Vydūno laiškai skautams

47
1

Transcript of Vydūno laiškai skautams

Page 1: Vydūno laiškai skautams

1

Page 2: Vydūno laiškai skautams

Redaktorius VYTAUTAS MIKŪNASDailininkė ZITA SODEIKIENĖDizainerė-maketuotoja RASA BRAŽĖNAITĖ

Nieko neradome gražesnio kaip šias kilnias mintis paskleisti žmonėse.A. A. FIL. S. GRAŽINOS MUSTEIKYTĖS šviesiam prisiminimui,

VYDŪNO JAUNIMO FONDAS

Page 3: Vydūno laiškai skautams

Sulaukęs šiandien Jūsų laišką su sveikinimais, linkėjimais ir atsiminimais, sakau tuojau širdingai atiu. Ir prašau Visagalio, kad būtų su Jumis ir stiprintų Jūsuose kilnų žmoniškumą, kad būtut kaip lietuviai ir kitiems pavyzdys, kurs ragina eiti tauresniu žmoniškumo taku. Stengsiuos ir dabar dar šį tą parašyti, aiškinti svarbiausius žmogaus esmės atsiskleidimo klausimus. Ir tenka linkėti, kad jie būtų žmonėms prieinami.

Taip sveikinu Jus ir Jūsų draugus širdingai.

VYDŪNAS

Paaiškinimai

Page 4: Vydūno laiškai skautams

4

Žmogaus pašaukimas 5

Turinys

Paaiškinimai 46

Redakcinės pastabos 44

Aukotojų sąrašas 43

Kaip tapti saulėtu žmogumi 40

Žmogus ir laikas 37

Žmonių pasisveikinimas 34

Jauno žmogaus augimas 30

Kuo noriu būti 26

Budiu 22

Garbės troškimas ir garbės laimėjimas 18

Kas aš 14

Vienas žymus skautų uždavinys 11

Pagrindinė sąlyga tautos laisvei įsigyti 8

Page 5: Vydūno laiškai skautams

5

Page 6: Vydūno laiškai skautams

6

Dažnai yra sakoma, kad žmogus patenkąs į šį gyvenimą, jeib žmogumi taptų. Kaip tai pavyksta ir ką tai reiškia, retai teapmąstoma. O tik labai svarbu apie tai aiškumą įsigyti. Tik tada žmogus galės tam dėti ir tinkamas pastangas. Todėl patiekiamos apie tai tūlos mintys.

Yra daug žmonių, kurie kalba apie žmogų, kaip apie vienumą. Tam tikru atžvilgiu tai ir yra pargįsta. Bet žiūrint į pasirodančią žmogystą, reikia sakyti, kad žmogus yra dauguma.

Žinomas yra greičiausiai žmogaus kūnas kaip koks gyvis su savo gyvumu ir gyvenimu. Geriau egalvodami tūli žmonės tiki, tai esąs žmogus. O kiekvienas gali aiškiai numanyti, kad kūnas su visu savo gyvenimu yra tarsi už kokios uždangos. Jo buvimą žmogus aiškiai tenumano, kad jis sužeidžiamas, kaip nors erzinamas ar smaginamas ir kada jo gyvenimas trukdomas, jis kaip sakoma, serga. Pasireiškia aiškiau dar ir kūno gyvumo veržtys, ypačiai, kad randasi diegai naujam kūnui ir dar kita-kas.

Kiekvienas žmogus pats geriau numano savo nuotaikos gyvumą ir gyvenimą. Tarsi čia užteka jam apie jį šviesa. Čia jis patiria visokius jausmus, palinkimus, užgaidas, aistras ir panašius akstinus, kaip pvz. smagumą, ir nesmagumą, liūdnumą ir džiaugsmą ir t.t.

Dar aiškiau lyg pačioj savo gyvenimo šviesoje, žmogus nusimano savo protavimo srityje. Sužiba jam čia visokios mintys, mezgasi, išduoda nuovokas, veržiasi į apsireiškimą ir pradingsta. Bet po kurio laiko vėl grįžta, kad ir kitokiomis apstabomis ir kitokia šviesa. Sukyla toj srityje ir visokie atsiminimai ir vėl pranyksta.

Visa tai žmogus aiškiai patiria. O tūlas ir numano, kad visi tie turiniai šviesėja ir įsigali, bet taip ir nuotraikos būsenos, jeigu žmogus su sąmone juose parimsta. Jo sąmonė juos gyvina, stiprina, šviesina.

Bet tada reikėtų ir numanyti, kas ta sąmonė yra, būtent, kad ji žmogaus esmė lieka vis ta pati būvanti, bet gali įgyti daugiau pirmavimo visoje žmogystos daugumoje. Kada tai įvyksta, žmogus apsireiškia vis aiškiau kaip žmogus, tikrai žmogiškai.

Tam svarbu, kad neatsiduotų kūno gyvumui, bet ir nenuotaikos bei protavimo judesiui. Žmogus turi išmokti vis pilniau susikaupti savo esmėje. Tada jis įsigali savo žmogystoje. Visos jos sritys patenka po jo valdžia. Jis atsistoja vis žymiau joje kaip jos viešpats. Ir nebegalima tada kalbėti apie kūną kaip apie žmogų. Žmogus ir nebelaiko savo nuotaikos ir savo protavimo esmišku savo gyvumu. Jo sąmonės šviesą – tai jis. Tai jam aišku. Kūnas ir nuotaika bei protavimas tėra jo apsireiškimui ir jo patirties priemonės. Taip jis juos ir vartoja.

Bet kol tai pasiekta, žmonės visaip gyvena. Tūli pasidaro visai savo kūno, savo nuotaikos ir protavimo vergais. Yra tokių, kurie savo gyvumą jaičia vien kūne. Ir jir jį visaip mano šelpią, sotiną, kiek įmanydami ir lepina. Suteikia jam visokių nuodų, alkoholio, nikotino ir kito dar. Kūno gyvumas taip erzinamas sujunda, o jie laiko tai savo esmės gyvumo sukilimu. Nežino, kad jie patys sargina, marina savo kūną, kad jie pavergti tai daro. Tiesa, kūnas turi būti aprūpinamas išmintingai, neturi būt kankinamas, skudinamas. Jis yra Kūrėjo dovis žmogui, jeib jis jam būtų priemonė esmėje tvirtėti. Jo sveikas derėjimas turi būt šelpiamas. Taip žmogus sprendžia savo uždavinį kūno atžvilgiu. Neturėtų žmogus prieš jį nusikalsti, bet miniau jam nevergauti.

Kitaip apsireiškia tie, kurie visiškai atsiduoda savo nuotaikos būsenoms ir su jomis sieja net protavimą. Jie pasirodo tiesiog neigimo veiksniais gyvenime. Vis jie linksta ką nors naikinti, gyvius net žudyti. Nesusilaiko tame kartais ir ties žmogumi. Jie žvalgos gyvenime pamatyti tiktai, kas bloga ir pikta, ir tai skelbia. Nenumano, kad tuo visa tik daugiau įgalina, kas negera. Kaip labai tokie žmonės pasiduoda tamsai matyt net iš to, kada jie pasirašo neišskaitomai vardą, pavardę lyg norėdami gaubties tamsumu ir paslėpti kokį nors savo blogumą.

Žmogaus pašaukimas

Page 7: Vydūno laiškai skautams

7

Nenuvokia, kad žmogus pašauktas, kiek įstengdamas, visa stebėti, kas gera, dora, tauru. Tuo jis tai stiprintų jį nuolat ryškindamas.

Žmogus turi numanyti, kam jis pašauktas. Turi būt viešpačiu savo žmogystoj ir žmonių gyvenime, savo spinduliuojančiu pavyzdžiužadinti esmišką žmoniškumą. Vien tik taip apsireikšti, o visa kita pakęsdamas. Yra tai nelengva. Bet visi sunkumai, visi gundymai, kurie jį užninka iš nuotaikos bei minčių gyvenimo yra jam akstinas savo esmėje stiprėti. Ir tai pavyksta, jeigu jis įstengia savo esmėje susikaupti.

Bet pats galėjimas visam tam tenka iš Didžiojo Slėpinio, iš kilmės to, iš kurio visa, kas yra, apreiškiama. Žmogus tik turi į jį kreiptis, jam pasiaukoti, norėt būt jo apsireiškimų tinkama priemone. Lengviausiai tai pasiseka, kad žmogus gyvena meilėje visam, kas gyva. Tada jis pasilieka Dievuje, kurs yra meilė, kaip sako šventas žodis. Kuris tam nepasistengia, tarsi iškrinta iš Dievo, apreikšdamas kitiems neapykantos, juos peikdamas, šmeiždamas. Ir tuo save tiesiog prakeikia. Žmogaus pašaukimas yra būti žmogumi, kuriuo Dievo Meilė ir Malonė apsireiškia visiems žmonėms ir visam, kas gyva.

Tokios šičia mintys, rodos, skautams priimtinos. Jų nusistatymas pasišvesti Dievui, Tėvynei ir Artimui, kaip tik patvirtins tai. Jiems todėl ir linkėtina palaikyti viršų ant visos savo žmogystos, ant visų gundymų, prie kokių žadama pomėgių. Palaiminimas tetenka jiems iš Dievo ir visa galia tapti žmonėmis.

Žmogaus pašaukimas

Į turinį

Paaiškinimai

Page 8: Vydūno laiškai skautams

8

Page 9: Vydūno laiškai skautams

9

A Žiūrint į tautą kaip į vieną visumą, ji suprantama kaip tam tikra žmogiško gyvumo-auguma (organizmas). Jos nariai ir nareliai kuriasi, tarpsta, bręsta ir po visa to vėl pranyksta. Naujos kartos kylą į tautos gyvenimą tarp subrendusių kartų, o senosios iš jo dingsta.

Gerai ją stebint , aiškėja, kad ta visuma yra gamtos dalykas. Gamtoje žinoma augmenija su savo gyvumu. O tas gyvumas su savo ypatumu pasireiškia ir žmogaus kūno gyvenime. Bet kiekvieno žmogaus žmogystoje yra numanyt ir gyvališkumas. Vienok prasiskverbia pro visa- to žmogiškumas. Žmogiškasis gyvumas siekia užviršyti visą gyvymą, kokio ypatumo jis ir nebūtų žmogaus asmenyje ir asmenybėje.

Vis dėlto visa gyvybė taip ir žmogiškumas yra tikras slėpinys. Jis kyla iš visai nenuvokiamo dideio Slėpinio, kurs yra pradas viso- to, kas yra kas apsireikškia ir sudaro Visatą.

Labai pastebėtina, kad žmogiškesnis gyvumas yra ypatingas kiekvienoje tautoje, nors žmoniškoji esmė tegali būt suprantama kaip visur ta pati. Skirtumui daug reiškia jau gyvenamoji šalis. Kaip augmenys ir gyvuliai geriausiaitarpsta tam tikrame krašte taip ir žmonės. Jų kūnas bet ir visa jų žmogysta veikiama aplinkos ir labai ypatingai žemės magnetismo. Iškilę iš gimtojo krašto žmonės jautia lyg kiek gyvumo netenka ir ilgstasi savo tevynės.

Bet kiekvieno žmogaus žmogysta ir veikiama jo esmės. Ji yra jos kilmė. Ji kūrėsi, gamtos jėgoms veikiant, žemiškajame gyvenime sau apstabą, kūną ir vidinį gyvumą. O jeigu žmoniškoji esmė įstengia koaiškiau apsireikšti, žmogus tiki galįs gyventi visiškai savaip. Jis nusimano esąs savo žmogystoje ta galia, kuri visus jos apsireiškimus nustato kaip jų viešpats. Kalbama apie tai, kad žmogus esąs laisvas, esąs laisvos esybės.

Taip ir tautos kalba apie laisvę, jeigu kiekvienos tautos žmonės gali gyventi savo būdu, santykius tarp jų tvarkyti atitinkant savo ypatumus, ir visą savo gyvenimą nustatyti, kaip jai tai rodo ir geriausiai būtų. Taip gyvendama tauta amžiais ir pakinta. Patirtiai yra nuolatai kitokie ir taip veikia žmones, sušaukia pasiekitiantius atsiliepimus.

B. Labai reikšminga patirtis yra ta, kad galingesnė, didesnė tauta užplūsta su savo gyvumu mažesniąją. Didiosios tautos gyvumas veikia kaip galia, kuri stengiasi visa užniktosios tautos gyvenimą savo būdu tvarkyti ir jos gyvumą kaip nors pakeisti. Užvertia jai savo būdus ir savo kalbą. Užplūstosios tautos gyvumas tuo yra lyg stabdomas savotiškuose apsireiškimuose ir visame savo ypatume.

Tada tauta jautiasi nelaisva. Jos gyvumas spaudiamas veržiasi lyg į visas šalis. Ir nebelieka jos paveldėtųjų ypatumų, kokie jie būdavo ir stengėsi apsireikšti. Sukyla tada ilgesys įsigyti galimumą gyventi savaip, būti lasva. Taip būdavo visais žmonijos amžiais, tai kartojasi ir dabartyje.

Bet reikia numanyti, kad ir toikia tautos nelaimė yra įterpta į kūrybos vyksmą. Kaip kieviena ir maža nelaimė, taip ir šitoji turi savo prasmę. Yra žmogiškumo skatinimas atsiskleisti, įsigalėti. Ir veikia koskaudiau ko- mažiau yra tautoje pastangos dėtos žmogiškumui įgalinti prieš visą pažmogiškumą.

Yra dar kitas vyksmas tautų santykiuose. Vienos tautos žmogus renkasi žmoną iš kitos tautos, žmona sau žmogų iš kitos. Gimsta iš tokios tuokos nauja karta su dviejų tautų ypatumais jos gyvume. Pasireiškia tada tokioj žmogystoje lyg ypatingi priešingumai. Subrendę žmonės jautia tai lyg kokį vidinį varžymą, kokią nelaisvę savo apsireiškimuose. Bet tai nuveikima, jeigu pasistengta esmiškai laisvėti. Ir dažnai pavyksta tada net turiningesni ir pilnesni apsireiškimai.

C. Visa tai apmąstius gal aiškėti, kad tautos visuma ir jos gyvenimas yra pagrįstas pavienių jos žmonių

Pagrindinė sąlyga tautos laisvei įsigyti

Page 10: Vydūno laiškai skautams

10

pastangomis ir jų išvadų. Kaip kiekvienas žmogus gali gyvenimu naudoties laisvėjimui, taip laisvėja ir visa tauta. Kiekvieno žmogaus siekimas laisvėti yra pagrindinė sąlyga visai tautai laisvėti. Bet tam aiškiai matyti, reikia suprast, kas yra žmogaus laisvė.

