Silva RIMKUVIENĖ, Jolanta TAMOŠAITIENĖ

VERSLO PLANAVIMAS IR ORGANIZAVIMAS

Vilnius „Technika“ 2012

VGTU statybos ir nekilnojamojo turto sričių I pakopos studijų

programų atnaujinimas diegiant inovatyvius mokymo(si) metodus

Projekto kodas VP1-2.2-ŠMM-07-K-01-032

Silva RIMKUVIENĖ, Jolanta TAMOŠAITIENĖ

VERSLO PLANAVIMAS IR ORGANIZAVIMAS

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

Vilnius „Technika“ 2012

Mokomoji knyga

2

S. Rimkuvienė, J. Tamošaitienė. Verslo planavimas ir organizavimas: mokomoji knyga. Vilnius: Technika, 2012. 203 p. [8,83 aut. l. 2012 12 03]

Mokomojoje knygoje aprašomas sudėtingas verslo planavimo ir organizavimo procesas. Supažindinama su verslininkystės, verslo sąvokomis, ekonominiais principais, verslo įmonių organizavimu. Daug dėmesio skiriama verslo idėjų plėtotės, verslo planavimo procesui bei verslo sėkmės veiksniams apibūdinti. Leidinyje pateikiama verslo plano struktūra bei jo pristatymas investuotojui.

Mokomoji knyga skirta VGTU statybos valdymo ir nekilnojamojo turto valdymo programų bakalaurantams, studijuojantiems verslo planavimo ir organizavimo disciplinas. Ja gali naudotis ir kitų aukštųjų mokyklų bei studijų programų studentai. Mokomosios knygos įvadą parašė abi autorės. 1, 2, 4, 6, 7, 8, 9, 11 skyrius parašė S. Rimkuvienė, 3, 5, 10 skyrius parašė dr. J. Tamošaitienė. Leidinį rekomendavo VGTU statybos fakulteto studijų komitetas. Recenzavo: habil dr. Aleksandras Vytautas Rutkauskas, VGTU

Finansų inžinerijos katedra doc. dr. Titas Dėjus, VGTU Statybos technologijos ir vadybos katedra

VGTU statybos ir nekilnojamojo turto sričių I pakopos studijų pro-gramų atnaujinimas diegiant inovatyvius mokymo(si) metodus. Pro-jekto kodas Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K-01-032. VGTU leidyklos „Technika“ 1437-Smokomosios metodinės literatūros knyga http://leidykla.vgtu.lt Redagavimo darbus atliko IĮ Pikaverus

eISBN 978-609-457-405-4 doi:10.3846/1437-S

© Silva Rimkuvienė, 2012 © Jolanta Tamošaitienė, 2012 © Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 2012

3

TURINYS

Įvadas ......................................................................................................... 5

1. Skiriamieji verslo bruožai ir jo ekonominiai principai .......................... 6

1.1. Verslininkystės ir verslo sampratos ................................................ 6

1.2. Ekonominiai verslo principai .......................................................... 9

1.3. Juridinės verslininkystės formos ir rūšys .......................................12

2. Verslo įmonių organizavimas ................................................................15

2.1. Įmonės samprata ............................................................................15

2.2. Verslo organizavimo formos ..........................................................16

2.2.1. Individualioji verslo įmonė ....................................................17

2.2.2. Ūkinė (partnerinė) bendrija ....................................................18

2.2.3. Akcinė bendrovė ....................................................................18

3. Verslo apskaita ..................................................................................21

3.1. Verslo apskaitos pagrindai ir principai ..........................................21

3.2. Įmonės finansų apskaita .................................................................26

3.2.1. Verslo įmonių apskaitos reglamentavimas .............................26

3.2.2. Verslo įmonių apskaitos principai ..........................................27

3.3. Verslo įmonės finansinės ataskaitos...............................................33

3.4. Mokesčiai ir jų sistema ..................................................................47

4. Verslo idėjos ir jų plėtotė ......................................................................81

4.1. Idėjų šaltiniai .................................................................................81

4.2. Kūrybiškumas idėjų plėtotės procese .............................................82

4.3. Keturi idėjų plėtotės žingsniai ........................................................84

4.3.1. Galimybių ieškojimas ir formavimas ..................................86

4.3.2. Naujų idėjų generavimas .....................................................87

4.3.2.1. Smegenų šturmo metodas .....................................87

4.3.2.2. Žodžių derinių metodas ........................................88

4.3.2.3. Taisyklių apvertimo metodas ...............................89

4.3.3. Idėjų vertinimas ir atranka ..................................................90

4.3.3.1. Stambus idėjų vertinimo ir atrankos filtras ...........91

4.3.3.2. Smulkus idėjų vertinimo ir atrankos filtras ..........92

4.3.3.3. Sistemose taikytini kriterijai .................................95

4.3.4. Įgyvendinamumo planavimas .................................................96

5. Verslo strategijos ...................................................................................98

6. Verslo planavimo samprata .................................................................113

7 . Verslo aplinkos analizė .......................................................................115

4

7.1. Informacija verslo planui .............................................................116

7.2. Išorinė verslo aplinka ...................................................................118

7.3. Vidinės verslo aplinkos analizė ....................................................119

8. Verslo planavimo struktūra ir etapai....................................................121

8.1. Sprendimo priėmimo procesas .....................................................128

8.2. Sprendimų priėmimas ..................................................................133

8.3. Problemų nustatymas ...................................................................134

8.4. Problemų sprendimo būdai ..........................................................135

8.5. Daugiatikslio vertinimo metodai verslo planavime ......................139

8.6. Sprendimo algoritmas taikant daugiatikslio vertinimo metodus ...............................................................................142

8.7. Rodiklių reikšmingumų nustatymo metodai ir sprendimo priėmimas .......................................................................146

8.8. Sprendimų įgyvendinimo etapai ir jų pritaikymas praktikoje ......147

9. Verslo finansavimo šaltiniai ................................................................151

9.1. Nuosavos lėšos .............................................................................152

9.2. Pritrauktos lėšos ...........................................................................152

9.2.1. Akcijos ir obligacijos ...........................................................152

9.2.2. Bankų paskolos ....................................................................153

9.2.3. Lizingas ................................................................................154

9.3. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama ..............................154

9.3.1. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama Lietuvai ..........................................................................................155

9.3.2. Pagrindiniai struktūrinių fondų veiklą reguliuojantys principai .................................................................156

9.3.3. ES struktūrinių fondų administravimo sistema.....................157

10. Verslo sėkmės veiksniai ....................................................................158

10.1. Rizikos vertinimas .....................................................................158

10.2. Personalo vertinimas ..................................................................166

10.3. Statybos projektų vadovų vertinimas .........................................170

11. Verslo planas .....................................................................................192

11.1. Verslo plano struktūra ................................................................193

11.2. Verslo plano apipavidalinimas ...................................................195

11.3. Verslo plano pristatymas ............................................................196

Literatūra .................................................................................................198

5

ĮVADAS Nors kartą gyvenime daugeliui kyla noras pradėti savo verslą ar

įgyvendinti novatorišką, perspektyvią verslo idėją. Verslininkystė vis labiau plinta visame pasaulyje. Geros mintys nekyla savaime, jas reikia ugdyti. Įkvėpimas ir motyvacija – dvi puikios idėjų ugdymo priemonės. Kiekvienas gali pabandyti sistemingai, žingsnis po žingsnio, kūrybiškai įgyvendinti savo idėją ir šitaip paversti ją perspektyvia verslo galimybe. Idėjų kyla visokių, didelių ir mažų, susijusių su įvairiomis verslo sritimis, su gamyba, prekyba ar paslaugomis. Visas jas, galbūt išskyrus vieną kitą, laikantis nuoseklaus proceso, įmanoma įgyvendinti.

Įmonė ar verslininkas, norėdami išlikti pilnaverčiais rinkos dalyviais, privalo žinoti rinkos taisykles ir prognozuoti savo veiklą. Verslas grindžiamas tam tikrais tarpusavyje sąveikaujančiais ekonominiais principais. Labai svarbu suprasti bendruosius verslo vyksmo dėsnius, sudėtingą ekonominę aplinką, kurioje priimami organizaciniai – valdymo sprendimai.

Planavimas yra geros vadybos esmė. Versle stengiamasi išvengti rizikos, todėl tikslus planavimas bei rizikos valdymas čia yra tiesiog būtinas. Planavimas – tai tikslų formulavimo ir jiems įgyvendinti tinkamos veiksmų eigos nustatymo procesas. Tai pagrindinė verslo valdymo funkcija.

Mokomasis leidinys sudarytas remiantis užsienio ir Lietuvos literatūros šaltiniais, teisiniais aktais bei verslo planavimo ir organizavimo modulio programa. Leidinyje gausu paveikslų bei lentelių, kurie padės lengviau įsisavinti kurso medžiagą.

Mokomoji knyga skirta VGTU statybos valdymo ir nekilnojamojo turto valdymo programų bakalaurantams, studijuojantiems verslo planavimo ir organizavimo disciplinas. Ja gali naudotis ir kitų aukštųjų mokyklų bei studijų programų studentai.

6

1. SKIRIAMIEJI VERSLO BRUOŽAI IR JO EKONOMINIAI PRINCIPAI 1.1. Verslininkystės ir verslo sampratos

Verslininkystė, nors dar nėra pakankamai gerbiama, vis labiau plinta visame pasaulyje. Šiuo metu Europoje yra daugiau kaip 22 milijonai savarankiškai valdomų įmonių. Dar dešimtys, o galbūt ir šimtai milijonų smulkių ir vidutinių įmonių veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Azijoje ir kitur. Daugiau kaip kas penkioliktas dirbantis europietis, japonas ar amerikietis turi savo įmonę (Barrow ir kt., 2010).

Verslininkystės istorija siekia senuosius amžius. Ji atsirado vykstant darbo pasidalijimui, plėtojantis prekybai. Jau Biblijoje randama užuominų apie verslininkystę. XVIII a. pradžioje teoretikas R. Kantiljonas pirmasis parengė verslininkystės koncepciją ir yra laikomas sąvokos „verslininkas“ tėvu. XX a. viduryje susiklostė šiuolaikinė verslininkystės ir verslininko, kaip novatoriaus, samprata. J. Šumpeteris apibrėžė ir išryškino, kad novatoriškumas ir naujovės yra neatsiejamas verslininkystės požymis.

Šiuo metu verslininkystės tema labai svarbi tarp vadybos ir ekonomikos specialistų ir svarbus tyrinėjimų objektas. Ji padeda augti ekonomikai, didina darbo našumą ir sukuria naujų technologijų, prekių ir paslaugų bei “atnaujina“ konkurenciją rinkoje, nes šių dienų ekonomikos tempai yra greiti.

Verslininkystė apibrėžiama kaip idėjos brandinimas ir organizacijos sukūrimas tai idėjai įgyvendinti.

Verslininkas, kuris mato aplinkinius pokyčius kaip galimybę, išnaudoja gamybos veiksnius, kad pateiktų naujų prekių ir paslaugų. Verslininkystė visą dėmesį sutelkia į tai, kad pokyčiai prasidėtų. Verslininkystė ir valdymas yra skirtingi dalykai.

Verslininkystė apima gamybos pokyčių iniciatyvą, o valdymas – tebevykstančio gamybos proceso koordinavimą.

7

Taigi svarbiausia rinkos varomoji jėga – verslininkai. Verslą organizuoti skatina materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi, tai priverčia veikti.

Kad vartotojams reikalingos prekės ir paslaugos atsirastų reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, reikalingas koordinavimo ir reguliavimo, kontrolės ir ūkinės veiklos rizikos funkcijas atliekantis asmuo, kurį ekonomistai vadina verslininku.

Verslininkas – tai asmuo, organizuojantis verslo įmonę (gaminančią produkciją ar teikiančią paslaugas) savo ar pritrauktosiomis lėšomis ir siekiantis gauti pelną.

Taigi verslininkai yra žmonės, turintys pelno siekiančias įmones. Verslininkas atsakingas už:

• verslo sumanymą ir gamybos organizavimą, sujungiant gamybos veiksnius – žemę, darbą ir kapitalą – prekių ir paslaugų kūrimo tikslu;

• priimtus verslo sprendimus, prekių gaminimą, interesu pagrįstą iniciatyvą;

• rizikos naštą arba netikrumą, kurio neišvengs joks sumanymas;

• gamyboje taikomas naujos technologijos ir verslo organizavimo formas.

Verslumas – tai vadovavimo ir organizaciniai sugebėjimai, būtini įmonių savininkams, kad jų įmonė pagamintų daugiau reikiamų prekių bei teiktų paslaugų.

Atlyginimas, kurį gauna verslininkai už riziką, naujas idėjas ir pastangas, įdėtas į verslą, yra jų pelnas (uždarbis) (Martinkus, Žilinskas, 2008).

Verslininkystės paskirtis – tenkinti žmogaus poreikius. Augant poreikiams, keičiasi ir tobulėja verslo organizavimo formos. Taigi verslininkas, siekdamas naudos (pelno), turi tenkinti vartotojo norus, pritaikyti savo verslą prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų. Tai skatina diegti naujoves.

Verslininkystės procesą sudaro šešios tarpusavyje susijusios stadijos: 1) naujų idėjų paieška; 2) verslininko ir jo komandos narių

8

potencialo įvertinimas (asmeniniai gebėjimai lyginami su verslo idėja); 3) verslo organizavimo formos pasirinkimas (individuali įmonė, ūkinė bendrija, uždaroji akcinė bendrovė, akcinė bendrovė); 4) verslo plano rengimas; 5) verslui pradėti (plėtoti) reikalingų išteklių paieška: 6) įkurtos verslo įmonės vadyba (struktūra, stilius, sėkmės veiksniai, verslininkystės kliuviniai ir kt.). Visos šios stadijos yra vienodai reikšmingos, o nuoseklus .judėjimas nuo pirmosios iki šeštosios stadijos leidžia įvertinti verslininko organizacinius gebėjimus, verslo aplinkos pobūdį, būtinų išteklių poreikį ir kt. bei priimti optimalius sprendimus (Martinkus, Žičkienė, 2006).

VERSLAS – tai pelno siekimas, teikiant prekes ar paslaugas, kurios tenkina vartotojų poreikius.

Kad verslas rinkoje galėtų funkcionuoti, būtinos šios sąlygos: 1. Privačioji nuosavybė. Tai nuosavybė, kurios savininkas yra

fizinis asmuo. Tik privati nuosavybė skatina verslo subjektus siekti geresnių verslo rezultatų, priimti racionalius sprendimus, tobulinti gamybos ir paslaugų organizavimą, rodyti iniciatyvą, elgtis novatoriškai ir, be abejo, prisiimti atsakomybę už savo veiklos rezultatus.

2. Ūkininkavimo laisvė – kai verslininkas pats atsako į visus klausimus: Ką gaminti? Kaip gaminti? Kam gaminti? Verslininkas pats turi galimybę pasirinkti ūkinės veiklos kryptį, numatyti strategijas, racionaliai naudoti išteklius. Be verslo laisvės negalėtų būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo.

3. Teisinė verslo apsauga – tai daugybė įstatymų, reglamentuojančių ūkinę veiklą (Įmonių įstatymas, Konkurencijos įstatymas, Paslaugų įstatymas, įvairūs antimonopoliniai įstatymai ir t. t.), verslo rėmimą ir skatinimą.

4. Konkurencija – tai kelių verslo subjektų, gaminančių tuos pačius produktus ar teikiančių paslaugas, varžymasis siekiant tų pačių tikslų. Tai pagrindinis motyvas, skatinantis verslininką kurti ir tiekti į rinką aukštesnės kokybės

9

produktą, investuoti, diegti naujas technologijas, tobulinti tai, kas jau sukurta, ieškoti būdų, kaip mažinti gamybos išlaidas, gerinti santykius su klientais, sekti rinkos pokyčius. (Paunksnienė ir kt., 2011).

1.2. Ekonominiai verslo principai Verslas grindžiamas tam tikrais tarpusavyje sąveikaujančiais

ekonominias principais. Svarbiausi verslo ekonominiai principai yra šie: (Martinkus, Žičkienė, 2006)

1. Pasirinkimo rinkoje laisvės ir konkurencijos principas leidžia verslininkui laisvai pasirinkti ūkinės veiklos sritį, t. y. ką gaminti bei realizuoti, tiekėjus, rinką, laiką, partnerius, kainas ir kt. Laisvas pasirinkimas skatina konkurenciją. Jei pasirinkimas pagrįstas – verslas yra sėkmingas. Jei verslas nesiseka, galima pereiti į kitą veiklos sritį. Vadinasi, laisvas pasirinkimas, skatindamas verslą keistis ir atsinaujinti, lemia verslo dinamiką.

2. Prekinių mainų abipusės naudos pirkėjui ir pardavėjui principas pagrįstas tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas turėtų abipusę ekonominę naudą. Dažnai ekonomikos teorijoje prekių mainai apibūdinami kaip ekvivalentiniai, tačiau mainų procese laimi abi pusės, nes kiekvienas atiduoda mažiau naudingą produktą ir mainais gauna naudingesnį produktą. Šį principą pažeidus, silpnėja verslo efektyvumas, krinta jo prestižas, didėja vartotojų nepasitenkinimas.

3. Pelno siekio principas skatina didinti verslo efektyvumą, racionaliai panaudoti ekonominius išteklius, kuo geriau organizuoti savo veiklą, mažinti nuostolius siekiant gauti pelną. Šio principo įgyvendinimas leidžia kurti ir kaupti turtą. Principą pažeidus gresia ūkio stagnacija.

4. Gamybinės komercinės veiklos paslapties principas reikalauja, kad būtų laikomasi ūkinės veiklos konfidencialumo. Verslas neįmanomas be informacijos apie naujas technologijas ir prekes, konkurentų ir vartotojų

10

elgseną. Tai intelektinis įmonės turtas, kurį būtina saugoti, priešingu atveju įmonė užsiims labdara ir praras savo pozicijas rinkoje.

5. Ekonominės verslo rizikos principas teigia, kad joks verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Renkantis verslą reikia žinoti, kad yra daug nežinomų dalykų, kad verslininkai patys turi atsakyti į klausimus dėl rinkos dydžio, klientų poreikių, prekių ar paslaugų gyvavimo rinkoje trukmės, kainų, konkurencijos masto, nepamiršti, jog visa tai nuolat kinta. Kadangi verslininkas veiklą organizuoja savo lėšomis, reikia siekti, kad rizika versle sąlygotų kuo mažesnius materialinius ir finansinius nuostolius, bet užtikrintų didžiausią gamybos efektyvumą ir pelną.

6. Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principas reikalauja verslininkų asmeninės atsakomybės už savo veiklos rezultatus, priimtus ūkinius ir kitus įsipareigojimus. Ekonominiai verslo rezultatai turi būti pakankami siekiant padengti kitiems verslo subjektams padarytą žalą, atsiskaityti su darbuotojais ir valstybės institucijomis. Verslininkas pats atsako už verslo rūšies ir įmonės formos pasirinkimą, padėtį rinkoje, ryšių su partneriais ir vartotojais kokybę.

7. Neperžengimo ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini principas paaiškinamas tuo, kad negalima verstis uždrausta šalies įstatymų prekyba, pavyzdžiui, narkotikų prekyba, t. y. tuo, kas susiję su pavojumi žmogaus gyvybei. Šis principas atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį.

8. Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolės principas reikalauja, kad abu rinkos sandorio dalyviai (pirkėjas ir pardavėjas) kontroliuotų vienas kito veiksmus. Tikslingiausia tai daryti sudarant prekybos, nuomos, rangos, panaudos ir pan. sutartis, ir stebint, kaip jos vykdomos. Abipusė kontrolė

11

garantuoja, kad prekės bus tiekiamos ir sąskaitos apmokamos laiku, taip pat lemia aukštą prekių kokybę, padeda apsisaugoti nuo galimos apgaulės, pastebėti ir laiku ištaisyti klaidas. Šio principo įgyvendinimas priklauso nuo asmeninių pirkėjų ir pardavėjų savybių, jų elgsenos rinkoje.

Trumpai aptarę ekonominius verslo principus galime teigti, kad

jie vienas nuo kito priklauso ir veikia kompleksiškai. Būsimasis verslininkas Lietuvoje, prieš užsiimdamas verslu, turi

kruopščiai įvertinti savo trūkumus ir privalumus, profesinius sugebėjimus, išanalizuoti rinkos pasiūlą ir paklausą, parengti gerą verslo planą. Verslo planavimas ir veikimas pagal planą didina sėkmės tikimybę. Rinkos ekonomikos sąlygomis verslininkas ekonominę savo įmonės politiką visada orientuoja į vartotoją. Sėkmė lydi tuos verslininkus, kurie geba nukreipti savo veiklą perspektyvia kryptimi, seka mokslo bei technikos naujoves ir sugeba pasirinkti bei greitai įdiegti jas į gamybą. Šalyse su išvystyta rinkos ekonomika verslininkai ir jų mažos įmonės tankiu tinklu kuriasi apie aukštąsias mokyklas, "gaudo" naujas idėjas ir įgyvendina jas praktikoje. Nuolat didėjantis naujovių srautas verčia verslininkus ieškoti mobilių ir lanksčių gamybos organizavimo formų, kad būtų galima lengvai pertvarkyti įmonę bei verslą.

Ekonomiškai išvystytų Europos šalių patirtis rodo, kad verslininkystėje svarbią vietą užima smulkiosios įmonės. Jos yra mobilesnės ir lankstesnės, todėl sugeba greičiau reaguoti į įvairius rinkos pokyčius. Tuo atveju, kai verslą organizuoja vienas žmogus, jis pats veda apskaitą, derybas ir atlieka kitas įvairias funkcijas. Jei įmonė išsiplečia, verslininkas ne visada gali išsiversti be valdytojo, kurį priimta vadinti vadybininku. Plečiantis įmonei daugėja ir vadybininkų. Verslo šeimininkas tokiais atvejais gali iki minimumo sumažinti savo kaip vadovo pareigas, bet jis visuomet turi matyti, kas vyksta įmonėje.

12

1.3. Juridinės verslininkystės formos ir rūšys Priklausomai nuo gamybos priemonių nuosavybės formų, gali

būti šios verslininkystės formos: • Smulkusis verslas, kurio gamybos priemonės yra grynai

asmeninė nuosavybė; • Partnerystė – tai kolektyvinės įmonės su bendra nuosavybe; • Kooperatinė verslininkystė – paremta akcine nuosavybe. Visame pasaulyje smulkus verslas įgyja vis didesnę reikšmę.

Mažųjų įmonių gausa – sėkmingos ekonomikos plėtros požymis. Analizuodami Europos Sąjungos ir kitų išsivysčiusių šalių

patirtį, negalime nepastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą ir augimą didžia dalimi lemia smulkiojo ir vidutinio verslo plėtra. Šis ūkio sektorius greičiausiai pajunta rinkos paklausos ir pasiūlos pokyčius, prisitaiko prie jų, sukuria naujas darbo vietas tose veiklos srityse, kur produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. Beveik 99,7 proc. visų Europos Sąjungos įmonių sudaro smulkios ir vidutinės įmonės. Šios įmonės yra įdarbinusios 66,8 procento visų dirbančiųjų (Misevičius, 2010).

Bet kurią ekonominę veiklą galime priskirti šioms reprodukcijos formoms: gamybai, mainams, paskirstymui ir vartojimui (prekių ar paslaugų).

Sujungus verslininkystę su atitinkamomis reprodukcijos formomis, išskiriamos šios verslininkystės rūšys:

Gamybinė verslininkystė – prekių ir paslaugų gamyba ir vartojimas. Tai yra pagrindinė verslininkystės rūšis (žr. 1.1 pav.).

Verslininkas gamybininkas numato savo gamybinės veiklos rūšį, taip pat verslo planą. Kad galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, gamybinį fondą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (statyba, transportas, apskaita ir pan.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Jei verslininkui trūksta lėšų, jis priverstas kreiptis šį banką ar kitą laisvų pinigų savininką. Netiesioginiai verslininkystės dalyviai yra valstybinės ir

13

vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos. Jos tiesiogiai vykdo fiskalinę (biudžeto) politiką.

1.1 pav. Gamybinės verslininkystės schema (Martinkus, Žilinskas, 2008)

Komercinė verslininkystė – prekių ir paslaugų mainai, paskirstymas ir vartojimas (žr. 1.2 pav.).

1.2 pav. Komercinės verslininkystės schema (Martinkus, Žilinskas, 2008)

14

Finansinė verslininkystė – piniginių lėšų ir vertės apyvarta, mainai (žr. 1.3 pav.)

1.3 pav. Finansinės verslininkystės schema (Martinkus, Žilinskas, 2008) Šios verslininkystės rūšys yra savarankiškos, bet susijusios ir

vienos kitą papildo. Visos verslininkystės rūšys sėkmingai funkcionuoja, jeigu

piniginės įplaukos viršija pinigines išlaidas, t. y. verslininkystė finansiškai tikslinga, jeigu ji yra rentabili.

Rentabilumas – tai santykinis dydis, išreikštas procentais ir rodantis įmonės darbo ekonominį efektyvumą. Jis apskaičiuojamas kaip pelno santykis su įmonės kapitalu.

Įskaitant rizikos veiksnį bei galimus nuostolius, finansiškai priimtinas 5 – 15 procentų rentabilumas (Martinkus, Žilinskas, 2008).

15

2. VERSLO ĮMONIŲ ORGANIZAVIMAS 2.1. Įmonės samprata

Įmonė yra savo vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei - ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių daiktinių, finansinių ir nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.

Įmonė, kaip teisės subjektas, gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo. Įmonės valdymo organų sistemą, jų sudarymo tvarką ir kompetenciją nustato atitinkamos rūšies įmonių veiklą reglamentuojantys įstatymai, įmonės įstatai ir kiti dokumentai.

Formalios organizacijos paprastai yra skiriamos į dvi dideles grupes pagal pagrindinę ekonominę savo veiklos nuostatą: į pelno siekiančias verslo organizacijas arba įmones ir ne pelno organizacijas. Nors abiejų organizacijų rūšių pavadinimas rodo didelį esminį skirtumą tarp jų, vadybiniu požiūriu jos labai panašios: mat ir nesiekiančios pelno organizacijos, veikdamos ekonominių rinkos santykių aplinkoje, turi kurti, palaikyti tuos santykius, apsirūpinti veiklai būtimais ištekliais (Butkus, 2007).

Svarbiausi įmonės partneriai pavaizduoti 2.1 paveiksle.

2.1 pav. Įmonės partneriai (Misevičius, 2010)

16

2.2. Verslo organizavimo formos Pradedant verslą labai svarbu tinkamai pasirinkti įmonės tipą,

kadangi nuo to labai priklausys įmonės steigimo procesas, lėšų bei laiko sąnaudos, verslo rizika ir kt. Klasikinėmis verslo organizavimo formomis yra laikomos (žr. 2.1 lentelė):

• Individualioji įmonė; • Ūkinė (partnerinė) bendrija; • Akcinė bendrovė (AB, UAB).

2.1 lentelė. Verslo organizavimo formų privalumai ir trūkumai (Martinkus, Žilinskas, 2008) ĮMONIŲ TIPAI PRIVALUMAI TRŪKUMAI Individualioji verslo įmonė

1. Paprasta steigimo procedūra; 2. Paprasta organizacija: pats savininkas priima sprendimus; 3. Savininko asmeninės pajamos (uždarbis) apmokestinamos tik vieną kartą.

1. Neribota atsakomybė, savininkas rizikuoja netekti asmeninių pajamų; 2. Ribotos galimybės skolintis kapitalą firmai plėsti; 3. Verslas baigiasi savininkui mirus (nors gali perimti ir paveldėtojai).

Ūkinė (partnerinė) bendrija

1. Susijungę į bendriją, partneriai sutelkia didesnes lėšas; 2. Partneriai – tai naujos idėjos ir talentai verslui organizuoti; 3. Valdymo atsakomybė padidėja esant keliems savininkams; 4. Parnerių asmeninės pajamos (uždarbis) apmokestinamos tik vieną kartą.

1. Neribota atsakomybė, partneriai rizikuoja netekti asmeninių pajamų; 2. Palyginus su individualia įmone, sudėtingesnė organizacija, atsiranda valdymo konfliktų pavojus; 3. Palyginus su AB, mažesnės kapitalo didinimo galimybės; 4. Įmonė likviduojama ar reorganizuojama, mirus vienam iš partnerių.

17

2.1 lentelės pabaiga ĮMONIŲ TIPAI PRIVALUMAI TRŪKUMAI

Akcinė bendrovė (AB,

UAB) 1. Ribota bendrasavininkų atsakomybė; 2. Perleidimo paprastumas (parduodant akcijas); 3. Daug finansinio kapitalo didinimo galimybių parduodant akcijas; 4. Kadangi organizacija didesnė, galima samdyti profesionalius vadybininkus; 5. Neterminuota veikla; mirus akcininkui, jo akcijų dalis atitenka paveldėtojui.

1. Įsteigti AB sunkiau dėl biurokratinių kliūčių ir kainos (didesnės juridinės išlaidos); 2. Sudėtingesnis valdymas; 3. Dvigubai apmokestinami dividendai: vieną kartą kaip AB pajamos, antrą kartą kaip akcininko asmeninės pajamos.

2.2.1. Individualioji verslo įmonė Individualioji įmonė – tai paprasčiausia verslo organizavimo

forma. Individualioji verslo įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės

privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai arba šių žodžių santrumpa. Jos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje.

Individualioje įmonėje yra tik vienas savininkas, kuriuo gali būti tik fizinis asmuo. Individualiosios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, įmonės nuostatai ir LR įstatymai (Žin., 2003, Nr. 112-4991....2010, Nr. 1-25).

Dažniausiai individualiąsias įmones steigia pradedantieji veiklą verslininkai, nes verslui organizuoti pakanka nedidelio kapitalo, o įmonę gali valdyti vienas asmuo.

18

Nuo 2010 m. sausio 28 d. individualiąsias įmones galima steigti elektroniniu būdu, prisijungus prie Registrų centro klientų savitarnos sistemos.

2.2.2. Ūkinė (partnerinė) bendrija Ūkinė bendrija apibrėžiama kaip kelių fizinių ar juridinių

asmenų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė ūkinei komercinei veiklai vykdyti, sujungus jų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę. Ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Ūkinės bendrijos pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai arba šių žodžių santrumpa. Jos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje.

Bendrijoje gali būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau dvidešimt steigėjų. Bendrija laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre. Ūkinės bendrijos savininkų teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, įmonės nuostatai ir LR įstatymai (Žin., 2003, Nr. 112-4991....2010, Nr. 1-13).

Išskiriamos dviejų formų ūkinės bendrijos – tikroji ūkinė bendrija ir komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija. Tikroji ūkinė bendrija yra įmonė, kurios visi dalyviai yra tikrieji nariai. Komanditinė ūkinė bendrija yra įmonė, kurios dalyviai yra tikrieji nariai ir komanditoriai. Tikrasis narys yra bendrijos dalyvis, sudaręs bendrijos jungtinės veiklos sutartį ir joje nustatyta tvarka įnešęs ar įsipareigojęs įnešti įnašą į bendriją. Komanditorius yra komanditinės ūkinės bendrijos dalyvis, sudaręs komanditoriaus sutartį su komanditine ūkine bendrija ir nustatyta tvarka įnešęs įnašą į komanditinę ūkinę bendriją.

2.2.3. Akcinė bendrovė Akcinė bendrovė – tai įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas

į dalis, vadinamas akcijomis. Akcijos – tai vertybiniai popieriai, rodantys, kad jų turėtojas yra įmonės savininkas, ir jis gali valdyti bei

19

gauti dividendais vadinamą pelno dalį. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo.

Akcinės bendrovės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai arba šių žodžių santrumpa. Jos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje. Akcinės bendrovės savininkų teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, įmonės nuostatai ir LR įstatymai (Žin., 2000, Nr. 64-1914....2010, Nr. 1-22).

Akcinės bendrovės skirstomos į atvirąsias bendroves (AB) ir uždarąsias akcines bendroves (UAB). (žr. 2.2 lentelė).

2.2. lentelė. Akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės skirtumai ir panašumai (Bendrovės....2011) Reikalavimai Akcinė bendrovė Uždaroji akcinė bendrovė Sutrumpinimai AB UAB Akcininkų skaičius

Neribotas Ne daugiau kaip 250 Įstatinis kapitalas Nuo 150 tūkst. Nuo 10 tūkst.

Kasmetinis akcininkų

susirinikimas Būtinas Būtinas

Akcijų platinimas Gali būti platinama viešai (vertybinių popierių

biržoje) Viešai platinti draudžiama

Stebėtojų tarybos narių skaičius

(jei yra) Nuo 3 iki 15 Nuo 3 iki 15

Valdybos narių skaičius (jei yra)

Nuo 3 Nuo 3

Bendrovės vadovas

Privaloma Privaloma Kasmetinis auditinis

patikrinimas Privalomas Privalomas

20

Aukščiausias akcinės bendrovės valdymo organas yra akcininkų susirinkimas. Jis tvirtina bendrovės įstatus, stebėtojų tarybą, paskirsto pelną, didina ar mažina įstatinį kapitalą ir kt. Stebėtojų taryba akcininkų susirinkimo suteiktų įgaliojimų ribose kontroliuoja bendrovės veiklą, renka valdybos narius. Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė yra ta, kad bendrovių savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso akcijų.

Įprasta, kad kuo mažesnė bendrovė tuo mažiau ji turi valdymo insitucijų. Jei bendrovės vadovas, vienintelis ar pagrindinis akcininkas, save paskiria bendovės vadovu, tai jis, žinoma, sau pačiam suteikia plačius įgaliojimus. Jei akcininkų yra daugiau -valdymo struktūra paprastai būna sudėtingesnė (žr. 2.2 pav.).

2.2 pav. Akcinės bendrovės valdymas (Bendrovės....2011)

21

3. VERSLO APSKAITA 3.1. Verslo apskaitos pagrindai ir principai

Visose laisvosios rinkos šalyse teigiama, jog apskaita yra verslo kalba. Tai, aišku, teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuoto-jai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais ar tie-kėjais. Juk įmonės steigiamos tam, kad uždirbtų pelną. Informacijos verslo apskaitoje schema pateikta 3.1. paveiksle.

3.1 pav. Informacija verslo apskaitoje (Bukevičius, 2009)

Specialistai turi susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Remdamiesi šiuo matu, apskaitininkai pateikia žinias apie įmonės turtą, jo savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą. Pagrindinis verslo apskaitos elemen-tas – informacija (Bukevičius, Žaptorius 2009). Informacija – tai žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems. Informacija yra nežino-jimo, neapibrėžtumo priešybė. Informaciją galima naudoti labai daug kartų. Naudojama ji nepraranda kokybės dirbant su ja nustatomos klaidos. Kai kuriais atvejais turimą informaciją sunku gauti ir panau-doti dėl šių priežasčių:

1. Nuolatinio informacijos kitimo. 2. Aplinkybių kaitos, vykstant statybos procesams, informacija

dažnai nesuderinama su planuojamais rezultatais. 3. Vidutinėse ir mažose įmonėse gali būti sudėtinga kaupti atlik-

tų darbų rezultatų istoriją. 4. Sukaupti duomenys gali būti nepatikimi.

22

Informacijos rūšys pagal perdavimo šaltinį gali būti: Elementarioji – vienos fizinės informacijos sistemos poveikis ki-

tai. Genetinė – reguliuoja visas organizmo ir ląstelės savybes bei

funkcijas. Biologinė – įvairūs fiziologiniai pojūčiai, signalai, kuriuos siun-

čia kūnas. Semantinė, arba socialinė - informacija, kurią skleidžia bei var-

toja žmogus arba visuomenė. Kompiuterinė – informacija, gaunama prietaiso pagalba. Pagal apdorojimo pobūdį: Tekstinė – sudaro įvairiausi tekstai. Skaitmeninė – sudaro skaičiai, lentelės, formulės. Vaizdinė (Grafinė) – sudaro schemos, piešiniai, paveikslai. Garsinė – sudaro įvairūs tvarkingi ir netvarkingi garsai. Informacija turi specifinių savybių, vienaip ar kitaip svarbių su

ja dirbantiems vartotojams. Naudingumas. Jį lemia tokios charakteristikos kaip informacijos

aktualumas, kokybė, prieinamumas, pateikimo forma. Informacijos nauda pirmiausia pasireiškia per jos aktualumą – savybę, kuri nusa-ko, kiek konkreti informacija konkrečiu laiko momentu reikalinga vartotojui. Aktualumas nėra pastovi informacijos savybė laiko at-žvilgiu; kitaip tariant, buvusi labai aktuali, informacija gali prarasti savo aktualumą, ir atvirkščiai. Informacijos kokybė gali būti nusaky-ta tokiais bruožais kaip pilnumas, savalaikiškumas, tikrumas. Tačiau aukštos kokybės informacija gali būti nenaudinga, jeigu ji yra neak-tuali ar sunkiai prieinama. Pilnumas nusako, ar pakankamai tam tikra informacija nusako aprašomo reiškinio ar objekto esmę. Valdymo informacija gali būti nepakankama, normalaus pakankamumo ir per-teklinė. Operatyviems sprendimams priimti naudojamai informacijai gali būti keliami griežtesni pilnumo reikalavimai.

Savalaikiškumas rodo, kiek informacijos gavimo momentas su-tampa su jos poreikio momentu.Tai gana svarbi charakteristika dau-geliui informacijos rūšių. Taip pat tai labai svarbi charakteristika

23

operatyvios veiklos ir operatyvių sprendimų informacijai, kai sie-kiama kuo greičiau pranešti apie įvykusį nuokrypį nuo normalios procesų eigos.

Informacijos tikrumas (arba tapati sąvoka teisingumas) rodo, kiek ji atitinka objektyvių ja nusakomų valdymo situacijų, kuriose priimami atitinkami sprendimai, charakteristikas. Tai viena iš forma-lesnių informacijos savybių, nes dažniausiai tikrumas nusakomas maksimaliai leistinu klaidų skaičiumi arba minimaliai leistinu teisin-gos informacijos lygiu standartiniame informacijos kiekyje. Informa-cija gali būti netikra jau nuo jos atsiradimo ar sukūrimo momento. Jos tikrumas taip pat gali sumažėti ją perduodant, saugojant bei ap-dorojant. Ypač daug techninio pobūdžio klaidų atsiranda atliekant rankines informacijos apdorojimo operacijas. Tikrumas gali būti pra-randamas ir tyčia, kai sąmoningai iškreipiama informacija. Tokiu iškreipimu gali būti suinteresuoti tam tikri asmenys, kurie nori nu-slėpti esamą padėtį ar pateikti neteisingą informaciją, siekdami šitaip gauti naudingą rezultatą.

Taigi apskaitinė informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tin-kamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, ku-riuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės jų valdymo pro-cese, arba kurie ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitinės informacijos vartotojams. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuo-tiniu pinigų matu. Remdamiesi šiuo matu, apskaitininkai formuoja visus duomenis, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės turto turi nuolat daugėti, nebent dalį jo išsidalytų savininkai arba įmonė nuolatos pa-tirtų nuostolius (Bukevičius, Žaptorius, 2009).

Pagrindinės apskaitinės informacijos vartotojų grupės: Skirtingiems vartotojams reikalinga skirtinga apskaitos informa-

cija. Tiesiogiai suinteresuoti vidiniai informacijos vartotojai: esantys ir potencialūs įmonės savininkai, verslo įmonės administracija, dar-buotojai.

24

Akcininkai – asmenys, turintys akcijų arba suinteresuoti jų įsigy-ti įmonėje.

