciją apie galimybę sustabdyti ar nutraukti Fondo vienetų išpirkimą, GILD investicinio fondo rizikingumą, taip pat informaciją apie egzistuojantį interesų konfliktą (aplinkybę, kad atsakovė gauna piniginį atlygį iš Fondo už jo vienetų platinimą), ieškovai nebūtų sutikę investuoti į šio fondo vienetus.

24. Teismas nurodė, kad atsakovė teiginį, jog ieškovų investavimo įpročiai niekada neapsiribojo vien saugiomis investicijomis, grindžia ieškovų vertybinių popierių portfelio išrašais. Teismas pažymėjo, kad šis dokumentas atspindi investavimo duomenis tik po sutarčių su atsakove sudarymo, t. y. suteikus jiems konsultacijas dėl tokių investicijų ar atsakovei valdant jai patikėtą vertybinių popierių portfelį. Byloje nėra duomenų apie ieškovų savarankiško investavimo patirtį, iš kurių būtų galima spręsti apie jo rizikingumą (saugumą). Be to, šiuo atveju pripažintinas reikšmingu ieškovų argumentas, jog, turėdami pakankamos patirties investavimo srityje, jie apskritai nebūtų kreipęsi į atsakovę. Taigi, sprendžiant dėl priežastinio ryšio, remtis aplinkybėmis, atsiradusiomis po sutarčių sudarymo, investicinių vienetų įsigijimo, ir juolab po sužinojimo apie žalos atsiradimą, nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017 išaiškino, kad sprendžiant dėl priežastinio ryšio vertinama, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Atitinkamai vertinant, ar žala kilo (padidėjo) dėl paties nukentėjusio asmens veiksmų (neveikimo), svarbus jo elgesys iki žalos atsiradimo (sužinojimo, kad ji neišvengiamai kils), o ne paskesni jo veiksmai.

25. Faktas, kad bendras portfelio rizikingumas paprastai kitoks nei atskirų finansinių priemonių, nereiškia, jog atsakovė neturi tinkamai ir rūpestingai atlikti informavimo apie konkrečią finansinę priemonę pareigą, kaip to reikalauja FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatos. Kiekvienas investuotojas siekia maksimaliai gero rezultato net ir neperžengiant prisiimto rizikos lygio ribų, todėl investuojant reikšminga informacija, leidžianti įvertinti kiekvienos į portfelį patenkančios finansinės priemonės rizikas, jų galimą įtaką investicinio portfelio vertės svyravimui. Turėdamas visą reikšmingą informaciją apie siūlomas priemones, klientas gali priimti pagrįstą sprendimą, ar įtraukti tam tikrą investicinę priemonę į portfelį.

26. Teismas sprendė, kad įrodyta atsakovės kaltė bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir žalos. Teismas nurodė, kad atsakovės atsakomybė mažintina 50 proc. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 4 dalis, 1.5 straipsnis).

27. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 28 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimo dalį: sumažino ieškovams iš atsakovės priteistų 6 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. birželio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dydį iki 5 proc.

28. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankas, neatskleisdamas informacijos, jog Fondo vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar atsisakyta juos išpirkti, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 2 punkto reikalavimus. Kolegija pažymėjo, kad investavimo priemonėms būdinga rizika turi būti atskleista aiškiai ir nedviprasmiškai.

29. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad su ieškovu R. L. buvo sudaryta investicinio portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartis, pagal kurią atsakovei buvo suteikta teisė savarankiškai priimti investicinius sprendimus, todėl ji neturėjo pareigos atskleisti jam su atitinkamu sandoriu susijusios investavimo rizikos. Kolegija nurodė, kad 2007 m. kovo 9 d. ieškovas R. L. su atsakove sudarė dvi sutartis – Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais

sutartį ir Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį. Šių sutarčių turinys labai panašus, o esminis skirtumas tas, kad pagal pirmąją sutartį bankas kliento perduotą investuojamą turtą valdo patikėjimo teise ir turi teisę sudaryti sandorius dėl investuojamo turto be išankstinio kliento pritarimo (Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 3.1, 3.5, 3.6 punktai), o pagal antrąją sutartį bankas įsipareigoja pirkti bei parduoti vertybinius popierius tik gavęs tinkamai pateiktą kliento pavedimą (Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 3.2 punktas). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas R. L. pateikė atsakovei pavedimą pirkti Fondo vienetus, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė iš esmės neneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, jog faktiškai Fondo vienetų pirkimas buvo derinamas su R.  L. ir atsakovė jam rekomendavo įsigyti Fondo vienetų. Tokių aplinkybių atsakovė neginčija ir apeliaciniame skunde. Be to, kolegija pažymėjo, kad FPRĮ nuostatose nėra nurodyta išimčių, kurios atleistų atsakovę nuo pareigos atskleisti klientui investavimo rizikas tais atvejais, kai neprofesionaliojo investuotojo investicijų portfelis valdomas patikėjimo pagrindais.

30. Kolegija nurodė, kad ieškovas I. L. investavimo strategijoje nurodė teikiantis pirmenybę mažos ir vidutinės rizikos investicijoms, kaip priimtiną portfelio vertės svyravimo riziką nurodė 8–12 proc. per metus, o R. L. ir R. P. nurodė pirmenybę teikiantys vidutinės ir didelės rizikos investicijoms, kaip priimtiną portfelio vertės svyravimo riziką nurodė 15–20 proc. per metus. Ieškovas R. L. dar prieš įsigydamas Fondo vienetus buvo investavęs į kitas atsakovės pasiūlytas finansines priemones, kurių vertė po to krito, ir, kaip matyti iš byloje pateiktų el. laiškų, ieškovui labiau buvo priimtina patirti mažesnį nuostolį atsisakant tokių investicijų, nei rizikuoti prarasti dar daugiau savo lėšų. Atsakovė neneigė šios ieškovo nurodytos aplinkybės, kad po nesėkmingų investicijų dalį savo lėšų R. L. laikė kaip terminuotąjį indėlį, tačiau atsakovės darbuotojas vietoj to pasiūlė ieškovui įsigyti Fondo vienetus, kuriuos apibūdino kaip saugią investiciją. Ieškovas I. L., kaip matyti iš jo pakeistos investavimo strategijos, sumažino pageidaujamą gauti investicijų grąžą nuo 10–20 proc. per metus iki 10–15 proc. per metus, o tai patvirtina jo nurodytą aplinkybę, kad jis siekė iš parduoto verslo gautas lėšas investuoti saugiai, nerizikuojant jas visas prarasti. Atsakovė nepaneigė, kad ir ieškovas R. P. savo lėšas laikė kaip terminuotąjį indėlį, o įsigyti Fondo vienetus kaip saugią investiciją jam pasiūlė atsakovės darbuotoja. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas atsakovės darbuotojas M. Č. paaiškino, kad investavimas į Fondo vienetus buvo pristatomas kaip saugi, nerizikinga priemonė.

31. Kolegijos vertinimu, iš minėtų aplinkybių visumos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog žinodami informaciją apie riziką, kad gali būti sustabdytas ar nutrauktas Fondo vienetų išpirkimas, taip pat informaciją apie egzistuojantį interesų konfliktą (t. y. aplinkybę, kad atsakovė gauna atlygį iš Fondo valdymo įmonės už Fondo vienetų platinimą), ieškovai nebūtų sutikę investuoti į Fondo vienetus. Bankas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šią teismo išvadą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje įrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovams kilusios žalos.

32. Kolegija nurodė, kad, nustatant priteistinų procesinių palūkanų dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kokio pobūdžio teisiniai santykiai sieja ginčo šalis. Šiuo atveju ieškovai Konsultavimo ir kitas sutartis, kurių pagrindu atsakovė jiems teikė investicines bei papildomas paslaugas, sudarė kaip fiziniai asmenys, investuojantys savo asmenines lėšas, o ne kaip verslo subjektai, sudarantys sandorius, susijusius su jų kaip verslininkų vykdoma veikla. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams 6 proc., o ne 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

33. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

33.1. Teismai netinkamai aiškino finansų tarpininko informavimo pareigą investuotojui (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis ir 4 dalies 2 punktas, MiFID 19 straipsnis). Teismai, konstatuodami, kad bankas neva neatskleidė su investavimu į Fondo vienetus susijusios rizikos, visiškai nevertino, kokiu pagrindu – konsultavimo ar patikėjimo – buvo valdomi klientų investiciniai portfeliai, ir pagal tai nediferencijavo pareigos atskleisti informaciją turinio. Ieškovo R. L. investicijų portfelis buvo valdomas patikėjimo pagrindais, kas reiškia, kad klientas suteikė bankui teisę priimti investavimo sprendimus ir sudaryti sandorius už klientą. Taigi bankas neturėjo informavimo pareigos šiam klientui atskleisti su investavimu į finansines priemones susijusią riziką. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino tą faktą, kad bankas informavo ieškovą R. L. apie Fondo vienetų ypatumus dar iki atitinkamo jų pirkimo sandorio sudarymo. Tai, kad bankas, išimtinai veikdamas gera valia ir bendradarbiaudamas su klientu, informavo ieškovą R.  L. apie ketinamus sudaryti sandorius, jokiu būdu neturi būti vertinama kaip teisinė pareiga, kurios pažeidimas reikštų civilinės atsakomybės taikymą. Nagrinėjamu atveju bankas, valdydamas ieškovo R. L. investicijų portfelį patikėjimo pagrindais ir nupirkęs Fondo vienetų, veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus, nenukrypo nuo investavimo strategijos ir, kaip minėta, netgi atliko daugiau, nei ši sutartis jį įpareigojo.

33.2. Kitų dviejų ieškovų, kurių investicijų portfelis buvo valdomas konsultavimo pagrindais, atveju teismai netinkamai aiškino informavimo pareigos turinį, taip pažeisdami FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį ir 4 dalies 2 punktą, MiFID 19 straipsnį, taip pat bendruosius pavedimo (be kita ko, atstovavimo) ir atlygintinų paslaugų sutarčių vykdymo principus: pavedimo vykdymo pagal įgaliotojo (atstovaujamojo) nurodymus (CK 2.133 straipsnio 5 dalis; 6.759 straipsnio 1 dalis), paslaugų teikimo pagal kliento nurodymus (CK 6.718 straipsnio 3 dalies), maksimalių pastangų dėjimo, o ne rezultato garantavimo teikiant paslaugas. Teismų sprendimai ir esmės yra grindžiami tuo, jog bankas atskirai nenurodė rizikos, kad Fondo valdytojas turi teisę sustabdyti arba apskritai nutraukti Fondo vienetų išpirkimą ir kad Fondo vienetai gali būti nurašyti. Tai, kad investicinis fondas gali susidurti su likvidumo problemomis, dėl kurių prekyba fondo vienetais gali būti sustabdyta ar nutraukta, nėra jokia specifinė rizika, kurią finansų tarpininkas turi atskleisti klientams. Tiek FPRĮ, tiek MiFID aiškiai nurodo, jog turi būti atskleidžiama rizika, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. Nurodyta informacija nėra būdinga tik tam tikroms investavimo priemonėms – ji yra bendro pobūdžio ir turėtų būti laikoma savaime suprantama visiems investuotojams, net ir neprofesionaliems. Be to, tuo metu, kai buvo įsigyjami Fondo vienetai, jokie Fondo likvidumo riziką indikuojantys požymiai neegzistavo, jų nenustatė ir Fondo veiklą prižiūrėjusi Estijos vertybinių popierių rinkų priežiūros institucija, todėl bankas negalėjo klientams atskleisti to, kas objektyviai neegzistavo.

33.3. Teismai, pažeisdami FPRĮ 13 straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnio 2 dalį, taip pat MiFID 23  straipsnio 2 dalį, nepagrįstai konstatavo, jog bankas nevykdė pareigos atskleisti interesų konfliktą, t. y. nenurodė, jog su Fondo valdytoju yra sudaręs platinimo sutartis. FPRĮ 13 straipsnio 2 dalis numato, jog finansų maklerio įmonė privalo įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, kad užkirstų kelią interesų konfliktams, kurie galėtų neigiamai paveikti jos klientų interesus. Remiantis FPRĮ 21 straipsnio 2 dalimi, jeigu priemonės, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, yra nepakankamos, kad užtikrintų žalos klientų interesams prevenciją, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį. Tokios pat nuostatos įtvirtintos ir MiFID. Kitaip tariant, finansų tarpininkas turi pareigą atskleisti interesų konfliktą tik tuo atveju, jeigu nesiima veiksmingų organizacinių ir administracinių prevencinių priemonių, kad užkirstų žalos atsiradimą klientų interesams. Akivaizdu, jog faktą, jog finansų tarpininkas nesiima minėtų priemonių, turėtų konstatuoti kompetentinga priežiūros institucija. Tačiau Lietuvos bankas, kaip tokia institucija, niekada nėra nustatęs, jog bankas ieškovų ar bet kokių kitų investuotojų atžvilgiu nesilaikė FPRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, susijusios su veiksmingų organizacinių ir administracinių prevencinių priemonių taikymu. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti FPRĮ 21 straipsnio 2 dalį, kuri nustato finansų maklerio įmonei pareigą atskleisti klientui interesų konfliktą. Ieškovo R. L. atveju, kai jo investicijų portfelis buvo valdomas patikėjimo pagrindais, bankas neturėjo jokios informavimo pareigos, be kita ko, susijusios su interesų konflikto atskleidimu. Kitų ieškovų atveju informacijos apie interesų konfliktą nenurodydamas neturėjo jokios įtakos jų sprendimui įsigyti Fondo vienetus. Be to, tokia informacija apie interesų konfliktą yra savaime suprantama. Akivaizdu, kad finansų tarpininkas, platindamas finansines priemones, gauna už tai atlygį kaip ir bet koks kitas tarpininkas, vykdantis tokio pobūdžio veiklą.

33.4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnį dėl įrodinėjimo pareigos. Teismas nepagrįstai bankui perkėlė priežastinio ryšio įrodinėjimo naštą. Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. Tačiau nei FPRĮ, nei MiFID (ne tuo metu galioję, nei dabar galiojantys) nenustato, kad finansinių paslaugų teikimo santykiuose kokiu nors atveju būtų preziumuojamas priežastinis ryšys. Teismas, spręsdamas, kad bankui tenka pareiga paneigti priežastinį ryšį, įrodant, kad ieškovai būtų sutikę investuoti į Fondo vienetus, net jeigu ir būtų žinoję visą reikšmingą informaciją (dėl Fondo vienetų išpirkimo sustabdymo ir nutraukimo, taip pat dėl interesų konflikto). Kaip minėta, tai, kad prekyba Fondo vienetais gali būti sustabdyta arba nutraukta, yra savaime suprantama informacija, kuri neturi būti atskirai nurodyta, o ieškovo R. L. atveju bankas net neturėjo jokios informavimo pareigos. Tačiau net jeigu ši informacija ir būtų išskirta, tai nebūtų turėję jokios įtakos ieškovų I. L. ir R. P. sprendimui įsigyti Fondo vienetus. Šį klientų sprendimą lėmė Fondo valdytojo skelbti sėkmingi Fondo veiklos retrospektyviniai rodikliai ir jais remiantis prognozuojama investicinė grąža. Be to, tai, kad bankas neatskleidė klientams rizikos, kad Fondo vienetų prekyba gali būti sustabdyta ar nutraukta, nėra niekaip susiję su tuo, jog ieškovai patyrė nuostolių, t. y. ne banko veiksmai lėmė klientų finansinių priemonių nurašymą. Priežastinis ryšys neegzistuoja ir dėl kitos apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, susijusios su interesų konfliktu. Tai, kad bankas pagal platinimo sutartis, sudarytas su Fondo valdytoju, gaudavo komisinius, yra visiškai nesusiję su Fondo likvidumo problemomis, dėl kurių prekyba Fondo vienetais buvo sustabdyta, o vėliau ir nutraukta. Kaip minėta, ieškovų I. L. ir R. P. sprendimą įsigyti Fondo vienetus išimtinai lėmė prognozuojama investicinė grąža, todėl sunkiai tikėtina, kad ieškovai būtų priėmę kitokį sprendimą, jei jiems būtų atskirai atskleista informacija apie galimą interesų konfliktą, kuri, kaip minėta, gali būti laikoma ir numanoma.

Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

33.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014 ir 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-686/2017, nagrinėdamas analogiškas civilines bylas, pripažino, kad bankas tinkamai neatskleidė su investavimu į Fondo vienetus susijusių rizikų, o šią pareigą bankui atlikus tinkamai, neprofesionalieji investuotojai nebūtų priėmę sprendimo įsigyti Fondo vienetų. Teismai bylą išnagrinėjo nenukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų analogiškose civilinėse bylose.

33.6. Kasacinio skundo argumentai, kad kai investicijų portfelis valdomas patikėjimo pagrindais, tai bankas neturi jokios informavimo pareigos (tiek atskleisti su investavimu susijusius rizikas, tiek ir informuoti apie interesų konfliktą), nepagrįsti. FPRĮ nuostatose nebuvo įtvirtinta išimčių, kurios atleistų banką nuo pareigos atskleisti klientui investavimo rizikas tais atvejais, kai neprofesionaliojo investuotojo investicijų portfelis valdomas patikėjimo pagrindais: pareiga neprofesionaliajam investuotojui atskleisti su investavimu susijusią riziką, vadovaujantis FPRĮ, taikoma visais investicinių paslaugų teikimo atvejais.

33.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Fondo vienetų pirkimas buvo derinamas su R.  L. ir bankas jam rekomendavo įsigyti Fondo vienetų, t. y. bankas, R. L. nusprendžiant įsigyti Fondo vienetus, veikė kaip konsultantas, kuris teikė investavimo rekomendacijas. Byloje taip pat nustatyta, kad konkrečių vertybinių popierių įtraukimas į konsultacijų arba patikėjimo pagrindais valdomą investicijų portfelį, kai klientas su banku būdavo sudaręs tiek investicijų portfelio valdymo konsultavimo, tiek ir patikėjimo pagrindais sutartis, priklausydavo tik nuo paties banko pasirinkimo. Taigi bankui vienašališkai pasirinkus, prie kurio investicijų portfelio turėtų būti priskiriami R. L. turimi Fondo vienetai, kai byloje yra nustatytas faktas, jog R. L. buvo konsultuojamas dėl Fondo vienetų įsigijimo (taigi ne bankas vienašališkai priėmė sprendimą investuoti į Fondo vienetus), ta aplinkybė, kad bankas investicijas į Fondo vienetus priskyrė prie patikėjimo pagrindais valdomo investicijų portfelio, neturėtų būti vertinama R. L. nenaudai.

33.8. Apeliacinės instancijos teismas neperkėlė bankui priežastinio ryšio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, įrodinėjimo naštos. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, pagrįstai nustatė esant priežastinį ryšį, o banko argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog priežastinio ryšio nėra, nereiškia, kad priežastinio ryšio įrodinėjimo pareiga buvo perkelta bankui. Pažymėtina, kad, spręsdami dėl priežastinio ryšio, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose civilinėse bylose.

33.9. Iki šiol bankas neigė buvus interesų konfliktą ir savo poziciją dėl interesų konflikto egzistavimo pakeitė tik kasaciniame skunde. Bankas neįrodinėjo, ar buvo įgyvendinęs veiksmingas organizacines ir administracines priemones, kad užkirstų kelią interesų konfliktams. Bankas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų ir apsiribojo vien tik interesų konflikto neigimu. Taigi, bankas kasaciniame skunde remiasi naujomis ir iki šiol nenagrinėtomis aplinkybėmis.

33.10. Bankas, neatskleisdamas ieškovams visos reikšmingos informacijos, pažeidė teisės aktų nustatytą kliento informavimo pareigą, neveikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai (CK 6.248 straipsnio 3 dalis) ir taip atliko kaltus neteisėtus veiksmus. Banko kaltės nepaneigia aplinkybė, kad jis neva negalėjo numatyti, jog Fondo vienetų išpirkimas bus nutrauktas ir Fondas bus išregistruotas, nes banko kaltė susijusi su jo pareigos pateikti informaciją apie galimą fondo bankroto riziką bei turimą interesų konfliktą pažeidimu, o ne su tikimybės, ar ir kada anksčiau nurodyta Fondo nemokumo rizika materializuosis, nurodymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl finansų maklerio informacijos atskleidimo pareigos

34. FPRĮ 22 straipsnyje (2007 m. sausio 18 d. įstatymo redakcija), reglamentuojančiame finansų maklerio įmonės pareigas teikiant klientui investicines paslaugas, nustatyta, kad finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (1 dalis); visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, turi būti teisinga, aiški ir neklaidinanti; reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama (2 dalis); finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai

suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (3 dalis). FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones. FPRĮ 22  straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Tik surinkusi ir įvertinusi pirmiau nurodytą informaciją, finansų maklerio įmonė turi rekomenduoti klientui ar potencialiam klientui konkrečias investicines paslaugas ir finansines priemones, kurios geriausiai atitiktų kliento interesus.

35. Komerciniams bankams teikiant finansines paslaugas yra keliami itin aukšti atidumo, profesionalumo, sąžiningumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

36. Finansų tarpininko profesinio rūpestingumo standartas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2014).

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliajam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai. Tinkamos informacijos atskleidimo pareigos įvykdymas yra vienas iš instrumentų, saugančių investuotoją nuo netinkamų produktų pasirinkimo ir galimų nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

38. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bankas, kliento neinformuodamas apie riziką, jog klientų įsigyjamų investicinių vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar atsisakyta juos išpirkti, pažeidžia FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, 4 dalies 2 punktą ir tokie banko veiksmai kvalifikuoti kaip neteisėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014).

39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankas turėjo pareigas teikti klientams investicines paslaugas sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, veikti geriausiomis klientams sąlygomis ir jų interesais, užtikrinti, kad teikiama informacija būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, atskleisti siūlomoms finansinėms priemonėms būdingą riziką. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad vien apibendrintas rizikos nurodymas, nesant aiškaus paaiškinimo dėl ieškovų siekiamų įsigyti GILD investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymo arba nutraukimo galimybės, neatitinka reikalavimo atskleisti neprofesionaliajam investuotojui informaciją nedviprasmiškai, išsamiai ir suprantamai.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, pripažindami, jog nagrinėjamu atveju bankas pažeidė kliento informavimo pareigą, neveikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, geriausiais kliento interesais, kaip turėtų elgtis bet kuris tam tikros srities profesionalas tokiomis aplinkybėmis, ir tokiu būdu atliko kaltus neteisėtus veiksmus, tinkamai taikė nurodytas teisės normas ir nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.

Dėl finansų maklerio informacijos atskleidimo pareigos, kai su klientu sudaroma investicinio portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartis

41. Kasaciniame skunde teigiama, kad bankas neturėjo informavimo pareigos klientui, be kita ko, atskleisti su investavimu į finansines priemones susijusią riziką ieškovui R. L., nes su juo buvo sudaryta investicinio portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartis, pagal kurią bankui buvo suteikta teisė savarankiškai priimti investicinius sprendimus.

42. Minėta, kad pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktą finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones.

43. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2007 m. kovo 9 d. ieškovas R. L. su atsakove sudarė dvi sutartis – Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartį ir Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį. Šių sutarčių turinys labai panašus, o esminis skirtumas tas, kad pagal pirmąją sutartį bankas kliento perduotą investuojamą turtą

valdo patikėjimo teise ir turi teisę sudaryti sandorius dėl investuojamo turto be išankstinio kliento pritarimo (Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 3.1, 3.5, 3.6 punktai), o pagal antrąją sutartį bankas įsipareigoja pirkti bei parduoti vertybinius popierius tik gavęs tinkamai pateiktą kliento pavedimą (Konsultavimo sutarties Bendrosios dalies 3.2 punktas). Pagal Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 3.5 punktą bankas investuojamą turtą valdo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka pagal investavimo strategiją (1 priedas) ir joje nustatytą bei su klientu pasirašytinai suderintą investicijų paskirstymo planą. Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 4.1 punkte nustatyta, kad bankas, valdydamas investuojamą turtą pagal investavimo strategiją (1 priedas), įsipareigoja veikti protingai, atidžiai, sąžiningai, siekti didžiausios naudos klientui. Patikėjimo sutarties Specialiosios dalies 3 punkte nustatyta, kad klientas patvirtina, jog iki sutarties pasirašymo bankas žodžiu supažindino ir informavo jį apie galimą su investicijų portfelio valdymu susijusią riziką, nurodytą sutarties Bendrojoje dalyje, ir, pasirašydamas sutartį, klientas įsipareigoja prisiimti šią riziką. Patikėjimo sutarties Bendrosios dalies 4.2 punkte ši rizika įvardyta.

44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankas, prieš siūlydamas investavimo strategiją pagal Investicijų portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sudarytą sutartį, turėjo pareigą pagal FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktą atskleisti riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms. Teisėjų kolegija pritaria teismų išvadai, kad FPRĮ nėra nustatyta išimčių, kurios atleistų atsakovę nuo pareigos atskleisti klientui investavimo rizikas tais atvejais, kai neprofesionaliojo investuotojo investicijų portfelis valdomas patikėjimo pagrindais, ir kad šiuo atveju atsakovė pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį, 4 dalies 2 punktą.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog kasacinio skundo argumentai, kad sudarius investicinio portfelio valdymo patikėjimo pagrindais sutartį, bankas neturi informavimo pareigos klientui, atmestini.

Dėl priežastinio ryšio tarp finansų maklerio neteisėtų veiksmų ir neprofesionaliajam investuotojui atsiradusių investicinių nuostolių

46. CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę atliekant neteisėtus veiksmus numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014).

47. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 27 punktas; kt.).

48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas kasacinę praktiką šios kategorijos bylose, vienoje iš jų nustatęs, kad atsakovas patarė ieškovui, kokius investicinius produktus pirkti, ir, neatskleidęs siūlomų produktų rizikingumo, pasiūlė ieškovui įsigyti šio poreikių neatitinkančių produktų, yra pripažinęs, jog atsakovas netinkamai teikė ieškovui konsultavimo dėl investavimo paslaugas ir tokie atsakovo veiksmai lėmė ar paskatino ieškovo pasirinkimą įgyti produktus, kurių šis, žinodamas visą informaciją, nebūtų pirkęs. Tokiu atveju svarbus priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. netinkamo sutartinės ir įstatyme nustatytos pareigos informuoti klientą apie finansinėms priemonėms būdingą riziką vykdymo (neinformavimo apie riziką, kad investicinių vienetų išpirkimas bus sustabdytas), ir dėl šios rizikos atsiradimo kilusių ieškovui žalingų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014).

49. Taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, kad tarp neteisėtų

veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją. Atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014).

50. Pirmiau nurodytoje byloje kasacinis teismas pripažino tinkama apeliacinės instancijos teismo išvadą, kuris, įvertinęs bylai reikšmingas aplinkybes (kad ieškovo tikslas buvo taupymas, o ne pelno gavimas, ieškovas pageidavo, kad santaupos būtų apdraustos, ieškovas siekė investuoti sąlyginai trumpą (iki 3 metų) laikotarpį tik į mažos ir vidutinės rizikos investicijas (nuo 8 proc. iki 12 proc.), sprendė, jog ieškovo nuostoliai gali būti laikomi skolininko veiksmų (neveikimo) rezultatu, t. y. kad labiau tikėtina, jog ieškovas nebūtų investavęs į finansines priemones, jeigu atsakovas būtų jį tinkamai informavęs apie visas tokio pobūdžio finansinėms priemonėms būdingas rizikas, inter alia (be kita ko), apie galimą investicinių vienetų išpirkimo sustabdymą ar neišpirkimą, t. y. apie galimybę prarasti visą investuotą kapitalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014).

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatę, jog tarp banko neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes labiau tikėtina, jog ieškovai nebūtų sutikę investuoti į Fondo vienetus, jei būtų žinoję informaciją apie riziką, kad Fondo vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ar nutrauktas, ir pažymėję, kad bankas neįrodė priešingai, nepažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtinto įrodinėjimo naštos paskirstymo ir nenukrypo nuo šios nutarties 48–52 punktuose nurodytos kasacinio teismo praktikos, spręsdami dėl priežastinio ryšio tarp banko neteisėtų veiksmų ir ieškovams kilusios žalos.

52. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, be kita ko, dėl interesų konflikto, kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai.

53. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti ar pakeisti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, ieškovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Ieškovas R. L. patyrė 504,95 Eur, ieškovas I. L. – 2541 Eur, ieškovas R. P. – 567,89 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant vieną atsiliepimą į kasacinį skundą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktais, ieškovams iš atsakovės priteistinas ne daugiau kaip 1575,39 Eur (926,70 Eur × 1,7) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas, t. y. kiekvienam ieškovui ne daugiau kaip 525,13 Eur. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovui R. L. priteistinas jo patirtų 504,95 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas, o ieškovui I. L. ir ieškovui R. P. – po 525,13 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

55. Kasacinis teismas patyrė 6,90 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018  m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovės kasacinis skundas atmestas, tai valstybei iš atsakovės priteistinas šių išlaidų atlyginimas (CPK 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) ieškovui R. L. (duomenys neskelbtini) 504,95

Eur (penkis šimtus keturis Eur 95 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, ieškovui I. L. (duomenys neskelbtini) 525,13 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis Eur 13 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, ieškovui R. P. (duomenys neskelbtini) 525,13 Eur (penkis šimtus dvidešimt penkis Eur 13 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės bendrovės SEB banko (j. a. k. 112021238) 6,90 Eur (šešis Eur 90 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

GEDIMINAS SAGATYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21965 2018-12-31 2018-12-21 2018-12-21 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-508-248/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00287-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.1; 2.6.11.4.3(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo“ ieškinį atsakovui Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centrui dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo Kauno Vinco Kudirkos gimnazija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių perkančiųjų organizacijų diskrecijos įgyvendinimą vienu nedalomu pirkimu įsigyti kelis skirtingus objektus, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Verslo“ (toliau – ir ieškovė) prašė teismo įpareigoti atsakovą Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centrą (toliau – ir atsakovas, perkančioji organizacija) išskaidyti sudėtinį viešojo pirkimo Nr. 364945 „Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos dalies patalpų kapitalinio remonto darbai“ (toliau – ir Pirkimas) objektą į atskiras dalis ar vykdyti atskirus pirkimus statybos darbams ir stacionariems baldams su integruojama buitine technika įsigyti.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, vykdydamas Pirkimą, priėmė sprendimą sujungti statybos darbus ir prekes (stacionarūs baldai su integruojama buitine technika) į vieną Pirkimo objektą. Ieškovės teigimu, taip buvo apribota galimybė Pirkime dalyvauti įmonėms, vykdančioms tik statybos darbus (tarp jų ieškovei), nes jos buvo verčiamos pasitelkti kitus subjektus, tiekiančius ir montuojančius baldus bei buitinę techniką, nors baldų ir buitinės technikos tiekimas ir sumontavimas nėra sąlyga, be kurios nebūtų įmanoma tinkamai įvykdyti statybos darbų.

4. Ieškovė teigia, kad atsakovas Pirkimo objektų sujungimo būtinybės nepagrindė; neįrodė, kad neįmanoma pasiekti Pirkimo tikslo alternatyviomis priemonėmis; Pirkimo objektų neišskaidymo nepateisina bendra ūkio subjektų galimybė kooperuotis vykdant Pirkimo sutartį. Aplinkybė, kad baldai turi būti sumontuoti ir pritvirtinti prie sienų ar grindų, o integruota buitinė technika turi būti sujungta, taip pat negali būti laikoma Pirkimo objektų sujungimą pateisinančia priežastimi, nes nėra pagrindo teigti, kad toks Pirkimo vykdymo būdas yra vienintelis galimas ir būtinas, negalimas pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis. Baldų ir buitinės technikos pirkimas, tikėtina, galėtų būti vykdomas kaip mažos vertės pirkimas, techninis darbo projektas yra parengtas, atskiras stacionarių baldų su integruojama buitine

technika pirkimas iki statybos darbų pabaigos termino galėtų būti sėkmingai įvykdytas.5. Neskaidant Pirkimo į atskiras dalis, ieškovės nuomone, yra pažeidžiami Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo

įstatymo (toliau – VPĮ) 5 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnio 1, 3 dalys, Numatomos viešojo pirkimo ir pirkimo vertės skaičiavimo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 1S-94 (toliau – Metodika), 7 punktas, Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų skatinimo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose rekomendacijų, patvirtintų Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1S-139 (toliau – Rekomendacijos), 4.2 punktas, nes, sujungus darbus ir prekes į vieną Pirkimą, apsunkinamas tiekėjų dalyvavimas jame ir išvengiama atskiro pirkimo, skirto baldams su integruota buitine technika įsigyti, vykdymo, kuriame galėtų dalyvauti kiti tiekėjai.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.7. Teismas, remdamasis VPĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, kasacinio teismo praktika dėl

pirkimo objektų sujungimo į vieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010; 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-469/2015; 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015; 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017), įvertinęs Pirkimo sąlygų 2.5, 2.6 punktus, Pirkimu siekiamus įsigyti darbus ir prekes (baldus), padarė išvadą, kad siekiami įsigyti kapitalinio remonto darbai iš esmės yra tarpusavyje susiję ir sudaro bendrą sistemą, t. y. šių darbų atlikimo tikslas – mokyklos erdvių modernizavimas; atlikti statybos darbai, erdvėms įrengti skirti montuojami baldai turi techniškai derėti tiek vieni su kitais, tiek su erdvėmis, į kurias turi būti integruoti, nes atlikus visus statybos darbus jie sujungiami į vieną Pirkimo objektą, savo pobūdžiu yra panašūs ir kompleksiški.

8. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra objektyvus pagrindas Pirkimo neskaidyti į atskiras dalis. Neabejotina, kad Pirkimu siekiama įsigyti darbus, skirtus viešajam interesui užtikrinti, t. y. ugdymo įstaigos modernizavimui užtikrinti, moksleivių mokymosi sąlygoms pagerinti. Jeigu statybos darbai ir erdvėms įrengti perkami montuojami baldai nederės tarpusavyje, jų pirkimai bus išskaidyti, nebus galima operatyviai atlikti patalpų kapitalinio remonto, o darbų pabaiga yra numatyta 2018 m. rugpjūčio 20 d., t. y. iki naujų mokslo metų pradžios. Nespėjus atlikti darbų iki mokslo metų pradžios, būtų padaryta žala moksleivių ugdymo procesui, dėl užsitęsusių išskaidytų pirkimų procedūrų ir pradelstų statybos darbų atlikimo terminų galėtų kilti grėsmė tiek moksleivių, tiek ugdymo įstaigos darbuotojų saugumui jiems būnant ugdymo įstaigoje ir tuo pačiu metu vykstant statybos darbams.

9. Teismo nuomone, ieškovė nepagrindė savo teiginio, kad atskiras stacionarių baldų su integruojama buitine technika pirkimas iki statybos darbų pabaigos termino galės būti sėkmingai įvykdytas. Teismas taip pat nesutiko su ieškove, kad aplinkybė, jog baldai turi būti sumontuoti ir pritvirtinti prie sienų ar grindų, o integruota buitinė technika – prijungta, negali būti laikoma Pirkimo objektų sujungimą pateisinančia priežastimi. Priešingai, tinkamą ir kokybiškesnį visų statybos darbų atlikimą laiku pagal techninį jų projektą, jame nurodytus tvirtintinų baldų matmenis ir kitas specifikacijas, tikėtina, efektyviau užtikrintų vieno, bet ne kelių tiekėjų atlikti Pirkimo dokumentuose nurodyti kompleksiški darbai. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo pakankamą pagrindą neišskaidyti sudėtinio ginčo Pirkimo objekto.

10. Teismas sutiko su ieškove, kad Pirkimo neskaidymas į dalis pagal darbų atlikimo pobūdį atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti įmonėms, vykdančioms tik statybos darbus. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Pirkimo sąlygos neriboja tiekėjų teisės Pirkime pasitelkti subrangovus ar dalyvauti kartu su jungtinės veiklos partneriais ir (ar) kooperuoti jėgas atsižvelgiant į savo techninius pajėgumus. Dėl to tiekėjas, pats neturėdamas pajėgumų atlikti numatomus darbus ar kurią nors jų dalį, gali pasitelkti subrangovus ar jungtinės veiklos partnerius, kurie tokius pajėgumus turėtų.

11. Kadangi atsakovas turėjo pakankamą pagrindą neskaidyti Pirkimo, tai tiekėjo teisė Pirkime pasitelkti subrangovus ar dalyvauti kartu su jungtinės veiklos partneriais ir (ar) kooperuoti jėgas, atsižvelgiant į savo techninius pajėgumus, teismo vertinimu, laikytina papildoma priemone tiekėjams, dalyvaujantiems Pirkime, bet vykdantiems tik statybos darbus (tarp jų ieškovei), įgyvendinti savo galimybes dalyvauti Pirkime. Perkančiosios organizacijos sprendimas sujungti Pirkimo objektus šiuo atveju nebuvo siejamas vien tik su tiekėjų teise kooperuotis, be to, ieškovė neįrodė, kad turėtų sunkumų pasitelkti kitų ūkio subjektų pajėgumus. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovės argumentus, kad neišskaidžius Pirkimo į atskiras dalis yra ribojama konkurencija.

12. Teismas sprendė, kad atsakovas, sujungdamas Pirkimo objektus į vieną, neperžengė diskrecijos ribų, Pirkimo nuostatos atitinka įstatymų reikalavimus, o tiekėjams sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti Pirkime.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį

skundą, 2018 m. birželio 26 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą nepakeistą.14. Kolegija, remdamasi VPĮ 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, sprendė, kad nagrinėjamu atveju perkančiajai

organizacijai (atsakovui) paliekama prerogatyva spręsti, ar skaidyti supaprastintą pirkimą priklausomai nuo kiekybinių, kokybinių pagrindų, skirtingo įgyvendinimo etapų.

15. Pirkimo techniniame projekte VDA-2016-MV/01-KVPG-01-TP, kuris yra neatsiejama Pirkimo dokumentų dalis, nurodyti perkami stacionarūs baldai ir stacionarūs baldai su integruota buitine technika, kolegijos vertinimu, laikytini statybinėmis konstrukcijomis. Kolegija padarė išvadą, kad šių statybinių konstrukcijų išskyrimas į atskirą Pirkimo objektą būtų neproporcingas.

16. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad siekiami įsigyti kapitalinio remonto darbai iš esmės yra tarpusavyje susiję ir sudaro bendrą sistemą.

17. Kolegijos vertinimu, Pirkimo skaidymas į dalis prieštarautų viešųjų pirkimų proporcingumo principui  – padidėtų projekto administracinė našta; tektų organizuoti daug pirkimų tam pačiam projektui įgyvendinti; taptų sudėtinga atskirų viešojo pirkimo sutarčių kontrolė. Tiekėjai, gebantys įvykdyti visą projektą, galimai būtų nesuinteresuoti dalyvauti daugybėje pirkimų tam pačiam projektui įgyvendinti. Jie gali būti nesuinteresuoti dalyvauti tokiuose smulkiuose pirkimuose, ir tai gali lemti, kad dėl kurios nors tokio išskaidyto pirkimo dalies perkančioji organizacija apskritai nesulauktų jokio pasiūlymo, atitinkamai dalis darbų ar prekių negalėtų būti įsigyjama, o progimnazijos rekonstrukcija imtų strigti ir nebūtų užbaigta, pagrindinis viešojo pirkimo tikslas nebūtų apskritai pasiektas. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra objektyvus pagrindas Pirkimo objekto neskaidyti į atskiras dalis.

18. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pirkimo sąlygos neribojo tiekėjų teisės pasitelkti subrangovus ar dalyvauti kartu su jungtinės veiklos partneriais ir (ar) kooperuoti jėgas atsižvelgiant į savo techninius pajėgumus, todėl tiekėjas, pats neturėdamas pajėgumų atlikti numatomus darbus ar kurią nors jų dalį, gali pasitelkti subrangovus ar jungtinės veiklos partnerius, kurie tokius pajėgumus turėtų. Ieškovė, būdama suinteresuota laimėti Pirkimą, galėjo šia teise pasinaudoti.

19. Įvertinusi perkamų darbų atlikimo pradžią (2018 m. balandžio 3 d.) ir pabaigą (2018 m. rugpjūčio 20 d. su galimybe šį terminą išimtiniu atveju pratęsti vieną kartą vienam mėnesiui), perkamų darbų pobūdį (mokyklos kapitalinis remontas), kolegija padarė išvadą, kad tokie darbai negali vykti mokslo metais, nes šių darbų pobūdis nesuderinamas su mokymosi procesu – mokymasis mokykloje neįmanomas, kol nepabaigti mokyklos rekonstrukcijos darbai, skirti mokyklai įrengti (pertvarkyti). Dėl šios priežasties kolegija pagrįsta pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tinkamą ir kokybiškesnį visų statybos darbų atlikimą laiku pagal techninį jų projektą, jame nurodytus tvirtintinų baldų matmenis ir kitas specifikacijas, tikėtina, efektyviau užtikrintų vieno, bet ne kelių tiekėjų atlikti Pirkimo dokumentuose nurodyti kompleksiški darbai.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl sudėtinio pirkimo objekto sujungimą pateisinančių priežasčių, susijusių su vertinimu, ar tai vienintelis galimas sprendimas ir nėra mažiau varžančių alternatyvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010; 2015 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015; 2015 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-415/2015; 2017 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017).

20.2. Teismas nesilaikė kasacinio teismo praktikoje suformuotos pareigos paneigti teisines ir administracines galimybes organizuoti du atskirus pirkimus ir atitinkamai – dviejų rangovų darbą:

20.2.1. Teismas nepagrįstai sureikšmino numatomą darbų pabaigą (2018 m. rugpjūčio 20 d., t. y. iki naujų mokslo metų pradžios). Vien aplinkybė, kad skaidant Pirkimo objektą į atskiras dalis 2018 m. nepavyktų pabaigti mokyklos kapitalinio remonto darbų, nepateisina viešojo intereso (sąžiningo tiekėjų varžymosi) ribojimo, ypač įvertinus tai, kad darbų vykdymas gali būti perkeliamas į kitus (2019 m.) metus. Be to, atsakovas įgyvendina Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Bendrojo ugdymo mokyklų (progimnazijų ir pagrindinių mokyklų) modernizavimas: šiuolaikinių mokymosi erdvių kūrimas“, projekto Nr. 09.1.3-CPVA-V-704-01-0001, o pagal šio projekto finansavimo sąlygas vėliausia galima projekto pabaigos data iš viso yra 2022 m. rugpjūčio 30 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį (2018 m. birželio 26 d.), atsižvelgiant į numatomą darbų pradžią (2018 m. balandžio 3 d.), jau nebebuvo jokių objektyvių galimybių darbus pabaigti iki mokslo metų pradžios. Galimybė perkelti darbų

vykdymą į kitus metus (moksleivių atostogų metu) nereiškia, kad jie būtų atliekami prasidėjus mokslo metams, todėl nereikšmingi teismo argumentai dėl grėsmės tiek moksleivių, tiek darbuotojų saugumui.

20.2.2. Teismas nepagrįstai sureikšmino poreikį užtikrinti erdvių ir montuojamų baldų dermę bei atskirų rangovų darbų organizavimo galimybes. Techninis darbo projektas, kuriame nurodyti baldų preliminarūs matmenys ir vizualizacijos, jau yra parengtas (žr. Pirkimo sąlygų 2.1 punktą), o ginčui aktualūs baldai ir buitinė technika yra praktiškai standartiniai, taigi akivaizdu, kad juos pagaminti ir sumontuoti galėtų bet kuris tiekėjas, užsiimantis šia veikla,  t. y. ne tik pagrindinių statybos darbų rangovas arba jo pasitelktas subrangovas. Baldus su integruota buitine technika gaminsiančiam tiekėjui, pasibaigus atitinkamos patalpos remonto darbams, tereikės patikslinti matmenis ir suderinti naudojamas medžiagas, taigi nėra pagrindo abejoti, kad bet kuris kompetentingas ir šia veikla užsiimantis tiekėjas negebės tinkamai atlikti šių darbų. Be to, medžiagų suderinamumas šiuo atveju praktiškai neaktualus, kadangi baldus ir gartraukį tereikės pritvirtinti prie lubų, sienų ar grindų, t. y. nėra numatytas joks specifinis baldų montavimo būdas.

20.2.3. Nėra pagrindo abejoti, kad atsakovas nesugebėtų koordinuoti dviejų sutarčių vykdymo tokiu būdu, kad baldai ir buitinė technika būtų sumontuoti tinkamai ir laiku, kadangi visi aptariami baldai bus montuojami toje pačioje (vienoje) patalpoje. Nėra sudėtinga nustatyti šios patalpos remonto darbų vykdymo datą taip, kad baldų su buitine technika montavimas nepaveiktų bendrų kapitalinio remonto terminų.

20.2.4. Atliekant atskirą pirkimą, skirtą baldams su integruojama buitine technika įsigyti, atsižvelgiant į didelį šias prekes galinčių tiekti tiekėjų skaičių, jame galinčių dalyvauti tiekėjų ratas būtų daug platesnis, nes neapsiribotų įmonėmis, kurias pasitelktų statybos darbų rangovai. Taip būtų sudarytos sąlygos tiekėjams konkuruoti ir reikiamos prekės būtų įsigyjamos mažesnėmis kainomis, t. y. racionaliai naudojant lėšas (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

20.3. Teismas nesilaikė kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžto draudimo pirkimo objektų sujungimą pateisinančias aplinkybes vertinti hipotetiškai – nepagrįstai nurodė, kad tinkamą ir kokybiškesnį visų statybos darbų atlikimą laiku pagal techninį jų projektą, jame nurodytus tvirtintinų baldų matmenis ir kitas specifikacijas, tikėtina, efektyviau užtikrintų vieno, bet ne kelių tiekėjų atlikti Pirkimo dokumentuose nurodyti kompleksiški darbai,  t. y. procesinį sprendimą motyvavo ne nustatytomis, bet spėjamomis aplinkybėmis.

20.4. Teismas nepagrįstai atskirų pirkimo objektų sujungimą į vieną pateisino perkančiosios organizacijos finansinių ir žmoniškųjų išteklių administravimo tikslais – padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimai suponuotų poreikį skaidyti Pirkimą į daug dalių bei vėliau koordinuoti daugelio sutarčių vykdymą. Ieškovė aiškiai nurodė, kad ginčija tik baldų su buitine technika sujungimą su statybos darbais, t. y. ieškinys teiktas tik dėl stacionarių baldų B-01, B-02, B-03, todėl tokio reikalavimo tenkinimas lemtų Pirkimo skaidymą tik į 2 dalis ir atitinkamai 2 atskirų sutarčių koordinavimą. Dėl to teismo argumentai dėl kitų stacionariais baldais įvardytų Pirkimo objektų sudedamųjų dalių skaidymo yra neaktualūs nagrinėjamai bylai.

20.5. Teismas nepagrįstai Pirkimo objektų sujungimą pateisinančių aplinkybių kontekste nurodė galimybę pasitelkti subrangovus; padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad Pirkimo objektų sujungimas riboja jos galimybes dalyvauti Pirkime. Nustačius, kad Pirkimo objektas yra sudėtinis, būtent perkančioji organizacija turi pareigą pagrįsti šio sujungimo teisėtumą. Be to, galimybės dalyvauti Pirkime ribojimas turėtų būti vertinamas daugiau de jure (teisiškai), o ne de facto (faktiškai), t. y. turi būti vertinama potenciali galimybė, jog nesant aptariamo ribojimo Pirkime galėtų dalyvauti daugiau dalyvių. Todėl konkretaus tiekėjo atžvilgiu esantys suvaržymai Pirkimo objekto sujungimo teisėtumo vertinimo kontekste yra nereikšmingi. Be to, vien poreikis pasitelkti kitų ūkio subjektų pajėgumus, kai tam nesama objektyvaus pagrindimo, savaime reiškia esant nepagrįstas kliūtis dalyvauti Pirkime. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė nepateikė pasiūlymo.

20.6. Atsižvelgiant į pasikeitusį viešųjų pirkimų reglamentavimą, siekiant užtikrinti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, būtina paaiškinti VPĮ 28 straipsnio nuostatas ankstesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl pirkimo objekto skaidymo kontekste.

21. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo kasaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nurodytose bylose buvo nagrinėjamos išskirtinės, konkurenciją ribojančios situacijos, kai pirkimo objektas buvo sudėtinis, sujungtas į vieną tokiu būdu, jog kurią nors tokio pirkimo objekto dalį dėl itin specifinių reikalavimų galėjo įgyvendinti tik vienas tiekėjas arba labai siauras jų ratas. Bet kuris kitas tiekėjas galėjo dalyvauti tokiame pirkime su sąlyga, jeigu būtų dalyvavęs bendrai su tuo tiekėju, į kurį pirkimo dokumentai buvo orientuoti.

21.2. Ieškovė neįrodė, kokiu teisiniu pagrindu Pirkimu siekiami įsigyti baldai su įranga, skirti progimnazijos patalpoms įrengti ir modernizuoti rekonstrukcijos metu, laikytini būtinai atskira Pirkimo objekto dalimi (t. y. kad Pirkimo objektas sudėtinis).

21.3. Ieškovė neįrodė, o teismai nenustatė, kad Pirkimo objektas ribotų laisvą tiekėjų konkurenciją. Ieškovė savo

pozicijos nepagrindė nė viena kasacine tvarka išnagrinėta panašia byla, kuri leistų teigti, jog konkrečiu atveju mokymo paskirties patalpų rekonstrukcijos ir modernizavimo darbų supaprastinto pirkimo dokumentai, kuriais kartu siekiama mokyklos patalpas įrengti sumontuojant baldus su įranga, riboja sąžiningą tiekėjų konkurenciją.

21.4. Kasacinio teismo praktikos, kuria aiškinami ir taikomi reikalavimai dėl sudėtinio pirkimo objekto skaidymo, aktualumas visų pirma pasireiškia tuo, jog ji nukreipta į tokius pirkimo dokumentų reikalavimus, kurie pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms. Ieškovė, ydingai interpretuodama šią praktiką, savo pretenzijoje atsakovui priėjo prie klaidingos išvados (ir ja vadovaujasi šioje byloje), jog atsakovui teko pareiga pagrįsti Pirkimo objektų sujungimą, kad tai turėjo būti pagrįsta svarbiomis priežastimis, taip pat kad toks sprendimas privalo būti vienintelis galimas ir būtinas, negalimas pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis.