Kalbama dažnai, kad žmogus esąs laisvas kad jis turįs laisvą valią. Tikima, kad žmogus visais savo apsireiškimais teikiasi gyvenimui iš savo esmės. Bet geriau stebint save, galima nuvokti, kad kiekvienam judesiui, kiekvienam veikimui žmogus yra ko – nors sskatinamas, o labai dažnai tieisog privertiamas, kad veikia ve jokios atstangos.

Žinomi yra tūli kūno gyvenimo reikalingumai turi būti patenkinami, jeigu žmogus nori kūną gyvą ir juo pasinaudoti patirtioms ir apsireiškimams. Iš to jau aiškiai matys, kad žmogus nėra visai laisvas, bet įterptas į tikrus būtinumus.

Toliau ir kyla vidiniame žmogaus gyvenime visokios būsenos, visokie jausmai, geidavimai, aistros ir dar visa- kas. Tše, tiesa žmogus galėtų jau juos ar sekti ir patenkinti, ar jiems pasipriešinti ir juos nuguldyti. Bet nepalyginamai didiausias žmonių skaitius jiems pasiduoda, jiems vergauja ir juos apreiškia, o jų esmė lyg apnykusi.

Beveik tą patį žmogus patiria apie vidinį savo vaizdavimą apie savo mintis ir mąstymus. Jis juos pats kuriasi, jiems suteikia šviesos iš savo sąmonės. Bet juos susikūręs, jis jiems ir pasiduoda ir leidiasi jų vadioti, tarsi jie būtų jo valdytojai, ypatiai tada, kada jie susieja su visokiais geiduliais. Nenumano, kad jis yra savo kūrinių, būtent mintių ir apskritai protavimų tarnas. Dažnai jis net- gi tiki, kad jo protavimas sudarąs jo esmę. O nors kiek sąmoningai susivikdamas jis gali numanyti, kaip jis tada yra nelaisvas.

Žmogus laisvėje numanydamas, kad jis kaip žmogus yra kita- kas kaip jo kūnas, bet ir kaip jo juslumas, jo nuotaika ir jo protavimas. Visam- tam jis yra pradas ir pagrindas ir turi ir turi visa to apreiškimą nustatytą. Taip save suvokdamas jis iš nelaisvės jau kiek atsigauna. Bet daug reikšmingiau dar yra, kad jis stengiasi numanyti savo esmės kilmę, didįjį Slėpinį, kurs yra visa- ko išeiga ir pagrindas, ir juo sekdamas eina Kūrybos vyksmu.

Tada žmogus iškyla iš visų suvaržymų ir pavergimų ir jautiasi laisvėjantiu. Prisimena garsaus Krikštioniškumo Skelbėjo Augsutino žodis: „Deo servire summa libertas (Dievui tarnauti pilniausioji laisvė)“.

Jeigu tokių žmonių daugėja tautoje, visa ji ir laisvėja, nors būtų ir užplūsta kitos tautos gyvumo ir jojo galios. Esmiškai laisvėjantios tautos žmogiškumas nuolat šviesiau spinduliuoja ir veikia tuos, kurie ją yra pavergę, taip, kad jie pakinta ir atslūgsta nuo jos, įstengdami vertinti visų žmonių žmoniškumą ir jų laisvės apsireiškimus.

Pagrindinė sąlyga tautos laisvei įsigyti

Į turinį

Paaiškinimai

Page 11: Vydūno laiškai skautams

11

Page 12: Vydūno laiškai skautams

12

A. Visuomet tautoms buvo svarbu savo jaunimą suburti į draugijas. Manyta, kad tokiu būdu tautos stiprėtų ir tarptų. Kiekviena tauta susideda iš paskirų žmogystų ir jomis naujinasi, bet Kūrybos vyksmas siekia iš jų išauginti Tautos vieningumą, kad ji pasidarytų vieninga visuma.

Gamtos gyvumas, pasireikšdamas įvairiausiomis apstabomis, lyg nuolatai daugiau skaldosi. Matyti tai augmenijoje, bet ir gyvulijoje. O aiškėja ir žmonijoje. Vis delto žmoniškumo laipsnyje gyvumas siekia dvasinės vienybės. Žmonės turi nusimanyti esą to paties esmingumo ir todėl sudaro Kūryboje vieną ir jau ypatiai sąmoningą veiksnį.

Todėl ir yra kiekvienos tautos, kiekvienos žmogystos kilniausis uždavinys kitus savo tautietius pasitiky su nuoširdiausiu vertinimu, arba nors ir tik pakanta, jeigu jo žmoniškumas dar nebūtų ryškus. Vis rikėtų atsiminti, kad kiekvienas žmogus yra ypatingas, atsižiūrint į jo būdą ir jo žmoniškumo atsiskleidimo laipsnį, bet kad kiekvienas žmogus yra toks iš Dievo valios.

Suprantama, kad todėl vieni nori savo tautos jaunimą suburti vienaip, o kiti jį sutelkti kitaip. O tai ir yra gana reikšminga. Tik reikia būtinai saugoties kurstyti priešingumų. Neturi būt peikiamas kitoks susibūrimas. Vis reikia pasitikėt veikiamu geru savo pavyzdžiu. Jis bus sekmingas, kad iš jo spinduliuos broliškoji meilė. Ji yra tada atšvaista Amžinosios Meilės ir Malonės. Ir veikia visą tautą kaip šventas palaiminimas. Kitaip apsireiškią žmonės krinta iš Dievo Meilės ir pasmerkia patys save.

Bet kiekvienos tautos žmonės turi dar ir kitą uždavinį. Jie kaipo žmoniškumo apraiškos turi ir toliau žvelgti ir stiprinti vieningumą tarp tautų. Jie turi siekti žmonijos vieningumo. O tai jiems tegali pavykti, jeigu jie ko-nuoširdiau pasistengs ko-aiškiau atsibusti Jame, kurs yra visos Meilės ir visa to, kas yra Kilmė ir Galia.

B. Lietuvių tautoje yra tūlų draugijų kaip ir visokių žmonių ir attitinkant jaunimo draugijų. Visos ir apsireiškia savaip. Tik pastebėt, kad kartais aiškėja ir neapykanta vienų kitiems. Yra net atsitikimų, kad viena draugija šmeižia kitąją, jai prikišdama visokias negerybes. Kas seniau būdavo pastebėta kaip koks labai negirtinas lietuvių nelebumas, tai patiriama ir iš vienos kitos draugijos. Prikiša kitajai negerus dalykus.

Kad Kūrybos vyksmas siekia kikvienoje tautoje vieningumo ir toliau tarp visų tautų, tada kiekvienas tautietis ir kiekviena, ypatiai jaunimo draugija turėtų dėti visas pastangas tam pasiekti, o neveikti prieš tai. Juk tada veiktų prieš Kūrėjo valią.

O kaip toli tada atsiliktų nuo Aukštiausiojo Kūrybos siekimo, būtent nuo žmonijos vieningumo! Jis visai būtų neįmanytinas. Antraip pasielgus būtų tiesiog pasišventinimas. Ir kiekviena tauta nusimanytų palaiminama, bet ir pastebėtų, kaip aušta visai žmonijai laimės rytas. Ypatiai ištremtųjų gyvenime tai būtų labai reikšminga. Jie, kurie gyvena tokiuose varguose, turėtų ko-nuoširdiau pasistengt gyvent meilėje. Tada ir nuslinktų vargai.

C. Rodos reikšmingiausieji lietuvių jaunimo susibūrimai ateitininkai ir skautai. Abu turi, žiūrint giliau, tuos patius uždavinius. Skautai žada pasišvęsti savo gyvenimą Dievui, artimui ir tėvynei. Ir taip nori lietuviuose sužadinti vieningumą. Ateitininkai siekia savo gyvenimą atnaujinti Kristuje. Jie sakosi: Omnia restaurare in Christo.

Tokiu savo balsu ateitininkai ieško įgaliojimo savo gyvenimui lyg aiškiau iš tikybos. O kadangi tikyba yra pats pagrindas žmogaus žmoniškėjimo, ateitininkų pastangos galėtų tikrai palaimintos. Ir labai jiems linkėtina, kad nepagautų jų nei vieno nekantra kitiems. Juk jiems reikšmingas turi būti šventasis žodis: „Iš to sužinoma bus, kad jūs mano mokiniai esate, jeigu jūs meilės turėsite tarp viens kito“.

Kad žmogus meilėje pasilieka ir taip pasitinka kiekvieną žmogų, tada jis pasilieka Dievuje ir Dievas jame ir

Vienas žymus skautų uždavinys

Page 13: Vydūno laiškai skautams

13

gyvena esmišku žmogaus pašaukimu.To turėtų vis atsiminti ir skautai. Ir jiems reikia vis būti pakantais. O jeigu jiems kas blogo prikišama, jie

turėtų iš to pasidaryti išvadų ir visa-ką vengti, kas negera, kas netvirtina tautos taurėjimo ir jos vieningumo. Ko daugiau skautai būtų įtariami, to ryžtingiau turėtų pasistengti savo gyvenimu įrodyti, kad žengia kilniu žmoniškėjimo taku. Taip tad tvirtintų geriausiai tautos vieningumą.

D. Bet skautai turi dar ir kitą ypatingą ir labai svarbų uždavinį. Nors anglas, Lordas Baden-Powel, skautų pradią užmezgė Afrikoj kare su būriais, bet vėliai jis jiems patiesė gilesnę draugavimo prasmę. Panorėjo, kad kiekviena tauta savo jaunimą suburtų tautos vieningumui, bet toliau ir tai, kad iš to išaugtų visos tautos vieningumas. Manytina, kad jis numatė, kas gali pasidaryti, jeigu tautos nesistengtų darningai santykiuoti. Iš priešingumų gali karai iškilti ir tautas naikinti.

Jo skatinimai veikė tūlas tautas, dargi taip, kad priėmė savo jaunimo draugijoms ir skautų įvardijimą. Rodos tik vokietiai savo jaunimą subūrė po savotišku žodiu, kuris vis dėlto tą patį reiškia, būtent, tako radėjas. Ir atrodė, lyg žmonija žengia vieninguman.

O tada tik iškilo pirmoji žmonijos audra ir sumušo pradines vienijimo išdavas. Bet po audros šios pastangos buvo iš naujo dedamos. Prasidėjo ir Lietuvoj skautų susibūrimas. O labai ypatinga, kad anglas Baden-Powell kaip tik 1933mts. Lankėsi Lietuvij ir pasidžiaugė, kad lietuvių judėjimas stengiasi ryškinti kilniąją ir antrąją skautų draugijos prasmę, kuri siekia gerojo tautų santykiavimo.

Gaila, kad prieš kylantią antrąją žmonijos audrą tai negalėjo daug tereikšti. Bet vis-delto aiškėjo būtinumas su artimomis tautomis draugiškai sugyventi. O tremtyje pasirodė tai kaip ypatiškai svarbus uždavinys, kad lietuvių, latvių ir estųskautai nuoširdiai vieni su kitais draugautų.

Nėra tai lengva. Kiekviena tauta turi savo ypatumus. O kur dar nėra įsigalėjusi tikroji žmoniškoji pakanta, tše gali lengvai sukilti visokie priešingumai. Bet kaip tik tada skautai turi įrodyti, kad jie ne vien brangina savo tautos vieningumą, bet nori ir visa-ką daryti, jeib vieningumas būtų nors tarp artimiausių tautų.

Lietuvių skautams reikėtų tame uždavinyje tiesiog lenktyniauti su kitų tautų skautais. Svarbu tuo atžvilgiu įsigyti kilniąją pažiūrą apie savigarbą. Esmiškai garbingesnis visuomet yra tas žmogus, kuris nesijaudina, kada kitos tautos žmogus jį pasitinka su pasididiavimu. Tikrai didingas žmogus vertina tai kaip nesusiturėjimą ir savo gyvenimo uždavinio nenuvokimą ir stengiasi savo ramiu, kukliu elgesiu pareikšti gelbantį pavyzdį.

O saule mūsų,tu prabočių siela,kaip amžių jūros tu gyva!Taip valdo, veikianeužmirštama meilė,taip žėri išminties liepsna!

Ji pildo širdį!Jos klausome balso!Nušvinta Lietuva visa!Ir tarpsta, augažmonijos vienybė!Valia taip valdo amžina!

Vydūnas, Prabočių Šešėliai, 1908m.

Vienas žymus skautų uždavinys

Į turinį

Paaiškinimai

Page 14: Vydūno laiškai skautams

14

Page 15: Vydūno laiškai skautams

15

A. Užgimdami žmonės patenka į juslėms prieinamą būvą. Ir tše jie visaip apsireiškia. Bet keista labai, kaip jie prasitaria. Vienas sako apie save: aš ūkininkas, kitas – aš amatininkas arba aš valdininkas, aš mokytojas, aš gydytojas, aš teisėjas, aš mokslininkas, aš menininkas, aš rašytojas, tarsi žmogus būtų koks nors veikimas.

Kartais jau ir giliau siekiama. Pamanoma, nors ir nepasakoma: aš geras ūkininkas, aš miklus amatininkas, aš sąžiningas valdininkas, aš įtakingas mokytojas, aš apšviestas kunigas, aš teisingas teisėjas, aš vaizduot galįs menininkas, labai ryškint sugebąs rašytojas. Visaip įvairiai žmonės save kaip kokį numano.

Dažnai ir girdėt, kaip vienas kitas pareiškia, kad norėtų būti kita – kas negu jis yra savo apsireiškimu. Būdamas amatininkas norėtų būti menininku, būdamas valdininkas norėtų būti valdytojas, viešpats, būdamas kunigas norėtų būti kovotojas, ir t.t. Matyt jie tiki galį pakeisti savo esmę, savo aš, kaip kokį daiktą, baigti tai, kas jie yra, ir kita – kuo pasidaryti.

Taip kalbėdami žmonės sieja savo aš su savo veikimu ir jo tubulėjimu arba pakeitimu, su savo apsireiškimais. Į patį aš, į tai, kas apsireiškia, jie nekreipia dėmesio. Jie jo nepagauna savo dvasios žvilgsniu. Jie seka tiktai savo veikimą ir jo išdavas. Neklausia, kas sukelia ir vykdo visa – tai. Su savo veikimu jie lyg nuslinksta nuo savęs, nuo savo aš, į paviršutinumą.

B. Dar ir kitaip žmonės save skelbia. Jau vaikai kalba, kad esą vaikai. Daugiau suaugusieji vadinasi jaunuoliais. Kiti laiko save vyrais, moterimis, tėvais, motinomis. Žiūrėdami viens į kitą, sako: aš jo brolis, jo sesuo, aš jo tėvas, jo motina, jo dėdė, jo teta.

Vieni kiti pareiškia dar ir norą asmeniškai tapti kita – kuo. Sako vaikas: aš noriu būti jaunuoliu, jaunuolis: aš noriu būt vyru, vyras: aš noriu būti tėvu ir t.t.