Darbuotojai – asmenys (įskaitant profsąjungų atstovus), dirban-tys arba galintys dirbti kompanijoje.

Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai: esantys ir potencialūs kreditoriai, tiekėjai ir pirkėjai.

Kreditoriai – asmenys arba institucijos, teikiantys arba suintere-suoti teikti įmonei finansinius šaltinius, prekes, paslaugas arba pa-skolas.

Pirkėjai – asmenys, perkantys arba galintys pirkti kompanijos prekes bei naudotis jos paslaugomis.

Vadybininkai – asmenys, planuojantys ir kontroliuojantys įmo-nės veiklą.

Valstybės institucijos. Valstybė – nustatanti mokesčius ir tikri-nanti, kaip vykdomi įvairūs vyriausybės nurodymai.

Kiti: konkurentai, auditoriai. Konkurentai – asmenys, besivaržantys kompanijos vartotojų rin-

koje (Dagiliene, 2010). Visuomenė – žmonių grupė, besirūpinanti, kad įmonė laikytųsi

įstatymų, ir besitikinti gauti netiesioginę naudą iš klestinčios įmonės veiklos.

Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo vadovaujasi akcininkai, yra metinės finansinės ataskaitos. Remdamiesi jomis, savininkai nu-mato ir verslo plėtojimo politiką, sprendžia, ar įmonės administracija per ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas, ir pagal tai renka įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinių finansi-nių ataskaitų parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas auditorius, o pačios ataskaitos parengiamos taip, kad jose būtų pakankamai informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos įmonės komercinės paslaptys.

Pirma, finansinė apskaita, atspindėdama labai įvairią ir sudėtingą įmonių ūkinę veiklą, negali būti absoliučiai tiksliai reglamentuota, t. y. vienoda visose įmonėse, nes niekas negalėtų tiksliai nusakyti visų

25

įmanomų aplinkybių, kurias gali tekti atspindėti įmonių apskaitinin-kams.

Antra vertus, tvarkant finansinę apskaitą privalu laikytis tam tik-rų bendrų nuostatų, kad apskaitoje ir atskaitomybėje atsispindėtų įmonių turtas, nuosavybė ir veiklos rezultatai. Norėdami įgyvendinti svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą, atspindėti tikrą įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos patvirtintais Verslo apskaitos standartais bei Tarptautinių apskaitos standartų nuostato-mis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profe-sionalių apskaitininkų organizacijų atstovus.

Pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį standartus galima suskirsty-ti į grupes:

• metodologiniai; • reglamentuojantieji metinių finansinių ataskaitų turinį ir formą; • reglamentuojantieji susivienijimų ir jų struktūrinių padalinių veiklos apskaitą;

• pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje; • įvairių veiklos rūšių; • apskaitos hiperinfliacijos sąlygomis; • skirti socialinės politikos ir vyriausybės pagalbos klausimams; • reglamentuojantieji finansinių institucijų veiklos apskaitą. Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių apskaitininkai savo

darbe vadovaujasi ne tik tarptautiniais apskaitos standartais, bet ir dar vienu labai reikšmingu dokumentu – ES direktyvomis, reglamentuo-jančiomis buhalterinės apskaitos tvarkymo klausimus tų šalių įmonė-se. Lietuvos Respublikos įmonėms itin reikšmingas norminis aktas yra LR Buhalterinės apskaitos įstatymas, LR Finansinės atskaitomy-bės įstatymas ir Verslo apskaitos standartai.

Verslo įmonės apskaitą sudaro bendrieji apskaitos principai, ap-skaitos tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai, įmonių apskaitos politika. Apskaitos politika – tai apskaitos tvarkymo taisyklės. Įmonė jų laikosi tvarkydama einamąją apskaitą, kuria remiantis rengiamos

26

metų ir tarpinės finansinės ataskaitos. Apskaitos politika numato nuolatinį įmonės elgesį pasirenkant alternatyvius informacijos at-spindėjimo apskaitoje ir ataskaitose būdus. Bendrieji apskaitos prin-cipai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rin-kos šalies konceptualios apskaitos taisyklės (Bukevičius, Žaptorius, 2009).

3.2. Įmonės finansų apskaita 3.2.1. Verslo įmonių apskaitos reglamentavimas

Verslo apskaitą reglamentuoja kompleksas įvairių priemonių: principai, procedūros, taisyklės, nustatančios apskaitos rengimo tvar-ką ir jos informacijos apimtį bei struktūrą.

Įprastai skiriami trys apskaitos reglamentavimo lygiai: a) tarptautinis lygmuo: tarptautiniai finansinės atskaitomybės

standartai (TFAS), juo vadovaujantis reglamentuojamos savotiškos apskaitos idealogijos ar jos vedimo gairės, kurios nėra privalomos. Jas pripažįsta kiekvienas kvalifikuotas profesionalus apskaitos dar-buotojas bei apskaitinės informacijos vartotojai; Europos Sąjungos direktyvos: 4-toji direktyva skirta įmonių metinei finansinei atskai-tomybei parengti ir jai paskelbti; aptariami svarbiausi turto įkainoji-mo, pajamų ir sąnaudų pripažinimo aspektai; 7-toji direktyva nusako įmonių, rengiančių suvestinę metinę finansinę atskaitomybę, apskaitą ir joje pateikia šios atskaitomybės klausimus; 8-oji direktyva skirta audito organizavimo, atlikimo ir atsakomybės temoms aptarti.

b) valstybinis, juo nustatomi bendrieji šalyje taikomi apskaitos principai. Lietuvoje apskaitą reglamentuoja šie LR įstatymai: buhal-terinės apskaitos, įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas, įmonių konsoliduotos finansinės atskaitomybės įstatymas bei kt. įstatymai ir verslo apskaitos standartas (VAS);

c) apskaitos organizacijų – jos rengia vyriausybei rekomendaci-jas, įteisintas įstatymais ir standartais (Dagilienė 2010).

27

3.2.2. Verslo įmonių apskaitos principai Finansinė įmonės veiklos analizė įeina į finansinę apskaitą, su-

prantant ją plačiąja prasme. Tačiau visa apskaitos ir analizės logika visų pirma remiasi fundamentine apskaitos lygybe. Todėl specialistai profesionalai (finansininkai, nepriklausomi auditoriai ir įvairios kon-sultacinės įmonės), siekiantys racionaliai valdyti įmones, jų finansus, turi gerai išmanyti, ką reiškia fundamentinė apskaitos lygybė. Ap-skaitos lygybė (subalansavimas) nusako, kad visas įmonei priklau-santis turtas turi būti lygus bendrai finansinių interesų sumai (Buke-vičius, Žaptorius, 2009).

Verslo įmonių apskaitos gali būti tokių rūšių: a) Finansinė – apibendrinanti informaciją apie įmonės būklę

(pelną, nuostolius, turtą, įsipareigojimus) ir prieinama vi-siems suinteresuotiems asmenims).

b) Valdymo – skirta įmonės vadovybei, siekiančiai priimti tei-singus valdymo sprendimus.

c) Mokestinė – skirta valstybės institucijoms, apmokestinimo bazei apskaičuoti ir mokesčių apskaičiavimo teisingumui įrodyti.

d) Statistinė – skirta valstybės institucijoms, valstybės ekono-minių procesų analizei ir valstybės valdymo poreikiams.

Išskiriama dešimt bendrųjų apskaitos principų: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo, pastovumo, piniginio mato (įkainojimo), kaupimo, atsargumo, neutralumo, turinio svarbos, palyginimo (Dagi-lienė, 2010).

Apskaitos lygybė yra pagrindas, kuriuo remiantis išplėtota dve-jybinė apskaitos sistema. Dvejybinė apskaitos sistema – tai apskaitos metodas, pripažįstantis dvejybinę kiekvienos ūkinės operacijos pri-gimtį ir naudojamas registruojant operacijas. Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos debete, kitos – kredite vadinamas dvejybiniu įrašu, o sąskaitų derinys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, įvardijamas sąskaitų korespondencija. Funda-mentinė apskaitos lygybė išreiškiama taip: Turtas = Nuosavybė. Tur-tas apskritai yra turtas tiek, kiek jis kam nors priklauso, kitaip sakant,

28

turi savininką. Turtu apskaitoje laikomi ekonominiai ištekliai, kurie turi savininką ir kuriais disponuodama įmonė tikisi ateityje gauti tam tikrą naudą (pelną). Turto be savininko nebūna, kaip nebūna nuosa-vybės be realaus turto. Pats turtas niekur nedingsta ir „iš nieko“ neat-siranda, tik keičia pavidalą arba savininką. Kitas dalykas, kad nera-cionaliai naudojamas jis gali prarasti savo rinkos vertę. Tai reiškia, kad jis, palyginti su kitomis turto rūšimis, pirmiausia – pinigais, gali pabrangti arba atpigti. Todėl apskaitininkai visuomet stebi, ne tik kaip keičiasi pats turtas, bet ir kaip kinta jo priklausomybė. Apskaiti-ninkai būtinai privalo apskaityti tiek turtą, tiek nuosavybę, t. y. inte-resus į šį turtą. Apskaitos lygybė negali būti pažeista, nes kiekvienas turtas visuomet būtinai turi savininką.

Kiekvienos verslo įmonės galutinis tikslas – gauti pelną. Taigi turtu laikytina tik ta gėrybių dalis, kuri atneš įmonei naudą, pasireiš-kiančią pelnu. Norint turtą apskaityti būtina jį klasifikuoti. Turto kla-sifikavimo schema pateikta 3.2 paveiksle.

3.2 pav. Turto apskaitoje klasifikacija (Bukevičius, Žaptorius, 2009) Materialiojo turto sunaudojimo požiūriu ilgalaikis ir trumpalai-

kis turtas nevienodai panaudojamas uždirbant pelną. Materialusis

29

ilgalaikis turtas – tai žmogaus ar gamtos sukurtas turtas, kuris nau-dojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas.

Trumpalaikis turtas į parduotos produkcijos savikainą per vieną ataskaitinį laikotarpį įskaičiuojamas imant visą produkcijai pagaminti sunaudotą vertę. Tuo tarpu sunaudoto ilgalaikio turto vertė į produk-cijos savikainą įskaičiuojama dalimis. Ilgalaikis turtas – tai turtas, kurio naudingas eksploatavimo laikotarpis ilgesnis negu vienas ata-skaitinis laikotarpis, t. y. kuris naudojamas pajamoms uždirbti ilgiau negu vienerius metus. Priskiriant turtą ilgalaikio turto rūšiai, atsi-žvelgiama ir į jo kainą.

Ilgalaikis turtas – tai materialus turtas, kurio naudingas eksploa-tavimo laikotarpis ilgesnis negu vienas ataskaitinis laikotarpis, t. y. kuris naudojamas pajamoms uždirbti ilgiau negu vienerius metus.

Priskiriant turtą ilgalaikio turto rūšiai, atsižvelgiama ir į jo kainą. Materialus turtas, kuris teikia įmonei ekonominės naudos, naudoja-mas ilgiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pagaminimo) savi-kaina yra ne mažesnė už įmonės nustatytą minimalią ilgalaikio mate-rialiojo turto vertę. Ilgalaikio materialaus turto apskaitos dokumentai pateikti 3.1 lentelėje.

3.1 lentelė. Ilgalaikio materialaus turto apskaitos dokumentai (Dagilienė, 2010)

Finansinė operacija Apskaitos dokumentas Įsigijimas

PVM sąskaita faktūra, sąskaita fak-tūra, sutartis, priėmimo-perdavimo

aktas. Apmokėjimas Kasos išlaidų orderis,

pinigų mokėjimo kvitas, mokėjimo pavedimas, banko išrašas.

Priskyrimas turtui ir įtrauki-mas į verslo įmonės pajamas

Apskaitos politika, įvedimo į eksploataciją aktas,

savos gamybos ilgalaikio turto pa-jamavimo aktas.

Nusidėvėjimas Įvedimo į eksploataciją aktas Likvidavimas Likvidavimo aktas

30

Jeigu turtas labai pigus, jis nepriskiriamas ilgalaikiam, nors ir

būtų naudojamas keletą metų (įvairūs raštinės reikmenys). Tokio turto, kaip ilgalaikio, apskaita įmonei būtų per brangi, geriau daryti prielaidą, kad toks turtas vienu kartu nurašomas į sąnaudas.

Rengiant metines finansines ataskaitas, ilgalaikis turtas suskirs-tytas į grupes (3.3 pav.): materialusis turtas, nematerialusis turtas, plėtros darbai ir ilgalaikis finansinis turtas.

3.3 pav. Ilgalaikio turto klasifikacija verslo įmonės apskaitoje (Bukevičius,

Žaptorius, 2009) Materialusis ilgalaikis turtas – tai žmogaus ar gamtos sukurtas

turtas, kuris naudojamas įmonėje gaminant produkciją ar teikiant paslaugas. Šį turtą įmonė apskaitoje užregistruoja suskirstytą pagal paskirtį: žemė, pastatai, statiniai ir mašinos, transporto priemonės,

31

kiti įrenginiai ir įrankiai, išperkamoji nuoma ir panašios teisės, kitas (ilgalaikis) materialusis turtas, nebaigta statyba ir išankstiniai apmo-kėjimai.

Materialiojo turto rodiklis rodo, kiek įmonėje yra apčiuopiamo ilgą laiką naudojamo turto. Tai labai svarbus dydis, nes būtent šiuo turtu įmonė gali garantuoti skolų grąžinimą, į šį turtą paprastai orien-tuojasi akcininkai, nes jis yra vienas iš svarbiausių nuosavybės ga-rantų. Nematerialusis turtas – tai turtas, kurio negalima apčiuopti ar paliesti, jis neturi materialiojo (medžiaginio) turinio. Jis vis labiau įsigali įmonių veikloje. Nematerialiajam turtui galima priskirti pro-graminę įrangą, firmos turimas autorines teises, patentus, licencijas, įmonės prestižą, įvairias kitas privilegijas. Plėtros darbai – tai turtas, kuriam priskiriamos visos išlaidos, padarytos įmonės steigimo metu, taip pat atliekant plėtojimo ar reorganizavimo darbus, kurie įmonei duos naudos ateityje ne vieną, bet keletą ataskaitinių laikotarpių.

Tai rinkos tyrimo, akcininkų susirinkimų organizavimo, vertybi-nių popierių spausdinimo ir platinimo išlaidos, įmonės registravimo mokestis ir kitos įvairios įmonės formavimo ar reorganizavimo metu padarytos išlaidos.

Finansinis turtas – tai ypatingos rūšies turtas, atspindintis tam tikras įmonės teises, bei privilegijos, atsirandančios jai dalyvaujant kitų įmonių veikloje. Finansinį turtą sudaro įsigytos kitų įmonių akci-jos, obligacijos, kitoms įmonėms suteiktos ilgalaikės paskolos ir ki-tos po vienerių metų gautinos sumos.

Nematerialusis turtas – tai turtas, kurio negalima apčiuopti ar pa-liesti, jis neturi materialiojo (medžiaginio) turinio. Trumpalaikis tur-tas – tai toks turtas, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per santykinai trumpą laikotarpį (vienerius finansinius metus). Finansi-nėse ataskaitose trumpalaikis turtas skirstomas į grupes: atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys, grynieji pinigai, per vienerius metus gau-tinos sumos, investicijos ir terminuotieji indėliai (žr. 3.4 pav.).

32

3.4 pav. Trumpalaikio turto klasifikacija verslo įmonės apskaitoje

(Bukevičius, Žaptorius, 2009) Kiekvienos įmonės ūkinę veiklą sudaro įvairūs ūkiniai faktai,

pavyzdžiui: žaliavų pirkimas, nuostoliai dėl gaisro, produkcijos par-davimas ir pan. Šie faktai skirstomi į ūkinius įvykius ir ūkines opera-cijas. Minėtųjų ūkinių faktų kilmė skiriasi vienu esminiu aspektu – kai kuriuos iš jų sąmoningai vykdo įmonių darbuotojai, kiti vyksta nepriklausomai nuo jų valios. Tačiau negalima pamiršti ir jų bendro-jo bruožo – tiek dėl ūkinių operacijų, tiek dėl ūkinių įvykių būtinai turi pasikeisti įmonės turto arba nuosavybės apimtis ar sudėtis. Jeigu nei turtas, nei nuosavybė nepasikeis, apskaitininkai apskritai neturės ko fiksuoti.

Ūkiniais įvykiais laikomi tokie nuo įmonės valios nepriklausan-tys ūkiniai faktai, kurie pakeičia įmonės turto apimtį ir (ar) struktūrą. Ūkinėmis operacijomis yra laikoma tikslinga įmonės personalo veik-la, siekiant konkrečių, iš anksto numatytų tikslų, keičianti įmonės turto ir (ar) nuosavybės apimtį ir (ar) sudėtį. Kadangi tiek ūkiniai

33

įvykiai, tiek ūkinės operacijos keičia įmonės turto bei nuosavybės apimtį bei struktūrą, šie pokyčiai turi atsispindėti ir apskaitoje (Bu-kevičius, Žaptorius, 2009).

3.3. Verslo įmonės finansinės ataskaitos Finansinės ataskaitos – tai dokumentų rinkinys, kuriame patei-

kiama apskaitos informacija išoriniams ir vidiniams vartotojams. Finansinių ataskaitų vartotojams svarbu gauti visapusę informaciją apie įmonės veiklą ir jos finansinę būklę. Iš jos jie gali spręsti, ar racionaliai naudojamas įmonės turtas ir kam jis priklauso, ar efektyvi įmonės veikla. Duomenys apie visą turtą, kuriuo disponuoja įmonė, ir šio turto savininkus parodomi ataskaitoje, kuri vadinama balansu. Per ataskaitinį laikotarpį uždirbtoms pajamoms ir patirtoms sąnau-doms fiksuoti skirta speciali finansinės ataskaitos forma – pelno (nuostolių) ataskaita (žr. 3.5 pav.). Dvejose pagrindinėse finansinėse ataskaitose – balanse ir pelno (nuostolių) ataskaitoje parodoma visa fundamentine apskaitos lygybe išreiškiama informacija, turtas prily-ginamas nuosavybei, prie kurio pridedamos pajamos ir minusuoja-mos sąnaudos.

Finansinė ataskaita, kurioje nurodoma, iš kur, kiek buvo gauta pinigų ir kiek bei kam jų išleista, susiejant su pelnu (nuostoliu), va-dinama pinigų srautų ataskaita. Pinigų srautų ataskaita dar kartais vadinama finansinių pokyčių ataskaita. Informacija, atspindinti savi-ninkų nuosavybės judėjimą, parodoma nuosavojo kapitalo pokyčių ataskaitoje.

Įmonės finansinių ataskaitų tikslas – teikti informacijos vartoto-jams teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezul-tatus ir pinigų srautus ataskaitiniais metais. Rengdamos metines fi-nansines ataskaitas, juridinio asmens teises turinčios ribotos civilinės atsakomybės pelno siekiančios įmonės (akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės) vadovaujasi Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymu bei 1-uoju verslo apskaitos standartu „Finan-sinė atskaitomybė“.

34

3.5 pav. Pagrindinės verslo įmonės ataskaitos (Bukevičius, Žaptorius, 2009)

Pagrindinėje finansinėje ataskaitoje – balanse parodomi duome-nys apie visą įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus, kitaip tariant, iš balanso matyti, kokį turtą turi įmonė ir kam šis turtas pri-klauso. Pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodomos visos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos ir joms uždirbti patirtos sąnaudos. Nuo-

35

savo kapitalo pokyčių ataskaitoje atskleidžiama savininkų nuosavy-bės struktūra ir pokyčiai per ataskaitinius metus.

Pinigų srautų ataskaitoje nurodomos visos per ataskaitinius me-tus gautos piniginės įplaukos bei padarytos išmokos, suskirstytos pagal įmonės veiklos rūšis.

Parengtos metinės finansinės ataskaitos turi būti patvirtintos įmonės įstatuose nustatyta tvarka. Pagal akcinių bendrovių įstatymą, metinės finansinės ataskaitos akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse turi būti patvirtintos visuotinio akcininkų susi-rinkimo per 4 mėn. nuo finansinių metų pabaigos. Kitaip tariant, jei-gu finansiniai metai sutampa su kalendoriniais, tai reikia atlikti iki atitinkamų metų gegužės 1 d.

Bendrovėms, kurioms numatytas privalomas finansinių ataskaitų auditas, teikiant akcininkams tvirtinti metines finansines ataskaitas, kartu būtina pateikti ir nepriklausomo auditoriaus išvadą. Šioje išva-doje pareiškiama nuomonė apie įmonės finansines ataskaitas. Joje nurodoma, ar įmonės finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvil-giais teisingai atspindi įmonės būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus, ar finansinės ataskaitos atitinka teisės aktus, reglamentuo-jančius finansinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą bei taiko-mus bendruosius apskaitos principus. Trumpai tariant, auditorius savo išvadoje pažymi, ar galima pasitikėti įmonės finansinėse ata-skaitose pateiktais duomenimis.

Akcinių bendrovių įstatyme numatytas reikalavimas, kad, likus ne mažiau kaip 10 dienų iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, bendrovės valdyba privalo parengti ir pateikti savininkams bendro-vės metinį pranešimą.

Įmonės balansas yra vienas iš svarbiausių buhalterinės apskaitos elementų, todėl jam visose šalyse ir įvairiais laikotarpiais buvo ski-riama labai daug dėmesio. Buhalteriniai balansai išsamiai apibūdina įmonių ūkinę veiklą ir finansinius rezultatus, balansų sudarymas reg-lamentuotas atitinkamų nuostatų, numatančių balanso straipsnių įver-tinimo tvarką, balanso teisingumas tvirtinamas įmonės vadovo ir buhalterio parašais.

36

Įmonės balansas – tai finansinė ataskaita, kurioje užfiksuotas įmonės turtas, skolos ir nuosavybė tam tikru laiko momentu, – tai biznio finansinės būklės momentinė nuotrauka tam tikru konkrečiu laiko momentu. Balanso lentelėje yra palyginami turtas ir įsipareigo-jimai, jie turi būti lygūs turtui, t. y. “balansuoti”. Balansas – tai ūkio išteklių apibendrintas grupavimas įvertinant juos pinigais.

Kiekviena įmonė, pasibaigus ataskaitiniams metams, iki kitų metų gegužės pirmos dienos vietos mokesčių inspekcijai turi pateikti ataskaitą apie savo veiklą. Ši ataskaita, kurios pagrindinė dalis yra balansas, vadinama metine finansine atskaitomybe.

Finansinės ataskaitos – tai apskaitos duomenų apie įmonės ūkinę finansinę veiklą periodinis apibendrinimas ir sisteminimas tam tikru būdu, siekiant patenkinti vartotojų poreikius. Šiame apibrėžime nu-rodomi šie svarbiausi momentai:

1. finansinėms ataskaitoms sudaryti naudojami apskaitos sistemos duomenys;

2. finansinės ataskaitos apibūdina tam tikro laikotarpio įmonės ūkinę finansinę veiklą.

Visos ataskaitos sudaromos tam tikro ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Sudarant finansines ataskaitas, apskaitos duomenys, atsi-spindintys žurnaluose, knygose, žiniaraščiuose ir kituose apskaitos registruose, apibendrinami ir susisteminami tam tikru būdu, vado-vaujantis bendraisiais apskaitos principais, tarptautiniais ir nacionali-niais apskaitos standartais ar kitais norminiais aktais. Finansinės ata-skaitos privalo patenkinti vartotojų poreikius. Vadinasi, finansinės ataskaitos turi atvaizduoti visus svarbiausius įvykius, turinčius įtakos atitinkamiems sprendimams. Vienas iš pagrindinių finansinių ata-skaitų tikslų – suteikti viešą, aiškią ir suprantamą finansinę informa-ciją jų vartotojams apie įmonių finansinę būklę (žr. 3.6 pav.).

Rengdami finansines ataskaitas, turime vadovautis tuo, kad: jos turi būti pateiktos 1-ajame Verslo apskaitos standarte „Finansinė atskaitomybė“ nustatytose formose; finansines ataskaitas turi pasira-šyti įmonės vadovas, o bendrovių, kurioms privalomas nepriklauso-mas auditas, finansines ataskaitas patikrina nepriklausomas audito-

37

rius ir pateikia išvadas apie duomenų tikslumą; analizuoti finansines ataskaitas reikia tik tada, kai jos patikrintos auditoriaus, nes audito-riaus nepatikrintos atskaitomybės analizė gali būti klaidinanti; balan-sas, parengtas finansinių metų pabaigai, o pelno (nuostolių) ataskaita, parengta už ataskaitinį laikotarpį, turi atitikti vienas kitą; finansinės ataskaitos turi atitikti Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo reglamentuojamus bendruosius apskaitos principus; reika-lavimai apskaitinei informacijai formuoti turi būti įgyvendinti atsi-žvelgiant į duomenų optimalumą, konservatyvumą ir patikimumą.

Taigi finansinės ataskaitos labai svarbios vertinant įmonės finan-sinę būklę, nustatant veiklos dėsningumus, tendencijas ir perspekty-vas. Jos teikia informaciją, reikalingą įmonei valdyti ir ekonominiam darbui gerinti, padeda atskleisti vidinius išteklius ir darbo trūkumus, nustatyti įvairius nukrypimus nuo numatytų užduočių, tų nukrypimų priežastis ir veiksnius.

Finansinių ataskaitų sudėtis – tai ataskaitų formos, kurios įeina į tam tikro laikotarpio finansinių ataskaitų rinkinį. Dažniausiai suda-romos metinės finansinės ataskaitos, tačiau įmonės gali sudaryti ir mėnesines bei ketvirtines ataskaitas. Metinė finansinė ataskaita pa-prastai yra platesnė už tarpines ataskaitas (mėnesio, ketvirčio, pus-mečio). Finansinių ataskaitų sudėtis pateikta lentelėje Nr. 3.2.

3.2 lentelė. Finansinių ataskaitų sudėtis Finansinių ataskaitų rinkinį sudaro: Sutrumpintas finansines ataskaitas sudaro:

pilnas balansas; pelno (nuostolių) ataskaita; nuosavojo kapitalo pokyčių

ataskaita; pinigų srautų ataskaita;

pilnas aiškinamasis raštas.

sutrumpintas balansas; sutrumpinta pelno (nuostolių)

ataskaita; nuosavojo kapitalo pokyčių

ataskaita; sutrumpintas aiškinamasis raštas.

38

3.6 pav. Verslo įmonės finansinių ataskaitų rūšys

(Bukevičius, Žaptorius, 2009) Viena iš pagrindinių ataskaitos formų yra verslo įmonės balan-

sas. Verslo įmonės balansas. Balansas yra pagrindinė įmonės finan-sinė ataskaita. Jis turi labai didelę reikšmę atliekant įmonės finansi-nės būklės analizę, todėl visose šalyse laikomas svarbiausiu finansinės analizės šaltiniu. Tradicinės formos balansas yra dviejų dalių ataskaita, pateikianti vienoje pusėje aktyvus, kitoje – pasyvus.

39

Pastaraisiais metais daugelis kompanijų naudoja vertikalią (stulpeli-nę) balanso formą, t. y. iš pradžių išdėsto aktyvus, o po jų pasyvus. Įvairių šalių balansai labiausiai skiriasi straipsnių sudėtimi ir struktū-ra. Šie skirtumai susiję su nacionalinių apskaitos sistemų skirtumais, taip pat su konkrečių kompanijų veiklos specifika. Rinkos ekonomi-kos šalių balansuose visada rodomi dviejų metų – ataskaitinių ir praėjusių – aktyvų ir pasyvų likučiai, todėl duomenis galima palygin-ti.

Verslo įmonės balansas yra oficialus dokumentas. Priklausomai nuo įmonės nuosavybės formos, jis gali būti skelbiamas viešai. Tai privalo daryti bankai, valstybinės įmonės. Akcinės ir uždarosios ak-cinės bendrovės metinės atskaitomybės viešai skelbti neprivalo, ta-čiau tai nėra įmonės komercinė paslaptis.

Tam, kad būtų patvirtintas balansas ir kita metinės atskaitomy-bės dalis, bendrovės turi sušaukti akcininkų susirinkimą ir nuspręsti, kaip panaudoti įmonės gautą pelną ar padengti patirtą nuostolį. Fi-nansinė atskaitomybė galioja tik po tokio susirinkimo, kai protokolą apie finansinės atskaitomybės tvirtinimą pasirašo visi įmonės akci-ninkai.

Jai įmonė yra uždaroji akcinė bendrovė – užtenka akcininkams pranešti paštu, o jei tai akcinė ar valstybinė akcinė bendrovė – prane-šimas apie akcininkų susirinkimą turi būti publikuojamas spaudoje. Balansas pristatomas vieną kartą per metus į mokesčių inspekciją.

Terminas „aktyvas“ yra kilęs iš lotyniškojo žodžio activus, ac-tum, agere – „veiksnus, veikti, būti“. Iš čia „aktyvus“ reikia suprasti, kaip priemonių, kurios parodo aktyvią veiklą, veikimą, funkcionavi-mą, grupavimą. Apyvartiniai aktyvai (current assets) dar vadinami einamaisiais arba trumpalaikiais aktyvais. Prie jų priskiriami pinigai ir tie aktyvai, kurie, esant normaliai ūkinei komercinei veiklai, gali būti paversti į pinigus palyginti per trumpą laiką, t. y. per metus nuo balanso sudarymo datos. Apyvartiniai aktyvai gali būti:

Pinigai. Įskaitomi pinigai (vadinamasis smulkių išlaidų fondas), čekiai bei pinigai depozitinėse sąskaitose banke (iki pareikalavimo, iki 1 metų).

40

Rinkos vertybiniai popieriai. Tai aktyvas, rodantis, kiek įdėta papildomų arba laisvų piniginių lėšų, nereikalingų skubiai atitinkamu momentu. Debitorinis įsiskolinimas. Parodoma vartotojų įsiskolini-mo suma, kuri dar neapmokėta.

Atsargos. Dar vadinamos apyvartinėmis lėšomis, materialinė-mis – gamybinėmis vertybėmis, apyvartiniu materialiniu turtu ir pan. Į šį straipsnį dažniausiai įskaitomos žaliavos ir medžiagos, nebaigta gamyba ir gatava produkcija.

Iš anksto apmokėtos išlaidos – tai avansinės išlaidos. Išankstiniai išmokėjimai dar iš negauto verslo įmonės pelno, bet dėl kurių jis bus gautas kitais metais, įrašomi į apyvPartinius aktyvus kaip iš anksto apmokėtos išlaidos (Bukevičius, Žaptorius, 2009).

Atsargų apskaitos dokumentai pateikti 3.3 lentelėje.

3.3 lentelė. Atsargų apskaitos dokumentai (Dagilienė, 2010) Finansinė operacija Apskaitos dokumentai

Įsigijimas PVM sąskaita faktūra, Sąskaita faktūra Sutartis.

Apmokėjimas Kasos išlaidų orderis, Pinigų mokėjimo kvitas, Mokėjimo pavedimas, Banko išrašas

Pajamavimas Prekių/sandėlio pajamavimo orderis, Apskaitos politika

Nurašymas

Parduotos produkcijos sąskaita faktūra,

Parduotos produkcijos PVM sąskaita faktūra, Nurašymo aktas

Kiti Krovinio važtaraštis, Vidaus priėmimo-perdavimo aktas

41

Apyvartiniai aktyvai gali būti skirstomi į: Pastovūs aktyvai (fixed assets), dar vadinami ilgalaikiais akty-

vais ir skirstomi į materialius ir nematerialius aktyvus. Pastovūs ma-terialūs aktyvai – tai tokie aktyvai, kurie neretai metai iš metų naudo-jami kompanijos veikloje ir paprastai neskiriami parduoti. Jiems priklauso žemė (kompanijos nuosavybė), pastatai, įrengimai, trans-porto priemonės, baldai ir kt. Pastovūs materialūs aktyvai dažniausiai įvertinami likutine verte, t. y. iš pradinės (įsigijimo) vertės atėmus sukauptos amortizacijos sumą. Pradinė vertė nėra pastovi, t. y. ji gali keistis priklausomai nuo rinkos kainų.

Nematerialūs aktyvai – tai aktyvai, neturintys fizinės substanci-jos, naudojami ilgą laikotarpį, fiziškai neegzistuojantys, bet duodan-tys atitinkamą naudą verslo įmonei. Nematerialiems aktyvams pri-klauso kompanijos prekinis ženklas, licencijos, įvairūs patentai, autorinės teisės, monopolinės teisės ir privilegijos, teisės naudotis žeme ir kitais gamtiniais ištekliais. Labai paplitęs toks nematerialus aktyvas kaip gera valia. Tai firmos reputacija, geras vardas, ryšiai, partneriai ir kita, o tai turi ypač didelę reikšmę įmonės ūkinės komer-cinės veiklos rezultatams. Jie gali būti įsigyjami įvairiais būdais, jie gali būti perkami, perleidžiami, negrąžinamai gauti, savo pačios įmonės lėšomis pasigaminti ir pan.

Nematerialių aktyvų parodyti balanse kaip pastovių dydžių ne-galima, kadangi jų reali vertė per tam tikrą laiką kinta, todėl reikia paskaičiuoti nusidėvėjimą remiantis pradine verte ir naudingu laiku.

Pastovius aktyvus sudaro: 1. Žemė; 2. Pastatai; 3. Įrengimai; 4. Nuomojamos priemonės; 5. Baldai ir statybinės medžiagos; 6. Minus akumuliuotas (sukauptas) nusidėvėjimas; 7. Nematerialūs aktyvai (minus nusidėvėjimas). Žodis „pasyvas“ kilęs iš lotyniškų žodžių passivus, passum, pa-

ndere – „neveiklus, susilaikyti, aiškinti“. Istoriškai šis terminas buvo

42

naudojamas tik apibūdinti skolintą turtą arba įsipareigojimą tretiems asmenims.

Apyvartiniai pasyvai (current liabilities) dar vadinami einamai-siais (trumpalaikiais) pasyvais. Ši pasyvų grupė atvaizduoja trumpa-laikius įsiskolinimus, t. y. tokius, kurių apmokėjimo terminas ne il-gesnis kaip 12 mėnesių. Trumpalaikiai įsiskolinimai – tai įsipareigojimai, kuriuos likvidavus gali reikėti nedelsiant panaudoti apyvartinius aktyvus arba priimti kitus trumpalaikius įsipareigoji-mus.

Apyvartinius pasyvus sudaro: 1. Kreditorinis įsiskolinimas; 2. Įsiskolinimas pagal finansinius dokumentus; 3. Įsiskolinimas pagal darbo užmokestį ir kitus straipsnius; 4. Įsiskolinimas mokesčių organams; 5. Kiti įsiskolinimai. Ilgalaikiai pasyvai (long term liabilities). Ši grupė parodo tokius

įsipareigojimus, kurių nenumatoma likviduoti normalaus įmonės veiklos ciklo metu ir kurie gali būti apmokėti pasibaigus šiam ciklui. Paprastai į šį straipsnį įtraukiami įsipareigojimai, kurių apmokėjimo terminas yra daugiau kaip vieneri metai nuo finansinės atskaitomy-bės sudarymo.

1. Atidėti mokesčių mokėjimai 2. Ilgalaikės obligacijos (obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis skolą, kurią korporacijos pasižada sumokėti pi-nigais nustatytą atsiskaitymo dieną, taip pat papildomu pinigų kiekiu (kuponu ar procentiniu išmokėjimu) kiekvienais metais iki galutinio atsiskaitymo dienos).

3. Kiti ilgalaikiai įsiskolinimai. Savas kapitalas (nuosavybė). Sa-vą kapitalą sudaro savininkų pradinės investicijos ir nepaskirs-tytas pelnas. Paprastai jis skirstomas į 3 dalis: akcinį kapitalą, papildomą apmokėtą kapitalą, nepaskirstytą pelną.

Akcija – tai vertybinis popierius, suteikiantis akcijos savininkui teisę į dalį kompanijos nuosavybės ir atitinkamas pajamas. Privilegi-juotų akcijų savininkams dividendai išmokami pirmiausiai ir nepri-

43

klausomai nuo verslo įmonės veiklos rezultato. Akcijos gali būti skirstomos į:

1. Privilegijuotas akcijas; 2. Paprastas akcijas; 3. Papildomą kapitalą. Neretai jis vadinamas pridėtiniu arba pridėtiniu įmokėtu kapita-

lu. Šiame straipsnyje parodomas kapitalas, gautas papildomai par-duodant akcijas atviroje rinkoje, t. y. kai akcijų rinkos kursas viršija jų nominalinę arba knyginę (apskaitinę) vertę.

Nepaskirstytas pelnas - tai pelnas, kuris lieka kompanijoje su-mokėjus akcininkams dividendus. Atsiskaitymai valiuta, išpirkti ver-tybiniai popieriai (minus).

Balanse rodomo turto įkainojimas. Skiriamos dvi proceso kon-cepcijos: pradinės (įsigijimo) vertės; grynosios realizacijos vertės. Naudojant pirmąją koncepciją, turtas įkainojamas pradine verte atė-mus nusidėvėjimą. Ši koncepcija dažniausiai naudojama praktikoje, nes yra pakankamai objektyvi. Pagal antrąją koncepciją turtas įkaino-jamas grynąja realizacijos arba esama atkuriamąja verte. Todėl ši koncepcija dar vadinama vertės faktinėmis kainomis. Šią koncepciją dažniausiai naudoja investicinės kompanijos, taip pat ji naudojama infliacijos sąlygomis. Vertybiniai popieriai balanse dažniausiai paro-domi perkamąja arba rinkos kaina, jeigu ji yra mažesnė. Prekinės ir materialinės atsargos balanse įvertinamos savikaina arba rinkos kai-nomis, paprastai mažesne verte. Ilgalaikis turtas, kuris dažnai vadi-namas nekilnojamuoju, pastoviu turtu, balanse rodomas pradine verte atskaičiavus nusidėvėjimą. Žemės vertė balanse parodoma tokia, kokia ji buvo, nes žemė, nors ir buvo naudota, nepraranda savo ver-tės. Kai kuriuos nematerialius aktyvus sunku įvertinti. Tais atvejais balanse rodoma mažiausia vertė. Savininko nuosavybė – tai akcinis kapitalas, kuris įmonės išleistomis akcijomis suteikiamas akcinin-kams ir balanse atvaizduojamas nominaline akcijų verte.

Balanso struktūrą sudaro dvi balanso dalys. Kiekviena įmonė tu-ri labai įvairaus turto ir įvairių įsipareigojimų tretiesiems asmenims.

44

Dėl šios priežasties įmonės balanso abi dalys yra suskirstytos į įvai-rius skyrius, grupes bei pogrupius. Panagrinėkime smulkiau.

Balanso turto pusė dar yra skirstoma į: 1. Ilgalaikį turtą - tai turtas, dėl kurio įmonė uždirba pajamų,

naudodama tą turtą ne vienerius metus. Savo ruožtu ilgalaikis turtas dar skiriamas į:

a) formavimo savikainą – tai įmonei formuoti ir plėsti panaudo-tos lėšos. Formavimo savikaina vėliau per penkerius metus palaips-niui perkeliama į įmonės sąnaudas.

b) nematerialų ilgalaikį turtą – tai materialios išvaizdos neturin-tis ilgalaikis turtas, suteikiantis įmonei tam tikrą statusą. Šis turtas turi būti patvirtintas dokumentais.

c) materialų ilgalaikį turtą – tai turtas, be kurio negali išsiversti nė viena įmonė. Ilgalaikis turtas naudojamas įmonėje uždirbti paja-moms ilgiau nei vienerius metus ir laipsniškai nudėvimas perkeliant jo dalį į sąnaudas.

d) ilgalaikį finansinį turtą – tai turtas, susijęs su įmonės teisėmis į kitas įmones (pvz., kitų įmonių akcijos).

e) po vienerių metų gautinas sumas – tai kitų asmenų įsiskolini-mai bei įsipareigojimai įmonei, kurie bus padengti vėliau nei po vie-nerių metų.