21.5. Ieškovė ydingai įrodinėja, kad progimnazijos rekonstrukcijos darbus atsakovas galėjo ir turėjo nukelti į 2019 metus. Viešojo pirkimo sutartį dėl progimnazijos rekonstrukcijos atsakovas sudarė 2018 m. liepos 30 d., kai nustojo galios byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovas įvykdė tam reikiamas gautų pasiūlymų vertinimo procedūras, pasibaigė taikytas viešojo pirkimo sutarties sudarymo atidėjimo terminas, daugiau nė vienas kitas tiekėjas Pirkimo rezultatų neapskundė. Progimnazijos rekonstrukcija yra vykdoma ir netrukus turi būti baigta, jos darbų nenumatoma perkelti į 2019 metus.

21.6. Atsakovas išvengė rizikos numatytų darbų apskritai neįsigyti, jeigu jo ir VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros 2015 m. gegužės 28 d. sudaryta ginčo Pirkimo finansavimo sutartis, pagal kurią rekonstrukciją numatyta baigti vykdyti 2018 metais, dėl bet kokių priežasčių nebūtų pratęsta 2019 metams. Atsakovas dėjo dideles pastangas, kad visi progimnazijos rekonstrukcijos darbai būtų pradėti ir užbaigti dar iki 2018 m. mokslo metų pradžios. Dėl to, kad dalis darbų turi būti vykdomi ir 2018 rugsėjo mėn., atsakinga tik ieškovė, kuri primygtinai reikalavo stabdyti Pirkimo procedūras net po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė jai nepalankų sprendimą.

21.7. Naujos redakcijos VPĮ 28 straipsnio atsiradimas nesudaro jokio pagrindo kisti aptariamoje srityje formuojamai kasacinio teismo praktikai. Iš kasaciniame skunde cituojamų nutarčių matyti, kad poreikį skaidyti pirkimo objektą kasacinis teismas visų pirma siejo su didelės vertės pirkimais, orientuotais į šaliai strateginės reikšmės turinčių objektų įsigijimą. Naujos redakcijos VPĮ 28 straipsnio nuostatos tik papildo lig šiol formuojamą kasacinio teismo praktiką viešųjų pirkimų bylose, su ja dera, bet nesudaro pagrindo jai keistis.

22. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl perkančiosios organizacijos sprendimo sujungti į vieną du atskirus pirkimo objektus teisėtumo

23. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje sprendžiama, ar perkančiosios organizacijos sprendimas vienu nedalomu Pirkimu įsigyti patalpų kapitalinio remonto darbus ir tam tikrus baldus su buitine technika bei jų įrengimu yra pagrįstas tokiomis svarbiomis priežastimis, kurios pateisintų tokį atsakovo sprendimą. Ieškovė ir atsakovas viso proceso metu laikėsi priešingų pozicijų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškovės ieškinį atmetė, sprendė, kad esama pakankamai ir svarbių priežasčių, dėl kurių atsakovo sprendimas Pirkime kartu įsigyti darbus ir prekes yra teisėtas.

24. Teismai, inter alia (be kita ko), nurodė, kad patalpų remonto darbai ir jose montuojami baldai tarpusavyje yra glaudžiai susiję, turi derėti techniniu požiūriu, todėl tinkamą bendrą atnaujinimo viziją galėtų įgyvendinti tik vienas, o ne keli ūkio subjektai; Pirkimo objektų sujungimą pagrindžia ir poreikis darbus atlikti iki mokslo metų pradžios; tiekėjai pagal Pirkimo sąlygas turi teisę kooperuoti pajėgumus; Pirkimo objekto išskaidymas atsakovui lemtų padidėjusią administracinę naštą; tikėtina, kad, išskaidžius Pirkimo objektus, nebūtų sulaukta konkursų pasiūlymų.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai nepakankamai motyvuoti, pirmiau nurodyti jų argumentai neišsamūs, teisiškai nepagrįsti, prieštarauja kasacinio teismo praktikai šioje srityje.

26. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nutartyje, ieškovė ginčijo tik tam tikrų, o ne visų prekių (baldų) įsigijimą kartu su darbais (rekonstrukcija). Dėl to teisiškai nereikšmingi šio teismo argumentai, susiję, pavyzdžiui, su skaitymo amfiteatro ar statybinės konstrukcijos, montuojamos per du aukštus, neatskiriamumu nuo statybos darbų. Iš bylos duomenų aiškiai matyti, kokių konkrečių baldų sujungimą su remonto darbais ieškovė ginčija, būtent baldų, Pirkimo sąlygų 3 priede pažymėtų žymenimis B-01, B-02, B-03, kurie yra perkami kartu su

integruota buitine technika: gartraukiu (1 vnt.), indukcine kaitlente (4 vnt.), elektrine orkaite (4 vnt.) ir šaldytuvu (2 vnt.).27. Be to, konstatuotina, juolab kad dėl to pasisakoma atsiliepime į kasacinį skundą, jog pirmiau nurodyti baldai su

buitine technika iš tiesų yra savarankiškas objektas remonto darbų atžvilgiu (žr. taip pat Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų skatinimo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose rekomendacijų, patvirtintų Viešųjų pirkimų direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1S-139, 4.2 punktą). Stacionarių baldų su buitine technika įrengimas nekvalifikuotinas kaip statybos darbai, inter alia, apdaila. Baldų ir remonto darbų atskirtinumo išvadai nedaro įtakos aplinkybė, kad jie išvardyti viename dokumente (techniniame ar darbo projekte, darbų žiniaraštyje ar pan.).

28. Byloje iš esmės ir nėra ginčo dėl to, kad statybos darbai ir baldų gamyba bei jų montavimas – iš esmės skirtingos ekonominės veiklos sritys, kuriomis paprastai užsiima skirtingi ūkio subjektai. Dėl to vienintelė aplinkybė, kad tarpusavyje bendradarbiaudami ūkio subjektai de jure (teisiškai) sudarytų vieną jungtinį tiekėją (partnerius ar tiekėją ir jo subrangovą), per se (savaime) nelemia išvados, kad dirbtinis vertimas jiems kooperuotis yra geresnis už sutarčių sudarymą ir vykdymą pavieniui (atskirai).

29. Šiame kontekste kasacinio teismo pažymėta, kad ūkio subjektų varžymosi nepanaikina bendroji jų galimybė (teisė) jiems jungtis ir tapti vienu tiekėju ar pasitelkti trečiuosius asmenis (subrangovus); ši galimybė įtvirtinta įstatyme ir naudojimasis ja visų pirma priklauso nuo asmeninės kiekvieno ūkio subjekto padėties, tačiau tai savaime nereiškia, kad pernelyg aukštus reikalavimus, inter alia, neišskaidytą pirkimo objektą, visuomet pateisina ir pagrindžia bendroji ūkio subjektų galimybė kooperuotis; priešingu atveju pirkimo sąlygų teisėtumo vertinimas iš dalies prarastų prasmę, nes visus reikalavimus pagrįstų teorinė VPĮ tiekėjams suteikiama teisė bendradarbiauti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017  m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-916/2017 49 punktą).

30. Atkreiptinas dėmesys į nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią viešojo intereso apsauga – ne besąlygiškai, o kaip viena iš galimų perkančiųjų organizacijų teisėtus veiksmus pagrindžiančių aplinkybių, vertintina pagal visus byloje surinktus duomenis; kasacinis teismas plėtoja praktiką dėl viešojo intereso sudėtinių elementų (pirkimo objekto ir tiekėjų varžymosi) konkurencijos, taip pat nuosekliai laikosi pozicijos, kad socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų viešųjų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos per se neturi būti vertinamas kitaip nei dėl kitų įsigijimų, o tiekėjų sąžiningas varžymasis dėl to neturi būti vertinamas mažiau palankiai; galimybė viešąjį interesą pirkimo objektu iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Šiame kontekste kaip nepakankamai motyvuoti ir pagrįsti pripažįstami teismų, ypač apeliacinės instancijos, argumentai, susiję su vaikų ugdymo socialine reikšme, ypač su poreikiu ginčo Pirkimo procedūras ir viešojo pirkimo sutartį įvykdyti iki naujų mokslo metų pradžios. Akivaizdu, kad tiek pagal apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, tiek pagal viešojo pirkimo sutarties sudarymo momentą remonto darbai ir su jais susijusios kitos veiklos nebus (nebuvo) įgyvendinti iki 2018 m. rugsėjo 1 d.

32. Kasacinio teismo ginčuose dėl kelių pirkimo objektų sujungimo į vieną nuosekliai pabrėžiama, kad kelių pirkimo objektų sujungimo į vieną teisėtumo vertinimas pirmiausia priklauso nuo to, ar toks perkančiosios organizacijos sprendimas pagrįstas svarbiomis priežastimis (pagrindų pobūdžio vertinimas) ir ar šis sprendimas vienintelis galimas ir būtinas, negalimas pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis (proporcingumas); atsižvelgiant į tai, tik svarbių priežasčių nustatymas per se nepateisina pirkimo objektų sujungimo į vieną (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje e3K-3-322-916/2017 39.3 punktą).

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta nei svarbių, nei išimtinių priežasčių, dėl kurių perkančioji organizacija galėtų įgyvendinti savo diskreciją sujungti atskirus Pirkimo objektus į vieną. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek atsakovo procesiniuose dokumentuose, tiek teismų sprendimuose vyrauja abstraktūs, plačiau nepaaiškinti argumentai, susiję su jungtinio Pirkimo objekto kompleksiškumu, Pirkimo objektų tarpusavio techniniu derėjimu ir pan. Iš tiesų nėra aišku, kodėl, esant parengtam techniniam projektui, kuriame nurodyti tikslūs darbų atlikimo ir baldų pagaminimo ir įrengimo parametrai, pagal dvi atskiras sutartis veikiantys ūkio subjektai neišvengiamai pasiektų tarpusavyje techniškai nesuderintą rezultatą.

34. Neginčytina, kad ginčo Pirkimo objektus sieja ta pati vieta (konkrečios ugdymo įstaigos patalpos), darbų atlikimas ir baldų įrengimas (tvirtinimas) sudarys vieną bendrą remontuojamų patalpų atnaujinimo rezultatą, atitinkantį iš anksto numatytą viziją, tačiau byloje neįrodyta, kad tų pačių rezultatų neįmanoma pasiekti sudėtinį Pirkimo objektą išskaidžius į dalis. Be to, nepaneigti ieškovės argumentai, kad, siekiant sutaupyti laiko, darbai galėjo būti organizuoti taip, kad iš pradžių būtų remontuojamos tos patalpos (vietos), kuriose turėtų būti montuojami baldai.

35. Taip pat teisiškai nepagrįstais pripažįstami ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad sudėtinio Pirkimo objekto išskaidymas lemtų žymiai padidėjusią projekto administravimo naštą, atsakovui tektų rengti ir administruoti didelį kiekį pirkimų, ūkio subjektai būtų nesuinteresuoti mažomis jo dalimis. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad

administracinės ir vadybinio pobūdžio priežastys pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, įskaitant nurodytąją, šioje srityje nelaikytinos išimtinėmis, pateisinančiomis atskirų objektų sujungimą.

36. Be to, teisiškai nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais preziumuojamas pats nepalankiausias rezultatas ir nemotyvuotai iškeliami sunkumai, kurie galėtų iškilti atsakovui į atskiras dalis (ar pirkimus) išskaidant kai kurių baldų įsigijimą ir montavimą bei remonto darbus. Galiausiai šiuo aspektu nepaneigti ieškovės argumentai, kad dėl nedidelės baldų su integruota technika vertės juos įsigyti perkančioji organizacija galėtų pagal mažos vertės pirkimo procedūras.

37. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad svarbiomis priežastimis nepagrįstas perkančiosios organizacijos sprendimas sujungti du savarankiškus (atskirus) heterogeninius (nevienarūšius) pirkimo objektus į vieną kvalifikuotinas neteisėtu (VPĮ 28 straipsnis), pažeidžiančiu laisvą ūkio subjektų konkurenciją (VPĮ 17 straipsnio 3 dalis), viešųjų pirkimų skaidrumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus (VPĮ 17 straipsnio 1 dalis). Tokio Pirkimo sąlygų neteisėtumo išvados nekeičia labai skirtinga atskirų objektų vertė ar viešojo pirkimo sutarties vykdymo specifika, inter alia, vieta, rezultato reikšmė ar pan.

Dėl procesinės bylos baigties

38. Ieškovė ieškiniu reikalavo įpareigoti perkančiąją organizaciją išskaidyti Pirkimo objektą į atskiras dalis ar pagal jas vykdyti atskirus viešojo pirkimo konkursus. Pažymėtina, kad pirmasis alternatyvusis ieškovės reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas pakeisti Pirkimo sąlygas, o pastarasis – jų pripažinimą neteisėtu ir panaikinimą.

39. Visumos aptartų argumentų pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, kuriais atmesti ieškovės reikalavimai, naikintini ir dėl jų priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies, Pirkimo sąlygos, kuriomis sujungti darbai ir prekės, pripažįstamos neteisėtomis.

40. Nėra pagrindo tenkinti kitų ieškovės reikalavimų dėl, viena vertus, pasikeitusios Pirkimo vykdymo eigos (dėl to vėliau bus pasisakoma plačiau), ir, kita vertus, teismas negali įpareigoti perkančiosios organizacijos atlikti veiksmų ne ginčo Pirkime, juolab kad nėra aiškios kitų teisinių santykių kilimo ir vystymosi sąlygos. Bet kokiu atveju, viešojo pirkimo sąlygas pripažinus neteisėtomis, be tam tikrų išimčių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 39 punktą), kai nėra sudaryta sutartis, viešojo pirkimo santykiai pasibaigia ir pačios perkančiosios organizacijos sprendžia, kaip vykdyti įsigijimus, inter alia, ar pagal atskiras procedūras, ar pagal to paties konkurso atskiras dalis.

41. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, viešojo pirkimo procedūras pripažinus neteisėtomis, turi būti sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių; tais atvejais, kai pagal neteisėtus perkančiosios organizacijos sprendimus sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo (ar panaikinti neteisėtus sprendimus), nes jis pagal įstatymą dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu, todėl perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai ieškovui nesukelia teisinių padarinių; dėl to tokiu atveju, byloje nustačius atitinkamas aplinkybes, ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimas pripažįstamas neteisėtu, pasibaigusio Pirkimo procedūros nenutraukiamos (neteisėti sprendimai nepanaikinami), o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-248/2018 78, 79 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Bylos duomenimis, atsakovas su Pirkimo laimėtoja UAB „Dusmenėliai“ 2018 m. liepos 30 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. ESMM-1-S-16. Byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja prielaidas šią sutartį pripažinti neteisėta ab initio (nuo sudarymo momento). Vis dėlto, įvertinusi tai, kad ginčo Pirkimas susijęs su socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės (mokinių) interesais, jų nuoseklaus ir nenutrūkstamo ugdymo užtikrinimo poreikiu, teisėjų kolegija sprendžia, jog egzistuoja pagrindas dėl viešojo intereso neteisėtai sudarytą sandorį išsaugoti ir skirti alternatyvią sankciją – baudą, neviršijančią 10 proc. jo vertės (VPĮ 106 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

43. Kasacinio teismo pažymėta, kad alternatyvios sankcijos – baudos dydis (santykinis ir nominalus), pirma, bet kokiu atveju turi atitikti įstatyme įtvirtintus bendruosius veiksmingumo, proporcingumo ir atgrasomumo tikslus (VPĮ 106 straipsnio 3 dalis), antra, turi būti individualizuotas ir motyvuotas (VPĮ 106 straipsnio 4 dalis), kita vertus, trečia, perkančiajai organizacijai neturi būti sunkiai įvykdomas ir (ar) tapti bausmės priemone; perkančiajai organizacijai skiriant alternatyvią sankciją – baudą neatsižvelgtina į tai, kad atsakovė, priimdama neteisėtus sprendimus, iš esmės siekė teisėto viešąjį interesą atitinkančio tikslo, tačiau šiam tikslui pasiekti neužtikrino visiško tiekėjų konkurencinio lygiateisiškumo (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 84, 86, 89 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

44. Neteisėtai sudarytos viešojo darbų pirkimo sutarties vertė – 278 790 Eur su PVM. Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą dėl alternatyvios sankcijos skyrimo ir į jį aiškinančią teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia atsakovui

paskirti 7000 Eur baudą (apie 2,5 proc. sutarties vertės).45. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų

kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys); kasacinis teismas, pakeitęs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ar priėmęs naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

47. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėjo 2288 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti. Be to, nagrinėjant bylą ieškovė patyrė 6000 Eur advokato atstovavimo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų parengimu: 1600 Eur už ieškinį; 800 Eur už dubliką; 300 Eur už atsiliepimą į atskirąjį skundą; 200 Eur už rašytinius paaiškinimus; 1300 Eur už apeliacinį skundą; 1800 Eur už kasacinį skundą. Šios sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8.3, 8.10, 8.12, 8.16 punktuose nustatytų dydžių.

48. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai dėl konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių nėra teisinio pagrindo patenkinti visų ieškinio reikalavimų, tačiau nustatoma, jog perkančioji organizacija ieškovui netinkamai užtikrino pasinaudojimą peržiūros procedūra, iš perkančiosios organizacijos ieškovui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimus pakeisti Pirkimo sąlygas, jas panaikinti, tačiau iš esmės patenkino pagrindinį ieškinio reikalavimą – pripažino neteisėtomis Pirkimo sąlygas, kuriomis sujungti darbai ir prekės, todėl sprendžia, kad ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo.

50. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš esmės tenkinus kasacinį skundą (pagrindinį reikalavimą), šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 26 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo“ ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti neteisėtomis viešojo pirkimo sąlygas, kuriomis darbai ir prekės sujungti į vieną nedalomą objektą.

Skirti atsakovui Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centrui (j. a. k. 190995938) 7000 (septynių tūkstančių) Eur baudą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 6800).

Priteisti ieškovei UAB „Verslo“ (j. a. k. 302627983) iš atsakovo Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro (j. a. k. 190995938) 6000 (šešis tūkstančius) Eur išlaidų už advokato pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo ir 2288 (du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Eur pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose sumokėto žyminio mokesčio, iš viso – 8288 (aštuonis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Eur.

Priteisti iš atsakovo Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro (j. a. k. 190995938) valstybei 5,73 Eur (penkis Eur 73 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJOS BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21979 2018-12-31 2018-12-14 2018-12-14 -

Teismingumo byla Nr. T-97/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03200-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5 (S)

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo Plungės rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui valstybės įmonei Turto bankui dėl sprendimo panaikinimo, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėjas Plungės rajono savivaldybės administracija su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Turto banko 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Plungėje“ Nr. (18.2-44)-SK4-10432.

Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. birželio 27 d. viešajame aukcione pardavė Plungės rajono savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą – 0,1911 ha ploto žemės sklypą kartu su jam priskirtu inžineriniu statiniu – priešgaisriniu rezervuaru. Pareiškėjas kreipėsi į VĮ Turto banką, prašydamas sudaryti minėto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau VĮ Turto bankas atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad aukcionas buvo įvykdytas nesivadovaujant Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178 (toliau – ir Aprašas), nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2018 m. gegužės 5 d. Pareiškėjas su tokia pozicija nesutiko ir teigė, kad nekilnojamojo turto pardavimo aukciono būdu procedūros buvo pradėtos 2017 m. balandžio 3 d., t. y. iki Aprašo naujos redakcijos įsigaliojimo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gegužės 2 d. nutarimu, šios procedūros turėjo būti baigiamos vykdyti pagal Aprašo nuostatas, galiojusias iki naujos Aprašo redakcijos įsigaliojimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas byla, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad nors pareiškėjas prašo tik panaikinti VĮ Turto banko 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Plungėje“ Nr. (18.2-44)-SK4-10432 ir nereiškia reikalavimų įpareigoti atsakovą sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau akivaizdu, kad pareiškėjas siekia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Nagrinėjant bylą teisme turės būti sprendžiami klausimai dėl VĮ Turto banko pareigos sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei dėl vykusio nekilnojamojo turto aukciono atitikties teisės aktų reikalavimams. Teismo vertinimu, ginčas dėl pareigos sudaryti valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį nustatymo bei vykusio nekilnojamojo turto aukciono atitikties teisės aktų reikalavimams yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat pažymi, kad 2018 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti VĮ Turto banko 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Plungėje“ Nr. (18.2-44)-SK4-10432 ir įpareigoti atsakovą sudaryti žemės

sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eI-4461-426/2018, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjo siekis yra pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, kuris kyla iš civilinių teisinių santykių, todėl pasiūlė pareiškėjui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 19 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį, kuriame išdėstė analogiškus reikalavimus kaip ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, tačiau pastarasis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-35445-809/2018, atsisakė priimti pareiškėjo ieškinį, nurodęs, kad tokio pobūdžio ginčas yra priskirtinas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniam teismui. Taigi, nagrinėjamu atveju iškilo ginčas dėl bylos rūšinio teismingumo.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam

teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalis).

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas parduodant savivaldybės nekilnojamąjį turtą ir jam priskirtą žemės sklypą, taip pat kitus nekilnojamuosius daiktus šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka. Minėto įstatymo 21 straipsnio, reglamentuojančio valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimą viešo aukciono būdu, 6 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos formos valstybės ar savivaldybės nekilnojamojo turto, taip pat kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo arba nuomos (jeigu žemė neparduodama) sutartis su didžiausią kainą viešame aukcione pasiūliusiu aukciono dalyviu, pripažintu viešo aukciono laimėtoju, turi būti sudaryta (sudarytos) per trisdešimt kalendorinių dienų nuo pardavimo viešame aukcione dienos. Valstybinės žemės, priskirtos savivaldybėms nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui, pirkimo–pardavimo arba valstybinės žemės nuomos sutartis su viešo aukciono laimėtoju (pirkėju) sudaro centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas.

Nagrinėjamu atveju ginčas yra keliamas dėl VĮ Turto banko atsisakymo sudaryti viešo aukciono būdu parduoto Plungės rajono savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties (ne)sudarymo, neįgyvendina jokių įstatymais jam pavestų viešojo administravimo funkcijų, bet įgyvendina jam pavestas valstybės turto valdytojo teises. Sprendžiant šį ginčą turės būti aiškinamos ir taikomos civilinio teisinio pobūdžio teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešame aukcione tvarką. Todėl Specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamas ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių ir turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Bylą pagal pareiškėjo Plungės rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui valstybės įmonei Turto bankui dėl

sprendimo panaikinimo perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui įstatymų nustatyta tvarka spręsti skundo priėmimo klausimą.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21984 2018-12-31 2018-12-14 2018-12-14 -

Teismingumo byla Nr. T-99/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01592-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė :

pareiškėja su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus, prašydama:1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus

2018 m. balandžio 25 d. sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-2049-(14.8.94.);2) panaikinti NŽT 2018 m. birželio 28 d. sprendimą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-1290-(7.5.);3) įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2018 m. kovo 29 d. prašymą.Pareiškėja paaiškino, kad yra pretendentė nuosavybės teisių atkūrimui į J. Z. nuosavybės teise turėtą žemę. Dalis šios

žemės Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 02-1-38 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo dalių nustatymo ir perdavimo neatlygintinai naudotis“ bei Valstybinės žemės panaudos sutartimi Nr. M-19/2008-1 buvo perduota neatlygintinai naudotis Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrui. Pareiškėjos teigimu, dalis šio žemės sklypo nėra užstatyta Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro statiniais, pastatais ar įrenginiais bei nenaudojama jiems eksploatuoti (nenaudojamas pagal paskirtį), o Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro stadiono statyba prasidėjo visiškai kitoje vietoje, todėl minėto centro nenaudojama žemės sklypo dalis gali būti panaudota nuosavybės teisių atkūrimui natūra pretendentams. Pareiškėja 2018 m. kovo 29 d. su prašymu kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydama inicijuoti minėtos Valstybinės žemės panaudos sutarties Nr. M-19/2008-1 nutraukimą bei naujos sutarties sudarymą, perduodant Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrui mažesnio dydžio žemės sklypą, pakankamą esamų pastatų eksploatavimui, bei Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro nenaudojamą žemės sklypo dalį panaudoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra. NŽT Kauno miesto skyrius ginčijamu 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 8SD-2049-(14.8.94.) netenkino pareiškėjos prašymo, nurodydamas, kad ginčo žemės sklypas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei bei kad tokia žemė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą, išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal minėto įstatymo 16 straipsnį. NŽT 2018 m. birželio 28 d. sprendimu „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-1290-(7.5.) paliko šį Kauno miesto skyriaus sprendimą nepakeistą, nurodant, kad ginčo

žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, todėl nėra teisinio pagrindo inicijuoti valstybinės žemės panaudos sutarties su mokymo centru nutraukimą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai, nagrinėdami bylą, kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydami išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Teismas nurodo, kad, viena vertus, pareiškėja kelia ginčą dėl viešojo administravimo subjekto – NŽT – sprendimų, kuriais pareiškėja buvo informuota, jog nėra teisinio pagrindo inicijuoti valstybinės žemės panaudos sutarties su Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centru nutraukimą bei dalies žemės sklypo grąžinimo pretendentams natūra, motyvuojant tuo, kad ginčo žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė viešojo administravimo srityje, todėl ginčas šioje dalyje kyla iš administracinių teisinių santykių. Kita vertus, pareiškėja ginčą kelia dėl civilinio sandorio,  t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrui panaudos sutarties nutraukimo, kuris nepriklausomai nuo sutarties subjektų teisinio statuso, yra reguliuojamas privatinės teisės normomis. Pareiškėja reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad minėtas mokymo centras dalį ginčo žemės naudoja ne pagal paskirtį, t. y. nevykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygų, dėl ko valstybinės žemės patikėtinis turi inicijuoti panaudos sutarties nutraukimą ir spręsti klausimą dėl mažesnio žemės sklypo išnuomojimo. Atsakovas tokiuose santykiuose veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, todėl ginčas dėl reikalavimo nutraukti panaudos sutartį ir sudaryti naują panaudos sutartį kyla civilinių teisinių santykių srityje. Teismo vertinimu, nors pareiškėja ginčija viešojo administravimo subjekto priimtus administracinius aktus, tačiau iš esmės ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių, todėl turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalyje

numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Nagrinėjamu atveju pareikštu skundu pareiškėja iš esmės siekia pasinaudoti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo suteikta galimybe atkurti nuosavybės teises į dalį valstybinės žemės sklypo, kuris panaudos sutartimi buvo perduotas neatlygintinai naudotis Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centrui. Siekdama šio tikslo, pareiškėja ginčija NŽT Kauno miesto skyriaus ir NŽT sprendimus, kuriais konstatuota, kad visas ginčo žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl pagrindo inicijuoti valstybinės žemės panaudos sutarties nutraukimą bei grąžinti žemės sklypo dalį natūra nėra teisinio pagrindo. Keliamas ginčas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo yra susijęs nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis, kurių vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, o atitinkami skundo reikalavimai laikytini reikalavimais, kylančiais iš administracinių teisinių santykių. Civilinio teisinio pobūdžio reikalavimų ar argumentų šioje byloje nėra keliama, todėl šiame ginče vyraujantys yra administracinio teisinio pobūdžio santykiai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis, Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis), kurie nulemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas administraciniam teismui.Bylą pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl

sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus grąžinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21956 2018-12-31 2018-12-18 2018-12-18 -

Administracinė byla Nr. AS-859-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02371-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

Teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) prašymą dėl jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. I-3822-815/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02371-2018-7) pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2018 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-825(00869) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. A., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės 7 daliai, 7 straipsnio 2 daliai, 46 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-3822-815/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02371-2018-7), 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendime pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka, todėl įsiteisėjo 2018 m. spalio 3 d.

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (toliau – ir Prašymas). Prašyme nurodyta atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma – 1 573,00 Eur už šias teisines paslaugas: susipažinimą su bylos medžiaga (5 val.), skundo dėl Sprendimo parengimą (15 val.), paaiškinimus dėl Sprendimo prieštaravimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija) (5 val.), pasirengimą teismo posėdžiui (1 val.), atstovavimą teismo posėdyje (2 val.). Su Prašymu pateikta 2018 m. rugpjūčio 2 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas

Nr. MPAA/2018/07 (toliau – ir Sąskaita) ir banko sąskaitos išrašas, pagal kurį pareiškėjas Sąskaitą apmokėjo 2018 m. rugpjūčio 14 d.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nurodė, kad nesutinka su Prašymu ir vadovaujantis teisingumo, proporcingumo ir protingumo principais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, prašė mažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjo A. A. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Migracijos departamento 702,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teismas, įvertinęs aktualių teisės aktų nuostatas bei suformuotą administracinių teismų praktiką, konstatavo, kad proceso šaliai suteikta teisė gauti tik pagrįstų ir racionalių išlaidų, susijusių su konkrečios bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Atsižvelgęs į Prašymą ir jo priedus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė 1 573,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už šias teisines paslaugas: susipažinimą su bylos medžiaga (5 val.), skundo dėl Sprendimo parengimą (15 val.), paaiškinimus dėl Sprendimo prieštaravimo Konvencijai (5 val.), pasirengimą teismo posėdžiui (1 val.), atstovavimą teismo posėdyje (2 val.).

Susipažinimą su bylos medžiaga teismas nelaikė atskira teisine paslauga ir įskaičiavo ją į bendras skundo teismui parengimo išlaidas. Atsižvelgęs į Rekomendacijų 8.1 punktą, teismas nurodė, jog už skundo teismui parengimą taikytinas 2,5 koeficientas, tad maksimali suma už skundo parengimą sudaro 2 238,00 Eur, tačiau pažymėjo, kad byla nebuvo sudėtinga, byloje spręstas klausimas nėra naujas, nereikalauja specialių žinių, todėl minėtą maksimalią sumą sumažino 50 proc. t. y. iki 1 119 Eur.

Pasisakydamas dėl paaiškinimų dėl Sprendimo prieštaravimo Konvencijai, teismas nurodė, kad, remiantis Rekomendacijų 8.16 punktu, apskaičiuojant išlaidų atlyginimą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikytinas koeficientas yra 0,4, todėl už minėtus paaiškinimus maksimali priteistina suma yra 358,08 Eur, tačiau, atsižvelgęs į prieš tai nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumas ir kt.), nurodytą sumą sumažino 50 proc., t. y. iki 197,04 Eur.

Pasisakydamas dėl pasirengimo teismo posėdžiui ir atstovavimo jame (teismo posėdyje), teismas nurodė, kad posėdis truko nuo 10 val. 9 min. iki 11 val. 38 min., t. y. pagal Rekomendacijų 9 punktą – 1 val. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už nurodytą teisinę paslaugą ir už 1 val. pasirengimą teismo posėdžiui taikytinas koeficientas 0,1. Teismas konstatavo, kad už kiekvieną iš minėtų 2 teisinių paslaugų, kiekvienai iš jų taikant nurodytą koeficientą, maksimali priteistina turėtų išlaidų suma yra 89,52 Eur, iš viso – 179,04 Eur, tačiau atsižvelgiant į nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumas ir kt.), nurodytą sumą sumažino 50 proc., t. y. iki 89,52 Eur.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo 2 reikalavimus, o įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendime iš esmės patenkintas pirmasis reikalavimas, t. y. panaikintas Sprendimas, kita skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta. Teismas konstatavo, kad buvo patenkinta 50 proc. pareiškėjo reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjui priteistiną 1405,56 Eur (1 119,00 Eur + 197,04 Eur + 89,52 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą sumažino 50 proc. ir vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjo Prašymą tenkino iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 702,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir sumažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

Atsakovas atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Rekomendacijų nuostatas.

Dėl skundo parengimo pareiškėjas nurodė iš viso patyręs 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl, atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai nustato maksimalią Rekomendacijose nustatytą sumą tik už skundo parengimą (2 238 Eur), kai pareiškėjas faktiškai nurodo, jog visos jo patirtos išlaidos yra tik 1 573 Eur.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog prašyme nėra nurodytas pareiškėjo advokato valandinis įkainis, jis nustatomas pareiškėjo patirtą bylinėjimosi išlaidų sumą padalinus iš bendros advokato nurodytų valandų sumos (1 573 Eur  / 28 val.). Nustatyta, kad pareiškėjo advokato valandinį įkainį sudaro apie 56 Eur. Taigi, suma už skundo parengimą – 840 Eur. Atitinkamai, kaip nurodyta teismo nutartyje ir Migracijos departamento atsiliepime į pareiškėjo prašymą, byloje sprendžiami klausimai nebuvo išskirtiniai, reikalavimams pagrįsti nebuvo būtina remtis specialiomis žiniomis, todėl teismas pagrįstai sumą už skundo parengimą sumažino 50 proc. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 50 proc. sumažinus pareiškėjo faktiškai patirtas išlaidas (840 Eur) už skundo parengimą, jos sudaro 420 Eur, o ne 1 119,00 Eur, kaip nurodė teismas.

Dėl paaiškinimų dėl Sprendimo prieštaravimo Konvencijai nurodo, kad pagal jau aukščiau nustatytą pareiškėjo advokato valandinį įkainį, suma už paaiškinimų parengimą sudaro ne 358,08 Eur, kaip nurodo teismas, bet 280 Eur (56 Eur x 5 val.). Atsižvelgiant į tai, 50 proc. sumažinus pareiškėjo faktiškai patirtas išlaidas (280 Eur) už paaiškinimų paruošimą, jos sudaro 140 Eur, o ne 358,08 Eur, kaip nurodė teismas.

Dėl atstovavimo ir pasirengimo teismo posėdžiui atsakovas nurodo, kad taip pat nesutinka su teismo nutarties dalimi, kurioje už atstovavimą teisme ir pasirengimą teismo posėdžiui priteistina suma iš viso yra 179,04 Eur, tačiau atsižvelgiant į bylos nesudėtingumą, suma mažinama 50 proc. iki 89,52 Eur. Kaip jau nustatyta, valandinis pareiškėjo atstovo įkainis yra 56 Eur, todėl už 2 teisines paslaugas, kurios truko po 1 valandą priteistina suma iš viso yra 112 Eur ir atsižvelgiant į bylos nesudėtingumą, kaip teismas ir nurodė, suma mažintina 50 proc. iki 56 Eur.

Pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui suformulavo 2 reikalavimus, o teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendime patenkino tik pirmąjį pareiškėjo reikalavimą, t. y. panaikino ginčijamą sprendimą, o antrąjį (kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) atmetė, kaip nepagrįstą, taigi patenkinta buvo tik 50 proc. pareiškėjo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina 616 Eur (420 Eur + 140 Eur + 56 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma mažintina 50 proc. ir pareiškėjo skundas tenkintas tik iš dalies, pareiškėjui turėtų būti priteisiama 313 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant byla pirmosios instancijos, teisme.

Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo Migracijos departamento atskirąjį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria buvo iš dalies tenkintas pareiškėjo A. A. prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas už jam suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40  str. 1 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundas tenkintas ir Sprendimas panaikintas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kuriai pritaria atsakovas, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas tik 50 proc.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad skundo dalykas yra pareiškėjo suformuluotas reikalavimas, kuriuo siekiama, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama asmens teisė ar įstatymo saugomas interesas. Būtent skundo dalykas apibrėžia, kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo. Prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją – tai savarankiškas procesinis prašymas, kurio tenkinimas priklauso tik nuo pagrįstos teismo abejonės, kad įstatymo ar kito teisės akto normos, kurios turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nepagrįstai vertino kaip savarankišką skundo reikalavimą ir padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu nebuvo patenkintas visiškai, o pareiškėjas neįgijo teisės į visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, kuris reiškia,

kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atlieka kelias pagrindines funkcijas: pirma, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, veiksmingą ir kokybišką procesą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų administracinį procesą pasirinkti kaip vieną iš ginčo sprendimo formų, taip pat samdytis profesionalius atstovus; antra, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, nes žinojimas, kad pralaimėjimo atveju šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, apsaugo nuo nepagrįstų skundų ar atsiliepimų į skundus pareiškimo ir pan.; trečia, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas advokatų pagalbai atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi; ketvirta, kompensuoja dėl kaltos proceso šalies patirtas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2010 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009).

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia.  Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-559-552/2017; 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-571-575/2018).

Pasisakydama dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju byla nebuvo sudėtinga, joje nebuvo keliami nauji teisiniai klausimai, todėl, atsižvelgiant į bylos pobūdį, pareiškėjui priteistinos bylinėjimosi išlaidos pagrįstai sumažintos 50 proc.

Dėl Rekomendacijų nuostatų taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su atsakovu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė minėtą teisės aktą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį skaičiavo pagal maksimalią sumą, kurią galima priteisti už atitinkamą teisinę paslaugą. Toks skaičiavimas yra ydingas ir neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovas atskirajame skunde pagrįstai nurodo, jog priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį reikia skaičiuoti nuo faktiškai patirtų išlaidų, o ne nuo maksimalių sumų, kurias galima priteisti už atitinkamą teisinę paslaugą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo nurodytu teisinių paslaugų įkainių skaičiavimu, skaičiuojant pagal valandas, t. y., jog visą sumą, kurią pareiškėjas išleido teisinių paslaugų apmokėjimui nagrinėjamoje byloje, reikia padalinti iš visų valandų skaičiaus, kurias pareiškėjo atstovas nurodo prašyme (1573 Eur / 28 val.), tokiu būdu matyti, kad už valandą teisinių paslaugų pareiškėjas sumokėjo apie 56,18 Eur.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už susipažinimą su byla (5 val.), kadangi susipažinimas su bylos medžiaga teisme, pasirengimas teismo posėdžiui yra vertinami kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamieji elementai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-29/2012, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012; 2017 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-114-438/2017). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai susipažinimą su bylos medžiaga nelaikė atskira teisine paslauga ir išlaidas už ją įskaičiavo į bendras skundo teismui parengimo išlaidas. Minėtos paslaugos truko 20  val. Taigi, priteistina suma, mažinant ją dėl nagrinėjamos bylos pobūdžio, yra 561,8 Eur (1123,60 Eur (20 val. x 56,18 Eur) x 0,5 (50 proc.)). Dėl paaiškinimų dėl Sprendimo prieštaravimo Konvencijai teisėjų kolegija nurodo, kad suma už paaiškinimų parengimą sudaro 140,45 Eur (280,90 Eur (5 val. x 56,18 Eur) x 0,5 (50 proc.)). Dėl atstovavimo ir pasirengimo teismo posėdžiui teisėjų kolegija nurodo, kad už šias teisines paslaugas priteistina suma yra 56,18 (56,18 Eur x 2 val.) x 0,5 (50 proc.). Taigi, pareiškėjui priteistina suma už bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, yra 758,43 (561,8 Eur + 140,45 Eur + 56,18 Eur). Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra būtina atsižvelgti į non reformatio in peius (lot. – draudimas bloginti skundą padavusio asmens padėtį), draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su teisinių paslaugų suteikimu pareiškėjui, ir netinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias proceso teisės normas, tačiau pareiškėjas nepateikė atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutarties, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo bloginti atsakovo padėties.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, atsakovo Migracijos departamento atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, 155 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21959 2018-12-31 2018-12-18 2018-12-18 -

Administracinė byla Nr. eAS-872-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03481-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ skundą atsakovams Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybai, Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Plaukimas visiems“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2018 m. kovo 7 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. protokolus Nr. KSTP-21 ir Nr. KSTP-23 (19 klausimas), kuriais įforminti sprendimai: „Fondo taryba pritarė ekspertų išvadai dėl „Vaikų mokymas plaukti programa“ ir (…) neskirti finansavimo „Karkasinių baseinų įsigijimas“ projektui“ (toliau kartu – ir Sprendimai); 2) įpareigoti Tarybą finansuoti projektus „Vaikų mokymas plaukti programa“ ir „Karkasinių baseinų įsigijimas“. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodydamas, kad apie ginčijamus aktus sužinojo 2018 m. rugsėjo 13 d. juos gavus iš Kūno kultūros ir sporto departamento.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi atmetė pareiškėjo VšĮ „Plaukimas visiems“ prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir skundą atsisakė priimti.

Vadovaudamasis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs terminą jam paduoti.

Teismas dėl informacijos apie Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos 2018 m. kovo 7 d. ir 2018 m. balandžio 13 posėdžio protokolų Nr. KSTP-21 ir Nr. KSTP-23 įteikimą pareiškėjui kreipėsi į Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Departamentas). Departamentas informavo, kad atsižvelgiant į Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo administravimo taisyklių, patvirtintų Tarybos 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. FTS-1(toliau – Administravimo taisyklės), 44 punktą, visa informacija susijusi su Tarybos priimtais sprendimais (taip pat ir 2018 m. kovo 7 d. bei 2018 m. balandžio 13 d. posėdžio protokolai) yra viešai skelbiama Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės internetinėje svetainėje http://www.kksd.lrv.lt. Informacija apie pareiškėjo pateiktų projektų finansavimą 2018 m. buvo pateikta minėtoje svetainėje (priedai prie 2018 m. kovo 7 d. protokolo Nr. KSTP-21).

Įvertinęs pateiktą informaciją bei įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas su ginčijamais aktais turėjo galimybę susipažinti jų patalpinimo į Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės internetinę svetainę metu, t. y. 2018 m. kovo 7 d. ir 2018 m. balandžio 13 d., taip pat gavęs Tarybos sprendimo kopiją, kuri pareiškėjui buvo išsiųsta 2018 m. balandžio 13 d. Pareiškėjo teiginius, kad apie ginčijamą aktą jis sužinojo tik pateikęs prašymą Departamentui ir 2018 m. rugsėjo 13 d. gavęs Tarybos 2018 m. kovo 7 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. posėdžio protokolus Nr. KSTP-21 ir Nr. KSTP-23, teismas įvertino kaip gynybinę poziciją, nepaneigiančią aplinkybės, jog iki šios datos apie administracinių aktų egzistavimą pareiškėjas nežinojo.

III.

Pareiškėjas VšĮ „Plaukimas visiems“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsireikalauti iš Departamento 2018 m. vasario 7–8 d. ekspertų vertinimo išvadų kopijas, kurios patvirtintos 2018 m. rugsėjo 13 d., o ne prašyti Departamento pateikti informaciją apie 2018 m. kovo 7 d. ir balandžio 13 d. protokolų įteikimo pareiškėjui laiką ir būdą. Pažymėjo, kad negalėjo gauti šių išvadų anksčiau, negu išvadų kopijų patvirtinimo data, t. y. 2018 m. rugsėjo 13 d. Pabrėžė, kad minėtos išvados, kaip Sprendimų sudedamoji dalis, nėra motyvuotos, todėl naikintinos. Taip pat nurodė, kad nebuvo skelbtas ekspertų, vertinusių projektus, sąrašas. Be kita ko, nurodė, kad ekspertų išvados kaip aktai nėra viešai skelbiami. Dėl nurodytų aplinkybių prašo apklausti liudytojus, pareikalauti atsakovo pateikti visą medžiagą, kuria vadovaudamasi Taryba remiamoms Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo veikloms „Sporto inventoriaus ir įrangos įsigijimas“ ir „Sporto visiems sąjūdžio plėtotė“ paskirstė lėšas, o šį klausimą išnagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo VšĮ „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas buvo nepriimtas, o prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016; 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-724-

502/2017).Šiuo aspektu pažymėtina, jog kreipiantis su skundu į administracinį teismą, turi būti paisoma ABTĮ 24, 29

straipsniuose nustatytų skundo turiniui, formai keliamų reikalavimų bei termino skundui pateikti.Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas,

pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 30 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (1 dalis). Prašyme atnaujinti terminą pareiškėjui tenka pareiga nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 30 straipsnio 2 dalis). 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (pvz., žr., 2010 m. spalio 22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). ABTĮ nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Iš ginčui taikytino teisinio reguliavimo – Administravimo taisyklių 44 punkto, bylos medžiagos (Departamento paaiškinimų) matyti, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jo argumentai dėl ekspertų vertinimo išvadų kopijų patvirtinimo datos laikytini teisiškai nereikšmingais, neturinčiais lemiamos įtakos pareiškėjo teisinei padėčiai. Kitų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas objektyviai negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, individualių teisės aktų paskelbimas oficialioje viešojo administravimo institucijos interneto svetainėje laikytinas pakankamu užtikrinti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintus teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principus, suteikti asmenims, kurių teisėms ir teisėtiems interesams tiesiogiai daro poveikį viešojo administravimo sprendimai, motyvuotą informaciją apie tokius sprendimus per teisės aktuose nustatytus terminus. Kita vertus, viešojo administravimo subjektų sprendimų viešas paskelbimas taip pat suponuoja, kad asmenys, kurių teisės ar teisėti interesai galimai pažeidžiami, būtų aktyvūs juos gindami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus dėl termino skundui paduoti neatnaujinimo, daro išvadą, kad pareiškėjo prašymai, susiję su naujų įrodymų išsireikalavimu, liudytojų apklausa ar atskirojo skundo žodiniu nagrinėjimu, vertintini kaip nepagrįsti, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinį, ištyrusi prie jo pridėtus dokumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo kaip nepagrįstą ir skundą atsisakė priimti, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos „Plaukimas visiems“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21967 2018-12-31 2018-12-18 2018-12-18 -

Administracinė byla Nr. eAS-870-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03675-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. V. skundą atsakovams Nacionaliniam egzaminų centrui, Vilniaus Žvėryno gimnazijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja G. V. (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. spalio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (toliau – skundas) prašydama panaikinti Nacionalinio egzaminų centro 2018 m. pagrindinės sesijos istorijos valstybinio egzamino apeliacijų rezultatų 2018 m. liepos 18 d. protokolo Nr. VBE-53 dalį, susijusią su pareiškėjos apeliacijos rezultatu (toliau – ir protokolas), įpareigoti Nacionalinį egzaminų centrą (toliau – ir NEC) iš naujo peržiūrėti pareiškėjos 2018 m. valstybinio istorijos brandos egzamino įvertinimą, įpareigoti Vilniaus Žvėryno gimnaziją išduoti naują brandos atestatą, priteisti pareiškėjai iš NEC 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą grindžia tuo, kad prieš kreipdamasi į teismą norėjo gauti eksperto išvadas dėl jos atsakymų į istorijos egzamino klausimus teisingumo. Be to, skundžiamo protokolo kopiją gavo tik 2018 m. spalio 12 d., todėl, jos manymu, egzistuoja pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Taip pat nurodė, kad terminą praleido dėl nesupratimo, kuris teismas kompetentingas nagrinėti jos skundą. Papildomai atkreipė dėmesį, kad jos jaunas amžius ir nepatyrimas taip pat sutrukdė jai laiku kreiptis į teismą siekiant apginti savo teises.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jos

sukliudė pareiškėjai laiku, kaip tą numato įstatymas, kreiptis į teismą teisminės gynybos.Nustatė, kad NEC egzaminų rezultatų demonstravimo sistemoje istorijos valstybinio brandos egzamino apeliacijų

rezultatus kandidatams paskelbė 2018 m. liepos 19 d. 8 val. Pareiškėjos argumentus dėl to, kad ji delsė, nes norėjo gauti eksperto išvadas taip pat paneigė faktas, kad ekspertų išvados jau buvo gautos prieš pareiškėjai teikiant apeliaciją NEC, t. y., 2018 m. liepos 25 d. Nacionalinis egzaminų centras teigia, kad pareiškėja su turimu prisijungimo kodu jau

2018 m. liepos 19 d. galėjo matyti savo rezultatą, juolab, kad skelbdamas rezultatus NEC apie tai naujieną įdeda savo tinklalapyje.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai buvo žinomi apeliacijos rezultatai, todėl aplinkybės, kodėl pareiškėja laiku nesikreipė teisinės gynybos, laikytinos subjektyvaus pobūdžio.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl jauno amžiaus atmestini kaip subjektyvaus pobūdžio. Pažymėjo, kad pareiškėjos amžius ar teisinio išsilavinimo neturėjimas paprastai nelaikomi termino praleidimą pateisinančiomis priežastimis bei pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis.

III.

Pareiškėja G. V. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį ir pareiškėjos skundą priimti nagrinėti.

Atskirajame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus, susijusius su termino skundui pateikti praleidimo priežastimis, kaip ir skunde teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su bylos teismingumu. Pažymėjo, kad vadovaujantis teismų praktika, asmens ir mokyklos, išduodančios brandos atestatą, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2938438/2018). Ir tik 2018 m. birželio 12 d. Specialioji teisėjų kolegija priėmė nutartį T-58/2018, kuria remiantis ginčas tapo teismingu administraciniam teismui. Būtent dėl šios priežasties ji buvo suklaidinta dėl ginčą nagrinėjančio teismo kompetencijos ir nesikreipė į administracinį teismą, tačiau pagal savo jauną amžių buvo rūpestinga ir atidi. Prašo teismo atsižvelgti į gyvenimiškos patirties stoką, finansinių lėšų nebuvimą ir jauną amžių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos G. V. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas.Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas,

ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012; 2017 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-182-575/2017). Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje AS552-642/2013).

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ginčo bylos teismingumu administraciniam teismui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjos kreipimąsi į bendrosios kompetencijos teismą, o teisinių žinių neturėjimas neapribojo jos galimybių laiku kreiptis į atstovą, siekiant efektyvios savo teisėtų interesų gynybos teisme įgyvendinimo. Pareiškėjos atstovas, turintis teisinį išsilavinimą, galėjo ir turėjo žinoti administracinių aktų apskundimo tvarką ir terminus.

