Viesasis Administravimas Ir Privatus Asmenys 1996

Viešasisadministravimas ir privatūs asmenysViešojo administravimo subjektųir privačių asmenų santykius reglamentuojantysadministracinės teisės principai

F

U 11 kVili')

VvrstJ iš:Ihe administration and you.['rinciples of administrative law concerning the relationsbetvveen administrative authorities and private persons

© Council of Europe, 1996

VertėGoda Ambrasaitė, Vaidotas Balynas, Egidijus Krivka

Mokslinis redaktorius doc. dr. Virgilijus Valančius

Knygos leidimą rėmėAtviros Lietuvos fondas ir UAB „Justitia"

n,

SS Justitia

Turinys

Lietuviškojo leidimo pratarmė...........................................................................5

Knygos paskirtis ..................................................................................................9

Įvadas. Viešasis administravimas ir administracinė teisė...................11

1 skyrius. Principų apimtis, teisės viršenybės pagrindas

ir vartojamų sąvokų apibrėžimai.............................................13

I. Principų apimtis.......................................................................13

II. Teisės viršenybės pagrindas...................................................14

III. Vartojamų sąvokų apibrėžimai ..........................................14

2 skyrius. Materialinės teisės principai.....................................................17

I. Teisėtumas................................................................................17

II. Lygybė įstatymui ...................................................................18

III. Atitiktis įstatymo tikslui...............................................................20

IV. Proporcingumas......................................................................20

V. Objektyvumas ir nešališkumas ...........................................21

VI. Teisėtų lūkesčių ir teisėtai įgytų teisių apsauga................21

VII. Atvirumas.............................................................................22

I skyrius. Proceso principai........................................................................24

L Viciiijii p.isKuiĮjų prieinamumas............................................24

II IciM' Imli KkliHi'.yliim...........................................................26

III AhUiv.iviniti'i u iMįjį t l I i i i ^B

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS

V. Pranešimas, motyvų išdėstymas ir gynybospriemonių nurodymas.................................................................29

VI. Administracinių aktų įgyvendinimas..................................31

4 skyrius. Specialūs klausimai, susiję su taikytinais tiekmaterialinės teisės, tiek proceso principais...........................32

I. Papildomos garantijos privatiems asmenims, susijusios

su administracinių sankcijų skyrimu.........................................32

II. Administracinių aktų panaikinimas (atšaukimas) ..............35

III. Asmens duomenų apsauga...................................................36

5 skyrius. Materialinės teisės ir proceso principų įgyvendinimo

veiksmingumo kontrolė.............................................................41

I. Teisminė kontrolė....................................................................41

II. Viešojo administravimo subjektų vykdomavidaus kontrolė............................................................................47

III. Ombudsmeno atliekama išorės kontrolė............................48

6 skyrius. Viešoji atsakomybė ir žalos atlyginimas.................................50

I. Viešoji atsakomybė.................................................................50

II. Žalos atlyginimas...................................................................53

1 priedas: Europos žmogaus teisių teismo sprendimų apžvalga...............57

2 priedas: Principų įgyvendinimo Europos Tarybos

šalyse narėse pavyzdžiai.........................................................149

3 priedas: Europos Tarybos dokumentai....................................................28.1)

4 priedas: Informacija apie šios knygos kilmę........................................409

Lietuviškojo leidimo pratarmė

Pristatome Jums Europos Tarybos leidinį „Viešasis administravimas ir privatus asmenys" (angį. Administration and you, pranc. L'administration et les per-sonnes privėes)* lietuvių kalba.

Kas paskatino išleisti šią knygą Lietuvoje? Kuo ji gali būti patraukli mūsų skaitytojui? Ar iš tiesų ir kam ji labiausiai reikalinga?

Atsakyti galbūt padėtų net nauji, kitu požiūriu formuluojami klausimai. Ar dažnai tenka spręsti problemas, kurios priklauso nuo savivaldybės, valstybės pareigūnų ar institucijų? Pavyzdžiui, kur kreipiamasi, kai reikia gauti leidimą slatybai, tvarkyti nuosavybės atkūrimo, pensijų, kitus socialinius reikalus? Ar visada suteikiama tinkamos kokybės viešoji paslauga? Kas gali padėti suvokti abstrakčią frazę „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms"? Ar visada pasirenka-mas tinkamiausias elgsenos modelis, jei susiduriama su nepateisinimu delsi-mu nagrinėti prašymą? Ką reiškiagerasvaldymas arba administravimas? Kitaip l.iiiant, kalbama apie žmogaus teises ir pareigas kasdienių santykių su vals-lybe aspektu. Kuo labiau asmenys žino savo teises ir jomis naudojasi, vykdo IMieifias, tuo stipresnė pilietinė visuomenė. Tuo, regis, ir rėmėsi Atviros Lietu-vos fondas, paremdamas knygos išleidimą lietuvių kalba.

I tuopos Tarybos leidinys „Viešasis administravimas ir privatūs asmenys" buvo lenkiamas siekiant paprastai, suprantamai ne tik teisininkui, bet ir teisinio iv.ilavinimo neturinčiam asmeniui išdėstyti svarbiausius demokratinių valsty-bių pi ipa^įstamus administracinės teisės ir administracinio proceso principus. lai Hm svarbu, nes tik tinkamas savo teisių, jų gynybos būdų išmanymas gali indeli asmeniui veiksmingai ginti savo interesus santykių su viešojo admi- inslilucijomis srityje.

vielojo administravimo institucijos savo veiklą demokratinėms vals-IVIUMII 'I budingais principais ėmė grįsti netrukus po nepriklausomybės atku-timo l.it'i.ui piaklika rodo, kad poreikis gerinti valstybės institucijų teikiamų ĮM'J.mp.iĮ kokybe, kelti valstybės tarnautojų gebėjimų lygį tebėra aktualus.

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYSLietuviškojo leidimo pratarmė

Tobulinant viešojo administravimo sistemą, suvokta, kad reikia ir veiksmin-gos jos kontrolės. Demokratinėse valstybėse įprasta, kad viešojo sektoriaus veiklos kontrolę veiksmingiausiai atlieka teismas. Siekiant sustiprinti viešojo valdymo institucijų, įstaigų, tarnybų ir jų tarnautojų priimamų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo kontrolę, plėsti žmogaus teisių ir laisvių teisminės gyny-bos garantijas, 1999 metais Lietuvoje buvo įsteigti ir pradėjo veikti administ-raciniai teismai. Lietuvos administracinės justicijos nuolat kaupiama patirtis išryškino kai kurias tendencijas. Pastebėta, kad privatūs asmenys dar menkai žino savo teises administracinių teisinių santykių srityje, o viešojo administ-ravimo subjektų veikloje vis dar pasitaiko nemažai biurokratijos, piktnaudžia-vimo apraiškų. Bylų administraciniuose teismuose nuolat daugėja. Viena ver-tus, tai rodo padidėjusį privačių asmenų aktyvumą ginant savo teises, kita vertus, byloja, jog problemų viešojo administravimo srityje yra, ir nemažai.

Administracinės teisės (plačiąja prasme) reglamentuojamų teisinių santykių sritis yra ypač plati ir įvairi. Teisinis reglamentavimas aplinkosaugos, mokes-čių, konkurencijos, sveikatos apsaugos, žemės ūkio, teritorijų planavimo, nuo-savybės atkūrimo, socialinės saugos ir kitose srityse yra labai detalus, dažnai painus ir dviprasmis. Privačiam asmeniui, viešojo administravimo subjektui, ar net teismui, sprendžiančiam kilusį administracijos ir privataus asmens gin-čą, tenka nelengva užduotis tinkamai įvertinti susidariusią situaciją teisės požiūriu. Esant teisės normų neaiškumui, jų tarpusavio prieštaravimui, dažnai išeities iš susidariusios situacijos ieškoma vadovaujantis bendraisiais gero ad-ministravimo principais. Tapdama Europos Tarybos ir Europos Sąjungos nare, Lietuvos valstybė įsipareigojo, kad jos viešojo administravimo sistema atitiks administravimo principus, pripažįstamus ir taikomus demokratinių valstybių. Šiuo aspektu leidinys „Viešasis administravimas ir privatūs asmenys" - vertin-gas informacijos šaltinis, kuris, tikimasi, padės atsakyti į daugelį kylančių praktinių klausimų.

Šiame leidinyje analizuojami administracinės teisės principai - teisėtumo, proporcingumo, lygybės įstatymui, teisėtų lūkesčių apsaugos, viešumo, ob-jektyvumo ir nešališkumo bei kiti, įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos teisės ak-tuose. Vieni jų suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai, apie kitų egzistavimą galima spręsti tik analizuojant daugelio teisės aktų turinį. Gero ir efektyvaus administravimo skatinimas matyti ir iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas no karto V<< atkreipęs dėmesį į viešojo administravimo subjektų pareigą savo veikloje laikytis proporcingumo, teisėtų lūkesčių aps<ui|',os principų (h., pv/:, I iclu vos vyriausiojo adminislrac inio loismo lei'<e|ij l.>(ilep,i|o>. ,'004 m, vasaiiu ,'() ii iiiilaili admmNiat iiu'ii'hyloic HAHIIIU i ,'<M v toS/i/ ią;nli>nmin Unn

nutartį administracinėje byloje UAB „Bailio rimtis" v. Valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. A5-367/2004), motyvuoti administracinius sprendimus (Žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Gitanas Nausėda ir Diana Nausėdienė v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direk-cija, Nr. A1-806/2004), užtikrinti kiekvieno asmens teisę gauti informaciją (Žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Audrius Bakaveckas v. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Nr. A8-559/2004), ir kt.

Knygą vertė Mykolo Romerio universiteto mokslininkai, dirbantys ir praktinį (eisinį darbą. Tai nebuvo paprasta, kadangi kai kurie terminai, kitų valstybių administracinių ir teismo institucijų pavadinimai pažodžiui į lietuvių kalbą liesiog negalėjo būti verčiami. Vertėjų teisinė patirtis leido rasti tikslesnių kai kurių teisės terminų atitikmenų, kurie būtų labiau suvokiami Lietuvos skai-lytojui.

Nors šiame leidinyje pateikiama informacija turėtų būti suprantama ir teisi-nio išsilavinimo neturintiems asmenims, ji galėtų sudominti ir teisininkus, luolab kad administracinės teisės srities literatūros Lietuvoje yra išties nedaug. Icisininkų praktikų dėmesį galėtų atkreipti teisinio reglamentavimo ir teismų piaktikos pavyzdžiai iš demokratinių Europos valstybių, Europos Tarybos kon-vene ijos ir rekomendacijos, Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, aiškinant administracinės teisės principų turinį. Nors leidinyje apibendrina-ina I uropos žmogaus teisių teismo praktika iki praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vidurio, šiame leidinyje dėstomų principų esmė ir turinys iki šių dienų išliko iš esmės nepakitę. Todėl administracinei teisei būdingų principų aiškinimas pasitelkiant Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją yra ver-tingas bei aktualus ir nūdienos sąlygomis. Leidinys skiriamas teisėjams, ad-vokatams, teisininkams, teisės studentams, viešojo administravimo subjek-l.iins u kitiems asmenims, kuriems aktualios žinios viešosios teisės srityje.

Mokslinis redaktorius

Knygos paskirtis

'iioĮc knygoje siekiama glaustai ir suprantamai išdėstyti pripažįstamus svar-biausiais administracinės teisės ir administracinio proceso principus, regla-mentuojančius privačių asmenų ir viešojo administravimo subjektų santykius.

knyga buvo rengiama tuo metu, kai Vidurio ir Rytų Europoje vyko esminiai pasikeitimai. Daugelis šio regiono valstybių ėmėsi aktyvių veiksmų siekda-mos pertvarkyti savo konstitucines, teisines ir viešojo administravimo siste-mas, atsižvelgdamos į Europos Tarybos (ET) nustatytus principus ir standartus. K41 i kurios valstybės jau yra Europos Tarybos narės, kitos tam rengiasi, todėl svarbu atkreipti dėmesį į šiuos du aspektus:

1) knyga nėra skirta naudoti tik Europos Tarybos valstybėms narėms ir jinepateikiama tradicine rekomendacijos ar rezoliucijos, adresuojamostik valstybėms narėms ir jų vyriausybėms, forma. Atvirkščiai, tikimasi,kad ši knyga bus vadovas visų Europos valstybių (ir, žinoma, tuo besidominčių ne Europos valstybių) įstatymų leidėjams, teisėjams, ombudsmenams, viešojo administravimo subjektams, teisininkams ir administracine teise besidomintiems visuomenės nariams. Joje atskleidžiamitie administracinės teisės ir administracinio proceso principai, kuriepripažįstami pačiais svarbiausiais asmens teisių apsaugai ir kurių turėtų būti laikomasi valstybėse, siekiančiose užtikrinti tokią apsaugą, beisiūlomos galimos šių principų įgyvendinimo priemonės;

2) nors Europos Tarybos valstybėms narėms ši knyga pati savaime neturitokios politinės galios kaip Ministrų komiteto remiantis Europos Tarybos Statutu priimta rezoliucija ar rekomendacija, principai, aprašomišioje knygoje, daugiausia atspindi:

• Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(EŽTPLAK) ir kai kurių jos protokolų bei kitų Europos Tarybos dokumentų žmogaus teisių apsaugos srityje nuostatas;

• Europos Komisijos ir Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktiką;

• Europos Tarybos konvencijų, rekomendacijų ir rezoliucijų, susijusiųsu administracine teise, nuostatas.

Viešasis administravimas ir administracinė teisė

I, Siekdama įvykdyti vis didėjančius savo įsipareigojimus, šiuolaikinė vals-tybė priskiria viešojo administravimo subjektams įvairias pareigas ir įga-liojimus. Viešojo administravimo funkcijų apimtį iš esmės lemia:

(i) šiuolaikinių demokratinių valstybių tikslai, prioritetai ir vertybės, jų teisinės sistemos;

(ii) viešojo administravimo subjektų turimi techniniai, žmogiškieji ir eko-nominiai ištekliai;

(iii) pasitikėjimas viešojo administravimo mechanizmo veiksmingumu.

.'. Viešojo administravimo sritis apima funkcijas nuo klasikinių minimalių -gynybos, mokesčių surinkimo, policijos, visuomeninių išteklių valdymo, išsilavinimo ir 1.1., iki naujesnių - socialinė apsauga, sveikatos priežiūra, teritorijų planavimas, sąžiningos konkurencijos apsauga, gamtos apsau-ga, triukšmo mažinimas, kultūros veiklos priežiūra ir 1.1. Pažymėtina, kad kai kuriose valstybėse ryškėja tendencija tam tikras funkcijas, anks-čiau vykdytas viešųjų institucijų, perduoti privatiems asmenims.

i. Viešojo administravimo sistemos visos visuomenės naudai prisiimtų už-duočių įvairovė dažnai turi poveikį tradiciškai saugomoms konkuruojan-čioms privačių asmenų teisėms. Turi būti rasta tinkama privačių ir viešų-jų interesų pusiausvyra. Tai yra administracinės teisės, kuri reglamentuoja ne tik viešojo administravimo organizavimą, bet ir administravimo galių įgyvendinimą ir naudojimosi jomis kontrolę, uždavinys.

4. Aiškios administracinės teisės šakos taisyklės ir principai sustiprina teisinį apibrėžtumą ir sumažina piktnaudžiavimo galimybę, pernelyg neapribodami teisinės diskrecijos, kuri būtina viešojo administravimo subjektams siekiant teisingai ir efektyviai tvarkyti viešuosius reikalus.

5. Esminiai sprendimai, susiję su viešojo administravimo funkcijų turiniu irribomis, yra politinės prigimties. Juos priima įstatymų leidėjas. Parlamentui priėmus tokius sprendimus, viešojo administravimo subjektai tampaatsakingi už jiems priskirtų užduočių įgyvendinimą. Teismams ir kai kur

11

6. ombudsmenams lenką nuspręsti, ar konkrečiu atveju viešo|o .idmmislia vimo subjektai šias užduotis vykdė tinkamai.

Ratifikuodamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, valstybės Europos Tarybos narės įsipareigojo gerbti tam tik-rus principus, reglamentuojančius viešosios valdžios institucijų ir privačių asmenų santykius, taip pat administracinės teisės srityje. Šie principai vėliau detalizuoti keliose konvencijose ir įvairiose rekomendacijose bei rezoliucijose, vienbalsiai priimtose Europos Tarybos Ministrų komiteto, ir taip atspindinčiose valstybėse narėse, paklūstančiose teisės viršenybės principui, kaip nurodyta organizacijos Statute, taikytinus standartus 1.

1 skyriusPrincipų apimtis, teisės viršenybės pagrindas ir vartojamų sąvokų apibrėžimai

Svarbu pažymėti, kad ET rekomendacijos ir rezoliucijos, kitaip nei ratifikuotos konvenci-jos, nėra teisiškai įpareigojančios. Tačiau rekomendacijos ir rezoliucijos valstybėms ir jų vyriausybėms turi tam tikrą moralinį ir politinį poveikį. Šis poveikis atsiranda dėl dviejų priežasčių: pirma, konkrečiai valstybei sunku ar beveik neįmanoma ilgą laiką visiškai ignoruoti tam tikrų standartų, kuriems išreiškė pritarimą visos ar dauguma regiono demo-kratinių valstybių. Be to, neišvengiamai iškiltų vyriausybės, ne tik dalyvavusios derybose dėl konkretaus teksto, bet ir balsavusios dėl šio teksto „Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos valstybėms narėms" priėmimo, o vėliau atsisakiusios paklusti savo pačios požiūriui, sąžiningumo problema. Politikai, piliečiai ir įvairios politinio spaudimo grupės gali panaudoti šį argumentą tiek namuose, tiek užsienyje, o teisininkai gauti papildomų argumentų aiškinti nacionalines teisines taisykles taip, kad jos atitiktų tokių tekstų nuosta-tas. Žinoma, taip atsitinka tik tada, jei vyriausybė nepasinaudojo savo teise pareikšti visai rekomendacijai ar jos daliai išlygas. Tokią teisę vyriausybės turi pagal Ministrų pavaduotojų susirinkimų procedūros taisyklių 10.2 straipsnio c punktą.

12

I. Principų apimtis

7. Šioje knygoje vartojama sąvoka „principas", o ne „taisyklė", kadangi Europos Tarybos veikla nėra siekiama suderinti skirtingų nacionalinių įstatymųpriimant bendras taisykles. Ja veikiau siekiama skatinti bendrą kai kuriųprincipų pripažinimą valstybių nacionalinėjeteisėje ir praktikoje. Vartojamasąvoka palieka valstybėms tiek laisvės, kiek yra įmanoma, pasirenkantkonkrečias priemones, skirtas užtikrinti, kad administracinis procesas išesmės atitiktų nustatytus principus; ji nedetalizuoja konkrečių viešojo administravimo subjektų pareigų, o aprašo galimus būdus siekti viešojoadministravimo subjektų ir privataus asmens santykių teisingumo.

7.1. Komentaras. Šioje knygoje išdėstyti principai taikomi iš esmės tik toms ad-ministracinėms procedūroms, kurios susijusios su administracinių aktų pri-ėmimu (administracinio akto apibrėžimą žr. šio skyriaus III poskyrio 1.1. punkte). Procedūrų, nesukeliančių jokio rezultato už pačios administ-ravimo institucijos ribų (pvz., transporto ar dokumentų paskirstymo organi-zavimą konkrečioje administravimo institucijoje nustatanti procedūra), šio-je knygoje analizuojami principai neapima.

8. Atkreiptinas domesys, kad nors toliau aptariami principai daugiausia skirtipriimamiems individualiems administraciniams aktams, jie gali būti taikomi ir kai kuriems viešojo administravimo subjektų priimtiems norminiams aktams, tiesiogiai turintiems įtakos privačių asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, ir kai nereikia individualių administracinių aktų arpriemonių jiems įgyvendinti, pavyzdžiui, dekretų ir nuostatų.

8.1. Komentaras. Pavyzdžiui, miestų planavimo srityje administraciniai aktai, tiesiogiai liečiantys asmenų grupę, dažniau įgyja reguliavimo priemonių, o ne keleto individualių administracinių aktų formą.

9. Principų apribojimai leistini tik jei jie numatyti įstatyme ir tik tokia apimtimi, kiek jie priimtini demokratinėje visuomenėje, atsižvelgiant įvyraujantį viešąjį interesą ar į lyginamąją konkuruojančio privataus intereso svarbą. Nacionalinių teismų teisėjai ir kai kur ombudsmenai kontro-

13

liuoja atvejus, kai jų nacional in iai viešojo adminisliavimo suhjeklai lai ko tokius apribojimus.

9.1. Komentaras. Šioje knygoje nekalbama apie išimtinius atvejus, kaip anlai:karas ar ginkluotas užpuolimas, kai, atsižvelgiant į tautos išlikimui iškilus]pavojų, atitinkamos konstitucinės taisyklės gali leisti laikinai netaikyti kaikurių principų. Šiais atvejais teisėtumas gali kilti tiesiogiai iš konstituciniųnormų, o ne iš įstatymų (kurių taikymas pagal konstitucines normas galibūti sustabdytas). Tokios situacijos, esant įprastiems viešojo administravimo subjektų ir privačių asmenų santykiams, nekyla.

9.2. Komentaras. „Vyraujantis viešasis interesas" gali būti, pavyzdžiui, nacionalinis saugumas, visuomenės saugumas, viešoji tvarka, valstybės ekonominė gerovė ar siekis užkirsti kelią nusikaltimams.

9.3. Komentaras. Nacionaliniai teismai ir kai kur ombudsmenai vykdo kontrolępagal nacionalinę teisę. Šioje knygoje analizuojami principai valstybių narių nacionalinėje teisėje nebūtinai turi būti išreikšti tokia pat forma, tačiauviena ar kita forma įstatymuose jie yra įtvirtinti.

9.4. Komentaras. Galiausiai EŽTPLAK įgyvendinimą prižiūrinčios institucijosStrasbūre gali esant tam tikroms sąlygoms būti privataus asmens paprašytosperžiūrėti nacionalinių teismų priimtą sprendimą.

II. Teisės viršenybės pagrindas

10. Principai yra pagrįsti prielaida, kad valstybė pripažįsta ir laikosi funda-mentalaus konstitucinio teisės viršenybės principo, susidedančio iš šių pagrindinių elementų:

(i) kiekvienas asmuo - nesvarbu, fizinis ar juridinis, turi paklusti teisei;

(ii) kiekvienam asmeniui turi būti suteikta galimybė žinoti apie jam teisės normų suteiktas teises ir pareigas;

(iii) tai, ar kiekvienas asmuo laikosi teisės normų, gali kontroliuoti nepri-klausomi teisėjai, kurių sprendimai gali būti vykdomi priverstinai.

III. Vartojamų sąvokų apibrėžimai

11. Sąvoka „administracinis aktas" reiškia kiekvieną individualią priemonę ar sprendimą, kuris:

(i) priimtas įgyvendinant viešąją valdžią;

(ii) pagal savo pobūdį tiesiogiai palankiai ar nepalankiai daro poveikį privačių asmenų teisėms, laisvėms ar interesams;

(iii) nėra teisingumo vykdymo aktas.

fiitiis Viesulo admimsliavimo institucijų atstovų ar privačių asme-nų, kuncnis suteikti vielojo administravimo įgaliojimai (žr. 12.1 punktą), h/iniai veiksmai Siojo knygoje pripažįstami administracinių aktų (sprendi-nių) vykdymu; šie veiksmai yra sudedamoji administracinių aktų dalis (kar-iais aktai ar sprendimai gali būti numanomi), o ne nepriklausomi administ-rac iniai aktai. Privačios įmonės policijos prašymu vykdomas autotransporto priemonės nutempimas būtų tokio fizinio akto pavyzdys.

Komentaras (ii). „Privačių asmenų teisės, laisvės ir interesai" apima tik tas teises, laisves ir interesus, kurie saugomi įstatymo. Pavyzdžiui, privataus asmens politiniai interesai nepateks į šį apibrėžimą, taip pat iš neteisėtos veiklos galintis kilti finansinis interesas. Žinoma, gali būti sunku nuspręsti, ^ kas „tiesiogiai" daro poveikį asmens teisėms, laisvėms ir interesams.

11.4. Komentaras (iii). Kai viešojo administravimo subjektas dalyvauja atliekant baudžiamųjų nusikaltimų tyrimą, turi būti taikomi atitinkami tyrimo (teis-mo) procesą, o ne administracinių aktų priėmimą reglamentuojantys prin-cipai.

Sąvoka „viešojo administravimo subjektas" žymi kiekvieną instituciją ar asmenį, įgaliotą priimti administracinius aktus.

12.1. Komentaras. Įstatymu, dekretu ar kai kuriais atvejais administraciniais aktaisvykdyti viešąsias užduotis gali būti pavesta privatiems asmenims ar institucijoms. Asmenims (institucijoms) vykdyti šias funkcijas gali būti suteikti„viešojo administravimo įgaliojimai". Štai kodėl pateiktame apibrėžime naudojamas veiklos kriterijus, t. y. įgaliojimų ar teisių įgyvendinimo galimybė,viršijanti paprastų asmenų teises ar galias. Viešas ar privatus asmens arinstitucijos pobūdis neturi lemiamos reikšmės. Svarbi šiam asmeniui (institucijai) suteiktų galių prigimtis, [galiojimus įgyvendinti skirtingas užduotis(veiklą) nustato nacionaliniai įstatymai. Viešosios valdžios institucijos veikla įgyvendinant jai skirtą užduotį kai kuriose valstybėse gali būti sankcionuojama, kitose ne.

12.2. Komentaras. Teisėjai, turintys teisę priimti administracinius aktus, kaip yrakai kuriose valstybėse Europos Tarybos narėse, šioje knygoje nelaikomiviešojo administravimo subjektais.

Sąvoka „diskrecinė galia" apibrėžia įgaliojimus, paliekančius viešojo administravimo subjektui tam tikrą veiksmų laisvę priimant administ-racinius aktus ir suteikiančius jam galimybę pasirinkti iš keleto teisiškai priimtinų sprendimų vieną, kurį, įvertinęs su tuo susijusius privačius ir viešuosius interesus, jis mano esant tinkamiausiu.

II I l-nllli ill,li,l \,|> i ii ,l 11 M 11 11111 111 111 11..........I X i i i , 1 1 : ) 1 1 1 ' 1 1 ( 1 1 1 1 1 . 1 ' < < . 1 1 ) . 1 1 H 1 1 1 . 1

Ii |Mlrnii>ni" l.nl ulius ;||)|IMC-l.iin i.iliil ,ismi'iu|

I I ,'

11. t.

4. S.Įvok.i „siiiMlrii'suolus asmuo ( ys)" J^ymi:

(i) asmenis, kuriems yra skiriamas ar bus skirtas administracinis aktas;

(ii) asmenis, kurių asmeninėms teisėms, laisvėms ar interesams gali da-ryti tiesioginę įtaką administracinis aktas, nepaisant to, kad aktas nėra jiems skirtas;

(iii) asmenis, turinčius pagal nacionalinės teisės nuostatas teisę gintį kon-kretų kolektyvinį interesą, kuriam gali daryti poveikį administraci-nis aktas.

14.1. Komentaras. Kadangi dauguma principų taikytini tiek fiziniams, tiek juridi-niams asmenims, buvo pasirinkta sąvoka „suinteresuotas asmuo", o ne „individas", kadangi pastaroji sąvoka paprastai siejama su fiziniu asmeniu.

1 skyrius

Materialinės teisės principai

I 'i Atkreiptinas dėmesys, kad neįmanoma aiškiai atriboti materialinės teisės principų (2 skyrius) nuo proceso principų (3 skyrius). Pavyzdžiui, priva-laus asmens teisė į viešųjų paslaugų prieinamumą iš materialinės teisės pozicijų reiškia, kad viešojo administravimo subjektai privalo priimti ad-ministracinį aktą, kurį priimti reikalauja privatus asmuo (tai, beje, gali būti ir atsisakymas priimti tokį aktą). To paties principo reikšmė proceso požiūriu yra ta, jog viešojo administravimo institucijos ir pareigūnai pri-valo suteikti privačiam asmeniui reikiamą pagalbą siekiant šio akto pri-ėmimo. Panašiai reikalavimas, kad viešojo administravimo subjektai nu-rodytų administracinio akto priėmimo motyvus, turi tiek materialinį, tiek procesinį aspektą. Proceso atžvilgiu nemotyvuotas administracinis aktas yra defektyvus. Tačiau net jei priimti administracinį aktą skatina formalūs motyvai, jis gali vis tiek neatitikti „motyvuotumo" reikalavimo iš mate-rialinės teisės pozicijų, kadangi materialinės teisės principams reikia tin-kamos ir adekvačios motyvacijos. Norėdami priimti administracinį aktą, viešojo administravimo subjektai privalo turėti tinkamas priežastis, o ne pateikti bet kokias priežastis tik kad patenkintų formalius reikalavimus.

I. Teisėtumas

A - SamprataI (J. Pagal teisėtumo principą reikalaujama ne tik kad viešojo administravimo

subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, bet ir kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų tei-sės normų reikalavimus. Maža to, remiantis teisėtumo principu reikia, kad viešojo administravimo subjektų paklusimas šiems reikalavimams būtų veiksmingai užtikrintas. Netiesiogiai teisėtumo principas taip pat reiškia, kad viešojo administravimo subjektų funkcijas ir įgaliojimus reglamentuo-jantys teisės aktai turi būti teisėtai priimti ir pakankamai aiškūs bei tikslūs.

17. Teisėtumo principas taip pat reiškia, kad neteisėti administraciniai aktai pagal bendrąją taisyklę turėtų būti panaikinami (atšaukiami). Tačiau

kitiems

17

pinu ipams, saugantiems asmens leises |,ini palaikau! s.inlykms MI VK".O|<> administravimo subjektais, gali l)uti suteikia pirmenybė Šios taisyklės ,il žvilgiu (apie „administracinių aktų panaikinimą" žr. 4 skyriaus II poskyrį).

B - Apimtis18. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties:

(i) konstitucijai;

(ii) bendriesiems teisės principams;

(iii) įstatymo galią turintiems teisės aktams ir poįstatyminiams teisės aktams;

(iv) paprotinėms ar sutartinėms tarptautinės teisės normoms, galiojan-čioms nacionalinėje teisėje;

(v) teismų sprendimams, tiek, kiek pagal nacionalinę teisę jie yra tei-siškai privalomi;

(v i ) administracinėms rekomendacijoms, tiek, kiek jomis gali būti re-miamasi teismuose.

18.1. Komentaras (ii). Pavyzdžiui, bendrieji teisės principai yra taisyklės, jog niekas negali būti tuo pat metu irteisėjas, ir ginčo šalis, niekas negali«reikalautinaudos remdamasis savo neteisėtu elgesiu (iš neteisės nekyla teisė) ar kadnenugalima jėga (force majeure) yra pateisinama sutartinių įsipareigojimųnevykdymo priežastis.

18.2. Komentaras (iv): Nacionalinėje teisėje galiojančios paprotinės tarptautinėsteisės normos pavyzdžiu galėtų būti taisyklė, kad šalies šeimininkės valdžios institucijų atstovai nekviesti negali įeiti į užsienio valstybės diplomatinės atstovybės patalpas. Kita panaši taisyklė- užsienio valstybių vyriausybės negali būti atsakovais nacionaliniuose teismuose (jurisdikcinisimunitetas) ir jų turtas areštuojamas (imunitetas nuo sprendimų vykdymo).

18.3. Komentaras (v). Teismų sprendimai turi įstatymo galią bendrosios teisėssistemos valstybėse. Tačiau ir kontinentinės teisės sistemos valstybėse tokiagalia gali būti suteikta konstitucinių teismų sprendimams.

II. Lygybė įstatymui

A - Samprata

19. Objektyviai vienodi atvejai turi būti vienodai vertinami.

20. Jei atvejai objektyviai skiriasi, dažniausiai skirsis ir jų vertinimas. Lygybės įstatymui principas nereiškia, kad viešojo administravimo subjektai

mi n u , i l n l i . i i n l r r , i i i } ' , , i i I M I . I Į ' . I I I K ' I I I H ' K i r n i i i n d i v i d u a l a u ' . a l v e | o , , i l

•.i/veli'dami | laikytinu1. |sl,ilymu>, n taisykles, |sl,ilymai ii taisyklės ne Itnclii buli kunami lokiu būdu, kuris al imlų galimybe viešojo administra-vimo subjektams pasirinkti veikimo būdą, geriausiai atitinkantį konkretaus alve|o aplinkybes.

.'(). I. Komcntnrjs. lai taip pat reiškia, kad viešojo administravimo subjektų reak-cija į individualų atvejį turi būti iki tam tikro lygmens nuspėjama, atsižvel-giant į ankstesnius administracinius aktus: nuo buvusios praktikos neturėtų būti nukrypstama, nebent tam yra protingų priežasčių. Jei pakeitimai reika-lingi, viešojo administravimo subjektų pasirinktas administracinių aktų pri-taikymo naujam atvejui būdas ar apimtis neturėtų būti iracionalūs ar sava-vališki. Apibendrinant pasakytina, kad individualių atvejų vertinimas gali būti skirtingas tik tada, jei tam yra patikimų priežasčių ir vertinimo skirtumai atitinka atvejų skirtumus.

20.2. Komentaras. Tačiau šis principas suteikia viešojo administravimo subjektams tam tikrą nuožiūros laisvę sprendžiant, atvejai yra tokie patys ar skirtingi.

20.3. Komentaras. Kai kurie suinteresuotų privačių asmenų skirtumai negali lemtiskirtingo elgesio (diskriminacijos) jiems naudojantis pagrindinėmis teisėmisir laisvėmis. Šis principas įtvirtintas tarptautinių aktų žmogaus teisių apsaugossrityje. Pavyzdžiui, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją uždrausta naudojantis šioje konvencijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis skirtingai traktuoti (diskriminuoti) asmenis dėl lyties, rasės, odosspalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitų pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitų pagrindų.

B-Išlygos21. Lygybės įstatymui principu negali būti remiamasi siekiant dar plačiau

taikyti neteisėtą praktiką.

21.1. Komentaras. Taigi asmuo negali išvengti bausmės, motyvuodamas tuo, jog analogišku atveju pažeidėjas nebuvo nubaustas.

22. Skirtingas analogiškų atvejų traktavimas, lemtas bendrų politikos ar praktikos, susijusios su diskrecinių galių įgyvendinimu, pasikeitimų, savaimenepažeidžia šio principo.

22.1. Komentaras. Su diskrecinių galių naudojimu susijusi administracinė prakti-ka gali keistis atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių ir teisėtai suteiktų teisių apsaugos principą (žr. 2 skyriaus VI poskyrį), pavyzdžiui, po rinkimų į valdžią atėjus naujai vyriausybei ir pasikeitus vyriausybės vykdomai politikai. Ji taip pat gali keistis dėl pasikeitusios faktinės situacijos, pavyzdžiui, aprūpinimo vandeniu problemos gali lemti, kad viešojo administravimo subjektai netikėtai uždraus privačių baseinų statybą konkrečioje vietovėje, nors anksčiau tam nebuvo jokių apribojimų. Kitas pavyzdys - viešojo administravi-

imi Mi l >|c l . l , i i I I I ' I i c i - i Ini )d , i l ( ' i ( l i i n t | s l . i l ' i IK ini '< k u l i a s vykdi i

asbeslas, kadangi asbestas buvo piip,)/>inlas pavojingu.

III. Atitiktis įstatymo tikslui

2 5. Administravimo įgaliojimai turi būti įgyvendinami tik siekiant tų tikslų, dėl kurių jie buvo suteikti atitinkamais įstatymais.

2 M. Komentaras. Šis principas susijęs su teisėtumo principu ir reiškia, jog viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, negali siekti netinkamų tikslų. Tinkamas tikslas, arba „įstatymo tikslas", gali būti nustatomas atsižvelgiant į teisės akto preambulę, į jo aiškinamąjį raštą ar tiesiog gali būti numanomas iš paties teisės akto nuostatų.

2 (.2. Komentaras. Pavyzdžiui, bendrosios teisės sistemos valstybėse įstatymo tikslo neatitinkantis administracinis aktas bus paskelbtas „ultra viręs", o pagal Prancūzijos teisę tokie atvejai būtų pripažinti „detournement de po-uvoir". Pastaroji samprata taikoma tais atvejais, kai administracinis aktas nepagrįstas jokiu viešuoju interesu (pavyzdys: atsisakoma išduoti licencijas baro veiklai, kad miestelio merui priklausantis baras nepatirtų konkurenci-jos) arba kai jis grindžiamas viešuoju interesu, tačiau ne tuo, kuriam ginti viešojo administravimo institucijai ar pareigūnui buvo suteikti atitinkami įgaliojimai (pavyzdys: draudimas nusirengti ar persirengti paplūdimyje, iš-skyrus tam tikslui skirtas nuomojamas kabinas, - priemonė, kuriosjmamasi pagal vietos valdžios institucijoms suteiktus įgaliojimus saugoti visuome-nės moralę, tačiau grindžiama poreikiu ekonomiškai pagelbėti tiems, kurie tokias kabinas nuomoja).

IV. Proporcingumas

24. Proporcingumo principas apima:

(i) priemonių, atitinkančių siekiamus tikslus, naudojimą;

( i i ) reikalavimą, kad priemonės, kurių imtasi, užtikrintų tinkamą viešų-jų ir privačių interesų pusiausvyrą, kad būtų išvengta bereikalingo privačių asmenų teisių ir interesų apribojimo.

24.1. Komentaras. Šis principas plėtoja teisėtumo principą ir taikomas esant kitaiprielaidai, jog viešojo administravimo subjektai nesilaiko įstatymų jų aktams taikomų apribojimų.

24.2. Komentaras. Reikalavimas laikytis proporcingumo principo valstybėje, pagrįstoje teisės viršenybės principu, yra visa apimantis. Remiantis šiuo principu viešojo administravimo subjektai gali susiaurinti piliečių teises jų santykių su valstybe atžvilgiu tik tiek, kiek tai yra būtina viešojo intereso apsaugai.Turi būti protingas pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo ryšys. Tai reiškia,kad bet koks piliečių teisių apribojimas ne tik turi atitikti įstatymų leidėjo

mii(i(l\l,| lll>-.l,| M1, l.lip |i.il Inu liuli liuliius Imi |X>; IU I I I I , k.id liksi,is negili Imli |),i<,i(>kU'. kitomis pnemont'inis, in,i>i.m nbojančiomis privačias teises n mh'iosus. M.i>ii to, privačiam asmeniui tekę apsunkinimai turi būti pro-liiiĮiai susiję su ta nauda, kurią šis privatus asmuo ir visa visuomenė gaus iš administracinio akto. Atvejai, kai asmeniui tekę apsunkinimai nėra protin-gai susiję su nagrinėjamo klausimo svarba, bus pripažįstami proporcingu-mo principo pažeidimu. Pernelyg griežtų priemonių naudojimo uždraudi-mas įpareigoja viešojo administravimo subjektus naudoti švelnesnes priemones, tuo tarpu griežtesnės priemonės norint pasiekti tikslus atrodo daugiau žadančios.

V. Objektyvumas ir nešališkumas

.»'>. Į visus su konkrečiu administraciniu aktu susijusius svarbius veiksnius turi būti atsižvelgiama, kiekvienas tinkamai įvertintas. Nesusiję veiks-niai neturi būti svarstomi.

26. Administraciniam aktui neturi daryti įtaką jį priimančio asmens privatūs ar asmeniniai interesai ar išankstinis nusistatymas.

17. Nė vienas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo institucijos darbuotojas negali dalyvauti priimant administracinį aktą, liečiantį jo, jo šeimos narių, draugų ar oponentų finansinius ar kitus interesus, ar nagri-nėjant skundą dėl administracinio akto, kurį jis pats priėmė, ar jei yra kitų aplinkybių, leidžiančių abejoti jo nešališkumu.

27.1. Komentaras. „Draugai ar oponentai" pagal šį principą yra asmenys, ku-rių atžvilgiu į administracinio akto priėmimo procesą įtrauktas pareigū-nas turi išankstinį teigiamą ar neigiamą nusistatymą. Samprata apima ar-timą pareigūno ir suinteresuoto privataus asmens ryšį, nesvarbu, ryšys egzistuoja dabar ar egzistavo anksčiau (pavyzdys: išsituokęs buvęs su-tuoktinis).

28. Turi būti vengiama net šališkumo regimybės.

VI. Teisėtų lūkesčių ir teisėtai įgytų teisių apsauga

29. Viešojo administravimo subjektai turi būti nuoseklūs priimdami administracinius aktus, kad būtų gerbiami teisėti lūkesčiai ir išsaugomas pasitikėjimas jais, jį privatūs asmenys turi turėti. Privatūs asmenys įgyja „teisėtaisuteiktas teises", o tai iš esmės reiškia, jog administraciniai aktai negaliturėti atgalinio poveikio (retroaktyvaus efekto), nebent tai tiesiogiai nurodyta įstatyme, arba šie aktai privačiam asmeniui yra naudingi.

29.1. Komentaras. Testas, skirtas nustatyti, ar buvo gerbiami teisėti lūkesčiai, gali būti formuluojamas trimis klausimais: a) Ar egzistavo kažkas, ko buvo gali-

11,1111 lu|,ini,ii,

t | • u ■ į ! i i < * t « h 1 1 I I I n i \ 1 1 . i r J ■ u i t t i i | n s t ( a K \ i i : i . t J j c i ; t i h 1 1 I M I I i h I M U i 1 1 1 1 l

lij t Ipi imi* Iii \I MMMII<M"UM>I I1' I >iMiiu<r i'i IH"< I| I II> I '|IIM ' t I \i '.innlt>4lllllll .I'.MH'M'. ICISI'll l(lk*".t I.H VCIII <l| »*.tt» l|{< »•. ^

VII. Atvirumas

A - Samprata

30. Kiekvienas asmuo turi teisę, neprivalėdamas įrodyti jokio ypdtingo teisi-nio intereso, pareikalavęs:

(i) gauti viešojo administravimo subjektų turimą informaciją,

(ii) per protingą terminą,

(iii) tokiu pat būdu kaip kiekvienas kitas asmuo,

(iv) veiksmingomis ir tinkamomis priemonėmis.

30.1. Komentaras. Pripažįstama, kad demokratinė sistema gali funkcionuoti efektyviau, kai visuomenė yra visapusiškai informuojama apie viešojo gyvenimo klausimus, kadangi informavimas yra sutikimo, dalyvavimo ir laikymosisąlyga. Todėl būtina, kad visuomenės nariai turėtų prieigą prie didelio kiekio dokumentų ir informacijos, susijusios su bendruoju interesu, kurią turivisų lygių viešojo administravimo subjektai, atsižvelgiant j neišvengiamasišimtis ir apribojimus.

30.2. Komentaras. Siekiant apsaugoti privataus asmens teises ypač svarbu, jogsuinteresuotas asmuo žinotų viešojo administravimo subjektų turimą informaciją apie jį ir jo interesus. Toks atvirumas taip pat stiprina visuomenėspasitikėjimą viešojo administravimo sistema. Viešojo administravimo subjektai savo ruožtu turi naudos iš grįžtamojo ryšio, gaunamo iš privačiųasmenų.

30.3. Komentaras. „Neprivalėdamas įrodyti jokio ypatingo teisinio intereso" išesmės reiškia, jog asmuo neprivalo būti administracinio proceso šalimi,kad turėtų teisę reikalauti informacijos iš viešojo administravimo subjektų.

30.4. Komentaras (ii). Viešojo administravimo subjektai turėtų pateikti informac i-ją kaip įmanoma greičiau. Suprantama, gausūs informacijos prašymai išvisuomenės narių gali smarkiai padidinti viešojo administravimo suhjcklijdarbo krūvį, iš dalies gali būti nesuderinami su veiksmingo administravimoreikalavimais ir juos nagrinėjant gal būti neišvengta tam tikro delsimo.

30.5. Komentaras (iv). Šios priemonės gali apimti informacijos pateikimą diliu aižodžiu, galimybės susipažinti su dokumentais ir duomenų ba/ėmh Midiirymą irt. t. Aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektai a|)mnlu".!inatokius prašymus arba išieško informacijos pateikimo (kopijavimo, 'i|)aii'itlinimo, siuntimo paštu ir kt.) išlaidas, yra suderinama su šiuo prlni l|)ii

u l \ t l u> i in i ,u

> I InloiniiU 11 < > ■. pi K M i I,I 11 u n na1. Į'ali Imli i ii >< >| iM i t<ts lik tuo atveju, jei riboji-mai y t a buliui demokialinėje visuomenėje siekiant apsaugoti:

I i ) teisėtus viešuosius interesus;

(u ) privatumą ir kitus teisėtus privačius interesus.

11 ,1 . Komentaras. Siekiant užtikrinti teisėtų viešųjų ir privačių interesų apsaugą, informacijos prieinamumas turi būti tam tikrais aspektais ribojamas. Atsisakymas teikti informaciją pateisinamas, jei prašoma pateikti informacija susijusi su vidaus dokumentais, kaip antai: administravimo institucijoje cirkuliuojantys privatūs dokumentai ar darbiniai vidaus naudojimo dokumentai. Kiekvienoje darbo aplinkoje, įskaitant viešojo administravimo institucijas, yra „privati sritis", kurioje darbas atliekamas pakankamai neformaliai ir kuri turi būti apsaugota.

(1.2. Komentaras (i). „Teisėti viešieji interesai demokratinėje visuomenėje" yra, pavyzdžiui, nacionalinis saugumas, visuomenės saugumas, viešoji tvarka, valstybės ekonominė gerovė (valiutos ir kreditų apsauga ir 1.1.), siekis už-kirsti kelią nusikaltimams, konfidencialios informacijos apsauga irt. t.

?1.3. Komentaras (ii). Kitų privačių asmenų (neprašančių informacijos) konfiden-cialių asmeninių duomenų, reputacijos ir teisių apsauga gali pateisinti atsi-sakymą teikti informaciją. Apie sąlygas, kurioms esant viešojo administravi-mo subjektų duomenų bazėse sukaupta informacija apie asmenį gali ar negali būti teikiama tretiesiems asmenims, žr. „Asmens duomenų apsau-ga", 4 skyriaus III poskyris.

31.4. Komentaras. Paprastai viešojo administravimo subjektams nepriskiriama vertinti pareiškėjo intereso, susijusio su prašoma pateikti viešojo administ-ravimo subjektų turima informacija apie jį. Informacija turi būti teikiama, nebent egzistuotų specialūs informacijos teikimo ribojimai, pavyzdžiui, jei prašoma pateikti informacija susijusi su medicinine ar policijos byla (žr. „Asmens duomenų apsauga", 4 skyriaus III poskyris).

12. Jei teikti informaciją atsisakoma:

(i) viešojo administravimo subjektai turi nurodyti informacijos nesutei-kimo priežastis ir

(ii) atsisakymą teikti informaciją turi būti galima skųsti teismui ar kitai nepriklausomai institucijai.

32.1. Komentaras. Kai kuriose valstybėse privatus asmuo gali būti įpareigotas žodžiu ar raštu pareikalauti motyvų išdėstymo. Taip pat gali būti, kad atsisakymas suteikti informaciją nėra lydymas gynybos priemonių nurodymo. Tai yra administraciniams aktams, kurie turi neigiamą įtaką privataus asmens teisėms, laisvėms ar interesams, taikytinų taisyklių išimtys (palyginkite toliau „Pranešimas (informavimas), motyvų išdėstymas, {...]",3 skyriaus V poskyris).

ni, IM, IUKI I IOI I ir i|., i l , iv IMU kumpeli intoil i tuoti suinleiesuoli) asmen|.

• . IMI sul)|eklui n apie I.

3 skyrius Proceso principai

t. Viešųjų paslaugų prieinamumas

! I Kiekvienas turi teisę kreiptis su reikalavimu į viešojo administravimo subjektus, o pastarieji turi atitinkamą pareigą priimti reikalavimus ir tin-kamai juos išnagrinėti. Tai, koks reikalavimo nagrinėjimas yra tinkamas, reglamentuoja nacionalinė teisė ir priklauso nuo paties reikalavimo po-būdžio.

33.1. Komentaras. Daugelis konstitucijų tiesiogiai įtvirtina „peticijos teisę", kuriapima ir teisę kreiptis su reikalavimu į viešojo administravimo subjektus.

33.2. Komentaras. Vartojant terminą „reikalavimas" turimi omenyje bet kokie viešojo administravimo subjektams pateikti formalūs ar neformalūs prašymai,kreipimaisi, peticijos, skundai irt. t., nesvarbu, jie pateikti raštu ar žodžiu.

14. jei pareiškiamas formalus reikalavimas (prašymas ar skundas), kuriuo sie-kiama įgyti ar apsaugoti privačiam asmeniui pagal įstatymus priklausan-čią teisę, pagal nacionalinės teisės nuostatas gali būti reikalaujama, kad:

(i) privatus asmuo pareikštų reikalavimą (skundą) per nustatytus termi-nus, kurie turi būti protingi;

( i i ) viešojo administravimo subjektai imtųsi formalių atsakomųjų veiks-mų; gali būti nustatyti terminai, per kuriuos viešojo administravimo subjektai privalo pateikti atsakymą (žr. „Terminai", 3 skyriaus IV po-skyris).

I1). Nei ir formalus reikalavimas:

( i ) negali būti atmestas jo nesvarsčius;

(n) vielojo administravimo subjektai turi atsakyti į jį, nebent reikalavi-mas yra akivaizdžiai absurdiškas ar nerimtas.

Ki M l.ii it>ik,iliiij;a, viešojo administravimo subjektas privalo suteikti kon-'iiill.it i|*t. kaip ink ijuoti procesą dėl klausimų, patenkančių į jo kompe-It'iit i|m 'iiil į, ii kokius veiksmus toliau reikia atlikti.

( ! ) J * •» i it'iLil.ivim.is pateikiamas nekompetentingam viešojo administ-i.ivinui Mibipklui, šis subjektas privalo, jei to gali būti pagrįstai tiki-

( i i ) Skirtingų reikalavimų rūšių tinkamas formas nustato nacionalinė teisė. Jei reikalavimas pateikiamas netinkama forma, viešojo administra-vimo subjektas privalo šį reikalavimą priimti ir, jei tai reikalinga, arba pats padėti privačiam asmeniui ištaisyti formos trūkumus, arba suteikti reikiamą konsultaciją.

(iii) Viešojo administravimo subjektas turi būti pasirengęs suteikti infor-maciją, kuri privačiam asmeniui sudarytų galimybę:

• rasti veiksmingiausius jo tikslo siekimo būdus;

• įvertinti savo galimybes pasiekti šį tikslą.

36.1. Komentaras. Konsultacijų teikimas grindžiamas privataus asmens poreikiugauti konsultaciją jam bendraujant su viešojo administravimo subjektais.Todėl asmuo, kuriam reikalinga konsultacija, turi imtis iniciatyvos prašydamas viešojo administravimo subjekto konsultacijos. Tačiau viešojo administravimo subjekto pareigos teikti konsultacijas apimtį lemia realus privataus asmens poreikis. Konsultacija turi būti pateikiama tokios apimties, kurisuteiktų privačiam asmeniui galimybę įvykdyti nustatytus procedūriniusreikalavimus.

Kai kuriais atvejais pats privataus asmens kreipimosi į viešojo administravi-mo subjektą faktas turi būti vertinamas kaip konsultacijos prašymas. Kon-krečiai, viešojo administravimo subjektai turėtų liberaliai vertinti nuostatą, įpareigojančią juos teikti tam tikrą informaciją „pareikalavus" (žr. „Atviru-mo" principo formuluotę, 2 skyriaus VII poskyris). Pagal bendrąjį principą viešojo administravimo subjektai turi būti draugiškai nusiteikę privačių as-menų atžvilgiu, būti „jų paslaugoms".

36.2. Komentaras (i). Reikalavimo atmetimas, o ne jo perdavimas kompetentingam viešojo administravimo subjektui gali būti protingas, pavyzdžiui, jeikompetentingas viešojo administravimo subjektas negali būti aiškiai nustatytas arba priklauso visiškai kitai administravimo šakai.

36.3. Komentaras (ii). Konsultacijos apima tik įvairių patarimų teikimą. Tuo tarpu,pavyzdžiui, dokumentų privačiam asmeniui rengimas nepriskirtinas prieviešojo administravimo subjektų užduočių, nebent nacionalinės teisės normos nustato kitaip (taip gali būti, pavyzdžiui, socialinių reikalų srityje).

36.4. Komentaras (ii). Vienas iš tinkamos formos aspektų yra tinkamos kalbosvartojimas pareiškiant reikalavimą. Jei privatus asmuo neturi galimybės vartoti kompetentingo viešojo administravimo subjekto oficialią kalbą, reikalavimai, pateikti užsienio ar mažumos kalba, turi būti priimami ir tinkamainagrinėjami tokia apimtimi, kiek tai įmanoma. Kokia apimtimi palaikantsantykius su viešojo administravimo subjektais gali būti vartojamos mažumos kalbos, reglamentuoja nacionalinės teisės taisyklės.

"it" ~,~r, ĮP rrr-—-T'-----------

H) S KO/IH'DMMS ( I I I). ("M num.ilylos inlornuu ijos pobūdis apima inloiniac IJ.| .ipie susijusias administracines rekomendacijas, nuslatytą atitinkamų teisės norimi aiškinimą, konkrečios institucijos praktiką ir 1.1. Konsultaciją tei-kiantis valstybės tarnautojas turi veikti taip, kad nekiltų pavojus jo nešališ-kumui. Konsultacija neturėtų įgauti advokatavimo formos, kuri iš esmės galėtų nušalinti instituciją ar pareigūną nuo klausimo nagrinėjimo. Teikiant konsultaciją turėtų būti griežtai laikomasi šalių lygiateisiškumo principo.

i/, liek, kiek tai įgyvendinama, administracinių procedūrų forma turėtų leisti iki minimumo sumažinti suinteresuoto asmens dalyvavimo šiose proce-dūrose išlaidas.

II. Teisė būti išklausytam

A Samprata\i\. Suinteresuoti asmenys turi teisę pateikti faktus, argumentus ar įrodymus.

)8.1. Komentaras. Privataus asmens teisė būti išklausytam turi dvejopas priežas-tis: a) tuo atveju, jei viešojo administravimo subjektas inicijuoja administra-cinę procedūrą, galinčią paveikti privataus asmens teises, laisves ar intere-sus (sankcijos, ekspropriacija, viešųjų statybų projektai, triukšmas ir užterštumas irt. t.), teisė būti išklausytam yra privataus asmens teisės į tinkamą procesą sudedamoji dalis ir b) ji turėtų sudaryti galimybę viešojo administravimo subjektui priimti geriausią įmanomą aktą, t. y. aktą, pagrįstą atidžių ir subalansuotu faktų ir argumentų įvertinimu.

»»..'. Komentaras. Nors suinteresuoti asmenys turi teisę teikti bet kokius faktus, argumentus ar įrodymus, viešojo administravimo subjektai, žinoma, daž-nai tam tikrus duomenis pripažins nesusijusiais ir jais priimamų administ-racinių aktų negrįš (taip pat žr. „Objektyvumo" principą, 2 skyriaus V po-skyris).

Ii Metodaii() |ci lai reikalinga, viešojo administravimo subjektas privalo informuoti

suinteresuotą asmenį:

( i ) tinkamu laiku ir

( i i ) tinkamomis priemonėmis, kad pradėta administracinė procedūra ir suinteresuotas asmuo turi teisę pateikti faktus, įrodymus ir argumentus.

!'). I. Komentaras. Šie metodai taikomi tik tuo atveju, jei a) administracinę pro-(odura,, galinčią paveikti privataus asmens teises, laisves ar interesus, pa-vy/d?iui, sankcijų skyrimo procedūrą arba administracinę procedūrą, su-sijusi,) su dalyvavimu joje (viešųjų statybų projektai irt. t.), inicijuoja viešojo

• iiliiiiiii'iliiiv 11 III i 111 • Į i ! I: i ,1111,1 111 . H linini Ji ,K nir pi m rilui,|, km i )',.ih | J.I

veikli pi i va la t i 1 , .IMIUMIN UMM 'S, Iiiisves ,u inleiesus, mic i|uo|a k i t a s privalus

IIMIIUO. luo atveju, jei suinteresuotas asmuo pats inicijuoja administraci-ne,' pio( odur.], suprantama, nėra poreikio „informuoti, kad procedūra pra-sidėjo" ir dažniausiai toks asmuo pats pateiks faktus, įrodymus ir argu-mentus.

39.2. Komentaras (ii). Apie administracinę procedūrą, susijusią su dideliu skai-čiumi asmenų, kuriems pagal šį principą turi būti pranešta apie ją, gali būti pranešama viešai paskelbiant.

40. Jei numatytas suinteresuotų asmenų dalyvavimas administracinėje procedūroje, tokie asmenys turi teisę, atsižvelgiant į galimas įstatymo nustatytas išimtis, pareikalavę gauti informaciją apie visus faktus, argumentus ir įrodymus, kuriais viešojo administravimo subjektas ketina pagrįstiadministracinį aktą, taip pat apie teisinį siūlomo administracinio aktopriėmimo pagrindą:

(i) prieš priimant administracinį aktą ir (ii)

tinkamomis priemonėmis.

40.1. Komentaras. Atsižvelgiant į pateisinamus slaptumo reikalavimus, paprastaiteisė į informaciją turėtų apimti teisę susipažinti su bylos duomenimis.

40.2. Komentaras. „Teisinis siūlomo administracinio akto priėmimo pagrindas"gali kilti iš įstatymų, teismų praktikos, bendrųjų administracinių rekomendacijų irt. t. (žr. „Teisėtumo" principą, 2 skyriaus I poskyris).

40.3. Komentaras. Jei tai susiję su kompiuterizuotomis procedūromis, informacija prieš tai paminėtais klausimais privačiam asmeniui turi būti pateikta suprantamai.

40.4. Komentaras (ii). Specialūs metodai taikomi administracinėms procedūroms,susijusioms su dideliu skaičiumi asmenų, kai suinteresuotų asmenų dalyvavimas gali būti organizuojamas rašytinių pastabų, viešų posėdžių ar suinteresuotų asmenų atstovų dalyvavimo viešojo administravimo subjektopatariamojoje institucijoje forma.

41. Tam, kad būtų veiksminga, suinteresuoto asmens teisė teikti argumentusir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš kompetentingam viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ir įrodymus.

41.1. Komentaras. Tais atvejais, kai reikalinga neatidėliotina administracinė pro-cedūra, gali būti neįmanoma suteikti suinteresuotiems asmenims galimybę įgyvendinti teisę būti išklausytiems iki administracinio akto priėmimo (žr., pvz., „Laikinosios apsaugos" atvejus, 5 skyriaus I poskyrio B dalis).

27

I,' konkicc'ios aplinkybės, įskaitant viešojo odinitii'.h.ivitno sul>|cl<l>i p.i.i rinktą procedūrą, gali lemti, kad suinteresuoliems asmeninis km Imti suteikta galimybė pateikti argumentus ir įrodymus daugiau nei vieną kartą.

42.1. Komentaras. Jei siūlomas administracinis aktas buvo pateiktas suinteresuo-tiems asmenims svarstyti ir pateikti pastabas (konkrečiai administracinės procedūros, numatančios suinteresuotų asmenų dalyvavimą, atveju, žr. 40 pastraipą) ir paskui viešojo administravimo subjektas ketina priimti ad-ministracinį aktą, kuris iš esmės skiriasi nuo prieš tai buvusio, suinteresuo-tiems asmenims turi būti suteikta dar viena galimybė pateikti argumentus ir įrodymus.

43. Jei procedūra apima privalomo pobūdžio nuomonės pateikimą, galimybė patekti argumentus ir įrodymus turi būti suteikta prieš kreipiantis dėltokios nuomonės pateikimo.

44. Atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas, argumentai ir įrodymai galibūti pateikiami raštu ar žodžiu.

44.1. Komentaras. Jie taip pat gali būti pateikiami iš dalies raštu, iš dalies žodžiu.

45. Jei administracinis aktas gali turėti įtakos asmenų, gyvenančių gretimosvalstybės teritorijoje, teisėms, laisvėms ar interesams, administracinė dalyvavimo procedūra turi būti prieinama suinteresuotiems asmenims šiojevalstybėje nediskriminavimo pagrindais.

45.1. Komentaras. Viešojo administravimo subjektams kyla poreikis priimti ad-ministracinius aktus, įvairiai darančius įtaką didelėms grupėms asmenų, vis platesnėms sritims (pagrindiniai įrengimai, pramonės gamyklos, erdvinis planavimas ir 1.1.) Kai kurie aktai taip pat gali turėti poveikio asmenims, gyvenantiems gretimose valstybėse. Todėl pageidautina, kad viešojo admi-nistravimo subjektai taip pat atsižvelgtų į šių asmenų pastabas dėl galimo siūlomų administracinių aktų poveikio valstybių kaimynių teritorijose. Sie-kiant užtikrinti gero ir veiksmingo administravimo reikalavimų bei teisingos ir veiksmingos didelio skaičiaus asmenų, įskaitant ir asmenis, suinteresuo-tus tarptautiniu administracinių aktų poveikiu, teisių apsaugos suderina-mumą, Europos Tarybos rekomendacija pritaikė ir apibendrino principus, taikomus administraciniams aktams, skirtiems vienam asmeniui ar nedide-liam ratui individualiai apibrėžtų asmenų (žr. 3 priedą).

III. Atstovavimas ir pagalba

H) Suinteresuotas asmuo turi teisę, tačiau paprastai ne pareigą, naudotis pagalba ar būti atstovaujamas administracinių procedūrų metu.

I i i I kimirnliUi i ' , | i i , i i l i i i i i i r. i l .n uir | M i n r i lui. i , i iM|ir. i >n i l i i l r lm sl- ,iu luini . i>. i m m I, vii'Mi|u ,i<linmr.luv imu '.ul>|rkl,n IMI i lemi,1, kil.iip MCI |>,IĮ;,II IHMKII<|JC| Uisykle,, ieik.il.uili privalomo vieno ar kelių bendrų atstovų paskyrimo, aso-ciadjų ar kilų organizacijų atstovavimo.

IV. Terminai47. Jei pagal procedūrą reikalaujama formalaus administracinio akto priėmi-

mo jos pabaigoje, viešojo administravimo subjektas (ar subjektai) turi užbaigti skirtingas procedūros stadijas ir priimti administracinį aktą pro-tingais terminais. Šis principas taikytinas neatsižvelgiant į tai, administ-racinę procedūrą inicijavo pats viešojo administravimo subjektas ar pri-vatus asmuo.

47.1. Komentaras. Operatyvus kiekvienos procedūros, galinčios nulemti priva-taus asmens teises ir pareigas, vykdymas yra esminis teisingumo elemen-tas. Procedūrų operatyvumo reikalavimas, kuris taip pat įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, nustatomas ir tam, kad būtų pasiektas teisinis apibrėžtumas. Iš esmės kol nėra priimtas aktas, užbaigiantis administracinę procedūrą, ar-ba kol nepasibaigia nustatyti terminai, po kurių neveikimas pripažįstamas tolygiu administraciniam aktui, procedūra tebevyksta ir teisinė situacija išlieka neapibrėžta. Tik administracinis aktas, kuriuo administracinė pro-cedūra baigiama, atveria galimybę ginčyti administracinę procedūrą ar galutinį administracinį aktą (tuo tarpu bet kokiu skundu iki šio momento gali būti siekiama tik įpareigoti viešojo administravimo subjektus priimti administracinį aktą).

48. Atsisakymas veikti (tylėjimas ar neveikimas) pagal nacionalinės teisės

nuostatas:

(i) arba po nustatyto laikotarpio turi būti prilyginamas administraciniam aktui (teigiamam ar neigiamam sprendimui);

(ii) arba turi būti galimos kompetentingos administravimo ar teismo ins-titucijos kontrolės objektas (neveikimo kontrolė).

V. Pranešimas, motyvųišdėstymas ir gynybos priemonių nurodymas49. Apie administracinį aktą pranešama visiems suinteresuotiems asmenims.

49.1. Komentaras. Pranešimas paprastai reiškia asmeninį suinteresuoto asmens ar asmenų informavimą. Jei administracinė procedūra susijusi su dideliu

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS I 3 skyrius. Proceso principai

skaičiumi asmenų, kai kurių kategorijų asmenims apie priimtą adminislra-cinj aktą ir galimas teisinės gynybos priemones (žr. kitą pastraipą) gali būti pranešama ne asmeniškai, o viešai paskelbiant.

49.2. Komentaras. Daugumoje teisės sistemų administracinis aktas, apie kurj nebuvo tinkamai pranešta, nelaikomas negaliojančiu, tačiau jis negali sukeltijokių teisinių padarinių tam asmeniui, kuriam nebuvo tinkamai pranešta.

49.3. Komentaras. Sis ir kiti šiame skyriuje aptariami principai iš esmės taikomiformaliems viešojo administravimo subjektų sprendimams (administracinio akto apibrėžimą žr. 11 pastraipoje). Tuo tarpu administracinėms priemonėms, kurios yra labiau faktinio pobūdžio (ir kurias taip pat apima administracinio akto sąvoka), jie dažnai nebus taikytini.

50. Jei administracinis aktas gali turėti neigiamą poveikį privačių asmenųteisėms ar interesams, motyvai turi būti išdėstomi raštu. Pačiame akteaiškiai nurodomos arba jo priėmimo priežastys, arba kur šias priežastisgalima rasti.

51. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Paprastaijuose nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, taip pat teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

51.1. Komentaras. Reikalavimas kiekvieno administracinio akto motyvus išdėsty-ti raštu valstybėje, pagrįstoje teisės viršenybės principu, yra esminis, kadan-gi nuo čia prasideda teisminė ar kitokia kontrolė. Viešojo administravimo subjektas turi suformuluoti savo argumentus ir įrodyti, kad jis veikia pagal jam suteiktas teisines galias, kad priėmė aktą siekdamas tinkamų tikslų, nesavavališkai irt. t. (žr. materialinio pobūdžio reikalavimus 2 skyriuje).

52. Akte nurodomos galimos teisinės gynybos priemonės. Nurodymas turiapimti:

(i) gynybos priemonių pobūdį;

(ii) institucijas, kuriose gali būti naudojamasi gynybos priemonėmis;

(iii) terminus, per kuriuos galima pasinaudoti šiomis gynybos priemo-nėmis.

52.1. Komentaras (i). Turi būti nurodytos tik „įprastos" gynybos priemonės. Išim-tinių gynybos priemonių, kurios gali būti prieinamos esant tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, skundas konstituciniam teismui ar ombudsme-nui, nurodyti nereikia.

VI. Administracinių aktų įgyvendinimas

53. Administraciniai aktai, suteikiantys privačiam asmeniui (proceso šaliai ar suinteresuotam trečiajam asmeniui) teisę arba apsaugantys šio priva-taus asmens interesą, turi būti įgyvendinami per protingą terminą. Viešojo administravimo subjektų nesugebėjimas ar atsisakymas tai daryti turi būti kontroliuojamas atliekant teisminę ir neteisminę kontrolę ir gali lemti pareigą išmokėti kompensaciją.

53.1. Komentaras. Įgyvendinant administracinį aktą gali prireikti priimti vieną ar kelis vėlesnius administracinius aktus (kurie gali būti fiziniai veiksmai).

4 skyrius

Specialūs klausimai, susiję su taikytinaistiek materialinės teisės, tiek proceso principais

I. Papildomos garantijos privatiemsasmenims, susijusios su administracinių sankcijų skyrimu

54. Administracinės sankcijos yra administraciniai aktai, skiriantys priva-čiam asmeniui nuobaudą dėl elgesio, priešingo taikytinoms taisyklėms. Sankcija gali būti bauda ar bet kokia kita tiek piniginio, tiek nepiniginio pobūdžio baudžiamoji priemonė.

54.1. Komentaras. Šis apibrėžimas neapima priemonių, kurių viešojo administravimo subjektai yra įpareigoti imtis kaip baudžiamojo proceso rezultato;tokiu atveju dėl visų sankcijos aspektų sprendžia teismas, tuo tarpu viešojoadministravimo subjektai t ik vykdo sankciją (kai kuriuos jos aspektus). Jistaip pat neapima drausminių nuobaudų.

54.2. Komentaras. Ne visi administraciniai aktai, sukeliantys privačiam asmeniuiapsunkinimus ar veikiantys jo teises ar interesus, turi būti laikomi „sankcijomis". Tokiais aktais gali būti siekiama daugelio įvairių tikslų, tarp jų viešojointereso ir viešosios politikos įgyvendinimo, visuomenės apsaugos nuo gresiančio pavojaus (visuomenės sveikatai, aplinkos kokybei, darbo saugai ir1.1.) prevencinėms priemonėmis, taip pat nubaudimo. Dažnai gali kilti neaiškumų, kuris administracinio akto tikslas yra pagrindinis. Čia išdėstyti principai taikomi tik tiems administraciniams aktams, kurių pagrindinis tikslas yranubausti už nusižengimą taisyklėms ir taip užkirsti kelią atsirasti naujų pažeidimų. Pavyzdžiui, atsisakymas suteikti ar atnaujinti licenciją dėl to, jog pareiškėjas nebeatitinka šiai licencijai keliamų reikalavimų, nelaikytinas administracine sankcija. Panašiai ir licencijų atšaukimas nebūtinai turi būtibaudžiamojo pobūdžio, jis taip pat gali būti puikiai paaiškinamas naujomisnormomis, pavyzdžiui, aplinkos ar visuomenės sveikatos apsaugos srityse.

54.3. Komentaras. Plečiantis viešojo administravimo sričiai, viešojo administravimo subjektai naudojasi plačiais sankcijų skyrimo įgaliojimais. Daugelyjeskirtingų socialinio gyvenimo sričių jie nustato taisykles, prižiūri jų įgyvendinimą, jų rankose yra daugybė instrumentų, padedančių priversti privačiusasmenis paklusti nestatytoms taisyklėms ir nubausti už š ių taisyklių nesilaikymą. Tai ypač pasakytina apie tokias sritis - socialinė apsauga, mokesčiai,aplinkos apsauga, miestų planavimas, visuomenės sveikata, prekyba ir 1.1.

VI S, komcnUirjs. Administracinės sankcijos gali būti įvairių formų. Nesiekiant pateikti baigtinio sąrašo, galima paminėti baudas ar mokesčių padidinimą, prekių konfiskavimą, įmonės veiklos nutraukimą, draudimą verstis tam tikra veikla, licencijų atėmimą, leidimus, reikalingus norint verstis tam tikros rūšies prekyba ar pramone (plačiau žr. 54.2 pastraipą) ir 1.1. Tokios sankci-jos privatiems asmenims gali sukelti labai sunkių padarinių.

laikant teisėtumo principą administracinėms sankcijoms, pagal jį reika-laujama, kad ne tik aplinkybės, kurioms esant sankcija gali būti skiria-ma, bet ir sankcijos rūšis būtų aiškiai nustatyta įstatymo.

55.1. Komentaras. Demokratinėje visuomenėje nėra įprasta, kad viešojo administravimo subjektai tuo pat metu nustatytų elgesio taisykles, už jų nesilaikymą taikytinas sankcijas ir šias sankcijas taikytų. Iš įstatymų leidėjo reikalaujama bent jau nustatyti taikytinų piniginių sankcijų ribas, suteikti galiasviešojo administravimo subjektams taikyti sankcijas, siekiant užtikrinti atitinkamų įstatymų leidybos priemonių įgyvendinimą, bei nustatyti atvejus,kuriems esant gali būti taikomos sankcijos, ribojančios naudojimąsi pagrindinėmis teisėmis. Nustatant, kokiomis sąlygomis sankcija gali būti skiriama, pakanka mažesnio tikslumo lygmens.

55.2. Komentaras. Siekiant užtikrinti veiksmingą privačių asmenų teisių apsaugą,svarbu, kad šie asmenys galėtų lengvai gauti informaciją apie taisykles,reglamentuojančias viešojo administravimo subjektų kompetenciją, už įvairius pažeidimus taikytinas sankcijas ir maksimalias jų ribas, sankcijų skyrimą reglamentuojančius principus ir apskundimo galimybes.

Administracinių sankcijų skyrimo srityje:

( i ) įrodinėjimo našta kiek tai įmanoma turi priklausyti viešojo admi-nistravimo subjektams; neaiškumai turėtų būti aiškinami privataus asmens naudai;

( i i ) taikytinas baudžiamosios teisės principas, kad teisės normos neturi grįžtamosios galios; tai reiškia, jog už veiksmą, kuris jo atlikimo metu neprieštaravo galiojančioms taisyklėms, sankcija negali būti skiriama;

( i i i ) tuo atveju, kai keičiasi įstatymai, privačiam asmeniui turi būti tai -koma palankesnė taisyklė; vadinasi:

• jei pažeidimo padaryrfio metu galiojo švelnesnė sankcija, vėliau įsigaliojusi sunkesnė sankcija negali būti taikoma,

.1 . M ip ( I 1 ii i I I I III 'Į III hllll ': L I

• kai po pažeidimo padarymo įsigaliojo mažiau represines miosi.i tos, jos turi būti taikomos privataus asmens, kuriam vieSojo admi-nistravimo subjektai ketina skirti sankciją, naudai;

(iv) asmuo negali būti baudžiamas už tą patį pažeidimą administracine tvarka du kartus, vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis ar tai-syklėmis, saugančiomis tą patį socialinį interesą;

(v) jei tas pats pažeidimas lemia dviejų ar daugiau viešojo administra-vimo subjektų reakciją, pagrįstą taisyklėmis, saugančiomis skirtin-gus socialinius interesus, kiekvienas iš šių viešojo administravimo subjektų privalo atsižvelgti į prieš tai už tą patį pažeidimą paskirtas nuobaudas.

56.1. Komentaras (iii). Principas, pagal kurį turi būti taikomos švelnesnės teisėsnormos, yra baudžiamosios teisės principas. Tokiu būdu tinkamai atsižvelgiama j šios administracinės teisės dalies baudžiamąjį pobūdį. Jis taip pattaikytinas tais atvejais, kai konkretus privataus asmens veiksmas administracinės sankcijos skyrimo metu nebeprieštarauja jokioms taisyklėms. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjo požiūrio pasikeitimas turėtų būti vertinamasasmenų, nepaklususių prieš tai galiojusioms teisės normoms, naudai.

56.2. Komentaras (iv). Šis principas nepanaikina galimybės, jog vienas veiksmasgali sudaryti du ar daugiau pažeidimų pagal administracinę teisę, už kiekvieną iš kurių gali būti skiriama atitinkama sankcija, o sankcijos skyrimaspriklausyti skirtingų viešojo administravimo subjektų kompetencijai. Tokiuatveju taikytinas V punktas. Tačiau nėra aišku, kokia apimtimi šis principastaikytinas tais atvejais, kai už tą patį veiksmą gali būti baudžiama tiek pagaladministracinės teisės, tiek pagal baudžiamosios teisės taisykles, esančiasvienodo ar labai panašaus turinio. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnį griežtai draudžiama bausti už tą patį veiksmą du kartus, neatsižvelgiant j tai, kad nuobauda skiriama pagal teisės normas, saugančias skirtingus socialiniusinteresus. Minėtas straipsnis taikytinas baudžiamajam procesui; jis taip pataiškinamas kaip taikytinas daugeliui baudžiamojo pobūdžio procedūrųviešojo administravimo institucijose.

56.3. Komentaras. Sprendžiant, kas gali būti laikoma „protingu terminu", per kurįviešojo administravimo subjektas turi skirti nuobaudą (žr. 3 skyriaus IV poskyrį), turėtų būti atsižvelgiama į socialinį interesą, kurio apsaugai skirtapažeistoji norma. Administracinės nuobaudos skyrimo terminas paprastaituri būti trumpesnis nei baudžiamajam procesui taikomi terminai.

56.4. Komentaras. Administracinės sankcijos skyrimo procedūra pasibaigs arbatokios sankcijos paskyrimu, arba nustatymu, jog skirti sankciją nepakankaįrodymų ar kad pagal esamus faktus skirti sankciją nėra pagrindo, bei pranešimu apie procedūros nulr.uikim,).

.i, ■ knuivnt,!!,!''- AdmimsIr.K inių aklų piicniinui icglamentuojantys proceso |iun< i|>,ii, supianMmo, laikytini ir skiruml administracines sankcijas. Tačiau k.ulanĮĮi administracinių sankcijų skyrimas yra šiek tiek panašus į teismo IiKK es,(, iš* dalies taikytini ir baudžiamojoje teisėje įtvirtinti tinkamo proceso Įirinc ipai. Vis dėlto nedidelės svarbos bylose, susijusiose su ribotu pini-Cinių nuobaudų skyrimu, suinteresuotam asmeniui sutikus ir remiantis teises normomis š ių proceso principų gali būti nesilaikoma, nebent suinteresuotas asmuo nesutinka su pasirinkta procedūra ar siūloma sank-i ij.i. Kai kuriais atvejais, ypač bilietų už parkavimą srityje, atsižvelgiant į Į;eio ir veiksmingo administravimo poreikius galima taikyti supaprastintą piocedūrą, net jei suinteresuotas asmuo su tuo nesutinka.

M Administracinių aktų panaikinimas (atšaukimas)

Administracinių aktų panaikinimas (atšaukimas) pats savaime yra admi-IIIMI.U inis aktas, kuriam visa apimtimi taikytini materialinės teisės ir imu eso principai. Esminė su administracinių aktų panaikinimu (atšauki-mu) susijusi problema yra dažnas konfliktas tarp teisėtumo principo ir viešojo intereso, pagal kuriuos reikalaujama, kad administracinis aktas Imlu panaikintas (atšauktas), ir privataus asmens teisėtų lūkesčių, kad .idministracinis aktas bus paliktas galioti, apsaugos.

. I komentaras. Panaikinimas (atšaukimas) pagal nacionalinę teisę gali įgyti įvai-rias formas. Daugumoje valstybių viešojo administravimo subjektai gali esant Mm tikroms sąlygoms savo iniciatyva ar suinteresuoto asmens prašymu patys panaikinti savo priimtą administracinį aktą ar jo dalį (palyginti su „viešojo administravimo subjektų vykdoma vidaus kontrolė", 5 skyriaus II poskyris).

i |>, š io je knygoje aptariamų principų taikymo išplaukia, kad administraci-nio akto panaikinimas (atšaukimas), sukeliantis neigiamų padarinių pri-\ , K i.im asmeniui, galimas tik jei:

m administracinis aktas yra neteisėtas ir

• nėra teisėtų lūkesčių, kurie turi būti saugomi, arba• jei viešasis interesas, į kurį atsižvelgiant reikalaujama panaikinti

aktą, nusveria suinteresuoto asmens interesą, kad aktas būtų pal iktas galioti;

( n ) administracinis aktas yra teisėtas, bet

• suinteresuotas asmuo neturi teisėtų lūkesčių, susijusių su šio aktoišsaugojimu, arba

• pasikeitė nlilinkami faktai bei aplinkybės ir viešasis interesas, įkinį (ilsi/vel|',i,inl reikalaujama panaikinti .ikl<i, nusveria suinte-

MiuMis inlcici.i, kad aklas butij paliki,is galioti.

II A 11 i M I" I

I ! \ MII . 'i|li-i I,liti'. kl.IIIMIII.ll

')8.1. Komentaras (i). Saugotinų teisėtų lūkesčių nėra tais atvejais, k<ji, pjvy/džiui, suinteresuotas asmuo galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas, arba jei suinteresuotas asmuo pateikė viešojo administravi-mo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdamas, kad administ-racinis aktas būtų priimtas.

58.2. Komentaras. Tuo atveju, jei administracinio akto priėmimo metu viešojoadministravimo subjektui nebuvo žinomos tam tikros aplinkybės ir faktai,kurie, jei būtų buvę žinomi, būtų lėmę kitokio administracinio akto priėmimą, arba jei suinteresuotas asmuo neįvykdė administraciniame akte ar įstatyme, kurį taikant administracinis aktas buvo priimtas, nustatytų sąlygų,priimtas administracinis aktas yra teisėtas ar ne bus sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir nacionalinės teisės nuostatas.

58.3. Komentaras. Laikotarpis, praėjęs nuo administracinio akto priėmimo, turiįtakos viešojo intereso, susijusio su akto panaikinimu (atšaukimu), ir suinteresuoto asmens teisėtų lūkesčių, susijusių su akto palikimu galioti, apsaugospusiausvyrai; kuo ilgesnis laikotarpis, tuo didesnė svarba teikiama teisėtųlūkesčių apsaugai.

59. Atsižvelgiant j tai, kokia apimtimi suinteresuotas asmuo įgyvendino argalėjo įgyvendinti neteisėtumą, ir į susijusių viešųjų interesų svarbą, administracinis aktas gali būti pripažintas negaliojančiu nuo jo panaikinimo ar netgi nuo jo priėmimo (retroaktyvus efektas).

III. Asmens duomenų apsauga

60. Viešojo administravimo subjektai turi tam tikrų pareigų, susijusių su duomenų apie privačius asmenis kaupimu, apdorojimu ir saugojimu. Šiomispareigomis norima pasiekti tinkamą kiekvieno asmens pagrindinės teisės „gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų" (saviraiškos laisvė, įtvirtinta Europosžmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje) ir teisės į „jo/jos privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, būsto apsaugąir korespondencijos slaptumą" (teisė į privatumą, Konvencijos 8 straipsnis) pusiausvyrą. Septyniolika valstybių Europos Tarybos narių, ratifikuodamos 1981 metų Europos Tarybos konvenciją dėl asmenų apsaugos ryšiumsu asmens duomenų automatizuotu tvarkymu (ETS Nr. 108), prisiėmė pareigą priimti nacionalinius teisės aktus, pagal kuriuos tiek viešojo administravimo subjektams, tiek privatiems duomenų tvarkytojams taptų privalomi toliau vardijami principai; dauguma kitų valstybių Europos Tarybosnarių tarp pat gerbia visus ar daugumą šių principų.

60.1. Komentaras. „Asmens duomenys" - tai visokia informacija apie nustatytos tapatybės asmenį arba asmenį, kurio tapatybę galima nustatyti. n.u

valslylmi iMivaliiii'iiiMMfM'i b.ih.is n .ilvji/dasyra pripažįstami asmens duo-menimis ii saugomi |M,ilymo. „Automatizuotas tvarkymas" apima šias ope-rac ijas, jei jos visiškai M iš dalies atliekamos automatizuotomis priemonė-mis: duomenų saugojimą, logines ir (arba) aritmetines operacijas, duomenų keitimą, ištrynimą, paiešką arba platinimą.

()0.2. Komentaras. Viešojo administravimo subjektai, kartu paėmus (policija, sta-tistikos, socialinės apsaugos ir visuomenės sveikatos tarnybos, mokesčių ir muitų pareigūnai, mokyklos, žemės registrai, administravimo subjektai, tei-kiantys viešąsias paslaugas, kaip antai: vanduo, dujos, elektros energija, visuomeninis transportas, telekomunikacijos irt. t.), turi svarbių „žinių" apie asmenis. Jiems prieinami įvairių rūšių duomenys, kurių dauguma gaunami viešojo administravimo subjektų reikalavimu, tačiau kai kurie duomenys gali būti suteikiami spontaniškai (pavyzdžiui, pateikiant skundą policijai). Atsižvelgiant į privilegijuotą viešojo administravimo subjektų padėtį, yra ypač svarbu, kad jie būtų įpareigoti savo įgaliojimus įgyvendinti laikyda-miesi toliau išdėstytų principų. Pagal įprastą praktiką principų laikymąsi prižiūri nepriklausoma institucija (žr. E dalį - „Sankcijos ir teisinės gynybos priemonės").

()0.3. Komentaras. Priėmus pirmiau minėtą Konvenciją Nr. 108 duomenų ap-saugos svarba padidėjo. Viešosios ir kitos paslaugos (bankai, kreditai, socialinė apsauga, socialinė parama, sveikatos apsauga, draudimas ir 1.1.) vis plačiau teikiamos naudojantis automatizuotomis duomenų bylomis. Buvo pripažinta, kad daugeliui šių sektorių Konvencijoje Nr. 108 įtvirtinti bendrieji principai turėtų būti tobulinami. Tai yra daroma Europos Tary-bos rekomendacijomis. Iki šiol buvo priimtos šios Ministrų komiteto re-komendacijos: Nr. R (81) 1 dėl automatizuotų medicininių duomenų kau-pyklų reguliavimo (1981 m. sausio 23 d.); Nr. R (83) 10 dėl moksliniams tyrimams ir statistikai naudojamų asmens duomenų apsaugos (1983 m. rugsėjo 23 d.); Nr. R (85) 20 dėl tiesioginės rinkodaros tikslams naudoja-mų asmens duomenų apsaugos (1985 m. spalio 25 d.); Nr. (86) 1 dėl socialinės apsaugos tikslams naudojamų asmens duomenų apsaugos (1986 m. sausio 23 d.), Nr. R (87) 15 dėl asmens duomenų naudojimo policijos sektoriuje reguliavimo (1987 m. rugsėjo 17 d.); Nr. R (89) 2 dėl įdarbinimo tikslams naudojamų asmens duomenų apsaugos (1989 m. sausio 18 d.); Nr. R (90) 19 dėl mokėjimams ir kitoms susijusioms opera-cijoms naudojamų asmens duomenų apsaugos (1990 m. rugsėjo 13 d.); Nr. R (91) 10 dėl viešųjų institucijų turimų duomenų apie asmenis perda-vimo tretiesiems asmenims (1991 m. rugsėjo 9 d.) ir Nr. R (95) 4 dėl asmens duomenų apsaugos telekomunikacijų paslaugų, ypač telefono paslaugų, srilyjp (1 <)')') m va'i.mu .' d ) Statistikos duomenų, medicinos duomenų, įskaitant fįcitHimiri IIMMIHI'III'L II iliatidimo srityse rengiamos kitos reko-mendat i j c >*• Ht< tu, d|» • .ii'.tih n.-ui|t| W\ hnuloĮĮijų, pavyzdžiui, interneto, MikHlit'i .i'iiiU'H'i tluMiopiMi «|. (ui M , |imlilem,i'( buvo sudaryta Europos

i \ M ' . M I M I N I ' . I I J U I M V . I T I T I V M I i 1 . V ' i M I f J ■ » • .

| I lll', I I,HIMNUI

' , | l l > l l . t l l l '

A - Duomenų rinkimas, naudojimas ir kokybė 61.

Automatizuotai tvarkomi asmens duomenys turi būti: (i)

gauti ir tvarkomi sąžiningai ir teisėtai;

(ii) saugomi konkretiems ir teisėtiems tikslams ir nenaudojami šiems tikslams prieštaraujančiu būdu;

(iii) adekvatūs, reikšmingi ir nepernelyg didelės apimties, atsižvelgiant j jų saugojimo tikslus;

(iv) tikslūs, prireikus papildomi nauja informacija;

(v) laikomi tokio pavidalo, kad duomenų subjektų (privačių asmenų) tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tam tikslui, dėl kurio duomenys buvo saugomi.

61.1. Komentaras (i). „Sąžiningu" ir „teisėtu" asmens duomenų kaupimu ir tvarky-mu siekiama užtikrinti, kad duomenų subjektui bus suteikta galimybė įgy-vendinti savo teises, pripažįstamas pagal ETS konvencijos Nr. 108 8 straipsnį (žr. D dalį). Šio principo aiškinimas, kuris gali būti randamas nacionaliniuo-se duomenų apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir keliose Euro-pos Tarybos rekomendacijose duomenų apsaugos srityje, gali būti apiben-drintas taip:

Sąvoka „teisėtas" apibrėžia tai, jog duomenų rinkimo tikslas turi būti lei-džiamas nacionalinės teisės (pavyzdžiui, duomenų rinkimas vergovės tiks-lais yra neleistinas).

Remiantis ETS konvencijos Nr. 108 5a straipsniu, asmens duomenys turi būti gaunami ir tvarkomi sąžiningai. Konvencijos aiškinamajame rašte nie-ko nepasakyta apie sąžiningumo principą. Reikalavimas, kad duomenų tvarkymas būtų skaidrus ir duomenų subjektui numanomas, kad sudarytų jam galimybę reaguoti, kyla būtent iš šio principo. Tai reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę duomenys turėtų būti renkami iš duomenų subjekto arba bent jau jam apie tai žinant. Duomenų subjekto teisė į informaciją, tiesiogiai įtvirtinta rekomendacijų dėl medicinos duomenų ir statistikos projektuose, kyla iš skaidrumo reikalavimo, susijusio su sąžiningumo principu. Skaidru-mas yra būtina prielaida įgyvendinti prieigos teisę ir iš jos kylančias teises. Be to, pagal sąžiningumo principą, duomenys negali būti tvarkomi prieš duomenų subjekto valią (žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai duomenų sub-jektas yra teisinio proceso ar sutartinių įsipareigojimų šalis). Jis taip pat reiškia, kad duomenys negali būti renkami irtvarkomi apgaule, pavyzdžiui, prisistatant kitu asmeniu ar nurodant melagingą duomenų tvarkymo tikslą. Slaptas duomenų rinkimas be duomenų subjekto žinios (telefoninių pokal-bių įrašymas, fotografavimas irt. t.), duomenų rinkimas naudojant grasini-mus ar prievartą (šis duomenų rinkimo buclas apskritai prieštarauja teisės normoms) taip pat piioš'iaiauja s<|/iniMĮ;umo pinu ipin.

dl ,': friOmonliirtii) (ii). (teisėtas) duomenų rinkimo ir tvarkymo tikslas turi būti aiškiai nustatytas ir pats savaime apibrėš rinktinų duomenų rūšis, tvarkymo ir saugojimo būdus ir 1.1. Visos duomenų bylos ir jos tvarkymo teisėtumas yra susijęs su pradiniu tikslu, kuris negali būti keičiamas proceso viduryje, nebent naujas tikslas yra suderinamas su tikslu, kuriam duomenys buvo renkami.

H Ypatingos asmens duomenų rūšys (Jautrūs duomenys")u' Asmens duomenys, atskleidžiantys rasinę kilmę, politines pažiūras ar

religinius bei kitus įsitikinimus, taip pat duomenys apie asmens sveikatą ar intymų gyvenimą, asmens teistumą negali būti tvarkomi automati-zuotai, jeigu nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyta reikiamų ap-saugos garantijų.

i Duomenų apsaugau i Automatizuotai kaupiamiems asmens duomenims apsaugoti turi būti ima-

masi tinkamų apsaugos priemonių, kurios neleistų jų netyčia ar neteisė-ta i sunaikinti, netyčia prarasti, neleistinai prie jų prieiti, keisti ar platinti.

(> J.1. Komentaras. Yra būtinos tiek techninės (naujausių kompiuterijos mokslų laimėjimų naudojimas), tiek organizacinės (darbo organizavimas, leidimai, prieiga, kontrolė irt. t.) priemonės.

11 Prieigos teisė ir ištaisymas1.1 Kiekvienam asmeniui turi būti suteikta galimybė:

(i) nustatyti automatizuotos asmens duomenų bylos egzistavimą, pa-grindinius jos tikslus, taip pat duomenų bazės valdytojo tapatybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą arba pagrindinės buveinės vietą;

(i i) protingais intervalais ir be pernelyg didelio delsimo ar išlaidų gauti patvirtinimą, ar su juo susiję duomenys yra saugomi automatizuoto-je byloje, taip pat gauti šiuos duomenis suprantama forma;

(ui) reikalauti ištaisyti ar sunaikinti asmens duomenis, jei jie buvo tvarko-mi pažeidžiant nacionalinės teisės aktų, įtvirtinančių A ir B dalyse tvardytus pagrindinius principus, nuostatas;

(iv) pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, jei yra nevykdomas as-mens duomenų patvirtinimo, pateikimo, ištaisymo ar sunaikinimo įeikalavimas, nurodytas ii) ir iii) punktuose.

• ' M KnnirnlM.,'.,,) I l immnui I,,,,,.. , v , i l , l V lu|,r, v 1.1 I l s i n i u |.............I...............„ „ ,

viešosios v.ild/ios insliliK i|,i, .iKi.niui.i ai kil.i oiĮSani/,ic i|.i hi...........!,;,,! M.i

cionalinius įstatymus yra kompetentingi spiesli, koks tuictij Imli .luumenu bazes tikslas, kokie asmens duomenys turėtų būti saugomi ii kokios opera cijos turėtų būti taikomos šiems duomenims.

64.2. Komentaras (ii-iv). Šių teisių apribojimai, liečiantys duomenis, naudojamus statistikos ar moksliniams tikslams, kai akivaizdžiai nėra pavojaus pažeisti suinteresuotų asmenų privatumą, gali būti numatyti įstatyme (detaliau žr. Konvencijos Nr. 108 9 straipsnį).

E - Sankcijos ir teisinės gynybos priemonės65. Turi būti nustatytos reikiamos sankcijos ir teisinės gynybos priemonės už

nacionalinių teisės aktų, įtvirtinančių pirmiau išvardytus esminius as-mens duomenų apsaugos principus, pažeidimą.

65.1. Komentaras. Iš Europos Tarybos konvencijos Nr. 108 dvasios išplaukia, jog turėtų egzistuoti nepriklausoma priežiūros institucija (dažnai vadinama „duomenų apsaugos komisaru" ar panašiai). Ši institucija turėtų būti nepri-klausoma tiek atsižvelgiant j jos vadovo skyrimo būdą (dažnai renkamas parlamento), tiek į jos funkcionavimo taisykles. Europos Sąjungos valsty-bėms narėms įsteigti tokią nepriklausomą priežiūros instituciją tapo privalu priėmus 1995 m. spalio 24 d. Direktyvą dėl individų apsaugos asmens duomenų tvarkymo ir tokių duomenų laisvo judėjimo atžvilgiu.

'« f.kyriusMaterialinės teisės ir procesournų ipų įgyvendinimo veiksmingumo kontrolė

Administraciniai aktai, priimti pažeidžiant antrame, trečiame ir ketvir-Iiime skyriuose išdėstytus materialinius ir proceso principus, gali būti kontroliuojami trimis būdais, kurie suteikia veiksmingas teisinės gyny-bos priemones. Pirmas būdas - teisminė kontrolė - yra neatskiriamas kiekvienos valstybės, pripažįstančios teisės viršenybę ir pagarbą žmo-gaus teisėms, elementas.

Antras kontrolės būdas - viešojo administravimo subjektų vidaus kontro-lė - yra ypač svarbus praktiniu požiūriu. Jis leidžia neteisminiu būdu greitai, pigiai ar be išlaidų išspręsti kilusius privačių asmenų ir viešojo administravimo subjektų ginčus.

Ombudsmeno atliekamos kontrolės būdas taip pat yra ne mažiau svar-bus, kadangi jis suteikia galimybę pateikti motyvuotas išvadas tiek dėl valdžios institucijų veiksmų teisėtumo, tiek ir dėl jų tinkamumo, taip ateityje išvengiama galimų problemų tarp privačių asmenų ir viešojo administravimo subjektų. Iš tikrųjų motyvuotos išvados pateikimas gali tapti viešojo administravimo subjektų veiklos gairėmis.

68.1. Komentaras. Privatus asmuo gali pasinaudoti ir kitais administracinių aktų kontrolės metodais, atkreipiant savo išrinktojo atstovo ar visuomenės infor-mavimo priemonių dėmesį į jam rūpimą atvejį. Pažymėtina, kad šie metodai nėra tiesioginė teisinė gynyba, kaip kad yra teisminė kontrolė, viešojo administravimo subjektų vidaus kontrolė ar ombudsmeno atliekama kontrolė.

I. Teisminė kontrolė

-A - Pagrindiniai reikalavimai teisminei kontrolei(>'). Administraciniai veiksmai ar neveikimas, bent jau jų teisėtumo aspektu,

yra teisminės kontrolės objektas. Ją atlieka:

(i) nepriklausomas ir nešališkas pagal įstatymą sudarytas teismas; (ii)

esant protingos trukmės tinkamam procesui;

41

42

( u i ) viešame leismo posedyie,

(iv) suteikiant veiksmingas teisinės gynybos priemones.

69.1. Komentaras. Nagrinėjamoje situacijoje viešojo administravimo subjektų„neveikimas" susijęs su privataus asmens teise reikalauti, kad būtų imtasireikiamų administracinių veiksmų, liečiančių jo individualias teises, laisvesar interesus.

69.2. Komentaras. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė j teisminės gynybos prieinamumą ir jtinkamą teismo procesą yra esminis demokratinės visuomenės požymis.Pažymėtina, kad yra tam tikrų administravimo sričių, kurių neaprėpia teisminė kontrolė (tai vadinamieji nenagrinėtini teisme aktai arba vyriausybėsaktai). Nepatenkančios į teisminės kontrolės sferą sritys iš esmės yra užsienio politikos reikalai, valstybės gynybos klausimai ir įstatymų leidžiamosiosbei vykdomosios valdžios santykiai. Valstybėse šiuo klausimu nusistovėjolabai įvairi praktika.

69.3. Komentaras. Atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas ir konkrečiosbylos prigimtį, reikalavimas dėl administracinių veiksmų teisminės kontrolės „bent jau jų teisėtumo aspektu" reiškia, kad gali būti taikoma arbateisėtumo ir pagrįstumo kontrolė, arba tik teisėtumo kontrolė. Teisėtumo irpagrįstumo kontrolė apima tiek teisės, tiek fakto klausimų nagrinėjimą, oadministracinių aktų teisėtumo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar iškilusioje situacijoje viešojo administravimo subjektai turėjo teisę atlikti skundžiamus veiksmus (ar pagal aplinkybes turėjo teisę neveikti). Kai ginčąnagrinėjančio teismo jurisdikcija apribota teisėtumo kontrole, teismas neatlieka faktų ar viešojo administravimo subjektų vykdomos politikos vertinimo. Jei kontrolė apribota vien teisėtumo patikrinimu, ginčą nagrinėjančio teismo jurisdikcija apima teisę spręsti, ar ginčijamas administracinisveiksmas (neveikimas) buvo pakankamai teisiškai pagrįstas, remiantis faktais ar įrodymais, kuriuos nustatė viešojo administravimo subjektai, priimdami ginčijamą aktą.

69.4. Komentaras. Viešojo administravimo subjektų naudojimosi diskrecinėmisgaliomis teisminė kontrolė yra neišvengiamai ne tokia griežta, palyginti suadministracinių aktų, kuriais viešojo administravimo subjektai įgyvendinaprivalomas priemones, kontrole. Visuotinai pripažįstamas principas, kadviešojo administravimo subjekto negalima teisminiu būdu priversti įgyvendinti jam priklausančių grynai diskrecinių galių. Nepaisant to, diskreciniųgalių naudojimo teisminė kontrolė užtikrina, kad viešojo administravimosubjektas, įgyvendindamas savo diskrecinius įgaliojimus, laikysis šios savodiskrecijos ribų ir veiklos tikslų, dėl kurių teisės aktais buvo suteikti diskre-ciniai įgaliojimai.

69.5. Komentaras. Sprendžiant, kas gali ginčyti administracinius aktus teisme,reikėtų pažymėti, kad ne tik individualiems administracinio akto adresatams, bet ir visiems kitiems asmenims, kurių teises, laisves ar interesus palie-

Ii :M l l I M I M ll :H I I I I :l| l.l III , I I I \ i I |': I , I M I | |,|l , I I" I I | 11 \\ V I' I 11 I I I I, I I I K > '■ I I K I I \ I ( I I I. l l . l l l ' i | l l l l l l l l l , . I t l | ) H l > I U O I K " t , l l | l l , l l , l l l ' . , I S I I U ' I U | l i l l O l l l I l ' l l ' S U S p . l l i r i M I K I O S

piirmonci, Imi liuli milcikla Įį.ilimylH' kreiptis (161 aklo leisolumo teisminės konliolcs.

()')(), KomcnUMi, (i). įvairių valstybių konstitucinės tradicijos ir teisinės sistemos pateikia keletą sprendimo variantų, kokia specializuota institucija galėtų kontroliuoti administracinius aktus. Kontinentinės teisės sistemoje kontrolę iš esmės vykdo administraciniai teismai, kurių jurisdikciją lemia administracinė teisė, o iš privatinių teisinių santykių kylančios bylos jiems yra neteis-mingos. Bendrosios teisės sistemos šalyse administracinių aktų teisėtumo kontrolę atlieka bendrosios kompetencijos teismai, kurių jurisdikcija apima bylas dėl ginčų, kurie kyla tiek iš privatinės, tiek iš viešosios teisės. Abiejose sistemose pripažįstama galimybė įstatymais steigti specializuotas institucijas, kurios nebūtų administracinių teismų sistemos ar bendrosios kompe-tencijos teismų sistemos dalimi ir turėtų specialiąją jurisdikciją, apribotą konkrečiomis sritimis, liečiančiomis, pavyzdžiui, socialinės apsaugos reikalus, teisės aktuose numatytų licencijų suteikimo ar atsisakymo jas suteikti, patentų suteikimo ar atsisakymo juos suteikti, nustatant teisės aktuose numatytas kompensacijas dėl administracinių aktų priėmimo (pavyzdžiui, nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atveju) klausimus. Jei tokių specializuotų institucijų struktūra ar funkcionavimas neatitinka šioje knygoje išdėstytų reikalavimų, jų sprendimus turėtų būti galima skųsti teis-mams, kuriuose užtikrinamos čia minimos garantijos.

69.7. Komentaras (iv). Teisminės gynybos priemonių sistema apima teismo teisę panaikinti administracinius aktus, įpareigoti priimti tokius aktus ir uždrausti ar apriboti administracinių veiksmų atlikimą. Ši sistema taip pat apima netiesiogines teisminės gynybos priemones, iš jų ir galimybes įpareigoti viešojo administravimo subjektus išmokėti kompensaciją ar kitaip atlyginti, ir jurisdikciją taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

70. Specializuotos institucijos sprendimas:

(i) turi turėti motyvus, kuriais j is grindžiamas;

(ii) apie jį pranešama suinteresuotiems asmenims, kartu nurodant šio sprendimo apskundimo tvarką, jeigu yra tokia galimybė.

70.1. Komentaras (i). Šį reikalavimą specializuota institucija gali įgyvendinti nurodydama, kad ji patvirtina priėmusių aktą viešojo administravimo subjektų motyvų teisėtumą.

71. Teisminė kontrolė:

(i) turi būti prieinama suinteresuotiems asmenims, nediskriminuojant

dėl tautybės ar gyvenamosios vietos; (ii) turi būti prieinama net

ir tiems suinteresuotiems asmenims, kuriemstrūksta finansinių išteklių;

43

» II ■ V:|'. M lf l l f l l ' , I |J n IM Vi I'NI\ MM'. V.MI fn ' ; iiiliniiMii u ii 11 n i iri i n i< > l-niiliiilr

( i i i ) turi apimti pakankamą procesinį suinteresuotumą turinčių asmenų teisę būti išklausytiems.

71.1.Komentaras. Teisminės gynybos ir tinkamo teismo proceso prieinamumasturėtų egzistuoti ne tik teorijoje, bet ir būti užtikrinamas kiekvienam, net iresančiam ekonomiškai silpnoje padėtyje. Todėl teisinė pagalba, t. y. finansinė ir (ar) tiesioginė teisinė pagalba teismo proceso dalyviams, neturėtųbūti laikoma labdara nepasiturintiems asmenims, bet turėtų būti visos visuomenės pareiga.

71.2. Komentaras (ii). Teisinė pagalba teismo procese visada turėtų apimti teisininko, kurį teisinės pagalbos gavėjas galėtų laisvai pasirinkti pagal praktines galimybes, pagalbą. Fundamentalus principas - teisinės pagalbos gavėjui suteiktina teisė į tokios pačios kvalifikacijos teisininką, kurį pasirinktųneturinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos poreikio teismo proceso šalis. Remiantis šia teismo proceso šalių lygių galimybių idėja taip patreikalaujama, kad teisinę pagalbą teikiančiam teisininkui būtų teisingaiatlyginta.

71.3. Komentaras (ii). Sprendžiant, ar asmeniui suteiktina teisinė pagalba, turibūti atsižvelgiama į pareiškėjo finansinius išteklius ir įsipareigojimus beitikėtinas bylinėjimosi išlaidas. Teisinė pagalba gali padengti tik dalį tokiųišlaidų, todėl kartais būtinas ir teisinę pagalbą gaunančio asmens finansinisįnašas. Toks įnašas turi būti tokio dydžio, kuris pernelyg neapsunkintųpareiškėjo, bet įpareigojantis jį prisiimti išlaidas arba jų dalį, tačiau finansiniai reikalavimai neturėtų būti tokie griežti, kad pastūmėtų pareiškėją parduoti savo gyvenamąjį būstą ar paimti paskolą keleriems metams. Teisinėspagalbos ribas daugiausia apibrėžia konkrečios valstybės ekonominė būklė ir biudžetiniai ištekliai, kadangi teisinę pagalbą, kitaip nei teisinės konsultacijos atveju (žr. pirmiau), turėtų apmokėti valstybė.

71.4. Komentaras (ii). Pareiškėjo padėtis gali atitikti teisinės pagalbos teikimo sąlygas, tačiau gali būti atsisakyta ją suteikti, jei a) bylos esmė rodo ją esantaiškiai nepagrįstą ar tiesiog būtų neprotinga iškelti bylą ar gintis nuo pareikštų reikalavimų (žinoma, vien abejonių dėl bylos baigties nepakanka) irb) bylos pobūdis dėl nedidelės apimties išlaidų ar jos paprastumo, ar pagalbos iš teismo prieinamumo nepateisintų, pavyzdžiui, teisininko pagalbos teikimo.

71.5. Komentaras (ii). Teisinė pagalba turi būti teikiama ir užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo procese, nesvarbu, ar šių valstybiųsantykiuose laikomasi abipusiškumo.

71.6. Komentaras (ii). Nepakanka sukurti teisinės pagalbos sistemą. Neabejotinaibūtina, kad turintys teisę į teisinę pagalbą asmenys būtų informuoti apietokias savo teises, todėl su tuo susijusią informaciją privalu pateikti taip, kadbūtų informuota kiek įmanoma daugiau potencialių šios sistemos teikiami)paslaugų gavėjų.

M/ii1. ( ! ) u (i/J 'iieluLun.i n/likiinli ekonomiškai silpnoje padėtyje ("MIIH'III uAiemecii| ('iilimylu's lengviau pasinaudoti savo teisėmis, Euro-pos l.uylM pageidauja, kad valstybės narės suteiktų kitų valstybių narių piliečiams, taip pat kitiems asmenims, gyvenantiems toje valstybėje, tokią pačią teisinę pagalbą kaip ir savo piliečiams. Ši taisyklė netaikoma juridi-niams asmenims, tačiau taikytina asmenims be pilietybės. Atsižvelgiant į „nuolatinės gyvenamosios vietos" apibrėžimą, nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje turintiems asmenims, kurie neturi oficialaus leidimo joje gyventi, laip pat suteiktina tokia pati teisė į teisinę pagalbą kaip ir tos valstybės piliečiams.

' I H. Komentaras (ii). Turėtų būti numatyta galimybė peržiūrėti sprendimą, kuriuo atsisakoma suteikti teisinę pagalbą. Tai nereiškia, kad turi būti numatyta skundo kitai institucijai galimybė; sprendimą gali peržiūrėti ta pati institucija.

K.ii teisminė kontrolė liečia daug privačių asmenų, teismas gali, jei tai numatyta įstatymuose ir tinkamu būdu atsižvelgiama į suinteresuotų as-menų teises ir interesus, imtis įvairių procesą (kuris tokiu būdu tampa „kolektyviniu procesu") racionalizuojančių priemonių: reikalauti iš ben-drus interesus turinčių privačių asmenų pasirinkti vieną ar keletą bendrų .ilstovų, nagrinėti ir spręsti bandomąsias bylas, viešai skelbti priimtus sprendimus ir nutartis.

' / i \ i kino j i apsa ugai Administracinį aktą ginčijantis asmuo turi teisę prašyti teismo suteikti

|.un laikinąją apsaugą. Teismas gali suteikti tokią apsaugą, jei privataus ,ismens suinteresuotumas tokia apsauga yra reikšmingesnis už viešąjį mleresą ir kitų asmenų interesus. Laikinoji apsauga suteiktina, jei apskųsiąs administracinis aktas sukels (ar tikėtina, kad sukels) didelę nepa-l.iisomą ar sunkiai pataisomą žalą.

'). I. Komentaras. Laikinoji apsauga yra viena iš svarbesnių priemonių, galinčių u/tikrinti veiksmingą privataus asmens interesų teisminę gynybą nuo admi-nistracinių veiksmų. Kai kuriose valstybėse, pateikus skundą administraci-niam teismui, iš dalies laikinoji apsauga yra suteikiama automatiškai, ka-dangi jose įtvirtinta taisyklė, suteikianti skundui suspensyvinį efektą, liečiantį ginčijamą administracinį aktą. Kitais atvejais suspensyvinis efektas pasie-kiamas apeliacinės instancijos teismui priėmus atskirą nutartį. Dėl sudėtin-gų bylų teismo procesas tampa ilgesnis net ir veiksmingiausiai funkcionuo-jančiose teisminėse sistemose. Teisminės gynybos priemonių sistema nebūtų veiksmiriĮVi, jei pareiškėjas neturėtų galimybės prašyti laikinosios apsaugos susl,il)(l,inl iulministr<U'inių aktų veikimą ar uždraudžiant akto įgyvendini-ni,|, kol byl.i neKnatirinela. I ,iikinoji .įps.iiijiii yra ne tiesiog pageidautina ar |iii|)il(liii)li iHlmini'ili,n inii| ,ikli| teKmint"* knnliolės sistemą, bet yra neat-'jLultiiiki'i ("linini1) 'lio'i M'.Mno'i HemtMidri

7 \ . l . K o m v n U i r j s . L a i k i n o j i a p s a u g a l a i p p , i l n a l i b u l i s n l e i k l . i | H H H , H I > I i m u priemones, jei teisinė sistema leidžia tokius aktus tiiMOĮ'i.ii \\\\u vii ii i M" Kita vertus, valstybėse, kuriose reguliavimo priemonės nedali Imli pakei'.los ar panaikintos, tokių administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausi mas gali būti nagrinėjamas tik netiesiogiai - byloje, iškeltoje dėl individua-lių priemonių, kuriomis įgyvendinami minėti aktai. Tokiose bylose prašy-mas dėl laikinosios apsaugos prieš reguliavimo priemonę būtų beprasmis.

74. Nacionalinėje teisėje gali būti įtvirtinta nuostata dėl pagrindinio reikalavimo nagrinėjimo teisme ir prima facie pagrįstumo.

74.1. Komentaras. Nacionalinė teisė gali nustatyti kitokius, ne tokius griežtus reikalavimus pareiškėjams.

75. Nutartį dėl laikinosios apsaugos priimantis teismas turi teisę:

(i) sustabdyti administracinio akto vykdymą; arba

(ii) atkurti iki administracinio akto priėmimo buvusią teisinę ir faktinę situaciją; arba

(iii) nustatyti tam tikrus įpareigojimus viešojo administravimo subjektams.

75.1. Komentaras (i) ir (ii). Administracinio akto vykdymo sustabdymas ar restitucija gali būti visiška arba dalinė.

75.2. Komentaras. Laikinųjų apsaugos priemonių trukmę savo nuožiūra nustatoteismas. Gali būti nustatytos papildomos laikinųjų apsaugos priemoniųtaikymo sąlygos. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos.

75.3. Komentaras. Laikinosios apsaugos priemonių nustatymas jokiu būdu nedaro įtakos galutiniam teismo sprendimui byloje dėl ginčijamo administracinio akto.

76. Laikinosios apsaugos suteikimo procesas turi būti greitas, jame leidžiama dalyvauti suinteresuotiems asmenims. Ypatingos skubos atvejais teismas gali suteikti laikinąją apsaugą ir neišklausęs suinteresuotų asmenų,jie tokiu atveju turi teisę į neatidėliotiną laikinosios apsaugos klausimoperžiūrėjimą.

76.1. Komentaras. Laikinosios apsaugos klausimas kyla tais atvejais, kai admi-nistracinis aktas yra skubiai vykdytinas, todėl prašymas sustabdyti, apriboti ar pakeisti privalų asmenį liečiančio administracinio akto vykdymą taip pat turi būti nedelsiant išnagrinėtas. Tai reiškia, kad turėtų būti gerokai sutrum-pinti bendrieji pioc esiniai terminai arba atsisakyta žodinio bylos nagrinėji-mo, lac* i.ui leisnio |)K)i esąs turi ir toliau vykti remiantis rungimosi principu, kurio tikslas, IHH'I n laikinas, yra suderinti skirtingus interesus. Teismo pro-cese luielii diilyvttuli paieiškejas, viešojo administravimo subjekto atsto-vas, Iiiip pat tulmiiir>litti nuo aklo adresatas, jei pastarasis nesutampa su piiifl'ikrjii kilH'iii'i 'itiiiiU'ii'MiolU'iii'i asmenims suteiktina galimybė pareikšti

.IMI III luini M lt' I II I |l| III I III ll II, I I v II ".I I | Ii I . I I M i | II l',I'111 |l'l ll MM III i IIII K I'M'

kilt,11) KLui'diiia'i Uni huli iv.i m/1.1.11, skubiai n del lo lampa neįmanoma orga ni/uoli iunĮ;imosi pinu ipti pa(;i|st,| teismo posėdį, tai bent vieno iš suinte-icsuolų asmenų prašymu per kuo trumpesnį laiką turi įvykti rungimosi piocesas, jame klausimas turėtų būti apsvarstytas iš naujo, išklausomas suinteresuotas asmuo.

'(>.,>. Komentaras. Pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintus reikalavimus pareiškimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėtų būti pateikiamas tam teismui, kuriame nagrinėjama byla dėl ginčijamo administracinio akto, arba kitam teismui.

/(). i. Komentaras. Ypatingos skubos atvejais pareiškimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pateikiamas iki bylą iškeliant administraciniame teisme, jei tuo metu atliekama viešojo administravimo subjektų vidaus kontrolė, neturinti suspensyvinio efekto.

7(>.4. Komentaras. Teismo sprendime, kuriuo suteikiama laikinoji apsauga ar at-sisakoma ją suteikti, turi būti nurodyti aiškūs motyvai. Motyvacija gali būti glausta, atsižvelgiant j būtinumą neatidėliotinai išnagrinėti šį klausimą, taip pat į šio sprendimo laikinumą.

II. Viešojo administravimo subjektų vykdoma vidaus kontrolė

'/. Šalia teisminės kontrolės nacionalinės teisės aktai gali leisti ar reikalau-ti, kad skundas dėl administracinių aktų būtų pateikiamas viešojo admi-nistravimo subjektams. Tokia kontrolė gali būti arba institucijos, priėmu-sios ginčijamą administracinį aktą, arba aukštesniosios viešojo administravimo institucijos, arba specialios skundus nagrinėjančios insti-tucijos kompetencija.

77.1. Komentaras. Kuo labiau ribota yra administracinių teismų kompetencijakontroliuoti administracinius aktus, tuo svarbesnė tampa viešojo administravimo subjektų vidaus kontrolė. Pavyzdžiui, jei teismai neįgalioti vertintipriimtų aktų pagrįstumo ar viešojo administravimo subjekto diskrecijos„pakeisti" savo teismine diskrecija, tai su tuo susijusius trūkumus turi ištaisyti pats viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgdamas į kontrolės, kurios objektu yra viešojo administravimo subjektai, demokratiškumą, įstatymų leidėjas prerogatyvą gali teikti aukštesniųjų administravimo institucijųatliekamai institucijos diskrecijos vidaus priežiūrai. Be to, skundo nagrinėjimas administravimo institucijose, palyginti su teismine kontrole, turi pranašumų: yra greitas, pigus ir paprastas.

77.2. Komentaras. Kai kuriose šalyse administracinio akto ginčijimo teisme prielaida yra išankstinis ikiteisminis administracinio skundo nagrinėjimas. Tikpareiškus tokį skundą ir pasibaigus įstatymų nustatytam terminui jį išnagrinėti, galima kreiptis į administracinį teismą dėl administracinio akto teisėtumo patikrinimo. Kitose šalyse administracinė vidaus kontrolė turi būti su-

s l . i l ) d \ l . i i k i l i i ' i i i i i n i " , k i i n l K i l i ' s p i l u I ' S I I | ) , I I I , I I I ; I i s k , u i H I i i | > I • • 1 1 < f u l i n i

nistiiK mos kontroles egzistavimas neturi paneigi! leise'i | U'I'HIIIIIĮ1 konliole

77.3. Komentaras. Šios knygos 2 ir 3 skyriuose išdėstytos noimos laikytinos irviešojo administravimo subjektų vidaus kontrolei. Be jokios abejonės, pareiškimas dėl vidaus kontrolės gali būti laikomas viena iš kreipimosi rūšių(tai nurodyta 33 punkte). Jei pateikiamas skundas dėl akto, kurį priimantbuvo laikomasi 3 skyriuje išdėstytų principų, tai ginčo nagrinėjimo procesas gali būti supaprastintas, su sąlyga, jei skundą pateikęs asmuo neatsiduria nesąžiningai nenaudingoje padėtyje.

77.4. Komentaras. Pateikus skundą dėl administracinės nuobaudos, administracinis sprendimas (aktas) dėl šio skundo neturėtų būti blogesnis pareiškėjui(„reformatio in pejus") nei apskųstas administracinis aktas.

III. Ombudsmeno atliekama išorės kontrolė

78. Šalia teisminės kontrolės turėtų būti numatyta atskira ombudsmeno funk-

cijas atliekanti institucija. Ją sudarytų vienas ar keli asmenys, kurie: (i)

yra nepriklausomi; (ii) pageidautina, kad būtų išrinkti parlamento narių;

(iii) veikia turėdami tikslą apginti privačių asmenų teises ir laisves bei kontroliuoja administracinius aktus jų teisėtumo ir pagrįstumo as-pektu;

(iv) turi teisę gauti informaciją iŠ viešojo administravimo subjektų;

(v) gali veikti neformaliu būdu;

(vi) turi teisę inicijuoti tyrimą, pateikti motyvuotas išvadas ir teikti reko-mendacijas administravimo institucijoms ir įstatymų leidėjui.

78.1. Komentaras. Parlamentinio ombudsmeno institucija iš esmės yra grindžia-ma individo teisių gynybos idėjomis ir poreikiu teisiškai prižiūrėti tuos, kuriems yra patikėta įgyvendinti viešąją valdžią. Ši institucija paplitusi dau-gelyje pasaulio valstybių. Ombudsmeno institucijos veiklos rezultatai lei-džia teigti, kad motyvuotos ombudsmenų išvados yra ne tik reikšmingos tais atvejais, kai pilietis ginčija administracinius aktus ar reiškia pretenzijas dėl valstybės tarnautojų veiksmų, bet ir gali tapti svarbiu veiksniu tobuli-nant pagrindinius viešojo administravimo ir valstybės tarnautojų veiklos principus ir taisykles.

78.2. Komentaras (i) ir (ii). Ombudsmenas turi būti nepriklausomas nuo politinės valdžios institucijų ir nuo tų, kurie įgyvendina vykdomąją valdžią, ir, kiek tai įmanoma, veikti nepriklausomai nuo jam įgaliojimus suteikusios instituci-jos. Svarbu, kad ombudsmenai būtų paskiriami tik dėl jų asmeninių gebė-

| III U | I H "I III I Ii -I | ll 1111IIIH | | l,l •• IIII11 \ I'.I H MIII'I II", |l,IMllk{'|IIM,l'i u l l l l >U <k l I K'I III

pnKliUiMi i ir lik nuo |ii It'oii'ikai Iiiiinui kiisviii n nepnkl.uisomybės, bet ir i u m |i| likmMos apimlios, l'aikinu'nle iCrinkUis ombudsmenas gali prisidėti piie parlamentinės kontrolės stiprinimo.

H I homonlMM (iii). Ombudsmeno funkcijos interalia apima įgaliojimus priim-li ir nagrinėti individualius skundus dėl viešojo administravimo subjektų klaidų ar kitų jų veiklos trūkumų, siekiant stiprinti suinteresuoto asmens gynybos galimybes palaikant santykius su minėtais subjektais. Bendroji ombudsmeno kompetencija kontroliuoti administracinius aktus jų teisėtu-mo ir pagrįstumo aspektu turėtų apimti jų pareigą skirti ypatingą dėmesį pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms viešojo administravimo siste-mos veikloje.

114. Komentaras (iv) ir (v). Kaip papildantis bendrąją teisės institucijų sistemą ir turintis įgaliojimus nagrinėti individualius skundus, ombudsmenas turėtų veikti ir neformaliai, pavyzdžiui, reikalauti tokios informacijos, kokią jis mano esant reikalinga, ir ją gauti. Svarbu, kad ombudsmenas turėtų galimy-bę susipažinti su visais viešojo administravimo subjektų dokumentais, iš jų ir su posėdžių protokolais, o kontroliuojamos institucijos ir pareigūnai tu-rėtų pareigą ombudsmeno reikalavimu pateikti informaciją ir paaiškinimus. Ombudsmenui taip pat gali būti suteikta teisė dalyvauti administravimo institucijų posėdžiuose. Ombudsmeno institucijos kontrolė turi pasižymėti ypač aukšta kokybe ir būti atliekama tokiu būdu, kuris užtikrintų visos visuomenės, vyriausybės, taip pat parlamento pasitikėjimą ir pagarbą. Tai yra svarbu, jei norime, kad ombudsmeno balsas būtų išgirstas. Taip pat svarbu, kad ombudsmeno tyrimai ir išvados, skatinančios vieningą ir tinka-mą įstatymų ir kitų teisės aktų taikymą, būtų publikuojamos ataskaitose ir prieinamos valstybės tarnautojams ir kitiems suinteresuotiems asmenims bei institucijoms.

78.5. Komentaras (vi). Ombudsmenui turėtų būti suteikta teisė inicijuoti tyrimus ir teikti išvadas, ypač kai tai liečia žmogaus teises, viešosios valdžios instituci-jų nagrinėtais klausimais ir nurodyti, kaip, jo nuomone, turėjo būti išnagri-nėti kilę klausimai. Daugeliui ombudsmenų yra suteikti įgaliojimai atlikti tyrimus savo iniciatyva. Ombudsmenui taip pat turėtų būti suteiktos galios teikti rekomendacijas, skatinančias vienodą ir tinkamą įstatymų taikymą, ir siūlyti atitinkamų teisės aktų pakeitimus ar taikyti priemones, kurios ištai-sytų esamą padėtį. Ombudsmeno instituciją bendrai apibūdina ir tai, kad ombudsmenai neturi teisės įsakyti kontroliuojamai institucijai veikti tam tikru būdu ir jų sprendimai nėra tiesiogiai vykdytini. Siekiant, kad ombuds-menai galėtų efektyviai įgyvendinti savo funkcijas, jiems turėtų būti suteikti tokie įgaliojimai, kurie leistų nagrinėjamoje byloje nustatyti faktus.

6 skyriusViešoji atsakomybė ir žalos atlyginimas

I. Viešoji atsakomybė

79. Administraciniu aktu arba akto nepriėmimu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, kai:

DUII uziiKnnamas, Kai:

nukentėjęs asmuo galėjo pagrįstai tikėtis, kad viešojo administravi-mo subjektai veiks pagal teisės normų reikalavimus, tačiau jie taip neveikė (teisės normų pažeidimo atveju neveikimas yra preziumuo-jamas); arba

(ii) administracinis aktas sukėlė išimtinę žalą paskiram privačiam as-meniui ar grupei privačių asmenų, tačiau yra aiškiai neteisinga, kad tiktai šis privatus asmuo ar grupė privačių asmenų patyrė neigiamą akto poveikį.

79.1. Komentaras. „Atlyginimo" sąvoka yra vartojama plačiausia teisine prasme,leidžiančia apibūdinti žala sukeltų neigiamų padarinių pašalinimą. Žalosatlyginimas gali būti įvairių formų, iš jų galima paminėti kompensavimą(pinigų sumos išmokėjimas ar kitoks būdas, leidžiantis kompensuoti patirtąžalą, kurios negalima tiesiogiai pašalinti) ir restituciją (daiktų grąžinimasarba teisių atkūrimas). Žr. „Žalos atlyginimas".

79.2. Komentaras. „Žala", kurios atlyginimas turi būti užtikrinamas, gali būti fizinė žala arba finansiniai nuostoliai, tačiau moralinė žala daugelyje valstybiųnekompensuojama.

79.3. Komentaras. Tvirtinimas, kad žalą sukėlė administracinis aktas, nulemiabūtinybę nustatyti priežastinį administravimo institucijos akto ir atsiradusios žalos ryšį.

79.4. Komentaras. Kai kuriose šalyse force majeure atveju administravimo institucijos atleidžiamos nuo atsakomybės. Force majeure, kurios pavyzdžiųgalima rasti tarp meteorologinių reiškinių, geriausiai apibūdina faktas, kadsukeliantys žalą veiksmai normaliomis aplinkybėmis yra nenuspėtini ir jųpadariniai neišvengiami, kadangi žalos priežastis negali būti priskirtaadministravimo institucijai. Tokiais atvejais neįmanoma kalbėti apie viešojo administravimo subjektų aktų priežastingumą, kuris leistų priskirti viešojo administravimo subjektams atsakomybę už atsiradusią žalą.

1 > / i IMU 'Mfii/.i ' t l li ' i K I | I I .i .n lt M i s inli ' i v i m i|, i L I II I 11 I i , 111, ,ihc|,i ls j;, i i i l M llitiukll

|nitv,i'iiiii| iy«,|. 1'iivy/tl/iui, lUliuniKliiivimi) IMSIIIIK i|os atleidžiamos nuo .iKikomybes, jeigu loki.i inlorvenc ija užkerta joms galimybę priimti reika-lingus iiklus.

• i. /uiiMcD/iir.is. Su „administracinių aktų" samprata yra susijusi ypatinga pro-blema, kuri gali kilti tais atvejais, kai žala sukeliama tarnautojo, lyg vei-l'iiinf io valstybės tarnybos srityje, tačiau iš tikrųjų savo interesų naudai, veiksmais; todėl turi būti nustatyti kriterijai, leidžiantys atskirti kai kuriose leisinėse sistemose vadinamąją neatsiejamą asmeninę kaltę (pranc. faute ĮH'isonnelIe dėtachable) ir tarnybos (administracijos) kaltę (pranc. faute de H'ivice). Jeigu regimybės dėl administravimo institucijos normalios veik-los pakanka, kad suklaidintų protingus ir apdairius žmones, tai viešoji .Hsakomybė gali kilti, kai tokia regimybė pasirodė esanti netikra. Ši išvada l',i indžiama tuo, kad regimybę sudaro aplinkybės, kurios objektyviai suši-lusios su viešuoju administravimu ar viešąja tarnyba. Vadinasi, esant ati-linkamoms aplinkybėms, gali kilti atsakomybė, jei oficialaus pareigūno tarnybinė padėtis ir jo veiksmų atlikimo aplinkybės suklaidino nukentėju-sj asmenį, bent jau dėl to, kad aerrninistravimo institucijos nepakankamai kontroliavo pareigūną.

"'i /, Komentaras. Atskiros atsakomybės rūšys gali būti numatytos dėl vidinės ginkluotųjų pajėgų veiklos, taip pat pašto ir telekomunikacijų paslaugų, transporto ir kitos veiklos, kurios kai kuriose teisinėse sistemose priskiria-mos prie „viešųjų paslaugų" (pranc. service public). Tai jokiu būdu nereiš-kia, kad šiose srityse visai negali kilti viešoji atsakomybė.

') H. Komentaras. Žodžiai „turi būti užtikrinamas" reiškia, kad svarbiausias vie-šosios atsakomybės tikslas yra ne teorinės atsakomybės galimybės, bet tinkamas kompensavimas kiekvienam nukentėjusiajam. Taigi viena vals-tybės institucija gali būti įpareigota atlyginti kitos institucijos padarytą žalą. Be to, Europos Taryba kreipiasi į valstybes, kviesdama „nuspręsti, ar yra tikslinga nustatyti savo teisėje atitinkamą mechanizmą, kuris neleistų viešosios valdžios institucijoms išvengti viešosios atsakomybės dėl lėšų trūkumo".

79.9. Komentaras (i). Viešojo administravimo subjektų veikla, kurios pagrįstai būtų galima tikėtis, atsižvelgus į teisėje įtvirtintus reikalavimus, priklauso nuo jiems keliamų uždavinių ir priskirtų veiklos priemonių. Tauta patiki vie-šojo administravimo subjektams atlikti tam tikras funkcijas, kurias įgyven-dinti skiriamos reikiamos priemonės. Tai reiškia, kad viešojo administravi-mo subjektai turi būti nuolat pasirengę atlikti jiems iškeltus uždavinius ir bendruomenei teikti tam tikras paslaugas, teisės normomis nustačius jų apimtį ir pobūdį. Jei viešojo administravimo subjektas nevykdo teisės normų nustatytų pareigų ir dėl to piliečiai patiria žalą, tai pastariesiems suteiktina galimybė gauti kompensaciją iš padariusio pažeidimą viešojo administra-vimo subjekto, neatsižvelgiant į jo atstovų ar pareigūnų, dėl kurių veiksmų kilo žala, asmeninę atsakomybę.

(i)

I I ( ■ < • .r, -M >Miur-U' *" >' '

/ '). 10. Kome/idiM*. ( / ) : Si.ime pinu ipeiuinulylo pir/umpi i|.| ĮVII IMM |m« > , ■ > < >l

ministr.ivimo insliluc ija neturės ,\ls,ikyti, jei įrodys, k.ul p(uHif|imj m M.I jes su standartinės veiklos nornig, kurių ji privalėjo laikytis, nc.il.nl \ inu-l'uo pačiu ši prezumpcija padeda apginti nukentėjusi asmenį, kims nėra įpareigojamas tirti sukėlusius žalą administravimo institucijų aktus, bet turi tik įrodyti, kad administravimo institucijos nesugebėjo užtikrinti teisės normų nustatytos tvarkos. Daugelyje valstybių šis principas taikomas nustatant atsakomybės prezumpciją dėl administravimo institucijų prižiūrimos įrangos techninių klaidų, pavyzdžiui, netinkamo šviesoforo veikimo. Reikalavimą pareiškusiam asmeniui suteiktina teisė į žalos atlyginimą net ir tokiu atveju, kai yra neįmanoma nustatyti konkretaus pareigūno kaltės. 79.11. Komentaras (i). Pažeidus teisės principą ar teisės normą, viešoji atsakomybė kyla ne visada, kadangi a) toks principas ar teisės norma turi būti susiję su nukentėjusiojo asmens teise, laisve ar interesu ir b) turi būti padaryta žala. Vadinasi, nei su administracijos vidaus struktūra susijusios taisyklės pažeidimas, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai nedaro įtakos privataus asmens teisėms ar interesams, nei taisyklių pažeidimas, kuris daro įtaką privataus asmens teisėms, bet nepadaręs jokios žalos, nesukelia viešosios atsakomybės čia aptariamu požiūriu. Tai nepaneigia galimybės kilti kitokios rūšies atsakomybei, pavyzdžiui, baudžiamajai ar drausminei.79.12. Komentaras (ii). Asmenų teisės ir teisėti interesai gali būti pažeisti ir žala

padaryta ne tik tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektas veikia ne pagal įstatymų reikalavimus, bet ir kai jis veikia teisėtu būdu ir negali būti apkaltintas pareigų nevykdymu. Tokia žala yra neatskiriamas socialinės veiklos rizikos padarinys, todėl turi būti įtvirtinti kriterijai, leidžiantys nusta-tyti tokius atvejus, kai žalos riziką turėtų prisiimti pats nukentėjęs asmuo, ir atvejus, kada turėtų atsakyti visuomenė. Pagal visuotinai pripažįstamą so-cialinio solidarumo principą reikalaujama iš asmenų prisiimti platų spektrą nepatogumų ir žalos, kurie atsiranda kaip normalus gyvenimo visuomenėje padarinys, kai jie nėra išimtinai svarbūs ir daro įtaką visiems gyventojams. Kita vertus, atsižvelgiant į viešųjų pareigų įgyvendinimo padarinių lygaus pasidalijimo principą, atrodo, kad yra neteisinga reikalauti iš nukentėjusiojo asmens prisiimti žalos riziką, kuriai netaikytini pirmiau paminėti kriterijai ir kuri tampa pernelyg didele našta paskiram asmeniui. Dėl šių priežasčių net ir tokiu atveju, kai nėra 79.1 punkte įtvirtintos sąlygos, kitaip tariant, net jei viešojo administravimo subjektas veikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jo veikloje, Europos Taryba tikisi, kad valstybės savo vidaus teisėje įtvirtins taisykles, užtikrinančias nukentėjusiam asmeniui žalos atlyginimą, kai būtų aiškiai neteisinga, kad žalos riziką prisiimtų tik pats nukentėjusysis. Siekiant padėti kvalifikuoti neteisingą žalos pobūdį šis prin-cipas nurodo sąlygų visumą.

79.13. Komentaras. Pažymėtina, kad viešosios atsakomybės temos aptarimas at-skirame šios knygos administracinės teisės principų skyriuje visiškai ne-reiškia, jog turi egzistuoti atskira viešosios atsakomybės sistema, tokia kaip

MllilllHH1 .H įleliklinc ,il'i,il'(»invlit * |) i iv. 111111 11 Ii i i |i I ,II I III n i-.i • valstybėse iidmini'ilMVimo (n kilos viešosiosi insiilui I|II*. .ilSiiko p.ii'.il tokias pačias taisykles kaip ir privatus asmenys, l.ifi.m k.n kuriose kitose valstybėse jos patenka į atskirą atsakomybės sistemą, kadangi yra manoma, jog būtina nustatyti specialius šią sritį reglamentuojančius principus, siekiant atsi-žvelgti į ypatingą bendruosius interesus atitinkančios viešojo administra-vimo veiklos prigimtį. Šis klausimas dažnai yra susijęs su apsisprendimu, ar turi veikti specialūs teismai byloms dėl administravimo institucijų (žr. 5 skyrių).

1 u Atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėtų administracinių aktų, prin-(ipas (žr. 79.2 punktą) gali būti taikomas tik tam tikrų kategorijų aktams.H1.1. Komentaras. Kai buvo parengta su šiuo klausimu susijusi Europos

Tarybos 1984 metų rekomendacija, joje nutarta, „kad taisyklės dėl teisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo gali lemti būtinumą kai kuriose valstybėse keisti įstatymus ir praktiką, nacionalinėse sistemose [turėtų būti] galimybė ribotai taikyti [atsakomybės už teisėtus aktus principą], nuosekliai plečiant jo taikymą".

U /alos atlyginimasii Iš viešosios atsakomybės atsiradusios žalos atlyginimui keliamos tokios

sąlygos:

( i ) žalos atlyginimas neturi priklausyti nuo to, buvo pareikštas admi-nistracinis skundas ar prieš tai pabandyta patraukti atsakomybėn kon-kretų administracijos atstovą;

( i i ) žala turi būti atlyginta visa, jei administracinis aktas buvo neteisė-tas, ir gali būti atlyginta tik jos dalis, jei administracinis aktas buvo teisėtas;

( i i i ) žala gali būti neatlyginta arba atlyginta tik jos dalis, jei nukentėjęs asmuo pats prisidėjo prie jos atsiradimo;

( i v) žala atlygintina neatsižvelgiant į asmens tautybę;

(v) žalos atlyginimo ir jo sumokėjimo klausimas turi būti išspręstas tei-

singai ir nedelsiant.

81.1. Komentaras (i). Administracinės taikinimo procedūros iki teismo proceso tam tikrais atvejais gali padėti taikiai išspręsti ginčą, tačiau jos gali turėti ir trūkumų dėl nelanksčių procedūrų ar net sutrukdyti nepakankamai infor-muotiems asmenims įgyvendinti savo teises. Todėl yra reikalaujama, kad taikinimo procedūros turėtų būti įtvirtintos teisėje ir įgyvendinamos tokiu būdu, kuris neužkirstų kelio kreipimuisi į teismą, nes tai yra pagrindinė priemonė nukentėjusiajam išsireikalauti kompensaciją.

53

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS 6 skyrius. Viešoji atsakomybė ir žalos atlyginimas

81.2. Komentaras (i). Tais atvejais, kai galima nustatyti asmenį ar pareigūną, padariusį žalą, kai kuriose teisinėse sistemose nukentėjusiajam yra leidžiama pasirinkti, iš ko reikalauti žalos atlyginimo: ar iš administravimo institucijos, kurioje dirbo pareigūnas, ar iš paties pareigūno, ar iš jų abiejų solidariai. Kitose teisinėse sistemose reikalavimas visuomet turi būti pareikštas administravimo institucijai, kuri vėliau gali pareikšti regresinį ieškinį pareigūnui ar valstybės tarnautojui, padariusiam žalą. Europos Taryba pasisako už kompromisinį sprendimą, nustatant, kad valstybės neturėtų trukdyti nukentėjusiam asmeniui įgyvendinti savo teisę iškelti bylą tiesiai administravimo institucijai, atsakingai už žalą ar įpareigotai ją atlyginti, taip pat palikti nukentėjusiajam galimybę pareikšti ieškinį tiesiai pareigūnui, jei toje šalyje tai galima. Jei žala atsirado dėl teisėto akto, nėra jokio pagrindo administravimo institucijai reikšti regresinį ieškinį žalą padariusiam pareigūnui.

81.5. Komentaras (ii). Ši nuostata įtvirtina visiško kompensavimo principą, kuris reiškia, kad nukentėjusiajam turėtų būti atlyginta visa žala, atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, ir ji gali būti įvertinta pinigine išraiška, taip pat atitinka-mai kompensuojama už visą kitą žalą. Kita vertus, principas palieka nacio-nalinei teisei spręsti žalos kompensavimo būdų ir formų klausimus. Tačiau daugelyje teisinių sistemų žalos atlyginimas apima ir nedelsiant atsiradusią tiesioginę materialinę žalą (lot. damnum emergens), ir patirtus nuostolius (lot. lucrum cessans).

81.4. Komentaras (ii). Nurodytais 79.2 punkte atvejais, atsižvelgiant į žalą sukėlusių administravimo institucijų aktų pobūdį ir žalos atlyginimo pareigos teisinį pagrindą, gali būti visiškai pagrįsta, kad nukentėjusysis pats prisiimtųdalį patirtos žalos. Kadangi ši nuostata išskiria atvejus, kai būtų aiškiai neteisinga, jei nukentėjęs asmuo vienas patirtų žalą, tai iš to išplaukia, kad galibūti teisinga žalą atlyginti nevisiškai, bet sąžiningai. Tokiu atveju žalos atlyginimo apimtis nustatytina atsižvelgiant į visus veiksnius, naudojamus tokiose bylose, pagrindžiant administravimo institucijų atsakomybės laipsnįir atitinkamą atlygį nukentėjusiam asmeniui.

81.5. Komentaras (iii). Nukentėjęs asmuo laikytinas iš dalies atsakingu, jei jisprisidėjo prie žalos atsiradimo savo kaltais veiksmais arba nepasinaudojoteisinėmis gynybos priemonėmis. Tas pats taikytina ir tokiam atvejui, jeiasmuo, už kurį nukentėjusysis yra atsakingas pagal nacionalinę teisę (pavyzdžiui, atstovas arba nepilnametis), prisidėjo prie žalos atsiradimo. Teismui tenka pareiga konkrečioje byloje nustatyti nukentėjusio asmens prisidėjimo prie žalos atsiradimo apimtį, įvertinant atlygintinos žalos dydį arbaatitinkamai visai neatlyginti.

81.6. Komentaras (v). Galutinis sprendimas (administracinis aktas), pripažįstantisnukentėjusiojo teisę j žalos atlyginimą, ne visada garantuoja, k .u I ?iiLi busatlydinta teisingai ir nedelsiant, Aptariant r.( klausim.] procesiniu ,\speklu,

pagrindas gauti žalos atlyginimą, arba b) sprendimas negali būti nedelsiant įvykdytas ir todėl numatyta speciali procedūra, siekiant efektyvaus kom-pensavimo. Iš esmės pirmoji sistema užtikrina greitą kompensavimą. Vis dėlto buvo manyta esant naudinga nustatyti bendrąjį principą, pagal kurį šios srities sprendimų vykdymas būtų kiek įmanoma greitesnis. Jei būtų nustatoma antroji sistema, ji turėtų būti lengvai prieinama ir greita.

81.7. Komentaras (v). Siekiant tinkamo kompensavimo, gali egzistuoti praktinės ir teisinės kliūtys. Viena iš jų yra susijusi su griežtomis valstybės ar kitų viešųjų institucijų biudžetinėmis taisyklėmis, kurios gali apriboti galimybes disponuoti ištekliais, būtinais sprendimui vykdyti (įgyvendinti administracinį aktą). Kita galima kliūtis yra administravimo institucijų pareigūnų vangumas vykdant savo pareigas. Trečia kliūtis yra kai kuriose valstybėse įtvirtintas draudimas atlikti vykdymo veiksmus prieš administravimo institucijas. Europos Taryba nenumato specialių priemonių, galinčių padėti įveikti paminėtas kliūtis, ir rekomenduoja valstybėms įtvirtinti reikiamas biudžetines ar kitokias priemones. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse biudžetinės taisyklės numato žalos atlyginimo išmokėjimo tvarką ir, jei būtina, automatiškai įtraukia nukentėjusiems asmenims priklausančias sumas į kitų metų biudžetą. Siekiant užkirsti kelią biurokratizmui ar administravimo institucijų pareigūnų piktnaudžiavimui kai kurios sistemos numato asmeninės val-džios atstovų atsakomybės galimybę.

1 priedas: Europos žmogaus teisiųteismo sprendimų apžvalga

Pratarmė

'name priede pateikiami Europos žmogaus teisių teismo sprendimai, parinkti -.lekiant iliustruoti knygoje nagrinėjamus principus.

'•prendimų santrauka apima tik tiesiogiai su knygoje nagrinėjamais klausi-ni, lis susijusias sprendimų dalis. Skliausteliuose nurodyti pastraipų numeriai nurodo sprendimo, kuriame pateiktas konkretus teiginys, pastraipą.

Ne viena šio priedo dalis negali būti pripažinta kaip nors įpareigojanti Euro-pos žmogaus teisių teismą.

Turinys

I rodyklė: Administracinės teisės principai...............................................61

II rodyklė: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos nuostatos...............................................64

III rodyklė: Spendimai pagal nagrinėjamus klausimus................................66

IV rodyklė: Sprendimai chronologine tvarka................................................69

V rodyklė: Sprendimai abėcėlės tvarka.....................................................71

Sprendimų apžvalga.........................................................................................73

I mdyklė:itiministracinės teisės principai1

v Materialinės teisės principai

icisėtumasVVintervverp prieš Nyderlandus; X. prieš Jungtinę Karalystę; Malone prieš lungtinę Karalystę; Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; Gillow prieš Jung-hnę Karalystę; Bozano prieš Prancūziją; Leander prieš Švediją; Olsson Nr. 1 prieš Švediją; Hakansson ir Sturesson prieš Švediją; Groppera Radio AC ir kiti prieš Šveicariją; Autronic AC prieš Šveicariją; Fredin Nr. 1 prieš Švediją; Margareta ir Roger Irersson prieš Švediją; Hentrich prieš Prancūziją; A. prieš Prancūziją.

/ ygybė įstatymui( i i l lovv prieš Jungtinę Karalystę; Fredin Nr. 1 prieš Švediją; Mousta-<|uim prieš Belgiją; Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją; Schuler-Zgraggen prieš Austriją.

ProporcingumasX. prieš Jungtinę Karalystę; Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją; Malone prieš Jungtinę Karalystę; van Marie ir kiti prieš Nyderlandus; AGOSI prieš lungtinę Karalystę; Gillovv prieš Jungtinę Karalystę; Leander prieš Švedi-ją; Erkner & Hofauer ir Poiss prieš Austriją; Olsson Nr. 1 prieš Švediją; Berrehab prieš Nyderlandus; Tre Traktorer Aktiebolag prieš Švediją; Gas-kin prieš Jungtinę Karalystę; Allan Jacobsson prieš Švediją; Hakansson ir Sturesson prieš Švediją; Povvell ir Rayner prieš Jungtinę Karalystę; Grop-pera Radio AC ir kiti prieš Šveicariją; Autronic AC prieš Šveicariją; Fre-din Nr. 1 prieš Švediją; Moustaquim prieš Belgiją; VViesinger prieš Aust-riją; Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją; Margareta ir Roger Irersson prieš Švediją; Beldjoudi prieš Prancūziją; Funke, Cremieux ir Miailhe prieš Prancūziją; Fayed prieš Jungtinę Karalystę; Hentrich prieš

Dėstoma taip, kaip jie pateikti pagrindinėje šios knygos dalyje.

60 61

l ' i ,nu u/ i | , | , k. i i ic k l i i ' , ( hc de | , i ( 11.11 i f ' i - | ) i i t " . l l , i l i | , | , * > l i .111 ( i i t ' i 'k Kel ine

ries ir SlMlis Irreadis prieš1 draikiji); lope/ Osli.i pi les Ispanija,; ( I,ISUS Dosier- und Fordertechnik GmbH prieš Nyderlandus; Air Canada prie? Jungtinę Karalystę.

Objektyvumas ir nešališkumas

Winterwerp prieš Nyderlandus; X. prieš Jungtinę Karalystę; Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; AGOSI prieš Jungtinę Karalystę; Gillovv prieš Jungtinę Karalystę; H. prieš Jungtinę Karalystę; Cruz Varas prieš Švediją; Vilva-rajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę; Schuler-Zgraggen prieš Austriją.

Atvirumas

Leander prieš Švediją; Gaskin prieš Jungtinę Karalystę.

B - Proceso principai

Teisė būti išklausytam

VVintervverp prieš Nyderlandus; VV., B. ir R. prieš Jungtinę Karalystę.

Pareiga priimti sprendimą per protingą terminąSporrong ir Lonnroth prieš Švediją; Erkner & Hofauer ir Poiss prieš Austri-ją; Allan Jacobsson prieš Švediją; VViesinger prieš Austriją.

C - Administracinių aktų kontrolė

Teisė į (nepriklausomą ir nešališką) teismą2

Ringeisen prieš Austriją; Winterwerp prieš Nyderlandus; X. prieš Jungtinę Karalystę; Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją; Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; van Marie ir kiti prieš Nyderlandus; AGOSI prieš Jungtinę Ka-

Vert. past. - Lietuvos teisės literatūroje kalbant apie EŽTPLAK 6 straipsnio garantijas įprasta vartoti sąvoką „nepriklausomas teismas". Tokia sąvoka pateikta ir oficialiame Konvencijos teksto vertime į lietuvių kalbą. Tuo tarpu oficialiame Konvencijos tekste vartojama sąvoka „nepriklausomas tribunolas" (angį. - independent tribūnai, pranc. - un tribūnai independant), kuri apima ne tik valstybės teismą (bendrosios kompetencijos ar specializuotą), bet ir kitas institucijas (pavyzdžiui, nepriklausomas ginčų nagrinėjimo komisijas), atitinkančias EŽTT praktikoje suformuluotus požymius. Siekiant išvengti nereikalingų neaiškumų, šiame priede bus vartojama lietuviškai teisės literatūrai įprasta sąvoka „teismas", išskyrus atvejus, kai aiškiai kalbama apie instituciją, nesančią valstybės teismu, tačiau atitinkančią EŽTT prakti-koje suformuotus „nepriklausomo tribunolo" požymius.

62

i i l \ ,h: ( iillnu | II M". |i i lipinu; I ,n , i l \ ' . le , I lll \ hli | M H", \ir.lii|,|, ( I , VV-, II n U |>iit1'. įlinkime Is.ii.ilysle, 1'iul.is pneš Švedija, lie liakloror Aktie-liiil,i)> piies Svediį,); AILn l.uobsson prieš Švediją; Hakansson ir Stures-on pneš Švedija; Povvell ir Rayner prieš Jungtinę Karalystę; Obermeier pnes Auslrija; I redin Nr. 1 prieš Švediją; de Geouffre de la Pradelle prieš I'I.IIH u/ijaj F-'ayed prieš Jungtinę Karalystę; Hentrich prieš Prancūziją; k,Ule Klitsche de la Grange prieš Italiją; Van de Hurk prieš Nyderlandus; Be.iumartin prieš Prancūziją; Gasus Dosier- ir Fordertechnik GmbH prieš Nyderlandus; Air Canada prieš Jungtinę Karalystę.

Procesinis lygiateisiškumas/šalių teisė būti išklausytomsI eldbrugge prieš Nyderlandus; Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją; Ben-denoun prieš Prancūziją; Van de Hurk prieš Nyderlandus; Hentrich prieš l'rancūziją; Stran Greek Refineries ir Stratis Irreadis prieš Graikiją; Schou-len ir Meldrum prieš Nyderlandus.

Protinga proceso trukmė*Konig prieš Vokietiją; Erkner & Hofauer ir Poiss prieš Austriją; H. prieš lungtinę Karalystę; Obermeier prieš Austriją; Editions Periscope prieš Pran-( ūziją; X. prieš Prancūziją; Francesco Lombardo ir Giancarlo Lombardo prieš Italiją; Salėsi prieš Italiją; Hentrich prieš Prancūziją; Katte Klitsche de la Grange prieš Italiją; Beaumartin prieš Prancūziją; Stran Greek Refineries ir Stratis Irreadis prieš Graikiją; Schouten ir Meldrum prieš Nyderlandus.

Posėdžių viešumasHakansson ir Sturesson prieš Švediją; Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją.

Veiksminga teisinės gynybos priemonėX. prieš Jungtinę Karalystę; Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją; O., VV., B. ir R. prieš Jungtinę Karalystę; Povvell ir Rayner prieš Jungtinę Karalystę; Obermeier prieš Austriiją; Cruz Varas prieš Švediją; Vilvarajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę; Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją; Margareta ir Roger Irersson prieš Švediją; de Geouffre de la Pradelle prieš Prancūziją; Beaumartin prieš Prancūziją.

Vert. past. - šiame priede bus vartojama oficialiame Konvencijos tekste nurodyta sąvoka „protingas terminas" (angį. - reasonable time, pranc. - un dėlai raisonnable), kuri oficialia-me Konvencijos vertime į lietuvių kalbą išversta „įmanomai trumpiausias laikas".

63

II rodyklė:Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos

3 straipsnis. Žiauraus, nežmoniško ir orumą žeminančio elgesio uždraudimas

Berrehab prieš Nyderlandus; Cruz Varas ir kiti prieš Švediją; Vilvarajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę.

5 straipsnis. Teisė į asmens laisvę ir saugumą

Winterwerp prieš Nyderlandus; X. prieš Jungtinę Karalystę; Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; Bozano prieš Prancū-ziją.

6 straipsnis. Teisė į tinkamą teismo procesą

Ringeisen prieš Austriją; Konig prieš Vokietiją; VVintervverp prieš Nyderlandus; Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją; Ashing-dane prieš Jungtinę Karalystę; Feldbrugge prieš Nyderlandus; van Marie ir kiti prieš Nyderlandus; Gillow prieš Jungtinę Karalystę; Ettl & kiti, Erkner & Hofauer ir Poiss prieš Austriją; O., H., W., B. ir R. prieš Jungtinę Karalystę; Pūdas prieš Šve-diją; Tre Traktorer AB prieš Švediją; Allan Jacobsson prieš Švediją; Hakansson ir Sturesson prieš Švediją; Povvell ir Ray-ner prieš Jungtinę Karalystę; Obermeier prieš Austriją; Fredin Nr. 1 prieš Švediją; VViesinger prieš Austriją; Editions Peri-scope prieš Prancūziją; X. prieš Prancūziją; Francesco Lom-bardo ir Giancarlo Lombardo prieš Italiją; de Geouffre de la Pradelle prieš Prancūziją; Funke prieš Prancūziją; Salėsi prieš Italiją; Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją; Bendenoun prieš Prancūziją; Van de Hurk prieš Nyderlandus; Fayed prieš Jung-tinę Karalystę; Hentrich prieš Prancūziją; Katte Klitsche de la Grange prieš Italiją; Beaumartin prieš Prancūziją; Stran Greek Refineries ir Stratis Irreadis prieš Graikiją; Schouten ir Meldrum prieš Nyderlandus; Air Canada prieš Jungtinę Ka-ralystę.

■' • i ų i ' . n i ' . l i ' i u c i I > I I \ , I I , I I I : n > . ( > I I I H > ' , įšvent ino į i c ih im>i ,Inislo //('//c*' i,\myl)ų ii koi cspondviuijos slaptumąMalone |>fiti!i limbinę Karalyste; Gillovv prieš Jungtinę Kara-lyslc,-; leander prieš Švediją; O., H., W., B. ir R. prieš Jung-line Karalystę; Olsson Nr. 1 prieš Švediją; Berrehab prieš Nyderlandus; Gaskin prieš Jungtinę Karalystę; Povvell ir Ray-ner prieš Jungtinę Karalystę; Moustaquim prieš Belgiją; Cruz Varas ir kiti prieš Švediją; Margareta ir Roger Irersson prieš Švediją; Beldjoudi prieš Prancūziją; Funke, Cremieux ir Miail-he prieš Prancūziją; A. prieš Prancūziją; Lopez Ostra prieš Ispaniją.

' << Ai,\ipsnis. Saviraiškos laisvė

Leander prieš Švediją; Gaskin prieš Jungtinę Karalystę; Grop-pera Radio AC ir kiti prieš Šveicariją; Autronic AG prieš Švei-cariją.

" I '.ihupsnis. Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonęLeander prieš Švediją; Povvell ir Rayner prieš Jungtinę Kara-lystę; Vilvarajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę; Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją; Margareta ir Roger Irers-son prieš Švediją.

f / straipsnis. Diskriminacijos draudimasGillovv prieš Jungtinę Karalystę; Fredin Nr. 1 prieš Švediją; Moustaquim prieš Belgiją; Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją; Schuler-Zgraggen prieš Austriją.

i'ii mojo protokolo 1 straipsnis. Nuosavybės teisės apsaugaSporrong ir Lonnroth prieš Švediją; van Marie ir kiti prieš Nyderlandus; AGOSI prieš Jungtinę Karalystę; Allan Jacobs-son prieš Švediją; Erkner & Hofauer ir Poiss prieš Austriją; Tre Traktorer AB prieš Švediją; Hakansson ir Sturesson prieš Švediją; Fredin Nr. 1 prieš Švediją; VViesinger prieš Austriją; Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją; Hentrich prieš Prancūziją; Katte Klitsche de la Grange prieš Italiją; Stran Greek Refineries ir Stratis Irreadis prieš Graikiją; Gasus Do-sier- und Fordertechnik GmbH prieš Nyderlandus; Air Canada prieš Jungtinę Karalystę.

'nM i.ihncI/

III rodyklė:Sprendimai pagal nagrinėjamus klausimus4

Pokalbių telefonu pasiklausymas ir slaptas stebėjimas

Malone prieš Jungtinę Karalystę; Leander prieš Švediją; A. prieš Pran-cūziją.

Sveikatos apsauga

Priverstinis laikymas psichiatrijos ligoninėjeVVintervverp prieš Nyderlandus; X. prieš Jungtinę Karalystę; Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę.

GydymasX. prieš Prancūziją.

Elgesys su užsieniečiais

Bozano prieš Prancūziją; Berrehab prieš Nyderlandus; Moustaquim prieš Belgiją; Cruz Varas ir kiti prieš Švediją; Vilvarajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę; Beldjoudi prieš Prancūziją.

Socialinė sritis

Darbo teisėObermeier prieš Austriją.

Socialinė paramaO., H., W., B. ir R. prieš Jungtinę Karalystę; Olsson Nr. 1 prieš Švediją; Gaskin prieš Jungtinę Karalystę; Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją.

j1,)1,!' pnes Nydcil.nulus, I MIK esc o I ombuido ir ("iancarlo Lom-I I.MIlc> piicš ll.ilijci; Sc huk ir-/gMHĮ.;cui prieš Šveicariją; Salėsi prieš Italiją; 'K houlen ii Meldrum prieš Nyderlandus.

h i ilorijų planavimas

Miestų planavimas ir statybaSporrong ir Lonnroth prieš Švediją; Allan Jacobsson prieš Švediją; Pine V.illey Development Ltd. ir kiti prieš Airiją; Katte Klitsche de la Grange piieš Italiją.

Konsolidavimo procedūrosI Itl & kiti, Erkner & Hofauer and Poiss prieš Austriją; VViesinger prieš Austriją.

Atsisakymas patvirtinti žemės perleidimąRingeisen prieš Austriją; Hakansson ir Sturesson prieš Švediją.

Aprūpinimas būstu

Gillovv prieš Jungtinę Karalystę.

Profesinės veiklos reguliavimas

Konig prieš Vokietiją; van Marie ir kiti prieš Nyderlandus; Pūdas prieš Švedi-ją; Tre Traktorer Aktiebolag prieš Švediją; Van de Hurk prieš Nyderlandus.

I konominis reguliavimas

Fayed prieš Jungtinę Karalystę; Beaumartin prieš Prancūziją; Stran Greek Refineries ir Stratis Andreadis prieš Graikiją.

MuitaiAGOSI prieš Jungtinę Karalystę; Funke, Cremieux ir Miailhe prieš Pran-cūziją; Air Canada prieš Jungtinę Karalystę.

4 Nagrinėjami klausimai nustatyti atsižvelgiant j faktines bylos aplinkybes.

Apmokestinimus

Bendenoun prieš Prancūziją; McMilrich prieš Pr.inc u/iją; („įsus I )osiei und FordertechnikCmbH prieš Nyderlandus.

Ziniasklaidos priemonių reguliavimas

Groppera Radio AG ir kiti prieš Šveicariją; Autronic prieš Šveicariją; Editions Periscope prieš Prancūziją.

Aplinkos apsauga

Povvell ir Rayner prieš Jungtinę Karalystę; Fredin Nr. 1 prieš Švediją; de Geouffre de la Pradelle prieš Prancūziją; Lopez Ostra prieš Ispaniją.

68

IV rodyklė:Sprendimai chronologine tvarka

Šalys Serija A N r.

Ringeisen prieš Austriją...................................................... 1 3Konig prieš Vokietiją...........................................................27Winterwerp prieš Nyderlandus...........................................33X. prieš Jungtinę Karalystę..................................................46Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją.....................................52Malone prieš Jungtinę Karalystę.........................................82Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę...................................93Feldbrugge prieš Nyderlandus............................................99van Marle ir kiti prieš Nyderlandus...................................1 01AGOSI prieš Jungtinę Karalystę........................................108Gi I lovv prieš Jungtinę Karalystę.........................................1 09Bozano prieš Prancūziją...................................................111Leander prieš Švediją .......................................................11 6Ettl & kiti prieš Austriją.......................................................117Erkner & Hofauer prieš Austriją.........................................11 7Poiss prieš Austriją............................................................117O. prieš Jungtinę Karalystę............................................120-AH. prieš Jungtinę Karalystę.............................................120-BW. prieš Jungtinę Karalystę............................................121-AB. prieš Jungtinę Karalystę.............................................121-BR. prieš Jungtinę Karalystę.............................................121 -CPūdas prieš Švediją.......................................................125-AOlsson Nr. 1 prieš Švediją................................................130Berrehab prieš Nyderlandus.............................................138Tre Traktorer Aktiebolag prieš Švediją...............................1 59Gaskin prieš Jungtinę Karalystę........................................1 60Allan Jacobsson prieš Švediją...........................................1 63Hakansson ir Sturesson prieš Švediją.............................1 71 -APovvell ir Rayner prieš Jungtinę Karalystę...........................1 72Groppera Radio AG ir kiti prieš Šveicariją.........................1 73Autronic AG prieš Šveicariją.............................................1 78Obermeier prieš Austriją...................................................1 79

69

Sprendimo data

1971 07 16197806 281979 10 241981 11 051982 09 231984 08 021985 05 28198605 291986 06 261986 10 241986 11 241986 12 18198703 261987 04 231987 04 231987 04 231987 07 081987 07 081987 07 081987 07 081987 07 081987 10 271988 03 241988 06 211989 07 071989 07 071989 10 25199002 211990 02 211990 03 281990 05 221990 06 28

199 0 11991

02

18199

103

20199

110

30199

110

30199

111

29199

202

25199

203

26199

203

26199

203

31199

211

26

1992

12

16

1993

02

25199

302

25199

302

25199

302

26199

306

24199

311

23199

402

24199

404

19199

409

21199

409

22199

410

27199

411

24199

412

09

1994

12

09

1994

12

09199

502

23

1995

05

05

Fredin Nr. 1 prieš Švediją................................................. 192Moustaquim prieš Belgiją................................................. 193Cruz Varas ir kiti prieš Švediją..........................................201VViesinger prieš Austriją....................................................21 3Vilvarajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę............................21 5Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją.................222Margareta ir Roger Andersson prieš Švediją...................226-ABeldjoudi prieš Prancūziją............................................234-AEditions Periscope prieš Prancūziją...............................234-BX. prieš Prancūziją........................................................236-AFrancesco Lombardo ir GiancarloLombardo prieš Italiją.........................................249-B 249-Cde Geouffre de la Pradelle prieš Prancūziją....................253-BFunke prieš Prancūziją..................................................256-ACremieux prieš Prancūziją............................................256-BMiailhe prieš Prancūziją................................................256-CSalėsi prieš Italiją...........................................................257-ESchuler-Zgraggen prieš Šveicariją ....................................263A. prieš Prancūziją........................................................277-BBendenoun prieš Prancūziją............................................284Van de Hurk prieš Nyderlandus........................................288Fayed prieš Jungtinę Karalystę.......................................294-BHentrich prieš Prancūziją..............................................296-AKatte Klitsche de la Grange prieš Italiją...........................293-BBeaumartin prieš Prancūziją..........................................296-BStran Greek Refineries ir Stratis Andreadisprieš Graikiją.................................................................301-BLopez Ostra prieš Ispaniją.............................................303-CSchouten ir Meldrum prieš Nyderlandus..........................304Gasus Dosier- und Fordertechnik GmbHprieš Nyderlandus.........................................................306-BAir Canada prieš Jungtinę Karalystę..................................316

V rodyklė:Sprendimai abėcėlės tvarka

A. prieš Prancūziją...........................................................................................1 32AGOSI prieš Jungtinę Karalystę............................................................................87Air Canada prieš Jungtinę Karalystę...................................................................146Andersson Margareta ir Roger prieš Švediją ......................................................122Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę....................................................................83Autronic AG prieš Šveicariją...............................................................................111

B. prieš Jungtinę Karalystę ...................................................................................96Beaumartin prieš Prancūziją..............................................................................1 39Beldjoudi prieš Prancūziją.................................................................................123Bendenoun prieš Prancūziją..............................................................................1 32Berrehab prieš Nyderlandus..............................................................................101Bozano prieš Prancūziją......................................................................................90

Cremieux prieš Prancūziją.................................................................................1 28Cruz Varas ir kiti prieš Švediją ............................................................................116

Editions Periscope prieš Prancūziją....................................................................124Erkner & Hofauer prieš Austriją............................................................................94Ettl & kiti prieš Austriją.........................................................................................94

Fayed prieš Jungtinę Karalystę............................................................................1 35Feldbrugge prieš Nyderlandus.............................................................................85Fredin Nr. 1 prieš Švediją....................................................................................11 3Funke prieš Prancūziją......................................................................................1 28

Gaskin prieš Jungtinę Karalystę..........................................................................1 03Gasus Dosier- und Fordertechnik GmbH prieš Nyderlandus...............................145de Geouffre de la Pradelle prieš Prancūziją.......................................................127Gillovv prieš Jungtinę Karalystę.............................................................................89Groppera Radio AG ir kiti prieš Šveicariją...........................................................1 09

H. prieš Jungtinę Karalystę...................................................................................96Hakansson ir Sturesson prieš Švediją.................................................................1 07Hentrich prieš Prancūziją.................................................................................. 1 36

71


Jacobsson Allan prieš Švediją............................................................................105

Katte Klitsche de la Crange prieš Italiją................................................................1 38Konig prieš Vokietiją............................................................................................74

Leander prieš Švediją...........................................................................................91Lombardo Francesco prieš Italiją........................................................................126Lombardo Giancarlo prieš Italiją........................................................................ 1 26Lopez Ostra prieš Ispaniją.................................................................................1 42

Malone prieš Jungtinę Karalystę...........................................................................81van Marle ir kiti prieš Nyderlandus.......................................................................86Miailhe prieš Prancūziją....................................................................................1 28Moustaquim prieš Belgiją....................................................................................115

O. prieš Jungtinę Karalystę...................................................................................96Obermeier prieš Austriją.....................................................................................112Olsson Nr. 1 prieš Švediją..................................................................................100

Pine Valley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją....................................................1 20Poiss prieš Austriją...............................................................................................94Povvell ir Rayner prieš Jungtinę Karalystę...........................................................108Pūdas prieš Švediją.............................................................................................98

R. prieš Jungtinę Karalystę ..................................................................................96Ringeisen prieš Austriją........................................................................................73

Salėsi prieš Italiją...........................................................................................................1 29Schouten ir Meldrum prieš Nyderlandus.............................................................144Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją......................................................................1 30Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją.......................................................................80Stran Greek Refineries ir Stratis Andreadis prieš Graikiją......................................140

Tre Traktorer Aktiebolag prieš Švediją................................................................1 02

Van de Hurk prieš Nyderlandus.........................................................................1 34Vilvarajah ir kiti prieš jungtinę Karalystę.......................................................................119

W. prieš Jungtinę Karalystę...................................................................................96VViesinger prieš Austriją .....................................................................................118Winterwerp prieš Nyderlandus............................................................................76

X. prieš Prancūziją.............................................................................................1 25X. prieš Jungtinę Karalystę ...................................................................................78

72

Sprendimų apžvalga(chronologine tvarka)

(paragrafų (§) numeriai skliausteliuose nurodo sprendimo, kuriuo remiamasi, pastraipos numerį)

1971 m. liepos 16 d. sprendimasbyloje Ringeisen prieš Austriją (serija A Nr. 13)

1962 metais pareiškėjas sudarė žemės pirkimo sutartį su privačiais asmeni-mis. Apskrities nekilnojamojo turto sandorių komisija, o vėliau ir regioninė nekilnojamojo turto sandorių komisija atsisakė patvirtinti šią sutartį. Moty-vuota tuo, jog sandoris prieštarauja žemės agrokultūrinei paskirčiai ir yra ap-simestinis. Pareiškėjui padavus skundą, 1964 metais Konstitucinis teismas pa-naikino regioninės komisijos sprendimą, motyvuodamas tuo, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė, kad jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą paskirto teisė-jo, kadangi nagrinėjant pareiškėjo bylą komisijos sudėtis nebuvo tokia kaip reikalauja įstatymas. Regioninė komisija turėjo priimti naują sprendimą. Pra-sidėjus naujam procesui, pareiškėjas pareiškė nušalinimą aštuoniems regioni-nės komisijos nariams, motyvuodamas jų šališkumu. Pareiškėjas nurodė, kad komisijos pirmininkas 1964 metais atstovavo regioninei komisijai Konstitucinio teismo byloje; du komisijos nariai šiame procese buvo apklausti kaip liudytojai ir vienas neva pareiškė, jog jau buvo patvirtinta kita sutartis dėl tos pačios nuosavybės pardavimo; trečias narys neva jau buvo pasisakęs esąs prieš sutarties patvirtinimą; likę du nariai dalyvavo priimant sprendimą, kuris Konstitucinio teismo buvo panaikintas. Regioninė komisija pripažino kaltinimus šališkumu nepagrįstais ir pareiškėjo prašymas buvo pakartotinai atmestas. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą ir tarp kitų skundo pagrindų nurodė komisijos šališkumą. 1965 metais Konstitucinis teismas atmetė pareiškėjo skundą. Konstitucinis teismas atsisakė nagrinėti pareiškėjo argumentus, susijusius su komisijos narių šališkumu, motyvuodamas tuo, kad net jei pareiškėjo kaltinimai būtų pagrįsti, tai neturėtų įtakos pareiškėjo teisei, kad jo bylą nagrinėtų pagal įstatymą paskirtas teisėjas, kadangi komisija nenustoja būti kompetentinga net jei procese dalyvauja šališkas komisijos narys. (Vėliau pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimo sunkinančiomis aplinkybėmis ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį bankrotą.)