Kiekviena iš išvardintų grupių dar turi savo pogrupius, dėl kurių įmonė metų gale tiksliai parodo kiek ir kokio turto ji turi.

2. Trumpalaikis turtas. Jis apima grupę straipsnių, kuriuose atsi-spindi trumpiau nei metus įmonės veikloje naudojamas turtas. Jis taip pat skirstomas į smulkesnes grupes:

a) atsargos bei nebaigtos vykdyti sutartys – ši grupė jungia ža-liavų, komplektavimo gaminių, nebaigtų gaminti gaminių, pagamin-tos produkcijos, ilgalaikio turto, kuris buvo pirktas perparduoti, ne-baigtų vykdyti sutarčių, išankstinių įmonės mokėjimų straipsnius;

b) per vienerius metus gautinos sumos – ši grupė apima klientų ir trečiųjų asmenų skolas įmonei, kurios bus grąžintos per vienerius metus po ataskaitinių metų. Šioje grupėje taip pat parodomas savi-

45

ninkų įsiskolinimas, susijęs su dar neįmokėta už turimą kapitalą su-ma.

c) investicijos ir terminuoti indėliai – ši grupė apima įvairias trumpalaikes investicijas į kitas įmones, terminuotus indėlius ban-kuose bei kitos kredito institucijose nupirktas nuosavas akcijas. Šioje grupėje apskaitomas tik tas turtas, kuriuo įmonė ketina disponuoti ne ilgiau kaip metus.

d) gryni pinigai sąskaitoje ir banke – čia parodomi įmonės gryni pinigai kasoje bei banke.

3. Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnau-dos. Tai dalis, kurioje pateikiamos įmonės uždirbtų, bet dar klientų neapmokėtų tolygiai besikaupiančių pajamų sumos. Čia taip pat fiksuojamos ir įmonės jau apmokėtos ateinančių laikotarpių sąnau-dos.

Aptarta balanso pirmosios dalies struktūra. Antrojoje balanso dalyje nurodoma savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai. Čia taip pat kiekvienas straipsnis skirstomas taip:

1. Kapitalas ir rezervai. Šiame straipsnyje apskaitomas įmonės kapitalas, rezervai ir nepaskirstytas pelnas (nepadengtas nuostolis). Grupės, sudarančios šį straipsnį:

a) kapitalas – tai įmonės kapitalo dydis; b) akcijų priedai – parodoma suma, kuri buvo gauta dėl

padidėjusios akcijų kainos virš jų nominaliosios vertės, kai akcijos buvo parduotos;

c) perkainojimo rezervas – tai rezervas, kuris atsiranda tada, kai įmonė perkainoja turimą ilgalaikį materialų ir finansinį turtą, padi-dindama anksčiau apskaitoje užfiksuotą turto vertę. Tai gali įvykti ir dėl nuo įmonės visiškai nepriklausančių priežasčių (pvz., infliacija).

d) rezervai – tai įstatymo numatyti ir savininkų nustatyti rezer-vai. Šiuo metu įstatymas numato, kad įmonė privalomajame rezerve turi turėti 1/20 įstatinio kapitalo. Nepaskirstytame rezerve lieka visos sumos, panaudotos investicijoms į ilgalaikį turtą. Nuo tų sumų nebu-vo mokamas pelno mokestis, todėl jos atsiranda nepaskirstytame

46

rezerve. Taip pat ir savininkai numato tam tikrą pelno dalį skirti atei-ties investicijoms, todėl sudarinėja paskirstytiną rezervą.

e) nepaskirstytas pelnas (nuostolis) – čia atspindimas per ata-skaitinį laikotarpį ir ankstesnius metus uždirbtas, bet dar nepaskirsty-tas pelnas (nuostolis).

2. Finansavimas (dotacijos ir subsidijos). Šiame straipsnyje nu-rodytos sumos apima įmonės gautų iš trečiųjų asmenų (valstybės) dotacijų, subsidijų, labdaros ir kitų dovanų sumas.

3. Atidėjimai ir atidėtieji mokesčiai. Čia apskaitoma grupė straipsnių, atspindinčių ateityje daromas atidedamas sumas, jei jos susijusios su ataskaitinio laikotarpio pajamų uždirbimu.

a) Įsipareigojimų ir reikalavimų padengimo atidėjimas – parodo formuojamus atidėjimus būsimiems įsipareigojimams, skoloms pa-dengti. Tai atidėjimai tokiems mokėjimams, kaip pensijos, atostogi-niai ir pan.

b) Atidėti mokesčiai – tai mokesčiai, kurių mokėjimą valdžia atideda vėlesniam laikotarpiui. Kitaip tariant, tai įmonės skolos biu-džetui, kurias įmonė turės padengti vėliau.

4. Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – tai įmonės trumpalaikės ir ilgalaikės sumos.

a) po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigoji-mai – čia apskaitomos vėliau kaip po vienerių metų padengtinos įmonės skolos ir įsipareigojimai tretiesiems asmenims;

b) per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipa-reigojimai - tai trumpalaikės įmonės skolos, grąžintinos per vienerius metus.

5. Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos – įmo-nės pateikiamos patirtos, bet dar neapmokėtos sąnaudos. Čia taip pat apskaitoma trečiųjų asmenų jau apmokėtos sumos už paslaugas, ku-rias įmonė numato pateikti ateityje.

Kaip jau minėta balansas yra sudarytas gerai tik tada, kai turtas lygus nuosavybei. Balansas – atvaizduoja įmonės būklę tam tikru momentu. Įvykus nors vienai ūkinei operacijai balansas neišvengia-mai keičiasi. Kiekvieno ūkinio fakto atspindėjimas vienos sąskaitos

47

debete, kitos – kredite vadinamas dvejybiniu įrašu, o sąskaitų deri-nys, kai viena sąskaita debetuojama, o kita kredituojama, įvardijamas sąskaitų korespondencija.

3.4. Mokesčiai ir jų sistema Apie mokesčius, jų „užkrautą“ žmonėms naštą, mokesčių ap-

skaičiavimo prieštaras, rinkimo prievartinį pobūdį plačiai ir įvairiai kalbama nuo seniausių laikų. Pirmųjų rašytinių žinių apie mokesčius, piliečių prievolė juos mokėti valdžiai randama Biblijoje – senovės knygų rinkinyje.

Mokesčių visuotinumo ir proporcingumo principai, juos atitin-kanti realinių mokesčių sistema pamažu buvo diegiama į ūkinę prak-tiką. Vis labiau pripažįstama, kad mokesčiai yra privalomi fizinių ir juridinių asmenų mokėjimai valstybei, jos vietos valdžios instituci-joms. Įsivyrauja samprata, kad tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos egzistavimo pagrindų, kad mokesčiai yra amži-nasis mūsų palydovas. Šitai reziumuodamas JAV prezidentas B. Franklinas išpranašaus: „gyvenime yra du neišvengiami dalykai – mirtis ir mokesčiai“.

Kuo svarbesnis reiškinys, tuo dėl jo apibrėžimo, esminių požy-mių ir pusių apibendrinimo daugiau diskutuojama. Visuomeninė santvarka, valstybės uždaviniai ir funkcijos lemia socialinį ir ekono-minį mokesčių pobūdį. Savo ruožtu šie uždaviniai ir funkcijos mo-kesčių atsiradimo bei jų rinkimo į valstybės iždą (kitaip vadinamą fisku) problematikos bendrajame kontekste istoriškai evoliucionavo iš turto ir asmenų apsaugos iki komplekso įvairių kitų mokesčių.

Reikia atkreipti dėmesį, kad ta dalis, kuri kaip mokestis mokama į valstybės biudžetą, vadinama mokesčio norma arba tarifu. Tai – mokesčio, imamo nuo apmokestinimo vieneto, dydis. Mokesčio tari-fai gali būti:

1. pastovus; 2. proporcinis; 3. progresinis;

48

4. regresinis. Pastovus mokesčio tarifas – absoliuti suma, gaunama iš apmo-

kestinimo vieneto, nepriklausomai nuo pajamų dydžio. Pagal šį tarifą daugelyje šalių apmokestinami nedideli žemės sklypai.

Proporcinis mokesčio tarifas – vienodas visų pajamų procentas. Progresinis mokesčio tarifas – apmokestinimo procentas didėja

didėjant apmokestinimo pajamoms. Daugelyje valstybių pagal tokį tarifą nustatomas gyventojų pajamų mokestis.

Regresinis mokesčių tarifas – apmokestinimo procentas mažėja didėjant pajamoms. Paprastai pagal jį apmokestinamos vadinamosios plataus vartojimo prekės.

Mokesčių funkcijos nuolat tobulinamos keičiantis ekonominės ir socialinės raidos sąlygoms. Nemažindamos dėmesio fiskalinės funk-cijos stiprinimui, Vakarų šalių vyriausybės, naudodamos specialias mokesčių rūšis, kartu siekia padidinti savo reguliuojamąjį vaidmenį. Tokiu būdu plačiai taikomas, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis, kaip universalaus netiesioginio mokesčio rūšis, ir mokestis už preky-bą, leidžiantis kontroliuoti gamybos bei realizavimo procesus ir drauge stiprinti valstybės poveikį dalykinei (verslo) konjuktūrai.

Mokesčiai, kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Beje, kai kurie autoriai Lie-tuvoje imamų mokesčių neišskiria į sistemą, o vadina tik kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu. Manome, kad nors šie mokesčiai ir nesudaro vieningos darnios sistemos, tačiau jie atitinka daugelio rin-kos ekonomikos šalyse taikomus mokesčius ir apskritai gali būti va-dinami mokesčių sistema, kurioje mokesčiai gali būti įvairiai bei tikslingai suklasifikuoti.

Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro tokie mokesčiai: Vietiniai:

• Fizinių asmenų pajamų mokestis • Žemės mokestis • Valstybės žemės ir vandens telkinių nuomos mokestis • Įmonių ir organizacijų NT mokestis • Žyminis mokestis

49

• Prekyviečių mokestis • Paveldimo ar dovanojimo turto mokestis

Valstybės: • Juridinių asmenų pelno mokestis • Pridėtinės vertės mokestis • Akcizai • Tarptautinė prekybos ir sandorių mokesčiai • Žyminis mokestis • Konsulinis mokestis • Mokestis už valstybinius gamtos turtus • Naftos ir dujų išteklių mokestis • Mokestis už gamtos teršimą • Atsiskaitymai automobilių keliams tiesti, taisyti, prižiū-

rėti • Įnašai į valstybinio soc. draudimo fondą • Įnašai į sveikatos draudimo fondą.

Čia mokesčiai sąlyginai skiriami į valstybei skirtus (mokami į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mo-kesčius (mokami į savivaldybių biudžetus). Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 18 įstatymų reglamentuojantys mokesčius, iš kurių 12 renkami į valstybės biudžetą, o 7 – į savivaldybių biudže-tus. Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 16 mokesčių ir neapima muitų bei socialinio draudimo mokesčio. Mokesčiai sąlygi-nai skirstomi į vietinius ir valstybės. Atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose be-veik nėra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokes-čiai bei iš jų gautos lėšos laikomos savomis, kuriomis vietos savival-dos institucijos turi įtakos nustatant tarifus, apmokestinimo bazę ir pan. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymo teisės yra labai ribo-tos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos preky-viečių mokestį (gali nustatyti konkrečios prekyvietės mokesčio ob-jektą, atitinkamai didinti ar mažinti mokesčio tarifą), tačiau šis mokestis sudaro tik labai nežymią pajamų dalį. Savivaldybės per pus

50

gali mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus, mažinti nekilnojamo-jo turto mokesčio tarifą (žr. 3.7, 3.8 pav.).

Savo ruožtu tiek valstybiniai, tiek vietiniai mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai mokesčiai paprastai taiko-mi pajamoms ir turtui. Tai yra fizinių asmenų pajamų mokestis ir juridinių asmenų pajamų mokestis. Šiuos mokesčius apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą žmonės bei pačios verslo įmonės. Beje, fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinami visi piliečiai, gaunantys atlyginimą už darbą. Todėl minėtini mokesčiai ir vadinami tiesiogi-niais – kas gauna pajamų (pelno) už veiklos rezultatus, šiais mokes-čiais ir apmokestinami. Veikla, kurios galutiniai rezultatai yra val-džios atitinkamai apmokestinami, yra „visokia asmens veikla, dėl kurios asmuo galėjo gauti arba gavo pajamų“.

Tiesioginiai mokesčiai sumažina mokėtojo vartojimą, kiek jis sumoka šių mokesčių.

Netiesioginiai mokesčiai – tai specifinė mokesčių rūšis. Jais val-džia apmokestina ne pačias įmones, parduodančias prekes ir teikian-čias paslaugas, o galutinius tų prekių ar paslaugų vartotojus, t. y. eilinius valstybės piliečius. Tačiau šiuos mokesčius valdžia renka ne tiesiogiai iš prekių (paslaugų) galutinių vartotojų, o per tarpininkus – įmones, parduodančias prekes ir paslaugas. Todėl jie vadinami netie-sioginiais.

Netiesioginiai mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikme-nų ir paslaugų kainų priedai) yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pavyz-džiui, apyvartos (akcizo) mokestį, kurį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, realiai sumoka šių gėrimų vartotojai.

Nagrinėjant apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes verslo įmonės, siekdamos gauti didžiausią pelną, atsižvelgdamos į mokes-čių lygį, atitinkamai perskirsto išteklius. Trumpu laikotariu įvesti nauji mokesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų priklausomai nuo produkto paklausos elastingumo (paklausos kiekio kitimo pro-centas, kainoms pakitus vienu procentu). Jei elastingumas didelis, dėl

51

mokesčių pakilusi kaina labai sumažina paklausą, ir gamintojai (fir-mos) gali patirti nuostolių. Jei paklausos elastingumas mažas, varto-tojas beveik nesumažins vartojimo ir kartu apmokės pagrindinę mo-kesčių naštos dalį. Žemiau pateikiama schema, kaip paskirstomi tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.

Tiesioginiaimokesčiai Netiesioginiai mokesčiai Įnašai į socialinio

draudimo fondą

Realiniaižemės irpastatųmokesčiai

Asmeniniaigyventojųpajamųmokesčiai

Akcizaiindividualūs;universalūs:vienkartiniai,daugiakartiniai,.mokesčiai

Fiskaliniai,monopoliniaimokesčiai

Muitai;mokesčiaiimportui,mokesčiaieksportui,tranzitiniaimokesčiai

Samdomojodarbo asmenųįnašai

3.7 pav. Mokesčių sistema

Atsižvelgiant į apmokestinimo objektą, tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, namų, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, turto, palikimo). Savo ruožtu realiniai ir as-meniniai mokesčiai pagal apskaičiavimo metodą skirstomi į:

1. vienetinius (pastovius; konkreti suma apmokestinimo vie-

netui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą ir pan.);

2. proporcinius (kai vienodu procentu apmokestinamas visas

mokesčio objektas, pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė); 3. progresinius (didėjant mokesčio objekto apimčiai – paja-

moms, turto vertei – didėja mokesčio procentas);

4. regresinius (didėjant mokesčio objekto apimčiai, apmo-

kestinimo procesas mažėja).

Kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Todėl, siekiant geriau pažinti Lietuvos mokesčių sistemą, tikslinga suklasifikuoti mokesčius pagal apmokestinimo objektus ir tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą.

52

Pajamų irpelno Turto Vidaus prekių

ir paslaugų

1. Fiziniųasmenų pajamųmokestis;2. Juridiniųasmenų pajamųmokestis.

1. Žemėsmokestis;2. NT mokestis;3. Peveldėjimoarbadovanojimomokestis.

1. Pridėtinės vertėsmokestis;2. Akcizai.

1. Prekyviečiųmokestis;2. Muitai.

1. Socialinisdraudimas

1. Konsultacinis mokestis;2. Žyminis mokestis;3. Naftos ir dujų išteklių mokestis;4. Nokestis už valstybinius gamtosišteklius;5. Taršos mokestis;6. Žemės nuomos mokestis;7. Atsiskaitymai automobilių keliamstiesti, taisyti ir prižiūrėti.

MOKESČIAI

Prekybosir prekybossandorių

Valstybiniosocialinio irsveikatosdraudimas

Už naudojimąsi šaliesištekliais ir valstybės

teikiamomis paslaugomis

3.8 pav. LR mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus

Čia yra išskirtos mokesčių objektų grupės ir juos atitinkantys mokesčiai. Lietuvoje yra apmokestinami tokie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai.

Daugumai mokesčių Lietuvoje taikomi procentiniai ir vienetiniai tarifai. Tai supaprastina mokesčių apskaičiavimą. Fizinių asmenų pajamų mokesčio apskaičiavimui taikomi proporciniai, progresiniai ir vienetiniai tarifai. Fizinių asmenų pajamų mokesčio apskaičiavi-mui taikomi proporciniai, progresiniai ir vienetiniai tarifai. Akcizų apskaičiavimui taikomi proporciniai ir vienetiniai tarifai (žr. 3.9 pav.).

TARIFAI

MIŠRŪS PROGRESINIAI

VIENETINIAI PROPORCINIAI

3.9 pav. Tarifų klasifikacija

53

Mokesčių rūšys: Fizinių asmenų pajamų mokestis. Šis mokestis mokamas pa-

gal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio galiojantį įstatymą. Mokamų mokesčių esmė ir paskirtis, žemiau pateikiamas fizinių asmenų pajamų mokesčio nustatymo algoritmas Lietuvos sąlygomis (žr. 3.10 pav.).

Fizinių asmenų pajamų mokesčiui mokėti išskiriamos 4 asmenų grupės: asmenys, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas (šalies ir užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės); As-menys, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos teritorijoje bei užsienyje; Juridinio asmens teisių neturinčios individualios įmonės ir ūkinės bendrijos; Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėse.

MOKESČIOSUBJEKTAS

Asmenys, kurių pajamos nesusijusios su darbo santykiais Asmenys, kurių pajamos nesusijusios su darbo santykiais Individualios (personalinės) įmonės Ūkinės bendrijos Užsienio kapitalo įmonės

Darbo užmokestis, autorinis atlyginimas, komercinės – ūkinės veiklos pajamos bei kitos pajamos

MOKESČIOOBJEKTAS

APMOKESTINIMOVIENETAS

Piniginis (apmokestinamasis pajamų vertės vienetas, patento mokestis per laikotarpį)

MOKESČIOTARIFAS

MOKESČIONUSTATYMO

BŪDAS IRNUSKAITYMO

METODAS 3.10 pav. Fizinių asmenų pajamų mokesčio skaičiavimo algoritmas

54

Pajamų mokestis neišskaitomas iš šių asmenų: pensininkams iš pensijų; iš biudžeto finansuojamų mokymo įstaigų studentams bei moksleiviams iš stipendijų, pašalpų bei kitų išmokų; religinių ben-druomenių, bendrijų ir centrų dvasininkams, religinių apeigų patar-nautojams ir aptarnaujančiam personalui iš tikinčiųjų surinktų paja-mų; profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų, politinių partijų nariams iš pašalpų, kurios išmokėtos iš nario mokes-čio lėšų.

Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatyme apmokestinimo tvar-ka reglamentuojama taip:

Pajamų, susijusių su darbo santykiais, apmokestinimo tvarka. Autoriams ir jų įpėdiniams išmokamo autorinio atlyginimo už

mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus autorinius darbus apmo-kestinimo tvarka.

Juridinių asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų apmokestinimo tvarka.

Gyventojų pajamų iš komercinės ūkinės veiklos, taip pat kitų pa-jamų apmokestinimo tvarka.

Pajamos, susijusios su darbo santykiais, skirtingai apmokesti-namos pagrindinėje ir nepagrindinėje darbovietėje. Pagrindine dar-boviete mokesčiams išskaityti laikoma ta, kurią pasirenka darbuoto-jas ir nurodo darbo sutartyje. Iš pajamų, gautų pagrindinėje darbovietėje, atimamas pagrindinis neapmokestinamas minimumas (PNM), ir skirtumas apmokestinamas galiojančiu procentiniu tarifu. Neapmokestinamų minimumų dydžiai finansų ministro teikimu in-deksuojami kartą per ketvirtį, jei vartojimo kainų indeksas nuo pas-kutiniojo yra ne mažesnis nei 1.1.

Pajamų mokestį, susijusį su darbo santykiais, apskaičiuoja, iš-skaito ir sumoka darbdaviai. Banko įstaigoms mokamasis pavedimas pateikiamas ne vėliau kaip kitą dieną po atlyginimo išmokėjimo.

Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuoja LR juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas. Šio mokesčio mokėtojai yra: juri-dinio asmens teisių turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas. Juridiniai asmenys, vykdantys nekomercinę veiklą,

55

bet gavę pajamų iš komercinės ūkinės veiklos, išskyrus Lietuvos banką ir biudžetines įstaigas. Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra už-sienio valstybėse. Žemiau bus pateikiamas juridinių asmenų pelno mokesčio sudarymo algoritmas Lietuvos sąlygomis: mokesčio objek-tas yra apmokestinamasis pelnas ir pajamos.

Pelno mokesčio dydį apsprendžia tokie pagrindiniai veiksniai: apmokestinimo bazės nustatymo tvarka; mokesčio tarifas juridinių ir fizinių asmenų mokesčių sąveika.

Apmokestinimo bazė apskaičiuojama remiantis šalies apskaitos ir juridinių asmenų mokesčių įstatymais.

3.4 lentelė. Apmokestinamos ir neapmokestinamos pajamos, susijusios su darbo santykiais pagrindinėje darbovietėje.

Apmo

kesti

namo

s pa

jamos

Darbo užmokestis, įskaitant įvairias priemokas, ligos, motinystės (tėvystės) pašalpas; Vienkartinės premijos, apmokestinamos pašalpos ir kitos išmokos; Premijos ir kitos skatinamosios išmokos už ilgesnio kaip vieno mėnesio laikotarpio darbo rezultatus, pavyzdžiui, tantjenos; Atleidžiamam iš darbo darbuotojui išmokamos kompensacijų sumos, išeitinių pašalpų sumos, priteistos žalos atlyginimo už priverstinę pravaikštą sumos, nepanaudotų atostogų kompensacijos.

Neap

moke

stina

mos

pajam

os

Socialinio aprūpinimo ir socialinės paramos (šalpos) pašalpos; Pašalpos darbuotojams, mirus jų artimiesiems (sutuoktiniui ar kitam įpėdiniui) bei pašalpos stichinių nelaimių ir gaisrų atvejais; Teismų priteistos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo sumos; Draudimo įmokos; Komandiruočių išlaidos ar kitos išlaidų kompensacijos bei dels-pinigiai; Prizai (dovanos), gauti asmeninių švenčių, konkursų bei kitomis progomis, jeigu per kalendorinius metus jų vertė ne didesnė už PNM.

56

Pridėtinės vertės mokestis (PVM). Pridėtinės vertės mokestį išrado prancūzas M. Rolė. 1954 m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio siekiant pašalin-ti jam būdingą vadinamąjį „kaskadinį efektą“ (mokesčio tarifas tai-komas bendrajai prekės vertei, akumuliuotai visose ankstesnėse pre-kių judėjimo stadijose). PVM – tai vienas iš vartojimo mokesčių. Vartojimo mokesčiai gali būti bendrieji (PVM, apyvartos mokesčiai) ir mokesčiai atskiroms prekių ir paslaugų rūšims (akcizai, valstybės fiskalinis monopolinis mokestis, licencijų mokestis ir kt.). Lietuvoje jis tapo svarbiausiu biudžetinių įplaukų šaltiniu. Jį galima vadinti efektyviu mokesčiu, kurio administravimo ir kontrolės kaštai yra mažesni palyginus su kitais mokesčiais. 2011 metais PVM sudaro 21 proc. prekių ir paslaugų apmokestinamos vertės. PVM reglamentuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. PVM mokėjimo problemos: klaidingas tarifų taikymas, klaidinga PVM ataskaita, klaidingas ilgalaikio turto apmokestinimas, neteisingas lengvatų taikymas, klaidingas apmokestinamosios vertės nustatymas, biudžeto kreditavimo įteisinimas, piktybiškas PVM nemokėjimas, PVM mokėjimo nuo patirtų nuostolių įteisinimas, neteisingas sąskai-tų faktūrų išrašymas.

Akcizų mokestis. Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio šalių, kai kurios prekės ir paslaugos apmokestinamos akcizo mokesčiu, kuris yra svarbus papildant nacionalinio biudžeto pajamas. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms ar paslaugoms, kurios turi neelastingą paklausą (kaina didėja, o apmokestinamųjų objektų paklausos apim-tis keičiasi mažai ar visai nasikeičia). Įvedant akcizų mokestį, sie-kiama papildyti ne tik valstybės biudžetą lėšomis, bet ir apriboti kai kurių prekių (paslaugų) vartojimą. Taip pat reikia paminėti, kad ak-cizais apmokestinamos ne pirmo būtinumo prekės ar paslaugos. Ta-čiau Lietuvoje akcizų objektas yra ir elektros energija, o jos naudo-jimas bet kurioje šiuolaikinėje visuomenėje yra būtinybė. Vadinasi, Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos yra svarbesnės (prioritetinės) nei apmokestinimo principai ir mokesčių mokėtojų interesai. Pažy-mėtina, kad tiek užsienio šalyse, tiek Lietuvoje akcizų tarifų dydžiai

57

yra labai įvairūs ir neilgalaikiai. Lietuvoje akcizų mokestį reglamen-tuoja galiojantis „LR akcizų įstatymas“. Akcizų mokesčio tarifai Lietuvos sąlygomis yra kintami ir priklauso nuo vartojimo kainų indekso. Verslo žmonėms būtina siekti šių tarifų pasikeitimų. Vy-riausybė nustatė, kad absoliučia suma (litais) išreikšti tarifai turi būti indeksuojami suvestinių vartojimo kainų indeksu, jeigu šis indeksas didesnis kaip 1.05, skaičiuojant nuo paskutinio indeksavimo. Lietu-vos akcizų mokesčio įstatyme reglamentuojami atvejai, kai akcizų objektai neapmokestinami: labdara įvežamos prekės; fizinių asmenų (keleivių) įvežamos prekės (ne daugiau nei leidžia vyriausybė); už-sienio šalių diplomatinių ir konsulinių atstovybių, tarptautinių orga-nizacijų įvežamos prekės oficialiai misijos veiklai (turi būti jų sutar-tyse su LR numatyta neimti akcizų); šalies muitui teritorijoje gaunamos pašto siuntos; importuojamos prekės, neapmokestinamos importo mokesčiais; įmonių, turinčių licencijas gaminti gėrimus, importuojami neišpilstyti alkoholiniai gėrimai ir jų žaliava; ekspor-tuotos prekės; tranzitu gabenamos prekės.

Įmokos soc. draudimui bei sveikatos draudimui. Socialiniu draudimu siekiama apsaugoti žmones nuo socialinės ir ekonominės rizikos. Šis draudimas pagrįstas visuotinių interesų solidarumu. Ben-drą socialinės apsaugos politiką Lietuvoje formuoja ir vykdo Sociali-nės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinį draudimą organizuoja (renka įmokas, apskaičiuoja ir moka pensijas, taip pat moka laikino nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų priežiūros ir kitas pašal-pas bei atlieka kitus drbus) valstybinio socialinio draudimo (VSD) fondo vadyba „Sodra“. Lietuvoje VSD reglamentuoja šie svarbiausi normatyviniai dokumentai yra: galiojantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kiti normatyviniai doku-mentai (apdraustųjų įskaitos taisyklės, pensijų įstatymas ir t. t.). VSD paskirtis – teikti apdraustiesiems šalies gyventojams ir jų šeimų na-riams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jeigu jie negali dėl įsta-tymų numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitų pajamų arba turi papildomų išlaidų. Įmokos į socialinį draudimą: pensijų

58

draudimas; ligos ir motinystės (tėvystės) draudimui; draudimui nuo nedarbo; sveikatos draudimui.

Kiti mokesčiai. 3.5 lentelėje pateikiama bendra kitų mokesčių apžvalga.

3.5 lentelė. Kiti mokesčiai Mokesčio pavadinimas Mokesčio mokėtojai Mokesčio objektai

1. Atsiskaity-mai į kelių fondą

Juridinio asmens teisės turinčios ir neturinčios įmonės bei juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gaunantys iš ūkinės ko-mercinės veiklos pajamų.

Realizavimo pajamos (įplaukos)

2. Žyminis mokestis

Juridiniai ir fiziniai asmenys

Valstybės institucijų atliekami veiksniai ar išduodami juridinę galią turintys

dokumentai 3. Konsulinis mokestis

LR ar užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, LR piliečiai ir asmenys be

pilietybės

Konsulinės paslaugos, notari-niai veiksmai, išduodami juridinę galią turintys

dokumentai (pasai, vizos, pilietybės, dokumentai)

4. Paveldėji-mo ar dovano-jimo turto mokestis

LR ir kitų valstybių fizi-niai asmenys, LR pavel-dėję ar pagal dovanojimo

sutartį įgiję turtą.

Paveldimas ar dovanojimo būdu įgytas turtas, kuriam nustatyta

teisinė registracija. 5. Nekilnoja-mojo turto mokestis

Juridiniai asmenys ir juridinio asmens teisių neturinčios įmonės

Nekilnojamasis turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija,

išskyrus žemę. 6. Prekyviečių mokestis

Įmonės, eksploatuojančios

prekyvietes Prekyvietės plotas m².

Prekybos vietų, kioskų, auto-mobilių stovėjimo aikštelės,

skirtos prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto

prekėmis.

59

3.5 lentelės pabaiga Mokesčio pavadinimas Mokesčio mokėtojai Mokesčio objektai

7. Žemės mokestis

Privačios žemės savininkai

Privati žemė 8. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

Juridiniai ir fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išgaunantys LR

valstybinius gamtinius išteklius

Valstybiniai gamtos ištekliai

9. Naftos ir dujų išteklių mokestis

Juridiniai ir fiziniai asmenys, nustatyta

tvarka išgaunantys naftą ir dujas.

LR teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos

jūroje išgaunama nafta ir dujos. 10. Mokesčiai už aplinkos teršimą

Juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teršia aplinką ir kuriems

numatyti normatyvai.

Išmetami į aplinką fiziniai, cheminiai ir biologiniai teršalai, neigiamai veikiantys žmogų ir

aplinką. Atskaitymai į kelių fondą. Siekiant sukaupti ir naudoti lėšas au-

tomobilių kelių tinklui plėsti, modernizuoti ir funkcionavimui užtik-rinti, įsteigtas LR kelių fondas. Kelių fondo formavimo šaltiniai yra atskaitymai nuo įmonių realizavimo pajamų (įplaukų), dalis akcizo, gauto už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir tepalus, transporto priemonių savininkų mokestis už naudojimąsi automobilių keliais, jų infrastruktūra, valstybės biudžeto lėšos, taip pat juridinių ir fizinių asmenų bei kitų valstybių tikslinės lėšos. Dabar kelių mokestį moka visos įmonės, net ir neturinčios transporto priemonių. Mokėtojai turi atsiskaityti, atsižvelgiant į gaunamą pelną, iki kito mėnesio 25 die-nos. Atskaitymus nuo realizavimo pajamų (išsiųsta produkcija, su-teiktos paslaugos, nors dar neapmokėtos) į kelių fondą moka juridi-nio asmens teises turinčios įmonės (AB ir UAB), o atskaitymus nuo realizavimo įplaukų (jau gautų į sąskaitą pinigų) moka juridinio as-mens teisių neturinčios įmonės.

60

Žyminis ir konsulinis mokesčiai. Šiuos mokesčius reglamentuoja Seime priimti įstatymai, vyriausybės nustatyti mokesčių tarifai ir daugybė pakeitimų, ypač žyminio mokesčio tarifų pakeitimų. Žymi-nio ir konsulinio mokesčių įstatymai.

Žyminis mokestis imamas už licencijas (leidimus) verstis licen-sijuojama veikla išdavimą, įmonių įregistravimo bei perregistravimo atitinkamų dokumentų išdavimą, leidimą importuoti alkoholio pro-duktus ir jais prekiauti išdavimą, už tranzitų vežamų prekių atitinka-mų dokumentų išdavimą, valstybinės higienos inspekcijos, muitinės, kelių policijos atliekamus veiksmus ir atitinkamų dokumentų išda-vimą, už savivaldybių atliekamus notarinius veiksnius, už civilinės būklės aktų registravimą ir dokumentų išdavimą ir kitais atvejais.

Konsulinis mokestis imamas doleriais už pasų išdavimą, civili-nės būklės aktų įforminimą ir dokumentų išdavimą, vizų išdavimą, pratęsimą ir emigracijos bei migracijos dokumentų įforminimą, pilie-tybės dokumentų įforminimą ir išdavimą, dokumentų pareikalavimą iš LR įstaigų, dokumentų legalizavimą, atliekamus notarinius veiks-mus ir konsulines paslaugas, nustatytas valstybiniuose susitarimuose. LR vyriausybė turi teisę pariteto pagrindais padidinti, sumažinti arba panaikinti konsulinį mokestį už vizas, dokumentų pareikalavimą ir jų legalizavimą užsienio valstybių asmenims, atsižvelgiant į tai, kokio dydžio mokestį šios valstybės ima iš LR asmenų.

Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis. Paveldimo ar dovano-jamo turto įstatyme kilnojamam turtui priskiriama: akcijos, obligaci-jos, vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai, meno kūriniai, brangieji metalai, brangakmeniai, pinigai.

Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis. Šį mokestį reglamentuoja įstatymas. Jo tikslas suvienodinti visų nuosavybės formų įmonių turto apmokestinimą. Svarbi nekilnojamojo turto mo-kesčio taikymo problema – šio turto mokestinės vertės nustatymas. Priklausomai nuo mokestinės vertės nustatymo metodikos mokesčių suma gali labai skirtis. Įstatyme nurodoma, kad turto mokestinė vertė įvertinama pagal vyriausybės nustatytą metodiką.

61

Prekyviečių mokestis. Prekyviečių mokestį reglamentuoja įsta-tymas. Prekyvietė yra speciali įrengta vieta, kurioje reguliariai arba tam tikromis savaitės dienomis už nustatytą mokestį prekiauja prekių gamintojai ir kiti asmenys. Juridiniai ir fiziniai asmenys, prekiaujan-tys turgavietėse, moka prekyviečių rinkliavą įmonėms, eksploatuo-jančioms prekyvietes. Pastarosios savivaldybių nustatyta tvarka iš surinktų rinkliavų moka prekyviečių mokestį. Prekyviečių mokesčio apskaičiavimą bei mokėjimą kontroliuoja mokesčių inspekcijos.

Žemės ir žemės nuomos mokestis. Žemės mokestį reglamen-tuoja žemės mokesčio įstatymas, taikomas nuo 1992 m. Žemės bei žemės nuomos mokesčių našta didžia dalimi priklauso nuo žemės kainos nustatymo metodikos. Žemės kaina yra nustatoma vyriausy-bės patvirtinta tvarka, atsižvelgiant į tikslinę žemės paskirtį, žemės naudojimą, jos našumą, buvimo vietą ir kitus veiksnius.

Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą. Jis nustatomas pagal LR mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymą. Šio mokesčio tarifų didį reguliuoja LR vyriausybės nutari-mai. Mokesčio už gamtos išteklius dydis priklauso nuo išgautų gam-tos išteklių kiekio, jų kokybės, tarifo. Tarifas susideda iš dviejų da-lių: mokesčio už gamtos išteklių tyrimus ir mokesčio už gamtos išteklius kaip nacionalinio turto naudojimą.

Mokesčiai už aplinkos teršimą įvesti siekiant mažinti neigiamą poveikį aplinkai bei mažiau ją teršti. Šių mokesčių tvarką nustato įstatymas, vėlesni jo pakeitimai.

Lietuvos Respublikos mokesčių sistema yra netobula ir nesude-rinta, ypač jos įstatyminė bazė. Leidžiant įstatymus, tučtuojau lei-džiami papildymai, pataisymai, nutarimai, kurie, logiškai mąstant, turėtų paaiškinti tą įstatymą, nurodyti kaip ir ką daryti. Tačiau yra visiškai atvirkščiai: papildymai ir pakeitimai dar labiau apsunkina išleisto įstatymo supratimą, o kartais netgi ir prieštarauja pačiam įstatymui kai kuriuose punktuose, kurie savo ruožtu lemia nelabai malonius susidūrimus su mokesčių inspekcija.

Leidžiami įstatymai, nutarimai, pakeitimai bei papildymai para-šyti lietuvių kalba, bet suprantami labai skirtingai. Tokios situacijos

62

pasekmės – gan rimtos problemos su finansų ir kitomis valstybės institucijomis: „Nežinojimas ar nesupratimas neatleidžia nuo atsa-komybės“. Ir dar, kai masiškai leidžiami, keičiami, papildomi mo-kesčių įstatymai, be to prie jų ir keliasdešimt nutarimų, po įstatymi-nių aktų ir pataisymų, sekti juos ir laikytis reikalaujamos tvarkos verslininkui praktiškai neįmanoma. Valstybinė mokesčių sistema ir patys mokesčiai turi būti suderinti taip, kad paskatintų naujų poten-cialių ir perspektyvių įmonių atsiradimą, gamybos vystymą. Mokes-čių administravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Mokesčių administravimo įstatyme aptar-tos pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių būtina laikytis vykdant įstatymą, t. y. nurodomi administruojami mokesčiai, mokesčius ad-ministruojančios struktūros, aptartos mokesčių administratorių bei mokesčių mokėtojų teisės ir pareigos, mokesčio apskaičiavimo, mo-kėjimo, išieškojimo ir grąžinimo tvarka, mokesčių mokėtojų apskai-ta, reglamentuojami mokesčių įstatymų pažeidimai ir atsakomybė, taip pat nurodoma mokestinių ginčų sprendimo ir datų bei dokumen-tų pripažinimo tvarka.

Pagal mokesčių administravimo įstatymą, mokesčių administra-vimas – tai mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, infor-macijos mokesčių mokėtojams teikimas. Pagal šį įstatymą administ-ruojama 16 mokesčių. Muitams ir socialinio draudimo mokesčiams šis įstatymas netaikomas. Apmokestinimą tam tikra mokesčių tvarka nustato tik atitinkamas mokesčio įstatymas arba jo pagrindu priimtas nutarimas ar kitas teisės aktas. Mokesčių įstatymus įgyvendina LR Vyriausybė ar jos pavedimu – Finansų ministerija. Mokesčio įstaty-mo poįstatyminiai aktai negali būti priimti be finansų ministro suti-kimo.

Mokesčio administratorius yra už mokesčio apmokestinimą at-sakinga institucija. Mokesčių administravimo įstatyme išvardintus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, PVM ir

63

akcizus iš dalies administruoja LR muitinė, o mokesčius už valstybi-nius gamtos išteklius ir aplinkos teršimą iš dalies administruoja ir Aplinkos apsaugos ministerija, tačiau tik tiek, kiek muitinei ir minis-terijoms leidžiama pagal įstatymus.

Faktiškai veikia mokesčių policija. Mokesčių policijos departa-mentas prie Vidaus reikalų ministerijos vykdo mokesčių nusikaltimų tyrimo funkciją, taigi ją yra tikslinga priskirti prie mokesčius admi-nistruojančių institucijų.

