· Web viewAtsižvelgdamas į tai, kad tuo pačiu metu savo namo statybą pradėjo tiek šalys,...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-05260 2019-04-02 2019-03-19 2019-03-19 -

Administracinių nusižengimų byla Nr. 2AT-20-697/2019Teisminio proceso Nr. 4-50-3-00165-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 12.44(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. atstovės advokatės Jolantos Voroneckienės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą A. M. administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. A. M. Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį nubaustas 620 Eur dydžio bauda už tai, kad, būdamas BUAB „U“ bankroto administratorius, neįvykdė 2017 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros (toliau – ir Institucija) vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus R. M. pakartotiniame privalomajame nurodyme Nr. (11-KE)-25 nustatytų reikalavimų iki 2017 m. gegužės 20 d. nedelsiant imtis veiksmų ir užtikrinti, kad BUAB „U“ priklausančios nesutvarkytos pavojingos ir nepavojingos atliekos, laikomos žemės sklypo, esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini), priklausančio BUAB „Ū“ bei G. U., šiaurrytinėje dalyje esančiose talpyklose, kurių dalis yra nesandarios, būtų sutvarkytos, kad nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai, iki bus perkeltos į BUAB „U“ bankroto administratoriaus valdomą ir saugomą teritoriją ar perduotos teisėtiems atliekų tvarkytojams, t. y. 2017 m. liepos 19 d. atlikto neplaninio BUAB „U“ Utenos r., (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu nustatyta, kad teritorijoje esančios pavojingos ir nepavojingos atliekos, priklausančios BUAB „U“, laikomos nesaugiu aplinkai būdu (dalis plastikinių ir metalinių talpyklų nesandarios), neužtikrintas jų saugojimas, talpyklos su pavojingomis atliekomis neapdengtos, nevykdomas atliekų perdavimas atliekų tvarkytojams.

2. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. atstovės advokatės J. Voroneckienės apeliacinis skundas netenkintas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. atstovės advokatės J. Voroneckienės prašymas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. PRAŠYMO ATNAUJINTI ADMINISTRACINIO NUSIŽENGIMO BYLĄ IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4f6e3bd0549711e9975f9c35aedfe438

4. Pareiškėja prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nutarimą bei Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pareiškėja prašyme nurodo:

4.1. A. M. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas kaip BUAB „U“ bankroto administratorius, tačiau teismai jį traktavo kaip įprastą įmonės vadovą ir neatsižvelgė į tai, jog jis veikia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, vykdydamas kreditorių susirinkimo sprendimus. Nors šis įstatymas nustato pareigą likviduojant bankrutavusią įmonę sutvarkyti įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą įstatymų nustatyta tvarka, tačiau joks teisės aktas nenustato, kaip turi būti tvarkomos atliekos, jei bankrutuojanti įmonė neturi turto ir lėšų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bankroto administratorius negali būti laikomas asmeniškai atsakingu už bankrutavusios bendrovės veiksmus vykdant veiklą ir už tokios veiklos metu paliktas atliekas. Be to, jis negali būti įpareigojamas savo lėšomis pašalinti bankrutavusios įmonės veiklos metu paliktas atliekas (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-142-468/2015).

4.2. A. M., kaip BUAB „U“ bankroto administratorius, jam duoto privalomojo nurodymo negalėjo ir negali įvykdyti dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes bankrutuojanti bendrovė yra nemoki ir neturi turto bei lėšų, kurių pakaktų privalomajam nurodymui įvykdyti. Be to, jis atliko visus įmanomus veiksmus, kad BUAB „U“ priklausančios atliekos būtų sutvarkytos, be kita ko, bendrovės vardu 2015 m. gegužės 10 d. sudarė trišalę paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartį su UAB „Ū“ bei G. U., pagal kurią UAB „Ū“ turėjo atlikti BUAB „U“ priklausančių atliekų tvarkymo paslaugas. Visos bendrovei priklausančios atliekos buvo perkeltos į UAB „Ū“ teritoriją ir pradėtos tvarkyti, o su šia bendrove už jai perduotų atliekų sutvarkymą buvo visiškai atsiskaityta. Vėliau BUAB „U“ atliekų tvarkymą iš UAB „Ū“ perėmė UAB „N“, tačiau Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas dėl tų pačių atliekų, esančių toje pačioje aikštelėje, privalomuosius nurodymus davė vis skirtingiems asmenims.

4.3. Teismai neatsižvelgė ir neįsigilino į susiklosčiusią situaciją, išsamiai neišnagrinėjo visų byloje nustatytų aplinkybių, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė ANK 569 straipsnio reikalavimus, o A. M. kaltę konstatavo formaliai, nors jis neatliko jokių kaltų veiksmų, t. y. jo kaltė byloje nebuvo įrodyta.

5. Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

5.1. A. M. yra tinkamas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų surašytų privalomųjų nurodymų adresatas ir ANK 317 straipsnyje nustatyto administracinio nusižengimo subjektas. Iškėlus bankroto bylą UAB „U“, A. M. buvo paskirtas šios įmonės bankroto administratoriumi ir pagal Įmonių bankroto įstatymą įgijo teises bei pareigas veikti bankrutuojančios įmonės vardu. Šias pareigas jis ėjo privalomųjų nurodymų davimo bei jų galiojimo laikotarpiu ir buvo atsakingas už su jo administruojama įmone susijusių teisės aktų laikymąsi, institucijų įgaliotų pareigūnų duotų privalomųjų nurodymų ir teismų sprendimų vykdymą.

5.2. Prašyme nurodytos aplinkybės dėl trišalės sutarties, pagal kurią BUAB „U“ neva perdavė atliekas kitiems atliekų tvarkytojams, kurie ir tapo jų turėtojais, dėl buhalterinių pažymų, neva liudijančių BUAB „U“ atsiskaitymą už atliekų sutvarkymą, dėl nepagrįstai duodamų A. M. privalomųjų nurodymų, reikalaujant sutvarkyti bankrutuojančios įmonės atliekas, yra paneigtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais – Regionų apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-77-283/2018 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3763-662/2018. A. M. pakartotinis privalomasis nurodymas surašytas šiuose teismų sprendimuose teisėtais bei pagrįstais pripažintų Institucijos pareigūnų duotų privalomųjų nurodymų pagrindu.

5.3. Pareigoms bei institucijų įgaliotų pareigūnų teisėtiems reikalavimams tinkamai vykdyti bankroto administratorius turi teises ir įstatymo jam suteiktus įgaliojimus, turi elgtis rūpestingai, atsakingai ir aktyviai, išnaudodamas visas įmanomas galimybes. A. M. visų įmanomų galimybių neišnaudojo, nei dėl trišalės sutarties nevykdymo ar netinkamo įvykdymo į šalis ar teismą, nei pakartotinio privalomojo nurodymo galiojimo laikotarpiu į kompetentingas institucijas ir kreditorių susirinkimą nesikreipė, galimybės bankroto administravimo išlaidas skirti aplinkosaugos tikslams nesvarstė ir, negalėdamas laiku įvykdyti pakartotinio privalomojo nurodymo, neprašė pratęsti jo įvykdymo termino. Privalomojo nurodymo neįvykdymo faktas byloje nustatytas, A. M. veika pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, paskirta administracinė nuobauda yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. atstovės advokatės J. Voroneckienės prašymas atmestinas.

Dėl ANK 317 straipsnio 2 dalies taikymo

7. ANK 317 straipsnio 2 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku. Šioje byloje A. M. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį patrauktas už 2017 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus pakartotinai duotame privalomajame nurodyme Nr. (11-KE)-25 nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku.

8. Pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme; teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, o remiasi žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos.

9. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresnysis valstybinis inspektorius R. M. BUAB „U“ bankroto administratoriui A. M. surašė privalomąjį nurodymą Nr. (17-KE)-15, kuriuo nurodė nedelsiant imtis veiksmų ir užtikrinti, kad BUAB „U“ priklausančių nesutvarkytų pavojingų ir nepavojingų atliekų, laikomų žemės sklypo, esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini), priklausančio BUAB „Ū“ bei G. U., šiaurinėje dalyje, išvirtusios talpyklos su pavojingomis atliekomis būtų sustatytos ir būtų surinkti išsilieję teršalai; talpyklos su pavojingomis atliekomis apdengtos, kad laikomos atliekos nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai, kol jos bus perkeltos į BUAB „U“ bankroto administratoriaus valdomą ir saugomą teritoriją ar perduotos teisėtiems atliekų tvarkytojams. Nustatytas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – iki 2017 m. kovo 20 d. Kartu tą pačią dieną Institucijos pareigūnas A. M. surašė kitą privalomąjį nurodymą Nr. (17-KE)-16, kuriuo nurodė BUAB „U“ priklausančias nesutvarkytas pavojingas ir nepavojingas atliekas, laikomas žemės sklypo, esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini), šiaurinėje dalyje, perkelti aplinkai saugiu būdu į BUAB „U“ bankroto administratoriaus valdomą ir saugomą teritoriją; užtikrinti likusių nesutvarkytų atliekų saugojimą iki pridavimo atliekas tvarkančioms įmonėms; organizuoti jų sutvarkymą. Atlikus neplaninį patikrinimą, 2017 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. (11-KD)-71 nustatyta, kad privalomasis nurodymas Nr. (17-KE)-15 neįvykdytas. Atsižvelgdamas į tai, 2017 m. balandžio 28 d. Institucijos pareigūnas A. M. surašė privalomąjį nurodymą Nr. (11-KE)-25, kuriuo pakartotinai nurodė nedelsiant imtis veiksmų ir užtikrinti, kad BUAB „U“ priklausančios nesutvarkytos pavojingos ir nepavojingos atliekos, laikomos žemės sklypo, esančio Utenos r., (duomenys neskelbtini), priklausančio BUAB „Ū“ bei G. U., šiaurrytinėje dalyje esančiose talpyklose, kurių dalis yra nesandarios, būtų sutvarkytos, kad nekeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai, iki bus perkeltos į BUAB „U“ bankroto administratoriaus valdomą ir saugomą teritoriją ar perduotos teisėtiems atliekų tvarkytojams. Nustatytas pakartotinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas – iki 2017 m. gegužės 20 d. Atlikus neplaninį patikrinimą, 2017 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. (11-KD)-138 nustatyta, kad pakartotinis privalomasis nurodymas Nr. (11-KE)-25 neįvykdytas, t. y. teritorijoje Utenos r., (duomenys neskelbtini), esančios pavojingos ir nepavojingos atliekos, priklausančios BUAB „U“, laikomos nesaugiu aplinkai būdu (dalis plastikinių ir metalinių talpyklų nesandarios), neužtikrintas jų saugojimas, talpyklos su pavojingomis atliekomis neapdengtos, nevykdomas atliekų perdavimas atliekų tvarkytojams. Kartu nustatyta, kad neįvykdytas ir privalomasis nurodymas Nr. (17-KE)-16.

10. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2017 m. balandžio 28 d. Institucijos pareigūno BUAB „U“ bankroto administratoriui A. M. pakartotinai duoto privalomojo nurodymo Nr. (11-KE)-25 neįvykdymo laiku, t. y. iki 2017 m. gegužės 20 d., faktas byloje nustatytas. Nors ši aplinkybė prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą iš esmės nėra ginčijama, tačiau nurodoma, kad A. M. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį už minėtame pakartotiniame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku patrauktas nepagrįstai, nes nėra atsakingas už BUAB „U“ paliktas atliekas. Šis argumentas nepagrįstas.

11. Įmonių bankroto administratoriaus teisinis statusas apibrėžtas Įmonių bankroto įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad administratorius Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja (3 punktas); vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai (6 punktas). Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius įstatymų nustatyta tvarka sutvarko atliekas, užterštą dirvožemį ir

gruntą. Ši įstatymo nuostata nustato pareigą įmonės bankroto administratoriui likviduojant bankrutavusią įmonę įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, todėl šios pareigos įgyvendinimas negali būti siejamas su bankrutuojančios įmonės veikla.

12. Šioje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi UAB „U“ buvo iškelta bankroto byla ir A. M. savo paties sutikimu buvo paskirtas šios pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonės bankroto administratoriumi. Šias pareigas jis ėjo ir 2017 m. balandžio 28 d. pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. (11-KE)-25 davimo metu bei jo galiojimo laikotarpiu. Dėl to pritartina šioje byloje teismų padarytai išvadai, kad A. M., kaip BUAB „U“ bankroto administratorius, privalėjo vykdyti 2017 m. balandžio 28 d. Institucijos pareigūno pakartotinai duotą privalomąjį nurodymą Nr. (11-KE)-25 bei užtikrinti, kad jame nustatyti reikalavimai, susiję su bankrutuojančios bendrovės atliekų sutvarkymu, būtų įvykdyti laiku.

13. Pareiškėja prašyme nepagrįstai nurodo, kad A. M. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį patrauktas neįrodžius jo kaltės dėl šio administracinio nusižengimo padarymo.

14. Pažymėtina, kad traukiant asmenį atsakomybėn pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį, be aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymo laiku fakto, turi būti nustatyta ir pažeidėjo kaltė, t. y. tyčia arba neatsargumas. Asmens kaltę dėl laiku neįvykdytų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų gali šalinti tai, kad asmuo neturi (neturėjo) objektyvių galimybių įvykdyti šiuos reikalavimus. Vien tai, kad buvo laiku neįvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai, dar nereiškia, kad asmens veikoje yra ANK 317 straipsnio 2 dalyje nustatyta administracinio nusižengimo sudėtis. Turi būti nustatyta, kad asmuo turėjo realią, objektyvią galimybę laiku šiuos reikalavimus įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinių nusižengimų byloje Nr. 2AT-52-895/2018). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės pagal ANK 317 straipsnio 2 dalį, ne mažiau yra svarbios aplinkybės, apibūdinančios kaltininko veiksmus, pastangas, siekiant įvykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus.

15. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų, teismai tinkamai atskleidė A. M. kaltės turinį ir padarė teisingą išvadą, kad A. M. žinojo, jog 2017 m. balandžio 28 d. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme Nr. (11-KE)-25 nustatytus reikalavimus, susijusius su jo administruojamos BUAB „U“ pavojingų ir nepavojingų atliekų sutvarkymu, privalo vykdyti, tačiau šių nurodymų laiku neįvykdė. Nors prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teigiama, kad A. M. atliko visus įmanomus veiksmus tam, kad įmonei priklausančios atliekos būtų sutvarkytos, ir kad laiku įvykdyti pakartotinį privalomąjį nurodymą jis negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes įmonė yra nemoki ir neturi pakankamai lėšų, tačiau bylą nagrinėję teismai tokius teiginius motyvuotai paneigė. Iš tiesų, apylinkės teismas pripažino, kad sumos, reikalingos atliekoms sutvarkyti ir privalomiesiems nurodymams įvykdyti, buvo gana didelės ir pagal bankrutuojančios įmonės finansines galimybes sunkiai įgyvendinamos. Tačiau šis teismas padarė išvadą, kuriai pritarė ir apygardos teismas, kad A. M. ne tik laiku neįvykdė pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų, bet ir nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad šie reikalavimai būtų įvykdyti.

16. Dėl prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodytų aplinkybių, kad pagal BUAB „U“, atstovaujamos bankroto administratoriaus A. M., UAB „Ū“ ir G. U. 2015 m. gegužės 10 d. sudarytą trišalę paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartį visos BUAB „U“ priklausančios atliekos buvo perkeltos į UAB „Ū“ teritoriją ir pradėtos tvarkyti ir kad už jų sutvarkymą buvo visiškai atsiskaityta, motyvuotai pasisakė bylą nagrinėję teismai. Antai teismai nustatė, kad 2015 m. balandžio 29 d. teismine tvarka buvo apribota UAB „Ū“ vykdoma veikla, todėl šis ūkio subjektas neturėjo teisės iš tiekėjų ar gamintojų priimti pavojingas ir nepavojingas atliekas bei jas kaupti veiklavietėje, esančioje Utenos r., (duomenys neskelbtini). Išanalizavę ir įvertinę byloje surinktus rašytinius įrodymus: 2015 m. rugpjūčio 6 d. UAB „Ū“ direktorės raštą, UAB „Ū“ parengtą atliekų tvarkymo 2015 m. apskaitos ataskaitą, krovinio važtaraštį, serija URU, Nr. 70, pavojingų atliekų lydraštį Nr. 183800829 ir kt., teismai padarė išvadą, kad UAB „Ū“ iš BUAB „U“ jokių atliekų neperėmė, suteikė tik vežimo paslaugą, todėl netapo BUAB „U“ pavojingų ir nepavojingų atliekų turėtoja (perėmėja). Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamos bylos aplinkybių ir daryti priešingų išvadų.

17. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-3763-662/2018, kurioje buvo ginčijamas 2017 m. kovo 10 d. privalomųjų nurodymų Nr. (11-KE)-15 ir Nr. (11-KE)-16 teisėtumas ir pagrįstumas, 2019 m. sausio 4 d. nutartyje nurodė, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog BUAB „U“ atliekas perdavė UAB „Ū“, kuri

tapo jų turėtoja, o tai reiškia, kad pareiškėjo bankroto administratorius nėra tinkamai įvykdęs pareigos sutvarkyti visas BUAB „U“ veikloje susidariusias ir jai priklausančias atliekas. Šis teismas taip pat pažymėjo, kad vien atliekų perleidimas tretiesiems asmenims nėra tinkamas Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 5 punkto įgyvendinimas, nes nėra pasiektas reikalaujamas rezultatas – sutvarkytos atliekos, užterštas dirvožemis ir gruntas.

18. Pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymą bankroto administratorius savo pareigas vykdo administruojamos įmonės lėšomis. Šio įstatymo 36 straipsnyje nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas, be kitų išlaidų, sudaro atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos; kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-486/2010, 3K-3-234/2011 ir kt.).

19. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. M. nuo jo paskyrimo BUAB „U“ bankroto administratoriumi ne kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, kitas valstybės institucijas dėl bankrutuojančios bendrovės atliekų sutvarkymo. Aplinkos ministerija 2014 m. lapkričio 21 d., 2017 m. birželio 19 d. raštais A. M. informavo, kad atliekų turėtojas turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui; kad BUAB „U“ atliekų turėtojas yra bankroto administratorius, kuris atsakingas už atliekų sutvarkymą; kad ministerijos administruojamose programose nenumatyta lėšų bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių sukauptoms atliekoms tvarkyti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad BUAB „U“ pirmojo kreditorių susirinkimo, įvykusio 2013 spalio 11 d., metu buvo nutarta patvirtinti administratoriaus atlyginimą ir administravimo išlaidas – 50 000 Lt (14 481 Eur); pavojingų atliekų priežiūros, tvarkymo ir laidojimo išlaidas pagal faktines išlaidas tvirtinti kreditorių susirinkimo metu. Kartu nustatyta, kad 2015 m. spalio 16 d. BUAB „U“ kreditorių susirinkime vėl buvo svarstomas klausimas dėl pavojingų atliekų sutvarkymo ir kreditoriai buvo supažindinti su 2015 m. gegužės 10 d. sudaryta trišale paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartimi. Tačiau bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad A. M., nesant pakankamai bankroto administravimui skirtų lėšų 2017 m. balandžio 28 d. Institucijos pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme Nr. (11-KE)-25 nustatytiems reikalavimams įvykdyti laiku, šio privalomojo nurodymo galiojimo laikotarpiu būtų šaukęs BUAB „U“ kreditorių susirinkimą ir informavęs kreditorius apie būtinybę didinti administravimo išlaidų sąmatą tam, kad pavojingos ir nepavojingos atliekos būtų sutvarkytos.

20. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas. Kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, A. M. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe nepasinaudojo ir dėl 2017 m. balandžio 28 d. Institucijos pareigūno pakartotinai duoto privalomojo nurodymo Nr. (11-KE)-25 įvykdymo termino pratęsimo įstatymo nustatyta tvarka į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūrą nesikreipė. Taigi, A. M. nesiėmė visų objektyvių priemonių tam, kad pakartotiniame privalomajame nurodyme nustatyti reikalavimai būtų įvykdyti ne tik iki jame nurodytos datos, bet ir vėliau.

21. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 317 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai A. M. veikoje yra nustatyti ir argumentuotai atskleisti, esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. atstovės advokatės J. Voroneckienės prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodytus argumentus šį prašymą tenkinti, nepadaryta, todėl skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartis, kuria paliktas nepakeistas Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 24 d. nutarimas, paliekama galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartį nepakeistą.

TEISĖJAI ELIGIJUS GLADUTIS

ARTŪRAS RIDIKAS

ALVYDAS PIKELIS_______________________


2019-05267 2019-04-02 2019-03-21 2019-03-21 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-85-628/2019Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01661-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistajam M. J. (M. J.), jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. K. (R. K.), jo atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,civilinės atsakovės AB „L“ atstovui E. T. P.,vertėjai Joanai Rudzianec,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir

civilinio ieškovo R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 7 d. nutarties nuteistojo M. J. baudžiamojoje byloje.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nuosprendžiu M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 5 ir 8 punktais, 3 dalimi (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant M. J. tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, atlyginti nukentėjusiesiems padarytą visą turtinę žalą bei po 1/2 dalį neturtinės žalos ir atsiprašyti nukentėjusiųjų per vieną mėnesį. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, M. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones trejiems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu priteista iš M. J. nukentėjusiajai S. K. 3684,77 Eur turtinei ir 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 2200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, nukentėjusiajam R. K. 2297,5 Eur turtinei ir 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 789,62 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, nukentėjusiajam D. B. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat priteista iš civilinės atsakovės AB „L“ nukentėjusiajai S. K. 2101,26 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. K. 2785,62 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam D. B. 3000 Eur

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=626b8800549711e9975f9c35aedfe438

neturtinei žalai atlyginti.Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, iš dalies

patenkinus nuteistojo M. J. gynėjo apeliacinį skundą, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria priteista iš M. J. nukentėjusiajai S. K. 3684,77 Eur ir nukentėjusiajam R. K. 2297,5 Eur turtinei žalai atlyginti. Nuosprendžiu D. B. priteista atlyginti 8000 Eur dydžio neturtinė žala sumažinta iki 3000 Eur, ją priteisiant iš civilinės atsakovės AB „L“.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Nukentėjusiojo R. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo bei jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, civilinės atsakovės AB „L“ atstovo, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. M. J. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET), dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio vienas žmogus žuvo, o kito sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, tokiomis aplinkybėmis: jis 2014 m. spalio 4 d. apie 4.06 val. Vilniaus rajone, kelio Vilnius–Šumskas 25,5 km, vairuodamas automobilį „BMW 730“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 14, 127 punktų reikalavimus, vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (jo kraujyje nustatyta 1,79 promilės alkoholio), nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas (nakties metą) ir vietovės reljefą (kelio vingį į kairę), nesuvaldė automobilio, dėl to automobilis nuvažiavo nuo kelio, trenkėsi į medį ir apsivertė ant stogo. Eismo įvykio metu nukentėjo kartu važiavę keleiviai: R. K. (R. K.), kuris žuvo nuo daugybinių kūno sužalojimų (muštinių žaizdų galvoje, dešinės rankos I piršte, nubrozdinimų galvoje, kaklo dešinėje pusėje, dešinėje ausyje, kairėje kojoje, nugaroje, sėdmenyse, abipusių šonkaulių lūžių su krūtinplėvės pažeidimu iš dešinės, kaklo I slankstelio išnirimo su nugaros smegenų nutraukimu, abiejų plaučių, širdiplėvės, širdies, kepenų, dešinio inksto plyšimų), kurie komplikavosi ūmiu nukraujavimu, ir D. B., kuriam dėl blužnies plyšimo bei jo sukelto 500 ml kraujo išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę, kairio inksto sumušimo su plačia aplinkine užpilvaplėvine kraujosruva buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

2. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 5 d. nuosprendžiu priteistas iš nuteistojo M. J. ir civilinės atsakovės AB „L“ nukentėjusiesiems S. K., R. K. ir D. B. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUTARTIES ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. bei nuteistojo M. J. gynėjo apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. J. paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams, kartu su jam paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis užtikrina BK 41 straipsnyje nustatytų tikslų įgyvendinimą, todėl nėra pagrindo keisti šios nuosprendžio dalies; kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadaryta, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai ir nuo teismų praktikos nenukrypta; kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš M. J. nukentėjusiajai S. K. 3684,77 Eur, nukentėjusiajam R. K. 2297,5 Eur turtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė BPK 115 straipsnio ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, ignoravo teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose; kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš M. J. nukentėjusiajam D. B. 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti, neįvertino, jog paties nukentėjusiojo veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusiais padariniais.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai ir priteisti jam iš M. J. visą jo patirtą neturtinę žalą, atskaičius jos dalį, priteistą iš AB „L“; panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo trejiems metams; priteisti jam iš M. J. proceso išlaidas, patirtas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 1, 3 dalių pažeidimus ir pablogino nukentėjusiojo padėtį. Būtent apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl dalies turtinės žalos priteisimo iš nuteistojo M. J. nukentėjusiajam R. K., nors ginčo dėl tokios žalos padarymo fakto ir jos dydžio bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nekilo. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos priteisimo neskundė, o nuteistojo gynėjas pareigos atlyginti turtinę žalą nekvestionavo ir apeliaciniu skundu šią nuosprendžio dalį ginčijo tik dėl nuteistojo procesinio subjektiškumo, t. y. prašė turtinės žalos atlyginimo naštą visa apimtimi perkelti transporto priemonės, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, draudikei.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl dalies turtinės žalos priteisimo iš nuteistojo M. J. nukentėjusiajam R. K. ir šios žalos nepriteisdamas iš kito civilinio atsakovo (draudikės), netinkamai taikė BPK 109 straipsnio, 113 straipsnio 1, 2 dalių, CK 6.249 straipsnio, 6.254 straipsnio 2 dalies, 6.263 straipsnio 3 dalies, 6.987 straipsnio nuostatas, pažeidė nukentėjusiojo teisę gauti turtinės žalos atlyginimą bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Šioje byloje transporto priemonės, dalyvavusios eismo įvykyje, valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „L“. Vadinasi, nuteistojo ir draudikės prievolė atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą yra solidarioji, todėl pirmosios instancijos teismas, priteisdamas dalį turtinės žalos iš draudikės, o likusią dalį – iš nuteistojo, tinkamai taikė įstatymą. Apeliacinės instancijos teismui sutikus, kad civilinė atsakovė AB „L“ pagrįstai atsisakė atlyginti dalį turtinės žalos, nebuvo pagrindo atsisakyti priteisti ją iš nuteistojo, o iš dalies sutikus su nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, visa turtinė žala nukentėjusiajam turėjo būti priteista iš AB „L“. Kaip teigia kasatorius, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-719/2018, kurioje teismas tokią pat situaciją išsprendė iš nuteistojo priteistą turtinės žalos dydį nukentėjusiajam priteisdamas iš draudikės. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiesiems S. K. ir R. K. neteisingai du kartus priteisė 3450 Eur (paminklo pastatymo išlaidas), neatitinka tikrovės. Šias išlaidas išimtinai patyrė kasatorius, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, todėl jos pagrįstai buvo jam priteistos.

4.3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BPK 113 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio, CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir neteisingai nustatė nukentėjusiajam R. K. priteistinos neturtinės žalos dydį. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas neatsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, jos padarymo aplinkybes, negrįžtamas nusikalstamos veikos pasekmes, taip pat nukentėjusiojo išgyvenimus dėl vienturčio sūnaus, su kuriuo palaikė glaudžius santykius, netekties. Teismų praktikoje nukentėjusiesiems Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose dėl artimo žmogaus mirties paprastai priteisiama nuo 10 000 iki 90 000 Eur neturtinės žalos. Kaip teigia kasatorius, jo pareikštas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą neviršijo teismų priteisiamų neturtinės žalos dydžių, tuo tarpu šioje byloje teismų priteista neturtinė žala yra nepakankama jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti ar bent jiems sumažinti.

4.4. Teismai, atidėdami nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, netinkamai, formaliai taikė BK 41, 75 straipsnių nuostatas. Sprendimą atidėti bausmės vykdymą teismai priėmė netinkamai įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, nusikalstamos veikos sunkumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, neatsižvelgę į tai, kad M. J. nebuvo sąžiningas ir viso teisminio bylos nagrinėjimo metu savo atsakomybę neigė, kaltės nepripažino, neatsiprašė ir bent iš dalies neatlygino nukentėjusiesiems žalos. Priešingai nei sprendė teismai, nuteistąjį ir nusikalstamą veiką apibūdinančių aplinkybių visuma rodo, kad bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta tik paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

5. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

6. Kasatorius skunde nurodo, kad teismai, atidėdami nuteistajam M. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą,

neatsižvelgė į visas tokiam sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, todėl netinkamai taikė BK 75 straipsnį.7. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl

neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

8. Paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-379-697/2018 ir kt.).

9. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas, skirdamas nuteistajam M. J. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, veikos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, kitas byloje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei skirti. Kartu pirmosios instancijos teismas, nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas sąlygas, dar kartą įvertino bylos duomenis, susijusius tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek ir su nuteistojo asmenybe. Teismas atsižvelgė į tai, kad M. J. padarė neatsargų nusikaltimą, t. y. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis yra dirbantis, baustas administracine tvarka, tačiau nusikaltimo padarymo metu galiojančių nuobaudų neturėjo, nėra sistemingas ir piktybinis KET pažeidėjas, teisiamas pirmą kartą už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam, ir nors nukentėjusiųjų neatsiprašė, žalos neatlygino, tačiau yra pasirengęs ją atlyginti. Visos nurodytos nustatytos aplinkybės sudarė teismui pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti netaikant realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o jos vykdymą atidedant ir, vadovaujantis BK 68 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 1, 5, 8 punktais, 3 dalimi, paskiriant nuteistajam pareigas bei uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones maksimaliam įstatymo nustatytam terminui.

10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadų dėl BK 75 straipsnio taikymo nuteistajam pagrįstumą, įvertinęs aplinkybes, kurių pagrindu šis teismas sprendė, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam gali būti atidėtas, ir nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo keisti šią nuosprendžio dalį. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir tai, kad eismo įvykio metu nukentėjo ne pašaliniai asmenys, o kartu su M. J. automobiliu važiavęs R. K., kuris, kaip ir kiti automobiliu važiavę asmenys, buvo neblaivus, į automobilį sėdo savo noru, žinodamas, kad M. J. automobilį vairuos būdamas neblaivus, sutiko, kad pastarasis vairuotų automobilį, nebandė sutrukdyti jam šiurkščiai pažeisti KET reikalavimus, nereiškė pretenzijų dėl pavojingo vairavimo, važiavo ant galinės sėdynės neprisisegęs saugos diržo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas nustatytas reikšmingas aplinkybes, padarė motyvuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirtas M. J. laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams, kartu su nuteistajam paskirtomis pareigomis ir baudžiamojo poveikio priemone užtikrina BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų įgyvendinimą.

11. Taigi, skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad faktų aspektu pagrindai, turėję įtakos BK 75 straipsnio

taikymui šioje baudžiamojoje byloje, motyvuotai aptarti ir įvertinti, teismų nuosprendis ir nutartis atitinka BPK 305, 332 straipsniuose jų turiniui keliamus reikalavimus. Remdamasi išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje teismai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, tinkamai aiškino ir taikė BK 75 straipsnio nuostatas, atidėdami nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

12. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į nagrinėjamos bylos proceso trukmę. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad priimant nuosprendį nuo nusikaltimo padarymo buvo praėję daugiau nei treji metai. Nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo kasacinį skundą nuo nusikalstamos veikos padarymo jau yra praėję šiek tiek daugiau nei ketveri metai penki mėnesiai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir tai, kad, remiantis bylos duomenimis, M. J. bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų laikosi, pareigą atlyginti žalą vykdo ir nukentėjusiesiems dalį žalos jau yra atlyginęs, nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje nuteistajam M. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarauja teisingumo principui ir bausmės tikslams, nustatytiems BK 41 straipsnyje.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

13. Kasatorius skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos jam atlyginimo iš nuteistojo M. J. priteisimo, nurodo, kad jam padaryta turtinė žala, susijusi su sūnaus laidojimo išlaidomis ir paminklo pastatymu, yra pagrįsta rašytiniais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai priteista.

14. Pažymėtina, kad tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-497/2012, 2K-473/2013, 2K-225-895/2016, 2K-155-511/2017, 2K-168-511/2018 ir kt.).

15. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį, 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

16. Pagal CK 6.254, 6.987 straipsnių nuostatas civilinės atsakomybės draudimo atveju, esant draudžiamajam įvykiui, pareiga atlyginti padarytą žalą atsiranda draudimo įmonei (draudikei) neperžengiant draudimo sumos ribų. Jeigu nukentėjusiajam (ieškovui) padarytos žalos visiškai nepadengia draudimo atlyginimas, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (BPK 109 straipsnis, 111 straipsnio 1 dalis, CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys).

17. CK 6.291 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu.

18. Nagrinėjamoje byloje materialiai atsakingais asmenimis buvo nustatyti: nuteistasis M. J., nes jo kaltais neteisėtais veiksmais, susijusiais priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala; AB „L“, nes transporto priemonė, kurią vairavo žalą sukėlęs asmuo (M. J.), buvo drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl žala atlyginama draudimo sutarties pagrindu.

19. Draudiko pareigos apimtis reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ), kurio 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 5000 Eur dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Jeigu padarytos žalos sumos viršija minėtas ribas, likusią dalį nukentėjusiesiems padengia pats draudėjas. Pagal TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalį išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka

mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė.

20. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis – žuvusiojo R. K. tėvas R. K. – pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo reikalavo priteisti jam iš civilinių atsakovų (M. J. ir AB „L“) 5600,02 Eur turtinės žalos. Turtinę žalą pagal pateiktą patikslintą civilinį ieškinį sudarė laidojimo išlaidos, iš jų 516,85 Eur gedulingi pietūs, 347,54 Eur paminklo žūties vietoje pastatymas ir 3450 Eur paminklo pastatymas. Taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji – žuvusiojo R. K. motina S. K. – pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo reikalavo priteisti jai iš civilinių atsakovų (M. J. ir AB „L“) 5786,03 Eur turtinės žalos. Turtinę žalą pagal pateiktą civilinį ieškinį sudarė laidojimo išlaidos, iš jų 902,46 Eur gedulingi pietūs po laidotuvių, 773,58 Eur gedulingi pietūs praėjus mėnesiui bei 659,99 Eur gedulingi pietūs praėjus metams po laidotuvių ir 3450 Eur paminklo pastatymas.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad civilinė atsakovė AB „L“ apskaičiavo ir sutiko atlyginti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. K. 2785,62 Eur dydžio turtinę žalą, susijusią su laidojimo išlaidomis, todėl šią sumą iš jos priteisė, o likusią neatlygintą turtinės žalos sumą (atėmęs išlaidas už gedulingus pietus praėjus pusei metų po laidotuvių, kurių nelaikė būtinosiomis laidojimo išlaidomis) – 2297,5 Eur nusprendė priteisti iš M. J.. Kartu teismas nustatė, kad civilinė atsakovė AB „L“ apskaičiavo ir sutiko atlyginti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. K. 2101,26 Eur dydžio turtinę žalą, susijusią su laidojimo išlaidomis, todėl šią sumą iš jos priteisė, o likusią neatlygintiną turtinės žalos sumą – 3684,77 Eur nusprendė priteisti iš M. J..

22. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš M. J. nukentėjusiesiems R. K. 2297,5 Eur ir S. K. 3684,77 Eur turtinei žalai atlyginti, t. y. skirtumus sumų, kurias civilinė atsakovė AB „L“ (draudikė) pagrįstai atsisakė pripažinti laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidomis, netinkamai išsprendė civilinį ieškinį bei jo dydį. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus duomenis, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas priteisti žuvusiojo R. K. laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidas, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 2297,5 Eur turtinės žalos nukentėjusiajam R. K. priteisimo iš M. J. bei palikdamas galioti nuosprendžio dalį dėl 2785,62 Eur turtinės žalos nukentėjusiajam R. K. priteisimo iš civilinės atsakovės AB „L“, padarė motyvuotą išvadą, kad būtent ši suma, t. y. 2785,62 Eur, atitinka nukentėjusiajam R. K. dėl nuteistojo M. J. neteisėtų veiksmų realiai padarytą turtinę žalą.

23. Teismų praktikoje pažymima, kad visiško nuostolių atlyginimo principas taikomas ir tuomet, kai žalą patyręs asmuo įgyvendina reikalavimo teisę į atsakingą už padarytą žalą asmenį ir, jei žalos atsiradimo faktas pripažintas draudžiamuoju įvykiu, taip pat į draudiką pagal jo prisiimtą draudimo riziką. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).

24. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nuostoliai, kaip nukentėjusiojo asmens padarytos išlaidos, turi atitikti tokius požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos. Teismas, spręsdamas, ar nukentėjusiojo prašomos priteisti sumos yra nuostoliai, turi patikrinti, ar išlaidos atitinka šiuos reikalavimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2002). Pagal CK 6.291 straipsnį atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos, o pagal teismų praktiką atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2006).

25. Nors kasatorius teigia, kad 3450 Eur paminklo pastatymo išlaidos pirmosios instancijos teismo jam buvo priteistos pagrįstai, o iš bylos duomenų matyti, kad tiek R. K., tiek S. K. savo reikalavimus priteisti po 3450 Eur (iš viso 6900 Eur) turtinės žalos, susijusios su kapavietės sutvarkymu (paminklas, raidės, antkapinės plytos, betonas), grindė pateiktomis sąskaitomis faktūromis ir pinigų priėmimo kvitais, tačiau byloje esantys civilinės atsakovės AB „L“ paaiškinimai, į kuriuos atsižvelgė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, patvirtina, kad civilinė atsakovė, apskaičiuodama nukentėjusiesiems atlygintinos turtinės žalos dalį, susijusią su paminklo pastatymu, šeimos kapavietės sutvarkymu (R. K. ir S. K. kiekvienam po 1500 Eur), vadovavosi teismų praktikoje priteisiamais kapavietės sutvarkymo išlaidų dydžiais ir CK 6.291 straipsnio 1 dalyje nustatytu protingumo kriterijumi. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, teisingai nurodė, kad antrojo paminklo pastatymas R. K. žuvimo vietoje nėra susijęs su kapavietės sutvarkymo ar laidojimo išlaidomis, ir kad su vėlesniais paminėjimais (gedulingi pietūs praėjus mėnesiui, pusei metų, metams po laidotuvių) susijusios išlaidos nėra laidojimo išlaidos, kurias turi atlyginti žalą padaręs asmuo arba draudikas, ir pagrįstai pritarė civilinės atsakovės AB „L“ sprendimui šių išlaidų nepripažinti būtinomis, taigi ir

atlygintinomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių, susijusių su turtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymu, ir daryti priešingų išvadų.

26. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nukentėjusiajam R. K. dėl nuteistojo M. J. neteisėtų veiksmų iš viso buvo padaryta 2785,62 Eur turtinė žala, darytina išvada, kad ši suma, kaip neviršijanti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumų, pagrįstai buvo priteista tik iš civilinės atsakovės AB „L“ (draudikės). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, klausimas dėl civilinių atsakovų atsakomybės ribų byloje išspręstas teisingai, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų.

27. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl 2297,5 Eur turtinės žalos jam priteisimo iš nuteistojo, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma pakeisti nuosprendžio dalį dėl 2297,5 Eur turtinės žalos nukentėjusiajam R. K. priteisimo iš nuteistojo M. J., patikrino šios nuosprendžio dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 115 straipsnio ir TPVCAPDĮ nuostatas, nutarė nuosprendį dėl šios dalies pakeisti. Dėl nurodytų aplinkybių pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnyje nustatytų bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl nukentėjusiajam R. K. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

28. Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais.

29. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad nukentėjusysis R. K., kaip nuteistojo sukelto eismo įvykio metu žuvusio R. K. tėvas, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau nukentėjusysis ir civilinis ieškovas kasaciniame skunde nesutinka su teismų jam priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad jis yra nepagrįstai mažas, nustatytas netinkamai pritaikius įstatymą, neatsižvelgus į visas byloje nustatytas aplinkybes bei teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

30. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). CK nėra nustatytas neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

31. Šioje byloje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo prašoma priteisti iš M. J. ir civilinės atsakovės AB „L“ nukentėjusiojo R. K. naudai 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteista nukentėjusiojo R. K. naudai iš M. J. 12 000 Eur ir iš civilinės atsakovės AB „L“ – 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, nustatant nukentėjusiajam R. K. priteistiną neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgta į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. nuteistojo M. J. nusikalstamos veikos pasekmes (žuvo žmogus), į žalą padariusio M. J. neatsargią kaltę (nusikalstamas pasitikėjimas), jo turtinę padėtį (yra darbingas, dirba bendrovės direktoriumi), vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Kartu teismai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. kad M. J. automobilį vairavo būdamas neblaivus, pažeidė iš karto kelis KET reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, dėl kurio kilo nepataisomos

pasekmės – žuvo nukentėjusiųjų R. K. ir S. K. vienintelis sūnus, nukentėjusiųjų neatsiprašė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į pirmiau šioje nutartyje nurodytus paties žuvusiojo R. K. veiksmus, kurie netiesiogiai prisidėjo prie jo žūties.

33. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo kasaciniame skunde nurodoma, kad nors teismų praktikoje nukentėjusiesiems kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose dėl artimo žmogaus mirties paprastai priteisiama nuo 10 000 iki 90 000 Eur, šioje byloje jam priteistas tik artimas minimaliam neturtinės žalos atlyginimo dydis, kuris akivaizdžiai nėra pakankamas patirtiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti.

34. Pažymėtina, kad teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

35. Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018). Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018).

36. Teismų praktikoje kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose žuvusiojo tėvams iš kaltais pagal BK 281 straipsnio 6 dalį pripažintų asmenų paprastai priteisiama nuo 2496,20 Eur iki 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (žr., pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-788/2016, 2K-313-788/2016, 2K-2-788/2018, 2K-379-697/2018 ir kt.). Tačiau, minėta, teismų nustatyti žalos dydžiai konkrečiose bylose negali būti laikomi teisine taisykle, nes bylose nustatytos aplinkybės, kurios yra svarbios neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra neanalogiškos.

37. Šioje byloje nukentėjusiajam R. K. dėl mirus sūnui patirtų didelių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimo, emocinio skausmo priteistos neturtinės žalos iš M. J. ir civilinės atsakovės AB „L“ dydis iš viso sudaro 13 000 Eur, o jam ir nukentėjusiajai S. K. priteistos neturtinės žalos dydis bendrai sudaro 26 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiajam R. K. priteistinas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo ir protingumo principus, be kitų aplinkybių, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad žuvusysis R. K. gyveno su motina S. K., kuri jį nuo 13 metų augino viena, ir kad S. K. bei R. K. priteista po lygiai neturtinės žalos, o S. K. jai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio neginčijo.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai, priimdami sprendimą dėl nukentėjusiajam R. K. atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo, laikėsi BPK 109, 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio reikalavimų ir išsamiai pasisakė dėl visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, analizavo teismų praktiką tos pačios kategorijos bylose, individualizavo neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad, nustatant nukentėjusiajam R. K. atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtų neįsigilinta į faktines bylos aplinkybes, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ar netinkamai pritaikytos CK 6.250 straipsnio nuostatos bei nukrypta nuo teismų praktikos. Nustatytas R. K. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

Dėl proceso išlaidų

39. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. K. kasaciniame skunde prašo priteisti iš nuteistojo M. J. jo turėtas atstovavimo apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose išlaidas. Kasacinės instancijos teismui pateiktas 2019 m. vasario

15 d. pinigų priėmimo kvitas, pagal kurį R. K. advokatui už jo teisines paslaugas – atstovavimą kasacinės instancijos teisme yra sumokėjęs 600 Eur.

40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).

41. Šioje byloje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. turėtų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo klausimą tinkamai išsprendė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas atsižvelgė į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. J. gynėjo ir nukentėjusiojo R. K. apeliacinius skundus ir kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo atmestas, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, todėl pagrįstai nepriteisė iš nuteistojo nukentėjusiojo turėtų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

42. Byla kasacinės instancijos teisme išnagrinėta pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. kasacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų sprendimus palikti nepakeistus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, priteisti iš nuteistojo M. J. nukentėjusiojo turėtas atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. K. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

ARTŪRAS RIDIKAS

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-05266 2019-04-02 2019-03-21 2019-03-21 -

Baudžiamoji byla Nr. 2A-7-3-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00006-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.10.5.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Prano Kuconio, Vytauto

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=60ae2090549711e9975f9c35aedfe438

Masioko, Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistojo R. S. gynėjui advokatui Olegui Šibkovui,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

(toliau – ir BPK) 453 straipsnio 3 dalies tvarka atnaujintą baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi gynėjo, prašiusio nuteistojo pareiškimą tenkinti, prokuroro, prašiusio pareiškimą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams septyniems mėnesiams.

2. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta nuteistajam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu, – laisvės atėmimu ketveriems metams – ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams trims mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendį atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis bei šiuo nuosprendžiu įskaičiuoti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikotarpiai.

3. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. nutartimi nuteistojo R. S. gynėjo advokato P. Vinklerio apeliacinis skundas atmestas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartimi nuteistojo R. S. kasacinis skundas atmestas. Šioje nutartyje argumentuodamas bausmės teisingumą šis teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog R. S. padarė du baigtus nesunkius nusikaltimus veikdamas tiesiogine tyčia, apgaule įgijo 12 000 Lt (3475,44 Eur); šis asmuo anksčiau keturis kartus teistas, iš jų du kartus už sukčiavimą, o trimis nuosprendžiais už dokumento suklastojimą, ir atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tai lėmė išvadą, kad R. S. už BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje padarytus nusikaltimus skirtinos bausmės, artimos sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiams.

5. Nuteistojo skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-711-957/2015 (teisminis procesas Nr. 1-50-9 -00006-2013-7), R. S. nuteistas:

5.1. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. liepos 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, siekdamas apgaule įgyti svetimą, UAB „S. M.“ priklausantį turtą – 12 000 Lt (3475,44 Eur), suklastojo tikrus dokumentus: 2012 m. liepos 13 d. sutartį dėl dvigubo pjovimo medienos lentų pirkimo ir pardavimo tarp UAB „S. M.“ ir UAB „S. K.“ bei šios sutarties priedą Nr. 1, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus siuntė ir panaudojo.

5.2. pagal 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, R. S. panaudotos apgaulės suklaidintam UAB „S. M.“ direktoriui J. S. 2012 m. liepos 13 d. pervedus 12 000 Lt, kaip išankstinį apmokėjimą už perkamas dvigubo pjovimo medienos lentas, į UAB „S. K.“ sąskaitą, pasinaudodamas suklastotais dokumentais, apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „S. M.“ priklausantį turtą – 10 886 Lt (3152,8 Eur) ir UAB „S. K.“ naudai įgijo svetimą, UAB „S. M.“ priklausantį turtą – 1114 Lt (322,64 Eur), taip padarė UAB „S. M.“ 12 000 Lt (3475,44 Eur) turtinę žalą.

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi, išnagrinėjus nuteistojo R. S. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, vadovaujantis 453 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla atnaujinta ir perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

II. PAREIŠKIMO DĖL BAUDŽIAMOSIOS BYLOS ATNAUJINIMO ARGUMENTAI

7. Pareiškimu nuteistasis R. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį bei paskesnius teismų sprendimus ir sumažinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis pareiškime nurodo:

7.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį, aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 63 straipsnio nuostatas ir dėl to netinkamai subendrino R. S. paskirtas bausmes. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai šios klaidos neištaisė.

7.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu R. S. paskirta vienerių metų septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė (už dvi nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį), kuri subendrinta su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu, paskiriant galutinę penkerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismas skyrė bausmę vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, vertindamas, jog nusikalstamos veikos padarytos idealiąja sutaptimi. Tačiau skirdamas galutinę subendrintą bausmę teismas neatsižvelgė į BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintus reikalavimus ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskyrė bausmę, kuri buvo subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 liepos 17 d. nuosprendžiu, taip akivaizdžiai netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą – BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir 9 dalį.

7.3. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirta ir neatlikta bausmės dalis buvo subendrinta du kartus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir esant nusikalstamų veikų daugetui bei BK 63 straipsnio 9 dalyje nurodytai situacijai, ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes teismas privalėjo „išbendrinti“ ir bendrindamas bausmes atsižvelgti tik į už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, ar vėlesniais nuosprendžiais paskiriamas bausmes reikia bendrinti su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis jau subendrintomis bausmėmis. Vilniaus miesto apylinkės teismas „neišbendrino“ bausmių ir naujai paskirtą bausmę bendrino su jau subendrinta bausme. Dėl to nuteistasis R. S. patyrė papildomų suvaržymų, nes prie galutinės bausmės jam buvo pridėta dalinio sudėjimo būdu dalis už nesunkius nusikaltimus paskirtos bausmės, kuri, bausmes skiriant vienu nuosprendžiu, turėjo būti apimta. Parinkus nuteistajam nepalankų bausmių bendrinimo būdą, buvo pasunkinta jo teisinė padėtis ir pažeistas dvigubo nubaudimo draudimo principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje.

7.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu R. S. nuteistas už nesunkių nusikaltimų (BK 182 straipsnio 1 dalis ir BK 300 straipsnio 1 dalis) padarymą, todėl, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, šiais nuosprendžiais paskirtos bausmės turėjo būti bendrintos ne dalinio sudėjimo, o apėmimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu, nes R. S. šiuo nuosprendžiu subendrinus bausmes buvo pripažintas kaltu už sunkaus nusikaltimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) padarymą. R. S. teigia, kad nusikalstamos veikos skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, todėl už šias veikas paskirtos bausmės privalėjo būti bendrinamos apėmimo būdu su griežčiausia bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu bendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių pagrindu, akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7.5. Dėl to Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendis keistinas vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtą vienerių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinant su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnes, R. S. skirtina subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Nuteistojo R. S. pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo

9. BK 63 straipsnyje reglamentuojama bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarka.10. Šiame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną

nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti; pagal tokias pačias taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą; šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys).

11. Aiškinant bausmių bendrinimo pagal BK 63 straipsnio 9 dalį taisykles, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei priėmus nuosprendį teismai nustato, jog asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę už naują nusikalstamą veiką, ją subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme. Nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrindamas su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-193/2007, 2K-351/2007, 2K-268/2008, 2A-7-6/2013, 2K-519/2013, 2A-7-3/2014, 2K-10-976/2016).

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje Nr. 2K-P-193/2007 nurodyta tokio subendrinimo metodika – tais atvejais, kai priėmus nuosprendį (ar net kelis) nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio (ar kelių nuosprendžių) priėmimo dar yra padaręs vieną ar kelias nusikalstamas veikas, teismas, paskyręs bausmę (bausmes), ją (jas) subendrina su pirmesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės pirmesniu nuosprendžiu subendrintos – su subendrinta bausme; tais atvejais, kai nuosprendžiu pirmojoje byloje bausmės buvo subendrintos esant nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 1 dalis, 63 straipsnio 9 dalis ar BK 63 straipsnio 1 dalis ir 9 dalis) ir paskirta subendrinta bausmė, tarpusavyje bendrinamos tik tos nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, kurios turi būti apimamos, o po to jos subendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme; kai bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, bendrinamos su pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, kitos bausmės pridedamos (t. y. subendrinamos apėmimo, dalinio sudėjimo ar visiško sudėjimo būdais) prie griežčiausios bausmės, paskirtos nauju nuosprendžiu, o kai griežčiausia bausmė yra pirmesniu nuosprendžiu subendrinta bausmė – pridedamos prie šios bausmės.

13. Teismų praktikoje suformuluotos nuostatos taip pat reikalauja užtikrinti, kad, viena vertus, ta pati bausmė nebūtų bendrinama du kartus, kita vertus, kad nebūtų pakeičiama pirmesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-2/2014, 2A-6-976/2016 ir kt.). Paminėtina ir tai, kad nuo 2017 m. spalio 6 d. BK 63 straipsnio 4 dalis (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) papildyta naujomis nuostatomis, kad: 1) iš dalies pridedant švelnesnes bausmes nurodomi ir kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai; 2) pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.

14. Prašyme atnaujinti baudžiamąją bylą išdėstytos abejonės dėl padarytos klaidos nuteistajam R. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas ir skiriant galutinę subendrintą bausmę yra pagrįstos iš dalies.

15. Nuteistojo įsitikinimas, kad taikant BK 63 straipsnio 9 dalį, subendrinant jam bausmes, paskirtas už kelias nusikalstamas veikas, teismas privalėjo pasirinkti vien tik BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytą bausmių apėmimo būdą ir nauju nuosprendžiu (2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu) už nesunkius nusikaltimus paskirtas bausmes turėjo visiškai apimti ankstesniu (2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu) už sunkų nusikaltimą (BK 182 straipsnio 2 dalį) paskirta bausme, yra neteisingas.

16. Primintina, kad, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, teismai bausmių apėmimą taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (1 punktas), kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (2 punktas) arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1-1073/2018).

17. Tačiau vertinant, ar nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, reikia vadovautis ne tik nurodytu BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte formaliuoju kriterijumi (nusikaltimų priskyrimo skirtingoms negretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį). Sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina įvertinti ne tik kokiai nusikalstamų veikų rūšiai ar kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos, ką nurodo BK straipsnio, nustatančio atsakomybę už tą veiką, sankcija, bet ir konkrečių padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

18. Pagal teismų praktiką, vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdį, teismas atsižvelgia į įstatymo

ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai, priskiriami gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, labai skiriasi pagal pavojingumą, arba atvirkščiai – nors priskiriami skirtingoms kategorijoms, tačiau pagal pavojingumą gali nesiskirti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-570/2012).

19. Nagrinėjamu atveju R. S. nauju (2015 m. liepos 15 d.) nuosprendžiu nuteistas už du, 2012 m. liepos 13 d. padarytus nesunkius nusikaltimus, bausmės už kuriuos paskirtos taikant bausmių apėmimą, nes nustatyta ideali šių nusikaltimų sutaptis. ( BK 63 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau šie nusikaltimai pagal savo pobūdį ir pavojingumą (sukčiavimas apgaule, klastojant dokumentus ir užvaldant juridinio asmens turtą) labai nesiskiria nuo 2009 m. padarytų ir pirmesniu (2012 m. liepos 17 d.) nuosprendžiu kvalifikuotų kaip idealioji sutaptis sunkaus ir apysunkio nusikaltimų (kvalifikuoto sukčiavimo, padaryto klastojant dokumentus ir užvaldant didelės vertės kito asmens suteiktas paskolas). Taigi, abiem atvejais panaudojant apgaulę, klastojant dokumentus ir juos panaudojant, kėsintasi į svetimą nuosavybę, abiejuose nuosprendžiuose konstatuoti nusikaltimai padaryti R. S. veikiant tiesiogine tyčia.

20. Esant konstatuotam tokiam nuteistojo padarytų nusikaltimų daugetui, kuris nustatytas dvejose bylose, priešingai nei nurodoma R. S. prašyme, jei bausmės už visus šešis nusikaltimus (vieną sunkų, du apysunkius ir tris nesunkius) būtų skiriamos ir subendrinamos priimant vieną nuosprendį, akivaizdu, kad nebūtų teisinga galutinę bausmę nustatyti taikant vien bausmių apėmimo būdą. Tokiu atveju vien apimant bausmes būtų įtvirtintas teisės taikymo požiūriu neteisingos galutinės bausmės nustatymas, realus dalies veikų nebaudžiamumas, nes bausmė, R. S. paskirta už anksčiausiai, 2009 m., padarytą sunkų nusikaltimą – kvalifikuotą sukčiavimą, visiškai apimtų bausmes, paskirtas už beveik po trejų metų, 2012 m., padarytus mažiau pavojingus nusikaltimus, kuriais tokiu pačiu būdu, kaip ir darant sunkų nusikaltimą, buvo siekiama apgaule užvaldyti jau kitų asmenų svetimą turtą.

21. Taigi, nauju (2015 m. liepos 15 d.) nuosprendžiu pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas subendrindamas bausmę teismas teisingai taikė būtent bausmių dalinio sudėjimo būdą.

22. Tačiau, dalinio sudėjimo būdu nustatydamas nuteistajam R. S. subendrintą galutinę bausmę, Vilniaus apylinkės teismas neturėjo galimybės ištaisyti ankstesniame (2012 m. liepos 17 d.) nuosprendyje padarytų kitų, R. S. prašyme neminimų, BK 63 straipsnio nuostatų taikymo ir paskirtų bausmių subendrinimo klaidų. Šiame nuosprendyje Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas taikydamas BK 63 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas, subendrindamas bausmes dalinio sudėjimo būdu ir nustatydamas R. S. galutinę ketverių metų bausmę, nors nurodė, kad bausmes, paskirtas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir pagal 24 straipsnio 4 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį, iš dalies sudeda, jas visiškai sudėjo.

23. Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas 2012 m. liepos 17 d. nuosprendyje bausmes, paskirtas už sunkų (BK 182 straipsnio 2 dalyje) ir apysunkį (BK 300 straipsnio 3 dalyje) nusikaltimus subendrino apėmimo būdu, nes nustatė, kad yra ideali šių nusikaltimų sutaptis. Tačiau šiuo nuosprendžiu R. S. paskirtą bausmę už nesunkų, labai besiskiriantį pagal pavojingumą nusikaltimą, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (trijų PVM deklaracijų suklastojimas ir panaudojimas), su tarpusavyje pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą subendrintomis bausmėmis, subendrino ne apėmimo, o dalinio sudėjimo būdu.

24. Kadangi iš ankstesnio (2012 m. liepos 17 d.) R. S. nuosprendžio, jame padarius aiškias baudžiamojo įstatymo (BK 63 straipsnio 4 dalies) taikymo klaidas, griežčiausia, tačiau neteisingai nustatyta bausmės dalis, taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, yra perkelta į 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį, esant pagrindui palengvinti nuteistojo padėtį, šioje atnaujintoje byloje ištaisomos ir ankstesniame nuosprendyje nustatytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos.

25. Taigi darytina bendra išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu nustatant R. S. galutinę subendrintą bausmę buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 63 straipsnio 9 dalis, pridėta per didelė ankstesniame (2012 m. liepos 17 d.) nuosprendyje neteisingai subendrintos bausmės dalis. Taisant šią klaidą, prie ankstesniu (2012 m. liepos 17 d.) nuosprendžiu paskirtos šia nutartimi iš naujo subendrintos bausmės pridedama vienerių metų ir trijų mėnesių dydžio dalis, kuri subendrinta pagal 2015 m. liepos 15 d. nuosprendį. Iš naujo subendrinant bausmes, remiantis BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatomis (2017 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija), šiuo atveju parenkamos pridedamų bausmių dalys, atitinkančios teismų nustatytų konkrečių R. S. padarytų veikų pobūdį ir pavojingumą.

26. Pažymėtina, kad 2015 m. liepos 15 d. nuosprendyje R. S. nustatytos galutinės bausmės dalis, taikant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, subendrinta su paskesniu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu (su pakeitimais, padarytais Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d.

nuosprendžiu). Tačiau, nesant pagal BPK XXXIV skyriaus nuostatas atnaujintai šiai R. S. bylai, pirmiau minėto įsiteisėjusio nuosprendžio teisėtumas, su juo susijusių paskesnių teismų sprendimų teisėtumas šios atnaujintos bylos procese negali būti svarstomas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžius, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis.

Pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio taikymo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes, R. S. paskirtas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, subendrinti apėmimo būdu paskiriant jam subendrintą bausmę laisvės atėmimą trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prie šios bausmės iš dalies pridėti bausmę, paskirtą pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams ir penkiems mėnesiams.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio dalį dėl BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžiu paskirtos ir šia nutartimi pakeistos subendrintos bausmės – laisvės atėmimo trejiems metams ir penkiems mėnesiams pridėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtos vienerių metų ir septynių mėnesių bausmės dalį ir paskirti R. S. subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams ir aštuoniems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaityti R. S. laikinojo sulaikymo, suėmimo ir atliktos bausmės laikotarpius pagal šią nutartimi pakeistus Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžius.

Kitų Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nuosprendžio, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. nuosprendžio, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 22 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. nutarčių dalių nekeisti.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

ELIGIJUS GLADUTIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________


2019-05374 2019-04-03 2019-03-25 2019-03-25 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-136-313/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7742f910556011e9975f9c35aedfe438

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03880-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.3; 2.4.4.5.1; 2.6.10.5.2.5 (S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „Luminor Bank AS“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Luminor Bank“ (teisių perėmėjas – „Luminor Bank AS“) ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys valstybės įmonė Registrų centras, G. C.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, kai žala kildinama iš neteisėtų Hipotekos registro tvarkytojo veiksmų.

2. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 8514,83 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat atnaujinti trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

3. Byloje nustatyta, kad 2008 m. kovo 13 d. hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – hipotekos lakštas), užtikrinant tinkamą ieškovo skolininkės S. Š. įsipareigojimų įvykdymą, ieškovo naudai buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, taip pat ir 1/71 dalis automobilių stovėjimo aikštelės, (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas, ginčo stovėjimo vieta). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus darbuotojas, 2008 m. balandžio 29 d. registruodamas hipotekos pakeitimą, padarė klaidą – išregistravo ne 3/71 dalių, o 4/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės hipoteką, t. y. išregistravo ir ginčo stovėjimo vietos hipoteką, nors pagal hipotekos lakšto 2008 m. balandžio 24 d. pakeitimą ginčo stovėjimo vieta Nr. 17 liko įkeista. Ieškovas 2013 m. vasario 20 d. kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą dėl įrašo klaidos ištaisymo ir Centrinė hipotekos įstaiga 2013 m. kovo 8 d. patikslino Hipotekos registro duomenis – nurodė, kad 2008 m. balandžio 24 d. sutartinės hipotekos pakeitimu kreditorius atsisakė tik 3/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės įkeitimo, o 1/71 dalis (stovėjimo vieta Nr. 17) liko įkeista. Tuometinis ginčo daikto savininkas A. K., turtą įsigijęs pagal 2013 m. vasario 1 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą už 8514,83 Eur (29 400 Lt), kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Centrinę hipotekos įstaigą panaikinti įrašą apie automobilio stovėjimo vietos Nr. 17 įkeitimą bankui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. sausio 6 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-248/2016, pareiškimą tenkino ir įpareigojo Centrinę hipotekos įstaigą atkurti Hipotekos registre iki 2013 m. kovo 8 d. pakeitimo buvusius įregistruotus duomenis apie 1/71 automobilių stovėjimo aikštelės (automobilio stovėjimo vietos Nr. 17) įkeitimą, t. y. panaikinti įrašą apie šio turto įkeitimą bankui.

4. Ieškovas nurodė, kad dėl klaidingo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus darbuotojų veikimo – neteisėto automobilio stovėjimo vietos Nr. 17 hipotekos išregistravimo – prarado galimybę nukreipti skolos išieškojimą į nurodytą ginčo turtą ir patyrė 8514,83 Eur žalą. Dėl to yra visos atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, pasireiškę Hipotekos registro tvarkytojo darbuotojui netinkamai atliekant pareigas, žala, tiesioginis

priežastinis neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos ryšys ir kaltė, nes žalą lėmė hipotekos skyriaus darbuotojų klaida nepakankamai atidžiai atliekant savo funkcijas ir neužtikrinant šių funkcijų tinkamo atlikimo kontrolės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai).

5. Ieškovas nurodė, kad nėra praleidęs sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), nes iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties priėmimo Nekilnojamojo turto registre galiojo įrašas apie ginčo turto įkeitimą ieškovui, o nurodyta teismo nutartimi šį panaikinus, ieškovas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugsėjo 28 d., t. y. po to, kai 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu atsakovė atsisakė geruoju (ne teismo tvarka) atlyginti ieškovo patirtą žalą. Be to, jei teismas spręstų, kad senaties terminas vis dėlto yra praleistas, ieškovas prašė jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, kurios objektyviai trukdė ieškovui anksčiau sužinoti apie savo pažeistas teises: ieškovas pasitikėjo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus kompetencija ir negalima ieškovui perkelti atsakomybės už hipotekos skyriaus pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą; jokiame teisės akte nėra nustatyta ieškovo pareiga periodiškai tikrinti hipotekos skyriaus ar Centrinės hipotekos įstaigos vykdytų funkcijų teisėtumą.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.7. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. nepagrindė žalos padarymo

fakto ir priežastinio žalos bei neteisėtų veiksmų (klaidos išregistruojant hipoteką) ryšio (CK 6.272 straipsnio 2 dalis). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog skolos, kuriai užtikrinti buvo įkeistas ginčo turtas, negalima išieškoti iš ieškovo skolininkės Latvijos Respublikos pilietės S. Š. kito turto, galimai esančio Lietuvoje ir (ar) kitoje valstybėje (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad buvo parduotas ginčo objektas, kuris anksčiau buvo įkeistas ieškovui prievolei užtikrinti, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti žalos padarymo faktą ir priežastinį neteisėtų veiksmų bei žalos ryšį.

8. Teismas sprendė, kad ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, 1.135 straipsnis). Apie pažeistą teisę ieškovas sužinojo vėliausiai 2013 m. vasario 20 d., kai kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą dėl galimai padarytos klaidos ištaisymo, todėl ieškinį turėjo teisę pareikšti per trejus metus – ne vėliau kaip iki 2016 m. vasario 19 d. Ieškinys (skundas) teisme gautas tik 2016 m. rugsėjo 29 d. (procesinis dokumentas surašytas 2016 m. rugsėjo 28 d.), t. y. praleidus nurodytą terminą daugiau kaip 7 mėnesius. Teismas konstatavo, kad nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes ieškovas – juridinis asmuo, užsiimantis banko veikla, galintis ir privalantis tinkamai naudotis savo proceso teisėmis.

9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Kolegija patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas neįrodė turtinės žalos padarymo fakto. Kolegijos teigimu, žalos padarymo fakto neįrodo ta aplinkybė, kad buvo parduotas skolininkės prievolei užtikrinti ieškovui įkeistas ginčo turtas. Žala atsirastų tik tokiu atveju, jei būtų išnaudotos visos galimybės padengti skolą iš ieškovo skolininkės kito turto, o ieškovas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, t. y. nėra duomenų, ar ieškovo skolininkė turėjo turto Latvijoje, ir nėra žinoma apie išieškojimo negalimumą toje šalyje. Kolegijos vertinimu, ieškovo papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2017 m. liepos 24 d. išieškojimo negalimumo aktas patvirtina tik tai, kad išieškojimas nėra galimas Lietuvoje.

11. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinio senaties taikymo klausimas nėra aktualus, nes ieškinys turi būti atmestas nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

12. Kasaciniu skundu ieškovas „Luminor Bank AS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai). Teismai neatsižvelgė į tai, kad dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus

padarytos klaidos ieškovas neteko įkeitimo teisės ir galimybės gauti bent 8514,83 Eur iš konkretaus turto – ginčo automobilio stovėjimo vietos. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė negalimumo išieškoti iš skolininkės turto fakto, nes antstolės V. Meškauskienės 2016 m. liepos 1 d. pažyma Nr. S1-PAŽ, 2016 m. birželio 8 d. pažyma Nr. S1-1063 ir 2017 m. liepos 24 d. išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, jog pagrindinė skolininkė S. Š. Lietuvoje neturėjo tokios vertės turto, iš kurio būtų buvę galima išieškoti 384 314,85 Eur skolą ieškovui.

12.2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 4.170 straipsnio nuostatas dėl hipotekos kreditoriaus privilegijuotos padėties ir CK 4.193 straipsnio 1 dalį, kuria hipotekos kreditoriui nustatyta teisė reikalauti išieškoti skolą iš kito skolininko turto, jei realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, nei priklauso hipotekos kreditoriui. Jeigu per klaidą nebūtų buvusi išregistruota ginčo turto hipoteka, ieškovas turėtų teisę ir galimybę skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą, nepriklausomai nuo to, ar skolininkė turi kito turto (CK 4.170 straipsnis). Teismai neteisėtai atsakovės atsakomybę laikė subsidiariąja ir nepagrįstai sprendė, kad už atsakovės Lietuvos Respublikos institucijos padarytą žalą pirmiausia turi atsakyti ieškovo skolininkė ir tik tada, jei jos turto nepakaks, žalą turėtų atlyginti neteisėtus veiksmus padaręs asmuo (šiuo atveju – atsakovė).

12.3. Teismai netinkamai taikė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kurios objektyviai sutrukdė laiku kreiptis į teismą. Spręsdami dėl senaties termino atnaujinimo, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas pasitikėjo savo veiklos profesionalo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus kompetencija ir neturėjo pagrindo abejoti ar tikrinti jo atliktų veiksmų teisingumą. Ieškovas penkerius metus pagrįstai manė, kad hipoteka egzistuoja, ir nebuvo reikalo atlikti kokius nors kasmetinius įrašų tikrinimus. Vėliau, klaidą pastebėjus ir Hipotekos registro tvarkytojui ją ištaisius bei vėl įregistravus ginčo turto hipoteką, senaties terminas negalėjo būti skaičiuojamas, nes ieškovas pagrįstai manė, kad galės nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą ar bent jau gauti jo realizavimo lėšas. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti laikomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-248/2016 priėmimo momentas, kai kasacinis teismas panaikino Centrinės hipotekos įstaigos sprendimą ištaisyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus padarytos klaidos ištaisymo veiksmą. Nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2016 m. sausio 6 d. ieškovo įkeitimo teisė buvo įregistruota, o šią registraciją panaikinus, ieškovas 2016 m. liepos 12 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikai atstovaujančią Teisingumo ministeriją, prašydamas atlyginti dėl padarytos klaidos patirtą žalą. 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (1.35.)7R-6228 Teisingumo ministerija žalą atlyginti atsisakė, todėl ieškovas 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo.

13. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė patirtos turtinės žalos fakto, nes byloje nėra įrodymų, kad nėra galimybių skolą išieškoti iš ieškovo skolininkės turėto turto. Be to, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jo praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis. Apie klaidingai Hipotekos registre padarytą įrašą ieškovui turėjo būti žinoma nuo 2008 m. balandžio 30 d., kai jis gavo 2008 m. balandžio 29 d. pažymėjimą apie Hipotekos registre įregistruotą dokumentą, kuriame aiškiai nurodyta, kad išregistruotą įkeitimo objektą sudaro 4/71 dalys automobilių stovėjimo aikštelės. Net jei ieškinio senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo 2013 m. vasario 20 d., jis baigėsi 2016 m. vasario 20 d. Ieškovas yra profesionalus verslu užsiimantis juridinis asmuo, turintis pakankamai patirties, kompetencijos bei žmogiškųjų ir finansinių resursų prižiūrėti jam priklausantį turtą, todėl jam keltini aukštesni rūpestingumo bei atidumo standartai.

14. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei pagrįstai atmetė ieškinį šiuo pagrindu. Ieškovas apie ginčo automobilio stovėjimo vietos sutartinės hipotekos pakeitimo veiksmus buvo informuotas 2008 m. balandžio 30 d. pažymėjimu apie hipotekos pakeitimo įregistravimą, tačiau prašymą ištaisyti klaidingus duomenis pateikė tik praėjus penkeriems metams. Ieškinio senaties termino praleidimą lėmė ieškovo neveikimas, nerūpestingumas ir nesidomėjimas įkeisto turto statusu. Be svarbių priežasčių praleidus ieškinio senaties terminą, kiti, su ieškinio senatimi nesusiję, ieškovo kasaciniame skunde pateikti argumentai nėra teisiškai reikšmingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl žalos, padarytos praradus hipoteka įkeistą turtą

15. Žala, kaip viena iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal šią įstatyme įtvirtintą sampratą turtinė žala padaroma ir tais atvejais, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Žala gali pasireikšti dėl to, kad asmuo praranda turėtą teisę, nes dėl teisės praradimo neigiamai pasikeičia jo turtinė padėtis, lyginant su ta, kuri buvo iki pažeidimo. Jeigu asmuo praranda turėtą daiktinę teisę – įkeitimo teisę, tai jam gali būti padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002).

16. Hipoteka, kaip daiktinės teisės institutas, yra vienas CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų. Hipoteka užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Taigi, hipoteka yra išvestinė prievolė (CK 4.200 straipsnio 2 dalis), suteikianti kreditoriui papildomų garantijų, kad bus patenkintas jo reikalavimas. Skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrinto įsipareigojimo, įkeistas daiktas gali būti priverstinai parduodamas įstatymų nustatyta tvarka, o iš gautų lėšų pirmiausia patenkinamas hipotekos teisę turėjusio kreditoriaus reikalavimas (CK 4.192–4.195 straipsniai, 4.198 straipsnio 2 dalis). Taigi, hipotekos teisė suteikia ją turinčiam kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, nes hipotekos kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto pirmiau už kitus skolininko kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008; 2012 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2012). Nuo kitų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (netesybų, laidavimo, garantijų ir kt.) hipoteka skiriasi tuo, kad ji yra daiktinė teisė, t. y. siejama su konkrečiu nekilnojamuoju daiktu ir iš esmės suteikia hipotekos kreditoriui teisę į svetimą daiktą. Ši teisė „seka paskui daiktą“ – išlieka ir perleidus įkeisto daikto nuosavybę kitam asmeniui. Taigi hipoteka, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, padidina kreditoriaus galimybes gauti skolininko prievolės įvykdymą ar bent jo dalį, t. y. nukreipus išieškojimą į konkretų nekilnojamąjį turto objektą yra užtikrinama galimybė dalį skolos padengti įkeisto turto verte. Turėdamas hipotekos teisę, kreditorius užsitikrina įkaito vertės dydžio skolos grąžinimą, nepriklausomai nuo kito skolininko galimai turimo turto.

17. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad dėl Hipotekos registro tvarkytojo klaidos ieškovas prarado turėtą hipotekos teisę į ginčo turtą – automobilio stovėjimo vietą. Praradus hipoteka įkeistą turtą, ieškovo reikalavimas liko neužtikrintas skolininkės turtu ir skolos išieškojimas negalėjo būti pirmenybine hipotekos kreditoriaus teise nukreiptas į pardavus šį turtą gautas lėšas (8514,83 Eur). Tai vertintina kaip asmens turtinei padėčiai padaryta neigiama įtaka, t. y. daiktinės teisės praradimas atitinka bendruosius žalos požymius.

18. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai sprendė nesant žalos, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Argumentai, susiję su ieškovo galimybėmis nukreipti išieškojimą į kitą galimai skolininkės turėtą turtą, neturi teisinės reikšmės ir paneigia hipotekos teisės esmę ir paskirtį. Susidariusi situacija, kai buvo prarastas hipoteka įkeistas turtas, lemia kreditoriaus turtinės padėties pablogėjimą ir sumenkusias galimybes atgauti skolą, o tai yra pakankama sąlyga pripažinti padarytą žalą. Ši žala atsiranda nepriklausomai nuo skolininko galimai turimo kito turto.

19. Valstybės civilinei atsakomybei kilti, pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus teismo pareigūno veiksmus, padarytą žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšį ir teismo pareigūno kaltę, kuri gali pasireikšti netinkamu pareigų atlikimu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės – dėl Hipotekos registro tvarkytojo darbuotojo klaidos buvo nepagrįstai išregistruota ieškovui priklausiusi hipotekos teisė. Nustačius žalos padarymo faktą, konstatuotinas neteisėtų veiksmų ir žalos, pasireiškusios praradus turėtą daiktinę teisę, priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad yra visos sąlygos atsakovės civilinei deliktinei atsakomybei kilti. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys dėl žalos atlyginimo tenkintinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Byloje nėra ginčo dėl ieškovui padarytos žalos dydžio, kuris siejamas su hipotekos teise turėto turto pardavimo kaina, todėl ši suma (8514,83 Eur) priteistina ieškovui iš atsakovės.

20. Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 8514,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ieškinio senaties termino

21. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, 24 punktas; kt.).

22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas apie pažeistą teisę sužinojo vėliausiai 2013 m. vasario 20 d., kai kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą dėl galimai padarytos klaidos ištaisymo. Šią datą teismas laikė ieškinio senaties termino pradžia. Taigi, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu ir vertino subjektyvųjį momentą, t. y. atsižvelgė ne į klaidos Hipotekos registre padarymo momentą ar ieškovo informavimo apie pakeitimus registre laiką, tačiau svarbia laikė aplinkybę, patvirtinančią ieškovo žinojimą apie padarytą klaidą, – paties ieškovo kreipimąsi į Centrinės hipotekos įstaigą. Teismui ieškinio senaties termino pradžią siejant su šia aplinkybe, teisiškai nereikšmingi tampa ieškovo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jis pasitikėjo hipotekos skyriaus kompetencija, neturėjo pareigos tikrinti registro tvarkytojo atliktų įrašų teisingumo ir pan. Teismas nustatė, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2013 m. vasario 20 d., tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 29 d. (procesinis dokumentas surašytas 2016 m. rugsėjo 28 d.), todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovas praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

23. Jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) šį terminą atnaujinti. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016, 36 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017, 51 punktas). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 53 punktas; kt.). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017, 37 punktas; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 55 punktas; kt.).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, iš esmės rėmėsi aukštesniais nei vidutiniai ieškovui keliamais rūpestingo ir atidaus elgesio standartais, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas – juridinis asmuo, užsiimantis banko veikla, galintis ir privalantis tinkamai naudotis savo teisėmis. Teisėjų kolegija sutinka, kad tai yra reikšmingos aplinkybės vertinant ieškovo elgesį bei galimybes laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo, tačiau taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas individualias susidariusios situacijos ypatybes. Byloje nustatyta, kad po to, kai klaidą Hipotekos registre pastebėjęs ieškovas kreipėsi dėl jos ištaisymo į registro tvarkytoją, pastarasis operatyviai (2013 m. kovo 8 d.) ją ištaisė ir vėl įregistravo ginčo turto hipoteką. Šis veiksmas buvo ginčijamas teismuose ir galutinai klausimas išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-248/2016, kuria kasacinis teismas panaikino Centrinės hipotekos įstaigos sprendimą ištaisyti

hipotekos skyriaus padarytos klaidos ištaisymo veiksmą. Taigi, ieškovas kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2016 m. sausio 6 d. ieškovo įkeitimo teisė buvo įregistruota, t. y. iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties priėmimo ieškovas neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl žalos praradus įkeistą turtą atlyginimo, nes nebuvo aišku, ar hipoteka bus panaikinta. Panaikinus hipotekos ginčo turtui registraciją, ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikai atstovaujančią Teisingumo ministeriją, prašydamas atlyginti dėl klaidos patirtą žalą, o, sulaukęs neigiamo atsakymo, 2016 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytus kriterijus ir įvertinusi susidariusią faktinę situaciją, sprendžia, kad buvusiomis aplinkybėmis ieškovo elgesio nėra pagrindo laikyti nepakankamai rūpestingu ar atidžiu, o ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepakankamai atsižvelgė į hipotekos teisės paskirtį ir esmę, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas ir ieškinio senaties termino atnaujinimo kriterijus. Dėl to yra pagrindas kasacinį skundą patenkinti, panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, priimti naują sprendimą – atnaujinti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, ir ieškinį patenkinti, t. y. priteisti ieškovui iš atsakovės 8514,83 Eur žalos, padarytos praradus hipoteka įkeistą turtą, atlyginimą bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Kasaciniam teismui panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priėmus naują sprendimą – ieškinį patenkinti, atitinkamai iš naujo turi būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

27. Ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: pirmosios instancijos teisme patyrė 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai, apeliacinės instancijos teisme už apeliacinį skundą sumokėjo 192 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai. Prašymai dėl šių išlaidų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai byloje pateikti (1 t., b. l. 153–155; 2 t., b. l. 81, 106). Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimo suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.2, 8.10 punktuose nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės priteistinas 2854 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

28. Tenkinant kasacinį skundą, jį pateikusiam asmeniui iš kitos šalies priteistinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

29. Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė prašymą priteisti iš atsakovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis už kasacinį skundą sumokėjo 192 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė įrodymus, kad turėjo 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą (2 t., b. l. 164). Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimo suma neviršija Rekomendacijų 7, 8.13 punktuose nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovo prašymas tenkintinas ir jam iš atsakovės priteistinas 2007 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas. Taigi, pridėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ieškovo patirtas išlaidas, iš viso ieškovui iš atsakovės priteistina 4861 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

30. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 5,17 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Tenkinant ieškovo kasacinį skundą šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutartį.

Priimti naują sprendimą: ieškinio senaties terminą atnaujinti ir ieškinį patenkinti.Priteisti ieškovui „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriui (j. a. k. 304870069) iš atsakovės Lietuvos Respublikos,

atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (j. a. k. 188604955), 8514,83 Eur (aštuonis tūkstančius penkis šimtus keturiolika Eur 83 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 8514,83 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4861 (keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (j. a. k. 188604955) 5,17 Eur (penkis Eur 17 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ALGIS NORKŪNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-107-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04172-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8; 2.6.1.4.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovei I. A. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, turto padalijimo, trečiasis asmuo „Luminor Bank AS“.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=be1dc260562911e9975f9c35aedfe438

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl turto balanso sudarymą, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo: nutraukti Alytaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje 1989 m. lapkričio 11 d. įregistruotą santuoką su atsakove I. A. dėl jos kaltės; ieškovui palikti pavardę – (duomenys neskelbtini), atsakovei – (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovui iš atsakovės 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; padalyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą turtą: ieškovui asmeninėn nuosavybėn priteisti 65 700 Eur vertės 134,98 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 900 Eur vertės 45 kv. m užstatyto ploto pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2000 Eur vertės 63 kv. m užstatyto ploto garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 400 Eur vertės 49 kv. m užstatyto ploto malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 6000 Eur vertės 1,65 kub. m nuotekų valymo įrenginį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 200 Eur vertės automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bevertį automobilį „Volkswagen Caddy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei iš ieškovo priteisti 200 Eur vertės automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 5465,50 Eur piniginę kompensaciją; teisines pasekmes sutuoktinių turtui ir prievolėms taikyti nuo gyvenimo skyrium pradžios – 2017 m. liepos 6 d.; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. liepos 6 d. sužinojo apie atsakovės neištikimybę. Dėl amoralių atsakovės veiksmų ieškovas patiria neigiamų dvasinių išgyvenimų, emocinį skausmą, nuolatinę nervinę įtampą. Ieškovo motina ir jos sutuoktinis 2007 m. gegužės 25 d. padovanojo ieškovui žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pardavę nekilnojamąjį turtą, dalį lėšų skyrė ieškovo gyvenamojo namo statybai jame. 52 proc. šalių gyvenamojo namo buvo pastatyta iš S. ir V. A. ieškovui asmeniškai skirtų lėšų ir statybinių medžiagų. Ieškovas ir atsakovė 2008 m. balandžio 17 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas jiems suteikė 43 443 Eur kreditą gyvenamojo namo statybai užbaigti. Ieškovas 2009 m. sausio 23 d. už 29 905,35 Eur pardavė sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, 27 000 Eur iš jų panaudojo banko suteiktos paskolos daliai grąžinti, o 2905,35 Eur skyrė namui ir ūkiniams pastatams įrengti. Nekilnojamojo turto vertė – 75 000 Eur. Kadangi 52 proc. jo buvo pastatyta panaudojant asmenines ieškovo lėšas, šalių bendrai įgyto turto vertė skaičiuotina nuo 48 proc. vertės ir sudaro 40 836,00 Eur. Taigi atsakovei mokėtina 5465,50 Eur piniginė kompensacija. Šalių prievolės kreditoriams po santuokos nutraukimo išlieka solidariosios, ieškovas ir atsakovė jas vykdys lygiomis dalimis.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Alytaus rajono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką dėl atsakovės kaltės; po santuokos nutraukimo paliko ieškovui pavardę – (duomenys neskelbtini), atsakovei – (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovui iš atsakovės 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo; padalijo santuokoje įgytą turtą: priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą, pirtį, garažą, malkinę, nuotekų valymo įrenginį, esančius (duomenys neskelbtini); transporto priemones „Audi 80“ ir „Volkswagen Caddy“; priteisė atsakovei asmeninės nuosavybės teise transporto priemonę „Audi 80“; priteisė atsakovei iš ieškovo 10 500 Eur piniginę kompensaciją už jam natūra tenkantį nekilnojamąjį turtą; prievolę bankui pagal 2008 m. balandžio 17 d. kreditavimo sutartį paliko solidariąja ieškovo ir atsakovės prievole, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių santuoka nutraukta dėl atsakovės kaltės, jų vaikai yra pilnamečiai, teismas tenkino ieškovo reikalavimą dėl pavardžių po santuokos nutraukimo.

6. Teismas nustatė, kad ieškovas patyrė dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų dėl atsakovės elgesio, jos, kaip sutuoktinės, pareigų pažeidimo, todėl ieškovo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pripažino pagrįstu ir sprendė ieškovui iš atsakovės priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

7. Teismas nurodė, kad šalių ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, dalių bei piniginės kompensacijos dydžio. 2007 m. gegužės 25 d. žemės sklypo dovanojimo, 2007 m. liepos 27 d. sutartys, šalių bei liudytojų paaiškinimai, teismo vertinimu, patvirtina, jog V. A. ir S. A. pardavė sau priklausantį nekilnojamąjį turtą

ir padovanojo ieškovui žemės sklypą, kuriame vėliau buvo pastatytas šalių nekilnojamasis turtas. Atsižvelgdamas į tai, kad tuo pačiu metu savo namo statybą pradėjo tiek šalys, tiek ieškovo brolis bei namo rekonstrukciją vykdė V. ir S. A., įvertinęs Nekilnojamojo turto objekto kadastro duomenų bylas, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo, priėmimo kvitus, banko pavedimus už statybines medžiagas, iš kurių matyti, kad mokėtojai yra V. A. ir S. A., teismas priėjo prie išvados, kad S. ir V. A. parėmė šalių šeimą statant gyvenamąjį namą. Nurodytu lėšų, statybinių medžiagų teikimo metu, t. y. 2007 m. vasarą, šalys gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį ir nė viena nesiekė gyventi skyrium. Lėšų suteikimo sutartis nebuvo rašytinė, nėra jokių įrodymų, kad lėšos būtų duotos asmeninėn ieškovo nuosavybėn. Ieškovas ir atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad turėjo bendrų santaupų, šias panaudojo namui statyti. Teismas konstatavo, kad nekilnojamąjį turtą šalys įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Aplinkybė, kad ieškovas, pardavęs butą, grąžino 27 000 Eur suteiktos paskolos namui statyti dalį, teismo vertinimu, neteikia pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Byloje taip pat nenustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.123 straipsnyje nurodytų ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtų pateisinamas nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

8. Įvertinęs bylos duomenis teismas nustatė, kad šalių nekilnojamojo turto vertė yra 75 000 Eur, jį padalijus lygiomis dalimis kiekvienai šaliai tenka 37 500 Eur vertės turto. Atsižvelgdamas į tai, kad dalis turto įgyta už šalių lėšas, o kita dalis – kreditan, teismas sprendė turto dalis apskaičiuoti proporcingai jų įgijimo pagrindui. Šalys 52 proc. šio turto įgijo iš šeimos lėšų, todėl kiekvienai jų tenka po 1/2 dalį (po 19 500 Eur vertės) įgyto turto. Šalys 2008 m. balandžio 17 d. sudarė kreditavimo sutartį, kuria pasiskolino 43 443 Eur gyvenamojo namo statybai užbaigti. Ieškovas ir atsakovė patvirtino, kad šias lėšas panaudojo namui bei ūkiniams pastatams įrengti. Likusi 48 proc. nekilnojamojo turto dalis (36 000 Eur vertės) šalių įgyta paskolos sutartimi, pagal kurią jiems, kaip solidariesiems skolininkams, tenka po 18 000 Eur. Ieškovas, pardavęs sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 6 d. banko pavedimu bankui grąžino 27 000 Eur paskolos dalį pagal kreditavimo sutartį, taigi iš savo asmeninių lėšų padengė sau tenkančią 18 000 Eur paskolos dalį bei 9000 Eur atsakovei tenkančios paskolos dalį, todėl atsakovei tenka 10 500 Eur vertės ginčo turto dalis. Teismas sprendė tenkinti šalių reikalavimą dėl turto padalijimo būdo, ieškovui sprendė priteisti nekilnojamąjį turtą natūra, o atsakovei iš ieškovo – 10 500 Eur kompensaciją už ieškovui tenkantį turtą natūra.

9. Teismas nurodė, kad pagal 2008 m. balandžio 17 d. kreditavimo sutartį ieškovė ir atsakovas yra solidarieji skolininkai. Šalys neprašė pakeisti šios sutarties sąlygų, trečiasis asmuo sutiko, kad ieškovas ir atsakovė po santuokos nutraukimo liktų solidariaisiais skolininkais, be to, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos, o buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, nebent kreditorius sutinka, kad liktų vienas. Teismas sprendė tenkinti reikalavimą dėl šios dalies.

10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą pakeitė – padidino atsakovei iš ieškovo priteistą piniginę kompensaciją už jam tenkantį nekilnojamąjį turtą natūra iki 28 500 Eur; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11. Teisėjų kolegija nustatė, kad nėra pagrindo keisti sprendimo dalies dėl nustatytos santuokos iširimo priežasties, taip pat dėl atsakovės pavardės po santuokos nutraukimo (CK 3.69 straipsnio 2 dalis) ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

12. Ginčo turto vertė, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai teismo buvo nustatyta pagal ieškovo pateiktą UAB „Lituka“ ir Ko atliktą namų valdos (duomenys neskelbtini), turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

13. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 3.98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad ieškovas, pardavęs sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, 2009 m. balandžio 6 d. banko pavedimu bankui grąžino 27 000 Eur paskolos dalį pagal 2008 m. balandžio 17 d. kreditavimo sutartį, taigi iš savo asmeninių lėšų padengė sau tenkančią 18 000 Eur paskolos dalį bei atsakovei tenkančios paskolos dalies 9000 Eur sumą, todėl atsakovei tenkanti turto dalis, įgyta už paskolą, mažintina šia suma ir yra lygi 9000 Eur (18 000 Eur – 9000 Eur).

14. Atsakovei nepageidaujant gauti turto natūra, šalims prašant nekilnojamąjį turtą priteisti ieškovui, atsakovei išmokant kompensaciją už turtą, natūra atitenkantį ieškovui, teisėjų kolegija sprendė perskaičiuoti atsakovei išmokėtiną piniginę kompensaciją, kuri sudaro 28 500 Eur (19 500 Eur + 9000 Eur), ir pakeisti atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

15. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalių skola bankui 2017 m. rugsėjo 19 d. pagal 2008 m. balandžio 17 d. kreditavimo sutartį buvo 16 443 Eur, ji lieka solidariąja ieškovo ir atsakovės prievole bankui ir vykdoma lygiomis dalimis. Vienas iš solidariųjų skolininkų, įvykdęs solidariąją pareigą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kito skolininko to, ką jis

įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

16. Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 16 d. nutartį – sumažinti atsakovei priteistą kompensaciją iki 15 778,50 Eur. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliacinės instancijos teismas apskaičiavo atsakovei mokėtiną kompensaciją, pažeisdamas CK 3.118 straipsnio nuostatas ir nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010), nes dalijamo turto nesumažino neįvykdytų prievolių suma. Be to, kompensacija apskaičiuota aritmetiškai klaidingai nustačius procentine išraiška dalytiną turtą. Teismai nustatė, kad dalytino turto vertė – 75 000 Eur; nekilnojamiesiems daiktams įsigyti panaudotas banko 43 443 Eur kreditas, kurio grąžinimas atidėtas ieškovui iš asmeninių lėšų sumokėjus (grąžinus) 27 000 Eur; neįvykdytos prievolės, kurios terminas nėra suėjęs, suma – 16 443 Eur. Pagal skundžiamą nutartį ieškovo neįvykdytos prievolės bankui 1/2 dalis – 8221,50 Eur, atsakovei – 28 500 Eur, t. y. ieškovui iš viso atsirado 36 721,50 Eur vertės kreditoriaus įsipareigojimas už 75 000 Eur vertės padalytą turtą. Kadangi nustatyta, jog dalytino turto vertė – 75 000 Eur, tai turtas skundžiama nutartimi padalytas beveik lygiomis dalimis, neįvertinus 27 000 Eur ieškovo asmeninių lėšų, panaudotų turtui sukurti.

16.2. Ieškovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė aritmetinę klaidą: dalydamas turtą sprendė, kad 52 proc. jo (39 000 Eur) buvo įgyta iki banko paskolos, o 48 proc. – iš banko suteiktos 43 443 Eur paskolos. Šių skaičių suma neatitinka turto vertės – 75 000 Eur.