73


EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar Konstitucinio teismo atsisakymas nagrinėti skundo pagrindus, susijusius su kai kurių regioninės komisijos narių šališku-mu, sudaro teisės būti išklausytam nešališko teismo pažeidimą?

Taikymas: Konvencijos 6 straipsniui taikyti nebūtina, kad abi proceso šalys būtų privatūs asmenys. Taip pat neturi didelės reikšmės įstatymo, reglamen-tuojančio ginčijamą klausimą, pobūdis (civilinis, administracinis, komercinis ir 1.1.) bei institucijos, kompetentingos spręsti ginčijamą klausimą, prigimtis (teismas, administracinė institucija ir 1.1). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis apima kiekvieną procesą, kurio rezultatas apibrėžia asmens civilines teises ii pareigas. Taip buvo ir šioje byloje - regioninės komisijos sprendimas, nors ii priimtas remiantis administracinės teisės normomis, buvo sprendžiamojo po-būdžio civiline teise pagrįstiems pareiškėjo ir žemės pardavėjų santykiams Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 94).

Atitiktis: nebuvo įrodymų, kad pareiškėjas šioje byloje negalėjo naudotis tin kamo proceso garantijomis. Regioninė komisija atitinka teismo požymius pa gal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasmę (§ 95). Net jei pareiškėjo tvirti nimai būtų išties teisingi, jie neleistų daryti išvados, jog regioninė komisij išties buvo šališka. Tai, jog kai kurie komisijos nariai dalyvavo priimant pi mąjį regioninės komisijos sprendimą, taip pat negali lemti išvados, kad pag; bendrą taisyklę, siekdama būti pripažinta nešališka, institucija, kurios sprer dimas buvo panaikintas aukštesniojo teismo, negali pakartotinai nagrinė bylos, jei ji grąžinama nagrinėti iš naujo (§ 97).

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis nepažeista.

(Teismas taip pat nagrinėjo galimus Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus, susijusius su baudžiamuoju persekiojimu p reiškėjo atžvilgiu.)

1978 m. birželio 28 d. sprendimasbyloje Konig prieš Vokietiją (serija A N r. 27)

Pareiškėjas - medicinos klinikos savininkas ir vienintelis praktikuojantis ši klinikos gydytojas. 1967 metų balandį Regierungsprasident anuliavo pare kėjo leidimą turėti kliniką, motyvuodamas tuo, jog jis nesugeba tinkamai vadovauti ir kad jam trūksta kruopštumo ir žinių, reikalingų klinikos tech niam ir administraciniam valdymui. 1967 metų liepą pareiškėjas pareis prieštaravimą, kurį Regierungsprasident atmetė. 1971 metais Regierungsp sident anuliavo pareiškėjo leidimą verstis medicinos praktika dėl netinkai profesinio elgesio ir profesinės etikos pažeidimų. Atitinkamai 1967 metai 1971 metais pareiškėjas apskundė nurodytus sprendimus. Skundas dėl spr dimo panaikinti leidimą turėti kliniką sustabdė ginčijamo sprendimo vyk

74

1 priedas. Sprendimų apžvalga

mą. Sprendimas atimti teisę verstis medicinos praktika buvo vykdomas ne-delsiant. Administracinis teismas atitinkamai 1976 metais ir 1977 metais at-metė pareiškėjo skundus.

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Ar teisė turėti kliniką ir teisė verstis medicinos praktika yra „civilinio pobūdžio teisės", ir, jei taip, ar proceso Administraci-niame teisme trukmė buvo protinga?

Taikymas: „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų" sąvoka yra savarankiška, nors konkrečios valstybės nacionalinės teisės nuostatos taip pat turi reikšmės. Vis dėlto ginčijamos teisės turinys, o ne jos teisinė klasifikacija pagal nacionali-nę teisę lemia, ar ji gali būti pripažinta „civilinio pobūdžio" teise (§ 89). Jei byla yra susijusi su privataus asmens ir valstybės institucijos ginču, neturi lemiamos reikšmės, ar valstybė veikė kaip privatus asmuo, ar įgyvendinda-ma savo suverenias galias (§ 90). Svarbus yra tik ginčijamos teisės pobūdis. Privačios klinikos turėjimas yra komercinė veikla, vykdoma siekiant pelno. Veikla, pasižyminti privačios (komercinės) veiklos savybėmis, negali būti automatiškai pripažinta viešosios teisės veikla vien tik dėlto, jog jai vykdyti reikalingas viešojo administravimo institucijų leidimas ir priežiūra (§ 92). Me-diko profesija Vokietijoje priskiriama prie tradicinių laisvųjų profesijų. Net pagal nacionalinę sveikatos apsaugos schemą mediko profesija nėra priski-riama prie valstybės tarnybos: gavęs leidimą verstis medicinos praktika, gy-dytojas gali laisvai pasirinkti, verstis ja ar ne, o gydymą savo pacientams teikia pagal sutartis. Bendrieji gydytojo įsipareigojimai visai visuomenei ne-paneigia privataus praktikuojančio gydytojo veiklos pobūdžio (§ 93). Neturi didelės reikšmės ta aplinkybė, jog byla susijusi su viešosios valdžios institucijų taikomomis administracinėmis priemonėmis ar kad sprendimus byloje priėmė administraciniai teismai (§ 9). Nagrinėjamoje byloje ginčijamos pareiškėjo teisės yra privataus pobūdžio, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 90-95).

Atitiktis: Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyto „protingo termino" eiga prasidėjo 1967 metais, pareiškėjui pareiškus prieštaravimą dėl leidimo at-ėmimo, o ne vėliau, kai buvo paduotas skundas Administraciniam teismui, kadangi pareiškėjas neturėjo galimybės kreiptis į kompetentingą teismą, kol ginčijamų administracinių aktų teisėtumas ir tikslingumas nebuvo patikrintas vidinės kontrolės tvarka viešojo administravimo institucijoje (§ 98). Esminė oroceso trukmės priežastis buvo Administracinio teismo elgesys nagrinėjant Dyla (§ 105 ir 110). Taigi reikalavimas išnagrinėti bylą per protingą terminą ouvo pažeistas (§ 111).

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis pažeista.

75


1979 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Winterwerp prieš Nyderlandus (serija A Nr. 33)

1968 metų gegužę, vadovaujantis ypatingos padėties procedūra, burmistr nurodymu pareiškėjas trims savaitėms buvo nusiųstas į psichiatrijos ligonini vėliau jo sulaikymo terminą pratęsė prokuroras. Birželį Apylinkės teisme pagal pareiškėjo žmonos kreipimąsi išdavė orderį, leidžiantį priverstinai iz( liuoti pareiškėją šešis mėnesius. Remdamasis tolesniais pareiškėjo žmonc kreipimaisi ir prokuroro prašymais, vadovaudamasis pareiškėją prižiūrinči gydytojo ataskaitomis, sulaikymo orderius kasmet išduodavo Apygardos tei mas. Pareiškėjas nebuvo informuojamas apie tai, jog pradėtos sulaikymo c derio išdavimo procedūros. Jis taip pat neturėjo galimybės kreiptis į teism ginčyti medicininių duomenų, kuriais remdamiesi teismai priimdavo sprenc mus, ar gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjas keturis kartus prašėsi paleidžiam, iš psichiatrijos ligoninės, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinami. Uždaryta: psichiatrijos ligoninę pareiškėjas prarado galimybę administruoti savo turt jo turtui Apygardos teismas paskyrė administratorių.

EŽTPLAK 5 straipsnio 1(e) dalis: Ar pareiškėjo laisvės apribojimas buvo „U sėtas psichiškai nesveiko asmens sulaikymas" ir ar jis buvo vykdomas „paį įstatymo nustatytą procedūrą"?

Sulaikymo teisėtumas suponuoja jo atitiktį nacionalinės teisės normoms apribojimų, leidžiamų pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 (e) dalį, tikslams. Tem nas „teisėtas" apima tiek materialines, tiek proceso taisykles. Savavališk asmens sulaikymas jokiais atvejais negali būti pripažintas teisėtu. Tam, k būtų galima pripažinti asmenį „psichiškai nesveiku", reikia mažiausiai tr sąlygų: realus asmens psichikos sutrikimas turi būti nustatytas kompetenti gos institucijos, atlikus nepriklausomą medicininį tyrimą (išskyrus ypating atvejus); asmens psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, k pateisintų privalomą asmens izoliavimą; tęstinio asmens izoliavimo teisė mas priklauso nuo psichikos sutrikimo ilgalaikiškumo (§ 39). Nagrinėjame byloje Teismui nebuvo pagrindo abejoti medicininių įrodymų objektyvumi pakankamumu, ir jis padarė išvadą, jog pareiškėjo sulaikymas buvo „teisė sulaikymas" Konvencijos 5 straipsnio 1 (e) dalies prasme (§ 40-43).

Žodžiai „pagal įstatymo nustatytą procedūrą" iš esmės nukreipia į nacion; nę teisę, kuri savo ruožtu turi atitikti EŽTPLAK reikalavimus, įskaitant b< drus tiesiogiai ar netiesiogiai Konvencijoje įtvirtintus principus. Nagrinėja sąvoka apibrėžia teisingą ir tinkamą procedūrą, konkrečiai, kad kiekvie asmens laisvę ribojanti priemonė turi būti skiriama ir vykdoma kompeteni gos institucijos ir negali būti savavališka (§45). Tuo atveju, jei EŽTPL tiesiogiai nukreipia į nacionalinę teisę, Teismas gali ir privalo tikrinti, ar

76


cionalinės institucijos laikėsi nacionalinės teisės nustatytų reikalavimų (§ 46). Nagrinėjamoje byloje sulaikymas buvo vykdomas laikantis šių reikalavimų. Konvencijos 5 straipsnio 1 (e) dalis nesuteikia teisės į tinkamą gydymą sie-kiant išvengti pernelyg ilgo asmens izoliavimo (§ 47-49).

EŽTPLAK 5 straipsnio 7 (e) dalis nepažeista.

EŽTPLAK5 straipsnio 4 dalis: Ar tuo, kad pareiškėjas neturėjo galimybės teisme ginčyti savo sulaikymo ar medicininių duomenų, kuriais remdamiesi teis-mai priėmė sprendimus, buvo pažeista pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl sulaikymo teisėtumo?

Nei sprendimą dėl pirminio sulaikymo priėmęs burmistras, nei sulaikymo terminą pratęsęs prokuroras neatitiko „teismo" požymių. Ir atvirkščiai, tiek apylinkės, tiek apygardos teismai organizaciniu požiūriu yra „teismai" (§ 56). Nepaisant to, šių institucijų įsikišimas atitiktų Konvencijos 5 straipsnio 4 da-lies reikalavimus tik tuo atveju, jei po to einanti procedūra atitiktų teisminės procedūros požymius ir suinteresuotam asmeniui būtų suteiktos garantijos, atitinkančios ginčijamo laisvės atėmimo pobūdį (§ 57). Ypač svarbu, kad suinteresuotas asmuo turėtų galimybę kreiptis į teismą ir būti išklausytas asmeniškai ar, jei reikalinga, per atstovą. Šio reikalavimo pažeidimas reikš-tų, kad asmeniui nebuvo suteiktos „esminės proceso garantijos, taikomos bylose dėl laisvės atėmimo". Psichikos sutrikimas gali pateisinti tokios tei-sės įgyvendinimo apribojimus ar ypatumus, tačiau negali pateisinti pačios teisės esmės pažeidimo. Žinoma, gali būti pateisinami tam tikri procesiniai saugikliai, kuriais siekiama apsaugoti asmenų, dėl savo psichikos būklės nesugebančių iki galo suprasti savo veiksmų esmės, interesus (§ 60). Atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes - pagal Nyderlandų psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, nei apylinkės, nei apygardos teismas neprivalėjo išklausyti asmens, kurio sulaikymo klausimas buvo sprendžiamas, pareiškėjas niekada nebuvo įtrauktas asmeniškai ar per atstovą į teismo procesą, kurio eigoje buvo priimami sulaikymo orderiai: jam nebuvo pranešta apie procesą ar jo eigą, jis nebuvo išklausytas teisme ir neturėjo galimybės ginčyti savo sulaikymo (§ 61).


EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar pareiškėjo galimybės valdyti savo turtą pra-radimas buvo jo „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų nustatymas"pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijas?

Taikymas: galimybės valdyti turtą atėmimas iš pareiškėjo prilygo jo „civili-nio pobūdžio teisių ir pareigų nustatymui". Dėl šios priežasties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 73).

77


Atitiktis: su pareiškėjo laisvės apribojimu susijusi procedūra neapėmė jo civili-nio veiksnumo klausimo. Psichikos liga gali pateisinti tam tikrus apribojimus įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, tačiau ji negali pateisinti visiško teisės, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, atėmimo. Tuo pačiu procedūros, susijusios su pareiškėjo civilinio veiksnumo klausimu, negali būti pripažintos atitinkančiomis „tinkamo proceso" garantijas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (§ 74).


1981 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje X. prieš Jungtinę Karalystę (serija A N r. 46)

1968 metais pareiškėjas Šefildo prisiekusiųjų teismo [Sheffield Court ofAssi-zes) buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį sunkų kūno sužalojimą. To paties teismo sprendimu pareiškėjas buvo uždarytas į specialią sustiprintos priežiū-ros psichiatrijos ligoninę nepakaltinamiems asmenims. 1971 metais už pa-reiškėjo gydymą atsakingo medicinos pareigūno rekomendavimu vidaus rei-kalų ministro sprendimu pareiškėjas buvo lygtinai paleistas. Pareiškėjo žmonai pasiskundus pareiškėjo elgesiu, atsakingas medicinos pareigūnas, neatlikęs tolesnio tyrimo, kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, kuris, vadovaudamasis me-dicinos pareigūno siūlymu, neišklausęs pareiškėjo ir neatlikęs papildomo jo sveikatos patikrinimo, remdamasis 1959 metų Psichikos sveikatos įstatymu, nutarė nedelsiant grąžinti pareiškėją į ligoninę. Pareiškėjo advokatai kreipėsi į Aukštesniojo teismo kolegiją dėl habeas corpus procedūros5, tačiau jų reikalavimas buvo atmestas. Grąžinus pareiškėją į ligoninę, už jo sveikatos priežiūrą atsakingas pareigūnas laikėsi nuomonės, jog pareiškėjas turėtų likti sulaikytas. Medicininiai tyrimai taip pat rodė, kad pareiškėjas tebėra psichiškai nestabilios būklės. Pareiškėjas buvo lygtinai paleistas 1976 metais ir mirė 1979-aisiais.

EŽTPLAK 5 straipsnio 7 (e) dalis: Ar pareiškėjo grąžinimas į psichiatrijos ligo-ninę, prieš tai neatlikus medicininio tyrimo ir nenustačius, jog jis yra psichiš-kai nesveikas, buvo „neteisėtas sulaikymas" pagal Konvencijos 5 straipsnio 7 (e) dalį!

Tam, kad būtų galima pripažinti asmenį „psichiškai nesveiku", reikia ma-žiausiai trijų sąlygų: asmens psichikos sutrikimas turi būti nustatytas kompe-tentingos institucijos (išskyrus ypatingus atvejus) remiantis nepriklausomu me-dicininiu tyrimu; asmens psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų privalomą asmens izoliavimą; tęstinio izoliavimo tei-

Vert. past. - speciali teismo procedūra, turint tikslą neleisti neteisėto asmens sulaikymo, -teismo nurodymas pristatyti sulaikytą asmenį, siekiant išsiaiškinti jo sulaikymo teisėtumą.

78


sėtumas priklauso nuo psichikos sutrikimo ilgalaikiškumo (§ 40). Ypatingi (kri-tiniai) atvejai yra bendros taisyklės, kad asmeniui negali būti atimta laisvė, jei nėra patikimai įrodyta, jog jis yra „psichiškai nesveikas", išimtis (žr. spren-dimą VVintervverp byloje). Kai kalbama apie įstatymo leidžiamą priverstinį asmens, savo elgesiu keliančio pavojų kitiems asmenims, izoliavimą kritiniu atveju, būtų neprotinga reikalauti nuodugnaus medicininio tyrimo prieš tokį asmenį sulaikant (§41). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo grąžinimas į psi-chiatrijos ligoninę turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo biografijos faktus, konkrečiai į tai, jog pareiškėjas inter alia yra asmuo, turėjęs rimtų psichikos sveikatos problemų, pirmą kartą paguldytas į psichiatrijos ligoninę nuteisus jį už nusikaltimą, susijusį su kito asmens užpuolimu (§ 44). Taip pat turi būti įvertinta bendra psichikos ligonių, kurių laisvė apribota, paleidimo iš psichiat-rijos ligoninės ir grąžinimo į ją sistema. Sistema, leidžianti paleisti pacientus iš psichiatrijos ligoninės su sąlyga, kad jie bus atidžiai stebimi, ir suteikiant stebinčiam asmeniui galimybę nedelsiant reaguoti pastebėjus naujo pavo-jaus požymių, dažnai yra vienintelė galimybė tokiems pacientams sugrįžti į visuomenę. Pateisinant asmens laisvės apribojimą nesilaikant įprastų Konven-cijos 5 straipsnio 1 (e) dalies garantijų kritiniais atvejais, visuomenės narių apsaugai suteikiamas prioritetas individo teisės į laisvę atžvilgiu. Atsižvelgiant j nagrinėjamos bylos faktus, manytina, jog vidaus reikalų ministras turėjo pagrindo nuspręsti, kad pareiškėjo palikimas laisvėje kelia pavojų visuomenei § 45). Tolesnis pareiškėjo sulaikymas buvo pagrįstas medicininėmis ataskaitomis, kurių objektyvumu ir pagrįstumu abejoti nebuvo pagrindo (§ 46).


EŽTPLAK 5 straipsnio 4 dalis: Ar vėlesnio teismo proceso po Prisiekusiųjų teismo (Court of Assizes') sprendimo nebuvimas ir ta aplinkybė, jog habeas corpus procedūros metu nebuvo išsamiai tiriamos sprendimą grąžinti pareiškėją į psichiatrijos ligoninę pagrindžiančios aplinkybės, sudaro pareiškėjo teisės į teismą pažeidimą?

Psichiškai nesveikas asmuo, priverstinai paguldytas į psichiatrijos ligoninę ne-ribotam ar ilgam laikotarpiui, turi teisę periodiškai, protingam terminui pra-ėjus, kreiptis į teismą, kad būtų peržiūrėtas jo sulaikymo teisėtumas, jei įstaty-mas nenumato privalomos periodinės sulaikymo teisėtumo peržiūros procedūros (§ 52). Tokia ribota teisminės kontrolės procedūra (nagrinėjamoje byloje tai buvo habeas corpus procedūra) nėra pakankama tęstiniam asmens sulaiky-mui. Šios procedūros metu buvo tiriama tik administracinio sprendimo atitiktis nacionalinei teisei. Nebuvo tiriama, ar pareiškėjo psichikos sutrikimas išlikęs ir ar vidaus reikalų ministras turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog tolesnis pareiškėjo sulaikymas yra būtinas užtikrinti visuomenės saugumą (§ 58).


79


1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (serija A Nr. 52)

Pono Sporrongo įpėdiniams bendrosios nuosavybės teise priklausė žemės skl> pas ir pastatas Stokholme. Vadovaudamasi miesto centro pertvarkymo plani 1956 metais Vyriausybė suteikė miesto tarybai leidimą atlikti zoninę eks propriaciją, ji palietė ir pono Sporrongo nuosavybę. Pagal 1917 metų Ek< propriacijos įstatymą Vyriausybė nustatė penkerių metų terminą, per kurį mie: to taryba turėjo kreiptis į Nekilnojamojo turto teismą dėl kompensacijos turt savininkams nustatymo. Terminas buvo keletą kartų pratęstas, ekspropriac jos leidimas galiojo 23 metus. 1979 metais miesto tarybos prašymu eksprof riacijos leidimas buvo atšauktas. Nuo 1954 iki 1979 metų ginčijamame nuc savybės objekte taip pat buvo uždraustos statybos. 1970 metais Sporrong valdai buvo suteikta statybos draudimo išimtis, leidusi praplatinti pastato p; radines duris. Dėl jokių kitų išimčių niekada nebuvo kreiptasi.

Ponios Lonnroth nuosavybei, taip pat esančiai Stokholmo centre, ekspropriac jos leidimas galiojo nuo 1971 iki 1979 metų, o statybų draudimas-nuo 1968 ii 1980 metų. Vyriausybė atmetė ponios Lonnroth prašymą panaikinti ekspropm cijos leidimą. 1970 metais jai buvo suteikta statybos draudimo išimtis, leidu pertvarkyti dalį patalpų; jokių kitų išimčių ji niekada nereikalavo. Ponios Loni roth nuosavybę buvo bandoma parduoti septynis kartus, tačiau potencialūs pi kėjai, pasikonsultavę su miesto tarybos pareigūnais, atsisakydavo ją pirkti.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar laikotarpio, kuriuo galiojo ek propriacijos leidimai kartu su statybų draudimais, trukmė sudarė neteisė pareiškėjų teisės „taikiai naudotis nuosavybe" apribojimą?

Ekspropriacijos leidimai nebuvo skirti riboti ar kontroliuoti nuosavybės nai dojimą. Jie buvo pirmasis žingsnis į nuosavybės paėmimą visuomenės pore kiams ir turi būti nagrinėjami „teisės taikiai naudotis nuosavybe" kontekst Nors ekspropriacijos leidimai teisiškai neturėjo įtakos savininko teisei naudi tis savo nuosavybe ir ja disponuoti, praktiškai jie gana ženkliai sumažino ši galimybes. Ekspropriacijos leidimų egzistavimas palietė pačią nuosavyb teisės esmę, iš anksto pripažįstant, jog ekspropriacija bus teisėta, ir suteikia miesto valdžiai galių eksproprijuoti nuosavybę, kai tik ji manys tai esa reikalinga. Dėl to pareiškėjų nuosavybės teisė tapo nesaugi ir lengvai pan£ kinama. Statybų draudimai savo ruožtu neabejotinai apribojo pareiškėjų te sę naudotis nuosavybe. Taigi pareiškėjų nuosavybės teisė buvo ribojama, šio ribojimo padariniai buvo dar sunkesni dėl bendro ekspropriacijos leidin ir statybos draudimų egzistavimo ilgą laikotarpį (§ 60-74).

Tokioje sudėtingoje srityje - didelių miestų plėtra - susitariančiosios valst bės, siekdamos įgyvendinti savo miestų planavimo politiką, turi turėti plač

80


nuožiūros laisvę (§ 69). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju atitinkamu laiko-tarpiu galiojęs įstatymas pasižymėjo nelankstumu; pareiškėjai ilgą laiką bu-vo palikti neapibrėžtoje padėtyje nežinodami savo nuosavybės likimo; Šve-dijos vyriausybė negalėjo atsižvelgti į sunkumus, su kuriais jie galėjo susidurti; nebuvo galimybės protingais intervalais iš naujo įvertinti miesto ir žemės savininkų interesų santykio; įstatymas nesuteikė galimybės skirti kompensa-ciją, o statybų draudimas sustiprino neigiamą įtaką turto savininkų intere-sams. Tokia situacija sugriauna tinkamą nuosavybės teisės apsaugos ir viešo-jo intereso apsaugos reikalavimų pusiausvyrą (§ 70-73).

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis pažeistas.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar ta aplinkybė, kad skundai dėl ekspropriaci-jos leidimų nebuvo ir negalėjo būti nagrinėjami Švedijos teismuose, pažeidė pareiškėjų teisę į teismą?

Taikymas: tai, kad ginčas buvo susijęs su kompetentingos institucijos, įgy-vendinančios valstybės valdžią, taikyta administracine priemone, neturi reikšmės: ekspropriacijos leidimai, susiję su pareiškėjų nuosavybės teisės objektais, buvo susiję su pareiškėjų „civilinio pobūdžio teisėmis", o jų galiojimo laikotarpis sukėlė „ginčą" pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 80-83).

Atitiktis: miesto tarybos sprendimai prašyti Vyriausybės išduoti ir pratęsti lei-dimus galėjo būti apskųsti Apygardos administracinei valdybai, o vėliau Aukš-čiausiajam administraciniam teismui, tačiau šie prašymai buvo tik parengia-mieji veiksmai, patys savaime dar neturėję įtakos pareiškėjų civilinio pobūdžio teisėms (§ 85). Vyriausybės sprendimai išimties tvarka galėjo būti skundžiami Aukščiausiajam administraciniam teismui. Tačiau spręsdamas skundo priimtinumo klausimą Aukščiausiasis administracinis teismas nenagrinėja bylos iš esmės (§ 86). Taigi pareiškėjų byla negalėjo būti nagrinėjama teismo, kompetentingo aiškintis visas bylos aplinkybes (§ 87).


1984 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (serija A N r. 82)

Pareiškėjas, prekiautojas antikvariniais daiktais, 1977 metais buvo patrauk-tas atsakomybėn už nusikaltimus, susijusius su nesąžininga prekyba vogtais daiktais, ir 1978 metais teismo išteisintas. Teismo proceso metu paaiškėjo, kad vienas iš pareiškėjo pokalbių telefonu buvo įrašytas. Pareiškėjui nepavyko pradėti civilinės bylos prieš miesto policijos komisarą, siekiant pripažinti neteisėtu kiekvieną jo pokalbių telefonu pasiklausymą be jo sutikimo, ne-

81


svarbu, kad pasiklausyti pokalbių buvo gautas Valstybės sekretoriaus orderis. Pareiškėjas teigė, kad policijos nurodymu buvo perimama jo korespondenci-ja, pasiklausoma visų jo telefono linijų, o į jo telefono aparatą įtaisytas įren-ginys, fiksuojantis visus rinktus numerius. Tuo metu Jungtinėje Karalystėje nebuvo įstatymo, išsamiai reglamentuojančio nurodytus klausimus, tačiau pagal vieną iš įstatymų nuostatų, iš pašto tarnybos galėjo būti pareikalauta infor-muoti valstybės valdžią apie paštu ar telekomunikacijos priemonėmis per-duodamą informaciją. Pagal susiklosčiusią praktiką telekomunikacijų tarny-ba taip pat įrašinėdavo pokalbius ir teikdavo policijai įrašų duomenis, susijusius su policijos atliekamais sunkių nusižengimų tyrimais, jos prašymu, jei nebūdavo įmanoma panaudoti kitų priemonių.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar pagal nacionalinę teisę ir praktiką vykdomas pokal-bių telefonu pasiklausymas ir įrašinėj imas, susijęs su policijos atliekamu bau-džiamuoju tyrimu, pažeidė pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir korespondencijos slaptumą?

Įstatymų ir praktikos, leidžiančios slaptą komunikacijos priemonių sekimą ir nustatančios jo sistemą, egzistavimas Anglijoje ir Velse pats savaime, net nepritaikius šių priemonių konkrečiam asmeniui, sudarė „naudojimosi" Kon-vencijos 8 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis „ribojimą". Pokalbių pasiklausy-mas ir įrašinėjimas buvo viešosios valdžios institucijų vykdomas pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir korespondencijos slaptumą ribojimas (§ 64 ir 84).

Siekiant nustatyti, ar ribojimas buvo vykdomas „pagal įstatymus" Konvenci-jos 8 straipsnio prasme, turi būti laikomasi šių sąlygų. Ribojimas turi būti pa-grįstas nacionaline teise, tačiau pastaroji pati turi atitikti teisinės valstybė; principo reikalavimus. Siekiant sumažinti piktnaudžiavimo galimybę, teisės normos, tiek rašytinės, tiek nerašytinės, turi būti visiems prieinamos ir iš anks-to numatomos. Turint omenyje specifines komunikacijos priemonių kontrolė; policijos vykdomo tyrimo tikslais aplinkybes, reikalavimai negali būti tokie patys, kaip tuo atveju, kai teisės normomis ribojamas individų elgesys. Tačiai teisės normos visada privalo būti pakankamai aiškios, kad leistų piliečiam: suprasti aplinkybes ir sąlygas, kurioms esant valdžios institucijoms suteikiam; teisė panaudoti šias slaptas ir potencialiai pavojingas teisę į privataus gyve nimo apsaugą ir korespondencijos slaptumą ribojančias priemones (§ 66-67) Nagrinėjamoje byloje Anglijos ir Velso teisė pakankamai aiškiai neapibrėž* valdžios institucijų diskrecijos, susijusios su komunikacijos priemonių kontro le policijos tikslams, apimties ir pobūdžio. Taip piliečiams nebuvo užtikrinti minimali teisinė apsauga, kurios reikalaujama pagal demokratinį teisinės vals tybės principą (§ 79). Be to, nebuvo jokių teisinių taisyklių, reglamentuojan čių valdžios i-nstitucijų diskreciją, susijusią su pokalbių telefonu įrašinėjimi

82


§ 87). Iš to išplaukia, kad ribojimai nebuvo vykdomi „pagal įstatymą" (§ 80-87). Ribojimai nebuvo „būtini demokratinėje visuomenėje": nors įstatymo, leidžiančio komunikacijos priemonių kontrolę, siekiant palengvinti policijos darbą, egzistavimas gali būti būtinas demokratinėje visuomenėje, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, slapto stebėjimo sistema turi apimti adekvačias garantijas, saugančias nuo piktnaudžiavimo. To konkrečiu atveju nebuvo, atsižvelgiant į išvadą, jog ribojimai nebuvo vykdomi „pagal įstatymus" (§ 81-82, 87-88).

EŽTPLAK 8 straipsnis pažeistas.

1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (serija A Nr. 93)

Teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo paguldytas į specialią sustiprintos prie-žiūros psichiatrijos ligoninę. 1978 metais Sveikatos ir socialinės apsaugos de-partamentas ir srities sveikatos įstaiga, neatsižvelgdamos į pareiškėją gydan-čio psichiatro siūlymą, atsisakė perkelti jį į paprastą psichiatrijos ligoninę, kurioje esančios sąlygos iš esmės skyrėsi. Atsisakymo priežastis buvo ta, kad šios ligoninės slaugos personalas, motyvuodamas išteklių įkalintų ligonių priežiūrai stygiumi, atsisakė juos priimti. 1979 metais pareiškėjas pradėjo teismo procesą dėl jo tęstinio laikymo sustiprintos priežiūros psichiatrijos ligoninėje teisėtumo. Apeliacinis teismas nusprendė, kad slaugos personalas elgėsi neteisėtai, tačiau nurodė, jog pagal 1959 metų Psichikos sveikatos įstatymo 141 straipsnį pareiškėjas neturi teisės reikšti reikalavimų valdžios institucijoms. Psichikos sveikatos įstatymo 141 straipsniu buvo siekiama suteikti valdžios institucijoms imunitetą nuo ieškinių, susijusių su tam tikrais aktais, nebent aktas būtų įvykdytas piktavališkai arba aplaidžiai (1983 metų Psichikos sveikatos įstatymu šis imunitetas buvo panaikintas). 1980 metais pareiškėjas buvo perkeltas į paprastą psichiatrijos ligoninę, vėliau paleistas.

EŽTPLAK 5 straipsnio 7 (e) dalis: Ar tolesnis pareiškėjo laikymas sustiprintos priežiūros psichiatrijos ligoninėje po to, kai buvo pripažinta, kad jį galima perkelti į paprastą psichiatrijos ligoninę, buvo neteisėtas psichiškai nesveiko asmens laisvės apribojimas?

Asmenį pripažinti „psichiškai nesveiku" reikia mažiausiai trijų sąlygų: as-mens psichikos sutrikimas turi būti nustatytas kompetentingos institucijos (iš-skyrus ypatingus atvejus) remiantis nepriklausomu medicininiu tyrimu; as-mens psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų privalomą asmens izoliavimą; tęstinio izoliavimo teisėtumas priklauso nuo šio sutrikimo ilgalaikiškumo (§ 37). Nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo abejoti medicininės išvados, kad pareiškėjo sulaikymas buvo pateisinamas,

83


pagrįstumu ir objektyvumu (§ 38). Dviejų ligoninių režimai esmingai skyrėsi Perkėlimas į paprastą psichiatrijos ligoninę buvo tiesiogiai susijęs su paleidime į laisvę tikimybe - tai buvo būtina paleidimo į laisvę sąlyga. Tačiau pareiškė jas ir paprastoje psichiatrijos ligoninėje buvo laikomas sulaikytas - jo laisvė ne tik judėjimo, buvo teisiškai ir faktiškai apribota. Vadinasi, negali būti tei giama, kad tolesnis pareiškėjo laikymas sustiprintos priežiūros ligoninėje reiškė jog pareiškėjas buvo laikomas „sulaikytas" po to, kai jis buvo medicininiu i administraciniu aspektais pripažintas tinkamu grįžti į laisvę (§ 42).

Tiek asmens laisvę ribojančios priemonės paskyrimas, tiek jos vykdymas tuibūti teisėtas. Sulaikymo teisėtumas suponuoja jo atitiktį nacionalinės teisėreikalavimams bei Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje numatytų leistinų apribojimų tikslams, konkrečiai - individo apsaugai nuo galimo piktnaudžiavmo. Turi būti tam tikras laisvės apribojimo pagrindo ir sulaikymo sąlygų b<vietos ryšys. Psichiškai nesveiko asmens sulaikymas bus teisėtas pagal Korvencijos 5 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, jei jis bus vykdomas ligoninėje ikitoje atitinkamoje institucijoje (§ 44). Nėra priežasčių teigti, kad pareiškėjlaisvės apribojimas prieštaravo nacionalinei teisei (§ 45). Dėl „teisėtumeautonomiška Konvencijos prasme: nepaisant režimų skirtybių dviejose ligornėse, pareiškėjo laisvė nebuvo apribota labiau, nei tai leidžia Konvenciji

5 straipsnio 1 (e) dalis. Pareiškėjo sulaikymas taip pat nebuvo tęsiamas savvališkai ar siekiant slaptų tikslų (§ 46-48).

EŽTPLAK 5 straipsnio 1 (e) dalis nepažeista.

EŽTPLAK 5 straipsnio 4 dalis: Ar draudimas pareiškėjui ginčyti teisme te tikrų institucijų atsisakymo jį perkelti teisėtumą pažeidžia jo teisę į sulaik mo teisėtumo peržiūrėjimą teisme?

Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis nesuteikia teisės teisme ginčyti visų sulail< mo aspektų ir detalių teisėtumo. Nacionalinė teisinės gynybos priemonė p gal Konvencijos 5 straipsnio 4 dalį turėtų suteikti galimybę teisme peržiūr pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 (e) dalį būtinas teisėto psichiškai nesvei asmens sulaikymo sąlygas. Reikalavimas viešojo administravimo institu< joms dėl įstatyme numatytos pareigos suteikti apgyvendinimą ir gydymą ti kamesnėmis kitos kategorijos psichiatrijos ligoninės sąlygomis pažeidirr kurį pagal 1959 metų Psichikos sveikatos įstatymo 141 straipsnį pareiškė buvo uždrausta reikšti, nepatenka į Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies garč tuojamą sulaikymo teisėtumo peržiūrėjimą teisme (§ 52).


EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar draudimas pareiškėjui teisme ginčyti ti tikrų institucijų atsisakymo jį perkelti teisėtumą pažeidžia jo teisę į teism

84


(Teismas atskirai nepasisakė dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo) Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą gali būti ribo-jama (tokie ribojimai yra numanomi). Tačiau ribojimai neturi paneigti pačios teisės esmės. Be to, ribojimai nebus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei jie nebus nustatyti siekiant teisėto tikslo ir jam proporcingi (§ 57). Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų buvo laikomasi: (i) ieškinys, kurį pareiškėjas norėjo pareikšti nacionaliniame teisme, buvo pagrįstas teisine pareiga, suformuluota pakankamai bendrais terminais, paliekant plačią diskrecijos teisę atsakingoms institucijoms, todėl pagal pačią savo prigimtį, neatsižvelgiant į 1959 metų Psichikos sveikatos įstatymo 141 straipsnį, šis ieškinys negalėjo būti nacionalinių teismų tiriamas visa apimtimi; (ii) Psichikos sveikatos įstatymo 141 straipsnis būtų leidęs bet kokį ieškinį atsakingoms institucijoms, pagrįstą šių institucijų nesąžiningumu ar aplaidumu (§ 58-59).


1986 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Feldbrugge prieš Nyderlandus (serija A N r. 99)

1978 metais Amsterdamo bankų ir draudimo, didmeninės prekybos ir laisvųjų profesijų sektoriaus profesinės asociacijos valdančioji taryba nusprendė, kad pareiškėjai nebepriklauso teisė į ligos pašalpą, kurią ji iki to laiko gaudavo, kadangi Asociacijos gydytojas nustatė, jog ji gali dirbti. Teisę į ligos pašalpą garantavo 1913 metų Sveikatos draudimo įstatymas, ji dažniausiai buvo ski-riama asmenims, dirbantiems privačiame ar viešajame sektoriuje pagal dar-bo sutartį. Pareiškėja šį sprendimą apskundė Apeliacijų komisijai. Apeliacijų komisijos pirmininkas paprašė nuolatinio medicinos eksperto, tyrusio pacien-tę, nuomonės ir pasiūlė jai pareikšti pastabas. Remdamasis medicininėmis išvadomis Apeliacijų komisijos pirmininkas priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą. Pareiškėja nesėkmingai bandė skųsti sprendimą iš pradžių pačiai Apeliacijų komisijai, vėliau Centrinei apeliacijų komisijai.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar sprendžiant pareiškėjos teisės į ligos pašalpą klausimą buvo pažeista jos teisė į tinkamą teismo procesą?

Tai buvo pirmas atvejis, kai Teismas turėjo spręsti socialinės apsaugos srities klausimą (§ 27).

Taikymas: buvo ginčijamasi, ar iš tiesų egzistuoja pareiškėjos teisė toliau gauti ligos pašalpą. Proceso rezultatas galėjo lemti - ir iš tikrųjų lėmė -nepalankaus pareiškėjai sprendimo patvirtinimą, taigi procesas buvo spren-džiamojo pobūdžio ginčijamos teisės atžvilgiu (§ 25). Ginčijama teisė gauti ligos pašalpą buvo „civilinio pobūdžio" dėl privatinės teisės požymių domi-

85


navimo (ginčijama teisė buvo privati, ekonominė, individuali teisė, glau džiai susijusi su darbo sutartimi; sveikatos draudimas Nyderlanduose keleti aspektų buvo panašus į paprastą draudimą) prieš viešosios teisės požymiu (draudimas buvo privalomas, susijęs su valstybės atsakomybės už socialini apsaugą prisiėmimu). Todėl Konvencijos 6 straipsnis taikytinas (§ 31-40).

Atitiktis: procedūra, kai ginčą nagrinėjo Apeliacijų komisijos pirmininkas nesudarė besiginčijančioms šalims tinkamo dalyvavimo galimybės: pareis kėja nebuvo išklausyta, pirmininkas nesuteikė jai galimybės pateikti paaiški nimus raštu ar peržiūrėti medicinėje byloje esančius įrodymus (§ 44). Ypatin gai apribotos skundo padavimo Apeliacijų komisijai ir Centrinei apeliacij komisijai sąlygos sutrukdė pareiškėjai iš esmės ginčyti Apeliacijų komisijo pirmininko sprendimą. Todėl proceso trūkumai, egzistavę Apeliacijų komis jos pirmininkui nagrinėjant skundą, negalėjo būti pašalinti vėlesnėje stadijc je (§ 45-46).


1986 m. birželio 26 d. sprendimas bylojevan Marle ir kiti prieš Nyderlandus (serija A N r. 101)

Keturi pareiškėjai kreipėsi, kad būtų registruoti kaip atestuoti finansinink, pagal Nyderlandų 1972 metų įstatymą, reglamentuojantį šią profesiją. Jų pr; šymai Pripažinimo komisijos buvo atmesti, Apeliacijos komisija Pripažinirr komisijos sprendimus paliko nepakeistus.

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Ar ginčijami klausimai sudaro „ginčą" pag Konvencijos 6 straipsnio 7 dalį?

Sąvokai „ginčas" pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį turėtų būti suteikiarr materiali, o ne formali prasmė. Ginčas gali būti susijęs su pačios teisės egzi tavimu, jos apimtimi ar įgyvendinimo būdais ir gali apimti tiek fakto, ti< teisės klausimus. Ginčas turi būti realus ir reikšmingas (§ 32). Apeliaciji komisijos pareiga prižiūrėti Pripažinimo komisijos veiklą gali apimti ir įg Mojimus nuspręsti, ar Pripažinimo komisijos sprendimas nebuvo priimtas s vavališkai, veikiant ultra viręs (viršijant kompetenciją), taip pat ar jį priima nebuvo padaryta procesinių pažeidimų. Šie klausimai pagal savo prigimtį y teisminio pobūdžio ir todėl nesutikimas su jų išsprendimu galėtų būti vertin mas kaip ginčas. Tačiau pareiškėjai neteigė, kad egzistavo bent vienas nur dytas pažeidimas (§ 35). Apeliacijos komisijos funkcija nuspręsti, ar pare kėjai, atsižvelgiant į jų sugebėjimus, patirtį, stažą ir 1.1, atitiko registracij reikalavimus, artima mokyklos ar universiteto egzaminams ir yra gerokai n tolusi nuo įprastos teisminės funkcijos vykdymo, todėl Konvencijos 6 straif

86


nio garantijos nesutikimui su Apeliacijos komisijos sprendimu neturėjo būti taikomos. Taigi ginčo pagal Konvencijos 6 straipsnį nebuvo (§ 36-37).

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis netaikytina.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar atsisakymas registruoti pareiškė-jus buvo neteisėtas jų teisės „taikiai naudotis nuosavybe" apribojimas?

Atsisakymas registruoti pareiškėjus kaip atestuotus finansininkus iš esmės turėjo įtakos jų profesinės veiklos sąlygoms ir apimčiai. Jų verslas žlugo. Tuo pačiu tai buvo „pareiškėjų teisės taikiai naudotis nuosavybe" apriboji-mas (§42). 1972 metų įstatymas buvo skirtas saugoti viešąjį interesą: jo tikslas buvo formuoti visam ekonomikos sektoriui reikšmingą profesiją, su-teikiant viešąsias garantijas, kad asmenys, užsiimantys šia profesine veik-la, yra tinkamos kompetencijos. Tinkama pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo pusiausvyra buvo užtikrinta pereinamosiomis įstatymo nuostatomis, suteikiančiomis galimybę nekvalifikuotiems finansininkams tapti naujos pro-fesijos nariais esant apibrėžtoms sąlygoms. Taigi ribojimas buvo pateisina-mas (§ 43).

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis nepažeistas.

1986 m. spalio 24 d. sprendimas byloje AGOSI prieš Jungtinę Karalystę (serija A Nr. 108)

1975 metais pareiškėja, Vakarų Vokietijos įmonė, už 120 000 svarų sterlingų pardavė dviem asmenims auksines monetas. Apmokėti pateiktas čekis nebu-vo akceptuotas. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir Vokietijos teisės nuosta-tas, neapmokėjimas lėmė, jog pareiškėjai liko monetų savininkais. Nepaisy-dami draudimo įvežti auksines monetas, „pirkėjai" bandė kontrabanda įvežti monetas į Jungtinę Karalystę, tačiau buvo sulaikyti, o monetos konfiskuotos muitinės pareigūnų. Pareiškėja teigė, kad monetos negalėjo būti nusavintos pagal muitinės įstatymus, kadangi jos priklausė nekaltai apgaulės aukai, ir ji turi teisę monetas susigrąžinti. Todėl, siekdamas konfiskuoti monetas, Muiti-nės ir akcizų komisariatas buvo įpareigotas pradėti nusavinimo procesą Ang-lijos teismuose. Aukštesnysis teismas nusprendė, kad monetos turi būti konfis-kuotos. Apeliacinis teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. 1980 metais pareiškėja pradėjo administracinį procesą Muitinės ir akcizų komisariate pa-gal 1952 metų Muitinės ir akcizų įstatymo 288 straipsnį, tačiau gavo neigia-mą nemotyvuotą atsakymą. Anglijos teismai yra įgalioti peržiūrėti kai kuriuos administracinius sprendimus. Vienas iš peržiūrėjimo pagrindų gali būti tai, kad sprendimas yra toks, kokio valdžios institucija, tinkamai vadovaudamasi įstatymu ir veikdama protingai, nebūtų priėmusi {VVednesbury principas), pa-

87


vyzdžiui, jei Įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę valdžios instituci neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar sprendimas konfiskuoti monetas vėlesnis atsisakymas jas grąžinti pažeidė Konvencijos Pirmojo protoko 1 straipsnio reikalavimus?

Kontrabanda vežamų monetų konfiskavimas buvo pareiškėjo teisės „taiki naudotis nuosavybe" apribojimas. Draudimas įvežti į Jungtinę Karalystę au sines monetas akivaizdžiai buvo nuosavybės naudojimą kontroliuojanti pri monė. Konfiskavimas buvo priemonė, kurios imtasi siekiant įgyvendinti draudimą. Taip pat konfiskavimas buvo susijęs su nuosavybės atėmimu, t čiau nurodytomis aplinkybėmis nuosavybės atėmimas buvo sudedamoji au sinių monetų naudojimo Jungtinėje Karalystėje kontrolės procedūros dal Taigi šioje byloje taikytina Pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalis (§ 51).

Siekiant nustatyti, ar buvo pasiekta tinkama viešojo intereso ir individo teis apsaugos reikalavimų pusiausvyra, turi būti įvertinta daugelis aplinkybių, įsk tant paties turto savininko elgesys, ypač jo kaltė ar rūpestingumas (§ 52 ir 5 Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo elgesio klausimas monetų konfiskavimo pi cese nebuvo reikšmingas, tačiau jis buvo keliamas administracinio proce Muitinės ir akcizų komisariate pagal Muitinės ir akcizų įstatymą metu. K misariatas buvo įpareigotas vadovautis reikšmingomis aplinkybėmis, įsk tant pareiškėjo nekaltumą ir rūpestingumą (§ 56). Be to, pagal Wednesbi principą, Komisariato diskrecijos teisės įgyvendinimas priimant sprendii galėjo būti skundžiamas teismui, motyvuojant interalia neatsižvelgimu į rei mingas bylos aplinkybes (§ 58-60). Pareiškėjui suteikta Komisariato atsisal mo grąžinti auksines monetas apskundimo procedūra nebuvo neadekvati | gal Konvencijos 1 straipsnio 2 dalį. Nebuvo nustatyta, kad pagal Didžioj' Britanijoje egzistuojančią sistemą nebuvo užtikrinta, jog į pareiškėjo elg bus tinkamai atsižvelgta ar kad pareiškėjui nesudaryta protinga galimą ginti savo teises (§ 62).


EŽTPLAK 6 straipsnis: Ar sprendimas konfiskuoti monetas prilygo „baud. majam kaltinimui" pagal Konvencijos 6 straipsnį?

Auksinių monetų konfiskavimas ir atsisakymas jas grąžinti buvo pareišk nuosavybės teisei turėjusios neigiamą įtaką priemonės, susijusios su kon bandos aktu, už kurį baudžiamoji atsakomybė kilo tretiesiems asmenims, faktai patys savaime nelemia išvados, kad pareiškėjui buvo pareikštas b džiamasis kaltinimas (§ 65).

EŽTPLAK 6 straipsnis netaikytinas.

88


1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę (serija A Nr. 109)

1956 metais ponas ir ponia Gillovv persikėlė gyventi į Gernsį, kuriame po-nas Gillow ketino dirbti. 1957 metais jie čia nusipirko žemės sklypą ir pasi-statė namą. 1960 metais pareiškėjai išvyko iš Gernsio ir gyveno užsienyje iki 1978-ųjų, kol ponas Gillovv išėjo į pensiją. Gyvendami užsienyje pareiškėjai išliko namo Gernsyje savininkais ir nuomojo jį asmenims, patvirtintiems Ap-rūpinimo būstu įstaigos. 1979 metais pareiškėjai grįžo gyventi į Gernsį. Aprū-pinimo būstu įstaiga juos informavo, jog vadovaujantis 1969 metų Aprūpini-mo būstu kontrolės įstatymu jie prarado teisę gyventi Gernsyje ir, norėdami gyventi savo name, turi gauti šios įstaigos leidimą. Visi pareiškėjų kreipimai-si dėl leidimo išdavimo ir skundai teismams buvo atmesti, o už neteisėtą jiems priklausančio namo užėmimą prieš juos buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Ponui Gillovv skirta bauda. Skundus teismui dėl Aprūpinimo būstu įstaigos sprendimų galėjo paduoti tik Karališkojo teismo advokatas. Ap-rūpinimą būstu reglamentuojantys įstatymai suteikė Gernsyje gimusiems ar iš čia kilusiems asmenims pirmenybę kitų Didžiosios Britanijos piliečių atžvilgiu siekiant leidimo čia apsigyventi. Įstatymai taip pat leido nustatyti vadinamą-ją atviros rinkos pastatų kategoriją. Tokių pastatų nuomos vertė buvo mažiau-sia. Mažesnės vertės namuose, o jiems priklausė ir pareiškėjų namas, galėjo gyventi tik asmenys, gavę leidimus.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar Gernsio aprūpinimo būstu įstatymai ir atsisakymas išduoti pareiškėjams leidimą apsigyventi jų name buvo neteisėtas pareiškėjų teisės į būsto neliečiamybę apribojimas?

Pareiškėjai išlaikė pakankamus tęstinius ryšius su jiems priklausančiu namu tam, kad būtų galima pripažinti šį namą jų „būstu" (§ 46). Tai, jog pareiškėjai grasinant baudžiamuoju persekiojimu buvo verčiami prašyti leidimo apsigy-venti savo name, atsisakymas išduoti tokį leidimą, prieš pareiškėjus pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir baudos ponui Gillovv paskyrimas sudarė pa-reiškėjų teisės j būsto neliečiamybę apribojimus (§ 47). Apribojimai buvo nu-matyti įstatymo: Aprūpinimo būstu įstaigai suteiktos diskrecijos laipsnis ne-buvo nesuderinamas su nuspėjamumo reikalavimu. Diskrecijos teisės apimtis ir jos įgyvendinimo būdai yra pakankamai aiškiai išdėstyti (§ 51-52). Apribo-jimais buvo siekiama teisėto tikslo, konkrečiai - salos ekonominės gerovės § 54). Įstatymo reikalavimas pareiškėjams gauti leidimą norint apsigyventi savo name negali būti pripažintas neproporcingu siekiamam teisėtam tikslui. Taigi patys ginčijami teisės aktai Konvencijos 8 straipsnio nepažeidė (§ 56). Tačiau būdas, kurį pasirinko Aprūpinimo būstu įstaiga įgyvendindama savo diskrecijos teisę pareiškėjų byloje (leidimo neišdavimas, pripažinimas kal-tais, baudos paskyrimas), nebuvo proporcingas siekiamam teisėtam tikslui,

89


kadangi ši institucija deramai neatsižvelgė į konkrečias pareiškėjų bylos a linkybes. Taigi Konvencijos 8 straipsnis buvo pažeistas teisės aktų taikyn procese (§ 57-58).


EŽTPLAK 14 straipsnis kartu su EŽTPLAK 8 straipsniu: Ar egzistavo neleisti diskriminacija kai kurių kategorijų asmenų atžvilgiu?

Skirtingas kai kurių kategorijų asmenų traktavimas buvo objektyviai patei namas: siekis suteikti pirmenybę asmenims, tvirtais ryšiais susijusiems su '. la, ir apsaugą mažiau pasiturintiems nuomininkams buvo teisėtas (§ 64-6

EŽTPLAK 14 straipsnis, taikant su EŽTPLAK 8 straipsniu, nepažeistas.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar buvo pažeista pareiškėjų teisė į teismą (i statant jų civilinio pobūdžio teises ir pareigas)?

Pareiškėjų teisė gyventi savo name yra „civilinio pobūdžio teisė" (§ 68). R kalavimas, kad skundą aukštesniam teismui surašytų kvalifikuotas teisin kas, būdingas keletui valstybių Europos Tarybos narių. Galiausiai pareis jams nepavyko įrodyti, kokiu būdu uždraudžiant jiems apsigyventi savo na buvo pažeista jų veiksminga teisė kreiptis į teismą (§ 69).


1986 m. gruodžio 18 d. sprendimasbyloje Bozano prieš Prancūziją (serija A N r. 111)

Pareiškėjas, Italijos pilietis, 1975 metais Italijos teismo buvo nuteistas in sentia (jam nedalyvaujant) kalėti iki gyvos galvos už 1971 metais įvykc jaunos šveicarės mergaitės pagrobimą ir nužudymą. Pabėgęs į Prancū2 1979 metais, įprasto patikrinimo metu, pareiškėjas buvo Prancūzijos žani merijos suimtas ir uždarytas į areštinę laukti ekstradicijos procedūros. Pat kėjo ekstradicijos paprašė Italija. Apeliacinio teismo Kaltinimo skyrius ; sakė tenkinti ekstradicijos prašymą, nustatęs, jog Italijos teismo procesą absentia nesuderinamas su Prancūzijos viešąja tvarka (ordre public). Kai reiškėjas buvo paleistas, policija jį vėl suėmė ir informavo apie prieš ke savaičių vidaus reikalų ministro priimtą sprendimą deportuoti jį iš šalies, tyvuojant tuo, jog pareiškėjo buvimas Prancūzijos teritorijoje kelia pa' viešajai tvarkai. Policija priverstinai automobiliu nugabeno pareiškėją iki P cūzijos-Šveicarijos sienos. Šveicarijos valdžia tuojau pat uždarė pareišk areštinę laukti ekstradicijos procedūros ir 1980-aisiais ekstradijavo jį į Ite Pareiškėjui nepavyko iškviesti vidaus reikalų ministro į teismą dėl proced skubumo. Sprendimas deportuoti pareiškėją iš Prancūzijos 1981 metais

90


ministracinio teismo buvo panaikintas motyvuojant aiškia sprendimo klaida ir piktnaudžiavimu įgaliojimais.

EŽTPLAK5 straipsnio 1(f) dalis: Ar priverstinis pareiškėjo gabenimas prie Pran-cūzijos-Šveicarijos sienos suponuoja neteisėtą sulaikymą ir areštą?

Terminas „teisėtumas" nukreipia į nacionalinę teisę, tačiau jis taip pat apibrė-žia reikalavimą, kad kiekviena asmens laisvę ribojanti priemonė būtų suderi-nama su Konvencijos 5 straipsnio tikslais, konkrečiai - apsaugoti asmenį nuo galimo piktnaudžiavimo (§ 54). Buvo abejojama, ar ginčijamas laisvės apribo-jimas atitiko Prancūzijos teisės reikalavimus (§ 58). Turint omenyje aplinky-bes, kuriomis pareiškėjas buvo priverstinai išgabentas prie Šveicarijos sienos (nepateisinamai ilgą laiko tarpą, kurio prireikė valdžios institucijoms įteikti deportacijos sprendimą, dėl kurio pareiškėjas neteko galimybės pasinaudoti teoriškai jam suteiktomis teisinėmis garantijomis; pasirūpinimą, kad pareiškė-jui nebūtų žinoma apie planuojamą aktą; pareiškėjo suėmimo skubotumą; de-portaciją ne į artimiausią valstybę - Ispaniją, o į Šveicariją, turėjusią ekstradi-cijos sutartį su Italija, ir 1.1.) (§ 59), pareiškėjo laisvės atėmimas nebuvo nei teisėtas, nei suderinamas su teise į asmens saugumą. Tai buvo suplanuota eks-tradicijos forma, skirta apeiti neigiamą Apeliacinio teismo sprendimą, o ne suėmimas, būtinas, kai yra pradedama įprasta deportacijos procedūra (§ 60).

EŽTPLAK 5 straipsnio 1(f) dalis pažeista.

1987 m. kovo 26 d. sprendimasbyloje Leander prieš Švediją (serija A N r. 116)

1980 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas, dailidė, prieš tai buvęs aktyvus Švedijos kairiojo sparno judėjimo dalyvis ir profesinių sąjungų narys, pradėjo dirbti pakaitiniu specialistu Karlskronos kariniame jūrų muziejuje. Muziejus buvo greta Karlskronos karinės jūrų bazės, uždraustos karinės apsaugos zonos. 1980 m. rugsėjo 25 d. muziejaus direktorius informavo pareiškėją, kad kadrų kontrolės, vykdomos pagal 1969 metų Kadrų kontrolės ordonansą, išvada jo atžvilgiu neigiama ir jis nebegali dirbti muziejuje. Šis ordonansas inter alia apėmė nuostatas, klasifikuojančias pareigybes pagal saugumo klases, bei pro-cedūras, susijusias su slaptos informacijos teikimu ir naudojimu. Nacionalinė policijos valdyba pagal šį ordonansą vedė registrą, į kurį turėjo teisę įtraukti informaciją, „būtiną specialioms policijos funkcijoms vykdyti", tačiau as-muo negalėjo būti įtraukiamas į registrą vien dėl to, kad priklausydamas ko-kiai nors organizacijai ar kitokiu būdu pareiškė politinę nuomonę. Šią taisyk-lę detalizavo vyriausybės patvirtintos nuostatos, kai kurios iš jų slaptos. Nacionalinė policijos valdyba buvo įgaliota nagrinėti klausimus, susijusius su registro informacijos teikimu. Vadovaujantis ordonansu, prieš suteikiant

91


informaciją, susijusią su paskyrimu į pirmos saugumo klasės pareigas, suir resuotam asmeniui turėjo būti suteikiama galimybė pateikti savo pastat nebent egzistuotų svarbios priežastys, dėl kurių šito daryti nebūtų galir Skiriant į antros saugumo klasės pareigas, ši procedūra turėjo būti taikoma jei to reikia atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes. Pareiškėjas paprašė, kai informuotų apie priežastis, dėl kurių jis negali dirbti muziejuje, tačiau pra mai vyriausybės buvo atmesti. Vyriausybė nusprendė, kad šiuo atveju nebi ordonanse numatytų ypatingų aplinkybių, suteikiančių pareiškėjui teisę si pažinti su slapto registro duomenimis. Kontrolės sistemos priežiūrą vykdė F lamento ombudsmenas, teisingumo kancleris6 ir Parlamento Teisingumo mitetas. Be to, Nacionalinėje policijos valdyboje buvo parlamentarų.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar tokio pobūdžio personalo kontrolės procedūra, kia buvo vykdoma pareiškėjo byloje, pažeidžia jo teisę į privataus gyveni apsaugą?

Informacijos apie pareiškėją kaupimas slaptame policijos registre ir jos te mas, drauge atsisakymas leisti pareiškėjui šią informaciją paneigti sud pareiškėjo teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą ribojimą (§ 48). Š dijos kadrų kontrolės sistemos tikslas buvo akivaizdžiai teisėtas - ja bi siekiama ginti nacionalinį saugumą (§ 49). „Remiantis įstatymu": ribojir turėjo teisėtą pagrindą pagal nacionalinę teisę, konkrečiai - pagal Kai kontrolės ordonansą (§ 52). Viešas ordonanso paskelbimas atitiko prieinan mo reikalavimus. Nacionalinė policijos valdyba naudojosi plačia diskreci teise spręsti, kokia informacija turėtų būti įtraukiama į registrą. Tačiau disk cijos teisės apimtis įstatymu buvo ribojama svarbiu aspektu: uždraudži įtraukti į registrą informaciją vien dėl tos priežasties, jog asmuo yra pareis politinę nuomonę. Nacionalinės policijos valdybos diskrecija šioje srityje I vo detalizuojama vyriausybės leidžiamomis instrukcijomis, iš kurių viena I vo prieinama visuomenei. Informacija į registrą galėjo būti įtraukiama tik atveju, jei ji „būtina specialioms policijos funkcijoms" ir skirta nustatyti m kaitimus nacionaliniam saugumui ir užkirsti jiems kelią ir 1.1. Be to, ordon se aiškiai ir detaliai nustatyta, kas, kam ir kokioms aplinkybėms esant į teikti informaciją, bei procedūra, kurios turi būti laikomasi, sprendžiant, informacija turi būti teikiama. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, T< mas nusprendė, kad Švedijos teisė suteikė piliečiams adekvačią informac apie atsakingoms institucijoms suteiktos diskrecijos teisės rinkti, kaupti ir te informaciją pagal kadrų kontrolės sistemą apimtį ir pobūdį. Taigi ribojir buvo nustatyti „pagal įstatymą" remiantis Konvencijos 8 straipsniu (§ 50-5

Vert. past. - Lietuvos teisės sistemoje nėra Švedijos teisingumo kanclerio pareigybės at mens. Teisingumo kancleris yra Vyriausybės skiriamas ir jai atskaitingas pareigūnas, atliel tis panašias j parlamento ombudsmeno funkcijas. Jis taip pat yra valstybės advokatas.

92


demokratinėje visuomenėje nacionalinio saugumo interesais": būti-iie kurią kalbama Konvencijos 8 straipsnyje, reiškia, kad ribojimas susijęs su ypatingu visuomenės poreikiu ir proporcingas siekiamam tikslui (žr. sprendimą C/7/ovv byloje). Tačiau nacionalinės valdžios

os naudojasi tam tikra nuožiūros laisve, o nagrinėjamoje byloje turi i tinkama valstybės intereso ginti nacionalinį saugumą ir pareiškėjo

irivataus gyvenimo apsaugą ribojimų rimtumo pusiausvyra. Riboji-:ikė pareiškėjo teisėtus interesus, kadangi jam nebuvo suteikta teisė :ikras slaptas pareigas valstybės tarnyboje. Kita

vertus, teisė eiti pa-Istybės tarnyboje nėra įtvirtinta EŽTPLAK, be to, ribojimai nesutruk-ikėjui tvarkyti savo privatų gyvenimą paties

pasirinktu būdu. Esant aplinkybėms, valstybių nuožiūros laisvė vertinant visuomenės porei-•ningumą ir pasirenkant nacionalinio

saugumo gynybos priemones labai plati. Nepaisant to, turint omenyje riziką, jog slapto sekimo lacionalinio saugumo apsaugos tikslais kelia pavojų, kad demokra-pribota ar sunaikinta prisidengus

jos gynimu, turi egzistuoti adekva-iksmingos apsaugos nuo piktnaudžiavimo garantijos. Kadrų kontro-anse buvo įtvirtinta keletas

nuostatų, skirtų kiek įmanoma sumažinti ntrolės procedūros neigiamą poveikį. Informacijos naudojimas ki-lams nei kadrų kontrolė buvo ribotas. Tinkamo sistemos įgyvendini-iūra buvo

patikėta tiek parlamentui, tiek nepriklausomoms instituci-:so to darytina išvada, kad kadrų kontrolės sistema atitiko Konvencijos :io 2

dalies reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje valstybė turėjo teisti, jog nacionalinio saugumo interesams turi būti suteiktas priorite-:ių

pareiškėjo interesų požiūriu. Pareiškėjui pritaikyti ribojimai ne-roporcingi siekiamam teisėtam tikslui (§ 58-68).

8 straipsnis nepažeistas.

10 straipsnis: Ar kadrų kontrolės procedūra pažeidė pareiškėjo sa vi-isvę?

■ai reikšti savo nuomonę: Kadrų kontrolės ordonansu buvo siekiama jog asmenys, einantys svarbias su nacionaliniu saugumu susijusias turės tam reikalingas asmenines savybes. Paskelbdamos, kad pa-negali būti paskirtas į ginčijamas pareigas dėl priežasčių, susijusių aliniu saugumu, valdžios institucijos įvertino su tuo susijusią infor-;n siekdamos įsitikinti, ar pareiškėjas turi vieną iš eiti šias pareigas savybių. Tuo pačiu pareiškėjo teisė laisvai reikšti savo nuomonę bojama(§ 71-73).

:i informaciją: ši teisė draudžia valdžios institucijoms trukdyti as-uti informaciją, kurią kiti asmenys jam norėtų suteikti, tačiau Kon-0 straipsnis nesuteikia asmeniui teisės gauti su juo susijusią infor-

93


maciją iš registrų ir nesukelia vyriausybei pareigos šią informaciją teikti. Ta gi pareiškėjo teisė gauti informaciją nebuvo ribojama (§ 74-75).

EŽTPLAK 10 straipsnis nepažeistas.

EŽTPLAK 13 straipsnis: Ar ta aplinkybė, kad pareiškėjas neturėjo teisės gai visą medžiagą, kuria valdžios institucijos grindė savo sprendimą, ir pareiki dėl jos pastabas, taip pat kreiptis į nepriklausomą instituciją, galinčią priin privalomą sprendimą dėl apie jį surinktos informacijos teisingumo ir jos teikin galimybės, pažeidė pareiškėjo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę

Nacionalinės policijos valdybos turimos informacijos nepateikimas pareišk jui nei pats savaime, nei konkrečiomis aplinkybėmis nesudarė Konvenciji 13 straipsnio pažeidimo (§ 78). Pareiškėjo skundas sukėlė didelių abejon dėl galimo Konvencijoje įtvirtintų teisių, bent jau Konvencijos 8 straipsny įtvirtintos teisės, pažeidimo, o šias teises gina ir Švedijos teisė, todėl parei kėjas turėjo teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone jas gi damas. Kadangi Švedijos kadrų kontrolės sistema buvo pripažinta nepaž< džiančia Konvencijos 8 straipsnio reikalavimų, Konvencijos 13straipsn reikalavimai būtų patenkinti, jei pagal nacionalinę teisę egzistuotų mech nizmas, kuris, atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus, garantuotų E meniui, jog bus laikomasi atitinkamų teisės normų reikalavimų (§ 79). Egz tavo teisinės gynybos priemonės - parlamento ombudsmeno ir teisingun kanclerio vykdoma kontrolė. Nors jų sprendimams trūko privalomojo pob džio, praktiškai jų sprendimai buvo labai gerbiami ir paprastai vykdomi. Ta pat egzistavo pakankama parlamentinė kadrų kontrolės sistemos priežiūi Maža to, pareiškėjui buvo suteikta teisinės gynybos priemonė kreiptis su skum į vyriausybę, kurios sprendimas Nacionalinei policijos valdybai buvo prival mas. Nors galimybė kreiptis į vyriausybę su skundu pati savaime ir nėra p kankama, kad būtų išlaikyti Konvencijos 13 straipsnio reikalavimai, įvertin visą išvardytą garantijų sistemą, darytina išvada, kad Konvencijos 13 straif nio reikalavimai nebuvo pažeisti.


1987 m. balandžio 23 d. sprendimai bylose Ettlirkiti, Erkner & Hofauer ir Poiss prieš Austriją (serija A Nr. 117)

Bylos buvo susijusios su 1963-1986 metais vykusios Austrijos ūkininkų vale mų žemės ūkio paskirties žemės plotų konsolidavimo procedūromis.

Byla Ettl ir kiti: pareiškėjai ginčijo apskrities žemės ūkio institucijų paskir kompensacijos dėl konsolidavimo procedūros įgyvendinimo, dėl kurio jų ; mė buvo paversta visuomeninės paskirties žeme, teisėtumą. Pareiškėjai kr

94


aėsi su skundais į Provincijos ir Aukščiausiąją žemės reformos komisijas bei Konstitucinį ir Administracinį teismus, nesutikdami su skirta kompensacija ir "motyvuodami procesiniais pažeidimais. Žemės reformos komisijos buvo su-darytos atitinkamai iš trijų teisėjų ir penkių valstybės tarnautojų.

3ylos Erkner & Hofauer ir Poiss: pareiškėjai skundėsi, kad kompensacija dėl aikino žemės perkėlimo, atitinkamai 1970 metais ir 1975 metais paskirta apskrities žemės ūkio institucijų, buvo teisiškai nepakankama. Skundai dėl kompensacijos ir procesinių pažeidimų bei nuostolių atlyginimo buvo paduo-: Provincijos ir Aukščiausiajai žemės reformos komisijoms ir / ar Administra-rniam teismui.

3yla Ettl ir kiti. EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar procesas dėl kompensacijos zeisėtumo pažeidė pareiškėjų teisę į (viešą) bylos nagrinėjimą nepriklauso-name ir nešališkame teisme?

VDSOS susijusios institucijos buvo pagal įstatymą įsteigti tribunolai (§ 34). Ad-ministracinis ir Konstitucinis teismai neabejotinai atitiko nepriklausomumo ir ~ešališkumo reikalavimus (§ 35). Dėl Provincijos ir Aukščiausiosios žemės -eformos komisijų: tai, kad šių komisijų nariais buvo ir net sudarė daugumą .alstybės tarnautojai, savaime neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Remiantis Konstitucija ir įstatymais, komisijos buvo nepriklau-somos, valdžios institucijoms buvo draudžiama duoti komisijoms nurodymus, susijusius su teisminių funkcijų vykdymu. Komisijos taip pat buvo nepriklauso-mos nuo bylos šalių; egzistavę hierarchiniai valstybės tarnautojų, esančių ko-misijų nariais, ryšiai ir valstybės tarnautojų kaip ekspertų vaidmuo taip pat tekėle abejonių šių institucijų nepriklausomumu ir nešališkumu (§ 38-41). (Viešo teismo posėdžio nebuvimas buvo pateisintas Austrijos padaryta išlyga (§ 42).)


Bylos Erkner & Hofauer ir Poiss. EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar proceso dėl kompensacijos teisėtumo trukmė buvo protinga?

Vertinamas laikotarpis atitinkamai buvo beveik 17 metų ir daugiau nei 19 metų 1EH. § 68, P. § 54). Proceso terminų protingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes bei Teismo praktika suformuluotus vertinimo kriterijus, konkrečiai: bylos sudėtingumą, pareiškėjų elgesį ir kompetentingų institucijų elgesį. Žemės konsolidavimas pagal savo prigimtį yra sudėtingas procesas. Tačiau, nepaisant bylų sudėtingumo, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, šie terminai buvo neprotingi, ypač turint omenyje valdžios institucijų pareigą veikti greitai, kylančią iš laikino žemės perkėlimo. Dėl valdžios institucijų delsimo pareiškėjų byla nebuvo išnagrinėta per protingą terminą (EH. § 66-70, P. § 55-60).


95


Bylos Erkner & Hofauer ir Poiss. EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar konsolidavimo procedūros sudarė neteisėtą pareiškėjų teisės „taikiai naudotis nuosavybe" apribojimą ?

Žemės perkėlimas turi būti vertinamas pagal Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalį, kadangi priemonės, kurių buvo imtasi, nei formaliai, nei de facto neprilygo ekspropriacijai ir nebuvo skirtos riboti ar kontroliuoti žemės nau-dojimą (EH. § 74, P. § 64). Atsižvelgiant į aplinkybes, kurios turi būti įvertin-tos, konkrečiai, viena vertus, įstatymų leidėjo siekį užtikrinti tęstinį ekono-mišką ūkininkavimą visų žemės savininkų ir visuomenės bendro intereso apsaugos tikslais, ir tą faktą, kad pareiškėjams buvo suteikti kiti žemės sklypai vietoj jų žemės, kita vertus, proceso trukmę, negalimumą persvarstyti laikiną žemės perkėlimą nepriklausomai nuo sėkmingos skundų dėl konso-lidavimo planų baigties, negalimumą finansiškai kompensuoti patirtų nuos-tolių (EH. § 76-78, P. § 66-68), darytina išvada, jog reikiama nuosavybės teisės apsaugos ir viešojo intereso apsaugos pusiausvyra nebuvo užtikrinta (EH. § 79, P. § 69).


1987 m. liepos 8 d. sprendimai bylose O., H., W., B. ir R. prieš Jungtinę Karalystę (serija A N r. 120-A ir-BirNr. 121 nuo-A iki-C)

Pagal Anglijos vaikų apsaugos įstatymus vaikas gali būti perduotas privalo-mai (teismo sprendimu) ar savanoriškai (vieno iš tėvų prašymu) vietos val-džios globai. Tokiu atveju valdžios institucijos įgyja beveik visas tėvų teises ir įgaliojimus. Konkrečiai - jų diskrecijai priklauso spręsti, ar tėvai turi teisę toliau bendrauti su vaiku. Ši diskrecijos teisė turi būti įgyvendinama atsižvel-giant į įstatyme įtvirtintą valdžios institucijų pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus.

Bylos O. ir B.: privaloma globa. Teismo sprendimu, priimtu pagal vietos val-džios institucijų prašymą, pareiškėjų vaikai buvo perduoti vietos valdžios institucijų globai. Vaikai buvo perduoti globėjams. Vietos valdžios instituci-jos nusprendė, kad tėvai negali lankyti ar kitaip bendrauti su savo vaikais. Teismo procesai dėl sprendimų panaikinimo ir teisės bendrauti su vaikais grą-žinimo buvo nesėkmingi. Sprendimas, pagal kurį globėjai įsivaikino vaikus, buvo priimtas be pareiškėjų sutikimo. H. bylos aplinkybės yra artimos aptar-toms. 1978 metų lapkritį H. pradėjo procesą Aukštesniajame teisme, siekda-ma susigrąžinti teisę bendrauti su vaiku. 1981 metų birželį H. buvo atsisaky-ta suteikti leidimą apeliacijai į Lordų Rūmus dėl Apeliacinio teismo sprendimo, kuriuo buvo paliktas nepakeistas Aukštesniojo teismo sprendimas įvaikinti vaiką, įskaitant atsisakymą suteikti pareiškėjai leidimą bendrauti su vaiku.

■o

96


Bylos W. ir R.: savanoriška globa. Vietos valdžia priėmė rezoliuciją, kuria prisiėmė tėvų teises pareiškėjų vaikų atžvilgiu. Vaikai buvo perduoti glo-bėjams įvaikinti. Vietos valdžia nusprendė atimti tėvams teisę bendrauti su vaikais.

Byla W.: rezoliucija buvo panaikinta nepilnamečių teismo sprendimu, tačiau situacija nepasikeitė. Sprendimas, pagal kurį globėjai įsivaikino vaiką, buvo priimtas be pareiškėjo sutikimo.

Byla R.: vietos valdžia panaikino savo rezoliuciją. Aukštesnysis teismas atsi-sakė apsieiti be pareiškėjos sutikimo įvaikinti ir įpareigojo imtis priemonių, kad pareiškėja galėtų bendrauti su vaikais.

Bylos O., W., B. ir R. EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar sprendžiant klausimą dėl galimybės tėvams bendrauti su vaikais buvo pažeista tėvų teisė į teismą?

Taikymas: tėvų teisės bendrauti su vaikais atėmimas vargu ar būtų suderina-mas su pagrindinėmis šeimos gyvenimo ir šeimos ryšių, kurių apsaugai skirtas Konvencijos 8 straipsnis, sąvokomis. Taigi pareiškėjai galėjo teigti egzistuo-jant jų „teisę" bendrauti su vaikais. Ši teisė buvo „ginčo" objektas ir „civili-nio pobūdžio" Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (O. § 53-59, W. § 72-79, B. § 72-79, R. § 77-84).

Atitiktis: nors pareiškėjai galėjo teisme ginčyti sprendimą atiduoti vaikus vie-tos valdžios institucijų globai, toks procesas būtų susijęs su pačiu sprendimu atiduoti vaikus globai, o ne su pareiškėjų galimybės bendrauti su vaikais klau-simu, tuo tarpu sprendžiant šiuos klausimus gali būti pripažintos reikšmingomis skirtingos aplinkybės (O. § 62, W. § 81, B. § 81, R. § 86). Pareiškėjai taip pat galėjo kreiptis į teismą dėl globos proceso, tada kai kurie valdžios institucijų sprendimo nesuteikti pareiškėjams galimybės bendrauti su vaikais aspektai bū-tų peržiūrėti Anglijos teismų, tačiau teismų įgaliojimai nebuvo pakankami, kadangi jie nenagrinėjo bylos esmės (O. § 63, W. § 82, B. § 82, R. § 87).


Byla H. EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar proceso dėl galimybės bendrauti su vaiku trukmė buvo protinga?

Procesas, trukęs dvejus metus ir septynis mėnesius (nuo 1978 m. lapkričio iki 1981 m. birželio) ne tik nulėmė tolesnius pareiškėjos santykius su jos vaiku, bet ir pasižymėjo negrįžtamu pobūdžiu, todėl valdžios institucijos turėjo pa-reigą elgtis ypač rūpestingai (§ 70 ir § 85). Atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes (bylos sudėtingumą, pareiškėjos elgesį ir kompetentingų instituci-jų (teismų) elgesį) ir turint omenyje ypatingą bylos svarbą pareiškėjai, daryti-na išvada, kad byla nebuvo išnagrinėta per protingą terminą (§ 86).


97


EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar teisės bendrauti su vaiku apribojimas (ir vėliau jos atėmimas) nepagrįstai apribojo W., B. ir R. teisę į šeimos gyvenimo gerbimą?

Nors Konvencijos 8 straipsnis aiškiai neįtvirtina procesinių reikalavimų, Teis-mas turi teisę atsižvelgti į valdžios institucijų sprendimų priėmimo procesą, siekdamas nustatyti, ar sprendimai buvo priimti sąžiningai, parodant reikiamą pagarbą interesams, saugomiems Konvencijos 8 straipsnio nuostatų (VV. § 62, B. § 63, R. § 67). Procesas turi užtikrinti, jog valdžios institucijoms būtų žino-mas tikrųjų tėvų požiūris ir interesai, kad į juos priimant sprendimą būtų tin-kamai atsižvelgta ir tėvams sudaryta galimybė laiku pasinaudoti visomis ga-limomis teisinės gynybos priemonėmis (VV. § 63, B. § 64, R. § 68). Nagrinėjamose bylose pareiškėjai nebuvo įtraukti į valdžios institucijų spren-dimų priėmimo procesą tokia apimtimi, kuri leistų jiems tinkamai ginti savo interesus. Tuo pačiu ribojimai nebuvo „būtini" Konvencijos 8 straipsnio pras-me (W. § 66-70, B. § 66-70, R. § 71-75).


Byla H. EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar proceso, susijusio su pareiškėjos teise ben-drauti su vaiku, trukmė ir vėlesnis įvaikinimas pažeidė pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimo gerbimą?

Be to, kad pasižymėjo negrįžtamumo savybe, procesas vyko tokioje srityje, kurioje procesinis delsimas de facto galėjo lemti klausimo išsprendimą. Atsi-žvelgiant į veiksmingą pareiškėjos teisę į šeimos gyvenimo gerbimą reikėjo, jog tolesnio jos bendravimo su vaiku klausimas būtų sprendžiamas vien vadovaujantis reikšmingomis aplinkybėmis, o ne tiesiog bėgant laikui, ta-čiau šioje byloje taip nebuvo (§ 89-90).


1987 m. spalio 27 d. sprendimasbyloje Pūdas prieš Švediją (serija A Nr. 125-A)

1980 metais apygardos Administracinė valdyba suteikė pareiškėjui licenciją vežti keleivius nurodytais tarpmiestiniais keliais. 1981 metais apygardos trans-porto bendrovė kreipėsi į apygardos Administracinę valdybą prašydama iš-duoti licenciją vykdyti tarpmiestinius vežimus keliais, nurodytais pareiškėjui išduotoje licencijoje. Bendrovė pasiūlė racionalizuoti esamas paslaugas pa-keičiant pareiškėjo teikiamas paslaugas autobusų paslaugomis, teikiamomis pagal sutartį, sudaryta su kita privačia transporto kompanija. Apygardos Ad-ministracinė valdyba patenkino bendrovės prašymą ir atšaukė pareiškėjui iš-duotą licenciją. Pareiškėjas padavė skundą Transporto valdybai, motyvuoda-

98


mas tuo, jog bendrovės kreipimasis buvo pagrįstas ne viešuoju interesu page-rinti transporto paslaugas, bet susitarimu tarp dviejų privačių transporto bend-rovių. Pareiškėjo nuomone, tik labai svarbios priežastys, pavyzdžiui, netinka-mas licencijos turėtojo elgesys, galėjo lemti licencijos atšaukimą. Šis skundas ir vėlesni pareiškėjo skundai vyriausybei buvo atmesti. Pagal Švedijos įstaty-mus egzistuoja išimtinė galimybė kreiptis į Aukščiausiąjį administracinį teis-mą prašant atnaujinti bylos dėl licencijos atšaukimo teisėtumo procesą.

EZTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar šiuo atveju buvo kilęs ginčas dėl civilinio pobūdžio teisės, ir, jei taip, ar pagal Švedijos teisę pareiškėjui buvo suteikta galimybė licencijos atšaukimo teisėtumą ginčyti teisme?

Taikymas: licencija suteikė pareiškėjui teisę pagal įgaliojimą teikti transpor-to paslaugas. Licencijoje nebuvo nurodyta, kokioms sąlygoms esant ji gali būti atšaukta, o įstatymai suteikia tam tikrą diskrecijos teisę atšaukiant licen-ciją; nepaisant to, iš bendrųjų principų išplaukia, kad valdžios institucijų dis-krecija negali būti neribota. Pareiškėjas ginčijo tiek sprendimo atšaukti li-cenciją protingumą, tiek teisėtumą. Procesas galėjo baigtis - ir baigėsi -skundžiamo sprendimo atšaukti licenciją patvirtinimu. Taigi procesas buvo sprendžiamojo pobūdžio ginčijamos teisės atžvilgiu, egzistavo „ginčas" dėl „teisės" (§ 31-34). „Civilinio pobūdžio teisės" samprata negali būti aiškina-ma vien atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas. Konvencijos 6 straips-nio 1 dalis taikytina neatsižvelgiant į ginčo šalių teisinę padėtį, įstatymo, reglamentuojančio ginčijamą klausimą, pobūdį, bei instituciją, kuriai priklauso jurisdikcija. Šioje byloje yra viešosios teisės požymių, tačiau jų nepakanka teisių, suteiktų pareiškėjui licencija, nepripažinti „civilinėmis". Licencijos turėjimas, kurio siekė pareiškėjas, buvo viena iš jo verslo sąlygų. Bent jau tais atvejais, kai visuomeninio transporto paslaugas teikia privatūs asmenys, ši veikla įgyja komercinės veiklos, vykdomos siekiant gauti pelną ir pagrįstos sutartiniais licencijos turėtojo ir vartotojų santykiais, formą. Taigi pareiškėjo ir valdžios institucijų ginčas buvo susijęs su „civilinio pobūdžio teise". Todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 35-38).

Atitiktis: Vyriausybės sprendimo atmesti pareiškėjo skundus dėl licencijos at-šaukimo teisėtumas negalėjo būti peržiūrimas nei bendrosios kompetencijos,

™ei administracinių teismų, nei jokios kitos institucijos, kuri galėtų būti pripažinta teisme pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Išimtinė galimybė kreiptis Aukščiausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo neatitinka

Kon-.encijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų (§ 40-41). (Palyginti su sprendimu Ssmrong ir Lonnroth prieš Švediją byloje.)

IŽ1PLĄK 6 straipsnio 1 dalis pažeista.


1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson Nr. 1 prieš Švediją (serija A Nr. 130)

Pareiškėjai, vyras ir žmona, gyveno Gioteborge ir turėjo tris vaikus - Stefaną, gimusį 1971 metais, Heleną, gimusią 1976 metais, ir Tomą, gimusį 1979 me-tais. Apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis apygardos sociali-nės tarybos išvada, jog vaikų ugdymuisi yra iškilęs pavojus, kadangi jie gyve-na nepatenkinamomis sąlygomis dėl jų tėvų nesugebėjimo tinkamai jais rūpintis ir prižiūrėti, priėmė sprendimą atiduoti vaikus globoti. Vaikai buvo atiduoti į skirtingus globos namus, esančius toli vienas nuo kito ir nuo tėvų gyvenamosios vietos. Pareiškėjų galimybei bendrauti su vaikais, kol jie bus globojami, buvo uždėti įvairūs apribojimai. Apygardos socialinė taryba ir apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjų prašymus nutraukti globą. Tačiau Apeliacinis administracinis teismas bei Aukščiausiasis administracinis teismas nusprendė, jog globa turi būti nutraukta. Po šio sprendimo Stefanas buvo grąžintas tėvams, tačiau apygardos socialinė taryba uždraudė pasiimti iš globos namų Heleną ir Tomą. Kreipimosi į Europos žmogaus teisių komisiją metu skundas dėl šio sprendimo dar nebuvo išnagrinėtas.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar sprendimas perduoti vaikus globoti, jo įgyvendini-mo būdas ir atsisakymas nutraukti globą pažeidė pareiškėjų teisę į privataus gyvenimo apsaugą?

Ginčijamos priemonės sudarė pareiškėjų teisės į privataus gyvenimo apsaugą apribojimą: prigimtiniai šeimos ryšiai nenutrūksta, kai vaikas yra paimamas į valstybės globą (§ 59). Ribojimai buvo nustatyti „pagal įstatymą": Švedijos nacionaliniai įstatymai, nors ir yra pakankamai bendro pobūdžio ir suteikia plačią diskrecijos teisę, atsižvelgiant į jais reglamentuojamus klausimus ir suteikiamą apsaugą nuo galimo piktnaudžiavimo, buvo suformuluoti pakan-kamai tiksliai (§ 61-63). Ribojimais buvo siekiama teisėto tikslo, konkrečiai -vaikų teisių, laisvių, sveikatos ir moralės apsaugos (§ 64). Sprendimas skirti globą buvo „pakankamai" motyvuotas. Be to, atsižvelgiant į konkrečias ap-linkybes ir joms suteiktą nuožiūros laisvę, Švedijos valdžios institucijos turė-jo pakankamą pagrindą manyti, kad vaikams buvo būtina skirti globą, ir šis sprendimas turėjo būti paliktas galioti (§ 70-77). Tačiau pasirinktos priemo-nės įgyvendinti sprendimą (vaikų apgyvendinimas toli nuo tėvų ir vieno nuo kito ir dėl to šeimai kilę sunkumai) prieštaravo galutiniam šeimos suvieniji-mo tikslui ir nebuvo pakankamai pagrįstos, kad ribojimai būtų pripažinti pro-porcingais siekiamam teisėtam tikslui (§ 78-83). Apibendrinant pasakytina, kad sprendimo skirti globą įgyvendinimas, tačiau ne pats sprendimas skirti globą ar šio sprendimo palikimas galioti pažeidė Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus (§ 84).


100

1 priedas. Sprendimų apžvalj

1988 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Berrehabprieš Nyderlandus (serija A Nr. 138)',977 metais Maroko pilietis ponas Berrehab (pareiškėjas) vedė olandų tauty-bės moterį ponią Koster. 1978 metais Teisingumo ministerija, vadovaudamasi "965 metų Užsieniečių įstatymu, suteikė ponui Berrehabui leidimą gyventi Nyderlanduose „vieninteliu tikslu - suteikiant jam galimybę pasilikti su savo 3?andų kilmės žmona". Pareiškėjui suteiktas leidimas gyventi Nyderlanduose žaliojo iki 1979 metų gruodžio. 1979 metų rugpjūčio 15 dieną pono Berreha-ro ir ponios Koster santuoka buvo nutraukta. 1979 m. rugpjūčio 22 d. gimė jų iaktė (taip pat pareiškėja). Amsterdamo apygardos teismas paskyrė ponią •Coster dukters globėja, o poną Berrehabą - pagalbiniu globėju. Nyderlandų .aidžios institucijos atsisakė atnaujinti ponui Berrehabui leidimą gyventi Ny-ierlanduose ir, išnagrinėjus jo skundus dėl tokio atsisakymo, 1984 metais iš-siuntė jį iš šalies.

IŽTPLAK 8 straipsnis: Ar atsisakymas suteikti naują leidimą gyventi Nyder-induose ir paskui deportacija pažeidė pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo įerbimą?Ginčijamos priemonės apribojo pareiškėjų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, ■adangi realiai turėjo įtakos jų galimybei reguliariai bendrauti (§ 23). Sie ribo-:mai atitiko 1965 metų Nyderlandų užsieniečių įstatymo reikalavimus (§ 24). statymu buvo siekiama teisėto tikslo, konkrečiai - valstybės ekonominės gervės, taip vyriausybė siekė reguliuoti darbo rinką atsižvelgiant j gyventojų skaičių (§ 26). EŽTPLAK iš esmės nedraudžia susitariančiosioms valstybėms -eguliuoti užsieniečių atvykimą ir jų buvimo valstybėje trukmę. Tačiau Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta „būtinybė" reiškia, kad teisės j šeimos gyvenimo gerbimą ribojimai galimi tik esant ypatingiems, esminiams socialiniams poreikiams, ir šie ribojimai turi būti proporcingi siekiamam teisėtam Skslui (§ 28). Turint omenyje konkrečios bylos aplinkybes (ankstesnį teisėtą aareiškėjo gyvenimą valstybėje, tai, jog šioje valstybėje jis turėjo gyvenamąją vietą ir darbą, realius šeimos ryšius, mažametį vaiką), pasirinktos priemonės nebuvo proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Vadinasi, ginčijamos priemonės nebuvo „būtinos demokratinėje visuomenėje" (§ 29).


EŽTPLAK 3 straipsnis: Ar atsisakymas suteikti pareiškėjui naują leidimą gy-venti Nyderlanduose ir paskui deportacija reiškė nežmonišką ir žeminantį jo orumą elgesį?Iš faktinių bylos aplinkybių nematyti, kad kuris nors pareiškėjas būtų patyręs

tokio lygmens kančias (§ 30). EŽTPLAK 3 straipsnis nepažeistas.

101

i"I

■ H.. !i I-

i*:

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATŪS ASMENYS

1989 m. liepos 7 d. sprendimasbyloje Tre Traktorer Aktiebolag prieš Švediją(serija A Nr. 159)

Pareiškėjo kompanijai Tre Traktorer Aktiebolag, valdančiai restoraną, 1980 me-tais buvo suteikta licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais. Licencijų išdavi-mas buvo reglamentuojamas 1977 metų Prekybos gėrimais įstatymu. Pagal šio įstatymo nuostatas, esant tam tikroms sąlygoms, licenciją galėjo panaikinti apygardos Administracinė valdyba. Gavusi mokesčių audito išvadas, kad bū-ta netikslumų restorano buhalterinėje apskaitoje, apygardos Administracinė valdyba 1983 metais nusprendė įspėti pareiškėją ir paskui atnaujino licenci-ją. Socialinė taryba tokį sprendimą apskundė nacionalinei Sveikatos ir gero-vės valdybai, prašydama panaikinti licenciją. Nacionalinė valdyba panaiki-no apygardos Administracinės valdybos sprendimą ir grąžino klausimą jai iš naujo svarstyti. 1983 metais apygardos Administracinė valdyba atšaukė licen-ciją. Reikalavimai valstybei dėl žalos atlyginimo teisingumo kanclerio buvo atmesti, motyvuojant tuo, jog nėra valstybės atsakomybės pagal 1972 metų Deliktinės atsakomybės įstatymą.

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Šiuo atveju buvo sprendžiamas pareiškėjo „ci-vilinio pobūdžio teisės" ar jam „pareikšto baudžiamojo kaltinimo" klausi-mas? jei taip, ar Švedijos teisė suteikė pareiškėjui galimybę licencijos atėmi-mo klausimą peržiūrėti teisme?

Taikymas: licencija suteikė pareiškėjo kompanijai teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais ir vykdyti restorano veiklą, jei jis nepažeis licencijoje numatytų sąlygų ir nesukels įstatyme numatytų licencijos atšaukimo pagrindų. Pa-reiškėjas ginčijo licencijos atšaukimo teisėtumą. Procedūros baigėsi licenci-jos atėmimu ir taip turėjo sprendžiamąjį pobūdį ginčijamos teisės atžvilgiu (§ 39-40). Turėti galiojančią licenciją buvo viena iš esminių pareiškėjo komer-cinės veiklos vykdymo sąlygų. Galimybė prekiauti alkoholiu restoranuose ir baruose privatiems asmenims ir bendrovėms suteikiama pagal licencijas. To-kie asmenys ir bendrovės vykdo privačią komercinę veiklą, pagrįstą sutarti-niais licencijos turėtojų ir vartotojų santykiais (§43-44). Vertindamas, ar li-cencijos atėmimas gali būti traktuojamas kaip baudžiamojo kaltinimo pareiškimas, Teismas priėjo prie išvados, kad nors licencijos atėmimas ir bu-vo griežta priemonė, susijusi su licencijos turėtojo elgesiu, ii regali būti api-būdinama kaip baudžiamoji sankcija (§ 45^6). Teismas pada'ė išvadą, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis šioje byloje taikytina cktl'^L, bet ne bau-džiamuoju aspektu.

Atitiktis: sprendimų ginčijamu klausimu teisėtumas nebuvo - "e^alėjo būti peržiūrimas teismo ar kitos institucijos, kuri galėtų būti \e^ ™2—a kaip teis-mas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Ieškinys dėl žalio? E: . ;i;";mo buvo

102


ięs tik su valdžios institucijų atsakomybe esant jų kaltei ar aplaidumui, ne su pačiu licencijos atšaukimo teisėtumu (§ 47-50).

PLAK 6 straipsnio 1 dalis pažeista.

PLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar licencijos atėmimas pažeidė pa-kėjo kompanijos teisę „taikiai naudotis" savo nuosavybe?

ncijos atšaukimas buvo nuosavybės naudojimą kontroliuojanti priemonė nominiai interesai, susiję su restorano veikla, buvo „nuosavybė") (§ 53-54). las, kurio buvo siekiama 1977 metų Prekybos gėrimais įstatymu ir licenci-stema, buvo teisėtas, susijęs su visos visuomenės interesu - kontroliuoti ;ybą alkoholiniais gėrimais, siekiant sumažinti piktnaudžiavimą juo. Li-:ija buvo atšaukta vadovaujantis 1977 metų Prekybos gėrimais įstatymu, ■no galimybė peržiūrėti konkrečių priemonių atitiktį nacionalinei teisei ribota, tačiau nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad licencijos atėmimas štaravo Švedijos teisei ar kad licencija buvo atimta siekiant kitų tikslų, nei iama minėtu įstatymu (§ 57-58). Pareiškėjui tekę apsunkinimai turi būti narni visuomenės intereso kontekstu. Šiuo kontekstu valstybėms priklauso nuožiūros laisvė. Įvertinus Švedijos socialinės politikos, susijusios su al-alio vartojimu, teisėtą tikslą, buvo rasta tinkama pareiškėjo kompanijos įominių interesų ir Švedijos visuomenės bendrųjų interesų pusiausvyra, i pasirinktos priemonės buvo proporcingos siekiamam tikslui (§ 62).

PLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis nepažeistas.

19 m. liepos 7 d. sprendimas bylojeikin prieš Jungtinę Karalystę (serija A N r. 160)

liškėjas gimė 1959 metais. 1960 metais, mirus motinai, vadovaujantis B metų Vaiko įstatymu, Liverpulio miesto taryba jį paėmė valstybės glo-. Pareiškėjui paskirta globa nebuvo priverstinė iki 1974 metų, kol Liverpu-lepilnamečių teismas priėmė įsakymą dėl priverstinės globos, pripažinus iškėją kaltu dėl daugelio pažeidimų. 1977 metais, sulaukęs pilnametys-18 metų), pareiškėjas nustojo būti globojamas miesto tarybos. Didžiąją laikotarpio, kol jam buvo paskirta globa, pareiškėjas gyveno su skirtingais ėjais. Vietos valdžia privalėjo saugoti tam tikrus konfidencialius įrašuspareiškėją ir jo globą. Pareiškėjas tvirtino, kad globos laikotarpiu su juo ) netinkamai elgiamasi, ir pageidavo gauti su globa susijusius duomenis. ? metais pareiškėjas, ketindamas pradėti teismo procesą prieš vietos val-dėl nerūpestingumu padarytos žalos atlyginimo, kreipėsi j teismą su pra-J susipažinti su vietos valdžios turimomis bylomis. Aukštesnysis teismas, >vaudamasis prieš tai buvusiais precedentais, atmetė prašymą, motyvuo-as tuo, kad leidimas susipažinti su įrašais prieštarautų viešajam interesui.

103


Pareiškėjas šj sprendimą apskundė Apeliaciniam teismui, tačiau jo skundas buvo atmestas. 1980 metais buvo atsisakyta suteikti leidimą paduoti apeliaci-ją Lordų rūmams. Pagal 1983 metais išleistą Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento cirkuliarą pagrindinė 1970 metų Vietos valdžios socialinių pa-slaugų įstatymo, reglamentuojančio socialinių paslaugų bylose esamos infor-macijos atskleidimą, idėja buvo ta, jog asmenys, kuriems teikiamos sociali-nės paslaugos, turi teisę iš dalies susipažinti su šiose bylose esama informacija apie juos. Priežastys, dėl kurių galėjo būti atsisakoma suteikti šią informaciją, buvo susijusios su trečiųjų asmenų, konfidencialiai suteikusių informaciją, ir informacijos šaltinių apsauga. Remiantis vėlesnėmis miesto tarybos rezoliuci-jomis, informacija galėjo būti atskleidžiama tik šios informacijos teikėjų suti-kimu. Pareiškėjo byloje 1986 metais dėl to buvo atskleisti tik 65 dokumentai, pateikti 19 asmenų, iš 352 dokumentų, pateiktų 46 asmenų.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar miesto tarybos atsisakymas leisti pareiškėjui susipa-žinti su visa su juo susijusiose bylose esama medžiaga arba su tuo susijusi procedūra pažeidė pareiškėjo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą?

(Teismas nenagrinėjo atsisakymo leisti susipažinti su bylų medžiaga tuo as-pektu, jog toks prašymas pirmą kartą buvo pateiktas siekiant pradėti teismo procesą prieš vietos valdžios institucijas.) Byloje esama informacija neabejo-tinai buvo susijusi su pareiškėjo privačiu ir šeimos gyvenimu tiek, kad šios informacijos prieinamumo klausimas patenka į Konvencijos 8 straipsnio reg-lamentuojamą sritį (§ 37). Nors pagrindinis Konvencijos 8 straipsnio objektas yra individo apsauga nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi į jo privatų ar šeimos gyvenimą, šis straipsnis taip pat gali sukelti pozityvias pareigas, susijusias su teisės į privataus ir šeimos gyvenimo „gerbimą" veiksmingumu (§ 38). Pareiškėjas neteigė, jog informacija apie jį buvo renkama ir saugoma neteisėtai ar kad ji buvo panaudota tokiu būdu, kuris padarė jam žalą (paly-ginti su sprendimu Leander byloje). Jis ginčijo atsisakymą suteikti jam neribo-tą prieigą prie šios informacijos. Negalima teigti, kad ribodama informacijos prieinamumą Jungtinė Karalystė būtų „įsikišusi" į pareiškėjo privatų ar šeimos gyvenimą. Taigi turi būti tiriama, ar pareiškėjo prašymo nagrinėjimas prilygo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimui (§ 41). Bylos medžiagos konfidencialu-mas buvo susijęs su veiksmingu vaikų globos sistemos funkcionavimu, taigi juo buvo siekiama teisėto tikslo - ginti asmenų, suteikusių informaciją, ir vaikų, kuriems reikalinga globa, teises (§ 43). Asmenys, esantys tokioje pa-dėtyje kaip pareiškėjas, turi gyvybiškai svarbų interesą, saugomą EŽTPLAK, gauti informaciją, būtiną, kad sužinotų apie savo vaikystę ir ankstyvąjį ugdy-mąsi. Kita vertus, konfidencialumas yra svarbus siekiant gauti patikimą ir objektyvią informaciją, jis taip pat gali būti būtinas siekiant apsaugoti tre-čiuosius asmenis. Atsižvelgiant į valstybių nuožiūros laisvę, sistema, prieigą prie informacijos siejanti su šios informacijos teikėjo sutikimu, iš esmės gali

104


buti suderinama su įsipareigojimais pagal Konvencijos 8 straipsnį. Tačiau as-mens, siekiančio gauti informaciją, susijusią su jo privačiu ar šeimos gyveni-mu, interesai turi būti apsaugoti tuo atveju, jei informacijos teikėjas yra ne-prieinamas arba nepagrįstai atsisako duoti sutikimą. Tokia sistema suderinama su proporcingumo principu tik tuo atveju, jei teisė galutinai nuspręsti dėl informacijos prieinamumo tais atvejais, kai informacijos teikėjas atsakymo neduoda arba nesutinka su tuo, kad informacija būtų teikiama, būtų suteikta nepriklausomai institucijai. Nagrinėjamoje byloje tokios procedūros galimy-bės nebuvo, taigi egzistuojančios procedūros pažeidė pareiškėjo teisę į jo privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.


EŽTPLAK 10 straipsnis: Ar atsisakymas suteikti pareiškėjui teisę susipažinti su visa bylos medžiaga pažeidė jo teisę gauti informaciją?

Teisė gauti informaciją iš esmės draudžia valdžios institucijoms trukdyti as-meniui gauti informaciją, kurią kiti asmenys nori ar būtų pasirengę jam su-teikti (žr. sprendimą Leander byloje). Konvencijos 10 straipsnis neapima vals-tybės pareigos teikti ginčijamą informaciją. Vadinasi, pareiškėjo teisė gauti nformaciją nebuvo pažeista.


1989 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Allan Jacobsson prieš Švediją (serija A N r. 163)

1974 metais pareiškėjas nusipirko 2600 kv. metrų valdą su vienai šeimai skir-tu namu. Valdos teisinis statusas buvo reglamentuojamas (i) padalijimo planu, •ragai kurį mažesniame nei 1500 kv. metrų plote negalėjo būti statomas joks sąstatas, kol nebus įrengti būtini vandens ir nuotekų įrenginiai, bei (ii) zoni-niu planu, kuriuo valda buvo priskirta iš esmės viešajai zonai. Nuo 1965 metų oareiškėjo valdai taip pat buvo taikoma daugelis statybos draudimų pagal 1947 metų Statybos įstatymą. Pareiškėjo prašymai administracinėms instituci-joms leisti padalyti valdą į dvi dalis, suteikti statybos draudimo išimtį ir leidi-mą statyti dar vieną namą bei pripažinti negaliojančiais sprendimus atnaujin-si draudimą nebuvo patenkinti. Valdžios institucijų sprendimai dėl valdos padalijimo ir statybos leidimo suteikimo galėjo būti skundžiami teismui, tačiau sprendimai palikti galioti statybų draudimus negalėjo būti skundžiami.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar užtrukę statybų draudimai pareiš-kėjui priklausančiame nuosavybės objekte pažeidėjo teisę „taikiai naudotis" nuosavybe?

105


Užtrukę statybų draudimai pareiškėjui priklausančiame nuosavybės objekte ribojo pareiškėjo teisę taikiai naudotis nuosavybe (§ 52). Ribojimai buvo nulemti nuosavybės naudojimo kontrolės, pareiškėjo nuosavybės teisė dėl to niekada nebuvo tapusi nesaugia (palyginti su sprendimu Sporrong ir Lonnroth byloje) (§ 54). Ribojimų teisinis pagrindas buvo 1947 metų Statybos įstatymas.

Dėl ribojimų atitikties 1947 metų Statybos įstatymo nuostatoms: Teismas, kon-statuodamas, kad jo galimybė peržiūrėti tam tikrų priemonių atitiktį naciona-liniams įstatymams yra ribota, nematė priežasčių abejoti, jog ribojimai buvo suderinami su Švedijos teisės nuostatomis bei skirti palengvinti miestų plana-vimą, o šis tikslas priskirtinas prie viešojo intereso apsaugos (§ 57). Pareiškė-jas ilgą laiką buvo paliktas neapibrėžtoje padėtyje dėl galimybės plėsti savo nuosavybę. Tačiau nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas pagal galiojančios tei-sės nuostatas būtų turėjęs neginčijamą teisę statyti antrą namą (§ 60) ar kad jis būtų sąžiningai klydęs dėl galiojančios teisės ar nuosavybės naudojimo sąlygų, kurios nuo to laiko išliko nepakitusios, nuosavybės objekto įgijimo metu (§ 61). Be to, statybos draudimų reikalingumas buvo reguliariai peržiū-rimas, vietovės planavimo situacija buvo labai sudėtinga. Galiausiai, atsi-žvelgiant į valstybėms suteiktą nuožiūros teisę, pareiškėjo teisių ribojimų negalima pripažinti neproporcingais siekiamam teisėtam tikslui (§ 62-63).


EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar šiuo atveju buvo kilęs ginčas dėl „civilinio pobūdžio" teisės ir, jei taip, ar nesuteikimas galimybės teise ginčyti spren-dimus palikti galioti statybų draudimą buvo pareiškėjo teisės į teismą pa-žeidimas?

Taikymas: pagal nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus pareiškėjas ga-lėjo pagrįstai teigti turįs „teisę" gauti leidimą statybai. Draudimai šią „teisę" smarkiai apribojo, o proceso, kuriame pareiškėjas ginčijo šių draudimų teisė-tumą, baigtis turėjo tiesioginę įtaką pareiškėjo teisei įgyvendinti. Taigi šioje byloje buvo kilęs ginčas dėl „teisės". Pareiškėjo „teisė" statyti statinius savo žemėje yra „civilinio pobūdžio", neatsižvelgiant į statybos draudimų teisinę prigimtį, aplinkybes, jog planavimą reglamentuoja viešoji teisė ir statybų draudimas yra būtinas miestų planavimo elementas. Apibendrinant pasakyti-na, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 69-74).

Atitiktis: ginčą kaip galutinė instancija galėjo nagrinėti tik vyriausybė, gali-mybės kreiptis į teismą ar kitą instituciją, kurią būtų galima pripažinti teismu pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nebuvo (§ 76).


l'ji

'•i'Iii '

106


1990 m. vasario 21 d. sprendimas bylojeHakansson irSturesson prieš Švediją (serija A Nr. 171 -A)

1979 metais pareiškėjai jungtinės nuosavybės teise iš privataus asmens už 240 000 Švedijos kronų priverstinio aukciono tvarka nusipirko žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Pagal 1979 metų Žemės įgijimo įstatymą per dvejus metus jie buvo įpareigoti žemę perparduoti arba gauti leidimą ją turėti iš apygardos Žemės ūkio valdybos. Pareiškėjų teigimu, apygardos Žemės ūkio valdyba jiems patvirtino, kad gauti leidimą nebus jokių sunkumų. Tačiau pareiškėjų prašymai išduoti leidimą buvo atmesti, motyvuojant tuo, jog šis sklypas turi būti panaudotas stambinti kitus šioje srityje esamus sklypus. Vyriausybė valdybos sprendimus paliko nepakeistus. Vyriausybės sprendimas šiuo klausimu buvo galutinis. Pareiškėjai pradėjo nesėkmingą procesą Švedijos teismuose, reikalaudami, kad valstybė išpirktų žemę. Kitas privalomas aukcionas buvo surengtas 1985 metais. Žemę nupirko pati valdyba už 172 000 Švedijos kronų - mažiausią pardavimo kainą, nustatytą dviejų valdybos paskirtų žemės vertintojų. Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjų reikalavimą anuliuoti aukciono rezultatus. Apeliaciniame teisme viešas teismo posėdis nebuvo rengiamas. Aukščiausiasis teismas atsisakė suteikti apeliacijos leidimą.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 7 straipsnis: Ar atsisakymas suteikti pareiškėjams apeliacijos leidimą, priverstinis žemės pardavimas ir šio pardavimo sąlygos pažeidė pareiškėjų teisę „taikiai naudotis" nuosavybe?

Šioje byloje nebuvo ginčo dėl nuosavybės teisės apribojimo, prilygusio nuosavybės paėmimui (§ 43). Ribojimų tikslas buvo įtvirtintas 1979 metų Žemės įgijimo įstatyme, konkrečiai - skatinti žemės ūkio racionalizaciją, o tai yra teisėtas viešasis interesas pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį (§ 44). Teismas turi ribotas galimybes tikrinti ribojimų atitiktį nacionalinei teisei. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo abejoti, kad ribojimai atitiko Švedijos teisės nuostatas. Pareiškėjai neturėjo protingo pagrindo manyti, kad neoficialūs pareiškimai, neva padaryti apygardos Žemės ūkio valdybos, būtų įpareigojamieji pagal Švedijos įstatymus. Taigi priemonės, kurių imtasi, buvo teisėtos (§ 46-50). Potencialūs pirkėjai turėjo įvertinti riziką, kad jiems gali tekti perparduoti sklypą pagal 1979 metų Žemės įgijimo įstatymą. Nebuvo pakankamai įrodymų, jog pardavimas buvo neteisėtas. Be to, atsižvelgiant į nacionalinėms valdžios institucijoms suteiktą nuožiūros teisę, kaina, pareiškėjų gauta už perparduotą žemės sklypą, gali būti vertinama kaip protingai susijusi su sklypo rinkos verte. Taigi pareiškėjai nepatyrė pernelyg didelių apsunkinimų (§ 53-55).



EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar egzistavo ginčas dėl „civilinio pobūdžio tei-sių ir pareigų" ir, jei taip, ar tai, jog nebuvo galima skųsti teismui atsisakymą išduoti leidimą ir nesurengta viešo teismo posėdžio Apeliaciniame teisme, pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 7 dalies reikalavimus!

Taikymas: ginčai dėl valdžios institucijų atsisakymo išduoti leidimą pasilikti žemę ir dėl priverstinio žemės sklypo perpardavimo sąlygų buvo susiję su „civilinio pobūdžio teisėmis ir pareigomis" (§ 60).

Atitiktis: ginčą dėl atsisakymo išduoti leidimą kaip galutinė instancija spren-dė vyriausybė. Teisminės kontrolės galimybė nebuvo suteikta. Todėl šioje dalyje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo pažeista (§ 63).

Proceso Apeliaciniame teisme metu pagal Švedijos teisę suteikiama galimy-bė šaukti viešą teismo posėdį, jei to reikia tinkamai ištirti bylos aplinkybes. Turint omenyje, kad teismo proceso metu iš esmės buvo ginčijamas aukciono teisėtumas, ir susiklosčiusią praktiką, pagal kurią tokio pobūdžio klausimai Švedijos teismuose sprendžiami be žodinio nagrinėjimo, pareiškėjai turėtų būti pripažinti nebyliai ir nedviprasmiškai atsisakę savo teisės į viešą teismo posėdį. Maža to, toks atsisakymas neprieštaravo jokiam reikšmingam visuo-menės interesui, dėl kurio viešas teismo posėdis galėjo būti pripažintas būti-nu. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista (§ 67-68).

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis pažeista (dėl atsisakymo išduoti leidimą proce-so, tačiau ne dėl viešo teismo posėdžio nebuvimo Apeliaciniame teisme).

1990 m. vasario 21 d. sprendimas bylojePovvell ir Rayner prieš Jungtinę Karalystę (serija A Nr. 172)

Pareiškėjai gyveno šalia Hitrou (Heathrovv) oro uosto. Jų namų valdos buvo įvertintos esančios padidėjusio triukšmo zonoje (atitinkamai nesmarkiai pa-didėjusio ir stipraus triukšmo). Oro uostas ėmėsi keleto triukšmą mažinančių priemonių, tačiau pamažu Hitrou oro uostas tapo vienu iš labiausiai naudo-jamų tarptautinių oro uostų pasaulyje. Orlaivių operatorių teisinė atsakomy-bė buvo apribota pagal 1982 metų Civilinės aviacijos įstatymo 76 (1) straips-nį, atleidusi nuo atsakomybės už nepatogumus, atsiradusius dėl protingame aukštyje skrendančio orlaivio, besilaikančio navigacinių nurodymų, kelia-mo triukšmo.

EŽTPLAK 13 straipsnis: Ar pareiškėjai galėjo naudotis veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis gindami savo teises, įtvirtintas Konvencijos 6 straips-nio 7 dalyje ir 8 straipsnyje?

(Bylos nagrinėjimo Teisme apimtis buvo nustatyta Komisijos sprendimu dėl priimtinumo.)

108

■!!f lilii!!!! imi

iiiilii


Reikalavimas pagal EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalį (Ar atsakomybės apribojimas pažeidė pareiškėjų teisę į teismą?) (§ 34): 1982 metų įstatymo 76 (1) straips-nio tikslas buvo panaikinti atsakomybę už dėl triukšmo, sukelto orlaivio skry-džio tam tikromis aplinkybėmis, kilusius nepatogumus. Dėl šios priežasties, esant įstatyme įtvirtintoms aplinkybėms, pareiškėjai neturėjo galimybės teigti egzistuojant nacionalinės teisės pripažįstamą jų teisę gauti žalos atlyginimą dėl orlaivių keliamo triukšmo. Taigi tam, kad būtų galima taikyti Konvenci-jos 6 straipsnio 1 dalį, trūksta „civilinės teisės". Kad ir kaip būtų, Konvencijos 13 straipsnis neužtikrina tokių teisinės gynybos priemonių kaip nacionalinių teisės aktų ginčijimas atitinkamose nacionalinėse institucijose (§ 36).

Reikalavimas pagal EŽTPLAK 8 straipsnį (Ar buvo nepagrįstai apribota pareiš-kėjų teisė į būsto neliečiamumą ir privataus gyvenimo gerbimą?): turi būti ieškoma protingos visos visuomenės ir individo interesų apsaugos pusiausvy-ros. Siekdama užtikrinti pasirinktų priemonių atitiktį Konvencijos reikalavi-mams, valstybė naudojasi tam tikra nuožiūros laisve. Šiuo kontekstu turi būti įvertintos tokios aplinkybės: didelio tarptautinio oro uosto veiklos vykdymas turėjo teisėtą tikslą, konkrečiai - valstybės ekonominę gerovę; iš to kylantis neigiamas poveikis aplinkai negalėjo būti visiškai pašalintas (§ 42); triukšmą mažinančios priemonės buvo tinkamos (§ 43); atleidimas nuo atsakomybės nebuvo absoliutus, valstybės šioje socialinėje ir techninėje srityje turi naudo-tis plačia nuožiūros laisve (§ 44). Atsižvelgiant į šias aplinkybes negalima teigti, jog vyriausybė neužtikrino reikiamos konkuruojančių visuomenės ir individo interesų pusiausvyros (§ 45). Nė vieno pareiškėjo reikalavimas pa-gal Konvencijos 8 straipsnį nebuvo pakankamai pagrįstas, tuo pačiu nė vie-nas iš jų neturėjo teisės į veiksmingą gynybos priemonę dėl triukšmo, kelia-mo orlaivių, skrendančių protingame aukštyje, laikantis navigacinių nurodymų, pagal Konvencijos 13 straipsnį (§ 46).


1990 m. kovo 28 d. sprendimas bylojeGroppera Radio AG ir kiti prieš Šveicariją (serija A Nr. 173)

Nuo 1983 metų Croppera Radio AG naudojo radijo stotį Italijoje transliuoti programas, daugiausia skirtas Šveicarijos auditorijai. Programas buvo galima priimti asmeniniais radijo imtuvais arba per kabelines kompanijas, kurios jas retransliavo. 1984 metais įsigaliojo Federalinės tarybos ordonansas, draudžiantis Šveicarijos kabelinėms kompanijoms retransliuoti transliuotojų, neatitinkan-čių tarptautinių susitarimų dėl radijo ir telekomunikacijų reikalavimų, pro-gramas. Bendrijos antenos kooperatyvas, daugiausia retransliavęs Groppera Radio AG programas, tęsė retransliaciją. Kooperatyvas gavo Ciūricho srities telekomunikacijų tarnybos ir vėliau vyriausiosios nacionalinės Pašto ir tele-

■i ii

109


komunikacijų tarnybos nurodymus nutraukti retransliaciją, motyvuojant tuo, jog Groppera Radio AG transliacijos, kaip neatitinkančios tarptautinių reika-lavimų, yra neteisėtos, todėl tolesnis jų retransliavimas yra teisės pažeidi-mas. Kooperatyvas savo ruožtu padavė administracinį skundą Federaliniam teismui. Groppera Radio AG įstojo į šį procesą. 1985 metų birželį skundas buvo atmestas, iš esmės motyvuojant tuo, kad 1984 metais Italijoje esantis siųstuvas buvo sunaikintas žaibo, todėl pareiškėjai neteko teisinio intereso tęsti procesą.

EŽTPLAK 10 straipsnis: Ar pareiškėjo programų retransliavimo uždraudimas pažeidė jo teisę į saviraiškos laisvę?

Taikymas: administraciniai sprendimai apribojo programų kabelinę retranslia-ciją ir atėmė iš abonentų galimybę jas priimti. Dėl šios priežasties ir todėl, kad programų (neatsižvelgiant į jų turinį) transliavimą ir retransliavimą ap-ima Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė, šie administraciniai sprendimai prilygintini „viešosios valdžios institucijų įsikišimui" į šios laisvės įgyvendinimą (§ 55).

Atitiktis: trečiojo Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies sakinio7 įtraukimas į Kon-vencijos tekstą buvo nulemtas techninių ir praktinių motyvų, kaip antai: ribo-tas dažnių skaičius ir didelės investicijos, kurių reikia siųstuvams įrengti. Tai taip pat išreiškė politinę valią, kad transliavimas turėtų išlikti valstybės veik-los sritis. Požiūris nuo to laiko pasikeitė, technikos pažanga lėmė daugelio valstybės monopolijų panaikinimą. Nacionalinė licencijavimo sistema reika-linga, kad būtų galima reguliuoti transliuotojų veiklą nacionaliniu lygmeniu ir įgyvendinti tarptautines nuostatas (§60). Trečiojo Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies sakinio paskirtis yra paaiškinti, kad valstybėms leidžiama pasitelkus licencijavimo sistemą kontroliuoti transliavimo organizavimą jų teritorijose, ypač techninius transliavimo aspektus (§ 61). Retransliacija pateko į Šveicari-jos jurisdikciją. Retransliacijos draudimas buvo visiškai suderinamas su Švei-carijos vietos radijo sistema. Taigi ribojimai atitiko Konvencijos 10 straipsnio 1 dalies trečiąjį sakinį (§ 63-64). Dėl Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies reika-lavimų: numatomumo ir prieinamumo sąvokų apibrėžtis daugiausia priklauso nuo ginčijamo akto turinio, jo taikymo srities, adresatų skaičiaus ir statuso. Nagrinėjamoje byloje susijusios tarptautinės telekomunikacijų teisės nuosta-tos buvo itin techninio pobūdžio, pirmiausia skirtos specialistams, kurie žino-jo, kur jas rasti iš informacijos, pateiktos oficialiame Federalinių įstatymų rin-kinyje. Ginčijamoms priemonėms netrūko aiškumo ir tikslumo (§ 68). Taigi

„Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų" - vert. past.

110


-:bojimas buvo vykdomas pagal įstatymus. Ribojimas turėjo teisėtą tikslą, -onkrečiai - tarptautinės telekomunikacijų tvarkos ir kitų asmenų teisių ap-saugą (§ 70). Jis nebuvo perteklinis, nes (i) dauguma Šveicarijos bendrovių ^transliaciją nutraukė, (ii) Šveicarijos valdžios institucijos niekuomet netruk-12 transliacijoms, (iii) abonentai ir toliau galėjo priimti programas iš keleto v'5ų stočių, (iv) pasirinkta procedūra nebuvo cenzūros forma. Vadinasi, draudi-kas buvo proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (§ 73).

IŽTPLAK 10 straipsnis nepažeistas.

1990 m. gegužės 22 d. spredimas byloje Autronic AG prieš Šveicariją (serija A Nr. 178)

'982 metais Šveicarijos kompanija Autronic AG, besispecializuojanti įrengti zalydovines antenas, paprašė Pašto ir telekomunikacijų tarnybos leidimo pa-'idoje Ciūriche parodyti viešą sovietinės televizijos programą, kurią jie gavo =siai iš sovietinio televizijos palydovo G-Horizont su privačia palydovine iitena. Tarnyba atsakė, jog ji negali duoti leidimo nesant aiškiai išreikšto svietų valdžios institucijų sutikimo. 1983 metais Tarnyba atmetė Autronic -C prašymą, kuriuo buvo siekiama aiškinamojo nutarimo, jog teisei priva-::am naudojimui priimti nekoduotas programas iš televizijos palydovų netu--jtų būti reikalingas transliuojančios valstybės valdžios institucijų sutikimas, reikalavimas gauti tokį sutikimą įtvirtintas Tarptautinėje telekomunikacijų onvencijoje ir Radijo reglamente. 1986 metais Federalinis teismas atsisakė ~agrinėti Autronic AG skundą, motyvuodamas tuo, jog bendrovė neturi tiesio-įonio ekonominio intereso, kuris turėtų būti ginamas.

IŽTPLAK 10 straipsnis: Ar ta aplinkybė, kad Šveicarijos pašto ir telekomuni-kacijų tarnyba leidimo išdavimą padarė priklausomą nuo transliuojančios vals-T<.'bės sutikimo, pažeidė pareiškėjo saviraiškos laisvę?

"aikymas: Konvencijos 10 straipsnis taikytinas ne tik informacijos turiniui (jis gali būti komercinio pobūdžio), bet ir perdavimo ir priėmimo priemonėms, <adangi visoks šioms priemonėms uždėtas ribojimas riboja teisę gauti ir skleisti informaciją. Nėra būtina patikslinti, dėl kokių priežasčių ir kokiems tikslams ši teisė įgyvendinama. Skundžiami sprendimai gali būti prilyginti „valdžios institucijų įsikišimui" į saviraiškos laisvės įgyvendinimą. Todėl Konvencijos 10 straipsnis taikytinas (§ 47-48).

Atitiktis: teisinį ribojimų pagrindą galima rasti tarptautinės teisės normose ir nacionaliniuose telekomunikacijų įstatymuose. Aktualūs teisės aktai buvo pakankamai prieinami visuomenei, kuriai buvo skirti. Taigi ribojimai buvo „numatyti įstatyme" (palyginti su sprendimu Groppera RadioAG byloje) (§ 57). Ribojimais buvo siekiama teisėto tikslo, konkrečiai - užtikrinti tvarką tele-

111


iii iii komunikacijų srityje, ir užkirsti kelią panaudoti konfidencialią informaciją (§ 58-59). Dėl reikalavimo, kad ribojimas būtų „būtinas demokratinėje vi-suomenėje": spręsdamos dėl ribojimų reikalingumo, valstybės naudojasi tam tikra nuožiūros laisve, tačiau ši laisvė prižiūrima Europos institucijų. Kadangi šiuo atveju buvo įsikišta į teisės, įtvirtintos Konvencijos 10 straipsnyje, įgyven-dinimą, priežiūra turi būti griežta (§ 61). Atsižvelgiant į po pareiškėjo bylos pasiektus techninius ir teisinius laimėjimus, ypač teisinėje srityje (Europos konvencijos dėl televizijos be sienų pasirašymą, keleto valstybių suteiktus leidimus priimti tokias transliacijas, nesulaukusius kitų valstybių Konvencijos dalyvių ar tarptautinių institucijų protestų), į kuriuos turi būti atsižvelgiama aiškinant atitinkamas taisykles, darytina išvada, jog ginčijami sprendimai buvo pagrįsti aiškinimais, priešingais tarptautinės teisės aktams šioje srityje. Teismas padarė išvadą, jog ribojimas nebuvo „būtinas demokratinėje visuo-menėje" ir todėl Konvencijos 10 straipsnis buvo pažeistas (§ 62-63).


1990 m. birželio 28 d. sprendimasbyloje Obermeier prieš Austriją (serija A Nr. 179)

1978 metais kilus ginčui tarp pareiškėjo ir bendrovės dėl to, kad bendrovė pasiūlė perimti iš pareiškėjo įvairias apmokamos veiklos rūšis, pareiškėjo, kaip draudimo bendrovės regioninio biuro direktoriaus, įgaliojimai buvo su-stabdyti. 1981 metais pareiškėjas apskundė sprendimą sustabdyti jo įgalioji-mus teismui. Netrukus pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų - „administracinis atstatydinimas". Prieš atleidžiant iš pareigų, pareiškėjas buvo pripažintas ne-įgaliu pagal Neįgaliųjų asmenų (įdarbinimo) aktą. Bendrovė kreipėsi į Neįga-liųjų asmenų valdybą dėl privalomo leidimo atleisti pareiškėją išdavimo. Val-dyba sutiko duoti leidimą, nustačiusi, jog pasitikėjimo tarp šalių santykiai nepataisomai pakirsti ir kad atleidimas nėra susijęs su pareiškėjo neįgalumu. Pareiškėjas teisme ginčijo įgaliojimų sustabdymo teisėtumą; alternatyvus pa-reiškėjo reikalavimas buvo įpareigoti atšaukti įgaliojimų sustabdymą. Teis-mams pripažinus pirmąjį pareiškėjo reikalavimą nepriimtinu, įgaliojimų su-stabdymo atšaukimas tapo vieninteliu proceso objektu. Pareiškėjo ieškinys nebuvo patenkintas, kadangi darbo teismai laikėsi nuomonės, jog atleistas iš pareigų pareiškėjas neteko intereso reikalauti atšaukti įgaliojimų sustabdy-mą. Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti jo atleidimą iš pareigų neteisėtu. Jis ginčijo atleidimo teisėtumą tiek atitinkamose administracinėse institucijose, tiek teismuose. Darbo teismai atsisakė priimti sprendimą dėl atleidimo teisė-tumo motyvuodami tuo, jog jie nėra įgalioti tikrinti atleidimo, kuriam duotas Neįgaliųjų asmenų valdybos leidimas, teisėtumo. Bylos nagrinėjimo Europos žmogaus teisių teisme metu byla dar nebuvo baigta.

112

III!

Iii i ii• Hiil i Ii......

ilipiiiii

Iiinu!;!


EŽPTLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar ta aplinkybė, kad darbo teismai pripažino esantys susaistyti administraciniais sprendimais, atėmė iš pareiškėjo teisę į teismą? Ar proceso trukmė buvo neprotingai ilga?

Remiantis Austrijos įstatymais, atleidžiant neįgalius asmenis, turi būti gautas administracinės institucijos, tikrinančios, ar atleidimas yra pateisinamas so-cialiniu požiūriu, leidimas. Pagrindinis tyrimo tikslas yra nustatyti, ar reali atleidimo priežastis nėra atleidžiamo asmens neįgalumas. Įstatymų leidėjas atėmė iš teismų galimybę spręsti šiuos klausimus ir pavedė tai administraci-nėms institucijoms (§ 69). Iš to išplaukia, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 da-lyje numatytos sąlygos būtų įvykdytos tik jei teismus įpareigojantys administ-racinių institucijų sprendimai būtų priimami laikantis šiame straipsnyje numatytų garantijų. Nagrinėjamoje byloje administracinės institucijos negali būti pripažintos „nepriklausomais tribunolais". Nors administracinių instituci-jų sprendimai galėjo būti skundžiami Administraciniam teismui, tačiau šis teismas įgaliotas tikrinti tik tai, ar administracinei institucijai suteikta diskre-cijos teisė buvo įgyvendinama būdu, atitinkančiu įstatymo tikslus ir paskirtį. Tokia ribotos apimties teismo kontrolė negali būti pripažinta veiksminga teis-mo kontrole pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (§ 70).

Darbuotojas, manantis, kad darbdavys neteisėtai nušalino jį nuo pareigų, turi svarbų asmeninį interesą išsaugoti skubios tokio sprendimo teisėtumo teismi-nės kontrolės galimybę. Devyneri metai (1981-1990), per kuriuos nebuvo priimtas galutinis sprendimas, viršija „protingą terminą" neatsižvelgiant į by-los sudėtingumą (§ 72).

EŽPTLAK 6 straipsnio 7 dalis pažeista (tiek dėl teisminės gynybos prieinamu-mo, tiek dėl proceso trukmės).

1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Fredin Nr. 1 prieš Švediją (serija A Nr. 192)

1963 metais apygardos Administracinė valdyba suteikė pono Fredino tėvams leidimą išgauti žvyrą. Tačiau realiai žvyrduobė nebuvo pradėta naudoti. 1973 metais padaryti 1964 metų Gamtos apsaugos įstatymo pakeitimai leido atšaukti tokio pobūdžio leidimus nuo 1983 metų liepos 1 dienos. Ponas ir ponia Fredin (pareiškėjai) 1977 metais tapo vieninteliais žemės savininkais, 1980-aisiais pradėjo darbą žvyrduobėje ir padarė reikiamas investicijas. 1983 metais leidimas buvo perduotas jiems. Tuo pat metu jie gavo oficialų apygardos Administracinės valdybos pranešimą, jog ji ketina persvarstyti lei-dimo klausimą, galimai nutraukiant žvyro išgavimo veiklą. 1984 metų gruodį valdyba nusprendė interalia, kad leidimas galios iki 1987 metų. 1985 metais vyriausybė atmetė pareiškėjų skundą, tačiau pratęsė leidimo galiojimą iki

113

I j '

i I'

1988 metų. Tais metais žvyro išgavimas buvo nutrauktas. Vyriausybės spren-dimas tuo metu negalėjo būti skundžiamas teismui.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar leidimo naudoti žvyrduobę atšau-kimas buvo neteisėtas pareiškėjų teisės „taikiai naudotis nuosavybe" apribo-jimas?

Leidimo atšaukimas apribojo pareiškėjų teisę taikiai naudotis nuosavybe, įskaitant ekonominius interesus, susijusius su žvyrduobės eksploatavimu (§ 39). Leidimo atšaukimo padariniai nebuvo tokie rimti, kad jį būtų galima prilyginti „nuosavybės atėmimui". Taigi tai turėtų būti vertinama kaip „naudojimosi nuosavybe apribojimas" (§ 41-47). Dėl apribojimo tikslų teisėtumo: apribojimas atitiko nacionalinių įstatymų, kurių tikslai teisėti, konkrečiai - aplinkos apsauga, reikalavimus. Numatomumo reikalavimai taip pat buvo išlaikyti (§ 50). Tai, kad nebuvo teisminės kontrolės galimybės, savaime nereiškia šio straipsnio pažeidimo.

Apribojimų proporcingumas: nors pareiškėjai patyrė didelių nuostolių, jie tu-rėjo protingai numatyti galimybę, jog gali prarasti leidimą. Maža to, valdžios institucijos parodė tam tikrą lankstumą dėl veiklos nutraukimo termino. Atsi-žvelgiant taip pat į plačią valstybės nuožiūros laisvę šioje srityje, nėra pa-grindo teigti, jog leidimo atšaukimas buvo neproporcingas siekiamam teisė-tam tikslui (§51-55).


EŽTPLAK 14 straipsnis kartu su EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsniu: Ar pareiškėjai patyrė neleistiną diskriminaciją dėl to, jog jie buvo vieninte-liai nepriklausomi operatoriai toje vietovėje?

Ta aplinkybė, jog pareiškėjams priklausanti žvyrduobė buvo vienintelė, kuri buvo uždaryta, savaime nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjų situacija buvo

analogiška kitų tokį patį verslą vykdančių verslininkų, kurių

veikla nebuvo nutraukta, situacijai (§61).

EŽTPL

AK 14 straipsnis kartu su EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsniu nepažeistas.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Artai, kad nebuvo jokios formos teisminės kon-trolės dėl sprendimų atšaukti pareiškėjų leidimą eksploatuoti, pažeidė jų tei-sę į teismą?

Kadangi ginčą galutine instancija galėjo nagrinėti tik vyriausybė, o teisminės kontrolės galimybės nebuvo, pareiškėjų teisė į teismą buvo pažeista (§ 63).



1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Moustaąuim prieš Belgiją (serija A N r. 193)

Pareiškėjas, Maroko pilietis, 1965 metais, būdamas dvejų metų, atvyko į Bel-giją ir čia gyveno su savo tėvais. 1982 metais Liežo (Liege) Apeliacinio teis-mo nuosprendžiu jis buvo nuteistas laisvės atėmimu už 22 nusikaltimus, ku-riuos padarė dar būdamas nepilnametis. 1984 metais išėjęs į laisvę, pareiškėjas buvo deportuotas iš Belgijos karališkuoju įsakymu, motyvuojant tuo, jog jis kėlė realų pavojų visuomenei ir šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką (ordre pub-lic). Valstybės taryba (Conseil d'Etat) atmetė pareiškėjo prašymus sustabdyti sprendimo deportuoti vykdymą ir panaikinti šį sprendimą. 1984 metais, po 18 mėnesių priverstinio sulaikymo, pareiškėjas buvo deportuotas. 1989 metais karališkuoju įsakymu, laikinai sustabdžiusiu įsakymo dėl deportacijos galiojimą, pareiškėjui buvo leista gyventi Belgijoje dvejus metus, kol vyko teismo procesas.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar deportacija, atskyrusi pareiškėją nuo jo tėvų, pažeidė pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą?

Pareiškėjas, kaip ir jo tėvai, gyveno Belgijoje. Jis niekada nebuvo nutraukęs santykių su tėvais. Skundžiamos priemonės atskyrė pareiškėją nuo šeimos daugiau nei penkeriems metams. Taip viešosios valdžios institucijos apribojo pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (§ 36). Ribojimas atitiko 1980 m. gruodžio 15 d. Užsieniečių atvykimo, gyvenimo, įsikūrimo ir išsiuntimo įsta-tymo nuostatas ir buvo vykdomas „remiantis įstatymais" (§38), bei turėjo tei-sėtą tikslą, konkrečiai-siekį „užkirsti kelią nusikaltimams" ir plačiau-„viešo-sios tvarkos pažeidimams" (§ 40). Susitariančiosios valstybės turi teisėtą interesą, susijusį su siekiu apsaugoti viešąją tvarką, ypač įgyvendindamos savo teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, jų gyvenimą valstybėje ir iš-siuntimą. Tačiau kai sprendimai apriboja Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies saugomas teises, tam, kad būtų pripažinti „būtinais demokratinėje visuome-nėje", jie turi būti pateisinami ypatingu visuomenės poreikiu ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (§ 43). Atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (pareiškėjas visus nusikaltimus padarė būdamas paauglys, per pakankamai trumpą laiką; nuo paskutinio nusikaltimo iki deportacijos praėjo daug laiko; pareiškėjo šeima gyveno Belgijoje ilgą laiką iki deportacijos; pareiškėjas į Belgiją atvyko būdamas labai mažas ir čia kartu su šeima gyveno beveik 20 metų, turėdamas nedaug ryšių su Maroku), deportacija smarkiai pažeidė pareiškėjo šeimos gyvenimą ir buvo neproporcinga siekiamam teisėtam tiks-lui (§ 44-46).


115


EŽTPLAK 14 straipsnis kartu su 8 straipsniu: Ar pareiškėjas buvo neleistinai diskriminuojamas pilietybės pagrindu, palyginti su nepilnamečiais pažeidė-jais, turinčiais Belgijos ar kitų Europos Bendrijos šalių narių pilietybę, kadan-gi pastarųjų kategorijų asmenys negalėjo būti deportuojami?

Pareiškėjo teisinė padėtis negali būti prilyginta Belgijos piliečių, turinčių tei-sę gyventi savo valstybėje, teisinei padėčiai (žr. Ketvirtojo protokolo 3 straips-nį). Preferencinis elgesys su kitų Europos Bendrijos šalių narių piliečiais buvo objektyviai pateisinamas, kadangi Belgija drauge su šiomis valstybėmis pri-klauso specialiai teisinei tvarkai (§ 49).

EŽTPLAK 14 straipsnis kartu su 8 straipsniu nepažeistas.

1991 m. kovo 20 d. sprendimas bylojeCruz Varas ir kiti prieš Švediją (serija A Nr. 201)

1987 metais ponas Cruz Varas, jo žmona ir sūnus (pareiškėjai) atvyko į Švediją, kur ponas Cruz Varas paprašė politinio prieglobsčio. Visi pareiškėjai buvo Čilės piliečiai. 1988 metais Švedijos nacionalinė imigracijos valdyba atsisakė su-teikti jiems pabėgėlio statusą ir nusprendė išsiųsti juos į Čilę. Vyriausybė atmetė pareiškėjų skundą. Ponas Cruz Varas tvirtino, jog grąžintam į Čilę jam gresia politinis persekiojimas. Pareiškėjai vietos policijos institucijai paaiškino, jog vykdant nutarimą dėl deportacijos atsirado kliūčių ir kad ponas Cruz Varas turi naujų priežasčių prašyti politinio prieglobsčio, konkrečiai - Čilėje jam gresia politinio persekiojimo dėl jo tęsiamos politinės veiklos Švedijoje pavojus. Prie pirminių savo argumentų pareiškėjas pridėjo tai, jog keletą kartų Čilėje buvo kankinamas. Policija persiuntė bylą Nacionalinei imigracijos valdybai, kuri savo ruožtu nusiuntė bylą vyriausybei. Ponas Cruz Varas pateikė vyriausybei dvi medicinines pažymas, patvirtinančias jo argumentus dėl kankinimų. Vyriausybė nusprendė, kad vykdyti sprendimą dėl deportacijos kliūčių nėra. 1989 m. spalio 6 d. vyriausybės atstovas buvo informuotas, kad Europos žmogaus teisių komisija nusprendė vyriausybei nurodyti, jog šalių interesų apsaugos ir tinkamo proceso komisijoje užtikrinimo tikslais pageidautina pareiškėjų nedeportuoti į Čilę, kol komisija išnagrinės kreipimąsi. Nepaisant to, tą pačią dieną ponas Cruz Varas buvo deportuotas į Čilę. Jo žmona ir sūnus liko slapstytis Švedijoje.

EŽTPLAK 3 straipsnis: Ar pono Cruz Varas deportavimas į Čilę, nepaisant jam gresiančio pavojaus būti kankinamam Čilės valdžios institucijų, ir dėl depor-tacijos patirta trauma yra nežmoniškas elgesys?

Taikymas: sprendimai dėl deportacijos ir reali deportacija gali lemti valsty-bės atsakomybę, kadangi ji imasi veiksmų, tiesiogiai lemiančių individo per-davimą nežmoniškam elgesiui, kaip reglamentuoja Konvencijos 3 straipsnis (§ 69-70).

116


Atitiktis: realus nežmoniško ar kankinančio elgesio pavojus pirmiausia turi būti vertinamas atsižvelgiant į tuos faktus, kurie buvo žinomi ar turėjo būti žinomi valstybei deportacijos metu, tačiau Teismui neuždrausta atsižvelgti ir I po deportacijos paaiškėjusią informaciją (§ 76). Pareiškėjo teiginių patiki-mumu galėjo būti abejojama dėl to, kad jis daugiau nei 18 mėnesių nuo pirmosios apklausos Švedijos policijoje nepranešė apie neva patirtus kankini-mus Čilės policijoje, pakartotinai keitė savo pasakojimą ir nepateikė pakan-•camai įrodymų apie slaptą politinę veiklą. Pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad nurodyti šias aplinkybes kompetentingoms institucijoms buvo svarbu. Ki-tos aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgta: politinės padėties Čilėje pagerė-jimas; savanoriškas pabėgėlių grįžimas; ypatingos Švedijos valdžios institu-cijų žinios ir patirtis nagrinėjant analogiškus prašymus, sukaupta dėl didelio skaičiaus politinio prieglobsčio prašančių asmenų iš Čilės; visapusiškas pa-uškėjų bylos išnagrinėjimas Švedijos valdžios institucijose. Švedijos val-džios institucijos turėjo pakankamai pagrindo manyti, jog esminių priežasčių teigti, kad pareiškėjui, grąžintam į Čilę, iš tiesų grės pavojus patirti nežmo-gišką ar kankinantį elgesį, nėra (§ 78-82). Iš to išplaukia, jog pakankamas aagrindas pono Cruz Varas nuogąstavimams dėl išsiuntimo, prilygstančio Kon-vencijos 3 straipsnio pažeidimui, nebuvo įrodytas (§ 83-84).


EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar pono Cruz Varas deportacija pažeidė pareiškėjų tei-sę į šeimos gyvenimo gerbimą?

Atsižvelgdamas į tai, kad pono Cruz Varas žmona ir sūnus pasislėpė siekdami išvengti deportacijos, pateiktus įrodymus ir argumentus dėl Konvencijos 3 straipsnio, Teismas nusprendė, jog pareiškėjams nebuvo kliūčių kurti šei-mos gyvenimą savo gimtojoje šalyje. Esant tokioms aplinkybėms Švedija ne-gali būti apkaltinta šeimos narių išskyrimu (§ 87-89).


EŽTPLAK 25 straipsnis: Ar Švedijos vyriausybės nepaklusimas Komisijos pra-šymui nedeportuoti pareiškėjų pažeidžia jos įsipareigojimą nekliudyti veiks-mingai įgyvendinti peticijos teisę?

Teisė taikyti laikinosios apsaugos priemones negali būti kildinama iš Konven-cijos 25 straipsnio ar kito šaltinio (§ 97-103). Deportacija realiai nesukliudė veiksmingai įgyvendinti peticijos teisę (§ 104).


■t .. ..

117

VIE Š ASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATŪS ASMENYS

1991 m. spalio 30 d. sprendimasbyloje Wiesinger prieš Austriją (serija A Nr. 213)

1975 metais vietovėje, kurioje pareiškėjai turėjo nuosavybę, buvo pradėtos žemės ūkio paskirties žemės konsolidavimo procedūros pagal 1972 metų Aukš-tutinės Austrijos žemės ūkio paskirties žemės planavimo įstatymą. 1978 me-tais apygardos žemės ūkio įstaiga pareikalavo iš pareiškėjų laikinai perduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypus tretiesiems asmenims, už tai jiems buvo suteiktos teisės į kitus sklypus. Perdavimas buvo vykdomas pagal konsolidavi-mo schemos projektą. Pareiškėjai su šia schema sutiko. 1979 metais savival-dybės taryba pakeitė zonavimo plano projektą ir žemės ūkio institucijos že-mę, prieš tai priklausiusią pareiškėjams, priskyrė statyboms skirtiems plotams. Nuo 1982 metų pareiškėjai pradėjo keletą procesų, savo reikalavimą grindė tuo, jog jiems anksčiau priklausiusios žemės vertė padidėjo, ir reikalavo inter alia grąžinti jiems priklausiusią žemę arba gauti kompensaciją dėl patirtų nuostolių. 1986 metais apygardos žemės ūkio įstaiga paskelbė konsolidavimo schemą, sugrąžinusią pareiškėjams jiems anksčiau priklausiusios žemės dalį ir priskyrusią jiems papildomus sklypus. Tačiau pareiškėjai planą apskundė, reikalaudami geresnio sprendimo. Žemės ūkio institucijos pirmiausia pabandė baigti bylą taikos sutartimi. 1991 metais, proceso Europos žmogaus teisių teis-me metu, byla dar buvo nagrinėjama Konstituciniame teisme.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar konsolidavimo procedūrų trukmė buvo ne-protinga?

Konsolidavimas buvo pradėtas 1975 metais, tačiau „ginčas" kilo 1982-aisiais, kai pareiškėjai kompetentingų institucijų paprašė pašalinti juos iš konsolidavi-mo schemos. Taigi ginčas truko ilgiau nei devynerius metus (1982-1991) (§ 51). Prieš pareiškėjus negali būti panaudotas nei bylos sudėtingumas, nei pareiškėjų elgesys (§ 55-58). Dėl kompetentingų institucijų elgesio: kadangi žemės ūkio institucijos pradėjo konsolidavimo procedūras savo iniciatyva, joms teko ypatin-ga pareiga elgtis rūpestingai (§ 61). Savivaldybės tarybos padarytas zonavimo plano pakeitimas pažeidė laikino žemės perdavimo metu pasiektą skirtingų žemes savininkų konsolidavimo pusiausvyrą. Zonavimo plano priėmimas buvo galutinės konsolidavimo schemos patvirtinimo prielaida. Taigi bylos sudėtingu-mą lėmė savivaldybės ir žemės ūkio institucijų nesugebėjimas suderinti savo veiksmų užbaigiant planą ir schemą (§ 62). 1986 metais patvirtinus konsolida-vimo schemą žemės ūkio institucijoms prireikė daugiau nei ketverių metų iš-nagrinėti pareiškėjų skundus, per šį laiką taip pat buvo bandoma pasiekti taikų susitarimą. Derybų trukmė viršijo protingą terminą (§ 63). Atsižvelgiant į sun-kumus, kilusius dėl kompetentingų institucijų nesugebėjimo suderinti veiksmų, pareiškėjų byla nebuvo išnagrinėta per „protingą terminą" (§ 64).


118

1 priedas Spre

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 7 straipsnis: Ar situacija, kilusi dėl laikino žemės perdavimo dar nepriėmus galutinės konsolidavimo schemos, nepagrįstai apri-bojo pareiškėjų nuosavybės teisę?

Prieš tai pareiškėjams priklausiusios žemės paskirties pakeitimas, priskiriant ją statybų plotams, pažeidė pradinę, pasiektą konsolidavimo schemos pro-jektu, pusiausvyrą ir apribojo pareiškėjų nuosavybės teises (§ 70). Turi būti nuspręsta, ar buvo pasiekta tinkama bendro visuomenės intereso ir konkretaus asmens teisių apsaugos pusiausvyra (§ 73). Šiuo tikslu turi būti atsižvelgta j šias aplinkybes: (i) žemės konsolidavimo tikslas buvo žemės ūkio paskirties žemės sklypų struktūros ir infrastruktūros gerinimas (§ 74); (ii) gerai žinoda-mos vietos situaciją, Austrijos valdžios institucijos šiuo klausimu turėjo tam -ikrą nuožiūros laisvę, spręsdamos, kokių reikia priemonių (§ 76). Nors situa-cija truko ilgą laiką, kiti aspektai buvo taip pat svarbūs: pareiškėjai sutiko su aikinu žemės perdavimu; jie nepaskelbė savo prieštaravimų iki 1982 metų ^ugpjūčio; pagal konsolidavimo schemą jiems grąžinta dalis prieš tai priklau-siusios žemės, ir situacija buvo toliau gerinama (§ 77-78). Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, apribojimų negalima pripažinti neproporcingais ben-drojo intereso, būdingo konsolidavimo procedūroms, reikalavimams (§ 79) palyginti su sprendimais Erkner & Hofaueru Poiss bylose). EŽTPLAK Pirmojo protokolo 7 straipsnis nepažeistas.

1991 m. spalio 30 d. sprendimas bylojeVilvarajah ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (serija A Nr. 215)

Pareiškėjai, penki Šri Lankos tamilų vyrai, 1987 metais atvyko j Jungtinę Karalystę ir pasiprašė politinio prieglobsčio, teigdami, kad yra armijos vyk-dyto tamilų bendruomenės persekiojimo aukos. Valstybės sekretorius atmetė pareiškėjų prašymus. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, tačiau jų skundai galiau-siai buvo atmesti Lordų rūmų sprendimu. 1988 metais pareiškėjai išsiųsti j Šri Lanką. Jie teigė, jog grįžę j Šri Lanką buvo areštuoti, sulaikyti ir Indijos valdžios institucijų pareigūnai su jais žeminančiai elgėsi. 1989 metais arbit-ras patenkino pareiškėjų skundus dėl išsiuntimo. Pareiškėjams buvo leista sugrįžti j Jungtinę Karalystę ir išimties tvarka suteiktas leidimas pasilikti iki 1992 metų.

EŽTPLAK 3 straipsnis: Ar pareiškėjų išsiuntimas į Šri Lanką gali būti prilygin-tas nežmoniškam ar kankinančiam elgesiui?

(Taikymas: žr. sprendimą Cruz Varas byloje.)

Atitiktis: realus nežmoniško ar kankinančio elgesio pavojus pirmiausia turi būti vertinamas atsižvelgiant į tuos faktus, kurie buvo žinomi ar turėjo būti

119


i ii žinomi valstybei deportacijos metu, tačiau Teismui neuždrausta atsižvelgti ir į po deportacijos paaiškėjusią informaciją (§ 107). Turi būti atsižvelgta į šias aplinkybes: (i) iki deportacijos situacija Šri Lankos šiaurėje ir rytuose pagerėjo, daug tamilų pagal Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros vykdomą programą buvo savanoriškai repatrijuoti į Šri Lanką (§ 109-110); (ii) nenustatyta, kad pareiškėjų padėtis buvusi blogesnė nei kitų tamilų ar konkrečiai kitų jaunų tamilų vyrų, kurie grįžo į savo valstybę, be to, (iii) turi būti atsižvelgta į Jungtinės Karalystės valdžios institucijų turimas žinias ir patirtį, atsiradusią dėl didelio prieglobsčio prašytojų iš Šri Lankos skaičiaus, ir į tą aplinkybę, jog kiekvieno pareiškėjo bylą valstybės sekretorius išnagrinėjo nuodugniai ir visapusiškai (§ 114). Šioje byloje nebuvo nustatyta pagrindų, leidžiančių pagrįstai tikėtis, jog pareiškėjams grės Konvencijos 3 straipsnyje nurodyto elgesio pavojus (§ 115).


EŽTPLAK 13 straipsnis: Ar pareiškėjams pagal Didžiosios Britanijos teisę bu-vo suteikta veiksminga gynybos nuo administracinių sprendimų dėl prieglobs-čio prašymų priemonė?

Teismai turėjo galimybę nagrinėti valstybės sekretoriaus atsisakymą suteikti politinį prieglobstį šio atsisakymo teisėtumo, racionalumo ir tinkamo proceso aspektais. Teismai taip pat pripažino savo ypatingą atsakomybę reikalauti, kad administraciniai sprendimai, susiję su galimu pavojumi pareiškėjų gyvy-bei ar laisvei, būtų priimami laikantis ypatingo kruopštumo. Be to, pagal praktiką prieglobsčio prašantis asmuo, gavęs leidimą kreiptis į teismą, nėra išsiunčiamas iš Jungtinės Karalystės, kol teismo procesas nebaigtas (§ 125).


1991 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje PineValley Development Ltd. ir kiti prieš Airiją (serija A Nr. 222)

1978 metais Pine Valley Development Ltd. (pareiškėjas) sutiko pirkti žemę pasitikėdamas bendruoju leidimu statyti ir plėsti pastatus, vietos savivaldos ministro suteiktu pradiniam savininkui, kuris norėjo plėsti sklype sandėlių ir biurų tinklą. Tačiau pagal zonavimo planą sklypas buvo vietovėje, priskirtoje tolesnei žemės ūkio plėtrai ir išsaugoti „žaliąją zoną". 1981 metais Pine Val-ley Development Ltd. pardavė žemę savo pagrindinei bendrovei Healy Hol-

ding Ltd. (pareiškėjas). 1982 metais Aukščiausiasis teismas nusprendė, jog bendrasis leidimas statyti ir plėsti pastatus buvo suteiktas veikiant ultra viręs ir todėl yra niekinis. Dėl to žemės vertė iš esmės sumažėjo. Vadovaujantis Aukščiausiojo teismo sprendimu, 1982 metais buvo priimtas teisės aktas dėl

120


leidimų įteisinimo ir projektų patvirtinimo. Pine Valley Development Ltd. kreipėsi į apskrities valdybą dėl planavimo projekto patvirtinimo, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Pine Valley Development Ltd., netekęs teisės akto teikiamos naudos, pradėjo teismo procesą prieš aplinkos apsaugos ministrą ir valstybę, reikalaudamas atlyginti nuostolius. 1986 metais Aukščiausiasis teis-mas, palikdamas nepakeistą aukštesniojo teismo sprendimą, nusprendė, jog ieškovai {Healy Holdings Ltd. ir ponas Healy [pareiškėjas], Healy Holdings valdymo direktorius, byloje buvo bendraieškoviai) neturėjo pagrindo reikšti ieškinių.

EŽTPL AK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar Aukščiausiojo teismo sprendimas pripažinti leidimą negaliojančiu, drauge su vėlesniu valstybės atsisakymu įteisinti šį leidimą atgaline data arba sumokėti kompensaciją yra neteisėtas pareiškėjų teisės taikiai naudotis nuosavybe apribojimas?

Ginčijami apribojimai atitiko planavimą reglamentuojančių teisės aktų rei-kalavimus. Šių teisės aktų tikslas buvo aplinkos apsauga. Tai akivaizdžiai teisėtas tikslas, „atitinkantis bendrąjį visuomenės interesą" (§ 57). Aukščiau-siojo teismo sprendimo padariniai nelietė vien pareiškėjų. Aukščiausiojo teis-TIO sprendimas buvo būdas užtikrinti tinkamą planavimą reglamentuojančių ieisės aktų įgyvendinimą. Be to, pareiškėjai vykdė komercinę veiklą, jiems auvo žinomas zonavimo planas ir vietos savivaldos institucijų pasipriešini-*nas visokiam nuokrypiui nuo šio plano. Atsižvelgiant į tai apribojimai negali auti pripažinti neproporcinga priemone (§ 59).


EŽTPLAK 14 straipsnis kartu su EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsniu: Ar pareiškėjams buvo taikoma neleistina diskriminacija, kadangi 1982 metų ak-tas turėjo palankų poveikį visiems kitiems analogiškų leidimų savininkams?

Netaikytinas Pine Valley Ltd., kadangi jis pardavė žemę iki 1982 metų tei-sės akto priėmimo [§ 62]). Vyriausybė nepateikė jokio pateisinimo, kodėl pa-reiškėjai buvo traktuojami kitaip nei kiti leidimų savininkai (§ 64).

Pažeistas EŽTPLAK 14 straipsnis kartu su EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsniu.

EŽTPLAK 13 straipsnis: Ar pareiškėjams buvo suteikta veiksminga gynybos priemonė nacionalinėse valdžios institucijose?

Pareiškėjai turėjo galimybę aplinkybes, nurodytas kreipimesi į EŽTT, išdėstyti nacionaliniuose teismuose, nagrinėjant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, ir tai padarė. Gynybos priemonės veiksmingumas nepriklauso nuo ieškinio sėkmės (§ 66).


121


1992 m. vasario 25 d. sprendimas byloje Margareta ir Rodger Andersson prieš Švediją (serija A N r. 226-A)

Margareta Andersson, gimusi 1951 -aisiais, ir Rodžeris Andersson, gimęs 1974 me-tais, yra motina ir sūnus. 1985 metais apygardos administracinis teismas pa-gal Socialinės valdybos prašymą nutarė atiduoti Rodžerį visuomenės globai, motyvuodamas tuo, kad motinos elgesys trikdo jo emocinę ir socialinę raidą. 1986 metais Rodžeris buvo atiduotas į globos namus. Socialinės institucijos apribojo pareiškėjų galimybę bendrauti. Jie susitikdavo nereguliariai, dažnai po ilgo laiko ir būdavo kruopščiai prižiūrimi. 1987 metais Rodžeriui leista reguliariai lankyti motiną jos pačios namuose. Tarp 1986 m. rugpjūčio ir 1988 m. vasario pareiškėjams buvo uždrausta bendrauti laiškais ir telefonu. Įvairūs bendravimo apribojimai Margaretos buvo skundžiami (dažniausiai ne-sėkmingai) administraciniams teismams.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar pareiškėjams taikyti bendravimo apribojimai pažei-dė jų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą?

Tėvų ir vaikų galimybė bendrauti tarpusavyje yra esminis šeimos gyvenimo elementas. Aplinkybė, kad vaikas yra atiduotas visuomenės globai, to nepa-keičia. Šeimos narių pokalbiai telefonu tarp patenka tiek į „šeimos gyveni-mo", tiek į „korespondencijos" sąvokas. Ginčijamos priemonės apribojo tiek pareiškėjų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, tiek į korespondencijos slaptu-mą (§ 72-73). Apribojimai buvo pagrįsti Švedijos įstatymais ir numatomi. Todėl jie buvo nustatyti „sutinkamai su įstatymais" (§ 74-85). Aktualūs Švedijos įstatymai buvo aiškiai skirti apsaugoti vaikų „sveikatą ir moralę" bei „teises ir laisves". Bendravimo apribojimai buvo taikomi šiais tikslais, taigi turėjo „teisėtą tikslą" (§ 87). Pareiškėjų galimybė bendrauti buvo smarkiai apribota. Jiems buvo uždrausta bendrauti laiškais ir telefonu daugiau nei pusantrų metų. Šiuo laikotarpiu taikytos priemonės buvo ypač radikalios. Tam, kad priemonės būtų pripažintos „būtinomis demokratinėje visuomenėje", jos turi būti suderi-namos su galutiniu tikslu vėl suvienyti pareiškėjus (§ 95). Priežastys, kurias pateikė vyriausybė, buvo bendro pobūdžio ir pakankamai neįrodė tokio sude-rinamumo. Todėl visuma taikytų apribojimų buvo neproporcinga siekiamam teisėtam tikslui ir nebuvo „būtina demokratinėje visuomenėje" (§ 86-97).


EŽTPLAK 13 straipsnis: Ar pareiškėjai turėjo galimybę pasinaudoti veiksmin-ga gynybos priemone nacionalinėse institucijose, kiek tai liečia jų skundą dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo?

Konvencijos 13 straipsnio tikslams pakanka, kad įstatyminis atstovas galėtų pradėti ir vesti teismo procesą dvylikos metų vaiko interesais. Nebuvo nusta-

122

1 priedas. Sprendimų apžvalga i-

tyta, kad Margaretai Andersson buvo uždrausta Rodžerio vardu skųsti pritai-kytus apribojimus (§ 101-104).


1992 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Beldjoudi prieš Prancūziją (serija A Nr. 234-A)

Alžyro tautybės ponas Beldjoudi (pareiškėjas) 1950 metais gimė Prancūzi-joje, joje augo ir visą laiką gyveno. Jo tėvai, broliai ir seserys taip pat nuolat gyveno Prancūzijoje. Jis vedė Prancūzijos pilietę (taip pat pareiškėją), visą laiką gyvenusią Prancūzijoje. Tarp 1969 metų ir 1978-ųjų ponas Beldjoudi buvo apkaltintas įvairiais nusikaltimais, įskaitant vagystę sunkinančiomis ap-linkybėmis, už kurią buvo nuteistas kalėti kelerius metus. 1979-aisiais vidaus reikalų ministras priėmė sprendimą deportuoti pareiškėją, motyvuodamas tuo, kad jo buvimas Prancūzijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai (ordrepublic). Pareiš-kėjo reikalavimas panaikinti sprendimą jį deportuoti 1988 metais Administ-racinio teismo buvo atmestas. Tuo pat metu ponas Beldjoudi buvo apkaltintas dar dėl keleto pažeidimų. 1991 metais Valstybės taryba {Conseil d'Etat) atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Administracinio teismo sprendimo. Kreipimosi į Europos žmogaus teisių komisiją metu sprendimas deportuoti pareiškėją dar nebuvo įvykdytas, ponas Beldjoudi buvo įpareigotas neišvykti iš Prancūzijos.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar sprendimas deportuoti pareiškėją, jei jis būtų įvyk-dytas, pažeistų pareiškėjo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą?

Sprendimo deportuoti įvykdymas būtų valdžios institucijos įsikišimas į pareiš-kėjo privatų ir šeimos gyvenimą (§ 67). Ministro sprendimas buvo priimtas „sutinkamai su įstatymais" (§ 69) ir turėjo teisėtą tikslą - „siekį užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams" ir „nusikaltimams" (§ 70). Susitariančiosios valstybės turi teisėtą interesą apsaugoti viešąją tvarką, ypač įgyvendindamos savo teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, gyvenimą valstybėje ir išsiunti-mą. Tačiau, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (įsikišimas pirmiausia paveikė pareiškėjų, kaip sutuoktinių, šeimos gyvenimą, jie susituokė Prancū-zijoje, ponas Beldjoudi gimė Prancūzijoje, jo tėvai tuo metu buvo Prancūzi-jos rezidentai, jis visą laiką gyveno Prancūzijoje ir regis neturėjo jokių ryšių su Alžyru, išskyrus tautybę, vedė prancūzų tautybės moterį; ponia Beldjoudi gimė Prancūzijoje, jos tėvai buvo prancūzai, visą laiką gyveno Prancūzijoje ir jei jai tektų drauge su vyru išvykti į Alžyrą, jai kiltų sunkumų adaptuojan-tis, be to, galėtų kilti realių faktinių ar net teisinių kliūčių), atrodo, kad spren-dimas deportuoti poną Beldjoudi, jei jis būtų įvykdytas, nebūtų proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (§ 74-79) (palyginti su sprendimu Berrehab bylo-

123


je). Atsižvelgdamas į tai, Teismas mano, kad nagrinėti pareiškimą dėl priva taus gyvenimo pažeidimo nėra tikslinga (§ 80).


1992 m. kovo 26 d. sprendimas bylojeEditions Periscope prieš Prancūziją (serija A Nr. 234-B)

1960 metais Editions Periscope, ribotos atsakomybės bendrovė, įsteigta paga Prancūzijos teisę, kreipėsi į Jungtinį spaudos publikacijų ir agentūrų komitete dėl jos žurnalo (apžvalgos) Periscope de l'usine et du bureau registravime sertifikato, kuris užtikrintų tam tikras mokesčių lengvatas ir lengvatinius pašte tarifus. Šis prašymas drauge su kitais trimis buvo atmestas, motyvuojant, jog pagrindinis bendrovės publikacijos objektas neatitinka reikalavimų, būtinL siekiant pasinaudoti šiomis lengvatomis. 1976 metais bendrovė pradėjo teis-mo procesą Paryžiaus Administraciniame teisme, reikalaudama atlyginti nuos-tolius, atsiradusius dėl atsisakymo suteikti registravimo sertifikatą. 1981 me-tų balandį Administracinis teismas reikalavimą atmetė. 1981 metais bendrovė padavė apeliacinį skundą Valstybės tarybai (Conseil d'Etat), prašydama pa-naikinti Administracinio teismo sprendimą ir įpareigoti valstybę atlyginti nuos-tolius. 1985 metais apeliacinis skundas buvo atmestas.

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Ar šiuo atveju egzistavo „ginčas" dėl „civilinio pobūdžio teisės" ir ar teismo proceso prieš valstybę trukmė Administracinia-me teisme ir Valstybės taryboje (Conseil d'Etat) atitiko protingumo kriterijų?

Taikymas: teismo procesas vyko dėl nuostolių, valstybės padarytų atsisakant suteikti bendrovei nuolaidas, suteiktas konkuruojančioms bendrovėms, atly-ginimo. Bendrovės argumentai buvo pakankamai tvirti, kadangi Prancūzijos teismai priėmė skundus ir nagrinėjo bylą iš esmės. Taigi šiuo atveju egzistavo „ginčas" dėl „teisės" (§ 36-38). Reikalavimo dalykas buvo turtinio pobūdžio ir pagrįstas neva egzistuojančiu turtinių teisių pažeidimu. Taigi teisė buvo „civilinio pobūdžio" (§ 40).

Atitiktis: procesas truko daugiau nei aštuonerius metus (1976-1985) (§ 43). Šis laikotarpis nebuvo protingas, kadangi byla nebuvo ypač sudėtinga ir pro-cesas užtruko ne dėl bendrovės kaltės, atvirkščiai, bendrovė keletą kartų bandė priversti suinteresuotas ministerijas greičiau pateikti savo paaiškinimus (§ 44).

EŽTPLAK 6 straipsnio I dalis pažeista.

124


1992 m. kovo 31 d. sprendimasbyloje X. prieš Prancūziją (serija A Nr. 236-A)

Pareiškėjas, gimęs 1963 metais, sirgo hemofilija ir jam dažnai buvo atlieka-mi kraujo perpylimai. 1985 metais kraujo testas parodė, jog tarp 1984-ųjų ir 1985 metų jis buvo užkrėstas ŽIV. 1989 metų gruodį pareiškėjas kreipėsi su išankstiniu kompensacijos reikalavimu į sveikatos apsaugos ministrą, teigda-mas, kad jis buvo infekuotas ŽIV dėl aplaidaus ministro delsimo priimti tinka-mas taisykles, reglamentuojančias kraujo produktų tiekimą. 1990 m. kovo 30 d., likus vienai dienai iki įstatyme nustatyto keturių mėnesių termino atsa-kyti pareiškėjui pasibaigimo, jo reikalavimas buvo atmestas. 1990 m. kovo 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Paryžiaus Administracinį teismą, prašydamas panaikinti ministro sprendimą ir įpareigoti valstybę išmokėti kompensaciją. 1991 metų vasarį, kreipimosi į Europos žmogaus teisių komisiją metu, ir 1992 metų pradžioje, proceso Europos žmogaus teisių teisme metu, byla vis dar buvo nagrinėjama Paryžiaus Administraciniame teisme. 1992 metų va-sarį pareiškėjas mirė. Į procesą Europos žmogaus teisių teisme įstojo pareiš-kėjo tėvai.

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Ar proceso prieš valstybę administraciniuose teismuose trukmė buvo protinga?

Taikymas: Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina neatsižvelgiant į šalių statusą: jos būtų privačios ar viešosios, taip pat į teisės aktų, reglamentuojan-čių ginčo santykį, pobūdį. Pakanka, kad proceso baigtis lemtų privatines tei-ses ar pareigas. Šiuo atveju taip ir buvo (§ 30).