Taip kalbėdami žmonės žiūri į savo kūną, į savo asmenį, kaip kad tarsi jis būtų jie patys, jis būtų jų aš. Nenumano, kad kūnas yra dygęs, augęs, pribrendęs ir pasidaręs priemone visokioms patirtoms ugdyti ie visokiems apsireiškimams vykdyti. Bet kas juo patiriama ir apsireiškiama, tai jiems pasilieka už jų susipratimo.

C. Labai pastebėtina, kaip žmogus visam tokiam manynui atsibunda ir įpranta taip apie save kalbėti. Kada maži vaikai jau gali šį – tą pasakyti, girdisi iš jų: burna nori valgyti, ranka nori imti, kojos eiti. Po tam tikro laiko girdėję save vadinant vardu, jie sako: Gervydas, Algė nori obuolio, saldainio, pieno. Gerai apmąstius, iš to matyt, kad vaikai stebi savo veikimą kaip kūno nario dalyką, kad vaikams jų aš yra kita – kas negu tai, kuo jie veikia. Asmens reikalai jiems yra skirtingi nuo esmės.

Tik visai iš lengvo vaikai įpranta į tuos vyksmus save įstatyti ir vartoti žodį aš, lyg būtų įsmukę į tai, kas jų daroma. Tūliems atrodo, akip vaikai tada tėra tapę asmenybėmis, kiekvienas pasidarąs tuo, kam skiriamas žodis aš.

Bet rodos, kad lietuviai seniau nedažnai vartodavo žodį aš su veiksmažodžiu. skydavo: esu, ar dar geriau: esmi ūkininkas, ar kita – kas. Iš to galima spręsti, kad seniau ne tiek stebėtas apsireiškimas, darbas, veikimas, kiek jo kilmė, pats žmogaus esimas.

Visa – tai, kas lig šiol pasakyta, galėtų būt įrodymas, kad žmogus įaugdamas į žemiškąjį gyvenimą vis pilniau atsiduoda daiktiškiems įspūdiams ir atsiliepimams į juos, ir tuomi nusikreipia nuo savo esmės, kuriai turėtų būti skiriamas žodis aš, kad vis mažiau nusimano asmiškai. Dažnai tiesiog tikima, kad veikimas, kad kūnas esąs žmogaus esmė, jo aš. Todėl žmogus sutapdina savo aš su asmens augimu, su jo laipsniais, vadindamas save vaiku, jaunuoliu ir t.t.

D. Visa – tai žmonėms nėra sugebama paprastai. Ir nėra lengva save, savo aš numanyt, kaip kas jis

Kas aš

Page 16: Vydūno laiškai skautams

16

yra gyvenime, būtent veiklusis veiksnys. Todėl dažniausiai žmonės save tenuvokia kaip savo veikimą, savo apsireiškimą arba savo asmens būtį. Bet geriau įsigalėjus nuotaikos būsenoms, turtėjus ir tūrėjus mintių gyvenimui, visame ir tame žmogus save patį mato.

Tik ir taip jis savo esmės tikrai dar neprisimena. Ji liekas jam vis dar paslėpta. Bet numanydamas, kad jo esmė yra slėpinys, žmogus jau atsibunda. Jis pajėgia kreipties jau į savo apraiškų kėlėją. Bet žmonių dauguma, rodos, dar toli nuo to nusimanymo. Jis jiems yra dar lyg negalimas.

Patyrė tai ir žinomas vokietių filosofas Arthur Schopenhauer. Vaikštiodamas sau vienas giraitėje parke vietovės Frankfurt a. M., jis savo mąstymus garsiais žodiais apreikšdavo. Tai buvo keista giraitės užvaizdai. Ir jis priėjęs filosofą, norėdamas pasitikrinti, kas jam darosi, klausė jį, kas jis esąs. Filosofas pakėlė žvilgį į jį ir, kiek patylėjęs, atsakė: „Je, kad aš tai žinotiau“.

Toks atsakymas užvaizda patikrino, kad jis iš tikrųjų tše užtikęs pamišėlį. O tik buvo tas atsiliepimas įrodymas, kad filosofas nusimanė esantiu esmėje slėpiningu.

E. Prisimindami, kaip mes apie numirusius kalbame, galėtume sakyti, kad lietuviai žmogaus esmę aiškiau numano. Jie kalba apie vėlių santykiavimą su gyvenantiais, nors vėlės yra jiems žmogus, kurs atsikliudęs yra nuo kūno. Vis dėlto vėlę reikėtų suprasti, kaip žmogaus apstabinimą, po mirties nuotaikos gyvenimo srytyje. Ir jis paveikia kūnu gyvenantiuosius.

Bet nėra tas apstabinimas amžinas. Jis paliekamas žmogaus esmės po laiko. Tada ji dar būva įgobta į mintių švytrėjimą, kol ir tasai nenuslenka, ir žmogaus aš nusimano visai vienu ir ieško sau prieglaudos, santykio.

Į šitą vienatvę žmogus turėtų atsižvelgti norėdamas savo aš pasiaiškinti. Bet nereikia tuo jau ir tenkintis. Norėdamas esmiškai atsibusti ir gyvėti, būtina per savo esmės slėpiningumą kilti į Didįjį Slėpinį, iš kurio kyla ne vien žmogaus esmė, bet ir visas patiriamas gyvenimas, visa Visata, ir kurs tegali būti nuvokiamas, kad atsikreipiama nuo daiktiškumo pasišventiama tam dvasiškumui, kurį vadiname žodeliu Dievas.

F. Į šį nenuvokiamą Dievą reikia visiškai atsidėti, Juopi kreipti savo širdį, jam pasišvęsti su savo siela. Tada pradedama numanyti ir sužinot, kas žmogaus aš yra. Daro tai išmintiai taip seniai, kaip tik žmoniškumas veikia Kūrybos atsiskleidime. Tadėl galėjo ir jau prieš tūlus tūkstantmetius Rytuose būt apreikštas labai reikšmingas žodis apie tai, kas yra žmogus, kas jis yra, kurs sako apie save: aš. Pasikartosime ir savo kalbą, kas seniai sakyta.

„Spindulys esmi tos begalinės šviesos, kurioje gyvenu, kurioje mano esmė gyvėja.Amžinas keleivis aš, kurs keliauja amžiais ir ant amžių aukštumos stato šį šventnamį, pasišvęsti

Aukštiausiajam.Amžiai nesustabdys mano tvirto žengimo į neapribotas esimo sritis. Nesa aš esmi taipgi be pradios kaip ir

patys amžiai. Ir tokia valanda, kuri galėtų būti man paskutinioji, niekuomet neužeis.Tik mano kūnas man kas kartą nuslinksta mirtyje. Bet aš, kurs nėra pasiekiamas nykstantių, praeinamų,

dingstantių amžių srovės, geriu iš amžino jaunumo šaltinio.Mano pasiryžimas nėra palaužomas. Ir savo drąsos bei tvirtumo galia aš pasiekiu Amžinumo slėpinį.Ir nusivokiu slėpiningame Aukštiausiojo gyvume, iš kurio am-inai švietia Galia, Išmintis ir Meilė“.

Tesusilieja su gyvenimu tėvynėsgyvybė mano visiškai!Kad, kas praėjo ir kas bus,

Kas aš

Page 17: Vydūno laiškai skautams

17

manyj gyvai sukiltų ir galingai!Duok man tautos išgirsti aidą –Ir susirasti savo balsą,Kurs čia skambėjo amžiuose!Lai būna jis geriausia aidija!Ir balsiai tesuskamba po pasaulį!Tautoj aš būsiu tavo kanklės!

Vydūnas, Anga, prologas Prabočių Šešėliuos, 1908m.

Į turinį

Paaiškinimai

Page 18: Vydūno laiškai skautams

18

Page 19: Vydūno laiškai skautams

19

Augdamas su savo kūmu į erdvę ir laiką, vaikas kartu ir jautia akstinimą būti didiu ir tuo ką daryt įstengia, ką daryti sugeba. Nori pasirodyti ir kitų būti pastebimas. Jie turi matyti jį didėjant kūniškai ir savo jėgomis. Su laiku jam rodosi ir svarbu, kad kiti numanytų, koks jis gudrus, ką jis jau žino ir supranta.

Bet iš lengvo jau jo ir laukiama, kad kiti apie tai kalbėtų, kad jie jį girtų. Pasiekęs vaikino metus, žmogelis vis daugiau nusikreipia nuo to kas jis nori būti, ir domisi labiau tuo, ką kiti apie jį masto ir kalba. Jam pasidaro reikšmingu jo garsas. Jaunuolis nori jau būti gerbiamas, o pribrendęs daugiau trokšta garbės.

Visą savo reikšmę jis tiki tame matyti, kaip kiti į jį žiuri, kokią nuomonę jie turi apie jį. Pagal tai jis mano galįs savo vertę suprasti. Ir jis daro viską - ką, jeib kiti pasiliktu prie savo nuomonės apie jį, visai negalvodamas, kokios reikšmės yra jo elgesys. O kaip tik į tai reikėtų atsižvelgti. Visas pagerbimas greitai pasikeitia, ir garbė, kurios taip labai trokšta, netrukus nublunka. Kita – kas siektina.

Yra tai vidinė šviesa, širdies ir sielos skaistumas ir visa – to apsireiškimas. Jam reikia skirties nuoširdiai ir tai savo gyvenimu ryškinti. Garbė gali pasilikti pamiršta. Ji tada savaime sušvinta. Iš žmogystos sklinda šviesus orumas, kuris iš lengvo vis daugiau žmonių yra garbinamas.

Tam reikia pribręsti. O patiam tuo brendimu pasirūpinti. Žvelgiant į žmogaus amžių, aiškėja, kad žmogus tam pašauktas. Berniukas būdamas jis žaidia su kitais vaikais, bėginėja ir rungiasi su jais. Vis prisimena savo jėgų. Bet vienas kitas jo draugų žaidime viršų palaiko. Ir visi žiūri į jį kaip į pavyzdį. Tada ir jų kiekviename užsidega pageidavimas stiprėti, būti vikresniu, stipresniu lankstesniu, miklesniu už kitus. Vaikas tada jau nori būti gudresnis, visa – ką žinąs ir geriau suprantąs.

Vaikinas, bet jau nori kitus pralenkti ir būti giriamas. Visaip jis apsireiškia ko – ypatingiau, jeib tik to susilauktų. Karštiaudamas dėl to, jis dažnai susikerta su draugais. Vis jis savaip nori pasižymėti, nori pagarsėti. Nebepamąsto tiek apie tai, kaip jis pasireiškia, o vien apie tai, kad kiti jį pastebėtų kaip kokia nuostabią išmintį.

Toliau jau pakyla jaunuolis. Pradėdamas numanyti, kas garbė yra, jis jau ir geidia būt gerbiamas. Ir jis reiškiasi visaip, jeib tai jam ir tiktų. Nori pagarsėti, kaip tūli seniau gyveno žmonės.Sužinojęs kokia garbė jų gyvenimą grožino, jis pradeda garbės geidauti ir tiesiog trokšti. Ir ko labiau jis tai daro, to mažiau jis pamąsto, kaip tie garsėjo ir už ką jiems ta garbė suteikta. Garbės troškimas niaukia jo sąmonę.

Žymiai kitaip reiškiasi antroji lytis. Tiesa, mergaitės nori augti kaip ir berniukai, didiomis pasidaryti. Jos žaidia, bėginėja kaip jie, bet nesirungia. Vis jos geidauja ką turėti ką galėtu globoti. Tuo nori visas savo dargystes pralenkti. Bet augdamos ir pasiekusios mergaitių metus, jos nori grožėti, kad visi tai pastebėtų. Visaip jos stengiasi savo grožį žymesniu padaryti, save švariomis laikydamosi, save puošdamos ir tvarkiai elgdamos. Vis žiuri, kad kitų akis pritrauktų.

Bet daugiau subrendusios, jos stengiasi gerumu ir malonumu pasižymėti. Visokius darbelius jos nori kuo geriau atlikti. Ką motinėlė dirba, ir jos nori išmokti, nori mėgsti, adyti, siūti. O labai ir dainuoti. Kad balsas tik būtų skambus jau tik ir kalbant, tai joms vis menyj. Švelnina savo tarimą kiek galėdamos, dainuoja kuo jausmingiau. Nori būt pastebimos, gal ir giriamos.

O pasiekus merginų jaunuolių metus, nauji linkimai jose dygsta. Kūno brendimas joms daug reiškia. Ir jos stebi jaunuolius. Rodos tiems tuo atžvilgiu geriau. Bet gal dėl jų mokslo ir žinojimo. Ir jos imasi tais dalykais. Ypatiai paskutiniu šimtmetiu toks noras sukilo jaunuolėms. Jos užsigeidė aukštus mokslus įgyti. Tada ir prasiveržė iš jų geidavimas pagarsėti. Kad jau seniau tūlos jaunuolės buvo pasireiškusios kaip visokių rūšių

Garbės troškimas ir garbės laimėjimas

Page 20: Vydūno laiškai skautams

20

menininkės, tai dabar jos jau ir geidavo tapti mokslininkėmis.Kaip jaunuoliams taip ir joms kūno pratimai pasidarė svarbūs. Tik jie buvo ir yra kiek kitokie. Didiųjų karų

laikais moteriškos buvo priverstos užimti vyrų vietas ir jų darbus atlikti. Ir jos nustebimo žmones, kad visai kaip vyrai įstengė dirbti, kartais dar geriau. Vis dėl - to garbės troškimo kaip iš vyriškųjų iš jų nesirėškė.

Yra kartais ir kiek panašumo tarp abiejų lytių, ypatingai subrendusiame amžiuje. Bet Kūrybos nustatyti skirtumai nėra pašalinami. Kad pvz. Vyriškieji, gimę tarp 21 kovo ir 21 balandio, ar tarp 21 lapkritio ir 21 gruodio labai linkę vadovauti , paliepti, visam – ką nustatyti savo nuožiūra, tad ir tokios tada gimusios moteriškosios nori įsakyti, savaip visa tvarkyti, tik jos retai tepadaro tai skudinantiu būdu. Baisiais paskutiniais laikais atrodė, kad moteros vėl užims vėl vadovavimą šeimoje kaip labai senais amžiais ir vaikai pagal jas vadinami.

Garbės troškimas taip tai laikytinas lyg tik vyriškųjų dalykas. Palaipsniai įsigalėdamas, jis kiekviename žmoguje kitoks. Bet jis ir skiriasi tuo, kurs elgesys ir veikimas jį pareiškia. Tam labai svarbu, kaip vaikas yra augęs, ką patyręs, kam daryt lieptas. Augęs tarp piktadarių, jis laikys garbinga, kad pasiseks ko baisiausiai apsireikšti. Vienok tarpęs ir kitokiuose santykiuose, bet geisdamas viršų palaikyti prieš kitus, jis lengvai gali pasidaryti tikrai nelabu žmogumi, kurio veikimai kuria kitiems tik vargą ir skausmą.