Valstybinė mokesčių inspekcija yra institucija, įsteigta prie Fi-nansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Šią instituciją sudaro Valstybinė mo-kesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (centrinis mokesčių ad-ministratorius) ir teritorinės mokesčių inspekcijos (vietos administra-toriai), kurios yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir simboliką. Darbuotojams materialiai skatinti ir mokes-čių inspekcijos materialinei bazei stiprinti įstatymas numato papil-domų lėšų skyrimą (30 proc. patikrinimų metu išieškotų į valstybės biudžetą lėšų). Tai skatina kruopščiau atlikti savo darbą pareigū-nams.

Šių struktūrų veikla yra labai svarbi. Jų pagalba yra įdiegiamos civilizuotos pastangos surinkti privalomus mokėti ir išaiškinti pikty-biškai slepiamus mokesčius.

Mokesčių vengimas. Beveik visada mokesčių mokėtojai siekia sumažinti savo mokesčius arba iš viso jų nemokėti. Valstybei ypač pavojinga, jei mokesčių vengimas tampa masiniu, o visuomenė jį toleruoja. Mokesčių vengimas gali būti legalus ir nelegalus.

Legalus mokesčių vengimas – elgesys, kai nepažeidžiamos jo-kios mokesčių ar kitos galiojančios teisės normos;

Apmokestinamų objektų pakeitimas kitais – pavyzdžiui, naudo-jant sachariną vietoje cukraus;

Lengvatų, išimčių panaudojimas - pavyzdžiui, nustatant alkoho-lio pardavimo vietų licencijų kainas, atsižvelgiama į tai, ar alkoholis parduodamas išsinešimui, ar vietoje gerti. Jei išsinešimui, licencijos kaina labai didelė, jei vietoje – maža, jei ir tam ir tam – vidutinė.

64

Todėl pardavinėjantys alkoholinius gėrimus išsinešimui gali pastatyti staliukus (kaip įrodymą, kad čia kavinė) ir įsigyti pigią licenciją.

Pasinaudodami įstatymų, norminių aktų nesuderinimu tarpusa-vyje – kai naudojamos tos pačios sąvokos, bet skirtingomis reikš-mėmis (pavyzdžiui, įplaukos ir pajamos anksčiau buvo naudojama kaip sinonimai).

Pasinaudojama norminiuose aktuose duotais baigtiniais ir ne-baigtiniais sąrašais, jų lengvatomis – nebaigtinis sąrašas: invalidai, daugiavaikės motinos, socialiai remtini asmenys ir kiti – dalį „kiti“ kaip nori taip interpretuoji. Baigtinio sąrašo pavyzdžiu gali būti sąra-šas punktų, kurie neatimami iš pajamų skaičiuojant pelną. Mokėtojas randa porą punktų, kurie į šį sąrašą nėra įtraukti ir tuo naudojasi. Valdininkai tai irgi randa, tačiau, kol šiuos pakeitimus įtvirtina įsta-tymais, atsiranda laiko tarpas, kuriuo naudojasi mokesčių mokėtojai.

Perkeliant mokesčių subjektus į lengvatinių mokesčių zoną (laisvąją ekonominę zoną, „ofšorinę“ ir t. t.).

Keičiant ūkininkavimo formas. Pirmieji iš šių būdų intuityvūs ir masiniai. Likusius būdus žino ir

moka taikyti specialistai. Jie konsultuoja mokesčių mokėtojus, juos aptarnauja. Taip pelnosi daug buhalterių, ekonomistų, ypač teisinin-kų (mokesčių konsultacijos).

Mokesčių slėpimas (nelegalus mokesčių vengimo būdas) – tai toks elgesys, kai siekiant sumažinti ar nemokėti visai mokesčių, pa-žeidžiami įstatymai. Tai daroma dažnai taikant dvigubas buhalterijas (mažinant pajamas ir didinant išlaidas). Didėja nelegalus darbas. Prekybos įmonės apskaito ne visas gautas pajamas. Dažnai klastoja-mi dokumentai, paplitusi kontrabanda, pareigūnų papirkinėjimas, tarptautinių transakcijų pajamos „nusėda“ užsienio bankuose. Dauge-lyje šalių mokesčių vengimas traktuojamas kaip kriminalinis nusikal-timas, už kurį taikoma baudžiamoji atsakomybė. Būtent todėl valsty-bei yra reikalingos mokesčius administruojančios bei kontrolės institucijos ir įstatymuose numatomas baudų skyrimas už piktybiškus mokesčių įstatymų pažeidimus.

65

Apyvartinės lėšos (circulating / working capital / means) – tai lėšos, įdėtos į darbo objektų ir gatavos produkcijos atsargas, taip pat lėšos, esančios įvairiose gamybos proceso ir cirkuliacijos stadijose.

Taigi apyvartinis kapitalas vadinamas ir apyvartinėmis lėšomis, turinčiomis sudaryti normalias gamybos sąlygas. Apyvartinio kapita-lo (lėšų) struktūrą sudaro lėšos, kurias skolingi skolininkai, pavyz-džiui, vertybiniai popieriai ir neapmokėta produkcija ir grynieji pini-gai, laikomi įmonėje ar banko sąskaitoje pirkti žaliavoms, medžiagoms, pusgaminiams, jiems perdirbti ir parduoti kaip gatavą produkciją bei užmokėti už juos, taip pat atsargos, nebaigta gamyba ir būsimosios išlaidos. Būsimosios išlaidos padaromos prieš gaunant atitinkamą paslaugą ar teisę, kuria bus pasinaudota, ir tai dažniausiai yra naujos produkcijos įdiegimo išlaidos.

Laikas, kurį apyvartinės lėšos būna gamybos sferoje, vadinamos gamybos periodu, o laikas jų cirkuliacijos sferoje – cirkuliacijos pe-riodu (laikotarpiu).

Skiriamoji apyvartinių lėšų ypatybė ta, kad jos keičia savo natū-rinę formą, pereina iš gamybos sferos į cirkuliacijos sferą, ir priešin-gai. Šis nepaliaujamas formos kitimas, nenutrūkstama apyvartinių lėšų apytaka vadinama apyvartumu (turnover).

Apyvartinės lėšos per savo apyvartos laikotarpį būna trijų pa-grindinių stadijų.

Pirmoje stadijoje už pinigus perkamos žaliavos, medžiagos, pus-gaminiai ir t. t., ir tokiu būdu apyvartinės lėšos iš piniginės formos pereina į gamybines atsargas, t. y. iš cirkuliacijos sferos pereina į gamybos sferą.

Antroje stadijoje iš žaliavų, medžiagų, pusgaminių pagaminama gatava produkcija. Tokiu būdu gamybinės atsargos pereina į nebaig-tos gamybos ir gatavą produkciją.

Trečioje stadijoje gatava produkcija realizuojama. Realizavus pagamintą produkciją, apyvartinės lėšos virsta pinigais, t. y. gaunami nauji pinigai.

Norint užtikrinti nesutrinkamą įmonės darbą apyvartinių lėšų vi-suomet turi būti tuo pačiu metu visų formų ir visose sferose.

66

Apyvartinių lėšų apyvartos ciklą sudaro: 1. Darbo objektų buvimo sandėliuose laikas – Tal. Tai gamybinių

atsargų paruošimo ciklas (medžiagų, kuro ir t. t. įsigijimas, pristaty-mas bei sandėliavimas).

2. Darbo objektų funkcionavimo gamybos procese laikas, taip pat laikas pertraukų, kurių metu gamybos procesas nutrūksta ir darbo objektai nefunkcionuoja. Šis gamybos ciklas – Tgc apima nebaigtos gamybos trukmę.

3. Gatavos produkcijos realizavimo laikas – Tpc. Viena apyvartinių lėšų apyvartos ciklo trukmė Tap, išreikšta dienomis, apskaičiuojama pagal šią formulę:

Tac = Tal + Tgc + Tgp. Apyvartos ciklas (flow cycle) – tai laikas, reikalingas paversti pinigus atsargomis, gamyba ir vėl gauti pinigus.

Debitinis įsiskolinimas (accounts receivable / notes payable) – tai pinigai, kuriuos asmenys ar įmonės yra skolingi, nes pirko prekių, paslaugų ar žaliavų, bet už tai dar nesumokėjo, arba pasiskolino šių pinigų; tai visuma įsiskolinimų, kuriuos būtina apmokėti per tam tikrą laikotarpį.

Taigi debitiniai įsiskolinimai parodo pinigų kiekį, kurį įmonė (firma) tikisi gauti iš savo produkcijos vartotojų už neapmokėtą pro-dukciją.

Apyvartinio kapitalo sąvoka yra susijusi su pinigų apyvartos cik-lu, t. y. laiko trukme nuo faktinių piniginių išlaidų gamybos ištek-liams iki pirkėjų įsiskolinimo susidarymo ir likvidavimo pardavus produktą. Pinigų susidarymo ciklas prasideda tada, kai atsiskaitoma už darbą, ir tęsiasi tol, kol padengiamas susidaręs pirkėjų įsiskolini-mas.

Dėl paprastai ilgesnio pirkėjų atsiskaitymo laiko ir sudėtingesnės atsiskaitymų procedūros (paprastai ir tarptautinis prestižas yra labiau vertinamas, todėl būtini greiti atsiskaitymai), gerokai didesnius apy-vartinius aktyvus privalo turėti eksportuojančios produkciją įmonės.

Apyvartinių lėšų naudojimas vertinamas keletu rodiklių:

67

1. Apyvartumas – tai laikas, per kurį realizuojamos prekės (apy-vartos greitis). Jis matuojamas apyvartinių lėšų apyvartų skaičiumi per tam tikrą laikotarpį, arba apyvartumo koeficientu Kap, kuris ap-skaičiuojamas pagal formulę

Kap = Tpl / Tap, čia Tpl – planuojamas tam tikro laikotarpio dienų skaičius (pa-vyzdžiui, metų – 360, ketvirčio – 90, mėnesio – 30),

Tap – vienos apyvartinių lėšų apyvartos trukmė dienomis. 2. Produkcijos gamybos vertė vienam piniginiam apyvartinių lė-

šų vienetui. Skaitine išraiška šis rodiklis lygus apyvartumo koeficien-tui Kap, kuris apskaičiuojamas realizuotos produkcijos bendrąją su-mą palyginus su vidutine apyvartinių lėšų suma pagal šią formulę:

Kap = Pr / Lap, čia Pr – realizuotos produkcijos apimtis vertine išraiška tam tik-ru planiniu laikotarpiu, Lt; Lap – vidutinės apyvartinės lėšos tuo pačiu laikotarpiu, Lt. Apyvartinių lėšų apyvartumo koeficientas (Kap) paro-do, kiek kartų apyvartinės lėšos atsinaujino arba kiek produkcijos piniginių vienetų (litų) teko vienam apyvartinių lėšų piniginiam vie-netui (litui) per nustatytą laikotarpį. Kuo efektyviau naudojamos ap-yvartinės lėšos, tuo didesnis apyvartumo koeficientas.

3. Vidutinė vienos apyvartos trukmė (Tap) dienomis kuriam nors laikotarpiui apskaičiuojama pagal šią formulę:

Tap = Lap ×Tpl / Pr Kuo efektyviau naudojamos apyvartinės lėšos, tuo mažesnis yra Tap rodiklis. Taigi kuo trumpesnė vidutinė vienos apyvartos trukmė, tuo daugiau apyvartų padaro apyvartinės lėšos, daugiau produkcijos pagamina įmonė (firma) su ta pačia apyvartinių lėšų suma. Todėl spartinant apyvartinių lėšų apyvartumą, mažėja jų poreikis.

Apyvartinis kapitalas svarbus, tačiau ne mažesnę reikšmę turi ir neapyvartiniai aktyvai. Jei įmonė stipriai plečiasi, labai smarkiai iš-auga apyvartinių lėšų poreikis, ir susikoncentruojama ties jų palai-kymu, tuo atveju lėšų pradeda stigti prioritetinėms išmokoms, įmo-nės patenka į skolos spiralę, nes joms reikia papildomai finansuoti

68

veiklos kapitalo poreikius ir dažnai – neapyvartinius aktyvus. Apie tokias įmones sakoma, jog jos per daug prekiauja.

Koks turi būti apyvartinis kapitalas, kaip jo apimtį galima ap-skaičiuoti?

Jei apyvartiniam kapitalui bus skiriama per daug dėmesio, gali pritrūkti lėšų prioritetinėms išmokoms ir investicijoms, jei per ma-žai – nepavyks laiku atsiskaityti su tiekėjais. Apyvartinio kapitalo lėšos yra naudojamos kasdieninės veiklos ciklui finansuoti, ir jo dy-dis priklauso nuo veiklos ciklo trukmės. Kad įmonės veikla nenu-trūktų, įmonėje reikia turėti pastovią būtinąją lėšų sumą.

Būtinasis apyvartinis kapitalas = Atsargos + Skolininkai – Kreditoriai Pažymėtina, kad kai kurios įmonės geba daugiau pasiskolinti iš

kreditorių, nei turi atsargų ir debitorinių lėšų. Būtinojo apyvartinio kapitalo apimtis priklauso nuo pardavimų apimties ir infliacijos, t. y. kai šie rodikliai didėja, turi didėti ir apyvartinis kapitalas.

Apyvartinis kapitalas yra labai svarbus normaliems ekonomi-niams santykiams ir bendrai pažangai. Būtina nuolat stebėti, kad apyvartinio kapitalo rezervas būtų nuolat palaikomas. Ypač svarbus apyvartinis kapitalas yra greitai augančioms įmonėms, kurioms per trumpą laiką reikia greitai sugebėti įsigyti didelį kiekį gamybos priemonių bei žaliavų ir tuo pačiu laiku atsiskaityti su tiekėjais. Tu-rinčios apyvartinio kapitalo įmonės yra stabilesnės, patrauklesnės. Jei apyvartinio kapitalo trūksta, įmonė, nesugebėdama atsiskaityti, gali netgi bankrutuoti.

Kai įplaukos didesnės negu išmokos, vadinasi, lėšų netrūksta, o jei bus atvirkščiai, tai teks skolintis papildomai. Tačiau jei sulygin-tume metines įplaukas su išmokomis ir pasirodytų, kad jų netrūksta, tai dar nereiškia, kad kasdien lėšų turėsime pakankamai. Reikia įver-tinti, jog pavėluotai atgausime skolas ir lėšų gali pristigti. Žinoma, bus dienų, kada savo sąskaitoje turėsime laisvų lėšų ir galėsime pa-skolinti kitiems. Skolinant kitiems arba pačiam skolinantis, reikia žinoti tris pagrindines finansavimo taisykles:

69

Pirmoji taisyklė sako, kad reikia žinoti, kiek kas yra įsiskolinęs. Tai nesunku nustatyti iš įmonės balanso.

Antroji taisyklė sako, kad reikia žinoti įmonės mokumą (moku-mas – tai gebėjimas laiku grąžinti trumpalaikes skolas). Kai įmonė yra nemoki, ji nesugeba sumokėti savo kreditoriams už pateiktas skolon prekes ir paslaugas. Nemokumas turi įtakos trumpalaikiams įsiskolinimams, nes:

1) kreditoriai gali dėl to atsisakyti tiekti prekes ar paslaugas sko-lon;

2) kreditoriai gali iškelti bylą dėl apmokėjimo; 3) kreditoriai gali priversti įmonę bankrutuoti. Nemokumas lemia ir ilgalaikius įsiskolinimus: 3.1. kreditoriai gali atsisakyti daugiau skolinti pinigų; 3.2. kreditoriai gali pareikalauti grąžinti ilgalaikes jų paskolas.

Trečioji taisyklė sako, kad įdėjiniai į ilgalaikį turtą (pavyzdžiui, že-mę, pastatus, įrenginius) turi būti finansuojami iš vidaus šaltinių arba ilgalaikių paskolų, o trumpalaikis turtas finansuojamas iš trumpalai-kių kreditų.

Nagrinėjant lėšų poreikį įdėjiniams labai svarbu kontroliuoti ap-yvartinį įmonės kapitalą. Būtina tarpusavio ryšio analizė tarp apyvar-tinio kapitalo, pelno ir pinigų srautų.

Įmonės veiklos efektyvumas priklauso ne tik nuo pelno apimties ir pelningumo lygio, bet ir nuo jų turto likvidumo bei sugebėjimo laiku apmokėti įsipareigojimus. Šių operacijų vykdymas priklauso nuo piniginių išteklių apyvartos trukmės bei lėšų srautų judėjimo greičio sąskaitose. Ūkio subjektas gali pasiekti palyginti aukštą pel-ningumą, tačiau funkcionavimui neturėti piniginių lėšų arba atvirkš-čiai. Pelno formavimas ir naudojimas iki galo neatspindi piniginių lėšų judėjimo proceso ir yra tik vienas iš balanso likvidumo palaiky-mo veiksnių (šaltinių).

Išorinio finansavimo pagrindinis šaltinis yra skolintas kapitalas – tai firmos reikalams naudojami skolinti pinigai.

Išorės šaltinių pagrindą sudaro įnašai ir paskolos.

70

Įnašai – tai tokia pinigų gavimo forma, kai įmonė parduoda nau-jas akcijas. Kiekvienas asmuo, nusipirkęs bent vieną akciją, tampa savotišku įmonės dalies savininku. Kadangi akcininku gali būti bet kas, ne tik jau turintis tos įmonės akcijų, toks finansavimas vadina-mas išoriniu. Tačiau tokiu finansavimo būdu gali naudotis tik akcinės bendrovės.

Kreditavimas – tai tokie ekonominiai santykiai, kurie atsiranda perleidus laikinai naudotis tam tikrą vertę ir dažniausiai už atlygini-mą. Perleidžiamoji vertė gali būti ne tik pinigai, bet ir gamybos priemonės. Po sutarto laiko vertė turi būti grąžinta arba išpirkta. Kai skolinami pinigai, skolintojas vadinamas kreditoriumi, o skolinin-kas – debitoriumi. Kai skolinami daiktai, atitinkamai vadiname savi-ninku ir nuomotoju. Nuoma – tai tam tikra kreditavimo forma, kai daiktai arba kitos materialinės vertybės perduodamos tam tikram laikui naudotis kitam asmeniui už sutartą mokestį. Taigi nuoma yra laikinosios nuosavybės forma. Nuomos kaip nuosavybės ar kredito santykius reglamentuoja normatyviniai aktai.

Skolinti, nuomoti galima arba pasitikint skolintoju, arba reika-laujant garantijų. Garantiją gali suteikti trečiasis asmuo (garantinis kreditas) arba reikia užstatyti skolintojo turtą (hipotekinis kreditas). Nuomos santykiai įvertinami nuomos sutartimi. Tad visuomet iškyla nuomos kainos klausimas. Nuomos vertę nusako du elementai: ob-jektų nusidėvėjimas ir mokesčiai. Rinkos ekonomikos sąlygomis nuomos kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis. Pagal tiekėjus kreditai būna:

1. banko (bankai skolina pinigus); 2. komercinis (tiekiamos prekės atidedant jų apmokėjimą); 3. kooperatinis (kooperatyvai lėšas skolina tik savo nariams); 4. tarptautinis. Taip pat kreditus gali suteikti ir įmonės, jeigu turi laisvų lėšų ir

tai joms apsimoka. Lėšas galima pritraukti išleidžiant ir parduodant obligacijas.

Kai įmonė negali ar jai netikslinga išleisti naujas akcijas, o lėšų stinga, tenka imti paskolas. Paskolos gali būti suteikiamos trumpam

71

laikotarpiui arba ilgam laikui (ilgiau kaip vieneriems metams). Pa-prastai paskolos imamos iš bankų. Bankas, prieš duodamas paskolą, patikrina, ar įmonė, gavusi paskolą, sugebės ją grąžinti. Svarbiausios paskolos užtikrinimo priemonės yra šios:

1. turto įkeitimas; 2. laidavimas; 3. garantija; 4. paskolos bei palūkanų draudimas draudimo įstaigoje. Norint užtikrinti paskolos grąžinimą ir palūkanų mokėjimą, gali

būti įkeistas skolininko turtas, indėliai, esantys tame banke. Įkeistas turtas turi būti apdraustas.

Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui už įmonės skolas, jei ji neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Laiduotojas irgi tampa banko skolininku.

Garantija – tai vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – bankui už visas ar dalį įmonės prievolių. Jei jos neįvykdomos, tai garantas tampa banko skolininku.

Labai paplitusi trumpalaikių kreditų forma – tiekėjų kreditai. Čia paprastai nėra palūkanų, didelių formalumų, išskyrus bendrąją tieki-mo sutartį. Tarpusavio santykiuose ir didmeninėje prekyboje tarp įmonių nustatomi keliolikos dienų (iki 30) atsiskaitymo terminai. Tai leidžia gautas medžiagas ar prekess panaudoti gamyboje ar parduoti, o vėliau atsiskaityti su tiekėjais. Dažnai tiekėjai prekybininkams su-teikia skontą – tai nuolaida pirkėjui už greitą atsiskaitymą.

Yra ir hipotekinis finansavimas – tai paskola už įkeistą nekilno-jamajį turtą. Atsižvelgiant į užstatomo turto pobūdį ir laikotarpį, yra skiriami lombardo ir hipotekos kreditai.

Hipoteka – tai nekilnojamojo turto įkeitimas įstatymo nustatyta tvarka gaunamai paskolai laiduoti (ilgalaikis kreditas).

Lombardas – tai kredito įstaiga, teikianti paskolą už užstatomus kilnojamuosius daiktus (trumpalaikis kreditas).

Išoriniu finansavimu gali būti ir vertybiniai popieriai (VP). Ben-druoju atveju popieriaus lapas rodo investuotojo nuosavybės teisę į konkretų turtą ir nustato sąlygas, kuriomis jis gali pasinaudoti šia

72

teise. Popieriaus lapas, liudijantis teisę į nuosavybę, yra vadinamas vertybiniu popieriumi. Jį galima perleisti kitam investuotojui, kuris tuomet perima visas teises ir pareigas, nurodytas vertybiniame popie-riuje. Taigi visi popieriai – vekseliai, obligacijos, akcijos, opcionai, hipotekos lakštai, čekiai, būsimieji sandoriai – yra vertybiniai popie-riai.

Akcijos ir obligacijos suteikia ekonominiams subjektams gali-mybę laisvus pinigus investuoti į tas ūkinės veiklos sritis, kurios, jų nuomone, yra patikimiausios ir duoda didžiausią pelną pagal pasi-rinktą rizikos lygį. VP padeda verslo įmonėms ir valstybinėms orga-nizacijoms apsirūpinti piniginiais aktyvais, kurie būtini plečiant ga-mybą arba paaštrėjus konkurencinei kovai. VP gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai, be to, gali būti skolų ir nuosavybės VP.

Akcijos yra labai paplitusi finansavimo forma. Akcijos yra in-vesticijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų – dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtinių ir netur-tinių teisių. Akcijos gali būti materialios arba nematerialios, jų nomi-nalioji vertė turi būti nurodyta litais be jo dalių.

Akcijos pagal disponavimo būdą skirstomos į vardines ir pa-reikštines. UAB akcijos gali būti vardinės, jos neregistruojamos Ver-tybinių popierių komisijoje, taigi negali būti parduodamos ne įmonės savininkams ir nelaikomos išoriniu finansavimo šaltiniu. Pareikštinės akcijos savininku gali būti bet kas. Šias akcijas leidžia AB, jos gali būti papildomu išoriniu lėšų šaltiniu.

Akcijos pagal suteikiamas teises yra skirstomos į paprastąsias ir privilegijuotąsias. Paprastosios akcijos sudaro pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Privlegijuotųjų akcijų nominalioji vertė negali būti di-desnė kaip 1/3 įstatinio kapitalo. Paprastųjų akcijų dividendo dydis iš anksto nenustatomas, o dividendai mokami tik tada, kai patenkinami privilegijuotųjų akcijų savininkų reikalavimai. Privilegijuotosios akcijos gali būti su kaupiamuoju arba nekaupiamuoju dividendu, kurio dydis apibrėžiamas iš anksto prieš parduodant akcijas.

Obligacijos – tai bendrovės terminuotas kredito vertybinis po-pierius, suteikiantis teisę jo savininkui į metines palūkanas, o pasi-

73

baigus obligacijos terminui – gauti pinigų sumą, lygią obligacijos nominaliajai vertei. AB privalo išpirkti savo obligacijas per įstatuose nustatytą laiką. Obligacijos savininkas turi tokias pat teises kaip ir kiti AB kreditoriai. Išleisti obligacijas – tai būdas gauti lėšų įdėji-niams.

Paprastai obligacijas išleidžia AB, finansų įstaigos ir vyriausybė. Skiriamos tokios jų rūšys:

1. Pajamų obligacijos – tai VP, kurių palūkanos mokamos tiktai tais atvejais, kai firma gauna pakankamai.

2. AB obligacijos – tai ilgalaikis skolos įsipareigojimas, kuris neapdraudžiamas jokiu emitento turtu.

3. Antreilės AB obligacijos – jų pretenzijos gali būti pa-reikštos tik po to, kai patenkinamos apdraustų paskolų ir neantraeilių obligacijų pretenzijos.

4. Hipotekinės/įkeistinės obligacijos – tai nekilnojamuoju turtu apdraustos obligacijos. Įprastiniu atveju užstatyto turto vertė yra didesnė negu įkeistinės obligacijos.

5. Nulinio kupono obligacijos – jos neteikia palūkanų. Vienintelės investuotojo įplaukos yra obligacijos pirki-mo kainos ir jos nominaliosios vertės galiojimo terminui pasibaigus skirtumas.

6. “Šiukšlinės” (didelio rizikos laipsnio) obligacijos – tai menkos kokybės, dideles palūkanas teikiančios obligaci-jos, kurias išleidžia ekonomiškai silpnos firmos. Didelė tikimybė, kad obligacija, ištikus bankrotui, nebus išpirk-ta.

7. Euroobligacijos ir eurovekseliai – tai obligacijos, kurios išleidžiamos ir pardavinėjamos valstybėje, kurios valiuta yra kita negu obligacijos.

8. Nuolatinės obligacijos – tai numatyto galiojimo termino išleistos obligacijos, jos teikia palūkanas per neapibrėžtą laiką ir be įsipareigojimų jas išpirkti.

9. Slankiojo kurso obligacijos – tai skolos VP, kurio palū-kanų norma nėra stabili, o nustatinėjama periodiškai.

74

10. Pelno obligacijos – leidžia pretenduoti į dalį AB pelno, jei toks yra.

11. Konvertuojamosios obligacijos – suteikia teisę praėjus tam tikram laikui po jų išleidimo per apibrėžtą laikotarpį konvertuoti (iškeisti) jas į paprastąsias emitento akcijas pagal iš anksto fiksuotą kursą.

Vekselis yra finansinis VP – dokumentas, kuriuo išrašantis jį asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikro kredito sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba tai padaryti paveda kitam. Vekseliai gali būti paprastieji ir įsakomieji. Paprastąjį vekselį išrašo skolininkas ir toks vekselis galioja su vieno paties skolininko parašu, o įsakomajį vekselį išrašo kreditorius, ta-čiau tokį vekselį dar turi savo parašu patvirtinti pats skolininkas. Taip pat yra bankų akceptuotieji vekseliai, kuriuos akceptuodamas bankas už tam tikrą mokestį, gaunamą iš skolininko, pats tampa tie-sioginiu vekselio skolininku ir prisiima skolininko nemokumo riziką. Atvirosios rinkos vekseliai – viešai platinami trumpalaikiai pramo-nės, prekybos ar finansinių AB vekseliai, turintys viešą ir aktyvią antrinę rinką ir priskiriami prie vienų saugiausių VP. Iždo vekseliai – valstybės VP, išleidžiami mažiau negu metams. Tai trumpalaikė valstybės iždo paskola. Komerciniai vekseliai – trumpalaikio skolos pasižadėjimo raštas, išleistas AB be garantijos, naudojamas komerci-nių operacijų srityje. Komercinis vekselis, padengtas prekėmis – tai komercinis vekselis, patvirtinantis gautą kreditą, kuris yra padengtas įkeistomis prekėmis. Lizingas yra ilgalaikė kilnojamojo arba nekilno-jamojo turto objektų nuoma. Šiuos objektus įsigyja arba gamina nuomotojas (lizingo davėjas). Lizingo sutarties trukmė ir lizingo tari-fų dydis paprastai numatomi taip, kad nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu lizingo davėjas nors iš dalies galėtų kompensuoti savo investicines išlaidas. Pasibaigus lizingo sutarčiai – atsižvelgiant į sutarties sąlygas – objektas gali būti grąžinamas lizingo davėjui. Jį gali už likutinę sumą įsigyti lizingo ėmėjas arba pratęsiamas nuomos laikas. Lizingas – vienas iš įvairių užsienio ekonomikos finansavimo būdų, taikomas importuojant mašinas, įrenginius ir kitas prekes bei

75

eksportuojant gatavą produkciją. Lizingas – tai ypatinga nuomos rūšis. Šiai bendradarbiavimo formai nereikia stambių užsienio valiu-tos sumų, kai norima pertvarkyti gamybą pagal šiuolaikinę technolo-giją ir pagaminti produkciją, kuri atitiktų pačius aukščiausius tarptau-tinės rinkos reikalavimus. Visas pirmines išlaidas padengia ir sumoka lizingo kompanija, paprasčiau vadinama firma nuomotoja. Išlaidos dažniausiai vėliau kompensuojamos iš lėšų už eksportuoja-mą produkciją, pagamintą lizingu išnuomotais įrenginiais. Lizingo operacijos – finansavimo rūšis, finansiškai padedanti to norinčioms įmonėms. Remiantis įstatymo numatytais mokesčiais, šios operacijos užtikrina naudą ir finansiškai stiprioms įmonėms. Be to, jos suteikia ir kitokios naudos: padeda išsaugoti likvidą, nealina nuosavojo kapi-talo, yra lanksti finansavimo ir draudimo priemonė ir t. t. Pagal nuo-savybės teisę lizingo davėjas investiciniam objektui siūlo ne kurias nors prekes, o visą paketą alternatyvių galimybių ir ypatingų finan-savimo formų. Lizingo sutartis apima pirkimą ir nuomą. Įmonė, no-rinti gauti įrenginių, turi dvi galimybes: arba juos pirkti, arba juos nuomoti. Nuomojant įrenginius pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tuos įrenginius turi ir ar įrenginių savininkas gali juos išnuomoti il-gam laikui. Įmonė, turinti įrenginius, paprastai nori juos parduoti, o ne nuomoti. Vadinasi, išeitis iš tokios situacijos gali būti tokia: reikia rasti trečiajį asmenį, kuris gali nupirkti tuos įrenginius ir juos išnuo-moti. Lizingo bendrovės uždavinys yra nupirkti įrenginius, reikalin-gus jo klientui, ir juos išnuomoti tam tikram laikui už tam tikrą mo-kestį. Lizingo gavėjas dažniausiai po tam tikro laiko tuos įrenginius įsigyja. Lizingo sutartis gali būti pratęsta arba įrenginiai grąžinami lizingo davėjui.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septintojo dešimtmečio pra-džioje atsirado naujas finansinių kreditinių operacijų tipas – a forfe (iš prancūzų kalbos žodžio a forfait). Ši operacija buvo išplėtota už-sienio prekyboje, kur ji buvo kaip svarbus plėtrą stimuliuojantis fak-torius. Pažymėsim, kad nėra jokių svarių priežasčių, trukdančių ją naudoti ir vidaus prekyboje.

76

Forfavimas (forfeiting) naudojamas parduodant kokį nors stam-bų objektą (įrenginių komplektą, laivą, įmones, stambią prekių parti-ją). Pirkėjas (importuotojas) įsigyja prekę, neturėdamas reikiamų piniginių išteklių. O pardavėjas (eksportuotojas) taip pat negali atidė-ti mokėjimo ateičiai ir parduoti prekę kreditan. Prieštaravimas iš-sprendžiamas tokiu būdu: pirkėjas išrašo vekselių komplektą sumai, kuri lygi prekės kainai plius palūkanos už kreditą, kuris tartum sutei-kiamas pirkėjui. Vekselių terminai vienodai paskirstyti laiko atžvil-giu. Paprastai (bet nebūtinai) tarp mokėjimų pagal vekselius nusta-tomi lygūs laiko intervalai (pusmečiai). Eksportuotojas, gavęs vekselių portfelį, laiko jį banke be apyvartos teisės sau, gaudamas pinigus pačioj sandorio pradžioj. Tokiu būdu ne pats pardavėjas kre-dituoja pirkėją – kreditas visiškai patikimas bankui. Bankas, forfuo-damas sandorį, prisiima visą riziką sau.

Operacija a forfe susieja pardavėjo, pirkėjo ir banko interesus. Ketvirtu sandorio agentu kartais būna pirkėjo bankas – garantas, ga-rantuojantis įsiskolinimo pagal vekselius apmokėjimą. Kiekviena sandorio šalis siekia savo tikslų ir numato jų pasiekimo galimybes, nustatydama sandorio sąlygas.

Pardavėjo (eksportuotojo) tikslas – vekselių apskaitos metu gauti sumą, lygią sutartinei prekės kainai. Jei pasirodys, kad gauta iš banko suma mažesnė nei ta kaina, pardavėjas padidina sutartinę kainą. Ant-ras galimas nuostolio kompensavimo kelias – mokėjimo už kreditą padidinimas (palūkanų normos padidinimas). Forfavimas pardavėjui leidžia: užtikrinti pirkėjui būtiną kreditą (svetima sąskaita); gauti būtinus jam pinigus sandorio pradžioje ir kartu pašalinti pirkėjo atsi-sakymo nuo mokėjimų riziką ir riziką, susijusią su palūkanų normų svyravimu; pašalinti arba sumažinti kreditavimo ir draudimo organi-zavimo išlaidas.

Pirkėjo (importuotojo) tikslas – įsigyti produkciją mažiausiomis bendromis išlaidomis. Pirkėjo išlaidos – tai nuoseklus pateikiamų vekselių apmokėjimas. Forfavimas suteikia galimybę pirkėjui gauti prekę kreditan.

77

Bankui forfavimo operacija – įprasta vekselių apskaitos operaci-ja. Šios operacijos efektyvumas nusakomas diskonto normos reikšme ir vekselių skaičiumi.Tokios rūšies sandorį galima analizuoti iš kiek-vieno jame dalyvaujančio agento pozicijos, atsižvelgiant į nurodytus anksčiau tikslus. Reikia pabrėžti, kad šalių interesai čia yra persipynę daugiau, nei tai gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl analizuojant kiekvieno operacijos dalyvio poziciją, būtina atkreipti dėmesį į kitų dalyvių interesus.

Pardavėjas pagal vekselių apskaitą turi gauti sumą, lygią prekės kainai. Turi būti nustatyta suma, nurodyta vekseliuose. Jei pasirodys, kad vekselių apskaitos rezultatas – dydis – mažesnis nei sutarties kaina, tai pardavėjas turi ištaisyti padėtį. Paprastai praktikoje tam padidina išeities kainą. Kaip parodyta toliau, alternatyva gali būti kredito palūkanų normos padidinimas. Aišku, kad ir kokio kelio būtų imtasi, pradinės kainos ir palūkanų normos pakėlimas negali būti savavališkas.

Vekselio suma susideda iš dviejų elementų: sumos, padengian-čios pagrindinę skolą (prekės kainą), ir kredito palūkanų. Šios nusta-tomos dviem būdais:

a) priskaičiuojamos užstato likučio: šiuo atveju laikotarpis, ku-riam jos skaičiuojamos, prasideda ankstesnio vekselio apmokėjimo momentu;

b) priskaičiuojamos skolos padengimo sumos, įtrauktos į vekse-lį, palūkanos, šiuo atveju terminas skaičiuojamas nuo sandorio pra-džios iki vekselio apmokėjimo momento.

Pagrindiniai vidiniai finansavimo šaltiniai – tai amortizacija ir nusidėvėjimo atsiskaitymai bei pelnas.

Pelnas – tai įmonės išteklius, atsiradęs jai veikiant. Pelnas lei-džia finansuoti (įsigyti) materialų turtą, suteikti paskolas pirkėjams bei turėti grynųjų pinigų. Tačiau pelnas nėra materialus daiktas ir neturi būti tapatinamas su pinigais. Pelnas yra įmonės turtėjimo šalti-nis.

Finansavimo iš nuosavojo kapitalo, taip pat finansavimosi lygio analizė svarbi vertinant įmonės finansinį stabilumą. Šio finansavimo

78

augimas rodo įmonės nepriklausomybės nuo finansų rinkos augimą. Finansavimas iš įmonės uždirbto pelno vadinamas finansavimusi. Finansavimasis gali būti atvirasis arba paslėptasis. Atvirasis finansa-vimasis remiasi buhalterinėje apskaitoje pateiktu pelnu ir įtraukiamas į buhalterinį balansą. Paslėptasis finansavimasis remiasi paslėptų į buhalterinę apskaitą neįtrauktų pajamų arba turto, piniginių lėšų (pa-prastai grynųjų) kūrimu. Turtas ir pajamos gali būti nuslepiami įvai-riais būdais, tačiau kai kuriuos jų galima aptikti ir pagal buhalterinės apskaitos duomenis revizijos ar audito metu. Valstybė ir visuomenė yra suinteresuotos nesudaryti palankių sąlygų paslėptajam finansa-vimuisi, nes kol nuslėptos pajamos nenurodomos buhalterinėje ap-skaitoje, jos nėra apmokestinamos, taigi sumažėja įplaukos į valsty-binį ir vietos biudžetą.

Įrenginiai sensta, keičiasi ir pati įrenginių kaina. Nusidėvėji-mas – nusidėvėjusių priemonių vertės dalis. Pagrindinės priemonės įtrauktos į gamybos procesą ir nusidėvi pamažu, tolygiai. Nusidėvė-jimas įtraukiamas į gamybos savikainą kaip pagrindinių priemonių vertės dalis. Nusidėvėjimas sugrįžta tada, kai parduodame pagal sa-vikainą ir brangiau. Nusidėvėjimo grįžimas – atlyginimas už sunau-dotas pagrindines priemones produkcijai gaminti. Tam tikra suma skiriama amortizacijos fondui – tai sukauptų piniginių lėšų suma, skirta pagrindinėms priemonėms atstatyti. O koks finansinis aspek-tas? Tas, kad reikia turėti amortizacinį fondą, mat pagrindines prie-mones reikės likviduoti dėl nusidėvėjimo. Amortizacinio fondo for-mavimas – tai ir yra finansinis aspektas. Kai nusidėvėjimas įtraukiamas į gamybos savikainą, jis suprantamas kaip amortizacija. Amortizacija vykdoma amortizacinėmis atskaitymo normomis. Tai vidutinė metinė amortizacinio atskaitymo norma. Amortizacijos at-skaitymai vykdomi kiekvieną mėnesį kiekviename ceche pagal kiek-vieną atskirą pagrindinių priemonių rūšį. Kiekviena įmonė horizonta-liu būdu apskaičiuoja vidutinę mėnesinę atskaitymo normą. Įmonės apskaičiuota vidutinė metinė amortizacijos norma pagal kiekvieną rūšį neturi peršokti valstybės nustatytosios normos. Šios normos turi būti ekonomiškai pagrįstos (t. y. jei bus per didelės, tai labai pa-

79

brangs savikaina, sumažės galimybė parduoti produkciją; jei bus per mažos, tai įmonės gali nesukaupti būtinų išteklių pagrindinėms prie-monėms atstatyti). Pagrindinės priemonės yra įstatinio kapitalo (fon-do) dalis. Ši dalis sumažėja dėl nusidėvėjimo todėl, kad nusidėvėju-sios pagrindinės priemonės palieka gamybą. Amortizacijos atskaitymas – techniškas dalykas. Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės sprendžia kokį pasirinkti amortizacijos atskaitymų būdą. Pirma laiko nurašytos pagrindinės priemonės įtraukiamos į įmonės nuostolius. Rinkos ekonomikos sąlygomis yra įvairūs amortizacijos atskaitymo būdai:

1. Linijinis, tiesioginis, t. y. pagrindinių priemonių vertė yra dauginama iš amortizacijos atskaitymo normos visam laikui. Jo trū-kumas: esant didelei infliacijai, atskaitymai bus nerealūs. Jis neskati-na finansinių išteklių kaupimo.