Atitiktis: vertinamas laikotarpis prasidėjo 1989 metais, kai pareiškėjas krei-pėsi su skundu į sveikatos apsaugos ministrą, ir proceso Europos žmogaus teisių teisme metu dar nebuvo pasibaigęs, o tai reiškia, kad jis truko daugiau nei dvejus metus (§31). Pareiškėjo elgesys nebuvo proceso trukmės priežas-tis. Byla buvo šiek tiek sudėtinga, tačiau vyriausybė žinojo, jog teismo proce-sas neišvengiamas, todėl galėjo veikti greičiau teismo procesui prasidėjus (§ 33-40). Ginčijamas procesas pareiškėjui buvo ypač svarbus, turint omeny-je, kad jis sirgo nepagydoma liga ir jo gyvenimo trukmė sutrumpėjo. Taigi šiuo atveju turėjo būti elgiamasi ypač rūpestingai, neatsižvelgiant į kitų pa-našių tuo pat metu teisme nagrinėjamų bylų skaičių (§ 47). Administracinis teismas nepasinaudojo turimais įgaliojimais pagreitinti proceso eigą. Protin-gas laikotarpis buvo viršytas jau iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, ir šio pažeidimo Apeliacinis administracinis teismas negali ištai-syti, nesvarbu, kokia bylos baigtis (§ 48^9).


I..1P I

125


1992 m. lapkričio 26 d. sprendimai byloseFrancesco Lombardo ir Giancarlo Lombardo prieš Italiją(serija A Nr. 249-Bir-C)

Francesko Lombardo tarnavo karabinieriumi8 (carabinieri) iki 1974 metų. Tais metais jis buvo atleistas dėl sveikatos (dviejų ligų). Nuo 1975 metų pareiškė-jas gavo įprastą valstybinę pensiją. 1974 metais jis kreipėsi dėl „padidintos įprastos pensijos" motyvuodamas tuo, kad jo atleidimą lėmusios ligos buvo susijusios su tarnyba. 1977 metais gynybos ministras nusprendė, jog pareiškė-jo argumentai pagrįsti tik dėl vienos ligos. 1977 m. gruodį pareiškėjas kreipėsi su skundu dėl šio sprendimo į Audito teismą. Sprendimas patenkinti skundą buvo priimtas 1989 metų vasarį.

1980 metais Giancarlo Lombardo kreipėsi į Audito teismą su skundu dėl tei-singumo ministro įsakymo, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą pa-didinti jo gaunamą teisėjo pensiją. Bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas kitoje analogiškoje byloje. 1989 metų kovą Audito teismas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir įpareigojo persvarstyti pareiškėjo pensijos klausimą.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar ginčijamos teisės buvo „civilinio pobūdžio" ir ar proceso Audito teisme trukmė buvo protinga?

Taikymas: valstybės įsikišimas įstatymu ar deleguota įstatymų leidyba savai-me nepaneigia nagrinėjamos teisės civilinio pobūdžio. Tai, kas čia nagrinė-jama, iš esmės yra valstybės pareiga mokėti valstybės tarnautojui pensiją pagal galiojančius įstatymus. Vykdydama šią pareigą valstybė negali naudo-tis diskrecijos teise ir gali būti palyginta su darbdaviu, esančiu darbo sutar-ties, reglamentuojamos privatinės teisės normomis, šalimi. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina. (F. § 17, G. § 16) (palyginti su sprendimu Feld-brugge byloje).

Atitiktis: bylų sudėtingumas pats savaime jų trukmės nepateisina (F. § 22, G. § 21). Į didelį teismų darbo krūvį negali būti atsižvelgiama, kadangi Kon-vencijos 6 straipsnio 1 dalis sukelia susitariančioms valstybėms pareigą savo teisines sistemas organizuoti taip, kad jų teismai galėtų įvykdyti visus šio straipsnio reikalavimus (F. § 23, G. § 22). Paminėti delsimai buvo tokie esmi-niai, kad bendra procesų trukmė turi būti vertinama kaip per ilga. (F. § 24, G. §23).


8 Italijos policijos pareigūnas - vert. past.

126


1992 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje de Geouffre de la Pradelle prieš Prancūziją (serija A Nr. 253-B)

1980 metais aplinkos apsaugos ministras pradėjo Montane upės slėnio prisky-rimo išskirtinio grožio vietovėms procesą. Šioje vietovėje buvo dalis pareiš-kėjui priklausančios žemės. Jis gavo formalų pranešimą apie proceso pradžią ir pasinaudojo teise pareikšti valdžios institucijoms prieštaravimus šiam pasiūlymui. Priskyrimas buvo įgyvendintas 1983 m. liepos 4 d. ministro dekretu, kurio ištrauka buvo paskelbta liepos 12 d. Journal Officiel. 1983 m. rugsėjo 13 d. Korezės (Correze) prefektas įteikė dekretą pareiškėjui jo namuose Paryžiuje. 1986 metais Valstybės taryba (Conseil d'Etat), į kurią pareiškėjas kreipėsi dėl dekreto peržiūrėjimo, paskelbė skundą nepriimtiną, kadangi jis oaduotas praleidus terminą. Ji pažymėjo, kad dekreto, nereikalaujančio iš nuosavybės turėtojo pakeisti vietovės būklę ar jos naudojimo tvarką, priėmimo atveju terminas paduoti skundą turi būti skaičiuojamas nuo sprendimo paskelbimo Journal Officiel d ienos, o ne nuo tos dienos, kai sprendimas buvo asmeniškai įteiktas pareiškėjui.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar ta aplinkybė, kad valdžios institucijos atsi-sakė priimti pareiškėjo skundą kaip paduotą praleidus terminą, pažeidė jo į teismą?

~eisė į teismą nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama, tačiau ribojimai negali būti :okios apimties, kad pati teisės esmė būtų paneigta (§ 28). Prancūzijos teisė suteikė pareiškėjui galimybę skųsti dekretą teismui. Lieka nustatyti, ar skun-do padavimo tvarka leido užtikrinti teisės į teismą veiksmingumą, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos 6 straipsnį (§ 29). Pareiškėjui turėjo būti su-teikta aiški, patogi ir veiksminga galimybė ginčyti administracinį aktą, tie-siogiai turėjusį įtakos jo nuosavybės teisei. Panašu, kad įstatymų, reglamen-tuojančių lankytinų vietovių apsaugą, sudėtingumas galėjo sukelti teisinį ^apibrėžtumą ir abejonių dėl tikrosios dekreto priskirti Montane slėnį išskir-išnio grožio vietovėms prigimties bei terminų paduoti skundą skaičiavimo. Pareiškėjas turėjo teisę tikėtis aiškios sistemos, kuria būtų pasiekta tinkama valdžios institucijų ir jo paties interesų pusiausvyra. Jis turėjo turėti aiškią, patogią ir veiksmingą galimybę ginčyti administracinį aktą, tiesiogiai turėju-sį įtakos jo nuosavybės teisei. Apibendrinant pasakytina, kad pareiškėjas ne-turėjo veiksmingos ir patogios galimybės kreiptis teisminės gynybos į Valsty-bės tarybą (Conseil d'Etat) (§ 31-35).


127


:: : iin:::: jj

i iii!

Hiil!

1993 m. vasario 25 d. sprendimai bylose Funke, Cremieux ir Miailhe prieš Prancūziją (serija A Nr. 256 nuo -A iki -C)

1977-1983 metais, atliekant tyrimą dėl galimų teisės aktų, reglamentuojančių finansinius sandorius su užsienio valstybėmis, pažeidimų, pareiškėjų namuose buvo atliekamos kratos ir dokumentų poėmiai, kuriuos vykdė muitinės pareigūnai, talkinant policijai.

Funke byloje muitinės pareigūnai gavo apylinkės teismo nutartį vietoj nedek-laruotų lėšų konfiskavimo areštuoti ponui Funke priklausančias lėšas, atitin-kančias mokėtinos baudos sumą. Ponas Funke atsisakė pateikti duomenis apie kai kurias užsienyje esančias banko sąskaitas, todėl jam buvo skirta bauda ir nurodyta pateikti reikiamus dokumentus grasinant bausme. Ponas Funke iki jo mirties 1987 metais nebuvo nuteistas už pažeidimus.

Cremieux byloje procesas buvo baigtas muitinės pareigūnams sutikus taikiai susitarti su ponu Cremieux. Ponas Cremieux nesėkmingai ginčijo teismuose inter alia jam taikytų priemonių teisėtumą.

Miailhe byloje kreipimasis j bendrosios kompetencijos teismus dėl poėmių pripažinimo neteisėtais buvo nesėkmingas, kadangi teismai pripažino save nekompetentingais nagrinėti šį ginčą. Galiausiai ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė nutartį, išteisinančią vieną iš Miailhe šeimos narių. Taip pat pradėtas kitų šeimos narių baudžiamasis persekiojimas ir procesas dėl muitinės sank-cijų skyrimo buvo nutrauktas Baudžiamojo teismo, pasikeitus baudžiamie-siems įstatymams.

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Ar ponui Funke pareikštas baudžiamasis kalti-nimas dėl atsisakymo pateikti dokumentus, kurių reikalavo muitinės pareigū-nai, pažeidė jo teisę į tinkamą teismo procesą?

Negalėdami ar nenorėdami gauti dokumentų kitomis priemonėmis, muitinės pareigūnai bandė priversti pareiškėją pateikti įrodymų apie jo neva padarytus pažeidimus. Toks kiekvieno asmens, „kuriam pareikštas baudžiamasis kalti-nimas", teisės tylėti ir neduoti parodymų prieš save patį pažeidimas neturi jokio pateisinimo (§ 44).


EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar pareiškėjų namuose muitinės pareigūnų vykdomos kratos ir poėmiai pažeidė jų teisę į privataus gyvenimo gerbimą, būsto nelie-čiamybę ir korespondencijos slaptumą?

Kratos ir poėmiai, vykdyti namuose, apribojo pareiškėjų teises į privataus gyvenimo gerbimą, korespondencijos slaptumą, ir pono Funke, ir pono Cre-mieux atveju - būsto neliečiamybę (F. § 48, C. § 31, M. § 28). Ribojimai tu-

128


rėjo teisėtą tikslą - valstybės ekonominę gerovę (F. § 52, C. § 35, M. § 33). Dėl to ar ribojimai buvo „būtini demokratinėje visuomenėje": valstybės susi-duria su dideliais sunkumais, siekdamos užkirsti kelią kapitalui nutekėti ir vengti mokesčių, ir gali manyti esant būtina turėti galimybę panaudoti tokias priemones - kratas namuose ir poėmius, siekiant gauti įrodymų apie valiuti-lius {exchange-order) nusikaltimus ir pradėti juos padariusių asmenų bau-džiamąjį persekiojimą. Nepaisant to, atitinkami įstatymai ir praktika turi su-teikti adekvačias ir veiksmingas apsaugos nuo galimo piktnaudžiavimo garantijas (F. § 56, C. § 39, M. § 37). Šiose bylose to nebuvo: tuo metu mui-inės pareigūnams buvo suteikti labai platūs įgaliojimai, pavyzdžiui, išimtinė •competencija nustatyti patikrinimų tikslingumą, skaičių, trukmę ir mastą. Svar-biausia, jog nesant jokio reikalavimo gauti teismo orderį, įstatymo nustatyti apribojimai ir sąlygos atrodė per silpni ir pilni spragų, tam, kad pareiškėjų teisių apribojimai galėtų būti pripažinti griežtai proporcingais siekiamam tei-sėtam tikslui (F. § 57, C. § 40, M. § 38).


1993 m. vasario 26 d. sprendimasbyloje Salėsi prieš Italiją (serija A Nr. 257-E)

"986 metų vasarį pareiškėja pradėjo procesą prieš valstybę Romos magistrato eisme reikalaudama skirti mėnesinę nedarbingumo pašalpą, kurią

Lazio So-r:alinės apsaugos departamentas atsisakė jai skirti. 1986 metų gruodį teismas aareigojo vidaus reikalų ministrą išmokėti reikalaujamą

pašalpą. 1989 merais apygardos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. 1991 metais kasacinis .eismas atmetė ministro paduotą skundą. Sprendimas

buvo galutinai surašy-ras 1992 metų kovą.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar pareiškėjos prieš valstybę pradėto proceso dviliniuose teismuose trukmė atitiko protingumo kriterijų?

Taikymas: dabar bendra taisyklė ta, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis tai-<ytina socialinio draudimo santykiams (palyginti su sprendimu Feldbrugge ayloje). Tačiau nagrinėjama byla susijusi su socialiniu aprūpinimu. Tarp so-cialinio draudimo ir socialinio aprūpinimo yra skirtybių, tačiau dabartiniu socialinio aprūpinimo teisės raidos lygmeniu jos negali būti vertinamos kaip esminės. Valstybės įsikišimas savaime nėra pakankamas pagrindas pripažin-ti, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina. Nors yra kai kurių viešo-sios teisės požymių, administracinės institucijos santykiuose su pareiškėja neįgyvendino diskrecinių galių; pareiškėja patyrė savo pragyvenimo lėšų ap-ribojimus ir reikalavo ginti individualią ekonominio pobūdžio teisę, kylančią iš specialių taisyklių, nustatytų įstatymo, patvirtinančio konstituciją. Šios pa-

I'. l! !


grindinės teisės apsauga teko bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijai. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 19).

Atitiktis: vertinamasis laikotarpis prasidėjo, kai pareiškėja 1986 metų vasarį iniciavo teismo procesą, ir baigėsi 1992 metais, kai kasacinis teismas atmetė ministro skundą, taigi jis truko daugiau nei šešerius metus (§ 20). Byla nebuvo sudėtinga, ir pareiškėjos elgesys iš esmės neturėjo įtakos proceso trukmei. Proceso trukmė buvo pernelyg ilga dėl kompetentingų institucijų elgesio. Į apeliaciniame teisme susikaupusį neišnagrinėtų bylų skaičių negali būti atsi-žvelgiama, kadangi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis sukelia valstybėms pa-reigą organizuoti savo teisės sistemas taip, kad jų teismai galėtų įvykdyti visus šios dalies reikalavimus (§ 24).


1993 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją (serija A N r. 263)

1976 metais pareiškėjai, tuo metu dirbusiai gamybos bendrovėje, žalos atly-ginimo įstaiga suteikė pusę invalidumo pensijos, kadangi ji susirgo tuberku-lioze. Nuo 1979 metų pareiškėja buvo atleista iš darbo dėl sveikatos ir jai skirta visa pensija. 1986 metais po pareiškėjos medicininės apžiūros Invali-dumo draudimo valdyba nutraukė pensijos mokėjimą. Ji nutarė, kad pareiškė-jos šeimos padėtis pasikeitė 1984 metais gimus sūnui ir kad jos sveikatos būklė pagerėjo. 1987 metais pareiškėjos skundas Uri Kantono Invalidumo draudimo apeliacijos komisijai buvo atmestas. Proceso komisijoje metu pareiškėjai nebuvo pateikti dokumentai iš jos medicininės bylos. Ji padavė skundą Federaliniam draudimo teismui. 1988 metais Federalinis draudimo teismas iš dalies patenkino skundą, nusprendęs, jog pareiškėjai, tuo atveju, jei ji turi finansinių sunkumų, priklauso teisė į pusę pensijos. Teismas įpareigojo apeliacijos komisiją leisti pareiškėjai susipažinti su visais dokumentais. Federaliniame draudimo teisme žodinis teismo posėdis nebuvo šaukiamas. Teismas nagrinėjo tik tai, kokia apimtimi pareiškėjos, kaip namų šeimininkės, galimybė dirbti buvo apribota, o ne tai, ar ji gali toliau dirbti savo buvusį darbą, kadangi preziumavo, jog, turėdama mažametį vaiką, ji būtų išėjusi iš darbo net ir neturėdama sveikatos problemų. Teismas grąžino bylą iš naujo nagrinėti žalos atlyginimo įstaigai, kuri nusprendė, jog pareiškėja neturi teisės reikalauti pensijos, kadangi jos pajamos viršija taikytiną maksimumą.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar pareiškėjos teisė į tinkamą teismo procesą buvo pažeista dėl to, jog apeliacijos komisijoje ji neturėjo galimybių susipa-žinti su bylos medžiaga, o Federaliniame draudimo teisme nebuvo šaukiamas žodinis teismo posėdis?

130


Taikymas: anksčiau nagrinėtose bylose Teismas pažymėjo (žr. sprendimus Feld-brugge ir Salėsi bylose), kad pagal bendrąją taisyklę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina socialinio draudimo santykiams, įskaitant socialinį aprūpinimą. Valstybės įsikišimas savaime nėra pagrindas pripažinti, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina. Nors ir buvo viešosios teisės požymių, pareiškėja buvo ne tik paveikta santykio su administravimo institucijomis, ji taip pat patyrė savo pragyvenimo lėšų apribojimus ir reikalavo ginti individualią, ekonominio pobūdžio teisę, kylančią iš specialių taisyklių, įtvirtintų federali-niame įstatyme. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 46).

Atitiktis: procesas Apeliacijos komisijoje nesuteikė pareiškėjai galimybės su-sidaryti visapusiško ir detalaus komisijai pateiktos informacijos paveikslo. Tačiau Federalinis draudimo teismas šį trūkumą ištaisė, įpareigodamas komi-siją pateikti visus esamus dokumentus pareiškėjai susipažinti ir ji galėjo per-duoti bylą savo advokatui. Taigi ginčijamas procesas, vertinant visas stadijas, ibuvo tinkamas (§ 52). Pareiškėja aiškiai atsisakė savo teisės į žodinį (viešą) zeismo posėdį. Kadangi ginčas buvo labai techninio pobūdžio, neatrodo, jog is būtų susijęs su klausimais, svarbiais visai visuomenei, dėl kurių viešas teismo posėdis būtų tapęs būtinu. Privatus ginčo pobūdis būtų sulaikęs pareiškėją nuo visuomenės dalyvavimo teismo posėdyje. Suprantama, kad nacionalinės valdžios institucijos turi atsižvelgti į ekonomiškumo ir veiksmingumo 'eikalavimus, o sistemingas žodinių posėdžių šaukimas būtų kliūtis ypatingam atidumui, kurio reikalaujama socialinės apsaugos bylose. Taigi Konven-r:jos 6 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista tiek, kiek tai liečia žodinį ir viešą procesą Federaliniame draudimo teisme.


IŽTPLAK 14 straipsnis draugesu 6 straipsnio 1 dalimi: Ar prezumpcija, kurios aikėsi Federalinis draudimo teismas, prilygo neleistinai diskriminacijai dėl \iies?

-ederalinis draudimo teismas visiškai pritarė Apeliacijos komisijos prezump-cijai, jog moterys, pagimdžiusios vaiką, išeina iš darbo. Ši prielaida buvo „ienintelis teismo motyvų pagrindas ir sudarė skirtingo traktavimo, pagrįsto Jen dėl lyties, prielaidas. Lyčių lygybės skatinimas yra vienas pagrindinių alstybių, Europos Tarybos narių, tikslų, todėl, siekiant, kad toks skirtingas raktavimas būtų pripažintas neprieštaraujančiu Konvencijai, turėtų būti pa-:=iktos labai svarios priežastys. Nagrinėjamoje byloje tai nebuvo protingai ir objektyviai pateisinama (§ 67).

^ažeistas EŽTPLAK 14 straipsnis, kartu 6 straipsnio 1 dalis.

«I

131

1993 m. lapkričio 23 d. sprendimasbyloje A. prieš Prancūziją (serija A N r. 277-B)

1980 metais ponas G. informavo vyriausiąjį inspektorių, centrinės sunkių nu-sikaltimų prevencijos įstaigos vadovą, apie pareiškėjos ponios A. tariamai rengiamą planą nužudyti poną V. Inspektorius sutiko, kad ponas G. iš inspek-toriaus kabineto paskambintų pareiškėjai į namus aptarti galimus nusikaltimo padarymo būdus. Pokalbis buvo įrašytas į juostelę, ji buvo saugoma policijos raštinėje. Pareiškėja padavė skundus, teigdama, kad privataus asmens po-kalbio, vykusio privačioje aplinkoje, įrašymas be šio asmens sutikimo pažei-dė teisę į privatumą ir telefoninių pokalbių konfidencialumą. 1985 metais buvo atsisakyta kelti bylą ponui G. ir inspektoriui, motyvuojant tuo, jog at-sižvelgiant į bylos aplinkybes pareiškėjos pokalbis nepatenka į privataus gy-venimo sritį.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar telefoninio pokalbio įrašymas nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir korespondencijos slaptumą?

Skundžiamas veiksmas buvo atliktas privataus asmens ir policijos pareigūno, dirbančių kartu. Taigi viešosios valdžios institucijos buvo įtrauktos tokia ap-imtimi, kurios pakanka valstybės atsakomybei pagal EŽTPLAK kilti. Kad ir kaip būtų, pokalbio įrašymas yra pažeidimas, nuo kurio pareiškėja turėjo tei-sę gintis pagal Prancūzijos teisę. Šis veiksmas apribojo pareiškėjos teisę į korespondencijos slaptumą. Tokiomis aplinkybėmis nėra būtina svarstyti, ar tai taip pat turėjo įtakos jos „privačiam gyvenimui" (§ 36-37). Pokalbio įrašy-mas nebuvo atliekamas remiantis teismine procedūra ir nebuvo skirtas iki-teisminio tyrimo teisėjo, o to reikalaujama pagal Prancūzijos teisę. Taigi po-kalbio įrašymas neturėjo teisinio pagrindo pagal nacionalinę teisę (§ 38-39).


!r " 1994 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Bendenoun prieš Prancūziją (serija A N r. 284)

1976 metais, po to, kai muitinės pareigūnai perdavė Mokesčių tarnybai bylą su pranešimais apie tyrimą dėl muitinės ir valiutos kontrolės taisyklių pažei-dimų, tarnyba atliko bendrovės, kurios pirmininku, vykdomuoju direktoriumi ir pagrindiniu akcininku buvo pareiškėjas, ataskaitų auditą. Tarnyba nustatė, kad daugelis sandorių nebuvo įtraukti į ataskaitas, ir atliko papildomą mokes-čių sumokėjimo patikrinimą. Baudžiamasis procesas baigėsi teismo nuosp-rendžiu, kuriuo pareiškėjas buvo interalia lygtinai nuteistas laisvės atėmimu už mokesčių vengimą. Prokuroras gavo bylą, pradėtą prieš pareiškėją muiti-nės pareigūnų. Pareiškėjas ginčijo papildomo jo paties ir jo bendrovės paja-

132


mų patikrinimo mastą ir kreipėsi su skundu į regioninį mokesčių komisarą. Skundai buvo atmesti. Tada pareiškėjas pradėjo procesą Administraciniame teisme ir įtikino šio teismo pirmininką pareikalauti, kad prokuroras pateiktų visą muitinės pareigūnų jam perduotos bylos medžiagą, tačiau prokuroras atsisakė tai padaryti. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Valstybės tarybą (Con-seil d'Etat), ši 1986 metais priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar atsisakymas leisti susipažinti su visa muiti-nės bylos medžiaga pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą teismo procesą (šalių lygiateisiškumo principą)?

Taikymas: dėl bendrųjų Prancūzijos mokesčių baudų, skiriamų, kai mokesčių mokėtojas veikė nesąžiningai, sistemos bruožų: atsižvelgiant į didelį skaičių pažeidimų, susitariančioms valstybėms turi būti suteikta teisė įgalioti mokes-čių įstaigas pradėti pažeidėjų baudžiamąjį persekiojimą ir juos bausti, net jei baudos, skiriamos kaip nuobauda, yra didelės. Tokia sistema nėra nesuderina-ma su Konvencijos 6 straipsniu, jei mokesčių mokėtojas gali kiekvieną tokį sprendimą skųsti teismui, kuris suteikia šiame straipsnyje numatytas apsau-gos garantijas (§ 46). Dauguma nagrinėjamos byios aspektų buvo baudžia-mojo pobūdžio, todėl kaltinimas turi būti pripažintas baudžiamuoju: (i) pa-žeidimai buvo reglamentuojami Bendrojo mokesčių kodekso nuostatomis, kurios buvo skirtos visiems piliečiams, veikiantiems kaip mokesčių mokėto-jai, nustatė tam tikrus reikalavimus ir nuobaudas už šių reikalavimų nesilai-kymą; (ii) papildomas apmokestinimas (bauda) turi tikslą nubausti ir užkirsti kelią naujiems pažeidimams, o ne atlyginti nuostolius; (iii) papildomas ap-mokestinimas (bauda) skiriamas pagal bendrąją taisyklę, kurios tikslas yra tiek prevencinis, tiek nubausti, ir (iv) papildomas apmokestinimas (bauda) buvo labai didelis, ir jei pareiškėjas neturėtų galimybės sumokėti, jam grėstų įkalinimas, skiriamas baudžiamųjų teismų. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 da-lis taikytina (§ 47).

Atitiktis: dokumentai, kuriuos pateikti pareiškėjas, kaip jis skundėsi, tuščiai reikalavo, nebuvo tie dokumentai, kuriais rėmėsi mokesčių pareigūnai. Tin-kamo teismo proceso samprata gali sukelti mokesčių įstaigai pareigą sutikti pateikti bylininkui tam tikrus dokumentus iš jo bylos ar net visą bylą, tačiau būtina, kad suinteresuotas asmuo pateiktų, tegu ir trumpai, konkrečias savo prašymo priežastis. Pareiškėjas tokių priežasčių nenurodė. Šis trūkumas nesukėlė didelės žalos pareiškėjo bylai, kadangi jam buvo žinoma apie daugumos dokumentų egzistavimą ir turinį. Maža to, jis turėjo prieigą prie visos bylos medžiagos visomis baudžiamojo proceso stadijomis (§ 52).


133


1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurkprieš Nyderlandus (serija A Nr. 288)

1984 metais pareiškėjas, fermeris, užsiimantis pienininkyste, prisiėmė tam tikrus finansinius įsipareigojimus, siekdamas išplėsti tvartą ir laikyti daugiau pieningų karvių. Fermeris, užsiimantis pienininkyste, galėjo gaminti tik nu-statytą kiekį pieno, o už perviršį turėjo būti mokama bauda arba papildoma rinkliava. Pareiškėjui buvo nustatytas galimas gaminti kiekis, kuris, jo nuomo-ne, buvo nepakankamas, kad jis galėtų įvykdyti savo finansinius įsipareigoji-mus. Jam nepavyko išsireikalauti papildomos kvotos motyvuojant finansiniais įsipareigojimais. Pareiškėjas pateikė Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijai prieštaravimą, kuris buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo tvarto galimybių padidėjimas nebuvo pakankamas. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Pramonės skundų tribunolą. Taip pat pateikė savo paties atliktą investuotos sumos apskaičiavimą (sąmatą). Ministras pateikė atsiliepimą. Viešo posėdžio metu pareiškėjas ir toliau ginčijo ministro pateiktą skaičiavimo būdą. Pramo-nės skundų tribunolas atmetė pareiškėjo skundą, aiškiai atsisakydamas vertinti investavimo vertę pagal naujo tvarto kvadratinį metrą, pareiškėjo pateiktą posėdžio metu, motyvuodamas pavėlavimu. Remiantis 1954 metų Pramonės skundų įstatymu, galiojusiu iki 1994-ųjų, ministras turėjo teisę panaikinti tribunolo sprendimą ar sustabdyti jo vykdymą, jei sprendimo padariniai būtų „priešingi viešajam interesui". Šia teise niekuomet nebuvo naudojamasi.

EŽTPLAK6 straipsnio 7 dalis: Ar pareiškėjo bylą nagrinėjo „nepriklausomas ir nešališkas tribunolas", turint omenyje, kad ministras turėjo teisę panaikinti tribunolo sprendimą ar sustabdyti jo vykdymą? Ar procesas tribunole, neatsi-žvelgusiame į pareiškėjo argumentus, pateiktus viešo posėdžio metu, buvo tinkamas?

Galimybė priimti įpareigojamąjį sprendimą, kuris negali būti pakeistas ne-teisminės institucijos, tuo sukeliant žalą individualiai šaliai, išplaukia iš pa-čios tribunolo sąvokos esmės, ir taip pat gali būti vertinama kaip Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalaujamo nepriklausomumo sudedamoji dalis (§ 45). Tai, ar Konvencijos 6 straipsnio reikalavimai buvo įvykdyti, negali būti verti-nama atsižvelgiant vien į pareiškėjo galimybes laimėti bylą, kadangi ši nuo-stata negarantuoja jokios konkrečios bylos baigties (§ 47). Tačiau Nyderlandų teisė suteikė ministrui galimybę panaikinti tribunolo sprendimo poveikį, tuo padarant žalą konkrečiai proceso šaliai. Taigi neegzistavo vienas iš pagrindi-nių tribunolo požymių. Tai nebuvo ištaisyta suteikiant pareiškėjui galimybę vėliau kreiptis į teismo instituciją, galinčią suteikti visas Konvencijos 6 straips-nio garantijas (§ 52 ir 54).

Kritikuoti tribunolo pasirinktą investicijų skaičiavimo būdą nepriklauso Teis-mo kompetencijai. Pareiškėjas pateikė naujus skaičius vėliausioje proceso

134


stadijoje, konkrečiai -žodinio teismo posėdžio metu, po to, kai ministras jau buvo pateikęs rašytinį atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Taigi tribunolas nepa-žeidė šalių lygiateisiškumo principo (§ 60).

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis pažeista dėl nepriklausomumo ir nešališkumo, dėl proceso „tinkamumo" pažeidimo nėra.

1994 m. rugsėjo 21 d. sprendimas bylojeFayedprieš Jungtinę Karalystę (serija A Nr. 294-B)

1985 metais, veikdami per savo bendrovę House ofFraser Holdings PLC, bro-liai Fayedai įgijo nuosavybės teise House of Fraser PLC. Bendrovių susilieji-Tiui smarkiai priešinosi konkuruojanti bendrovė Lonrho PLC. 1987 metais vals-rybės sekretorius prekybai ir pramonei, vadovaudamasis 1985 metų Bendrovių įstatymu, paskyrė du inspektorius išnagrinėti bendrovių susijungimo aplinky-bes. Ataskaitoje inspektoriai padarė išvadą, kad broliai Fayedai prieš bendro-iių susiliejimą pateikė melagingus duomenis apie savo kilmę, turtinę padėtį, ierslo interesus ir turimus išteklius. Ataskaita buvo plačiai paskelbta, apie ją įformuota per visuomenės informavimo priemones. Nuo galimo civilinio ieš-■dnio dėl šmeižto inspektorius ir valstybės sekretorių saugojo imunitetas. Nors aareiškėjams pagal administracinę teisę buvo suteikta galimybė skųsti teis-rjui inspektorių ar valstybės sekretoriaus veiksmus motyvuojant procesiniais pažeidimais, ši teisminės kontrolės galimybė nesuteikė pareiškėjams teisės pateiktų faktų teisingumo.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar inspektorių atliktas tyrimas ir pareiškėjo tei-sės ginčyti inspektorių išvadas apribojimas prilygo teisės į veiksmingą teismi-nę gynybą atėmimui?

Dėl inspektorių atlikto tyrimo: tam, kad pareiškėjai įgytų teisę į nagrinėjimą reisme, turi egzistuoti „ginčas" dėl „civilinio pobūdžio teisės". Paskelbtos -ispektorių išvados pažeidė pareiškėjų reputaciją. Inspektorių vykdyto tyri-mo tikslas buvo išsiaiškinti ir užfiksuoti faktus, o ne spręsti kokį nors ginčą, begali būti teigiama, kad pats tyrimas buvo „sprendžiamojo pobūdžio" pareiš-kėjų civilinio pobūdžio teisės į gerą reputaciją atžvilgiu pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį ar kad tyrimo rezultatas tiesiogiai lėmė šią teisę. Šios rū-šies tyrimo procedūros nepatenka į Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies sritį. Tai-gi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina (§ 55-63).

;nspektorių išvadų ginčijimo procesas: šiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta ;og taikytinumo klausimas neturi būti nagrinėjamas. 1985 metų Bendrovių Įstatyme įtvirtintos sistemos tikslas buvo teisėtas, konkrečiai - viešojo intereso, susijusio su tinkamu viešųjų bendrovių reikalų tvarkymu, apsauga. Taigi iyrimas ir jo rezultatų paskelbimas turėjo teisėtą tikslą, susijusį su viešojo

135


intereso apsauga. Galimybės pareikšti ieškinį valstybės sekretoriui arba ins-pektoriams apribojimas taip pat turėjo teisėtą tikslą, kadangi šių asmenų veiklą lėmė visuomeninės svarbos interesas, buvo ypač svarbu, kad inspektoriai pa-teiktų savo ataskaitą drąsiai ir atvirai (§ 69-70). Kai reglamentuojama veikla viešojoje srityje, teisminės gynybos prieinamumas gali būti ribojamas labiau nei tada, kai ginčijamasi dėl privačių asmenų veiklos. Verslininkai, įtraukti į didelių viešųjų bendrovių veiklą, atveria save kruopščiam jų veiksmų tyri-mui. Maža to, tyrimas lietė asmenis, kurie patys siekė viešos veiklos. Turi būti atsižvelgiama į tyrimo suteikiamas garantijas, skirtas užtikrinti tinkamą procesą ir gautų faktų patikimumą. Sutinkant, kad ne tik ataskaitos, bet ir jos publikavimo tikslas yra teisėtas, proporcingumo testas negali būti taikomas tokiu būdu, kad ataskaitos publikavimas taptų neįmanomu. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, skundžiami apribojimai pripažintini proporcingais siekia-mam teisėtam tikslui (§ 71-82).


1994 m. rugsėjo 22 d. sprendimas byloje Hentrich prieš Prancūziją (serija A N r. 296-A)

1979 metais pareiškėja ir jos vyras nusipirko žemės ūkio paskirties žemės sklypą Strasbūre. 1980 metais mokesčių komisaras juos informavo, kad sumo-kėta kaina buvo per maža, todėl jis ketina valstybės iždo naudai realizuoti Bendrajame mokesčių kodekse numatytą priverstinio jų įsigytos žemės išpir-kimo teisę, sumokėjęs 10 procentų didesnę įsigijimo kainą kaip kompensaci-ją. 1980 metais pareiškėja kreipėsi į Tribūnai de Crande Instance (TGI) reika-laudama panaikinti sprendimą išpirkti žemę. TGI atmetė pareiškėjos skundą inter alia pažymėdamas, kad „pakanka, kad įsigijimo kaina mokesčių įstai-gai atrodytų esanti per maža, ji neprivalo nustatinėti priežasčių, dėl kurių ji yra per maža, nors tai ir neturėtų nieko bendra su mokesčių vengimu...". Skunduose Apeliaciniam ir Kasaciniam teismams pareiškėja ir jos vyras tei-gė, kad išpirkimo teisė buvo įgyvendinama kaip valstybės diskrecija, valsty-bė neturėjo įrodinėti teiginio, jog kaina buvo per maža, ir neleido pirkėjui, iš kurio atimta nuosavybės teisė, įrodyti, jog kaina buvo normali. Teismai atme-tė skundus atitinkamai 1985 metais ir 1987 metais.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar priverstinis išpirkimas prilygo ne-teisėtam pareiškėjos teisės „taikiai naudotis nuosavybe" apribojimui?

Priverstinio išpirkimo teisė buvo skirta užkirsti kelią nemokėti didesnių regist-ravimo mokesčių, o ne nubausti už mokesčių vengimą. Mokesčių vengimo prevencija yra teisėtas tikslas, susijęs su visuomenės interesu (§ 39). Tačiau priverstinis išpirkimas buvo vykdomas savavališkai, selektyviai, vargu ar bu-

136


-o numatomas ir nebuvo pagrindinių procedūrinių garantijų. Bendrojo mokes-Sq kodekso nuostata, kuri buvo pritaikyta pareiškėjai, neatitiko tikslumo ir ~umatomumo reikalavimų. Nebuvo rungimosi proceso, kuriame būtų laiko-masi šalių lygiateisiškumo principo, suteikiančio galimybę pateikti argumen-~5 dėl nepakankamo žemės įvertinimo ir mokesčių įstaigos pozicijos. Taigi iarendimas priverstinai išpirkti žemę negali būti pripažintas teisėtu (§ 42). 3£l proporcingumo: mokesčių įstaiga galėjo įgyvendinti išpirkimo teisę vie-ninteliu tikslu - įspėti kitus dėl bandymų išvengti mokesčių. Ši teisė, kuri, ~~gis, neturi jokio atitikmens kitose valstybėse Konvencijos dalyvėse, netai-3rna sistemiškai, o tik retai ir sunkiai numatomai. Maža to, valstybė turėjo tų būdų atgrasyti vengti mokesčių: išieškoti nesumokėtus mokesčius, skirti raudas, ir baudžiamojo persekiojimo grėsmę (§ 47). Dėl pirkėjo rizikos tapti ziverstinio išpirkimo subjektu ir taip būti nubaustam nuosavybės praradimu en siekiant užkirsti kelią galimiems kainos sumažinimams: sumokėtos kai-mus, padidintos iki 10 procentų, ir sutarties sudarymo išlaidų atlyginimas ne-:~ii kompensuoti nuosavybės, įgytos be jokio nusikalstamo tikslo, praradimo f 48). Pareiškėjai teko pernelyg didelė individuali našta, kuri galėtų būti : ^"pažinta teisėta tik tuo atveju, jei pareiškėja turėtų galimybę, o tokios gali-—ybės ji neturėjo, veiksmingai ginčyti šią priemonę. Taigi tinkama nuosavy-:s5 teisės apsaugos ir viešojo (bendrojo) intereso reikalavimų pusiausvyra, >"jri turėjo būti pasiekta, buvo pažeista. Apribojimai nebuvo proporcingi sie-• amam teisėtam tikslui (§ 49).

zŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis pažeistas.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar mokesčių įstaiga ir teismai nesuteikė pareiš-•ėjai tinkamo proceso galimybės (pažeidė lygiateisiškumo principą)? Ar pro-zsso trukmė buvo neprotinga?

lygiateisiškumo" reikalavimas apima tai, kad kiekvienai šaliai turi būti su-rsikta protinga galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kurios -

epastatytų jos į esmingai prastesnę padėtį nei jos oponento. Šis reikalavimas -.ebuvo įvykdytas nagrinėjamoje byloje: viena vertus, teismai iš esmės sutei-gė mokesčių įstaigai galimybę aiškinant išpirkimo priežastis apsiriboti kon-statavimu, jog pardavimo kaina buvo per maža. Šie motyvai buvo pernelyg aendri ir trumpi, kad leistų pareiškėjai pateikti motyvuotus prieštaravimus liam vertinimui. Kita vertus, teismai atsisakė leisti pareiškėjai įrodyti, kad

sutarta kaina atitiko realią rinkos vertę. Taigi šiuo atžvilgiu Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo pažeista (§ 56).

Proceso trukmė (1980-1987) buvo susijusi su susikaupusiu neišnagrinėtų bylų skaičiumi Apeliaciniame teisme ir ta aplinkybe, kad Kasacinis teismas pa-geidavo sujungti bylas, kuriose buvo nagrinėjami analogiški klausimai. Šios aplinkybės negali pateisinti esminio delsimo. Įvertinus tai ir ginčo reikšmin-

137


gumą pareiškėjai, laikotarpis nebuvo „protingas". Taigi Konvencijos 6 straips-nio 1 dalis buvo pažeista ir šiuo aspektu (§ 61).


1994 m. spalio 27 d. sprendimas bylojeKatte Klitsche de la Grange prieš Italiją (serija A N r. 293-B)

Pareiškėjui nuosavybės teise priklausė žemės sklypas Tolfoje, Romos provin-cijoje. 1966 metais apygardos Taryba patvirtino pareiškėjo pateiktą žemės sklypo plėtros planą, įskaitant pastatų statymo schemą ir sutarties, skirtos inter alia paskirstyti būtinos infrastruktūros įvedimo išlaidas, tekstą. Sutartis buvo pasirašyta 1968 metais. Pareiškėjas pardavė keletą žemės sklypų ir ke-liems žemės sklypų savininkams buvo suteikti statybų leidimai. Pagal 1969 me-tų naują Tolfos žemės naudojimo planą dalis pareiškėjui priklausančios že-mės priskirta vietovei, kurioje statybos uždraustos. 1976 metais Lazijo (Lazio) regiono Administracinis teismas panaikino planą, kiek jis lietė pareiškėjo nuosavybę. 1979 metais regiono Taryba priskyrė pareiškėjo žemę saugomiems sklypams, be kita ko, uždrausdama bet kokias statybas. 1984 metais pareiš-kėjas pradėjo regiono Administracinio teismo sprendimo priverstinio vykdy-mo procesą, reikalaudamas suteikti jam statybos leidimus. Tačiau 1986 me-tais Valstybės taryba (Consiglio di Stato) atmetė pareiškėjo reikalavimą, konstatuodama, jog 1976 metų sprendimas buvo automatiškai vykdytinas ir neapėmė statybos leidimų klausimo. 1978 metais pareiškėjas pareiškė ieški-nį apygardos Tarybai, regiono valdžiai ir Viešųjų darbų ministerijai civiliniuo-se teismuose, reikalaudamas kompensacijos dėl de facto ekspropriacijos. Ieš-kinys buvo galutinai atmestas 1985 metais. Paskutinis sprendimas buvo atiduotas į teismo registratūrą 1986 metais.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar statybų uždraudimas ir kompen-sacijos neišmokėjimas nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę „taikiai naudo-tis" nuosavybe?

Vien žemės naudojimo plano patvirtinimo pakanka spręsti, kad pareiškėjo teisės „taikiai naudotis" nuosavybe įgyvendinimas buvo apribotas. Apriboji-mas neapėmė „nuosavybės atėmimo" ar „nuosavybės naudojimo kontrolės", tačiau tai buvo įsikišimas į pareiškėjo kaip savininko teises (§ 40). Regiono Administracinio teismo sprendimas atkūrė teisinę situaciją, buvusią susitari-mo dėl plėtros metu. Pareiškėjas tada galėjo kreiptis dėl leidimo tęsti gyve-namųjų namų statybos planą, tačiau to nepadarė. Absoliutaus statybų draudi-mo pareiškėjo žemėje niekada nebuvo (§ 46). Italijos teismų praktikoje nustatytų sąlygų, reikalingų kompensacijai gauti (tam, kad būtų pripažinti de facto ekspropriacija, nuosavybės teisės apribojimai turi būti rimti ir trukti ne-

138


ribotą laiką) nagrinėjamoje byloje nebuvo. Be to, Miestų planavimo įstatyme nebuvo jokių nuostatų dėl apribojimų ir draudimų, kylančių iš žemės naudo-jimo planų. Taigi pareiškėjas negalėjo reikalauti kompensacijos dėl teisės pažeidimo (§ 47). Tuo pačiu pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyra nebuvo pažeista. Taigi apribojimai buvo pateisinami (§ 48).


EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Ar proceso dėl kompensacijos priteisimo truk-mė buvo neprotinga?

Vertinamasis laikotarpis prasidėjo nuo 1978 metų, kai pareiškėjas pradėjo pro-cesą civiliniame teisme, ir truko iki 1986 metų, kai registratūrai buvo atiduo-tas paskutinis teismo sprendimas. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, fak-tų ir teisės klausimų sudėtingumą, proceso trukmė negali būti vertinama kaip pernelyg ilga, ypač atsižvelgiant į tai, jog sprendimai buvo susiję su tokia jautria sritimi kaip miestų planavimas ir aplinkos apsauga bei turėjo didelę įtaką Italijos teismų praktikai, sprendžiant teisės ir teisėto intereso atribojimo klausimą (§ 61-62).


1994 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Beaumartin prieš Prancūziją (serija A N r. 296-B)

1973 metais, vadovaujantis Maroko Vyriausybės dekretu, pagal kurį užsie-niečiams priklausanti žemės ūkio paskirties žemė buvo nacionalizuota, iš Societe immobilize du Karmat EI Hadj, nekilnojamojo turto prekybos bendro-vės pagal Maroko teisę, buvo atimtas žemės sklypas. Pareiškėjai buvo pa-grindiniai bendrovės akcininkai, dalį akcijų valdantys tiesiogiai, dalį per kitą bendrovę. Pagal 1974 metais pasirašytą Franko-Maroko protokolą, Maroko Vyriausybė sumokėjo Prancūzijos Vyriausybei vienkartinę pinigų sumą kaip kompensaciją už suinteresuotų savininkų patirtus nuostolius. Pagal protokolą Prancūzijos Vyriausybė buvo atsakinga už šios sumos paskirstymą naudos ga-vėjams, kurie turėjo būti Prancūzijos piliečiai pagal kilmę, asmeniškai ar bendrosios nuosavybės teise turėję žemės, buvę bendrovių ar ūkinių bendrijų nariais ar patyrę nacionalizacijos padarinius kitu būdu. 1980 metais tarpmi-nisterinis komitetas, atsakingas už minėtos sumos paskirstymą, išmokėjo kom-pensaciją pareiškėjams už jų, kaip fizinių asmenų, turėtas Societe immobi-lieze akcijas, tačiau atsisakė išmokėti kompensaciją už akcijas, turėtas kaip kitos bendrovės akcininkų. 1980 metais pareiškėjai apskundė šį sprendimą Administraciniam teismui, šis 1981 metais perdavė bylą Valstybės tarybai (Conseil d'Etat). 1986 metais Valstybės taryba sustabdė bylos nagrinėjimą, kol užsienio reikalų ministras pateiks savo nuomonę dėl protokolo aiškinimo.

139


1989 metais Valstybės taryba nusprendė, jog ministro pateiktas protokolo aiš-kinimas yra įpareigojamasis, ir priėmė pareiškėjams nepalankų sprendimą.

EŽTPLAK 6 straipsnio 7 dalis: Ar proceso administraciniuose teismuose truk-mė buvo neprotinga? Ar procesas Valstybės taryboje, kuri nusprendė esanti susaistyta ministro pateikto vertinimo, buvo tinkamas?

Taikymas: ginčas kilo dėl ekspropriacijos ir buvo susijęs su teisės į kompensa-ciją principu ir /ar kompensacijos dydžiu. Taigi jis turėjo tiesioginį poveikį pareiškėjų nuosavybės teisei, kuri buvo civilinio pobūdžio teisė. Ginčo baig-tis, priklausanti nuo tarptautinės sutarties aiškinimo, šios teisės atžvilgiu buvo sprendžiamojo pobūdžio. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 28).

Atitiktis: (proceso trukmė). Vertinamasis periodas prasidėjo 1981 metais, pa-teikus skundą Administraciniam teismui, ir baigėsi 1989 metais, kai Valsty-bės taryba priėmė sprendimą. Dėl pareiškėjų kaltės procesas užtruko daugiau nei metus. Byla buvo sunki. Tačiau proceso Valstybės taryboje metu buvo ilgų neveikios periodų - ministerija atsakovė pateikė savo paaiškinimus po dvidešimties mėnesių, teismui prireikė penkerių metų, kol buvo sušauktas pirmasis teismo posėdis. Tai negali būti vertinama kaip „protinga". Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis šiuo aspektu buvo pažeista (§ 30-33).

(Proceso tinkamumas/teismo nepriklausomumas) Valstybės taryba kreipėsi į vykdomosios valdžios atstovą, kad šis išspręstų teismo nagrinėjamą teisinį klausimą. Ministro įtraukimas į procesą, nulėmęs bylos baigtį, negalėjo būti pareiškėjų ginčijamas, be to, jiems nebuvo suteikta galimybė pateikti savo nuomonę dėl kreipimosi procedūros ar ginčijamos formuluotės. Tiktai institu-cija, turinti visą jurisdikciją, t. y. inter alia nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios ir nuo bylos šalių, gali būti pripažinta „teismu". Nagrinėjamoje by-loje Valstybės taryba neatitiko šių reikalavimų (§ 38). Taigi pareiškėjų byla nebuvo nagrinėjama nepriklausomo teismo, turinčio visą jurisdikciją, ir kartu buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (§ 38-39).


1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas bylojeStran Greek Refineries ir Stratis Andreadis prieš Graikiją(serija A Nr. 301 -B)

Pagal 1972 metais sudarytą sutartį tarp Graikijos valstybės, kuri tuo metu buvo valdoma karinės chuntos, ir pono Andreadis, pastarasis įsipareigojo per Stran bendrovę pastatyti ir valdyti naftos perdirbimo įmonę. Valstybė neįvyk-dė savo įsipareigojimo suteikti žemės sklypą, kuriame turėjo būti statoma naftos perdirbimo įmonė. Atkūrus demokratiją, 1975 metais Vyriausybė, va-

140


dovaudamasi įstatymu Nr. 141/1975 dėl lengvatinių sutarčių, sudarytų kari-nio režimo metu, nutraukimo, sutartį nutraukė. Stran bendrovė pareiškė ieškinį pirmosios instancijos teisme, reikalaudama atlyginti jos iki to laikotarpio turėtas išlaidas. Byla buvo perduota arbitražui, kuris 1984 metais priėmė iš dalies palankų pareiškėjams sprendimą. 1984 metais valstybė užginčijo priteis-tą sumą pirmosios instancijos teisme, teigdama, jog arbitražinė išlyga sutar-tyje buvo negaliojanti. Pirmosios instancijos teismas ir vėliau apeliacinis teismas priėmė valstybei nepalankų sprendimą. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad sutarties nutraukimas, nesvarbu, kokios buvo priežastys, nenutraukė arbitrų, įpareigotų spręsti ginčus sutarties galiojimo metu, įgaliojimų. 1987 metais, kai byla buvo nagrinėjama kasaciniame teisme, parlamentas priėmė įstaty-mą (Nr. 1701/1987), kuris nustatė, kad visos lengvatinių sutarčių, sudarytų karinio režimo metu, sąlygos, įskaitant arbitražines išlygas, panaikinamos, ir kad kiekvienas arbitražo priteistas atlyginimas yra niekinis; jis taip pat nusta-tė, kad visi reikalavimai, kylantys dėl šių sutarčių nutraukimo, buvo termi-nuoti. 1989 metais kasacinis teismas nustatė, kad įstatymas Nr. 1701/1987 neprieštarauja konstitucijai, ir 1990 metais panaikino apeliacinio teismo spren-dimą bei pripažino arbitražo priteistą atlyginimą niekiniu.

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis: Ar įstatymo Nr. 1701/1987 priėmimas ir jo tai-kymas pareiškėjų byloje atėmė iš pareiškėjų teisę į tinkamą teismo procesą (pažeidė lygiateisiškumo principą)? Ar proceso dėl arbitražo sprendimo teisė-tumo trukmė buvo protinga?

Taikymas: (dėl Teismo praktikos žr. sprendimą Allan Jacobsson byloje.) Pa-reiškėjų teisė buvo „turtinė" pagal prigimtį, toks pats buvo jų reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, kurį patenkino arbitražo teismas. Teisė atgauti pri-teistas sumas tokiu būdu buvo „civilinio pobūdžio" teisė, neatsižvelgiant į sutarties pobūdį pagal Graikijos teisę. Iš to išplaukia, kad bylos, kurią bendro-sios kompetencijos teismuose pradėjo valstybė, siekdama panaikinti arbitra-žo sprendimą, baigtis buvo sprendžiamoji „civilinio pobūdžio teisės" atžvil-giu. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 40).

Atitiktis: bylose, susijusiose su priešingais privačiais interesais, „lygiateisiš-kumo" principas apima reikalavimą, kad kiekvienai šaliai būtų sudaryta pro-tinga galimybė pateikti savo argumentus tokiomis sąlygomis, kurioms esant ji neatsidurtų aiškiai blogesnėje padėtyje nei jos oponentas (§ 46). Įstatymų leidėjas įsikišo į ginčą tuo metu, kai byla, kurios viena šalis buvo valstybė, nagrinėta teisme (§ 47). Teisės viršenybės principas ir tinkamo teismo proce-so sąvoka draudžia visokį įstatymų leidėjo kišimąsi į teisingumo vykdymo procesą, kuriuo siekiama daryti įtaką bylos baigčiai. Nagrinėjamoje byloje valstybė pažeidė pareiškėjų teises pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį įsi-kišdama į ginčą tokiu būdu, kuriuo buvo siekta užtikrinti, jog bylos, kurios

141


šalimi buvo valstybė, baigtis bus jai palanki (§ 49-50). Kai dėl proceso dėl arbitražo sprendimo pripažinimo negaliojančiu trukmės, ji negali būti pripa-žinta pernelyg ilga (§ 55).

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis pažeista dėl „proceso tinkamumo"; dėl proceso trukmės pažeidimo nėra.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar įstatymo Nr. 1701/1987 priėmi-mas ir taikymas reiškė pareiškėjų nuosavybės teisių atėmimai1

Tuo metu kai buvo priimtas įstatymas Nr. 1701/1987, arbitražo sprendimu pareiškėjams buvo suteikta teisė į priteistą sumą. Bendrosios kompetencijos teismai nusprendė, kad anuliuoti šia teisę nėra pagrindo. Taigi ši teisė sudarė „nuosavybę" (§ 62). Pareiškėjai neturėjo galimybės reikalauti galutinio arbit-ražo sprendimo, pagal kurį valstybė buvo įpareigota sumokėti jiems konkrečias sumas padengti patirtas išlaidas, siekiant įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, įvykdymo užtikrinimo ar netgi toliau reikalauti priteisti minėtas sumas teismuose. Taigi pareiškėjų nuosavybės teisė buvo apribota (§ 67). Tarptautinių teismų pripažįstama valstybių suvereni teisė nutraukti su privačiais asmenimis sudarytas sutartis, su sąlyga, kad bus išmokėta kompensacija; tačiau sutarties nutraukimas neturi įtakos arbitražinėms išlygoms galioti (§ 72). Remiantis pirmosios instancijos teismo bei apeliacinio teismo sprendimais, pareiškėjų reikalavimai kilo iki sutarties nutraukimo ir vėliau nebuvo pripažinti negaliojančiais (§ 73). Valstybės įsikišimas į ginčą remiantis įstatymu Nr. 1701/1987 pažeidė nuosavybės teisės apsaugos ir viešojo intereso reikalavimų pusiausvyrą. Vadinasi, ribojimai nebuvo pateisinami (§ 74).


1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Lopez Ostra prieš Ispaniją (serija A Nr. 303-C)

1988 metais Lorkos (Lorca) miestelyje Murcijoje, keletas metrų nuo pareiškė-jos namų, pradėjo veikti skystų ir kietų gamyklos atliekų perdirbimo gamykla. Jai pradėjus veikti, dūmai sukėlė sveikatos problemų ir nepatogumų dauge-liui vietos gyventojų, įskaitant pareiškėją. Tai paskatino vietos savivaldos institucijas laikinai evakuoti žmones, gyvenančius greta gamyklos, ir galiau-siai, atsižvelgiant į ekspertų nuomonę, įpareigoti gamyklą iš dalies nutraukti veiklą. Kadangi kai kurių nepatogumų išliko, pareiškėja kreipėsi į Audenda Territorial, reikalaudama fundamentalių teisių apsaugos. 1989 metais ir 1990 metais, Audenda Territorial, Aukščiausiasis teismas, ir galiausiai Konsti-tucinis teismas atmetė pareiškėjos reikalavimus. 1989 metais pareiškėjos gi-

142


minaičiai, gyvenantys tame pačiame pastate kaip ir ji, pradėjo procesą prieš savivaldybę ir gamyklą valdančią bendrovę Murcijos aukštesniajame teisme, teigdami, jog gamykla veikia neteisėtai. Teismas įpareigojo uždaryti gamyklą, kol bus gautos pagal įstatymus reikiamos licencijos. Tačiau šio sprendimo vykdymas buvo sustabdytas miesto tarybai ir gamyklą valdančiai bendrovei padavus apeliacinį skundą. 1991 metais pagal tų pačių giminaičių skundus buvo pradėtas baudžiamasis procesas prieš gamyklą valdančią bendrovę dėl aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimų. Ikiteisminio tyrimo teisėjas nuspren-dė uždaryti gamyklą, tačiau, advokatui padavus apeliacinį skundą, šios prie-monės vykdymas buvo dvejiems metams sustabdytas. Bylos dar buvo nagri-nėjamos proceso Europos žmogaus teisių teisme metu. 1992 metų vasarį pareiškėja ir jos šeima buvo perkelta į savivaldybės nuomojamą butą miesto centre. Po metų jie nusipirko namą kitoje miesto dalyje.

EŽTPLAK 8 straipsnis: Ar vietos valdžios institucijų neveiklumas, susijęs su gamyklos keliamais nepatogumais, sudaro pareiškėjos teisės į būsto gerbimą pažeidimą?

Smarkus aplinkos užteršimas gali paveikti individų gerą savijautą ir trukdyti jiems mėgautis savo būstu tokiu būdu, kuris neigiamai paveiktų jų privatų ir šeimos gyvenimą net ir nekeldamas rimto pavojaus jų sveikatai. Turi būti rasta tinkama konkuruojančių individo ir visos bendruomenės interesų pu-siausvyra, neatsižvelgiant į tai, kalbama apie pozityvią valstybės pareigą ar apie valdžios institucijų nesikišimą. Valstybė visada naudojasi tam tikra nuo-žiūros laisve. Atliekų perdirbimo gamykla buvo pastatyta siekiant išspręsti rimtą taršos problemą, tačiau pati gamykla sukėlė nepatogumų ir sveikatos problemų daugeliui vietos gyventojų. Miesto taryba sureagavo į šia proble-mą iškeldama žmones ir uždarydama dalį gamyklos, tačiau ji negalėjo ne-žinoti, kad aplinkos apsaugos problemos išliko. Savivaldybė nesiėmė reikia-mų priemonių apsaugoti pareiškėjos teisę į jos būsto, privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir, kaip ir advokatas, priešinosi teismo sprendimams, o tai prisidėjo prie situacijos pailgėjimo. Tuo, kad savivaldybė prisiėmė buto miesto centre nuomos išlaidas vieneriems metams, nebuvo kompensuota nepatogu-mų, patirtų per trejus metus, bei nepatogumų, susijusių su gyvenamosios vietos keitimu. Atsižvelgiant į tai, nors valstybė ir turi nuožiūros teisę, tinka-ma miesto ekonominės gerovės intersų ir pareiškėjos veiksmingo naudoji-mosi teise į būsto, šeimos ir privataus gyvenimo gerbimą pusiausvyra nebu-vo pasiekta (§ 46-58).


143


1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas bylojeSchouten irMeldrum prieš Nyderlandus (serija A N r. 304)

Ponas Schouten buvo vienintelis bendrovės, teikiančios fizioterapijos paslau-gas, direktorius. Ponas Meldrum buvo fizioterapeutas, besiverčiantis privačia praktika. Jų verslas taip pat apėmė specialios įrangos teikimą kitiems fiziote-rapijos specialistams už tam tikrą procentą nuo jų apyvartos. Atitinkamai 1987 metų kovą ir 1987 metų spalį Profesinė asociacija, atsakinga už sveika-tos sektorių (BVG), nusprendė, kad fizioterapijos specialistai yra darbuotojai, o pareiškėjai socialiniu požiūriu prilygsta darbdaviams, ir pareikalavo iš pa-reiškėjų sumokėti įmokas pagal įvairius socialinės apsaugos įstatymus. Ati-tinkamai 1987 metų kovą ir 1987 metų gruodį pareiškėjai pareiškė BVG prieštaravimus ir pareikalavo formaliai patvirtinti jos sprendimus, ketindami paduoti skundus. BVG davė tokį patvirtinimą atitinkamai 1988 m. gruodžio 9 d. bei 1989 m. gegužės 1 d. 1991 metais Apeliacijų tribunolas ir Centrinis apeliacijų tribunolas atmetė pareiškėjų skundus.

EŽTPLAK6 straipsnio 1 dalis: Ar proceso BVG trukmė buvo neprotinga? Arta aplinkybė, kad BVG galėjo užvilkinti teismo proceso pradžią, pažeidė pa-reiškėjų teisę į tinkamą teismo procesą?

Taikymas: tai buvo pirmas kartas, kai teismas nagrinėjo Konvencijos 6 straips-nio taikymą ginčui dėl įmokų pagal socialinės apsaugos schemas, o ne dėl teisių į išmokas pagal šias schemas (žr. sprendimus Feldbrugge, Salėsi ir Schuler-Zraggen bylose). Privatinės teisės požymiai (asmeninis ir ekonomi-nis pareigos valstybei pobūdis, socialinio draudimo schemų ir darbo sutarties sąsajos, socialinio draudimo schemų ir privataus draudimo panašumai) nu-sveria viešosios teisės požymius (įstatymų pobūdis, nors valstybės įsikišimas pats savaime nėra pakankamas pripažinti pagal schemas mokėtinas įmokas patenkančiomis į viešosios teisės sritį, privalomas schemų pobūdis, valstybės atsakomybė už socialinę apsaugą). Taigi egzistavo ginčas dėl „civilinio po-būdžio teisių ir pareigų". Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taikytina (§ 49-60).

Proceso trukmė: ginčijamas laikotarpis prasidėjo tada, kai pareiškėjai papra-šė BVG formalaus sprendimų patvirtinimo, ir truko tol, kol BVG tokį patvirti-nimą suteikė, t. y. atitinkamai beveik dvejus metus bei metus ir penkis mėne-sius. Byla buvo šiek tiek sudėtinga. Pareiškėjų elgesys buvo toks, kad jie šioje byloje negali būti kaltinami. Dėl laiko praradimo buvo kalta BVG. Maža to, pareiškėjams buvo skaičiuojamos palūkanos net ir už tą laikotarpį, kol BVG nedavė formalaus patvirtinimo. BGV darbo krūvis buvo didelis, tačiau Konvencijos 6 straipsnis įpareigoja susitariančias valstybes organizuoti teismų sistemas taip, kad šio straipsnio reikalavimai būtų įvykdyti. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis buvo pažeista (§ 61-69).

144

Proceso tinkamumas: nenustatyta, jog jei nebūtų buvę delsimo, pareiškėjų padėtis nagrinėjant bylą teismuose būtų buvusi kitokia; pareiškėjai teigė kad BVG galėjo išsirinkti iš nebaigtų nagrinėti bylų tas, kurios bus nagrinėjamos Apeliacijų tribunole ir Centriniame Apeliacijų tribunole pirmiausiai, tokiu būdu turėdama galimybę daryti įtaką šių tribunolų praktikai. Taip pat neatro-do, kad pareiškėjams buvo kliudoma pateikti tokius argumentus, kokių jie norėjo. Taigi šiuo atžvilgiu Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista (§ 71).

EŽTPLAK 6 straipsnio 1 dalis pažeista tik dėl „protingo termino" reikalavimo.

1995 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Gasus Dosier- und Fordertechnik GmbH prieš Nyderlandus (serija A Nr. 306-B)

1980 metais pareiškėjo bendrovė Gasus, ribotos atsakomybės bendrovė pagal Vokietijos teisę, sutiko parduoti betono maišytuvą bendrovei Nyderlanduose pavadintai Atlas, išsaugodama nuosavybės teisę iki galutinio kainos sumokėji-mo. Atlas nesumokėjo dalies kainos. Kol mašina buvo montuojama, Nyderlandų valdžios institucijos, vadovaudamosi 1845 metų Mokesčių įstatymu, areštavo visą Atlas patalpose esantį kilnojamąjį turtą priverstiniam pardavimui, vykdy-damos mokesčių inspektoriaus išduotus vykdomuosius raštus už mokesčių nesu-mokėjimą. Gasus nebuvo informuotas apie areštą. Susirinkime, kuriame Gasus atstovai nedalyvavo, buvo nuspręsta parduoti Atlas turtą kitai bendrovei B už pinigų sumą, kuri vėliau bus padalyta tarp mokesčių pareigūnų ir finansų insti-tucijos. Turtas kartu su betono maišytuvu buvo perduotas bendrovei B. 1981 me-tais pareiškėjas pateikė administracinį prieštaravimą dėl arešto mokesčių pa-reigūnams, tačiau prieštaravimas buvo atmestas. Tada pareiškėjas pradėjo dvi c.v.lines bylas dėl mašinos grąžinimo ir nuostolių atlyginimo inter alia prieš mokesčių pareigūnus, tačiau ieškiniai buvo atmesti.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 7 straipsnis: Ar mokesčių pareigūnų įvykdytas mašmos areštas ir pardavimas nepagrįstai apribojo Gasus teisę taikiai naudo-tis nuosavybe?

Betono maišytuvo areštas ir pardavimas sudarė pareiškėjo teisės „taikiai nau-dotis nuosavybe" apribojimą (§ 53). Šis apribojimas buvo mokesčių pareigū-nų įgaliojimų pagal 1845 metų įstatymą, kurio tikslas buvo reguliuoti tiesio-ginių mokesčių surinkimą, įskaitant mokesčių įsiskolinimų išreikalavimą Įgyvendinimo rezultatas. Negalima daryti išvados, jog 1845 metų įstatymas nebuvo skirtas „garantuoti mokesčių mokėjimą" ar kad jo suteiktų galių įgy-vendinimas sudaro „konfiskavimą" (§ 59). Pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į principą, įtvirtintą pirmajame straipsnio

145

1 priedas. Sprendimų apžval

i.


sakinyje, (žr. sprendimą AGOSI byloje). Taigi ribojimu turi būti pasiekta tin-kama visos visuomenės intereso ir fundamentalių individo teisių apsaugos pusiausvyra (§ 52). Galimybė išieškoti mokesčių įsiskolinimus iš turto, valdo-mo skolininko, nors ir priklausančio trečiajai šaliai, nėra nežinoma priemonė ir yra skirta sustiprinti kreditoriaus poziciją vykdymo procese. Ši priemonė pati savaime nėra nesuderinama su Konvencijos 1 straipsniu. Tačiau įstaty-mo, kuriuo valstybė sukuria tokią galimybę sau, pobūdis nėra toks pats kaip įstatymo, suteikiančio tokią galimybę siaurai apibrėžtai privačių kreditorių kategorijai (§ 66). Vertinant priemonių, kurių buvo imtasi nagrinėjamoje by-loje, proporcingumą, turi būti atsižvelgta į šias aplinkybes: akivaizdu, kad kiekvienas asmuo, parduodantis prekes, ir išsaugantis nuosavybės teisę, nėra tiek smarkiai suinteresuotas išlaikyti nuosavybės ryšį su preke, kiek gauti pardavimo kainą, todėl valstybė gali teisėtai pasirinkti tarp nuosavybės teisės sugrąžinimo (išlaikymo) ir kitų nuosavybės formų (§ 68); pareiškėjo bendrovė vykdė komercinę veiklą, kuri pagal savo prigimtį apima rizikos elementą, bendrovė apie tai žinojo ir galėjo riziką pašalinti atsisakydama pratęsti sko-los sumokėjimo terminą ar pareikalaudama prievolės įvykdymo užtikrinimo; areštuotų prekių savininkai sąmoningai leido jas laikyti nesumokėjusio mo-kesčių asmens patalpose; pagal Nyderlandų teisę tretieji asmenys, kurių pre-kės areštuotos pagal 1845 metų įstatymą, galėjo reikalauti, kad šiuo įstatymu suteiktų įgaliojimų įgyvendinimą peržiūrėtų teismas, pagal procedūrą, atitin-kančią Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus (§ 73). Taigi proporcingumo rei-kalavimas buvo įvykdytas (§ 74).


1995 m. gegužės 5 d. sprendimas bylojeAir Canada prieš Jungtinę Karalystę (serija A Nr. 316)

1987 metais Londono Hitrou oro uoste, orlaivyje, kurio vertė daugiau nei 60 mi-lijonų svarų sterlingų, nuosavybės teise priklausančiame ir naudojamame Air Canada, buvo rasta 331 kg kanapių dervos. Tai buvo paskutinis daugelio įta-riamų saugumo pažeidimų, susijusių su Air Canada. Muitinės ir akcizų komi-sariato pareigūnai, vadovaudamiesi 1979 metų Muitų ir akcizų valdymo įsta-tymu, areštavo orlaivį kaip konfiskuotiną. Sprendimo areštuoti orlaivį arba išieškoti baudą priėmimo metu pareiškėjo bendrovei nebuvo pateikti šio sprendimo motyvai. Vėliau komisarai grąžino orlaivį, sumokėjus 50 000 svarų sterlingų. Air Canada užginčijo komisarų tvirtinimą, kad orlaivis konfiskuotinas, Aukštesniajame teisme. Komisarai tame pačiame teisme pradėjo nusavinimo procesą, inter alia patvirtinti, kad orlaivis buvo konfiskuotinas. Aukštesnysis teismas nusprendė, kad nusavinimas buvo neteisėtas. 1990 metais Apeliaci-

146


nis teismas šį sprendimą panaikino ir pripažino orlaivį konfiskuotu. Air Cana-da buvo atsisakyta suteikti leidimą apeliacijai į Lordų rūmus.

EŽTPLAK Pirmojo protokolo 1 straipsnis: Ar orlaivio areštas ir grąžinimas už piniginį užstatą nepagrįstai apribojo pareiškėjų bendrovės teisę „taikiai nau-dotis" nuosavybe?

Areštas prilygo laikinam orlaivio naudojimo apribojimui ir neapėmė nuosa-vybės teisės perdavimo. Kadangi už orlaivio išlaisvinimą reikalaujama suma buvo sumokėta, sprendimas areštuoti orlaivį neatėmė iš Air Canada nuosavybės. Ribojimai prilygo „nuosavybės naudojimo kontrolei" (§ 33-34). Ribojimai atitiko Anglijos teisę ir bendrąjį interesą kovoti su tarptautine narkotikų prekyba (§ 40-42). Pareiškėjo bendrovė turėjo galimybę teisme ginčyti Muitinės ir akcizų komisariato sprendimo areštuoti orlaivį motyvų nepateikimą. Teisminės kontrolės apimtis pagal Anglijos teisę buvo pakankama, kad Konvencijos 1 straipsnio 2 dalies reikalavimai būtų įvykdyti (§ 44). Atsižvelgiant į didelį narkotikų kiekį, jų vertę, taip pat į orlaivio vertę, reikalavimas sumokėti 50 000 svarų sterlingų nebuvo neproporcingas siekiamam teisėtam tikslui (§ 47). Buvo pasiekta tinkama bendruomenės intereso reikalavimų ir individo pagrindinių teisių apsaugos pusiausvyra. Taigi Pirmojo protokolo 1 straipsnis nebuvo pažeistas (§ 48).


EŽTPLAK 6 straipsnis: Ar pareiškėjo bendrovei buvo pritaikyta kriminalinė bausmė arba ar areštas prilygo „nusprendimui" dėl bendrovės civilinių teisių ir pareigų be teismo proceso?

Ta aplinkybė, kad pareiškėjo bendrovės nuosavybės teisės buvo neigiamai paveiktos, savaime nėra pakankama teigti, jog jai buvo pareikštas „baudžia-masis kaltinimas" (žr. sprendimą AGOSI byloje) (§ 54). Kai dėl sprendimo dėl pareiškėjo civilinių teisių ir pareigų: pareiškėjo bendrovė turėjo galimybę kreiptis į teismą, kadangi komisarai pagal įstatymą turėjo pradėti orlaivio nusavinimo procesą (nes orlaivio areštas buvo ginčijamas) Be to, pareiškėjo bendrovė turėjo galimybę ginčyti teisme komisarų sprendimą pareikalauti pinigų sumos sumokėjimo kaip orlaivio grąžinimo sąlygos (§ 57-63).

EŽTPLAK 6 straipsnis nepažeistas (dėl „civilinio pobūdžio teisės"), dėl „bau-džiamojo kaltinimo" - netaikytinas.

147

2 priedas: Principų įgyvendinimoEuropos Tarybos šalyse narėse pavyzdžiai

!i

{ ! !

Turinys

Valstybės, iš kurių pateikiami pavyzdžiai, yra nurodytos italic šriftu1

1 skyrius: Principų apimtis, teisės viršenybės pagrindasir vartojamų sąvokų apibrėžimai (Austrija, Graikija)

2 skyrius: Materialinės teisės principai

I. Teisėtumas(Austrija, Graikija, Slovėnija, Jungtinė Karalystė)

II. Lygybė įstatymui(Austrija, Graikija, Vengrija)

III. Atitiktis įstatymo tikslui(Vokietija)

IV. Proporcingumas(Airija)

V. Objektyvumas ir nešališkumas(Suomija, Airija)

VI.Teisėtų lūkesčių ir teisėtai įgytų teisių apsauga (Graikija, Nyderlandai)

VII. Atvirumas(Austrija, Graikija, Italija, Nyderlandai, Portugalija, Švedija)

3 skyrius: Proceso principaiI. Viešųjų paslaugų prieinamumas

(Austrija, Portugalija, Švedija, Turkija)

II. Teisė būti išklausytam(Austrija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Švedija)

III. Atstovavimas ir pagalba(Austrija, Vokietija, Lietuva, Ispanija)

Šiame priede pateikta informacija buvo suteikta 1994-1995 metais aptariamų šalių nacio-nalinių delegacijų ir buvo apdorota bei suredaguota Europos Tarybos sekretoriato (Teisės reikalų direktoratas).

151


IV. Terminai(Austrija, Italija, Jungtinė Karalystė)

V. Pranešimas, motyvų išdėstymas ir gynybos būdų nurodymas(Graikija, Italija)

VI.Administracinių aktų vykdymas (Portugalija)

4 skyrius: Specialiosios nuostatos, liečiančios ir materialinius,ir proceso principusI. Papildomos garantijos fiziniams asmenims taikant

administracines sankcijas(Austrija, Estija, Suomija, Ispanija)

II. Administracinių aktų atšaukimas(Austrija, Danija, Vengrija, Airija, Italija, Nyderlandai, Ispanija)

III. Asmens duomenų apsauga(Švedija)

5 skyrius: Materialinių ir proceso principų įgyvendinimo kontrolė

I. Teisminė kontrolė(Austrija, Estija, Suomija, Vokietija, Graikija, Airija, Italija, Nyderlandai, Portugalija, Rumunija, Turkija, Jungtinė Karalystė)

II. Viešojo administravimo subjektų vykdoma vidaus kontrolė(Bulgarija, Vengrija, Nyderlandai)

III. Ombudsmenų vykdoma išorės kontrolė(Suomija, Lietuva, Portugalija, Švedija)

6 skyrius: Viešoji atsakomybė ir žalos atlyginimas(Austrija, Bulgarija, Estija, Vokietija, Ispanija)

152

1 skyrius:Principų apimtis, teisės viršenybės pagrindas ir vartojamų sąvokų apibrėžimai

Austrija („suinteresuotų asmenų" apibrėžimas)

Įstatymai suteikia individams teises, siekdami apsaugoti ir plėtoti jų intere-sus; tačiau įstatymai neatsižvelgia ir negali atsižvelgti į individualius kiek-vieno asmens interesus; tai reiškia, kad vienų asmenų interesams yra sutei-kiama pirmenybė, tuo tarpu į kitų asmenų interesus yra neatsižvelgiama. Kai tokių (viešų ir/ar privačių) interesų konfliktų sprendimas yra patikėtas viešo-jo administravimo subjektams, įstatymų leidėjas ne tik pataria viešojo admi-nistravimo institucijoms, kaip turėtų būti sprendžiami tokie konfliktai, bet ir nustato tam tikras procedūras, kurių pagalba asmenys, su kurių interesais tai yra manomai susiję, gali ginti savo interesus (net ir tuo atveju, jei jų sėkmės tikimybė yra maža). Dažnai įstatymas yra konstruojamas priešpriešinant vie-šąjį interesą vis-a-vis individams, nesuteikiant jokių teisių kitiems privatiems asmenims, galintiems būti suinteresuotiems įstatymo įgyvendinimu, pavyz-džiui, administracinių nuobaudų teisė.

Nesant imperatyvių įstatymo nuostatų, viešojo administravimo institucijai, taikančiai teisės aktų nuostatas, o galutinei instancijai - Administraciniam teismui, tenka spręsti, ar pagal konkrečių teisės aktų nuostatas tam tikrų as-menų interesai gali būti pripažinti teisiškai reikšmingais. Tik tokie asmenys gali reikalauti viešojo administravimo subjektų vykdyti (tik) atitinkamų tei-sės aktų nuostatas. Ekonominiai interesai, pavyzdžiui, apskritai nelaikomi teisiškai reikšmingais.

Siekiant teisinio saugumo, įstatymai dažnai nustato ratą asmenų, galinčių dalyvauti procese, ir kartais netgi tai, kokios nuostatos jiems suteikia teises (ar jų nesuteikia). Pavyzdžiui, išduodant leidimus eksploatuoti industrinę įmonę turi teisę dalyvauti jos „kaimynai". Terminas „kaimynas" reiškia kiekvieną asmenį, kurio gyvybei, sveikatai ar turtui gali kelti pavojų industrinės įmonės įkūrimas, egzistavimas ar veikla, ar kurį gali trikdyti tokios įmonės į aplinką išmetami teršalai, išskyrus asmenis, kurie yra tik laikinai apsistoję šalia tokios įmonės, kadangi yra turima omenyje tik šalimais gyvenančių asmenų apsauga, tačiau įskaitant, pastatų, ligoninių, mokyklų ir kt. savininkus.

153


Kaimynai (paprastai) yra kviečiami ne individualiai, o iškabinant skelbimus ant šalimais esamų namų ir savivaldybės skelbimų lentoje. Tik tie kaimynai, kurie žodinio nagrinėjimo metu pareiškia savo nepritarimą išduoti leidimą, turi teisę dalyvauti visose kitose procedūrose.

Austrijos Lander statybos reglamentai paprastai detaliai apibrėžia, kas turi būti pripažįstami „kaimynais" pagal konkretų įstatymą (pavyzdžiui, asme-nys, turintys nekilnojamąjį turtą 15 metrų spinduliu nuo pastato), ir kurios įstatymų nuostatos jiems suteikia atitinkamas teises (todėl kai kuriuose Lan-der statybos reglamentuose kaimynai turi tam tikras teises priešgaisrinių stan-dartų srityje, o kai kuriuose - tokių teisių neturi).

Šalies teisės taip pat dažnai suteikiamos institucijoms ar organizacijoms, įsteig-toms specialių interesų apsaugai, pavyzdžiui, suinteresuotos savivaldybės profesinėms sąjungoms ar (aplinkosaugos srityje) asmenų grupėms.

Graikija („administracinės teisės" ir „administracinio sprendimo" apibrėžimai)Administracinė teisė yra atskira viešosios teisės šaka, kurios normos regla-mentuoja viešojo administravimo veiklą. Norint priskirti tam tikrą teisės nor-mą administracinės teisės sričiai reikia vadovautis šiais kriterijais:

• ar šios normos pritaikomos viešojo administravimo veiklai;• kokia jų specifinė prigimtis, palyginti su privatinės teisės normomis,

kadangi administracinės teisės normos reglamentuoja situacijas, kuriųprivatinė teisė arba apskritai nereglamentuoja, arba reglamentuoja kitaip.

Administracinės teisės normos yra susijusios su:

• teisinėmis priemonėmis, kurių pagalba gali veikti viešojo administravimo subjektai;

• valstybės ic kitų viešųjų juridinių asmenų steigimu ir veikla bei jų darbuotojų veikla, turtu ir atsakomybe;

• administravimo subjektų veiklos teismine kontrole;• viešųjų juridinių asmenų vykdoma veikla, jų turtu ir atsakomybe, kiek

tai yra susiję su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu.

Tačiau kas gi yra specifinė administracinių teisės normų prigimtis? Jos tiesio-giai ar netiesiogiai yra susijusios su viešojo administravimo įgaliojimų įgy-vendinimu, kitaip sakant, susijusios su viešojo administravimo subjektų teise nustatyti bendras elgesio taisykles neatsižvelgiant į visuomenės narių valią ar netgi priešingai jai (nustatant įpareigojimus elgtis tam tikru būdu).

154

2 priedas. 1 skyrius: Principų apimtis, teisės viršenybės pagrindas ir sąvokų apibrėžimai

Privatinę teisę, atvirkščiai, apibūdina šalių lygybės ir sutarčių laisvės princi-pai. Valstybės ir kitų viešųjų juridinių asmenų veikla pasireiškia sprendimais (kuriuos galima suskirstyti į dvi plačias kategorijas - administracinius ir sutar-tis) ir tiesioginiais veiksmais.

Pagal profesoriaus E. Spiliotopoulos „administracinio sprendimo" apibrėžimą: „Administracinis sprendimas yra viešojo administravimo subjekto valios iš-reiškimas, priimtas vadovaujantis tam tikromis procedūromis ar be jų, kuriuo yra įtvirtinama tam tikra bendra teisinė taisyklė. Taigi viešojo administravi-mo subjekto valia yra nustatoma tam tikra taisyklė".

Iš to išplaukia, kad administracinis sprendimas yra viešojo administravimo subjekto viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimo priemonė.

Administraciniais sprendimais galima sukurti bendro ar konkretaus turinio in-dividualias ar neindividualizuotas taisykles. Jas galima suskirstyti į platesnes kategorijas: individualaus taikymo administracinius sprendimus ir reguliaci-nius sprendimus. Pastarieji yra „bendros ir abstrakčios" teisės normos atsiradi-mo pagrindas.

155

2 skyrius:

Materialinės teisės principai

I. Teisėtumas(Austrija, Graikija, Slovėnija, Jungtinė Karalystė)

AustrijaAustrijos Federacinės Konstitucijos (B-VG)18 straipsnio 1 dalis nustato:

„Visas viešasis administravimas turi remtis įstatymu."

Austrijos konstitucinės teisės doktrina šiuos sakiniu grindžia teisėtumo princi-pą. Ypatingas dėmesys yra skiriamas tam, kad įstatymai kaip galima detaliau reglamentuotų viešojo administravimo subjektų veiklą. Pagal Konstitucinio teismo praktiką, įstatymas turi būti tiek konkretus, kiek to reikia norint suteikti galimybę administraciniams teismams įvertinti administracinių aktų atitiktį atitinkamų teisės aktų reikalavimams. Jei įstatymas suteikia viešojo admi-nistravimo subjektui, pavyzdžiui, federaliniam ministrui, teisę nustatyti konkrečias taisykles, jis visada privalo nustatyti pagrindinius tokių taisyklių turinio reikalavimus.

Terminas „įstatymas" reiškia parlamento priimtą ir oficialiame leidinyje pa-skelbtą aktą. Dėl labai griežtos Konstitucinio teismo pozicijos priimta labai daug įstatymų (iki įstojimo į Europos Sąjungą Austrijoje kasmet buvo priima-ma daugiau nei po 100 federacinių įstatymų ir dar vidutiniškai po 20-30 įsta-tymų kiekvienoje žemėje; be to, būdavo pasirašoma dar apie keturiasdešimt tarptautinių sutarčių, turinčių įstatymo galią).

Vadovaujantis minėta Konstitucinio teismo praktika, įstatymų leidyboje ne-galimos tokios sąvokos: „pagal bendrą taisyklę" ar „išskyrus išimtinius atve-jus", nenurodant konkrečių įstatymų leidėjo omenyje turėtų išimčių. Įstaty-mai privalo aiškiai apibrėžti ne tik viešojo administravimo institucijų kompetenciją, bet ir nurodyti joms suteiktas teises.

Kita vertus, konstitucija suteikia teisę įstatymu perleisti viešojo administravi-mo institucijoms tam tikrą diskreciją. Vadovaujantis B-VG 130 straipsnio 2 da-limi, nėra neteisėtumo, jei įstatymai nenustatytų viešojo administravimo sub-jektams privalomų taisyklių, palikdami tokiems subjektams teisę prisirinkti veikimo būdą, ir viešojo administravimo subjektai pasinaudoja šia diskreciją

156

2 priedas. 2 skyrius: Materialinės teisės principai

pagal įstatymų dvasią (diskrecijos teisė dažnai įstatymuose nurodoma pažy-mint, kad viešojo administravimo institucijos „gali" [tai yra nebūtinai priva-lo] elgtis tam tikru būdu).

Vis dėlto, vadovaujantis Konstitucinio teismo praktika, tai reiškia, kad jei negalima įžvelgti viešojo administravimo subjekto pasirinkto veikimo būdo „įstatymų dvasios", tokią diskreciją suteikęs įstatymas yra antikonstitucinis.

Konstitucinis teismas (kuris turi teisę panaikinti įstatymus ar kai kurias jų nuostatas, siekiant pašalinti antikonstitucines nuostatas) buvo kritikuojamas už tai, kad neduoda aiškaus apibrėžimo, kiek konkretūs turi būti įstatymai. Vis dėlto teismas iš bendros apibrėžtumo taisyklės išvedė keletą principų: nustatant taisykles, besikertančias ar turinčias galimybę susikirsti su konstitu-cinėmis teisėmis (tiek, kiek jos gali būti ribojamos įstatymų), įstatymai turi apibrėžti teisių ribojimus ypač aiškiai, žinoma, atsižvelgiant į ribojimų lygį. Būtinas apibrėžtumo laipsnis priklauso ir nuo reguliavimo dalyko: mokesčių teisėje ir administracinių nuobaudų teisėje teismas pripažino esant būtiną tikslų teisinį apibrėžtumą (todėl, pavyzdžiui, buvo panaikinta nuobauda už „moralinių-religinių jausmų pažeidimą"). Kai dėl, pavyzdžiui, ekonominio reguliavimo (kainų politikos) ar regioninio planavimo, teismas parodė tole-ranciją nekonkretaus pobūdžio taisyklėms, tačiau pareikalavo, kad net ir ben-drojo pobūdžio administracinės taisyklės, reikalingos jas įgyvendinti, būtų pagrįstos įstatymų nustatytomis tyrimo procedūromis.

Kiek tai susiję su teisėtumo principo apimtimi, dėmesio nusipelno teisiniai skirtingų teisės šaltinių nuostatų prieštaravimai. Akivaizdu, kad įstatymai turi neprieštarauti konstitucijai, o administraciniai aktai ir sprendimai - įstaty-mams. Tai rodo egzistuojant tam tikrą normų hierarchiją, tačiau ši hierarchija nereiškia, kad administracinė institucija ar teismas gali suteikti pirmenybę aukštesnės galios teisės aktui ir atsisakyti taikyti tam tikrą įstatymą, laikyda-mi jį prieštaraujančiu konstitucijai, ar atsisakyti taikyti taisykles, nes jos prieš-tarauja įstatymams. Tokius klausimus sprendžia tik Konstitucinis teismas. Tai-gi, vadovaujantis vienu iš požiūrių, konstitucija verčia viešojo administravimo institucijas elgtis „neteisėtai" - taikyti įstatymams prieštaraujančius poįstaty-minius aktus, kol jie bus panaikinti Konstitucinio teismo sprendimu.

GraikijaTeisėtumo principas Graikijos administracinėje teisėje yra ypač svarbus. Va-dovaujantis šiuo principu, viešojo administravimo subjektai negali veikti contra legem ar praeter legem, tačiau tuo pat metu privalo veikti secundum legem laikydamiesi teisės viršenybės principo ir pagal jį. Šis principas išplaukia iš konstitucijos, įtvirtinančios teisinę valstybę, nuostatų. Vadovaujantis Valsty-bės tarybos praktika, viešojo administravimo subjektai visada privalo elgtis

157


pagal įstatymus. Jie gali įgyvendinti tik įstatymų numatytas teises, neviršyda-mi įstatymų nustatytų ribų ir įstatymų nustatytais tikslais.

Kiekvienas individualaus taikymo administracinis aktas turi būti pagrįstas įsta-tymu materialia prasme. Graikijos administracinė teisė netoleruoja savaran-kiškų viešojo administravimo subjektų veiksmų. Vis dėlto yra ir išimtis, susi-jusi su „vyriausybės sprendimais". Šie sprendimai yra neskundžiami. Jie nurodyti tik keliuose Valstybės tarybos sprendimuose. Teismų praktika sufor-mavo taisyklę, kad yra neskundžiami:

• aktai, susiję su valstybės tarptautiniais santykiais;• aktai, susiję su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių santy

kiais ar su nacionaliniu saugumu; etc.

Graikijos administracinėje teisėje ypatingosios padėties įstatymai negali būti taikomi kitaip nei pagal konstitucijos apibrėžtas ribas arba taikant „teisėto (leistino) neteisėtumo" principą.

Visai neseniai Valstybės taryba priėmė du sprendimus, kuriais patvirtino mi-nisterijų praktiką tam tikrais atvejais savo įsakymais vykdyti reguliacines funkcijas nesant įstatymų numatytos teisės: vėliau tokie įsakymai yra patei-kiami parlamentui, kuris juos įteisina ankstesne data.

Vadovaujantis šiais sprendimais, ministerijų įsakymai, pažeidžiantys konsti-tuciją, negali būti įteisinti ankstesne data. Tokiu būdu įtvirtintos taisyklės galioja tik į ateitį.

Viešojo administravimo subjektų teisė priimti reguliacinius sprendimus (jų reguliacinės galios) yra nurodyta 1975 metų Graikijos Konstitucijos 43 straips-nyje. Jame nustatyta, kad:

• Respublikos prezidentas priima dekretus, reikalingus įgyvendinti įstatymus, tačiau jis negali sustabdyti įstatymų vykdymo ar kam nors suteikti teisę jų nevykdyti.

• Kompetentingo ministro teikimu jam gali būti suteikta teisė priimtireguliacinius dekretus, tačiau ši teisė suteikiama tik įstatymu ir turibūti įgyvendinama neviršijant įstatymo nustatytų ribų. Kitiems viešojoadministravimo subjektams teisė priimti reguliacinius aktus gali būtisuteikta tik atvejais, susijusiais su specifinių klausimų reguliavimu,vietinės reikšmės klausimais ar techninio ir specialaus pobūdžio klausimais.

• Teisė priimti reguliacinius dekretus gali būti suteikta parlamento plenarinėje sesijoje priimamais įstatymais, reguliuoti tokiuose įstatymuose nurodytus klausimus. Šie įstatymai privalo nustatyti bendrus reguliavimo principus ir kryptis bei laikotarpį, per kurį privalu pasinaudotišiomis galiomis.

158


lisėtumo principo įgyvendinimas yra užtikrintas dabartinės (1975 metų) kon-itucijos 95 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia Graikijos Valstybės tary-li teisę panaikinti šiam principui prieštaraujančius administracinius sprendi-us. Valstybės tarybos kompetencija yra:

• teisė pareiškėjo prašymu panaikinti viešojo administravimo institucijųvykdomuosius sprendimus, jų priimtus viršijant kompetenciją ar pažeidžiančius įstatymus;

•apeliacinių skundų dėl administracinių tribunolų sprendimų, priimtųviršijant kompetenciją ar pažeidžiant įstatymus, nagrinėjimas;

•administracinių ginčų, jos jurisdikcijai priskirtų konstitucijos ar įstatymų, nagrinėjimas;

•reguliacinių dekretų projektų rengimas.

;tatymai gali suteikti administraciniams tribunolams teisę nagrinėti tam tikis Valstybės tarybos kompetencijai priskiriamas bylas, tačiau galutinio spren-imo teisė paliekama Valstybės tarybai kaip paskutinei instancijai.

'iešojo administravimo subjektai privalo vykdyti Valstybės tarybos sprendi-nus. Įstatymai nustato, kad atsakomybė kyla kiekvienai (viešojo administra-imo) institucijai, pažeidusiai šią pareigą.

ylovėnija'agal teisėtumo principą, vieną iš pagrindinių principų, įtvirtintų Bendrajame Ldministracinio proceso akte (SFRY Oficialios valstybės žinios, Nr. 18/65, !4/65, 4/77, 11/78, 32/78, 9/86, 47/86) reikalaujama, kad visi valstybės insti-ucijų, bendrovių, kitų organizacijų, bendrijų ir individų viešojo administravi-no srityje priimami sprendimai remtųsi įstatymais ar kitais teisės aktais, ben-jrovių ir kitų organizacijų veiklą reglamentuojančiais, jų pačių remiantis /iešaisiais įgaliojimais priimtais dokumentais. Visi viešojo administravimo subjektų administraciniai sprendimai privalo būti pagrįsti įstatymu ar kitu tei-;ės aktu. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektai privalo administracines procedūras vykdyti pagal bendrąsias ar specialiąsias administracines proceso taisykles (procesinis teisėtumas) ir priimti sprendimus vadovaudamiesi materialinėmis teisės normomis (materialinis teisėtumas). Taigi teisės, įsipareigojimai ar tam tikra teisinė nauda gali būti pripažintos, nustatytos, išplėstos, susiaurintos ar pakeistos tik įstatymo ar kito teisės akto nustatyta apimtimi ir tvarka.

Teisėtumo principas kildinamas iš Slovėnijos Respublikos Konstitucijos (RS Oficialios valstybės žinios, Nr. 33/91), kurios 153 straipsnio 4 dalyje yra nu-statyta, jog visų valstybės valdžios institucijų, vietos savivaldos institucijų ir kitų viešojo administravimo subjektų aktai ir sprendimai turi remtis įstaty-mais ar kitais teisės aktais.

ra

159


Viešojo administravimo institucijos, vedančios administracinį procesą, turi siekti griežto teisėtumo principo, iš kurio išplaukia visi kiti administracinio proceso principai, įgyvendinimo. Turi būti imtasi teisinių priemonių, kad pro-ceso šalims, kitiems proceso dalyviams ar visiems kitiems asmenims, kuriuos paliečia sprendimas, būtų užtikrinta galimybė apskųsti neteisėtus (tai yra pri-imtus pažeidžiant nustatytas taisykles) rašytinius viešojo administravimo sub-jektų sprendimus. Konstitucijoje nurodytos teisinės priemonės suteikia gali-mybę suinteresuotam asmeniui skųsti konkretų administracinį aktą (sprendimą ar įsakymą) dėl jo neatitikties įstatymams ar kitiems teisės aktams.

Jungtinė Karalystė

Kiekvienas viešojo administravimo institucijų sprendimas, paliečiantis bet kurio asmens laisves ar pareigas, privalo būti pagrįstas įstatymu. Teisėtumo principas turi du pagrindinius aspektus. Pirma, viešojo administravimo sub-jektas privalo veikti pagal įstatymų nustatytus įgaliojimus ir laikytis įstatymų nustatytų reikalavimų. Kaip pavyzdį galima nurodyti pareigą teikti konsulta-cijas ar laikytis terminų. Antra, ji turi laikytis kai kurių kitų teisės principų. Tai sujungia 1) du prigimtinio teisingumo elementus: taisyklę, kad asmuo turi teisę būti išklausytas, ir nešališkumo taisyklę; 2) draudimą piktnaudžiauti su-teiktomis galiomis ir 3) draudimą subdeleguoti sprendimo priėmimo galias, pavyzdžiui, kitam ministrui ar kitai institucijai.

Nors Jungtinė Karalystė neturi rašytinės konstitucijos, kai kuriuos teisės prin-cipus galima pavadinti konstituciniais. Pavyzdžiui, be parlamento sutikimo Karūnai negali būti perduotos jokios lėšos.

Teismui nusprendus, kad viešojo administravimo subjektas pasinaudojo savo įgaliojimais netinkamai, tokio teismo sprendimo viešojo administravimo sub-jektas privalo laikytis įgyvendindamas savo įgaliojimus ateityje, kol bus pa-keisti įstatymai ir jais bus įteisintas įgaliojimų naudojimas tokiam tikslui.

Yra daug įvairių administracinių taisyklių: veiklos kodeksai, pareigūnų in-strukcijos ir komentarai. Teisinis jų statusas ir atsakomybės už jų pažeidimus dydis priklauso nuo susijusių įstatymų nuostatų ir teismų praktikos.

Teismai yra pasisakę, kad „pagal fundamentalią Anglijos teisės taisyklę joks įstatymas negali būti aiškinamas kaip galiojantis atgal, nebent toks aiškini-mas būtų aiškiai būtinas pagal jo raidę". (Lindley, U, in Lauri v. Renad [1892] 3 Ch. 402 @ 421.) Ši taisyklė taikoma dar griežčiau tais atvejais, kai įstaty-mas gali apriboti turimas teises ar kriminalizuoti veiką, padarytą iki jį pri-imant.

160


II. Lygybė įstatymui(Austrija, Graikija, Vengrija)

AustrijaAustrijos federacinio konstitucinio įstatymo (B-VG) 7 straipsnio 1 dalis nustato:

„Visi piliečiai yra įstatymui lygūs. Negali būti daromos išlygos dėl jų kilmės, lyties, turtinės padėties, visuomeninės padėties ar religinių įsitikinimų."

Ši teisė tapo viena iš svarbiausių konstitucinių teisių. Iš šios teisės Konstituci-nis teismas išvedė bendrąjį objektyvumo reikalavimą, taikomą ir įstatymų [leidėjui. Remiantis teismo praktika, skirtumai gali būti pateisinami tik atsi-žvelgiant į konkrečias aplinkybes. Vis dėlto įstatymų leidėjas gali imti kaip pagrindą įprastas aplinkybes ir turi politinę laisvę. Nėra nustatyta jokių spe-cialių teisėtai įgytų teisių apsaugos priemonių, tačiau retroaktyvaus galioji-mo įstatymai gali pažeisti asmenų lygybės principą, nuvildami individų „tei-sėtus lūkesčius", kurių šie gali turėti esamoje teisinėje situacijoje. Įstatymai lampa antikonstituciniais, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, kai reikalauja-ma kitokio reglamentavimo.

Dėl administracinių aktų: šiurkščios teisinės viešojo administravimo subjektų klaidos ir veiksmai, prieštaraujantys gerai valiai, taip pat pripažįstami prieš-taraujančiais aptariamam principui.

Dėl bendro objektyvumo koncepcijos viršenybės ir „faktiškumo" nėra teikia-ma ypatinga reikšmė lyties ir kitiems aspektams, kurie yra tiesiogiai minimi konstitucijos tekste, kadangi „aplinkybių nulemti skirtumai" nėra „privilegi-jos". Prieš kelerius metus Konstitucinis teismas panaikino įstatymų nuostatas, suteikusias teisę į našlės pensiją ir nesuteikusias teisės į našlio pensiją (ka-dangi įstatymų leidėjas privalėjo įvertinti moterų darbo rinkos pokyčius ir motinystės įstatymų pasikeitimus) bei nustačiusias mažesnį pensinį amžių moterims. Kita vertus, nuostatos, draudžiančios moterims dirbti naktinius dar-bus, buvo paliktos galioti.

Cituojama konstitucijos nuostata suteikia teisinę apsaugą tik piliečiams. Vis dėlto atskiras konstitucinis įstatymas draudžia įstatymų leidžiamajai ir vyk-domajai valdžioms teikti kokią nors pirmenybę dėl rasės, odos spalvos, na-cionalinės ar etninės kilmės, tačiau pagal EŽTPLK 14 straipsnį suteikia teisę nustatyti papildomas teises ir pareigas Austrijos piliečiams. Šis konstitucinis įstatymas yra suvokiamas kaip uždraudžiantis be pateisinamos priežasties daryti kokius nors skirtumus pirmiau nurodytais pagrindais tarp ne piliečių

161


(pateisinama priežastimi gali būti laikomas abipusis preferencinis elgesys tam tikrų valstybių piliečių atžvilgiu pagal tarptautines sutartis).

GraikijaKonstitucinis principas „visi piliečiai įstatymui yra lygūs" yra griežta teisinė taisyklė, kurios pažeidimas laikomas antikonstituciniu. Aptariamas principas yra taikomas ne tik įstatymų vykdomosios valdžios institucijoms, bet ir įsta-tymų leidėjui, ir reikalauja ne tik lygybės įstatymui, bet ir įstatymų lygybės, tuo požiūriu, kad įstatymai turi visiems piliečiams suteikti lygias teises. Tam tikri skirtumai gali būti daromi, tačiau konstitucija draudžia diferen-ciaciją, kuri be pateisinamos priežasties nustatytų privilegijas ir teiktų pir-menybę.

Dabartinės Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta:

• visi graikai įstatymui yra lygūs;• graikai vyrai ir moterys turi lygias teises ir pareigas;• visi asmenys, atitinkantys įstatymų Graikijos pilietybei keliamus rei

kalavimus, yra Graikijos piliečiai. Graikijos pilietybės galima netektitik savanoriškai priėmus kitos valstybės pilietybę ar pradėjus tarnybąkitoje valstybėje, priešingą Graikijos valstybės interesams, ir tik įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka;

• į darbą valstybės tarnyboje, išskyrus specialių įstatymų nustatytas išimtis, gali būti priimami tik Graikijos piliečiai;

• visi Graikijos piliečiai privalo pagal išgales prisidėti prie visuomeninės gerovės kūrimo;

• visi graikai, gebantys laikyti ginklą, privalo įstatymų nustatyta tvarkaprisidėti prie tėvynės gynimo;

• Graikijos piliečiams nesuteikiami ir nepripažįstami jokie kilmės ar išskirtinumo titulai.

Lygybės principas įpareigoja įstatymų leidėją užtikrinti vienodą elgesį vieno-domis aplinkybėmis su visais Graikijos piliečiais. Iš to išplaukia, kad šis prin-cipas nėra pažeidžiamas, „jei įstatymai kiekvienam asmeniui suteikia tai, kas jam priklauso pagal jo galimybes ar specialius gebėjimus".

Remiantis šiuo principu taip pat skiriami teisiniai apribojimai viešojo admi-nistravimo subjektams. Pagal šį principą reikalaujama, kad valstybinių įmo-nių ir įstaigų prekės būtų gaminamos ar paslaugos teikiamos pagal įstatymus ir lygybės principą (lygybės tarp individualių ir valstybinių gamintojų). Šalys teismui yra lygios, turi tokias pačias teises ir pareigas bei galimybes tomis pačiomis priemonėmis ginti savo poziciją (šalių lygybė).

162


VengrijaVengrijos Konstitucija ne tik garantuoja įvairias žmogaus teises, įskaitant ir lygybės įstatymui principą, bet ir aiškiai uždraudžia visokią diskriminaciją dėl rasės, lyties, kalbos, religinių ar politinių įsitikinimų, nacionalinės ar so-cialinės priklausomybės, turtinės padėties ar kilmės.

Vengrijos administracinėje teisėje lygybė įstatymui taip pat yra vienas iš es-minių teisės principų. Jis nustato, kad administraciniame procese kiekvienas asmuo, nesvarbu, jis yra vengras ar ne, įstatymui yra lygus, ir kad jo byla turi būti nagrinėjama ir sprendžiama be jokios diskriminacijos ar šališkumo.

Siekiant užtikrinti šio principo įgyvendinimą, įstatymai numato, kad kiekvie-nas asmuo administracinio proceso metu gali vartoti gimtąją kalbą ir niekas negali nukentėti dėl to, jog nemoka vengrų kabos. Maža to, viešojo administ-ravimo institucijos privalo suteikti administracinio proceso šalims adekvačią informaciją, kad jos galėtų įgyvendinti savo teises.

III. Įstatymo tikslų laikymasis(Vokietija)

Vokietijos administracinėje teisėje įstatymų tikslų laikymasis yra labai svar-bus teisės principas. Jis apibrėžia, kokiu būdu viešojo administravimo subjek-tai turi naudotis jiems suteiktomis diskrecinėmis galiomis. Administracinių procedūrų kodeksas ir Administracinių teismų proceso kodeksas nustato, kad netgi įgyvendindami savo diskrecines galias viešojo administravimo subjek-tai privalo užtikrinti jų administracinių aktų atitiktį įstatymų tikslams ir teisė-tumo principui. Pažeidus šiuos principus, administracinis aktas gali būti pa-naikintas kito (aukštesnio) viešojo administravimo subjekto ar administracinio teismo (pavyzdžiui, atsisakymas išduoti leidimą prekiauti visuomeninėse pa-talpose dėl neteisėtų priežasčių, kaip antai: valstybės tarnautojų privatūs in-teresai ar viešieji interesai, nesusiję su prašomu išduoti leidimu).

IV. Proporcingumas(Airija)

Reikia turėti omenyje, kad Airijoje nėra administracinės teisės kodekso. Nors daugelis viešojo administravimo sričių statutų nustato taisykles, priskirtinas administracinės teisės sričiai, ir nors tokios taisyklės atitinka teismų pripa-žintus teisės principus, taikytinus tose srityse, vis dėlto daugelyje sričių in-divido ir viešojo administravimo subjektų santykių ir iš tų santykių kylančių teisių, įgaliojimų ir pareigų pagrindas yra teismų precedentai, kurie remiasi

163


tiesiogiai Airijos Konstitucija ar bendrosios teisės prigimtinio teisingumo tai -syklėmis.

Maža to, išskyrus tam tikras ad hoc išimtis, Airijos teismai, atlikdami admi-nistracinių aktų teisminę kontrolę, netikrina šių aktų pagrįstumo ar tikslingu -mo. Jie tikrina tik administracinių aktų teisėtumą ir priima sprendimus taikyti reikiamas priemones, dažniausiai panaikindami tokius aktus {certiorari), nu-statydami draudimą, įpareigodami viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus (mandamus), priimdami šalutinį sprendimą - deklaraciją, pri-teisdami nuostolių atlyginimą, pritaikydami laikinąsias apsaugos priemones ar priimdami kelis šiuos sprendimus vienu metu. Certiorari, uždraudimas ir mandamus, kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių nustatymas, yra diskrecinės priemonės, tačiau teismai šią diskreciją įgyvendina vadovaudamiesi aiškiai nustatytais principais. Tinkamu atveju teismas patenkins prašymą taikyti lai -kinąsias apsaugos priemones. Šias priemones nuo 1986 metų galima taikyti ir atliekant teisminę kontrolę supaprastinto proceso tvarka. Šis procesas pasiro-dė esąs labai veiksminga priemonė ginčyti viešojo administravimo subjektų veiksmus teisme.

Šioje knygoje apibrėžiamas proporcingumo principas yra pripažįstamas ir ge -rai žinomas daugumoje civilinės teisės tradicijos valstybių, įvairiais atvejais ir ne kartą buvo pripažintas ir taikomas Europos Teisingumo Teismo praktikoje ir Europos Sąjungos teisėje.

Tačiau bendrosios teisės tradicijos valstybėse proporcingumo principas tradi-ciškai nebuvo tiesiogiai pripažįstamas.

Vis dėlto pastarojo laikotarpio teismų sprendimai rodo, kad Airijos teismai pamažu pripažįsta proporcingumo principą dėl trijų priežasčių:

Pirma, proporcingumo principą galima vertinti kaip vieną iš „protingumo" kriterijaus sudedamųjų dalių. „Protingumo" kriterijus yra vienas iš kriterijų, pagal kurį teismai gali įvertinti administracinio akto galiojimą. Šis principas buvo išdėstytas Anglijos apeliacinio teismo 1948 metų sprendime, priimtame „VVednesbury" byloje, kuris buvo pripažintas ir taikomas beveik visų bendro-sios teisės sistemos valstybių teismuose. „Protingumo" principo taikymas ne-reiškia, kad teismas pakeičia administracinį sprendimą savo sprendimu. Tai-kydami minėtoje byloje suformuluotus principus, Airijos teismai, galima sakyti, perėmė „protingumo" kriterijaus koncepciją, kurios sudedamoji dalis yra pro -porcingumas ar jo trūkumas administraciniame akte.

Antra, Airijos Konstitucija (40.1 straipsnis) įtvirtina lygybės įstatymui princi -pą. Šis konstitucinis principas yra tinkama priemonė pripažinti proporcingu-mo principą Airijos teisėje, kadangi esant tam tikriems elgesio skirtumams nevienodomis aplinkybėmis, šie skirtumai gali būti pateisinami, aplinkybių

164


skirtumus vertinant pritaikius tam tikrą testą, kuris iš esmės yra proporcingu-mo testas.

Trečia, proporcingumo principas tapo Airijos teisės sudedamąja dalimi per Europos Bendrijų teisės nuostatas.

Apie proporcingumo principą yra kalbama teismų sprendimuose išimtinai vi-daus klausimais, pavyzdžiui, imigracijos įstatymų pritaikymas bylai, kurioje, išsiuntus pareiškėją iš šalies, jis būtų išskirtas su šeima, ar klausimu, ar, panaikinus kelionių organizatoriaus licenciją, jam būtų padaryta neproporcingai didelė, palyginti su jo padarytais pažeidimais, žala. Proporcingumas netgi buvo įvardytas konstituciniu principu, ta prasme, kad bausmė turi būti proporcinga padarytam nusikaltimui (ir, žinoma, paties nusikaltėlio pavojingumui). Taigi susidaro įspūdis, kad teismai pripažįsta šį principą konstitucinės, baudžiamosios ir administracinės teisės srityse. Nėra nieko stebėtino, jei vertinsime proporcingumą kaip vieną iš „protingumo" aspektų.

V. Objektyvumas ir nešališkumas{Airija, Suomija)

Airija (objektyvumas)Šis reikalavimas reiškia, kad priimant sprendimą būtina įvertinti visus su juo susijusius veiksnius pagal jų svarbą. Su priimamu administraciniu sprendimu nesusiję veiksniai neturėtų būti vertinami.

Šis principas yra taikomas neatsižvelgiant į tai, ar viešojo administravimo subjekto įgyvendinamos galios yra diskrecinės, ar ne, tačiau būtent įgyvendi-nant diskrecines galias dėl šio principo taikymo kyla daugiausia problemų.

Pažymėtina, kad egzistuoja glaudus priežasties, dėl kurios įstatymai viešojo administravimo subjektams suteikia tam tikras galias, ir veiksnių, susijusių su tų galių įgyvendinimu, ryšys. Įstatymas gali nurodyti teismui tam tikras gai-res, nustatančias, kokios aplinkybės yra laikytinos reikšmingomis ir kokios tokiomis nelaikytinos, tačiau tokių gairių įstatymuose gali ir nebūti. Jei tokių gairių nėra ar jos neišsamios, teismas, norėdamas nustatyti, kurios aplinkybės turėjo ir kurios neturėjo būti įvertintos priimant administracinį aktą, turės įver-tinti konkrečių galių suteikimo tikslus.

Taigi „objektyvumas" ir „atitikimas įstatymų tikslams" (principui, kad ad-ministracinis aktas negali būti priimamas netinkamais tikslais) iš dalies su-sipina.

Toliau pateikiami pavyzdžiai, kuriuose objektyvumo reikalavimas išplaukia arba iš atitinkamų įstatymų arba yra nustatytas teismų praktikos.

165

f


• Vietos savivaldos (planavimo ir plėtros) aktai nustato, kad planavimoinstitucija, nagrinėdama prašymą išduoti planavimo leidimą, privalopriimti sprendimą tik atsižvelgdama į jos kompetencijai priskirtos teritorijos tinkamą planavimą ir plėtrą (įskaitant viešosios infrastruktūrosišsaugojimą ir plėtrą). Dėmesys privalo būti atkreiptas į teisės aktaispatvirtinto raidos plano nuostatas, su ta teritorija susijusios viešosiosinfrastruktūros ypatumus bei kitus nurodytus klausimus. Šių aplinkybiųneįvertinimas ar vertinimas kitų, nesusijusių aplinkybių gali būti planavimo institucijos sprendimo panaikinimo teisme priežastimi.

• Imigracijos byloje, kai imigrantui buvo atsisakyta suteikti „teisę pasilikti šalyje" (būtiną prielaidą, kad imigrantui vėliau galėtų būti leistapasilikti šalyje imigranto statusu), Aukštesnysis teismas nusprendė, kadnepakankamas anglų kalbos mokėjimas yra nereikšminga aplinkybė irtodėl negalėjo būti vertinama priimant sprendimą.

• Panašus sprendimas, pagrįstas aplinkybe, kad pareiškėjas neturi pragyvenimo šaltinio, buvo paliktas galioti.

• Gynybos ministras, įgyvendindamas savo diskrecines galias, sumažinopareiškėjo karinės pensijos dydį dėl tos priežasties, kad pareiškėjuibuvo priteista 60 000 svarų kompensacija už patirtus sužalojimus, dėlkurių ir buvo skirta karinė pensija. Šis sprendimas buvo panaikintas dėlto, kad ministras neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, jog, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, reali kompensacijos vertė pareiškėjui ir kartu teisingas ir protingas pagrindas pensijai sumažinti buvogerokai mažesni nei 60 000 svarų.

Suomija (nešališkumas)

Suomijos administracinėje teisėje nešališkumo principas tradiciškai laikomas susijusiu su objektyvumo principu. Viešojo administravimo subjektai visų pir-ma yra saistomi nešališkumo ir objektyvumo reikalavimų. Pagrindinė idėja yra ta, kad pareigūnai privalo vykdyti savo veiklą neveikiami pašalinių jėgų ar asmeninių interesų. Visuomenės pasitikėjimas viešojo administravimo ins-titucijomis ir jų pareigūnais taip pat remiasi šia idėja.

Suomijos įstatymų leidyboje apsaugoti viešojo administravimo subjektų ne-šališkumą buvo bandoma įvairiais būdais. Pačios svarbiausios nuostatos yra tos, kurios reglamentuoja nušalinimą. Nušalinimas reiškia, kad tarp pareigū-no ir nagrinėjamo klausimo ar kurios nors iš šalių egzistuoja tam tikras ryšys, galintis sukelti pavojų pareigūno nešališkumui. Nušalintas asmuo negali nagrinėti klausimo ar dalyvauti procese, išskyrus atvejus, kai atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo pobūdį nušalinimas negali paveikti būsimo sprendimo ar kai procedūros negali būti atidėtos.

166


Įstatymuose, susijusiuose su pareigūnais, bei baudžiamuosiuose įstatymuose taip pat yra nuostatų, kuriomis siekiama užtikrinti oficialių pareigų vykdymo nešališkumą. Pavyzdžiui, pareigūnas negali gauti ekonominės ar kitokios nau-dos, jei tai gali susilpninti pasitikėjimą juo ar jo atstovaujama institucija. Be to, pareigūnas negali dirbti kito darbo, kuris galėtų susilpninti pasitikėjimą jo nepriklausomumu atliekant oficialias pareigas.

Pareigūnų nušalinimasNuostatos, reglamentuojančios pareigūnų nušalinimą, įtvirtintos 1982 metų Administracinio proceso akte (598/82). Jos yra taikomos tiek valstybės, tiek savivaldybių pareigūnams. Administracinio proceso akto 10 skyriuje patei-kiamas sąrašas pagrindų, kuriems esant pareigūnas turėtų būti nušalintas.

Pirma, pareigūnas turi būti nušalintas, jei jis pats ar jo artimas giminaitis yra viena iš administracinio proceso šalių. Šiuo pagrindu nušalinimas pareiškia-mas, jei priimamas sprendimas turės tiesioginį poveikį pareigūno ar jo artimo giminaičio interesams, teisėms ar pareigoms.

Antra, pareigūnas privalo būti nušalintas, jei jis ar jo artimas giminaitis dėl būsimo sprendimo gali gauti ypatingą naudą ar patirti didelių nuostolių. Tai reiškia, kad nušalinimas įmanomas net ir tais atvejais, kai būsimas sprendi-mas gali turėti tik netiesioginį poveikį pareigūnui ar jo artimam giminaičiui. Pavyzdžiui, savivaldybės priimamas planavimo sprendimas gali turėti įtakos pareigūnui ar jo artimam giminaičiui priklausančios žemės kainai.

Trečia, pareigūnas turi būti nušalintas, jei jis ar jo artimas giminaitis veikia kaip vienos iš šalių atstovas ar kaip atstovas asmens, kuris dėl būsimo spren-dimo gali gauti ypatingą naudą ar patirti didelių nuostolių. Vadovaujantis šia nuostata, pareigūnas yra nušalinamas nuo klausimų, susijusių su jo nepilna-mečiais vaikais, nagrinėjimo. Nušalinimas privalomas ir tada, kai pareigūno artimas giminaitis veikia kaip nepilnamečio vaiko atstovas. Tokiais atvejais pareigūnas turi nusišalinti nuotakio klausimo nagrinėjimo.

Ketvirta, nušalinimo pagrindas atsiranda ir tais atvejais, kai pareigūnas yra susijęs darbo ar rangos santykiais su viena iš šalių ar asmeniu, kuris dėl būsi-mo sprendimo gali gauti ypatingą naudą ar patirti didelių nuostolių, ir iš šie santykiai siejasi su nagrinėjamo klausimo objektu. Šiuo atveju nušalinimo pagrindas kyla tik jei, pavyzdžiui, pareigūnas turi antrą darbą įmonėje, su kuria susijusį klausimą jis turi spręsti eidamas savo pareigas.

Penkta, pareigūnas yra nušalinamas, jei jis yra juridinio asmens, įstaigos ar institucijos, kurie dėl būsimo sprendimo gali gauti ypatingą naudą ar patirti didelių nuostolių, valdybos narys, administracijos vadovas ar eina joje renka-mas pareigas. Visuomenės pasitikėjimas pareigūnų nešališkumu yra ypač pa-

hffll'

ijpii! "ji....... 167


{ I kertamas, kai, nagrinėjant atitinkamą klausimą, kur juridinis asmuo yra vie-na iš šalių ar turi kitokį didelį interesą, nagrinėjantis pareigūnas yra kartu ir to juridinio asmens administracijos pareigūnas. Taigi pareigūnas turi būti nušali-namas sprendžiant pagalbos suteikimo įmonei, kurios valdybos narys jis yra, klausimą. Tačiau jei pareigūnui tokioje įmonėje priklauso akcijų dalis, tai nėra nušalinimo pagrindas.

Ir galiausiai, pirmiau išvardytų nušalinimo pagrindų sąrašą užbaigia vadina-moji bendroji nuostata. Vadovaujantis šia nuostata pareigūnas yra nušalina-mas, jei yra kitų abejonių jo nešališkumu. Tokia priežastis gali būti artima draugystė ar konfliktas su viena šalimi.

Nuostatos, reglamentuojančios nušalinimą, nedraudžia pareigūnams būti ak-tyviems asociacijų dalyviams ar verstis kita veikla. Apskritai tokio pobūdžio veikla nėra nušalinimo pagrindas. Nušalinimo pagrindas visuomet atsiranda tik atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Pagal bendrąją taisyklę pareigūnas pats turi nuspręsti, nusišalinti ar ne. Jei pareigūnas yra nušalinamas ar nusiša-lina, klausimas perduodamas spręsti kitam pareigūnui.

V/etos savivaldos pareigūnų nušalinimasNušalinti galima ir renkamus savivaldos pareigūnus, nurodytus 1995 metų Vietos savivaldos akte. Aktas skiria išrinktus savivaldybės tarybos narius ir kitus atstovus. Savivaldybės tarybos narys yra nušalinamas nagrinėjant klau-simą, kuris yra tiesiogiai susijęs su juo asmeniškai ar su jo artimu giminaičiu. Sąvoka „asmeniškai" yra suprantama tiesiogine prasme: jis gali būti nušalin-tas tik sprendžiant klausimus, kurie tiesiogiai liečia jį ar jo artimą giminaitį. Buvimas įmonės ar asociacijos valdymo organo nariu nėra pakankamas nuša-linimo pagrindas nagrinėjant su tokia organizacija susijusius klausimus, ne-bent būtų įrodyta, kad de facto toks narys turi tokioje organizacijoje domi-nuojančią padėtį.

Pirmiau nurodytos nuostatos taikomos ir renkamiems savivaldos atstovams-savivaldybės administracijos ar seniūnijų nariams. Suomijoje savivaldybės administratorius yra laikomas savivaldos pareigūnu, kuriam yra taikomos nu-šalinimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos.

Kai dėl nušalinimo įgyvendinimo, savivaldybių tarybų ir kitų atstovų teisinė padėtis skiriasi. Yra įprasta, kad savivaldybės tarybos narys gali dalyvauti svarstant jį liečiančius klausimus ir pasisakyti tarybos posėdyje. Tačiau jis negali dalyvauti priimant konkrečius pasiūlymus ir sprendimus. Kiti renkami atstovai negali dalyvauti nei nagrinėjant juos liečiančius klausimus, nei pri-imant tokiais klausimais sprendimus. Taigi jų nušalinimą reglamentuoja tos pačios nuostatos, kurios reglamentuoja ir pareigūnų nušalinimą.

168


Reformos planaiSuomijoje planuojama peržiūrėti nušalinimo teisinį reglamentavimą. Disku-sija šiuo klausimu prasidėjo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio pa-baigoje, pradėjus viešojo administravimo sistemos reformą. Viešojo administ-ravimo sistemoje buvo įkurtos naujos viešojo administravimo institucijos, o viešųjų paslaugų teikimas perduotas valstybės valdomoms ir privačioms įmo-nėms. Įgyvendinus šią reformą pareigūnai, ypač ministerijų, aktyviau daly-vauja įvairių pavaldžių institucijų, organizacijų ir kitų ūkio subjektų valdy-mo organų veikloje. Tai sukėlė tam tikrų nešališkumo problemų ir savo ruožtu susilpnino visuomenės pasitikėjimą viešojo administravimo subjektų nešališ-kumu. Panašių problemų kilo tam tikras savivaldos funkcijas perdavus komer-ciniams ūkio subjektams.

Šias problemas ketinama išspręsti peržiūrint Administracinio proceso akte esan-čias nušalinimą reglamentuojančias nuostatas. Vis dėlto pagrindinė idėja yra nekeisti šių nuostatų labiau, nei yra būtina siekiant užtikrinti viešojo admi-nistravimo nešališkumą.

Airija (nešališkumas)Šališkumo nereikėtų painioti su nesąžiningumu. Nesąžiningumas reiškia esant nesąžiningus ar korupcinius motyvus, tuo tarpu nešališkumo stoka reiškia suinteresuotumą.

Nešališkumo reikalavimas lygiai taip pat taikomas tiek viešojo administravi-mo subjektams, tiek teismams. Kalbant apie pirmuosius, yra visiškai nesvar-bu, jie atlieka grynai administracines ar tam tikras (ribotas) teismines funkci-jas, kurios kartais gali būti jiems suteiktos atitinkamose srityse, ar kvaziteismines funkcijas.

Norint panaikinti administracinį aktą remiantis šiuo principu, teismai daž-niausiai reikalauja įrodyti esant „didelę šališkumo galimybę", tačiau kartais pakanka ir „pagrįsto įtarimo". Šis požiūris remiasi koncepcija, jog nepakan-ka, kad teisingumas būtų įvykdytas, jis, be to, turi būti matomas. Teismai visada labai griežtai taikė principą, jog teisingumo vykdymas turi būti mato-mas, savo pačių atžvilgiu. Kai dėl kitų viešojo administravimo institucijų, „pagrįsto įtarimo" principas dažniau taikomas joms atliekant ribotas teismi-nes ar kvaziteismines funkcijas nei grynai administracines funkcijas.

Šališkumo tikimybės ar galimybės įvertinimas visada yra nukreiptas į asme-nį, priėmusį administracinį aktą. Viešojo administravimo subjektų sprendimai gali būti panaikinti net jei vienas iš kolektyvinio subjekto, priėmusio sprendi-mą, narių yra pripažįstamas šališku. Toliau pateikiamos aplinkybės, teismų pripažįstamos liudijančiomis šališkumą:

169


• aplinkybė, kad viešojo administravimo subjekto narys yra materialiaisuinteresuotas priimamu sprendimu;

• asmuo, suinteresuotas sprendimo priėmimu, ir viešojo administravimosubjekto narys yra susiję šeimos, verslo ar kitais artimais asmeniniaisryšiais (ar tarp jų egzistuoja konfliktas);

• viešojo administravimo subjekto narys anksčiau dalyvavo priimantsprendimą ir aplinkybės rodo, kad jis gali turėti išankstinį nusistatymąbylos atžvilgiu;

• išankstinis nusistatymas nagrinėjamais klausimais, rodantis šališkumą.

Nemo iudex in causa sua principas dažniausiai nėra taikomas tokiu būdu, kuris eliminuotų galimybę valstybės tarnautojams dalyvauti priimant sprendi-mus tik dėl to, kad viešojo administravimo subjektas yra suinteresuotas įvyk-dyti įstatymų suteiktus viešojo administravimo įpareigojimus ir priimti spren-dimus pagal savo kompetenciją.

Vadovaujantis 1995 metų Valstybės tarnybos etikos akto, reglamentuojančio visų viešojo administravimo funkcijų vykdymą, nuostatomis, šio akto nusta-tyta tvarka, visi tam tikras pareigas einantys valstybės tarnautojai (ne tik priimantys administracinius aktus) privalo atskleisti savo materialinius intere-sus (įskaitant ir šeimos narių interesus), galinčius turėti įtakos vykdant jų ofi-cialias funkcijas. Asmuo, kuriam priklauso prievolė atskleisti materialinius interesus, tai turi padaryti atitinkamai „susijusiai valdžios institucijai". Taip pat atskleidimo pareiga kyla, kai asmuo žino, jog turi kokį nors konkretų materialinį interesą, paminėtą kokioje nors byloje. Panašios nuostatos yra taikomos ir ministrams bei Oireacho (parlamento) nariams. Aktu įkurta komi-sija, turinti nagrinėti skundus dėl šių nuostatų pažeidimo.

VI. Sąžiningumo ir teisėtai įgytų teisių apsauga(G ra iki ja, Nyderlanda i)

GraikijaBendrasis sąžiningumo principas, kilęs iš privatinės teisės, taip pat yra pla-čiai naudojamas Graikijos Conseil d'Etat (Aukščiausiojo administracinio teis-mo) praktikoje viešosios teisės (pavyzdžiui, socialinės apsaugos teisės) srity-je. Graikijos socialinės apsaugos fondo priimami aktai yra administraciniai ir todėl patenka į administracinių teismų jurisdikciją.

Vadovaujantis teismų praktika, sąžiningumo principas turėtų apibūdinti So-cialinės apsaugos fondo ir apdraustųjų santykius.

Atskirai imant, net ir neteisėtas Socialinės apsaugos fondo priimtas aktas, naudingas apdraustajam asmeniui, nebegali būti panaikintas, jei po jo pri-

170


ėmimo praėjo daug laiko, ir apdraustajam sąžiningai tikintis įgijus tam tikras teises pagal tokį aktą. Pavyzdžiui, jei asmuo dėl suklydimo įtakos manyda-mas, jog Socialinės apsaugos fondas yra kompetentinga institucija, ilgą laiką reguliariai mokėjo fondui socialinio draudimo įmokas, tokiu atveju fondas net ir būdamas nekompetentinga institucija negali atsisakyti mokėti tokiam asmeniui socialinio draudimo išmokas, ypač invalidumo ar senatvės pensiją.

NyderlandaiSąžiningumo principas apibrėžtas šioje knygoje, susideda iš keleto glau-džiai susijusių elementų. Tuo atveju, jei viešojo administravimo institucija ką nors pažada asmeniui ar suteikia pagrįstus lūkesčius (pavyzdžiui, kad jam bus išduotas statybos leidimas), asmuo paprastai gali tikėtis, kad jo pa-grįsti lūkesčiai ar duotas pažadas bus įvykdyti. Jei įvertinus visas aplinkybes viešojo administravimo institucija priėmė sprendimą privataus asmens nau-dai, ji negali be svarbių priežasčių tokio sprendimo atšaukti ar pakeisti. Api-bendrinant galima sakyti, kad viešojo administravimo subjektų elgesys turi būti nuoseklus.

Pažadai ir teisėti lūkesčiaiNorint atsakyti į klausimą, ar privalo būti įvykdyti tam tikras pažadas ar tam tikri lūkesčiai, reikia įvertinti keletą svarbių aspektų. Ar pažadas (teisėti lūkesčiai) buvo duotas pačios viešojo administravimo institucijos ar tik vals-tybės tarnautojo, ar kitos nei kompetentinga viešojo administravimo institu-cijos? Kiek valstybės tarnautojo duotas pažadas saisto viešojo administravi-mo instituciją? Kokiu lygiu gali būti contra legem vykdomas pažadas? Kaip sprendimas įvykdyti pažadą ar teisėtus lūkesčius atsilieps trečiųjų asmenų interesams?

Sąžiningumo principas nėra įtvirtintas Nyderlandų įstatymuose, greičiau su-formuotas administracinių teismų praktikos. Konkretus jo apibrėžimas priklauso nuo atskiro teismo. Centrinė apeliacinė taryba (Centrale Raad van Beroep-apeliacinis teismas, kurio jurisdikcijai priklauso bylos dėl valstybės tarnauto-jų teisinio statuso ir socialinės apsaugos bei su tuo susijusių klausimų) sufor-mulavo apibrėžimą, kad viešojo administravimo institucijos „privalo elgtis pagal savo sukeltus lūkesčius, nebent atsirastų nenumatytų aplinkybių, kurios galėtų pateisinti kitokį elgesį".

Bendrą apibrėžimą, išvestą iš Nyderlandų teismų praktikos, galima rasti Nyderlandų administracinės teisės vadovėlyje (Hoofdstukken van Administ-ratief Recht, autorius Van VVijk, recenzentai Konijnenbelt ir Van Malė ) -„asmuo, turintis pagrindą tikėtis, kad viešojo administravimo subjektas elgsis tam tikru būdu ar priims tam tikrą sprendimą, yra saugomas sąžiningumo

171


principo, ypač, jei vadovaudamasi(-is) teisėtais lūkesčiais jis ar ji atliko ko-kius nors veiksmus, kurių priešingu atveju nebūtų atlikęs ar būtų atlikęs ki-taip". Šioje formuluotėje yra sujungti trys svarbūs veiksniai.

• Ar lūkesčių sukėlusi viešojo administravimo institucija buvo kompetentinga?

• Ar tokie lūkesčiai gali būti protingai pateisinami ta prasme, ar suinteresuotas asmuo galėjo protingai tikėtis, kad viešojo administravimoinstitucija elgsis tam tikru būdu?

• Ar pasitikėdamas tokiais lūkesčiais suinteresuotas asmuo atliko kokiusnors veiksmus, kurių priešingu atveju nebūtų atlikęs ir dėl to patyrė žalą?

Jei atsakymai j visus tris klausimus yra teigiami, paprastai pasitikėjimas turi būti pateisintas.

Sprendimų atšaukimas ir pakeitimasSąžiningumo principas yra ypač svarbus sprendžiant teisės atšaukti ar pakeisti priimtus sprendimus klausimą. Daugelyje Nyderlandų teisės aktų yra įtvirtinta galimybė esant tam tikroms aplinkybėms atšaukti ar pakeisti sprendimus. Ši teisė gali būti reglamentuota tiek labai detaliai, tiek labai bendrai. Pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos akto 8.25 skyrius yra labai bendro reglamentavimo pavyzdys: leidimas gali būti iš dalies ar visiškai atšauktas ex nunc, „jei pastatas [...] daro nepateisinamą neigiamą poveikį aplinkai". Šis atšaukimo pagrindas apima tik svarbių aplinkybių pasikeitimą ir yra iš principo būtinas visiems sprendimams, turintiems ilgalaikį poveikį, leidimas aplinkosaugos srityje yra geras tokio sprendimo pavyzdys. Vis dėlto viešojo administravimo institucijos negali be vargo atšaukti priimtų sprendimų remdamosi šiuo pagrindu. Pagal sąžiningumo principą reikalaujama, kad prieš atšaukda-mos savo sprendimą viešojo administravimo institucijos iš pradžių pabandytų kitais būdais sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Todėl tame pačiame akte nustatyta, kad sprendimo atšaukimas remiantis 8.25 skyriumi yra galimas tik jei sprendimo pakeitimas ir sąlygų sugriežtinimas yra nepakankama priemonė (Aplinkos apsaugos akto 8.23 skyrius). Taigi, kalbant apie tam tikrų rūšių aplinkosaugos sprendimus, galima teigti, jog sąžiningumo principas yra kodifikuotas šiame akte.

Taip pat Nyderlandų teisėje galima rasti kur kas konkretesnių atšaukimo tai-syklių. Daugelyje aktų yra speciali dalis, kurios normos nustato, kad jei leidi-mas ar licencija buvo išduoti remiantis melaginga informacija, jie gali būti panaikinami (kartais net retroaktyviai).

172


Sprendimų dėl subsidijų skyrimo atšaukimasTeismų praktika dėl kai kurių rūšių sprendimų, daugiausia susijusių su subsidijų skyrimu, buvo kodifikuota atskirose Bendrojo administracinio proceso akto dalyse. Minimos dalys įsigalios tik po kelerių metų (1995). Šiose dalyse yra nustatyta:

1) sprendimas skirti subsidijas (t. y. pažadas skirti subsidijas, pažadas, kurisyra ankstesnis už veiklą, kuriai yra skiriamos subsidijos) gali būti atšauktas ar pakeistas atgaline data, t. y. ta data, kuria buvo priimtas sprendimasskirti subsidijas, jei:

• veikla, kuriai buvo skirtos subsidijos, nebuvo ar nebus pradėta;• suinteresuotas asmuo neįvykdė savo įsipareigojimų;• suinteresuotas asmuo pateikė klaidingą ar ne visą informaciją;• sprendimas skirti subsidijas dėl kitų priežasčių buvo neteisingas ir suin

teresuotas asmuo privalėjo tai suprasti;

2) iki priimant sprendimą dėl subsidijų dydžio (t. y. sprendimo dėl konkrečios subsidijų sumos, kuris yra daromas, kai subsidijuojama veikla jauįvykdyta, priėmimo), sprendimas dėl subsidijų skyrimo per protingą laikągali būti pakeistas ar atšauktas:

• dėl subsidijų skyrimo neteisingumo;• dėl to, jog išmokėti skirtas subsidijas kliudo pasikeitusios faktinės ap

linkybės ar politika. Jei viešojo administravimo institucija nusprendžiaatšaukti ar pakeisti savo sprendimą skirti subsidijas šiuo pagrindu, jituri atlyginti suinteresuotam asmeniui jo patirtą žalą, kuri atsirado jamelgiantis teisėtai ir pagal teisėtus lūkesčius;

3) sprendimas dėl subsidijų dydžio gali būti keičiamas ar atšaukiamas retro-aktyviai, t. y. nuo tos dienos, kai buvo nustatyta konkreti pinigų suma:

• remiantis naujomis paaiškėjusiomis aplinkybėmis, dėl kurių, jei būtųbuvusios žinomos sprendimo priėmimo metu, būtų galima skirti mažesnę sumą;

• jei paskirta suma buvo neteisinga ir suinteresuotas asmuo privalėjo taisuprasti;

• jeigu suinteresuotas asmuo, priėmus sprendimą dėl sumos, neįvykdėsavo įsipareigojimų.

173


VII.Atvirumas{Austrija, Graikija, Italija, Nyderlandai, Portugalija, Švedija)

AustrijaFederacinė Konstitucija (20 straipsnio 4 dalis) įpareigoja visas valstybės, že-mės (Land) ar savivaldos viešojo administravimo institucijas ir viešuosius ju-ridinius asmenis teikti informaciją jų kompetencijai priskiriamais klausimais, kiek tai nesikerta su jų pareiga išlaikyti informacijos slaptumą. Profesinių asociacijų pareiga teikti informaciją taikoma tik jų nariams ir tik tiek, kiek tai netrukdo jų funkcijoms atlikti.

Bendra teisinė pareiga išlaikyti informacijos slaptumą tenka pirmiau nurody-tų institucijų vadovams ir apima informaciją, kurią jie sužinojo eidami parei-gas ir kurią saugoti jiems yra privalu siekiant apsaugoti visuomeninę rimtį, tvarką ir saugumą, valstybės saugumą (kuris yra apibrėžiamas kaip siekis išsaugoti federacijos teritorijos išorinę nepriklausomybę, neliečiamybę ir vien-tisumą, ypač pabrėžiant nuolatinio neutraliteto, kuris susideda iš karinio, in-telektinio, civilinio ir ekonominio valstybės saugumo, palaikymą), tarptauti-nius santykius, viešojo juridinio asmens ekonominius interesus, sprendimo projekto slaptumą, šalių interesų pusiausvyrą.

Net ir be pareigos saugoti informacijos slaptumą pareiga teikti informaciją nėra neribota. Informacija turi būti teikiama tiek, kiek ji neapsunkina kitų viešojo administravimo funkcijų vykdymo. Prašymai suteikti informaciją turi būti atmetami, jei jie yra „piktavališki" ar „žalingi".

Praktiškai pareiga teikti informaciją yra suprantama kaip pareiga teikti insti-tucijos turimą informaciją, tačiau institucija neprivalo jos smulkiai detali-zuoti, teikti teisinių išvadų (tuo atveju, jei teisinė padėtis nėra aiški) ar įver-tinti hipotetinių aplinkybių.

Prašymai suteikti informaciją gali būti pateikiami žodžiu ir telefonu, jei nėra pakankamai aišku, kokios informacijos yra prašoma, institucija gali pareika-lauti paduoti rašytinį prašymą.

Institucija privalo pateikti informaciją per aštuonias savaites. Jei tai nėra įma-noma, apie tai turi būti informuojamas pareiškėjas. Jei privataus asmens pra-šymas suteikti informaciją yra atmetamas, jo prašymu turi būti išduodamas formalus atsisakymas (kuris gali būti skundžiamas teismui).

Įstatymai įsakmiai nereglamentuoja informacijos pateikimo būdo. Todėl vie-šojo administravimo institucija privalo pati nuspręsti, kaip ji turi įvykdyti pa-reigą teikti informaciją. Preziumuojama, kad į žodinius paklausimus bus at-sakoma žodžiu (nedelsiant), į rašytinius (per aštuonias savaites) - raštu. Privatūs

174


asmenys neturi teisės susipažinti su bylos dokumentais ar daryti jų kopijų.

Specialių informacijos rūšių, pavyzdžiui, registrų duomenų, teikimo sąlygas reglamentuoja detalesnės nuostatos.

GraikijaTeisė susipažinti su administraciniais dokumentais buvo įtvirtinta Valstybės tarybos praktika. Vadovaujantis bendraisiais administracinės teisės principais, buvo nustatyta viešojo administravimo subjektų pareiga leisti asmenims susi-pažinti su jų interesus liečiančiais administraciniais dokumentais. 1986 me-tais ši nuostata buvo Įtvirtinta įstatymu (1986 metų įstatymas Nr. 1599). Va-dovaujantis šio įstatymo nuostatomis, visuomenė turi teisę susipažinti su administracinių dokumentų turiniu. Administraciniai dokumentai apibrėžia-mi kaip viešojo administravimo subjektų (valstybės, vietinių, taip pat viešųjų juridinių asmenų ir kt.) parengti dokumentai, išskyrus susijusius su privačia veikla, šeimos gyvenimu ar trečiaisiais asmenimis.

Kompetentingas departamentas gali atsisakyti suteikti informaciją, jei tai gali pažeisti ministrų kabineto ar kitų vyriausybės įstaigų pasitarimo slaptumą ar jei prašoma pateikti informacija yra susijusi su nacionaliniu saugumu, vi-suomenės saugumu, užsienio politika, etc.

Būtina pažymėti, kad teisę susipažinti su administraciniais dokumentais turi ne tik asmenys, kurių klausimas bus sprendžiamas (vadovaujantis Konstituci-jos 20 straipsnio 2 dalimi), bet ir visi kiti šalies piliečiai ar nuolatiniai gyven-tojai.

Kompetentinga institucija privalo per vieną mėnesį patenkinti prašymą pa-teikti informaciją arba motyvuotai atsisakyti jį patenkinti.

Italija1990 metų rugpjūčio 7 dienos įstatymo Nr. 241 25 straipsnyje įtvirtinta:

„Siekiant užtikrinti viešojo administravimo veiklos atvirumą ir skatinant jos nešališkumą, šio įstatymo nustatytomis sąlygomis kiekvienam asmeniui jo teisėtų interesų apsaugos tikslais privalo būti suteikta teisė susipažinti su ad-ministraciniais dokumentais".

1990 metų rugpjūčio 7 dienos įstatymo Nr. 241 25 straipsnyje nustatyta:

„1. Šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir pagal jame nustatytus apribojimus, įgy-vendinant teisę susipažinti su informacija, gali būti daromos administracinių dokumentų kopijos. Susipažinti su minimais dokumentais galima nemokamai. Už dokumentų kopijavimą imamas kopijavimo išlaidų dydžio mokestis, neap-

175


ribojant galiojančių nuostatų dėl žyminio mokesčio bei pareigos atlyginti tyri-mo išlaidas taikymo.

2. Kiekvienas prašymas susipažinti su dokumentais turi būti pagrįstas. Prašymasturi būti paduodamas dokumentus išdavusiai institucijai ar institucijai, kuriojejie yra nuolat saugomi.

3. Teisė susipažinti su dokumentais gali būti apribota, jos įgyvendinimas gali būtiatidėtas ar atsisakyta ją suteikti tik 24 straipsnyje nustatytais atvejais; visada privalo būti nurodomi atsisakymo, atidėjimo ar apribojimo motyvai.

4. Jei į pateiktą prašymą neatsakoma per trisdešimt dienų, laikoma, kad prašymasbuvo atmestas.

5. Administraciniai sprendimai dėl teisės gauti informaciją ir sprendimai, numatyti4 dalyje, per trisdešimt dienų gali būti skundžiami regioniniams administraciniams teismams (Tribunale amministrativo regionale). Skundas privalo būti išnagrinėtas per trisdešimt dienų. Sprendimas priimamas pasitarimų kambaryje,prieš tai išklausius šalių atstovus, pareiškusius tokį pageidavimą. Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Valstybėstarybai {Consiglio di Stato), kuri išnagrinėja bylą pirmiau minėtais terminais irtvarka.

6. Teismui visiškai ar iš dalies patenkinus skundą, administracinio teismo teisėjas,esant teisėtai galimybei, privalo suteikti šaliai galimybę susipažinti su prašomaisdokumentais."

i j i i NyderlandaiWet Openbaarheid van Bestuur (Viešojo administravimo institucijų atvirumo aktas, sutrumpintai VAI) nustato, kad kiekvienas turi teisę prašyti viešojo ad-ministravimo institucijos leisti susipažinti su administracinių dokumentų turi-niu tam tikrais klausimais. Prašyme pareiškėjas turi nurodyti administracinį klausimą ar dokumentą, apie kurį norėtų gauti informaciją. Prašymas turi būti patenkintas, nebent būtų nustatytos VAI nurodytos išimtys.

VAI ne tik nustato prievolę pateikti informaciją esant prašymui, bet ir prievo-lę teikti informaciją apie administracinę politiką (įskaitant politikos rengimą ir vykdymą) ex officio, jei tai yra reikalinga įgyvendinti gero ir demokratinio administravimo principą. Informacija turi būti pateikiama prieinama forma ir tokiu būdu, kad su ja galėtų susipažinti kiek įmanoma daugiau piliečių. Be to, ji turi būti suteikta prieš tinkamą terminą, kad piliečiai galėtų pateikti savo pastabas ar pastebėjimus.

"iilĮPill


Informacija nebus suteikta, jei prašymas ją suteikti bus mažiau svarbus nei vienas iš šių interesų:

• Nyderlandų tarptautiniai santykiai su kitomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis;

• valstybės ar valstybės įmonių ekonominiai ar finansiniai interesai;• baudžiamųjų bylų tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas;• viešojo administravimo subjektų kontrolė ar auditas;• pagarba asmens privatumui;• pirmumo teisė gauti tam tikrą informaciją;• siekis neproporcingai nepagerinti ar nepabloginti kai kurių fizinių ar

juridinių asmenų padėties trečiųjų asmenų atžvilgiu.

Specialiosios nuostatos reglamentuoja prašymo suteikti informaciją nagrinė-jimo tvarką. Atsisakymas visiškai ar iš dalies suteikti informaciją pagal rašy-tinį prašymą, turi būti duodamas raštu. Pareiškėjo prašymu atsisakymas su-teikti informaciją remiantis žodiniu prašymu turi būti duodamas raštu. Jei informacija liečia kitus asmenis, privalu atsiklausti jų nuomonės. Toks asmuo gali pareikalauti pateikti informaciją raštu ir atsiųsti jam kopiją.

Informacijos apie vidaus naudojimo dokumentus išdavimą reglamentuoja spe-cialios normos. Šiuo atveju informacija apie politiką ar asmeninį požiūrį ne-teikiama. Vis dėlto pagal gero administravimo principą tokia informacija gali būti suteikta tokia forma, kuri neleistų identifikuoti asmenų, nebent jie sutik-tų, kad būtų pateikiama visa informacija.

Atsisakymas suteikti informaciją privalo būti pakankamai motyvuotas ir ati-tikti Algemene Wet Bestuursrecht (Bendrojo administracinės teisės akto) rei-kalavimus. Suinteresuoti asmenys gali apskųsti atsisakymą iš pradžių pasi-naudodami vidaus kontrolės priemonėmis, o vėliau teismui.

PortugalijaTeisė gauti informaciją yra reglamentuota Portugalijos Konstitucijos 268 straips-nyje.

Teisę į informaciją reglamentuojančio 1993 m. rugpjūčio 26 d. įstatymo Nr. 65/93 1 straipsnis nustato, kad turi būti gerbiami atvirumo, lygybės, teisingumo ir nešališkumo principai.

Viešojo administravimo dokumentai yra prieinami visiems, netgi neturintiems jokio specialaus intereso (įstatymo Nr. 65/93 7 straipsnis).

Ribojama tik galimybė susipažinti su asmeninio pobūdžio dokumentais, tai yra tokiais, kuriuose yra nurodytas įvertinimas ar kita informacija, galinti

177


atskleisti konfidencialius duomenis apie identifikuotų privačių asmenų arba asmenų, kuriuos galima identifikuoti, privatų gyvenimą.

Su tokiais dokumentais gali susipažinti tik juose minimi asmenys ir tretieji asmenys, galintys įrodyti turintys tiesioginį ir konkretų interesą.

Medicininė informacija gali būti atskleista tik pačiam pacientui ir tik jo pasi-rinkto gydytojo.

Įstatymo Nr. 65/93 11 straipsnis, atsižvelgdamas į teisę gauti informaciją, nu-stato viešojo administravimo subjektų prievolę ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius viešai skelbti visus aplinkraščius, nurodymus ir kitus dokumentus, kuriuose yra aiškinamos teisės normos.

Atsisakymas suteikti informaciją visada turi būti motyvuotas (Įstatymo Nr. 65/93 15 straipsnis).

Kiekvienas asmuo, nesutinkantis su atsisakymu suteikti informaciją, gali pa-teikti skundą nepriklausomai institucijai, įsteigtai po parlamento vėliava -Administracinių dokumentų prieinamumo komisijai (ADPK).

ADPK remdamasi skundu parengia raportą (Įstatymo Nr. 65/93 16 straipsnis), kuris yra nusiunčiamas viešojo administravimo institucijai ir pareiškėjui.

Jei viešojo administravimo institucija ir toliau atsisako suteikti informaciją, suinteresuotas asmuo gali paduoti skundą Administraciniam teismui (Įstaty-mo Nr. 65/93 1 7 straipsnis) specialaus proceso tvarka, po jo gali būti išduotas atitinkamas teismo įsakymas. Neįvykdžius teismo sprendimo, atsakingi as-menys gali būti traukiami atsakomybėn.

ŠvedijaAtvira vyriausybė ir ypač laisvas visuomenės priėjimas prie viešų dokumentų bei apsauga tų, kurie teikia informaciją žiniasklaidai, yra pamatiniai Švedi-jos konstitucijoje įtvirtinti principai, nustatantys piliečių teisę gauti informa-ciją viešaisiais klausimais. Šie principai yra neatskiriama Švedijos politinio ir kultūrinio palikimo dalis. Jie skatina demokratinius procesus, įstatymo virše-nybę ir veiksmingą viešąjį administravimą.

Laisvo priėjimo prie oficialių dokumentų principas pirmą kartą buvo suformu-luotas 1 766 metų Spaudos laisvės akte ir nuo to laiko yra taikomas jau dau-giau nei 200 metų. Kaip galima suprasti iš akto pavadinimo, Spaudos laisvės aktas įtvirtino laisvę skelbti spausdintinę informaciją. Jis taip pat nustatė svar-bią Švedijos viešosios teisės ypatybę, vadinamąjį viešumo principą. Su kelio-mis išimtimis šis aktas suteikė teisę kiekvienam švedui susipažinti su oficia-liais dokumentais ir viešai skelbti juos spaudoje. Spaudos laisvės aktas buvo vadinamas fundamentaliuoju įstatymu.

178

6ZL

>|ao. 'sofpmiisu! soizp|BA sooed oujiud 'jeiuauinôp >|an. B>|ua}Bd jius -Ei|n§3J oi>)B Į -aiusBjd aupjpEJi siEiuaiunôp ĮUJO>|!E| BJA sAuaujonp l 'ĮBSEJI opziBA JĮ OSJBD •siuofpniiisuĮ SOP|EAIAES SOISJA >pĮi 'soĮzp|e„i \ SEWO>|IEI 'įsaiA EJA iB}uaum>|op sn\vp\p ISIA ps>| 'sBdpuud •h§A|fes siuiauoiuonu oiuo.ia>|!SEd omiiEJôujap si EUBĮA J' si|Bp S3AS|E| oizpoz sauĮiaiijd EJA siEiu9Lun>|op ns iiujZEdĮsns ęsiau pe>| 'BUJEĮJ -3jqBd EJA !§IEI -hiuaLunôp h!|Bp!)O hsiA sud npud ĮEASJEĮ ėspj iJm sE}>|a -qns sofipaAS sBuaĮAâi^ 'feoiiiaiAS sauauionsjA JĮ siujauoiuonu isfeoiiiia^ fc -SIE| liūlys iuBiâis pE>| 'oiEjsnu sjusdjEJis L snEijA>|s z oj>|B saASiBi sopnBd<

•SWBlEq9p SLUEIUĮlĮĮOd EpUĮjSBd OJBpnS hpĮA SOLU31SĮS 0UJĮAB4SĮ1

-iLupE ofosaiA 1 SIUSS|IAZ Sof 'IBI BJA BUJjid hsiA tefĮiBJ>iouiap įjuudĮis JĮ !ioją|« BqjEAS odpuijd OĮS •Eain§uĮLus>|!aA OUJĮABJJSIUIUJPE ofosaiA BUĮIE>|S }Bd diE if nunizod'om§ -EUjnAAsBd JI feoinSuBA h:p|a[qns OLUIABJISĮUĮUJPB ofosajA įjon "jIEJinau J! iaqA 'RASĮEISI scf JB hpiepi ĮlSuaASi įjapBd >)i} au I|E§ EfioEouo^ ns ĮjuĮZBdisns ašiai -h}uaujn>|op huuum HfĮonjiisuĮ soizp|BA hsiA si EfioBUJO^ ĮjnB§ iEp!B|>|SB!U!z JI įmoaind uiBuaiA>ia!>| aqAuji|Bg EĮîajns SEdiouud SIS -or ns soj'snfisns 'sofpBUJJOÛĮ aiJd EUJjfaĮjd ijm 'BfpniiisuĮ OLUIAEJISIUILUPE ofc -aiA ns EDUIS 1 sa|aAisĮ 'oniusE pe>| 'm>)adsE om >|R au JĮ teujĮABUoiDûn) soi -aisis ouj^ĮAEJisĮuiLupE ofosaiA BUJEûii ĮluiJ>|!izn IUEĮ^ĮS ELUA>)!B} hiuooiau hiAA}>|B Bi^siaj"sedpuud sis 'oLum^Įi oiuisiai |ap ĮB>I -SEJUBJES so[Į}EJ>|ouja saui}i|od SOJ>1!} JĮ oiunAApĮaoa OLUĮABJismiujpE ofosajA 'ouinjîi oiuisiai E. SI f -siuauipiEA sniuĮpuuSEd sui E>|ai|aE SEdiouud puaiuonsĮA oiunLUBuiaiJ

•hĮUĮl|ES SOfpELUJO|UĮ hfĮDniĮlSUĮ SO|Zp|BA Ora fĮOBLUJOjU! EûiJĮSEd OABS RnE§ hia|E§ aif pB>| 'npnq nj^ JĮ įauaujonsĮA BJIAIB Į}nq urų E|>|ĮaA OLUiAEJisĮuiujpE ofosaiA • -5|jaA OABS a^dE fefiDBtuJOÛ! BĮLUESSi h^Įaisd iB}>ia[qns OUJĮAEJISĮUIUJPB ofosa pE>| 'E>|UB>|Edau ndpuĮjd onis siauEfnBAopBA -sąuGUJonsĮA EaiBfonĮ|OJiuo>| iv: hjajni BîaA h}>|afqns oimABJisiuiiupB ofosajA BSĮA pB>i 'jjuBiBisnu 'fedpui diB>i !lzajqĮdE BUJĮ|B8 fediDuijd SĮBiuauin>|op SĮBĮIBĮDŲO ns iiuĮZBdisns sąs; •(snuA>|s e 'sA|Ep f JĮ £ oiusdiEJis [ snEijA>|s L VISI-opnsds nq|a>|SEd jBsaiA fef EfĮOELUJOûi Elniams IIISBJ JB nĮzpoz aun>| 'siuam som SEĮ3UE§nES 'saÂsiBi JI '(smsdiEJis z VIS) uJEuaiA>|a!>| JI soiaisiA ILUBL -ijd ĮEAS'ĮBI BJA iB}uaujn>|op sn|Ep!jo ISĮA pE>| 'fedpuud :E[Į3BUiJO)U! EOIEĮ^ i}nq'ijm'sBijn>i'|E8Ed 'sa|>|AsiBi sauipuij^d IAP oiEjsnu sif -siBâdsE sn -JEAS siEĮ|a>i oSnEsdB aASĮB| sopnEds (VIS) SBI>1E saASiBi sopnsds hiaiu 617

•ĮBUJ!>)UĮJ o}uauiE|jEd ĮÂA! una hujĮAES|Bq hfaidjBi o 'Eiuipuajds fepouaĮA jiuinjd SIUJB>| np un; sB§Bps>|!y 'EJ>|E ]>JOI IJI -ĮEUEd JE i}si9>|Bd luiJON -\^W sas!3l W J! !BUJAWS! Ils^jdEd iau EĮ|B8 au -s>|nE uni SBLUAJEISĮ sisniEjuauiEpun^ atofiųoJEjaiL) hiaiou sasiai -S hjaiu eP6i ns W SBOIAIEISI SĮsniEiuauuEpun^ S>JOI B[OĮ|E8 |Ois ^

ĮEdpuud sas|3} :snuA>|s z "sepaud z


jos gauti, jei tik jie yra šios institucijos žinioje (SLA 2 skyriaus 3 straipsnio 1 dalis).

Dokumentas yra laikomas gautu valstybės institucijos, jei jis jai yra pateiktas ar yra kompetentingo pareigūno žinioje. Įrašai yra laikomi pateiktais, kai jie prieinami institucijai perrašyti ir gali būti perskaityti, išklausyti ar kitais bū-dais padaryti suprantami. Dokumentas yra laikomas surašytu administracinės institucijos nuo jo išsiuntimo. Neišsiųstas dokumentas laikomas parengtu, kai klausimas ar byla, su kuriais jis yra susijęs, yra galutinai išspręsti. Jei doku-mentas nėra susijęs su kokiu nors atskiru klausimu ar byla, jis laikomas sura-šytu nuo tada, kai buvo institucijos užregistruotas ir patvirtintas ar užbaigtas kitokiais būdais.

Vadovaujantis Spaudos laisvės akto nuostatomis, kiekvienas oficialus doku-mentas, kuris gali būti prieinamas visuomenei, turėtų būti pateiktas nedel-siant ar kaip įmanoma greičiau, jo buvimo vietoje, nemokamai. Kiekvienam asmeniui turi būti sudaryta galimybė jį perskaityti, išklausyti ar susipažinti su juo kitu būdu. Atitinkamai kiekvienas asmuo, už nustatytą mokestį gali gauti tokio dokumento ar jo dalies, su kuria galima susipažinti, išrašą ar kopiją. Nė viena valdžios institucija negali domėtis asmens tapatybe vien dėl jo padary-to paklausimo, išskyrus atvejus, kai toks tapatybės nustatymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti, ar nėra kliūčių, dėl kurių su tokiu dokumentu nebūtų galima susipažinti. Vis dėlto viešojo administravimo institucija nėra įpareigo-ta teikti kompiuterinius duomenis kitokia nei spausdintine forma.

Suinteresuota šalis gali be apribojimų nagrinėti visą rašytinę medžiagą, kuria remdamasi institucija daro sprendimą. Asmens teisės laisvai gauti medžiagą dalis yra jo teisė susipažinti su panašių bylų dokumentais, idant jis galėtų susidaryti nuomonę apie institucijos praktiką. Turbūt dar svarbiau yra tai, jog spauda, radijas ir televizija taip pat turi teisę susipažinti su valdžios institucijų dokumentais. Suvokimas, kad visos bylos ir įrašai yra pasiekiami kiekvie-nam, turėtų paskatinti institucijas būti dar atidesnėmis ir sumažinti bylinėji-mosi riziką. Dažnai sakoma, kad toks pasiekiamumas daro korupciją Švedijos viešojo administravimo sistemoje beveik nežinomu reiškiniu.

Dar vienas Švedijos sistemos elementas yra tas, kad pilietinė žodžio laisvė yra taikoma ir valstybės tarnautojams bei kitiems viešojo administravimo sri-tyje veikiantiems asmenims, ir tai apima net ir tą informaciją, kurią valstybės tarnautojas įgijo eidamas pareigas. Šiuo kontekstu yra įdomios informatorių apsaugos taisyklės, tai yra, išskyrus išimtinius atvejus, kiekvieno žmogaus teisė perduoti visokią informaciją bet kokiu klausimu žiniasklaidai paskelbti. Vis dėlto tai nereiškia, kad informacija tampa vieša dėl to, jog yra paviešina-ma visai visuomenei. Iš principo tai yra individualaus valstybės tarnautojo

180


teisė nerizikuojant būti nubaustam perduoti informaciją viešai paskelbti (in-ter alia žiniasklaidai) apie tai, kas dedasi jo veiklos srityje.

Nors viešo priėjimo prie oficialių dokumentų principas, valstybės tarnautojų žodžio laisvė ir informatorių apsauga yra neatsiejamos Švedijos teisinės siste-mos dalys, jos nėra be išimčių. Vadovaujantis Spaudos laisvės akto nuostato-mis, teisė susipažinti su oficialiais dokumentais gali būti ribojama, bet tik tuo atveju, jei ribojimai yra būtini tose srityse ar dėl tokių interesų, kur slaptumo poreikis yra ypač didelis. Vadovaujantis Spaudos laisvės akto nuostatomis, tokie interesai yra: 1) valstybės saugumas ar jos santykiai su kitomis valstybė-mis ar tarptautinėmis organizacijomis; 2) centrinė finansinė politika, moneta-rinė politika ar valiutų politika; 3) valstybės institucijų atliekama kontrolės, inspektavimo ar kitokios priežiūros veikla; 4) valdžios institucijų veikla, kuria siekiama užkirsti kelią nusikalstamumui ar vykdomas baudžiamasis persekio-jimas; 5) valstybės ar bendrijų ekonominiai interesai; 6) asmens vientisumo ar ekonominės būklės apsauga; 7) siekis išsaugoti augalų ar gyvūnų rūšis. Visi teisės susipažinti su oficialiais dokumentais ribojimai privalo būti tiksliai nu-rodyti specialiuose teisės aktuose, dabar - 1990 metų Slaptumo akte.

Kaskart vertinant, kuriam iš dviejų principų turėtų būti suteikta pirmenybė, informacijos laisvei ar slaptumui, turi būti vertinama interesų pusiausvyra. Esant vertam dėmesio informacijos laisvės interesui, jis turėtų užleisti vietą slaptumui tik esant atitinkamos svarbos priešpriešiniam interesui. Aplinkybė, kad slaptumas palengvins institucijos darbą, niekada negali būti pakankamas slaptumo pagrindas. Taip pat individo noras, kad informacija apie jį būtų laikoma slapta, nėra pakankamas slaptumo pagrindas. Jei teisės susipažinti su dokumentais nesuteiktų kuri kita institucija, išskyrus Riksdagą ir Vyriausy-bę, pareiškėjas įgytų teisę apskųsti tokį atsisakymą teismui.

Be pareigos padaryti oficialius dokumentus prieinamus visuomenei, valdžios institucijos papildomai turi pareigą esant prašymui pateikti jų dispozicijoje esančių dokumentų išrašus, pavyzdžiui, laišku ar telefonu. Šis principas yra Įtvirtintas Slaptumo akte. Be teisės susipažinti su oficialiais dokumentais ir pareigos pateikti dokumentų išrašus, valstybės institucijos taip pat privalo teikti informaciją, duoti patarimus ir teikti asmenims kitokią pagalbą, tvar-kant jų veiklos sričiai priklausančius klausimus. Pareiga teikti paslaugas yra įtvirtinta 1986 metų Švedijos administracinio proceso akte (žr. toliau Švedi-jos pateiktą medžiagą, 3 skyriaus I). Vis dėlto šios dvi pareigos, be abejonės, yra ribojamos, inter alia slaptumo reikalavimais.

181

J '•' II

.< ! '•iii'!3

3 skyrius: Proceso principai

I. Viešųjų paslaugų prieinamumas{Austrija, Portugalija, Švedija, TurkijaV

Portugalija (pareiga priimti sprendimą)Portugalijoje vykdomosios valdžios institucijos pagal savo kompetenciją pri-valo priimti sprendimą dėl privačių asmenų pateiktų prašymų (Administraci-nio proceso kodekso 9 str.). Tačiau ši pareiga netaikoma, jei to paties pareiš-kėjo paklausimu per pastaruosius dvejus metus buvo priimtas sprendimas dėl panašaus dalyko ar panašiu pagrindu {ib idem). Maža to, ši pareiga taikoma tik jei pareiškimas buvo paduotas per įstatymų nustatytą terminą.

Pareiga priimti sprendimą gali būti laikoma peticijų teisės, įtvirtintos Portu-galijos Konstitucijos 52 straipsnyje ir detalizuotos 1990 m. spalio 8 d. įstaty-me Nr. 43/90, tąsa.

Nors teisės teorija teigia, kad pareiga priimti sprendimą yra dalis peticijų teisės, ši pareiga taikoma ir administraciniam procesui, pradėtam vykdomo-sios valdžios iniciatyva. Šią poziciją galėtų patvirtinti teisėtų lūkesčių princi-pas, kuriuo remiantis piliečiai gali teisėtai tikėtis, kad tuo atveju, jei vykdo-moji valdžia pradės administracinį procesą jų atžvilgiu, jis bus ir pabaigtas.

Pagal bendrąją taisyklę pareiga priimti sprendimą taikoma visiems pareiški-mams ir skundams, net ir vadinamiesiems neprivalomiems (t. y. dėl tų admi-nistracinių aktų, dėl kurių jau gali būti paduotas skundas teismui).

Privalomas pareigos priimti sprendimą pobūdis reiškia, kad ši pareiga taip pat taikoma materialioms priemonėms ir veiksmams, todėl jie taip pat gali būti tikrinami išorės kontrolės tvarka.

Tam, kad priemonė ar veiksmas, apribojantys privačių asmenų teises ar teisė-tus interesus, būtų teisėti, jie turi būti pagrįsti prieš tai buvusiu sprendimu (Administracinio proceso kodekso 151 straipsnis).

Šiame skyriuje informacija apie valstybes pateikta ne abėcėlės tvarka, o ta tvarka, kuria knygoje yra aptartos atitinkamos temos.

182

2 priedas. 3 skyrius: Proceso principai

Aukščiausiasis administracinis teismas nusprendė, kad vykdant pareigą pri-imti sprendimą nebūtina priimti sprendimo dėl bylos esmės. Pasisakydama arocesiniais klausimais (locus standi, kompetencija, terminai) administracija nepažeidžia pareigos priimti sprendimą.

\dministracinio proceso kodekso 109 straipsnyje įtvirtinta bendra sankcija -ykdomosios valdžios institucijoms už delsimą atsakyti. Jei neatsakoma per ris mėnesius, pareiškėjas gali manyti, kad atsakymas buvo neigiamas, ir įgy-a teisę paduoti skundą.

.1s dėlto daugeliu atvejų, ypač kai paduodami prašymai dėl leidimų ar licen-zijų išdavimo, teisės suteikimo, vadovaujantis to paties Kodekso 108 straips--5u, sprendimo nepriėmimas per tris mėnesius prilyginamas leidimo, licenci-3s ar teisės suteikimui.

Turkija (pareiga priimti sprendimą)-iliečio teisė skųsti vykdomosios valdžios institucijų sprendimus kyla iš kon-fftucinės peticijų teisės (Konstitucijos 74 straipsnis). Pagal šio Konstitucijos laipsnio nuostatas: „Piliečiai turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas iT į Turkijos didžiąją nacionalinę asamblėją su rašytiniais paklausimais ar -Kundais, tiek asmeniniais, tiek su viešuoju interesu susijusiais klausimais, brendimas dėl asmeninio klausimo pareiškėjui turi būti praneštas raštu. Šios eisės įgyvendinimo tvarką nustato įstatymai."

Reikalaujama, kad valstybės institucija iš esmės išnagrinėtų skundą ir per z-otingą terminą praneštų pareiškėjui apie priimtą sprendimą.

Vadovaujantis Administracinio proceso įstatymo (Nr. 2577) 10 straipsniu, jei pareiškėjui neatsakoma per šešiasdešimt dienų, jis įgyja teisę kreiptis į Admi-nistracinį teismą.

Švedija (administravimo subjekto pareiga suteikti paslaugas)Dabar galiojančiame Švedijos administracinio proceso akte (toliau- 1986 m. \PA) įtvirtintos ne tik taisyklės, leidžiančios valdžios institucijoms vykdyti idministravimo veiklą, bet ir taisyklės, padedančios gerinti visuomenei tei-giamų paslaugų kokybę.

keičiant senąjį 1971 metų APA naujuoju 1986 metų APA, parengiamuosiuose dokumentuose (travaux preparato iręs) buvo konstatuota, jog nepakanka, kad -aidžios institucijų priimami sprendimai ir jų priėmimas atitiktų formalius teisėtumo reikalavimus (nešališkumo, visapusiško išnagrinėjimo ir vieningu-■no). Valdžios institucijos taip pat turi pateikti greitus, paprastus ir aiškius atsakymus bei visokeriopai padėti pareiškėjui. Siekiant pagilinti ir sustiprinti

183


teisinį saugumą, naujasis 1986 m. APA buvo papildytas ir iš dalies jam suteik-ta nauja kryptis. Papildymais buvo siekta supaprastinti procedūras, sutrum-pinti terminus ir palengvinti individo ir valdžios institucijų santykius.

Siekiant šių tikslų APA, be kita ko, buvo papildytas atitinkamomis nuostato-mis, įtvirtinančiomis valdžios institucijų pareigą teikti paslaugas (4 ir 5 straips-niai). Šios nuostatos įtvirtina minimalius reikalavimus, taikomus valdžios ins-titucijų teikiamoms paslaugoms. Paslaugos turi būti teikiamos ne tik šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, bet ir visiems piliečiams bei žiniask-laidos atstovams, kurie, pavyzdžiui, gali teikti paklausimus dėl galiojančių teisės aktų ar susiklosčiusios tos institucijos praktikos atitinkamoje srityje. Iš esmės šios nuostatos yra taikomos ir teismų atliekamai administravimo veik-lai. Administracinių teismų proceso aktas (ATPA) įtvirtina taisykles, reguliuo-jančias teisingumo vykdymą. Kai kurie grynai administracinio pobūdžio su šiais teismais susiję klausimai taip pat reglamentuojami APA normomis.