Aiškėja tai ypatingai tada, jeigu koks žmogus savo garbės troškimu iš vargingos būklės iškyla iki visos tautos valdytojo. Atrodo, kad jis yra didio garbingumo žmogus. Žmonės į jį taip ir žiuri ir jį garbina. Tiki, kad jis jiems ir visai tautai užpelnys garbės visame pasaulyje. O tada tik aiškėja, kad jis savo garbės troškime išžudė tūkstantius savo tautos žmonių juos laikydamas sau priešais. Sukildamas pagaliau kariauti su kitomis tautomis, jo garbės troškimas užtraukia skaudiausią baimę, nelaimę ant jų ir visos žmonijos.

Garbės troškimas apniaukia žmogaus sąmonę. Ir jis visa – ką daro, kas kitus žmones prieš jį sukelia. Kiekviena žmogysta yra visiškai saviškų ypatumų, kurie veržiasi apsirėkšti. O garbės trokštantysis nori visus, kuriuos tik pasiekia, padaryt jautiantiais, protaujantiais ir veikiantiais pagal jo nuožiūrą. Ir taip jis atsitrenkia į kitų ypatumus ir stengiasi juos išnaikinti.

Matyt, garbės troškimas atneša nelaimę žmonėms, sukelia visa ko, kas spaudia ir vargina, kas žmoniškumą tiesiog smaugia. Bet trokštoji garbė ir nėra pastovi. Ji blaškosi, kaip liepsna trauksme ir pagaliau užgęsta. Užuot laimėjęs garbės troškusysis neretai patenka į prakeikimą.

Trokšdamas garbės, žmogus žiuri į tai, ką kiti apie jo apraiškas mąsto, kaip jos juos veikia. O žmogus pašauktas pirmiau atsižiūrėti į tai, ką jis daro ir veikia. O žmogus pašauktas pirmiau atsižiūrėti į tai, ką jis daro ir veikia. Ne garbė turi jam rūpėti, ale tai, ką jis apreiškia, kurs ką padaro, kas žmogaus gyvenime yra reikalinga, kas jam ir kitiems yra naudinga, tai jautia savo viduje patenkinimą. Dar didesnis tas pasidaro, kurs kitų vidinį gyvumą sužadina, kaip tai daro menininkas, mokslininkas. Bet yra ir tokiu žmonių, kurie savo esmėje taip sušvinta, kad jie savo pavyzdiu kitus laimina.

Visame, kaip žmogus gyvena ir jo klajojime, turėtų būt numanomas. Kūrybos vyksmas. Ir garbės troškimas nėra visados ir visai peiktinas. Tik tiek svarbu, ką žmogus apreiškia garbės trokšdamas. Jeigu tai yra teigiamos reikšmes žmogiškumui, tada garbė yra pastovesnė ir šviesesnė ir žmonės nėra skurdinami. Į tokį teigiamą apreiškimą žmogus gali augti, kad kitaip elgties jam nėra nei palinkimų.

Daug tam reiškia kokie vaiko tėvai yra. Jiems juk tegali užgimti tokie vaikai, kurie tėvuose randa sau panašumo. Bet toliau svarbu yra tėvų pavyzdys. Maži vaikai, bet ir dar kiek paaugę negali suprasti, kas yra

Garbės troškimas ir garbės laimėjimas

Page 21: Vydūno laiškai skautams

21

gera ir kas ne, kas yra reikšmingas ir kas niekingas elgesys, kas girtina ir kas peiktina. Bet nėra tai jau reikalinga. Jie nieko nemąstydami seka tėvų ir auklėtojų pavyzdį. Kalbama apie įprotį ir arba prigimties ypatumą. Bet daugiau subrendę jie stebi tai, ką jie apreiškia ir numano jo teigiamąją reikšmę.

Taip tada nereikalas žvelgti į tai, ką kiti apie tai mano, ką darai. Vinis balsas tau tai pasako. Kalba sąžinė. Ir jos klausytis ir jai reikia paklusti. Tada savaime pasidaro aišku, kad nėra taip svarbu, kaip kiti tai pasitinka, ką jaunuolis arba jaunuolė apreiškia, ar jie tai peikia ar giria. Būtina tėra, kad tai būtų gera, taura, doru, iš savo vidinio gyvumo, iš savo širdies ir esmės, ir taip teiktųsi žmonių gyvenimui.

Pastangos turėtų būti dedamos jau dėl kūno sveikatos. Nieko neturi būti daroma, kas jo gyvumui kenkia. Todėl būtinai reikia vengti, kas tą gyvumą stabdo ir jį net slopina, kaip tai daro tabakas, alkoholis ir kita. Jaunuoliai nežiūrėkit į suaugusius rūkantiuosius ir girtaujantius. Jie yra apakusio žmoniškumo ir jaunuoliams nebe pavyzdys! Visame tavo elgesyje tu apreiški susipratimą ir santūrą. Suvaldyki savo linkimus bei pageidavimus, bet ir savo galvojimo išsišakojimus.

Ale visų reikšmingiausias žmogaus laikymasis yra pasišventimas Didiajam Slėpiniui, kurs visą gyvenimą, visą Visata globia savo Šviesa, savo Meile bei Malone visa – ką apreiškia šventa savo Valia ir Galia. Visas žmogus tada nušvinta, ir ką jis daro, skelbia šviesų žmogiškumą. Nebereikia galvoti apie tai, kas yra garbinga ir kas yra niekinga. Gyvasis, šviesusis maldingumas savaime sukelia tas jėgas žmoguje, kurių apraiškos yra taurios.

Žmonės gal ir nepastebi tuojau. Bet Dievuje atsibudusysis į tai neatsižiūri. Jam vien rūpi gyventi ir apsireikšti, kaip Dievo apsireiškimas žmoguje, jam liepia sąžinės balsu. Iš lengvo žmonės pradeda numanyti, kad iš tokio žmogaus veikia, kas girtina, pagaliau, kas yra tikrai garbinga. Žmogaus garsas, jam skirta garbė vis daugiau atsiskleidia, dar ir tada, kada jis yra atsiskyręs nuo gyvenimo su kūnu. Ta garbė švietia ne tik to žmogaus artimiesiems, jo tautai, bet ir toliau žmonijoj. Jo atsimenama, kaip dieviško žmogaus.

Yra tai tikriausias garbės laimėjimas. Jis nekilo iš jos troškimo, bet žmogui pasidavus būti priemone Kūrėjo apraiškoms kurios siekia žmonės tobulinti žmogiškumą, žmones žadinti, kad atsibudę gyventų Dievuje. Tokiu žmogumi žmones tiesiog palaiminami. Jie numano, kad, kaip jį, taip ir juos gobia Aukštiausiojo Meilė ir Malonė.

Garbės troškimas ir garbės laimėjimas

Į turinį

Paaiškinimai

Page 22: Vydūno laiškai skautams

22

Page 23: Vydūno laiškai skautams

23

Sveikino mane laišku jaunas lietuvis ir parašė kaip paskutinį žodį : Budiu. Ir sukilo man visokios mintys. Žinau, kad tas žodis vartojamas to jaunuolio ir jo draugų kaip jų bendruomenės šūkis. Bet ar numatyta, kas tuo žodiu reiškiasi ir kas turėtų reikšties?

Mūsų kalboje yra tos patios šaknies keli žodiai. Prisimena žodiu – du busti ir budėti. Sakydamas: Budiu, žmogus nori pasakyti ne vien, kad yra atbudęs, bet ir tai, kad žiuri, jeib aplink jį viskas tvarkoje pasiliktų, kad jis nori visa apsaugoti, kas yra gera ir pats vykdyti, kad gera.

Tik labai svarbu yra, gerai išmanyti, kas žmogaus budimas ir budėjimas reiškia jo gyvenime. Paprastas vyksmas, kai žmogus pabunda iš miego. Bet kas tuo darosi – reikia nuvokti. Žmogui iš miego pabudus, galima su juo kalbėti, su juo santykiuoti, jam pasireikšti ir priimti, ką jis apreiškia. Nėra tai galima, kada žmogus miega. Jo tada lyg nebūta.

Taip yra iš tikrųjų. Kas tada pastebima, tėra tik žmogaus kūnas su visu jo gyvumu. Žmogus pats yra nuo jo atsitraukęs ir lyg pasislėpęs.Jis tada jautiasi esąs kitame gyvenime. Tše jis patiria tai, kas vadinama sapnais. Bet kas iš tikrųjų sapnai yra ir mokslintiems žmonėms neaišku. O tik galėtų būt numanoma, kad jie yra vyksmai kitame gyvenime, kito gyvumo laipsnyje.

O yra ir kitų dar tokių laipsnių, tik žmonių daugumai jie nepasidaro aiškūs. Kalbama apie miegą be sapnų. Bet iš tokio miego pabudęs, žmogus jautiasi, lyg toje būtyje patyręs tikra palaiminimą. Iš to spręstina, kad žmogus įmigęs, buvęs nukilęs į tokią būvą, kurioje jis galėjo būti gaivinamas šviesiausio gyvumo.

Atbusdamas žmogus grįžta į savo kūną, į juslėmis pasiekiamą gyvenimą, į žinomąjį pasaulį. Ir tada visi tše bundantieji gali jį pasitikti. Ale kas tas, kurį pasitinkama, daugumai pasilieka paslėpta. Vis dėlto tiek numanytina, kad žmogus, atbusdamas, atsineša į kūną kitą, šviesesnį, ypatingą gyvumą, žmoniškąjį sąmoningumą. Ir jis pagauna savo kūną į savo valią bei galią ir juo apsireiškia.

Prisimintina, kad kūnas, žmogui atsitraukus nuo jo, vienas paliktas gali kaupti savo gyvumą ir jo jėgas. Žmogus, juo nebeapsireikšdamas, jo nevargina. Bet vėl su juo susitapindamas, jis apsireiškia juo savo nuotaikos būsena, savo mintis ir pagaliau savo esmę.

Kas ta esmė, Šviesi žmonės numano. Ji vadinama paprastai siela. Bet jos ypatumas yra sąmonė, kuri kaip dvasinė šviesa nušvietia visą žmogystą. Tik ta šviesa nėra visuose žmonėse tos patios šviesos laipsnio, ne tos patios spalvos ir nelygaus regratio dydio.

Kokia šviesi, kaip švyturiuojanti ir paplitusi sąmonė yra, taip žmogus ir apsireiškia ir atitinkant mažiau ar daugiau aiškiai ar niūkiai viską patiria. Aplinkos įspūdiai ir kūno gyvumo sukilimas bundantio žmogaus sąmonės pasitinkama ir nušvietiama. Iš tokio sukuria ji visokias būsenas, būtent, jausmus, geidavimus ir dar kitą – ką kuriasi. Toliau sąmonė pasidaro viduje ir visokius vaizdus, nuomones, mintis, sąvokas ir su visu tuo iškyla kaip valia.

Toks kūrimas pasisekia ko geriau, kad žmogus yra budrus, jo sąmonė šviesi, ir jis stengiasi visa, kas yra jo asmenybėje, jo asmenyje ir jo aplinkoje, savo sąmone nušviesti ir sau gyvinti. Tokiu būdu daugėja jo patirtys ir reikšmingėja jam ir žmonėms, su kuriais jis santykiuoja.

Bet taip apsireikšdamas ir tuo vidinį savo gyvumą sukeldamas, žmogus turi jo pasiskelbimui vadovauti. Yra tai beveik pats žmogus budėjimo svarbiausiasis uždavinys. Žmogus turi būt ne vien tam budrus ir vadas, kas jo aplinkoje darosi, ale dar labiau tam gyvumui, kurs reiškiasi iš jo žmogystos.

Budiu

Page 24: Vydūno laiškai skautams

24

Giliau žvelgiantieji žmonės skiria žmogų nuo jo asmenybės ir gyvumas, kurs tše apsireiškia, vadinamas pažmoniškumu. Norėdamas tikrai būti atsibudęs, žmogus turi budriai stebėti, kad nuotaikoje ir protavime darosi ir tše būti viešpatiu. Kalbama apie santūrą, jeigu žmogus pažmogiškumo gyvumą laiko po savo priežiūra ir nustato jo apsireiškimus.

Tokiu budrumu žmogus tikriausiai įrodo esminiškąjį savo žmoniškumą. Tai skelbia visas jo elgesys. Toks Žmogus yra ypatingas, ir kad reikia jį atitinkamai pasitikti. Kiekvieno žmogaus esmė yra ypatinga Šventojo Kūrėjo apraiška.

Todėl nereikia niekam pykti, nieką šmeižti, nieko nenutarti, nors jis būtų nedoras. Vien reikėtų manyti, kaip galima kitą gelbėti, jam padėti, o ne vien paprasto gyvenimo reikaluose, bet labiau taip, kad jis galėtų žmoniškėti. Tik neturi tai būt vykdoma, kitą pamokinant, jam primetant savo nuomonę, ale vien pavyzdingu elgesiu.

Labai atsimintina, kad budrumo šviesa gali ir niaukties, bet ir labai šviesėti. Taip žmogui tenka naujas uždavinys. O jis gal yra svarbiausasis. Jo sprendimas padaro galima visus jo minėtus uždavinius išrišti.

Nedaug Pasiektų budimas, jeigu sąmonė būtų apniaukta. O tai padaro jau visi nuodai, kurie patenka į kūną. Veikia taip alkoholis, nikotinas ir bet jau ir nuodai, kurie randasi mėsoje, gyvulį skerdiant. Valgydami mėsą, žmonės žudo savo širdyse užuojautą tam, kas gyva. Jų sąmonė niaukiasi, ir jos šviesos regratis siaurėja. Matyti tai jau iš to, kad žmonės, valgydami mėsą, neatsimena, kiek kantių žudomieji gyvuliai turi pakęsti.

Vis iš naujo reikia žmonėms priminti, kas jų sąmonės šviesą temdo. Minėta todėl ir yra visokios tamsios nuotaikos būsenos: supykimas, geiduliai, neapykanta, aistringumas ir kt. Bet dažnai veikia neigiamai ir tūlos mintys, jeigu jos yra žmogui įkalamos, o nežadina jo sąmoningumo.

Sąmonei šviesėti, bet neužtenka visų žmogaus pastangų jai neniaukti ir ko budriau laikyties. Reikia tam naudotiesi pagrindine sąlyga. O ji yra sąmonės nukreipimas nuo to, kas daiktiška, ir žvelgti į tai, kas dvasiška, ir žvelgti į tai, kas dvasiška, nusikreipti nuo to, kas jusles veikia ir atsigręžti į Didįjį Slėpinį, į neišmąstomą Išmintį ir Šviesą, iš kurios visa atsiranda, kas yra ir kuri viena tai yra, kas žmogus sąmonės šviesą gali vis tobuliau užžiebti.