2. Regresyvinis – jo esmė ta, kad pirmaisiais metais atskaitymai vykdomi didesnėmis normomis nei vėlesniais. Jis realesnis, nes tech-nika duoda didžiausią naudą tik pirmaisiais įdiegimo metais.

3. Pagreitinta amortizacija, akceleruotas metodas. Jo esmė – amortizacijos atskaitymai, vykdomi dvigubai didesnėmis normomis, nei priimta praktikoje. Pažymėtina, kad tai nėra atskiras, atsietas nuo visos veiklos šaltinis. Jis duoda naudą tik tada, kai produkcija, prekės parduodamos, o paslaugos suteikiamos vartotojui. Be to, pelnas ir nusidėvėjimas nėra pinigai, o tik šaltinis.

Faktoringas taikomas pirmiausia smulkiosioms ir vidutinėms firmoms. Faktoringu verčiasi specialios firmos – faktoriai – kurios glaudžiai susijusios su bankais arba yra jų dukterinės firmos. Pačio faktoringo principas yra tas, kad faktoringo firma perka savo klientų reikalavimus klientams ir per 2–3 dienas sumoka avansą, kuris suda-ro nuo 70–90 % reikalaujamų lėšų, o likusias 10–30 % lėšų klientas gauna po to, kai gauna sąskaitą. Tokia paslaugų rūšis padidina likvi-dumą, kurio aukštas lygis rodo greitą įmonės augimą. Augant įmonės apyvartai, akumuliuojamos likvidinės lėšos, laiku apmokamos tiekė-jų sąskaitos, laiku sumokamas darbo užmokestis ir firma klientams sumoka tuo pačiu laiku kaip ir jos konkurentai. Firma, laiku apmokė-

80

jusi sąskaitas, gali ateityje tikėtis tam tikrų mokėjimo nuolaidų, nes tiekėjų rizika, susijusi su klientų mokumu, sumažėja. Nuolaida už skubų sąskaitų apmokėjimą (per 5–10 dienų) Europoje vadinamą „skonto“ sudaro 3 %.

Eksporto srityje faktoringo firmos savo klientams pasirengusios teikti papildomų paslaugų: vadinamąjį tylųjį (paslėptą) ir atvirąjį faktoringus.

Esant tyliajam faktoringui, klientas su savo faktoriniu banku su-daro sutartį faktoringą ir reguliariai informuoja banką apie sudarytus sandorius, persiunčia visų eksporto sąskaitų kopijas. Eksporto klien-tas apie tai nežino. Faktorinis bankas sumoka savo klientui 80 % sąskaitos sumos. Kai eksportuotojas gauna pagal sąskaitą pinigus iš savo kliento, jis atsiskaito su faktoriniu banku. Ši sistema eksportuo-tojui suteikia 100 % garantiją, kad jam bus viskas sumokėta pagal jo sąskaitas.

Kai yra atvirasis faktoringas, eksportuotojas privalo nurodyti sa-vo sąskaitose, kad pateikti reikalavimai parduoti pirkėjo faktoringo firmai. Faktorinis bankas garantuoja, kad jo klientas gaus 100 % savo sąskaitų sumos su sąlyga, kad tai tarp jų suderinta. Gavęs sąskaitų kopijas, faktorinis bankas klientui apmoka 80 % sąskaitų sumos.

Faktoringas yra efektyvi finansavimo sistema, padedanti gerinti likvidumą ir sumažinti finansinę riziką.

81

4. VERSLO IDĖJOS IR JŲ PLĖTOTĖ 4.1. Idėjų šaltiniai

Verslo idėjoje slypi naujo verslo, naujos įmonės ištakos. Idėjų kyla visokių, didelių ir mažų, susijusių su įvairiomis verslo sritimis – gamyba, prekyba ar paslaugomis.Visas jas, galbūt išskyrus vieną kitą, laikantis nuoseklaus proceso, įmanoma įgyvendinti. Gera verslo idėja – tai idėja, atitinkanti vartotojų poreikius, norus. Labai gerai, kai ši idėja yra originali. Verslininkas turi rasti naujovę ten, kur dauguma jos nemato. Iš kur paimti verslo idėją? Kaip ji atsiranda?

Kaip matyti iš 4.1 paveikslo, yra daugybė naujų idėjų šaltinių.

4.1 pav. Naujų idėjų šaltiniai (Usevičius, 1998)

82

4.2. Kūrybiškumas idėjų plėtotės procese Geros mintys nekyla savaime, jas reikia ugdyti. Įkvėpimas ir

motyvacija – dvi puikios idėjų ugdymo priemonės. Kiekvienas gali pabandyti sistemingai, žingsnis po žingsnio, kūrybiškai įgyvendinti savo idėją ir šitaip paversti ją perspektyvia verslo galimybe.

Kadaise buvo manoma, kad kūrybiškumas yra kelių išrinktųjų, kuriuos nuolat teikiasi aplankyti meno mūza, monopolis. Naujas verslas, atsirandantis tiesiog iš talento blykstelėjimo, retas dalykas. Vien tik puikios idėjos yra rizikingiausias ir sėkmės negarantuojantis novatoriškų galimybių šaltinis. Aukų skaičius milžiniškas (Burns, 2001). Dar blogiau, buvo manoma, kad kūrybiškumo reikia tik idėjų plėtotės proceso pradžioje – kilus puikiai idėjai, ji buvo permetama planuotojams ir vykdytojams, kad šie paleistų ją į rinką. Abi šios nuomonės klaidingos. Kūrybiškumo reikia kiekviename idėjų plėtotės proceso žingsnyje. Kiekvienas žmogus gali kūrybiškai pasitelkti savo įgimtą intuiciją, ne tik loginius ir analitinius sugebėjimus. „Eureka!” idėjos svarba dažnai pervertinama, o neįvertinama būtinybė gaminti produktus ir tiekti paslaugas, kuriuos realūs pirkėjai pirktų tokiais kiekiais, kad būtų užtikrinti nuolatiniai pinigų srautai ir pelnas.

Šiuolaikinio požiūrio į kūrybiškumą tėvu pelnytai laikomas J. P. Guilfordas. Vienoje prieš daugiau kaip 50 metų vykusioje psichologų konferencijoje jis pasakė žymiąją kalbą, išaukštinusią kūrybiškumą ir sukėlusią didelį, nuolat augantį susidomėjimą juo (Haren, 2005).

Kūrybiškumas – tai efektyvus intuicijos (divergentinio mąstymo arba mąstymo dešiniuoju smegenų pusrutuliu) ir logikos (konvergentinio mąstymo arba mąstymo kairiuoju smegenų pusrutuliu) derinys. 1981 m. Rogeris Speris – gydytojas, neurochirurgas pelnė Nobelio premiją už darbą apie suskaidytą protą. Jis savo darbe įtikina, kad kiekvienas žmogus gali būti kūrybingas, derindamas logiką ir intuiciją. Jis parodė, kad dešinysis ir kairysis smegenų pusrutuliai atlieka visiškai skirtingas funkcijas ir apdoroja informaciją visiškai skirtingais būdais.

83

Dešinysis smegenų pusrutulis – intuicija. Dešinysis pusrutulis yra vizualizacijos ir intuicijos teorija. Operuodamas juntamaisiais vaizdais ir neracionaliais mąstymo būdais, dešinysis pusrutulis yra svajonių ir jausmų šaltinis. Mąstymas dešiniuoju pusrutuliu yra pagrįstas divergentinio mąstymo galia – gebėjimu sukurti daugybę originalių, skirtingų idėjų ir tyrinėti klausimus plačiausiais požiūriais (Bragg, 2007).

Girdėti tylų intuicijos balsą ir juo pasitikėti yra svarbu, pabrėžia Martono ir kitų tyrimai, išaiškinę, kad 90 procentų Nobelio premijos laureatų vienaip ar kitaip pasikliovė intuicija (Marton, 1994). Divergentinio mąstymo schema pateikta 4.2 paveiksle.

Kairysis smegenų pusrutulis – logika. Priešingai, kairiajam pusrutuliui būdingas mąstymas ženklais ir žodžiais. Šis pusrutulis atsakingas už loginį mąstymą, sprendimus, kalbėjimą ir matematinį protavimą. Pagrįstas konvergentiniu mąstymu, būtent kairysispusrutulis vertina daugybę idėjų ir labai kruopščiai parenka geriausią konkrečios problemos sprendimą. Konvergentinio mąsymo schema pateikta 4.3 paveiksle.

4.2 pav. Divergentinis mąstymas (Bragg, 2007)

Įdomios ir netikė-tos galimos kryp-tys tyrinėti neaiš-kią problemą

84

4.3 pav. Konvrgentinis mąstymas (Bragg, 2007)

Pagal Sperio suskaidyto proto teoriją mūsų įprotis naudotis vienu smegenų pusrutuliu nei kitu daro įtaką mūsų problemų sprendimo gebėjimams, fiziniams ir protiniams gebėjimams, taip pat asmenybės bruožams. Kitaip tariant, mes esame linkę turėti vyraujantį ir prioritetinį mąstymo būdą. (Bragg, 2007). Konvergentinio ir divergentinio mąstymo palyginimas pateiktas 4.1 lentelėje.

4.1 lentelė. Konvergentinio ir divergentinio mąstymo palyginimas (Bragg, 2007) Konvergentinis mąstymas Divergentinis mąstymas Loginis, tiesinis, aiškus,

analitinis, nuoseklus, žodinis, konkretus, racionalus, aktyvus, nukreiptas į tikslą, kritiškas,

kalbantis, matematinis

Emocinis, nežodinis, spontaniškas, muzikinis, vizualus, meninis,

svajojantis, vaizdingas, holistinis, žaismingas, išsklaidytas, formų atpažinimas, fizinis, juntamasis,

vizualizacija, vaizdai

4.3. Keturi idėjų plėtotės žingsniai Perspektyvių naujų verslo idėjų plėtojimas – sistemingas verslo

procesas, nesvarbu, ar idėjas numatoma įgyvendinti esamoje

4 Loginė problemos elementų analizė neišvengiamai duoda „teisingą“ atsakymą

85

organizacijoje – plėtojant verslą iš vidaus, ar naujoje organizacijoje – plėtojant verslą išorėje. Verslo idėja gali būti susijusi su produktu, technologija ar paslauga – visais atvejais numatomas rezultatas yra naujos vertės sukūrimas.

Keturi idėjų plėtotės žingsniai yra dinamiškas ir pasikartojantis visuotinis naujovių kūrimo procesas, kurio kiekvienas žingsnis turi įtakos žingsniams po jo ir prieš jį. Šis procesas aiškiai parodo, kaip naujos ir skirtingos idėjos bei išsamesnė informacija generuojami kiekviename tolesniame žingsnyje ir dažnai pasako, kaip pavyko ankstesnis žingsnis, o tai leidžia plėtoti alternatyvias idėjas. Jokia informacija ar idėja niekada nenueina veltui, net ir tuo atveju, kai jos atsisakoma, nes nesėkmėje glūdi kitos galimybės užuomazga (Bragg, 2007). Idėjų plėtotės procesas pavaizduotas 4.4 paveiksle.

4.4 pav. Idėjų plėtotės procesas (Bragg, 2007)

Visi verslo idėjos plėtotės etapai yra labai svarbūs ir turi savo

specifiką. Kiekvieną iš jų atskirai aptarsime kituose šio skyriaus poskyriuose. Tačiau grįžtant prie kūrybiškumo svarbos, būtina

1 žingsnis 2 žingsnis 3 žingsnis 4 žingsnis Verslo

planas

Laikas

Tobu-lumo lygis

Galimybių ieškojimas ir formavi-

mas

Naujų idėjų

genera-vimas

Idėjų

vertinimas ir atranka

Įgyven-dinimo

planavimas

Pastaba: Kiekviename žingsnyje reikia mąstyti abiem smegenų pusrutuliais

86

pažymėti, kad mąstymo tipas turi nevienodą reikšmę skirtinguose verslo idėjos plėtotės etapuose (žr. 4.2 lentelė).

4.2 lentelė. Mąstymo būdo svarba kiekviename idėjų plėtotės žingsnyje (Bragg, 2007)

Žingsnis Aprašymas Mąstymo būdas 1. Galimybių ieškojimas ir formavimas

Įvairių galimybių nustatymas ir tyrimas,

vėliau analitinis vertinimas Vienodai vyrauja divergentinis ir

konvergentinis mąstymas 2. Naujų idėjų generavimas

Kuriama daug novatoriškų, vaizdingų ir asociatyvių

idėjų Vyrauja divergentinis

mąstymas 3. Idėjų

vertinimas ir atranka

Geriausiųjų atranka ir atrinktųjų nuodugnus

vertinimas Vyrauja konvergentinis

mąstymas 4. Įgyvendinimo

planavimas Įgyvendinimo kliūčių nustatymas ir įveikimas

Vienodai vyrauja divergentinis ir

konvergentinis mąstymas

4.3.1. Galimybių ieškojimas ir formavimas Tinkamos galimybės, kuria reikia pasinaudoti, nustatymas yra

toks pat svarbus kaip ir priemonių ja pasinaudoti sukūrimas ar net svarbesnis. Aiškaus verslo galimybės apibrėžimo nebuvimas yra viena didžiausių verslo nesėkmės priežasčių.

Šio pirmojo žingsnio rezultatas – apibrėžta viena ar daugiausiai kelios geros galimybės, kurioms galima vaisingai taikyti idėjų generavimo metodus, kurie bus aprašyti kitame skyriuje.

Renkant idėjas ir informaciją, svarbiausia taisyklė yra siekti kiekybės. Yra žinoma nemažai būdų, kurie gali padėti ieškoti rinkos galimybių bei jas formuoti, nepatenkant į pirmos – geriausios ir vienintelės – idėjos pinkles. Štai keletas iš jų:

• „Kodėl?“ veiksmingumas; • Pagrindinių vartotojų stebėjimas;

87

• Naujovių mėgėjai; • Ieškoti įkvėpimo nežinomuose dalykuose; • Tyrinėti ribas, peršokti ribas ir kt. (Bragg, 2007).

4.3.2. Naujų idėjų generavimas Išradingumas, drąsa, kūrybingumas – svarbios verslininko

savybės. Tačiau šios savybės laikui bėgant netreniruojamos silpnėja. Labai lengva įstrigti sustabarėjusiuose mąstymo ir veikimo būduose. Tai tinka tiek kasdieniniam gyvenimui, tiek verslui. Visada kils keblumų, kai tariama sėkmės formulė be pakeitimų ar abejonių bus taikoma kaip rinkos galimybė.

Yra nemažai metodų, žadinančių kūrybinę iniciatyvą, padedančių gimti naujoms, nestandartinėms idėjoms. Kai kuriuos jų, dažnai taikomus, paminėsime.

4.3.2.1. Smegenų šturmo metodas Vieną pirmųjų labiausiai paplitusių metodų šeštojo dešimtmečio

pabaigoje pritaikė amerikiečių įmonių konsultantas Aleksas Osbornas (Alex Osborne). Surinktai žmonių grupei, pageidaujama nespecialistams, paskelbiamas žaidimo tikslas – naujų idėjų paieška.

Žadimo taisyklės: • Draudžiama kritikuoti kitų idėjas; • Reikia kelti kuo daugiau idėjų; • Pageidaujama išsakyti kuo originalesnes, neįprastas,

ekstravagantiškas idėjas. • Siūloma pasakytų idėjų pagrindu kurti naujas idėjų

kombinacijas;

4.3 pateikta „Mąstymo skatinimo lentelė“ turi padėti orientuoti mintis, kaip pagerinti gaminį, paslaugą, procesą ar pan.

88

4.3 lentelė. Mąstymo skatinimo lentelė (Garškienė, 1997) Ar galima pagaminti lengvesnį gaminį?

Ar galima kaip nors paspartinti procesą?

Kaip jį galima padaryti patrauklesnį? Kaip jį padaryti patogesnį? Kaip jį padaryti patikimesnį?

Kaip galima efektyviau tą padaryti? Ar galima išplėsti gaminio naudojimo

sritį, padaryti jį daugiatikslį?

Ar galima surasti negendančią ar tvirtesnę formą?

Ką padaryti, kad būtų saugu? Ar galima pritaikyti kur nors kitur? Ar galima tai sujungti su kitu išradi-

mu ir plėtoti toliau? Ar jis gali būti mažesnių matmenų? Ar galima patobulinti pakuotę? Ar gaminio išvaizda gali būti

ryškesnė? Kiekvienas iš lentelėje pateiktų klausimų gali padėti kilti

naujoms idėjoms. Reikia bandyti nukreipti mintis įvairiomis kryptimis, fantazuoti, lyginti (Garškienė, 1997).

Gera praktika generuojant kūrybines idėjas – reguliariai daryti pertraukas. Labai lengva taip pasinerti į procesą, kad patys to nesuvokdami mūsų protai pavargsta ir trukdo mums laisvai mąstyti.

4.3.2.2. Žodžių derinių metodas Įvairūs žodžių deriniai taip pat gali sukelti idėją, kuri bus naujo

verslo motyvas. Žodžių junginius reikia sudarinėti ne atsitiktinai, o .metodiškai, kad koks nors žodis duotų impulsą naujai idėjai. Žodžius tikslinga parinkti iš žodynų (verslo, ekonomikos, technikos ir pan. sričių).

Kryptingai naudojant „Mąstymo skatinimo“ lentelę ir žodžių derinimo metodą, galima sudaryti idėjų skatinimo kontrolinį sąrašą.

• Ar galima pakeisti dydžius? • Ar galima pakeisti kiekį? • Ar galima pakeisti laiką? • Ar galima pakeisti būseną arba sąlygas? Šis sąrašas tik iliustruoja, jį galima būtų tęsti, siūlyti daugybę idėjų „stimuliatorių“. Jis nurodo kryptis, kur prekės, paslaugos arba pats procesas galėtų būti tobulinamas (Garškienė, 1997).

89

4.3.2.3. Taisyklių apvertimo metodas Taisyklių apvertimo metodo tikslas yra beveik tiesiogine prasme

apversti dalykus žemyn galva. Šis metodas apverčia tradicinę logiką, pakeisdamas nagrinėjamo klausimo kryptį ar prielaidą. Tokie apvertimai yra naudingi įveikiant apribojimus, kuriais žmones ar ištisas ekonomikos šakas suvaržo sustabarėjęs tradicinis mąstymas.

Apverstas mąstymas problemą paverčia galimybe, nes pakeitę kryptį, pakeičiate požiūrius. Galimi tokie efektyvaus taisyklių apvertimo žingsniai:

• Nusakykite aiškiais ir paprastais žodžiais faktinę rinkos ar produkto padėtį.

• Apverskite šį teiginį. • Užrašykite kiekvieną apvertimą kaip naujos galimybės

teiginį. • Panaudokite kiekvieną apvertimą naujoms idėjoms skatinti. Taisyklių apvertimo metodo „artimas giminaitis“ yra prielaidų

apvertimas. Užuot apvertęs esamą rinkos padėtį, šis metodas apverčia ją pagrindžiančias prielaidas. Pvz. „Ryanair“ ir „easyJet“ apvertė rinkos prielaidą, kad kelionės lėktuvu turi būti susijusios su aukštu aptarnavimo lygiu ir netoli miestų centrų esančiais oro uostais.

Išskiriami tokie prielaidų apvertimo žingsniai: • Išvardykite įprastas prielaidas apie konkretų produktą,

paslaugą ar rinką, kad ir kokios akivaizdžios ar banalios jos būtų.

• Apverskite kiekvieną prielaidą visais įmanomais būdais – nėra „teisingo“ būdo tai atlikti, tiesiog ieškokite visų galimų alternatyvių variantų.

• Panaudokite kiekvieną prielaidos apvertimą kaip naujų idėjų akstiną (Bragg, 2007).

Be anksčiau minėtų metodų, gali būti naudojami ir kiti: „Silpnų vietų“ inventorizacijos, Gordono, užrašų knygelės ir t. t.

90

4.3.3. Idėjų vertinimas ir atranka Idėjų plėtotės proceso trečiojo žingsnio – idėjų vertinimo ir at-

rankos – tikslas yra atsijoti iš daugybės idėjų, galbūt iš penkių ar dešimties, vienintelę ir svarbiausią, kurią įgyvendinti planuosite ket-virtajame žingsnyje. Visa apimančios trečiojo žingsnio dvasios esmė ta, kad mažiau perspektyvios idėjos yra pašalinamos pradžioje ir su mažiausiomis įmanomomis pastangomis, kad maksimalūs ištekliai būtų nukreipti stiprinti perspektyviausias idėjas, kurių geriausios patenka į ketvirtąjį žingsnį. Palankiausia trečiojo žingsnio idėja bus laikoma ne tik toji pati sėkmingiausia, bet ir geriausiai atitinkanti jūsų asmeninius tikslus, gebėjimus, išteklius bei norą rizikuoti.

Verslo idėjų vertinimas paprastai yra dviejų etapų procesas, kurį sudaro stambi atranka ir detalesnis, griežtesnis pirmąjį etapą praėju-sių idėjų vertinimas (žr. 4.5 pav.).

Galutinis viso idėjų plėtotės proceso rezultatas – stipri ir įgyven-dinama verslo idėja, kurią vėliau galima išsamiai ir struktūriškai iš-reikšti verslo plane. Labai svarbu, kad skirtingai nuo galutinio verslo plano, kuris yra susietas su tam tikrą idėją paremiančiu kontekstu, trečiasis ir ketvirtasis žingsniai aktyviai skatina ir leidžia toliau plėto-ti idėjas – jas performuoti, pertvarkyti, sujungti ir sustiprinti.

91

4.5 pav. Idėjų dviejų etapų atrankos procesas (Bragg, 2007).

Nors taikomi faktiniai kriterijai tikrai skiriasi įvairioms verslo galimybėms ir priklauso nuo jūsų asmeninės padėties, yra nemažai sistemų, kurios gali padėti imtis verslo galimybių vertinimo.

Išskiriami du pagrindiniai idėjų vertinimo ir atrankos etapai: 1. Stambus filtras. 2. Smulkus filtras (Bragg, 2007).

4.3.3.1. Stambus idėjų vertinimo ir atrankos filtras Šiame etape siūloma naudotis tam tikrais metodais, padedančiais

įvertinti idėjas. Vienas iš jų – kriterijų lentelės metodas. Jis leidžia vertinti

galimas verslo galimybes pagal ribotą kriterijų skaičių. Galima atsijoti idėjas pagal konkrečią rinką ar galimybės rūšį arba pagal bendrą verslo vertinimą. Lentelė nenumato visų aktualių kriterijų – ji apsiriboja tais, kuriuos laikote svarbiausiais. Vargu, ar turėsite tikslių duomenų, kad galėtumėte šimtu procentų tikslumu įvertinti kiekvieną idėją. Vis dėlto šis metodas yra nepaprastai naudingas atskiriant

92

pelus nuo grūdų ir skatinant išsamiau mąstyti apie kiekvienos verslo idėjos stiprybes ir silpnybes (Bragg, 2007).

Alternatyvus idėjų stambios atrankos metodas – „taip arba ne“ struktūrinė schema. Jis labai tinka norint savaime atsijoti idėjas, kurios neatitinka minimalių kriterijų (žr. 4.6 pav.).

4.6 pav. Verslo idėjų atrankos pagal įmonės kriterijus struktūrinė schema

(Bragg, 2007)

4.3.3.2. Smulkus idėjų vertinimo ir atrankos filtras Šiame etape siūloma tap pat naudotis tam tikrais metodais,

padedančiais įvertinti idėjas, tik tiksliau. Konkrečiai galite pradėti sverti kriterijus pagal jų svarbą ir įvertinti balais. Taigi vienas iš siūlomų metodų – svertinių kriterijų lentelė. Vertinant pagal svertinius kriterijus tiesiog pripažįstama, kad ne visi kriterijai yra vienodai svarbūs konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečiam asmeniui. Kriterijų ir svertinių reikšmių, kurias jiems priskiriate, pasirinkimas priklauso tik nuo jūsų. Paprastas sprendimas yra

93

priskirti 10 balų svertinę reikšmę tam kriterijui, kurį laikote svarbiausiu, ir proporcingai pakeisti kitiems kriterijams priskirtus skaičius.

Tolesnį svertinio vertinimo metodo išplėtojimą rodo idėjų suderinamumo matrica (žr. 4.7 pav.).

4.7 pav. Idėjų suderinamumo matrica (Bragg, 2007)

Matrica parodo jūsų verslo idėjos patrauklumą su atitikimu jūsų ištekliams ir tikslams (Bragg, 2007).

Dar vienas iš siūlomų idėjų atrankos metodų – sprendimų balansas.

Šis metodas yra naudingas konkrečią idėją vertinant pagal į žmogų nukreiptus kriterijus. Jį galima taikyti ir vertinant apskritai savo požiūrį į savarankišką verslą (žr. 4.4 lentelė).

Pradžioje sukurtas I. L. Dženio ir vėliau išplėtotas kartu su L. Manu aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, sprendimų balanso taikymas padeda struktūrizuoti sprendimų priėmimą, išnagrinėti įvairių siūlomų veiksmų sąnaudas ir naudą, pranašumus ir nepalankias aplinkybes.

94

4.4 lentelė. Savojo verslo įsteigimo sprendimų balanso pavyzdys (Bragg, 2007) Priežastys pradėti savąjį verslą Priežastys nepradėti savojo verslo Esamo darbo trūkumai: • Bendrovė nenori keisti

produkto ir spręsti nuolat pasikartojančių klientų skundų

• Maža darbuotojų kaita prisideda prie įmonės nenoro eksperimentuoti su naujomis idėjomis

Esamo darbo pranašumai • Įmonės pelningumas

stabilus, darbas ateityje atrodo užtikrintas

• Įmonės sveikatos draudimo sistema padengia šeimos narių sveikatos draudimą

• Pensijų draudimo didelėmis sumomis sistema

Savojo verslo isteigimo pranašumai • Tvirti asmeniniai ryšiai su

pagrindiniais klientais, susiduriančiais su produk-tų defektais

• Būtų galima įtraukti pa-pildomus verslo gebėji-mus, kuriuos turi galimas verslo partneris

• Visuomet norėjote būti pats sau viršininkas

Neigiamos savojo verslo pradžios aplinkybės • Būtinybė reguliariai gauti

garantuotas pajamas, norint išlaikyti vaikus

• Nėra patirties veikti nedide-liame verslo sektoriuje

• Agresyvi kainų mažinimo propaganda ir teisinės pro-blemos

Balais įvertinkite kiekvieną punktą pagal 10 balų skalę, kurioje 1

yra nesvarbu, o 10 – labai svarbu. Sudėkite balus už savarankiško verslo pradžią ir palyginkite juos su balais prieš šį sumanymą. Ar rezultatas yra aiškus? Ar rezultatas toks, kurio intuityviai tikėjotės? Jei ne, kodėl?

Aprašytojo sprendimų balanso variantas analizuoja pasirinkimus pagal keturias numatomų padarinių kategorijas, kurios yra tokios:

• Materiali nauda ir nuostoliai sau; • Materiali nauda ir nuostoliai kitiems svarbiems

žmonėms;

95

• Mano paties pritarimas ir nepritarimas; • Visuomenės pritarimas ir nepritarimas (Bragg, 2007).

4.3.3.3. Sistemose taikytini kriterijai Įvairiose vertinimo ir atrankos sistemose taikytinus kriterijus ga-

lima suskirstyti į dvi plačias kategorijas – nukreiptus į verslą ir į žmogų (žr. 4.5 lentelė).

4.5 lentelė. Svarbiausi verslo idėjų vertinimo kriterijai (Bragg, 2007) Į verslą nukreipti kriterijai Į žmogų nukreipti kriterijai • Perspektyvios rinkos

buvimas • Praktinis įgyvendinamumas • Gebėjimas apsaugoti idėją • Finansinis

įgyvendinamumas • Rizikos laipsnis

• Jūsu siekio tipas ir mastas • Kokius išteklius galite

gauti? • Koks jūsų požiūris į riziką?

Į verslą nukreipti svarbiausi, trumpi kriterijai, pagal kuriuos

vertinamos ir atrenkamos įvairios verslo idėjos, didžiąja dalimi atspindi pagrindinius klausimus, į kuriuos jums reikės išsamiau atsakyti bet kuriame vėlesniame verslo plane. Tačiau šiame proceso etape jums rūpi taikyti apytikslius skaičius, kurie būtų jūsų orientyrai priimant sprendimus.

Į žmogų nukreipti kriterijai – tai supratimas, ką iš tikrųjų norite pasiekti su savo verslo idėja, kaip toli norite eiti, ir savo gebėjimų tai padaryti suvokimas yra esminės išankstinės sąlygos, norint veiksmingai vertinti verslo idėjas. Šie kriterijai atspindi du pagrindinius klausimus, kuriuos turėtume sau užduoti nuolat – „Ar šis sumanymas man tinkamas? ir „Ar aš tinku šiam sumanymui?“ (Bragg, 2007).

96

4.3.4. Įgyvendinamumo planavimas Pats veiksmingiausias planavimas yra kūrybiškai nustatyti visus

tuos elementus, kurie galėtų būti jūsų idėjos įgyvendinimo kliūtys. Planavimas gali įveikti šias kliūtis. Jis gali nuversti, sumažinti jų poveikį, jas apeiti arba net paversti pranašumu. Jis gali paskatinti jus toliau formuoti ir plėtoti savo verslo idėją, kad atkreiptumėte dėmesį į pastovią kliūtį.

Įgyvendinimo planavimo jums – idėjų plėtotės proceso ketvirtojo žingsnio konkretus tikslas yra padidinti tikimybę, kad jūsų idėja taptų sėkmingu versliu sumanymu nustatant ir įveikiant galimas įgyvendinimo kliūtis (žr. 4.8 pav.).

4.8 pav. Įgyvendinimo kliūtys (Bragg, 2007)

97

Kliūtys, su kuriomis susidursite, bus įvairios – pradedant konku-rentų reakcija į techninės praktinės patirties stoką, lėšų trūkumu ir baigiant nesugebėjimu apsaugoti savo idėją. Kliūčių įveikimas arba supratimas, kad turite savo idėją grąžinti perdirbti į ankstesnį idėjų plėtotės procesą, apsaugos jus nuo didelių nusivylimų vėliau tikraja-me įgyvendinimo procese.

Akivaizdu, kad skirtingose situacijose įgyvendinimo kliūtys skirsis, bet apims bent jau keletą kliūčių, o gal ir visų rūšių potencia-lias kliūtis.

Iniciatyviai įvardydami problemas ir kurdami sprendimus, galite įveikti ir silpninti nesėkmės, kuri neišvengiamai ištinka daugelį pra-dedančių verslininkų, poveikį.

Neįgyvendintos idėjos yra bevertės. Įgyvendinimas toks svarbus todėl, kad idėjos savaime yra mažai vertingos. Jei idėjos nėra faktiš-kai įgyvendinamos, kaip produktai ar paslaugos, sukuriantys naują vertę, jos tiesiog yra bevertės.

Sėkmingas įgyvendinimas atskiria verslininką nuo išradėjo, kad ir koks kūrybingas šis bebūtų (Bragg, 2007).

98

5. VERSLO STRATEGIJOS Strategija, kaip tam tikra vadybos mokslo šaka, ėmusi formuotis

praėjusio šimtmečio 7-jo dešimtmečio pradžioje, pastaraisiais metais įgauna vis didesnę reikšmę organizacijų valdyme. Terminas “strate-gija” neturi vieno ir aiškaus apibrėžimo. Jis vartojamas įvairiame kontekste. Skirtingose sferose šis terminas įgyja specifines, ypatin-gas, tam tikros srities veiklą apibūdinančias reikšmes. Žodis „strate-gija“ kildinamas iš graikiškų žodžių „stratos“, kuris reiškia „kariuo-menė“, ir „ago“, reiškiančio „vadovauju“, „vedu“. Taigi, strategija – ginkluotųjų pajėgų organizavimo, parengimo ir panaudojimo kare formos ir metodai pergalei pasiekti. Strategija remiasi karinėmis, ekonominėmis, moralinėmis bei kitomis savo šalies ir priešininko savybėmis ir galimybėmis. Tokį šio termino traktavimą lėmė faktas, kad visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai ir pavaldi-niai, kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė valdybos sfera.

Aiškiausias ir labiausiai nusistovėjęs minėtas terminas buvo su-formuluotas karinėje terminologijoje. Sąvoka „verslo strategija“ yra aktuali tema šiuolaikiniame versle. Ši tema – neatskiriama pasitarimų bei konferencijų tema (Zavadskas ir kt. 2010). Dėl nuolatinės sąlygų kaitos rinkos ekonomikoje, verslininkas turi numatyti savo įmonės veiklos kryptis, t. y. įmonės strategiją. Strategija – veiksmų planas arba schema tikslo įgyvendinimui [wiki]. Strategija įmonės veikloje suteikia kryptingumą, savitumą ir numato atitinkamų išteklių naudo-jimo sąlygas. Taikant strateginį planavimą galime numatyti įmonės perspektyvas. Strategija turi būti parenkama individualiai kiekvienai įmonei, pagal jos veiklą bei įmonės dydį. Strategija gali būti verti-nama kaip veiksmų seka, kuri nusako ilgalaikę įmonės veiklą įverti-nant besikeičiančią makro, meso ir mikro aplinką, siekiant užsibrėžtų

99

veiklos rezultatų. Strategijos valdymo esmė – fundamentalių pasikei-timų, aplinkybių, darančių įtaką verslo įmonės veiklos analizei: val-dymo strategijos kitimo dinamika turi būti adekvati aplinkos sąlygų kitimo dinamikai ir įvairovei. Verslo strategijos gali būti keleto ly-gių: susietoji, bendra veiklos, verslo vieneto, tikslinės veiklos, funk-cinė bei operacinė strategijos (žr. 5.1 pav.).

5.1 pav. Verslo strategijos lygiai Susietos strategijos tikslas – susieti įmonę ir visuomenės (suinte-

resuotų grupių) socialinę aplinką, dar kitaip vadinamą makro aplinką. Tuomet įmonė tampa atviresnė sistema, nes tikslui pasiekti vertina-ma įmonę veikianti makro aplinka. Tokia sistema gali tam tikru laipsniu nulemti suinteresuotų grupių poreikių bei interesų tenkinimą (žr. 5.2 pav.).

Bendrajai strategijai būdinga: • veiklos tikslas; • strategijos kryptis; • sąveikos mechanizmai; • aprūpinimo resursais politika; • diversifikacija; • struktūros rekonstravimas.

100

IMONĖ

Strategijosparinkimas

Strategijosparinkimas

Strategijosparinkimas

INFORMACIJAINFORMACIJA

INFORMACIJA INFORMACIJA

INFORMACIJAINFORMACIJA

MAKRO-APLINKA

MAKRO-APLINKA

MEZO-APLINKA

MEZO-APLINKA

MIKRO -APLINKA

MIKRO -APLINKA

INICIJAVIMOETAPAS PLANA-

VIMOETAPAS

BAIGIAMASISETAPAS

STATY-BOS

ETAPAS

KONCEP-CIJOSETAPAS

PROJEKTAS (-AI) 5.2 pav. Įmonės valdymo strategija įmonės veiklos kontekste

Bendroji strategija dar gali būti vadinama bendrąja įmonės ar di-džiąja strategija. Jei veikiama viename strateginiame verslo vienete, ši strategija sutampa su verslo strategija, nors gali apimti ir kelis vie-nodus verslo vienetus. Pagrindiniai bendrosios strategijos uždaviniai:

• parinkti ir valdyti verslo vienetų rinkinį; • sujungti ir koordinuoti savarankiškų, ypač susijusių strategi-

nių vienetų strategijas; • nustatyti išteklių įsigijimo ir paskirstymo atskiroms veikloms

politiką ir prioritetus. Bendroji strategija, sujungusi verslo strategijas į visumą, sukuria

bendrą pranašumą prieš konkurentus. Bendrą veiklos strategiją for-muoja aukščiausio lygio vadovai daugiau nei vieno verslo vienetų interesams ir veiklai prižiūrėti. Formuojant tokio lygio strategiją formuojami atsakymai į tokius klausimus, kaip: Kokio pobūdžio veiklos turėtų imtis įmonė? Kokie kiekvieno verslo tikslai ir lūkes-čiai? Kaip reiktų paskirstyti išteklius šiems tikslams pasiekti?

Sprendimai, susiję su bendrąja strategija, apima sprendimus, su-sijusius su visa įmonės veikla. Vadovai, vadovaujantys žemesniam

101

įmonės lygiui, neturi įprastinės pirmenybės sprendžiant sudėtingas situacijas (kada galima maksimizuoti nepriklausomo verslo vieneto pelną, kaip tai atsilieptų visai įmonei). Bendroji strategija formuoja-ma ir diegiama kartu su padalinių vadovais.

Bendroji strategija numato verslo vienetų struktūrą ir kiekį įmo-nėje. Taikant šią strategiją ieškoma sinergiją sukuriančių verslo vie-netų. Sinergija – tai kuomet atskirų veiklų apjungimas duoda didesnį efektą nei tų veiklų vykdymas atskirai. Sinergijos atveju galioja ma-tematinė išraiška 2+2>4 (Robbins 2007). Bendrojoje strategijoje rei-kia numatyti ne tik verslo vienetų sinergiją, bet ir pasekmėje gauna-mą konkurencinį pranašumą. Šiame lygmenyje taip pat svarbu paskirstyti išteklius ir tarp verslo vienetų ir jų viduje. Taikant šią strategiją nuolat turi būti peržiūrimi ir atnaujinami verslo vienetų strateginiai pasiūlymai. Bendros strategijos atveju analizuojama įmonės veikla pagal 5.3 paveiksle pateiktą algoritmą. Pirmiausia yra nustatoma bendrosios strategijos misija, analizuojama makro, mezo ir mikro aplinka, dėl kurios išskiriamos stipriosios ir silpnosios įmo-nės pusės bei nustatomos jos galimybės ir grėsmės. Taikant šį algo-ritmą formuojami įmonės tikslai, užduotys, paskirstomi ištekliai bei nustatoma įmonės valdymo struktūra.

Šios strategijos tikslas sukurti papildomą vertę, kuri sukuriama iš atskirų nepriklausomų veiklų ir verslo vienetų sąveikos. Bendrajai strategijai keliami šie pagrindiniai uždaviniai:

1. Nustatyti bendrą įmonės strateginę kryptį ir šios strategijos principus. Tikslui pasiekti reikia sukurti misijos, vizijos, ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų komunikavimo ir palaikymo sistemą;

2. Nustatyti pagrindinius konkurencinio pranašumo centrus. Su-formuluoti pagrindinius strateginius įmonės tikslus, juos transfor-muoti į verslo vienetų strateginius tikslus;

3. Suformuoti reikiamą verslo strategijų rinkinį ir išteklius, nu-statyti šių vienetų veiklos schemas ir principus;

4. Nustatyti išteklių tiekimo ir naudojimo įmonėje schemą; 5. Numatyti veiklos diversifikavimo metodus; 6. Priimti sprendimus apie veiklos restruktūrizavimą.