16.3. Vadovaudamasis CK 3.118 straipsnio nuostatomis, teismas kompensaciją turėjo apskaičiuoti taip: iš bendro turto turėjo atimti vykdytinų prievolių sumą – 16 443 Eur, kuria mažintina dalytino turto suma (CK 3.118 straipsnio 2 dalis); dalytino turto suma – 58 557 Eur; ieškovui kompensuotina bendram turtui sukurti panaudota jo asmeninių lėšų suma – 27 000 Eur (CK 3.98 straipsnis); likusi turto dalis (31 557 Eur) dalytina sutuoktiniams lygiomis dalimis, taigi atsakovei mokėtina ne 28 500 Eur kompensacija, o 15 778,50 Eur.

16.4. Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas kompensaciją, neįvertino šalių neįvykdytos prievolės kreditoriui ir ieškovo panaudotų lėšų sumos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

17. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti galioti. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad teismas tinkamai taikė CK 3.118 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, teisingai padalijo turtą. Teismas nustatė dalytino turto vertę, įvertino šalims tenkančią solidariąją skolą, atsižvelgė į ieškovo asmeninių lėšų investavimą dengiant paskolą, panaudotą gyvenamajam namui statyti, parinko teisingą, šalių poreikius atitinkantį turto padalijimo būdą bei sudarė kompensacijų balansą. Kasaciniame skunde nurodyta kompensacija (15 778,50 Eur) galėtų būti apskaičiuota, jei nebūtų iš dalies apmokėtas 2008 m. balandžio 17 d. kreditavimo sutartimi suteiktas kreditas (75 000 Eur – 43 443 Eur = 31 557 Eur : 2).

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl kompensacijos dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę nustatymo tvarkos ir jos dydžio

18. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad kasacine tvarka nėra nustatomi faktai, faktinės aplinkybės yra analizuojamos tik tiek, kiek reikia išsiaiškinti, ar bylą

nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiąją teisę, t. y. ar tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.19. Kasaciniame skunde keliamas CK 3.118 straipsnio nuostatų taikymo klausimas sutuoktinių bendrosios jungtinės

nuosavybės padalijimo teisiniams santykiams, kai sutuoktiniai turi neįvykdytą bendrą (solidariąją) prievolę kreditoriui (bankui), kurios terminas nėra suėjęs ir dalis šios prievolės yra įvykdyta asmeninėmis vieno sutuoktinio lėšomis.

20. CK 3.118 straipsnyje nustatyta bendro turto padalijimo tvarka. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams).

21. Taigi balanso sudarymas pradedamas nuo bendro ir asmeninio sutuoktinių turto nustatymo ir atskyrimo. Spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi CK 3.87–3.91 straipsniais. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija yra svarbi, kai sutuoktiniai nesutaria dėl konkretaus turto priskyrimo bendrajai jungtinei ar asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei. Pažymėtina, kad kiekvienas iš sutuoktinių gali įstatymo nustatyta tvarka ginčyti minėtą įstatyme įtvirtintą prezumpciją.

22. Šią bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad nekilnojamasis turtas, dėl kurio padalijimo nagrinėjamas šalių ginčas, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis; 3.88 straipsnio 2 dalis). Nustatytą bendrą turtą teismas padalija sutuoktiniams, vadovaudamasis CK 3.118 straipsniu bei taikydamas šią teisės normą sistemiškai su kitomis CK normomis (CK 3.1 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

23. Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis). CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.

24. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad ginčo nekilnojamasis turtas dalytinas sutuoktiniams lygiomis dalimis ir natūra priteistinas ieškovui, kartu įpareigojant jį kompensuoti atsakovei jos bendro turto dalį pinigais.

25. Teismai taip pat konstatavo, kad šalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo metu turi kreditoriaus įsipareigojimą bankui, kurio įvykdymo terminas nėra suėjęs ir kuris lieka šalių solidariąja, lygiomis dalimis vykdoma prievole bankui (skola bankui bendrosios nuosavybės pabaigoje (2017 m. rugsėjo 19 d.) pagal abiejų šalių sudarytą (kredito gavėjai abu sutuoktiniai) 2008 m. balandžio 17 d. kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 16 443 Eur).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas nėra suėjęs, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama prievolių (skolų) suma, tokiu būdu sudaromas turto balansas (CK 3.118 straipsnis 2 dalis). Tuo atveju, kai, sudarius balansą, paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai yra konstatuojamas pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.118 straipsnio 4 dalis, 3.117, 3.123 straipsniai). Pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, minėta, šiuo atveju teismai nenustatė.

27. Sudarant turto balansą (CK 3.118 straipsnis) bendro turto vertė sumažinama esamų solidariųjų prievolių (skolų) suma, o šalims dalijant turtą turi būti perduodamas turtas (aktyvas) ir atitinkama skolos dalis (pasyvas), be to, nustatoma, kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuojama iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju, nustatant atsakovei ieškovo mokėtiną kompensaciją, svarbu tai, kad nekilnojamasis turtas natūra priteistas ieškovui, kad ieškovas iš asmeninių lėšų bankui grąžino dalį kredito, kuris šalims buvo suteiktas gyvenamojo namo statybai užbaigti. Teismai nustatė, kad kredito dalį 2009 m. balandžio 6 d. pavedimu AB DNB bankui ieškovas grąžino pardavęs sau asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini).

28. Kasaciniame skunde teigiama, kad, vadovaudamasis CK 3.118 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsakovei iš ieškovo priteistiną kompensaciją turėjo apskaičiuoti iš bendro turto vertės (75 000 Eur) atėmus vykdytinų prievolių sumą (16 443 Eur), kuria mažintina dalytino turto vertė (CK 3.118 straipsnio 2 dalis), tokiu būdu gaunama dalytino turto vertė (58 557 Eur), iš kurios ieškovui kompensuotina bendram turtui sukurti panaudota jo asmeninių lėšų suma – 27 000 Eur; likusi turto dalis (31 557 Eur) dalytina sutuoktiniams lygiomis dalimis, taigi atsakovei mokėtina ne 28 500 Eur kompensacija, o 15 778,50 Eur; be to, kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė aritmetinę

klaidą.29. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, šiuos kasacinio skundo argumentus laiko teisiškai pagrįstais. Teisėjų

kolegijos požiūriu, reglamentuojant ginčo teisinius santykius ir sprendžiant dėl kompensacijos ieškovui turi būti vadovaujamasi CK 3.98 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įgyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos, tai sutuoktinis turi teisę reikalauti šią sumą kompensuoti iš bendro turto.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl solidariųjų sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, jog nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nekeičiamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (žr. pirmiau nurodytą 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bendraskolių solidariosios prievolės dalys aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti. Tai reiškia, kad sudarant turto balansą (CK 3.118 straipsnis) bendro turto vertė sumažinama esamų solidariųjų prievolių (skolų) suma, o šalims dalijant turtą turi būti perduodamas turtas (aktyvas) ir atitinkama skolos dalis (pasyvas). Sutuoktiniai yra solidarieji skolininkai kreditoriaus atžvilgiu (išoriniuose santykiuose), o vidiniuose tarpusavio santykiuose nėra draudžiama nustatyti, kokią skolos dalį mokės kiekvienas iš sutuoktinių. Toks turto (aktyvo ir pasyvo) paskirstymas sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir kad paneigta kreditoriaus teisė reikalauti, jog tiek visą prievolę, tiek jos dalį įvykdytų abu sutuoktiniai bendrai ar bet kuris vienas jų (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2012 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2012; 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018 59 punktą). Teismai konstatavo, kad šalys solidariąją prievolę bankui vykdys lygiomis dalimis.

31. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus argumentus kasaciniame skunde keltais teisės taikymo klausimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl netinkamo ginčo santykius reglamentuojančių CK 3.98, 3.118 straipsnių nuostatų taikymo skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl kompensacijos priteisimo turi būti pakeista, atsakovei iš ieškovo priteistina 15 778,50 Eur kompensacija (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktus motyvus dėl bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo proporcijos, taip pat į tai, kad kasacinėje byloje spręsta tik dėl atsakovei iš ieškovo priteistinos kompensacijos dydžio, sprendžia, jog nėra pagrindo perskirstyti apeliacinės instancijos teismo nutartimi paskirstytas bylinėjimosi išlaidas.

34. Kasaciniu skundu ieškovas prašė sumažinti atsakovei priteistos kompensacijos dydį iki 15 778,50 Eur. Kasacinio skundo reikalavimas buvo patenkintas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovei bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas nepriteistinas. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas už pateiktą kasacinį skundą sumokėjo 286 Eur žyminio mokesčio. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovui priteistinas iš atsakovės.

35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 13,79 Eur tokių išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 16 d. nutarties dalį dėl kompensacijos priteisimo pakeisti, priteisti atsakovei I. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15 778,50 Eur (penkiolikos tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių Eur 50 ct) kompensaciją.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.Priteisti ieškovui E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 286 (du šimtus

aštuoniasdešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybei iš atsakovės I. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,79 Eur (trylika Eur 79 ct) bylinėjimosi išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


Administracinė byla Nr. AS-112-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04202-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 61(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

išnagrinėjo rašymo apsirikimo ištaisymo klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties įžanginėje dalyje neteisingai nurodytas teisėjo Arūno Sutkevičiaus vardas – vietoje vardo „Arūnas“ klaidingai nurodytas vardas „Artūras“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas; ištaisymų klausimas išsprendžiamas priimant nutartį, nepranešus proceso šalims <…>.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=57f59d20549711e9975f9c35aedfe438

n u t a r i a :

ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties įžanginėje dalyje per apsirikimą neteisingai nurodytą teisėjo Arūno Sutkevičiaus vardą – vietoje vardo „Artūras“ įrašyti vardą „Arūnas“.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


2019-05268 2019-04-02 2019-02-13 2019-02-13 -

Administracinė byla Nr. eAS-135-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04491-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 61(S)


NUTARTIS



išnagrinėjo rašymo apsirikimo ištaisymo klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų Korofalt Ventures Ltd., Advanta Corporation, Logotreck Products Inc., Mita Group Ltd., O. R. ir Machinery Trade S.A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Korofalt Ventures Ltd., Advanta Corporation, Logotreck Products Inc., Mita Group Ltd., O. R. ir Machinery Trade S.A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties įžanginėje dalyje neteisingai nurodytas teisėjo Arūno Sutkevičiaus vardas – vietoje vardo „Arūnas“ klaidingai nurodytas vardas „Artūras“.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas; ištaisymų klausimas išsprendžiamas priimant nutartį, nepranešus proceso šalims <…>.


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64770f70549711e9975f9c35aedfe438

n u t a r i a :

ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties įžanginėje dalyje per apsirikimą neteisingai nurodytą teisėjo Arūno Sutkevičiaus vardą – vietoje vardo „Artūras“ įrašyti vardą „Arūnas“.






2019-05263 2019-04-02 2019-02-14 2019-02-14 -

Administracinė byla Nr. A-172-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00674-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 61(S)





išnagrinėjo rašymo apsirikimo ištaisymo klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos dėl sprendimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse neteisingai nurodytas pirmosios instancijos teismo pavadinimas – vietoje Kauno apygardos administracinio teismo klaidingai nurodytas Vilniaus apygardos administracinis teismas.


n u t a r i a :

ištaisyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties įžanginėje, aprašomojoje ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5b7a3000549711e9975f9c35aedfe438

rezoliucinėje dalyse per apsirikimą neteisingai nurodytą pirmosios instancijos teismo pavadinimą – vietoje Vilniaus apygardos administracinio teismo įrašyti Kauno apygardos administracinį teismą.






Administracinė byla Nr. eA-3286-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01812-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.8; 20.2.3.2; 51.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Kauno apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio už pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugsėjo 3 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba, atsakovas) viršininko 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. 2TE-282 „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio K. L. atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Kauno apskrities priešgaisrinės gebėjimo tarnybos (duomenys neskelbiami) pareigas; 3) priteisti pareiškėjui vidutinį tarnybinį atlyginimą po 49,67 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, termino pradžią skaičiuojant nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. Skundą grindė šiomis aplinkybėmis:

1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 66 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015, atsakovas nepagrįstai atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos. Prienų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015 pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalyje, ir nubaudė laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams; padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnyje ir 144 straipsnyje, ir nubaudė laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams; remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 ir 9 dalimis paskirtas bausmes subendrino, jas iš dalies

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=477055d0549711e9975f9c35aedfe438

sudedant, ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant viso bausmės vykdymo metu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

1.2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2015 m. vasario mėn. pateikė nuosprendį atsakovui ir norėjo sužinoti, ar jis bus atleistas iš tarnybos, įsiteisėjus nuosprendžiui už tyčinio nusikaltimo padarymą, ar ne, tačiau pareiškėjas buvo informuotas, kad jis toliau gali tęsti tarnybą. Pareiškėjo teigimu tiek iki 2015 m. sausio 29 d., t. y. iki nuosprendžio priėmimo dienos, tiek ir vėliau pareiškėjo požiūris į tarnybą nepasikeitė, o ir pats atsakovas požiūrio į pareiškėjo tarnybą nepakeitė, leisdamas pagrįstai tikėti, kad nuteisimo už tyčinį nusikaltimą faktas tarnybos santykiams įtakos neturėjo ir ateityje neturės.

1.3. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir statutas, Vidaus tarnybos statutas) 33 straipsnio 4 dalimi tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai. Atsakovas neginčija fakto, jog jam buvo žinoma aplinkybė, kad Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl, pareiškėjo nuomone, tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų pagal statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą turėjo būti paskirta per 30 dienų nuo Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžio įsiteisėjimo (nuosprendis įsiteisėjo 2015 m. birželio 11 d.), o šiuo atveju pareiškėjas atleistas tik 2018 m. rugpjūčio 3 d., akivaizdžiai praleidus teisės aktuose nustatytą terminą.

2. Atsakovas Valdyba su skundu nesutiko, skundą prašė atmesti. Atsiliepimą grindė iš esmės šiais argumentais:2.1. Paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. gavo Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. įsiteisėjusį

nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 281 straipsnio 5 dalyje, 22 ir 144 straipsniuose. Statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktas numato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimų ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pareiškėjo nusikalstama veika pagal BK 22 ir 144 straipsnius kvalifikuota kaip tyčinis nusikaltimas, todėl jis 2018 m. rugpjūčio 3 d. atleistas iš vidaus tarnybos pagal statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą, t. y. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui už tyčinio nusikaltimo padarymą.

2.2. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis turėjo būti atleistas per 30 dienų nuo Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, pažymėjo, jog 2018 m. rugpjūčio 2 d. gavus Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. įsiteisėjusį nuosprendį, pareiškėjas ir buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo pagrindas yra numatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas ir nelaikomas tarnybine nuobauda.

II.

3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo K. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad Prienų rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-878/2015 pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, 22 straipsnyje ir 144 straipsnyje; remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 ir 9 dalimis paskirtas bausmes subendrino, jas iš dalies sudedant, ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant pareiškėją viso bausmės vykdymo metu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

5. Nustatė, kad aplinkybę, jog apie Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendį atsakovui buvo žinoma 2015 m. vasario mėnesį, patvirtina 2018 m. rugpjūčio 13 d. atsakovo raštas Nr. 13- 911- (3.4) „Dėl informacijos pateikimo“, adresuotas pareiškėjui. Atsakovas teismo posėdyje nurodė, jog įvyko apmaudi klaida, kad atsakovas įsiteisėjusį nuosprendį gavo tik 2018 m. rugpjūčio 2 d.

6. Teismo vertinimu, statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma yra imperatyvi ir, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesuteikė atsakovui jokios pasirinkimo teisės, kaip tik atleisti pareiškėją. Šiuo atveju atsakovui neįvykdžius pareigos atleisti pareiškėją sekančią dieną po nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. 2015 m. birželio 12 d. (nuosprendis įsiteisėjo 2015 m. birželio 11 d.) nereiškia, jog tokios pareigos atsakovas neturėjo pareiškėjo atleidimo dieną, t. y. 2018 m. rugpjūčio 3 d. Paaiškino, kad teisės aktai šio atleidimo pagrindo realizavimui nenumato senaties termino. Pareiškėjo skundo motyvas, jog atsakovas pažeidė statuto 33 straipsnio 4 dalį, atleisdamas

pareiškėją iš tarnybos vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos bei praėjus vieneriems metams nuo pažeidimo padarymo dienos, yra nepagrįstas. Pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos ne dėl tarnybinio nusižengimo padarymo, o esant savarankiškam atleidimo pagrindui, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Konstatavo, kad šioje ginčo situacijoje ši teisės norma netaikytina, atleidimas iš tarnybos pagal statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas ir tai nėra laikoma tarnybine nuobauda.

7. Teismas vertino, kad būtina atsižvelgti į Statuto 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, draudžiančias priimti į vidaus tarnybą asmenį, kuris įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba kuris pripažintas kaltu už kitos nusikalstamos veikos padarymą ir nuo teismo nuosprendžio (nutarties) įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba kuris turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad šiuo atveju pareiškėjui teistumas yra išnykęs (Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutraukta vykdoma pareiškėjo priežiūra prieš terminą), tačiau nuo nuosprendžio už tyčinio nusikaltimo padarymą įsiteisėjimo (2015 m. birželio 11 d.) nėra praėję 5 metai.

8. Padarė išvadą, kad atleidus pareiškėją iš vidaus tarnybos 2018 m. rugpjūčio 3 d. jo teisės niekaip nebuvo pažeistos, kadangi visą ginčo laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki atleidimo iš vidaus tarnybos jis dirbo, gavo atlyginimą, jam buvo užtikrintos visos socialinės garantijos, o turėti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių tęsti tarnybą, pripažinus jį kaltu už tyčinio nusikaltimo padarymą, jis negalėjo. Pažymėjo, kad Valdyba organizuojama statutiniais pagrindais ir yra pagrįsta pavaldumo santykiais, jos pareigūnai turi platesnius valstybinius valdingus įgaliojimus, tuo pačiu tokios įstaigos ypatumai lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę įstaigoje. Siekiant užtikrinti šių įstaigų veiklos efektyvumą, tinkamą žmogaus teisių ir viešojo saugumo apsaugą, statutinių santykių specifika kelia vidaus reikalų pareigūnams žymiai didesnius reikalavimus nei kitiems valstybės tarnautojams. Statutiniai pareigūnai privalo besąlygiškai vykdyti įstatymo reikalavimus, aukštesniojo pareigūno nurodymus, užduotis ar pavedimus, priešingu atveju tai galėtų įstaigos veiklą, keltų pavojų viešajam interesui.

9. Apibendrindamas nurodė, kad skundžiamas įsakymas pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Nurodė, kad atmetus skundo reikalavimą dėl įsakymo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinius skundo reikalavimus – grąžinti pareiškėją į Valdybos Prienų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos skyrininko pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 49,67 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

10. Pareiškėjas K. L. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju statutas nenumato atleidimo termino taikymo senaties. Nurodo, kad atsakomybės taikymo senatis yra vienas esminių teisės į teisingą teismą elementų, numatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjas nurodė, kad žmogaus teisių apsaugos požiūriu, pareigūnui kilusi atsakomybė už pareigūno vardo pažeminimą nebūtų pateisinama, jei būtų taikoma ilgesnį laiką nei baudžiamoji atsakomybė ar už administracinį teisės pažeidimą ar visai neribotą laiko tarpą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neslėpė fakto apie jam taikytą baudžiamąją atsakomybę, o atsakovas bylos medžiaga nesidomėjo. Atsakovo argumentas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad įvyko žmogiška klaida, dėl kurio šią informaciją gavo kur kas vėliau, nėra pateisinama vidaus reikalų institucijai, kuriai keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastiems fiziniams asmenims. Nurodė, kad atsakovas nuo minėto baudžiamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ne tik apie jį žinojo, bet ir toleravo, skatino pareiškėją tarnyboje.

11. Atsakovas Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba prašo pareiškėjo K. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Paaiškina, kad pareiškėjas 2015 m. vasario mėn. gavo Prienų rajono apylinkės teismo neįsiteisėjusio nuosprendžio paskutinį lapą, kuriame buvo įpareigojimas pareiškėją viso bausmės vykdymo metu tęsti darbą Įsiteisėjusį nuosprendį gavo tik 2018 m. rugpjūčio 2 d. ir vadovaujantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkto imperatyvia norma atleido pareiškėją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 2TE-282, kuriuo pareiškėjas K. L. buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punktą (kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą) teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pripažinęs, kad įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, atsakovas turėjo pareigą atleisti pareiškėją iš tarnybos, o tokios pareigos vykdymui tarnybinės atsakomybės senaties terminas netaikomas..

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia pozicija, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra taikytinas senaties terminas. Pabrėžė, kad atsakovas delsė atleisti pareiškėją nuo 2015 m. birželio 11 d., t. y. kada įsiteisėjo Prienų rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis iki 2018 m. rugpjūčio 3 d., kada realiai gavo įsiteisėjusį nuosprendį, nors žinojo apie pareiškėjo padarytą baudžiamąją veiką ir net jį skatino tarnyboje.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Teisėjų kolegija, apibendrinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai jas nustatė, konstatavęs, kad pareiškėjas nuo 1996 metų buvo vidaus tarnybos statutiniu pareigūnu. Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2015 m. birželio 11 d., K. L. buvo pripažintas kaltu padarius neatsargų ir tyčinį nusikaltimus bei nuteistas laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant vieneriems metams šešiems mėnesiams. Po nuosprendžio įsiteisėjimo pareiškėjas toliau tęsė tarnybą Kauno APGV Prienų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. 2018 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas gavo minėto Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžio nuorašą, o 2018 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 2TE-282 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

17. Pagrindinis ginčas šioje administracinėje byloje yra tas, ar vidaus tarnybos pareigūno atleidimas įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui dėl tyčinio nusikaltimo padarymo yra ribojamas kokiu nors senaties terminu.

18. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtintas savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kuris nėra susietas su tarnybinės atsakomybės taikymu.

19. Taigi, egzistuojant faktinei aplinkybei – įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą – asmuo, turintis teisę priimti ir atleisti pareigūną iš tarnybos, privalo spręsti klausimą dėl tokio pareigūno atleidimo iš tarnybos ir nėra saistomas nei tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūriniais reikalavimais, nei tarnybinės atsakomybės taikymo senatimi. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad iš reikalavimų, keliamų Vidaus tarnybos pareigūnams ir įtvirtintų ginčo metu galiojusios redakcijos Statuto 12 straipsnio 1 dalyje, išplaukia tai, kad vidaus tarnyboje negali tarnauti asmenys, teisti už tyčines nusikalstamas veikas. Įstatymų leidėjas tyčinių nusikalstamų veikų padarymo atveju šių pasekmių nesieja ir su teistumo išnykimu.

20. Teisėjų kolegija nenustatė, kad atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos būtų pažeistos kokios nors esminės procedūros, nes įsakymą dėl atleidimo priėmė kompetentingas pareigūnas, įsakymo turinys yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktais. Statuto 66 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, kad pareigūnas turi būti atleidžiamas sekančią dieną po to, kad atsiranda (nustatomas) faktas, dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos, nebuvo pažeista, nes 2018 m. rugpjūčio 2 d. atsakovas nustatė faktą, kad pareiškėjo atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, o sekančią dieną jį atleido iš tarnybos. Patikimų duomenų, kad pareiškėjas pats būtų informavęs vadovus arba atsakovas kitokiu būdu anksčiau gavęs informacijos apie nuosprendžio įsiteisėjimą, byloje nepateikta.

21. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susijęs su tarnybinės atsakomybės senaties terminu, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrįsti, nes kaip minėta, pareigūno atleidimas dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nėra tarnybinės nuobaudos skyrimas ar atsakomybės už poelgį, pažeminusį pareigūno vardą, taikymas. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nemato pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 išdėstytomis išvadomis. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A-1554-662/2015 faktinės ir teisinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios.

22. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo delsimas atleisti pareiškėją ar teigiamas jo tarnybos įvertinimas po nuosprendžio priėmimo negalėjo pastarajam suteikti teisėtų lūkesčių, kad jo vidaus tarnybos santykiai bus tęsiami. Pareiškėjas, stodamas į vidaus tarnybą, žinojo, kokie reikalavimai keliami vidaus tarnybos pareigūnams ir kokioms neigiamoms faktinėms aplinkybėms atsiradus, jis bus neabejotinai atleistas iš vidaus tarnybos. Atsakovo delsimas atleisti pareiškėją nėra pateisinamas, tačiau tai negali būti pagrindu pripažinti pareiškėjo atleidimą neteisėtu, nes atsakovas, kad ir pavėluotai, savo pareigą įvykdė. Jei pareiškėjas mano, kad atsakovas tokia savo veika padarė jam kokią nors žalą, jis turi teisę pasinaudoti žalos atlyginimo institutu.

23. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-567-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04889-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 53.4; 59.3(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c32ffa20562911e9975f9c35aedfe438


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja, kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu ir patikslintu pareiškimu, prašydamas: 1) ištirti, ar Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba, atsakovas) 2017 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 1-794 „Dėl Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo tvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 9 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad mokinių priėmimas į specializuotas mokyklas mokytis pagal pradinio ugdymo kartu su specializuotu ugdymu programą ir pagrindinio ugdymo kartu su specializuotu ugdymu programos pirmąją dalį vykdomas teritoriniu principu pagal Savivaldybės tarybos mokykloms nustatytas aptarnavimo teritorijas, atitinka Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį; 2) ištirti, ar Aprašo 80 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad priimant mokytis pagal pradinio ugdymo kartu su inžineriniu ugdymu programą ir pagrindinio ugdymo kartu su inžineriniu ugdymu programos pirmąją dalį atsižvelgiama į mokinio gyvenamąją vietą ir sudaroma galimybė mokytis arčiausiai mokyklos faktiškai gyvenantiems mokiniams, atitinka Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį; 3) ištirti, ar Aprašo 9 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad specializuotos mokyklos egzaminus organizuoja vykdydamos mokinių priėmimą tik į gimnazijos klases, atitinka Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį; 4) ištirti, ar Aprašo 10.2 papunkčio dalis, kurioje nustatyta, kad nuotolinio mokymo gimnazijos ir gimnazijos, kurioms teisės aktai suteikia teisę mokinių priėmimą vykdyti nesilaikant teritorinio principo, mokinių priėmimą vykdo gimnazijos direktoriaus įsakymu patvirtinta mokinių priėmimo tvarka, atitinka Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį; 5) ištirti, ar Aprašo 78 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad į specializuotą mokyklą mokytis pagal specializuotas programas mokiniai priimami pagal mokyklos direktoriaus įsakymu patvirtintą mokinių priėmimo tvarką ir mokinių atrankos kriterijus, atitinka Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį; 6) ištirti, ar Aprašo 85 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad į bendrojo ugdymo bendrųjų mokyklų klases, kuriose taikomi atskiri savitos pedagoginės sistemos elementai, mokiniai priimami pagal mokyklos direktoriaus įsakymu patvirtintą mokinių priėmimo tvarką, atitinka Įstatymo 29 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas Savivaldybės taryba atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu administracinę bylą Nr. eI-1865-

208/2017 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai nutraukė.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atskiruoju skundu, prašydamas perduoti administracinę bylą nagrinėti iš esmės.

Atsakovas Savivaldybės taryba atsiliepime su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2017 m. birželio 8 d. pareiškėjo Vyriausybės atstovo

Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą tenkino. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties dalį, kuria teismas nutraukė bylą dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje patikslintame pareiškime išdėstyto prašymo ištirti, ar Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 1-794 „Dėl Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo tvirtinimo“ nurodytos 9 punkto, 80 punkto, 10.2 papunkčio, 78

punkto ir 85 punkto dalys, atitinka Švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį ir perdavė pareiškimo dalį dėl prašymo ištirti, ar Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 1-794 „Dėl Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo tvirtinimo“ nurodytos 9 punkto, 80 punkto, 10.2 papunkčio, 78 punkto ir 85 punkto dalys atitinka Švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį (patikslintą pareiškimą) pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) administracinę bylą Nr. eI-4061-629/2017 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pripažino, kad Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 1-794 „Dėl Priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo tvirtinimo“ 9 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad mokinių priėmimas į specializuotas mokyklas mokytis pagal pradinio ugdymo kartu su specializuotu ugdymu programą ir pagrindinio ugdymo kartu su specializuotu ugdymu programos pirmąją dalį vykdomas teritoriniu principu pagal Savivaldybės tarybos mokykloms nustatytas aptarnavimo teritorijas, 80 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad priimant mokytis pagal pradinio ugdymo kartu su inžineriniu ugdymu programą ir pagrindinio ugdymo kartu su inžineriniu ugdymu programos pirmąją dalį atsižvelgiama į mokinio gyvenamąją vietą ir sudaroma galimybė mokytis arčiausiai mokyklos faktiškai gyvenantiems mokiniams, 10.2 papunkčio dalis, kurioje nustatyta, kad nuotolinio mokymo gimnazijos ir gimnazijos, kurioms teisės aktai suteikia teisę mokinių priėmimą vykdyti nesilaikant teritorinio principo, mokinių priėmimą vykdo gimnazijos direktoriaus įsakymu patvirtinta mokinių priėmimo tvarka, 78 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad į specializuotą mokyklą mokytis pagal specializuotas programas mokiniai priimami pagal mokyklos direktoriaus įsakymu patvirtintą mokinių priėmimo tvarką ir mokinių atrankos kriterijus, ir 85 punkto dalis, kurioje nustatyta, kad į bendrojo ugdymo bendrųjų mokyklų klases, kuriose taikomi atskiri savitos pedagoginės sistemos elementai, mokiniai priimami pagal mokyklos direktoriaus įsakymu patvirtintą mokinių priėmimo tvarką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 2 daliai.

II.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundžiamu Sprendimu patvirtintas Aprašo dalis pripažinti prieštaraujančiomis Įstatymo 29 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas Savivaldybės taryba atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. sausio 17 d. gautas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimas dėl pareiškimo atsisakymo. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 1-794 „Dėl priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo tvirtinimo“, kuris Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 1-1366 „Dėl priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklas tvarkos aprašo tvirtinimo“ yra pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgiant į tai, kad byla prarado savo objektą, teisminis ginčas netenka prasmės. Pareiškėjas atsisako pirmosios instancijos teismui paduoto 2017 m. sausio 24 d. pareiškimo Nr. I-2 administracinėje byloje Nr. eA-567-756/2019. Pareiškėjui pareiškimo atsisakymo pasekmės žinomos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:III.

Asmens teisė atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo, pareiškimo) yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą, pareiškėjui atsisakius skundo (prašymo,

pareiškimo), teismas nutraukia bylą.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 104 straipsnio 3 dalį, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų

pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.Pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 137 straipsniu, apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir

procesas pirmosios instancijos teisme, dėl to minėtos nuostatos dėl skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo ir tuo pagrindu bylos nutraukimo taikytinos ir bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka.

Iš pareiškėjo pateikto prašymo atsisakymo akivaizdu, kad pareiškėjas supranta tokio atsisakymo procesines pasekmes ir to siekia.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nenustatyta atsisakymo prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui, o pareiškėjas prašymo atsisakė iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio pradžios, prašymo atsisakymą priima ir administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies teisėtumo ištyrimo nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo atsisakymą.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


2019-05481 2019-04-04 2019-03-06 2019-03-06 -

Administracinė byla Nr. AS-182-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00196-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.2; 43.5.2.(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namams dėl neturtinės žalos priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bfecdd10562911e9975f9c35aedfe438

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi pareiškėjo R. D. skundą priimti atsisakė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto dalies pagrindu (skundas nepriskirtinas tam teismui).

Teismas iš skundo turinio ir prie jo pridedamų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas ketina inicijuoti teisme ginčą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose. Pareiškėjas skunde iš esmės teigė, kad jam buvo netinkamai teiktos sveikatos paslaugos bei dėstė aplinkybes dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde atsakovo atstovu nurodė ir Kalėjimų departamentą, tačiau iš skunde dėstomų aplinkybių matyti, kad jis neteisėtus Lietuvos valstybės veiksmus kildina iš, pareiškėjo manymu, neteisėtų Marijampolės pataisos namų, atsakovo Lietuvos valstybės atstovu šioje byloje turėtų būti Marijampolės pataisos namai. Esant šioms aplinkybėms, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos šiame ginče netūrėtų būti laikomas atsakovu, o galėtų būti trauktinas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad Marijampolės pataisos namų buveinė yra adresu: Sporto g. 7, Marijampolė. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 straipsnį Marijampolė yra Regionų apygardos administracinio teismo veikimo teritorijoje, todėl skundas dėl galimai neteisėtų Marijampolės pataisos namų veiksmų nenagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo turinį, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas skunde kėlė ginčą ne tik dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau ir dėl galimai netinkamai jam teiktų sveikatos paslaugų. Teismas pažymėjo, kad ginčas dėl pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų įkalinimo įstaigoje yra susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Įkalinimo įstaigos, teikdamos pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas, veikia ne viešojo administravimo, bet sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teisinių santykių srityje. Paslaugų teikimą reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikomas kilusiu iš civilinių teisinių santykių ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad paslaugų (be kita ko, asmens sveikatos priežiūros paslaugų) teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu, todėl ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui.

Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas priskirtinas ne Vilniaus apygardos administracinio teismo, o Regionų apygardos administracinio teismo kompetencijai, kurio veikimo teritorijoje yra Marijampolės pataisos namų buveinė. Ginčas dėl Marijampolės pataisos namų galimai netinkamai teiktų sveikatos paslaugų yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

III.

Pareiškėjas R. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį ir įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjo nuomone, jam nepagrįstai nurodyta kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą, kadangi skundas

visiškai atitinka ABTĮ nuostatas, o atsakovas byloje yra Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (skundas nepriskirtinas tam teismui).

Nustatyta, kad pareiškėjas skunde iš esmės teigia, kad jam buvo netinkamai teiktos sveikatos paslaugas bei dėsto aplinkybes dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namų, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą nustatęs, kad skundas paduotas pažeidžiant teritorinio administracinių bylų teismingumo taisykles.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir pabrėžia, kad skundas teismui paduotinas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos buveinės vietą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – kreiptis į tą teismą, kuriam ginčas yra teismingas, t. y. kuris yra kompetentingas nagrinėti ginčą.

Pagal ABTĮ 31 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. Bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo <…> pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą (ABTĮ 31 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Administraciniam teismui teismingi tik tie ginčai, kurie susiję su bausmę vykdančios institucijos administravimo veika (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 23 d. nutartis, teismingumo byloje Nr. T-7-2013). Pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (kurie pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį reiškia bet kokį veiksmą, veikimą ar neveikimą), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 6.273 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga), įstatymų nustatytais atvejais – kita institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktą, bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjų materialiąsias teises ar interesus

ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjų pareikštą reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio, pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad, pareiškėjo teigimu, jis Marijampolės PN buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis ir buvo netinkamai teiktos sveikatos paslaugos. Nors pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą sieja su Kalėjimų departamentu prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, iš skundo turinio akivaizdu, jog pareiškėjo nurodoma žala kildinama iš netinkamų kalinimo sąlygų jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, t. y. pareiškėjas prašomos atlyginti žalos atsiradimą iš esmės sieja su Marijampolės PN, kurių buveinė yra Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų veiklos teritorijoje, neteisėtais veiksmais (neveikimu), todėl būtent ši institucija pagal nurodytą teisinį reguliavimą nagrinėjamu atveju ir laikytina atsakovo Lietuvos valstybės atstovu.

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jo skundas turėtų būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją, kadangi jais iš esmės yra tik grindžiamas Marijampolės PN veiksmų (neveikimo), iš kurių pareiškėjas kildina prašomą atlyginti neturtinę žalą, neteisėtumas.

Pareiškėjas skundą kelia ne tik dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau ir dėl galimai netinkamai jam teiktų sveikatos paslaugų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu Marijampolės PN, ir reikalavimas dėl to atlyginti neturtinę žalą, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Asmens sveikatos priežiūra yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, nepatenkantis į viešojo administravimo sritį, ir teismingas bendrosios kompetencijos teismui (žr. 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje inter alia įtvirtinta, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą privaloma nurodyti, į kokią instituciją pareiškėjui reikia kreiptis. Šią pareigą pirmosios instancijos teismas įvykdė ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismą, o dėl Marijampolės pataisos namų galimai netinkamai teiktų sveikatos paslaugų ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2019-05476 2019-04-04 2019-03-18 2019-03-18 -

Administracinė byla Nr. A-4008-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00024-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.5; 53.4(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b6d48660562911e9975f9c35aedfe438




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio B. G. (B. G.) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio B. G. (B. G.) sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmuose 2019 m. vasario 19 d. buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Varėnos pasienio rinktinės (toliau – ir Varėnos pasienio rinktinė) teikimas Nr. 14VaR-565 (toliau – ir Teikimas), kuriuo prašoma: sulaikyti (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį B. G. (B. G.) (toliau – ir užsienietis, apeliantas) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) kol bus baigta jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo procedūra, bet ne ilgiau nei 6 mėn. (b. l. 2).

2. VSAT Varėnos pasienio rinktinė teikime nurodė, kad 2019 m. vasario 18 d. Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos pareigūnams Lenkijos Respublikos Sienos apsaugos tarnybos pareigūnai perdavė (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį B. G., gim. (duomenys neskelbtini) Užsienietis buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos pareigūnų apie 6 km nuo valstybės sienos į Lenkijos Respublikos gilumą. Jis Lenkijos Respublikos sienos apsaugos pareigūnams pateikė Lietuvoje išduotą užsieniečio laikino apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre kortelę Nr. 15K-89. Užsienietis buvo sulaikytas, nes negalėjo pateikti būtinų kelionės dokumentų.

3. Aiškinantis užsieniečio teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad B. G. yra pateikęs prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) užsieniečio atžvilgiu 2019 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-12)15PR-17 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“.

4. Užsienietis nesilaikė Užsieniečių registracijos centro vidaus taisyklių, neteisėtai, be reikiamų kelionės dokumentų išvyko iš Lietuvos Respublikos ir buvo sulaikytas Lenkijoje. Užsienietis paaiškino, kad gyvendamas Užsieniečių registracijos centre telefonus susitarė su nepažįstamu asmeniu, kuris jį už 200 Eur atlygį turėjo nuvežti į Vokietiją.

II.

5. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmai 2019 m. vasario 19 d. sprendimu Varėnos pasienio rinktinės teikimą tenkino ir sulaikė (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį B. G. (B. G.) 3 mėn. Užsieniečių registracijos centre kol bus priimti sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. gegužės 19 d. (b. l. 14).

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vokietiją išvyko pas sergančią savo mamą. Jis Vokietijoje norėjo pateikti prašymą dėl santuokos ir tada būtų grįžęs į Lietuvą. Be to, remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Migracijos departamento 2019 m. sausio 29 d. sprendimu buvo pradėtas užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimas, todėl jis laikytinas

prieglobsčio prašytoju pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 20 dalį.

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog užsienietis bandė išvykti iš Lietuvos į Vokietiją, tačiau buvo sulaikytas Lenkijos Respublikoje. Teismo vertinimu, užsienietis, apgyvendintas VSAT netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš VSAT tvarką (Įstatymo 113 str. 5 d. 7 p.), todėl atsirado pagrindas sulaikyti užsienietį Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindui – siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prieglobsčio prašymas, ir esant pagrindu manyti, kad jis gali pasislėpti, siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog užsienietis jau buvo išsiųstas iš Vokietijos taikant Dublino procedūrą, tačiau vėl, pažeidžiant nustatytą tvarką, po 20 dienų išvyko iš Lietuvos, siekdamas patekti į Vokietiją.

III.

9. (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis B. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų sprendimą ir priimti naują sprendimą – Varėnos pasienio rinktinės teikimą tenkinti iš dalies, pritaikant alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT netaikant judėjimo laisvės apribojimo (b. l. 16–18).

10. Užsienietis pažymi, kad jis turi prieglobsčio prašytojo statusą pagal Migracijos departamento 2019 m. sausio 29 d. sprendimą. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad apelianto prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai nėra išaiškinti, tačiau tai nereiškia, jog sulaikymo klausimo nagrinėjimo metu nesant išsiaiškintų prieglobsčio motyvų, vien šios sąlygos buvimo pakanka siekiant sulaikyti prieglobsčio prašytoją. VSAT, prašydamas skirti sulaikymo terminą, nepagrindė, kodėl informacija dėl motyvų, kuriais grindžiamas prieglobsčio prašymas, negalėtų būti gauta apelianto nesulaikius. Taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

11. Apelianto vertinimu, sprendžiant, ar nagrinėjimu yra būtina sulaikyti užsienietį, turėtų būti atsižvelgiama į jo paaiškinimus, jog nors jis ir bandė išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau tuo metu nebuvo informuotas apie gresiančias tokio elgesio pasekmes. Be to, šiuo atveju nėra nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios būtinumą sulaikyti užsienietį, tokia priemonė konkrečiu atveju nebūtų proporcinga.

12. Apelianto nuomone, teismas, atsižvelgęs į tai, kad užsieniečio tapatybė yra nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Apeliantas nevengia bendradarbiauti su institucijomis nustatant jo teisinę padėtį, nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl jo atžvilgiu turėtų būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas VSAT netaikant judėjimo laisvės apribojimo.

13. Atsakovas VSAT atsiliepime į užsieniečio apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.14. Atsakovas nurodo, kad jam nekilo abejonių, kad apelianto išvykimas iš Lietuvos buvo tyčinis, o jo paaiškinimai dėl

išvykimo teisinių pasekmių nežinojimo skirti tik suklaidinti teismą. Būdamas Užsieniečių registracijos centre, apeliantas gavo visą reikiamą informaciją apie savo teises. Tačiau, neturėdamas tam leidimo ir dokumentų, užsienietis neteisėtai išvyko į Lenkijos Respubliką, tokiu būdu pažeisdamas Šengeno sienų kodeksą, Įstatymo 135 straipsnio 4 punktą, taip pat Užsieniečių registracijos centro vidaus tvarkos taisyklių 115 punktą.

15. Apelianto sulaikymas yra pagrįstas teisės aktais bei tinklingas, siekiant eliminuoti piktnaudžiavimą prieglobsčio sistema. Be to, užsieniečio sulaikymas neviršija maksimalaus įstatyme nustatyto termino.

16. Užsienietis 2019 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo, prašydamas jo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.

17. Užsienietis teigia, jog kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką.

18. Apeliantas nurodė, kad jam yra žinomos apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje apeliacinį skundą padavusiam asmeniui yra suteikta teisė atsisakyti apeliacinio skundo iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

20. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 3 dalį, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2019 m. vasario 19 d. sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, apeliantui yra žinomos atsisakymo nuo apeliacinio skundo pasekmės – atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, t. y. apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės, apeliacinio proceso nutraukimas šiuo atveju kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, nusprendžia atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti, o apeliacinį procesą nagrinėjamoje byloje nutraukti (ABTĮ 136 str. 2 d.).


n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio B. G. (B. G.) atsisakymą nuo apeliacinio skundo priimti.Apeliacinį procesą pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio B. G. (B. G.) apeliacinį skundą dėl Alytaus

apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio B. G. (B. G.) sulaikymo nutraukti.


TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS



2019-05259 2019-04-02 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. A-253-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05402-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b2a77a0549711e9975f9c35aedfe438

pareiškėjos B. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja B. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu prašydama 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT, atsakovas) 2015 m. spalio 19 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – 2015 m. spalio 19 d. sprendimas); 2) įpareigoti NŽT nedelsiant priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio D. (vardas kituose byloje esančiuose dokumentuose – ir D.) J. išlikusį nekilnojamąjį turtą ar lygiavertį, padidintą iki 100 proc., sklypą tos apskrities teritorijoje.

2. Pareiškėja paaiškino, jog yra gimusi tremtyje, todėl turi pirmumo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau iki šiol ši teisė pareiškėjai nėra suteikta. Pasak pareiškėjos, be jokio pagrindo aiškinama, kad trūksta dokumentų, nors NŽT dar 2006 m. lapkričio 27 d. raštu buvo konstatavusi, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų D. ir S. J. žemės ir miško plotus (duomenys neskelbiami) kaimuose. Pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisei atkurti yra visi reikalingi dokumentai.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas nurodė, jog NŽT Varėnos skyriuje nėra pareiškėjos prašymo atkurti nuosavybės teises į S. J. (duomenys

neskelbiami) kaime turėtą žemę, taip pat nėra ir D. J. giminystės ryšį su šiuo žemės savininku įrodančių dokumentų, todėl pareiškėjai nuosavybės teisės negali būti atkuriamos. Atsiliepime NŽT nurodė, kad NŽT Varėnos skyrius dar 2015 m. rugsėjo 8 d. priėmė įsakymus, kuriais nusprendė neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai ir A. J. į buvusio žemės sklypo savininko S. J. turėtą žemę. Apie priimtus įsakymus pareiškėja buvo informuota 2015 m. rugsėjo 14 d. raštu. Pažymėjo, jog skundžiamas 2015 m. spalio 19 d. sprendimas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

6. Teismas nurodė, kad Alytaus apskrities viršininko administracija (toliau – Administracija) 2005 m. vasario 21 d. raštu „Dėl žemės“ informavo pareiškėją, kad jai ir kitiems pretendentams į Dominyko ir S. J. valdytą žemę (duomenys neskelbiami) kaimuose nuosavybės teisę galima atkurti sugrąžinant žemę natūra. Minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėjos nuosavybės teisei atkurti yra visi reikalingi dokumentai. Administracija 2006 m. spalio 24 d. raštu „Dėl žemės“ nurodė pareiškėjai, kad nuosavybės teisės pareiškėjai ir kitiems pretendentams atkuriamos į buvusio savininko D. J. valdytą žemę (duomenys neskelbiami) kaime ir buvusio savininko S. J. valdytą žemę (duomenys neskelbiami) kaime.

7. Nustatyta, kad NŽT 2012 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuo pareiškėjai kartu su A. J. ir D. D. atkūrė nuosavybės teises (grąžinant natūra) į buvusio savininko D. J. nuosavybės teisėmis valdytą 1,30 ha žemės (duomenys neskelbiami) kaime, Varėnos rajone bei bendrą 3,9022 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą. NŽT darė išvadą, kad neturi duomenų, patvirtinančių pareiškėjos nurodomą aplinkybę, jog D. J. nuosavybės teisėmis valdė žemę ne tik (duomenys neskelbiami), bet ir (duomenys neskelbiami) kaime

8. Teismas taip pat nustatė, kad 2015 m. gegužės 25 d. raštu NŽT paaiškino pareiškėjai, kad jai yra atkurtos nuosavybės teisės į visą D. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės plotą. Minėtu raštu taip pat buvo išsamiai paaiškintos aplinkybės susijusios su buvusio savininko S. J. žeme, paaiškinta, kad pareiškėja visus dokumentus turėjo pateikti vėliausiai iki 2003 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėja dabar gali kreiptis tik į teismą dėl termino atnaujinimo. NŽT nurodė pareiškėjai, kad šis atsakymas taip pat gali būti skundžiamas teismui. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja minėtą NŽT atsakymą ginčijo teisme. NŽT Varėnos skyriaus vedėjas 2015 m. rugsėjo 8 d. priėmė įsakymą, kuriuo nusprendė pareiškėjai neatkurti nuosavybės teisių į S. J. (duomenys neskelbiami) kaime, Varėnos rajone turėtą žemę.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjos skundo argumentas, kad NŽT nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą, yra nepagrįstas, nes NŽT minėtame sprendime pateikė pareiškėjai išsamų

paaiškinimą bei esamų aplinkybių vertinimą. Kitaip NŽT negalėjo atsakyti pareiškėjai, atsižvelgiant į tai, kad jau buvo priimtas galutinis sprendimas dėl nuosavybės teisių pareiškėjai neatkūrimo. NŽT teisėtai ir pagrįstai skundžiamu 2015 m. spalio 19 d. sprendimu išaiškino pareiškėjai jos teisę tiesiogiai kreiptis į teismą, ginčijant pareiškėjai neigiamas teisines pasekmes sukeliantį įsakymą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą 2015 m. spalio 19 d. sprendimą.

10. Teismas įvertino pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą NŽT nedelsiant priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio D. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą ar lygiavertį ir padarė išvadą, kad iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjai jau 2012 metais yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko D. J. žemę, o dokumentų, kurie patvirtintų D. J. nuosavybės teises į žemę ar mišką (duomenys neskelbiami) kaime byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos antrasis skundo reikalavimas negali būti tenkinamas.

III.

11. Pareiškėja B. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

12. Apeliacinis skundas, be pareiškėjos pradiniame skunde išdėstytų aplinkybių, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. NŽT 2012 m. spalio 1 d. padarė išvadą, kad nėra duomenų, kad D. J. nuosavybės teise valdė žemę ne tik (duomenys neskelbiami) bet ir (duomenys neskelbiami) kaime. Tačiau pareiškėja žemėtvarkos institucijoms pateikė Lietuvos Valstybės istorinio archyvo 2011 m. gruodžio 15 d. pažymą Nr. P1-9409, P2-8166 patvirtinančią, kad 1883 m. rugpjūčio 7 d. D. J. yra Simono ir Marijonos sūnus, o dokumentą priėmusios institucijos apeliantei nenurodė, kad reikia kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Tačiau 2015 m. gegužės 25 d. raštu NŽT paaiškino pareiškėjai, kad jai atkurtos nuosavybės teisės į visą iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės plotą. Kitame rašte 2014 m. liepos 2 d. informavo pareiškėją, kad buvusio savininko S. J. nuosavybės teise valdytas žemės sklypas (duomenys neskelbiami) k. suprojektuotas 2013 m. kadastro vietovės projekte.

12.2. Atsakovas 2015 m. gegužės 25 d. rašte nurodė, kad nuosavybės teisės dėl S. J. valdyto žemės sklypo nurodant, kad pareiškėja visus dokumentus turėjo pateikti vėliausiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir dėl jo atnaujinimo pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą. Atsakovas 2006 metais buvo patvirtinęs pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises į S. J. valdytą turtą. Nurodė, kad tokie atsakovo veiksmai suteikė pareiškėjai pagrįstus lūkesčius tikėtis, kad nuosavybės teisės į S. J. valdytą žemės sklypą bus atkurtos jei pareiškėja veiks teisėtai ir sąžiningai.

13. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas, iš esmės remdamasis jo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais, nurodo, kad į buvusio savininko S. J. valdytą žemę (duomenys neskelbiami) kaime – 13,14 ha žemės atkurti nuosavybės teises pretenduoja: D. L. – 3,28 ha, A. B. – 3,28 ha, A. J. –3,29 ha, pareiškėja 3,29 ha (dalis, kurią 1997 m. rugsėjo 18 d. perleido J. J.). Nurodė, kad atkūrimo byloje NŽT nėra nei pareiškėjos nei jos tėvo J. J. prašymo atkurti nuosavybės teises į S. J. (duomenys neskelbiami) kaime turėtą žemę. Pareiškėjos atsakovui NŽT pateikti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti archyviniai dokumentai, kuriuose nurodyta, kad D. J. yra S. J. sūnus, nepakankami nuosavybės teisių atkūrimui.

Teisėjų kolegija


15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašto, kuriuo aptartos pareiškėjos B. L. galimybės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. J. nuosavybės teise valdytą žemę, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovui atkurti nuosavybės teises į žemę.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, nurodęs, jog jau 2015 m. rugsėjo 8 d. buvo priimtas galutinis sprendimas dėl nuosavybės teisių pareiškėjai neatkūrimo, o įpareigojimui atkurti nuosavybės teises į papildomą žemės plotą neužtenka dokumentų.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia analogiškais motyvais kaip ir skunde, akcentuodama, kad dėl žemėtvarkos institucijų neveikimo ir netinkamo veikimo jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į S. J. valdytą žemę.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

19. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, tik juos papildo.

20. Įvertinusi pareiškėjos skundo reikalavimą dėl atsakovo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo panaikinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytu sprendimu pareiškėja yra pakartotinai informuojama apie anksčiau priimtą sprendimą, t.y. 2015 m. rugsėjo 8 d. NŽT Varėnos skyriaus įsakymą, kuriuo nuspręsta pareiškėjai neatkurti nuosavybės teisių į S. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Atsakovo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas (dokumentas) priimtas iš esmės atsižvelgus į tas pačias aplinkybes ir atsakovo turimus duomenis, kurie buvo NŽT Varėnos skyriui priimant 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą Pažymėtina, kad 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškėja pateikė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti NŽT Varėnos skyriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymą, tačiau pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi jį atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis teismas atsisakė tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo pareiškėja skundė 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad byloje ginčas dėl NŽT Varėnos skyriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo nebuvo spręstas, šis aktas yra galiojantis ir nenuginčytas. Pažymėtina, kad galiojant NŽT Varėnos skyriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymui , nėra pagrindo panaikinti ir NŽT 2015 m. spalio 19 d. sprendimą, nes jis parengtas NŽT Varėnos skyriaus 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymo pagrindu, todėl šį dokumentą panaikinus liktų galioti pirminis dokumentas, sukeliantis pareiškėjai tiesioginius teisinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, pirmasis pareiškėjos reikalavimas pagrįstai pirmosios instancijos teisme netenkintas.

21. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimo įpareigoti NŽT nedelsiant priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos senelio D. J. išlikusį nekilnojamąjį turtą ar lygiavertį, padidintą iki 100 proc., sklypą tos apskrities teritorijoje, teisėjų kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad D. J. priklausė du žemės sklypai (duomenys neskelbiami) kaime, į kuriuos nuosavybės teises pareiškėjai ketino atkurti ir atkūrė atsakovas. 2014 m. rugpjūčio 26 d. raštu NŽT informavo pareiškėją, kad jai buvo atkurtos visos nuosavybės teisės į D. J. turėtą žemę (duomenys neskelbiami) kaime. Šiame rašte ir vėlesniuose raštuose pareiškėja informuojama, kad D. J. Alytaus apskrities (duomenys neskelbiami) valsčiaus (duomenys neskelbiami) seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu paskirstytų žemių sąraše, Alytaus apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1937 m. lapkričio 5 d. pateiktame Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai, neįrašytas kaip turėjęs žemės (duomenys neskelbiami) kaime. Byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai, kad D. J. iki nacionalizacijos galimai valdė 0,52 miško Geidukonių kaime (pažyma, teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teises perleidimo sutartis pareiškėjai ir kiti dokumentai) vertintini rezervuotai, nes nėra pakankamai kitų nuosavybės faktą arba giminystės ryšius pagrindžiančių įrodymų.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1005-438/2016) akcentuojama, kad „kai administracinė procedūra yra tęstinio pobūdžio, o jos metu yra priimamas ne vienas administracinis aktas, kurie tik sudaro prielaidas bei sąlygas priimti baigiamąjį aktą, kuriuo ir yra užbaigiama pati procedūra bei sukuriamos asmeniui atitinkamos subjektinės teisės, tai ši administracinė procedūra gali būti nutraukiama bet kurioje proceso stadijoje iki priimant baigiamąjį administracinį aktą, jei paaiškėja, kad šis baigiamasis bus neteisėtas, nepaisant to, kokio pobūdžio administraciniai aktai buvo priimti iki tol šioje procedūroje“ Taigi, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai vertino aukščiau nurodytus įrodymus ir

padarė pagrįstą išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje surinktų įrodymų nepakanka naujiems sprendimams nuosavybės teisių atkūrimo klausimais priimti. Tai, kad 2006 metais atsakovas klaidingai įvertino turimus dokumentus, nesuponuoja išvados, kad jis tapo įpareigotas atkurti nuosavybės teises pareiškėjai kitokia apimtimi, nei buvo padaryta.. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjos antrasis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmestinas.

23. Be kita ko, pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. L. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-05261 2019-04-02 2019-03-20 2019-03-20 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:


I.

1. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dėl to jis patyrė itin neigiamų pasekmių.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose, kuriose plotas, tenkantis vienam asmeniui, visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių ir esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, todėl kai kurios kameros kartais gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaitą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 780 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

7. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. Apibendrindamas kamerų plotų bei kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, teismas darė išvadą, kad tuo laikotarpiu pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas nebuvo užtikrintas 67 paras. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, pareiškėjo teiginys, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, įrodytas. Taip pat teismas nurodė, jog nustatydamas neturtinės žalos lygį, atsižvelgė ne tik į ploto trūkumą, tačiau ir į smulkesnius pažeidimus, pavyzdžiui, sanitarinio mazgo nepilną atitvėrimą.

8. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę, kompleksiškai įvertinęs smulkesnius pažeidimus (sanitarinio mazgo atvirumą), į Lietuvoje ginčo laikotarpiu egzistavusias ekonomines bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjo patirtus nepatogumus įvertino 780 Eur suma.

III.

9. Pareiškėjas T. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–67), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeisti ir priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apžvelgia neturtinės žalos atlyginimo teisinį reguliavimą, teismų praktiką, CK nuostatas. Nurodo, jog atsakovo atstovo Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai yra įrodyti. Pažymi, jog kalinimas perpildytose kamerose negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, todėl teismo prašo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.12. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė

patekimą į laisvės atėmimo įstaigą. Byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės

valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veikla arba neveikimas, apeliantas skunde nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą. Todėl atsakovo atstovas mano, jog nėra teisinio pagrindo apelianto naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija


13. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. rugpjū?io 20?d. atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas 2018?m. kovo čio 20 d. atlyginimo.14. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo T. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė

pareiškėjui 780 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.15. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, nesutikdamas su priteistu

neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir manydamas, kad kalinimas perpildytose kamerose negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, dėl to prašydamas žalos atlyginimą padidinti iki 5 000 Eur.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, pareiškėjui turintis tekti minimalus gyvenamasis plotas kameroje nebuvo užtikrintas 67 paras, taip pat nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Minėtos aplinkybės apeliaciniame skunde nėra ginčijamos. Nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų dėl pažeisto pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo teisė į privatumą kamerose jam naudojantis nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu sanitariniu magu (tualetu) buvo pažeista, tik papildomai pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2913-662/2018).

18. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-165-556/2019).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

20. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos

kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

21. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Vadovaujantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

22. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Eur.

23. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui T. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių reikalavimų atmestas, paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo T. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti, priteisiant pareiškėjui T. P. iš

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN




Administracinė byla Nr. eA-484-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01058-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) direktoriaus 2017 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. AP-58 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir 2017 m. vasario 27 d. įsakymas) ir Agentūros direktoriaus 2017 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. AP-79 „Dėl R. Š. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir 2017 m. kovo 9 d. įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiami 2017 m. vasario 27 d. ir 2017 m. kovo 9 d. įsakymai yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti pažeidžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūras. Pasisakydamas dėl 2017 m. vasario 27 d. įsakymo, pareiškėjas teigė, kad pareiškė nušalinimą dviem komisijos nariams, kilus abejonių dėl jų nešališkumo, tačiau dėl pareiškėjo pareikšto nušalinimo komisija nepasisakė. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėtame įsakyme yra konstatuotos faktinės aplinkybės, tačiau nėra išvadų, kuriomis būtų konstatuoti pareiškėjo atlikti netinkami veiksmai ar kiti pažeidimai, dauguma faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo netinkamu elgesiu, nepasitvirtino, taip pat nei komisijos išvadoje, nei skundžiamame įsakyme nėra nustatyta tarnybinio nusižengimo padarinių, kurių pagrindu skiriama tarnybinė nuobauda.

3. Pareiškėjas taip pat nesutiko su komisijos išdėstyta išvada, kad jo siųstas 2016 m. gruodžio 22 d. elektroninis laiškas Personalo skyriaus vedėjai yra melagingas ir neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjo teigimu, tai, kad komisijai nebuvo pateiktas paaiškinimas dėl elektroninio laiško turinio, nesudaro pagrindo teigti, kad elektroniniame laiške išdėstyta informacija yra neatitinkanti tikrovės. Pareiškėjo manymu, atliktas pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos, t. y. pastabos, paskyrimas yra neproporcingas.

4. Pateiktu skundu pareiškėjas taip pat skundė 2017 m. kovo 9 d. įsakymą, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas atliko tarnybinį nusižengimą, tačiau dėl jo mažareikšmiškumo tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta, ir teigė, kad Agentūros direktorius pareiškėjo atžvilgiu priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės) nenumatytą sprendimą. Komisijai nustačius, kad atliktas pažeidimas yra mažareikšmis, pareiškėjo manymu, pagrindo konstatuoti, kad buvo atliktas tarnybinis nusižengimas, nėra.

5. Pareiškėjo teigimu, komisija pažeidė tarnybinio tyrimo procedūrą, t. y. komisija neapklausė rašto, kurį pareiškėjas atsisakė pasirašyti, rengėjo ir nepagrįstai rėmėsi tik tarnybiniu pranešimu. Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui buvo įteiktas tik su vienu iš komisijos narių parašų ir pareiškėjas negalėjo pareikšti asmeniui, įteikusiam pranešimą, nušalinimo.

6. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas, pasisakydamas dėl 2017 m. vasario 27 d. įsakymo pagrįstumo, nurodė, kad dėl pareiškėjo prašymo nušalinti komisijos narius buvo kreiptasi į Agentūros direktorių ir, atsižvelgus į jo priimtą sprendimą, buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, nes nebuvo nustatyta galimo privačių interesų konflikto tarp šalių, kuris turėtų įtakos objektyviam sprendimo priėmimui.

8. Atsakovas teigė, kad tarp valstybės tarnautojų įvyko žodinis konfliktas, kai Agentūros darbuotoja supažindino pareiškėją su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, tačiau esant prieštaringiems įrodymams, buvo pagrįsta abejonė dėl pareiškėjo galimai įžeidžiančių žodžių pasakymo, todėl šioje komisijos išvados dalyje nebuvo konstatuotas tarnybinio nusižengimo padarymas. Nors nebuvo konstatuotas pažeidimas dėl pareiškėjo galimai pasakytų įžeidžiančių žodžių, tačiau komisija, įvertinusi pareiškėjo siųstą 2016 m. gruodžio 22 d. elektroninį laišką ir jo turinį, konstatavo, kad pareiškėjas elektroniniame laiške nurodė melagingas ir tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kurios buvo išdėstytos neetiškai ir nepagrįstai apkaltinant Personalo skyriaus vedėją.

9. Atsakovas, pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, kad nebuvo nustatyta neigiamų padarinių, teigė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytas formalus pažeidimas, t. y. kai pažeidžiama pati teisinė tvarka, pasekmės ne visais atvejais yra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas. Pareiškėjas, gavęs nepasirašytą pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, dėl šio trūkumo į komisiją nesikreipė ir nesiekė jo ištaisyti, o tik pažymėjo šią klaidą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad išnagrinėjo ir raštą, kurį atsisakė pasirašyti pareiškėjas, rašto rengėjo tarnybinį pranešimą, elektroninį susirašinėjimą tarp pareiškėjo ir rašto rengėjo ir kitus dokumentus, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad komisija neįvertino visų aplinkybių, turinčių įtakos skundžiamo įsakymo priėmimui.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą patenkino. Panaikino Agentūros direktoriaus 2017 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. AP-58 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ ir 2017 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. AP-79 „Dėl R. Š. tarnybinio nusižengimo“.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. vasario 27 d. įsakymo bei šiuo įsakymu paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastabos ir 2017 m. kovo 9 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus 2016 m. gruodžio 22 d. Agentūros Personalo skyriaus vedėjo tarnybinį pranešimą dėl nepagrįstų kaltinimų ir šmeižto (registracijos Nr. 24P-48). Tarnybiniame pranešime buvo nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 21 d. Agentūros Personalo skyriaus vedėjas pareiškėjui pasirašytinai įteikė susipažinti sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo ir motyvuotą išvadą dėl tarnybinio nusižengimo, tačiau įteikiant dokumentus tarp šalių susiklostė konfliktinė situacija.

13. 2016 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas išsiuntė Agentūros Personalo skyriaus vedėjui ir Agentūros direktoriui informacinį laišką, kuriame nurodė, kad po Agentūros Personalo skyriaus vedėjo agresyvių ir nepagrįstų veiksmų pareiškėjui pablogėjo sveikata, todėl jis ketina kreiptis medicininės pagalbos. Ištyrus susiklosčiusią situaciją, buvo priimta 2017 m. sausio 27 d. išvada Nr. 12P-6, kurioje nustatyta, kad nesant objektyvių ir pagrįstų įrodymų, galinčių pagrįsti tarnybiniame pranešime nurodytus teiginius, pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas Agentūros Personalo skyriaus vedėjo ir kitų darbuotojų atžvilgiu vartojo necenzūrinius ar įžeidžiančius žodžius, nėra. Nors 2017 m. sausio 27 d. išvada Nr. 12P-6 nebuvo pripažinta, kad pareiškėjas vartojo necenzūrinius ar įžeidžiančius žodžius Agentūros darbuotojų atžvilgiu, tačiau komisija, sudaryta tyrimui atlikti, įvertino pareiškėjo siųstą 2016 m. gruodžio 22 d. elektroninio laiško turinį Agentūros Personalo skyriaus vedėjui bei Agentūros direktoriui ir nurodė, kad pareiškėjas elektroniniame laiške pateikė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie Agentūros Personalo skyriaus vedėją ir taip pažeidė valstybės tarnautojui nustatytus veiklos etikos principus. Atsižvelgusi į tai, komisija nusprendė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 22 d. elektroniniame laiške išdėstytu turiniu elgėsi nerūpestingai, pateikė melagingą ir neatitinkančią objektyvios tikrovės informaciją, todėl padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Agentūros direktorius, atsižvelgęs į komisijos pateiktą išvadą, priėmė skundžiamą 2017 m. vasario 27 d. įsakymą, kuriuo paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

14. 2017 m. sausio 12 d. buvo pateiktas dar vienas tarnybinis pranešimas dėl pareiškėjo veiksmų, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 10 d. atmetė Agentūroje dirbančio specialisto pateiktą pasirašyti raštą ir pateikė pastabas dėl rašto pakoregavimo. 2017 m. sausio 12 d. raštas buvo pakartotinai pateiktas pasirašyti, tačiau ne pareiškėjui, o tiesiogiai Agentūros direktoriui. Pareiškėjo atžvilgiu buvo pateiktas tarnybinis pranešimas dėl nepasirašyto rašto ir sudaryta komisija, kuri, išnagrinėjusi susiklosčiusią situaciją, priėmė 2017 m. vasario 10 d. išvadą Nr. 12P-8, kurioje nustatyta, kad

pareiškėjas nepagrįstai atsisakė pasirašyti suderintą ir jam pateiktą raštą ir tokiais veiksmais vilkino Agentūros sprendimo priėmimą. Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjo pažeidimas yra baigtinio, formalaus pobūdžio ir nesukėlė neigiamų pasekmių Agentūrai, todėl laikytinas mažareikšmiu. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis ir komisijos priimta išvada, Aplinkos apsaugos agentūros direktorius priėmė skundžiamą 2017 m. kovo 9 d. įsakymą, kuriuo pripažino pareiškėją pažeidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto nuostatas ir padarius tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo, tačiau, nesant neigiamų pasekmių Agentūrai ir vertinant pažeidimą kaip mažareikšmį, nuobauda pareiškėjui paskirta nebuvo.

15. Kaip jau minėta, byloje kilo ginčas dėl valstybės tarnautojui (pareiškėjui) paskirtos tarnybinės nuobaudos (2017 m. vasario 27 d. įsakymas) ir tarnybinio nusižengimo fakto konstatavimo (2017 m. kovo 9 d. įsakymas) teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teismas pažymėjo, kad būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuris yra sudėtinė įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo dalis, turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teismas, visų pirma, turėtų analizuoti, ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas akcentavo, kad ne bet koks tarnybinių pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas laikytinas tarnybiniu nusižengimu, o tik toks, kuris turi visus privalomus tarnybinio nusižengimo požymius ir daro tiesioginę įtaką institucijos ar valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui.

17. Dėl 2017 m. vasario 27 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo teismas pripažino, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 22 d. elektroniniu laišku pateikdamas melagingą, objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.1 papunktyje nurodytą prievolę laikytis pagarbos žmogui ir valstybei principo, taip pat netinkamai vykdė 9.2 papunktyje nustatytą pareigą elgtis mandagiai ir maloniai, 9.4 papunktyje įtvirtintą pareigą būti tolerantiškam, pagarbiai elgtis su kitais valstybės tarnautojais, 9.7 papunktyje nustatytą pareigą konfliktinėmis aplinkybėmis elgtis objektyviai ir nešališkai, išklausyti abiejų pusių argumentų ir ieškoti objektyviausio sprendimo. Agentūros direktoriaus priimtame įsakyme taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-72 patvirtintų Aplinkos apsaugos agentūros vidaus tvarkos taisyklių ir darbo reglamento 23 punkte nustatytą elgesio reikalavimą palaikyti dalykinę atmosferą ir pagarbiai elgtis su kitais darbuotojais, taip pat VTĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintus lojalumo, pagarbos žmogui ir valstybei bei tarnybinio bendradarbiavimo principus ir 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 ir 6 punktus.

18. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą neabejotinai nustatyta, jog Agentūros Personalo skyriaus vedėjos D. P. 2016 m. gruodžio 22 d. tarnybinio pranešimo pagrindu pradėto ir atlikto tarnybinio tyrimo metu nepasitvirtino aplinkybės, jog pareiškėjas darbo metu elgėsi nepagarbiai, nepadoriai ir nepavyzdingai. Taigi iš esmės pareiškėjui nuobauda paskirta tik už jo elektroninio laiško, adresuoto Agentūros personalo vadovei D. P. ir Agentūros direktoriui R. M., turinį, kurį tarnybinį tyrimą atlikusi komisija vertino kaip melagingą ir neatitinkantį objektyvios tikrovės. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas nubaustas už 2016 m. gruodžio 22 d. elektroninio laiško, kuriuo Agentūros vadovybė buvo informuota apie pareiškėjo neatvykimo į darbą priežastis, dalį, kuri išvadoje netiksliai pacituota kaip „po Jūsų agresyvių ir nepagrįstų veiksmų 2016 m. gruodžio 21 d.“.

19. Vertinant šią elektroninio laiško ištrauką, svarbu įvertinti ir visą elektroninio laiško turinį – „Informuoju, kad po vakar agresyvių ir nepagrįstų Jūsų veiksmų, (duomenys neskelbtini).“ Šio elektroninio laiško turinys neabejotinai leidžia spręsti, kad tokiu būdu Agentūros vadovybė buvo informuojama ne apie Personalo skyriaus vadovo elgesį, o apie tai, kad pareiškėjas dėl sveikatos būklės ketina vykti pas medikus. Beje, ši informacija (kreipimasis į medikus ir jų konstatuoti sveikatos sutrikimai) yra patvirtinta byloje surinktais rašytiniais įrodymais. O žodžiai „po vakar agresyvių ir nepagrįstų jūsų veiksmų“ nelaikytini informacija. Šie žodžiai gali būti vertinami kaip pareiškėjo emocija ir / ar nuomonė, kuriai netaikytini objektyvios tiesos kriterijai. Teismas atkreipė dėmesį, kad šie žodžiai skirti Agentūros administracijai, o ne konkrečiam darbuotojui, todėl negali pažeisti asmens garbės ir orumo, negali jo pažeminti, kaip nurodoma Personalo skyriaus vadovo tarnybiniame pranešime.

20. Vertinant pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį ir jo elektroniniame laiške pavartotą leksiką, svarbu atkreipti dėmesį, kad nei tarnybinio tyrimo metu, nei nagrinėjant administracinę bylą nebuvo nustatyta objektyvių, vienareikšmiškų ir neprieštaringų įrodymų dėl Personalo skyriaus vedėjo elgesio konflikto metu su pareiškėju. Įvertinęs elektroninio laiško turinį, teismas darė išvadą, kad jo tikslas yra ne įžeisti ar apšmeižti Personalo skyriaus vedėją Agentūros direktoriui, bet informuoti Agentūros administraciją apie pablogėjusią sveikatą dėl tuo metu vykusių aplinkybių bei pranešti dėl neatvykimo į darbą.

21. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad tarp pareiškėjo ir administracijos kurį laiką egzistuoja įtampa dėl tarnybinių tyrimų pareiškėjo atžvilgiu, kurie yra peraugę į tarnybinių nuobaudų paskyrimus, o vėliau ir į teisminius ginčus. Tokiame emociniame fone pablogėjus pareiškėjo sveikatai, jo pasirinktus žodžius jeigu ir galima vertinti kaip aštrius, tačiau jokiu būdu šie žodžiai nelaikytini neetiškais ir juolab įžeidžiančiais konkretų asmenį.

22. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjo tarnybiniu nusižengimu, už kurį ginčijamu 2017 m. vasario 27 d. įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, nagrinėjamu atveju laikyti išskirtinai tik pareiškėjo 2016 m. gruodžio 22 d. elektroninio laiško, adresuoto Agentūros administracijai, žodžiai „po vakar agresyvių ir nepagrįstų jūsų veiksmų“, remdamasis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties, t. y. nėra nei tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės (valstybės tarnautojo neteisėto elgesio), nei subjektyviosios pusės (valstybės tarnautojo kaltės). Nesant tarnybinio nusižengimo, nėra pagrindo skirti pareiškėjui ir tarnybinę nuobaudą (VTĮ 29 str.).

23. Dėl 2017 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. AP-79 teisėtumo ir pagrįstumo teismas pažymėjo, kad skundžiamame įsakyme, kuris priimtas vadovaujantis 2017 m. vasario 10 išvada Nr. 12P-8, pripažinta, kad pareiškėjas, atsisakęs pasirašyti Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo inspektoriaus parengtą raštą ir nurodęs pastabas, kurių pagrindu raštas turėtų būti ištaisytas, vilkino sprendimo priėmimą Agentūros vardu ir netinkamai įgyvendino pareiškėjui nustatytas vykdyti funkcijas. Pripažinta, kad pareiškėjas minėtais veiksmais pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, tačiau, atsižvelgus į tai, kad žala Agentūrai padaryta nebuvo ir į pažeidimo mažareikšmiškumą, tarnybinė nuobauda pareiškėjui nepaskirta.

24. Teismas vadovavosi VTĮ 29 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 30 straipsnio 1 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 14 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sutiktina su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, jog atsakovas skundžiamu 2017 m. kovo 9 d. įsakymu priėmė sprendimą, kuris nėra numatytas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 14 punkte.

25. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytų teisės aktų loginę konstrukciją, teismas darė išvadą, kad nustačius tarnybinio nusižengimo buvimo faktą, turi būti per įstatymų nustatytą terminą paskirta viena iš VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tarnybinių nuobaudų. Išimtis, kai yra pripažįstama, kad asmuo atliko tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinė nuobauda nepaskiriama, yra tik tuo atveju, jei nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai. Šiuo atveju atsakovas tarnybinės nuobaudos neskyrė dėl veiklos mažareikšmiškumo, tačiau tokia nuobaudos neskyrimo išimtis įstatymų nuostatomis nenumatyta, o viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus kitų asmenų atžvilgiu, privalo vadovautis teisės aktų nuostatomis ir jose nustatyta tvarka, neperžengdamas įstatymo nustatytų ribų.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2017 m. vasario 10 d. tyrimo išvadoje Nr. 12P-8 konstatuota, jog pareiškėjas nepagrįstai 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. sausio 11 d. nederindamas Agentūros sprendimo neišduoti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Gabnera“ pavojingų atliekų tvarkymo licencijos, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 684 patvirtintų Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių (toliau – ir Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklės) 14.1 papunkčio ir 45 punkto nuostatų, vilkino Agentūros sprendimo atsisakyti išduoti licenciją priėmimą (išvados 11 psl.). Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų parengęs ir / ar pasirašęs UAB „Gabnera“ adresuotą Agentūros raštą, neatitinkantį VAĮ 8 straipsnio 2 dalies nuostatų. Išvadoje paminėtos Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 14.1 papunkčio ir 45 punkto nuostatos reglamentuoja, kokius dokumentus privalo pateikti licencijos gavimu suinteresuoti asmenys ir licencijų turėtojų teisė apskųsti sprendimą dėl atsisakymo licenciją išduoti. Taigi pareiškėjas šių nuostatų nei veiksmais, nei neveikimu pažeisti negalėjo. Išvados rezoliucinėje dalyje yra konstatuotas, be kita ko, ir pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.3 papunkčio, nustatančio pareiškėjo kompetenciją pasirašyti Agentūros administracijos struktūrinių padalinių rengiamus dokumentus, pažeidimas. Pareiškėjo pateiktos pastabos dėl jam pagal kompetenciją pateikto vizuoti rašto, nelaikytinos atsisakymu vykdyti pareigybės aprašymo 7.3 punkte nustatytas funkcijas arba netinkamu šių funkcijų vykdymu.

27. Teismas pabrėžė, kad ginčijamu įsakymu yra pripažįstama, kad pareiškėjas pažeidė tik VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas ir padarė tarnybinį nusižengimą dėl aplaidumo. Kaip galima spręsti iš įsakymo turinio, Agentūros vadovas, susipažinęs su tarnybinio tyrimo išvada, kuri, vadovaujantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 13 punktu, jam nėra privaloma, nagrinėjamu atveju nepritarė komisijos išvadoms dėl VAĮ 8 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir pareigybės aprašymo 7.3 punkto pažeidimo bei kaltinimu pareiškėjui neužtikrinus Pavojingų atliekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 29 punkte nustatyto privalomo termino laikymosi. Teismas pažymėjo, kad tiek VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nustatančio valstybės tarnautojo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos

Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tiek 4 punkto, įtvirtinančio pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, nuostatos yra blanketinio pobūdžio, t. y. tokiu atveju administraciniame akte, kuriuo pripažįstamas tarnybinis nusižengimas, turi būti nurodyta, kokių konkrečiai teisės aktų pareiškėjas nesilaikė, kokias pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas netinkamai atliko.

28. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis anksčiau teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju tarnybinio nusižengimo nepadarė, o Agentūros direktorius skundžiamu 2017 m. kovo 9 d. įsakymu priėmė sprendimą, kuris nenumatytas nei VTĮ, nei Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse, todėl skundžiamas įsakymas laikytas nepagrįstu ir neteisėtu.

III.

29. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais motyvais:

29.1. Dėl 2017 m. vasario 27 d. įsakymo pažymi, kad pareiškėjas el. laiške pateikė melagingą, objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją „po Jūsų agresyvių ir nepagrįstų veiksmų 2016 m. gruodžio 21 d.“. Valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, lemia ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-252/2013 konstatavo, kad valstybės tarnautojo įsitikinimai turi būti reiškiami neįžeidžiančiai, nežeminančiai, atitikti pagarbaus ir kultūringo elgesio normas. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai laikė, kad el. laiške pateikti žodžiai yra pareiškėjo emocija ir / ar nuomonė, kuriai netaikytini objektyvios tiesos kriterijai. Tiek ypatingas valstybės tarnautojo statusas, tiek teisės aktų reikalavimai numato pareiškėjui pareigą reikšti savo įsitikinimus neįžeidžiančiai, nežeminančiai, atitikti pagarbaus ir kultūringo elgesio normas. Priešingu atveju, kai kritika yra išreiškiama, nevengiant asmeninio įžeidinėjimo, orumo žeminimo, reputacijos menkinimo, neigiamų emocijų demonstravimo, nusižengiama valstybės tarnybos tvarkai, pažeidžiami teisės aktų reikalavimai.

29.2. Dėl 2017 m. kovo 9 d. įsakymo atsakovas pažymi, kad tarnybinio nusižengimo pripažinimas mažareikšmiu kiekvienu konkrečiu atveju paliekamas į pareigas priimančio asmens apsisprendimo valiai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismų praktikoje dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrįstumo yra formuojamas tarnybinio nusižengimo mažareikšmiškumo institutas (pvz., administracinė byla Nr. A662-109/2013). Kadangi tarnybinis nusižengimas buvo baigtinio ir formalaus pobūdžio, tarnybinė nuobauda, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, neskirta. Dėl Agentūros sprendimo atsisakyti išduoti licenciją priėmimo vilkinimo motyvuotoje išvadoje Nr. 12P-8 yra nustatytos ir išsamiai ištirtos faktinės aplinkybės, įrodančios, kad pareiškėjo teiktos pastabos rašto rengėjui buvo nepagrįstos, kad anksčiau tokio pobūdžio raštus jis vizuodavo. Taigi motyvuotoje išvadoje Nr. 12P-8, kuri yra įsakymo sudedamoji dalis, pagrįstai konstatuotas vilkinimas priimti Agentūros sprendimą. Išvada Nr. 12P-8 yra išsami, motyvuota ir aiški, joje nurodyti objektas ir subjektas, tiek objektyvioji, tiek subjektyvioji pažeidimo pusės, konkrečiai įvardyta veika, kaltės forma, pažeistų teisės aktų nuostatos.

30. Pareiškėjas R. Š. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo nustatyti terminą apeliantui apeliacinio skundo trūkumams pašalinti ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas pažymi, kad motyvuotoje išvadoje Nr. 12P-6 konstatuotas vienintelis tarnybinis nusižengimas – netinkamas 2016 m. gruodžio 22 d. pareiškėjo elektroninis laiškas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties. Atlikto tarnybinio tyrimo metu nepasitvirtino aplinkybės, jog pareiškėjas darbo metu elgėsi nepagarbiai, nepadoriai ir nepavyzdingai. Nei tarnybinio tyrimo metu, nei nagrinėjant administracinę bylą nebuvo nustatyta objektyvių, vienareikšmiškų ir neprieštaringų įrodymų dėl Personalo skyriaus vedėjo elgesio konflikto metu su pareiškėju. Pareiškėjo 2016 m. gruodžio 22 d. el. laiško turinys negali būti vertinamas kaip įžeidžiantis ar žeminantis Personalo skyriaus vedėją. Jame nebuvo naudojami žmogaus orumą įžeidžiantys frazeologizmai, palyginimai bei kiti kalbos elementai, nebūdingi kanceliarinei kalbai. Tarp Agentūros direktoriaus ir pareiškėjo nebuvo normalaus bendravimo ir pareiškėjo atžvilgiu nuo 2016 m. rudens prasidėjo pareiškėjo asmeninis persekiojimas. Per

laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. kovo 9 d. anksčiau tik teigiamai vertintas pareiškėjas buvo pripažintas padaręs 6 tarnybinius nusižengimus ir už juos paskirtos 5 tarnybinės nuobaudos. Be šios bylos, teismuose nagrinėjamos dar 5 bylos dėl nepagrįstų tarnybinių nuobaudų paskyrimo. Be to, apeliantas be pagrindo vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-252/2013, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

32. Dėl Agentūros direktoriaus 2017 m. kovo 9 d. įsakymo pareiškėjas pažymi, kad atsakovas priėmė sprendimą, kuris nėra numatytas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 14 punkte. Pareiškėjas nepadarė 2017 m. kovo 9 d. įsakyme konstatuoto tarnybinio nusižengimo. Priešingos išvados, daromos apeliaciniame skunde, atsakovas niekaip nemotyvuoja ir neaiškina. Pareiškėjas mano, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas konstatavo veiksmų mažareikšmiškumą, leidžia teigti, kad pats tarnybinis nusižengimas nebuvo padarytas. Be to, nurodo konkrečias priežastis, kodėl nepasirašė Agentūros rašto projekto.

33. Anot pareiškėjo, apeliacinis skundas yra su trūkumais (prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tačiau nenurodoma, koks sprendimas turėtų būti priimtas), todėl teismas turėtų nustatyti terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti.

Teisėjų kolegija


IV.

Dėl 2017 m. vasario 27 d. įsakymo

34. Agentūra nesutinka, kad el. laiške pateikti žodžiai yra pareiškėjo emocija ir / ar nuomonė, dėl ko mano, jog turėtų būti priimtas naujas sprendimas.

35. Vilniaus apygardos administracinis teismas šio baigiamojo teisės akto 19 ir 20 punktuose nurodė, kad ginčo žodžiai buvo nukreipti į Agentūros administraciją, o ne konkretų darbuotoją, be to, šie žodžiai gali būti vertinami tik kaip pareiškėjo emocija ir / ar nuomonė.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija laikosi kiek kitokios, nei pirmosios instancijos teismas, pozicijos.

37. Iš elektroninio laiško duomenų matyti, kad jis adresuotas vieninteliam adresatui (kam) – D. P. Kopija siųsta R. M. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas R. Š. el. laišką bei jo turinį tiesiogiai nukreipė į D. P., o R. M. tik informavo apie įvykusį faktą bei tolimesnius savo veiksmus. Iš šių aplinkybių nėra jokio pagrindo teiginiui dėl el. laiško adresavimo tiesiogiai ir būtent Agentūros administracijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

38. 37 punkte padaryta išvada lemia kitą teisiškai reikšmingą aspektą, ar žodžiai „informuoju, kad po vakar agresyviu ir nepgrystu jūsu veiksmu“ (taip el. laiške), kurie buvo nukreipti į D. P., iš tikro galėjo lemti tarnybinę atsakomybę.

39. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Vieno iš šių elementų nebuvimas visiškai paneigia galimybę konstatuoti tarnybinį nusižengimą.

40. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmens garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas, tiek asmens garbę, tiek orumą lemia visuomenės

vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-944/2001; kt.). Pagal lietuvių kalbos žodyną asmens garbė – tai visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus, geras asmens vardas, o asmens orumas – tai subjektyvus asmens savęs vertinimas, savo vertės pajautimas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 165, 463).

41. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr. 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą byloje Hertel prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 25181/94), 46 p., 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, (pareiškimo Nr. 68416/01), 87 p.; 2008 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Flux prieš Moldovą, (pareiškimo Nr. 22824/04), 26 p. ir kt.). Iš EŽTK plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (žr., pvz., 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Constantinescu prieš Rumuniją, (pareiškimo Nr. 28871/95).

42. Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Netoleruotina situacija, kai kritika yra išreiškiama, nevengiant asmeninio įžeidinėjimo, orumo žeminimo, reputacijos menkinimo, neigiamų emocijų demonstravimo bei viešai reiškiant savo antipatijas kitiems tarnautojams.

43. Turint omenyje šios bylos konkrečias faktines aplinkybes matyti, kad pareiškėjas, rašydamas elektroninį laišką D. P., siekė atskleisti savo fizinę būklę, kuri buvo paveikta, kaip jis išsireiškė, vakarykščiais agresyviais ir nepagrįstais D. P. veiksmais.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sakinys negalėjo suponuoti tarnybinės atsakomybės. Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino, kad tokio pobūdžio žodžiai nelaikytini neetiškais ir įžeidžiančiais konkretų asmenį. Tai bendriniai nominaciniai žodžiai, kuriais iš tikro išsakyta nuomonė, kad vakarykštis bendravimas (įvykęs veiksmas), pareiškėjo požiūriu, su D. P. buvo agresyvus, bet tai tik jo asmeninis suvokimas, kuris el. laiško tiesioginio adresato negalėjo pažeminti, įžeisti ar sumenkinti jo reputacijos. (Ne)pagrįstumo aspektas, minimas el. laiške, – visiškai vertinamasis dalykas, niekaip negalėjęs sukelti neigiamų asmeninių emocijų el. laiško gavėjui ir nepatenkantis į aukščiau išdėstytus apribojimus, taikomus taip pat ir valstybės tarnautojams. Galima sutikti, jog gavus aptariamą el. laišką, adresatui galėjo kilti susierzinimas, kas yra žmogiška, bet tai vertinti, kaip leistinų visiems priimtinų bendravimo ribų peržengimą, būtų itin formalu.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, ginčo el. laiško dalis nesuponuoja valstybės tarnautojo neteisėto elgesio (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme ir atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiuose įstatymuose, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas), o nesant vieno iš teisės pažeidimo elementų, negalima ir tarnybinė atsakomybė.

Dėl 2017 m. kovo 9 d. įsakymo

46. Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą, kai yra nustatomi tokie tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimai, kurie pagal įstatymą yra besąlyginis pagrindas konstatuoti nuobaudos neteisėtumą (pvz., įstatymo nustatytų nuobaudos skyrimo terminų nesilaikymas; pavedimas atlikti tarnybinį patikrinimą ar nuobaudos paskyrimas neturint teisės aktų nustatytų įgaliojimų ir pan.). Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą ir tais atvejais, kai nustato tokius teisės aktų nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie individualios bylos faktinių aplinkybių ir atitinkamo teisinio reguliavimo kontekste įvertinami kaip esminiai, t. y. kai nustatoma, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, o tuo pačiu ir sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2966-756/2015).

47. Šiuo konkrečiu atveju buvo priimtas teisės aktas – 2017 m. kovo 9 d. įsakymas „Dėl R. Š. tarnybinio nusižengimo“, kuriuo pripažįstama valstybės tarnautojo teisei priešinga veika, bet tarnybinė nuobauda neskiriama.

48. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo šios nutarties 28 punkte padaryta išvada. Konstatavus tarnybinį nusižengimą, turėjo būti paskirta ir viena iš tarnybinių nuobaudų, numatytų VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas nesuteikė galimybės atsisakyti skirti tarnybinę nuobaudą, jei konstatuojamas tarnybinis nusižengimas, todėl šiuo atveju Agentūra veikė ne pagal suteiktus įgalinimus, kas, atsižvelgiant į šio baigiamojo akto 46 punkte išdėstytas nuostatas, ir turėjo lemti 2017 m. kovo 9 d. įsakymo panaikinimą.

49. Be kita ko, viešojoje teisėje dominuoja (bendrojo draudimo) principas, pagal kurį visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama, todėl apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl išlaidų priteisimo

50. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį bei to paties straipsnio 5 dalį pareiškėjas turi teisę į prašomų išlaidų atlyginimą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl yra priteistina (Rekomendacijų 8.11 p.).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti R. Š. iš Aplinkos apsaugos agentūros 1 028,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt aštuonis eurus ir 50 centų) patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.



VESLAVA RUSKAN



2019-05498 2019-04-04 2019-03-20 2019-03-20 -

Administracinė byla Nr. AS-192-575/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dcabb840562911e9975f9c35aedfe438

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00179-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

Pareiškėjas UAB „Išskirtinio būsto statyba“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (23.2408)-327-11820 (toliau – ir Sprendimas) neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo; 2) įpareigoti VMI iš naujo atlikti pareiškėjo pateikto prašymo dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo vertinimą. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti 41 332,70 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) nepriemokos išieškojimą iki galutinio sprendimo priėmimo byloje.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog VMI vykdant ginčijamą Sprendimą, būtų pradėtas priverstinis nepriemokos išieškojimas, kuris sutrikdytų įmonės veiklą, įmonės finansinė būklė taptų kritine, įmonė turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus. Šie veiksmai įmonei padarytų neatitaisomos žalos, įmonei turėtų būti pradėtos juridinio asmens bankroto procedūros.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas pažymėjo, jog šioje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo VMI netenkino pareiškėjo prašymo ir neišdėstė 41 332,70 Eur PVM nepriemokos sumokėjimo dalimis. Teismas pažymėjo, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas mokestinės nepriemokos sumokėjimas gali nepataisomai paveikti asmens interesus, taip pat kilti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį ir mokestinės nepriemokos išieškojimo įtaką įmonei. Kita vertus, paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo iš pareiškėjo pinigų sumą, ji būtų jam grąžinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (111 str.).

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir prašo taikyti reikalavimo

užtikrinimo priemones – sustabdyti VMI 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-11820 vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo argumentas, jog jis nepateikė duomenų apie įmonės finansinę padėtį ir mokestinės nepriemokos išieškojimo įtaką jai, yra nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad teismui buvo pateikti dokumentai iš VMI, kuriuose yra informacijos apie pareiškėjo finansinę padėtį. Pareiškėjas teismui nurodė aplinkybes, kodėl šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. įmonės finansinė būklė pablogėtų ir būtų sunku vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones egzistavimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus sutrikdyta įmonės veikla, o vykdant ginčijamą VMI Sprendimą, įmonė bankrutuos. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.).

Pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus jo nurodomos užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkintas. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus sutrikdyta įmonės veikla ir įmonė gali bankrutuoti, šiuo atveju nesudaro pagrindo jau šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. AS-662-756/2017).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai

netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytas aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiama apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Išskirtinio būsto statyba“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN





NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ab146840562911e9975f9c35aedfe438

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

Pareiškėjas restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir RUAB) „Saurida“ (toliau – ir pareiškėjas, įmonė) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2018 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 64-7-186 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskirta bauda; 2) prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarimo skirti baudą Nr. 64-7-186 vykdymą.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog atsakovui vykdant ginčijamą Nutarimą, pareiškėjas patirs ženklių nuostolių ne tik dėl neteisėtai paskirtos baudos sumokėjimo, bet ir dėl išorinės reklamos išardymo, kuris sutrikdytų įmonės veiklą, o įmonės finansinė būklė taptų kritine ir ji turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus. Šie veiksmai įmonei padarytų neatitaisomą žalą, kadangi turėtų būti pradėtos juridinio asmens bankroto procedūros. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės bei pateikti duomenys įrodo, kad yra reali ir didelė grėsmė, jog netaikius reikalavimų užtikrinimo priemonių, teismo sprendimas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Atsakovas pateikė nuomonę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas byloje pateikė klaidinančius faktus, kurie naudojami kaip gynybinė pozicija. Prašė

netaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 14 d. nutartimi prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas pažymėjo, jog šioje byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriuo atsakovas už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalies pažeidimą pareiškėjui skyrė 1700 Eur baudą ir nurodė išardyti dvipusę specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę. Pareiškėjas prašė panaikinti Nutarimą kaip nepagrįstą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (stabdyti Nutarimo vykdymą). Teismas pažymėjo, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas baudos sumokėjimas ir reklamos panaikinimas gali nepataisomai paveikti asmens interesus, taip pat, kad gali kilti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, o prašymą grindė teiginiais apie galimus neigiamus finansinius padarinius nukreiptus į ateitį, ir prielaidomis. Teismas vertinimo, jog pareiškėjo nurodyti motyvai bei pateikti įrodymai nesudarė pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl jo prašymas nebuvo tenkintas.

III.

Pareiškėjas pateiktame atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutartį, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Nutarimo vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino prašymo taikyti užtikrinimo priemones motyvus, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Pareiškėjas pažymi, kad įmonė yra restruktūrizuojama ir, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jai gali būti padaryta ženkli ir galimai neatitaisoma ir / ar sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjas teismui nurodė aplinkybes, kodėl šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. įmonės finansinė būklė pablogėtų ir būtų sunku vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d nutartimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones egzistavimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus sutrikdyta įmonės veikla, o vykdant ginčijamą nutarimą, įmonės gali tiesiog nebelikti, t. y. ji bankrutuos. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, LVAT 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.).

Pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad, nesiėmus jo nurodomos užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks pareiškėjo prašymas negalėjo būti tenkintas. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus sutrikdyta įmonės veikla ir įmonė gali bankrutuoti, šiuo atveju nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. LVAT praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

Pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eAS-178-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01751-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. spalio 25 d. kreipėsi į teismą, patikslintame skunde prašydamas: 1) atnaujinti terminą 2018 m. rugpjūčio 22 d., 2018 m. rugsėjo 20 d., 2018 m. spalio 25 d. skundams paduoti; 2) atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje administracinėje byloje dėl blogos turtinės padėties; 3) jeigu sprendžiant šio skundo priėmimo klausimą paaiškėtų, kad skundas turėtų būti nagrinėjamas kitame apygardos administraciniame teisme, šį skundą tiesiogiai perduoti nagrinėti kitam apygardos administraciniam teismui; 4) įtraukti visas reikalingas bylos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cf43b680562911e9975f9c35aedfe438

šalis, kurių dėl savo nežinojimo galėjo nenurodyti pareiškėjas, taip pat teismo iniciatyva pakeisti atsakovo procesinę padėtį į trečiojo suinteresuoto asmens ir atvirkščiai, jeigu tai yra reikalinga, siekiant teisingai išnagrinėti šią bylą; 5) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šioje administracinėje byloje; 6) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šiame skunde nurodytų teisės aktų galimo prieštaravimo Konstitucijos 5, 18, 19, 21, 23, 29, 38, 39,48, 52, 150 straipsnių normoms; 7) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2018 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (33.205)2-2277; 8) priteisti iš Administracijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, solidariai pareiškėjui sumokėti susidariusią socialinės išmokos skolos sumą 4 470 Eur, susidariusią nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., ir šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai; 9) įpareigoti Administraciją, Seimą, Vyriausybę ir Valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, solidariai sumokėti pareiškėjui už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas; 10) iš Seimo, Vyriausybės ir Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt.; 11) panaikinti / pakeisti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2018 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 62-2-1549, kuriuo yra siūloma pasinaudoti 30,34 Eur per mėnesį (vienam asmeniui ar šeimos nariui) būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacija; priimti naują sprendimą šiuo klausimu: įpareigoti Kauno miesto savivaldybę per 1 (vieną) mėnesį nuo pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimo suteikti pareiškėjui 2 (dviejų) kambarių socialinį būstą arba įpareigoti Kauno miesto savivaldybę skirti ir pervesti pareiškėjui kiekvienam kalendoriniam mėnesiui 500 Eur bendrą sumą būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas su(si)mokėti Lietuvos Respublikoje; šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai, nes dar papildomai laukti 1,5–2 metų apeliacinės instancijos teismo sprendimo pareiškėjui su mažamečiu vaiku yra per ilgas trukdymas ir nepatogumas; 12) įpareigoti Seimą, Vyriausybę ir Valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, solidariai per vieną mėnesį nuo pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimo suteikti pareiškėjui dviejų kambarių socialinį būstą arba įpareigoti Seimą, Vyriausybę ir Valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, skirti ir pervesti pareiškėjui kiekvienam kalendoriniam mėnesiui 500 Eur bendrą sumą būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas susimokėti Lietuvos Respublikoje; šią sprendimo dalį nukreipti vykdyti skubiai; 13) iš Administracijos, Seimo, Vyriausybės ir Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius, išlaidas ir žalą: procesiniam dokumentui (skundui) surašyti patirtas 500 Eur (50 val. × 10 Eur) išlaidas ir, jeigu byla bus perduota į Vilnių, patirtas 14 Eur kelionės išlaidas iš Kauno į Vilnių ir atgal į teismo posėdį (bilietas iš Kauno į Vilnių ir atgal kainuoja po 7 Eur), transporto išlaidas miesto transportu 2,68 Eur (Vilniaus miesto transportu du bilietai po 0,64 Eur, Kauno miesto transportu du bilietai po 0,70 Eur), papildomai 60 Eur (po 10 Eur už kiekvieną valandą, kurios bus sugaištos atvykti į teismą Vilniaus mieste ir sugrįžti iš teismo į Kauną, kur gyvena pareiškėjas (nuvykti ir sugrįžti užima mažiausiai 6 valandas), po 10 Eur už valandą už dalyvavimą teismo posėdyje pagal faktinį laiką).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi priėmė pareiškėjo 2018 m. spalio 25 d. patikslinto skundo dalį, kuria prašoma: panaikinti Administracijos 2018 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (33.205)2-2277; priteisti iš atsakovo Administracijos sumokėti pareiškėjui susidariusią socialinės išmokos skolos sumą nuo 2017 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo kada pareiškėjas faktiškai kreipėsi į Administraciją dėl socialinės išmokos pareiškėjui ir jo nepilnametei dukrai skyrimo) iki 2018 m. birželio 30 d. už 15 mėnesių, kuri yra 4 470 eurų; įpareigoti atsakovą Administraciją sumokėti / pervesti pareiškėjui už kiekvieną kalendorinį mėnesį 400 Eur dydžio socialinę išmoką, skaičiuojant nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tol, kol pareiškėjas faktiškai pradės dirbti ir gaus savarankiškas su darbo santykiais susijusias pajamas. Teismas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartimi nutarė atsakovu byloje laikyti Administraciją, atsakovais nelaikyti Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, Seimo, Vyriausybės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, galutinai šį klausimą spręsti teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Aptariama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo 2018 m. spalio 25 d. patikslinto skundo dalį dėl reikalavimų: iš Seimo, Vyriausybės ir Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt.; panaikinti / pakeisti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2018 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 62-2-1549, kuriuo siūloma pasinaudoti 30,34 Eur per mėnesį (vienam asmeniui ar šeimos nariui) būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacija; įpareigoti Kauno miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimo suteikti pareiškėjui dviejų kambarių socialinį būstą arba įpareigoti Kauno miesto savivaldybę skirti ir pervesti

pareiškėjui kiekvienam kalendoriniam mėnesiui 500 Eur bendrą sumą būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas susimokėti Lietuvos Respublikoje; įpareigoti Seimą, Vyriausybę ir Valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, per 1 (vieną) mėnesį nuo pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimo suteikti pareiškėjui dviejų kambarių socialinį būstą arba įpareigoti Seimą, Vyriausybę ir Valstybę, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, skirti ir pervesti pareiškėjui kiekvienam kalendoriniam mėnesiui 500 Eur bendrą sumą būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas susimokėti Lietuvos Respublikoje.

Pagrįsdamas 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį Regionų apygardos administracinio teismas nurodė, kad pareiškėjas patikslintame skunde nenurodė aplinkybių, kuriomis remdamasis prašo priteisti 10 000 Eur iš atsakovų, nepatikslino reikalavimo, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas nepašalino 2018 m. spalio 11 d. nutartyje nustatytų skundo trūkumų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų, todėl šią reikalavimo dalį teismas laikė nepaduota. Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti / pakeisti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2018 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 62-2-1549 teismas pažymėjo, kad pareiškėjas suformulavo tokį patį reikalavimą kaip ir pirminiu skundu, kuriam buvo nustatyti trūkumai, ir konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi nustatytos pareigos patikslinti šį skundo reikalavimą, todėl šią reikalavimo dalį teismas laikė nepaduota. Atsisakęs priimti šį pareiškėjo reikalavimą, teismas atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Kauno miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimo suteikti pareiškėjui dviejų kambarių socialinį būstą arba įpareigoti Kauno miesto savivaldybę skirti ir pervesti pareiškėjui kiekvienam kalendoriniam mėnesiui 500 Eur bendrą sumą būsto nuomai ir išlaidoms už komunalines paslaugas susimokėti Lietuvos Respublikoje. Vertindamas 12-tą pareiškėjo 2018 m. spalio 25 d. patikslinto skundo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovus su analogišku reikalavimu, o nesant atsakovų atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės dėl to nėra ginčo, todėl šis reikalavimas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 12 d. atskiruoju skundu prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jo 2018 m. spalio 25 d. pateikto patikslinto skundo dalį, ir perduoti šios pareiškėjo patikslinto skundo dalies priėmimo klausimą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams spręsti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi tenkino pareiškėjo atskirąjį skundą ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo 2018 m. spalio 25 d. patikslinto skundo dalį, panaikino ir klausimą dėl šios 2018 m. spalio 25 d. patikslinto skundo dalies priėmimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. sausio 24 d. skundo trūkumams pašalinti.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 14 d. atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašė: 1) taikyti laikinąsias apsaugos priemones nuo šio atskirojo skundo gavimo administraciniame teisme dienos ir sustabdyti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI-359-406/2018 vykdymą, iki bus išnagrinėtas 2019 m. sausio 14 d. atskirasis skundas; 2) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas dar kartą kelia tuos pačius klausimus, kuriuos 2018 m. gruodžio 18 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-865-968/2018 nustatė, išsprendė ir konstatavo aukštesnės instancijos teismas; 3) priimti naują procesinį sprendimą administracinėje byloje ir pratęsti trūkumų šalinimo terminą iki 2019 m. kovo 26 d.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą.

III

Pareiškėjas su 2019 m. sausio 19 d. atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir prašo: 1)

taikyti laikinąsias apsaugos priemones nuo 2019 m. sausio 19 d. atskirojo skundo gavimo administraciniame teisme dienos ir sustabdyti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI359-406/2018 vykdymą, iki bus išnagrinėtas jo 2019 m. sausio 19 d. atskirasis skundas; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ABTĮ nuostatų, ribojančių teisę kreiptis teisminės gynybos, atitiktį Konstitucijai; 3) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutartį, kuria yra atsisakyta priimti jo 2019 m. sausio 14 d. atskirąjį skundą; 4) priimti naują procesinį sprendimą ir panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 10 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas dar kartą kelia tuos pačius klausimus, kuriuos 2018 m. gruodžio 18 d. galutine ir neskundžiama nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-865-968/2018 nustatė, išsprendė ir konstatavo aukštesnės instancijos teismas. Taip pat pareiškėjas reikalauja: 1) iš atsakovų Seimo, Vyriausybės ir Valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, solidariai priteisti pareiškėjui 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už patirtus išgyvenimus, stresą, pažeminimą ir kt.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo 2019 m. sausio 14 d. pateiktą atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 153 str. 1 d. 3 p.).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti administracinio proceso principai reikalauja, jog proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jos manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas, kuriam paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus ABTĮ III dalies IV skyriuje numatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). Tačiau būtina pabrėžti, kad atskirojo skundo objektu gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys. Pagal ABTĮ 152 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais (1 p.) arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 p.). Nesant ABTĮ 152 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) priimtos nutartys atskiraisiais skundais negali būti skundžiamos, tačiau motyvai dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukti į apeliacinį skundą.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismo nutartimi pareiškėjui nustatomas terminas nurodytiems trūkumams pašalinti. Skundo trūkumų nepašalinimas per teismo nustatytą terminą sukelia ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas procesines pasekmes – skundas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymų dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr.,

pvz., LVAT 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-131-438/2016).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra

skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-87/2012). Kitaip tariant, skundo trūkumų šalinimo institutas nėra savitikslis, jis yra inter alia (be kita ko) skirtas suteikti galimybę pareiškėjui pataisyti skundą vietoje to, kad skundas būtų iš karto nepriimtas, kas yra naudinga pačiam pareiškėjui (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-599/2011).

Nutartys, kuriomis nustatomi trūkumai, kurie turi būti pašalinti, siekiant tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, yra neskundžiamos. Pareiškėjams pasekmes sukelia nutartis, kuria skundas laikomas nepaduotu, kai trūkumai nustatytu terminu nėra pašalinami. Todėl teismo nutartys, kurios neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, tarp jų ir nutartys dėl skundo trūkumų šalinimo, yra neskundžiamos (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-115/2011)

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartis užkirs galimybę tolesnei bylos eigai. Akcentuoja, jog ABTĮ nenumato galimybės pirmosios instancijos teismui nepersiųsti / neperduoti pareiškėjo atskirojo skundo, įskaitant atskiruosius skundus ir dėl klausimų, kuriais yra užkertamas kelias tolesnei administracinės bylos eigai, jeigu atskirąjį skundą pateikė / padavė pareiškėjas ir jeigu nėra praleistas terminas atskirajam skundui paduoti. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė skųsti teismo nutartį dėl trūkumų šalinimo atskiruoju skundu aukštesniajam teismui ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismas negali atsisakyti nagrinėti teismui pateiktą teisinį klausimą ir / ar teisinį ginčą motyvuodamas, kad nėra galiojančio ar priimto teisės akto tuo klausimu.

Šie atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 17 d. nutartimi neužkirto kelio tolimesnei bylos eigai, t. y. jis skundžiama nutartimi nepriėmė atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutarties, kuria buvo nustatytas terminas (iki 2019 m. sausio 24 d.) trūkumams pašalinti. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis nėra skundžiama, o nustatytas terminas trūkumas pašalinti (pareiškėjui pateikus atskirąjį skundą) dar nebuvo pasibaigęs. 2019 m. sausio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu, kad būtų pratęstas terminas skundo trūkumas pašalinti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant ABTĮ numatyto konkretaus atskirojo skundo padavimo pagrindo, taip pat skundžiamai nutarčiai neužkirtus galimybės tolesnei bylos eigai ir taip nesuvaržius proceso šalių teisių, pirmosios instancijos teismas teisėtai 2019 m. sausio 17 d. nutartyje konstatavo, jog 2019 m. sausio 10 d. nutartis negali būti atskirojo skundo objektu, t. y. atskirojo skundo padavimas dėl tokios nutarties nėra galimas.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


nutaria :

pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b4ff9f50562911e9975f9c35aedfe438

Administracinė byla Nr. eA-241-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00854-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. (A. S.), O. S. ir E. S. (E. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai A. S. (A. S.), O. S. ir E. S. (E. S.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti nacionalinių vizų išdavimo klausimą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėjai nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, kuriame atsakovas nusprendė pareiškėjo A. S. (A. S.) prašymą dėl nacionalinės daugkartinės vizos išdavimo pareiškėjo sutuoktinei Rusijos Federacijos pilietei O. S. ir dukrai Rusijos Federacijos pilietei E. S. (E. S.), gimusiai 2015 m. rugsėjo 16 d., atmesti, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjoms jau buvo išduotos daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. gegužės 5 d., ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d. (bendras vizų galiojimo laikas – 1 m.), o galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina galimybės išduoti naujas daugkartines nacionalines vizas.

1.2. Pareiškėjai nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnį ir į Sprendimo turinį akivaizdu, kad atsakovas nevertino ir nenustatė Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų nacionalinės vizos atsisakymo išduoti pagrindų, dėl kurių pareiškėjų pateiktas prašymas galėtų būti atmestas. Įstatymas nenustato, jog pasibaigus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 671 punkte nurodytam 1 metų nacionalinės vizos galiojimo terminui ir pareiškėjams pateikus prašymą išduoti naują daugkartinę nacionalinę vizą, tai būtų pats savaime pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama,

kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

1.3. Pareiškėjų vertinimu atsakovas Sprendime nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių susijusių su individualia pareiškėjų situacija, nepateikė teisinio pagrindo, motyvų, kuriuo remiantis yra atsisakoma išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, atsakovas rėmėsi Vizų tvarkos aprašo punktu, kuris reglamentuoja ne daugkartinės nacionalinės vizos atsisakymo išduoti klausimus, o jos galiojimo terminus, t. y. iš esmės priėmė visiškai nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą atsisakyti išduoti daugkartines nacionalines vizas. Pareiškėjų vertinimu ginčijamas individualus administracinis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

1.4. Pareiškėjai nurodė, kad skundo pateikimo metu atsakovas iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovui priėmus teigiamą sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo A. S., jo sutuoktinė ir dukra turės teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 43 straipsnis) bei prašymo nagrinėjimo metu turi teisę gauti vienkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 5 mėn. Pareiškėjai dėl atsakovo neveikimo (sprendimo nepriėmimo) neturi galimybės pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo ir vienintelė galimybė sutuoktiniams, auginantiems dukrą, būti kartu yra daugkartinės nacionalinės vizos išdavimas iki tol, kol atsakovas priims sprendimą dėl prieglobsčio (ne)suteikimo pareiškėjui A. S..

1.5. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu, Sprendimas sukūrė tokią situaciją, kad šeimoje gyvenantys asmenys turi išsiskirti ir, esant ypatingoms aplinkybėms (Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo (duomenys neskelbtini), jo žmona (duomenys neskelbtini)), negali užtikrinti vienas kito priežiūros, o tai pažeidžia tiek pareiškėjų, tiek nepilnamečio bei negimusio vaikų teisėtus interesus bei teises.

2. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė pareiškėjų skundą atmesti.

2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo A. S. 2017 m. vasario 14 d. Migracijos departamentui pateiktas laisvos formos prašymas neatitiko Vizų aprašo reikalavimų, t. y. nebuvo pateikti O. S. ir E. S. užpildyti nustatytos formos prašymai išduoti nacionalinę vizą, nebuvo pateikta jokių Vizų aprašo 73 punkte nurodytų dokumentų vizai gauti, jokių dokumentų, patvirtinančių, kad buvo sumokėta valstybės rinkliava už nacionalinės vizos išdavimą, todėl, pasak atsakovo pareiškėjo pateiktas prašymas negalėjo būti laikomas prašymu išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, pateiktu pagal Įstatymo ir Vizų aprašo nuostatas. Todėl, Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjoms prieš tai jau buvo išduotos dvi daugkartinės nacionalinės vizos, taigi, pareiškėjams turėjo būti žinomi teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys nacionalinių vizų išdavimo tvarką. Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų ir priimti sprendimą pagal Vizų aprašo nuostatas, nes Departamentui nebuvo pateiktas Vizų apraše nustatytas prašymas išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.

2.2. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ginčijamo rašto turinys patvirtino tai, kad Departamentas vadovavosi ne vien teisės aktų nuostatomis, bet ir individualiomis aplinkybėmis, o būtent, aplinkybėmis, kad O. S. ir E. S. jau buvo išduotos dvi daugkartinės nacionalinės vizos, kurių galiojimo laikas – 1 metai, todėl teisės aktai nenustato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, O. S. ir E. S. prašymus dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo galėtų pateikti tik praėjus daugiau kaip 90 dienų nuo jų turėtų daugkartinių nacionalinių vizų galiojimo pabaigos. Pažymėjo, kad nei Įstatyme, nei Vizų apraše nenustatyta išimčių, kurioms esant užsieniečiai prašymus dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo galėtų pateikti, nesilaikydami Vizų aprašo 671 punkte nustatyto termino (pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalį užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką, šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių, taigi, viza išduodama buvimui, bet ne gyvenimui Lietuvos Respublikoje, o užsienietis, kuris nori gyventi šalyje, turi teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo), tuo tarpu pareiškėjai siekė, kad jiems, neatitinkant teisės aktų reikalavimų, būtų sudarytos išimtinės sąlygos, išeinančios už galiojančio teisinio reglamentavimo ribų.

2.3. Atsakovas nurodė, kadangi A. S. 2017 m. vasario 14 d. prašymas neatitiko Vizų aprašo reikalavimų, todėl buvo nagrinėjamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse įtvirtintomis bendromis prašymų nagrinėjimo nuostatomis, ginčijamame rašte nurodant, dėl kokių priežasčių O. S. ir E. S. negali būti išduodamos daugkartinės nacionalinės vizos, šias priežastis pagrindžiant teisės aktų nuostatomis bei individualiomis aplinkybėmis, nurodant ginčijamo rašto apskundimo tvarką.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ bei įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti naują sprendimą.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:4.1. Pareiškėjoms O. S. ir pareiškėjų dukrai E. S., nuo 2016 m. buvo išduotos šios vizos: daugkartinės nacionalinės

vizos (D) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. gegužės 5 d.; daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d.

4.2. Pareiškėjas 2017 m. vasario 14 d. pateikė Departamentui prašymą, kuriame prašė išduoti vizą D jo žmonai O. S. ir dukrai E. S. (E. S.), kadangi jis laukia sprendimo, ir jo šeima turi būti šalia; žmona turi jį slaugyti, nes jis yra ligoninėje (duomenys neskelbtini), be to, žmona (duomenys neskelbtini), jai taip pat reikalinga jo pagalba ir parama.

4.3. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo A. S. prašymą 2017 m. vasario 24 d. sprendime Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ pareiškėjui, be kita ko nurodė, kad pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai jau buvo išduotos daugkartinės nacionalinės vizos, galiojančios vienus metus, todėl galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas. Departamentas pareiškėjui nurodė, kokiais teisės aktais remiantis jis teikia jam atsakymą.

5. Teismas, įvertinęs pareiškėjo laisvos formos prašymą bei skundžiamą sprendimą, darė išvadą, kad atsakovas skundžiamame sprendime rėmėsi Vizų aprašo nuostatomis (konkrečiai – Vizų aprašo 671 punktu), tačiau teigė, kad Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas.

6. Teismo vertinimu, atsakovas atsiliepime pripažino, kad iš esmės galėjo būti svarstomas vizų išdavimo klausimas pagal Vizų aprašo 66.11.2 punktą, tačiau to skundžiamame sprendime pareiškėjams nepaaiškino, vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 671 punktu, t. y. nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas, neatsižvelgė į visas svarbias faktines aplinkybes: kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), jo žmona (duomenys neskelbtini), kad yra svarstomas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui ką jis nurodė savo prašyme. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį gero administravimo principą.

7. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir padarytas išvadas, teismas konstatavo, jog pareiškėjų skundas tenkintinas, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 24 d. Sprendimas Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ naikintinas, o Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti naują sprendimą.

8. Dėl bylinėjimosi išlaidų pritesimo, teismas išaiškino pareiškėjams, kad jie turi galimybę kreiptis į teismą per keturiolika kalendorinių dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su rašytiniu prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikdami bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimą bei pagrindimą.

III.

9. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti. Apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes ir skundo argumentus, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui. Nesutikdamas su teismo sprendimu nurodo, kad:

9.1. Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas, kas sudaro pagrindą sprendimą naikinti arba keisti.

9.2. Teismas savo sprendime, nors ir nurodė, kad Migracijos departamentas nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas ir ginčijamame rašte vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 671 punktu, tačiau iš esmės nepasisakė dėl šio punkto taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. nevertino teisinio ginčijamo rašto pagrindo. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, Migracijos departamentas paaiškino pareiškėjams, kad teisės aktuose nėra nustatyta galimybė kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo praėjus mažiau kaip 90 dienų nuo turėtos vizos galiojimo laiko pabaigos. Pažymėtina, kad nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei Vizų apraše nėra nustatyta jokių išimčių, leidžiančių netaikyti Vizų aprašo

671 punkto, taigi, Migracijos departamentas, nustatęs, kad nuo pareiškėjos O. S. ir jos dukters turėtų daugkartinių nacionalinių vizų galiojimo laiko pabaigos nėra suėję 90 dienų, ginčijamame rašte pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas, o dėl galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas galėtų būti sprendžiama tik praėjus daugiau kaip 90 dienų nuo jų turėtų vizų galiojimo pabaigos. Atsakovo nuomone, Teismas nepagrįstai neįvertino aukščiau nurodytų imperatyvių teisės aktų nuostatų, o savo sprendimą grindė išvestinėmis aplinkybėmis, kurios galėtų būti vertinamos tik sprendžiant klausimą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo arba neišdavimo, bet ne dėl prašymo išduoti vizą pateikimo.

9.3. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams buvo žinomi teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys nacionalinių vizų išdavimo tvarką, taip pat į tai, kad pagal galiojančius imperatyvius teisės aktų reikalavimus klausimas dėl vizų išdavimo pareiškėjoms net negalėjo būti sprendžiamas, nesuėjus 90 dienų nuo jų turėtų vizų galiojimo laiko pabaigos, Migracijos departamentas ginčijamame rašte neturėjo pareigos aiškinti pareiškėjams apie galimybes gauti vizas pagal Vizų aprašo 66.11.2 papunktį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindas, kuriuo užsienietis prašo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, priklauso išimtinai nuo užsieniečio valios, t. y. pats užsienietis, teikdamas prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, turi nurodyti, kokiu pagrindu jis siekia gauti vizą, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus.

9.4. Atsakovas nesutinka su teismo argumentais, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą raštą, neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes, – pareiškėjo A. S. sveikatos būklę, tai, kad jo žmona (duomenys neskelbtini), jog yra svarstomas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui A. S.. Atsakovas pabrėžia, kad nei Įstatyme, nei Vizų apraše nėra nustatyta išimčių, kurioms esant būtų leidžiama netaikyti Vizų aprašo 671 punkto. Taigi, Migracijos departamentas, nustatęs, kad nuo pareiškėjų turėtų vizų galiojimo laiko pabaigos nėra praėję 90 dienų, o šiam laikotarpiui nesuėjus klausimas dėl vizų išdavimo iš viso negali būti sprendžiamas, neturėjo pareigos vertinti Teismo sprendime nurodytų faktinių aplinkybių. Migracijos departamentas šias aplinkybes turėtų vertinti tik tuo atveju, jeigu pareiškėjai Migracijos departamentui Vizų aprašo nustatyta tvarka pateiktų prašymus išduoti daugkartines nacionalines vizas – teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėjant pateiktus prašymus ir sprendžiant dėl šių prašymų pagrįstumo. Prašymų išduoti daugkartines nacionalines vizas Vizų aprašo nustatyta tvarka Migracijos departamentui pareiškėjai nepateikė, valstybės rinkliavos už tokių prašymų nagrinėjimą nesumokėjo, taigi, tai tik įrodo, kad Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti Teismo sprendime nurodytas aplinkybes iš esmės bei priimti sprendimus dėl vizų pareiškėjoms išdavimo arba neišdavimo.

10. Pareiškėjai su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

10.1. Apelianto priimtas Sprendimas sukūrė tokią faktinę situaciją, kad šeimoje gyvenantys asmenys turi išsiskirti ir esant ypatingoms aplinkybės negali užtikrinti vienas kito priežiūros, kas pažeidžia tiek paties pačių pareiškėjų, tiek nepilnamečio bei negimusio vaiko teisėtus interesus bei teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apelianto priimtas Sprendimas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas bei konstitucinį gero administravimo principą.

10.2. Apeliantas nei bylos nagrinėjimo metu, nei pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė nė vieno iš Įstatymo 19 straipsnyje nurodytų nacionalinės vizos atsisakymo išduoti pagrindų, kurių pagrindu pareiškėjų pateiktas prašymas galėtų būti atmestas, todėl ne pirmosios instancijos teismas, o apeliantas svarstydamas pareiškėjų prašymo pagrįstumą visiškai nevertino imperatyvių teisės normų.

10.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Pareiškėjų pateiktą laisvos formos prašymą nagrinėjo vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, o skundžiamą sprendimą priėmė remiantis išimtinai Vizų aprašo nustatytomis taisyklėmis.

10.4. Pareiškėjai išreiškė valią gauti nacionalinę vizą, o apeliantui visos faktinės aplinkybės – išskirtinė pareiškėjų situacija susijusi su buvimu Lietuvos Respublikoje, buvo žinoma, todėl apeliantas, remiantis gero administravimo principu, išduodamas nacionalines vizas pareiškėjoms turėjo taikyti tas Vizų aprašo nuostatas, kurių pagrindu būtų priimtas objektyvus bei pagrįstas sprendimas.

Teisėjų kolegija


11. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų skundas buvo tenkintas ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ panaikintas bei Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti naują sprendimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

12. Pareiškėjas pateikė Departamentui 2017 m. vasario 14 d. prašymą, kuriame prašė išduoti vizą D jo žmonai O. S. ir dukrai E. S. (E. S.), kadangi jis laukia sprendimo, ir jo šeima turi būti šalia; žmona turi jį slaugyti, nes jis yra ligoninėje ir susitraumavo kojas bei negali judėti ir slaugyti save savarankiškai, be to, žmona laukiasi antro vaiko, jai taip pat reikalinga jo pagalba ir parama. Departamentas 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (15/4-6)10K-8598 „Dėl nacionalinių vizų išdavimo“ nusprendė pareiškėjo A. S. prašymą dėl nacionalinės daugkartinės vizos išdavimo pareiškėjo sutuoktinei Rusijos Federacijos pilietei O. S. ir dukrai Rusijos Federacijos pilietei E. S. (E. S.) atmesti, atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato galimybės išduoti joms naujas daugkartines nacionalines vizas, pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai jau buvo išduotos daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. gegužės 5 d., ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusios nuo 2016 m birželio 27 d. iki 2017 m. vasario 28 d., t. y. bendras vizų galiojimo laikas yra vieni metai; dėl galimybės išduoti naujas daugkartines nacionalines vizas pareiškėjo sutuoktinei ir dukrai galėtų būtų sprendžiama tik praėjus daugiau kaip 90 dienų nuo jų turimų galiojančių daugkartinių nacionalinių vizų galiojimo pabaigos; remiantis viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2017 m. vasario 25 d. epikrize (ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas A. S. nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. vasario 25 d. gydytas dėl (duomenys neskelbtini), pateiktos rekomendacijos, be kita ko, (duomenys neskelbtini).

13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Migracijos departamentas nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas ir ginčijamame rašte vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 67 1

punktu, tačiau iš esmės pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio punkto taikymo nagrinėjamoje byloje, t. y. nevertino ginčijamo rašto teisinio pagrindo.

14. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, Migracijos departamentas paaiškino pareiškėjams, kad teisės aktuose nėra nustatyta galimybė kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo praėjus mažiau kaip 90 dienų nuo turėtos vizos galiojimo laiko pabaigos, o A. S. pateikė laisvos formos prašymą, nepateikė jokių dokumentų, nustatytų Vizų apraše, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas.

15. Įvertinus A. S. laisvos formos prašymą, atsakovas ginčijamame sprendime rėmėsi Vizų aprašo nuostatomis (konkrečiai – Vizų aprašo 671 punktu), Departamentas laikosi pozicijos, kad jis neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo prašymo pagal Vizų aprašo nuostatas. Atsakovas yra paaiškinęs, kad pareiškėjai, manydami, kad O. S. ir E. S. galėtų būti išduota daugkartinė nacionalinė viza pagal Vizų aprašo 66.11.2 punktą, galėjo pateikti Departamentui nustatytos formos prašymą ir dokumentus, pagrindžiančius vizos išdavimą nurodytu pagrindu, tačiau nei prašymų dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, nei Vizų apraše nurodytų dokumentų pareiškėjai Departamentui nepateikė, todėl Departamentas neturėjo teisinio pagrindo ginčijamame rašte vertinti Vizų apraše nustatytų daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindų; A. S. 2017 m. vasario 14 d. prašymas neatitiko Vizų aprašo reikalavimų, todėl buvo nagrinėjamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarime Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse įtvirtintomis bendromis prašymų nagrinėjimo nuostatomis, ginčijamame rašte nurodant, dėl kokių priežasčių O. S. ir E. S. negali būti išduodamos daugkartinės nacionalinės vizos.

16. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje yra nustatyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindai. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo (Vizų aprašas) 671 punkte, kuriuo grindžiamas Departamento ginčijamas Sprendimas, reglamentuotas atvejis, kai užsienietis pasinaudojo daugkartine nacionaline viza, galiojančia 1 metus ir kai nuo šios vizos galiojimo laiko pabaigos yra praėjęs tam tikras laiko tarpas. Vizų aprašo 80 punkte nustatyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (9 priedas). Su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vizų aprašo 66.11.2 punkte nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė

viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl asmeninių priežasčių, kurių užsienietis negalėjo numatyti, tačiau ja atsakovas nesirėmė priimdamas ginčijamą sprendimą.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas yra laikytinas atsisakymu išduoti nacionalines vizas ir jis nėra grindžiamas nei vienu iš Įstatymo 19 straipsnyje nurodytu atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindu.

18. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisė į gerą administravimą įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, teisė į gerą administravimą, be kita ko, yra neatsiejama nuo teisinės valstybės imperatyvų, t. y. teisę į gerą administravimą Chartijos nuostatų prasme implikuoja pati teisinės valstybės prigimtis. Teisė į gerą administravimą apibrėžiama kaip kiekvieno asmens teisė į tai, kad institucijos jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 straipsnio 1 dalis). 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 dėl papildomos apsaugos ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo rėmėsi Chartijoje apibrėžtu gero administravimo principu, įtvirtintu Chartijos 41 straipsnyje, ir nurodė, kad ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar 2005 m. birželio 9 d. sprendime yra pažymėjęs, jog teisės į gynybą užtikrinimas kiekvienoje procedūroje, kuri gali baigtis asmens nenaudai priimtu aktu, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kuris turi būti užtikrintas net ir nesant procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Pagal šį principą tie asmenys, kuriems skirti sprendimai, galintys turėti reikšmingą poveikį jų interesams, privalo turėti galimybę veiksmingai apginti savo požiūrį.

19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas pats atsiliepime pripažįsta, kad iš esmės galėjo būti svarstomas vizų išdavimo klausimas pagal Vizų aprašo 66.11.2 punktą, tačiau to ginčijamame sprendime pareiškėjams nepaaiškino, vadovavosi išimtinai tik Vizų aprašo 671 punktu, t. y. nesistemiškai taikė Vizų aprašo nuostatas, neatsižvelgė į visas svarbias faktines aplinkybes: kad A. S. (duomenys neskelbtini), taip pat kad jis tai nurodė savo prašyme, kad prašyme nurodė, jog jo žmona (duomenys neskelbtini), kad yra svarstomas klausimas dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui A. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Sprendimas, išreiškiantis atsisakymą išduoti nacionalines vizas, nėra grindžiamas nei vienu iš Įstatymo 19 straipsnyje nurodytu atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindu, tai reiškia, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstitucinį gero administravimo principą. Ginčijamas Sprendimas taip pat nesuderinamas su teise į gerą administravimą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje.

20. Taigi patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-05465 2019-04-04 2019-03-21 2019-03-21 -

Administracinė byla Nr. A-251-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04151-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 16.6(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., N. P., V. S., C. Ž., V. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. J., N. P., V. S., C. Ž., V. E. skundą atsakovui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Neringos miesto savivaldybė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai R. J., N. P., V. S., C. Ž., V. E. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą prašydami: 1) pripažinti, kad 2016 m. birželio 20 d. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) sprendimas „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (koregavimo) Nr. (3)-V3-937(12.1) yra nepagrįstas ir jį panaikinti; 2) pripažinti, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) sprendimas Nr. (6.3)-2D-13730 nepagrįstas ir jį panaikinti; 3) įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos patikslinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą (toliau – ir Tvarkymo planas) tiek tekstinėje, tiek grafinėje Tvarkymo plano dalyje nurodant, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) nepriskiriamas valstybinio miško teritorijai, žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties ir nepatenka į ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną; 4) įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos patikslinti grafinėje Tvarkymo plano dalyje numatytą sutartinį ženklą „Likviduojami objektai“, tekstinėje dalyje nurodant, kokią konkrečiai teritoriją apima/neapima sutartinis ženklas ir kokie objektai turi būti likviduojami, aiškiai nurodant, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esantys nekilnojamojo turto objektai nepatenka į likviduojamų objektų sąrašą.

1.1. Pareiškėjai nurodė, kad institucijos, atsisakydamos tenkinti pareiškėjų prašymą patikslinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, nurodė, jog pagal Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendro plano, patvirtinto 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-164 (toliau – ir Bendrasis planas), sprendinius, brėžinyje „2a-Juodkrantės urbanistinė struktūra ir reglamentai“ ginčo teritorija ((duomenys neskelbtini)) pažymėta, kaip miškų ūkio paskirties žemė ir pagal Bendrąjį planą nėra skirta poilsio pastatų ar gyvenamųjų namų statybai. Tačiau, pareiškėjų teigimu, nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjų poilsio nameliai yra pastatyti dar 1965–1969 metais ir tai reiškia, kad ginčo sklypas niekada nebuvo bei negalėjo būti miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Pareiškėjai nurodė, jog ginčo sklype esančiuose jiems priklausančiuose nameliuose jie yra deklaravę savo gyvenamąsias

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a1d1cd40562911e9975f9c35aedfe438

vietas, nameliai yra prižiūrimi, tvarkomi, puoselėjami, vasaromis juose yra gyvenama. Be to, nameliai, kartu su priklausiniais (lauko tualetas, pavėsinė) yra registruoti registre, o teritorija, kurioje yra nameliai yra išmiškinta. Neringos savivaldybė taip pat yra išdavusi leidimą žemės sklypo formavimui ir pertvarkymui, yra rengiamas projektas, yra pasirašytos sutartys su elektros tiekėjais, komunalines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis. Pabrėžė, kad buvo neatlikta jokia analizė, kodėl ir kokiems būtiniems visuomenės poreikiams turėtų būti paimta žemė, ant kurios stovi pareiškėjų nameliai.

1.2. Nurodė, kad dar 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo sudaryta darbo grupė teisinėmis priemonėmis paimti turtą visuomenės poreikiams nagrinėti, kuri priėmė atitinkamas išvadas ir surašė pažymą. Darbo grupė nurodė, kad norint nutraukti žemės nuomos sutartį/žemės naudojimo santykius ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, būtina parengti teritorijų planavimo dokumentą (specialų ar detalų planą). Darbo grupė taip pat nurodė, kad nutraukiant žemės nuomos sutartį už likviduotus statinius jų savininkams gali būti atlyginama tik pinigais pagal statinių rinkos vertę atlikus individualų turto vertinimą.

2. Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti.

2.1. Nurodė, kad pagal galiojantį Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, patvirtinto 2012 m. birželio 6 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 702 7.1.1. papunktį, ginčo žemė patenka į išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną – MEk, kuriai taikomas išsaugančio ūkininkavimo ekosistemų apsaugos reglamentas, vykdomos specifinės Kuršių nerijai miškų tvarkymo priemonės, susijusios su kalninių ir paprastųjų pušų medynų formavimo kryptimis ir tai reiškia, kad ginčo teritorija ir pagal galiojantį Tvarkymo planą nėra skirta poilsio pastatų ar gyvenamųjų pastatų statybai. Bendrajame plane ginčo teritorija pažymėta, kaip miškų ūkio paskirties žemė, kas taip pat reiškia, kad ši teritorija pagal Bendrąjį planą nėra skirta poilsio pastatų ar gyvenamųjų pastatų statybai. Tvarkymo plane nurodytas ženklas „Likviduojami objektai“ reiškia, kad šioje teritorijoje pagal Tvarkymo plano sprendinius įtvirtintas buvusios iš seniau pionierių stovyklos renatūralizavimas (naujos būklės atkūrimas), kuris likviduojant buvusios pionierių stovyklos statinius galiojo nuo 1994 m., tebegalioja iki šiol ir koreguojant Tvarkymo planą keisti nenumatoma. Vyriausybė 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 389 pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimui, tačiau tikslinamo plano sprendiniuose pareiškėjų minimi pastatai nepatenka į tikslinamo plano apimamą teritoriją (ginčo žemė patenka į Raganų kalno kraštovaizdžio draustinį, kuris į Tvarkymo planu apimančią teritoriją nepatenka).

2.2. Pažymėjo, kad dar 1994 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 buvo pavirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) planavimo schema (generalinis planas), kurioje buvo numatytas buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos teritorijos renatūralizavimas ir pastatų iškėlimas ir nameliai jau tuomet buvo skirti laikinam naudojimui bet ne atstatymui.

2.3. Atsakovas apibendrindamas nurodė, kad pareiškėjų prašymai negali būti tenkinami, nes jiems priklausantys nameliai yra teritorijoje, kurios per KNNP koregavimo procedūras nenumatoma koreguoti, o galioja Tvarkymo plano sprendiniai, kuriuose įtvirtintas buvusios pionierių stovyklos renatūralizavimas, likviduojant pionierių stovyklos statinius.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.

3.1. Nurodė, kad Tarnybos sprendimas atitiko Teritorijų planavimo įstatyme vartojamą motyvuoto atsakymo sąvoką, Tarnyba tinkamai taikė teisės aktus, atsakymą pateikė nepraleisdama įstatyme nustatyto termino. Pabrėžė, kad, kaip yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, asmenų pasiūlymai planavimo organizatoriui neturi privalomojo pobūdžio.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Neringos miesto savivaldybė atsiliepimu su pareiškėjų prašymais sutiko.4.1. Nurodė, kad, nors Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano grafinėje dalyje, teritorijoje šalia ginčo žemės

buvo pažymėtas sutartinis ženklas „Likviduojami objektai“, tačiau šio plano tekstinėje dalyje nebuvo įtvirtintas sprendinys, kad ginčo teritorijoje esantys poilsio nameliai turi būti likviduojami. Taip pat pareiškėjams priklausančių namelių likvidavimas nebuvo pažymėtas ir Bendrojo plano tekstinėje bei grafinėje dalyse.

4.2. Neringos miesto savivaldybė nesutiko su Tarnybos ir Inspekcijos argumentais, kad pareiškėjų prašymas negali būti tenkinamas dėl tos priežasties, kad ginčo teritorija nepatenka į Tvarkymo plano tikslinimo teritorijos apimtį. Šiuo aspektu pažymėjo, kad ginčo teritorija yra visiškai greta planuojamos teritorijos, todėl nėra esminių kliūčių tenkinti pareiškėjų prašymo. Kita vertus, tikslinamos teritorijos ribas apibrėžė ne Vyriausybė, o pats atsakovas, todėl pastarasis galėtų šias ribas koreguoti.

4.3. Pritarė pareiškėjų teiginiams, kad ginčo teritorijoje nėra miško nei faktiškai, nei teisiškai, todėl Tvarkymo plano

sprendinys, kuriuo ši teritorija priskiriama MEk zonai yra nepagrįstas. Taip pat ginčo teritorija nepatenka į valstybinės reikšmės miško plotus.

4.4. Pažymėjo, jog nemotyvuotai atmetus pareiškėjų prašymą vėliau susidarys tokia situacija, kai namelių, įgytų teisėtai, savininkai kreipsis į teismą dėl žalos atlyginimo, dėl ko nukentės viešasis interesas, nes žala bus atlyginama iš valstybės biudžeto. Be to, pareiškėjai ilgą laiką nuomojosi iš valstybės žemę po nameliais, mokėjo žemės mokesčius. Pabrėžė, kad argumentas, jog visuomenės siūlymai institucijoms nėra privalomi, leidžia daryti išvadą, kad planavimo organizatoriui suteikiama teisė atmesti bet kuriuos visuomenės siūlymus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos

2016 m. birželio 20 d. sprendimo „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (koregavimo) Nr. (3)-V3-937(12.1) bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (6.3)-2D-13730 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai taip pat prašė, panaikinus skundžiamus sprendimus, įpareigoti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos patikslinti Kuršių nerijos nacionalinio parko Tvarkymo planą tiek tekstinėje, tiek grafinėje Tvarkymo plano dalyje nurodant, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nepriskiriamas valstybinio miško teritorijai, žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties ir nepatenka į ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, bei prašė įpareigoti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos patikslinti grafinėje Tvarkymo plano dalyje numatytą sutartinį ženklą „Likviduojami objektai“, tekstinėje dalyje nurodant, kokią konkrečiai teritoriją apima/neapima sutartinis ženklas ir kokie objektai turi būti likviduojami, aiškiai nurodant, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esantys nekilnojamojo turto objektai nepatenka į likviduojamų objektų sąrašą.

7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:7.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko

tvarkymo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 289 pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, rengimo pradžiai.

7.2. Pareiškėjai pasinaudodami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, su 2016 m. birželio 14 d. pasiūlymais dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių projekto kreipėsi į Tarnybą. Pareiškėjai Tarnybai pasiūlė tiek tekstinėje, tiek grafinėje Tvarkymo plano dalyse nurodyti, kad žemės sklypas, adresu: (duomenys neskelbtini), nepriskiriamas valstybinio miško teritorijai ir šis žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties ir nepatenka į ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną; patikslinti grafinėje Tvarkymo plano dalyje numatytą sutartinį ženklą „Likviduojami objektai“, tekstinėje dalyje nurodant, kokią konkrečiai teritoriją apima/neapima sutartinis ženklas ir kokie objektai turi būti likviduojami, aiškiai nurodant, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esantys nekilnojamojo turto objektai nepatenka į likviduojamų objektų sąrašą. Šiuos pasiūlymus pareiškėjai pateikė remdamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimais, taip pat „Regia“ duomenimis, pagal kuriuos ginčo žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) nepatenka į miškų paskirties teritoriją. Šiais pagrindais pareiškėjai prašė patikslinti Tvarkymo planą nurodant, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nepriskirtinas valstybinių miškų teritorijai ir žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties. Atitinkamai ginčo žemės sklypas turėtų būti išbraukiamas iš ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Pareiškėjų manymu, taip pat turėtų būti patikslintas ir Tvarkymo plano dalyje numatytas sutartinis ženklas „Likviduojami objektai“, tekstinėje dalyje nurodant, kokią konkrečiai teritoriją apima/neapima sutartinis ženklas ir kokie konkrečiai objektai turi būti likviduojami.

7.3. Tarnyba, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, išnagrinėjo pareiškėjų pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų ir parengė atsakymą, įformintą 2016 m. birželio 20 d. sprendimu „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (koregavimo) Nr. (3)-V3-937(12.1), kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjų pasiūlymus. Pareiškėjai pasinaudojo teise apskųsti 2016 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (3)-V3-937(12.1) teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, šiuo atveju Inspekcijai, kuri 2016 m. rugsėjo 27 d.

sprendimu Nr. (6.3)-2D-13730 pritarė Tarnybos atsakymo argumentams.7.4. Institucijos atsisakymus tenkinti pareiškėjų pasiūlymus argumentavo keliais pagrindiniais aspektais, t. y. tuo, kad

pareiškėjams aktualus ginčo sklypas nepatenka į tikslinamo Tvarkymo plano teritoriją (pagrindas – Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-134 patvirtinta Tvarkymo plano darbų programa); ginčo teritorija yra ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (Mek), kurioje, vadovaujantis 2012 m. birželio 6 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtintais Tvarkymo plano sprendiniais yra taikomas išsaugančio ūkininkavimo ekosistemų apsaugos reglamentas, vykdomos specifinės Kuršių nerijai miškų tvarkymo priemonės (7.1.1 p.); Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajame plane brėžinyje „Juodkrantės urbanistinė struktūra ir reglamentai“ ginčo teritorija pažymėta miškų ūkio paskirties žemė; tvarkymo plano sprendiniai, kuriuose įtvirtintas buvusios pionierių stovyklos renatūralizavimas, likviduojant buvusios pionierių stovyklos statinius, galiojo dar nuo 1994 m. ir jų keisti koreguojant Tvarkymo planą neketinama.

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai byloje iš esmės nekėlė ginčo dėl administracinio reglamentavimo teisės aktų, kuriais ginčo sklypas yra įtrauktas/neįtrauktas į tam tikrą teritoriją ir jam (ginčo sklypui) nustatytos tam tikros sąlygos, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pagrįstai institucijos neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktus pasiūlymus, kuriais buvo prašoma praplėsti Tvarkymo planu tikslinamos teritorijos apimtį, atitinkamai į Tvarkymo planu tikslinamą teritoriją įtraukiant ir pareiškėjams aktualų sklypą, bei atlikti tam tikras korekcijas (ginčo teritorijos nepriskiriant MEk zonai ir miškų ūkio paskirties žemei) pagal pareiškėjams aktualius pasiūlymus. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas ginčas tik dėl to, ar Tarnyba, kaip planavimo organizatorius, būdamas atsakingas už Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu nustatytą darbų programą, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjų, kaip suinteresuotų asmenų pateiktus pasiūlymus (pastabas) dėl Tvarkymo plano sprendinių patikslinimo.

9. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjams aktualus ginčo sklypas patenka į Raganų kalno kraštovaizdžio draustinį. Pagal Tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-134 patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, patvirtintą Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702, tikslinimo darbų programą, Tvarkymo planu planuojama tikslinti teritorija apima – 2010 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-1248 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“, patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plane išskirtus Gintaro įlankos istorinį urbanistinį draustinį, Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės urbanistinius draustinius bei Neringos talasologinį (jūrinio) draustinį, Preilos rekreacinio prioriteto zonos ribose. Teismas pritardamas skundžiamiems sprendimams pasisakė, kad pareiškėjai pateikdami pasiūlymus nors ir siekia, kad Tvarkymo planas būtų patikslintas jų naudai, tačiau pareiškėjams aktualus ginčo sklypas ((duomenys neskelbtini), esantis Raganų kalno kraštovaizdžio draustinyje) nepatenka į Tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-134 patvirtintos planuojamos tikslinti teritorijos apimtį. Iš byloje atsakovo pateiktos ištraukos iš Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrojo plano, patvirtinto Neringos savivaldybės 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-164, brėžinio 2a „Juodkrantės urbanistinė struktūra ir reglamentai“ teismas nustatė, kad pagal Bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į miškų ūkio paskirties žemę. Iš byloje pateiktos ištraukos iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenų taip pat matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną – MEk, kuriai taikomas išsaugančio ūkininkavimo ekosistemų apsaugos reglamentas, vykdomos specifinės Kuršių nerijai miškų tvarkymo priemonės, susijusios su kalninių ir paprastųjų pušų medynų formavimo kryptimis. Kas taip pat, kaip akcentavo ir atsakovas, reikštų, kad ši teritorija nėra skirta gyvenamųjų pastatų statybai. Atitinkamai teismas pasisakė, kad jis iš esmės neturi pagrindo abejoti nenuginčytu Neringos savivaldybės teritorijos Bendruoju planu. Teismas pareiškėjų argumentus vertino kaip abstrakčius, kaip tai, kad nameliai pastatyti dar 1965–1969 metais, todėl žemės sklypas niekada nebuvo bei negalėjo būti miškų ūkio paskirties žeme, ar tai, kad ši atsakovo pozicija prieštarauja realiai padėčiai, t. y. realiai toje teritorijoje miško nėra. Teismas pažymėjo, kad tokio pobūdžio argumentais pareiškėjai Bendruoju planu ginčo teritorijai nustatytos miškų ūkio paskirties nenuginčijo. Todėl, teismo vertinimu, prieštaravimai, kad ginčo teritorija negali būti priskirta miškų ūkio paskirties žemei, aukščiau aptartų administracinių aktų kontekste nelaikytini teisingais.

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 buvo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko schema, kurioje buvo numatytas buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos teritorijos renatūralizavimas ir pastatų iškėlimas. Vėliau ši nuostata keista nebuvo, ji įtvirtinta ir Tvarkymo plane. Todėl ginčo teritorijoje įtvirtinti „Likviduojami objektai“ ir yra buvusios pionierių stovyklos pastatų iškėlimas.

11. Teismo vertinimu, tiek Tarnyba, tiek Inspekcija skundžiamuose sprendimuose išsamiai motyvavo dėl kokių priežasčių į pareiškėjų pasiūlymus negali būti atsižvelgta (administracinio reglamentavimo teisės aktai, kaip Tvarkymo

planas, Neringos savivaldybės bendrasis planas yra nenuginčyti ir galiojantys bei kitas svarbus elementas, kad ginčo teritorija nepatenka į Tvarkymo planu nustatytas tikslinti teritorijas), todėl teismas darė išvadą, kad institucijų atsisakymai atsižvelgti į pasiūlymus (nagrinėjamo ginčo esmė) atitiko Teritorijų planavimo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, taikomus nagrinėjant visuomenės pateiktus pasiūlymus, pastabas, skundus. Taip pat, teismas pažymėjo, kad skundžiami atsakymai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus bendruosius individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus, t. y. sprendimai yra išsamūs, motyvuoti bei pagrįsti teisės aktais. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad naikinti skundžiamų sprendimų nėra teisinio pagrindo.

12. Teismas pasisakė, kad netenkinus reikalavimų panaikinti skundžiamus Tarnybos 2016 m. birželio 20 d. sprendimą „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (koregavimo) Nr. (3)-V3-937(12.1) ir Inspekcijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (6.3)-2D-13730, atitinkamai reikalavimai, susiję su įpareigojamais institucijoms (tikslinti Tvarkymo planą), taip pat negali būti tenkinami.

13. Papildomai teismas pasisakė, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama, ar Tarnyba, kaip planavimo organizatorius, būdamas atsakingas už Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu nustatytą darbų programą, pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų, kaip suinteresuotų asmenų, pateiktus pasiūlymus (pastabas) dėl Tvarkymo plano sprendinių patikslinimo, taigi pareiškėjų skundo argumentai dėl turimų namelių įregistravimo VĮ Registrų centras, jų priežiūros, esamos ir būsimos eksploatacijos, teisinių priemonių paimti turtą visuomenės poreikiams, teismo vertinimu, esminės reikšmės, nagrinėjamo ginčo aspektu, neturėjo.

III.

14. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes ir skundo argumentus, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui. Nesutikdami su teismo sprendimu, jie nurodo, kad:

14.1. Teismas klaidingai nusprendė, kad atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atlieka kitas funkcijas, nėra įpareigotas spręsti klausimų, kuriuos kelia pareiškėjai. Pareiškėjų vertinimu Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos yra įpareigotinas įvykdyti 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 702, „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinius, o tai reiškia, kad jam yra suteikta teisė ir patikslinti kai kuriuos neatitikimus, ar netikslumus. Pareiškėjai teigia, kad jų atveju netikslumų yra daug, o svarbiausia, kad iš Neringos miesto siekiama atimti dalį urbanizuotos žemės, ant kurios stovi pareiškėjų poilsio nameliai ir ją paversti kitos miško paskirties žeme. Pareiškėjų manymu yra siekiama atkurti taką vedantį į pajūrį, tačiau nenurodoma tai, kad tako kaip tokio nebegalima atkurti, nes toje vietoje yra nutiesta gatvė su visomis komunikacijomis, apšvietimu, šaligatviais, vandens ir kanalizacijos įrenginiais.

14.2. Pareiškėjų prašymas patikslinti plano ribas nėra neįgyvendinamas, ar galintis sukelti nepatogumų, ar padaryti neįmanomu jį įgyvendinti. Priešingai, tuo išsprendžiamas ginčas su valstybe, be jokių nuostolių ir nesklandumų. Tai, kad Valstybės saugomų teritorijų prie Aplinkos ministerijos tarnyba atisako net svarstyti, ar perduoti svarstyti pareiškėjų prašymą kompetentingai institucijai yra pareiškėjų teisių pažeidimas, nes kreipdamiesi į šią instituciją pareiškėjai tikėjosi ginčo sprendimo iš esmės, t. y., kad bus jų prašymas įtrauktas į pasiūlymus, ištirtas, išanalizuotas ir priimtas teisingas ir visoms ginčo šalims priimtinas sprendimas. Tačiau pareiškėjai gavo skundžiamą sprendimą, kuris jų manymu įrodo, kad net nepradėta diskusija dėl jų prašymo. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas šių motyvų nenagrinėjo ir jais nepasidomėjo, todėl teismo sprendimas naikintinas.

15. Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad jis palaiko argumentus išdėstytus 2016 m. gruodžio 8 d. atsiliepime Nr. (5)-V3-1817 (2.8) ir papildomai nurodo, kad:

15.1. Tiek nagrinėjant ginčą pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodomi pareiškėjų motyvai susiję su tuo, kad Tarnyba, kaip planavimo organizatorius, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjų, kaip suinteresuotų asmenų, pateiktus pasiūlymus (pastabas) dėl Tvarkymo plano sprendinių patikslinimo, visiškai nesigilinant į faktines aplinkybes, kurios sąlygojo neigiamą institucijų atsakymą.

15.2. Apeliantų apeliacinio skundo argumentai išreikšti abstrakčiais teiginiais, neatitinkančiais nei faktiniu, nei materialiosios teisės taikymo aspektu. Teisminiu ginču nėra sprendžiamas „ginčas su valstybe“ kaip nurodo apeliantai apeliaciniame skunde, taip pat nėra tikslinamos Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu patvirtintos funkcinės zonos ar pan.,

o ginčas kilo dėl teritorijų planavimo procedūrų.15.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias

ginčo santykį, atskleidė bylos esmę, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko poziciją, kurią išdėstė pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija


17. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. birželio 20 d. sprendimo bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjai taip pat prašė, panaikinus skundžiamus sprendimus, įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos patikslinti Kuršių nerijos nacionalinio parko Tvarkymo planą tiek tekstinėje, tiek grafinėje Tvarkymo plano dalyje nurodant, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nepriskiriamas valstybinio miško teritorijai, žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties ir nepatenka į ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną, bei prašė įpareigoti Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos patikslinti grafinėje Tvarkymo plano dalyje numatytą sutartinį ženklą „Likviduojami objektai“, tekstinėje dalyje nurodant, kokią konkrečiai teritoriją apima/neapima sutartinis ženklas ir kokie objektai turi būti likviduojami, aiškiai nurodant, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), esantys nekilnojamojo turto objektai nepatenka į likviduojamų objektų sąrašą.

19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 289 pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, rengimo pradžiai.

20. Iš byloje atsakovo pateiktos ištraukos iš Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrojo plano, patvirtinto Neringos savivaldybės 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. T1-164, brėžinio 2a „Juodkrantės urbanistinė struktūra ir reglamentai“ (I t. b. l. 95) matyti, kad pagal Bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į miškų ūkio paskirties žemę. Iš byloje pateiktos ištraukos iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenų (I t. b. l. 93) taip pat matyti, kad ginčo žemės sklypas patenka į išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MEk), kuriai taikomas išsaugančio ūkininkavimo ekosistemų apsaugos reglamentas, vykdomos specifinės Kuršių nerijai miškų tvarkymo priemonės, susijusios su kalninių ir paprastųjų pušų medynų formavimo kryptimis, tai reikštų, kad ši teritorija nėra skirta gyvenamųjų pastatų statybai.

21. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnis numato teisę suinteresuotai visuomenei susipažinti su parengtais teritorijų planavimo dokumentais teritorijų planavimą organizavusioje institucijoje bei gauti teritorijų planavimo dokumentų ar jų dalių, brėžinių kopijas. Šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė teikti planavimo organizatoriui pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų ar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešo svarstymo pabaigos.

22. Nagrinėjamos bylos apimtis yra tai, ar pagrįstai institucijos neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktus pasiūlymus, kuriais buvo prašoma praplėsti Tvarkymo planu tikslinamos teritorijos apimtį, atitinkamai į Tvarkymo planu tikslinamą teritoriją, įtraukiant ir pareiškėjams aktualų sklypą, bei atlikti tam tikras korekcijas (ginčo teritorijos nepriskiriant MEk zonai ir miškų ūkio paskirties žemei) pagal pareiškėjams aktualius pasiūlymus. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tik dėl to, ar Tarnyba, kaip planavimo organizatorius, būdamas atsakinga už Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu nustatytą

darbų programą, privalėjo atsižvelgti į pareiškėjų, kaip suinteresuotų asmenų pateiktus pasiūlymus (pastabas) dėl Tvarkymo plano sprendinių patikslinimo.

23. Pareiškėjai 2016 m. birželio 14 d. su Pasiūlymais dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių projekto kreipėsi į Tarnybą. Tarnyba, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, išnagrinėjo pareiškėjų pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumentų ir priėmė 2016 m. birželio 20 d. sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjų pasiūlymus. Pareiškėjai apskundė minėtą sprendimą teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, Inspekcijai, kuri 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. (6.3)-2D-13730 pritarė Tarnybos atsakymo argumentams.

24. Institucijos atsisakymus tenkinti pareiškėjų pasiūlymus argumentavo keliais pagrindiniais aspektais, t. y. tuo, kad pareiškėjams aktualus ginčo sklypas nepatenka į tikslinamo Tvarkymo plano teritoriją (pagrindas – Tarnybos direktoriaus 2015 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-134 patvirtinta Tvarkymo plano darbų programa); ginčo teritorija yra ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (Mek), kurioje, vadovaujantis 2012 m. birželio 6 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtintais Tvarkymo plano sprendiniais yra taikomas išsaugančio ūkininkavimo ekosistemų apsaugos reglamentas, vykdomos specifinės Kuršių nerijai miškų tvarkymo priemonės (7.1.1 p.); Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajame plane brėžinyje „Juodkrantės urbanistinė struktūra ir reglamentai“ ginčo teritorija pažymėta miškų ūkio paskirties žemė; tvarkymo plano sprendiniai, kuriuose įtvirtintas buvusios pionierių stovyklos renatūralizavimas, likviduojant buvusios pionierių stovyklos statinius, galiojo dar nuo 1994 m. ir jų keisti koreguojant Tvarkymo planą neketinama.

25. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai byloje iš esmės nekelia ginčo dėl administracinio reglamentavimo teisės aktų, kuriais ginčo sklypas yra įtrauktas/neįtrauktas į tam tikrą teritoriją (pvz. įtrauktas į ekosistemų apsaugos miškų išsaugančio (konservacinio) ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną; miškų ūkio paskirties teritoriją; pareiškėjams priklausantys pastatai nepatenka į tikslinamo plano apimamą teritoriją) ir jam (ginčo sklypui) nustatytos tam tikros sąlygos (ginčo teritorijoje pagal Tvarkymo plano sprendinius įtvirtintas buvusios iš seniau pionierių stovyklos renatūralizavimas (naujos būklės atkūrimas), kurio koreguojant Tvarkymo planą keisti nenumatoma) teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnyje (2015 m. gegužės 14 d. įstatymo redakcija) reglamentuotas pasiūlymų dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikimas ir jų nagrinėjimas, motyvuotas pasiūlymų atmetimas, jei tai būtina. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies normą, yra nurodęs, kad joje aptariami pasiūlymai neturi privalomojo planavimo organizatoriui pobūdžio. Tai parodo sąvokos „pasiūlymai“ lingvistinis aiškinimas bei pats šios teisės normos turinys, iš kurio matyti, kad, gavęs nurodytus pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tačiau aptariamoje teisės normoje yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis: laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotu raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti, ar buvo laikomasi nurodytų reikalavimų ir, ar teismui skundžiamas valstybinės teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos atsakymas dėl pasiūlymų atmetimo gali būti pripažintas teisėtu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-201/2009).

27. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjams aktualus ginčo sklypas patenka į Raganų kalno kraštovaizdžio draustinį. Tvarkymo planu planuojama tikslinti teritorija apima – 2010 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-1248 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“, patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plane išskirtas teritorijas, o pareiškėjams aktualus ginčo sklypas ((duomenys neskelbtini), esantis Raganų kalno kraštovaizdžio draustinyje) nepatenka į Tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. V-134 patvirtintos planuojamos tikslinti teritorijos apimtį.

28. Kaip nurodė atsakovas, dar Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 buvo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko schema, kurioje buvo numatytas buvusios Juodkrantės pionierių stovyklos teritorijos renatūralizavimas ir pastatų iškėlimas. Vėliau ši nuostata keista nebuvo, ji įtvirtinta ir Tvarkymo plane. Todėl ginčo teritorijoje įtvirtinti „Likviduojami objektai“ ir yra buvusios pionierių stovyklos pastatų iškėlimas (I t. b. l. 98).

29. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ir Tarnyba, ir Inspekcija ginčijamuose sprendimuose išsamiai motyvavo dėl kokių priežasčių į pareiškėjų pasiūlymus negali būti atsižvelgta (administracinio reglamentavimo teisės aktai, kaip Tvarkymo planas, Neringos savivaldybės bendrasis planas yra nenuginčyti ir galiojantys bei kitas svarbus elementas, kad ginčo teritorija nepatenka į Tvarkymo planu nustatytas tikslinti teritorijas). Nėra pagrindo nustatyti, kad institucijų

atsisakymai atsižvelgti į pasiūlymus (nagrinėjamo ginčo esmė) atitiko Teritorijų planavimo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, taikomus nagrinėjant visuomenės pateiktus pasiūlymus, pastabas, skundus. Taip pat ginčijami sprendimai, kaip ir pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus bendruosius individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus, t. y. sprendimai yra išsamūs, motyvuoti bei pagrįsti teisės aktais.

30. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų R. J., N. P., V. S., C. Ž., V. E. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.










teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d9974c50562911e9975f9c35aedfe438

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti NMA 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409 „Dėl išmokėtos paramos V. P. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ dalies susigrąžinimo“.

2. Prieš tai pareiškėjas V. P. su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–5, 26–31), buvo kreipęsis į teismą ir prašė: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3R-110(AG-74/01-2016); 2) įpareigoti Žemės ūkio ministeriją (toliau – ir ŽŪM, Ministerija) išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl pareiškėjo skundo; 3) jei teismas laikys, kad Ministerija neprivalo priimti sprendimo dėl pareiškėjo skundo, įpareigoti VAGK priimti sprendimą dėl pareiškėjo skundo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu VAGK jo skundą dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 atmetė kaip paduotą praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnyje nustatytą terminą ir vertino tik Ministerijos 2016 m. vasario 5 d. raštą. Su minėtu VAGK sprendimu pareiškėjas nesutiko, kadangi jam nebuvo leista dalyvauti Ministerijai pritariant Agentūros siūlymui dėl sankcijų taikymo, nebuvo sudaryta galimybė ginčyti Agentūros argumentus. Pareiškėjas buvo klaidinamas dėl administracinių teisinių procedūrų. Skundą Ministerijai jis padavė 2016 m. sausio 20 d., 2016 m. kovo 7 d. jis kreipėsi į VAGK. Pareiškėjas įsitikinęs, kad nepraleido termino skųsti Agentūros sprendimą. Jei teismas laikytų, kad procesinis terminas yra praleistas, ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies pagrindu prašė jį atnaujinti, dėl šių svarbių priežasčių: 1) Agentūra vilkino pateikti sprendimą pareiškėjui (sprendimas priimtas 2015 m. lapkričio 27 d., o atsiųstas tik 2015 m. gruodžio 29 d.); 2) Agentūra nurodė, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į Ministeriją, nors turėjo žinoti, kad pastaroji jau priėmė sprendimą dėl sankcijų jam taikymo; 3) Ministerija veikė ne pagal savo kompetenciją ir atsisakė išnagrinėti pareiškėjo motyvus dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo. Pareiškėjas aiškino, jog 2015 m. gruodžio 29 d. gavo 2015 m. gruodžio 22 d. NMA raštą Nr. BRK-(3.144)-104, prie kurio buvo pridėtas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. SKP-409. Sprendime nenurodyta, kad jis pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus dėl objektų, sukurtų už paramos lėšas, panaudojimo. Todėl nebuvo pagrindo sankcijų taikymui, nes visos procedūros, kurių iš pareiškėjo reikalavo ir galėjo reikalauti Agentūra, buvo atliktos. Pareiškėjas nesutiko su NMA vertinimu, kad jis, įgyvendindamas projektą, už įrengimo darbus sumokėjo didesnę nei rinkos vertę, kadangi prieš išmokant paramos sumą Agentūra tikrino darbų atlikimą ir padarė išvadą, kad patirtos išlaidos atitinka pateiktus dokumentus. Pareiškėjo manymu, Agentūra, nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, netinkamai skaičiavo ir tikrino pagal didžiausius įkainius. Ginčas dėl lėšų sugrąžinimo negali būti sprendžiamas administracine tvarka. UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaita, kuria rėmėsi Agentūra, pateikta vadovaujantis išimtinai tik pastarosios pateiktais dokumentais ir viešai prieinama informacija. Be to, pareiškėjas neturi duomenų, kad UAB „Civitta“ yra įrašyta į ekspertų sąrašą. UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitos užsakomasis pobūdis savaime šalina ekspertų nepriklausomumą. Pinigų atsiėmimo administracine tvarka nenumato Agentūros bei pareiškėjo pasirašyta 2012 m. sausio 19 d. paramos sutartis. Pareiškėjas tiksliai laikėsi paramos sutarties reikalavimų, teikė tikslią informaciją. Nurodyta informacija buvo patikrinama ir tik tada buvo priimami sprendimai išmokėti lėšas. Todėl pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad sutartinių nuostatų laikysis ne tik jis, bet ir kita šalis.

4. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 56–63).5. Pareiškėjas 2011 m. birželio 30 d. NMA pateikė paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013

metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ Nr. 21M-KS-11-1-006497-PR001 (toliau – Paraiška). Pagal 2012 m. sausio 10 d. sudarytą paramos sutartį Nr. 21M-KS-11-1-006497-PR001 (toliau – Paramos sutartis) jis įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. 21M-KS-11-1-006497-PR001 „Rekreacinės infrastruktūros įrengimas V. P. miške Gumiltėnų kaime“ (toliau – Projektas). Paraiška buvo įvertinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklėmis (toliau – Įgyvendinimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintomis Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklėmis (toliau – Administravimo taisyklės). Agentūra, nustačiusi įgyvendinto Projekto pažeidimą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 patvirtintų Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių (toliau –

Pažeidimų administravimo taisyklės) 10 punktu, 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. BRK-8357 (14.5) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė informaciją Ministerijai apie pareiškėjo padarytą pažeidimą įgyvendinant Projektą bei siūlymą pritarti Agentūros sprendimui taikyti sankciją – susigrąžinti išmokėtą 72 744,71 Eur paramos sumą. Ministerija 2015 m. spalio 21 d. pranešimu Nr. 2D-4940 pritarė NMA sprendimui taikyti sankciją. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo patirtos išlaidos yra pagrįstos, o Agentūra turi 2015 m. liepos 30 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitą Nr. 33, kurioje nurodytos atliktų investicijų rinkos kainos. Atsakovas pažymėjo, jog nepriklausomi ekspertai neturi jokio suinteresuotumo, todėl abejoti jų atliktais skaičiavimais Agentūra neturi pagrindo. Agentūra, priimdama sprendimą, rėmėsi visais byloje buvusiais dokumentais. Be to, ekspertai atitiko kvalifikacinius reikalavimus dėl savo kompetencijos bei darbo patirties. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginčyti Agentūros atliktų viešųjų pirkimų rezultatų, todėl jo argumentai dėl ekspertų turėtų būti atmesti. Teisės aktai numato Agentūrai teisę iš naujo administruoti pareiškėjų paraiškas ir priimti sprendimus dėl išmokėtų lėšų susigrąžinimo. UAB „Civitta“ ekspertai prie ekspertinės konsultavimo ataskaitos yra pateikę ir detalią lokalinę sąmatą, kurioje detalizuota, kaip buvo apskaičiuota pareiškėjo įsigytų investicijų kaina, todėl atsakovas nesutiko su argumentu, kad kompensuojat patirtas išlaidas, turi būti atsižvelgiama tik į didžiausius įkainius.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 46–53).7. Ministerija paaiškino, jog pažeidimų klausimus nagrinėti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m.

gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-643 yra pavesta Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto, Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos, Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos, Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos ir Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2014–2020 metų veiksmų programos priemonių probleminių klausimų nagrinėjimo komisijai (toliau – Komisija). Tik pastarajai priėmus sprendimą pritarti Agentūros siūlomai sankcijai, ji gali būti taikoma ir išieškoma. 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 priėmimą lėmė būtent Komisijos sprendimas. Teisės aktai draudžia Ministerijai nagrinėti skundą dėl sprendimo, kurį priimant ji pati dalyvavo. Teisės aktuose nėra numatyta, kad prieš priimdama sprendimą, Ministerija turėtų kviesti paramos gavėjus dalyvauti Komisijos posėdyje ar prašyti jų pateikti savo argumentus. Komisijos posėdyje nėra sprendžiamas ginčas tarp paramos gavėjų ir Agentūros, o yra sprendžiama, ar buvo padarytas pažeidimas ir sankcijų taikymo klausimas. Nuo Agentūros sprendimo įteikimo iki skundo VAGK padavimo praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai. Ministerijos nuomone, teismas galėtų atnaujinti terminą skundui paduoti dėl bylos, nagrinėjamos teisme, o ne VAGK. Ministerija pažymėjo, kad mokėjimo prašymų vertinimo metu Agentūra neturėjo duomenų apie pareiškėjo padarytą pažeidimą. Ministerija pažymėjo, kad NMA viešųjų pirkimų būdu atrenka nepriklausomus ekspertus, ir ekspertai netampa priklausomi nuo Agentūros.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu (b. l. 89–96) pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas, remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 22 d. nutartimi byloje Nr. TK-2004-81, atmetė

pareiškėjo atstovo teismo posėdyje išsakytus argumentus, kad nagrinėjamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio. NMA 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. SKP-409 dėl sankcijų pritaikymo paramos gavėjui laikytas priimtu viešojo administravimo srityje.

10. Teismas nustatė, kad V. P. ir Agentūra 2012 m. sausio 19 d. pasirašė Paramos sutartį. Agentūra 2015 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. BR6-8357(14.5.), vadovaudamasi Pažeidimų administravimo taisyklių 10 punktu, pateikė Ministerijai informaciją apie nustatytus V. P. padarytus pažeidimus ir pasiūlė Ministerijai pritarti Agentūros sprendimui taikyti išmokėtos paramos dalies 72 744,71 Eur susigrąžinimo sankciją. Komisija 2015 m. spalio 15 d. posėdyje vienbalsiai nutarė pritarti Agentūros sprendimui V. P. taikyti sankciją. NMA Rizikų vertinimo ir valdymo departamentas 2015 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-409 susigrąžinti išmokėtą 72 744,71 Eur paramos sumos dalį, kadangi pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą, padarė šį pažeidimą: paramos gavėjo įsigytų įrengimo darbų vertė viršijo rinkos kainą. Agentūra 2015 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. BRK-10410(3.144) pranešė V. P. apie 2015 m. lapkričio 27 d. priimtą sprendimą Nr. SKP-409 ir paprašė 72 744,71 Eur skolą per 60 kalendorinių dienų nuo šio rašto gavimo pervesti į NMA sąskaitą. Iš minėto rašto matyti, kad kartu su juo pareiškėjui buvo pateiktas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. SKP-409. Ministerijoje 2016 m. sausio 21 d. buvo gautas pareiškėjo 2016 m. sausio 20 d. skundas, kuriame jis prašė panaikinti NMA Rizikų vertinimo ir valdymo departamento 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409. Į V. P. 2015 m. sausio 20 d. skundą Ministerija 2016 m. vasario 5 d. raštu Nr. 3IN-139(8.1) atsakė, kad ji dalyvavo priimant Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409, todėl nėra teisės aktais įgaliota nagrinėti skundų dėl sprendimų, kuriuos priimant ji

pati dalyvavo.11. Atsižvelgęs į Pažeidimų administravimo taisyklių 13, 14 ir 17 punktų nuostatas, teismas sprendė, kad VAGK

skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, jog Ministerija dalyvavo priimant Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą. Teismas darė išvadą, kad Ministerija teisėtai ir pagrįstai vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 5 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409, taip nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų. Todėl atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Ministeriją išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl jo skundo. Teismui įvertinus, kad Ministerija pagrįstai, remdamasi VAĮ 23 straipsnio 5 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 20 d. skundą, laikyta, kad šioje dalyje VAGK 2016 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 3R-110(AG-74/01-2016) yra teisėtas ir pagrįstas.

12. Pareiškėjas nesutiko, kad jis praleido terminą apskųsti Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409. Pagal V. P. pateiktus įrodymus, jis Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409 gavo 2015 m. gruodžio 29 d., skundą VAGK dėl minėto sprendimo padavė 2016 m. kovo 7 d. Kadangi teisės aktai nenustato specialios tvarkos ginčyti pritaikytas sankcijas, šiuo atveju taikyta ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis. Todėl teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai terminą skundui VAGK paduoti skaičiavo nuo Ministerijos 2016 m. vasario 5 d. rašto Nr. 3IN-139(8.1) gavimo. Atsakovas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju buvo praleistas skundo padavimo terminas, kadangi, vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, skundas dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 turėjo būti paduotas iki 2016 m. sausio 29 d. V. P. jį Komisijai padavė tik 2016 m. kovo 7 d., t. y. praleidęs įstatymų nustatytą terminą.

13. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nesprendė termino atnaujinimo klausimo skundo daliai dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 panaikinimo, kadangi tokia teisė teisės aktais jam nėra suteikta. Pažymėta, kad su tokia išvada sutiko ir pareiškėjas patikslintame skunde.

14. Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Agentūra vilkino pateikti sprendimą pareiškėjui, teismas pažymėjo, jog ji neturi reikšmės sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, kadangi teismas terminą skundui VAGK paduoti skaičiavo ne nuo sprendimo priėmimo, o nuo jo įteikimo dienos, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 29 d.

15. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas jį suklaidino, nurodydamas kreiptis į Ministeriją, teismo nelaikyta objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia aplinkybe. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. SKP-409 buvo klaidingai nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, išaiškinant, kad jis gali būti skundžiamas Ministerijai arba VAGK, arba teismui. Tačiau rašytiniai bylos įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui 2016 m. sausio 20 d. skundą paduodant Ministerijai, jam atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas. Pareiškėjo atstovas turėjo išmanyti apskundimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus. Apskundimo tvarka buvo klaidingai nurodyta ne teisės aktuose, bet Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. SKP-409.

16. Teismo vertinimu, Ministerija, atsisakydama iš esmės nagrinėti V. P. skundą dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409, veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog terminas skundui paduoti turi būti atnaujintas, nes trečiasis suinteresuotasis asmuo veikė ne pagal savo kompetenciją, kai atsisakė išnagrinėti pareiškėjo motyvus dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo, negali būti pripažįstama svarbia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui laiku kreiptis į VAGK. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių ir šiuo pagrindu naikinti VAGK 2016 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 3R-110(AG-74/01-2016) dalies, kuria jo skundo reikalavimas dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 neišnagrinėtas iš esmės.

III.

17. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde (b. l. 99–102) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ministerijos atliktas tyrimas ir priimtas sprendimas iki kylant administraciniam ginčui leidžia Ministerijai nenagrinėti pareiškėjo skundo. Pareiškėjo teigimu, Komisijos pritarimas ar nepritarimas NMA sprendimui yra procedūra, atlikta iki prasidedant administraciniam ginčui. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 3D-519 patvirtintame Komisijos darbo reglamente nebuvo nurodyta, jog Komisija yra administraciniame teisminiame ginče dalyvaujantis subjektas. Pareiškėjas manė, jog net jei prieš priimant dėl jo sprendimą vyksta vidinės procedūros, tai neatima iš jo teisės kreiptis su skundu į kompetentingą

instituciją prasidėjus ikiteisminiam administraciniam ginčui. Pareiškėjo manymu, NMA nuoroda, kaip jis turi elgtis, siekdamas spręsti ginčą ikiteisminėje procedūroje, atitinka galiojančias teisės normas. Pareiškėjas pažymėjo, jog vykstant vidinėms procedūroms Ministerijoje nėra vienos iš ginčo šalies – pareiškėjo.

19. Pareiškėjo teigimu, nors NMA ir pareiškėjo ginčas dėl paramos lėšų išieškojimo būtų teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jis vyktų taikant ne tik administracinės, bet ir civilinės teisės normas. Šioje byloje nėra keliami reikalavimai dėl NMA sprendimo esmės, nes siekiama, kad įvyktų ikiteisminė ginčo procedūra ir Ministerija bei VAGK priimtų savo sprendimus dėl NMA 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo.

20. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog Ministerija dalyvavo priimant sprendimą, t. y. pritarė taikomai sankcijai, todėl negalėjo dar kartą nagrinėti sprendimo, kurio priėmime ji dalyvavo, teisėtumo. Agentūra manė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ginčą ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 111–117).

23. Ministerija pažymėjo, kad tik Komisijai priėmus sprendimą pritarti Agentūros siūlomai sankcijai, pastaroji gali būti taikoma. 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 priėmimą lėmė būtent Ministerijos Komisijos sprendimas. Taigi Ministerija dalyvavo jį priimant. Jokie teisės aktai nenumato, kad Ministerija galėtų nagrinėti skundą dėl sprendimo, kurį priimant ji pati dalyvavo.

IV.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo (pareiškėjo gauto 2015 m. gruodžio 29 d.) į VAGK kreipėsi tik 2016 m. kovo 7 d. Taigi pareiškėjas buvo praleidęs 1 mėnesio terminą paduoti skundą administracinių ginčų komisijai ir VAGK neturėjo galimybės vertinti termino praleidimo aplinkybių bei šį terminą atnaujinti.

26. Agentūros sprendimus paramos gavėjas gali skųsti tiek VAGK, tiek Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas su pradiniu 2016 m. balandžio 12 d. skundu kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409 ir VAGK 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3R-110 (AG-74/01-2016). Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi nustatė šio skundo trūkumus, nurodydamas, kad pareiškėjas, manydamas, jog VAGK nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą dėl Agentūros sprendimo, turi teisę prašyti teismą panaikinti VAGK 2016 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta nagrinėti skundą dėl Agentūros sprendimo ir įpareigoti VAGK jo skundą išnagrinėti iš naujo. Agentūros sprendimus paramos gavėjas gali skųsti tiek VAGK, tiek Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su pradiniu 2016 m. balandžio 12 d. skundu kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409 ir VAGK 2016 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3R-110 (AG-74/01-2016). Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 15 d. nutartimi nustatė šio skundo trūkumus, nurodydamas, kad pareiškėjas, manydamas, jog VAGK nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą dėl Agentūros sprendimo, turi teisę prašyti teismą panaikinti VAGK 2016 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta nagrinėti skundą dėl Agentūros sprendimo ir įpareigoti VAGK jo skundą išnagrinėti iš naujo.

27. Teismas pažymėjo, kad Agentūra neteisingai išaiškino pareiškėjui jo teises dėl jo sprendimo apskundimo tvarkos, nurodant, kad jis gali kreiptis ir į Ministeriją, kuri nebuvo įgaliota nagrinėti šio ginčo. Ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma tik gavus Ministerijos 2016 m. vasario 5 d. raštą Nr. 3IN-139(8.1). Gavęs šį raštą, pareiškėjas buvo aktyvus ir nepiktnaudžiaudamas teise kreipėsi į VAGK, o gavęs šio sprendimą – į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti, kad terminą kreiptis į teismą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 27 d. sprendimui Nr. SKP-409 apskųsti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios. Kadangi pradiniu 2016 m. balandžio 12 d. skundu pareiškėjas buvo suformulavęs

reikalavimą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo bei procesinio pobūdžio prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, šiuo atveju yra pagrindas įvertinti termino praleidimo aplinkybes ir atnaujinti terminą skundui dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 paduoti bei nagrinėti ginčą dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo.

28. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas patikslintame skunde reikalavimus pakeitė iš esmės suklaidintas teismo (2016 m. balandžio 15 d. nutartimi) ir pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo ginčo dėl Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus šią bylą ginčo esmė nebuvo atskleista, todėl panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

V.

29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino ir panaikino NMA 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. SKP-409 „Dėl išmokėtos paramos V. P. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ dalies susigrąžinimo“.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Agentūros Sprendimo turinį, darė išvadą, jog jame buvo nurodytas nustatytas pažeidimas, įvardyta, kokia ekspertų išvada remiamasi, detalizuota, kokias konkrečias aplinkybes patvirtina UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nurodytos išvados, nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis priimtas sprendimas, taip pat faktinės aplinkybės, motyvai išdėstyti aiškiai ir pakankamai. Vien tai, jog pareiškėjas nesutiko su ginčijamą sprendimą priėmusio atsakovo atliktu jo veiksmų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, nebuvo pagrindas tokį sprendimą laikyti neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

31. Apibendrinės galiojantį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismas nurodė, kad Agentūrai teisės aktais yra suteikti įgaliojimai, kilus įtarimams dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlikti užsakomąsias išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizes bei remiantis jų rezultatais priimti sprendimus dėl paramos skyrimo arba susigrąžinimo. Vis dėlto teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Agentūros užsakymu UAB „Civitta“ atliktos skaičiuojamųjų kainų ekspertizės ataskaitos yra tik vienas iš įrodymų byloje, kurį galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus.

32. Teismas pažymėjo, kad UAB „Civitta“ pateiktoje konsultavimo ataskaitoje nėra duomenų dėl analogiškų ar panašių investicijų viešųjų ofertų, ar komercinių pasiūlymų tokio pobūdžio darbams atlikti kainų, todėl nebuvo galimybės nustatyti, koks metodas buvo taikytas nustatant atliktų darbų vertę, kaip konkrečiai jis buvo pritaikytas ir gauta UAB „Civitta“ ataskaitoje nurodoma atliktų darbų vidutinė rinkos kaina. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. pateikė teismui 2016 m. rugsėjo 1 d. statinių apžiūros aktą Nr. 2016/02, iš kurio turinio matyti, kad atliktų darbų sąmata iš esmės skiriasi nuo UAB „Civitta“ pateiktoje konsultavimo ataskaitoje nurodytų kainų (b. l. 67–70, 81–83). Byloje taip pat buvo pateikta specialisto A. B. 2017 m. lapkričio 10 d. išvada dėl rekreacinės infrastruktūros įrengimo V. P. miške Gumiltėnų kaime (b. l. 140–146). Specialisto išvadoje, be kita ko, nustatyta, kad teritorijoje yra aukštas gruntinis vanduo, todėl atliekant statybos ir kasybos darbus reikėjo sugaišti daugiau laiko. Minėtoje išvadoje taip pat atlikta lokalinė sąmata, iš kurios turinio matyti, kad atliktų darbų kaina (92 575,06) iš esmės tik neženkliai skiriasi nuo pareiškėjui išmokėtos paramos dydžio (94 106,23 Eur).

33. Teismas, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus duomenis, nurodę, kad nei vienos šalies pateikti įrodymai vienareikšmiškai nepagrindė, kokio tikslaus dydžio investicijos į Projektą gali būti laikomos pagrįstomis. Tačiau atsakovo pateiktoje UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nebuvo nustatyta didžiausia rinkos kaina konkrečiai investicijai atlikti, atliekant skaičiavimus nebuvo atsižvelgta į teritorijos ypatumus, dėl kurių pareiškėjo patirtos išlaidos Projektui įgyvendinti galėjo iš esmės skirtis nuo UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nustatytų vidutinių rinkos verčių. Byloje taip pat nebuvo ginčo dėl pareiškėjo faktiškai turėtų išlaidų sumos. Pareiga nustatyti aplinkybes dėl investicijų įsigijimo nepagrįstai didelėmis kainomis bei priimti sprendimą dėl galutinės paramos sumos skyrimo teisės aktuose tenka Agentūrai. Agentūros Sprendime nebuvo argumentų, pagrindžiančių pačios Agentūros vertinimą, kad UAB „Civitta“ pateiktoje konsultavimo ataskaitoje nurodytos kainos ir pareiškėjo deklaruotos atliktos investicijos nebuvo pagrįstos pagal atliktų darbų kokybę ar kitus kriterijus, kurie gali daryti reikšmingą įtaką pareiškėjo turėtų investicijų dydžiui.

34. Teismas konstatavo, kad UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaita vertintina tik kaip vienas iš dokumentų, kuriuo remdamasi Agentūra galėtų atlikti papildomą pirkimo procedūrų patikrinimą ir nustatyti konkrečius pažeidimus, tačiau šiuo atveju Agentūra sprendime nenurodė, kokiais kitais dokumentais ji vadovavosi, ar atliko papildomus veiksmus. Agentūra, ekspertinėje išvadoje nurodytus faktus perkeldama į savo sprendimą, privalėjo pagrįsti, kodėl jais remiasi, kaip ji įsitikino

tokių faktų tikslumu ir pagrįstumu. Nagrinėjamu atveju Agentūra nepateikė savarankiško aplinkybių vertinimo ir sprendime nurodė tik tai, jog ekspertizės metu nustatytos netinkamos finansuoti lėšos. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kaip ir kokiu būdu ekspertai apskaičiavo netinkamas finansuoti lėšas, taip pat iki sprendimo priėmimo pareiškėjas nebuvo supažindintas su minėtos ekspertizės rezultatais. Teismo vertinimu, UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nustatyti faktai turėjo būti savarankiškai įvertinti Agentūros. Nesant aiškaus ir motyvuoto faktinio pagrindimo bei nustačius Agentūrai pateiktos UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitos trūkumus, darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikinamas.

VI.

35. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti.

36. Suabejojus pareiškėjo prašoma išmokėti suma, Agentūra turi ne tik teisę, bet ir pareigą užsakyti kainų skaičiuojamąją ekspertizę. UAB „Civitta“, atlikdama ekspertizes, turėjo teisę pasitelkti ekspertus, turinčius reikiamą kvalifikaciją, žinių ir tam tikros srities sertifikatų. Atlikdami vienus ar kitus investicijų kainų skaičiavimus, nepriklausomi ekspertai neturėjo jokio suinteresuotumo, todėl abejoti jų atliktais skaičiavimais ir pateikta išvada NMA neturėjo pagrindo. NMA, priimdama sprendimą, rėmėsi visais pareiškėjo byloje buvusiais dokumentais. Be to, ekspertai atitiko kvalifikacinius reikalavimus dėl savo kompetencijos bei darbo patirties.

37. Atkreipia dėmesį, jog lokalinėse sąmatose aiškiai buvo nurodyta pagal kokias kainas sudaryta sąmata, t. y. rekreacinių takų (778,05 kv. m) ir automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo lokalinė sąmata sudaryta pagal 2012 m. kovo mėn. kainas, rekreacinių takų (1 081,06 kv. m) įrengimo lokalinė sąmata sudaryta pagal 2012 m. spalio mėn. kainas, rekreacinių takų (663,8 kv. m), aiškinamojo stendo, laiko tualeto, laužavietės, medinių atrakcionų ir pavėsinės įrengimo lokalinė sąmata sudaryta pagal 2013 m. kovo mėn. kainas, tačiau teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių.

38. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš pateiktų duomenų negalima daryti išvadų dėl sąmatų sudarytojo turimos kvalifikacijos. NMA 2018 m. liepos 3 d. kartu su atsiliepimu į pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. patikslintą skundą pateikė į bylą eksperto A. Š. kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Be to lokalinėse sąmatose (apačioje) buvo nurodyta, jog jas „sudarė A. Š. A. Nr. 24416“.

39. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y., faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Agentūros teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad jo patirtos išlaidos, įrengiant pelno nesiekiančias investicija miškuose pagal mokėjimo prašymus, yra pagrįstos, to nepagrindė rašytiniais ar kitais įrodymais.

40. Pareiškėjas V. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. Pareiškėjas pažymi, kad apeliaciniame skunde neteikiama teisinė argumentacija dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir neginčijama teismo NMA priskirta įrodinėjimo pareiga. Agentūra kartoja Sprendimo teiginius, nekreipdama dėmesio į tai, kad procese teismas jį įpareigojo pateikti papildomus įrodymus NMA teiginių pagrįstumui.

42. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo V. P. skundą atmesti.