Vadovaujantis APA 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kiekviena valdžios ins-titucija pagal savo kompetenciją privalo teikti informaciją, patarimus ir panašią pagalbą kiekvienam jos prašančiam asmeniui. Pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į klausimo esmę, asmens poreikius ir institucijos veik-los sritį.

Tai reiškia valdžios institucijų pareigą padėti asmenims - fiziniams asme-nims, verslo įmonėms, organizacijoms ir kitiems privatiems subjektams - įgy-vendinti savo teises. Pagalba gali būti, pavyzdžiui, informacijos, kaip reikė-tų užpildyti paraišką, suteikimas arba patarimas, kuriuos dokumentus reikėtų pridėti ar pateikti pildant įvairias prašymų formas. Pagal minėtą nuostatą pagalba suprantama ne tik formaliai. Esant būtinybei ir atitinkamoms sąly-goms, valdžios institucijos privalo savo iniciatyva pradėti įvairių klausimų nagrinėjimą ar, atvirkščiai, apsiriboti klausimų, būtinų išspręsti tam tikrą pro-blemą, nagrinėjimu, arba nurodyti asmeniui lengvesnį kelią, kuriuo būtų ga-lima gauti ar pasiekti jo norimą rezultatą, ir taip toliau. Pareiga teikti pagal-bą yra objektyvi ir egzistuoja neatsižvelgiant į tai, ar yra asmens prašymas. Per šią nuostatą administracinėje teisėje yra įgyvendinamas „oficialumo" principas. Šis principas reiškia valdžios institucijų pareigą nagrinėti klausi-mus iš esmės. Kalbant apie administracinius teismus, „oficialumo" principas yra įtvirtintas ATPA.

Ši abstrakčiai suformuluota pareiga nėra neribota. Visų pirma, vienas šios pareigos apribojimas susijęs su Slaptumo akte (1980:100) įtvirtintomis slaptu-mo taisyklėmis. Teikiamų paslaugų apimtis kiekvienu konkrečiu atveju yra skirtinga. Valdžios institucijos turi įvertinti klausimo pobūdį, pagalbos asmeniui poreikį ir jo paties veiksmus. Tai reiškia, kad valdžios institucijos tam tikrais atvejais gali atsisakyti suteikti teisę visuomenei susipažinti su tam tikrais

184

s2 priedas. 3 skyrius: Proceso principai

dokumentais, kurie nėra vieši pagal prieinamumo visuomenei principą (žr. 2 skyrių - Švedijos atvirumo praktika, VII). Valdžios institucijos taip pat gali ir privalo derinti teikiamų paslaugų apimtį su savo darbo krūviu ir turimais ištekliais.

Valdžios institucijos gali riboti teikiamų paslaugų apimtį savo nuožiūra, ta-čiau tokie ribojimai galimi tik esant objektyvioms priežastims ir turi būti rinkamai motyvuojami. Įstaigos, kurių veiklos spektras yra platus, neprivalo .eikti kaip informacijos teikimo centrai. Maža to, valdžios institucijos negali :eikti informacijos, kaip apeiti įstatymų nuostatas. Prieš suteikiant pagalbą asmeniui, reikia įvertinti ir aplinkybes, dėl kurių tokia pagalba neturėtų būti suteikta. Sprendžiant klausimus, kuriuose dalyvauja keli subjektai, turintys -isiškai priešingų interesų, didžiausią reikšmę įgyja problemos prigimtis. Vi-sada reikia įvertinti tą faktą, kad pagalbos suteikimas vienai šaliai kartais gali apsunkinti kitos šalies padėtį ir sudaryti prielaidas abejoti valdžios insti-rjcijų nešališkumu bei susilpninti pasitikėjimą jomis.

Vadovaujantis APA 4 straipsnio 2 dalies nuostata, atsakymai į paklausimus jri būti pateikiami kiek įmanoma greičiau. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, sad jei pareiškėjas kreipėsi ne į tą instituciją, ši institucija privalo jį nukreipti instituciją, kompetentingą spręsti jo klausimą

Antrosios dalies reikšmė yra ta, kad institucija, į kurią buvo kreiptasi, privalo moti kokį nors atsakymą. Jei, pavyzdžiui, institucija nustato, kad ji negali ar -eturėtų suteikti informacijos, ji privalo pranešti apie savo atsisakymą suteik-:: informaciją pareiškėjui. Trečiojoje dalyje nustatyta, kokią pagalbą turėtų ♦Jteikti institucija, jei klausimas priklauso kitų institucijų kompetencijai. Kiekviena valdžios institucija privalo padėti asmeniui, nesvarbu, jo kreipimasis TJVO žodinis ar rašytinis. Ši pareiga nėra besąlyginė. Institucija, siekdama itsakyti į paklausimą, neprivalo atlikti išsamaus problemos tyrimo, jei ji nesiklauso tos institucijos kompetencijai.

5 straipsnio nuostatos įpareigoja valdžios institucijas priimti interesantus T atsakyti į paklausimus telefonu. Jei yra nustatytos priėmimo valandos, vi-suomenė apie tai turi būti tinkamai informuota.

Valdžios institucijos privalo būti prieinamos visuomenei. Tačiau minėta nuo-stata nedraudžia institucijoms apriboti konsultacijų teikimą keliomis valando-mis per dieną. Be abejo, valdžios institucijos privalo stengtis būti kiek įmano-ma labiau prieinamos visuomenei, atsižvelgiant į konkrečios institucijos galimybes ir veiklos srities nulemtą paslaugų poreikį. Didelę svarbą turi ir įstatymų saugoma teisė susipažinti su oficialiais dokumentais (žr. 2 skyrių VII).

Pagal bendrąją taisyklę paslaugos turi būti teikiamos nemokamai, nebent institucijai teisės aktu yra suteikta teisė imti mokestį už tam tikras specifi-

185

1 l


nes paslaugas. Jei asmuo nėra patenkintas tuo, kaip valdžios institucijos vykdo APA nuostatas, jis gali kreiptis į Parlamento ombudsmeną (PO), kuris prižiūri, kaip valdžios institucijos laikosi įstatymų (žr. 5 skyriaus III dalį). Švedijos Parlamento ombudsmenas ne kartą yra pasisakęs dėl šių nuostatų taikymo.

Vadovaujantis Švedijos deliktinės atsakomybės aktu, valstybė ar savivaldybė gali būti teismo įpareigotos sumokėti kompensaciją, jei įrodoma, kad klaida ar kitoks aplaidumas buvo padaryti vykdant viešąsias funkcijas. Taigi infor-macijos, konsultacijų ar kitokių visuomenės reikalaujamų paslaugų teikimas neatleidžia nuo atsakomybės. Klaidingos informacijos suteikimas vykdant vie-šąsias funkcijas gali būti ieškinio dėl kompensacijos priteisimo pagrindu.

Austrija (kalbų vartojimas)Vadovaujantis Federalinio konstitucinio įstatymo (B-VG) 8 straipsniu, valsty-binė kalba yra vokiečių kalba, nepažeidžiant federaliniais įstatymais garan-tuotų tautinių mažumų teisių. Šios teisės, kiek jos susijusios su administraci-nėmis procedūromis, yra detaliai aptariamos toliau. Čia aptariamos „institucijos ir žinybos" buvo apibrėžtos federalinės vyriausybės dekretais (įsakais) ir visų pirma reiškia tradicinių slovėnų ir kroatų etninių gyvenamųjų vietovių rajonų ir vietos vadžios institucijas, tam, kad šios etninės mažumos galėtų vartoti savo tautines kalbas kaip papildomas oficialias kalbas. Ta pati etninių mažu-mų kalbų vartojimo tvarka yra taikoma ir apskričių (įskaitant žemių centrus), kuriose yra minėtos nacionalinių mažumų gyvenamosios teritorijos, valdžios institucijose. Minėta tvarka netaikoma valdžios institucijose, esančiose už žemės, kurioje yra etninių mažumų gyvenamosios teritorijos, ribų ir centrinė-se federalinėse valdžios institucijose.

1976 metų liepos 6 dienos Federalinis įstatymas „Dėl tautinių mažumų statu-so Austrijoje (Tautinių mažumų aktas)":

„V skyrius - Oficiali kalba

13 straipsnis

Valstybės įstaigų ir žinybų atsakingi asmenys [...] privalo užtikrinti galimybę vartoti tautinę kalbą tose institucijose ir žinybose.

Kreipdamasis į instituciją ar žinybą, apibrėžtą 1 dalyje, kiekvienas gali vartoti tauti-nės mažumos kalbą [...]. Tačiau jei tokios institucijos ar žinybos pareigūnas priima oficialų aktą, kurį reikia nedelsiant įvykdyti, negalima atsisakyti vykdyti šio akto remiantis vien tuo, kad jis surašytas ne tautinės mažumos kalba.

186


Pareigūnai, institucijos ar žinybos, nepatenkančios į 1 dalyje apibrėžtų institucijų ar žinybų ratą, mokantys etninės grupės kalbą, privalo kalbėti šia kalba, jei tai palengvina santykius su asmenimis.

Vietovėse, kuriose pripažįstama tautinių mažumų kalba, ja papildomai gali būti daromi ir bendro turinio oficialūs pranešimai.

Nuostatos, reglamentuojančios tautinių mažumų kalbų vartojimą, netaikomos val-džios institucijų ir žinybų vidaus darbe.

14 straipsnis

Remiantis šiuo aktu tautinės mažumos kalba pateikti žodiniai ar rašytiniai pareiški-mai vėliau privalo būti valdžios institucijų ar žinybų, kurioms pagal kompetenciją buvo pateikti tokie prašymai, arba jų nurodymu išverčiami į valstybinę kalbą, išskyrus atvejus, kai toks vertimas yra aiškiai nebūtinas. Jei tokie pareiškimai yra persiunčiami, prie jų turi būti pridėtas vertimas į vokiečių kalbą.

Jei valdžios institucija ar žinyba persiųstų pareiškimą, pateiktą tautinės mažumos kalba, pagal kompetenciją kitai institucijai, kurioje tautinių mažumų kalbos nėra vartojamos, toks prašymas turi būti laikomas turinčiu techninių trūkumų ir grąžintas pašalinti trūkumus, nustatant trūkumų pašalinimo terminą. Jei toks pareiškimas yra paduodamas pakartotinai per nustatytą terminą kartu su jo vertimu į vokiečių kalbą, laikoma, kad jis buvo paduotas tą dieną, kai buvo paduotas pirmą kartą.

Tuo atveju, jei šalis (interesantas) ar kiti fiziniai asmenys (liudytojai, ekspertai, etc.) privalo pildyti kokias nors oficialias formas, forma jų prašymu jiems turi būti pateik-ta pageidaujama tautinės mažumos kalba. Formos gali būti pildomos tautinių ma-žumų kalba, jei tokia nuostata neprieštarauja valstybės tarptautiniams įsipareigoji-mams.

15 straipsnis

Asmuo, pageidaujantis vartoti savo tautinės mažumos kalbą teisme ar kitose institu-cijose, privalo informuoti teismą iš karto po šaukimo įteikimo. Laiku neįspėjus apie pageidavimą vartoti tautinės mažumos kalbą, tokiam asmeniui gali būti priteista atlyginti dėl to atsiradusias papildomas išlaidas. Ši nuostata netaikoma nagrinėjant prašymus, surašytus tautinės mažumos kalba. Prašymas vartoti tautinės mažumos kalbą galioja visą nagrinėjimo procedūrų laiką, nebent pareiškėjas atsiimtų tokį prašymą.

Jei asmuo proceso metu vartoja mažumos kalbą, procesas turi vykti šia kalba ir vokiečių kalba bet kurios šalies (dalyvio) prašymu kiek pareiškėjas tuo suinteresuo-tas. Ši nuostata taikoma ir sprendimus skelbiant žodžiu.

Jei pareigūnas, nagrinėjantis pareiškimą, nepakankamai moka tautinės mažumos kalbą, turi būti kviečiamas vertėjas.

i i

187


Neatsižvelgiant į 2 dalyje nurodytą teisę duoti paaiškinimus žodžiu tautinės mažu-mos kalba, tuo atveju, jei pareigūnas, nagrinėjantis bylą, pakankamai gerai moka tautinės mažumos kalbą, procesas gali vykti tik tautinės mažumos kalba. Ši nuostata taikoma ir sprendimą skelbiant žodžiu, tačiau patys sprendimai turi būti surašomi ir vokiečių kalba.

Jei esant bet kuriai 1-4 dalyse išvardytai situacijai, yra rašomas protokolas, jis turi būti surašytas vokiečių ir tautinės mažumos kalbomis. Jei darbuotojas, rašantis protokolą, nepakankamai gerai moka tautinės mažumos kalbą, institucija ar žinyba nedelsdama turi padaryti protokolo vertimą į tautinės mažumos kalbą.

16 straipsnis

Sprendimai ir kiti procesiniai dokumentai (įskaitant šaukimus), kuriuos reikia toliau persiųsti ir susiję su pareiškimais, paduotais tautinės mažumos kalba, ar procesu, jau vykdomu tautinės mažumos kalba, turi būti surašyti tos tautinės mažumos kalba ir vokiečių kalba.

1 7 straipsnis

■iii Tuo atveju, jei priešingai šio akto nuostatoms ir nesant 2 ar 3 skyriuje nurodytų išimčių, proceso metu nėra vartojamos vokiečių ar tautinės mažumos kalbos arba neleidžiama vartoti tautinės mažumos kalbos, bus laikoma, kad šalies, kurios atžvilgiu buvo padaryti nurodyti pažeidimai, teisė į tinkamą procesą buvo pažeista.

Tais atvejais, kai pažeidžiant 15 straipsnio nuostatas, baudžiamasis procesas nėra vedamas ir tautinės mažumos kalba, tokia situacija, vadovaujantis 1975 m. Bau-džiamojo proceso taisyklių 281 straipsniu (1, iii) bus laikoma sprendimo negalioji-mo pagrindu.

Kai pareiškėjas negali pasinaudoti šiuo sprendimo negaliojimo pagrindu pagal 15 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis 1975 m. Baudžiamojo proceso taisyklių 281 straipsniu (3) ši aplinkybė turi būti įvertinta pareiškėjo naudai, neatsižvelgiantį tai, ar toks formalus pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimui.

Šio akto 15 straipsnio nuostatų pažeidimas bus laikomas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pagal 1950 m. Bendrojo administracinio proceso akto 68 straipsnio 4 dalį.

18 straipsnis

Viešieji registrai ir civilinio statuso registrai tvarkomi vokiečių kalba.

19 straipsnis

Žemės registro dokumentai, surašyti tautinės mažumos kalba, pripažįstami tik tuo atveju, jei juose vokiečių kalba nurodyta, kad tai žemės registro dokumentas, yra nuoroda į nekilnojamąjį turtą ar teisę, su kuria įrašas susijęs, bei reikalaujamo įrašo


tipas, jei šių rekvizitų nėra, žemės registro dokumentu pripažįstamas tik vertimas į

vokiečių kalbą.

jei remiantis įrašu esantys dokumentai surašyti tautinės mažumos kalba, teismas

privalo pareikalauti ar padaryti tokių dokumentų vertimą į vokiečių kalbą, 1995 m.

Žemės registro akto 89 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikomos. Pareiškėjo

prašymu žemės registro įrašų kopijos ar išrašai jam gali būti išduodami išversti į

tautinės mažumos kalbą, pažymėjimai išduodami tautinės mažumos kalba. Šio

straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos taip pat taikomos dokumentų registrams.

20 straipsnisTais atvejais, kai dokumentas, kuriuo remiantis turi būti padarytas įrašas Austrijos

civi l inio statuso registre, yra surašytas tautinės mažumos kalba, registro tvarkytojas

privalo pareikalauti tokio dokumento vertimo ar pats jį atlikti. Civilinio statuso

registro ir kitų dokumentų išrašai pareiškėjo prašymu registro tvarkytojo gali būti

išduodami išversti į tautinės mažumos kalbą.

21 straipsnisTolesnės šio skyriaus nuostatos taikomos notarų veiklai tiek, kiek j ie veikia kaip teismo, kuriame vartojama tautinės mažumos kalba, įgaliotiniai.

22 straipsnisVertimo, kurio pagal šio akto nuostatas privalo pareikalauti ar jį atlikti pareigūnas ar institucija, išlaidos privalo būti apmokėtos exofficio. Vertinant konkrečią sumą kaip bylinėjimosi išlaidas pagal 1975 m. Baudžiamojo proceso taisyklių 381 straipsnį (1, i), išlaidos apmokėti vertėjo, pasamdyto pagal šio akto nuostatas, paslaugas į šią sumą nėra įtraukiamos.

Konstitucinė nuostata. Tais atvejais, kai procesas vyksta ne tik vokiečių, bet ir tauti-nės mažumos kalba, apskaičiuojant teritorinei valdžios institucijai mokėtiną mo-kestį (skaičiuojamą pagal sugaištą laiką) kaip pagrindas imami t ik du trečdaliai rea-liai sugaišto laiko (proceso trukmės) arba į tai turi būti atsižvelgiama. Jeigu pagal šį aktą dokumentas yra išduodamas dviem oficialiomis kalbomis, mokestis mokamas t ik už vieną kopiją.

Jei proceso šalis (byloje dalyvaujantis asmuo) yra atstovaujama teisininko, advoka-to ar notaro, federalinė vyriausybė apmoka tokio teisininko, advokato ar notaro paslaugas už paskutinį proceso trečdalį, jei procesas vyksta tautinės mažumos kalba. Reikalavimas dėl šio mokesčio turi būti pareiškiamas prieš kiekvieno posė -džio pabaigą, pateikiant apskaičiavimus; teisėjas nustato konkretų mokestį ir nuro -do vyriausiajam buhalteriui sumokėti š ią sumą teisininkui, advokatui ar notarui. Šios papildomos išlaidos traktuojamos kaip bylą pralaimėjusios šalies pareiga atly-ginti išlaidas procesą laimėjusiai šaliai.

189

I, "I


IV skyrius. Baigiamosios nuostatos

23 straipsnis

Federaliniam personalui, dirbančiam valdžios institucijose ar įstaigose, nurodytose 2 skyriuje (1, iii), už tautinės mažumos kalbos mokėjimą ir vartojimą įgyvendinant šio akto nuostatas gali būti mokama priemoka pagal Valstybės tarnybos apmokėjimo taisykles.

Ispanija (kalbų vaitojimas)Administracinis procesas vyksta oficialia kalba.

Bendrijose (Ispanijos teritorija yra sudaryta iš autonominių bendrijų), turinčio-se daugiau nei vieną oficialią kalbą, suinteresuotas asmuo gali pasirinkti pro-ceso kalbą savo nuožiūra. Tačiau esant dokumentų ar įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos už autonominės bendrijos ribų, jie privalo būti išverčiami į vals-tybinę kalbą.

Jei procese dalyvauja du ar daugiau asmenų, kurie negali susitarti dėl proce-so kalbos, procesas vyksta valstybine kalba. Šiuo atveju suinteresuotų asme-nų reikalaujami dokumentai ar įrodymai privalo būti jiems pateikti jų pasi-rinkta oficialia kalba.

Austrija (išlaidos)Dažnai siekiant įgyvendinti vieną projektą reikia gauti daugiau nei vieną leidimą (išduodamą skirtingų valdžios institucijų), taigi ir apimant daugiau nei vieną procedūrą. Tokiais atvejais pageidautina, ir kartais tai yra įtvirtinta įstatymu, kad žodiniai procesai ir patikrinimai, esantys kiekvienos atitinka-mos procedūros dalimi, būtų rengiami tą pačią dieną ir reikiami sprendimai (tuo atveju, jei šalys yra tos pačios) būtų įtvirtinti vienu administraciniu aktu. Jei dvi valdžios institucijos turi atlikti panašias procedūras, retkarčiais įstaty-mas perduoda vienos tokios valdžios institucijos kompetenciją kitai.

Viena iš valdžios institucijų ir šalių išlaidų mažinimo priemonių yra įstatymo nustatytas draudimas reikšti prieštaravimus, kuriuos šalis turėjo galimybę pa-reikšti žodinių procedūrų metu, tačiau dėl kokių nors priežasčių šia savo teise nepasinaudojo.

190


II. Teisė būti išklausytam(Austrija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Švedija)

AustrijaTeisė būti išklausytam yra vienas iš šalies statuso administraciniame procese elementų. Teisė būti proceso šalimi įstatymu garantuojama asmenims, kurie, įstatymų leidėjo manymu, yra (pakankamai tiesiogiai) suinteresuoti (žr. „su-interesuotas (i) asmuo (asmenys), 1 skyrius III).

Administracinio proceso taisyklės yra reglamentuojamos Bendruoju administ-racinio proceso įstatymu. Įvairias viešojo administravimo sritis reglamentuo-jančiuose specialiuose įstatymuose gali būti įtvirtintos papildomos taisyklės. Pagal Federalinę Konstituciją, Bendrajame administracinio proceso įstatyme nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo šių įstatymų, galima nustatyti tik tada, kai tokie nuokrypiai yra būtini reglamentuoti nagrinėjamą klausimą.

Pagal bendrąją taisyklę administracinis aktas gali būti priimtas tik po tiriamo-sios procedūros, kurios tikslas yra kartu patvirtinti faktus, reikšmingus spręsti administracinį klausimą, bei suteikti šalims galimybę apginti savo teises ir teisėtus interesus.

Tačiau tam tikrais atvejais įstatymas numato galimybę priimti administracinį aktą neišklausius suinteresuotų asmenų. Tai galima, jei:

• atsižvelgiant į gresiantį pavojų reikia imtis neatidėliotinų priemonių; ar• sprendžiamas apmokestinimo pagal fiksuotus kriterijus klausimas; arba• skiriant administracines sankcijas, jei pažeidimas buvo pastebėtas pa

reigūno, einančio savo tarnybines pareigas, arba nustatytas automatinėmis stebėjimo sistemomis, ir sankcija neviršija tam tikro dydžio.

Tačiau ir šiais atvejais suinteresuotas asmuo gali atitinkamai valdžios institu-cijai pareikšti prieštaravimus. Valdžios institucija tokiu atveju privalo pradėti įprastas procedūras. Prieštaravimų pareiškimas turi suspensyvinį efektą, iš-skyrus gresiančio pavojaus atvejus.

Administracinio proceso šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga. Jei su bylos medžiagos dalimi susipažinti neleidžiama, pavyzdžiui, siekiant apsau-goti komercinę paslaptį, toks draudimas turi būti taikomas vienodai abiem šalims. Susipažindamos su byla šalys gali daryti išrašus ar savo sąskaita ir savo priemonėmis kitaip kopijuoti bylos medžiagą. Atsisakymas suteikti tei-sę susipažinti su byla nėra atskiras administracinis aktas, tačiau yra susijęs su byloje priimamo administracinio akto teisėtumu.

191


Žodinis nagrinėjimas nėra privalomas, nebent įstatymai, reglamentuojantys konkrečias administracinės teisės sritis, įtvirtina žodinio nagrinėjimo būtiny-bę. Todėl dauguma atvejų sprendimo dėl žodinio nagrinėjimo teisė priklauso valdžios institucijos diskrecijai. Tačiau jei šalis prašo žodinio bylos nagrinėji-mo, valdžios institucija privalo pateikti atsisakymo surengti žodinį nagrinėji-mą priežastis. Žodinio nagrinėjimo atveju kiekvienai šaliai turi būti suteikta teisė pasisakyti dėl visų bylos aplinkybių, pateikti įrodymus, juos paaiškinti ar pareikšti atsikirtimus. Vienas iš esminių žodinio nagrinėjimo padarinių yra draudimas tretiesiems asmenims (tinkamai įtrauktiems į procesą) reikšti nau-jus prieštaravimus, jei jie galėjo būti pareikšti žodinio nagrinėjimo metu, tačiau dėl kažkokių priežasčių pareikšti nebuvo. Jei pasibaigus žodiniam nag-rinėjimui valdžios institucijai yra pateikiami nauji įrodymai, šalims turi būti suteikta galimybė dėl jų pasisakyti.

Graikija

Suinteresuoto asmens teisė į išankstinį svarstymą yra įtvirtinta 1975 m. Kon-stitucijoje (20 straipsnio 2 dalis). Tai - asmeninė teisė.

Valstybės taryba pripažino šią teisę savo praktikoje nuo 1960-ųjų. Pripažįstama, kad asmens teisė į išankstinį svarstymą kyla iš bendrųjų administracinės teisės principų.

Šis principas yra privalomas vykdomosios valdžios institucijoms, jos privalo juo vadovautis net ir nesant atitinkamo teisės akto, kuriuo remiantis šį princi-pą būtų galima taikyti konkrečioje byloje. Valdžios institucijos turi atitinka-mą pareigą pakviesti suinteresuotą asmenį į svarstymą, iki yra priimamas tokį asmenį liečiantis sprendimas. Institucija privalo pateikti suinteresuotam asmeniui visas bylos aplinkybes, reikšmingas tokio suinteresuoto asmens in-teresams ginti.

Remiantis Valstybės tarybos praktika primygtinai nereikalaujama išankstinio svarstymo šiais atvejais:

• priimant reguliacinio pobūdžio sprendimus (kadangi Konstitucijos20 straipsnio 2 dalis nereguliuoja reguliacinės veiklos);

• jei būsimas sprendimas remiamas išimtinai objektyvia informacija (teisės į gynybą įgyvendinimas siejamas su tam tikra suinteresuotos šaliesatsakomybe, jos elgesiu ar asmeniniu požiūriu);

• bylose dėl valdžios institucijų kompetencijos;• tuo atveju, jei administracinis sprendimas priimamas suinteresuoto as

mens prašymu (šiuo atveju jo prieštaravimai ir argumentai gali būtipateikiami pačiame prašyme).

192


tokiam suinteresuotam asmeniui galimybę išdėstyti savo poziciją (tuo atveju, jei sprendimas nėra remiamas suinteresuoto asmens


Teisė būti išklausytam įgyvendinama raštu arba žodžiu. Žinoma, ypatingos sku-bos atvejais galimos teisės būti išklausytam išimtys. Tokia išimtis yra ir tie atvejai, kai viešojo intereso tikslais negalima viešinti valdžios institucijų keti -nimų konkretaus asmens atžvilgiu. Pastaruoju atveju valdžios institucija privalo užtikrinti asmens teisę būti išklausytam bent jau po sprendimo priėmimo.

Jei asmeniui atsisakoma suteikti galimybę pasinaudoti teise į gynybą, jis gali:

• pateikti administracinį skundą ne ginčo tvarka;• pateikti prašymą dėl anuliavimo Valstybės tarybai ar administraciniams

teismams (tam tikrais atvejais galima skųsti ne t i k sprendimo teisėtumą, bet ir jo pagrįstumą); ir

• pateikti administraciniams teismams ieškinį dėl žalos atlyginimo.

NyderlandaiNyderlandų teisė neįtvirtina bendros valdžios institucijų pareigos informuoti suinteresuotus asmenis apie pradėtą administracinį procesą. Toks bendro pobū-džio įpareigojimas, jei būtų taikomas visiems valdžios institucijų sprendimams, galėtų sukelti absoliučiai nenaudingą biurokratizmą. Vis dėlto svarbu yra tai, kad valdžios institucija įtraukia suinteresuotą asmenį į sprendimo priėmimo procesą tokiu būdu ir tuo laiku, kada tai gali padėti užtikrinti būsimo sprendi -mo kokybę. Nyderlandų teisėje šis standartas yra įtvirtintas Algemene Wet Bestuursrecht (Bendrojo administracinės teisės akto) taisyklių sistemoje.

Algemene Wet Bestuursrecht 3.2 straipsnyje nustatyta, kad rengdama spren-dimą valdžios institucija privalo surinkti visą reikalingą informaciją apie reikš-mingus faktus ir interesus bei susidaryti bendrą interesų, kuriuos gali paliesti sprendimas, vaizdą. Pagal aplinkybes ši pareiga gali reikšti aktyvų fizinių ar juridinių asmenų įtraukimą į sprendimų rengimą.

Administracinės procedūros gali prasidėti dviem būdais: arba piliečių inicia -tyva (paduodant formalų pareiškimą), arba valdžios institucijų iniciatyva (ex officio). Jei procesas pradedamas formaliu suinteresuoto asmens pareiškimu, be abejo, toks asmuo žino apie proceso pradžią. Specialiai tokiems atvejams Algemene Wet Bestuursrecht A.7 straipsnyje įsakmiai nustatoma, kad jei ins-titucija ketina atmesti paduotą pareiškimą remdamasi žiniomis apie pareiškėją, besiskiriančiomis nuo to, kaip pats pareiškėjas save apibūdina, pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė išreikšti institucijai savo nuomonę. Tuo tikslu pa -reiškėjas gali pateikti susijusią informaciją, įrodymus ir argumentus.

Sprendimams, rengiamiems ex officio, Algemene Wet Bestuursrecht 4.8 straips-nyje nustatytos tokios taisyklės. Jei valdžios institucija ketina priimti sprendi-mą, kuriam suinteresuotas asmuo, tikėtina, prieštarautų, ji privalo suteikti

193

suteikta informacija). Si taisyklė taikoma ir sprendimams, priimamiems trečiųjų asmenų, veikiančių suinteresuoto asmens vardu, prašymu.

Algemene Wet Bestuursrecht įtvirtina specialias procedūras, kurių būtina laikytis rengiant sprendimus, galinčius paveikti didelio skaičiaus asmenų interesus. Šios procedūros apima tokias priemones: pateikimas visuomenei svarstyti, viešas pranešimas apie sprendimą periodinėje spaudoje. Tam tikrais atvejais privalo būti surengtas viešas svarstymas.

Būtina paminėti vidinio viešojo administravimo subjektų sprendimų peržiūrėjimo galimybę (Bezwaarschriftprocedure). Prieš kreipdamiesi į administracinį teismą suinteresuoti asmenys turi galimybę, galima sakyti net pareigą, prašyti viešojo administravimo subjekto peržiūrėti savo sprendimą. Tokiu būdu ištaisomos galimos sprendimo klaidos. Pavyzdžiui, taip gali paaiškėti, kad viešojo administravimo subjektas nesuteikė vienam ar daugiau suinteresuotų asmenų galimybės išdėstyti savo poziciją. Vidinio peržiūrėjimo procedūra gali lemti naujo sprendimo priėmimą.

Ispanija

Ispanijos teisėje teisė būti išklausytam yra suteikiama šiais būdais:

Suinteresuoti asmenys administracinio proceso metu, iki priimant sprendimą, gali teikti faktus, įrodymus ir atsikirtimus. Viešojo administravimo subjektai turi pareigą juos įvertinti savo sprendimu.

• Viešojo administravimo subjektai privalo tinkamu laiku ir būdais informuoti suinteresuotą asmenį apie pradėtą administracinį procesą, taippat apie privataus asmens teisę teikti faktus, įrodymus ir atsikirtimus.Šis principas taikomas tiek ir tais atvejais, kai viešojo administravimosubjektai pradeda procesą, kuris gali turėti įtakos privataus asmensteisėms, interesams ar laisvėms, tiek ir kai privataus asmens iniciatyvapradedamas procesas gali daryti įtaką kitų privačių asmenų teisėms,interesams ar laisvėms.

• Įrodymai ir atsikirtimai privalo būti pateikti raštu arba bent jau vėliaupaties viešojo administravimo subjekto formalizuoti į rašytinę formą.

• Procesas vyksta oficialia kalba.

Tose bendrijose (Ispanijos teritorija yra sudaryta iš autonominių bendrijų), kuriose yra daugiau nei viena oficiali kalba, suinteresuotas asmuo gali pasirinkti proceso kalbą. Tačiau esant dokumentų ar įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos už autonominės bendrijos ribų, juos privalu išversti į valstybinę kalbą.

194

Jei procese dalyvauja du ar daugiau asmenų, kurie negali susitarti dėl proce-so kalbos, procesas vyksta valstybine kalba. Šiuo atveju suinteresuotų asme-nų reikalaujami dokumentai ar įrodymai privalo būti jiems pateikti jų pasi-rinkta oficialia kalba.

Visuose administraciniuose procesuose prieš priimant sprendimą suinteresuotas asmuo turi teisę susipažinti su visais dokumentais, įrodymais ir atsikirtimais, kuriais gali būti grindžiamas valdžios institucijos sprendimas. Paskui galima pateikti papildomų įrodymų ar atsikirtimų. Pirmiau minėta viešojo administra-vimo subjekto pareiga netaikoma tais atvejais, jei byloje nėra kitų įrodymų, nei tie, kuriuos pateikė suinteresuotas asmuo (tokiais atvejais dokumentai, įro-dymai ar atsikirtimai, kuriais viešojo administravimo subjektas gali pagrįsti savo sprendimą, suinteresuotam asmeniui yra ir taip žinomi).

Įgyvendinant teisę susipažinti su byla, valdžios institucija gali pradėti „vie-šą" procesą, kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo gali dalyvauti procese ar jo dalyje ir pateikti savo įrodymus, faktus ar atsikirtimus. Teise pradėti „viešą" procesą paprastai valstybės institucijos pasinaudoja, kai procedūra paliečia kolektyvinius interesus arba kai aplinkybės leidžia taikyti šią proceso rūšį.

Švedija (suinteresuoto asmens teisė į informaciją)Švedijos 1986 metų Administracinio proceso akte (APA) yra įtvirtintos dvi nuostatos (16 ir 17 straipsniai), apibrėžiančios šalių teisę gauti informaciją.

16 straipsnyje teigiama:

„Kiekvienas pareiškėjas, apeliantas ar kita šalis turi teisę susipažinti su bylos me-džiaga, jei tokia byla yra susijusi su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendini-mu. Teisė į informaciją taikoma su išimtimis, numatytomis Slaptumo akto 14 sky-riaus 5 straipsnyje (1980:100)."

17 straipsnis

„Nė viena byla negali būti išspręsta neinformavus pareiškėjo, apelianto ar kitos šalies apie bet kokią trečiųjų asmenų pateiktą informaciją, esančią byloje, ir nesuteikus jiems teisės pareikšti atsikirtimus, jei tokia byla yra susijusi su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu.

Institucija gali išspręsti bylą neatsižvelgdama į šią nuostatą, jei:

1) sprendimas nepablogins šalies padėties, šalių galima pateikti informacija nėrasvarbi, ši priemonė yra aiškiai nereikalinga dėl kokių nors kitų priežasčių;

2) byloje yra sprendžiami paskyrimo eiti tam tikras pareigas,-_pri-ėmimo į neprivalomas studijas, diplomo išdavimo ar laipsnio suteikimo, tyrimo dotacijų šuteikf-mo ar panašūs klausimai ir jei sprendimas negali būti skundžiamas aukštesneiinstancijai;

195


3) yra bijomasi, kad priešingu atveju sprendimo įvykdymas gali gerokai pasunkėti; ar

4) sprendimo priėmimas negali būti atidėtas.

Institucija pati nusprendžia, ar pranešimas turi būti padarytas žodžiu, paprastu laišku, Įteikiant bylos medžiagą, ar kitais būdais.

Informavimo pareiga taikoma su apribojimais, nurodytais Slaptumo akto (1980:100) 14 skirsnio 5 straipsnyje."

Pirmiau nurodytuose straipsniuose išdėstytos taisyklės - teisė į informaciją ir pranešimo principas yra pagrindiniai Švedijos administracinės teisės princi-pai. Jie yra svarbūs teisinio tikrumo saugikliai, suteikia šaliai atsikirtimo ir įrodymų teikimo galimybę, taip pat galimybę asmeniui patikrinti, ar valdžios institucija veda jo bylą laikydamasi nustatytų procedūrų, pavyzdžiui, ar tyri-mas atliekamas efektyviai ir pakankamai greitai.

Vadovaujantis lingvistiniu šių dviejų nuostatų aiškinimu, minimos taisyklės taikomos tik jei byla yra susijusi su „viešosios valdžios" įgyvendinimu. Šia Švedijos įstatymų leidybai svarbia sąvoka apibrėžiamos tokios viešosios veiklos sritys, kurios lemia valdingų įgaliojimų panaudojimą sprendžiant socialinių išmokų, teisių, pareigų, drausminio poveikio priemonių, atleidimo iš darbo ar panašius klausimus. Jei byla nėra susijusi su viešosios valdžios įgyvendinimu, viešojo administravimo subjektams taip pat nėra draudžiama laikytis teisės į informaciją ir pranešimo principų, nors įstatymas to daryti neįpareigoja.

Teisės į informaciją ir pranešimo objektas yra visokia „byloje esanti medžia-ga", neatsižvelgiant į tai, ji buvo pateikta iš išorės ar yra sudaryta iš instituci-jos viduje parengtų dokumentų. Vadovaujantis Spaudos laisvės akto (SLA) 2 straipsnyje įtvirtinta taisykle, visi viešieji įrašai yra prienami kiekvienam asmeniui ir šalims. Tačiau šalių teisė į informaciją yra platesnė. Ji apima ir teisę susipažinti su valdžios institucijų vidaus aktais, dar netapusiais oficia-liais dėl to, jog jie dar nėra įgavę galutinės formos pagal SLA pateiktą apibrė-žimą. Teisė į informaciją apima ir konfidencialius dokumentus, žinoma, su apribojimais, nurodytais Slaptumo akto 14 skirsnio 5 straipsnyje.

Šalis turi teisę būti informuota ir apie kitokią nei dokumentai bylos medžia-gą, kaip antai: apie daiktus, stebėjimų rezultatus ar žodinius parodymus. Žo-diniai parodymai, kurie gali turėti poveikį bylos baigčiai, turi būti užrašyti, pridėti prie bylos ir apie juos pranešta šaliai. Ombudsmenas ne kartą yra pasisakęs, kad teisė į informaciją apima ne tik dokumentus, bet ir kitus duo-menis. Aukščiausiasis administracinis teismas keliose bylose panaikino spren-dimus, priimtus remiantis žodiniais parodymais, apie kurių buvimą šaliai ne-buvo pranešta.

196


Vadovaujantis Kompiuterių įstatymo 14 straipsniu, viešojo administravimo subjektai, klausimams spręsti naudojantys kompiuterius, turi bendrą pareigą informaciją bylose laikyti suprantama forma.

Minėta, kad tiek teisės į informaciją, tiek ir pranešimo principai turi apribojimų pagal Slaptumo aktą. Pagal šio akto 14 skirsnio 5 straipsnio nuostatas, šalis paprastai turi teisę būti informuota apie konfidencialią medžiagą. Tačiau išskirtiniais atvejais šaliai gali būti atsisakyta suteikti teisę susipažinti su tokia informacija, konkrečiai dėl būtinybės apsaugoti viešąjį ar privatų interesą, ar jei yra ypač svarbu, kad slapta informacija nebūtų atskleista. Tokiu atveju, jei šaliai siekiant apginti savo interesus būtina įslaptinta informacija, valdžios institucijos privalo rasti būdą informuoti šalį apie tokios informacijos turinį nepakenkiant interesui, kurio apsaugos tikslais informacija buvo įslaptinta. Valdžios institucija, pavyzdžiui, gali padaryti dokumento dalių, kuriose nėra įslaptintos informacijos, išrašus ar pateikti dokumento santrauką.

Pažymėtina, kad pareiga informuoti šalį apie byloje esančią medžiagą, pateiktą kitų asmenų (17 straipsnis), taikoma net ir tada, jei šalis neprašė informacijos.

informavimo pareiga gali būti įgyvendinta valdžios institucijos savo nuožiūra pasirinktu būdu, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Kartais šalis yra informuojama telefonu ar apsilankymo toje institucijoje metu, tačiau paprastai informuojama raštu. Dažniausiai šaliai yra nusiunčiamos dokumento ko-oijos ir nurodoma, kad jei šalis nori atsakyti, ji turi tai padaryti iki tam tikros datos ar per tam tikrą laiką. Šalis neprivalo atsakyti raštu. Savo nuožiūra šalis gali atsakyti telefonu ar apsilankydama pas klausimą sprendžiantį pareigūną. Pareigūnas turi užtikrinti, kad atsakymo protokolas būtų pridėtas prie bylos.

Pranešimo pareiga nėra tokia plati kaip šalies teisė į informaciją. Keletas išimčių buvo pripažintos būtinomis siekiant paspartinti procedūras ir didesnio fų efektyvumo.

Akto 17 straipsnyje įtvirtintos įvairios išimtys. Taigi institucija gali susilaikyti nuo pranešimo, jei jis akivaizdžiai nėra būtinas, jei klausimas yra susijęs su paskyrimu į pareigas ir 1.1. (nebent sprendimas gali būti skundžiamas), jei yra bijomasi, kad priešingu atveju sprendimo įvykdymas gali labai pasunkėti, ar jei sprendimo priėmimas negali būti atidėtas. Kaip sprendimo įvykdymo pasunkėjimo

pavyzdį galima nurodyti sprendimus dėl turto konfiskavimo ar draudimo asmenims išvykti iš šalies. Sąvoka „jei sprendimo priėmimo negalima atidėti" reiškia situacijas, kuriomis būtina imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant išvengti didelio pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai ar nuosavybei.


Institucijoms neleidžiama nevykdyti pranešimo pareigos dėl to, kad jos mano esančios pernelyg užimtos. Pranešimo taisyklių nesilaikymas gali lemti spren-dimo panaikinimą jį apskundus apeliacijos tvarka.

1971 metų Švedijos administracinių teismų proceso akte (ATPA), reglamen-tuojančiame administracinę teiseną administraciniuose teismuose, įtvirtintos panašios į APA teisės į informaciją ir pranešimo taisyklės (ATPA 10-12, 18, 19 ir 43 straipsniai). Tačiau nuostatos, reglamentuojančios pranešimą, yra detalesnės nei atitinkamos APA nuostatos. Vienas iš pagrindinių skirtumų yra tas, kad šalis privalo atsakyti raštu, nebent teismas nutartų, kad atsakymas turėtų būti pateiktas žodžiu žodinio bylos nagrinėjimo metu.

III. Atstovavimas ir pagalba{Austrija, Vokietija, Lietuva, Ispanija)

Austrija

Suinteresuoti asmenys gali vesti procesą per atstovą, nebent jiems asmeniš-kai dalyvauti yra būtina. įgaliojimai gali būti suteikiami žodžiu viešojo ad-ministravimo institucijoje. Advokatams ir notarams savo įgaliojimų įrodinėti nereikia. Nesant abejonių, valdžios institucijos negali reikalauti pateikti įga-liojimų iš suinteresuotų asmenų giminaičių ar tokių asmenų darbuotojų, iš profesinių sąjungų ar panašių organizacijų pareigūnų. Atstovavimas neatima iš suinteresuoto asmens galimybės išreikšti savo valią asmeniškai.

Vokietija

Vokietijos administraciniai teismai, kaip, beje, ir kiti viešojo administravimo subjektai, privalo spręsti daugybę klausimų, ypač gamtosaugos srityje, susiju-sių su daugiau nei vieno ar dviejų asmenų interesais. Jei sprendžiamas klau-simas liečia daugiau nei penkiasdešimt suinteresuotų asmenų, tiek teismai, tiek kiti viešojo administravimo subjektai turi įstatymų suteiktą teisę įparei-goti tokius asmenis susitarti dėl bendro atstovo, jei tai būtina siekiant paspar-tinti sprendimo priėmimą. Suinteresuotiems asmenims nesutinkant su tokiu įpareigojimu, viešojo administravimo subjektai, o jei klausimas sprendžia-mas teisme - teismai, gali savo nuožiūra paskirti tokiems suinteresuotiems asmenims bendrą atstovą.

Lietuva

Reglamentuojančios atstovavimą nuostatos yra įtvirtintos Civiliniame kodekse ir Civilinio proceso kodekse ir iš esmės reglamentuoja atstovavimą teismuose, tačiau gali būti taikomos ir atstovavimui administracinėse procedūrose.

198


Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 33 straipsnio 5 dalyje (čia ir toliau minimas 1964 metų Civilinio proceso kodeksas galiojo iki 2003 metų sausio 1 dienos - vert. past.) nustatyta, kad „nepilnamečių iki 14 metų, taip pat asmenų, pripažintų neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, teises ir įstatymo saugomus interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą -tėvai, įtėviai, globėjai..." Ši nuostata gali būti taikoma ir atliekant administ-racines procedūras, pavyzdžiui, skiriant pensiją. Tai reiškia, kad suinteresuo-tas asmuo negali dalyvauti jokiame procese, tiek atliekant administracines procedūras, tiek teisme be savo įstatyminio atstovo.

Kita atstovų rūšis - atstovai pagal įgaliojimą. Įgaliojimu laikomas rašytinis įgaliojimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui santykiuose su trečiaisiais asmenimis (Civilinio kodekso 67 straipsnis) (čia ir toliau minimas 1965 metų Civilinis kodeksas galiojo iki 2000 metų liepos 1 dienos - vert. past). Įgaliotinis turi teisę veikti įgaliotojo vardu, gali atlikti įgaliojime nurodytus veiksmus. Suinteresuoti asmenys gali būti atstovaujami advokatų, advokatų padėjėjų ar asmenų, turinčių Teisin-gumo ministerijos išduotą licenciją verstis teisininko praktika (Civilinio pro-ceso kodekso 48 straipsnis). Įgaliojimas privalo būti patvirtintas notaro.

Civilinio proceso kodekso 52 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie negali būti atstovais teisme, tai - asmenys iki 18 metų, asmenys, kuriems yra paskirta globa ar rūpyba, asmenys, iš kurių teismo nuosprendžiu yra atimta teisė užsi-imti advokato veikla, ir 1.1.

Ispanija

Suinteresuotas asmuo administracinių procedūrų metu turi teisę turėti atstovą.

Kiekvienas veiksnus asmuo gali atstovauti kitam asmeniui administracinių procedūrų metu.

Bendrąja prasme įgaliojimai atstovui gali būti suteikiami tiek žodžiu, tiek raštu. Tačiau tam tikrais atvejais (paduodant skundus, sprendžiant administra-cinio poveikio priemonių skyrimo, teisių apribojimo klausimus) atstovo įga-liojimas turi būti rašytinis. Tokiais atvejais rašytinio įgaliojimo nebuvimas netrukdo atstovauti, jei rašytinis įgaliojimas yra pateikiamas vėliau.

Administraciniuose procesuose, kuriuose dalyvauja daug suinteresuotų asme-nų, grupės paskirtas asmuo bus laikomas atstovu. Jei atstovas nėra paskiria-mas, viešojo administravimo subjektas grupės atstovu laikys tą asmenį, kuris atvyksta pirmasis.

199

HH!


IV. Terminai(Austrija, Italija, Jungtinė Karalystė)

Austrija

Viešojo administravimo subjektai privalo išnagrinėti paduotus prašymus be nereikalingos gaišaties ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Suėjus šiam ter-minui, pareiškėjo prašymu klausimą spręsti perduodama aukštesnei ar apelia-cinei instancijai. Tas pats principas taikomas ir perdavus klausimą aukštesnei institucijai, ir taip, kol klausimas nepasiekia aukščiausios instancijos. O tuo atveju, jei net ir aukščiausia instancija vilkintų klausimo sprendimą ir pažeis-tų nustatytą šešių mėnesių terminą, pareiškėjo prašymu klausimas turi būti perduotas spręsti Administraciniam teismui. Į nustatytą šešių mėnesių termi-ną neįskaitomi laikotarpiai, kai buvo delsiama ne dėl viešojo administravimo subjekto kaltės. Kai kurių administracinės teisės sričių įstatymai nustato il-gesnius ar trumpesnius terminus, kuriuos praleidus gali kilti kitokių teisinių padarinių, pavyzdžiui, praleidus atitinkamą terminą gali būti laikoma, kad paduotas prašymas yra patenkintas.

Italija

1990 m. rugpjūčio 7 d. įstatymo Nr. 241 2 straipsnis:

„1. Tiek viešojo administravimo subjektų, tiek privačių asmenų pradėtos procedū-ros turi būti kuo greičiau baigiamos priimant atitinkamą sprendimą.

2. Viešojo administravimo subjektai, atskirose valdymo srityse atsižvelgdami į specialių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas, nustato terminus, per kuriuos turibūti baigtos skirtingos procedūros. Terminai skaičiuojami nuo tada, kai procedūra buvo pradėta viešojo administravimo subjekto iniciatyva arba kai gautastrečiosios šalies prašymas inicijuoti procedūrą.

3. Viešojo administravimo subjektams nevykdant 2 dalies nuostatų, pirmiau minimas terminas bus trisdešimt dienų.

4. Visi sprendimai, priimami pagal 2 dalies nuostatas, turi būti viešai skelbiaminustatyta tvarka."

Teismų praktika (dėl principo „tylėjimas reiškia sutikimą"):

Principas „tylėjimas reiškia sutikimą" taikytinas tik tais atvejais, kai teisės aktų nuostatos aiškiai nurodo, kad viešojo administravimo subjekto atsakymo nebuvimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti interpretuojamas pozityviai ir prilyginamas leidimui (T.a.r. Campania, 1978 m. kovo 22 d, Nr. 325).

200


Jungtinė KaralystėĮstatymai viešojo administravimo subjektams gali nustatyti veiksmų atlikimo terminus. Sprendimai, priimti tokiems terminams pasibaigus, teismo gali būti pripažinti negaliojančiais. Tačiau teismai laikosi lankstaus požiūrio: įvertinę termino nustatymo tikslus, termino pažeidimo įtaką, jie gali ir atsisakyti pri-pažinti sprendimus, priimtus praleidus įstatymų nustatytus terminus, nega-liojančiais.

Net ir tais atvejais, jei įstatymai nenustato jokių konkrečių terminų atlikti tam tikrus administracinius veiksmus, nepateisinamas vilkinimas gali būti prilygintas protingumo kriterijaus pažeidimui ir būti vienu iš administracinio sprendimo panaikinimo pagrindų. Pavyzdžiui:

• dviem policininkams dvejus metus nebuvo oficialiai pranešta apie priešjuos paduotus skundus; vėliau, remiantis tais skundais, paskirtos drausminės nuobaudos buvo panaikintos;

• asmeniui, dėl kilmės turinčiam teisę gauti Didžiosios Britanijos pilietybę, kuriam įstatymais buvo suteikta teisė atvykti į šalį be vizos arkitokio leidimo, buvo atsisakyta išduoti jo statusą patvirtinantį pažymėjimą be procedūros, kuri būtų užtrukusi ilgiau nei metus. Teismasįpareigojo Vidaus reikalų ministeriją išduoti pažymėjimą;

• nepateisinamas mokesčių institucijų delsimas.

V. Paskelbimas, motyvų išdėstymasir gynybos priemonių nurodymas [Graikija ir Italija)

GraikijaGraikijos administracinėje teisėje nėra specialių nuostatų, reguliuojančių mo-tyvų išdėstymą, kadangi nėra priimtas ne ginčo administracinio proceso ko-deksas.

Įstatymas įsakmiai reikalauja tik tam tikrais atvejais išdėstyti administracinių sprendimų motyvus. Vis dėlto Valstybės taryba nuo pat 1929 metų savo spren-dimuose ne kartą pripažino egzistuojant viešojo administravimo subjektų pa-reigą motyvuoti priimamus sprendimus. Vadovaujantis šia teismo praktika, pareiga išdėstyti administracinių sprendimų motyvus yra bendrasis teisės prin-cipas, kylantis iš teisėtumo principo. Valdžios institucijos privalo motyvuoti savo sprendimus ne tik todėl, kad to imperatyviai reikalaujama pagal teisės aktų nuostatas, bet ir todėl, kad to reikalauja pati sprendimų prigimtis. Abiem atvejais būtina užtikrinti administracinių sprendimų teisėtumą ir galimybę teismams juos peržiūrėti dėl galimo piktnaudžiavimo įgaliojimais.

201


Toliau pateikiama sprendimų, kuriuos, atsižvelgiant j jų pobūdį, reikia moty-vuoti, pavyzdžių:

• sprendimai, nepalankūs suinteresuotam asmeniui;• sprendimai, panaikinantys teisę, pabloginantys teisinę padėtį ar ku

riais atsisakoma suteikti teisę ir 1.1.

Iš esmės motyvai turi būti nurodomi visada, kai administravimo subjektas įgyvendina jam suteiktus valdingus įgaliojimus. Kadangi įstatymai tarnauja viešajam interesui, tokių sprendimų motyvų išdėstymas garantuoja, kad insti-tucija jai suteiktus valdingus įgaliojimus įgyvendina pagal įstatymų dvasią ir neviršydama jų ribų. Vadovaujantis Valstybės tarybos praktika, jei įstatymuo-se įsakmiai reikalaujama pateikti sprendimo motyvus, jie privalo būti pateikti tiesiogiai pačiame sprendimo tekste ar bent jau dokumente, į kurį nukreipia pats sprendimas.

Jei motyvai nėra nurodyti, teisėjas gali pripažinti sprendimą negaliojančiu dėl formos reikalavimų pažeidimo.

Tuo atveju, jei sprendimo prigimtis reikalauja išdėstyti sprendimo motyvus, teisėjas gali rasti motyvus bylos medžiagoje. Bylos medžiagoje motyvų ne-sant, teisėjas gali pripažinti sprendimą niekiniu dėl įstatymų nustatytų spren-dimo priėmimo taisyklių pažeidimo.

Teismų praktika dėl motyvų privalomumo reguliacinių sprendimų atveju nėra vienareikšmė. Tačiau skatinami teisminės kontrolės poreikio, teismai yra lin-kę ieškoti bylos medžiagoje tam tikrų reguliacinių sprendimų motyvų. Tokiu būdu teismai gali įsitikinti, kad įstatymų suteiktos teisės yra įgyvendinamos jų nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant nustatytų ribų.

Būtina pažymėti, kad motyvų nebuvimas ar nepakankami motyvai yra la-biausiai paplitęs sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindas ir dažniau-siai šalių nurodomas skundų motyvas.

Italija1990 m. rugpjūčio 7 d. įstatymo Nr. 241 3 straipsnyje nustatyta:

„1. Kiekviename administraciniame akte, įskaitant aktus, susijusius su valstybės valdymo organizavimu, viešaisiais konkursais ir darbuotojais, išskyrus 2 sky-riuje nurodytas išimtis, privalo būti išdėstyti motyvai. Motyvų išdėstymas turi apimti ir fakto, ir teisės, kuriais yra grindžiamas administravimo subjekto spren-dimas, klausimus.

202


2. Nebūtina motyvuoti reguliacinių ir bendrojo pobūdžio sprendimų.

3. Tuo atveju, jei pirmiau minėtų sprendimų motyvai yra kitame administraciniame akte, į kurį nukreipia sprendimus lydintys pranešimai, vadovaujantis šioįstatymo nuostatomis, tokiuose pranešimuose turi būti aiškiai nurodyti administraciniai aktai, kuriuose yra išdėstyti motyvai, bei turi būti sudaryta galimybėsusipažinti su tokiais aktais."

Teismų praktika:

Administraciniai aktai, kuriais yra apribojamos individų teisės, savo prigimti-mi reikalauja nurodyti aiškias priežastis, leidžiančias nustatyti tokių sprendi-mų priėmimo motyvus (T.a.r. Sicilia, sez. I, Catania, 1991 m. spalio 7 d., Nr. 689).

Skundžiamas aktas negali būti pripažintas neturinčiu motyvų, jei motyvai yra išdėstyti ankstesniuose su tuo pačiu procesu susijusiuose aktuose (Cons, giustamm. sic, 1991 m. liepos 24 d., Nr. 271).

Reikalavimas nurodyti motyvus, nesvarbu, kokios rūšies aktui būtų taikomas, nėra tik formalus, bet greičiau padeda dviem tikslams: informuoja suintere-suotus asmenis apie priežastis, leidžiančias apriboti jų teises ir galimybes, ir leidžia teismui, sprendžiančiam tokio sprendimo teisėtumo klausimą, įver-tinti, ar pirmiau minėti motyvai nėra iš principo šališki ir atitinka įstatymų keliamus tikslus (T.a.r. Sicilia, sez. 1, 1991 m. kovo 16 d., Nr. 234).

Administravimo subjektai neprivalo nurodyti administracinių aktų, pagerinan-čių suinteresuotų asmenų padėtį ir priimtų jų prašymu, priėmimo motyvų, jei jie neprieštarauja teisės aktų, priimtų skirtingų interesų apsaugos tikslais, nuostatoms (T.a.r. Veneto, sez. I, 1992 m. birželio 27 d., Nr. 244).

Sprendimai priimami vienos šalies prašymu, tačiau galintys pabloginti kitos šalies padėtį, privalo būti motyvuoti (Consiglio d i Stato, sez. V, 1991 m. lap-kričio 15 d., Nr. 1311).

Administracinio akto motyvų išdėstymas pripažįstamas ob relationem, kai pranešime nėra tiesiogiai nurodyti motyvai, esantys kitame akte, o tik duoda-ma nuoroda į tą dokumentą ir teigiama, kad su jo turiniu yra sutinkama be išlygų, bei aiškiai nurodomas šaltinis (Consiglio di Stato, sez. IV, 1991 m. lapkričio 25 d., Nr. 976).

203


VI. Administracinių aktų vykdymas(Portugalija)

Bendrieji principai

Portugalijos teisės sistema priklauso „kontinentinės" teisės tradicijai, o tai leidžia administravimo subjektams priverstinai įvykdyti administracinius aktus, dėl to nesikreipiant į teismą (Administracinio proceso kodekso (APK) 149 straipsnis).

Tačiau šis bendrasis principas turi vieną išimtį ir vieną apribojimą.

Apribojimas taikomas įpareigojimams asmeniui atlikti veiksmus (išskyrus per-duoti materialų objektą), kuriuos atlikti gali tik tas konkretus asmuo.

Aktai, sukuriantys tokias pareigas, gali būti priverstinai įvykdyti tik kai tai įsakmiai leidžia įstatymai ir jei tuo nėra pažeidžiamos nei pagrindinės kon-stitucinės, nei žmogaus teisės.

Išimtis taikoma administraciniams aktams, įpareigojantiems sumokėti kokią nors pinigų sumą. Šiuo atveju vienintelė leistina prievartos forma yra pradėti teismo procesą pagal supaprastinto proceso taisykles (APK 149 straipsnio 3 dalis).

Vykdymo teisėtumo sąlygos

Pradiniai veiksmai:

Išskyrus neatidėliotinus atvejus, viešojo administravimo subjektai negali imtis jokių fizinių veiksmų, kurie apribotų individų teises ar teisėtus inte-resus, nebent administravimo subjektai išleistų tokius veiksmus įteisinantį administracinį aktą (APK 151 straipsnio 1 dalis).

Tai reiškia, kad fiziniai veiksmai ar priemonės, neįteisinti iš anksto admi-nistraciniu aktu, yra neteisėti ir neturi teisinės galios.

Teisinių procedūrų ir terminų laikymasis:

Institucijos nėra laisvos pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti administraci-nius aktus.

APK (149 straipsnio 2 dalis) nustato, kad administraciniai aktai gali būti įgyvendinti tik įstatymo nustatytais būdais ir terminais.

Išankstinis pranešimas:

Prieš įvykdant administracinį aktą, suinteresuotam asmeniui turi būti iš anksto pranešta apie planuojamą tokio akto įvykdymą.

204

111 iffiH


Pranešimas apie planuojamą akto įvykdymą gali sutapti su pranešimu apie akto priėmimą (APK 152 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Proporcingumas:

Įgyvendindami administracinius aktus, viešojo administravimo subjektai turi kiek įmanoma stengtis naudoti priemones, kurios ne tik padėtų efekty-viau pasiekti keliamus tikslus, bet ir kaip galima mažiau paliestų asmenų teises ir teisėtus interesus (APK 151 straipsnio 2 dalis).

Kai kurių autorių nuomone, kadangi proporcingumo principas yra ben-drasis teisės principas ir įtvirtintas konstitucijoje, jis taip pat turėtų būti atitinkamai taikomas ir įgyvendinant asmenims palankius administraci-nius aktus.

Monitoringas

Administracinių aktų ir jų įvykdymo santykis:

APK (151 straipsnio 3 dalis) suteikia asmenims teisę pradėti teisminį pro-cesą administraciniuose ar bendrosios kompetencijos teismuose paduo-dant skundą dėl to, kad aktai ar priemonės, kuriais yra įgyvendinamas administracinis aktas, viršija paties administracinio akto ribas.

Aiškinamas plačiąja prasme, šis principas leidžia skųsti priemones, kurio-mis vykdomas administracinis aktas ir kurios nėra suderintos su vykdomu administraciniu aktu dėl to, kad viršija kompetenciją, prieštarauja aktu keliamiems tikslams, ar jomis negalima pasiekti keliamų tikslų.

Neteisėtas vykdymas:

Neteisėtos vykdymo priemonės ar aktai taip pat gali būti skundžiami teis-mams, išskyrus tuos atvejus, kai jos yra skundžiamos dėl to, kad tokių aktų ar priemonių pagalba vykdomas administracinis aktas yra neteisėtas (APK 151 straipsnio 4 dalis).

Pabaigos žodis

Kadangi APK įsigaliojo tik 1992 metais, teismų praktika dėl šių nuostatų tai-kymo nėra gausi.

Vis dėlto APK suteikia pirmą išsamią teisinę bazę administraciniams aktams vykdyti.

Tai daroma būdais, atitinkančiais teisės viršenybės principą, jame skiriama daug dėmesio individų teisių ir teisėtų interesų apsaugai.

205

4 skyrius:Specialiosios ir materialinių, ir proceso principų taikymo nuostatos

I. Papildomos garantijos fiziniams asmenims taikant administracines sankcijas {Austrija, Estija, Suomija, Ispanija)

AustrijaAustrijoje nuobaudų už administracinius pažeidimus dydis daugiausia priklauso nuo administravimo subjektų, kurie atsakingi už veikų, pripažintų itin pavo-jingomis visuomenei, persekiojimą ir turi teisę skirti pakankamai griežtas bausmes.

Austrijoje nėra atskiro Administracinių teisės pažeidimų kodekso, kuris api-brėžtų administracinius nusižengimus ir galimą bausmių ratą. Tai yra regla-mentuojama įvairiais įstatymais, reguliuojančiais skirtingas viešojo administ-ravimo sritis. Kaip tipinį pavyzdį galima nurodyti Eismo saugumo kodeksą, kuris šimtu straipsnių nustato įvairias eismo dalyvių teises ir pareigas. Vienas Kodekso straipsnis sudarytas iš šešių dalių, kurių kiekviena apibrėžia taikomų nuobaudų ratą (pavyzdžiui, minimalią ir maksimalią baudos sumą bei admi-nistracinio arešto minimalią ir maksimalią trukmę, jei bauda nesumokama) ir nurodo (tik) iki dešimties pažeidimų, už kuriuos jos gali būti skiriamos. Vie-nas iš šių pažeidimų yra „bendras", apimantis „visus kitus" Eismo saugumo kodekso ir juo besiremiančių administracinių aktų pažeidimus.

Austrijoje yra atskiras Administracinių bausmių įstatymas, kuriame įtvirtintos bendrosios ir procesinės nuostatos. Tarp jų yra ir bendra taisyklė, nustatanti, jog administracinis pažeidimas gali būti padarytas ir neatsargiu elgesiu (ne-reikalaujama tyčios). Neatsargumas preziumuojamas, jei žala ar pavojus nėra privalomas aptariamo pažeidimo elementas, o asmuo, kaltinamas admi-nistracinio pažeidimo padarymu, neįrodo, kad jo veiksmai nebuvo tyčiniai ar aplaidus. Įstatymų nežinojimas atleidžia pažeidėją nuo atsakomybės tik tuo atveju, jei jis įrodo, kad pažeidimas atsirado ne dėl jo kaltės ir kad jis nega-lėjo suvokti savo veikos pavojingumo.

206

I" j"

" ■ ■ i -

2 priedas. 4 skyrius: Specialiosios ir materialinių, ir proceso principų taikymo nuostatos

Estija

Administracinės sankcijos skiriamos tik įgaliotų pareigūnų ar teismų, griežtai laikantis įstatymų ir neperžengiant turimos kompetencijos ribų.

Už padarytą administracinį pažeidimą gali būti skiriamos šios nuobaudos:

• piniginė bauda;• specialiosios teisės atėmimas;• administracinis areštas.

Specialiosios teisės atėmimas gali būti skiriamas tiek kaip pagrindinė, tiek kaip papildoma nuobauda.

Piniginės baudos dydis priklauso nuo vyriausybės nustatyto minimalaus die-nos darbo užmokesčio dydžio. Minimali bauda yra lygi V2 minimalaus dienos darbo užmokesčio, maksimali - iki 200 minimalių dienos darbo užmokesčių. Maksimali piniginė bauda gali būti skiriama tik teismo. Pareigūnai gali skirti pinigines baudas, neviršijančias 10 minimalių dienos darbo užmokesčių; po-licijos pareigūnai gali skirti pinigines baudas iki 100 minimalių dienos darbo užmokesčių; darbo inspektoriai, vartotojų apsaugos inspektoriai, konkurenci-jos, standartizacijos, sveikatos apsaugos inspektoriai, mokesčių ar pasienio apsaugos pareigūnai gali skirti iki 50 minimalių dienos darbo užmokesčių baudas. Bauda, neviršijanti penkių minimalių dienos darbo užmokesčių, gali būti sumokama iš karto. Teismo sprendimas skirti piniginę baudą įsiteisėja nedelsiant. Bauda turi būti sumokėta per penkiolika dienų.

Specialiosios teisės apima teisę vairuoti autotransporto priemonę ar orlaivį bei teisę medžioti ar žvejoti. Asmeniui specialioji teisė gali būti atimta ne trumpiau kaip penkiolikai dienų ir ne ilgiau kaip trejiems metams.

Administracinis areštas iki 30 dienų gali būti skiriamas tik teismo. Nėščioms moterims, asmenims, vieniems auginantiems vaikus iki 15 metų, nepilname-čiams, neįgaliems asmenims, respublikos prezidentui, vyriausybės ir Estijos parlamento nariams, Nacionalinio teismo nariams, vyriausiajam kontrolieriui ir generaliniam prokurorui administracinis areštas negali būti skiriamas.

Mažareikšmių administracinių nusižengimų atveju administracinis areštas teis-mo ar kito kompetentingo pareigūno gali būti pakeistas įspėjimu.

Administracinės sankcijos netaikomos statutinių organizacijų pareigūnams. Tokie asmenys baudžiami drausmine ar neteismine tvarka.

Neteisminės nuobaudos yra šios: papeikimas, bauda iki dešimties mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, nušalinimas nuo pareigų iki dešimties dienų, perkėlimas į žemesnes pareigas, atleidimas iš pareigų. Šiuo atveju darbdavys atlieka pareigūno ar institucijos, įgaliotos skirti neteisminę nuobaudą, funkcijas.

207


■ Ui SuomijaSuomijoje yra daug piliečiams taikytinų administracinių sankcijų rūšių. Sank-cijos yra susietos su skirtingomis socialinio elgesio rūšimis ir todėl jų tikslai labai skiriasi. Dalis sankcijų yra piniginės. Kai kurios sankcijos gali būti gero-kai griežtesnės už teismų skiriamas baudas.

Visos administracinės sankcijos grindžiamos parlamento išleistais aktais. Svarbiausios administracinės sankcijos yra:

• sąlyginis baudos skyrimas;• įspėjimas, kad kažkas bus padaryta pažeidėjo sąskaita (grasinimas at

likti veiksmus);• įspėjimas, kad pažeidėjo sąskaita bus nutraukta kokia nors veikla (gra

sinimas nutraukimu);• mokestinės sankcijos;• baudos viešajame transporte;• baudos už neleistiną automobilio stovėjimą; ir• proceso išlaidų priteisimas.

Sąlyginių baudų akte, įsigaliojusiame 1990 metais, įtvirtintos nuostatos, reg-lamentuojančios sąlyginį baudos skyrimą, grasinimą atlikti veiksmus bei gra-sinimą nutraukimu. Šios sankcijos gali būti skiriamos piliečiams už teisinių pareigų nevykdymą. Tai yra netiesioginės prievartos priemonės, taikomos sie-

kiant užtikrinti teisinių pareigų įvykdymą. Šių sankcijų tikslas yra priversti šalį įvykdyti savo pareigas. Iš šių sankcijų svarbia

usia ir dažniausiai taikoma yra sąlyginio baudos skyrimo sankcija. Tai reiškia, kad asmeniui už nurodymo ar draudimo nesilaikymą gresia piniginė bauda. Bauda gali būti nustatyta tvirta suma arba suma, kuri ilgainiui didėja. Grasinimas nutraukimu reiškia, kad darbai ar kitokie veiksmai, ar mechanizmų darbas bus nutrauktas, jei nebus paisoma nustatytų draudimų. Dažniausiai ši nuobaudos rūšis yra skiriama administracinių vienetų vyriausybių, savivaldybių tarybų, darbuotojų apsaugos institucijų, Prekybos ir Vandens teisių teismų. Kai skiriama sąlyginė bauda, grasinimas atlikti veiksmus ar grasinimas nutraukimu, šalių teisės yra užtikrinamos skirtingais būdais. Visada prieš skiriant kurią nors iš išvardytų nuobaudų būtina išklausyti šalį. Šalys taip pat turi teisę apskųsti sprendimą, kuriuo buvo paskirta sąlyginė bauda, grasinimas atlikti veiksmus ar grasinimas nutraukimu, Aukščiausiajam administraciniam teismui. Tačiau ypatingos skubos atveju gali būti nusprendžiama, kad sprendimas privalo būti vyk-domas neatsižvelgiant į skundo padavimo faktą.

Finansiniai nusikaltimai (nusikaltimai dėl viešųjų finansų) yra kriminalizuoti Suomijos baudžiamajame kodekse. Už nusikaltimus mokesčių srityje bend-rosios kompetencijos teismai skiria baudas ar laisvės atėmimo bausmes. Maža to, mokesčių įstatymai suteikia valdžios institucijoms teisę kaip nuo-

208

_ priedas. 4 skyrius: Specialiosios ir materialinių, ir proceso principų taikymo nuostatos

■i_d!ą už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ar panašius nusižengimus :i:dinti mokesčių mokėtojui mokesčius ar skirti kitokias ekonominio po-- Jo priemones. Mokesčių padidinimas finansiškai gali būti kur kas di-~i™ė suma nei maža piniginė bauda. Šalių padėtis šiuo atveju yra apsau-. 3 teise apskųsti mokestinius sprendimus Aukščiausiajam administraciniam

; j^dla gali būti skiriama asmeniui, važiuojančiam viešuoju transportu (auto-.sj„ metro, traukiniu ir 1.1.) be bilieto. Baudos suma ženkliai viršija bilieto L ™ą, tačiau ji negali viršyti 30 pigiausių autobuso bilietų kainos. Baudą • ia bilietų kontrolieriai. Keleivis turi teisę apskųsti paskirtą baudą admi-• -rraciniam teismui.

. i smulkius nusižengimus automobilių stovėjimo ar parkavimo taisyklėmsiama bauda. Baudas skiria policijos pareigūnai. Kai kuriuose miestuose ši

.liuotis yra perduota savivaldybės automobilių parkavimo priežiūros parei-,;™ams. Jei asmuo mano, kad bauda jam buvo paskirta neteisėtai ar be pa-i-kamo pagrindo, jis per baudos apmokėjimo terminą gali pareikšti protestą^TDmobilių parkavimo priežiūros pareigūnams. Pareigūnai nedelsdami turi-agrinėti protestą ir apie priimtą sprendimą pranešti pareiškėjui. Pareiškėjas-i teisę apskųsti nepalankų sprendimą administraciniam teismui.

l£i;dos taip pat yra skiriamos už leistino autotransporto priemonės gabenamo 3rio viršijimą. Baudos dydis priklauso nuo svorio perviršio. Baudas skiria : zOčcijos pareigūnai ir šie sprendimai gali būti skundžiami administraciniams r smams.

-3skritai Suomijoje yra gana įprasta, kad baudas skiria viešojo administravo subjektai. Administracinių sankcijų pranašumas yra tas, kad asmuo "ėra baudžiamas kriminaline bausme už mažareikšmius pažeidimus. Vis "šito, atsižvelgiant į egzistuojančius teisinius saugiklius, po palyginti trum-Z3 proceso asmenims gali būti pritaikytos didelės piniginės sankcijos. Maža "2>„ kartais administracinės ir baudžiamosios sankcijos gali sutapti. Kalbant loie teisinius saugiklius būtina paminėti 1995 m. rugpjūčio 1 d. įsigalioju-sią konstitucinių teisių reformą, kurią užbaigus Konstitucijoje atsirado nauja -uostata: „Parlamentas savo aktu turi užtikrinti proceso viešumo, teisės būti įklausytam, teisės į motyvuotą sprendimą, teisės apskųsti sprendimą ir kitų :eisės į tinkamą teismo procesą bei gero administravimo principo garantijų apsaugą".

Administracinės nuobaudos paskyrimas neužkerta galimybės dėl tos pačios veikos iškelti baudžiamąją bylą. Tačiau tam tikrais atvejais teismo nuospren-dis gali užkirsti kelią dėl tos pačios veikos pradėti administracinio teisės pa-žeidimo tyrimo procesą.

209


Ispanija

Administracinės sankcijos yra administraciniai aktai, kuriais privatiems as-menims yra skiriamos nuobaudos už elgesį, prieštaraujantį nustatytai tvarkai. Sankcija, nesvarbu, piniginė ar ne, negali apriboti asmens laisvės.

Administracinių sankcijų akte įtvirtinti bendrieji baudžiamosios teisės prin-cipai.

Teisėtumo principas administracinių sankcijų srityje turi tokius padarinius:

• teisę paskirti administracinę nuobaudą turi tik tie viešojo administravimo subjektai, kuriems tokią teisę tiesiogiai suteikia įstatymai. Ši kompetencija negali būti perleidžiama kitoms institucijoms;

• įstatymai turi apibrėžti administracinio pažeidimo sąvoką, aplinkybeskurioms esant gali būti skiriama administracinė nuobauda, ir sankcijarūšis.

Sankcijos negali būti skiriamos už veikas, kurios jų padarymo metu nepažei-dė viešosios tvarkos.

• Administracinių sankcijų aktas turi atgalinio veikimo galią tik tucatveju, jei gali pagerinti asmens, kaltinamo padarius administracirpažeidimą, padėtį.

• Administracinės sankcijos negali būti taikomos pagal analogiją.

Parenkant sankcijas, proporcingumo principas reiškia, kad:

• sankcija turi atitikti padaryto nusižengimo pobūdį ir laipsnį;• siekdamas paskirti teisingą sankciją administravimo subjektas privaic

įvertinti ar:

1) pažeidimas padarytas kaltai, tyčia ar dėl didelio neatsargumo,2) padarytos žalos dydį, ir3) kartotinumą (recidyvą).

Įrodinėjimo našta tenka administravimo subjektui. Visi neaiškumai turi be-aiškinami kaltinamojo naudai.

Įstatymas nustato sankcijų už pažeidimus skyrimo taisykles.

Asmuo, remiantis ta pačia įstatymo nuostata, negali būti baudžiamas du k£--tus už tą pačią veiką.

Jei pagal kurį nors specialų įstatymą pradedamas baudžiamasis procesas, v:i pirmiau tuo pačiu pagrindu pradėti administraciniai procesai turi būti sustar-dyti iki baudžiamosios bylos pabaigos.

210


Šiuo atveju, jei asmuo yra nuteisiamas už baudžiamojo nusikaltimo padary -mą, j i s negali už pačią veiką būti baudžiamas dar ir administracine tvarka. Jei asmuo baudžiamojoje byloje yra išteisinamas, sustabdyta administracinė byla atnaujinama, o aplinkybės, nustatytos baudžiamojoje byloje, nagrinė-jant administracinę bylą turi prejudicinę galią. (Tai yra tokie atvejai, kai ta pati veika sudaro ir administracinio pažeidimo, ir baudžiamojo nusikaltimo sudėtį.)

Įstatymų nustatytais atvejais administravimo subjektas gali priimti atitinka-mą sprendimą, užtikrinantį būsimo administracinio sprendimo įvykdymą.

Galutinis sprendimas privalo būti motyvuotas ir remtis byloje nustatytais fak-tais, surinktais įrodymais ir argumentais. Administravimo subjektas negali remti savo sprendimo faktais, įrodymais ir argumentais, kurie nebuvo nagrinėti to proceso metu.

II. Administracinių aktų panaikinimas (atšaukimas){Austrija, Danija, Vengrija, Airija, Italija, Nyderlandai, Ispanija)

AustrijaPagal bendrąją taisyklę administravimo institucijos negali atšaukti savo pri -imtų aktų. įsigaliojęs administracinis aktas gali būti panaikinamas ar keičia -mas tik esant atitinkamoms sąlygoms. Administracinių aktų stabilumas yra vertinamas kaip teisinio tikrumo ir visuomenės ramybės garantas.

Galimos šios išimtys:

• administracinių aktų keitimas ar atšaukimas ex officio;• proceso atnaujinimas; ir• buvusios padėties atkūrimas (restitutio in integrum).

Administracinių aktų keitimas ar atšaukimas ex officio

Šie administraciniai aktai juos priėmusių ar aukštesnių viešojo administravi -mo subjektų gali būti keičiami ar atšaukiami ex officio:

• administraciniai aktai, nesuteikiantys teisių (pvz., aktai, kuriais paskiriama sankcija);

• kiti administraciniai aktai, jei tai (pakeitimas ar atšaukimas) yra būtina siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ar gyvybę ar išvengti sunkiųpadarinių šalies ekonomikai.

Būtina pabrėžti, kad niekas neturi teisės reikalauti pasinaudoti teise pakeisti ar atšaukti administracinį aktą.

211


Šie administraciniai aktai aukštesnio viešojo administravimo subjekto gali būti pripažinti negaliojančiais:

• sprendimai, priimti nekompetentingo administravimo subjekto, ar pažeidžiant nustatytą tvarką sudaryto komiteto. Šiuo pagrindu sprendimas gali būti panaikintas tik per trejus metus nuo administracinio aktopriėmimo;

• administraciniai aktai, kurių įvykdymas prieštarautų baudžiamosios teisės nuostatoms;

• administraciniai aktai, kurių įvykdymas yra neįmanomas;• administraciniai aktai, savo turiniu prieštaraujantys imperatyvioms įvai

rias viešojo administravimo sritis reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms.

Proceso atnaujinimas

Proceso atnaujinimas yra dar vienas būdas pakeisti formalų res judicata. Pro-cesas gali būti atnaujintas, jei:

• administracinis aktas buvo priimtas apgaule;• paaiškėjo naujų aplinkybių ar įrodymų, kurie nebuvo žinomi ir negalė

jo būti pateikti proceso metu, ir jų buvimas galėtų iš esmės pakeistisprendimą; ar

• administravimo subjektas, nagrinėjęs preliminarų klausimą, susijusį sunagrinėjamu pagrindiniu klausimu, priėmė visiškai priešingą sprendimą nei kompetentinga institucija, nagrinėjusi pagrindinį klausimą.

Procesas gali būti atnaujintas ex officio ar suinteresuoto asmens prašymu. Prašymas atnaujinti procesą turi būti paduotas per dvi savaites nuo tada, kai pareiškėjui tapo žinomos aplinkybės, sudarančios proceso atnaujinimo pa-grindą.

Buvusios padėties atkūrimas (restitutio in integrum)

Šalis, praleidusi terminą ar neatvykusi į posėdį, gali prašyti atkurti buvusią padėtį, jei įrodo, kad terminas buvo praleistas ar į posėdį ji neatvyko dėl svarbių aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti ir išvengti ir kurios nepri-klausė nuo šalies valios ar įvyko dėl nedidelio šalies aplaidumo. Prašymas dėl restitucijos turi būti paduotas per dvi savaites nuo tokių aplinkybių pasi-baigimo. Paduodama pareiškimą šalis privalo atlikti veiksmus, kurių ji neat-liko anksčiau.

Padėtis gali būti atkurta ir tuo atveju, kai šalis praleido apskundimo terminą dėl to, kad administraciniame akte buvo klaidingai nurodyta, jog aktas yra neskundžiamas.

212


DanijaDanijos teisėje administracinio akto atšaukimas paprastai reiškia, kad viešo-jo administravimo subjektas savo iniciatyva pakeičia savo paties priimtą ga-liojantį administracinį aktą. Todėl toliau analizuojama tik tai, kokios apim-ties yra Danijos viešojo administravimo subjektų teisė atšaukti savo priimtus galiojančius administracinius aktus. Aukštesniosios administravimo instituci-jos ar teismo teisė panaikinti administracinius aktus nebus nagrinėjama.

Danijos Konstitucijoje nėra nuostatų, reglamentuojančių Danijos viešojo ad-ministravimo subjektų teisę atšaukti savo priimtus administracinius aktus. Šis klausimas nėra detaliai reglamentuotas ir kituose Danijos teisės aktuose. Vis dėlto įstatymuose yra keletas nuostatų, kurios daugiau ar mažiau aiškiai reg-lamentuoja administracinių aktų atšaukimo klausimą. Tais atvejais, kai įsta-tymų nuostatos leidžia atšaukti administracinius aktus, šios teisės apimtį ga-lima nustatyti tik analizuojant atskiras teisės aktų nuostatas.

Be minimų įstatymų nuostatų, reglamentuojančių administracinių aktų atšau-kimą, viešojo administravimo subjektų teisė atšaukti priimtus administraci-nius aktus gali būti nurodyta tokių aktų poįstatyminiuose aktuose - ministeri-jų įsakymuose.

Ir galiausiai - tam tikrais atvejais administraciniai aktai gali būti atšaukia-mi nesant jokių aiškių teisės aktuose įtvirtintų įgaliojimų. Tokiais atvejais administraciniai aktai yra atšaukiami remiantis nerašytomis taisyklėmis, ben-drais administracinės teisės principais, iš dalies - teismų praktika, ombud-smeno praktika ir bendra įprasta administracine praktika. Bendrieji admi-nistracinio akto atšaukimo principai taikomi ne tik visais teisės aktų nereglamentuotais atvejais, bet ir įstatymų ir ministerijų įsakymais regla-mentuotais atvejais.

Kalbant apie įstatymų nereglamentuotą teisę atšaukti administracinius ak-tus, esminis visada yra stabilumo poreikio ir interesų, kuriais remiasi admi-nistracinio akto keitimo poreikis, santykis. Vadovaujantis Danijos teise, spren-džiant administracinio akto atšaukimo ar keitimo tikslingumo klausimą, visada turi būti įvertinta konkreti administracinio akto atšaukimo ar keitimo priežastis, administracinio akto atšaukimo padariniai suinteresuotiems as-menims bei administracinio akto prigimtis. Maža to, sprendžiant administ-racinio akto atšaukimo ar keitimo tikslingumo klausimą būtina atsižvelgti į originaliame administraciniame akte esamas specifines išlygas dėl akto at-šaukimo.

213


Vengrija

Vengrijos administracinėje teisėje administracinių aktų atšaukimo klausimas iš dalies siejamas su jų teisėtumu. Pagal bendrąją taisyklę administraciniai aktai atgal negalioja. Specialiuose įstatymuose galima rasti specialių taisyk-lių, reglamentuojančių tuos atvejus, kai priimti administraciniai sprendimai turi trūkumų ar prieštarauja konstitucijai ar įstatymams.

Institucija gali pakeisti savo sprendimą, jei jame yra rašybos ar matematinių klaidų.

Administravimo institucija gali savo iniciatyva panaikinti savo pačios priim-tą neteisėtą administracinį sprendimą, su sąlyga, kad tuo klausimu ar toje byloje dar nėra priimtas aukštesnės institucijos ar teismo sprendimas.

Šalies prašymu administravimo institucija gali atšaukti savo sprendimą, su sąlyga, kad byloje nėra kitų šalių.

Sprendimas gali būti atšauktas per vienerius metus nuo jo paskelbimo. Atšau-kimas negali paliesti asmeninių teisių, kurios įgytos ir kuriomis yra naudoja-masi bona fide.

Iii ' AirijaAdministracinėje teisėje galiojantis functus officio principas (beje, taikomas ir teismų bei tribunolų veikloje) reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, įgyvendinęs savo įstatymu suteiktą teisę ir priėmęs sprendimą, ją „išnaudoja" ir nebegali savo priimto administracinio akto atšaukti ar pakeisti (ar imtis panašių veiksmų). Šis principas priešpriešina viešojo administravimo subjekto teisę pakeisti savo priimtą sprendimą aukštesnės institucijos ar teismo teisei atlikti tokį pat žingsnį. Tačiau šis principas turi keletą svarbių išlygų:

• administravimo institucijai įstatymu suteikta teisė ar funkcija gali būtitęstinės prigimties, todėl, norėdama pasiekti įstatymo tikslą, administravimo institucija, neatsižvelgiant į tai, kad ji kartą jau priėmė sprendimą, privalo vėl peržiūrėti tą patį klausimą;

• administravimo institucijos sprendimas nesuteikti pareiškėjui tam tikros teisės, kitaip nei sprendimas ją suteikti, galės išvengti functus officio principo taikymo. Atsižvelgiant į bylos esmę, tai gali suteikti pareiškėjui teisę paduoti naują prašymą, ir administravimo institucija,galiojant pirmam sprendimui, turės iš naujo nagrinėti šį klausimą irpriimti sprendimą. Licencijų suteikimas ar nesuteikimas gali būti klasikiniu tokios išimties pavyzdžiu;

• pagal bendrą praktiką į šiuolaikinius įstatymus ar poįstatyminius aktus,suteikiančius teisę priimti administracinius aktus, tapo įprasta įtraukti

tfpss


nuostatas, aiškiai leidžiančias administravimo institucijoms atšaukti ar pakeisti tokius aktus. Jei tokie atšaukimai ar pakeitimai gali pablo-ginti asmenų padėtį, privalu laikytis bendrųjų teisingumo principų.

Reikia skirti functus officio taisyklę nuo res judicata taisyklės. Paprastai res judicata kyla iš teismų sprendimų, nustatančių proceso šalių teises ir jų teisi-nę padėtį. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims yra privalomas tiek savo rezo-liucine dalimi, tiek ir byloje nustatytomis aplinkybėmis ir negali būti šalių kvestionuojamas pradedant naują procesą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Atrodytų, kad res judicata principas turėtų būti taikomas ir administravimo institucijų, atliekančių teismines funkcijas (t. y. nustatančių, tegu ir ribota apimtimi, šalių teises ir pareigas), sprendimams. Vis dėlto įstatymas, regla-mentuojantis tokią situaciją, gali aiškiai suteikti administravimo institucijai teisę peržiūrėti (ir panaikinti) savo sprendimą.

Galimas neaiškumų šaltinis aiškinant functus officio doktriną - bendra įstaty-mų aiškinimo taisyklė, įtvirtinta 1937 m. Aiškinimo akte (Interpretation Act). Šiame akte yra įtvirtinta nuostata, jog įstatymų suteikiami įgaliojimai ir pa-reigos gali būti vykdomi taip dažnai, kaip to reikia pagal aplinkybes, nebent tai prieštarautų įstatyme įtvirtintam tikslui. Ši taisyklė vis dėlto nesuteikia administravimo institucijoms tęstinės jurisdikcijos atšaukti ar pakeisti savo priimtus administracinius aktus, jei šie sukelia kokių nors teisinių padarinių.

Italija

Anuliavimas

Aktų panaikinimas yra priemonė, kurią viešojo administravimo subjektai nau-doja savo pačių pirmiau išleistiems aktams panaikinti bei nutraukti jais re-miantis susiklostančius teisinius santykius.

Pirmasis akto panaikinimo atvejis, kurį nagrinėsime, yra anuliavimas.

Kiekvienas teisiškai ar materialiu požiūriu ydingas aktas gali būti anuliuotas. Toks aktas gali būti panaikintas ex tune vėlesniu aktu, paskelbiančiu jį nega-liojančiu. Anuliavimo aktai gali būti skirtingų formų ir priimami įvairiomis stadijomis.

Pirma, sprendimas dėl administracinio akto anuliavimo gali būti priimtas iki tokio akto, nors ir visapusiškai baigto, priėmimo. Šiuo atveju anuliavimas yra prevencinės priežiūros rezultatas (Audito rūmai neregistruoja tokio akto, tam neprieštarauja CORECO ar Regioninis priežiūros komitetas). Priimamas do-kumentas, pažymintis, kad aktas yra teisiškai ydingas, ir anuliuojamas.

215


Antra, sprendimas anuliuoti ydingą aktą gali būti priimtas laikotarpiu tarp anuliuojamo akto priėmimo ir jo įsigaliojimo. Šiuo laikotarpiu kiekviena su-interesuota šalis gali kreiptis į administravimo instituciją ar teismą prašyda-ma panaikinti tokį tariamai ydingą aktą. Jei prašymas yra patenkinamas, ins-titucija ar teismas priima įsakymą anuliuoti ydingą aktą.

Galiausiai viešojo administravimo subjektams suteiktos galios saugoti savo priimtus aktus apima ir teisę ex officio bet kada anuliuoti priimtus aktus.

Vis dėlto, jei institucija pati panaikina savo priimtą aktą prieš jį peržiūrint ar atmetant, tokia situacija nėra laikoma anuliavimu. Kaip ir procesiniai teisės aktai, aktas, priimtas siekiant įgyvendinti negaliojantį ir todėl nesukuriantį jokių teisinių padarinių aktą, taip pat prilyginamas atšaukimui.

Aptarsime tik anuliavimą ex officio. Anuliavimas skundo viešojo administra-vimo institucijai ar priežiūros tvarka bus aptariamas atskirai.

Administraciniai aktai gali būti anuliuoti ex officio juos priėmusios institucijos (savo akto anuliavimas), tą gali padaryti aukštesnė administravimo institucija priežiūros tvarka (hierarchinis anuliavimas) ar vyriausybė, kuri pagal jungtinio Vietos savivaldos akto 6 straipsnį turi teisę panaikinti kiekvieną teisiškai ydin-gą administracinį aktą, neatsižvelgiant į jį priėmusį subjektą ir priėmimo laiką. Vyriausybinis anuliavimas yra paskelbiamas prezidento dekretu, priimamu Mi-nistrų tarybos, po konsultacijų su Valstybės taryba (Consiglio di Stato).

Savo akto anuliavimas ar hierarchinis anuliavimas turi būti tos pačios formos ir priimtas ta pačia tvarka kaip ir anuliuojamas aktas. Anuliavimo akte priva-lu nurodyti pakankamas anuliavimo priežastis, konkretų teisės pažeidimą ar viešąjį interesą, dėl kurio būtina anuliuoti aktą.

Išskyrus labai retus atvejus, kai anuliavimas ex officio yra privalomas, visais kitais atvejais tai yra aktas, priimamas institucijos nuožiūra. Tai reiškia, kad iš esmės suinteresuota institucija privalo užtikrinti, kad anuliavimas bus vyk-domas išimtinai viešojo intereso tikslais, ir kiekvienu konkrečiu atveju įver-tinti viešojo intereso svarbą. Retkarčiais, pasikeitus konkrečiai teisinei situa-cijai ar viešojo intereso, kuriam užtikrinti priimtas aktas, prigimčiai, viešosios politikos tikslais gali būti būtina palikti aktą galioti, nepaisant jo ydingumo. Turi nebūti jokių abejonių, kad anuliavimas labiau padės viešajam interesui nei anuliuojamas aktas. Jei anuliuojamas aktas neprieštarauja viešajam inte-resui ar jo teisiniai ir praktiniai padariniai pakeitė viešuosius ir privačius inte-resus tiek, kad originalių tikslų įgyvendinimas yra nebetikslingas, toks aktas turėtų būti paliktas galioti.

Anuliavimas ex tune įsigalioja nuo anuliuojamo akto priėmimo dienos, taip padarydamas anuliuotą aktą niekiniu. Iš to išplaukia, kad yra panaikinami visi iki anuliavimo atsiradę padariniai. Lieka galioti tik tokie padariniai, ku-

216

2 priedas. 4 skyrių; : Specialiosios ir materialinių, ir proceso principų taikymo nuostatos

rių nebegalima pakeisti, ar tokie, kurie, nors ir kilo iš anuliuoto akto, bet buvo įvykdyti kitų instrumentų pagalba (pavyzdžiui, valstybės valdomas tur-tas buvo įgytas remiantis anuliuotu aktu, tačiau jo valdymas ilgą laiką sudaro atskirą įgijimo pagrindą).

Galiausiai tais atvejais, kai anuliuojamas administracinis aktas yra susijęs su kitais administraciniais aktais, būtina nustatyti, šios sąsajos yra sisteminio ar tik atsitiktinio pobūdžio. Antru atveju tokių administracinių aktų galiojimo anuliavimo faktas neturi įtakos; pirmuoju -jie taip pat netenka galios, nors ir galioja iki atskiro sprendimo juos anuliuoti.

AtšaukimasAtšaukimu yra panaikinamas administracinis aktas, kuris nėra ydingas, ta-čiau kurio sukeliami padariniai nebeatitinka viešojo intereso, kuriam įgyven-dinti šis aktas buvo priimtas.

Anuliavimas taikomas niekiniams administraciniams aktams, o atšaukimas skirtas administraciniams aktams, kurie yra teisėti, tačiau jų sukeliami pada-riniai nebeatitinka viešojo intereso arba dėl pasikeitusios viešosios politikos, arba dėl to, jog pasikeitė objektyvios sąlygos, kuriomis remiantis šis aktas buvo priimtas.Teisė atšaukti administracinį aktą, t. y. teisė nustoti siekti tikslo, kurio buvo siekiama praeityje, suteikiama viešojo administravimo subjektams, įgyven-dinantiems tą patį viešąjį interesą, kuriam įgyvendinti buvo skirtas atšaukia-mas administracinis aktas. Kitaip tariant, kadangi viešojo administravimo ins-titucijos privalo užtikrinti, kad administraciniai santykiai, susiklostantys remiantis jų priimamais administraciniais aktais, atitiktų viešąjį interesą, o tai apima ir teisę atšaukti ar pakeisti priimamus administracinius aktus, jei to reikia viešajam interesui, tiek administracinių aktų priėmimas, tiek ir jų at-šaukimas yra to paties aktyvaus administravimo proceso dalys. Iš to išplaukia, kad teisė atšaukti administracinius aktus priklauso juos priėmusiai institucijai, ar, išskyrus išimtinės kompetencijos atvejus, aukštesnei institucijai, turinčiai teisę peržiūrėti jai pavaldžių institucijų priimamus ad-ministracinius aktus.Atšaukimo aktas privalo būti tokios pat formos ir priimtas ta pačia tvarka kaip ir atšaukiamas aktas.Kadangi atšaukimo aktu yra panaikinamas teisėtas administracinis aktas, o atšaukimo priežastys - pasikeitusi teisinė situacija, kuriai esant tokį admi-nistracinį aktą toliau vykdyti tampa nebetikslinga, atšaukimo aktas įsigalioja ex nunc. Kitaip tariant, padariniams, jau atsiradusiems pagal šį administraci-nį aktą, neturi įtakos atšaukimo faktas. Tai reiškia, kad atšaukiami gali būti

217


tik ilgalaikius padarinius sukeliantys administraciniai aktai ir niekada - ad-ministraciniai aktai, sukeliantys nedelsiamus ar trumpalaikius padarinius, ne-bent tokie padariniai dar nebūtų atsiradę.

Kadangi atšaukimas neturi įtakos remiantis panaikintu aktu atsiradusiems pa-dariniams, jis taip pat nedaro įtakos ir pagal šį aktą įgytoms privačioms tei-sėms. Tačiau tai netaikoma teisėms, kilusioms iš kitų teisių, kurios visuomet susijusios su viešuoju interesu, jei šis viešasis interesas nebeegzistuoja. Kaip pavyzdį galima pateikti teises, kylančias iš prekių ar paslaugų koncesijos (naudojimo teisė), kurios egzistuoja tik tol, kol yra koncesijos teisinis santy-kis. Todėl kai administracinis aktas yra panaikinamas, tokios individualios teisės taip pat pasibaigia.

„Atšaukimo" terminas yra kartais vartojamas apibrėžti asmeniui tam tikras teises suteikiančio akto (pvz., koncesijos, licencijos ar leidimo) panaikinimą dėl to, jog asmuo neįvykdė tame akte nurodytų reikalavimų. Ši panaikinimo rūšis, dar kitaip vadinama teisės atėmimu, faktiškai yra administracinė nuobauda. Tokį aktą galima laikyti atšaukimu tikrąja šios sąvokos prasme tik tuo atveju, jei iš viešojo administravimo akto sukurto santykio išplaukiančių pareigų nevykdymas taip pakeitė realią situaciją, kad pačiam santykiui toliau egzistuoti nebeliko pateisinimo ir jis tapo prieštaraujančiu viešajam interesui.

Teisės atėmimas

Teisės atėmimas panaikina administracinį aktą ir juo remiantis atsiradusį tei-sinį santykį arba dėl to, kad subjektas, kuriam buvo suteikta atitinkama teisė, nevykdė savo įsipareigojimų (jau pirmiau aptarėme, kad teisės atėmimas kar-tais yra klaidingai vadinamas atšaukimu), arba todėl, jog šis subjektas aki-vaizdžiai nebeatitinka tokiam teisiniam santykiui tęsti būtinų kriterijų.

Kitaip nei anuliavimas ar atšaukimas, teisės atėmimas neapima administraci-nio akto teisėtumo ar tikslingumo įvertinimo, atvirkščiai, jis remiasi išimtinai tokio administracinio akto naudos gavėjo elgesio įvertinimu ar kitais subjek-tyviais ar objektyviais kriterijais.

Teisės atėmimas gali būti administracinės nuobaudos rūšimi (jei teisės atėmimo pagrindas yra naudos gavėjo įsipareigojimų nevykdymas, padarytas veikimu ar neveikimu) arba kontrolės priemone (jei nustojama tenkinti tam tikrus kriterijus).

Kai naudos gavėjas nustoja vykdyti savo įsipareigojimus, administravimo sub-jektas privalo nuspręsti, ar toks elgesys yra pakankamas atimti teisę, nebent pats aktas, suteikęs teisę, nustato, kad tam tikras elgesys yra pagrindas atimti teisę. Administravimo subjektas privalo įvertinti veiksmo ar pažeidimo sun-kumą, kartotinumą (ar galimybę kartoti ateityje) ir naudos gavėjo atsakomy-bės ribas.

218


Iš principo toks įvertinimas yra būtinas ir tuo atveju, jei naudos gavėjas nusto-ja vykdyti sutartą veiklą. Išimtis yra tie atvejai, kai tam tikra veikla neprade-dama per tam tikrą nustatytą laiką, šiuo atveju įvertinamas tik termino pralei-dimo veiksnys.

Teisės atėmimas dėl to, jog nebėra tenkinami tam tikri subjektyvūs (pvz., pilietybė, teisė praktikuoti tam tikrą profesiją) ar objektyvūs (pvz., higienos ar saugumo normų pažeidimas) kriterijai, atliekamas įvertinus tik neatitik-ties kriterijams faktą. Šių kriterijų tenkinimas yra būtinas ne tik tam, kad susiklostytų tam tikras teisinis santykis, bet ir tolesnei tokio santykio tąsai. Jei šie kriterijai nebuvo tenkinami akto priėmimo metu, teisę suteikęs ad-ministracinis aktas yra niekinis ir turėtų būti anuliuojamas, o ne atimama teisė.

Kalbant procesiniais terminais, tuo atveju, kai teisės atėmimas yra administ-racinė nuobauda, suinteresuotam asmeniui turėtų būti pranešta apie jo atžvil-giu pradėtą procesą, tačiau tai nėra būtina, jei atimama teisė yra priežiūros proceso rezultatas.

Sprendimai dėl teisės atėmimo įsigalioja ex nunc. Akto padariniams jie netu-ri įtakos. Kartais teisės atėmimas gali paliesti praeityje kilusius padarinius, bet tik iki to momento, kai naudos gavėjas nustojo tenkinti nustatytus reikala-vimus, ar iki įvykio, dėl kurio ir buvo priimtas teisės atėmimo aktas.

NyderlandaiŽiūrėti prie: „Teisėtų lūkesčių ir teisėtai suteiktų teisių apsauga" (2 skyrius VI dalis).

IspanijaIspanijos teisėje administracinio akto panaikinimas yra vertinamas kaip teisi-nio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų išimtis. Todėl teisine reglamentacija yra siekiama apsaugoti suinteresuotų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Ispanijos teisėje administraciniai aktai yra skirstomi į teises nustatančius ar suteikiančius ir teisių nenustatančius ar nustatančius sankcijas.

Teises nustatantys administraciniai aktai suinteresuoto asmens prašymu ar vie-šojo administravimo subjektų iniciatyva gali būti visiškai ar iš dalies panai-kinti prieš tai pasikonsultavus su Valstybės taryba (aukščiausia vyriausybės ir kitų viešojo administravimo subjektų konsultacine institucija), jei:

• administracinis aktas yra neteisėtas;• panaikinimo procedūra pradedama ne vėliau kaip per ketverius metus

nuo akto priėmimo.

219


Nesant šių aplinkybių, viešojo administravimo subjektai privalo paskelbti to-kį aktą prieštaraujančiu viešajam interesui ir bandyti panaikinti jį teismine tvarka. Asmenys, suinteresuoti tokio akto galiojimu, gali bandyti apginti savo poziciją teisme. Procesas turi būti pradėtas ne vėliau kaip per ketverius me-tus nuo tokio administracinio akto priėmimo.

Administraciniai aktai, nesuteikiantys teisių ar/ i r nustatantys sankcijas, gali būti atšaukiami bet kuriuo metu laikantis tam tikrų administracinių procedūrų.

Viešojo administravimo subjektai bet kuriuo metu, savo iniciatyva ar suinte-resuoto asmens prašymu, gali ištaisyti jų priimtuose administraciniuose ak-tuose esančias faktines, matematines ir kitokias neteisinio pobūdžio klaidas.

Jei pradėta akto panaikinimo procedūra, kompetentingas viešojo administra-vimo subjektas gali sustabdyti šio akto įgyvendinimą, siekdamas apsaugoti viešąjį interesą, jei jis nusveria privačius interesus.

Be to, viešojo administravimo subjektas bet kuriuo metu, tiek savo iniciaty-va, tiek suinteresuotų asmenų prašymu, po konsultacijų su Valstybės taryba gali paskelbti administracinį aktą „visiškai niekiniu" ir nepataisomu, jei:

• administracinis aktas pažeidžia pagrindines konstitucines teises;• administracinis aktas priimtas nekompetentingų institucijų;• administracinio akto reikalavimai yra neįvykdomi;• administraciniu aktu įteisinamas baudžiamasis nusikaltimas ar jis pri

imtas kaip nusikaltimo rezultatas;• administracinis aktas priimtas absoliučiai ignoruojant egzistuojančias

teisines procedūras;• administracinis aktas neturi jokio teisinio pagrindo;• administracinis reguliacinio pobūdžio aktas priimtas pažeidžiant aukš

tesnę teisinę galią turinčias rekomendacijas ar taisykles.

III. Asmens duomenų apsauga(Švedija)

Švedijos 1973 metų Duomenų aktas (Data Act) reglamentuoja asmens duo-menų bazių naudojimą. „Asmens duomenų bazė" -duomenų bazės, sąrašai ir kiti rašytiniai duomenys, kurie yra tvarkomi automatizuotai ir kuriuose užfiksuoti identifikuotinų fizinių asmenų asmeniniai duomenys. Duomenų bazės, kurios nėra tvarkomos automatizuotai, nepatenka į šio akto reguliavi-mo sritį.

220


Minimas aktas nustato, kad už kiekvieną asmens duomenų bazę turi būti atsakingas kontrolierius. Juo gali būti fizinis asmuo, institucija ar juridinis asmuo, turintis teisę spręsti klausimus dėl asmens duomenų bazėje esančios informacijos ir galimybę prireikus tą informaciją keisti ar pateikti raštu.

Vadovaujantis minimo akto nuostatomis, kiekvienas asmuo, norintis sukurti asmens duomenų bazę, yra įpareigotas apie tai iš anksto pranešti Švedijos duomenų apsaugos tarybai (Datainspektionen) ir gauti licenciją. Tokia licen-cija suteikia kontrolieriui teisę neperžengiant nurodytų ribų sukurti ir naudoti neribotą skaičių bylų.

Be reikalavimo gauti licenciją, 1973 metų Duomenų akte yra įtvirtintos nuo-statos, reglamentuojančios tam tikrų „jautrių" (didesnės apsaugos) asmens duomenų naudojimą. Norint naudoti tokius duomenis, būtina gauti atskirą Duomenų apsaugos tarybos leidimą. Tarp didesnės apsaugos asmens duome-nų yra duomenys apie asmens teistumą ar administracinį teistumą, asmens sveikatą ar lytinį gyvenimą, informacija, atskleidžianti asmens rasinę pri-klausomybę, politines pažiūras ar kitus įsitikinimus.

Leidimas taip pat yra būtinas norint saugoti asmenų kvalifikacinius duome-nis. Be to, leidimas reikalingas norint kaupti duomenis apie asmenis, neturin-čius ypatingų sąsajų su kontrolieriumi. Esant kokioms nors ypatingoms kon-trolieriaus ir registruojamo asmens sąsajoms, leidimas nėra reikalingas. Tokių ypatingų bylų pavyzdžiu gali būti bylos su klientų, pirkėjų, organizacijos narių, darbuotojų ar pan. duomenimis. Tarybos leidimas taip pat reikalingas duomenų „kryžminiam derinimui", t. y. duomenis perkelti iš vienos bylos į kitą, ir jungtiniam kelių asmenų duomenų tvarkymui.

Duomenų apsaugos taryba gali suteikti leidimą tik tuo atveju, jei nėra abso-liučiai jokių abejonių, kad asmens duomenys nebus panaudoti netinkamais tikslais ir nebus pažeista asmens teisė į privatumą.

Norint išvežti bylą su asmens duomenimis į užsienio valstybę taip pat reikia Tarybos leidimo, nebent būtų norima išvežti į valstybę, pasirašiusią 1981 m. Europos konvenciją dėl asmens duomenų automatizuoto tvarkymo. Leidimas gali būti išduotas tik Tarybai įsitikinus, kad nebus pažeista asmens teisė į privatumą.

Akte taip pat įtvirtinta keletas nuostatų, reglamentuojančių asmens duomenų saugojimą archyvuose.

Duomenų apsaugos taryba prižiūri kontrolierių veiklą ir bendrą minimo akto taikymą.

i !

221


Jei asmens duomenų tvarkymas pažeidė ar gali pažeisti teisę į privatumą, Duomenų apsaugos taryba gali nustatyti specialias duomenų tvarkymo sąly-gas ar, jei bylos duomenų neįmanoma patikrinti kitais būdais, uždrausti kon-trolieriui tvarkyti duomenų bylą ar atšaukti išduotą leidimą.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. Tarybai yra suteikta teisė nustatyti bendras atskirų sektorių duomenų tvarkymo taisykles. Iki tol ši teisė buvo išimtinai parlamen-to ir vyriausybės.

Skundai dėl Tarybos sprendimų paprastai yra paduodami administraciniams teismams, tačiau kartais gali būti paduodami vyriausybei.

Vyriausybės iniciatyva yra sudaryta speciali parlamentinė komisija parengti naują duomenų apsaugos teisinę bazę pagal ES direktyvos gaires. Komisija turėtų baigti savo darbą iki 1997 m. kovo.

222

5 skyrius:Materialinių ir proceso principų įgyvendinimo kontrolė

I. Teisminė kontrolė {Austrija, Estija, Suomija, Vokietija, Graikija, Airija, Italija, Nyderlandai, Portugalija, Rumunija, Turkija, Jungtinė Karalystė)

AustrijaAustrijoje viešojo administravimo subjektų teisinę kontrolę atlieka aukštes-nieji viešojo administravimo subjektai, įvairūs nepriklausomi administraci-niai tribunolai, Administracinis teismas ir Konstitucinis teismas (kartais admi-nistraciniai sprendimai taip pat panaikinami nagrinėjant bylą bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau šiuo atveju teismas nenagrinėja administraci-nio akto teisėtumo, o veikiau išsprendžia bylą neatsižvelgdamas į tokio ad-ministracinio akto nuostatas).

Aukščiausių administracinių instancijų, iš dalies išskyrus minėtus tribunolus, sprendimai gali būti skundžiami Administraciniam teismui. Visi administraci-niai sprendimai (išskyrus Administracinio teismo sprendimus) gali būti skun-džiami Konstituciniam teismui. Pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, turi išnaudoti gynybos priemones dviejose (kartais tik vienoje, kartais trijose ir išimtiniais atvejais keturiose) administracinėse instancijose.

Būtina paaiškinti, kuo skiriasi teismas ir nepriklausomos administracinės ins-titucijos. Teismą sudaro teisėjai, kartais teismo sudėtį papildo visuomenės atstovai (pvz., prisiekusieji). Teisėjai yra nuolatiniam laikotarpiui paskirti pro-fesionalai, kurie vykdydami savo pareigas nėra saistomi jokių nurodymų ir kuriems taikomos įgaliojimų trukmės pastovumo ir draudimo perkelti į kitas pareigas be jų sutikimo garantijos. Teisėjai išeina į pensiją sulaukę įstatymų nustatyto amžiaus (Federalinės konstitucijos 87-88 straipsniai).

Nepriklausomų administracinių tribunolų sudėtyje taip pat gali būti vienas ar daugiau teisėjų, tačiau kiti tribunolų nariai (kurie gali būti iš administravimo institucijų) neturi pirmiau nurodytų nepriklausomumo garantijų. Jų taip pat nesaisto jokie nurodymai, tačiau jie yra skiriami tam tikrai kadencijai, pa-vyzdžiui, šešeriems metams, arba yra viešųjų korporacijų atstovai. Vis dėlto

223


pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį tokie tribunolai laikomi nepriklausomais ir nešališkais.

Kaip vieną iš akivaizdžiausių nepriklausomų administracinių tribunolų pa-vyzdžių galima nurodyti Lander, kurio kompetencija yra skundų dėl admi-nistracinių nuobaudų nagrinėjimas, administracinių aktų (bet ne sprendi-mų), tiesiogiai liečiančių asmenų teises, kontrolė (Federalinės konstitucijos 129a, 129b straipsniai) ir kiti įvairių administracinių įstatymų tiesiogiai jo kompetencijai priskirti klausimai. Kiek tai susiję su nepriklausomų admi-nistracinių tribunolų nešališkumu ir nepriklausomumu, Federalinė konstitu-cija nurodo, kad:

• jų narius skiria žemės (kaip administracinio vieneto - vert. past.) vyriausybė, žemės įstatymų nustatytai, ne trumpesnei kaip šešerių metųkadencijai;

• vykdydami savo veiklą nepriklausomų administracinių tribunolų nariai nėra saistomi jokių nurodymų;

• nepriklausomų administracinių tribunolų narių pareigos turi būti iš ankstopaskirstytos žemės įstatymų nustatytam terminui;

• nepriklausomų administracinių tribunolų nario pareigos, priskirtos jamtokiu sprendimu, gali būti iš jo paimtos tik tribunolo pirmininko sprendimu, pareiškus jam nušalinimą;

• nepriklausomų administracinių tribunolų nariai iki įstatymų nustatytoskadencijos pabaigos gali būti pašalinti tik esant įstatymų nustatytomsaplinkybėms ir tik paties tribunolo sprendimu;

• nepriklausomų administracinių tribunolų nariai privalo turėti teisinį išsilavinimą ir savo, kaip tribunolo nario, kadencijos metu negali užsiimti jokia veikla, galinčia sukelti abejonių tribunolo nario nepriklausomumu.

Administracinio teismo paskirtis yra nagrinėti tik teisės ir procesinius klausi-mus (jis nenagrinėja klausimų, paliktų viešojo administravimo subjekto dis-krecijai, pavyzdžiui, Federalinės konstitucijos 130 straipsnis. Minėta, kad kai kurie nepriklausomų administracinių tribunolų sprendimai taip pat nepatenka į Administracinio teismo jurisdikciją). Tokie apribojimai netaikomi Konstitu-ciniam teismui, kontroliuojančiam visus administracinius sprendimus, tiesa, tokia kontrolė vykdoma tik administracinių sprendimų konstitucingumo as-pektu (Federalinės konstitucijos 144 straipsnis). Abu teismai gali panaikinti, tačiau negali pakeisti administracinių sprendimų.

Bendrojo pobūdžio administraciniai aktai (ordonansai) yra privalomi, nebent Konstitucinis teismas juos panaikintų suinteresuoto asmens prašymu (Federa-linės konstitucijos 139 straipsnis).

224

■■I,1

1.1 h

___________2 priedas. 5 skyrius: Materialini ų ir proceso princip ų į gyven dinimo kontrolė

Nepriklausomų administracinių tribunolų kompetencijai priklauso kitų admi-nistracinių institucijų sprendimų kontrolė. Taigi nepriklausomi administraci-niai tribunolai atlieka teisminės kontrolės funkciją (žr. 5 skyriaus I dalį). Kai kurie šių tribunolų tam tikrais klausimais yra kartu ir pirmoji, ir galutinė ins-tancija ir gali būti tik labai ribota apimtimi kontroliuojami Administracinio ar Konstitucinio teismų.

Dabar yra svarstoma galimybė patobulinti nepriklausomus administracinius tribunolus žemėse, priartinant juos prie teismų pagal Federalinę konstituciją. Tokie teismai (jie būtų įkurti po vieną kiekvienoje žemėje ir galbūt vienas federacinis pirmosios instancijos teismas) atliktų beveik visų viešojo administ-ravimo sričių teisminę kontrolę, ir tikėtina, jog turėtų teisę pakeisti admi-nistracinius sprendimus savo sprendimais.

Estija

Estijos Respublikoje kiekvienas asmuo, manantis esant pažeistas jo teises ar laisves, turi teisę kreiptis į teismą, įskaitant teisę apskųsti administracinį aktą.

Konstituciniai pagrindai

Estijos Respublikos konstitucija nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į teisminę gynybą nuo valdžios institucijų savivalės.

Kiekvienas asmuo, kurio byla yra nagrinėjama teisme, turi teisę reikalauti pripažinti bet kurį susijusį su byla įstatymą ar kitą teisės aktą, ar procedūrą prieštaraujančiais konstitucijai.

Kiekvienas turi teisę dalyvauti nagrinėjant jo bylą.

Kiekvienas turi teisę reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą mate-rialinę ir moralinę žalą.

Terminas „kiekvienas" apima ir fizinius, ir juridinius asmenis ar jų asociacijas (asociacijos gali kreiptis į teismą tik tuo atveju, jei tokia teisė yra numatyta jų įstatuose).

Teisingumą vykdo tik teismai. Vykdydami teisingumą teismai yra nepriklau-somi ir veikia pagal konstituciją ir įstatymus. Teismas negali taikyti teisės akto, prieštaraujančio konstitucijai.

Teismų sistema

Estijos teismų sistema nustatyta Konstitucijoje ir 1991 metų Teismų įstatyme.

Estijos teismų sistemą sudaro trijų grandžių teismai.

225

, Pirmosios instancijos teismai yra miestų ir rajonų teismai, taip pat administraci-niai teismai. Pirmosios instancijos teismuose civilines, baudžiamąsias ir admi-nistracines bylas nagrinėja vienas teisėjas, o įstatymų nustatytais atvejais -teisėjas ir mažiausiai du asocijuoti teisėjai. Administracinių pažeidimų bylas nagrinėja vienas teisėjas. Vadovaujantis teismų įstatymo 18 ir 19 straipsniais, miestų ir rajonų teismuose yra administracines bylas nagrinėjantys teisėjai, o tose vietovėse, kur tai būtina, - steigiami atskiri administraciniai teismai. Jie nagrinėja visas įstatymų jų jurisdikcijai priskiriamas administracinių pažeidimų bylas. Detalesnis aktas yra Proceso administraciniuose teismuose įstatymas.

Antrosios instancijos teismai yra apygardų teismai, nagrinėjantys apeliaci-nius skundus dėl miestų ir rajonų teismų sprendimų. Bylos apygardų teismuose nagrinėjamos kolegijose, sudarytose iš ne mažiau kaip trijų teisėjų.

Aukščiausia instancija yra Nacionalinis teismas (the Riigikohus). Nacionali-nis teismas nagrinėja skundus dėl žemesnių teismų sprendimų kasacine tvar-ka. Nacionalinis teismas nagrinėja tik teisės taikymo klausimus. Be to, Na-cionalinis teismas atlieka ir Konstitucinio teismo funkcijas.

Įstatymas numato galimybę steigti specializuotus teismus. Vis dėlto iki šiol nė vienas toks teismas Estijoje nebuvo įsteigtas.Teismų pagrindinis uždavi-nys - saugoti visų asmenų teises ir teisėtus interesus. Teisė į teisminę gynybą yra suteikta ne tik Estijos piliečiams, bet ir užsieniečiams bei asmenims be

pilietybės. Teisingumas vykdomas vadovaujantis asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu.

Bylos

yra nagrinėjamos viešai. Tačiau įstatymų nustatytais atvejais bylos gali būti nagrinėjamos uždarame teismo posėdyje. Teismų sprendimai yra skelbiami viešai.

Kiekvienas asmuo bet kuriuo proceso etapu turi teisę būti atstovaujamas tei-sininko. Teismo sprendimu nemokiems fiziniams asmenims visą ar dalį išlai-dų apmokėti teisinę pagalbą gali padengti valstybė.

Baudžiamajame procese atstovai gali būti tik advokatai.

Teisingumo vykdymą finansuoja valstybė, ji taip pat atlygina žalą, padarytą dėl teismo klaidos ar neteisėtų teismo veiksmų vykdant teisingumą.

Teismų vykdoma administracinių aktų kontrolė

Teismų vykdoma administracinių aktų kontrolė užtikrinama kiekvieno asmens teise kreiptis į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo.

Šį klausimą detaliau reglamentuoja 1993 metų Proceso administraciniuose teismuose įstatymas. Jis apibrėžia administracinių teismų jurisdikcijos ribas ir proceso taisykles.

2 priedas. 5 skyrius: Materialinių ir proceso principų įgyvendinimo kontrolė

Administracinėse bylose teisingumą vykdo vienas miesto ar rajono teismo teisėjas ar savarankiškas administracinis teismas. Administracinių teismų nuostatus tvirtina Estijos teisingumo ministras.

Administraciniams teismams teismingos šios bylos:

• skundai dėl visų vykdomosios valdžios institucijų, savivaldos ar mažumų kultūrinės autonomijos institucijų ar pareigūnų aktų;

• skundai dėl rinkimų komisijų sprendimų;• skundai dėl administracinių sutarčių;• administracinių teisės pažeidimų bylos;• kitos įstatymų administracinių teismų kompetencijai priskiriamos

bylos.

Tais atvejais, kai įstatyme yra nustatyta išankstinė neteisminė bylų nagrinėjimo tvarka, administraciniai teismai priims nagrinėti skundus dėl tokių bylų tik pasinaudojus išankstine neteismine bylų nagrinėjimo tvarka.

Administraciniai teismai nenagrinėja ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, ir prašymų ištirti norminių aktų teisėtumą. Skundai ir pareiškimai dėl įstatymų, prezidento dekretų, vyriausybės ir ministerijų įsakymų bei bendrojo pobūdžio savivaldos institucijų priimtų teisės aktų teisėtumo priklauso Nacionalinio teismo jurisdikcijai. Civilinės bylos yra pirmosios instancijos miestų ir rajonų teismų kompetencija.

Iš to, kas pirmiau išvardyta, darytina išvada, kad administracinių teismų kompetencijai priklauso bylos dėl individualaus pobūdžio administracinių aktų -sprendimų, įsakymų ir planų.

Administraciniams teismams gali būti skundžiami šių viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai aktai:

• vyriausybės, ministerijų, tarybų, kontrolės institucijų ir kitų vyriausybinių institucijų ar pareigūnų;

• Kultūrinių mažumų autonomijos tarybos, jos administracinių organų irpareigūnų;

• apskričių valdytojų ar apskričių vyriausybių narių, apskričių administracinių organų ir pareigūnų;

• savivaldybių tarybų, jų administracinių organų ir pareigūnų;• kitų savarankiškų institucijų ir jų pareigūnų;• policijos prefekto, komisarų, notarų, registro darbuotojų;• ne pelno institucijų ar jų asociacijų valdymo organų ar pareigūnų.

Skundo padavimas nesustabdo administracinio akto galiojimo. Tačiau šalies prašymu sustabdyti administracinio akto galiojimą gali teismas.

.ii

i , . ! ' |. i1 ■ į 1 ' ' ,i1 ■ ' ' ! ! ! ']i | , .„ M ■ i .

•' « ■ : ■ , h l

' '..I1

1 1 ,11

., .1!

JN.k.

227

;■:■


Skundas privalo būti paduotas per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pareiškė-jas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisų ar laisvių pažeidimą, nebent įstatymai nustatytų kitaip. Teismas privalo paduotą skundą išnagrinėti per vieną mėnesį.

Teismas gali spręsti tik dėl skunde išdėstytų prašymų.

Teismas gali skundą palikti nenagrinėtą, jei pareiškėjas iš anksto nepranešęs neatvyksta į teismo posėdį. Teismas bylą nutraukia, jei pareiškėjas atsisako skundo ar jei išankstinio neteisminio bylos nagrinėjimo metu buvo priimtas sprendimas ir pažeistos teisės ar laisvės buvo atkurtos.

Teisių gynimo būdai

Administracinis teismas savo sprendimu gali:

• nuspręsti, kad administracinis aktas, visas ar jo dalis, pažeidžia teisėsprincipus, ir įpareigoti viešojo administravimo subjektą išnagrinėti klausimą iš naujo ar priimti naują administracinį aktą ar sprendimą;

• atmesti skundą;• sustabdyti ar nutraukti ne pelno organizacijų ar jų asociacijų veiklą

dėl įstatymų pažeidimo ir paskirti joms baudą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja per dešimt dienų nuo paskelbimo, jei nėra paduodamas apeliacinis skundas aukštesnės instan-cijos teismui. Jei apeliacija buvo paduota, sprendimas įsiteisėja apygardos teismui išnagrinėjus apeliacinį skundą ir paskelbus savo sprendimą. Apeliaci-nis skundas privalo būti išnagrinėtas per vieną mėnesį.

Apeliacinės instancijos (apygardos) teismas gali išspręsti bylą neskelbdamas žodinio bylos nagrinėjimo, jei:

• apeliantas neturėjo teisės paduoti apeliacinį skundą;• buvo pažeistos proceso taisyklės; šiuo atveju teismas panaikina admi

nistracinio teismo sprendimą ir grąžina bylą nagrinėti iš naujo.

Apygardos teismas gali:

• visiškai ar iš dalies panaikinti administracinio teismo sprendimą ar nutartį ir priimti naują sprendimą ar nutartį;

• panaikinti administracinio teismo sprendimą ar nutartį ir grąžinti byląnagrinėti iš naujo;

• atmesti apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.

2 priedas. 5 skyrius: Materialinių ir proceso principų įgyvendinimo ki introlė

Per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti paduotas kasacinis skundas Nacionaliniam teismui, jei apeliantas mano, kad:

• buvo neteisingai pritaikytas įstatymas;• buvo pažeistos proceso taisyklės.

Nacionalinis teismas nagrinėja tik teisės, bet ne fakto klausimus.

Paduodant skundą Nacionaliniam teismui sumokamas užstatas. Jei Naciona-linis teismas atmeta skundą ar jo nepriima, užstatas nėra grąžinamas. Norėdamas pateikti kasacinį skundą, kasatorius turi gauti leidimą iš Nacio-nalinio teismo. Leidimas duodamas per dvi savaites, jei apygardos teismo sprendimo teisėtumas yra ginčytinas ir jei byla yra svarbi formuoti bendrą teismų praktiką.

Nacionalinis teismas turi išnagrinėti bylą per vieną mėnesį, išskirtiniais atve-jais - per tris mėnesius.

Administracines bylas Nacionaliniame teisme paprastai nagrinėja trys Na-cionalinio teismo Administracinio skyriaus teisėjai, o jei jų nuomonės išsiski-ria, visas Administracinis skyrius. Įstatymų nustatytais atvejais nagrinėjant bylas gali dalyvauti ir kitų Nacionalinio teismo skyrių teisėjai arba byla gali būti nagrinėjama Nacionalinio teismo plenarinėje sesijoje. Nacionalinis teismas gali:

• skundą atmesti arba• panaikinti apygardos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti kitai

to paties apygardos teismo teisėjų kolegijai ar kitam apygardos teismui;• pakeisti teismo sprendimą, jei nėra būtinybės aiškintis naujų aplinky

bių ar rinkti naujų įrodymų.

Nacionalinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Suomija

Administraciniai teismai ir skundus nagrinėjančios institucijosVienas iš teisinės valstybės požymių yra galimybė apskųsti viešojo administ-ravimo subjektų sprendimus teismui. Esminis pažeistų teisių gynimo būdas viešojo administravimo srityje yra teisminė gynyba.

Suomijos teismų sistema yra sudaryta iš dviejų savarankiškų teismų sistemų, kurių jurisdikcija yra atribota konstitucijoje. Civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (paprasti teismai), o administra-

229

Ii"


cines bylas ir skundus - administraciniai teismai. Paprastai administracinių skundų nagrinėjimas Suomijoje organizuotas šitaip:

Aukščiausiasis administracinis teismas (apie 6000 bylų)

Valstybės taryba ir ministerijos

Kiti teismai (Vandens teismai)

Apygardų administraciniai teismai (12) (28 000 bylų)

Centrinės tarybos, kitos institucijos

Vietos ir regionų valdžios institucijos

M Suomijos administracinės justicijos sistemai budingos dvi ypatybės. Pirma, dviejų grandžių administraciniai teismai (apygardų administraciniai teismai ir Aukščiausiasis administracinis teismas). Antra, įvairios institucijos, kurios, nors ir nėra teismai tikrąja to žodžio prasme, turi teisę nagrinėti skundus dėl kai kurių administracinių sprendimų.

Aukščiausiąjį administracinį teismą sudaro teismo pirmininkas ir apytiksliai 25 teisėjai. Teismas turi keturias kolegijas. Pagal bendrąją taisyklę kvorumui pakanka penkių teismo narių. 1995 metais teismas išnagrinėjo 6000 skundų. Vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė buvo devyni mėnesiai.

Suomijoje yra dvylika apygardų administracinių teismų -tai regioniniai teis-mai. Visi apygardų administraciniai teismai yra suskirstyti kolegijas po tris teisėjus. Per metus visi teismai kartu išnagrinėja 28 000 bylų. Apygardų ad-ministraciniai teismai yra nevienodo dydžio. Didžiausias apygardos admi-nistracinis teismas (Helsinkyje) išnagrinėjo 10 800 bylų, o mažiausias (Alan-doje) - 250 bylų. Vidutinis bylų nagrinėjimo laikas - apie metus.

Suomijoje yra specializuotos skundų nagrinėjimo institucijos, pirmiausia -specialūs teismai (Vandens teismai). Antra, kai kurie administraciniai spren-dimai, pavyzdžiui, dėl skyrimo į pareigas, gali būti skundžiami Valstybės tarybai, ministerijoms ir centrinėms taryboms. Trečia, tam tikri tarybų ar ko-mitetų viešojo administravimo subjektai (pvz., Prieglobsčio taryba) taip pat nagrinėja tam tikrų rūšių skundus.


Palyginimas su kitomis valstybėmis

Kitose užsienio valstybėse administracinių sprendimų kontrolė yra organizuojama labai įvairiai. Pagrindinį skirtumą lemia tai, administracinių sprendimų teisminę kontrolę atlieka administraciniai ar bendrosios kompetencijos teismai. Vis dėlto administracinių teismų sistemų ir unifikuotų teismų sistemų pasidalijimas nėra labai griežtas. Paprastai valstybės, neturinčios specializuotų administracinių teismų, turi keletą specialių institucijų, atliekančių administracinių sprendimų išankstinės ikiteisminės kontrolės funkcijas. Tai taip pat turi įtakos ir administracinio proceso taisyklių kaitai. Bendrosios kompetencijos teismuose gali būti įsteigti administracinių bylų skyriai. Tai taip pat mažina šių dviejų sistemų skirtumus.

Daugelyje valstybių didelę reikšmę turi vidinės administracinės kontrolės priemonės. Gali būti privaloma pasinaudoti šiomis priemonėmis prieš kreipiantis į teismą.

Lyginant Šiaurės šalis - Danijoje, Islandijoje ir Norvegijoje nėra specializuotų administracinių teismų. Šiose valstybėse administracinių ginčų sprendimas priklauso bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcijai. Be teismų, jose yra ir keletas specialių administracinių institucijų, atliekančių kai kuriose viešojo administravimo srityse priimamų administracinių sprendimų kontrolę. Tarp kitų Europos šalių panašios sistemos yra Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje. Vis dėlto labiausiai Europos valstybėse yra paplitusi sistema, turinti atskirų administracinių teismų, kuriems gali būti skundžiami jei ne visi, tai bent dauguma administracinių sprendimų. Tarp Šiaurės šalių labai panašios sistemos yra Švedijoje ir Suomijoje. Panašiai organizuota administracinių sprendimų priežiūros sistema veikia ir Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Liuksemburge, Lenkijoje, Portugalijoje, Šveicarijoje ir Turkijoje. Daugelis Vidurio ir Rytų Europos valstybių dabar kuria viešojo administravimo priežiūros sistemas.

Skundai kaip teisių gynimo priemonė

Teisė apskųsti administracinius sprendimus yra vienas iš pagrindinių Suomijos teisinės sistemos bruožų. Administracinių sprendimų teisminės kontrolės srityje tai yra vienas iš pagrindinių pažeistų teisių gynimo būdų. Tai reiškia, kad paprastai administracinį sprendimą galima skųsti aukštesnei institucijai, nebent tai būtų įsakmiai uždrausta įstatymo. Bendrąja prasme laikoma, kad teisė skųsti administracinį sprendimą apima teisę pasinaudoti įprastais skundimo būdais.

Yra dvi skundų dėl administracinių sprendimų rūšys: pirma, įprastas administ-racinis-teisminis skundas - teisė apskųsti valstybinių viešojo administravimo


subjektų sprendimus, ir antra, skundas dėl savivaldos administravimo subjek-tų sprendimų. Šios dvi skundų rūšys skiriasi tam tikrais aspektais, jie bus ap-tarti kiek vėliau.

Kurių viešojo administravimo subjektų sprendimai gali būti skundžiami? Pa-grindinė taisyklė - visų viešojo administravimo subjektų sprendimai gali būti skundžiami. Neskundžiami tik respublikos prezidento administraciniai veiks-mai. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, Valstybės tarybos ar ministerijų priimti spren-dimai gali būti skundžiami. Tačiau privačių ūkio subjektų administracijos pri-imti sprendimai paprastai negali būti skundžiami administracine tvarka. Šia tvarka tokie sprendimai gali būti skundžiami tik įstatymų nurodytais atvejais.

Kas yra administracinio apskundimo objektas? Administraciniais skundais yra skundžiami tik administraciniai sprendimai, bet ne administracinė veikla. Esminė prezumpcija yra ta, kad administracinio skundimo objektu gali būti tik veiksmai, turintys aiškius ir tiesioginius teisinius padarinius. Vis dėlto šiuo atveju kyla viena problema, susijusi su vadinamaisiais norminio pobūdžio aktais ir teise skųsti tokius aktus. Teisė skųsti norminio pobūdžio aktus nėra aiškiai reglamentuota. Aišku yra tai, kad prezidento dekretai ir norminio po-būdžio aktai, priimti Valstybės tarybos, ministerijų ir joms pavaldžių institu-cijų, negali būti ginčijami teisme, tačiau teismui gali būti skundžiami savi-valdybės tarybos priimti savivaldybės norminiai aktai.

Kas turi administracinio apskundimo teisę? Pagal bendrąją taisyklę teisę skųs-ti administracinį sprendimą turi tik administracinio proceso šalis, tai yra as-muo, kurio interesus, teises ar pareigas tiesiogiai Irečia administracinis spren-dimas. Todėl teisė skųsti administracinį sprendimą suteikiama asmeniui, kuriam administraciniu sprendimu buvo atsisakyta suteikti tam tikrą teisę ar paslaugą ar kurio prašymas išduoti licenciją buvo atmestas. Panašiai teisę skųsti administracinį sprendimą turi ir asmuo, kuriam buvo nustatyti tam tikri įpareigojimai (t. y. sumokėti mokesčius ar atlikti kitokius mokėjimus). Vis dėlto tam tikrais atvejais asmenų, turinčių teisę skųsti administracinį sprendimą, ratas yra platesnis. Pavyzdžiui, skiriant į tam tikras pareigas valstybės tarnyboje, skundimo teisę turi visi asmenys, kandidatuojantys į tas pareigas.

Iš principo asociacijos turi tokias pačias teises skųsti administracinius spren-dimus kaip ir fiziniai asmenys. Asociacija turi teisę skųsti administracinį spren-dimą, jei tokiu sprendimu jai buvo atsisakyta suteikti licenciją ar nustatyti atitinkami įpareigojimai. Tačiau asociacija negali skųsti administracinio spren-dimo remdamasi vien tuo, kad jis turi įtakos jos veiklos sričiai. Pavyzdžiui, gamtosaugos organizacijai nėra suteikiama teisė skųsti sprendimą leisti eks-ploatuoti gamtą teršiančią įmonę.

Ar viešojo administravimo subjektai turi teisę skųsti administracinius sprendi-mus? Pagal bendrąją taisyklę viešojo administravimo institucijos turi teisę

2 priedas. 5 skyrius: Materialinių ir proceso princip ų į gyvendinimo kontrol ė

skųsti administracinius sprendimus tik įstatymų nustatytais atvejais. Pavyz-džiui, mokesčių institucija gali skųsti mokestinį sprendimą. Viešojo administ-ravimo institucijos neįgyja proceso šalies teisių dėl to, kad yra skundžiami jų sprendimai. Tačiau savivaldos institucijos turi specifinį statusą. Pavyzdžiui, savivaldybė gali skųsti administracinius sprendimus, kuriais buvo panaikinti jos institucijų sprendimai.

Locus standi prasme teisė skųsti savivaldos institucijų sprendimus iš esmės skiriasi nuo teisės skųsti paprastus administracinius aktus. Teisę skųsti tokį sprendimą, be šalių, turi ir visi savivaldybės tarybos nariai. Vis dėlto savival-dybės tarybos narys gali skųsti tokį sprendimą tik esant vienam iš trijų pagrin-dų. Skundo pagrindas gali būti procedūriniai pažeidimai, jurisdikcijos pažei-dimai ar įtarimai, kad sprendimas yra neteisėtas dėl kitų priežasčių.

Kai kuriais atvejais skųsti sprendimą galima tik gavus administracinio teismo leidimą. Pavyzdžiui, mokestinių santykių srityje teisė skųsti sprendimą sutei-kiama tik esant pakankamam suinteresuotumui ar siekiant suformuoti prece-dentą. Precedento suformavimo tikslais leidimas skųsti sprendimą yra duoda-mas siekiant, kad Aukščiausiasis administracinis teismas savo sprendimu suformuotų vienodą praktiką tam tikru teisės taikymo klausimu. Suinteresuo-tumo pagrindu teisė apskųsti administracinį sprendimą yra suteikiama tik pro-ceso šaliai, įrodžius ypatingą tokio apskundimo svarbą pačiai šaliai ar byloje nedalyvaujantiems asmenims. Teisė skųsti sprendimą šiuo pagrindu yra retai suteikiama.

1994 metų gruodžio mėnesį leidimų sistema buvo reformuota ir išplėsta visų mokestinių ginčų atžvilgiu, kartu buvo išplėstas leidimo išdavimo pagrindų sąrašas. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, leidimas skųsti sprendimą gali būti išduodamas remiantis dviem papildomais pagrindais. Visų pirma, teisė skųsti sprendimą Aukščiausiajam administraciniam teismui yra suteikiama dėl „akivaizdžių sprendimo klaidų". Antra, leidimas gali būti suteiktas dėl „kitų svarbių priežasčių". Suinteresuotumas atskirai neminimas, tačiau jis galėtų patekti tarp „kitų svarbių priežasčių".

Kai kuriais atvejais skųsti priimtą administracinį sprendimą teismui draudžia įstatymai. Tai reiškia, kad, nors iš principo tokios rūšies sprendimai yra skun-džiami, konkretaus sprendimo skundimas yra negalimas. Jei nepaisant drau-dimo skundas būtų paduotas, byla būtų nutraukta. Draudimas skųsti sprendi-mą teismui neatima teisės bandyti jį panaikinti kitais būdais (pavyzdžiui, sprendimas gali būti panaikintas jį priėmusios institucijos).

Naujasis Administracinio proceso aktas

Suomijoje nustatytos detalios administracinių teismų proceso taisyklės. Anks-čiau proceso taisyklės, reglamentuojančios administracinių bylų teiseną, bu-

233

vo labai fragmentiškos. Nuo 1986 metų yra rengiamas naujas Administracin i ų bylų proceso akto projektas. Administracinių bylų proceso aktas reglamentuos visas administracinių sprendimų skundimo

taisykles. Aktas bus sudarytas iš 82 skyrių, kuriuose bus įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios:

• teisę skųsti sprendimą,• skundą nagrinėjančias instancijas,• skundimo tvarką,• skundo padavimo įtaką administraciniam sprendimui vykdyti,• reikalavimo teisę,• nušalinimą,• bendrus teismo proceso klausimus,• posėdžio tvarką,• įrodymus,• sprendimo priėmimą,• išimtinius skundimo būdus,• teismo išlaidas.

Vienas iš didžiausių pasikeitimų - dažnesnis žodinio proceso naudojimas. Vadovaujantis dabartinėmis teisės aktų nuostatomis, teismai gali skelbti žo -dinį nagrinėjimą, tačiau tai buvo daroma i t in retai. Naujasis aktas taip pat remiasi visų pirma rašytiniu procesu. Vis dėlto, siekiant didesnio skaidrumo, naujajame akte siūloma dažniau naudoti žodinį procesą. Žodinis procesas nebūtų rašytinio proceso alternatyva, greičiau papildoma proceso forma. Ren -giant projektą buvo remiamasi idėja, kad žodinis procesas padeda lengviau atskleisti bylos aplinkybes ir esmę. Žodinis procesas skatina koncentruotą ir netarpišką nagrinėjimą. Be to, j i s gali padidinti pasitikėjimą administraci-niais teismais.

1996 metais vyriausybė pateikė parlamentui svarstyti Administracinių bylų proceso akto projektą. Naujasis aktas turėtų įsigalioti 1996 metų gruodžio 1 dieną.

Specialūs teisių gynimo būdai

Išimtinis apskundimo būdas (baigtos bylos peržiūrėjimas)

Administracinis sprendimas nustato teisinius santykius visam laikui. Iš admi -nistracinių priemonių numatomumo ir visuomenės pasitikėjimo pozicijų svar -bu, kad administracinis sprendimas būtų galutinis ir teisiškai įpareigojantis. Tai reiškia, kad sprendimas negali būti skundžiamas, jei pasibaigė jo apskun-dimo terminas, yra nustatytas draudimas skųsti sprendimą ar kitų apribojimų, dėl kurių sprendimas negali būti skundžiamas. Vis dėlto kartais toks sprendi -mas gali būti peržiūrėtas ypatingųjų priemonių pagalba.



Pati svarbiausia iš ypatingųjų priemonių yra sprendimo panaikinimas atnauji-nus procesą. Sprendimas tokiu būdu gali būti panaikintas, jei buvo padarytos procedūrinės klaidos, akivaizdžiai pritaikytas ne tas įstatymas ar sprendimas grįstas ydingais įrodymais. Procesas gali būti atnaujintas ir sprendimas panai-kintas asmenų, kuriems buvo suteikta teisė skųsti sprendimą, prašymu. Spren-dimas gali būti panaikintas ir jį priėmusios institucijos iniciatyva. Prašymas atnaujinti procesą turi būti paduotas per penkerius metus nuo sprendimo pri-ėmimo. Jis paduodamas Aukščiausiajam administraciniam teismui, kuris ir sprendžia proceso atnaujinimo klausimą.

Restitutio fatalium (termino atnaujinimas)

Tam tikrais atvejais pasibaigę terminai gali būti atnaujinami. Atnaujinami gali būti tik praleisti apskundimo terminai ar terminai, nustatyti kitokiems veiksmams atlikti. Termino atnaujinimo pagrindu gali būti tik svarbios prie-žastys, kurios sutrukdė atlikti tam tikrus veiksmus per nustatytą terminą, pavyzdžiui, per apskundimo terminą. Aukščiausiasis administracinis teis-mas gali atnaujinti terminą, jei nuo jo pabaigos praėjo ne daugiau kaip vieneri metai.

Administracinių veiksmų apskundimas

Viešojo administravimo subjekto veiksmus galima skųsti skundu. Skundas yra laisvos formos dokumentas, kuriame yra nurodoma, kad veiksmai, esan-tys skundo dalyku, yra iš esmės ydingi. Tokiems skundams būdinga tai, kad savaime jų padavimas nereiškia, jog skundžiami veiksmai bus panaikinti ar peržiūrėti. Vis dėlto skundas, nors ir netiesiogiai, gali lemti sprendimo panai-kinimą, drausminių ar baudžiamojo poveikio priemonių pareigūnui taiky-mą. Skundais gali būti skundžiami ne tik administraciniai sprendimai, bet ir tokie administracinių institucijų veiksmai, kurie negali būti įprasto skundo objektu.

Skundai dėl administracinių veiksmų paduodami aukštesnei institucijai ar institucijai, atsakingai už bendrą administracinės veiklos priežiūrą. Suomi-joje yra dvi institucijos, atsakingos už bendrą viešojo administravimo sub-jektų veiklos kontrolę: Valstybės tarybos teisingumo kancleris (Chancellor of Justice) ir ombudsmenas. Pagal šių dviejų institucijų darbo paskirstymą ombudsmenas yra atsakingas už skundų dėl gynybos pajėgų, pasienio ap-saugos pajėgų, policijos, kalėjimų ir kitų uždaro tipo įstaigų veiksmų nagri-nėjimą.

235


Vokietija

Bendras apibūdinimasVokietijos Federacinėje Respublikoje teismų veiklos viešosios teisės srityje pa-grindas yra Pagrindinio įstatymo 4 straipsnis, kurio pirmame sakinyje nustatyta: „Kiekvienas turi teisę kreiptis į teismą, jei valdžios institucijos pažeidžia jo teises." Ši nuostata įtvirtina visų administracinių aktų, galinčių pažeisti asmenų inte-resus, teisminės kontrolės galimybę kaip vieną iš formalių pagrindinių žmo-gaus teisių; ji papildo ir užtikrina pagrindinių žmogaus teisių apsaugą. Šios nuostatos reikšmė neabejotina. „Teisė kreiptis į teismą" suprantama kaip teisė į teisingumą Pagrindinio įstatymo 92 straipsnio ir tolesnių straipsnių prasme. Šie straipsniai įtvirtina teisėjų ir teismo nepriklausomumo garantijas, teismų, turinčių ypatingų įgaliojimų, steigimo draudimą, teisę į nešališką teismą ir tinkamą teismo procesą - tai tik keletas pavyzdžių. Pagrindinio įstatymo 19 (4) straipsnis laikomas konstitucine nepriklausomos administracinės justicijos garantija. Vadovaujantis šia nuostata, kiekvienas administracinis aktas, galintis pažeisti asmenų teises; yra teisminės kontrolės objektas. Bylų, kuriose yra ginamos pažeistos asmenų teisės, išskyrimas, parodo konstitucijos skiriamą dėmesį individui. Administracinės justicijos institutas savo esme visų pirma skirtas subjektyvių viešųjų teisių apsaugai, o viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolė, galima sakyti, yra tik papildomas šio instituto tiks-las. Glaudžiau susijusi su objektyvia teismine kontrole yra antroji administra-cinės justicijos funkcija, kuri dar yra vadinama „abstrakčia teismine kontro-le". Šia funkcija nors ir atsižvelgiama į administracinių aktų padarinius konkrečiam asmeniui, vis dėlto tai yra norminio pobūdžio aktų teisminė kon-trolė ir priklauso aukštesnės grandies administraciniams teismams. Nors šios administracinių teismų funkcijos negalima pavadinti nesvarbia, vis dėlto tai yra netipinė administracinės justicijos funkcija.

Reikalavimas atskirti administracinę justiciją nuo paprastos civilinės ir bau-džiamosios justicijos negali būti tiesiai išvedamas iš Pagrindinio įstatymo teksto, kuris šiuo klausimu yra kiek dviprasmis. Vis dėlto jis bent jau sukuria institucines garantijas įvairiose viešosios teisės srityse. Pavyzdžiui, Pagrindi-nio įstatymo 95 straipsnis įpareigoja Federacinę Respubliką įsteigti Aukščiau-siąjį administracinį, Fiskalinį ir Socialinės saugos teismus. Tai įpareigoja fe-deracijos subjektus įsteigti atitinkamus žemesnių grandžių vietos teismus. Maža to, 19 straipsnio 4 dalies antruoju sakiniu teigiama:

„Jei jurisdikcija nėra nustatyta, laikoma, kad klausimas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismams".

Tai atskleidžia, kad tam tikra preferencija vis dėlto yra teikiama tradiciniams bendrosios kompetencijos teismams. Ši nuostata atsirado visų pirma dėl isto-

236


rinių priežasčių. Ši jurisdikcijos prioriteto nuostata dabar nebeturi jokios prak-tinės reikšmės, kadangi ją pakeitė analogiška nuostata, nustatanti administ-racinės jurisdikcijos prioritetą. Administracinių teismų taisyklių 50 (1) punkte nustatyta:

„Visuose viešuosiuose ginčuose, nesusijusiuose su konstitucine teise [...] galima kreiptis į administracinius teismus, nebent federaciniai įstatymai tokį ginčą imperatyviai priskiria kitų teismų jurisdikcijai."

Antroje sakinio dalyje nurodyta išimtis skirta nubrėžti administracinės juris-dikcijos ir kitų viešosios teisės jurisdikcijų (konkrečiai fiskalinės ir socialinės saugos jurisdikcijų) ribą bei sudaryti sąlygas numatyti atskirus teisminės kontro-lės būdus kitose administravimo srityse, pavyzdžiui, paslaugų reguliavimo.

Negalima neįvertinti to, kad administracinių teisių apsaugos funkcijų pri-skyrimas skirtingiems teismams turi savo kainą. Iš pradžių baimintasi, kad toks atskyrimas sumažins administravimo ir sprendimų priėmimo efektyvu-mą. Ši baimės šmėkla atgijo jau nauja forma po kontrolės galimybių skaičiaus ir kontrolės griežtumo vėliava. Visa tai skatina mąstyti apie reformą, kuri sukoncentruotų administracinių teismų atliekamą administracinių aktų kontrolę ir sumažintų skundo nagrinėjimo stadijų skaičių. Administracinės justicijos sistema turi daugiau galimybių kontroliuoti viešojo administravi-mo subjektų diskreciją. Šiuo metu kylanti plataus masto diskusija, kurioje yra liečiami dogminiai postulatai, pavyzdžiui, diskrecijos ribos, galbūt ne-būtų išsirutuliojusi į tai, ką matome šiandien, jei nepriklausoma administra-cinės justicijos sistema nebūtų nuolat akcentavusi poreikio apibrėžti kon-trolės ribas.

Minėta, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje nėra bendros jurisdikcijos viešosios teisės klausimais. Jurisdikcija priklauso trims (neskaitant specialių formų) atskiroms, savarankiškoms administracinės justicijos šakoms, atsira-dusiomis istoriškai ir saugomoms Pagrindinio įstatymo 95 straipsnio - bend-rajai administracinei justicijai, fiskalinei justicijai (kuri visų pirma nagri-nėja mokestinius ginčus) ir socialinės saugos justicijai (kuri iš esmės nagrinėja valstybinės socialinės saugos klausimus).

Teismų sandara ir etatų skaičius skiriasi. Administracinių ir socialinės saugos teismų sistemą sudaro trijų grandžių teismai. Yra 49 pirmosios instancijos ad-ministraciniai teismai, 16 aukštesniųjų administracinių teismų ir piramidės viršuje - Federalinis administracinis teismas. Socialinę justiciją vykdo maž-daug 70 pirmosios instancijos socialinių teismų, 17 aukštesniųjų socialinių teismų ir Federalinis socialinis teismas. Fiskalinių teismų sistemą sudaro dviejų grandžių teismai - 19 regioninių fiskalinių teismų, veikiančių kaip pirmosios instancijos teismai, ir Federalinis fiskalinis teismas - kasacinė instancija, nag-rinėjanti tik teisės klausimus.

237


Administracinės justicijos srityje ši jprasta administracinių bylų nagrinėjimo tvarka dažnai keičiama federaliniais įstatymais, ribojančiais ar uždraudžian-čiais skundo padavimo galimybę, tam tikrų rūšių bylas priskiriančiais aukš-tesniųjų administracinių teismų (kurie iš esmės buvo kurti kaip apeliacinės instancijos teismai) ar net, išimtiniais atvejais, Federalinio administracinio teismo kompetencijai. Nėra pakankamai aiškiai apibrėžtos proceso inicijavi-mo taisyklės ir skundo nagrinėjimo stadijos. Pastaruosius kelerius metus yra stengiamasi mažinti skundų skaičių ir svarbių bylų nagrinėjimą priskirti aukš-tesniųjų administracinių teismų kompetencijai.

Vadovaujantis federalinių įstatymų nuostatomis, visuose socialinius klausi-mus nagrinėjančiuose teismuose numatyta visuomenės atstovų (kaip garbės teisėjų) dalyvavimo galimybė, o administraciniuose ir fiskaliniuose teismuo-se šių asmenų dalyvavimas yra privalomas. Žemių įstatymai taip pat gali nustatyti privalomą visuomenės atstovų dalyvavimą, ir daugelis žemių tai yra padariusios. Visuomenės atstovai nedalyvauja nagrinėjant bylas Federali-niame administraciniame ar Federaliniame fiskaliniame teismuose.

Šios trys viešosios teisės justicijos sritys reglamentuojamos trimis skirtingais proceso įstatymais - 1960 metų Administracinių teismų taisyklėmis (1991 m. sausio 1 d. redakcija), 1965 metų Fiskalinių teismų taisyklėmis (1993 m. sau-sio 1 d. redakcija) bei 1953 metų Socialinių teismų aktu (kuris netrukus bus keičiamas).

Vis dėlto dabartinė teisinė padėtis yra gana sudėtinga. Dažnas reiškinys, kad įvairias administracinio proceso ypatybes nustato materialinės administraci-nės teisės normos. Toks pavyzdys yra Prieglobsčio teisės įstatymas, nustatan-tis griežtas procesines taisykles.

Siekiant aiškumo toliau kalbama apie bendrosios administracinės justicijos sistemą.

Apeliacijų sistema administracinėje teisėje

Administracinių teismų taisyklės nustato tris teisminius teisių gynimo būdus: apeliacinius skundus teisės ir fakto klausimais, apeliacinius skundus teisės klausimais ir atskiruosius skundus. Jų bendri bruožai yra tokie:

• suspensyvinis efektas (sutrukdymas): skundo padavimo faktas atidedateismo sprendimo įsiteisėjimą;

• devoliucinis efektas (pateikimas): byla yra perduodama nagrinėti aukštesnei instancijai, kuri prisiima atsakomybę už apeliacinį procesą.

238


Apeliacija fakto ir teisės klausimais

Vadovaujantis Administracinių teismų taisyklių 124 (1) straipsniu, proceso šalys turi teisę skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus fakto ir teisės klausi-mais - aukštesniesiems administraciniams teismams. Tačiau jei byla neati-tinka tam tikrų nustatytų kriterijų, apeliacija galima tik tuo atveju, jei tokia teisė yra aiškiai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime (Taisyklių 131 straipsnis).

Pagrindinės apeliacijos fakto ir teisės klausimais leistinumo sąlygos atitinka bendrąsias pažeistų teisių gynimo sąlygas. Pavyzdžiui, sprendimą apeliacine tvarka gali skųsti tik ta šalis, kurios interesus toks sprendimas pažeidžia.

Įstatymų nustatytas apeliacinio apskundimo terminas yra vienas mėnuo (pir-mas Taisyklių 124 (2) straipsnio sakinys). Apeliacinis skundas turi būti paduo-damas raštu arba užrašomas teismo klerko. Per įstatymų nustatytą apskundi-mo laiką skundai gali būti paduodami Aukštesniajam administraciniam teismui (Taisyklių 124 (2) straipsnis). Vadovaujantis Taisyklių 124 (3) straipsnio pirmu sakiniu, apeliaciniame skunde privalu nurodyti bent jau skundžiamą teismo sprendimą ir šalies prašymą apeliaciniam teismui.

Be to, turi būti nurodytos faktinės aplinkybės ir įrodymai (Taisyklių 124 (3) straips-nio antras sakinys). Tačiau ši nuostata yra grynai reguliacinio pobūdžio - jos reikalavimų nesilaikymas nedaro apeliacinio skundo nepriimtino.

Administracinis teismas perduoda Aukštesniajam administraciniam teismui bylą kartu su pranešimu apie apeliacinį skundą. Jei apeliacinis skundas pri-imamas, Aukštesnysis administracinis teismas iš naujo nagrinėja tiek fakti-nes, tiek teisines bylos aplinkybes; be to, įvertina visas naujas paaiškėjusias aplinkybes ir naujus pateiktus įrodymus (Taisyklių 128 straipsnis). Pavėluotai pateikti ir dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nepriimti (teisėtai) argumentai ir įrodymai apeliacinio proceso metu nėra nagrinėjami ir vertina-mi (Taisyklių 128a (2) straipsnis). Aukštesnysis administracinis teismas, atlie-kantis apeliacinio teismo funkcijas, taip pat yra ginčą iš esmės nagrinėjantis teismas. Vadovaujantis Taisyklių 125 (1) straipsnio nuostatomis, apeliacinis procesas Aukštesniajame administraciniame teisme vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas baigiamas sprendimo priėmimu. Nepriimtini apeliaciniai skundai yra atme-tami formaliu teismo sprendimu.

Apeliacija tik teisės klausimais

Administracinės justicijos sistemoje vienintelė institucija, nagrinėjanti ape-liacinius skundus tik teisės klausimais, yra Federalinis administracinis teis-

239


mas. Taisyklių 57 (1) straipsnis įtvirtina privalomo atstovavimo principą Fe-deraliniame administraciniame teisme. Juridiniai asmenys ir valdžios institu-cijos gali būti atstovaujami darbuotojų - teisininkų.

Apeliacija teisės klausimais paprastai taikoma tik Aukštesniųjų administra-cinių teismų sprendimams (Taisyklių 132(1) straipsnis). Sprendimai, atsiradę kaip teisminės priežiūros rezultatas (žr. 8), ar administracinių teismų nuta-rimai, nesantys sprendimais dėl ginčo esmės, šia tvarka negali būti skun-džiami.

Apeliacinis skundas teisės klausimais gali būti paduodamas tik tuo atveju, jei tokia teisė numatyta Aukštesniojo administracinio teismo sprendime (Taisyk-lių 132 (1) straipsnis). Vadovaujantis Taisyklių 132 straipsnio nuostatomis, lei-dimas duodamas, jei:

• byla yra itin reikšminga;• priimtas sprendimas nukrypsta nuo Federalinio administracinio teismo

ar aukščiausiųjų federalinių teismų Jungtinės kolegijos praktikos;• proceso metu buvo padaryti proceso pažeidimai, nulėmę teismo spren

dimą.

Vadovaujantis Taisyklių 133 straipsnio nuostatomis, Aukštesniojo administra-cinio teismo sprendimas neišduoti leidimo yra skundžiamas apeliacine tvarka.

Apeliacinį skundą teisės klausimais gali paduoti šalis, kurios teisės yra pažei-džiamos teismo sprendimu. Iš principo toks apeliacinis skundas yra galimas tik remiantis federalinio įstatymo pažeidimu. Šios rūšies skundas dėl žemės įstatymų pažeidimo negali būti paduodamas.

Apeliacinis skundas teisės klausimais gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo per sprendimą priėmusį teismą (Taisyklių 139 (1) straipsnis). Skunde turi būti nurodytas skundžiamas teismo sprendi-mas (Taisyklių 139 (1) straipsnio trečias sakinys). Skundo motyvai gali būti pateikti per du mėnesius nuo skundžiamo teismo sprendimo paskelbimo, ta-čiau šį terminą teismas gali pratęsti (Taisyklių 139 (3) straipsnis). Nepateikus skundo motyvų, apeliacinis skundas nepriimamas.

Apeliaciniame skunde teisės klausimu turi būti nurodytas specialus prašymas ir manomai pažeista teisės norma ar, esant būtinybei, proceso pažeidimas (Taisyklių 139 (1) straipsnis).

Nagrinėdamas apeliacinį skundą teisės klausimais Federalinis administraci-nis teismas yra saistomas ginčijamame sprendime nustatytų faktinių bylos aplinkybių (Taisyklių 137 (2) straipsnis).

240

2 priedas. 5 skyrius: Materialini ų ir proceso princip ų į gyvendinimo kontrol ė

Pagal Taisyklių 144 (3) straipsnio nuostatas, išnagrinėjęs skundą Federalinis administracinis teismas gali:

• panaikinti sprendimą ir, esant pakankamai įrodymų, priimti naują sprendimą;

• panaikinti sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinei instancijai: tai gali būti padaryta tik esant būtinybei ištirti naujas aplinkybes ar surinkti naujus įrodymus.

Atskirieji skundaiVadovaujantis Taisyklių 146 (1) straipsnio nuostatomis, atskiraisiais skundais gali būti skundžiami Administracinio teismo sprendimai, kuriais nėra iš es-mės išsprendžiama byla ir kurie neatitinka galutiniam sprendimui keliamų reikalavimų pagal 84 punktą.Atskiraisiais skundais negali būti skundžiami Aukštesniojo administracinio teismo sprendimai (Taisyklių 152 straipsnis).

Teisę paduoti atskirąjį skundą turi kiekvienas asmuo, kurio teises pažeidžia priimtas sprendimas. Skundas gali būti paduotas per dvi savaites nuo sprendi-mo paskelbimo (Taisyklių 147 (1) straipsnis). Skirtingai nuo apeliacinio pro-ceso, vadovaujantis Taisyklių 148 (1) straipsniu, atskirąjį skundą gali paten-kinti'ir sprendimą panaikinti pats jį priėmęs teismas. Jei teismas gavęs skundą sprendimo nepanaikina, jis privalo skundą kartu su visa susijusia medžiaga nedelsdamas persiųsti Aukštesniajam administraciniam teismui. Skirtingai nuo kitų teisių gynimo priemonių, atskirasis skundas neturi suspen-syvinio efekto (Taisyklių 149 straipsnis).Aukštesniojo administracinio teismo sprendimas dėl atskirojo skundo yra lai-komas formaliu sprendimu (Taisyklių 150 straipsnis). Šis sprendimas toliau negali būti skundžiamas.

GraikijaGraikijoje pirmieji tribunolai buvo įkurti labai seniai, 1833-iaisiais, įkūrus Audito departamentą, atlikusį kartu ir administravimo subjekto, ir administra-cinio tribunolo funkcijas.

Vėliau buvo įkurta Valstybės taryba, jos specialiam skyriui buvo pavesta tie-siogiai spręsti kai kuriuos „ginčo" administracinius klausimus ir nagrinėti skun-dus dėl Audito departamento sprendimų. 1838 buvo įkurti pirmosios ir antro-sios instancijų administraciniai tribunolai. Antrosios instancijos tribunolų sprendimus buvo galima skųsti tiesiai Valstybės tarybai. Pagal šią sistemą

t

t t

"i

I >I I n i

.'II I , 1 1!' nI .lll i ' '!t Mn 1 1 t

1 ' I Į

tltt r" i

l! f. i II, 1"!•\ iĮ '

i ji

, 1 i <

1 ti n

1 •

i _=_1i

241


administravimo subjektų teisminę kontrolę vykdė tiek administraciniai, tiek civiliniai teismai.

Šie administraciniai tribunolai buvo panaikinti 1844 metų konstitucija (žr. 101 ir 102 straipsnius), o tribunolų nagrinėtos bylos buvo perduotos toliau nagrinė-ti civiliniams teismams. Taip civiliniai teismai tapo bendrosios kompetenci-jos teismais, nagrinėjančiais administracinius ginčus. Tai buvo unitarinė sis-tema, kurioje civiliniai teismai kontroliavo viešojo administravimo subjektų veiklą. Vis dėlto būtina pažymėti, kad šioje sistemoje specialiais įstatymais buvo galima steigti specializuotus teismus.

Ši sistema išliko 1864 metų ir 1911 metų konstitucijose. Vėliau 1927 metų konstitucija išlaikė tą pačią kontrolės sistemą ir atkūrė Valstybės tarybą. Vals-tybės taryba atkurta 1928 metų įstatymu Nr. 3713. Nuostatos, leidusios įkurti bendruosius administracinius teismus („paprastuosius" administracinius teis-mus), buvo įtvirtintos vėliau, 1952 metų konstitucijos 82 straipsnyje. Admi-nistraciniams teismams buvo suteikta teisė spręsti administracinius ginčus. Vis dėlto konstitucijos nuostatos išsaugojo galimybę išlaikyti bendros jurisdik-cijos sistemą iki administracinių teismų įsteigimo. Reikia pažymėti, kad Vals-tybės taryba išlaikė savo įgaliojimus. Vieninteliai „paprastieji" administraci-niai teismai, kurie buvo įkurti vadovaujantis 1952 metų konstitucijos nuostatomis, buvo fiskaliniai teismai, turintys specialią jurisdikciją, ir ben-dros jurisdikcijos sistema išliko.

Dabartinė 1975 metų konstitucija įtvirtina visą administracinės justicijos sis-temą. Visi be išimties administraciniai ginčai yra administracinių tribunolų kompetencija.

Bendri administracinės justicijos sistemos bruožai yra tokie:

• visi administraciniai skundai dėl sprendimų panaikinimo paduodamiValstybės tarybai. Kai kurių rūšių skundai gali būti paduodami pirmosios instancijos administraciniams teismams (žr. 1975 metų konstitucijos 95 straipsnio 1 ir 2 dalis). Vadovaujantis šia konstitucine nuostata ir1977 metų įstatymu Nr. 702, kai kurie skundai yra paduodami administraciniams apeliacinės instancijos teismams.

Šių bylų nagrinėjimas specialiomis teisės normomis buvo priskirtas ben-drųjų administracinių teismų jurisdikcijai:

• tam tikri reikalavimai, kurie priklauso šių teismų visiškai jurisdikcijai, ir yra susiję su mokesčių klausimus reguliuojančiais teritorinėmsadministravimo institucijoms taikomais teisės aktais; šių ieškinių nagrinėjimas pašalinamas iš specialiųjų administracinių teismų kompetencijos;

i". I242


• kai kurie reikalavimai dėl panaikinimo, kurie dabar priskirti visiškai jurisdikcijai, pavyzdžiui, bylose, susijusiose su socialine apsauga, neįgalių asmenų apsauga, ir pan.

Įsigaliojus 1983 metų įstatymui Nr. 1406, kai kurių kategorijų ginčai, priskirti visiškai jurisdikcijai, buvo perduoti bendriesiems administraciniams teismams.

Vadovaujantis konstitucijoje įtvirtinta sistema (95 straipsnis), kiekvienas vykdytinas viešojo administravimo subjekto sprendimas, nesvarbu, jis yra norminio ar individualaus pobūdžio, aiškiai išreikštas ar numanomas (neveikimas), gali būti teisminės kontrolės, atliekamos Valstybės tarybos ir administracinių teismų, objektu. Jei kontrolę atlieka administraciniai teismai, Valstybės taryba atlieka apeliacinės instancijos teismo funkcijas.

Teisminė kontrolė atliekama remiantis prašymais panaikinti sprendimą dėl Įgaliojimų viršijimo ar reikalavimais išspręsti klausimą iš esmės. Vykdytini sprendimai, priimti atlikus viešojo administravimo subjektams pateiktų administracinių skundų (neteisminių skundų) nagrinėjimo procedūras, atsižvelgiant į bylos pobūdį gali būti skundžiami teismui prašant juos tik panaikinti ar panaikinti ir spręsti klausimą iš esmės.

Administraciniai sprendimai, priimami pagal neteisminę skundų nagrinėjimo procedūrą, laikomi vykdytinais tik jei jais yra patenkinamas ar atmetamas skundas (pastaruoju atveju preziumuojama, kad administravimo institucija išnagrinėjo klausimą iš naujo, įvertindama visus naujus duomenis, pateiktus kartu su skundu).

Skundo padavimas viešojo administravimo subjektui turi labai svarbių padarinių: tokiu atveju termino apskųsti šį sprendimą teismui eiga sustabdoma 30 dienų. Administraciniai sprendimai, priimti pagal neteisminę skundų nag-rinėjimo procedūrą, paprastai yra vykdytini ir gali būti ginčijami teisme, prašant juos panaikinti arba panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Remiantis teismų praktika yra susiformavę tokie atskyrimo kriterijai: jei vienintelis formalios neteisminės procedūros tikslas yra patikrinti administracinio akto teisėtumą, teismui gali būti skundžiamas šios procedūros metu priimtas sprendimas patenkinti skundą. Taigi kartais tas pats administracinis sprendimas yra tiek teisminio, tiek neteisminio skundo objektu. Skundo padavimo teismui terminas tokiu atveju nusikelia 30 dienų.

Kita vertus, jei dėl administracinio sprendimo paduodamas formalus neteisminis skundas, kurio objektas yra tik administracinio sprendimo tikslingumo arba ir teisėtumo, ir tikslingumo patikrinimas, administraciniam teismui gali būti skundžiamas tiek sprendimas atmesti skundą, tiek sprendimas jį patenkinti, net ir tuo atveju, jei sprendimas yra tik numanomas. Šiuo atveju pasi-

243

1 i '


naudojimas išankstine neteismine bylos nagrinėjimo tvarka yra privaloma sąlyga prieš paduodant atitinkamą skundą teismui. Apeliantui nepasinaudo-jus išankstine neteismine bylos nagrinėjimo tvarka, teismas atsisako priimti skundą.

Graikijos administracinėje teisėje sprendimai, nustatantys tam tikras taisykles (norminio pobūdžio sprendimai), yra laikomi administraciniais sprendimais.

Šie sprendimai gali būti skundžiami Valstybės tarybai, prašant juos panaikinti dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais. Tai yra tiesioginė teisminė kontrolė, tačiau ji neeliminuoja Valstybės tarybos ir administracinių teismų vykdomos netie-sioginės (atsitiktinės) tokių sprendimų teisminės kontrolės galimybės. Tokio pobūdžio kontrolė yra įgyvendinama ginčo šalims argumentuojant akto ne-teisėtumu bei neretai ex officio, pavyzdžiui, jei norminio pobūdžio administ-racinis aktas yra antikonstitucinis.