Pareiškėja atskirajame skunde nenurodo aplinkybių dėl kurių įstatyme nustatyto termino kreiptis į teismą su skundu praleidimo priežastys galėtų būtų pripažįstamos objektyviomis, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, byloje esančiais duomenimis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos nurodytos priežastys laikytinos subjektyviomis, o jos veiksmai delsiant kreiptis teisminės gynybos negali būti laikomi rūpestingu, sąžiningu ir atidžiu elgesiu. Kitaip tariant, skundo padavimo pirmosios instancijos teismui terminas buvo praleistas ne dėl objektyvių aplinkybių, o dėl savo valia pasirinkto elgesio modelio.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių visetą bei vadovavosi teismų formuojama praktika panašaus pobūdžio bylose, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a:

Pareiškėjos G. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21946 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-4609-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01058-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja S. R. Z. 2018 m. kovo 28 d. su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. kovo 7 d. sprendimą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Nr. (15/6-10)12PR-46 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 9–10) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertino jų visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

3. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai S. R. Z. ir T. R. Z. (pareiškėjos tėvai; toliau – S. R. Z. ir T. R. Z.) į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su savo dukterimi – pareiškėja, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja prašymo suteikti prieglobstį metu buvo pilnametė, sprendimas dėl prieglobsčio jai nesuteikimo buvo priimtas atskirai. Pareiškėjos prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas jos tėvui kylančia grėsme patirti fizinį smurtą dėl jo vykdomos politinės veiklos ir šeimos turimos afganų tautybės. Pareiškėjos teigimu, 2013 m. gruodžio 18 d. jos tėvas grįžo į (duomenys neskelbtini), nuvyko į „(duomenys neskelbtini)“, norėdamas dalyvauti revoliucijoje, (duomenys neskelbtini) stovėjo „su (duomenys neskelbtini) vėliava“, būdamas vienas iš lyderių kvietė asmenis prisijungti į „(duomenys neskelbtini)“. Dėl to jis 2014 m. sausio 2–4 d. bei 2016 m. kovo–balandžio mėn. buvo stipriai mušamas, pagrobtas, reikalauta išpirkos, jis buvo laikomas nelaisvėje (persekiojimo subjektas – „Dešinysis sektorius“ ir Nacionalinės gvardijos atstovai). 2018 m. sausio 23 d. vykusios apklausos metu pareiškėjos tėvas nurodė grįžęs į (duomenys neskelbtini), į „(duomenys neskelbtini)“ ir 2014 m. sausio mėn. viduryje, taip pat nurodė, jog buvo sumuštas (duomenys neskelbtini)2014 m. vasario mėn. Pareiškėja teigė, kad atsakovas faktą, jog jos tėvas lankėsi „(duomenys neskelbtini)“, pripažino nustatytu faktu, tačiau pasakojimo dalį dėl S. R. Z. aktyvaus dalyvavimo provyriausybiniuose protestuose bei buvimo jų organizatoriumi ar lyderiu atmetė ir nevertino.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad S. R. Z. apklausų metu aiškiai nurodė, kad jis kasdien susitikdavo su savo bendraminčiais (duomenys neskelbtini) parke, iš ten vykdavo į (duomenys neskelbtini) aikštes, kur rinkdavosi žmonės. S. R. Z. nesinaudojo jokiais ginklais, nieko nemušė, jo pareiga buvo kviesti asmenis prisijungti. Nepaisant to, kad pareiškėjos tėvas S. R. Z. nėra pripažįstamas „(duomenys neskelbtini)“ lyderiu, jį aplinkiniai laikė vienu iš organizatorių, dėl to jis buvo mušamas ir persekiojamas. Pareiškėja, remdamasi Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvoje 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB) 10 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatomis, teigė, kad jos tėvas patenka į asmenų, persekiojamų dėl savo politinių įsitikinimų, grupę.

5. Dėl pareiškėjos tėvo ir jo šeimos narių apklausos metu duotų parodymų apie jo nelegalų grįžimą į kilmės valstybę 2014 m. sausio mėn. prieštaravimų pareiškėja paaiškino, kad S. R. Z. oficiali žmona (pareiškėjos mama) atvyko prieš neoficialią S. R. Z. žmoną, o parodymų nesutapimas kilo dėl to, kad buvo supainiotos datos. Pareiškėjos manymu, Migracijos departamentas neįvykdė savo pareigos sudaryti prieglobsčio prašytojui tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, bei surinkti visą prieinamą papildomą informaciją, reikiamą prieglobsčio prašytojo pateiktiems duomenims patvirtinti arba paneigti.

6. Dėl atsakovo konstatuotų aplinkybių, kad pareiškėjos tėvo ir jo šeimos duomenys dėl 2014 m. sausio 2–4 d. sumušimų nėra nuoseklūs, pareiškėja paaiškino, kad jos tėvui žaizda buvo susiūta sausio 4 d. (duomenys neskelbtini), jis gydėsi Lietuvoje. Pareiškėjos įsitikinimu, pateikta pažyma patvirtino patirto smurto faktą (nurodyta, kad buvo sumuštas 2014 m., buvo praradęs sąmonę ir pan.). Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvai nurodė skirtingas išpirkos sumas, kadangi pareiškėjos tėvas įvertino tik grynųjų pinigų sumą, o pareiškėjos mama – kartu su išpirka duotus aukso dirbinius ir pan.

7. Pareiškėjos teigimu, prieš darydamas išvadą, kad grėsmė dėl S. R. Z. tautybės yra objektyviai nepagrįsta subjektyvi baimė, atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 167, 168 punktais, privalėjo surinkti informaciją apie afganų tautybės asmenų padėtį bei diskriminavimą pareiškėjos kilmės valstybėje. Pareiškėjos įsitikinimu, jos baimė grįžti į kilmės šalį yra visiškai pagrįsta.

8. Dėl atsisakymo suteikti papildomą apsaugą pareiškėja išreiškė nuomonę, kad atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad jos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nebus kankinama, su ja nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jos orumas, yra tikimybė, jog ją išsiuntus į kilmės valstybę jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

9. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos (b. l. 21–31) skundą prašė jį atmesti.

10. Migracijos departamentas paaiškino, jog pareiškėja prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jos tėvas dalyvavo „(duomenys neskelbtini)“, dėl to buvo sumuštas, buvo grasinta visai šeimai. Be tėvo problemų, pareiškėja jokių kitų individualių aplinkybių, dėl kurių jai kiltų grėsmė kilmės šalyje, nenurodė. Kadangi pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė jokių rašytinių įrodymų (išskyrus pasą, gimimo liudijimą ir kitus asmens dokumentus), kurie patvirtintų jos pasakojimą, jos teiginių (materialinių faktų), nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas buvo vertinamas remiantis Aprašo 116 punkte įtvirtintais kriterijais. Pareiškėja savo teiginių, kad jos tėvas aplinkinių galėjo būti suvokiamas kaip protestų lyderis dėl jo matomumo visuomenėje, nepagrindė jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nepateikė jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti dokumentų. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos ir jos tėvų per apklausas duotus paaiškinimus, surinko kilmės valstybės informaciją ir nustatė, kad pareiškėjos tėvas buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini) 2013 m. gruodžio 18 d. ir buvo nuvykęs į „(duomenys neskelbtini)“, bet jis nebuvo „(duomenys neskelbtini)“ lyderis, organizatorius ar aktyvus protestų dalyvis. Įvertinus pareiškėjos ir jos tėvų pateiktus duomenis apie praeityje patirtus sumušimus, užpuolimus, konstatuota, kad jie yra nepatikimi, todėl buvo atmesti ir toliau nenagrinėjami. Atsižvelgęs į pareiškėjos kilmės šalies informaciją, į tai, kad pareiškėjos tėvas nebuvo politiškai aktyvus, į tai, kad nenustatyta jokių faktų apie ankstesnius Nacionalinės gvardijos prieš pareiškėjos tėvą panaudotus neteisėtus veiksmus, Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjos tėvo subjektyvi baimė, kad šalyje veikiant Nacionalinei gvardijai jam nėra ramaus gyvenimo (duomenys neskelbtini) dėl jo, esą, buvusio politinio aktyvumo, nėra visiškai pagrįsta. Taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos tėvas nebuvo „(duomenys neskelbtini)“ lyderis, organizatorius ar aktyvus dalyvis, atsakovas sprendė, kad labiau netikėtina nei tikėtina, jog „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjos tėvą identifikuotų kaip priešišką nuomonę turintį asmenį ir jį persekiotų dėl jo politinės nuomonės.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai ir jos tėvams buvo užtikrintos visos galimybės pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, įskaitant paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir jų pareiškimuose nustatytų prieštaringumų. Buvo atliktos trys pareiškėjos ir jos tėvų apklausos, užduoti klausimai dėl kilusių prieštaravimų tarp jų pačių ir jų šeimos narių pateiktų paaiškinimų. Pareiškėjos tėvai taip pat nurodė, kad nesutapimas dėl pareiškėjos mamos kilo, nes buvo supainiotos datos, tačiau atsakovas žymėjo, kad apklausų metu pareiškėjos ir jos tėvų nebuvo prašoma nurodyti tikslių datų, o buvo užduodami klausimai, kurie susiję su to meto įvykių eiliškumu, šeimos narių bendravimu, tuo metu buvusios nepilnametės pareiškėjos priežiūra. Todėl pagrįstai buvo tikimasi, kad net ir įvertinus praėjusį laiko tarpą bei galimas atminties spragas, bent vienas iš trijų asmenų (pareiškėjos ir jos tėvų) turėtų nupasakoti įvykių seką, tačiau nei vienas iš jų to padaryti negalėjo arba pateikė prieštaringą informaciją.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodytoje ligoninės pažymoje nėra jokios objektyvios informacijos apie pareiškėjos tėvo patirtus sumušimus; pažymoje nurodyta diagnozė nėra siejama su tariamai patirtais sumušimais. Be to, S. R. Z., jo žmona ir jo dukra (pareiškėja) pateikė prieštaringus paaiškinimus dėl 2014 m., esą, patirtų sumušimų, gydymosi. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos ir jos tėvų pateikti duomenys dėl 2014 m. sausio 2–4 d. sumušimų nelaikytini labiau tikėtinais negu netikėtinais.

13. Dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja Migracijos departamentui nebuvo nurodžiusi kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėja bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, kad jai asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Migracijos departamento vertinimu, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie šią išvadą paneigtų.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.15. Teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, nustatė, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymas iš esmės grindžiamas

tuo, kad kilmės valstybėje jos šeimai kyla grėsmė dėl jos tėvo politinės veiklos. Teismas pažymėjo, kad vertindamas pareiškėjos pateiktus materialinius faktus, atsakovas atsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas 2018 m. kovo 5 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-43, kuriuo nusprendė nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje pareiškėjos tėvams. Įvertinęs tai, kad pareiškėja kitų išvykimo iš kilmės šalies priežasčių nenurodė, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai laikė nustatytais tik faktus, kad pareiškėja kartu su tėvu 2013 m. kovo 18 d. buvo grįžę į kilmės valstybę ir galimai jos tėvas buvo nuvykęs į „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nebuvo aktyvus protestų dalyvis, taip pat pareiškėja kartu su šeima į kilmės valstybę buvo grįžusi 2016 m. kovo – balandžio mėn. Teismas nustatė, kad pareiškėja, ginčydama Sprendimo teisėtumą, iš esmės nurodė argumentus, susijusius su Migracijos departamento 2018 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-43, kuriuo nuspręsta nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jos tėvams, teisėtumo vertinimu. Jokių individualių aplinkybių, kuriomis būtų grindžiama jos

persekiojimo baimė grįžus į kilmės valstybę, pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nenurodė.16. Išanalizavęs pareiškėjos apklausų metu teiktus paaiškinimus apie jos tėvo politinę veiklą, teismas priėjo prie

išvados, kad jos deklaruojama baimė dėl grėsmės, kylančios dėl tėvo politinės veiklos, nėra pagrįsta. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjos nurodytų įvykių metu, t. y. 2014 m. ir 2016 m., jo sveikatai ar gyvybei būtų kilęs realus pavojus. Iš pareiškėjos pasakojimų apie 2014 m. ir 2016 m. tėvo pagrobimus, sumušimą teismas negalėjo daryti išvados, kad jie buvo susiję su jo politine veikla. Pareiškėja, remiantis jos pasakojimu, 2014 m. nebuvo konflikto namuose liudininkė, 2016 m. automobilio numerių vagystė ir tėvo dingimas, jo sumušimas, pagal pareiškėjos pasakojimus, taip pat negalėjo būti siejamas su tėvo politine veikla.

17. Atsižvelgęs į Migracijos departamento 2018 m. kovo 5 d. sprendime Nr. (15/6-10)12PR-43 konstatuotą aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas nebuvo aktyvus „(duomenys neskelbtini) lyderis“ ir nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjos tėvams grėstų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjos tėvo politinės veiklos, įvertinęs viešai skelbiamoje Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. pažymoje apie „(duomenys neskelbtini)“ protestus, jų dalyvių persekiojimą ir teisėsaugos institucijų veiksnumą Nr. UKR-15/6-18 pateiktą informaciją ir byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja tikimybė, jog dėl pareiškėjos tėvo veiklos kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė jo gyvybei, sveikatai ar saugumui. Atsižvelgęs į pareiškėjos paaiškinimus teismo posėdyje, kad ji siekia likti Lietuvoje ir baigti čia mokslus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos siekio dėl prieglobsčio suteikimo priežastys yra kitos, nei deklaruojama.

18. Pareiškėjai išaiškinta, kad jei teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. eI-2448-331/2018 pagal jos tėvų skundą, nustatys priešingas aplinkybes ir padarys priešingas išvadas nei Migracijos departamentas, netenkindamas prašymo ir nesuteikdamas pareiškėjos tėvams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, ji turės pagrindą kreiptis į atsakovą iš naujo.

19. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas nesurinko informacijos apie afganų tautybės asmenų padėtį (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokios informacijos, kad iki išvykimo iš šalies jos tėvas buvo persekiojamas ar kad dėl jo rasės buvo neįmanoma gyventi (duomenys neskelbtini), pareiškėja Kijeve lankė mokyklą, dėl tėvo jokių užgauliojimų nepatyrė, taigi, teismo vertinimu, pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus šiuo aspektu, nebuvo. Be to, atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos tėvų, kuriuo grindžiamas šioje byloje skundžiamas Sprendimas, vadovavosi surinkta kilmės valstybės informacija apie žmogaus teisių padėtį, byloje duomenų apie pareiškėjos ar jos šeimos narių persekiojimą dėl tautybės, nebuvo.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėja skunde nenurodė aiškių pagrindų ir nepateikė įrodymų, dėl kurių jai turi būti suteikta papildoma apsauga. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę; nepateikė argumentų, pagrindžiančių jos kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą.

21. Įvertinęs prieglobsčio prašytojos bylos duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjai buvo užtikrintos visos sąlygos ir galimybės pateikti visą turimą informaciją ir kitus įrodymus, reikiamus prašymui suteikti prieglobstį pagrįsti, įskaitant paaiškinimus dėl trūkstamos informacijos ir jų pareiškimuose nustatytų prieštaringumų.

III.

22. Pareiškėja S. R. Z. padavė apeliacinį skundą (b. l. 69–74), prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

23. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, mano, kad jis nepagrįstas ir netesėtas, iš esmės remdamasi skunde išdėstytais argumentais, papildomai pažymėdama, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų ir argumentų, kurie pagrįstų, kodėl pareiškėjai nebuvo suteikta papildoma apsauga.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b.  l. 88–95) prašo jį atmesti, iš esmės remdamasis atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atsakovo, tiek ir pareiškėjos argumentus bei surinktus duomenis, pasisakė dėl atsisakymo suteikti jai papildomą apsaugą teisėtumo. Atsakovas pažymi, kad teismas neturėjo pareigos išsamiai atsakinėti į kiekvieną pareiškėjos argumentą, taigi ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos S. R. Z. skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-46, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti bylą iš naujo, teisėtumas bei pagrįstumas.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nurodęs, jog nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja tikimybė, jog dėl pareiškėjos tėvo veiklos kilmės valstybėje egzistuoja grėsmė jo gyvybei, sveikatai ar saugumui. Pareiškėja, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pateikė apeliacinį skundą, nurodydama, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

29. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau  – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eA-4810-556/2018 pagal pareiškėjos tėvų (S. R. Z. ir T. R. Z.) apeliacinį skundą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjų S.  R. Z. ir T. R. Z. (pareiškėjos tėvų) nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjos tėvui S. R. Z. (duomenys neskelbtini) negresia persekiojimas dėl jo dalyvavimo (duomenys neskelbtini), jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta, todėl jam ir jo sutuoktinei Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Neturėdamas įrodymų, jog pareiškėjos tėvams S. R. Z. ir T. R. Z. kilmės valstybėje grėstų kankinimas, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas ar tokiu būdu jie bus baudžiami arba jiems grėstų mirties bausmė, teismas sprendė, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

32. Minėtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. eA-4810-556/2018 įvertinus nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, jog šiuo atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjos baimė grįžti į kilmės valstybę (duomenys neskelbtini) nėra pagrįsta, nes nenustatyta, jog pareiškėjos tėvas S. R. Z. yra politiškai aktyvus, nenustatyta realių (įtikinamų) faktų apie ankstesnius Nacionalinės gvardijos prieš jį panaudotus neteisėtus veiksmus, todėl minėta baimė laikytina subjektyvia. Kadangi šiuo atveju pareiškėja nepateikė duomenų, galinčių paneigti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4810-556/2018 nustatytas aplinkybes, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti suteiktas pabėgėlio statusas. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų kankinimas, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jos orumas ar tokiu būdu ji bus baudžiama arba jai grėstų mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

33. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos S. R. Z. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21963 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. A-1778-525-2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02950-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4; 18.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir NŽT sprendimas), NŽT Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ (toliau – ir NŽT Palangos skyriaus sprendimas) ir įpareigoti atsakovą NŽT Palangos skyrių patenkinti atmestą pareiškėjo prašymą dėl išvados parengimo bei įpareigojimo kompetentingus valstybės pareigūnus ir tarnautojus parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl Palangoje likusio žemės plotų kiekio.

2. Nurodė, kad 2016 m. liepos 19 d. kreipėsi į NŽT Palangos skyrių, prašydamas parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl perkėlimo Palangoje likusio žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei perdavimo neatlygintinai lygiaverčiais žemės, miško ar vandens telkinio plotais (duomenys neskelbtini). NŽT Palangos skyrius sprendimu atsisakė tenkinti 2016 m. liepos 19 d. prašymą motyvuojant tuo, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašyme grąžinti žemę nenurodė kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl laikytina, kad pilietė iki teisės aktuose numatyto termino nepareiškė valios būdo ir už valstybės išperkamą žemę pretendentei E. B. (toliau – ir pretendentė) bus atlygintina pinigais. Pareiškėjas NŽT Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą apskundė NŽT direktoriui. NŽT išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime nurodė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti NŽT Palangos skyriaus sprendimą.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad E. B. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę aiškiai išreiškė 1992 m. sausio 16 d. prašyme, kurio titulinėje dalyje nurodė pageidaujanti, jog žemė būtų gražinta ir nesiekia gauti piniginės kompensacijos. Sutinka, kad pretendentės 1992 m. sausio 16 d. prašymo 5 punkte, kuris įvardintas „Pretendentų į žemę valia“ įrašyti tik dviejų pretendentų anketiniai duomenys ir jų tuometinės gyvenamosios vietos ir grafa „Valia“ palikta neužpildyta, tačiau pabrėžė, kad E. B. buvo pateiktas prašymo ruošinys dėl nuosavybės atkūrimo kaimo vietove, reikalaujant išreikšti valią dėl žemės atgavimo ūkiuose, o pretendentė pageidavo atkurti nuosavybes teisę į žemę esančią mieste. Akcentavo, kad atsakomybė dėl netinkamai užpildyto prašymo tenka valstybės institucijai, pateikusiai netinkamą prašymo ruošinį, be to prašymo 5 punktas nėra esminis, nes E. B. aiškiai išreiškė savo valią prašymo titulinėje dalyje.

4. Pareiškėjo nuomone, NŽT Palangos skyrius nagrinėdamas pareiškėjo 2016 m. liepos 19 d. prašymą, nepagrįstai vertino, kad E. B. iki 2004 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl atkūrimo būdo už valstybės išperkamą žemę. Pažymėjo, jog jeigu nėra galimybės nuosavybės teises į žemę atkurti natūra ir pretendentas aiškiai išreiškė valią jam nemokėti kompensacijos pinigais bet atkurti žemę natūra, lieka vienintelis būdas – rengti išvadą dėl likusių žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei, perkėlimo, tą žemės plotų kiekį neatlygintai perduodant lygiaverčiais žemės ar vandens telkinių plotais kitoje pretendento pasirinktoje Lietuvos Respublikos vietoje. Pažymėjo, jog pretendentės pateiktas prašymas dėl valios išreiškimo atitinka formos ir turinio reikalavimus. Papildomai nurodė, jog pareiškėjas yra mirusios

E. B. sūnus ir jos turto paveldėtojas, kuri viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu siekė atkurti nuosavybės teises tik natūra.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi su 2016 m. liepos 19 d. prašymu į NŽT Palangos skyrių, kuriame prašė

parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl perkėlimo Palangos mieste likusios žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei, perduoti neatlygintinai lygiaverčiais žemės, miško ar vandens telkinio plotais esančiais (duomenys neskelbtini). NŽT Palangos skyrius netenkindamas pareiškėjo prašymo nurodė, kad įvertinus pretendentės 1992 m. sausio 16 d. prašymo turinį nustatyta, jog jame nėra aiškiai išreikšta valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, todėl laikytina, jog E. B. iki teisės aktuose nustatyto termino, t. y. 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios ir nepakeitė būdo dėl valstybės išperkamos žemės, todėl pretendentei (paveldėtojams) nuosavybės teisų atkūrimas bus vykdomas atlyginant pinigine išraiška. Nesutikdamas su sprendimu pareiškėjo jį skundė NŽT, kuri išnagrinėjusi skundą, jį atmetė.

7. Atsakovas nurodė, jog valstybės institucijos spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir kitais nuosavybės teisių į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais. Pažymėjo, jog nuo 1997 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Atkūrimo įstatymas turto grąžinimo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai pasirinkę, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiuo būdu, Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

8. Nurodė, jog Atkūrimo įstatymo (2012 m. spalio 15 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, jog pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti ar pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybes teisės į nekilnojamąjį turtą. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, atkūrimo būdą parenka įstatyme nurodytos institucijos. Atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatyme nėra numatyta galimybė atnaujinti terminą, pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl šis terminas laikytinas naikinamuoju ir vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius. NŽT Palangos skyrius akcentavo, jog įvertinus tai, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. L. valdytą žemę neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vertino, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad pretendentės prašyme išreikšta valia atitinka nuosavybės atkūrimo ekvivalentine natūra išreiškimo būdą. Pabrėžė, kad remiantis pateiktais dokumentais, akivaizdu, jog nuosavybės teisių atkūrimas pretendentei vykdomas natūra.

II.

9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Nustatė, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. L.

iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę Palangos mieste. Iš NŽT Palangos skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. pažymos „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 16PAŽ-186 matyti, kad remiantis Atkūrimo įstatymu pretendentė turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2.0058 ha ploto žemę Palangos mieste. Iš NŽT 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 16S-477 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ ir NŽT 2015 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 16S-61 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ turinio matyti, jog pretendentei nuosavybės teisė atkurta natūra į 0.4313 ha ploto žemės sklypų dalį, o nuosavybės teisė į likusią neatkurtą nuosavybės dalį – 1.5745 ha žemės, bus atkurta vėliau.

11. Pretendentei 2013 m. kovo 5 d. mirus, jos turto paveldėtoju tapo pareiškėjas R. B.. Pareiškėjas NŽT Palangos skyriui 2016 m. liepos 19 d. pateikė prašymą parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl perkėlimo Palangos mieste likusio žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei ir to žemės ploto kiekio neatlygintinio perdavimo lygiaverčiais žemės, miško ar vandens telkinio plotais (duomenys neskelbtini). NŽT Palangos skyrius 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti. NŽT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 1SS-3312-(7.5.) pareiškėjo skundo netenkino.

12. Teismas, analizuodamas E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kuriuo prašoma atkurti nuosavybę į buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę Palangos mieste (žemės sklypus), nustatė, jog pretendentė prašymo grafoje, kurioje prašoma pažymėti vieną iš nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų, nepažymėjo nei vieno iš joje išvardintų būdų. Teismas pažymėjo, jog dėl šios aplinkybės ginčo tarp bylos šalių nėra. Pretendentė 1992 m. sausio 16 d. prašymo titulinėje dalyje išbraukė žodžius „išmokėti kompensaciją“ ir paliko žodžius „grąžinti žemę“. Pretendentės prašymo pateikimo metu Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Atsižvelgiant į galiojusi teisinį reguliavimą, pretendentės prašymo pateikimo metu buvo reglamentuoti šie nuosavybės teisių atkūrimo būdai: 1) grąžinimas natūra; 2) grąžinimas ekvivalentine natūra; 3) suteikiant vienkartines valstybės išmokas, jeigu nėra galimybės nusavinto turto grąžinti kitais būdais arba asmuo nepageidauja nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Teismas priėjo išvadą, kad 1992 m. sausio 16 d. prašymu E. B. išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į žemę ją grąžinant natūra. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas teigė, jog atkuriant nuosavybės teisę natūra yra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė savininko turėtoje vietoje, taigi, pretendentė siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę buvusio savininko P. L. turėtoje vietoje. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas teigė, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašymu pageidavo, jog nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūriniu būdu, t. y. nekilnojamasis turtas būtų grąžintas toje vietoje, kurioje iki nacionalizacijos buvo valdomas buvusio savininko.

13. Atsakovo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 16S-477 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ ir 2015 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 16S-61 „Dėl nuosavybes teisės atkūrimo Palangos mieste pilietei E. B.“ turinys patvirtina, kad atsakovas nuosavybės teises atkūrė natūra ir tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdė būtent atsižvelgdamas į pretendentės valią. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pretendentė po 1992 m. sausio 16 d. prašymo pateikimo savo valios nepakeitė ir toliau pageidavo, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra.

14. Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Taigi nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

15. Analizuojant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamų sprendimų priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu.

16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, jog pretendentė pateikusi prašymą ar pareiškėjas, teisės aktų nustatytais terminais, išreiškė valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būtų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtus žemės sklypus. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. liepos 23 d. raštu Nr. (3.1)R4-1228 „Dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę“ siūlė E. B. apsispręsti dėl būdo, kuriuo pageidautų, kad jai būtų atlyginta už nekilnojamąjį turtą priskirtą valstybės išperkamai žemei, tačiau pretendentė į aukščiau nurodytą raštą atsakymo nepateikė. Pareiškėjas dalyvauja nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačios teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės į nuosavybės teisių atkūrimą turėtojui, todėl pretendentei teisės aktuose nustatytais terminais nepakeitus savo valios atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu, pareiškėjui nuosavybės teisė privalo būti atkuriama tokiu būdu, kokį buvo pasirinkusi pretendentė savo 1992 m. sausio 16 d. prašyme. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad pretendentė išreiškė valią, jog už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą jai būtu atlyginta lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra) kitoje Lietuvos Respublikos vietoje yra nepagrįsti ir atmestini.

17. Analizuodamas NŽT Palangos skyriaus ir NŽT sprendimus teisėtumo aspektu, teismas pažymėjo, kad minėti administraciniai aktai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus – yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

18. Teismas pažymėjo, jog NŽT Palangos skyrius 2012 m. gegužės 8 d. pretendentei išsiuntė pranešimą dėl naujo žemės sklypo pasirinkimo Nr. 16SD-(14.16.104.), nežiūrint to, kad pretendentė nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir jos prašymas buvo atkurti nuosavybės teises natūra. Iš šio pranešimo turinio matyti, kad NŽT

pretendentei teikė pasiūlymą atkurti nuosavybės teises kitu būdu, t. y., atlyginant lygiaverčiu žemės sklypu kitoje Lietuvos Respublikos vietoje ir kvietė atvykti susipažinti su pasirinkimui siūlomais žemės sklypais. Kaip jau paminėta šiame teismo sprendime, E. B. išreiškė valią nuosavybės teises atkurti natūra ir nėra duomenų, kad iki mirties savo sprendimą dėl atkūrimo būdo pakeitė. Nesant pakeistai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ką nurodė ir pats atsakovas, teigdamas, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas natūra, toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra galimas, tačiau šių aplinkybių vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir teismas plačiau dėl šių aplinkybių nepasisakė.

19. Teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai ginčijamais administraciniais aktais atsisakė rengti išvadą mirusios E. B. vardu dėl žemės, priskirtinos valstybės išperkamai žemei, perkėlimo į (duomenys neskelbtini) ir šios žemės neatlygintinio perdavimo pareiškėjui. Kadangi ginčijami aktai yra teisėti ir pagrįsti, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, susijusius su įpareigojimu parengti išvadą dėl žemės perkėlimo nuosavybės teisių atkūrimui kitoje vietovėje.

III.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas R. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti. Apeliacinį skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Teismas atsižvelgdamas į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, nepagrįstai išaiškino apie atskyrimą nuosavybės teisės atkūrimo natūra nuo nuosavybės teisės atkūrimo ekvivalentine natūra. Pažymi, kad E. B. savo valią dėl nuosavybės į žemę atkūrimo išreiškė vieninteliu tipiniame ruošinyje užpildytu 1992 m. sausio 16 d. prašymu ir šios valios niekad nekeitė. Titulinėje dalyje aiškiai nurodyta „grąžinti žemę“ ir pabraukta „išmokėti kompensaciją“.

20.2. Pažymi, kad prašymo dėl žemės atkūrimo 5 punkte, kuris įvardintas „Pretendentų į žemę valia“ įrašyti tik dviejų pretendentų anketiniai duomenys bei nurodyti jų tuometinės gyvenamosios vietos. E. B. gyvenamoji vieta nurodyta mieste – (duomenys neskelbtini) atkurti nuosavybę ji prašė į žemę mieste, t. y. Palangoje (duomenys neskelbtini) (senamiestyje). Prašymo 5 punktas liko pilnai neužpildytas, tačiau dėl to atsakomybė tenka valstybės institucijai, teikusiai prašymo ruošinį, bet ne pretendentei į nuosavybės atkūrimą.

20.3. E. B. valia – grąžinti žemę ir nemokėti piniginės kompensacijos yra aiškiai išreikšta. Kadangi nuosavybės į žemę negalima atkurti natūra turėtoje vietoje, tokiu būdu reikalinga rengti išvadą dėl perkėlimo likusių žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai (negrąžinamai) ir tą žemės plotų kiekį neatlygintinai perduodant lygiaverčiais žemės ar vandens telkinių plotais kitoje pretendento pasirinktoje vietoje.

20.4. E. B. (P. L.) nuosavybės atkūrimo byloje nėra jokio institucijos dokumento, kuris patvirtintų, kad E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašymas dėl valios išreiškimo netiko ir institucija iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlė pretendentei pareikšti valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo. Vadinasi E. B. išreiškus valią dėl nuosavybės atkūrimo grąžinant žemę natūra arba ekvivalentine natūra, ji neprivalėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. teikti atskiro prašymo.

20.5. Nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. liepos 23 d. raštu Nr. (3.1)R4-1228 „Dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę“ siūlė E. B. apsispręsti dėl būdo <…> tačiau pretendentė atsakymo į raštą nepateikė. Nurodo, jog akivaizdu, kad šio rašto E. B. negavo, nes jame, skirtingai nei kitiems asmenims, net nenurodytas E. B. joks adresas. Tuo tarpu NŽT Palangos skyriaus 2012 m. gegužės 8 d. pranešimą „Dėl naujo žemės sklypo pasirinkimo“ pretendentė gavo ir į jį atsakė, tačiau rašte visiškai nepasisakoma dėl valios už valstybės išperkamą žemę pareiškimo būdo. Pažymi, kad institucija iki 2003 m. kovo 1 d. nepateikė pretendentei E. B. pasiūlymo pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės atkūrimo būdus, išskyrus nurodytą 1992 m. sausio 16 d. prašyme, todėl nesutinka su teismo nuomone, kad institucijos pasirinktas būdas – išmokant piniginę kompensaciją, yra pagrįstas ir teisėtas.

21. Atsakovas atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.22. Nurodo, jog vertinant tai, kad E. B. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir prašyme neišreiškė valios dėl

nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. nepasirinko nei vieno tipiniame prašyme nurodyto būdo (nepažymėjo, neapibraukė, neišbraukė ar pan.), todėl E. B. iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjo argumentas, kad pretendentės E. B. prašymas atkurti nuosavybę mieste reiškia, kad pilietės išreikšta valia atitinka nuosavybės atkūrimo ekvivalentine natūra valios išreiškimo būdą ir po to būtinus sprendimų priėmimo veiksmus, yra nepagrįstas. NŽT Palangos skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. pažyma bei NŽT 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas, 2015 m. kovo 25 d. sprendimas įrodo, kad nuosavybės teisių institutas Pretendentei į tenkančią buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį Palangos mieste vykdoma natūra.

23. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad E. B. valia grąžinti žemę (nes nenubraukta), bei jai neišmokėti kompensacijos pinigais (nes nubraukta) yra akivaizdi.

24. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse yra specialiai aptarti atvejai, kai nustatyti terminai gali

būti atnaujinami. Atkūrimo įstatymo norma negali būti aiškinama plečiamai. Kadangi Atkūrimo įstatymas nenumato, kad galėtų būti atnaujinamas terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, šis terminas laikytinas naikinamuoju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. B. prašymas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, NŽT Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ bei įpareigoti NŽT Palangos skyrių parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl Palangoje likusio žemės plotų kiekio, teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

28. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

29. Nuo 2012 m. lapkričio 22d. įsigaliojo nauja Įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013  m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

30. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra

galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

31. Nors nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti NŽT Palangos skyriaus bei NŽT priimtus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta parengti mirusios E. B. vardu išvadą dėl perkėlimo Palangoje likusio žemės plotų kiekio, kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei perdavimo neatlygintinai lygiaverčiais žemės, miško ar vandens telkinio plotais (duomenys neskelbtini) tačiau vertinant tai, jog pareiškėjo reikalavimas atmestas dėl to pretendentės E. B. 1992 m. sausio 16 d. prašyme nėra aiškiai išreikšta valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, byloje būtina, siekiant kilusį ginčą tinkamai išspręsti, įvertinti visus prašymus, kuriuose pretendentė nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą.

32. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad pretendentė E. B. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė 1992 m. sausio 16 d., kuriame nurodė, jog pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t. y. atkurti nuosavybę į buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos valdytą nuosavybę Palangos mieste. Prašymo 5 punkto „Pretendentų į žemę valia“ grafoje „Pretendentas“, E. B. nurodė savo vardą, pavardę, gimimo datą, dabartinę gyvenamąją vietą. Grafoje „Valia“, kurioje prašoma pažymėti vieną iš nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų, nepažymėtas nei vienas iš joje išvardintų būdų. Atsižvelgiant į tai, jog pretendentė E. B. pateikė „Prašymą grąžinti žemę“, išbraukiant žodžius „išmokėti kompensaciją“, tai vertinama kaip pretendentės išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra. Atsižvelgiant į tai, jog pretendentė, pildydama prašymo formą, vienas grafas užpildė, kitų ne, teisėjų kolegijos vertinimu nesutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl netinkamai užpildytos prašymo formos atsakomybė tenka valstybės institucijai, teikusiai prašymo ruošinį, bet ne pretendentei E. B..

33. Duomenų apie jokius kitokius pretendentės E. B. prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pretendentės valia dėl ginčo žemės, nagrinėjamoje byloje nėra. Tokiu būdu paneigiami apeliacinio skundo teiginiai, jog Pretendentė buvo išreiškusi valią gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje.

34. Byloje ginčo dėl to, kad žemė, į kurios atkūrimą natūra pretendavo E. B., yra priskiriama valstybės išperkamai, nėra.

35. Todėl byloje susiklosto Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <…> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog pretendentė būtų pateikusi prašymą ar pareiškėjas, teisės aktų nustatytais terminais, būtų išreiškęs valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būdų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtus žemės sklypus.

37. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo redakcijoje, nustatančioje piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo (2002 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. IX-1139, 2002 m. spalio 25 d.), nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai (17 straipsnyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai) pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai, paneigiamas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nuosavybės atkūrimo byloje nėra institucijos dokumento, patvirtinančio, kad institucija siūlė pretendentei pareikšti valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, todėl pretendentė neprivalėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. teikti atskiro prašymo.

38. E. B. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. liepos 23 d. raštu Nr. (3.1)R4-1228 „Dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę“ buvo informuota apsispręsti dėl būdo, kuriuo pageidautų, kad jai būtų atlyginta už nekilnojamąjį turtą priskirtą valstybės išperkamai žemei, tačiau į raštą neatsakyta, taip pat NŽT Palangos skyrius 2012 m. gegužės 8 d. pretendentei išsiuntė pranešimą dėl naujo žemės sklypo pasirinkimo Nr. 16SD-(14.16.104.), tačiau pretendentė nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

39. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje ginčijamas NŽT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. 1SS-3312-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ ir NŽT Palangos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas Nr. 16SD-1240-(14.16.104.) „Dėl prašymo“ yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Atsižvelgiant į tai, netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą NŽT Palangos skyrių patenkinti atmestą pareiškėjo prašymą dėl išvados parengimo bei įpareigojimo kompetentingus valstybės pareigūnus ir tarnautojus parengti mirusios E.  B. vardu išvadą dėl Palangoje likusio žemės plotų kiekio.

40. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų,

kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21971 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-1896-525-2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04028-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 6.1.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) įstatyminio atstovo J. P. (J. P.)apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) įstatyminio atstovo J. P. (J. P.) skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjo A. N. (A. N.) įstatyminis atstovas J. P. (J. P.) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Nr. T4-265(1.34) (toliau – ir Įsakymas Nr. T4-265(1.34) ir 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. T4-269(1.34) (toliau – ir Įsakymas Nr. T4-269(1.34).

2. Skunde nurodė, kad VšĮ Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje (toliau – ir RVUL) A. N. nebuvo

visapusiškai ištirtas, jam nebuvo padaryta kardiograma, atlikus krūtinės ląstos rentgenogramą, nustatyta potrauminė šonkaulių deformacija, tačiau pagalba nebuvo suteikta. Be to, neaišku, ar pastaroji diagnozė nustatyta tinkamai, kadangi Naujininkų poliklinikoje ji buvo pakeista į dešinės pusės keturių šonkaulių lūžį. Taip pat nepastebėtas piktybinis navikas krūtinėje, nors pacientas atvyko su skausmais. Jam galimai paskirti medikamentai, kuriems jis yra alergiškas, pacientas gulėjo pririštas, nors tai nebuvo būtina. VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (toliau – ir RVPL) A. N. nebuvo skirtas gydymas dėl širdies nepakankamumo, nors buvo diagnozuotas piktybinis navikas, nebuvo kviestas gydytojas-specialistas, taip pat nebuvo ištirta jo kojų būklė. Be to, ligonis buvo neprižiūrėtas, jis buvo sumuštas palatos kaimyno. RVPL A. N. nebuvo suteiktas kitos srities, t. y. ne psichiatrijos sveikatos priežiūros paslaugos.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.4. Nurodė, kad Tarnyba išsamiai įvertino visą A. N. medicininę dokumentaciją, susijusią su skundžiamais laikotarpiais

RVUL ir RVPL jam teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, šių įstaigų vidaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir šį vertinimą nuosekliai išdėstė kontrolės ataskaitose. Tarnybos teigimu, pareiškėjo argumentai dėl galimai netinkamo medikamentinio gydymo atmestini, kadangi vaistinis preparatas – Haloperidolis pacientui nebuvo skirtas. Pareiškėjas taip pat nėra specialių medicininių žinių turintis asmuo, todėl jo teiginiai dėl kardiogramos privalomumo atmestini, kadangi dėl indikacijų atitinkamiems tyrimams atlikti (ne)buvimo sprendžia pacientą gydantis gydytojas, o ne paciento artimieji. A. N. atvežus į RVUL objektyvių duomenų, leidžiančių įtarti traumą nebuvo, pacientui buvo suteiktos tinkamos ir adekvačios jo sveikatos būklei paslaugos, jis buvo konsultuotas visų reikiamų pagal jo sveikatos būklę asmens sveikatos priežiūros specialistų, jam atlikti visi reikiami tyrimai, o nenustačius ūmios terapinės patologijos, diagnozavus šizofrenijos paūmėjimą, pacientas pervežtas į RVPL. Pastarojoje A. N. taip pat buvo konsultuojamas atitinkamų asmens sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų psichiatrų, medicinos gydytojo, vidaus ligų gydytojo, šeimos gydytojo, gydytojo dermatovenerologo), jam taikytas adekvatus jo sveikatos būklei gydymas. Pacientą konsultavusi šeimos gydytoja paskyrė atlikti elektrokardiogramą, atlikusi objektyvią paciento apžiūrą, pažymėjo diagnozę – koronarinę širdies ligą, stabilią stenokardiją, paskyrė atitinkamus vaistinius preparatus. Gydantis gydytojas paskyrė dermatovenerologo konsultaciją dėl darinio krūtinės srityje, kuri įvyko tą pačią dieną, pacientui diagnozuotas įtariamas odos piktybinis navikas, rekomenduota planinė onkologo-dermatologo konsultacija Nacionaliniame vėžio institute.

5. Teigė, kad pacientas buvo toliau aktyviai stebimas, gydomas, konsultuojamas reikiamų asmens sveikatos priežiūros specialistų. Sveikatai pagerėjus, išrašytas į namus, pažymint galutinę diagnozę: pagrindinė liga – paranoidinė šizofrenija, lydinčios ligos – koronarinė širdies liga, stabili stenokardija II funkcinė klasė, piktybinis odos navikas, hipotireozė, jam įteiktas siuntimas į Nacionalinį vėžio institutą onkologo-dermatovenerologo konsultacijai. Atsiliepime pažymima, kad A. N. pagrįstai ir teisėtai dėl ūmios psichozės buvo stacionarizuotas RVPL, kurioje jam buvo taikytas priverstinis tyrimas ir gydymas. Objektyvių duomenų, leidžiančių įtarti buvusią raktikaulio traumą, RVPL nenustatyta. Tai, kad pareiškėjo netenkina Tarnybos kontrolės ataskaitų ir jų pagrindu priimtų įsakymų turinys, nereiškia, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai neišnagrinėjo aptariamo klinikinio atvejo.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.7. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijoje (toliau – ir

Ministerija) 2016 m. gegužės 23 d. gautas A. N. įstatyminio atstovo J. P. skundas dėl tinkamos pagalbos nesuteikimo neveiksniam asmeniui (II t., b. l. 229), kuriame nurodyta, kad: Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius 2016 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr. (16)SN-22)SP-48 nustatė, jog RVUL ir RVPL A. N. nebuvo teiktos pilnavertės medicininės paslaugos dėl skausmą kėlusių traumų ir (ar) sveikatos sutrikimų, dėl kurių jis buvo pristatytas į RVUL; šioje pažymoje taip pat pasiūlyta kreiptis į Ministeriją dėl aplinkybių, susijusių su galimu paciento negydymu RVUL ir (ar) RVPL, dėl raktikaulio lūžio patikrinimo; A. N. nustatyta galima būtinybė atlikti klubo sąnario keitimo operaciją, tačiau gydytojai iš anksto pasakė, kad dėl jo neveiksnumo tokia operacija nebus daroma. Pareiškėjo atstovas J. P. prašė patikrinti, ar Lietuvos Respublikoje A. N. įmanoma atlikti klubo sąnario keitimo operaciją, jei ne – nukreipti jį į kitą Europos Sąjungos valstybės medicinos įstaigą, kur jam bus suteikta tinkama medicininė pagalba; taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu savanoriškai atlyginti 20 000 Eur A. N. padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

8. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministrė 2016 m. birželio 1 d. pavedimu Nr. 17-232 J. P. 2016 m. gegužės 23 d. skundą su priedais persiuntė Tarnybai, prašė atlikti RVUL ir RVPL A. N. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, įvertinti sveikatos priežiūros paslaugas teikusių specialistų veiksmus ir apie išvadas teisės aktų nustatyta tvarka informuoti pareiškėją ir Ministeriją.

9. Tarnybos Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyrius 2016 m. rugsėjo 7 d. surašė kontrolės ataskaitą Nr. D17-190(1.27) (toliau – Ataskaita Nr. D17-190(1.27)) (II t., b. l. 237–239), kurioje nurodė, kad 2016 m. vasario 6 d.

13.04 val. A. N. Greitosios medicininės pagalbos pristatytas į RVUL Priėmimo skubios pagalbos skyrių, kvietimo priežastis – lėtinės ligos paūmėjimas, psichikos sutrikimas, pažymėti objektyvūs paciento būklės vertinimo duomenys, taip pat papildomi duomenys – nugriuvo bute, daug metų serga šizofrenija, nekontaktiškas, į klausimus neatsako, negali atsistoti, nesileidžia apžiūrimas, prieš savaitę buvo kalbos sutrikimas, preliminari diagnozė – būklė po nualpimo, kitos smegenų kraujagyslių ligos; 13.45 val. pacientą apžiūrėjo gydytoja neurologė, pažymėjo anamnezę (iš lydinčio asmens) – nusiskundimų nepareiškė, serga šizofrenija, gydomas Olanzapinu ir Lorafenu, apie savaitę buvo vangus, ėmė tinti aplink akis, sunkiai vaikščiojo, rastas nukritęs, anamnezėje yra buvęs širdies funkcijos nepakankamumas, širdies veikla ritmiška, pažymėjo objektyvius tyrimo duomenis, įvertino neurologinę būklę, surašė diagnozę – duomenų, būdingų ūmiam smegenų kraujotakos sutrikimui nėra, įtarė širdies funkcijos nepakankamumą su ūžesiu, encefalopatiją, nukreipė terapeutui, paskyrė skubiai atlikti galvos smegenų kompiuterinę tomografiją; 14 val. gydytoja radiologė aprašė paciento kompiuterinės tomografijos rezultatus – substentorialiai ir smegenų kamiene aiškių židinių tankio pakitimų, būdingų ūmiam kraujotakos sutrikimui ar ūmiai traumai, intrakranijiniam pakraujavimui nematyti, lūžių nematyti; 14.40 val. pacientą apžiūrėjo medicinos gydytoja, pažymėjo, kad pacientas serga šizofrenija, vartoja vaistus, kontaktas apsunkintas, kelias dienas nieko nevalgo, bendra būklė vidutinė, kūno temperatūra 36,7 ºC, KD – 16 k/min., alsavimas vezikulinis, karkalų, kosulio, dusulio nėra, ryklė neparaudusi, inkstų sutrenkimo simptomai neigiami, galūnių edemos nėra, paskyrė atlikti bendrą ir biocheminį kraujo tyrimą, bendrą šlapimo tyrimą, krūtinės ląstos rentgenogramą, nurodė diagnozę (šizofrenija), paskyrė stebėjimo paslaugą, sudarė tyrimų ir gydymo planą, skyrė gydymą vaistiniu preparatu Diazepami; 14.55 val. gydytoja radiologė įvertino ir aprašė atliktos krūtinės ląstos rentgenogramą – plaučiuose židinių, infiltracinių pakitimų nematyti, pagausėjęs, paryškėjęs plaučių kraujagyslinis piešinys, plaučių šaknys ne visai struktūrinės, neprasiplėtusios pleuros ertmėse skysčio nematyti, diafragmos skliautai taisyklingi, širdis nedaug padidėjusi, potrauminės šonkaulių deformacijos dešinėje, surašė išvadą – neišreikšti staziniai pakitimai plaučiuose; 17.45 val. ir 20.20 val. kortelėje pažymėta, kad paciento būklė stabili, kontakto nebuvo, bendras ir biocheminis kraujo tyrimai bei šlapimo tyrimas normos ribose, stebėjimo paslauga RVUL baigta 20.35 val., įtariant šizofrenijos paūmėjimą pervežtas į RVPL.

10. Atsižvelgiant į medicininius duomenis, Ataskaitoje Nr. D17-190(1.27) konstatuota, kad objektyvių duomenų, leidžiančių įtarti traumą, nebuvo, pacientui buvo suteiktos tinkamos ir adekvačios jo sveikatos būklei paslaugos. Remdamasis šios ataskaitos duomenimis, Tarnybos direktorius 2016 m. rugsėjo 8 d. Įsakymu Nr. T4-265(1.34) konstatavo, kad RVUL pacientui A. N. asmens sveikatos priežiūros paslaugos 2016 m. vasario 6 d. buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimų (II t., b. l. 240).