Tokiu būdu Šviesintas žmogus tada žvelgia į žemiškąjį gyvenimą iš aukštybės, iš anapus vyksmų, kurie žemėje pastebimi, iš tše, iš kur visa Kūryba iškyla. Ir jis išvysta prasmę ir reikšmę visų įvykių ir apsireiškimų. Ir visą vertina teisingiausiai, mato visame Dievo valią ir galią, ir nusilenkia prieš tai, kas ir skaudaus jam tenka pakęsti. Visai aišku jam, kad visi vyksmai veda prie naujo Kūrybos laipsnio. Žmonija turi kitokia tapti.

Žmonijos dauguma, ypatingai vadovaujantioje jos dalyje, tėra dar labai niūkios sąmonės šviesa, nėra dar gerai atsibudusi, nors it tiki esanti labai pralenkusi senovės žmones. Snaudulys dar laiko žmones tamsiuose regėsiuose ir vaizdavimuose. Žmonių sąmonė, apskritai žiūrint, tesiranda dar tik brėkštos būtyje.

Kurs nori budrus būti, turi todėl nuolatai skirties Dievo Šviesai, pasišvęsti jo Meilei ir atsiduoti jo Valiai ir Galiai. Tylume, maldingume jis turi suvokti Dievo apsireiškime, žmoniškume, būtent, Kristuje, ir pasistengt sąmoningai būt jo apraiškos priemone. Tada iš jo švies išmintis, meilė bei šventa valia. Žmogumi aiškės esminiškasis žmoniškumas ir pat dieviškumo atšvaista.

Tokiam žmogui sakant: Budiu, tas žodis neš į girdintiųjų širdis šviesią ir tiesiog spinduliuojantią prasmę ir bus jiems laiminąs pasveikinimas.

Budiu

Page 25: Vydūno laiškai skautams

25

Mūsų tėvynė kaip jūrų salutė.Vilnys ir bangos iš visų šaliųgresia griausmu ir ją daužo audringai!Bet jos dora kaip tvirtybė uolų.Jei mums pasaulyj draugų ir nebūtų, nieko nebodami žengsim uoliaituo, ką aukštybė mums pagrindu stato.Bangos likimo mus neša herai.Apsaugą teiks mums pačioji Teisybė.Liepsnos kūrybos bus mūsų galiaNešti kilnumui žmogaus į pasaulį.Švento gyvensime Dievo valia!

Vydūnas, Likimo Bangos, drama. 1922m.

Budiu

Į turinį

Paaiškinimai

Page 26: Vydūno laiškai skautams

26

Page 27: Vydūno laiškai skautams

27

Vaikai, ypatingai berniukai, jau labai anksti pareiškia, kuo būti norėtų. Yra tai dažnai labai keista. Pastebėję ką – nors jiems visai naujo, jų dar nematyta, nepatirta, jie ten norėtų skirties, su tuo susidėti, sutapti.

Pirmą kartą matęs, kaip žvejys traukia iš vandens ilga tinklą žuvų, vaikas tuojau nori žveju būti. Stebėjąs kaip koks turtuolis gražiame vežime sėdi ir puikiais arkliai greitai pravažiuoja, jam labai tiktų būti tokiu vežėju. Bet pamatęs raitelį ant žirgo pralekiant, jis greitai geidauja būti tokiu jojiku.

Susitikdama visai suodiną kaminkrėtį, mažas vaikas labai nusigąsta. Bet ne po ilgo jį matęs jį lipant ant stogo ir tše aukštai stovint, jis taip ir norėtų užlipti ir stovėti, būti kaminkrėtiu.

Iš tų kelių pavyzdių matyti, kad berniukui labai svarbu būti tuo, kas keista, kas iškyla iš paprastumo. Jo esmė siekia sau paskirumo, iškilimo iš lygumos. Jau pat jauniausiais laikais vaikui svarbu būti, kas yra ypatinga, kas išsiskiria iš kasdienio apraiškų.

Kiek kitaip apsireiškia mergaitės. Joms lyg neįsivaizduoja kokia nors ypatinga žmogysta. Jos nori save, kaip kokios jos nusimano, teikties kitiems, savo gyvumu kitą gyvumą globoti, slaugyti, aptriūsti, mylėti. Nelinksta jos būti ko – nors pamėgdiotojomis, Ale būti padėjėjomis, gelbėtojomis, būti patinkantiomis, maloniomis.

Bet pastebėt reikėtų, kad ypatingai šiais laikais naujausios kartos yra žymiai kitokios negu senesniais laikais. Jos pasireiškia visai naujais palinkimais, visai kitokiais ypatumais. Pastebėt yra tai berniukuose. Atrodo, kad naujas žmogiškumas pradeda atsiskleisti. Bet paskutiniu šimtmetiu tai dar ryškiau pasidarė moteriškose. Mergaitės jau nori būti kuo daugiau savaimingos, nori savo reikalus kiek tik galima patios nustatyti ir tvarkyti.

Vaikams augant aiškėja dar kita – kas. Berniukas kaip ir mergaitės stengiasi įrodyti ką gali padaryti. Nori tuo, ką padirba pasimėgti. Greitiausiai bando kokį nors daiktą sutverti. Padaro jau regėta pavidalą iš molio, iš tešlos, pradeda piešti, teplioti. Mergytės nori ir ką – nors numegsti, nuausti, pasiūti.

Kaip kūnas auga į gyvenimą, pasidaro erdvingesniu ir tvirtinasi erdvėje kaip atskiras pavienis dalykas. Taip ir vaikams ir noras įsigalina savo veiklą nešties į gyvenimą. Tam vaikai lyg sušaukia visas savo jėgas, ieško jų ypatumą pareikšti. Ir taip suvoksta savo gabumu, bando nusimanyti kam jie būtų geriausiai su jais tinkami.

Yra tai, tiesa, ne visada taip. Žmogaus esmė nėra vis to paties gyvumo, sąmoningumo laipsnio. Kada jis yra žemas, žmogaus esmė ne taip veikliai reiškiasi. Matyt vangumas. Ir vaikas pasilieka nuo gyvo, nuo veiklaus gyvenimo. Ko sąmoningesnis vaikas, tuo darbštesnis jis yra. Ir savo veikla jis lyg iškelia savo gabumus. Rodos, kad jis savo veikimu ieško juos suvokti ir patikrinti.

Žinoma, savo apsireiškimais vaikai nori ir pasižymėti. Todėl jie ir stengiasi sužinoti, kam jie galėtų būti gabūs. Tik dėl tokios priežasties norėdami juos surasti, jie lengvai paklysta ir nenuvokia kam jie yra tikrai tinkami. Daro ką – nors keisto, kad būtų pastebimi, o ne kad parodytų ką gera padaryti gali. Išeina tada labai dažnai tikri niekai. Nesireiškia gabumai, bet nesugebėjimas.

Subrendusieji, ypatingai auklėtojai, turėtų vaikų dėmėsi kreipti į tai, kam jie labiau linksta. Toliau jie turėtų būti raginami nuvokti tai, kas geriausia padaryti jiems pasiseka. Tam galima pasinaudoti vaiko pageidavimu pasižymėti. Vaikas tuojau pasistengtų tam nuoširdiai skirties, apie ką suaugusysis sako, kad vienas dalykas geriau padarytas nei kitas.

Taip tad vaikas greitiau suprastų kuo būt reikėtų, net kuo būt jam lemta. Savo gabumais vaikai jungtų į gyvenimą. Gabumais jiems tše vietų paskirtų. Ir klausimas, kuo būti noriu, būtų tarsi savaime atsakytas.

Mąstymai, kam žmogus geriausiai tiktų gyvenime nedažnai ar, ir visai nekeliami. Bręstantiejie, būtent,

Kuo noriu būti

Page 28: Vydūno laiškai skautams

28

vaikinai ir merginos, labai lengvai pamiršta atsižierėti į tai, ką reikėtų daryti, jeib kartą būtų lengviau gyventi, kaip greitiau galėtų turtėti, įsigyti žymią vietą gyvenime ir gal jame pragarsėti.

Tada, žinoma, atsižiūrima tik į tai, kokią naudą atneš by – koks veikimas, kokie patogumai ir smagumai galėtų būt laimėjami. Apsižvalgoma, kas iš gyvenimo būtų galima sutšiuopti, pagauti, vis tiek ar teisėtai ar neteisėtai. O reikėtų numanyti, kad ne tai yra tikrai reikšminga, ką iš gyvenimo išlupi ale ką į jį įneši.

Bet tokie atsižvelgimai yra pažymiai dvasinio žmogaus tarpimo laipsnio. Menkesnis žmogus lauks visa - ką iš gyvenimo, kilnesnysis protaus, ką jis jam galėtų suteikt, kokie jo gabumai įgalina, savo aplinkai suteikti, kas jai labiausiai reikia.

Vien tiktai toks nusistatymas yra žmogaus vertas. Kiekvienas jaunuolis, kiekviena jaunuolė turėtų vis tai omenyje laikyti, kas gero bus iš manęs žmonių gyvenimui. Nors numanyt reikėtų, kad kiekvienas žmogus pašauktas save jam teikti. Kūrybos galia jį tan tše įstatė. Nors atrodo, kad gyvenimas žmogų vilioja, vis – dėlto jis jo laukia. Ilgstąs to, kad jis jam paskirtų ir jį tuolabintų.

Reikia aiškiai numanyti, kad žmogaus esmė viršyje visa, ką daiktiškasis gyvenimas teikti gali. Tasai tėra vargšas prieš tai, ką žmogus reiškia. Kiek jis ir naudojasi augmenija ir gyvulyja, jis jiems gali suteikti ir suteikia kas jų gyvumą kelia. Prisimintina, kad žmogus įstengia šelpti augmenių tarpimą, moka gyvulius prižiūrėti, gerinti, gyvinti ir jadrinti. Visa gamta tiesiog laukia žmogaus gabumų, jo žmoniškumo, kaip ypatingos saulės ir jos šviesos.

Ir klausdamiesi, kuo būti noriu, kiekvienas, žmogus ir jaunasis turėtų sutikt atsakymą: Noriu būti tuo, kam aš pašauktas, būtent, gyvenimą nušviesti žmoniškumu ir jį juo palaiminti. O tada parinkti tokią veiklą, kurią galima geriausiai patenkinti savo pašaukimą. Visi darbai yra toks laiminimas, vistiek ar jie darbininko, amatininko, rašytojo daromi, jeigu tik jie neša į gyvenimą skaistųjį žmoniškumą.

D. Į tokį žmokiškumo atsiskleidimą reikia atsižiūrėti. Kartais manoma, kad padaryti tai tegali subrendęs žmogus. O tik labai dažnai patirta, kas ir vaikai tai nujėgia. Tūli jūtia, kaip jie nešami į gyvenimą, kad ir negali pasakyti, kap tai pasidaro. Bet jiems aišku, kad tai yra slėpingas vyksmas Auklėtojams tereikia maža – ką pareikšti, ir vaikai pradeda vis aiškiau nujausti, kad jie nuostabios galios yra laikomi ir keliami į gyvenimą.

Numano ir tai, kad ta galia tarsi slaptiai kalbėdama ragina vienaip o ne kitaip pasireikšti, veikti ir elgtis. Aiškina jam, kas – nors, kuriuo labai didis slėpiningumas apsireiškia ir siekia žmogumi net jau vaikų paliesti visą gyvenimą ir jam suteikti ypatinga gaivumą.

Žmogaus esmei tam pribręsti, labai gelbsti jau tai, jeigu jau berniukas ar mergytė žadinama numanyti, kad už tos tikrovės, kuri juslių pagaunama, slypi daug tikresnė, kuri žmogų palaiko ir jo širdies gilumoje patiriama. Ji ir neragina eit pareigas, jeib iš to būtų pelno, būtų visokių gerybių ir patogumų, būtų garbės ir padarytų žmogų reikšmingu, ale nuolatai skatina, savo žmonių gyvenimui patarnauti, jam padėti esmiškai kilti, jam save skirti kaip ypatingą veiksnį.

Tokį vidinį raginimą ir tik numanant kalusimą, kuo būti noriu, susilaukia labai gilų ir galutinį atsakymą. Jis sukyla žmogui, jeigu tasai nuvokia, kad gyvenimas yra pat Kūrybos vyksmas, kurs siekia atskleisti ko – gyvesni gyvuma, sužiebti ko – šviesesnį sąmoningumą. Tada žmonės apie save numano, kad jų kiekvienas yra reiškinys Visatos Kūrėjo, yra kūrime tam tikra aukštuma. Šitam išmanymui nubudus, žmogus savo klausimui kuo būti noriu, susilaukia atsakymo, kad jis palaimintas tegali nusilenkti. Savo viduje jis sužino, kad jis turi būti Didiojo

Kuo noriu būti

Page 29: Vydūno laiškai skautams

29

Slėpinio priemonė, kurs minimas žodeliu Dievas, jo apsireiškimui žmonijoj ir visame žemiškame gyvenime.Bet vis reikėtų ir stengties numanyt, kas Dievas yra ir ir ką. Jis nori žmogumi apreikšti. Sakyta seniai, kad Jis

yra neišmąstomas Išmintis ir Šviesa, yra Šventa Valia ir Galia ir amžinai apsireiškianti Meilė ir Malonė. Omenyj tai turint, sukyla klausimas, kam apreikšti žmogus būt ir greitiausiai tinkamas. Rodos, kad jis lengviausiai galėtų Dievo Meilę atspindinti. Jis tik turi Meilėje pasilikti. Tada jis, nors būtų menkiausio darbo darytojas, jis pasiliktų Dievuje ir Dievas jame ir iš jo apsireikštų. Ir šviestų iš žmogaus skeiti Išmintis ir skelbtūsi iš jo tauri valia. Ir tada jis galėtų palaimintas tyliai pasisakyti: „Noriu būti Dievo apsireiškimo priemonė“.

Kuo noriu būti

Į turinį

Paaiškinimai

Page 30: Vydūno laiškai skautams

30

Page 31: Vydūno laiškai skautams

31

Vienas berniukas, kartą klausiamas, kaip tai pasidarą, kad jo kūnas auga, atsakė, kad jis valgo, o iš to kūnas auga. Tada jam pasakyta, kad kūnui reikia ir oro bei gėralo, drėgmės. Tik visa – tuo nėra minima, kas į kūną patenka, o ne, kas tą augimą vykdo. Kitas berniukas, skautas, apie tai prasitarė, kad tai padarąs Dievas. Tik jis nežinojo pasakyti, kaip tai atsitinka. Ir jam apie tai ir kiek pasakyta, jis numanė, kad augimas yra slėpingai vykdomas.