Airija (laikinoji apsauga)Airijos teismai turi plačius įgaliojimus suteikti laikinąją apsaugą, taikydami teismo procese laikinąsias reikalavimo užtikrinimo priemones, ir šios galios gali būti panaudotos viešojo administravimo subjektų atžvilgiu lygiai taip pat, kaip ir privačių asmenų atžvilgiu. Ši jurisdikcija, nors ir diskrecinė, vis dėlto yra įgyvendinama pagal tam tikrus nustatytus principus.

Prieš pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones viešojo administravimo subjektui, teismas privalo nuspręsti, kiek „svarbus" yra klausimas, kuris bus nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių prašančio pareiškėjo byloje. Šio-je proceso stadijoje teismai nesistengia spręsti ginčo iš esmės ar sudėtingų teisės taikymo klausimų. Šį klausimą - kiek „svarbus" yra klausimas, kuris bus nagrinėjamas, dar galima pavadinti klausimu, kiek „perspektyvi" pareiš-kėjui yra konkreti byla.

Be to, pareiškėjas privalo įrodyti, kad, patenkinant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, interesų pusiausvyra yra labai svarbu. Ši pu-siausvyra nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia žala viešajam interesui būtų padaryta pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bei į tai, kokia žala būtų padaryta pareiškėjui, jei tokios priemonės nebūtų pritaikytos. Pagal bendrąją taisyklę pareiškėjas privalo įrodyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos prie-monių jis patirs nepataisomą žalą, kurios nebus įmanoma kompensuoti pritei-sus nuostolių atlyginimą iš valstybės.

Teismas gali savo nuožiūra atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pareikštas pavėluo-tai, arba kai pareiškėjas atvyksta į teismą „nešvaria sąžine". Kaip pavyzdį

244

___________2 priedas. 5 skyrius: Materialini ų ir proceso princip ų į gyvendinimo kontrol ė

galima nurodyti atvejį, kai teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones žvejybos laivo savininkų prašymu (teismas atsisakė sustabdyti tam tikrų Žvejybos ministerijos išduotoje žvejybos licencijoje numatytų sąlygų galiojimą), kadangi pareiškėjas ne kartą teistas už žvejybos įstatymų pažeidimus.

Paprastai, priimdami sprendimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismai reikalauja iš pareiškėjų pateikti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Vis dėlto viešojo administravimo institucijai gali būti sunku įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių viešajam interesui padarytą žalą, todėl galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas nebetenka prasmės.

Buvo nuspręsta, kad (jei valstybė pateikia ieškinį siekdama priversti laikytis įstatymo / statuto) teismai, kai tai yra reikalinga, priims laikiną, privalomą vykdyti sprendimą.

Teismų galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones viešojo administravimo subjektams apimtį galima iliustruoti tokiais pavyzdžiais:

• Parlamentas savo aktu suteikė kompetentingai ministerijai teisę nustatyti žvejybos taisykles ir kartu galimybę nustatyti tam tikrus žvejyboslaivų įgulų tautybės reikalavimus. 1985 metais Aukščiausiasis teismasbyloje, kurioje buvo nagrinėjamas ir ministerijai suteiktų įgaliojimųkonstitucingumo klausimas (taip pat tai, kaip tomis galiomis buvo pasinaudota konkrečiu atveju), ir suderinimo su Europos Sąjungos teiseklausimas, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė įstatymo vykdymą pareiškėjo atžvilgiu. (Šis sprendimas buvo priimtas anksčiau nei Europos Teisingumo Teismo sprendimas kitoje byloje, kuriojeteismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai privalo turėti teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose dėl tariamo Europos Bendrijųteisės pažeidimo.)

• 1987 metais Aukštesnysis teismas (High Court) privataus ieškovo prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis uždraudė Vyriausybei deponuoti Vieningos Europos akto (tarptautinės sutarties, keitusios Europos Bendrijų sutartis) ratifikacinius raštus. Teismas nusprendė,kad proceso metu bus nagrinėjamas svarbus klausimas - Vieningos Europos akto atitiktis Airijos Konstitucijai, ir kad labiau palaikytini laikinųjųapsaugos priemonių (įskaitant galimus ratifikavimo pripažinimo antikonstituciniu ex post facto padarinius) taikymo argumentai. Maža to,teismas pritarė ieškovo argumentams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nusprendė, kad teismo konstitucinė jurisdikcija peržiūrėti vyriausybės aktus apima net ir tokius atvejus.

245


Vis dėlto kitose bylose teismai parodė nenorą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiančias įstatymų taikymą (šiuo atveju įstatymų taikymą reikėtų skirti nuo įstatymais suteiktų įgaliojimų, tiek diskrecinių, tiek nedisk-recinių vykdymo, kadangi tokios teisės yra įtvirtintos greičiau poįstatymi-niuose aktuose nei pačiuose įstatymuose), išskyrus nebent išimtinius atvejus. Tas faktas, kad byloje nagrinėjama baudžiamojo įstatymo nuostata (t. y. gre-sia baudžiamasis persekiojimas ir teistumas), didelės reikšmės neturi.

Taip pat yra įtvirtinta, kad dėl konstitucinių priežasčių laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos pačiai valstybei. Tačiau šį draudimą galima vertinti kaip turintį didesnę procesinę nei materialinę teisinę reikšmę, kadan-gi sunku įsivaizduoti tokią valstybės veiklos sritį, kurioje laikinosios apsau-gos priemonės negalėtų būti taikomos kokios nors valstybės institucijos (o ne pačios valstybės) atžvilgiu, taip suteikiant teismui galimybę tenkinti prašy-mą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos vyriausybės ministro ar bet kurios kitos valstybės valdžios institucijos atžvilgiu. (Pagal Airijos Konstitucijos nuostatas, vyriausybė, kaip kolegialus asmuo, nėra laikoma juridiniu asmeniu, todėl jos atžvilgiu laiki-nosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.)

Italija (laikinoji apsauga)1971 metų gruodžio 6 dienos įstatymo Nr. 1034 21 straipsnyje nustatyta:

„Jei skundu yra prašoma sustabdyti administracinio akto galiojimą motyvuojant tuo, jog administracinio akto įvykdymas gali sukelti didelę ir nepataisomą žalą, regioninis administracinis teismas {Tribunate amministrativo regionale) pasitarimų kambaryje privalo išspęsti šį klausimą ir priimti motyvuotą nutarimą. Esant atitinka-mam prašymui, pasitarimų kambaryje turi būti išklausyti suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimai."

33 straipsnis

„Sprendimai, priimti regioninių administracinių teismų (Tribunate amministrativo regionale), yra nedelsiant vykdytini.

Skundo padavimas Valstybės tarybai (Consiglio d i Stato) nesustabdo skundžiamo sprendimo vykdymo.

Jei sprendimo įvykdymas gali sukelti didelę ir nepataisomą žalą, Valstybės taryba suinteresuoto asmens prašymu gali pasitarimų kambaryje priimti motyvuotą nutari-mą sustabdyti sprendimo vykdymą.

I-: 246

'" I


Valstybės taryba privalo išspręsti sprendimo vykdymo sustabdymo klausimą posė-dyje, kuris turi būti surengtas kitą dieną po skundo padavimo. Esant atitinkamam prašymui, pasitarimų kambaryje turi būti išklausyti suinteresuotų asmenų atstovų paaiškinimai."

Teismų praktika

• Taikant kiekvieną administracinę procedūrą, ginčijamo akto galiojimo sustabdymas, laikinosios apsaugos priemonė, kuria siekiama atkurti status quo, pakeistą ginčijamu aktu, turi būti pripažįstamas laikinosios apsaugos būdu, papildančiu administracinį aktą ir taikomu siekiantužtikrinti, jog minėtas aktas bus vykdomas remiantis labiau apibrėžtupagrindu; iš to galima daryti išvadą, kad įgaliojimai sukurti, pakeisti arskatinti teisėtus santykius, patenka į svarbių interesų sritį, išskyrus atvejus, kai akto galiojimo sustabdymas atšaukiamas dėl to, jog situacija vėliau tapo nebesaugotina, ar prašoma atšaukimo išimtiniais įstatymų nurodytais atvejais. Abiem atvejais suinteresuoti asmenys turėtųpareikšti reikalavimą teismui, kurio nutartimi akto galiojimas buvo sustabdytas (Consiglio di Stato, sez. V, 25 May 1987, Nr. 327).

• Tuo atveju, jei administracinio teismo teisėjas sustabdo skundžiamoadministracinio akto galiojimą, viešojo administravimo institucija negali vietoje teisėjo įvertinti šio sprendimo viešajam interesui padarytosžalos, taigi viešojo administravimo institucija negali atsisakyti sustabdyti tokio akto galiojimo remdamasi tuo, kad sprendime teisėjas pripažino, jog toks veiksmas gali sukelti nepataisomą žalą viešajam interesui (Consiglio di Stato, sez. 7,1991 m. sausio 21 d., Nr. 2622/76).

• Laikinosios apsaugos priemonių keliamus tikslus galima pasiekti ir kitomis priemonėmis, nei sustabdant ginčijamo administracinio akto galiojimą; taigi, siekiant apsaugoti įsakymo dėl valdymo teisių apribojimo įgyvendinimą, teisėjas gali įsakyti laikinajam valdytojui grąžintiprekes, išskyrus tas, kurios buvo pagamintos viešojo naudojimo tikslais(Consiglio di Stato, 1983 m. liepos 1 d., Nr. 14).

NyderlandaiVisais atvejais, kai administracinis sprendimas paliečia privataus asmens in-teresus, toks asmuo turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Praktika rodo, kad apskritai proceso trukmė yra priimtina. Procesinės nuostatos sutei-kia teisę į teismo procesą. Taip pat yra numatoma viešo nagrinėjimo galimy-bė. Iš tikrųjų tribunolas gali atsisakyti surengti viešą posėdį, pavyzdžiui, jei tikėtina, kad skundas bus atmestas, tačiau, esant primygtiniam reikalavimui, viešas nagrinėjimas gali būti surengtas. Procesinės nuostatos numato ir veiks-

247


minga teisių gynimo būdą - tribunolas gali visiškai ar iš dalies panaikinda-mas administracinį sprendimą priimti savo sprendimą, be to, išspręsti žalos atlyginimo klausimą.

Teisminė pažeistų teisių gynimo sistema formavosi ilgą laiką ir tebetobulina-ma. Nyderlanduose dabar yra rengiami atitinkami teisės aktų projektai, kurie turėtų padaryti sistemą vienodesnę ir pažangesnę.

Pirmiau nebuvo galimybės skųsti daugelį administracinių sprendimų nepri-klausomiems tribunolams, juos buvo galima skųsti tik Karūnai (Crown) (t. y. vyriausybei). Jei Karūnai buvo paduodamas skundas, turėjo būti prašoma ne-priklausomos institucijos, t. y. Valstybės tarybos (aukščiausio Karūnos pata-riamojo organo) skyriaus, išvados. Tačiau Valstybės tarybos išvada Karūnai nebuvo privaloma. Ši teisminės gynybos priemonių spraga, į kurią dėmesį atkreipė Europos žmogaus teisių teismas Benthemo byloje, buvo laikinai užpildyta civilinių teismų, kurie pripažino save kompetentingais spręsti šiuos klausimus. Reikalingos norminės nuostatos buvo priimtos ir įsigaliojo tik 1994 metų sausio 1 dieną. Teisminių teisės gynimo priemonių sistemą unifi-kavo Bendrasis administracinės teisės aktas (Algemene Wet Bestuursrecht) bei kiti priimti teisės aktai, nors kai kurie specialūs tribunolai išliko iki šių dienų.

Algemene Wet Bestuursrecht sistema

Algemene Wet Bestuursrecht nustato bendras administracinių tribunolų priei-namumo taisykles.

Pagrindinė taisyklė - kiekvienas asmuo, kurio interesus tiesiogiai liečia ad-ministracinis sprendimas (t. y. rašytinis viešojo administravimo subjekto spren-dimas, kuriuo yra įgyvendinama viešoji valdžia), gali jį apskųsti bet kurio iš devyniolikos apygardų teismų administracinių bylų skyriui. Bylose, kuriose ginčijami provincijų, savivaldybių ir pan. institucijų sprendimai, skundas pa-duodamas miesto, kuriame yra tos administracinės institucijos buveinė, teis-mui. Skundų dėl kitų viešojo administravimo institucijų, įskaitant ir vyriausy-bę, sprendimų teismingumas nustatomas pagal pareiškėjo gyvenamąją vietą.

Skundžiami gali būti ne tik viešojo administravimo subjektų sprendimai, bet ir atsisakymas spręsti tam tikrus klausimus ar netgi tylėjimas. Pavyzdžiui, jei asmuo kreipiasi į administravimo instituciją dėl licencijos ar bedarbio pašal-pos išdavimo ir institucija neišnagrinėja šio klausimo per nustatytą laiką, as-muo gali paduoti skundą dėl tokio viešojo administravimo institucijos nevei-kimo.

Daugelis specifinių administracinių sprendimų (pavyzdžiui, bendrojo pobū-džio taisyklės, sprendimai, susiję su administracinių aktų privatinės teisės sri-

248

i i

•■ i!. . .m


tyje rengimu, tyrimo rezultatai ir panašūs administraciniai aktai) yra neskun-džiami. Ginčai dėl tokių aktų yra žinybingi apygardų civiliniams teismams.

Skirtingai nuo civilinių ginčų, sprendžiant administracinius ginčus atstovavi-mas nėra būtinas. Suinteresuoti asmenys ir viešojo administravimo subjektai gali veikti patys ir neprivalo (nors turi teisę) būti atstovaujami teisininko ar kito asmens. Administracinį aktą skundžiantis pareiškėjas privalo sumokėti žyminį mokestį. Mokesčio dydis priklauso nuo pareiškėjo (fizinis ar juridinis asmuo) ir ginčo rūšies ir svyruoja nuo 50 iki 400 guldenų. Tribunolas turi teisę priteisti iš viešojo administravimo subjekto žyminį mokestį ir įpareigoti atly-ginti pareiškėjui kitas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaujantis procesinėmis nuostatomis, egzistuoja trys skirtingos proceso rūšys: paprastas procesas, supaprastintas procesas ir pagreitintas procesas. Tri-bunolas privalo priimti sprendimą per šešias savaites nuo tiriamosios proceso stadijos pabaigos (paprastai viešame teismo posėdyje). Teismas turi teisę:

• nuspręsti, kad klausimas nepriklauso jo kompetencijai;• nutraukti bylą;• atmesti skundą kaip nepagrįstą;• patenkinti skundą.

Jei skundas yra patenkinamas ir sprendimas pripažįstamas neteisėtu, papras-tai administracinis aktas yra visiškai ar iš dalies anuliuojamas. Teismas gali įpareigoti viešojo administravimo instituciją priimti naują sprendimą, tačiau ir jis pats gali priimti naują sprendimą. Be to, patenkinus skundą, teismas gali įpareigoti viešojo administravimo instituciją atlyginti suinteresuotam asme-niui padarytus nuostolius.

Prieš paduodamas skundą administraciniam teismui, suinteresuotas asmuo pri-valo pabandyti išspręsti ginčą kreipdamasis į viešojo administravimo subjek-tą vidaus kontrolės tvarka (Bezwaarschriftprocedure žr. toliau, Nyderlandų nacionalinė būklė, skyrius II „Administravimo institucijų vidaus kontrolė"). Šia nuostata siekiama be reikalo neužkrauti teismų skundais, kurie gali būti išspręsti ir be teismo. Be to, vidaus kontrolės procedūra padeda sukonkretinti bylos esmę iki bylai patenkant į teismą.

Labai svarbu yra tai, kad esant neatidėliotino teismo įsikišimo būtinybei, su-interesuotas asmuo tebevykstant vidaus kontrolės procedūrai gali kreiptis į teismą ir prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Labai dažnai prašo-ma sustabdyti administracinio sprendimo vykdymą. Administracinio sprendi-mo vykdymas gali būti sustabdytas, kol ginčas bus galutinai išspręstas vidaus kontrolės procedūros metu ar teisme. Esant atitinkamoms aplinkybėms, teis-mo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali galutinai iš-spręsti administracinį ginčą.

249

i!


Apygardų teismų sprendimai gali būti skundžiami aukštesnių instancijų teis-mams. Apeliaciniai skundai yra paduodami arba Centrale Raad van Beroep (Centrinei apeliacinei tarybai) Utrechte, arba Jtrechtorthe Afdeling Bestuurs-rechtspraak van de Raad van State (Valstybės tarybos Administracinės teisės skyriui) Hagoje. Centrale Raad van Beroep yra apeliacinės instancijos teis-mas, kurio kompetencijai priskirta nagrinėti skundus dėl valstybės tarnautojų teisinio statuso, socialinės saugos ir su ja susijusių klausimų. Afdeling Bestu-ursrechtspraak yra apeliacinės instancijos teismas kitiems skundams. Proce-sas apeliacinės instancijos teismuose beveik nesiskiria nuo proceso apygardų teismuose.

Specialūs administraciniai tribunolai

Be pirmiau aprašytos pagrindinės procedūros, specifiniuose administracinės teisės posakiuose egzistuoja ir kitos, specifinės administracinių ginčų nag-rinėjimo procedūros. Pavyzdžiui, mokestiniai ginčai priklauso penkių Cerechts-hoven (teisingumo teismų) jurisdikcijai, jų sprendimai gali būti skundžiami kasacine tvarka Hoge Raad (Aukščiausiajam teismui). Ginčams dėl sprendi-mų, pagrįstų dideliu skaičiumi socioekonominių taisyklių, nagrinėti egzistuoja specialus tribunolas - College van Beroep voor het Bedrijfsleven (Pramonės apeliacinis teismas); jo sprendimai neskundžiami. Kitas (labai) specifinis tribunolas yra College van Beroep Studiefinanciering (Stipendijų apeliacinis teismas) - nagrinėja ginčus dėl studijų paskolų. Kai kuriuos kitus ginčus nagri-nėja Afdeling Bestuursrechtspraak van de Raad van State ne kaip apeliacinė instancija, bet kaip pirmosios ir galutinės instancijos teismas.

Portugalija (laikinoji apsauga)

Sąlygos

Vienintelė Portugalijos įstatymuose numatyta laikinoji apsaugos priemonė yra administracinio akto galiojimo sustabdymas (nors iš dalies ir teisės doktrina, ir teismai vadovaujasi nuostata, kad konstitucinė teisė į gynybą leidžia taiky-ti ir kitokias, įstatymuose nenumatytas laikinąsias apsaugos priemones). Va-dovaujantis Administracinių teismų proceso įstatymo (ATPĮ) 76 straipsnio nuo-statomis, administracinis teismas privalo sustabdyti administracinio akto galiojimą esant šioms trims sąlygoms:

• administracinio akto vykdymas asmeniui gali sukelti sunkių padarinių,kuriuos būtų sunku ištaisyti;

• sustabdymas nesukels didelės žalos viešajam interesui, ir• nėra duomenų, aiškiai rodančių, jog skundas yra nepagrįstas.

250

i' I! Š!

2 priedas. 5 skyrius: Materialinių ir proceso principų Įgyvendinimo kontrolė

Tuo atveju, jei yra reikalaujama priteisti tam tikrą pinigų sumą ir sumokamas užstatas, taikyti laikinosios apsaugos priemones pakanka antrosios sąlygos.

Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į du šių sąlygų aspektus:

• teisėjas nėra įgaliotas spręsti, kokia apimtimi yra tenkinamos pirmosiosdvi sąlygos, jis turi įvertinti tik faktą, ar jos apskritai yra tenkinamos;

• trečioji sąlyga nėra siejama su fumus boni juris koncepcija, tai yratikimybe, jog skundas bus patenkintas dėl akivaizdaus administracinioakto neteisėtumo. Yra vertinamas tik galimas sprendimas dėl bylosesmės (pagrįstas, pavyzdžiui, tik pareiškėjo locus standi ir nustatytųterminų laikymusi) - teigiamas ar neigiamas.

Jau įgyvendinti administraciniai aktai

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad įgyvendinto akto galiojimo sustabdymas yra neįmanomas, tačiau teisiniu požiūriu galima rasti tokio sustabdymo argumentų. Būtent dėl to APTĮ 81 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendinto administracinio akto galiojimas gali būti sustabdytas, jei toks sustabdymas naudingas, atsižvelgiant į esamus ar būsimus aptariamo akto padarinius.

Laikinas sustabdymas

APTĮ 80 straipsnyje numatyta labai palanki pareiškėjui laikino sustabdymo sistema. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, viešojo administravimo institucija, gavusi pranešimą apie paduotą skundą, negali pradėti ar tęsti savo priimto administracinio akto įgyvendinimo, kol teismas priims byloje sprendimą, nebent ši institucija galėtų motyvuotai įrodyti, kad neatidėliotinas ginčijamo administracinio akto įgyvendinimas yra gyvybiškai svarbus viešajam interesui. Jei taip nėra, viešojo administravimo institucija turi susilaikyti nuo tokio akto įgyvendinimo. Jei nepaisant to viešojo administravimo institucija toliau įgyvendina savo aktą, teismas gali tokius veiksmus paskelbti nieki-niais. Tokiu atveju taip pat gali būti taikoma civilinė ar baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą.

RumunijaAdministracinio proceso institucionalizavimas Rumunijoje prasidėjo 1864 metais įsteigus Valstybės tarybą - Vyriausybės patariamąją instituciją, kuriai taip pat buvo suteikti administracinio teismo įgaliojimai.

Antrosios stadijos (nuo 1865 metų iki 1904 metų) metu šie įgaliojimai buvo perduoti bendrosios kompetencijos teismams.


Trečiąją stadiją, trukusią nuo 1905 metų iki 1948 metų, galima suskirstyti į dvi dalis, kurių metu buvo priimti du skirtingi įstatymai:

• 1905 metais priimtas Kasacinio teismo reorganizavimo aktas įsteigėspecialų skyrių Kasaciniame teisme;

• 1925 m. gruodžio 23 d. aktas, kuris rėmėsi 1923 metų Konstitucija, įtvirtino principą, kad administracinį procesą vykdo teismai.

Vėlesniu periodu, nuo 1948 metų iki 1967 metų, nebuvo jokios administraci-nių sprendimų teisminės kontrolės (administracinio proceso institutas buvo panaikintas dekretu Nr. 128/1948).

1965 metų Konstitucija sudarė sąlygas akto Nr. 1/1967, įtvirtinusio teisminį asmenų, kurių teisės buvo pažeistos neteisėtais administraciniais sprendimais, skundų nagrinėjimą.

Šį aktą pakeitė 1990 metų Administracinio proceso aktas Nr. 29. Aktas sutei-kia fiziniams ir juridiniams asmenims plačias gynybos nuo netinkamų val-džios institucijų veiksmų teises, galimybę užtikrinti oficialių sprendimų tei-sėtumą, atlyginti žalą, padarytą asmenims neteisėtais sprendimais, ir nubausti asmenis, kurie piktnaudžiavo savo įgaliojimais priimdami tokius sprendimus.

Nors sprendimų, kurie negali būti skundžiami teismui, vis dar yra gana daug, sprendimų, kuriuos galima apskųsti teismui, dabar yra gerokai daugiau nei buvo galiojant 1967 metų aktui Nr. 1.

Atlikdami oficialių sprendimų teisminę priežiūrą, teismai gali taikyti teisi-nės gynybos nuo bet kokio neteisėto vykdomosios valdžios institucijų veiks-mo priemones. Dėl šios priežasties 1990 metų aktu Nr. 29 reglamentuotas administracinis procesas vyksta taip pat kaip ir kiekvienas kitas teismo pro-cesas. Skundas gali būti paduotas prieš viešojo administravimo subjektą ly-giai kaip ir prieš bet kurį kitą asmenį, bylą nagrinėjantis teismas gali taikyti restituciją bei priteisti iš viešojo administravimo subjekto materialios ir ne-materialios žalos, padarytos privačiam asmeniui, atlyginimą. Pareiškėjas taip pat gali kreiptis į teismą prašydamas panaikinti oficialų sprendimą dėl jo neteisėtumo.

Toliau aptariamos administracinio proceso sąlygos pagal 1990 metų aktą Nr. 29.

Pareiškėjo statusas

Vadovaujantis šio akto pirmo skyriaus nuostatomis, pareiškėjo statusas admi-nistraciniame procese priklauso nuo tam tikrų sąlygų, visų pirma nuo jo teisės pradėti teismo procesą. Administracinis procesas gali prasidėti fizinių ar juri-dinių asmenų iniciatyva. Čia reikėtų pažymėti akto įvestus pakeitimus.

252

2 priedas. S skyrius: Materialinių ir proceso principų įgyvendinimo kontrolė

1923 metų Konstitucijos inicijuotas aktas Nr. 1/1967 ir 1925 metų Administ-racinio proceso aktas apibrėžė pareiškėją apskritai kaip „nukentėjusi asme-nį" (1923 m. Konstitucijos 107 straipsnis) ir „asmenį, kuris teigia esąs nuken-tėjęs" (1925 m. akto 1 skyrius). Tokiais pareiškėjo apibrėžimais buvo siekiama pabrėžti, kad kiekvienas asmuo, neatsižvelgiant į jo teisinę padėtį viešojo administravimo subjekto atžvilgiu, gali pradėti administracinį procesą prieš viešojo administravimo subjektą. Pareiškėjo teisnumas (galimybė pradėti pro-cesą) buvo numanoma būtina sąlyga pradėti administracinį procesą.

Dabar pareiškėjo, tiek fizinio, tiek juridinio asmens, statusas priklauso nuo teisinio pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto santykio. Tai išplaukia iš specialios administracinių sprendimų, kurie yra automatiškai vykdomi, pri-gimties. Būtina pažymėti, kad fiziniai asmenys, galintys pradėti teismo pro-cesą, yra ne tik privatūs asmenys, bet ir valstybės tarnautojai, dirbantys kon-krečioje viešojo administravimo institucijoje. Dėl juridinių asmenų reikia pažymėti, jog aktas Nr. 29/1990 nepriklausomoms institucijoms taip pat su-teikia teisę pradėti administracinį procesą, jei jos turi teisinių ryšių su admi-nistravimo subjektais, kurių veiksmai skundžiami (akto Nr. 1/1967 14 sky-rius (d) tokią galimybę draudė). Kaip pavyzdį galima nurodyti universitetus (taikant universiteto nepriklausomumo principą) ir vietos savivaldos instituci-jas (taikant vietos savivaldos nepriklausomumo principą).

Įstatymų pripažįstamų subjektinių teisių pažeidimas

Administracinio proceso aktas suteikia teisę pradėti administracinį procesą tik jei pažeidžiamos teisės, kurias pripažįsta įstatymai. Taigi pareiškėjas privalo turėti tam tikrą subjektinę teisę, kurią skundžiamas administravimo subjektas yra įpareigotas gerbti ar įgyvendinti pareiškėjo naudai. Vien tik teisėto intere-so nepakanka - ieškovas privalo įrodyti subjektinės teisės pažeidimo faktą.

Kalbant apie teises, kurių pažeidimas gali būti administracinio teismo proce-so inicijavimo pagrindu, akte Nr. 29/1990 nurodoma tik tai, kad tokios teisės turi būti pripažįstamos įstatymų. Dėl šios priežasties neįmanoma pateikti baig-tinio sąrašo teisių, kurias pažeidus fizinis ar juridinis asmuo įgytų teisę inici-juoti administracinį teismo procesą. Esminė sąlyga - pareiškėjas turi būti tam tikros subjektinės teisės turėtojas.

Pareiškėjas privalo įrodyti ne tik įstatymų pripažįstamos subjektinės teisės pažeidimą, bet ir tai, kad jis yra teisiškai suinteresuotas administraciniu pro-cesu. Nesant suinteresuotumo, procesas prasidėti negali. Pavyzdžiui, net ga-lėdamas įrodyti subjektinės teisės pažeidimo faktą, pareiškėjas negali kreip-tis j teismą prašydamas panaikinti oficialų administracinį aktą, kurį jau panaikino pati jį priėmusi administravimo institucija ir kuris nesukėlė jokių teisinių padarinių.

253


Subjektinės teisės pažeidimo sąvoka yra detalizuojama akto Nr. 29/1990 1 skyriuje, kuriame yra nustatyta, jog pažeidimas turi kilti iš administraci-nio akto arba viešojo administravimo subjekto neteisėto atsisakymo paten-kinti prašymą, susijusį su įstatyme numatyta teise. Galima pridurti, kad 1 sky-riaus (2) nuostatos numato, jog tie atvejai, kai viešojo administravimo subjektas neduoda jokio atsakymo per trisdešimt dienų, pripažįstami netei-sėtu atsisakymu.

Pirmo skyriaus nuostatos gali sudaryti įspūdį, kad yra taikytinos kelių rūšių veiksmams, galintiems pažeisti fizinio ar juridinio asmens teises:

• pažeidimams, kylantiems iš administracinio sprendimo;• pažeidimams, kylantiems iš neteisėto atsisakymo atlikti veiksmus;• pažeidimams, nedavus atsakymo per nustatytą terminą.

Tačiau faktiškai yra tik viena priežastis - subjektinių teisių pažeidimas admi-nistraciniu sprendimu.

Administraciniai sprendimai, kurių kontrolė pagal Administracinio proceso aktą nepriklauso teismams

Šie sprendimai administraciniams teismams negali būti skundžiami:

• sprendimai dėl Rumunijos parlamento ar prezidento ir vyriausybės santykių. Šiais sprendimais nustatomos specifinės prezidento, parlamentoir vyriausybės galios. Jais yra sprendžiami politiniai, o ne administraciniai klausimai. Tokie sprendimai negali būti administracinio procesoobjektu ir teismai negali atlikti šių sprendimų teisminės kontrolės remdamiesi skundais dėl tokių sprendimų tariamo neteisėtumo ir jais padarytos žalos atlyginimo;

• parlamentinių institucijų organizacinio pobūdžio administraciniai sprendimai;

• sprendimai dėl valstybės vidaus ir išorės saugumo;• administraciniai sprendimai dėl tarptautinių sutarčių, prie kurių yra pri

sijungusi ir Rumunija, interpretavimo ir įgyvendinimo;• nepaprastosios padėties sąlygomis vyriausybės priimami administraci

niai sprendimai, kuriais siekiama išvengti visuomenei gresiančio pavojaus ar jį pašalinti;

• kariniai sprendimai;• administraciniai sprendimai, kuriems specialūs įstatymai numato kito

kią teisminę procedūrą;• valstybės, kaip juridinio asmens, sprendimai dėl valstybės turto admi

nistravimo;• administraciniai sprendimai, priimti hierarchinės priežiūros tvarka;

254

2 priedas. 5 skyrius: Materialini ų ir proceso princip ų į gyvendinimo kontrol ė

• administraciniai sprendimai, susiję su mokesčių įstatymuose numatytais mokesčių, baudų ir permokų dydžiais;

• administraciniai sprendimai, susiję su teismais.

Turkija

Bendrieji administracinių aktų teisminės kontrolės principai

1982 metų Konstitucijos 125/1 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad „visi viešojo administravimo subjektų aktai ir sprendimai gali būti peržiūrimo teismo". Antroji šio straipsnio dalis užbaigia viešojo administravimo subjektų veiklos teisminės kontrolės sistemą, nustatydama antrą taisyklę - „Viešojo administ-ravimo subjektai yra atsakingi už jų veiksmais ir sprendimais padarytą žalą". Aiškinant teisminės kontrolės išimtis visada būtina turėti omenyje šias dvi taisykles, sudarančias vieną esminę taisyklę.

Toliau nurodyti aktai, nors savo esme yra administraciniai, tačiau nepatenka į Konstitucijos garantuojamos administracinės justicijos sritį (125, 129, 159 ir 160 straipsniai):

• Prezidento pagal jo kompetenciją priimami aktai, pavyzdžiui, dėl rektorių ar Valstybės priežiūros tarybos narių paskyrimo;

• Vyriausiosios karo tarybos sprendimai, pavyzdžiui, generolų paaukštinimas ar išleidimas į atsargą.

Konstitucijos 125 straipsnis (6 dalis) suteikia parlamentui galią priimti įstaty-mus, draudžiančius teismams priimti sprendimus dėl administracinių aktų ga-liojimo sustabdymo ypatingosios padėties, karinės padėties atvejais, karo, mobilizacijos metu, taip pat siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, viešąją tvarką ar visuomenės sveikatą. Atitinkamai į teisminės kontrolės sritį nepa-tenka Aukščiausiosios teisėjų ir prokurorų tarybos sprendimai dėl teisėjų skyrimo, perkėlimo ar paaukštinimo bei Sąskaitų teismo {Court oi Accounts) sprendimai dėl atsakingų pareigūnų veiksmų ir finansinių ataskaitų.

Vadovaujantis Konstitucijos 125 straipsniu:

• skundo dėl administracinio akto padavimo terminas skaičiuojamas nuopranešimo momento;

• teismo galios apsiriboja administracinių aktų ir veiksmų teisėtumokontrole;

• teismas negali priimti sprendimų, uždraudžiančių vykdomosios valdžios funkcijų vykdymą, sprendimų, nepaisančių įstatymuose įtvirtintų principų ir formų, ar sprendimų, kuriais eliminuojamos diskrecinėsgalios.

255


Kiti teisminės kontrolės principai apima:

• administracinio akto anuliavimo atgalinį galiojimą (retroaktyvų efektą);• kontroliuotiną diskrecinių galių pobūdį;• rašytinę, paprastą ir nebrangią procedūrą;• inkvizicinį administracinio proceso pobūdį ir aktyvų administracinių

teismų teisėjų vaidmenį procese;• dviejų grandžių teisminės kontrolės sistemą;• ginčijamo akto galiojimo ir privalomumo sustabdymą iki galutinio teis

mo sprendimo priėmimo;• atsakomybę esant kaltei ar be jos.

Administracinių teismų struktūra

Turkijos administracinių teismų sistema yra kilusi iš Prancūzijos teismų sis-temos modelio. Pagal bendrąją taisyklę visi ginčai, kurių viena šalis yra valstybės institucija, yra administracinių teismų kompetencija, išskyrus la-bai nedidelę grupę bylų, įstatymo priskirtų bendrosios kompetencijos teis-mų jurisdikcijai.

Administracinių teismų sistemą sudaro Valstybės taryba, žemesni regioniniai teismai ir Aukščiausiasis karo administracinis teismas.

Valstybės taryba

Valstybės taryba yra aukščiausias administracinis teismas, paprastai veikian-tis kaip apeliacinė instancija. Vis dėlto įstatymų nustatytais atvejais ji nag-rinėja administracines bylas kaip pirmosios instancijos teismas. Be to, ji nagri-nėja ginčus dėl kompetencijos, bendrojo ir teritorinio teismingumo. Galiausiai Valstybės tarybos užduotis yra panaikinti skirtumus tarp jos skyrių sprendimų ir formuoti bendrą teismų praktiką.

Dabar teisminę Valstybės tarybos šaką sudaro aštuoni skyriai. Viena plenari-nė sesija yra rengiama dėl administracinių bylų, viena dėl mokestinių bylų, Generalinė asamblėja yra šaukiama siekiant suvienodinti teismų praktiką.

Kiekvieną skyrių sudaro penki teisėjai, sprendimai priimami balsų dauguma. Plenarinės sesijos nagrinėja bylas dėl norminio pobūdžio aktų, pavyzdžiui, dėl Ministrų tarybos nutarimų teisėtumo, bei bylas, kuriose, Valstybės tary-bai panaikinus pirmosios ^fistancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą nag-rinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas pakartotinai priėmė tokį patį sprendimą.

Kaip apeliacinės instancijos teismas, Valstybės taryba gali pirmosios instan-cijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, panaikinti sprendimą ir bylą grą-

256


žinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba sprendimą panai-kinti ir bylą spręsti iš esmės.

Valstybės tarybos teisėjus skiria Aukščiausioji teisėjų ir prokurorų taryba bei respublikos prezidentas. Teismo pirmininką ir jo pavaduotojus, vyriausiąjį pro-kurorą bei skyrių pirmininkus ketverių metų kadencijai renka generalinė asam-blėja. Į skyrius teisėjai skiriami atsižvelgiant į jų specializaciją. Valstybės tarybos personalą taip pat sudaro prokurorai, panašūs į prancūzų commissai-res du gouvernement, bei teisėjai pranešėjai {rapporteur judges).

Aukščiausiasis karo administracinis teismas

Visi Aukščiausiojo karo administracinio teismo nariai yra kariškiai - karo teisėjai ir aukštesnieji karinių pajėgų karininkai. Teismo jurisdikcijai priklau-so ginčai dėl su karo tarnyba susijusių administracinių aktų ir veiksmų, įskai-tant ir civilinės valdžios institucijų priimtus administracinius aktus, susijusius su kariškiais ar karo tarnyba.

Šio teismo teisėjus skiria respublikos prezidentas. Teismo pirmininkas, vy-riausiasis prokuroras ir skyrių pirmininkai yra renkami iš teismo narių - karo teisėjų, atsižvelgiant į jų karinį laipsnį ir darbo stažą.

Teismines funkcijas vykdo trys skyriai, generalinė asamblėja ir skyrių plena-rinė sesija. Kiekviename skyriuje yra aštuoni teisėjai, tačiau posėdžiaujama kolegijomis po penkis, su sąlyga, kad kolegijoje daugumą sudaro teisėjai. Sprendimai priimami balsų dauguma.

Teismo sprendimai Valstybės tarybai neskundžiami, tačiau pralaimėjusi šalis gali teismo prašyti bylą persvarstyti.

Pirmosios instancijos administraciniai teismai

1982 metai trimis įstatymais Turkijoje pagal regionus buvo įkurti pirmosios instancijos administraciniai teismai. Vienas teisminis regionas apima vieną ar daugiau provincijų.

Regionuose buvo įkurti administraciniai ir mokesčių teismai (abiejų rūšių teis-mai veikia kaip pirmosios instancijos teismai) bei administraciniai teismai. Administraciniai teismai nagrinėja visas administracines bylas (pareiškimus dėl administracinių aktų panaikinimo, žalos atlyginimo), kurios nėra Valsty-bės tarybos, kaip pirmosios instancijos teismo, kompetencija ar Aukščiausio-jo karo administracinio teismo kompetencija. Tas pats principas taikomas mokesčių teismams, nagrinėjamiems mokestinius ginčus. Abiejų rūšių teis-muose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, sprendimai priimami balsų dau-guma. Kai kurias nesudėtingas bylas, nurodytas įstatyme Nr. 2576, nagrinėja

257


vienas teisėjas. Pirmosios instancijos teismų sprendimai, priimti trijų teisėjų kolegijos, gali būti skundžiami Valstybės tarybai, vieno teisėjo priimti spren-dimai - tik regioniniam administraciniam teismui.

Regioniniai administraciniai teismai, be pirmiau nurodytų funkcijų, veikia ir kaip regioniniai teismingumo teismai ir nagrinėja ginčus dėl kompetencijos, bendrojo ir teritorinio teismingumo. Šie teismai yra sudaryti iš pirmininko ir dviejų teisėjų, sprendimai priimami balsų dauguma.

Visų pirmosios instancijos teismų teisėjus skiria, perkelia į aukštesnes parei-gas ar į kitą vietovę Aukščiausioji teisėjų ir prokurorų taryba.

Teisminės gynybos priemonės

An u l i a v imo reikalavimas

Anuliavimo reikalavimas yra pagrindinė teisminės gynybos priemonė. Juo gali būti skundžiami neteisėti administraciniai aktai, taisyklės ir vietos val-džios potvarkiai. Šiuo atveju pareiškėjas siekia panaikinti administracinį ak-tą atgalinedata, remdamasis šio akto neteisėtumu.

Norėdamas pradėti procesą dėl administracinio akto anuliavimo, pareiškėjas privalo turėti skundo teisę. Vadinasi, administracinis aktas gali būti skundžia-mas tik tuo atveju, jei jis kokiu nors būdu daro neigiamą įtaką pareiškėjo interesams. Administravimo subjekto sprendimas turi būti vykdytinas ir galu-tinis, visos administracinės gynybos priemonės privalo būti išnaudotos ir ne-praleistas šešiasdešimties dienų skundo padavimo terminas.

Kadangi skundo padavimas savaime nesustabdo ginčijamo akto galiojimo (išskyrus mokestinius ginčus), pareiškėjas turi prašyti teismo sustabdyti tokio akto galiojimą. Konstitucijos 125 straipsnis nustato akto galiojimo sustabdy-mo reikalavimus: jei tolesnis administracinio akto vykdymas „sukeltų didelę žalą, kurią būtų sunku ar apskritai neįmanoma atlyginti, ir tuo pat metu yra akivaizdu, kad administracinis aktas yra neteisėtas, tokiu atveju, remdama-sis šiomis priežastimis teismas motyvuotu nutarimu gali nutarti sustabdyti ad-ministracinio akto galiojimą". Nutarimas sustabdyti administracinio akto ga-liojimą yra laikinoji apsaugos priemonė, galiojanti iki teismo sprendimo byloje paskelbimo.

Viešojo administravimo subjektai privalo vykdyti teismo sprendimą ir imtis visų reikalingų priemonių per šešiasdešimt dienų. Antraip viešojo administra-vimo institucija, o tyčinio teismo sprendimo nevykdymo atveju - ir kaltas pareigūnas, bus atsakingi už padarytą žalą.

d2 priedas. 5 skyrius: Materialinių ir proceso principų įgyvendinimo kontrolė

Reikalavimas dėl žalos a t l y g i n i m o

Pareikšti šį reikalavimą gali pareiškėjas, manantis, jog viešojo administravi-mo subjektas pažeidė jo teises ir todėl jam priklauso kompensacija. Šio rei-kalavimo pagrindu gali būti ne tik administraciniai aktai, bet ir veiksmai.

Norėdamas pradėti procesą dėl žalos atlyginimo, pareiškėjas privalo turėti skundo teisę, o tai reiškia, jog viešojo administravimo subjekto aktu ar veiks-mais jam buvo padaryta konkreti, asmeninė ir materialinė žala.

Skundo padavimo termino eigos pradžia skiriasi atsižvelgiant į žalos prigimtį ir į tai, žala buvo padaryta administraciniu aktu ar veiksmais.

Reikalavimu dėl žalos atlyginimo yra įgyvendinama viešojo administravimo subjekto atsakomybės teisminė kontrolė. Norėdamas priimti sprendimą ieš-kovo naudai, teismas turi arba nustatyti viešojo administravimo subjekto kal-tę, arba sprendimą paremti atsakomybės be kaltės teorija.

Tarnybinio pažeidimo bylų pagrindas yra netinkamas viešojo administravimo funkcijų vykdymas ar nevykdymas. Kitaip tariant, neveikimas, pavėluotas veikimas ar netinkamas veikimas. Tarnybinis pažeidimas konstatuojamas ir tais atvejais, kai netinkamo viešojo administravimo funkcijų rezultatas yra neteisėto administracinio akto priėmimas.

Atsakomybė be kaltės yra vis plačiau taikomas žalos atlyginimo pagrindas. Vadovaujantis šiuo principu, net ir teisėti veiksmai, atliekami bendro intereso tikslais, gali būti reikalavimo atlyginti žalą pagrindu, jei konkrečiam asme-niui dėl šių veiksmų tenka pernelyg didelė našta. Be to, valstybės veikla, net ir vykdoma nesant kaltės, tam tikromis aplinkybėmis gali būti rizikinga. Fun-damentalūs teisingumo ir socialinės rizikos paskirstymo principai yra tie pa-grindai, kuriais remiantis viešojo administravimo subjektams kyla atsakomy-bė už be kaltės jų aktais ar veiksmais padarytą žalą.

Jei pažeidimas padaromas esant tiek tarnybinei kaltei, tiek asmeninei parei-gūno kaltei, atsakomybė kyla kartu ir institucijai, ir pareigūnui. Vis dėlto nu-kentėjusysis turi teistis su viešojo administravimo institucija ir žalos atlygini-mą prisiteisti iš jos. Viešojo administravimo institucija turi teisę pareikšti kaltam pareigūnui regresinį ieškinį civiliniame teisme ir taip pasidalyti atsakomybę.

Jungtinė KaralystėAdministracinių aktų teisminė kontrolė reglamentuojama 1981 metų Aukš-čiausiojo teismo akto 31 straipsnyje bei Aukščiausiojo teismo taisyklių 53 įsa-kymu. 1977 metais ir 1981 metais padaryti pakeitimai supaprastino procesą ir padarė jį aiškesnį. Per pastaruosius 30 metų kreipimųsi dėl administracinių

259


aktų teisminės kontrolės nuolat daugėjo (1974 metais buvo paduota 160 pra-šymų išduoti leidimą kreiptis dėl teisminės aktų kontrolės, 1987 metais -529 leidimai, 1993 metais - 2886 leidimai). (Tolesni pasikeitimai gali būti nulemti vyriausybės teisinės reformos patariamojo organo - Teisės komisijos rekomendacijų ir visos civilinės justicijos sistemos reformos.)

Jurisdikciją vykdo savarankiškas Aukštesniojo teismo karalienės teismo sky-rius (Divisional Court ofthe Queen's Bench Division ofthe High Court). Atsi-žvelgiant į nagrinėjamo klausimo svarbą, jurisdikcija priklauso tik Aukštes-niajam teismui (High Court); tuo tarpu daugeliu kitų ne baudžiamosios teisės klausimų tam tikrą jurisdikciją turi ir grafysčių teismai. Kitaip nei daugelyje valstybių, Anglijoje nėra atskiro administracinio teismo, kurio teisėjai nenag-rinėtų kitokių bylų. Karalienės teismo skyriaus (Queen's Bench Division) tei-sėjai gali nagrinėti ir privatinės teisės, ir baudžiamąsias bylas, tačiau egzis-tuoja griežta specializacija, ir tik specialiai paskirti teisėjai gali nagrinėti prašymus dėl administracinių aktų teisminės kontrolės ar skundus dėl admi-nistracinių tribunolų sprendimų.

Prašymą dėl administracinio akto teisminės kontrolės gali paduoti kiekvienas asmuo, turintis „pakankamą interesą, susijusį su skundo dalyku". Paprastai teismai gana liberaliai interpretuoja šį reikalavimą, todėl politinio spaudimo grupėms, pavyzdžiui, Creenpeace, gali būti leista paduoti pareiškimus dėl administracinio akto teisminės kontrolės. Antrasis reikalavimas yra nustaty-tas siekiant apriboti akivaizdžiai beviltiškų skundų srautą, todėl norint pa-duoti pareiškimą reikia teismo leidimo. Prašymas dėl leidimo paprastai yra nagrinėjamas raštu ir jei leidimo neduodama - tai neužkerta kelio prašyti jo pakartotinai. Gero administravimo labui pareiškėjas turi kreiptis dėl admi-nistracinio akto teisminės kontrolės leidimo nedelsdamas, tačiau ne vėliau kaip per tris mėnesius. Šis terminas gali būti teismo pratęstas, tačiau kartais, net ir padavus pareiškimą per tris mėnesius, jis gali būti laikomas paduotu praleidus terminą.

Teismų praktika nustato, kad dauguma atvejų esant galimybei pasinaudoti kitokiais (neteisminiais) skundimo būdais, jais turi būti pasinaudojama pir-miausiai. Be to, teismai turi teisę nuspręsti, kad prašymas turėjo būti paduo-damas kaip civilinis ieškinys, o ne kaip administracinis skundas.

Beveik visais atvejais teisminės kontrolės prašymas nagrinėjamas viešai Kara-liškuose teisingumo rūmuose, Londone. Procesas vyksta panašiai kaip ir dau-gumos kitų bylų: iš pradžių pareiškėjas pateikia savo argumentus ir, atsakovui pateikus savuosius, turi replikos teisę. Teisę pasisakyti turi ir kiti proceso daly-viai. Kadangi dėl faktų retai kyla ginčas, įrodymai paprastai yra rašytiniai.

260


Teismas turi galimybę priimti vieną iš plataus spektro sprendimų:

• Certiorari, panaikinantį sprendimą (labiausiai paplitusi sprendimų rūšis);• Mandamus, nurodantį asmeniui ar valdžios institucijai, turinčiai tam

tikrą įstatymų nustatytą pareigą, tą pareigą įvykdyti;• draudimas (prohibition) asmeniui ar valdžios institucijai elgtis netei

sėtai;• uždraudimas (injunction), įskaitant laikinąsias apsaugos priemones;• pareiškimas (declaration) dėl asmens teisių ar veiksmo teisėtumo;• kompensacija už padarytą žalą, jei šie nuostoliai būtų buvę padengti

ieškinį padavus vadovaujantis privatinės teisės normomis, o ne teismine peržiūra.

Visi šie sprendimai yra diskreciniai. Teismas gali atsisakyti patenkinti prašy-mą, jei pareiškėjas sutiko su skundžiamu sprendimu ar nepasinaudojo savo teise jį apskųsti. Būtina pažymėti, kad Certiorari sprendimu teismas tik panai-kina valdžios institucijos sprendimą, bet naujo nepriima, o nurodo valdžios institucijai pakartotinai priimti sprendimą, tik šįkart - teisėtą. Tai rodo, kad teisminė kontrolė yra susijusi tik su administracinių aktų teisėtumu, bet ne su jų esme.

Teisminės kontrolės mechanizmas Škotijoje (kur yra gerokai mažiau bylų) ženkliai skiriasi nuo Anglijos. Škotijoje nėra leidimų sistemos ir prašymo pa-davimo terminas nėra ribojamas. Beje, nėra ir viešosios ir privatinės teisės atribojimo. Tačiau teisminės kontrolės pagrindai ir teismo teisės yra iš princi-po tokie patys (išskyrus galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones Ka-rūnos atžvilgiu).

Daugelyje sričių įstatymai leidžia paduoti skundą dėl ministrų ar apeliaci-nių administracinių tribunolų sprendimų Aukštesniajam teismui ar Apeliaci-niam teismui. Skundai gali būti paduodami dėl fakto ir teisės klausimų arba tik dėl teisės klausimų. Teisės principai, reglamentuojantys teisminę kon-trolę, - šališkumas, proceso pažeidimai ar įrodymų vertinimo taisyklių pa-žeidimai, paprastai galioja ir nagrinėjant šiuos skundus. Įstatyminiai ap-skundimo būdai vis dėlto gali apimti itin didelį situacijų spektrą. Jei apeliacija yra vykdoma pakartotinai nagrinėjant bylą, egzistuoja galimybė iš naujo persvarstyti ginčijamo sprendimo esmę. Šios labai įvairios jurisdikcijos su-jungimo rekomendacijos jau yra pateiktos ir šioje srityje galima tikėtis pa-sikeitimų.

261


II. Viešojo administravimo subjektų vykdoma vidaus kontrolė(Bulgarija, Vengrija, Nyderlandai)

BulgarijaBulgarijos įstatymai numato administracinių sprendimų vidaus kontrolės pro-cedūrą, kurią atlieka patys viešojo administravimo subjektai. Šią procedūrą reglamentuoja Administracinio proceso įstatymas, kuriame kodifikuotos indi-vidualių administracinių aktų priėmimo procedūros, tokių aktų apskundimo administracinės ir teisminės procedūros bei vykdymas. Taigi Bulgarijos įstaty-mai reglamentuoja tik individualių administracinių aktų vidaus kontrolės proce-dūrą, įskaitant ir tuos atvejus, kai individualius aktus priimti atsisakoma. Fizi-niai asmenys ir organizacijos per trumpus įstatymo nustatytus terminus gali ginčyti tiek juos liečiančių administracinių aktų faktinį teisingumą, tiek tei-sėtumą. Prokuroriniu protestu ginčyti priimto administracinio akto teisėtumą turi teisę ir prokurorai. Administraciniai aktai gali būti skundžiami aukštesnei administravimo institucijai, paduodant skundą ar protestą per administracinį aktą priėmusią administravimo instituciją. Institucija, priėmusi administraci-nį aktą, turi teisę peržiūrėti savo sprendimą, jį atšaukti ar pakeisti, priimti aktą ir išduoti dokumentą, kurį priimti ar išduoti ji buvo atsisakiusi ar nepada-rė to nustatytais terminais. (Įstatymas prilygina administravimo institucijos tylėjimą, kai jos prašoma priimti administracinį aktą ar išduoti dokumentą, atsisakymui.) Jei administravimo institucija nemato priežasčių peržiūrėti sa-vo sprendimą, ji turi persiųsti skundą aukštesnei institucijai. Aukštesnė admi-nistravimo institucija gali panaikinti administracinį aktą arba atmesti skun-dą. Neteisėto atsisakymo atlikti tam tikrus veiksmus atveju institucija nurodo jai pavaldžiai institucijai per tam tikrą terminą priimti aktą ar išduoti doku-mentą. Jei vietoje panaikinto akto turi būti priimtas naujas, aukštesnė institu-cija pati priima tokį aktą, o jei klausimo esmė nėra aiški, įpareigoja jai pa-valdžią instituciją priimti tokį aktą laikantis nustatytos tvarkos.

Vadovaujantis 1970 metų Administracinio proceso įstatymu, administracinio skundo aukštesnei institucijai padavimas buvo conditio sine qua non (privalo-ma sąlyga) norint apskųsti tokį administracinį aktą teismui. Pagal to paties įstatymo 1979 metų redakciją pakako, kad suinteresuoti fiziniai asmenys ar organizacijos prieš kreipdamiesi į teismą sulauktų apskundimo aukštesnei administravimo institucijai termino pabaigos.

Įstatymas numato dar vieną administracinių aktų vidaus kontrolės galimybę, pasibaigus administracinio akto apskundimo tiek aukštesnei administravimo institucijai, tiek teismui terminams. Tokiais atvejais skundas gali būti paduo-damas aukštesnei administravimo institucijai ar administracinį aktą priėmu-siai institucijai per vienerius metus nuo administracinio akto panaikinimo

262


pagrindų atsiradimo. Panaikinimo pagrindai yra aiškiai įvardyti įstatyme ir iš esmės reiškia naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir dėl to nebuvo įver-tintos priimant aktą, išaiškėjimą.

VengrijaVengrijos teisėje yra bendra galimybė peržiūrėti administracinį sprendimą viešojo administravimo sistemos viduje.

Pagal Administracinio proceso akto nuostatas, proceso šalis gali pateikti skundą dėl administracinio sprendimo (akto) per penkiolika dienų nuo tada, kai jai buvo pranešta apie tokį aktą. Be šalies, teisę paduoti skundą turi kiekvienas asmuo, kurį tiesiogiai palietė toks administracinis aktas.

Skundo dėl sprendimo padavimas sustabdo sprendimo vykdymą, nebent ad-ministravimo institucija nurodė, kad sprendimas vykdytinas nedelsiant. Spren-dimas vykdomas nedelsiant, jei tai būtina siekiant apsaugoti visuomenės sau-gumą, išvengti mirtino pavojaus, jei nedelsiant neįvykdžius sprendimo būtų padaryta didelė ir nepataisoma žala ar jei sprendimas priimtas dėl alimentų. Nedelsiamas vykdymas turi būti gerai argumentuotas ir nurodytas pačiame sprendime.

Negalima paduoti skundo dėl vyriausybės ar ministrų kabineto nario sprendi-mų, taip pat tais atvejais, kai įstatymai numato tik teisminės kontrolės gali-mybę.

Skundas paduodamas sprendimą priėmusiai institucijai. Per aštuonias dienas administravimo institucija turi persiųsti skundą ir visus susijusius dokumentus aukštesnei administravimo institucijai.

Aukštesnė administravimo institucija išnagrinėja sprendimą ir visą ankstesnę procedūrą nepriklausomai nuo skundą padavusio asmens ar skundo padavimo priežasčių. Išnagrinėjusi skundą, aukštesnė administravimo institucija gali patvirtinti sprendimą, jį pakeisti ar panaikinti. Esant nepakankamai informa-cijos ar kai būtina surinkti naujų įrodymų, aukštesnė administravimo institu-cija gali nurodyti sprendimą priėmusiai administravimo institucijai atlikti naujas administracines procedūras arba gali pati surinkti susijusius faktus, reikalin-gus priimti naują sprendimą.

NyderlandaiKaip buvo minėta kalbant apie teisminės kontrolės būklę Nyderlanduose (žr. 5 skyriaus I dalį), asmuo, turintis teisę apskųsti administracinį aktą teismui, visų pirma privalo pabandyti išspręsti ginčą su viešojo administravimo institucija vidaus kontrolės būdais. Tai vadinama bezwaarschriftprocedure. Tokiu

263

I

i-:


būdu teismai nėra nereikalingai apkraunami skundais, kuriuos dar galima išspręsti ir be teismo. Vidaus kontrolė padeda „išgryninti" teisinę situaciją prieš bylai patenkant į teismą.

Vidaus kontrolės procedūros nepakeičia teisminės kontrolės, o veikiau eina prieš teisminę kontrolę, nors vienas iš pagrindinių vidaus kontrolės padarinių

yra mažesnis bylų teismuose skaičius.

Svarbūs vidaus kontrolės elementai

Svarbiausios Bendrojo administracinės teisės akto 6.2. dalies („Bendrosios nuo-statos dėl protestų ir skundų"

) ir 7.2. dalies („Specialiosios nuostatos dėl protestų") nuostatos:

• turi būti nurodytas sprendimas, dėl kurio yra reiškiamas protestas, irprieštaravimų pagrindai;

• protestas gali būti pareikštas per šešias savaites;• jei protestas (tas pat taikoma ir skundui, paduodamam teismui) yra

paduodamas nekompetentingai administravimo institucijai ar administraciniam teismui, jis turi būti kaip įmanoma greičiau persiųstas kompetentingai administravimo institucijai ar teismui ir apie tai informuotas pareiškėjas;

• protestas nesustabdo sprendimo, dėl kurio jis yra paduodamas, vykdymo, nebent būtų nustatyta kitaip;

• už protesto padavimą nemokamas žyminis mokestis;• prieš priimdama sprendimą dėl protesto, administravimo institucija pri

valo suteikti šalims teisę būti išklausytoms, nebent:

1) protestas yra akivaizdžiai nepriimtinas ar nepagrįstas,2) šalys pareiškė neketinančios pasinaudoti teise būti išklausytos,3) protestas yra visiškai patenkinamas ir taip nėra pažeidžiami kitų suin

teresuotų šalių interesai;

• suinteresuotos šalys gali teikti papildomus dokumentus likus ne mažiau kaip dešimčiai dienų iki protesto nagrinėjimo; valdžios institucijaprivalo ne vėliau kaip likus savaitei iki protesto nagrinėjimo leisti suinteresuotoms šalims susipažinti su protestu ir visais kitais su byla susijusiais dokumentais;

• paprastai protestą nagrinėja asmuo (pavyzdžiui, valstybės tarnautojas), nedalyvavęs rengiant ginčijamą sprendimą, ar du ar daugiauasmenų, iš kurių dauguma, įskaitant ir posėdžio pirmininką, nedalyvavo rengiant ginčijamą sprendimą, nebent protestą nagrinėtų patisprendimą priėmusi administravimo institucija, jos pirmininkas ar narys. Specialios nuostatos taikomos tais atvejais, jei yra sudaromas

264


specialus nepriklausomas nuo viešojo administravimo institucijos ko-mitetas, kuris ne tik išklauso šalis, bet ir pataria viešojo administravi-mo institucijai;

• suinteresuota šalis gali kviesti liudytojus ir ekspertus;• jei po protesto nagrinėjimo administravimo institucijai tampa žinomos

kokios nors papildomos aplinkybės ar faktai, galėję lemti sprendimą,apie juos turi būti pranešta suinteresuotoms šalims ir joms suteikta teisė pasisakyti dėl tokių faktų ar aplinkybių;

• viešojo administravimo institucija privalo priimti sprendimą per šešiassavaites nuo protesto pateikimo. Viešojo administravimo institucija galiatidėti sprendimo paskelbimą ne daugiau kaip keturioms savaitėms,vėlesni atidėjimai galimi tik pareiškėjo sutikimu;

• jei protestas yra pripažįstamas pagrįstu, ginčijamas sprendimas yrapersvarstomas ir prireikus viešojo administravimo institucija panaikina ginčijamą sprendimą ir priima naują sprendimą, pakeičiantį ankstesnįjį;

• sprendimas dėl protesto turi būti tinkamai motyvuotas, motyvai nurodyti skelbiant sprendimą;

• specialiosios nuostatos taikomos tais atvejais, jei yra sudaromas specialus patariamasis komitetas parengti sprendimą. Komitetas turi susidėti iš pirmininko ir ne mažiau kaip dviejų narių, pirmininkas negalidirbti administravimo institucijoje ar kitaip nuo jos priklausyti. Tokiuatvej u:

1) komitetas nagrinėja protestą,2) komitetas sprendžia dėl keleto procedūrinių prievolių taikymo,3) administravimo institucijos atstovas yra kviečiamas atvykti į posėdį,4) komiteto nuomonė pareiškiama raštu, pridedant posėdžio protokolą,5) sprendimo priėmimo terminas pailgėja keturiomis savaitėmis,1) jei institucija priima komiteto išvadoms prieštaraujantį sprendimą,

priežastys, dėl kurių nebuvo atsižvelgta į komiteto išvadą, išdėstomossprendime, o komiteto išvada pridedama ir skelbiama kartu su sprendimu.

Galimybė kreiptis į teismą vidaus kontrolės procedūrų metu

Labai svarbu, kad jau vidaus kontrolės procedūrų metu suinteresuotas asmuo gali kreipti į teismą prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei nedelsiamas teismo įsikišimas yra būtinas. Labai dažnai prašoma sustabdyti administracinio sprendimo vykdymą. Administracinio sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas, kol byla bus galutinai išspręsta iš esmės arba vidaus kontrolės procedūrų metu ar teisme. Esant tam tikroms sąlygoms teismas spren-dimu dėl laikinosios apsaugos gali galutinai užbaigti ginčą.

l l i'ijį! '!

265

"•J "' r -F■i L

UI3Slį

ii

t H *l

. .'i į'

M" I I

III. Ombudsmeno institucijų vykdoma išorės kontrolė{Suomija, Lietuva, Portugalija, Švedija)

Suomija

Suomijos ombudsmeno institucija yra viena iš seniausių pasaulyje. Parlamen-to ombudsmeno tarnyba Suomijoje buvo įkurta 1919 metais konstituciniu ak-tu, nustatančiu pagrindinius ombudsmeno funkcijų ir statuso bruožus. Deta-liau šios institucijos veikla parlamento reglamentuota 1920 metais priėmus Instrukcijas parlamento ombudsmenui.

Ombudsmenas yra renkamas parlamento slaptu balsavimu ketverių metų ka-dencijai, kandidatai nėra oficialiai įvardijami. Vadovaujantis Konstitucinio akto 49 straipsniu, ombudsmenas turi būti „asmuo, žinomas dėl savo teisės išmanymo".

Parlamento ombudsmeno asistentas yra renkamas, kad padėtų ombudsmenui, o prireikus ir jį pavaduotų. Jei ombudsmeno asistentas dėl kokių nors priežas-čių negali vykdyti savo pareigų, jį pakeičia pavaduotojas. Pirmiau minėtos nuostatos dėl rinkimų tvarkos ir kadencijos termino taikomos ir ombudsmeno asistentui ir pavaduotojui.

Ombudsmeno instituciją sudaro apie 30 darbuotojų, pusė jų yra teisininkai.

Suomijoje yra dar viena aukščiausio lygio institucija, kontroliuojanti teisėtu-mą, - teisingumo kancleris (Chancellor of Justice). Be to, egzistuoja keletas specializuotų ombudsmenų - vartotojų teisių ombudsmenas, duomenų apsau-gos ombudsmenas ir užsieniečių ombudsmenas. Teisingumo kancleris ir spe-cializuoti ombudsmenai yra skiriami Respublikos Prezidento.

Parlamento ombudsmeno jurisdikcija

Pagrindinė ombudsmeno funkcija yra valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos teisėtumo kontrolė. Ombudsmeno jurisdikcijai priklauso visos valdžios insti-tucijos ir pareigūnai, įskaitant netgi prokurorus ir teismus. Vienintelės išim-tys - Respublikos Prezidentas, teisingumo kancleris ir parlamento nariai. 1990 metais Konstitucinio akto pakeitimu ombudsmeno galios buvo išplėstos ir dabar apima viešųjų korporacijų darbuotojų ir kitų asmenų, atliekančių viešąsias funkcijas, veiklos kontrolę.

1995 metais parlamentas priėmė pakeitimą, pagal kurio nuostatas ombud-smenas privalo vykdydamas savo veiklą kontroliuoti, kaip laikomasi žmo-gaus ir piliečio teisių. Pakeitimas įsigaliojo 1995 m. rugpjūtį. Kadangi nema-

žai ombudsm

eno iki šio pakeitimo nagrinėtų skundų buvo susiję su žmogaus ir piliečio teisių pažeidimais, pakeitimas neišplėtė ombudsmeno jurisdikci-

!!!!!!!


jos, tačiau juo buvo pabrėžta, kad žmogaus ir piliečių teisių apsaugos kontrolė yra viena iš ombudsmeno funkcijų.

Egzistuoja griežtas parlamento ombudsmeno ir kitos aukščiausios teisinės kon-trolės institucijos - teisingumo kanclerio funkcijų pasidalijimas. Iš esmės om-budsmenas prižiūri policijos, karinių pajėgų, kalėjimų ir kitų uždarų instituci-jų veiklą. Teisingumo kancleris atlieka aukščiausio teisės sargo funkcijas Valstybės taryboje, tai yra Ministrų kabinete. Jis asmeniškai dalyvauja Vals-tybės tarybos posėdžiuose, įskaitant ir tuos, kuriuose klausimai yra pristatomi prezidentui. Maža to, teisingumo kancleris Suomijoje atlieka aukščiausio visuomeninio kaltintojo funkcijas ir prižiūri prokurorų veiklą.Kasmet ombudsmenas pateikia parlamentui veiklos ataskaitą, kurioje apžvel-gia ir teismų praktiką bei pastebėtus įstatymų leidybos trūkumus. Manyda-mas, kad tai reikalinga, ombudsmenas gali pateikti parlamentui specialią ataskaitą dėl tam tikro klausimo. 1993 metais ombudsmenas pateikė pirmąją specialią ataskaitą dėl teisių atėmimą reglamentuojančių nuostatų.

Praktika

Per metus ombudsmenas gauna daugiau nei 2000 skundų. 1993 metais pa-teikti 2254 skundai, 1994 metais - 2398 skundai ir 1995 metais - 2645 skun-dai. Nėra jokių skundo formos reikalavimų. Ombudsmenas gali pradėti tyri-mą ir savo iniciatyva.

Ombudsmenas turi neribotą teisę tikrinti visas valdžios ir viešąsias įstaigas ir pareigūnus. Dažniausiai yra rengiami uždarųjų institucijų ir karinių dalinių patikrinimai. Per metus atliekama apie 80 patikrinimų. 1993 metais patikrintos 77 įstaigos, 1994 metais - 87 įstaigos ir 1995 metais - 60 įstaigų. Ombudsmenas yra laisvas rinkdamasis klausimo nagrinėjimo procedūrą ir po-veikio priemones. Griežčiausia yra baudžiamoji atsakomybė. Vis dėlto ji yra taikoma gana retai. 1993 metais ombudsmenas parlamento sprendimu pateikė kaltinimus buvusiam Valstybės tarybos nariui Aukštajame impičmento teisme (High Court of Impeachmenf). Daugeliu atvejų, kai pareigūnas ar institucija elgiasi netinkamai, ombudsmenas tik pareiškia savo nuomonę ir pateikia priminimą. Maždaug 10 procentų ištirtų skundų ombudsmenas imasi kokių nors priemonių.

Lietuva

Seimo kontrolieriaus (ombudsmeno) institucija Lietuvoje buvo įkurta palygin-ti neseniai. Kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės buvo pažeistos „biuro-kratizmu" ar piktnaudžiaujant įgaliojimais, gali kreiptis j Seimo kontrolierių


su skundu, kad šis atliktų tyrimą. Seimo kontrolierius nagrinėja asmenų skun-dus dėl biurokratizmo ar piktnaudžiavimo tarnyba, kai tai atlieka: vyriausy-bės, jos įstaigos ar darbuotojai, vietos savivaldos įstaigos ar darbuotojai, ar oficialūs pareigūnai, kurių funkcijos yra organizacinės, tvarkomosios ar ad-ministracinės. Seimo kontrolierius tiria ir Seimo narių perduotus asmenų skundus, jei tokie skundai atitinka Seimo kontrolieriaus įstatyme nustatytus reikalavimus. Seimo kontrolieriaus jurisdikcija neapima Prezidento, Seimo narių, Konstitucinio Teismo teisėjų, Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir kitų teis-mų teisėjų veiklos kontrolės, prokurorų, tardytojų ir tyrėjų procesinės veiklos kontrolės, Ministro Pirmininko, Valstybės kontrolieriaus ir Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) ar savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos kontrolės.

Atlikęs tyrimą, Seimo kontrolierius priima vieną iš šių sprendimų:

• nustatęs nusikaltimo sudėtį, perduoda bylą tyrimo institucijoms;• inicijuoja teismo procesą pareigūnų, kaltų dėl piktnaudžiavimo savo

įgaliojimais ar „biurokratijos", išskyrus tuos, kuriuos skiria prezidentasar skiria ar renka Seimas, nušalinimo ir siūlo priteisti nukentėjusiamasmeniui moralinės ir materialinės žalos atlyginimą;

• rekomenduoja departamento kolegialios institucijos vadovui, pačiaiinstitucijai, kurioje buvo atliekamas patikrinimas, ar aukštesnei institucijai imtis kalto pareigūno atžvilgiu drausminių poveikio priemonių;

• praneša suinteresuotiems pareigūnams apie įstatymų ar profesinės etikos pažeidimus ar „biurokratizmą";

• atmeta skundą, jei jame nurodyti pažeidimai nepasitvirtina;• praneša Seimui ar Lietuvos Respublikos Prezidentui apie ministrų ar

kitų jiems atskaitingų pareigūnų padarytus pažeidimus (išskyrus pareigūnus, nurodytus pirmiau).

Portugalija

Institucinė ombudsmeno padėtis

Ombudsmeno (Provedor de Justiga) statusą nustato Konstitucijos 23 straipsnis. Taigi ombudsmeno institucija yra konstitucinė ir negali būti panaikinta pa-prastais įstatymais.

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad ombudsmenas yra nepriklauso-ma institucija. Tai reiškia, kad jis yra nepriklausomas ne tik nuo vykdomo-sios valdžios, bet ir nuo parlamento. Iš to išplaukia, kad, išrinkęs ombudsmeną

268

i;;;

l'įiii

!:

iii!!!!!!!!!!!!

I I ■■■■■■■■

iiiillli iiiiiiiii!

į postą, parlamentas nebegali duoti jam nurodymų ar atleisti, kol nesibaigs jo kadencija.

Užduotys

Svarbiausia ombudsmeno užduotis yra ginti pagrindines asmenų teises. Dėl šios priežasties šios institucijos veiklą reglamentuojančios nuostatos (23 straipsnis) yra įtvirtintos pirmoje Konstitucijos dalyje, skirtoje „Pagrindi-nėms teisėms ir pareigoms". Vadovaujantis šia pozicija, Ombudsmeno akto (1991 m. balandžio 9 d. įstatymas Nr. 9/91) 1 straipsnis nustato, kad pagrin-dinė šios institucijos užduotis yra teisėtų asmenų teisių ir interesų apsauga, antra užduotis - viešojo administravimo subjektų veiklos teisėtumo ir teisin-gumo kontrolė.

Kontrolės apimtis

Vadovaujantis Ombudsmeno akto 2 straipsnio nuostatomis, ombudsmenas gali kontroliuoti ne tik centrinių, regionų ir vietos viešojo administravimo subjek-tų veiklą ir viešuosius įsipareigojimus, bet ir koncesinių kompanijų bei kom-panijų, kuriose valstybei priklauso kontrolinis akcijų paketas, veiklą ir vie-šuosius įsipareigojimus. Ši nuostata yra vertinama kaip atsakas į (dalinio) privatizavimo proceso pradžią -ja buvo siekiama ombudsmeno kompeten-cijai palikti įmonių, kurių valdymas iš esmės yra valdžios įstaigų rankose, kontrolę.

Santykiai su kitais kontrolės organais

Ombudsmeno akto 4 straipsnyje nustatyta, kad ombudsmeno veikla yra ne-priklausoma nuo administracinės ar teisminės kontrolės. Iš to darytina išvada, kad ombudsmenas gali atlikti tyrimą net ir tuo atveju, jei toks klausimas jau yra nagrinėjamas teisme. Paprastai ombudsmenas nepriima sprendimo esant nors menkiausių abejonių dėl faktinių aplinkybių ar teisinių klausimų. Vis dėlto ombudsmenas priima sprendimą, jei jam atrodo, kad klausimas yra toks aiškus, jog būtų neteisinga užkrauti asmeniui su teismo procesu susijusias materialines ir laiko sąnaudas, kad jis galėtų pasiekti norimą rezultatą.

įgaliojimai

Be įprastai ombudsmenams suteikiamų teisių, Portugalijoje ombudsmenas turi teisę:

• kreiptis į Konstitucinį teismą dėl bet kokios teisės normos pripažinimo prieštaraujančia Konstitucijai (Konstitucijos 281 straipsnis);

269

i i f


• kreiptis į Konstitucinį teismą prašydamas priimti sprendimą, kad parlamentas ar vyriausybė pažeidė konstituciją neveikimu - pavyzdžiui,jei įstatymų leidėjas nepriėmė teisės akto, būtino įgyvendinti tam tikrąkonstitucijos nuostatą (Konstitucijos 283 straipsnis);

• imtis plataus masto visuomeninių interesų (sveikatos apsaugos, švietimo, gamtosaugos ir panašiose srityse) gynybos, siekiant, kad būtų priimtas tam tikras įstatymas - Ombudsmeno akto 20 straipsnis;

• viešai paskelbti pagrindines piliečių teises - taip pat Ombudsmenoakto 20 straipsnis.

Švedija

Viena iš Švedijos specialiųjų kontrolės institucijų, nepatenkančių į teismų sistemą, yra parlamento ombudsmeno tarnyba (PO). Pirmasis parlamento om-budsmenas Švedijoje buvo paskirtas 1810 metais, tačiau ombudsmeno insti-tucijos idėja siekia 1713 metus.

Vyriausybės kontrolė yra padalyta tarp parlamento (Riksdag) ir parlamento ombudsmeno: riksdagas kontroliuoja vyriausybę (t. y. ministrų kabinetą) ir atskirus ministrus, tuo tarpu ombudsmenas riksdago vardu kontroliuoja centri-nius ir vietos savivaldos viešojo administravimo subjektus ir teismus.

Viešojo administravimo sistema

Vyriausybės kontrolės suskaidymo šaknys - specifinė Švedijos viešojo ad-ministravimo sistema. Švedijoje Ministrų kabineto narys nėra ministerijos vadovas įprasta prasme, ir viešojo administravimo institucijos yra nepri-klausomos nuo vyriausybės ir riksdago. Tai reiškia, kad, inter alia, ministras negali viešojo administravimo subjektams duoti privalomų vykdyti nuro-dymų. Tai gali padaryti tik visas Ministrų kabinetas, iš esmės priimdamas dekretus.

Maža to, jokia valdžios institucija (netgi vyriausybė), įskaitant ir riksdagą, negali kištis ir nuspręsti, kokį sprendimą konkrečiu atveju turi priimti viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas jam suteiktus valdingus įgalioji-mus asmens atžvilgiu ar taikydamas teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu vie-šojo administravimo subjektai yra tiek pat nepriklausomi, kiek ir teismai. Dar viena viešojo administravimo sistemos ypatybė yra ta, kad pareigūnai yra asmeniškai atsakingi. Dėl šios priežasties ministras nėra asmeniškai atsakin-gas už viešojo administravimo subjekto ar pareigūno veiksmus ir, be abejo, už teismų sprendimus.

270


Konstitucinės nuostatos

Svarbiausios nuostatos, reglamentuojančios Švedijos parlamento ombudsme-no institucijos veiklą, įtvirtintos 1974 metų konstitucijoje. Vadovaujantis šio-mis nuostatomis, ombudsmenas riksdago nustatyta tvarka kontroliuoja įstaty-mų ir kitų teisės aktų taikymą valstybės tarnyboje. Šioje tvarkoje numatytais atvejais ombudsmenas gali inicijuoti teismines procedūras. Kitos nuostatos, reglamentuojančios ombudsmeno veiklą, yra nustatytos Riksdago akte.

Parlamento ombudsmeno institucija

Vadovaujantis Riksdago akto nuostatomis yra skiriami keturi parlamento om-budsmenai, iš kurių vyriausiasis ombudsmenas vadovauja institucijai ir pri-ima sprendimus dėl pagrindinių institucijos veiklos sričių. Ombudsmenai, ku-rie yra įžymūs aukštos kvalifikacijos teisininkai, nesvarbu, kokių yra politinių pažiūrų, yra renkami riksdago ketverių metų kadencijai. Ombudsmenai yra renkami kiekvienas atkirai, atskirai renkamas ir vyriausiasis parlamento om-budsmenas. Konstitucijos priežiūros komiteto reikalavimu riksdagas gali at-leisti pasitikėjimą praradusį ombudsmeną iš pareigų. Dabar tarp ombudsme-nų yra dvi moterys. Kiekvienas ombudsmenas turi savo kontrolės sritį. Ombudsmenams padeda apie 50 žmonių personalas, iš kurių 30 yra teisinin-kai. Tik ombudsmenas gali pasirašyti galutinį sprendimą.

Pareigos

Parlamento ombudsmeno pareigų atlikimo tvarka yra įtvirtinama riksdago priimamu teisės aktu. Ombudsmenai turėtų dirbti nepriklausomai nuo politi-nės valdžios institucijų. Svarbiausias jų uždavinys yra teisės viršenybės prin-cipo bei asmenų teisių ir laisvių, įtvirtintų konstitucijoje ir įstatymuose, ap-sauga.

Vadovaudamiesi savo veiklos nuostatais, ombudsmenai užtikrina, kad viešo-jo administravimo subjektai laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, visais at-žvilgiais vykdytų savo įsipareigojimus. Speciali ombudsmenų pareiga yra už-tikrinti, kad teismai ir viešojo administravimo institucijos laikytųsi konstitucijos nuostatų dėl nešališkumo ir objektyvumo ir kad viešojo administravimo pro-ceso metu nebūtų pamintos pagrindinės piliečių teisės ir laisvės.

Ombudsmenai taip pat privalo imtis priemonių siekdami ištaisyti įstatymų leidybos trūkumus. Nustačius priežastis, dėl kurių turėtų būti keičiami galio-jantys teisės aktai ar valstybė turėtų imtis kitokių veiksmų, ombudsmenai po konsultacijų su vyriausiuoju parlamento ombudsmenu gali pateikti atitinka-mą pranešimą riksdagui ar vyriausybei.

271


Jurisdikcija

Parlamento ombudsmenai atlieka valstybės ir vietos savivaldos vyriausybinių institucijų (įskaitant ir teismus)* veiklos kontrolę, pareigūnų ir kitų tokių ins-titucijų darbuotojų ar kitų asmenų, atliekančių pavedimus ar susijusių sutarti-niais santykiais, kuriais yra įgyvendinami viešojo administravimo įgalioji-mai, veiklos kontrolę, kiek ji yra susijusi su viešojo administravimo įgaliojimų įgyvendinimu. Ombudsmenai neatlieka dviejų rūšių asmenų veiklos kontro-lės. Pirmoji kategorija - sprendimus priimančių politinių asamblėjų (riksda-go, apskričių ir savivaldybių tarybų) nariai, antroji - vyriausybė ir paskiri ministrų kabineto nariai.

Ombudsmenų įgaliojimai ir kontrolė

Parlamento ombudsmenai atlieka kontrolę nagrinėdami visuomenės narių skundus, vykdydami patikrinimus ir kitokius, jų manymu, reikalingus tyrimus. Ži-niasklaidos pranešimai yra vienas iš ombudsmenų naudojamų informacijos šaltinių.

Ombudsmenų galios, susijusios su tyrimais, yra įtvirtintos konstitucijoje. Om-budsmenas gali dalyvauti teismo ir viešojo administravimo institucijų posė-džiuose, turi teisę susipažinti su protokolais ir visais kitais teismo ar tokios institucijos dokumentais. Kiekvienas asmuo, kurio atžvilgiu yra atliekami kon-trolės veiksmai, privalo ombudsmeno prašymu pateikti visą informaciją ir savo paaiškinimus. Ombudsmeno prašymu jam turi padėti prokuroras.

Pagrindinis kontrolės objektas yra viešojo administravimo subjektų atlieka-mas įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas individo lygmeniu.

Ombudsmenas negali pakeisti administracinių ar teismo sprendimų, tačiau jam yra suteikta teisė išreikšti savo nuomonę, kaip valdžios institucija vedė bylą. Jis taip pat negali įsakyti teismui ar institucijai elgtis tam tikru būdu. Ombudsmeno vaidmuo remiasi asmeninės pareigūnų atsakomybės už priimamus sprendimus principu. Ombudsmenai gali daryti pranešimus, kuriais siekiama skatinti vienodą ir tinkamą įstatymų taikymą.

Ombudsmenai nesikiša į teismų sprendimų priėmimo procesą, kadangi teis-mai vykdydami savo funkcijas yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Isto-riškai susiformavęs teismų veiklos kontrolės tikslas yra siekis užtikrinti proce-so normų ir bylų nagrinėjimo terminų laikymąsi.

Parlamento ombudsmeno institucija gali atlikti baudžiamąjį persekiojimą, tačiau baudžiamasis persekiojimas nėra dažnas. Teisė iškelti baudžiamąją

* Vert. past. - palyginti su kitomis valstybėmis, tokia Švedijos ombudsmeno funkcija yra iš esmės unikali.

272


bylą suteikia papildomo svorio ombudsmeno pateikiamiems kritiniams pra-nešimams. Tyrimo eigoje nustatęs, kad pareigūnas galėjo padaryti tarnybinį nusikaltimą, ombudsmenas privalo, lygiai kaip ir prokuroras, pradėti baudžia-mąjį tyrimą.

Ombudsmenas turi teisę teikti kompetentingoms institucijoms pasiūlymus tai-kyti drausminio poveikio priemones aplaidiems valstybės tarnautojams ar at-leisti tokius tarnautojus iš pareigų. Jei kompetentinga institucija priima spren-dimą dėl tokių valstybės tarnautojų drausminės atsakomybės, nušalinimo nuo pareigų, atleidimo iš einamų pareigų dėl baudžiamojo nusikaltimo padarymo ar tarnybinio aplaidumo, ombudsmenas turi teisę kreiptis į teismą prašydamas pakeisti priimtą sprendimą.

Skundų nagrinėjimas

Pagrindinė ombudsmenų užduotis yra visuomenės narių pateiktų skundų nagrinėjimas. Pastaraisiais metais per metus yra gaunama apie 4000 skundų. Daugiausia skundų yra socialinio aprūpinimo sistema, kalėjimų administravimu, policijos ir teismų veikla.

Nėra jokių apribojimų kreipiantis į ombudsmeną ir jokių formalių reikalavi-mų, išskyrus, kad skundas turi būti paduotas raštu. Vis dėlto ombudsmenai neprivalo tirti kiekvieno skundo. Jie yra laisvi pasirinkti, kurie skundai turėtų būti atmesti, išbraukti iš nagrinėjamų skundų sąrašo, perduoti kitai kontrolės institucijai ar tiriami. Tik išimtiniais atvejais ombudsmenai nagrinėja senes-nius nei dvejų metų įvykius. Asmenims, kreipimesi į ombudsmeną nurodžiu-siems savo pavardę ir adresą, yra išsiunčiamas atsakymas.

Parlamento ombudsmenai gali rinkti visą jiems būtiną informaciją. Paprastai ombudsmenai nesikiša, kol vyksta teisminis bylos nagrinėjimas ar dar galima apeliacija. Ombudsmenų siunčiami ir gaunami laiškai yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas visuomenės narys, išskyrus Slaptumo akte nurodytas išimtis. Suinteresuota institucija paprastai yra informuojama apie gautą skun-dą ir dažniausiai greitai ištaiso padarytas klaidas. Todėl klausimai dažnai yra išsprendžiami skundo nagrinėjimo metu.

Kasmet ombudsmenai nusprendžia, kad klaidų ar netikslumų buvo padaryta maždaug 500 bylų. Kai kurių iš jų rezultatas - kyla baudžiamoji ar drausminė atsakomybė (pvz., įspėjimas ar darbo užmokesčio sumažinimas). Kitais atve-jais ombudsmenų sprendimai daugiau ar mažiau kritikuoja atsakingą asmenį ar valdžios instituciją. Tada ombudsmenas pareiškia savo nuomonę dėl to, kad valstybės tarnautojo veiksmai ar sprendimai buvo neteisėti ar nepriimti-ni. Minėta, kad ombudsmenai gali daryti pranešimus, kuriais siekiama ska-tinti vienodą ir tinkamą įstatymų taikymą. Permetus apytiksliai dešimties procentų išnagrinėtų skundų rezultatas buvo įspėjimas ar kitokia kritika. Dau-

273


gumoje ombudsmenų atliekamų tyrimų nenustatoma skundžiamų asmenų ar institucijų kaltė.

Metinės ataskaitos

Parlamento ombudsmenai kasmet skelbia maždaug 500-600 lapų metinę ata-skaitą, kurioje apžvelgiamas institucijos darbas per tuos finansinius metus, pateikiama statistika ir sprendimų rinkinys. Ataskaita yra pateikiama riksda-gui ir nagrinėjama Konstitucijos priežiūros komitete, kuris nagrinėja ir om-budsmenų sprendimus. Ataskaitos santrauka anglų kalba nuo 1969-ųjų yra išleidžiama kiekvienais metais.

6 skyrius:Viešoji atsakomybė ir žalos atlyginimas(Austrija, Bulgarija, Estija, Vokietija, Ispanija)

Austrija

Viešoji atsakomybė yra iš esmės apibrėžta konstitucijoje. Vadovaujantis Fe-deracinės Konstitucijos 23 straipsniu, juridiniai asmenys - federacija, žemės, savivaldybės ir kiti viešieji asmenys (institucijos) - yra atsakingi „už visokią žalą, padarytą neteisėtais veiksmais taikant įstatymus" (1 dalis).

Nurodyta sąlyga „taikant įstatymus" apibrėžia atsakomybės ribas. Tik įstaty-mų vykdomosios ir teisminės valdžios institucijos gali būti viešosios atsako-mybės subjektai, tuo tarpu įstatymų leidžiamosios valdžios (kontrolės) insti-tucijos ir nacionalizuotų įmonių, veikiančių privačiame ekonomikos sektoriuje, valdymo organai nėra viešosios atsakomybės subjektai. Pastarųjų (įmonių valdymo organų - vert. past.) atsakomybė yra reglamentuojama išimtinai civilinės teisės normomis. Dažnai atribojimas yra ypač sudėtingas, kadangi paprastai žala yra padaroma ne fiziniais veiksmais.

Taikant viešąją atsakomybę, be keleto išimčių, vadovaujamasi privatinės tei-sės taisyklėmis. Viena iš tokių išimčių - organai nėra asmeniškai atsakingi asmenims, siekiantiems žalos atlyginimo. Vis dėlto jų atžvilgiu yra galimas regresas. „Jei jų kaltė yra tyčia ar didelis neatsargumas", jie atsako instituci-jai už šios patirtus nuostolius, priteistus iš institucijos kaip žalos atlyginimas (Federacinės Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis).

Jei tretysis (privatus) asmuo ar ieškovas prisidėjo prie žalos kilimo - privati-nės teisės taisyklės taikomos be pakeitimų; iš to išplaukia, kad jei laiku ėmu-sis reikiamų priemonių žalos būtų išvengta, viešoji atsakomybė nekyla.

Organo veiksmas yra siejamas su kompetentingos institucijos veiklos sritimi; lemiamą reikšmę turi ne jo padėtis organizacijos sistemoje, bet funkcijos ir vykdomoji kompetencija. Todėl federacija laikoma atsakinga už žemės val-dymo organų, veikiančių srityje (galimai), reglamentuotinoje federacijos (ne-tiesioginis viešasis administravimas), padarytą žalą; federacija ar atitinkama žemė yra atsakinga dėl savivaldybių veiksmų, padarytų įgyvendinant dele-guotas galias (kurių vykdymas priklauso nuo federacijos ar žemės nurodymų). 1989 metų pataisos (Federacijos teisės žinios 343) leido nukentėjusiajai ša-

275


liai reikalauti žalos atlyginimo iš juridinio asmens, kuris yra identifikuojamas pagal organizacinius kriterijus, o šis savo ruožtu gali išsireikalauti išmokėtą atlyginimą regreso tvarka iš atsakingo asmens.

Pažymėtina, kad bylų dėl viešosios atsakomybės nagrinėjimas pirmąja ins-tancija yra regionų teismų kompetencija.

Vis dėlto konstatuoti administracinių sprendimų neteisėtumą gali tik Admi-nistracinis teismas, į kurį kreipiasi teismas, kuriam yra paduotas pareiškimas dėl žalos atlyginimo. (Būtina pažymėti, kad neteisėtumas savaime nėra pa-kankamas atsakomybės pagrindas, kadangi ne kiekvienu atveju viešojo ad-ministravimo subjekto teisinis požiūris, kuriam nepritarė Administracinis teis-mas, bus pripažintas aplaidumu.)

BulgarijaValstybės atsakomybės už asmenims padarytą žalą įstatymas Bulgarijoje ga-lioja nuo 1988 metų. Valstybė atsako asmenims už jos institucijų ir pareigūnų neteisėtais aktais, veiksmais, neveikimu, susijusių su jų viešojo administravi-mo funkcijų vykdymu, padarytą žalą. Asmenys gali reikalauti neteisėtais ak-tais padarytos žalos atlyginimo tik kai tokie aktai yra panaikinami dėl jų netei-sėtumo. Organas, panaikinęs neteisėtą aktą, privalo išaiškinti asmenims žalos atlyginimo sąlygas ir procedūrą. Kompensacija galima už bet kokią moralinę ir materialinę žalą. Valstybės atsakomybė yra objektyvi ir žala privalo būti atly-ginta, nesvarbu, buvo padaryta jos institucijų ar pareigūnų kaltais veiksmais ar ne. Reikalavimas atlyginti žalą turi būti pareiškiamas teismo proceso tvarka.

Vadovaujantis Bulgarijos įstatymais, valstybė privalo atlyginti asmenims ir jos viešojo administravimo institucijų teisėtais aktais padarytą žalą. Žalos atlyginimo pobūdis (pinigais, turtu, etc.) bei reikalavimo atlyginti žalą proce-sas yra nustatytas įstatymuose, reglamentuojančiuose žalos atlyginimą už veiksmais ir teisės aktais apdarytą žalą. Pavyzdžiui, paėmus tam tikro as-mens turtą visuomenės poreikiams, asmuo gali reikalauti atlyginti turto vertę pinigais ar ekvivalenčių turtu. Vadovaujantis restitucijos įstatymų nuostato-mis buvo įvestos naujos kompensacijų rūšys asmenims, kurių turtas buvo tei-sėtai ar neteisėtai nacionalizuotas po 1944 metų vykusios komercinių įmo-nių, nekilnojamojo turto ir žemės nacionalizacijos. Ten, kur turėta nuosavybė savininkams (fiziniams asmenims ar organizacijoms) negali būti atkurta na-tūra, jiems kompensuojama kitais būdais - suteikiant ekvivalenti turtą, išmo-kant pinigines kompensacijas akcijomis ar obligacijomis, kuriomis būsimo privatizavimo proceso metu jie galės įsigyti privatizuojamų valstybinių įmo-nių akcijų. Paskutiniai du būdai taikytini tais atvejais, kai kalbama apie na-cionalizuotą industrinę įmonę, kurią išplėtus ir modernizavus, valstybės dalis joje tapo didesnė už buvusio savininko.

276

2 priedas. 6 skyrius: Viešoji atsakomybė ir žalos atlyginimas

EstijaVadovaujantis Estijos Konstitucijos 25 straipsniu, kiekvienas gali reikalauti ne-teisėtais veiksmais padarytos moralinės ir materialinės žalos atlyginimo. Tos pačios nuostatos yra įtvirtintos ir Estijos civilinio kodekso bendrojoje dalyje.

Asmuo, sukėlęs žalą fiziniam ar juridiniams asmeniui, ar nuosavybei, privalo ją tinkamai ir visiškai atlyginti, nebent įrodytų, kad žala buvo padaryta ne dėl jo kaltės. Vis dėlto įstatymų nustatytais atvejais žala privalo būti atlygin-ta net ir nesant žalą padariusio asmens kaltės.

Teisėto akto padaryta žala neturi būti atlyginama. Neturi būti atlyginama žala, kilusi iš: teisėtų veiksmų ar vykdant įsipareigojimus, ar su nukentėjusio-jo leidimu; nuteisto nusikaltėlio sulaikymo metu nuteistajam ar nelaimės at-veju padaryta žala; dėl force majeure aplinkybių.

Jei žala buvo padaryta dėl nukentėjusiojo neatsargumo ar kartu dėl nukentė-jusiojo ir žalą sukėlusio asmens kaltės, pastarasis žalos atlyginti neturi arba turi atlyginti tik dalį žalos.

Žalą padariusios organizacijos ar asmens, veikiančio jos vardu, pareiga atly-ginti žalą kyla organizacijai. Žalą, padarytą valstybės institucijų ar pareigū-nų, atlygina valstybė.

Nesusitarus dėl žalos atlyginimo dydžio, jį nustato teismas.

Jei žala nėra atlyginama geranoriškai, nukentėjusysis turi teisę kreiptis į teis-mą. Vadovaujantis Civilinio proceso įstatymu, bylas dėl žalos atlyginimo pir-mąja instancija nagrinėja miestų ir rajonų teismai. Baudžiamosiose bylose ieškinys dėl žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo gali būti paduodamas pirmosios instancijos teismui.

Jei ieškinys dėl administraciniu aktu padarytos žalos atlyginimo yra paduoda-mas vykstant procesui administraciniame teisme, susijusiame su pareiškėju ar jo paduotu skundu dėl ginčijamo administracinio akto, procesas miesto ar rajono teisme yra sustabdomas, kol administracinis teismas priims atitinkamą sprendimą.

Sprendimas įsiteisėja po dešimties dienų, jei nėra apskundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Tačiau jei žala buvo padaryta nukentėjusiojo sveikatai ar tais atvejais, kai bylos sustabdymas galėtų sukelti papildomą žalą ar būsimo teismo sprendimo įvykdymą padaryti neįmanomą, teismas gali nuspręsti dėl neatidėliotino sprendimo įvykdymo.

277


Vokietija

Pagrindas ir apimtis

Viešojo administravimo subjektų pareiga atlyginti padarytą žalą gali kilti įvai-riais atvejais. Ji gali kilti pažeidus sutartį, iš delikto, turto eksproprijavimo ar kvazieksproprijavimo, asmens interesų paaukojimo viešojo intereso tikslais (Aufopferung) ar kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Vokietijos valstybės atsakomybę reglamentuojančios teisės normos yra kodi-fikuotos Vokietijos civilinio kodekso 839 skyriuje. Materialinė skyriaus dalis nustato:

„Jei pareigūnas tyčia ar aplaidžiai pažeidžia trečiųjų asmenų jam suteiktą pareigą, jis turi atlyginti tokiems tretiesiems asmenims bet kokią žalą..."

Siekiant užtikrinti, kad pareigūnai nepiktnaudžiautų jiems suteiktu asmeni-nės atsakomybės imunitetu, Pagrindinio įstatymo 34 straipsnis palieka valsty-bei teisę išieškoti patirtus nuostolius iš kalto pareigūno, jei jis pažeidė savo pareigą tyčia ar dėl didelio neatsargumo.

Vis dėlto Civilinio kodekso 839 skyrius reglamentuoja tik atsakomybę esant kaltei. Tai neliečia atsakomybės be kaltės, kylančios nustačius individui ne-lygią naštą, palyginti su visuomenės interesais.

Pagrindinio įstatymo 34 straipsnis garantuoja teisę į nuosavybę ir leidžia jos ekspropriaciją tik visuomenės poreikiams ir pagal įstatymą, kuris nustato kompensacijos pobūdį ir dydį. Dėl to pareiga atlyginti už visuomenės poreikiams paimamą turtą yra besąlyginė.

Kitais atvejais, kai privatus interesas yra aukojamas visuomenės interesų la-bui (Aufopferung), kompensacijos nėra mokamos. Vis dėlto yra nustatyta, kad asmeniui privalo būti atlyginta už visuomenės interesais teisėtai nustatomą nelygią prievolių naštą. Bet kokios abejonės dėl šios nuostatos buvo pašalin-tos išplėstinės Federalinio teisingumo teismo kolegijos 1952 m. liepos 9 d. sprendimu, kuriame teismas pasisakė, jog turi būti atlyginama už neteisėtą kišimąsi į pinigines asmens teises, už vadinamąją kvaziekspropriaciją (en-teignungsgleicher Eingriff). Šis sprendimas sukūrė skirtumą tarp kišimosi į pi-nigines (vermogenswerte Rechte) ir nepinigines (nichtvermogenswerte Rech-te) individų teises. Jei kišimasis į pirmąsias teises jau patenka į naujosios koncepcijos reglamentavimo sritį, kišimasis į antrąsias lieka senąja teisių aukojimo (Aufopferung) sąvoka. Tačiau teisinė pozicija abiem atvejais yra vienoda, ir todėl pareiga atlyginti žalą kyla tiek iš neteisėto ir kalto kišimosi, tiek iš teisėto ir nekalto. Pagrindinis šių dviejų teisių atskyrimo padarinys yra ekspropriacijos, reglamentuojamos Pagrindinio įstatymo 14 straipsniu, masto išplėtimas, kuris susiaurino aukojimo ribas iki žalos asmens kūnui ar sveika-

278

savo tai. Vėliau Federalinis teisingumo teismas išaiškino, kad reikalavimas atly -ginti žalą dėl kvaziekspropriacijos yra valstybės deliktinės atsakomybės da-l is ir todėl tokie du reikalavimai gali būti nagrinėjami kartu. Šiuo požiūriu kvaziekspropriacija tampa svarbi aiškinant valstybės deliktinę atsakomybę.

Bendroji deliktinė atsakomybė

Asmenys, vykdantys viešojo administravimo v e i k l ą

Valstybės ar viešojo administravimo institucijų deliktinė atsakomybė kyla iš kaltų asmens, einančio oficialias pareigas, veiksmų, neatsižvelgiant į tai, ar toks asmuo valstybei ar viešojo administravimo institucijoms dirba pagal dar-bo sutartį ar paslaugų sutartį. Nors Vokietijos civil inio kodekso 829 straips-nyje rašoma tik apie „pareigūnus", kaip ir Veimaro Konstitucijos 131 straipsny-je, teismai šiuo atveju visada laikėsi labai liberalaus požiūrio ir pripažino valstybę atsakingą net ir už tuos asmenis, kurie formaliai jos net nebuvo įdarbinti.

Šį liberalų požiūrį rodo Pagrindinio įstatymo 34 straipsnyje įtvirtintas poslin -kis l ink „bet kurio asmens", vykdančio Viešojo administravimo įgaliojimus. Teismai laikosi pozicijos, kad valstybė negali išvengti atsakomybės suteikda-ma valdingas galias institucijoms ar privatiems asmenims.

Pare igos pažeidimas

Siekiant nustatyti valstybės deliktinės atsakomybės ribas „pareiga" yra trak-tuojama labai liberaliai ir yra nulemta su tokia pareiga besisiejančių teisės principų, įskaitant ir teismų praktiką, precedentus, oficialius įsakymus ir pa-slaugų sutartis. Įstatymas taip pat reikalauja, kad pareigūnai laikytųsi geros moralės, protingumo ir proporcingumo (Verhaltnismafšigkeit) ir slaptumo prin-cipų. Maža to, piliečių pagrįsti lūkesčiai neturėtų būti apviliami.

Viešojo administravimo institucijos privalo elgtis pagal egzistuojantį rūpes-tingumo standartą. Net ir vykdydami pareigas pareigūnai privalo laikytis ke-l i ų eismo taisyklių ir vengti nelaimingų atsitikimų ar padaryti sužalojimų kitiems asmenims.

Vykdydamos pareigą valdžios institucijos privalo laikytis tvarkos. Pavyzdžiui, informacija apie teikiamas paslaugas privalo būti teikiama laiku ir būti tiksli.

Nėra aiški valdžios institucijų atsakomybė neveikimo atveju, tačiau vokie-čių teisės mokslininkai mano, kad pareigos pažeidimai dažniau yra padaro-mi neveikimu nei neteisėtais veiksmais. Jei institucija nevykdo įstatymo nu-statytos pareigos skirti pašalpą ar kitokį materialinį aprūpinimą, ji turi būti laikoma atsakinga už tokiu neveikimu padarytą žalą. Toliau nurodytos dis-krecijos nevykdymas, ko gero, gali būti dar vienu tokio neveikimo pavyz-


džiu. Administraciniai teismai laikosi pozicijos, kad valdžios institucijos yra atsakingos už nuostolius, jei jos per nustatytą laiką neišnagrinėja pateikto prašymo.

Piktnaudžiavimas diskrecija ar neteisėtas jos naudojimas sukelia valdžios institucijų atsakomybę už bet kokią asmenims padarytą žalą. Vokietijos teisė nenumato jokių diskrecinių sprendimų įgyvendinimo išimčių. Tačiau vien to-kio sprendimo netinkamumas (Unzvveckmalšigkeit) nėra pakankamas pagrin-das. Jo neteisėtumas turi būti aiškiai pagrindžiamas piktnaudžiavimu suteik-tomis galiomis.

Pareigos tretiesiems asmenims

Vokietijos civilinio kodekso 839 skyrius, kaip ir Pagrindinio įstatymo 34 straips-nis, reglamentuoja pareigas tretiesiems asmenims. Juose nerašoma apie as-mens teisių pažeidimus, todėl pareigos pažeidimas nebūtinai turi būti pada-romas pažeidžiant asmens teises ir teisėtus interesus. Tai, ar asmuo pareigos tikslais bus laikomas trečiuoju asmeniu ar ne, priklauso nuo to, ar pareigos ob-jektas yra tiesioginė tokio asmens interesų apsauga. Ar institucijos pareiga veikti taip pat reiškia ir pareigą privačiam asmeniui, priklauso nuo to, ar to-kia pareiga institucijai buvo nustatyta bendrais visuomeniniais tikslais, ar ir tokio konkretaus asmens interesais. Jei, pavyzdžiui, vykstant vagystei polici-ninkas išlieka neveiklus, jis pažeidžia savo pareigą turto savininko atžvilgiu, kadangi jo pareiga veikti yra nustatyta ne tik bendrais visuomenės, bet ir kiekvieno asmens interesais.

Viešųjų pareigų vykdymas

Pagrindinio įstatymo 34 straipsnyje pabrėžiama, kad valstybės atsakomybė atsiranda tik už pažeidimus einant oficialias pareigas. Todėl valstybė nėra atsakinga už pareigūno padarytą žalą, kurią jis sukėlė neidamas jam patikėtų pareigų. Pavyzdžiui, valstybė yra atsakinga už autoįvykio metu valstybės tarnautojo padarytą žalą, naudojant autotransporto priemonę darbo tikslais, ir nėra atsakinga, jei autotransporto priemonė buvo naudojama asmeniniais tiks-lais. Tačiau jei autoįvykis atsitiko vykdant darbo funkcijas, nėra skirtumo net ir tuo atveju, jei tarnautojas naudojosi asmeniniu automobiliu.

Kaltė ir atsakomybė be kaltės {strict liability)

Kaltė, pareigos pažeidimas tyčia ar neatsargiai, yra valstybės deliktinės atsa-komybės pagal Vokietijos civilinio kodekso 839 skyrių pagrindas. Todėl teis-mai atsisakė priteisti žalos atlyginimą ieškovui, kuris sukėlė autoįvykį dėl šviesoforo gedimo. Teismai pasisakė, kad Vokietijos teisės sistema remiasi kaltės principu ir teismas negali sukurti atsakomybės be kaltės.

280

ititucijos yra ėja pateikto

Na valdžios kietijos teisė -iau vien to-imas pagrin-dimu suteik-

034 straips-ma apie as-1būti pada-uo pareigosaareigos ob-ijos pareigauo to, ar to-ikslais, ar irystei polici-co atžvilgiu,enės, bet ir

atsakomybė ilstybė nėra am patikėtų u valstybės io tikslais, ir sniniaistiks-kirtumo net

ktinės atsa-. Todėl teis-įtoįvykį dėl ma remiasi

Vis dėlto valstybės atsakomybė dėl asmens interesų paaukojimo visuomenės interesams (Aufopferung), kuri buvo aprašyta pirmiau, gali išsirutulioti į atsa-komybę už riziką, egzistuojančią Prancūzijos teisėje.

Atsakomybė už įstatymų leidybos p a s i k e i t i m u s

Valdžios atsakomybės už įstatymų leidybos asmeniui padarytą žalą klausi-mas yra iki šiol atviras. 1971 m. kovo 29 d. sprendime Federalinis teisingumo teismas paliko klausimą atvirą, pasisakydamas, jog įstatymų leidžiamosios valdžios neveikimas liečia visą visuomenę, o ne konkretų asmenį ar asme-nis, todėl asmuo tik labai išimtiniais atvejais gali būti laikomas trečiuoju asmeniu pagal Vokietijos civilinio kodekso 839 skyrių (tik tais atvejais, kai teisės aktai liečia tik labai siaurą ratą asmenų).

Atsakomybės r i b o j ima i

Be valstybės atsakomybės ribojimų, kurie gali būti nustatomi specialiais įsta-tymais, Vokietijos civiliniame kodekse nustatyti trys ribojimai. Pirma, parei-gūnui ar valstybei atsakomybė už aplaidumą nekyla, jei asmuo, reikalaujan-tis atlyginti žalą, gali gauti savo reikalavimo patenkinimą kitais būdais, pavyzdžiui, pagal sutartį, įstatymą ar iš socialinio draudimo. Antra, valstybė neatsako už jokį pareigų pažeidimą, padarytą pareigūno, vykdančio teismi-nes funkcijas, nebent toks pareigų nevykdymas yra baudžiamas bausme pa-gal baudžiamuosius įstatymus. Tačiau ši apsauga Pagrindinio įstatymo 97 straipsnio požiūriu yra taikoma tik teisėjams ir nėra taikoma kitiems vie-šojo administravimo subjektams, vykdantiems teismines funkcijas. Galiau-siai pareiga priteisti kompensaciją nekyla, jei to prašanti šalis tyčia ar neat-sargiai nepasinaudojo teisinėmis priemonėmis, kurios būtų galėjusios užkirsti kelią atsirasti žalai.

Atsakomybė už kvaziekspropriaciją ir aukojimą

Atsakomybė už kvaziekspropriaciją (enteignungsgleicher Eingriff)

Savo įžymiame 1952 m. liepos 9 d. sprendime Federalinis teisingumo teismas pažymėjo, kad valstybė visada privalo sumokėti kompensaciją už kvazieks-propriaciją. Šis sprendimas buvo priimtas remiantis trimis skirtingomis bylo-mis. Vienoje šių bylų atsakovas (valdžios institucija) neteisėtai rekvizavo ieš-kovo namą ir paskyrė jį šeimai, kuri jame taip ir neapsigyveno. Namas liko neužimtas ir ieškovas pareikalavo atlyginti nuomos mokesčio praradimo nuos-tolius. Kitoje byloje ieškovo namas buvo neteisėtai išnuomotas asmeniui, ku-ris ieškovui nesumokėjo dalies nuomos mokesčio, ir todėl ieškovas pareikala-vo namą išnuomojusios institucijos sumokėti trūkstamą nuomos mokesčio dalį. Trečioje byloje ieškovas buvo stomatologas, dirbantis viename mieste, tačiau dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenantis kitame. Institucija, patraukta bylo-


je atsakovu, išnuomojo jo veiklai namą, tačiau iki suspėdamas į jį įsikelti ieškovas buvo suimtas, o institucija, neįspėjusi nei jo paties, nei jo šeimos, be jokio teisinio pagrindo išnuomojo namą kitam asmeniui. Paleistas iš arešto, ieškovas privalėjo į darbą ir toliau važinėti iš kito miesto, todėl reikalavo atlyginti dėl to atsiradusius nuostolius. Teismas visais atvejais pripažino, kad iš ieškovų buvo neteisėtai paimta nuosavybė ar pažeisti jų turtiniai interesai ir kad, jei toks poėmis būtų buvęs padarytas teisėtai, faktiškai tokia situacija būtų prilygintina ekspropriacijai pagal Pagrindinio įstatymo 14 straipsnį. Teis-mas pažymėjo, kad neteisėtas valstybės ar jos institucijų kišimasis į asmenų teises laikytinas ekspropriacija ta prasme, jog tokie veiksmai, atlikti teisėtai, sudarytų ekspropriacija, ir tai yra prilyginama nukentėjusių asmenų „specia-liai aukai" (Aufopferung). Taigi taip buvo įtvirtinta valstybės prievolė atlyginti žalą, padarytą neteisėtu kišimusi į turtines asmenų teises, neatsižvelgiant į viešojo administravimo institucijų kaltę, visais atvejais, kai tokio kišimosi re-zultatas yra nelygi asmeniui užkraunama visuomenės interesų našta.

Valdžios institucijų neveikimas nelaikomas kvaziekspropriacija. Taigi ieško-vo, kurio namas buvo paimtas viešosioms britų valdžios institucijų reikmėms, jų kontroliuojamoje teritorijoje, ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris buvo pa-grįstas aplinkybe, jog kiti toje teritorijoje esantys namai nebuvo paimti, nors sprendimas dėl jų paėmimo buvo priimtas, buvo atmestas. Teismas pasisakė, kad paprastas viešųjų pareigų nevykdymas nėra pakankamas pagrindas pa-reikšti ieškinį dėl kvaziekspropriacijos.

Atsakomybė už „auką" (Aufopferung) ■

Įtvirtinus teisę į nuosavybę ir išplėtus jos reguliavimo sritį į kvaziekspropria-cija, originali atsakomybė už šiuos apsunkinimus neapsiribojo turtinėmis tei-sėmis. Ieškinys dėl „specialios naštos" ar „aukos" gali būti reiškiamas tais atvejais, kai suvereno aktai kišasi į neturtines teises ar teisines vertybes -gyvybę, sveikatą, fizinį vientisumą ar asmens laisvę, nustatydami asmeniui specialius apsunkinimus bendrais visuomenės interesais. Akto teisėtumas ar neteisėtumas, kaip ir kaltės klausimas, reikšmės neturi. Valstybės atsakomy-bė tokiais atvejais remiasi socialinės gerovės valstybės principu (Sozialstaat) ir įstatymų viršenybės principu (Rechtsstaat), įtvirtintais Pagrindinio įstatymo 20 (1) straipsnyje.

Vis dėlto ieškinys dėl specialios aukos yra galimas tik jei asmeniui yra suke-liami ypatingi nuostoliai, kurių tokiomis pačiomis aplinkybėmis nepatiria kiti asmenys. Jei žala yra padaroma dalijantis bendrą rizika, asmuo negali kreip-tis ir reikalauti atlyginti žalą, patirtą aukos (Aufopferung) pagrindu. Taigi moks-leivio ieškinys dėl žalos atlyginimo už sužalojimus, kuriuos jis patyrė gim-nastikos pamokos metu, buvo atmestas. Panašioje byloje, kurioje buvusiam kareiviui buvo priteistas žalos atlyginimas už tai, jog karo medikai neteisin-

282


įas į jį įsikelti jo šeimos, be istas iš arešto, •dėl reikalavo >ripažino, kad iai interesai ir okia situacija straipsnį. Teis-asis į asmenų atlikti teisėtai, ienų „specia-?volė atlyginti itsižvelgiant į o kišimosi re-įašta.

i. Taigi ieško-ijų reikmėms, uris buvo pa-) paimti, nors nas pasisakė, >agrindas pa-

ziekspropria-urtinėmis tei-iškiamas tais :s vertybes -imi asmeniui teisėtumas ar ės atsakomy-(Sozialstaat) inio įstatymo

iiui yra suke-nepatiria kiti negali kreip-i. Taigi moks-patyrė gim-je buvusiam kai neteisin-

gai gydė jo karo metu patirtus sužeidimus, teismas pasisakė, jog kareiviai gali teikti ieškinių dėl žalos atlyginimo remdamiesi specialios aukos už pa -reigų vykdymo metu patirtus sužalojimus ar mirtį pagrindu, kadangi pagal įstatymą visi įgalūs asmenys privalo tarnauti visuomenei. Toje pačioje byloje teismas taip pat pasisakė, kad net ir tose bylose, kur reikalavimas atlyginti žalą už sužeidimus yra priimtinas, žala atlyginama tik už tokius sužeidimus, kurie gali būti įvertinti jų pinigine išraiška, t. y. fizinius sužalojimus, žala už patirtą psichologinį skausmą, nėra atlyginama.

Nors reikalavimai atlyginti žalą už auką per teismų sprendimus įgijo konstitu-cinę reikšmę, ir įstatymų leidėjas privalo rodyti jiems reikiamą pagarbą, vis dėlto nėra jokių kliūčių įstatymų leidėjui nustatyti specialią tokios žalos atlygi -nimo tvarką, pagal specialius įstatymus ar socialinio draudimo sistemą.

„ P a d a r i n i ų l i k v i d a v i m o " priemonė

Vokietijos teisėje visai neseniai atsirado priemonė, vadinama „padarinių l ik -vidavimu" {Folgenbeseitigungsanspruch). Ji skiriama viešojo administravimo institucijai, pažeidusiai savo pareigą.

1971 m. rugpjūčio 25 d. sprendime Federalinis administracinis teismas pasi -sakė, kad padarinių likvidavimo priemonės šaknys - Pagrindinis įstatymas bei teisė į laisvę ar reikalavimas, kad kiekvienas aktas turėtų atitinkamą teisinį pagrindą, ir gali būti taikomas ne t ik administracinių aktų, bet ir pa-prasčiausios administracinės veiklos atžvilgiu. J is gali būti naudojamas kaip reikalavimo atšaukti šmeižikišką pareiškimą (materialų aktą) pagrindas ar, pavyzdžiui, siekiant apsisaugoti nuo valstybinių įmonių išmetamų teršalų. Taip pat gali būti naudojama siekiant panaikinti tęstinius neteisėto akto pa-darinius. Aukštesnysis administracinis teismas yra pasisakęs, kad kaimynas, kuris laimėjo bylą dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo, turi teisę reika -lauti, kad pastatytas statinys būtų nugriautas.

Ispanija

Asmenys turi teisę reikalauti viešojo administravimo subjektų atlyginti viso-kią jų teisėms ar nuosavybei padarytą žalą, išskyrus force-majeure aplinkybes ar jei žala kilo dėl (reguliaraus ar nereguliaraus) viešųjų paslaugų teikimo.

Kad ir kaip būtų, žalą turi būti galima įvertinti pinigine išraiška, ji turi būti personaiizuota ir padaryta asmeniui ar jų grupei.

Kai viešojo administravimo subjektai veikia privatinės teisės srityje, j ie yra tiesiogiai atsakingi už bet kokią jų darbuotojų privatiems asmenims padary tą žalą. Šiuo atveju darbdavio veiksmai yra prilyginami administraciniams aktams.

i

283


Asmenys gali reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš ją padariusios viešojo administravimo institucijos.

Jei žalą pareigūnas ar viešojo administravimo subjekto darbuotojas padarė apgaule, tyčia ar dideliu neatsargumu, viešojo administravimo institucija, sumokėjusi reikalaujamas sumas, gali jas išieškoti iš tokio darbuotojo regreso tvarka.

Ši atsakomybė nulemiama įvertinus šias aplinkybes:

• padarytos žalos svarbą;• ji buvo padaryta sąmoningai ar ne;• ją padariusio asmens profesinę atsakomybę;• teisinį veikos ir žalos ryšį.

Civilinė ir baudžiamoji valstybės tarnautojų atsakomybė kyla pagal civilinės ir baudžiamosios teisės normas.

3 pri

priedas: Europos Tarybos dokumentai

Šiame priede pateikiami dokumentai

Konvencijos:Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.....................290

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijosProtokolas Nr. 1 ....................................................................................297

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijosProtokolas Nr. 4.....................................................................................299

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijosProtokolas Nr. 7.....................................................................................301

Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmensduomenų automatizuotu tvarkymu........................................................303

Rezoliucijos:Rezoliucija (76) 5 „Dėl teisinės pagalbos civilinėse,komercinėse ir administracinėse bylose"...............................................310

Rezoliucija (77) 31 „Dėl asmens apsaugos

nuo administracinių institucijų aktų".....................................................314

Rezoliucija (78) 8 „Dėl teisinės pagalbos ir konsultacijos".....................323

Rezoliucija (85) 8 „Dėl valstybių narių ombudsmenųbendradarbiavimo tarpusavyje ir su Europos Taryba"..............................337

Rekomendacijos:Rekomendacija Nr. R (80) 2 „Dėl administracinių institucijųnaudojimosi diskrecinėmis galiomis"....................................................338

Rekomendacija Nr. R (81) 7„Dėl priemonių, palengvinančiųteisminės gynybos prieinamumą"..........................................................350

Rekomendacija Nr. R (81) 19„Dėl viešosiose institucijoseesančios informacijos prieinamumo".....................................................370

Rekomendacija Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės"...................375

287


Rekomendacija Nr. R (85) 13 „Dėl ombudsmeno institucijos"...............389

Rekomendacija Nr. R (86) 12 „Dėl pernelyg didelį teismųdarbo krūvį mažinančių ir pašalinančių priemonių"...........391

Rekomendacija Nr. R (87) 16 „Dėl didelį asmenų skaičiųliečiančių administracinių procesų"..................................402

Rekomendacija Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teisminėsapsaugos administracinėse bylose"...................................417

Rekomendacija Nr. R (91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų" ...............424

Rekomendacija Nr. R (91) 10 „Dėl viešųjų institucijų turimųduomenų apie asmenis perdavimo tretiesiemsasmenims"........................................................................432

Rekomendacija Nr. R (93) 7 „Dėl viešųjų įmonių ir veiklosprivatizavimo"..................................................................460

Rekomendacija Nr. R (94) 12 „Dėl teisėjų nepriklausomumo,jų veiklos efektyvumo ir vaidmens"..................................470

288

..38

9 .3

91 .

402

.417

.424

.432

.460

.470

Šiame priede nepateikiami dokumentai

Konvencijos:Europos konvencija „Dėl terminų skaičiavimo" (Bazelis, 1972 m. gegužės 16 d., ETS N r. 76)

Europos sutartis „Dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo" (Strasbūras, 1977 m. sausio 27 d., ETS Nr. 92)

Europos konvencija „Dėl dokumentų, susijusių su administracinėmis bylomis, įteikimo užsienyje" (Strasbūras, 1977 m. lapkričio 24 d., ETS Nr. 94)

Europos konvencija „Dėl įrodymų ir informacijos administracinėse bylose paėmimo užsienyje" (Strasbūras, 1978 m. kovo 15 d., ETS Nr. 100)

Konvencija „Dėl užsieniečių dalyvavimo viešajame gyvenime vietiniame lygmenyje" (Strasbūras, 1992 m. vasario 5 d., ETS Nr. 144)

Rekomendacijos:Rekomendacija Nr. R (81) 1 „Dėl automatizuotų medicininių duomenų ban-kų nuostatų" (1981 m. sausio 23 d.)

Rekomendacija Nr. R (83) 10 „Dėl moksliniams tyrimams ir statistikoje nau-dojamų duomenų apie asmenis apsaugos" (1983 m. rugsėjo 23 d.)

Rekomendacija Nr. R (85) 20 „Dėl tiesioginės rinkodaros tikslais naudojamų duomenų apie asmenis apsaugos" (1985 m. spalio 25 d.)

Rekomendacija Nr. R (86) 1 „Dėl socialinio draudimo tikslais naudojamų duo-menų apie asmenis apsaugos" (1986 m. sausio 23 d.)

Rekomendacija Nr. R (87) 15 „Dėl duomenų apie asmenis naudojimo polici-jos srityje" (1987 m. rugsėjo 1 7 d.)

Rekomendacija Nr. R (89) 2 „Dėl darbo santykių tikslais naudojamų duome-nų apie asmenis apsaugos" (1989 m. sausio 18 d.)

Rekomendacija Nr. R (90) 19 „Dėl mokėjimuose ir panašiose operacijose nau-dojamų duomenų apie asmenis apsaugos" (1990 m. rugsėjo 13 d.)

Rekomendacija Nr. R (95) 4 „Dėl duomenų apie asmenis apsaugos teleko-munikacijų paslaugų srityje, ypač telefoninio ryšio paslaugose" (1985 m. va-sario 7 d.)

289

Žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija*Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena

Konvencijos tekstas pakeistas pagal Protokolo Nr. 3 (ETS, Nr. 45), įsigaliojusio 1970 m. rugsėjo 21 d., Protokolo Nr. 5 (ETS, Nr. 55), įsigaliojusio 1971 m. gruo-džio 20 d., ir Protokolo Nr. 8 (ETS, Nr. 118), įsigaliojusio 1990 m. sausio 1 d., nuostatas, taip pat įtraukus Protokolo Nr. 2 (ETS, Nr. 44), pagal 5 straipsnio 3 punktą įsigaliojusio 1970 m. rugsėjo 21 d., tekstą. Visos minėtų protokolų pakeistos ar papildytos nuostatos yra pakeistos Protokolu Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuo jo įsigaliojimo dienos - 1998 m. lapkričio 1 d. Nuo šios datos Protokolas Nr. 9 (ETS, Nr. 140), įsigaliojęs 1994 m. spalio 1 d., pripažįstamas netekusiu galios, o Protokolas Nr. 10 (ETS, Nr. 146) netenka paskirties.

Šios konvencijos signatarių, Europos Tarybos narių, vyriausybės,

atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 metų gruo-džio 10 dieną paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją;

atsižvelgdamos į tai, jog šia deklaracija siekiama, kad joje skelbiamos teisės būtų visuotinai bei veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi;

atsižvelgdamos į tai, kad Europos Tarybos tikslas yra siekti didesnės savo narių vienybės, ir į tai, kad vienas iš būdų siekti šio tikslo yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga bei plėtojimas;

dar kartą patvirtindamos savo tvirtą tikėjimą šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra teisingumo bei taikos pasaulyje pagrindas ir kurias geriausiai ap-saugo, viena vertus, veiksminga politinė demokratija, o kita vertus, jas nule-miantis bendras žmogaus teisių supratimas ir jų laikymasis;

kaip Europos valstybių, turinčių bendras pažiūras ir bendrų politinių tradicijų, idealų, laisvių bei teisės viršenybės paveldą, vyriausybės, pasiryžusios žengti pirmą žingsnį, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje paskelbtas teises,

susitarė:

Valstybės žinios, 2000, Nr. 96-3016.

290

3 priedas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

1 straipsnis. Pareiga gerbti žmogaus teises1

Aukštosios susitariančiosios šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklau-sančiam asmeniui garantuoja šios konvencijos I skyriuje apibrėžtas tei-ses bei laisves.

I skyrius. Teisės ir laisvės1

2 straipsnis. Teisė į gyvybę1

1. Kiekvieno asmens teisę j gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia

at imt i niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis

dėl nusikal t imo, už kurį tokią bausmę nustato įstatymas.

2. Gyvybės atėmimas nėra laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai

padaroma nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti;

c) pagal įstatymą malšinant riaušes ar sukilimą.

3 straipsnis. Kankinimo uždraudimas1

Niekas negal i būt i kankinamas, pat i r t i nežmonišką ar žeminant į jo

orumą elgesį arba būt i ta ip baudžiamas.

4 straipsnis. Vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas1

1. Niekas negali būt i laikomas vergi jo je ar nela isvas.

2. Niekas negali būti verčiamas dirbti priverčiamąjį ar privalomąjį darbą.

3. Šiame straipsnyje „priverčiamuoju ar privalomuoju darbu" nelaikoma:

a) joks darbas, paprastai reikalaujamas atlikti, kai yra kalinama pagal šios

konvencijos 5 straipsnio nuostatas, arba darbas lygtinio atleidimo nuo

tokio kalinimo laikotarpiu;

b) jokia karinė tarnyba arba tarnyba, kurios reikalaujama iš asmenų, atsisa

kančių nuo privalomosios karinės tarnybos dėl įsitikinimų, vietoj kari

nės tarnybos tose šalyse, kur toks atsisakymas yra pripažįstamas;

c) jokia tarnyba, būtina nepaprastosios padėties ar nelaimių, keliančių pa

vojų visuomenės egzistavimui ar gerovei, atvejais;

d) joks darbas ar tarnyba, kurie yra įprastų pilietinių pareigų dalis.

5 straipsnis. Teisė į laisvę ir saugumą1

1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:

Straipsniui pavadinimas suteiktas pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas.

291


a) kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį;b) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė teismo

teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nustatytos prievolės vykdymą;

c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą arkai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;

d) kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai arba kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai;

e) kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamąsias ligas, psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;

f) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitaivalstybei procesas.

2. Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalbapranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo kaltinamas.

3. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 daliesc punkto nuostatas turi būti skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausiąlaiką arba teisę būti paleistas proceso metu. Paleidimas gali būtisąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.

4. Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turiteisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jj paleisti.

5. Kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo pažeidžiant šio straipsnio nuostatas auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą.

6 straipsnis. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą1

1. Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausi-mas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią lai-ką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teismo sprendimas paskel-biamas viešai, tačiau demokratinėje visuomenėje moralės, viešo-sios tvarkos ar valstybės saugumo interesais spaudos atstovams ar

292


visuomenei gali būti neleidžiama dalyvauti per visą procesą ar jo dalį, kai tai reikalinga dėl nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo apsaugos, arba tiek, kiek, teismo nuomone, yra b ūtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pakenktų teisingumo interesams.

2. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.

3. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises:

a) būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą;

a) turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai;b) gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi

pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą;

c) pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojaibūtų apklausti, ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

d) nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

7 straipsnis. Nėra bausmės be įstatymo1

1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagaljų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinęteisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali b ūti skiriamasunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo metu.

2. Šis straipsnis nekliudo teisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokiusnors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus buvolaikomi nusikalt imais.

8 straipsnis. Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą1

1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimosgyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios

293


tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių svei-katai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

9 straipsnis. Minties, sąžinės ir religijos laisvė1

1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; ši teisėapima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ar mokant jo.

2. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti apribojama tik tiek,kiek yra nustatęs įstatymas, ir tik kai tai būtina demokratinėje visuomenėje jos apsaugos interesams, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

10 straipsnis. Saviraiškos laisvė1

1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėtisavo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.

2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo,teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirstikelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminėsvaldžios autoritetą ir nešališkumą.

11 straipsnis. Susirinkimų ir asociacijos laisvė1

1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtisį asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, kad būtų ginami savi interesai.

2. Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrustuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėjevisuomenėje dėl valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams,apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises irlaisves. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje.

294


12 straipsnis. Teisė į santuoką1

Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise reguliuojančius valstybės įstatymus.

13 straipsnis. Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę1

Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažei-dimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.

14 straipsnis. Diskriminacijos uždraudimas1

Naudojimasis šioje konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimi-mo ar kitais pagrindais.

15 straipsnis. Nukrypimas nuo įsipareigojimųnepaprastosios padėties atveju1

1. Kilus karui ar esant kitokiai nepaprastajai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena aukštoji susitariančiojišalis gali nukrypti nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją, tačiautik tiek, kiek tai reikalinga dėl susidariusios padėties, ir jei tokiospriemonės neprieštarauja kitiems jos įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę.

2. Ankstesnė nuostata neleidžia nukrypti nuo įsipareigojimų pagal2 straipsnį, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo veiksmų, taippat pagal 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnį.

3. Kiekviena aukštoji susitariančioji šalis, besinaudojanti šia teise nukrypti nuo įsipareigojimų, privalo išsamiai informuoti Europos Tarybos Generalinį Sekretorių apie priemones, kurių ji ėmėsi, ir apietokių priemonių ištakas bei motyvus. Ji Europos Tarybos GeneralinįSekretorių taip pat informuoja, nuo kokios datos šios priemonės neteko galios ir Konvencijos nuostatos vėl buvo imtos visapusiškaiįgyvendinti.

16 straipsnis. Užsieniečių politinės veiklos suvaržymai1

Jokia 10, 11 ir 14 straipsnių nuostata negali būti laikoma kliūtimi aukš-tosioms susitariančiosioms šalims taikyti užsieniečių politinės veiklos suvaržymus.

295


17 straipsnis. Piktnaudžiavimo teisėmis uždraudimas1

Jokia šios konvencijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veik-lą ar atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje konvencijoje numatytas teises ir laisves ar jas apriboti daugiau nei nustatyta šioje konvencijoje.

18 straipsnis. Teisių apribojimų ribos1

Pagal šią konvenciją joje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netai-komi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti.

II skyrius. Europos Žmogaus Teisių Teismas2

(19-51 straipsniai nepateikiami)

III skyrius. Įvairios nuostatosv'3

(52, 54-56, 58 ir 59 straipsniai nepateikiami)

53 straipsnis. Pripažintų žmogaus teisių apsauga1

Jokia šios konvencijos nuostata negali būti laikoma ribojančia kokias nors žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas pagal kurios nors aukštosios susitariančiosios šalies įstatymus ar bet kokį kitą jos sudarytą tarptautinį susitarimą.

57 straipsnis. Išlygos1

1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šią konvenciją arba deponuodama ratifikacinius raštus, gali padaryti išlygą dėl tam tikros konvencijos nuostatos, jei kuris nors tuo metu jos teritorijoje galiojantisįstatymas neatitinka tos nuostatos. Bendro pobūdžio išlygos pagalšį straipsnį neleidžiamos.

2. Kiekvienoje pagal šį straipsnį padarytoje išlygoje glaustai išdėstomas atitinkamas įstatymas.

2 Naujas II skyrius įdėtas pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas.3 Šio skyriaus straipsniai pernumeruoti pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas.

296

Žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijosProtokolas N r. 1*

Paryžius, 7 952 metų kovo 20 diena

Straipsniams pavadinimai suteikti ir jų tekstai pakeisti pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas nuo jo įsigaliojimo 1998 m. lapkričio 1 d.

Šio protokolo signatarių, Europos Tarybos narių, vyriausybės,

pasiryžusios imtis priemonių, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras teises ir laisves, ne tik tas, kurios jau yra įtrauktos į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinamos Konvencija), pasirašytos 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje, I skyrių,

susitarė:

1 straipsnis. Nuosavybės apsauga

Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

2 straipsnis. Teisė į mokslą

Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.

Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3016.

297


3 straipsnis. Teisė į laisvus rinkimus

Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja pagrįstais terminais or -ganizuoti laisvus rinkimus, kai yra slaptai balsuojama, kad sudarytų tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę ren -kant įstatymų leidybos institucijas.

4 straipsnis. Taikymas teritorijose

(nepateikiamas)

5 straipsnis. Ryšys su Konvencija

Aukštosios susitariančiosios šalys šio protokolo 1, 2, 3 ir 4 straipsnius laikys papildomais Konvencijos straipsniais ir atitinkamai taikys visas Konvencijos nuostatas.

6 straipsnis. Pasirašymas ir ratifikavimas

(nepateikiamas)

298

Žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijosProtokolas N r. 4*Strasbūras, 7 963 metų rugsėjo 16 diena

Straipsniams pavadinimai suteikti ir jų tekstai pakeisti pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas nuo jo įsigaliojimo 1998 m. lapkričio 1 d.

Šio protokolo signatarių, Europos Tarybos narių, vyriausybės,

pasiryžusios imtis priemonių, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tik-ras teises ir laisves, ne tik tas, kurios jau įtrauktos į Žmogaus teisių ir pagrin-dinių Jaisvių apsaugos konvencijos (toliau vadinamos Konvencija), pasirašy-tos 1950 metų lapkričio 4 dieną Romoje, I skyrių ir Konvencijos Protokolo Nr. 1, pasirašyto 1952 metų kovo 20 dieną Paryžiuje, 1-3 straipsnius,

susitarė:

1 straipsnis. Draudimas įkalinti dėl skolos

Niekam negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis neįstengia įvyk-dyti kokios nors sutartinės prievolės.

2 straipsnis. Judėjimo laisvė

1. Kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisęjoje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą.

2. Kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat iriš savosios.

3. Šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkaipalaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moraleiarba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

4. 1 dalyje nurodytos teisės pagal įstatymą atskirose srityse gali būtiapribotos, jei tai pateisina demokratinės visuomenės interesai.

* Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3016.

299


3 straipsnis. Draudimas išsiųsti piliečius

1. Niekas negali būti, ėmusis individualių ar kolektyvinių priemonių,išsiųstas iš tos valstybės, kurios pilietis jis yra, teritorijos.

2. Niekam negali būti atimta teisė atvykti į tos valstybės, kurios pilietis jis yra, teritoriją.

4 straipsnis. Draudimas kolektyviai išsiųsti užsieniečius

Kolektyviai išsiųsti užsieniečius yra draudžiama.

5 straipsnis. Taikymas teritorijose

(nepateikiamas)

6 straipsnis. Ryšys su Konvencija1

Aukštosios susitariančiosios šalys šio protokolo 1-5 straipsnius laikys papildomais Konvencijos straipsniais ir atitinkamai taikys visas Kon-vencijos nuostatas.

7 straipsnis. Pasirašymas ir ratifikavimas

(nepateikiamas)

1 Tekstas pakeistas pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas.

300

Žmogaus teisiųir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijosProtokolas N r. 7*Strasbūras, 1984 metų lapkričio 22 diena

Straipsniams pavadinimai suteikti ir jų tekstai pakeisti pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas nuo jų įsigaliojimo 1998 m. lapkričio 1 d.

Valstybės, Europos Tarybos narės, šio protokolo signatarės,

pasiryžusios imtis priemonių, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tik-ras teises ir laisves, numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau vadinamoje Konvencija), pasirašytoje 1950 metų lapkri-čio 4 dieną Romoje,

susitarė:

1 straipsnis. Procedūrinės garantijos užsieniečių išsiuntimo atveju

1. Užsienietis, teisėtai gyvenantis valstybės teritorijoje, gali būti išsiųstas tik vykdant pagal įstatymą priimtą sprendimą; jam yra leidžiama:

a) pateikti argumentus prieštaraujant savo išsiuntimui;b) reikalauti, kad jo byla būtų peržiūrėta; irc) dėl to reikalauti, kad būtų pristatytas j kompetentingą instituciją arba

tokios institucijos specialiai paskirtiems vienam ar keliems asmenims.

2. Užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies nepasinaudojęs šio straipsnio1 dalies a, b ir c punktuose nurodytomis teisėmis, jeigu jį išsiųstiyra būtina viešosios tvarkos ar valstybės saugumo interesais.

2 straipsnis. Teisė apskųsti baudžiamosiose bylose

1. Kiekvienas asmuo, teismo nuteistas už nusikaltimą, turi teisę reikalauti, kad aukštesnė teisminė instancija peržiūrėtų jo kaltinamąjįnuosprendį ar bausmę. Šios teisės įgyvendinimą, taip pat šio įgyvendinimo pagrindą nustato įstatymas.

2. Lengvesnių nusikaltimų atvejais šiai teisei gali būti taikomos išimtys,jei tai nustatyta įstatymo arba jei asmuo pirmojoje teismo instanci-


301


joje buvo nuteistas aukštesnės instancijos teismo, arba jei j is buvo pripažintas kaltu ir nuteistas išnagrinėjus skundą dėl jo išteisinimo.

3 straipsnis. Žalos atlyginimas dėl klaidingo nuosprendžioJeigu asmuo galutiniu nuosprendžiu nuteisiamas už nusikaltimą, o vė-liau nuosprendis panaikinamas arba asmuo išteisinamas dėl to, kad koks nors naujas ar naujai paaiškėjęs faktas neginčijamai rodo, jog teismas padarė klaidą, tai asmeniui, atlikusiam bausmę pagal šį nuosprendį, iš-mokama kompensacija pagal įstatymą arba praktiką, galiojančią atitin-kamoje valstybėje, jeigu neįrodoma, kad atitinkamu laiku nežinomas faktas nebuvo išaiškintas tik dėl to asmens kaltės arba iš dalies dėl jos.

4 straipsnis. Teisė nebūti dukartteisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą1. Niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekioja

mas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintasarba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

2. Ankstesnės šio straipsnio dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylosproceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai ar nustatomos esminėsankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.

3. Neleidžiama nukrypti nuo šio straipsnio remiantis Konvencijos15 straipsniu.

5 straipsnis. Sutuoktinių lygybė

Sutuoktiniai turi lygias civilinės teisės pobūdžio teises ir atsakomybę tarpusavio santykiuose bei savo vaikų atžvilgiu tiek santuoką sudarius ir jai tęsiantis, tiek ją nutraukus. Šis straipsnis netrukdo valstybėms imtis tokių priemonių, kokios yra būtinos vaikų interesams ginti.

6 straipsnis. Taikymas teritorijose(nepateikiamas)

7 straipsnis. Ryšys su konvencija'Valstybės dalyvės šio protokolo 1-6 straipsnius laikys Konvencijos papil-domais straipsniais ir atitinkamai taikys visas Konvencijos nuostatas.

(8-10 straipsniai nepateikiami)

Tekstas pakeistas pagal Protokolo Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuostatas.

302

Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšiumsu asmens duomenų automatizuotu tvarkymu(ETS, Nr. 108)*Strasbūras, 1981 metų sausio 28 diena

Preambulė

Europos Tarybos valstybės narės, šios konvencijos signatarės,

pripažindamos, kad Europos Taryba siekia didesnės savo narių vienybės, ger-biant įstatymo normas, žmogaus teises ir pagrindines laisves;

pripažindamos, kad pageidautina garantuoti kiekvieno žmogaus teises ir pa-grindines laisves, o svarbiausia - teisę į privatų gyvenimą, atsižvelgiant į di-dėjantį automatizuotai tvarkomų asmens duomenų srautą, kuris kerta sienas;

drauge dar kartą patvirtindamos savo įsipareigojimą dėl informacijos laisvės, nepaisant sienų;

pripažindamos, kad būtina derinti ir gerbti pagrindines asmens privataus gy-venimo vertybes ir laisvą informacijos srautą,

susitaria:

I skyrius Bendrosios

nuostatos

1 straipsnis. Objektas ir tikslas

Šia konvencija siekiama užtikrinti, kad, tvarkant asmens duomenis au-tomatizuotai (toliau „duomenų apsauga"), visų šalių teritorijose bus ger-biamos kiekvieno asmens, nepaisant jo tautybės ir gyvenamosios vietos, teisės ir pagrindinės laisvės, o svarbiausia - jo teisė į privatų gyvenimą.

2 straipsnis. Apibrėžimai

Šioje konvencijoje:

a) asmens duomenys - tai informacija apie nustatytos tapatybės asmenį ar-ba asmenį, kurio tapatybę galima nustatyti (toliau „duomenų subjektas");


303


b) automatizuota duomenų rinkmena - tai automatizuotai tvarkomų duomenų rinkinys;

c) automatinis tvarkymas - tai visiškai arba iš dalies atliekamos operacijosšiomis automatinėmis priemonėmis: duomenų saugojimas, loginės ir (arba)aritmetinės operacijos, jų keitimas, ištrynimas, paieška arba platinimas;

d) duomenų valdytojas - tai fizinis arba juridinis asmuo, valstybės institucija, agentūra arba kita institucija, kuri pagal nacionalinės teisės aktusyra kompetentinga priimti sprendimą dėl automatizuotos duomenų rinkmenos paskirties, kokie asmens duomenys turėtų būti saugomi ir kaipjie turėtų būti tvarkomi.

3 straipsnis. Taikymo sritis

1. Šalys įsipareigoja šią konvenciją taikyti automatizuotoms asmens duomenų rinkmenoms ir valstybinio bei privataus sektoriaus asmensduomenims automatizuotai tvarkyti.

2. Tuo metu, kai kuri nors valstybė pasirašo ar atiduoda saugoti ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą, arbavėliau ji gali informuoti Europos Tarybos generalin į sekretorių, nu-siųsdama jam adresuotą pareiškimą, kad:

a) šios konvencijos netaikys tam tikroms automatizuotoms asmens duomenų rinkmenoms, kurių sąrašas bus atiduotas saugoti. Šiame sąrašenebus nurodytos automatizuotos duomenų rinkmenos, kurioms pagalnacionalinius teisės aktus taikomos duomenų apsaugos nuostatos.Jeigu pagal nacionalinius teisės aktus papildomoms automatizuotomsasmens duomenų rinkmenoms taikomos duomenų apsaugos nuostatos, valstybė šį sąrašą pataiso nauju pareiškimu;

b) šią konvenciją taikys ir informacijai teikti apie asmenų grupes, asociacijas, fondus, bendroves, korporacijas ir kitas institucijas, kurios tiesiogiaiar netiesiogiai sudarytos iš fizinių asmenų, nepaisant to, ar šie asmenysturi juridinį statusą, ar ne;

c) šią konvenciją taikys ir toms asmens duomenų rinkmenoms, kurios nėra tvarkomos automatizuotai.

3. Valstybė, išplėtusi šios konvencijos taikymo sritį anksčiau nurodytame 2 dalies b arba c papunktyje minimu pareiškimu, gali jame nurodyti, kad ši platesnė konvencijos taikymo sritis apima tik tam tikrasasmens duomenų rinkmenas, kurių sąrašas bus atiduotas saugoti.

4. Šalis, kuri tam tikras automatizuotas asmens duomenų rinkmenasišbraukė iš sąrašo ir informavo apie tai pareiškimu, kuris buvo minimas anksčiau 2 dalies a papunktyje, negali reikalauti šią konvenciją taikyti toms rinkmenoms, kurių ji neišbraukė.

304

3 priedas. Konvencija dėl asmenų apsaugos...

5. Taip pat ir šalis, kuri vienokiu ar kitokiu būdu neišplėtė konvencijostaikymo srities, kaip buvo nurodyta anksčiau 2 dalies b ir c papunkčiuose, negali reikalauti, kad šalis, kuri išplėtė šios konvencijostaikymo sritį, taikytų ją toms sritims.

6. Anksčiau šio straipsnio 2 dalyje minimi pareiškimai šaliai, kuri juosparengė, įsigalioja nuo šios konvencijos įsigaliojimo momento, jeigu tokie pareiškimai buvo parengti pasirašant ar atiduodant saugotiratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentą arba jeigu buvo parengti vėliau - praėjus trims mėnesiams po to, kaiEuropos Tarybos generalinis sekretorius juos gavo. Visi šie pareiškimai ar jų dalis gali būti panaikinti nusiunčiant Europos Tarybos generaliniam sekretoriui skirtą pranešimą. Toks panaikinimas įsigalioja praėjus trims mėnesiams po pranešimo gavimo.

?! skyriusPagrindiniai duomenų apsaugos principai

4 straipsnis. Šalių pareigos

1. Kiekviena šalis imasi reikiamų priemonių įteisinti pagrindinius šiame skyriuje nustatytus duomenų apsaugos principus nacionaliniuose teisės aktuose.

2. Šių priemonių tos šalies atžvilgiu turėtų būti imtasi ne vėliau kaipšios konvencijos įsigaliojimo dieną.

5 straipsnis. Duomenų kokybė

Automatizuotai tvarkomi asmens duomenys turi būti:

a) gauti ir tvarkomi sąžiningai ir teisėtai;a) saugomi konkrečiam ir teisėtam tikslui ir nenaudojami kitu šiam tikslui

prieštaraujančiu būdu;b) tinkami, svarbūs ir nepernelyg didelės apimties, kurie atitinka konkre

čius tikslus;b) tikslūs, prireikus papildomi nauja informacija;c) laikomi tokio pavidalo, kad duomenų subjektų tapatybes būtų galima

nustatyti ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tam tikslui, dėl kurių duomenysbuvo saugomi.

6 straipsnis. Ypatingi duomenys

Asmens duomenys apie rasinę kilmę, politines pažiūras ir religinius bei kitus įsitikinimus ir asmens duomenys apie sveikatą bei intymų gyvenimą negali būti tvarkomi automatizuotai, jeigu nacionaliniuose

305


teisės aktuose nėra numatyta atitinkamų apsaugos garantijų. Tokie pat reikalavimai taikomi ir asmens duomenims apie teistumą.

7 straipsnis. Duomenų apsauga

Automatizuotai kaupiamiems asmens duomenims apsaugoti turi b ūti imtasi tinkamų apsaugos priemonių, kurios neleistų jų netyčia ar netei-sėtai sunaikinti, netyčia prarasti, neleistinai palikti juos prieinamus, keisti ar platinti.

8 straipsnis. Papildomos duomenų subjektų garantijos

Visiems asmenims turi būti suteikta galimybė:

a) nustatyti, ar yra automatizuota asmens duomenų rinkmena, jos pagrindinius tikslus, duomenų valdytojo tapatybę ir nuolatinę gyvenamąją arpagrindinę veiklos vietą;

b) atitinkamais laiko tarpais, pernelyg neuždelsiant ir už nepernelyg didelękainą gauti patvirtinimą, ar jų asmens duomenys yra saugomi automatizuotai, bei gauti aiškų pranešimą apie šiuos duomenis;

c) atsižvelgiant j aplinkybes, ištaisyti ar ištrinti tokius duomenis, jeigu jiebuvo tvarkomi nesilaikant nacionalinių teisės aktų normų, kuriomis buvo Įteisinti šios konvencijos 5 ir 6 straipsniuose nustatyti pagrindiniaiprincipai;

d) turėti teisės gynimo priemonę, minimą šio straipsnio b ir c punktuose,jeigu nebuvo laikomasi sąlygos prašymą patvirtinti arba, atsižvelgiant japlinkybes, pranešti, ištaisyti ar ištrinti.

9 straipsnis. Išimtys ir apribojimai

1. Nedaroma jokių šios konvencijos 5, 6 ir 8 straipsnių nuostatų išimčių, nebent jos neviršija straipsnyje nustatytų ribų.

2. Šios konvencijos 5, 6 ir 8 straipsnio nuostatos gali būti išimties tvarka netaikomos, jeigu tokia išimties tvarka numatyta nacionaliniuose teisės aktuose ir yra būtina demokratinės visuomenės priemonė,kuri:

a) saugo valstybės saugumą, visuomenės saugumą, valstybės finansiniusinteresus arba siekia stabdyti nusikalstamumą;

b) apsaugo duomenų subjektą arba kitų asmenų teises ir laisves.

3. 8 straipsnio b, c ir d punktuose nurodyti teisių apribojimai gali būtinumatyti įstatyme dėl automatizuotų asmens duomenų naudojimostatistikai arba moksliniams tyrimams, jeigu nėra akivaizdaus pavojaus pažeisti duomenų subjektų privatų gyvenimą.

306


10 straipsnis. Poveikio ir teisės gynimo priemonės

Kiekviena šalis įsipareigoja nustatyti tinkamas poveikio ir teisės gynimo priemones už nacionalinių teisės aktų normų, kurios įteisina šiame sky-riuje nustatytus pagrindinius duomenų apsaugos principus, pažeidimą.

11 straipsnis. Išplėsta apsauga

Nė viena šio skyriaus nuostata nedaro kitokios įtakos ir neriboja šalies galimybių duomenų subjektams suteikti didesnę apsaugą, negu yra nu-matyta šioje konvencijoje.

/// skyrius

Duomenų srautai, kertantys valstybės sienas

12 straipsnis. Asmens duomenų srautai,kurie kerta valstybės sienas, ir nacionaliniai teisės aktai

1. Šios nuostatos taikomos asmens duomenų, kurie automatiškai tvarkomi ar renkami siekiant juos automatizuotai tvarkyti, perdavimuibet kuriuo būdu per valstybines sienas.

2. Šalis, siekdama vienintelio tikslo - apginti teisę į privatų gyvenimą, nedraudžia ir nereikalauja specialaus leidimo asmens duomenis perduoti į kitos šalies teritoriją.

3. Nepaisant to, kiekviena šalis turi teisę išimties tvarka netaikyti 2 dalies nuostatų:

a) jeigu jos įstatymuose yra konkrečios nuostatos dėl tam tikrų asmens

duomenų arba automatizuotų asmens duomenų rinkmenų pobūdžio,

nebent kai kitos šalies nuostatose nustatyta tokia pat apsauga;

b) jeigu duomenys iš vienos valstybės j kitą valstybę, kuri nėra šios konven

cijos signatarė, perduodami per kitos šalies tarpininką, vengiant šiais per

davimais pažeisti šios pastraipos pradžioje nurodytos šalies įstatymus.

IV skyrius

Abipusė pagalba

13 straipsnis. Šalių bendradarbiavimas

1. Šalys sutinka teikti abipusę pagalbą šiai konvencijai įgyvendinti.

2. Tam tikslui:

a) kiekviena šalis paskiria po vieną ar kelias institucijas, kurių pavadinimą

ir adresą ji praneša Europos Tarybos generaliniam sekretoriui;

307


b) kiekviena šalis, paskyrusi daugiau negu vieną instituciją, ankstesniame papunktyje minimame pranešime apibrėžia kiekvienos institucijos kom-petenciją.

3. Šalies paskirta institucija kitos šalies paskirtos institucijos prašymu:

a) teikia informaciją apie savo duomenų apsaugos teisės aktus ir administracinę praktiką;

b) laikydamasi nacionalinių teisės aktų ir siekdama vienintelio tikslo - apsaugoti teisę į privatų gyvenimą, imasi visų tinkamų priemonių faktineiinformacijai teikti apie konkretų jos teritorijoje atliekamą automatizuotątvarkymą, išskyrus tvarkomus asmens duomenis.

14 straipsnis. Pagalba užsienyje gyvenantiems duomenų subjektams

1. Kiekviena šalis padeda užsienyje gyvenančiam asmeniui naudotisnacionaliniuose teisės aktuose, kurie įteisina šios konvencijos8 straipsnyje nurodytus principus, nustatytomis teisėmis.

2. Jeigu toks asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje, jam suteikiamagalimybė prašymą pateikti per tos šalies paskirtos institucijos tarpininką.

3. Pagalbos prašyme, be kita ko, pateikiama visa reikalinga informacija:

a) pavardė, adresas ir visa kita svarbi informacija, pagal kurią nustatomasprašymą pateikęs asmuo;

b) automatizuoti asmens duomenys, dėl kurių buvo parengtas prašymasarba šių duomenų tvarkytojas;

c) prašymo tikslas.

15 straipsnis. Apsaugos priemonėsdėl paskirtų institucijų suteiktos pagalbos

1. Šalies paskirta institucija, gavusi iš kitos šalies paskirtos institucijosinformaciją, kuri pridedama prie pagalbos prašymo arba atsako įjos pačios pagalbos prašymą, nenaudoja šios informacijos kitiemstikslams, išskyrus tą, kuris nurodytas pagalbos prašyme.

2. Visos šalys pasirūpina, kad paskirtai institucijai priklausantys ar josvardu veikiantys asmenys laikytųsi atitinkamų tokios informacijosslaptumo ar konfidencialumo įsipareigojimų.

3. Remiantis 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis, paskirta institucija,savo iniciatyva ir negavusi aiškaus suinteresuoto asmens sutikimo,

308

jokiu būdu negali parengti pagalbos prašymo užsienyje gyvenan-čio duomenų subjekto vardu.

16 straipsnis. Atsisakymas nagrinėti pagalbos prašymus

Paskirta institucija, kuriai adresuojamas pagalbos prašymas, numaty-tas šios konvencijos 13 ar 14 straipsnyje, negali atsisakyti jj nagrinėti, jeigu:

a) prašymas atitinka už atsakymo parengimą atsakingos institucijos duomenų apsaugos įgaliojimus;

b) prašymas atitinka šios konvencijos nuostatas;c) prašymo patenkinimas yra suderinamas su šalies, kuri ją paskyrė, suve

renitetu, saugumu arba viešąja politika (ordre public), arba šios šaliesjurisdikcijai priklausančių asmenų teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.

17 straipsnis. Pagalbos teikimo išlaidos ir tvarka

1. Už abipusę pagalbą, kurią šalys viena kitai teikia pagal 13 straipsnio nuostatas, ir pagalbą, kurią jos teikia užsienyje gyvenantiemsduomenų subjektams pagal 14 straipsnio nuostatas, nemokami jokie mokesčiai ar atlyginimai, išskyrus ekspertų ir vertėjų atlyginimus. Šias išlaidas ir atlyginimus apmoka šalis, kuri paskyrė pagalbos prašymą rengusią instituciją.

2. Duomenų subjektui negali būti nustatomi mokesčiai ar atlyginimaiuž veiksmus, kurie atliekami jo vardu kitos šalies teritorijoje, išskyrus mokesčius, kuriuos teisėtai moka tos šalies gyventojai.

3. Kitą su pagalba, o svarbiausia, su forma, tvarka ir vartojamomiskalbomis susijusią informaciją nustato pačios suinteresuotos šalys.

(V ir VI skyriai - Konsultacinis komitetas ir Pataisos - nepateikiami)

VII skyrius Baigiamosios

nuostatos

(22-24, 26 ir 27 straipsniai nepateikiami)

25 straipsnis. Išlygos

Išlygos dėl šios konvencijos nuostatų negalimos.

Rezoliucija (76) 5„Dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėseir administracinėse bylose"(Priimta 1976 metų vasario 18 dieną Ministrų komiteto 254-ajame ministrų atstovų susitikime)

Ministrų komitetas,

atsižvelgdamas į valstybių narių siekį pašalinti ekonomines teismo procesų kliūtis ir leisti ekonomiškai silpnesnėje padėtyje esantiems asmenims daug lengviau įgyvendinti savo teises, mano, kad būtų tikslinga užtikrinti lygiaver-tes sąlygas suteikiant teisinę pagalbą Europos Tarybos valstybių narių pilie-čiams ir tiems užsieniečiams, kuriems lygiaverčių sąlygų taikymas atrodo labiausiai pateisinamas,

rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms, neatsižvelgiant į įgyvendinančios teisingumą institucijos pobūdį, suteikti tomis pačiomis sąlygomis kaip ir pi-liečiams teisinę pagalbą civilinėse, komercinėse ir administracinėse bylose:

a) fiziniam asmeniui, esančiam bet kurios valstybės narės piliečiu,a) visiems kitiems fiziniams asmenims, turintiems gyvenamąją vietą valsty

bės narės, kurioje vyksta teismo procesas, teritorijoje.

Aiškinamasis memorandumas

1. 1974 m. gegužės 30 ir 31 dienomis Vienoje vykusioje 9-ojoje konferencijoje Europos teisingumo ministrai, išnagrinėję Austrijos ir Italijos teisingumo ministrų pranešimus, Europos Tarybos Ministrų komitetui rekomendavo „pavesti Europos teisinio bendradarbiavimokomitetui ištirti ekonominių ir kitokių kliūčių problemas civiliniame procese savo ir užsienio šalyse, atsižvelgiant į 9-osios konferencijos diskusijas, pavedant tyrimą atlikti komiteto ekspertams".

2. Tikėtina, kad nacionalinių teisinės pagalbos sistemų vienodinimasišplės ekonomiškai silpnesnėje padėtyje esančių asmenų galimybes, bet reikia išsamių tokio vienodinimo galimybių studijų, josdabar atliekamos Europos Taryboje.

Akivaizdu, kad, laukiant šių studijų išvadų, jau buvo galima valsty-bėse narėse iš dalies užtikrinti lygiaverčių sąlygų tiek šių valstybių

310

3 priedas. Rezoliucija (76) 5

piliečiams, tiek užsieniečiams suvienodinimą, ir neatidėliotinai svar-bu to siekti, atsižvelgiant į kai kuriose šalyse numatomas reformas.

3. Valstybių narių teisinėse sistemose, be jokios abejonės, egzistuojadidelių skirtumų užsieniečių teisės į teisinę pagalbą aspektu.

Kai kuriose šalyse visi užsieniečiai turi tokią pačią teisę į teisinę pagalbą kaip ir tų šalių piliečiai, neatsižvelgiant į jų tautybę ar gyvenamąją vietą (Kipras, Danija, Norvegija, Jungtinė Karalystė).

Kitose šalyse užsieniečiai, turintys jose gyvenamąją vietą, turi tokią pačią teisę įteisinę pagalbą kaip irtų šalių piliečiai; kiti užsieniečiai tokią teisę turi tik jei ši teisė buvo pripažinta tarptautinėmis sutarti-mis (Prancūzija, Švedija ir c/e facto Nyderlandai bei Šveicarija).

Yra šalių, kuriose užsieniečiai turi teisę į tokią pagalbą tik tuo atve-ju, jeigu abipusiškumas yra garantuojamas konvencijomis, įstaty-mais ar teisinė pagalba teikiama c/e facto (Austrija, Vokietijos Fe-deracinė Respublika, Graikija, Islandija, Turkija).

Šalys, kuriose abipusiškumo reikalaujama konvencijose, yra Belgi-ja, Italija, Liuksemburgas. Kai kurios šalys turi kelias teisinės pa-galbos sistemas užsieniečiams, neturintiems nuolatinės gyvenamo-sios vietos toje valstybėje.

Airija dar neturi įstatymiškai įtvirtintos teisinės pagalbos sistemos, tačiau tam tikrais atvejais nepasiturintiems asmenims teisinė pa-galba yra teikiama administracine tvarka. Ribotą teisinę pagalbą ir konsultacijas taip pat teikia privačios organizacijos. Tokiu atveju nedaroma jokio skirtumo tarp piliečių ir užsieniečių.

4. Komitetas taip pat nustatė, kad, išskyrus tam tikrus atvejus, EuroposTarybos valstybių narių piliečiams teisinė pagalba galėtų būti suteikta kitos valstybės narės teritorijoje pagal 1905 m. ir 1954 m.Hagos konvencijas dėl civilinio proceso1,1955 m. Europos konvenciją dėl įsteigimo2 ar pagal dvišales sutartis.

5. Kadangi šios konvencijos ir sutartys visko neapima, buvo nuspręsta,kad turėtų būti imtasi priemonių, jog visi Europos Tarybos valstybiųnarių piliečiai teisinę pagalbą gautų kitos valstybės narės teritorijo-

1954 m. Hagos konvencijos dalyvės yra Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija, Šveica-rija ir Turkija. 1905 m. Hagos konvencija dėl civilinio proceso vis dar taikoma Islandijoje, kuri nėra 1954 m. Hagos konvencijos dalyvė.Europos Konvencijos dėl įsteigimo dalyvės yra Belgija, Danija, Vokietijos Federacinė Res-publika, Graikija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir Jungti-nė Karalystė.

311


je tokiu pačiu pagrindu kaip ir tos valstybės piliečiai, netaikant jokių papildomų sąlygų, iš jų ir dėl gyvenamosios vietos. Valstybės narės, kurios nustato specialias teisinės pagalbos savo piliečiams, gyvenantiems užsienyje, sąlygas, gali taikyti tas pačias sąlygas ki-tų valstybių piliečiams, gyvenantiems užsienyje.

6. Taip pat buvo manoma, kad ypatingas dėmesys turėtų būti atkreiptas į užsieniečius, neatsižvelgiant į jų tautybę, kurie turi nuolatinęgyvenamąją vietą valstybės narės teritorijoje, ir jiems turėtų būtitaikomas toks pats teisinis režimas kaip ir piliečiams.

Šie užsieniečiai dalyvauja savo nuolatinės gyvenamosios vietos vals-tybės ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime, ir pa-gal teisingumo principą reikia, kad jie galėtų ginti savo teises ir pasinaudoti teisine pagalba, patekę į sunkią finansinę padėtį. Ne-suteikus galimybės pasinaudoti tokia pagalba, jie gali atsidurti to-kioje padėtyje, kad teismo procese nesugebės apginti savo teisių. Pabrėžta, kad atsakovo buvimo vietos valstybės teismo kompeten-cija, formaliai pripažinta Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, kaip fundamentalus kompetencijos principas yra plačiai pripažįstamas, ir dėl to yra svarbu užsieniečiui suteikti atitinkamas gynybos gali-mybes.

7. Pagal rezoliucijos nuostatas, Europos Tarybos valstybė narė turi suteikti teisinę pagalbą kitos Europos Tarybos valstybės narės piliečiams, taip pat visiems asmenims, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą tos valstybės teritorijoje, tokiomis pačiomis sąlygomis kaipir savo piliečiams. Tai turi būti numatyta valstybės įstatymuose,kuriuose nustatytinos teisinės pagalbos gavimo sąlygos ir šios pagalbos mastas.

8. Sąvoka „civilinėse, komercinėse ir administracinėse bylose" aiškintina plačiausia prasme, įtraukiant socialinių reikalų ir mokesčiųbylas; ši rezoliucija neapima baudžiamųjų bylų.

9. Rezoliucija neapima juridinių asmenų, kadangi Europos Tarybojevis dar studijuojamos teisinės pagalbos teikimo juridiniams asmenims problemos.

10.Siekiant suteikti teisinę pagalbą kiekvienos Europos Tarybos valstybės narės piliečiams, šios valstybės turėtų imtis atitinkamų priemonių (reformuoti teisę, sudaryti dvišales sutartis ar ratifikuoti1954 m. Hagos konvenciją ir 1955 m. Europos konvenciją dėl įsteigimo ir panašiai).

312

11. Pažymėtina, kad teisinės pagalbos teikimas visiems toje valstybėje turintiems gyvenamąją vietą asmenims apima ir asmenis be pilietybės (žr. 1954 m. Niujorko konvenciją dėl asmenų be pilietybės statuso, kurią ratifikavo tokios Europos Tarybos valstybės narės:Belgija, Danija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė).

12. Kalbant apie „gyvenamosios vietos" sąvoką, prisimintina, kad jibuvo apibrėžta Europos Tarybos Ministrų komiteto 1972 m. vasario18 d. Rezoliucijoje (72) 1 ir jos priede. Šioje rezoliucijoje gyvenamoji vieta laikoma fakto klausimu, ir norint ją laikyti gyvenamąjavieta, ji turi turėti „stabilesnį teritorinį ryšį. Šis stabilumas gali įgautiarba ilgesnio buvimo formą, arba labai artimo ryšio tarp asmens irvietos formą" (žr. Rezoliucijos (72) 1 aiškinamojo memorandumo56 punktą). Taip pat prisimintina, kad pagal minėtą rezoliuciją „asmens gyvenamoji vieta negali būti priklausoma nuo valdžios institucijų leidimo ar atsisakymo išduoti leidimą" (žr. minėto aiškinamojo memorandumo 48 punktą). Todėl ši rezoliucija neturi būtiaiškinama kaip atimanti teisę į teisinę pagalbą iš tų asmenų, kuriegyvena valstybėje neturėdami oficialių valdžios institucijų leidimo joje gyventi.

13. Valstybės narės, kurios jau teikia teisinę pagalbą a ir b punktuosepaminėtiems asmenims taip vykdydamos arba savo įstatymus, arba tarptautinius įsipareigojimus, neturės imtis jokių rezoliucijos įgyvendinimo veiksmų. Be to, kiekviena valstybė narė gali viršytirezoliucijoje keliamus minimalius standartus, suteikdama teisinępagalbą visiems užsieniečiams, neatsižvelgiant į jų gyvenamąjąvietą.

Rezoliucija (77) 31„Dėl asmens apsaugos nuo administraciniųinstitucijų aktų"(Priimta 1977 metų rugsėjo 28 dieną Ministrų komiteto 275-ajame ministrų atstovų susitikime)


atsižvelgdamas į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės jos narių vienybės;

atsižvelgdamas į tai, kad, nepaisant skirtumų tarp valstybių narių administra-cinių ir teisinių sistemų, plačiai sutariama dėl fundamentalių principų, kurie turėtų tapti administracinių procesų gairėmis ir ypač į būtinumą užtikrinti asmens ir administracinių institucijų santykių teisingumą;

atsižvelgdamas į poreikį, kad administracinių institucijų aktai turėtų būti pri-imami tokiais būdais, kurie užtikrintų jiems keliamų tikslų įgyvendinimą;

atsižvelgdamas į tai, kad pageidautina siekti bendrųjų apsaugos standartų visose valstybėse narėse, turint omenyje vis didėjantį valstybių narių bendra-darbiavimą ir abipusę pagalbą administraciniuose reikaluose ir vis didėjantį tarptautinį asmenų judėjimą,

valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja:

a) laikytis savo nacionalinėje teisėje ir administracinėje praktikoje principų, išdėstytų šios rezoliucijos priede,

b) tinkamu būdu informuoti Europos Tarybos generalinį sekretorių apie reikšmingus pasiekimus, susijusius su šioje rezoliucijoje nurodytais dalykais;

įpareigoja Europos Tarybos generalinį sekretorių atkreipti Suomijos ir Ispanijos vyriausybių dėmesį į šią rezoliuciją.

PriedasToliau dėstomi principai taikomi tiek fizinių, tiek juridinių asmenų ap-saugai administraciniuose procesuose, susijusiuose su individualiomis priemonėmis ar sprendimais, kurie priimami įgyvendinant viešąją val-džią ir turi tiesioginę įtaką šių asmenų teisėms, laisvėms ar interesams (administraciniai aktai).

314


Įgyvendinant šiuos principus turi būti atsižvelgta į veiksmingo ir tinkamo ad-ministravimo reikalavimus, taip pat į trečiųjų asmenų interesus ir esminius viešuosius interesus. Jei minėti reikalavimai tam tikrais atvejais ar specialio-se viešojo administravimo srityse lemia būtinumą modifikuoti vieną ar dau-giau šių principų ar visai jų netaikyti, tai vis tiek turėtų būti stengiamasi siekti kiek įmanoma didesnio teisingumo ir sąžiningumo.

/ principas. Teisė būti išklausytam

1. Suinteresuotas asmuo gali pateikti faktų ir argumentų dėl kiekvieno administracinio akto, kuris galėtų turėti neigiamą poveikį jo teisėms, laisvėmsar interesams, tam tikrais atvejais reikalauti įrodymų, į kuriuos turėtų atsižvelgti administracinė institucija.

2. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į bylos pobūdį, suinteresuotas asmuoturi būti tinkamai ir laiku informuotas apie ankstesniajame punkte paminėtas teises.

2 principas. Teisė į informaciją

Prieš priimant administracinį aktą suinteresuoto asmens reikalavimu, jis reikiamomis priemonėmis yra informuojamas apie visus žinomus ir turin-čius įtakos aktui priimti veiksnius.

3 principas. Pagalba ir atstovavimas

Įgyvendinant administracinius procesus suinteresuotas asmuo gali būti at-stovaujamas ir jam teikiama pagalba.