11. Tarnybos Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyrius 2016 m. rugsėjo 9 d. surašė kontrolės ataskaitą Nr. D17-194(1.27) (toliau – Ataskaita Nr. D17-194(1.27)) (II t., b. l. 8–12), kurioje nurodė, kad 2016 m. vasario 6 d. A. N. pervežtas į RVPL palydint globėjui, broliui J. P.. Siuntime nurodyta diagnozė – šizofrenija, paūmėjimas, siuntimo tikslas – psichiatro konsultacijai ir gydymui, aprašyta ligos anamnezė (iš lydinčio asmens), diagnostiniai tyrimai, ligos eiga; 2016 m. vasario 6 d. 22.05 val. pacientą apžiūrėjo budinti gydytoja psichiatrė ir medicinos gydytoja, pažymėjo RVUL Medicinos dokumentų išrašo/siuntimo duomenis, nurodė, kad pacientas neveiksnus, psichikos liga serga apie 40 metų, įvertino somatoneurologinę paciento sveikatos būklę: sėdi vežimėlyje, paakiai su vandeningais maišeliais, liežuvis išvirtęs, auskultuojant širdies veikla ritmiška, tonai buki, dusloki, plaučiuose vezikulinis alsavimas, pilvas minkštas, neskausmingas, edemų nėra, neurologinę simptomatiką sunku įvertinti, pacientas nelinkęs bendradarbiauti, refleksai lygūs, kiek susilpninti, veido asimetrijos nėra, akis užmerkti gali, įvertino psichikos būseną: eina prilaikomas, mažais žingsneliais, kontaktas menkas, paliepimus vykdo selektyviai, kiek pajaudintas, galima įtarti suvokimo sutrikimus, mąstymą sunku įvertinti dėl apsunkintos kalbos, pažymėjo diagnozę – paranoidinė šizofrenija, ūmi psichozė, hospitalizavo, paskyrė sol. Ringeri 500 ml. į veną ir sol. Tiapridali 100 mg į veną, pažymėjo, kad pacientas sutinka gydytis, nurodė, kad pacientui suteikiama būtinoji pagalba, tačiau būtinosios medicinos pagalbos teikimo kategorijos ir masto nenurodė. 2016 m. vasario 7 d. pacientą apžiūrėjo budinti medicinos gydytoja Ligos istorijoje pažymėjo, kad kontaktas su pacientu buvo apsunkintas, psichomotoriškai sulėtėjęs, stebimi vaškinio lankstumo reiškiniai, paliepimus vykdo selektyviai, suvokimo sutrikimų neišsako, tačiau juos įtarė, tęsė paskirtą gydymą. 2016 m. vasario 8 d. RVPL, atsižvelgdama į tai, kad A. N. tapo neramus, agresyvus, grasina globėjui, yra reali grėsmė, kad gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai gyvybei bei turtui, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, dėl leidimo priverstinai gydyti pacientą. Teismas tenkino prašymą ir priverstinai stacionarizavo A. N. 1 mėnesiui. 2016 m. vasario 8 d. 8.30 val. pacientą apžiūrėjo gydytoja psichiatrė, Ligos istorijoje aprašė paciento sveikatos būklę: psichomotoriškai sulėtintas, paakiai paburkę, kūne yra hematomų, AKS – 90/60 mmHg, P – 78 k./min., instrukcijas stengiasi vykdyti, kontaktas menkai produktyvus, neretai atsako ne į temą, vietoje ir laike orientuojasi, ryški negatyvi simptomatika visose psichikos veiklos sferose,  haliucinacinė – paranoidinė simptomatika, ryškios negatyvios šizofreninės simptomatikos fone, numatė psichiatrijos II paslaugą, susisiekė su paciento broliu – brolis terapinius susirgimus neigė, dėl leidimo A. N. gydyti prievarta neprieštaravo, teigė, kad apie mėnesį laiko stebėjo, kad paciento paakiai patinę, jis tapo pasyvus, priešiškas, agresyvus, negatyvus, nebendrauja,

atsirado haliucinacijos; 2016 m. vasario 8 d. 8.40 val. pacientą apžiūrėjo gydantis gydytojas, Ligos istorijoje pažymėjo, kad pacientas nusiskundimų savo sveikata nesuformuluoja, įvertino somatinę paciento būklę, aprašė psichikos būklę, paskyrė bendrą ir biocheminį kraujo tyrimą, šlapimo tyrimą, sudarė gydymo planą (lašinės infuzijos, sol. Tiapridali, Halopertidoli, Aspirinų Trifas); 2016 m. vasario 8 d. pacientą konsultavo vidaus ligų gydytoja, Ligos Istorijoje pažymėjo sveikatos duomenis (kontaktas apsunkintas, veidas patinęs, AKS 90/60 ramHg, P 62 k./min., širdies tonai ritmiški, duslūs, plaučių apatinėse dalyse paviršiniai drėgni karkalai, kojos nežymiai pastoriškos), paskyrė atlikti elektrokardiogramą, pažymėjo diagnozę (koronarinė širdies liga, stabili stenokardija), paskyrė Aspiriną, Trifą; 2016 m. vasario 9 d. – 2016 m. vasario 10 d. pacientą apžiūrėjo gydantis gydytojas, Ligos istorijoje pažymėjo, kad pacientas kiek geresnio kontakto, tačiau lieka kraštutinai formalus, atsakinėja po žodį, nurodo klausos haliucinacijas, suvokimo sutrikimai epizodiški, nusiskundimų savo sveikata nereiškia, su kitais pacientais nebendrauja, po akimis stebimi vandeningi maišeliai, širdies tonai ritmiški, pakartotinai apžiūrėtas terapeuto – įtariami hipotireozės požymiai, skirtas L Thyroxini, paskirta skydliaukės echoskopija, gydytojo terapeuto konsultacija dėl endokrinologinės būklės įvertinimo ir hormonų tyrimo, paskirta dermatologo konsultacija dėl darinio krūtinės srityje. 2016 m. vasario 10 d. pacientą konsultavo gydytoja dermatovenerologė, Ligos istorijoje pažymėjo, kad krūtinės srityje stebimas mazgas su pilkai rudu paviršiumi, kraujuoja, dalinai padengtas šašu, surašė diagnozę – įtariamas odos piktybinis navikas, rekomendavo planinę onkologo-dermatologo konsultaciją Nacionaliniame vėžio institute; 2016 m. vasario 11 d. pacientą konsultavo vidaus ligų gydytoja, atliko skydliaukės echoskopiją, aprašė jos rezultatus; 2016 m. vasario 11 d. – 2016 m. vasario 12 d. paciento būklę stebėjo gydantis gydytojas, Ligos istorijoje nurodė, kad psichinė būklė ryškiai pablogėjusi, psichomotoriškai sujaudintas, baimingas, įsitempęs, veržiasi bėgti, kalba su savimi, neprasmingai, padrikais žodžiais, keikiasi, prasmingas kontaktas negalimas, instrukcijų nevykdo, neklauso medicinos personalo nurodymų, negatyvistiškas, haliucinacijos, pirštu į kažką rodo, taikytos trumpalaikės fizinio suvaržymo priemonės, padidinta haloperidolio dozė, intensyvi psichiatrinė slauga, objektyviai širdies veikla ritmiška; 2016 m. vasario 15 d. – 2016 m. vasario 18 d. paciento būklę stebėjo gydantis gydytojas, Ligos istorijoje nurodė, kad pacientas elgėsi ramiai, miegojo, vizitacijos metu buvo pasyvus, daug laiko praleidžia lovoje, su kitais pacientais nebendrauja, kontakto metu bendravo nenoriai, atsakinėją keliais žodžiais, skundų savo sveikata neturi, klausos haliucinacijos epizodiškos, emocijos blausios, skurdžios, interesai susiaurėję, mąstymas skurdus, fragmentinis; 2016 m. vasario 22 d. – 2016 m. kovo 4 d. gydantis gydytojas paciento Ligos istorijoje pažymėjo, kad psichinė būklė gerėja, tapo aktyvesnis, daugiau pavaikšto, pasėdi prie stalo, pasikalba su kitais pacientais, mąstymas kryptingesnis, nuoseklesnis, emocijos blankios, interesai susiaurėję, ryški negatyvi simptomatika visose psichines veikios sferose, išorinis elgesys ramus, bendrauja formaliai, paskirtus vaistus išgeria, klausos haliucinacijos priblėso, tapo epizodinės retos, paciento elgesiui įtakos neturi, afektinė būklė lygi, stabilių nusiskundimų savo sveikata nereiškia, pažymėjo prašymą gydytojo terapeuto konsultacijai dėl skydliaukės patologijos gydymo, būtinoji pagalba suteikta, tyrimų ir gydymo planai įvykdyti, sveikatai pagerėjus išrašomas į namus; 2016 m. kovo 4 d. pacientui paskirti atlikti pakartotiniai TSH IR LT4 tyrimai, Ligos istorijoje pažymėta, kad išlieka ryški mazginė struma, rekomenduotas gydymas Thyroxinu ir endokrinologo konsultacija; gydantis gydytojas A. N. Ligos istorijos tituliniame lape pažymėjo galutinę diagnozę (pagrindinė liga – paranoidinė šizofrenija, lydinčios ligos – koronarinė širdies liga, stabili stenokardija II funkcinė klasė, piktybinis odos navikas, hipotireozė), rekomendavo dėl somatinių ligų kreiptis į šeimos gydytoją įteikė siuntimą į Nacionalinį vėžio institutą onkologo-dermatologo konsultacijai, numatytai 2016 m. balandžio 5 d.

12. Remdamasis Ataskaitos Nr. D17-194(1.27) duomenimis, Tarnybos direktorius 2016 m. rugsėjo 9 d. Įsakymu Nr. T4-269(1.34) konstatavo, kad pacientas A. N. buvo pagrįstai ir teisėtai dėl ūmios psichozės stacionarizuotas RVPL, kurioje buvo taikytas teisėtas bei tinkamas priverstinis tyrimas ir gydymas, objektyvių duomenų, leidžiančių įtarti buvusią traumą, nenustatyta (1 punktas); 2016 m. vasario 6 d. pacientui A. N. asmens sveikatos priežiūros paslaugos RVPL buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus, nes 22.05 val. pacientą apžiūrėjusios budinti gydytoja psichiatrė ir medicinos gydytoja Ligos istorijoje nepažymėjo paciento būtinosios medicinos pagalbos teikimo kategorijos ir masto (2, 2.1 punktai) (II t., b. l. 13–14).

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjo A. N. įstatyminis atstovas J. P. skundu kreipėsi ne į Tarnybą, o į Ministeriją dėl RVUL ir RVPL gydytojų veiksmų. Ministerija 2016 m. birželio 1 d. pavedė Tarnybai atlikti skunde nurodytų A. N. RVUL ir RVPL teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę bei įvertinti sveikatos priežiūros paslaugas teikusių specialistų veiksmus. Tarnyba surašė Ataskaitas Nr. D17-190(1.27) ir Nr. D17-194(1.27), kuriose įvertino A. N. 2016 m. vasario 6 d. RVUL teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei 2016 m. vasario 6 d. – 2016 m. kovo 4 d. RVPL teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir priėmė skundžiamus Įsakymus Nr. T4-265(1.34) bei Nr. T4-269(1.34). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 23 d. skunde Ministerijai nurodytos aplinkybės dėl žalos atlyginimo ir A. N. klubo sąnario keitimo operacijos nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Įsakymų Nr. T4-265(1.34) bei Nr. T4-269(1.34), kuriais iš esmės pripažinta, jog

atitinkamai RVUL ir RVPL asmens sveikatos priežiūros paslaugos A. N. buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, išskyrus Įsakymo Nr. T4-269(1.34) 2 punktą, kuriame nurodyta, kad 2016 m. vasario 6 d. paciento ligos istorijoje nepažymėtos būtinosios medicinos pagalbos teikimo kategorijos ir mastas.

15. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas bei Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 patvirtintas Pacientų skundų nagrinėjimo valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 2 punktu Tarnybai yra suteikta kompetencija atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės ir medicinos priemonių valstybinę priežiūrą.

16. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad skundžiami Įsakymai Nr. T4-265(1.34) ir Nr. T4-269(1.34) yra priimti kompetentingo subjekto, pastarajam atlikus visas teisės aktuose nustatytas procedūras. Ministerijos persiųstas J.  P. teiktas skundas dėl A. N. RVUL ir RVPL teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų Tarnyboje buvo užregistruotas. Tarnyboje gauti ir įvertinti su A. N. tyrimu ir gydymu 2016 m. vasario 6 d. RVUL bei 2016 m. vasario 6 d. – 2016 m. kovo 4 d. RVPL susiję medicininiai dokumentai, visos tyrimo metu nustatytos aplinkybės užfiksuotos nustatyta tvarka surašytose Ataskaitose Nr. D17-190(1.27) ir Nr. D17-194(1.27). Šios ataskaitos atitinka Aprašo 3 priede patvirtintą formą, o iš jų turinio, matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu RVUL ir RVPL teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo įvertintos itin detaliai (pavalandžiui), atsižvelgta į pareiškėjo būklės vertinimus, indikacijas bei jam skirtus tyrimus, Tarnyba taip pat įvertino pareiškėjui asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikusių gydytojų kvalifikaciją bei pareigybių aprašymus (instrukcijas), gydytojų paaiškinimus (II t., b. l. 40–220, 262–404). Teismui nekyla abejonių dėl Tarnyboje atliktų tyrimų išsamumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad A. N. įstatyminio atstovo J. P. 2016 m. gegužės 23 d. Ministerijai teiktame skunde nebuvo detalizuotos konkrečios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios A. N. galimai buvo suteiktos nekokybiškai. Ministerijos pavedime Tarnybai taip pat suformuotas tik bendro pobūdžio nurodymas atlikti RVUL ir RVPL A. N. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę bei įvertinti sveikatos priežiūros paslaugas teikusių specialistų veiksmus. Tam tikros su A. N. teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis susijusios aplinkybės, tirtinos Tarnyboje, nurodytos tik Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2016 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr. (16)SN-22)SP-48, kurioje pažymėta, jog A. N. į RVUL buvo atvežtas įtariant fizinius susižalojimus ir inkstų ir/ar širdies sutrikimus, po pareiškėjo gydymo RVPL (ar jo metu) buvo nustatytas raktikaulio lūžis, širdies nepakankamumas, skydliaukės patologija, hormoninis disbalansas, tačiau tinkamo gydymo dėl šių sveikatos sutrikimų pacientas negavo, pažymoje taip pat pasiūlyta kreiptis dėl aplinkybių, susijusių su galimu paciento negydymu RVUL ir (ar) RVPL, dėl raktikaulio lūžio patikrinimo. Dėl šių aplinkybių Tarnyba taip pat detaliai pasisakė Ataskaitose Nr. D17-190(1.27) ir Nr. D17-194(1.27).

17. Ataskaitose Nr. D17-190(1.27) ir Nr. D17-194(1.27) Tarnyba aptarė sveikatos priežiūros paslaugų teikimą RVUL ir RVPL, įvertino aplinkybes dėl A. N. RVUL ir RVPL ginčo laikotarpiu teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų (tyrimų, gydytojų terapeutų konsultacijų, paskirto medikamentinio gydymo, tolesnių gydymo rekomendacijų), susijusių su galimais jo fiziniais susižalojimais, inkstų, širdies bei skydliaukės sutrikimais.

18. Dėl nurodytos aplinkybės apie pareiškėjo raktikaulio lūžį, teismas pažymėjo, kad byloje pateikti dokumentai (Tarnybos 2016 m. spalio 6 d. kontrolės ataskaita Nr. D17-215(1.27) (I t., b. l. 62–63)) patvirtina, jog raktikaulio lūžio diagnozė 2016 m. kovo 4 d. RVPL išraše buvo suformuota padarius techninę klaidą. Tuo tarpu skunde teismui išdėstyti argumentai, esą RVUL atlikus A. N. krūtinės ląstos rentgenogramą galimai neteisingai nustatyta potrauminė šonkaulių deformacija, o ne lūžis, vertintini kritiškai, kadangi yra paremti jau vėliau (2016 m. balandžio 5 d.) VšĮ Naujininkų poliklinikoje atliktos rentgenogramos duomenimis, tačiau šią rentgenogramą vertinęs gydytojas radiologas nediagnozavo pareiškėjo šonkaulių lūžimo ir neskyrė jam gydymo, o tik nurodė, kad rentgenogramoje matyti seni šonkaulių lūžiai, kurių atsiradimo momento nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad Tarnyba pareiškėjo A.  N. įstatyminio atstovo J. P. skundą išnagrinėjo laikydamasi teisės aktų reikalavimų ir nustatytų procedūrų.

19. Dėl pareiškėjo skunde teiginio, kad Tarnyba nevertino aplinkybių dėl pareiškėjo sumušimo, pririšimo prie lovos, piktybinio naviko, kojų būklės nevertinimo bei medikamentų, kuriems pareiškėjas yra alergiškas, skyrimo, teismas pažymėjo, jog Ministerijai teiktame skunde pareiškėjas šių aplinkybių nebuvo nurodęs, apie jas neužsiminė, todėl Tarnybai neturint informacijos apie su šiomis aplinkybėmis susijusių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nusiskundimų, ji neturėjo pareigos pasisakyti skundžiamuose Įsakymuose.

20. Teismas pažymėjo, kad Aprašo 12.4 punkte nustatyta, jog skunde, be kita ko, turi būti nurodytas skundo dalykas (esmė), t. y. pažeistos paciento teisės ar teisėti interesai, suteiktos arba nesuteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pareiškėjui minėtų aplinkybių nenurodžius, laikytina, kad ginčo dėl jų nėra. Taigi, skundo nagrinėjimo apimtį Tarnyboje apibrėžė Ministerijos 2016 m. birželio 1 d. pavedimas, 2016 m. gegužės 23 d. skunde ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2016 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr. (16)SN-22)SP-48 nurodytos aplinkybės. Teismas

konstatavo, jog Tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo nepažeisdama pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III.

21. Pareiškėjo A. N. atstovas pagal įstatymą J. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Pažymi, kad teikiant skundą Ministerijai, negalėjo išdėstyti visų nusiskundimų, nes apie globotinio būtinybę pervežti jį į psichiatrinę ligoninę, nei apie krūtinės deformaciją, apie nepadarytą kardiogramą, nebuvo informuotas.

23. Pirmosios instancijos teismas nesigilino, kad rentgenograma Naujininkų poliklinikoje atlikta 2016 m. balandžio 6 d. ir joje užfiksuota, kad senas lūžis. Rentgenograma A. N. taip pat buvo padaryta RVUL prieš jį vežant į psichiatrijos ligoninę, tačiau jokie šonkaulių lūžiai neužfiksuoti. Taigi, lūžiai galėjo būti atsiradę tik psichiatrijos ligoninėje. Be to, teismas neanalizavo, kodėl J. N. buvo taip vėlai padaryta kardiograma (vasario 9–10 dienomis).

24. Teigia, kad RVUL nebuvo laikomasi Sveikatos apsaugos ministro Įsakyme Nr. V-208 nustatyto 30 minučių laiko tarpo suteikti būtinąją medicinos pagalbą, taip pat nebuvo paisoma, kad skubioji medicinos pagalba teikiama tol, kol paciento būklė tampa stabili. J. N. be pagrindo anksčiau laiko buvo išsiųstas į psichiatrijos ligoninę.

25. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Įsakymuose Nr. T4-265(1.34) ir Nr. T4-269(1.34) nebuvo pažeisti jokie teisės aktai. Pažymi, kad RVUL A. N. nebuvo visapusiškai ištirtas, nebuvo padaryta kardiograma, atlikus ląstos rentgenogramą buvo diagnozuota potrauminė šonkaulių deformacija dešinėje, bet pagalba nebuvo suteikta, konsultacija nepaskirta. Nepastebėjo piktybinio naviko krūtinėje. Pacientas, nors jo būklė nebuvo pagerėjusi, buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę, kur jam buvo skirtas diazepamas, kuris galimai ir sukėlė organizmo netoleravimą. RVPL pacientas nebuvo gydomas dėl širdies nepakankamumo, dėl piktybinio naviko jam nebuvo kviestas gydytojas-specialistas, nors pareiškėjas turi problemų su kojomis, tačiau tuo nebuvo rūpintasi. Ligoninė neprižiūrėjo ligonio. RVPL pareiškėjui nebuvo suteiktas kitos srities gydymas.

26. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Nurodo, jog Tarnybos funkcijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės apimtyje yra pagrįstos asmens sveikatos priežiūros įstaigos teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų įvertinimu teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, aspektu.

28. Tarnybos nuomone, pareiškėjas skunde nepateikė jokių naujų argumentų, reikšmingų tiek Įsakymo, tiek teismo sprendimo teisėtumui paneigti, nenurodė jokių procedūrinių sprendimo priėmimo pažeidimų ar netinkamai pritaikytų materialinės teisės normų įrodymų.

29. Tarnyba nesutinka, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta sveikatos priežiūros paslaugų kokybė RVUL ir RVPL. Pažymi, kad pacientą pristačius į RVUL Priėmimo skubios pagalbos skyrių dėl lėtinės ligos paūmėjimo, psichikos sutrikimo, jį apžiūrėjo gydytoja neurologė, buvo atliktas bendras ir biocheminis kraujo tyrimas, šlapimo tyrimas, skirta galvos smegenų kompiuterinė tomografija, krūtinės ląstos rentgenograma. Pacientui tapus agresyviam, jis buvo siunčiamas į specializuotą asmens sveikatos priežiūros įstaigą – RVPL.

30. Pažymi, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, RVUL neprivalo paciento, atvykusio būtinosios pagalbos teikimui dėl konkrečios ūmios sveikatos būklės, tirti dėl visų jo turimų gretutinių lėtinių ligų, kadangi šių lėtinių ligų gydymas priskirtinas šeimos gydytojo kompetencijai.

Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:

IV.

31. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. T4-265(1.34) ir 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. T4-269(1.34), teisėtumas ir pagrįstumas.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta bendra taisyklė, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.). Teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės

bei įstatymų saugomi interesai (2 d.). Šio ginčo atveju peržengti apeliacinio skundo ribas nėra pagrindo, todėl tikrinamas sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas pateikto apeliacinio skundo ribose.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. N. skundą atmetė konstatavęs, kad Tarnyba, nagrinėdama A. N. atstovo J. P. skundus, įvertino aplinkybes dėl A. N. RVUL ir RVPL ginčo laikotarpiu teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, taip pat, kad Tarnyba pareiškėjo skundą išnagrinėjo nepažeisdama pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar lūžis, užfiksuotas VšĮ Naujininkų poliklinikoje, galėjo atsirasti RVPL, o diagnozavus potrauminę šonkaulių deformaciją nebuvo suteikta pagalba ir paskirta konsultacija, teismas neįsigilino, kad J. N. be pagrindo ankščiau laiko buvo išsiųstas į RVPL, kad nebuvo pastebėtas piktybinis navikas bei J. N. esant RVPL nebuvo suteiktas kitos srities gydymas.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina.

35. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 2 punktu Tarnybai yra suteikta kompetencija atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės ir medicinos priemonių valstybinę priežiūrą. Jei yra nustatomas bent vienas iš Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 ir 59 straipsniai suteikia Tarnybai įgaliojimus priimti sprendimus dėl šiame įstatyme numatytų kontrolės priemonių ir sankcijų taikymo; vienas iš tokių pagrindų – nustatymas, kad pažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų ar normatyvinių dokumentų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, reikalavimai (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Aprašo nuostatose įtvirtinta, kad: asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimas  – Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams (4.1 punktas); skundas – su žalos atlyginimu nesusijęs asmens kreipimasis į Tarnybą, neatsižvelgiant į jo pavadinimą (antraštę), kuriame nurodoma, kad yra pažeistos teisės aktuose nustatytos paciento teisės ar teisėti interesai (4.3 punktas); Tarnyba pagal kompetenciją nagrinėdama skundą privalo atlikti pacientui suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę (23 punktas); gavus iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos visų skundo nagrinėjimui reikalingų dokumentų kopijas ir (ar) įstaigos darbuotojų paaiškinimus, Tarnybos struktūrinio padalinio, atsakingo už pacientų teisių priežiūrą, darbuotojas/tarnautojas surašo Kontrolės ataskaitos (3 priedas) projektą dėl atitinkamų įstaigos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimo, kuris vizuojamas Tarnybos darbo reglamento nustatyta tvarka, Kontrolės ataskaitos projekte teikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo (26.5 punktas); skundo nagrinėjimas Tarnyboje baigiamas patvirtinant Kontrolės ataskaitą ir įforminant direktoriaus įsakymą, kuriame pateikiamos rekomendacijos asmens sveikatos priežiūros įstaigai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo (30 punktas).

36. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, Tarnybos atliekamos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės tikslas – nustatyti, ar sveikatos priežiūros įstaigos paslaugas teikia (teikė) pagal teisės aktų reikalavimus ir, atsižvelgiant į kontrolės rezultatus, pagal kompetenciją taikyti įstatyme numatytas kontrolės priemones ir siekti, kad būtų pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai ir kad jie nepasikartotų ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1287/2014). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones bei sankcijas, neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai nėra teismo kompetencija. Teismas kiekvienu atveju turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto bei ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015). Teismas, nagrinėdamas skundą dėl Tarnybos, pagal savo kompetenciją atlikusios asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, priimto individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, turi patikrinti tokio sprendimo priėmimo

procedūrą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016  m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2583-520/2016).

37. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo daryta išvada, kad Tarnyba atliko išsamų tyrimą dėl J.  N. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų, pareiškėjo skundą išnagrinėjo nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. T4-265(1.34) ir 2016 m. rugsėjo 9 d. įsakymas Nr. T4-269(1.34) atitinka teisės aktų reikalavimus.

38. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad VšĮ Naujininkų poliklinikoje buvo užfiksuotas senas lūžis, kuris nebuvo užfiksuotas pareiškėjui atlikus rentgenogramą RVUL, teisėjų kolegija pažymi, jog Tarnybos 2016 m. rugsėjo 7 d. ataskaitoje Nr. A17-190(1.27) nurodoma, kad 14.55 val. gydytoja radiologė įvertino atliktos krūtinės ląstos rentgenogramą ir nustatė potrauminės šonkaulių deformaciją dešinėje. VšĮ Naujininkų poliklinikos gydytojas radiologas 2016 m. balandžio 5 d. nediagnozavo pareiškėjo šonkaulių lūžimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, jog byloje esantys duomenys neprieštarauja vieni kitiems, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šonkaulių lūžiai galėjo atsirasti psichiatrinėje ligoninėje. Kartu pažymėtina, jog nebuvo pagrindo skirti pareiškėjui papildomos konsultacijos.

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog Tarnybos ataskaitoje Nr. D17-190(1.27) pažymėta, jog pacientas buvo apžiūrėtas gydytojo neurologo, terapeuto, radiologo, atlikta smegenų kompiuterinė tomografija, krūtinės ląstos rentgenograma, bendras ir biocheminis kraujo tyrimas ir šlapimo tyrimas bei konstatuota, kad paciento būklė stabili. 20.35 val. įtarus šizofrenijos paūmėjimą, J. N. pervežtas į RVPL (nutarties 9 punktas). Tarnybos ataskaitoje Nr. D17-194(1.27) pažymima, kad 2016 m. vasario 9 d. paskirta dermatologo konsultacija dėl darinio krūtinės srityje, įteiktas siuntimas į Nacionalinį vėžio institutą onkologo-dermatologo konsultacijai, numatytai 2016 m. balandžio 5 d. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atstovo teiginius, kad J. N. be pagrindo ankščiau laiko buvo išsiųstas į RVPL, taip pat, kad dėl naviko nebuvo kviestas gydytojas-specialistas, kad pareiškėjas nebuvo apžiūrėtas kitų specialistų. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad RVUL neprivalo paciento, atvykusio būtinosios pagalbos teikimui dėl konkrečios ūmios sveikatos būklės, tirti pacientą dėl visų gretutinių lėtinių ligų, kurių gydymas priskirtinas šeimos gydytojo kompetencijai.

40. Likusieji pareiškėjo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

41. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas patikrino ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjo atstovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai atmestini, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. N. atstovo J. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. N. (A. N.) atstovo pagal įstatymą J. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21982 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-1916-525-2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02469-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 29.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Z. ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA, atsakovas) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. BRK-3257 (12.4) ir 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. BRK-7524 (12.4); 2) įpareigoti Agentūrą, pagal A. Z. pateiktą 2014 m. gruodžio 3 d. mokėjimo prašymą, išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 26 039,32 Eur; 3) įpareigoti Agentūrą, pagal A. Z. pateiktą 2015 m. gruodžio 3 d. mokėjimo prašymą, išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 4 757,14 Eur; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, jog 2012 m. liepos 30 d. A. Z. pateikė paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ (toliau – ir Paraiška). Pareiškėja ir Agentūra 2014 m. lapkričio 3 d. pasirašė paramos sutartį dėl projekto Nr. 2IM-KK-12-1-011440-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią kompensuojama iki 330 390,00 Lt (95 687,56 Eur) visų tinkamų projekto išlaidų (Paramos sutarties 2 p.), projektas turėjo būti įvykdytas iki 2015 m. birželio 26 d. (Paramos sutarties 5.1 p.).

3. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 3 d. pateikė mokėjimo prašymą (toliau – ir Mokėjimo prašymas Nr. 1) išlaidų kompensavimui. Atsakovas 2015 m. kovo 2 d. elektroniniu laišku informavo, kad tikrindama Mokėjimo prašyme Nr. 1 pateiktos informacijos teisingumą, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo įvertinta projekto Nr. 2IM-KK-12-1-011440-PR001 investicinių išlaidų vertė, nustatant, kad pareiškėjos kaina yra mažesnė už pareiškėjos įsigytų analogiškų darbų/prekių kainą. Agentūra nustatė 5 darbo dienų terminą papildomiems įrodymams pateikti, dėl įsigytų darbų/prekių kainos nustatymo, ir įspėjo, kad nepateikus papildomų įrodymų, informacija bus vertinama pagal turimus duomenis.

4. Pareiškėja 2015 m. kovo 2 d. kreipėsi į Agentūrą dėl kainų ekspertizės pateikimo. Nurodė, kad tik gavusi ekspertų išvadą, gali palyginti patirtas ir ekspertų nustatytas išlaidas.

5. Agentūra 2015 m. kovo 16 d. atsakyme dėl informacijos pateikimo Nr. BRK-2589 (12.4), atsisakė pateikti ekspertinės išvados motyvuojamąją dalį grįsdama tuo, kad tarp NMA ir ekspertinių paslaugų teikėjo yra pasirašyta konfidencialumo sutartis. Agentūra pareiškėjai pateikė tik ekspertinio konsultavimo ataskaitos (toliau – ir Ataskaita) konsultuojamąją dalį (toliau – ir Ataskaitos dalis).

6. Agentūra 2015 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-3257(12.4) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir nurodė, kad paramos suma sumažinama ir vietoje Mokėjimo prašyme Nr. 1 nurodytos 69 882,41 Eur paramos išmokama 43 843,09 Eur dydžio suma. Agentūra 2015 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą Nr. BRK-7525(12.4) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir nurodė, kad vietoje 2014 m. gruodžio 3 d. Mokėjimo prašyme nurodytos (toliau – ir Mokėjimo prašymas Nr. 2) 25 805,14 Eur paramos išmokama 21 048,00 Eur dydžio suma.

7. Pareiškėjos nuomone, mažareikšmis, atliktų darbų ir įsigytų prekių, kainų skirtumas, kuris buvo nustatytas atliktos ekspertizės metu, negali būti laikomas nebūtinomis išlaidomis ir nefinansuojamas. Pirkimo procedūros dėl Mokėjimo prašyme Nr. 1 ir Mokėjimo prašyme Nr. 2 nurodytų investicijų, buvo atliktos laikantis Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėse, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 (toliau – ir Taisyklės), numatytų reikalavimų. Pagal Taisyklėse nurodytą pirkimo procedūrą asmeniui pasiūlyta mažiausia kaina turi būti laikoma atitinkančia ir rinkos kainą. Priešingu atveju, būtų paneigtas Taisyklėse nustatytas teisinis reguliavimas, o iš asmens būtų reikalaujama neproporcingai didelių pastangų tam, kad būtų nustatyta absoliučiai mažiausia rinkos kaina. Dėl šios priežasties daro išvadą, kad Mokėjimo prašyme Nr.  1 ir Mokėjimo prašyme Nr. 2 nurodytų investicijų vertė atitinka rinkos kainą.

8. Agentūra pareiškėjai prieš Sprendimo Nr. 1 priėmimą nepateikė Ataskaitos, o papildomiems paaiškinimams pateikti suteikė tik 5 darbo dienas. Tuo tarpu dėl Sprendime Nr. 2 nurodytų investicijų ekspertizės išvadų, NMA pareiškėjai nepateikė visiškai jokių šias išvadas pagrindžiančių įrodymų.

9. Atsakovo priimtas Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, kadangi juose nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kaip konkrečios teisės normos buvo pažeistos ir kokios šių teisės normų taikymo sąlygos.

10. Pareiškėja visas aukščiau nurodytas prekes įsigijo ir darbus atliko pagal Taisyklių reikalavimus,  t. y. vykdydama pirkimus apklausė pasirinktus prekių bei paslaugų teikėjus ir gavo konkrečius pasiūlymus. Pažymi, jog Agentūra taip pat dėl šių prekių įsigijimo ir darbų atlikimo pirkimo procedūros jokių pažeidimų nenustatė ir Sprendime Nr.  1 bei Sprendime Nr. 2 nenurodė.

11. Taisyklėse nėra įtvirtintos pareigos, jog asmuo, atlikdamas pirkimus, bet kokiu atveju turėtų siekti, kad pirkimo kaina būtų absoliučiai mažiausia rinkoje. Nagrinėjamu atveju, pagal Taisyklių 12.2 p. perkant prekes, paslaugas ar darbus turi būti organizuojama apklausa.

12. Pareiškėja nurodė, jog pagal priemonę tinkamomis finansuoti lėšomis yra pripažįstamos ne tik medžiagos, bet ir visi įrengimo darbai. Pasak pareiškėjos, tikėtina, jog ekspertizės metu nustatyta investicijų kaina nesutampa su Mokėjimo prašyme Nr. 1 ir Mokėjimo prašyme Nr. 2 nurodytomis kainomis ir dėl to, jog į investicijų kainą nebuvo įtraukti investicijų įrengimo darbai. Paramos sutarties sudarymas patvirtina, jog tiek Agentūra, tiek Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija Paraišką ir visas joje nurodytas planuojamas atlikti išlaidas pripažino tinkamomis finansuoti pagal priemonę.

13. Pareiškėja vertina, jog atsakovo priimtas Sprendimas Nr. 1 (taip pat ir Sprendimas Nr. 2) yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Agentūra ekspertizės išvada rėmėsi kaip vieninteliu ir neginčijamu įrodymu. Ekspertizės išvada turėtų būti tik papildomas duomenų šaltinis NMA priimant sprendimą. Be to, Agentūra pažeidė pareiškėjos teisę pateikti papildomus paaiškinimus ir atsikirtimus bei nebendradarbiavo su pareiškėja.

14. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjos patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.15. Paaiškino, jog ekspertizės metu buvo išnagrinėti Projekto pirkimo dokumentai (2014 m. lapkričio 20 d. sutartis;

2014 m. gruodžio 9 d. sutartis; sąskaitos faktūros; 2015 m. kovo 27 d. NMA pateikta lokalinė sąmata ir kt.). Įvertino pirkimo dokumentuose nurodytas investicijas.

16. Atsižvelgdamas į pateiktas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 197.1.1, 197.1.7, 197.1.8 papunkčiais bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 21.1, 110, 111.4 punktais, atsakovas teigė, kad nekompensuojamos (neskiriamos) 28 932,58 Eur išlaidos, t. y. 26 039,32 Eur paramos suma (28 932,58 Eur x 90 proc. paramos intensyvumas = 26 039,32 Eur), ir išmokama 43 843,09 Eur vietoj prašytos 69 882,41 Eur paramos sumos. Prašoma išmokėti paramos suma pagal Mokėjimo prašymą yra 69 882,41 Eur – 26 039,32 Eur (netinkama kompensuoti paramos suma apskaičiuota, atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes) = 43 843,09 Eur.

17. Agentūra, įvertinusi Mokėjimo prašymą Nr. 2, tikrindama pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų tinkamumą finansuoti, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 5.9 bei 5.10 papunkčiais, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo išnagrinėti Projekto pirkimo dokumentai (2012 m. miškotvarkos projektas 2012–2031 m., 2015 m. balandžio 2 d. sutartis su S. A., 2015 m. balandžio 24 d. sąskaita faktūra Nr. 002,

2015 m. balandžio 24 d. priėmimo-perdavimo aktas). Pirkimo dokumentuose nurodytos investicijos: skulptūros (15 vnt), mediniai atrakcionai (8 vnt).

18. Ekspertai išnagrinėjo pirkimo dokumentus bei atliko patikrą projekto įgyvendinimo vietoje ir nustatė, kad medinių atrakcionų (8 vnt.) rinkos vertė yra 1 665,17 Eur, neįskaitant PVM. Vadovaujantis ekspertizės metu surinktais duomenimis, netinkamomis finansuoti pripažintos 5 285,17 Eur išlaidos, neįskaitant PVM (6 950,88 Eur deklaruojama suma medinių atrakcionų (8 vnt.) įrengimui – 1 665,17 Eur tinkamos išlaidos, apskaičiuotos atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes). Atsižvelgiant į aplinkybes, pripažintos netinkamomis finansuoti 5 285,71 Eur išlaidos, t. y. nesuteikta 4 757,14 Eur paramos suma (5 285,71 Eur x 90 proc. paramos intensyvumas), ir išmokėta 21 048,00 Eur vietoj prašytos 25 805,14 Eur paramos sumos.

19. Agentūros nuomone, Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka visus jiems keliamus reikalavimus, todėl yra teisėti, pagrįsti ir nėra pagrindo jų naikinti. Agentūros minėtuose sprendimuose aiškiai išdėstyti nustatyti pažeidimai, tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės bei išvardinti konkretūs pažeisti teisės aktai, jų punktai bei pažeistos Paramos sutarties nuostatos.

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjos A. Z. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. BRK-3257 (12.4); panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. BRK-7524 (12.4); įpareigojo Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo įvertinti 2014 m. gruodžio 23 d. pateiktą mokėjimo prašymą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, reg. Nr. 2IM-KK-12-1-011440-MP001 ir 2015 m. birželio 2 d. pateiktą mokėjimo prašymą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, reg. Nr. 2IM-KK-12-1-011440-MP002. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pažymėjo, kad pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

22. Be to, reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos viename dokumente (skunde), o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose ar išsakomos žodžiu teismo posėdžio metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS 602-1064/2014).

23. Teismas nustatė, jog A. Z. ir Agentūra pasirašė Paramos sutartį (I t., b. l. 28–37), pagal kurią pareiškėja įsipareigojo įgyvendinti projektą „Miško parko poilsio aikštelės Raseinių r. Gudų kaime“, nepažeisdama Paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 3 d. pateikė mokėjimo prašymą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, reg. Nr. 2IM-KK-12-1-011440-MP001 (Mokėjimo prašymas Nr. 1) (II t., b. l. 111–1212 bei 2014 m. gruodžio 3 d. pateikė mokėjimo prašymą reg. Nr. 2IM-KK-12-1-011440-MP002 (Mokėjimo prašymas Nr. 2) (IV t., b. l. 30–37).

24. Agentūra 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. BRK-3257(12.4) (Sprendimas Nr. 1) (I t., b. l. 38–41) nurodė, jog ekspertizės metu nustatyta, kad pirkinio dokumentuose nurodytų dalies investicijų rekreacinių takų (700 kv. m.), lauko tualetų (2 vnt.), stalų (7 vnt.), suolų (23 vnt.), šiukšlių dėžių ir konteinerių (12 vnt.), rodyklių (10 vnt.). laužaviečių (7 vn.), apžvalgos aikštelės, persirengimo kabinos, lieptų (3 vnt. – 55 kv. m.)) vertė rinkoje yra 29 367,93 Eur (101 401,61 Lt), neįskaitant PVM (deklaruojama suma minėtoms investicijoms sudarė 58 300,51 Eur (201 300.00 Lt) be PVM). Ekspertai išnagrinėjo pirkimo dokumentus bei atliko patikrą projekto įgyvendinimo vietoje ir nustatė, kad rekreacinių takų (700 kv. m.) rinkos vertė yra 15 394,38 Eur (53 153,72 Lt), neįskaitant PVM, lauko tualetų (2 vnt.) rinkos vertė – 686,70 Eur (2 371,04 Lt), neįskaitant PVM, stalų (7 vnt.) rinkos vertė – 1 619,85 Eur (5 593,00 Lt), neįskaitant PVM. suolų (23 vnt.) rinkos vertė – 3 290,66 Eur (1 1 362,00 Lt), neįskaitant PVM, šiukšlių dėžių ir konteinerių (12 vnt.) rinkos vertė – 1 027,20 Eur (3 546,72 Lt), neįskaitant PVM, rodyklių (10 vnt.) rinkos verte – 1 410,57 Eur (4 870,43 Lt), neįskaitant PVM, laužaviečių (7 vnt.) rinkos vertė – 852,95 Eur (2 945,07 Lt), neįskaitant PVM, apžvalgos aikštelės rinkos vertė – 1 831,36 Eur (6 323,32 Lt), neįskaitant PVM, persirengimo kabinos rinkos vertė – 340,29 Eur (1 1 74.95 Lt), neįskaitant PVM, lieptų (3 vnt. – 55 kv. m.) rinkos vertė – 2 913,97 Eur (10 061,36 Lt), neįskaitant PVM. Vadovaujantis ekspertizės metu surinktais duomenimis netinkamomis finansuoti pripažintos 28 932,58 Eur išlaidos, neįskaitant PVM (58 300,51 Eur (deklaruojama suma minėtoms investicijoms) – 29 367,93 Eur (tinkamos išlaidos, apskaičiuotos atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes). Nusprendė, jog nekompensuojamos (neskiriamos) 28 932,58 Eur išlaidos, t. y. 26 039,32 Eur paramos

suma (28 932,58 Eur x 90 proc. paramos intensyvumas = 26 039,32 Eur), ir išmokama 43 843,09 Eur paramos suma vietoj prašytos 69 882,41 Eur paramos sumos. Prašoma išmokėti paramos suma pagal Mokėjimo prašymą Nr.  1 yra 69 882,41 Eur – 26 039,32 Eur (netinkama kompensuoti paramos suma apskaičiuota, atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes) = 43 843,09 Eur.

25. Agentūra 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. BRK-7524(12.4) (Sprendimas Nr. 2) (II t., b. l. 51–54) nurodė, jog ekspertai nustatė, kad medinių atrakcionų (8 vnt.) rinkos vertė yra 1 665,17 Eur, neįskaitant PVM. Vadovaujantis ekspertizės metu surinktais duomenimis, netinkamomis finansuoti pripažintos 5 285,17 Eur išlaidos, neįskaitant PVM (6 950,88 Eur deklaruojama suma medinių atrakcionų (8 vnt.) įrengimui – 1 665,17 Eur tinkamos išlaidos, apskaičiuotos atlikus skaičiuojamąsias kainų ekspertizes). Pripažino netinkamomis finansuoti 5 285,71 Eur išlaidų, t. y. nesuteikta 4 757,14 Eur paramos suma (5 285,71 Eur x 90 proc. paramos intensyvumas), ir išmokėta 21 048,00 Eur vietoj prašytos 25 805,14 Eur paramos sumos.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi šioje administracinėje byloje nutarė paskirti investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizę, pavedant ją atlikti teismo ekspertui Dariui Kalibatui. Teismo ekspertas D. Kalibatas teismo ekspertizės akte konstatavo, jog šiukšlių dėžių ir konteinerių (12 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina yra 1 392,71 Eur, investicijų išlaidų vertė – 1 737,72 Eur, t. y. viršija 345,01 Eur vidutinę rinkos vertę; rodyklių (10 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 1 311,64 Eur, investicijų išlaidų vertė – 2 896,20 Eur, t. y. viršija 1 584,56 Eur vidutinę rinkos vertę; laužaviečių (7 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 354,53 Eur, investicijų išlaidų vertė – 2 027,34 Eur, t. y. viršija 1 672,81 Eur vidutinę rinkos vertę; apžvalgos aikštelės (1 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 3 021,37 Eur, investicijų išlaidų vertė – 4 344,30 Eur, t. y. viršija 1 322,93 Eur vidutinę rinkos vertę; persirengimo kabinos (1 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 517,88 Eur, investicijų išlaidų vertė – 579,24 Eur, t. y. viršija 61,36 Eur vidutinę rinkos vertę; lieptų (3 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 4 346,32 Eur, investicijų išlaidų vertė – 7 964,55 Eur, t. y. viršija 3 618,23 Eur vidutinę rinkos vertę; medinių rekreacinių takų (700 kv. m.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 26 151,73 Eur, investicijų išlaidų vertė – 30 410,10 Eur, t. y. viršija 4 258,37 Eur vidutinę rinkos vertę; lauko tualetų (2 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 1 331,00 Eur, investicijų išlaidų vertė – 2316,96 Eur, t. y. viršija 985,96 Eur vidutinę rinkos vertę; stalų (7 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 1 464,10 Eur, investicijų išlaidų vertė – 2 027,34 Eur, t. y. viršija 563,24 Eur vidutinę rinkos vertę; suolų (23 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 2 488,97 Eur, investicijų išlaidų vertė – 3 996,76 Eur, t. y. viršija 1 507,79 Eur vidutinę rinkos vertę; medinių atrakcionų (8 vnt.) statybos darbų vidutinė rinkos kaina – 4 196,28 Eur, investicijų išlaidų vertė – 6 950,88 Eur, t. y. viršija 2 754,96 Eur vidutinę rinkos vertę. Viso 18 674,86 Eur pareiškėjos investicijos viršijo vidutinę rinkos kainą.

27. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 3 punkte numatyta, jog tinkamos finansuoti išlaidos – įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant EB ir nacionalinių teisės aktų nuostatų (investicinėms priemonėms), Agentūros paramos gavėjams išmokamos paramos lėšos, atitinkančios EB ir nacionalinių teisės aktų nustatytus reikalavimus (kompensacinėms priemonėms).

28. Pagal Administravimo taisyklių 3 punktą viena iš sąlygų išlaidas pripažinti tinkamomis finansuoti yra šių išlaidų atitikimas paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju paramos paraiškos XII dalies 6 punkte pareiškėja patvirtino, kad prašoma suma yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma. Pagal pareiškėjos ir Agentūros sudarytos Paramos sutarties 4 punkto nuostatas, išmokant paramos lėšas, paramos gavėjui kompensuojamos tik tos investicijos (sąnaudos, išlaidos), kurios yra: tiesiogiai susijusios su projekto, kuriam teikiama parama, įgyvendinimu (4.1 p.); būtinos projektui įgyvendinti ir atitinka skaidraus finansų valdymo, sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principus (4.2 p.); laikomos tinkamomis finansuoti, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, ir numatytos paraiškoje bei miškotvarkos projekte (4.3 p.); patirtos ne anksčiau kaip prieš 2 metus iki paraiškos pateikimo ir projekto įgyvendinimo metu, ir tiesiogiai susijusios su projekto įgyvendinimu (4.4 p.); pagrįstos, identifikuojamos ir patvirtinamos atitinkamais dokumentais (4.6 p.). Atsižvelgiant į šias Paramos sutarties bei paramos paraiškos nuostatas, investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principais.

29. ABTĮ 62 straipsnio 4 dalis numato, jog eksperto išvada teismui neprivaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Iš čia matyti, jog tai tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Eksperto išvados, kaip įrodymo, specifiškumas ir reikalavimas nesutikimą su eksperto išvada atitinkamai motyvuoti lemia, kad eksperto išvada, jos pagrįstumo aspektu, gali būti paneigta taip pat naudojant specialias žinias, kurios patvirtintų, jog buvo naudojami netinkami tyrimo metodai, kad ekspertui buvo pateikti neteisingi išeities duomenys ir pan. Teisėtumo aspektu eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, kad

ekspertizė paskirta ir atlikta neteisėtai, kad ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir pan. (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016).

30. Pareiškėja papildomai teigė, jog teismo ekspertas vidutinės rinkos kainas apskaičiavo rangos būdu, tačiau jas įsigijo kaip prekes. Iš sutarčių matyti, jog pareiškėja su vykdytojui susitarė, kad pastarasis įsipareigoja atlikti darbus, pagaminti ir sumontuoti nurodytus objektus (sutarčių 1.1. p.) (III t., b. l. 42–43, 44–45; IV t., 38–39). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.645 str. 1 d. numatyta, jog rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Taigi, byloje nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėja susitarė dėl prekių pirkimo-pardavimo, o priešingai – susitarė dėl rangos. Iš kitos pusės, pareiškėjos nurodomos sąskaitos faktūros nėra sandoriai, iš kurių šalims kyla tam tikros teisės ar pareigos, tuo labiau, tai nėra dokumentas, įrodantis šalių susitarimą pirkti tam tikras prekes, o ne darbus. Atsižvelgiant į tai, jog šalys iš esmės neneigia teismo ekspertizės teisingumo (išskyrus prieš tai minėtus pareiškėjos teiginius dėl sutarties objekto), teismas neturi pagrindo ja nesivadovauti.

31. Be to, į byla pateikta ir „Civitta“, UAB 2015 m. vasario 27 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. C-93 (II t., b. l. 23–28) ir 2015 m. liepos 23 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita Nr. 25 (IV t., 48–51), kuriomis vadovavosi atsakovas, priimdama skundžiamus sprendimus bei kuriose buvo nustatytos investicijos, viršijusios rinkos kainas. Pažymėtina, jog minėtose ataskaitose nurodyta, kad jas atliko „UAB „Civitta“ ekspertai“ (taip nurodyta), tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie specialistai atliko investicijų vertinimus (tai neatsispindi nei Agentūros sprendime, nei minėtose ekspertinio konsultavimo ataskaitose). Byloje yra tik duomenys apie A. Š. (V t., b. l. 14–19) ir A. V. (A. V.) kvalifikaciją. Be to, yra pateiktas ir ekspertų sąrašas (V t., b. l. 76), kuriame be šių dviejų asmenų įrašyti ir kiti asmenys. Taigi, nėra aišku, kurie asmenys atliko ekspertinio konsultavimo ataskaitose nurodytą vertinimą. Teismo ekspertizę atlikęs D. Kalibatas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1R-278 įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, jam suteikta teisė atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę bei statinio ekspertizes (projekto dalys: statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, ekonominė). Taigi, teismo vertinimu, D. Kalibato atlikta teismo ekspertize nėra pagrindo abejoti ir nesivadovauti.

32. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas, atsižvelgdamas į „Civitta“, UAB 2015 m. vasario 27 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-93 ir 2015 m. liepos 23 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. 25 išvadas, ginčijamais sprendimais nepagrįstai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų nepagrįstomis. Be to, atsakovas nesilaikė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti teisiškai ir faktiškai pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo Sprendimai Nr.  1 ir Nr. 2 naikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Nors pareiškėja prašo įpareigoti NMA išmokėti sumažintos paramos dalį, tačiau, teismas neturi teisės įpareigoti atlikti šiuos veiksmus. Pažymėjo, jog minėti įpareigojimai yra viešojo administravimo subjekto veikla (mokėjimo prašymų vertinimas), o administraciniai teismai neatlieka viešojo administravimo funkcijų (ABTĮ 3 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti Mokėjimo prašymą Nr. 1 ir Mokėjimo prašymą Nr. 2 bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (atitinkančius sprendimus).

33. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 str. 1 d. nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėja prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepagrindė įrodymais, teismas šio prašymo nagrinėjamu atveju nesprendė, palikdamas jai teisę prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III.

34. Pareiškėja A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, pagal kurią NMA įpareigota iš naujo įvertinti A. Z. 2014 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą ir 2015 m. birželio 2 d. mokėjimo prašymą; įpareigoti NMA, pagal A. Z. pateiktą 2014 m. gruodžio 23 d. mokėjimo prašymą išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 26 039,32 Eur; įpareigoti NMA, pagal A. Z. pateiktą 2015 m. birželio 2 d. mokėjimo prašymą, išmokėti sumažintos paramos dalį, t. y. 4 757,14 Eur; priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

35. Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, pagal kurią pripažinta, jog pareiškėjos atliktų investicijų rinkos vertė turi būti nustatyta iš naujo NMA, yra nepagrįsta, kadangi nebuvo atsižvelgta į visas bylai svarbias aplinkybes. Pareiškėja sutinka, kad teismo ekspertizėje pateikiamos išvados yra tikslesnės nei Ataskaitose pateikti duomenys, tačiau teismo ekspertizėje neatsispindi visi reikšmingi faktoriai, lemiantys pareiškėjos investicijų vertę, todėl investicijų vertė turėjo būti vertinama kaip visiškai atitinkanti keliamus reikalavimus.

36. Programa „Sistela“ nėra pritaikyta smulkiems statybos projektams įvertinti, todėl pirmosios instancijos teismas

nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindų nesivadovauti teismo ekspertizės metu nustatytomis pareiškėjos investicijų kainomis. Pareiškėjos investicijų vertė turėtų būti skaičiuojama pagal pareiškėjos pateiktą Mokėjimo prašymuose.

37. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja susitarė dėl prekių pirkimo-pardavimo, priešingai – susitarė dėl rangos. Pareiškėjos nurodomos sąskaitos-faktūros nėra sandoriai, tuo labiau, nėra dokumentas, įrodantis šalių susitarimą pirkti tam tikras prekes, o ne darbus. Pažymi, jog prekės buvo įgytos pirkimo-pardavimo būdu, o ne pirkti kaip darbai, be to atsižvelgiant į tai, jog prekės, kaip darbai, yra tinkamos finansuoti išlaidos, pareiškėjai turi būti kompensuota visa šių prekių įsigijimo kaina.

38. Atsižvelgiant į Administravimo taisyklių nuostatas, jog tinkamomis finansuoti išlaidomis pripažįstamos išlaidos, atitinkančios didžiausią rinkos kainą, o ne vidutinę ar mažiausią kainą, todėl nesutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo kitokiu teisės normos interpretavimu. Nepagrįstas NMA tvirtinimas, jog išlaidos projekto įgyvendinimui turi būti pačios mažiausios.

39. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teismas neturi teisės įpareigoti NMA išmokėti sumažintos paramos dalį. Nurodo, jog teismas net nenurodo, jog NMA iš naujo apskaičiuodama pareiškėjos investicijų vertę turėtų remtis šioje byloje atliktos teismo ekspertizės rezultatais, o palieka NMA teisę dar kartą savo nuožiūra apskaičiuoti pareiškėjos investicijų vertę. Suteikiant NMA vienašališkai atlikti pareiškėjos investicijų rinkos vertės nustatymą iš naujo, NMA suteikiamas pranašumas, be to, NMA atlikus pakartotinį vertinimą ir pareiškėjui vėl jį apskundus teismui, o teismui pripažinus NMA neteisingai nustačius vertę, galėtų būti sukuriamas amžinas ginčas tarp NMA ir pareiškėjos iš esmės dėl to paties ginčo dalyko.

40. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjos skundas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

41. Agentūra teigia, kad jos teisė pasitelkti nepriklausomus ekspertus yra nekvestionuojama. Pažymi, kad „Civitta“ UAB atitinka visus reikalavimus, teismui buvo pateikta ekspertų kvalifikaciją pagrindžiantys dokumentai, kurių teismas nepagrįstai nevertino.

42. Teismo ekspertizės ataskaitoje konstatuota, kad Pareiškėjos atliktos investicijos viršijo rinkos kainą. Teismo ekspertizės ataskaitoje nustatyti skaičiavimai neženkliai skiriasi nuo Agentūros eksperto nustatytų skaičiavimų, tačiau tiek teismo ekspertizė, tiek Agentūros atliktos ekspertizės įrodo, kad Pareiškėjas prekes įsigijo didesnėmis nei rinkos kainomis.

43. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepateikė papildomų paaiškinimų dėl įsigytų investicijų ir jų kainų pagrįstumo.44. Pažymi, kad „Civitta“ UAB ataskaitose nurodytos kainos buvo paskaičiuotos statybos rangos sutarties sudarymo

dieną galiojusiomis statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo rekomendacijomis. Nesutinka su teismo vertinimu, kad teismo paskirto eksperto D. Kalibato atlikta ekspertize nėra pagrindo abejoti.

45. Agentūros teigimu, Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 atitinka jiems keliamus reikalavimus, todėl yra teisėti, pagrįsti ir jų naikinti nėra pagrindo.

46. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinė skundą prašė jį atmesti.47. Atkreipė dėmesį, kad nors teismo ekspertizės metu nustatyta, kad pareiškėjos išlaidos viršijo vidutinę rinkos kainą,

tačiau pažymėtina, kad tarp Ekspertizės akte ir Ataskaitoje nurodytų investicijų verčių egzistuoja ženklus skirtumas.48. Pažymi, kad teismo ekspertas Darius Kalibatas atlikdamas teismo ekspertizę tai pat vadovavosi kompiuterine

programa „Sistela“, taigi, NMA nurodomi argumentai dėl panaudotos kompiuterinės programos neturi jokios reikšmės, kadangi abiem atvejais buvo naudota ta pati programa.

49. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjai buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus bei įrodymus, kadangi papildomiems paaiškinimams pateikti pareiškėjai buvo suteiktos tik 5 dienos. Toks terminas yra nepagrįstai trumpas.

50. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skunde iš esmės išdėstė tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde, reikalaudamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

51. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo, kuriuo panaikintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. balandžio 3 d.

sprendimas Nr. BRK-3257 (12.4) bei panaikintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas Nr. BRK-7524 (12.4); Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota iš naujo įvertinti 2014 m. gruodžio 23 d. pateiktą mokėjimo prašymą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, reg. Nr. 2IM-KK-12-1-011440-MP001 ir 2015 m. birželio 2 d. pateiktą mokėjimo prašymą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, reg. Nr. 2IM-KK-12-1-011440-MP002, teisėtumas ir pagrįstumas.

52. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatuodamas, kad atsakovas, atsižvelgdamas į „Civitta“, UAB 2015 m. vasario 27 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-93 ir 2015 m. liepos 23 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. 25 išvadas, ginčijamais sprendimais nepagrįstai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų nepagrįstomis, be to, atsakovas nesilaikė ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti teisiškai ir faktiškai pagrįstas.

53. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą pateikė tiek pareiškėjas, motyvuodamas tuo, kad nors teismo ekspertizės išvados yra tikslesnės, tačiau joje neatsispindi visi reikšmingi faktoriai, lemiantys pareiškėjos investicijų vertę, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu įpareigoti NMA perskaičiuoti pareiškėjos investicijų vertę; atsakovas nurodo, kad teismo ekspertizės ataskaitoje nustatyti skaičiavimai neženkliai skiriasi nuo Agentūros eksperto nustatytų skaičiavimų, kas įrodo, kad pareiškėja prekes įsigijo didesnėmis nei rinkos kainomis.

54. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

55. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

56. Dėl pareiškėjos teiginio, kad teismo ekspertizės išvadoje neatsispindi visi reikšmingi faktoriai, lemiantys pareiškėjos investicijų vertę, todėl investicijų vertė turėjo būti vertinama kaip visiškai atitinkanti keliamus reikalavimus, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi paskirta investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizė, kurią atliko ekspertas Darius Kalibatas, kuris Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1R-278 įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, jam suteiktas teisė atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę bei statinio ekspertizes (projekto dalys: statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, ekonominė). Ekspertizės metu nustatyta, kad pareiškėjos investicijos 18 674,86 Eur viršijo vidutinę rinkos kainą. Vertinant tai, jog tiek „Civitta“, UAB, tiek teismo paskirtos ekspertizės metu konstatuota, kad pareiškėjos investicijos viršijo vidutinę rinkos kainą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra pagrindo abejoti ir nesivadovauti teismo paskirta atlikta ekspertize. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjos ir atsakovo apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo paskirtos ekspertizės atlikimo.

57. Pareiškėjos teiginiai, kad pareiškėjos investicijų vertė turi būti skaičiuojama pagal pareiškėjos pateiktus Mokėjimo prašymus, teisėjų kolegijos vertinimu yra hipotetiniai.

58. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėja tarėsi dėl prekių pirkimo-pardavimo, o ne buvo susitarimas dėl rangos, išsamiai ir visapusiškai aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime (nutarties 30 punkte), todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai dėl to nepasisako.

59. Paramos sutartimi pareiškėja įsipareigojo, kad investicijų išlaidos atitiks realiai rinkoje egzistuojančias kainas, todėl investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas neatitinka nei Paramos sutarties, nei teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina, kad pareiškėjos išlaidų, patirtų įsigyjant Projekto investicijas už padidintą kainą, dalis, kuri viršija vidutinę rinkos kainą, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis Projektui įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad investicijų įsigijimas už nepagrįstai padidintas kainas, neatitinkančias rinkos kainų, yra nesuderinamas su sąnaudų efektyvumo ir kaštų–naudos principais.

60. Pareiškėjos teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas įpareigodamas NMA atlikti pakartotinį vertinimą, bus sukuriami nauji ginčai tarp NMA ir pareiškėjos, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o tik pareiškėjos samprotavimais ir hipotetinio pobūdžio pareiškimais.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai pabrėžė, jog Agentūra, būdama viešojo administravimo subjektu, privalo laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (lot. be kita ko) objektyvumo, taigi šiuo atveju išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės ginčui teisingai išspręsti.

62. Nacionalinė mokėjimo agentūra, kaip valstybės institucija, priimdama administracinį sprendimą turi laikytis ir gero administravimo principo, kuris yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Nepaisant to, kad Viešojo administravimo įstatyme gero administravimo principas tiesiogiai nėra įtvirtintas, jis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išvedamas iš Konstitucijos nuostatų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, vykdydamos valdžios funkcijas, privalo veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, bei dirbti rūpestingai ir atidžiai (žr., pvz., 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 ir kt.).

63. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsižvelgdamas į „Civitta“, UAB 2015 m. vasario 27 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. C-93 ir 2015 m. liepos 23 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. 25 išvadas, ginčijamais sprendimais nepagrįstai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų nepagrįstomis, kurios ne visai atitinka teismo paskirtos ekspertizės metu nustatytų investicijų kainų. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tikslu įvertinti ir priimti sprendimus dėl pareiškėjos pateiktų Mokėjimo prašymų, būtina iš naujo įvertinti 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. birželio 2 d. mokėjimo prašymus.

64. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė ir įvertino, sprendime išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniuose skunduose nėra tokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas.

65. Tinkamai surinkti ir įvertinti visus reikšmingus įrodymus bei faktus, ir jais bei teisės normomis pagrįsti priimamą administracinį teisės aktą, t. y. nuspręsti dėl paramos gavėjo deklaruojamos sumos atitikimo patirtoms investicijoms ir pripažinimo jas tinkamomis finansuoti gali tik tam įgalinimus turinti valstybės institucija. Bylą nagrinėjantis teismas gali tik patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. Z. ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21969 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-1917-525-2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04820-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 27.1(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir A. S. (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. V. F, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ (toliau – ir UAB „Lietuvos rytas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Asociacija arba atsakovas) 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr.EKS-25/16 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus“ ir priteisti UAB „Lietuvos rytas“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – ir Komisija) 2016 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbtoje žurnalisto A. L. publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ („Lietuvos rytas“ 2013-03-01) (toliau – ir Ginčo publikacija) pažeistos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 ir 6 straipsnių nuostatos.

3. Ginčo publikacija dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbta dar 2013 m. kovo 1 d. S. V. F. (trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėjamoje administracinėje byloje) dėl Ginčo publikacijos kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, reikalaudamas nustatyti ar Ginčo publikacija nėra pažeidžiamos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, išnagrinėjusi S. V. F. skundą, 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pripažino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Žurnalistų etikos kodeksas) nuostatų pažeidimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris išnagrinėjęs skundą 2015 m. birželio 19 d. sprendimu nustatė eilę procesinių pažeidimų, padarytų priimant Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimą, ir įpareigojo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos asociaciją priimti naują sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. birželio 20 d. nutartimi, šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

4. Pareiškėjas teigė, jog yra pagrindas LVAT 2016 m. birželio 20 d. nutartyje esančius išaiškinimus pagal analogiją taikyti ne tik Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) bet ir Komisijos priimamų sprendimų atžvilgiu. Kaip matyti iš Ginčo publikacijos paskelbimo datos (2013 m. kovo 1 d.), nuo jos paskelbimo praėjo 3,5 metų. Pareiškėjas pažymėjo, kad analogiškoje byloje Nr. I-3628-331/2015 (pirmoji instancija) ir A-320-146/2016 (apeliacinė instancija)

teismas, nukreipdamas skundą nagrinėti Komisijai iš naujo, nurodė 2 mėnesių terminą. Šis terminas kaip tik sutapo su 2 metų terminu, praėjusiu po ginčo publikacijos paskelbimo. Teigė, jog Komisija turėjo įvertinti tokias aplinkybes kaip Ginčo publikacijos paskelbimo diena, laikotarpis, praėjęs nuo Ginčo publikacijos paskelbimo ir skundo nagrinėjimo Komisijoje, bei atsisakyti nagrinėti skundą, suėjus nustatytam dviejų metų terminui.

5. Komisija sprendime darė išvadą (konstatavo), jog Žurnalistų etikos inspektorės nustatytų aplinkybių Komisijai pakanka pripažinti, jog buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, reikalaujantis skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, ir 6 straipsnis, reikalaujantis kritiškai vertinti informacijos šaltinius. Tačiau, skundžiamame sprendime nėra jokių tyrimo rezultatų, nuorodų, komentarų, paaiškinimų, kodėl Komisija priėmė būtent tokį sprendimą (išskyrus nuorodą į Žurnalistų etikos inspektorės atlikto tyrimo rezultatus).

6. Komisija, nagrinėdama skundą, pati savarankiškai nenustatė jokių naujų aplinkybių. Žurnalistų etikos inspektorė ir Komisija yra skirtingi subjektai viešosios informacijos leidėjų ir skleidėjų veiklos priežiūros kontekste, atliekantys skirtingas funkcijas. Komisija turėjo pati atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, o ne remtis Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos ribose atlikto tyrimo medžiaga ir ja vadovaujantis.

7. Pati Ginčo publikacija yra parengta pamfleto formatu. Ji ir atspausdinta specifinėje laikraščio vietoje skirsnyje pavadinimu „Tarp kitko“. Pamfletas – grožinės literatūros ir publicistikos žanras – satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę (dažniausiai visuomenės veikėjus), socialines politines institucijas.

8. Ginčo publikacijoje palyginimo būdu pateikiama tam tikra informacija apie Ūkio banko ir banko SNORAS bankroto procedūras. Operuojant pateikiamais skaičiais, ironiškai keliamas retorinis klausimas – kodėl dviejų bankų bankroto procedūrų kainos taip žymiai skiriasi?

9. Skundžiamame sprendime yra nurodyta, kad neva Ginčo publikacijos autorius labai nusikalto Kodekso nuostatoms, nes parašė, kad S. V. F. komandai už 8 darbo dienas buvo sumokėta 17 mln. litų. Nors iš tikrųjų, kaip išsiaiškino Žurnalistų etikos inspektorė, šie pinigai buvo skirti ir turto paieškai, jo apsaugai ir pan. Tačiau, kaip nurodyta Ginčo publikacijoje, Ūkio banko atveju pakako 45 tūkst. litų, nors šio banko ir jo akcininko turtas taip pat reikalingas paieškų užsienyje bei apsaugos. Taigi, Komisija sąmoningai ar nesąmoningai neįvertino Ginčo publikacijos žanro ir tikrosios paskirties (pašiepti valdžios institucijų sprendimus) ir pareikalavo iš autoriaus absoliutaus tikslumo.

10. Komisijos sprendime išsakyta pozicija, kad prielaida gali prieštarauti ne tik žurnalistų etikai, bet ir teisei, mažų mažiausiai keista, nes tokia pozicija akivaizdžiai riboja konstitucinę kritikos laisvę ir pažeidžia tiek konstitucinę, tiek Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą nuostatą, draudžiančią persekioti už kritiką, o juo labiau už nuomonės pareiškimą.

11. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime su skundu nesutiko.12. Atsakovas nurodė, jog vykdydamas teismo sprendimą – įpareigojimą atsakovą priimti naują sprendimą, Asociacija

2016 m. spalio 19 d. ir 2016 m. lapkričio 9 d. posėdžiuose išnagrinėjo S. V. F. skundą iš naujo ir nustatė, jog Ginčo publikacijoje buvo kritikuojama Lietuvos banko vadovo V. V. veikla, galimai netinkamai vykdant ir (ar) užtikrinant banko SNORAS ir Ūkio banko bankroto procedūras, taip pat išsakomos prielaidos dėl trečiojo suinteresuoto asmens, buvusio banko SNORAS laikinojo administratoriaus, korupcijos. Publikacijoje, be kita ko, buvo paskelbta: „Snoro“ atveju S.  F. komandai buvo atseikėta net 17 mln. litų už 8 darbo dienas“ … „O gal S. F. tokie dideli pinigai buvo sumokėti, kad jis staiga pakeistų nuomonę? Juk vos atvykęs užsienietis oficialiai pareiškė, kad „Snoras“ – ne tik mokus, bet ir neturi likvidumo problemų“.

13. Savo skunde S. V. F. nurodė, jog Publikacijos autorius sąmoningai iškreipė faktus bei pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. S. V. F. teigimu, žurnalistui buvo žinoma, kad nors iš pat pradžių S. V. F. pranešimuose ir buvo paskelbta, jog bankas nėra nemokus, netrukus, 2011 m. lapkričio 17 d. spaudos konferencijoje, šis teiginys buvo oficialiai paneigtas, nurodant, jog jis neatitinka tikrovės ir, jog taip buvo paskelbta dėl teksto spausdinimo bei vertimo klaidos. Skunde S. V. F. taip pat pažymėjo, jog Publikacijos autorius niekuomet nesikreipė į jį dėl paaiškinimų šiuo klausimu pateikimo.

14. S. V. F. skundą dėl Publikacijos taip pat buvo padavęs ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Inspektorius atliko išsamų visų su Publikacija susijusių faktinių aplinkybių tyrimą ir 2013 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) kuris teismui apskųstas nebuvo ir yra galiojantis.

15. Komisija darė išvadą, jog Publikacijos autoriui turėjo būti žinoma, jog banko SNORAS pripažinimą nemokiu nulėmė ne S. V. F. sumokėto atlyginimo dydis, o objektyvios nuo S. V. F. valios nepriklausančios aplinkybės. Be to, kilus abejonėms dėl tikrųjų klaidingo pranešimo apie tariamą banko mokumą priežasčių, Publikacijos autorius galėjo kreiptis dėl informacijos patikslinimo į patį S. V. F. ir (ar) oficialius Lietuvos banko atstovus, tačiau to nepadarė. Komisija skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog Publikacijoje išsakytos žinomai tikrovės neatitinkančios prielaidos dėl S. V. F. korupcijos, neva nulėmusios jo poziciją dėl banko pripažinimo nemokiu, laikytinos

prieštaraujančiomis tiek teisei, tiek ir profesinei žurnalistų etikai, todėl tokiais veiksmais buvo pažeisti Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnio reikalavimai.

16. Teigė, kad publikacijoje taip pat buvo paskleista netiksli ir neteisinga informacija apie tai, jog 17 mln. litų suma buvo sumokėta S. V. F. komandai vien tik už darbą. Informacija apie tai, kam buvo skirta ir panaudota nurodyta pinigų suma galėjo būti patikrinta, tačiau Publikacijos autorius savo pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus neatliko arba sąmoningai paskleidė netikslias ir neteisingas žinias, todėl Komisija konstatavo, jog tokiais veiksmais buvo pažeisti Žurnalistų etikos kodekso 3 ir 6 straipsnių reikalavimai.

17. Asociacija nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog neatliko išsamaus visų aplinkybių tyrimo. Priimdama skundžiamą sprendimą, Komisija rėmėsi Inspektoriaus atlikto tyrimo metu nustatytomis ir įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, jog Publikacijoje paskelbti ginčo teiginiai neatitinka tikrovės, be to atliko išsamų savarankišką tyrimą  – pareiškėjui ir Publikacijos autoriui buvo pasiūlyta pateikti raštiškus paaiškinimus dėl skundo, tačiau publikacijos autorius nepateikė jokių paaiškinimų.

18. Atsakovas vertino, kad Publikacijoje ne tik buvo paskelbta žurnalisto nuomonė ir (ar) komentaras tam tikrais klausimais, bet buvo paskleista ir konstatuojamojo pobūdžio netiksli ir neteisinga informacija. Pažymėjo, jog nei Komisijai pateiktuose raštiškuose paaiškinimuose, nei savo žodiniuose paaiškinimuose abiejų Komisijos posėdžių metu pareiškėjas nenurodė, jog Publikacija turėtų būti laikoma pamfletu ir vertinama atsižvelgiant į šio žanro ypatybes. Visuomenės informavimo įstatymas ir Žurnalistų etikos kodeksas nenumato išlygų, leidžiančių satyriniuose kūriniuose skleisti teisę ir etiką pažeidžiančias nuomones.

19. Ginčo publikacijos autoriui buvo žinoma, jog banko SNORAS pripažinimą nemokiu nulėmė ne S.  V. F. korupcija, o objektyvios nuo S. V. F. valios nepriklausančios aplinkybės, todėl laikytina, jog Publikacijos autorius, paskleisdamas nuomonę apie S. V. F. korupciją, sąmoningai iškreipė jam žinomus faktus ir duomenis, t. y. paskleidė žinomai tikrovės neatitinkančias teisei ir etikai prieštaraujančias prielaidas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu nesutiko.21. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Skundžiamas sprendimas naikintinas, nes jis buvo priimtas

suėjus dvejų metų senaties terminui.22. Pažymėjo, jog Inspektorius ir Komisija yra savo esme skirtingos institucijos, jos atlieka skirtingas funkcijas bei

priima skirtingus sprendimus pagal savo kompetenciją, todėl negalima sutapatinti ir jų priimamų sprendimų.23. Trečiojo asmens nuomone, LVAT nutartyje, kuria remiasi pareiškėjas, yra kalbama tik apie laikotarpį, per kurį

Inspektorius turi teisę taikyti poveikio priemones, t. y. įspėjimą bei įpareigojimą viešai paskelbti priimtą Inspektoriaus sprendimą. Minimoje nutartyje nėra kalbama apie tai, kad praėjus dvejiems metams nuo pažeidimo, Inspektorius neturi teisės priimti sprendimo, kuriuo būtų konstatuojamas pažeidimas.

24. Teigė, jog Komisijos sprendimas yra absoliučiai pagrįstas, kadangi Komisijos funkcijos neapima atitikties tikrovei faktų nustatymo, tai patenka į Inspektoriaus kompetenciją. Pažymėjo, jog Inspektorius priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad UAB „Lietuvos rytas“ Publikacijos teiginiais skelbė tikrovės neatitinkančias žinias, kurios žemino trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą bei pažeidė kitus visuomenės informavimo principus. Inspektoriaus sprendimas skundžiamas teismui nebuvo.

25. Pažymėjo, jog Komisija sudarė sąlygas UAB „Lietuvos rytas“ pateikti savo paaiškinimus raštu ir juos įvertino. Tuo tarpu, Publikacijos autorius neatsižvelgė į beveik prieš pusantrų metų iki Publikacijos rengimo oficialiai ir viešai paneigtą informaciją, sąmoningai iškraipė faktus bei nesąžiningai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją „maskuodamas“ ją sakinio klausiamąja forma, todėl Komisija pagrįstai laikė, kad paskleisti teiginiai nelaikytini nuomone.

II.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos Rytas“ skundą atmetė.

27. Teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 1 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbta publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“. S. V. F 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundu kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, prašydamas įvertinti, ar Publikacijos teiginiu „O gal S. F. tokie dideli pinigai buvo sumokėti, kad jis staiga pakeistų nuomonę? Juk vos atvykęs užsienietis oficialiai pareiškė, kad „Snoras“ – ne tik mokus, bet ir neturi likvidumo problemų“. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) nepažeidė profesinės etikos normų.

28. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pripažino, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Žurnalistų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai.

29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. I-4367-171/2015) konstatavo Komisijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 5 patvirtinto „Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos

komisijos darbo reglamento“ (toliau – ir Reglamentas) 13.2, 13.4 ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimų pažeidimus ir panaikino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą, įpareigodamas Visuomenės informavimo etikos asociaciją priimti naują sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A-1073-442/2016) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

30. Visuomenės informavimo etikos komisija 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. EKS-25/16 nusprendė pripažinti jog A. L. publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ („Lietuvos rytas“, 2013 m. kovo 1 d.) buvo pažeistas Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, jog gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, o perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių, ir 6 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai turi būti nurodyta. Skundžiamu sprendimu UAB „Lietuvos rytas“ buvo įpareigotas paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Lietuvos rytas“.

31. Teismas, pasisakydamas dėl skundo nagrinėjimo galimybės, praėjus daugiau nei trejiems metams po ginčo publikacijos paskelbimo, pažymėjo, jog pareiškėjas teigė, kad atsakovas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsisakyti skundą nagrinėti pakartotinai, suėjus skundo nagrinėjimo ir nuobaudų skyrimo terminui. Pareiškėjas rėmėsi LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014.

32. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde netiksliai perteikė LVAT išaiškinimų esmę – pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodė, kad LVAT apibrėžė, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus įpareigojimas viešai paskelbti priimtą sprendimą yra prilyginamas poveikio priemonei. Teismas akcentavo, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 nagrinėjo ir aiškino klausimą dėl termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali išnagrinėti gautą skundą ir priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei pareikalauti paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją.

33. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Visuomenės informavimo etikos komisija savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Visuomenės informavimo etikos komisija yra kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas.

34. Tuo tarpu Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos VIĮ nuostatos (VIĮ 49 str. 1 d.) ir kuris, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens skundą, turi teisę priimti sprendimus.

35. Atsižvelgiant į VIĮ įtvirtintus skirtingus Žurnalistų etikos inspektoriaus ir atsakovo tikslus, funkcijas ir kompetenciją, teismas vertino, nėra jokio pagrindo pritarti pareiškėjo pozicijai, jog šiuo atveju turėtų būti remiamasi aukščiau aptartais LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A662-996/2014 išaiškinimais ir taikomas 2 metų senaties terminas poveikio priemonei taikyti.

36. Teismas pažymėjo, jog įpareigojimas pareiškėjui paskelbti sprendimą laikraštyje „Lietuvos rytas“ yra paskirtas ne atsakovo valia, o įstatymo nuostatomis – VIĮ 461 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentas, jog nagrinėjamu atveju Komisija turėjo atsisakyti skundą nagrinėti pakartotinai suėjus skundo nagrinėjimo ir nuobaudų skyrimo 2 metų terminui.

37. Atsakovas Žurnalistų etikos kodekso nuostatų pažeidimą konstatavo nustatęs, jog Ginčo publikacijos autoriui turėjo būti žinoma, jog banko SNORAS pripažinimą nemokiu nulėmė ne S. V. F. sumokėto atlyginimo dydis, o objektyvios, nuo šio asmens valios nepriklausančios, aplinkybės. Skundžiamame sprendime pažymima, kad kilus abejonėms dėl tikrųjų klaidingo pranešimo apie tariamą banko mokumą priežasčių, Ginčo publikacijos autorius galėjo kreiptis dėl informacijos patikslinimo į patį S. V. F. ir / ar oficialius Lietuvos banko atstovus, tačiau to nepadarė. Atsakovas padarė išvadą, jog Ginčo publikacijoje išsakytos žinomai tikrovės neatitinkančios prielaidos dėl galimos S. V. F. korupcijos, neva nulėmusios jo poziciją dėl banko pripažinimo nemokiu, laikytinos prieštaraujančiomis tiek teisei, tiek ir profesinei žurnalistų etikai. Be to, skundžiamame sprendime nurodyta, kad Ginčo publikacijoje buvo paskleista netiksli ir neteisinga informacija apie tai, jog 17 mln. litų suma buvo sumokėta S. V. F. komandai vien tik už darbą. Informacija apie tai, kam buvo skirta ir panaudota nurodyta pinigų suma gali būti patikrinta, tačiau autorius savo pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus neatliko arba sąmoningai paskleidė netikslias ir neteisingas žinias.

38. Dėl pareiškėjo argumento, jog Ginčo publikacija buvo siekiama pašiepti valdžios institucijų veiksmus, teismas pažymėjo, jog iš Ginčo publikacijos turinio akivaizdu, jog ne dėl valdžios institucijų veiksmų, o būtent S. V. F. sumokėtų

pinigų, buvo keliama prielaida apie pastarojo korumpuotumą. Ginčo publikacijoje nurodyta: „ <…> „Snoro“ atveju S. F. komandai buvo atseikėta net 17 mln. litų už 8 darbo dienas. <…> O gal S. F. tokie dideli pinigai buvo sumokėti, kad jis staiga pakeistų nuomonę? Juk vos atvykęs užsienietis oficialiai pareiškė, kad „Snoras“ – ne tik mokus, bet ir neturi likvidumo problemų.<…>

39. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog Ginčo publikacijos autorius, pasinaudodamas Konstitucine kritikos teise, kritikavo įgaliotų institucijų priimtus sprendimus dėl bankroto administratorių pasirinkimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Žurnalistų etikos kodekso pažeidimas konstatuotas ne dėl valdžios institucijų veiksmų ar sprendimų, o dėl netikslios ir neteisingos informacijos S. V. F. atžvilgiu pateikimo, prielaidos dėl minėto asmens tariamo korumpuotumo nepatikrinimo, nors tokia galimybė realiai buvo ir ji konstatuota Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime – banko SNORAS bankroto paskelbimą lėmė ne S. V. F. padarytas poveikis sumokant jam 17 mln. litų atlyginimą, o konkrečios Lietuvos banko netinkamo valdymo aplinkybės. Šios aplinkybės objektyviai galėjo būti patikrintos, tačiau autorius to nepadarė. Kaip ir nepatikrino informacijos, kam buvo panaudoti 17,5 mln. litų. Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėdamas S. V. F. skundą nustatė, jog šią sumą sudarė išlaidos ne tik atlyginimui už darbą S. V. F., bet ir atlygis jo samdytiems konsultantams, išlaidos, susijusios su pasirengimu bankroto procesui, BAB SNORAS administravimo išlaidos užsienyje, turto paieška ir apsauga užsienyje. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas patvirtina, jog egzistavo reali galimybė skleidžiamą žinią patikrinti.

40. Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu konstatavo nustatęs, jog Ginčo publikacija buvo pažeistos VIĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigojančios visuomenės informavimo priemones viešąją informaciją teikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Ginčo dėl šio Žurnalistų etikos inspektoriaus konstatuoto pažeidimo tarp proceso šalių nėra. Jis savo esme atitinka Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnio nuostatas, todėl teismo vertinimu, Komisija tinkamai nustatė Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimą.

41. Tiek byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog Ginčo publikacijoje skelbiami duomenys autoriaus nebuvo patikrinti, nenurodytas jų šaltinis, tiek Žurnalistų etikos inspektorius konstatuotas VIĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatos gerbti nuomonių įvairovę ir pareigos viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių pažeidimas suponavo išvadą, jog Komisija pagrįstai skundžiamu sprendimu nustatė ir Žurnalistų etikos kodekso 6 straipsnio reikalavimo – kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai nurodyti, pažeidimą.

42. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo ir rėmėsi išskirtinai Žurnalistų etikos inspektoriaus nustatytomis aplinkybėmis ir vertinimais. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (pareiškėjo 2016 m. spalio 17 d. paaiškinimai, išrašai iš Visuomenės informavimo etikos komisijos 2016 m. spalio 19 d., 2016 m. spalio 20 d. ir 2016 m. lapkričio 9 d. posėdžių protokolai) patvirtina atsakovą poziciją, kad Komisija atliko išsamų savarankišką tyrimą – pareiškėjui ir Ginčo publikacijos autoriui buvo pasiūlyta pateikti raštiškus paaiškinimus dėl skundo, dviejų posėdžių metu buvo išklausyti žodiniai pareiškėjo atstovo paaiškinimai, o dėl to, kad Ginčo publikacijos autorius nepateikė jokių paaiškinimų ir neatvyko į pirmąjį Komisijos posėdį, jam pakartotinai buvo siūloma tai padaryti. Tai, jog nagrinėjamu atveju Komisija atliko tyrimą ir savarankišką vertinimą netiesiogiai patvirtina ir aplinkybė, jog šioje byloje skundžiamu sprendimu buvo konstatuoti kitos apimties pažeidimai, nei tai buvo padaryta vėliau teismų panaikintame 2013 m. gruodžio 16 d. sprendime, nors ankstesniame teisiniame ginče teismas nenagrinėjo Ginčo publikacijos atitikties Žurnalistų etikos kodekso reikalavimams, o panaikino sprendimą išskirtinai dėl procedūrinių pažeidimų.

43. Pareiškėjas nurodė, jog Komisija, priimdama Skundžiamą sprendimą, neįvertino, aplinkybės, jog Ginčo publikacija parengta pamfleto formatu, kuriam nekeliami tokie pat reikalavimai, kaip pvz. žurnalistinio tyrimo publikacijai. Įvertinęs šiuos pareiškėjo argumentus teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad Ginčo publikacijoje buvo ne tik paskelbta žurnalisto nuomonė ir (ar) komentaras tam tikrais klausimais, bet buvo paskleista ir konstatuojamojo pobūdžio netiksli ir neteisinga informacija. Atsakovas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog nei Komisijai pateiktuose raštiškuose paaiškinimuose, nei savo žodiniuose paaiškinimuose abiejų Komisijos posėdžių metu pareiškėjas nenurodė, jog Ginčo publikacija turėtų būti laikoma pamfletu ir vertinama atsižvelgiant į šio žanro ypatybes. Teismo vertinimu, Komisija pagrįstai teigė, kad net jei Ginčo publikacija ir laikytina pamfletu, jai vis vien yra taikytini visi pagrindiniai viešai reiškiamai nuomonei teisės aktų keliami reikalavimai. Nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Žurnalistų etikos kodeksas nenumato išlygų, leidžiančių satyriniuose kūriniuose skleisti teisę ir etiką pažeidžiančias nuomones.

44. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei remdamasis aukščiau teismo sprendime išdėstytais motyvais teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

III.

45. Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. EKS-25/16.

46. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog komisijos sprendimų priėmimui neturėtų būti taikomas dviejų metų senaties terminas. Pareiškėjo vertinimu, Komisijos sprendimų priėmimui turėtų būti apibrėžtas jų priėmimo senaties terminas.

47. Nesutinka su teismo nuomone, kad Komisija atliko savarankišką tyrimą, kuris pasireiškė paaiškinimų gavimu ir žodinių paaiškinimų išklausymu. Teigia, jog ginčo sprendime nėra atlikta jokia analizė, iš kurios būtų galima spręsti, kad Komisija atlikusi tyrimą padarė išvadą apie pažeistas Žurnalistų etikos kodekso nuostatas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė LVAT suformuotos praktikos (administracinėje byloje Nr. A-478-525-2016).

48. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl paties Ginčo publikacijos turinio ir siekiamų tikslų, netinkamai darė išvadas dėl Ginčo publikacijos surašymo pamfleto forma bei teismo motyvo dėl tiesos neatitinkančios prielaidos.

49. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.50. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad Komisija turėjo atsisakyti nagrinėti trečiojo asmens skundą, suėjus skundo

nagrinėjimo ir nuobaudų skyrimo terminui. Pažymi, jog Komisija trečiojo asmens skundą nagrinėjo ne savo iniciatyva, o vykdydama teismo sprendimą, be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisija nėra viešojo administravimo subjektas ir skundžiamu komisijos sprendimu konstatuotas Žurnalistų etikos kodekso 3 ir 6 straipsnių pažeidimas nelaikytinas administracinio poveikio priemone, kuriai taikytini senaties terminai.

51. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad Komisija priimdama sprendimą rėmėsi tik Žurnalistų etikos inspektoriaus išvada. Pažymi, jog priimant sprendimą Komisija rėmėsi ne Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvadomis dėl padarytų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo, o tik Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atlikto tyrimo metu nustatytomis ir įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, jog Publikacijoje paskelbti ginčo teiginiai neatitinka tikrovės. Taip pat atliko išsamų savarankišką tyrimą – apeliantui ir Publikacijos autoriui buvo pasiūlyta pateikti raštiškus paaiškinimus dėl skundo, posėdžių metu buvo išklausyti žodiniai apelianto paaiškinimai, o dėl to, kad Publikacijos autorius nepateikė jokių paaiškinimų ir neatvyko į pirmąjį Komisijos posėdį, jam pakartotinai buvo siūloma tai padaryti. Taigi, Komisija atliko visapusišką ir išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą.

52. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad Komisijos sprendime neatsispindi jokia analizė. Pažymi, kad komisijos sprendime yra glaustai išdėstyta svarstyto klausimo esmė, nurodytos faktinės aplinkybės, pateiktas Komisijos šių aplinkybių ir paties apelianto veiksmų (neveikimo) vertinimas kodekso kontekste ir nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų.

53. Dėl Publikacijoje keliamų klausimų atsakovas nurodė, jog net ir kritikuojant privalu paisyti VIĮ nuostatų ir Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų. Atsakovas pažymi, kad Publikacijoje buvo paskelbta ne tik žurnalisto nuomonė ir (ar) komentaras tam tikrais aktualiais klausimais, bet buvo paskleista ir konstatuojamojo pobūdžio netiksli ir neteisinga informacija, todėl apeliantui neteikus paaiškinimų, kad Publikacija turėtų būti laikoma pamfletu, Komisija neturėjo jokio pagrindo ją vertinti atsižvelgiant į šio žanro ypatybes. Be to, net ir Publikacijai suteikiant pamfleto formą, jai vis viena yra taikomi visi pagrindinei viešai reiškiamai nuomonei teisės aktų keliami reikalavimai. Nors pagal VIĮ 2 straipsnio 36 dalį nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, todėl Publikacijos autorius, paskleisdamas apie trečiojo asmens korupciją, sąmoningai iškreipė jam žinomus faktus ir duomenis.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. F prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

55. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad Komisijos sprendimų priėmimui taikomas dvejų metų senaties terminas. Skundo teiginiai dėl Komisijos sprendimo turinio nepagrįstumo atmestini, kadangi Komisija išsamiai įvertino visas reikšmingas aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Pažymi, kad Publikacijos autoriaus tikslas nebuvo sąžiningai pateikti informaciją, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti pareiškėjo argumentus dėl Komisijos sprendimo turinio nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

56. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsni 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą,

teismas be kita ko patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.57. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl atsakovo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. EKS-25/16 „Dėl

pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus“, kuriuo nuspręsta pripažinti, jog dienraštyje „Lietuvos rytas“ žurnalisto A. L. publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ („Lietuvos rytas, 2013 m. kovo 1 d. buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones bei 6 straipsnis, nustatantis, kad žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai turi būti nurodyta.

58. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 70 straipsnis nustatė, kad tokia žurnalisto veikla, kai pažeidžiamos šio kodekso nuostatos, yra pagrindas: 1) viešosios informacijos rengėjo administracijai tokiam žurnalistui taikyti drausminio poveikio priemones; 2) profesiniam žurnalistų susivienijimui, tokį jam priklausantį žurnalistą pašalinti iš susivienijimo; 3) suinteresuotiems asmenims ginti savo pažeistas teises; 4) taikyti kitas įstatymų nustatytas sankcijas.

59. Iš esmės tapačios galimybės taikyti sankcijas Kodeksą pažeidusiam žurnalistui yra numatytos ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 63 straipsnyje.

60. Įvertinus Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 70 straipsnio turinį, darytina išvada, kad atsakovo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad „Lietuvos rytas“ paskelbtoje žurnalisto A. L. publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnio, 6 straipsnio reikalavimai, tiesiogiai liečia minėto publikacijos rengėjo (žurnalisto) interesus, o teismo sprendimas, dėl šioje byloje ginčijamo atsakovo sprendimo, gali turėti įtakos žurnalisto A. L. teisėms ar pareigoms. Todėl konstatuotina, jog A. L. į šią bylą turėjo būti įtrauktas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo (ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis).

61. Nagrinėjamoje byloje nei pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nei pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis), A. L. į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 2 punktas).

62. Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę

bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARTŪRAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21964 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. A-2619-968/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00100-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) 99 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl to, kad Panevėžio AVPK neužtikrino pareiškėjo teisės naudotis perduotais elektros prietaisais.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 9 d., Panevėžio AVPK pareigūnai du kartus neleido pareiškėjo draugei perduoti jam atvežtų elektros prietaisų – televizoriaus, kompiuterio ir šių prietaisų priedų. Neleisdami perduoti elektros prietaisų, Panevėžio AVPK pareigūnai be pagrindo taikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 95 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjas pagal teisės aktus turėjo teisę gauti perduodamus daiktus. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje jis buvo laikomas vienas, todėl penkias dienas neturėjo jokios veiklos ar laisvalaikio užsiėmimo galimybių, o negaudamas nurodytų daiktų patyrė didelius nepatogumus, neigiamus emocinius ir psichologinius išgyvenimus, kuriuos prašo atlyginti priteisiant nurodytą neturtinę žalą. Teismo posėdyje pareiškėjas, remdamasis Panevėžio AVPK atsiliepime pateiktais paaiškinimais, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės Panevėžio AVPK netaikomos, tvirtino, jog dėl to jam Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) direktoriaus paskirta nuobauda perkelti jį iš paprastosios grupės į drausmės grupę, Panevėžio AVPK taip pat neturėtų būti taikoma.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas, jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje 2017 m. sausio 4–9 d. turėjo nuteistojo statusą ir galiojančią drausminę nuobaudą – 12 mėnesių perkeltas į drausmės grupę. Vadovaudamasis BVK 96 straipsnio nuostatomis, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Areštinių veiklos taisyklės) nuostatomis, atsakovo atstovas teigė, kad Panevėžio AVPK pareigūnai pagrįstai atsisakė priimti 2017 m. sausio 4 d. pareiškėjui atneštus elektros prietaisus. Nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK pareigūnai nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių siuntinių perdavimo nuteistiesiems, reikalavimų, taip pat nenustatyta, jog dėl nurodytų Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai būtų padaryta žala. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

II.

4. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.5. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, viešoji (valstybės)

atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei

pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Panevėžio AVPK pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš Alytaus PN, kur atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, buvo konvojuotas į Panevėžio AVPK ir Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 9 d., pareiškėjui Alytaus PN direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 49-2918 (toliau – ir Nutarimas) buvo paskirta nuobauda perkelti pareiškėją iš paprastosios grupės į drausmės grupę dvylikai mėnesių. Nors pareiškėjas nurodė, kad minėtu laikotarpiu Panevėžio AVPK pareigūnai du kartus nepriėmė jam perdavimui atneštų elektros prietaisų, tačiau byloje nustatyta, jog ginčo laikotarpiu tik vieną kartą, tai yra 2017 m. sausio 4 d., nebuvo priimti perdavimui pareiškėjui į areštinę atnešti elektros prietaisai.

7. Vadovaudamasis BVK 67 straipsnio nuostatomis, teismas sprendė, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – SVĮ), o pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, pareiškėjas laikymo areštinėje laikotarpiu buvo nuteistasis, jam taikomos BVK nuostatos, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisę naudotis elektros prietaisais reglamentavo BVK.

8. Teismas nurodė, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuteistųjų teisė naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduodamais elektros prietaisais nesuteikiama nuteistiesiems, atliekantiems bausmę drausmės grupės sąlygomis, todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems pataisos įstaigoje drausmės grupės laikymo sąlygomis nuteistiesiems, pareiškėją konvojavus ir jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje, pareiškėjo teisių suvaržymai neišnyko bei nepakito. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sisteminė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų analizė ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudarė pagrindą konstatuoti, kad Panevėžio AVPK pareigūnai, nepriimdami pareiškėjui perdavimui atneštų elektros prietaisų, užtikrino, kad nebūtų pažeisti pareiškėjui nustatyti apribojimai ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Nenustačius visų būtinų viešajai civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III.

9. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu (b. l. 89, 101) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti pilnai – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 99 Eur neturtinę žalą.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pagal pirmosios instancijos teismas atmestinai, šališkai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neobjektyviai vertino byloje esančius raštinius įrodymus. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Alytaus PN direktorius nėra kompetentingas nustatyti kalinimo sąlygas pareiškėjui būnant areštinėje, nes ši įstaiga pavaldi Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nei areštinėje, nei tardymo izoliatoriuje asmenys neskirstomi į jokias grupes, šiose įstaigose teisės aktai nenumato galimybės asmenims taikyti drausmines ar paskatinimo priemones, susijusias su jų perkėlimu į drausmės ar lengvąją grupes. Pagal BVK, perduodami elektroniniai prietaisai nėra įskaitomi į perdavimų skaičių, tokia pati nuostata įtvirtinta ir Areštinių veiklos taisyklių 53 punkte. Todėl areštinės pareigūnų veiksmai, kuriais neleista perduoti pareiškėjui atneštų elektros prietaisų, yra neteisėti ir nepagrįsti jokiais teisės aktais, pareiškėjas akivaizdžiai patyrė neturtinę žalą.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimu (b. l. 105) į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų, kuriais nebuvo priimti ir pareiškėjui atiduoti kito asmens į areštinę atnešti elektros prietaisai, taip, pasak pareiškėjo,

suvaržant jo teisę jais naudotis.13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nenustatė Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų neteisėtos

veikos. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui jo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo taikomas nuteistojo statusas ir kad pareiškėjas turėjo galiojančią drausminę nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę, sprendė, kad pareiškėjo teisė naudotis perduotais elektros prietaisais drausminės nuobaudos galiojimo laikotarpiu buvo suvaržyta ir būnant areštinėje BVK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo teisių ribojimai negali būti grindžiami BVK nuostatomis ir Alytaus PN direktoriaus Nutarimu, nes pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo areštinėje, kurios veiklai netaikomas BVK ir negalioja kitos pataisos įstaigos vadovo nurodymai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teisės gauti ir naudotis elektros prietaisais teisės pažeidimą turėjo vertinti vadovaudamasis Areštinių veiklos taisyklėmis ir tokio perdavimo neįtraukti į visų perduodamų siuntinių skaičių, netaikyti BVK 95 straipsnyje nustatyto siuntinių periodiškumo.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo nurodytu aspektu, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Todėl teisėjų kolegija pritaria minėtai teismo išvadai ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teisingai konstatavo, kad pareiškėjas buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu turėjo nuteistojo statusą SVĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017  m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad SVĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 3 dalyje išvardintiems asmenims, yra taikomos BVK nuostatos. Tai reiškia, kad pareiškėjo visos teisės ir pareigos įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka, o SVĮ 12 straipsnio 4 dalyje nėra numatyta išimčių dėl kitų teisės aktų taikymo galimybės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam būnant Panevėžio AVPK areštinėje turėjo būti taikomos Areštinių veiklos taisyklės, yra nepagrįsti ir atmetami.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu dėl Alytaus PN direktoriaus Nutarimu paskirtos nuobaudos negaliojimo tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. BVK (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir SVĮ. Pagal SVĮ 12 straipsnio 4 dalį, pareiškėjui būnant areštinėje taikomos BVK nuostatos. Nei BVK, nei SVĮ nenustatyta, kad nuteistajam (turinčiam tik nuteistojo statusą) paskirtos drausminės nuobaudos nulemti teisių apribojimai išnyksta tokį asmenį laikinai perkėlus į areštinę ar į kitą suėmimą vykdančią įstaigą. Taigi, pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad dėl paskirtos drausminės nuobaudos – perkėlimo iš paprastosios į drausmės grupę, pareiškėjui nustatyti apribojimai, įskaitant ir draudimą naudotis elektros prietaisais, išliko ir nepakito. Todėl šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teisė gauti perduotus elektros prietaisus negalėjo būti varžoma ir todėl, kad šios kategorijos daiktai nepatenka į galimus siuntiniais BVK 95 straipsnio prasme perduoti daiktus. Atsakant į šį argumentą pabrėžtina, kad byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė dėl Alytaus PN direktoriaus Nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos galiojimo ginčo laikotarpiu (b. l. 16). Atkeiptinas dėmesys, kad pareiškėjo, kuris terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis, teises, įskaitant ir teisę gauti korespondenciją, siuntinius ar perdavimus,

nustatė BVK 75 straipsnis, šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu, kasdien pasivaikščioti dvi valandas (BVK 75 str. 1 d. 1–5 p.). BVK 96 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad drausmės grupės sąlygomis bausmę atliekantys nuteistieji neturi teisės gauti jokių kitų perduodamų daiktų, išskyrus laiškus ir smulkiuosius paketus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtai apribotos jo teisės gauti perduodamus elektros prietaisus, atmetamas.

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Ginčijamas pareiškėjo teisių ribojimas (galimybė turėti televizorių, kompiuterį) buvo taikomas būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, kuri tuo metu galiojo, t. y. šis ribojimas aiškiai ir nedviprasmiškai kilo iš įstatymo reikalavimų ir buvo nulemtas paties pareiškėjo pasirinkto neteisėto elgesio – bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, kas, lyginant su nenusižengusių (kitų grupių) nuteistųjų teisine padėtimi, užtraukė jam papildomų suvaržymų. Nustačius, kad BVK (75 ir 96 str.) neleidžia drausmės grupės nuteistiesiems naudoti elektros prietaisų, konstatuotina, kad Panevėžio AVPK pareigūnai negalėjo pažeisti pareiškėjo teisės, nes įstatymas jos pareiškėjui nesuteikė. Pareiškėjo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo vertintini kaip abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

22. Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju nenustačius Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

23. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21973 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-4147-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03966-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 59.3(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvių kalbos instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvių kalbos instituto skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. M. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas Lietuvių kalbos institutas (toliau – pareiškėjas, Institutas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – Tarnyba) 2017 m. spalio 23 d. sprendimo Nr.(17)SN-128)SP-77 dalį, kurioje Institutas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nuostatas, ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Institutas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Instituto skundą tenkinti.

Atsakovas Tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. liepos 30 d. gautas Instituto pareiškimas dėl apeliacinio skundo atsisakymo, kuriame pareiškėjas nurodo, jog apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės jam yra žinomos ir prašo bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Apelianto teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1  dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjo (apelianto) pateikto pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti pareiškėjo valia atsisakyti apeliacinio skundo. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė. Pareiškėjo atsisakymas nuo apeliacinio skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, todėl atsisakymas nuo apeliacinio skundo priimamas, o apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje nutraukiamas. Pareiškėjui išaiškintina, jog, vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo Lietuvių kalbos instituto apeliacinio skundo atsisakymą.Nutraukti apeliacinį procesą pagal pareiškėjo Lietuvių kalbos instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvių kalbos instituto skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. M. dėl dalies sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21966 2018-12-31 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-923-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01031-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 57.3; 57.4(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. O. (T. O.) prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. eA-923-822/2018 pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. A51-113765/15(2.15.2.31-MP8) „Dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties“ išdėstytą sprendimą; 2) įpareigoti atsakovą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priimti administracinį sprendimą dėl pareiškėjo 2015 m. lapkričio 6 d. prašymo dėl gyvenamojo namo (7.1), esančio (duomenys neskelbtini), paskirties keitimo į daugiabutį (7.3) atliekant rekonstrukciją projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo (toliau – ir Prašymas) ir su Prašymu pateiktos projektinių pasiūlymų rengimo užduoties; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė nutraukti administracinę bylą arba pareiškėjo skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą tenkino, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. A51-113765/15(2.15.2.31-MP8) „Dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties“, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją teisės aktuose nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo Prašymą ir priteisė pareiškėjui 521 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti arba priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, o nusprendus pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą  – sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas T. O. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Pareiškėjas T. O. 2018 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą priimti papildomą sprendimą priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties motyvuose pasisakė, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma (350 Eur) neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių, ši suma yra pagrįsta ir priteistina pareiškėjui. Tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje, kuri perkeliama į vykdomąjį raštą, dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nepasisakė.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo atmesti pareiškėjo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Netenkinus pirmojo prašymo, prašo sumažinti T. O. prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, sumą.