102

MikroaplinkaMikroaplinka

1. Išorinė aplinka

5. MISIJA

7. TIKSLAS 8. STRATEGIJA 9. STRATEGIJOSREALIZAVIMAS

10. VEIKLOSREZULTATAI

tiesioginiai ryšiai grįžtamieji ryšiai

6. Įmonės veikla

3. Suinteresuotos mezoaplinkos grupės

2. Įmonėsvidinė aplinka

4. Suinteresuotos makro aplinkos grupės

Mezoaplinka

Makroaplinka

5.3 pav. Bendrosios strategijos įmonės veiklos vertinimo algoritmas Verslo vieneto strategijos paskirtis – įgyti konkurencinį prana-

šumą savojoje veikloje. Bendrosios strategijos paskirtis sukurti pa-lankų klimatą atskiroms verslo strategijoms, joms realizuojant savuo-sius tikslus.

Bendrosios strategijos formavimo procese sunkiausia proble-ma – bendradarbiavimo su tiesioginiais konkurentais suformavimas. Dažnai tokių ryšių ir nėra. Tačiau įmonė, turinti tokius ryšius, turi privalumų prieš tokių ryšių neturinčias įmones: taip įgyjamas ben-dradarbiavimo pranašumas prieš konkurencinį individualų pranašu-mą.

Darni bendroji strategija, pagrįsta bendradarbiavimu. Tokios strategijos formavimo procesas apima keturis pagrindinius etapus:

1. Nuosekliai atlikti visus konkurencinės strategijos rengimo etapus.

2. Analogiškai atlikti tuos pačius veiksmus, siekiant nustatyti ki-tas bendradarbiavimo strategijas, neatsižvelgiant į konkurenciją.

3. Įvertinti strategines alternatyvas, rasti bendrus sąlyčio taškus.

103

4. Suformuoti darnią strategiją ir pasistengti eliminuoti konkuravimo ir bendradarbiavimo tikslų bei pasiekimų prieštaravi-mus.

Praktika parodė, kad sėkmingai vystė veiklą tos įmonės, kurių veikla nebuvo plačiai išskaidyta. Todėl rekomenduotina pasirinkti tas veiklos sritis, kurios geriausiai tinka įmonei ir išreiškia esminius su-gebėjimus. Įmonės turi riboti savo veiklą keliomis skirtingomis kryp-timis, dėmesį koncentruoti į sinergetinį efektą.

Bendrąsias strategijas galima suskirstyti į šias grupes: 1. Koncentracija į vieną verslo vienetą su maža diversifikacija

arba be jos; 2. Visiškas arba dalinis susiliejimas; 3. Susijusi diversifikacija; 4. Nesusijusi diversifikacija; 5. Posūkis, veiklos mažinimas arba verslo vieneto rinkinio

restruktūrizavimas; 6. Išėjimas, deinvestavimas ar likvidavimas; 7. Strategijų deriniai apjungiant bet kurias iš išvardytų. Verslo strategijos paskirtis yra įgyti konkurencinį pranašumą

vystomojoje veikloje. Verslo strategija, ne taip, kaip bendroji strate-gija, pagrįsta įmonės elgsena rinkoje, yra labiau orientuota į vidinių procesų ir veiklos koordinavimą bei jų efektyvumą. Pagrindiniai klausimai į kuriuos turi atsakyti verslo strategija yra šie:

• kaip sėkmingai konkuruoti ir kokio konkurencinio pra-našumo siekti?

• kuriuos pagrindinius uždavinius kelti įmonių funkci-nėms veikloms?

• kaip sugebėti reaguoti į aplinkos pasikeitimus? • kokių veiksmų reikia imtis dėl atsiradusių trikdžių ben-

drosios strategijos lygmenyje? Šiai strategijai būdinga:

• informacijos kaupimo analizė; • rinkos tyrimai; • komercinė politika ir jos realizavimas;

104

• rinkos strategija (kaina, inovacijos, rezervai). Vienas svarbiausių uždavinių kuriant bei vėliau naudojant verslo

strategiją – jos konkurencinio pranašumo išsaugojimas ir apsisaugo-jimas nuo konkurentų veiksmų. Konkurencinis pranašumas gali būti įgyjamas efektyviai naudojant makro aplinkos ypatumus bei mikro aplinkos, t. y. vidinius, įmonės privalumus (Project Management Guide).

Šalia bendrosios strategijos verslo įmonėms gali būti taikomos: Verslo vieneto strategija susijusi su atskiro verslo interesų ir

veiklos valdymu. Čia atsakoma į klausimus: Kaip verslas konkuruos savo rinkoje? Kokius klientus jis siekia aptarnauti? Kaip bus paskirs-tyti ištekliai verslo viduje? Taikant verslo strategiją nusakoma, kokio požiūrio reikėtų laikytis šiai veiklai savo rinkos atžvilgiu, kaip jis turi veikti, atsižvelgiant į turimus išteklius bei rinkos sąlygas (Stoner ir kt. 2001).

Funkcinė ir operacinė strategija užbaigia strategijų lygių hierar-chiją. Funkcinės strategijos formuojamos siekiant palaikyti pagrindi-nę – verslo strategiją, kadangi jokia integruota veikla, kuria siekiama patenkinti vartotojo poreikius, ji sudaroma atliekant daugybę skirtin-gų veiksmų, funkcijų bei operacijų. Funkcinės strategijos formavi-mui didelę įtaką turi verslo vieneto vadovai, darbuotojai, kurie suin-teresuoti šių veiklų efektyvumu ir suderinimu bei įmonės mikro ir mezo aplinka. Funkcinių vadovų galimybės formuojant savos veiklos tikslus gana ribotos, tačiau jie savarankiškai gali pasirinkti problemų sprendimo būdus.

Funkcinei strategijai svarbūs šie aspektai: • įmonės struktūra; • valdymo modelis; • planavimas; • projektavimas; • gamybos procesas; • statybos procesas; • vidaus kontrolė; • produkcijos išbaigimas ir paruošimas realizacijai.

105

Funkcinės strategijos tikslas – palaikyti verslo vieneto strategiją. Ji dar vadinama strategija atskiruose įmonės funkcinių padalinių (po-sistemių) veiklose. 5.4 paveiksle pateikta įmonės padalinių funkcinės strategijos struktūra.

Funkciniai padaliniai veikia savarankiškai, skirtingai ir atsako už savo veiksmus. Atskirų padalinių veikla ne visuomet turi atitikti įmonės interesus. Todėl gali būti taikomos alternatyvios funkcinės strategijos, kurios koordinuoja funkcinių padalinių veiklos rezultatus:

1. Gamybos strategija, kurios tikslas sukurti ir pateikti rinkai konkurencingą produktą;

2. Inovacijų strategija, kurios tikslas inovatyvių procesų ir tyri-mų valdymas bei taikymas;

3. Finansų valdymo strategija, kurios tikslas – investicinės poli-tikos ir verslo vienetų veiklų finansų valdymas;

4. Žmogiškųjų išteklių valdymo strategija, kurios tikslas – dar-buotojų parinkimo, samdos, įgūdžių tobulinimo bei vertinimo užda-vinių sprendimas.

Įmonė

ProcesųvaldymasFinansųapskaita

Ištekliai ir jųvaldymas

...

...

Vystymas

...

...

VIDINĖAPLINKA

IŠORINĖ APLINKA

PELNINGUMAS

TIKSLAS atitinkantis pagrindinęir pagalbinę įmonės

veiklą

Gamybinėveiklan

Planavimas

Rentabi-lumas

Finansai

Ištekliai

...

...

...

VIDINĖAPLINKA

1

...

Informacija Žmogiškiejiištekliai

IŠORINĖ APLINKA

Projektai

Rodikliaii=1,...,n

5.4 pav. Įmonės padalinių funkcinės strategijos struktūra

Organizacinė strategija – tai atskirų struktūrinių padalinių – lo-kalinių veiklos vienetų strategija. Ji priklauso nuo mikro aplinkos.

106

Jos tikslas racionaliausiais būdais realizuoti keliamus tikslus ir spręs-ti problemas. Padaliniai gali pasirinkti aktyvią ar pasyvią strategiją, siekti preciziškumo, novatoriškumo ir pan.

Pagal įmonės veiklos funkciją išskiriamos šios pagrindinės vers-lo strategijos:

1. Konkurencinis pranašumas. Jis labiausiai nulemia verslo sėk-mę. Jis gali būti trejopas: žemos kainos, veiklos diferenciacijos ir koncentruotas kas? Konkurencinis pranašumas gali būti pasiekiamas per kokybę, tyrimus ir inovacijas, žmogiškųjų išteklių valdymą, lankstumą, įmonės reputaciją.

Žemos kainos strategija yra pagrindinė strategija. Tai įmonės sugebėjimas efektyviai valdyti savo išteklius ir pasiekti mažesnius veiklos kaštus negu konkurentų. Taikant žemos kainos strategiją ga-lima gauti: didesnį pelną negu vidutinį veiklos sferoje, mažesnes galimybes konkurentams įeiti į rinką. Žemų kainų strategija turi ir trūkumų: per didelis dėmesys kreipiamas į gamybos kaštus, nepa-kankamai įvertinami marketingo, serviso, tyrimų ir kiti veiksniai. Nepagrįstai didelis dėmesys šalutiniams kaštų elementams. Kyla abejonės dėl įmonės veiklos kaštų pasiskirstymo, todėl dažniausiai koncentruojamasi ne į priežastis, o į pasekmes. Neteisingai pasirin-kus gali atsitikti taip, kad taupoma tai, kas vartotojui arba užsakovui yra vienas svarbiausių produkto pirkimo motyvų. Neskiriamas pa-kankamas dėmesys išteklių vystymui. Gali pasikeisti technologijos ir dėl to visos naudotos kaštų mažinimo priemonės gali prarasti prasmę. Taikant žemų kainų strategiją gali susiformuoti koncentracija į vieną sėkmės aspektą, tokiu atveju nebus pastebimi vartotojų poreikių ki-timai.

Diferenciacijos strategijos tikslas yra įmonės pelno didinimas kuriant vartotojui produkto arba paslaugos vertę, kuri kitokia ir di-desnė negu siūlo konkurentai. Viena svarbiausių sąlygų, būtinų no-rint sėkmingai išskirti produktą, yra tinkamas vartotojų segmentavi-mas. Segmentuojami vartotojai gali būti pagal daugelį rodiklių (Kutut, 2006). Diferencijuojant produktą ar paslaugą svarbu tinkamai įvertinti šias charakteristikas: tinkamumą, kokybę, novatoriškumą.

107

Veiksniai, mažinantys produkto ar paslaugos kainą yra šie: 1. Pigesnių, racionalesnių produkto gamybos kaštų paieška ir

taikymas; 2. Mažiau dėmesio reikalaujanti ar paprastesnė priežiūra; 3. Mažesnis papildomų išlaidų ar paslaugų poreikis; 4. Naujovių gamyboje suderinamumas su turimais įrengimais,

instrumentais; 5. Nemokamas konsultavimas, techninė pagalba; 6. Rizikos mažinimas, kad įrengimai suges pasibaigus garan-

tiniam laikui. Produkto vertę (naudą) didina šie veiksniai ir savybės: patogu-

mas ir naudojimo paprastumas, turėjimas daugiau teigiamų savybių, galimybė papildyti ar pakeisti naujais priedais, komplektuotos pasi-rinkimo galimybės, naudojimo universalumas.

Produkto ar paslaugos kainos diferenciacija visuomet didina kainą. Tačiau gaunamo pelno dydis dėl to nemažėja, nes gerėja pro-dukcijos kokybė, kuri tiesiogiai siejama su pelningumu.

Diferencijavimo strategija gali būti taikoma kai: yra daug dife-rencijavimo alternatyvų, naudotojai turi skirtingus pageidavimus paslaugos tiekėjui arba gamintojui, yra poreikis vertinti diferencijuo-tus produktus.

Nesėkmingas diferencijavimo strategijos taikymas esant šioms sąlygoms: produkto ar gaminio kaina gali viršyti vartotojo suvokia-mą naudą. Pasikeitus naudotojų poreikiams jie gali tapti labiau jaut-rūs kainai. Konkurentams pradėjus taikyti diferencijavimo strategiją savo produktams ar paslaugoms, šios strategijos taikymas tampa ne-benaudingas, nes prarandama gaminio ar paslaugos unikali pozicija rinkoje. Tuomet neteisingai akcentuojama nauda, kuri iš tikrųjų svar-bi naudotojui.

Koncentracijos strategijos tikslas verslo įmonės veiklą koncent-ruoti į galimos rinkos dalį – ribotoje geografinėje rinkoje ar tenkin-dama tik tam tikrus specialius poreikius. Verslo įmonė konkurencinį pranašumą įgyja dėl komplekso veiksnių: geresnės gaminamų pro-duktų ar teikiamų paslaugų diferenciacijos arba dėl mažesnės kainos,

108

vykdomų tam tikroje rinkoje. Koncentracijos strategijos privalumai: norint įsitvirtinti mažoje rinkoje nereikia labai daug išteklių; taikant šią strategiją nesėkmės atveju galimi sąlyginai nedideli nuostoliai; vystant specifinę įmonės veiklą galima pasiekti efektyvaus technolo-gijų taikymo, efektyvaus paslaugų teikimo ar produkto gamybos, serviso ar rinkodaros; verslo įmonė gali augti, vystydama savo seg-mentą, formuodama jame naujus, papildomus poreikius; taikant kon-centracijos strategiją tiksliau suformuojamas norimas verslo įmonės įvaizdis, nustatomi aiškesni siekiami tikslai.

Koncentracijos strategiją rekomenduotina taikyti, kai išskiriamas aiškus rinkos segmentas. Tuomet vertinamas pasirinkto rinkos seg-mento perspektyvumas atsižvelgiant į:

• ar pasirinktas segmentas yra pakankamo dydžio; • ar jis turi augimo potencialą; • įvertinama svarba konkurentams; • tiriama, ar verslo įmonė pajėgi patenkinti pasirinkto

segmento poreikius; • ar verslo įmonė turi konkurencinius sugebėjimus rinkos

poreikiams patenkinti. Verslo įmonių strategijų palyginimas pateiktas 5.5 pav.

A BR

1 2 3 4

Statinio kaina

Laikas

Specializuotos įmonės(smulkaus verslo)

Didelių įmonių sužemų kainų strategija

RRR - rizikaA - smulkaus gamintojo kaštųpranašumai,B - masinio gamintojo kaštųpranašumas,1 - galimas įmonių veiklosišplėtimas,2 - nelanksti strategija,3 - mažai apsaugota įmonė,4 - dideli netiesioginiainuostoliai.

5.5 pav. Smulkių ir didelių statybos įmonių strategijų palyginimas Taikant koncentracijos strategiją galimi šie trūkumai: speciali-

zuota verslo įmonė nėra lanksti; verslo įmonės veikla specifiniame

109

segmente labai priklauso nuo makroaplinkos; ilgailaikė verslo įmo-nės veiklos specializacija ne visada pelninga. Visada išlieka galimy-bė, kad didesnė firma gali išplėsti savo veiklą į šį segmentą.

Visos strategijų formos turi vieną bendrą ypatybę. Jos sukuria vartotoją, o tai yra galutinis įmonės ir apskritai ekonominės veiklos tikslas. Šis tikslas pasiekiamas keturiais skirtingais būdais: naudos sukūrimu; kainos nustatymu; prisitaikymu prie vartotojo socialinių ir ekonominių realių poreikių, siūlant vartotojui tai, kas teikia jam tik-rąją vertę.

1. Vartotojiškos naudos sukūrimas. Naudos sukūrimo strategi-joje kaina, paprastai, neturi sprendžiamos reikšmės. Strategijos esmė yra ir tokių sąlygų, kurioms esant vartotojai gauna galimybę daryti tai, kas tarnauja jų tikslams, sukūrimas. Sukuriama nauda leidžia žmonėms patenkinti savo norus ir poreikius pagal jų pačių supratimą.

2. Kainos nustatymas. Kainos nustatymas sudaro vartotojui ga-limybę mokėti už tai, ką jis iš tikrųjų perka, o ne už tai, ką gamina gamintojas. Žinoma, kad galutiniame rezultate pirkėjo sumokėta su-ma padengia gamintojo išlaidas. Visa esmė progresyvioje kainos nustatymo sistemoje – suformuoti mokėtiną sumą pagal vartotojo poreikius ir kainų orientaciją. Ji struktūrizuojama priklausomai nuo to, ką iš tikrųjų nori pirkti vartotojas. Kitaip tariant, pagal tokią kai-nos nustatymo sistemą vartotojas atiduota savo pinigus už tai, kas jam yra „vertė“, o ne už tai, kas yra „kaina“ tiekėjui.

3. Realios vartotojo galimybės. Strategijos atneša sėkmę tik ta-da, kai jos yra „akivaizdžios“. Visa tai, kas tinka vartotojui, turi ati-tikti realią padėtį ir jo realias galimybes, priešingu atveju prekė ar paslauga neteiks jam praktinės naudos.

4. „Vertė“ vartotojui. Paskutinė iš šios rūšies strategijų yra stra-tegija, siūlanti vartotojui tai, kas jam yra „vertinga“, o ne tai, ką ga-mintojas tradiciškai vadina „produktu“. Savo esme ši strategija tarsi pratęsia ir praplečia paskutiniąją strategiją, pripažįstančią vartotojo realybę kaip neatskiriamą produkto dalį ir dalį to, ką vartotojas pasi-ruošęs nupirkti ir apmokėti.

110

5. „Scenarijų metodas“. Nustatant strateginę kryptį ir prioritetus, kuriais vadovausis sprendžiantieji, galime naudotis scenarijų metodu. Scenarijai yra potencialių įvykių ir jų padarinių perspektyvos ir pa-deda pasirengti priimti sprendimus. Apsvarsčius galimus įvykius, priimami labiau apgalvoti sprendimai, o didesne įžvalga pagrįsta strategija turi didesnę sėkmės tikimybę.

Scenarijai padeda vadovams įveikti riziką, nežinią ir kitokias problemas, sudaro sąlygas geresnei strategijai parengti. Scenarijų planavimas padeda geriau suprasti, kaip skirtingi verslą veikiantys veiksniai daro įtaką vienas kitam. Jis gali atskleisti glaudžius ryšius tarp akivaizdiai nesusijusių veiksnių ir, svarbiausia, jis gali padėti geriau įžvelgti ateitį kuriančias jėgas ir įgyti konkurencinį pranašu-mą. Scenarijai turėtų parodyti, kad pernelyg didelis pasitenkinimas esama verslo situacija yra netinkamas. Turi būti sudaromos sąlygos naujoms idėjoms atsirasti ir jas įgyvendinti. Taikant juos darbuotojai supranta geriau savo aplinką, apsvarsto ateitį, dalijamasi žiniomis ir vertinamos strateginės alternatyvos. Scenarijų metodas leidžia pa-žvelgti iš išorės į vykdomas užduotis, rezultatus ir tikslus. Jis nevaržo diskusijų ir padeda sukurti tokias sąlygas, kurios sukuria bendrąjį tikslą. Dėl šios priežasties scenarijų metodas yra sėkmingai taikomas daugelyje atvejų. Scenarijų medodas susideda iš šių etapų:

1. Proceso planavimo; 2. Problemos turinio ištyrimo; 3. Scenarijaus kūrimo; 4. Analizės; 5. Pritaikymo. Proceso planavimui suburiama komanda, kuri taikydama įvairias

kompetencijas planuotų ir reguliuotų procesą. Jei sprendžiamos įmo-nės problemos, geriausia specialistus kviesti siekiant išvengti suinte-resuotų grupių interesų konfliktų.

Darbui komandoje rekomenduojama, kad dirbtų keletas įmonės darbuotojų. Jei komandoje nėra įmonėje dirbančių darbuotojų, tuo-met sprendimus priimanti komanda turėtų aptarti su įmonėje dirban-čiais darbuotojais įmonei gyvybiškai svarbias sritis, liečiančias nag-

111

rinėjamą problemą ir vėliau aptarti komandos siūlomas rekomendaci-jas.

6. Pasirenkant įmonės augimo strategiją, būtina numatyti įmonės augimo būdą. Įmonės augimo būdai pateikti 5.6 paveiksle.

Organiškas verslo augimas taikomas, kai plėtrai naudojami įmo-nės resursai. Tokį augimą sąlygoja žinios bei kompetencija, įmonės valdymo efektyvumas bei resursų valdymas. Sparčiausi įmonių au-gimo tempai pasiekiami jas sujungiant arba jas prijungiant prie jau esamų kitų įmonių. Tačiau šis įmonių augimo būdas laukiamos nau-dos retai kada atneša.

Įmonės augimas

Organiškas

Susijungimas irįsigijimas

Susiliejimas Diversifikavimas

Specializacija 5.6 pav. Įmonės augimo būdai

Laukiamos naudos tikimybę padidina įmonių, dirbančių ne toje pačioje rinkoje, apjungimas. Įmonių susiliejimo augimo būdas pa-remtas partnerių bendradarbiavimu. Įmonių susiliejimas gali būti dvejopas: bendradarbiaujant su tos pačios šakos įmonėmis, turinčio-mis skirtingus pelno centrus, arba bendradarbiaujant su tos pačios šakos įmonėmis, kurios siekia rinkoje pranašumo. Diversifikavimas gali duoti naudą rizikos paskirstymo prasme, tačiau dažnai pigiau diversifikuoti veiklą neįsigyjant kitos įmonės. Specializacija yra prie-šinga diversifikavimui. Taikant šį įmonės augimo būdą atsisakoma nepagrindinės veiklos ir vystomos tik pagrindinės veiklos sritys.

7. Konkurencinė strategija. Strategiją galima gerai suvokti ir įgyvendinti, galbūt netgi sėkmingai pasiekti jos tikslus, tačiau net ir tada ją galima pažeisti konkurentų veiksmai. Kad strategija išliktų tvirta, prieš priimant sprendimus reikia atkreipti dėmesį į potencialias

112

konkurencingumo grėsmes, apsvarstyti įmanomus blogiausius scena-rijus. Vadovai, priimantys sprendimus, turėtų gebėti suvokti, kada konkurencija gali atsirasti arba kada ji įgauna pagreitį. Konkurencija stiprėja, kai rinka plečiasi arba atsiranda nauja, kai operuojama dide-lėmis pinigų sumomis, kai rinkos sąlygos gali pasikeisti arba kai rin-ka mažėja. Išmanant rinką, pasinaudojant pranašumais ir iki mini-mumo sumažinant trūkumus, panaudojant materialius ir nematerialius išteklius galima išlikti konkurencingais.

113

6. VERSLO PLANAVIMO SAMPRATA Niekuo negalima pakeisti to, ką esame pratę vadinti tradiciniu

verslo planavimu. Planavimas yra geros vadybos emė. Versle stengiamės išvengti rizikos, todėl tikslus planavimas čia būtinas.

Planavimas yra labai svarbi valdymo dalis, todėl būtina suvokti planavimo pagrindus ir subtilybes. Nesvarbu, ar darbas vyksta stambioje ar smulkioje oranizacijoje, planuodami turime kelti tris paprastus klausimus:

• Kokia mūsų dabartinė padėtis? • Ko mes siekiame? • Kaip mes tą pasieksime? (Stutely, 2005).

Visa tai apibendrina verslo plano struktūrinė schema (žr. 6.1 pav.).

6.1 pav. Verslo plano struktūrinė schema (Misevičius, 2010)

114

Verslo planas – tai dokumentas, kuriame aiškiai ir argumentuotai pateikiama verslo sumanymo esmė, išanalizuojama esamoji padėtis, numatomi įvairūs poreikiai bei laukiami rezultatai.

Verslo planas numato konkrečios veiklos tvarkymo metodus tam tikram laikotarpiui ateityje.

Konkreti veikla galėtų būti vieno asmens verslas arba didesnis konglomeratas. Tai gali reikšti visą įmonę arba jos mažą skyrių arba gali būti susijusi su komercine įmone, labdara arba kokiomis nors kitomis ne pelno siekiančiomis organizacijomis.

Ateities laikotarpis visiškai naujai įmonei gali būti pirmieji šeši mėnesiai, ilgiau dirbančiai korporacijai – penkeri metai arba visa konkretaus projekto trukmė, pavyzdžiui, 18 mėnesių intensyvi veikla, kuri baigiasi dvi savaites trunkančia paroda arba konferencija. Paprastai tokiu atveju išskirtinis dėmesys skiriamas ateinantiems 12 mėnesių. Toks planas nustatomas prieš bendresnį planą trejiems arba penkeriems metams (Stutely, 2005; Rutkauskas, 2006).

Pradėdami kurti planą atsakykite į klausimą – ką ir kodėl planuojate? Glaustai atsakę, atsidursite efektyvaus plano kūrimo kelyje. Tada teks padirbėti prie paties planavimo proceso. Dešimties žingsniu sąrašas gali labai padėti (žr. 6.1. lentelė.). 6.1. lentelė. Dešimt žingsnių veiksmingo plano link (Stutely, 2005)

Pradžia:ką jūs planuojate? Kodėl ? 1. Apibūdinkite verslo sritis 2. Apibūdinkite dabartinę verslo padėtį 3. Apibūdinkite išorinės rinkos sąlygas, savo konkurentus ir poziciją rinkoje 4. Apibrėžkite pagrindinius tikslus 5. Sukurkite pagrindinius tikslus padėsiančią pasiekti strategiją 6. Nustatykite riziką ir galimybes 7. Sukurkite strategiją, sumažinančią riziką ir padidinančią galimybes 8. Paverskite strategijas veikiančiais planais 9. Numatykite sąnaudas, pajamas bei pinigų srautus 10. Įforminkite planus.

115

7 . VERSLO APLINKOS ANALIZĖ Verslo aplinkos analizė – tai kruopštus ir daug laiko bei pastan-

gų reikalaujantis procesas. Skubota paviršutiniška analizė – tai gero-kai didesnė rizika, milžiniškos išlaidos. Analizuoti reikia konkrečiu tikslu. Galima išskirti kelias pagrindines dėmesio vertas sritis. Įmo-nę, kaip sudėtingą reiškinį, reikia analizuoti sisteminiu požiūriu:

• stebėti praeinančius ir išeinančius srautus; • lyginti atskiras dalis; • elementus; • laikotarpius ir kt.

Galima išskirti pagrindines sritis: • įmonės analizė; • rinkos analizė; • prekių ir paslaugų analizė; • ekonominio gyvenimo analizė; • aplinkybių analizė; • rizikos analizė ir kt. (Mackevičius, 2007).

Analizuodami įmonę, galime pasinaudoti plačiai žinomu ir pa-plitusiu SSGG analizės metodu (žr. 7.1. lentelė.).

7.1. lentelė. SSGG analizė VIDINĖ Stiprybės

• Ar mes išnaudojame savo privalumus?

Silpnybės

• Ar mes žinome savo trūkumus ir bandome juos įveikti?

IŠORINĖ Grėsmės

• Kokių pavojų (grėsmių) mes turime saugotis?

Galimybės

• Kokias galimybes mes galėtume išnaudoti?

116

7.1. Informacija verslo planui Verslo planui būtina informacija. Informacija turi būti surinkta

iki sudarant verslo planą. Patikima ir kokybiška informacija leidžia: • Įgyvendinti Jūsų idėją. • Nustatyti vartotojų poreikius. • Įvertinti konkurenciją. • Sumažinti verslo riziką. • Sustiprinti Jūsų intuiciją.

Informacijos apimtys ir rūšys priklauso nuo apibrėžto tikslo, uždavinių bei turimų piniginių lėšų ir laiko.

Informacija gali būti išorinė (rinka, vartotojai, konkurentai) ir vidinė (projektas, vartotojai, finansai, gamyba ir kt.). Paprasčiau yra surinkti vidinę informaciją apie jūsų įmonę arba projektą (duomenys apie realizavimą, pelną ir nuostolius).

Išorinė informacija gali būti pirminė ir antrinė (Garškienė, 1997).

7.2. lentelė. Pirminės informacijos privalumai ir trūkumai (Garškienė, 1997)

Pirminė informacija – tai duomenys, renkami kuriai nors pro-

blemai ar klausimui spręsti. Tyrimai, skirti gauti duomenis, kurių tuo metu nėra, vadinami pirmine analize arba lauko tyrimais (ž.r. 7.2. lentelė).

Pirminės informacijos privalumai Pirminės informacijos trūkumai 1. Renkami duomenys konkrečiam

tikslui 2. Žinoma duomenų rinkimo

metodika 3. Visi rezultatai žinomi, juos galima

nuslėpti nuo konkurentų 4. Informacijos patikimumas

1. Užima daug laiko 2. Gali prireikti daug lėšų 3. Įmonės tyrimo galimybės gali

būti ribotos 4. Kai kuri informacija sunkiai

pasiekiama

117

Antrinė informacija – tai duomenys, surinkti ir paskelbti kitų. Tokios informacijos apdorojimas vadinamas kabinetiniais tyrimais. Kabinetiniai tyrimai naudojami analizuojant rinkos imlumą, kainas, produkcijos asortimentą ir kt. Vidinė informacija taip pat yra antrinė.

Pagrindiniai antrinės informacijos šaltiniai gali būti: • Vyriausybinė informacija. • Periodinė spauda. • Knygos, monografijos, kita literatūra. • Komerciniai organizacijų (agentūrų) tyrimai (Garškienė,

1997). Taip pat pažymėtina: įmonių ataskaitos, katalogai, seminarų,

konferencijų medžiaga. Daugelį iš paminėtų šaltinių galima rasti internete. Šiuolaikinės paieškos sistemos labai palengvina šį darbą.

Antrinei informacijai keliami tam tikri reikalavimai: ji turi būti tiksli, nauja, patikima, susijusi su verslo sritimi (žr. 7.3. lentelė).

7.3. lentelė. Antrinės informacijos privalumai ir trūkumai (Garškienė,1997). Antrinės informacijos privalumai Antrinės informacijos trūkumai

1. Informacija surenkama gana greitai

2. Informacija nebrangi 3. Informacija iš daugelio

šaltinių, tai leidžia palyginti ir priešpastatyti

4. Gali būti gauta duomenų, kurių pati įmonė negalėtų surinkti

5. Informacija ypač naudinga prieš atliekant tyrimą, sudarant verslo planą

1. Informacija gali Jūsų nepasiekti

2. Informacija gali būti pasenusi 3. Informacijoje gali būti

prieštaravimų 4. Surinkimo metodologija

ir apdorojimas nežinomi 5. Gali būti, kad publikuojami ne

visi duomenys 6. Informacijos patikimumas

negarantuotas Itin svarbu informaciją rinkti metodiškai. Kaip rodo tyrimai,

įmonės rezultatai labai prikauso nuo informacijos apie įmonės

118

aplinką kiekio ir kokybės. Šiuos veiksnius ignoruojančios ir į juos neatsižvelgiančios įmonės neretai patiria nesėkmę.

Didesnės bendrovės nuolat ir atidžiai peržiūri bei seka publikacijas ir ataskaitas apie versle vykstančius pokyčius. Mažesnės bendrovės perka specialistų parengtas ataskaitas arba naudojasi atitinkamų informacijos tarnybų paslaugomis. Tokio pobūdžio informacija būtina formuojant perspektyvinius strateginius planus. (Appleby, 2009).

7.2. Išorinė verslo aplinka Visos įmonės, tiek valstybinės, tiek privačios, didelės ir mažos,

turi rūpestingai išnagrinėti savo aplinkos elementus. Visi vadovai, kad ir kur jie dirbtų, turi suprasti įmonės ir aplinkos ryšius.

Vienas būdų suprasti, kaip bendrovė susijusi su savo aplinka, būtų nustatyti įvairias grupes – tiek vidaus, tiek išorės, kurios arba kurioms gali turėti įtakos bendrovės uždaviniai.

Kur tarptautinio valdymo veikla intensyvesnė, išoriniai varžan-tys veiksniai įgauna dar didesnę įtaką. 7.2 paveiksle parodyta, kokios dalyvių grupės turi įtakos verslo veiklai. Kiekvienos šių grupių įtaka bendrovės veiklai skirtinga.

7.2. pav. Aplinkos jėgos, turinčios įtakos verslui (Appleby, 2009).

119

Pavyzdžiui, madų versle didžiausią reikšmę turi gebėjimas atsi-žvelgti į tai, kam klientas teikia pirmenybę. Kitose veiklos srityse, tokiose kaip atominės energijos gamyba, pagrindinis veiksnys, nuo kurio priklauso įmonės našumas, yra vyriausybės reguliavimo prie-monės

Bendrovės veiklą lemiančios grupės yra vietos bendruomenė, valdžia, įmonės darbuotojai, akcininkai, konkurentai, tiekėjai, varto-tojai.

Apsaugodamos vartotojus, kuri yra svarbi įtaką turinčių asmenų grupė, bendrovės siekia išsaugoti tiek savo įvaizdį, tiek ekonominius interesus. Prisiimdamos trumpalaikius nuostolius jos stengiasi užsi-tikrinti ilgalaikį pelną. Pačiai bendrovei vykdant kontrolę, sumažėja valdžios įsikišimo galimybė. Įtaką turinčių asmenų pripažinimo kon-cepcija pripažįsta, kad yra grupės žmonių, kurioms verslas yra socia-liai atsakingas.

Pastaraisiais metais itin išaugo susidomėjimas aplinkos apsauga, ir įmonės priverstos to paisyti.

Susikūrus bendrajai Europos rinkai bendrovės susidūrė su dar didesne konkurencija, negalėdamos pasikliauti, kad esama rinka užtikrins reikiamą pelną. Augant konkurencijai, išliks tik pačios pajėgiausios firmos. To galima pasiekti stiprinant atsakomybę ir diegiant visuotinės kokybės metodus (Appleby, 2009).

7.3. Vidinės verslo aplinkos analizė Dabartinės įmonės padėties analizė yra būtina efektyvaus verslo

planavimo prielaida. Neverta planuoti kelionės, jei nežinote, iš kurios vietos ją pradėti. Pastebėję galimybę, verslininkai pajunta beveik nenumaldomą norą ja pasinaudoti arba mėgina tai padaryti. Jie pana-šūs į keliautoją, kuris, pamatęs nuorodą į įdomią vietą, tuoj pat pasu-ka tuo keliu, užuot pirma pasitikrinęs, ar užteks degalų kelionei, ar nėra tinkamesnių ir įdomesnių kelionės objektų.

Todėl nenuostabu, kad vadovai daug laiko praleidžia taisydami vakarykštes klaidas (Barrow, 2010).

120

Vidinė savianalizė būtinai reikalinga. Ji gali išaiškinti įmonės privalumus ir trūkumus, atskleisti tas veiklos sritis, kurias būtina tobulinti, parodyti, kokios yra nesėkmių priežastys. Vidines aplinky-bes jūs galite kontroliuoti ir veikti patys.

Rekomenduojama ištirti tokias pagrindines sritis: marketingą, fi-nansus, gamybą, žmonių išteklius, administracijos veiklą. Jei tam trūksta vidinių rezervų, galite pasitelkti konsultantus, verslo analitikus. Turėti verslo analitiką stambesnėje įmonėje tapo ypač populiaru dėl ekonominės krizės. Šiam tyrimui taip pat galime naudoti jau anksčiau minėtą SSGG analizės metodą (žr. 7.4. lentelė).

7.4. lentelė. Dešimt vietų, kur ieškoti stiprybių ir silpnybių (Stutely, 2005) Jūsų verslo sritis Stiprybės Silnybės Procesai Didelis produktyvumas Lėtas kelias į rinką Valdymas Geras sugebėjimas

įsigyti Prasta personalo vadyba

Rinkodara Geras tiesioginis pardavimas

Prastas rinkos ištyrimas

Patirtys Sėkminga patirtis Nesėkminga patirtis Intelektualinė nuosavybė

Prekių ženklai, profesinės paslaptys

Pasibaigęs patento galiojimo laikas

Patalpos Puiki vieta Nemaloni nuoma Įranga, mašinos Specialūs įrengimai Nusidėvėjusi įranga Informacinės technologijos

Geras valdymo organizavimas

Prastas automatizavimas

Finansai Geras pinigų srautas Skolų našta Rinka Jūsų rinka sparčiai

plečiasi Jūsų rinka tuoj taps brandžia

Ypač svarbus yra įmonės finansinės būklės ištyrimas. Atliekant

verslo organizacijų padėties auditą, palyginamojo vertinimo pagrindas yra pelno (nuostolio) ataskaitos, balanso ir pagal jų duomenis apskaičiuotų santykinių rodiklių įvertinimas. Plačiau tai bus aptariama kituose knygos skyriuose.

121

8. VERSLO PLANAVIMO STRUKTŪRA IR ETAPAI Planavimas – tai valinga veikla, kai numatomas tikslas ar tikslai,

apibrėžiamos priemonės ir būdai jiems pasiekti. Be plano vadovai nežino, kaip efektingai organizuoti žmones ir tvarkyti išteklius. Jie net negali aiškiai įsivaizduoti, ko reikia organizacijai. Be plano jie negali vadovauti su pasitikėjimu ar tikėtis, kad kiti jais seks. Be pla-no tiek vadovai, tiek ir jų pasekėjai turi labai mažai galimybių pa-siekti tikslą ar žinoti, kada ir kur nuklydo nuo kelio. Labai dažnai blogi planai veikia visos organizacijos būklę. Taigi įmonės veiklos planavimas leidžia susieti ir suderinti įvairius veiksmus į vieningą visumą ir taip pasiekti geresnį rezultatą.

Planavimo funkcijos vykdymo organizavimas priklauso nuo daugelio veiksnių:

1. Įmonės dydžio. Individualioje įmonėje ar nedidelėje akcinėje bendrovėje planuoti gali pats įmonės savininkas, direktorius. Dides-nėse įmonėse visą planavimo darbą atlieka marketingo tarnyba, nes ji tiesiogiai bendrauja su vartotojais ir žino, kiek ir kokių prekių reikės pagaminti ar parduoti. Didelėse įmonėse kiekviena tarnyba turi savo planuotoją, kuris ir rengia planus. Šiuo atveju planai gali būti pareng-ti labai kokybiškai ir greitai, nes kiekvienas planuotojas smulkiai žino savo tarnybos ypatumus. Tačiau čia yra vienas trūkumas – būti-na kruopščiai derinti atskirų tarnybų planų rengimą.

2. Įmonės specializavimosi lygio. Remiantis daiktine ar regioni-ne specializacija dažnai kuriami pelno centrai.

3. Planavimo, valdymo specialistų kvalifikacijos ir nuostatos. Čia veikia personalinis veiksnys. Realiose struktūrose labai dažnai atskirų funkcijų vykdymas priskiriamas tam žmogui, kuris geriausiai tai sugeba atlikti, nesvarbu, kuriame skyriuje jis formaliai dirba. La-bai svarbi vadovybės nuostata – planavimo koncepcija. Yra demok-ratinio kolektyvinio planavimo šalininkų, kurie suteikia kolektyvams daugiau teisių, sprendžia daugelį klausimų kolegialiai. Yra autokratų,

122

kuriems arčiau širdies centralizuoto planavimo modeliai. Pastarieji diegs juos, neatsižvelgdami į realias aplinkybes.

4. Informacijos apdorojimo metodo. Informacijos apdorojimo automatizuotos duomenų sistemos leidžia pritaikyti įmonėje iš esmės kitus organizavimo variantus. Naujų informacinių technologijų įdie-gimas leidžia sumažinti informacijos apdorojimo gaišlumą ir sujungti anksčiau specializuotas darbo vietas.