4 principas. Motyvų pateikimas

Jei administracinis aktas gali turėti neigiamą poveikį asmens teisėms, lais-vėms ar interesams, suinteresuotas asmuo yra informuojamas apie šio akto motyvus. Tai yra įgyvendinama nurodant motyvus pačiame akte arba apie juos per priimtiną terminą raštu informuojant suinteresuotą asmenį.

5 principas. Teisinės gynybos būdų nurodymas

Jei rašytinės formos administracinis aktas turi neigiamą poveikį suintere-suoto asmens teisėms, laisvėms ar interesams, šiame akte turi būti nurodo-mi įprasti teisinės gynybos būdai ir terminai jais pasinaudoti.

315


Aiškinamasis memorandumasĮvadas

1. Viena iš būdingų moderniosios valstybės pažangos savybių yra nuolat didėjanti viešojo administravimo veiklos svarba. Pradedant XX amžiumi,viešosios valdžios institucijos šalia tradicinių funkcijų saugoti teisę ir užtikrinti tvarką vis plačiau ėmėsi įvairių veiksmų, siekdamos užtikrinti savo piliečių gerovę ir pagerinti socialines bei materialines visuomenės gyvenimo sąlygas.

Dėl šios plėtros asmuo vis dažniau buvo veikiamas administracinių aktų. Siekdamos pagerinti asmens procesinę padėtį administravimo srityje, įvai-rios valstybės stengėsi patvirtinti taisykles, kurios užtikrintų piliečių ir ad-ministracinių institucijų santykių teisingumą ir sąžiningumą.

2. Piliečio apsauga administracinių reikalų procedūrose yra laikoma asmenspagrindinių teisių ir laisvių apsauga, rūpinimasis kuria yra viena iš pagrindinių Europos Tarybos užduočių. Europos Taryba buvo suinteresuota šiuoklausimu, ir 1970 metais Ministrų komitetas nusprendė įtraukti į savo darbotvarkę asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų tyrimus.

3. 1971 metais buvo įkurtas Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto (CDCJ)pakomitetis, kuriam patikėta atlikti preliminarią studiją. Šios studijos pagrindinis tikslas buvo nustatyti, ar atskirose Europos teisinėse sistemose galibūti išskirtos bendrosios asmens apsaugos, priimant administracinius aktus,taisyklės, ir suformuluoti išvadas dėl galimų veiksmų Europos lygmeniu.

Nuo 1971 metų iki 1974 metų pakomitetis buvo susirinkęs keturis kartus ir parengė „Asmens teisių administraciniame procese ir teisminės gynybos priemonių prieš administracinius aktus analitinę apžvalgą". Šis dokumen-tas, paskelbtas 1975 metais, sudarytas sujungus atsakymus į klausimyną, kurį parengė pakomitetis ir išsiuntinėjo vyriausybėms. Apžvalgoje nagri-nėjami principai, kurie taikomi Europos Tarybos valstybėse narėse (išsky-rus Islandiją ir Maltą), taip pat Suomijoje ir Ispanijoje, ir pateikiamos ad-ministracinės teisės ir praktikos tendencijos.

4. Pakomitetis savo pranešime Europos teisinio bendradarbiavimo komitetuipažymėjo, kad, nepaisant valstybių narių administracinių ir teisinių sistemų skirtumų, buvo įmanoma sutarti dėl esminių principų, kurie turėtų būtiįtraukti į asmenų apsaugos vykstant administraciniams procesams taisykles. Pagrindinė skirtingose valstybėse taikomų taisyklių idėja arba tendencija - užtikrinti asmens ir administracijos santykių teisingumą.

Pakomitetis nusprendė, kad, siekiant įvertinti bendruosius apsaugos stan-dartus visose valstybėse narėse, pageidautina, kad Europos Taryba pareng-tų reikiamus dokumentus.

316

6.


5. Šias išvadas patvirtinus Europos teisinio bendradarbiavimo komitete ir Ministrų komitete, pakomitečiui buvo pavesta parengti rekomendacijos projektą, apimantį tokius asmens apsaugos nuo administracinių institucijųaktų aspektus:

• teisę būti išklausytam;• teisę į informaciją;• nemokamą teisinę pagalbą;• motyvų pateikimą;• teisinės gynybos būdų nurodymą.

6. Nuo 1975 metų iki 1976 metų keturiuose pakomitečio susirinkimuose buvo parengtas rezoliucijos dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų projektas, kuris galutinai suformuluotas Administracinės teisėsekspertų komiteto susirinkime 1977 m. balandžio 13-15 dienomis. Šį projektą išnagrinėjo ir pakoregavo Europos teisinio bendradarbiavimo komitetas 27-ajame susitikime, projekto tekstas vėliau buvo perduotas Ministrųkomitetui ir patvirtintas 1977 m. rugsėjo 28 d. 257-ajame ministrų atstovųsusitikime.

Bendrosios pastabos

7. Atsižvelgdamas į pavedimo sąlygas (žr. 5 punktą), pakomitetis parengėrezoliuciją, kurios priede buvo nurodyti penki pagrindiniai administracinės justicijos principai, kurių valstybėms narėms rekomenduojama laikytis savo teisėje ir praktikoje. Norminėje rezoliucijos dalyje sąvoka „laikytis" pavartota siekiant palikti valstybėms narėms kuo daugiau laisvėsrenkantis priemones, užtikrinančias, kad administraciniai procesai atitiktų rezoliucijos priede įtvirtintų principų esmę. Dėl tos pačios priežastiessąvoka „principas" pasirinkta vietoje sąvokos „taisyklė", kadangi rezoliucijos tikslas - ne suvienodinti skirtingus nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius administracinius procesus, patvirtinant bendrąsias taisykles, bet skatinti bendruosius principus pripažinti valstybių narių teisėje irpraktikoje. Ši idėja matyti ir formuluojant principus. Principai neapibrėžiakonkrečių administracijos pareigų, bet nurodo tam tikras kryptis, leidžiančias pasiekti administracijos ir asmens santykių teisingumą.

8. Principų sąrašas pradedamas įvadine pastaba, turinčia dvejopą paskirtį: jiapibrėžia rezoliucijos taikymo apimtį ir numato tam tikras gaires, kaipgalėtų būti įtvirtinti principai.

9. Rezoliucija taikoma tiems administraciniams procesams, kurie susiję suadministracinių aktų priėmimu.

317

10. Siekiant išvengti terminijos problemų taikant „administracinio akto" sąvoką, rezoliucijoje pirmojoje įvadinės pastabos dalyje pateikiamas šiossąvokos apibrėžimas.

Aktas turi būti priimtas „įgyvendinant viešąją valdžią", todėl rezoliucija netaikytina administracinių institucijų aktams, kurie priimami įgyvendinant ne viešąją valdžią. Kita vertus, rezoliucija taikytina ne tik administracinėms institucijoms, bet ir asmenims, kuriems suteikti viešosios valdžios įgalioji-mai. Be to, toks sąvokos aspektas turi būti aiškinamas kartu su įžangine fraze, kuria konstatuojama, kad principai taikomi tik administraciniams procesams. Tuo siekiama pabrėžti, kad rezoliucija netaikoma teismo pro-cesui, baudžiamųjų nusikaltimų tyrimui, siekiant vėlesnio jų nagrinėjimo teisme, įstatymų leidybai (t. y. priimant įstatymus ir kitus teisės aktus).

Nuoroda į individualias priemones ar sprendimus apima ir tuos aktus, kurie skirti keletui asmenų, tačiau neapima bendrojo pobūdžio priemo-nių ir sprendimų.

Be to, rezoliucija taikytina tik tiems aktams, kurie turi „tiesioginį" povei-kį asmens teisėms, laisvėms ar interesams, ir todėl netaikytina, kai asme-nys būtų paveikti netiesiogiai.

11. Įvadinėje pastaboje aiškiai nurodyta, kad principai taikytini tiek fiziniams,tiek juridiniams asmenims. Dėl šios priežasties visame rezoliucijos priedo tekste vartojama sąvoka „suinteresuotas asmuo" vietoje pakomitečiovartotos „individo" sąvokos.

12. Antrojoje įvadinės pastabos dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, taikytinavisiems principams. Ja siekiama užtikrinti, kad principai būtų įgyvendinami tokiu būdu, kuris atitiktų veiksmingo ir tinkamo administravimoreikalavimus, ir kad jų taikymas nekeltų grėsmės trečiųjų asmenų interesams (pvz., administracinių institucijų turimos informacijos konfidencialumas) ar esminiams viešiesiems interesams (pvz., valstybės saugumas,viešosios tvarkos palaikymas, sveikatos apsauga).

Esminiai suinteresuotų asmenų interesai ypatingais atvejais gali pateisin-ti principų taikymo apribojimus (pvz., duomenų apie sveikatą pateikimas galėtų padaryti žalos suinteresuotam asmeniui).

13. Siekiant lankstesnio principų įgyvendinimo bendroji nuostata buvo papildyta išimtine sąlyga, leidžiančia tam tikrais atvejais ar tam tikrose viešojo administravimo srityse (pvz., tam tikrose valstybės tarnybos srityse arviešosiose institucijose, veikiančiose ypatingu disciplinariniu režimu, arlaikant egzaminus) modifikuoti ar visai netaikyti atskirų principų, betpabrėžiančia pageidavimą išlaikyti kiek įmanoma didesnį teisingumą irsąžiningumą.

318

14. Rengiant šią rezoliuciją kilo klausimas, ar nereikėtų įtvirtinti bendrųjųtaisyklių, taikytinų tais atvejais, kai administracinės institucijos savo veikloje nesilaikys principų.

Nustatęs, kad dabartiniai valstybių narių teisinių sistemų skirtumai trukdo šioje srityje įtvirtinti bendrąsias taisykles, pakomitetis nusprendė, kad pa-čios valstybės turėtų įtvirtinti taisykles, taikytinas tais atvejais, kai admi-nistracinė institucija nesilaiko normų, priimtų taikant šioje rezoliucijoje išdėstytus principus.

Įsidėmėtina, kad rezoliucija įtvirtina principus, kuriuos visos valstybės narės pripažįsta kaip minimalius standartus, todėl remiantis šia rezoliuci-ja nekliudoma valstybei peržengti minimumą ir pripažinti papildomas platesnes teises ir garantijas, saugančias asmenis nuo neteisėtų administ-racinių aktų.

Niekas šioje rezoliucijoje negali būti aiškinama taip, kad administraci-nių aktų srityje būtų susiaurinamos dabar valstybėje pripažintos teisės ir garantijos.

Priedo komentaras

7 principas. Teisė būti išklausytam

15. Laikantis pagrindinės rezoliucijos idėjos pasiekti didesnį administracijosir individo santykių teisingumą, šis principas numato suinteresuoto asmensgalimybę būti išklausytam vykstant administraciniam procesui: asmuo gali pateikti faktus ir argumentus ir prireikus reikalauti įrodymų. Vadinasi,suinteresuotas asmuo turės galimybę dalyvauti procese, susijusiame suadministraciniu aktu, ir ginti savo teises, laisves ir teisėtus interesus.

Sąvoka „teisė būti išklausytam" neturi būti suprantama pažodžiui. Suin-teresuotas asmuo gali tiek dalyvauti bylą nagrinėjant žodžiu, tiek pateikti argumentus raštu, atsižvelgiant į tai, kuris būdas yra tinkamesnis.

16. Principas taikomas tik tiems administraciniams aktams, kurie galėtų turėti neigiamą poveikį suinteresuoto asmens teisėms, laisvėms ar interesams. Jei rengiamasi priimti sprendimą, kuriuo būtų visiškai patenkintassuinteresuoto asmens prašymas, tai teisė būti išklausytam neprivalo būtisuteikta.

17. Rezoliucijoje neaptariama, kokioje administracinio proceso stadijoje suinteresuotam asmeniui privaloma suteikti galimybę pateikti faktus, argumentus ar įrodymus. Tiesa, pakomitetis iš pradžių ketino numatyti tokiągalimybę iki administracinio akto priėmimo. Atsižvelgiant į administracinės praktikos įvairovę, kai dažnai numatoma galimybė peržiūrėti aktą


vykstant administraciniam procesui, buvo nuspręsta, kad yra sunku įtvir-tinti griežtą taisyklę. Pasirinktas lankstesnis variantas, nenustatant, kada turėtų būti suteikta teisė būti išklausytam. Tačiau siekiant užtikrinti prin-cipo efektyvumą numatyta, kad administracinė institucija atsižvelgtų į visus faktus, argumentus ar įrodymus, kuriuos pateikė įgyvendinantis sa-vo teisę būti išklausytas suinteresuotas asmuo.

18.Teisei būti išklausytam yra taikytina bendroji nuostata dėl jos suderinamumo su tinkamo ir efektyvaus administravimo reikalavimais (žr. 12 punktą). Jei, pavyzdžiui, administracinio akto priėmimas yra neatidėliotinas,tai nereikalaujama, kad suinteresuotas asmuo būtų išklausytas. Tas pastaikytina ir tokiu atveju, kai yra kokių nors priežasčių, dėl kurių asmenįišklausyti būtų neįmanoma. Suinteresuoto asmens išklausymas tam tikrais atvejais gali pernelyg užvilkinti administracinį procesą, nors pagalviešąjį interesą reikia, kad administravimas būtų racionalus.

19. Suinteresuotas asmuo gali tinkamai įgyvendinti šią teisę, jei apie ją žino.Todėl administracija privalo tinkamai ir laiku informuoti asmenį apie galimybę pateikti faktus, argumentus ir įrodymus. Ši informacija turi būtipateikta tinkamiausiu būdu, pavyzdžiui, laišku, viešu skelbimu spaudojear kitose viešai prieinamose vietose.

2 principas. Teisė į informaciją

20. Šis principas papildo pirmąjį principą; juo siekiama suteikti suinteresuotam asmeniui galimybę veiksmingai įgyvendinti savo teisę būti išklausytam, susipažinti su visais veiksniais, kuriais ketinama pagrįsti administracinį aktą. Sąvoka „veiksnys" buvo pasirinkta, kad ja būtų galima apibrėžtireikšmingus faktus ir aplinkybes dėl administracinio akto teisinio pagrindo. „Žinomi veiksniai" yra tie veiksniai, kuriais disponuoja administracinės institucijos prašymo dėl jų pateikimo metu ir kurie gali būti perduoti suinteresuotam asmeniui tokia pačia forma, kokia saugomi, išskyrusskaitmeninę informaciją, pavyzdžiui, saugomą kompiuteriuose, kuri tokiu atveju turėtų būti pateikta suprantama forma.

21. Nuspręsta nenurodyti, kokiomis priemonėmis suinteresuotas asmuo turibūti informuojamas apie reikšmingus veiksnius (pvz., santraukos pateikimas ar leidimas susipažinti su visa byla). Pasirinktas variantas („atitinkamomis priemonėmis") leidžia administracinėms institucijoms pasirinktikonkrečiu atveju tinkamiausias priemones, laikantis tinkamos administracinės praktikos.

22. Nuspręsta nenumatyti išimties dėl galimybės atsisakyti pateikti atitinkamą informaciją, grindžiant esminiais viešaisiais interesais ar dėl konfi-

320

dencialumo reikalavimų; šiuos atvejus apima bendroji nuostata (žr. 12 punktą).

23. Informacija turėtų būti teikiama suinteresuotam asmeniui to aiškiai pareikalavus. Tai nereiškia, kad informacija turėtų būti teikiama visada.

24. Šis principas apsiriboja atvejais, kai ketinama priimti sprendimą. Žinoma, suinteresuotas asmuo gali pageidauti informacijos ir priėmus administracinį aktą, pavyzdžiui, siekdamas peržiūrėti aktą. Tokia galimybėneatmetama (žr. 14 punktą).

3 principas. Pagalba ir atstovavimas

25. Šiuo principu siekiama sudaryti suinteresuoto asmens atstovavimo galimybes, suprantant, kad kiekvienu atveju jis galėtų laisvai pasirinkti bylą vesti pats, jei tikto pageidautų. Remiantis šiuo principu nesprendžiamas klausimas, ar suinteresuotas asmuo procese turi pareigą pats atlikti tam tikrusveiksmus, ar pats privalo dalyvauti tam tikromis proceso stadijomis.

26. Pažymėtina, kad pagal šį principą nesprendžiama pagalbos ar atstovavimo pobūdžio klausimo, t. y. neaptariama pagalbą teikiančio asmens arteisinio atstovo kvalifikacija ir atstovavimo sąlygos.

27. Šis principas taip pat nesusijęs su nemokama teisine pagalba, pavyzdžiui, neaptariamas teisinės pagalbos suinteresuotam asmeniui dėl dalyvavimo administracinių institucijų procesuose teikimo išlaidų klausimas.

Nors nemokamos teisinės pagalbos klausimas buvo įtrauktas į pavedimo sąlygas (žr. 5 punktą), pakomitetis nutarė nespręsti šio klausimo rezoliu-cijoje, kadangi kitas komitetas, pavaldus CDO (Ekspertų komitetas dėl ekonominių ir kitų kliūčių civiliniame procese, inter alia užsienyje), jau buvo užsiėmęs išsamia teisinės pagalbos problemų analize, įskaitant ir teisinės pagalbos administraciniuose procesuose klausimą. Pabrėžtina, kad toks sprendimas priimtas siekiant išvengti darbo dviejuose komite-tuose dubliavimosi, todėl tai neturėtų būti aiškinama kaip neigiamos nuo-monės pareiškimas dėl siekio administraciniuose procesuose teikti teisi-nę pagalbą ir konsultacijas asmenims, neturintiems pakankamai finansinių išteklių.

4 principas. Motyvų pateikimas

28. Jei administracinis aktas gali turėti neigiamą poveikį suinteresuoto asmens teisėms, laisvėms ar interesams, tai svarbu, ypač atsižvelgiant įapeliacijos galimybę, kad administracinis aktas būtų motyvuotas, tadasuinteresuotas asmuo galėtų įvertinti, ar verta jį ginčyti.


29. Motyvų detalumo lygio ir kaip jie turėtų būti pateikti klausimą paliktaspręsti pačiai administracijai, kuri nustato motyvavimo apimtį, atsižvelgdama į administracinio akto pobūdį, turėdama omenyje tikslus, dėl kuriųpateikiami motyvai, t. y. kad suinteresuotas asmuo galėtų įvertinti aktą.

30. Vienas iš motyvų pateikimo būdų yra nurodyti juos akte ar dokumente,kuriuo aktas yra perduodamas suinteresuotam asmeniui. Kitas atitinkantissuinteresuoto asmens poreikius būdas yra motyvų pateikimas šio asmensreikalavimu. Šiuo atveju numatoma galimybė pateikti motyvus vėliau,t. y. tik suinteresuotam asmeniui pareikalavus. Toks pateikimas turėtų būti atliktas raštu ir per priimtiną terminą. Atsakymas į klausimą, kas laikytina priimtinu terminu, inter alia priklauso ir nuo apeliacinio skundo pateikimo terminų.

31. Taikant šį principą reikia laikytis bendrųjų nuostatų (žr. 12 punktą). Be to,motyvų pateikti gali būti nereikalinga, jei jie ir taip žinomi suinteresuotam asmeniui.

5 principas. Teisinės gynybos būdų nurodymas

32. Šis principas papildo 4 principą. Siekiant užtikrinti efektyvią suinteresuoto asmens teisių apsaugą, administraciniame akte, kuris turi neigiamąpoveikį šio asmens teisėms, laisvėms ar interesams, turėtų būti nurodytainformacija apie galimus teisinės gynybos būdus.

33. Rezoliucijoje atsižvelgta tik į tuos administracinius aktus, kurie yra rašytinės formos. Tuo siekiama išvengti sunkumų, taikant šį principą kitokiems atvejams (pvz., žodiniai aktai ir kai kuriose šalyse žinomi „numanomi aktai").

34. Sąvoka „įprasti teisinės gynybos būdai" norėta pasakyti, kad principasneapima visų teisės gynimo būdų. Pripažįstama, kad nacionalinės teisinės gynybos būdų sistemos viena nuo kitos skiriasi daugeliu aspektų, irtodėl nuspręsta kiekvienai valstybei palikti teisę spręsti dėl principo taikymo srities administracinėse ar teisminėse sistemose. „Įprasti teisinėsgynybos būdai" reiškia, kad kai kuriais atvejais gali būti taikoma daugiau nei viena teisinės apsaugos priemonė.

Principas neapima išimtinių teisės gynimo būdų, kuriais galima pasinau-doti norint ginčyti administracinius aktus, pavyzdžiui, pateikiant apelia-ciją konstituciniam teismui ar kreipiantis pagalbos į institucijas (pvz., ombudsmeno), kurios neturi teisės pakeisti paties akto.

35. Teisinės gynybos būdų nurodymas apima ir visos informacijos, reikalingos norint pasinaudoti šiais būdais, pateikimą, nurodant kompetentingąinstituciją, kuri nagrinėja skundus, ir terminą pateikti skundą.

322

Rezoliucija (78) 8„Dėl teisinės pagalbos ir konsultacijos"{Priimta 1978 metų kovo 2 dieną Ministrų komiteto 284-ajame ministrų atstovų susitikime)


atsižvelgdamas į tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą ir teisė į nešališką teismo procesą yra kiekvienos demokratinės visuomenės esminis požymis;

atsižvelgdamas į tai, kad dėf to yra svarbu imtis visų būtinų priemonių, sie-kiant panaikinti teismo procesui trukdančias ekonomines kliūtis, ir kad atitin-kamos teisinės pagalbos sistemos egzistavimas padės pasiekti šj tikslą, ypač tiems, kurie yra ekonomiškai silpnesnėje padėtyje;

atsižvelgdamas į tai, kad teisinės pagalbos teikimas daugiau neturėtų būti laikomas labdara nepasiturintiems asmenims, bet turėtų būti laikomas visos visuomenės bendru įsipareigojimu;

atsižvelgdamas į tai, kad teisinės konsultacijos, kaip papildančios teisinę pagalbą asmenims, esantiems ekonomiškai silpnoje padėtyje, prieinamumo palengvinimas turi lygiavertę reikšmę, panaikinant teisės į teisminę gynybą kliūtis,

rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms imtis reikiamų priemonių arba, atsižvelgiant į aplinkybes, sustiprinti visas priemones, kurias jos mano esant būtinas, laipsniškai įgyvendinti rezoliucijos priede nurodytus principus;

kviečia valstybių narių vyriausybes periodiškai informuoti Europos Tarybos generalinį sekretorių, kokių imtasi priemonių įgyvendinti šioje rezoliucijoje pateiktas rekomendacijas.

Rezoliucijos (78) 8 priedas

/ dalis. Teisinė pagalba teismo procese

1. Nė vienam asmeniui dėl ekonominių kliūčių negali būti trukdoma įgy-vendinti savo teises arba jas ginti kiekviename teisme, sprendžiančiame

323


civilines, komercines, socialines arba mokesčių bylas. Dėl to visi asme-nys teismo procese turi turėti teisę į būtinąją teisinę pagalbą. Sprendžiant teisinės pagalbos būtinumo klausimą, reikia atsižvelgti į:

a) asmens finansinius išteklius ir įsipareigojimus;

b) numatomas bylinėjimosi išlaidas.

2. Teisinė pagalba turi būti prieinama, net jeigu asmuo gali apmokėti dalįbylinėjimosi išlaidų. Tokiu atveju teisinė pagalba gali būti teikiama finansiškai prisidėjus siekiančiam gauti pagalbą asmeniui, su sąlyga, kad įmoka negali viršyti to asmens galimybių be jam nepriimtinų sunkumų.

3. Teisinė pagalba turi padengti visas išlaidas, kurias patyrė gaunantis teisinę pagalbą asmuo, įgyvendindamas arba gindamas savo teises, iš jų irišlaidas teisininkams, ekspertams, liudytojams ir vertėjams.

Pageidautina, kad teisinės pagalbos teikimas nebūtų siejamas su užstato išlaidoms užtikrinti reikalavimu.

4. Teisinė pagalba turėtų būti prieinama ir jau vykstančio teismo procesometu, jeigu pasikeičia byloje dalyvaujančio asmens finansinės galimybėsarba įsipareigojimai arba atsiranda kitų aplinkybių, atsižvelgiant į kuriasreikia teisinės pagalbos.

5. Teisinė pagalba visada turi apimti valstybės keliamus kvalifikacinius irprofesinius reikalavimus tokią praktiką atitinkančio asmens pagalbą netik tada, kai nacionalinė teisinės pagalbos sistema tai numato, bet taippat:

a) kai valstybėje tokio asmens atstovavimas teisme yra privalomas pagalvalstybės teisę;

b) kai kompetentingos teisinės pagalbos teikimo valdžios institucijos, atsižvelgdamos į konkrečios bylos aplinkybes, nustato, kad tokia pagalba yra būtina.

Gaunantis pagalbą asmuo, kiek tai įmanoma, turi turėti teisę laisvai pasi-rinkti kvalifikuotą asmenį, kuris sutiktų jam padėti. Tokiu būdu paskirtam asmeniui turi būti tinkamai atlyginta už darbą, kurį jis atliko gaunančio pagalbą asmens vardu.

6. Spręsdamos, ar turi būti suteikta teisinė pagalba, valdžios institucijos gali:

a) atsižvelgdamos į konkrečios bylos aplinkybes, įvertinti, ar bylos iškėlimas arba gynimasis atitinka protingumo reikalavimus;

b) įvertinti bylos esmę ir, esant būtinumui, teikti pagalbą dėl kitokių išlaidų, nei tų, kurios susijusios su kvalifikuoto asmens pagalba, nurodyta5 principe.

324


7. Teisinės pagalbos sistema turi numatyti galimybę peržiūrėti sprendimus,kuriais atsisakoma ją suteikti.

8. Atsakomybę už teisinės pagalbos sistemos finansavimą turi prisiimtivalstybė.

9. Finansiniai reikalavimai dėl teisinės pagalbos prieinamumo turi būti nuolat peržiūrimi, ypač atsižvelgiant į pragyvenimo išlaidų didėjimą.

10. Teisinės pagalbos sistema turi apimti teisinės pagalbos teikimą pagal šioje rezoliucijoje išdėstytus principus, pripažįstant arba vykdant teismo sprendimus, priimtus kitose valstybėse.

11. Valstybė turi imtis būtinų priemonių atkreipti visuomenės ir kitų suinteresuotų asmenų dėmesį į teisinės pagalbos sistemos nuostatas, ypač tų institucijų, į kurias gali kreiptis pagalbos potencialūs pareiškėjai.

// dalis. Teisinė konsultacija

12. Valstybė turi užtikrinti, kad esantis ekonomiškai silpnoje padėtyje asmuogautų būtinąją teisinę konsultaciją visais 1 principe paminėtose byloseiškylančiais klausimais, kurie gali turėti įtakos jo teisėms arba interesams.

13. Teisinė konsultacija turi būti teikiama nemokamai arba sumokėjus įmoką, kurios dydis priklausytų nuo asmens, siekiančio teisinės konsultacijos, išteklių.

14. Valstybė turi užtikrinti, kad informacija apie teisinės konsultacijos prieinamumą būtų teikiama visuomenei ir tiems, į kuriuos gali kreiptis asmuo,norintis gauti teisinę konsultaciją.

15. Valstybė turi imtis reikiamų priemonių, kad konsultuojančioms institucijoms būtų prieinama joms būtina informacija apie valstybės įstatymus.

16. Valstybė turi skirti ypatingą dėmesį teisinei konsultacijai, jei teismo procesas turėtų vykti kitoje valstybėje.


Įvadas1. Teisė į teisminę gynybą yra kiekvienos demokratinės visuomenės esminis

požymis. 1974 metais Vienoje vykusios Europos teisingumo ministrų 9-osios konferencijos diskusijų objektas buvo ekonominių ir kitokių kliūčių paša-linimas civiliniame procese. Ypatingas dėmesys buvo skirtas teisinės pa-galbos ir konsultacijų klausimams. 1974 metais Ministrų komitetas, rem-

325


')i damasis Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto (CDCJ) patarimu, nu-sprendė įsteigti ekspertų komitetą dėl ekonominių ir kitokių kliūčių civili-niame procese, inter alia užsienyje, siekiant išnagrinėti klausimus, iškel-tus teisingumo ministrų 9-osios konferencijos pranešimuose ir diskusijose.

2. Vadovaudamasis Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto nurodymais,Ekspertų komitetas suteikė prioritetą teisinės pagalbos ir konsultacijų klausimams. Jis parengė rezoliuciją (76) 5 dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse ir administracinėse bylose, kurią 1976 m. vasario mėn. patvirtino Ministrų komitetas. Minėtoje rezoliucijoje aptarta teisinės pagalbosteikimo sąlygos visiems fiziniams asmenims, turintiems gyvenamąją vietą valstybės, kurioje vyksta teismo procesas, teritorijoje. Ekspertų komitetas taip pat parengė Europos sutartį „Dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo", kurią valstybės narės galėjo ratifikuoti nuo 1977 metų vasario27 dienos.

3. 1975 m. spalio mėn. Ekspertų komitetas patvirtino išsamų teisinės pagalbos ir konsultacijų klausimyną, į kurį valstybės narės buvo paprašytos atsakyti. Gauti atsakymai iš aštuoniolikos valstybių narių, taip pat iš Kanados ir Suomijos, kurios komiteto darbe dalyvavo stebėtojų teisėmis. 1977 m.vasario mėn. Ministrų komitetas nusprendė paskelbti vyriausybių atsakymus į minėtą klausimyną.

4. Atsakymuose buvo pateikta išsami informacija tiek apie galiojančias šioje srityje taisykles, tiek apie planuojamas įvairiose valstybėse reformas;taip buvo sukurtas stiprus pagrindas tolesniam komiteto darbui teisinėspagalbos ir konsultacijų srityje. Komitetas atskirai pažymėjo, kad egzistuoja dideli teisinės pagalbos ir konsultacijų prieinamumo ir apimties skirtumai. Teisinių konsultacijų ne teismo procese skirtumai buvo dar akivaizdesni. Komiteto nuomone, atsakymai aiškiai parodė, kad Europoslygmeniu pageidautina nustatyti teisinės pagalbos ir konsultacijų „minimalius standartus". Komiteto nuomone, tinkamiausias būdas pasiekti šįtikslą būtų Ministrų komiteto patvirtinta rezoliucija, kurioje valstybių narių vyriausybėms būtų rekomenduojama priimti ar atsižvelgiant į aplinkybes sustiprinti visas būtinas priemones, laipsniškai įgyvendinant Ekspertų

komiteto nurodytus principus. Sav

aime suprantama, kad šių principų įgyvendinimas susijęs su tam būtinais valstybės finansiniais ištekliais.

5. Svarbiausia rezoliucijos nuostata - teisinė pagalba ir konsultacijos civilinėse ir komercinėse bylose neturi būti laikomos labdara nepasiturintiemsasmenims, bet visos visuomenės bendru įsipareigojimu asmenims, esantiems ekonomiškai silpnoje padėtyje.

6. Rezoliucija yra siekiama paskatinti teisinės pagalbos ir konsultacijų sistemų kūrimąsi ar tolesnę plėtotę, siekiant užtikrinti, kad tokia pagalba ir

326


konsultacijos butų prieinamos visose bylose. Vis dėlto turėtina omenyje, kad kitos priemonės, pavyzdžiui, proceso supaprastinimas, taip pat gali pagelbėti šalinant teisingumo įgyvendinimo kliūtis. Ekspertų komitetas taip pat buvo įpareigotas išstudijuoti procesus, palengvinančius įgyven-dinti teisę į teisminę gynybą.

7. Teisinės pagalbos ir konsultacijų paskirtis iš esmės yra ta pati, o būtent -teikti teisines paslaugas ribotas galimybes turintiems asmenims, siekiantsudaryti sąlygas ginti savo teises ar gintis nuo pareikštų reikalavimų. Šiųdviejų dalykų ryšį patvirtina ir kai kurių valstybių narių įstatymai, kurteisinė pagalba ir konsultacijos yra tų pačių įstatymų objektas. Be to, veiksminga teisinės pagalbos sistema dažnai gali padėti išvengti teismo procesų (žr. 30 punktą).

Todėl atrodė pageidautina vienoje rezoliucijoje spręsti teisinės pagalbos ir konsultacijų klausimus.

Jei tokia plati rezoliucijoje numatyta teisinės pagalbos sistema viršija su-interesuotų valstybių išteklius, tuomet akcentuotina teisinių konsultacijų prieinamumo garantijos (žr. 12 principą) ir teisminės gynybos prieinamu-mą palengvinančių teismo procesų nustatymas.

8. Rezoliucija įtvirtina teisinę pagalbą ir konsultacijas fiziniams asmenims,tačiau neapima tokios pagalbos ir konsultacijų juridiniams asmenims.

Rezoliucijos priedo kai kurių nuostatų komentaras

/ dalis. Teisinė pagalba teismo procese

7 principas

9. Šis principas įtvirtina vieną iš pagrindinių rezoliucijos tikslų - jokiam asmeniui dėl ekonominių kliūčių negali būti trukdoma įgyvendinti savo teises arba jas ginti kiekviename teisme, sprendžiančiame civilines, komercines, socialines ar mokesčių bylas. Sąvoka „teismas" apima irspecializuotas teismo institucijas. Aišku, kad baudžiamųjų bylų ši rezoliucija neapima. Principas pabrėžia, kad būtinoji teisinė pagalba turėtųbūti įtvirtinta kaip teisė. Šioje rezoliucijoje vartojamas terminas „teisinėpagalba" valstybėse narėse turi skirtingas reikšmes, pavyzdžiui, bendrosios teisinės sistemos šalyse ši sąvoka visuomet apima teisininko teikiamąpagalbą, o kitose ne visuomet, kadangi gali liesti tik bylinėjimosi išlaidųklausimus. Kiekviena valstybė narė turėtų savo teisės aktuose nustatytiaplinkybes, kurioms esant teisinė pagalba laikytina būtinąja. Pavyzdžiui,kai kurios procedūros gali būti tokios paprastos ir pigios, kad teisinė pagalba, ar tai būtų teisinio atstovavimo forma, ar išimties tvarka, ar apmokant

327

I1

-1VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS

kitus procesinius administracinius dalykus, tokiu atveju tampa nereikalin-ga. Tačiau, atsižvelgiant į 6 principe numatytas sąlygas, aiškiai įtvirtina-mos dvi aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti, sprendžiant, ar konkrečiu atveju teisinė pagalba yra reikalinga.

10. Šios aplinkybės teisinės pagalbos teikimą sieja su pareiškėjo individualiasituacija -jo finansine padėtimi ir planuojamų procesų išlaidomis.

11. Rezoliucijoje nepateikiama būdų, leidžiančių nustatyti teisinės pagalbosfinansines ribas ar įvertinti individualaus pareiškėjo finansinę padėtį. Esamos sistemos yra pernelyg skirtingos finansinių ribų ir padėties įvertinimopožiūriu. Kai kuriose valstybėse veikia iš anksto nustatytų finansinių ribųsistema, kitose bendrais bruožais yra apibrėžiamos tinkamumo sąlygos irteisinę pagalbą suteikianti institucija sprendžia, aplinkybės atitinka tinkamumo teisinei pagalbai reikalavimus ar ne. Nors finansiniai reikalavimai daugiausia yra esminiai, sprendžiant, ar teisinės pagalbos sistemapasiekia savo tikslą - pašalinti ekonomines kliūtis, kurios gali trukdytiteisės į teisminę gynybą prieinamumui, tačiau finansinės sąlygos dėl tinkamumo teisinei pagalbai iš esmės vis tik priklauso nuo ekonominės padėties šalyje bei šalies biudžetinių išteklių, ir šiuo principu tai yra pripažįstama. Svarbu, kad finansinės sąlygos dėl tinkamumo teisinei pagalbaiturėtų būti tokios, kad užtikrintų jos prieinamumą tiems, kam labiausiaito reikia, ir kad ja galėtų pasinaudoti kuo daugiau visuomenės narių.Finansinės sąlygos neturėtų būti tokios griežtos, kad pareikalautų iš pareiškėjo parduoti savo gyvenamąjį būstą ar keleriems metams paimti paskolą ir gyventi skurde tik todėl, kad buvo pasinaudota teise į teisminęgynybą. Tai nereiškia, kad būtų neprotinga reikalauti iš pareiškėjų pasiskolinti reikiamą sumą, jei tai nebus jam pernelyg didelė našta.

12.Kai kurioms byloms nagrinėti reikia gerokai daugiau išlaidų ir b sąlygatai pripažįstama, ir jeigu būtų protinga atsisakyti vidutines pajamas turinčiam asmeniui suteikti teisinę pagalbą aiškiuose ir pigiuose procesuose,tai tokia pagalba tokiam pačiam asmeniui turėtų būti suteikta procesuose, kai reikia didesnių išlaidų.

2 principas

13. Šiuo principu pabrėžiama, kad teisinė pagalba neturėtų būti prieinama tikgyvenantiems žemiau skurdo ribos asmenims. Ji turėtų būti prieinama irasmenims, galintiems apmokėti dalį bylinėjimosi išlaidų. Tokiais atvejais pagalbą gaunantis asmuo turėtų finansiškai prisidėti tokia dalimi,kuri jam nebūtų pernelyg didele našta. Pavyzdžiui, tai gali būti padarytasumokant atitinkamą visų bylinėjimosi išlaidų dalį ar numatant galimybęnemokėti tam tikrų išlaidų, ar įpareigojant apmokėti tik kai kurias atsitiktines išlaidas (žr. 4 principą).

328


3 principas

14. Šiuo principu siekiama užtikrinti, kad teisinė pagalba padengtų visas pagalbą gaunančio asmens būtinąsias išlaidas, patirtas ginant savo teises irginantis nuo pareikštų reikalavimų. Kartu su atlygiu teisininkui (žr. 5 principą) teisinė pagalba turėtų padengti visas teismo išlaidas ir kitas išlaidas, susijusias su teismo procesu (tai - įmokos, mokesčiai, antstolio išlaidos, išlaidos, susijusios su liudytojais ir ekspertais, vertimo išlaidos, kt),ar numatyti atleidimo nuo išlaidų atvejus. Taip pat pageidautina, kadteisinė pagalba apimtų gaunančio pagalbą asmens asmeninio dalyvavimo teismo posėdžiuose išlaidas (kelionės išlaidos, pajamų netekimo galimybė), kai toks jo dalyvavimas yra būtinas.

Šis principas apima ir užstatą išlaidoms užtikrinti, kadangi reikalavimas tokio užstato gali tapti rimta kliūtimi pasinaudoti teise į teisminę gyny-bą1. Įgyvendinant šį principą valstybėms rekomenduojama numatyti, kad nebūtų reikalaujama užstato tokiose bylose, kuriose ieškovui teikiama teisinė pagalba. Kaip alternatyvų sprendimo variantą teikiant teisinę pa-galbą galima numatyti išlaidų užstatui padengimą.

Dėl ekspertizės gali kilti ypatingų problemų, todėl gali pasitaikyti atve-jų, kai dengti tokias išlaidas iš teisinės pagalbos lėšų būtų nepagrįsta.

4 principas

15. Šiuo principu pripažįstama, kad po bylos iškėlimo gali pasikeisti aplinkybės, net jei dalyvaujantis byloje asmuo iš pradžių neturėjo teisės į teisinępagalbą. Teisinė pagalba gali pasirodyti esanti reikalinga tolesnėmis proceso stadijomis, pavyzdžiui, jei dalyvaujantis byloje asmuo turi pareigąapmokėti dideles ekspertizės išlaidas arba pablogėjo jo paties finansinėpadėtis.

5 principas

16. Šis principas yra labai svarbus. Juo nustatoma, kad teisinė pagalba visadaturi apimti asmens, atitinkančio kvalifikacinius reikalavimus užsiimti teisėspraktika, teisinę pagalbą tais atvejais, kai būtina: pirmiausiai, jei valstybės, kurioje vyksta procesas, įstatymai numato būtinąjį šalių atstovavimąteisme; antra, ir tai gali būti laikoma naujove, kai kompetentinga teisinės pagalbos teikimo institucija nustato, kad nors tokios pagalbos teikimas pagal įstatymus nėra privalomas, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ar pareiškėjo padėtį, tokia pagalba yra būtina, ypač kaireikia užtikrinti pusiausvyrą su kita šalimi, kuri turi atstovą. Pažymėtina,

Tekste nurodomas užstatas daugelyje teisinių sistemų žinomas kaip cautio judicatum solvi.

329


kad taikant šį principą atsižvelgiama į situaciją, jog teisinės pagalbos nacionalinė sistema kiekvienu atveju, kai teikiama teisinė pagalba, ap-ima kvalifikuotų asmenų pagalbą.

Kai kurių valstybių įstatymai numato, kad teisinės pagalbos paslaugas gali teikti tiek privačiai praktikuojantys teisininkai, tiek darbo užmokestį gaunantys teisininkai, pavyzdžiui, dirbantys viešose teisės įstaigose, ta-čiau kitose valstybėse tokias paslaugas gali teikti tik privačiai praktikuo-jantys teisininkai. Tokia nuostata siekiama užtikrinti, kad teisinę pagalbą gaunančiam asmeniui padėtų visus kvalifikacinius reikalavimus atitin-kantis asmuo, o ne, pavyzdžiui, kad pagalbos gavėjas turėtų reikalų su teisės studentais. Fundamentalus principas - teisinės pagalbos gavėjas turėtų turėti teisę į tokios pačios kvalifikacijos teisininko pagalbą, kokią tomis pačiomis aplinkybėmis būtų pasirinkusi neturinti teisinės pagalbos poreikio šalis. Tokia nuostata turėtų būti suprantama pakankamai apiben-drintai, kad apimtų advokato padėjėjo (pranc. avocat stagiaire) pagalbą, jei jis tokioje situacijoje būtų pasirinktas. Jei pareiškėjas neranda teisi-ninko, kuris jam atstovautų, būtina, kad egzistuotų institucija, į kurią jis galėtų kreiptis dėl teisininko paskyrimo.

17.Šiuo principu taip pat įtvirtinama, kad teisinę pagalbą ganantis asmuo,kiek tai praktiškai įmanoma, turėtų galimybę laisvai pasirinkti teisininką, kuris sutiktų jam padėti. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pasirinktas teisininkas turėtų būti įpareigotas jam atstovauti. Be to, visiškai aišku,kad pareiškėjo prašymas dėl konkretaus teisininko gali būti atmestas, jeijis, pavyzdžiui, be pateisinamų priežasčių nori, kad jam atstovautų teisininkas, kuris praktikuoja kitoje šalies vietovėje, o tai reikštų protingumoreikalavimams prieštaraujančias išlaidas. Be to, pasirenkamas teisininkas privalo pagal nacionalinius teisės aktus turėti teisę atstovauti teisme.

18. Vadovaujantis šiuo principu, paskirtasis teisininkas turėtų gauti adekvatųatlygį už tą darbą, kurį atliko atstovaujamo asmens interesais. Ši nuostatayra ypač svarbi, siekiant užtikrinti efektyvų teisinės pagalbos sistemosfunkcionavimą. Teisininko suteiktos paslaugos nusipelno atlygio, nors teisininkai tradiciškai teisinės pagalbos teikimą laiko prigimtine savo profesijos pareiga. Taip pat gali būti pageidautina, siekiant užtikrinti atstovaujamų asmenų interesus ir šalių lygias galimybes, kad teisininkas gautųadekvatų atlygį. Reikalavimas dėl adekvataus atlygio neturi būti suprantamas kaip tik vienos sistemos pasirinkimas, pagal kurią atlygis būtų tiesiogiai mokamas teisininkui kaip darbo užmokestis, arba netiesiogiai - joprofesinei organizacijai, pavyzdžiui, kaip įnašas į pensijų fondą. Kitavertus, šia nuostata nėra siekiama nustatyti kokias nors atlygio mokėjimobūdo taisykles. Tai reiškia, kad valstybės gali laisvai nustatyti, kaip turibūti mokamas atlygis.

330

6principas

19. Šis principas papildo pagrindines nuostatas, išdėstytas 1 principe, ir dėlpraktinių priežasčių siekia kiekvieno asmens, esančio ekonomiškai silpnoje padėtyje, teisės į teisinę pagalbą pusiausvyros. Šis principas numato kompetentingų institucijų teisę nesuteikti teisinės pagalbos dviematvejais:

• Kai manoma, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, kad bylos iškėlimas ar gynimasis neatitinka protingumo reikalavimų. Suteikiant teisinę pagalbą tokia sąlyga yra numatyta daugelyje egzistuojančių teisinės pagalbos sistemų ir ypač tose, kuriose finansiniai reikalavimai dėlteisinės pagalbos suteikimo yra palyginti liberalūs, ir todėl didelė dalis visuomenės turi teisę į teisinę pagalbą kartu su arba be asistuojamoasmens finansinio įnašo. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad teisinės pagalbos įstatymuose tokios sąlygos dėl reikalavimų protingumonėra tose šalyse, kur vienintelė sąlyga yra dėl bylos esmės, kad bylaneturi būti aiškiai nepagrįsta. Vadovaujantis šiuo principu, valstybėsnėra prašomos įtvirtinti protingumo reikalavimų neatitinkančių aplinkybių konstatavimo būdų. Be to, pabrėžtina, kad, jei bylos galimosbaigties sėkmingumo įvertinimas yra teisinės pagalbos suteikimo sąlyga, tai šis įvertinimas neturėtų užkirsti kelio asmeniui iškelti byląteisme, jei jo pateiktas pareiškimas atitinka protingumo reikalavimus,nors bylos baigtis ir yra neaiški.

• Kai bylos pobūdis dėl mažų bylinėjimosi išlaidų ar bylos paprastumo,ar dėl teismo pagalbos galimybės nepateisintų teisinės pagalbos suteikimo, ypač tokio pobūdžio, kuri apimtų ir teisininko pagalbą. Tai ypačliečia valstybes, kuriose teisinės pagalbos sistema visuomet apimtų irteisininko pagalbą. Tačiau šiuo atveju, jei galimos kitos didelės išlaidos, akcentuojama galimybė suteikti pagalbą dėl kitų tokių išlaidų.

20. Kad ir kaip būtų, ši nuostata neturėtų būti interpretuojama kaip suteikianti valdžios institucijoms neribotą diskreciją, atsižvelgiant į bylos esmę,suteikti ar atsisakyti teikti teisinę pagalbą; ji numato, kad, atsižvelgiant įprotingumo principo reikalavimus, teisinė pagalba nesuteiktina, jei josteikimas būtų realiai nenaudingas ir ji taptų našta kompetentingoms institucijoms. Tai atskirai liečia ir atitinkamus administracinius procesus.

7principas

21. Sprendimas, kuriuo atsisakoma suteikti teisinę pagalbą, daugeliu atvejųreiškia, kad pareiškėjui kyla kliūčių įgyvendinti teisę į teisminę gynybą,kadangi be pagalbos jis nepajėgus iškelti bylą ar gintis nuo pareikštųreikalavimų. Atsižvelgiant į tokio sprendimo svarbą, tikslinga numatyti


galimybę jį peržiūrėti. Tai nereiškia, kad turėtų būti numatyta apeliacijos į kitą instituciją galimybė, sprendimą gali peržiūrėti ta pati institucija.

8 principas

22. Remiantis šiuo principu reikalaujama, kad atsakomybę už teisinės pagalbos sistemos finansavimą prisiimtų valstybė. Sąvoka „valstybė" neparodo, kokiu būdu ši sistema turėtų būti finansuojama konkrečioje valstybėje, pavyzdžiui, iš valstybės ar iš savivaldybių biudžetų. Svarbu tai,kad bendruomenė prisiima teisinių paslaugų išlaidas ir kad šios paslaugos daugiausia neteikiamos individų ar privačių institucijų iniciatyvakaip labdara. Jei teisinę pagalbą teikia institucijos ar organizacijos -profesinės organizacijos, vartotojų asociacijos, ji gali būti tęsiama ir bevalstybės finansinės paramos. Tokia parama reikalinga tik tiems, kuriepriešingu atveju neturėtų galimybės ginti savo teisių ar gintis nuo pareikštųreikalavimų.

9 principas

23. Pragyvenimo išlaidų didėjimas ir infliacija konkrečioje valstybėje ypačpaliečia ekonomiškai silpnesnėje padėtyje esančius asmenis. Bylinėjimosi išlaidų didėjimas taip pat gali sukelti sunkumų. Dėl to yra būtinanuolatos peržiūrėti finansinių reikalavimų dėl asmens tinkamumo teisinei pagalbai ribas (žr. 1 principą), siekiant užtikrinti, kad šie reikalavimai neatsiliktų nuo gyvenimo ir kad dėl to nesumažėtų dalis visuomenės,kuri galėtų pasinaudoti teisine pagalba. Pažymėtina, kad paskutinė 9 principo sakinio dalis ypač taikytina tose teisinės pagalbos sistemose, kuriose ji pagrįsta fiksuotu gaunamų pajamų dydžiu.

10principas

24. Šis principas grindžiamas pastaruoju metu vis didėjančiomis galimybėmis pripažinti ir vykdyti užsienio valstybių teismuose ar specializuotoseteismo institucijose priimtus sprendimus. Todėl pageidautina, kad ekonomiškai silpnoje padėtyje esantis asmuo taip pat galėtų gauti būtinąją teisinę pagalbą tokiuose procesuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinėpagalba, kuri buvo suteikta asmeniui teismo procese, taip pat gali būtisuteikta sprendimo pripažinimo ir vykdymo procese, kadangi teisinės pagalbos teikimo nuostatos yra įtrauktos į daugelį dvišalių ir daugiašaliųsutarčių, pavyzdžiui, 1958 m. Hagos konvenciją dėl sprendimų, susijusiųsu išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, 1968 m. Briuselio konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėsebylose vykdymo, taip pat į projektus Europos konvencijų dėl sprendimų,

332


susijusių su vaiko globa, pripažinimo ir vykdymo bei dėl tarptautinio teismo vaikų globos bylose.

25. Teisinės pagalbos suteikimas dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripaži-nimo ir vykdymo pagal šį principą nesietinas su abipusiškumo klausimu.

11 principas

26. Šiuo principu pripažįstama, kad nepakanka vien sukurti teisinės pagalbossistemą, bet yra būtina, kad turintys teisę į tokią pagalbą asmenys būtųapie ją informuoti. Ypač pažymėtina, kad daugelis iš tų, kuriems daugiausia reikia š ių paslaugų, yra ne t ik ekonomiškai silpnesni, bet ir socialiai, kultūriškai atsilikę. Dėl šios priežasties svarbu paskleisti informacijątokiu būdu, kad ji pasiektų kuo daugiau šios sistemos rtaudos gavėjų.

27. Nors ir yra svarbu, kad visuomenės nariai žinotų apie teisinės pagalbossistemą, tačiau lygiai svarbu, kad tie, kurie teiks teisinės pagalbos sistemos paslaugas, būtų tinkamai apie ją informuoti ir reikiamai apmokyti.Ši informacija turi būti nuolatos atnaujinama.

28. Galbūt net svarbiau, nei 26 ir 27 punktuose nurodyti dalykai, yra tai, kadtarpininkaujančios institucijos ar asmenys, į kuriuos iš pat pradžių galikreiptis potencialus pareiškėjas (pavyzdžiui, socialinės tarnybos, patarimų piliečiams biurai, vietos administracija, vartotojų asociacijos, profesinės sąjungos ir religinės institucijos), galėtų pateikti informaciją apieteisinės pagalbos gavimo reikalavimus ir kaip dėl jos kreiptis.

// dalis. Teisinė konsultacija

Bendrosios pastabos

29. Teisinės konsultacijos principus reikėtų aptarti atskirai. Papildomas dėmesys skirtinas todėl, kad iš atsakymų į klausimyną paaiškėjo, jog šiuoklausimu tarp valstybių narių yra mažai bendra. Nors beveik visos valstybės turi daugiau ar mažiau formalizuotą teisinės pagalbos sistemą, tačiauekonomiškai silpnesnių asmenų galimybių gauti teisinę konsultaciją klausimas sprendžiamas labai skirtingai. Nepaisant to, vis dėlto šios rezoliucijos principuose įtvirtinami minimalūs standartai.

30. Paprastai teisinė konsultacija apibūdinama kaip patarimai teisiniais klausimais, nesusiję su atstovavimu teisme ar iki teismo proceso. Teisinėskonsultacijos sistema tik tuomet būtų pakankama, jei nebūtų apribota tikorientacija į teismo proceso inicijavimą. Dauguma teisinių problemų,patenkančių į rezoliucijos akiratį, pavyzdžiui, šeimos problemos, sutartys, paveldėjimas, mokesčiai ir 1.1., galėtų būti lengvai išspręstos, jei

ii.


suinteresuotas asmuo galėtų iš kvalifikuoto asmens gauti visą reikiamą teisinę informaciją. Be to, jei teisinė problema yra tokio pobūdžio, kad, norint ją išspręsti, paprastai reikėtų kreiptis į teismą, tai teisinė konsulta-cija, jei ji būtų suteikta pradiniu etapu, galėtų pašalinti teismo proceso būtinybę.

31. Svarbu pabrėžti, kad teisinė konsultacija, ypač jei ji galėtų tapti teismoproceso alternatyva ar padėtų išvengti teismo proceso, yra daug pigesnėperspektyva valstybėms, ketinančios pagerinti teisinę ekonomiškai silpnesnių asmenų padėtį. Ši aplinkybė ypač turėtų sudominti valstybes, kurios rengiasi įvesti naujas teisinės pagalbos ir konsultacijos sistemas.

32. Teikti teisinę konsultaciją, kitaip nei teisinę pagalbą, nereikia profesionalaus teisininko, nes kai kuriais atvejais ją gali tinkamai suteikti ir tieasmenys, kurie nėra teisininkai, tačiau yra pakankamai gerai susipažinęsu problemomis, dėl kurių ir teikia konsultaciją.

33. Atsižvelgiant į teisinės konsultacijos klausimo reguliavimo skirtybes valstybėse narėse, sunku reikalauti, kad šis mechanizmas būtų finansuojamas iš valstybės biudžeto. Kita vertus, iš esmės yra svarbu, kad valstybėprisiimtų atsakomybę, jog nuostatos dėl teisinės konsultacijos būtų įgyvendinamos bent jau patenkinamai, ir kad tokia konsultacija iš tikrųjųbūtų prieinama tiems, kuriems ji reikalinga.

12 principas

34. Kaip pažymėta įvade, valstybės pareiga yra pasirūpinti, kad teisinė konsultacija būtų prieinama, kai jos iš tikrųjų reikia, ir tai atitinka protingumo principo reikalavimus.

Konstatuotina, kad daugelyje valstybių narių, kitaip nei esant formali-zuotai teisinės pagalbos sistemai, tam tikrus teisinės konsultacijos aspek-tus prisiima privačios organizacijos, pavyzdžiui, vartotojų organizacijos, profesinės sąjungos ar savanoriškai dirbančios studentų organizacijos. Jei tokių organizacijų teikiama teisinė konsultacija yra kiekybiškai ir koky-biškai pakankama patenkinti visuomenės poreikius, tokiu atveju nereika-laujama iš valstybės kurti teisinės konsultacijos sistemą.

Panašiai kaip ir teisinės pagalbos, teisinės konsultacijos ypač reikia tiems asmenims, kurie negali patys sumokėti už teisininko patarimus, ir nors teisinė konsultacija gali būti prieinama visiems asmenims nepriklauso-mai nuo jų finansinės padėties, tačiau, atrodo, kad būtų protinga įparei-goti valstybę tik ekonomiškai silpnesnių asmenų atžvilgiu, nedarant jo-kio skirtumo tarp piliečių ir užsieniečių.

j

ftp334


13principas

35. Teisinės konsultacijos ekonomiškai silpniems asmenims teikimo išlaidospaprastai yra gerokai mažesnės už teisinės pagalbos teismo procese išlaidas. Neatsižvelgiant į tai, konsultacija teikiama kaip kompleksinės teisinės pagalbos ir konsultacijos sistemos dalis ar savanoriškai, esminė aplinkybė yra ta, kad visi asmenys, kilus problemai, teisinę konsultaciją galėtųgauti kiek įmanoma greičiau. Teisinės konsultacijos gavimo kliūtimi neturėtų būti jos išlaidos, ypač turint omeny, kad konsultacija galėtų padėtiišvengti tolesnių problemų. Vis dėlto pripažįstama, kad'ieisinės konsultacijos atveju būtų tikslinga reikalauti iš pageidaujančio konsultacijos asmens įnašo, atitinkančio jo padėtį. Tokio įnašo nustatymas, jei to reikia,ir sutikimo dėl teisinės konsultacijos procesas turėtų būti kuo mažiau formalus. Svarbu, kad ketinantis ieškoti konsultacijos asmuo iš anksto žinotų, kiek tai įmanoma, galimas maksimalias konsultacijos išlaidas, todėlšis principas aiškintinas atsižvelgiant į 14 principą.

36. Šiuo principu nesiekiama įtvirtinti nuostatų dėl teikiančio konsultacijąasmens paslaugų apmokėjimo. Konsultacija gali būti nemokama; apmokėti gali tik asmuo, siekiantis teisinės konsultacijos, jei tai nebus jampernelyg didele našta, ar apmoka valstybė, jei konsultacija sudaro kompleksinės teisinės pagalbos sistemos dalį.

14principas

37. Šiuo principu valstybės narės kviečiamos užtikrinti, kad nuostatos dėlteisinės konsultacijos būtų paskelbtos visuomenei ir galbūt net greičiautiems, į kuriuos iš pradžių gali kreiptis ieškantys konsultacijos asmenys.Akivaizdu, kad tai liečia 11 principą, susijusį su informacija dėl teisinėspagalbos. Daugeliui ekonomiškai silpnesnių žmonių susidūrus su bet kuria teisine problema, nežinant, kaip gauti teisinę pagalbą, kyla dideliųsunkumų. Jie kartais net gali nežinoti, kad susidūrė su problema, kuriaiišspręsti reikia teisininko pagalbos. Dėl to pageidautina, kad valstybėspirmiausiai užtikrintų tinkamą informavimą apie jose galiojančias teisinės konsultacijos nuostatas tų asmenų, į kuriuos iš pradžių gali kreiptisnepasiturintys asmenys. Net ir tokiu atveju, kai teisinę konsultaciją savanoriškai teikia teisininkai ar kitos organizacijos ir valstybė jos nereguliuoja, tik valstybė turi tiek išteklių, kad atkreiptų visuomenės dėmesį įteisinės konsultacijos teikimo sąlygas.

15principas

38. Teisinės konsultacijos teikimo atveju remiantis šiuo principu numatoma,kad valstybė turėtų užtikrinti teisinę pagalbą ir konsultaciją teikiančiomsinstitucijoms ir visuomenei informacijos prieinamumą tokia apimtimi, kuri

335


f! t

r

leistų, kiek tai įmanoma, suteikti tikslią konsultaciją. Tokia informacija ypač turėtų būti susijusi su visais įstatymų leidybos pokyčiais. Tokios nuo-statos įgyvendinimas niekam neturėtų tapti našta, kadangi daugeliu atve-jų, pavyzdžiui, kai konsultaciją teikia teisininkai ar profesinės sąjungos, šie asmenys patys imsis visų būtinų priemonių užtikrinti jų teikiamos kon-sultacijos tikslumą. Kai kuriose valstybėse gali būti organizacijų, kurios teikia teisines konsultacijas, tačiau neturi priemonių ar finansinių gali -mybių stebėti naujausius įstatymų pokyčius. Tokiu atveju pagal šį principą valstybės narės kviečiamos imtis priemonių, užtikrinančių informaci jos prieinamumą toms organizacijoms. Tai gali apimti įvairias formas: teisės aktų kopijos, oficialūs leidiniai, aiškinamieji raštai, informaciniai pranešimai, kuriuos skelbia valstybės valdžios institucijos ir kitos įstai -gos, jei ši informacija skirta visuomenei. Akivaizdu, kad daugeliu atvejų nepakanka tiesiog paskelbti teisės aktą oficialiajame leidinyje. Kad eko-nomiškai silpnesnis asmuo galėtų ginti savo teises ar gintis nuo pareikštų reikalavimų, ypač kai tai susiję su naujais teisės aktais, ir kad galėtume pastatyti jį ant to paties laiptelio kaip ir asmenis, kurie galėtų sumokėti už atitinkamą informaciją, yra visiškai aišku, kad konsultaciją ekonomiš-kai silpnos padėties asmenims teikiančios agentūros turėtų gauti aktualią ir tikslią informaciją. Kadangi remiantis rezoliucija (žr. rezoliucijos įžan-ginės dalies 4 pastraipą) teisinės konsultacijos teikimas turėtų būti laiko-mas visuomenės pareiga ekonomiškai silpnesnių asmenų atžvilgiu, vals-tybė turėtų imtis tokių žingsnių, kurie deramai užtikrintų šio principo veikimą. Valstybėse, kuriose teisininko konsultacija nepasiturintiems as-menims finansuojama iš viešųjų fondų, remiantis šiuo principu teikiama informacija gali apsiriboti bendra nuoroda į teisės aktų tekstą ir visuome -nei prieinamus dokumentus ir į tai, kur juos galima gauti.

16 principas

39. Šiuo principu valstybės narės yra kviečiamos atkreipti ypatingą dėmesį į teisinę konsultaciją, kai jos ieškantis asmuo ketina inicijuoti procesą kitoje valstybėje. Poreikis iškelti bylą kitoje valstybėje lemia išskirti -nius sunkumus ir todėf suinteresuotas asmuo atsiduria padėtyje, kai rei -kia specialaus dėmesio. Tikėtina, kad šis tarptautinis teisinės pagalbos aspektas įgis vis didesnę reikšmę, atsižvelgiant į besiplėtojančius tarp-tautinius santykius. Šiuo atveju valstybės pareigų mastas priklausytų nuo egzistuojančios teisinės konsultacijos sistemos efektyvumo. Jei tokia sis -tema visai neegzistuoja, valstybė turėtų skirti ypatingą dėmesį šioms problemoms, kad būtų suteikta derama pagalba. Tokia konsultacija gali paskatinti pagal Europos sutartį dėl teisinės pagalbos prašymų perdavi-mo siekti teisinės pagalbos valstybėje, kurioje turėtų vykti teismo pro-cesas.

Rezoliucija (85) 8„Dėl valstybių narių ombudsmenų bendradarbiavimotarpusavyje ir su Europos Taryba"1

(Priimta 1985 metų rugsėjo 23 dieną Ministrų komiteto 388-ajame ministrų atstovų susitikime)

Ministrų komitetas, vadovaudamasis Europos Tarybos statuto 15.a straipsniu, prisimindamas, kad žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga ir tolesnis jų įgyvendinimas yra viena iš esminių Europos Tarybos užduočių, įtvirtintų jos statute;atsižvelgdamas į valstybių narių ombudsmenų darbą ir išvadas, kurios turi didelę reikšmę saugant asmenis, administracinėms institucijoms priimant ak-tus ir kurios tokiu būdu stiprina žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą; tikėdamas, kad reguliarios valstybių narių ombudsmenų konferencijos, kurio-se dalyvauja su tuo susijusios nacionalinės ir Europos Tarybos institucijos, užsiimančios žmogaus teisių apsauga, paskatins tolesnį žmogaus teisių įgy-vendinimą;turėdamas omenyje pageidavimą dėl išsamesnio pobūdžio informacijos om-budsmenams, susijusios su atitinkama Europos Tarybos atliekama veikla žmo-gaus teisių srityje, nusprendžia:

a) Europos Tarybos veiklos klausimais kartu su valstybių narių ombudsmenais reguliariai rengti konferencijas, kuriose būtų svarstomos idėjosir keičiamasi patirtimi, ginant žmogaus teises, kai administracinės institucijos priima aktus;

b) pavesti generaliniam sekretoriui kviesti atitinkamų nacionalinių ir Europos Tarybos institucijų, susijusių su žmogaus teisėmis, atstovus dalyvauti tokiose konferencijose, siekiant palengvinti keitimąsi idėjomisdėl abiem šalims rūpimų klausimų;

c) prašyti generalinio sekretoriaus atitinkamomis priemonėmis užtikrinti,kad ombudsmenai būtų reguliariai informuojami apie Europos žmogaus teisių konvencijos institucijų išnagrinėtose bylose priimtus sprendimus ir jiems būtų teikiama kita reikiama informacija apie žmogausteisių apsaugą ir jos gerinimą.

Šioje rezoliucijoje sąvoka „ombudsmenai" apima ombudsmenus, parlamento komisijų na-rius, taikintojus ir kitus asmenis, atliekančius atitinkamas funkcijas.

337

Rekomendacija N r. R (80) 2„Dėl administracinių institucijų naudojimosidiskrecinėmis galiomis"(Priimta 1980 metų kovo 11 dieną Ministrų komiteto 316-ajame ministrų atstovų susitikime)

Ministrų komitetas, vadovaudamasis Europos Tarybos statuto 15.b straipsniu, atsižvelgdamas į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės jos narių vienybės; atsižvelgdamas į vis besiplečiančias administracinių institucijų veiklos sritis, ir kad jos vis dažniau turi naudotis diskrecinėmis galiomis; atsižvelgdamas į tai, kad pageidautina visose valstybėse narėse nustatyti bendruosius principus prieš savivalę ar kitokį neleistiną diskrecinių galių naudojimą, siekiant skatinti fizinių ir juridinių asmenų teisių, laisvių ir interesų apsaugą, tuo pačiu neužkertant kelio administracinėms institucijoms siekti tikslų, kuriuos įgyvendinti joms buvo suteikti įgaliojimai; prisimindamas pagrindinius asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų principus, įtvirtintus Rezoliucijoje (77) 31;atsižvelgdamas į tai, kad pageidautina pirmiau paminėtą rezoliuciją papil-domai taikyti aktams, priimtiems naudojantis diskrecinėmis galiomis, valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja:

a) laikytis nacionalinėje teisėje ir savo administracinėje praktikoje principų, išdėstytų šios rezoliucijos priede,

b) tinkamu būdu informuoti Europos Tarybos generalinį sekretorių apiereikšmingus pasikeitimus, susijusius su šioje rekomendacijoje nurodytais dalykais;

įpareigoja Europos Tarybos generalinį sekretorių atkreipti Suomijos vyriausy-bės dėmesį į šią rekomendaciją.

Rekomendacijos priedasAdministracinių institucijųnaudojimosi diskrecinėmis galiomis principai

/. Taikymo sritis ir sąvokosTolesni principai yra taikomi ginant asmenų teises, laisves ir interesus nuo administracinių aktų, priimtų naudojantis diskrecinėmis galiomis.

338

3 priedas. Rekomendacija Nr. R (80) 2

Pagal Rezoliuciją (77) 31 sąvoka „administracinis aktas" reiškia kiekvieną individualią priemonę ar sprendimą, kurie priimti įgyvendinant viešąją val-džią ir kurie tiesiogiai turi įtakos fizinių ar juridinių asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Sąvoka „diskrecinė galia" apibrėžia galią, kuri administracinei institucijai priimant sprendimus iš dalies suteikia laisvę iš keleto teisiškai leistinų spren-dimų rinktis vieną, jos nuomone, tinkamiausią.

Įgyvendinant šiuos principus turi būti atsižvelgta į veiksmingo ir tinkamo ad-ministravimo reikalavimus, taip pat į trečiųjų asmenų bei esminius viešuosius interesus. Jei paminėti reikalavimai ar interesai lemia būtinumą modifikuoti arba visai netaikyti vieno ar kelių principų, tai nesvarbu, ar tai liestų atskirus atvejus, ar specialiąsias viešojo administravimo sritis, turėtų būti stengiamasi laikytis šios rekomendacijos dvasios.

//. Pagrindiniai principai

Administracinė institucija, naudodamasi diskrecinė galia:

1) siekia tik to tikslo, dėl kurio jai buvo suteikti įgaliojimai;

1) laikosi objektyvumo ir nešališkumo, atsižvelgdama tik į tuo atveju reikšmingus veiksnius;

2) vadovaujasi lygiateisiškumo principu, taip išvengdama nesąžiningos diskriminacijos;

3) išsaugo tinkamą galimų neigiamų savo sprendimo padarinių asmenų teisėms, laisvėms ar interesams ir siekiamo tikslo pusiausvyrą;

4) priima sprendimą per protingumo reikalavimus atitinkantį terminą, atsižvelgdama į sprendžiamą klausimą;

5) sistemiškai taiko bendrąsias administravimo taisykles, įvertindama kiekvieno atvejo specifines aplinkybes.

///. Procesas

Kartu su Rezoliucijoje (77) 31 nurodytais bendrai administracinius aktus regu-liuojančiais tinkamo administracinio proceso principais toliau pateikiami prin-cipai taikomi priimant administracinius aktus, kai naudojamasi diskrecinė galia.

7. Visos bendrosios administravimo taisyklės, kurios reguliuoja naudojimąsi diskrecinė galia, yra:

339


a) skelbiamos viešai; ara) atitinkamu būdu ir apimtimi pateikiamos suinteresuotam asmeniui jo

reikalavimu prieš priimant jį liečiantį aktą ar po to.

8. Jei administracinė institucija, naudodamasi diskrecine galia, nukrypstanuo bendrųjų administravimo taisyklių, tuo neigiamai paveikdama suinteresuoto asmens teises, laisves ar interesus, toks asmuo yra informuojamas apie šio sprendimo priėmimo motyvus.

Apie motyvus informuojama nurodant juos pačiame akte arba apie juos pranešama suinteresuoto asmens reikalavimu per priimtiną terminą.

IV. Kontrolė

9. Akto, priimto naudojantis diskrecinėmis galiomis, teisėtumas yra teismoar kitos nepriklausomos institucijos kontrolės objektas.

Ši kontrolė nepašalina preliminarios kontrolės, kurią atlieka administra -cinė institucija, įgaliota spręsti teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, gali -mybės.

10. Jei įstatymų nenustatytas terminas, per kurį administracinė institucija turėtų priimti jos diskrecijoje esantį sprendimą, ir administracinė institucijajo nepriima per protingumo reikalavimus atitinkantį terminą, tai jos neveikimas tuo klausimu gali būti apskųstas kompetentingai institucijai.

11. Teismas ar kita nepriklausoma institucija, kontroliuojanti diskrecinių gal i ų naudojimą, turi teisę gauti visą įgyvendinti šią funkciją būtiną informaciją.

Aiškinamasis memorandumas Įvadas

1. Bendrosios visų valstybių narių iniciatyvos parengti rekomendaciją dėlnaudojimosi diskrecinėmis galiomis pagrindas yra nurodytas Europos Tarybos statuto 1 straipsnyje, kuris šiai organizacijai iškelia inter alia užduotis Teisės, administravimo ir žmogaus teisių srityje.

2. Šiuolaikinėje visuomenėje administraciniai veiksmai daro vis didesnį poveikį gyvenimui visų piliečių, kuriuos vienaip ar kitaip paliečia administracinių institucijų sprendimai.

Kai kuriais atvejais administraciniai veiksmai yra iš anksto tiksliai nuro-dyti teisės aktuose. Kitais atvejais teisės aktai leidžia tam tikrą administ -racinių institucijų veiksmų laisvę ir nustato tik tokios laisvės ribas, t. y. administracijai suteikiamos diskrecinės galios.

340

Administracinė institucija, naudodamasi diskrecine galia, ne tik privalo laikytis teisės aktų, bet ir veikti sąžiningai ir teisingai.

Šia kryptimi daugelyje valstybių narių nuolat dedamos pastangos. Sie-kiant šias pastangas suderinti su bendrąja Europos pozicija, 1977 m. vasa-rio mėn. Europos Tarybos Ministrų komitetas nusprendė šį klausimą įtraukti į darbotvarkę.

3. 1978 m. rugsėjo mėn. Ministrų komitetas nurodė Administracinės teisėsekspertų komitetui (CJ-DA) parengti rezoliucijos dėl naudojimosi diskrecinėmis galiomis projektą.

Komitetas, kuriam vadovavo p. M. Morisot (Prancūzija), buvo surengęs tris plenarinius posėdžius, 1978 m. gruodžio 4-8 dienomis, 1979 m. kovo 27-30 dienomis ir 1979 m. birželio 26-29 dienomis. Be to, darbo grupė, kuriai vadovavo p. B. VVennergren (Švedija), buvo surengusi du susirinki-mus, siekdama suderinti rezoliucijos detales.

4. Komitetas savo diskusijas, išvadas ir rekomendacijas grindė valstybių narių teisės, administracinės praktikos ir teismų praktikos lyginamosiomisstudijomis. Nepaisant teisinių sistemų ir koncepcijų skirtybių, iš esmėsbuvo sutarta dėl siektinų tikslų ir tai leido komitetui pasiekti bendrų sprendimų.

5. 1979 m. lapkričio mėn. rekomendacijos projektą nagrinėjo CDCJ savo32-ajame susitikime, projekto tekstas vėliau buvo perduotas Ministrų komitetui ir 1980 m. kovo 11 d. priimtas 316-ajame ministrų atstovų susitikime.

Bendrosios pastabos6. Rekomendacija dėl naudojimosi diskrecinėmis galiomis valstybės narės

yra kviečiamos nacionalinėje teisėje ir savo praktikoje vadovautis šiosrekomendacijos priede išdėstytais principais. Šie principai suskirstyti įtokias tris pagrindines grupes:

• pagrindiniai principai, reguliuojantys naudojimąsi diskrecinėmis galiomis (priedo II skyrius);

• diskrecinių galių naudojimo taikytinos procedūros (priedo III skyrius);• diskrecinių galių naudojimo kontrolė (priedo IV skyrius).

7. Norminėje rekomendacijos dalyje sąvoka „laikytis" vartojama siekiantpalikti valstybėms narėms kuo daugiau laisvės renkantis priemones, užtikrinančias, kad naudojimasis diskrecinėmis galiomis atitiks rekomendacijoje įtvirtintų principų esmę. Dėl tos pačios priežasties sąvoka „principas"pasirinkta vietoje sąvokos „taisyklė", kadangi rekomendacijos tikslas yrane suvienodinti skirtingus nacionalinius teisės aktus, patvirtinant bendrą-


sias taisykles, bet paskatinti valstybių narių teisėje ir praktikoje pripažin-ti bendruosius principus.

8. Nors kai kurie šioje rekomendacijoje įtvirtinti principai yra bendrojo pobūdžio ir taikomi visiems administraciniams aktams, tačiau aktams, priimtiems naudojantis diskrecinėmis galiomis, jie yra ypač svarbūs.

9. Principų sąvadas pradedamas įvadine pastaba, nustatančia rekomendacijos tikslus ir pateikiančia sąvokų, sudarančių šios rekomendacijos dalyką, apibrėžimus ir nurodančia tam tikras galimas principų įgyvendinimogaires.

10. Ši rekomendacija taikoma administraciniams aktams, priimtiems naudojantis diskrecinėmis galiomis.

Sąvokai „administracinis aktas" suteikiama tokia pati prasmė kaip ir Re-zoliucijoje (77) 31. Aktas turi būti priimtas įgyvendinant viešąją valdžią; kaip ir Rezoliucijoje, ši rekomendacija netaikytina teismo procesams, baudžiamųjų nusikaltimų tyrimams, siekiant vėliau juos nagrinėti teis-me, įstatymų leidybai. Be to, rekomendacija neapima administracijos vidaus valdymo ir darbo organizavimo klausimų.

11. Būtina atkreipti dėmesį, kad kai kuriais atvejais diskrecinių galių naudojimas apima tiek galimybę veikti, tiek galimybę neveikti.

12. Rekomendacija netaikoma administraciniams aktams tais atvejais, kaiįstatymų leidėjas vartoja vadinamąją „neapibrėžtą teisinę sąvoką" (vok.unbestimmter Rechtsbegriff). Tokios teisinės sąvokos nėra detaliai apibrėžiamos įstatymuose, tačiau kiekvienu atveju administracinės institucijosturi nustatyti objektyvias jų reikšmes.

13. Įvadinės pastabos paskutinėje pastraipoje įtvirtinta bendroji nuostata taikytina visiems principams. Ja siekiama užtikrinti, kad principai būtų įgyvendinami atsižvelgiant į veiksmingo ir tinkamo administravimo reikalavimus ir kad jų taikymas neprieštarautų trečiųjų asmenų (administraciniųinstitucijų turimos informacijos konfidencialumas) ar pagrindiniams viešiesiems interesams (pvz., valstybės saugumas, viešosios tvarkos palaikymas, sveikatos apsauga).

Tam tikrais atvejais suinteresuotų asmenų pagrindinių interesų tenkini-mas gali pateisinti tam tikrą šių principų įgyvendinimo modifikavimą.

14. Siekiant lankstesniu principų įgyvendinimo, bendroji nuostata buvo papildyta išimtine sąlyga, pripažįstančia galimybę modifikuoti kai kuriuosprincipus ar jų visai netaikyti tam tikrais atvejais ar tam tikrose viešojoadministravimo srityse (pavyzdžiui, tam tikrose valstybės tarnybos sritysear viešosiose institucijose, veikiančiose pagal ypatingos disciplinos reži-

342

mą, ar laikant egzaminus), bet pabrėžiančia pageidavimą pasiekti fun-damentalius šios rekomendacijos tikslus.

Tačiau komisija nemanė, kad kokiu nors būdu apskritai yra įmanomas tam tikrų pagrindinių principų modifikavimas ar netaikymas.

15. Įsidėmėtina, kad šioje rekomendacijoje išdėstyti principai pripažįstami visose valstybėse narėse kaip bendri minimalūs standartai. Jokia šios re-komendacijos nuostata nekliudoma valstybei įtvirtinti aukštesnius stan-dartus ir negalima pateisinti dabar įtvirtintų garantijų apribojimo.

Priedo komentaras

A. Pagrindiniai principai

16. Šie principai įtvirtina administracinių institucijų pareigas, kurias jos turivykdyti, kai naudojasi diskrecinėmis galiomis. Jų paskirtis yra užtikrinti,kad įstatymų suteikta laisve būtų naudojamasi teisingai ir sąžiningai, nepiktnaudžiaujant ar nesavavaliaujant.

/ principas. Diskrecinių galių paskirtis

17. Šiuo principu pabrėžiama, kad administracinė institucija, kuriai suteiktosdiskrecinės galios, savo veikloje turi laikytis to tikslo ar tų tikslų, dėlkurių jai buvo suteikta reikiama kompetencija.

Jei administracinės institucijos aktas gali sukelti šalutinių padarinių, ku-rie neatitinka jai iškeltų tikslų, dėl kurių ir buvo suteiktos diskrecinės galios, tai šie šalutiniai padariniai nenagrinėtini, kai vertinamas admi-nistracinio akto teisėtumas.

18. Šiuo principu pageidaujama, kad naudojantis diskrecine galia būtų aiškiai matyti, kokių tikslų siekiama ir į kokius kriterijus atsižvelgta. Kaikuriais atvejais įstatymų leidėjo ketinimai yra akivaizdūs iš teisės aktoturinio, bet kartais galių suteikimo tikslai gali būti ne visai aiškūs. Kaisuteikiama diskrecine galia, patartina, kad siektinas tikslas būtų kuo aiškiau nurodytas teisės akto dalyje, suteikiančioje šią galią, ar jo pavadinime, ar preambulėje, ar akto aiškinamuosiuose dokumentuose, atsižvelgiant į teisinės sistemos ypatumus. Jei įstatymuose nėra aiškiaisuformuluotas tikslas, tai diskrecine galia visada turi būti naudojamasiišimtinai tenkinti viešąjį interesą.

2 principas. Objektyvumas ir nešališkumas

19. Objektyvumas ir nešališkumas naudojantis diskrecinėmis galiomis apima administracinių institucijų pareigą atsižvelgti į visus konkrečiu atve-


ju reikšmingus veiksnius, ir tik į juos, teikiant jiems atitinkamą svarbą; nė vienas reikšmingas veiksnys neturėtų likti neįvertintas ar visai ignoruoja-mas, ir turi būti vengiama nepagrįstų svarstymų, kurie neturi jokio ryšio su priimamu sprendimu.

20. Sąvoka „veiksnys" buvo pasirinkta todėl, kad būtų galima apimti faktus iradministracinio akto teisinį pagrindą. „Reikšmingi veiksniai" apima faktus, nuomones ir teisinį pagrindą, į kuriuos konkrečiu atveju privalo atsižvelgti administracinės institucijos.

21. Administracinė institucija turėtų siekti, jei tai būtina ir savo iniciatyva,susipažinti su veiksniais, kuriuos ji mano esant reikšmingais tuo atveju,pavyzdžiui, susipažinti su susijusiais dokumentais, suinteresuotų ar trečiųjų asmenų pateikta informacija, ekspertų išvadomis. Atsižvelgiant įRezoliucijos 77 (31) 2 principo reikalavimus, administracinei institucijaitenka pareiga informuoti suinteresuotą asmenį apie visus veiksnius, susijusius su akto priėmimu.

3 principas. Lygiateisiškumas

22. Šiuo principu siekiama užkirsti kelią nesąžiningai diskriminacijai, užtikrinti, kad toje pačioje de facto ir dejure situacijoje esantys asmenys būtųlaikomi įstatymui lygūs, kai tai yra susiję su diskrecinių galių naudojimu.

23. Jei nuokrypis nuo lygiateisiškumo principo yra grindžiamas protingumoprincipo reikalavimais ir objektyviai pateisinamais siekiamais tikslais,lygiateisiškumo principas nebus pažeistas. Nesąžininga diskriminacijayra tuomet, kai nuokrypis nuo lygiateisiškumo principo negali būti protingai pateisintas nei tikslais, nei numatomais padariniais.

Šiuo principu neatima administracinės institucijos teisė keisti savo elgesį dėl bendrojo intereso ar dėl to, kad prieš tai buvusi praktika buvo pripa-žinta neteisėta ar netinkama.

4 principas. Proporcingumas

24. Šis principas taikomas tais atvejais, kai naudojantis diskrecinėmis galiomis priimtas administracinis aktas turi neigiamą poveikį individo teisėms,laisvėms ar interesams; jo tikslas yra užtikrinti protingumo principo reikalavimus atitinkančią įvairių interesų, pavyzdžiui, viešojo intereso ir asmenų privačių interesų, pusiausvyrą. Pabrėžiama, kad administracinė institucija, kuriai suteikta diskrecijos teisė, neturėtų ant asmens pečių užkrautinaštos, kuri jam būtų pernelyg didelė, palyginti su siektinu tikslu.

Administracinės institucijos kviečiamos susilaikyti nuo veiksmų, jeigu jie būtų žalingi asmeniui ir yra neproporcingi siektiniems tikslams.

344

25. Daugelis Europos administracinės teisės sistemų pripažįsta protingumoreikalavimus atitinkančios siekiamo tikslo ir jam pasiekti naudojamų priemonių pusiausvyros principą. Kai kuriose šalyse šis principas žinomas„proporcingumo principo" pavadinimu; kitose - proporcingumo sąvokanėra išskiriama, nors yra pripažįstama.

5 principas. Protingumo reikalavimus atitinkantis terminas

26. Šis principas svarbus tais atvejais, kai teisėtai užsiimti tam tikra veiklagalima tik iš administracijos gavus licenciją arba kitokia forma ją legalizavus. Tokiais atvejais pareiškėjui ypač svarbu kiek įmanoma greičiausužinoti apie administracinės institucijos sprendimą dėl tokios licencijosar leidimo. Jei įstatymai tokiems sprendimams priimti nenustato jokiotermino, pareiškėjas neapibrėžtą laiką gali likti neaiškioje padėtyje. Taigali būti laikoma latentine savavaliavimo forma, galinčia sukelti dideliųpraktinių sunkumų.

Tas pats pasakytina ir jei administracinė institucija, imdamasi priemonių, sukuria neapibrėžtumą dėl individo teisių, laisvių ir pareigų apimties.

27. Protingumo reikalavimus atitinkantis terminas priklauso nuo keleto veiksnių, ypač nuo nagrinėjamo klausimo sudėtingumo, sprendimo priėmimoneatidėliotinumo ir su tuo klausimu susijusių asmenų skaičiaus. Europoslygmeniu kompleksas svarbių bylų, kurias išnagrinėjo įsteigtos pagal Europos žmogaus teisių konvenciją institucijos, nurodo būdus, kaip būtųgalima nustatyti protingumo reikalavimus atitinkantį terminą inter aliaadministracinėse bylose (pvz., Koenig byla).

28. Šį principą papildo 10 principas, numatantis galimybę administracinės institucijos neveikimą apskųsti tuo klausimu kompetentingai institucijai, jeisprendimas nepriimamas per protingumo reikalavimus atitinkantį terminą.

29. Kiekviena valstybė narė turi užtikrinti šio principo įgyvendinimą savonacionalinėje teisėje, nors termino pasibaigimo padariniai ir protingumoreikalavimus atitinkančio termino trukmė jų teisinėse sistemose suprantamos skirtingai.

6 principas. Administracinių taisyklių taikymas

30. Šiuo principu pabrėžiama administracinės praktikos nuoseklumo svarba.Šį principą apima bendrasis lygiateisiškumo principas ir juo siekiama netik užtikrinti nuspėjamumą ir apibrėžtumą, bet ir pabrėžti būtinybę kiekvienu atveju tirti jam būdingas aplinkybes.

31. Sąvoka „bendrosios administracinės taisyklės" apima instrukcijas, kuriasadministracinės institucijos leidžia savo pareigūnams ir kurios skirtos for-


malizuoti administracines procedūras, užtikrinti administracinių veiksmų nuoseklumą, nurodant sektiną praktiką, kai tai liečia visuomenės narius. Ji apima pareigines instrukcijas, tarnybinius nurodymus ir kitas vidaus administravimo priemones.

32. Paprastai sprendimą priimanti administracinė institucija nuosekliai taiko bendrąsias administracines taisykles, jei jos privalomos toje institucijoje.

Daugelyje šalių bendrosios administracinės taisyklės neturi įstatymo ga-lios ir jų nesilaikymas paprastai nėra pakankamas pagrindas pripažinti sprendimus neturinčiais galios.

Kai kuriose šalyse yra atvirkščiai. Piliečiai, remdamiesi bendrosiomis ad-ministracinėmis taisyklėmis, gali ginčyti jų atžvilgiu priimtus sprendimus.

33. Kiekviena valstybė turi pati apsispręsti dėl bendrųjų administracinių taisyklių nesilaikymo padarinių.

B. Procesas

34. Kadangi tai yra sritis, kurioje asmuo gali jaustis ypač pažeidžiamas arbagindamas savo teises ir interesus susidurti su sunkumais, Ekspertų komitetui atrodė tikslinga šiems atvejams nustatyti proceso taisykles, kurios papildytų Rezoliucijoje (77) 31 įtvirtintus principus dėl asmens apsaugos nuoadministracinių institucijų aktų, kurie taip pat galėtų būti taikomi naudojant diskrecines galias.

35. Ekspertų komitetas, rengdamas šį rekomendacijos skyrių, siekė išvengtiprincipų dubliavimosi su Rezoliucijoje (77) 31 numatytais principais irkad j i e nepridėtų jokių papildomų garantijų, palyginti su Rezoliucijojeįtvirtintomis garantijomis.

Taigi Ekspertų komitetas nusprendė, pavyzdžiui, kad visai nebūtina nu-statyti principą, jog priimant administracinį aktą naudojantis diskrecinė-mis galiomis, būtina pateikti aiškius ir pakankamus tokio akto priėmimo motyvus, kadangi tokio principo turinys visiškai atitiktų Rezoliuci -jos (77) 31 4 principo turinį.

7 principas. Taisyklių viešumas

36. Šis principas papildo 6 principą.

Nepakanka, kad administracinės institucijos laikytųsi bendrųjų administ -racinių taisyklių (žr. 6 principą). Labai pageidautina, jog suinteresuotas asmuo turėtų galimybę susipažinti su taisyklėmis, žinodamas reikšmin-gus kriterijus, j i s galėtų atitinkamai veikti.

346

37. Rezoliucijos (77) 31 2 principo, kuris leidžia suinteresuotam asmeniui gautiinformaciją, taikymas iš dalies patenkina pirmiau nurodytą pageidavimątiek, kiek bendrosios administracinės taisyklės yra svarbios minėtos rezoliucijos prasme.

Nors šis principas naudingai papildo Rezoliucijos (77) 31 2 principą: vie-na vertus, jis turi prevencinį efektą, nes iš dalies leidžia asmeniui iš anks-to numatyti pareiškimo patenkinimo galimybes, žinant panašiems atve-jams taikytinus kriterijus; kita vertus, jis aiškiai numato, kad taisyklės turi būti pateikiamos asmeniui pareikalavus, nesvarbu, jų buvo pareikalauta prieš akto priėmimą ar po priėmimo. Visa tai asmenį domina tiek, kiek tai jam leidžia įvertinti, ar buvo laikomasi lygiateisiškumo principo jo atžvilgiu priimtame sprendime.

38. Pasirinktas sprendimo variantas leidžia valstybėms narėms taikyti šį principą, viešai skelbiant bendrąsias administracines taisykles arba jas pateikiant suinteresuoto asmens reikalavimu tokios apimties, kokios yra būtina. Variantas, kai taisyklės yra nuolatos taikomos, bet neišdėstytos raštu,gali būti tinkamesnis.

19. Be to, buvo nuspręsta nenurodyti taisyklių pateikimo būdų, kai suintere-suotas asmuo prašo jas pateikti. Naudojama formuluotė leidžia administ-racinei institucijai pateikti suinteresuotam asmeniui tik tą taisyklių dalį, kuri susijusi su konkrečiu atveju, ar net visai nepateikti taisyklių, tačiau nurodyti jose įtvirtintus kriterijus, reguliuojančius panašius atvejus.

principas. Nuokrypis nuo taisyklių

-I. Šis principas suteikia galimybę suinteresuotam asmeniui gauti informaci-ją apie administracinės institucijos nuokrypio nuo bendrųjų administraci-nių taisyklių priežastis, jei tai turi neigiamą poveikį jo teisėms, laisvėms ar interesams. Vadovaudamasis nurodytomis priežastimis, jis gali nusta-tyti, ar buvo pažeistas bent vienas šioje rekomendacijoje įtvirtintas prin-cipas (pvz., lygiateisiškumo principas).

Informacija apie nuokrypį nuo taisyklių turėtų būti aiškinama kaip atitin-kanti motyvų pateikimą pagal Rezoliucijos (77) 31 4 principą.

Principas taip pat suteikia individui galimybę iš pateiktų motyvų sužino-% kodėl konkrečiu atveju toks nuokrypis įvyko, ar, atsižvelgiant į aplin-kybes, tai buvo būtina ir objektyviai pateisinama, ar tai yra savavališkas nukrypimas.

5čo principo taikymas glaudžiai susijęs su 6 ir 7 principų taikymu.


C. Kontrolė

42. Turėdamas mintyje valstybėse narėse egzistuojančias kontrolės sistemosskirtybes, Ekspertų komitetas šioje srityje apsiribojo labai bendro pobūdžio principų nustatymu. Nuspręsta, kad kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo teisinę sistemą, turi pasirinkti šių principų įgyvendinimopriemones.

9 principas. Kontrolės prigimtis

43. Šiuo principu yra siekiama užtikrinti, kad teismas ar kita nepriklausomainstitucija galėtų kontroliuoti kiekvieno diskrecinėmis galiomis naudojantis priimto administracinio akto teisėtumą.

44. Neatmetama galimybė, kad diskrecinio akto teisėtumą kontroliuojantysteismai ir kitos nepriklausomos institucijos (pvz., ombudsmenai), kontroliuotų ir tokių aktų pagrįstumą.

Be to, šio principo antroji dalis, tiesiogiai numatanti kompetentingos ad-ministracinės institucijos teisę kontroliuoti aktų teisėtumą ir pagrįstumą, neturėtų būti aiškinama kaip šalinanti šios sudvejintos teismo ar kitos nepriklausomos institucijos atliekamos kontrolės galimybę.

45. Atsižvelgiant į sąvokų „teisėtumas" ir „pagrįstumas" apibrėžimų įvairovęEuropos teisinėse sistemose, buvo sutarta, kad kiekviena valstybė narėpati nustatys jų turinį, nes dabartinių aptariamų sąvokų turinys ne visadayra aiškus ir tiksliai apibrėžiamas.

Tai taip pat susiję su klausimu, ar į šios rekomendacijos principus turėtų būti žiūrima kaip į keliančius teisėtumo ar pagrįstumo klausimus.

/ 0 principas. Administracinių institucijų neveiklumas

46. Šis principas tiesiogiai susijęs su 5 principu.

Remiantis principu suinteresuotas asmuo turi galimybę kompetentingai ins-titucijai apskųsti administracinės institucijos neveiklumą, jei pastaroji vir-šijo protingumo reikalavimus atitinkantį terminą priimti sprendimą.

47. Kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje savarankiškai nustatoapskundimo sąlygas, kontrolės pobūdį ir kokios institucijos kompetentingos atlikti aptariamą kontrolę.

7 7 principas. Kontroliuojančių institucijų teisė į informaciją

48. Šiuo principu yra siekiama garantuoti, kad administracinių institucijų naudojimosi diskrecinėmis galiomis kontrolę atliekantis teismas ar kita nepriklausoma institucija turėtų būtinas įgyvendinti šį tikslą priemones.

348


Pagal šį principą reikalaujama užtikrinti, kad teismas ar kita nepriklauso-ma institucija galėtų gauti informaciją apie sprendimo pagrindą, admi-nistracinės institucijos turėtų suteikti tokią informaciją.

Šis principas neatmeta tų sistemų, kuriose tik bylos šalims ir išimtinai administracinėms institucijoms leidžiama pateikti su byla susijusius įro-dymus, tačiau su sąlyga, kad kontroliuojanti institucija gali pareikalauti pateikti atitinkamus įrodymus.

49. Šioje rekomendacijoje nurodytos nepriklausomų kontroliuojančių institucijų galios gauti informaciją iš administracinių institucijų turėtų būti tokios, kokios būtinos įgyvendinti jų funkcijas; atsižvelgiant į teisinės sistemos ypatumus, reikalaujama informacija gali būti suprantama, pavyzdžiui,kaip oficialios ataskaitos apie faktus ir nuomones, į kurias administracinėinstitucija atsižvelgė priimdama sprendimą.

50. Kiekvienai valstybei narei paliekama teisė nustatyti tokių galių apimtįatsižvelgiant į savo teisinę sistemą.

349

Rekomendacija N r. R (81) 7„Dėl priemonių, palengvinančių teisminėsgynybos prieinamumą"{Priimta 1981 metų gegužės 14 dieną Ministrų komiteto 68-ojoje sesijoje)


atsižvelgdamas į tai, kad teisė į teisminės gynybos prieinamumą ir tinkamą teismo procesą, garantuojamą Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straips-nyje, yra kiekvienos demokratinės visuomenės bruožas,

atsižvelgdamas į tai, kad valstybėse narėse teismo procesas dažnai yra sudė-tingas, ilgai trunka ir brangus, todėl privatūs asmenys, ypač esantys ekono-miškai ar socialiai silpnoje padėtyje, įgyvendindami savo teises susiduria su dideliais sunkumais;

turėdamas omenyje, kad Ministrų komiteto Rezoliucijoje Nr. (78) 8 numatyta veiksminga teisinės pagalbos ir teisinės konsultacijos sistema gali prisidėti prie tokių kliūčių pašalinimo;

atsižvelgdamas į tai, kad vis dėlto pageidautina imtis visų būtinų priemonių, siekiant supaprastinti atitinkamų bylų procesą, kad asmeniui būtų paleng-vintas teisminės gynybos prieinamumas, tuo pačiu užtikrinant teisingumo įvykdymą;

atsižvelgdamas į tai, kad siekiant palengvinti teisminės gynybos prieinamu-mą, pageidautina supaprastinti tokiuose procesuose naudojamų dokumentų formas,

valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja imtis priemonių arba, atsižvelgiant į aplinkybes, sustiprinti visas priemones, kurias jos mano esant būtinas, siekiant nuosekliai įgyvendinti šios rekomendacijos priede nurodytus principus;

kviečia valstybių narių vyriausybes kas penkerius metus informuoti Europos Tarybos generalinį sekretorių, kokių priemonių pagal šią rekomendaciją jos ėmėsi ar numato imtis, siekiant valstybių narių vyriausybėms keistis infor-macija.

350


Rekomendacijos priedas

Principai

Valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių informuoti visuomenę apie asmenims prieinamas priemones, kuriomis jie paprastai, greitai ir pigiai ga-li ginti savo teises teismuose ir iškelti teismo procesus civilinėse, komerci-nėse, administracinėse, socialinėse ar mokesčių bylose. Dėl to valstybės narės turi atkreipti ypatingą dėmesį į tokius principuose išdėstytus reikšmin-gus dalykus.

A. Informacija visuomenei

1. Turėtų būti imtasi reikiamų priemonių, kad visuomenė būtų informuotaapie teismų buveines ir jų kompetenciją, apie bylos iškėlimo ir gynimosinuo pareikštų reikalavimų tvarką.

2. Teismuose ar kitose kompetentingose institucijose turėtų būti prieinamabendra informacija apie tokius dalykus:

• procesinius reikalavimus, su sąlyga, kad ši informacija nėra teisinėkonsultacija dėl bylos esmės;

• teismo sprendimo apskundimo tvarką ir terminus, proceso taisykles irsu tuo susijusius reikalingus dokumentus;

• teismo sprendimo vykdymo būdus ir, jei įmanoma, vykdymo išlaidųdydžius.

B. Supaprastinimas

3. Turėtų būti imtasi priemonių, palengvinančių ar, jei tai tinka, paskatinančių šalis susitaikyti ir taikų ginčų sprendimą iki bylos iškėlimo ar vykstantteismo procesui.

4. Nė vienam proceso dalyviui neturėtų būti kliudoma veikti padedamamteisininko. Vengtina reikalavimo šaliai privalomai kreiptis iš karto į kelisteisininkus dėl tos pačios bylos reikalų. Siekiant palengvinti teisminėsgynybos prieinamumą, teisininko atstovavimas neturėtų būti privalomas,jei atsižvelgiant į bylos pobūdį būtų įmanoma, kad teisme asmuo savoteises gintų pats.

5. Valstybės turėtų imtis priemonių, užtikrinančių procesinių dokumentų formų paprastumą ir kad juose vartojama kalba būtų suprantama visuomenės nariams, o teismo sprendimų kalba būtų suprantama šalims.

6. Jei viena proceso šalis nepakankamai moka kalbą, kuria vyksta teismoprocesas, valstybės narės turėtų skirti pakankamai dėmesio vertimo žo-

351


džiu ir raštu problemoms ir užtikrinti, kad ekonomiškai silpnoje padėtyje esantys asmenys, negalėdami kalbėti ta kalba, kuria vyksta procesas, ar ją suprasti, neatsidurtų nelygiateisėje padėtyje kreipdamiesi į teismą ar bet kurioje kitoje proceso stadijoje.

7. Turėtų būti imtasi priemonių, kurios leistų kiek įmanoma sumažinti ekspertų skaičių vienoje byloje, nesvarbu, šie ekspertai paskiriami teismo iniciatyva ar šalių prašymu.

C. Pagreitinimas

8. Turėtų būti imtasi visų įmanomų priemonių, sutrumpinančių proceso trukmę nuo bylos iškėlimo iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Siekiantšio tikslo turėtų būti imtasi priemonių panaikinti pasenusias procedūras,neatliekančias jokio naudingo vaidmens, užtikrinti, kad teismuose dirbtųtinkamas personalas, sugebantis užtikrinti efektyvų teismo darbą, patvirtinti tokias proceso taisykles, kurios leistų teismui nuo pirmųjų stadijųskatinti procesą.

9. Neginčijamiems ar akivaizdžiai pagrįstiems reikalavimams turėtų būtinustatytos taisyklės, kurios šiose bylose užtikrintų greitą galutinio sprendimo priėmimą, išvengiant nereikalingų formalumų, žodinio proceso arbylinėjimosi išlaidų.

10. Skirtinas ypatingas dėmesys dar neįsiteisėjusių sprendimų išankstinio vykdymo galimybei ir palūkanoms už priteistą sumą iki visiško sprendimoįvykdymo, siekiant užkirsti kelią galimybėms piktnaudžiauti apeliacijosteise ar vilkinti teismo procesą.

D. Bylinėjimosi išlaidos

11. Iš šalies reikalaujama įmoka, kaip bylos iškėlimo sąlyga, neturėtų būtitokio dydžio, kad atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes prieštarautų protingumo principo reikalavimams.

12. Teismo mokesčiai, aiškiai kliudantys teisės į teisminę gynybą prieinamumui, turėtų būti, jei tai įmanoma, sumažinti arba jų visai atsisakyta. Teismo mokesčių sistema turėtų būti išnagrinėta siekiant ją supaprastinti.

13. Skirtina dėmesio išlaidų teisininkų ir ekspertų paslaugoms klausimui, kiektai kliudo teisminės gynybos prieinamumui. Turėtų būti užtikrinama tamtikra šių išlaidų dydžio kontrolė.

14. Išskyrus ypatingus atvejus, bylą laimėjusios šalies išlaidas turėtų atlygintibylą pralaimėjusi šalis, įskaitant ir išlaidas teisininko pagalbai, kiek taineprieštarauja protingumo principui.

352

E. Specializuotos procedūros

15. Jei ginčas kyla dėl nedidelės pinigų sumos, turėtų būti numatyta procedūra, leidžianti šalims, atsižvelgiant į bylos pobūdį, išvengti neproporcingai didelių išlaidų. Siekiant šio tikslo turėtų būti įvertintos galimybės nustatyti paprastesnes proceso formas, atsisakyti žodinio bylos nagrinėjimoir apriboti apeliacijos teisę.

16. Valstybės turi užtikrinti, kad šeimos bylų procesas būtų paprastas, greitasir pigus, atitinkantis privatų šių klausimų pobūdį. Kiek tai įmanoma, šiosbylos turėtų būti nagrinėjamos ne viešai.


Įvadas

1. Pastaruoju metu daugeliui valstybių rūpi problemos, susijusios su teisėsį teisminę gynybą prieinamumu. Europos Tarybos teisingumo ministrų9-ojoje konferencijoje, kuri įvyko 1974 m. gegužės 31 d., Vienoje, vienaiš nagrinėjamų temų buvo šios problemos.

Vadovaudamasi Italijos ir Austrijos ministrų pranešimais, konferencija re-komendavo Europos Tarybos Ministrų komitetui „pavesti Europos teisinio bendradarbiavimo komitetui ištirti ekonominių ir kitokių kliūčių proble-mas civiliniame procese savo ir užsienio šalyse, atsižvelgiant į 9-osios konferencijos diskusijas, pavedant tyrimą atlikti komiteto ekspertams". Eks-pertų komitetas buvo sudarytas 1974 metais. Kadangi šis klausimas turėjo nepaprastą svarbą, jį taip pat aptarė Prancūzijos ministras 11 -ojoje Europos Tarybos teisingumo ministrų konferencijoje 1978 m. birželio 21-22 d. Kopenhagoje. Šioje konferencijoje teisingumo ministrai nusprendė, kad būtų naudinga atlikti tyrimą dėl teismo proceso išlaidų ir tinkamų priemonių joms sumažinti.

2. 1974 m. sudarytas Ekspertų komitetas daugiausia dėmesio skyrė teisineipagalbai ir konsultacijai. Jo iniciatyva buvo parengti šie dokumentai,kuriuos Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto (CDCJ) pasiūlymupriėmė Ministrų komitetas:

I. Rezoliucija (76) 5 dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse ir ad-ministracinėse bylose, priimta 1976 m. vasario 18 d., ir jos aiškina-masis memorandumas.

Ši rezoliucija nustato minimalius teisinės pagalbos užsienio šalių pi-liečiams standartus.


II. Rezoliucija (78) 8 „Dėl teisinės pagalbos ir konsultacijos", priimta1978 m. kovo 2 d., ir jos aiškinamasis memorandumas.

Ši rezoliucija nustato minimalius teisinės pagalbos ir konsultacijos stan-dartus.

III. 1977 m. vasario 27 d. Europos sutartis „Dėl teisinės pagalbos prašymųperdavimo".

IV. 1978 m. kovo 15 d. Europos konvencijos „Dėl informacijos apie užsienio teisę" papildomas protokolas, kiek tai liečia prašymus dėl teisinėspagalbos ir konsultacijos.

V. 1978 m. buvo paskelbti valstybių narių atsakymai į klausimyną dėlteisinės pagalbos ir konsultacijos.

3. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 12-ojoje Europos teisingumo ministrų konferencijoje 1980 m. gegužės mėnesį Liuksemburge Austrijos teisingumoministras pristatė pranešimą „Dėl efektyvesnės teisingumo sistemos". Pranešime, apibendrinus Europos Tarybos veiklą teisminės gynybos prieinamumo klausimais, buvo padaryta išvada, kad atėjo laikas atlikti kitokiotos pačios problemos aspekto, t. y. teisminės sistemos funkcionavimo, tyrimus. Pačią teismų sistemą turi tirti asmenys, kurie ją administruoja artobulina, siekiant pagerinti jos funkcionavimą ir padidinti teismų veiklosefektyvumą. Konferencijoje patvirtinta antroji rezoliucija rekomenduojaMinistrų komitetui teikti prioritetą teismų sistemos funkcionavimo tobulinimo būdų studijoms.

Šį klausimą nagrinės Europos teisinio bendradarbiavimo komitetas (CDCJ), vėliau jį numatyta įtraukti į Europos Tarybos darbotvarkę.

Bendrosios pastabos

4. Komitetas negalėjo apsiriboti teisinės pagalbos ir konsultacijos klausimais,kadangi visada bus žmonių, kuriems teisinė pagalba bus visai neprieinama; kai kuriems žmonėms teisingumo siekimas yra sunkiai pakeliamafinansinė našta. Be to, išlaidos nėra vienintelė teisminės gynybos prieinamumo kliūtis. Jei procesas yra toks lėtas, kad žmonės metų metus yraverčiami laukti, kol jų bylos bus išnagrinėtos, arba toks sudėtingas, kadšalims nesuprantamas, turi būti keičiamos pačios proceso taisyklės.

Pažymėtina, kad pagrindinės teisingumo prieinamumo kliūtis visose šaly-se yra iš esmės tos pačios: proceso sudėtingumas, trukmė, išlaidos. Kiek-vienas aspektas yra saistomas abipusės priklausomybės ryšiais. Proceso sudėtingumas dažnai lemia ilgesnį procesą ir savo ruožtu didėja bylinėji-mosi išlaidos.

354


5. 1976 metais valstybėms narėms buvo išsiuntinėtas detalus teisminės gynybos prieinamumą didinančių procesinių priemonių klausimynas.1978 metais paskelbti atsakymai yra labai svarbus informacijos šaltinis. Išjų matyti, kad daugelis šalių ėmėsi ar ketina imtis priemonių, kurios teisingumo sistemą priartintų prie piliečių. Nors šios priemonės yra labaiįvairaus pobūdžio, tačiau galima pastebėti, kad daugelyje valstybių buvonustatytos specializuoto proceso taisyklės, užtikrinančios teisminės gynybos prieinamumą. Šio proceso taisyklės apima ginčų dėl smulkių ar akivaizdžiai pagrįstų reikalavimų nagrinėjimą, taip pat bylas, susijusias suvartotojų apsauga ir šeimos teise.

6. Nepaisant to, komitetas nusprendė, kad nepakanka vien klausimyno irpaskelbti atsakymus į jį; Europos Tarybos valstybės narės turėtų būti paragintos imtis konkrečių žingsnių, užtikrinančių, kad kiekvienas asmuo galėtų lengviau kreiptis į teismus, neatsižvelgiant į jo materialinę padėtį,išsilavinimą ar socialinį statusą.

Komiteto nuomone, geriausias variantas būtų patvirtinti rekomendaciją, kviečiančią valstybių narių vyriausybes laipsniškai įgyvendinti rekomen-dacijos priede įtvirtintus principus, kiek tai leistų biudžetiniai ištekliai.

7. Be to, komitetas įsitikinęs, kad specialių taisyklių įtvirtinimas atskirų kategorijų byloms nagrinėti nėra vienintelė priemonė, todėl, atsižvelgiant įjau taikomas priemones, turi būti tobulinamas visas teismo procesas, nesvarbu, tai būtų bendrosios nuostatos ar specialiosios taisyklės atskirų kategorijų ginčams nagrinėti.

8. Įtvirtinti principai sugrupuoti pagal jų reguliavimo dalyką: informacija visuomenei; supaprastinimas; pagreitinimas; bylinėjimosi išlaidos; specializuotos procedūros.

Komitetas nusprendė, kad rekomendacijoje būtų tikslinga į pirmą vietą iškelti visuomenės informavimą. Ir taip aišku, kad pakankama informaci-ja savaime padeda teisminės gynybos prieinamumui; viena vertus, asme-nys informuojami apie jų turimas teises, kita vertus, atsiranda galimybė išvengti nereikalingo bylinėjimosi.

Rekomendacijos priede įtvirtintų principų komentaras

9. Rekomendacija taikoma civilinėms, komercinėms, administracinėms, socialinėms ir mokesčių byloms, tačiau netaikoma baudžiamosioms byloms, kadangi atsižvelgiant į jų ypatumus reikia specialių priemonių.Komitetas nemanė esant būtina šioje rekomendacijoje užsiminti apie darbobylas, kadangi jos tiesiogiai ar iš dalies yra susijusios su skirtingų valstybių narių civiline, administracine ar socialinio aprūpinimo teise. Princi-

355


pai, susiję su informacija visuomenei (1 ir 2), supaprastinimu (3-7), pa-greitinimu (8-10), bylinėjimosi išlaidomis (11-14), pagal savo pobūdį yra bendrieji principai, o su specializuotomis procedūromis susiję principai (15 ir 16) liečia tik kai kurių kategorijų bylas, kurios dažnai pasitaiko ir joms reikia išskirtinio požiūrio: ginčai dėl smulkių reikalavimų ir ginčai, kylantys iš šeimos teisės.

10. Priedas pradedamas bendrąja nuostata, kuri variante prancūzų kalba apibūdinama nuostata „ginti savo teises teisingumą vykdančiose institucijose" (pranc. „faire valoir ses droits en justice"), o variante anglų kalba -„ginti savo teises teismuose" (angį. „to assert bis rights before courts").Komitetas susitarė laikyti šias sąvokas tapačiomis. Todėl sąvoka „teismas" reiškia kiekvieną nepriklausomą instituciją, įgyvendinančią teisingumo funkcijas minėtose bylose. Tas pats taikytina ir sąvokai „tribūnai",kuri vartojama rekomendacijos versijoje prancūzų kalba.

11. Pirmiau minėta bendrąja nuostata valstybės skatinamos imtis visų būtinųveiksmų, pašalinančių tris pagrindines teisminės gynybos prieinamumokliūtis: sudėtingumą, trukmę ir išlaidas.

Pasakymu „visų būtinų veiksmų" pripažįstama, kad kai kurios valstybės jau buvo reformavusios minėtas sritis, ir šių uždavinių sprendimas gali skirtis atsižvelgiant į problemos prigimtį.

A. Informacija visuomenei

1 ir 2 principai

12. Be jokios abejonės, didelė teisminės gynybos prieinamumo kliūtis yranežinojimas, kokiu būdu asmuo gali teisme pareikšti reikalavimus.

Visuomenės informavimo priemones mažai domina civilinės bylos. Di-džioji dalis visuomenės visai nieko nežino apie teisme nagrinėjamas by-las, nebent, kad tai yra brangus užsiėmimas. Dauguma piliečių nežino apie teismų teritorinį ar dalykinį teismingumą.

Turi būti imtasi priemonių, užtikrinančių, kad kiekvienas visuomenės na-rys galėtų žinoti, kuris teismas yra kompetentingas nagrinėti jo bylą ir kokius reikalavimus reikia įvykdyti siekiant iškelti bylą.

Informacijos prieinamumas turėtų būti garantuojamas ir atsakovams, ka-dangi jie turėtų žinoti, kaip ir kam atsakyti į pareikštus reikalavimus. Iš to išplaukia, kad teismo procesiniuose dokumentuose būtų tikslinga nurodyti kompetentingus teismus, jų buveinės adresus ir pareigūnus, kurie gali suteikti reikiamą informaciją.

356


13. Nors 1 principas paprastai taikytinas tik nacionalinėje teisėje, komitetasnusprendė, kad valstybė turėtų teikti informaciją apie užsienio teismokompetenciją, jei tokia kompetencija nustatyta tarptautine sutartimi, kurios dalyvė yra ta valstybė. Be to, žvelgiant į ateitį, pageidautina, kadvalstybės pasistengtų teikti informaciją, kaip pareikšti ieškinį užsieniovalstybės teisme.

14. Asmenims nepakanka žinoti, į kurį teismą kreiptis ar kaip iškelti bylą.Jiems turėtų būti prieinama papildoma informacija, kad būtų galima realiai imtis reikiamų veiksmų. Šios informacijos pobūdis nurodomas 2 principe. Šiuo atveju valstybės turi ypatingas pareigas ir negali pasikliautivien teisininkais. Potencialūs bylos dalyviai turi pakankamą teisėtą interesą iš anksto žinoti, kokių veiksmų jie turėtų imtis, ypač jei ketina patysvesti bylą, kaip tai numatyta 4 principe. Taip pat yra atvejų, kai bylinėjimosi išlaidos be reikalo padidėja dėl privalomojo kreipimosi į teisininkąteisinės pagalbos1.

Informacijos prieinamumo reikalavimas tikrai nebus įvykdytas, jei byloje dalyvaujančiam asmeniui bus pateikta Civilinio kodekso ar Civilinio pro-ceso kodekso kopija.

15. Išimtinė valstybės narių kompetencija išlieka informacijos pateikimo būdų nustatymas. Pavyzdžiui, visą šalims reikalingą informaciją galėtų pateikti teismai2. Ją galėtų pateikti ir teismams priklausančios institucijos.Šis variantas pasirinktas Švedijoje ir Šveicarijoje, kuriose šalys turi galimybę gauti iš teismams priklausančių institucijų visą su jų reikalais susijusią informaciją dėl procesinių formalumų, arba Prancūzijoje ir Liuksemburge, kur patariamieji teismų biurai turi informuoti šalis apie jų turimasteises ir procesines priemones jas įgyvendinti. Šių valstybių patirtis įrodo,jog nėra priežasčių abejoti, kad tokių sistemų sukūrimas būtų per didelėnašta valstybėms.

Šią informaciją galėtų pateikti ir teismui nepriklausančios valstybinės agentūros ar valstybės įgaliotos institucijos, bendradarbiaujančios su teis-mais, administracinės tarnybos arba šią informaciją galėtų skelbti visuo-menės informavimo priemonės.

Šiuo atveju ypač reikšminga 1976 m. lapkričio 30 d. Europos Bendrijų Teisingumo teisme Cox v. De Wolf byloje priimtas sprendimas Nr. 42/76. Šios bylos esmė - Belgijos pilietis ketino užtikrinti Belgijos teisme priimto sprendimo įvykdymą Nyderlanduose. Teismo išlai-dos ir teisininko pagalbos išlaidos gerokai viršijo išieškomą sumą. Šios bylos baigtis paska-tino Nyderlandus pakeisti savo įstatymus.Vienose šalyse gali vykti rungimosi procesas, kai teismas atlieka tik arbitro vaidmenį, kitose gali būti įtvirtinta tiriamoji proceso forma. Kai kuriose šalyse teisėjas gali vadovauti procesui ir patarti procese dalyvaujančioms šalims, kai jos nėra atstovaujamos (Austrija, Vokietijos Federacinė Respublika, Islandija, Norvegija, Šveicarija).

357


Bendro pobūdžio informacija galėtų būti pateikiama standartiniuose pro-cesiniuose dokumentuose, brošiūrose3, lankstinukuose ar skelbiama teismo informaciniuose stenduose, ar net kai kuriais atvejais teikiama žodžiu.

16. Informacija turėtų būti susijusi tik su procesiniais klausimais, bet neturėtųbūti pateikiama kaip konsultacija dėl bylos esmės.

17. Jei procesinių reikalavimų nesilaikymas sukeltų rimtų teisinių padarinių,valstybės narės turėtų užtikrinti informacijos apie tai prieinamumą. Elementarus pavyzdys yra procesinių terminų nesilaikymas.

Daugelyje valstybių, jei suinteresuota šalis neatlieka reikiamų veiksmų per nustatytą terminą, tai gali jos interesų atžvilgiu sukelti neigiamų pa-darinių, pavyzdžiui, sprendimo už akių priėmimą. Nors ir yra numatytos atitinkamos gynybos priemonės, tačiau tai nėra pakankama priemonė, ypač turint mintyje teismo procesų trukmę ir išlaidas. Todėl kai šaliai neatstovauja teisininkas, pageidautina, kad šalis būtų informuota apie atitinkamų terminų praleidimo padarinius. Pavyzdžiui, ši informacija ga-lėtų būti pateikta šalims skirtuose procesiniuose dokumentuose. Jei spren-dimą galima skųsti apeliacine tvarka, informacija apie tokią galimybę turėtų būti nurodyta arba pačiame sprendime, arba jo informaciniame dokumente. Jei ši informacija nepateikiama, šalies prašymu tokią infor-maciją turėtų pateikti arba teismas, arba kita bendradarbiaujanti su teis-mais kompetentinga tarnyba. Jei teismo procese priimamas žodinis spren-dimas, teisėjas ar kitas su teismu susijęs asmuo ex officio arba šalies prašymu turėtų informuoti ją apie apeliacijos galimybę.

18. Tose valstybėse, kuriose sprendimas už akių gali būti pradedamas priverstinai vykdyti prieš tai nepranešus apie tokį sprendimą pralaimėjusiai bylą šaliai, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas informacijosapie apskundimo galimybę ir tvarką prieinamumui, jei tokia šalis vėliau pageidautų jį skųsti. Atsižvelgiant į konkrečią situaciją, tokio pobūdžio informaciją galėtų suteikti atsakingas už sprendimų vykdymąpareigūnas.

1^. Be to, buvo atkreiptas dėmesys į tarptautinių santykių aplinkybes, ku-rios gali lemti sprendimo už akių priėmimą ar sumažinti suinteresuoto asmens galimybes gauti informaciją apie savo teisių įgyvendinimo prie-

Šio būdo įgyvendinimo pavyzdžių galima rasti Austrijoje, kurioje brošiūrose pateikiama išsami informacija apie teismų sistemą ir jos funkcionavimą, galimybes piliečiams ginti savo teises, arba Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kurioje brošiūrose pateikiama ša-lims svarbi informacija apie procesinius formalumus.

358


mones. Tai ypač pasakytina apie atvejus, kai teismo dokumentai siun-čiami paštu, o atsakovas jų negauna, pavyzdžiui, todėl, kad adresas buvo užrašytas neteisingai arba pasikeitė. Nors tarptautiniu kontekstu naudojamos kitokios priemonės, pavyzdžiui, diplomatiniai ar konsuli-niai kanalai, tačiau neretai teisiniai dokumentai vis tiek per vėlai pa-siekia adresatą, kad jis galėtų laiku pasirengti gynybai ar pateikti ape-liaciją.

Tokių padarinių padeda išvengti 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konven-cija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje; ji nustato efektyvesnę dokumentų perdavimo sistemą, šios konvencijos 15 ir 16 straipsniuose įtvirtintos atsakovo teisių garantijos, jei atsakovui buvo įteiktas šaukimas ne jį išdavusio teismo buveinės šalyje ir jis neatvyksta į teismą.

20. Teismo procesas nesibaigia priėmus teismo sprendimą, kadangi laimėjusibylą šalis dar gali kreiptis dėl jo priverstinio įvykdymo. Teismo sprendimųvykdymas gali sukelti naujų sunkumų ir atitinkamai reikia papildomųišlaidų. Dėl šios priežasties pageidautina, kad iki bylos iškėlimo pareiškėjas turėtų žinoti apie sprendimų vykdymo tvarką ir galimas vykdymoišlaidas. Taip kiekvienas bylos dalyvis žinotų, kiek kainuotų sprendimoįvykdymas, o kiekviena šalis būtų informuota, kokių veiksmų gali būtiimtasi prieš ją.

21. Jei teismo sprendimas turi būti pripažintas ar vykdomas užsienyje, suinteresuota šalis turėtų gauti informaciją apie su tuo susijusias proceso taisykles ir procesines išlaidas. Informacija apie tai pateikiama Užsienio valstybėse priimtų teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylosepripažinimo ir vykdymo praktiniame vadove, kuris buvo parengtas vadovaujant Europos teisinio bendradarbiavimo komitetui ir išspausdintas Mor-gan-Grampian Limited leidykloje Londone.

22. Be to, kaip sektinas modelis paminėtina Rezoliucija (77) 31 „Dėl asmensapsaugos nuo administracinių institucijų aktų", kurią priėmė Ministrų komitetas 1977 m. rugsėjo 28 d.; šios rezoliucijos V principas rekomenduoja administraciniuose aktuose nurodyti įprastą jų apskundimo tvarką irterminus.

B. Supaprastinimas

3 principas

23. Viena iš veiksmingesnių priemonių, išplečiančių teisminės gynybos prieinamumą, yra taikaus ginčų sprendimo skatinimas ir taikinimo procedū-

359


ros. Egzistuoja skirtumas tarp teismo proceso išvengimo priemonių ir prie-monių, kuriomis užbaigiamas procesas iki sprendimo priėmimo, tačiau ir vienu, ir kitu atveju bet kuriuo metu turi būti taikos sutarties sudarymo galimybė ir teisėjas galėtų imtis reikiamų veiksmų sutaikyti šalis bet ku-rioje proceso stadijoje. Siekiant efektyvumo turėtų būti vengiama grynai formalaus ir vilkinančio procesą taikinimo.

Skirtingo pobūdžio taikinimo procedūros egzistuoja daugelyje valstybių narių.

24. Vienas iš teisingumo įgyvendinimą didinančių būdų yra taikinimo klausimo sprendimo patikėjimas kitiems asmenims, o ne teisėjams. Pavyzdžiui,Prancūzijoje veikia taikos teisėjai (pranc. conciliateurs), kurių užduotisyra pasiekti taikų šalių, kurios nenori kreiptis į teismą, susitarimą dėlginčo. Šie žmonės taip pat stengiasi sutaikyti priešingas šalis ir padėtirasti kompromiso pagrindą.

Taip pat buvo įkurtos vartotojų apsaugos institucijos, tiriančios vartotojų skundus ir taikančios su tuo susijusias šalis.

25. Valstybės turėtų nuspręsti, kokias atvejais pripažintose taikinimo institucijose pasiekti susitarimai turėtų būti vykdytini.

4 principas

26. Šis principas saugo asmens teisę pasitarti su teisininku, taip pat konsultuotis su juo dėl visų teismo procese iškylančių klausimų. Profesionalipagalba būtina sprendžiant daugelį ginčų. Teisininko pagalba iki bylosiškėlimo gali padėti taikiai išspręsti ginčą ar paskatinti atsisakyti nereikalingo reikalavimo pareiškimo, tokiu būdu potencialiam ieškovui sutaupant pinigus, laiką ir užkertant kelią kitiems sunkumams. Šis principasnedraudžia toms valstybėms, kurios, siekdamos pigesnio proceso tam tikrų kategorijų bylose nustatė, kad išlaidos teisininko pagalbai neatlyginamos, ir toliau taikyti šias nuostatas.

27. Nors ir naudinga, daugeliu atvejų galima sakyti net ir būtina, kad kiekviena šalis procese būtų atstovaujama teisininko, tačiau šiuo principupripažįstama, kad yra tokių bylų, kurias ieškovas turėtų teisę vesti pats.

Privalomas teisininko dalyvavimas visose bylose sudarytų įspūdį, kad kliu-doma teisminės gynybos prieinamumui.

Net ir esant išsamiai teisinės pagalbos sistemai, teisininko paslaugos turi būti apmokėtos, o jos gali būti brangios. Tačiau yra tokių bylų, kuriose

360


teisininko paslaugos neatrodo absoliučiai būtinos'. Tokiuose procesuose teisėjas galėtų būti aktyvesnis, o ir pats procesas supaprastintas. Tokiais atvejais, kai byloje dalyvaujantys asmenys neatrodo pakankamai patyrę patys vesti savo bylas, teisėjas galėtų jiems pasiūlyti susirasti kompeten-tingą atstovą.

28. Kai kuriose valstybėse šalys privalo kreiptis pagalbos iš karto į kelis teisininkus toje pačioje byloje. Jei šis reikalavimas yra tiesiog susijęs su tradicijos išsaugojimu ir objektyviai nebūtinas, ši tvarka turėtų būti pakeista,siekiant supaprastinti bylų sprendimą ir sumažinti bylinėjimosi išlaidas2.

5 principas

29. Šis principas susijęs su teismo procesuose naudojamų dokumentų forma irkalba; forma apima ir dokumento turinį. Rekomendacija būtų nebaigta,jei valstybės nebūtų paskatintos imtis su šiuo klausimu susijusių pažangiųveiksmų.

Archajiška ir pernelyg formali daugelio teismo dokumentų prigimtis aiš-kiai sudaro kliūtis paprastiems piliečiams. Šioms kliūtims įveikti pagei-dautina dokumentuose vengti pasenusių, tarptautinių ar pernelyg sudė-tingų ar techninių terminių. Nėra jokių priežasčių, kodėl neturėtų būti

1 Kai kuriose valstybėse šalys turi teisę pačios vesti savo bylas. Taip yra Belgijoje (su tam tikromis išimtimis), Kipre, Danijoje, Islandijoje, Airijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Šveicari-joje, Turkijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Taip pat yra ir Austrijos apylinkės teismuose visose bylose ir apygardos teismuose ištuokos bylose. Prancūzijoje tai įmanoma net komerciniuose teismuose. Tokia pati galimybė egzistuoja Vokietijos Federacinės Respublikos apylinkės teismuose, išskyrus ištuokos ir kai kurias kitas bylas, žemesniuosiuose ir aukštesniuosiuose administraciniuose ir darbo teismuose, žemesniuosiuose ir aukštesniuosiuose socialiniuose teismuose. Belgijoje ir Islandijoje šalis teisme gali atstovauti artimieji giminaičiai. Švedijo-je šalį gali atstovauti bet kas, jei tik teismas nusprendžia, kad atstovas tinkamas. Kai kuriose šalyse (Belgijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Prancūzijoje, Liuksembur-ge, Norvegijoje ir Šveicarijoje) atstovais darbo bylose gali būti ir profesinių organizacijų pareigūnai. Liuksemburge teisininko atstovavimas yra būtinas visose bylose pirmosios instancijos teismuose, Apeliaciniame teisme ir Aukščiausiajame teisme. Tačiau atstovavi-mas neprivalomas, jei bylą nagrinėja taikos teisėjas (pranc. juge de paix), kurio kompe-tencijos sritis yra atskirų bylų kategorijos, pavyzdžiui, nuoma, ir bet kurios kitos civilinės ar komercinės bylos, jei ginčo suma neviršija 30 000 Liuksemburgo frankų. Taip pat yra ir Šveicarijoje, kurioje advokato dalyvavimas neprivalomas apygardos teismuose (tribūnai d'arrondissemenf), nagrinėjančiuose komercines bylas, taip pat teismuose, nagrinėjančiuose ginčus, kylančius iš socialinės bei darbo teisės, kuriuose atstovu gali būti profesinės orga-nizacijos pareigūnas; kai kuriose kantonuose teisininko atstovavimas darbo teismuose ne-leidžiamas. Nyderlanduose šalys pačios gali atstovauti savo interesus apygardos teismuo-se ir visose administracinėse, socialinėse ir mokesčių institucijose; tačiau teisininko atstovavimas mokesčių bylose yra būtinas, jei ketinama Aukščiausiajame teisme (Hoge Raad) argumentus pateikti žodžiu.

1 Belgija atsisakė profesionalių teismo patikėtinių instituto (pranc. avouės), Prancūzija - taip pat, išskyrus apeliaciniame teisme nagrinėjamas bylas.

361


vartojama suprantama ir aiški kalba3. Tai ypač pasakytina apie doku-mentus, kuriais atsakovas informuojamas, kokius veiksmus jis turi atlik-ti, siekdamas išvengti sprendimo už akių priėmimo. Dokumente turi būti aiškiai nurodyti faktai, kuriais remiasi priešinga šalis, ir kai kurių proce-sinių veiksmų, kurie leistų apsaugoti dokumento gavėjo interesus, atliki-mo galimybė.

30. Išskirtinio dėmesio vertas principas, kad ginčo šalys turėtų aiškiai suprastibet kurį teismo sprendimą ir jame nurodytus motyvus. Daugumai žmonių,tapusių byloje šalimis, tai gali būti pirmasis ir vienintelis jų kontaktas suteismų sistema.

Norint įgyvendinti šį principą pageidautina, kad valstybės paskatintų vi-sus visų lygių teismų sistemos profesionalus palaikant santykius su visuo-mene vartoti paprastą kalbą. Į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama teisės studijose ir mokymuose.

6 principas

31. Didelė teisminės gynybos prieinamumo kliūtis yra nemokėjimas kalbos,kuria vyksta teismo procesas. Valstybės turėtų imtis šią kliūtį pašalinančių priemonių.

Turi būti įtvirtintos ne tik nuostatos dėl vertėjo pagalbos per žodinį bylos nagrinėjimą, bet ir teikiama informacija apie suinteresuotų asmenų gali-mybes gauti dokumentų vertimus.

Už informacijos pateikimą atsakingi pareigūnai, kiek tai yra įmanoma, turėtų pasinaudoti vertėjo pagalba, bendraudami su asmenimis, kurie ne-pakankamai moka šios šalies kalbą ir kurių nelydi asmuo, mokantis abi kalbas.

Būtų naudinga parengti svarbių informacinių dokumentų apie procesą ver-timus.

32. Neaptariama, kas turėtų apmokėti vertimo žodžiu ar raštu išlaidas. Kad irkaip būtų, kiek įmanoma reikia vengti situacijos, kai galimos vertimo išlaidos sulaikytų asmenis nuo savo teisių gynimo ar gynimosi teisme. Šiuokontekstu verta prisiminti, jog Rezoliucijoje (78) 8 dėl teisinės pagalbosir konsultacijos, kurią 1978 m. kovo 2 d. priėmė Ministrų komitetas, rekomenduojama, kad teisinė pagalba turėtų apimti ir vertimo išlaidas.

1977 m. valstybėms narėms buvo išsiuntinėtas klausimynas dėl teisminių ir neteisminių dokumentų formų ir kalbos supaprastinimo priemonių. Kai kurių valstybių (Austrijos, Kipro, Danijos, Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Norvegijos, Portugalijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės) atsakymai parodė, kad šioje srityje jos ėmėsi tam tikrų priemonių.

362


7 principas

33. Šis principas, kuriuo rekomenduojama procese riboti ekspertų skaičių, atitinka kelis poreikius. Pirma, procesas tampa paprastesnis ir sumažėja jo išlaidos. Antra, komitetas norėjo užtikrinti tam tikrą šalių pusiausvyrą, pavyzdžiui, tose bylose, kuriose dalyvauja privatus asmuo ir didelė įmo-nė, galinti į procesą įtraukti didelį skaičių ekspertų.

Pabrėžtina, kad rekomendacijoje numatomi tik tie atvejai, kai ekspertus paskiria teisėjas ar teismas savo iniciatyva arba šalių prašymu, bet nenu-rodoma to atvejo, kai šalys pačios įtraukia ekspertus į procesą.

Yra įvairių būdų sumažinti bylose kviečiamų ekspertų skaičių. Pavyz-džiui, teismas gali paskirti ekspertą iš pripažintos profesionalios instituci-jos; galima paskatinti šalis pasinaudoti tik vieno eksperto pagalba ar ribo-tu jų skaičiumi, arba teismui gali būti leista patarti šalims dėl byloje reikalingų ekspertų skaičiaus.

C. Pagreitinimas

8 principas

34. Šis principas atitinka Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalįir susijęs su laiko, per kurį išsprendžiama byla, trukme. Tai ypač svarbukai kuriuose procesuose, pavyzdžiui, bylose dėl nepilnamečių globos.Taip pat svarbu, kad asmeniui padarytos žalos atlyginimo bylose atsakomybės klausimas būtų išspręstas kuo greičiau, net jeigu žalos dydžio klausimo medicininė ekspertizė dar neišsprendusi. Tokio pobūdžio bylų vilkinimas gali sukelti sunkių padarinių, kadangi šalys ir liudytojai gali pamirštiesmines bylos detales. Be to, kuo ilgiau trunka procesas, tuo didesnėsgali būti išlaidos.

35. Pateikiama keletas proceso trukmę sutrumpinančių būdų. Patariama išanalizuoti, ar grynai formalios prigimties procesinės taisyklės vis dar naudingos, ir ar tos taisyklės, kurios neatitinka šiuolaikinės tinkamo administravimo efektyvumo koncepcijos, turi būti atšauktos.

Bet procesinių taisyklių pakeitimų tikrai nepakanka, jei tai atliekama negerinant pačios teismų sistemos funkcionavimo. Procesinių taisyklių, sprendžiančių išlaidų, proceso sudėtingumo ir trukmės problemas, pakei-timai yra beprasmiai, jei bylų nagrinėjimo tenka laukti metų metus dėl teisėjų ar aptarnaujančio personalo, ar teismo posėdžių salių trūkumo. Atsižvelgiant į tai, valstybėms siūloma užtikrinti tinkamą teismų aprūpi-nimą personalu ir įranga. Darbo racionaiizavimas, tam išleidus sąlygiš-kai nedaug lėšų, taip pat galėtų padidinti efektyvumą. Pavyzdžiui, gali

i "t P


buti sudarytas nuoseklus bylų nagrinėjimo tvarkaraštis, tai leistų visiems teismo pareigūnams tinkamai panaudoti laiką.

36. Be to, siekiant atnaujinti procesą palengvinant teismo aparato naštą, valstybėms buvo pasiūlyta išanalizuoti galimybes išlaisvinti teismus nuo kaikurių kategorijų bylų, kurios tradiciškai jiems buvo priskiriamos. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse (Islandijoje, Norvegijoje) administracinėms institucijoms buvo suteikta kompetencija nagrinėti skyrybų bylas.

37.Kadangi bylos dažnai užtrunka dėl šalių pasyvumo ar kitų kliūčių, buvoatkreiptas dėmesys, kad viena iš efektyvesnių priemonių pagreitinti procesą būtų suteikimas teisėjui kitokio nei pasyvaus arbitro vaidmens, priskiriant atsakomybę už proceso skatinimą, įgaliojant kontroliuoti byloseigą nuo pat proceso pradžios ir nustatyti kai kurių procesinių veiksmųatlikimo terminus. Tokia sistema davė rezultatų, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur tam tikras teisėjas, žinomas kaip „teisėjas dėl bylos eigos spartinimo" (pranc. juge de la mise en ėtat), buvo įpareigotas spartinti byloseigą. Daugelyje valstybių narių, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Šveicarijoje, teisėjas turi didelesgalias valdyti procesą. Pageidautina, kad teisėjai turėtų galimybę apriboti skaičių ekspertų, kuriuos siūlo viena šalis tik ketindama užvilkinti procesą (žr. 7 principą).

9 principas

38. Jei skolininkas neįvykdo savo prievolės, tai dažnai būna dėl to, kad jisnėra mokus arba bando gauti paskolą, o ne todėl, kad ginčija skolą.

Jei reikalavimas neginčijamas arba laikomas pagrįstu teisėjui pateiktais įrodymais, turėtų būti numatytos taisyklės, kurios leistų kreditoriui mini-maliomis išlaidomis ir be didelių formalumų gauti vykdytiną teismo spren-dimą. Šis principas palankus ir skolininkui, kadangi jam tenka atlyginti kreditoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš tikrųjų daugelio valstybių "narių teisėje numatytos nuostatos dėl supaprastinto proceso, kuriame kre-ditoriai, jei pagrindžia savo reikalavimus, gali gauti vykdytiną teismo sprendimą šalims asmeniškai nedalyvaujant procese. Tokį skolos išieško-jimo mechanizmą nustatančios taisyklės kiekvienoje valstybėje yra la-bai skirtingos. Tokio proceso struktūra paprastai priklauso nuo teismo, ku-riam teismingos tokio pobūdžio bylos, nuo to, ar nustatoma aukščiausia tokio reikalavimo suma, ir ar būtinos teisininko paslaugos.

Šiame procese ypač tinka naudoti standartines procesinių dokumentų formas, ir bent vienoje valstybėje narėje (Vokietijos Federacinėje Respublikoje) šiems procesams pagreitinti naudojami kompiuteriai.

364


39. Tačiau ir skolininko teisės turi būti saugomos, ir jam turėtų būti suteiktagalimybė ginčyti reikalavimo pagrįstumą, pareiškiant ieškinį teisme.

7 0 principas

40. Nors apeliacijos teisė yra visuotinai pripažįstama fundamentali teisė, tačiau kai kuriose valstybėse ši teisė yra ribojama. Tokie apribojimai pateisinami atsižvelgiant į siekį kuo greičiau užbaigti procesą ir sumažintibylinėjimosi išlaidas, ypač tais atvejais, kai bylinėjamasi dėl nedidelėssumos. x

Apeliacinių skundų, kurie pateikiami tik turint tikslą vilkinti laiką, skai-čius galėtų būti sumažintas, jei sprendimai būtų vykdytini nepriklauso-mai nuo apeliacinio skundo pareiškimo, tačiau su sąlyga, kad teismui suteikiama diskrecijos teisė tam tikrais atvejais sustabdyti teismo spren-dimo vykdymą.

41. Mažos palūkanos už priteistą sumą iki visiško teismo sprendimo įvykdymo skatina apeliacijos teise naudotis siekiant vilkinti teismo procesą.Atsižvelgiant į tai, tikriausiai būtų galima sumažinti piktnaudžiavimo šiateise atvejus, nustatant protingumo kriterijus atitinkančio dydžio palūkanas arba įtvirtinant lanksčią palūkanų dydžio nustatymo sistemą priklausomai nuo objektyvių ekonominės veiklos rodiklių, pavyzdžiui, oficialaus palūkanų dydžio. Taip yra Danijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje,kuriose procesinių palūkanų dydis susijęs su centrinių bankų skelbiamuoficialiu palūkanų dydžiu. Danijoje ir Švedijoje oficialių palūkanų dydžio pokyčiai ipso facto keičia procesinių palūkanų dydžius, oNyderlanduose tam reikalingas vyriausybės nutarimas.

D. Bylinėjimosi išlaidos

11 principas

42. Visas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kurias gali patirti asmuo,kreipdamasis į teismą arba gindamasis nuo pareikštų reikalavimų, galima padalyti į dvi pagrindines kategorijas: valstybei mokėtina dalis ir sumos, sumokėtinos teisininkams ir kitiems bylos dalyviams, pavyzdžiui,Prancūzijoje padedantiems teismui įgyvendinti teisingumą (pranc. auxi-liaires de justice), taip pat ekspertams, liudytojams ir kt.

43. Dalyvaujančio byloje asmens pareiga iš anksto sumokėti tam tikrą mokestį valstybei gali tapti didele teisminės gynybos prieinamumo kliūtimi.Tokiu atveju, kai valstybės vis dėlto nusprendžia neatleisti nuo tokiospareigos, kompetentingoms institucijoms reikia suteikti teisę sumažinti

365


mokestį ar atleisti nuo jo, atsižvelgiant j tokius veiksnius: bylos esmė, ginamų interesų svarba, asmeninės šalių aplinkybės, kt.

44. Turi būti užkirstas kelias pareikšti aiškiai nepagrįstą ieškinį. Jei to siekiama reikalaujant iš anksto sumokėti mokestį, mokesčio dydis turėtų atitikti protingumo kriterijus. Kita vertus, tas pats tikslas gali būti pasiektas irkitais metodais, pavyzdžiui, kaip Prancūzijoje, baudomis ir nuostolių atlyginimu. Portugalijoje gali būti paskirta bauda šaliai, kuri pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, arba kitos šalies prašymu jos naudai gali būti išieškotas nuostolių atlyginimas, taip pat teisininko pagalbos išlaidos, kuriųdydį tvirtina teismas. Tai reiškia, kad valstybės turėtų ginti atsakovą, tačiau nesudaryti teisminės gynybos prieinamumo kliūčių.

12 principas

45. Valstybei mokėtini teismo mokesčiai turi būti kiek įmanoma mažesni.Prancūzijos delegacija, dalyvavusi 11-ojoje Europos teisingumo ministrųkonferencijoje, memorandume atkreipė dėmesį, kad su tuo susijęs valstybės pajamų sumažėjimas gali būti kompensuotas iš kitų šaltinių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 1977 m. gruodžio 30 d. įstatymas nustatė, kad teismomokesčiai nemokami, tačiau tuo pačiu buvo gerokai padidintos baudosbaudžiamosiose bylose. Tačiau vis dėlto ši rekomendacija nesusijusi sumokesčiais už sprendimą, kadangi tokie mokesčiai yra pernelyg susiję subendrąja suinteresuotų valstybių mokesčių sistema.

46. Daugelyje valstybių egzistuoja tvarka, pagal kurią tam tikrose byloseteismo mokesčiai visai nemokami, pavyzdžiui, darbuotojo ir darbdavio,nuomotojo ir nuomininko ginčuose, įvairiose šeimos ir socialinio aprūpinimo bylose, smulkių reikalavimų ir kitose bylose. Valstybės, kurios nemano galinčios visai atsisakyti tokių mokesčių, turėtų juos sumažinti kiektai yra įmanoma.

47. Be to, kai kurios valstybės turi sudėtingą teisinių išlaidų sistemą, pagalkurią reikia tam tikrų administravimo priemonių ir procedūrų. Šias sistemas rekomenduojama supaprastinti siekiant dvigubo tikslo - sumažinti

v išlaidas ir pašalinti teisminės gynybos prieinamumo kliūtis. Tai atlikta Švedijoje, tačiau joje vis dėlto liko nedidelis žyminis mokestis.

7 3 principas

48. Teisininkams ir ekspertams mokėtinos sumos sudaro didesnę teismo išlaidų dalį. Tokių išlaidų našta dažnai yra gana sunki nedideles pajamasgaunantiems asmenims, kuriems teisinė pagalba neprieinama, ir tai kartais juos sulaiko nuo bylos iškėlimo ar savo teisių gynimo. Atsižvelgiant į

366


viešąjį interesą reikalaujama, kad šių išlaidų lygis atitiktų protingumo principo reikalavimus.

49. Daugelyje valstybių išlaidos teisininko pagalbai yra arba gali būti iš dalieskontroliuojamos. Išlaidų tarifai įtvirtinti Austrijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Šveicarijoje, o Danijoje, Nyderlanduose ir Norvegijoje nustatyti rekomenduotini tarifų dydžiai. Kai kuriais atvejais šių išlaidų dydį gali peržiūrėti teisingumo ministras (Norvegijoje), teismas arbaatsakingas valstybės pareigūnas automatiškai arba vienos šalies prašymu, taip yra Austrijoje ir Šveicarijoje, arba Conseil de l'Ordre des AvocatsLiuksemburge. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai pralaimėjusi bylą šalisprivalo atlyginti laimėjusios bylą šalies išlaidas (žr. 14 principą). Jungtinėje Karalystėje šioje srityje teismams suteikta diskrecijos teisė. Prancūzijoje, kai atrodo nesąžininga, kad viena šalis turėtų prisiimti neteisminių išlaidų naštą (pvz., teisininko pagalbos išlaidas), teisėjas gali nustatytidalį, kurią turi sumokėti kita šalis. Švedijoje šalia privačia praktika besiverčiančių teisininkų veikia ir viešosios teisininkų kontoros, kurios veikianesiekdamos pelno, bet padengdamos tik savo išlaidas. Klientas gali laisvaipasirinkti privatų arba viešąjį teisininką; jų kvalifikacija yra tokia pati,abu yra įgalioti veikti pagal teisinės pagalbos sistemos reikalavimus. Tokiasistema skatina privačių ir viešųjų teisininkų konkurenciją, kuri atliekatam tikrą išlaidų kontrolę. Minimalūs tarifų dydžiai nustatyti Turkijoje.Tarifuose nurodyti dydžiai naudojami bylose, nustatant apmokėti teisininko pagalbą atlygintinas išlaidas, kurias turėtų apmokėti pralaimėjusibylą šalis, kai net nėra jokios teisininko ir kliento sutarties.

50. Kiek tai įmanoma, klientas turi būti informuotas iš anksto apie galimasbylinėjimosi išlaidas ir atskirai apie teisininko paslaugų kainą, pavyzdžiui, atkreipiant jo dėmesį į profesinių organizacijų patvirtintus tarifus,nes tai yra ypač svarbu. Kartais į teisininkų nurodomas sumas įtraukiamatiek jų paslaugų kaina, tiek kitos valstybei mokėtinos bylinėjimosi išlaidos. Dėl aiškumo pageidautina šias sumas nurodyti atskirai.

51. Atsižvelgiant į galimas labai įvairias situacijas, labai sunku nustatyti bendrąsias nuostatas dėl išlaidų ekspertams, kadangi eksperto tyrimo gali prireikti bet kurios socialinio gyvenimo srities. Be to, gali labai skirtis eksperto kvalifikacijos reikalavimai ir jo darbo apmokėjimo tvarka. Taigirekomendacija tik siūlo valstybėms narėms imtis tam tikrų tokių išlaidųkontrolės būdų, iš jų, pavyzdžiui, ir išlaidų teisininko pagalbai priežiūros,įtvirtinant tarifus ar nustatant rekomenduotinus dydžius, profesinėms organizacijoms patvirtinant rekomendacijas, teismui ar kitam teismo pareigūnui peržiūrint jų dydį ir kt. Austrijoje ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje tiek išlaidos ekspertams, tiek advokatams yra kontroliuojamos įstatymu.

367

14principas

52. Ne visose valstybėse narėse įstatymai numato laimėjusios bylą šalies procesinių išlaidų ir išlaidų teisininko pagalbai atlyginimą. Tose valstybėse,kurių įstatymai numato išlaidų atlyginimą, tą reguliuojančios taisyklėsskiriasi. Belgijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Portugalijoje išlaidosteisininko pagalbai iš esmės tenka tai šaliai, kuri naudojasi jo paslaugomis. Tas pats galioja ir Šveicarijoje, kai teismuose nagrinėjami ginčai,kylantys iš darbo teisės, kur yra neleidžiamas teisininko atstovavimas.Kitaip yra Austrijoje, Kipre, Danijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Islandijoje, Airijoje, Italijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Švedijoje,Šveicarijoje, Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir iš dalies Nyderlanduose,kuriose honoraras įtraukiamas į išlaidas, kurias turi atlyginti bylą pralaimėjusi šalis.

53. Civilinėje byloje šalies ekonominė rizika visada bus mažesnė, jei ji galės būti tikra, kad laimėjusi bylą galės iš kitos šalies atgauti patirtas išlaidas. Be to, sistema, kurioje pralaimėjusi bylą šalis turi atlyginti laimėjusios bylą šalies išlaidas, sulaiko nuo aiškiai nepagrįstų ieškinių pareiškimo.

54. Dėl šių priežasčių rekomendacijoje įtvirtinamas principas, kuris numatolaimėjusios bylą šalies išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios bylą šalies.Šis principas nėra absoliutus. Viena vertus, jis privalo būti taikomas, išskyrus ypatingus atvejus, kurie yra arba objektyvios prigimties (ginčo dalykas ir tipas, ekonominiai interesai, patirtos išlaidos), arba subjektyviosprigimties (bylos, neturinčios realaus pagrindo). Akivaizdu, kad valstybėspačios sprendžia, kokias atvejais netaikyti bendrojo principo, bet tikėtina, kad teismai savo nuožiūra spręs, ar tokios aplinkybės egzistuoja irkokią jos turi reikšmę. Kita vertus, bylą laimėjusiai šaliai patirtos išlaidosatlyginamos tik tiek, kiek tai „neprieštarauja protingumo principui". Taireiškia, kad pernelyg didelės ar neesminės išlaidos, atsižvelgiant į ginčopobūdį ir sudėtingumą, yra neatlyginamos. Tai kiekvienu atveju įvertinateismai.

E. Specializuotos procedūros

15 principas

55. Valstybės, kurios tyrinėjo ginčų dėl smulkių reikalavimų sprendimo problemas, nustatė, kad bendroji proceso tvarka gali būti kliūtimi, kadangijos sudėtingumas paprastam žmogui gali kelti daug abejonių. Problemųkyla ypač tokiose bylose, kuriose nagrinėjami ginčai, kilę iš pirkimo-pardavimo ar nuomos sutarčių, nelaimingi atsitikimai kelyje ir darbo vietoje, kaimynų ginčai, vartotojų problemos ir kt.

368


56. Šis principas ragina valstybes nustatyti kiek įmanoma pigesnį procesą.Daugelis valstybių nutarė, kad vienintelis būdas išspręsti smulkių reikalavimų problemas yra įtvirtinti tokį procesą, kuris būtų toks paprastas, kadieškovas galėtų pats, be teisininko pagalbos siekti savo teisių teisminėsgynybos ar gintis nuo pareikštų reikalavimų. Tai galima pasiekti įvairiaisbūdais. Skandinavijos šalyse buvo įsteigtos specialios vartotojų skundusnagrinėjančios institucijos, tiriančios bylas pagal rašytinius įrodymus irretai organizuojančios žodinius posėdžius. Anglijoje ir Velse bei Švedijoje žemesnės instancijos teismuose egzistuoja supaprastintas procesas, kurisskatina pareiškėją pačiam vesti bylą teisme. Kitose valstybėse buvo supaprastinti įvairūs formalumai arba bylos nagrinėjimo tvarka, arba atitinkamai buvo atsisakyta reikalavimo šalims turėti atstovus žemesniuose arspecializuotose teismuose (Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Šveicarija). Austrijoje sumarinis procesas (vok. Bagatellverfahren)išsiskiria savo paprastumu, mažesnėmis bylinėjimosi išlaidomis ir apeliacijos ribojimu.

57. Nors rekomendacija valstybėms narėms nepateikia jokio sektino modelio, tačiau rekomenduoja patvirtinti procesinių dokumentų formas, sumažinti teismo posėdžių skaičių, o tai leistų sumažinti ir išlaidas, riboti apeliacijos teisę, savo ruožtu sudarytų galimybę sumažinti proceso trukmę.

7 6 principas

58. Šeimos bylose neturi būti jokių teisminės gynybos prieinamumo kliūčių.Valstybės kviečiamos užtikrinti, kad bylos teismuose būtų nagrinėjamospagal tokias taisykles, kurios atitiktų šioje rekomendacijoje įtvirtintus principus, atsižvelgiant į rimtus padarinius, kurių šiose bylose teismo sprendimas gali sukelti asmens privačiam gyvenimui ir ekonominei padėčiai.Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas užtikrinti, kad teismo procesas šiose bylose būtų spartus.

59. Atsižvelgiant į šių bylų jautrų pobūdį, šalys, viešai aptarinėdamos savošeimos gyvenimo problemas, gali patirti tam tikrų sunkumų. Proceso taisyklės turi atitikti šiuos pastebėjimus.

Kai kuriose valstybėse (Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijos Fe-deracinėje Respublikoje, Islandijoje, Airijoje, Nyderlanduose ir Norvegi-joje) visi teismo procesų šiose bylose posėdžiai uždari, ir tai padrąsina asmenis ginti savo teises teismuose. Tai ypač pasakytina apie asmenis, kurie nedrįstų viešinti išimtinai privačių dalykų.

Garantuojant asmens teisę į privatumą, pageidautinas privataus pobū-džio procesas, tačiau tai turi būti suderinta su kai kuriose šalyse įtvirtintu konstituciniu teisingumo vykdymo viešumo principu.

369

Rekomendacija Nr. R (81) 19„Dėl viešosiose institucijose esančiosinformacijos prieinamumo"1

(Priimta 1981 metų lapkričio 25 dieną Ministrų komiteto 340-ajame ministrų atstovų susitikime)

Ministrų komitetas, vadovaudamasis Europos Tarybos statuto 15.b straipsniu,


atsižvelgdamas į Asamblėjos Rekomendaciją 854 dėl valdžios institucijų do-kumentų prieinamumo visuomenei ir informacijos laisvės;

atsižvelgdamas į adekvačios informacijos visuomenei rūpimais klausimais svarbą demokratinėse valstybėse;

atsižvelgdamas j tai, kad tikėtina, jog informacijos prieinamumas sustiprins visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis;

atsižvelgdamas į tai, kad turėtų būti imtasi visų įmanomų priemonių, siekiant užtikrinti viešosiose institucijose esančios informacijos plačiausią prieinamu-mą visuomenei,

valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja nacionalinėje teisėje ir savo praktikoje laikytis principų, išdėstytų šios rekomendacijos priede.

Rekomendacijos Nr. R (81) 19 priedas

Toliau išdėstyti principai taikomi fiziniams ir juridiniams asmenims. Įgyven-dinant šiuos principus turi būti skiriamas deramas dėmesys tinkamo ir veiks-mingo administravimo reikalavimams. Jei šie reikalavimai tam tikrais atve-jais ar kai kuriose viešojo administravimo srityse lemia būtinumą modifikuoti vieną ar daugiau čia nurodytų principų ar atsisakyti juos taikyti, turi būti imtasi visų priemonių užtikrinti geriausią informacijos prieinamumą.

Priėmus šią rekomendaciją, pagal Ministrų atstovų susirinkimų tvarkos 10.2.c straipsnį, Italijos ir Liuksemburgo atstovai savo vyriausybių vardu pasiliko teisę nesilaikyti šios reko-mendacijos.

370


I. Kiekvienas valstybės narės jurisdikcijoje esantis asmuo turi teisę reikalauti informacijos, esančios viešosiose institucijose, išskyrus įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios institucijas, ir ją gauti.

II. Informacijos prieinamumui užtikrinti turi būti numatytos efektyvios iratitinkamos priemonės. }

III. Atsisakymas suteikti informaciją negali būti grindžiamas tuo, kad informacijos prašantis asmuo nėra asmeniškai suinteresuotas šia informacija.

IV. Informacija teikiama remiantis lygiateisiškumu.

V. Pirmiau išdėstytų principų taikymas demokratinėje visuomenėje gali būti ribojamas, jei to reikia atsižvelgiant į teisėtus viešuosius interesus (nacionalinis saugumas, viešasis saugumas, viešoji tvarka, šalies ekonominė gerovė, nusikaltimų prevencija, slapta informacija) arba reikia gintiasmens teisę į privatumą ar kitus teisėtus privačius interesus, tačiau skiriant pakankamą dėmesį privataus asmens interesui viešosiose institucijose esama informacija, kuri liečia jį asmeniškai.

VI. Kiekvienas prašymas pateikti informaciją turi būti išnagrinėtas per protingumo reikalavimus atitinkantį terminą.

VII. Viešosios valdžios institucija, atsisakydama suteikti informaciją, turi nurodyti atsisakymo priežastis, kaip to reikalaujama pagal teisės aktus arba bendrąją praktiką.

VIII. Atsisakymas suteikti informaciją asmens reikalavimu gali būti peržiūrėtas.

Aiškinamasis aktas

Įvadas

1. Visuotinai pripažįstama, kad demokratijos sistema efektyviausiai veikiatada, kai visuomenė yra gerai informuota. Be to, dėl socialinės ir technologinės pažangos šiuolaikinis gyvenimas tapo toks sudėtingas, kad viešosios institucijos dažnai laiko sukaupusios daug visuomenei svarbių dokumentų ir informacijos. Siekiant užtikrinti tinkamą kiekvieno asmensdalyvavimą viešajame gyvenime, būtina, kad visuomenė galėtų gauti informaciją iš visų viešųjų institucijų, su tam tikromis išimtimis.

2. Kasdieniam asmens gyvenimui stiprų poveikį turi viešųjų institucijų veikla. Siekiant apsaugoti asmens teises, svarbu, kad kiekvienas žinotų, kokiąinformaciją turi viešosios institucijos, ir ypač apie tokią, kuri liečia jį asmeniškai ir jo interesus, ir kad ši informacija būtų prieinama remiantislygiateisiškumo principu.

371


3. Paminėtina, kad informacijos prieinamumas visuomenei atitinka ir viešosios institucijos interesus, kadangi tai gali padėti sukurti daug glaudesniusasmens ir administracijos ryšius, taip stiprinti visuomenės pasitikėjimą administracinėmis institucijomis.

4. Atsižvelgiant į šių bendrųjų nuostatų svarbą buvo surengtas kolokviumas„Informacijos laisvė ir viešųjų institucijų pareiga teikti informaciją". Šįkolokviumą surengė Europos Taryba 1976 m. rugsėjo 21-23 d. Cratso mieste, bendradarbiaudama su Gratso universiteto Teisės fakultetu. Šio kolokviumo rezultatus 3-iajame ministrų atstovų susitikime aprobavo Vadovaujantysis žmogaus teisių komitetas (1978 m. gegužės 8-12 d.), kurisnusprendė sudaryti Ekspertų komitetą, toliau studijuosiantį kolokviumopasiūlymus. Komitetas pasiūlė šiuo klausimu parengti rekomendacijos valstybėms narėms projektą. Prieš priimant sprendimą dėl šio pasiūlymo, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1979 m. vasario 1 d. priėmė Rekomendaciją 854 (1979) dėl valdžios institucijų dokumentų prieinamumovisuomenei ir informacijos laisvės, kuria Ministrų komitetui buvo rekomenduota:

„pasiūlyti valstybėms narėms, kurios to dar nepadarė, sukurti informacijos lais-vės sistemą, t. y. įtvirtinti teisę susipažinti su valdžios institucijų archyvais, kurią sudaro teisė ieškoti ir gauti informaciją iš valstybinių agentūrų ir departamentų, teisė tikrinti ir ištaisyti asmenines bylas, teisė į privatumą, teisė j greitą teismo procesą su tuo susijusiose bylose".

5. 1979 m. gegužės mėn. Ministrų komitetas Vadovaujančiajam žmogausteisių komitetui perdavė svarstyti Rekomendaciją 854 (1979).

6. 1979 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. CDDH/9/161179 Vadovaujantysisžmogaus teisių komitetas nurodė Viešųjų institucijų ir informacijos prieinamumo ekspertų komitetui „tęsti savo tyrimus valdžios institucijų dokumentų prieinamumo srityje, įskaitant ir teisę ieškoti bei gauti informacijąiš valstybinių agentūrų ir departamentų, atsižvelgiant į privatumo reikalavimus ir teisę į greitą teismo procesą su tuo susijusiose bylose, siekiantparengti atitinkamą rekomendaciją valstybių narių vyriausybėms". Viešųjų institucijų ir informacijos prieinamumo ekspertų komitetui buvo nurodyta nespręsti „teisės tikrinti ir ištaisyti asmenines bylas", kuri paminėtaEuropos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rekomendacijos 854 (1979)13(a) dalyje, klausimo. Vadovaujančiojo komiteto nuomone, ši teisė susijusi su didelėmis asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktųproblemomis ir turi būti aptariama atskirai.

7. Viešųjų institucijų ir informacijos prieinamumo ekspertų komitetas, du kartus posėdžiavęs, 1980 m. parengė Rekomendacijos dėl viešosiose institucijose esančios informacijos prieinamumo projektą, kurį aprobavo Vado-

372


vaujantysis žmogaus teisių komitetas 9-ajame susitikime (1981 m. gegu-žės 4-8 d.). Projekto tekstas buvo perduotas Ministrų komitetui ir priimtas 1981 m. lapkričio 25 d. [340-ajame ministrų atstovų susitikime].

Bendrosios pastabos8. Ekspertų komitetas parengė rekomendaciją, kurios priede išdėstyti aštuo

ni viešosiose institucijose esančios informacijos prieinamumo principai,kurių valstybėms narėms yra rekomenduojama laikytis savo teisėje ir praktiškai. Sąvoka „principas" pavartota siekiant palikti valstybėms narėmskuo daugiau laisvės renkantis priemones, kurios užtikrintų, kad administracinės institucijos iš esmės laikytųsi šios rekomendacijos priede įtvirtintų principų.

Šie principai nurodo bendruosius standartus ir neužkerta kelio valstybei narei pripažinti papildomų ir platesnių informacijos prieinamumo teisių ir garantijų ar išplėsti šių nuostatų veikimo sritį. Jokia šios rekomendacijos nuostata negali būti aiškinama kaip apribojanti kokias nors informacijos prieinamumo teises ar garantijas, kurios jau įtvirtintos valstybėje narėje.

9. Rekomendacijos dalies, kurioje kalbama apie principus, įvadinėje pastaboje aiškiai nurodyta, kad principai taikytini ir fiziniams, ir juridiniamsasmenims, kadangi abiejų kategorijų asmenys turi panašius interesus dėlinformacijos prieinamumo.

10. Be to, įvadinėje pastaboje nurodytos bendrosios nuostatos taikomos visiems principams. Jomis siekiama užtikrinti, kad principai bus įgyvendinami laikantis tinkamo ir efektyvaus administravimo reikalavimų. Siekiant lankstesnio principų įgyvendinimo, buvo nustatyta išlyga, leidžiantitam tikrais atvejais ar tam tikrose viešojo administravimo srityse modifikuoti vieno ar daugiau čia nurodytų principų taikymą ar to atsisakyti,tačiau pabrėžtas pageidavimas imtis visų priemonių, užtikrinančių geriausią informacijos prieinamumą.

Priedo komentaras

/ principas

11. Pirmasis principas įtvirtina pagrindinį rekomendacijos tikslą, t. y. teisęgauti informaciją net ir tokiu atveju, kai suinteresuotas asmuo nėra administracinių teisinių santykių šalis. Asmenų apsaugą tokių santykių srityjenumato Rezoliucija (77) 31 dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų, kurią 1977 m. rugsėjo 28 d. priėmė Europos Tarybos Ministrų komitetas. Šis bendrasis principas taikomas asmenims, tiesiogiai

373


susijusiems su viešosiomis institucijomis, kaip tai suprantama pagal juris-dikcijos sąvoką.

12. Sąvoka „viešosios valdžios institucija" suprantama kaip apimanti visasbet kurio lygio administracines institucijas. Šios rekomendacijos taikymosritis neapima įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios institucijų.

// principas

13. Informacijos prieinamumą gali užtikrinti įvairios sistemos. Šios sistemospriklauso nuo kiekvienos valstybės vykdomosios valdžios struktūros ir praktikos. Taigi II principu neketinama rekomenduoti kokios nors konkrečiosinformacijos prieinamumo sistemos. Svarbu, kad numatytos informacijosprieinamumą užtikrinančios priemonės būtų adekvačios ir veiksmingos.

14. Tai reiškia, kad valstybėms narėms paliekama galimybė rinktis priemones, užtikrinančias informacijos prieinamumą. Valstybės pačios sprendžia: šios priemonės turėtų būti įtvirtintos įstatymu, procesiniu kodeksu,specialiomis taisyklėmis ar kitaip.

15. Informacijos gavimo priemonės gali apimti susipažinimą su įrašais, nuostatas dėl žodinių ar rašytinių atsakymų, kopijų pateikimą. Nereikėtų teiktipirmumo kuriai nors priemonei, tačiau jos turi būti adekvačios ir veiksmingos, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes ir informacijospobūdį.

/// principas

16. Teise į informacijos prieinamumą yra siekiama informuoti visuomenę apiesvarbius viešojo gyvenimo reikalus. Šiam tikslui įgyvendinti informacijospateikimas neturėtų priklausyti nuo intereso šios informacijos pobūdžiu.

IV principas

17. Šis principas įtvirtina išimtinai nediskriminavimo sąlygą. Juo siekiamaužtikrinti, kad informacija būtų teikiama lygiateisiškumo pagrindu ir tapačia apimtimi, nesvarbu, kas jos ieško, atsižvelgiant į V principe nurodytus ribojimus.

miiiii 374

Rekomendacija Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės"1




atsižvelgdamas į tai, kad administracinės institucijos apima vis daugiau veiklos sričių, o jų veikla gali pakenkti asmenų teisėms, laisvėms ir interesams bei kartais sukelti žalą;

atsižvelgdamas į tai, kad administracinės institucijos tarnauja visuomenei, pastaroji turėtų užtikrinti tokios žalos, kurios naštos prisiėmimas būtų netin-kamas suinteresuoto asmens atžvilgiu, atlyginimą;

prisimindamas bendruosius asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų principus, įtvirtintus Rezoliucijoje (77) 31, ir administracinių institucijų naudojimosi diskrecinėmis galiomis principus, įtvirtintus Rekomendacijoje Nr. R (80) 2;

atsižvelgdamas į tai, kad pageidautina ginti asmenis viešosios atsakomybės srityje,

valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja:

a) laikytis nacionalinėje teisėje ir savo praktikoje principų, išdėstytų šiosrekomendacijos priede;

b) išnagrinėti, ar yra tikslinga nustatyti savo teisėje, jei tai būtina, atitinkamą mechanizmą, kuris užkirstų kelią neįvykdyti viešųjų institucijųprievolių viešosios atsakomybės srityje dėl lėšų trūkumo.

Priėmus šią rekomendaciją, pagal Ministrų atstovų susirinkimų tvarkos 10.2.c straipsnį, Švedijos atstovas savo vyriausybės vardu pasiliko teisę nesilaikyti šios rekomendacijos, o Danijos ir Norvegijos atstovai savo vyriausybių vardu pasiliko teisę nesilaikyti šios reko-mendacijos II principo.

375


iffs Priedas

Taikymo sritis ir sąvokos

1. Ši rekomendacija taikoma viešajai atsakomybei, t. y. viešųjų institucijųpareigai atlyginti žalą, sukeltą jų aktais, arba ją kompensuojant, arbakitomis tinkamomis priemonėmis (toliau - žalos atlyginimas).

2. Sąvoka „viešosios valdžios institucija" reiškia:

a) bet kokios rūšies ir lygio viešosios teisės subjektą (įskaitant valstybėsregioninius, vietinius, savivaldos, nepriklausomus viešuosius subjektus);

b) kiekvieną privatų asmenį, įgyvendinantį viešąją valdžią.

3. Sąvoka „aktas" reiškia bet kokį veiksmą ar neveikimą, kurie turi tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

4. Ši rekomendacija taikoma tokiems aktams:

a) norminiams aktams, priimtiems įgyvendinant valdymo funkcijas;b) individualiems administraciniams aktams;c) fiziniams veiksmams.

5. Prie ketvirtame punkte paminėtų aktų priskirtini tie aktai, kurie priimtiįgyvendinant teisingumą, tačiau neatliekant teisminių funkcijų.

6. Sąvoka „nukentėjęs asmuo" reiškia žalą patyrusį asmenį arba kiekvienąkitą asmenį, turintį teisę pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Principai

I. Viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusioasmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris yra pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi neveikimas, kuris yra pagrįs

tai tikėtinas atsižvelgus į įstatymų reika

lavimus, yra preziumuojamas nusistovėjusių teisės normų pažeidimo atveju.