Apie tai retai žmonės tepamąsto. Beveik visai nei nenumano, kad augimas yra nuostabus vyksmas. Bet juo labai rūpinasi maži vaikai. Nori būtinai didi užaugti. Todėl dažnai mastojasi atsistodami prie sienos ar durų staktos ir nori, kad būtų tše pribraukta, koks jau jų kūno didumas.

O vis tai nėra visas žmogaus augimas. Žmogui gyvenant, neauga vien jo kūnas, bet ir visas vidinis gyvumas. Jis taipgi gali būt stebimas. Tik paprastai apie jį nekalbama kaip apie augimą. Sakoma, žmogus šį – tą sužinąs, visa – ką išmokąs, įgijąs visa – kam supratimą ir išmanymą. Vadinama tai kartais ir žmogaus brendimu.

Toks pasireiškimas jau lyg įrodo numanymą, kad vidinis žmogaus gyvumas auga. Juk ir sakoma, kad vaikai turi būt auklėjami, vadinas vidinis jų gyvumas turi būti skatinamas augti, atsiskleisti. Rašytasis žodis tai geriau primintų nerašant auklėti, ale auglėti, auglėjimas.

Šitu vidiniu augimu ir vaikas jau turėtų rūpintis. Skautams tai ir vis priminama. Jau jų elgesio, jų laikysenos nuostatai reikalauja. Pats pirmasis tvirtina: „Skautas yra tiesus ir laikosi savo žodio“. Ir labai svarbu, prie to žodio apsistoti ir pagalvoti, ką jis įsako jauniesiems, augantiems žmoneliams.

Kas rytmetį, iš miego pabudęs, kiekvienas žinosi esantiu pasauliniame gyvenime, kuriame kūnas yra juslinių patirtių priemonė. Ir stebi visa – ką, kas tše vyksta, numano veikiai, kaip jis visaip akstinamas apsireikšti. Kartais jautia tarsi liepiamas taip daryti. Veikia jį linkimai, užgaidos, jausmai, geiduliavimai. Yra jų visokių. Ir jie lyg varžosi, kad vienas viršų įgytų prieš kitus.

Šitą numanydamas žmogelis turėtų susimąstyti ir pasistengti išmanyti, kam apsireikšt leisti būtų prasmingiau. Tada aiškėja, kurs kelias tam vykti yra tiesus. Iš savo giliausio vidaus kiekvienas turėtų siekti įsinešti į pasaulinį gyvenimą.

Tam visa – kas priešinas, visokie vidiniai sukilimai, visokios būsenos, visokios mintys. Pasidaro tiesiog painu. Ir visa – tai vertia visai suktiai apsireikšti, jeib galima būtų išvengti sunkumų, nepatogumų, vargų, neapykantų, bausmių arba grėsmių, o įsigyti visa – ko, kas suteikia patogumų, smagumų, kokio nors lobio ir aklo apsirikto neteisingo pagyrimo.

Greitai nuvokia, kad visam – tam pasiekti geriausia priemonė esąs melas, kurs apgaulumą įgalina. Bet kas visa – to pasiekia, ne visi apmąsto, savo vidaus pakitimą nestebi, neprižiūri. O žinotina, kad melas niaukia dvasios, sąmonės šviesą. O apgaulumas nuodija vidinį gyvumą, kad pasidaro ligotu. Taip tada sustingsta vidinis žmogaus augimas. Žmogaus žmogiškumas vysta, pagaliau net apmiršta. Kas jame dar lieka žmoniško, yra tik visokių nedorybių priemonė. Regintiam žvilgiui tokia žmogysta aiškėja kaip daimonų, arba, kaip paprastai sakoma, velnio užnikta. Ir iš jos iškyla visokie biaurumai, ypatingai greitai neapykanta tiems, kurie nepasiduoda jo pažiūroms, jo norams ir siekimams.

O žmogus pašauktas vis apsireikšti iš vidinio giedrumo, skaistumo, vadinas, būti tiesus, be suktiavimų, be klastavimų. Vis jis turi būt pasiskyręs tam, kas yra gera teisinga ir gražu. Tada jis gali apsireikšti tiesiai iš žmoniškumo esmės. Ir įstengia net nepykti tiems, kurie jam kenkia ir jį visaip įtaria ir šmeižia. Taip jis pasilieka tame, kas yra teisybė ir pasidaro visais atžvilgiais pavyzdingu. O toks elgesys traukte traukia kitus jį sekti. Žmogus auga savo viduje.

Jauno žmogaus augimas

Page 32: Vydūno laiškai skautams

32

Toks augimas visaip ir apsireiškia. Augąs žmogus vis nori tai ir įrodyti. Nori kitą gelbėti, jam padėti, patarnauti. Matydamas, kad tai po kokio laiko reikalinga, jis iš anksto pažada tai padaryti, duoda savo žodį, kad taip veikiąs, O tai ir ištesėdamas, jis visados jautia kaž – kokį patenkinimą, nei nežinodamas, kas tai, kas jame vyksta. O yra tai jo vidinio gyvumo sukilimas, stiprėjimas, esmės augimas į pasaulinį gyvenimą.

Jeigu žmogus pasilieka patvarus tokiame elgesyje, jis tai ir vis aiškiau numano. Jautiasi visaip tvirtėjantiu. Dar geriau tai pastebi visi, su kuriais jis santykiuoja. Ir kalba apie jį, kaip apie tvirtą, ryžtingą vyrą, kurį tegali garbėje laikyti. O jame visi dar neatsiskleidusieji gabumai vis daugiau ryškėja, jeigu jis tik nesukrinta savo elgesyje, savo pasižadėjime.

Visai kitą – ką patiria, kurs kam – nors pasiryžęs, greitai nuo to vėl ir atsisako, ką pažadėjęs, tai neištęsi. Tuojau ir jo draugai kalba, kad jis neesąs ištikimas, kad negali juo pasitikėti. Matyt, jie jį laiko menkėjusiu, savo žmoniškume silpnesniu. Kas kartą, kad jis nesilaiko duoto savo žodio, jis tiesiog smunka, kol nėra pagaliau visai suglebęs ir niekšu pavirtęs.

Jame dingsta tos galios, kurios jį neša su jo žodiu ir jo veikimu į gyvenimą, į žmonių santykius, jeib tše būtų gaivinantiu veiksniu. Kurs nesilaiko savo žodio, virsta niekutiu, nemkutiu visą savo amžių. Neišauga jame esmiškasis žmoniškumas, nors kūnas kaži – kaip augtų ir stiprėtų. Bet pasirodo, kad ir jam kenkia toks vidinio žmogaus menkėjimas. Nesilaikantio žodio žmogaus kūnas silpnėja. Neturi būt (kalba apie kūną) nuodijama alkoholiu ar nikotinu. Tai darant nusižengiama prieš gyvenimo dėsnius, prieš Dievo valią, kuri nori žmogaus kūno sveikatos, vidinio žmogaus augimo ir jo esmės šviesėjimo.

Tiesa, kartais ir tokiam žmogui pasiseka šį – tą pasiekti, įgyti net gyvenime žymią vietą, ypatiai, kad jis yra mokslintas. Bet ne po ilgo laiko jo nevertė bendruomenės gyvenime aiškėja. Ir jis tše palaikomas vien tik viešos tvarkos. Žmonės žino jį tiktai, kaip visokių netikslumų ir negerumų kėlėją.

Visa – tai jaunuolis turėtų gerai apgalvoti ir pagal tai apsireikšti. Pats turi savo vidinį augimą skatinti. Žinoma, ir jis vyksta kaip ir kūno augimas, veikiant slėpingai galia. Bet ji vis reikalauja, kad žmogus atsimintų jos ir atsižvelgtų į ją.

Jau kūno atžvilgiu žmogus pats turi visa – ką daryti, jeib jis sveikas augtų. Neturi jį lepinti, bet ir ne varginti. Visaip reikia būt saikiu, santūringu. Dabarties laikais aiškiau sužinota, kaip į savo draugą, kurs šale žmogus auga, jeib jam tarnaut galėtų. O jo tarpimą žmogus ko – geriau galės pašelpti, jeigu ko- nuoširdiau rūpinsis vidiniu augimu.

O tam pagaliau svarbiausia, kad žmogus atsimena, iš kur visas gyvumas, visos jėgos ir galios kyla. Yra tai Didysis Slėpinys, yra Šventoji Valia ir Galia. Ji visa – ką laiko Savyje ir ryškina visame savo nustatytą prasmę. Į Ją nuolatos atsikreipiant nuoširdiu maldingumu ir Jai pasišventiant visu savo elgesiu, gyvenimu ir veikimu, Ji savo palaiminimu lydi visas žmogelio pastangas.

Ir vėl kitaip mane pasveikin kraštas!Giesmė aidėjo, ir suskimbo kanklės!Bet lyg tai viskas buvusiojo amžiaus!Oi, kad nuneštute mane, balsai, kur mano ilgesiui būt paguoda,

Jauno žmogaus augimas

Page 33: Vydūno laiškai skautams

33

nuvestute į tėviškę, kurią lyg jau suradęs, vėl nebetekau!Tik širdyje ji vis man skelbesi, nors akimis ir nieko nebematau.

Vydūnas, Pasiilgimas, vaidinys, 1938m.

Jauno žmogaus augimas

Į turinį

Paaiškinimai

Page 34: Vydūno laiškai skautams

34

Page 35: Vydūno laiškai skautams

35

Atsitinka kasdien, kad žmonės, sutikdami sau artimus, viens kitam ypatingais mosojimais pareiškia gera linkėjantius žodius. Jie nori tuo kitam sukelti pasimėgimą, sužadinti vidijį gyvumą. O jeigu žmonės toli nuo viens kito gyvena, jie teikiasi viens kitam regimais ženklais, prirašydami laiškus. Ir pasidaro tuo, lyg pas juos atsikėlusiais ir jiems arti esamais.

Tai jau nors kiek pasitikrina žmonių gyvenimo prasė. Kiekvienas žmogus turi kitam žmogui būti gaivumas. Jeigu kai – kas kitame sukelia neapykantą, kerštą, aistringumą, jies neigia gyvenimo prasmę. Ji tegali pasitikrinti, žmonėms pasistengiant žmoniškėti. Ko – geriau tai pasiseka, to – tikriau vieni kitiems reiškiasi gaivinantiai.

Nors gyventų tokie žmonės toli vieni nuo kitų, ale prisimena viens kito gerais linkėjimais, jie lyg nukyla pas toli gyvenantius, ir jų esmė jautiama kitų susirinkime. Yra tada, tarsi malonios asmenybės dvasia, kaip koks gaivus kvapas, yra pasimėgiama.

Visa – tai geriau aiškėja prisiminant, kas žmogus iš tikrųjų yra. Žiūrima kiekvienam, kad kiekvienas žmogus įsiterpia į laikinį ir erdvinį gyvenimą, į juslinį pasaulį, jo kūnui gimstant, augant ir bręstant, kurį jis tad vartoja apsireiškimams patyrimams. O kūnui tobulėjant, pats esmiškasis žmogus gali tapti vis ir reikšmingesniu savo artimams, ale ir visam gyvumui, visai gamtai.

Apie tai daug pasakytina. Bet reikia tenkintis prisiminimu, kad kiekvienam žmogui atrodo labai svarbu gyvu būti, gyvu išlikti ir pilnesnį gyvumą savyje nuolat aiškiau numanyti. Paprastiausiai žmogus tiki gyvėjas, kūnui augant, stiprėjant, bręstant, toliau ir tuo, kada sužadina vidiniame savo gyvume visokias smagumo būsenas. O kūnui tiek pribrendus, kad jame jau sprogsta diegai naujam kitam kūnui, sukyla kažkokie linkimai ir viltis gyvėti, santykiaujant su antra lytimi. Moteriškoji reiškiasi, tad, lyg naž – ko laukdama, vyriškoji lug kaip – nors teikties turėdama.

O susituokus ir vaikams gimstant, jų gyvumas lyg plinta. Bet vyksta tai ištikrųjų tik tame, kurs kūn apsireiškia. Vis – delto ir kita – kas įsirodo. Vidinis motinos gyvumas įsigali, jos meilei apsireiškiant vaikui. Patiria tai ir tėvas savyje. Taip tad jau kitas, būtent, dvasiškas gyvumas laiko visą šeimelę savo globoje, jeigu tik visi šeimos nariai reiškia meilę viens kitam.

Dažnai manoma, kad taip išrodąs nuotaikos giedrumas. Tai iš dalies ir tiesa. Bet tikroji meilė kyla iš esmės būdama laiminantioji jos galia. Be to yra žinomas ir proto šviesėjimas, žmogaus sąmoningėjimas. Papstai tikima, kad tai įvyksta, daug mokslo įsigyjant. Žmogus tada gali teikties savo aplinkai ne vien kūno ir nuotaikos gyvumu, ale ir savo sąmoningumu, tarsi jau iš esmės. Ir galima tai daryti visokiais būsais.

Bet svarbu išmanyti, ar tikrai kartojama, kas kitų apreišta ir daryta. Taip tad elgtąsi tik iš pamegdiojimo. Ir vien tėra gražinama aplinkai, kad iš jos pagauta. O žmogui užduota leisti spindėti davo esmei į gyvenimą. Taip jis sveikina ir savo gyvenimo prasmę patikrina.

Numanant, kad tai yra itin svarbu, uždavinys aiškėja, rūpintis savo esmės gyvėjimu, įsigalinimu ir šviesėjimu. O todėl pirmiau reikalinga sužinoti, kas tam priešinasi. Iš kasdienio gyvenimo yra žinoma, kad žmogus savo esmėje pasilieka silpnas, nors kūnas nūtų stiprus ir sveikas, viduje būtų visokių palinkimų, būtų galima šiek tiek aiškiai ir galvoti, jeigu žmogus apsireiškia vien iš pamėgdiojimo ir įpratimo, vadinas, jeigu tiktai kartoja, ką kiti, netgi mokslininkai yra pareiškę.

Bet ir kiek šviesėjusi esmė silpsta, jeigu žmogs ką - nors pažada, o neištęsia. Žinotina labai dar tai, kad

Žmonių pasisveikinimas

Page 36: Vydūno laiškai skautams

36

žmogus savo esmės šviesą tiesiog niaukia, jeigu jis pareiškia kita – ką, kaip tai, kas jam aiškiai žinoma, vadinas, jeigu jis meluoja ir veidmainiauja.

Žmogaus esmė teisigali, tešviesėja, nors ir tik apribotai, jeigu žmogus savo apsireiškimus iš jos nustato. Todėl jau senovėje išmintingai patarta „Visa, ką jūs darote, darykite iš sielos!“ Sakysime: „Darykite nuoširdiai!“ Bet tikriausiai žmoniškoji esmė įsigali, jeigu ji pasišventia savo Kilmiai, būtent, Didiajam Slėpiniui, kurs yra pati Šviesa, Meilė ir Galia, iš kurios viskas kyla, kas yra ir kuriospi viskas ir grižta.