Atsakovo manymu, byla nelaikytina sudėtinga, kadangi šioje byloje nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai nebuvo keliami, bylos ginčo klausimai nebuvo ypatingi ar itin probleminiai. Advokatas Artūras Sebeika, parengęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, atstovavo pareiškėjui ir pirmosios instancijos teisme, taip pat kitose bylose pagal pareiškėjo T.  O. skundus analogiškais klausimais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą nebuvo tokio sudėtingumo turinio prasme ir nepareikalavo tiek pareiškėjo atstovo darbo bei laiko sąnaudų, jog būtų pagrindas priteisti 350 Eur už jo surašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo T. O. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-923-822/2018 apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas priimtas pareiškėjo T. O. naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi atmetus atsakovo apeliacinį skundą), todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, pareiškėjas, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė 350 Eur sumai išrašytą 2017 m. sausio 24 d. sąskaitą už teisines paslaugas SEB Nr. 17/04 bei 2017 m. sausio 25 d. mokėjimo nurodymą.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba,

atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Rekomendacijose.

Teisinių paslaugų suteikimo pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant šią administracinę bylą metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą paruoštas 2017 m. sausio mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 031,29 Eur (1,3 x 793,3 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma (350 Eur) neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nebuvo nuspręsta dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui, tačiau šios nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo konstatuota, kad pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (350 Eur) yra pagrįsta ir priteistina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, į kuriuos atsižvelgtina nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo prašomą bylinėjimosi išlaidų dydį mažinti nėra pagrindo ir pareiškėjui iš viso priteistina 350 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas, teiktas apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. O. (T. O.) prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkinti.Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiškėjui T. O. (T. O.) 350 Eur (tris šimtus

penkiasdešimt eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMUTĖ RUŠKYTĖ

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21978 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Administracinė byla Nr. P-73-968/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03854-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos

pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje

byloje Nr. A-80-438/2018 pagal pareiškėjo S. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „A1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovams Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos auditorių rūmams, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „A1“, bankrutavusiai akcinei bendrovei „B1“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė: 1) panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos (šiuo metu Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) (toliau – Tarnyba) direktoriaus 2014 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ (toliau – Įsakymas) 1 punktą dėl reikšmingų S. B. atlikto audito trūkumų konstatavimo ir drausminės nuobaudos skyrimo; 2) panaikinti Lietuvos auditorių rūmų (toliau – Rūmai) prezidiumo 2014 m. rugsėjo 1 d. neeiliniame posėdyje Nr. 17 priimtą nutarimą (toliau – Nutarimas) panaikinti S. B. auditoriaus vardą ir jo auditoriaus pažymėjimo galiojimą bei S. B. išbraukti iš auditorių sąrašo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad audito įmonė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „A1“ (toliau – Audito įmonė) ir pareiškėjas, kaip atsakingas auditorius, atliko akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „B1“ 2011 metų atskirų ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų auditą ir 2012 m. kovo 7 d. parengė audito ataskaitą. Tarnyba, atlikusi audito tyrimą, 2014 m. birželio 10 d. parengė atlikto audito tyrimo ataskaitą Nr. 19-18 (toliau – ir Ataskaita), kurioje nustatė reikšmingus audito atlikimo trūkumus ir pasiūlė pareiškėjui skirti drausmines nuobaudas. Audito priežiūros komitetui (toliau – ir Komitetas) 2014 m. liepos 18 d. posėdyje apsvarsčius audito tyrimo rezultatus, Tarnyba 2014 m. liepos 31 d. priėmė Įsakymą, kurio 1-uoju punktu Lietuvos auditorių rūmams nurodė panaikinti auditoriaus S. B. auditoriaus vardą.

(duomenys neskelbtini)3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.(duomenys neskelbtini)4. Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Rūmų teigimu, pareiškėjas netinkamai

aiškina Lietuvos Respublikos audito įstatymo 39 ir 40 straipsnių nuostatas, o jo nuomonė dėl apskųsto Tarnybos įsakymo galiojimo neatitinka Audito įstatymo nuostatų ir tuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Audito įstatyme nėra nuostatos, kad Rūmai ar Tarnybos sprendimų apskundimas sustabdo jų galiojimų. Rūmai neatlieka auditorių ir audito įmonių atlikto audito tyrimo, taip pat nerevizuoja Tarnybos priimtų sprendimų bei neatlieka Tarnybos tyrimo teisėtumo vertinimo. Nutarimas priimtas vykdant 2014 m. liepos 31 d. Tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. VAA-18 „Dėl drausminių nuobaudų skyrimo“ 1 punktą, todėl yra išvestinis administracinis aktas. Pagal Audito įstatymo 14, 36, 39, 42 straipsnius, įstatymų leidėjas auditorių ir audito įmonių viešosios priežiūros funkciją pavedė atlikti Tarnybai, o Rūmams nesuteikė jokių teisių audito priežiūros srityje. Auditorių rūmų šiuo atveju atlieka tik procedūrinį veiksmą – vykdo privalomą Tarnybos nurodymą panaikinti auditoriaus vardą. Įstatymas Auditorių rūmams nesuteikia teisės vertinti tokio Tarnybos sprendimo teisėtumo. Atsakovas pabrėžė, kad skundo padavimas nesustabdo sprendimo vykdymo, jeigu teisės aktai nenustato kitaip ir teismas nepritaiko reikalavimo užtikrinimo priemonės.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A1“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.(duomenys neskelbtini)6. Trečiasis suinteresuotas asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) „B1“ atsiliepime į skundą prašė jį

atmesti.(duomenys neskelbtini)

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

(duomenys neskelbtini)

III.

8. Pareiškėjas S. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A1“ apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

(duomenys neskelbtini)9. Atsakovas Lietuvos auditorių rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.(duomenys neskelbtini)10. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.(duomenys neskelbtini)11. Trečiasis suinteresuotas asmuo BAB „B1“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.(duomenys neskelbtini)

IV.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018 pareiškėjo S. B. ir UAB „A1 apeliacinį skundą atmetė.

13. Vertindamas Įsakymo argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, skirtingai nei nurodo apeliantai, tikrinama drausminė nuobauda grindžiama ne aplinkybe, kad pareiškėjas netinkamai dokumentavo (nedokumentavo) atliktus veiksmus, bet tuo, kad jis iš viso neatliko jam, kaip užduoties partneriui priskirtų užduočių,  t. y. kad pareiškėjas galutinę audito išvadą pasirašė neatlikęs jam priklausančių atlikti veiksmų. Iš Tarnybos 2014 m. birželio 10 d. atlikto audito tyrimo ataskaitos Nr. 19-18 bei Audito priežiūros komiteto 2014 m. liepos 30 d. posėdžio protokolo Nr. 25-8 matyti, kad pareiškėjo, kaip užduoties partnerio, veiklos trūkumu pirmiausia buvo pripažintas tarptautiniame audito standarte nustatytų peržiūros pareigų nevykdymas.

14. Byloje nėra 220-ąjame TAS ir (ar) 230-ąjame TAS minimų audito dokumentų, kurie įrodytų, kad užduoties partneris (pareiškėjas) atliko jam pavestus veiksmus (procedūras), kaip to reikalauja tarptautiniai audito standartai, taikomi teisiniai ir priežiūros reikalavimai. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu aplinkybė, kad auditorius nevykdė teisės aktuose numatytos pareigos dokumentuoti atliekamus audito veiksmus (procedūras), suponuoja tai, jog pareiga pagrįsti, kad atitinkami veiksmai visgi buvo atlikti, tenka šiam auditoriui. Apeliacinės instancijos teismas skeptiškai vertino pareiškėjo ir ginčo audito grupės narių paaiškinimus apie S.  B. dalyvavimą atliekant audito (užduoties partnerio) veiksmus, vadovaujant ir kontroliuojant auditą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių audito dokumentų, kuriuose ši aplinkybė tiesiogiai ar bent netiesiogiai atsispindėtų. Aplinkybė, jog atlikto audito tyrimo Tarnyboje metu audito grupės narių žodiniai paaiškinimai nebuvo fiksuojami raštu, nėra reikšminga, nes šių narių paaiškinimai buvo pateikti ir raštu. Apeliantai nenurodė jokių naujų (reikšmingų) aplinkybių, kurioms išsiaiškinti būtų būtina šiuos asmenis papildomai apklausti. Pareiškėjui, kaip užduoties partneriui, tenkančių pareigų kontekste nesvarbi ir aplinkybė, jog jis mokėjo ar nemokėjo naudotis byloje minima UAB „A1“ informacine sistema (AS/2) – tarptautiniuose audito standartuose nustatytos pareigos dokumentuoti atliktus audito veiksmus nevykdymas negali būti grindžiamas atitinkamų gebėjimų neturėjimu, be to, byloje nėra jokių dokumentų, kurie bent netiesiogiai patvirtintų aptariamų užduoties partnerio pareigų vykdymą.

15. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas neatliko jam, kaip užduoties partneriui, 220-ąjame TAS numatytų veiksmų, tuo pažeisdamas Audito įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas pareigas, taip pat nesilaikė Buhalterių profesionalų etikos kodekse nustatytų sąžiningumo ir reikiamo atidumo principų, tuo pažeisdamas Audito įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Konstatuoti pažeidimai pripažintini reikšmingais audito atlikimo trūkumais Audito įstatymo 39 straipsnio 2 dalies taikymo prasme. Šiais audito rezultatais naudojasi finansinių ataskaitų informacijos vartotojai (kredito įstaigos, valstybės institucijos, darbdaviai ir darbuotojai, įmonių savininkai ir dalyviai, investuotojai ir kiti), priimdami ekonominius sprendimus (Audito įstatymo 4 str. 2 d. 5 p.). Todėl auditoriui tenkančių pareigų nevykdymas (procedūrų neatlikimas), net jei ir (vėliau) būtų nustatyta, jog atlikus auditą pateikta auditoriaus išvada, kad finansinės ataskaitos visais reikšmingais atvejais teisingai parodo audituojamos įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus pagal teisės aktus, yra teisinga (pagrįsta), sudaro pagrindą konstatuoti, jog toks auditas atliktas nepaisant atsakomybės visuomenei reikalavimo. Šis vertinimas, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, lemia ir tai, kad sąžiningumo ir būtino atidumo reikalavimų nepaisiusio auditoriaus (drausminė) atsakomybė negali priklausyti nuo to, ar auditoriaus išvada yra teisinga (pagrįsta) ar ne, todėl nagrinėjamu atveju nėra aktualūs klausimai dėl Išvados teisingumo (pagrįstumo). Savo ruožtu tai eliminuoja teismo pareigą vertinti ir atskirai pasisakyti dėl su tuo susijusių proceso šalių argumentų, ginčijama Įsakymo dalis šiais klausimais vertintina kaip neturinti įtakos pareiškėjo drausminei atsakomybei bei kitų asmenų teisėms

bei pareigoms. Be to, aplinkybė, jog buvo audituojamos viešojo intereso įmonės (Audito įstatymo 2 str. 24 d.) dokumentai, suponavo aukštesnius reikalavimus užduoties partneriui (inter alia auditoriaus budrumui, atidumui), teikiančiam (pasirašančiam) audito išvadą. Net ir žinodamas, jog ši įmonė yra svarbi visuomenei dėl savo veiklos masto, pobūdžio, klientų skaičiaus, pareiškėjas neatliko jam kaip užduoties partneriui tenkančių veiksmų, t. y. elgėsi ypač neatsakingai, šiurkščiai pažeidė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, tarptautinių audito standartų reikalavimus.

16. Įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog Įsakymu pareiškėjui skirta drausminė nuobauda – nurodymas Auditorių rūmams panaikinti auditoriaus vardą – yra tinkama ir proporcinga pareiškėjui taikyta poveikio priemonė už padarytus pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pastebėjo, jog ginčo nagrinėjimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymo 56 straipsnio 4 dalis (2016 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XIII-96 redakcija) nustatė platesnį spektrą galimų poveikio priemonių, tačiau šios dalies 4 punktas taip pat nustatė teisinėmis pasekmėmis (poveikiu) identišką ginčo drausminei nuobaudai poveikio priemonę – panaikinti auditoriaus pažymėjimą. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui skirti švelnesnę drausminę nuobaudą, bei įvertinęs aplinkybę, jog skundžiama Įsakymo dalis bei Nutarimas jau yra įvykdyti, apeliacinės instancijos teismas plačiau nevertino dėl galimybės ir būtinybės remtis lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) principu šioje byloje. Pasibaigus ginčo drausminės nuobaudos galiojimui, pareiškėjas vėl gali įgyti auditoriaus vardą teisės aktų nustatyta tvarka.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjo atsakomybės klausimą reikšmingomis ir pakankamomis ginčo drausminei nuobaudai skirti buvo pripažintos Įsakymo 1.1 punkte nurodytos aplinkybės, todėl nebeaktualiais tampa klausimai, susiję su šio akto 1.2 punktu. Apeliacinės instancijos teismas su tuo susijusius proceso šalių argumentus pripažino nereikšmingais, jų nevertino ir atskirai dėl jų nepasisakė.

18. Dėl argumentų, susijusių su Tarnyboje vykdyto atlikto audito tyrimo neobjektyvumu, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo ir audito grupės narių šio tyrimo metu duotų žodinių paaiškinimų nefiksavimas (nedokumentavimas) yra laikytinas viešojo administravimo subjekto atliktų tyrimo veiksmų trūkumu, tačiau šis veiklos trūkumas nagrinėjamu atveju nedaro įtakos skundžiamų aktų teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjas, teikdamas abstrakčius argumentus dėl Tarnybos tarnautojų ir (ar) Audito priežiūros komiteto narių anglų kalbos žinių, iš esmės nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog tai nulėmė (galėjo nulemti) Įsakymo 1.1 punkte nurodytų išvadų nepagrįstumą, tokių aplinkybių, įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir atsižvelgdamas į ginčo esmę, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai abejoti Audito priežiūros komiteto narių nešališkumu. Be to, šis Komitetas yra tik patariamasis organas, o sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo priima Tarnyba. Būtent Tarnybos direktoriaus sprendimu yra skiriama drausminė nuobauda, o Audito priežiūros komiteto pritarimas ar patarimas Tarnybos direktoriui nėra privalomas.

V.

19. Pareiškėjas S. B., remdamasis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A80-438/2018. Prašyme pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuskalstamos veikos (piktnaudžiavimo). Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl tų pačių aplinkybių, kurios nagrinėtos šioje administracinėje byloje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai apklausė 24 liudytojus ir pagal jų parodymus konstatavo priešingas, nei nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje, aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad audito komandos nariai bei kiti asmenys, apklausti liudytojais, ne kartą patvirtino, kad S. B. nuolat ir aktyviai prisidėjo prie atliekamo AB „B1“ audito. Dėl šių priežasčių Generalinė prokuratūra 2018 m. vasario 9 d. priėmė nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti. Pareiškėjo teigimu, ikiteisminiame tyrime surinkti įrodymai bei Generalinės prokuratūros nutarime patvirtintos aplinkybės yra pagrindas atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusia nutartimi, procesą. Skirtingas to paties asmens tų pačių veiksmų vertinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje bei Generalinės prokuratūros nutarime pažeidžia pareiškėjo teises, sukuria teisinį netikrumą ir yra nesuderinamas su teisinės valstybės principu. Ikiteisminiame tyrime surinkti įrodymai patvirtina, kad administracinėje byloje paaiškėjo naujos esminę reikšmę turinčios aplinkybės. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir liudytojų parodymai jame duodami nuo 2015 metų, tačiau ikiteisminiame tyrime pareiškėjui buvo suteiktas ne įtariamojo, o specialiojo liudytojo teisinis statusas, todėl jis neturėjo galimybės gauti ir bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui pateikti šio ikiteisminio tyrimo dokumentų. Su Generalinės prokuratūros nutarimu pareiškėjas susipažino tik 2018 m. liepos 26 d. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-16-520/2016, teigia, kad analogiškose situacijose

pripažįstama, jog procesas turi būti atnaujintas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Naujai paaiškėjusių aplinkybių įvertinimas turėtų esminės reikšmės tinkamam administracinės bylos išnagrinėjimui.

20. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti. Nurodo, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą prašymui paduoti. Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas likus 2 mėnesiams iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo, o liudytojų parodymai jame buvo duodami nuo 2015 metų, t. y. viso administracinės bylos nagrinėjimo metu, ir tikrai buvo užfiksuoti dar neišnagrinėjus bylos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Pareiškėjas neteisingai sužinojimo apie aplinkybes momentą sieja su susipažinimu su Generalinės prokuratūros nutarimu. Šis momentas turėtų būti siejamas su sužinojimu apie liudytojų apklausas. Akivaizdu, kad apie atliekamas apklausas pareiškėjui ir jo atstovams buvo žinoma, kadangi administracinėje byloje buvo siūloma apklausti tuos pačius asmenis, kurie buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Tarnyba taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas prašomą atnaujinti administracinę bylą, priešingai nei nurodo pareiškėjas, visapusiškai ir objektyviai įvertino aplinkybes, kurias kaip naujas nurodo pareiškėjas. Teismas vertino liudytojų parodymus, kurie neva patvirtina faktą, kad pareiškėjas dalyvavo atliekant auditą, bei nurodė, kad šie liudytojų parodymai vertinti kritiškai. Vien aplinkybė, jog atsirado dar viena tų pačių parodymų užfiksavimo forma, negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe. Pareiškėjas nenurodo jokių naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti jam žinomos bylos nagrinėjimo metu. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad Tarnybos atliekamos viešosios audito priežiūros ir baudžiamojo proceso paskirtis bei tikslai yra nevienodi. Generalinės prokuratūros nutarime nėra konstatuota, kad pareiškėjas nepadarė pažeidimų, jame patvirtinama, kad pažeidimai buvo, tačiau jų pavojingumo laipsnis nėra pakankamas nusikalstamos veikos padarymui pripažinti. Vienas iš pagrindinių principų baudžiamajame procese yra nekaltumo prezumpcija bei tai, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinamos nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Tarnybos atliekamo audito tyrimo metu įrodinėjimo našta tenka auditoriui, nes pagal TAS reikalavimus yra nustatytos procedūros, kaip turi būti atliekamas auditas. Taigi Tarnyba liudytojų parodymus vertina visiškai iš kitos pusės – jokie žodiniai paaiškinimai negali patvirtinti to, kas audito metu privalėjo būti fiksuojama raštu (arba kompiuterinėje programoje).

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo BAB „B1“ atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kuriomis remiasi pareiškėjas, nėra naujai paaiškėjusios, kadangi jos buvo atskleistos ir administracinės bylos nagrinėjimo metu įvertintos kaip nepakankamos konstatuoti pareiškėjo dalyvavimą AB „B1“ 2011 metų audite. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gali būti vertinami tik kaip papildomai patvirtinantys Tarnybos ir administracinių teismų byloje padarytas išvadas, o ne jas kažkokia apimtimi paneigiantys. Pareiškėjas dar bylą nagrinėjant pirmąja instancija buvo pristatęs rašytinius tų pačių audito komandos narių, kurių parodymais remtasi Generalinės prokuratūros nutarime, paaiškinimus. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paneigtos Tarnybos bei teismų konstatuotos aplinkybės dėl pareiškėjo atliktų audito pažeidimų, o Generalinės prokuratūros nutarimo išvada, kad negalima konstatuoti, jog pareiškėjas nepakankamai prisidėjo prie audito, padaryta išimtinai baudžiamosios teisės kontekste. Generalinės prokuratūros nutarime tiesiogiai nurodyta, kad pareigūnai nekvestionuoja Tarnybos nustatytų pažeidimų ar pareiškėjui taikytų sankcijų. Be to, išimtinė sprendimų dėl pareiškėjui taikytinos drausminės atsakomybės priėmimo kompetencija yra suteikta Tarnybai bei administracinę bylą nagrinėjusiems teismams.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A1“ atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį spręsti teismo nuožiūra.

VI.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

23. Byloje nagrinėjama, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo S. B. prašymą ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti

revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

25. Taigi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. balandžio 11 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-80-438/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

26. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015, 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad: teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt.; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

27. Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą iš esmės grindžia tuo, kad Generalinė prokuratūra 2018 m. vasario 9 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą (su šiuo Generalinės prokuratūros nutarimu pareiškėjas susipažino tik 2018 m. liepos 26 d.), kurio metu apklausti 24 liudytojai ir pagal jų parodymus, pareiškėjo nuomone, konstatuotos priešingos, nei nustatyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje, aplinkybės, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad audito komandos nariai bei kiti asmenys, apklausti liudytojais, ne kartą patvirtino, kad S. B. nuolat ir aktyviai prisidėjo prie atliekamo AB „B1“ audito. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-16-520/2016, esant analogiškai situacijai pripažino, jog procesas turi būti atnaujintas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

28. Vertinant prašyme atnaujinti procesą išdėstytas aplinkybes, susijusias su Generalinės prokuratūros 2018 m. vasario 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą minimų ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojų parodymų turiniu, pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, t. y. aplinkybėms, kurias nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo,

ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai.29. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties turinio (žr. 2018 m. balandžio

11 d. nutarties V skyrių), administracinę bylą Nr. A-80-438/2018 nagrinėjusiai kolegijai pareiškėjo padarytų pažeidimų, už kuriuos jam skirta drausminė nuobauda, faktui patvirtinti iš esmės pakako byloje surinktų dokumentų. Antai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartyje konstatuota, kad „<…> byloje nėra 220-ąjame TAS ir (ar) 230-ąjame TAS minimų audito dokumentų, kurie įrodytų, kad užduoties partneris (pareiškėjas) atliko jam pavestus veiksmus (procedūras), kaip to reikalauja tarptautiniai audito standartai, taikomi teisiniai ir priežiūros reikalavimai“ (64 p.) ir kad „aplinkybė, jog nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas, kaip užduoties partneris, būtų atlikęs kokius nors veiksmus nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą nereikšmingais pripažinti apeliantų argumentus dėl galimo tam tikrų užduočių delegavimo kitiems audito grupės nariams“ (69 p.). Prašymą atnaujinti procesą nagrinėjanti teisėjų kolegija su administracinę bylą Nr. A-80-438/2018 nagrinėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nutarties V skyriuje pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu ir aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimu iš esmės sutinka ir jam pritaria.

30. Kartu paminėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Generalinės prokuratūros 2018 m. vasario 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytos aplinkybės ir šiame ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojų parodymų turinys iš esmės buvo žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose. Šią administracinę bylą nagrinėję teismai, be kita ko, vertino ir prašyme atnaujinti procesą nurodytą aplinkybę, kad S. B. prisidėjo prie atliekamo AB „B1“ audito, tačiau, atsižvelgdami į jo, kaip užduoties partnerio, statusą atliekant šį auditą ir iš tarptautinių audito standartų kylančius imperatyvus, tokį pareiškėjo prisidėjimą pripažino nereikšmingu sprendžiant Įsakymo ir Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Teismai, išsamiai ištyrę byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nėra 220-ąjame TAS ir (ar) 230-ąjame TAS minimų audito dokumentų, kurie įrodytų, kad užduoties partneris (pareiškėjas) atliko jam pavestus veiksmus (procedūras), kaip to reikalauja tarptautiniai audito standartai, taikomi teisiniai ir priežiūros reikalavimai.

31. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo prašyme ir kartu su juo pateiktame Generalinės prokuratūros 2018 m. vasario 9 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytų aplinkybių, susijusių su tame ikiteisminiame tyrime apklaustų liudytojų parodymų turiniu, vertinti kaip „naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių“ ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, dėl kurių buvimo galėtų būti atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018.

32. Atsakydama į pareiškėjo teiginį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-16-520/2016, esant analogiškai situacijai pripažino, jog procesas turi būti atnaujintas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos ir pareiškėjo nurodytos administracinių bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Administracinę bylą Nr. P-16-520/2016 nagrinėjusi teisėjų kolegija, skirtingai nei nagrinėjamoje administracinėje byloje, prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes įvertino kaip naujai paaiškėjusias „esmines bylos aplinkybes“ ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Todėl vien tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis administracinėje byloje Nr. P-16-520/2016 atnaujino procesą, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018.

33. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, todėl procesą administracinėje byloje Nr.  A-80-438/2018 atsisakytina atnaujinti.

34. BAB „B1“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą, tačiau nepateikė jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, BAB „B1“ išaiškintina, kad prašymą dėl išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, atlyginimo bei šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus ji Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui gali pateikti ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-80-438/2018.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

RYTIS KRASAUSKAS

MILDA VAINIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21977 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Administracinė byla Nr. eA-4661-525-2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02607-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 17.7(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. G. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja A. S. G (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą, įformintą Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos raštu Nr. 23-2-445; 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai patikrinti ar įvykdytas Kauno miesto savivaldybės administracijos Statinio techninio priežiūros patikrinimo 2011 m. vasario 22 d. aktas dėl gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. spalio 17 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija, atsakovas) pakartotiniu prašymu išsiaiškinti, kodėl 2015 m. birželio 30 d. buvo netinkamai atliktas patikrinimas, ar įvykdytas 2011 m. vasario 22 d. Techninės priežiūros patikrinimo aktas. Pareiškėja minėtame skunde nurodė, kad ne visos patalpos buvo apžiūrėtos, kad jai nebuvo leista dalyvauti patalpų apžiūroje ir nurodė, kad akto reikalavimai neįvykdyti, dėl to ji negali užbaigti atitinkamai savo remonto darbų, negali gauti tinkamos ir reikiamos būsto eksploatavimo paslaugos. Pareiškėjos nuomone, atsakovas neįsigilino į pareiškėjos pakartotinio prašymo esmę, į pateiktus jo priedus ir netinkamai išnagrinėjo prašymą. Atsakovas, atsisakydamas nagrinėti prašymus, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teigė, kad skundžiamas 2017 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. 23-2-445 priimtas skubotai, nemotyvuotas, todėl tokio sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu.

3. Teigia, kad pareiškėja prašyme nurodė 2015 m. birželio 30 d. namo (duomenys neskelbtini) apžiūros aktą, tačiau atsakovas aiškino 2015 m. kovo 9 d. aktą. Pakartotinis prašymas ir jo priedai buvo pateikti tam, kad galutinai išspręsti, patikrinti, kodėl ginčo name namo bendraturčiai nevykdo 2011 m. vasario 22 d. Administracijos Techninės priežiūros akto reikalavimų. Šiuo aktu savininkai buvo įpareigoti atsižvelgiant į grėsmės pobūdį imtis veiksmų, apsaugančių žmones,

aplinką ir pastatą nuo galimų pasekmių: privalo suremontuoti ar rekonstruoti perdengimą tarp pirmo aukšto ir mansardos (salkų) iki 2011 m. lapkričio 30 d., įregistruoti gyvenamojo namo palėpės patalpas 5-1, 5-2, 5-3 nekilnojamojo turto registre bei organizuoti pastebėtų defektų, išvardintų akto 3 punkte šalinimą. 2015 m. birželio 30 d. buvo atlikta gyvenamojo namo apžiūra, tačiau neapžiūrėtos visos patalpos, nepatikrinti visi 2011 m. vasario 22 d. akte nurodyti vykdytini darbai. Šių darbų neatlikimas kelia pavojų pastato eksploatavimo eigoje jam ir žmonėms ir trukdo baigti remonto darbus pareiškėjai.

4. Teigė, kad nors 2015 m. birželio 30 d. akte kalbama ir apie savavališkos statybos padarinių šalinimą, kuris buvo aktualus tuo metu, tačiau tai nedavė pagrindo atsakovui plečiamai, netinkamai aiškinti pareiškėjos pakartotinio prašymo esmės, tikslo bei pateiktų priedų.

5. Atsakovas neteisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus, atsakydamas, kad tuo pačiu klausimu kita institucija yra priėmusi sprendimą. Atsakovas ginčo rašte nurodė ir nukreipė į 2015 m. kovo 9 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo konstatuota, jog yra įvykdytas 2011 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

6. Atsakovas nesusipažino ir neanalizavo pareiškėjos pateikto 2011 m. vasario 22 d. akto, neįvertino 2015 m. birželio 30 d. akto, kurio sudarymo tikslas buvo patikrinti, kaip įvykdytas 2011 m. vasario 22 d. Statinio Techninės priežiūros patikrinimo aktas. Šiuo klausimu atsakovas skundžiamame rašte visiškai nepasisakė ir neargumentavo, preziumavęs, kad atsisako nagrinėti.

7. Pareiškėja teigė, kad iki šiol nėra patikrintas gyvenamas namas, jo visos patalpos ir neužfiksuotas faktas, kad Statinio Techninės priežiūros patikrinimo 2011 m. vasario 22 d. aktas įvykdytas. Tai užkerta galimybę toliau pareiškėjai ginti pažeistas savo, kaip namo 0,28 dalies savininkės, teises. Mano, kad patalpos 5-1, 5-2, 5-3 palėpėje iki šiol neįregistruotos nekilnojamojo turto registre. Iš 2016 m. spalio 20 d. VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad tokių patalpų registracija neatlikta.

8. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko.9. Nurodė, kad pareiškėjos 2017 m. spalio 17 d. skunde yra pateiktos tik bendro pobūdžio aplinkybės, kuriomis

pareiškėja grindžia savo reikalavimą. Be to, nenurodomas joks teisės akto pažeidimas, kuris neva buvo atliktas priimant ginčijamą sprendimą, bei kuris sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą raštą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ne kartą kreipėsi (2014 m., 2015 m.) į Administraciją analogiško turinio prašymais kaip ir 2017 m. spalio 18 d., į kurį buvo atsakyta ginčijamu raštu. Į ankstesnius prašymus buvo pateikti iš esmės analogiški atsakovo atsakymai dėl kurių teisėtumo pareiškėja nesikreipė į teismą, vadinasi nemanė, kad ankstesni atsakymai buvo parengti netinkamai ar pažeidė jos teises ar interesus. Pastebėjo, kad teismui tenkinus pareiškėjos reikalavimą (nors tam jokio pagrindo nėra), liks galioti ankstesni Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymai. Be to, su minėtomis aplinkybėmis susijęs ir skundo reikalavimas dėl įpareigojimo pakartotinai atlikti patikrinimą, kuris jau buvo atliktas ne kartą – tiek 2014, tiek 2015 metais. Akivaizdu, kad skundo reikalavimas dėl įpareigojimo iš esmės nesukels pasekmių, kadangi patalpų patikrinimas galės būti atliktas tik atsakovo kompetencijos ribose, o ginčo gyvenamojo namo apžiūra buvo atlikta ne kartą, ir nepasikeitus faktinėms aplinkybėms, apžiūros akto išvados negali būti kitokios.

10. Teigė, jog į pareiškėjos 2017 m. spalio 17 d. prašymą – organizuoti susitikimą dėl ginčo pastate (duomenys neskelbtini) esančių patalpų apžiūros, kad būtų tinkamai įvykdyti institucijų sprendimai: 2011 m. vasario 22 d. techninės apžiūros akto reikalavimai ir 2011 m. gegužės 2 d. Kauno apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-104-435/2011 reikalavimai; įvertinti 2015 m. birželio 30 d. apžiūros akte dalyvavusių asmenų netinkamai atliktas pareigas bei pateikti susipažinimui 2015 m. birželio 30 d. apžiūroje dalyvavusių asmenų sąrašą, buvo atsakyta skundžiamu Administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 23-2-445.

11. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos valstybinės priežiūros skyrius, patikrinęs namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) nustatė, kad rekonstruotas gyvenamasis namas lAlm, įrengiant buvusio balkono vietoje gyvenamąsias patalpas ir įvedant vandentiekį ir kanalizaciją per bendro naudojimo patalpas. 2009 m. lapkričio 19 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SA-41, kuriame buvo nustatyta, kad J. B. ir A. B. savavališkai rekonstravo dalį gyvenamojo namo lAlm, įrengiant gyvenamąsias patalpas buvusio balkono vietoje ir įvedant vandentiekį bei kanalizaciją (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną buvo surašytas ir savavališkos statybos sustabdymo aktas Nr. SU-19. 2009 m. gruodžio 16 d. Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. V-685, kuriuo iš ieškovų buvo pareikalauta iki 2010 m. birželio 30 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos (duomenys neskelbtini) padarinius – atstatyti gyvenamojo namo balkoną į prieš rekonstrukciją buvusią padėtį ir išardyti vandentiekį bei kanalizaciją.

12. Kadangi nurodyti asmenys, kaip statytojai, neįvykdė Inspekcijos reikalavimo iki nurodyto termino, Inspekcija kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, o statytojai prašė teismo panaikinti dalį administracinių aktų dėl savavališkos statybos konstatavimo ir įpareigojimo pašalinti padarinius. Išnagrinėjus šį ginčą,

(Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas, Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis) teismas nusprendė įpareigoti A. ir J. B. pašalinti savo lėšomis savavališkos statybos padarinius – atstatyti gyvenamojo namo lAlm (duomenys neskelbtini) balkoną į prieš rekonstrukciją buvusią padėtį ir išardyti vandentiekį ir kanalizaciją.

13. Pareiškėjos prašymas imtis veiksmų, kad būtų tinkamai įvykdytas 2011 m. gegužės 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas, yra be jokio teisinio pagrindo, kadangi Administracijai nėra priskirta kompetencija kontroliuoti, kaip yra vykdomas minėtas teismo sprendimas, kuriuo, beje, nebuvo Administracijai nukreipta atlikti tam tikrus veiksmus. Be to, atsakovas nėra ta institucija, galinti spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimus.

14. Ginčijamame rašte pareiškėjai buvo nurodyta, kad 2015 m. kovo 9 d. Inspekcijos specialistai, dalyvaujant gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkams atliko patikrinimą bei konstatavo (akto Nr. (duomenys neskelbtini)), kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-104-435/2011 pašalinti savavališkos statybos padarinius yra įvykdytas. Savavališkos statybos įrašas Nekilnojamojo turto registre taip pat išregistruotas (išregistravimo data – 2017 m. gruodžio 21 d., išregistravimo pagrindas – 2017 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. (15.17)-2D-17117).

15. Pareiškėja teigia, kad atsakovas dar kartą privalėjo patikrinti ginčo statinį, patikrinti, ar yra įvykdytas 2011 m. vasario 22 d. patikrinimo aktas, bei pareikalauti iš statinio naudotojų imtis tam tikrų veiksmų, kad apsaugoti žmones nuo galimų nelaimių atsiradimo pastatui ir žmonėms.

16. 2011 m. vasario 22 d. buvo surašytas statinio techninės priežiūros patikrinimo aktas Nr. 60-18-15, dalyvaujant pastato (duomenys neskelbtini) bendrasavininkams (A. S. G., A. M., V. R., H. Ž., J. B.), kuriame buvo nurodyta, kad savininkai privalo imtis veiksmų, apsaugančių žmones, aplinką ir pastatą nuo galimų pasekmių, gyvenamajame name savininkai privalo suremontuoti ar rekonstruoti perdengimą tarp pirmo aukšto ir salkų iki 2011 m. lapkričio 30 d., nes tolimesnis jo naudojimas kelia pavojų; įregistruoti gyvenamojo namo pastogės patalpas 5-1, 5-2, 5-3 nekilnojamojo turto registre, organizuoti tikrinimo metu pastebėtų defektų šalinimą, pastoviai vykdyti statybos įstatyme ir statybos techniniuose reglamentuose nustatytų statinio privalomųjų reikalavimų visumą, techninės priežiūros žurnalą, nuolatinius stebėjimus, kasmetines apžiūras vykdyti statybos techniniuose reglamentuose nustatyta tvarka, apie eigą informuoti atsakovo atitinkamą padalinį.

17. Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad statinių naudojimo priežiūrą tam tikrais atvejais atlieka savivaldybių administracijos, pagal 2 dalį tikrina, kaip statinių naudotojai vykdo šio įstatymo ir kitų teisės aktų statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei statinių saugos reikalavimus.

18. Pažymėjo, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo apžiūrėtas ir surašyti apžiūros aktai 2014 m. gruodžio 9 d. Nr. 23-7-194 ir 2015 m. birželio 30 d. Nr. 23-7-89. Pastaroji apžiūra buvo vykdyta pagal pačios pareiškėjos 2015 m. birželio 22 d. prašymą. Buvo apžiūrėtas statinys, užfiksuota jo techninė būklė, nurodytos aplinkybės, susijusios su savavališkos statybos padarinių šalinimu. Kadangi nesutarimai tarp gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkų tęsiasi jau senai, pareiškėjai klausimus dėl, jos manymu, kitų bendraturčių padarytos žalos (aplietų patalpų, perdangoje nutiestų vamzdžių, galimai dėl šios priežasties dalinai išardytos perdangos atstatymo ir su tuo susijusių nuostolių atlyginimo ir kt.) bei 2011 m. vasario 22 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. 60-18-15 nurodytų reikalavimų vykdymo bendraturčiams pasiūlyta spręsti teismine tvarka.

19. Pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek kiti ginčo pastato bendrasavininkai yra informuoti apie apžiūrų metu nustatytas išvadas bei prašoma nedelsiant imtis priemonių, kad nebūtų pažeisti esminiai gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) reikalavimai, t. y. vykdyti statinių naudotojų pareigas, išdėstytas Statybos įstatyme. Pažymėjo, kad pati pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad pati ėmėsi tinkamų priemonių pašalinti gyvenamojo namo techninės būklės esminius trūkumus.

20. Kaip buvo informuota ir pareiškėja, Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Žaliakalnio seniūnijos 2014 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 23-2-508, esant įtarimui dėl statinio techninės būklės atitikimo teisės aktų nustatytiems reikalavimams, statinio naudotojai gali užsakyti jo ekspertizę, kurios išvadose būtų nurodytos privalomos pastabos dėl priemonių statinio avaringumui pašalinti ar jo techninei būklei pagerinti (STR 1.06.03:2002, 33.4 punktas) Duomenų, kad tokie veiksmai buvo atlikti, ar imtasi jų atlikti, taip pat nėra.

21. Pastebėjo, kad surašant 2011 m. vasario 22 d. patikrinimo aktą, ginčo pastate buvo konstatuotas savavališkos statybos faktas būtent tose patalpose, apie kurias nurodoma ir minėtame patikrinimo akte. Taigi, šiame patikrinimo akte nurodyti reikalavimai iš esmės buvo susiję su tais darbais, kurie buvo konstatuoti kaip savavališka statyba kompetentingos institucijos bei kuriuos pašalinti įpareigojo teismas. Todėl, atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas aplinkybes, kad Inspekcija yra priėmusi sprendimą, kuris yra galiojantis, kad savavališkos statybos padariniai yra pašalinti, atsakovė visiškai pagrįstai ginčijamame rašte ir nurodė šią aplinkybę, t. y kad 2015 m. kovo 9 d. Inspekcijai patikrinus ginčo patalpas, buvo nustatyta, kad teismo sprendimas yra įvykdytas.

22. Nepaaiškėjus jokių naujų faktinių aplinkybių, o pareiškėjai prašant atlikti pakartotinį patikrinimą, kuris jau buvo atliktas, bei kurio rezultatų pareiškėja neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, bei kuris yra susijęs su savavališkos statybos padarinių šalinimų, dėl kurių klausimas jau yra išspręstas, atsakovui nebuvo pagrindo nagrinėti pakartotinai pareiškėjos analogiško turinio prašymo.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl akto, kuris surašytas dėl statinio (gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kurio statyba užbaigta ir jis įregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, todėl Inspekcija neturi įgaliojimų komentuoti nei akto įvykdymo/neįvykdymo klausimų, nei skundžiamo rašto teisėtumo ar pagrįstumo.

24. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-104-435/2011 įpareigojo atsakovus A. B. ir J. B. įvykdyti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. V-685 „Dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini) padarinių pašalinimo“ reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1672-230/2011 sprendimą paliko nepakeistą. Sprendimo įvykdymo faktas konstatuotas 2015 m. sausio 19 d. teismo įpareigojimo įvykdymo patikrinimo aktu Nr. 4D-177-(15.24).

25. Inspekcija 2015 m. vasario 4 d. gavo pareiškėjos 2015 m. sausio 28 d. prašymą dėl galimai nepilnai įvykdyto Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo.

26. Inspekcija 2015 m. kovo 9 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje su tikslu dar kartą patikrinti, ar įvykdytas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas. Inspekcija 2015 m. kovo 9 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. (duomenys neskelbtini)-(7.9), kuriuo konstatavo, kad pašalinti savavališkos statybos padariniai. Inspekcija 2015 m. kovo 18 d. raštu Nr. 2D-3774-(7.9) atsakė pareiškėjai į 2015 m. vasario 4 d. prašymą, kad remiantis namo bendraturčių raštiškais parodymais bei atliekant 2015 m. kovo 9 d. faktinių duomenų patikrinimą vietoje konstatavo, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas.

II.

27. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. administracinį aktą Nr. 23-2-445 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. spalio 18 d. skundą, registruotą Nr. R13-1802, ir priimti naują administracinį sprendimą dėl minėto pareiškėjos skundo. Kitą pareiškėjos A. S. G. skundo dalį atmetė.

28. Teismas nustatė, kad pastato-gyvenamojo namo 1A1m, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji (vieno buto pastatai), esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčiai yra: A. S. G, A. M., V. R. H. Ž., J. B., A. B., tarp kurių yra sudarytas susitarimas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu.

29. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus įmonių valdymo ir statinių naudojimo priežiūros poskyrio statinių naudojimo priežiūros vykdytoja 2011 m. vasario 22 d. surašė Statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. 60-18-15, dalyvaujant pastato (duomenys neskelbtini) bendrasavininkams (A. S. G., A. M., V. R., H. Ž., J. B.), kuriame buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į grėsmės pobūdį savininkai privalo imtis veiksmų, apsaugančių žmones, aplinką ir pastatą nuo galimų pasekmių, gyvenamajame name savininkai privalo suremontuoti ar rekonstruoti perdengimą tarp pirmo aukšto ir mansardos (salkų) iki 2011 m. lapkričio 30 d., nes tolimesnis jo naudojimas kelia pavojų žmonių sveikatai bei aplinkai (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 str., 40 str. 3, 5 p., 42 str. 3 p. 1 d.); įregistruoti gyvenamojo namo pastogės patalpas 5-1, 5-2, 5-3 nekilnojamojo turto registre; organizuoti tikrinimo metu pastebėtų defektų šalinimą (akto 3 punktas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 skirsniu ir statybos techniniais reglamentais STR 1.12.05:2010, STR 1.12.07:2014; pastoviai vykdyti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir statybos techniniuose reglamentuose nustatytų statinio privalomųjų reikalavimų visumą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4, 41 str., statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010, STR 1.12.07:2014); techninės priežiūros žurnalą, nuolatinius stebėjimus, kasmetines apžiūras vykdyti statybos techniniuose reglamentuose nustatyta tvarka (statybos techninis reglamentas STR 1.12.05:2010, STR 1.12.07:2014); apie patikrinimo akte nurodytų reikalavimų vykdymo eigą informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyrių iki 2011 m. birželio 31 d.

30. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-104-435/2011 pagal ieškovų A. B. ir J. B. patikslintą ieškinį, kuriuo jie prašė panaikinti 2009 m. lapkričio 23 d. Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento raštą Nr. 11-1751 „Dėl savavališkai rekonstruoto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)“, kartu su 2009 m. lapkričio 19 d. surašytu savavališkos statybos aktu ir statybos sustabdymo aktu bei 2009 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės

priežiūros departamento raštą Nr. 11-1922 „D. K. apskrities viršininko įsakymo“, kuriame reikalaujama ieškovų lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – atstatyti gyvenamojo namo lAlm, esančio (duomenys neskelbtini) balkoną į prieš rekonstrukciją buvusią padėtį ir išardyti vandentiekį bei kanalizaciją; leisti ieškovams pašalinti savavališkos statybos padarinius parengiant projektą ir gaunant statybos leidimą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims A. M., V. R., H. Ž., A. S. G., Kauno miesto savivaldybei ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, ir atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos Ministerijos priešieškinį dėl įpareigojimo ieškovus vykdyti KAV 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. V-685 „Dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini) padarinių pašalinimo“ reikalavimą, kuriuo jis prašė įpareigoti ieškovus A. B. ir J. B. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdyti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. V-685 „Dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini) padarinių pašalinimo“ reikalavimą savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – atstatyti gyvenamojo namo lAlm, esančio (duomenys neskelbtini) balkoną į prieš rekonstrukciją buvusią padėtį ir išardyti vandentiekį bei kanalizaciją, 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino ir įpareigojo ieškovus A. B. ir J. B. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos vykdyti Kauno apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. V-685 „Dėl savavališkos statybos (duomenys neskelbtini) padarinių pašalinimo“ reikalavimą savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – atstatyti gyvenamojo namo lAlm, esančio (duomenys neskelbtini) balkoną į prieš rekonstrukciją buvusią padėtį ir išardyti vandentiekį bei kanalizaciją.

31. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr.  2A-1672-230/2011 pagal ieškovų A. B. ir J. B. apeliacinį skundą, nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

32. Pareiškėja 2017 m. spalio 18 d. prašymu, reg. Nr. R13-1802, prašė įvertinti tikrinime dalyvavusių asmenų galimai neteisėtus veiksmus (netinkamai atliktas pareigas); įpareigoti Žaliakalnio seniūną pateikti susipažinti 2015 m. birželio 30 d. apžiūroje dalyvavusių asmenų sąrašą (pateikti kopiją pareiškėjai); pakviesti pokalbiui p. p. Girdauską, Liekienę, D. T., kad visi kartu civilizuotai bendru ir visiems priimtinu sutarimu būtų išspręsta susidariusi problema, kad būtų apgintos pareiškėjos teisės į saugią ir ramią aplinką, kad būtų tinkamai įvykdyti institucijų sprendimai: techninės apžiūros 2011 vasario 22 d.akto reikalavimai ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2-104-435/2017) reikalavimai. Pareiškėjos prašyme teigiama, jog 2015 m. birželio 30 Apžiūros aktu Nr. 23-7-89 buvo tirtas pareiškėjos prašymu savavališkos statybos padarinių šalinimo įvykdymas pagal 2011 m. vasario 22 d. Techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. 60 – 18-15 nurodytus reikalavimus. Šiame patikrinime dalyvavo Žaliakalnio seniūnas B. G., vyr. specialistė A. L., Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyriaus vedėja N. D. T.. Nežinomos priežastys, kodėl nedalyvavo kiti suinteresuoti asmenys – bendraturčiai A. M., H. Ž., J. B., A. B.. Teigiama, kad seniūnas ir savivaldybės atstovė pateikė pareiškėjai pasirašyti dalyvaujančių asmenų sąraše pačioje apžiūros pradžioje, užtikrino, kad ji galės kartu su jais apžiūrėti visas aktualias dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo patalpas, tačiau pareiškėjai nebuvo leista kartu su tikrinusiais asmenimis patekti į II aukšte tikrinamas patalpas, todėl pareiškėja negalėjo įsitikinti, ar savavališkos statybos padariniai tinkamai pašalinti. Pareiškėjos teigimu, komisija nepatikrino aktualių patalpų (I aukšto verandos, I aukšto koridoriaus, I aukšto bendro naudojimo patalpų), pažymėjo, kad I aukšto bendro naudojimo patalpos yra savavališkai A. ir J. B. užrakintos, ir rakto kitiems bendraturčiams, jie neduoda.

33. Į šį pareiškėjos prašymą buvo atsakyta skundžiamu Administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 23-2-445 „Dėl prašymo nagrinėjimo“. Atsakyme nurodoma, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavedimu Administracijos Žaliakalnio seniūnija išnagrinėjo pareiškėjos 2017 m. spalio 18 d. prašymą. Pareiškėjos prašymu 2017 m. lapkričio 7 d. Žaliakalnio seniūnas B. G. ir vyr. specialistė G. B. lankėsi pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose J. I. Kraševskio g. 5, Kaune. Apžiūrėjus patalpas (žymėjimas plane 2-3) lubose buvo matyti vandens pratekėjimo požymiai, galimai atsiradę dėl namo rekonstrukcijos, nes prie įėjimo į gyvenamąjį namą (iš kiemo pusės) nebuvo įrengta vandens nuotekų šalinimo sistema. Atsakyme pažymima, kad kiti prašyme nurodyti klausimai nenagrinėtini vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi.

34. Taip pat nurodoma, kad 2015 m. kovo 9 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistai, dalyvaujant namo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkams atliko patikrinimą minėtame name. Patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota: Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas (civilinėje byloje Nr. 2-104-435/2011) pašalinti savavališkos statybos padarinius yra įvykdytas, ką teisingai nurodė Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. sausio 26 d. rašte Nr. (15.24)-2D-1220. (Inspekcijos 2015 m. kovo 18 raštas Nr. 2D-5774).

35. Įvertindamas byloje esančią medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėjos Kauno miesto savivaldybės administracijai

paduotas prašymas yra skundas, kurio turinys atskleistas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir taisyklės) 47 punktu, 49 punktu; Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 47 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktais, 48 straipsnio 5 dalimi; 49 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, šio straipsnio 2 dalimi ir 6 dalimi; Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-347 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ (toliau – ir Aprašas) (galiojusio 2011 m. vasario 22 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 60-18-15 surašymo metu), 45 ir 46 punktais, taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.03.07:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (toliau – ir Tvarka) 46, 47, 48 punktais.

36. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau aptartas faktines aplinkybės ir teisinį reglamentavimą, vertino, kad šiuo nagrinėjamu atveju skundžiamu Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 23-2-445 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ nebuvo pateikti pareiškėjai duomenys apie atliktą apžiūrą patikrinant, ar buvo nedelsiant imtasi veiksmų, apsaugančių žmones, aplinką ir statinį nuo galimų pasekmių, t. y. ar buvo pašalintos 2011 m. vasario 22 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. 60-18-15 atskleistos deformacijos, defektai ar grubūs statinio naudojimo ir priežiūros taisyklių pažeidimai, dėl kurių kilo pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai.

37. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja, būdama 28/100 pastato-gyvenamojo namo 1A1m, esančio (duomenys neskelbtini) savininke, kurios teisės yra galimai pažeidžiamos, yra suinteresuota žinoti, kokios yra statinio naudojimo priežiūros patikrinimo išvados bei kokie jos metu nustatyti reikalavimai statiniui yra pašalinti (2011 m. vasario 22 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 60-18-15 6 reikalavimas apie patikrinimo akte nurodytų reikalavimų vykdymo eigą informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyrių iki 2011 m. birželio 31 d.).