43. Ministerijos atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir apeliacinis skundas. Papildomai pažymima, kad Agentūra tinkamai įvertino UAB „Civitta“konsultavimo ataskaitą, todėl ginčijamas Agentūros 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. SKP-409 yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. SKP-409 „Dėl išmokėtos paramos V. P. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“

dalies susigrąžinimo“ teisėtumo.45. Iš bylos duomenų matyti, kad 2012-01-19 pareiškėjas su Agentūra pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007–

2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį Nr. 2IM-KS-11-1-006497-PR001, kuria įsipareigojo įgyvendinti projektą „Rekreacinės infrastruktūros įrengimas V. P. miške Gumiltėnų kaime“ Nr. 2IM-11-1-006497-PR001) (Komisijos byla, b. l. 33–39). Agentūra Sprendimu Nr. SKP-409 nusprendė iš pareiškėjo V. P. susigrąžinti išmokėtą 72 744,71 Eur paramos sumos dalį (b. l. 10–14). Agentūra Sprendime Nr. SKP-409 paaiškino, kad nustatė pažeidimą ir 2015-09-30 raštu Nr. BRK-8357(14.5) pateikė Ministerijai informaciją apie pareiškėjo padarytą pažeidimą, siūlydama pritarti sprendimui taikyti sankciją – susigrąžinti išmokėtą 72 744,71 Eur paramos sumą. Ministerija siūlymui pritarė 2015-10-21 pranešimu Nr. 2D-4940. Agentūra paaiškino, kad atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Ekspertai išnagrinėjo Agentūros pateiktus dokumentus, 2015 m. liepos mėnesį atliko patikrą projekto Įgyvendinimo vietoje ir nustatė, kad pareiškėjo įsigytų įrengimo darbų (1 413 m rekreacinių takų, aiškinamojo stendo, lauko tualeto, laužavietės, medinių atrakcionų (4 vnt), pavėsinės, suolų (10 vnt), šiukšlių dėžių (5 vnt.), automobilio stovėjimo aikštelės (109 kv. m)) vertė viršijo rinkos kainą.

46. Įgyvendinimo taisyklių 21.1 papunktyje nustatyta, jog tinkamomis finansuoti pripažįstamos tik būtinos projektui vykdyti ir numatytos paramos sutartyje išlaidos, o Administravimo taisyklių 3 punkte numatyta, kad tinkamomis finansuoti išlaidomis laikomos įgyvendinant projektą paramos gavėjo faktiškai padarytos būtinos išlaidos, atitinkančios paramos paraiškoje ir (arba) paramos sutartyje, kai tokia sutartis sudaroma, nurodytas sąlygas ir nepažeidžiant Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatų (investicinėms priemonėms), Agentūros paramos gavėjams išmokamos paramos lėšos, atitinkančios Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų nustatytus reikalavimus (kompensacinėms priemonėms). Paramos sutarties 4.6 punkte nurodyta, kad paramos gavėjui kompensuojamos tik tos investicijos (išlaidos), kurios padarytos nepažeidžiant EB ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, faktiškai patirtos, įtrauktos į Paramos gavėjo apskaitą (taikoma, jeigu tvarkoma apskaita) ir kurios gali būti identifikuojamos, pagrįstos ir patvirtinamos atitinkamais išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo įrodymo dokumentų originalais (rangovų, paslaugų teikėjų ar prekių tiekėjų pateiktomis sąskaitomis, perdavimo ir priėmimo aktais, darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kelionių dokumentais ir kitais dokumentais, pagrindžiančiais patirtas išlaidas, bankinės institucijos spaudu patvirtintais bankinės institucijos sąskaitos išrašais, internetine bankininkyste besinaudojančio Paramos gavėjo pateiktais išrašais, patvirtintais Paramos gavėjo parašu, ir kitais dokumentais, įrodančiais, kad pagal išlaidų pagrindimo dokumentus buvo atliktas mokėjimas) ar nustatyta tvarka patvirtintomis kopijomis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad paraiškos deklaracijoje pareiškėjas yra patvirtinęs, kad prašoma parama yra mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga suma (pareiškėjo deklaracijos 6 punktas), vadinasi gali būti atlyginama ne tik neviršijanti didžiausių įkainių, bet tuo pačiu tik būtina ir mažiausia projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma.

47. Ginčijamame sprendime Agentūra nurodė, kad ekspertizę inicijavo, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 5.9 ir 5.10 punktais. Pagal Administravimo taisyklių 5.9 punktą Agentūra, be kita ko, atlieka projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūrą, atlieka patikras vietoje, tikrina paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, kasmetiniuose prašymuose arba paramos paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, tiria pažeidimus, vertina projektų įgyvendinimo eigą bei galutinę projekto įgyvendinimo ir užbaigto projekto metinę ataskaitas. Administravimo taisyklių 5.10 punkte nustatyta, kad, siekiant apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą, kilus įtarimų dėl taikytų naujo statinio statybos, rekonstravimo ir kapitalinio remonto darbų padidintų kainų, Agentūra gali atlikti tikrinimą, vadovaudamasi statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo principais, darbo, medžiagų ir mechanizmų sąnaudų normatyvais bei skaičiuojamosiomis išteklių kainomis, parengtomis teisės aktų nustatyta tvarka atestuotų ekspertizės įmonių, o kilus įtarimui dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų ar technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo – atlieka užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę arba technikos / įrangos naujumo ir (arba) nusidėvėjimo ekspertizę, kilus įtarimų dėl projekto ir (arba) investicijų atitikties Programos priemonės tikslams – atlieka užsakomąją projekto ir (arba) investicijų atitikties priemonės tikslams ekspertizę ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priima galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją (šioms funkcijoms atlikti Agentūra gali pasitelkti nepriklausomus ekspertus).

48. Ginčijamu sprendimu pritaikyta paramos sugrąžinimo sankcija. Administravimo taisyklių 197.3 punkte numatyti atvejai, kada taikoma paramos susigrąžinimo sankcija. Konkrečiu atveju paramos susigrąžinimo sankcija skirta vadovaujantis Administravimo taisyklių 197.3.14 punktu (pažeidė paramos sutarties sąlygas ir (arba) paramos paraiškoje prisiimtus įsipareigojimus) bei 197.3.15 punktu (Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina

paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio). Administravimo taisyklėse nurodoma, kaip tokiu atveju turi būti apskaičiuojamas mokėtinos paramos dydis, t. y. Administravimo taisyklių 197.3.15 punkte nustatyta, kad, jeigu Agentūra, atlikusi ekspertizę, nustato, kad prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui, atlikus pirkimus, yra nepagrįstai didelė, paramos gavėjui išmokama suma, neviršijanti ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio. Taigi, Administravimo taisyklių 197.3.15 punkto prasme nepagrįstai didelės prekių, paslaugų ar darbų kainos sąvoka siejama su suma, neviršijančia ekspertizės išvadoje nurodytų prekių, paslaugų ar darbų vidurkio.

49. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamo sprendimo išvados, jog Mokėjimo prašyme deklaruoti atlikti darbai buvo įgyvendinti, o prekės įsigytos už padidintą kainą, buvo padarytos, vadovaujantis UAB „Civitta“ pateiktos 2015 m. liepos 30 d. Ekspertinio konsultavimo ataskaitos Nr. 33 duomenimis (Komisijos byla, b. l. 83–90, 91–100). Ataskaitoje pateikta išvada, jog pareiškėjo išlaidų vertė vidutinę rinkos kainą viršija 72 744,71 Eur.

50. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

51. Agentūra, remdamasi ekspertų išvadomis, nustato ir įvertina faktus, susijusius su prekių, paslaugų ar darbų kaina paramos gavėjui atlikus pirkimus, pagrįstumu, o nustačiusi, kad ši kaina nepagrįstai didelė, ir priimdama galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatydama paramos sumą ir tinkamumą, bei netinkamų finansuoti išlaidų dydį, taikydama sankciją, gali vadovautis ekspertizių(-ės) aktuose(-e) pateiktomis ekspertų išvadomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017).

52. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Agentūra turėjo teisę remtis UAB „Civitta“, ekspertize. Agentūrai yra suteikti įgaliojimai, kilus įtarimams dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlikti užsakomąsias išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizes bei remiantis jų rezultatais priimti sprendimus dėl paramos skyrimo arba susigrąžinimo. Tačiau laikomasi pozicijos, jog Agentūros užsakymu UAB „Civitta“ atliktos skaičiuojamų kainų ekspertizės ataskaitos yra tik vienas iš įrodymų byloje, kurį galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2165-520/2017, 2018 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3859-438/2018). Pažymėtina, jog vienu iš tokių Agentūros atlikto ekspertinio tyrimo rezultatus paneigiančių įrodymų teismų praktikoje pripažįstama eksperto išvada (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1588-624/2017, 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1462-442/2018, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018).

53. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad labai svarbu yra įvertinti atlikto ekspertinio tyrimo išsamumą ir patikimumą, jame padarytų išvadų pagrindimą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pagrįstomis metodikomis (skaičiavimais), kiek tai susiję su darbų ir paslaugų kainomis, turi būti nustatytas aiškus ir suprantamas palyginamasis vertinimas su paramos gavėjo prisiimtais įsipareigojimais ir šių vertinimų paaiškinimas (profesinių sprendimų skaidrumo principas). Taip pat svarbu atsižvelgti ir į objektyvumo principo taikymą, kuris yra prielaida suinteresuotų asmenų abejonėms dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų bei sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo paneigti (LVAT 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra pasisakyta, kad, atliekant vidutinės rinkos kainos paskaičiavimą, UAB „Civitta“ ekspertai tokioje ataskaitoje pateikia išvadas dėl pareiškėjo įsigytų prekių maksimalios (vidutinės) rinkos kainos, t. y. ja iš esmės yra pasiekiamas Administravimo taisyklių 5.10 punkte nustatytas tikslas išsiaiškinti, ar prekių įsigijimo kainos nebuvo nepagrįstai per didelės (LVAT 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-83-1062/2018; 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-997-575/2017). Taigi teismų praktikoje yra pripažįstama, kad UAB „Civitta“ gali teikti tokio pobūdžio ekspertinio konsultavimo ataskaitas.

54. Vadinasi, nėra pagrindo nustatyti, kad Agentūra, priimdama ginčijamą sprendimą ir vadovaudamasi Administravimo taisyklių normomis, negalėjo atsižvelgti į tai, kad Projektui įgyvendinti reikalinga paramos suma neatitiko UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitoje nurodytų rinkos kainų. Tačiau, kaip ir atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, Agentūra Sprendime perrašė UAB „Civitta“ ataskaitoje nurodytas rinkos vertės kainas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad nors Agentūros teisė pasitelkti ekspertiniam konsultavimui nepriklausomus ekspertus yra įtvirtinta Administravimo taisyklėse, tačiau Agentūra visais atvejais privalo savarankiškai įvertinti visus

nustatytus faktus bei susieti juos su pažeistomis teisės normomis.55. Taip pat darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „Civitta“ pateiktoje

konsultavimo ataskaitoje nustatyta investicijų išlaidų rinkos vertė, tačiau didžiausia rinkos kaina konkrečiai investicijai nėra nustatyta.

56. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prie ataskaitos pridėtos lokalinės sąmatos, kuriose nurodyta, kad jos yra sudarytos 2015 m., nenurodant mėnesio ir dienos, nenurodyta ir atsakingo atstovo, kuris suderino sąmatą, pavardė, analogiškai nenurodyta ir atsakingo atstovo, kuris tvirtino sąmatą, pavardė bei sąmatos tvirtinimo mėnuo ir data, sąmatos nepasirašytos, sąmatose nurodytas jų sudarytojas (A. Š.), tačiau iš minėtų duomenų negalima daryti išvadų dėl pateiktų dėl sąmatų sudarytojo turimos kvalifikacijos, taip pat dėl sąmatų išsamumo. UAB „Civitta“ ataskaitoje nenurodyta, kokie ekspertai ataskaitą surašė. Šiuo požiūriu teisėjų kolegija atsižvelgia į apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas 2018 m. liepos 3 d. kartu su atsiliepimu į pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. patikslintą skundą pateikė į bylą eksperto A. Š. kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Tačiau tai nenuneigia kitų pirmosios instancijos teismo argumentų dėl ataskaitos trūkumų. UAB „Civitta“ pateiktoje konsultavimo ataskaitoje nėra duomenų dėl analogiškų ar panašių investicijų viešųjų ofertų, ar komercinių pasiūlymų tokio pobūdžio darbams atlikti kainų, todėl nėra galimybės nustatyti, koks metodas buvo taikytas nustatant atliktų darbų vertę, kaip konkrečiai jis buvo pritaikytas ir gauta UAB „Civitta“ ataskaitoje nurodoma atliktų darbų vidutinė rinkos kaina.

57. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo patirtos išlaidos, įrengiant pelno nesiekiančias investicijas miškuose pagal mokėjimo prašymus, yra pagrįstos, to nepagrindė rašytiniais ar kitais įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. pateikė teismui 2016-m. rugsėjo 1 d. statinių apžiūros aktą Nr. 2016/02, iš kurio turinio matyti, kad atliktų darbų sąmata iš esmės skiriasi nuo UAB „Civitta“ pateiktoje konsultavimo ataskaitoje nurodytų kainų (b. l. 67–70, 81–83). Byloje taip pat pateikta specialisto A. B. 2017 m. lapkričio 10 d. išvada dėl rekreacinės infrastruktūros įrengimo V. P. miške Gumiltėnų kaime (b. l. 140–146). Specialisto išvadoje, be kita ko, nustatyta, kad teritorijoje yra aukštas gruntinis vanduo, todėl atliekant statybos ir kasybos darbus reikėjo sugaišti daugiau laiko. Minėtoje išvadoje taip pat atlikta lokalinė sąmata, iš kurios turinio matyti, kad atliktų darbų kaina (92 575,06) iš esmės tik neženkliai skiriasi nuo pareiškėjui išmokėtos paramos dydžio (94 106,23 Eur).

58. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad įvertinus pareiškėjo ir atsakovės pateiktus duomenis nei vienos šalies pateikti įrodymai vienareikšmiškai nepagrindžia, kokio tikslaus dydžio investicijos į Projektą gali būti laikomos pagrįstomis.

59. Atsakovės pateiktoje UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nėra nustatyta didžiausia rinkos kaina konkrečiai investicijai atlikti, atliekant skaičiavimus nebuvo atsižvelgta į teritorijos ypatumus, dėl kurių pareiškėjo patirtos išlaidos Projektui įgyvendinti galėjo iš esmės skirtis nuo UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nustatytų vidutinių rinkos verčių. Byloje taip pat nėra ginčo dėl pareiškėjo faktiškai turėtų išlaidų sumos. Ginčijamame sprendime atsakovas nepagrindė vertinimo, kad pareiškėjo deklaruotos atliktos investicijos nebuvo pagrįstos pagal atliktų darbų kokybę ar kitus kriterijus, kurie gali daryti reikšmingą įtaką pareiškėjo turėtų investicijų dydžiui.

60. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaita galėjo remtis tik kaip vienu iš įrodymų (dokumentų), kurių pagrindu turėjo papildomai tikrinti pirkimo procedūras ir nustatyti konkrečius pažeidimus. Iš atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą turinio matyti, kad šiuo atveju atsakovas nenurodė, kokiais kitais dokumentais jis vadovavosi, ar atliko papildomus veiksmus. Darytina išvada, kad Agentūra ekspertinėje išvadoje nurodytus faktus perkėlusi į savo Sprendimą, privalėjo pagrįsti, kodėl jais rėmėsi, kaip ji įsitikino tokių faktų tikslumu ir pagrįstumu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitoje nustatyti faktai turėjo būti savarankiškai įvertinti atsakovo. Agentūrai tinkamai nepagrindus ginčijamo sprendimo bei nustačius atsakovui pateiktos UAB „Civitta“ konsultavimo ataskaitos trūkumus, ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

61. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-05265 2019-04-02 2019-03-25 2019-03-25 -

Administracinė byla Nr. eR-30-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00038-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundo atsakovams Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai ir Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijai dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir įpareigojimo atlikti veiksmus, priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Bendruomeniškas Vilnius“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 22 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų apygardoje Nr. 57 rinkimus į Vilniaus miesto tarybos narius ir narį – merą neteisėtais; 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisiją Nr. 57 (toliau – ir Rinkimų komisija, atsakovas) įregistruoti pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ iškeltą kandidatą L. S. į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius-merus ir iškeltą kandidatų sąrašą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius; 3) įpareigoti atsakovą Vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir VRK, atsakovas) paskelbti naujų rinkimų Vilniaus miesto savivaldybėje datą.

Pareiškėjas skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad partija, rinkimų komitetas, iškėlę kandidatus, kandidatas į savivaldybės tarybos narius – merus, atstovas rinkimams, rinkimų stebėtojas rinkimų komisijos sprendimą, priimtą iki balsavimo pabaigos, ar kitą rinkimų komisijos veiką turi teisę apskųsti: 1) apylinkės rinkimų komisijos – savivaldybės rinkimų komisijai; 2) savivaldybės rinkimų komisijos – Vyriausiajai rinkimų komisijai; 3) Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi šioje normoje yra išvardinti subjektai, turintys teisę nustatytu terminu – iki balsavimo pabaigos – teikti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų, priimtų iki balsavimo pabaigos, ar kitos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5ee7df80549711e9975f9c35aedfe438

rinkimų komisijos veikos.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad

pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, tačiau tokio prašymo ir jį pagrindžiančių argumentų pareiškėjas skunde nenurodė. Nors ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo tikslinimo institutas, tačiau teismas turi teisę suteikti pareiškėjui patikslinti skundą tik tada, kai skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Todėl šiuo atveju suteikti teisę pareiškėjui patikslinti skundą nėra pagrindo.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Ši ABTĮ norma yra imperatyvi, dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo ja nesivadovauti. Taigi pareiškėjui praleidus terminą skundui dėl VRK veiksmų pripažinimo neteisėtais bei įpareigojimo atlikti veiksmus paduoti, teisėjų kolegija ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu atsisako šį skundą priimti.

Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui paduoti naują skundą kartu pateikiant ir prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo bei šį prašymą pagrindžiančius argumentus ir įrodymus (ABTĮ 30 str. 1 ir 2 d.).


n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Bendruomeniškas Vilnius“ skundą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ



Administracinė byla Nr. eAS-210-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04557-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1; 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a7177110562911e9975f9c35aedfe438

administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (tretieji suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Registrų centras ir Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Registrų centras) 2018 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą atlikti duomenų pakeitimo įregistravimą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės 2018 m. rugpjūčio 30 d. Registro centro atliktus įrašus 5.3.1, 14.4 ir 14.5 punktuose.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjui nustatė terminą (iki 2019 m. sausio 18 d.) skundo trūkumams pašalinti, t. y. jis turėjo patikslinti reikalavimą, tinkamai nurodyti bylos šalis, informuoti apie laiką, kada pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir nurodyti aplinkybes dėl pareiškėjo atstovės advokatės pateiktos informacijos apie gautą išrašą iš Registrų centro (2018 m. lapkričio 22 d.).

Pareiškėjas 2019 m. sausio 18 d. teismui pateikė informaciją dėl skundo trūkumų šalinimo ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu prašė įtraukti R. V. Pareiškėjas patikslino reikalavimą, prašydamas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Registrų centrą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės 2018 m. rugpjūčio 30 d. Registrų cento 5.3.1 punkte atliktą įrašą ir, vadovaujantis Juridinių asmenų registro duomenų bazės įrašo punkte Nr. 14.12 įregistruotu dokumentu, atstatyti / atkurti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre 2018 m. liepos 4 d. įregistruoto Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (toliau – ir asociacija Linava) M. R. Linava Prezidiumo narystę nuo 2018 m. vasario 8 d. duomenį. Taip pat pateikė paaiškinimus apie tai, kada pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas pašalino teismo nustatytus skundo trūkumus, tačiau įvertinęs, ar

pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti, teismas sprendė, jog pareiškėjas pasirinko netinkamą gynybos būdą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių skundo padavimo termino praleidimą. Vėlesni pareiškėjo veiksmai nepatvirtino jo apdairaus ir rūpestingo elgesio, siekiant apskųsti Registrų centro įrašą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės skunde ir jo paaiškinime buvo vertintos sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neatnaujino termino skundui paduoti. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Registrų centro Sprendimą ir išvestinį reikalavimą įpareigoti Registrų centrą pašalinti iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės 2018 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus filialo 5.3.1 punkte atliktą įrašą. Teismas sprendė, jog pareiškėjo suformuluotas papildomas reikalavimas, vadovaujantis Juridinių asmenų registro duomenų bazės įrašo punkte Nr. 14.12 įregistruotu dokumentu, atstatyti / atkurti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre 2018 m. liepos 4 d. įregistruoto asociacijos Linava M. R. Linava Prezidiumo narystę nuo 2018 m. vasario 8 d. duomenį, negalėjo būti reiškiamas teismui, kadangi priskirtinas ne teismo, o viešojo administravimo subjekto kompetencijai.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino ir interpretavo pareiškėjo pateiktus įrodymus. Nuo 2018 m. vasario 8 d. buvo panaikinta pareiškėjo narystė asociacijos Linava prezidiume, o apie panaikintus įgaliojimus pareiškėjas sužinojo iš savo atstovės advokatės Midos Vengeliauskaitės (toliau – ir atstovė), kuri 2018 m. rugpjūčio 22 d. supažindino

pareiškėją su Juridinių asmenų registro išplėstiniu išrašu, kuriame buvo duomenys apie registro objektą Linava ir tik tuomet pareiškėjas sužinojo, kad buvo padaryti Juridinių asmenų registre pakeitimai ir pažeistos jo teisės. Terminas skundui paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie pažeidimus momento. Pareiškėjas skundą teismui teikė nepraleidęs skundo padavimo termino.

2. Pareiškėjo reikalavimas, vadovaujantis Juridinių asmenų registro duomenų bazės įrašo punkte Nr. 14.12 įregistruotu dokumentu, atstatyti / atkurti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre 2018 m. liepos 4 d. įregistruoto asociacijos Linava M. R. Linava Prezidiumo narystę nuo 2018 m. vasario 8 d. duomenį, gali būti nagrinėjamas teisme ir nepažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija Linava pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.).

Skundo dėl viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų padavimo terminus reglamentuoja ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 30 straipsnyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus paduoti praleidimo priežastys nėra objektyvios, sutrukdžiusios nustatytu terminu paduoti skundą, todėl prašymo netenkino ir atsisakė priimti skundą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kartu su prašymu nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjas apie priimtą skundžiamą sprendimą sužinojo tik iš savo atstovės advokatės (2018 m. lapkričio 22 d.). Priešingai, pareiškėjas su skundu pateikė įrodymus, kurie akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas dėl pažeistos teisės kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą. Atsakovas nurodytas aplinkybes patvirtino pateikdamas dokumentus, iš kurių matyti, jog 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo atstovė Vilniaus apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl juridinio asmens vienasmenio valdymo organo sprendimų panaikinimo, kurio 2 punkte nurodoma, jog ieškinys yra susijęs su sprendimo dėl prezidiumo nario įgaliojimų netekimo (ieškinį pasirašo pareiškėjo atstovė advokatė Mida Vengeliauskaitė) (I t., b. l. 123). 2018 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjo atstovė Vilniaus apygardos teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė analogiškus reikalavimus kaip ir ieškinyje (I t., b. l. 152–156). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas vėliausiai 2018 m. rugpjūčio mėnesį žinojo apie asociacijos Linava 2018 m. rugpjūčio 22 d. posėdžio protokolą ir nutarimą dėl veiklos nutraukimo su pareiškėju. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad pareiškėjas dalyvavo 2018 m. rugpjūčio 22 d. vykusiame asociacijos Linava susirinkime, o apie priimtus sprendimus 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjui buvo siųstas pranešimas, kuriuo jis buvo informuojamas apie prezidiumo nario statuso pasibaigimą. Pažymėtina, kad visos

minėtos aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su pareiškėjo ginčijamu administraciniu Sprendimu, bet su pagrindu, kuriuo remiantis, priimtas sprendimas (padarytas įrašas registre), tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad pareiškėjui buvo žinomi minėti faktai ir atitinkamai pats pareiškėjas turėjo realią galimybę anksčiau domėtis registro įrašų turiniu, taigi ir nustatytu terminu apskųsti juos teismui.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, pagrįstai konstatavo, kad yra ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas atsisakymo priimti skundą pagrindas – skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas nepateikus konkrečių įrodymų, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. LVAT praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje AS552-642/2013).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kartu įvertinant, ar asmens skundas buvo paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė nagrinėti pareiškėjo skunde suformuluoto papildomo reikalavimo atstatyti / atkurti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre 2018 m. liepos 4 d. įregistruoto asociacijos Linava M. R. Linava Prezidiumo narystę nuo 2018 m. vasario 8 d. duomenį. Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį skundą atsisakoma priimti, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas yra adresuojamas labiau viešojo administravimo subjektui, o ne administraciniam teismui, ir yra priskirtas viešojo administravimo subjekto kompetencijai.

Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindu nurodomos aplinkybės bei teisės normos, patvirtinančios, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su dokumentais, kurių pagrindu atliekami įrašai juridinių asmenų registre bei akcentuoja nesutarimus tarp asociacijos Linava valdymo organų, kas negali būti administracinės bylos dalyku pagal ABTĮ 3 straipsnį, nes tai yra ginčas kilęs dėl privatinės teisės santykių. Pareiškėjas dėl pažeistos teisės kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-05479 2019-04-04 2019-03-25 2019-03-25 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bc483f10562911e9975f9c35aedfe438

Administracinė byla Nr. P-17-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00691-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 60.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4711-556/2018 pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos, dėl įsakymų pakeitimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) pakeisti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos (toliau – ir Ugniagesių gelbėtojų mokykla, atsakovas) viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ (toliau – ir 2018 m. sausio 25 d. Įsakymas) ir 2018 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. TE-23 „Dėl Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ papildymo“ (toliau – ir 2018 m. sausio 26 d. Įsakymas) ir nustatyti, kad R. B., Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Civilinės saugos mokymų skyriaus vedėja (karjeros valstybės tarnautoja A lygio 14 kategorijos), iš užimamų pareigų atleidžiama nuo 2018 m. kovo 31 d.; 2) priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. kovo 31 d., kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laiką nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. įskaitytinai ir po 89,66 Eur vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš atsakovo Ugniagesių gelbėtojų mokyklos R. B. 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą

panaikinti, priimti naują sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4711-556/2018 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ ir 2018 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. TE-23 „Dėl Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ papildymo“ ta apimtimi, kur nustatyta R. B. atleidimo data – 2018 m. sausio 31 d. ir perdavė likusius reikalavimus byloje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad neįsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 100 (jis

įsigaliojo 2018 m. vasario 3 d.) nebuvo teisinio pagrindo skundžiamuose įsakymuose pareiškėjos atleidimo datą nurodyti 2018 m. sausio 31 d.

Pareiškėja skunde prašė nustatyti, kad ji iš užimamų pareigų atleidžiama nuo 2018 m. kovo 31 d., taip pat priteisti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. kovo 31 d., kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir po 89,66 Eur vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti iš atsakovo Ugniagesių gelbėtojų mokyklos 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teigė, kad šių reikalavimų nagrinėjimas iš esmės Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nėra galimas, kadangi, visų pirma, į iškeltus klausimus turi atsakyti pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju, vienai iš proceso šalių būtų atimta teisinė galimybė pasinaudoti apeliacija (sprendimą apskųsti aukštesnės instancijos teismui), pažeista teisė į teisminę gynybą.

III.

Atsakovas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4711-556/2018 ta apimtimi, kuria apeliacinės instancijos teismas panaikino Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko įsakymų dalis. Prašo atnaujinus procesą panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį, o išnagrinėjus bylą iš naujo apeliacine tvarka, pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Prašymą atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje atsakovas grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Atsakovas teigia, kad teismo sprendimas nėra motyvuotas ir neužtikrina teisinės galimybės pasinaudoti apeliacija, pirmiausia dėl to, kad teismas, sprendime nepateikęs argumentų, panaikino Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko įsakymus dėl R. B. atleidimo, tokiu būdu bylą išsprendė iš esmės ir pažeidė Ugniagesių gelbėtojų mokyklos teisę į teisminę gynybą. Atsakovas nurodo, kad teismas perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio ginčo pilna apimtimi, t. y. iš naujo nagrinėti neturės galimybių (teisės), nes sprendimas ginče jau yra priimtas ir pirmosios instancijos teismui lieka tik konstatuoti dėl pareiškėjos prašomų kompensacijų priteisimo ir spręsti dėl šių kompensacijų bei neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamu atveju atsakovas 2019 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4711-556/2018, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas ABTĮ IV dalyje. Proceso atnaujinimas yra pripažįstamas išimtine ir galutine įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šio įstatymo IV dalies 1 skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. P-146-17/2012). Pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-444-84/2008).

Nagrinėjamu atveju atsakovas Ugniagesių gelbėtojų mokykla proceso atnaujinimą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ ir 2018 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. TE-23 „Dėl Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ papildymo“ ta apimtimi, kur nustatyta R. B. atleidimo data – 2018 m. sausio 31 d., o likusioje dalyje perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutarties dalis, kuria panaikintos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ ir 2018 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. TE-23 „Dėl Ugniagesių gelbėtojų mokyklos viršininko 2018 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. TE-15 „Dėl R. B. atleidimo“ papildymo“ dalys, yra galutinė, įsiteisėjusi ir įprastinėmis administracinio proceso priemonėmis negali būti revizuojama. Šioje LVAT nutarties dalyje priimtas sprendimas, reiškiantis, jog pareiškėjos atleidimas iš pareigų nuo 2018 m. sausio 31 d. yra pripažintas neteisėtu. Darytina išvada, kad nors Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas likusius pareiškėjos skundo reikalavimus toje pačioje administracinėje byloje 2019 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies ir dėl šio sprendimo atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kurio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar nėra išnagrinėjęs, t. y. šioje administracinėje byloje dėl kitų skundo reikalavimų nėra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis sprendimas, tačiau dėl minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutarties dalies yra galimas proceso atnaujinimas.

Kaip minėta, atsakovas savo prašymą atnaujinti procesą grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-3-520/2019; 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, atsakovo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas visų pirma įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją aptarė. Toliau teisėjų kolegija nurodė aktualų bylai teisinį reguliavimą ir nutarties 34 ir 35 punkte motyvavo priimtą sprendimą dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų momento.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis yra nors ir lakoniška, tačiau pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors atsakovas teigia, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Galiausiai, jau pats atsakovo nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik atsakovui teismo išdėstyti motyvai nėra priimtini.

Kiti atsakovo argumentai, liečiantys apeliacinės instancijos teismo galimų priimti sprendimų rūšis, proceso šalių teisės į apeliaciją ribojimą ir pan. nepatenka į Ugniagesių gelbėtojų mokyklos prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo ribas, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.


n u t a r i a:

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Ugniagesių gelbėtojų mokyklos prašymo netenkinti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-4711-556/2018.Nutartis neskundžiama.





2019-05375 2019-04-03 2019-03-26 2019-03-26 -

Administracinė byla Nr. R-29-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00037-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 43.3; 58.2(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su pareiškėjo Visuomeninio rinkimų komiteto „Patriotų sąjūdis už Elektrėnų kraštą“ skundu dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas visuomeninis rinkimų komitetas „Patriotų sąjūdis už Elektrėnų kraštą“ (toliau – ir Komitetas) 2019 m. kovo 22 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją (toliau – ir VRK, Komisija) panaikinti Komisijos sprendimą, kurio netenkintas S. L. skundas; 2) įpareigoti Komisiją netvirtinti 2019 m. kovo 3 d. savivaldos rinkimų galutinių rezultatų Elektrėnų rinkiminėje apygardoje Nr. 8; 3) įpareigoti Komisiją panaikinti II-o turo išankstinio balsavimo rezultatus dėl grubaus išankstinio balsavimo tvarkos aprašo nuostatų pažeidimo; 4) įpareigoti Komisiją perskaičiuoti II-o turo visus gautus biuletenius, atmetus išankstinio balsavimo biuletenius.

Kadangi skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7925c2d0556011e9975f9c35aedfe438

25 straipsnių reikalavimų, teismas 2019 m. kovo 25 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui iki 2019 m. kovo 26 d. 9.00 val. pašalinti skundo trūkumus: pateikti skundo, atitinkančio ABTĮ reikalavimus, originalą; patiekti dokumentus, patvirtinančius A. A. teisę kreiptis į teismą Komiteto vardu ir / arba įgaliojimus atstovauti Komitetui teisme; nurodyti ir pateikti Komisijos sprendimą, kuriuo netenkintas S. L. skundas; patikslinti skundo faktinį pagrindą dėl 2, 3 ir 4 skundo reikalavimų. Pareiškėjui išaiškinta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nebus pašalinti, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. Nutartis pareiškėjui išsiųsta elektroniniu paštu.

Šalindamas trūkumus, pareiškėjas iki 2019 m. kovo 26 d. 9.00 val. pateikė: 2019 m. kovo 22 d. elektroniniu paštu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui siųsto skundo originalą; 2019 m. kovo 25 d. dokumentą, įvardytą „Dėl skundo trūkumų šalinimo administracinėje byloje Nr. R-29-624/2019, teisminio proceso Nr. 3-66-3-00037-2019-0“, kuriame nurodė, kad teikia teismui visuomeninio rinkimų komiteto „Patriotų sąjūdis už Elektrėnų kraštą“ veiklos sutartį, patvirtinančią skundą pasirašiusio asmens įgaliojimus; nurodė liudytojus, galinčius patvirtinti netvarką išankstinio balsavimo metu; nurodė, kad neskaidrumą ir galimą balsų pirkimą „iliustruoja“ tyrimas, kuriame, nors formaliai nenustatytas Lietuvos Respublikos rinkimų įstatymo pažeidimas, tačiau netiesioginis bandymas papirkti rinkėjus yra akivaizdus; kiti motyvai, kuriais prašoma VRK atlikti veiksmus, nurodytus S. L. skunde VRK: nuo S. L. skundo pateikimo VRK dienos, t. y. 2019 m. kovo 18 d., siekė gauti, tačiau negavo VRK posėdžio, kuriame jis nagrinėtas, protokolą, o apie tai, kad skundas netenkintas, sužinojo tik iš tiesioginio VRK posėdžio transliavimo (transliacijos); VRK 2019 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. Sp-171 patvirtino savivaldybių tarybų rinkimų galutinius rezultatus Elektrėnų savivaldybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas kartu su 2019 m. kovo 21 d. pateiktu prašymu prašo: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti VRK 2019 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. Sp-171 patvirtintų savivaldybių tarybų rinkimų galutinių rezultatų Elektrėnų savivaldybėje vykdymą; išreikalauti VRK posėdžio, kuriame buvo atmestas S. L. 2019 m. kovo 20 d. skundas, protokolą.

Įvertinusi pareiškėjo teismui pateiktus procesinius dokumentus – 2019 m. kovo 22 d. elektroniniu paštu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui siųsto skundo originalą, 2019 m. kovo 25 d. dokumentą, įvardytą „Dėl skundo trūkumų šalinimo administracinėje byloje Nr. R-29-624/2019, teisminio proceso Nr. 3-66-3-00037-2019-0“, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepašalino 2019 m. kovo 25 d. nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. nepateikė skundo, atitinkančio ABTĮ reikalavimus: kaip buvo nurodyta pareiškėjui, ABTĮ 24 straipsnio, kuriame įtvirtinti bendrieji reikalavimai, keliami skundo (prašymo, pareiškimo) turiniui, 2 dalyje nustatyta, kad skunde, be kita ko, turi būti nurodyta: konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar teisės aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai; pareiškėjo reikalavimas. ABTĮ 25 straipsnio, reglamentuojančio skundo priedus, 1 dalis nustato, kad prie skundo (prašymo, pareiškimo) pridedami, be kita ko, skundžiamas aktas, dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.

Nors pareiškėjui buvo nurodyta, kad šalindamas trūkumus jis privalo pateikti skundo, atitinkančio ABTĮ reikalavimus, originalą, pareiškėjas pateikė tik elektroniniu paštu siųsto skundo, neatitinkančio ABTĮ reikalavimus, originalą bei dokumentą, kuriuo 2019 m. kovo 25 d. nutartyje nurodyti trūkumai nėra pašalinti, t. y. nėra nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar teisės aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai; pareiškėjo reikalavimas. Kadangi skundo trūkumai nustatytu terminu nebuvo pašalinti, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Atsisakius priimti skundą, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra sprendžiamas.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2019 m. kovo 26 d. pareiškėjo nurodytais duomenimis, VRK 2019 m. kovo 22 d.

sprendimu Nr. Sp-171 patvirtinto savivaldybių tarybų rinkimų galutinius rezultatus Elektrėnų (Nr. 8) savivaldybėje. Taigi, VRK yra priėmusi sprendimą, kurio nenuginčijus (pareiškėjas nenurodo reikalavimo dėl jo panaikinimo), realus pareiškėjo galimai pažeistų teisių apgynimas nėra įmanomas.

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 4 dalis ir 83 straipsnio 1 dalis nustato, kad galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi visus rinkimų rezultatus konkrečioje rinkimų apygardoje, tvirtina Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 7 dienas po rinkimų ir rinkimų rezultatus paskelbia Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje. Tų savivaldybių rinkimų komisijų sprendimus, dėl kurių per 3 dienas po rinkimų nėra gauta nė vieno atstovo rinkimams skundo dėl šio įstatymo pažeidimo, turėjusio esminės įtakos rinkimų rezultatams, Vyriausioji rinkimų komisija tvirtina be svarstymo. Kandidatų sąrašus iškėlusios partijos, rinkimų komitetai, kandidatai, išrinkti savivaldybės tarybos nariai po galutinių rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio bet kurį Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą ar kitą jos veiką per 5 dienas po Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo įsigaliojimo ar po to, kai paaiškėjo apie ginčijamą veiką, gali apskųsti

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuos skundus išnagrinėja per 5 dienas.

Taigi, kadangi savivaldybių tarybų rinkimų galutiniai rezultatai Elektrėnų (Nr. 8) savivaldybėje patvirtinti VRK 2019 m. kovo 22 d. sprendimu, pareiškėjas, manydamas, kad šis sprendimas yra neteisėtas, iki 2019 m. kovo 22 d. gali realizuoti savo teisę jį ginčyti teisme, pateikdamas ABTĮ reikalavimus atitinkantį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 ir dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo visuomeninio rinkimų komiteto „Patriotų sąjūdis už Elektrėnų kraštą“ skundą laikyti nepaduoti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama


ARŪNAS DIRVONAS

ARTŪRAS DRIGOTAS_______________________


2019-05373 2019-04-03 2019-03-26 2019-03-26 -

Administracinė byla Nr. eR-31-756/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00039-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 5.3.1; 43.5.9(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo E. Ž. skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. kovo 18 d. gautas pareiškėjo E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriame jis prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. Sp-151 dalį dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo; 2) panaikinti VRK 2019 m. kovo 8 d. sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl prašymo perskaičiuoti balsus Palangos miesto Nr. 31 savivaldybėje; 3) įpareigoti VRK perskaičiuoti galiojančius ir negaliojančius rinkėjų balsus septyniose Palangos miesto rinkimų apygardos Nr. 31 apylinkėse bei nustatyti, ar nebuvo pažeista biuletenių saugojimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. R-26-438/2019


atsisakė priimti pareiškėjo skundą nustatęs, jog yra praleistas šio skundo pateikimo terminas.Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. kovo 25 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl praleisto termino

skundui paduoti atnaujinimo, kuriame pareiškėjas nurodo, kad apie skundžiamą VRK sprendimą sužinojo tik 2019 m. kovo 9 d., kai jis buvo paskelbtas internetinėje VRK svetainėje. Skundą teismui pareiškėjas registruotu laišku išsiuntė 2019 m. kovo 12 d., buvo įsitikinęs, kad dokumentus teikia leistina tvarka, o elektronine forma dokumentų pateikti neturėjo galimybės. Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo skundas buvo taip ilgai (iki kovo 18 d.) siunčiamas, jam nežinomos. Pasak pareiškėjo, skundą jis išsiuntė laiku, tik jo pateikimo būdas sutrukdė skundą laiku pateikti teismui. Pareiškėjo įsitikinimu, šios aplinkybės yra svarbios, todėl praleistas skundo padavimo terminas turėtų būti atnaujintas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą, realizavimas administracinių ginčų srityje nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pareiškėjas skundžia VRK sprendimus, priimtus pasibaigus balsavimui, todėl nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 81 straipsnio 5 dalies reguliavimas, pagal kurį kandidatų sąrašus iškėlusios partijos, rinkimų komitetai, kandidatai, išrinkti savivaldybės tarybos nariai po galutinių rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio bet kurį VRK sprendimą ar kitą jos veiką per 5 dienas po VRK sprendimo įsigaliojimo ar po to, kai paaiškėjo apie ginčijamą veiką, gali apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjas teigia apie VRK 2019 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. Sp-151 sužinojęs 2019 m. kovo 9 d., taigi skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui vėliausiai turėjo būti pateiktas 2019 m. kovo 14 d. Kaip minėta, pareiškėjo skundas teisme gautas 2019 m. kovo 18 d., tačiau pareiškėjas teigia, jog skundą teismui registruotu laišku išsiuntė 2019 m. kovo 12 d.

Pažymėtina, kad ABTĮ 23 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta aiški išimtis, jog bylose dėl VRK sprendimų ar neveikimo (ABTĮ 21 str. 1 d. 3 p.) skundai teismui negali būti siunčiami paštu. Šio pobūdžio bylose skundai teismui teikiami tik tiesiogiai (asmeniškai ar per atstovą) pateikiant rašytinį skundą teismui, taip pat per elektroninių paslaugų portalą patvirtinant savo tapatybę arba kita elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis atitinkamai per 3 kalendorines dienas pateikiant skundo originalą. Minėta nuostata atkartota ir ABTĮ 124 straipsnio 2 dalyje. Taigi vien aplinkybė, jog pareiškėjas, pasirinko netinkamą skundo teismui pateikimo būdą (siuntimą paštu) šios kategorijos bylose, t. y. nesilaikė ABTĮ nustatytų procesinių reikalavimų, yra pakankama konstatuoti, jog skundo teismui padavimo terminas buvo praleistas ne dėl svarbių ar nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas, su kuriuo nesuderinama pareiškėjo nurodyta aplinkybė, esą jis manė, jog dokumentus teismui teikia leistina tvarka, todėl ši aplinkybė taip pat nėra pagrindas praleistam skundo padavimo terminui atnaujinti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą VRK 2018 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. Sp-151 dalies, taip pat 2019 m. kovo 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl prašymo perskaičiuoti balsus Palangos miesto Nr. 31 savivaldybėje, apskundimo terminą nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir ekstraordinariomis, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą netenkinamas, o jo skundą atsisakoma priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Netenkinti pareiškėjo E. Ž. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. Sp-151 dalies dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo, taip pat dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. Sp-151, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl prašymo perskaičiuoti balsus Palangos miesto Nr. 31 savivaldybėje, paduoti.

Pareiškėjo E. Ž. skundą atsisakyti priimti.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________




SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „NT fortas“ ir Palangos miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cbb315b0562911e9975f9c35aedfe438

1. Pareiškėjas daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau – DNSB) „Birutės parkas“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nenustatyta pažeidimų ir konstatuota, kad statybos leidimas Nr. LNS-33-160511-00030 išduotas teisėtai, ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti skundą dėl statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atstovauja žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudotojų (bendrijos narių) interesus. Pagal 2015 m. kovo 13 d susitarimą Nr. 16SŽN-22-(14.16.55.) UAB „NT fortus“ (buvusi UAB „Stordeka“) nuomojasi nurodyto žemės sklypo 0,1292 ha ploto dalį, kurioje vykdo dviejų poilsio pastatų statybos darbus pagal 2016 m. gegužės 11 d. išduotą statybos leidimą Nr. LNS-33-160511-00030. Pareiškėjo teigimu, statybos darbai vykdomi pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir žemės sklypo naudotojų teises ir teisėtus interesus, dėl to jis su 2016 m. birželio 29 d. skundu prašė patikrinti statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 teisėtumą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 2D-17674(16.2) informavo, jog atlikus statybos leidimo teisėtumo patikrinimą nustatyta, kad projektas atitinka detaliojo plano sprendinius; automobilių stovėjimo vietos suprojektuotos statytojui priklausančioje žemės sklypo dalyje ir joms netaikomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 68 punkto reikalavimai. Inspekcija konstatavo, kad su prašymu išduoti statybos leidimą nebuvo pateikti privalomi žemės sklypo bendraturčių, išskyrus Nacionalinę žemės tarnybą, sutikimai dėl pastatų statybos, todėl tik šioje apimtyje statybos leidimo teisėtumas ginčytinas. Pareiškėjas nurodė, jog ginčija sprendimą toje dalyje, kurioje konstatuota, jog statyba vykdoma teisėtai, o dalies, kuria konstatuoti teisės aktų pažeidimai išduodant statybą leidžiantį dokumentą ir nuspręsta kreiptis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo, neginčija.

3. Pareiškėjas teigė, jog Inspekcija tiesiogiai, betarpiškai ir objektyviai neištyrė bei neišanalizavo skundo, netinkamai atliko statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo patikrinimą pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 10 straipsnio reikalavimus, todėl ginčijamo sprendimo dalis nepagrįsta, nemotyvuota ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 23 straipsniu draudžiama išduoti statybą leidžiantį dokumentą, jeigu su prašymu nėra pateikti visi įstatyme nurodyti būtini dokumentai, tarp jų – suinteresuotų asmenų sutikimai. Automobilių stovėjimo vietos yra numatytos už statytojo valdomo žemės sklypo dalies ribų, t. y. pareiškėjui nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, tačiau sutikimo jų statybai nėra davęs. Statytojas neturi teisės ardyti, keisti inžinerinio statinio – kelio – struktūrą. Šios aplinkybės nebuvo ištirtos. Inspekcija taip pat neanalizavo ir netyrė pastatų aukštingumo, vidutinės altitudės, todėl neaišku, kokiu pagrindu nurodė, jog pastatų aukštų skaičius nepažeidžia Palangos miesto valdybos 2002 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 219 patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano reikalavimų, pagal kuriuos galimas pastatų aukštingumas sklype yra 2 aukštai. Pareiškėjo žiniomis, suprojektuoti 2 aukštų su cokoliniu aukštu pastatai, todėl pastatų aukštis turėtų būti vertinamas kaip 3 aukštai. Statytojas neteisingai nurodė vidutinę altitudę, apgaulingai nurodė pastatų paskirtį – poilsio, nors iš tikrųjų statomi gyvenamosios paskirties statiniai, Inspekcija nevertino, kad cokoliniame aukšte įrengiamos gyvenamosios patalpos, kurios parduodamos kaip butai, netinkamai įvertino su užstatymo intensyvumu susijusias aplinkybes, nes užstatymo intensyvumas taip pat neatitinka Detaliojo plano sprendinių, nepagrįstai nenustatyti atstumų nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki pastatų langų pažeidimai, statytojas savavališkai prisijungė ir prie lietaus nuotekų tinklų.

4. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad atliko Priežiūros įstatymo 10 straipsnyje nustatytą administracinę procedūrą, reglamentuojančią statybos leidimo teisėtumo patikrinimą, išsamiai ištyrė statybą leidžiančio dokumento teisėtumą ir pagrįstai atsakė į pareiškėjo skundą, ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Nurodo, jog vadovaujantis Priežiūros įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi ir Inspekcijos viršininko 2012 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 1V-43 patvirtintų Planavimo sąlygų ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi, išduotų prisijungimo sąlygų ar specialiųjų reikalavimų teisėtumo ir atsisakymo

išduoti prisijungimo sąlygas ar specialiuosius reikalavimus teisėtumo tikrinimo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) iš Palangos miesto savivaldybės administracijos, išdavusios statybą leidžiantį dokumentą, 2016 m. spalio 10 d. Privalomuoju nurodymu Nr. PN-1000 (16.29) pareikalavo pateikti visus su statybos leidimo išdavimu susijusius dokumentus, kuriuos gavus patikrino statybą leidžiančio dokumento teisėtumą Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nurodytų kriterijų požiūriu. Klaipėdos skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyr. specialistė atliko detalų statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą pagal nustatytą tvarką ir kriterijus, ir surašė 2016 m. lapkričio 21 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą Nr. SLD-30-161121-00020/PS1-106 (16.5) (toliau – aktas), kurio pagrindu Klaipėdos skyrius priėmė ginčijamą Sprendimo dalį. Atliekant patikrinimą išsamiai ir detaliai vertintas IS „Infostatyba“ pateiktas projektas ir Palangos miesto savivaldybės administracijos pateikti dokumentai. Dėl automobilių stovėjimo vietų įvertinti 2015.06 – TP-SP-1-4 Sklypo plano M 1-250 ir suvestinių inžinerinių tinklų plano M 1:250 sprendiniai ir nustatyta, kad 12 vnt. automobilių stovėjimo vietos numatytos statytojui priklausančioje sklypo dalyje, o automobilių stovėjimo aikštelė nenumatyta, todėl tokiam sprendiniui netaikomos pareiškėjo skunde nurodytos Aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 123 punkto nuostatos, reglamentuojančios norminius atstumus nuo atvirų aikštelių iki visuomeninės paskirties pastatų.

6. Skunde dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo pareiškėjas nedėstė aplinkybių dėl suprojektuotų 18 vnt., o ne 12 vnt. butų. Be to, statybos leidimo teisėtumo tyrimo procedūros neapima projektinių sprendinių įgyvendinimo statybos eigos procese patikrinimo procedūrų, kurių patikrinimas atliekamas pagal Statybos įstatymo 28 straipsnį. Projektas buvo parengtas ir statybos leidimas išduotas poilsio paskirties pastatų statybai, gyvenamosios paskirties pastatų statyba nenumatyta. Statinių naudojimo priežiūrą pagal kompetenciją atlieka savivaldybių administracijos, todėl skunde nurodytą aplinkybę apie gyvenamosios paskirties butus turėtų vertinti kompetentingos institucijos. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl užstatymo intensyvumo, ginčo pastatų aukštingumo viršijimo, neteisingo vidutinės altitudės nurodymo, nes šie teiginiai nepagrįsti objektyviais duomenimis, o patikrinimo metu nustatyta priešingai. Taip pat nurodė, jog projekto sprendiniais aptartas prisijungimo prie inžinerinių tinklų klausimas, suderinta inžinerinių tinklų schema – 2015 m. Suvestinis inžinerinių tinklų planas Nr. M 1:250. Projekto aiškinamojo rašto 2.2.6 punkte nurodyta, kad sklype yra centralizuoti inžineriniai tinklai: vandentiekio, buitinių nuotekų, elektros ir dujų tinklai, 3.4.1 punkte nustatyta, kad inžineriniai tinklai numatomi pajungti iš esančių centralizuotų tinklų. Geriamo vandens tiekimui ir nuotekų šalinimui UAB „Palangos vandenys“ 2014 m. gruodžio 10 d. išdavė Technines sąlygas Nr. 271/14. Šios aplinkybės patvirtino projektuojamų inžinerinių tinklų statybos teisėtumą. Statybą leidžiantis dokumentas 2016 m. gegužės 11 d. perregistruotas kito statytojo UAB „Stordeka“ vardu, vėliau įmonės pavadinimas keitėsi į UAB „NT fortus“. Išnagrinėjus UAB „NT fortus“ 2016 m. gruodžio 9 d. skundą buvo nustatyta, kad UAB „NT fortus“ statybą leidžiančio dokumento išdavimo metu turėjo visus Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytus sklypo bendraturčių sutikimus, tačiau dalis sutikimų („Piota Limited“ ir UAB „Palangos kempingas“), teikiant prašymą išduoti statybos leidimą per IS „Infostatyba“, nebuvo pateikta. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir vadovaujantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos darbo reglamento, patvirtinto Inspekcijos viršininko 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1V-56, 82.2.3 punktu, patikrinimo aktas Nr. SLD-30-161121-00020 panaikintas 2017 m. sausio 31 d. potvarkiu Nr. P1-3 (1.19E). Tai įrodo, kad ginčo statinių – poilsio pastatų statyba vyko turint žemės sklypo bendraturčių sutikimus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „NT fortus‘ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.8. UAB „NT fortus“ nurodė, kad konkretūs statybą leidžiančio dokumento sprendiniai negali būti nagrinėjamo ginčo

dalyku, nes dėl konkrečių sprendinių vertinimo atsakovas sprendimų nepriėmė. Ginčo nagrinėjimo dalykas – statybą leidžiančio dokumento teisėtumo patikrinimo procedūros tvarkos laikymasis. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečiai jo subjektinės teisės pažeidžiamos ir subjektyviai interpretuoja faktines aplinkybes bei inicijavo nepagrįstus skundus. Pažymėjo, jog yra išduota pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, taip pat nenustatyta pažeidimų Inspekcijai 2017 m. kovo 6 d. atlikus faktinį statybų patikrinimą vietoje.

II.

9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad DNSB „Birutės parkas“ 2016 m. birželio 29 d. pateikė Inspekcijai skundą, prašydamas

patikrinti statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 išdavimo teisėtumą. Teismas laikė, kad pareiškėjas Inspekcijai padavė skundą Taisyklių 5 punkto pagrindu. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, atsakė į jį ginčijamu 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“.

11. Inspekcijos 2016 m. spalio 10 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN-1000(16.29) iš Palangos miesto savivaldybės administracijos, išdavusios statybos leidimą, pareikalavo pateikti žemės sklypo, kuriame vykdoma statyba, bendrasavininkų sąrašą ir jų sutikimus dėl dviejų poilsio pastatų statybos. Palangos miesto savivaldybės administracija dokumentus pateikė 2016 m. spalio 24 d. raštu. Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, atlikęs statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą, 2016 m. lapkričio 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. SLD-30-161121-00020. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis ir aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, jog statybą leidžiančio dokumento Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimas atliktas tinkamai ir išsamiai. Ginčijamu Sprendimu pateikta informacija, išvados ir rezultatai, susiję su atliktu patikrinimu, pateiktas įvertinimas ir nurodyti tolesni Inspekcijos veiksmai. Teismo vertinimu, tai atitiko Taisyklių 51.5 punkto ir Aprašo 24.2 punkto reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti VAĮ 8 straipsnio reikalavimų pažeidimų. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutiko su Inspekcijos atsakyme išdėstytomis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, nėra teisinis pagrindas konstatuoti, kad patikrinimas atliktas neišsamiai, o pareiškėjo ginčijamas Inspekcijos atsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

12. Palangos miesto savivaldybės administracija dokumentus pagal Inspekcijos 2016 m. spalio 10 d. privalomąjį nurodymą pateikė 2016 m. spalio 24 d. raštu, patikrinimo aktas surašytas 2016 m. lapkričio 21 d., t. y. nepraleidus nustatyto 20 darbo dienų termino. Pareiškėjui atsakymas parengtas vėliau nei per 5 darbo dienas, tačiau, teismo vertinimu, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, įtakojančiu ginčijamo Sprendimo teisėtumą. Pagal pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundą, papildytą 2016 m. liepos 14 d., patikrinimo aktas buvo surašytas 2016 m. lapkričio 21 d., o pareiškėjui atsakymas parengtas 2016 m. gruodžio 6 d. Pareiškėjo skundo nagrinėjimas truko pusę metų. Pareiškėjas teikė 2016 m. rugsėjo 30 d. pakartotinį skundą, 2016 m. lapkričio 8 d. domėjosi skundo nagrinėjimo stadija. Inspekcija reagavo į pareiškėjo raštus, atsakė jam 2016 m. liepos 22 d., 2016 m. spalio 14 d. raštais. Nors ir nereglamentuota per kiek laiko nuo skundo gavimo Inspekcija turi pateikti privalomąjį nurodymą statybą leidžiantį dokumentą išdavusiai institucijai, ilga skundo nagrinėjimo trukmė nesuderinama su gero administravimo principu. Teismas sprendė, kad šiuo atveju ilga skundo nagrinėjimo trukmė neužkirto galimybės pasinaudoti pareiškėjui savo teisių ir interesų gynyba.

III.

13. Pareiškėjas DNSB „Birutės parkas“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo atlyginti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 11 Eur žyminį mokestį.

14. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad Inspekcija tinkamai, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, išnagrinėjo jo skundą ir pateikė atsakymą. Nors pareiškėjas akcentavo, jog ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas (nepagrįstas faktais ir teisės normomis), tyrimą Inspekcija atliko itin formaliai, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų net nevertino. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir pateiktus įrodymus, turėjo įvertinti ne tik skundžiamo viešojo administravimo subjekto priimto akto formos atitikimą teisės aktų reikalavimams, bet ir įvertinti, ar šis subjektas nepadarė aiškios aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas priimtas aktas, ar skundžiamas aktas yra motyvuotas.

15. Darbų projektavimui už UAB „NT fortus“ valdomo žemės sklypo dalies ribų buvo privalomas ir besiribojančios žemės sklypo dalies valdytojo sutikimas, kuris UAB „NT fortus“ nebuvo duotas. UAB „NT fortus“, neturėdamas teisinio pagrindo projektuoti ir įrengti automobilių stovėjimo vietų, žemės sklypo dalyje, kurios jis nevaldo, įskaitant ardyti, keisti inžinerinio statinio – kelio – ir jo elementų struktūrą, už UAB „NT fortus“ valdomo žemės klypo dalies ribose ne didesniu nei 300 m atstumu, nesuprojektavęs ir neįrengęs automobilių stovėjimo vietų statomų pastatų eksploatavimui, pažeidė STR 2.02.02:2004 ir STR 2.06.04:2014 reikalavimus, o statybą leidžiantis dokumentas jau vien šiuo pagrindu UAB „NT fortus“ negalėjo būti išduotas, tačiau nei atsakovas, nei teismas šių aplinkybių nevertino. Be to, apelianto teigimu, UAB „NT fortus“ pažeidė teisė aktų reikalavimus dėl atstumų nuo statomų statinių iki automobilių stovėjimo vietų, kadangi atstumai nuo pastatų iki UAB „NT fortus“ valdomo žemės sklypo dalies ribos, nesiekia 10 m. Atsakovas taip pat nesiaiškino ir netyrė, ar gatvei, su kuria ribojasi statytojo valdoma žemės sklypo dalis, nustatytos gatvių raudonosios linijos, ar projekte, kuriam išduotas tiriamas statybos leidimas, automobilių stovėjimo vietos yra nustatytos gatvių raudonųjų linijų ribose ar

ne.16. Apeliantas pažymi, kad UAB „NT fortus“ pažeidė žemės sklypo dalies užstatymo intensyvumo reikalavimus,

neleistinai cokoliniuose aukštuose suprojektavo gyvenamosios paskirties patalpas, pažeidė žemės sklypui detaliuoju planu nustatytus statinio aukštingumo rodiklius, nes pastatė ne dviejų (kiek leistina), bet trijų aukštų pastatus.

17. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Prašyme nurodė, kad apeliantas už atstovės advokatės E. B. atstovavimą apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovo. Teisinių paslaugų teikimą apiėmė didelės apimties (14 psl.) 2017 m. berželio 14 d. apeliacinio skundo paruošimas ir pateikimas teismui.

18. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atstovaujama Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nepateikia jokių naujų argumentų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, ar kurie sąlygotų teismo priimto sprendimo neteisėtumą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Šiuo atveju pareiškėjo skundas grindžiamas prielaidomis, kurios, anot pareiškėjo, lemia ginčijamo Sprendimo neteisėtumą. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, negali būti laikoma teisiniu pagrindu konstatuoti Sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.

20. Atsakovas pažymi, kad Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2017 m. vasario 1 d. pareiškėjo prašymo patikrinti statomų (pastatytų) pastatų, adresu Klaipėdos pl. 37, Palanga, atitiktį statinio projekto sprendiniams pagrindu, atliko faktinę ginčo statinių atitikties UAB „Danės projektai“ 2015 m. parengto statinio projekto „Dviejų poilsio pastatų (duomenys neskelbtini) statybos projektas“ Nr. 1507, pagal kurį Palangos miesto savivaldybės administracija 2015 m. rugsėjo 21 d. Statytojui išdavė statybą leidžiantį dokumentą Nr. LNS-33-150921-00124, vėliau 2016 m. gegužės 11 d. perregistruotą Nr. LSNS-33-160511-00030, 2016 m. parengta projekto laida A, sprendiniams. 2017 m. kovo 22 d. raštu Nr. 2D-3759 (16.2) atsakė pareiškėjui nurodydami tai, kad du poilsio paskirties pastatai (duomenys neskelbtini), yra statomi nepažeidžiant projekto ir projekto laidos A esminių statinio projekto sprendinių (2017 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 2D-3759 buvo apskųstas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eI-935-243/2017).

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „NT fortus“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.22. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas DNSB „Birutės parkas“, kreipdamasis į Inspekciją ir

teikdamas skundą teismui dėl Inspekcijos atlikto patikrinimo, savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos kildino iš savo narių interesų gynybos. Tačiau individualių namų savininkų bendrija gali būti savo narių atstovu, tačiau neturi procesinės teisės būti šalimi vietoje asmens, esančio jos nariu, kurio interesais veikiama. Juo labiau pareiškėjas DNSB „Birutės parkas“ nėra subjektas, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę ginti visuomenės (viešąjį) interesą bendrai. Taigi, pareiškėjas DNSB „Birutės parkas“, užimdamas pareiškėjo, o ne atstovo procesinę poziciją, veikė be teisėto pagrindo ir neturi materialinio teisinio suinteresuotumo.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2016 m. gruodžio 6 d. pranešimo Nr. 2D-17674 (16.2) pareiškėjui DNSB „Birutės parkas“ dėl atlikto statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimo. Tačiau ginčijamu Inspekcijos 2016 m. gruodžio 6 d. pranešimu Nr. 2D-17674 (16.2) nėra išspręstas klausimas dėl teisių ar pareigų suteikimo, jame konstatuoti faktai be privalomo pobūdžio patvarkymų tiesiogiai nesukūrė pareiškėjui DNSB „Birutės parkas“ ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Pareiškėjui DNSB „Birutės parkas“ skundžiant Inspekcijos veiksmus, šioje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo tik išsiaiškinti ir nustatyti, ar atsakovas tinkamai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, išnagrinėjo pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ prašymą ir pateikė pareiškėjui DNSB „Birutės parkas“ atsakymą.

24. Nors konkretūs statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo sprendiniai nėra bei negali būti nagrinėjamo ginčo dalyku, nesutikdamas su pareiškėjo DNSB „Birutės parkas“ deklaratyviomis ir nepagrįstomis prielaidomis trečiasis asmuo UAB „NT Fortus“ pažymi, jog betoninių trinkelių dangą trečiasis asmuo UAB „NT Fortus“ suprojektavo ir faktiškai įrengė tam turėdamas reikiamus sutikimus, UAB NT „Fortus“ nepažeidė teisės aktų reikalavimų dėl atstumų nuo statinių iki automobilių stovėjimo aikštelių, nepažeidė žemės sklypo dalies užstatymo intensyvumo reikalavimų, cokoliniuose aukštuose nesuprojektavo gyvenamosios paskirties patalpų, nepažeidė detaliuoju planu nustatyto statinių

aukštingumo rodiklio, o lietaus nuotekų tinklus suprojektavo ir įrengė gavęs šių tinklų savininko pritarimą.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. atsakymą Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“, priimtą atlikus statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 išdavimo teisėtumo patikrinimą, pagal pareiškėjo skundą, taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti skundą dėl statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo.

26. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad, pareiškėjui 2016 m. birželio 29 d. pateikus skundą dėl statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo, atsakovas, laikydamasis LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnyje numatytos tvarkos, atliko statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimą bei patikrinimo rezultatus įformino 2016 m. lapkričio 21 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktu Nr. SLD-30-161121-00020/PS1-106. Byloje ginčijamu 2016 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“ atsakovas informavo pareiškėją apie atliktą patikrinimą ir patikrinimo rezultatus.

27. Byloje taip pat nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko pavaduotojas 2017m. sausio 31d. potvarkiu Nr. P1-3 „Dėl 2016-11-21 statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akto Nr. SLD-30-161121-00020 panaikinimo“ panaikino 2016 m. lapkričio 21 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą Nr. SLD-30-161121-00020 bei įpareigojo minimą patikrinimo aktą pažymėti negaliojančiu Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“. Byloje duomenų, kad pagal pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundą būtų surašytas kitas patikrinimo aktas, nėra.

28. LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 6 dalis nustato, kad vienintelis dokumentas, kuriuo įforminamas statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimas bei fiksuojami patikrinimo rezultatai yra būtent patikrinimo aktas. Būtent patikrinimo akto pagrindu, atsižvelgiant į jame užfiksuotus patikrinimo rezultatus, turi būti teikiamas ir atsakymas skundą padavusiam asmeniui. Todėl patikrinimo akto panaikinimas reiškia ir tai, jog buvo panaikintas skundo teikėjui duoto atsakymo faktinis bei teisinis pagrindas.

29. Įvertinus išdėstytas faktines aplinkybes bei ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei atsižvelgiant į tai, jog patikrinimo aktas Nr. SLD-30-161121-00020, kuriame įformintas patikrinimas pagal pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundą, yra panaikintas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, jog administracinė procedūra dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimo, pagal pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundą, nėra užbaigta, o tuo pačiu atsakovo 2016 m. gruodžio 6 d. atsakymas pareiškėjui Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“ nėra pagrįstas. Nesant baigtos administracinės procedūros, t. y. nesant surašyto patikrinimo akto, kuriame būtų užfiksuoti patikrinimo dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo rezultatai, nėra teisinio pagrindo teikti atsakymą skundo pateikėjui dėl patikrinimo rezultatų.

30. Dėl nurodytų priežasčių 2016 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“ naikintinas ir atsakovas įpareigotinas pagal pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundą LR Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio nustatyta tvarka atlikti statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 išdavimo teisėtumo patikrinimą.

31. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į nagrinėjamą bylą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas ir tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą priimamas naujas sprendimas.

32. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atlyginti 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 11 Eur žyminį mokestį.

Pagrįsdamas savo prašymą pareiškėjas pateikė maksimalaus rekomenduojamo priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą skaičiuoklę, 2017m. gruodžio 18 dienos mokėjimo nurodymą, kuriuo pareiškėjas nurodė pervesti į E. B. sąskaitą 1000 Eur, taip pat pateikė advokatės E. B. 2017m. rugsėjo 22d. sąskaitą už teisines paslaugas, kurioje nurodyta mokėtina suma 1000 Eur už teisines paslaugas pagal 2016m. lapkričio 29d. teisinių paslaugų sutartį Nr. EBTP 1611/291. Byloje taip pat pateikti pareiškėjo mokėjimo pavedimai 2017m. birželio 15 d. ir 2017 birželio 19d., patvirtinantys žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą, viso 11,50 Eur.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

34. Nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tačiau į bylą pareiškėjo pateikti dokumentai dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų nėra detalizuoti, nepagrindžia už kokias konkrečias teisines paslaugas pareiškėjas sumokėjo mokėjimo pavedime nurodytą sumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas negali objektyviai išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatomis teismo išlaidų, išskyrus išlaidas už žyminį mokestį, atlyginimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

35. Pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimu, nagrinėjamoje byloje patvirtintos tinkamai dokumentais (11,50 Eur), todėl ši suma priteistina iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ apeliacinį skundą patenkinti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gruodžio 6 d. raštą Nr. 2D-17674(16.2) „Dėl statybos leidimo Nr. LSNS-33-160511-00030 teisėtumo patikrinimo“ ir įpareigoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių išnagrinėti daugiabučių namų savininkų bendrijos „Birutės parkas“ 2016 m. birželio 29 d. skundą dėl statybos leidimo Nr. LNS-33-160511-00030 išdavimo teisėtumo patikrinimo.

Iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pareiškėjo daugiabučių namų savininkų bendrijai „Birutės parkas“ naudai priteisti 11,50 Eur (vienuolika eurų 50 centų) bylinėjimosi išlaidų už sumokėtą žyminį mokestį.

Likusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.Sprendimas neskundžiamas.


ARTŪRAS DRIGOTAS







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ prašymą atsakovui J. Š. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kupiškio komunalininkas“ padavė teismui prašymą, kuriuo prašė priteisti 58,50 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – vietinė rinkliava, rinkliava) iš atsakovo.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Kupiškio rajono savivaldybėje yra patvirtinta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą. Už vietinę rinkliavą prašoma priteisti suma apskaičiuota nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d. Vietinės rinkliavos dydžius, mokėjimo tvarką ir kitus klausimus reguliuoja Kupiškio rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) tvirtinami Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš gyventojų ir atliekų tvarkymą nuostatai. Pagal 2014 m. sausio 15 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. B5-01.15.02 ir pagal 2015 m. balandžio 14 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. B5-04.14.02 vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas pareiškėjas. Pagal Kupiškio rajono savivaldybės administracijos 2018 m. sausio 17 d. įgaliojimą Nr. S1-229(4.9) UAB „Kupiškio komunalininkas“ įgaliota atlikti visus procesinius veiksmus išieškant iš gyventojų nesumokėtą vietinę rinkliavą.

II.

3. Regionų apygardos administracinis teismas Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – priteisė UAB „Kupiškio komunalininkas“ iš atsakovo 47,50 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., o kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs gyvenamajame būste, esančiame (duomenys neskelbtini). Remiantis UAB „Kupiškio komunalininkas“ pateiktais duomenimis, per laikotarpį nuo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ceb1250562911e9975f9c35aedfe438

2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d. atsakovas nesumokėjo 58,50 Eur vietinės rinkliavos. Pareiškėjas apie mokėtiną vietinės rinkliavos skolą atsakovą informavo pranešimais.

5. Teismas pažymėjo, kad Taryba 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. TS-278 patvirtino Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Galioję nuostatai), kurie įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galioja Tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-337 patvirtinti naujos redakcijos Kupiškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – Nuostatai). Galiojusių Nuostatų 2.3 ir 2.4 punktai nustatė, kad komunalinių atliekų turėtojas, o tuo pačiu ir vietinės rinkliavos mokėtojas, yra asmuo (fizinis asmuo ar Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, juridinio asmens filialas, atstovybė ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas valstybėse narėse įsteigto juridinio asmens filialas ar atstovybė, išskyrus daugiabučių gyvenamųjų namų ir sodų bendrijas), kuris turi komunalinių atliekų arba kurio veiklos metu susidaro komunalinių atliekų. Pagal Nuostatų 2.1 ir 2.6 punktus vietinės rinkliavos mokėtojai buvo komunalinių atliekų turėtojai, t. y. atliekų darytojas ar jų turintis asmuo, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Pagal Nuostatų 2.6 punktą (2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. TS-272 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 11 d.) vietinės rinkliavos mokėtojai yra nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkai arba įgalioti asmenys. Pareiškėjas teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi buvo įpareigotas pateikti papildomus duomenis ir juos patvirtinančius dokumentus, kuriais įrodinėjama atsakovo prievolė mokėti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki liepos 1 d. UAB „Kupiškio komunalininkas“ pateikė 2018 m. spalio 30 d. raštą Nr. IS-03-194 „Dėl duomenų patikslinimo“, kuriame nurodė, jog negali nurodyti, kas yra gyvenamojo būsto, kuriame savo gyvenamąją vietą deklaravo atsakovas, savininkas.

6. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas, savo gyvenamąją vietą deklaravęs Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, turėjo mokėti rinkliavą 2015 m. liepos 1 d. –2018 m. sausio 1 d. laikotarpiu. Nurodytu laikotarpiu atsakovas gera valia šios pareigos nevykdė. Spęsdamas dėl priteistinos vietinės rinkliavos sumos, teismas atsižvelgė į pareiškėjo pateiktus duomenis, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. ketvirčiui vietinės rinkliavos apskaičiuojamas dydis vienam asmeniui sudarė 4,25 Eur, o nuo 2017 m. sausio 1 d. ketvirčiui nustatytas 5,50 Eur vietinės rinkliavos dydis. Tačiau teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nustatytais įrodymais nepagrindė atsakovo, kaip Nuostatų 2.6 punkte (2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. TS-272 redakcija) nurodyto subjekto, pareigos mokėti vietinę rinkliavą laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki liepos 1 d. Todėl teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą tenkino iš dalies.

III.

7. Pareiškėjas UAB „Kupiškio komunalininkas“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymo, ir priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą visa apimtimi ir priteisti iš atsakovo 58,50 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas suponuoja, kad jei negalima nustatyti, kas yra nekilnojamojo turto savininkas, arba asmuo nenurodo tikslaus adreso, kur jis gyvena, bei neįmanoma jokiomis priemonėmis nustatyti, kokiame nekilnojamajame turte asmuo gyvena, tai tokiu atveju asmuo nėra vietinės rinkliavos mokėtojas, nors jis naudojasi Kupiškio rajono savivaldybėje nustatyta komunalinių atliekų tvarkymo sistema ir yra deklaruotas Kupiškio rajono savivaldybėje. Tačiau tai prieštarauja principui „teršėjas moka“.

Teisėjų kolegija


8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Kupiškio komunalininkas“ prašymo priteisti vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – priteisė UAB „Kupiškio komunalininkas“ iš atsakovo 47,50 Eur vietinės rinkliavos, o prašymo dalį priteisti 11 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d., atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dalis jo prašymo buvo atmesta, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad vadovaujantis principu „teršėjas moką“ turi būti priteista ir likusi prašomos priteisti rinkliavos dalis iš atsakovo. Taigi

nagrinėjamos bylos apeliacinio proceso stadijoje kyla ginčas tik dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo 11 Eur vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d., pagrįstumo.

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas.

11. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, iš esmės sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

13. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsniu, būtent savivaldybės (miestų ir rajonų) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustatydamos vietinę rinkliavą, jos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Todėl vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti 11 Eur vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d., pagrįstumą yra aktuali Kupiškio rajono savivaldybės tarybos patvirtinta Nuostatų redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.

14. Nuostatų 2.6 punkte (2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. TS-272 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 11 d.) įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkai arba įgalioti asmenys. Ši nuostata iš esmės yra analogiška Lietuvos Respublikos atliekų tvarko įstatymo 301 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe. Tad nors to paties Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas, tačiau tai nereiškia, kad už atliekų turėtoją (teršėją) negali būti įpareigotas rinkliavą sumokėti nekilnojamo turto objekto (kurį naudojant (jame gyvenant) atliekos susikaupia) savininkas arba kitas įgaliotas asmuo, net jei minėti asmenys (t. y. atliekų turėtojas ir nekilnojamojo turto savininkas (įgaliotas asmuo) nesutampa.

15. Pabrėžtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011). Todėl pareiškėjui nepateikus konkrečių duomenų, įrodančių, kad atsakovas yra nekilojamojo turto objekto (būsto), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas arba įgaliotas asmuo, t. y. neįrodžius, kad atsakovas yra rinkliavos

mokėtojas Nuostatų 2.6 punkto prasme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo 11 Eur vietinę rinkliavą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.

16. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs kaip nepagrįstą pareiškėjo prašymo dalį dėl 11 Eur vietinės rinkliavos priteisimo, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kupiškio komunalininkas“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-05472 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -




2019 m. kovo 27 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=afe79b30562911e9975f9c35aedfe438

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) direktoriaus 2017 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. TE-78 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Ginčijamu Įsakymu, atsižvelgus į FNTT 2017 m. kovo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 04/8-5-2841 „Dėl

Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. P. veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą ir neetiško elgesio“ (toliau – Išvada), skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

2.2. Pareiškėjas ir FNTT Specialiųjų užduočių valdybos (toliau – SUV) Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus (toliau – NVTS), kuriame pareiškėjas dirba, viršininkas D. N. yra saistomi tarnybinių santykių, tačiau jie yra konfliktiški. Jie 2016 m. sausio 15 d. sudarė susitarimą, kad FNTT D. N. pareiškėjui suteiks daugiau laisvės, atliktą darbą vertins objektyviai, vengs smulkmeniškumo, geranoriškai suteiks metodinę ir praktinę pagalbą, bendraus dalykiškai ir etiškai. Susitarimas buvo sudarytas, nes tarp šalių kilo ginčas dėl atliekamų užduočių terminų ir priemonių joms atlikti, profesionalumo. Tačiau susitarimo tikslai nepasiekti iki šiol. Tarp šalių nuolat kyla konfliktai, kadangi nors D. N. yra pareiškėjo tiesioginis vadovas, tačiau su juo bendrauja neetiškai, nesidomi pareiškėjo atliekamų ikiteisminių tyrimų eiga bei kartu teikia nurodymus, kurių atlikimas arba neįmanomas, arba trukdytų ikiteisminių tyrimų tikslams pasiekti.

2.3. Remiantis FNTT Specialiųjų užduočių valdybos D. N. 2017 m. sausio 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 04/5-3-1-885 „Dėl A. P. atsisakymo vykdyti teisėtus nurodymus ir jo neetiško elgesio“ FNTT Imuniteto ir kontrolės skyriuje buvo pradėtas pareiškėjo tarnybinis patikrinimas. Pareiškėjas nurodė tarnybiniam patikrinimui svarbias faktines aplinkybes teikdamas 2017 m. kovo 3 d. paaiškinimą, tačiau jos nebuvo įvertintos atliekant tarnybinį patikrinimą ir priimant Įsakymą.

2.4. Pareiškėjas, vykdydamas 2016 m. spalio 21 d. FNTT SUV viršininko D. K. nurodymą pateikti kas savaitę planuojamų darbų sąrašą ir ataskaitą apie atliktus darbus, per laikotarpį nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. D. N. elektroniniu paštu pateikė 5 pranešimus: 2016 m. spalio 24 d., 2016 m. lapkričio 7 d., 2016 m. lapkričio 11 d., 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 22 d. Informaciją apie atliktus darbus per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 21 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. pateikė 2016 m. lapkričio 28 d. Elektroniniais laiškais teikti pranešimai pagrindžia, kad planuojami ikiteisminiuose tyrimuose atlikti veiksmai keitėsi atsiradus kitiems skubiems ir neatidėliotiniems veiksmams, todėl pirminiai numatyti veiksmai (darbai) buvo atidėti ir apie tai viršininkas informuotas žodžiu. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas elektroniniu paštu gavo ir kitus nurodymus, kuriuos vykdė, apie jų atlikimą informuodamas viršininką žodžiu.

2.5. Pareiškėjo pareigų atlikimas buvo tikrinimas jam vykdant šiuos ikiteisminius tyrimus: Nr. 01-2-00019-11, Nr. 06-1-10008-14, Nr. 02-2-00406. Pareiškėjui ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00019-11 buvo pavesta surinkti ir pateikti specialistams papildomą medžiagą, reikalingą išvadoms pateikti 5 finansiniuose tyrimuose, kuriuos atliko Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI). Pareiškėjas 2016 m. spalio 14 d. pranešė tyrimo grupėje esančiam prokurorui G. J. apie paskutinę gautą specialisto išvadą. Prokuroras elektroniniu paštu atsakė, kad turi susipažinti su visomis specialistų išvadomis, esančiomis ikiteisminio tyrimo medžiagoje, ir tik po to bus galimybė susitikti ir aptarti planuojamus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Prokuroras tuo pačiu laišku patvirtino, kad rašytinio pranešimo apie paskutinį ikiteisminio tyrimo veiksmą aptarimui nereikės, apie planuojamą susitikimą bus pranešta papildomai. Tačiau tokio pranešimo pareiškėjas negavo, o būtent šios aplinkybės Išvadoje aiškinamos kaip pasyvus pareiškėjo elgesys.

2.6. Nors Išvadoje buvo nustatytas aplaidus pareiškėjo pareigų atlikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-10008-14, kadangi šis ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pasyviai, t. y. buvo apklausti ne visi asmenys, tačiau Išvadoje nurodyti teiginiai paneigiami pačioje Išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, kad šiame ikiteisminiame tyrime yra išsiųstas teisinės pagalbos prašymas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijai, tačiau atsakymas iki šiol nėra gautas. Teisinės pagalbos prašymas yra pateiktas minėtai valstybei siekiant gauti bylai reikšmingų duomenų, be kurių neįmanoma tinkamai užbaigti ikiteisminį tyrimą ir bylą perduoti teismui.

2.7. Išvadoje pareiškėjo pareigų atlikimas ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00406-15 taip pat įvertintas neigiamai. Vis dėlto teikiant išvadas dėl tarnybinio patikrinimo rezultatų ir jų vertinimo šiame ikiteisminiame tyrime nebuvo atsižvelgta į tai, kad buvo paruošti pranešimai apie įtarimus 9 įtariamiesiems. Nė vienas iš įtariamųjų ar jų gynėjų nepateikė pretenzijų, kad minėtuose pranešimuose apie įtarimus išdėstytas neaiškus įtarimų turinys, todėl pareiškėjui nesuprantama, kuo remiantis buvo reikalaujama, neturint papildomų duomenų, įvykdyti nurodymą surašyti pranešimą apie įtarimą A. A. aiškiai, suprantamai, kad būtų užtikrinta įtariamojo teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas.

2.8. Išvadoje nevertintos reikšmingos tarnybiniam patikrinimui aplinkybės, kad kiekvienas ikiteisminis tyrimas atliekamas aiškiai jį suplanavus, todėl nurodymas sudaryti ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo planą ne jo pradžioje yra perteklinis, siekiant ne su ikiteisminiu tyrimu susijusių tikslų. Pareiškėjo tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas subjektyviai, kritiškai nevertinant jo vadovo D. N. nurodymų teisėtumo, pagrįstumo ir įvykdymo būtinumo. Įvertinus vadovo nurodymų reikalingumą ikiteisminio tyrimo rezultatams pasiekti, būtų padaryta akivaizdi išvada, kad D. N. nurodymai nėra susiję su ikiteisminio tyrimo organizavimu. Be to, tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatomos tik tos aplinkybės, kurios nurodytos D. N. tarnybinio pranešimo teiginiuose, ignoruojant pareiškėjo atliktus veiksmus, kurie paneigia, kad jis vengė atlikti pavestas pareigas. Konstatuojant, kad pareiškėjas aplaidžiai atlieka ikiteisminio tyrimo veiksmus ar pasyviai veikia, kartu turi būti keliama ir jo vadovo atsakomybė už tinkamą ikiteisminio tyrimo vykdymą ir organizavimą, vertinant, kokius konkrečius veiksmus D. N. atliko, kad būtų pasiekti ikiteisminio tyrimo tikslai. Be to, Išvadoje nėra įvardijama, kokius būtent veiksmus turėjo atlikti ir neatliko pareiškėjas be konkretaus prokuroro ar vadovo nurodymo.

2.9. Išvada dėl pareiškėjo neetiško elgesio bendraujant su tiesioginiu viršininku padaryta nevertinant jo pateiktų paaiškinimų ir aplinkybių, kurios lėmė tokį jo elgesį tarnyboje, t. y., kad jis iš tiesioginio viršininko gaudavo vykdyti perteklinius nurodymus, D. N. jo nevertino kaip lygiaverčio kolegos, aiškiai siekė atleisti jį iš pareigų nesant tam objektyvių priežasčių. Pareiškėjas tarnyboje buvo nuolatos tiesioginio viršininko engiamas. Tai ne tik išprovokavo pareiškėjo neigiamą reakciją jo tiesioginio viršininko atžvilgiu, tačiau ir sveikatos sutrikimus dėl nuolat darbe patiriamo streso. Taigi Išvada yra neišsami, subjektyvi ir šališka, ja remiantis negalima konstatuoti tyčinių pareiškėjo veiksmų neteisėtumo, nes jo veikimą (neveikimą) lėmė tiesioginio vadovo psichologinis spaudimas.

3. Atsakovas FNNT atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:3.1. Atlikus pareiškėjo tarnybinį patikrinimą, Išvadoje buvo įvertinti ir konstatuoti visi tarnybinio patikrinimo metu

nustatyti tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (pareigūno veikla, padarytas tarnybinis nusižengimas (veika kvalifikuota pagal konkrečius teisės aktus), jo padarymo laikas, aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai, veikos padarymo būdas, kaltės forma, tarnybinio nusižengimo pasekmės) bei įvertintos visos tarnybinei atsakomybei atsirasti taikytinos reikšmingos aplinkybės.

3.2. Nustatyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00406-15 D. N. 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2017 m. sausio 24 d. davė teisėtus rašytinius nurodymus ir tarnybiniu elektroniniu paštu 2016 m. rugsėjo 13 d., 2016 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. lapkričio 7 d. nurodė pareiškėjui pateikti tyrimo veiksmų planus ikiteisminiuose tyrimuose ir informuoti, kokie tyrimo veiksmai buvo atlikti. Pažeisdamas teisės aktuose įtvirtintus tarnybinio pavaldumo ir drausmės derinimo principus, minėtų nurodymų pareiškėjas nevykdė, juos ignoravo ir elgėsi neprofesionaliai. Nesutikdamas su viršininko nurodymais, pastabomis ir pasiūlymais dėl procesinių veiksmų, nusikalstamų veikų kvalifikavimo, jis nesikreipė į ikiteisminį tyrimą organizuojantį ir vadovaujantį prokurorą, kad ginčai, susiję su procesu, būtų kuo greičiau išspręsti ir neturėtų įtakos tyrimo trukmei ir intensyvumui, nesiėmė priemonių profesinį konfliktą spręsti teisėtais būdais – kreiptis į aukštesnį vadovą – SUV viršininką D. K., – o apsisprendė vienašališkai ignoruoti duotus teisėtus viršininko nurodymus.

3.3. Pareiškėjas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00019-11 per faktiškai dirbtą laiką, t. y. nuo 2016 m. spalio 11 d., kai buvo gauta specialisto išvada iš VMI, iki 2017 m. sausio 27 d., kai buvo gautas D. N. surašytas tarnybinis pranešimas dėl pareiškėjo atsisakymo vykdyti teisėtus nurodymus, neatliko nė vieno tyrimo veiksmo ir nevykdė tarnybiniu elektroniniu paštu D. N. 2016 m. lapkričio 7 d., 2016 m. lapkričio 22 d. ir 2017 m. sausio 24 d. duotų teisėtų rašytinių nurodymų pateikti tyrimo veiksmų planus ir pranešti, kokius veiksmus atliko šiame ikiteisminiame tyrime.

3.4. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10008-14 buvo atliekamas neplaningai, nevertinant ir netiriant jame nustatytų aplinkybių, o ikiteisminio tyrimo terminai nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 3 d. buvo tęsiami motyvuojant tuo, kad būtina apklausti D. L. ir V. J., UAB „T“ direktorių, nustačius aplinkybes apie sandorius su Rusijos Federacijos įmone „T. G.“, su teisinės pagalbos prašymu kreiptis į Rusijos Federaciją dėl informacijos pateikimo apie šios įmonės sandorius su UAB „T“. Tačiau nepaisant to, kad reikiamo asmens apklausa galėjo patvirtinti ar paneigti aplinkybes, susijusias su įmone, dėl kurios galbūt būtų reikėję kreiptis su teisinės pagalbos prašymu į Rusijos Federaciją, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė ir minėtą asmenį apklausė tik beveik po 5 mėnesių nuo to momento, kada buvo suplanuota jo apklausa. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad tyrimas buvo atliekamas neintensyviai ir pareiškėjas nesiėmė visų įstatymo nustatytų aplinkybių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleisti nusikalstamą veiką padarę asmenys.

3.5. Ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00406-15 pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 29 d. iki 2017 m. sausio 29 d. neatliko būtinų tyrimo veiksmų, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos. Ikiteisminį tyrimą pareiškėjas

atliko neintensyviai ir nepateisinamai ilgai delsė atlikti planuotus tyrimo veiksmus, nes per faktiškai dirbtą laiką, t. y. per 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais, pareiškėjas ikiteisminiame tyrime apklausė tik 4 liudytojus, įteikė 2 pranešimus apie įtarimus, apklausė 2 įtariamuosius, pateikė dokumentus specialistui ir surašė 4 tarnybinius pranešimus. Išvadoje buvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas 2016 m. vasario–birželio mėnesiais buvo atliekamas intensyviai, dėl to pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl pranešimų 9 įtariamiesiems įteikimo bei kitų atliktų tyrimo veiksmų minėtu laikotarpiu buvo įvertintos.

3.6. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra pavaldus prokurorui, tačiau šis pavaldumas nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu negali rodyti iniciatyvos. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo atlikti visus reikiamus veiksmus nelaukdamas, kol prokuroras nurodys, kad tokie veiksmai turi būti atlikti, ir glaudžiai bendradarbiauti su tyrimą organizuojančiu ir kontroliuojančiu prokuroru. Jis privalo stengtis ir siekti, kad ikiteisminio tyrimo metu reikšminga medžiaga būtų renkama kaip įmanoma greičiau ir atskleista nusikalstama veika. Tokia pati analogija taikoma ir tyrėjo santykiams su ikiteisminio tyrimo padalinio vadovu.

3.7. Tarnybinio patikrinimo metu, vertinant objektyvų atsakomybės pagrindą – pareigą atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus, – buvo įvertintas ir subjektyvusis pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Buvo nustatyta faktinė aplinkybė, patvirtinta faktiniais duomenimis, kad pareiškėjas turėjo galimybę veikti, kaip to reikalauja teisės aktai, nes jo darbo krūvis atitiko FNTT vidutinį statistinį tyrėjo darbo vidurkį, o darbų intensyvumas nebuvo didelis. Tai leido daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę tinkamai atlikti ikiteisminius tyrimus. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad buvo sutrikdyta jo sveikata ar buvo tiesioginio viršininko engiamas. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas su tiesioginiu vadovu elgėsi nemandagiai, pažeisdamas etikos, pagarbos žmogui principus, savo santykius su vadovu grindė nepagarba jam.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl FNTT direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsniu, 18 straipsnio 1 dalimi, 172 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 176 straipsnio 1 dalimi, Specialiųjų užduočių valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 7.1 punktu, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 „Dėl rekomendacijų patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 14 punktu (14.1 ir 14.2 p.), pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas atlikdamas ikiteisminį tyrimą privalo per kuo trumpesnį laiką ir kuo išsamiau atskleisti nusikalstamą veiką, nustatyti ją padariusius asmenis ir kitas su nusikalstama veika susijusias svarbias aplinkybes; atlikdamas šias pareigas ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo ne tik imtis reikiamų veiksmų pagal įstaigos, kurioje jis dirba, tiesioginio vadovo ar prokuroro, organizuojančio ir vadovaujančio ikiteisminiam tyrimui, pavedimus, tačiau ir pats imtis iniciatyvos ir atlikti reikiamus proceso veiksmus bei išnaudoti visas galimybes nusikalstamos veikos aplinkybėms atskleisti.

7. Dėl pareiškėjo atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 teismas pažymėjo, kad iš pateikto Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra) 2017 m. kovo 20 d. rašto Nr. 17.2-2502 „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad prokuroras G. J. nurodė, jog 2016 m. spalio 20 d. elektoriniu laišku pareiškėjo paprašė pasiruošti aptarti specialisto išvadas ir planuoti tolesnius ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau pareiškėjas po šio laiško į Generalinę prokuratūrą atvykęs nebuvo, daugiau jokio susirašinėjimo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 klausimais, kaip nurodė prokuroras, su pareiškėju nebuvo. Išvadoje konstatuota, kad nė viena iš gautų specialisto išvadų (2016 m. kovo 14 d., 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. spalio 11 d.) minėtame ikiteisminiame tyrime nebuvo įvertinta, nebuvo tirtos jose esančios aplinkybės. Iš paties pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog jis laukė papildomo pranešimo iš prokuroro, kuris šiuo atveju jam neturėjo būti siunčiamas.

8. Dėl pareiškėjo atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10008-14 teismas pabrėžė, kad šis ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neplaningai, nevertinant ir netiriant jame nustatytų aplinkybių, o ikiteisminio tyrimo terminai nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 3 d. buvo tęsiami motyvuojant tuo, kad būtina apklausti D. L. ir V. J., UAB „T“ direktorių, nustačius aplinkybes apie sandorius su Rusijos Federacijos įmone „T. G.“, su teisinės pagalbos prašymu kreiptis į Rusijos

Federaciją dėl informacijos pateikimo apie šios įmonės sandorius su UAB „T“. Tačiau nepaisant to, kad reikiamo asmens apklausa galėjo patvirtinti ar paneigti aplinkybes, susijusias su įmone, dėl kurios galbūt būtų reikėję kreiptis su teisinės pagalbos prašymu į Rusijos Federaciją, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė ir minėtą asmenį apklausė tik beveik po 5 mėnesių nuo to momento, kada buvo suplanuota jo apklausa. Teismo vertinimu, šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad tyrimas buvo atliekamas neintensyviai ir pareiškėjas nesiėmė visų įstatymo nustatytų veiksmų, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleisti nusikalstamą veiką padarę asmenys.