Planavimas turi remtis patikima informacija, todėl įmonėje turi būti sukurta patikima informacinė bazė. Ją kuriant reikia laikytis šių pagrindinių principų: turi būti sukurta planinių apyskaitinių rodiklių sistema, kuri teisingai rodytų susidariusią situaciją, būtų lengvai ir tiksliai apskaičiuojama.

Normatyvinė bazė. Ji turi būti moksliškai pagrįsta (apimties, struktūros ir sudarymo požiūriu), pažangi (atitikti bent vidutinius laimėjimus), atitikti rinkos pripažįstamas sąnaudas. Planavimo nor-matyvinę bazę sudaro ištisas normatyvų kompleksas:

Pagrindinių gamybinių fondų naudojimo normos (įrengimų, ga-mybinių pajėgumų naudojimo, išdirbio, gamybinio ciklo trukmės, amortizacinių atskaitymų normos ir kt.);

Apyvartinių lėšų naudojimo normos (apyvartų skaičius ir truk-mė, materialinių išteklių ir energijos naudojimo normos ir kt.);

Darbo jėgos naudojimo normos (darbo laiko naudojimo normos, darbo imlumas, išdirbis, darbo jėgos limitai ir kt.);

Gamybinio proceso organizavimo normos (remonto, nebaigtos gamybos normos ir kt.)

Produkcijos kokybės normos (pažangios produkcijos dalis, ilga-amžiškumas, patikimumas ir kt.);

Kapitalinių įdėjimų normos, vartojimo normos, aptarnavimo normos ir kitos.

3. Eksperimentinio vertinimo duomenys. Juos galima būtų suta-patinti su normomis. Skirtumas tas, kad normos dažniausiai nustato-mos analitiniu skaičiuotiniu būdu, ekspertiniai vertinimai priskiriami patyriminiams metodams.

123

Periodiniai planai Objektiniai planai

1. Ilgalaikiai-strateginiai2. Vidutiniai-taktiniai3. Trumpalaikiai-operatyvūs

1. Vystymo ir tyrimų2. Ekonominio efektyvumo didinimo3. Pardavimų4. Gamybos5. Kapitalinės statybos6. Gamtos apsaugos7. Aprūpinimo8. Personalo9. Savikainos, pelno ir gamybosefektyvumo10. Finansinis11. Kolektyvo socialinės plėtros

Verslo įmonės planų sistema

8.1 pav. Įmonės planų sistema

Periodinis planavimas. Įmonės sprendžiami uždaviniai dauge-liu atvejų reikalauja ilgo jų paruošimo ir įdiegimo laiko. Naujo ga-minio įdiegimas pradedamas rinkos analize, vėliau gaminys kuria-mas, sudaroma technologija, gaunami nauji įrengimai, pertvarkoma gamyba ir t. t. Visa tai dažnai vyksta ne vienu metu, ir visu šiuo lai-kotarpiu darbai turi būti atliekami planingai. Planavimo praktikoje priimta tokia planavimo terminų sistema:

Ilgalaikis – strateginis planavimas (daugiau kaip 5 metai). Tai problemos sprendimo procesas siekiant pritaikyti organizaciją jos ateities aplinkai. Tai yra procesas, kuriam vykstant būtina numatyti įvykius ir spręsti, kas įmanoma ir būtina padaryti, kad organizacija pasinaudotų galimybėmis ir gautų naudos, ir apsisaugotų nuo visko, kas trukdo jos sėkmei ir gresia išlikimui.

Strateginio lygio klausimus sprendžia aukščiausios įmonės val-dymo grandys: vadovas ir jo pavaduotojai, kai kurių padalinių vado-vai. Sprendžiant šio lygio klausimus dažnai dalyvauja ir įmonės sa-

124

vininkų atstovai ar specialiai tokiems klausimams spręsti sudaryti valdymo organai: direktorių taryba, valdyba ir pan.

Strateginio planavimo rezultatas yra pagrindinė strategija, kurią gali papildyti kelios tam tikros veiklos srities strategijos (personalo, gamybos ir kt.). Strateginis planas tarsi nubrėžia liniją, kurios įmonė numato laikytis, siekdama savo tikslų. Kadangi jis aprėpia ilgą laiko-tarpį (ne mažiau 3–5 metus), jame neįmanoma smulkiau numatyti visų detalių.

Strategijos rengimas ir jos įgyvendinimo administravimas apima penkis skirtingus uždavinius:

Vadovybė turi pagrįsti verslo idėją ir sukurti organizacijos vizi-ją. Tai susiję su organizacijos paskirties (misijos) ir tikslų formula-vimu;

Organizacijos paskirtis (misija) turi būti atspindėta (parodyta) il-galaikiuose ir trumpalaikiuose tiksluose;

Vadovybė turi sukurti organizacijos būseną ir ateities viziją ati-tinkančią strategiją;

Vadovybė privalo laiduoti, kad pasirinkta strategija būtų vyk-doma veiksmingai ir duotų naudos;

Vadovybė privalo vertinti strategijos vykdymą ir daryti organi-zacijos paskirties, tikslų strategijos arba jų įgyvendinimo pataisas, atsižvelgdama į patirtį, besikeičiančias sąlygas, naujas idėjas ir gali-mybes. Periodinis planavimas apima pastoviai vykstančius, nuolat pasikartojančius procesus. Sukuriama standartinė planuojamų objek-tų sistema, kuri laiku planuojama ir valdoma. Periodinis planavimas numato bendrų planų paskirstymą atskiriems padaliniams, vykdyto-jams. Tokiu būdu sujungiamas dalinis ir bendrasis planavimas. Peri-odinių planų hierarchija parodyta 8.2 pav.

Strateginis mąstymas ir apgalvota strategijos vadyba teikia orga-nizacijai daug privalumų. Vienas svarbiausių privalumų tas, kad stra-teginiame planavime akcentuojama organizacijos konkurencinė pri-gimtis. Strateginio planavimo procesas vadovui leidžia analitiškiau mąstyti apie organizaciją, jos aplinką ir naudingo veikimo įvairias galimybes. Antras svarbus strateginio planavimo privalumas tas, kad

125

strateginis planas nustato įmonės ribas, ir nurodo formalią organiza-cijos kryptį. Tai padeda savininkams, vadovams ir tarnautojams su-telkti dėmesį į konkrečius tikslus ir aktyviai jų siekti. Trečiasis svar-bus strateginio planavimo privalumas tas, kad jis leidžia vadovui imituoti popieriuje ateitį – tai nebrangus metodas, padedantis vado-vui daryti geresnius sprendimus įžvelgiant ateities galimybes ir grėsmes.

MISIJA

STRATEGINIAI PLANAI

TAKTINIAI PLANAI

OPERATYVINIAI PLANAI

Sukuria:Steigėjas, direktorių valdyba arba aukščiausio lygio vadovai

Aukščiausio ir vidurinio lygio vadovai

Vidurinio bei žemiausio lygio vadovai

Vidurinio bei žemiausio lygio vadovai

8.2 pav. Periodinių planų hierarchija

Vidutinis – taktinis planavimas (1–5 metai). Tai trumpalaikių įmonės tikslų ir būdų jiems pasiekti numatymas, tam tikros strategi-nio plano atkarpos detalizavimas.

Taktinis planavimas nuo strateginio skiriasi keletu požymių. Jis: Yra skirtas tik strateginiam planui konkretizuoti ir atskleisti

praktinius jo įgyvendinimo būdus; Apima trumpesnį laikotarpį negu strateginis; Atliekamas žemesnės valdymo grandies specialistų.

126

Trumpalaikis – operatyvinis planavimas (iki 1 metų). Tai trumpo laikotarpio detalus kalendorinis planas. Statyboje operatyvie-ji planai įprastai yra ketvirčio, mėnesio ir savaitės ar dienos. Juose nurodoma, ką, kas ir kada turi atlikti.

Pagrindiniai operatyvinio gamybos planavimo uždaviniai yra šie: detalizuoti ir paskirstyti gamybinę programą bei kitus rodiklius pagal jų vykdymo laiką (šio uždavinio sprendimas turi padėti tolygiai apkrauti įrengimus, gamybinius plotus, darbo jėgą, laikytis sutartimis nusatytų gatavos produkcijos tiekimo terminų), konkretizuoti ir pa-teikti cechams, barams, brigadoms ir darbo vietoms užduotis kartu nurodant įvykdymo terminus; rengti pažangius kelendorinius plani-nius normatyvus (nustatyti gamybos ciklo trukmę, optimalų detalių ir gaminių partijų dydį, įdirbių dydį ir t. t.); aprūpinti darbo vietas ža-liavomis, medžiagomis, ruošiniais, detalėmis, įranga, įtaisais, įran-kiais; sudaryti darbo objektų eigos laike bei erdvėje grafikus ir pa-teikti juos vykdytojams; koordinuoti susijusių cechų, barų, brigadų, darbo vietų darbą; kontroliuoti ir reguliuoti (dispečerizuoti) gamybos eigą. Šių uždavinių sprendimas sudaro sąlygas darniai ritmingai dirb-ti visiems struktūriniams padaliniams ir tolygiai gaminti gatavą pro-dukciją.

Visi šie planai sudaro vieningą planavimo sistemą, jie vienas ki-tą papildo. Planų trukmė glaudžiai susijusi su jų patikimumu. La-biausiai tikimybiniai yra strateginiai planai, tiksliausi – operatyviniai. Tai lemia ir planų detalumą. Perspektyvinių planų nerekomenduotina per daug detalizuoti, nes paprastai juos vis tiek reikia koreguoti. La-bai svarbu užtikrinti šios planų sistemos nepertraukiamumą. Todėl įmonėse reikia taikyti nenutrūkstamo planavimo sistemą, kuriai įgy-vendinti būtina sudaryti ir nuolat atnaujinti mažiausiai dvimetį įmo-nės planą.

Projektinis planavimas. Įmonėje vyksta procesai, netelpantys į griežtai nustatytus standartinius laikotarpius. Tokie procesai planuo-jami kaip atskiri projektai. Prie tokių projektų galima priskirti rinkos tyrimą, filialų statybą, naujų gaminių įdiegimą, didelių įrengimų pas-tatymą ir išbandymą. Projektinius planus sąlygoja bendrieji įmonės

127

tikslai arba juos lemia aplinkos pokyčiai. Projektiniai planai būtinai turi būti įkomponuojami į periodinius planus, atsižvelgiant į jų rezul-tatus.

Projektiniam planavimui keliami šie reikalavimai: Projektų rezultatai ir sąnaudos turi būti įvertintos įgyvendina-

muose periodiniuose planuose; Būtinai turi būti atsižvelgta į atskirų projektų tarpusavio ryšį; Atskiri projekto etapai turi būti kontroliuojami sudarant faktiš-

kas kalkuliacijas, vykdymo tinklinius grafikus. Objektinis planavimas. Kiekvienoje įmonėje sukuriama plana-

vimo sistema, apimanti planavimo objektų (veiklos sričių, padalinių, vykdytojų), planuojamų rodiklių nurodymą. Kiekviena gamykla, pramonės įmonė kuria savo konkrečią planavimo sistemą, su konkre-čiais plano skyriais ir planuojamaisiais rodikliais.

Galimi šie plano skyriai: Vystymo ir tyrimų planas. Čia numatomas naujų gaminių kūri-

mas, organizacijos plėtros planas. Gamybos ekonominio efektyvumo didinimo planas. Čia numa-

tomos priemonės, padedančios padidinti gamybos efektyvumą. Pardavimų planas. Numatomos pardavimų apimtys, kainos, par-

davimų segmentai. Gamybos planavimas. Gaminiai paskirstomi padaliniams, ap-

skaičiuojamas gamybinio pajėgumo panaudojimas. Kapitalinės statybos planas. Numatomas stambių priemonių die-

gimas, statybos. Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo pla-

nas. Čia numatomos priemonės, skatinančios saugoti ir racionaliai naudoti vandens bei mineralinius išteklius, saugoti oro baseiną.

Aprūpinimo planas. Tai aprūpinimo materialiniais ištekliais pla-nas.

Personalo planas. Čia išskiriami darbo našumo, personalo ir dar-bo užmokesčio planai.

Savikainos, pelno ir gamybos efektyvumo planas. Tai planas, kuriame įvertinamas gamybos pasiekimas.

128

Finansinis planas. Čia vertine išraiška apibendrinami visos įmo-nės veiklos rezultatai, apskaičiuojamas ir paskirstomas pelnas.

Kolektyvo socialinės plėtros planas. Čia numatomos socialinės infrastruktūros kūrimo priemonės.

Pateiktoji einamojo planavimo struktūra nestandartizuota ir ne-privaloma. Kiekviena įmonė suformuoja individualią planų sistemą, tačiau šie uždaviniai šiaip ar taip sprendžiami kiekvienoje įmonėje.

8.1. Sprendimo priėmimo procesas Įmonės veiklos rezultatas – produkcija. Produkcijai sukurti rei-

kalinga daug ir įvairių tam tikrų savybių bei kitų specifinių sąlygų, o sėkmingam verslo įmonės egzistavimui reikalingas valdymas. Pa-grindiniai valdymo elementai yra:

– valdymo mechanizmai; – valdymo sprendimai; – informacija; – valdymo ištekliai. Valdymo mechanizmas – vadovaudamosi atitinkamais princi-

pais, valdymo funkcijas atliekančios suinteresuotos grupės. Valdy-mui reikalingos priemonės gali būti įvairios, dažniausios – tai komu-nikacijos priemonės, įvairi programinė įranga, įvairūs matavimo prietaisai, taip pat administracijos biurai ir laikini pastatai, biurų įranga, kompiuteriai. Valdymo mechanizmo procesus atlieka darbuo-tojai, vykdantys valdymo funkcijas. Jie rengia ir priima valdymo sprendimus (Tamošaitienė, 2009).

Valdymo sprendimai – tai valdymo proceso produkcija. Jais re-miantis veikiamas ir keičiamas norima kryptimi valdymo objektas. Viename įmonės gyvavimo etape priimami valdymo sprendimai, kitame įmonės gyvavimo etape jie tampa ištekliais. Sprendimai – tiesiogiai susiję su atitinkamos produkcijos atsiradimu.

Informacija – tai valdymo proceso pagrindas. Ja remiantis prii-mami visi valdymo, organizavimo, technologijos parinkimo spren-dimai. Informacija – pagrindinis valdymo proceso išteklius.

Valdymo ištekliai skiriami į dvi grupes: aktyvius ir pasyvius.

129

Vertinti reiktų kompleksiškai verslo įmonės mikro-, mezo- ir makroaplinką (8.3 pav.). Pastato statybos planavimo etape gali būti naudojama daugybė priemonių, metodų ir informacijos (Zavadskas ir kt. 2008), tačiau galutinį sprendimą priima sprendimų priėmėjas. Sprendimai priimami šia seka: prognozuojant; planuojant; formuluo-jant problemas, galimas alternatyvas; parenkant geriausią alternaty-vą; suteikiant sprendimui įgyvendinti reikalingus išteklius. Sprendi-mus statyboje tyrė Zavadskas (1987), įmonių ekonomikoje sprendimus tyrė Lydeka, Drilingas (2001), projektų valdymo – Neve-rauskas ir kt. (2007).

8.3 pav. Pastato statybos tikslo siekimo etapai (Tamošaitienė 2009) Pagal literatūros šaltinius sprendimai priimami visuose statybos

procesų etapuose: vykdymo ir koordinavimo etape, kai reikia spren-dimus koreguoti. Priimamų sprendimų rezultatai vertinami pasibai-gus statybos procesui. Priimant sprendimus pastato statybos etapuose dalyvauja įvairios suinteresuotos grupės.

Mūsų pasaulis, išskyrus gamtą, sudarytas iš materializuotų sprendimų. Namai, keliai, vanduo, tekantis iš čiaupo, vaikų gimimas, kelių spūstys yra kieno nors kadaise priimtų sprendimų rezultatas. Mūsų pasaulis yra geras tiek, kiek geri mūsų sprendimai.

130

Mes gyvename socialinėje erdvėje, kur kas nors jau yra priėmęs daugybę sprendimų. Galima teigti, kad anksčiau priimti sprendimai lemia šios erdvės struktūrą. Mūsų įmonės taip pat sudarytos iš kieno nors kadaise priimtų sprendimų. Apskritai galima teigti, kad visas mūsų gyvenimas susideda iš problemų ir sprendimų, kuriuos mes priimame (arba nepriimame), kad įveiktume tas problemas.

Didžiausia dalis atsakomybės už svarbių įmonės sprendimų pri-ėmimą tenka aukščiausio valdymo lygiui. Vadovas negali priimti sprendimo neapgalvotai, tam reikia žinių. Sprendžiant bet kokį užda-vinį ar priimant bet kokio lygmens sprendimą reikalingos žinios arba, kitaip tariant, informacija. Informacija – žinios, kurios surinktos re-miantis specialistų patirtimi, pagrįstos esama situacija rinkoje, vyrau-jančiomis tendencijomis. Turima informacija turi atsakyti į daugelį klausimų ir pagrįsti atsakymus (Liao ir kt. 2009). Informacija – ži-nios apie faktus, įvykius, daiktus, procesus, sąvokas ir kitus objektus, kurios tam tikrame kontekste turi kokią nors prasmę. Informacija svarbi priimant sprendimus, kurie taip pat skatina vystymosi proce-sus mokslo, technikos ir kitose srityse. Žinių valdymą nagrinėjo Po-llalis ir Dimitriou (2008), informacijos kokybę – Michnik ir Lo (2009). Informacijos naudingumą gali lemti detalumas, aiškumas, išsamumas, patikimumas, kokybė (Michnik, Lo 2009) ir kitos savy-bės (Zavadskas et al. 1999; Banaitis, Banaitienė 2006). Informacija naudojama labai įvairiai. Tai priklauso nuo informacijos reikšmės ir trukmės, per kurią informacija nepraranda savo vertės. Informacija, susijusi su pastato statybos procese dalyvaujančiomis suinteresuoto-mis grupėmis, reglamentuojama normatyviniais aktais (Keršulienė 2008). Informaciją galima naudoti labai daug kartų. Naudojama ji nepraranda kokybės, dirbant su ja nustatomos klaidos. Kai kuriais atvejais turimą informaciją sunku gauti ir panaudoti dėl šių priežas-čių:

1. Nuolatinio informacijos kitimo. 2. Aplinkybių kaitos, vykstant statybos procesams, informacija

dažnai nesuderinama su planuojamais rezultatais.

131

3. Vidutinėse ir mažose įmonėse gali būti sudėtinga kaupti atlik-tų darbų rezultatų istoriją.

4. Sukaupti duomenys gali būti nepatikimi. Remiantis apžvelgta literatūra apibendrintos informacijos rūšys

ir savybės bendrame vystymosi procese pavaizduotos 8.4 paveiksle. Nepriklausomai nuo pastato statybos etapo, informacija yra neatsie-jama ir būtina statybos procesų dalis. Išskirtinis dėmesys skiriamas pastato statybos planavimo etapui, planuojant priimti sprendimai turi įtakos kitiems etapams.

IN

F O M A C IJ

A

VYSTYMOSIPROCESAS

TECHNINIŲPRIEMONIŲ

TOBULINIMAS

VYSTYMOPROCESASVYSTYMOSIPROCESAS

PASIKEITIMOPROCESO

APIBRĖŽIMAS

ALTERNATYVŲFORMAVIMAS

KARTOTINISNAUDOJIMAS

REIKALAVIMŲPAKEITIMAS IŠTEKLIŲ

PERSKIRSTYMAS

PRODUKTORAIDA

GRĮŽTAMOJORYŠIO

NUSTATYMASVYSTYMOPROCESAS

Pagrindžiantiprojekto tikslus

Inovatyvi Operatyvi Unikali SpecifinėKompleksinė

PatikimaAiški

ApribojantiR

Lyginamoji Kokybinė

Kiekybinė

PROCESŲRAIDA

RODIKLIŲFORMAVIMAS

8.4 pav. Informacija sprendimų priėmimo procese (Tamošaitienė, 2009)

Vertinant turimą informaciją turi būti atsižvelgta į: – operacijų kartojimosi kiekį ir vietą; – darbų vietą ir prieinamumą prie informacijos; – statybos sudėtingumą; – žinių sistemą ir įgūdžius; – darbų apimtis; – kokybės reikalavimus; – sprendimo priėmimo sąlygas; – kainas ir išlaidas. Svarbūs sprendimų priėmimo proceso elementai yra žmonių san-

tykiai ir laikas. Priimant sprendimus labai svarbūs kitų sprendėjų

132

sprendimai suinteresuotų grupių atžvilgiu. Sprendimo priėmimas susieja nagrinėjamos įmonės dabartį su ateitimi.

Rengiant valdymo sprendimą reikia atsižvelgti į atskirus veiks-nius, darančius įtaką jų kokybei. Pirmiausia – vadovo asmenybė. Valdymo sprendimai atspindi vadovo, vadovavusio to sprendimo priėmimui, vertybes, jų sistemą: padorumą, moralę, patriotizmą ir pan. Rengiant valdymo sprendimus būtina įvertinti aplinkos veiks-nius, pavojų. Aplinka gali būti aiški, rizikinga ir neapibrėžta. Kai aplinka aiški, tikslai žinomi, labai lengva paruošti alternatyvius sprendimo variantus. Kai aplinka rizikinga ir sunku numatyti galimas situacijas, negalima aiškiai nurodyti sprendimo būdo, tuomet naudo-jamas tikimybių metodas, t. y. kokiam rizikos laipsniui esant galima valdymo sprendimo tikimybė. Rizikos tikimybė nustatoma statisti-niais metodais; kai laukiamų rezultatų tikimybės apskaičiuoti nega-lima, o galima juos tik spėlioti, aplinka yra neapibrėžta. Čia svarbų vaidmenį vaidina laikas. Laikas gali pakeisti sąlygas ir padaryti visus pasirinktus kriterijus nenusakomais, dėl to tikslinga valdymo spren-dimą priimti kiek galima greičiau. Visais trim atvejais vadovui reika-linga informacija problemai apibūdinti problemą, esamą situaciją, geidžiamą tikslą ir pan. Kai reikalinga informacija neprieinama, tais atvejais naudojami matematiniai metodai, operacijų tyrimas ir kitokie valdymo teorijos metodai.

Vienų, anksčiau priimtų valdymo sprendimų kokybė, kaina, nauda ir kt. rodikliai panaudojami rengiant kitus, naujus valdymo sprendimus. Tų sprendimų ruošimas yra nuolatinis, nesibaigiantis procesas. Svarbiausias dalykas yra suspėti laiku priimti sprendimą.

Sprendimų rengimas yra vadovo veikla bendradarbiaujant su žmonėmis, neminint vadybos funkcijų – planavimo, organizavimo, motyvavimo ir kontrolės. Vieno valdymo lygio kontaktai padeda koordinuoti veiklą tarp lygiagrečių padalinių. Toks bendravimas ug-do lygiateisius santykius ir gerina tarpusavio supratimą. Bendradar-biaudami su pavaldiniais vadovai sužino apie jų problemas, gauna idėjų ir pasiūlymų. Vadovas, žinodamas tikrąją padėtį kolektyve, gali su darbo grupe pasiūlyti sprendimų variantus ir priemones.

133

Sprendimų rengimui turi didelę įtaką gaunama informacija. Jos teisingumas, ar yra pakankamai duomenų sprendimui rengti.

Bet kurio lygio sprendimams priimti yra reikalinga informacija. Visi vadovai bei jų štabai perdirbinėja informaciją ir perdavinėja ją vieni kitiems, kol ji tampa sprendimu. Dabartiniu metu nepaliaujamai susiduriame su informacijos srautų didėjimu, dėl šios priežasties va-dovams yra svarbu ne tik turėti reikalingą informaciją, bet kad ji būtų tinkamai sukaupta ir parengta naudoti.

Kiekvienam sprendimo rengimui turi įtakos tam tikri veiksniai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti:

a) vadovo asmenybė – sprendimas tam tikru mastu atspindi va-dovo vertybių sistemą – gėrio ir blogio supratimą, moralę, padorumą;

b) aplinka – rengiant sprendimą visada reikia įvertinti aplinkos keliamą pavojų, ji apibūdinama kaip aiški, rizikinga ar neapibrėžta. Aiški – kai tiksliai žinomas kiekvieno varianto rezultatas; rizikinga – kai negalima aiškiai nurodyti sprendimo efekto, bet žinoma kiekvie-no rezultato tikimybė; neapibrėžta – kai potencialių rezultatų tikimy-bės apskaičiuoti negalima.

c) laikas – galima pakeisti sąlygas, kad sprendimo įvertinimui parinkti kriterijai gali netikti;

d) informacija – ji visada reikalinga problemai spręsti, žinios, surinktos vadovui, teikiamos tinkamam sprendimui paruošti.

8.2. Sprendimų priėmimas Sprendimų priėmimas – tai vieno pasirinkimas iš kelių veikimo

būdų. Kiekvienas sprendimas turi įmonę ar jos padalinį artinti prie tikslo, dėl to naudingas tik realus sprendimas, kuris iš tikro bus įgy-vendintas.

Sprendinių priėmimas valdyme yra labiau susistemintas proce-sas negu buityje, nes vadybininko sprendimai turi įtakos daugelio žmonių gyvenimui ir yra susiję su didelėmis pinigų sumomis. Atsa-komybė už svarbų organizacinį sprendimų priėmimą – sunki našta, ypač aiškiai pasireiškianti aukščiausio valdymo lygyje. Vadovas ne-gali priimti sprendimo, neapgalvojęs, tam reikia žinių.

134

Kompetencija priimant sprendimus yra svarbi daugiau negu kas nors kita. Ji sprendimų priėmimo procese vaidina kelis vaidmenis:

1. specialisto, kuris reguliuoja įvairius sutrikimus darbe; 2. išteklių skirstytojo; 3. kompromiso skirstytojo.

8.3. Problemų nustatymas Sprendimų priėmimas susijęs su problemų ir galimybių nusta-

tymu. Kas yra problema? Problema – sunkumai, kuriuos reikia paša-linti. Yra dvi nuomonės problemos supratimo klausimu:

1. problema atsiranda tada, kai neįvyksta tai, kas turėjo įvykti; 2. kaip problema suprantama potenciali galimybė. Pirmiausia reikia nustatyti problemą: sakome nustatyti, tai reiš-

kia pusiau išspręsti. Nukrypimas nuo plano vadovui sukelia proble-mų: skundžiasi vartotojai, atsistatydina darbuotojai, konkurentų veik-la. Priežasčių nustatymas: nustatant priežastis reikia išanalizuoti rinką, pasikviesti konsultantų su darbuotojais, atlikti apklausą su pirkėjais.

Problemos diagnozės apibūdinimui yra skiriami du būdai: a) problema yra situacija, kai nepasiektas tikslas. Apie ją suži-

nome tuo atveju, jeigu mūsų užsibrėžtas tikslas neįvyko; b) problemą sukuria situacija, kai kas nors turėjo įvykti, bet taip

neatsitiko. Problemos nustatymas nėra lengvas procesas, todėl sakoma, kad

tinkamai suformuluota problema jau yra pusė sprendimo. Šio proce-so pirmas žingsnis yra sutrikimų simptomų nustatymas, kuris tik išryškina esamą problemą, bet jų pašalinimas pačios problemos neiš-spręs. Problemos radimas yra susijęs su informacija apie dalyko es-mę. Suradus ją reikia apsvarstyti, ką iš tikro galima padaryti – ar pakaks jai išspręsti įmonės turimų išteklių, nes problemos priežastys gali būti išorės aplinkoje. Kartu reikia parengti kriterijus alternaty-voms vertinti.

135

8.4. Problemų sprendimo būdai Dažniausiai problemos sprendimui yra ruošiami keli būdai ir

rengiami alternatyvūs sprendimai. Šios alternatyvos yra įvertinamos pagal iš anksto parengtus kriterijus. Teisingai nustačius problemą, apsvarsčius galimas alternatyvas, pats sprendimo priėmimas nėra sudėtingas, bet jis neduos naudos, kol nebus įgyvendintas. Tik tada paaiškės ar iš tikrųjų yra vertingas. Sprendimą įgyvendinus, reikia išmatuoti ir įvertinti gautus rezultatus, ir palyginti juos su lauktai-siais.

Kiekvienai valdymo funkcijai taip pat būdingi tam tikri tipiniai sprendimai. Sprendimai gali būti:

1) programuoti – jie priimami nuosekliai realizuojant jau žino-mus etapus ar veiksmus. Jų atveju galimų alternatyvų skaičius ir pa-sirinkimas yra riboti. Tokie sprendimai remiasi patirtimi ir panaudo-jami kuo nors panašiomis sąlygomis;

2) neprogramuoti – tokie sprendimai reikalingi esant naujoms si-tuacijoms ar nežinomiems veiksniams. Šiems sprendimams priimti reikia parengti naujų procedūrų, o pasirinkimas yra gerokai platesnis;

3) gryni – tokių sprendimų tipai pasitaiko retai, dauguma jų yra aukščiau minėtų tipų deriniai.

Praktikoje absoliučiai programuojamų ir neprogramuojamų sprendimų nėra. Kylant hierarchijos laiptais nuo žemiausių vadovų iki aukščiausių, neprogramuotų sprendimų gausėja.

Dažniausiai sprendimas yra prieštaringų vertybių balansas ir blogesnis už optimalų, nes rasti visapusišką sprendimą ne visada galima. Patį sprendimą rasti nesunku, sunkiau rasti gerą sprendimą. Iš tikro sprendimo priėmimas yra psichologinis procesas ir gali rem-tis tiek logika, tiek jausmais.

Bet koks valdymo sprendimas, ir pats racionaliausias, turi pozi-tyvinius ir negatyvinius bruožus. Negatyvūs bruožai, požymiai be abejo vaidina ir negatyvų vaidmenį, atsiranda nepatenkintų priimtu sprendimu žmonių, kurie stengiasi tokį sprendimą pakeisti ir tuo pa-čiu kenkia visai valdymo sistemai, priimtų valdymo sprendimų įgy-vendinimui. Tiek priimant valdymo sprendimus, tiek juos įgyvendi-

136

nant reiškiasi per daugelį kartų sukaupta žmonių patirtis, gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimas ir kt. veiksniai.

Svarbu pažymėti, kad visi sprendimai turi neigiamų pasekmių kurioms nors įmonės dalims. Taigi visiškai gero sprendimo priimti negalima. Dėl šios priežasties įmonę reikia nagrinėti sistemingai ir nustatyti sprendimo pasekmes visoms jos dalims. Kad iš galutinio tikslo jis būtų geriausias, sprendimų priėmimų situacijos skirstomos pagal skalę nuo tikrumo iki netikrumo:

1) tikrumas – kai žinomas tikslas, tiksli, įvertinta ir patikima in-formacija apie visų svarstomų alternatyvų rezultatus. Rizika - rizi-kuojama tuomet, kai negalime tiksliai numatyti alternatyvaus rezulta-to, bet turima pakankamai informacijos nuspręsti tikimybę.

2) netikrumas yra tada, kai mažai, arba nieko nežinoma apie al-ternatyvas ar jų pasekmes. Vadovai priima sprendimus. Sprendimo priėmimas – psichologinis procesas. Žmogaus elgesys ne visada lo-giškas. Todėl sprendimų priėmimų būdai svyruoja nuo spontaniškų iki absoliučiai logiškų.

Priimant sprendimus yra galima rizika. Rizikuojama tuomet, kai negalima tiksliai numatyti alternatyvaus rezultato, bet turima pakan-kamai informacijos nuspręsti tikimybę. Netikrumas yra tada, kai ma-žai arba nieko nežinoma apie alternatyvas ar jų pasekmes. Dažniau-siai netikrumo šaltinis yra išorinės sąlygos. Vadovai priima sprendimus, o tai yra psichologinis procesas. Sprendimai gali būti intensyvūs, pagrįsti tam tikrais vertimais, lyginimais ir racionalūs. Intensyvūs sprendiniai grindžiami tik nuojauta, jog jis teisingas.

Sprendimai pagrįsti tam tikrais vertinimais – tai pasirinkimas kurį lemia žinios ar sukaupta patirtis. Jis naudojamas todėl, kad dau-guma situacijų įmonėse kartojasi.

Racionalus sprendimo priėmimo procesas yra nepabaigiamas su-sijusių veiksmų nuoseklumas, kurį sudaro:

1. Problemos diagnozė. Valdymo problemai apibūdinti taikomi du metodai: 1) laikoma, kad valdymo problemas diktuoja situacijos ir remiantis konkrečia situacija turi būti formuojamas valdymo spren-dimo tikslas; 2) siekiama numatyti galimas situacijas ir būdus, kaip

137

užbėgti joms už akių. Šitą atlikti nelengva, todėl jau valdymo pro-blemos suformulavimas jau yra pusė sprendimo.

2. Apribojimų ir kriterijų sprendimui suformulavimas. Kuriant racionalius valdymo sprendimus didelis vaidmuo tenka kriterijų su-formulavimui bei alternatyvų paruošimui. Kriterijai reikalingi alter-natyvinių valdymo sprendimų įvertinimui. Kai teisingai parinkti kri-terijai, objektyviai įvertintos alternatyvos, pasirinkti sprendimą labai paprasta.

3. Alternatyvų paruošimas. 4. Alternatyvų įvertinimas. 5. Vienos iš alternatyvų pasirinkimas. 6. Įgyvendinimas ir kontrolė. Planavimas valdymo procese: 1. Planavimo sąvoka yra svarbiausia iš valdymo funkcijų. Be

plano negalima efektyviai organizuoti. Jis gauna atsakyti į klausi-mus: 1) kur esame dabar? Išaiškinti stiprias ir silpnas įmonės puses ir įvertinti firmos vidines galimybes; 2) kur norima eiti? įvertinama aplinka, su kuria firmai teks susidurti; kurią teks įvertinti; 3) kaip rengiamasi eiti pirmyn? Tiek bendrais bruožais, tiek konkrečiais sprendimais, galimybės. Planavimas nėra vien tik planų sudarymo procesas, jo sąvoka platesnė. Tai būdai, kurių pagalba vadovybė su-telkia visų įmonės narių pastangas įmonės tikslų įgyvendinimui. Su-sideda iš dviejų stadijų: 1) įmonės tikslų nustatymo; 2) priemonių tiems tikslams įgyvendinti parinkimo.

2. Įmonės tikslai. Įmonės tikslai svarbūs dėl šių priežasčių: 1) suteikia veiklai kryptingumą; 2) padeda sutelkti pastangas; 3) yra orientyras įmonės planams ir sprendimams; 4) padeda įvertinti pa-žangą. Įmonės tikslų hierarchijoje išskiriamas pagr. svarbiausias iš-skirtinas tikslas: aiškiai suformuluota egzistavimo priežastis vadina-ma įmonės misija. Misija – tai visos veiklos loginis pagrindas ir atspindi įmonės egzistavimo prasmę. Kiti tikslai tarnauja tai misijai.

3. Planavimo tipai. Tikslai neturi prieštarauti vieni kitiems, bet padėti įgyvendinti vieni kitus. Tikslai bus planavimo dalis, jeigu jie teisingai: suformuluoti, apie juos suformuoti visi žemesni vadovai ir

138

darbuotojai, ir skatinamas jų įvykdymas informuojant apie vykdymo eigą.

4. Verslo įmonės strategijos sąvoka. Įmonės valdomos pagal du planų tipus: strateginius ir operatyvinius. Abu planų tipai susiję su esminiais santykiais, kurių pagalba siekiama tikslų. Strateginiai pla-nai apima santykius tarp žmonių, ne tik įmonėje, bet ir su žmonėmis kitose įmonėse. Operatyvūs – susiję su žmonių santykiais įmonės viduje. Strateginiai planai atspindi supančios aplinkos pokyčius ir padeda prisitaikyti prie jos. Jie numato, kaip veikti atsakant į kitų veiksmus.

Veiklos organizavimas: 1) kaip struktūrizuoti įmonės darbą (kokie blokai, skyriai ir

pan.); 2) kokius sprendimo priėmimus patikėti tam tikro lygio vado-

vams; 3) ar verta keisti įmonę dėl aplinkos. Motyvavimas: 1) ko labiausiai reikia pavaldiniams; 2) kokiu mastu jų poreikiai patenkinami siekiant įmonės tikslų; Kontrolė: 1) kaip matuoti darbo rezultatus; 2) kaip dažnai vertinti rezultatus; 3) kokie rezultatai siekiant tikslo. Kontrolės savybės:

a) strateginis kryptingumas. Turi būti nustatyta pagrindinės veiklos atlikimo arba rezultatų sritys (pvz., gali būti kiekybiniai, bet ne kokybiniai nukrypimai);

b) rezultatų analizė ir jų skelbimas. Svarbu ne informacijos rinkimas, o išvados, gautos iš analizės;

c) operatyvumas. Kontrolė, kaip ir planai, turi prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų.

Svarbūs sprendimų priėmimo proceso elementai yra žmonių san-tykiai ir laikas. Priimant sprendimus labai svarbūs kitų sprendėjų

139

sprendiniai (jie neturi keistis). Kaip sprendimas paveiks konkurentus ir pan.

8.5. Daugiatikslio vertinimo metodai verslo planavime Sprendimai yra susiję su problemomis, o problemų sprendimai

grindžiami daugiatikslio vertinimo metodų taikymu problemoms spręsti. Pagrindiniai operacijų tyrimo bruožai yra:

1. Mokslo metodo naudojimas. 2. Orientacija į sistemas. 3. Modelių naudojimas Stebėjimo metu surenkama informacija ir ji analizuojama. For-

muluojama hipotezė, apsvarstomi veiklos variantai ir jų poveikis situacijai. Atliekama problemos komponentų savitarpio ryšių prog-nozė. Po to hipotezė tikrinama analizuojant padaryto sprendimo re-zultatus. Analizuojant antrą tyrimo bruožą galima pasakyti, kad sis-teminė orientacija išplaukia iš to, kad įmonės yra atviros sistemos. Apžvelgus šiuos du bruožus, trečioji operacijų tyrimo ypatybė yra modelių naudojimas.

Modelis yra objekto vaizdavimas artimu tikrovei būdu. Pagrin-dinė modelio charakteristika – realios situacijos supaprastinimas iš-laikant tik pagrindinius problemos bruožus. Yra trys modelių tipai:

a) fiziniai – vaizduoja sumažintą ar padidintą objektą; b) analoginiai – veikia kaip realus objektas, bet atrodo kitaip; c) matematiniai – objektų ar įvykių pobūdį aprašo simboliai. Modeliai sudaromi šiuo nuoseklumu:

1. Uždavinio suformulavimas. 2. Modelio kūrimas. 3. Modelio patikimumo patikrinimas. 4. Modelio naudojimas ir koregavimas.

Pirmiausia sudaromas uždavinys, kurio pagrindu pradedamas kurti modelis. Yra aprašomas modelio tikslas ir kokios informacijos norima gauti jį panaudojant. Modelio sudarymui reikalinga informa-cija, pagrindinis veiksnys yra kokia tai informacija, kiek ji kainuos ir kokia bus žmonių reakcija.

140

Sudarius tokį modelį yra tikrinama, kiek jis atitinka realų objek-tą – ar visi reikšmingi veiksniai į jį įtraukti ir kaip jis padeda spręsti problemą. Modelį patikrinus, galima pradėti jį naudoti. Keičiantis aplinkybėms jis nuolat koreguojamas. Kiekvieno modelio pagrindas - pradinės prielaidos. Vienas iš jų galima patikrinti, kitas – ne. Todėl visada yra potencialių paklaidų, kurios gali sumažinti modelio rezul-tatyvumą.