Paviršutiniškai žiūrint, tas grįžimas vyksta, žmogui įmiegant ir, lyg galutiniai, jam mirštant. O dažniausiai tas grįžimas nėra aiškiai patiriamas. Žmogus turi tam nubusti, jau gyvendamas su kūnu. Pavyksta tai žmogui nuolatai atsigręžiant į savo esmės Kilmę ir pasistengt Jojoj budėti. Tam todėl ir raginta iš seniausių laikų melsties be paliovos. Taip darydamas, vis jau iš miego pabudęs žemiškam gyvenimui, jis pabunda vis tikriau esmiškoje Šviesoje, Meilėje ir Galioje, pabunda Dievuje.

Žmogus esmė tada žymiai gyvėja. Jos sąmoningumas šviesesnis pasidaro. Iš jo skrenda dvasiniai spinduliai į visą žmogaus aplinką. Vien jau savo buvimu tada ir be žodiu yra kitiems sveikinimas. Kitų ir toliau nuo jo gyvenantių atsimindamas, jis tiesiog nukyla pas juos ir sukelia juose esmiškąjį, dvasinį gyvumą.

Toks žmogus ir tikriausiai įrodo žmogus gyvenimo prasmę, butent, susivokus žemiškame gyvenime ir tše gyvenant, susivokti Dievuje. Taip jis tad esmiškai gyvėja ir neša giedrų žmoniškumą į pasaulį. Jis tuo sukelia ir kituose pastangas tam galimumui įgyti. Ir tuo tikriausiai svaikina kitus. Jie tada ir pakinta, gyvėja ir tampa, kaip tai kartą pareikšta: „Pasaulio Šviesa“.

Tai įvyksta žmonėms pasišentiant Didiajam Slėpinui, jeib Jis jais kaip savo priemone apsireikštų. Jie yra tad Jo atspindys ir savo buvimu žemiškame gyvenime jie nuolatai sveikina ir gaivina visus žmones ir visą gyvumą.

Žmonių pasisveikinimas

Į turinį

Paaiškinimai

Page 37: Vydūno laiškai skautams

37

Page 38: Vydūno laiškai skautams

38

1. Žmogaus ir Laiko Lenktynės

Dabartyje žmones labai skubrūs. Laikas jiems nuostabiai greitai prašoksta. Tiek daug visa - ko reikia atlikti, o norėta visa – kuo ir pasigerėti. Visokie darbai turi būti daromi ko – greitiausiai, visokie žygiai reikalauja didiausį skubumą, kad atsitinka visokios nelaimės.

Pasinaudojama tam visokiomis priemonėmis. Jomis galima greitiau visa – ką pasidirbti, trumpu laiku savo tikslus.Reikiant kur – nors netgi labai toli nukilti, tam labai gerai padeda traukinys o dar smagiau sauvežis, automobilis. Visa – tai bet pralenkia kelionės su lėktuviu. Trumpu laiku galima net apskristi visą žemės rutulį.

Visa – to seniau nebuvo. Laikas buvo žmonėms ramus ir kantrus. Ir nevargino žmonių kaip šiandien. Dabar atrodo, kaip kad jis nuolatai rėktų: „Skubinkis! Aš tik greitesniu!“ O žmogui paklusiant, jam ir erdvė lyg kitokia pasidaro. Nebėra ji tokia plati ir nenugalima. Net gi didelė toluma lyg susmunka. Savo greitumų laikas ją išdildo, žmogų sviesdamas per jį.

Apie visa tai pamąstius, sukyla klausimas, kas laikas, kas erdvė ištikrųjų. Šv. Augustinas manė, kad Dievas juodu pirmiau sukūręs, o tada tik pasaulį. O garsusis mąstytojas I. Kant‘as skelbė, kad laikas, erdvė ir priežastybė esą žmogaus dvasios pažvalgos apstabai. Vadinas, žmogus galįs ką – nors sužinoti ir išmanyti tiktai laiko, ervės ir priežasties patyrimo apstabinimu.

2. Vyksmas ir Laikas

Mąstantiam žmogui atrodo, kaip kad laikas būtų kaip kokia srovė, kuri, slėpiningai sukilusi, plūsta tolyn, užliedama visą erdvę. Ištikrųjų taip yra, kad laikas pasidaro iš vyksmų. Jie sukeliami slėpiningos jėgos, kurios vyksmu tirštėja ir virsta daigtiškumas erdvės nuvokimą. Bet reikia numanyti, kad vyksmai sukeliami to, kas yra lyg augšt laiko ir erdvės. Kiekvienas žmogus tai gali suprasti, prisimindamas, kad visi jo veiksmai sukeliami mintių, kurios nėra kada ir kur, ale yra.

Gimdamas žmogus patenka į tam tikrą laikotarpį ir tam tikrą apribotą erdvės sritį. Ir jam rodosi, kad jis jų savyje laikomas. Bet jis numano laiką tiktai iš vyksmų ir erdvę iš vyksmų sukrekėjimo, iš daigtiškumo. Taip tada jis yra gimimu vyksmams ir jų išdavoms paduotas. Su jomis jis turi atsiskaityti.

Reikia vis ir prisiminti, kad visas pasaulis ir net visa Visata yra nuolatinis vyksmas, kur sukruiamas galios, kuri negali būr numanoma kaip laikinė ir erdvinė, vis – dėlto yra esanti ir veikianti. Jos veikimu sukyla visokie gyvi pasirodymai, nuolatai pakinta ir pranyksta, ir nauji sukyla. Atrodo, kad jie būtų erdvingi ir pastovūs, o tėra laikini vyksmai. Laikas viršyja erdvę ir tėra kūrybos vyksmo įsirodymas.

Dabartyje žmogui lyg iškilt pasistengiant iš laiko ir erdvės prievartos, jų reikšmė lyg menkėja. Vis – dėlto abu, laikas ir erdvė, laiko žmogų savyje. Jo kūnas yra laikinis ir daigtinis, erdvinis dalykas ir žmogus turi į tai atsižiūrėti, bet ir stengties išmanyti, kad erdvė yra nelaikinė ir neerdvinė, yra viso laikino ir erdvinio jo gyvenimo, visos jo veiklos kilmė.

3. Laikinio Žmogaus Gyvenimo Prasmė

Seniais laikais skelbta labai reikšmingai, kad žmogus yra Pasaulio Kūrėjo kvapas, įkvęptas į žemiškūmą. Ir jis įpareigotas ypatingam uždaviniui. Tur būt aišku, kad jis pašauktas pasaulio gyvenimui žmoniškumą skelbti. O visi vyksmai jį tam skatina, kaip laikini įsakymai.

Žmogus ir laikas

Page 39: Vydūno laiškai skautams

39

Yra, tarsi laikai visa – kuo užninka esantį ir visa – ko laukiantį žmogų. Jis tada kalba apie visokias patirtis, kuriomis jis vis didėjantiu gausumu laiko apkarunamas. Visa – kas naujo užplūsta, užpūsta žmogų, gaivina jį arba slegia, padaro jį tarsi gyvesniu ir vėl jį lyg siektų ištremti iš laiko. O kam tai, labai apmąstytina.

Visa tai, kas pasaulyje vyksta, yra prasminga. Viskas nustatoma neišmanytos Išminties ir Galios. Bet numanyt galima, kad gyvinama visa, kas daigtiška, gyvybė turi vis tobuliau viršyti negyvumą, erdvinį dalyką. Tai įtin siekiama žmoguje. Jo esmė turi pirmauti jo asmenybėje tirs kūnu ir kas su juo susieja.

Taip reikia ir žvelgti į tai, ką nauji laikai prineša žmogui. Visa, kas sunku, kas vargina ir net kas kankina kaip tai, kas lengvina gyvenimą, kas linksmina ir gaivina, kas žmogų visa - kam įgalina, visa – tai ryškina žmogaus gyvenimo prasmę.

4. Žmogaus Laikysena Laiko Vyksmuose

Dažniausiai žmonės tiki, kad jie esą laikini pasirodymai, vadinas, laiko dalykai. O taip tik nėra. Tai žmogui jau aiškėja, jeigu jis stengiasi numanyti, kas jis esmiškai yra, iš kur jo esmė kilusi ir kame ji būva. Tam reikia savo viduje nurimt ir visai nutilti. Tada pradedajį laiminti ypatingas šventumas. Ir Dievo apsireiškimas žmoniškume gali žmoguje užgimti, Dievo Malonės jo esmėje apsireikšti.

Ir nuostabūs dalykai patiriani. Laikai prineša žmogui, kas pakeitia visą jo ypatumą ir visą jo būvį. Žmogui tikrai žmoniškėjus ir Dievui jo sieloje apsireiškus, visi laikų vyksmai lengvina ir nušvietia jo gyvenimą. Bet žmogui gyvenant nedoros klampynėse, laiko vyksmai užvertia ant jo nuolatai didėjantius vargus ir skausmus, kad kartais tai ir kitaip atrodytų.

Visa tai patiria ir pavienio žmogaus tauta. Ko – daugiau jojoj yra žmonių, kurie smaginasi niekšiškumais, to – smarkiau ją pataiko skaudūs laikų šoviniai ir net baisiai sprogstamos bombos. Tenka tada žūti baisume, jeigu nesusivokstama dar tojoj Malonėje, kuri visą gyvenimą laiko savo globoje.

Todėl galima viltingam būti, žvelgiant į ateitį, jeigu gyvenama nuolatiniu atsidavimu tai Išmintiai ir Meilei, iš kurios kiekvienas žmogus yra ir Kuriospi jis grįžti turi, kaip tai ir gražiai tvirtina Žodis Rom.11, 36: „Iš Jų, Juo ir jopi yra viskas. Jam garbė amžinai. Amen“. Tokiam žmogui visa ateitis, visi nauji metai ir laikai yra nuolatai Šviesėjanti aušra.

Žmogus ir laikas

Į turinį

Paaiškinimai

Page 40: Vydūno laiškai skautams

40

Page 41: Vydūno laiškai skautams

41

Apie svarbų klausimą kalbant vaikams, bręstantiems ir subrendusiems kartu, reikia labai pasistengt surasti visiems suprantamų žmodių. Joninių laikas yra tikriausiai saulėtas. Tai nujautiant, žmogui pasidaro uždavinys tapti saulėtu ir tokiu vis būti, o ne tiktai Joninių laiku.

Ir kaip tai vykdyti, labai apmąstytina. Ypatiai svarbu tai šiais laikais, kada saulė švietia, bet žmogaus gyvenimas yra niūkumu apklotas, kurs nuolatai slėgia žmonių širdis. Skausmai ir ilgesys nuolatai jaudina vargstantiuosius. O saulė yra augštiausiai iškopusi ir nušvietia žemę su visu, kas tše randasi. Bet kaip tai pavyksta, labai nuostabu.

Paprastai manoma, šviesa atpūstanti iš saulės ir visa aptvinsta. O tik yra kitaip. Iš saulės skleidiasi į visas šalis ypatingos galios. Joms pataikius žemę, tše pasireiškia tai, kas patiriama kaip šviesa. Bet visa erdvė tarp saulęs ir žemės lieka tamsoje. Todėl šviesa yra tikriausias stebūklas. Ji sukyla žemėje ir vėl pranyksta. O tai kartojasi nuolatai.

Kartojasi tai žemėje. Ji žinoma kaip didis kietas rutulys, kuris apgobia už jį daug didesnis oro sluogsnis.o jame, ant kietosios žemės, ar geriau sakant, iš jos sukyla visi gyvi pavidalai, visas gyvumas, želia augmenys, gimsta gyvuliai ir žmonės, tarpsta, auga ir vėl išnyksta. Bet gyvumas sukyla tiktai, kada pasireiškia šviesa, kuri lydima šilumos, ir nyksta kada ji šalinasi. Bet visa, kas auga, gliaudiasi prie žemės, kaip prie ramios poilsio vietos. O ji yra iš tikrųjų žaibo greitumu lekainti aplink saulę.

Ir kausiasi gal ne tik vienas, kas yra ta saulė. Skambėjo jau ilgus šimtmetius dainelėje, kad saulė esanti Dievo dukrelė. O kita dainelė skelbė maloniai, kad saulė esanti žmogelio motinelė. Taip ir yra, žiūrint į žmogaus kūną. Jis yra dalelė to gyvumo, kurį sukelia saulės galią žemėje, ir kurs apsireiškia augmenimis, gyvūnais ir žmogystomis.

Bet kiekvienas žmogus susimąstydamas jautiasi visai vienui vienas ir ieško santykių, pasiilgsta jų. Žmogus yra kita – kas negu jo kūnas. Kūnas gimsta, auga, yra gyvas tūlus metus. Širdis prazda iš pat pradios iki mirties. Bet žmogus tai gyvena su kūnu, tai vėl atsitraukia, įminga vakare ir rytmetį vėl pabunda, lyg iš kaži – kur grįžusiu, kad galima su juodviem tarties.

Mat, žmogus yra kita – kas negu kūnas. Jis yra dvasia – siela – ypatinga šviesa ir šiluma. Kalbama apie sąmonę, apie išmintį ie meilę. Nelygi ji visuose žmonėse, kartais šviesesnė, kartais niūkesnė. Ir tad reikėtų sužinoti, iš kur ji, kas ją sukelia, kaip ji asiranda ir prisitaiko prie dygstantio ir augantio kūno, kodėl ji jautiasi tokia vieniša, kaip tikra našlaitė, apie kurią kalba dainelė.

Skelbai Šventraštis, kad Dievas įkvėpė į kūną, kurs sutvertas iš žemės, savo kvapą ir tada žmogus tapo žmoniška siela. Ji todėl yra Deivo kvapas. Kitas šventraštis skelbia, kad žmogaus esmė, būtent jo dvasia – siela, yra spindulys iš Amžinosios Šviesos. Todėl žmogus savo vidūje ir jautiasi taip visai vienas, kol nenumano, kame jis iš tikrųjų yra, būtent toj Šviesoj ir šilimoj, kuri yra viso esamojo gyvumo kilmė, tikriausioji saulė.

Kalbama apie juslims prieinamą pasaulį, kad jis esąs tikrovė. O tik jau išmanyta, kad jis nuolatai pakinta, yra ne esamas, ale vykimas. Jame visakas gimsta, auga ir nyksta. O į šitą nuolatinį pakitimą žmogus yra įterptas su regima savo žmogysta.