II. 1. Net jei 1 principe nurodytų sąlygų nėra, žalos atlyginimas vis tiek turibūti užtikrinamas, jei būtų aiškiai neteisinga, kad žalos riziką prisiimtųt ik nukentėjusysis, atsižvelgiant į tokias aplinkybes: aktas priimtas tenkinant bendTuosius interesus, tik vienas ar keli asmenys patyrė žalą, o aktasbuvo neįprastas arba žala buvo t i k išimtinis akto padarinys.

2. Šio principo taikymas gali būti apribotas t i k tam tikros kategorijos aktais.

376


III. Jei nukentėjęs asmuo pats kaltas dėl atsiradusios žalos arba dėl nepasi-naudojimo teisinėmis gynybos priemonėmis prisidėjo prie žalos atsiradimo, atlygintinos žalos dydis gali būti atitinkamai mažinamas arba galibūti visai atsisakyta ją atlyginti.

Tas pats taikytina ir tokiu atveju, jei asmuo, už kurį nukentėjusysis yra atsakingas pagal nacionalinę teisę, prisidėjo prie žalos atsiradimo.

IV. Teisė kreiptis į teismą dėl viešosios valdžios institucijos aktų negali priklausyti nuo reikalavimo pirmiau kreiptis dėl šios institucijos atstovo aktų.

Jei yra nustatyta išankstinė neteisminė administracinė taikinimo sistema, tai kreipimasis į šią sistemą neturėtų užkirsti kelio kreiptis į teismą.

V. Vadovaujantis I principu žala turėtų būti atlyginama visa, suprantant,kad žalos kompensavimo būdų ir formų klausimus turi spręsti nacionalinė teisė.

Remiantis teisingumo principais žalos atlyginimas pagal II principą gali būti dalinis.

VI. Sprendimai dėl žalos atlyginimo turi būti įvykdomi kiek įmanoma greičiau. Tai turėtų būti užtikrinta atitinkamomis biudžetinėmis ir kitomispriemonėmis.

Jei nacionalinėje teisėje nustatyta speciali vykdymo procedūra, ji turėtų būti lengvai prieinama ir greita.

VII. Taisyklės, nustatančios terminus pareiškimams dėl viešosios atsakomybės ir jų skaičiavimo pradžią, neturėtų užkirsti kelio efektyviai įgyvendinti teisę į ieškinį.

VIII. Viešosios atsakomybės srityje nukentėjusiojo asmens tautybė neturėtųbūti diskriminacijos pagrindu.

Baigiamosios nuostatos

Ši rekomendacija negali būti aiškinama kaip:

a) apribojanti valstybės narės galimybes taikyti šiuos principus kitiemsaktams, nei nurodytiems šioje rekomendacijoje, ar patvirtinti taisykles, garantuojančias platesnes nukentėjusių asmenų gynybospriemones;

b) keičianti tarptautiniais susitarimais įtvirtintą specialią atsakomybėssistemą;

c) keičianti specialias nacionalines atsakomybės sistemas pašto ir telekomunikacijų paslaugų bei susisiekimo srityje ar specialią vidinę

377

d) ginkluotojų pajėgų atsakomybės sistemą, su sąlyga, kad nukentėjusiajam garantuojamas adekvatus žalos atlyginimas, atsižvelgiant į visas aplinkybes;

keičianti specialias nacionalines atsakomybės sistemas, liečiančias tiek viešąsias institucijas, tiek privačius asmenis.


Įvadas

1. Ši rekomendacija yra logiškas Europos Tarybos darbo administracinės teisės srityje padarinys, kuriuo siekiama apsaugoti asmenis jų santykiuose suadministracinėmis institucijomis. Visose valstybėse administracinių institucijų veikla vis labiau plečiasi; kadangi jų veiksmai nenutrūkstamai irtiesiogiai daro įtaką viešosioms veiklos sritims, teisėms ir interesams, todėl neišvengiamai kyla daug konfliktinių situacijų ir dažni žalos padarymo atvejai, o problema čia svarbiausia tokia - iki kokio dydžio nukentėjęasmenys patys turi prisiimti žalos riziką.

2. Europos Taryba šioje srityje pradėjo dirbti dar 9-ajame Europos teisės kolokviume (1979 m. spalio 2-4 d., Madridas) „Dėl valstybės ir regioninėsbei vietinės valdžios atsakomybės už jų atstovų ir administracinių tarnybųsukeltą žalą", kuriame buvo apžvelgta tuometinė situacija valstybėse narėse. Kolokviume buvo išskirti egzistuojantys viešosios atsakomybės pagrindų, teisės į žalos atlyginimą nustatančių taisyklių ir žalos atlyginimoapimties skirtumai.

3. Europos lygmeniu buvo matomas pagrindas juos suvienodinti, todėl 1980 m.Europos teisinio bendradarbiavimo komitetas (CDCJ) nurodė Administracinės teisės ekspertų komitetui (CJ-DA) parengti reikiamus dokumentusatskirais valstybės atsakomybės aspektais.

4. Pripažįstant poreikį nustatyti viešųjų institucijų bendrąsias atsakomybėsuž savo aktus taisykles, buvo nuspręsta, kad šioje srityje būtina įtvirtintispecialius principus, kurie atitiktų ypatingą viešųjų institucijų veiklos prigimtį. Šie principai taikytini, neatsižvelgiant į tai, ar viešosios institucijosatsako tuose pačiuose teismuose, ar jų atsakomybė nustatyta įstatymų arteisinių precedentų, nes jos patenka į atskirą atsakomybės sistemą.

5. Žala asmenims gali būti padaryta tiek „neteisėtais", tiek „teisėtais" valstybės tarnautojų ar administracinių subjektų veiksmais. Dokumente nurodomi principai numato žalos atlyginimą abiem atvejais. Kadangi teisėtaisaktais padarytos žalos atlyginimo taisyklės gali lemti būtinumą kai kuriose valstybėse keisti tam tikrus įstatymus ir praktiką, dokumentas nustato

378

galimybę nacionalinėse sistemose netaikyti II principo visa apimtimi, ta-čiau palieka galimybę nuosekliai plėsti jo taikymą.

6. Viešosios atsakomybės sistema yra esminė garantija asmenims, bet nemažiau svarbu, kad ši sistema leistų nukentėjusiems asmenims nedelsiantgauti pagrįstą žalos atlyginimą. Rekomendacija ne tik išdėsto principus,reguliuojančius teisę į žalos atlyginimą, bet ir nurodo būdus pasiekti efektyvų žalos atlyginimą, ir siūlo atsižvelgti į pageidavimą nustatyti, kur taibūtina, būdus ir priemones, kurios neleistų dėl lėšų trūkumo nevykdytiprievolių šioje srityje.


7 punktas

7. Šiuo punktu apibrėžiama rekomendacijos taikymo sritis, nurodant, kad jitaikoma viešajai atsakomybei; pastaroji yra apibrėžiama kaip viešųjųinstitucijų pareiga atlyginti jų aktais sukeltą žalą. Ši viešųjų institucijųatsakomybės rūšis tradiciškai kai kuriose teisinėse sistemose įvardijamakaip „valstybės atsakomybė". Šios sąvokos buvo atsisakyta, kadangi žodis „valstybė" ne visuomet atspindi vienodas politines ir institucines realijas. Pavyzdžiui, kai kuriose sistemose valstybės sąvoka taikoma visomsinstitucijoms, kurios valdo ar reguliuoja tautos viešąjį gyvenimą, tuo tarpu kitose sistemose ji apima tik centrines valdžios institucijas. Atsižvelgiant į tai sąvoka „viešoji atsakomybė" tinka labiau, kadangi ją galimapritaikyti visose teisinėse sistemose šiame dokumente aptariamai atsakomybės rūšiai.

2 punktas

8. Viešajai atsakomybei būdinga tai, kad jos taikymas apribotas tik viešosiosvaldžios institucijų aktais.

Sąvoka „viešosios valdžios institucija" aiškinama naudojantis funkciniu požymiu, t. y. kad naudojamasi galiomis ar išimtinėmis teisėmis, kurios viršija paprastų asmenų teises ir galias. Šios sąlygos atitikties atskiriems atvejams klausimas patenka į nacionalinės teisės sritį. Kai kuriose teisinė-se sistemose valdžios institucijos išimtinėmis teisėmis naudojasi ir tradiciš-kai įprastose viešųjų institucijų veiklos srityse, pavyzdžiui, viešosios tvar-kos palaikymas, ir tose veiklos srityse, kur gali veikti ir privatūs asmenys, -švietimas ir susisiekimas. Kitose teisinėse sistemose manoma, kad valdžios institucijos išimtinių teisių negali naudoti pirmiau paminėtose veiklos sri-tyse, kurios tokiu atveju patektų į bendrąją atsakomybės sistemą.


'į! 9. Kai kuriose valstybėse veikla „viešųjų paslaugų" srityje (pranc. servicepublic) taip pat patenka į atskirą atsakomybės sistemą.

Specialaus pobūdžio užduočių atlikimas ar veikla, kuria ypač suintere-suota bendruomenė, kartais laikoma viešosiomis paslaugomis. Vis dėlto viešųjų paslaugų sąvoka egzistuoja ne visose teisinėse sistemose arba neapima tų pačių situacijų.

Dėl šių priežasčių rekomendacijoje tiesiogiai nenumatoma, kad viešosios atsakomybės sistema būtų taikoma tokioms veikloms, bet niekas šioje rekomendacijoje nedraudžia taikyti jos nuostatų tose valstybėse, kurios pripažįsta viešųjų paslaugų koncepciją ir mano, kad tokie veiklos padari-niai turėtų patekti ne į bendrąją, o į specialiąją atsakomybės sistemą.

10. Viešosios valdžios institucijos, šioje rekomendacijoje aptariama prasme,gali būti tiek viešosios teisės asmenys ar institucijos, tiek privatinės teisėsasmenys ar institucijos, jei jos atitinka išdėstytas sąlygas. 2 punkto papunkčiuose pateikiamas tik pavyzdinis tokių institucijų sąrašas. Viešasis ar privatus asmens arba institucijos pobūdis neturi reikšmės sprendžiant, ar atsiranda viešoji atsakomybė. Svarbi yra naudojamų Įgaliojimų prigimtis.

3 punktas

11. Sąvokos „aktas" apibrėžime, kuri panašiai grindžiama Rezoliucijoje (77) 31„Dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų" ir Rekomendacijoje Nr. R. (80) 2 „Dėl administracinių institucijų naudojimosi diskre-cinėmis galiomis", nurodoma, kad „sąvoka „aktas" reiškia bet kokį veiksmąar neveikimą, kurie turi tiesioginį poveikį asmenų teisėms, laisvėms arinteresams". Palyginti su prieš tai minėtais dokumentais, šioje rekomendacijoje aiškiai nurodoma, kad aktas gali būti veiksmas arba neveikimas.

4 punktas

12. Ši nuostata apibrėžia rekomendacijos taikymo sritį. Ji apima tik viešosiosvaldžios institucijų aktus, tačiau valstybės gali išplėsti viešosios atsakomybės sistemos taikymą ir kitų kategorijų aktams.

Iš 4 punkto aišku, kad įstatym

ų leidžiamosios valdžios institucijų priimtiems aktams, o kai kuriose valstybėse ir kitų teritorinių vienetų, turinčių įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimų (regionų, federacijos vienetų), aktams ši rekomendacija netaikoma.

Daugelyje valstybių vykdomoji valdžia (vyriausybė, ministerijos, kitos administracinės institucijos) gali priimti bendrojo pobūdžio norminius ak-tus. Šių aktų priėmimo teisinis pagrindas yra arba įstatymų leidžiamosios valdžios deleguoti įgaliojimai, arba konstitucijoje įtvirtintos galios.

380


Vadovaujantis 4 punktu, ši rekomendacija taikoma tik tiems valdymo institucijų aktams, kurie priimti įgyvendinant valdymo funkcijas. Kokie aktai patenka į valdymo aktų kategoriją, nustato kiekvienos valstybės teisė.

5 punktas

13. 5 punkte atskiriami grynai administraciniai aktai, priimti įgyvendinantteisingumą, ir tie aktai, kurie priimti atliekant teismines funkcijas. Pastariesiems ši rekomendacija netaikoma. Pirmiau minėti aktai, nesvarbu,juos priėmė pats teisėjas ar jo padėjėjai, gali patekti į vieną iš 4 punkteišskirtų kategorijų. Šiems aktams rekomendacija taikoma.

6 punktas

14. Viešosios atsakomybės sistemos suteikiama apsauga gali apimti ne tikžalą patyrusius asmenis, bet ir kitus asmenis, t. y. jų teisių perėmėjus.Pagal šį dokumentą visi turintys teisę pareikšti žalos atlyginimo reikalavimą vadinami „nukentėjusiu asmeniu".

Principai

/ principas

15. Ši nuostata įtvirtina viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas. Šiame dokumente atsižvelgiama į civilinės atsakomybės precedentus, kuriuos išskyrė Europos Tarybos Teisinio bendradarbiavimo komitetas, t. y. į pastarųjų metų daugelyje valstybių narių priimtus precedentinius teismųsprendimus. Į šį principą neįtraukti neteisėtumo ir kaltės kriterijai. Viešojiatsakomybė turėtų kilti tada, kai žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris yra pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Tai leidžiainter alia apsaugoti nukentėjusius asmenis ir tais atvejais, kai žalą sukėlėnenustatytas institucijos atstovas ar kolektyviai veikusi institucija.

16. Viešosios valdžios institucijų veiklos standartai, kurių pagrįstai galimatikėtis jų veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus, priklauso nuo jomsiškeltų užduočių ir jų turimų veiklos priemonių. Viešosios valdžios institucijos arba siauriau viešojo administravimo institucijos yra tas instrumentas, kuriam tauta per savo atstovus patiki įgyvendinti tam tikras funkcijas, suteikiant atitinkamas priemones. Tai reiškia, kad viešosios valdžiosinstitucijos turi būti nuolatos pasirengusios atlikti tam tikras užduotis irteikti atitinkamas paslaugas bendruomenei, teisės normomis nustatant jųapimtį ir pobūdį. Kai viešosios valdžios institucija neįvykdo teisės normo-

381


mis įtvirtintų pareigų ir dėl to piliečiai patiria žalą, pastarieji turi turėti teisę iš tos institucijos gauti žalos atlyginimą, neatsižvelgiant į jos atsto-vų ar pareigūnų asmeninę atsakomybę.

17. Sąvoka „teisė" reiškia visą valstybės teisinę sistemą. Ji apima visas galiojančias teisės normas. Ši sąvoka gali būti suprantama skirtingai: kai kuriose sistemose paprotinės taisyklės, atitinkančios tam tikras sąlygas arturinčios tam tikrus požymius, turi tokią pačią galią kaip ir rašytinė teisė.Todėl tik nacionalinėje teisėje galima išspręsti klausimą, kokias taisyklesreikia laikyti teisės normomis.

18. Atsižvelgiant į I principe vartojamą formuluotę „nukentėjusio asmens atžvilgiu pagrįstai tikėtinas", 3 punkte nurodomas sąvokos „aktas" apibrėžimas leidžia teigti, kad ne kiekvienu teisės principo ar teisės normospažeidimo atveju atsiranda viešoji atsakomybė, kadangi tokio principoar normos pažeidimas turi liesti nukentėjusio asmens teises, laisves arinteresus. Tik toks pažeidimas gali iškelti „pagrįstai tikėtino" klausimąpagal I principo prasmę. Taisyklės, susijusios su administracijos vidausstruktūra ir kurios nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesukuria individualiosteisės ar intereso, pažeidimas nesukelia atsakomybės pagal I principą.

19. Šiame principe įtvirtinta prezumpcija dėl teisinio aiškumo yra apribotanusistovėjusiomis teisės normomis. Tai normos, kurios buvo žinomos, kaiaktas buvo vykdomas. Ši prezumpcija nesusijusi su taisyklėmis, kuriasnustatė teismai aiškindami teisės nuostatas, po akto, kuris sukėlė žalą,priėmimo.

20. Ši prezumpcija yra nuginčijama, ir jei viešosios valdžios institucija įrodys, kad normos pažeidimas nėra veiklos standarto nesilaikymas, kurio jiprivalo laikytis, tai ji neturėtų atsakyti. Ši prezumpcija padeda apgintinukentėjusįjį, kuris neįpareigotas tirti atsakingos už padarytą žalą administracinės institucijos ar jos atstovo veiklos, bet turi įrodyti, kad viešosios valdžios institucija nesilaikė teisės normos nustatytos elgesio taisyklės.

21. Daugelyje valstybių šis principas taikomas, įtvirtinant atsakomybės prezumpciją dėl administracinių institucijų prižiūrimos įrangos techninių klaidų. Kaip pavyzdys gali būti paminėtas atvejis, kai techniškai sugendašviesoforas. Reikalavimą pareiškęs asmuo turi turėti teisę į žalos atlyginimą net ir tokiu atveju, kai yra neįmanoma nustatyti konkretaus pareigūnokaltės.

22. Iš nuostatos turinio aišku, kad viešoji atsakomybė kyla, jei padaromažala, vadinasi, vien teisės normos pažeidimo nepakanka, kad kiltų šiosrūšies atsakomybė. Tai nepaneigia galimybės kilti kitokios rūšies atsako-

382


mybei, pavyzdžiui, baudžiamajai ar drausminei atsakomybei. Tvirtini-mas, kad žalą turi sukelti aktas, lemia būtinybę nustatyti priežastinį vie-šosios valdžios institucijos akto ir atsiradusios žalos ryšį. Iš esmės šiuo dokumentu nereguliuojamas priežastinio ryšio klausimas, bet atskiri su tuo susiję klausimai aptariami III principe (nukentėjusio asmens prisidėji-mas prie žalos atsiradimo).

23. Ypatinga problema gali kilti tais atvejais, kai žala sukeliama tarnautojolyg ir veikiančio valstybės tarnybos srityje veiksmais, tačiau iš tikrųjųveikiančio savo interesų naudai; todėl turi būti nustatyti kriterijai, leidžiantys atskirti kai kuriose teisinėse sistemose vadinamąją atskirąją asmeninę kaltę (pranc. faute personnelle detachable) ir administracinę klaidą(pranc. faute de service). Jei regimybės dėl administracinės institucijosnormalios veiklos pakanka, kad būtų suklaidinti protingi ir apdarus žmonės, tai viešoji atsakomybė gali kilti, kai tokia regimybė pasirodė esantinetikra. Ši išvada grindžiama tuo, kad regimybę sudaro aplinkybės, kurios objektyviai susijusios su viešuoju administravimu ar viešąja tarnyba.Taigi esant atitinkamoms aplinkybėms gali kilti atsakomybė, jei oficialaus pareigūno tarnybinė padėtis ir jo veiksmų atlikimo aplinkybės suklaidino nukentėjusi asmenį.

// principas

24. Asmenų teisės ir teisėti interesai gali būti pažeisti ir žala padaryta ne tiktais atvejais, kai administracinė institucija veikia ne pagal įstatymų reikalavimus, bet ir kai ji veikia teisėtu būdu ir negali būti apkaltinta pareigųnevykdymų. Tokia žala yra neatskiriamas socialinės veiklos rizikos padarinys, todėl turi būti įtvirtinti kriterijai, leidžiantys nustatyti tokius atvejus,kai žalos riziką turėtų prisiimti pats nukentėjęs asmuo, ir tokius atvejus, kaiturėtų atsakyti bendruomenė.

25. Pagal visuotinai pripažįstamą socialinio solidarumo principą iš asmenųreikalaujama prisiimti platų spektrą žalos ir nepatogumų, kurie atsirandakaip normalus gyvenimo visuomenėje padarinys, kai jie nėra išimtinaisvarbūs ar rimti ir daro įtaką visiems gyventojams. Kita vertus, atsižvelgiant į viešųjų pareigų vykdymo padarinių lygaus pasidalijimo principą,atrodo, kad yra neteisinga reikalauti iš nukentėjusio asmens prisiimti žalos riziką, kuriai netaikytini pirmiau minėti kriterijai ir kuri tampa pernelyg didele našta paskiram asmeniui.

26. Dėl šių priežasčių net ir tokiu atveju, kai nėra I principe įtvirtintos sąlygos, kitaip tariant, net jei administracinė institucija veikė tokiu būdu,kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, Europos Taryba tikisi, kad valstybėssavo nacionalinėje teisėje įtvirtins taisykles, užtikrinančias nukentėju-

383


I ,f=

f

siajam asmeniui žalos atlyginimą, kai būtų aiškiai neteisinga, kad ža-los riziką prisiimtų tik pats nukentėjusysis. Siekiant padėti kvalifikuoti žalos neteisingą pobūdį, šis principas nurodo sąlygų visumą.

27. Siekiant palengvinti rekomendacijos įgyvendinimą tose valstybėse, kuriosneturi objektyviai apibrėžtos bendrosios atsakomybės sistemos, antrojiprincipo dalis numato, kad valstybės gali apriboti II principo taikymą tiktam tikros kategorijos aktams. Tai šioms valstybėms leis, jei jos to pageidaus, laipsniškai išplėsti II pricipo taikymą vis gausesnei grupei aktų.

/// principas

28. Šio principo nuostatos yra grindžiamos Europos konvencija dėl gamintojoatsakomybės už žalos padarymą asmeniui ar jo mirties atveju. Dėstantprincipą aptariamas atvejis, kai nukentėjęs asmuo pats prisidėjo prie žalos atsiradimo. Nukentėjusio asmens kaltė yra pagrindinė priežastis, keičianti atsakomybės pobūdį. Atskirai paminėta aplinkybė, kad nukentėjęsasmuo nepasinaudojo prieinamomis teisinėmis gynybos priemonėmis, kurios galėjo sumažinti žalą ar neleisti jai atsirasti. Teismui tenka pareigakonkrečioje byloje nustatyti nukentėjusio asmens prisidėjimo prie žalosatsiradimo apimtį, įvertinant atlygintinos žalos dydį arba atitinkamai visai neatlyginti.

29. Antrojoje principo dalyje nustatyta, kad atlygintinos žalos dydis taip patgali būti sumažintas, jei asmuo, už kurį nukentėjusysis yra atsakingaspagal nacionalinę teisę (pavyzdžiui, atstovas arba nepilnametis), prisidėjo prie žalos atsiradimo.

30. Nors rekomendacijoje atskirai nenurodyta, tačiau bendrieji principai atleidžia viešosios valdžios institucijas nuo atsakomybės force majeure atveju. Force majeure, kurių pavyzdžių galime rasti meteorologiniuose reiškiniuose, geriausiai apibūdina atvejai, kai sukeliantys žalą veiksmainormaliomis aplinkybėmis yra nenuspėtini ir jų padariniai neišvengiami,ir tokiais atvejais žalos priežastis negali būti priskirta administracineiinstitucijai. Todėl tokiais atvejais negalima kalbėti apie administraciniųinstitucijų aktų priežastingumą, kuris leistų priskirti administracinėms institucijoms atsakomybę už atsiradusią žalą. Tam tikrais atvejais priežastinį ryšį gali nutraukti trečiojo asmens intervencija, kuri užkerta administracinei institucijai galimybę priimti reikalingus aktus, todėl tai ją atleidžianuo atsakomybės.

IV principas

31. Šiuo principu nutolstama nuo anksčiau daugelyje valstybių galiojusiospraktikos, kai dėl viešosios veiklos ar paslaugų žalą patyręs asmuo iš

.i*

384


pradžių turėjo pareikšti reikalavimus tikėtinai kaltam pareigūnui ar vals-tybės tarnautojui. Neatrodė, kad toks problemos sprendimo būdas užtik-rintų pakankamą nukentėjusio asmens apsaugą, kadangi kartais neįma-noma nustatyti žalą sukėlusio konkretaus asmens arba tas asmuo nebūna finansiškai pakankamai pajėgus atlyginti žalą.

32. Dabar viešosios valdžios institucijų pareiga atsakyti yra esminė garantijaasmeniui, kad jam bus tinkamai kompensuota, tačiau yra du galimi šioklausimo sprendimo būdai. Jei gali būti nustatytas pareigūnas ar asmuo,kurie sukėlė žalą, tai kai kuriose teisinėse sistemose pripažįstama nukentėjusio asmens teisė pareikšti reikalavimus arba viešosios valdžios institucijai, kurioje pareigūnas tuo metu dirbo, arba pačiam pareigūnui, arbaabiem kartu. Kai kuriose kitose sistemose reikalavimai visuomet turi būtipareikšti viešosios valdžios institucijai, kuri vėliau gali pareikšti regresinįieškinį pareigūnui ar valstybės tarnautojui, sukėlusiam žalą. Šiame dokumente pasirinktas kompromisinis sprendimas, kad valstybės neturėtų trukdyti nukentėjusiam asmeniui įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus tiesiogiai viešosios valdžios institucijai arba tai institucijai, kuriįpareigota tą žalą atlyginti, taip pat paliekant nukentėjusiajam galimybępareikšti ieškinį tiesiogiai pareigūnui, jei toje šalyje tai galima. Jei žalaatsirado dėl teisėto akto, tai viešosios valdžios institucijai nėra jokio pagrindo pareikšti regresinį ieškinį žalą padariusiam pareigūnui.

33. Rekomendacijoje nepasisakoma dėl pageidavimo sukurti ikiteisminesadministracines taikinimo sistemas. Galima teigti, kad pagrindinis jų pranašumas būtų paskatinti taikius ginčų sprendimus tam tikrais atvejais,nors jos gali turėti ir trūkumų dėl nelanksčių procedūrų ar net suvaržytinepakankamai informuotų asmenų galimybes įgyvendinti savo teisėtusreikalavimus. Šioje srityje Europos Taryba jau buvo atlikusi darbus, atkreiptinas dėmesys į Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R (81) 7 „Dėlpriemonių, palengvinančių teisminės gynybos prieinamumą", 3 principą,kuriame teigiama, kad „turėtų būti imtasi priemonių, palengvinančių ar,jei tai tinka, paskatinančių šalių susitaikymą ir taikų ginčų sprendimą ikibylos iškėlimo ar vykstant teisminiam procesui". Šio principo turinys detalizuojamas rekomendacijos aiškinamajame memorandume, kuriameinteralia nurodoma, kad „siekiant efektyvumo turėtų būti vengiama grynai formalaus ir vilkinančio procesą taikinimo".

Šioje rekomendacijoje tiesiog įtvirtinamas principas, pagal kurį yra rei-kalaujama, kad ten, kur taikinimo procedūros numatytos teisėje, jos tu-rėtų būti įtvirtintos ir įgyvendinamos tokiu būdu, kuris neužkirstų kelio kreipimuisi į teismą, nes tai yra pagrindinė priemonė nukentėjusiajam išsireikalauti kompensaciją.

385


i i Vprincipas

34. Ši nuostata įtvirtina visiško kompensavimo principą, kuris reiškia, kadnukentėjusiajam turėtų būti atlyginta visa žala, atsiradusi dėl neteisėtųveiksmų, ir kuri gali būti įvertinta pinigine išraiška, taip pat atitinkamaikompensuojama už visą kitą žalą. Kita vertus, nacionalinei teisei paliekama spręsti žalos kompensavimo būdų ir formų klausimus. Tačiau daugelyje teisinių sistemų žalos „atlyginimas" apima ir tiesioginę materialinę žalą (lot. damnum emergens), ir patirtus nuostolius (lot. lucrum cessans).

35. Nurodytais II principe atvejais, atsižvelgiant į žalą sukėlusių viešosiosvaldžios institucijų aktų pobūdį ir žalos atlyginimo pareigos teisinį pagrindą, gali būti visiškai pagrįsta, kad nukentėjusysis prisiimtų dalį patirtos žalos. Kadangi pagal šią nuostatą išskiriami atvejai, kai būtų aiškiaineteisinga, jei nukentėjęs asmuo vienas patirtų žalą, tai iš to išplaukia,kad gali būti teisinga žalą atlyginti ne visiškai, bet sąžiningai. Tokiuatveju žalos atlyginimo apimtis nustatytina atsižvelgiant į visus veiks

nius, naudojamus tokiose bylose, pagrindžiant viešosios valdžios institucijų atsakomybės

laipsnį ir atitinkamą atlygį nukentėjusiam asmeniui.

VI principas

36. Galutinis sprendimas, pripažįstantis nukentėjusiojo teisę į žalos atlyginimą, ne visada garantuoja, kad žala bus atlyginta efektyviai ir nedelsiant.Aptariant šį klausimą procesiniu aspektu, sprendimų vykdymas šioje srityje atliekamas vienos iš dviejų sistemų pagalba:

a) sprendimas gali būti nedelsiant įvykdytas, nes yra pakankamas pagrindas gauti žalos atlyginimą;

b) sprendimas negali būti nedelsiant įvykdytas ir todėl numatyta specialiprocedūra, siekiant efektyvaus kompensavimo.

37. Iš esmės pirmoji sistema užtikrina greitą kompensavimą. Vis dėlto buvomanyta esant naudinga nustatyti bendrąjį principą, pagal kurį šios sritiessprendimų vykdymas būtų kiek įmanoma greitesnis. Jei būtų nustatomaantroji sistema, tai ji turėtų būti lengvai prieinama ir greita. Šios dvi taisyklės atitinka principus, kurie įtvirtinti Ministrų komiteto Rekomendacijoje Nr. R (81) 7 „Dėl priemonių, palengvinančių teisminės gynybos prieinamumą".

38. Siekiant efektyvaus kompensavimo, gali egzistuoti praktinių ir teisiniųkliūčių. Viena iš jų yra susijusi su griežtomis valstybės ar kitų viešųjųinstitucijų biudžetinėmis taisyklėmis, kurios gali apriboti galimybes disponuoti ištekliais, būtinais sprendimams vykdyti. Kita galima kliūtis yraadministracinių institucijų pareigūnų vangumas vykdyti savo pareigas.


Trečia kliūtis yra kai kuriose valstybėse įtvirtintas draudimas atlikti vyk-dymo veiksmus prieš viešosios valdžios institucijas.

39. Šiame dokumente nenumatoma specialių priemonių, galinčių padėti įveikti minėtas kliūtis, ir rekomenduojama valstybėms įtvirtinti reikiamas biudžetines ar kitokias priemones. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse biudžetinėse taisyklėse numatoma žalos atlyginimo išmokėjimo tvarka ir, jeibūtina, nukentėjusiems asmenims priklausančios sumos automatiškai įtraukiamos į kitų metų biudžetą. Siekiant užkirsti kelią biurokratizmui aradministracinių institucijų pareigūnų piktnaudžiavimui, kai kurios sistemos numato valdžios atstovų asmeninės atsakomybės galimybę.

VII principas

40. Procesiniai terminai ir jų skaičiavimo taisyklės turi dvejopą paskirtį: nustatyti laikotarpį, per kuri galima pasinaudoti teise pareikšti reikalavimus, ir įtvirtinti teisinį aiškumą, protingai apribojant galimybę daryti poveikį teisėms. Privatinės teisės srityje viešpatauja pirmasis veiksnys, irpaprastai terminai yra ilgi. Ilgi terminai kartais gali kliudyti sklandžiaiadministracinių institucijų veiklai ir jų aktų efektyvumui, tuo pačiu jieneatrodo būtina asmens teisų apsaugos sąlyga. Dėl šių priežasčių valstybės nustato trumpesnius terminus. Rekomendacijoje pripažįstamas to būtinumas, tačiau pabrėžiama, kad tokios taisyklės neturėtų užkirsti kelioveiksmingai įgyvendinti teisę į ieškinį.

VIII principas

41. Viešosios atsakomybės principai turėtų būtų taikomi atsižvelgiant į tuospačius kriterijus ir visiems asmenims vienodai, nepriklausomai nuo jųtautybės, net jei kitose valstybėse nustatyta kitokia tvarka. Asmens teisiųir teisėtų interesų apsaugos stiprinimas Europos Tarybos nenutrūkstamosveiklos dėka lemia diskriminacijos šioje srityje negalimumą.

Baigiamosios nuostatos

42. Nors šios nuostatos ir nėra būtinos, tačiau jomis siekiama apibrėžti rekomendacijos taikymo apimtį.

Rekomendacija susijusi tik su tais aktais, kurie nurodyti taikymo srities ir sąvokų skyriuje, tačiau valstybės ją gali taikyti ir kitų kategorijų aktams. Valstybės, taikydamos rekomendaciją, gali jos nuostatas taip modifikuo-ti, kad būtų garantuota platesnė nukentėjusių asmenų apsauga, tuo pat metu išlaikant jos taikymo sritį. Kadangi daugelis valstybių pripažįsta tarptautinės teisės viršenybės principą, tai reiškia, kad rekomendacijoje

387

i


įtvirtinta atsakomybės sistema neturės pirmumo tarptautinių sutarčių nu-statytoms specialiosioms sistemoms.

43. Papunktis d siejamas su valstybėmis, kuriose privačių asmenų ir viešosios valdžios institucijų atsakomybė reguliuojama ta pačia atsakomybės sis-tema. Jei tokiose valstybėse yra kitokios, nei šioje rekomendacijoje nu-matytos atsakomybės sistemos, tai nacionalinės sistemos turėtų viršeny-bę, su sąlyga, kad tokios sistemos yra bendrojo taikymo, o viešosios valdžios institucijos neturi privilegijuotos padėties.

388

Rekomendacija Nr. R (85) 13 „Dėl ombudsmeno institucijos"1 2



atsižvelgdamas j Europos Tarybos tikslą siekti didesnės jos narių vienybės, ypač palaikant ir toliau plėtojant pagrindines žmogaus teises ir laisves;

turėdamas omenyje Asamblėjos Rekomendaciją 757 (1975) dėl Asamblėjos teisinių reikalų komiteto susitikimo su valstybių narių ombudsmenų ir Euro-pos Tarybos parlamentinės komisijos nariais rezultatų, kuris įvyko 1974 m. balandžio mėn.,

atsižvelgdamas į Europos ministrų žmogaus teisių konferencijos dėl tolesnio Europos Tarybos vaidmens plėtojant žmogaus teises Rezoliuciją Nr. 2 (1985 m. kovo 19-20 d.);

sveikindamas įspūdingą pastarųjų metų ombudsmeno institucijos plėtrą na-cionaliniu, regioniniu ir vietiniu Europos Tarybos valstybių narių lygiu;

atsižvelgdamas į poreikį papildyti įprastą teisminės kontrolės procesą, turint omenyje šiuolaikinio administravimo sudėtingumą;

prisimindamas ombudsmeno funkcijas, interalia individualių pareiškimų dėl administracinių institucijų klaidų ir kitų veiklos trūkumų nagrinėjimą, sie-iiant išplėsti individo apsaugą jo santykiuose su šiomis institucijomis;

atsižvelgdamas į ombudsmeno institucijos galimybes įgyvendinant savo funk-rijas prisidėti prie parlamentinės kontrolės stiprinimo, turint omenyje savitą <sekvienos valstybės padėtį;

Šioje rekomendacijoje sąvoka „ombudsmenas" apima ombudsmenus, parlamento komisi-jų narius, taikintojus ir kitus asmenis, atliekančius atitinkamas funkcijas. Priėmus šią rekomendaciją, pagal Ministrų atstovų susirinkimų tvarkos 10.2.c straipsnį, Vokietijos Federacinės Respublikos atstovas savo vyriausybės vardu pasiliko teisę nesilai->cyti šios rekomendacijos.

389

/IEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS

be to, atsižvelgdamas j ombudsmeno išvadų galimybes tapti svarbia aplinky-be tobulinant bendruosius administracinių institucijų funkcionavimą reguliuo-jančius principus ir viešųjų tarnautojų veiklą; valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja:

a) apsvarstyti galimybę skirti ombudsmeną nacionaliniu, regioniniu ar vietiniu lygmeniu ar atskirose viešojo administravimo srityse;

b) apsvarstyti, jei tai nepadaryta, galimybę įpareigoti ombudsmeną teiktiypatingą dėmesį pagal savo bendrąją kompetenciją žmogaus teisiųklausimams, ir jei tai yra suderinama su nacionaline teisės sistema,inicijuoti tyrimus ir teikti išvadas, kai tai susiję su žmogaus teisėmis;

c) apsvarstyti kitokias ombudsmeno teisių išplėtimo ir sustiprinimo galimybes, paskatinant fundamentalių žmogaus teisių ir laisvių laikymąsiadministracinių institucijų veikloje.

390

I

I

Rekomendacija N r. R (86) 12„Dėl pernelyg didelį teismų darbo krūvįmažinančių ir pašalinančių priemonių"(Priimta 1986 metų rugsėjo 16 dieną Ministrų komiteto 399-ajame ministrų atstovų susitikime)


atsižvelgdamas į vis didėjantį iškeliamų teismuose bylų skaičių, o tai kliudo kiekvieno asmens teisei, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trum-piausią laiką, kaip tai nustatyta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje;

be to, atsižvelgdamas į kai kuriose šalyse vis didėjantį skaičių neteisminių užduočių, kurias atlieka teisėjai;

įsitikinęs, kad teisėjų atliekamų neteisminių užduočių apribojimas ir teismų darbo krūvio sumažinimas yra naudingas, siekiant pagerinti teisingumo įgy-vendinimo kokybę;

be to, įsitikinęs nuolatinio tolygaus bylų paskirstymo teismams ir jų žmogiš-kųjų išteklių optimalaus panaudojimo pranašumu,

valstybių narių vyriausybėms siūlo ne tik aprūpinti teisminę valdžią būtino-mis priemonėmis, kurios leistų efektyviai susitvarkyti su didėjančiu teismo procesų ir neteisminių užduočių skaičiumi, bet ir apsvarstyti šių teisminės politikos tikslų įgyvendinimo racionalumą:

I. Tam tikrais atvejais skatinti taikų ginčų sprendimą neteisminei sistemai priklausančiose institucijose arba iki teismo proceso, arba jo metu.

Šiai užduočiai įgyvendinti galėtų būti atsižvelgta į tokias priemones:

a) numatyti taikinimo procedūras, kurios leistų taikiai išspręsti ginčus ikiteismo proceso arba neteisminėse institucijose, ir paskatas pasinaudoti jomis;

b) reikiamais atvejais pavesti teisėjui kaip vieną iš pagrindinių jo užduočių siekti taikaus ginčų išsprendimo iškėlus bylą arba bet kurioje kitoje teismo proceso stadijoje;

391


c) įtvirtinti teisininkų etinę pareigą ar pasiūlyti kompetentingoms institu-cijoms šią pareigą pripažinti, kad teisininkai turėtų siekti susitaikymo su kita šalimi prieš inicijuojant teismo procesą arba bet kurioje tokio proceso stadijoje.

II. Nedidinti, bet mažinti teisėjų atliekamų neteisminių užduočių skaičių,pavedant jas kitiems asmenims ar institucijoms.

Šios rekomendacijos priede pateikiama kai kuriose valstybėse teisėjų at-liekamų neteisminių užduočių pavyzdžių, nuo kurių atlikimo teisėjai ga-lėtų būti atleisti, atsižvelgiant į kiekvienos šalies ypatybes.

III. Numatyti teisminei sistemai nepriklausančias institucijas, kuriose šalysgalėtų spręsti smulkius turtinius ginčus arba ginčus, kylančius tam tikroseteisės srityse.

IV. Tinkamomis priemonėmis ir atitinkamais atvejais imtis veiksmų, kuriepalengvintų arbitražo, kaip teismo proceso alternatyvos, prieinamumą irskatintų didesnį jo efektyvumą.

V. Jei to nepadaryta, nustatyti bendrąją taisyklę, kad bylas pirmąja instancija atitinkamais atvejais nagrinėja vienas teisėjas.

Vi. Reguliariai peržiūrėti įvairių teismų kompetenciją nagrinėti tam tikro po-būdžio ir apimties reikalavimus, siekiant užtikrinti tolygų darbo krūvio paskirstymą.

VII.Įvertinti galimą teismo išlaidų draudimo poveikį daugėti teisme iškelia-mų bylų ir imtis atitinkamų priemonių, jei bus nustatyta, kad teismo išlai-dų draudimas skatina pareikšti nepagrįstus ieškinius.

Rekomendacijos N r. R (86) 12 priedas

Kai kuriose valstybėse teisėjų atliekamų neteisminių užduočių, nuo kurių atlikimo, atsižvelgiant į kiekvienos šalies ypatybes, teisėjai galėtų būti atleisti, pavyzdžiai

Santuokos sudarymo akto tvirtinimas;

Šeimos turto sutarčių sudarymas;

Draudimo sudaryti santuoką viešas paskelbimas;

Leidimas vienam sutuoktiniui atstovauti kitam, kai sutuoktinis atsisakė duoti sutikimą;

Pavardės ir vardo pakeitimas;

Tėvystės pripažinimas;

392

i


Riboto veiksnumo asmenų turto administravimas;

Neveiksnių ar nežinia kur esančių asmenų atstovo paskyrimas;

Juridinių asmenų turto įgijimo tvirtinimas;

Vertybinių popierių apskaitos priežiūra;

Komerciniai registrai:

verslininkų, bendrovių, prekės ženklų, transporto priemonių, laivų, valčių ir orlaivių;

licencijų komercinei veiklai suteikimas;

Rinkimų ir referendumų teisminė kontrolė, išskyrus tą, kuri numatyta konsti-tucijoje;

Teisėjo paskyrimas komiteto vadovu ar nariu, kai jo dalyvavimas stiprina t ik komiteto nepriklausomumą;

Mokesčių ir muitų rinkimas;

Teismo mokesčių rinkimas;

Viešojo notaro paslaugos;

Mirusiojo asmens turto administravimo priemonės;

Civilinės būklės dokumentai ir registrai;

Žemės registras (nuosavybės perleidimo registracijos ir nekilnojamojo turto -nokesčių kontrolė);

Arbitrų paskyrimas, kai tokį paskyrimą numato įstatymas.


Įvadas

". Susirūpinimą teisminės sistemos funkcionavimo veiksmingumo didinimu yra pareiškusios dauguma valstybių. Tai nėra didelė naujovė: darbo pertek-lius ir procesų lėtumas ilgai buvo laikomas būdingu teismo proceso bruožu. Dabar problema ypač aštri, kadangi europiečiai laisviau naudojasi teismi-ne sistema galbūt todėl, kad nuolatiniai pokyčiai visuomenėje lemia vis daugiau konfliktinių situacijų, kurias reikia spręsti. Deja, dėl biudžetinių išteklių ribotumo valstybės gali nesugebėti aprūpinti teisminę sistemą įvai -riomis priemonėmis, atsižvelgiant į nuolat didėjantį bylų skaičių.

393


2. 1980 m. gegužės mėn. Liuksemburge vykusios Europos teisingumo ministrų 12-osios konferencijos viena iš pagrindinių temų buvo teisminės sistemos funkcionavimo pagerinimas.

Anksčiau Europos Tarybos valstybės narės iš esmės kooperavosi dėl teis-minės gynybos prieinamumo: visuomenės informavimas, teisinė pagalba, vertėjo pagalba ir kt. 1981 m. teisingumo ministrų iniciatyva buvo sudary-tas Teisminės sistemos funkcionavimo ekspertų komitetas.

3. Tam, kad teisminė sistema sugebėtų operatyviai susitvarkyti su didėjančiukrūviu, užtikrinant aukštą teisingumo lygį, turi būti imtasi plataus mastoreformų, kurios interalia apimtų teisėjų ir kito teisminės sistemos personalo mokymus ir kvalifikacijos kėlimą, darbo sąlygas teismuose, procesųsupaprastinimą, alternatyvias ginčų sprendimų priemones ir kt.

4. Komitetas pirmiausiai atkreipė dėmesį į civilinio proceso tvarkos supaprastinimą, pagreitinimą ir lankstumą.

Rekomendacija Nr. R (84) 5 „Dėl civilinio proceso principų", skirta teisin-gumo sistemos funkcionavimui pagerinti, buvo parengta komiteto inicia-tyva ir priimta Ministrų komiteto 1984 m. vasario mėnesį Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto (CDCJ) pasiūlymu.

5. Komitetas tęsė savo tyrimus, ieškodamas būdų sumažinti teismuose iškeliamų bylų* skaičių ir teismų darbo krūvį. Vykusios diskusijos daugiausialėmė ir šios rekomendacijos turinį.

6. 1984 m. gegužės 14 d. Madride vykusios Europos teisingumo ministrų konferencijos pasiūlymu Ministrų komitetas nusprendė, kad atliekami tyrimaiturėtų būti išplėsti ir apimti tokias sritis: teisminės sistemos naštą mažinančias priemones, paskatinant neteisminių vykdymo formų ir moderniųvykdymo technologijų platesnį taikymą, ir situaciją, susijusią su vykdymogalimybių pripažinimu Europos valstybėse.

7. Komitetas toliau ieškos galimybių tarptautiniu mastu gerinti teisėjų ir kitoteisminės sistemos personalo kvalifikacijos kėlimą ir sieks nustatyti geresnę teisingumo reikalavimų ir būtinų šiems reikalavimams patenkinti išteklių atitiktį.

M oi Bendrosios pastabos

8. Vis didėjantis bylų skaičius ir pernelyg didelis teismų darbo krūvis yra pagrindinės priežastys, dėl ko užtrunka bylų nagrinėjimas. Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens teisė į kiek įmanoma trumpesnį bylos nagrinėjimą gali būti pažeista. Kai kuriais atvejais delsimas gali sukelti nusivylimą ar nepataisomą žalą; tai gali

394


būti prilyginta atsisakymui vykdyti teisingumą. Demokratinė valstybė ne-gali pateisinti šios pagrindinės teisės pažeidimų biudžetiniais sunkumais.

9. Ieškodamas priemonių pagerinti situaciją, komitetas sukoncentravo savodarbą ties tokiais klausimais:

a) ar būtų tikslinga ieškoti kitų nei teismo procesas sprendimų dėl neiš-vengtinų konfliktų visuomenės gyvenime;

b) ar tai ne tas atvejis, kai bėgant laikui teisėjai buvo apkrauti plačiomispareigomis, kurios jiems pavestos to nepagrindžiant kokiais nors aukštesniais principais;

c) ar negali būti pakeistos jurisdikcijos ir teismų sudarymo taisyklės, kadbūtų galima geriau panaudoti teisėjus, tačiau laikantis tinkamo teisingumo įgyvendinimo reikalavimų?

Komitetas taip pat tyrė galimą teismo išlaidų draudimo poveikį teismų darbo krūviui.

10. 1981 m. spalio mėn. valstybių narių vyriausybėms buvo išsiųstas detalusproblemų, susijusių su teisminės sistemos funkcionavimu, klausimynas.Atsakymų į klausimyną studijos paskatino komitetą 1983 m. toliau aiškintis, kokių yra galimybių išlaisvinti teisėjus nuo neteisminių pareigų.Tokiu būdu surinkta informacija parodė esminius valstybių praktikosskirtumus.

11. Suprasdamas galimus sunkumus perkelti inovacijas ar institucijų modelius iš vienos teisinės sistemos į kitą, komitetas manė esant reikalingapaprašyti Europos Tarybos valstybių narių apsvarstyti, ar būtų racionalusiekti savo teisminėje politikoje įgyvendinti bent vieną iš toliau paminėtų tikslų, atsižvelgiant į egzistuojančią šioje srityje patirtį: skatinti taikųginčų sprendimą ir neformalių būdų sprendžiant konfliktus naudojimą;išlaisvinti teisėją nuo neteisminių pareigų; pakeisti jurisdikcijos ir teismųsudarymo taisykles, siekiant geriau panaudoti teisminės sistemos žmogiškuosius išteklius; ir/arba užkirsti kelią didėti teisminių paslaugų paklausai kaip besiplečiančio teismo išlaidų draudimo padariniui.

12. Komitetas savo darbe patyrė du pagrindinius sunkumus: apibrėžiant neteisminės veiklos sritį; suderinant alternatyvių konfliktų sprendimo būdųnaudojimą su kiekvieno asmens teise j teisminę gynybą, kurią aiškiainumato Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

395


Iškeltų tikslų komentaras

Taikus ginčų sprendimas

13.Gana daug ginčų baigiama bylinėjimusi, kadangi šalys iš esmės nei bando realiai suprasti viena kitą, nei suartinti savo pozicijas. Kartais kitosšalies kaltinimas atrodo labiau rūpimas dalykas, nei bandymai iš tikrųjųrasti sprendimą. Visuomenėje, kurioje kiekvienas kasdien atlieka begalęįvairiausių veiksmų, kurių teisinis aspektas ne visuomet iš karto suvokiamas, ir kiekvienas susiduria su nuolat besikeičiančiomis teisinėmis situacijomis, yra daug erdvės įvairiems konfliktams kilti. Prieš inicijuodamosteismo procesus ar kitokio pobūdžio procesus ginčams išspręsti, šalys turiturėti galimybę kruopščiai įvertinti ginčą ir pamėginti išspręsti problemą.Be to, nors ikiteisminis taikinimas iki teismo proceso ir būtų nesėkmingas, tačiau teisėjas galėtų būti tarpininku, kad šalys pačios rastų savokonflikto sprendimą. Šis klausimas buvo iškeltas kitokiu kontekstu 1981 m.gegužės 17 d. Rekomendacijoje R (81) 7 „Dėl priemonių, palengvinančių teisminės gynybos prieinamumą".

14.Taikinimas gali apimti be galo daug ginčų, išskyrus ginčų sprendimą dėltų teisių, kurių gynimas nėra absoliuti šalių diskrecija, kadangi jos patenka į viešosios politikos sritį.

Kadangi taikinimo procesas leidžia taupyti laiką ir pinigus bei skatina užimti konstruktyvią poziciją, jis turėtų būti ypač sveikintinas, kai šalys ateityje turės palaikyti glaudžius santykius (šeima, kaimynai, kolegos, kt.), ir tais atvejais, kai šalių jėgos pusiausvyra ar ginamų interesų svarba nekelia pavojaus, kad silpnesnioji šalis prisiims jos interesams aiškiai prieštaraujančias sąlygas (pavyzdžiui, vartotojų ginčai).

15. Taikinimuisi reikia parodyti bent minimaliai geros valios, todėl taikinimas turi didesnę sėkmės tikimybę, jei jis nėra privalomas ir juo pasinaudojama nedelsiant, kol ginčo šalių pozicijos dar nespėjo sutvirtėti. Pastebėta, kad yra vengiama privalomų taikinimo procedūrų, jos dažnai tampaneefektyviu formalumu.

Pagrindinė taisyklė - vienos šalies pareiškimo turėtų pakakti norint pra-dėti taikinimo procesą. Be jokios abejonės, toks procesas turi priklausyti nuo kiekvienoje valstybėje veikiančios teisminės sistemos. Taikinimas iš pradžių galėtų vykti tarpininkaujant teisėjo padėjėjui ar kitai nepriklau-somai institucijai, kuriai priskirti taikinimo įgaliojimai konkrečioje srity-je (darbo teisė, vartotojų teisė, statybos teisė). Nesėkmės atveju taikini-mo procedūrą iš naujo pradėti gali bylą nagrinėjantis teisėjas arba savo iniciatyva, arba vienos šalies prašymu.

396


Taikintojas turėtų būti aiškiai nepriklausomas nuo šalių, turėti aukštai vertinamas žmogiškąsias savybes ir plačią diskrecijos teisę siūlyti ne-šališkas ir teisingas taikos sutarties sąlygas. Tam tikrais atvejais, ypač šeimos bylose, šalys gali būti pakviestos atvykti vienos, be atstovo. Ki-tais atvejais taikinimo procese būtų tikslingiau dalyvauti tik šalių atsto-vams, jei tiesioginis šalių nedalyvavimas yra sėkmingo taikinimo pro-ceso sąlyga.

Turėtų būti numatyti tam tikri taikinimo proceso pranašumai: sėkmingo taikinimo rezultatas turėtų būti vykdytinas; šalims gali būti grąžintos su-mokėtos teismo išlaidos, jei taikinimo procedūra vyko teisme. Be to, tei-sėjas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, gali atsižvelgti į kiekvienos šalies poziciją taikinimo procese.

16. Nors teisininkai turi laikytis savo klientų pavedimo, tačiau, nepaisant to,jie kiekvienu atveju, kai atrodo esant reikalinga, turėtų patarti savo klientams pabandyti sudaryti taikos sutartį su priešinga šalimi. Be to, honoraras nuo to neturėtų priklausyti.

Siekiant plėsti taikinimo praktiką, taikinimo siekimas turėtų būti pripa-žintas etine teisininkų pareiga. Atsižvelgiant į kiekvienos valstybės teisi-nės sistemos ypatumus, viešosios valdžios institucijos šioje srityje galėtų daryti mažesnę ar didesnę įtaką. Jos gali inicijuoti įstatymų, susijusių su teisininko profesija, pakeitimus arba pasiūlyti advokatūrai ar teisininkų asociacijoms imtis veiksmų šia kryptimi. Siekiant užtikrinti taikų ginčų sprendimą, toliau būtų tikslinga šalinti visokias kliūtis, galbūt reguliuo-jant išlaidas.

Teisėjų išlaisvinimas nuo neteisminių užduočių

17. Esminė teisėjų funkcija yra spręsti ginčus dėl pareikštų reikalavimų vadovaujantis teise.

Nepaisant to akivaizdu, kad didelė teisėjų darbo dalis susideda iš veik-los, kuri nesusijusi su bylų vedimu ir yra labiau administracinės, o ne teisminės prigimties. Laikui bėgant, teisėjų patirtis ir nešališkumas, jų žinios, susijusios su tam tikrais teisiniais klausimais, lėmė jų įtraukimą į priežiūros funkcijų atlikimą, didėjantį vaidmenį sprendžiant šeimos by-las, registravimo ir tvirtinimo funkcijų atlikimą bei ekonominės srities reikalų kontroliavimą.

Akivaizdu, kad nekyla universalios rekomendacijos, kuria teisėjai būtų išlaisvinti nuo visų šių užduočių, reikalingumo klausimas; šia rekomen-dacija siekiama paskatinti peržiūrėti daugelį atvejų, kai teismai įtrau-kiami ten, kur nėra jokio ginčo, ir pašalinti tuos atvejus, kai teismo inter-vencija nėra absoliučiai būtina.

397


18. Pirmiau buvo pažymėta, kad sąvoka „neteisminės užduotys" yra sunkiaiapibrėžiama. Vien tik kiek prieštaringų požiūrių aptinkame kai kurių valstybių narių teisinėje literatūroje dėl administracinės, teisminės ir mišriosprigimties sprendimų, kurie priimami ypatingąja teisena.

Komitetas į šią problemą pažvelgė pragmatiškai ir svarstė visas užduotis ar veiklos sritis, kurios neturi ginčo elemento, ir nagrinėjo, kokia apimtimi už juos buvo atsakingi valstybių narių teismai ir koks buvo tokio sprendimo pagrindas. Apžvelgęs šią problemą, komitetas sudarė nebaigtinį, bet pavyzdinį sąrašą neteisminių užduočių, nuo kurių atlikimo kai kuriose valstybėse teisėjai galėtų būti atleisti, atsižvelgiant į kiekvienos šalies ypatumus.

19. Teismai paprastai atlieka priežiūros funkciją, kai šeimos nariai abipusiusutarimu nutaria pakeisti juos siejančius teisinius santykius. Toks reglamentavimas argumentuojamas poreikiu garantuoti viešąją tvarką ir apsaugoti esmines privačias teises ir interesus. Paprastai tai susiję su santuokos nutraukimo abiejų sutuoktiniu bendru sutikimu, susitarimų dėl vaikųglobos tvirtinimo, įvaikinimo bylomis. Šios veiklos sritys nekelia jokiųabejonių.

Kita vertus, galima kelti klausimą, ar yra pateisinamų priežasčių, kodėl teisėjui reikėtų patikėti tvirtinimą visų sutarčių, kurias sudaro sutuokti-niai, ir kuriomis jie siekia išspręsti santuokinio gyvenimo konfliktus. Tas pats pasakytina ir apie teisėjo atliekamą vardų ir pavardžių keitimo tvir-tinimą, jei tokius pakeitimus leidžia įstatymai. Atsakymas į šiuos klausi-mus gali būti skirtingas ir priklausyti nuo teisminių tradicijų, proceso tei-sės sistemos ir kitų kiekvienos šalies ypatumų.

20. Vis didėjantis teismo vaidmuo užkertant kelią bankrotui ar administruojant bankroto procedūras yra neabejotinai susijęs su viešosios tvarkos palaikymu ir privačių interesų apsauga. Tačiau tokie motyvai nėra tokieakivaizdūs dėl kitokios kai kurių valstybių teisėjų veiklos, kuri liečiakomercinės teisės sritis, pavyzdžiui, įvairios apskaitos ir registrų priežiūra bei licencijų teikimas.

21. Neaptariant tam tikrų ypatingų atvejų, kyla klausimas, ar teisėjai turėtųprižiūrėti rinkimų organizavimą ir juos administruoti, išskyrus atvejus,kai kyla ginčas?

Teisėjai dažnai skiriami įvairiausių komitetų pirmininkais, turint vienin-telį tikslą - sustiprinti komiteto nešališkumą (nekilnojamojo turto projek-tavimo, politinės garbės tyrimo komitetai, kalinių socialinio aprūpinimo komitetai ir kt.). Tokios praktikos reikėtų vengti.

22. Priede numatyti pavyzdžiai užduočių, nuo kurių atlikimo, atsižvelgiant įkiekvienos šalies ypatybes, teisėjai galėtų būti atleisti.

398


Paprastai neteisminių funkcijų atlikimas turėtų būti numatytas įstaty-muose ir apribotas nedideliu skaičiumi atvejų, kuriais teisėjo intervencija yra neišvengiama, siekiant garantuoti asmens teises ir palaikyti viešąją tvarką.

23. Atsisakius tam tikrų anksčiau teisėjų atliekamų užduočių, jas kai kuriaisatvejais būtų galima pavesti valstybės tarnautojams, o kitais atvejais -teisminės sistemos darbuotojams. Kaip pavyzdį būtų galima paminėtiRechtspfleger, kuris Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Austrijoje veikia kaip teismo pareigūnas daugiausia nagrinėjant bylas ypatingąja tei-sena, taip pat turi tam tikrų pareigų civilinio proceso ginčo teisenoje.

Ginčų sprendimas kitose institucijose

24. Pirmiau minėta, kad būtų racionalu siekti taikinimo, kaip ginčų sprendimo priemonės, siekiant išlaisvinti teismus (neteisminis taikinimas) ar bentjau sumažinti teisėjų skiriamą laiką tinkamų sprendimų paieškai ir rašytidokumentus (teisminis taikinimas).

Ar būtų įmanoma tam tikroms neteisminėms institucijoms suteikti teisę spręsti kai kuriuos ginčus?

Neskaitant arbitražo, šia kryptimi Europoje nuveikta dar nedaug.

25. Vienas iš teisinės valstybės pagrindų, kaip nurodyta nacionalinėse konstitucijose ir Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, yrapiliečių pagrindinė teisė kreiptis į teismus, siekiant nustatyti ar apgintisavo teises. Teisė kreiptis į teismą neatimama.

Tačiau tai neužkerta kelio galimybei sukurti alternatyvias procesines gin-čų sprendimų priemones, kurios tam tikrais atvejais būtų prieinamos vi-suomenės nariams, numatant tokio proceso neprivalomumą, o jei to nė-ra, - paskesnės apeliacijos teismui galimybę.

26. Arbitražo procesas, kurio pagrindas yra privatus susitarimas ir kuris baigiasi privalomu šalims sprendimu, yra vienintelė jau seniai žinoma alternatyvi ir iš esmės universali priemonė. Ji taikoma sprendžiant ginčus,kylančius iš teisių, kuriomis šalys gali laisvai disponuoti.

Mažai tikėtina, kad arbitražu būtų plačiau naudojamasi už verslo srities ribų. Tačiau atrodo būtų tikslinga, kad apie šią instituciją būtų plačiau žinoma tose srityse, kurioms ji yra ypač pritaikyta, nes šiose srityse ji veikia efektyviau. Nepaisant sąlygiškai didelių išlaidų, arbitražo opera-tyvumas, arbitrų profesionalumas ir neformalus požiūris į šalis yra, be jokios abejonės, šios institucijos pranašumai. Institucijos veikla būtų efektyvesnė, jei arbitražiniai sprendimai nebūtų skundžiami apeliacine tvarka teismams, o jei ir būtų skundžiami, tai panaikinami tik dėl jų priešia-

399


ravimo viešajai tvarkai, dėl motyvų prieštaringumo ar jų nebuvimo, pa-žeidus ultra viręs principą ar atsakovo teises. Arbitrams turi būti suteikti įgaliojimai neviršijant savo kompetencijos priimti sprendimus, o arbitra-žo sprendimai turi būti kuo lengviau įvykdomi.

27. Šalia arbitražo galėtų būti įtvirtintos kitos neteisminės procedūros, kaikuriose valstybėse narėse tai padaryta. Ginčų dėl smulkių reikalavimųatvejais ir kai kuriose specialiose srityse, pavyzdžiui, vartotojų teisė, ginčai dėl nuomos ar autoįvykių, šalys turi turėti galimybę ar net būti įpareigotos, bet tokiu atveju numatant apeliacijos teisę, pigiai ir greitai siektiginčų išsprendimo ad hoc institucijose.

Bylų nagrinėjimo vienasmeniškumas pirmosios instancijos teismuose

28. Kad ir kokių priemonių būtų imtasi siekiant mažinti teismų apkrautumąbylomis, tačiau bendras darbo krūvis teismuose vis vien liks didelis. Todėl yra tikslinga skatinti bendrosios kompetencijos teismų žmogiškųjųišteklių racionalesnį naudojimą, numatant vienašmenį bylų nagrinėjimąpirmosios instancijos teismuose, tai plačiau naudojant visose teisės srityse, kuriose tai labiau tinka.

29. Rekomendacijoje pirmiausia turimi omenyje bendrosios kompetencijospirmosios instancijos teismai.

Turėtų būti išspręstas klausimas, kokios ir kokiomis sąlygomis šiuose teis-muose iškeltos bylos galėtų būti nagrinėjamos vienasmeniškai, o ne tei-sėjų kolegijoje.

30. Kiekvienoje nacionalinėje teisinėje sistemoje gali būti tam tikras ribotasskaičius bylų, kurias dėl jų prigimties turėtų nagrinėti daugiau nei vienasteisėjas. Kitų bylų paskyrimas vienam teisėjui ar teisėjų kolegijai, kurtokia sistema egzistuoja, turėtų remtis objektyviais kriterijais ir būti apsaugotas nuo bet kokio piktnaudžiavimo.

31. Akivaizdu, kad platesnis vienasmeniškumo principo teismuose įgyvendinimas savaime nėra panacėja. Teismo našumas padidės, bet nedaug. Kaikuriais atvejais registratūros departamentų darbuotojų ar teismo sekretoriųgretas turėtų papildyti didesnis skaičius darbuotojų. Racionaliai įdiegustokią sistemą ir nustačius paprastesnę ir lankstesnę procedūrą, atitinkančią Rekomendacijos Nr. R (84) 5 principus, ši priemonė turėtų padėti sumažinti teismų apkrautumą, nepakenkiant bendrajam teisingumo lygiui.

Teismų jurisdikcija

32. Jei pinigų sumų ribos, pagal kurias nustatoma bendroji teismų jurisdikcija, nuolat nekoreguojamos, tai dėl pinigų nuvertėjimo daug bylų gali būti

400


perkelta iš ribotos jurisdikcijos teismų, kurie yra idealiai aprūpinti joms spręsti, į teismus, kurių jurisdikcija nėra apribota pinigų suma, taip dar labiau juos apkraunant.

Panašiai ir didelė infliacija gali sumažinti daugelio alternatyvių ginčų, kurių suma neviršija tam tikro teisės aktuose numatyto dydžio, sprendimo būdų efektyvumą, ypač tai pasakytina apie vartotojų ir pardavėjų ginčus.

33. Įstatymų nuostatos dėl bylų teismingumo turėtų būti taip pakeistos, kadnumatytų tinkamus intervalus, siekiant užkirsti kelią ar pakoreguoti tokius poslinkius jurisdikcijoje. Minimalios ginčijamų sumų ribos apeliaciniam skundui paduoti turėtų būti nuolatos taip koreguojamos.

Reikiamą dėmesį reikėtų skirti ir specialaus teismingumo paskirstymui tarp teismų. Ribotos jurisdikcijos teismai, pavyzdžiui, galėtų turėti pinigų sumomis neribotą jurisdikciją dėl plataus pobūdžio bylų (išlaikymas, nuoma ir kt.).

Teismo išlaidų draudimas

34. Šalia daugelio specifinių sutarčių, kuriose teismo išlaidų draudimas įtvirtinamas kaip papildoma sąlyga (pvz., vairuotojų atsakomybės tretiesiemsasmenims draudimo), teismo išlaidų draudimas daugelyje valstybių nariųyra naujovė, kuri sparčiai plečiasi ir kurios įtaką teisminės sistemos funkcionavimui kol kas sunku įvertinti.

Šios rūšies draudimas, kuris padengia apdrausto asmens teismo išlaidas ir išlaidas už advokato pagalbą ir paprastai kitos šalies išlaidas, jei apdraus-tas asmuo pralaimės bylą, pašalina ribotą finansinę riziką, kurią patiria kiekvienas asmuo, turintis teisę į teisinę pagalbą, ir visą finansinę riziką, kurią patiria neturintis teisės į teisinę pagalbą asmuo. Jau dabar galima įsivaizduoti, kad toks draudimas, apimantis platų bylinėjimosi spektrą (nuomotojas ir nuomininkas, privatumo pažeidimas, vartotojų problemos, autoįvykiai, individualūs darbo ginčai ir kt.), gali, jei nebus deramai pasi-rūpinta, paskatinti pernelyg dažną kreipimąsi į teismus. Tačiau toks aiškus priežasties ir pasekmės ryšys dar nebuvo nustatytas. Taigi pageidautina, kad valstybės pradėtų stebėti ir nagrinėti šias problemas, bendradarbiau-damos, jei būtina, su draudėjams atstovaujančiomis organizacijomis.

401

Rekomendacija Nr. R (87) 16„Dėl didelį asmenų skaičių liečiančiųadministracinių procesų"(Priimta 1987 metų rugsėjo 17 dieną Ministrų komiteto 410-ajame ministrų atstovų susitikime)


atsižvelgdamas j Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo narių vienybės;

atsižvelgdamas į tai, kad administracinės institucijos vis platesnėje veiklos srityje turi priimti sprendimus, kurie įvairiais būdais daro įtaką dideliam skai-čiui asmenų, ypač didelių įrenginių, pramonės objektų ir teritorijų planavimo srityje;

atsižvelgdamas į poreikį visose valstybėse narėse nustatyti tokių sprendimų bendruosius principus, siekiant užtikrinti didelio skaičiaus asmenų apsaugos bei racionalaus ir efektyvaus administravimo reikalavimų suderinamumą;

be to, atsižvelgdamas į tai, kad kai kurie administraciniai sprendimai taip pat gali turėti poveikį asmenims, gyvenantiems ar turintiems interesų gretimose valstybėse;

turėdamas omenyje pastarąsias tarptautinės ekologinės teisės raidos tenden-cijas dėl valstybės kontroliuojamos ar jos jurisdikcijoje esančios veiklos efek-to, peržengiančio valstybės sienas;

atsižvelgdamas į poreikį, kad administracinės institucijos taip pat turėtų ap-svarstyti suinteresuotų asmenų pastabas dėl siūlomų sprendimų galimo efekto gretimų valstybių teritorijoje;

atsižvelgdamas į Rezoliucijoje (77) 31 „Dėl asmens apsaugos nuo administ-racinių institucijų aktų" įtvirtintus bendruosius principus, taip pat į atitinka-mus Rekomendacijoje Nr. R (80) 2 „Dėl administracinių institucijų naudoji-mosi diskrecinėmis galiomis" įtvirtintus principus;

atsižvelgdamas į tai, kad šie principai turėtų būti pritaikyti ir papildomai taikomi, siekiant užtikrinti tinkamą ir efektyvią didelio skaičiaus asmenų apsaugą, prie šių asmenų atitinkamais atvejais priskiriant tarptautiniu spren-dimų efektu suinteresuotus asmenis,

402


valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja laikytis nacionalinėje teisėje ir savo praktikoje bei tarpusavio santykiuose principų, išdėstytų šios rekomen-dacijos priede;

įpareigoja Europos Tarybos generalinį sekretorių atkreipti Suomijos vyriausy-bės dėmesį į šią rekomendaciją.

Rekomendacijos Nr. R (87) 16 priedas


Ši rekomendacija taikoma asmenų teisių, laisvių ir interesų apsaugai nuo nenorminio pobūdžio administracinių sprendimų (administracinių aktų), ku-rie liečia didelį skaičių asmenų, o būtent:

a) didelį skaičių asmenų, kuriems adresuojamas administracinis aktas,toliau vadinamų asmenimis, priklausančiais pirmajai kategorijai;

b) didelį skaičių asmenų, kurių individualioms teisėms, laisvėms ar interesams gali turėti poveikį administracinis aktas, nors jis ir nėra jiems adresuotas, toliau vadinamų asmenimis, priklausančiais antrajai kategorijai;

c) didelį skaičių asmenų, kurie pagal nacionalinę teisę turi teisę pareikštireikalavimą dėl kolektyvinio intereso, kuriam gali turėti poveikį administracinis aktas, toliau vadinamų asmenimis, priklausančiais trečiajaikategorijai.

Visoms trims kategorijoms priklausantys asmenys toliau vadinami suintere-suotais asmenimis.

I skyriuje nustatomi principai, kurie taikomi priimant pirmiau minėtus administracinius aktus ir atliekant šio proceso kontrolę.

II skyriuje įtvirtinami papildomi principai, kurie skirti suinteresuotų asmenųapsaugai, kai administracinis aktas gali sukelti tam tikrų padarinių valstybėskaimynės teritorijoje.

Įgyvendinant principus, pakankamai dėmesio turi būti skirta racionalaus ir efektyvaus administravimo reikalavimams, taip pat pagrindiniams viešiesiems ir trečiųjų asmenų interesams, ypač kai tai susiję su asmens duomenų ir pra-moninių ar komercinių paslapčių apsaugos klausimais. Vienas ar daugiau prin-cipų gali būti netaikomi visai ar taikomi tik iš dalies tam tikrose viešojo administravimo srityse ar pagrįstai pateisinamomis situacijomis, jei tai yra būtina, atsižvelgiant į pirmiau minėtus reikalavimus.

403


Šios rekomendacijos tikslai gali būti pasiekti:

• arba viename akte įtvirtinant aptariamą objektą reguliuojančias taisykles;

• arba įtvirtinant atskiras sprendimų kategorijas ar veiklos sritis liečiančias taisykles ar procedūras.

ii! I I skyrius

Administracinis procesas ir kontrolė

Didelį skaičių asmenų liečiantis administracinis aktas turėtų būti priimtas pasibaigus atitinkamam dalyvavimo procesui, kuris turi atitikti toliau išdėsty-tus principus.

I. Jei kompetentinga valdžios institucija ketina priimti tokį administracinįaktą, tai suinteresuoti asmenys turėtų būti tinkamu būdu informuoti, nurodant tokias aplinkybes, kurios leistų šiems asmenims įvertinti galimą įtaką jų teisėms, laisvėms ir interesams.

II. Atsižvelgdama į pasiūlyto administracinio akto dalyką, galimus jo padarinius, su tuo susijusius interesus, suinteresuotų asmenų padėtį ar skaičių arba į poreikį užtikrinti efektyvų administravimą, kompetentinga valdžios institudja gali nuspręsti, kad visomis arba tik tam tikromis procesostadijomis:

a) asmenys, priklausantys antrajai kategorijai ir turintys bendrų interesų,turi paskirti vieną ar daugiau bendrų atstovų;

b) asmenims, priklausantiems trečiajai kategorijai, atstovaus asociacijosarba organizacijos.

III.Pirmajai kategorijai priklausančių asmenų ir, atsižvelgiant į II principenumatytas atstovavimo sąlygas, kitų kategorijų asmenų prašymu jiemsturėtų būti atitinkamu būdu žinomos visos aplinkybės, susijusios su priimamu aktu.

IV.Atsižvelgdama į pasiūlyto administracinio akto dalyką ir galimus padarinius, su tuo susijusius interesus, suinteresuotų asmenų padėtį ar skaičiųarba į poreikį užtikrinti efektyvų administravimą, kompetentinga valdžiosinstitucija gali nuspręsti, kad dalyvavimo procesas bus tęsiamas viena iš

tokių formų:

a) rašytinių pastabų pateikimu;

b) svarstymais uždaruose ar viešuose posėdžiuose;

c) atstovavimu kompetentingos valdžios institucijos patariamojoje grupėje.

404


Jei pasirenkamas suinteresuotų asmenų atstovavimo patariamojoje gru-pėje procesas, tai pirmajai kategorijai priklausantiems asmenims ir, atsi-žvelgiant į II principe numatytas atstovavimo sąlygas, antrajai kategori-jai priklausantiems asmenims taip pat turėtų būti suteikta teisė pateikti faktus ir argumentus bei atitinkamais atvejais įrodymus.

V. Kompetentinga valdžios institucija turėtų atsižvelgti į faktus, argumentus ir įrodymus, kuriuos dalyvavimo proceso metu pateikė suinteresuotiasmenys.

VI. Apie administracinį aktą turėtų būti pranešta visuomenei.

Išlaikant teisę į bet kokį pranešimo būdą, vis dėlto pranešime visuome-nei turėtų būti nurodyta, kokiu būdu suinteresuoti asmenys gali gauti informaciją, jei ji nenurodyta pačiame pranešime, apie:

• pagrindinius proceso metu pasiektus rezultatus;• administracinio akto motyvus;• įprastą administracinio akto apskundimo tvarką ir terminą, per kurį

galima pasinaudoti šia teise.

Pirmajai kategorijai priklausantys asmenys apie administracinį aktą ir jo motyvus turėtų būti informuoti asmeniškai. Motyvai nurodomi arba pa-čiame akte, arba apie juos raštu pranešama atskirai, suinteresuoto as-mens reikalavimu. Pastariesiems asmenims taip pat turėtų būti nurodyta akto apskundimo įprasta tvarka ir terminas, per kurį galima pasinaudoti šia teise.

VII. Administracinius aktus turėtų kontroliuoti teismas arba kita nepriklausoma institucija. Ši kontrolė nepašalina administracinės valdžios institucijos atliekamos preliminarios kontrolės galimybės.

Jei kontrolės procesas susijęs su dideliu skaičiumi asmenų, teismas ar kita kontroliuojančioji institucija, atsižvelgdami į pagrindinius teisės prin-cipus ir į šalių teises bei interesus, gali imtis įvairių procesą racionali-zuojančių priemonių: pareikalauti iš bendrus interesus turinčių dalyvių pasirinkti vieną ar kelis atstovus, nagrinėti ir spręsti bandomąsias bylas, įteikti pranešimus viešai paskelbiant.

II skyrius

Tarptautiniai aspektai

VIII.Jei tikėtina, kad administracinis aktas turės poveikį asmenų teisėms, lais-vėms ar interesams valstybės kaimynės teritorijoje, tai I skyriuje nurody-tas administracinis dalyvavimo procesas turėtų būti prieinamas toje vals-

405


tybėje esantiems suinteresuotiems asmenims nediskriminaciniu pagrin-du šiomis sąlygomis:

a) kompetentinga valdžios institucija šiems asmenims turėtų suteiktiI principe nurodytą informaciją tuo pat metu, kai yra informuojamijos teritorijoje esantys suinteresuoti asmenys. Toks pranešimas galibūti arba tiesioginis, naudojant tam tinkamas priemones, nurodytassusijusių suinteresuotų valstybių santykius reguliuojančiose taisyklėse, arba pranešama per valstybės kaimynės valdžios institucijas;

b) šių asmenų atstovavimo turėtų būti taikomos tokios sąlygos, kuriasgali nustatyti kompetentingos institucijos;

c) šie asmenys gali perduoti savo pastabas arba tiesiogiai, laikydamiesi proceso, kuris nustatytas valstybėje, ketinančioje priimti administracinį aktą, arba per valstybės kaimynės valdžios institucijas,jei šios institucijos paskelbusios apie savo pasirengimą atlikti tokiasfunkcijas savo gyventojų interesais;

d) kompetentinga valdžios institucija, vadovaudamasi a punkte nurodytais pranešimo būdais, turėtų informuoti šiuos asmenis apie priimtą administracinį aktą;

e) kompetentinga valdžios institucija a ir d punktuose nurodytą informaciją gali pateikti savo valstybine kalba. Ji neįpareigojama atsižvelgti į pastabas, pateiktas kita kalba.

IX. Kontrolės proceso prieinamumas turėtų būti garantuotas neatsižvelgiant įtautybę ar gyvenamąją vietą.

X. Kontrolės proceso ir administracinio proceso prieinamumas gali būti priklausomas nuo abipusiškumo principo laikymosi.

XI. Siame skyriuje išdėstytų principų taikymas gali priklausyti nuo tarpvalstybinių susitarimų sąlygų. Atsižvelgiant į kiekvienos valstybės nacionalinėje teisėje ir atitinkamose tarptautinėse sutartyse numatytą jurisdikciją, valstybės ir teritorinės bendruomenės ar suinteresuotos valdžiosinstitucijos turėtų tęsti tarpusavio bendradarbiavimą, siekiant užtikrintiefektyvų visų suinteresuotų asmenų dalyvavimą. Jos turėtų dėti pastangas, siekdamos palengvinti kompetentingų institucijų ir suinteresuotų asmenų keitimąsi informacija. Be to, jos gali sudaryti bendras arba atskirassutartis arba susitarimus remdamosi abipusiškumu ir ekvivalentiškumu,siekdamos įgyvendinti šiuos tikslus:

a) nustatyti valstybės kaimynės valdžios institucijas, į kurias reikėtųkreiptis, atsižvelgiant į ketinamo priimti administracinio akto rūšį;

b) suteikti teisę valstybėse kaimynėse suinteresuotiems asmenims susipažinti su aplinkybėmis, susijusiomis su administracinio akto priėmimu;

406


c) įgalioti valstybės kaimynės valdžios instituciją priimti joje gyvenanč i ų suinteresuotų asmenų pastabas ir perduoti jas kompetentingai institucijai;

d) nustatyti vartojamas kalbas.


Įvadas

1. Asmens ir administracinių institucijų santykių gerinimas, ypač kai tai susiję su asmens apsauga administracinio akto priėmimo procedūrų metu, rodo pastarojo meto Europos valstybėse įgyvendinamos teisinės politikosbruožus. Tuo siekiama užtikrinti aukščiausiai įmanomą teisingumą piliečio ir administracinių institucijų, kurių veikla apima vis platesnes ir įvairesnes sritis, santykių srityje.

Europos Taryba kelerius metus tyrė šią sritį ir ėmėsi kitų iniciatyvų, api -bendrindama visos Europos situaciją. Atliktas darbas paskatino priimti ke-letą rekomendacijų, kurias Ministrų komitetas skyrė valstybių narių vy-riausybėms, siekdamas, kad jų teisė ir praktika būtų suvienodinta pagal bendrus principus. Šios rekomendacijos aprėpia administracinius proce-sus, susijusius su individualių priemonių ar sprendimų, kurie turi tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, priėmimu ir su diskrecinių galių naudojimu bei su viešąja atsakomybe.

2. Rekomendacija Nr. R (87) 16 yra logiška šio darbo tąsa. Buvo nustatyta,kad administracinių institucijų atliekami veiksmai yra tokie sudėtingi arapima tiek sričių, kad skirtingu intensyvumu turi įtakos dideliam skaičiuiasmenų. Jų įtaka gali būti jaučiama net ir valstybės kaimynės teritorijoje.Tokie viešųjų valdžios institucijų veiksmai gali ne t ik konkrečiai pakenktidaugelio asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, bet ir atkreipti daugumos kitų asmenų, kurių interesai galėtų būti pažeisti, dėmesį, sukelti jųsusirūpinimą ir suinteresuotumą daryti įtaką planuojamai veiklai. Kai kuriais atvejais pastarųjų asmenų interesai yra tokie svarbūs, kad administraciniuose procesuose juos taip pat reikėtų saugoti.

Minėtos aplinkybės turi išskirtinę įtaką administracinio proceso struktūrai ir todėl reikia adekvačių sprendimų.

Taigi kyla du pagrindiniai klausimai.

Kaip turėtų būti organizuojama didelio skaičiaus asmenų apsauga, kad šis procesas būtų suderintas su efektyvaus administravimo reikalavimais? Ko-kia apimtimi, kokių sąlygų laikantis, kaip administracinio akto priėmimo procese galėtų dalyvauti ir kreiptis dėl jo peržiūrėjimo į kontroliuojančią

407


instituciją asmenys, kurių teisėms, laisvėms ar interesams gali būti tuo administraciniu aktu padarytas poveikis valstybės kaimynės teritorijoje?

3. Europos teisinio bendradarbiavimo komitetas (CDCJ) šį klausimą pateikėsvarstyti Administracinės teisės ekspertų komitetui (CJ-DA) ir nurodė parengti reikiamą dokumentą.

4. Nepaisant valstybių narių teisinių ir administracinių sistemų skirtybių, buvo įmanoma rasti plataus pobūdžio sutarimą dėl pagrindinių principų, kuriais remiantis turėtų būti kuriamos didelį skaičių asmenų apimančios administracinių procesų taisyklės, ir rekomenduoti maksimaliai juos išplėsti.Iš esmės pagrindinė užduotis buvo pritaikyti ir plėtoti principus, įtvirtintusRezoliucijoje (77) 31 „Dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų", ir papildomai Rekomendacijoje Nr. R (80) 2 „Dėl administracinių institucijų naudojimosi diskrecinėmis galiomis".

5. Teisių, laisvių ir interesų, kurie gali būti pažeisti valstybės kaimynės teritorijoje, apsauga kelia ir daugiau problemų. Bendrai pripažįstama, kadvalstybės pareiga yra pasirūpinti, kad jos jurisdikcijoje esanti veikla nesukeltų neigiamų padarinių kitos valstybės teritorijoje. Pagal naujausias tarptautinės ekologinės teisės raidos tendencijas valstybės vis labiau konsultuojasi ir keičiasi tokia informacija, kuri leistų joms įvertinti ketinamųpriimti sprendimų padarinius aplinkai (plačiausia prasme) gretimose valstybėse. Atsižvelgiant į iniciatyvų tarptautiniu lygmeniu kryptis, ypač įEkonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angį. Ograniza-tion for Economic Co-operation and Developmenf) darbą, atrodė pageidautina paskatinti nacionalines valdžios institucijas, kad priimant sprendimus jos nagrinėtų ne tik valstybių kaimynių valdžios institucijų pastabas,bet ir tų valstybių teritorijoje gyvenančių asmenų, kurių teisėms, laisvėmsar interesams gali turėti poveikį minėti sprendimai, pastabas. Atitinkamaiturėtų būti įteisintas plačiausiai įmanomas minėtų asmenų dalyvavimasadministraciniuose procesuose ir atliekant administracinių aktų kontrolę.Tai apima teisėtą interesą turinčių asmenų dalyvavimą tam tikrais būdaisekologijos požiūriu svarbiuose projektuose.

6. Konvencijos, apimančios visą problemos sritį, rengimas buvo atidėtas kaippernelyg skubotas žingsnis. Vietoje to buvo pasirinktas daug atsargesnisrekomendacijos rengimo kelias. Tokia dokumento forma jau buvo pasirinkta anksčiau, nustatant pagrindinius asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų principus; nebuvo jokios svarios priežasties, kodėlreikėtų nukrypti nuo šio kelio, reguliuojant sritį dėl didelį skaičių asmenųliečiančių procesų. Rekomendacija yra siekiama pateikti valstybių nariųnacionalinei teisei tam tikrus pagrindinius principus, siūlant jų laikytis,bei kryptis, kurios kartu su tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais padėspasiekti geresnių rezultatų tarptautiniu mastu.

408


Bendrosios pastabos

7. Rekomendacijoje siūloma valstybių narių vyriausybėms, priimant administracinius aktus, turinčius įtakos dideliam skaičiui asmenų, pritaikytidalyvavimo procesą ir organizuoti atitinkamą šių aktų kontrolę, kurią atliktų teismas arba kita nepriklausoma institucija. Dėl to jos priede nustatomi principai, kurių laikytis rekomenduojama vyriausybėms savo teisėjeir praktikoje. Norminėje rekomendacijos dalyje sąvoka „laikytis" buvovartojama siekiant palikti valstybėms narėms kuo daugiau laisvės renkantis priemones, užtikrinančias, kad administraciniai procesai ir kontrolėatitiktų rekomendacijos priede įtvirtintų principų esmę. Dėl tos pačiospriežasties sąvoka „principas" pasirinkta vietoje sąvokos „taisyklė", kadangirekomendacijos tikslas yra ne suvienodinti skirtingus nacionalinius teisėsaktus dėl šios rūšies procesų, patvirtinant bendras taisykles, bet paskatintitam tikrų principų pripažinimą valstybių narių teisėje ir praktikoje.

8. Priedas prasideda įvadine dalimi, kurioje apibrėžiama rekomendacijos taikymo sritis, aptariamo dalyko sąvokos ir nurodomos galimos šių principųįgyvendinimo būdų gairės. Patys principai išdėstyti dviejuose skyriuose.

9. Aktai, kuriuos apima šis dokumentas, gali būti išskirti pagal du požymius.Aktai yra nenorminiai administraciniai sprendimai, turintys esminį skiriamąjį elementą, - jie skirti dideliam skaičiui asmenų. Rekomendacijoje nepateikiamas sąvokos „didelis skaičius" apibrėžimas: klausimo, nuo kadataikytinas dalyvavimo procesas, sprendimas paliekamas kiekvienos valstybės nacionalinei teisės sistemai. Teikiamas administracinis aktas turi liestiesminės svarbos projektą, kurio priėmimas, tikėtina, palies daugelį asmenų.

Šie asmenys išskirti į tris skirtingas kategorijas, atsižvelgiant į veiklos sritį ir kiekvienos nacionalinės administracinės sistemos ypatumus, o būtent:

• asmenys, kuriems adresuojamas aktas (pirmoji kategorija);• asmenys, kuriems aktas neadresuojamas, tačiau tikėtina, kad jie as

meniškai patirs poveikį jų teisėms, laisvėms ar interesams (antroji kategorija);

• asmenys, kurie turi ypatingą kolektyvinį interesą, kuriam gali turėtipoveikį administracinis aktas (trečioji kategorija).

Ar kolektyvinis interesas laikytinas ypatingu, priklauso nuo jo prigim-ties ir tikslų, kurių siekia asmenis vienijančios organizacijos, ir, kur tai tinka, nuo geografinės vietos, dėl kurios asociacija gali pareikšti savo suinteresuotumą.

Pavyzdžiui, jei teikiamas administracinis aktas susijęs su pramonės objek-tu, tai į pirmąją kategoriją paprastai turėtų patekti asmenys, siekiantys gauti leidimą; antroji kategorija turėtų apimti asmenis, gyvenančius toje

409


vietoje ar arti jos, kurie bus paveikti asmeniškai; faktas, kad asmenims pranešama apie aktą, nebūtinai reiškia, kad šie asmenys priskirtini prie pir-mosios kategorijos. Trečioji kategorija - asmenys, kurie užsiima tokių intere-sų: aplinkos apsauga, sveikata ir saugumas, kultūrinio paveldo apsauga ir pan. gynyba. Galima pateikti daug kitokių pavyzdžių. Visoms trims kate-gorijoms priklausantys asmenys vadinami „suinteresuotais asmenimis".

Kai kuriose valstybėse narėse trečiosios kategorijos asmenims paprastai neleidžiama dalyvauti administraciniuose procesuose ar atliekant admi-nistracinių aktų kontrolę. Toms valstybėms šis dokumentas leidžia nusta-tyti sritis, kuriose saugomi kolektyviniai šių asmenų interesai ir garantuo-jama teisė dalyvauti tokiuose procesuose, siekiant apginti kolektyvinius interesus.

10. Rekomendacijos taikymo sritis nėra apribota konkrečiomis administracinės veiklos sritimis. Todėl tarptautiniuose dokumentuose nei pageidautina, nei galima konkretinti, kaip tai dažnai yra nacionalinėje teisėje, sritis, kuriose turėtų būti įtvirtintas dalyvavimo procesas, taip pat nurodytireikšmingus kriterijus, kokioje stadijoje šis procesas turi būti naudojamas.Tiesa, teritorijų planavimas, didelių įrenginių statymas ir aplinkos apsauga yra labiausiai akivaizdžios šios rekomendacijos taikymo sritys. Tačiaurekomendacija sukurta taip, kad apimtų įvairias sritis ir būtų taikoma darnežinomose administracinių aktų priėmimo srityse.

11.Atsižvelgiant į valstybėse narėse administracinių institucijų naudojamąteisinės technikos įvairovę ir į tą aplinkybę, kad kai kuriose valstybėsesąvoka „administracinis aktas" yra neapibrėžta, principai buvo apibrėžtitaip, kad būtų pakankamai lankstūs, paliekant valstybėms reikiamą dis-kreciją. Taigi principų implementavimas turėtų atitikti racionalaus ir efektyvaus administravimo reikalavimus, o jų taikymas neturėtų pažeisti trečiųjų asmenų interesų (pavyzdžiui, pramoninės paslaptys) ir pagrindiniųviešųjų interesų (pavyzdžiui, valstybės saugumas, viešosios tvarkos palaikymas). Be to, numatoma galimybė visai ar iš dalies netaikyti principųtam tikrose viešojo administravimo srityse ar tinkamai pateisinamomissituacijomis. Tokiu atveju, pavyzdžiui, prieš tai pasikonsultavus su visaissuinteresuotais asmenimis, galima atsisakyti dalyvavimo proceso kaipperteklinio, jei teikiamas administracinis aktas yra skirtas tik įgyvendintivaldymo aktą.

12. Atsižvelgiant į tai, kad valstybėse narėse viešasis konsultavimasis dažniausiai buvo įtvirtintas nuostatomis, kurios jį apribojo tam tikromis sritimis, nuspręsta leisti pažangesnį šios rekomendacijos įgyvendinimo būdą.Todėl kita išlyga numato, kad šio dokumento tikslai gali būti pasiekti netik viename akte nustačius aptariamą objektą reguliuojančias taisykles,

410


bet ir įtvirtinus taisykles ar procedūras, liečiančias atskiras sprendimų kategorijas ar veiklos sritis.

13. Įsidėmėtina, kad šioje rekomendacijoje nurodomi principai, kuriuos valstybės narės turėtų priimti kaip bendrus minimalius siektinus standartus.Jokia šios rekomendacijos nuostata nekliudo valstybei įtvirtinti aukštesnius standartus (beje, paskutinis II skyriaus principas yra tiesioginė paskata tą padaryti) ir negali pateisinti dabar įtvirtintų garantijų apribojimų.

Principų komentaras

14. Priedas turi du skyrius. Pirmame išdėstyti principai, liečiantys didelį skaičių asmenų, esančių tos valstybės teritorijoje.

Kitame skyriuje nustatyti įvairūs kitose valstybėse esančių asmenų teisių, laisvių ir interesų gynimo principai.

I skyrius

15. Administracinis aktas, patenkantis į rekomendacijos taikymo sritį, turėtųbūti priimamas tik pasibaigus procesui, leidžiančiam sėkmingai konsultuotis su visais suinteresuotais asmenimis. Šis „dalyvavimo" procesas atitinka keletą principų, jie dėstomi toliau.

/ principas

16. Pagal I principo sąlygas suinteresuoti asmenys turėtų būti informuoti apieteikiamo akto pagrindines nuostatas. Informacija turi leisti jiems įvertinti, ar galės projektas jiems turėti poveikį ir kokį. Priklausomai nuo projekto apimties ir potencialaus skaičiaus asmenų, kuriems jis turės įtakos,informavimo metodai gali būti arba individualūs, arba šie metodai, naudojami kartu su tokiomis priemonėmis: cirkuliacinis laiškas, skelbimassavivaldos institucijoje, skelbimas būsimoje projekto įgyvendinimo vietoje, viešas paskelbimas vietos ar regioninėje spaudoje, planų ir modeliųpristatymai, kita.

// principas

17. Dalyvavimo procesas turėtų būti viešas, ne tik garantuoti asmens ar kolektyvines teises, laisves ar interesus, bet ir užtikrinti administracinės institucijos visišką informuotumą, kad ji galėtų priimti racionalų sprendimą,atitinkantį bendruosius interesus. Tačiau siekiant konsultavimas! atliktiper protingą laiką ir išvengti iš esmės tapačių argumentų perdėto kartojimosi, II principas leidžia kompetentingai valdžios institucijai nukreiptidalyvavimo prašymus. Asmenys, turintys identiškus ar analogiškus intere-

411


sus (asmenys, gyvenantys šalia objekto, viešojo transporto naudotojai, savininkai parduotuvių, kurios šliejasi prie pagrindinio kelio, kur planuojami pakeitimai, ir kt.), gali būti įpareigoti pasirinkti vieną ar daugiau bendrų atstovų. Tie, kurie turi tą patį ypatingą kolektyvinį interesą (pavyzdžiui, išsaugoti kraštovaizdį), gali būti įpareigoti pateikti savo argumentus per asociacijas ar organizacijas. Nacionalinėje teisėje gali būti nustatyti da-lyvavimo administraciniame procese kriterijai, pavyzdžiui, reikalavimai atstovui, asociacijoms ar organizacijoms.

/// principas

18. Dalyvavimo procesas apima asmenis, kuriems, tikėtina, administracinisaktas turės įvairaus masto ir skirtingą poveikį. Kadangi tai yra ne tik suinteresuotų asmenų gynybos, bet ir administracinės institucijos kiek galimaplatesnio informuotumo užtikrinimo klausimas, buvo manoma, kad kiekvienam turi būti garantuota teisė lygiais pagrindais gauti informaciją. III principas nenurodo priemonių, kuriomis remiantis informuojami asmenys (pavyzdžiui, perduodant informacijos santrauką ar leidžiant susipažinti suatitinkamais dokumentais). Pasirinktas variantas („atitinkamu būdu") leidžia administracinei institucijai pasirinkti tam atvejui geriausiai tinkamas priemones, atsižvelgiant į su tuo susijusią administracinę praktiką.

III principe išdėstyta garantija įgyvendinama dviem būdais: pirmiausia,asmenys, priklausantys antrajai ir trečiajai kategorijai, gali gauti informaciją tik per savo atstovus; antra, svarbių viešųjų interesų (nacionalinissaugumas ir kt.) ar trečiųjų asmenų interesų (pramoninės paslaptys ir kt.)apsauga gali pateisinti tam tikros informacijos prieinamumo apribojimoišimtis.

IV principas

19. Suinteresuotų asmenų dalyvavimas gali būti įgyvendintas keliomis formomis, kurios dabar integruotos į nacionalines administravimo tradicijas.IV principe šios formos išdėstytos atsitiktine tvarka: registre įrašytos arpaštu atsiųstos pastabos, interviu su turinčios priimti sprendimą administracinės institucijos atstovu arba su asmeniu, kuris vėliau turi jai pranešti,viešieji svarstymai, įkūrimas patariamųjų komitetų, kuriuos sudarytų įvairiųinteresų atstovai. Šis konsultacinis procesas neužkerta kelio kitoms dalyvavimo formoms, esančioms labiau politinės prigimties, pavyzdžiui, referendumui, ar labiau orientuotoms į valdymą, pavyzdžiui, tiesioginissuinteresuotų šalių atstovų įsitraukimas į sprendimų priėmimą jungtinėsevaldymo institucijose.

Kitaip nei III principas, IV principas atskiria suinteresuotų asmenų gru-pes: platesnės teisės įsiterpti suteikiamos pirmosioms dviem kategorijoms

412


priklausančių asmenų grupėms, kurių teisės, laisvės ir interesai neturėtų būti ginamai išimtinai per patariamąją instituciją.

Vprincipas

20. Siekiant, kad dalyvavimo procesas būtų prasmingas, jis turėtų duoti kažkokią naudą. Administracinė institucija turėtų atsižvelgti į proceso metupateiktas pastabas ir argumentus. Turint omenyje didelius skirtumus šiuoklausimu nacionalinių valstybių teisėje, buvo neįmanoma tiksliau apibrėžtišios rekomendacijos taikymo sritį. Čia pakanka užsiminti, kad pareigaatsižvelgti į pateiktas pastabas apima tiek procesinį šio klausimo aspektą(valdžios institucija turėtų įvertinti pateiktų pastabų ir prieštaravimų pagrįstumą ir liečiamumą), tiek ir materialinį aspektą (valdžios institucijapo to neturėtų radikaliai nukrypti nuo projekto esmės, kuri buvo perduotasuinteresuotiems asmenims). Galutinė atsakomybė už apsisprendimą, kaipir kokią teisinę techniką naudojant turėtų būti garantuotas konsultavimoproceso efektyvumas, tenka kiekvienos valstybės įstatymų leidėjui.

VI principas

21. Visi suinteresuoti asmenys turi būti informuojami apie proceso rezultatus.Tačiau šis informavimo apie sprendimą procesas nebūtinai turi būti individualios pranešimo formos. Tam tikrais atvejais toks variantas vargu arbūtų praktiškas, turint omenyje suinteresuotų asmenų skaičių, sprendimoapimtį ir kitas priežastis.

VI principe pasisakoma už viešą pranešimą. Šiame pranešime gali būti išdėstomas visas sprendimas, jeigu jis yra nedidelės apimties, arba nuro-domi sprendimo motyvai, pasiektos nagrinėto klausimo galutinės išvados ir apskundimo tvarka. Jei to nėra, pranešime nurodoma priimto sprendimo esmė, vieta ir laikas, kada suinteresuoti asmenys gali susipažinti su pir-miau minėtais sprendimo elementais. Be to, pranešime gali būti tiesiog nurodyta, kaip suinteresuoti asmenys gali gauti visą sprendimą. Asme-nims, kuriems skirtas sprendimas, papildomai yra garantuojama ypatinga apsauga, vadovaujantis Rezoliucija (77) 31.

Kai kurie plataus diapazono aktai paskelbiami taip pat kaip ir valdymo aktai, juose gali būti ir neskelbiama informacija apie jų apskundimą. Tokiais atvejais informacija apie apskundimo tvarką turi būti pateikta kiek įmanoma greičiau, pavyzdžiui, pateikiant suinteresuotiems asme-nims skirta atmintinę ar brošiūrą.

VII principas

22. Valstybių nacionalinėje teisėje kontrolės srityje kiekvienu klausimu yradidelė įvairovė: locus standi, kontrolės apimtis ar apeliacija turi suspen-

413


syvinį efektą, teismų įgaliojimai duoti nurodymus administracinėms ins-titucijoms. Nepaisant bendrųjų tendencijų dėl platėjančios teismų atlie-kamos priežiūros, teisės vienodinimas šioje srityje yra nelengva užduotis. VII principas perteikia š ių problemų padėtį.

Pirmiausia, j is garantuoja teismo ar kitos nepriklausomos institucijos kon-trolės sistemos egzistavimą, bet nenurodo nei apimties, nei jos prieina -mumo sąlygų: paliekama šiuos klausimus spręsti išimtinai nacionalinei teisei.

Antra, principas suformuluotas taip, kad išplečia proceso vedimo efekty-vumą laikantis protingumo reikalavimus atitinkančio termino, pasiūlyda-mas atitinkamus procedūrinius pakeitimus, pritaikytus dideliam skaičiui dalyvių. Siūlomi pakeitimai pateikiami t ik kaip pavyzdžiai, kadangi kiek-viena procesinė reforma turėtų atsižvelgti į valstybės teisinės sistemos ypatumus ir tradicijas. Tokie pakeitimai turėtų atitikti fundamentalius pro -ceso principus, įtvirtintus konstitucijoje ar kituose šaltiniuose, turinčiuose aukštesnę nei įstatymas galią.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad šios rekomendacijos priede išdėstyti principai,o ypač VII principas, yra skirti labiau vyriausybėms, siekiant, kad jospradėtų reikalingas reformas, o ne teismams. Tačiau pažymėtina, kad kaikuriose valstybėse teismas turi plačias teises racionalizuoti procesą laikantis nustatytų gairių, tuo tarpu kitose valstybėse tokios racionalizacijosgalimybės yra labai ribotos arba visai neįmanomos, todėl reikia įstatymųleidėjo atitinkamų veiksmų.

II skyrius

24. Antrame skyriuje numatytos situacijos, kai projektas, kurį įgyvendinti reikia dalyvavimo proceso, vienos valstybės teritorijoje gali paliesti valstybės kaimynės teritorijoje esančių asmenų teises, laisves ar interesus,įskaitant ir valstybes, kurias skiria tarptautiniai vandenys. Tačiau dokumentas neapima ekologinių padarinių, kurių gali atsirasti toli nuo vykdomo ar administracinių institucijų patvirtinto projekto (toli siekiantis oroar vandens užterštumas). Pirmiau minėtomis situacijomis kiekvienos valstybės kaimynės viešųjų institucijų konsultacijos remiantis modeliniu susitarimu, įtvirtintu Europos Konvencijos dėl tarpvalstybinio teritoriniųbendruomenių arba vietinės valdžios bendradarbiavimo metmenyse, bejokios abejonės, reikš pozityvų žingsnį. Tačiau buvo manoma, kad suinteresuoti asmenys turėtų galimybę patys ginti savo interesus. Turint mintyje paskelbtą tikslą siekti didesnės valstybių narių vienybės, atrodo, būtų pateisinama, kad suinteresuoti asmenis prisidėtų prie akto rengimo,nepaisant sienų.

414


VIII principas

25. Pagal VIII principe numatytas sąlygas, jeigu gretima valstybė gali pažeisti asmenų teises, laisves ar interesus, tai jie turi turėti galimybę ne-diskriminaciniu pagrindu pasinaudoti administraciniu dalyvavimo procesu, laikantis principe nurodomų sąlygų. Tačiau ši prieinamumo garantijagali priklausyti nuo X principe įtvirtintos abipusiškumo principo sąlygos.

26. Principo nediskriminacinė sąlyga nedaro jokių proceso išimčių. Be to, jeisiekiama jos efektyvumo, tai reikės imtis papildomų veiksmų, ypač dėlnuostatos apie suinteresuotų asmenų informavimą valstybėje kaimynėje.Šie klausimai sprendžiami a-e punktuose.

27. Visa informacija, kurią kompetentinga valdžios institucija pateikia dėlprojekto ar administracinio akto, tuo pat metu turi būti pateikta ir suinteresuotiems asmenims, kuriems gali turėti poveikį valstybėje kaimynėjeteikiamo sprendimo padariniai, arba per šios valstybės valdžios institucijas, arba tiesiogiai per spaudą (a-d punktai). Renkantis vieną ar kitą pranešimo būdą reikia atsižvelgti į patogumo kriterijų. Deramas dėmesysturi būti skirtas bendrajam suinteresuotų valstybių santykių kontekstui,atsižvelgiant į šių santykių pagrindus ir praktiką, patikrinant, ar šiuo atveju galimas tiesioginis pranešimas.

28. Be to, gretimos valstybės suinteresuotiems asmenims suteikiama galimybė dalyvauti procesuose, vykstančiuose tos valstybės, kurioje ketinamapriimti aktą, teritorijoje. Tokios atstovavimo priemonės, kurias gali nustatyti kompetentinga valdžios institucija, bus taikomos ir atstovaujant minėtiems asmenims. Taip pat santykiuose su šiais asmenimis kompetentinga institucija nebus įpareigota priimti ar perduoti dokumentus ne savokalba (b ir e punktai).

29. Informavus kitoje valstybėje esamus suinteresuotus asmenis apie ketinamą priimti administracinį aktą ir jo priėmimo procesą, šie asmenysgali pateikti savo pastabas arba tiesiogiai, laikydamiesi proceso reikalavimų valstybės, kurioje teikiamas aktas, arba per savo valstybės valdžios institucijas, jei šios institucijos paskelbė apie pasirengimą atliktitokias funkcijas. Šis atvejis iliustruoja paskutinius pasiekimus abipusėsadministracinės pagalbos, pagal kurią vienos valstybės valdžios institucijos savo iniciatyva ir savo rezidentų interesais pasiūlo pagalbą vykstantadministraciniams procesams kitoje valstybėje (c punktas).

IX principas

30. Pagal VII principą administracinis aktas turi būti teismo ar kitos nepriklausomos institucijos atliekamos kontrolės, kuri vyksta pagal procesus,

415


kurie, kaip buvo pastebėta, palikti nacionalinės teisės reglamentavimo sričiai, objektu. Jei aktai turi poveikį valstybėje kaimynėje gyvenančių asmenų teisėms, laisvėms ar interesams, tai suinteresuoti asmenys turi turėti teisę dalyvauti kontrolės procese. Tokia teisė negali būti neteikia-ma dėl tautybės ar gyvenamosios vietos, taip pat asmenys tokiais pagrin-dais negali būti traktuojami skirtingai (IX principas), tačiau galima išim-tis, įtvirtinta X principe.

X principas

31. Pagal X principą, teisė dalyvauti administraciniame procese ir kontrolėsprocese gali priklausyti nuo abipusiškumo principo. Papildomos abipusiškumo sąlygos nustatymas iš esmės priklauso nuo aplinkybės, kad kai kuriose valstybėse narėse priimant administracinius sprendimus turi teisędalyvauti tik tos valstybės piliečiai, nebent specialiu įstatymu ar tarptautinėmis sutartimis nustatyta kitaip. Taip pat buvo atsižvelgta į tarptautinius padarinius, kurių gali kilti valstybėse kaimynėse, kurios nėra Europos Tarybos narės ir turi gana skirtingas teisines ir administracines sistemas.

XI principas

32.Dalyvavimo proceso išplėtimas asmenims, suinteresuotiems administracinių aktų padariniais gretimose valstybėse, kai kuriais atvejais gali būtireguliuojamas tarptautinėmis konvencijomis ar sutartimis. PirmojojeXI principo dalyje nurodoma, kad valstybės narės gali subordinuoti II skyriuje nurodytų principų taikymą tarpvalstybinių konvencijų nuostatoms.Tokių konvencijų sudarymas, atrodo, ypač būtinas toms valstybėms, kurios ketina pasikliauti abipusiškumo principu ar tiksliau apibrėžti VIII principe nurodytos minimalios administracinės pagalbos apimtis, formas irribas.

33. Antrojoje principo dalyje siekiama paskatinti abipusės pagalbos platesnes priemones, išplečiant ją labiau nei VIII principe išdėstyti minimalūsstandartai, konsultuojantis institucijoms, supaprastinant apsikeitimus tarpkompetentingos valdžios institucijų ir suinteresuotų asmenų ir, kai tai tinka, sudarant bendrąsias ar atskirąsias sutartis ar susitarimus remiantis abipusiškumu ir ekvivalentiškumu. Jame išdėstomi įvairūs pasiūlymai dėlpagalbos priemonių, dėl kurių gali būti susitarta. Čia atsiveria plačiosgalimybės kooperuotis nuo atitinkamos informacijos suteikimo suinteresuotam asmeniui kitos valstybės savivaldos institucijų skelbimuose ikiviešųjų svarstymų administracinėse institucijose, ketinančiose dalyvaujant atstovams priimti aktą.

416

Rekomendacija N r. R (89) 8„Dėl laikinosios teisminės apsaugosadministracinėse bylose"1



atsižvelgdamas į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo narių vienybės;

atsižvelgdamas į administracinės valdžios institucijų aktyvumą daugelyje sri -č i ų ir į galimą šio aktyvumo įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams;

laikydamas, kad neatidėliotinas administracinių aktų įvykdymas visa apimti -mi, jei toks aktas yra apskųstas arba ketinama jį apskųsti, tam tikrais atvejais gali nepataisomai pakenkti asmens interesams, kai teisingumo interesais to kiek įmanoma labiau reikėtų vengti;

atsižvelgdamas į pageidavimą užtikrinti asmenims, jei tai būtina, laikinąją teisminę apsaugą, nenuvertinant efektyvios administracinės veiklos reikala-vimų;

prisimindamas bendruosius asmens apsaugos nuo administracinių instituci jų aktų principus, įtvirtintus Rezoliucijoje (77) 31, ir administracinių institucijų naudojimosi diskrecinėmis galiomis principus, įtvirtintus Rekomendaci joje Nr. R (80) 2,

valstybių narių vyriausybėms savo nacionalinėje teisėje ir praktikoje reko-menduoja laikytis šios rekomendacijos priede išdėstytų principų.

Įvadas

Laikinajai teisminei apsaugai nuo administracinių aktų taikomi toliau dėsto-mi principai.

Priėmus šią rekomendaciją, pagal Ministrų atstovų susirinkimų tvarkos 10.2.c straipsnį, Danijos atstovė savo vyriausybės vardu pasiliko teisę laikytis šios rekomendacijos arba nesilaikyti.

417

! į VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS

Sąvoka „administracinis aktas", vadovaujantis Rezoliucija (77) 31 „Dėl as-mens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų", reiškia individualias prie-mones ar sprendimus, priimtus įgyvendinant viešąją valdžią ir kurie turi tie-sioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Tose teisinėse sistemose, kur ir administraciniai valdymo aktai gali būti gin-čijami teismuose, laikinajai teisminei apsaugai nuo šių aktų taip pat yra tai-komi toliau dėstomi principai.

'If

1 C "t ' E

Principai

I. Jei teisme iškelta byla dėl administracinio akto, tačiau dar nepriimtassprendimas, pareiškėjas turi teisę prašyti to paties ar kito kompetentingoteismo taikyti laikinąsias apsaugos nuo administracinio akto priemones.

Suinteresuotam asmeniui suteikiama tokia pati teisė neatidėliotinais at-vejais prašyti kompetentingo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemo-nes iki skundo dėl administracinio akto padavimo arba jeigu administraci-nis skundas dėl administracinio akto yra pateiktas, bet dar neišnagrinėtas, jei jo pateikimas savaime neturi suspensyvinio efekto.

II. Spręsdamas, ar suteiktina laikinoji apsauga, teismas atsižvelgia į visassvarbias aplinkybes ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būtitaikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kuriąsunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų.

III. Kaip laikinąsias apsaugos priemones teismas gali taikyti administracinioakto vykdymo dalinį ar visišką sustabdymą, nurodyti iš dalies ar visiškaiatkurti situaciją, kuri egzistavo administracinio akto priėmimo metu arvėliau, ar pagal teismo kompetenciją kitaip įpareigoti administracinę instituciją.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trukmę nustato teismas savo nuo-žiūra. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali priklausyti nuo tam tikrų sąlygų. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti peržiūrėtos.

Laikinosios apsaugos priemonių nustatymas jokiu būdu nedaro įtakos ga-lutiniam teismo sprendimui byloje dėl ginčijamo administracinio akto.

IV.

Teismo procesas turi būti

greitas.

Išskyrus ypatingos skubos atvejus, teismo procesas turi būti rungimosi ir vykti dalyvaujant suinteresuotiems tretiesiems asmenims.

Kai klausimo sprendimas skubus ir neatidėliotinas ir dėl to suinteresuoti asmenys negali būti išklausyti teisme, kuris ėmėsi laikinųjų apsaugos prie-

418


monių, tai per kuo trumpesnį laiką turi įvykti procesas, atitinkantis pir-miau išdėstytus reikalavimus.


1. Ši rekomendacija yra ankstesnio Europos Tarybos darbo administracinėsteisės srityje tąsa.

Kaip ir prieš tai, rekomendacija remiasi pastangomis užtikrinti piliečių ir viešosios valdžios institucijų santykių teisingumą. Visose valstybėse vie-šosios valdžios institucijos, įgyvendindamos viešąjį interesą, nuolatos imasi tokios veiklos, kuri turi didelę įtaką asmenų teisėms ir interesams. Iš šių institucijų reikalaujama paklusti teisei, o jei jų veiksmai skundžiami, jos privalo įrodyti kompetentingam teismui, kad laikėsi teisės reikalavimų. Kai kuriais atvejais skubus apskųstų aktų vykdymas pažeistų teisingumo principą, o jis turėtų dominuoti piliečių ir viešosios valdžios institucijų santykiuose. Dėl to kyla laikinosios teisminės apsaugos nuo administraci-nės valdžios institucijų aktų klausimas.

2. Remdamasis 1986 m. Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto (CDCJ)pasiūlymu Ministrų komitetas rekomendavo Administracinės teisės ekspertų komitetui (CJ-DA) išnagrinėti laikinosios apsaugos administracinėsebylose klausimą ir parengti atitinkamą dokumentą.

3. Klausimyno pagalba buvo gauta informacija apie dabartinę valstybių narių teisės būklę. Atsakymų analizė patvirtino planuojamo teisės suvienodinimo naudingumą Europos lygmeniu. Buvo nuspręsta, kad šioje srityjegalimybė kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nuo administracinių aktų, kurie yra apskųsti arba ketinama juos apskųsti tam pačiam arkitam teismui, yra svarbi asmens teisių garantija.

Šiomis idėjomis ir yra grindžiama Administracinės teisės ekspertų komite-to parengta rekomendacija.

Taikymo sritis

4. Principai, kurių laikytis siūloma valstybėms narėms savo teisėje ir praktiškai, taikomi laikinajai teisminei apsaugai nuo administracinių aktų.

5. Siekiant išvengti problemų dėl sąvokos „administracinis aktas", rekomendacija aiškiai remiasi apibrėžimu, kurį pateikė Europos Taryba ankstesniuose dokumentuose, o būtent Rezoliucijoje {77) 31 „Dėl asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų". Šis apibrėžimas, kuriame minimospriemonės ir sprendimai „priimti įgyvendinant viešąją valdžią", apima ne

419


tik administracinės valdžios institucijų aktus, bet ir priemones, kurių ėmė-si kiti asmenys, viešosios ar privačiosios įmonės arba fiziniai asmenys, kuriems buvo patikėtas viešosios valdžios funkcijų įgyvendinimas.

Šiuos aktus rekomendacija apima tik tiek, kiek jie tiesiogiai turi poveikį as-menų subjektinėms teisėms, saugomoms laisvėms ar teisėtiems interesams.

6. Sąvoka „administracinis aktas" pagal Rezoliuciją (77) 31 apima „individualias priemones ar sprendimus"; vadinasi, ji apima konkretiems asmenims taikomas priemones ar sprendimus, bet neapima bendrojo pobūdžiopriemonių ir sprendimų.

Suvokta, kad egzistuoja racionalus laikinosios apsaugos nuo administraci-nės valdžios institucijos priimtų tam tikrų bendrojo ar neindividualaus po-būdžio aktų, pavyzdžiui, dekretų ir nutarimų, tiesiogiai turinčių įtakos teisėms ar interesams, poreikis, o jiems įgyvendinti nereikia individualių aktų ar priemonių.

Dėl to rekomendacijos taikymo sritis yra išplėsta, siekiant laikinąją apsau-gą taikyti ir „administracinių valdymo aktų" atžvilgiu, su svarbia išlyga, jei pagal nacionalinę teisę tokius aktus leidžiama tiesiogiai ginčyti teisme.

Nors įstatymų leidėjo aktai akivaizdžiai nepatenka į šią sritį, tačiau kiek-vienoje Šalyje realiai apimama sritis priklausytų nuo administracinės val-džios institucijų galių taikyti bendrojo pobūdžio priemones. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, miesto planavimas, kai sprendimai liečia didelį skai-čių asmenų, ši sritis priklausytų ir nuo to, ar tokie sprendimai priimami pagal valdymo aktą ar kelis individualius aktus. Bet kokiu atveju ši reko-mendacija taikoma tik tiems administraciniams valdymo aktams, kurie gali būti ginčijami teisme.

7. Kaip bus nurodyta toliau, I principe, laikinoji teisminė apsauga yra „lūkuriavimo" priemonė. Ji negali būti suteikta, jei administracinis aktas neginčijamas ir tikimasi padarinių.

Kai kuriose valstybėse neleidžiama prieš valdymo aktus tiesiogiai taikyti teisminės gynybos priemonių. Valdymo aktai tegali būti ginčijami admi-nistraciniame ar bendrosios kompetencijos teisme, siekiant juos panaikinti ar pakeisti. Daugiausia šių aktų teisėtumas gali būti netiesiogiai ginči-jamas, pradėjus procesą dėl individualių to akto įgyvendinimo priemonių. Tokiais atvejais prašymas dėl laikinosios apsaugos būtų beprasmis.

Kita vertus, jei valstybėje valdymo aktai ar kai kurios jų rūšys gali būti ginčijami teisme, tai šioje rekomendacijoje nurodyti principai yra taiko-mi: suinteresuoti asmenys, laikydamiesi principuose išdėstytų sąlygų, gali prašyti, kad valdymo aktas tam tikram terminui nepakeistų jų teisinės padėties.

420


Principai

/ principas

8. Pirmojoje šio principo dalyje įtvirtinama bendroji taisyklė, kuria yra grindžiama visa rekomendacija. Iš esmės ši taisyklė kiekvienam asmeniui,kuris ginčija administracinį aktą teisme, pripažįsta teisę prašyti teismątaikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Reikalavimui dėl akto ginčijimo teisme nereikia išsamesnių paaiškini-mų. Laikinosios apsaugos priemonėmis konkrečioje byloje laikinai apri-bojama ar sustabdoma administracinei valdžios institucijai suteikta galia dėl bendrojo intereso nedelsiant įgyvendinti savo sprendimus, kur to rei-kia panaudojant prievartą ar priemones, kurias taikant pagal įstatymą nereikalaujama vykdymo veiksmų. Toks apribojimas gali būti pateisintas tik kai patį aktą, nuo kurio realizavimo asmuo siekia apsisaugoti, galima pakeisti ar panaikinti.

9. Rekomendacijoje atsižvelgiama į plačią valstybių narių teisinių sistemųir institucijų įvairovę ir joms paliekamos plačios priemonių, kuriomis šispagrindinis principas turėtų būti įgyvendintas, laisvo pasirinkimo galimybės. Pagal rekomendaciją nesvarbu, administracinis aktas buvo apskųstas administraciniame ar bendrosios kompetencijos teisme ar pareiškimotikslas, atsižvelgiant į kiekvienos teisinės sistemos specifines savybes,yra aktą panaikinti ar pakeisti, ar sustabdyti jo įsigaliojimą. Kai pagalnacionalinius įstatymus teismui pateikiamas skundas, kuris dar neišnagrinėtas, pareiškėjas turi turėti galimybę prašyti priimti įsakymą dėl laikinųjų priemonių. Šis prašymas paprastai pateikiamas teismui, kuriame nagrinėjamas skundas, ir dažniausiai kartu su skundu. Vis dėlto jis galėtų būtipateiktas ir kitam pagal nacionalinę teisę kompetentingam teismui, kurisimtųsi skubių priemonių.

10. Prisimintina, kad rekomendacija įtvirtina principus, kuriuos valstybės pripažįsta kaip minimalius standartus. Nė viena rekomendacijos nuostatanegali būti laikoma kliūtimi valstybei viršyti šiuos minimalius standartusir neapriboja valstybėje pripažįstamų garantijų. Vadinasi, I principo pirmoji dalis nedaro įtakos palankesnėms nuostatoms, esančioms valstybėse, kuriose pareiškimui dėl administracinio akto suteikiamas suspensyvi-nis efektas.

11. Pagal pirmąją dalį galimybė prašyti laikinosios apsaugos yra siejama supareiškimo panaikinti, pakeisti individualų ar administracinio valdymo aktą ar sustabdyti jo įsigaliojimą pateikimu teismui. Tačiau pripažinta, ir taiyra I principo antrosios dalies tikslas, kad tam tikrais atvejais turi būti leidžiama pateikti prašymą iki pagrindinio pareiškimo padavimo teismui.

421


Be jokios abejonės, tai būtina, kai suinteresuotas asmuo gali įrodyti ne-atidėliotinumą: aktas, kurį ketinama apskųsti, gali būti nedelsiant pradė-tas vykdyti, todėl negalima delsti priimti sprendimą dėl laikinosios ap-saugos. Taip pat numatyta ir kita situacija dėl laikinosios apsaugos, kai prieš ginčydamas aktą teisme asmuo yra pateikęs administracinį skundą, kurio pateikimas neturi suspensyvinio efekto; taip pat kai administraci-nės valdžios institucijos nėra įgaliotos ar neketina formaliai sustabdyti vykdymo veiksmų, taip galbūt ilgą laikotarpį laikant asmenį nuolatinia-me pavojuje, kad aktas bus pradėtas vykdyti.

// principas

12. Laikinosios teisminės apsaugos tikslas yra ne kliudyti efektyviai administracinių institucijų veiklai, bet išsaugoti turintį dominuoti asmenų iradministracinių institucijų santykių teisingumą. Garantuoti tokį teisingumą yra teismų uždavinys.

Ši idėja yra pabrėžiama antruoju principu, kuris nustato, kad, kai reikia spręsti dėl laikinosios apsaugos, teismas atsižvelgia į visas svarbias aplin-kybes ir interesus. Visuomenė, akto adresatas, tretieji asmenys gali turėti labai skirtingus ir priešingus interesus dėl administracinio akto skubaus ir visiško įvykdymo.

13. Pasiekti šių skirtingų interesų pusiausvyrą gali būti labai sunku. Iš tikrųjųyra neįmanoma nustatyti griežtų apsaugos suteikimo kriterijų. Tačiau principe minimos dvi aplinkybės, kurios turėtų lemti pozityvų sprendimą dėllaikinosios apsaugos: pirmiausia, administracinio akto vykdymas gali sukelti didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ypač todėl, kadpanaikinus apskųstą aktą būtų neįmanoma sugrąžinti pareiškėją į prieštai buvusią teisinę padėtį; antra, jei yra prima facie svarių teisinių argumentų prieš administracinį aktą;

/// principas

14. Trečiuoju principu siekiama užtikrinti labiausiai įmanomą laikinųjų apsaugos priemonių lankstumą, kad asmenys būtų apsaugoti nuo neįmanomų atšaukti veiksmų ar skuboto asmens teisinės padėties apsunkinimo(jei tai nėra prima facie akivaizdu, kad tokių veiksmų apskundimas yranepagrįstas), bet be reikalo neužkertant kelio įgyvendinti viešąjį interesą. Nurodomos kelios priemonių rūšys, kurios gali būti taikomos priklausomai nuo aplinkybių ir nuo teismams suteiktų galių kiekvienoje valstybėje. Jos apima dalinį ar visišką akto sustabdymą, visišką ar dalinį atkūrimąteisinės ir de facto situacijos, kuri egzistuotų, jei aktas nebūtų priimtas,įvairias teismo draudimų formas administracinėms institucijoms tose šalyse, kur tokios galios teismams yra ar bus suteiktos.

422

II


15. Pageidaujamas lankstumas susijęs ne tik su priemonių, kurios gali būtipritaikytos, prigimtimi ir apimtimi, bet ir su jų galiojimo terminu, kurisgali būti nenustatytas arba nustatytas konkrečiai, ir su sąlygomis, kuriasjos turi atitikti. Būtinąjį lankstumą iš esmės garantuotų teismo teisė išnaujo įvertinti situaciją, kai to reikia atsižvelgiant į aplinkybes, ir savoruožtu pakeisti anksčiau nustatytas priemones.

16. Kaip matyti iš trečiosios šio principo dalies, laikinoji apsauga yra gynybos ir „lūkuriavimo" priemonė. Tokią apsaugą nustatantis teismas nepasisako dėl administracinio akto teisėtumo ar tinkamumo; priemonės, kuriasjis nustato, jokiu būdu neturi lemti po to priimamo galutinio sprendimodėl administracinio akto.

IV principas

17. Paprastai administracinis aktas vykdomas nedelsiant. Todėl visi prašymaidėl jo vykdymo sustabdymo, apribojimo ar vykdymo tvarkos pakeitimoturėtų būti išnagrinėti skubiai.

Šiam tikslui pasiekti ketvirtuoju principu nustatyta, kad procesas turėtų būti greitas, o tai reiškia, kad procesiniai terminai turėtų būti iš esmės sutrumpinti ir galėtų nebūti žodinio šio klausimo nagrinėjimo. Tačiau procesas turi išlikti rungimosi, kurio tikslas, nors ir laikinas, yra skirtingų interesų derinimas. Nors skirtingose šalyse rungimosi proceso koncepcija šiuo kontekstu gali būti interpretuojama skirtingai, tačiau pabrėžtina, kad procesas turėtų apimti pareiškėją ir administracinės valdžios institucijos atstovą, taip pat akto adresatą, jei pastarasis nėra pats pareiškėjas. Suinteresuotiems tretiesiems asmenims suteiktina galimybė pareikšti savo nuomonę, tačiau rekomendacijoje nereikalaujama jų kviesti į teismo posėdį. Rekomendacija aiškiai neaptaria klausimo dėl galutinio sprendimo. Kadangi procesas yra rungimosi, bet tuo pat metu greitas, o sprendimas -laikinojo pobūdžio, iš to išplaukia, kad teismas gali, jei būtina, pateikti trumpus, bet aiškius motyvus.

18. Yra atvejų, kai klausimo sprendimas yra neatidėliotinas, ir todėl darosineįmanoma organizuoti rungimosi teismo posėdį. Šio principo trečiojojedalyje pripažįstamas tokių atvejų egzistavimas ir nustatyta, kad laikinosios apsaugos klausimas galėtų būti nagrinėjamas iš naujo per kuo trumpesnį laiką rungimosi procese. Toks naujas svarstymas turėtų įvykti, jeitaip nusprendžia pats teismas arba prašo bent vienas iš suinteresuotų asmenų, kurį teismas turėjo išklausyti prieš priimdamas sprendimą pagal šioprincipo antrąją dalį, bet dėl neatidėliotinos skubos negalėjo išklausyti.

423

Rekomendacija Nr. R (91) 1 „Dėl administracinių nuobaudų"



atsižvelgdamas j Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo narių vienybės;

atsižvelgdamas į administracinės valdžios institucijų dideles galias, kaip ad-ministracinės valstybės plėtros padarinį, skirti administracines nuobaudas, taip pat į aiškiai išreikštas dekriminalizavimo tendencijas;

iš asmens apsaugos pozicijų atsižvelgdamas į poreikį kontroliuoti administra-cines sankcijas, nustatant jas reguliuojančius principus;

prisimindamas pagrindinius asmens apsaugos nuo administracinių institucijų aktų principus, įtvirtintus Rezoliucijoje (77) 31, ir administracinių institucijų naudojimosi diskrecinėmis galiomis principus, įtvirtintus Rekomendacijoje N r. R (80) 2;

atsižvelgdamas į būtinumą nustatyti papildomas garantijas, kai administraci-niu aktu skiriama administracinė nuobauda,

valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja nacionalinėje teisėje ir savo praktikoje laikytis principų, išdėstytų šios rekomendacijos priede.

Taikymo sritis

Ši rekomendacija taikoma administraciniams aktams, kuriais asmeniui ski-riama nuobauda už galiojančių taisyklių pažeidimą, nesvarbu, ar ši nuobau-da yra bauda arba kitos turtinės ar neturtinės nubaudimo priemonės.

Šios nuobaudos toliau vadinamos administracinėmis nuobaudomis.

Administracinėmis nuobaudomis nėra:

• priemonės, kurių administracinės institucijos privalo imtis pagal baudžiamąjį procesą;

• drausminės nuobaudos.

424

I


Implementuojant šiuos principus turėtų būti atsižvelgta į tinkamo ir veiksmin-go administravimo reikalavimus bei pagrindinius viešuosius interesus.

Jei dėl minėto reikalavimo yra būtina modifikuoti vieną ar kelis principus ar jų visai netaikyti, tai nesvarbu, ar tai liestų atskirus atvejus, ar specialiąsias viešojo administravimo sritis, turėtų būti stengiamasi laikytis aukščiausiai įmanomos pagarbos teisingumui, atsižvelgiant į pagrindinius rekomendacijos tikslus.

Principai

7 principas

Administracinės sankcijos ir jų taikymo sąlygos turi būti nustatytos įstatymų.

2 principas

1. Negali būti paskirta jokia administracinė nuobauda dėl veiksmo, kuris tuometu, kai buvo atliekamas, nepažeidė galiojančių taisyklių. Jei veiksmoatlikimo metu galiojo švelnesnė sankcija, tai po to įsigaliojusi griežtesnėsankcija negali būti taikoma.

2. Po veiksmo atlikimo įsigaliojusios švelnesnės sankcijos turi būti taikomosasmeniui, kuriam administracinės valdžios institucija ketina paskirti nuobaudą.

3 principas

1. Asmuo negali būti administracine tvarka baudžiamas du kartus už tą patįnusižengimą remiantis ta pačia teisės norma arba ginančiomis tą patį socialinį interesą teisės normomis.

2. Jei tas pats veiksmas ginančių skirtingus socialinius interesus teisės normųpagrindu patenka į dviejų ar daugiau administracinės valdžios institucijųpriežiūrą, tai kiekviena institucija turi atsižvelgti į prieš tai už tą patįveiksmą paskirtą nuobaudą.

4 principas

1. Administracinės valdžios institucijos dėl galiojančias taisykles pažeidžiančio elgesio turėtų imtis veiksmų per protingumo principo reikalavimusatitinkantį terminą.

2. Pradėjusios procesą, kuriame gali būti paskirta administracinė nuobauda,administracinės valdžios institucijos, atsižvelgdamos į aplinkybes, turėtųveikti pakankamai greitai.

425


5 principas

Procesas, kuriame gali būti paskirta administracinė nuobauda dėl asmens veiksmų, pasibaigia sprendimo priėmimu.

6 principas

1. Skiriant administracines nuobaudas, kartu su administracinius aktus reguliuojančiais tinkamo administracinio proceso principais, nustatytais Rezoliucijoje {77) 31, taikomi tokie principai:

(I) kiekvienam asmeniui, kuriam ketinama skirti administracinę nuobaudą, turi būti pranešta, kuo jis yra kaltinamas;

(II) šiam asmeniui turi būti skiriama pakankamai laiko pasirengti bylai,atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, taip pat į galimų skirti nuobaudųgriežtumą;

(III) šiam asmeniui ar jo atstovui turi būti pranešta apie prieš jį turimųįrodymų esmę;

(IV) šiam asmeniui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam iki sprendimo priėmimo;

(V) administraciniame akte, kuriuo skiriama nuobauda, turi būti nurodyti motyvai.

2. Suinteresuotam asmeniui sutinkant ir atsižvelgiant į teisės reikalavimus,pirmojoje dalyje nurodytų principų galima nesilaikyti nereikšmingais atvejais, kai skiriamos tik piniginės baudos. Tačiau jei suinteresuotas asmuonesutinka su siūloma nuobauda, turi būti taikomos visos pirmojoje dalyjenustatytos garantijos.

7 principas

Įrodinėjimo pareiga tenka administracinės valdžios institucijai.

8 principas

Administracinės nuobaudos paskyrimo aktą turėtų kontroliuoti, bent jau jo teisėtumo aspektu, pagal įstatymus sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas.


Bendrosios pastabos

1. Si rekomendacija vertintina Europos Tarybos administracinės teisės srityje atliktos visos veiklos kontekste. Bendrasis šios veiklos tikslas yra skatinti

426


asmens apsaugą nuo viešosios valdžios institucijų veiksmų, siekiant pa-laikyti pusiausvyrą viešųjų laisvių srityje.

2. Administracinių sankcijų taikymo sritis dėl įvairių veiksnių ir jų deriniųįtakos nuolatos plėtėsi, todėl nededant pastangų palaikyti šią pusiausvyrą,ji gali tapti labai nestabili. Vienas iš tokių veiksnių yra administracinėsvalstybės plėtra, kuria suabejota paskutiniosiomis dereguliavimo ir privatizavimo tendencijomis. Dabar administracinės valdžios institucijos yra įvairių socialinio gyvenimo sektorių reguliuotojos: jos nustato taisykles, prižiūri, ar jos vykdomos, ir plačiai naudoja įvairias priemones, priversdamosasmenis laikytis taisyklių, bei skiria nuobaudas už jų nesilaikymą. Tai ypačsusiję su tokiomis sritimis: socialinė apsauga, mokesčiai, aplinkos apsauga, miesto statybų planavimas, sveikatos apsauga, prekyba ir kt. Prie šiųaplinkybių dar prisideda dekriminalizavimo procesai, kuriais siekiama daugnusižengimų perkelti iš baudžiamosios srities į administracinę sritį.

Administracinės nuobaudos yra tam tikros rūšies administraciniai aktai, kurie gali turėti labai rimtų padarinių asmenims, pavyzdžiui, kai tokie aktai numato asmens teises apribojančias ar jas atimančias priemones. Todėl, atrodo, būtina papildyti bendruosius administracinių aktų priėmi-mo ir naudojimosi diskrecinėmis galiomis principus (pavyzdžiui, įtvirtin-tus Rezoliucijoje (77) 31 dėl asmens apsaugos nuo administracinių insti-tucijų aktų ir Rekomendacijoje Nr. R (80) 2 dėl administracinių institucijų naudojimosi diskrecinėmis galiomis) daugeliu specialių principų, nepa-žeidžiant garantijų, numatytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių lais-vių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Tokia yra šios rekomendacijos paskirtis.

3. Šią rekomendaciją parengė Administracinės teisės ekspertų komitetas(CJ-DA), vadovaujant Europos teisinio bendradarbiavimo komitetui (CDCJ),turint tikslą priimti ją Europos Tarybos Ministrų komitete.

Taikymo sritis

4. Principai, kuriuos valstybėms narėms siūloma įtraukti į savo teisę ir praktiką, taikomi administraciniams aktams, kuriais asmenims skiriamos nuobaudos už jų veiksmus, pažeidžiančius nustatytas taisykles.

Sąvoka „administracinis aktas" turi tokią pačią reikšmę kaip ir prieš tai buvusiose rekomendacijose1. Šis apibrėžimas, kuris liečia priemones ir sprendimus, „priimtus įgyvendinant viešąją valdžią", apima ne tik admi-

1 Žr. pirmiau aptartą Rezoliuciją (77) 31.

427


nistracinės valdžios institucijų aktus, bet ir priemones, kurių ėmėsi kiti asmenys, t. y. viešosios ar privačiosios įmonės arba fiziniai asmenys, įgy-vendindami jiems patikėtas viešosios valdžios funkcijas.

Taisykles pažeidžiantys veiksmai apima ir neveikimą, jei tokios taisyklės nustato pareigą atitinkamai veikti.

Reikėtų paaiškinti šioje rekomendacijoje vartojamo žodžio „nuobauda" reikšmę. Nuobauda yra skiriama administraciniu aktu. Ne visi administra-ciniai aktai, apsunkinantys privačių piliečių teises ar interesus ar turin-tiems jiems įtakos, laikytini „nuobaudomis". Tokiais aktais galima siekti įvairių tikslų, įskaitant ir tikslus įgyvendinti viešąjį interesą bei valstybės politiką, saugoti bendruomenę nuo įvairių grėsmių, taikant prevencines priemones (sveikatos apsauga, gyvenamosios aplinkos kokybė, užimtumo garantijos), taip pat įskaitant ir nubaudimo tikslą. Dažnai gali kilti abejo-nių dėl administracinio akto dominuojančio tikslo. Ši rekomendacija tai-koma tik administracines nuobaudas skiriantiems administraciniams ak-tams, kurių esminis tikslas yra nubaudimas. Pavyzdžiui, atsisakymas suteikti ar atnaujinti licenciją todėl, kad pareiškėjas neįvykdo galiojančių taisyk-lių reikalavimų, nelaikomas nuobauda pagal šią rekomendaciją. Tas pats pasakytina ir apie draudimus ar licencijų atšaukimą suinteresuotiems as-menims, siekiant apsaugoti aplinką, visuomenės sveikatą nuo tam poveikį turinčių tolesnių veiksmų.

Administracinės nuobaudos gali įgauti įvairių formų. Nesiekiant pateikti išsamaus sąrašo, galima paminėti baudas ar didesnius mokesčius, turto konfiskavimą, įmonės uždarymą, veiklos uždraudimą ir atšaukimą ar su-stabdymą licencijų, leidimų, būtinų verslo praktikai, pramonei ar užsiė-mimui ar naudojimuisi tam tikra laisvės forma.

Nors kiekvienos teisės šakos (civilinės, baudžiamosios ir kitų) taisyklių pažeidimas gali sukelti teisinių padarinių, panašių į administracines sank-cijas, tačiau tokios sankcijos (civilinės, baudžiamosios ar kitos) nepaten-ka į pirmiau atskleistą administracinių nuobaudų sampratą ir nėra šios rekomendacijos taikymo sritis.

Pagal šią rekomendaciją administracinėmis nuobaudomis nelaikomos ad-ministracinės priemonės, kurios atsiranda kaip nuteisimo baudžiamojo pro-ceso tvarka būtinasis padarinys, taip pat drausminės nuobaudos ar pačioje administracinėje institucijoje ar organizuotoje profesinėje veikloje taiko-mos nuobaudos. Kadangi drausminės nuobaudos nepatenka į rekomenda-cijos akiratį, tai juo labiau ir kitos priemonės, kurių ėmėsi administracinės valdžios institucijos savo darbuotojų atžvilgiu dėl jų veiksmų, taip pat nepatenka į rekomendacijos taikymo sritį.

428


Laikantis ankstesniųjų rekomendacijų, suinteresuoti asmenys gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, jei pagal rekomendaciją įgyvendinan-čios valstybės narės nacionalinę teisę administracinės sankcijos gali būti taikomos juridiniams asmenims.

5. Įgyvendinant šioje rekomendacijoje įtvirtintus principus, turi būti atsižvelgta į tinkamo ir veiksmingo administravimo principą; be to, principų taikymas neturėtų pažeisti trečiųjų asmenų interesų (pavyzdžiui, turi būti saugomi duomenys apie trečiuosius asmenis) ar pagrindinių viešųjų interesų(pavyzdžiui, sveikatos apsauga, aplinkos apsauga, valstybės saugumas).Jei šie reikalavimai lemia principų išimčių būtinumą, tai yra gyvybiškaisvarbu garantuoti aukščiausią įmanomą teisingumą, laikantis pagrindiniųrekomendacijos tikslų.

6. Įsidėmėtina, kad rekomendacija įtvirtina principus, kuriuos visos valstybės turi priimti kaip minimalius standartus. Nė viena šios rekomendacijos nuostata negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią valstybei viršytišiuos minimalius standartus ar apribojanti valstybėje pripažįstamas garantijas.

Principai

1 principas

Pirmasis iš taikytinų principų yra susijęs su teisėtumu. Demokratinėje visuo-menėje neįmanoma, kad administracinė institucija ir įtvirtintų elgesio taisyk-les, ir nustatytų sankcijas už jų nesilaikymą, ir jas taikytų. Įstatymais reikėtų nustatyti bent taikytinų turtinių sankcijų ribas, suteikti galių administracinės valdžios institucijoms taikyti šias sankcijas, kad būtų užtikrintas tam tikrų įstatyminių priemonių laikymasis, ir apibrėžti atvejus, kada gali būti taiko-mos naudojimąsi pagrindinėmis teisėmis apribojančios sankcijos. Nuoroda į „teisę" apima bendrojoje teisėje naudojamas taisykles. Tačiau apibrėžiant atskirus atvejus yra galima tam tikra sankcijų taikymo interpretacija.

Principas neužkerta kelio nustatyti sankcijas administracinių institucijų ir su-interesuotų asmenų sudaromose sutartyse, jei šių sutarčių sudarymas atitinka sutarties laisvės principą ir jos nėra vienašaliai aktai. Tokios sankcijos, daž-nai vadinamos „baudinėmis išlygomis", nepatenka į rekomendacijos taiky-mo sritį.

Komitetas iš asmens teisių apsaugos pozicijų akcentavo naudingumą bendro kodekso ar kito teisės akto, nustatančio taisykles, reguliuojančias kompeten-ciją, sankcijų rūšis ir jų maksimalius dydžius, pagrindinius sankcijų taikymo principus, nuobaudų paskyrimo apskundimo sąlygas ir tvarką.

429


2 principas

Šis principas, kuris yra išvestinis iš teisėtumo principo, susijęs su teisės ne-turėjimu atgalinio veikimo galios. Jis remiasi baudžiamosios teisės principu dėl tiesioginio ir neatidėliotino švelnesnio įstatymo atgalinio taikymo galios.

Šis principas neturėtų būti interpretuojamas kaip neleidžiantis skirti administ-racinę nuobaudą ar griežtesnę administracinę nuobaudą pagal įstatymą, ku-ris esančioms aplinkybėms daugiau netaikomas, tačiau buvo taikomas praei-tyje tuo laikotarpiu, kai buvo atlikti įstatymą pažeidžiantys veiksmai.

Antrojoje šio principo dalyje įtvirtinta nuostata taikytina ir tokiu atveju, jei veiksmai jau neprieštarauja jokiai taisyklei.

3 principas

Pirmoji principo dalis nustato ne bis in idem taisyklę, pagal kurią nė vienas asmuo negali būti nubaustas du kartus už tą patį teisės pažeidimą pagal tą pačią taisyklę.

Administracinėje teisėje šis principas netaikomas, kai vienas nusižengimas susideda iš dviejų ar daugiau administracinės teisės požiūriu neteisėtų veiks-mų ir kiekvienas veiksmas sudaro pagrindą skirti atskirą nuobaudą, todėl šių nuobaudų skyrimas gali patekti į skirtingų administracinės valdžios institucijų kompetenciją. Remiantis antrąja principo dalimi šiuo atveju reikalaujama, kad kiekviena valdžios institucija turėtų atsižvelgti į visas jau skirtas nuobau-das už tą patį veiksmą, pavyzdžiui, kai ji turi parinkti taikytiną sankciją iš jų sąrašo.

Komitetas pabrėžė, kad ne bis in idem taisyklės taikymas sukelia sunkumų, kai vienas veiksmas gali nulemti sankcijas tiek pagal administracinę, tiek pagal baudžiamąją ar civilinę teisę. Tačiau jis nusprendė, kad šios problemos sprendimo nereikėtų ieškoti remiantis šia rekomendacija.

4 principas

Nustatant asmens teises ir pareigas, greitas procesas yra neatskiriamas teisin-gumo elementas.

Proceso spartumo reikalavimas, kuris taip pat randamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, yra įtvirtintas siekiant teisinio tikrumo.

Terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas, turi atitikti protingumo prin-cipo reikalavimus. Tai reiškia inter alia, kad jis turėtų atitikti siekiamus socia-linius interesus ir paprastai turėtų būti trumpesnis už baudžiamajame procese nustatytus terminus.

430

5 principas

Šiuo principu taip pat siekiama užtikrinti teisinį tikrumą. Administracinės nuobaudos skyrimo procesas trunka, kol priimamas sprendimas, kuriuo proce-sas užbaigiamas, arba iki senaties termino pabaigos, todėl teisinė situacija per tą laiką lieka neapibrėžta.

Be to, tik po procesą užbaigiančio sprendimo galima imtis veiksmų, pareiš-kiant ieškinį arba skundą dėl proceso ar galutinio sprendimo.

Procesą užbaigiančiu sprendimu gali būti nuobaudos paskyrimas, konstatavi-mas, kad nepakanka įrodymų ar faktai nesudaro administracinio teisės pažei-dimo sudėties, ar pranešimas, kad procesas buvo nutrauktas.

6 principas

Šis principas priskiriamas prie visumos taisyklių, kurios administraciniuose procesuose dėl nuobaudų įkūnija tinkamo administracinio proceso garantijas, įtvirtintas Rezoliucijoje (77) 31, taip pat plačiai pripažįstamas baudžiamojo proceso garantijas.

Tačiau atsižvelgiant į bylinėjimosi masiškumą, kai šių garantijų griežtas lai-kymasis yra neįmanomas neproporcingai neapsunkinus administracinio apa-rato, ir atsižvelgiant į tuos atvejus, kai taikytinos sankcijos yra apribotos tik turtinėmis baudomis, šio principo antroji dalis leidžia netaikyti šių garantijų su sąlyga, kad suinteresuotas asmuo neprieštaravo nei taikomai procedūrai, nei paskirtai nuobaudai.

Tam tikrais atvejais, ypač dėl mokesčio už automobilio stovėjimą, būtų net neįmanoma siekti suinteresuoto asmens sutikimo. Tokiais atvejais tinkamo ir efektyvaus administravimo reikalavimas, kaip nurodyta įvade, gali būti pa-grindu netaikyti šios konkrečios taisyklės.

7 principas

Šis principas atspindi bendrąją proceso taisyklę, įpareigojančią administra-cinės valdžios instituciją, ketinančią skirti nuobaudą, pateikti pažeidimo įrodymus.

8 principas

Komitetas šią taisyklę įtvirtino kaip minimalią taisyklę, atsižvelgdamas, kad europietiškos teisinės sąmonės išsivystymo lygis tuo metu neleido įtvirtinti ambicingesnės taisyklės. Tokioje taisyklėje buvo galima numatyti ne tik tei-sėtumo, bet ir pagrįstumo kontrolę.

Rekomendacija N r. R (91) 10„Dėl viešųjų institucijų turimų duomenų apie asmenisperdavimo tretiesiems asmenims"1




pažymėdamas, kad automatizuotas duomenų tvarkymas suteikė galimybę viešosioms institucijoms duomenis saugoti elektroninėse bylose, taip pat duo-menis apie asmenis, kuriuos jos renka savo funkcijoms vykdyti;

žinodamas, kad naujos automatizuotos technologijos, skirtos tokiems duome-nims saugoti, labai palengvina trečiųjų asmenų galimybę susipažinti su šiais duomenimis ir prisideda prie didesnio informacijos išplitimo visuomenėje, Ministrų komitetas tai skatino Rekomendacijoje Nr. R (81) 19 „Dėl galimybės susipažinti su viešosios valdžios institucijų saugoma informacija" bei 1982 m. balandžio 29 d. Deklaracijoje „Dėl saviraiškos ir informacijos laisvės";

tikėdamas, kad viešųjų institucijų surinktų ir saugomų duomenų automatiza-vimas iškelia būtinybę spręsti dėl jo poveikio duomenims apie asmenis arba tokių duomenų rinkmenoms, kurie yra surinkti ir saugomi viešosiose instituci-jose jų funkcijoms vykdyti;

ypač pažymėdamas, kad duomenų apie asmenis ir tokių duomenų rinkmenų automatizavimas padidino privatumo pažeidimo pavojų, kadangi jis suteikia daugiau galimybių duomenų apdorojimo ir perdavimo priemonėmis susipa-žinti su viešųjų institucijų saugomais duomenimis apie asmenis arba tokių duomenų rinkmenomis bei palengvina tokių duomenų ir jų rinkmenų perdavi-mą tretiesiems asmenims;

Priėmus šią rekomendaciją, pagal Ministrų atstovų susirinkimų tvarkos 10.2.c straipsnį:• Airijos atstovas savo vyriausybės vardu pasiliko teisę nesilaikyti rekomendacijos priede

nustatyto 6.2 principo, 6.3 principo 2 punkto ir 7.1 principo;• Norvegijos bei Jungtinės Karalystės atstovai savo vyriausybių vardu pasiliko teisę nesi

laikyti rekomendacijos priede nustatyto 6.2 principo ir 6.3 principo 2 punkto;• Švedijos atstovas savo vyriausybės vardu pasiliko teisę nesilaikyti rekomendacijos prie

do 6.2 punkto.

432

3 priedas. Rekomendacija N r. R (91) 10

/elgdamas į tai, kad privačiame sektoriuje didėja tendencija komerci-tikslais naudotis viešųjų institucijų saugomais duomenimis apie asmenis tokių duomenų rinkmenomis, bei į tai, kad viešosiose institucijose įgy-inama politika, kuri sudaro galimybę duomenis apie asmenis arba tokių nenų rinkmenas elektroninėmis priemonėmis komerciniu pagrindu per-i tretiesiems asmenims;

imas pasiryžęs skatinti duomenų apsaugos principus, numatytus 1981 m. io 28 d. Konvencijoje „Dėl asmenų apsaugos automatizuotai tvarkant nenis apie asmenis", kad būtų užtikrinta, kad viešosios institucijos duome-ipie asmenis arba tokių duomenų bylas perduotų tretiesiems asmenims, ' elektroninėmis priemonėmis, pagal įstatymą, ir tokių duomenų perdavi-būtų atliekamas laikantis duomenų subjekto apsaugos priemonių;

* pažymėdamas, kad šie duomenų apsaugos principai turėtų atsispindėti jajame automatizavimo kontekste, kuris dabar yra apibūdinamas duome-ipie asmenis arba tokių duomenų rinkmenų perdavimu tretiesiems asme-s pagal teisės normas, reglamentuojančias trečiųjų asmenų priėjimą prie menų apie asmenis arba prie tokių duomenų rinkmenų,

tybių narių vyriausybėms rekomenduoja:

atsižvelgti į Rekomendacijos priede pateiktus principus visais atvejais, kai viešųjų institucijų sukaupti ir saugomi duomenys apie asmenis arba tokių duomenų bylos gali tapti prieinami tretiesiems asmenims;

savo teisėje ir praktikoje deramai laikytis Rekomendacijos priede pa-teiktų duomenų apie asmenis arba tokių duomenų rinkmenų automatiza-vimo ir perdavimo tretiesiems asmenims elektroninėmis priemonėmis principų;

užtikrinti Rekomendacijos priede pateiktų principų išplatinimą valstybės institucijoms;

) atkreipti valdžios institucijų, įsteigtų pagal duomenų apsaugos teisės ak-tus arba teisės aktus dėl priėjimo prie viešojo sektoriaus duomenų, į Re-komendacijos priede pateiktus principus.

komendacijos Nr. R (91) 10 priedas

Taikymo sritis ir vartojamos sąvokos

. Šioje rekomendacijoje išdėstyti principai taikomi automatizuotai tvar-kyti duomenis apie asmenis, kuriuos surenka viešosios institucijos ir ku-rie gali būti perduoti tretiesiems asmenims.

433


1.2. Valstybės narės gali išplėsti šios rekomendacijos taikymo sritį ir įtraijos reguliavimo sritį duomenis, susijusius su grupėmis, bendrovėmis,ciacijomis ir kitais asmenimis, neatsižvelgiant į jų teisinį subjektiškiir duomenis apie asmenis, tvarkomus neautomatiniu būdu.

Šioje rekomendacijoje:

1.3. • sąvoka „duomenys apie asmenis" apibrėžia visokią informacijąnustatytos arba įmanomos nustatyti tapatybės asmenis (duomenų sultas). Asmuo negali būti traktuojamas kaip „įmanomos nustatyti ta|bės", jeigu tapatybei nustatyti reikia nepagrįstai daug laiko, lėšų iistangų;

• sąvoka „viešosios institucijos" reiškia kiekvieną administraciją, ituciją, įstaigą arba kitą instituciją, kuri teikia viešąsias paslaugaspagal suteiktus viešojo valdymo įgaliojimus vykdo viešąsias funkci

Nacionalinėje teisėje sąvoka „viešosios institucijos" gali būti išplė;

• sąvoka „tretiesiems asmenims prieinamos rinkmenos" apibrėžia vijų institucijų turimas duomenų apie asmenis rinkmenas, kurios galiperduotos visuomenei arba konkretų interesą turintiems tretiesiem:menims, kurie atitinka bendruosius įstatymus dėl priėjimo prie viesektoriaus informacijos arba dėl informacijos laisvės, taip pat konstiines nuostatas bei specialiuosius įstatymus, reglamentus arba precedteisę, suteikiančius tretiesiems asmenims priėjimą prie viešųjų instiijų turimos informacijos, taip pat perduotos publikuojant oficialiuosediniuose;

• sąvoka „perdavimas" reiškia suteikimą priėjimo prie rinkmenų ,duomenų apie asmenis, kaip antai: suteikti teisę jų ieškoti, juos perdiplatinti arba juos suteikti, neatsižvelgiant į informacijos perdavimo fmones ir būdus;

• sąvoka „tretieji asmenys" įvardijami juridiniai arba fiziniai asmekuriems viešosios institucijos perduoda duomenis apie asmenis, išskviešąsias institucijas.

Nacionalinėje teisėje sąvoka „tretieji asmenys" gali būti išplėsta.

2. Pagarba privatumo ir duomenų apsaugos principams

2.1. Viešosioms institucijoms perduodant duomenis apie asmenis arba t< duomenų rinkmenas, ypač elektroninėmis priemonėmis, šis perdavi turi būti vykdomas naudojant apsaugos priemones bei garantijas, ku užtikrintų, kad duomenų subjekto privatumui nebūtų neteisėtai padą žala.

434

a3 priedas. Rekomendacija Nr. R (91) 10

Ypač duomenys apie asmenis arba tokių duomenų rinkmenos neturėtų būti perduodamos tretiesiems asmenims, nebent:

a) taip numato specialūs įstatymai, arbab) visuomenė turi prie jų priėjimą pagal teisės normas, reguliuojančias

priėjimą prie viešojo sektoriaus informacijos, arbac) perdavimas atitinka duomenų apsaugos nacionalinės teisės aktų nuo

statas, arbad) duomenų subjektas davė laisvą ir sąmoningai suvoktą sutikimą.

2.2. Jeigu pagal nacionalinę teisę duomenų subjektui nenumatyta atitinkamųapsaugos priemonių ir garantijų, tai duomenys apie asmenis arba tokiųduomenų rinkmenos negali būti perduodamos tretiesiems asmenims turint tikslų, kurie yra nesuderinami su duomenų rinkimo tikslais.

2.3. Viešųjų institucijų perduotų trečiajam asmeniui duomenų apie asmenistvarkymą turėtų reglamentuoti nacionalinės teisės duomenų apsaugosaktai.

3. Ypatingi duomenys3.1. Duomenys apie asmenis, priklausantys Konvencijos dėl asmenų apsau

gos automatizuotai tvarkant duomenis apie asmenis 6 straipsnyje numatytų vienai iš kategorijų, neturėtų būti laikomi rinkmenoje arba rinkmenos dalyje, kuri yra laisvai prieinama tretiesiems asmenims.

Kiekviena šio principo išimtis turėtų būti griežtai apibrėžta įstatyme ir jai taikomos atitinkamos duomenų subjekto apsaugos priemonės ir garantijos.

3.2. Rekomendacijos 3.1 principo nuostatos neprieštarauja galimybei saugotitretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose kategorijas duomenų, kurie kitomis aplinkybėmis būtų traktuojami kaip ypatingi, tačiau dėl jųsąsajos su duomenų subjektais, kurie viešajame gyvenime vykdo visuomenei svarbias funkcijas, tie duomenys yra prieinami tretiesiems asmenims.

4. Laisvai prieinami duomenys4.1.Tikslai, kuriems duomenys bus renkami ir tvarkomi tretiesiems asmenims

prieinamose rinkmenose, bei viešasis interesas, pagrindžiantis jų prieinamumą, turėtų būti nurodyti vadovaujantis nacionaline teise ir praktika.

4.2.Iki duomenų surinkimo arba jo metu duomenų subjektai turėtų būti informuojami pagal nacionalinę teisę ir praktiką apie duomenų rinkimo privalomąjį arba neprivalomąjį pobūdį, duomenų rinkimo ir tvarkymo teisinį pagrindą bei tikslus ir duomenų prieinamumą pagrindžiantį viešąjįinteresą.

435


lt i 4.3. Viešosioms institucijoms turėtų būti suteikta galimybė išvengti perdavi-mo tretiesiems asmenims duomenų apie asmenis, kurie yra saugomi vi -suomenei prieinamoje rinkmenoje, tačiau yra susiję su duomenų subjek-tais, kurių saugumui ir privatumui kyla itin didelė grėsmė.

5. Priėjimas prie duomenų apie asmenis ir jų perdavimaselektroninėmis priemonėmis

5.1. Duomenų apie asmenis, laikomų tretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose, automatizuotas tvarkymas turėtų būti vykdomas pagal nacionalinę teisę.

Nacionalinė teisė turėtų nustatyti sąlygas, reglamentuojančias duomenų perdavimą bei priėjimą prie jų, duomenų paiešką tinkle.

5.2. Turėtų būti įdiegtos techninės automatizuoto perdavimo priemonės, kur i ų paskirtis yra apriboti elektroninių paklausimų arba paieškų apimtį,užkirsti kelią neteisėtai duomenų apie asmenis arba tokių duomenų rinkmenų paieškai arba perdavimui.

6. Trečiųjų asmenų gautų duomenų apie asmenisiš jiems prieinamų rinkmenų tvarkymas

6.1. Kai duomenų subjektas pagal įstatymus privalo pateikti savo duomenissaugoti tretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose, tretieji asmenysduomenis apie asmenis turėtų tvarkyti arba gavę atskirą ir sąmoningaisuvoktą duomenų subjekto sutikimą, arba laikydamiesi įstatymų reikalavimų.

Tais atvejais, kai yra taikomas reikalavimas gauti minėtą sutikimą, duo-menų subjektui turėtų būti suteikta galimybė bet kada atšaukti savo suti -kimą.

6.2. Kai duomenų apie asmenis saugojimas tretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose nėra privalomas, duomenų subjektas iki duomenų surinkimo arba rinkimo metu turėtų būti informuotas apie jo teises:

a) duomenys apie jį gali būti saugomi tretiesiems asmenims neprieinamose rinkmenose; arba

b) duomenys apie jį gali būti saugomi tokioje rinkmenoje, tačiau tretiesiems asmenims gali būti perduodami jų neapdorojus; arba

c) prieštarauti, kad tretieji asmenys toliau apdorotų duomenis apie j į ;arba

d) j is gali bet kada ištrinti duomenis apie save.

6.3. Jeigu trečiasis asmuo sukuria rinkmeną, kurioje yra duomenų apie asmenis, gautų iš tretiesiems asmenims prieinamų rinkmenų, tokioms rinkme-

436


noms taikomi nacionalinės teisės aktų nustatyti duomenų apsaugos rei-kalavimai, įskaitant ir duomenų subjekto teises.

Ypač duomenų subjektui turėtų būti suteikiama galimybė žinoti apie nau-jos rinkmenos egzistavimą, jos tikslą bei apie jo teisę reikalauti ištrinti duomenis apie jį iš atitinkamos rinkmenos.

7. Rinkmenų sujungimas / derinimas

Duomenų apie asmenis, gautų iš tretiesiems asmenims prieinamų rinkmenų, sujungimas, ypač sujungimu, suvienijimu arba perdavimu, siekiant pagamin-ti naujas rinkmenas, bei trečiųjų asmenų turimų rinkmenų arba duomenų apie asmenis suderinimas arba sujungimas su viena ar keliomis viešųjų institucijų turimomis rinkmenomis, siekiant papildyti turimas rinkmenas arba duomenis, turėtų būti draudžiamas, nebent tai leidžia atitinkamas duomenų subjekto apsaugos priemones numatanti nacionalinė teisė.

8. Duomenų srautas į užsienį

8.1. Šios rekomendacijos principai yra taikytini duomenims apie asmenis,kuriuos surenka viešosios institucijos ir kuriuos galima perduoti tretiesiems asmenims, perduoti į užsienį.

8.2. Duomenims apie asmenis perduoti į užsienį tretiesiems asmenims, esantiems valstybėje, kuri ratifikavo Konvenciją Nr. 108 ir kurioje veikia duomenų apsaugos įstatymai, neturėtų būti taikomos specialios privatumoapsaugos sąlygos.

8.3. Kai yra laikomasi ekvivalentiškos apsaugos principo, duomenims apieasmenis perduoti į užsienį tretiesiems asmenims, esantiems valstybėje,kuri nėra ratifikavusi Konvencijos Nr. 108, tačiau kurioje veikia teisė,atitinkanti minėtos Konvencijos ir šios rekomendacijos nuostatas, apribojimai neturėtų būti taikomi.

8.4. Jeigu pagal nacionalinę teisę nenustatyta kitaip, duomenų apie asmenisperdavimas į užsienį tretiesiems asmenims, esantiems valstybėje, kuriosteisė neatitinka Konvencijos Nr. 108 arba šios rekomendacijos, paprastaineturėtų būti vykdomas, nebent:

a) buvo imtasi reikiamų priemonių, įskaitant ir sutartines priemones,kad būtų laikomasi Konvencijos ir šios rekomendacijos principų, irduomenų subjektas turi galimybę prieštarauti duomenų perdavimui,arba

b) duomenų subjektas davė laisvą ir sąmoningai suvoktą rašytinį sutikimą ir turi galimybę bet kada atšaukti savo sutikimą.

437


3.5. Turėtų būti imtasi priemonių, siekiant apsaugoti duomenis apie asmeni; arba tokių duomenų rinkmenas nuo automatizuoto jų perdavimo į užsie nį tretiesiems asmenims, jei duomenų subjektai to nežino.

9. Koordinavimas / bendradarbiavimas

Tais atvejais, kai bendrieji teisės aktai, reguliuojantys priėjimą prie viešojo sektoriaus informacijos, numato tokių teisės aktų įgyvendinimo priežiūros ins-titucijos įsteigimą, ir tuo pat metu veikia bendrieji duomenų apsaugos teisės aktai ir yra atskira valdžios institucija, atsakinga už šių teisės aktų įgyvendi-nimą, tai atitinkamos institucijos turėtų sudaryti susitarimą, kad palengvintų keitimąsi informacija dėl sąlygų, reguliuojančių duomenų apie asmenis, esan-čių tretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose, perdavimą.


Preambulės nuostatų aptarimas

1. Europos Tarybos tikslas „siekti didesnės savo narių vienybės" gali būtiįgyvendintas įvairiais būdais. Europos Tarybos Statuto 1 straipsnyje atskirai nurodoma, kad Europos Tarybos misija yra palaikyti ir skatinti žmogaus teises ir pagrindines laisves, ir tai yra priemonės pasiekti didesnęvienybę.

2. Ši rekomendacija tiesiogiai atlieka šį vaidmenį. Tai žmogaus teisių dokumentas. Jis susijęs su informacijos judėjimu visuomenėje ir kartu su asmensprivataus gyvenimo apsauga.

Kitaip tariant, Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis (teisė į pri-vatų gyvenimą) ir 10 straipsnis (saviraiškos laisvė) sudaro rekomendacijo-je pateiktų principų pagrindą.

3. Šių žmogaus teisių fone preambulėje nurodomi tam tikri esminiai teisiniaidokumentai, kuriuos bendrosios informacijos ir privatumo politikos sritysepriėmė Europos Tarybos Ministrų komitetas: Rekomendacija Nr. R (81) 19,1982 m. balandžio 29 d. Ministrų komiteto deklaracija, 1981 m. sausio28 d. Duomenų apsaugos konvencija2. Visi šie teisiniai dokumentai yraskirti toliau skatinti (ir suderinti) pagrindines laisves, išdėstytas Europosžmogaus teisių konvencijos 8 straipsnyje ir 10 straipsnyje.

Konvencija „Dėl asmenų apsaugos automatizuotai tvarkant duomenis apie asmenis" (Euro-pean Treaty Series, Nr. 108). Konvencija įsigaliojo 1985 m. spalio 1 d. Aiškinamojo memo-randumo paskelbimo dieną Konvenciją buvo ratifikavusios šios valstybės: Austrija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Islandija, Airija, Liuksemburgas, Norvegija, Ispanija, Šve-dija ir Jungtinė Karalystė; ją buvo pasirašiusios Belgija, Kipras, Graikija, Italija, Vengrija, Nyderlandai, Portugalija ir Turkija.

438


Informacijos laisvės politika ir privatumo politika gali tarpusavyje konku-ruoti dėl prioriteto. Kiekvienos iš šių fundamentalių vertybių pritaikymas turi būti grindžiamas atsižvelgiant į kitą. Suderinimas kartais yra būtinas. Pavyzdžiui, įgyvendinant informacijos laisvės politiką, nustatytą Rekomen-dacijoje Nr. R (81) 19, turi būti gerbiamas, inter alia asmens privatus gy-venimas. Privatumo požiūriu, įgyvendinant duomenų apsaugos politiką, kaip tai yra nustatyta Duomenų apsaugos konvencijos preambulėje, turi būti atsižvelgiama į būtinumą „suderinti pagarbos privatumui fundamen-talias vertybes su laisvu informacijos judėjimu tarp žmonių". Duomenų apsaugos ekspertų tarpvyriausybiniam komitetui, šio teisinio dokumento projekto autoriui, informacijos laisvės politika ir duomenų apsauga nebū-tinai yra konfliktuojančios vertybės. Į duomenų apsaugą reikėtų žiūrėti kaip į derančią prie platesnių informacijos politikos aspektų visuomenėje. Ja nesiekiama nustatyti a priori asmeninės informacijos judėjimo visuo-menėje apribojimų. Tiksliau duomenų apsaugos principais siekiama api-brėžti sąlygas, pagal kurias duomenys apie asmenis galėtų būti renkami, tvarkomi ir perduodami tretiesiems asmenims ir jų naudojami.

Pažymėtina, kad šios rekomendacijos tikslas nėra skatinti viešojo admi-nistravimo skaidrumą ar atvirą valdžią, ar paskatinti informacijos laisvę. Jau Ministrų komiteto Rekomendacijoje Nr. R (81) 19 įtvirtinta, kad re-miantis informacijos laisvės principais yra pageidautina, jog viešosios ins-titucijos būtų atskaitingos.

Rekomendacijoje Nr. R (81) 19 propaguojami principai įtvirtinti daugelyje nacionalinių teisės sistemų, pavyzdžiui, bendrieji įstatymai dėl galimybės gauti viešojo sektoriaus informaciją yra priimti Austrijoje, Danijoje, Suo-mijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje ir Švedijoje. Kitos valstybės numato galimybę gauti tam tikrą viešojo sektoriaus informa-ciją. Šio teksto projekto autoriai pirmiausiai yra susirūpinę tuo, kaip atviru-mo principas, nesvarbu, tai yra bendrojo įstatymo ar sektorinio įstatymo kontekste, sąveikauja su apsauga, kuri suteiktina asmens privačiam gyve-nimui, kai duomenys apie jį gali būti perduoti tretiesiems asmenims jų prašymu. Be to, jei informaciją apie asmenis privalo rinkti, kaupti ir naudoti viešosios institucijos, remiantis pagrindine duomenų apsaugos politika, ir jei, kaip minėta (4 punktas), duomenų apsaugos politika a priori nedrau-džia viešosioms institucijoms teikti duomenų apie asmenis pagal trečiųjų asmenų prašymus, vadovaujantis teisės aktais, reguliuojančiais priėjimą prie informacijos, tai kaip apibrėžti tokio teikimo sąlygas?