9. Dėl pareiškėjo atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00406-15 teismas nurodė, kad iš 18 fiktyvių įmonių vadovų, kuriuos pareiškėjas nurodė 2016 m. spalio 24 d. tyrimo veiksmų plane, buvo apklausti tik 4 asmenys (nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d.), nors nuo 2016 m. liepos 29 d. jau buvo aišku, kad viena iš tyrimo krypčių yra būtent šių fiktyvių įmonių vadovų apklausa. Nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais pareiškėjas ikiteisminiame tyrime apklausė tik 4 liudytojus, įteikė 2 pranešimus apie įtarimus, apklausė 2 įtariamuosius, pateikė dokumentus specialistui ir surašė 4 tarnybinius pranešimus. Todėl pagrįstai buvo padaryta išvada, kad ikiteisminį tyrimą pareiškėjas atliko neintensyviai ir nepateisinamai ilgai delsė atlikti planuotus tyrimo veiksmus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra tiesiogiai pavaldus D. N.. Minėtas asmuo, pagal SUV NVTS viršininko (D. N.) pareigybės aprašymo 7 punktą įgyvendindamas kontrolės funkciją, turi teisę duoti nurodymus jo vadovaujamame skyriuje dirbantiems pareigūnams. Todėl pareiškėjui yra privalomi visi D. N. nurodymai. Išvadoje nustatyta, kad D. N. 2016 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjui davė rašytinį nurodymą iki 2016 m. rugsėjo 16 d. sudaryti (pakoreguoti) ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10008-14 veiksmų planą ir informuoti, kodėl neįvykdyti ankstesni plane numatyti tyrimo veiksmai ir kodėl neapklaustas V. J. Šis nurodymas nebuvo įvykdytas. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė įvykdyti 2016 m. rugsėjo 13 d. nurodytus nurodymus, t. y. D. N. 2016 m. rugsėjo 16 d. elektroniniu laišku pakartotinai išsiuntė 2016 m. rugsėjo 13 d. laiške išdėstytus nurodymus bei suteikė pareiškėjui galimybę iki 2016 m. rugsėjo 16 d., 14.30 val., juos įvykdyti, tačiau pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjas taip pat neįvykdė D. N. 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2017 m. sausio 24 d. elektroniniu paštu siųstų nurodymų, t. y. teisinės pagalbos prašyme išvardyti visas įmones, kurios buvo naudojamos nusikaltimo mechanizme, kreiptis į prokurorą dėl kardomųjų priemonių skyrimo, sukonkretinti apklausiamiesiems asmenims užduotinus klausimus bei pranešimus apie įtarimus. 2017 m. sausio 24 d. laiške taip pat buvo pateiktos pastabos dėl pareiškėjo siųstų dokumentų bei nurodyta jas ištaisyti, nurodyta iki 2017 m. sausio 27 d., 13 val., pateikti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 tyrimo planą bei iki 2017 m. sausio 27 d., 13 val., raštu pranešti, kokius veiksmus pareiškėjas atliko nuo 2016 m. spalio 11 d., t. y. po to, kai buvo gauta 2016 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvada Nr. (4.65)86-46. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų įvykdęs šiuos nurodymus, pareiškėjas ir pats nenurodė, kad juos būtų įgyvendinęs. Todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad pareiškėjas neįvykdė 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2017 m. sausio 24 d. elektroninio pašto laiškais duotų nurodymų. Pareiškėjas nevykdė ir 2016 m. lapkričio 7 d. D. N. elektoriniu laišku duotų nurodymų pateikti ataskaitą apie suplanuotus tyrimo veiksmus ir nuveiktus darbus, pateikti ikiteisminių tyrimų planus. Minėtame laiške nurodyta pareiškėjui iki 2016 m. lapkričio 7 d., 15 val., pateikti ataskaitą apie 2016 m. spalio 24 d. ir 2016 m. spalio 31 d.–lapkričio 4 d. suplanuotus veiksmus ir nuveiktus darbus bei pateikti 2016 m. lapkričio 7–11 d. laikotarpiu planuojamus nuveikti darbus, taip pat iki 2016 m. lapkričio 11 d., 13 val., pateikti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 planą bei pateikti derinti ikiteisminio tyrimo Nr. 02-2-00406-15 planą. Duomenų apie šių nurodymų įvykdymą byloje nėra, todėl teismas Išvadoje konstatuotą aplinkybę dėl 2016 m. lapkričio 7 d. nurodymo nevykdymo laikė pagrįsta. Konstatuota, kad pareiškėjas neįvykdė ir 2016 m. lapkričio 22 d. elektroniniu paštu siųsto nurodymo. Iš byloje esančio 2016 m. lapkričio 22 d. laiško matyti, kad pareiškėjui buvo nurodyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00406-15 būtina pataisyti teisinės pagalbos prašymą į Latviją ir parašyti pranešimus apie įtarimus Latvijos piliečiams per 3 darbo dienas, taip pat buvo pareikalauta iki 2016 m. gruodžio 2 d., 10 val., pateikti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 planą. Byloje nėra įrodymų, kad šie duoti nurodymai nustatytu terminu buvo įvykdyti.

11. Teismas taip pat pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00406-15 D. N., 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2017 m. sausio 24 d. duodamas teisėtus rašytinius nurodymus, pareiškėjui nurodė teisinės pagalbos prašyme išvardyti visas įmones, kurios buvo naudojamos nusikaltimo mechanizme, kreiptis į prokurorą dėl kardomųjų priemonių skyrimo, sukonkretinti asmenų apklausų klausimus bei pranešimus apie įtarimus, kad būtų užtikrinta įtariamojo teisė. Teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų 14.1 ir 18 punktais, konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas didelę darbo patirtį (daugiau kaip 30 metų), elgėsi neprofesionaliai – nesutikdamas su savo tiesioginio viršininko D. N. 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2017 m. sausio 24 d. duotais nurodymais, nesiėmė priemonių profesinį konfliktą spręsti teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kreiptis į aukštesnį vadovą – valdybos viršininką D. K. ar ikiteisminį organizuojantį ir jam vadovaujantį prokurorą, o apsisprendė vienašališkai ignoruoti duotus viršininko nurodymus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs tokia teise ir inicijavęs D.

N. atliekamų veiksmų patikrinimą, todėl jo argumentas, kad nebuvo tirtas D. N. duotų nurodymų teisėtumas, vertintinas kaip nepagrįstas.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) (toliau – Statutas) 3 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos įstatymo (toliau – FNTT įstatymas) 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 31 d.) (toliau – VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir Pareigybės aprašymo 7.7 punktą, kuriame imperatyviai nustatyta, kad pareigūnas vykdo kitus skyriaus viršininkų pavedimus, dėl to kilo neigiamų pasekmių, nes D. N. negalėjo įgyvendinti jam priskirtos kontrolės funkcijos organizuojant ir kontroliuojant ikiteisminių tyrimų veiksmų atlikimą, todėl buvo sumenkintas D. N. autoritetas ir pažemintas FNTT statutinio valstybės tarnautojo vardas.

13. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 19 d. tarnybinio pranešimo FNTT SUV viršininkui D. K. matyti, kad pareiškėjas, pranešdamas apie 2016 m. rugsėjo 13 d. gautus D. N. nurodymus, nurodė, kad tai yra kliedesiai, sutrikusios psichikos asmens rašliava ir kad jis yra įsitikinęs, jog tai vėl eilinis sveiko proto praradimo atvejis, nereikalaujantis atsakymo. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas, atsakinėdamas į D. N. elektroninius laiškus, vartojo tokius posakius kaip „grąžink segtuvą iš bylos, jau visą mėnesį pas tave voliojasi“, „matau neriesi iš kailiuko, kad pasikandžioti dantys niežti“, „Kaip sakosi, kiekvienam niežtinčiam dančiui savas armatūros gabalas“, „savo progresuojančios paranojos šedevrą gali susikišti į šiukšliadėžę“, „nereikės uždavinėti durnų klausimų“, „jei tavo psichinė būsena leidžia sukurpti tik tokią šizofreninę rašliavą“. Todėl teismas pripažino, kad Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė etikos ir pagarbos žmogui principus, o savo santykius su vadovais grindė nepagarba jiems, taip pažemindamas tiek tiesioginio viršininko D. N. autoritetą, tiek FNTT statutinio valstybės tarnautojo vardą. Nors pareiškėjas nurodė, kad jo neetišką elgesį lėmė patiriama įtampa darbe, perteklinių nurodymų gavimas, D. N. vykdomas jo engimas, tačiau šie pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl netinkamo D. N. elgesio, teikęs tarnybinius pranešimus. Iš byloje esančių D. N. elektroninių laiškų, siųstų pareiškėjui, matyti, kad jis į pareiškėją kreipėsi mandagiai, dalykiškai, joks netinkamas ar neetiškas elgesys nekonstatuotas. Be to, buvo sudarytas susitarimas tarp pareiškėjo ir D. N. tarpininkavimo forma, kuris tik patvirtina, kad konfliktai tarp minėtų asmenų buvo, tačiau buvo stengiamasi jų išvengti ir sudaryti kuo tinkamesnes darbo sąlygas. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, FNTT direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 34V patvirtinto Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos tarnautojų tarnybinės etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 6.1, 6.9, 7.1, 7.2, 7.11, 7.14, 11.1, 12 punktų ir FNTT direktoriaus 2006 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 90-V patvirtintų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vidaus tvarkos taisyklių (2016 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. V-162 redakcija) (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 33 ir 35 punktų reikalavimus, dėl to kilo neigiamų pasekmių – buvo pažemintas FNTT statutinio valstybės tarnautojo vardas.

14. Teismas, vertindamas Išvadą, nustatė, kad ji priimta ne tik atsižvelgus į D. N. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, tačiau ir į pareiškėjo paaiškinime nurodytus faktus ir argumentus. Pareiškėjo paaiškinimo teiginiai yra pacituoti Išvadoje ir į kiekvieną iš jų yra išsamiai atsakyta, todėl pareiškėjas yra neteisus teigdamas, kad atsakovas netyrė jo paaiškinimuose nurodytų aplinkybių.

15. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas padarė tyčinį tarnybinį nusižengimą, ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Teismas, įvertinęs padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį ir pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes, pripažino, kad tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka nuobaudos skyrimo tikslus, t. y. daryti poveikį, kad pareiškėjas tinkamai ir laiku atliktų pavedimus ir laikytųsi Etikos kodekso reikalavimų. Todėl ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:17.1. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas Išvadoje nustatytų aplinkybių pagrindu, kurioje nurodytos klaidinančios

teismą aplinkybės. Ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00019-11 pareiškėjui buvo pavesta surinkti ir pateikti specialistams

papildomą medžiagą, reikalingą išvadoms pateikti 5 finansiniuose tyrimuose. Išvadoje klaidingai nurodoma, kad specialisto išvada buvo gauta ne 2016 m. kovo mėnesį, o 2014 m. kovo mėnesį, t. y. tuo metu, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje dėl neteisėto praturtėjimo išaiškino, kad asmuo, įgijęs turtą, kurio vertė yra virš 500 minimalaus gyvenimo lygio dydžių, iki 2010 m. gruodžio 11 d. ir jį turintis, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnį, neįrodžius konkrečios nusikalstamos veikos, kuria buvo įgytas turtas. Apie tai, kad visas turtas, dėl kurio buvo paskirta užduotis specialistui ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00019-11, buvo įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., pareiškėjas pranešė prokurorui ir savo viršininkui D. N., pateikdamas sudarytą įgyto turto lentelę su įgijimo datomis 2014 m. kovo mėnesį. D. N., žinodamas, kad viena iš specialisto išvadų gauta 2014 m., neskyrė dėmesio jos tyrimui. Tai patvirtina, kad jis žinojo apie prokuroro sprendimą gauti visas specialisto išvadas ir tik tada, vertinant šių asmenų ryšį su prokuratūroje tiriamu nusikaltimu, spręsti klausimą dėl tolimesnės tyrimo eigos, o D. N. reikalavimais planuoti veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-00019-11 buvo siekiama dar labiau gilinti konfliktą. Pareiškėjui apie ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 aplinkybes buvo žinoma tik iš nutarimo skirti užduotį specialistui, kita bylos medžiaga nebuvo pateikta, jam niekada nebuvo suteikta prieiga per Integruotą baudžiamojo proceso informacinę sistemą prie bylos duomenų, todėl planuoti ir tirti aplinkybes, nustatant turto įgijimo ryšį su nusikalstama veika, neturėjo galimybės. Nei vienam iš asmenų, kurių turtas buvo tiriamas, nebuvo pareikšti pranešimai apie įtarimus byloje. Pareikalavus prokurorui G. J., pareiškėjas su ataskaita apie atliktą tyrimą jam perdavė 27 tomus surinktos medžiagos su visomis reikalingomis liudytojų ir specialiųjų liudytojų apklausomis, todėl Išvados teiginys, kad „nė viena iš gautų specialisto išvadų nebuvo įvertinta, nebuvo tirtos jose esančios aplinkybės“ nenurodant, kokia tai įvertinimo procedūra ir kokios aplinkybės neištirtos, turėtų būti vertinamas kaip visiškai nepagrįstas. Taip pat klaidinga teismo sprendime nurodyta išvada, kad pareiškėjas, išsiuntęs prokurorui visas gautas iš VMI specialisto išvadas „laukė papildomo pranešimo, kuris šiuo atveju jam neturėjo būti siunčiamas“ ir „į Generalinę prokuratūrą atvykęs nebuvo“, t. y. padaryta nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas privalėjo kontroliuoti prokuroro susipažinimo su specialisto išvadomis eigą, bet to nedarė, nepaskyrė prokurorui susitikimo laiko, neprašė pateikti bylos medžiagos patvirtinančios asmenų, kurių tirtas turas, dalyvavimą nusikaltime ir nekviečiamas, nesusitaręs su prokuroru neatvyko į prokuratūrą.

17.2. Ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10008-14 buvo pradėtas 2014 m. liepos 10 d. pavedant tyrimą atlikti pareiškėjui, nors prieš tai FNNT pagal to paties pareiškėjo analogišką pranešimą buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Pagal to paties pareiškėjo pranešimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir nutrauktas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų valdyboje. Tik po to, kai byloje buvo gauti atsakymai į pareiškėjo paruoštus ir išsiųstus teisinės pagalbos prašymus Latvijos ir Estijos teisėsaugos institucijoms, pradėjo aiškėti nusikaltimo schema. Todėl Išvados teiginiai, kad dėl aplaidumo, pasireiškiančio neveikimu, pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, pagal kompetenciją nesiėmė visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas išsamus tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, yra visiškai nepagrįsti. Šiam ikiteisminiam tyrimui užbaigti ir perduoti bylą į teimą buvo būtina gauti atsakymą į teisinės pagalbos prašymą Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijoms ir apklausti 2 liudytojus D. L. ir V. J. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi klaidinančia informacija, pateikta atsakovo, kad ikiteisminio tyrimo terminas byloje buvo tęsiamas dėl neatliktų liudytojų D. L. ir V. J. apklausų, nors tyrimo nebuvo galima baigti dėl negauto atsakymo į teisinės pagalbos prašymą Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijoms.

17.3. Pareiškėjui 2016 m. sausio 25 d. buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00406-15. Išvadoje paminėtos tyrimo veiksmų plane nurodytos 18 asmenų, buvusių vadovais įmonių, kurios buvo naudojamos nusikalstamai veiklai, apklausos, tai tik viena iš tyrimo krypčių. Visiems tyrimo plane nurodytiems asmenims buvo išsiųsti šaukimai atvykti apklausai. Neatvykus pagal šaukimus, buvo surinkta visa reikiama informacija, nustatant šių asmenų galimas buvimo vietas. Kadangi dauguma iš jų buvo ne Vilniaus miesto gyventojai, todėl su kiekvienu dėl atvykimo laiko buvo derinama individualiai. Išvados teiginys, kad „ikiteisminį tyrimą pareiškėjas atliko neintensyviai ir nepateisinamai ilgai delsė atlikti planuotus tyrimo veiksmus“, tai tik siekis sumenkinti visą jo atliktą darbą byloje. Kaip FNTT SUV D. K. nurodė 2016 m. gegužės 9 d. tarnybiniame pranešime FNNT direktoriui dėl pareiškėjo perkėlimo į aukštesnes pareigas, „ikiteisminis tyrimas Nr. 05-2-0004-16 (vėliau suteiktas Nr. 02-2-00406-15) šiuo metu valdyboje yra vienas iš didžiausių rezonansų visuomenėje sukėlusių tyrimų“, į nusikaltimo schemą įtrauktas didelis skaičius Lietuvoje ir kitose Europos šalyse registruotų įmonių, pagrindinės įmonės veikla pridengiama reguliariai keičiamomis „buferinėmis“ įmonėmis, todėl įvertinti tyrimą skaičiuojant atliktus veiksmus tik per laikotarpį nuo 2016 m. spalio mėnesio iki gruodžio mėnesio, neparodo atliktų darbų apimties. Tokiam tyrimui vienerių metų laikotarpis nėra tas, kuriuo remiantis galima daryti išvada, kad tyrimas vilkinamas.

17.4. Apie tai, kad visi D. N. duoti nurodymai įvykdyti, pareiškėjas pranešė 2017 m. kovo 3 d. paaiškinime dėl galimo

padaryto tarnybinio nusižengimo. Apie D. N. elgesį dėl to, kad jis žinodamas, jog jo nurodymai, duoti pareiškėjui, įvykdyti, tyčia pakartotinai rašė priminimus apie neįvykdytus nurodymus ir reikalavo pranešti, dėl kokių priežasčių jie neįvykdyti, buvo pranešta valdybos viršininkui D. K. pateikiant jam tai įrodančius dokumentus. Vienintelis neįvykdytas D. N. nurodymas pareiškėjui yra ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 plano sudarymas. Ne vieną kartą D. N. buvo aiškinama, kad tai neįvykdoma užduotis, nes byla yra Generalinės prokuratūros žinioje, o pareiškėjui nesuteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga, tačiau D. N. tyčia vis skirdavo šią užduoti ir reikalaudavo paaiškinimo, kodėl ji neatlikta. Pareiškėjas neturi galimybės pateikti teismui papildomų dokumentų, susijusių su bylų tyrimu ir elektroniniu paštu D. N. išsiųstų dokumentų, nes kompiuteris, kuriuo naudojosi dirbdamas FNNT SUV, iš jo buvo paimtas. Akivaizdu, kad Išvadoje remiamasi tik D. N. pateiktais dokumentais, vertinant juos nurodytus duomenis kaip objektyvią tiesą. Taigi Išvadoje buvo vadovautasi tik D. N. pateiktais dokumentais, nepatikrinus, ar tai visi D. N. perduoti ir elektroniniu paštu išsiųsti pranešimai.

17.5. Teismas, priimdamas sprendimą, neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjo vartojami teiginiai buvo surašyti atsakant į D. N. elektroninius laiškus, surašytus iki 2016 m. rugsėjo 19 d. tarnybinio pranešimo SUV viršininkui D. K.. Tačiau dėl minėto tarnybinio pranešimo tarnybinis patikrinimas nepradėtas dėl abipusio nederamo elgesio, išprovokuoto D. N. veiksmais. Tokiu būdu išvados dėl pažeminto tiesioginio viršininko D. N. autoriteto ir FNTT statutinio valstybės tarnautojo vardo buvo padarytos remiantis vienintele fraze „šizofreninė rašliava“.

18. Atsakovas FNNT atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad:

18.1. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti akivaizdžiai klaidinantys teiginiai, kad jis, pareikalavus prokurorui G. J., su ataskaita apie atliktą tyrimą jam perdavė 27 tomus surinktos medžiagos su visomis reikalingomis liudytojų ir specialiųjų liudytojų apklausomis. Pareiškėjas prokurorui G. J. ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 medžiagą su ataskaita perdavė tik 2017 m. balandžio 3 d., t. y. tada, kai atsakovas informavo prokurorą G. J. apie atliekama tarnybini patikrinimą dėl pareiškėjo padarytų teisės aktų pažeidimų minėtame tyrime, ir tik prokurorui 2017 m. kovo 21 d. pareikalavus pateikti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00019-11 medžiagą. Tarnybinio patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad ir ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-10008-14 pareiškėjas atliko neintensyviai, neplaningai, nevertindamas tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, 2016 m. gegužės 17 d. gavęs ikiteisminiame tyrime specialisto išvadą dėl ūkinės finansinės veiklos, jos nevertino ir neatliko tyrimo pagal joje nustatytas aplinkybes, nepateisinamai ilgai delsė apklausti liudytojus D. L. ir V. J. Tarnybinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas per faktiškai dirbtą laiką nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. gruodžio mėnesio ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00406-15 irgi atliko neintensyviai ir nepateisinamai ilgai delsė atlikti planuotus tyrimo veiksmus – apklausti fiktyvių įmonių vadovus ir nesiėmė visų įstatymo nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleisti nusikalstamą veiką padarę asmenys.

18.2. Pareiškėjo teiginiai, kad visi jam duoti D. N. nurodymai buvo įvykdyti, paneigtini tarnybinio patikrinimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kuriais remdamasis teismas priėmė sprendimą, kuriame sistemiškai išanalizavo teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinio pavaldumo santykius, nuostatas ir reikalavimus ir konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė viršininko D. N. 2016 m. rugsėjo 13 d., 2016 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. lapkričio 7 d., 2016 m. lapkričio 11 d., 2016 m. lapkričio 22 d., 2017 m. sausio 24 d. duotų teisėtų rašytinių nurodymų. Pareiškėjo teiginys, kad jis neturi galimybės pateikti teismui papildomų dokumentų, nes kompiuteris, kuriuo naudojosi dirbdamas FNNT SUV, iš jo buvo paimtas, vertintinas kritiškai ir jį visiškai paneigia faktiniai duomenys: Išvada surašyta 2017 m. kovo 24 d., o pareiškėjas FNTT SUV NVTS vyresniojo tyrėjo pareigas ėjo iki 2017 m. balandžio 18 d. Akivaizdu, kad iki minėto momento pareiškėjas buvo savo darbo vietoje ir darbo kompiuteris buvo jo žinioje, todėl pateikti papildomus dokumentus tarnybinio patikrinimo metu turėjo visas galimybes. Be to, pareiškėjas savo tokią teisę realizavo 2017 m. rugsėjo 5 d. pirmosios instancijos teisme žodinio proceso metu pateikdamas dokumentus, kuriuos teismas įvertino ir dėl jų priėmė sprendimą.

18.3. FNTT išvadas apie pareiškėjo padarytus etikos ir pagarbos principų pažeidimus (jo santykių su tiesioginiu viršininku grindimą nepagarba jam) padarė remdamasi Išvadoje nustatytais faktiniais duomenimis (pareiškėjo tarnybiniu pranešimu ir tarnybiniu elektroniniu paštu siųstų laiškų kopijomis), o ne viena fraze „šizofrenine rašliava“.

18.4. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs teismas, iš esmės nenurodė bei nepateikė rašytinių įrodymų, paneigiančių teismo

sprendimo pagrįstumą.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl FNTT direktorius Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, – teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

21. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

22. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

23. LVAT tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas (Statuto 26 str. 7 d.) yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galbūt padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1614/2013, 2015 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-2270/2014, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-288-261/2019).

24. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar Išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), sudarančias tarnybinio nusižengimo sudėtį, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl procedūrinių nuobaudos skyrimo aspektų, iš esmės proceso šalys nesutaria dėl to, ar egzistavo pagrindai skirti nurodytą nuobaudą atsakovo įvardintais pagrindais.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo tarnybinio nusižengimo aplinkybių konstatavimo, pagrįsto Išvada, kurioje nustatyta, kad:

(1) pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. sausio 27 d. (per faktiškai dirbtą laiką), atlikdamas ikiteisminius tyrimus Nr. 01-2-00019-11, Nr. 06-1-10008-14, Nr. 02-2-00406-15, dėl aplaidumo netinkamai atliko savo pareigą, pagal savo kompetenciją nesiėmė visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas išsamus tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, taip pažeidė BPK 1, 2 straipsnius, 18 straipsnio 1 dalį, 172 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 176 straipsnio 1 dalį, Rekomendacijų 14.1 ir 14.2 punktus ir Pareigybės aprašymo 7.1 punktą, dėl ko paminėtose ikiteisminio tyrimo bylose nebuvo per trumpiausią laiką atskleista nusikalstama veika, nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir tokios veikos aplinkybės;

(2) pareiškėjas, privalėdamas tinkamai atlikti Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pagal tarnybinio pavaldumo principą būdamas pavaldus savo tiesioginiams vadovams bei privalėdamas vykdyti jų teisėtus žodinius ir rašytinius nurodymus – SUV NVTS viršininko D. N. tarnybiniu el. paštu duotus teisėtus rašytinius 2016 m. rugsėjo 13 d., 2016 m. rugsėjo 16 d., 2016 m. lapkričio 7 d., 2016 m. lapkričio 22 d., 2017 m. sausio 24 d. nurodymus, – sistemingai nevykdė ir juos ignoravo, taip pažeisdamas Statuto 3 straipsnio 10 dalį, FNTT įstatymo 4 straipsnio nuostatas, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Pareigybės aprašymo 7.7 punktą, dėl ko SUV NVTS viršininkui D. N. nebuvo užtikrinta galimybė tinkamai vykdyti BPK 172 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą;

(3) pareiškėjas, surašydamas 2016 m. rugsėjo 19 d. tarnybinį pranešimą Nr. 04/5-3-14-7613 SUV viršininkui D. K., 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2017 m. sausio 25 d. tarnybiniu el. paštu išsiųsdamas pranešimus SUV NVTS viršininkui D. N., apibūdino tiesioginį viršininką D. N. netaktiškais, žeminančiais ir nepagarbiais žodžiais – „kiekvienam niežtinčiam dančiui savas armatūros gabalas“, „sutrikusios psichikos asmens rašliava“, „sveikos proto praradimo atvejis“, „paranojos šedevras“, „šizofreninė rašliava“, nesilaikė jam privalomų VTĮ ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų pavyzdingo elgesio ir etikos principų, tuo pažeidė pagarbos žmogui ir pavyzdingumo principus, kadangi privalėdamas elgtis taip, kad savo veiksmais ir elgesiu nežemintų FNTT tarnautojo vardo, nesilaikė visuotinai priimtinų dorovės principų, nebendravo su vadovais mandagiai, taktiškai ir tarpusavio santykių negrindė pagarba jiems, ir šiais savo tyčiniais veiksmais (veikimu) pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus, Etikos kodekso 6.1, 6.9, 7.1, 7.2, 7.11, 7.14, 11.1, 12 punktus, Vidaus tvarkos taisyklių 33, 35 punktus, dėl ko buvo sumenkintas SUV NVTS vadovo D. N. autoritetas ir pažemintas FNTT statutinio valstybės tarnautojo vardas.

26. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

27. Nutarties 17.1–17.4 punktuose nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Išvadoje konstatuotu pareiškėjo neveikimu ginčo laikotarpiu atliekant ikiteisminius tyrimus Nr. 01-2-00019-11, Nr. 06-1-10008-14, Nr. 02-2-00406-15, yra abstraktūs. Iš šių argumentų turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės neginčija tarnybinio patikrinimo metu nustatytų ir Išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių, įskaitant to, kad jis nevykdė Išvadoje minimų daugkartinių teisėtų žodinių ir rašytinių tiesioginio vadovo nurodymų. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šių faktinių aplinkybių vertinimu aktualaus teisinio reguliavimo kontekste. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, bylos medžiagą ir vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatuoja, kad nutarties 17.5 punkte nurodyti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, nepaneigia, Išvadoje konstatuoto pareiškėjo VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų, Etikos kodekso 6.1, 6.9, 7.1, 7.2, 7.11, 7.14, 11.1, 12 punktų, Vidaus tvarkos taisyklių 33, 35 punktų pažeidimo, netaktiškais, žeminančiais ir nepagarbiais žodžiais apibūdinant tiesioginį viršininką D. N.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis

jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-05495 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. AS-216-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04606-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 43.3.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d81a4940562911e9975f9c35aedfe438

Vilniaus skyriaus 10 556 Eur dydžio neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2014 iki 2018 metų dėl neišmokėto priedo; 2) priteisti 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo nepagrįstai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies; 3) priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2019 m. sausio 18 d. pašalinti skundo trūkumus.

II

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi pareiškėjos skundą laikė nepaduotu.Teismas pažymėjo, jog pareiškėja per teismo nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino. Pareiškėja nepasiėmė jos

nurodytu adresu teismo siųstų bei pašte esančių dokumentų, t. y. nesidomėjo bylos eiga. Teismo korespondencijos pareiškėjai įteikti nepavyksta nuo 2019 m. sausio 7 d.

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį ir priimti 2018 m. gruodžio 31 d. teismui pateiktą skundą dėl neišmokėtos atlyginimo dalies.

Pareiškėja mano, kad skundas suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, prašydamas priteisti darbo užmokesčio dalies nepriemoką, paprastai turi nurodyti, dėl kokių konkrečių veiksmų atsirado darbo užmokesčio nepriemoka, konkretų prašomo darbo užmokesčio nepriemokos dydį bei pateikti darbo užmokesčio nepriemokos įrodymų. Skundo priėmimo stadijoje iš pareiškėjo neturėtų būti reikalaujama nepagrįstai detaliai išdėstyti aplinkybes.

Skundo dalykas yra aiškus – reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas ir nepagrįstai nustatė terminą pašalinti aptariamo skundo reikalavimo trūkumus, o jų nepašalinus laikė šį skundo reikalavimą nepaduotu. Pareiškėjas pats formuluoja skundo dalyką, o tam tikrų reikalavimų nepareiškimas nėra laikytinas skundo trūkumu. Teismas turėjo priimti skundą ir nagrinėti iš esmės. Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 str. 1 d. 3 p).

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. įskaitant, be kita ko) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu teismas nustato, kad skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismo nutartimi pareiškėjui nustatomas terminas nurodytiems trūkumams pašalinti. Skundo trūkumų nepašalinimas per teismo nustatytą terminą sukelia ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas procesines pasekmes – skundas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Teismo

nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui. Kitaip tariant, pareiškėjui neįvykdžius (netinkamai įvykdžius) teismo nurodymų dėl skundo (prašymo) trūkumų šalinimo, teismas privalo priimti nutartį dėl skundo (prašymo) laikymo nepaduotu ir grąžinimo pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS131438/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (žr., pvz., 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-87/2012). Kitaip tariant, skundo trūkumų šalinimo institutas nėra savitikslis, jis yra inter alia (be kita ko) skirtas suteikti galimybę pareiškėjui pataisyti skundą vietoje to, kad skundas būtų iš karto nepriimtas, kas yra naudinga pačiam pareiškėjui (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-599/2011).

Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858111/2012; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-502/2018). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007; 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-501-525/2018). Sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėju teisėtumo ir pagrįstumo, kartu turi būti tikrinamas ir nutarties dėl skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1070/2014; 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-464-520/2018).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi pareiškėjos pradinio skundo turinį bei jo reikalavimus (b. l. 1–2), pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartyje pateiktu vertinimu, kad minėtas skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, todėl pagrįstai įpareigojo ją patikslinti skundo aplinkybes, nurodant: 1) kokia pareiginės algos dalis pareiškėjai nebuvo išmokėta; 2) ar pareiškėjai buvo skiriamas priedas prie pareiginės algos, ar jis nebuvo išmokėtas; 3) ar pareiškėjai nebuvo skirtas priedas prie pareiginės algos, tačiau, jos nuomone, jis turėjo būti skirtas; 4) kaip ji apskaičiavo susidariusią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas ir nepagrįstai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja savo pradiniame skunde nesuformulavo aiškių ir konkrečių reikalavimų, nebuvo nurodytas aiškus skundo pagrindas (nurodytos sumos nėra pagrįstos skaičiavimais, aplinkybės išdėstytos nenuosekliai). Teismui pagrįstai trūko duomenų, kurie leistų preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą, t. y. aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą.

Taigi pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai buvo pasiūlyta pašalinti skundo trūkumus, kurie trukdė teismui pradėti administracinę bylą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas aiškiai ir detaliai nurodė pareiškėjai, kokie yra jos skundo trūkumai ir kaip juos reikia pašalinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja nepašalino trūkumų, o pateikė atskirąjį skundą nurodydama, jog skunde trūkumų nėra.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a :

pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


2019-05494 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -



NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ArtCo“ prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA1384-575/2018 pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ArtCo“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas UAB „ArtCo“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 3R-397(AG-270/05-2015) (toliau – ir Komisijos Sprendimas) ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. BRK-7406(12.4) „Dėl paramos iš dalies skyrimo“ (toliau – ir Agentūros Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta nekompensuoti 68 640,23 Eur prašomos paramos sumos dalies pagal 2013 m. balandžio 30 d. pateiktą mokėjimo prašymą Nr. 3VKKV-11-1-008202-MP001.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino Agentūros Sprendimo dalį dėl staklių ir šratavimo kameros pirkimo konkurso būdu nustatytų pirkimų tvarkos pažeidimų ir užaukštintų kainų pažeidimo bei įpareigojo Agentūrą iš naujo išnagrinėti atitinkamą pareiškėjo mokėjimo prašymo dalį bei, remiantis 2016 m. lapkričio 29 d. pateiktu ekspertizės aktu Nr. 5/2595(Vil):16, įvertinti pažeidimą dėl patirtų išlaidų būtinumo; 2) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl staklių ir šratavimo kameros pirkimo konkurso būdu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d65e4160562911e9975f9c35aedfe438

nustatytų pirkimų tvarkos pažeidimų ir užaukštintų kainų pažeidimo. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

3. Atsakovas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

II.

5. Pareiškėjas UAB „ArtCo“ 2018 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimo.

6. Pareiškėjas nurodo, kad jis advokatui už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 544,50 Eur, šios išlaidos jam turi būti atlygintos.

7. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo sumažinti pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą.8. Atsakovo nuomone, tarp šalių kilęs ginčas nebuvo sudėtingas faktiniu ir teisiniu aspektu, nereikalavo itin didelių

pareiškėjo atstovo (advokato) darbo laiko ir materialinių sąnaudų, specialių teisinių žinių. Pagal suformuotą teismų praktiką bylose patirtos šalių išlaidos turi būti būtinos, pagrįstos, teismas turi spręsti, ar patirtos išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Pareiškėjo atstovo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą yra nedidelės apimties. Pareiškėjo atstovas dalyvavo šį ginčą nagrinėjant ir Komisijoje, ir pirmosios instancijos teisme, todėl teisiniai klausimai nebuvo nauji. Šalys teismo procese turi būti sąžiningos ir reikalauti tik objektyvių, protingų, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis apskaičiuotų išlaidų kompensavimo, o teismas turi pareigą tokias prašomas bylinėjimosi išlaidas patikrinti.

III.

9. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atsakovo atsikirtimus į šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 6 d.).

10. Taigi, Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“, pagal kurį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o tai reiškia, kad procesinis sprendimas buvo priimtas pareiškėjo naudai.

11. CPK 98 straipsnio l dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

12. Rekomendacijų 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

13. Pagal Rekomendacijų 2 punktą teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos

bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtų ir pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio.

14. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013 ir kt.).

15. Byloje esanti 2014 m. liepos 16 d. atstovavimo sutartis patvirtina, kad pareiškėjas pavedė advokatui Linui Blažulioniui atstovauti jam teismuose ir atlikti visus su tuo susijusius procesinius veiksmus (I t., b. l. 11). Pareiškėjas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, grindžia 2017 m. balandžio 4 d. sąskaita ir 2017 m. birželio 1 d. mokėjimo nurodymu (II t., b. l. 43). Advokatas parengė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, už ką pareiškėjas jam sumokėjo 544,50 Eur.

16. 2016 metų IV ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas 2017 m. balandžio 4 d.) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) buvo 822,80 Eur. Todėl pagal Rekomendacijų 8.11 punktą (koeficientas 1,3), maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 069,64 Eur (1,3 x 822,80 Eur). Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio.

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, taip pat bylos apimtį ir sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, konstatuoja, kad bylinėjimosi išlaidos, pareiškėjo patirtos nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstos, realios ir proporcingos. Nenustatyta, kad pareiškėjo procesinis elgesys nebūtų sąžiningas. Esant tokioms aplinkybėms, visos pareiškėjo patirtos išlaidos (544,50 Eur) priteistinos iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ArtCo“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti.Pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „ArtCo“ priteisti iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės

ūkio ministerijos 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-05499 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -



NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=de436f40562911e9975f9c35aedfe438

2019 m. kovo 27 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys: Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 (toliau – ir Posėdžio protokolas) išdėstytą sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjų reikalavimą atšaukti (sustabdyti vykdymą) Lietuvos policijos generalinio komisaro (toliau – ir Generalinis komisaras) 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtintų apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenų (toliau – ir Metmenys) įgyvendinimą bei Generalinio komisaro sprendimų, susijusių su steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimu, įgyvendinimą; 2) panaikinti šiuos Generalinio komisaro sprendimus, priimtus pažeidžiant esmines procedūras: 2016 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. 5-V-640 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir Šiaulių AVPK) (Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių rajonų policijos komisariatuose); 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 5-V-650 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašų patvirtinimo“‚ kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir Telšių AVPK) (Akmenės, Kelmės, Mažeikių rajonų policijos komisariatuose ir Telšių AVPK); 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 5-V-651 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Trakų rajono policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 5-V-675 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Vilniaus AVPK Vilniaus miesto ketvirtajame policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-685 „Dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) Vilkaviškio rajono policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-686 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Santakos policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-687 „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės, be kita ko, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) Skuodo rajono

policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-697 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) Kupiškio rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-698 „Dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigiamos naujos pareigybės Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) Zarasų rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. 5-V-732 „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ tiek, kiek juo įsteigiamos naujos pareigybės Klaipėdos AVPK Palangos policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 5-V-766 „Dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ tiek, kiek juo įsteigiamos naujos pareigybės Marijampolės AVPK Kazlų Rūdos ir Kalvarijų policijos komisariatuose. Pareiškėjai savo reikalavimus grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Ginčijami sprendimai lemia nesaugias darbo sąlygas pareigūnams, kurie perkeliami į šias pareigas (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 3 str. 2 d.). Pareigūnai yra perkeliami į naująsias pareigas be papildomo apmokymo, neatlikus sveikatos patikrinimo (ekspertizės) (akcentuota, kad kai kurie pareigūnai jau yra perkelti į pareigas, kurios reikalauja atitikti aukštesnę sveikatos skiltį nei iki tol) ir neįvertinus, ar jie gali eiti siūlomas pareigas;

1.2. Pertvarkant policijos veiklą ir steigiant naujas pareigybes, senosios nėra naikinamos iš karto, t. y. faktiškai vienu metu veikia dvi struktūros – senoji ir naujoji. Tai laikinai sumažina atleidžiamų pareigūnų skaičių – vėliau pareigūnai, kurie nesutinka būti perkeliami į kitas pareigas, yra atleidžiami šalių susitarimu, tokiu būdu išvengiant Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) numatytų specialių taisyklių grupės darbuotojų atleidimui ir pareigos apie numatomą darbuotojų atleidimą informuoti teritorinę darbo biržą;

1.3. Nuo Metmenų patvirtinimo iki naujų pareigybių steigimo (ir vėliau) atsakovas iš esmės nederino su darbuotojų atstovais jokių sprendimų, nevykdė informavimo ir konsultavimo procedūros, tuo pažeisdamas Darbo kodekso ir kolektyvinių sutarčių nuostatas;

1.4. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepateikė faktinio ir teisinio jų pagrindo. Juose nėra nurodoma, kodėl tiek ir tokių pareigybių steigiama, kodėl vienus ar kitus pareigūnus siūloma perkelti būtent į vienas ar kitas pareigas, todėl buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.

2. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Savo poziciją grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjų reikalavimas panaikinti 11 Generalinio komisaro sprendimų nebuvo nurodytas atsakovui profesinių sąjungų (t. y. pareiškėjų ir kitų pareigūnus atstovaujančių profesinių sąjungų) pateiktame 2016 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. NP17-107(16) „Dėl darbo įstatymų pažeidimų pašalinimo“ (toliau – ir Reikalavimas) ir nenagrinėtas nusprendžiant atmesti Reikalavimą. Taigi, šie sprendimai nebuvo ginčyti Policijos departamente, kaip privalomoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, todėl yra nenagrinėtini šioje administracinėje byloje. Byloje ginčas kilo tik dėl Policijos departamento 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ išdėstyto ir 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 užfiksuoto administracinio sprendimo atsisakyti tenkinti Reikalavimą pagrįstumo;

2.2. Skundą teismui padavė profesinės sąjungos, neturinčios narių Policijos departamente, todėl jos neturi teisės ginčyti Policijos departamento sprendimų Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir PSĮ) 18 straipsnyje numatyta tvarka. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamais Generalinio komisaro sprendimais (ar administraciniu sprendimu) buvo pažeistos pareiškėjų teisės ar įstatymų saugomi interesai;

2.3. Generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtintomis Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenimis ir 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 5-V-713) reguliuojamas policijos veiklos organizavimo pakeitimų įgyvendinimas apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose. Nei Metmenys, nei Įsakymas Nr. 5-V-713 negali būti laikomi darbdavio sprendimu PSĮ 18 straipsnio prasme, nes be įgyvendinamųjų teisės aktų jie nedaro jokio poveikio konkrečioje įstaigoje dirbantiems pareigūnams ar jų teisėms. Reikalavime ir skunde teismui nurodomos aplinkybės dėl saugių darbo sąlygų, nepasiruošimo, perkėlimo neatlikus sveikatos patikrinimo ir pan. yra pažeidimai, galintys atsirasti netinkamai priimant Įsakymą Nr. 5-V-713 įgyvendinančius lokalius teisės aktus policijos įstaigose, kurie yra atskirų individualių tarnybinių ginčų nagrinėjimo dalykas;

2.4. Generalinis komisaras, priimdamas Metmenis ir Įsakymą Nr. 5-V-713, vykdė vidaus administravimo funkciją. Šių sprendimų priėmimas yra Generalinio komisaro diskrecija. Ekonominės sąlygos, darbo sąlygų analizė ir kitos priežastys, nulėmusios konkrečių sprendimų priėmimą, nėra šio administracinio ginčo dalykas, nes nepriskirtas teismo kompetencijai. Atsakovo vertinimu, ginčijami administraciniai aktai buvo priimti neperžengiant kompetencijos ribų, jie neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta, todėl laikytini teisėtais ir pagrįstais;

2.5. Skunde nepasisakyta dėl atsakovo sprendimo atsisakyti tenkinti Reikalavimą pagrįstumo, nepateiktos aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindžia šį reikalavimą. Skunde pateikti padriki pasisakymai dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų, perkėlimo tvarkos, pažeidimų dėl sveikatos patikrinimų nėra pagrįsti šiuos teiginius patvirtinančiais įrodymais;

2.6. Pareiškėjų argumentai dėl nevykdytos konsultavimosi procedūros yra klaidinantys, nes atsakovas, prieš priimdamas ginčijamus sprendimus, vykdė konsultavimosi procedūrą.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį tenkinti.

4. Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nesikonsultavo su profesine sąjunga ir priėmė darbuotojams nepalankius sprendimus, pažeidžiančius DSSĮ normas bei darbdavio pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį tenkinti.

6. Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija teigė, kad atsakovas, prieš priimdamas sprendimus, kurie buvo esminiai darbo organizavimui įstaigoje ir darbuotojų teisinei padėčiai (keitėsi darbuotojų darbo laikas, faktinė darbo vieta, funkcijos ir t. t.), neteikė konstruktyvios informacijos darbuotojų atstovams ir nesikonsultavo su jais dėl tokių sprendimų priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams, neaptarė tikėtinų padarinių ir nenumatė priemonių padariniams išvengti arba sušvelninti. Atsakovas visiškai nevertino darbuotojų specialiųjų žinių ir naujų kompetencijų poreikio. Viešai skelbiamas teiginys, kad visi darbuotojai per savo darbo praktiką yra įgiję vienodus įgūdžius, darbinę praktiką, pasiekę vienodas kompetencijas, neatitinka tikrovės, nes iki darbo organizavimo pakeitimų darbuotojų policijoje darbas buvo profiliuojamas pagal savarankiškas veiklos sritis, todėl tiek darbuotojų įgūdžiai, patirtis, tiek kompetencijos labai skyrėsi. Tas pat pasakytina ir apie sveikatos bei fizinio pasirengimo reikalavimus. Akcentuota, kad pareiškėjai teisingai nurodė, jog darbuotojų sveikatos patikrinimai buvo atliekami jau po darbo organizavimo pakeitimų įgyvendinimo.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Pareiškėjų teiginiai, jog, įgyvendinus reformą, suprastės atliekamų ikiteisminių tyrimų kokybė bei, panaikinus pareigūnų specializacijas, suprastės jų atliekamų funkcijų kokybė, yra nekonkretūs, deklaratyvaus pobūdžio, nenurodyta, kokius būdu ir kokias konkrečias darbuotojų teises tokios teorinės aplinkybės pažeistų;

7.2. Pareigybių aprašymuose įtvirtintos funkcijos buvo suderintos su teisės aktuose keliamais specialiais reikalavimais. Nė vienas pareigūnas, neatitikęs pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, nebuvo įstaigos vadovo įsakymu perkeltas į šias pareigas tol, kol jo tinkamumas tarnybai pagal atitinkamą sveikatos skiltį nebuvo įvertintas Centrinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertiniu sprendimu;

7.3. Pareiškėjų argumentas dėl informavimo ir konsultavimosi pareigos nevykdymo yra melagingas. Paaiškinta, kad ruošiantis reformos įgyvendinimui su profesinių sąjungų atstovais vyko pakankamai intensyvus dialogas aktualiais klausimais. 2016 m. birželio 16 d. įvyko pirmasis Vilniaus AVPK ir įstaigoje veikiančių profesinių sąjungų (Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos) atstovų susitikimas, kurio metu aptartas klausimas dėl susitikimų poreikio bei jų reguliarumo reformos įgyvendinimo metu. Dar 7 susitikimai su minėtų profesinių sąjungų atstovais įvyko 2016 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Jų tikslas buvo aptarti įvairius su reforma susijusius klausimus. Be to, profesinių sąjungų atstovai buvo kviečiami dalyvauti Vilniaus AVPK atstovų ir darbuotojų susitikimuose, kurių tikslas buvo pristatyti darbuotojams naująjį veiklos ir darbo organizavimo modelį, struktūrą, atsakyti į rūpimus klausimus (planuojamų susitikimų grafikas iš anksto suderintas su profesinių sąjungų atstovais);

7.4. Vienintelės oficialiai (išsamiai ir aiškiai) išdėstytos profesinių sąjungų pastabos buvo pateiktos Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. VA17-102(16) „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato pareigybių aprašymų“. Į šias pastabas buvo atsakyta Vilniaus AVPK 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 10-S-183075, nurodant atsisakymo jas tenkinti priežastis;

7.5. Pareiškėjų reikalavimas teismui panaikinti Policijos departamento atsisakymą tenkinti jų Reikalavimą yra

grindžiamas papildomomis aplinkybėmis (prašomi naikinti sprendimai lemia nesaugias darbo sąlygas, kadangi jų pagrindu patvirtintuose pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai neatitinka nustatytų funkcijų ir t. t.; sprendimai yra įgyvendinami pažeidžiant informavimo ir konsultavimosi pareigą; darbdavys vengia įspėti darbuotojus apie numanomą atleidimą iš pareigų bei teritorinę darbo biržą apie grupės darbuotojų atleidimą), tokiu būdu apeinant įstatymų nustatytas procedūras, išplečiant nagrinėjamo ginčo ribos, kurias apibrėžia Reikalavimas ir Policijos departamento atsisakymas jį tenkinti – Sprendimas – bei šiuose dokumentuose išdėstyti argumentai. Skunde nurodyti skundžiami reformos įgyvendinimo būdai ir priemonės, kurių iki tol pareiškėjai paties darbdavio nereikalavo koreguoti ar panaikinti;

7.6. Visi profesinių sąjungų pasiūlymai ir pastabos buvo išanalizuoti ir įvertinti, į visus pasiūlymus ir pastabas, kuriuos įgyvendinti buvo įmanoma (vertinant objektyviai), buvo atsižvelgta;

7.7. Vilniaus AVPK neskubėjo masiškai teikti įspėjimus apie numanomą atleidimą iš vidaus tarnybos, nes visuose Vilniaus AVPK struktūriniuose padaliniuose naujų pareigybių buvo įsteigta tiek, kad visiems juose dirbantiems pareigūnams būtų garantuojamos sąlygos pasilikti dirbti tame pačiame struktūriniame padalinyje. Visiems pareigūnams, nepageidavusiems tęsti tarnybos pasikeitusiomis sąlygomis ir neišreiškusiems valios nutraukti vidaus tarnybą šalių susitarimu, buvo įteikti įspėjimai apie numanomą atleidimą iš vidaus tarnybos (įteikus įspėjimo lapelius, pareigūnams buvo siūlomos kitos laisvos pareigos apskrities mastu). Vilniaus AVPK nė vienam pareigūnui nesiūlė nutraukti vidaus tarnybos santykius įstaigos iniciatyva, žinia apie tokią galimybę (esant darbuotojo pageidavimui) buvo paskleista tik bendrų susitikimų metu. Tokia strategija buvo pasirinkta ne siekiant išvengti įspėjimo terminų ar pareigos pranešti teritorinei darbo biržai apie grupės darbuotojų atleidimą, bet siekiant suteikti pareigūnams kuo platesnę pasirinkimo laisvę ir užtikrinti kuo tolygesnį pereinamąjį laikotarpį. Toks pereinamojo laikotarpio mechanizmas aptartas su profesinių sąjungų atstovais dar pirmųjų susitikimų metu (pvz., 2016 m. rugpjūčio 1 d.);

7.8. Vilniaus AVPK negavo darbuotojų skundų dėl pertvarkymo. Įstaigos vadovo įsakymas dėl pareigūno perkėlimo yra individualaus taikymo administracinis aktas, todėl jo sukeliamos teisinės pasekmės yra pagrindas kilti individualiam ginčui, tačiau tokių ginčų nebuvo kilę. Taigi pastarasis klausimas negali būti nagrinėjamo ginčo, iškelto PSĮ 18 straipsnio pagrindu, dalyku.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Kauno AVPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriuje patvirtintos 56 steigiamos pareigybės, t. y. tiek pareigybių, kiek realiai buvo užimta šiame komisariate iš įsteigtų 62 pareigybių (5 pareigybės buvo laisvos, vienas darbuotojas buvo pateikęs prašymą išeiti iš tarnybos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. jo paties prašymu). Todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog pertvarkant policijos veiklą buvo siekiama sumažinti pareigūnų skaičių;

8.2. Pareigūnų perkėlimas vyko keliais etapais. Visi Kauno AVPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato pareigūnai, perkelti į pareigas Veiklos skyriuje, atitiko jų pareigybėse nurodytus specialiuosius reikalavimus. Policijos reformos laikotarpiu iš šio komisariato buvo atleisti tik keturi pareigūnai: du pareigūnai – paties prašymu, du pareigūnai – kai panaikinama jo pareigybė ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų. Taigi nebuvo poreikio taikyti grupės darbuotojų atleidimo procedūrą, įtvirtintą Darbo kodekso 1301 straipsnyje;

8.3. Kauno AVPK pareigą konsultuoti ir informuoti darbuotojų atstovus vykdė vadovaudamasis DK 47 straipsnio 4 dalimi (jis nėra sudaręs kolektyvinės sutarties). 2016 m. rugpjūčio 4 d. vyko pasitarimas dėl veiklos organizavimo bei darbo sąlygų pakeitimo ar tikėtino atleidimo iš tarnybos (darbo), kuriame dalyvavo Kauno AVPK vadovybė, darbo grupės nariai ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“, Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos bei Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovai. Pasitarimo metu visi profesinių sąjungų atstovai pritarė pristatytam naujam policijos veiklos modeliui. Bendradarbiavimas su profesinių sąjungų atstovais buvo tęsiamas ir toliau – 2016 m. lapkričio 15 d. vyko Kauno AVPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato ir Lietuvos profesinės sąjungos pirmininkės susitikimas su pastarojo komisariato pareigūnais (dalyvavo ir Kauno AVPK psichologė), kurio metu nebuvo išsakyta jokių nusiskundimų naujuoju veiklos modeliu. Be to, 2016 m. spalio 7 d. ir 2016 m. lapkričio 9 d. vykusių pareigūnų vertinimų metu buvo teiraujamasi pareigūnų nuomonės apie vykdomą policijos reformą ir apie asmeniškai kiekvieno iš jų adaptacijos laikotarpiu patiriamas problemas. Pareigūnai neišreiškė nusiskundimų, tik kai kurie iš jų nurodė, kad reikia laiko prisitaikyti prie pakitusių darbo funkcijų. Daugelis teigė esantys patenkinti vykdoma reforma;

8.4. Pareiškėjai nepagrįstai teigė, kad pareigūnai perkeliami į naujas pareigas be papildomo apmokymo. Pareigūnų mokymai vyksta nuolat ir nuosekliai, prioritetas teikiamas pareigūnams, kurių darbo funkcijos policijos veiklos reorganizavimo laikotarpiu pakito labiausiai.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų

skundą prašė jį atmesti, remdamasis iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVPK.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Šiaulių AVPK 2016 m. liepos 26 d. vyko konsultacija su darbuotojų atstovais, kurios metu jie informuoti apie darbo organizavimo pakeitimus;

10.2. Šiaulių AVPK policijos komisariatų Veiklos ir Reagavimo skyrių pareigybių aprašymuose pareigūnams nebuvo iškelti aukštesni specialieji reikalavimai nei tie, kuriuos jie turėjo atitikti iki tol dirbtose pareigose. Visi pareigūnai jų prašymu buvo perkelti į lygiavertes ar, atlikus neeilinį veiklos vertinimą, aukštesnes pareigas, o neatitinkantys sveikatos būklės reikalavimų buvo pasiųsti tikrintis į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją;

10.3. Kadangi Šiaulių AVPK nebuvo planuojama nutraukti grupės darbuotojų tarnybos santykius, naujų pareigybių įsteigta tiek, kiek jų planuota panaikinti, ir buvo atleistas tik vienas pareigūnas, nes jis nesutiko toliau tęsti tarnybą ir nepageidavo ją palikti šalių sutarimu, darbdaviui nekilo pareiga apie tai informuoti teritorinę darbo biržą (DK 130 1 str.). Dėl Šiaulių AVPK atliktų struktūrinių pakeitimų negauta jokių pareigūnų skundų, nekilo ginčų dėl atleidimo iš pareigų.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pareiškėjai nenurodė, kokios esminės procedūros buvo pažeistos ir kokių teisės aktų reikalavimų buvo nepaisyta priimant Generalinio komisaro 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-697 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Panevėžio AVPK vertinimu, jokios procedūros nebuvo pažeistos, o naujų pareigybių buvo įsteigta tiek, kiek pasiūlyta;

11.2. Panevėžio AVPK vadovų ir profesinių sąjungų atstovų konsultacija vyko 2016 m. rugpjūčio 1 d. Konsultacijos metu neįžvelgta komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų grėsmių. Komisariatas negavo darbuotojų skundų, nekilo individualių ginčų dėl vykdomų veiklos organizavimo pakeitimų;

11.3. Pareiškėjų argumentai dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų neužtikrinimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, grindžiami prielaidomis. Jokių skundų iš pareigūnų ar profesinių sąjungų atstovų dėl saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimo nebuvo gauta;

11.4. Pareiškėjai nenurodė, kurių pareigybių ir kokie specialieji reikalavimai neatitinka vykdomų funkcijų pobūdžio, nepateikė įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Paaiškinta, kad pareigūnai, laimėję atranką ar kurių veikla vertinimo komisijos įvertinta „labai gerai“, siūlant perkelti į aukštesnes pareigas, ir neatitinkantys pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, nebuvo perkelti į įsteigtas pareigas (lygiavertes ar žemesnes) tol, kol jų tinkamumas tarnybai pagal atitinkamą sveikatos skiltį nebuvo įvertintas Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje;

11.5. Nė vienas Panevėžio AVPK Kupiškio rajono policijos komisariato pareigūnas negavo įspėjimo lapelių apie atleidimą, todėl darbdaviui nekilo pareiga informuoti teritorinę darbo biržą apie grupės darbuotojų atleidimą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Utenos AVPK konsultavimosi ir informavimo pareiga buvo vykdoma nuolat. 2016 m. liepos 29 d. surengta konsultacija su Utenos AVPK valstybės tarnautojų ir darbuotojų atstovais dėl darbo sąlygų pakeitimo ar tikėtino atleidimo iš tarnybos (darbo). Galutinę poziciją dėl numatomų pokyčių Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė turėjo pateikti iki 2016 m. rugpjūčio 10 d., tačiau atsakymas įstaigoje nebuvo gautas;

12.2. Nė vienas Utenos AVPK pareigūnas nebuvo perkeltas į naujai įsteigtas pareigybes anksčiau nei atliktas patikrinimas Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje. Įspėjimo lapeliai dėl pareigybių naikinimo ar kt. nebuvo įteikti. Informacija darbo biržai nepateikta, kadangi pareigybių siūlyta steigti tiek pat, kiek jų buvo prieš įgyvendinant reformą. Utenos AVPK negavo skundų iš pareigūnų dėl policijos pertvarkos, nekilo individualūs ginčai.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Marijampolės AVPK nė vienas pareigūnas nebuvo perkeltas dirbti į naujai patvirtintas pareigybes anksčiau nei buvo atlikta jo sveikatos patikra Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje, patikrintas fizinis pasirengimas ar užsienio kalbos žinojimas;

13.2. Marijampolės AVPK ir jo struktūriniuose padaliniuose nuolat vyko informavimas ir konsultacijos žodžiu dėl kriminalinės ir viešosios policijos padalinių veiklos organizavimo pakeitimo, akcentuota, kad veiklos organizavimo pakeitimais nėra siekiama mažinti pareigybių skaičių. Policijos departamento atstovai ir Marijampolės AVPK vadovybė

2016 m. rugsėjo 2 d. ir 9 d. dalyvavo struktūrinių padalinių (komisariatų) darbuotojų susirinkimuose, pristatė veiklos organizavimo pakeitimus. Marijampolės AVPK 2016 m. liepos 20 d. ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. vyko konsultacijos su profesinėmis sąjungomis dėl viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų. Susitikimų metu Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovas ir Vilkaviškio rajono vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinės sąjungos atstovas pritarė, jog, esant galimybei, veikla galėtų būti pradėta organizuoti ir anksčiau nei 2017 m. sausio 1 d. (palaipsniui po vieną komisariatą), jei tai nepažeistų darbuotojų teisių. Be to, informacija apie veiklos organizavimo pakeitimus buvo siunčiama per dokumentų valdymo sistemą „Avilys“ ir padalinių vadovams, kurie su ja supažindindavo pavaldžius darbuotojus;

13.3. Marijampolės AVPK struktūrinių padalinių (komisariatų) pareigybių skaičius beveik nesikeitė (naujų pareigybių įsteigta tiek, kiek planuota panaikinti). Marijampolės AVPK nekilo pareiga informuoti darbo biržą apie veiklos organizavimo pakeitimus, kadangi apie atleidimą buvo įspėti tik 4 darbuotojai. Marijampolės AVPK negavo pareigūnų skundų dėl veiklos organizavimo pakeitimo ir / ar steigiamų pareigybių, neužfiksuoti ginčai dėl pareigybių panaikinimo.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos skundą.

15. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinis komisaras 2015 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-1040 patvirtino policijos veiklos 2015-2020 metais gaires, kurių 21 punkte numatyta sujungti apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešąją ir kriminalinę policiją.

16. Generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-1202 buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta parengti veiklos organizavimo pakeitimų, susijusių su apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų teritorinių policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos padalinių sujungimo į vieną veiklos padalinį, įgyvendinimo priemonių planą, periodiškai rengti pasitarimus (teletiltus) su įstaigos vadovais, pavaduotojais veiklai dėl priemonių įgyvendinimo eigos, problemų, pasiūlymų. Ši darbo grupė rengė posėdžius 2016 m. vasario 2 d., 24 d., kovo 17 d., balandžio 26 d., gegužės 23 d. ir birželio 2 d. Iš posėdžių protokolų matyti, kad pasitarimuose buvo pateikta apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų nuomonė dėl veiklos organizavimo įvykdžius policijos reformą. Darbo grupės veiklos išvados įformintos 2016 m. birželio 7 d. Generaliniam komisarui teiktoje ataskaitoje Nr. 5-IL-1713, kurioje akcentuota, kad ruošiantis policijos pertvarkai 2016 m. pareigūnų kvalifikacija nebus tinkamai pakelta, būtina tęsti kvalifikacijos kėlimo renginius 2017 m. Minėtoje ataskaitoje darbo grupė siūlė alternatyvas steigiant apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose veiklos skyrius.

17. Generalinis komisaras 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtino Kriminalinės ir viešosios policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenis, kuriuose nustatyti policijos struktūros pertvarkos tikslai. Generalinio komisaro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-580 patvirtinti pavyzdiniai apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų pareigybių aprašymai, o 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-579 – apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų veiklos ir reagavimo skyrių pavyzdiniai nuostatai. Policijos departamentas 2016 m. rugpjūčio mėn. raštu Nr. 5-S-apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams pateikė pranešimą, kuriuo informavo apie patvirtintus pareigybių aprašymus, pavyzdinius nuostatus ir kitą su organizuojama pertvarka susijusią informaciją bei pateikė instrukcijas dėl Generalinio komisaro 2016 m. liepos d. 15 įsakymų Nr. 5-V-580 ir Nr. 5-V-579 įgyvendinimo.

18. Generalinis komisaras priėmė ginčijamus įsakymus, kuriais nustatė pareigybių sąrašus teritoriniuose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose: 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-687 ir 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 5-V-732 – Klaipėdos AVPK, 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-685 ir 2016 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 5-V-766 – Marijampolės AVPK, 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 5-V-697 – Panevėžio AVPK, 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-651 ir 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 5-V-675 – Vilniaus AVPK, 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-686 – Kauno AVPK, 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 5-V-698 – Utenos AVPK, 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-650 – Telšių AVPK, 2016 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 5-V-640 – Šiaulių AVPK.

19. Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, Lietuvos policijos profesinė sąjunga, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga bendru 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. NP17-107(16) „Dėl darbo įstatymų pažeidimų pašalinimo“ kreipėsi į Generalinį komisarą, reikalaudami atšaukti (sustabdyti vykdymą) Generalinio komisaro sprendimų – 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-534, kuriuo patvirtinti Metmenys, 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 5-V-713, kuriuo patvirtintas Vilniaus AVPK steigiamų pareigybių sąrašas, ir analogiškų sprendimų dėl kitų apskričių –

įgyvendinimą, bei prašydami iki šio reikalavimo nagrinėjimo pateikti aktualią informaciją (galutinius sprendimus) apie sprendimus, kuriais: 1) buvo patvirtinti (pakoreguoti) Metmenys (galutinę Metmenų redakciją); 2) sprendimus, kuriais yra steigiamos pareigybės apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų teritoriniuose policijos komisariatuose; 3) kitus sprendimus, kurie yra priimti įgyvendinant Metmenis. Minėtos profesinės sąjungos 2016 m. rugsėjo 28 d. Policijos departamentui pateikė papildomą raštą Nr. NP17-114(16) „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“, kuriame išdėstė reikalavimą pateikti informaciją: 1) kaip, kokiais veiksmais įgyvendinant reformą ketinama gerinti ikiteisminio tyrimo kokybę; 2) kaip, kokiais konkrečiais veiksmais įgyvendinant reformą ketinama didinti nusikaltimų išaiškinamumą; kokius rezultatus yra planuojama pasiekti; 3) kaip planuojama organizuoti ir vykdyti prevencines programas, individualią prevenciją, prevencinį darbą su nepilnamečiais, kokie planuojami rezultatai; 4) kada ir kokia forma planuojama pristatyti (paskelbti) anksčiau įvykdytos kriminalinės policijos reformos rezultatus, kai kriminalinė žvalgyba buvo sukoncentruota apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose (specializuotuose padaliniuose); 5) kada ir kokia forma planuojama pristatyti ir paskelbti 5 policijos komisariatų, pertvarkytų pagal vykdomą reformą, veiklos rezultatus.

20. Policijos departamente 2016 m. spalio 3 d. buvo surengtas posėdis, kuriame, dalyvaujant Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo ir Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos atstovams, buvo nagrinėjami raštuose Nr. NP17-107(16) ir Nr. NP17-114(16) pateikti reikalavimai. Iš šio posėdžio 2016 m. spalio 10 d. protokolo Nr. 5-P1-489 matyti, kad posėdžio metu, atsižvelgiant į PSĮ 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat į tai, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. Reikalavime nėra nurodyta konkrečių atvejų, kaip ir kokie teisės aktai, kokių profesinių sąjungų narių atžvilgiu yra pažeisti, kad reikalavimas yra abstraktus ir nepagrįstas, įgalioti atstovai vienbalsiai nutarė siūlyti Generaliniam komisarui netenkinti profesinių sąjungų reikalavimų dėl Generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-534, 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 5-V-713 bei analogiškų sprendimų dėl kitų apskričių atšaukimo. Policijos departamentas 2016 m. spalio 13 d. raštu Nr. 5-S-8065 minėtoms profesinėms sąjungoms pranešė, kad buvo priimtas sprendimas netenkinti Reikalavimo.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, aiškindamas teisę, neatsižvelgė į policijos įstaigų sistemą bei statutinį jų pobūdį. Pažymėta, kad nors paprastai policijos pareigūnų darbdaviu yra vyriausieji apskričių policijos komisariatai, bet tais atvejais, kai Policijos departamentas sprendžia dėl policijos pareigūnų teisių ar interesų darbo, ekonominių bei socialinių teisių srityse, jo atžvilgiu gali būti taikomas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis, t. y. profesinė sąjunga turi teisę reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus ir ginčai dėl to sprendžiami tame straipsnyje nurodyta tvarka.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino ginčijamus sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino: 1) ar ginčijamų atsakovo sprendimų nuostatos nesusiaurino, nepaneigė ar kitaip nepažeidė pareigūnams įstatymais suteiktų teisių ir, jei tai konstatuojama, kartu pripažįstamas ir PSĮ 18 straipsnio pažeidimas; 2) ar atsakovas teikė tiesiogiai arba per teritorinius policijos komisariatus pakankamą, teisingą informaciją apie planuojamus priimti sprendimus, ar ši informacija laiku pasiekė darbuotojus, ar jiems buvo nustatytas protingas terminas pateikti savo siūlymus, ar darbuotojų atstovų pateikti siūlymai buvo vertinami, ar jie buvo žodžiu, o atitinkamais atvejais ir raštu, informuojami apie jų pasiūlymų svarstymą (DK 47 str. 4 d.); 3) ar nagrinėjamu atveju taikoma Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalis, kuri nustato reikalavimą darbdaviui informuoti prieš priimant sprendimą dėl grupės darbuotojų atleidimo iš darbo. Be to, iš bylos medžiagos negalima spręsti, kiek konkrečiai darbuotojų dėl atliktų pertvarkymų policijos komisariatuose buvo atleista.

23. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir atkreipė dėmesį į tai, jog Generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu sudarytoje darbo grupėje nario teisėms buvo įtrauktas profesinių sąjungų deleguotas atstovas V. L., kuris tuo metu ėjo Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko pareigas. Iš darbo grupės posėdžių protokolų matyti, kad V. L. posėdžiuose dalyvavo aktyviai, teikė siūlymus bei paaiškinimus, buvo atsižvelgta į jo pastabas, pavyzdžiui, kad pertvarkos tikslas turi būti ne pareigybių skaičiaus mažinimas, o detali analizė. Darbo grupės nariai vienbalsiai pritarė informacijos apie darbo grupės veiklą viešinimui, t. y. darbo grupės protokolų talpinimui policijos intranete. Be to, darbo grupės 2016 m. sausio 26 d. posėdyje dalyvavo ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovė R. K., kuri teikė siūlymą. Taigi, profesinių sąjungų atstovams buvo suteikti lygiaverčiai įgaliojimai teikti pastabas,

pasiūlymus, sprendimų projektus.24. Teismas iš byloje esančių dokumentų (posėdžių protokolų, raštų, kuriais atsakyta į profesinių sąjungų paklausimus,

pastabas) nustatė, kad informacijos suteikimui, konsultavimuisi ir nuomonių pateikimui profesinių sąjungų atstovai buvo įtraukti į darbo grupes tiek Policijos departamente, tiek teritorinėse policijos įstaigose. Tiek Policijos departamente, tiek teritorinėse policijos įstaigose vykusiuose posėdžiuose, konsultacijose dalyvavo profesinių sąjungų atstovai, kurie minėtuose posėdžiuose dalyvavo ne kaip stebėtojai, o kaip nariai, jie reiškė savo nuomonę, teikė pasiūlymus, uždavinėjo klausimus, pritarė arba nepritarė būsimoms permainoms, t. y. šiuose posėdžiuose dalyvavo aktyviai. Be to, Policijos departamentas aktualią informaciją apie svarstomus pertvarkos sprendimus (darbo grupės protokolus) skelbė intranete, kur visi darbuotojai turėjo teisę susipažinti su paskelbta informacija ir pateikti klausimus specialioje skiltyje, skirtoje pertvarkai. Teismo vertinimu, atsakovas teikė pakankamą ir teisingą informaciją apie planuojamus priimti sprendimus, ši informacija buvo pasiekiama visiems darbuotojams, be to, suteikta galimybė teikti siūlymus dėl planuojamų pakeitimų, o darbuotojų atstovų pateikti siūlymai dėl pakeitimų buvo vertinami. Taigi, prieš priimant ginčijamus sprendimus buvo vykdomos konsultavimo ir informavimo procedūros, todėl laikytasi Darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalies nuostatų.

25. Teismas atkreipė dėmesį į Vilniaus AVPK, Utenos AVPK, Panevėžio AVPK, Klaipėdos AVPK, Šiaulių AVPK, Marijampolės AVPK ir Kauno AVPK atsiliepimuose į skundą nurodytą aplinkybę, kad nebuvo gauta skundų iš policijos pareigūnų dėl policijos pertvarkos, nekilo individualūs ginčai. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad dėl atliktų pakeitimų, vykdomos pertvarkos ar jos pasekmių buvo gauta pareigūnų skundų arba kad pareigūnai kėlė ginčus dėl atleidimo iš pareigų dėl pareigybės naikinimo. Pareiškėjai taip pat teismui nenurodė bei nepateikė įrodymų, kad pareigūnai dėl pasikeitimų kreipėsi į profesines sąjungas dėl jų atstovavimo teismuose, dėl nurodytų priežasčių teikė skundus teismams. Be to, Policijos departamento 2018 m. kovo 14 d. rašte Nr. 5-S-2486 „Dėl informacijos pagal kreipimąsi dėl policijos reformos ir jos pasekmių pateikimo“ pažymėta, kad iš esmės kelti tikslai yra pasiekti, policijos pareigūnų skaičius gatvėje padidėjo, gerėja pareigūnų darbo sąlygos, o sutaupytos lėšos skiriamos pareigūnams aprūpinti.

26. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai savo argumentų apie neigiamas ginčijamų sprendimų pasekmes darbuotojams nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Jie neįrodė, kad ginčijamais sprendimais buvo susiaurintos, paneigtos ar kitaip pažeistos pareigūnams įstatymais suteiktos darbo, ekonominės bei socialinės teisės, todėl nėra pagrindo konstatuoti PSĮ 18 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

27. Teismas, analizuodamas pareiškėjų argumentus apie grupės darbuotojų atleidimo iš darbo procedūros pažeidimus, atkreipė dėmesį į atsakovo pateiktą pažymą „Dėl pertvarkos metu atleistų pareigūnų“, iš kurios matyti, kad apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų miestų ir rajonų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos padalinių veiklos organizavimo pakeitimų metu dėl pareigybių panaikinimo ir kitų priežasčių, galbūt susijusių su vykdytais pakeitimais, per laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo atleista tiek šių padalinių pareigūnų: Vilniaus AVPK – 16 (bendras darbuotojų skaičius – 2 916), Kauno AVPK – 7 (bendras darbuotojų skaičius – 1 621), Klaipėdos AVPK – 14 (bendras darbuotojų skaičius – 1 045), Šiaulių AVPK – 18 (bendras darbuotojų skaičius – 911), Panevėžio AVPK – 2 (bendras darbuotojų skaičius – 781), Marijampolės AVPK – 3 (bendras darbuotojų skaičius – 544), Utenos AVPK – 4 (bendras darbuotojų skaičius – 499) ir Telšių AVPK – 12 (bendras darbuotojų skaičius – 427); šioje pažymoje nurodyti ir pareigūnų atleidimo pagrindai. Teismas, įvertinęs pažymoje pateiktus duomenis, kuriais nebuvo pagrindo abejoti, pripažino, kad nebuvo pažeistos Darbo kodekso 47 straipsnio 3 dalies nuostatos, bei pažymėjo, kad visos pertvarkos metu darbuotojų atstovai buvo informuojami apie vykdomą pertvarką (PSĮ 18 str. 1 d., DK 47 str. 3 ir 4 d.).

28. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir šalių argumentus, priėjo išvadą, kad pareiškėjų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, ginčijami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti bei atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundas atmestas, atitinkamai netenkintas ir jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

29. Pareiškėjai Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, taip pat prašo pridėti prie bylos papildomus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1. Pareigūnų darbdaviu laikytinas Policijos departamentas, todėl būtent jam kilo pareiga vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras. Teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad Policijos departamentas tinkamai vykdė informavimą ir

konsultavimą, nes, pirma, teismas netinkamai vertino 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu sudarytos darbo grupės funkcijas ir tikslą (atsakovas darbo grupės neįpareigojo vesti informavimo bei konsultavimo procedūras, todėl ji šių funkcijų negalėjo vykdyti ir nevykdė), neatsižvelgė į tai, kad darbo grupės posėdžių metu nebuvo svarstomi klausimai dėl konkrečių policijos komisariatų struktūrų, pareigybių sąrašų ir kt., be to, vien tai, kad darbo grupės susirinkimuose dalyvavo profesinių sąjungų deleguotas asmuo, niekaip negali būti laikoma tinkamu informavimu ir konsultavimu, atsakovas tokio pobūdžio pakeitimus kaip pareigūnų darbo laikas, darbo vieta, funkcijos ir kt. turėjo derinti su pareigūnų atstovais konkrečiose apskrityse; antra, priešingai nei nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendime, pareiškėjai niekada neginčijo nei Metmenų, nei jų priėmimo procedūros (ginčo objektas – DK 47 str. nuostatų nevykdymas priimant konkrečius steigiamų pareigybių aprašus), todėl faktas, kad darbuotojų atstovai dalyvavo darbo grupėje, kuri rengė Metmenis, neleidžia daryti išvados, kad buvo tinkamai įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros dėl konkrečių policijos komisariatų steigiamų pareigybių sąrašų; trečia, atsakovas tinkamai neinformavo pareiškėjų apie vykdomą reformą, ką patvirtina tai, kad Reikalavimas Generaliniam komisarui buvo pateiktas 2016 m. rugsėjo 23 d., t. y. jau po ginčijamų įsakymų priėmimo, šiame Reikalavime prašyta pateikti sprendimus (galutinius jų variantus);

29.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad įstatymų nuostatos bei teismų sprendimai nedraudžia atsakovui dalį jam priskirtų funkcijų perleisti apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams. Akcentuota, kad atsakovas nepateikė nė vieno dokumento ir nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jis būtų perleidęs nurodytas funkcijas. Pareiškėjas tokią poziciją grindžia 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (toliau – ir Direktyva 2002/14/EB) bei Darbo kodekso nuostatomis ir atkreipia dėmesį į tai, jog diskrecijos teisė tvirtinti Policijos departamentui pavaldžių policijos įstaigų vidaus struktūrą ir policijos įstaigų pareigybių sąrašus yra priskirta būtent Generaliniam komisarui;

29.3. Dauguma atsakovo pateiktų posėdžių protokolų yra nepasirašyti pareigūnų atstovų, nes jie nebuvo pateikti suderinimui, todėl teismas negali jais vadovautis kaip tinkamais įrodymais. Protokolų turinys neatspindi realios pareiškėjų pozicijos, nes jie niekada nepritarė siūlomiems pareigybių aprašymams, juose nenurodyta, kuriems darbuotojų atstovų pasiūlymams buvo pritarta, kuriems – ne. Be to, apskričių vyriausiuosiuose policijos komisariatuose vykusių susitikimų metu buvo pateikta tik tam tikra bendra informacija apie reformą ir atsakyti susitikimo metu kilę klausimai, pareiškėjų atstovams net nebuvo pateikti konkrečių apskričių pareigybių aprašymų projektai, todėl nuomonių apsikeitimas vyko tik formaliai, tai nelaikytina tinkama konsultavimo procedūra Darbo kodekso nuostatų prasme;

29.4. Teismo išvada, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčijamais sprendimai buvo susiaurintos, paneigtos ar kitaip pažeistos pareigūnams įstatymais suteiktos darbo, ekonominės bei socialinės teisės, neatitinka realios susiklosčiusios situacijos. Atsakovas savo veiksmais pažeidė tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu įtvirtintas darbuotojų teises, pirmiausiai, teisę į dalyvavimą konsultacijose ir informavimą priimant jiems svarbius sprendimus. Teismas pastarąją išvadą priėjo neišanalizavęs visos pareiškėjų pateiktos informacijos, tarp jų – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. vasario 22 d. pažymos „Dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo“. Teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad buvo pažeista pareiškėjų (profesinių sąjungų) narių teisė į normalų darbo krūvį, teisė į darbo užmokestį už padidintą darbo krūvį bei teisė būti tinkamai apmokytam vykdyti naujai priskirtas funkcijas, siekiant kokybiško ir saugaus darbo;

29.5. Priešingai nei nurodo atsakovai, reformų metu vyko žymus pareigūnų atleidimas iš darbo, tai lėmė padidėjusį darbo krūvį. Atsakovo pateikta statistika yra selektyvi, nes akivaizdu, jog atleidus vos kelis pareigūnus visai struktūrai nekiltų 2018 m. vasario 22 d. ataskaitoje nurodytos rizikos (dėl pareigūnų skaičiaus sumažinimo ir, nepadidinus darbo našumo ar neperdavus tam tikrų funkcijų kitoms institucijoms, atitinkamai išaugusio darbo krūvio kyla suprastėjusios darbo kokybės ir (arba) dirbtinai sumažintos darbo apimties rizika);

29.6. Pareiškėjai pakartoja, kad dėl to, jog pertvarkos metu steigiant naujas pareigybes buvusios pareigybės nebuvo naikinamos iš karto, buvo formaliai išvengta įspėjimo apie atleidimo procedūros bei pareigos apie numatomą darbuotojų atleidimą informuoti teritorinę darbo biržą;

29.7. Prašymas pridėti prie bylos papildomus įrodymus grindžiamas tuo, kad atsakovas įrodymus, susijusius su pareigūnų teisių pažeidimu, pateikė likus porai valandų iki posėdžio pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjai neturėjo galimybės surinkti papildomus dokumentus, paneigiančius atsakovo papildomai pateiktus įrodymus.

30. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Apeliacinio skundo argumentai yra išdėstyti neaiškiai ir nesistemiškai, daugiausiai paremti jau anksčiau proceso metu pareiškėjų pateiktais teiginiais, neatsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes;

30.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje jau suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, t. y. kad įstatymų nuostatos bei teismų sprendimai nedraudžia atsakovui perleisti dalį jam priskirtų funkcijų apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams, negali būti peržiūrima;

30.3. Direktyva 2002/14/EB netaikytina viešajame sektoriuje (viešojo sektoriaus įmonėms ir įstaigoms, kurios nevykdo ekonominės veiklos), o Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad informavimo ir konsultavimo procedūros, kai priimami sprendimai, susiję su viešojo administravimo įstaigų veiklos organizavimu, išvis yra neprivalomos;

30.4. Atsakovas pakartoja savo abejones dėl pareiškėjų teisės atstovauti darbuotojams nagrinėjamoje byloje;30.5. Pareiškėjų atstovų aktyvus dalyvavimas 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu sudarytoje darbo grupėje įrodo, kad jie

nuo pat pradžių disponavo visa būtina informacija, dalyvavo pertvarkos įgyvendinimo procese. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad į šią darbo grupę buvo deleguotas profesinės sąjungos pirmininkas, kuris galėjo labai operatyviai ir vienašališkai spręsti, kiek būti aktyviam darbo grupėje. Visi rengiami dokumentai, tiek ataskaitos, tiek jos priedų projektai (tarp jų – pavyzdinių pareigybių aprašymų projektai) buvo rengiami ir svarstomi darbo grupėje, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjai nieko nežinojo apie pareigybių aprašymus, atmestini. Teismas pagrįstai pareiškėjų atstovų įtraukimą į darbo grupę, sudarymą techninės galimybės visiems atsakovo pareigūnams ir darbuotojams susipažinti su aktualia informacija dėl pertvarkos ir pateikti klausimus bei apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų vykdytus konsultavimosi susitikimus vertino kaip vieningą informavimo ir konsultavimo procesą;

30.6. Reikalavimai konsultavimo procedūrai nėra nustatyti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas byloje įrodė, jog buvo sudarytos maksimaliai palankios sąlygos darbuotojų atstovams dalyvauti pertvarkos procese, būti informuotiems ir išsakyti savo nuomonę. Priešingai nei teigia pareiškėjai, posėdžių protokolai yra pasirašomi posėdžio pirmininko ir sekretoriaus, todėl profesinių sąjungų atstovai ir neturėjo juose pasirašyti, be to, pareiškėjai nepateikia jokių savo teiginius, kad protokoluose neteisingai užfiksuota jų pozicija, pagrindžiančių įrodymų. Profesinės sąjungos nėra pareiškusios pastabų dėl protokolų neteisingumo;

30.7. Policijos departamentas nėra įpareigotas sprendimus (tarp jų – ginčijamus įsakymus) derinti su pareiškėjais, o informavimo ir konsultavimo procedūra buvo vykdoma gera valia;

30.8. Vidaus reikalų ministerijos 2018 m. vasario 22 d. pažymoje nurodyta, kad pertvarkos strateginis tikslas atitinka šalies socialinio ir ekonominio išsivystymo sąlygas ir turi būti remiamas, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo 2016–2017 metais rezultatai vertinami teigiamai, pertvarka leido sutaupyti lėšas, kurios tikslingai gali būti skiriamos pareigūnų darbo užmokesčiui didinti ir darbo sąlygoms gerinti;

30.9. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad pareigūnų mokymas buvo organizuojamas netinkamai, atsakovas pažymėjo, kad 2017 m. liepos 1 d. buvo įsteigta Lietuvos policijos mokyklos Profesinių įgūdžių valdyba, kuri nuolat rengia pratybas;

30.10. Pareigūnai skundų dėl atliktų pakeitimų, atleidimo iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo neteikė, o pareiškėjai neįrodė, jog ginčijamais sprendimais buvo susiaurintos, paneigtos ar kitaip pažeistos pareigūnams suteiktos darbo, ekonominės bei socialinės teisės;

30.11. Pareiškėjų prašymas pridėti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateikiamus papildomus įrodymus yra netenkintinas, nes, atsakovo nuomone, šie įrodymai nepaneigia atsakovo pateiktų įrodymų ir yra nekonkretūs (statistika apima visai kitą laikotarpį, visus atleidimo iš tarnybos pagrindus ir visą policijos sistemą; pažymoje apie Lietuvos policijos mokyklos organizuojamus mokymus pateikiama informacija tik apie pareigūnų nuomonę dėl mokymų; nuotraukoje nesimato nei kam, nei kada užfiksuotas raštas rašytas). Tuo atveju, jei būtų nuspręsta pridėti prie bylos pareiškėjų pateiktus įrodymus (konkrečiau, statistiką), atsakovas prašo priimti ir jo parengtą pažymą, detalizuojančią pareigūnų atleidimo pagrindus ir pertvarkomus padalinius;

30.12. Atsakovas prašymą bylą perduoti nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai grindžia tuo, kad byloje keliami aktualūs teisės aiškinimo klausimai dėl profesinių sąjungų teisės reikalauti naikinti valstybės institucijos sprendimus bei būtinybės atlikti informavimo ir konsultavimo procedūras vykdant valstybės institucijos, neužsiimančios ekonomine veikla, struktūrinius pertvarkymus, kurie turės reikšmės ir tolesniam administracinių teismų praktikos vystymui. Be to, ginčijamus įsakymus pripažinus neteisėtais, būtų sutrikdyta itin svarbios valstybės institucijos – policijos – veikla, todėl egzistuoja ir viešasis interesas.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, mano, kad teismas nustatė visas esmingas bylai aplinkybes ir pateikė teisėtą, teisingą bei pagrįstą jų teisinį vertinimą.

Teisėjų kolegija


IV.

32. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Policijos departamento 2016 m. spalio 13 d. Sprendimo ir 2016 m. spalio 3 d. Posėdžio protokole išdėstyto sprendimo atsisakyti tenkinti pareiškėjų reikalavimą atšaukti (sustabdyti vykdymą) Generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtintų Metmenų įgyvendinimą bei Generalinio komisaro sprendimų, susijusių su steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimu Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir analogiškų sprendimų dėl kitų apskričių įgyvendinimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

34. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo netirti pareiškėjų pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir jų nepridėti prie administracinės bylos medžiagos, nes šie įrodymai nepaneigia atsakovo pateiktų įrodymų ir yra nekonkretūs (statistika apima visai kitą laikotarpį, visus atleidimo iš tarnybos pagrindus ir visą policijos sistemą; pažymoje apie Lietuvos policijos mokyklos organizuojamus mokymus pateikiama informacija tik apie pareigūnų nuomonę dėl mokymų; nuotraukoje nesimato nei kam, nei kada užfiksuotas raštas rašytas), be to, nėra nurodomos jų nepateikimo pirmosios instancijos teismui priežastys. Tuo atveju, jei būtų nuspręsta pridėti prie bylos pareiškėjų pateiktus įrodymus (konkrečiau, statistiką), atsakovas prašo priimti ir jo parengtą pažymą, detalizuojančią pareigūnų atleidimo pagrindus ir pertvarkomus padalinius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, įtvirtinančia, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, vertina, kad pareiškėjai nepagrindė įstatyme nustatytų pagrindų naujų įrodymų tyrimui, todėl jų kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepridedami prie šios bylos, taip pat netenkinamas prašymas ir dėl atsakovo pateikto papildomo rašytinio dokumento priėmimo.

35. Atsakovas pateikė prašymą bylą nagrinėti sudarius išplėstinę teisėjų kolegiją ir šį prašymą pagrindžiančius argumentus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nors byla

ir yra sudėtinga, šiuo metu nėra poreikio ją nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje.36. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos

galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjai, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas. Taip pat pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartyje bei 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendime pateiktos teisės taikymo bei aiškinimo taisyklės vertintinos tik sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei atsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo pateiktus nurodymus.

38. Remdamasi nutarties 37 punkte išdėstytu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina pareiškėjų argumentų, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl subjekto, nagrinėjamu atveju kompetentingo vesti informavimo ir konsultavimo procedūras, ir kritikuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rusėjo 17 d. sprendime nurodyta išvada, kad įstatyminės nuostatos bei teismų sprendimai nedraudžia atsakovui perleisti dalį jam priskirtinų funkcijų apskričių vyriausiems policijos komisariatams.

39. Pastebėtina, jog, kaip teisingai nurodė atsakovas, 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB „Dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje“, vadovaujantis jos 2 straipsnyje a punkte pateikta „įmonės“ sąvoka, 2001 m. kovo 12 d. Tarybos Direktyva 2001/23/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo“ pagal 1 straipsnio 1 dalyje a punkte apibrėžtą jos taikymo sritį, taip pat 1998 m. liepos 20 d. Tarybos Direktyva 98/59/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo“ pagal 1 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią šios Direktyvos netaikymo išimtis, šiose direktyvose įtvirtintos informavimo ir konsultavimo procedūros yra netaikomos viešajame sektoriuje, t. y. viešojo sektoriaus įmonėms ir įstaigoms, jeigu šios nevykdo ekonominės veiklos. Pastaroji taisyklė dėl direktyvų taikymo išimties (netaikymo viešajame sektoriuje, kai nėra vykdoma ekonominė veikla) yra išplėtota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 1991 m. balandžio 23 d. sprendimą Klaus Höfner and Fritz Elser prieš Macrotron GmbH, C41/90, EU:C:1991:161; 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Ivana Scattolon prieš Ministero dell’Istruzione, dell’Università e della Ricerca , C108/10, EU:C:2011:542; 2012 m. spalio 18 d. sprendimą Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Christine Nolan, C583/10, EU:C:2012:638), todėl sutiktina su atsakovo argumentais, kad Europos Sąjungos teisė neįpareigoja vesti informavimo ir konsultavimo procedūras viešajame sektoriuje, o pareiškėjų argumentai dėl Europos Sąjungos teisės pažeidimo yra nepagrįsti.

40. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines ir socialines

profesinių sąjungų narių teises. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.

41. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003 yra išaiškinęs, kad profesinių sąjungų narių teisės gali būti pažeidžiamos darbdavio sprendimais, kai visiems darbuotojams privalomais vykdyti lokaliniais aktais susiaurinamos, paneigiamos ar kitaip pažeidžiamos įstatymais suteiktos teisės. Tai nebūtų nei individualus, nei kolektyvinis ginčas. Profesinė sąjunga, kaip atstovaujanti ir ginanti darbuotojų teises bei interesus organizacija, pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, turi teisę šios normos nustatyta tvarka reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus. Darbdavio sprendimai turi būti tokio pobūdžio, kad liestų jam pavaldžius darbuotojus, pažeistų jų darbo, ekonomines ir socialines teises, tos teisės turi būti numatytos įstatymų.

42. Darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš priimdamas sprendimą dėl įmonės reorganizavimo, verslo ar jo dalies perdavimo ir kitus sprendimus, galinčius turėti esminės įtakos darbo organizavimui įmonėje ir darbuotojų teisinei padėčiai, darbdavys privalo informuoti darbuotojų atstovus ir konsultuotis su jais dėl tokio sprendimo priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams ir dėl numatytų priemonių galimiems padariniams išvengti arba jiems sušvelninti. Pagal DK 47 straipsnio 1 dalį informavimas – informacijos (duomenų) perdavimas darbuotojų atstovams, siekiant supažindinti su reikalo esme. Konsultavimas – pasikeitimas nuomonėmis ir dialogo tarp darbuotojų atstovų ir darbdavio užmezgimas bei plėtojimas. Jeigu darbdavys pažeidė savo pareigą informuoti darbuotojų atstovus ar darbuotojus pagal DK 47 straipsnį, darbuotojų atstovai ar darbuotojai gali kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-976-662/2017).

43. Teisės aktuose nenustačius ir neaptarus konsultavimo procedūrai keliamų reikalavimų (jos stadijų, etapų, formos, terminų, dokumentacijos ir t. t.), teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinamieji kriterijai dėl konsultavimosi procedūros tinkamumo yra savalaikis darbuotojų atstovų informavimas apie ketinimus priimti sprendimus, turinčius esminės įtakos darbuotojų statusui, ir galimybės suteikimas jiems išsakyti savo nuomonę dėl atitinkamų sprendimų bei dėl priemonių neigiamiems padariniams išvengti. Tokią išvadą pagrindžia, be kita ko, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas Organisation des salariés auprès des institutions européennes et internationales en République fédérale d‘Allemagne (IPSO) prieš European Central Bank, T-713/14, EU:T:2016:727, kuriame konstatuota: „<…> profesinės sąjungos, ieškovės, kaip socialinės partnerės, teise, kad su ja būtų konsultuojamasi ir kad ji būtų informuojama, nesiekiama susitarti klausimu, kuriam taikomos jos procesinės garantijos, o tik norima suteikti profesinei sąjungai progą daryti įtaką priimant sprendimą.“

44. Nustatytų faktinių aplinkybių dėl Generalinio komisaro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-1202 sudarytos darbo grupės sudėties (pareiškėjų atstovų įtraukimo į šios darbo grupės sudėtį), jos pusę metų vykdytos aktyvios veiklos, kai buvo atlikti pagrindiniai parengiamieji darbai, kurių rezultatas įformintas darbo grupės veiklos ataskaitoje (2016 m. birželio 7 d. Nr. 5-IL-1713) ir ją lydinčiuose teisės aktų projektuose: veiklos organizavimo pakeitimo metmenų projektas, veiklos organizavimo pakeitimo priemonių plano projektas, pavyzdinių teritorinių policijos įstaigų ir jų padalinių nuostatų projektai, pavyzdinių pareigybių aprašymų projektai ir kt., pagrindu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjai jau nuo pat pradžių disponavo visa būtina informacija (įskaitant ir pirminę informaciją, kuri buvo pagrindas policijos reformai konstruoti), dalyvavo pertvarkos įgyvendinimo procese. Pareiškėjų atstovų įtraukimas į minėtą darbo grupę, sudarymas techninės galimybės visiems atsakovo pareigūnams ir darbuotojams susipažinti su aktualia informacija dėl pertvarkos ir pateikti klausimus (byloje yra pateikti ekrano vaizdai, patvirtinantys, kad atsakovas visą aktualią informaciją apie svarstomus pertvarkos sprendimus (darbo grupės protokolus) operatyviai skelbė intranete) bei apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų vykdyti konsultavimosi susitikimai pagrįstai buvo laikomi vieninga informavimo ir konsultavimo proceso sudedamąja dalimi. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, prieina prie išvados, kad atsakovas byloje įrodė, jog buvo sudarytos maksimaliai palankios sąlygos darbuotojų atstovams dalyvauti pertvarkos procese, būti informuotiems ir išsakyti savo nuomonę, o apeliacinio skundo argumentai, kuriais suabsoliutinama pareiga konsultacijų metu siekti abi šalis tenkinančio sprendimo priėmimo, yra nepagrįsti (žr. nutarties 42-43 punktus).