Todėl žmogus ir yra be ramumo. Ir norėtų susivokti tame, kas yra tikroji tikrovė. O toji tegali būti tai, iš kur viskas kyla, kas yra, ir apie ką sako išminties žodis: „Iš Jo, Juo ir Jopi yra viskas“. Iš Jo todėl yra ir žmogaus esmė, jis šviesa ir šiluma, vadinas jo sąmoningumas ir maloningumas.

Kaip tapti saulėtu žmogumi

Page 42: Vydūno laiškai skautams

42

Ir kaip žmogąsta auga saulė šviesoje, taip jo esmė yra dovis tos neapsakomos šviesos. Kada žmogus tai numano ir jai pasišventia, jis šviesėja ir tampa tiesiog saulėtu.

Nėra tai lengvai pasiekiama. Šviesa, iš kurios ir visa pasaulio šviesa pareina, yra Didis Slėpinys. Bet Jis apsireiškia žmoniškumu, kada žmogus nutilsta ir savo viduje susikaupia. Mažas vaikas būdmas tūlas gal išmoko šventai pasisakyti: „Aš mažas esmi, širdis bet skaisti, o Jėzus man pats tše arti“. Ir iš tokios patirties augdamas į gyvenimą, žmogus vis daugiau šviesėja, kad pasitikrina šventas žodis: „Tada jūs patirsite, kas Aš esu Tėvuje, jūs Manyje ir Aš jūsuose“.

Tik reikia labai saugotis nuo visokių nešvarumų, visų nedorybių, piktumų, geidulių, pasidiavimo, nuo viso, kas negera. Vis reikia prisiminti Viešpaties Dievo apsireiškimo sieloje ir Jam pasišvęsti. Pabundant rytmetyj reikia Jopi kreipties su malda, ir pradedant ką veikti, Jo atsimonti. Reikai taip ir baigti savo dieną, paliekant jūną imingant. Taip pasielgiant, žmogus vis geriau šviesėja.

Gaila, kad atsitinka kartais ypatingas dalykas. Šviesėjęs žmogus gali lengvai ir suliepsnuoti ir pasidaro žmonėse naikinantia jėga, tarsi susikūrtų juose tikras gaisras, kurs pavertia niekais visa, kas gera ir skaistu. Žmogus nėra tada saulėtas, ale tamsios galios priemonė.

To išvengia kiekvienas, kurs yra santūrus, kantrus, kuklus, skaistus ir vis atsiduoda tai šviesos galiai, kuri žmoguje visada kuria tai, kas kilnu, kas tauru. Taip tad žmogus tampa tikru šviesos židiniu, kurs žmonėms gali tapti kelrodiu, kaip plaukiantiems laivams švyturys.

Tokia žmogaus siela yra spindulys iš viso šviesos kilmės, ir todėl tikrai saulėta. Ji švietia ir šildo, vadinas, yra išmintinga ir meilinga. Ji vis prisimena šventą žodį: „Dievas yra Meilė, ir kurs Meilėje pasilieka, pasilieka Dievuje ir Dievas jame“.

O kad tokį žmogų ir užninka skausmų ir liūdnumo tamsa, jis nesuglemba. Vis iš naujo jame prasiveržia saulėtumas. Visas jo elgesys yra išminties žodio užtikrinimas, kurs ragina: „Būkite džiugūs visados ir nuolatai melskitės“. Ir taip jame šviesa įsigali. Jis nuolatai patiria jos palaiminimą. Visiems, kurie su juo santykiuoja, jis yra saulėtumo apraiška, kuri juos gaivina išmintimi ir meile ir visais doviais iš dieviškos Išminties ir Meilės.

Kaip tapti saulėtu žmogumi

Į turinį

Paaiškinimai

Page 43: Vydūno laiškai skautams

43

Pagerbdami a.a. fil. s. Gražiną Musteikytę, jos prisiminimui Vydūno Jaunimo Fondui aukas įteikė ir tapo šios knygos rėmėjais:

E.ir K. Ječiai,M. Jonikienė,A. ir V. Juodvalkiai,I. Kairytė,D. ir R. Korzonai,O. Kotovienė,B. Kožicienė,I. Laisvėnaitė,A. Meiluvienė,D., J.ir V. Mikūnai,A. Rasutienė,O. Ščiukaitė,Dr. D. Variakojytė Fricke,A.Vengris.

Page 44: Vydūno laiškai skautams

44

Po ilgų vargų, fizinių kančių ir beviltiškumo, 1946 m. rugsėjo mėn. 5d. Vydūnas atvyko į Vakarų Vokieijos miestą Lubeck‘ą. Vokiečio gydytojo pastangomis jis buvo paguldytas ligoninėn. Pirmas ligonio lankytojas – buvęs jo mokinys ir senas gerbėjas, bičiulis Antanas Krausas, tuo laiku redagavęs mėnesinį žurnalą Skautų Aidą. Taip buvo atnaujinta sena Vydūno draugystė su skautų organizacija, kurie dabar tęsėsi iki pat jo mirties.

Dar ligoninėje būdamas Vydūnas suspėjo parašyti savo pirmąją paskaitą, kuri buvo skirta Lubeck‘o lietuviams skautams. Nenuostabu, kad po tiek iškentėjimų paskaitos tema buvo Žmoniškėjimo Kelias. Vėliau jis daug kartų kalbėjo žodžiu arba rašė to laiko skautų spaudai Vokietijoje ir vėliau JAV. To laiko rašytinis palikimas dabar yra spausdinamas.

Šis dvylikos laiškų – straipsnių rinkinys yra panašiomis temomis, kuriomis Vydūnas anksčiau rašė Tilžėje ir vėliau Detmolde, Vakarų Vokietijoje: Slėpingoji Žmogaus Didybė (Tilžė, 1907 ir 1921), Tautos Gyvata (1920), Tauresnio Žmogaus Užtekėjimas (Detmold, 1948). Kai kurios temos yra kelis kartus nagrinėtos, tačiau visur kartojasi Vydūno dėstymas, kad žmogaus augimas vyksta trimis keliais: sau, tautai ir žmonijai.

Ankstesnių ir šių dienų daugelis negerovių pradžią gauna pačiam žmoguje. Vydūnas nagrinėja žmogų, jo paskirtį ir kelią į tikrąjį žmogiškumą. Jis rašo, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra ta, kad nuolat aiškiau ryškėtų esmiškasis, taurusis žmogiškumas.

Vydūnas yra mąstytojas, kuris tiki, kad svariausioji jėga žmogaus gyvenime yra moralė, nuo kurios aukštumo priklauso žmonijos, tautos ir viso pasaulio laimingesnis gyvenimas.

Tautiškumas Vydūno kūryboje yra ne galutinis tikslas, bet būdas siekti tikrojo žmogiškumo. Tik savoje tautoje subrendęs jaunuolis gali būti daugiau naudingas žmonijai.

Šis mažas leidinys apima visas šias temas, kurios vertos surinkti į vieną knygą. Nelengva skaityti Vydūno raštus, bet sunkiai suprantamos mintys stipriai traukia skaitytoją. Kas norės išnarplioti kurį gyvenimo klausimą, tas skaityti Vydūno raštus ir mėgins kartu su rašytoju atspėti didžiąsias gyvenimo mįsles. Todėl tegul Vydūnas pasklinda kuo plačiau: jo kūryba bus reikalinga ateinančioms kartoms, jo skelbiamos mintys paliks mums lyg pranašo žodžiai, su kuriais jis pasitraukė iš gyvenimo. Dvasios milžino vardą pripažįsta jam ir šių dienų Lietuva (J. Lankutis, Įžanginis žodis Vydūno dramoms, 1968 m.). Vydūnas yra vienas iš nedaugelio rašytojų skaitomų Lietuvoje ir užsienyje.

Vydūnas labai sielojosi savo rašybos išlaikymu. Tuo klausimu jis rašė leidinyje Krivulė (Detmold, 1948 m.), rašė ir A. Krausui į Australiją (1948.XI.8 ir 1950.IX.16 laiškai). Laikraščių redaktoriai jo straipsnius pertaisydavo net nepalidami būdingų vydūnizmų. Vydūnas reikšdavo savo nepasitenkinimą, prikišdamas šių laikų rašybos nelogiškumą ir pataikavimą slavams. Šio leidinio laiškai yra spausdinami ištasytoje rašyboje, tik paskutinis laiškas originalioje Vydūno rašyboje. Patiekiame progą susipažinti su vydūniška rašyba tiems, kurie jos nėra matę. Knygos skaitymą apsunkinti neverta. Leidėjai pageidauja, kad laiškai būtų skaitomi, studijuojami ir jų mintys plistų kuo plačiau.

Redakcinės pastabos

Page 45: Vydūno laiškai skautams

45

Dvidešimt penkeri metai prabėgo nuo Vydūno mirties, bet jo laikotarpis ir raštai nebuvo užmiršti. Buvo perspausdintos svarbesnės dramos (JAV ir Lietuvoje), bet nemažiau yra svarbu dabar pakartoti bent dalį raštų ir grąžinti dvasios milžino mintis atgal į žmones. Australijoje gyvenantis A. Krausas planavo visų Vydūno raštų išleidimą. Jų turėjo būti dešimt tomų. Šio sumanymo nespėjo įvykdyti.

Vydūno asmenybė nepraranda gigantiškų dimensijų dabar ir dar išliks ilgus, ilgus laikus. Taurus Vydūno humanizmas labai artimas skautams, todėl nenuostabu, kad su jais labai artimai bendradarbiavo ir ypatingai suartėji gyvenimo saulėlydyje. Pamilo jaunimas Vydūną ir klausėsi jo gyvo pranašiško žodžio. Ateitininkai, Romuvos korporacija, jaunoji Lietuva, šviesiečiai, Mažosios Lietuvos Taryba, Lietuvių Rašytojų Draugija, Lietuvos Atgimimo Sąjūdis, studentai Vokietijoje, latviai ir daug kitų organizacijų paerbė Vydūną ir laikė saviškiu. Dabar tegul jiems kalba šis rašytinis palikimas. Kas yra taikytino skautams, yra lengvai suprantama ir kitų.

Yra išlikę nemažai Vydūno laiškų, tačiau jie daugiau asmeniški, paliekami tuo tarpu nespausdinti. Visi jie turi svarbią išliekamąją literatūrinę vertę. Jų surinkimas į vieną saugią vietą ir paskelbimas būtų neatidėliotinas darbas.

Leidinys turėjo visą eilę sunkumų, iki tapo parengtas spaudai. Didelė padėka priklauso R. Serapinui šį leidinį rėmusiam ir ypatingai rankraščiais. Dailininkei Z. Sodeikienė nemokamai sukūrė taip Vydūnui atitinkančias iliustracijas, gausūs ir kantrūs leidinio prenumeratoriai parėmė mus, daugelis ragino šį leidinį paruošti ir atspausdinti. Visiems jiems didelis ačiū, kad galėjome knygą išleisti.

VYTAUTAS MIKŪNAS

Į turinį

Page 46: Vydūno laiškai skautams

46

LAIŠKAI KORP! VYTISAštuoniasdešimt antrųjų metų gimtadienio proga Korp! VYTIS Garbės Nariui Vydūnui pasiuntė sveikinimą, į kurį Vydūnas atsakė šiuo padėkos laišku.

ŽMOGAUS PAŠAUKIMASTik atvykęs į Vakarų Vikietiją, dar gulėdamas ligoninėje, rupjūčio mėnesyje pirmąją paskaitą Žmoniškėjimo Kelias skaitė Lubecko lietuviams skautams. Atspausdinta Skautų Aide 1946.IX.1 Detmolde, Vokietijoje. Nežinoma, ar tai ta pati paskaita kitu pavadinimu. Antroji paskaita Kas Yra Žmogus buvo skaityta Lubecko lietuvių visuomenei.

PAGRINDINĖ SĄLYGA TAUTOS LAISVEI ĮGYTIBuvo skaityta literatūros vakareDetmoldo lietuvių gimnazijos salėje 1946.IX.4. Vydūnas buvo klausytojų džiaugsmingai sutiktas. Spausdinta Skautų Aide 1946.XI.1.

VIENAS ŽYMUS SKAUTŲ UŽDAVINYSPirmasis Vydūno straipsnis grynai skautiška tema, atkreipęs skautų vadovų dėmesį. Netrukus po jo atspausdinimo Skautų Aide 1946.XII.1 Detmolde, Pabaltijo Universiteto S! VYTIS 1947.VIII.5 Vydūną išrinko savo Garbės nariu, vėliau jis buvo perrinktas visos Korp! VYTIS Garbės nariu.

KAS AŠSvarstymai apie žmogų ir jo galutinį tikslą, spaiusdinta Skautų Aide 1947.I.1 Detmolde.

GARBĖS TROŠKIMAS IR GARBĖS LAIMĖJIMASKoks turi būti garbės troškimas, paie kūrybos vystymą žmoguje. Atspausdinta Skautų Aide 1947.II.1.

BUDIUVydūnui labai patiko skautų šūkis Budėk. Pirmąjį to šūkio aiškinimą įvykdė 1926 metais Klaipėdoje. Vydūnas siūlė skauto vardą pakeisti žodžiu budys. Tuo aiškinimu sekant, pirmasis jūros skautų laivas buvo pavadintas vardu BUDYS. Tolimesnis žodžio aiškinimas po dvidešimt vienerių metų atspausdintas Skautų Aide 1947.IV.1.

Paaiškinimai

Atgal

Atgal

Atgal

Atgal

Atgal

Atgal

Atgal

Page 47: Vydūno laiškai skautams

47

KUO NORIU BŪTISvarstymai apie žmogaus pašaukimą. Atspausdinta Skautų Aide 1947.VII.1.

JAUNO ŽMOGAUS AUGIMASSkautų pirmojo įstato (Skautas yra tiesus ir laikosi savo žodžio) nagrinėjimas ir kas turi lydėti gyvenime žmogaus pastangas. Atspausdinta Skautų Aide 1947.X.1.

ŽMONIŲ PASISVEIKINIMASRašinys skirtas Akademinių Skautų Sąjūdžio pirmajam suvažiavimui JAV, kuris įvyko 1951.VIII.17-18 d.d. Clevelande. Atspausdintas Mūsų Vyčio žurnale 1951 m. rugsėjo/spalio mėn. numeryje, rankraštis perspausdintas to paties žurnalo 1968 m. rugsėjo mėn.

ŽMOGUS IR LAIKASPaskutinis Vydūno rašinys skautų spaudai, atspausdintas Mūsų Vyčio žurnale 1952.I.1 Chicagoje.

KAIP TAPTI SAULĖTU ŽMOGUMIJoninių laiku Vydūno kalbėta Westfalijos Rajono skautų stovykloje, giraitėje, prie Donopet Teich, Detmoldo apylinkėje. Rankraštis gautas maloniu R. Sarapino sutikimu. Spausdintas nepataisyta Vydūno kalba.

Atgal

Atgal

Atgal

Atgal

Atgal