38. Pažymėjo, kad Administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. 23-2-445 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ taip pat nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, jog 2015 m. birželio 30 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) apžiūros aktu yra konstatuotas 2011 m. vasario 22 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 60-18-15 reikalavimų įvykdymas ir, jog 2011 m. vasario 22 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. 60-18-15 nurodyti statinio naudojimo reikalavimų pažeidimai yra tapatūs Kauno miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-104-435/2011 iškeltiems ir nagrinėtiems reikalavimams, ir visi statinio naudojimo reikalavimų pažeidimai yra pašalinti. Tokiu būdu yra nepagrįsta Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto (prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą) nuostata, nes skundžiamame administraciniame akte tik tiek ir tenurodyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo metu, akte Nr. (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas (civilinėje byloje Nr. 2-104-435/2011) pašalinti savavališkos statybos padarinius yra įvykdytas.

39. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

40. Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą viešo administravimo procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neturi būti skundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto

įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (LVAT 2015 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-327-146/2015).

41. Teismas vertino, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja, kuriai adresuotas aktas, iš esmės negalėjo ir neturėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinių ir teisinių pagrindų, jo priėmimo motyvų, nes jis nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, bei nepateikti procedūriniai dokumentai, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas (duomenys, jog 2011 m. vasario 22 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. 60-18-15 nurodyti reikalavimai, atitinkantys savavališkos statybos padarinių pašalinimo reikalavimus, įvykdyti).

42. Teismas darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. administracinis aktas Nr. 23-2-445 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ yra priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes yra abstraktaus pobūdžio, todėl šis sprendimas laikytinas neteisėtu ir naikintinas.

43. Teismas vertino, jog atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas administracinis aktas naikinamas dėl jo neatitikties Viešojo administravimo įstatymo keliamiems reikalavimams, o ne dėl jo neteisėtumo iš esmės, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą pakartotinai atlikti patikrinimą, ar įvykdytas Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. vasario 22 d. Statinio techninio priežiūros patikrinimo aktas, nėra. Teismas įpareigojo atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. spalio 18 d. skundą, registruotą Nr. R13-1802, ir priimti naują administracinį sprendimą dėl minėto pareiškėjos skundo.

III.

44. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

45. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės išdėstė tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą.46. Papildomai nurodo, jog priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, skundžiamas raštas atitiko Taisyklių

47 punkto reikalavimus, kuris numato, kad atsakymai į prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Pareiškėjos skundas buvo nekonkretus bei abstraktaus pobūdžio, todėl atsakovo nuomone, pareiškėja ginčijo tik vieną iš jai parengtų atsakymų. Pažymėjo, jog pareiškėjos teiktų prašymų-skundų turinys iš esmės buvo panašus, dėl to paties dalyko.

47. Nesutinka su teismo nuomone, kad Administracija rašte nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad apžiūros aktu yra konstatuotas akto Nr. 60-18-15 reikalavimų įvykdymas. Teismas nevertino ir kitų svarbių aspektų šioje byloje. Pažymi, kad ginčas iš esmės vyksta tarp gyvenamojo namo bendrasavininkių, tuo tarpu atsakovas neturi teisės bei kompetencijos privačiame turte atlikti tam tikrų realių patalpų ar įrangos sutvarkymo darbų. Administracija jai priskirtus veiksmus yra atlikusi, t. y. atlikusi ginčo pastato apžiūras, surašiusi atitinkamus dokumentus, tačiau konkrečių darbų, susijusių su remonto darbais ir pan., turi imtis patys namo bendraturčiai, o nesutarus kreiptis į teismą.

48. Nurodo, jog pareiškėjos prašymas, kad būtų tinkamai įvykdytas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas, yra be pagrindo, kadangi Administracijai nėra priskirta kompetencija kontroliuoti ar vykdomas teismo sprendimas. Be to, Inspekcijos specialistai 2015 m. kovo 9 d. dalyvaujant namo bendrasavininkams atliko patikrinimą ir konstatavo, kad teismo sprendimas „pašalinti savavališkos statybos padarinius“ yra įvykdytas. Atsakovas nesutinka su teismo motyvais, kad atsakovas dar kartą privalėjo patikrinti ginčo statinį, patikrinti, ar yra įvykdytas 2011  m. vasario 22 d. patikrinimo aktas, ar pašalinti jame nurodyti pažeidimai.

49. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje pateiktų susirašinėjimo su pareiškėja dokumentų bei tos aplinkybės, kad ankstesniais atsakymais analogiško pobūdžio klausimai jau buvo kelti pareiškėjos ir į juos atsakyta, kurių pareiškėja neginčijo. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad pati ėmėsi tinkamų priemonių pašalinti gyvenamojo namo techninės būklės esminius trūkumus.

50. Teismas nepagrįstai vertino, kad skundžiamas raštas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, todėl atsakymas yra teisėtas, atsakovo veiksmai atlikti tinkamai pagal teisės aktuose nustatytą kompetenciją. Pažymi, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti bei neprašė atnaujinti praleistą terminą.

51. Pareiškėja A. S. G prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.52. Nurodo, jog pareiškėja savo prašyme nurodė 2015 m. birželio 30 d. apžiūros aktą, tuo tarpu atsakovas

argumentuoja 2015 m. kovo 9 d. aktą. Pakartotinis prašymas buvo pateiktas tam, kad bendraturčiai nevykdo 2011 m. vasario 22 d. Techninės priežiūros akto reikalavimų.

53. Nors 2015 m. birželio 30 d. buvo atlikta gyvenamojo namo apžiūra, bet ji buvo nepakankama, neapžiūrėtos visos patalpos. Pareiškėja siekė, kad Administracija būtų atsakinga už savo 2011 m. vasario 22 d. akto surašymą ir vykdytų kontrolę. Pažymi, kad pareiškėjos visi prašymai yra atsakovo kompetencijos ribose.

54. Pareiškėja A. S. G pateikė papildomą prašymą, kuriame prašo, esant galimybei sutrumpinti bylos nagrinėjimo terminą, atsižvelgiant į jos garbų amžių ir sudėtingą sveikatos būklę, surengti žodinį bylos nagrinėjimą, kurio metu galėtų teismui pateikti svarbius įrodymus, faktus, atsakyti į teisėjų klausimus.

55. Teismui pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr. NTP-7-7360 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodoma, jog už S. G. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pagal 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-18-T-2897-11023, advokato išlaidas sudaro 26 Eur.

56. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pagal byloje esančią medžiagą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

57. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos A. S. G. skundas tenkintas iš dalies bei panaikintas Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017 m. lapkričio 17 d. administracinis aktas Nr. 23-2-445 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir pareigota Kauno miesto savivaldybės administraciją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjos bei priimti naują administracinį sprendimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

58. Prieš pasisakant dėl ginčo esmės, teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos A. S. G. prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje yra surinkta pakankamai rašytinių įrodymų bylai teisingai išspręsti, todėl žodinis bylos nagrinėjimo procesas būtų perteklinis.

59. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

60. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl, vengdama motyvų kartojimo, iš naujo jų neperrašo.

61. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjos patikslintame skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas patikrino ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat išnagrinėjo pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti viešojo administravimo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra deklaratyvūs, nedetalizuoti, abstraktūs, paremti bendro pobūdžio teiginiais, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.

62. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos darbų trūkumų, savavališkos statybos padarinių likvidavimo, eksploatacinių trūkumų, buvo pradėtos dvi atskiros trūkumų šalinimo ir padarinių likvidavimo procedūros.

63. Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. gegužės 2 d. sprendimu gyvenamojo namo bendrasavininkiai buvo įpareigoti pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismo sprendimas vykdomas LR Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, tokio teismo sprendimo vykdymo kontrolė nepatenka atsakovo kompetencijon, todėl vertintina, jog atsakovas pagrįstai savo 2017m.lapkričio 17d. rašte Nr. 23-2-445 pareiškėjai tik pateikė turimą informaciją, susijusią su Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. gegužės 2 d. sprendimo vykdymu. Pažymėtina, kad pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2015m. sausio 19d. aktas Nr. 4D-177—(15.24)), Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. gegužės 2 d. sprendimas yra įvykdytas, t. y. savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra yra baigta. Atsižvelgiant į tai, plačiau šis klausimas nenagrinėtinas.

64. Kita administracinė gyvenamojo namo kaip statinio trūkumų, eksploatacinių nusidėvėjimų šalinimo procedūra buvo pradėta Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Turto skyriaus Įmonių valdymo ir statinių

naudojimo priežiūros poskyrio surašytu 2011m. vasario 22d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktu Nr. 60-18-15, kuriame konstatuoti patikrinto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) konstrukcijų ir inžinerinių sistemų trūkumai bei pareikalauta šiuos trūkumus pašalinti. Pagal Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, savivaldybių administracijoms yra suteikti įgaliojimai vykdyti statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, statinių naudojimo priežiūrą. Pagal Statybos įstatymo 49 straipsnio 2 dalį statinių naudojimo priežiūrą atliekantys viešojo administravimo subjektai tikrina, kaip statinių naudotojai vykdo šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų bei teisės aktų nustatytus statinių techninės priežiūros ir naudojimo bei statinių saugos reikalavimus.

65. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-347 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ (galiojusio 2011 m. vasario 22 d. Statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 60-18-15 surašymo metu) 45 punktas nustatė, kad apžiūrų metu atskleidus deformacijų, defektų ar grubių statinio naudojimo ir priežiūros taisyklių pažeidimų, dėl kurių kyla pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, atsakingas už apžiūrą asmuo privalo nedelsdamas apie tai informuoti statinio savininką (bendraturčius) arba jį (juos) atstovaujančius asmenis.

66. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.03.07:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 46 punktas nustato, kad apžiūrų metu atskleidus deformacijų, defektų ar grubių statinio naudojimo ir priežiūros taisyklių pažeidimų, dėl kurių kyla pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, atsakingas už apžiūrą asmuo privalo nedelsdamas apie tai informuoti statinio savininką (bendraturčius) arba jį (juos) atstovaujančius asmenis. Vėliau apie tai pranešama raštu ir pridedamas apžiūros aktas. Šio reglamento 47 punktas nustato, kad asmuo, kuriam pranešta apie statinio, jo konstrukcijų ar inžinerinės įrangos kritinę būklę, turi nedelsdamas imtis veiksmų, apsaugančių žmones, aplinką ir statinį nuo galimų pasekmių. Pašalinus grėsmę, surašomas atliktų darbų aktas. Jis įregistruojamas statinio techninės priežiūros žurnale. Šio reglamento 48 punktas nustato, kad pagal apžiūrų rezultatus organizuojami ir vykdomi nuolatinės priežiūros darbai, sudaromi metiniai ir ilgalaikiai statinio ir jo inžinerinės įrangos privalomųjų remonto (ar rekonstrukcijos) darbų ir jų finansinio aprūpinimo planai.

67. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad po 2011m. vasario 22d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. 60-18-15 surašymo, atsakovas 2014m. gruodžio 9d. ir 2015m. birželio 30d. patikrino gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) dėl 2011m. vasario 22d. surašyto statinio techninės priežiūros patikrinimo akte nurodytų reikalavimų vykdymo. Tačiau nei viename iš 2014m. gruodžio 9d. ir 2015m. birželio 30d. surašytų gyvenamojo namo apžiūros aktų nėra konstatuota, jog 2011m. vasario 22d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr.  60-18-15 nustatyti trūkumai yra pašalinti. Todėl darytina išvada, jog administracinė procedūra pagal 2011m. vasario 22d. statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. 60-18-15 nėra baigta.

68. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad atsakovas šioje byloje ginčijamame 2017m. lapkričio 17d. rašte Nr.  23-2-445 nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos keliamus klausimus dėl 2011m. vasario 22d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akte Nr. 60-18-15 nustatytų reikalavimų įvykdymo. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2017m. lapkričio 17d. raštą Nr. 23-2-445 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017m. spalio 18d. skundą.

69. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21958 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Administracinė byla Nr. A-1938-525-2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02066-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 14.10(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūrai, dėl 2016 m. rugpjūčio 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (9)-LT2-12 panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir KRATC, pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos miesto agentūros vedėjo pavaduotojo 2016 m. rugpjūčio 16 d. privalomąjį nurodymą Nr. (9)-LT2-12 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo pareiškėjas įpareigotas pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo saugomas UAB „NEG Energy“ išrūšiuotos kombinuotos pakuotės, popieriaus ir kartono pakuotės bei plastikinės pakuotės atliekas, esančias adresu (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjas nurodė, kad įgyvendindamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą, 2013 m. lapkričio 26 dieną pasirašė su UAB „NEG Energy“ sutartį Nr. 13-121 (toliau – ir Sutartis), kuria UAB „NEG Energy“ (toliau – ir Operatorius) įsipareigojo teikti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros valdymo, priežiūros ir komunalinių atliekų mechaninio apdorojimo paslaugas. Operatorius 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjui pateikė informaciją apie tai, kad nuo 2016 m. gegužės 11 d. dėl bandymų metu atsiradusio poreikio perderinti naudojamą įrangą sustabdė paslaugų teikimą pagal Sutartį bei prašė suderinti ir patvirtinti paslaugų teikimo pagal Sutartį sustabdymą iki 2016 m. gegužės 31 dienos įskaitytinai. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 12 raštu Nr. (1.10)-2R-1681 suderino paslaugų teikimo sustabdymą pagal Sutartį iki 2016 m. gegužės 31 d. ir informavo, kad neatnaujinus paslaugų teikimo pagal Sutartį nuo 2016 m. birželio 1 d., šis raštas bus vertinamas kaip įspėjimas dėl Sutarties nutraukimo. Operatorius 2016 m. birželio 1 d. paslaugų teikimo neatnaujino, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuo 2016 m. birželio 27 d. vienašališkai nutraukti Sutartį. Pabrėžė, kad su Operatoriaus vadovais ir akcininkais susisiekti nepavyko. Pažymėjo, jog mechaninio apdorojimo įrenginio darbą buvo būtina atnaujinti, tačiau to padaryti objektyviai buvo neįmanoma, kadangi teritorija buvo užpildyta Operatoriaus paliktomis antrinėmis žaliavomis, todėl esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas privalėjo atliekas, esančias tame pačiame sklype perkelti iš aikštelės ant sąvartyno kaupo.

3. Nurodė, jog Departamento Klaipėdos miesto agentūros vedėjo pavaduotojas, vyriausiasis valstybinis aplinkos

apsaugos inspektorius V. M. (toliau – ir Inspektorius) 2016 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui surašė Privalomąjį nurodymą Nr. (9)-LT2-12 iki 2016 m. rugsėjo 16 d. pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo neteisėtai saugomas UAB „NEG Energy“ atliekas. Privalomąjį nurodymą pareiškėjas apskundė Departamento direktoriui, kartu prašydamas išaiškinti, kas, nuo kada, kieno lėšomis ir kokiu būdu turėtų tinkamai sutvarkyti UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausančias antrinės žaliavas (turtą). Nurodė, kad Departamentui neatsakius į pareiškėjo prašymą, pareiškėjas pakartotinai 2016 m. rugsėjo 12 d. pateikė skundą, tačiau į pakartotiną skundą nebuvo atsakyta, tik nurodoma, kad Privalomasis nurodymas surašytas tinkamam subjektui. Vertino, kad Privalomasis nurodymas yra formalus.

4. Pažymėjo, jog remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 ir 369 straipsnių nuostatomis, Departamento Klaipėdos miesto agentūros Inspektorius, atlikdamas tikrinimo veiksmus ir nustatęs pažeidimą, turėjo sudaryti galimybę pažeidimą pašalinti nedelsiant, jo paties akivaizdoje, tačiau tokios galimybės nesudarė.

5. Nurodė, jog pagal Operatoriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. patvirtintą ir su Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. spalio 22 d. suderintą Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą, atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo atveju, bendrovėje sukauptos atliekos bus perduodamos šias atliekas tvarkančioms įmonėms, įregistruotoms valstybiniame atliekų tvarkytojų registre (ATVR). Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 469 patvirtintu Atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano rengimo, derinimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), Departamentas, siekdamas tinkamai atlikti savo funkcijas, privalėjo užtikrinti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planuose numatytų priemonių vykdymo kontrolę, t. y. užtikrinti, kad UAB „NEG Energy“ sukauptos atliekos būtų perduotos šias atliekas tvarkančioms įmonėms, įregistruotos valstybiniame atliekų tvarkytojų registre. Departamentas tinkamai neįvykdė jam priskirtų funkcijų, todėl neteisėtai surašė Privalomąjį nurodymą.

6. Pažymėjo, jog skundžiamas Privalomasis nurodymas nėra aiškus, konkretus ir suprantamas, t. y. neaišku, kokiu būdu pareiškėjas turi pašalinti atliekas, kurios nuosavybės teise priklauso UAB „NEG Energy“, todėl disponuoti jomis (pašalinti sąvartyne, parduoti, dovanoti, sunaikinti ir pan.) pareiškėjas neturėjo teisės.

7. Atsakovas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundu.8. Nurodė, kad Departamento Klaipėdos miesto agentūros Inspektorius 2016 m. rugpjūčio 16 d. surašė Privalomąjį

nurodymą Nr. (9)-LT2-12, kuriuo pareiškėjui nurodė iki 2016 m. rugsėjo 16 d. pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo neteisėtai saugomas UAB „NEG Energy“ išrūšiuotos kombinuotos pakuotės, popieriaus ir kartono pakuotės bei plastikinės pakuotės atliekas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Teigė, kad Privalomasis nurodymas duotas nustačius galiojančio Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. T-KL.2-9/2015 (toliau – ir TIPK) sąlygų pažeidimus ir neatitikimą Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Patvirtino, kad Privalomasis nurodymas sutvarkyti atliekas duotas tinkamam atsakingam juridiniam asmeniui, Privalomasis nurodymas atitinka teisės aktų nuostatas, buvo aiškus bei suprantamas pareiškėjui.

9. Akcentavo, kad Aprašo nuostatos yra taikomos UAB „NEG Energy“ Klaipėdos regiono komunalinių atliekų mechaninio apdorojimo įrenginių operatoriaus patvirtintam atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planui, tačiau nėra taikomos pareiškėjui. Pabrėžė, jog Privalomasis nurodymas yra duotas pareiškėjui pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo neteisėtai saugomas UAB „NEG Energy“ atliekas, o ne jas sutvarkyti, kadangi bendrovės TIPK leidime Nr. T-KL.2-9/2015 nėra numatyta sąvartyno I-os sekcijos vakarinėje dalyje išrūšiuotų pakuotės atliekų laikymo veikla.

10. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė nesupratęs Privalomajame nurodyme nurodyto reikalavimo „pašalinti atliekas“, kadangi pakartotinai surašius Privalomąjį nurodymą pašalinti UAB „NEG Energy“ išrūšiuotas kombinuotas atliekas, pareiškėjas prašė jį pratęsti, be to, pareiškėjas nurodymą vėliau įvykdė.

II.

11. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.12. Teismas nustatė, kad Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 20 d. pavedimu buvo atliktas neplaninis KRATC

patikrinimas, kurio tikslas – patikrinti ar KRATC adresu (duomenys neskelbtini) rūšiuoja, tvarko ir naudoja atliekas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (b. l. 67-73). 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo akte Nr. (9)-LT1-378 nurodyta, jog KRATC eksploatuoja regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną su statybinių atliekų, turinčių asbesto, šalinimo sekcija ((duomenys neskelbtini)). Sąvartyno eksploatacijai turi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. T-KL.2-9/2015. Neplaninis patikrinimas pradėtas 2016 m. birželio 21 d. Patikrinimo metu KRATC sąvartyno veikla buvo stebima birželio 21, 22, 27, 28 dienomis ją paveiksluojant bei filmuojant vaizdo kamera. Patikrinimo metu nustatyta, jog sąvartyno I-os sekcijos vakarinėje dalyje neteisėtai saugomos UAB „NEG Energy“ išrūšiuotos kombinuotos pakuotės (atliekų kodas 150105), popieriaus ir kartono pakuotės (atliekų kodas 150101) bei plastikinės pakuotės (atliekų kodas 150102) atliekos – tuo pažeidžiamos galiojančio TIPK leidimo II dalies 10 lentelėje nurodytos sąlygos.

13. Departamento Klaipėdos miesto agentūros Inspektorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos

valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 2016 m. rugpjūčio 16 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. (9)-LT2-12, kuriame nurodė, jog tokiais veiksmais buvo pažeisti Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimai (b. l. 6). Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nurodyta iki 2016 m. rugsėjo 16 d. pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo neteisėtai saugomas UAB „NEG Energy“ išrūšiuotos kombinuotos pakuotės (atliekų kodas 150105), popieriaus ir kartono pakuotės (atliekų kodas 150101) bei plastikinės pakuotės (atliekų kodas 150102) atliekas adresu (duomenys neskelbtini).

14. Pareiškėjas, nesutikdama su Privalomuoju nurodymu, 2016 m. rugpjūčio 26 d. skundu kreipėsi į Departamentą su prašymu: 1) panaikinti Privalomąjį nurodymą Nr. (9)-LT2-12; 2) išaiškinti kas, nuo kada, kieno lėšomis ir kokiu būdu teisėtai, nepažeidžiant aplinkosauginių reikalavimų, turėtų tinkamai sutvarkyti UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausančias antrinės žaliavas (turtą) (b. l. 7–9). Departamentas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (2)-Lo4-2251 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 10–11).

15. Pareiškėja 2016 m. rugsėjo 12 d. pakartotinai pateikė skundą, prašydamas išaiškinti kas, nuo kada, kieno lėšomis ir kokiu būdu teisėtai turėtų tinkamai sutvarkyti UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausančias antinės žaliavas (turtą) bei pratęsti Privalomojo nurodymo Nr. (9)-LT2-12 įvykdymo terminą (b. l. 12–13). Departamentas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (2)-LV4-2318 Privalomojo nurodymo termino nepratęsė bei nurodė šalinti pažeidimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 14–15).

16. Teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis, kurio 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog privalomasis nurodymas – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Privalomojo nurodymo davimo atvejai įvardyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje. Skundžiamas Privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto nuostatomis, kuriose numatyta, kad privalomieji nurodymai duodami, kai Aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti (2 punktas) bei, kai nustatomas terminas pašalinti Aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis (3 punktas). Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys ūkinės veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų.

17. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo TIPK leidimas Nr. T-KL.2-9/2015 nenumato sąvartyno I-os sekcijos vakarinėje dalyje išrūšiuotų pakuotės atliekų laikymo veiklos. Pareiškėjas teigė, kad Privalomasis nurodymas neturėjo būti surašytas jam, kadangi atliekos, dėl kurių šioje byloje kilo ginčas, priklauso UAB „NEG Energy“, todėl Departamentas privalėjo užtikrinti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planuose numatytų priemonių vykdymo kontrolę – užtikrinti, kad UAB „NEG Energy“ sukauptos atliekos būtų perduotos šias atliekas tvarkančioms įmonėms, įregistruotoms valstybiniame atliekų tvarkytojų registre.

18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pažeidimas buvo padarytas pareiškėjui priklausančioje teritorijoje. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas Privalomąjį nurodymą surašęs Departamento Klaipėdos miesto agentūros Inspektorius nurodė, kad pareiškėjas neturėjo leidimo sandėliuoti atliekų ant sąvartyno kaupo. Teigė, jog pareiškėjui priklausanti teritorija yra aptverta (rakinama), į ją bet kas patekti negali, todėl būtent pareiškėjas yra atsakinga už padarytą pažeidimą, kadangi be jo žinios negalėjo būti perkeltos atliekos ant sąvartyno kaupo.

19. Teismas pažymėjo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP 56-606/2017, nagrinėjant KRATC direktoriaus pavaduotojo apeliacinį skundą nustatyta, kad pats pareiškėjas perkėlė UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausančias išrūšiuotas antrines žaliavas į sąvartyno 1-os sekcijos vakarinę dalį dėl būtinojo reikalingumo. Akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo.

20. Teismas sprendė, jog pats pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad neturint TIPK leidimo UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausančios atliekos buvo saugomos ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo, dėl ko buvo pažeisti Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

21. Teismas, įvertinęs Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, darė išvadą, jog atliekų tvarkytojas organizuoja atliekų šalinimą, šalinimo vietų priežiūrą, eksploatuoja sąvartyną, kuriame šalinamos atliekos. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra atliekų tvarkytojas, kuris eksploatuoja sąvartyną. Vadinasi, jis turi pareigą rūpintis atliekų šalinimo vietos priežiūra, tinkamai eksploatuoti sąvartyną. Akcentavo, jog patikrinimo metu iš esmės ir buvo siekta įvertinti, kaip KRATC eksploatuoja sąvartyną, jame rūšiuoja, tvarko ir naudoja atliekas. Nustačius, kad pareiškėjas neturi

teisės saugoti išrūšiuotų pakuotės atliekų ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo, todėl buvo surašomas Privalomasis nurodymas. Šiuo atveju aplinkybė, kad atliekos nebuvo pareiškėjo, o nuosavybės teise priklausė UAB „NEG Energy“, nesudarė pareiškėjui pagrindo pažeisti teisės aktų nuostatas, tvarkant ir rūšiuojant atliekas sąvartyne.

22. Pareiškėjas, remdamasis Aprašo nuostatomis, teigė, kad Departamentas privalėjo užtikrinti, kad UAB „NEG Energy“ sukauptos atliekos būtų perduotos šias atliekas tvarkančioms įmonėms, įregistruotoms valstybiniame atliekų tvarkytojų registre. Tvirtino, jog atsakovas nepagrįstai siekė, kad pareiškėjas sutvarkytų atliekas.

23. Aprašas taikomas įmonėms, naudojančioms ar šalinančioms atliekas, ir žemės gelmių naudotojams, tvarkantiems kasybos pramonės atliekas (1 punktas). Aprašas nustato atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano (toliau  – Planas) rengimo, derinimo ir Plane numatytų priemonių įgyvendinimo reikalavimus ir finansavimo principus (2 punktas). Aprašo 3 punkte nurodyta, kad Aprašas reglamentuoja Plane numatytų priemonių taikymą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą. Aprašo IV skyriuje nurodytas Plano priemonių įgyvendinimas, už kurį atsakingas įmonės vadovas (Aprašo 24 punktas).

24. Teismas vertino, kad UAB „NEG Energy“ iškelta bankroto byla, todėl šiai bendrovei taikomos Aprašo nuostatos. UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausančias atliekas ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo perkėlė pats pareiškėjas, todėl jis yra atsakingas už šių atliekų pašalinimą (trunkamo pažeidimo nutraukimą). Akcentavo, jog Privalomuoju nurodymu buvo reikalaujama UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausančias atliekas ne sutvarkyti, tačiau jas pašalinti. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Privalomuoju nurodymu siekė, kad pareiškėja sutvarkytų atliekas. Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad ne tam subjektui buvo duotas Privalomasis nurodymas.

25. Pareiškėjas teigė, kad Privalomasis nurodymas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes neaišku, kokiu būdu reikėjo sutvarkyti atliekas.

26. Teismas, įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas bei Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, sprendė, jog Privalomajame nurodyme turi būti aiškiai nurodytas nustatytas teisės aktų pažeidimas, jo pašalinimo data, apskundimo tvarka ir kt. Tačiau pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalį privalomajame nurodyme nereikalaujama išaiškinti, kokiu būdu turi būti pašalinti nustatyti pažeidimai.

27. Nustatyta, jog skundžiamame Privalomajame nurodyme buvo nurodytos V. M., surašiusio Privalomąjį nurodymą, pareigos, tarnybos vieta, Privalomojo nurodymo surašymo data, vieta, subjektas, kuriam surašomas Privalomasis nurodymas (t. y. pareiškėjas), nustatyti pažeidimai (aiškiai ir konkrečiai įvardintos aplinkybės bei pažeisti teisės aktai), terminas per kurį privaloma įvykdyti Privalomąjį nurodymą, jo apskundimo tvarka ir kt. Privalomasis nurodymas atitiko Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tai, kad Privalomajame nurodyme nebuvo išaiškinta, kokiu būdu pareiškėjas turi pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo neteisėtai saugomas UAB „NEG Energy“ atliekas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Privalomasis nurodymas neatitiko Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, jog Departamento 2016 m. rugsėjo 15 d. rašte Nr. (2)-LV4-2318 pareiškėjui išaiškinta, kad atliekos turi būti šalinamos vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymu (b.  l. 14–15). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas organizuoja atliekų šalinimą, šalinimo vietų priežiūrą, eksploatuoja sąvartyną, teismas vertino, kad pareiškėjui negalėjo būti nesuprantamas atsakovo reikalavimas pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo neteisėtai saugomas UAB „NEG Energy“ atliekas.

28. Byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjas Privalomąjį nurodymą yra įvykdęs (b. l. 135–138, 139). Vadinasi, negalima daryti išvados, jog pareiškėjas nesuprato Privalomajame nurodyme nurodytų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovas neleido jam nedelsiant pašalinti pažeidimo, kas patvirtina, kad pareiškėjui iš karto, kai buvo nustatytas teisės aktų pažeidimas, buvo aiškus ir suprantamas nurodymas pašalinti atliekas. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentą, kad Privalomasis nurodymas neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi neaišku kokiu būdu reikia sutvarkyti atliekas, laikė nepagrįstu.

29. Pareiškėjas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 362 ir 369 straipsnių nuostatomis, teigė, kad Departamento Klaipėdos miesto agentūros Inspektorius, atlikdamas tikrinimo veiksmus ir nustatęs, kad ant sąvartyno kaupo yra antrinių žaliavų, kurių ten neturėtų būti, turėjo sudaryti galimybę pažeidimą pašalinti nedelsiant, jo paties akivaizdoje, tačiau tokios galimybės nesudarė.

30. Viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad ūkio subjektų veiklos priežiūra atliekama vadovaujantis minimalios ir proporcingos priežiūros naštos. Šis principas reiškia, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą; poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio); poveikio priemonės yra proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Viešojo administravimo įstatymo 36 9 straipsnio 1 dalis numato,

jog nustačius teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ar netinkamo vykdymo faktą, kuris vertintinas kaip mažareikšmis teisės aktų reikalavimų pažeidimas ir kurį galima ištaisyti nedelsiant priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje, tokio pažeidimo tyrimas nutraukiamas, įstatyme numatyta poveikio priemonė neskiriama, o ūkio subjektui pareiškiama žodinė pastaba. Tais atvejais, kai mažareikšmio teisės aktų reikalavimų pažeidimo nedelsiant ištaisyti negalima priežiūrą atliekančio subjekto pareigūno, kito valstybės tarnautojo ar darbuotojo akivaizdoje, ūkio subjektui pateikiamas rašytinis nurodymas pašalinti mažareikšmį teisės aktų reikalavimų pažeidimą ir nustatomas protingas terminas pažeidimui pašalinti, kuris gali būti pratęstas vieną kartą. Jeigu ūkio subjektas nepašalino mažareikšmio teisės aktų reikalavimo pažeidimo, pakartotinai žodinė pastaba arba rašytinis nurodymas negali būti pateikti.

31. Įvertinęs aptartas Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, teismas sprendė, jog jos numato galimybę pašalinti pažeidimą nedelsiant, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nustatytą pažeidimą būtų pašalinęs nedelsiant (nesurašant Privalomojo nurodymo), kadangi pareiškėjas nesutiko su Privalomuoju nurodymu, jį ginčijo bei manė, kad jis surašytas netinkamam subjektui. Be to, pareiškėjas Privalomąjį nurodymą įvykdė iš esmės praėjus pusei metų nuo jo surašymo, nors turėjo galimybę jį įvykdyti anksčiau. Teismas vertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidimą būtų pašalinęs nedelsiant ir todėl nebuvo pagrindo surašyti Privalomąjį nurodymą. Įvertinęs teisines ir faktines aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

32. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

33. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nustačius, jog pareiškėjas neturi teisės saugoti išrūšiuotų pakuotės atliekų ant sąvartyno kaupo, todėl būtent jam turėjo būti surašomas Privalomasis nurodymas. Pažymi, kad atliekos nuosavybės teise priklauso operatoriui (UAB „NEG Energy“), tačiau Departamentas vietoj to, kad operatoriaus sukauptos atliekos būtų perduotos šias atliekas tvarkančioms įmonės, Privalomąjį nurodymą surašė pareiškėjui savo lėšomis sutvarkyti atliekas.

34. Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėjas Privalomuoju nurodymu buvo įpareigotas ne sutvarkyti atliekas, o jas pašalinti. Nurodo, jog pareiškėjas kelis kartus kreipėsi į atsakovą ir klausė kieno lėšomis, kokiu būdu KRATC turėtų sutvarkyti UAB „NEG Energy“ nuosavybės teise priklausantį turtą – antrines žaliavas, tačiau Departamentas Privalomuoju nurodymu iš esmės liepė atlikti veiksmus, tik neaišku kokius, kaip, kam ir už kieno lėšas. Pažymi, kad išrūšiuotos atliekos priklausė UAB „NEG Energy“, todėl realizuoti jų (parduoti, dovanoti) pareiškėjas neturėjo teisės. Pareiškėjas neturėjo teisės atliekų pašalinti sąvartyne, nes pagal TIPK leidimo sąlygas (6, 8 lentelės) ir Klaipėdos regioninio sąvartyno atliekų naudojimo ir šalinimo techninį reglamentą (1 lentelė), negali būti šalinamos sąvartyne.

35. Ginčijamas privalomasis nurodymas nėra aiškus bei konkretus, kadangi iš Privalomojo nurodymo formuluotės neaišku, ar nurodymas „pašalinti <…> atliekas“ reiškia, kad pareiškėjas privalo „pašalinti atliekas“ Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 16 dalies prasme (išversti ant žemės ar po žeme – sąvartyne), ar „pašalinti atliekas“ reiškia patraukti, perkelti jas į kitą vietą. Nesutinka su teismo vertinimu, kad Privalomasis nurodymas yra aiškus.

36. Teismas nepagrįstai motyvavo, kad pareiškėjui įvykdžius Privalomąjį nurodymą, bei tai, kad pareiškėjui teigiant, jos atsakovas neleido pažeidimo pašalinti nedelsiant, patvirtina, kad pareiškėjui Privalomasis nurodymas buvo aiškus ir suprantamas. Pareiškėjas pažymi, kad jis nurodymą įvykdė, tačiau tik todėl, kad neturėjo kitos išeities. Tačiau rūšiuodamas atliekas mechaninio apdorojimo įrenginyje, perduodamas atliekas naudoti (deginti) ir šalindamas likusias po rūšiavimo atliekas sąvartyne, pareiškėjas patyrė išlaidas, o realizuotos antrinės žaliavos, pareiškėjo turėtų išlaidų nepadengė. Be to, tikrinimą atlikęs asmuo, nesudarydamas galimybės nedelsiant ištaisyti pažeidimą, nurodant kaip, kokiu būdu šis pažeidimas turėtų būti pašalintas, padarė pažeidimus.

37. Atsakovas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

38. Nurodo, jog Privalomasis nurodymas sutvarkyti atliekas, esančias nepavojingų atliekų sąvartyne, adresu (duomenys neskelbtini) kuris priklauso KRATC, duotas tinkama atsakingam juridiniam asmeniui. Akivaizdu, kad pareiškėjui žinoma kaip UAB „NEG Energy“ atliekos neteisėtai atsirado ant sąvartyno kaupo.

39. Pažymi, kad Privalomasis nurodymas pareiškėjui duotas pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo neteisėtai saugomas UAB „NEG Energy“ atliekas, o ne jas sutvarkyti.

40. Teigia, jog gavus pareiškėjo prašymą pratęsti terminą, akivaizdu, kad Privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

41. Byloje ginčas kilęs dėl Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros 2016 m. rugpjūčio 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (9)-LT2-12, kuriuo pareiškėjas įpareigotas pašalinti ant sąvartyno I-os sekcijos kaupo saugomas UAB „NEG Energy“ išrūšiuotos kombinuotos pakuotės, popieriaus ir kartono pakuotės bei plastikinės pakuotės atliekas, esančias adresu (duomenys neskelbtini).

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad ginčijamas privalomasis nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pateikė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl, vengdama motyvų kartojimo, iš naujo jų neperrašo.

46. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribose. Teismas visapusiškai ir objektyviai patikrino ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tam tikrų bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių ar neišnagrinėjo kurio nors iš pareiškėjo skundo reikalavimų. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai yra deklaratyvūs, abstraktūs, paremti bendro pobūdžio teiginiais, todėl nesuponuoja kitokio bylos išnagrinėjimo rezultato.

47. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad atliekant neplaninį UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (pareiškėjo) patikrinimą buvo nustatyta (2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktas Nr. (9)-LT1-378)), jog pareiškėjas eksploatuojamame regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne I-os sekcijos vakarinėje dalyje saugo UAB „NEG Energy“ išrūšiuotos kombinuotos pakuotės (atliekų kodas 150105), popieriaus ir kartono pakuotės (atliekų kodas 150101) bei plastikinės pakuotės (atliekų kodas 150102) atliekas. Pareiškėjas sąvartyno eksploatacijai turi Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. T-KL.2-9/2015, kuriame nenumatyta galimybė sąvartyno I-os sekcijos vakarinėje dalyje saugoti išrūšiuotas pakuočių atliekas. Byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog išrūšiuotos pakuočių atliekos buvo saugomos būtent pareiškėjo ūkinės veiklos teritorijoje, kuri yra aptverta ir saugoma, ir į kurią pašaliniai asmenys patekti negali, taip pat kad būtent pats pareiškėjas išrūšiuotas pakuočių atliekas perkėlė į sąvartyno I-os sekcijos vakarinę dalį.

48. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad privalomasis nurodymas  – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

49. Šioje byloje ginčijamas privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto nuostatomis, kurios numato, kad privalomieji nurodymai duodami, kai Aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti (2 punktas) bei, kai nustatomas terminas pašalinti Aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis (3 punktas).

50. Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys ūkinės veiklos objektus eksploatuoja pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų. Kaip minėta anksčiau (nutarties 47 pastraipa), pareiškėjas vykdė veiklą, kuri nėra numatyta jam išduotame TIPK leidime. Tokia pareiškėjo veikla kvalifikuotina kaip Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimo pažeidimas, dėl kurio jam gali būti surašytas privalomasis nurodymas.

51. Apeliantas teigia, jog jam surašytas privalomasis nurodymas buvo neaiškus, neišaiškinta jo vykdymo tvarka.

52. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta šiuos apelianto argumentus. Kolegijos vertinimu ginčo privalomasis nurodymas yra aiškus ir suprantamas. Privalomasis nurodymas atitinka LR Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikoma poveikio priemonė motyvuota. Privalomasis nurodymas pilnai atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bendruosius privalomojo nurodymo turinio reikalavimus. Akcentuotina, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas nenumato, kad privalomajame nurodyme turi būti nurodoma nustatyto pažeidimo pašalinimo tvarka. Kita vertus pažymėtina ir tai, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas privalomąjį nurodymą yra įvykdęs, o tai reiškia, kad jam privalomasis nurodymas buvo aiškus, suprantamas.

53. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo sudaryta galimybė nedelsiant pašalinti pažeidimą. Nors apeliantas teikia argumentus, jog jis galėjo pašalinti pažeidimą nedelsiant ir dėl to nebūtų reikėję rašyti privalomojo nurodymo, tačiau paties pareiškėjo veiksmai paneigia šiuos jo teiginius. Pareiškėjas iš karto po privalomojo nurodymo surašymo nesiėmė priemonių jį vykdyti, priešingai – jis dėl privalomojo nurodymo teikė skundą Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, o šiam netenkinus pareiškėjo skundo, jis kreipėsi dėl privalomo nurodymo vykdymo termino pratęsimo. Šie pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai patvirtina, jog pareiškėjas neturėjo ketinimų pašalinti pažeidimą nedelsiant.

54. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21972 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Administracinė byla Nr. eA-1224-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04743-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio

socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – Skyrius, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau  – Valdyba) 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332; 3) įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji kreipėsi į Skyrių, prašydama išmokėti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. 6-12N-6662 nurodė, kad J. G. neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės draudimo stažo ir pašalpos neskyrė. Pareiškėja 2016 m. spalio 10 d. pateikė skundą Valdybai, kuri 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (11.1)I-6332 atsisakė skundą tenkinti. Pareiškėja nesutiko su jos atžvilgiu priimtais sprendimais atsisakyti skirti motinystės pašalpą, kadangi jie yra pažeidžiantys lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį. Pareiškėja nurodė, jog turi darbo stažą. Nuo 1999 m. spalio 12 d, pareiškėja dirba diplomate Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Iki 2014 m. vasario 3 d. pareiškėja dirbo Niujorke, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Formalus stažo trūkumas atsirado dėl to, kad nuo 2014 m. vasario 3 d. pareiškėja pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 6 dalį buvo priversta nutraukti diplomato sutartį, nes lydėjo sutuoktinį, kuris buvo paskirtas dirbti Jungtinėse Tautose. Baigiantis pareiškėjos sutuoktinio paskyrimui, ji 2015 metų sausio mėnesį pateikė prašymą atstatyti diplomato statusą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2006 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. V-88 patvirtintose Diplomato statuso atkūrimo diplomatinėje tarnyboje taisyklėse (toliau – Diplomato statuso atkūrimo diplomatinėje tarnyboje taisyklės). Pareiškėja 2015 m. vasario 7 d. grįžo į Lietuvą. Diplomato statuso atkūrimo diplomatinėje tarnyboje taisyklėse numatytos diplomatinio darbinimo procedūros užtruko ne dėl pareiškėjos kaltės, todėl nauja diplomato tarnybos sutartis sudaryta tik 2015 m. gegužės 11 d. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pagimdė dvynukes. Pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Pareiškėjai kreipusis dėl motinystės pašalpos skyrimo, Skyrius pranešė, jog pareiškėjai trūksta ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, t. y. ji turi 10 mėnesių ir 7 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytas 12 mėnesių per 24 mėnesius darbo stažo reikalavimas yra skirtas užkardyti atvejus, kai siekiama gauti daugiau išmokų nei sumokėta įmokų. Pareiškėjos atveju įmokos mokėtos beveik 20 metų, todėl pareiškėja negali būti blogesnėje situacijoje nei kitas asmuo, kuris įmokas mokėjo trumpai, tačiau tenkina 12 mėnesių per 24 mėnesius reikalavimą. Be to, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo trūkumas pareiškėjos atžvilgiu yra nedidelis, kuris susidarė dėl to, kad užtruko įdarbinimo procedūros Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.

3. Atsakovas Skyrius su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.4. Paaiškino, kad motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų papildomą 14 dienų laikotarpį (nėštumo ir

gimdymo atostogų tęsinį) apskaičiuojama ir mokama taip pat, kaip už 126 dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. ir pratęstos iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Apdraustųjų registro duomenimis, teisės į motinystės pašalpą nustatymo dienai (2016 m. balandžio 11 d. pareiškėja per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos, t. y. nuo 2014 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. balandžio 10 d., neįgijo reikalaujamo 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti. Pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas minėtu laikotarpiu sudaro 10 mėnesių ir 7 dienas, todėl Skyriaus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 38.3 punktu, 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 6-12N-6662 teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų papildomą laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme imperatyviai nurodytas ne trumpesnis kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo

stažas, reikalingas motinystės pašalpai gauti. Nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nei Nuostatuose nėra numatyta, kad tais atvejais, kai asmuo per paskutinius 24 mėnesius iki teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo dienos neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, būtų vertinami visi asmens socialinio draudimo laikotarpiai ar sumokėtų įmokų suma. Nei Skyriui, ne Valdybai, kaip viešojo administravimo subjektams, nesuteikta teisė skirti ir mokėti pašalpas kitaip, nei nustatyta įstatymuose.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. Pagal

Registro duomenis, iki šios dienos per paskutinius 24 mėnesius pareiškėja turi 10 mėnesių ir 7 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (kai nuo 2015 m. gegužės 18 d. dirba Užsienio reikalų ministerijoje, išskyrus 18 dienų nedraudiminių laikotarpių nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2016 m. birželio 17 d., nuo 2015 m. liepos 20 d. iki 2015 m. liepos 31 d. ir 2015 m. rugpjūčio 18 d.). Kadangi teisė į motinystės pašalpą nustatymo dienai (2016 m. balandžio 11 d.) pareiškėja nebuvo įgijusi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti, Skyrius pagrįstai priėmė 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 6-12N-3721 neskirti J. G. motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. rugpjūčio 14 d. Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 6-12N-6662 priimtas dėl papildomo 14 dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpio (nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.). Už papildomą nėštumo ir gimdymo laikotarpį motinystės pašalpa apskaičiuojama ir mokama taip pat, kaip už 126 dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį (mokama kaip tęsinys). Kadangi, teisės į motinystės pašalpą nustatymo dienai, pareiškėja nebuvo įgijusi reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo motinystės pašalpai gauti, Skyrius 2016 m. rugsėjo 20 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 6-12N-6662 neskirti motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų tęsinį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Nustatant apdraustojo asmens teisę gauti motinystės pašalpą yra vertinamas tik per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos įgytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas. Nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, nei Nuostatuose nėra nustatyta, kad tais atvejais, kai asmuo per 24 mėnesius iki teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo dienos neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo būtų vertinami visi socialinio draudimo laikotarpiai ar sumokėtų socialinio draudimo įmokų suma.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332. Skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., paliko nenagrinėtą.

8. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2015  m. gegužės 11 d. sudaryta Diplomato tarnybos sutartis Nr. 674, įsigaliojusi nuo 2015 m. gegužės 15 d. Pareiškėja Skyriui pateikė 2016 m. rugsėjo 15 d. prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Skyrius priėmė 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 „Dėl J. G. teisės į motinystės pašalpą“ neskirti J. G. motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., nes pareiškėja neturi 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 6-12N-6662, jį apskundė Valdybai. Valdyba priėmė 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332, kuriuo konstatavo, kad Skyrius pagrįstai priėmė 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

9. Teismas vadovavosi Įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1930 redakcija) 16 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėja nepatenka į Įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalyse įstatymų leidėjo nustatytas išimtis, kurioms esant šio straipsnio 1 dalyje nustatytos trukmės stažo taisyklė, suteikianti teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, netaikoma, tačiau pareiškėja teigia, kad motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu jai turėtų būti skiriama, nes formalus stažo trūkumas susidarė dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėja lydėjo sutuoktinį, paskirtą dirbti Jungtinėse Tautose, o baigiantis šiam paskyrimui, pareiškėjai pasikreipus dėl diplomato statuso atstatymo, diplomatinio darbinimo procedūros užtruko.

10. Teismas, sistemiškai aiškindamas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, darė išvadą, kad deleguotų asmenų sutuoktiniai tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su valstybės tarnautoju ar deleguotu asmeniu, jeigu pastarasis asmuo deleguotas ar valstybės tarnautojas perkeltas į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos

Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, tarptautinėje ar Europos Sąjungos institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, pasiųstas dirbti į specialiąją misiją, ar kai jie gyvena kartu su profesinės karo tarnybos kariu, jeigu profesinės karo tarnybos karys paskirtas atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės ar tarptautinėje karinėje arba gynybos institucijoje, draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu bei nedarbo socialiniu draudimu. Deleguotų asmenų sutuoktiniai aukščiau nurodytu laikotarpiu ligos ir motinystės socialiniu draudimu nedraudžiami. Teismas sprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju, laikotarpis, kurio metu pareiškėja lydėjo savo sutuoktinį, paskirtą dirbti Jungtinėse Tautose, pagrįstai neįskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

11. Tačiau teismas pastebėjo, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2016 m. balandžio 11 d. Pagal registro duomenis iki šios dienos per paskutinius 24 mėnesius pareiškėja turi 10 mėnesių ir 7 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Taigi, pareiškėjai iki įstatyme nustatyto stažo trūksta nepilnai dviejų mėnesių. Pareiškėjos teigimu, ji 2015 metų sausio mėnesį pateikė prašymą atkurti diplomato statusą kaip numatyta Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje, tačiau diplomato statusas pareiškėjai atkurtas tik 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. K-140, kuriuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras atkūrė pareiškėjai diplomato statusą nuo 2015 m. gegužės 18 d. (įskaitytinai).

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2016 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-38 „Dėl Diplomato statuso atkūrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Diplomato statuso atkūrimo tvarkos aprašas nenumato termino, per kiek laiko nuo prašymo dėl diplomatinio statuso atkūrimo turi būti priimtas įsakymas atkurti diplomato statusą ir sudaryta diplomato tarnybos sutartis. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja prašymą dėl diplomato statuso atkūrimo padavė 2015 metų sausio mėnesį, t. y. dar nesibaigus sutuoktinio paskyrimo laikotarpiui. Taigi stažo trūkumas susidarė dėl to, kad klausimas dėl pareiškėjos 2015 metų sausio mėnesio prašymo dėl diplomatinio statuso atkūrimo išspręstas tik 2015 m. gegužės 11 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu.

13. Teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą taip pat atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėja iš viso yra sumokėjusi virš penkiasdešimt tūkstančių eurų socialinio draudimo įmokų. Kaip nurodyta aukščiau, stažo trūkumas susidarė dėl to, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos diplomato statuso atkūrimo. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjos diplomato statuso atkūrimas užtruko 5 mėnesius ir ši aplinkybė nuo pareiškėjos valios nepriklausė. Pareiškėja prašymą dėl diplomato statuso atkūrimo pateikė pagal įstatyme nustatytus terminus, taigi buvo pakankamai rūpestinga, tinkamai įvykdė visas savo pareigas siekiant atkurti diplomato statusą, o vėliau – gauti motinystės išmoką, formalus stažo trūkumas vertinamas kaip nuo pareiškėjos valios nepriklausoma ir objektyvi aplinkybė, dėl kurios pareiškėjos teisė gauti motinystės išmoką negali būti paneigta. Priešingas aiškinimas, paneigiant pareiškėjos teisę gauti motinystės išmoką dėl formalaus stažo trūkumo, susidariusio dėl diplomato statuso atkūrimo procedūrų, pažeistų tiek teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principus, bei Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse bei 39 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinę apsaugą besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

14. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu priėmus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662, buvo pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, todėl ginčijami 2016 m. rugsėjo 20 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimas bei jį patvirtinantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas Nr. (11.1)I-6332 naikintini.

15. Pareiškėja taip pat prašė teismo įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjos reiškiamą reikalavimą šioje byloje įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., teismas tenkino 2017 m. vasario 6 d. sprendimu kitoje administracinėje byloje Nr. eI-872-281/2017. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., paliko nenagrinėtą.