45. Vadovaudamasi nutarties 36 punktu, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintomis Dokumentų rengimo taisyklėmis bei atsižvelgdama į tai, kad konsultacijų protokolai yra pasirašyti posėdžio primininko ir sekretoriaus, o pareiškėjai niekuo nepagrindžia nurodomų aplinkybių apie konsultacijų protokoluose neteisingai užfiksuotą jų poziciją, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjų argumentus dėl konsultacijų protokolų, kaip įrodymų, netinkamumo ir pripažįsta, kad nėra pagrindo abejoti juose užfiksuotos informacijos patikimumu.

46. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Taigi, bendrajame profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiame įstatyme yra įtvirtinta nuostata statutinėje valstybės tarnyboje įstatymu nustatyti profesinių sąjungų veiklos ypatumus. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 52 straipsnio 8 dalis nustato, kad pareigūnai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant pareigūnų profesinius, ekonominius ir socialinius klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. Taigi profesinių sąjungų teisė dalyvauti informavimo ir konsultavimo procedūrose ginčo atveju, be kita ko, turi būti vertinama ir Vidaus tarnybos statute įtvirtintų ypatumų kontekste bei negali būti nepagrįstai išplėsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą darbo, ekonominius, socialinius klausimus darbdavys privalo spręsti, suderinęs su profesinės sąjungos organais tik įstatymų numatytais atvejais, tačiau pastebėtina, kad jokia įstatymo nuostata neįpareigojo Policijos departamento derinti sprendimų (įskaitant ginčo įsakymus) su pareiškėjais.

47. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo, be to, akcentuotina, kad ne teismo paskirtis yra perimti viešojo administravimo funkciją iš vykdomosios valdžios bei spręsti, kokia policijos reforma būtų efektyvesnė, geresnė ar pan., o Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis nesuteikia profesinėms sąjungoms teisės ginti viešąjį interesą, todėl šiuo konkrečiu atveju taip pat vertintina, ar jas sudarančių profesinės sąjungos narių konkrečios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje.

48. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 25-27 punktuose išdėstytomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, prieina išvadą, kad pareiškėjai neįrodė, jog ginčijamais sprendimais buvo susiaurintos, paneigtos ar kitaip pažeistos pareigūnams įstatymais suteiktos darbo, ekonominės bei socialinės teisės, todėl nėra pagrindo konstatuoti PSĮ 18 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

49. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (t. y. 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo; arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymas Teisės aktų registre buvo paskelbtas 2018 m. gruodžio 28 d., laikytina, kad jis įsigaliojo 2018 m. gruodžio 29 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 str. 1 d.).

51. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato

padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

52. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

53. Pareiškėjai Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga apeliaciniame skunde, be kita ko, prašė jiems priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga teismui 2019 m. kovo 19 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra atmestinas, pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra tenkinamas.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas 2019 m. kovo 19 d. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pastebėtina, kad šis trečiasis suinteresuotas asmuo byloje palaikė pareiškėjų poziciją ir jų reikalavimus (žr., pvz., atsiliepimą į skundą, I t., b. l. 4–7; atsiliepimą į apeliacinį skundą, V t., b. l. 5–6). Atsižvelgiant į tai, kad galutinis teismo sprendimas yra priimtinas ne pareiškėjų naudai, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nėra tenkinamas.

55. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jam priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o 2019 m. kovo 19 d. teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašė priteisti 2 261,5 Eur bylinėjimosi išlaidoms, susijusioms su derybomis dėl taikos sutarties, įrodymų rinkimu ir prašymo dėl įrodymų teikimu, pasirengimu teismo posėdžiui ir atstovavimu teismo posėdyje, vykusiame pirmosios instancijos teisme, atlyginti bei 2 019,19 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo, atlyginti. Iš kartu su minėtu prašymu pateiktų dokumentų (darbų ataskaita, 2019 m. vasario 13 d. PVM sąskaita faktūra, 2019 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymas) matyti, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovas sumokėjo 2 019,19 Eur (su PVM). Įvertinus pateiktus dokumentus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovas realiai patyrė jo nurodytas bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju – 2018 m. III ketv.) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis – 1 216,41 Eur (1,3 x 935,7 Eur). Atsakovo prašoma priteisti suma – 2 019,19 Eur – viršija šį maksimalų dydį, todėl yra atitinkamai mažintina. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo jam priteisti mažesnį nei maksimalus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taigi, atsakovui priteistina 1 216,41 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti. Atsakovas nepateikė duomenų apie išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant ankstesniuose apeliaciniuose procesuose, t. y. dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo ir 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo. Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


n u t a r i a:

Pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies, t. y. priteisti atsakovui iš pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos 1 216,41 Eur (vieną tūkstantį du šimtus šešioliką eurų keturiasdešimt vieną centą) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti, o šio prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.



MILDA VAINIENĖ







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Agrolain“ dėl vietinės rinkliavos skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. spalio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Agrolain“ (toliau – ir atsakovas) 306,69 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už turto objektus, unikalus

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c87b6a50562911e9975f9c35aedfe438

Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

II.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atmetė.

3. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pabrėžė, kad pareiškėjas, reikalaudamas sumokėti vietinę rinkliavą ir ją išieškoti / priteisti, turi laikytis Neringos savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T1-44 patvirtintuose Neringos savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) įtvirtintos tvarkos. Šiuo atveju pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos skolą už poilsio namelius, esančius (duomenys neskelbtini), mokėjimo pranešimai bei raginimai atsakovui buvo siunčiami taip pat dėl minėtu adresu esančio nekilnojamojo turto, tačiau, remiantis į bylą pateiktu Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, UAB „Agrolain“ nuo 2012 m. vasario 2 d. nuosavybės teise priklauso poilsio nameliai, esantys (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovo buvo prašoma sumokėti vietinę rinkliavą už ne jam priklausantį turtą. Be to, iš pareiškėjo prašymo priedų matyti, kad atsakovui raginimai sumokėti vietinės rinkliavos skolą nebuvo įteikti. Teismas priėjo išvadą, jog atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą, todėl pareiškėjo prašymas yra atmestinas.

III.

4. Pareiškėjas UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti.

5. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas, spręsdamas dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo vietine rinkliava, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytus poilsio namelių Neringoje unikalius numerius. Poilsio namelių, priklausančių UAB „Agrolain“, unikalūs numeriai iš tiesų yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), be to, Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyta, kad šie poilsio nameliai plane pažymėti (duomenys neskelbtini), o pastatų (duomenys neskelbtini) buvęs adresas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pažymos apie atsiskaitymą už vietinę rinkliavą, pakartotiniai mokėjimo pranešimai ir kt. buvo siunčiami UAB „Agrolain“ buveinės adresu, nurodytu Juridinių asmenų registre. Tuo adresu taip pat registruotas šios bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas. Pareiškėjo nuomone, Nuostatai nereglamentuoja, kas yra laikoma tinkamu dokumentų įteikimu. Aplinkybė, kad atsakovas pašte neatsiėmė laiško, neįrodo, jog rinkliavos mokėtojas negavo pranešimo apie jam išsiųstą laišką.

6. Atsakovas UAB „Agrolain“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas niekada negavo jo pranešimų apie nesumokėtą vietinę rinkliavą ir (ar) raginimų ją sumokėti. Paaiškina, kad ginčo objektai yra Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, dėl kurio nuomos ginčo laikotarpiu vyko įvairūs teisminiai ginčai, taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir pan. Taigi atsakovas iš esmės visą tą laiką net neturėjo galimybės laisvai ir nekliudomai naudotis ginčo objektais, todėl ginčo laikotarpiu jokios atliekos dėl šių objektų nesusidarė, atsakovas šiuo atveju net neturėtų būti laikomas atliekų turėtoju. Be to, akcentuota, kad pareiškėjo nurodytu adresu, kuriuo neva susidarė ir buvo renkamos atliekos, išvis nėra jokių atsakovui priklausančių objektų.

Teisėjų kolegija


IV.

8. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro reikalavimo priteisti iš UAB „Agrolain“ vietinės rinkliavos skolą teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo teisę reikalauti priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas atsakovo prašė sumokėti vietinę rinkliavą ne už jam priklausantį turtą, be to, atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog jis dokumentuose neteisingai nurodė kai kuriuos ginčo turto objektų duomenis, tačiau pabrėžia, kad turto objektų unikalūs numeriai buvo nurodyti teisingai, ankstesnis turto objektų adresas buvo (duomenys neskelbtini), bei nesutinka, kad jis netinkamai informavo atsakovą apie vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

11. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje vietinė rinkliava apibrėžiama kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už, be kita ko, komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d. 8 p.). Savivaldybės taryba savo sprendimu: 1) nustato vietinę rinkliavą; 2) tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus; 3) nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams; ir 4) nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus (Rinkliavų įstatymo 12 str.).

12. Neringos savivaldybės taryba 2008 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. T1-44 patvirtino Nuostatus, kuriais vietinės rinkliavos surinkėju paskyrė pareiškėją UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrą (Nuostatų 9 p.). Vadovaujantis Nuostatais, pareiškėjas, be kita ko, atsako už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžio apskaičiavimą (18 p.), rengia nustatytos formos mokėjimo pranešimą kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui, išskyrus 27 punkte numatytus atvejus (30 p.), ir kiekvienais metais iki sausio 15 d. paštu siunčia kiekvienam vietinės rinkliavos mokėtojui nustatytos formos mokėjimo pranešimą apie mokėjimo laikotarpiu jam taikomą vietinės rinkliavos dydį (31 p.). Vietinė rinkliava turi būti sumokama į pranešime nurodytą sąskaitą per 30 dienų nuo mokėjimo pranešimo datos (Nuostatų 34 p.). Praėjus dešimčiai dienų po 34 punkte nustatytų mokėjimų terminų, vietinių rinkliavų nesumokėjusiems turėtojams pareiškėjas išsiunčia raginimus registruotu laišku sumokėti vietines rinkliavas arba atitinkamas jų dalis. Gavęs registruotu laišku raginimą arba pakartotinį raginimą sumokėti vietinę rinkliavą arba jos dalį, atliekų turėtojas privalo nurodyto dydžio sumą sumokėti per 10 dienų nuo raginimo datos (Nuostatų 36–37 p.). Pagal Nuostatų 38 punktą, praėjus 37 punkte nustatytam terminui, nesumokėta vietinė rinkliava išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą, naudojantis skolų išieškojimo įmonių ir antstolių paslaugomis.

13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, reikalaudamas sumokėti vietinę rinkliavą ar siekdamas ją išsiieškoti / prisiteisti, privalo laikytis Nuostatose įtvirtintos vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo ir vietinės rinkliavos mokėtojų informavimo apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą tvarkos.

14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme teismo reikalavo iš UAB „Agrolain“ priteisti 306,69 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už turto objektus (poilsio namelius), esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė Pažymą apie atsiskaitymą už vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą Nr. (8.2)5R-1503 (b. l. 3–4), kurioje nurodyta, kad mokėtojui UAB

„Agrolain“ už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 33,41 kv. m, apskaičiuota vietinė rinkliava – 153,34 Eur, o už turto objektą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 33,41 kv. m, apskaičiuota vietinė rinkliava – 153,35 Eur, skola iš viso – 306,69 Eur. Pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateiktas išrašas apie juridinio asmens paiešką Juridinių asmenų registre, kuriame nurodyta, jog UAB „Agrolain“ buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 5), 2017 m. spalio 17 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas apie pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 6–9), 2017 m. birželio 28 d. ir 2017 m. spalio 10 d. pakartotiniai mokėjimo pranešimai dėl už 2016 metus bei 2017 metus mokėtinos vietinės rinkliavos ir ankstesnių įsiskolinimų už turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 33,41 kv. m (b. l. 10, 11, 13, 14, 17, 18), 2017 m. birželio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjo raštus UAB „Agrolain“, kuriais atsakovas informuojamas apie susidariusį įsiskolinimą ir galimybę geranoriškai spręsti įsiskolinimo už vietinę rinkliavą klausimą (b. l. 12, 16), bei UAB „Agrolain“ adresu (duomenys neskelbtini), siųsto, bet neįteikto voko su 2017 m. birželio 29 d. raštu kopija (b. l. 15).

15. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais dokumentais, nustatė, kad, priešingai nei nurodyta pareiškėjo prašyme ir pateiktuose dokumentuose, atsakovui nuo 2012 m. vasario 2 d. nuosavybės teise priklauso poilsio nameliai, esantys ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini). Be to, pastebėta, jog pareiškėjo pateikti dokumentai rodo, kad raginimai sumokėti vietinės rinkliavos skolą atsakovui nebuvo įteikti.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija, kad UAB „Agrolain“ priklausančio nekilnojamojo turto, už kurį reikalaujama priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą, adresas buvo nurodytas klaidingai, bet pabrėžia, kad turto objektų unikalūs numeriai buvo nurodyti teisingai, be to, Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodyta, kad šie poilsio nameliai plane pažymėti (duomenys neskelbtini), jų buvęs adresas – (duomenys neskelbtini). Minėtame 2017 m. spalio 17 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad UAB „Agrolain“ priklauso pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas 2.13 papunktyje, pastatas Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytas 2.12 papunktyje, ir 2/21 kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), aprašytų 2.30 papunktyje. Šio išrašo 2.12 papunktyje aprašytas pastatas – poilsio namelis, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 34,62 kv. m. Šio išrašo 2.13 papunktyje aprašytas pastatas – poilsio namelis, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 34,62 kv. m. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė platesnį 2017 m. lapkričio 2 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 53–66), kuriame pateikiama ta pati ginčui aktuali informacija ir 11 punkte papildomai nurodoma, kad pastatų (duomenys neskelbtini) buvęs adresas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė kitus mokėjimo pranešimus ir priminimus sumokėti vietinę rinkliavą (b. l. 68–99), kuriuose nurodomi tokie patys ginčo turto objektų duomenys kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktuose pakartotiniuose mokėjimo pranešimuose.

17. Pastebėtina, kad pateiktuose Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose yra aprašyti turto objektai, kurių adresas – (duomenys neskelbtini), plotas – 33,41 kv. m (žr. 2.6, 2.7, 2.8, 2.10, 2.14 p. ir kt.), tačiau jie nepriklauso UAB „Argolain“, todėl manytina, kad pareiškėjas atsakovui vietinę rinkliavą skaičiavo už vieną iš pastarųjų objektų, o ne už atsakovui priklausančius turto objektus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), adresas – (duomenys neskelbtini), plotas – 34,62 kv. m. Taigi, teismui pateikti duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo poziciją, kad pareiškėjas atsakovui skaičiavo vietinę rinkliavą ne už jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, nepriklausomai nuo to, kad mokėjimo pranešimuose, priminimuose sumokėti vietinę rinkliavą, pakartotiniuose mokėjimo pranešimuose ir Pažymoje apie atsiskaitymą už vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra nurodyti atsakovui priklausančių turto objektų unikalūs numeriai. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia ir pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodyta aplinkybė, kad ginčo turto objektų adresas (neapibrėžtą laikotarpį) buvo (duomenys neskelbtini), kadangi jis visą ginčo laikotarpį turėjo pareigą teisingai apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydį ir vietinės rinkliavos mokėtojams siųsti tinkamai parengtus mokėjimo pranešimus bei kitus dokumentus.

18. Anksčiau konstatuotos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą teisėjų kolegijai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas Nuostatų nustatyta tvarka atsakovo neinformavo apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą. Kita vertus, negalima nesutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad aplinkybė, jog atsakovas neatsiėmė laiško pašte, nereaguoja į mokėjimo pranešimus, raginimus, negali eliminuoti jo pareigos mokėti rinkliavą ir užkirsti kelią pareiškėjui priverstine tvarka išieškoti iš atsakovo teisėtai ir pagrįstai apskaičiuotą rinkliavą, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė tokį savo adresą, kuriuo pareiškėjas jam ir siuntė dokumentus, t. y. (duomenys neskelbtini).

19. Teisėjų kolegija nevertina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, susijusių su atsakovo pareiga mokėti vietinę rinkliavą (jos nebuvimu), kadangi šie argumentai neturi esminės reikšmės bylos baigčiai.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS_______________________


2019-05464 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9ed4b9e0562911e9975f9c35aedfe438

socialinės apsaugos ir darbo ministro (toliau – ir ministro) 2017 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas).

2. Pareiškėjas teigė, kad nuobaudos skyrimo metu jis dirbo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiuoju specialistu. Tarnybinė nuobauda – papeikimas – jam skirta už tai, kad jis, vykdydamas ribotos apimties veiklos vidaus auditą Vaikų išlaikymo fondo administracijoje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) ir 2017 m. sausio 18–19 d. bei vasario 1 d. susirašinėdamas darbiniu elektroniniu paštu su Fondo administracijos atstovėmis, savo, kaip valstybės tarnautojo, veikloje nesilaikė teisės aktuose nustatytų ir valstybės tarnautojams privalomų veiklos etikos principų – pagarbos žmogui ir valstybei, padorumo, nešališkumo ir atsakomybės.

3. Pareiškėjas nurodė, kad ministro patarėja 2017 m. kovo 8 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir tarnybinis pranešimas) ministrui pranešė, jog pareiškėjas, atlikdamas Fondo administracijos ribotos apimties veiklos auditą ir susirašinėdamas su Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėja, galimai veikė neobjektyviai ir šališkai. Pareiškėjo teigimu, ministro patarėja nėra subjektas, kuris galėtų rinkti informaciją apie valstybės tarnautojus, taip pat rinkti duomenis ar kitokią informaciją apie asmenis, vykdančius valstybės tarnybos funkcijas. Tarnybiniame pranešime išdėstyta informacija yra bendro pobūdžio. Jame nėra nurodyta, kokie Fondo administracijos darbuotojai kreipėsi į ministro patarėją su informacija apie galimus teisės aktų pažeidimus. Tarnybinio nusižengimo metu nebuvo vertinama atlikto audito ataskaita, nors pabrėžiama, jog atliekamo audito metu pareiškėjas buvo šališkas.

4. Pareiškėjas teigė, kad ministro 2017 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A1-128 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudaryta komisija (toliau – Komisija) nesiūlė ministrui pripažinti jį pažeidus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244, 2 ir 3 punktus, tačiau ginčijamu įsakymu pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė šias teisės aktų nuostatas. 2017 m. kovo 16 d. pranešime apie tarnybinį pažeidimą Nr. DS-74 pareiškėjui buvo suformuluoti visai kiti įtarimai, nei buvo gauta informacija apie galimus teisės aktų pažeidimus, t. y. pareiškėjas jau nebuvo įtariamas galimai pažeidęs Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, o buvo įtariamas nesilaikęs valstybės tarnautojų veiklos etikos ir elgesio principų.

5. Tyrimas pradėtas gavus oficialią informaciją iš audituoto subjekto darbuotojų, o ne ministro iniciatyva. Išvados Nr. D5-104 „Dėl Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiojo specialisto M. B. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) data yra 2017 m. balandžio 7 d., o D5 registre registruoto dokumento Nr. D5-102 data – 2017 m. balandžio 11 d. Taigi Išvada galėjo būti parengta praėjus daugiau nei 21 darbo dienai nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, o registro įrašas galimai suklastotas. Nei ginčijamame įsakyme, nei Išvadoje nėra nurodyta, kokius pareigybės aprašymo punktus pareiškėjas pažeidė, todėl, jo manymu, tai nebuvo vertinama, tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai. Taip pat nenurodytas teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu. Pareiškėjo manymu, atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo išankstinę nuostatą dėl jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo, tinkamai neįvertino tyrimo medžiagos, nenustatęs teisiškai reikšmingų aplinkybių, neteisėtai ir nepagrįstai pripažino jį padarius tarnybinį nusižengimą.

6. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Atsakovas nesutiko, kad ministro patarėja nėra subjektas, galintis rinkti informaciją apie valstybės tarnautojus.

Tokios savo nuomonės apie ministro patarėjos funkcijas pareiškėjas nepagrindė nei konkrečiais faktais, nei teisės normų analize. Informacijos gavimas (pasyvus elgesys) nėra tapatus jos rinkimui (aktyvus elgesys). Ministro patarėjas yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, jo tarnybinis pranešimas yra oficiali ministrui pateikta informacija. Ministro patarėja nerinko jokios informacijos, o gavusi duomenų apie galimą teisės aktų pažeidimą, apie tai informavo įstaigos vadovą, t. y. ministrą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl tarnybiniame pranešime išdėstytos informacijos neaiškumo yra deklaratyvaus pobūdžio. Tarnybinio tyrimo pradžioje tiksli informacija negali būti pateikta, nes ji renkama ir vertinama per visą tyrimą. Tirtas galimas tarnybinis nusižengimas nebuvo susijęs su konkrečių asmenų teisių pažeidimu. Pareiškėjui nebuvo atskleista darbuotojų, pranešusių apie galimą jo neteisėtą veiklą, tapatybė, nes ši aplinkybė neturėjo jokios įtakos tyrimui. Komisijai kilo įtarimų, pagrįstų susirašinėjimo turiniu, apie galimą pareiškėjo palankumą audituoto subjekto atstovėms. Ministro patarėja, iš audituoto subjekto darbuotojų sužinojusi apie galimai neteisėtą pareiškėjo elgesį, įvykdė

savo, kaip valstybės tarnautojos ir pilietės, pareigą informuoti apie tai ministrą. Audito ataskaitoje nėra su Komisijos tirtais pareiškėjo veiksmais susijusios informacijos, ataskaita nebuvo tyrimo objektas, todėl jos tirti nebuvo poreikio. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu jo pareigybės aprašymas nebuvo tirtas, nes vertintas tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas. Nagrinėjamu atveju buvo tirta situacija, kai įtarimų sukėlė ne konkrečiai atliekamas pareiškėjo darbas ar siekiamas rezultatas (funkcija), o jo elgesio atitiktis etikos normoms (pareigos).

9. Komisija savo sprendimą priėmė, t. y. motyvuotą Išvadą pasirašė, 2017 m. balandžio 7 d., penktadienį. Kitą darbo dieną, t. y. pirmadienį, 2017 m. balandžio 11 d., Išvada buvo įkelta į dokumentų valdymo sistemą „Sodas“. Komisija tarnybinį nusižengimą galėjo tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo jos sudarymo. Komisija buvo sudaryta 2017 m. kovo 13 d. įsakymu, taigi tyrimas, prasidėjęs 2017 m. kovo 14 d., turėjo baigtis ne vėliau kaip 2017 m. balandžio 11 d.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad ministro patarėja 2017 m. kovo 8 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ pranešė ministrui, jog pareiškėjas, atlikdamas Fondo administracijos ribotos apimties veiklos auditą ir susirašinėdamas su Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėja, galimai padarė tarnybinį nusižengimą. Ministras inicijavo tarnybinį tyrimą ir 2017 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A1-128 „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui ištirti sudarymo“ sudarė komisiją galimam pareiškėjo tarnybiniam nusižengimui ištirti. Ministerija 2017 m. kovo 16 d. pateikė pareiškėjui pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. D5-74, ir pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. jį pateikė. Ministerija 2017 m. kovo 29 d. pateikė pareiškėjui prašymą pateikti papildomą paaiškinimą Nr. D5-84, ir pareiškėjas 2017 m. kovo 30 d. jį pateikė. Ministerija 2017 m. balandžio 7 d. parengė išvadą Nr. D5-104 „Dėl Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio vyriausiojo specialisto M. B. tarnybinio nusižengimo“, kuria pasiūlė pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Ministras 2017 m. balandžio 26 d. priėmė įsakymą Nr. P1-43 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo M. B.“ ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

12. Teismas nurodė, kad ministro patarėjos pateiktas tarnybinis pranešimas laikytinas oficialia informacija. Ministro patarėja informacijos savo iniciatyva nerinko, o gavo ją iš Fondo administracijos. Teismo vertinimu, tarnybinio pranešimo metu, kol iš esmės tarnybinis tyrimas dar nevyksta, nėra galimybės pateikti tikslios informacijos, informacija renkama jau atliekant tarnybinį tyrimą. Iš tarnybinio pranešimo turinio teismas nustatė, kad jame nurodyta, jog „galima išvada, kad M. B. <…> padarė tarnybinį nusižengimą“, o ne konstatuota, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog tarnybinis tyrimas buvo atliekamas galimai siekiant daryti įtaką jo profesinei karjerai, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmetė. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne atlikto audito ataskaita, o pareiškėjo elgesys atliekamo audito metu, todėl pareiškėjo teiginius dėl audito ataskaitos atmetė.

13. Teismas įvertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad be jokio teisinio pagrindo paaiškinimai iš jo jau buvo pradėti rinkti iki įteikiant jam 2017 m. kovo 16 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, nes būtent šiuo pranešimu pareiškėjo buvo prašoma pateikti paaiškinimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir nurodyti visas aplinkybes. Pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad minėtą pranešimą gavo jo surašymo dieną.

14. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Komisija siekė gauti tarnybiniam nusižengimui tirti reikalingą išsamią informaciją, turinčią reikšmės tarnybinės atsakomybės taikymui, nes pareiškėjo paaiškinime reikalinga informacija nebuvo pateikta. Teisės aktai nenumato draudimo pakartotinai kreiptis į įtariamą valstybės tarnautoją su klausimais ir prašyti jo papildomų paaiškinimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad savo paaiškinimus Komisijai jis pagrindė. Pareiškėjas į Komisijos klausimus atsakinėjo deklaratyviai ir abstrakčiai.

15. Teismas pažymėjo, kad Išvados 11 lape yra nurodyta, jog Komisija siūlo pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarybinį nusižengimą, t. y. nesilaikė valstybės tarnautojų veiklos etikos ir elgesio principų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Išvados 10 lape nurodyta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2 punktą ir 2.2 bei 2.3 papunkčius, 5 punktą ir 5.1 papunktį, 6 punktą ir 6.1, 6.3 ir 6.4 papunkčius bei 7 punktą ir 7.3 papunktį, taip pat Centralizuoto vidaus audito skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244, 3 punktą bei Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. A1-244, 2 punktą. Taigi Išvadoje nurodyti visi pareiškėjo

padaryti teisės aktų pažeidimai.16. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jo veiksmai niekam žalos nesukėlė, yra nepagrįsti, nes Išvados 10 lape

yra nurodyta, kad padaryto tarnybinio nusižengimo pasekmės yra sumenkintas visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnautojais, vidaus auditoriais ir valstybės institucijomis, viešos abejonės dėl šališkai ir neobjektyviai atlikto audito, būtinybė pirkti išorinio audito paslaugas ir tam skirti papildomus valstybės biudžeto išteklius.

17. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo pareigybės aprašymas pagrįstai nebuvo vertintas, nes nagrinėjamu atveju buvo vertinamas tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų pažeidimą atsakovas susiejo su valstybės tarnautojo pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nei Išvadoje, nei ginčijame įsakyme nenurodytas teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu, yra nepagrįsti.

18. Teismas nustatė, kad Komisija galėjo tirti tarnybinį nusižengimą 20 darbo dienų nuo jos sudarymo. Komisija sudaryta 2017 m. kovo 13 d., Išvada parengta 2017 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. balandžio 10 d. įkelta į bendrą dokumentų registrą D5 (teisingas numeris yra D5-104, o ne D5-102, kaip nurodė pareiškėjas), todėl tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų 2 ir 3 punktuose įtvirtintos teisės normos nėra blanketinės, jos yra detalizuojančios įstatymo normas, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.

20. Teismas nurodė, jog Išvados 5.3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė dėl aplaidumo (neatsargumo) ir nenumatė, jog dėl jo tokio veikimo gali kilti tam tikrų padarinių, nors pagal veiklos aplinkybes ir savo dalykines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Taigi pareiškėjo kaltės forma yra neatsargumas, ir ji yra nustatyta Išvadoje. Išvados 5.4 punkte nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo priežastys – valstybės tarnautojo funkcijoms atlikti reikalingų žinių ir įgūdžių neturėjimas, nemokėjimas palaikyti oficialius, objektyvius ir nešališkus dalykinius ryšius su audituojamojo subjekto atstovais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą, turėjo išankstinę nuostatą ir regimybę dėl jo tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisingas ir formalus, teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl teismo posėdyje apklaustos liudytojos, Fondo administracijos Teisės ir skolų išieškojimo skyriaus vedėjos parodymų apie tai, jog jis jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nepažeidė.

24. Pareiškėjo vertinimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti. Pareiškėjo įsitikinimu, Išvada buvo parengta būtent 2017 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus daugiau nei 20 darbo dienų nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios.

25. Nagrinėjant bylą teisme atlikto audito ataskaita nebuvo paneigta, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas auditą, buvo šališkas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad audito ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pats pripažįsta, kad audito ataskaita nebuvo tyrimo objektas, tačiau nurodo, jog informacija paplito viešai, būtent dėl informacijos apie galimai neteisėtus veiksmus ministras suabejojo minimos ataskaitos objektyvumu, audito išvados tapo nepatikimos. Tačiau tyrimo medžiagoje nėra surinkta duomenų apie iškilusias abejones, tai tėra prielaidos dėl pareiškėjo galimai sukeltų padarinių.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo konstatavimu, kad paaiškinimai iš jo nebuvo pradėti rinkti prieš jam įteikiant 2017 m. kovo 16 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą. Ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja 2017 m. kovo 10 d. pareikalavimu „Dėl vidaus auditoriaus nešališkumo“ reikalavo pateikti paaiškinimą dėl kilusių abejonių jo galimu nešališkumu, taip pat 2017 m. kovo 14 d. pareikalavimu „Dėl vidaus auditoriaus neetiškų veiksmų vidaus audito metu“ prašė paaiškinti susirašinėjimo el. paštu su Fondo administracijos tarnautoja aplinkybes. Į minėtus raštus pareiškėjas pateikė du paaiškinimus (2017 m. kovo 10 ir 14 d.) dėl vidaus audito atlikimo. Komisija privalėjo visapusiškai ir išsamiai ištirti aplinkybes dėl galimo tarnybinio nusižengimo ir prijungti visą medžiagą, t. y. ir prieš tai

paminėtus jo paaiškinimus, bei apklausti Fondo administracijos atitinkamus tarnautojus, tačiau tai nebuvo atlikta.27. Pareiškėjas teigia, kad neatsisakė teikti paaiškinimų, buvo nuoseklus, tokiu būdu padėjo atskleisti tarnybinį

nusižengimą. Teisės aktai nenumato galimybės pakartotinai kreiptis į valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą, ir reikalauti pateikti papildomą paaiškinimą.

28. Pareiškėjas pažymi, kad nei ginčijamame įsakyme, nei Išvadoje nėra nurodyta, kokius pareigybės aprašymo punktus jis pažeidė. Įsakyme ir Išvadoje nurodyti galimai pažeisti teisės aktai yra bendro pobūdžio, todėl negalėjo būti pagrindu pripažinti jį padarius tarnybinį nusižengimą. Tuo tarpu Centralizuoto vidaus audito skyriaus Pirmojo vidaus audito poskyrio nuostatų 2 ir 3 punktuose įtvirtintos teisės normos, nustatančios atitinkamą funkciją, yra blanketinės normos, nukreipiančios į lokaliniais teisės aktais nustatytas konkrečias pareigas, dėl kurių tariamai netinkamo vykdymo jis ir turėjo būti vertinamas. Šiuo atveju joks teisės aktas, kuris būtų imperatyviai įpareigojęs pareiškėją elgtis atitinkamu būdu, nei Išvadoje, nei įsakyme nenurodytas.

29. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

31. Atsakovas pažymi pateikęs teismui portalo delfi.lt informaciją: „Gal galima per šitą punktą ką nors sugalvoti, nes šiaip jau klausimas yra labai „slidus“? – klausia ministerijos darbuotojas Vaikų išlaikymo fondo darbuotojos“. Tai reiškia, kad pareiškėjas viešai pasirodžiusią informaciją apie savo netinkamą elgesį žinojo, suprato, kad cituojamas būtent jo susirašinėjimas su audituoto subjekto atstove, t. y., savo paaiškinimuose Komisijai turėjo omenyje būtent šią, jam žinomą informaciją apie save.

32. Ministerijos nuomone, pareiškėjo nurodyta liudytoja nėra tas asmuo, kuris gali vertinti pareiškėjo elgesio teisėtumą. Ji savo parodymuose nepateikė jokių su byla susijusių faktų. Jos parodymai yra nepatikimi, nes, be kita ko, ji reiškia palankumą pareiškėjui.

Teisėjų kolegija


IV.

33. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar pagrįstai ir teisėtai valstybės tarnautojui skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl tarnybinio nusižengimo fakto. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

36. Teismas, susipažinęs su šiame ginče nagrinėjimo susirašinėjimo turiniu (b. l. 38–40), vertina, kad jis iš šalies žvelgiančiam asmeniui leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, atlikdamas vidaus auditą, veikė šališkai, neobjektyviai,

neprofesionaliai, nesivadovaudamas teisės aktais. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė savo pareigas, numatytas Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.3 punkte (privaloma tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku vykdyti pavedamas užduotis, laikantis įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų ir valstybės tarnautojų etikos principų), 5.1 punkte (privaloma elgtis nepriekaištingai), 6.1 punkte (privaloma būti objektyviam ir neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo, priimant sprendimus), 6.3 punkte (privaloma elgtis teisėtai ir savo įgaliojimus naudoti nešališkai priimant sprendimus), 6.4 punkte (privaloma nesinaudoti kitų žmonių klaidomis ar nežinojimu), 7.3 punkte (privaloma atsakyti už naudojamos informacijos, dokumentų tinkamą naudojimą ir konfidencialumą).

37. Pažeidimo padarymo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės, o to paties įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Taigi, apeliantas pagrįstai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

38. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, t. y. ne dėl kiekvieno procedūrinio pažeidimo yra panaikinamas aktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus, nuosekliai laikosi pozicijos, kad nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti. Nustatant, ar buvo pažeistos atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, turi būti atsižvelgiama į atitinkamo akto priėmimo procedūrai nustatytus teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1487/2012).

39. Apeliantas nurodo, jo nuomone, padarytus procedūrinius pažeidimus, kaip antai, iš jo antrą kartą buvo prašoma pateikti papildomus paaiškinimus, išvada parengta praėjus daugiau nei 20 darbo dienų nuo tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios ir pan., bet byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad dėl tariamų pažeidimų būtų neužtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas.

40. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad data, kada buvo parengta išvada, yra nurodyta šiame dokumente – 2017 m. balandžio 7 d. (b. l. 69). Pareiškėjo pateikti samprotavimai apie dokumentų registraciją šio įrodymo nepaneigia. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo terminai nebuvo pažeisti, yra pagrįstos.

41. Galutinė audito medžiaga ir ataskaita yra nesusijusios su šia byla, kadangi apeliantas buvo patrauktas atsakomybėn už etikos taisyklių pažeidimus jos rengimo metu. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinama ne atlikto audito ataskaita, o pareiškėjo elgesys atliekamo audito metu, todėl teiginiai dėl audito ataskaitos neįvertinimo atmestini.

42. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinamas tarnybinės etikos taisyklių nesilaikymas, o ne pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų atlikimas, todėl pareigybės aprašymas pagrįstai nebuvo vertintas.

43. Teismas atmeta apelianto teiginius, kad susirašinėdamas el. paštu jis nesukėlė žalos ir nekilo pasekmių – jo etikos taisyklių pažeidimas neabejotinai tapo žinomas tretiesiems asmenims, pažeidimo pasekoje buvo sumenkintas visuomenės pasitikėjimas valstybės tarnautojais.

44. Teismas pritaria atsakovo teiginiams, kad pareiškėjo minimi pasiaiškinimai, kuriuos iš jo, atlikdama savo tarnybines funkcijas, paprašė pateikti ministerijos centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja, nebuvo susiję su tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra.

45. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie atsakovo turėtą išankstinę nuostatą ir regimybę dėl jo padaryto tarnybinio nusižengimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, todėl šie teiginiai atmetami kaip neįrodyti.

46. Apeliantas teigia, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo ištirtas jo susirašinėjimas su audituoto subjekto tarnautojomis, todėl į teismo posėdį jis pakvietė vieną jų, o skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta dėl teismo posėdyje apklaustos liudytojos parodymų, kurie patvirtina, jog pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, ką ir kaip pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti liudytojos parodymuose, kurie liudytojos teiginiai ir jos pateikti faktai įrodo jo elgesio teisėtumą, kokie jos

paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas teisės aktų nepažeidė. Deklaratyvus pareiškėjo teiginys, kad liudytojos parodymai patvirtina, jog jis nepadarė jokių pažeidimų, neįrodytas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą nereiškia pareigos detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl su byla nesusijusių liudytojos parodymų, nepažeidžia apelianto teisių.

47. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, priimtas teisėtai, tarnybinis nusižengimas konstatuotas pagrįstai ir kvalifikuotas tinkamai, byloje nenustatyta jokių esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą, pareiškėjui skirta nuobauda yra proporcinga, atitinkanti pažeidimo pobūdį, todėl ją naikinti nėra pagrindo.

48. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN





NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e1c9afd0562911e9975f9c35aedfe438

administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas, Vilniaus TM) 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ arba pakeisti teismo sprendimą sustabdant Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ vykdymą iki Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-574/2019; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, sustabdant Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje administracinėje byloje.

Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo dėl

reikalavimo užtikrinimo priemonės.Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 16 d. atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą,

prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį dalyje ir tenkinti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Pareiškėjas 2019 m. sausio 18 d. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ (toliau – ir Sprendimas) arba pakeisti teismo sprendimą stabdant Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ vykdymą iki Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamoje byloje Nr. 1-10-574/2019; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, stabdyti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje administracinėje byloje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą priėmė ir perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netenkino.

III.

Pareiškėjas padavė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę –sustabdant Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 – lėšų nurašymo nuo pareiškėjo sąskaitos kredito įstaigose vykdymą.

Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnis muitinei suteikia teisę išieškoti mokesčius. Juo remiantis yra besąlygiškai nuskaitomos visos lėšos iš pareiškėjo sąskaitų. Toks lėšų nuskaitymas neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Teismas priėmė netinkamą sprendimą, tai yra pažeidė teismui suteiktas teises ir pareigas, pažeidė šalies interesų pusiausvyrą, viešą interesą. Teismas nurodė, kad vien aplinkybė, jog nuo pareiškėjo banko sąskaitos yra nurašomi pinigai, nėra pagrindas daryti išvadą, kad tokiu būdu jam yra daroma neatitaisoma ar sunkiai

atitaisoma didelė žala. Tokia išvada nepagrįsta, nes neįvertintos visos aplinkybės. Besąlyginis lėšų nurašymas turi pasekmes. Pareiškėjo pajamos nulinės. Be maisto, aprangos, higienos priemonių, komunalinių paslaugų, buto šildymo, elektros energijos, vandens pirkimo, ryšio priemonių gyvenimas yra neįmanomas. Mokestinė nepriemoka nurašoma nuo mokesčio mokėtojo sąskaitų, o tai reiškia, kad lėšos nurašomos ne iš vienos, o iš bet kokios kredito įstaigos sąskaitos. Pareiškėjo turtas Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 5MA-34-2012 yra areštuotas. Turto pareiškėjas negali parduoti, įkeisti, negali gauti ir pajamų iš turto. Pareiškėjas turi pirkti vaistus ir išlaikyti nepilnametį sūnų. Teismo išvada, kad panaikinus ginčijamą sprendimą išieškotos lėšos iš pareiškėjo banko sąskaitų galės būti grąžintos, yra nepagrįsta, nes nesprendžia šiuo metu daromos neatitaisomos žalos. Teismas pasisakė, kad sprendimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės yra priėmęs anksčiau. Pareiškėjo finansinė padėtis blogėja, didėja kaina už buto šildymą, elektros energiją, dujas. Sūnus nustojo lankyti Druskininkų sporto centrą, Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklą (pažymą iš Druskininkų sporto centro byloje). Už 2018 m. gruodžio mėnesį UAB „Litesko“ už buto šildymą ir karštą vandenį bei interneto paslaugas sumokėta 149,80 eurų.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausiai apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad remiantis funkcinio teismingumo taisyklėmis, yra paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t. y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 29 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai, o šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių teismų sprendimų ir nutarčių.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kaip pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. išnagrinėjo administracinę bylą ir paskelbė sprendimą. Taigi bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigėsi, todėl pirmosios instancijos teismas išnagrinėtoje byloje galėjo atlikti tik tuos procesinius veiksmus, kuriuos tiesiogiai suteikia teisę atlikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ).

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą 2018 m. gruodžio 21 d. padavė apeliacinį skundą, kuriame vienas iš reikalavimų – prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme baigėsi, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išsprendęs apeliacinio skundo priėmimo klausimą, pareiškėjo pareikštą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nors jis ir pateiktas per pirmosios instancijos teismą, privalėjo persiųsti nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau to nepadarė, o pats išsprendė šiuo atveju jam neteismingą pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, tokiu būdu pažeisdamas funkcinio teismingumo taisykles.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pažeidė proceso teisės normas, kurios galėjo turėti reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis dalyje, kurioje pareiškėjui atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, naikinama ir pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių perduodamas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta taikyti reikalavimo

užtikrinimo priemonę, panaikinti.Pareiškėjo A. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja Z. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2017 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 10-TE-159 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajai inspektorei Z. Č.“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas), kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

2. Pareiškėja teigė, kad buvo nubausta už tai, jog Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) areštinėje uždarytam A. M. neva nurodė, o vėliau skatino neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Pareiškėjos teigimu, ji nenurodė, nepatarė ar kitais veiksmais (sukiodama galvą į šalis) nenurodė sulaikytajam neduoti parodymų. Ji

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b8ac2c90562911e9975f9c35aedfe438

neturėjo jokio suinteresuotumo byloje, sulaikytojo nepažinojo. Sulaikytasis į areštinę buvo pristatytas girtas (2,63 promilės), elgėsi neadekvačiai, buvo kruvinomis rankomis ir veidu, nuolat beldė į kameros duris, aiškindamas, kad yra Ukmergės r. PK dirbančio pareigūno R. M. giminaitis. Tyrėjas I. B. nurodė, kad nepastebėjo, jog pareiškėja būtų dariusi kokį nors poveikį sulaikytajam. Sulaikytasis nenurodė pareigūnui, dėl kokių priežasčių neduos parodymų. Pareiškėjos nuomone, pareigūnės N. K. paaiškinimai nelaikytini įrodymais, nes ji nematė, ar pareiškėja bendravo su sulaikytuoju. Jos tarnybinio patikrinimo metu nurodytos aplinkybės yra tik asmeninė nuomonė, nepagrįsta jokiais faktiniais duomenimis. Sulaikytojo parodymai, pareiškėjos manymu, taip pat vertintini kritiškai, nes 2017 m. sausio 1 d. ryte, kai pareiškėja pradėjo darbą, jis buvo labai girtas, todėl negalėjo prisiminti, ką kalbėjo. Pareiškėją apkaltinančius parodymus jis davė vėliau, pareiškėjos manymu, įkalbėtas savo dėdės pareigūno R. M., su kuriuo pareiškėja konfliktuoja. Pareiškėja paaiškino, kad buvo parašiusi tarnybinį pranešimą dėl netvarkos jo aptarnaujamoje teritorijoje, kai jis, žinodamas apie prekybą kontrabandinėmis cigaretėmis, nesiimdavo veiksmų šiems pažeidimams užkardyti ir tirti.

3. Dėl antrojo pažeidimo pareiškėja neneigė, kad 2017 m. sausio 1 d. tarnybos metu turėjo mobilųjį telefoną, kurį paliko krautis areštinės karceryje. Ši patalpa skirta areštinėje dirbantiems pareigūnams. Telefono į patalpas, kur yra laikomi sulaikyti asmenys, ji nenešė. Telefoną nurodytoje patalpoje laikė, nes jos motina serga (duomenys neskelbtini), pareiškėja yra vienintelis asmuo, kuris ją prižiūri. 2017 m. sausio 1 d. ryte motinos (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjai reikėjo turėti telefoną, kad motina galėtų su ja susisiekti. Apie nurodytą šeimos situaciją ji buvo pranešusi Ukmergės r. PK vadovybei dar 2016 m. liepos mėn. Pareiškėjos nuomone, 2017 m. sausio 1 d. turėdama telefoną, ji vykdė savo konstitucinę pareigą rūpintis sergančia motina, ir atsakovas, spręsdamas klausimą dėl jos patraukimo tarnybinėn atsakomybėn, privalėjo į tai atsižvelgti. Atsakovas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog tokiais savo veiksmais pareiškėja niekam nepadarė jokios žalos, nekilo jokių neigiamų pasekmių.

4. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas rėmėsi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto

Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4.6, 4.23, 4.28, 15 punktais. Pažymėjo, kad, nors pareiškėja neigė atkalbinėjusi ir dariusi įtaką sulaikytajam A. M. dėl apsisprendimo duoti parodymus, tačiau visuma surinktų duomenų (sulaikytojo paaiškinimas, Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo R. M. tarnybinis pranešimas, Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos N. K. tarnybinis pranešimas, Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus tyrėjos I. B. tarnybinis pranešimas) liudija, kad pareiškėja šiuos veiksmus atliko. Priešingi pareiškėjos teiginiai yra jos pasirinkta gynybinė taktika.

6. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. sausio 2 d., apie 14.50 val., Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK Veiklos skyriaus tyrėja I. B., vykdžiusi areštinės budėtojo funkcijas, informavo, jog pareiškėja, vykdanti areštinės vidaus posto postinio funkcijas, tarnybos vietoje turi mobiliojo ryšio telefoną. Apie 14.55 val. V. B. kartu su vyriausiuoju tyrėju G. K. atėjo į policijos komisariato areštinės patalpas. V. B. pareiškėjos paklausė, ar ji turi su savimi mobiliojo ryšio telefoną. Pareigūnė patvirtino, kad turi, tačiau, paprašius jį paduoti V. B., kad šis jį padėtų už areštinės vidaus posto ribų, pareiškėja atsisakė tai padaryti, motyvuodama tuo, kad telefonas jai reikalingas dėl asmeninių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnė atsisakė atiduoti mobiliojo ryšio telefoną, V. B., užėjęs į vidaus posto teritoriją, paėmė pareiškėjos telefoną, kuris buvo laikomas areštinės karcerio patalpose ir prijungtas prie įkroviklio, ir padėjo į tam skirtą spintelę už vidaus posto ribų. Pareiškėja neneigė, kad buvo į areštinės patalpas (karcerį) atsinešusi mobilųjį telefoną, tokiu būdu pažeisdama Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija) 98.8 punktą. Pareiškėja, net ir suvokdama draudimą areštinės patalpose turėti mobilųjį telefoną, vis tiek jį įsinešė į areštinės vidaus patalpas.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja kelia abejones tik dėl įrodymų pakankamumo, tačiau pati pateikia ne įrodymus, o samprotavimus apie sulaikytojo apsvaigimą, taip bandydama sukelti abejones jo parodymų patikimumu. Be sulaikytojo parodymų, tarnybinio patikrinimo išvadoje yra nurodyta daugiau įrodymų, kuriais grindžiami pareiškėjos padaryti Kodekso pažeidimai.

8. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus AVPK viršininko 2016 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 10-TE-423 pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijama nuobauda nėra per griežta padarytam pažeidimui. Be to, Vilniaus AVPK viršininko 2017 m. balandžio 21 d. įsakymu pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, todėl ginčijama tarnybinė nuobauda nebesukelia pareiškėjai neigiamų pasekmių, taigi išnyko ir ginčo pagrindas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą įsakymą ir skyrė pareiškėjai švelnesnę tarnybinę nuobaudą – pastabą.

10. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK Vidaus tyrimų skyrius 2017 m. kovo 2 d. surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-68, kurioje konstatavo, jog pareiškėja nuo 2017 m. sausio 2 d., 7 val., Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK areštinėje, vykdydama policijos areštinės postinio funkcijas, būdama atsakinga už tinkamą areštinėje laikomų asmenų apsaugą ir priežiūrą bei už draudžiamų daiktų patekimo kontrolę, į tarnybos vietą (policijos areštinės postą) įsinešė mobiliojo ryšio telefoną, nors jis yra įtrauktas į draudžiamų daiktų sąrašą. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėja tiesiogine tyčia, sąmoningai, grubiai pažeidė Instrukcijos 98.8 punkto reikalavimus. Be to, Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK Reagavimo skyriaus viršininkui V. B. pareikalavus perduoti mobiliojo ryšio telefoną, pareiškėja kategoriškai atsisakė tai padaryti, tokiu būdu tiesiogine tyčia pažeisdama Kodekso 4.10 punkto, pareigybės aprašymo 7 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimus. Išvadoje taip pat konstatuota, kad 2017 m. sausio 1 d., uždarydama į areštinę įtariamąjį A. M., pareiškėja nurodė jam neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Pareiškėja skatino neduoti parodymų ir sukiodama į šalis galvą, kai A. M. bendravo su vyresniąja tyrėja N. K.. Tokiais savo veiksmais pareiškėja tiesiogine tyčia pažeidė Kodekso 4.6, 4.23, 4.28 punktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnės tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, be to, pareiškėja darbe charakterizuojama neigiamai, išvadoje siūlyta skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą. Vilniaus AVPK viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 33 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadą, ginčijamu 2017 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 10TE159 skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pripažinta pažeidusi Instrukcijos 98.8 punktą, Kodekso 4.6, 4.10, 4.23 ir 4.28 punktus, savo pareigybės aprašymo 7 punktą, VTĮ 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimus.

12. Teismas iš tarnybinio patikrinimo išvados nustatė, kad Kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų reikalavimų pažeidimas nustatytas konstatavus, jog pareiškėja areštinėje uždarytą ir ikiteisminiame tyrime įtariamą A. M. skatino neduoti parodymų. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovo surinkti įrodymai nepakankami minėtam pažeidimui pagrįsti. Išvada, kad pareiškėja patarė A. M. neduoti parodymų, padaryta atsižvelgiant į R. M., N. K. tarnybinius pranešimus bei A. M. paaiškinimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad nei R. M., nei N. K. patys nematė, jog pareiškėja žodžiais ar veiksmais būtų patarusi A. M. neduoti parodymų. R. M. tarnybiniame pranešime pateiktas jo sūnėno pasakojimas, o N. K. tarnybiniame pranešime iš esmės pateikė tik savo nuomonę, samprotavimus, jog pareiškėja tokius veiksmus galėjo atlikti, tad minėtų pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose pateikta informacija negali įrodyti pareiškėjai nustatyto pažeidimo.

13. Nors atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti A. M. paaiškinimų šališkumu, tačiau, teismo nuomone, jo parodymai vertintini kritiškai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. M. į Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK buvo atvežtas girtas, jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,63 promilės. Kaip pažymėjo ir pats A. M. teismo posėdžio metu, jis nelabai pamena tos nakties įvykius, todėl teismas abejojo, kaip A. M. galėjo gerai prisiminti būtent pareiškėjos pasakytus žodžius arba tinkamai ir adekvačiai suvokti pareiškėjos judesius ar žodžius, jei pareiškėja apskritai su juo kalbėjo. Be to, A. M. pasakojimas apie jam neva darytą įtaką dėl parodymų davimo nėra labai nuoseklus, nes 2017 m. sausio 3 d. paaiškinime A. M. nurodė, kad pareiškėja patarė jam tiek žodžiais, tiek veiksmais, tai vyko tiek kameroje, tiek vedant jį į kitą vietą. Tačiau teismo posėdžio metu A. M. nurodė, kad pareiškėja įkalbinėjo jį neduoti parodymų tik žodžiu ir tik kameroje. Teismas pažymėjo, kad pati pareiškėja kategoriškai neigė dariusi įtaką A. M.. I. B., pirmą kartą bandęs apklausti A. M., tiek tarnybiniame pranešime, tiek teismo posėdžio metu nurodė, jog nematė, kad pareiškėja A. M. būtų dariusi įtaką dėl parodymų davimo. Taigi, teismo vertinimu, surinktų įrodymų visuma neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėja skatino A. M. neduoti parodymų ir tokiu būdu pažeidė Kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų reikalavimus.

14. Dėl antrojo pažeidimo teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja nesilaikė Instrukcijos 98.8 punkto reikalavimo, tačiau, pareiškėjos nuomone, už šį pažeidimą ji neturėtų būti baudžiama, nes telefonas jai buvo reikalingas susisiekti su sunkiai sergančia motina.

15. Teismas sutiko su atsakovu, kad Instrukcijoje nenumatyta išimčių dėl galimybės įsinešti į areštinę draudžiamus turėti daiktus, todėl pareiškėjos pasiaiškinimus įvertino kritiškai, juo labiau, kad, kaip pažymėjo atsakovas, pareiškėja, norėdama susisiekti su motina, turėjo galimybę kreiptis į kitus vienoje pamainoje ne areštinės poste dirbančius Vilniaus AVPK Ukmergės r. PK pareigūnus, jog šie, esant būtinumui, pastarąją pakeistų, ir laikydamasi teisės aktų reikalavimų, galėtų susisiekti su motina. Pareiškėja neneigė žinojusi Instrukcijos reikalavimus, tačiau vis tiek nusprendė juos pažeisti, be

to, net ir prašoma atiduoti mobiliųjų telefoną, šį savo viršininko nurodymą atsisakė vykdyti, todėl teismas sutiko, kad pareiškėja pažeidė Instrukcijos 98.8 punkto, Kodekso 4.10 punkto, pareigybės aprašymo 7 punkto ir VTĮ 15 straipsnio 1 ir 6 dalių reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja žinojo ir suprato, jog pažeidžia Instrukcijos nuostatas, tačiau vis tiek nusprendė įsinešti mobilųjį telefoną į areštinę ir jo neatiduoti, teismas laikė, kad atsakovo išvada, jog pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia, yra pagrįsta.

16. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo paskirta trečia pagal griežtumą tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Įsakymas, kuriuo pareigūnui paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra dvi tos pačios tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys. Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra išsamiai aprašyti pažeidimai, kuriuos padarė pareiškėja, ir išvardinti teisės aktai, kuriuos ji pažeidė. Todėl įsakyme skirti tarnybinę nuobaudą nebūtina pakartoti padarytus pažeidimus ir išvardinti pažeistas teisės normas, nes įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo pagrindas yra tarnybinio patikrinimo išvada. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo pateiktas pasiūlymas, kokią tarnybinę nuobaudą skirti pareiškėjai, todėl tarnybinės nuobaudos parinkimas šiuo atveju nėra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad argumentai, kodėl asmeniui skiriama atitinkama nuobauda, turi atsispindėti tarnybinio patikrinimo išvadoje arba įsakyme, kuriuo skiriama nuobauda, o ne teismui pateikiamame atsiliepime.

17. Teismas nurodė, kad tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą. Nors pareiškėja iš tiesų tyčia pažeidė Instrukcijos 98.8 punkto reikalavimus, tačiau jokių dėl to kilusių neigiamų padarinių nenustatyta. Nėra įrodymų, jog pareiškėja siekė perduoti telefoną areštinėje sulaikytiems asmenims. Kaip nurodė ir pats atsakovas, pareiškėjos mobilusis telefonas buvo laikomas įjungtas krautis karceryje, t. y. areštinės patalpoje, skirtoje pareigūnams.

18. Teismas apibendrino, kad jis šiuo atveju sutiko tik su vienu iš dviejų atsakovo pareiškėjos atžvilgiu nustatytu pažeidimu, kuris, nors ir padarytas tyčia, jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, todėl, be kita ko, atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas nemotyvavo pareiškėjai paskirtos nuobaudos griežtumo, o 2016 m. gegužės 24 d. atsakovo įsakymu pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda, nors dar neįsiteisėjusiu, bet teismo sprendimu buvo panaikinta, todėl teismas įvertino, kad yra pagrindas skirti pareiškėjai švelnesnę tarnybinę nuobaudą – pastabą.

III.

19. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas, pasisakydamas tik dėl antrojo pareiškėjos padaryto tarnybinio pažeidimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neadekvačiai ir vadovaudamasis netinkamais motyvais per daug sušvelnino pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą, tokiu būdu nepagrįstai apribodamas atsakovo vadovo diskrecijos teisę. Atsakovo vadovas pareiškėjai tarnybinės nuobaudos rūšį parinko vadovaudamasis Statuto 33 straipsnio 3 dalies 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu pareiškėjai buvo paskirta ir galiojo tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose. Nors tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo nurodyta siūloma skirti tarnybinės nuobaudos rūšis, teismas, norėdamas sužinoti atsakovo vadovo motyvus dėl skiriamos nuobaudos rūšies, galėjo jį apklausti teismo posėdyje.

21. Pareiškėja atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Jai paskirta tarnybinė nuobauda buvo sušvelninta dėl to, kad teismas pripažino, jog vienas tarnybinis pažeidimas jai buvo inkriminuotas nepagrįstai. Be to, nepagrįstas atsakovo teiginys, kad ginčijamos nuobaudos skyrimo metu galiojo kita nuobauda – pažeminimas pareigose. Ši nuobauda buvo apskųsta, galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – policijos pareigūnui paskirtos tarnybinės nuobaudos

teisėtumas ir pagrįstumas.24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas,

apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Iš Vilniaus AVPK 2017 m. kovo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-IS-68 (b. l. 6–13) ir ginčijamo įsakymo seka, jog pareiškėjai nuobauda paskirta dėl to, kad ji į tarnybos vietą (policijos areštinės postą) įsinešė mobiliojo ryšio telefoną, nors ten laikomiems asmenimis ir dirbantiems pareigūnams yra numatytas turėti draudžiamų daiktų sąrašas, kuriame yra mobiliojo ryšio telefonai, be to, viršininkui pareikalavus perduoti mobiliojo ryšio telefoną, pareiškėja kategoriškai atsisakė tai padaryti, taip pat pareiškėja, uždarydama į areštinę A. M., nurodė jam neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje šis buvo įtariamasis. Pareigūnės tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

26. Pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimo pareiškėjai, kad ji areštinėje uždarytą ir ikiteisminiame tyrime įtariamą A. M. skatino neduoti parodymų, nurodė, kad atsakovo surinkti įrodymai nepakankami minėtam pažeidimui pagrįsti. Teismo nuomone, surinktų įrodymų visuma neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėja skatino A. M. neduoti parodymų ir tokiu būdu pažeidė Kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų reikalavimus. Teismas kitus pareiškėjai pareikštus kaltinimus pripažino pagrįstais.

27. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kurioje pareiškėjai inkriminuoti Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 4.23 ir 4.28 punktų pažeidimai pripažinti nepagrįstais (dėl neteisėto poveikio sulaikytajam A. M. neduoti parodymų ikiteisminio tyrimo byloje). Taigi, dalis kaltinimų pareiškėjai nepasitvirtino. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai svarstė nuobaudos sušvelninimo klausimą ir, ją sušvelnindamas, nuo teisminės praktikos panašiose situacijose nenukrypo ir atsakovo diskrecijos nepažeidė.

28. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu pareiškėjai buvo paskirta ir galiojo tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose. Bet tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodoma, kad pareigūnės tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuobaudos skyrimo metu nenustačius tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kaip anksčiau paskirtos ir galiojančios tarnybinės nuobaudos, teisme pareiškėjos padėtis negalėjo būti pabloginama, nes teismo procesas vyko pagal jos skundą.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-05462 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. bausmę atliko Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis, t. y. jam neužtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas pateikė duomenis apie Vilniaus PN kamerų ir bendrabučio tipo patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo

pareiškėjas, plotus ir juose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Tvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus ploto reikalavimų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo K. Ž. prašymą atmetė.6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 3 d.) pareiškėjas buvo laikomas

bendrabučio, kamerų ir drausmės tipo patalpose. Nesant tikslių duomenų, kiek minėtose patalpose buvo asmenų, visos abejonės vertintos pareiškėjo naudai. Ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje Nr. 5-309-04 (5 būrio 309 gyvenamoji patalpa), kurios plotas – 19,11 kv. m, miegamų vietų – 6, vienam nuteistajam teko 3,185 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 3K, kurios plotas – 13,64 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m, miegamų vietų – 3, vienam nuteistajam teko 4,54 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 19D, kurios plotas – 14,3 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,64 kv. m, miegamų vietų – 3, vienam nuteistajam teko 4,76 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 18K, kurios plotas – 30,47 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m, miegamų vietų – 7, vienam nuteistajam teko 4,35 kv. m. Konstatuota, jog ginčo laikotarpiu bendrabučio, kamerų ir drausmės tipo patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, vienam asmeniui tekęs patalpų plotas atitiko minimalius ploto reikalavimus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9a6b4540562911e9975f9c35aedfe438

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo laikytas ir patalpoje Nr. 7D, pagrįstumo, atkreipė dėmesį į Vilniaus PN paaiškinimus, kad įstaigoje nuteistieji, atliekantys nuobaudas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, dažnai Kriminalinės žvalgybos pareigūnų būna trumpam perkeliami iš vienos drausmės grupės į kitą ar iš vienos kamerų tipo patalpos į kitą. Tai daroma atsižvelgiant į pareigūnų turimą žvalgybinę informaciją. Akcentuota, kad drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 7D plotas – 14,39 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,77 kv. m, miegamų vietų – 3, vienam asmeniui teko 4,79 kv. m. Taigi, šioje patalpoje taip pat nenustatytas pažeidimas.

III.

8. Pareiškėjas K. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo laikomas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D, ši patalpa pareiškėjo laikymo joje metu buvo keturvietė, tai gali patvirtinti nuteistasis A. B.. Vilniaus PN teismui pateikta informacija yra melaginga. Be to, pareiškėjo nuomone, 3,6 kv. m minimali ploto norma prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms, o vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3 kv. m ploto, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą patalpoje Nr. 7D mažino ir joje esantys baldai.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

11. Atsakovo vertinimu, teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 3 d., atlyginimo priteisimo.

13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, tačiau pakartoja, jog atsakovo pateikti duomenys, kad pareiškėjas nebuvo laikomas patalpoje Nr. 7D, yra melagingi, pastarojoje patalpoje jis buvo laikomas keturiese, jo laikymo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija, byloje

nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymų byloje vertinimo ir dėl laikymo sąlygų patalpoje Nr. 7D.

15. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

16. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo, be kita ko, dėl aplinkybės, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios aplinkybės, atsižvelgė į tai, kad atsakovas iš esmės neneigė, jog pareiškėjas galėjo būti laikomas patalpoje Nr. 7D, ir, įvertinęs laikymo sąlygas patalpoje Nr. 7D, konstatavo, kad šioje patalpoje nėra minimalios ploto normos pažeidimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis tikrai buvo laikomas patalpoje Nr. 7D, ir pateikia, jo nuomone, tai patvirtinančius dokumentus (2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. balandžio 17 d. prašymai apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, kuriuose pažymėta: „7D kamera“, Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 56-1196(1) „Dėl nuteistojo izoliavimo“, kuriuo nuspręsta pareiškėją perkelti į kamerų tipo patalpas 15 parų su izoliacija; b. l. 118–120), tačiau nepaaiškina, kodėl jis šių dokumentų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai neturi esminės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino tikimybę, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo būti laikomas patalpoje Nr. 7D, ir įvertino laikymo šioje patalpoje sąlygas. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai vertino įrodymus.

18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2015 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) 111.2 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija (kurios dalyve Lietuva tapo ją ratifikavusi 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu), vienam asmeniui pataisos įstaigose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką

panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinta 3,6 kv. m minimali ploto norma yra nesuderinama su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais ir kad sprendžiant, ar pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, turi būti atsižvelgiama į baldų užimamą plotą.

19. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo pateiktus duomenis, kad patalpos Nr. 7D plotas – 14,39 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,77 kv. m, joje įrengtos 3 miegamos vietos, nustatė, kad vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,79 kv. m (14,39 kv. m / 3) ploto. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo nurodyta aplinkybe, kad patalpa Nr. 7D yra trivietė, ir teigia, kad šioje patalpoje laikomi 4 asmenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, teoriškai, jei patalpoje Nr. 7D būtų laikomi 4 asmenys, jiems teiktų 3,5975 kv. m (suapvalinus – 3,6 kv. m) gyvenamojo ploto, taigi, minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma iš esmės nebūtų pažeista. Be to, pastaruoju teoriniu atveju nekiltų ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija ((14,39 kv. m – 1,77 kv. m) / 4 = 3,155 kv. m). Taigi, nėra pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos, t. y. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neatliko.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



2019-05487 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2017 m. kovo 3 d. raštą Nr. 96-831; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 2S-2644; 3) įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti pareiškėjui sąlygas išsikviesti privačiai dirbantį gydytoją (duomenys neskelbtini) arba sudaryti sąlygas nuvykti į pasirinktą viešąją įstaigą pas pasirinktą gydytoją (duomenys neskelbtini) gauti tretinio lygio pagalbą.

2. Pareiškėjas teigė, kad 2016 m. birželio 16 d. Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjai išsakius skundus dėl gydytojo (duomenys neskelbtini) A. M. bei gydytojos (duomenys neskelbtini) A. B., buvo nuspręsta atsisakyti šių gydytojų teikiamų paslaugų. Dėl to pareiškėjas nuolat buvo nukreipiamas konsultacijoms ir gydymo korekcijoms į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), pas (duomenys neskelbtini) S. G. ir S. Š., kurios nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio baigė savo darbą dėl LAVL Vilniuje reorganizavimo. Vėliau pareiškėjas buvo nukreiptas į LAVL Pravieniškėse, tačiau čia susidūrė su analogiška situacija kaip ir Lukiškių TI-K. Pareiškėjas pateikė LAVL skundą dėl gydytojos (duomenys neskelbtini) neetiško elgesio ir šališkumo. Vėliau ji išėjo iš darbo. Atėjus naujam gydytojui, situacija nepasikeitė, pareiškėjas negali gauti kokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, jam nėra užtikrinama teisė į garbės ir orumo nežeminančias sąlygas LAVL, pagarbų sveikatos priežiūros specialistų elgesį. Anot pareiškėjo, įkalinimo įstaigose teikdami nemokamas paslaugas, gydytojai (duomenys neskelbtini) savo pareigas atlieka formaliai, šališkai ir nekokybiškai, elgiasi neetiškai, visiems nustato tas pačias diagnozes, nors gydo skirtingais medikamentais. Gydytojai atsižvelgia į aukštesnės kvalifikacijos gydytojų rekomendacijas, tačiau jų gauti nėra galimybės, kadangi įkalinimo įstaigos administracija nesudaro sąlygų pasirinkti sveikatos priežiūros specialistą.

3. Lukiškių TI-K gydytojo (duomenys neskelbtini) nuomonė jam yra žinoma nuo pat jo atvykimo į Lukiškių TI-K dienos, ir ji ne kartą buvo paneigta kitų specialistų bei teismo ekspertų. Pareiškėjui yra žinoma LAVL gydytojos (duomenys neskelbtini) nuomonė, todėl jis turi teisę gauti nešališko specialisto, teikiančio tretinio lygio mokamas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ca093640562911e9975f9c35aedfe438

paslaugas, nuomonę. Lukiškių TI-K ir LAVL yra gydytojų (duomenys neskelbtini), tačiau, anot pareiškėjo, jie negali suteikti jam reikalingų asmens sveikatos priežiūros paslaugų. Dėl to jis turi teisę pasirinkti tinkamą gydytoją (duomenys neskelbtini), jam turi būti užtikrinta galimybė susitikti su juo Lukiškių TI-K arba jis turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir, užtikrinant apsaugą, į ją nuvykti mokamoms paslaugoms gauti. Nurodytos teisės pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka negali būti ribojamos.

4. Pareiškėjas nesutiko su LAVL gydytojos (duomenys neskelbtini) 2016 m. spalio 11 d. išvadomis, kurios buvo surašytos per 2 minutes, nematant pareiškėjo. Dėl to Kalėjimų departamentui buvo pateikęs skundą. Pareiškėjas neigia, jog Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 14 d. buvo konsultuotas gydytojo (duomenys neskelbtini), jo asmens sveikatos istorijoje nėra jo parašo, patvirtinančio šį faktą,

5. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K tyčia reikalauja pasiimti visus daiktus išvykstant į LAVL. Tai sukelia didelių nepatogumų. Jis yra pateikęs skundą dėl sąlygų rūkyti ligoninėje nesudarymo. Kalėjimų departamentas neteisingai įvertino aplinkybes dėl išvykos į LAVL atsisakymo.

6. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis, yra pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų bei patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nuteistiesiems garantuojamos valstybės remiamos (nemokamos) asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir patarnavimai (išskyrus dantų protezavimą, kuris gali būti atliktas nuteistajam pageidaujant iš jo asmeninėje sąskaitoje turimų lėšų), kuriuos nustato Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, tokiais atvejais ligoniai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Sveikatos priežiūros tarnyba pildo kiekvieno nuteistojo asmens sveikatos istoriją (medicininės apskaitos forma Nr. 025/a-p), į kurią įrašo sveikatos patikrinimų duomenis, kitą sveikatos informaciją, taip pat įdeda kitus medicininės apskaitos dokumentus.

8. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, įgyvendinant teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, paciento teisė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka gali būti ribojama.

9. Pareiškėjas 2016 m. spalio 11 d. buvo konsultuotas LAVL gydytojo (duomenys neskelbtini), kuris diagnozavo pareiškėjui (duomenys neskelbtini), skyrė medikamentinį gydymą ir pateikė rekomendacijas, pabrėždamas, kad gydymas LAVL (duomenys neskelbtini) skyriuje pareiškėjui nereikalingas, todėl pareiškėjo reikalavimas užtikrinti jam kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas tretinio lygio viešojoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje nėra pagrįstas medicininėmis indikacijomis. LAVL gydytojas (duomenys neskelbtini) pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti jam skirto gydymo, tačiau pareiškėjas 2016 m. spalio 18 d. raštu sutiko su tyrimo bei gydymo planu bei su tuo, kad jam yra išaiškinti alternatyvūs tyrimo bei gydymo metodai.

10. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 14 d. buvo konsultuotas gydytojo (duomenys neskelbtini), tačiau rekomenduojamo medikamentinio gydymo atsisakė, o 2017 m. sausio 17 d. atsisakė vykti į LAVL numatytai gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijai, motyvuodamas, kad vykimas į LAVL jam sukeltų nepatogumų, nes privaloma su savimi vežtis visus daiktus.

11. Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 6 d. raštu Nr. 96-831 pareiškėjui buvo išaiškinta, kad reikalavimas vykti su asmeniniais daiktais nepažeidžia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 ir 7 straipsnių reikalavimų, kadangi toks reikalavimas taikomas visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, be to, pareiškėjui buvo pasiūlyta palikti dalį daiktų Lukiškių TI-K specialioje daiktų saugojimų pritaikytoje patalpoje – sandėlyje, tačiau jis to atsisakė. Minėtame rašte taip pat buvo akcentuota, kad nėra nustatyta jokių medicininių apribojimų dėl pareiškėjui galimo kelti svorio.

12. Nors pareiškėjas pageidauja gauti kito tos pačios profesinės kvalifikacijos specialisto (gydytojo (duomenys neskelbtini)) nuomonę, tačiau, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas atsisakė Lukiškių TI-K gydytojo (duomenys neskelbtini) paslaugų, neįmanoma ir kito gydytojo (duomenys neskelbtini) nuomonė, nes nėra Lukiškių TI-K gydytojo (duomenys neskelbtini) nuomonės, su kuria būtų galima sulyginti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip

nepagrįstą.14. Nurodė, kad pareiškėjas pageidavo išsikviesti į Lukiškių TI-K gydytoją (duomenys neskelbtini) tretinio lygio

konsultacijai, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsniu, jis turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros specialistą ir teisę į kito tos pačios profesinės kvalifikacijos specialisto nuomonę, tačiau ši teisė gali būti ribojama.

15. Pareiškėjui asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos vadovaujantis sveikatos sistemos įstatymais ir tokia pačia apimtimi, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Pareiškėjas atsisakė Lukiškių TI-K gydytojo (duomenys neskelbtini) paslaugų, todėl neįmanoma kito gydytojo nuomonė, nes nėra Lukiškių TI-K gydytojo (duomenys neskelbtini) nuomonės, su kuria galima būtų sulyginti. Visi Lukiškių TIK ir LAVL sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys asmens sveikatos priežiūros paslaugas, turi galiojančias medicinos praktikos licencijas, išduotas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, todėl abejoti jų kompetencija nėra pagrindo.

16. Pareiškėjo teiginys, kad su juo, kaip su pacientu, elgiamasi nepagarbiai, yra deklaratyvus, neparemtas jokiais faktais ar konkrečiomis aplinkybėmis, kurias išnagrinėti bei patvirtinti ar paneigti nėra galimybės.

17. Pareiškėjas 2016 m. spalio 11 d. buvo konsultuotas LAVL gydytojo (duomenys neskelbtini), kuris jam diagnozavo tam tikrus susirgimus. Pareiškėjas 2016 m. spalio 18 d. raštu sutiko su tyrimo bei gydymo planu bei su tuo, kad jam išaiškinti alternatyvūs tyrimo bei gydymo metodai.

18. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 14 d. buvo konsultuotas gydytojo (duomenys neskelbtini), tačiau rekomenduojamo medikamentinio gydymo atsisakė, nepagarbiai elgėsi su sveikatos priežiūros specialistais, 2017 m. sausio 31 d. atsisakė vykti į LAVL numatytai gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijai.

19. Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų daiktai saugomi specialiai daiktų saugojimui pritaikytoje patalpoje – sandėlyje, suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamas Asmeninių pinigų, vertybių ir daiktų priėmimo aktas. Daiktų saugojimas kamerose, kai nuteistieji išvykę į kitas įstaigas, Lukiškių TI-K nevykdomas, todėl nuteistieji, išvykstantys iš Lukiškių TI-K, iš kameros turi pasiimti visus asmeninius daiktus. Vadovaujantis BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punktu, draudžiama turėti tabako gaminių laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose, draudžiama prekiauti tabako gaminiais sveikatos priežiūros įstaigose ir rūkyti jų teritorijoje (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 15 str. 1 d. 4 p., 19 str. 1 d. 1 p.).

II.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o atsakovo atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

21. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 3 d. rašto Nr. 96-831 ir Kalėjimų departamento 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 2S-2644, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta leisti pasinaudoti privataus gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Iš byloje esančių pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo teikiama nemokama medicinos pagalba. 2016 m. spalio 11 d. pareiškėjas buvo konsultuotas LAVL gydytojo (duomenys neskelbtini), kurias jam diagnozavo šiuos susirgimus – (duomenys neskelbtini), skyrė medikamentinį gydymą ir pateikė rekomendacijas, kuriose nurodė, kad gydymas LAVL (duomenys neskelbtini) skyriuje nereikalingas, taip pat išaiškino pacientui teisę atsisakyti skiriamo gydymo. Pareiškėjas 2016 m. spalio 18 d. savo parašu patvirtino, kad su tyrimo bei gydymo planu sutinka ir kad alternatyvūs tyrimo bei gydymo metodai jam išaiškinti. Taigi pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į nemokamą medicinos pagalbą. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2017 m. sausio 31 d. padarytas įrašas apie tai, kad jis atsisakė vykti į LAVL numatytai gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijai, nes turėjo vykti su daiktais. Pareiškėjas 2017 m. sausio 25 d. savo parašu patvirtino, kad sutinka vykti į LAVL. Tačiau pareiškėjas po sutikimo vykti į LAVL prierašu pažymėjo, jog sutinka vykti į LAVL tik su būtiniausiais daiktais.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad 2016 m. spalio 11 d. jį konsultavusi gydytoja (duomenys neskelbtini) išvadas surašė per 2 minutes, nurodė, jog pareiškėjas su tyrimo bei gydymo planu sutiko, byloje duomenų, kad gydytoja A. R. būtų suteikusi nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas dėl šios gydytojos teikiamų paslaugų būtų teikęs skundus. Kalėjimų departamentas atsiliepime pažymėjo, kad visi Lukiškių TI-K ir LAVL sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys asmens sveikatos priežiūros paslaugas, turi galiojančias medicinos praktikos licencijas, išduotas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Teismo vertinimu, pareiškėjo dėstomi nusiskundimai dėl

nekokybiškai ir šališkai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais, todėl teismas nenustatė pagrindo abejoti sveikatos priežiūros specialistų kompetencija.

24. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats atsisakė vykti į LAVL gydytojo (duomenys neskelbtini) konsultacijai. Taigi pareiškėjas savo noru atsisakė kito tos pačios profesinės kvalifikacijos specialisto nuomonės.

25. Teismas akcentavo, kad teisės aktų nuostatos užtikrina kalinamajam teisę į nemokamą medicinos pagalbą. Pareiškėjas siekia gauti mokamą medicinos pagalbą. BVK nei tokia teisė, todėl nei tvarka, kaip ta teise pasinaudoti, nenustatyta. Tai yra tam tikras paciento teisių ribojimas, apie kurį pasisakyta Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 4 straipsnyje, nustatančiame, kad pacientas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą, tačiau įgyvendinant šią teisę, paciento teisė gauti nemokamą sveikatos priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka gali būti ribojama. Taigi BVK nėra įtvirtinta kalinamiesiems galimybės pasinaudoti mokama medicinos pagalba, tačiau užtikrina tokios pačios kokybės ir lygio nemokamą gydymą, koks užtikrinamas nekalinamiems asmenims. Tai ir yra įstatyme nustatyta tvarka, kaip užtikrinamos paciento teisės kalinimo įstaigoje, o BVK susiaurina paciento teises, įtvirtintas Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 4 straipsnyje. Šiuo atveju pareiškėjas dėl suteikto medicinos pagalbos lygio nesiskundė, tačiau nurodydamas, kad nepasitiki nemokamas sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiais specialistais, reikalauja, kad jam būtų leista pasinaudoti mokama tretinio lyginio asmens sveikatos priežiūra.

26. Šiuo atveju gydytojas (duomenys neskelbtini) savo išvadoje nurodė, kad gydymas (duomenys neskelbtini) stacionare nereikalingas, o byloje duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjui buvo reikalinga suteikti būtinąją tretinio lygio gydytojo (duomenys neskelbtini) pagalbą, byloje nėra, todėl pareiškėjo reikalavimas užtikrinti kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas tretinio lygio viešojoje sveikatos priežiūros įstaigoje nėra pagrįstas medicininėmis indikacijomis. Kito gydytojo (duomenys neskelbtini) nuomonės, kuri paneigtų minėtas gydytojo išvadas (kad pareiškėjui gydymas stacionare nereikalingas), nėra, todėl teismas padarė išvadą, kad, esant tokiai situacijai, negali būti pripažinta, jog Lukiškių TI-K administracija neteisėtai apribojo pareiškėjo galimybę pasinaudoti teise, įtvirtinta Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje.

27. Be kita ko, iš Kalėjimų departamentui bei teismui teikto skundo turinio teismas nustatė, jog atsisakymas vykti į LAVL grindžiamas taip pat ir tuo, jog vykdamas į LAVL pareiškėjas turi pasiimti visus savo daiktus, bei tuo, kad LAVL negalima rūkyti, o tai jam sukelia didelių nepatogumų. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas po sutikimo vykti į LAVL prierašu pažymėjo, kad sutinka vykti tik su būtiniausiais daiktais. Pareiškėjas siekia, jog sveikatos priežiūros paslaugos jam būtų suteiktos Lukiškių TI-K (pareiškėjas skunde remiasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 170 punktu, nustatančiu, kad asmenims lankytis pataisos įstaigoje gali leisti pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas). Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo nurodytus argumentus vertino kritiškai, nes pareiškėjui vykstant į LAVL galimai patiriami nepatogumai niekaip nesusiję su teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe.

28. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į medicininę pagalbą nebuvo pažeista, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus panaikinti ginčijamus Lukiškių TI-K raštą ir Kalėjimų departamento sprendimą bei įpareigoti atsakovą sudaryti jam sąlygas išsikviesti privačiai dirbantį gydytoją (duomenys neskelbtini) arba sudaryti sąlygas nuvykti į pasirinktą viešąją įstaigą pas pasirinktą gydytoją (duomenys neskelbtini) gauti tretinio lygio pagalbą.

III.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, išreikalauti jo asmens sveikatos istorijos kopiją ir kitą medžiagą, reikalingą reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, taip pat išreikalauti jo asmens sveikatos istorijos kopiją iš LAVL.

30. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas teismui formaliai ir neskaidriai išnagrinėjus administracinę bylą.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismui teikė dokumentus, patvirtinančius, jog Lukiškių TI-K teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos yra nekokybiškos. 2016 m. spalio 11 d. LAVL gydytojos (duomenys neskelbtini) diagnozė yra akivaizdžiai neteisinga, nes jis jokių (duomenys neskelbtini) nėra vartojęs ar tokiems teiginiams pritaręs. Gydytoja jam diagnozę nustatė per kelias minutes, nurodė, kad jam gydymas nereikalingas, kaip ir nereikalinga jį vežti į LAVL. Dėl šių priežasčių skundė minėtos gydytojos veiksmus, atsisakė jos paslaugų. 2016 m. spalio 18 d. Lukiškių TI-K jis pasirašė sutikdamas su diagnoze, nes kitaip būtų negavęs vaistų. Tuo tarpu vidaus ligų gydytoja nėra kompetentinga spręsti jo

(duomenys neskelbtini) problemas, todėl jo sutikimas su nustatyta diagnoze ir gydymo planu nieko nereiškia. 2016 m. gruodžio 14 d. jis nebuvo pas jokį gydytoją (duomenys neskelbtini), juolab, kad dar 2016 m. birželio 16 d. atsisakė Lukiškių TI-K gydytojo (duomenys neskelbtini) paslaugų, ir apie tai yra įrašas jo sveikatos istorijoje. 2017 m. sausio 31 d. vykti į LAVL pas gydytoją (duomenys neskelbtini) atsisakė pagrįstai, nes šiais gydytojais nepasitiki. Jis siekė gauti atitinkamas paslaugas Lukiškių TI-K pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 170 punktą. Jis pasinaudojo galimybe gauti atitinkamą gydymą Lukiškių TI-K ir LAVL, tačiau jo gaunamos nemokamos paslaugos netenkina, todėl turėtų būti sudaryta galimybė gauti mokamas medicinines paslaugas. Teisę gauti šias paslaugas įtvirtinta Lietuvoje galiojantys teisės aktai.

32. VšĮ Centro poliklinikos gydytoja (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 19 d. patvirtino jo abejones dėl buvusios neteisingos diagnozės. Be to, Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 6 d. išsiuntė per LAVL pranešimą apžiūrėti pareiškėją, tačiau jokia apžiūra nebuvo atlikta, taigi buvo apribota galimybė gauti kito gydytojo nuomonę.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.34. Kalėjimų departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti

ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

35. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 3 d. rašto Nr. 96-831 „Dėl prašymo“ (I t., b. l. 57) ir Kalėjimų departamento 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 2S-2644 „Dėl Jūsų skundo“ (I t., b. l. 78–80) teistumas ir pagrįstumas.

36. Minėtais ginčijamais sprendimais buvo netenkintas pareiškėjo prašymas sudaryti jam sąlygas išsikviesti privačiai dirbantį gydytoją (duomenys neskelbtini) į Lukiškių TI-K arba sudaryti sąlygas nuvykti į pasirinktą viešąją įstaigą pas pasirinktą gydytoją (duomenys neskelbtini) gauti tretinio lygio pagalbą. Iš pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas tokį savo reikalavimą iš esmės motyvuoja tuo, jog Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos ir LAVL gydytojai (duomenys neskelbtini) jam teikia nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, jų nustatytos diagnozės neteisingos; pareiškėjo teigimu, jis 2016 m. birželio 16 d. atsisakė Lukiškių TI-K gydytojo (duomenys neskelbtini) paslaugų, nuo 2016 m. gruodžio mėnesio LAVL pradėjo dirbti naujas gydytojas (duomenys neskelbtini), 2017 m. sausio 27 d. turėjo pas jį vykti konsultacijai, bet minėtos išvykos atsisakė (I t., b. l. 55, 69–72). Pažymėtina, kad išvykos atsakymo pagrindų (reikia kartu vežtis daiktus, ligoninėje neleidžiama rūkyti) pareiškėjas apeliaciniame skunde nebenurodo.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos; pagal 3 dalį, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti <…>; pagal 8 dalį, pacientas <…> turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

39. Kaip jau buvo minėta prieš tai, iš pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų bei byloje esančių duomenų matyti, jog byloje keliami reikalavimai susiję su sveikatos priežiūros paslaugų tinkamu suteikimu ar nesuteikimu, atitinkamų medikų veiksmų vertinimu. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, be kita ko, yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto nustatymo nagrinėti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai

padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri būtų konstatavusi kokius nors jo teisių pažeidimus. Dėl šios priežasties laikytina, kad pareiškėjui buvo suteiktos teisės aktų reikalavimus atitinkančios sveikatos priežiūros paslaugos, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai laikomi niekuo nepagrįstu jo įsivaizdavimu ir atmetami kaip nepagrįsti.

40. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūra organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsniu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. <…> Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą.

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL, kas atitinka BVK 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, t. y. sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos tiek pačioje įstaigoje įsteigtoje sveikatos priežiūros tarnyboje, tiek laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų paslaugų pareiškėjas atsisakė; pareiškėjas buvo siunčiamas į LAVL, jam buvo suteikta konsultacija, paskirtas gydymas; pareiškėjas vėl buvo siunčiamas į LAVL konsultacijai (pareiškėjo teigimu, ten pradėjo dirbti naujas gydytojas), tačiau vykti atsisakė dėl ne su sveikatos priežiūros paslaugų kokybe ar panašiomis aplinkybėmis susijusių priežasčių (dėl daiktų vežimosi, draudimo rūkyti).

42. Taigi nagrinėjamu atveju nesant duomenų apie pareiškėjui teiktas nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, sudarant pareiškėjui galimybę gauti atitinkamas paslaugas tiek pačioje įstaigoje įsteigtoje sveikatos priežiūros tarnyboje, tiek laisvės atėmimo vietų ligoninėje, konstatuotina, kad ginčijamais sprendimais pagrįstai buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą sudaryti sąlygas nuvykti į pasirinktą viešąją įstaigą pas pasirinktą gydytoją (duomenys neskelbtini) gauti tretinio lygio pagalbą, nes tokia galimybė sudaroma tik tuomet, kai laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių (BVK 174 str. 3 d.).

43. Pareiškėjas savo prašyme buvo suformulavęs ir alternatyvų reikalavimą – įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti jam sąlygas išsikviesti privačiai dirbantį gydytoją (duomenys neskelbtini). Tačiau iš to, kas buvo nurodyta prieš tai, matyti, kad tokia galimybė nėra numatyta BVK 174 straipsnyje, tuo tarpu pareiškėjo nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 170 punktas, numatantis, jog asmenims lankytis pataisos įstaigoje gali leisti pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, negali būti aiškinamas kaip sudarantis sąlygas išplėsti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo būdų sąrašą. Taigi, konstatuotina, kad ginčijamais sprendimais pagrįstai buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti jam sąlygas išsikviesti privačiai dirbantį gydytoją (duomenys neskelbtini).

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė išreikalauti jo sveikatos istorijos kopiją. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylos teisingam išnagrinėjimui reikalingi dokumentai (pareiškėjo sveikatos istorijos kopija) yra išreikalauti (I t., b. l. 92–146).

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. (K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. sausio 9 d. kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose neatitiko teisės aktų reikalavimų, tokiu būdu jis buvo kankinamas, patyrė žiaurų elgesį, didelius nepatogumus, pažeminimą, buvo sutrikdyta jo sveikata, gali kilti sveikatos problemų ateityje. Minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 188 dienas, iš jų 148 dienas jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Be to, dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl ginčo laikotarpiu jam teko 0,93–2,17 kv. m kameros ploto. Lukiškių TIK pateikti duomenys apie asmenų skaičių kamerose netikslūs, nes nuteistieji (suimtieji) iki rytinio patikrinimo išvedami į laikino sulaikymo kameras, konvojuojami į kitas laisvės atėmimo įstaigas, tardymo izoliatorius. Po rytinio patikrinimo įkeldinami kiti nuteistieji (suimtieji).

3. Pareiškėjas skundėsi, jog kamerose buvo drėgna, nebuvo įrengtos papildomos vėdinimo sistemos, žiemos metu buvo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a98d04f0562911e9975f9c35aedfe438

šalta, vėdinimas per langus nebuvo pakankamas dėl netinkamos pastato konstrukcijos ir per didelio kalinamųjų skaičiaus mažoje patalpoje. Vasaros metu sienos buvo drėgnos, o žiemos – ties langais apšerkšnijusios, buvo pelėsio, kuris užėmė apie 15 proc. viso kameros ploto, vietomis pažeistos sienos, todėl byrėjo tinkas ir į orą kilo daug dulkių, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos. Sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, nuo drėgmės (duomenys neskelbtini), šaltis neigiamai paveikė (duomenys neskelbtini).

4. Naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas privatumas, sklido nemalonūs kvapai. Pareiškėjui buvo suteiktas pasenęs ir netinkamas naudoti gultas, dėl to skaudėjo nugarą, buvo sunku užmigti. Trūko vietos sėdėti prie stalo. Lukiškių TI-K nebuvo specialių vietų asmeninių drabužių skalbimui ir jų džiovinimui, skalbiama buvo praustuvėje arba dušo patalpoje. Asmeninės higienos palaikymui nepakako vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu.

5. Nurodė, kad gyvenamuosiuose pastatuose buvo asbesto, todėl bausmę turėjo atlikti sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje. Nepakako užimtumo, nes pasivaikščioti gryname ore buvo galima tik 1 val. per dieną, o kiti užsiėmimai ne kameroje sudarė 1,6 val. per mėnesį. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas.

6. Teigė, jog nebuvo supažindintas su laikymo Lukiškių TI-K tvarka, sąlygomis, teisėmis ir pareigomis, nežinojo, kada baigiasi senaties terminas.

7. Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip neapgrįstą, taip pat atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

8. Lukiškių TI-K nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis, kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su juo. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K suimtieji ir nuteistieji dalyvauja užimtumo programose, tačiau, norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi pareikšti norą žodžių ar raštu, kreiptis į būrio viršininką.

9. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K išduoda reikalingą inventorių, sudaro sutartis su bendrovėmis, vykdančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl remontą tenka daryti iš naujo. Tualetas nuo likusios kameros dalies atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktus. Kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Kamerų dieninis ir naktinis apšvietimas taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę iki 15 min., taip pat sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis, pareigomis ir draudimais.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kokį plotą sanitarinis mazgas užėmė kiekvienoje kameroje, jis vadovausis pirminiais Lukiškių TI-K pateiktais ir pareiškėjui palankesniais duomenimis apie sanitarinio mazgo plotą. Teismas taip pat vadovavosi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie kamerose laikytų asmenų skaičių. Teismas nustatė, kad minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista 16 dienų, kai pareiškėjui teko 1,673,4 kv. m kameros ploto.

12. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo teisėmis ir pareigomis, draudimais. Pareiškėjas neteikė skundų dėl to, kad jam galbūt neužteko laiko susipažinti su suimtųjų (nuteistųjų) teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais ar nesuprato jų turinio. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas nebuvo praleistas, be to, pareiškėjas su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jau buvo kreipęsis anksčiau. Todėl teismas nagrinėjamus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nesaugios ir sveikatai kenksmingos aplinkos, pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K, nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per

langus, ir toks vėdinimas atitiko higienos normų reikalavimus, patikrinimo metu užfiksuoti temperatūros ir apšvietimo rodiklių pažeidimai, o vienoje iš kamerų nustatyta pelėsio požymių. Nustatyti pažeidimai grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti. Patikrinimų metu gyvenamosios patalpos buvo švarios, santechnikos įrenginiai tvarkingi, minkštas inventorius tinkamas naudoti, buitinių parazitų buvimo ir kitų higienos normų pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, o vėliau asociacijos atstovas pareiškėjo vardu, minėtu laikotarpiu buvo pateikę tris prašymus pateikti informaciją. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus, tačiau pažeidimai nebuvo itin dideli, ir laisvės atėmimo vietų įstaiga ėmėsi priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, nustatė, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, buvo įrengtos užuolaidos arba sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas kitu būdu, todėl pripažino, kad į kamerą įėję ar pažvelgę pro duryse esantį stebėjimo langelį pareigūnai galėjo matyti besinaudojantį tualetu pareiškėją ir taip pažeisti jo privatumą. Teismas pažymėjo, kad dalinis tualeto atskyrimas neabejotinai žemino orumą, kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius, įskaitant nemalonius kvapus.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pasenusio ir netinkamo naudoti gulto, taip pat dėl to, kad trūko vietų sėdėti prie stalo, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu teko gyventi perpildytose kamerose, todėl konstatavo, kad tuo metu galėjo trūkti ir tam tikro inventoriaus. Tačiau pareiškėjo argumentas dėl jam suteikto netinkamo naudoti gulto teismo buvo įvertintas kritiškai. Teismo manymu, toks argumentas yra abstraktaus pobūdžio, nebuvo nurodyta, kokioje konkrečioje kameroje gultas buvo netinkamas. Be to, pareiškėjas neteikė dėl to skundų. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl gulto kaip nepagrįstus.

16. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir (ar) džiovinti drabužius ar šią paslaugą būtų atsisakyta teikti, todėl šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl galimybės pasinaudoti dušu tik vieną kartą per savaitę, įvertino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką ir Lukiškių TI-K pateiktą medžiagą, ir konstatavo, kad galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę yra apgailestaujama, tačiau neatima galimybės visiškai palaikyti asmeninę higieną.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Lukiškių TI-K neužtikrinto pakankamo užimtumo ir per mažo pasivaikščiojimo kiemelio, akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dalyvavo įvairiuose užsiėmimuose ir programose, laisvalaikiu galėjo žiūrėti kabelinę televiziją, skaityti knygas, nustatyta tvarka naudotis kompiuteriu. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė dalyvauti konkrečioje socialinės reabilitacijos programoje, kultūriniame, sporto ar kitame renginyje. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kas dieną 1 val. būti gryname ore. Teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nereglamentavo, byloje nėra duomenų, kad vienu metu į lauką būtų vedamas neadekvatus skaičius nuteistųjų ar kiemeliai būtų įrengti nesilaikant nustatytų reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad kiemeliuose buvo sudarytos galimybės judėti. Be to, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į administraciją nesikreipė su skundais dėl kiemelių dydžio ar užimtumo stokos. Todėl teismas nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

19. Dėl pareiškėjo argumento, jog gyvenamoje aplinkoje buvo asbesto, teismas pažymėjo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamuosiuose korpusuose, kur laikomi suimtieji ir nuteistieji, taip pat statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Lukiškių TI-K I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai buvo padengti šiferio lakštais, tačiau pasivaikščiojimo kiemai buvo įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nebuvo laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišskyrė ir nekėlė pavojaus sveikatai. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.

20. Iš byloje pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatą teismas nustatė, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į (duomenys neskelbtini), skundėsi (duomenys neskelbtini), tačiau šiuos sveikatos sutrikimus, priešingai nei teigė pareiškėjas, lėmė (duomenys neskelbtini). Ginčui aktualiu laikotarpiu dėl kitų skunde nurodytų sveikatos sutrikimų pareiškėjas į gydytojus nesikreipė. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl sveikatos pablogėjimo dėl netinkamų laikymo sąlygų.

21. Teismas vertino, kad prašoma 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma per didelė ir neatitiko realių išgyvenimų, todėl priteisė pareiškėjui 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Dėl Lukiškių TI-K prašyto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nurodė, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

III.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo ir priteisti jam 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas kalinimo sąlygas.

23. Teigia, kad teismas pažeidė administracinės bylos nagrinėjimo ribas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir netinkamai apskaičiuodamas gyvenamąjį plotą, tekusį pareiškėjui, kuris iš tikrųjų buvo mažesnis. Teismas vadovavosi netiksliais duomenimis, nenustatė, jog nėra galimybės nustatyti tikslaus kalinamųjų skaičiaus konkrečią dieną konkrečioje gyvenamojoje patalpoje, taip pat teismas iš kameros bendro ploto turėjo išskaičiuoti baldų užimamą plotą. Pareiškėjas nėra įpareigotas rinkti ir pateikti bylai svarbių duomenų, nes tai yra atsakovo atstovo prievolė. Pareiškėjas nurodo, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto.

24. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad Lukiškių TI-K jį laikė švariose ir higienos normas atitinkančiose kamerose. Kameros yra per mažos, todėl, esant ploto trūkumui, savaime kyla grėsmė higienos reikalavimų pažeidimui. Buvo sunku gauti priemones švarai palaikyti, pakviesti budintį pareigūną užtrukdavo iki pusės paros, o minėtos priemonės buvo suteikiamos pavėluotai.

25. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl galimybės tik 1 kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Nesudarymas galimybės dažniau pasinaudoti dušu žemino pareiškėjo orumą.

26. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl asbesto gaminių, juo labiau, kad ir pats atsakovo atstovas patvirtino asbesto buvimo faktą. Asbesto buvimas pasivaikščiojimo kiemelių šiferiniuose stogo lakštuose kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.

27. Mano, kad teismo atliktas tyrimas yra neišsamus ir neobjektyvus, priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus pareiškėjo patirtoms kančioms.

28. Lukiškių TI-K atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.29. Nurodo, kad asmeniui nepakanka vien abstrakčiai nurodyti galimus neteisėtus veiksmus, pareiškėjo paaiškinimai

turėjo būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos, taip pat, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. sausio 9 d., atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso praleido 177 dienas, iš kurių 16 dienų jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, taip pat ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, pažeisti higienos normų reikalavimai, todėl priteisė jam iš atsakovo 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dienų, kuriomis jam teko mažiau, nei nustatyta, kameros ploto, skaičių, nepagrįstai iš bendro kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto bei vadovavosi ne jo, o atsakovo atstovo pateiktais duomenimis; pažymi, kad kamerose buvo nešvaru, nes ilgai reikėdavo laukti, kol bus išduotas valymo inventorius; nesutinka, kad nebuvo pripažintas jo teisių pažeidimas dėl asbesto ir reto bei per trumpo naudojimosi dušu; mano, kad jam buvo priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos

apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo jis neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

35. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl asbesto ir naudojimosi dušu, patikrino ir įvertino bylos medžiagą, galiojantį teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, bei pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, todėl, vengdama motyvų kartojimo, atskirai dėl jų nepasisako.

36. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo jam tekusio kamerų ploto, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jam turėjusio tekti didesnio kameros ploto prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Be to, asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų abejoti minėtų duomenų teisingumu. Priešingi pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais ir nekonkrečiais, todėl kitokios išvados nesuponuoja.

37. Pažymėtina, kad iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (I t., b. l. 89–90) matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose praleido 184 dienas, iš kurių 14 dienų jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Taigi atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu 14 dienų pažeidė pareiškėjo teisę į minimalų kameros plotą, t. y. šiuo aspektu pagrįstai buvo konstatuoti Lukiškių TIK ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai.

38. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl apsunkintos galimybės palaikyti švarą ir tvarką kamerose, pažymi, kad šie jo teiginiai yra deklartyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas bendrai pažymėjo, jog tenka palaukti, kol bus laisvas atitinkamas inventorius, tačiau konkrečiai nenurodė, kada, kokiomis aplinkybėmis, kiek konkrečiai laiko jam šis inventorius nebuvo išduotas. Be to, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų (I t., b. l. 110) matyti, jog dėl prieš tai nurodytų aplinkybių pareiškėjas su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Taigi, konstatuotina, kad nagrinėjamu aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokio pareiškėjo teisių pažeidimo.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 14 dienų teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu (pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido 184 dienas, iš kurių 41 dieną buvo laikomas vienas), atitinkamai šiais aspektais buvo konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, taip pat į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar detalizuotų paaiškinimų, patvirtinančių būtent dėl nustatytų pažeidimų atsiradusią neturtinę žalą, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatai dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytą žalą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN







Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVMI) 2017 m. sausio 10 d. raštą Nr. (44.2)S-136 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą panaikinti 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą Nr. 35-215 (toliau – ir Patikrinimo aktas) arba ištaisyti jame esančias klaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 m. gegužės 5 d. jis su Šiaulių AVMI sudarė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio (toliau – ir Susitarimas), kuriame įsipareigojo sumokėti 185 210 Lt (53 640,52 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 14 790 Lt (4 283,48 Eur) GPM delspinigių. 2016 m. gruodžio 12 d. rašte pareiškėjo pateikti skaičiavimai akivaizdžiai patvirtina, kad, sudarant Susitarimą, nė viena iš šalių neturėjo pakankamai įrodymų savo skaičiavimams pagrįsti. Šiaulių AVMI savo preliminarius GPM skaičiavimus grindė mokestinio patikrinimo, kurio rezultatai užfiksuoti Patikrinimo akte, metu atliktais skaičiavimais, tačiau, pareiškėjo nuomone, skaičiuojant jo pajamas 2007–2008 metais, buvo padarytos grubios ir akivaizdžios skaičiavimo klaidos.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo supažindintas su Patikrinimo aktu ir jo priedais, šie dokumentai jam jo prašymu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d15ea740562911e9975f9c35aedfe438

buvo pateikti 2013 m. gruodžio 10 d. Be to, atliekant mokestinį patikrinimą, buvo paimti pareiškėjo nekilnojamojo turto sandorius patvirtinantys dokumentai (sutartys), todėl derybų metu jis jų neturėjo ir negalėjo įvertinti mokesčio administratoriaus teikiamų GPM skaičiavimų. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių AVMI Rašte visiškai neatsižvelgė į jo argumentus dėl neteisingų patikrinimo duomenų ir nepateikė jokių motyvų dėl neteisingų skaičiavimų Patikrinimo akte. Rašte taip pat nepagrįstai nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, kurioje iš esmės nebuvo sprendžiamas mokestinio patikrinimo metu padarytų aiškių skaičiavimo klaidų ištaisymo klausimas. Pareiškėjas akcentavo, jog šiuo atveju atsakovo buvo prašoma ne atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, o ištaisyti mokestinio patikrinimo metu padarytas skaičiavimo klaidas.

4. Atsakovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad, atlikus pareiškėjo GPM už 2007–2008 metus mokestinį patikrinimą, pareiškėjui papildomai

apskaičiuota 241 834 Lt (70 039, 97 Eur) GPM, tačiau, remiantis Susitarimu, jis į valstybės biudžetą turėjo sumokėti 200 000 Lt (185 210 Lt GPM bei 14 790 Lt GPM delspinigių). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime atmetė pareiškėjo skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. liepos 4 d. sprendimo atsisakyti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą už 2007–2008 metus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartyje pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. nutartyje atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Susitarimo panaikinimo ir restitucijos taikymo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. nutartyje pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, o 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje nutarė proceso šioje administracinėje byloje neatnaujinti. Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 28 d. rašte Nr. (44.2)S-2672 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą sudaryti papildomą susitarimą; Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendime pareiškėjo skundą dėl minėto rašto tenkino iš dalies, byla pagal Šiaulių AVMI apeliacinį skundą yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Šiaulių AVMI ginčijamame 2017 m. sausio 10 d. rašte, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą ištaisyti Patikrinimo aktą, nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi, Šiaulių AVMI neturi įstatyminio pagrindo iš naujo peržiūrėti ar naikinti Patikrinimo aktą.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas su prašymu dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pakeitimo / papildymo į jį galėjo kreiptis mokestiniam patikrinimui nepasibaigus, t. y. iki 2010 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 35-215, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, priėmimo, tačiau pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu neteikė jokių pastabų, neskundė nei Patikrinimo akto, jam išsiųsto 2010 m. gegužės 10 d. registruotu laišku Nr. (11.6-34)S-9154, nei 2010 m. birželio 17 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 35-215, jam išsiųsto 2010 m. birželio 18 d. registruotu laišku Nr. (11.6-34)5-12489, neteikė jokių skundų ir dėl po mokestinio patikrinimo jam grąžintų dokumentų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas jam nepateikė jokių duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą sudaryti papildomą susitarimą, o pats atsakovas nenustatė, jog Susitarimo sudarymo metu buvo atlikti veiksmai, nesuderinami su Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 71 straipsnio 1 dalimi.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus ginčas dėl GPM bei su juo susijusių sumų buvo

užbaigtas 2010 m. gegužės 5 d. sudarius Susitarimą. Susitarimas yra neatskiriama Patikrinimo akto ir sprendimo dėl Patikrinimo akto tvirtinimo dalis. Taigi, mokestinio ginčo šalių atžvilgiu gali būti taikomos tik tos mokestinės teisinės pasekmės, kurios yra aiškiai bei imperatyviai nurodytos Susitarime, ir atitinkamai jokios kitos su GPM susijusios sumos papildomai negali būti apskaičiuojamos. Teismas, išanalizavęs tarp pareiškėjo ir atsakovo vykusius ir vykstančius teisminius ginčus, nustatė, kad pareiškėjas, manydamas, jog tam yra pakankamas pagrindas, pasinaudojo jam įstatyme suteikta teise ir kreipėsi į mokesčių administratorių dėl papildomo susitarimo sudarymo (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2432-289/2016, apskųstas apeliacine tvarka).

9. Teismas, nustatęs, kad Rašte yra nurodytas aiškus faktinis pagrindas bei motyvai, kodėl atsisakoma panaikinti Patikrinimo aktą ar ištaisyti jame galbūt esančias klaidas, konstatavo, jog Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl nebuvo pagrindo jį panaikinti. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą aktą, negalėjo būti tenkinamas ir jo išvestinis reikalavimas – įpareigoti Šiaulių AVMI panaikinti Patikrinimo aktą ar ištaisyti jame esančias klaidas. Remiantis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjo

skundas buvo atmestas.

III.

10. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą ir įpareigoti teismą bylą išnagrinėti iš naujo.

11. Pareiškėjo nuomone, teismas bylos apskritai neišnagrinėjo, neatsižvelgė į jo argumentus, o teismo posėdžio metu netenkindamas pareiškėjo prašymo išreikalauti iš Šiaulių AVMI visą su bylos aplinkybėmis susijusią medžiagą, užkirto kelią tinkamai išnagrinėti bylą. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeista mokestinio patikrinimo eiga, kadangi Patikrinimo aktas buvo priimtas vėliau nei Susitarimas, o pareiškėjas iki Susitarimo sudarymo iš Šiaulių AVMI negavo jokios informacijos apie pažeidimus, kurie buvo nustatyti Patikrinimo akte ir kuriais remiantis bus sudaromas Susitarimas. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad Patikrinimo aktas yra neatskiriama Susitarimo dalis, todėl pirmiausiai turi būti taisomos klaidos Patikrinimo akte arba jis panaikinamas.

12. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista, nes, pareiškėjo vertinimu, jis teismui pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog buvo pažeista mokestinio patikrinimo eiga.

13. Pareiškėjas pranešime, teismo gautame 2018 m. vasario 28 d., paaiškina aplinkybes dėl 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu jo banko sąskaitoms taikyto arešto, VMI jam neišduodamų dokumentų (jų kopijų). Pareiškėjo nuomone, VMI neatsižvelgė į Susitarimo sudarymo aplinkybes, t. y. mokestinio patikrinimo metu padarytą daugybę neteisėtų veiksmų, dėl kurių Susitarimas laikytinas neteisėtu. Pareiškėjas kartu su pranešimu teismui teikia papildomus dokumentus.

14. Atsakovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Šiaulių AVMI prašydamas panaikinti Šiaulių AVMI 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą ar ištaisyti jame esančias klaidas. Šiaulių AVMI 2017 m. sausio 10 d. raštu Nr. (44.2)5-136 (toliau – skundžiamas raštas) prašymo netenkino, nurodydama, kad neturi pagrindo peržiūrėti 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo akto Nr. 35-215, nes Šiaulių AVMI ir pareiškėjas 2010 m. gegužės 5 d. pasirašė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio.

16. Byloje nustatyta ir tai, kad Susitarimas tarp šalių buvo pasirašytas 2010 m. gegužės 5 d., atliekant pareiškėjo mokestinės veiklos patikrinimą už 2007–2008 m.. Šis mokestinis patikrinimas buvo užbaigtas 2010 m. gegužės 7 d. surašius patikrinimo aktą Nr. 35-215 bei 2010 m. birželio 17 d. priėmus sprendimą dėl šio patikrinimo akto tvirtinimo.

17. Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.“

18. Administracinių teismų praktikoje analizuojant bei aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio nuostatas ir susitarimo dėl mokesčių dydžio sudarymo pasekmes, laikomasi nuostatos, jog pasirašius susitarimą dėl mokesčių dydžio, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime (Mokesčių administravimo įstatymo 71 str. 1 d.), t. y. jokie papildomi ginčai ar kitos mokesčių administravimo procedūros, kurių pagrindu gali būti kvestionuojamas mokesčių ir kitų su jais susijusių sumų, dėl kurių (ir kurių atžvilgiu) buvo sudarytas Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnyje nurodytas susitarimas, dydis, nėra galimi (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 670/2009; 2013 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-562/2013; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015).

19. Byloje duomenų, kad Susitarimas teisės aktų nustatyta tvarka yra panaikintas ar netekęs galios, nėra nustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas.

20. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Šiaulių AVMI 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą ar ištaisyti jame esančias klaidas, iš esmės siekia atnaujinti 2010 m. vykusį mokestinį patikrinimą, o tuo pačiu inicijuoti mokestinį ginčą. Tačiau, kaip minėta, tokie veiksmai, pasirašius susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, yra negalimi.

21. Visa tai lemia, kad atsakovo veiksmai, skundžiamu raštu atsisakant panaikinti 2010 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktą Nr. 35-215 ar ištaisyti jame klaidas, yra atitinkantys aptartą teisinį reglamentavimą, o tuo pačiu pagrįsti bei teisėti.

22. Dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.23. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis priimtomis byloje nagrinėjamu klausimu ir jų

detaliai nebekartoja (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, o tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS_______________________


2019-05489 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-261-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03869-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 12.4.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PKLE“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cd605080562911e9975f9c35aedfe438

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PKLE“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „PKLE“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir mgK) 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. S-182 (7-143/2016) (toliau – ir mgK sprendimas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 331A-49771 (toliau – ir VMI sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 22 d. atlikusi pareiškėjos operatyvųjį patikrinimą, surašė patikrinimo pažymą Nr. FR1042-8680, kurioje nurodė pareiškėjai patikslinti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) deklaraciją (FR0600) ir nurodyti joje padidintą PVM apmokestinamąją sandorio sumą – 65 000 Eur. Pareiškėjas PVM deklaraciją patikslino, todėl jam atsirado prievolė sumokėti 13 650 Eur į valstybės biudžetą. PVM deklaracijos patikslinimą Kauno AVMI grindė tuo, jog pareiškėja patikrinimui nepateikė automobilio priėmimo–perdavimo akto. Pažymėjo, kad jis nebūtų tikslinęs PVM deklaracijos, jei to nebūtų pareikalavusi (pasiūliusi ir (ar) patarusi) Kauno AVMI.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis pateikė VMI visus jos prašomus automobilio pirkimo iš Vokietijos įmonės bei automobilio pardavimo Latvijos įmonei sutartis ir kitus dokumentus, kurių paprašė Kauno AVMI. Atsakovas 2015 m. rugsėjo 30 d. nurodymu Nr. (2J.31-08) 467-126362 (toliau – ir Nurodymas) nurašė 15 184,81 Eur mokestinę permoką iš jos sąskaitos. Mokesčių administratorius nepasiūlė pareiškėjui patikslinti 2015 m. balandžio 23 d. pateiktos prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitos FR0564, kurioje nurodyta, jog Latvijos įmonei pateikta prekių už 65 000 Eur. Pažymėjo, kad ginčija sprendimą negrąžinti PVM permokos ir mokesčių administratoriaus veiksmus, kurių pagrindu nuo pareiškėjos sąskaitos priverstinai buvo nurašyta 15 184,81 Eur suma. Mokesčių administratorius skubos tvarka priverstinai nurašė lėšas nepasibaigus operatyvaus patikrinimo pažymos apskundimo terminui bei neįteikus pareiškėjai raginimo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo gera valia. Paaiškino, kad mokesčių administratoriaus prašė įvertinti papildomai pateiktus dokumentus, kurie patvirtina, jog automobilis buvo parduotas Latvijos įmonei. Pareiškėjas turėjo teisę taikyti nulinį PVM tarifą. VMI ir mgK sprendimuose nenurodė, kodėl papildomai pateikti dokumentai nevertinami ar nelaikomi juridinės galios neturinčiais įrodymais.

4. Pareiškėjas nurodė, kad mgK neįvertino jo argumentų, nereikalavo iš VMI pateikti papildomų paaiškinimų. Pažymėjo, kad mgK sprendime atkartojo VMI sprendime nurodytus teiginius, jog nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys automobilio išgabenimą į Latviją, o kartu pareiškėjas negalėjo taikyti 0 proc. PVM tarifo.

5. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius paprašė pateikti

dokumentus, pagrindžiančius prekių išgabenimą. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė dokumentus, susijusius su ginčo automobilio pardavimu Latvijos įmonei SIA „Auto & truck service“, t. y. pirkimo–pardavimo sutartį, PVM sąskaitą faktūrą PKL Nr. 0000786 su nurodyta suma apmokėti ir nurodymu, kad taikomas 0 proc. PVM tarifas. Pareiškėjas nepateikė CMR (tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščio), automobilio priėmimo–perdavimo akto ir kitų dokumentų, patvirtinančių, jog pirkėjas (Latvijos įmonė) gavo prekę ar kad prekė būtų faktiškai išvežta į kitą Europos Sąjungos šalį.

7. Atsakovas teigė, kad pasiūlė pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją. Pareiškėjas patikslino 2015 m. kovo mėn. pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, kurioje PVM apmokestinamų sandorių suma padidinta 65 000 Eur ir mokėtinas į biudžetą PVM padidintas 13 650 Eur suma. Pats pareiškėjas deklaravo mokėtiną 13 650 Eur PVM, o ši susidariusi mokėtina 13 650 Eur PVM suma kartu su kitomis sumomis iš pareiškėjo banko sąskaitos buvo nurašyta vadovaujantis Nurodymu. Pažymėjo, kad pareiškėjas Nurodymo neginčijo, be to, byloje nėra duomenų, kad jis būtų ginčijęs pinigų nurašymo teisėtumą ar kad jis būtų pripažintas neteisėtu.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės

bendrovės „PKLE“ skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo patikrinimą ir 2015 m. rugsėjo 22 d. surašė operatyvaus

patikrinimo pažymą Nr. FR1042-860, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pirkėjas SIA „Auto & truck service“ gavo prekę. Pareiškėjas patikslino 2015 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją, PVM apmokestinamų sandorių sumą padidindamas 65 000 Eur, mokėtinas į biudžetą PVM padidintas 13 650 Eur. VMI 2015 m. rugsėjo 30 d. surašė Nurodymą iš pareiškėjo sąskaitų nurašyti iš viso 15 184,81 Eur (13 650 Eur ir susijusias sumas) mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių, prašydamas grąžinti 13 650 Eur mokesčių permoką. VMI sprendime nurodė, kad VMI administruojamų mokesčių apskaitoje nėra nurodytos 13 650 Eur mokesčių permokos, todėl ji negali būti grąžinama. Pareiškėjas dėl VMI sprendimo pateikė 2016 m. liepos 7 d. skundą mgK. MGK sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti VMI sprendimą.

10. Teismas taip pat nustatė, kad byloje kilo ginčas iš esmės dėl VMI sprendimo negrąžinti pareiškėjo prašomos mokesčių permokos, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, taip pat nustatė, kad buvo atliktas pareiškėjo operatyvus patikrinimas dėl prekių pardavimo Latvijos įmonei SIA „Auto & truck service“, jo metu buvo vertintos aplinkybės dėl automobilio „M. B.“ įsigijimo bei galimo pardavimo Latvijos įmonei SIA „Auto & truck service“ ir išgabenimo iš Lietuvos Respublikos. Operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių automobilio „M. B.“ išgabenimą iš Lietuvos Respublikos. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. FR1042-860 nurodyta, jog, VĮ „Regitra“ duomenimis, „M. B.“ markės automobilis priklauso pareiškėjui, šio automobilio registracija sustabdyta dėl negaliojančio draudimo, nepateikti duomenys, patvirtinantys automobilio „M. B.“ išgabenimą iš Lietuvos Respublikos. Mokesčių administratorius pareiškėjai pasiūlė patikslinti PVM deklaraciją ir padidinti joje PVM apmokestinamąją sandorio sumą 65 000 Eur. Pareiškėjas pasiūlymą įvykdė, deklaravo mokėtiną 65 000 Eur PVM. Mokesčių administratorius surašė Nurodymą, kuriuo nurašė 15 184,81 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 136 str. 1 d., pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus pasiūlymai nėra privalomi, pareiškėja gali nesutikti su mokesčių administratoriaus teikiamais pasiūlymais ir kelti ginčą dėl pačios mokestinės prievolės buvimo fakto.

13. Teismas pabrėžė, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra aplinkybės, dėl ko pareiškėjui susidarė minėta mokestinė prievolė. Teismas nurodė, kad būtina nustatyti, ar VMI sprendimas, kuriuo mokesčių administratorius atsisakė pareiškėjui grąžinti 13 650 Eur mokesčių permoką, yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas, remdamasis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nurodė, kad mokesčių permokos gali būti grąžinamos tik esant minėtoms permokoms. Šiuo atvejui pats pareiškėjas patikslino PVM deklaraciją ir deklaravo mokėtiną PVM, kuris buvo nurašytas Nurodymu, kurio pareiškėjas taip pat neskundė. Pagal pareiškėjo pateiktą patikslintą PVM deklaraciją pareiškėjas VMI priimant sprendimą 13 650 Eur PVM permokos neturėjo, todėl VMI sprendimu pagrįstai konstatavo, jog biudžete nėra pareiškėjo prašomo grąžinti mokestinio laikotarpio PVM permokos. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad skundžiamus VMI sprendimą ir mgK sprendimą naikinti nėra pagrindo.

III.

14. Pareiškėjas UAB „PKLE“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą arba perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo; panaikinti mgK 2016 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. S-182 ir VMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 331A-49771.

15. Pareiškėjo teigia, kad jis teismo prašė išreikalauti iš atsakovo operatyvaus patikrinimo visą medžiagą, susijusią su operatyviu patikrinimu bei papildomai pateiktais pareiškėjo įrodymais, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, nenurodė ir nepasisakė, ar šis pareiškėjo prašymas tenkinamas ar ne.

16. Pareiškėjas nurodo, jog teismo teiginys, kad automobilio registracija sustabdyta, nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais. Šiuo atveju atsakovas privalėjo įvertinti pareiškėjo papildomai pateiktus dokumentus: Automobilio priėmimo-perdavimo aktą, pasirašytą abiejų sutarties šalių, CMR, PVM sąskaitą-faktūrą PKL Nr. 0000786, kasos pajamų orderį PKL Nr. 0000293, invoice Nr. EXP 01, Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitą (forma FR0564 versija 03) ir kitus dokumentus, o tada spręsti klausimą ar pareiškėjas pagrįstai taikė nulinį PVM tarifą, arba juos (pateiktus dokumentus) pripažinti dokumentais neturinčiais juridinės galios. Tačiau nei atsakovas, nei mgK, nei teismas dėl šių dokumentų, kaip pagrįstų įrodymų dėl nulinio PVM tarifo taikymo, savo sprendime nepasisakė, o tik

nurodė, kad pareiškėjas dokumentų, pagrindžiančių automobilio pardavimą Latvijos įmonei, nepateikė.17. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendime nurodytu motyvu, jog pareiškėjas, pasiūlius atsakovui, pats patikslino

PVM deklaraciją už 2015 m. kovo mėnesį, padidindamas apmokestinamąją sandorio sumą 65 000 Eur ir tuo sudarydamas sąlygas PVM nepriemokai susidaryti, kurią atsakovas skubos tvarka priverstinai nurašė. Toks atsakovo veiksmas teismo negalėjo būti įvertintas kaip teisėtu ir pagrįstu pagrindu skundžiamo sprendimo priėmimui, nes neištyrus visų byloje esančių įrodymų visumos atsakovui suteikiama teisė piktnaudžiauti mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) įstatymų nežinojimu ar nesupratimu. Be to, operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. FR1042–8680 surašyta 2015 m. rugsėjo 22 d., Nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką priimtas 2015 m.rugsėjo 30 d., t. y. pažeidus terminus, nurodytus MAĮ 105 straipsnyje.

18. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, kaip centrinis mokesčių administratorius, taip pat ir mgK bei teismas netyrė ir nevertino šioje byloje visų esamų rašytinių įrodymų, o tik nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog automobilis buvo išgabentas į Latvijos Respubliką, todėl pareiškėjui atsirado prievolė sumokėti pridėtinės vertės mokestį. Teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nurodyta norma, nes netyrė visų byloje esančių rašytinių įrodymų, o atkartojo ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijų nuomonę, jog pareiškėjas dokumentų nepateikė, pats gera valia patikslino deklaraciją, Nurodymo išieškoti mokestinę nepriemoką neskundė.

19. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad operatyvaus patikrinimo metu, iki surašant minėtą operatyvaus patikrinimo pažymą, pareiškėjas pats 2015 m. rugsėjo 17 d. patikslino 2015 m. kovo mėn. Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją (FR0600), padidindamas PVM apmokestinamų sandorių apmokestinamąją vertę (65 000 Eur), nuo kurios apskaičiuotas PVM, bei padidindamas mokėtiną į biudžetą (ne grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą – 13 650 Eur. Apelianto argumentai, kad jis nesuprato patikslintos PVM deklaracijos pateikimo pasekmių, atmestini, kadangi kiekvienas asmuo privalo žinoti savo teisinę padėtį, išsiaiškinti jam pagal įstatymus tenkančias pareigas bei jas tinkamai vykdyti. Taigi pateikęs patikslintą PVM deklaraciją, pareiškėjas pats deklaravo mokėtiną į biudžetą 13 650 Eur PVM sumą, tačiau nustatyta tvarka šios sumos nesumokėjo į biudžetą.

21. Atsakovas teigia, kad apelianto nurodyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, šiuo atveju netaikytina, kadangi mokėtiną į biudžetą PVM apskaičiavo ir deklaravo pats mokesčių mokėtojas, o ne mokesčių administratorius. Šiuo atveju nebuvo kilęs ginčas dėl pareiškėjo patikslintoje PVM deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumo, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, neturėjo pagrindo kvestionuoti PVM apskaičiavimo teisingumo. Kadangi pareiškėjo deklaruotas PVM nebuvo sumokėtas į biudžetą, buvo priimtas VMI sprendimas išieškoti šią mokestinę nepriemoką.

22. Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, jog šios bylos nagrinėjimo dalykas yra nustatyti, ar VMI 2016 m. gegužės 24 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio ir (arba) baudos už administracinį teisės pažeidimą permoką (skirtumą), kuriuo mokesčių administratorius atsisakė pareiškėjui grąžinti 13 650 Eur PVM permoką, yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjas apskundė tik šį mokesčių administratoriaus sprendimą. Šiuo atveju buvo pagrįstai konstatuota, jog biudžete nėra pareiškėjo prašomos grąžinti mokestinio laikotarpio PVM permokos. Pažymi, kad pareiškėjo tiek skundo, tiek apeliacinio skundo argumentai yra nesusiję su pareiškėjo suformuluotu skundo dalyku bei peržengiantys jo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo atsakovui ribas, todėl teismas tokių pareiškėjo argumentų bei aplinkybių neturėjo tirti ir vertinti. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės ir proceso teisės normas, išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Pagal mokesčių administravimo įstatymo 66 ir 73 straipsnių nuostatas priklausančius mokėti mokesčius

apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, pateikdamas atitinkamą deklaraciją, o tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamą sprendimą.

24. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčio mokėtojo pateikta deklaracija arba mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas dėl mokesčių mokėtojui priklausančio sumokėti mokesčio, yra tie teisinę reikšmę turintys dokumentai, kuriais remiantis mokestinių teisinių santykių dalyviams yra sukuriamos teisės ir pareigos mokestinių teisinių santykių srityje. Paprastai mokesčių mokėtojui sukuriama pareiga sumokėti atitinkamą mokestį, arba teisė susigrąžinti mokesčio permoką (sumokėtas per dideles mokesčio sumas), atitinkamai mokesčių administratoriui sukuriama teisė iš mokesčių mokėtojo išsiieškoti nesumokėtas mokesčio sumas, arba pareiga sugrąžinti mokesčio mokėtojui jo turimą mokesčio permoką.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 17 d. pateikė patikslintą deklaraciją, kuria pats apskaičiavo į biudžetą mokėtiną PVM 13650 Eur sumą. Toks šios deklaracijos pobūdis lėmė, kad pareiškėjui atsirado mokestinė nepriemoka, t. y., pareiga sumokėti 13650 Eur sumą į biudžetą.

26. Byloje duomenų, kad ši deklaracija teisės aktų nustatyta tvarka būtų panaikinta ar nustojusi galios (pakeista ir pan.), nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas. Teisine prasme tai reiškia, kad pareiškėjo pareiga sumokėti į biudžetą 13650 Eur sumą, nėra išnykusi.

27. Pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio nuostatas, pareiškėjas manydamas, jog 2015 m. rugsėjo 17 d. pateiktoje patikslintoje deklaracijoje neteisingai apskaičiavo į biudžetą mokėtinas sumas, turi teisę jas perskaičiuoti laikotarpyje, kuris gali trukti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

28. Tik esant tokiai deklaracijai, galėtų atsirasti teisinės prielaidos ir sąlygos teigti, jog pareiškėjas turi teisę susigrąžinti mokesčio permoką. Ir priešingai, kol tokios deklaracijos nėra, nėra ir sąlygų bei prielaidų tokiai teisei atsirasti. Pažymėtina ir tai, kad tokios deklaracijos buvimas galėtų sukurti pagrindą mokestiniam ginčui (dėl mokesčio permokos pagrįstumo ir teisingumo) kilti, kurio metu ir būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo prievolės mokėti PVM už automobilio „M. B.“ galimą pardavimą Latvijos įmonei SIA „Auto & truck service“, arba jo teisės susigrąžinti be reikalo sumokėtą mokestį.

29. Tai, kad nėra nei pareiškėjo pateiktos deklaracijos (patikslintos), nei atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriais būtų konstatuotas pareiškėjui atsiradusios mokestinės permokos faktas, byloje ginčo nėra.

30. Visa tai lemia, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pareiškėjui yra atsiradusi teisė į mokesčio permoką.31. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl o

tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PKLE“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d4a6a650562911e9975f9c35aedfe438

Administracinė byla Nr. eA-3775-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03418-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3(S)


NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Gilsta“ dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas O. B. (O. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00830/171-598 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą patenkinti jo 2018 m. gegužės 10 prašymą dėl leidimo išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes Departamento išvada apie apsimestinę uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Gilsta“ (toliau – ir Bendrovė) veiklą neatitinka tikrovės, ji pagrįsta tendencingai traktuojamomis bendrovės įkūrimo aplinkybėmis, atskirų faktų pavertimu sistema, tariamai nustatytų faktinių aplinkybių pagrindimų „gretimos gatvės gyventojos paaiškinimu“ ir panašiomis aplinkybėmis, iškraipančiomis tikrąją Bendrovės veiklą. Sprendime Departamentas neigiamai akcentuoja ypač tamprų ryšį tarp UAB „Gilsta“ ir UAB „Deneca“, tačiau toks ryšys neturi jokios neleistinos veiklos požymių, nes dvi nuolat bendradarbiaujančios statybos bendrovės, kai UAB „Gilsta“ atlieka faktiškai subrangos darbus, todėl jų interesai labai susiję ir pagrįsti bendradarbiavimu bei abipuse pagalba. Todėl tarp bendrovių vyksta atsiskaitymai už atliktus darbus, jų buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai, UAB „Gilsta“ darbuotojų darbo apskaita ir apmokėjimas vykdomas pačios Bendrovės.

3. Pareiškėjas teigė, kad visos skunde nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o užsieniečių kontrolė vykdyta efektyviai. Prieš priimant ginčijamą Sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų užteko Sprendimui pagrįsti, t. y. surinkti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas faktiškai dirba ne UAB „Gilsta“, o UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį, kontroliuoja jų darbus statybų vietose.

6. Atsakovas teigė, kad UAB „Gilsta“ Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) nepateikė tikslių Bendrovės statybos darbų vykdymo adresų Lietuvos Respublikoje (nors

ne kartą buvo prašoma tokius duomenis pateikti), o Migracijos valdybos įgaliotiems valstybės tarnautojams nuvykus Bendrovės vyriausiosios buhalterės nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), įdarbintų užsieniečių rasti nepavyko, todėl kilo pagrįstų abejonių dėl realaus Bendrovės įdarbinamų užsieniečių darbo. Todėl Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima, nes jokių statybos objektų, kuriuose atlieka darbus neturi, jai šiems darbams atlikti tam tikros kvalifikacijos darbuotojai nereikalingi, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimą Departamentas priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą bei informaciją. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo O. B. skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 10 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti pastatų apšiltintojo pareigose

Lietuvos Respublikoje, Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi minėtas užsienietis pateikė kelionės dokumentą, Bendrovės tarpininkavimo raštą, dokumentą, patvirtinantį turimą kvalifikaciją, darbo knygelę ir kitus dokumentus. Departamentas 2018 m. gegužės 16 d. gavo minėto užsieniečio prašymą ir prie jo pridedamus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Departamentas skundžiamu 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. (15/4-2)3I-00830/171-598 atsisakė išduoti Ukrainos piliečiui O. B. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003492917. Departamentas nustatė, kad pareiškėjo deklaruojamas tikslas Lietuvos Respublikoje yra darbas pastatų apšiltintojo pareigose UAB „Gilsta“, tačiau Bendrovės deklaruojami tikslai neatitinka minėto užsieniečio veiklos pobūdžio. Bendrovės steigėjas yra UAB „US Baltic“, kuri Departamentui žinoma kaip užsiimanti steigimu Lietuvos Respublikoje įmonių, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, iš kurių daugumos tikslas yra tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, Bendrovės registracijos adresas iki 2018 m. vasario 5 d. buvo: K. B. g. 34, Dusetų m., Zarasų r. sav., o nuo 2018 m. vasario 5 d. yra Laisvės pr. 60, Vilnius. Departamentui šis adresas gerai žinomas, nes minėtu adresu įmonių veikla nėra vykdoma. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nuo 2015 m. birželio 22 d. taip pat yra UAB „US Baltic“ direktorius. Nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. kovo 13 d. Bendrovės direktoriumi buvo Ukrainos pilietis, kuriam priklauso 95 iš 100 bendrovės paprastųjų vardinių 25 Eur nominalios vertės akcijų, o nuo 2018 m. kovo 8 d. Bendrovės direktoriumi tapo Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam priklauso 5 Bendrovės paprastosios vardinės 25 Eur nominalios vertės akcijos. Bendrovės darbuotojams atlyginimai mokami grynaisiais pinigais, o darbo užmokesčio pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį buhalterė perduoda Bendrovės paslaugų užsakovui UAB „Deneca“ direktoriui, kuris susitinka su darbuotojais ir išmoka jiems darbo užmokestį. Departamentas pažymėjo, kad tai kelia pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo, o faktinė aplinkybė, jog Bendrovės darbuotojams darbo užmokestį išmoka kitos įmonės direktorius, patvirtina, kad faktiškai Bendrovės įdarbinami darbuotojai dirba ne Bendrovėje, bet kitoje įmonėje. Departamentas iki 2018 m. rugsėjo 24 d. negavo jokių dokumentų, patvirtinančių UAB „Gilsta“ statybos veiklos sektoriuje, kaip to buvo prašoma. Apklaustas Bendrovės administravimo direktorius V. K. paaiškino, kad Bendrovėje dirba nuotoliniu būdu, bendrovės adresas – Laisvės pr. 60, Vilnius, tačiau negali nurodyti kabineto, pastato aukšto, ar yra įrengtos darbo vietos, nes ten nėra buvęs. Pagrindinė Bendrovės veiklos sritis yra statybos darbai, dirba tokio profilio darbuotojai, kaip tinkuotojai, mūrininkai, elektrikai ir santechnikai. Tačiau jis negalėjo nurodyti Bendrovės statybos objektų, nes į juos nevažinėja, Bendrovės užsakovas statybos darbams atlikti yra UAB „Deneca“. Bendrovės vyriausioji buhalterė S. K. paaiškino, kad Bendrovėje dirba nuotoliniu būdu; darbo užmokesčiui skirtus pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda užsakovo UAB „Deneca“ direktoriui, kuris susitinka su darbuotojais, išmoka jiems darbo užmokestį, o jai grąžina darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštį su darbuotojų parašais; Bendrovė yra subrangovas, o UAB „Deneca“ yra užsakovas. Departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė nevykdo veiklos statybos sektoriuje, pareiškėjui negali būti taikytinas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktis, Bendrovė turi kreiptis į teritorinę darbo biržą dėl minėto užsieniečio atitikties Lietuvos Respublikos poreikiams įvertinimo. Tačiau Departamento turimais duomenimis, Bendrovė į teritorinę darbo biržą nesikreipė, o Lietuvos darbo

birža nėra priėmusi sprendimo dėl minėto užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, todėl pareiškėjas neatitinka visų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, nes Bendrovė jokia statybų veikla neužsiima, t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti. Įstatymo 58 straipsnio 11 punkte yra nustatytos aiškios sąlygos, kokie užsieniečiai yra atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, t. y. kokiems užsieniečiams yra netaikomas darbo rinkos poreikio vertinimas ir todėl jiems gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi be sprendimo dėl užsieniečio atitikimo Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams. Įstatymo 62 straipsnyje numatyta, kad užsienietis gali įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, o darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus.

11. Teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nenurodė aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurių pagrindu atsakovas galėtų daryti išvadą, jog Bendrovė vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o jis realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje pastatų apšiltintoju. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Bendrovės įdarbinami užsieniečiai, o tarp jų ir pareiškėjas, faktiškai dirba ne nurodytoje prašymą Bendrovėje, bet UAB „Deneca“, kurios direktorius jiems išmoka darbo užmokestį, kontroliuoja jų darbus statybų vietose. Tai reiškia, kad UAB „Gilsta“ jokia statybų veikla neužsiima, jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi, o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo prie skundo pateiktas statybos rangos sutartis, PVM sąskaitas faktūras bei darbų atlikimo aktus, nes jie nebuvo pateikti nei su prašymu dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, nei patikrinimo metu, todėl nevertino kaip įrodymus, patvirtinančius Bendrovės realiai vykdomą veiklą.

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad viza buvo išduota pareiškėjui kaip pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o atsakovui atsisakius jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, sprendė, jog viza vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 punktu panaikinta pagrįstai.

13. Atlikęs byloje pateiktų įrodymų ir ginčo klausimą reglamentuojančių teisės aktų analizę, teismas sprendė, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

III.

14. Pareiškėjas O. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą, arba įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo motyvai nenuoseklūs, prieštaraujantys net paties teismo nustatytoms bylos aplinkybėms. Nei viena iš Departamento nustatytų aplinkybių apie UAB „Gilsta“ steigimą, buveinę, steigėjus, vadovus ir kt., išvardytų Sprendimo 5.1 punkte, nėra teisiškai pagrįsta kaip suteikianti teisėtą pagrindą nepripažinti UAB „Gilsta“ kaip statybos srityje dirbančio ūkio subjekto. Pažymi, kad teismas netiesiogiai sutiko su pareiškėjo skundo motyvu, jog Bendrovės įstatuose esantis veiklos aprašymas, su įrašu „ Bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams“, leidžia šiai Bendrovei užsiimti statybos ūkine veikla.

16. Dėl Departamento išvados apie darbus statybos objektuose pareiškėjas vertina, kad konkretaus subrangovo (organizacijos) darbuotojų nebuvimas kažkuriuo metu statybos objekte, net ir Rangos sutartyje nurodytu darbų atlikimo terminu, negali būti aiškinamas, kaip Rangos sutarties apsimestinis pobūdis ir subrangovo realiai nevykdoma statybos veikla. Teismo sprendime atkartojant atsakovo argumentaciją ir netinkamą faktų interpretaciją, atskiri ir epizodiniai generalinio rangovo UAB „Deneca“ ir jos vadovo santykiai su subrangovu UAB „Gilsta“ ir jos vadovu nepagrįstai sureikšminti ir padaryta neteisinga išvada, jog UAD „Deneca“ vadovas vadovauja statybos darbams objektuose ir jis asmeniškai nuolat moka darbo užmokestį UAB „Gilsta“ darbuotojams, kas reiškia, kad UAB „Gilsta“ darbuotojai faktiškai dirba UAB „Deneca“. Aplinkybė, kad UAB „Deneca“ vadovas statybos objekte nurodo subrangovo UAB „Gilsta“ darbuotojams kur, kada ir kokius darbus būtina atlikti, jokių būdu negali būti vertinama, kaip šių darbuotojų perėjimas į UAB „Deneca“ jurisdikcija darbo teisės prasme. Aplinkybė, kad generalinio rangovo vadovas subrangovo vadovo

pavedimu išmoka subrangovo darbuotojams atlyginimą iš subrangovo skirtų pinigų pagal subrangovo buhalterio paruoštą mokėjimo dokumentą, taip pat nesudaro jokio teisinio pagrindo išvadai, jog subrangovo darbuotojai tampa genrangovo darbuotojais.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismo atliktas pareiškėjo pateiktų statybos rangos sutarčių ir kitų dokumentų vertinimas yra akivaizdžiai prieštaringas ir neatitinkantis įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas nepateikė jokių teisinių argumentų ir nepagrindė, kad rangos sutartys yra tariami sandoriai. Taigi teismas neturėjo teisės nepripažinti rangos sutartyse nurodytų šalių teisių ir pareigų, kaip realių dviejų savarankiškų ūkio subjektų tarpusavio įsipareigojimų statybos ūkinėje veikloje, ir visiškai nepagrįstai konstatavo, jog UAB „Gilsta“ statybos veikla neužsiima.

18. Dėl pareiškėjo paduoto prašymo Departamentui vertinimo pareiškėjas teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo kaip taikytiną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą Nr. eA-4826-502/2018, nes šių dviejų bylų sąsaja yra vien ta, jog yra tas pats atsakovas – Departamentas, tačiau faktinės bylos aplinkybės bei teisinio ginčo pagrindas yra visiškai skirtingi. Be to, visiškai nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjas pateikė prašymą Departamentui su trūkumais, nepateikdamas duomenų, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą, o pats pareiškėjas realiai ketina dirbti Bendrovėje mūrininku. Teigia, kad pareiškėjas ir jam tarpininkaujanti UAB „Gilsta“ užpildė nustatytos formos dokumentus ir pateikė juose nurodytus duomenis bei dokumentus. Abu dokumentai buvo patikrinti Departamento darbuotojo ir priimti nagrinėjimui be jokių pastabų dėl jų trūkumų. Departamentas dėl papildomos informacijos apie veiklą kreipėsi į tarpininką – UAB „Gilsta“, o ne į pareiškėją. Pažymi, kad atsakovo inicijuotas papildomos informacijos ir dokumentų rinkimas buvo perteklinis veiksmas, o trečiojo asmens laiku nepateiktų dokumentų faktas negali būti aiškinamas kaip pareiškėjo netinkamas savo prašymo pagrindimas ir trečiojo asmens realiai vykdomos statybos veiklos neįrodymas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas asmeniškai nedisponavo ir negalėjo disponuoti savo būsimo darbdavio komercinę paslaptį sudarančiais dokumentais.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo ne kartą buvo prašoma pateikti statybos veiklos įrodymus, vykdomų statybų adresus, tačiau jis tokių įrodymų nepateikė. Įvertinus duomenų visumą, padaryta pagrįsta išvada, kad Bendrovė statybų veikla neužsiima (t. y. jokių statybos objektų, kuriuose Bendrovė atlieka darbus ir šiems darbams atlikti reikalingi tam tikros kvalifikacijos darbuotojai, Bendrovė neturi), o įdarbinami užsieniečiai faktiškai dirba kitoje įmonėje. Taigi Sprendimas buvo priimtas įvertinus tuos dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir tuos duomenis, kurie buvo gauti, surinkti iki ginčijamo Sprendimo priėmimo. Pažymi, kad vadovaujantis protingumo principu, Bendrovės vykdomos veiklos dokumentų buvo prašoma Bendrovės, o ne pareiškėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovei buvo sudaryta galimybė pateikti dokumentus dėl veiklos vykdymo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, tačiau šia galimybe Bendrovė nesinaudojo.

21. Atsakovas teigia, kad nauji su pareiškėjo skundu pateikiami dokumentai šiuo atveju negali būti vertinami šios bylos nagrinėjimo kontekste. Pareiškėjas skunde teismui rėmėsi atsakovo neištirtais duomenimis. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo teiktos Lietuvos Respublikos Socialinio draudimo fondo valdybos pažymos neįrodo veiklos vykdymo statybų sektoriuje. Vien ta aplinkybė, kad su darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys, jiems mokamas darbo užmokestis ir už juos mokamos socialinio draudimo įmokos neįrodo, jog minėti darbuotojai realiai dirbo šioje Bendrovėje, neįrodo, kad Bendrovė užsiima statybų veikla. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5515-438/2018, teigia, kad šiuo atveju surinktų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neketina dirbti pas darbdavį, nurodytą prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, kurio veikla priskiriama statybos sektoriui, pastatų apšiltintoju. Departamento nuomone, atvejai, kai užsieniečiai faktiškai dirba pas laikinojo darbo naudotoją (pastarajam prižiūrint ir vadovaujant), o ne pas konkretų darbdavį, nurodytą užsieniečio prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, neatitinka Įstatymo užsieniečiams nustatytos įdarbinimo tvarkos.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui O. B.

(Ukrainos piliečiui) atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl atsakovo įpareigojimo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2019 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinį skundą pareiškėjas iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų nenuoseklumu, išvadų prieštaravimu byloje nustatytoms aplinkybėms ir netinkamu įrodymu vertinimu.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų jo teisių pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog atsakovo ir teismo išvados apie UAB „Gilsta“ nevykdomą statybos veiklą ir jos darbuotojų darbą kitoje statybos įmonėje neatitinka faktinių aplinkybių bei į bylą pateiktų įrodymų, yra deklaratyvaus pobūdžio, prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas O. B. (Ukrainos pilietis) Migracijos valdybai 2018 m. gegužės 10 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Gilsta“ pagal profesiją pastatų apšiltintoju, t. y. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

27. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad jis yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nes užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir Įstatymo 19 straipsnio 1 punkto pagrindu, kai nacionalinė viza panaikinama asmeniui, neatitinkančiam Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų.

28. Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 58 straipsnio 11 punktą (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Lietuvos darbo biržos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Įstatymo (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

29. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Lietuvos darbo birža) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 7 dalį, jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

30. Apeliacinės instancijos teismo kolegija vertina, kad nurodytas teisinis reguliavimas vienareikšmiškai patvirtina, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje aptariamu pagrindu gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje, ir vykdys darbo funkcijas pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Lietuvos darbo biržos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5515-438/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2992-525/2019).

31. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nevertino jo pateiktų papildomų įrodymų, kurie pagrindžia aplinkybes dėl UAB „Gilsta“ vykdytos veiklos statybų sektoriuje. Šiame kontekste akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias proceso taisykles, patikrino nagrinėjamą administracinę bylą analizuojamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei suformuotos teismų praktikos kontekste ir konstatuoja, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jiems pritaria ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

32. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas realiai dirbo Bendrovėje ir ar ji faktiškai vykdė tokią ūkinę-komercinę veiklą, kuriai būtini pareiškėjo turimos profesinės kvalifikacijos specialistai (t. y. pastatų apšiltintojai). Remiantis byloje nustatytais duomenimis, Bendrovė yra registruota Laisvės pr. 60, Vilnius, bendrovės deklaruojami tikslai neatitinka minėto užsieniečio veiklos pobūdžio. Bendrovės „Gilsta“ steigėjas yra UAB „US Baltic“, kuri Departamentui yra žinoma kaip užsiimanti steigimu Lietuvos Respublikoje įmonių, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, iš kurių daugumos tikslas yra tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse. Bendrovės registracijos adresas iki 2018 m. vasario 5 d. buvo: K. B. g. 34, Dusetų m., Zarasų r. sav., o nuo 2018 m. vasario 5 d. yra Laisvės pr. 60, Vilnius. Pažymėtina, kad byloje nustatyta ir nepaneigta, jog šis adresas Departamentui gerai žinomas, nes juo nuolat steigiamos ir veikia užsieniečių valdomos įmonės, juo ne kartą daryti įmonių veiklos patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad minėtu adresu įmonių veikla nėra vykdoma. Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nuo 2015 m. birželio 22 d. taip pat yra UAB „US Baltic“ direktorius. Nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. kovo 13 d. Bendrovės direktoriumi buvo Ukrainos pilietis, kuriam priklauso 95 iš 100 bendrovės paprastųjų vardinių 25 Eur nominalios vertės akcijų, o nuo 2018 m. kovo 8 d. bendrovės direktoriumi tapo Lietuvos Respublikos pilietis, kuriam priklauso 5 bendrovės paprastosios vardinės 25 Eur nominalios vertės akcijos. Bendrovės veiklos tikslai yra: didmeninė prekyba už atlygį ar pagal sutartį; mažmeninė prekyba ne parduotuvėse, kioskuose ar prekyvietėse; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; bendrovė užsiima bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Pabrėžtina, kad pagal pareiškėjo teismui pateiktą 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. rugpjūčio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, nurodyto laikotarpio Bendrovės pelnas – 17628 Eur, praeitų finansinių metų rezultatas – 2 500 Eur nuostolių. Be to, byloje yra duomenys, patvirtinantys, jog UAB „Gilsta“ (rangovas) įsipareigoja atlikti UAB „Deneca“ įvairaus pobūdžio statybos darbus. Statybos rangos sutartyse nurodytos šios darbų atlikimo vietos: ((duomenys neskelbtini). Statybos rangos sutartyse įtvirtinta, kad Užsakovas (UAB „Deneca“) aprūpina Rangovą (UAB „Gilsta“) reikalingomis ir būtinomis statybinėmis medžiagomis, vykdo Rangovo atliekamų darbų priežiūrą ir kontrolę šioje sutartyje numatytomis sąlygomis (3.1.7. ir 3.1.8. papunkčiai). Statybos rangos sutarčių įvykdymui patvirtinti pateiktos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos pirkėjui UAB „Deneca“, ir atliktų darbų aktai.

33. Pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog UAB „Gilsta“ steigėja UAB „US Baltic“ Migracijos departamentui yra žinoma kaip bendrovė, užsiimanti juridinių asmenų steigimu Lietuvos Respublikoje, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai ir kurių tikslas yra įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėje. Taip pat nustatyta, kad Bendrovės užsakovas statybos darbams atlikti yra UAB „Deneca“ direktorius A. U., kuris kontroliuoja ir darbą statybose. UAB „Gilsta“ vyriausioji buhalterė S. K. paaiškinime Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriui nurodė, kad darbo užmokesčiui skirtus pinigus pagal darbo išmokėjimo žiniaraštį ji perduoda A. U., kuris susitinka su darbuotojais, išmoka jiems darbo užmokestį. Pabrėžtina, kad iki nustatyto termino jokie įrodymai apie Bendrovės veiklą statybos sektoriuje, vykdomus statybos darbus atsakovui nebuvo pateikti.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento surinktą medžiagą kitų rašytinių įrodymų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui nebuvo pateikta duomenų, kurių pagrindu jis galėtų daryti išvadą, jog UAB „Gilsta“ vykdo statybos veiklą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas realiai ketina dirbti šioje Bendrovėje pastatų apšiltintoju. Byloje esančių rašytinių įrodymų ir patikrinimo metu užfiksuotų duomenų visuma nepaneigia Departamento išvados, kad UAB „Gilsta“ pareiškėją įdarbino turėdama tikslą jo darbo funkcijas nukreipti ne UAB „Gilsta“, kaip statybų veiklą vykdančio ir pelno siekiančio ūkio subjekto, naudai, o kitos bendrovės, t. y. UAB „Deneca“, vykdomos statybų veiklos naudai, t. y. aprūpino užsienietį darbu pagal turimą kvalifikaciją kitoje įmonėje.

35. Aplinkybė, kad byloje esančius įrodymus teismas vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad teismas jų nevertino ir dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

36. Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus dėl UAB „Gilsta“ veiklos, teismas pagrįstai atsisakė juos vertinti, nes šiuo atveju atsakovas 2018 m. liepos 17 d. rašte Nr. (15/4-20) 10K-29038 buvo nurodęs Bendrovei iki 2018 m. rugsėjo 24 d. pateikti Bendrovės veiklą statybos sektoriuje patvirtinančius dokumentus bei nurodyti statybos objektų pavadinimus ir adresus, kuriuose bendrovė vykdo statybos darbus, tačiau Bendrovė iki nustatyto termino jokių įrodymų atsakovui nepateikė. Pareiškėjas minėtos aplinkybės neginčijo ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti atsakovui. Taigi atsakovui priimant Sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, pareiškėjo skunde nurodyti duomenys nebuvo vertinami, todėl jie nevertintini ir teisme tikrinant skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3048-822/2016; 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3743-629/2019).

37. Taigi pagal byloje esančius duomenis šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Bendrovė pati vykdo tokio pobūdžio veiklą, kurią vykdant būtų reikalinga pareiškėjo turima profesinė kvalifikacija. Nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjui netaikytina Įstatyme numatyta lengvata ir turėjo būti pateiktas Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priimtas sprendimas, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Kadangi toks sprendimas atsakovui nebuvo pateiktas, priimant Sprendimą padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.

38. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. B. (O. B.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS


_______________________


Administracinė byla Nr. A-2061-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01192-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui už neatitinkančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpyje periodiškai nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2017 m. balandžio 20 d

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad dušuose nebuvo įrengtų pertvarų, o sanitariniai mazgai buvo atitverti tik viena sienele, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Dušuose nebuvo čiaupų, dušų galvutės buvo senos ir surūdijusios. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, asmenybės sumenkinimą.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 24 d. ir nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 28 d. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Minima nuostata patvirtino, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nebuvo nustatyta. Visose Šiaulių TI kamerose buvo įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a4c87800562911e9975f9c35aedfe438

bendros erdvės buvo atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai ir užtikrino kameroje kalinčių asmenų privatumą.

5. Atsakovas pažymėjo, jog iš Ūkio skyriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymos Nr. 62/08-235 matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Ūkio skyrius apie neveikiančius dušo ragelius informacijos neturėjo, skundų susijusių su šiomis aplinkybėmis nebuvo gauta, todėl teigė, jog dušų rageliai buvo tvarkingi. Nurodė, kad pareiškėjo skundo dalis, susijusi su dušo pertvarų įrengimu nepagrįsta, o šias aplinkybes patvirtino byloje pateiktos fotonuotraukos. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsiradusios žalos faktą.

II.

6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą patenkino iš dalies ir pripažino, jog laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 24 d. ir nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 28 d. pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o skundą dėl teisės aktų pažeidimų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. sausio 16 d., nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. vasario 23 d., nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2017 m. balandžio 20 d., atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtos neturtinės žalos pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Šiaulių TI.

8. Teismas nustatė, jog ginčui aktualus laikotarpis, kai pareiškėjas bausmę atliko Šiaulių TI, skirtingais laikotarpiais buvo nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 26 d., nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 5 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. kovo 25 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 44, 77 iš viso 15 dienų. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 61/04-1893 teismas nustatė, jog pareiškėjas su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Teismas pripažino, jog sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele, kuri užtikrino juo besinaudojančio asmens privatumą, kadangi jos aukštis buvo ne mažesnis kaip 2 m 12 cm, tačiau nurodė, jog kameroje Nr. 77 sanitarinio mazgo plotas buvo per mažas, nors laikotarpis, kurio metu galimai buvo pažeidžiamos jo teisės dėl minimalus sanitarinio mazgo plotas buvo labai trumpas (6 dienos). Teismas vertino, jog praėjimo atitvėrimas užuolaida pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrino, o nesant nurodymo, jog kameroje Nr. 44 sanitarinio mazgo praėjimas būtų atitvertas durimis, konstatavo, jog pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 5 dienas. Akcentavo, jog kitais laikotarpiais, pareiškėjas tiek kameroje Nr. 44, tiek kameroje Nr. 77 buvo laikomas vienas. Spręsdamas dėl tinkamo dušų įrengimo, teismas pažymėjo, jog individualus temperatūros reguliavimas duše teisės aktais nebuvo numatytas ir nebuvo aišku, kuo toks negalėjimas reguliuoti temperatūrą galėjo pažeisti pareiškėjo privatumą. Įvertinęs tai, jog dušuose buvo įrengtos pertvaros, teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis dušu, yra atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, atsižvelgdamas į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, konstatavo, jog byloje buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Šiaulių TI sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

10. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą, išnagrinėti jo skundą iš esmės ir tenkinti skundą visiškai.

11. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo atstovo padarytus pažeidimus pareiškėjui kalint Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis teismai pripažįsta, tačiau nuolat atmeta jo prašymą priteisti neturtinę žalą pinigais, dėl to jis iš esmės mano, kad teisėjai Ž. K. arba A. M. yra šališki.

12. Šiaulių TI, atstovaujantis Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo teikiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nepagrįsti įrodymais. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino, tinkamai taikė galiojančias teisės aktų nuostatas ir priimdamas sprendimą vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktus pažeidžiančių kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo J. J. skundą patenkino iš dalies ir pripažino, jog laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. sausio 24 d. ir nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2017 m. vasario 28 d. jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o skundą dėl teisės aktų pažeidimų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 11 d. iki 2015 m. kovo 24 d., nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 24 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 26 d., nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. sausio 16 d., nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. vasario 23 d., nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2017 m. balandžio 20 d., atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytų aplinkybių, taikytų materialiosios ir / ar proceso teisės normų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas tik pripažino jo teisės pažeidimą, tačiau nepriteisė žalos atlyginimo pinigais, ir, pareiškėjo manymu, teismas buvo šališkas.

17. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad asmens kalinimas pataisos namuose per se (savaime) neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apsiribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-667-602/2017, 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-231-858/2016, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015 ir kt.).

18. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

19. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto skaičiavimo metodikos, be kita ko, atsižvelgęs į savo praktiką, nurodė ir tai, jog paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134-138 p.), kai kalinys buvo laikomas maždaug 2 kv. m plote 19 dienų (žr. toliau 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje D. R. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 4265/06), 52-53 p.) arba 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje V. B. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33-36 p.), kai kalinys buvo laikomas 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš

Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66-67 p.), kai pareiškėjas buvo laikomas maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas ir konkrečios bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju nebuvo ir nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl šios nutarties aprašomojoje dalyje aptartų aplinkybių (šios nutarties 2, 7 punktai) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais negalėjo būti priteistas.

21. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). EŽTT jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją). Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje C. A. prieš Ispaniją).

22. Išnagrinėjus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis iš esmės pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad teismas buvo šališkas, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė teisėjų šališkumo tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu. Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas, neobjektyvus teismas.

23. Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. eAS-229-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00085-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. P. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. sausio 27 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2018 m. gruodžio 27 d. siuntimą Nr. 1197 (toliau – ir Siuntimas) (b. l. 1–2). Pareiškėja taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl to, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas bei 25 straipsnio 1 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėja taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. AI-255 (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja paaiškino, kad Administracija, vadovaudamasi Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, Siuntimu įpareigojo pareiškėją 90 val. atlikti visuomenei naudingą veiklą. Administracija informavo, kad neatlikus visuomenei naudingos veiklos, pareiškėjai socialinė pašalpa nebus skirta. Pareiškėja nurodė, kad Konstitucijoje nėra numatyta, jog asmuo socialinę pašalpą privalo pats sau užsidirbti.

Administracijos Siuntimas, pasak pareiškėjos, pažeidžia jos teises, žemina pareiškėjos orumą, nes pareiškėja yra verčiama neatlygintinai dirbti nekvalifikuotą (valytojos) darbą, nors turi pedagoginį išsilavinimą. Pareiškėjos nuomone, akivaizdu, kad Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 25 straipsnio 1 dalies 6 punktas bei Įsakymas prieštarauja Konstitucijos 7, 29, 48 ir 52 straipsnių nuostatoms.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 4 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d2f8a830562911e9975f9c35aedfe438

dalies 1 punktu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) (b. l. 8–9).Teismas nurodė, kad asmuo turi teisę kreiptis į administracinį teismą tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių

individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teismas taip pat nurodė, kad asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas išaiškino, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjektų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Teismas paaiškino pareiškėjai, kad argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Siuntimą negali būti savarankišku ginčo teisme objektu, nes pareiškėjos ginčijamas Siuntimas yra tarpinis Administracijos dokumentas. Teismas išaiškino, kad savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu galėtų būti galutinis sprendimas, kuriuo būtų pakeistas ar nutrauktas piniginės socialinės paramos mokėjimas.

III.

Pareiškėja R. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b. l. 17–18).

Pareiškėja nurodo, kad teismo nutartyje nėra nieko pasisakyta dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėja pastebi, kad dabar įstatymas numato kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę tik per teismų sistemą. Be to, ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis numato, kad nutartyje atsisakyti priimti skundą turi būti nurodyta, į kokią instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti skundą, tačiau šiuo atveju teismo nutartyje to nėra nurodyta.

Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (b. l. 26–27).

Administracija nurodo, kad pagal Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4–5 punktus, ji turi teisę neskirti pašalpos arba nutraukti jos teikimą, jeigu asmuo neįvykdo Paramos įstatymo nustatyto reikalavimo atlikti visuomenei naudingą darbą. Administracija paaiškina, kad pareiškėjai pagal jos 2018 m. gruodžio 19 d. pateiktą prašymą tą pačią dieną buvo priimtas sprendimas (Nr. 7678) paskirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. Pareiškėjai pašalpos teikimas nebuvo nutrauktas, todėl laikytina, kad pareiškėjai nebuvo priimtas joks sprendimas, dėl kurio ji turėtų teisę pateikti skundą. Administracija nurodo, kad Siuntimas yra tarpinis dokumentas, kuris pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartis, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad pareiškėjos ginčijamas Siuntimas yra tarpinis dokumentas, negalintis būti savarankišku ginčo objektu administraciniame teisme. Iš Administracijos Siuntimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi.

Paramos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-949 redakcija) nustatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę darbingus nedirbančius (taip pat savarankiškai nedirbančius) ar dirbančius (taip pat savarankiškai dirbančius), atsižvelgiant į darbo laiko ar veiklos trukmę, nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, gaunančius piniginę socialinę paramą bendra šio įstatymo nustatyta tvarka arba gaunančius piniginę socialinę paramą, nustatytą šioje dalyje ir (ar) šio straipsnio 3 dalyje, ir nedalyvaujančius aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse ir (ar) savivaldybės administracijos parengtoje užimtumo didinimo programoje, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pasitelkti visuomenei naudingai veiklai atlikti. Paramos įstatymo 25 straipsnio 6 punkte (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-949 redakcija) nustatyta, kad piniginę socialinę paramą

gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Jeigu asmuo nevykdo šios pareigos, savivaldybės administracija turi teisę socialinės pašalpos neteikti ar nutraukti jos teikimą (Paramos įstatymo 23 straipsnio 5 punktas).

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės administracijos sprendimas pasitelkti asmenį visuomenei naudingai veiklai atlikti tokiam asmeniui teisinių pasekmių nesukelia tol, kol tokio sprendimo nevykdančiam asmeniui nėra priimamas kitas sprendimas, susijęs su socialinės pašalpos neteikimu ar socialinės pašalpos teikimo nutraukimu, t. y., kol nėra priimamas galutinis kompetentingo subjekto sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta procedūra (šiuo atveju – dėl socialinės pašalpos skyrimo). Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti Administracijos tarpinį procedūrinį sprendimą – Siuntimą nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio savivaldybės administracijos sprendimo visuomenei naudingoje veikloje nedalyvaujančiam asmeniui neteikti socialinės pašalpos ar nutraukti jos teikimą. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo priimti tokio pobūdžio sprendimai. Priešingai, atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą Administracija nurodė, kad pašalpos skyrimas pareiškėjai nebuvo nutrauktas.

Pareiškėja atskirajame skunde nenurodė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškėjos skundą dėl Siuntimo panaikinimo yra neteisėta ir nepagrįsta, tačiau pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos skunde suformuluoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Paramos įstatymo ir Įsakymo nuostatų konstitucingumo.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, tam kad teismas galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmiausiai teismas turi turėti pagrindą manyti, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, nagrinėjamą bylą sustabdo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti Administracijos Siuntimą, t. y. administracinė byla pagal pareiškėjos skundą nebuvo pradėta ir nagrinėjama. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti pareiškėjos procesinio pobūdžio prašymo dėl administracinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą ir panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartį bei perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. P. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-05497 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. A-1396-602/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=db26c5f0562911e9975f9c35aedfe438

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03835-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN nuo 2017 m. birželio 5 d. yra laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis (pareiškėjui neužtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušais, nes jie tarpusavyje atskirti tik pertvaromis). Pasak pareiškėjo, vertimas asmenį praustis kitų asmenų akivaizdoje vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (nepriimtina stebėti nuogą besimaudantį asmenį).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–12).

4. Vilniaus PN paaiškino, kad teisės aktai nenumato reikalavimo dušinėse įrengti atskirus skyrius. Vilniaus PN nurodė, kad prausimosi vietos tarpusavyje yra atskirtos mūrinėmis, plytelėmis padengtomis sienomis. Dušai įrengti taip, kad jais naudojantis yra užtikrinamas privatumas. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė ir į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti iš valstybės).

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 23–26).

6. Teismas nustatė, kad dušinės pataisos namuose yra įrengtos kaip atskiros patalpos gyvenamajame korpuse, tačiau ne gyvenamuosiuose kambariuose ar kamerose. Teismas konstatavo, kad teisiniame reguliavime nėra numatytas reikalavimas įrengti pertvaras, taip pat nėra numatytas reikalavimas sienų ar pertvarų pagalba visiškai izoliuoti (atriboti) prausimosi vietas tam skirtose patalpose.

7. Teismas nustatė, jog byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad prausimosi vietos Vilniaus PN atskirtos pertvaromis, todėl nekonstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo. Teismas darė išvadą, kad maudydamasis Vilniaus PN duše, kurio įrengimas atitinka įprastus tokio pobūdžio patalpoms keliamus reikalavimus, negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti vertinami kaip žmogaus garbę ir orumą žeminantis elgesys. Nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN

pareigūnų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III.

8. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti visiškai (b. l. 31–38).

9. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad kaliniams turi būti užtikrinta galimybė naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie užtikrina privatumą. Pareiškėjas pažymi, kad sanitariniai įrenginiai nėra skirstomi į dušus, tualetus, prausyklas ir kita. Pareiškėjas pakartoja skundo argumentus, kad nepriimtina stebėti nuogą besimaudantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir žemina asmenį. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN turėtų užtikrinti galimybę praustis uždaroje dušo kabinoje. To nedarydami Vilniaus PN, pasak pareiškėjo, grubiai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra aiškiai pagrįsta dėl pareiškėjo patirtų nežmoniškų kančių.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 41–42).

11. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


12. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo, atlyginimo.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas su tokia teismo išvada nesutinka, manydamas, kad uždarų dušo kabinų Vilniaus PN neįrengimas pažeidė jo orumą, garantuojamą Konvencijos.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti arba žeminti jo orumą.

15. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes

nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pripažinęs, kad dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina privatumo naudojantis dušu (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Tačiau netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo pakankamai užtikrintas, nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Taigi, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

18. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl aptartos aplinkybės pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais. Atsižvelgdama į tai, taip pat į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis). Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, pareiškėjo skundą tenkindama iš dalies ir pripažindama, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.Pareiškėjo J. S. skundą patenkinti iš dalies.Pripažinti, kad Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo J. S. teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu

nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d.Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-05484 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Lazdijų ligoninės ir trečiojo suinteresuotojo asmens Lazdijų rajono savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Lazdijų ligoninės skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga Lazdijų ligoninė (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Vilniaus TLK) Taikinimo komisijos 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą (2016 m. birželio 7 d. posėdžio protokolas Nr. 23TK-7); 2) įpareigoti Vilniaus TLK sumokėti pareiškėjui 24 680,51 Eur negautų pajamų už 2016 m. sausio-kovo mėn. suteiktas akušerijos (gimdymo) paslaugas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus TLK, parengdama susitarimą dėl 2015 m. sutarties pratęsimo, o vėliau ir 2016 m. sutartį nenumatė finansavimo pareiškėjo teikiamoms akušerijos paslaugoms. Su tokiu Vilniaus TLK sprendimu nesutikdamas, pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus TLK Taikinimo komisiją (toliau – ir Komisija), kuri pareiškėjo skundo netenkino.

3. Pasak pareiškėjo, 2015 m. balandžio 24 d. sutartis Nr. ST-3A-15(ASPĮ/MR) (toliau – 2015 m. sutartis) turėjo būti pratęsta iki 2016 m. gegužės 1 d. be išimčių. Dėl kilusio ginčo 2016 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijoje (toliau – ir Ministerija) įvyko posėdis, kurio metu buvo priimtas sprendimas, kad akušerijos paslaugos pareiškėjui bus finansuojamos iki 2016 m. kovo 31 d., taip pat buvo nuspręsta, kad vėliau akušerijos paslaugas galės finansuoti Lazdijų rajono savivaldybė. Pareiškėjas pastebėjo, kad Lazdijų rajono savivaldybės taryba, laikydamasi šiame posėdyje prisiimtų įsipareigojimų, skyrė pareiškėjui 50 000 Eur akušerijos paslaugų po 2016 m. kovo 31 d. teikimo išlaidoms padengti, tačiau Vilniaus TLK nesivadovavo šiame posėdyje priimtais sprendimais ir į susitarimą dėl 2015 m. sutarties pratęsimo neįtraukė akušerijos paslaugų finansavimo. Be to, šių paslaugų finansavimas nebuvo įtrauktas ir į 2016 m. balandžio 11 d. sutartį Nr. ST-3A-16(ASPĮ/MR) (toliau – ir 2016 m. sutartis). Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus TLK ignoravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1290 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1290) patvirtintą Ketvirtojo sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo etapo planą (toliau – ir Planas), į kurio 5 punktą įtraukti akušerijos paslaugų finansavimo nutraukimo terminai (2016 m. kovo 31 d.).

4. Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 60–65).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c4f306e0562911e9975f9c35aedfe438

5. Vilniaus TLK paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 9 straipsnio 8 dalį, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir Fondas) biudžeto lėšomis apmokamos tik asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios atitinka Vyriausybės nustatytus kriterijus. Šie kriterijai yra nustatyti Apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąraše (toliau – Sąrašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 370 (toliau – ir Nutarimas Nr. 370). Pasak Vilniaus TLK, pareiškėjas neatitiko jokių Sąrašo kriterijų. Vilniaus TLK 2016 m. sausio 5 d. raštu Nr. 3S-104 informavo pareiškėją, kad pareiškėjo suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos nuo 2016 m. sausio 1 d. nebus apmokamos iš Fondo biudžeto lėšų. Pareiškėjas minėto sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, taip pat neskundė Vilniaus TLK sprendimo pratęsti 2015 m. sutartį be akušerijos paslaugų finansavimo. Vilniaus TLK nuomone, pareiškėjas, 2016 m. birželio 27 d. kreipdamasis į teismą, praleido įstatyme numatytą 1 mėnesio skundo padavimo terminą.

6. Vilniaus TLK pastebėjo, kad 2016 m. sausio 19 d. Ministerijoje vykusiame posėdyje buvo priimti politinio pobūdžio susitarimai, kurie neturi teisinės galios. Vilniaus TLK taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas Vyriausybės nutarimas Nr. 1290 nagrinėjamo ginčo atveju yra neaktualus ir netaikytinas, nes nesusijęs su Vilniaus TLK ir pareiškėjo sutarčių sudarymo, vykdymo ar pasibaigimo tvarkos nustatymu. Vilniaus TLK nurodė, kad minėtus aspektus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 370 ir Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. V-1051, kuriais vadovaudamasi Vilniaus TLK neturėjo teisinio pagrindo finansuoti pareiškėjo akušerijos paslaugų teikimo 2016 m. sausio-kovo mėnesiais.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 108–110).

8. Savivaldybė nurodė, kad pareiškėjas turi nustatyta tvarka išduotą licenciją teikti akušerijos paslaugas, todėl pareiškėjo teikiamos akušerijos paslaugos turi būti apmokamos iš Fondo lėšų. Savivaldybė taip pat nurodė, kad Plano 5.1.3 punktas suteikia teisę iki 2016 m. kovo 31 d. gauti akušerijos paslaugų finansavimą iš Fondo biudžeto.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 124–135).

10. Teismas, detaliai aprašęs bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjas ir Vilniaus TLK nesudarė sutarčių ir susitarimų, pagal kuriuos būtų pagrindas pareiškėjui sumokėti 24 680,51 Eur negautų pajamų už 2016 m. sausio-kovo mėnesiais suteiktas akušerijos (gimdymo) paslaugas.

11. Teismas konstatavo, kad pagal Sąrašo 10.2 punktą, stacionarinės akušerijos paslaugos turi būti teikiamos per metus priimant ne mažiau kaip 300 gimdymų. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas šio kriterijaus neatitinka. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Vilniaus TLK pagrįstai nesudarė akušerijos paslaugų finansavimo sutarties ir teisėtai nesumokėjo pareiškėjui 24 680,51 Eur negautų pajamų už 2016 m. sausio-kovo mėnesiais suteiktas akušerijos (gimdymo) paslaugas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog turi būti taikomas Plano 5.1.3 punktas yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad minėtas Planas tik akcentuoja, jog 2016 m. kovo 31 d. jau tikrai turi būti baigti visi, nepagrįstai užtrukę, finansavimai, tačiau jis nereiškia, kad Sąrašas nesaisto Vilniaus TLK, sudarančios sveikatos paslaugų finansavimo sutartis.

III.

12. Pareiškėjas viešoji įstaiga Lazdijų ligoninė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 139–141).

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į Plano 5.1.3 punktą, pažeidė materialinės teisės normas. Pareiškėjas pastebi, kad teismas nenurodė, kokiais teisiniais pagrindais daro prielaidas, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 1290 tik akcentuoja teisinius santykius, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 370 turi imperatyvią galią.

14. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Nutarimo Nr. 370 10.2 punkto pakeitimai buvo paskelbti 2015 m. rugsėjo 21 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d., o vertinant pareiškėjo atitiktį šiam punktui, buvo remtasi juridiniais faktais (gimdymu skaičiumi), kurie buvo iki šio punkto pakeitimo įsiteisėjimo. Taip, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi

grįžtamosios galios) principas.15. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo doktrinoje yra išaiškinęs, kad Fondo

biudžeto lėšų paskirstymo asmens sveikatos priežiūros įstaigoms tvarka gali būti nustatyta tik įstatyme, kaip ir sutarčių dėl iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamų paslaugų teikimo sudarymo sąlygos (2014 m. vasario 26 d. nutarimas). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu pačiam teisėjų kolegijos pirmininkui kilo abejonių dėl Nutarimo Nr. 370 konstitucingumo.

16. Pasak pareiškėjo, teismas vertindamas tarp šalių kilusį ginčą formaliai ir siaurai, t. y. tik Nutarimo Nr. 370 10.2 punktą, ir neatsižvelgdamas į vėlesnę valią, išreikštą Nutarimu Nr. 1290 (5.1.3 p.) bei į teismų formuojamą praktiką, taikė teisės aktus nesistemiškai.

17. Atsakovas Vilniaus TLK atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 161–165).

18. Vilniaus TLK nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 370 ir Nutarimas Nr. 1290 buvo priimti sureguliuoti visiškai skirtingus teisinius santykius, todėl teisinės kolizijos tarp šių teisės aktų negali būti, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą Nutarimo Nr. 370 kontekste, tiesiog vadovavosi tiesiogiai ginčo teisinius santykius reglamentuojančiu teisės aktu.

19. Vilniaus TLK taip pat paaiškina, kad pagal SDĮ 9 straipsnio 8 dalį, iš Fondo biudžeto apmokamos tik asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios atitinka Vyriausybės nustatytus iš Fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijus (jie yra nurodyti Vyriausybės Nutarime Nr. 370). Jei Vilniaus TLK būtų pratęsęs akušerijos paslaugų teikimo finansavimą iš Fondo biudžeto lėšų iki 2016 m. kovo 31 d., pareiškėjui būtų suteiktos išskirtinės privilegijos, palyginti su kitomis Nutarime Nr. 370 nurodytų kriterijų neatitinkančiomis sveikatos priežiūros įstaigomis, su kuriomis sutartys, numatančios akušerijos paslaugų teikimo finansavimą, nebuvo pratęstos tokiomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi. Vilniaus TLK pažymi, kad su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis, kurios taip pat neatitiko minėtų kriterijų, jokie papildomi susitarimai (skirtingai nei su pareiškėju) dėl akušerijos paslaugų finansavimo po 2015 m. liepos 1 d. nebuvo sudaromi, o sutarčių nuostatos, numatančios akušerijos paslaugų finansavimą iš Fondo biudžeto lėšų, kaip ir buvo numatyta sudarant pradines 2015 m. sutartis, galiojo iki 2015 m. birželio 30 d.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lazdijų rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus TLK Komisijos Sprendimą ir įpareigoti Vilniaus TLK sumokėti pareiškėjui 24 680,51 Eur negautų pajamų už 2016 m. sausio-kovo mėn. suteiktas akušerijos (gimdymo) paslaugas (b. l. 155–157).

21. Savivaldybė nurodo, kad Plano 5.1.3 punktas suteikia teisę iki 2016 m. kovo 31 d. gauti akušerijos paslaugų finansavimą iš Fondo biudžeto. Ministerija 2016 m. sausio 25 d. rašte konstatavo, kad pareiškėjo akušerijos paslaugos gali būti finansuojamos iki 2016 m. kovo 31 d., tačiau teismas apie tai nieko nepasisakė. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad esant analogiškam gimdymų skaičiui 2014 ir 2015 metais, Vilniaus TLK apmokėdavo pareiškėjui už gimdymo paslaugas.

22. Savivaldybė pažymi, kad pareiškėjas turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotą licenciją teikti akušerijos paslaugas, todėl šios pareiškėjo teikiamos paslaugos turi būti apmokamos iš Fondo biudžeto lėšų. Savivaldybės nuomone, Vilniaus TLK negali vienašališkai nuspręsti, kada sudaryti sutartį su gydymo įstaiga dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas, o kada nesudaryti ar sudaryti tik savo nuožiūra pasirinktoms paslaugoms.

23. Pareiškėjas viešoji įstaiga Lazdijų ligoninė atsiliepime prašo Savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti (b. l. 168–169). Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su Savivaldybės apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Pareiškėjas viešoji įstaiga Lazdijų ligoninė kelia ginčą dėl įpareigojimo Vilniaus TLK sumokėti pareiškėjui 24 680,51 Eur negautų pajamų už 2016 m. sausio-kovo mėn. suteiktas akušerijos (gimdymo) paslaugas. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus TLK, parengdama susitarimą dėl 2015 m. sutarties pratęsimo, o vėliau ir 2016 m. sutartį nepagrįstai ir neteisėtai nenumatė finansavimo pareiškėjo teikiamoms akušerijos paslaugoms.

25. Pirmosios instancijos teismas, detaliai aprašęs bylos faktines aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjas ir Vilniaus TLK

nesudarė sutarčių ir susitarimų, pagal kuriuos būtų pagrindas pareiškėjui sumokėti 24 680,51 Eur negautų pajamų už 2016 m. sausio-kovo mėnesiais suteiktas akušerijos (gimdymo) paslaugas.

26. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal Sąrašo 10.2 punktą, stacionarinės akušerijos paslaugos turi būti teikiamos per metus priimant ne mažiau kaip 300 gimdymų. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas šio kriterijaus neatitinka. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Vilniaus TLK pagrįstai nesudarė akušerijos paslaugų finansavimo sutarties ir teisėtai nesumokėjo pareiškėjui 24 680,51 Eur negautų pajamų už 2016 m. sausio-kovo mėnesiais suteiktas akušerijos (gimdymo) paslaugas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog turi būti taikomas Plano 5.1.3 punktas yra nepagrįstas. Teismas nurodė, kad minėtas Planas tik akcentuoja, jog 2016 m. kovo 31 d. jau tikrai turi būti baigti visi, nepagrįstai užtrukę, finansavimai, tačiau jis nereiškia, kad Sąrašas nesaisto Vilniaus TLK, sudarančios sveikatos paslaugų finansavimo sutartis.

V.

27. Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 9 straipsnio 8 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) nustatyta, kad iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos tik asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios atitinka Vyriausybės nustatytus iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijus.

28. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis, išlaidos už vaistinėse išduotus kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones – vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir vaistinių sutartimis. Teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Su šia sutartimi turi teisę susipažinti visi apdraustieji. Sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

29. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 23 d. redakcija) 12 straipsnyje „LNSS (Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema) veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros paslaugų lygiai bei LNSS priklausančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų lygmenys“ (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatyta: „1. LNSS veiklos organizavimo lygiai yra: 1) savivaldybių; 2) valstybės. 2. Sveikatos priežiūros paslaugų lygiai yra: 1) pirminis (pirminė sveikatos priežiūra); 2) antrinis (antrinė sveikatos priežiūra); 3) tretinis (tretinė sveikatos priežiūra). 3. LNSS priklausančių stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, lygmenys yra: 1) rajonų; 2) regionų; 3) respublikos. <…> 8. Kriterijus, pagal kuriuos LNSS priklausančios stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, skirstomos į lygmenis, nustato Vyriausybė <…>.“

30. Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu (įsigaliojusiu 2014 m. liepos 1 d.) Nr. 370 patvirtintas Apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąrašas, kuriame nustatomi apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – Fondas) biudžeto lėšų asmens sveikatos priežiūros įstaigoms asmens sveikatos priežiūros paslaugų (toliau – paslaugos), nurodytų iš Fondo apmokamų paslaugų sąraše kriterijai.

31. Sąrašo 10 punkte buvo nustatyta, kad stacionarinės akušerijos paslaugos turi būti teikiamos: 10.1. pacientėms visą parą; 10.2. per metus priimant ne mažiau kaip 300 gimdymų (išskyrus leidžiamą 10 procentų nuokrypį bei atvejus, kai atstumas nuo asmens sveikatos priežiūros įstaigos iki artimiausios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios stacionarines chirurgijos ir akušerijos paslaugas, – daugiau kaip 50 kilometrų arba asmens sveikatos priežiūros įstaiga gauna paramą, dalyvaudama Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programoje pagal 2007 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Šveicarijos Konfederacijos Federacinės Tarybos pagrindų susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtojusioje Europos Sąjungoje, įgyvendinimo).

32. Sąrašo 10 punkte (2015 m. rugsėjo 16 d. redakcija) buvo nustatyta, kad stacionarinės akušerijos paslaugos turi būti teikiamos: 10.1. pacientėms visą parą; 10.2. per metus priimant ne mažiau kaip 300 gimdymų (išskyrus leidžiamą 10 procentų nuokrypį bei atvejus, kai atstumas nuo asmens sveikatos priežiūros įstaigos iki artimiausios asmens sveikatos

priežiūros įstaigos, teikiančios stacionarines chirurgijos ir akušerijos paslaugas, – daugiau kaip 50 kilometrų arba asmens sveikatos priežiūros įstaiga gauna paramą, dalyvaudama Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programoje pagal 2007 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Šveicarijos Konfederacijos Federacinės Tarybos pagrindų susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtojusioje Europos Sąjungoje, įgyvendinimo). Kriterijus taikomas stacionarinių akušerijos paslaugų, kurios bus teikiamos ateinančiais kalendoriniais metais, išlaidoms apmokėti, įvertinus praėjusių metų antrąjį pusmetį ir einamųjų metų pirmąjį pusmetį asmens sveikatos priežiūros įstaigoje suteiktų stacionarinių akušerijos paslaugų skaičių.

33. Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtintas Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas, kuris nustato teritorinių ligonių kasų (toliau – TLK) ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – įstaigos) sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžeto lėšomis (toliau – sutartys) sudarymo tvarką: įstaigos TLK teikiamų prašymų ir dokumentų sąrašą, šių dokumentų pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminus, sutarties pasirašymo, įsigaliojimo, nutraukimo, pratęsimo, galiojimo sustabdymo ir galiojimo sustabdymo panaikinimo tvarką.

34. Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1290 patvirtintas Ketvirtojo sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo etapo planas. Vyriausybės nutarimo Nr. 1290 1 punkte nustatyta, kad ketvirtojo sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo etapo planas (toliau – Planas) nustato ketvirtojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo tikslą, uždavinius, įgyvendinimo kryptis ir siekiamus rezultatus. Vyriausybės nutarimo Nr. 1290 2 punkte nustatyta, kad planas bus įgyvendinamas iki 2017 m. gruodžio 31 dienos. Vyriausybės nutarimo Nr. 1290 2 punkte nustatyta, kad plano įgyvendinimo rezultatai, kurie turi būti pasiekti per nustatytus terminus: 5.1. iki 2016 m. kovo 31 dienos: <…> 5.1.3. nutrauktas akušerijos paslaugų, neatitinkančių nė vieno iš Plano 19.2.1–19.2.4 papunkčiuose nurodytų reikalavimų, teikimas ir finansavimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto <…>. Vyriausybės nutarimo Nr. 1290 19 punkte nustatyta, kad pagal trečiąją kryptį numatoma: <…> 19.2. teikti akušerijos paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ligoninėse, kurios atitinka bent vieną iš šių reikalavimų (jeigu ligoninė neatitinka nė vieno iš Plano 19.2.1–19.2.4 papunkčiuose nurodytų reikalavimų, akušerijos paslaugų apmokėjimas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto nutraukiamas): 19.2.1. bent vienais iš 2 iš eilės einančių paskutinių praėjusių metų ligoninėje priimta ne mažiau kaip 300 gimdymų; 19.2.2. atstumas nuo rajono lygmens ligoninės iki artimiausios akušerijos paslaugas teikiančios ligoninės – didesnis negu 50 kilometrų; 19.2.3. ligoninė yra gavusi paramą, dalyvaudama Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programoje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Šveicarijos Konfederacijos Federacinės Tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. pagrindų susitarimą dėl Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje, įgyvendinimo; šiuo atveju akušerijos paslaugos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos 5 metus po to, kai įgyvendinama Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programa, – iki 2022 m. birželio 13 dienos; 19.2.4. akušerijos paslaugų infrastruktūrai gerinti ligoninė yra gavusi Europos Sąjungos 2007–2013 metų struktūrinių fondų paramą; šiuo atveju akušerijos paslaugos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamos 5 metus po to, kai baigiamas įgyvendinti projektas, finansuojamas Europos Sąjungos 2007–2013 metų struktūrinių fondų lėšomis.

VI.

35. Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2, 4 dalyse pažymėtina, kad sveikatos priežiūros paslaugos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos toms sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios turi licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba yra akredituotos šiai veiklai, pagal jų ir teritorinių ligonių kasų sudarytas sutartis. <…> įstatymuose nebuvo nustatyta kitų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pagrindų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje Nr. 18/2010 (Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ patvirtintos sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai ir įstatymams), 9.3 p.).36. Palyginus Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą

reguliavimą su nustatytuoju Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje konstatuotina, kad Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas naujas sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pagrindas – sveikatos priežiūros įstaigos priskyrimas tam tikram lygmeniui – rajono, regiono, respublikos. <…> Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsnyje toks pagrindas nebuvo nustatytas (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas byloje Nr. 18/2010, 9.7 p.).

37. Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu reguliavimu darytina išvada, kad sveikatos priežiūros paslaugos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos toms sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios atitinka tokius sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pagrindus: 1) turi licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba yra akredituotos šiai veiklai; 2) turi su teritorine ligonių kasa sudarytą sutartį; 3) sveikatos priežiūros įstaiga atitinka tam tikrą lygmenį – rajono, regiono, respublikos. 3 punkte nurodytas sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų naujas pagrindas įtvirtintas įstatyme 2010 metais – Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnyje ir Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnyje. Šiose normose įtvirtinta nuostata dėl nuo 2010 metų įstatymuose įtvirtinto sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų naujo pagrindo taikymo konkrečioms sveikatos priežiūros įstaigoms, t. y. jų vertinimo pagal kriterijus, kuriuos turi atitikti šių įstaigų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Kriterijai yra nustatyti Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 370, kuriuo patvirtintas Apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto asmens sveikatos priežiūros paslaugų kriterijų sąrašas.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir byloje nėra ginčo dėl to, kad viešoji įstaiga Lazdijų ligoninė neatitiko sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų visų įstatyme nustatytų privalomų pagrindų, kuriems esant apmokamos sveikatos priežiūros įstaigos teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Būtent, Lazdijų ligoninė neatitiko nuo 2010 metų įstatymuose įtvirtinto sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų naujo pagrindo – įstaigos teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos neatitiko kriterijų nustatytų Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarime Nr. 370, Sąrašo 10 punkte. Vilniaus TLK nustačiusi, kad konkrečiu atveju nėra nustatyti minėtuose teisės aktuose įtvirtinti visi privalomi pagrindai, kuriems esant su pareiškėju turėtų būti sudaryta sutartis, kuri nustatytų teritorinės ligonių kasos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, teisėtai ir pagrįstai nesudarė su pareiškėju tokios sutarties. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Vilniaus TLK mokėti lėšas taip pat nėra pagrįstas minėtų teisės aktų reikalavimais.

39. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad minėtą teisės aiškinimą, kuriuo remiantis buvo pagrįsti atsakovo administraciniai sprendimai, paneigia Konstitucinio Teismo doktrina. Minėto teisės aiškinimo nepaneigia pareiškėjo nurodytas 2014 m. vasario 26 d. sprendimas dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatų, susijusių su teise į sveikatos priežiūrą, išaiškinimo. Priešingai, minėtą teisės aiškinimą patvirtina tiek pareiškėjo minėtas Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimas, tiek šioje nutartyje minėtas Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimas.

40. Nepagrįstas yra pareiškėjo argumentas, kad Nutarimo Nr. 370 10.2 punkto pakeitimai buvo paskelbti 2015 m. rugsėjo 21 d. ir 2016 m. gruodžio 9 d., o vertinant pareiškėjo atitiktį šiam punktui, buvo remtasi juridiniais faktais (gimdymu skaičiumi), kurie buvo iki šio punkto pakeitimo įsiteisėjimo, taip, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas. Minėta, kad Nutarimas Nr. 370 įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d., Nutarimo Nr. 370 10 punkto materialiniai reikalavimai, kuriais remiantis buvo vertinamos pareiškėjo teiktos sveikatos priežiūros paslaugos, buvo nustatyti jau šiam teisės aktui įsigaliojus ir liko galioti po šio punkto pakeitimo 2015 m. rugsėjo 16 d. redakcija, kurioje papildomai buvo tik įrašyta nauja norma (Kriterijus taikomas stacionarinių akušerijos paslaugų, kurios bus teikiamos ateinančiais kalendoriniais metais, išlaidoms apmokėti, įvertinus praėjusių metų antrąjį pusmetį ir einamųjų metų pirmąjį pusmetį asmens sveikatos priežiūros įstaigoje suteiktų stacionarinių akušerijos paslaugų skaičių.). Taigi Nutarimo Nr. 370 10 punkto materialinių reikalavimų, kurie buvo nustatyti nuo 2014 metų, taikymas 2016 m. sausio-kovo mėn. laikotarpio vertinimui, nepažeidžia lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo ir atitinka

normą, kuri 2015 m. rugsėjo 16 d. įsakmiai nustatė tvarką dėl minėtų Sąraše nustatytų kriterijų taikymo už praėjusius laikotarpius.

41. Vilniaus TLK pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas Vyriausybės nutarimas Nr. 1290 nagrinėjamo ginčo atveju yra neaktualus ir netaikytinas, nes nesusijęs su Vilniaus TLK ir pareiškėjo sutarčių sudarymo, vykdymo ar pasibaigimo tvarkos nustatymu. Minėta, kad sutarčių sudarymo pagrindus nustato reglamentuoja Sveikatos sistemos įstatymas, Sveikatos draudimo įstatymas, Vyriausybės Nutarimas Nr. 370 ir Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. V-1051. Vyriausybės 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1290 patvirtintas Ketvirtojo sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo etapo planas nustato ketvirtojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo tikslą, uždavinius, įgyvendinimo kryptis ir siekiamus rezultatus. Taigi Vyriausybės Nutarime Nr. 370 yra įtvirtinamos Vyriausybės programinės nuostatos, išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, kurios yra nenorminio pobūdžio.

42. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialinės teisės normų, taigi teismas tinkamai patikrino skundžiamų administracinių aktų teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nepažeisdamas proceso teisės normų, todėl naikinti ar keisti priimtą sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Lazdijų ligoninės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Trečiojo suinteresuotojo asmens Lazdijų rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


2019-05478 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-200-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00002-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.9; 49(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ba911930562911e9975f9c35aedfe438

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo 205-sios butų savininkų bendrijos atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutarties ir 2019 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo 205-osios butų savininkų bendrijos skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys: V. R., M. L., E. L., A. B., L. B., S. G., P. J. D., V. Š., A. S. Š., S. M., E. D., A. M., V. M., R. M., P. N., E. D. V., R. D., L. D., R. U., A. U., uždaroji akcinė bendrovė „Kauno centro būstas“, V. G., K. C., B. R., B. B., L. Č., M. D. L., A. M., M. K., K. P., V. V., V. M.-J., B. M., Kauno miesto savivaldybė, G. S., uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“, Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas 205-oji butų savininkų bendrija (toliau – ir pareiškėjas, Bendrija) 2018 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. 70-2-4404 „Dėl prašymo organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo rengimą pagal uždarosios akcinė bendrovės (toliau – ir UAB) D. A. R. studija 2018 m. spalio 22 d. parengtus projektinius pasiūlymus Nr. 18/07/26-PP (objektas: formuojamas žemės sklypas prie pastatų; adresas: (duomenys neskelbtini)); 3) terminą Administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymui Nr. A-2521 „Dėl žemės sklypo prie statinių (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo“ (toliau – ir Įsakymas) ginčyti laikyti nepraleistu; 4) tuo atveju, jei teismas laikytų, kad pareiškėjas praleido terminą Įsakymui ginčyti, šį terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 5) panaikinti Įsakymą; 6) skundo reikalavimams užtikrinti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 galiojimą ir bet kokias šio įsakymo pagrindu organizuojamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūras iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2018 m. lapkričio 29 d. raštu Bendrijai pranešė, jog atsisako organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pagal UAB D. A. R. studija parengtus projektinius pasiūlymus Nr. 18/07/26/PP (toliau – ir Pasiūlymai), tokį atsisakymą iš esmės motyvuodamas tuo, kad jau yra rengiamas atskiro žemės sklypo prie pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas (projekto iniciatorius – UAB „Kauno centro būstas“, projektuotojas – UAB „Archigroup Lt“) (toliau – ir Kitas projektas), kuris yra taisymo stadijoje; atsakovas nurodė ir tai, kad dėl šios priežasties į Pasiūlymus negalėjo būti įtrauktas adresas (duomenys neskelbtini).

Dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas nurodė, kad, tęsiant Kito projekto rengimą ir jį galiausiai patvirtinus, būtų užkirstas kelias rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pagal Pasiūlymus, todėl Bendrijai ir jos atstovaujamiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams būtų padaryta neatitaisoma didelė žala. Didelė žala pasireikštų tuo, kad būtų šiurkščiai pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, t. y. butų savininkai patirtų nuosavybės teisių ir privataus gyvenimo pažeidimus, nes nebegalėtų privažiuoti prie savo namo ir statyti automobilius aikštelėje, kurią pagal ilgalaikę nusistovėjusią faktinę tvarką naudoja namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai ir kurioje esantis kelio užtvaras (šlakbaumas) buvo įrengtas ir yra remontuojamas Bendrijos lėšomis, jo eksploatavimui naudojant elektrą. Be to, jei būtų patvirtintas Kitas projektas, net ir tenkinus skundą pareiškėjo teisės realiai nebūtų apgintos, nes tokio teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas ar neįmanomas, t. y. jau būtų patvirtintas Kitas projektas, apimantis dalį formuotinos valstybinės žemės. Tokia situacija neatitinka protingumo ir ekonomiškumo principų.

Dėl termino Administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymui Nr. A-2521 ginčyti pareiškėjas teigė, kad tik gavus atsakovo 2018 m. lapkričio 29 d. raštą jam tapo aišku, jog Įsakymas pažeidžia jo teises, t. y. Įsakymas yra formali priežastis, užkertanti kelią projekto pagal Pasiūlymus organizavimui. Atitinkamai terminas skundui dėl šio Įsakymo paduoti skaičiuotinas nuo 2018 m. lapkričio 29 d., todėl jis nėra praleistas. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad Įsakymas nėra adresuotas Bendrijai ir jai įteiktas, o Kito projekto sprendiniai dar net nebuvo viešinami. Kito projekto viešinimo metu pareiškėjas ir kiti asmenys galės reikšti pretenzijas dėl projekto trūkumų, dėl kurių Kito projekto rengimo procedūra gali būti nutraukta, todėl Įsakymo priėmimas savaime nesukėlė pareiškėjo teisių pažeidimo. Ši situacija pasikeitė, kai pats

pareiškėjas kreipėsi dėl sklypo formavimo pagal pasiūlymus, o gavus atsakovo atsakymą paaiškėjo, jog pastarasis nesiims spręsti, kuris projektas yra priimtinesnis ir labiau atitinka visų savininkų interesus, atsisakymas organizuoti pareiškėjo prašomo projekto rengimą grindžiamas vien formaliais pagrindais. Pareiškėjas pabrėžė, kad Kito projekto sprendiniai jo kreipimosi į atsakovą metu dar nebuvo suderinti, o atsakovas turi visus įgaliojimus ir instrumentus projektui daryti poveikį, koreguojant jo sprendinius, pavyzdžiui, nuspręsdamas organizuoti visą buvusią posesiją apimantį žemės sklypą. Pareiškėjo nuomone, terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą momento, t. y. nuo atsakymo gavimo. Pareiškėjas tvirtino, kad jis sąžiningai ir aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, nepiktnaudžiavo teise, todėl net jei teismas laikytų, jog terminas skundui dėl Įsakymo paduoti buvo praleistas, jis yra atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 14 d. nutartimi netenkino pareiškėjo 205-sios butų savininkų bendrijos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti šį įsakymą, bet priėmė skundo dalį, kurioje reikalaujama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. 70-2-4404 ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo rengimą pagal UAB D. A. R. studija 2018 m. spalio 22 d. parengtus projektinius pasiūlymus Nr. 18/07/26-PP (objektas: formuojamas žemės sklypas prie pastatų; adresas: (duomenys neskelbtini)).

Teismas nustatė, kad Kito projekto ir Įsakymo viešinimo procedūra buvo atlikta Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka. ŽPDRIS interneto svetainėje paskelbtoje informacijoje nurodytas Įsakymo turinys, subjektas, priėmęs Įsakymą, jo priėmimo data, todėl sužinojimo apie skundžiamą Įsakymą diena laikytina 2018 m. rugpjūčio 1 d., kai Įsakymas buvo paskelbtas ŽPDRIS svetainėje. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. sausio 2 d., t. y. praleidęs terminą skundui paduoti.

Teismas pabrėžė, kad Bendrijai jau po Įsakymo priėmimo (dar iki jo paskelbimo) buvo žinomas ŽPDRIS paslaugos numeris, Bendrija jau buvo susipažinusi su projekto planavimo pasiūlymų schema, netgi padariusi joje savo pakeitimus. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, jog asmens manymas, kad jo teisės nėra pažeidžiamos, vertintinas kaip tik nuo asmens valios priklausanti, subjektyvi aplinkybė, kuri negali būti laikoma svarbia termino atnaujinimo priežastimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad tik gavus Administracijos 2018 m. lapkričio 29 d. raštą Nr. 70-2-4404 jam tapo aišku, kad Įsakymas pažeidžia jo teises, negali būti pripažintinos svarbiomis, vertinant prašymo dėl termino atnaujinimo pagrįstumą. Teismas priėjo išvadą, kad nėra jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių delsimą pateikti skundą dėl Įsakymo, o pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas ir aktyvus, skundas teismui paduotas per terminą, kuris negali būti laikomas protingu. Atsižvelgiant į tai, netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui dėl Įsakymo paduoti ir atsisakyta priimti skundo dalį dėl Įsakymo panaikinimo.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjo 205-sios butų savininkų bendrijos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, kadangi pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nesusijusi su teismo priimtos nagrinėti skundo dalies reikalavimu, be to, pareiškėjas iš esmės nenurodė teisiškai pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad nesiėmus prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Pareiškėjas 205-oji butų savininkų bendrija atskirajame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. ir 16 d. nutarčių prašo:

1) tuo atveju, jeigu teismas skundo reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 pripažintų nenagrinėtinu teisme, pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kurioje atsisakymas priimti skundo reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 panaikinimo motyvuojamas termino skundui paduoti praleidimu, nurodant, kad reikalavimą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme;

2) tuo atveju, jeigu teismas skundo reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 pripažintų nagrinėtinu teisme, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 paduoti bei nepriimtas reikalavimas panaikinti šį įsakymą, ir atnaujinti terminą skundui paduoti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, o šio reikalavimo priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui;

3) panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 16 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą išspręsti iš esmės, t. y. skundo reikalavimams užtikrinti taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones – sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 galiojimą ir bet kokias šio įsakymo pagrindu organizuojamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūras iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjo nuomone, teismas, pirmiausiai neišspręsdamas klausimo, ar reikalavimas panaikinti Įsakymą yra nagrinėtinas teisme, padarė esminę klaidą ir nustatinėjo tik formalias termino skundui paduoti praleidimo aplinkybes, ypač atsižvelgiant į tai, kad netinkamas Įsakymo kvalifikavimas gali turėti neigiamų pasekmių galutiniam bylos rezultatus, t. y. kiti skundo reikalavimai gali būti atmesti vien dėl to, kad nenuginčytas Įsakymas. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas yra tarpinis (procedūrinis) aktas, priimtas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūros pradžioje. Jis tik sudaro prielaidas atlikti veiksmus, kuriais siekiama galutinio sprendimo – konkretaus projekto patvirtinimo, tačiau pats savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, Taisyklių 69 punkte yra numatyta galimybė skųsti organizatoriaus sprendimus atsisakyti organizuoti projekto rengimą, tačiau nenumatyta galimybė skųsti organizatoriaus sprendimus organizuoti projekto rengimą, todėl manytina, kad pastarųjų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pareiškėjas tvirtina, kad terminas skundui paduoti skaičiuotinas ne nuo formalaus sužinojimo apie Įsakymą momento, o nuo to momento, kada šis Įsakymas lėmė pareiškėjo teisių pažeidimą, o tai įvyko tik tuo metu, kai atsakovas pareiškėją informavo, jog dėl Įsakymo neorganizuos projekto rengimo pagal Pasiūlymus.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir neįrodė, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymi, jog didelė žala gali pasireikšti ne tik kaip didelė turtinė žala, bet ir kitais šiurkščiais teisių suvaržymais, dideliais nepatogumais. Tai, kad tęsiant Kito projekto rengimą ir jį galiausiai patvirtinus būtų užkirstas kelias rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pagal Pasiūlymus, patvirtina, kad Bendrijai ir jos atstovaujamiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkams būtų padaryta neatitaisoma didelė žala, t. y. butų šiurkščiai pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, nes jie nebegalėtų privažiuoti prie savo namo ir statytis automobilius automobilių stovėjimo aikštelėje, tai lemtų ir daugybę kitų nepatogumų, be kita ko, kristų namo patalpų vertė. Tuo atveju, jei būtų tenkinamas skundas, o teisminio proceso metu toliau būtų rengiamas ir patvirtintas Kitas projektas, pareiškėjo teisės realiai nebūtų apgintos, nes tokio teismo sprendimo vykdymas būtų apsunkintas ar neįmanomas. Tokia situacija neatitiktų protingumo ir ekonomiškumo principų.

Teisėjų kolegija


IV.Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek

nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose.

Pareiškėjas atskirajame skunde pateikia nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi turėjo atsisakyti priimti jo skundo reikalavimą panaikinti Administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. A-2521 kaip nenagrinėtiną teismų, o ne kaip pareikštą praleidus terminą skundui paduoti, kadangi Įsakymas yra tik tarpinis (procedūrinis) aktas, priimtas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūros pradžioje, be to,

Taisyklių 69 punkte nėra numatyta galimybė tokį administracinį aktą apskųsti teismui. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pareiškėjo pozicijai ir atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas pradėti organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą pareiškėjui tiesioginių teisinių padarinių nesukelia.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija), teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Iš šios teisės normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2975-662/2018, 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-806-442/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-502/2017, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-502-520/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, 2019 m. sausio 16 d. nutartimi netenkindamas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su teismo priimtos nagrinėti skundo dalies reikalavimu, bei teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad nesiėmus šios užtikrinimo priemonės jam (Bendrijos nariams) gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didele žala laiko tai, kad, jei bus patvirtintas Kitas projektas, namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai negalės naudotis pageidaujama automobilių stovėjimo aikštele ir dėl to patirs didelių nepatogumų, gali sumažėti jų butų vertė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, pavyzdžiui, pagrįstais skaičiavimais apie tikėtiną turto vertės sumažėjimą, duomenimis apie kitas vietas automobiliams statyti. Be to, prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus galbūt ateityje patirsiamus nepatogumus, nelaikytinas proporcingu siekiamam tikslui. Dėl šių priežasčių pripažintina, kad pareiškėjas neįrodė pagrindo taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 galiojimą ir bet kokias šio įsakymo pagrindu organizuojamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūras iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl skundo reikalavimą panaikinti Įsakymą atsisakė priimti tuo pagrindu, kad jis buvo paduotas teismui praleidus terminą skundui dėl šio administracinio akto paduoti ir nebuvo priežasčių tokį praleistą terminą atnaujinti, o ne tuo pagrindu, kad šis administracinis aktas yra nenagrinėtinas teismų, todėl pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimas pakeisti Regionų apygardos

administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kurioje atsisakymas priimti skundo reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo motyvuojamas termino skundui paduoti praleidimu, nurodant, kad reikalavimą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme, yra tenkinamas. Tačiau pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartyje teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl nėra pagrindo naikinti pastarąją teismo nutartį.


n u t a r i a:

pareiškėjo 205-sios butų savininkų bendrijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutarties dalį, kuria netenkintas

pareiškėjo 205-sios butų savininkų bendrijos prašymas atnaujinti praleistą terminą skundo reikalavimui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 „Dėl žemės sklypo prie statinių (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo“ panaikinimo ir tuo pagrindu atsisakyta šį skundo reikalavimą priimti, pakeisti ir nurodyti, kad skundo reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. A-2521 „Dėl žemės sklypo prie statinių (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo organizavimo“ panaikinimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.). Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2019-05471 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -

Administracinė byla Nr. eAS-203-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02892-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sanex invest“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sanex invest“ skundą atsakovui Alytaus rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl administracinių aktų panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ae3a3950562911e9975f9c35aedfe438

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Sanex invest“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2018 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu statybą leidžiantį dokumentą Nr. LSNS-13-18-05-10-00045, išduotą Lietuvos kariuomenei, bei sustabdyti statybą leidžiančio dokumento Nr. LSNS-13-18-05-10-00045 galiojimą iki prašymo išnagrinėjimo.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti iki 2019 m. sausio 4 d.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 3 d. pateikė patikslintą skundą, prašydamas, be kita ko, panaikinti Alytaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2018 m. gegužės 10 d. išduoto leidimo Nr. LSNS-13-18-05-10-00045 sprogmenų sandėlio statybai (toliau – ir Leidimas) galiojimą.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde prašo atnaujinti terminą skundui paduoti. Jis tvirtino daug kartų kreipęsis į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Ministerija) dėl savo teisių pažeidimo. Institucijų veiksmai pareiškėjui leido pagrįstai tikėtis, kad Leidimas bus panaikintas arba jo teisių pažeidimas bus pašalintas kitu būtu (taikiai). Ministerija nepagrįstai ilgą laiką sprendė klausimą dėl pareiškėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams. Pareiškėjas buvo informuotas, kad apie sprendimų dėl statinio saugos zonos, patenkančios į jo valdomą žemės sklypą, jam bus pranešta, kai Ministerija gaus atsakymą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jį išnagrinės. Pareiškėjo teigimu, jis jokio Ministerijos sprendimo negavo iki šiol. Pareiškėjas dėl klausimo išsprendimo kreipėsi ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, taip pat į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Inspekcija, po du mėnesius trukusio tyrimo, 2018 m. lapkričio 26 d. nustatė pažeidimus išduodant Leidimą, tačiau dėl saugos zonų patekimo į pareiškėjo sklypą ir klaidingų dokumentų panaudojimo visiškai nepasisakė. Pareiškėjo nuomone, jis buvo labai aktyvus ir intensyviai ieškojo taikaus problemos sprendimo būdo, tačiau išnaudojo visas galimybes.

Atsakovas Alytaus rajono savivaldybės administracija pateiktoje nuomonėje dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti prašė šio praleisto termino neatnaujinti.

Atsakovas paaiškino, jog visuomenės informavimas apie specialiosios paskirties pastato (duomenys neskelbtini) projektavimą ir visuomenės dalyvavimas svarstant projektinius pasiūlymu vyko 2017 m. sausio 24 d. – vasario 9 d. Visuomenė nebuvo suinteresuota, pastabų ar nusiskundimų dėl projektinių pasiūlymų nebuvo gauta. Bendrovė nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistravo 2017 m. lapkričio 13 d. pagal 2017 m. spalio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2158, t. y. po viešo svarstymo su visuomene. Ji turėjo galimybę susipažinti su viešai skelbiama informacija. Atsakovas atkreipė dėmesį į pareiškėjo teiginius, kad jis prieš Leidimo išdavimą du kartus kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, jog būsimo sprogmenų sandėlio saugos zona patenka į pareiškėjo sklypą, bei prašydamas neišduoti statybos leidimo naujam statiniui. Pareiškėjas domėjosi esama situacija. Be to, jau senai žinoma, kad (duomenys neskelbtini) teritorija priklauso Ministerijai. Atsakovo teigimu, jis neturėjo pagrindo 2018 m. gegužės 10 d. išduoto Leidimo kopiją pateikti Bendrovei. Pažymėta, jog pats pareiškėjas tvirtino, kad apie išduotą Leidimą sužinojo 2018 m. birželio mėn. pradžioje, nors jo ir nematė. Atsakovo vertinimu, terminas skundui paduoti buvo praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, t. y. kreipimaisi į institucijas, nėra svarbi priežastis, dėl kurios terminas turėtų būti atnaujintas.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 18 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „Sanex invest“ prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti jo skundą ir nurodė grąžinti jam sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas patikslintame skunde teigė apie 2018 m. gegužės 10 d. išduotą Leidimą sužinojęs 2018 m. birželio mėn. pradžioje, bet skundą teismui pateikė tik 2018 m. gruodžio 6 d., t. y. praleidęs terminą skundui paduoti. Pažymėta, kad pareiškėjas, sužinojęs apie Leidimą, turėjo visas galimybes kreiptis į administracinį teismą dėl jo panaikinimo, tačiau jis dėl pažeistų teisių daug kartų kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį, į Leidimą išdavusią instituciją,

dėl taikaus sprendimo būdo kreipėsi į Vyriausybę, 2018 m. rugpjūčio 27 d. – į Inspekciją, ir tik vėliau į teismą. Asmens kreipimasis į įvairias institucijas, susirašinėjimas su jomis negali pateisinti skundo padavimo termino praleidimo. Be to, teismas akcentavo, jog kreipimasis į institucijas savaime neužkerta kelio skųsti nurodytą administracinį aktą ginant savo interesus teisme. Pareiškėjo kreipimasis į paminėtas institucijas šiuo atveju vertintinas kaip siekis pagrįsti savo skundo teiginius, argumentus. Asmeniui, kuris mano, jog jo teisės pažeistos, nėra draudžiama paraleliai tuo pat metu kreiptis ir į teismą, ir į instituciją, kuri, jo nuomone, atsakinga dėl jo teisių pažeidimo. Raštas, kuriuo asmuo kreipiasi į instituciją, gali būti vertinamas kaip įrodymas, kad asmuo siekia operatyvaus ir taikaus, geranoriško ginčo išsprendimo, tačiau negali būti traktuojamas kaip įrodymas, kad terminas kreiptis į teismą nepraleistas ar praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas, žinodamas apie išduotą Leidimą ir manydamas, jog toks aktas pažeidžia jo teises (šiuo atveju – būsimo sprogmenų sandėlio saugos zona, pareiškėjo nuomone, patenka į jo sklypą), turėjo kreiptis į teismą, o manydamas, kad nurodytai teisei apginti yra būtini papildomi įrodymai, ir negalėdamas jų gauti nepraleisdamas termino skundui paduoti, galėjo prašyti teismo tokius įrodymus išreikalauti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nesikreipimas tiesiogiai į teismą pripažintas nuo pareiškėjo valios priklausiusia, subjektyvia aplinkybe, kuri negali būti laikoma svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Pareiškėjas neveikė tokiu būdu, kuris užtikrintų greičiausią skundo išsprendimą, delsė paduoti skundą teismui, ir tokiais veiksmais sau sukūrė neigiamas pasekmes.

Atsižvelgiant į tai, kad atsisakytina priimti pareiškėjo skundą, jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taip pat netenkintas, bet pripažinta, jog jam grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis.

III.

Pareiškėjas UAB „Sanex invest“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 18 d. nutartį, tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą.

Pareiškėjas tvirtina, kad sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo pakankamai svarbiomis turi būti atsižvelgiama į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Šiuo atveju teismas formaliai įvertino termino skundui paduoti praleidimą, nevertino skundžiamos nutarties pasekmių dėl pareigūnų neteisėtos veiklos pavojingumo, sukeliančios grėsmę žmonių gyvybei, be to, Lietuvos kariuomenė pastatyto sandėlio negalės eksploatuoti, nes gretimo žemės sklypo savininkas nėra davęs sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Teismas neatsižvelgė į skunde nurodytą aplinkybę, kad atsakovas Bendrovę patikino, jog Leidimo išdavimas jos sklypo naudojimui pagal paskirtį ir būdą (t. y. statyti gyvenamųjų namų kvartalą) įtakos neturi. Tačiau faktiškai sprogmenų sandėlio saugos zona patenka į pareiškėjo žemės sklypą, todėl jame pastatytuose namuose gyvenančių žmonių gyvybei nuolat grės pavojus (Ministerija pripažino šį faktą). Pareiškėjas pabrėžia, jog teismas, teigdamas, kad pareiškėjas nuo sužinojimo apie Leidimo išdavimą turėjo visas galimybes kreiptis į administracinį teismą dėl jo panaikinimo, neįvertino aplinkybės, jog atsakovas du kartus raštu paneigė aplinkybę, kad sprogmenų pastato saugos zona patenka į jo sklypo teritoriją, todėl nebuvo pagrindo apskųsti Leidimą. Pareiškėjui prireikė daug laiko surinkti įrodymus ir išsiaiškinti aplinkybes, nes Administracija ir Ministerija jį ilgai klaidino, slėpė tikruosius faktus, vilkino atlikti veiksmus, susijusius su teisės akto priėmimu. Pareiškėjas apie Leidimo išdavimą sužinojo atsitiktinai, iš trečiųjų asmenų, ir kitą dieną kreipėsi į Ministeriją, prašydamas atsiųsti būsimo pastato saugos zonų schemą, tačiau jam buvo atsiųstos klaidingos schemos. Vėliau pareiškėjas Ministerijos pareikalavo patikslinti pastato saugos zonų schemą. Pareiškėjo nuomone, jo nurodytos priežastys yra pakankamai objektyvios ir pateisina jo delsimą kreiptis į teismą. Pareiškėjas teigia, kad nors atsakovas nurodo, jog projektinių pasiūlymų svarstymo metu 2017 m. sausio 24 d. – vasario 9 d. visuomenė pastabų ar nusiskundimų nepateikė, tačiau atsakovas nutylėjo, o teismas neįvertino, kad jau projektinių pasiūlymų svarstymo metu buvo nuslėptas rytinis sprogmenų sandėlio saugos zonų atstumas ir niekur nenurodyta, kad tas atstumas kerta gretimo žemės sklypo ribas. Be to, atsakovas teigė išduodant Leidimą rėmęsis bendrosios dalies brėžiniu, kuris sudarytas 34 060 kg sprogstamosios medžiagos kiekiui ir yra akivaizdžiai klaidingas, jo klaidingumą patvirtinto ir pats atsakovas, teismui pateikdamas naują saugos zonų schemą, kuri sudaryta po Leidimo išdavimo ir daug mažesniam – 27 370 kg – sprogmenų kiekiui. Palyginus brėžinius matyti, kad 669 m linija viename brėžinyje nuo būsimo sprendimų sandėlio nubrėžta toliau negu 730 m linija kitame brėžinyje. Tai – akivaizdus dokumentų klastojimo požymis, tačiau teismas nevertino nei šių dokumentų teisingumo, nei aplinkybės, kad sprogmenų sandėlis yra ypač svarbus pastatas valstybei, todėl neteisėti pareigūnų veiksmai ir apgaulė turi labai didelę reikšmę valstybės saugumui, yra susiję su viešuoju interesu. Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat nevertino atsakovo sąžiningumo ir teisingumo.

IV.

Teisėjų kolegija


Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl 2018 m. gegužės 10 d. išduoto Leidimo, apie kurį teigė sužinojęs 2018 m. birželio mėn. pradžioje, padavė 2018 m. gruodžio 5 d., t. y. praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Pareiškėjas neginčijo šios aplinkybės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindžia tuo, kad jis, jo nuomone, buvo aktyvus ir siekė taikiai išspręsti klausimą ir kad valstybės institucijos, teikdamos klaidingus dokumentus, jam kliudė surinkti reikiamus įrodymus skundui pagrįsti. Atskirajame skunde pareiškėjas pabrėžia ypatingą kilusio ginčo svarbą.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde teigia, kad jis prieš Leidimo išdavimą du kartus atsakovui nurodė, jog greta esančiame sklype būsimo sprogmenų sandėlio saugos zona patenka į pareiškėjo sklypą, bei prašė neišduoti Leidimo. Tai patvirtina teismui pateikti pareiškėjo 2018 m. kovo 22 d. ir 2018 m. balandžio 27 d. raštai Alytaus rajono vyriausiajam architektui (b. l. 22, 24). Taigi, pareiškėjas dar iki Leidimo išdavimo buvo tvirtai įsitikinęs, jog toks administracinis aktas pažeis jo teisę laisvai disponuoti jam priklausančiu žemės sklypu, nes didelė šio sklypo dalis patektų į sprogmenų sandėlio apsaugos zoną. Ši aplinkybė atitinkamai kelia abejonių dėl pareiškėjo teiginių apie informacijos slėpimą, dokumentų klastojimą, kliūtis renkant įrodymus pagrįstumo. Pareiškėjas nepaaiškina, kokie duomenys (dokumentai) dar 2018 m. pavasarį leido jam prieiti išvadą, jog planuojamo sprogmenų sandėlio saugos zona pateks į jo žemės sklypą, bet akivaizdu, jog tokie duomenys (dokumentai) buvo pakankami, kad pareiškėjas imtųsi veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti valstybės institucijose – kreipėsi į atsakovą dėl Leidimo neišdavimo. Tačiau pareiškėjas, jo teigimu, 2018 m. birželio mėn. sužinojęs apie 2018 m. gegužės 10 d. išduotą Leidimą, iškart į teismą nesikreipė.

Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas jį patikino, jog statybos leidimo išdavimas Bendrovės sklypo naudojimui pagal paskirtį ir būdą įtakos neturi, tačiau byloje nėra jokių tokį atsakovo atsakymą patvirtinančių dokumentų (pvz., atsakymų į pareiškėjo raštus). Pareiškėjas paaiškina, kad jis po atsakovo patikinimo (nenurodytu metu) kreipėsi į Ministeriją,

prašydamas pateikti būsimo sprogmenų sandėlio saugos zonų schemas. Šios schemos pareiškėjui buvo pateiktos ir vėliau, jo prašymu, patikslintos (skundo priedų sąraše nurodyta, kad netiksli schema buvo atsiųsta 2018 m. birželio 27 d., o patikslinta schema – 2018 m. liepos 3 d.). Pareiškėjo nuomone, patikslintose schemose matyti, kad Bendrovei priklausantis žemės sklypas patenka į statinio 730 m saugos zoną, nors statinio techniniame projekte tai nenurodyta. Be šių schemų, pareiškėjas kartu su skundu ir vėliau (pakartotinai) su patikslintu skundu teismui pateikė 2017 m. lapkričio 13 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b. l. 6–7); Ministerijos 2018 m. spalio 4 d. atsakymą į pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 2 d. pranešimą, kuriame išnagrinėti pareiškėjo teiginiai apie gaunant Leidimą panaudotus klaidingus dokumentus (b. l. 14–15); Ministerijos 2018 m. spalio 17 d. atsakymą į pareiškėjo rugsėjo 11 d. paklausimą ir 2018 m. spalio 17 d. prašymą, kuriame nurodoma, kad visa oficialiai patvirtinta projektinė dokumentacija, kurioje yra duomenų apie paklausime minimą 730 m saugos zoną, Bendrovei buvo pateikta kartu su Ministerijos 2018 m. rugsėjo 3 d. raštu (b. l. 16–17); atsakovo 2018 m. spalio 29 d. atsakymą Inspekcijai dėl privalomojo nurodymo, kuriame paaiškinta apie nusprendžiant pritarti specialiosios paskirties pastato projektui patikrintus dokumentus (b. l. 19). Pareiškėjas savo teiginius apie neteisingai nustatytą planuojamo sprogmenų sandėlio saugos zoną iš esmės grindžia pateiktomis schemomis, kurias, kaip pats nurodė, jis gavo 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. liepos 3 d. Pareiškėjas teismui nepateikė Ministerijos jam kartu su 2018 m. rugsėjo 3 d. raštu pateiktų dokumentų. Nors pareiškėjas teismui pateikia Ministerijos atsakymus į jo raštus, šiuose atsakymuose iš esmės tik išdėstoma šio trečiojo suinteresuoto asmens pozicija dėl pareiškėjo argumentų, pakartotų skunde ir atskirajame skunde. Pareiškėjas nepaaiškina, kuo nagrinėjamai bylai yra reikšmingas Administracijos 2018 m spalio 29 d. raštas Inspekcijai, ir nepateikia jokių kitų dokumentų, susijusių su Inspekcijos atliktu patikrinimu. Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde teismo prašė įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį pateikti kai kurių pareiškėjo teismui jau pateiktų dokumentų kopijas (versijas), patvirtintas atsakingų asmenų parašais, nes, jo teigimu, jis nuo 2018 m. liepos 4 d. iki šiol negali gauti nurodytų dokumentų, nors kreipėsi keturis kartus (nenurodyta, kada konkrečiai buvo kreiptasi į Ministeriją, kreipimusi kopijos nepateiktos). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas dokumentus, jo nuomone, pakankamus skundui pagrįsti, gavo 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. liepos 3 d., o manydamas, jog jam yra būtinos šių dokumentų patvirtintos kopijos, jų laukdamas uždelsė 5 mėnesius, duomenų apie kreipimąsi į kitas jo nurodytas institucijas beveik nepateikė, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido iš esmės rinkdamas įrodymus, nors manydamas, kad nurodytai teisei apginti yra būtini papildomi įrodymai, ir negalėdamas jų gauti nepraleidęs termino skundui paduoti, galėjo prašyti teismo tokius įrodymus išreikalauti. Pareiškėjas, schemas gavęs 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. liepos 3 d., į teismą galėjo kreiptis iš esmės nepraleisdamas vieno mėnesio termino skundui paduoti (skaičiuojant nuo 2018 m. birželio mėn. pradžios), tačiau laisva valia pasirinko kreiptis tik į kitas valstybės institucijas, o ne kartu ir į teismą, ir nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas, kai valstybės institucijos, jo nuomone, vilkino sprendimų priėmimą arba pateikė klaidingus duomenis. Tokios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą pripažinti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl subjektyvių priežasčių, kurios nelaikytinos pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, turėjo įvertinti savo nutarties pasekmes, t. y. jog, pirma, sprogmenų sandėlio sprogimo atveju kils grėsmė žmonių gyvybei, antra, jei elgsis sąžiningai, sandėlio užsakovas negalės pastatyto sprogmenų sandėlio eksploatuoti, nes nėra gavęs gretimo žemės sklypo savininko sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą, šis pastatas turi didelę reikšmę valstybei, jos saugumui ir yra susijęs su viešuoju interesu. Akcentuotina, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo teisę atstovauti valstybę ar ginti (neįvardytą) viešąjį interesą. Pareiškėjas tvirtina, kad jo žemės sklypas bus perleistas investuotojui, kuris jame statys gyvenamuosius namus, todėl dėl sandėlyje esančių sprogmenų namuose gyvenantiems asmenims nuolat grės pavojus, bet tuo pačiu metu teigia, jog dėl teisinių kliūčių Ministerija negalės sprogmenų sandėlio eksploatuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pozicija šiuo aspektu yra grindžiama deklaratyviais, teorinio pobūdžio teiginiais, kurie prieštarauja vienas kitam ir nesudaro pakankamo pagrindo kilusį ginčą laikyti tokiu reikšmingu, kad terminas skundui paduoti galėtų būti atnaujinamas nepaisant pakankamai svarbių, objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nebuvimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sanex invest“ atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


DAINIUS RAIŽYS



2019-05474 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo laikymą netinkamomis kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. birželio 20 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nustatęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas jau yra išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-6707-281/2015 pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 13 d. iki 2014 m. birželio 20 d.; pareiškėjas skunde nurodė tuos pačius pažeidimus (per mažas plotas, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas); pareiškėjui priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-374-556/2017 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. sprendimo prašo priimti jo skundą, teigdamas, jog šiuo skundu jis reiškia pretenzijas dėl visiškai kito jo teisių pažeidimo, t. y. ankstesniame skunde pareiškėjas reiškė nusiskundimus dėl kamerų perpildymo ir per mažo gyvenamojo ploto, o dabartiniame skunde –

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b394ebc0562911e9975f9c35aedfe438

dėl nepatogumų, kuriuos patyrė kamerose esant neatskirtam sanitariniam mazgui (privatumo neužtikrinimas, nemalonus kvapas; jis iš esmės buvo laikomas ne kameroje, o tualete).

Teisėjų kolegija


Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Pagrindai, kuriems esant administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), yra įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, tarp jų – jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį (4 p.).

Pareiškėjas skunde prašė jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. birželio 20 d. netinkamomis sąlygomis: neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, iš nuo bendros kameros erdvės neatskirto sanitarinio mazgo sklido smarvė, jame nebuvo ventiliacijos. Nors jis akcentuoja, kad kameroje laikomų asmenų skaičius reikšmingas sprendžiant dėl padaryto jo teisių pažeidimo, tokiu pažeidimu pareiškėjas laiko privatumo neužtikrinimą, o ne minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-6707-281/2015 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame jis reikalavimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikymą laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2014 m. birželio 20 d. netinkamomis sąlygomis: neužtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, naudotis tualetu teko visų akivaizdoje ir kt. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui 27 dienas teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, dėl nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo jo teisė į privatumą objektyviai galėjo būti pažeista, tačiau skundo argumentai dėl neužtikrinamo natūralaus apšvietimo, pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais pripažinti nepagrįstais. Pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta 200 Eur. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-374-556/2017, išanalizavęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, be kita ko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, šį apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjo pretenzijos dėl nepatogumų naudojantis nuo bendro kameros ploto nevisiškai atskirtu sanitariniu mazgu iš esmės jau buvo išnagrinėtos ir dėl jų priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, o pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas.


n u t a r i a:

pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


2019-05473 2019-04-04 2019-03-27 2019-03-27 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos spauda“ prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje pagal trečiojo suinteresuoto asmens V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos spauda“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritoriniam skyriui, V. S. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Žemaitijos spauda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 9 d. išvadą dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo Nr. 3EK (13.2)-196 (toliau – ir Išvada).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Išvadą bei įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 25 d. skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. eI-3164-484/2017 arba, teismui nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi atmetė V. S. apeliacinį skundą, o pareiškėjui iš Komisijos priteisė 175 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Dėl pareiškėjui atlygintinų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, dydžio buvo pažymėta, jog atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – įpareigojo Komisiją iš naujo išnagrinėti jo 2016 m. sausio 25 d. skundą, – pareiškėjui priteistina 50 procentų jo prašomos sumos, t. y. 175 Eur (350 Eur x 50 proc.).

Pareiškėjas 2019 m. vasario 1 d. pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriuo prašo priimti papildomą nutartį ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą administracinėje byloje Nr. eA-691-1062/2019. Prašyme pareiškėjas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas jo skundą tenkino tik iš dalies, ir mano, kad jam turėjo būti priteista visa prašoma suma bylinėjimosi išlaidoms atlyginti – 350 Eur.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b1dbca10562911e9975f9c35aedfe438


Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1833 redakcija, įsigaliojusi 2018 m. gruodžio 29 d.), teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad papildomas teismo sprendimas gali būti priimamas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutarties turinį matyti, kad teismas išanalizavo iš esmės pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nusprendė pareiškėjo prašomą sumą sumažinti remiantis nutartyje nurodytais motyvais – aplinkybe, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundą patenkino iš dalies. Prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo pareiškėjas prašo ne išspręsti klausimą, kuris nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo išspręstas, o įvertinti jau priimto procesinio sprendimo, t. y. sprendimo jam priteisti tik 50 procentų prašomos sumos, teisėtumą ir pagrįstumą. Toks prašymas nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnio 1 dalyje išvardytus atvejus, kai gali būti priimamas papildomas sprendimas (nutartis), ir yra nesuderinamas su šio įstatymo 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu imperatyvu, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis yra neskundžiami.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo yra netenkintinas.


n u t a r i a:

netenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žemaitijos spauda“ prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-234-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00484-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c1b0ad20562911e9975f9c35aedfe438

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemma sveikatos centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties (kartu su 2019 m. vasario 11 d. nutartimi dėl rašymo apsirikimo ištaisymo) administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gemma sveikatos centras“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gemma sveikatos centras“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. vasario 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) priteisti 169 623,97 Eur padarytos žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tuo atveju, jei teismui kiltų abejonių dėl ginčo teismingumo, pareiškėjas prašė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Gemma sveikatos centras“ skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl apmokėjimo pareiškėjui už suteiktas paslaugas pagal 2011 m. lapkričio 28 d. Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos išlaidų kompensavimo sutartį Nr. A72-1949(3.1.36-SR) (toliau – ir Sutartis), atsakovo praleisto termino įvykdyti savo piniginę prievolę pagal Sutartį ir vienašališko šios Sutarties nutraukimo, t. y. pareiškėjo reiškiami reikalavimai kyla iš sutartinių santykių ir yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl nepriskirtini nagrinėti administraciniams teismams. Be to, pačios Sutarties šalys (pareiškėjas ir atsakovas) Sutarties 15 punkte numatė, jog visi su šia Sutartimi susiję ginčai bus sprendžiami Vilniaus miesto apylinkės teisme, t. y. bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas jau teikė analogiško turinio skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė jį priimti, pastaroji nutartis nebuvo apskųsta.

III.

Pareiškėjas UAB „Gemma sveikatos centras“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti jo skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjas pažymi, kad ginčai dėl žalos, kilusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) yra sprendžiami administraciniame teisme. Šiuo atveju pareiškėjas teikia skundą dėl viešojo administravimo subjekto (Vilniaus miesto savivaldybės) viešojo administravimo srityje (administruojant ir paskirstant specialiai savivaldybės biudžete numatytas lėšas socialinės globos paslaugoms) neteisėtu aktu – neveikimu (atsisakymu sudaryti Ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos išlaidų kompensavimo sutartį) padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2016 m. pasikeitus kaštams, kurie lemia socialinės globos paslaugų kainą, jis visoms savivaldybėms, su kuriomis buvo sudarytos sutartys dėl socialinės globos paslaugų, pranešė apie paslaugų kainos pasikeitimą nuo 2017 m. spalio mėn. Pareiškėjas atitinkamai 2017 m. liepos 25 d. raštu ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštu informavimo ir Vilniaus miesto savivaldybę, su kuria 2011 m. lapkričio 28 d. buvo sudaryta Sutartis, tačiau pastaroji jo raštus ignoravo, o 2018 m. balandžio 6 d. pareiškėjui pateikė pranešimą apie vienašališką Sutarties nutraukimą. Dėl atsakovo neveikimo vengiant sudaryti naują sutartį pareiškėjas patyrė žalą (atsakovas vėluoja atsiskaityti už suteiktas paslaugas ir už paslaugas, suteiktas iki 2018 m. spalio mėn. (imtinai), atsiskaito tik iš dalies, ignoruodamas pareiškėjo

perskaičiuotą socialinės globos paslaugų kainą). Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2287-602/2015 jau yra pripažinęs administracinių teismų kompetenciją tokio pobūdžio bylose. Taip pat atkreiptas dėmesys į Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką sprendžiant dėl panašių Teritorinės ligonių kasos funkcijų. Dėl Sutarties 15 punkto pareiškėjas akcentuoja, kad byloje ginčas kilo ne iš Sutarties, o dėl atsakovo atsisakymo sudaryti naują sutartį, be to, šalys sutartimi negali pakeisti ginčo rūšinio teismingumo.

IV.

Teisėjų kolegija


Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. įskaitant) pateikti skundą laikantis bylų rūšinio teismingumo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-418/2014, 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-980-520/2016).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje, tarp jų – bylos dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus (17 str. 1 d. 2 p.) bei bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.).

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu prašoma atlyginti turtinė žala jam kilo dėl viešojo administravimo subjekto – Vilniaus miesto savivaldybės – neteisėtų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje – administruojant ir paskirstant specialiai savivaldybės biudžete numatytas lėšas socialinės globos paslaugoms.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. To paties straipsnio 18 punkte nurodyta, kad viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys; o 20 punkte, kad viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė.

Iš pareiškėjo argumentų matyti, jog, nors jis atkreipia dėmesį į Sutartį, Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai (neveikimas) iš esmės siejami su Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo nuostatų pažeidimu, be kita ko, numatančių, kad savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą, planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę (13 str. 1 d.); kad socialinė globa senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su negalia, vaikams su negalia (išskyrus asmenis su sunkia negalia), socialinę riziką patiriantiems vaikams, socialinę riziką patiriantiems suaugusiems asmenims finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų (34 str. 3 d.); kad asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės

ir pareigos dėl mokėjimo už socialines paslaugas reglamentuojamos rašytine sutartimi (26 str. 7 d.). Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 978 patvirtintos Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos 32 punktu, kuriame įtvirtinta, kad teikiančias trumpalaikę ar ilgalaikę socialinę globą socialinės globos įstaigas, kurias savivaldybės nustatyta tvarka pasirenka pats socialinės globos gavėjas (globėjas, rūpintojas, kiti teisėti asmens atstovai), ar socialinės globos įstaigas, kurias globėjais (rūpintojais) įstatymų nustatyta tvarka paskiria teismas, savivaldybė finansuoja tiesiogiai, sudarydama sutartis dėl asmeniui teikiamos trumpalaikės ar ilgalaikės socialinės globos išlaidų finansavimo socialinės globos įstaigai. Pareiškėjo nuomone, šios teisės normos atsakovui nustato pareigą su juo sudaryti mokėjimo už socialines paslaugas rašytinę sutartį, o taip pat padaryti tokios sutarties pakeitimus, įtvirtinant naują paslaugų kainą. Kadangi atsakovas šios savo pareigos neįvykdė, pareiškėjui kilo žala. Pareiškėjo prašomą priteisti turtinės žalos atlyginimą sudaro Vilniaus miesto savivaldybės nesumokėtos sumos (visiškai arba iš dalies neapmokėtos sąskaitos), taip pat delspinigiai už vėlavimą atsiskaityti už paslaugas, suteiktas nuo 2017 m. spalio mėn. iki 2018 m. spalio 10 d., t. y. iki vienašališko Sutarties nutraukimo (Savivaldybės skolos apibendrinimo lentelė, b. l. 94).

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, prigimtį (viešųjų paslaugų teikimo administravimas) ir juos reglamentuojančias teisės normas, aplinkybę, kad pareiškėjas skundą padavė remdamasis būtent Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtintu žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo institutu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą akcentuota savivaldybės pareiga finansuoti socialinę globą ir su socialinės globos įstaiga sudaryti tokio finansavimo sutartį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2111/2012, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2287-602/2015), nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje reiškiami reikalavimai yra civilinio teisinio pobūdžio. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad kilęs ginčas patenka į viešojo administravimo sritį, todėl yra nagrinėtinas administraciniame teisme (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjo keliamas ginčas nepriskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Gemma sveikatos centras“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo UAB „Gemma

sveikatos centras“ skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=acb3e770562911e9975f9c35aedfe438


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui valstybės įmonei „Regitra“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. spalio 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. (1.15E)-24-5092; 2) įpareigoti VĮ „Regitra“ panaikinti Registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie transporto priemonės. (duomenys neskelbtini) valdytoją; 3) atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi nustatė pareiškėjui J. S. terminą iki 2018 m. spalio 26 d. pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius sunkią jo turtinę padėtį arba žyminio mokesčio kvitą ir nurodė, kad nutartyje nustatytu terminu trūkumų nepašalinus, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam teismui.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. spalio 30 d. gautas pareiškėjo pranešimas, kuriame nurodė, kad pateikė visus galimus ir turimus įrodymus dėl trūkumų pašalinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad pateikti pažymų apie materialinę padėtį iš Sodros, registrų, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) negali. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sodra atsisakė pateikti duomenis apie gaunamą pensiją, kadangi nepateikė paso. 2018 m. spalio 26 d. dėl duomenų pateikimo raštu kreipėsi į VMI, tačiau raštiško atsakymo dar negavo. Pareiškėjas tvirtino, kad gyvena ant skurdo ribos, o kreipimasis į registrus ir banko įstaigas daug kainuotų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu. Šiai nutarčiai įsiteisėjus, teismas nurodė skundą su priedais grąžinti pareiškėjui. Teismas taip pat išaiškino, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimus.

Pareiškėjas J. S. atskiruoju skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą tenkino

iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartį panaikino ir skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartimi buvo įpareigotas pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus, tai buvo padaryta dar neišsprendus pareiškėjo prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio. Neišsprendęs pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, teismas negalėjo nustatyti skundo trūkumo – pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius įrodymus, o jų nepateikus – pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi netenkino pareiškėjo J. S. prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Nustatė J. S. terminą iki 2019 m. sausio 7 d. pateikti teismui žyminio

mokesčio kvitą ir išaiškino, kad nutartyje nustatytu terminu trūkumų nepašalinus, skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakė priimti J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties panaikinimo ir nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis atskiruoju skundu negali būti skundžiama.

III.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties išvada, kad Metinės gyventojo turto deklaracijos gavimas išimtinai priklauso nuo paties pareiškėjo neatitinka tikrovės. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutarties ir pakartotinai nesprendė pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, todėl teismas pažeidė pareiškėjo teisę būti atleistam nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pareiškėjo įsitikinimu, 2019 m. sausio 4 d. Metinė gyventojo deklaracija patvirtina, kad pareiškėjo materialinė padėtis yra žemiau skurdo ribos, todėl teismas klaidingai konstatavo, kad nutartis yra neskundžiama.

Pareiškėjas pažymi, kad 2019 m. sausio 21 d. iš Vilniaus apygardos administracinio teismo gavo 2019 m. sausio 9 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties panaikinimo. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu jam nepagrįstai užkertama teisė kreiptis į teismą, siekiant apginti savo teisėtus ir įstatymo ginamus interesus.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties panaikinimo.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje, įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė terminą iki 2019 m. sausio 7 d. pateikti teismui žyminio mokesčio kvitą. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimta 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti priimtą nutartį dėl nustatyto termino trūkumams pašalinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priima ne tik sprendimus, bet ir nutartis, kuriomis išsprendžiami ne mažiau svarbūs klausimai nei sprendimais. Tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja, kad proceso šaliai būtų suteikta galimybė apskųsti, jo manymu, neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas, kurio padavimui ir nagrinėjimui taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje numatytas išimtis (ABTĮ 148 str. (dabar ABTĮ 151 str.)). Taigi remiantis ABTĮ 148 straipsniu (dabar ABTĮ 151 str.), atskiriesiems skundams paduoti iš esmės taikomos tos pačios taisyklės, reglamentuojančios skundo priėmimą apeliacinės instancijos teisme (2011 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-26/2011, 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-351/2010 ir kt.). Taip pat pagal ABTĮ 149 straipsnio 1 dalį (dabar ABTĮ 152 str. 1 d.) pirmosios instancijos teismo nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nenustačius ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies (dabar ABTĮ 152 str. 1 d.) sąlygų, teismo nutarties skųsti atskiruoju skundu negalima. Taigi atskirojo skundo objektais gali būti ne visos pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad nutartys, kuriomis nustatomi trūkumai, kurie turi būti pašalinti, siekiant tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, yra neskundžiamos (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-719/2011 ir kt.). Kaip teisėjų kolegija pažymėjo administracinėje byloje Nr. AS146-115/2011, pareiškėjams pasekmes sukelia nutartis, kuria skundas laikomas nepaduotu, kai trūkumai nustatytu terminu nėra pašalinami. Todėl teismo nutartys, kurios neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, tarp jų – nutartys dėl skundo trūkumų šalinimo, yra neskundžiamos (2011 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-115/2011). Taigi, pareiškėjo norima apskųsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis, atsižvelgiant į ABTĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą, nepatenka į ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje (dabar ABTĮ 152 str. 1 d.) numatytų skundžiamų nutarčių kategoriją, todėl pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties panaikinimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir nustatė terminą pateikti teismui žyminio mokesčio kvitą, nėra skundžiama atskiruoju skundu, nes ja neužkertamas kelias proceso eigai ir administracinė byla toliau galės būti nagrinėjama. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi pagrįstai darė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis atskiruoju skundu negali būti skundžiama.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m.sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS



Administracinė byla Nr. A-2298-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00502-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c6ab3e30562911e9975f9c35aedfe438

(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), solidariai 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad 2018 m. sausio 15 d. konvojuojamiems asmenims buvo išduotas sausas maisto davinys, kurį sudarė duona ir dešrelės, bet jis negalėjo to valgyti, nes yra musulmonas. Atvykęs į Ligoninę, pareiškėjas nebuvo supažindintas su jos vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat pasivaikščiojimo lauke grafiku, apsipirkimo parduotuvėje grafiku ir tvarka. 2018 m. sausio 15 d. asmens kratos metu neteisėtai paimti pareiškėjo asmeniniai daiktai (juodoji arbata). Ligoninėje jis negavo vegetariško maisto bei karšto vandens. Pareiškėjas tvirtino, kad 2018 m. sausio 14 d. Lukiškių TI-K jis buvo išvestas paskambinti pagal prašymą, tačiau taksofonas buvo sugedęs, todėl jis negalėjo pranešti artimiesiems apie konvojavimą į Ligoninę. Kamerų tipo patalpoje Nr. 206 baldai buvo sugadinti, t. y. nebuvo kur pakabinti drabužių. Vykdant konvojavimą 2018 m. sausio 17 d., pareiškėjas vėl liko nevalgęs, nes pareigūnai jam nurodė, kad vegetariško maisto nėra. Tokios aplinkybės, pareiškėjo teigimu, turėjo įtakos jo psichologinei būsenai ir sveikatai.

3. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad iš įstaigos į kitas laisvės atėmimo įstaigas išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visada išduodamas sausas maisto davinys, kurį sudaro: kietai virti kiaušiniai – 2 vnt., fermentinis sūris – 30 g, margarinas – 30 g, juoda duona – 300 g, mineralinis vanduo – 0,5 l. 2018 m. sausio 15 d. identiškas sausas maisto davinys buvo išduotas ir pareiškėjui. Konvojuojant 2018 m. sausio 17 d., pareiškėjas dėl vegetariško maitinimo turėjo asmeniškai kreiptis į specialistą (korpuso skyriaus), bet jis tokio prašymo nei specialistui (korpuso skyriui), nei vyriausiajam specialistui nepateikė. Vegetarų sąrašas kiekvieną darbo dieną iki 10 val. yra atiduodamas virtuvės vedėjui. Pareiškėjas po atvykimo į įstaigą, 2018 m. sausio 17 d. po 12.30 val., buvo papildomai įtrauktas į bendrą vegetarų sąrašą ir vakarienės metu apie 17.30 val. gavo vegetarišką maitinimą. Pareiškėjas su skundais dėl vegetariško maisto, maitinimo, sauso davinio nesikreipė į Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K pripažino, kad 2018 m. sausio 14 d. pastebėta, jog neveikia visi taksofono telefonai „Turbo“, tačiau taksofonai buvo sutvarkyti kitą dieną. Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nėra jokių jo neteisėtų veiksmų.

5. Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Ligoninė nurodė, kad, atvykus į įstaigą, priėmimo-skubios pagalbos skyriuje suimtiesiems (nuteistiesiems) daroma asmens krata ir daiktų patikrinimas, kurios metu suimtajam (nuteistajam) išduodama Atmintinė, jis supažindinamas su

Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat surašomas ligoninės suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolas. Nuteistųjų dienotvarkė bei bendro pobūdžio informacija apie bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas taip pat pateikta kiekvieno korpuso koridoriuose esančiuose informaciniuose stenduose, prie taksofono. Norėdamas su tvarka susipažinti išsamiau, asmuo turi kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą. Ligoninės vertinimu, pareiškėjo asmens krata atlikta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvite nenurodyta, kad iš pareiškėjo buvo paimta arbata. Ligoninė paaiškino, kad kiekvienam suimtajam (nuteistajam) išduodamas prašymo blankas, kurį jis užpildo ir atiduoda personalui, kuris nupirktas prekes įteikia suimtajam (nuteistajam), bet pareiškėjas jo buvimo Ligoninėje metu dėl galimybės apsipirkti į įstaigos administraciją nesikreipė. Ligoninė iš anksto nėra informuojama apie į įstaigą atvykstančių nuteistųjų (suimtųjų) mitybos ypatumus. Nuteistasis (suimtasis), laisva valia (ne gydytojo paskyrimu) pasirinkęs vegetarinį maitinimą, turi raštu kreiptis į įstaigos administraciją, prašydamas sudaryti vegetarišką valgiaraštį. Pareiškėjas, atvykęs į Ligoninę, nesikreipė raštu į administraciją dėl maitinimo pagal vegetarams sudarytą valgiaraštį, todėl jam nuo 2018 m. sausio 15–17 d. buvo organizuojamas ir teikiamas maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams. Ligoninė tvirtino, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 206 yra spinta ir kabykla, o pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl kietojo inventoriaus trūkumo. Karštas vanduo maistui patiekiamas kiekvieną dieną, dienotvarkėje numatytu maitinimo metu. Pareiškėjas dėl karšto vandens maistui į Ligoninės administraciją nesikreipė. Ligoninės vertinimu, pareiškėjo reikalavimas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, jis neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo E. M. skundą atmetė.8. Teismas, remdamasis Lukiškių TI-K nurodytomis aplinkybėmis apie išduodamą sausą maisto davinį, laikė

neįrodytais pareiškėjo teiginius, kad 2018 m. sausio 15 d. jam buvo patiektas jo religinių įsitikinimų neatitinkantis sausas maisto davinys ir dėl to jis liko nevalgęs.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl maitinimo 2018 m. sausio 17 d. pagrįstumo, apžvelgė Lukiškių TI-K paaiškinimus, kad pareiškėjas dėl vegetariško maitinimo turėjo asmeniškai kreiptis į specialistą (korpuso skyriaus), bet tokio prašymo nepateikė. Kita vertus, pastebėta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tą dieną gavo pietus. Įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, trūkumas vertintas pareiškėjo naudai.

10. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K neneigė, jog 2018 m. sausio 14 d. taksofono telefonas, kuriuo turėjo naudotis pareiškėjas, neveikė, tačiau tą dieną neveikė visi taksofono telefonai „Turbo“, o į gedimą buvo greitai sureaguota – taksofonai sutaisyti 2018 m. sausio 15 d. apie 11 val. Tai buvo nenumatytas techninis gedimas, kuris galėjo įvykti bet kuriuo metu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Teismas atkreipė dėmesį ir į pareiškėjo buvimo Ligoninėje trukmę (2 dienos) bei galimybę pareiškėjui su artimaisiais susisiekti Ligoninėje. Taigi, nors pareiškėjui ir galėjo kilti papildomų nepatogumų, dėl to negalėjo kilti itin neigiamos (psichologinės) pasekmės.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole parašu patvirtino, jog jis yra susipažinęs su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, gavo Atmintinę, kurioje, be kita ko, nurodytos paciento teisės ir pareigos. Be to, Ligoninė nurodė, jog nuteistųjų dienotvarkė ir bendro pobūdžio informacija apie bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas pateikiami kiekvieno korpuso koridoriuose esančiuose informaciniuose stenduose ir prie taksofono bei laisvai prieinami kiekvienam nuteistajam, kuris vedamas pasivaikščioti ar prie taksofono. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad jis nebuvo supažindintas su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, atmestas.

12. Teismas laikė nepagrįsta pareiškėjo pretenziją, kad asmens kratos Ligoninėje metu iš jo buvo paimta juodoji arbata. Remiantis Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitu Nr. PS-769, pareiškėjas perdavė saugoti pilkas kelnes, juodą viršutinį drabužį, striukę „Adidas“, o su savimi pasiliko Atmintinę, sportinį kostiumą, sportbačius „Puma“ ir laikrodį. Suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolo 3 punkte nurodyta, kad asmens kratos ir daiktų patikrinimo metu nieko nebuvo paimta; 4 punkte nurodyta, kad pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė. Pareiškėjas minėtus dokumentus (protokolą ir kvitą) pasirašė.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl Ligoninėje neužtikrinto vegetarams pritaikyto maitinimo, atsižvelgė į Ligoninės paaiškinimus ir pastebėjo, jog Atmintinėje nurodyta, kad pacientas, atvykęs į ligoninę, privalo raštu pranešti apie taikomą (anksčiau taikytą) mitybos režimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Ligoninės administraciją, prašydamas skirti jam vegetarinį maitinimą, atitinkamų dokumentų nepateikė ir pareiškėjas. Pareiškėjas, gaudamas ne vegetarišką maitinimą, galėjo nevalgyti tik tam tikrų patiekalų ar jų dalių (pagamintų iš

kiaulienos) ir taip gauti bent dalį reikiamos energijos. Taigi, nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Ligoninės veiksmus.14. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Ligoninės paaiškinimu, kad karštas vanduo maistui teikiamas kiekvieną dieną,

dienotvarkėje numatytu maitinimo metu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Ligoninę, prašydamas pateikti jam karštą vandenį. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai šiuo aspektu atmesti.

15. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo teiginius, jog jis nebuvo supažindintas su pasivaikščiojimo lauke grafiku, apsipirkimo parduotuvėje grafiku ir tvarka, kadangi jau konstatuota, jog pareiškėjas supažindintas su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, 2018 m. sausio 15–17 d. būdamas Ligoninėje, buvo užpildęs prašymo blanką dėl apsipirkimo parduotuvėje arba kad Ligoninė atsisakė nupirkti jam reikiamus produktus.

16. Teismas akcentavo, kad pateiktos palatos Nr. 206 nuotraukos paneigia pareiškėjo teiginius, jog minėtoje palatoje nebuvo kur pakabinti drabužius, ir patvirtina, kad joje yra spinta ir kabykla. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas į Ligoninės administraciją dėl trūkstamo inventoriaus nesikreipė, nekonstatuoti Ligoninės neteisėti veiksmai.

17. Teismas, išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas negavo pietų), pripažino, kad, nors šiuo atveju jis galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau šie galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teismo vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

III.

18. Pareiškėjas E. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 3 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjo nuomone, teismas neobjektyviai vertino ginčo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas gavo būtent tokį sausą maisto davinį, kokį nurodė Lukiškių TI-K. Ligoninė atsiliepimą į skundą pateikė praleidusi 14 dienų terminą, todėl teismas turėjo jo nepriimti. Ligoninės teiginiai, kad pareiškėjas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas nebuvo nei vedamas paskambinti, nei pasivaikščioti. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias.

20. Pareiškėjas atsiliepime į Ligoninės atsiliepimą į jo apeliacinį skundą pakartotinai išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu priimti Ligoninės atsiliepimą į skundą ir kartu pateiktus dokumentus. Jis tvirtina, kad asmens kratos metu jam nebuvo įteikta jokia Atmintinė, jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis. Pareiškėjo parašas asmens kratos protokole patvirtina tik tai, kad jis neturi jokių pretenzijų dėl asmens kratos ir daiktų patikrinimo. Pasirašymo metu pareigūnas punktą asmens kratos protokole apie supažindinimą su vidaus tvarkos taisyklėmis uždengė ranka. Pareiškėjas teigia, kad Ligoninės pateikti įrodymai nėra objektyvūs. Pareiškėjas į Ligoninę buvo konvojuotas kartu su asmens kortele, kurioje pažymėta, kad jis yra vegetaras. Ligoninės tiekiamame dietiniame maitinime taip pat yra kiaulienos, todėl buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pareiškėjas mano, kad trūkumai palatoje Nr. 206 buvo pašalinti po skundo padavimo.

21. Pareiškėjas atsiliepime į Lukiškių TI-K atsiliepimą į jo apeliacinį skundą pakartoja, kad jam prieš konvojavimą 2018 m. sausio 15 d. nebuvo išduotas sausas maisto davinys, nes jį sudarė duona ir dešrelės (nebuvo vegetariško maisto). Atvykus į Ligoninę, pareiškėjui nedavė pietų. Pareiškėjo mitybos pasirinkimai yra nurodyti jo asmens kortelėje, kuri yra ir kompiuterinėje duomenų bazėje. Tokios pat aplinkybės buvo ir konvojuojant 2018 m. birželio 25–27 d., dėl to pareiškėjas yra pateikęs skundus.

22. Laisvės atėmimo vietų ligoninė, atstovaujanti atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Ligoninės vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas ir teisėtas. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, o teismas juos įvertino pagal įstatymuose įtvirtintas taisykles. Ligoninė taip pat pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytą paaiškinimą apie asmenų supažindinimo su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis tvarką, pabrėžia, jog pareiškėjo supažindinimą su vidaus tvarkos taisyklėmis patvirtina jo parašas suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole.

24. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Lukiškių TI-K apžvelgia ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką ir pažymi, kad pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, jis nekonkretizuoja jam padarytos neturtinės žalos. Lukiškių TI-K nuomone, teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus rašytinius įrodymus ir objektyviai įvertino situaciją.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui 2018 m. sausio 15–17 d., atlyginimo priteisimo.


28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto vegetariško maitinimo Ligoninėje 2018 m. sausio 15–17 d., taksofono telefono gedimo 2018 m. sausio 14 d., nesupažindinimo su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat pasivaikščiojimo lauke grafiku, apsipirkimo parduotuvėje grafiku ir tvarka, netinkamai atliktos asmens kratos ir daiktų patikrinimo (juodosios arbatos paėmimo), karšto vandens maistui nesuteikimo, baldų drabužiams palatoje Nr. 206 kabinti nebuvimo yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas kelia įrodymų vertinimo klausimą, t. y. tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jam išduotas toks sausas maisto davinys, kokį nurodė Lukiškių TI-K, pareiškėjo parašas asmens kratos protokole nepatvirtina, jog jis buvo supažindintas su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, be to, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė Ligoninės atsiliepimą į skundą, teigia, kad apie jo mitybos režimą buvo pažymėta asmens kortelėje, o palata Nr. 206 galėjo būti sutvarkyta jau po skundo padavimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl Ligoninės pateikto atsiliepimo į skundą priėmimo, dėl įrodymų vertinimo bei dėl vegetariško maitinimo užtikrinimo pareiškėjui.

29. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas skunde nurodė reikalaujamo neturtinės žalos atlyginimo dydį – 1 800 Eur, tačiau apeliaciniame skunde jau prašo 3 600 Eur sumos. Pareiškėjas nepaaiškino, kas lėmė jo sprendimą padidinti prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį ir kodėl jis šios sumos negalėjo iškart nurodyti pirmosios instancijos teismui. Akcentuotina, kad teisės aktai paprastai pareiškėjui nesuteikia teisės keisti (didinti) skundo reikalavimus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, juolab kad, kaip minėta, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą vertinamas tik tiek, kiek jis neviršija skunde paties pareiškėjo suformuluotų reikalavimų.

30. Pareiškėjo skundas buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartimi (b. l. 14), šia nutartimi taip pat nuspręsta įpareigoti atsakovo atstovus per 14 kalendorinių dienų nuo skundo kopijos gavimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į skundą bei visą su ginču susijusią medžiagą. Ligoninė 2018 m. vasario 28 d. teismui pateikė prašymą dėl termino atsiliepimui į skundą pateikti pratęsimo (b. l. 17), šis terminas teisėjos rezoliucija buvo

pratęstas iki 2018 m. kovo 14 d. (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 2 d. raštas, b. l. 18). Ligoninė atsiliepimą į skundą ir su ginču susijusius dokumentus pateikė 2018 m. kovo 20 d. (žyma ant atsiliepimo į skundą, b. l. 32), t. y. praleidusi nustatytą terminą 6 dienomis. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas šį atsiliepimą į skundą bei kartu su juo pateiktus dokumentus priėmė ir vertino. Pareiškėjas nei 2018 m. kovo 27 d. replikoje į atsakovo atstovų atsiliepimus į skundą, nei apeliaciniame skunde ar atsiliepime į atsakovo atstovų atsiliepimus į apeliacinį skundą nepaaiškino, kokiu būdu tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pavėluotai pateiktą Ligoninės atsiliepimą į skundą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, apsunkino jo procesinių teisių įgyvendinimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Ligoninės praleisto termino prigimtį (terminas atsiliepimui į skundą ir su ginču susijusiems dokumentams pateikti, nustatytas teismo) ir tokio vėlavimo trukmę (6 dienos), į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę su šiais dokumentais savalaikiai susipažinti ir dėl jų pateikti savo nuomonę, byloje nesant duomenų, kad šis terminas buvo praleistas atsakovui ar jo atstovui piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis (nepaneigti Ligoninės 2018 m. vasario 28 d. prašyme išdėstyti teiginiai apie didelį darbo krūvį, susijusį su atsiliepimų parengimu teisminiams nagrinėjimams) ir / arba pažeidžiant pareiškėjo procesines teises, nenustatė pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė ir vertino Ligoninės atsiliepimą į skundą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra atmestini.

31. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K ir Ligoninėje buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.


33. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lukiškių TI-K paaiškinimais, jog iš įstaigos į kitas laisvės atėmimo vietas išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visada išduodamas sausas maisto davinys, kurį sudaro: kietai virti kiaušiniai – 2 vnt., fermentinis sūris – 30 g, margarinas – 30 g, juoda duona – 300 g, mineralinis vanduo – 0,5 l, atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl 2018 m. sausio 15 d. konvojuojamiesiems išduoto sauso maisto davinio. Byloje yra Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 26 d. pranešimas Nr. 24-1704 (b. l. 27), kuriame tvirtinama, kad 2018 m. sausio 15 d. išvykstantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems buvo išduodamas būtent minėtos sudėties maisto davinys. Tačiau pareiškėjas su tokiais teiginiais nesutinka ir tvirtina, kad 2018 m. sausio 15 d. sausą maisto davinį sudarė duona ir dešrelės, todėl dėl savo religinių įsitikinimų jis turėjo likti nevalgęs. Pareiškėjas kartu su 2018 m. kovo 27 d. replika teismui pateikė nuteistojo P. V. paaiškinimą (b. l. 73), kuriame pastarasis tvirtino, jog 2016–2018 m. konvojuojant iš Lukiškių TI-K į Ligoninę ir atvirkščiai jis nė karto negavo sauso maisto davinio, tačiau toks paaiškinimas prieštarauja pareiškėjo teiginiui, jog jam

buvo siūlomas sausas maisto davinys, tačiau neatitinkantis jo mitybos režimo. Byloje taip pat yra Ligoninės ir VšĮ „Kretingos maistas“ 2016 m. sausio 28 d. nuteistųjų maitinimo paslaugos pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 54–65), kurios 11 punkte nurodyta, kad sauso maisto davinį, skiriamą vienam asmeniui, vežamam iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietos, sudaro: duona (juoda) – 300 g, sviestas arba margarinas – 30 g, fermentinis sūris – 30 g, dvi dešrelės arba du kiaušiniai – 120/100 g, mineralinis, mineralizuotas vanduo arba gaivieji gėrimai – 500 g. Tokia sauso maisto davinio sudėtis yra labai panaši sauso maisto davinio sudėčiai, kurį tvirtino išduodantis Lukiškių TI-K. Byloje nėra duomenų apie tai, kas yra sauso maisto davinių tiekėjas Lukiškių TI-K, taip pat kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų aiškiai nurodyta iš Lukiškių TI-K išvykstantiems asmenims duodamo sauso maisto davinio sudėtis (paties Lukiškių TI-K pranešimas šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas pakankamu). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, sprendžia, kad nėra pakankamai išsamių ir objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokios sudėties sausas maisto davinys buvo siūlomas pareiškėjui 2018 m. sausio 15 d., todėl ši aplinkybė vertintina jo naudai. Kita vertus, byloje nėra ginčo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui siūlė sausą maisto davinį, dalį jo sudarė ne kiaulienos produktai, į šias aplinkybes atsižvelgtina vertinant pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų intensyvumą.

34. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas pasirašė suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole (b. l. 39), kurio 2.1 papunktyje nurodyta: „Atvykus Atmintinę gavau. Su LAVL vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis susipažinau“, pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo supažindintas su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat pasivaikščiojimo lauke grafiku, apsipirkimo parduotuvėje grafiku ir tvarka, laikė nepagrįstais. Pareiškėjas tvirtina, kad jis nebuvo supažindintas su minėtos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, jam nebuvo įteikta jokia Atmintinė, o pasirašant suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokole pareigūnas buvo ranka uždengęs 2.1 papunktį. Teisėjų kolegija tokius pareiškėjo teiginius laiko deklaratyviais, gynybine jo pozicija. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su suimtojo (nuteistojo) asmens kratos protokolu, be kita ko, esant poreikiui, pareigūno paprašyti patraukti ranką. Kvite (b. l. 40) išvardyti daiktai, kuriuos su savimi pasiėmė pareiškėjas, tarp jų – Atmintinė, šis kvitas taip pat patvirtintas pareiškėjo parašu. Taigi, byloje esantys įrodymai sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui atmesti pareiškėjo teiginius, kad dėl neteisėtų Ligoninės veiksmų jis nebuvo supažindintas su jos vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitomis tvarkomis.

35. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Atmintinėje (b. l. 50–53) įtvirtintas paciento pareigas (tarp jų – atvykus į Ligoninę raštu pranešti apie taikomą (anksčiau taikytą) mitybos režimą) bei Ligoninės paaiškinimus, kad nuteistasis (suimtasis), laisva valia (ne gydytojo paskyrimu) pasirinkęs vegetarinį maitinimą, turi raštu kreiptis į įstaigos administraciją, prašydamas sudaryti vegetarišką valgiaraštį, tačiau pareiškėjas tokio prašymo Ligoninės administracijai nepateikė, priėjo išvadą, kad Ligoninė, pareiškėjui 2018 m. sausio 15–17 d. neužtikrindama vegetariško maitinimo, neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas su tokia išvada nesutinka ir teigia, kad apie jo mitybos režimą pažymėta asmens kortelėje. Tačiau nei Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 24–26), nei Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomo asmens kameros kortelėje (b. l. 39), kurios pateiktos teismui, apie pareiškėjo mitybos režimą nėra pasisakyta. Nors pareiškėjas teigia, kad duomenys apie jo mitybos režimą yra kompiuterinėje duomenų bazėje, byloje nėra duomenų apie kompiuterinėse duomenų bazėse esančią informaciją apie pareiškėją bei Ligoninei suteiktą prieigą prie šios informacijos (pareiškėjas tokį argumentą iškėlė tik 2019 m. kovo 14 d. teisme gautuose atsiliepimuose į atsakovo atstovų atsiliepimus į apeliacinį skundą). Taigi, apeliacinės instancijos teismui išdėstyti pareiškėjo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

36. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs palatos Nr. 206 nuotraukas (b. l. 41–52), kuriose matyti spinta ir pakabos, atmetė pareiškėjo teiginius, jog minėtoje palatoje nebuvo kur pasikabinti drabužių. Pareiškėjas skunde nurodė, kad palatoje Nr. 206 spinta buvo sulaužyta, todėl nebuvo kur kabinti drabužių, o susipažinęs su Ligoninės pateiktomis nuotraukomis išreiškė nuomonę, kad spinta palatoje Nr. 206 galėjo būti pastatyta jam jau išvykus (po 2018 m. sausio 17 d.). Taigi, pareiškėjas skunde pats nurodė, kad palatoje Nr. 206 buvo spinta, o jos netinkamumą naudoti (sulaužymą) siejo tik su negalėjimu pasikabinti drabužius, spintos sulaužymo nekonkretizavo. Todėl pareiškėjo argumentai, jog palatoje Nr. 206 spinta galėjo būti pastatyta jam jau išvykus, neatitinka byloje esančių duomenų ir paties pareiškėjo ankstesnių teiginių.

37. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie

neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Kita vertus, tam tikrais atvejais nežymūs, netęstiniai kalinimo sąlygų pažeidimai, trukę neilgai, nelaikytini pakankamai intensyviais ir galinčiais pareiškėjui sukelti žymias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti pripažintos neturtine žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).

38. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjui 2018 m. sausio 15 d. galėjo būti siūlomas ne vegetariškas sausas maisto davinys, kurio jis negalėjo valgyti dėl religinių įsitikinimų, nors Lukiškių TI-K turėjo duomenis apie jo mitybos režimą, o 2018 m. sausio 17 d. jam išvis nesuteikti pietūs, t. y. 2 kartus per 3 dienas neužtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panašaus pobūdžio aplinkybės asmeniui gali sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurie yra pakankamai intensyvūs ir apčiuopiami (žr., pvz., 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-271-556/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-858/2018). Todėl pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

39. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (2 kartus per 3 dienas neužtikrinta teisė į tinkamą maitinimą), pareiškėjo patirto diskomforto dydį, duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą nebuvimą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), sprendžia, kad pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. M. (E. M.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą tenkinti iš dalies, t. y. pripažinti, kad 2018 m. sausio 15 d. ir 17 d. buvo pažeista jo

teisė į tinkamą maitinimą.Sprendimas neskundžiamas.



MILDA VAINIENĖ_______________________







teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. liepos 6 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: kamerose nepakako gyvenamojo ploto, jį dar labiau mažino baldai, iš neatitverto sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Dėl sąskaitos arešto pareiškėjas neturėjo galimybių apsipirkti. Be to, Lukiškių TI-K atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus suteikti pašalpą, virdulį ir televizorių, nes jis buvo suimtasis, o ne nuteistasis. Pasimatymo su seserimi metu Lukiškių TI-K darbuotojai neleido jam perduoti vitaminų, nors apie tai, jog perduoti vitaminus draudžiama, pareiškėjas neinformuotas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat priteisti jo atstovui iš pareiškėjo 2,10 Eur su bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms atlyginti.

4. Atsakovas tvirtino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekęs minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K privatumui užtikrinti sanitarinis mazgas buvo atskirtas užuolaidomis, o kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovas paaiškino, kad elektros virduliais turėjo būti aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių kameros, todėl Lukiškių TI-K neturėjo pareigos aprūpinti pareiškėją virduliu. Teisė pareiškėjui perduoti elektros prietaisus nebuvo ribojama. Lukiškių TI-K Buhalterinės apskaitos skyrius vykdė antstolių patvarkymus dėl išieškojimo iš skolininkui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e052a030562911e9975f9c35aedfe438

priklausančių lėšų, tačiau pareiškėjas turėjo galimybę pateikti skundą antstoliui, administruojančiam jo skolą, ir prašyti nustatyti sumą, kuria galėtų laisvai disponuoti. Kiekvienas nuteistasis teisės aktų nustatyta tvarka turėjo teisę gauti pašalpą iš Socialinės pašalpos nuteistiesiems fondo, kurios dydį paskyrė kalinimo įstaigos administracija, atsižvelgusi į kalinamojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje ar socialinės reabilitacijos programose. Atsakovo nuomone, pagal Vaistinių preparatų ir medicinos prekių įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašą, patvirtintą Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-156 (toliau – ir Aprašas), suimtiesiems ir nuteistiesiems galėjo būti leista gauti iš artimųjų, giminaičių ar kitų asmenų arba įsigyti už asmenines lėšas gydytojo paskirtų vaistinių preparatų, tačiau šis Aprašas netaikytinas maisto papildams, kurie į rinką tiekiami kaip maisto produktai. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nepagrįsti įrodymais.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė.6. Teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. liepos 6 d.) pareiškėjui Lukiškių TI-

K buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, o argumentus dėl kameros plotą užimančių baldų pripažino nepagrįstais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl atviro sanitarinio mazgo, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nuo 2017 m. sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nusiskundimus dėl antstolės patvarkymų, kurių pagrindu buvo vykdomas išieškojimas, gali reikšti bendrosios kompetencijos teismui. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. gruodžio 30 d., galutinį nuosprendį dėl pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė 2017 m. birželio 1 d. ir jis įsiteisėjo 2017 m. birželio 22 d., o Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas iki 2017 m. liepos 6 d., t. y. jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo suimtojo statusą, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė jam suteikti socialinę paramą. Teismas atmetė skundo argumentus, susijusius su aprūpinimu elektros virduliais, kadangi teisės normos Lukiškių TI-K neįpareigojo pareiškėjui išduoti virdulį. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, susiję su draudimu perduoti vitaminus, nebuvo paremti jokiais objektyviais duomenimis (pvz., Lukiškių TI-K administracijos rašytiniu atsisakymu), todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, remiantis Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2017 m. spalio 18 d. pranešimu Nr. 24-6996, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos darbuotojus dėl regos patikrinimo nesikreipė. Pareiškėjo rega buvo patikrinta 2017 m. rugsėjo 27 d. Alytaus pataisos namuose, nustatyta toliaregystė bei paskirti akiniai. Byloje nesant jokių medicininių išrašų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K medicinos darbuotojus dėl regos patikrinimo prieš Alytaus pataisos namuose atliktą patikrinimą arba kad pareiškėjui buvo išrašyti netinkami akiniai, teismas nenustatė Lukiškių TI-K atliktų neteisėtų veiksmų.

9. Teismas, apibendrinęs konstatuotas aplinkybes ir nenustatęs, kad būtent dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų pablogėjusi jo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – padarytos žalos, todėl nėra pagrindo kilti valstybės civilinei atsakomybei ir tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo Lukiškių TI-K priteisti 2,10 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms dėl dokumentinės medžiagos rengimo, atlyginti, kadangi Lukiškių TI-K nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų prašomą priteisti sumą.

III.

10. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo prašo išnagrinėti šią bylą ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su teismo sprendimu, nes nebuvo apklausti asmenys, su kuriais jis laikytas ginčo laikotarpiu. Be to, pareiškėjo nuomone, iš Alytaus pataisos namų turėtų būti išreikalauti duomenys apie tai, ar jis vyko į ligoninę, ir apie jo regos patikrinimo rezultatus. Pareiškėjas pažymi, kad jis nebuvo informuotas apie tai, kad jam negalima perduoti vitaminų, taip pat kad jo sąskaita yra areštuota. Jis tvirtina, kad nuteistajam turi būti skiriamas virdulys ir pašalpa. Pareiškėjas teigia, kad jo regėjimą tikrino „paprasti“ gydytojai, kurie tiesiog davė iš trijų akinių pasirinkti vienus.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir mano, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde

nepateikė jokių naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. liepos 6 d., atlyginimo priteisimo.


16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos, privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, socialinės išmokos („pašalpos“) nesuteikimo ir virdulio neišdavimo yra nepagrįstos, pareiškėjo nusiskundimai dėl antstolio veiksmų nėra teismingi administraciniam teismui, o jo teiginiai apie pritaikytą draudimą perduoti vitaminus – neįrodyti. Apeliacinis skundas grindžiamas deklaratyviais, bendro pobūdžio teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė liudytojų ir neišreikalavo visų reikiamų dokumentų, pareiškėjas pakartoja, kad akiniai jam buvo parinkti netinkamai, kad jo seseriai buvo uždrausta jam perduoti vitaminus ir kad, įgijus nuteistojo statusą, jam nepagrįstai nebuvo suteikta socialinė išmoka ir išduotas virdulys, bei papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo jį perspėti apie sąskaitos areštą. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes nebuvo apklausti asmenys, su kuriais jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu – V. Č. ir J. Š., – apie jiems tekusį gyvenamąjį plotą, higienos sąlygas, pareiškėjo regą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apie galimybę apklausti liudytojus pirmosios instancijos teismui užsiminė tik paaiškinimuose pagal atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 57), kuriuose nurodė, kad akinių parinkimo pareiškėjui aplinkybes gali patvirtinti kartu su juo laikytas J. Š..

18. Akcentuotina, kad administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų

reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė apklausti J. Š. dėl aplinkybių, susijusių su akinių pareiškėjui parinkimu, nepateikė jokių kitų prašymų, susijusių su liudytojų apklausa, 2017 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas) neteikė jokių procesinių prašymų, nereiškė pretenzijų, kai pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimą paskelbė baigtu, neįvykdęs jo prašymo apklausti liudytoją. Iš pareiškėjo paaiškinimuose pagal atsakovo atsiliepimą į skundą nurodytų aplinkybių, jog seselė / gydytoja jį nuvedė į kitą kabinetą ir davė išsirinkti akinius, darytina išvada, kad J. Š. nedalyvavo pareiškėjui parenkant akinius, taigi, jis negali patvirtinti (paneigti) tų aplinkybių, kurias teigia pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo apklausti J. Š. ir savo iniciatyva neiškviesdamas liudyti asmens, apie kurį pareiškėjas nebuvo užsiminęs, byloje esant pakankamai rašytinių įrodymų, proceso teisės normų nepažeidė.

20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.


22. Pareiškėjas teigia, kad jo seseriai pasimatymo metu nebuvo leista jam perduoti vitaminus. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose (skunde, paaiškinimuose pagal atsakovo atsiliepimą į skundą ir apeliaciniame skunde) nekonkretizuoja, kada jo sesuo bandė jam perduoti vitaminus, kokius vitaminus buvo bandoma perduoti (preparato rūšis, pavadinimas), byloje nėra rašytinių pareiškėjo prašymų Lukiškių TI-K administracijai leisti gauti minėtus vitaminus arba skundų dėl draudimo tokius vitaminus perduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų plačiau neanalizavo ir atmetė.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog nuteistiesiems turi būti išduodamas virdulys bei suteikiama pašalpa. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo nuteistas 2017 m. birželio 1 d., todėl 2017 m. birželio mėn. paprašė (pakartotinai) jam išduoti virdulį ir suteikti pašalpą, tačiau jo prašymas netenkintas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalimi, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės

socialinės išmokos dydžio išmoka; kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), elektriniu virduliu aprūpinamos kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Šių normų redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 ir įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d., kuria teisės akto pavadinimas pakeistas į Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, virdulio suteikimas kamerai nebenumatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, įsigaliojusiose 2017 m. birželio 8 d., kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, numatyta virduliais aprūpinti tik bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlę, patalpą maistui laikyti, kalėjimų ir areštinių kameras, taip pat pataisos namų kamerų tipo patalpas, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki 15 parų. Taigi, pareiškėjas teisingai nurodo, kad galimybė gauti socialinę išmoką („pašalpą“) ir virdulį yra siejama su asmens statusu, todėl šiame kontekste pirmiausiai būtina išsiaiškinti, kuriuo momentu pareiškėjas įgijo nuteistojo statusą.

24. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 4 dalį, kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju. Terminas „nuteistasis“ atitinkamai vartojamas ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose (apeliacinėje, nuosprendžių ir nutarčių vykdymo, kasacinėje). Baudžiamojo proceso kodekso 13 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas yra skundas, įstatymų nustatyta tvarka paduodamas dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties, priimtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal šio kodekso 313 straipsnio 3 dalį, apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 336 straipsnio 1–3 dalimis, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, dėl kurio nebuvo paduotas apeliacinis skundas, įsiteisėja pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, o nuosprendis, dėl kurio buvo paduotas apeliacinis skundas, – nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Pastarojo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems prilyginami: 1) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 2) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas; 3) neteko galios nuo 2016 m. balandžio 1 d.; 4) nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas.

25. Šiuo atveju pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu buvo nubaustas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 1 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui; šis nuosprendis nebuvo apskųstas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino pareiškėjui bausmės vykdymo atidėjimą ir jį pasiuntė atlikti 2016 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose; ši nutartis nebuvo apskųsta. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pareiškėją nubaudė 1 metų laisvės atėmimo bausme ir, šią bausmę subendrinęs su 2016 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu skirta bausme, pareiškėjui skyrė laisvės atėmimą 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, nurodė bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2017 m. birželio 1 d.; nuosprendis nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2017 m. birželio 22 d. Iš suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės (b. l. 18) matyti, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 7 d. iš Lukiškių TI-K išvyko į Alytaus pataisos namus. Atsižvelgiant į tai ir nenustačius Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuje, laikomi nuteistaisiais (pvz., kad pareiškėjas buvo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi dėl bylų nagrinėjimo teisme iki penkių parų perkeltas į tardymo izoliatorių arba kad jis buvo paliktas tardymo izoliatoriuje atlikti ūkio darbus), pripažintina, kad pareiškėjas suimtojo statusą turėjo iki 2017 m. liepos 6 d., todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K pagrįstai atsisakė jam suteikti socialinę paramą. Kadangi laikotarpiu, kai turėjo suimtojo statusą, pareiškėjas nebuvo

laikomas patalpose, kuriose numatyta suteikti virdulį, Lukiškių TI-K, atsisakydamas jam išduoti virdulį, taip pat neatliko neteisėtų veiksmų.

26. Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K jo neperspėjo, jog jo sąskaita buvo areštuota, nors turėjo tai padaryti. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas ne dėl Lukiškių TI-K neveikimo jo neinformuojant apie antstolio veiksmus, o dėl antstolio veiksmų nuo jo sąskaitos nurašant sesers pervestas lėšas, dėl ko pareiškėjas neturėjo lėšų apsipirkti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510 straipsnyje įtvirtintas skundo dėl antstolių veiksmų padavimo taisykles, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčai dėl antstolio veiksmų yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas pretenzijas dėl Lukiškių TI-K veiksmų jo neinformuojant apie sąskaitos areštą, nepaaiškina, kodėl jis šių aplinkybių negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių bylą nagrinėjant apeliacine tvarka turėtų būti išeita iš skunde paties pareiškėjo apibrėžtų ginčo ribų, todėl jo argumentų šiuo aspektu nenagrinėja ir paaiškina, jog jis dėl šių aplinkybių (neinformavimo apie sąskaitos areštą) turi teisę Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka teikti naują skundą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo netinkamai parinkti akiniai (tiesiog davė iš trijų akinių pasirinkti vienus), todėl suprastėjo jo rega, t. y. pareiškėjas iš esmės skundžiasi netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatas, prieina išvadą, kad ginčai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo nėra teismingi administraciniam teismui. Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pareiškėjas, manydamas, kad jo sveikatai buvo padaryta (turtinė ir neturtinė) žala, ir siekdamas gauti tokios žalos atlyginimą, privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Pagal šio straipsnio 8 dalį, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimai skundžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, t. y. bendrosios kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai ir procesiniai prašymai dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, susiję su jo regos (ne)patikrinimu ir akinių parinkimu, nenagrinėjami.

28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________

· Web viewAtsižvelgdamas į tai, kad tuo pačiu metu savo namo statybą pradėjo tiek šalys,...

Documents

Transcript of · Web viewAtsižvelgdamas į tai, kad tuo pačiu metu savo namo statybą pradėjo tiek šalys,...