Be to, visiškas priėjimas prie viešųjų institucijų duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimas tretiesiems asmenims gali būti ribo-jamas ne tik atvejais, numatytais pagrindinėse nuostatose dėl priėjimo prie viešojo sektoriaus informacijos. Rekomendacija taip pat susijusi su

439


tomis situacijomis, kai viešosios institucijos renka ir saugo įvairius duo-menis apie asmenis, ketindamos juos padaryti prieinamus tretiesiems as-menims, pagal daugelį prieinamumą reguliuojančių teisinių nuostatų. Re-komendacijoje atkreipiamas ypatingas dėmesys į vadinamąsias viešąsias rinkmenas, kuriose yra pagal įstatymą skelbiamų duomenų apie asmenis. Tokios rinkmenos, kurių pavyzdžiai pateikiami šio komentaro 24 punkte, prieinamos viešai ir jų duomenys gali būti perduoti tretiesiems asmenims.

7. Šios rekomendacijos projekto autorių susirūpinimas duomenų apsauga išreiškiamas duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų valdymoviešosiose institucijose naujų tendencijų kontekste, kaip antai: elektroninis duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimas to prašantiems tretiesiems asmenims, kuris tapo įmanomas dėl duomenų apdorojimo technologijų, leidusių viešosioms institucijoms saugoti duomenis,juos renkant elektroninėse rinkmenose. Atsižvelgiant į tai, kad intervencinė ir reguliacinė viešųjų galių prigimtis paliečia kiekvieno piliečio gyvenimą, nestebina, kad viešųjų institucijų valdomose duomenų bazėse yralabai daug informacijos apie asmenis. Todėl neturėtų stebinti, kad tokiosinformacijos vertingumas kelia didelį trečiųjų asmenų, ypač privačiamesektoriuje veikiančių komercinių bendrovių, susidomėjimą.

8. Kaip minėta preambulėje, privačiame sektoriuje didėja tendencija naudotis viešųjų institucijų turimais duomenimis apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenas, juos panaudojant rinkodaros kampanijose, planuojantekonominę strategiją, nustatant galimas vartotojų grupes, papildant turimas duomenų bazes ir kt. To priežastimi yra duomenų apie asmenis automatizavimas, kuris tretiesiems asmenims palengvina naudojimąsi jais. Duomenys gali būti prieinami tinkle arba viešosios institucijos įvairių kategorijųduomenų apie asmenis rinkmenas gali elektroniniu būdu perduoti į trečiųjų asmenų duomenų rinkmenas. Viešosios institucijos, atsakingos užįvairias viešųjų rinkmenų rūšis, gali parduoti lapus su tam tikra tvarkaspausdintais vardais ir adresais. Ir kaip alternatyva trečiasis asmuo galipaprasčiausiai nusipirkti magnetinį įrašą su duomenų apie asmenis konkrečiomis rinkmenomis.

9. Pažymėtina, kad Europos Bendrijų Komisija paskelbė gaires, kurios yraskirtos pagerinti viešojo ir privataus sektorių sinergiją vadinamojoje informacijos rinkoje. 1989 m. priimtos gairės pažymi viešųjų institucijų dispozicijoje turimos informacijos gausumą ir geresnį jos prieinamumą priva-čiajame sektoriuje:

„Viešojo administravimo institucijos, vykdydamos savo valdymo funkcijas, regulia-riai ir sistemiškai renka pagrindinius duomenis ir informaciją. Šie rinkiniai turi didesnę reikšmę nei jų panaudojimas valdžios institucijose, ir jų platesnis prieinamumas būtų naudingas tiek viešajam sektoriui, tiek privačiajai industrijai" (gairių 1 principas).

440


10. Žinoma, tokia politika gali būti lengvai analizuojama informacijos laisvės terminais. Pavyzdžiui, ji yra visiškai suderinama su Europos žmogausteisių konvencijos 10 straipsniu, kuris neapsiriboja informacijos judėjimogarantavimu turint tikslą apsaugoti ir propaguoti demokratinę ir pliuralistinę visuomenę. 1982 m. balandžio 29 d. Ministrų komiteto deklaracijoje pažymima inter alia, kad informacijos laisvė ir teisė ieškoti ir gautiinformaciją yra būtinos kiekvieno žmogaus socialinio, ekonominio, kultūrinio ir politinio ugdymosi sąlygos. Tačiau, minėta, yra būtina į šio dalyko schemą integruoti duomenų apsaugos politiką, kai tik tokia informacija yra asmeninės prigimties. Šios rekomendacijos projekto autoriamsyra svarbu atsižvelgti į asmeninės informacijos elektroninio saugojimoviešosiose institucijose pavojų, kurį gali sukelti jos perdavimas tretiesiems asmenims duomenų apdorojimo ir perdavimo įranga, būtent: asmens pajamų elektroninis apibūdinimas, šeimos padėtis, nuosavybė, įsiskolinimas; vardų paieška įvairiose viešosiose rinkmenose, tose rinkmenoseesančių įvairių asmeninės informacijos dalių lyginimas ar sujungimas;duomenų naudojimas ne tiems tikslams, kuriems jie buvo renkami ir yrasaugomi viešoje rinkmenoje, ir kt.

Kitaip tariant, rekomendacijos projekto autoriai rėmėsi tuo, kad faktas, jog duomenys apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenos gali būti pagal „teisines nuostatas" prieinamos tretiesiems asmenims, nebūtinai reiškia, kad jie nėra apsaugoti duomenų apsaugos politikos požiūriu. Todėl svar-biausias rekomendacijos tikslas: apibrėžti sąlygas, pagal kurias duome-nys apie asmenis gali būti renkami ir saugomi tokiose rinkmenose, ir ypač sąlygas, kada šie duomenys apie asmenis gali būti perduoti tretie-siems asmenims ir jų naudojami.

11. Aptardami viešųjų institucijų turimų duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimą tretiesiems asmenims pirmiau aprašytomisdviem situacijomis - pagal nuostatas, reglamentuojančias priėjimą prieviešojo sektoriaus informacijos, arba pagal specifines teisines nuostatasdėl viešumo - rekomendacijos projekto rengėjai siekia pabrėžti, kad yrabūtinas teisinis bet kokio perdavimo reglamentavimas. Taip veikdami jiesiekia išvengti pilkosios zonos egzistavimo arba teisės nereguliuojamossituacijos, kur veikia neapibrėžta administracinė praktika ar politika. Tarpkitko, gali būti pažymėta, kad šioje rekomendacijoje siūlomų imtis veiksmų pobūdis atitinka išvadas, kurios buvo pasiektos Europos Tarybos irEuropos Bendrijų Komisijos (Liuksemburgas, 1990 m. kovo 27-28 d.) kartu organizuotoje konferencijoje, kuri nagrinėjo inter alia priėjimo prieviešojo sektoriaus turimos informacijos naujoje automatizavimo aplinkoje klausimą.

441


Norminė dalis - veiksmų, kurių gali būti imtasi, pobūdis

12. Kaip ir ankstesnėse rekomendacijose, kurios skirtos tam tikriems sektoriams, Duomenų apsaugos ekspertų komisija dar kartą nacionalinės politikos kūrėjams siūlo duomenų apsaugos principų rinkinį, kuriame atsižvelgiama į naujas duomenų tvarkymo technologijas, keliančias naujųpavojų individo privatumui. Rekomendacijos priede esantys principai daugeliu atvejų gali būti laikomi kaip papildantys Europos Bendrijų Komisijos gaires ir gerinantys viešojo ir privataus sektorių sinergiją informacijosrinkoje. Pažymėtina, kad šios gairės įspėja viešąją administraciją apie poreikį apsaugoti „teisėtą viešąjį arba privatųjį interesą", vykdant gairė- se nubrėžtą politiką. Kartu su informacijos apribojimu dėl nacionaliniosaugumo, išorinių santykių, komercinio konfidencialumo ir kitų priežasčių, gairėse taip pat pripažįstama, kad duomenų apie asmenis apsaugossrityje asmens privatumas yra teisinė priežastis atsisakyti tretiesiems asmenims suteikti priėjimą prie viešųjų institucijų turimos informacijos. Dėlto yra įmanoma žvelgti į Duomenų apsaugos ekspertų komiteto siūlomųprincipų rinkinį kaip į detalią konsultaciją, kaip bendrijų valstybės narės,taip pat ne narės gali šį poreikį įgyvendinti praktiškai.

13. Nacionalinių duomenų apsaugos institucijų vaidmens svarba taikant šiuosprincipus taip pat pažymėta rekomendacijos norminėje dalyje. Kai kuriostokios institucijos jau parodė pasirengusios nustatyti duomenų apie asmenis tvarkymo viešosiose institucijose, kurios renka tuos duomenis, ir kuriegali būti prieinami tretiesiems asmenims, apribojimus. Be to, rekomendacija taip pat siekia į joje propaguojamą apsaugos schemą įtraukti institucijas, kurios įsteigtos pagal priėjimą prie viešojo sektoriaus turimos informacijos reglamentuojančias nuostatas. Kaip toliau kalbama tekste, yraskatinamas šių institucijų ir duomenų apsaugos institucijų bendradarbiavimas, kad tretiesiems asmenims būtų užtikrintas priėjimo prie duomenųapie asmenis arba tokių duomenų rinkmenų, kurias turi viešosios institucijos, nuoseklumas.

Rekomendacijos priedas

1. Taikymo sritis ir vartojamos sąvokos

14. Kaip pažymėta preambulėje, rekomendacijos principai apima viską apieviešųjų institucijų renkamus apie asmenis duomenis, kurie gali būti perduoti tretiesiems asmenims. Rekomendacijos 1.1 principas tiesiogiai nenurodo viešųjų institucijų poreikio rinkti tokius duomenis, vykdant jų oficialias funkcijas. Nors ir taip aišku, kad viešosios institucijos turėtų rinktiir saugoti duomenis apie asmenis tik specialiems ir teisėtiems tikslams,

442

susijusiems su joms pavestais uždaviniais, rekomendacijos projekto auto-riai mano, kad yra verta į rekomendacijos taikymo sritį įtraukti visus duo-menis apie asmenis, kuriuos renka ir turi viešosios institucijos ir kurie gali būti perduoti tretiesiems asmenims.

15. Rekomendacijos 1.1 principas pabrėžia, kad rekomendacija pirmiausiasusijusi su viešosios institucijos automatiniu būdu tvarkomais duomenimis apie asmenis. Tai motyvuoja šios rekomendacijos svarbiausią dalyką, o būtent - elektroninį saugojimą ir duomenų apie asmenis perdavimątretiesiems asmenims duomenų apdorojimo ir perdavimo priemonėmis.Nepaisant to, kaip pažymėta 1.2 principe, valstybės narės gali išplėstirekomendacijos principų taikymą duomenims apie asmenis, tvarkomiemsviešosiose institucijose rankiniu būdu. Šis lankstumas yra svarbus, kadangi viešosiose institucijose turimų duomenų apie asmenis įvairios kategorijos gali egzistuoti ir automatine, ir popierine forma. Pavyzdžiui, telefono abonentų knyga - asmens duomenų rinkmena, atitinkanti šiosrekomendacijos prasmę, - egzistuoja ir popierine forma, ir elektronineforma. Taip pat paminėta, kad daugelio valstybių narių duomenų apsaugos teisės aktai apima ir automatinį, ir rankinį duomenų tvarkymą.

16. Galimybė išplėsti rekomendacijos taikymo sritis apima ir duomenis apiekorporacijas, grupes, asociacijas ir kitus, taip pat ir neturinčius teisiniosubjektiškumo pagal nacionalinę teisę. Dauguma viešųjų institucijų turimos informacijos yra susijusi su tokiais subjektais. Galima paminėti tretiesiems asmenims prieinamas rinkmenas - bendrovių ar komercinius registrus. Tai svarbus veiksnys,) kurį turėtų atsižvelgti politikos kūrėjai, kadangiduomenų apsaugos režimas apima ir fizinius, ir juridinius asmenis, taippat kiekvieną kitą asmenį, neturintį teisinio subjektiškumo.

17. Paminėtina, kad 1.2 principe aprašytos rekomendacijos taikymo sritiesišplėtimo galimybės atitinka Konvencijos Nr. 108 3 straipsnio 2 dalies b irc punktų nuostatas.

18. Rekomendacijos 1.3 principas yra skirtas apibrėžti įvairias svarbias sąvokas, dažnai vartojamas rekomendacijoje.

19. Rekomendacijos 1.3 principe paminėta sąvoka „duomenys apie asmenis" neturėtų kelti per daug problemų, kadangi ši sąvoka buvo priimtavalstybėse narėse pagal ankstesnes Ministrų komiteto sektorines rekomendacijas duomenų apsaugos srityje. Politikos kūrėjai turėtų skirti ypatingą dėmesį statistikos duomenų problemai, kadangi net jei tokie duomenis yra laikomi neindividualia forma, tačiau vis tiek, panaudojantmodernias duomenų tvarkymo technologijas, juos galima susieti su įvardijamais asmenimis. Šios rekomendacijos projekto autoriai pažymėjo,kad Duomenų apsaugos ekspertų komitetas neseniai ėmėsi darbo statisti-


kos duomenų srityje ir tikimasi, kad bus sukurti atskiri teisiniai dokumen-tai, kurie spręs naujas problemas, kylančias naudojant viešųjų institucijų turimus statistikos duomenis, įskaitant ir jų perdavimą.

20. Visai galimas atvejis, kad duomenys apie asmenis gali būti pateikti platinti ir tapti pasiekiamais viešojo ir privačiojo sektoriaus institucijoms.Pavyzdžiui, prekybininkai gali sukurti savo narių vardų ir adresų viešusregistrus. Taip pat privataus sektoriaus profesinės institucijos gali išleistiįvairios apimties informacijos apie savo narius - vardai, adresai, profesinės kvalifikacijos, specializacijos sritys ir kita katalogus. Tačiau ši rekomendacija yra susijusi tik su „viešųjų institucijų" naudojamais duomenimis apie asmenis. Tokios institucijos vykdo viešąsias paslaugas arbaįgyvendina viešąjį interesą. Jos gali veikti valstybiniu arba teritorinių bendruomenių lygmeniu. Viešąsias institucijas, kitaip nei privačiąsias institucijas, veikia viešosios teisės principai, ypač administracinių aktų teisminė kontrolė. Žinoma, yra pilkoji sritis tarp privačiųjų institucijų ir viešųjųinstitucijų veiklos. Pavyzdžiui, gali būti, kad konkreti institucija, finansiškai susijusi su valstybe ar teritorinėmis bendrijomis, rinkoje konkuruojasu privačiosiomis įmonėmis ir dirba tokiomis pat sąlygomis kaip privačios įmonės. Be to, kai kuriose šalyse privačios institucijos gali vykdytiviešąsias paslaugas arba veiklą, susijusią su viešojo intereso įgyvendinimu. Šiuo požiūriu galima pastebėti, kad privačiosios bendrovės iki veiklos privatizavimo teisėtai ir ekonomiškai veikė viešajame sektoriuje.

21. Nors rekomendacijos tikslais visų valstybių viešosioms institucijoms yragalima nustatyti tam tikrus bendrus kriterijus, pripažįstama, kad nacionalinė teisė gali išplėsti institucijos, apibrėžiamos kaip „viešoji", sąvoką.

22. Kaip anksčiau minėta, 1.1 principas apibrėžiamas tais^duomenimis apieasmenis, kuriuos renka viešosios institucijos ir „kurie gali būti perduotitretiesiems asmenims". Rekomendacijos pradžios tašku yra poreikis tokiusduomenis perduoti esant teisiniam pagrindui. Dažniausiai tokie duomenysbūna „rinkmenose". Duomenys gali būti perduodami tretiesiems asmenims, tik jeigu tokios rinkmenos yra „prieinamos tretiesiems asmenims".

Rekomendacijos 1.3 principo ketvirtoji dalis nustato įvairius būdus, ku-riais tretieji asmenys gali prieiti prie duomenų apie asmenis rinkmenų ir gauti jose saugomus duomenis apie asmenis. Visų pirma, tretiesiems as-menims rinkmenos gali būti prieinamos pagal priėjimą prie viešojo sekto-riaus informacijos ar informacijos laisvę reglamentuojančias nuostatas. Šios nuostatos gali būti informacijos laisvę ar priėjimą prie viešojo sekto-riaus informacijos reglamentuojančiuose pagrindiniuose įstatymuose. Ar-ba tokios nuostatos gali būti šiauresniame teisiniame kontekste. Kai ku-riose šalyse gali egzistuoti ir pagrindinės, ir tam tikro sektoriaus priėjimo

444


nuostatos. Kitose šalyse gali būti tik sektoriaus priėjimo nuostatos. Kaip minėta, projekto autoriai neketina propaguoti pagrindinių priėjimo prie viešojo sektoriaus informacijos ar informacijos laisvės principų, arba na-cionaline teise sureguliuotos priėjimo suteikimo procedūros, arba derinti atvirumo įstatymų apimtį. Ministrų komitetas jau paskatino šią veiklą Rekomendacijoje Nr. R (81) 19. Dabartinė rekomendacija yra susijusi tik su nauja situacija, kuri iškilo dėl viešojo sektoriaus duomenų bazių auto-matizavimo ir dėl su tuo susijusių galimybių tretiesiems asmenims be pagrįstų priežasčių lengvai prieiti prie duomenų apie asmenis rinkmenų.

23. Be to, rinkmenos gali būti prieinamos tretiesiems asmenims, įskaitantplačiąją visuomenę, jei tai nustatyta įstatymų leidėjo aktuose. Tai vadinamosios viešosios rinkmenos, kuriose yra viešųjų institucijų surinktų irsaugomų duomenų apie asmenis, turint omenyje jų oficialų publikavimą.Net jei tokios rinkmenos yra laisvai prieinamos, gali būti, kad priėjimasprie jų apribotas uždaromis grupėmis, pavyzdžiui, tam tikros valstybėspriėjimą prie asmenų kriminalinio teistumo rinkmenų apriboja tik grupėmis, veikiančiomis kriminalinės justicijos sistemoje. Šj apribojimą „uždaromis naudotojų grupėmis" paaiškina 1.3 principo trečiojoje dalyje esanti sąlyga: „konkretų interesą turintiems tretiesiems asmenims".

24. Šios viešosios rinkmenos gali apimti telefono abonentų knygas, rinkėjųregistrus, žemės registrus, elektros ir dujų vartotojų vardų ir adresų rinkmenas, patentų ir prekių ženklų registrus, duomenų apie susijusius sugloba asmenis rinkmenas, komercinius registrus, transporto priemonių licencijų registrus, duomenų apsaugos institucijų sukurtų duomenų naudotojų registrus ir kita. Rekomendacijos pagrindas yra tai, kad tokios viešosios rinkmenos turėjo būti sukurtos pagal specifines teisines nuostatas.Jomis gali būti įstatymai, taisyklės ir kiti teisės aktai. Privalu yra tai, kadinformacijos publikavimas ir jos pavertimas prieinama visuomenei, įskaitant trečiuosius asmenis, atitiktų įstatymus, įskaitant, kai kurių šalių nuostatas, reguliuojančias priėjimą prie viešojo sektoriaus informacijos, taippat, o tai yra gerokai dažniau, specialiąsias teisines nuostatas, reguliuojančias viešąsias rinkmenas.

25. Yra daug priežasčių, kodėl gali atsirasti viešosios rinkmenos. Pavyzdžiui,jos gali būti sudarytos pagal statutus, siekiant skatinti tam tikros ekonominės veiklos skaidrumą, paprastai tai būna bendrovių vadovų vardų skelbimas. Be to, informacija gali būti paviešinta, siekiant saugoti viešąjįinteresą įvairiose srityse, pavyzdžiui, sprendimas padaryti prieinamus visuomenei vardus ir adresus tų asmenų, kurie turi teisę balsuoti nacionaliniuose ar vietiniuose rinkimuose. Arba informacija gali būti paviešintatam, kad palengvintų reikalų tvarkymą tarp visuomenės narių (pavyzdžiui,telefono abonentų knyga). Viešosios valdžios intervencinis pobūdis ska-

445


tina didėjantį įvairios veiklos reguliavimą. Dėl tokio reguliavimo asme-nų veikla tampa kontroliuojama, pavyzdžiui, licencijavimo procedūros. Dažnai galima rasti licencijų turėtojų sąrašus (duomenų naudotojus, šau-namųjų ginklų sertifikatų turėtojus, žvejybos leidimus ir kita), kuriuos skelbia teisės institucijos, taip jie tampa prieinami visuomenei.

26. Sąvoka „perdavimas", kuri dažnai vartojama rekomendacijoje, yra apibrėžiama plačiai. Ji apima ir didelio kiekio duomenų apie asmenis perdavimą, ir atskirų duomenų apie asmenis, esančių tretiesiems asmenimsprieinamose rinkmenose, įrašų perdavimą. Sąvokos apibrėžimu ketintaapimti technologijų išsivystymo lygį. Ji apima perdavimą elektroninėmisarba duomenų apdorojimo ir perdavimo priemonėmis, elektroninės paieškos tinkle metodus, taip pat fizinį magnetinių įrašų pristatymą ir elektroninį perdavimą duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų.

27. „Tretieji asmenys" yra apibrėžti taip, kad neapimtų perdavimo viešosiomsinstitucijoms. Akivaizdu, kad sąvoka apima privataus sektoriaus bendroves, grupes, asociacijas ir kita, taip pat asmenis. Šios rekomendacijosprojekto autoriai nesprendė duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimo tarp viešųjų institucijų klausimų, ar tai būtų perdavimas viešųjų interesų tikslais pagal jų oficialias funkcijas ar kitais tikslais,kaip antai: rinkodara ar ekonominis planavimas, kurie yra už griežtų tokių funkcijų ribų. Kaip ir dėl statistikos duomenų, aptartų 19 punkte, rekomendacijos projekto autoriai pažymėjo, kad Duomenų apsaugos ekspertų komitetas galėtų šią duomenų apie asmenis perdavimo tarp viešųjųinstitucijų problemą spręsti parengdamas atskirą teisinį dokumentą.

28. Vis dėlto, kaip minėta diskusijos eigoje, „viešųjų institucijų" sąvokojegali egzistuoti pilka sritis tarp viešųjų ir privačių institucijų veiklos, irskirtingose valstybėse gali būti nevienodai suprantama, kas yra privati irkas viešoji institucija. Dėl šios priežasties rekomendacija leidžia tamtikrą lankstumą dėl „trečiųjų asmenų" sąvokos apimties, valstybėms leidžiama ją išplėsti (1.3 principo 7 dalis).

2. Pagarba privatumo ir duomenų apsaugos principams

29. Rekomendacijoje išdėstyti principai yra skirti užtikrinti pagarbą privačiam duomenų subjekto gyvenimui, kai jo duomenis viešosios institucijos perduoda tretiesiems asmenims. Iš esmės rekomendacijoje pateiktaapsaugos sistema atitinka Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos8 straipsnyje išdėstytas privatumo garantijas. Rekomendacijos projektoautoriai rėmėsi tuo, kad teisė į privatų gyvenimą turi būti sustiprinta duomenų apsaugos principais, kurie reguliuoja duomenų apie asmenis perda-

446


vimo sąlygas ir ypač duomenų subjekto įtraukimo mastą, nustatant šias sąlygas. Kitaip tariant, rekomendacija yra labiau susijusi su pagarba as-mens privatumui informacinio apsisprendimo požiūriu negu su jo „teise būti paliktam vienam". Šis privatumo apsaugos požiūris yra geriau pritai-kytas prie naujos viešųjų institucijų turimų duomenų apie asmenis tvarky-mo technologinės tikrovės, taip pat prie naujų pavojų individo privatu-mui, autonomijai, orumui ir tapatumui, kylančių iš piktnaudžiavimo techninėmis priemonėmis duomenis apie asmenis kartą perdavus tretie-siems asmenims.

30. Turint omenyje šiuos veiksnius, rekomendacijos 2 principe pažymimasduomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimo tretiesiems

- asmenims apsaugos priemonių ir garantijų būtinumas. Rekomendacijos 2.1 principu pabrėžiama, kad perdavimas priklauso nuo jį sankcionuo-jančio teisinio pagrindo. Iliustruojant tai pateikiama nuoroda į specifinius įstatymus, pavyzdžiui, įstatymus, reglamentuojančius tam tikras viešųjų rinkmenų rūšis; į pagrindines ar sektorines nuostatas dėl informacijos lais-vės; į duomenų apsaugos įstatymais suteiktus įgaliojimus, įskaitant pagal tokius įstatymus įsteigtos institucijos įgaliojimus. Visi šie skirtingi teisės šaltiniai gali sudaryti perdavimo pagrindą.

Rekomendacijos 2.1 principo d punkte įtvirtinta, kad, nesant tokio teisi-nio pagrindo, perdavimas turi būti pagrįstas duomenų subjekto „laisvu ir sąmoningai suvoktu sutikimu".

31. Rekomendacijos 2.2 principu pabrėžiama, kad po perdavimo stadijos irtoliau turi būti gerbiamas duomenų rinkimo tikslo principas. Viešųjų institucijų surinkti duomenys apie asmenis turėtų būti renkami specialiems irteisėtiems tikslams, susijusiems su jų oficialiomis užduotimis. Pagal Konvencijos Nr. 108 5 straipsnio b punktą tokiu būdu surinkti duomenys neturėtų būti naudojami, taip pat perduodami nesuderinamais su duomenų rinkimu tikslais. Rekomendacijos 2.2 principu bandoma rekomendacijosapimamoje srityje konkretinti duomenų rinkimo tikslo principą. Turint šįtikslą omenyje, 2.2 principu numatoma, kad duomenys apie asmenis arbatokių duomenų rinkmenos negali būti perduodamos tretiesiems asmenimstais tikslais, kurie yra nesuderinami su jų rinkimo tikslais, nebent nacionalinėje teisėje egzistuoja atitinkamos apsaugos priemonės ir garantijos. Kasgalėtų sudaryti „atitinkamas apsaugos priemones ir garantijas", aptariama33 punkte. Sąvoka „nacionalinė teisė" gali būti interpretuojama plačiai.Ji gali apimti nuo statutine teise reglamentuojamo leidimo sukurti atitinkamą viešąją rinkmeną iki pagal informacijos laisvės įstatymus įkurtosduomenų apsaugos institucijos ar agentūros priimtų sprendimų.

447


32. Daugelyje įstatymų, reguliuojančių priėjimą prie viešojo sektoriaus informacijos (vienas iš teisinių mechanizmų, leidžiančių duomenų apieasmenis rinkmenų prieinamumą tretiesiems asmenims), pripažįstamasprincipas, kad prašantysis trečiasis asmuo neturi nurodyti priežasčių, kodėl jis ieško duomenų ar duomenų rinkmenų, nei tikslų, kam jis juospanaudos. Ministrų komiteto Rekomendacijoje Nr. R (81) 19 taip pat įtvirtinamas toks pats principas, pagal kurį, ieškant priėjimo prie duomenų,nereikia nurodyti priežasčių. Taip daugelyje šalių, kuriose egzistuojabendrieji informacijos laisvės ar priėjimo prie viešojo sektoriaus informacijos įstatymai, viešosios institucijos negali apriboti priėjimo duomenų apie asmenis perdavimo prašantiems tretiesiems asmenims, remdamosi tuo, kad renkami duomenys bus panaudoti nesuderinamais su jųrinkimu tikslais. Šio aiškinamojo memorandumo rengimo metu kai kuriosEuropos šalys įvedė naudojimosi priėjimu prie viešojo sektoriaus informacijos, jeigu ji naudojama komerciniais tikslais, apribojimą. Šios rekomendacijos projekto autoriai manė, kad atsižvelgiant į naujas tendencijas, saugant duomenis apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenaselektronine forma, kuri leidžia juos perduoti duomenų apdorojimo ir perdavimo įranga, įskaitant ir neapdorota forma, laikantis priėjimą prie viešojo sektoriaus informacijos reguliuojančių nuostatų, reikėtų visoms valstybėms narėms peržiūrėti savo įstatymus. Tai gali būti tas atvejis, kai šisnaujas reiškinys nebuvo apmąstytas įstatymų rengėjų, kai jie siekė išplėstiviešojo administravimo skaidrumą ir priimančių sprendimą asmenų atskaitomybę.

33. Kalbant apie apsaugos priemonių ir garantijų rūšis, kurios galėtų būti numatytos, pažymėtini tokie dalykai - duomenų subjekto laisvas ir sąmoningai suvoktas sutikimas, kuris turėtų būti duotas, kol duomenys bus perduoti nesuderinamais su jų rinkimo tikslais, ar bent informavimas duomenųrinkimo metu, kad šie duomenys gali būti perduoti tretiesiems asmenimskitais tikslais, nei tais, kuriais buvo motyvuotas jų rinkimas, taip suteikiant galimybę asmenims pareikšti savo prieštaravimus. Šie dalykai detaliau analizuojami 4 principe.

34. Rekomendacijos 2.3 principu įtvirtinama bendra nuostata, kad trečiojoasmens atliekamas apdorojimas duomenų, kuriuos jis gavo, turi atitiktiduomenų apsaugos nacionalinės teisės reikalavimus, įskaitant ir procesinę kontrolę (asmens duomenų rinkmenų pranešimas, deklaravimas, registravimas ir kita), kurią atlieka duomenų apsaugos institucijos. Rekomendacijos 6 principu labiau detalizuojama, kaip tretieji asmenys galipanaudoti duomenis, kurie jiems buvo perduoti. Tačiau 2.3 principu aiškiai nurodoma, kad duomenų apsaugos įstatymai apima naudojimą, taippat kitas apdorojimo stadijas, pavyzdžiui, duomenų saugojimą.

448

3. Ypatingi duomenys

35. Rekomendacijos projekto autoriai susistemino duomenų perdavimo problemos sprendimą atsižvelgiant j viešosios institucijos surinktų duomenųprigimtį. Duomenų prigimtis lemia jų prieinamumą tretiesiems asmenimsir atitinkamai perdavimo sąlygas. Šis požiūris matyti rekomendacijos 3 ir4 principo nuostatose. Rekomendacijos 3 principas yra susijęs su duome

nimis apie asmenis, kurie paprastai yra neprieinami tretiesiems asmenims dėl jų ypatingos svarbos ir potencialaus pavojaus duomenų subjektųprivačiam gyvenimui, jei duomenys būtų perduoti tretiesiems asmenims.Kita vertus, 4 principe aptariami duomenys apie asmenis, kurie pagalįstatymų nuostatas yra laisvai prieinami. Tokių duomenų prigimtis yrakitokia, todėl užuot uždraudus jų perdavimą ar nustačius ypač griežtąpožiūrį į jų perdavimą, kaip taip padaryta 3 principu apimamų duomenųatžvilgiu, problema sprendžiama nustatant sąlygas, kurioms esant duomenys galėtų būti perduoti.

36. Pagal rekomendacijos 3.1 principą „ypatingais duomenimis" laikoma betkuri iš ypatingų duomenų kategorijų, nurodytų Konvencijos Nr. 1086 straipsnyje (asmens duomenys, atskleidžiantys rasinę prigimtį, politinius, religinius ir kitokius įsitikinimus, asmens duomenys, susiję su sveikata, lytiniu gyvenimu ar teistumu). Reikėtų įsidėmėti, kad 6 straipsnyjeįtvirtintas sąrašas nėra baigtinis. Valstybės narės gali kitaip suprasti, kassudaro ypatingus asmens duomenis.

37. Rekomendacijos 3.1 principu yra aiškiai įtvirtinta bendroji taisyklė dėl ypatingų duomenų - duomenys, kurie yra laisvai prieinami tretiesiems asmenims, neturėtų būti laikomi rinkmenoje arba rinkmenos dalyje. Rekomendacijos projekto autoriai pripažino, kad tokia bendroji taisyklė iš esmėsnėra absoliuti. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse teismo sprendimų konkrečiųasmenų bankroto bylose sąrašas yra viešai prieinamas. Turint omenyje, kadkai kuriose šalyse teismo sprendimai dėl bankroto gali būti laikomi teistumo aplinkybe, tretiesiems asmenims prieinamame sprendimų sąraše busviena iš ypatingų duomenų kategorijų, nurodytų Konvencijos Nr. 1086 straipsnyje. Be to, poreikis stebėti bendrovių įdarbinimo veiklą, kuri liečia jų politiką dėl priėmimo į darbą etninių ar religinių mažumų, gali lemtisukūrimą rinkmenų, turinčių ypatingų tretiesiems asmenims prieinamų duomenų. Tačiau vis dėlto, atsižvelgiant į 3.1 principe įtvirtintos garantijosfundamentalią prigimtį, kiekviena išimtis gali būti pateisinama tik aiškiaiapibrėžtais atvejais, numatytais teisėje, ir jeigu tas išimtis lydi bei jas atsveria atitinkamos apsauginės priemonės ir garantijos. Tokia yra 3.1 principo antrojoje dalyje įtvirtintos išlygos paskirtis. Kurdami šią išlygą, rekomendacijos projekto autoriai rėmėsi atitinkamais apribojimais, nurodytaisKonvencijos Nr. 108 9 straipsnyje. Pavyzdžiui, prieš tai nurodytos dvi leis-

3 priedas. Rekomendacij

: '


tinos išimtys gali būti pagrįstos 9 straipsnio nuostatomis, kuris nurodo „ke-lio užkirtimą baudžiamiesiems nusikaltimams", taip pat „saugant kitų as-menų teises ir laisves". Aptardami „atitinkamas apsaugos priemones ir ga-rantijas", nurodytas 3.1 principo antrojoje dalyje, projekto autoriai turėjo omenyje apsaugos priemonių rūšis, nurodytas Konvencijos 6 straipsnyje.

38. Aplinkybė „laikomi rinkmenoje arba rinkmenos dalyje" yra grindžiamatuo, kad atitinkamos laisvai prieinamos rinkmenos gali turėti ypatingosprigimties duomenų apie asmenis. Rekomendacijos 3.1 principe įtvirtinta apsauginė sistema būtų nebaigta, jei ji neužpildytų šio galimo teisiniovakuumo.

39. Rekomendacijos 3.2 principas yra siejamas su tomis situacijomis, kuriomis viešosios institucijos tvarko politikų ir jų politinės priklausomybėssąrašus ar asmenų sąrašus, kurie, nors ir nėra politikai, tačiau įsitraukę įpolitinį gyvenimą. Pavyzdžiui, tokie asmenys gali būti paskirti į pareigasvyriausybės ministrų biure jų politinės priklausomybės pagrindu. Žinoma,tokie duomenys yra prima facie ypatingi, kadangi jie patenka į vieną išduomenų kategorijų, nurodytų Konvencijos Nr. 108 6 straipsnyje.

40. Taip pat gali būti numatytos kitos situacijos, nesusijusios su duomenimisdėl politinių įsitikinimų. Pavyzdžiui, viešosios institucijos gali turėti bažnyčios hierarchų sąrašą pagal jų atitinkamą religinę priklausomybę. Tačiau prima facie tokie duomenys patenka į Konvencijos Nr. 108 6 straipsnio ribas, kadangi jie susiję su religiniais įsitikinimais.

41. Rekomendacijos projekto autoriai mano, kad tokiais atvejais prima facieypatingi duomenys gali būti padaromi prieinami tretiesiems asmenims,kadangi aptariami duomenys patenka į viešosios veiklos sritį.

42. Šios rekomendacijos projekto autoriai priėjo prie tokios išvados interpretuodami Konvencijos Nr. 108 6 straipsnį. Jų požiūriu, duomenys apie įsitraukusius į politinį gyvenimą asmenis „neatskleidžia", siaurąja straipsnio prasme, tokių dalykų, kaip antai: politiniai ar religiniai įsitikinimai.Be to, rekomendacijos projekto autoriai mano, kad duomenų, patenkančių į viešosios veiklos sritį, padarymas prieinamų tretiesiems asmenimsyra pateisinamas remiantis Konvencijos 9 straipsnio 2 dalies b punktu.Manyta, kad duomenų prieinamumas yra pateisinamas, nes juo ketinamaprisidėti prie demokratijos atvirumo plėtotės ir prie „kitų asmenų teisių irpareigų" apsaugos.

43. Be to, kurdami šią nuostatą, projekto autoriai turėjo omenyje Europosžmogaus teisių teismo sprendimą Lingens byloje3, kurioje Teismas pažy-

Publications of the Court, Series A, No. 103, 1986 m. liepos 8 d. sprendimo 42 dalis.

450


mėjo, kad kitaip nei privatus asmuo, politikas „...neišvengiamai ir sąmo-ningai atsiveria nuodugniam tiek žurnalistų, tiek visos visuomenės stebė-jimui kiekvieno jo žodžio ir veiksmo...". Manyta, kad viešajame gyveni-me panaši motyvacija gali būti taikoma kiekvienam duomenų subjektui.

44. Rekomendacijos 3 principas neapima duomenų apie asmenis, kurie norsir stricto sensu nėra ypatingi, tačiau gali pažeisti duomenų subjekto privatumą, jei jie padaromi laisvai prieinami. Pavyzdžiui, viešųjų institucine jų turimi duomenys dėl tokių žmogiškųjų veiksnių, kaip antai: globa,

įvaikinimas ar skyrybos ir kiti civilinės būklės registruose, gimimų, san-tuokų ar mirčių registruose esami duomenys, gali asmenims sukelti sun-kumų, jei jie padaromi laisvai prieinami. Manyta, kad valstybės narės turėtų nuodugniai apsvarstyti specialią tokių duomenų perdavimo meto-diką, grindžiant ją poreikiu išvengti žalos, galinčios kilti duomenų sub-jektų privatumui. Pavyzdžiui, galėtų būti nagrinėjamas tokių duomenų perdavimas tik tretiesiems asmenims, turintiems teisėtą interesą juos gauti, ar kelio užkirtimas perduoti tokius duomenis, taip pat rinkmenų masinio perdavimo apribojimas.

Žinoma, gali būti, kad asmenų vardai, esantys tretiesiems asmenims pri-einamose rinkmenose, gali padėti atskleisti tokius ypatingus duomenis -rasinė kilmė ar išpažįstama religija. Šis aspektas nenagrinėjamas reko-mendacijoje. Manyta, kad tai yra neišvengiamas padarinys, kai vardas įrašomas į viešąją rinkmeną. Tačiau turėtų būti paminėtos 5.2 ir 5.7 prin-cipų nuostatos, kuriomis siekiama reglamentuoti aplinkybes, kurioms esant vardai gali būti išskirti iš tretiesiems asmenims prieinamų rinkmenų.

4. Laisvai prieinami duomenys

45. Rekomendacijos 4 principas numato konkrečias gaires, kaip viešosios institucijos turėtų rinkti „laisvai prieinamus duomenis". Šis principas, kaipbus matyti, yra susijęs su 6 principo nuostatomis, kadangi duomenų rinkimo aplinkybės daro įtaką sąlygoms, pagal kurias jie toliau gali būti perduodami tretiesiems asmenims.

46. Rekomendacijos 4.1 ir 4.2 principai privalo būti laikomi pagrindiniaisskaidrumo principais duomenų rinkimo stadijoje. Be to, jie rodo būtinumą užtikrinti, kad asmuo nebūtų laikomas tiesiog vertingu ir nesąmoningu duomenų apie asmenis šaltiniu. Asmuo turėtų būti įtrauktas į informacijos judėjimo sritį. Be to, 4.1 principu pabrėžiama, kad ketinimasrinkmenas padaryti prieinamas tretiesiems asmenims yra reikšmingas duomenų apsaugos klausimas. Dar kartą akcentuojamas teisinio reglamentavimo poreikis reguliuoti duomenų apie asmenis perdavimą tretiesiemsasmenims.

451


47. Visos šios apsaugos priemonės ir garantijos prisideda prie plėtojimo duomenų apsaugos politikos dėl duomenų apie asmenis ar tokių duomenųrinkmenų prieinamumo tretiesiems asmenims. Kaip ir dėl kitų rekomendacijos principų, ketinama užtikrinti, kad naujoji informacijos rinka, kuriyra kuriama ir ypač skatinama pirmiau nurodytomis Europos Bendrijų Komisijos gairėmis, neignoruotų to fakto, kad informacija apie asmenis nėratik ekonominės veiklos rezultatas. Ji taip pat turėtų būti matoma žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, ypač teisės į duomenų apsaugą, fone.

48. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, 4.1 principu reikalaujama, kad tikslai,dėl kurių duomenys bus renkami ir tvarkomi tretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose, bei viešas interesas, pagrindžiantis jų prieinamumą,turėtų būti nurodyti remiantis nacionaline teise ir praktika. Rekomendacijos 4.1 principe paminėti veiksniai gali būti nurodyti arba tiksliai, arbabūti numanomi, ir nebūtinai teisėje. Nuoroda j „praktiką" leidžia valstybėms narėms naudoti tokias priemones: visuomenės informavimo priemones, oficialias dokumentų formas ir kitus atitinkamus mechanizmus,siekiant nurodyti tikslus, dėl kurių duomenys bus renkami ir tvarkomitretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose, bei jų prieinamumą motyvuojantį viešąjį interesą. Pavyzdžiui, pakanka, kad konkrečioje šalyjeegzistuoja viešojo sektoriaus informacijos prieinamumo ar informacijoslaisvės įstatymas, kuris leidžia laisvai prieiti prie viešųjų institucijų turimų duomenų apie asmenis. Be to, viešasis interesas, pagrindžiantis prieinamumą, randamas tokių bendrųjų įstatymų, kurių prigimtis - poreikisplėsti atvirą ir atskaitingą viešąjį administravimą, nuostatose. Kalbantapie „viešųjų rinkmenų" kategorijas klasikine šios sąvokos prasme pažymėtina, kad atskiri statutai dažnai numato tikslus, dėl kurių duomenysgali būti pateikti, ir priežastis, dėl kurių jie turi būti pateikti.

49. 4.2 principu, kaip ir 4.1 principu, nurodoma į nacionalinę teisę ir praktiką, kaip į tinkamą priemonę informuoti duomenų subjektus iki renkantduomenis ar duomenų rinkimo metu, nustatant, ar jie yra teisiškai įpareigoti pateikti savo duomenis viešosioms institucijoms. Kas galėtų sudarytinacionalinę teisę ir praktiką, aptarta 48 punkte. Sudarant gyventojų registrą ar rinkėjų registrą, asmuo turėtų būti informuotas, kad jis pagalįstatymą turi pareigą pateikti kai kuriuos tikslius duomenis apie save, otelefonų katalogui - duomenų subjektas turėtų būti informuotas, kad nėrajokio teisinio įpareigojimo, kad jo duomenys būtų laikomi tretiesiemsasmenims prieinamoje rinkmenoje. Be to, duomenų subjektai turėtų būtiinformuoti apie duomenų rinkimo teisinį pagrindą ir apie tikslus, kuriemsduomenys renkami ir tvarkomi. Taip pat duomenų subjektai turėtų būtiinformuoti apie viešąjį interesą, pagrindžiantį trečiųjų asmenų priėjimąprie jų duomenų.

452


50. Rekomendacijos 4.3 principu viešosios institucijos skatinamos būti atidžios poreikiams tų duomenų subjektų, kurių saugumui ir privatumui galikilti didelė grėsmė, jei jų duomenys būtų prieinami plačiajai visuomenei. Pavyzdžiui, viešosios institucijos turėtų skirti dėmesį asmenų, dirbančių apsaugos tarnybose, ar kurie turi kitų teisėtų priežasčių vengtiviešumo, prašymams, kad jų duomenys nebūtų viešai prieinami.

5. Priėjimas prie duomenų apie asmenisir jų perdavimas elektroninėmis priemonėmis

51. Rekomendacijos 5 principu įtvirtinama keletas apsaugos priemonių ir garantijų dėl duomenų apie asmenis, kurie automatiškai tvarkomi ir saugomi tretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose. Pirmiausia, viešųjų institucijų atliekami tvarkymo veiksmai turi būti reguliuojami nacionalinėsteisės nuostatomis. Tokios nuostatos, o jos gali įgyti atskirų taisyklių formą įvairių tipų elektroninėms duomenų bazėms, kurias tvarko viešosiosinstitucijos, turėtų nustatyti, kaip duomenys apie asmenis gali būti prieinami ir perduodami tretiesiems asmenims. Ypač turėtų būti teisiškai reglamentuojamas perdavimo ar elektroninių rinkmenų peržiūrėjimo techninių priemonių naudojimas. Tam įgyvendinti yra praktinių būdų. Pavyzdžiui,jei tik viešosios institucijos padaro savo turimų rinkmenų priėjimą visuomenei tinkle (angį. on-line), jos turėtų sudaryti sutartį su trečiaisiais asmenimis, kurie norėtų duomenų apdorojimo ir perdavimo įranga atsisiųstiduomenų apie asmenis rinkmenas, esančias viešosios institucijos duomenų bazėse. Tokioje sutartyje turėtų būti suformuluotos sąlygos ir apribojimai, susiję su ieškomų duomenų apie asmenis rinkmenomis. Be to, sutartis galėtų įpareigoti trečiąjį asmenį laikytis visų duomenų subjekto nustatytųtolesnio tokių duomenų naudojimo sąlygų. Be to, sutartis galėtų būti naudojama kaip priemonė įspėti trečiąjį asmenį apie būtinybę naudoti duomenis apie asmenis, vadovaujantis nacionaline teise ir duomenų apsaugos principu.

52. Rekomendacijos 5.2 principo nuostatomis ketinama spręsti tinkle esančių elektroninių rinkmenų, prie kurių galima prieiti ir jas peržiūrėti, saugumo klausimą. Turi būti imtasi techninių priemonių, kad būtų užkirstaskelias masiniam duomenų apie asmenis rinkmenų atsiuntimui, pažeidžiantelektroninių rinkmenų saugojimą ir perdavimą reguliuojančias taisykles.Be to, turi būti išnagrinėtas galimas poreikis apriboti kriterijus, kuriaisremiantis gali būti ieškomi duomenys apie asmenis. Ši problema yra nagrinėjama komentuojant 6.3 principą.

453


, .1 6. Trečiųjų asmenų gautų duomenų apieasmenis iš jiems prieinamų rinkmenų tvarkymas

53. I. Atvejis, kai duomenų subjektas pagal įstatymus privalo pateikti duomenis (6.1 principas):

Pažymėtina, kad sąvoka „pagal įstatymus privalo" reiškia ne tik papras-tus atvejus, kai statutiniuose teisės šaltiniuose įtvirtinama pareiga pa-teikti duomenis, pavyzdžiui, vadovaujantis mokestinėmis pareigomis ar gyventojų surašymo atveju, bet apima ir situacijas, kai duomenų subjek-tai turi pateikti duomenis, kad gautų įvairias socialines gėrybes ar pa-slaugas, pavyzdžiui, išsilavinimą, socialinę apsaugą ar net vedybų vals-tybinę registraciją.

II. Atvejis, kai duomenų subjektas savanoriškai viešajai institucijai pa-teikė duomenis apie save (6.2 principas):

Pavyzdžiui, duomenų subjektas tai galėjo padaryti atsakydamas į savi-valdybės institucijos išsiuntinėtą anketą, atsakymai į kurią padėtų savi-valdybei žinoti vietos gyventojų poreikius.

54. Atsižvelgiant į tai, kad duomenų subjektas neturėjo galimybės nedalyvauti jo duomenų rinkimo procese ar toliau jo duomenis įtraukiant įtretiesiems asmenims prieinamas rinkmenas, kadangi jis yra teisiškaiįpareigotas pateikti duomenis, 6.1 ir 6.2 principai suteikia duomenų subjektui tai kompensuojančias garantijas, reguliuodami tolesnį trečiųjų asmenų atliekamą duomenų tvarkymą. Atsižvelgiant į tai, pagal 6.1 principą reikalaujama, kad aiškiai išreikštas ir sąmoningai suvoktas sutikimas -šis sutikimas bet kada gali būti atšauktas - būtų gautas iki tolesnio trečiųjų asmenų atliekamo duomenų tvarkymo. Siekdamos, kad aiškiai išreikšto ir sąmoningai suvokto sutikimo principas netaptų beprasmis, viešosios institucijos, atsakingos už duomenų rinkimą ir jų prieinamumą,be jokios abejonės, duomenų rinkimo stadijoje turėtų paklausti asmenį,

ar jis leidžia duomenis apie save

perduoti tretiesiems asmenims. Nesantaiškiai išreikšto ir sąmoningai suvokto duomenų subjekto sutikimo, trečiųjų asmenų atliekamas jo asmens duomenų tvarkymas turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tokie įstatyminiai reikalavimai ar nuostatos gali būti įtraukti į teisės aktus, reguliuojančius atskiras viešųjųrinkmenų kategorijas, duomenų apsaugos įstatymus ar informacijos laisvės įstatymus.

55. Jeigu asmuo nėra įpareigotas pateikti savo duomenis pirmiau aprašytaprasme, jis turi turėti galimybę naudotis keletu teisių atžvilgiu tų duomenų, kurie saugomi tretiesiems asmenims prieinamose rinkmenose. Rekomendacijos 6.2 principo a, b, c ir d punktuose įtvirtintos teisės nebūtinai

454


turi būti nacionalinėje teisėje. Rekomendacijos 6.2 principu aiškiai nu-statoma, kad tai yra tik pasirinkimo alternatyvos, iš kurių bent viena turėtų būti įtvirtinta nacionalinėje teisėje.

56. Rekomendacijos 6.3 principu skiriama daug dėmesio duomenų subjektoduomenų apsaugos teisėms, kai jo duomenys yra tvarkomi trečiųjų asmenų ir yra gauti iš tretiesiems asmenims prieinamų rinkmenų. Šios teisėsapima priėjimo teisę, klaidų ištaisymo ir ištrynimo teisę, jei duomenysbuvo tvarkomi pažeidžiant duomenų apsaugos principus. Rekomendacijos 6.3 principu nustatytos teisės yra Duomenų apsaugos konvencijos8 straipsnio turinio tiesioginis išdėstymas. Tačiau 6.3 principo antroji dalis ypač liečia duomenų apsaugos subjekto teisę reikalauti ištrinti jo duomenis naujose rinkmenose, kurias sukūrė tretieji asmenys remdamiesi jiemsprieinamais duomenimis. Nors pagal Duomenų apsaugos konvencijos8 straipsnį teisė reikalauti ištrinti duomenis apima tik atvejį, kai duomenys buvo neteisėtai tvarkomi, tačiau nepaisant to, rekomendacijos projekto autoriai manė, kad neribota teisė juos pašalinti yra adekvati šiarekomendacija apimamomis situacijomis. Pažymėta, kad projekto autorių pozicija dėl teisės ištrinti duomenis atitinka ankstesnę poziciją, kuriosbuvo laikomasi Rekomendacijoje Nr. R (85) 20 dėl tiesioginėje rinkoda-roje naudojamų duomenų apie asmenis apsaugos. [ šią rekomendacijąturi būti atsižvelgta, nustatant papildomus principus, reguliuojančius, kaipšia rekomendacija apimami duomenys apie asmenis gali būti toliau naudojami trečiųjų asmenų veikloje rinkodaros tikslais.

7. Rinkmenų sujungimas, suderinimas

57. Šioje rekomendacijoje įtvirtinti principai atitinka technologijų tobulinimo lygį. Kaip galima pastebėti įvairiose šio teksto vietose, labiausiairūpinamasi, kad būtų išvengta piktnaudžiavimų, galinčių atsirasti dėl viešosiose institucijose duomenų tvarkymo naujų technologijų ir jų turimųnaujų duomenų elektroninių perdavimo priemonių.

58. Duomenų tvarkymo technologijos prieinamos ir tretiesiems asmenims,kuriems gali būti perduoti duomenys. Naudodamiesi programine įranga,jie gali elektroniniu būdu naršyti viešąsias rinkmenas, siekdami išskirtivardus ar adresus pagal tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, amžių ar rasinękilmę. Iš informacijos, kuri yra viešosiose institucijose esančiose tarpusavyje nesusijusiose rinkmenose, dabar tretieji asmenys gali sukurti naujų irdaug įdomesnių duomenų rinkmenų. Naujos sukuriamos rinkmenos, kaipšio proceso rezultatas, gali būti labai vertingos duomenų apie asmenispožiūriu ir, žinoma, labiau informatyvios nei atskira rinkmena. Pavyzdžiui, yra įmanoma sujungti elektroninį telefonų numerių katalogą su

455


kitokios rūšies viešąja rinkmena, siekiant padidinti elektroniniame tele-fonų numerių kataloge esamos informacijos vertę.

59. Šios rinkmenų sujungimo ar derinimo technologijos kelia akivaizdų pavojų. Ypač dėl to, kad jos automatiškai gali sukurti asmenų gyvenimobūdo vaizdą be jų žinios ir sutikimo. Be to, galimybė iš viešųjų rinkmenų išskirti vardus pagal jų nacionalinę ar religinę priklausomybę leidžiasukurti rinkmenas, turinčias ypatingų duomenų. Dėl šios priežasties pagal rekomendacijos 5.2 principą siūloma viešai prieinamose rinkmenose numatyti elektroninių užklausų apimties ar elektroninės paieškosapribojimus. Pavyzdžiui, turi būti išnagrinėtas poreikis viešosiose rinkmenose užkirsti kelią elektroninei paieškai, kuri gali būti atliekamapagal tam tikrus žmonių vardus, pagal gyvenančiuosius tam tikrose vietose ar regionuose. Tokios informacijos atsiuntimas, kartu galimybė palyginti ar sujungti su kita rinkmena leistų tretiesiems asmenims gautigana tikslius ypatingo pobūdžio duomenis pagal konkrečiai apibrėžtasgrupes.

60. Suprasdami ankstesniame punkte aptartas problemas, rekomendacijos projekto autoriai pasiūlė, kad rinkmenų derinimo ar jų sujungimo metodaiturėtų būti leistini, jei tik tai numato nacionalinė teisė. Be to, nacionalinė teisė - kuri vėl turėtų būti aiškinama plačiai - turėtų numatyti atitinkamas duomenų subjekto apsaugos priemones, jei tretiesiems asmenimsduodamas leidimas naudotis šiais metodais.

8. Duomenų srautas į užsienį

61. Iki šiol aptarti principai yra skirti tam tikroms nacionalinio lygmens problemoms, kai duomenis apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenas viešosios institucijos perduoda tretiesiems asmenims. Aptartos apsaugos priemonės ir garantijos yra pagrįstos nacionaline teise. Tačiau viešųjų institucijųturimų duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimastretiesiems asmenims, esantiems kitose šalyse, negali būti ignoruojamas.Šiuolaikinių technologijų lygis teikia galimybę tretiesiems asmenims, esantiems A šalyje, nuotoliniu būdu pasiekti B šalyje esančios viešosios institucijos turimus duomenis apie asmenis. Pavyzdžiui, duomenys gali būtipersisiųsti iš vienos šalies į kitą. Be to, viešosios institucijos gali magnetines rinkmenas išsiųsti paštu tretiesiems asmenims kitoje valstybėje. Taippat yra būtina aptarti šiame sektoriuje kylančias duomenų apsaugos problemas duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimo įužsienį kontekstu (8.1 principas).

62. Rekomendacijos projekto autoriai siekė adaptuoti Duomenų apsaugos konvencijos 12 straipsnio principus ir numatyti specialius perdavimo šiame

456


sektoriuje principus. Teikiant rekomendacijos 8 principą analizuojama keletas situacijų, kai gali vykti duomenų perdavimas į užsienį:

• perdavimas gali vykti į konvenciją ratifikavusios valstybės teritoriją;• į valstybės, kuri nors nėra konvencijos dalyvė, tačiau turi konvencijos

ir šios rekomendacijos nuostatas atitinkančias teisės normas, teritoriją;• į valstybės, kurios teisės normos neatitinka konvencijos ir šios reko

mendacijos nuostatų, teritoriją.

63. Paeiliui aptardami kiekvieną išdėstytą hipotetinę situaciją, rekomendacijos projekto autoriai numatė duomenų srauto į užsienį teisinio reglamentavimo sistemą.

64. Aptariant pirmąją prielaidą, remiantis Konvencijos Nr. 108 12 straipsnio2 dalies nuostatomis, rekomendacijos 8.2 principu įteisinamas laisvo duomenų srauto principas. Kadangi konvencijos dalyvė turi būti suderinusiduomenų apsaugos teisės normas su konvencijos pagrindiniais principais,todėl nėra jokio duomenų srauto į jos teritoriją apribojimų prima faciepagrindo. Be abejo, ir duomenis siunčianti valstybė turi būti konvencijosdalyvė. Tačiau rekomendacijos 8 principas nėra išimtinai susijęs su situacija, kai gaunančioji duomenis šalis yra konvencijos dalyvė. Jis taip patnumato duomenų apie asmenis perdavimą į valstybes, nesančias konvencijos dalyvėmis, taip pat į valstybes, kurios neturi priėmusios duomenųapsaugos įstatymų. Rekomendacijos projekto autoriai siekė paskatinti visas valstybes pripažinti laisvo duomenų srauto į valstybes, kurios ratifikavo Konvenciją Nr. 108, principą. Rekomendacijos 8.2 principo nuostatosneapriboja konvencijos dalyvės teisės nustatyti atskirų kategorijų duomenų apie asmenis ar tokių duomenų rinkmenų perdavimo pagal Konvencijos Nr. 108 12 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatas sąlygas.

65. Teikiant rekomendacijos 8.3 principą aptariama situacija, kai gaunančioji duomenis valstybė turi teisės normas, kurios yra įtvirtinusios pagrindinius Konvencijos Nr. 108 principus ir atspindi šios rekomendacijos dvasią, bet dar nėra ratifikavusi konvencijos. Iš tikrųjų kai kurios valstybėsyra priėmusios atitinkančius konvenciją duomenų apsaugos įstatymus,tačiau dar nepateikė ratifikavimą patvirtinančių dokumentų. Panašiai kaipir 8.2 principu, 8.3 principu palaikomas laisvas duomenų srautas į tokias

- valstybes. Buvo manoma, kad nors konvencijos ratifikavimas tam tikroje stadijoje yra būtinas, teisinė padėtis dėl duomenų apsaugos tokiose šaly-se turėtų būti laikoma pakankama, todėl perdavimas per valstybės sieną turėtų būti leistas, nekeliant tolesnių sąlygų. Kalbant konvencijos sąvo-komis, galima sakyti, kad tokiose valstybėse yra užtikrintas „ekvivalen-tus apsaugos lygis", bent jau kai ketinama perduoti duomenis iš konven-cijos dalyvėmis esančių valstybių teritorijos.

457


66. Siūlant rekomendacijos 8.4 principą aptariama situacija, kai paskirtiesvalstybė nėra ratifikavusi Konvencijos Nr. 108 ir neturi jokių duomenųapie asmenis apsaugos teisės normų ar bent jau normų, kurios galėtų būtilaikomos atitinkančiomis pagrindinius konvencijos principus. Šiuo atveju, kad nebūtų susilpninta duomenų subjektų apsauga ir nepažeisti duomenų apsaugos principai, ypač konvencijoje ir šioje rekomendacijojenustatyti principai, eksportuojančios valstybės turėtų apsvarstyti duomenų apie asmenis perdavimo tokiose šalyse esantiems tretiesiems asmenims apribojimų nustatymo klausimą.

67. Rekomendacijos projekto autoriai pasiūlė visai neleisti duomenų perdavimo, nesant laisvo ir sąmoningai suvokto duomenų subjekto rašytiniosutikimo. Be to, toks sutikimas galėtų būti bet kada atšaukiamas. Manyta,kad reikalavimo dėl sutikimo sugriežtinimas iki „rašytinio sutikimo" atitinka8.4 principe aptariamas aplinkybes, kadangi duomenys apie asmenis busperduodami į užsienio valstybę, kur neįmanoma toliau kontroliuoti duomenų likimo.

68. Rekomendacijos 8.4 principas taip pat numato alternatyvius metodus, užtikrinančius duomenų apsaugą tuo atveju, kai duomenys perduodami įšalis, kuriose nėra duomenų apsaugos įstatymų. Alternatyvus metodas numato, kad eksportuojanti šalis turėtų imtis priemonių, kurios garantuotųduomenų apsaugą, įskaitant konvencijoje ir šioje rekomendacijoje nustatytų principų laikymąsi paskirties valstybės teritorijoje. Viena iš tokių prie-

||i|Į| monių galėtų būti reikalavimas importuojančiajam trečiajam asmeniuisutartimi įsipareigoti laikytis duomenų apsaugos principų. Šiuo atveju yra prisimintina pavyzdinė sutarties forma, kurią parengė Konvencijos Nr. 108

#Į|jI dalyvių konsultacinis komitetas. Pabrėžtina, kad sutartinės teisės naudo-j] į j yjJliĮJ

jimas turi būti laikomas laikinąja priemone, belaukiant duomenų apsaugos įstatymų priėmimo paskirties valstybės teritorijoje, ir neturėtų būtilaikoma pašalinančia poreikį priimti tokius įstatymus priemone. Tam, kadbūtų leidžiamas ginčų sprendimas neatsižvelgiant į nacionalinę teisę,sutartyje galėtų būti numatytas nepriklausomas arbitražinis ginčų nagrinėjimas. Nepriklausomo arbitražo kompetencija turėtų apimti galimybę,leidžiančią duomenų subjektui apginti savo teises dėl savo duomenų irprisiteisti kompensaciją, jei tokias jo teises pažeidė tretysis asmuo. Rekomendacijos 8.4 principu pabrėžiama, kad naudojimas tokių priemonių,kaip laisvo ir sąmoningai suvokto duomenų subjekto rašytinio sutikimoalternatyvos, yra priklausomas nuo to, ar duomenų subjektas buvo infor-H | | muotas apie galimybę, kad duomenys apie jį gali būti perduoti tretie-

siems asmenims, esantiems šalyse, kuriose nėra duomenų apsaugos tei-sės nuostatų, ir nuo galimybės prieštarauti tokiam perdavimui.

458


69. Rekomendacijos 8.5 principu iškeliama ypatinga problema, atsiradusidėl galimybės per valstybės sieną tinklu prieiti ar nuotoliniu būdu atsisiųsti laisvai prieinamus duomenis ar duomenų rinkmenas. Ši problematampa dar aštresnė, kai perdavimas vyksta į valstybes, neturinčias duomenų apsaugos įstatymų. Atsižvelgiant į rekomendacijos projekto autorių pastangas sukurti tokį tekstą, kuris atitiktų technologijų pažangos lygį, buvo manoma, kad yra svarbu atkreipti nacionalinių įstatymų leidėjųdėmesį į nuotolinės prieigos ar galimybės išsikviesti duomenis iš užsienio problemas.

9. Koordinavimas /bendradarbiavimas

70. Rekomendacijos preambulės norminėje dalyje buvo išskirtas poreikis atkreipti „valdžios institucijų, įsteigtų pagal duomenų apsaugos teisės aktus arba teisės aktus dėl priėjimo prie viešojo sektoriaus duomenų, dėmesį" į ją. Rekomendacijos 9 principu skatinamas tokių valdžios institucijųbendradarbiavimas ir veiksmų koordinavimas, kad būtų galima užtikrintibendrą požiūrį į viešųjų institucijų turimų duomenų apie asmenis ar tokiųduomenų rinkmenų perdavimą tretiesiems asmenims. Rekomendacijos9 principu skatinamas dialogas turėtų padėti atitinkamoms agentūromsžinoti apie perdavimą reguliuojančias sąlygas. Pavyzdžiui, asmens duomenų perdavimas pagal informacijos laisvę reguliuojančias teisės normas yra draudžiamas, jeigu perdavimas pažeistų duomenų subjekto privatumą. Teisės aktuose dėl informacijos laisvės paprastai tokia nuostataplačiau neaiškinama. Dėl to buvo manyta, kad valdžios institucijos, kurioms patikėtas tokių nuostatų aiškinimas, galėtų pasinaudoti sąlygomis,kurias nustatė duomenų apsaugos valstybės institucijos dėl naudojimosiduomenimis apie asmenis, kurie buvo joms pateikti ar pas juos registruoti. Atsižvelgiant į tai, kad duomenų apsaugos valstybės institucijos galinustatyti viešųjų institucijų turimų asmens duomenų rinkmenų naudojimo, apimant ir perdavimą, apribojimus, buvo manyta, kad pagal teisėsaktus dėl informacijos laisvės veikianti agentūra turėtų atsižvelgti į tokias sąlygas.

459

IV;

Rekomendacija Nr. R (93) 7„Dėl viešųjų įmonių ir veiklos privatizavimo"(Priimta 1993 metų spalio 18 dieną Ministrų komiteto 500-ajame ministrų atstovų susitikime)



valstybių narių vyriausybėms rekomenduoja savo nacionalinėje teisėje ir admi-nistracinėje praktikoje laikytis principų, išdėstytų šios rekomendacijos priede,

siūlo Europos Tarybos generaliniam sekretoriui atkreipti kitų Europos valsty -bių vyriausybių dėmesį į šią rekomendaciją.

Rekomendacijos N r. R (93) 7 priedas


Šia rekomendacija įtvirtinami principai, kurių turėtų laikytis valstybės narės fizinių ir juridinių asmenų (įskaitant ir asmenų grupes), susijusių su privatiza-vimu, interesais.

Šioje rekomendacijoje:

a) „privatizavimas" reiškia:

(I) visišką ar dalinį viešosios nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn ar viešosios įmonės kontrolės perdavimą tokiu būdu, kad įmonė nustoja būti viešąja;

(II) viešosios įmonės ar valdžios institucijos vykdytos veiklos perdavimą privačiam asmeniui, nesvarbu, ar tai susiję su nuosavybės perdavimu;

b) „viešoji įmonė" - kiekviena įmonė, kuriai viešosios valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali duoti valdingus nurodymus, kadangiįmonė joms priklauso nuosavybės teise ar dėl jų finansinio dalyvavimoįmonėje, ar dėl taisyklių, kurios reguliuoja įmonės veiklą. Viešosiosvaldžios institucijos galimybė duoti valdingus nurodymus preziumuo-jama, jei šios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai:

460


(I) valdo pagrindinę įmonės įstatinio kapitalo dalį; ar(II) turi didesnę dalį įmonės akcijų suteikiamos balsavimo teisės; ar(I) gali patvirtinti daugiau nei pusę įmonės administracinio, valdymo

ar priežiūros organo narių;

c) „viešoji valdžios institucija" tai:

(I) bet kokios rūšies ir bet kurio lygmens viešosios teisės subjektas;(II) kiekvienas privatus asmuo, kuris įgyvendina viešąją valdžią.

1 skyrius. Piliečių demokratinių teisių apsauga

Jei privatizavimo procesas ar privatizavimo programa dėl savo apimties ar dėl viešųjų įmortių skaičiaus, ar dėl veiklos prigimties išsiskiria savo svarba, tai ketindamos pradėti privatizavimą viešosios valdžios institucijos turi užtik -rinti, kad visuomenė bus informuojama ir taip užtikrinama veiksminga demo-kratinės kontrolės galimybė. Informacija turi būti teikiama apie privatizavi -mo sprendimų motyvus ir sąlygas.

Informacijos atskleidimas gali būti ribojamas tik tokia apimtimi, kokios rei -kia bendrajam interesui ar įstatymų nustatytam konfidencialumui išsaugoti.

Viešosios valdžios institucija turi nurodyti priežastis, kurios lemia informaci-jos neatskleidimą, nebent toks atskleidimas pats savaime pažeistų interesus, dėl kurių informacija ir buvo neatskleista.

2 skyrius. Naudotojų ir vartotojų teisių apsauga

Jei privatizuojamos:

• komunalinio ūkio įmonės, susijusios su viešuoju transportu, telekomunikacijomis, vandeniu, dujomis, elektra, taip pat su kita veikla, kurinacionaliniais įstatymais priskiriama prie tokių įmonių veiklos, ar

• monopolija, parduodanti prekes ar teikianti paslaugas didžiajai visuomenės daliai, kuri išlaikys monopolinę padėtį po privatizavimo,

tai privatizavimo sąlygos turi būti nustatytos, atsižvelgiant į paslaugos vieša -jam interesui tenkinti tęstinumą, prieinamumą (taip pat į kainą) ir kokybę. Jei tikslinga, turi būti vedamos konsultacijos su vartotojais ar naudotojais.

Pirmiau išdėstytoje dalyje nurodyti interesai, jei būtina, turi būti garantuojami valdymo priemonėmis ir numatant efektyvias galimybes kontroliuoti pri-vatizuotą įmonę ar asmenį, vykdantį privatizuotą veiklą, ar kitomis efekty-viomis priemonėmis, įskaitant, kur tai tinkama, greitos ir nebrangios teisinės ar administracinės gynybos priemonių ar arbitražo prieinamumą.

Prieš pradedant privatizavimą, viešosios valdžios institucijos turėtų tinka-momis priemonėmis informuoti naudotojus ir vartotojus apie būdus, kuriais

461


jos ketina ginti jų interesus, atsižvelgiant į ankstesnėse dalyse išdėstytus reikalavimus.

3 skyrius. Darbuotojų teisių apsauga

Jei privatizavimas susijęs su darbuotojų perdavimu naujam darbdaviui, ypa-tingas dėmesys turėtų būti skiriamas šių darbuotojų teisių ir interesų apsaugai.

Tokiais atvejais darbuotojų atstovams turėtų būti pateikta išsami informacija apie privatizavimo sąlygas, kurios yra svarbios darbuotojų interesams.

Prieš tai paminėta informacija turi būti pateikta iki privatizavimo tokiu laiku, kuris leistų pateikti pastabas dėl privatizavimo padarinių darbuotojų intere-sams ir dėl jų planuojamų priemonių.

4 skyrius. Aplinkos apsauga

Privatizuojamai įmonei ar privatizuojama veikla užsiimsiančiam asmeniui turi būti nustatytos sąlygos, kuriose deramas dėmesys skiriamas poreikiui sau-goti aplinką.

Privatizavimas neturėtų užkirsti galimybės gauti kompensaciją už įmonės veikla padarytą žalą aplinkai iki privatizavimo.

5 skyrius. Potencialių pirkėjų apsauga

Nustatant privatizavimo procedūras turi būti skiriamas deramas dėmesys skaid-rumui ir lygiateisiam požiūriui į potencialius pirkėjus. Šių tikslų galima pa-siekti įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, privatizuojant viešuoju konkursu arba aukcionu.

Jei privatizavimas atliekamas viešuoju konkursu ar aukcionu, tai:

a) potencialūs pirkėjai turėtų gauti tinkamą informaciją, kuri jiems leistųįvertinti savo privatizavimo interesus;

b) reikėtų vengti susijusių su privatizavimu interesų potencialių konfliktų.


7. Įvadas

1.1. Rekomendacija Nr. R (93) 7 yra darbo, kurį vadovaujama Europos teisi-nio bendradarbiavimo komiteto (CDCJ) atliko Administracinės teisės pro-jektų grupė (CJ-DA), rezultatas. Projektų grupė rekomendacijos rengimo darbą atliko įgyvendindama tam tikras sąlygas, kurias nustatė CDCJ, o būtent- išnagrinėti administracinės teisės problemas, kurios Europos lyg-meniu vertė imtis bendrų veiksmų, o ypač parengti atitinkamą dokumen-

462


tą, liečiantį „viešųjų paslaugų ir įmonių privatizavimą, pirmiausia klau-simą dėl galimų ir naudingų privatizavimo apimčių, viešosios teisės fun-damentalių principų ir viešųjų paslaugų naudotojų teisių ir interesų ga-rantijų apsaugos šviesoje".

1.2. Šis darbas yra logiška tąsa grupės (anksčiau žinomos kaip Administracinės teisės ekspertų komitetas) ankstesnio darbo, kadangi asmenų apsaugos nuo administracinių institucijų aktų interesais Ministrų komitetas administracinės teisės srityje jau buvo priėmęs keletą rekomendacijų. Taisusiję su asmens apsauga nuo administracinių institucijų aktų (Rezoliucija {77) 31), administracinių institucijų naudojimusi diskrecinėmis galiomis (Rekomendacija Nr. R (80) 2), viešąja atsakomybe (RekomendacijaNr. R (84) 15), didelį asmenų skaičių liečiančiomis administracinėmisprocedūromis (Rekomendacija Nr. R (87) 16), laikinąja teismine apsauga administracinėse bylose (Rekomendacija Nr. R (89) 8) ir administracinėmis nuobaudomis (Rekomendacija Nr. (91) 1).

1.3. Darbą dėl privatizavimo projektų grupė pradėjo remdamasi dokumentais, pateiktais privatizavimui skirtame Europos Tarybos XXI Europos teisės kolokviume, įvykusiame 1991 m. spalio mėn. Budapešte, taip patremdamasi pasiūlymais ir išvadomis, kuriuos pateikė ne tik Europos Tarybos valstybių narių ekspertai, bet ir didžioji dauguma valstybių ne nariųiš Vidurio ir Rytų Europos.

1.4. Projektų grupės dėmesys buvo skirtas administracinės teisės klausimams,todėl grupė neturėjo galimybių įsigilinti į politinio ir ekonominio pobūdžio problemas, kylančias privatizavimo srityje. Tokios problemos yraypač aštrios buvusiose socialistinėse valstybėse jų ekonomikų fundamentalių transformacijų, kurios vyko po politinių pokyčių Vidurio ir Rytų Europoje, kontekste. Projektų grupė domėjosi ne tik buvusių socialistiniųvalstybių, kurios dabar yra visateisės Europos Tarybos narės, ekspertųnuomone, bet ir nuomone gana didelio skaičiaus nesančių narėmis Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurios dalyvavo grupės susitikimuose. Tokiubūdu grupė siekė užtikrinti, kad rekomendacija būtų reikšminga ne tiktoms valstybėms, kuriose rinkos ekonomika funkcionuoja jau seniai.

2. Rekomendacijos struktūra2.1. Rekomendacijos forma primena ankstesnių rekomendacijų administraci-

nės teisės srityje formas, kurias Ministrų komitetas priėmė vadovauda-masis Europos Tarybos statuto 15.b straipsniu, tai yra valstybių narių vy-riausybėms rekomenduojama savo nacionalinėje teisėje ir administracinėje praktikoje laikytis principų, išdėstytų šios rekomenda-cijos priede. Nors rekomendacija nėra tarptautinė konvencija ar susitari-

463


mas, turintis teisinę galią tarptautinėje ar nacionalinėje teisėje, tačiau, nepaisant to, galima tikėtis, kad ji bus efektyvi įgyvendinama, nes Mi-nistrų komitetas, kaip ir paprastai tokių rekomendacijų atžvilgiu, politi-niu lygmeniu kontroliuos, ar valstybės narės deramai laikysis šioje reko-mendacijoje įtvirtintų principų.

2.2. Prieš dėstant principus, rekomendacijos priedas pradedamas nuo skyriaus,nurodančio rekomendacijos taikymo sritį ir apibrėžiančio esmines sąvokas. Tolesnių penkių skyrių temos apima laikytas svarbiomis tam tikrasprivatizavimo sritis, o būtent- piliečių demokratinių teisių apsaugą, naudotojų ir vartotojų teisių apsaugą, darbuotojų teisių apsaugą, aplinkosapsaugą, potencialių pirkėjų (privatizuojamų įmonių ar veiklos pirkėjų)apsaugą. Rekomendacijoje apsiribojama principų nurodymu ir valstybėms narėms palieka teisė nustatyti šių principų įtvirtinimo priemones.

2.3. Požiūrio į privatizavimą skirtumai valstybėse narėse yra neišvengiami,ypač atsižvelgiant į tai, kad net valstybėse narėse, kuriose rinkos ekonomika funkcionuoja jau ilgai, egzistuoja labai skirtinga privatizavimo praktika. Rekomendacija neketinama įsiterpti į valstybių narių diskreciją privatizavimo klausimu. Tačiau ja siekiama užtikrinti, kad, nepaisant to,kokios privatizavimo politikos valstybės laikytųsi ir kokias privatizavimo procedūras jos norėtų įtvirtinti, atsižvelgdamos į savo konkrečias aplinkybes, valstybės skirtų deramą dėmesį užtikrinti minimalią apsaugątam tikrų svarbių teisių ir interesų, kuriuos privatizavimas gali paliesti.Valstybėms narėms paliekama teisė spręsti, kokiu būdu užtikrinti tokiąapsaugą.

2.4. Rekomendacija nereglamentuoja, kokiu konkrečiu atveju turėtų būti privatizuojama įmonė ar veikla. Tai išimtinai kiekvienos valstybės narėsreikalas.

3. Rekomendacijos tekstas

3.1. Kaip jau nurodyta, šis dokumentas „valstybių narių vyriausybėms" rekomenduoja savo nacionalinėje teisėje ir administracinėje praktikoje laikytis principų, išdėstytų šios rekomendacijos priede".

3.1. Rekomendacijos priedas

3.2.1. Taikymo sritis ir apibrėžimai

Įvadinėje šio skyriaus dalyje apibrėžiama rekomendacijos taikymo sritis, nu-rodoma priede įtvirtintų principų paskirtis. Tuo siekiama užtikrinti, kad su privatizavimu susijusių fizinių ir juridinių asmenų (taip pat jų grupių) intere-sai, nurodyti tolesniuose rekomendacijos skyriuose, būtų ginami valstybių na-rių teisėje ir praktikoje.

464


Šiuo tikslu rekomendacijoje apibrėžiamos sąvokos „privatizavimas", „viešoji įmonė" ir „viešosios valdžios institucija".

Pagal šią rekomendaciją sąvoka „privatizavimas" reiškia arba viešosios nuo-savybės perėjimą (visišką arba dalinį) privačion nuosavybėn, arba viešosios įmonės kontrolės perdavimą tokiu būdu, dėl ko ji nustoja būti viešąja įmone (kaip nurodyta rekomendacijoje), arba viešosios įmonės ar viešosios valdžios veiklos perdavimą privačiam asmeniui.

Taigi privatizavimo objektu gali būti įmonė (realiai kontroliuojama viešosios valdžios, kaip nurodyta apibrėžiant „viešosios įmonės" sąvoką - žr. toliau), kuri egzistuoja privatizavimo metu. Privatizavimo sąvokos apibrėžime varto-jamas žodžių junginys „nuosavybė ar kontrolė" rodo, kad privatizavimo es-mė yra įmonės realios kontrolės perdavimas. Tai atitinka apibrėžimą „viešo-sios įmonės", kaip įmonės, kurią tiesiogiai ar netiesiogiai valdo viešosios valdžios institucijos.

Ir kaip alternatyva privatizavimas gali nereikšti nei įmonės nuosavybės rūšies pakeitimo, nei jos turimo turto nuosavybės rūšies pakeitimo, bet gali reikšti perdavimą teisės ar pareigos verstis tam tikra veikla, kuri anksčiau priklausė viešosioms įmonėms arba viešosios valdžios institucijoms. Kaip pažymėta šioje rekomendacijoje, privatizavimas apima ir šiuos perdavimo atvejus, neat-sižvelgiant į jų formas. Taigi, viena vertus, subrangos sutarties dėl šiukšlių išvežimo vietos valdžios institucijos prižiūrimoje teritorijoje sudarymas reiš-kia, kad savivaldos institucijos neatsisakė savo pareigų dėl šios viešosios pa-slaugos, tačiau šios funkcijos vykdymą sutartinių santykių pagrindu perkėlė privačiam asmeniui, o tai nereiškia „veiklos perdavimo" pagal rekomendaci-ją. Kita vertus, viešosios valdžios institucijos paprastas perdavimas visos įmo-nės veiklos, pavyzdžiui, pašto paslaugų teikimas, tam tikrai privačiai įmonei yra veiklos perdavimas pagal šią rekomendaciją.

Pripažintina, kad sąvoka „privatizavimas" gali apimti kitas situacijas, nei apima rekomendacija. Taigi įstatymais garantuojama monopolio teisė ar vals-tybės finansinės paramos nutraukimas taip viešąją įmonę perkeliant į konku-rencinę aplinką galėtų būti traktuojamas kaip viena iš privatizavimo formų. Rekomendacijoje privatizavimas yra apibrėžiamas dviem būdais, kurie ne tik apibrėžia privatizavimą, bet ir nusako atvejus, kada labiausiai akivaizdus asmens apsaugos poreikis.

Nepaisant to pripažįstama, kad kai kurie šioje rekomendacijoje įtvirtinti prin-cipai gali būti reikšmingi viešųjų įmonių statuso pokyčiams, nors jie ir neati-tinka rekomendacijoje pateiktos privatizavimo sąvokos.

Vadinasi, valstybės narės turėtų išnagrinėti, ar būtina taikyti šiuos principus viešosios įmonės statuso pokyčiams, kurie nereiškia privatizavimo pagal šios rekomendacijos prasmę, bet susiję su joje sprendžiamais klausimais.

465


Tokio atvejo pavyzdžiu gali būti viešosios įmonės, kurios veiklą reguliavo viešoji teisė, transformavimas į privačią bendrovę, kurios akcijos liko vals-tybės nuosavybe, nors įmonę iš pat pradžių buvo ketinama tinkamu būdu privatizuoti.

Sąvokos „viešoji įmonė" apibrėžimas grindžiamas dominuojančia viešosios valdžios institucijos įtaka įmonei. Dominuojanti įtaka gali reikštis nuosavy-bės teisės, finansinio dalyvavimo ar įmonės veiklą reguliuojančių taisyklių pagrindais. Apibrėžimas yra identiškas Europos Bendrijų Tarybos 1980 m. bir-želio 25 d. direktyvoje Nr. 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir viešųjų įmonių skaidrumo pateikiamam apibrėžimui (Oficialus leidi-nys, 1980, Nr. L195, p. 35).

Sąvoka „viešosios valdžios institucija" yra paimta iš ankstesnės Ministrų ko-miteto Rekomendacijos dėl viešosios atsakomybės (Nr. (84) 15).

3.2.2. 1 skyrius. Piliečių demokratinių teisių apsauga

Kaip jau pažymėta, kokia viešoji įmonė ar veikla turėtų būti privatizuota, yra kiekvienos valstybės nacionalinės politikos reikalas. Tačiau privatizavimas ar privatizavimo programa dėl jos masto, privatizuojamų įmonių skaičiaus ar veiklos pobūdžio gali būti tokio svarbumo, jog demokratijos sąlygomis turėtų būti privaloma suteikti visuomenei pakankamai informacijos apie tokį siūly-mą, kad būtų išgirsta viešoji nuomonė. Visuomenę galima informuoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, pasitelkus visuomenės atstovus parlamente, oficialiomis publikacijomis ir kt, arba, ne nacionalinės, bet vietinės reikšmės privatiza-vimo atveju, surengiant bendruomenės apklausą. Informacijos pateikimo tikslas yra visuomenei sudaryti galimybę pateikti argumentuotus pareiškimus įgalio-tiems priimti privatizavimo sprendimus. Kiekvienai valstybei narei palieka-ma teisė pačiai spręsti, ar siūlomas privatizavimas ar privatizavimo progra-ma yra tokia svarbi, kad reikia tokiu būdu ginti demokratines piliečių teises, taip pat spręsti, kaip informacija turėtų būti pateikta visuomenei. Pirmame skyriuje nustatytas principas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad gali atsirasti atvejų, kurie reikalautų tokios apsaugos, ir rekomenduoja, kad tokiais atve-jais valstybės narės turėtų užtikrinti, jog plačiajai visuomenei būtų prieinama su tuo susijusi informacija.

Toks informavimas turi apimti sprendimo privatizuoti motyvus ir privatizavi-mo sąlygas. Tačiau yra pripažįstama, kad teise garantuojami konfidencialu-mo reikalavimai ar bendrieji interesai (kurie priklausomai nuo aplinkybių gali apimti negarantuojamas teise konfidencialumo sąlygas) gali reikalauti apriboti informacijos atskleidimą. Tokiais atvejais yra pripažįstama, kad val-džios institucijų taikomi tokio atskleidimo apimčių apribojimai gali būti rei-kalingi. Jei toks atvejis kyla, tai viešosios valdžios institucijos turėtų nurodyti bent jau bendrojo pobūdžio priežastis, kodėl informacija nepateikiama, ne-

466


bent tokių priežasčių pateikimas savaime pažeistų interesus, dėl kurių gyni-mo toks neatskleidimas ir yra numatytas.

Pabrėžtina, kad šiame skyriuje nustatytų principų reikia laikytis tik tais atve-jais, kai privatizavimą įgyvendinančios viešosios valdžios institucijos turi dis-kreciją dėl privatizavimo tikslingumo ir sąlygų, kuriomis vyks veikla po pri-vatizavimo.

Kai pirmiau iškeltus klausimus yra išsprendęs įstatymų leidėjas, laikoma, kad demokratinė kontrolė jau įgyvendinta parlamento procedūromis ir šiame sky-riuje įtvirtintų principų buvo laikytasi.

3.2.3. 2 skyrius. Naudotojų ir vartotojų teisių apsauga

Tam tikrų įmonių ar veiklos privatizavimas gali turėti tiesioginę įtaką tų vi-suomenės narių, kurie yra šios įmonės ar veiklos produktų (prekių ar paslau-gų) naudotojai ar vartotojai, interesams. Tai atsitinka ypač tokiais atvejais, kai privatizuojama įmonė ar veikla yra susijusi su „viešosiomis paslaugo-mis". Viešosios paslaugos sąvoka nėra pakankamai tiksli, tačiau tradiciškai yra susijusi su tokia viešajam interesui svarbia veikla, kaip antai: tiekimas dujų, elektros energijos, vandens, taip pat viešasis transportas, telekomunika-cijos ir kt. Tai nėra išsamus sąrašas, ir tikslus viešosios paslaugos sampratos apibrėžimas turi būti paliktas nacionalinei teisės sistemai. Antrasis atvejis, kai naudotojų ir vartotojų apsauga yra esminės svarbos, - kai privatizuojama įmonė ar veikla yra valstybės monopolija, teikia prekes ar paslaugas didelei visuomenės daliai, ir monopolijos statusas išsilaikys ir po privatizavimo. Mo-nopolijos perkėlimas iš viešosios srities į privačiąją (ar tai būtų įstatymais įtvirtinta monopolija, ar de facto monopolija), kiek tai susiję su prekių ar paslaugų teikimu didžiajai visuomenės daliai, gali pareikalauti specialių prie-monių ginti naudotojų ir vartotojų interesus po privatizavimo.

Šis principas nurodo keletą konkrečių dalykų, į kuriuos valstybės narės turėtų atkreipti deramą dėmesį. Tai:

• poreikis užtikrinti paslaugos tęstinumą, prieinamumą (įskaitant kainą)ir kokybę po privatizavimo;

• poreikis, atsižvelgiant į aplinkybes, viešosioms institucijoms konsultuotis privatizavimo klausimais su vartotojais ar naudotojais;

• sąlyga, kad gali prireikti (būtinumas, kurį turi įvertinti suinteresuotavalstybė narė) numatyti priemones, kurios efektyviai priverstų privatizuotą įmonę ar atsakingus už privatizuotą veiklą asmenis laikytis privatizavimo sąlygų dėl naudotojų ir vartotojų apsaugos. Šiomis priemonėmis gali būti valdymo institucijos įsteigimas ar greitos ir nebrangiosspecialios teisminės ar administracinės, ar arbitražinės gynybos nuostatų ar mechanizmo nustatymas; ir

467


• poreikis atitinkamomis priemonėmis iš anksto informuoti suinteresuo-tus naudotojus ar vartotojus apie priemones, kuriomis pirmiau minėti interesai bus ginami.

Tačiau antrame skyriuje nurodytas principas valstybėms narėms palieka teisę įvertinti, kada tokia apsauga yra reikalinga ir kokiomis priemonėmis yra ge-riausia jos siekti. Dėl to šio skyriaus pirmojoje dalyje kreipiamasi į valstybes nares, kad šios nustatytų privatizavimo sąlygas, atsižvelgdamos į čia dėsto-mus principus; antrojoje dalyje nurodoma, kad šie interesai, jei būtina, būtų saugomi konkrečiais ten paminėtais būdais. Žodžiais „jei būtina" pripažįsta-ma, kad konkretaus atvejo aplinkybės, pavyzdžiui, konkurencinių sąlygų bu-vimas po viešosios paslaugos teikimo veiklos privatizavimo, galėtų būti lai-komos tinkamomis ginti minimus interesus be tolesnių prievartos priemonių.

3.2.4. 3 skyrius. Darbuotojų teisių apsauga

Darbuotojų padėties, kai dėl privatizavimo keičiasi darbdavys, klausimas ga-li būti ypatingos svarbos. Šiame rekomendacijos skyriuje įtvirtintu principu neketinama išspręsti galinčias kilti sudėtingas ekonomines ir organizacines problemas, susijusias, pavyzdžiui, su personalo sudėtimi ir iki privatizavimo turėtu darbo užmokesčiu bei kitais pranašumais.

Tačiau gali būti konstatuojama, kad trečiojo skyriaus principu bandoma pa-skatinti valstybes nares numatyti darbuotojų apsaugos rūšis, įtvirtintas 1977 m. vasario 14 d. Europos Bendrijos Tarybos direktyvoje 77/187 dėl valstybių na-rių teisės suvienodinimo, garantuojant darbuotojų teises įmonės, verslo ar ver-slo dalies perdavimo atveju (Oficialus leidinys L61,1977 m. kovo 5 d., p. 26). Tokia apsauga apima buvusio darbdavio teisių ir pareigų pagal darbo sutartį perdavimą naujam darbdaviui, taip pat pareigą iš anksto informuoti darbuoto-jų atstovus apie įmonės perdavimą naujam darbdaviui ir konsultuotis su jais; atrodo, būtų tikslinga tokią apsaugą numatyti ir privatizavimo atveju.

Taigi rekomendacija kreipiamasi į valstybes nares, kad jos skirtų deramą dė-mesį su privatizavimų susijusių darbuotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir ypač užtikrinant, jog darbuotojų atstovams iš anksto būtų suteikta visa su darbuotojų interesais susijusi informacija, kad atstovai galėtų pateikti savo pasiūlymus dėl privatizavimo. Principas su tuo yra neatskiriamai susijęs tiek, kad į tokius pasiūlymus viešosios valdžios institucijos turėtų atsižvelgti, ta-čiau jie nėra joms privalomi.

3.2.5. 4 skyrius. Aplinkos apsauga

Šiuo principu valstybės narės yra kviečiamos skirti pakankamai dėmesio ap-linkos apsaugai, nustatant atitinkamas sąlygas privatizuotai įmonei ar priva-tizuota veikla besiverčiančiam asmeniui. Šios sąlygos gali būti nustatytos

468


įstatyme arba privatizavimo sandoryje. Be to, aktyvų ir pasyvų perdavimas, kuris dažnai yra sudedamoji privatizavimo dalis, ir kitos privatizavimo sąly-gos neturėtų įteisinti atvejo, kad dėl privatizavimo asmenys netektų prakti-nės galimybės gauti atitinkamą kompensaciją, dėl kurios pagal nacionalinę teisę jie būtų turėję teisę į ieškinį viešajai įmonei ar viešajai valdžios institu-cijai dėl jų veiksmais ar neveikimu iki privatizavimo padarytos žalos aplin-kai atlyginimo. Privatizuojant turėtų būti užtikrinta, kad tokiais atvejais, ne-paisant privatizavimo, gali būti gauta adekvati kompensacija.

3.2.6. 5 skyrius. Potencialių pirkėjų apsauga

Skaidrumas ir lygiateisis požiūris į potencialius pirkėjus yra tikslai, kuriems valstybės narės yra kviečiamos skirti pakankamai dėmesio. „Skaidrumas" reiš-kia viešosios įmonės ar viešųjų valdžios institucijų pareigą atskleisti reikalin-gą informaciją; lygiateisiškumas yra susijęs ne tik su informavimo sąlygomis, bet ir su visais kitais privatizavimo aspektais, kai yra keletas potencialių pirkėjų. Principu atkreipiamas dėmesys į naudingumą viešojo konkurso ar viešojo aukciono, kaip priemonių, leidžiančių pasiekti šiuos tikslus, bet juo nebandoma riboti pasirinkimą tik iš šių procedūrų. Taip pat nereikalaujama privalomo potencialių pirkėjų skaitlingumo. Tačiau penktojo skyriaus princi-pas yra susijęs su viešuoju konkursu ar aukcionu, kurie labiausiai tikėtini, kai yra daugiau nei vienas potencialus pirkėjas, ir kurie praktiškai leistų pasiekti šiame principe iškeltus tikslus.

Klausimas, kas turėtų būti pripažintas potencialiu pirkėju, ir ypač ar užsienio piliečiams ir įmonėms gali būti leidžiama dalyvauti privatizavimo procese, yra paliekamas spręsti valstybių narių nacionalinei teisei, remiantis, jei tai tas atvejis, tarptautiniais įsipareigojimais, pavyzdžiui, Europos Bendrijų su-tartimis.

Jei pasirinkta procedūra yra viešasis konkursas ar aukcionas, tai šis principas pabrėžia ne tik būtinybę pateikti atitinkamą informaciją potencialiems pir-kėjams (šiuo atveju, kaip jau konstatuota, svarbus lygiateisiškumas), bet ir būtinybę išvengti, kad privatizavimu suinteresuoti asmenys nebūtų potencia-laus konflikto tarp jų privačių interesų ir savo viešosios pareigos dalyviai. Ypač turėtų būti rūpinamasi užtikrinti, kad valdant ketinamą privatizuoti ben-drovę dalyvaujantys asmenys ir už privatizavimo organizavimą atsakingi as-menys nebūtų tokioje padėtyje, kuri jiems leistų neteisėtai pasinaudoti savo turimos padėties pranašumais.

Kai kuriose valstybėse narėse problemos, kurioms skirtas šis skyrius, gali būti sprendžiamos vadovaujantis bendrosiomis sutarčių teisę reguliuojančiomis pri-vatinės teisės normomis ir komerciniais sandoriais, nekuriant specifinių pro-cedūrų.

469

Rekomendacija N r. R (94) 12„Dėl teisėjų nepriklausomumo, jų veiklosefektyvumo ir vaidmens"(Priimta 1994 metų spalio 13 dieną Ministrų komiteto 516-ajame ministrų atstovų susitikime)


atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas";

atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų pagrindinius teisėjų nepriklausomumo prin-cipus, patvirtintus 1985 m. lapkričio mėn. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje;

pabrėždamas esminį teisėjų ir kitų teismines funkcijas įgyvendinančių asme-nų vaidmenį, užtikrinant žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą;

siekdamas skatinti teisėjų nepriklausomumą, kad demokratinėse valstybėse būtų sustiprintas teisės viešpatavimas;

suprasdamas būtinybę sustiprinti teisėjų galias ir padėtį, kad būtų pasiekta efektyvi ir teisinga teisinė sistema;

suvokdamas poreikį užtikrinti tinkamą įgyvendinimą teisminių funkcijų, ku-rios apima teismines pareigas ir galias, skirtas visų asmenų interesų apsaugai;

rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms įtvirtinti ar sustiprinti visas prie-mones, būtinas palaikyti ir stiprinti kiekvieno teisėjo ir visos teisminės siste-mos vaidmenį, jų nepriklausomumą ir efektyvumą, įdiegiant šios rekomenda-cijos principus.

Rekomendacijos taikymo sritis

1. Ši rekomendacija taikytina visiems teismines funkcijas įgyvendinantiems asmenims, kurie sprendžia su konstitucine, baudžiamąja, civiline, komer-cine ir administracine teise susijusias bylas.

470


2. Šioje rekomendacijoje įtvirtinti principai taikomi ir teisminės valdžios funk-cijas įgyvendinantiems neprofesionaliems teisėjams bei kitiems asmenims, išskyrus atvejus, kai iš rekomendacijos konteksto yra aišku, kad šie princi-pai taikomi tik profesionaliems teisėjams, pavyzdžiui, principai dėl teisė-jų atlyginimo ir karjeros.

/ principas. Bendrieji teisėjų nepriklausomumo principai

1. Turėtų būti imtasi visų būtinų priemonių gerbti, saugoti ir stiprinti teisėjųnepriklausomumą.

2. Ypač turėtų būti imtasi tokių priemonių:

a) garantuoti teisėjų nepriklausomumą, kaip to reikalaujama pagal Konvenciją ir konstitucinius principus, pavyzdžiui, įtvirtinant specialiasnuostatas konstitucijose ar kituose įstatymuose ar perkeliant šios rekomendacijos nuostatas į nacionalinę teisę. Atsižvelgiant į kiekvienosvalstybės teisės tradicijas tokiose taisyklėse galėtų būti nustatyta, pavyzdžiui, kad:

(I) teisėjų sprendimai neturėtų būti peržiūrimi jokia kitokia tvarka,išskyrus įstatymų nustatytas apeliacines procedūras;

(I) teisėjų įgaliojimų laiką ir jų atlyginimą turi garantuoti įstatymas;(II) jokia kita institucija, o tik pats teismas turi teisę spręsti dėl įstaty

mų nustatytos savo kompetencijos;(III) vyriausybė ar kita administracinės valdžios institucija neturi tei

sės priimti sprendimų, kuriais teismo sprendimai būtų pripažįstami negaliojančiais, išskyrus išimtis dėl amnestijos, malonės ir panašių sprendimų;

b) vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir užkirsti kelią bet kokiems veiksmams, kurie keltųpavojų teisėjų nepriklausomumui;

c) visi sprendimai dėl teisėjų profesionalios karjeros turėtų būti pagrįstiobjektyviais kriterijais, o teisėjų parinkimas ir jų karjera turėtų būtigrindžiami jų kvalifikacinėmis savybėmis, sąžiningumu, gebėjimais irdarbo efektyvumu. Valdžios institucija, priimanti sprendimą dėl teisėjų parinkimo ir jų karjeros, turėtų būti nepriklausoma nuo vyriausybėsir administracinių institucijų. Siekiant apsaugoti jos nepriklausomumą,taisyklės turėtų užtikrinti, pavyzdžiui, kad jos narius rinktų teisėjai irkad institucija veiktų pagal savo procedūrines taisykles;

Tačiau jei konstitucinės ar teisinės nuostatos ir tradicijos leidžia vyriausy-bei skirti teisėjus, tai turėtų būti nustatytos garantijos, kurios užtikrintų, kad teisėjų paskyrimo procesas būtų skaidrus ir nepriklausomas, ir kad

471


sprendimui nedarys įtakos jokios kitos priežastys, išskyrus susijusias su pirmiau minėtais objektyviais kriterijais. Šiomis garantijomis galėtų būti, pavyzdžiui:

(I) speciali nepriklausoma ir kompetentinga institucija, teikianti patarimus vyriausybei, kuri į šiuos patarimus atsižvelgtų; ar

(I) asmens teisė ginčyti sprendimą nepriklausomai institucijai; ar(II) institucija, kuri priima sprendimus dėl neteisėtos įtakos;

d) teisėjai, priimdami sprendimus, turėtų būti nepriklausomi ir veikti bejokių apribojimų, neteisėtos įtakos, įtikinėjimo, spaudimo, grasinimoar tiesioginio ir netiesioginio bet kokio asmenų kišimosi ir dėl bet kokios priežasties. Teisėje turėtų būti numatytos sankcijos asmenims, siekiantiems paveikti teisėjus bet kuriuo iš nurodytų būdų. Teisėjai turėtųbūti nevaržomai laisvi, kad galėtų nešališkai spręsti bylas pagal savosąžinę ir faktų interpretavimą bei pagal galiojančias teisės normas.Teisėjas neturėtų būti įpareigotas kam nors aiškintis dėl bylos esmės užteisminės sistemos ribų;

e) bylų paskirstymas teisėjams neturėtų priklausyti nuo bylos šalies arnuo kito suinteresuoto bylos baigtimi asmens norų. Toks paskirstymasgalėtų būti atliekamas, pavyzdžiui, pagal atsitiktinę tvarką ar pagalautomatinio paskirstymo sistemą abėcėline tvarka, ar pagal panašiąsistemą;

f) byla neturėtų būti paimta iš konkretaus teisėjo nesant svarbių priežasčių, o jomis galėtų būti sunki liga ar interesų konfliktas. Tokiospriežastys ir procedūra turėtų būti numatyti įstatymuose ir jiems negalidaryti įtakos jokie vyriausybės ar administracinės institucijos interesai.Sprendimą paimti bylą iš teisėjo turi priimti kompetentinga institucija,kuri turėtų būti tokia pat nepriklausoma kaip ir teisėjai.

3. Paskirtiems ar išrinktiems teisėjams eiti pareigas garantuojama iki priva-lomo pensinio amžiaus arba iki įgaliojimų pabaigos, jeigu įgaliojimų pa-baiga yra nustatyta.

// principas. Teisėjų valdžia

1. Visi su byla susiję asmenys, tarp jų ir valstybės institucijos ar jų atstovai,turi paklusti teisėjo nurodymams.

2. Teisėjai turi turėti pakankamas galias, kad galėtų vykdyti savo pareigas irpalaikyti savo valdžią ir aukštą teismo statusą.

472


/// principas. Tinkamos darbo sąlygos1. Turėtų būti sudarytos tinkamos darbo sąlygos, kurios leistų teisėjams efek

tyviai dirbti. To turėtų būti siekiama:

a) priimant į darbą pakankamą skaičių teisėjų ir numatant atitinkamus jųmokymus, pavyzdžiui, praktinį mokymą teismuose, ir, jei tai įmanoma, kitose valdžios institucijose ir įstaigose, iki jų paskyrimo teisėjaisir darbo metu. Tokie mokymai turėtų būti nemokami ir susiję su naujaisįstatymų leidybos ir teismų praktikos pokyčiais. Reikiamais atvejaismokymai turėtų apimti ir stažuotes Europos bei kitų šalių valdžios institucijose ir teismuose;

b) užtikrinant teisėjų profesijos reikšmę ir atsakomybę atitinkantį statusąir atlyginimą;

c) nustatant aiškią karjeros struktūrą, siekiant pritraukti ir išlaikyti gabiusteisėjus;

d) aprūpinant tinkamu pagalbiniu personalu ir įranga, ypač darbo automatizavimo ir duomenų apdorojimo priemonėmis, užtikrinančiomis nenutrūkstamai efektyvią teisėjų veiklą;

e) imantis atitinkamų priemonių dėl neteisminių užduočių perkėlimo kitiems asmenims pagal Rekomendaciją Nr. R (86) 12 dėl pernelyg didelį teismų darbo krūvį mažinančių ir pašalinančių priemonių.

2. Turėtų būti imtasi visų būtinų priemonių, siekiant užtikrinti teisėjų saugumą - apsaugos darbuotojų buvimas teismo teritorijoje ar policijos apsaugos suteikimas teisėjams, kurie gali tapti didelės grėsmės aukomis arbajomis jau tapo.

IV principas. Asociacijos

Teisėjams turėtų būti suteikta teisė laisvai jungtis į asociacijas, kurios, vienos ar kartu su kita institucija, turėtų užduotį garantuoti jų nepriklausomumą ir saugoti jų interesus.

V principas. Teisminės pareigos

1. Teismo procese teisėjai privalo ginti visų asmenų teises ir laisves.

1. Teisėjų pareiga užtikrinti tinkamą teisės taikymą ir sąžiningą, efektyvųbei greitą bylų nagrinėjimą, todėl jiems turi būti suteikta galia įgyvendintišias savo pareigas.

2. Bendrosios teisėjų pareigos:

a) būti nepriklausomiems visose bylose ir laisviems nuo visokios išorės įtakos;

473

sVIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS

b) nešališkai vesti bylas pagal savo faktų vertinimą ir teisės supratimą,siekiant užtikrinti, kad visos šalys būtų tinkamai išklausytos ir kad vadovaujantis Konvencija būtų gerbiamos šalių procesinės teisės;

c) nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo ar atsisakyti atlikti tam tikrus veiksmus tik kai yra svarbių priežasčių. Tokias priežastis turi nustatyti įstatymas ir jomis gali būti, pavyzdžiui, rimtos sveikatos problemos, interesų konfliktai ar teisingumo interesai;

d) jei būtina, nešališkai šalims išaiškinti procesinius klausimus;e) atitinkamais atvejais skatinti šalis taikiai susitarti;f) suprantamai pateikti aiškius ir išsamius savo sprendimų motyvus, ne

bent įstatymai ar nusistovėjusi praktika numato kitaip;g) dalyvauti mokymuose, kad galėtų tinkamai ir efektyviai vykdyti savo

pareigas.

VI principas. Pareigų nevykdymas ir drausminiai nusižengimai

1. Jei teisėjas efektyviai ir tinkamai nevykdo savo pareigų ar padaro drausminį nusižengimą, turi būti imamasi tokių būtinų priemonių, kurios nekenkia teisminiam nepriklausomumui. Atsižvelgiant į kiekvienos valstybėskonstitucinius principus ir teisines nuostatas bei tradicijas, tokiomis priemonėmis galėtų būti, pavyzdžiui:

a) teisėjo nušalinimas nuo bylos nagrinėjimo;b) kitų teisėjo teisminių pareigų nustatymas tame pačiame teisme;c) ekonominės priemonės, pavyzdžiui, laikinas atlyginimo sumažinimas;d) nušalinimas nuo pareigų.

2. Paskirti teisėjai negali būti atleisti iš pareigų be svarbių priežasčių ikiprivalomojo pensinio amžiaus. Tokios priežastys turėtų būti tiksliai nurodytos įstatyme ir galėtų būti taikomos šalyse, kur teisėjas skiriamas tamtikram periodui, arba galėtų būti susijusios su nesugebėjimu vykdyti savofunkcijų, arba jomis galėtų būti baudžiamojo nusikaltimo padarymas aršiurkštus drausminių taisyklių pažeidimas.

3. Jei reikia imtis 1 ir 2 dalyje nurodytų priemonių, valstybės turėtų apsvarstyti, ar įstatymu įsteigti specialią kompetentingą instituciją, kurios užduotimi būtų taikyti drausmines sankcijas ir priemones, jei nenumatyta, kadjas taiko teismas, o jų sprendimai turėtų būti kontroliuojami aukštesniosiosteismo institucijos, jeigu ji pati nėra aukštesnioji teismo institucija. Teisėje turėtų būti numatytos atitinkamos teisinės procedūros, kurios užtikrintų,kad tokiems teisėjams būtų suteiktos visos tinkamo proceso garantijos pagal Konvenciją, pavyzdžiui, kad byla būtų išnagrinėta per protingumoprincipo reikalavimus atitinkantį terminą ir kad jiems būtų suteikta galimybė gintis nuo visų kaltinimų.

474



Įvadas

1. Atsižvelgiant į civilinio ir baudžiamojo proceso efektyvumo ir teisingumo plėtojimo ir veiklos garantavimo būtinumą buvo nuspręsta parengtirekomendaciją dėl teisėjų nepriklausomumo, jų veiklos efektyvumo irvaidmens.

2. Beje, Europos Tarybos tikslai taip pat yra - demokratinės ir politinės sistemos, pagrįstos teisės viršenybe, sukūrimas ir apsauga, pagal konstitucijąvaldomos valstybės sukūrimas, taip pat žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių plėtojimas ir apsauga.

3. Rekomendacija dėl teisėjų nepriklausomumo, jų veiklos efektyvumo irvaidmens pripažįsta ir pabrėžia išskirtinį ir esminį teisėjų vaidmenį įgyvendinant šiuos tikslus. Teisėjų nepriklausomumas yra vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų. Būtinumas plėtoti teisėjų nepriklausomumą neapsiriboja vien teisėjais, bet susijęs su visa teismine sistema.Todėl valstybės turėtų turėti omenyje, kad nors konkreti priemonė neliečia tiesiogiai teisėjų, tačiau ji vis tiek gali paveikti teisėjų nepriklausomumą.

4. Rekomendacijos ir jos aiškinamojo memorandumo projektą parengė Civilinio proceso efektyvumo ir teisingumo darbo grupė (CJ-JU). Europosteisinio bendradarbiavimo komitetui išnagrinėjus rekomendacijos ir josaiškinamojo memorandumo projektus, jie buvo perduoti Europos TarybosMinistrų komitetui. Ministrų komitetas priėmė rekomendaciją ir leido publikuoti jos aiškinamąjį memorandumą.

5. Šalia Europos Tarybos valstybių narių ir Europos Bendrijos Komisijos atstovų darbo grupės posėdžiuose dalyvavo stebėtojai iš šių valstybių ir organizacijų: Albanijos, Vatikano, Latvijos, Rusijos, Europos komercinių teismų teisėjų asociacijos ir Tarptautinės teisėjų asociacijos.

6. Siekiant sukurti efektyvią ir teisingą teisinę sistemą, būtina sustiprintiteisėjų galias ir padėtį ir užtikrinti tinkamą teisminių pareigų įgyvendinimą. Rengiant šią rekomendaciją buvo atsižvelgta į Jungtinių Tautų pagrindinius teisėjų nepriklausomumo principus (1985 m.) ir į šių principųefektyvaus įgyvendinimo procedūras, patvirtintas 1989 metais. Šios rekomendacijos atžvilgiu Jungtinių Tautų pagrindiniai teisėjų nepriklausomumo principai yra minimalūs standartai, kurie visiškai suderinami su šiarekomendacija. Buvo manoma, viena vertus, kad ne visuomet yra būtinanagrinėti taikomus dalykus, kai juos apima pagrindiniai principai. Kitavertus, jei papildoma teisėjų nepriklausomumo apsauga panašiai mąstančių Europos Tarybos valstybių narių buvo laikoma įmanoma, tai buvo

475

7. pateikta šioje rekomendacijoje. Tačiau Komitetas manė, kad būtų tikslinga be pakeitimų į rekomendacijos tekstą įterpti pagrindinį principą Nr. 12 dėl jo svarbos (žr. I principo 3 dalį).

Rekomendacijos pradžios tašku yra idėja, kad turi būti išlaikyta teisėjams suteiktų galių ir jų pareigų pusiausvyra. Rekomendacija patenka į sistemą priemonių, skirtų padaryti teisminę sistemą teisingesnę ir veiksmingesnę. Teisėjų nepriklausomumas yra teisingos teisingumo sistemos kertinis akmuo. Teisėjams būtina suteikti reikiamas galias, garantuojančias jų nepriklausomumą. Tačiau tokios galios neleidžia jiems veikti laisvai savo nuožiūra. Teisėjai turi ir konkrečias pareigas. Teisminės pareigos nustatomos pagal teisėjų galių ir jų pareigų santykį.

Savo ruožtu siekiant išsaugoti teisėjų nepriklausomumą svarbu nustatyti teisėjų atsakomybės sistemą, kuri užtikrintų pagarbą jų teisėms ir parei-goms.

Rekomendacija siūlo valstybėms narėms priimti ar sustiprinti priklauso-mai nuo aplinkybių visas būtinas priemones, didinti teisėjų vaidmenį ir sustiprinti jų veiklos efektyvumą ir jų nepriklausomumą.

10. Rekomendacija įtvirtina šešis principus, kuriuos turėtų taikyti valstybių narių vyriausybės. Šie principai yra susiję su teisėjų nepriklausomumu, jų valdžia, tinkamomis darbo sąlygomis, teise vienytis į asociacijas, teismi-nėmis pareigomis ir pareigų nevykdymo padariniais ir drausminiais nusi-žengimais. Nors rekomendacija ir išvardija principus, tačiau buvo mano-ma, esant būtina juos detalizuoti, kad valstybės galėtų jais vadovautis ir tinkamai juos implementuoti. Atsižvelgiant į valstybių narių teisinių sis-temų skirtybes dėl teisėjų apsaugos, rekomendacijoje nėra bandoma šio-je srityje galutinai suvienodinti teisę, bet pateikiami sektini pavyzdžiai ar kryptį nurodančios bendrosios taisyklės.

Rekomendacijos taikymo sritis

11. Rekomendacijos taikymo neriboja specialios teisės sritis ir ji skirta tiek profesionaliems, tiek neprofesionaliems teisėjams, išskyrus neprofesiona-lių teisėjų atlyginimo klausimą ir kai kuriuos kitus atvejus, pavyzdžiui, tinkamo teisinio mokymo reikalavimas. Rekomendacijoje apimama ci-vilinių ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimas, taip pat administracinė ir kon-stitucinė teisė. Rekomendacijos taikymo sritis yra labiau susijusi su teis-mines funkcijas įgyvendinančiais asmenimis nei su teisėjais, kadangi kai kurie teismines funkcijas vykdantys asmenys kai kuriose valstybėse ne-vadinami teisėjais, nors jie naudojasi tokiu pačiu nepriklausomumu kaip ir savo funkcijas vykdantys teisėjai. Pavyzdžiui, kai kurios šalyse specia-

476

8.

9.


listai atlieka teisėjų funkcijas specialių žinių reikalingose bylose, pavyz-džiui, auditoriai ar žemėtvarkininkai. Tokie teismines funkcijas vykdan-tys specialistai negali būti prilyginti „neprofesionaliems teisėjams", ka-dangi dažnai jie skiriami dėl turimų specialių žinių. Kai kurios iš čia pateikiamų rekomendacijų gali būti tinkamos ir tokiems asmenims. Pato-gumo sumetimais buvo manoma, kad yra tikslinga vartoti sąvoką „tei-sėjas", kuri apima kiekvieną teismines funkcijas įgyvendinantį asmenį. Kas yra laikomas teisėju pagal šios rekomendacijos prasmę, bet kuriuo atveju yra nacionalinės teisės, o ypač konstitucijos, klausimas.

Rekomendacija nesiskverbia į sistemas, kurios sukurtos išlaisvinti teis-mus nuo mažareikšmių, pavyzdžiui, administracinių ar baudžiamųjų by-lų (pavyzdžiui, vadinamieji „ordonnance penale" Prancūzijoje ar „Ord-nungsvvidrigkeiten" Vokietijoje). Beje, anksčiau Europos Taryba skatino tokių priemonių įtvirtinimą1.

Principų komentaras

/ principas. Bendrieji teisėjų nepriklausomumo principai

12. Teisėjų nepriklausomumo palaikymas išreiškiamas pirmuoju principu, reikalaujama imtis visų būtinų priemonių gerbti, saugoti ir stiprinti teisėjųnepriklausomumą. Teisėjų nepriklausomumo samprata apima ne vien teisėjus, bet visą teisminę sistemą.

13. Teisėjų nepriklausomumas turi būti garantuojamas pagal Konvencijos irkonstitucinių principų nuostatas (šio principo 2 dalies a punktas). Šis reikalavimas reiškia, kad teisėjų nepriklausomumas turėtų būti vienu ar kitubūdu garantuojamas nacionalinėje teisėje. Atsižvelgiant į kiekvienos šaliesteisinę sistemą, ši garantija galėtų būti įtvirtinta rašytinėje ar nerašytinėje konstitucijoje, į nacionalinę teisės sistemą inkorporuotoje tarptautinėje sutartyje ar konvencijoje ar net rašytiniais ar nerašytiniais aukščiausiojo lygio principais, o tokie yra bendrieji teisės principai.

14. Implementuojant šį principą turėtų būti apsvarstyta keletas aspektų, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės teisės tradicijas. Reikėtų nustatytos taisyklės, kaip ir kada teisėjų sprendimai gali būti ginčijami nepriklausomiemsteismams. Be jokios abejonės, yra neleistinas sprendimų peržiūrėjimas užteisminės sistemos ribų - vyriausybės ar administracinėse institucijose.Teisėjų paskyrimo laikotarpis ir jų atlyginimas taip pat turėtų būti garantuojami įstatymais. Rekomendacijoje numatomos konkrečios teisėjų pa-

Žr. Rekomendaciją Nr. R (87) 18 „Dėl baudžiamojo proceso supaprastinimo".

477


skyrimo laikotarpio taisyklės, nustatančios, kokiais atvejais butų leistina sustabdyti teisėjo įgaliojimus ar visai jį atleisti iš pareigų (žr. VI principą). Be to, dėl teisėjų atlyginimo rekomenduojama konkrečiai (III principo 1 da-lies c punktas). Teismai taip pat privalo turėti teisę patys spręsti dėl savo kompetencijos pagal įstatymą, o administracinės institucijos ir vyriausybė neturėtų turėti galios priimti sprendimų, kurie keistų teismų sprendimus, išskyrus labai ypatingus atvejus - amnestija, malonė ar panašios situaci-jos. Tokios išimtys žinomos kiekvienoje demokratinėje valstybėje ir patei-sinamos aukščiausiais humanistiniais principais.

15.Teisėjų nepriklausomumas pirmiausiai ir labiausiai yra grindžiamas valdžių atskyrimu (šio principo 2 dalies b punktas). Įstatymų leidžiamosiosir vykdomosios valdžios pareiga yra užtikrinti teisėjų nepriklausomumą.Šių valdžių kai kurie veiksmai gali tiesiogiai ar netiesiogiai daryti įtakąar modifikuoti teisminės valdžios veiklą. Todėl įstatymų leidžiamosios irvykdomosios valdžios institucijos privalo susilaikyti nuo visų veiksmų,kurie galėtų susilpninti teisėjų nepriklausomumą. Lobistų grupėms ir kitokioms interesų grupėms taip pat turi būti neleidžiama silpninti šį nepriklausomumą.

16.Svarbu, kad teisėjų nepriklausomumas būtų garantuojamas jų parinkimoir visos jų profesionalios karjeros metu (šio principo 2 dalies c punktas),taip pat turi būti garantuojama, kad nebūtų jokios diskriminacijos2. Visisprendimai dėl profesionalios teisėjų veiklos turėtų būti grindžiami objektyviais kriterijais ir, nors kiekviena valstybė narė turi savo teisėjų parinkimo, rinkimų ar paskyrimo metodus, kandidatų į teisėjus parinkimasir sprendimai dėl teisėjų karjeros turi būti pagrįsti. Ypač yra svarbu, kadtokie sprendimai būtų grindžiami tik objektyviais kriterijais, pavyzdžiui,kai sprendimą paskirti teisėjus priima institucijos, kurios yra priklausomos nuo vyriausybės ar administracinės valdžios institucijų, arba kai tokįsprendimą priimama parlamentas ar valstybės prezidentas.

Visi sprendimai dėl profesionalios teisėjų karjeros turi būti grindžiami ob-jektyviais kriterijais. Teisminis nepriklausomumas turi būti saugomas ne tik teisėjo paskyrimo metu, bet ir per visą teisėjo profesionalią karjerą. Pavyzdžiui, sprendimas perkelti teisėją j kitas pareigas faktiškai galėtų būti latentine sankcija „nepatogiam teisėjui". Toks sprendimas, be jokios

Jungtinių Tautų pagrindinių principų dėl teisėjų 10 dalyje nustatyta: „Teisminėms pareigoms parenkami asmenys turi būti sąžiningi ir kompetentingi, turėti reikiamą teisinį išsilavinimą ir kvalifikaciją. Kiekvienas teisėjų parinkimo metodas turi užtikrinti jų paskyrimo teisėtu-mą. Parenkant teisėjus draudžiama diskriminacija dėl rasės, odos spalvos, lyties, religinių, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, socialinės ar turtinės padėties, kilmės ar statuso, išskyrus reikalavimą, kad kandidatas į teisėjo pareigas turi būti tos šalies piliečiu, kuris nelaikomas diskriminaciniu."

478


abejonės, yra nesuderinamas su rekomendacijos sąlygomis. Siekiant tin-kamai spręsti tokias situacijas, kai kurios valstybės, pavyzdžiui Italija, įtvirtino teisminę karjerą ir teismines funkcijas atskiriančią sistemą.

Rekomendacijoje siūlomi standartai (2 dalies c punkto 1 papunktis), ku-rių būtų laikomasi visose valstybėse narėse, kad sprendimų priėmimas būtų apsaugotas nuo vykdomosios valdžios ar administracinės valdžios institucijų neteisėtos įtakos.

Nors rekomendacijoje siūloma ideali teisėjų paskyrimo sistema, buvo pri-pažinta (2 papunktis), kad daug Europos Tarybos valstybių narių yra sukū-rusios kitokias teisėjų paskyrimo sistemas, dažnai įtraukiančias vyriausy-bę, parlamentą ar valstybės vadovą. Rekomendacija nesiūlo keisti dešimtmečius ar šimtmečius veikusių ir praktiškai gerai funkcionuojan-čių šių sistemų. Teisėjų paskyrimo procedūros turėtų būti skaidrios ir ne-priklausomos net ir tose šalyse, kuriose teisėjus formaliai skiria vyriausy-bė. Kai kuriose valstybėse tai užtikrina speciali nepriklausoma ir kompetentinga institucija, kuri teikia patarimus vyriausybei, parlamentui ar valstybės vadovui, ir jų praktiškai yra laikomasi, arba tai užtikrinama suinteresuotam asmeniui suteikiant teisę ginčyti sprendimą. Kitos valsty-bės pasirinko sistemą, įtraukiančią plačias konsultacijas su teisėjais, nors formalų sprendimą priima vyriausybės narys.

Komitetas nemanė, kad rekomendacijoje reikėtų išsamiai nagrinėti teisė-jų paskyrimo sistemų klausimą, kai tokius paskyrimus atlieka prezidentas ar parlamentas, tačiau, komiteto nuomone, bendrieji paskyrimo principai turėtų būti taikomi ir tokioms sistemoms.

Teisininkų mokymas yra svarbus aspektas, užtikrinantis labiausiai tinka-mų asmenų paskyrimą teisėjais. Profesionalūs teisėjai turi turėti tinkamą teisinį išsilavinimą. Be to, mokymas prisideda prie teisėjų nepriklauso-mumo. Jei teisėjai turi reikiamų teorinių ir praktinių žinių bei įgūdžių, jie gali veikti labiau nepriklausomai nuo administracinių institucijų, ir jei jie to pageidauja, gali pakeisti teisinę profesiją, atsisakydami teisėjo pareigų.

17. Priimdami sprendimus teisėjai turėtų galėti veikti nepriklausomai (šio prin-cipo 2 dalies d punktas). Teisėjas turi turėti nekontroliuojamą laisvę spręsti bylą nešališkai, pagal savo sąžinę ir faktų interpretavimą ir vadovauda-masis galiojančiomis teisės normomis. Šios nuostatos paskirtis yra užtik-rinti, kad joks bet kokio pobūdžio spaudimas iš bet kokių asmenų nevers-tų teisėjo priimti sprendimą, kokio reikėtų šaliai, administracinėms institucijoms, vyriausybei ar kitam asmeniui. Už bandymus paveikti tei-sėjus turėtų būti nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Kai kuriose valsty-bėse teisėjai privalo pranešti, pavyzdžiui, apie neišnagrinėtas bylas teis-

479

dVIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR PRIVATUS ASMENYS

i1 111

į

mo pirmininkui ar oficialioms valdžios institucijoms. Tokie privalomi pra-nešimai, kurie būtini dėl efektyvaus ribotų išteklių valdymo teismuose ir dėl planavimo tikslų, yra suderinami su teisėjų nepriklausomumo kon-cepcija. Tačiau neturėtų būti reikalaujama atsiskaityti dėl bylos esmės, kodėl buvo priimtas vienoks ar kitoks sprendimas, kadangi tai gali būti panaudota kaip įtakos teisėjams priemonė.

18. Galimos įvairios bylų paskirstymo teismuose sistemos: paskirstymas atsitiktine tvarka ar abėcėlės tvarka pagal teisėjų pavardes arba perduodantbylas teismų skyriams pagal prieš tai nustatytą tvarką (vadinamasis automatinis paskirstymas), ar bylų padalijimas teisėjams teismo pirmininkopotvarkiu (šio principo 2 dalies c punktas). Svarbi ne pati paskirstymosistema, o tai, kad tokiam paskirstymui nedaroma įtaka iš išorės ir jisnegali suteikti pranašumų vienai šaliai. Kai kuriose valstybėse priimtinais yra laikomi teismo pirmininko potvarkiai. Teisėjų pavadavimo taisyklės galėtų būti nustatytos bylų paskirstymo taisyklėse. Tokios taisyklėsužtikrintų, kad jei teisėjas, kaip gana dažnai gali atsitikti (pavyzdžiui,liga, atostogos), negali dalyvauti nagrinėjant bylą, ši situacija būtų tinkamai išspręsta. Tokiu atveju ekstraordinarūs sprendimai (šio principo 2 dalies f punktas) būtų reikalingi tik ribotą skaičių atvejų. Teisėjų pavadavimo taisyklėse turėtų būti atsižvelgta į teisėjų nebuvimo laikotarpį.

19. Nepaisant to, kai kuriais atvejais gali prireikti paimti konkrečią bylą išteisėjo. Siekiant išsaugoti teisminės sistemos nepriklausomumą, turi būtinumatyta, kad atitinkama institucija negali iš teisėjo paimti bylos besvarbių priežasčių (šio principo 2 dalies f punktas). Viso to tikslas yra neleisti paimti bylą iš teisėjo vykdomosios valdžios iniciatyva, siekiant galimo sprendimo atitikimo, sakykime, vyriausybės ar administracinės institucijos lūkesčiams.

20. Byla negali būti paimta iš teisėjo, nebent yra svarbių priežasčių ir tokįsprendimą priima kompetentinga institucija. „Svarbių priežasčių" samprata apima visus bylos paėmimo pagrindus, kurie nedaro įtakos teisėjųnepriklausomumui. Efektyvumo priežastys taip pat gali būti svarbios. Pavyzdžiui, jei teisėjas turi per daug bylų dėl ligos, būtų galima jo bylasperduoti kitiems teisėjams. Taip pat gali pasirodyti būtina paimti bylas išteisėjų, kuriems buvo paskirtos sudėtingos, ilgai trunkančios bylos: taigali trukdyti nagrinėti kitas jiems paskirtas bylas. Gali pasirodyti, kadtam tikslui reikalingą svarbių priežasčių sąrašą galima nustatyti įstatymu. Tačiau tokios nuostatos jokiu būdu nedaro įtakos šalių teisei nušalintiteisėją.

21. Teisėjo galimybės nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo klausimas aptariamas V principu (3 dalies c punktas).

480


// principas. Teisėjų valdžia22. Siekiant užtikrinti deramą pagarbą teisėjams ir teismo proceso efektyvu

mą bei sklandumą, visi su byla susiję asmenys (pvz., šalys, liudytojai,ekspertai) privalo paklusti teisėjo nurodymams, vadovaujantis nacionaline teise. Valstybės institucijos ir jų atstovai taip pat turi paklusti teisėjųnurodymams.

23. Teisėjams turi būti prieinamos praktinės priemonės ir atitinkamos galiospalaikyti tvarką teismuose. Kai tik teisėjams yra suteikiamos tokios galios, jiems tenka pareiga užkirsti kelią situacijoms, kurios keltų abejoniųjų nepriklausomumu.

24. Kaip pavyzdys gali būti nurodytos kai kuriose valstybėse narėse egzistuojančios procedūros dėl nepagarbos teismui. Be to, galėtų būti naudingasapsaugos darbuotojų dalyvavimas teismo posėdžiuose, siekiant pašalintiasmenis, kurie trikdo viešąją tvarką.

/// principas. Tinkamos darbo sąlygos

25. Tinkamos teisėjų darbo sąlygos yra ypatingo dėmesio verta visuma priemonių, pagerinančių teisingumo sistemos veiksmingumą. Reikalavimassudaryti teisėjams tinkamas darbo sąlygas yra siejamas su jiems patikėtomis galiomis ir jų nepriklausomumu.

26. Įgyvendinti nuostatas dėl tinkamų sąlygų, leidžiančių teisėjams efektyviai dirbti, padės šioje rekomendacijoje siūlomos priemonės.

27. Būtina paskirti pakankamą skaičių teisėjų, tuo pašalinant pernelyg didelįdarbo krūvį ir suteikiant galimybę pradėtus procesus, nesvarbu kokiosapimties, pabaigti per protingumo reikalavimus atitinkantį terminą (1 dalies a punktas). Valstybės gali apsvarstyti galimybę pirmąja instancijaleisti nagrinėti bylas tik vienam teisėjui3.

28. Siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai taikoma teisė, nepakanka vien teisėjus parenkant reikalauti, kad jie turėtų tinkamą kvalifikaciją; turi būtiprivalomi teisėjų mokymai iki paskyrimo ir dirbant. Valstybės narės yrapačios atsakingos už tokių mokymų turinio nustatymą, nors rekomendacija siūlo tam tikras sritis, kuriose mokymas yra svarbus. Kai kuriais atvejais teisėjų mokymai iki jų paskyrimo gali būti labai apriboti, pavyzdžiui, kai pagal nacionalinę sistemą numatomas anksčiau praktikavusiųteisininkų paskyrimas teisėjais. Savo karjeros metu teisėjai turi būti ap-

Rekomendacijos Nr. R (86) 12 „Dėl pernelyg didelį teismų darbo krūvį mažinančių ir pašalinančių priemonių" V dalyje nustatyta: „Jei to dar nepadaryta, nustatyti bendrąją taisyklę, kad bylas pirmojoje instancijoje atitinkamais atvejais nagrinėja vienas teisėjas."

481


mokomi: tai leistų jiems neatsilikti nuo įstatymų leidybos, teismų prakti-kos naujovių, bendrųjų socialinių tendencijų, esminės svarbos klausimų ar problemų.

29. Teisėjų statusas ir atlyginimas yra svarbūs veiksniai, apibūdinantys tinkamas jų darbo sąlygas (1 dalies b punktas). Teisėjų turima padėtis turėtųatitikti jų profesijos reikšmę, o jų atlyginimas turėtų atitikti prisiimtosatsakomybės naštą. Šie veiksniai turi esminę reikšmę teisėjų nepriklausomumui, ypač pripažįstant jų, kaip teisėjų, vaidmens svarbą, išreikštą derama pagarba ir tinkamu finansinių atlygiu.

30. Pirmosios dalies b punktas tiesiogiai susijęs su I principo rekomendacijadėl visų sprendimų, liečiančių teisėjų darbą, kurie akivaizdžiai apima jųpadėtį ir atlyginimą.

31. Teismo sprendimų kokybė pirmiausiai priklauso nuo teisėjų kompetencijos ir gebėjimų. Kai kurios valstybės narės turi sunkumų skatindamos geriausius teisininkus pasirinkti teisėjų profesiją ir išlaikydamos juos. Egzistuoja stipri konkurencija su privačiuoju sektoriumi, kadangi pastarasissiūlo patrauklesnes karjeros perspektyvas. Todėl pirmosios dalies c punktas ir skirtas paskatinti valstybes nares dėti pastangas, kad teisininkaigalėtų tikėtis sėkmingos teisėjų karjeros. Šiuo tikslu jos turi patobulintikarjeros struktūrą, numatyti realias pareigų paaukštinimo galimybes irpadidinti teisėjų atlyginimus.

32. Teisėjai sugebės dirbti daug efektyviau ir operatyviau priimti sprendimus,jei jiems padės tinkamas tarnybinis personalas ir jie bus aprūpinti reikiama įranga (1 dalies d punktas). Siekiant pagerinti teismų ir bylų valdymą, būtina suteikti visą biuro automatizavimo ir duomenų apdorojimoįrangą.

33. Žinoma, siekiant palengvinti teisėjų naštą ir sudaryti galimybes jiemssusikoncentruoti į savo darbą nagrinėti ir spręsti bylas, svarbu išlaisvintiteisėjus nuo visų neteisminių užduočių, kurios gali būti pavestos kitiemsasmenims (1 dalies d punktas). Paprastai patys teisėjai neturi galių pavesti tam tikrų užduočių kitiems asmenims, bet tam galėtų būti numatytas tokių neteisminių užduočių perdavimas4.

34. Tačiau toks pavedimas negali būti atliktas tokiu būdu, kad keltų pavojųteisėjų nepriklausomumui. Teisminės užduotys, žinoma, turėtų likti išimtinai teisėjo kompetencija.

Žr. taip pat Rekomendaciją Nr. R (86) 12 „Dėl pernelyg didelį teismų darbo krūvį mažinan-čių ir pašalinančių priemonių", o ypač jos priedą (Kai kuriose valstybėse teisėjų atliekamų neteisminių užduočių, nuo kurių atlikimo, atsižvelgiant į kiekvienos šalies ypatybes, teisė-jai galėtų būti atleisti, pavyzdžiai).

482


35. Paskutinis teisėjų darbo sąlygų aspektas yra susijęs su jų saugumu ir fizine apsauga (2 dalis). Valstybės narės turėtų numatyti adekvačias sąlygas, kurios užtikrintų teisėjų apsaugą, kai to reikia. Nors apsauga reikalingesnė baudžiamųjų bylų teisėjams, jos gali prireikti civilines irkomercines bylas nagrinėjantiems teisėjams. Apsaugos priemonės, kurios galėtų būti numatytos, yra apsaugos pareigūnų buvimas teismo pastate ir teisėjų, kurie tapo ar gali tapti rimtų pasikėsinimų aukomis, policijos apsauga.

IVprincipas. Asociacijos

36. Pagal šj principą teisėjai turi teisę imtis bendrų veiksmų, siekdami garantuoti savo profesinį nepriklausomumą ir ginti savo interesus. Šiuo tiksluteisėjai gali laisvai vienytis į asociacijas, kurių veikla apimtų teisėjųnepriklausomumo ir profesinių interesų gynimą. Tokios asociacijos galėtų, pavyzdžiui, dalyvauti derybose su teisingumo ministerija dėl darboužmokesčio ar prisidėti prie teisėjų mokymo. Asociacijos veiktų arba atskirai, arba su kitomis institucijomis.

37. Kai kuriose valstybėse narėse atliekant paprastų ir specializuotų teismųadministravimą dalyvauja teismo institucijos arba teisingumo ministerija. Pabrėžtina, kad toks dalyvavimas visada turi vykti laikantis teisėjųnepriklausomumo principo.

V principas. Teisminės pareigos

38. Įgyvendinant teisingumą, teisėjų objektyvi užduotis yra visų asmenų teisių ir laisvių apsauga (1 dalis). Teisėjas yra atsakingas už asmenims garantuojamų teisų ir laisvių apsaugą. Ši pareiga neturėtų būti suprantamatik kaip pareiga ginti minimalias žmogaus teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių konvencijoje. Pareiga yra gerokai platesnė, tačiau sunku apibrėžti tikslias jos ribas. Iš esmės pareiga yra susijusi su teisės viršenybės irdemokratijos gynyba, saugant nuo priespaudos ir totalitarinės valstybės,kaip pažymėta Europos Tarybos Statute.

39. Šis principas, kuris susijęs su teisėjo pareigomis, apima teisėjo teisių irpareigų santykį. Teisėjams suteiktinos atitinkamos galios, kad būtų garantuotas jų visiškas nepriklausomumas, vykdant jiems patikėtas užduotis. Teisėjai turi pareigą naudotis jiems suteiktomis galiomis (2 dalis).

40. Teisėjams suteiktinos tinkamos darbo sąlygos, taip užtikrinant jų galimybes įgyvendinti savo pareigas (III principas). Turi būti teisėjų teisės į tinkamas darbo sąlygas ir jų atsakomybės už naudojimąsi jiems patikėtaisištekliais atitiktis, bet tinkamų darbo sąlygų trūkumas nėra pateisinama

483


priežastis, kodėl netinkamai vykdomos trečiojoje dalyje teisėjams pa-vestos pareigos.

41. Trečiojoje dalyje nurodomos kai kurios teisėjams pavestos pareigos:

a) teisėjas visose bylose turi veikti nepriklausomai nuo bet kokios išorinės įtakos. Tai neliečia bylų, kai aukštesnės instancijos teismas nurodo žemesnės instancijos teismui dėl teisės klausimų;

b) nepriklausomi teisėjai turėtų priimti nešališkus sprendimus, pagrįstusvien savu aplinkybių įvertinimu ir teisės supratimu. Trečiosios daliesb punktas aiškiai liečia Konvencijoje įtvirtintą teisingumo principą iršalių teises, t. y. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma,kad „asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas";

c) teisėjai turi pareigą priimti sprendimus jiems paskirtose bylose. Šiospareigos aiškinimas turi būti derinamas su I principo 2 dalies f punktu. Tiek atitinkama institucija neturi teisės nušalinti teisėjo, kai tamnėra svarbių priežasčių, tiek ir teisėjas neturi teisės nusišalinti nuobylos nagrinėjimo nesant svarbių priežasčių. Kita vertus, jei tokiospriežastys egzistuoja, teisėjas turi pareigą nusišalinti nuo bylos. Šisdvejopas reikalavimas prisideda prie teisėjų nepriklausomumo garantijų. Tai netaikytina situacijoms, kai teisėjai nusišalina nuo bylų viendėl to, kad priimti sprendimai būtų nepopuliarūs, nors ir teisingi. Tačiau teisėjas gali nusišalinti, jei yra interesų konfliktas ar kitų svarbiųpriežasčių. „Svarbi priežastis" gali būti apibrėžta įstatymuose ar teismų praktikoje. Kiti svarbių priežasčių pavyzdžiai yra rimtos sveikatos problemos ar teisingumo interesai. Pastarąją sąvoką sudėtinga apibrėžti, bet ji iš dalies susijusi su principu, kad „teisingumas ne tik turibūti vykdomas, bet ir matomas". Pavyzdžiui, jei byla liečia teisėjokaimyną, o teisėjas jo nepažįsta, tai nėra jokio interesų konflikto.Tačiau teisėjas gali nuspręsti nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo dėlteisingumo interesų ir kad nebūtų mestas joks abejonės šešėlis teismonešališkumu;

d) siekiant teisingumo interesų, teisėjo pareiga yra tam tikrais atvejaisšalims pateikti nešališką paaiškinimą dėl atskirų procesinių klausimų. Ypač tais atvejais, kai šalims reikia paaiškinimų dėl proceso taisyklių, kai joms neatstovauja teisininkai, o teisėjai privalo užtikrinti,jog tokios šalys būtų pakankamai gerai informuotos, kad galėtų suprasti teismo procesą;

e) pareiga atsižvelgiantį konkrečias aplinkybes, siekiant teisingumo efektyvumo skatinti šalis siekti taikaus ginčo sprendimo, kuri pabrėžiateisėjo, kaip taikintojo, vaidmens svarbą. Be to, teisėjo prigimtinė

484

g) funkcija yra siekti šalių susitaikinimo: derybos yra geriau nei bylinėjimasis. Tačiau teisėjai šią užduotį turi atlikti taktiškai ir atidžiai, ir tokiu būdu, kuris nesukeltų jokių abejonių jų nešališkumu; be to, tinkamo ir veiksmingo teismo proceso interesais teisėjai privalo pateikti aiškius ir išsamius savo sprendimų motyvus, kurie turėtų būti kuo labiau suprantami šalims. Teisėjai turėtų stengtis vengti vartoti sudėtingų žodžių, jei labiau suprantami yra jų sinonimai, ar vengti citatų užsienio kalba, jei egzistuoja ekvivalentai nacionaline kalba. Tačiau pareiga pateikti motyvus nėra absoliuti. Kai kuriose valstybėse motyvų nereikia nurodyti tam tikrų kategorijų bylose, pavyzdžiui, sprendimuose už akių ar sprendimuose, kai atsakovas sutinka su ieškiniu (Vokietija), kai byla buvo nagrinėjama dalyvaujant prisiekusiesiems, taip pat bylose dėl laikinųjų priemonių (Malta) ar kai apeliacinis teismas nekeičia apygardos teismo sprendimo (Švedija). Paprastai tokios nuo pagrindinio principo nukrypstančios situacijos yra nustatytos įstatymų ar bent jau įsitvirtinusios ilgalaikėje teismų praktikoje;siekiant įgyvendinti valstybėms numatytą pareigą dėl teisėjų mokymo iki jų paskyrimo ir jų darbo metu (III principo 1 dalies a punktas), teisėjai turi dalyvauti visuose mokymuose, kurie reikalingi efektyviai ir tinkamai vykdyti pareigas. Iš tikrųjų, jei valstybės narės užtikrina mokymo sistemos prieinamumą, teisėjai ja turėtų naudotis. Ši pareiga yra labiau susijusi su būtinybe neatsilikti nuo įstatymų ir teismų praktikos naujovių.

VI principas. Pareigų nevykdymas ir drausminiai nusižengimai

42. Šis paskutinysis principas numato teisėjų pareigą įgyvendinti savo galiasir prisiimti atsakomybę. Kaip ir bet kurioje kitoje valstybės valdžios šakoje, yra teisėjų pareigų vykdymo monitoringas.

43. Jei teisėjai tinkamai nevykdo savo pareigų, turi būti imamasi atitinkamųpriemonių. Tokiomis priemonėmis, atsižvelgiant į valstybės teisines tradicijas, galėtų būti, pavyzdžiui, teisėjo nušalinimas nuo bylos nagrinėjimo,kitų teisminių užduočių teisėjui pavedimas tame pačiame teisme, jo veiklos sustabdymas, taip pat ekonominio poveikio priemonės, pavyzdžiui,laikinas atlyginimo sumažinimas (šio principo 1 dalis). Savaime suprantama, kad tokios priemonės taikymas turi atitikti teisėjų nepriklausomumoprincipo reikalavimus. Valstybėms narėms tenka pareiga pačioms spręsti,kokia institucija būtų tinkama stebėti teisėjų veiklą, todėl šio principo3 dalyje rekomenduojama valstybėms narėms spręsti, ar reikia įsteigti specialią kompetentingą instituciją. Turėtų būti galimybė šios institucijos sprendimus ginčyti teismui. Tokia institucija galėtų būti ir teisminė institucija,

485


tačiau jos funkcijas kai kuriose valstybėse narėse galėtų atlikti ir kitos institucijos, pavyzdžiui, teisingumo ministerija. Visos priemonės, kurių im-tųsi priežiūros institucija, turėtų būti grindžiamos pagarba teisėjų nepri-klausomumui. Pavyzdžiui, ministerijai neturėtų būti leidžiama vien prie-žiūros funkcijos vykdymo pretekstu nušalinti teisėją nuo bylos, jei tikėtina, kad jo sprendimas neatitiks administracinių institucijų lūkesčių. Tačiau jei pas teisėją susikaupia daug bylų, tai teismo pirmininkas, aukštesnė teismo instancija ar teisingumo ministerija gali nuspręsti ištirti tokios situacijos susidarymo priežastis. Tokiais atvejais teisingumo sistemos veiksmingumo reikalavimas nepažeidžia teisėjų nepriklausomumo.

44. Jei pagal nacionalinę teisę teisėjas kaltinamas padaręs drausminį nusižengimą, labai svarbu, kad kiekvienas prieš jį iškeltas procesas garantuotų jo nepriklausomumą ir kad kiekvienas jo drausmines bylas nagrinėjantis kompetentingas specializuotas teismas ar institucija būtų nepriklausomiir nešališki. Kai kuriose valstybėse narėse padarius drausminį nusižengimą įtariamo teisėjo drausminę bylą nagrinėja iš teisėjų sudaryta institucija ar iš teisėjų ir kitų asmenų, nesančių teisėjais, sudaryta institucija.Kitos valstybės narės neturi specialių drausminių teismų ar specializuotųinstitucijų. Tokiose šalyse teisėjui vienintele drausmine nuobauda yra atleidimas iš einamų pareigų. Kai kuriose šalyse tik nacionalinis parlamentas turi teisę atleisti aukštesniųjų instancijų teismų teisėjus. Išvada: aplinkybė, kad drausmines bylas nagrinėjanti specializuota institucija nepatenkaį teisėjų jurisdikciją ar jų neįtakojama, nekelia sunkumų, jei tik išlaikomas šios institucijos nepriklausomumas ir gerbiamas drausminio procesonešališkumas.

45. Antrojoje dalyje dėstomos įvairios aplinkybės, kurioms esant teisėjai galibūti pašalinti iš pareigų, nesulaukus pensinio amžiaus.

46. Principas dėl absoliučios garantijos teisėjams nuo nepagrįsto nušalinimonuo pareigų, paskyrus juos eiti nuolatines pareigas, yra skirtas garantuotiteisėjų nepriklausomumą ir užtikrina, kad nuolatiniam darbui paskirtasteisėjas nebūtų atleistas be svarbių priežasčių iki privalomo pensinio amžiaus. Tačiau kai kurios valstybės negarantuoja šio principo įgyvendinimo iki pensinio amžiaus. Tai pasakytina apie atvejus, kai teisėjai turėtųbūti perrenkami po tam tikro laikotarpio, arba kai teisėjai pirmą kartąpradėdami eiti pareigas turi pereiti „išbandymo" laikotarpį, kurio metujie gali būti atleisti.

47. „Svarbių priežasčių" sąvoka apima ir teisėjų drausminių nusižengimų arjų netinkamumo atvejus. Akivaizdu, kad atleidimo procedūrų metu teisėjai turi tokias pačias teises ir procesines garantijas kaip ir kiekviena kita

486


teismo proceso šalis. Paminėtini ir Jungtinių Tautų pagrindiniai principai dėl teisėjų5.

Vadovaujantis principu, kad kiekvienas turi teisę per kiek įmanoma trum-piausią laiką į teisingą ir viešą teismo procesą pagal įstatymą sudarytame nepriklausomame ir nešališkame teisme, kaip tai nustatyta Europos žmogaus teisių konvencijoje, ši rekomendacija įtvirtina bendruosius principus, garan-tuojančius teismų nepriklausomumą. Pavyzdžiui, teisėjų sprendimai neturėtų būti peržiūrėti remiantis jokia kita, nei įstatymų nustatyta teismo sprendimų peržiūrėjimo procedūra; įstatymai turėtų garantuoti teisėjų įgaliojimų laiką ir jų atlyginimą; visi sprendimai dėl teisėjų profesinės karjeros turi būti grin-džiami objektyviais kriterijais, o teisėjų parinkimas ir karjera turėtų būti pa-grįsti, atsižvelgiant į kvalifikacines savybes, sąžiningumą, gebėjimus ir dar-bo efektyvumą. Priimdami sprendimus teisėjai turėtų būti nepriklausomi ir turėti galimybę veikti be jokių suvaržymų, neteisėtos įtakos, įtikinėjimo, spau-dimo, grasinimo ar tiesioginio ir netiesioginio kišimosi iš bet kokių asmenų ir dėl bet kokios priežasties. Rekomendacijoje taip pat sprendžiami ir teisėjų darbo sąlygų ir jų atsakomybės klausimai.

5 Jungtinių Tautų pagrindinių teisėjų nepriklausomumo principų 19 dalyje nustatyta: „Visos drausminės, sustabdymo ar nušalinimo procedūros turi vykti pagal nustatytas teisėjų etikos normas."

487

4 priedas: Informacijaapie šios knygos kilmę

Knygos kilmė

Pavedimas rengti šią knygą buvo gautas iš Europos Tarybos Europos teisinio bendradarbiavimo komiteto (CDCJ), kuris pareiškė ketinimą parengti:

„atitinkamus dokumentus [apie] kai kurias pagrindines administracines ir proce-dūrines taisykles, atspindinčias bendrus Europos standartus ir skirtas sukurti vie-šojo administravimo ir teismų sistemos modelį, garantuojantį piliečiams teisinį saugumą"

ir padaryti tai

„siekiant sustiprinti visų Europos valstybių, ypač Vidurio ir Rytų Europos valstybių, bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija".

Be to, 4-ojo apskritojo stalo su Europos ombudsmenu, kuris buvo sušauktas padedant Europos Tarybai 1994 m. birželį Lisabonoje, metu ombudsmenas paprašė Europos Tarybos sekretoriato „parengti Europos administracinės teisės tekstų rinkinį, apimantį pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją veikiančių institucijų praktiką bei Ministrų komiteto rekomendacijas, susijusias su asmens apsauga nuo viešojo administravimo subjektų priimtų aktų".

Ekspertų komitetui prie CDCJ, Administracinės teisės projektinei grupei (CJ-DA) buvo patikėta užduotis suformuluoti pagrindines administracines ir procedūrines taisykles, apie kurias buvo mąstoma CDCJ pavedime, ir pa-siūlyti konkrečią rengiamo dokumento formą. Europos Tarybos valstybių na-rių vyriausybių paskirti ekspertai, talkinant ekspertams iš valstybių, turinčių stebėtojo statusą, nuo 1993 metų iki 1995 metų buvo susitikę keletą kartų (įvyko penkios plenarinės sesijos ir du septynių narių projekto rengimo darbo grupės posėdžiai), kol 1996 metų gegužę knyga buvo baigta. Europos Tarybos Europos teisinio bendradarbiavimo komitetas, kuriam Administracinės teisės projektinė grupė perdavė knygos tekstą, leido knygą publikuoti 1996 metų gegužės 31 dieną.

491

Administracinės teisės projektinės grupės (CJ-DA) ir jos sudarytos projekto rengimo darbo grupės, rengusios šią knygą, susitikimuose dalyvavusių asmenų bendras sąrašas

Susitikimų sąrašas

1. 1993 m. birželio 2-A d.

2. 1993 m. rugsėjo 20-22 d.

3. 1994 m. birželio 8-10 d.

4. 1994 m. spalio 17-20 d.

5. 1994 m. lapkričio 23-25 d.

6. 1995 m. birželio 27-29 d.

7. 1995 m. gruodžio 5-8 d.

Pirmininkas Pirmininko pavaduotoja

p. Plunkett p. Oros

Projektinė grupė

Pirmininkas Pirmininko pavaduotoja

p. Plunkett p. Oros

Projektinė grupė

Pirmininkas Pirmasis pirmininko pavaduotojas Antrasis pirmininko pavaduotojas

p. Irresberger p. Ragonesip. Hodgson

Projektinė grupė

Pirmininkas Pirmasis pirmininko pavaduotojas Antrasis pirmininko pavaduotojas

p. Irresberger p. Ragonesip. Hodgson

Projektinė grupė

Pirmininkas p. Hodgson Darbo grupė

Pirmininkas p. Van der Flier Darbo grupė

Pirmininkas Pirmininko pavaduotojas

p. Irresberger Mr Ragonesi

Projektinė grupė

Ekspertai1 iš Europos Tarybos valstybių narių2

Albanija

Centą Bungo, teisininkė, Užsienio reikalų ministerija, Al-Tirana(3) Faks.:(355)42 290 71

Kiekvienos valstybės ekspertų pavardės pateikiamos abėcėlės tvarka Valstybės narės pagal 1996 m. gegužės 31 d. duomenis; kai kurios valstybės, kurių ekspertai dalyvavo ankstesniuose projektinės ar darbo grupės posėdžiuose, tuo metu tebeturėjo stebėtojo statusą.

492

4 priedas. Informacija apie šios knygos kilmę

Gent Ibrahimi, administracinės teisės dėstytojas, Tiranos universitetas, Rr „MyslymShyri",Pall. 60, Shk. 2, Ap. 23, Al-Tirana (darbo grupės ekspertas)(4,5,6,7) Faks.:(355)42 342 23

Valentina Žage, Tiranos universiteto Teisės fakulteto dekanė, Rruga „Niko Avrami", Pall.9, Shk. 3, Ap 27, Al-Tirana

(2) Faks.: (355) 42 225 37

Andora (atsiprašė)

AustrijaKari Irresberger, Konstitucinio įstatymų leidybos padalinio viršininko pavaduotojas,Bundeskanzleramt, Verfassungsdienst, Ballhausplatz 2, A-1014 Wien(1, 2, 3, 4, 7) Faks.: (43)1 531 15/2699

BelgijaEtienne Hachez, Vidaus reikalų ministerijos sekretorė, rue Royaie, 66, B-1000 Bruxelles(1, 2, 3, 4, 7) Faks.: (32) 2 504 85 00

BulgarijaM. Atanassova, teisės patarėja, Ministrų Tarybos Teisės departamentas, 1, Bui Don-doukov, BG-1000 Sofia(1, 3, 4, 7) Faks.: (359) 2 87 80 06

Malina Novkirichka, aukščiausia teisės patarėja, Ministrų tarybos Teisės departamen-tas, 1, Bui Dondoukov, BG-1000 Sofia(2)

KiprasLeda Koursoumba, vyresnioji Respublikos patarėja, Respublikos teisės tarnyba,CY-Nicosia(1,2,3,4,7) Faks.:(357)2 44 50 80

ČekijaT. Cebisova, asocijuota profesorė, Charles universiteto Teisės fakultetas, vidaus reikalųministro pavaduotojo patarėja, U Obecniho domu 3, CZ-112 20 Prague 1(7) Faks.: (42) 2 422 61 91

Lena Dzmuranova, Teisingumo ministerija, Malatova 17, CZ-Prague 5(2) Faks.: (42) 2 530 143 arba 536 614


DanijaHeile Korsgaard, viršininkė, Teisingumo ministerija, Slotsholmsgade 10, DK-1216Copenhagen K(4) Faks.:(45) 339 33 510

Kristian Korfits Nielsen, skyriaus vedėjas, Teisingumo ministerija, Slotsholmsgade 10,DK-1216 Copenhagen K(7)

M. Urup, viršininkė, Teisingumo ministerijos Teisės departamentas, Slotsholmsgade 10,DK-1216 Copenhagen K(3) Faks.: (45) 387 18 233

EstijaJ. Kirikmae, Konsulinio departamento vadovas, Estijos ambasada Rusijoje, Malo Kislov-ki 5, RUS-103 009 Moscovv(3) Faks.: (7) 095 202 38 30

S. Roostar, generalinis direktorius, Užsienio reikalų ministerijos Konsulinis departamentas, Ravala pst. 9, EST-EE0100 Tallinn(7) Faks.: (372) 631 70 99

K. Saarsalu, patarėja, Estijos ambasada Belgijoje, av. Isidore Gerard 1, B-1160 Bruxelles(2) Faks.: (32) 277 92 817

Sven Suursaar, patarėjas, Užsienio reikalų ministerijos Teisės departamento Tarptauti-nės teisės skyrius, Ravala pst. 9, EST-EE0100 Tallinn(4) Fax: (372) 631 70 99

SuomijaHeikki Kanninen, įstatymų leidybos patarėjas, Teisingumo ministerija, PO Box 1,SF-00131 Helsinki(1) Faks.:(358)018 257 658

Matti Niemivuo, įstatymų leidybos direktorius, Teisingumo ministerija, Etelaesplanadi 10,SF-00130 Helsinki(2, 3, 4, 7) Faks.: (358) 018 257 658

PrancūzijaChristine Maugue, Conseil d'Etat teisėja, place du Palais-Royal, F-75001 Paris(1) Faks.: (33) 142 208 311

494


VokietijaJurgen Brandt, Finansų teismo teisėjas, Bundesministeriumderjustiz, ReferatRA3, Hei-nemannstr. 6, D-53175 Bonn(3,4,5,6,7) Faks.: (49) 228 584 525

Mr Hans-Peter Schmieszek, Teisingumo ministerijos tarybos narys, Heinemannstrasse6, D-53170 Bonn 2(1,2) Faks.: (49) 228 584 525

GraikijaSpyridon Flogaitis, Atėnų universiteto profesorius, Europos viešosios teisės centras,Achaiou 16, GR-Athenes 106 75(7) Faks.: (30) 168 32 710

NicolasSakellariou, Conseild'Etatteisėjas, 6, Patriarchou loakim Kolonaki, CR-10674Athenes(1,2) Faks.: (30) 177 07 025

Georgės Stavropoulos, Conseil d'Etat teisėjas, 8, rue Orpheos, GR-16674 Glyphada(4)

VengrijaP. Oros, Teisingumo ministerijos Viešosios teisės departamento direktoriaus pavaduotoja, Szalay u. 16, H-1055 Budapest(1,2,3,4,7) Faks.: (36) 133 28 325

Z. Tallodi, teisės patarėjas, Teisingumo ministerijos Viešosios teisės departamentas,Szalay u. 16, H-1055 Budapest(2) Faks.: (36) 133 28 325

Islandija (atsiprašė)

Airija

Arthur F. Plunkett, vyriausiojo padėjėjo teisės klausimais pavaduotojas, Generalinioprokuroro (Attorney General) tarnyba, Government Buildings, Upper Merrion Street,IRL-Dublin2(1, 2, 3, 4, 7) Faks.: (353) 167 61 806

ItalijaCarlo Malinconico, Conseil d'Etat teisėjas, Via Sismondi 6, 1-20133 Milano(2,3,4,7) Faks.: (39) 271 74 99

495


Mr G. Paleologo, Conseil d'Etat skyriaus pirmininkas, Via Antonio Bertoloni 1/EG,1-00197 Rome(1) Faks.: (39) 680 70 922

M. Vittorio Ragonesi, kasacinės instancijos teisėjas, Teisingumo ministerijos Įstatymųleidybos skyrius, Via Arenula, 1-00186 Rome(1,2,3,4,5,6,7)

Faks.: (39) 6 864 324

Latvija

Janis Naciscionis, vyresnysis registratūros pareigūnas, Teisingumo ministerijos Viešosios teisės departamentas, Brivibas bulv. 34, LV-1536 Riga(3,4,7) Faks.:(371)7 285 575

Anita Usacka, Latvijos universiteto Bendrosios teisės katedros vedėja, llukstes Str. 34-26, LV-1082 Riga(D

Lichtenšteinas (atsiprašė)

Lietuva

Darius Žilys, Teisingumo ministerijos Įstatymų leidybos departamento vyriausiasis specialistas, Gedimino pr. 30/1, LT-2600 Vilnius(4,7) Faks.:(370)2 625 940

Vladimiras Žukovskis, Teisingumo ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojas, Gedimino pr. 30/1, LT-2600 Vilnius(1,2) Faks.:(370)2 625 940

Liuksemburgas

Mare Mathekovvitsch, Vyriausybės deleguotas atstovas Conseil d'Etat ginčų komitete, Teisingumo ministerija 16, bd Royal, L-Luxembourg(D

Malta

Mr Lawrence Quintano, Respublikos vyresnysis patarėjas, Generalinio prokuroro (At-torney Generaf) tarnyba, M-Valletta(D

Moldova

Ala Climov, pagrindinė specialistė, Teisingumo ministerijos Įstatymų leidybos tarnyba,str. 31 August, 82, MD-277033 Chisinau(7) Faks.: (373) 2 232 302

496


Tudor Rosca, Policijos akademijos rektorius, administracinės teisės dėstytojas, Alba-Julie 23/1, apt. 26, MD-Chisinau(4)

NyderlandaiPaul van der Flier, vyresnysis teisės patarėjas, Teisingumo ministerijos Įstatymų leidybos direktoratas, PO Box 20301, NL-2500 EH The Hague(4,5,6,7) Faks.:(31) 70 370 79 30

Jan Veltman, teisės patarėjas, Teisingumo ministerija, Stafafdeling Algemeen VVetge-vingsbeleid, PO Box 20301, NL-2500 EH The Hague(1) Faks.: (31) 70 370 79 10

Nico Verheij, vyresnysis teisės patarėjas, Teisingumo ministerija, Stafafdeling AlgemeenVVetgevingsbeleid, Room H420, PO Box 20301, NL-2500 EH The Hague(3,4) Faks.: (31) 70 370 79 10

Norvegija

Tor Mehl, teisės patarėjas, Teisingumo ministerija, PO Box 8005 Dep., N-8005 Oslo(1,3,4,7) Faks.: (47) 22 242 725

LenkijaC. Borkovvski, Haute Cour administrative (Aukštojo administracinio teismo) teisėjas,rue Symfonii n° 1, apt. 12, PL-02 787 Varsovie(1,3,4)

Teresa-Maria Gorzynska, atsakinga už mokslinius tyrimus APS (Lenkijos mokslų akademija) Teisės mokslų institute, APS aukščiausio kontrolės skyriaus teisės konsultantė,rue Nowy Swiat 72, PL-OO-330 Varsovie(7) Faks.: (48) 2 678 53

Janusz Letovvski, profesorius, Aukščiausiojo teismo teisėjas, rue Krodimalna 2, n° 1101,PL-00864 Varsovie(2,4) Faks.: (48) 22 267 853

Portugalija

Maria M. Oliveira, Provedor de Justicija asesorė, rue Pau de Bandeira 7-9, P-1200 Lisbonne(D

Luis Silveira, pirmasis generalinio prokuroro pavaduotojas, Palacio Palmela-R. EscolaPolitecnica, P-Lisbonne(1,2, 3, 4, 5, 6, 7) Faks.: (351) 1 397 52 55

497


RumunijaLonel Flesariu, Administracinių vienetų vietos vyriausybės administracijos departamentodirektorius, 125-133 rue Matei Voevod, secteur II, Bl. O&-Sc2, app. 14, RO-Bucarest(2) Faks.:(40) 1 650 54 91

D. S. Dragos Iliescu, teisės mokslų daktaras, Rumunijos vyriausybės Teisės skyriausdirektorius, place Victoria n° 1, secteur 1, RO-Bucarest(1,3,4) Faks.:(40) 131 23 814

Rusija

Louri Berestnev, Rusijos konsulato Strasbūre atašė teisės klausimais, 75, allee de laRobertsau, F-67000 Strasbourg(4) Faks.:(33)3 88 24 19 74

Igor lourovski, atašė, Užsienio reikalų ministerijos Teisės departamentas, Arbat 54,RUS-Moscow(4,6,7) Faks.: (7) 095 241 11 66

Dmitri Lobatch, teisės ekspertas, Užsienio reikalų ministerijos Teisės departamentas,rue Arbat 54, RUS-Moscow

(1) Faks.: (7) 095 230 21 30

San Marinas (atsiprašė)

Slovakija (atsiprašė)

Slovėnija

Peter Bekes, vyresnysis docentas, Ljubljanos universitetas, Aukštesnioji administravimo mokykla, Pod Akacijami 52, SLO-61113 Ljubljana(1,2) Faks.: (386) 61 340 757

Breda Janezic, Vyriausybės patarėja, Vidaus reikalų ministerija, Stefanova 2, SLO-Ljubljana(3,4)

Borivoj Kos, teisingumo ministro patarėjas, Stefanova 2, SLO-Ljubljana(7)

IspanijaMaria Dolores Cospedal Garcia, Valstybės teisininkė, Socialinių reikalų ministerija, JoseAbascal St. 39, E-Madrid(4,7) Faks.: (43)1 51613(91)

498


Luchas Osorio Iturmendi, Valstybės teisininkas, Socialinių reikalų ministerija, Jose AbascalSt. 39, E-Madrid(1,2,3) Faks.: (34)1 34401 57

ŠvedijaBirgitta Eilemar, ministro pavaduotojo padėjėja, Teisingumo ministerija, S-103 33Stockholm(2) Faks.: (46) 8 202 734

Inger Kalmerborn, teisės patarėja, Teisingumo ministerija, Rosenbad 4, S-103 33Stockholm(7) Faks.: (46) 8 202 734

C. Staaf, ministro pavaduotojo padėjėjo pavaduotojas, Teisingumo ministerija, Rosenbad 4, S-103 33 Stockholm(1, 3, 4, 5, 6, 7) Faks.: (46) 8 202 734

Šveicarija (atsiprašė)

TurkijaAli Fuat Akin, ikiteisminio tyrimo teisėjas, Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės iružsienio reikalų generalinis direktoratas, Mudafaa Cad. No. 22, 7th floor, No. 719,TR-Kizilay Ankara(1) Faks.: (90) 312 425 02 90

Mr S. Gokkaya, ikiteisminio tyrimo teisėjas, Teisingumo ministerijos Teismo reikalųgeneralinis direktoratas, Mudafaa Cad No. 22, 5th floor, No. 507, TR-Kizilay Ankara(2, 3, 4, 7) Faks.: (90) 312 425 02 90

Ukraina

V. Ivaschenko, Teisės departamento vadovas, Ministrų kabinetas, 12/2 Crushevsky Str.,UA-Kyiv(6,7)

Jungtinė KaralystėNicholas Hodgson, teisės atstovas, Lordo Kanclerio departamentas, Seborne House,54-60 Victoria Street, GB-London SVV1E 6QW(1,2,3,4,5) Faks.: (44) 171 21 08 559

Alasdair VVallace, Nuosavybės ir viešosios teisės skyriaus vedėjas, teisės grupė, LordoKanclerio departamentas Room 6.31, Selborne House, 54-60 Victoria Street, GB-London SW1 E 6QB(6,7) Faks.: (44) 171 21 00 725

499


Stebėtojai

Kroatija

Nives Kopajtich-Skrlec, Kroatijos Respublikos administravimo ministerijos patarėjas,Republike Austrije 16, HR-10 000 Zagreb(7) Faks.:(385) 11 82 194

Anton Palaric, Kroatijos Respublikos administravimo ministerijos viceministras, Republike Austrije 16, H R-10 000 Zagreb(6) Faks.:(385) 11 82 194

Kanada

Kenneth Katz, teisės patarėjas, Konstitucinės ir administracinės teisės skyrius, Teisingumo departamentas, Kanados Vyriausybė, Justice Building 239, VVelIington Street,CDN-OttawaK1AOH8(4,7) Faks.:(3)613 941 1937

Europos Bendrijų Komisija (atsiprašė)

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) (atsiprašė)

Sekretoriatas

Anna Capello-Brillat, Teisės reikalų direktorato Viešosios teisės skyriaus Duomenų ap-saugos grupė (7)

Libby Da Cunha, sekretorė, Teisės reikalų direktorato Viešosios teisės skyrius (2, 3, 4, 5, 6, 7)

Efpraxia Dimoliou, atašė, Teisės reikalų direktoratas (6)

Claire Dubois, atašė, Žmogaus teisių direktoratas, (pirminis 1 priedo: Europos žmogausteisių teismo sprendimų apžvalga projektas)(6,7)

Helena Jaderbjpm, atašė, Teisės reikalų direktoratas (galutinis 1 priedo: Europos žmo-gaus teisių teismo sprendimų apžvalga projektas)

Markus Jaeger, Teisės reikalų direktorato Viešosios teisės skyriaus Administracinės tei-sės grupė, CJ-DA sekretorius (1,2,3,4,5,6,7)

500

Vi-89 Viešasis administravimas ir privatūs asmenys : viešojo administravimo subjektų ir privačių asmenų santykius reglamentuojantys administracinės teisės principai. - Vilnius : Justitia, 2004. - 500 p.

ISBN 9955-616-06-7

Leidinyje siekiama glaustai ir suprantamai išdėstyti pripažįstamus svarbiausiais ad-ministracinės teisės ir administracinio proceso principus, reglamentuojančius privačių asmenų ir viešojo administravimo subjektų santykius.

Tikimasi, kad ši knyga bus vadovas įstatymų leidėjams, teisėjams, viešojo administ-ravimo subjektams, teisininkams ir administracine teise besidomintiems visuomenės nariams. Joje atskleidžiami tie administracinės teisės ir administracinio proceso princi-pai, kurie pripažįstami pačiais svarbiausiais asmens teisių apsaugai ir kurių turėtų būti laikomasi valstybėse, siekiančiose užtikrinti tokią apsaugą, bei siūlomos galimos šių principų įgyvendinimo priemonės.

UDK 342.9+347+342.71(4)

Viešasis administravimas ir privatūs asmenysViešojo administravimo subjektų

ir privačių asmenų santykius reglamentuojantysadministracinės teisės principai

Redaktorė Danutė Petrauskienė

Išleido leidykla „Justitia", Sėlių g. 8, LT-08124 Vilnius. Spausdino UAB „Vilniaus spauda", Viršuliškių skg. 80, LT-05131 Vilnius.

Viesasis Administravimas Ir Privatus Asmenys 1996

Documents

Transcript of Viesasis Administravimas Ir Privatus Asmenys 1996