III.

16. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

17. Skyriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje teismas vertino teisiškai nereikšmingas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjai iki Įstatyme nustatyto stažo trūksta nepilnai dviejų mėnesių, kad pareiškėja iš viso yra sumokėjusi virš penkiasdešimt tūkstančių eurų valstybinio socialinio draudimo įmokų, kad pareiškėja, nepažeisdama įstatymuose numatytų terminų, 2015

metų sausio mėnesį pateikė prašymą atkurti diplomato statusą, tačiau šis statusas pareiškėjai buvo atkurtas tik nuo 2015  m. gegužės 18 d.

18. Atsakovas pažymi, jog stažo motinystės pašalpai skirti reikalavimus nustatantys Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalys bei Nuostatų 38.3 punktas nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl teismas privalėjo jais vadovautis. Nagrinėjamu atveju įstatymo spraga nustatyta nebuvo, todėl teismui, ignoruojant Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalies bei Nuostatų 38.3 punkto nuostatas, tiesiogiai byloje remtis bendraisiais teisės principais nebuvo pagrindo.

19. Stažo motinystės pašalpai skirti reikalavimą nustatančios teisės aktų nuostatos yra imperatyvios, aiškios ir nedviprasmiškos. Įstatymas nenumato, jog tam tikrais atvejais nustatyto stažo gali būti nereikalaujama ir kitais Įstatymo nenurodytais atvejais, tačiau teismas, neturėdamas tam jokio pagrindo, Įstatymo 16 straipsnį aiškino plečiamai.

20. Pareiškėja J. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

21. Pareiškėjos teigimu, Įstatymo 16 straipsnio 1, 2, 3 dalys bei Nuostatų 38.3 punktas neturi būti pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, kad teismas galėtų taikyti įstatymo nuostatas atsižvelgdamas į individualią situaciją. Taip pat, pareiškėjos manymu, teismas galėjo remtis bendraisiais teisės principais, nes negali būti aiškinamas ir taikomas įstatymas taip, kad jis neatitiktų bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų, kitų teisinės valstybės principų. Nors atsakovas nurodo, kad jam nėra suteikta teisė elgtis kitaip nei numatyta įstatyme, tačiau teismas, įgyvendindamas tikrąjį teisingumą byloje, gali taikyti įstatymą įvertindamas visas reikšmingas aplinkybes ir priimti tokį sprendimą, kuris labiausiai atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus konkrečiu atveju.

22. Pareiškėja mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įgyvendino tikrąjį teisingumą, nes atsižvelgė į pareiškėjos individualią situaciją ir byloje esančias objektyvias aplinkybes, kurios, priešingai nei teigia atsakovas, turėjo didelės reikšmės objektyviai susidariusiam pareiškėjos stažo trūkumui.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.24. Valdyba pažymi, kad nei Įstatyme, nei Nuostatuose nėra numatyta, kad tais atvejais, kai asmuo per paskutinius 24

mėnesius iki teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo dienos neturi reikiamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo būtų vertinami visi socialinio draudimo laikotarpiai ar sumokėtų socialinio draudimo įmokų suma.

25. Pažymi, kad Valdybos teritoriniai skyriai dėl išmokų skyrimo/neskyrimo sprendžia vadovaudamiesi teisės aktuose nustatytais pagrindais, kuriems esant mokamos išmokos, bei nustatyta tvarka ir terminais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 6-12N-6662 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. (11.1)I-6332 teisėtumo ir pagrįstumo, ir dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti Skyrių išmokėti jai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d.

27. Ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovas pareiškėjos prašymo paskirti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d. netenkino, nurodydamas, kad pareiškėja neturi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., paliko nenagrinėtą, nustatęs, kad šis reikalavimas jau buvo tenkintas kitoje administracinėje byloje Nr. eI-872-281/2017. Likusią skundo dalį teismas tenkino ir panaikino Skyriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 6-12N-6662 bei Valdybos 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.1)I-6332, konstatavęs, kad nagrinėjamoje situacijoje paneigiant pareiškėjos teisę gauti motinystės išmoką dėl formalaus stažo trūkumo, susidariusio dėl diplomato statuso atkūrimo procedūrų, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai bei Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse ir 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta teisinė apsauga besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

29. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia priimto

sprendimo prieštaravimu Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytam imperatyviam reikalavimui.30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą,

pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė ir padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir joms pritaria. Todėl akcentuodama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš naujo nekartoja. Atsakant į apeliacinio skundo esminius argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai tik papildomi.

32. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia išskirtinai Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 16 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 38.3 punkto nuostatomis. Šios teisės normos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl, atsakovo teigimu, jomis teismas privalėjo vadovautis.

33. Pažymėtina, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, ne kartą buvo keičiamos. Pavyzdžiui, šio Įstatymo 16 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. ir galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.) nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1-3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <…>. Nuo 2009 m. liepos 1 d. – ne trumpesnį kaip 9 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius, nuo 2009 m. spalio 1 d. – ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <…>. Vėliau, 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-284 Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalis vėl buvo pakeista ir nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusi redakcija nustatė, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <…>. Taigi, įstatymų leidėjas reikalaujamą socialinio draudimo stažą galutinai prailgino iki 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius.

34. Iš Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4, 5, 6, 16, 17, 181,183, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad priežastimi palaipsniui ilginti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą buvo siekis užkirsti kelią piktnaudžiavimams, kai susitarus su darbdaviu specialiai padidinamas darbo užmokestis tuo laikotarpiu, iš kurio bus skaičiuojamos motinystės pašalpos (ką leidžia padaryti labai trumpas reikalaujamas tiek stažo laikotarpis teisei pašalpą įgyti (3 mėn.), tiek ir laikotarpis, iš kurio uždarbio skaičiuojama pašalpa (6 mėn. bus nuo 2009 m. sausio 1 d.)), ir atstatyti socialinį teisingumą.

35. Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo nuo 1996 m. birželio 18 d., dirbdama Jungtinių Tautų vaikų fondo Lietuvos nacionaliniame komitete, nuo 1999 m. spalio 12 d. iki 2014 m. vasario 3 d. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje. Dėl sutuoktinio delegavimo dirbti Jungtinėse Tautose (būstinėje Niujorke), siekdama jį lydėti, pareiškėja Diplomatinės tarnybos įstatymo 58 straipsnio 6 dalies pagrindu nutraukė diplomato sutartį, ir išvyko į JAV. Pareiškėjos sutuoktinis dirbti tarptautinėse misijose Jungtinėse Tautose buvo paskirtas iki 2015 m. vasario 7 d. Dar iki sutuoktinio tarnybos Jungtinėse Tautose pabaigos, pareiškėja 2015 m. sausio 7 d. kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją su prašymu atkurti jai diplomato statusą pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalį. Užsienio reikalų ministras 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. K-140 atkūrė pareiškėjai J. G. diplomato statusą nuo 2015 m. gegužės 18 d.; 2015 m. gegužės 11 d. sudarė su ja diplomato tarnybos sutartį ir nuo 2015 m. gegužės 18 d. paskyrė į Jungtinių Tautų, tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių departamento Žmogaus teisių skyriaus pirmojo sekretoriaus pareigas.

36. Formaliai vertinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ginčui aktualiu metu galiojusias 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjai jos prašoma motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., neturėtų būti skiriama, kadangi pareiškėja netenkina minėtoje teisės normoje nustatytos sąlygos turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

37. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

38. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-422/2014). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pateiktą Konstitucijos 39 straipsnio aiškinimą.

40. Tai, kad sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisė į atitinkamas socialinio draudimo išmokas privalo būti įgyvendinama, taip pat pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo klausimu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

41. Galiausiai, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus teisė į socialinę apsaugą, teisė gauti įstatyme nustatytas socialinio aprūpinimo išmokas, inter alia nėštumo ir motinystės atostogų metu, yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi, be kita ko, užtikrina kilusius ginčus nagrinėjantys teismai, dalis. Tai, kad teisė į motinystės atostogas vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė, įtvirtinta inter alia 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22 straipsnyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 8 straipsnyje, 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo 6 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste pažymėtinos ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo nuostatos. Iš Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunkčio ir 8 straipsnio išplaukia, jog tam, kad būtų garantuotas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių laikymasis, nustatoma, kad motinystės atostogų atveju darbuotojoms turi būti garantuotas atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą.

42. Atsižvelgus į konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, o ypač į pareiškėjos bendrą darbo stažą, į priežastis, dėl kurių pareiškėja buvo nutraukusi savo darbinę veiklą, o taip pat į tai, kad Užsienio reikalų ministerija,

pareiškėjai pateikus prašymą atstatyti diplomato statusą, delsė grąžinti pareiškėją į ankstesnę darbovietę, ir įvertinus anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą bei jo keitimo priežastis, sutiktina su pareiškėjos pozicija, kad formaliai taikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius darbo stažą, pareiškėja atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei kita moteris, apskritai turinti tik 12 mėnesių darbo stažą per paskutinius 24 mėnesius, ir tik tiek laiko mokėjusi socialinio draudimo įmokas, tačiau tenkinanti teisės normoje nustatytą sąlygą.

43. Konstatuotina, kad konkrečioje situacijoje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad pareiškėja buvo pakankamai rūpestinga, tinkamai įvykdė visas savo pareigas, siekdama atkurti diplomato statusą, o vėliau – gauti motinystės išmoką. Formalus stažo (nepilnų dviejų mėnesių) trūkumas šiuo atveju yra nuo pareiškėjos valios nepriklausoma ir objektyvi aplinkybė (pareiškėjos prašymo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje nagrinėjimas užtruko nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. gegužės 11 d.), dėl kurios jos konstitucinė teisė gauti motinystės išmoką negali būti paneigta. Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse, 39 straipsnio 2 dalyje bei anksčiau aptartuose tarptautiniuose teisės aktuose nustatyta teisinė apsauga besilaukiančioms ir jau pagimdžiusioms motinoms.

44. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitoje byloje, išnagrinėtoje dėl J. G. teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu (Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1136-756/2018) ir ją keisti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai panaikino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

46. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė patirtų išlaidų apskaičiavimą detalizuojančių dokumentų. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, ji turi teisę ABTĮ 41 straipsnio tvarka ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2018-21968 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Administracinė byla Nr. A-925-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01650-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 23.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, VTEK) 2016 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. KS-23 (b. 1. 1–8).

2. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu sprendimu, kuriame nustatyta, kad jis, būdamas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ (toliau – ir Alytaus RATC) direktoriumi, spręsdamas klausimus, susijusius su jo vadovaujamojoje įmonėje dirbančio sūnaus Ž. R. darbo eiga, ir nenusišalindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pareiškėjo teigimu, jis nepriklauso subjektų ratui, kuriems taikomos Įstatymo nuostatos. Alytaus RATC akcijos priklauso ne vienai, bet septynioms savivaldybėmis, todėl neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurioje nurodyta, kad 1/2 balsų turi priklausyti vienai savivaldybei. Pareiškėjas teigė, kad jo „tiesioginiu vadovu“ nėra laikoma nei viena iš savivaldybių, bendrovės akcininkių, nes nei viena jų neturi 50 procentų ir daugiau akcijų. Todėl pareiškėjas neturi teisinės galimybės kreiptis raštu į kurią nors savivaldybę informuojant apie interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo priimant sprendimus, priskirtus išimtinai uždarosios akcinės bendrovės vadovo kompetencijai. Pareiškėjas nesutiko su VTEK sprendimo išvada, jog jo tiesioginis vadovas yra bendrovės valdyba. Alytaus regiono septynių savivaldybių suformuota Alytaus RATC valdyba Įstatymo prasme nėra institucija, valdyba ir/ar pirmininkas, nėra nei tiesioginis vadovas, nei institucijos vadovas, nei institucijos vadovo įgaliotas atstovas. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nėra nustatę tvarkos, kaip ir kokiu būdu jis, būdamas Alytaus RATC vadovu, turėtų įgyvendinti Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatą informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėse procedūrose. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad faktiniai duomenys patvirtina, jog pareiškėjo sūnus realiai dirbo, atliko pagrindines ir turėjo papildomų funkcijų, jam mokamas darbo užmokestis su priedais atitiko kitiems darbininkams mokamą darbo užmokestį. VTEK rašte apie tyrimo pradėjimą nurodomais jo pasirašytais įsakymais darbo užmokesčio priedai Ž. R. buvo skiriami laikantis įstatų ir bendrovės vidaus teisės aktų, be to, skatintas ne tik Ž. R., bet ir kiti darbuotojai, todėl, pareiškėjo teigimu, nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos Įstatymo nuostatos.

3. Atsakovas VTEK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 18–20).4. Paaiškino, kad siekiant išvengti interesų konflikto bei korupcijos apraiškų ir tokias galimas rizikas suvaldyti

Lietuvos Respublikos Seimas priėmė specialų Įstatymą, kuris pareiškėjui taikomas visa apimtimi. Aplinkybę, kad pareiškėjui Įstatymo nuostatos taikomos, pagrindžia ir tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m., vadovaujantis Įstatymo nuostatų reikalavimais, deklaruoja savo privačius interesus kaip valstybės tarnautojas. Šiuo konkrečiu atveju VTEK vertino tik pareiškėją, bet ne jo sūnų ir konstatavo, kad pastarojo tarnybos eigos klausimus Alytaus RATC direktorius sprendė būdamas interesų konflikto situacijoje, kurios net nesistengė kaip nors pašalinti ar suvaldyti. Interesų konflikto pažeidimui konstatuoti nereikia nustatyti valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens elgesio pasekmių, užtenka fakto konstatavimo. Įstatymo 11 straipsnio nuostata, įtvirtinusi nusišalinimo prievolę, suinteresuotiems asmenims draudžia ne tik dalyvauti sprendimo priėmimo procedūrose, bet ir kitaip tokius sprendimus paveikti. Akivaizdu, kad pareiškėjo statusas Alytaus RATC jam suteikia teisę paveikti bet kurį šioje bendrovėje priimamą sprendimą. Pareiškėjo, kaip bendrovės direktoriaus, galutiniai sprendimai jo sūnaus tarnybos eigos klausimais yra būtina ir privaloma procedūra, be kurios atitinkamų Alytaus RATC darbuotojų parengti sprendimai neturėtų teisinės galios. Alytaus RATC direktoriaus tiesioginio vadovo funkcijas įgyvendina bendrovės valdyba, kuri taip pat privalo kontroliuoti, kad pareiškėjas laikytųsi Įstatymo reikalavimų. Todėl

pareiškėjo skundo argumentai, esą jis, dėl Alytaus RATC valdymo specifikos objektyviai neturėjo galimybės ir nežinojo, kuriam subjektui teikti nusišalinimą iškilus interesų konflikto situacijai, yra nepagrįsti.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba 2015 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 4-01-9301 kreipėsi į VTEK,

kuriame nurodė, jog 2015 m. gruodžio 8 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos interneto svetainėje buvo paliktas anoniminis pranešimas, kuriame teigiama, kad Alytaus RATC direktorius A. R. samdo savo sūnų Ž. R. Alytaus RATC. VTEK 2016 m. sausio 8 d. raštu Nr. S-12-(2.5) informavo Alytaus RATC direktorių apie pradėtą tyrimą. Pareiškėjas 2016 m. sausio 27 d. Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai pateikė paaiškinimus. VTEK 2016 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. KS-23 nusprendė, kad Alytaus RATC direktorius A. R., spręsdamas klausimus, susijusius su jo vadovaujamoje įmonėje dirbančio sūnaus darbo eiga, ir nenusišalindamas, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

7. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Įstatymo nuostatos jam nėra taikomos, nes Alytaus RATC akcijos priklauso ne vienai savivaldybei kaip reikalaujama Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o septynioms skirtingoms savivaldybėmis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Įstatymo nuostatas, vadovaujasi ne sisteminiu ir teleologiniu, o apsiriboja vien lingvistiniu aiškinimo metodu. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautoju laikomi akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovai. Nors kaip teisingai nurodo pareiškėjas, teisės normoje savivaldybė minima vienaskaitos forma, tačiau savivaldybės samprata šituo aspektu turi būti aiškinama atsižvelgiant į kitas Įstatymo nuostatas ir Įstatymo tikslus. Įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Įstatymu siekiama užkirsti kelią bet kokioms korupcijos apraiškoms. Teismo vertinimu, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme savivaldybė turi būti suprantama ne kaip konkreti miesto ar rajono savivaldybė, o kaip įstaiga kuriai priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijos. Byloje nustatyta, kad Alytaus miesto savivaldybei priklauso 31 procentas Alytaus RATC akcijų, Alytaus rajono savivaldybei – 14 procentų, Lazdijų rajono savivaldybei – 12, Varėnos rajono savivaldybei – 14 procentų, Druskininkų savivaldybei – 12 procentų, Prienų rajono savivaldybei – 15 procentų, Birštono savivaldybei – 2 procentai. Taigi 100 proc. Alytaus RATC akcijų priklauso viešiesiems juridiniams asmenims, kurių funkcijos yra vykdyti viešąjį administravimą ir viešųjų paslaugų teikimą. Teismas sprendė, jog pareiškėjo teiginiai, kad 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime turi priklausyti vienai savivaldybei, yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad priešingas Įstatymo nuostatų aiškinimas neatitiktų Įstatymu siekiamų tikslų įgyvendinimo.

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad VTEK išvada pagrįsta tik prielaidomis ir samprotavimu, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas yra bendrovės valdyba, teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Alytaus RATC patvirtintų įstatų VIII skirsnio 1 dalį bendrovės vadovas – direktorius yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Direktorių renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus skatina ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba. Direktorius pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. To paties skirsnio 9 dalyje nurodyta, kad direktorius atsakingas ir atsiskaito valdybai už administracijos ir savo veiklą vykdant Akcinių bendrovių įstatyme, šiuose įstatuose, administracijos darbo reglamente, pareiginiuose nuostatuose priskirtas funkcijas. Atsižvelgiant į Alytaus RATC įstatus, pareiškėjo teiginiai, kad valdyba nėra pareiškėjo tiesioginis vadovas, buvo nepagrįsti, kadangi direktorius yra atsakingas ir atsiskaito valdybai už administracijos ir savo veiklą. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti interesų konflikto, priimant sprendimus, susijusius su savo sūnaus darbo eiga, turėjo pateikti nusišalinimą bendrovės valdybai.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas būdamas Alytaus RATC direktoriumi privalo priimti jo kompetencijai priskirtus sprendimus, tačiau priimdamas sprendimus teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis jis privalo vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Be to, Įstatymas draudžia naudotis einamomis pareigomis asmeninei naudai gauti (Įstatymo 3 str. 1 d. 3 p.). Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (11 str. 1 d.). Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (11 str. 2 d.).

10. Ginčo dėl pareiškėjo sūnaus darbo Alytaus RATC realumo nebuvo. Pareiškėjas, priimdamas savo kompetencijai priskirtinus veiksmus, nuolat sprendė savo sūnaus Ž. R. tarnybos eigos klausimus – skyrė priedus, vienkartines išmokas, tvirtino atostogų prašymus.

11. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo sūnus atitinka artimo asmens valstybės tarnyboje sampratą, kas reiškia, kad pareiškėjui, priimant sprendimus, susijusius su sūnaus darbo eiga, teko pareiga nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo, taip pašalinant potencialią ar realią grėsmę pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas. Aplinkybė, jog nenustatyta fakto, kad privatūs interesai buvo tenkinami viešųjų interesų sąskaita, nelemia ginčijamo sprendimo nepagrįstumo. Vien potenciali galimybė, kad pareiškėjas, priimdamas sprendimus dėl sūnaus darbo eigos, gali daryti įtaką šių sprendimų priėmimui, yra pagrindas nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo, nepaisant to ar nurodytus sprendimus pareiškėjas priima vienasmeniškai ar kolegialiai, taip pat nepaisant fakto, kad sprendimai priimti vieno Ž. R. atžvilgiu, ar ir kitų darbuotojų atžvilgiu. Pareiškėjo statusas Alytaus RATC yra direktorius, remiantis šiuo statusu bendrovėje jis gali daryti tiek tiesioginę tiek netiesioginę įtaką vidaus sprendimų priėmimui, todėl pareiškėjo teiginiai, kad įsakymai dėl priedų mokėjimo jo sūnui buvo parengti kitų specialistų, teisinės reikšmės neturėjo.

12. Teismas konstatavo, kad skundžiamas VTEK sprendimas priimtas kompetentingo subjekto jam suteiktų įgalinimų ribose, nepažeidžiant procedūrinių taisyklių, tinkamai nustačius faktines aplinkybes bei teisingai pritaikius Įstatymo normas, todėl pagrindo jį naikinti nebuvo.

III.

13. Pareiškėjas A. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

14. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo reikalavimus, kad tik tada, kai asmuo turi objektyvias galimybes suprasti teisinio reguliavimo turinį (aiškumas, tikslumas), jis gali būti tikras dėl to, ko iš jo reikalauja teisė.

15. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata sudaro prielaidą nevienodai aiškinti teisės normos, nustatančios apribojimus ir draudimus už Įstatymo reikalavimų pažeidimus, turinį, dviprasmiškai suvokti teisės normos taikymo ribas. Pareiškėjo manymu, Įstatymas yra painus ir neaiškus. Tačiau teisiniu reguliavimu turi būti užtikrintas asmens teisinio statuso aiškumas. A. R. pareigybės aprašyme nėra numatyta reikalavimo turėti teisinį išsilavinimą. Vykdydamas Alytaus RATC direktoriaus pareigas jis neturėjo pareigos ir objektyvių galimybių domėtis teismų praktika nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, juolab, kad nei VTEK praktikoje, nei teismų praktikoje nebuvo analogiškos bylos. A. R. galėjo nepilnai surasti ir suprasti būtiną informaciją. Nežinojimas to, ko toje situacijoje nebuvo įmanoma žinoti normaliai rūpestingam asmeniui, negali būti vertinama kaip asmens kaltė pažeidus Įstatymo reikalavimus.

16. Pareiškėjas mano, kad aiškinant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, turi būti kartu sistemiškai aiškinami Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Vertybinių popierių įstatymas, nes šių teisės normų analizė leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad dirbančiais valstybinėje tarnyboje asmenimis pripažįstami vadovai (jų pavaduotojai) tik tų uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso vienai savivaldybei (ne savivaldybių grupei).

17. Pareiškėjas pažymi, jog nei viena iš 7 savivaldybių, kurios yra Alytaus RATC akcininkės, nėra parengusios ar pavedusios savo įgaliotiems atstovams Alytaus RATC valdyboje patvirtinti šios bendrovės vadovo nusišalinimo tvarkos aprašo ar rašytinių išankstinių rekomendacijų, nuo kokių sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo A.  R. turėtų nusišalinti. Teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad Rokiškio rajono savivaldybės administracijos direktorius yra patvirtinęs Rokiškio rajono savivaldybėje valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačių interesų deklaravimo, nusišalinimo tvarkos aprašą. Pareiškėjas pažymi, jog teisės aktai nėra nustatę, kad Įstatymo prasme yra laikytinas uždarosios akcinės bendrovės tiesioginiu vadovu ir / ar institucijos vadovu, kurį (kuriuos) A. R. turėjo pareigą informuoti apie esamą interesų konfliktą. Tik prielaida ir samprotavimais yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo ir VTEK sprendimo išvada, kad A. R. tiesioginis vadovas yra bendrovės valdyba.

18. Pareiškėjas teigia, kad ir VTEK 2016 m. kovo 23 d. sprendimu, ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pirmą kartą išaiškino Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ta apimtimi, kad uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime nuosavybės teise priklauso savivaldybei, vadovas (ir pavaduotojas) yra asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų nesąžininga A. R. taikyti iš VTEK 2016 m. kovo 23 d. sprendimo kylančias pasekmes.

19. Atsakovas VTEK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.20. Atsakovas pažymi, jog tyrimo metu VTEK surinkti dokumentai įrodo, kad pareiškėjas sprendė klausimus,

susijusius su jo vadovaujamoje įmonėje dirbančio sūnaus darbo eiga ir nuo šių klausimų nenusišalino.

21. Taip pat pažymi, kad net pripažinus, jog pareiškėjas nežinojo ar netinkamai interpretavo Įstatymą, ar įmonės vidaus teisės aktuose nebuvo tiesiogiai įvardinta, kuriam konkrečiam subjektui jis turėtų teikti nusišalinimą, tai nepaneigia fakto, kad pareiškėjas neįdėjo jokių pastangų, siekiant išvengti interesų konflikto. Pabrėžia, kad nusišalinimas yra kiekvieno valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens personalinė pareiga.

22. Akcentuoja, kad Įstatymo paskirtis ir tikslai yra prevenciniai. Teigia, kad ir tokios kaip Alytaus RATC valdymo formos bendrovėse, kurių nuosavybė išskirtinai priklauso tik viešiesiems juridiniams asmenims, yra galima ne tik interesų konfliktų, bet ir korupcijos pasireiškimo tikimybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. KS-23 teisėtumo. Ginčijamu sprendimu pripažinta, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ direktorius, spręsdamas klausimus, susijusius su jo vadovaujamojoje įmonėje dirbančio sūnaus darbo eiga, ir nenusišalindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

24. Ginčijamu sprendimu buvo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

25. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, kad Įstatymo nuostatos jam yra taikomos.

26. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; o 3 punkte nustatyta, kad minėti asmenys privalo nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija, vadovaudamiesi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos patvirtintais kriterijais, motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Duomenys apie sprendimą nepriimti pareikšto nusišalinimo elektroninėmis priemonėmis per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos pateikiami Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai jos nustatyta tvarka.

27. Pirmiausia pabrėžtina, kad byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad 100 proc. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ akcijų priklauso viešiesiems juridiniams asmenims (Alytaus miesto savivaldybei priklauso 31 procentas UAB Alytaus RATC akcijų, Alytaus rajono savivaldybei – 14 procentų, Lazdijų rajono savivaldybei – 12, Varėnos rajono savivaldybei – 14 procentų, Druskininkų savivaldybei – 12 procentų, Prienų rajono savivaldybei – 15 procentų, Birštono savivaldybei – 2 procentai), kurių funkcijos yra vykdyti viešąjį administravimą ir viešųjų paslaugų teikimą. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamu sprendimu, kuriame nustatyta, kad jis, būdamas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ direktoriumi, spręsdamas klausimus, susijusius su jo vadovaujamojoje įmonėje dirbančio sūnaus Ž. R. darbo eiga, ir nenusišalindamas, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pareiškėjo teigimu, jis nepriklauso subjektų ratui, kuriems taikomos Įstatymo nuostatos.

28. Pareiškėjo teiginiai, kad 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime turėtų priklausyti vienai savivaldybei, o ne kelioms, yra nepagrįsti. Pagal Įstatymo 1 straipsnį jis yra skirtas suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad Įstatymu siekiamų tikslų požiūriu sprendžiant dėl to, ar UAB „Alytaus regiono

atliekų tvarkymo centro“ direktorius turi pareigą laikytis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų, situacija, kai UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ 100 proc. akcijų priklauso kelioms savivaldybėms, ir situacija, kai, pavyzdžiui, bendrovės akcijos priklauso vienai savivaldybei, negali būti traktuojamos skirtingai ar turėti įtakos pareiškėjo konkrečiu atveju patekimui į asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme, ratą.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir šiuo Įstatymu siekiamus tikslus ir į tai, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ 100 proc. akcijų priklausė kelioms savivaldybėms, sprendžia, kad pareiškėjui, būnant UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro“ direktoriumi, neabejotinai taikytini Įstatyme nustatyti reikalavimai. Apeliacinio skundo argumentai dėl Įstatymo neaiškumo yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jis, vykdydamas Alytaus RATC direktoriaus pareigas, neturėjo pareigos ir objektyvių galimybių domėtis teismų praktika nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu ir nesuprato savo pareigų pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas negali pateisinti įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, dėl to minėti argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

30. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ginčo dėl to, kad pareiškėjas, priimdamas savo kompetencijai priskirtinus veiksmus, nuolat sprendė savo sūnaus Ž. R. (pareiškėjo sūnus taip pat dirbo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centre“) tarnybos eigos klausimus – skyrė priedus, vienkartines išmokas, tvirtino atostogų prašymus, taip pat nėra.

31. Pažymėtina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad asmuo privalo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Interesų derinimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261 –3154/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.). Šio įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius ir konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Interesų derinimo įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti,  t. y. nevykdė šio įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–844/2007, 2010 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3330/2011, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 –2312/2012, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.).

32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui, priimant sprendimus, susijusius su sūnaus darbo eiga, teko pareiga nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo, taip pašalinant potencialią ar realią grėsmę pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas. Aplinkybė, jog nenustatyta fakto, kad privatūs interesai buvo tenkinami viešųjų interesų sąskaita, nelemia ginčijamo sprendimo nepagrįstumo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad vien potenciali galimybė, kad pareiškėjas, priimdamas sprendimus dėl sūnaus darbo eigos, gali daryti įtaką šių sprendimų priėmimui, yra pagrindas nusišalinti nuo šių sprendimų priėmimo, nepaisant to ar nurodytus sprendimus pareiškėjas priima vienasmeniškai ar kolegialiai, taip pat nepaisant fakto, kad sprendimai priimti vieno Ž. R. atžvilgiu, ar ir kitų darbuotojų atžvilgiu. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas, o pareiškėjo skundą atmetė.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2018-21955 2018-12-31 2018-12-20 2018-12-20 -

Administracinė byla Nr. eA-842-822/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00756-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja G. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 6 d. pavedimu Nr. 17.10-594 ir 2009 m. spalio 7 d. pavedimu Nr. PV-2 buvo pradėtas jos tarnybinis patikrinimas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-00834-08, pradėto pagal D. K. pareiškimą dėl jo mažametės dukters tvirkinimo. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460 pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, nurodydamas, kad pareiškėja, vykdydama jai pavestą prokurorinę kontrolę ikiteisminiame tyrime Nr. 23-1-00834-08 bei vėliau pati atlikdama šį tyrimą, nesiėmė visų įstatymų nustatytų priemonių, siekiant per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką, netinkamai kontroliavo, kaip vyksta tyrimas, nesiėmė priemonių nedelsiant atlikti būtiniausius pirminius tyrimo veiksmus, nedavė rašytinų nurodymų byloje, nepareikalavo, kad būtų pateiktas pranešimas apie tyrimo eigą, atlikdama ikiteisminį tyrimą, neatliko būtiniausių veiksmų, netinkamai nagrinėjo D. K. skundus ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, nuostatas bei padarė žalos prokuratūros kaip valstybės institucijos prestižui visuomenėje. Generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-474 (toliau – ir Įsakymas) nuo 2009 m. lapkričio 4 d. pareiškėja buvo atleista iš tarnybos. Šį įsakymą pareiškėja skundė teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje

Nr. A552-17/2014 konstatavo, kad pareiškėjai paskirtoji tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam pažeidimui, pakeitė Įsakymu paskirtą nuobaudą atleidimą iš tarnybos į papeikimą bei Įsakymą panaikino, o pareiškėjos atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu. Pareiškėjos nuomone, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. P-460 bei 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. P-474, kurių neteisėtumą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A552-17/2014, priėmimu.

3. Pasak pareiškėjos, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ji patyrė neturtinę žalą. Ji pažymėjo, kad tyrimas buvo atliekamas rezonansinėje byloje, todėl sulaukė išskirtinio visuomenės dėmesio. Visuomenės informavimo priemonėse buvo skleidžiama informacija apie pareiškėjos atleidimą iš tarnybos dėl pažeidimų, organizuojant bei atliekant ikiteisminį tyrimą. Tai suformavo neigiamą visuomenės požiūrį į pareiškėją, viešoje erdvėje atsirado daug žeminančių pasisakymų bei komentarų, jos atleidimą iš pareigų siejančių su pareiškėjos sąmoningu siekiu vilkinti ikiteisminį tyrimą, korumpuotu elgesiu, pedofilus „dengiančiu“ asmeniu ir pan. Dėl to pareiškėja jautė neigiamus dvasinius išgyvenimus, moralines ir dvasines nuoskaudas, emocinį sukrėtimą, buvo viešai pažeminta, išgyveno didelį nerimą ne tik dėl savo, bet ir dėl šeimos narių saugumo. Neigiamas visuomenės požiūris bei užsitęsęs bylinėjimasis dėl grąžinimo į tarnybą apsunkino pareiškėjos galimybes įsidarbinti teisininke. Dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, pareiškėja nebeatitiko nepriekaištingos reputacijos asmens statuso ir trejus metus negalėjo užsiimti advokato praktika. Pareiškėja teigė, kad nežiūrint į tai, kad nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2014 m. lapkričio 20 d. ji dirbo advokate ir gavo iš to pajamų, tačiau įvertinus jos teisinio darbo stažą bei turėtą patirtį, ši veikla iš esmės neatitiko turėtos kompetencijos, gautas užmokestis nebuvo adekvatus tam, kurį būtu gavusi, nesant nepagrįsto atleidimo iš tarnybos. Pareiškėja ne tik buvo viešai pažeminta visuomenėje bet prarado ir pragyvenimo šaltinį, dėl to jautė moralines ir dvasines nuoskaudas, neteisybės jausmą, nerimą ir išgyvenimus dėl savo darbinės ateities ir pablogėjusios finansinės padėties. Pareiškėja taip pat nurodė, kad iš karto po atleidimo iš tarnybos pablogėjo jos fizinė sveikata. Dėl patirto streso ir nerimo jai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Dėl patirto sveikatos sutrikimo pareiškėja negalėjo dirbti ir nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Pareiškėjos nuomone, jeigu atsakovas būtų tinkamai, atsakingai ir protingai įvertinęs jos padarytą pažeidimą ir nebūtų neteisėtai paskyręs kraštutinės teisinio poveikio priemonės – atleidimo iš pareigų, nebūtų kilę tų neigiamų pasekmių, su kuriomis pareiškėja sieja patirtą neturtinę žalą.

4. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime prašė skundą atmesti.5. Atsakovo nuomone, net ir pareiškėjos reikalaujamas 25 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra akivaizdžiai

neadekvatus, nukreiptas ne į realų galimos žalos atlyginimą, o į siekį praturtėti. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 40 straipsnis nustato galimybę prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus iš karto skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Atsižvelgiant į tai, atsakovas laikė, kad generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymas Nr. P-460 dėl griežčiausios tarnybinės nuobaudos pareiškėjai skyrimo ir 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. P-474 dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos prokuratūroje negali būti vertintini kaip neteisėti veiksmai. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjos veikos pagrįstai pripažintos tarnybiniu nusižengimu, teisėjų kolegija nenaikino ir nekeitė įsakymo dalies, kuria pareiškėja buvo pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą, be to, nenustatė tarnybinio patikrinimo ir nuobaudos skyrimo esminių pažeidimų, todėl, atsakovo nuomone, faktinis ir teisinis pagrindas skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą buvo. Tarnybinės nuobaudos rūšies pakeitimas nesuponuoja aplinkybės, kad generalinio prokuroro veiksmas skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas. Atsakovas laikėsi nuomonės, jog generalinis prokuroras, priimdamas sprendimus neatliko jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), todėl nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei. Pasak atsakovo, pareiškėja nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl susiklosčiusios situacijos patyrė žymiai stipresnius bei gilesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje. Atsakovas manė, kad pakankama ir teisinga pareiškėjos teisių gynimo priemonė būtų viešojo administravimo subjekto procedūrinio pažeidimo pripažinimas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja taip pat nepateikė jokių duomenų apie tai, kad valstybės pareigūnai būtų paviešinę bet kokią, atitinkamu laiku tikrovės neatitinkančią, informaciją. Dėl visuomenės informavimo priemonėse apie pareiškėją paskleistos neigiamos informacijos atsakomybė tenka ne atsakovui, o viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.7. Teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 30 d. Generalinio prokuroro įsakymu Nr. P-460 pareiškėjai už tarnybinį

nusižengimą buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo. 2009 m. lapkričio 3 d. Generalinio prokuroro įsakymu Nr. P-474 pareiškėja buvo atleista iš pareigų Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. A552-17/2014 buvo pakeista Generalinio

prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460 pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš darbo – papeikimu, panaikintas Įsakymas ir pareiškėja sugrąžinta į tarnybą Lietuvos Respublikos prokuratūroje. Generalinė prokuratūra įpareigota sumokėti pareiškėjai vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo. Likusi pareiškėjos skundo dalis buvo atmesta.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.271 straipsnių nuostatomis.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 m. gegužės 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. sausio 30 d., kontroliuodama ikiteisminį tyrimą, nesigilino į tyrimo eigą, nekvalifikuotai vadovavo tyrimo atlikimui, nekontroliavo, kaip tyrimą atlieka tyrėja, nesiėmė priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi pirminio tyrimo veiksmai ir savo neatsargiu neveikimu pažeidė BPK 2 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino ir tai, kad pareiškėja, atsakydama į D. K. 2009 m. kovo 2 d. pareiškimą laisvos formos raštu, o ne nutarimu, pažeidė BPK 178 straipsnio 3 dalį. Iš tarnybinio pažeidimo apimties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pašalino aplinkybes, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 30 d. iki 2009 m. birželio 11 d. netinkamai atliko ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-00834-08 ir kad pareiškėja du D. K. pareiškimus išnagrinėjo priimdama vieną nutarimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėja, pažeisdama BPK 2 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį, 2008 m. gruodžio 1 d. – 2009 m. sausio 30 d. netinkamai kontroliavo, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-00834-08 ir nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai bei pažeisdama BPK 178 straipsnio 3 dalį, netinkamai atsakė į D. K. 2009 m. kovo 2 d. pareiškimą. Šios pareiškėjos veikos pagrįstai pripažintos tarnybiniu nusižengimu.

10. Pareiškėja atsakovo neteisėtus veiksmus siejo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotu neteisėtu tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš darbo – paskyrimu. Teismas pažymėjo, kad nei Prokuratūros įstatyme, nei tarnybinių nuobaudų skyrimą prokurorui reglamentuojančiuose nuostatuose nėra nustatyta draudimo iš karto skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą ar aiškių imperatyvių laipsniškumo taisyklių, pagal kurias konkrečiu atveju būtų parenkamos tarnybinės nuobaudos. Teismas darė išvadą, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies pasirinkimas yra tokią nuobaudą taikančio prokuroro (šiuo atveju – Generalinio prokuroro) diskrecija. Tai reiškia, kad teismas gali nesutikti su konkrečia paskirta tarnybine nuobauda tik tuo atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui ir tuo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, o prasižengusiam prokurorui galėjo būti paskirta švelnesnė Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1–4 punktuose numatyta nuobauda.

11. Teismas nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėjo, kad pareiškėjos padaryti tarnybiniai nusižengimai buvo patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu. Tuo pačiu sprendimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėja padarė pažeidimą rezonansinėje baudžiamojoje byloje, o jos padarytas pažeidimas prokuratūrai, kaip valstybės institucijai, sukėlė neigiamas pasekmes, t. y. padarė žalą prokuratūros, kaip valstybės institucijos, ir tarnybos prokuratūroje bei visos prokurorų bendruomenės prestižui bei geram vardui. Pareiškėjos padarytam pažeidimui turėjo įtakos ir kvalifikacijos stoka. Visos šios išvados leido pagrįstai spręsti, kad už pareiškėjos padarytus tarnybinius nusižengimus atsakovas neabejotinai turėjo teisę skirti tarnybinę nuobaudą, taip pat ir griežčiausią – atleidimą iš darbo (Prokuratūros įstatymo 40 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nesutikdamas su atsakovo parinkta tarnybine nuobauda ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos padarytiems pažeidimams turėjo įtakos pakankamai didelis tiesioginio darbo krūvis, minėto ikiteisminio tyrimo proceso dalyvių neigiamas nusistatymas ir trukdymas atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, padarė išvadą, kad pareiškėjai buvo parinkta neproporcinga ir neadekvati padarytam pažeidimui nuobauda ir paskyrė švelnesnę nuobaudą – papeikimą.

12. Vertinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu konstatuotą Generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. P-460 ir 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. P-474 neteisėtumo faktą nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu patvirtino, kad pareiškėjos tarnybinį patikrinimą atsakovas atliko per įstatyme nustatytus terminus, pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, buvo surašyta motyvuota tarnybinio patikrinimo išvada, kurios pagrindu Generalinis prokuroras priėmė skundžiamus įsakymus, t. y. kad formaliąja prasme šie aktai yra teisėti. Aplinkybė, jog teismas nesutiko su Generalinio prokuroro įgyvendinant diskrecijos teisę parinkta įstatyme įtvirtinta tarnybinės nuobaudos rūšimi ir paskyrė švelnesnę nuobaudą, nesudarė pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

13. Teismas atsižvelgė į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Pareiškėja neturtinę žalą grindžia atsakovo parinktos tarnybinės nuobaudos sąlygotu sveikatos pablogėjimu, pasireiškusiu galvos svaigimu, pusiausvyros sutrikimu, pykinimu, tačiau pačios pareiškėjos į bylą pateikta sveikatos istorija patvirtina, kad skunde teismui minimų sveikatos problemų pareiškėja turėjo dar 2006 metais. Į bylą pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų apie

priežastinį ryšį tarp atleidimo iš darbo ir sveikatos būklės pablogėjimo.14. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė ir prie skundo pridėti rašytiniai įrodymai apie tai, jog jos dvasinius išgyvenimus

nulėmė aplinkybė, kad apie jos atleidimą iš tarnybos buvo paskelbta viešai, internetinėje erdvėje, nesudarė pagrindo jai reikalauti žalos atlyginimo iš darbdavio, kadangi nepateikta jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas galėjo daryti įtaką publikacijų turiniui. Teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėja mano, kad visuomenės informavimo priemonėje buvo pateikta žeminančio ar įžeidžiančio pobūdžio informacija, savo teises turi teisę ginti įstatymo nustatyta tvarka.

15. Neturtinę žalą pareiškėja kildino dar ir iš pragyvenimo šaltinio praradimo neteisėtai atleidus ją iš pareigų. Dalis tarnybinio patikrinimo metu nustatytų pareiškėjos atliktų neteisėtų veiksmų nebuvo nuginčyti, todėl daryta išvada, kad pareiškėja savo veiksmais prisidėjo prie neigiamų padarinių, susijusių su negatyviais emociniais išgyvenimais dėl atleidimo iš tarnybos. Esant tokiai situacijai teismas sprendė, kad įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – panaikinimas, grąžinimas į užimtas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjai.

III.

16. Pareiškėja G. R. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo prijungti administracinės bylos Nr. A552-17/2014 medžiagą bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Pareiškėja pabrėžia, kad atsakovo neteisėtus veiksmus – neproporcingą ir neadekvatų nubaudimą – ji grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-17/2014, taip pat Lietuvos valstybės vadovų viešais pasisakymais ir Seimo Teisės ir Teisėtvarkos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo išvadomis, iš kurių matyti, jog atsakovas viešai buvo raginamas rezonansinį tyrimą atlikusiems pareigūnams, taip pat ir pareiškėjai taikyti griežtas nuobaudas. Patirtą neturtinę žalą pareiškėja grindė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytomis vertybėmis.

18. Pareiškėja mano, kad tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų – panaikinimas, grąžinimas į užimtas pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas nėra pakankama satisfakcija. Dėl neteisėtai paskirtos griežčiausios tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš pareigų) bei jos nulemto neigiamo visuomenės požiūrio į pareiškėją, ji patyrė didelį stresą, emocinį sukrėtimą, ilgai trukusius, daugkartinius neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasines ir moralines kančias, suprato kad buvo viešai nepelnytai žeminamas jos orumas, buvo sumažėjusios bendravimo su kitais asmenimis galimybės. Taip pat nebuvo visiškai atlyginti turtiniai praradimai.

19. Pareiškėja pabrėžia, kad per visą laikotarpį nuo Generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. P-460 bei 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. P-474 priėmimo iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimo priėmimo visuomenės informavimo priemonėse buvo skleidžiama informacija apie pareiškėjos atleidimą iš tarnybos dėl atliktų pažeidimų, buvo akcentuojama jos nekompetencija.

20. Pareiškėja pažymi, kad patirta neturtinė žala pasireiškė ne tik viešu pažeminimu visuomenėje, dėl to kilusiomis nuoskaudomis, atsiradusiu neteisybės jausmu, bet ir nerimu dėl darbinės ateities, išgyvenimais, susijusiais su pablogėjusia finansine padėtimi. Taip pat pareiškėja išgyveno nerimą ne tik dėl savo, bet ir dėl savo šeimos narių saugumo.

21. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas paneigė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau įvertintą esminę atsakomybei kilti sąlygą – kad pareiškėjos atleidimas iš tarnybos buvo neteisėtas.

22. Pareiškėja pažymi, jog nebuvo atlyginti jos patirti turtiniai praradimai, nes priteisti ir sumokėti pinigai už priverstinę pravaikštą realiai neatspindi jos atlyginimo, kurį būtų gavusi, jei nebūtų buvusi atleista.

23. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas pažymi, kad prašymas prijungti administracinės bylos Nr. A552-17/2014 medžiagą nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir nėra neatsiejamai susijęs su pareikštais reikalavimais dėl neturtinės žalos atlyginimo.

25. Atsakovas pažymi, kad nei Prokuratūros įstatymas, nei kiti teisės aktai nedraudžia iš karto skirti griežčiausios tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aplinkybė, jos teismas nesutiko su generalinio prokuroro įgyvendinant diskrecijos teisę parinkta įstatyme įtvirtinta tarnybinės nuobaudos rūšimi ir paskyrė švelnesnę nuobaudą, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

26. Atsakovas pažymi, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų apie priežastinį ryšį tarp atleidimo iš darbo ir sveikatos būklės pablogėjimo, taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas galėjo turėti įtakos viešai paskelbtų publikacijų turiniui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjos teigimu, padarytos dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos, nustatyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-17/2014, atlyginimo.

28. Visų pirma, pabrėžtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir tiek pareiškėja, tiek atsakovo atstovai dalyvavo bylos nagrinėjime. Atsižvelgiant į tai, nurodytas prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašo prijungti administracinės bylos Nr. A552-17/2014 medžiagą. Tačiau pareiškėja visiškai nedetalizavo, kokie būtent minėtos administracinės bylos dokumentai ir kokioms konkrečioms aplinkybėms nustatyti yra reikalingi nagrinėjant šią administracinę bylą. Pažymėtina, jog 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimas, priimtas išnagrinėjus šią administracinę bylą Nr. A552-17/2014, byloje yra pateiktas. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pridėti administracinės bylos Nr. A552-17/2014 medžiagą, todėl šis pareiškėjos prašymas netenkinamas.

31. Vertinant pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimas savaime nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir pan. ir šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle  – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Esant aplinkybėms, kai tuo pačiu laikotarpiu asmenį veikia keli neigiami veiksniai, siekiant nustatyti kuris būtent veiksnys asmeniui buvo stipriausias ir galėjo sukelti pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į visuotinai pripažintus atitinkamų reiškinių ir vertybių vertinimo moralinius ir etinius standartus (žr., pvz., 2012 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1509/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012; 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2794/2014).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės sieja su jos atleidimu iš tarnybos prokuratūroje, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 buvo pripažintas neteisėtu.

33. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 konstatavo, kad G. R., pažeisdama BPK 2 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį, 2008 m. gruodžio 1 d. – 2009 m. sausio 30 d. netinkamai kontroliavo, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-00834-08 ir nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai bei pažeisdama BPK 178 straipsnio 3  dalį, netinkamai atsakė į D. K. 2009 m. kovo 2 d. pareiškimą ir šios pareiškėjos veikos pagrįstai pripažintos tarnybiniu nusižengimu. Tačiau teismas nusprendė, kad paskirtoji tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam pažeidimui, todėl G. R. paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – pakeitė į papeikimą, G. R.

atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir grąžino ją į tarnybą prokuratūroje.34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir įvertinusi nagrinėjamoje

byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsižvelgė į visas tokius klausimus sprendžiant reikšmingas aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėja, neteisėtai atleista iš tarnybos prokuratūroje, dėl to patyrė tam tikrus išgyvenimus, tačiau nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į reikšmingą aplinkybę, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 buvo konstatuota, kad pareiškėja visgi buvo padariusi tarnybinį nusižengimą. Aplinkybė, jog šiuo atveju atleidimas iš tarnybos buvo neproporcinga nuobauda, nepaneigia, kad pareiškėja, atlikdama pareigas, pažeidė BPK normas, ir šiuo atveju buvo pagrindas skirti jai tarnybinę nuobaudą, ir ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjos patirtų neigiamų emocijų.

35. Pareiškėja, prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą, iš esmės nurodo aplinkybes, kilusias apskritai dėl vykusio tarnybinio patikrinimo, o ne konkrečiai nepagrįsto atleidimo nulemtas pasekmes. Pareiškėja neįrodė, jog jos nurodomos sveikatos problemos būtų susietos būtent su tokiu nepagrįstu atleidimu iš tarnybos, ypač turint omenyje, kad iš pareiškėjos pateikto asmens sveikatos istorijos išrašo, taip pat ir pačios pareiškėjos paaiškinimų apeliaciniame skunde matyti, kad sveikatos problemų pareiškėja turėjo ir iki Įsakymo atleisti pareiškėją iš tarnybos priėmimo. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybes dėl publikacijų apie ją visuomenės informavimo priemonėse, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjos tarnybinio nusižengimo padarymo faktas buvo nustatytas. Atsižvelgiant į tai, taip pat į pareiškėjos eitas prokurorės pareigas, kurios nulemia didesnį visuomenės dėmesį, susietą su tiriamomis bylomis, darytina išvada, jog vien tai, kad žiniasklaidoje buvo rašoma apie pareiškėją, jai atliekamą tarnybinį patikrinimą ir paskirtą nuobaudą, nepagrindžia pareiškėjos teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

36. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl nepakankamo turtinių nuostolių atlyginimo priteisus darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nevertinami, kadangi šis pareiškėjos reikalavimas buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje (Nr. A552-17/2014).

37. Įvertinus pareiškėjos argumentus, kuriais ji grindžia neturtinę žalą, ir byloje esančius įrodymus, taip pat tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 pareiškėjos atleidimas iš tarnybos buvo pripažintas neteisėtu, ji buvo grąžinta į tarnybą ir jai priteistas darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą (satisfakcija už neteisėtą atleidimą), teisėjų kolegija sprendžia, kad priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

38. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, vadovavosi tiek bendraisiais teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, tiek neturtinės žalos atlyginimo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino bylai teisingai išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ

_______________________