Kiek yra problemų, tiek ir naudojama modelių. Įmonės verslo planavime gali būti taikomi tokie modeliai:

1. Optimalaus aptarnavimo teorija – pritaikoma tada, kai reikia parinkti optimalų aptarnavimo kanalų skaičių pagal santykį su jų poreikiu.

2. Atsargų valdymo – vartojami nustatyti, kada ir kokiais kie-kiais verta pirkti išteklius, kiek laikyti sandėliuose medžiagų ir pro-dukcijos.

3. Linijinio programavimo – naudojami deficitiniams ištekliams paskirstyti, krovinių pervežimams planuoti.

4. Imitacinis – vartojamas realiai sistemai vaizduoti norint su-prasti jos savybes, veikimą ir pobūdį.

Greta modelių yra naudojami ir metodai sprendimams pagrįsti. Vienas iš metodų tai sprendimų medis ir mokėjimų matrica. Spren-dimų medis – problemos sprendimo schema.

Priimant sprendimą pagal tokį medį, nagrinėjamos visos šakos ieškomam optimaliausiam atvejui. Mokėjimų matrica – tai statistikos teorijos būdas geriausiam variantui išrinkti. Jis labai rezultatyvus tada, kai variantų skaičius ribotas ir sprendimo variantai priklauso nuo strategijos ir realių įvykių. Tačiau norint juo pasinaudoti, reikia įvertinti įvykių tikimybę.

Kiti galimi sprendimų priėmimo būdai yra prognozavimo meto-dai. Prognozavimas yra būdas panaudoti praeities patirtį ir dabarties prielaidas ateičiai spėti. Prognozės būdai plačiai naudojami vadyboje ir įvairiose srityse: ekonomikos, technologijos ir konkurencijos rai-dos prognozės. Prognozė apklausos ir jos tyrimo būdu yra socialinis prognozavimas. Kiekybinė prognozė naudojama įsitikinus, kad praei-

141

tyje buvusi tendencija gali tęstis ir ateityje, kai pakanka informacijos statistiškai patikimoms priklausomybėms ir tendencijoms nustatyti. Dinaminių eilučių analizė pagrįsta nuostata, kad iš praeities duomenų galima vertinti ateitį. Koreliacinė analizė parodo kelių reiškinių tar-pusavio priklausomybės pobūdį ir šių ryšių tamprumą. Kokybės prognozės būdai yra žiuri nuomonė, visuotinė pardavėjų nuomonė, ekspertinis įvertinimas.

8.1. lentelė. Matematiniai informacijos aprašymo būdai (Liu ir kt. 2006) Informacija Žinoma Nepilna Nežinoma Matematinė

reikšmių išraiška xx = [ ]xx, ∞→x , ∞→x Procesas Senas Senas pakei-

čiamas nauju Naujas Savybės Tvarkinga Sudėtinga Netvarkinga Metodika Teigiama Pereinama Neigiama Nuostatos Rimtumas Tolerancija Piktnaudžiavimas Išvados Vienintelis

sprendinys Daugkartinis sprendimas Rezultato nėra

Uždavinių sprendimui taikant daugiatikslio vertinimo metodus, reikalinga informacija apie rodiklių reikšmingumus. Alternatyvų prioriteto eilę galima sudaryti kompensaciniais ir nekompensaciniais metodais (Zavadskas 1987; Zavadskas, Kaklauskas 1996). Rodiklių reikšmių neapibrėžtumų grupės pateiktos 8.5 paveiksle.

RODIKLIŲ REIKŠMIŲ NEAPIBRĖŽTUMŲ GRUPĖS

APIBRĖŽIAMI INTERVALUSTOCHASTINIAI

NEAPIBRĖŽTINEAPIBRĖŽTUMAI

NERAIŠKIŲ AIBIŲNEAPIBRĖŽTUMAI

RAIŠKIŲ AIBIŲNEAPIBRĖŽTUMAI

GRUBIŲ AIBIŲNEAPIBRĖŽTUMAI

ABSOLIUTŪSNEAPIBRĖŽTUMAI

APIBRĖŽTI NEAPIBRĖŽTUMAI

8.5 pav. Rodiklių reikšmių neapibrėžtumų grupės (Tamošaitienė, 2009)

142

Skirtingi mokslininkai įvairiai klasifikuoja metodus. Bendruoju atveju visi metodai gali būti klasifikuojami pagal informacijos rūšis. 8.6 paveiksle pateikta naujais metodais papildyta daugiatikslio verti-nimo metodų klasifikacija (Zavadskas 1987; Zavadskas, Kaklauskas 1996). Sprendžiant uždavinius, naudojama tam tikra informacija turi turėti savo struktūrą ir patikimumo lygį.

8.6 pav. Daugiatikslio vertinimo metodų klasifikacija (Tamošaitienė, 2009)

Dažniausiai naudojama skaitmeninė informacija, tačiau kartais tenka naudoti ir sekas arba vieną ir kitą tuo pačiu metu. Pagal pradi-nės informacijos tipą uždaviniui spręsti parenkamas daugiatikslis vertinimo metodas. Sprendžiamų problemų tikslas pasiekiamas nau-dojant turimas rodiklių reikšmes su skirtingomis dimensijomis ir skirtingais rodiklių reikšmingumais.

8.6. Sprendimo algoritmas taikant daugiatikslio vertinimo metodus Rodiklių sistemos sudarymas – sudėtingas uždavinys, kurį reikia

išsamiai tirti. Pirmiausia reikia apsvarstyti daugelį rodiklių, kurių kiekvienas turi savo reikšmę ir sprendinį. Kuo daugiau rodiklių, tuo

143

daugiau informacijos ir tiksliau galime siekti būsimų rezultatų. Tam būtinai reikalingos vadybos, inžinerinės ir kitos žinios bei patirtis. Svarbi tikslų hierarchija, kurios tikslas – nustatyti svarbiausius ir ne tokius svarbius tikslus. Siekiant antrinių tikslų, pirmiausia turi būti tenkinama pirminių svarbiausių tikslų sąlyga. Remiantis tikslo analize, nustatomi modelio tikslai. Privaloma sąlyga – turimi duomenys atitiktų formuojamą uždavinį. Taip pat duomenys turi būti patikimi. Rodiklių sistemos sudarymo modelis pavaizduotas 8.7 paveiksle.

Tyrimai pasaulio ir šalies kontekste:

Skatinti efektyvų statybos objektų valdymą, mažinant rizikos ir kitus efektyvumą mažinančiusveiksnius statybos procesuose

Teoriniai tyrimai:Giga-, mega- ir mini- statybos objektų teorija ir praktika.

Statybos objektų: socialiniai, ekonominiai, išteklių ir kiti veiksniaiStatybos objekto efektyvumą nusakantys rodikliai

Eksperimentiniai tyrimai:Statybos objektų išoriniai rodikliaiStatybos objektų vidiniai rodikliai

Tyrimų nauda:Pagal teorinius ir eksperimentinių tyrimų rezultatus sudaromas statybos objekto valdymo modelis.

Pagal sudarytą rodiklių sistemą sprendžiami uždaviniai, pagal tam tikrus efektyvumo rodiklius 8.7 pav. Rodiklių sistemos sudarymo modelis

Sudaryta rodiklių sistema turi atsakyti į klausimus: kokių ir kiek rodiklių reikia. Rekomenduojama: pasirinkti matuojamus rodiklius, t. y. išreiškiamus skaičiais, procentais, koeficientais; pasirinkti rodiklius, kurių duomenys skelbiami viešai, t. y. žinoma duomenų rinkimo metodologija, vartotos sąvokos ir apibrėžimai. Esama įvairių rodiklių rinkinių ir sekų:

1. daug paprastų rodiklių; 2. keli sudėtiniai rodikliai; 3. sudėtinių ir paprastų rodiklių deriniai.

144

Rodiklių sekos gali būti grupuojamos į pagrindines ir susijusias tarpusavyje.

Pagrindiniai pastato ir statybos procesų valdymo rodikliai yra išoriniai: ekonominiai, socialiniai, aplinkos, fiziniai; projekto (archi-tekto, rangovo, tiekėjo) parinkimas, statybos organizavimas ir ištek-lių valdymas; vidiniais įvardijami tokie kaip įmonės išteklių valdy-mas. Susijusiųjų kategorijai priklausytų socialiniai-ekonominiai, socialiniai-aplinkos. Jie gali būti skiriami į:

1. prognozuojamus, kurie teikia tiesioginę informaciją apie ateities būseną ir su ja susijusių socialinių ir ekonominių bei aplinkos rodiklių pokyčius;

2. retrospektyvinius, kurie teikia informaciją apie egzistuo-jančių rodiklių efektyvumą arba rodo raidos tendencijas.

Siekiant kompleksinio uždavinių sprendimo nepakanta taikyti rodiklių sistemos ir aplinkos įvertinimo, metodų taikymo ir kt. ele-mentus. Uždavinio sprendimui turi būti taikomas daugiapakopis už-davinio sprendimo algoritmas įvertinantis visus uždavinio elementus, kuris yra pateiktas 8.8 paveiksle.

145

Mikro, mezo ir makro aplinkos veiksnių nustatymas

Tikslas arba problema

Rodiklių aprašančių tikslą nustatymas

Rodiklių grupavimas

Galutinis rodiklių, aprašančių sprendžiamą problemą,nustatymas

Form

ulavim

o

I lygio reikalavimų nustatymas

Apra

šomoji

Alternatyvų parinkimas

II lygio reikalavimų nustatymas

Alternatyvų parinkimas

Įverti

nimo i

r spr

endim

ų priė

mimo MCDM metodo parinkimas rodiklių reikšmingumui nustatyti

MCDM metodo parinkimas problemos sprendimui

Skaičiavimas

Rezultatai

Nustatoma ar gauti rezultatai atitinka sprendžiamą uždavinį

Galutinio sprendimo priėmimas

III fa

zėII

fazė

I faz

ė

8.8 pav. Daugiapakopis uždavinio sprendimo algoritmas taikant daugiatikslio vertinimo metodus

146

8.7. Rodiklių reikšmingumų nustatymo metodai ir sprendimo priėmimas Statybos valdymo procesą apibūdinančių rodiklių reikšmių ir

reikšmingumų nustatymo metodai skirstomi į dvi grupes (Zavadskas, Kaklauskas 1996):

1. metodai, kuriuos taikant rodiklius galima išreikšti pini-gais. Tokie rodikliai vadinami kiekybiniais arba techni-niais-ekonominiais rodikliais;

2. metodai, kuriuos taikant rodiklius negalima išreikšti pi-nigais. Tokie rodikliai vadinami kokybinėmis charakte-ristikomis.

Nustatant kokybinių rodiklių reikšmingumus dažniausiai taiko-mas ekspertinio vertinimo metodas. Ekspertinio vertinimo teoriniai aspektai ir praktinis taikymas plačiai tirti daugelio mokslininkų dar-buose (Zavadskas, Kaklauskas 1996), todėl čia pateikiamas tik darbe taikyto metodo aprašymas. Apklausus ekspertus, gauti vertinimų rinkiniai apdorojami statistiškai. Ekspertinio vertinimo metodo etapai pateikti 8.5 paveiksle.

Statybos procesų uždaviniams spręsti buvo pasirinkti daugiatiks-lio vertinimo metodai, kuriuos taikant naudojama kiekybinė informa-cija apie rodiklius. Statybos valdymo srityje ir susiduriama su dideliu kiekiu neapibrėžtų situacijų, todėl uždaviniams spręsti taip pat tai-komi lošimų teorijos metodai (Zavadskas ir kt. 2004).

Daugiatikslio sprendimų priėmimo metodai turi būti lyginami pagal tokius pagrindinius rodiklius: skaičiavimo rezultatų pastovu-mą, darbo sąnaudas, reikalingas uždaviniui išspręsti ir metodų su-prantamumą.

Pagal sudarytus statybos planavimo modelius suformuluoti sta-tybos procesų uždaviniai.

147

Normatyvinis. Nustatoma remiantis normatyviniais dokumentais, sąmatomis ir t. t.

Skaičiavimo. Nustatoma remiantis teorinėmis ir empirinėmis priklausomybėmis,įvairiomis formulėmis, statistiniais duomenimis

Analogiški sprendimai

Kokybinių rodiklių reikšmių ir reikšmingumų nustatymo metodai

Kiekybinių rodiklių reikšmių ir reikšmingumų nustatymo metodai

Ekspermentinis. Nustatoma pagal ekspertų patyrimą ir intuiciją

Organoleptinis. Nustatoma vertinant sprendimus stebinčio žmogaus jausmais

Rekomendacijos

Sociolognis. Nustatoma apdorojus sociologinių apklausų duomenis

Skaičiavimo. Nustatoma remiantis įvairiomis formulėmis

8.9 pav. Rodiklių reikšmių ir reikšmingumų nustatymo metodai (Zavadskas, Kaklauskas 1996)

Naudojant matricose esančius pradinius duomenis aptariami ir atliekami skaičiavimai, komentuojami gaunami rezultatai.

8.8. Sprendimų įgyvendinimo etapai ir jų pritaikymas praktikoje Sprendimų įgyvendinimas yra paskutinis etapas sprendimų pri-

ėmimo procese. Po to kai buvo iškeltas uždavinys, atrastos proble-mos, analizuota informacija, pasirinktos kelios alternatyvos ir išrink-tas sprendimas, prasideda jo įgyvendinimo procesas. Įmonėje priimtą sprendimą gali įgyvendinti atitinkamas žmogus, skyrius, padalinys ir kt., priklausomai nuo to, kokio masto yra pats užsibrėžtas tikslas. Vadyboje tai galėtų būti: naujo gaminio ruošimas, partnerių pasirin-kimas, netgi specialisto pasirinkimas į skyriaus vadovo vietą. Visame tame turi būti priimami sprendimai. Ruošiant naują gaminį išanali-

148

zuojama rinka, randamos problemos, dėl kurių toks gaminys gali būti nuostolingas, pasirenkamos kelio alternatyvos, gerinant gaminio ko-kybę, visa ši informacija apdorojama ir priimamas sprendimas, ar verta tokį gaminį gaminti. Ir jeigu atsakymas būtų teigiamas, toks sprendimas nedelsiant pradedamas vykdyti, pasirenkami tiekėjai – vykdo vadybos skyrius, gauta žaliava atiduodama į cechą apdoroji-mui – vykdo siuvimo cechas ir pan., priklausomai nuo darbo specifi-kos.

Siekiant sėkmės būtinas suinteresuotumas ir entuziazmas. Be jų nebus pasitikėjimo savimi, nei kiti pasitikės jumis. Kiekvienam va-dovui yra tekę priiminėti gerus ir blogus sprendimus, pasirinkti tin-kamus partnerius, kurie nesužlugdys verslo, pasakyti tinkamus žo-džius savo darbuotojams ir tuo kelti darbo našumą, blogai investuoti pinigus ir patirti bendrovės bankrotą. Tačiau sprendimus būtina pri-imti. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek sprendžiant įmonės klausi-mus, visur reikalingas pasirinkimas, alternatyvų ieškojimas ir spren-dimų priėmimas. Atidėliojant įtampą, nerimas tik didėja, kiti yra priversti laukti prarandamos svarbios galimybės.

Pirmas sprendimas, kurį priimame, yra pats apsisprendimas, gal galime priimti teisingą sprendimą. Sprendimų priėmėjas gali priimti teisingą sprendimą turėdamas informacijos ir žinodamas, ko siekia. Pasak jo, sprendimų priėmimas panašus į lošimą kortomis: jei žinai, kokias kortas turi kitas lošėjas, priimi teisingą sprendimą ir išloši.

Sprendimo priėmimas susieja įmonės dabartį su ateitimi. Spren-dimo priėmimas remiasi praeitimi. Ir teigiama, ir neigiama ankstesnė praeitis vaidina žymų vaidmenį nustatant pasirinkimo projektus.

Rengiant sprendimą didelį vaidmenį atlieka informacija. Infor-macijos teisingumas, duomenų patekimas lemia teisingo sprendimo pasirengimo etapą. Būtent iš informacijos vadovai gali daryti išvadą ar apskritai tikslinga priiminėti vienokį ar kitokį sprendimą. Sprendinių priėmimas susijęs su problemų ir galimybių nustatymu.

Problema – tai sunkumai, kuriuos reikia įveikti. Pirmiausia ir reikia teisingai nustatyti problemą. Nukrypimas nuo ankstesnės padė-ties, plano, pelno, kiti aplinkos elementai sukelia vadovui tam tikrų

149

problemų. Teisingai nustačius problemą, būtinos kelios alternatyvos jas pašalinti. Racionalaus problemos sprendimo etapai: problemos diagnozė, kriterijų formulavimas problemai išspręsti, alternatyvų atradimas, įvertinimas, galutinio sprendimo parinkimas ir realizavi-mas. Priimti valdymo sprendimą reiškia pasirinkti vieną iš kelių ga-limų veikimo būdų. Kiekvienas sprendimas turi artinti įmonę prie užsibrėžto tikslo, dėl to valdymo sprendimai turi būti realūs, iš tikrų-jų įgyvendinami. Visi priimami valdymo sprendimai gali būti sus-kirstyti į programuotus, neprogramuotus ir paprastus. Programuotas sprendimas priimamas kai valdymo situacijos kartojasi, kai išskiria-mi panašūs uždaviniai, jų sprendimo etapai ir veiksmai. Paprasti val-dymo sprendimai reikalingi esant naujoms situacijoms, nežinomiems veiksniams. Praktikoje dažniausiai naudojami mišrūs valdymo sprendimai, turintys ir vienų, ir kitų sprendimų rengimo elementų. Rasti visapusiškai gerą sprendimo variantą labai sunku. Valdymo sprendimų priėmimas yra psichologinis procesas, kuris remiasi ir logika ir jausmais. Taip pat valdymo specialistų intuicija. Tačiau toks sprendimas ilgiau užtrunka, brangiau kainuoja ir praktikoje jie rečiau kuriami. Racionalus valdymo sprendimas yra nepabaigiamas tarpu-savyje susijusių veiksmų nuoseklumas. Tą nuoseklumą diktuoja situ-acija, kuri nuolat kinta.

Sprendimai yra susiję su problemomis, o problemų sprendimai grindžiami operacijų tyrimu. Pagrindiniai operacijų tyrimo bruožai yra: mokslo metodo naudojimas; orientacija į sistemas; modelių nau-dojimas. Priimtas sprendimas neduos naudos, kol nebus įgyvendin-tas; tik įgyvendinus valdymo sprendimą paaiškėja jo tikroji vertė. Valdymo sprendimus įgyvendinus reikia išmatuoti gautus rezultatus, palyginti juos su lauktais ir apskaičiuoti jų vertę.

Bet visas mūsų gyvenimas, socialinė aplinka, darbas yra spren-dimai. Juos būtina priimti nuo pačių smulkiausių buitinių reikalų iki globalių sprendimų kompanijose. Būtent sprendimų priėmimo proce-sai atspindi visą subtilią techniką priimant vienintelį gerą sprendimą.

Sprendžiant problemą turi būti sudaromas sprendimo algoritmas. Principinė sprendimų algoritmo schema pateikta 8.10 paveiksle.

150

A Daugiatikslio metodo parinkimas B Sudaroma vertinimo rodiklių sistema

C Galimų tikslingų rodiklių aprašymas

Lošimų teorijos taisyklės

TOPSIS MIN MAX

COPRAS MIN MAX

Uždavinio sprendimas

Ar priimtinas uždavinio sprendinys?

Gautų rezultatų sintezė Galutinio sprendimo priėmimas

Taip

Ne

D Rodiklių reikšmingumų nustatymas

COPRAS-G MIN MAX

TOPSIS-G MIN MAX

Tikslas Problema

Uždavinio formulavimas

Informacija

E Rodiklių reikšmių nustatymas

ARAS

AHP; Ekspertiniai vertinimai

SAW-G MIN MAX

8.10 pav. Sprendimų priėmimo etapai bei taikomi metodai uždavinių

sprendimui (Tamošaitienė, 2009) Sprendžiant verslo įmonės planavimo ar kitus aktualius uždavinius galime taikyti schemoje pateiktą uždavinio sprendimo algoritmą. Sprendžiamam uždaviniui turi būti pasirenkami sprendžiamą pro-blemą atitinkantys daugiatiksliai sprendimo priėmimo metodai.

151

9. VERSLO FINANSAVIMO ŠALTINIAI Kaip visi žinome, pradedant bet kokią veiklą, o tuo labiau verslą,

reikia turėti tam tikrų finansinių išteklių. Įmonė savo turtą formuoja iš įvairių finansavimo šaltinių. Finan-

savimo šaltiniais gali būti nuosavos ar sukauptos ir pritrauktos ar skolintos lėšos (žr. 9.1 pav.). Geriausias sukauptų ir skolintų lėšų santykis turėtų būti 1:1.

9.1 pav. Verslo finansavimo šaltiniai (Garškienė, 1997)

Bendra veikla ar bendros įmonės su užsienio partneriais yra įprastinis reiškinys Lietuvoje. Užsienio partneris gali ne tik suteikti reikiamą kapitalą, bet ir įdiegti naują valdymo sistemą, pažangią te-chnologiją.

152

9.1. Nuosavos lėšos Nuosavos lėšos užtikrina ūkinių subjektų pastovumą, įmonės au-

tonomiją, savarankiškumą. Iš tikrųjų, pradedant verslą visų pirma reikėtų apskaičiuoti, kiek

ir kokių finansinių išteklių reikės, o tuomet pirma panaudoti nuosa-vas lėšas, kas apsaugotų daugelį verslininkų nuo nepagrįstos rizikos, o ir galų gale – nuo bankroto.

Net ir sėkmingai veikiančioms įmonėms reikia finansinių ištek-lių apyvartinėms lėšoms ir ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui įsigy-ti, kad galėtų gaminti prekes ar teikti paslaugas. Taigi sėkmingai veikianti įmonė iš savo pagrindinės ir kitos veiklos gaudama pajamų arba pelno, gali išsimokėti sau atlyginimų ar dividendų (AB) pavida-lu, arba jį investuoti (reinvestuoti) atgal į savo verslą. Be pelno vers-lo įmonės nuosavas lėšas gali formuoti iš sukauptų lėšų ar amortiza-cinių atskaitymų (Paunksnienė ir kt., 2011).

9.2. Pritrauktos lėšos Skolintų lėšų pritraukimą sąlygoja gamybos pobūdis, pristatymo

ir mokėjimo sąlygos, įmonės strateginiai tikslai. 9.2.1. Akcijos ir obligacijos

Verslininkai gali skolintis, leisdami akcijas ir obligacijas. Dažnai tai daro akcinės bendrovės, kurios sukaupti lėšų verslui plėtoti gali leisdamos akcijas.

Akcija – tai bendrovės nuosavybės dalį liudijantis pažymėjimas (vertybinis popierius). Vieta, kur susitinka visi, norintieji parduoti ir pirkti įvairiausių bendrovių akcijų ar obligacijų, yra vertybinių po-pierių birža. Svarbus šalies ūkio aktyvumo rodiklis yra prekyba akci-jų biržoje. Tas pats galioja ir įmonėms. Jeigu įmonės akcijų prekyba akcijų biržoje auga, tai yra ženklas, kad verslą galima plėtoti, ir at-virkščiai, kai įmonės akcijų kursas krinta, tampa sunku parduoti įmonės akcijas.

153

Be to, akcinės bendrovės, norėdamos pasiskolinti, gali leisti ob-ligacijas. Obligacija – tai pažymėjimas (vertybinis popierius), patvir-tinantis, kad verslo įmonė yra skolinga obligacijos savininkui. Obli-gacijų savininkai yra įmonės kreditoriai (Paunksnienė ir kt., 2011).

9.2.2. Bankų paskolos Populiariausia tarp verslininkų yra skolintis bankuose. Nors pi-

nigų skolinimasis iš įvairių šaltinių neretai labai viliojantis dalykas, tai reiškia, kad teks dalytis privačia nuosavybe ir valdžia. Be to, kaip rodo nūdienos pavyzdžiai, nėra taip paprasta pasiskolinti pinigų ban-ke.

Banko paskola – tai pinigai, kuriuos verslininkui, turinčiam gerą verslo planą, skolina bankas. Bankų paskolas galima skirstyti į trum-palaikes paskolas – iki metų, kurios naudojamos kasdienėms verslo išlaidoms padengti (pvz., darbo užmokesciui, medžiagoms ar žalia-voms pirkti), ir ilgalaikes paskolas (3–5) metams, kai skolinamasi ilgiau nei vieneriems metams ir naudojamos ilgalaikiam turtui (pasta-tams, žemei ir kt.) įsigyti.

Tačiau, nepaisant kokią paskolą imtų verslininkas, ją reikės ne tik atiduoti, bet ir už paskolintus pinigus bankui mokėti palūkanas. Be to, bankai neskolins be tam tikro garanto ar užstato, kuriuo gali būti žemė, pastatai, namai, butai, prekės, vertybiniai popieriai, asme-ninės sąskaitos bankuose ir t. t.

Norėdamas gauti iš banko paskolą, verslininkas turėtų: Pateikti gerai surašytą verslo planą, kuris aiškiai parodytų, kiek

pinigų reikės, kur jie bus panaudoti, kada ir kaip bus grąžinti su pa-lūkanomis:

1. Žinoti, kokį užstatą įmonė gali pasiūlyti ir kaip greitai jį bus galima parduoti už grynuosius pinigus;

2. Ištirti, ar bankas, iš kurio nutarta skolintis, yra persotin-tas paskolų, ar jam jų nepakanka;

3. Išsiaiškinti, kokią patirtį bankas turi, teikdamas tokio pobūdžio paskolas;

154

Išsiaiškinti, ar paskola pagerins įmonės ryšius su partneriais, kli-entais ir tiekėjais (Pauksnienė ir kt., 2011).

9.2.3. Lizingas Neretai verslininkai, norėdami įsigyti transporto priemonių, pas-

tatų ar kito ilgalaikio turto ir trūkstant lėšų, norimą daiktą įsigyja finansinio lizingo būdu.

Finansinė nuoma, lizingas – sutartis, pagal kurią viena šalis (li-zingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizin-go gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Išperkamoji nuoma – tai turto įsigijimo finansavimo metodas, kai lizingo bendrovė nuperka kliento pageidaujamą prekę ir leidžia klientui ja naudotis. Klientas moka mėnesines įmokas lizingo ben-drovei už lizingo paslaugą. Sumokėjus visą turto kainą ir apskaičiuo-tas palūkanas, turto nuosavybė pereina klientui. Perkant išperkamo-sios nuomos būdu, nereikalaujama papildomo užstato – užstatas yra lizinguojamas turtas.

Lizingo gavėjas gali perleisti teisę naudotis lizingo sutarties da-lyku ar kitokią iš lizingo sutarties atsirandančią teisę tik gavęs iš-ankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą (Finansinė nuoma....2011).

9.3. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama Europos sąjungos regioninė politika, kurią galima laikyti struk-

tūrinės politikos dalimi, įgyvendinama per struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą.

Europos Sąjungos struktūriniai fondai – tai ES struktūrinės poli-tikos, kuria siekiama mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp ES valstybių narių, finansiniai instrumentai. Yra keturi pagrindi-niai ES struktūriniai fodai:

155

1. Europos regioninės plėtros fondas (ERPF); 2. Europos socialinis fondas (ESF); 3. Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas; 4. Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas.

Penktasis – Sanglaudos fondas laikomas neformaliu. (Struktūri-niai..., 2011).

9.3.1. Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama Lietuvai Europos Sąjungos parama iš ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos

fondo teikiama 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu. Šiai strate-gijai įgyvendinti parengtos trys veiksmų programos, kuriose nurody-tos konkrečios remtinos sritys:

Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programa, kuriai ski-riama 16 % struktūrinių fondų lėšų, ją teikia Europos socialinis fon-das. Parama skiriama pramonės, verslo įmonių darbuotojams mokyti ir socialinei partnerystei plėtoti.

Ekonomikos augimo veiksmų programa, kuriai skiriama 45,32 % struktūrinių fondų lėšų, ją finansuoja Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondai. Parama teikiama gamybos sektoriaus plėtrai – tai tiesioginė parama verslui:

1. Įmonių modernizavimas ir inovacijų diegimas; 2. Kokybės valdymo sistemų ir naujų kokybės gerinimo

metodų diegimas; 3. Klasterių, bendradarbiavimo tinklų skatinimas; 4. Aplinkos apsaugos priemonės įmonėse; 5. Mokslinių tyrimų ir plėtros veikla (taikomieji tyrimai ir

technologinė plėtra), skirta pramonei ir verslui (įmonių vykdoma veikla ir atliekami užsakomieji darbai) ir ryšių tarp pramonės ir verslo subjektų bei mokslinio tyrimo institucijų formavimas ir kt.

Sanglaudos skatinimo veiksmų programa, kuriai skiriama 38,68 % struktūrinių fondų lėšų, ją finansuoja Europos regioni-nės plėtros ir Sanglaudos fondai. Pagrindiniai Europos Sąjungos skiriamos paramos tikslai yra šie:

156

• Spartinti ūkio augimą; • Kurti daugiau darbo vietų; • Plėtoti socialinę sanglaudą.

Iš viso Lietuvai 2007–2013 m. laikotarpiu Europos Sąjungos pa-rama sudarys apie 36 mlrd. Lt (Pauksnienė ir kt., 2011).

9.3.2. Pagrindiniai struktūrinių fondų veiklą reguliuojantys principai 1989 m., siekiant padidinti struktūrinių fondų teikiamos paramos

efektyvumą, buvo priimti pagrindiniai jų veiklą reguliuojantys prin-cipai:

Koncentravimas. Išskirti paramos prioritetiniai tikslai bei tiksliniai regionai.

Programavimas. Struktūrinių fondų veiklos gairės numatomos ilgalaikio planavimo pagrindu iki konkrečių projektų įgyvendinimo praeinama daug programinio planavimo stadijų.

Partnerystė. Rengiant programinius dokumentus bei administruojant struktūrinius fondus, glaudžiai bendradarbiaujama tarp Europos Komisijos struktūrų bei šalių narių nacionalinio, regioninio bei vietinio lygmens institucijų. Šio principo priešingybė – centralizuotas ekonominės veiklos planavimas

Papildomumas. Struktūrinių fondų parama yra skirta ne pakeisti pačių valstybių išlaidas konkrečiose srityse, o jas papildyti. Teikiant pagalbą konkretiems ekonomikos sektoriams, iš nacionalinių vyriausybių reikalaujama, kad struktūrinių fondų parama nenaudojama kaip dingstis buvusias valstybines išlaidas šiuose sektoriuose „permesti“ į kitas sritis.

Subsidiarumo (pakankamumo) veiklai taikomas principas, įt-virtintas Mastrichto sutartyje. Remiantis šiuo principu konkrečius veiksmus turi vykdyti žemiausio lygmens valdžios institucijos, galinčios efektyviai juos atlikti. Užduotys turi būti perkeliamos į aukštesnį valdžios lygmenį tik tuo atveju, jeigu žemesnės valdžios

157

institucijų veikla dėl užduočių pobūdžio čia būtų neefektyvi (Struktūriniai...., 2011).

9.3.3. ES struktūrinių fondų administravimo sistema Vadovaujančiąja ir mokėjimo institucija paskirta finansų minis-

terija. Tarpinėmis institucijomis paskirtos:

1. Švietimo ir mokslo ministerija – švietimo, mokslo ir aukštojo mokslo sistemų pertvarka;

2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – socialinės programos;

3. Ūkio ministerija – energijos efektyvumo gerinimas, par-ama verslo plėtrai, verslo aplinkos gerinimas, viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos;

4. Sveikatos apsaugos ministerija – sveikatos priežiūros įstaigų plėtra ir modernizavimas, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų infrastruktūros plėtra, darbo rinkos ir socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra, informacinių technologijų paslaugų ir infrastruk-tūros plėtra.

Įgyvendinančiomis institucijomis paskirtos: 1. Žmogiškųjų išteklių plėtros programų paramos fondas; 2. Centrinė projektų valdymo agentūra (Struktūri-

niai....2011).

158

10. VERSLO SĖKMĖS VEIKSNIAI 10.1. Rizikos vertinimas

Verslas yra rizikingas. Verslo riziką savo darbuose tyrė įvairių šalių mokslininkai: Schieg (2009), Shevchenko ir kt. (2008), Tamo-šaitienė (2008); Zavadskas ir kt. (2008) ir kt. Visas rizikas, lemian-čias verlo įmonės sėkmę galime pamatyti 10.1 paveiksle, pagal vei-kimo aplinką galima sugrupuoti į: išorės riziką – išorinių veiksnių visumą, kuri gali tiesiogiai paveikti statybos procesus.

RIZIKOSĮVERTINIMAS

RIZIKOSĮVERTINIMAS

RIZIKOSĮVERTINIMAS

RIZIKOSĮVERTINIMAS

INFORMACIJAINFORMACIJA

INFORMACIJA INFORMACIJA

INFORMACIJAINFORMACIJA

MAKRO-APLINKA

MAKRO-APLINKA

MEZO-APLINKA

MEZO-APLINKA

MIKRO -APLINKA

MIKRO -APLINKA

INICIJAVIMOETAPAS

INICIJAVIMOETAPAS

PLANA-VIMO

ETAPAS

PLANA-VIMO

ETAPASINICIJAVIMOETAPAS

PLANA-VIMO

ETAPAS

BAIGIA-MASIS

ETAPAS

BAIGIA-MASISETAPAS

BAIGIA-MASISETAPAS

STATYBOSETAPAS

STATYBOSETAPAS

STATYBOSETAPAS

KONCEP-CIJOSETAPAS

KONCEP-CIJOSETAPAS

KONCEPCI-JOS ETAPAS

10.1 pav. Rizikos įvertinimas verslo aplinkoje (Zavadskas ir kt. 2010) Procesų rizika – potencialiai galimi laukiamų rezultatų pakiti-

mai, atsirandantys produkcijos gamybos eigoje. Vidinė rizika – potencialiai galimi laukiamų rezultatų pakiti-

mai, atsirandantys verslo įmonėje ir susiję su įmonę veikiančiais pro-cesais, pvz., išteklių valdymu ir kt. Pagrindinis procesų rizikos val-

159

dymo tikslas ir laukiamas vertinimo rezultatas – rizikos mažinimas ir išteklių taupymas. Rizikos valdymą tyrė Dikmen ir kt. (2008). Riziką savo darbuose aptarė daugelis autorių: Rogov (2006), Hsueh ir kt. (2007), Zou ir kt. (2007), Han ir kt. (2008), Rutkauskas (2008, 2009; Rutkauskas ir kt. 2009), Shevchenko ir kt. (2008), Suhobokov (2008) ir Zavadskas ir kt. (2008a). Hsueh ir kt. (2007) pristatė Kinijos staty-bos įmonių rizikos vertinimo modelį; Han ir kt. (2008) tyrė tarptauti-nių projektų rizikos valdymą. Ilgalaikį rizikos valdymą tyrė Lee ir Liao (2007). Nie ir kt. (2009) tyrė sprendimus ir duomenų reikšmes statybos procesuose.

Rizikos valdymas apima tris pakopas (10.2 pav.): a) rizikos šaltinių nustatymą; b) rizikos tyrimus nustatant neapibrėžtumo dydžius; c) rizikos kontrolę, kai pagal nustatytas rizikos sritis ir vertes su-

daromas kontrolės planas.

IŠORINĖRIZIKA

VIDINĖRIZIKA

PROCESŲRIZIKA

TECHNOLOGIJOS STATYBOS PROCESŲ

POLITINĖEKONOMINĖ

SOCIALINĖORŲ

LAIKOKAINOS

KOKYBĖS

DOKUMENTŲ IRINFORMACIJOS

IŠTEKLIŲPROJEKTODALYVIŲ

VIETOS

MakroaplinkaMakroaplinka

MezoaplinkaMezoaplinka

MikroaplinkaMikroaplinkaMikroaplinkaMikroaplinka

MezoaplinkaMezoaplinkaMakroaplinkaMakroaplinka VE RSL O

RI Z I K A

10.2 pav. Rizikos įvertinimo sritys (Zavadskas ir kt. 2010)

Rizikos nustatymas – svarbus vertinimo ir kompetencijos rodik-lis (Rutkauskas, 2008; Zayed ir kt. 2008). Šiame etape nustatomi potencialūs rizikos šaltiniai. Visa statybų rizika gali būti suskirstyta į:

160

išorinę, procesų ir vidinę. Išorės rizika apima išorės aplinkos veiks-nius. Vidaus rizika daugiausia susijusi su statybos valdymo funkci-jomis. Procesų riziką apima suinteresuotų grupių vykdomi veiksmai. Rizikos nustatymo procedūras statybos sutartyse tyrė Hassanein ir Afify (2007). Albert ir kt. (2008) tyrė rizikos vertinimo galimybes. El-Sayegh (2008) tyrė rizikos vertinimą ir pasiskirstymą. Han ir kt. (2008) tyrė internetinių sistemų integravimo galimybes. Gao (2009) tyrė strategijų su rizika taikymą. Graves ir Ringuest (2009) tyrė do-minuojančius neapibrėžtų alternatyvų rodiklius. Lahdelma ir kt. (2009) tyrė sprendimų priėmimo ir rizikos vertinimo neapibrėžtu-mus.

Rizika įvertinima tuomet, kai nustatoma įvykio tikimybė įvykti. Jo pagrindu nustatomas rizikos poveikis objektui.

Rizikos kontrolės etapas galimas tuomet, kai turima detali in-formacija. Rizikos kontrolei tirti reikalinga informacija iš įvairių statybos etapų. Rizikos kontrolės procesus tyrė Han ir kt. (2008). Rizikos kontrolė nustatoma planu, eliminuojančiu rizikos šaltinius ir darančius įtaką statybos procesams. Rizikas galima nukreipti arba sumažinti šiomis priemonėmis: verslo draudimu, prisiėmimu sau, sujungimu ir diversifikavimu.

Rizikos įvertinimo modelis pavaizduotas 10.3 paveiksle. Pateik-to rizikos įvertinimo modelio tikslas – nustatyti riziką ir diversifikuo-ti atitinkamai pagal sprendimų priėmėjo pasirinktą strategiją.

Rizika turi būti vertinama šiais pagrindiniais aspektais: 1. Išorės rizika (aplinkos rodikliai): a) politinė. Teisinės ir valdymo sistemos reguliavimo pasikeiti-

mus nagrinėjo Li ir Liao (2007); b) ekonominė. Nepastovumas šalies ekonomikoje veikia gamy-

bos aplinką. Infliacija gali sudaryti reikšmingą riziką. Lietuvos eko-nomikos aktyvumą statybų sektoriuje tyrė Tvaronavičienė, Grybaitė (2007);

161

N E

TAIP

N ENostolių šaltiniųmažinimas?

Apskaičiuojami maksimalūs, galimi irtikėtini įvykiai

Rodiklių įtakagalimiemsnuostoliams

Mažintinuostoliųšaltinį

Vertinama rizika

Verslo draudimui Prisiimti sau Prijungti Išskaidyti

Įvertinimas

Sprendimųpriėmėjas

Perkelti rizikąkitur?

Įvertintą irapskaičiuotą riziką

perkelti

TAIP

NE

NE

TAIP

TAIP

Rizikosnukreipimas

Nustatomiesami ir galimipraradimai

BAIGMĖ

TAIP

NE

10.3 pav. Rizikos įvertinimo modelis

162

c) socialinė rizika. Tai politinėje ir socialinėje erdvėje veikiančių suinteresuotų grupių interesų susikirtimai. Finansinę, socialinę ir ekonomikos raidą tyrė Ginevičius ir kt. (2008);

d) orų rizikai priskiriamos ekstremalios ir neįprastos oro sąlygos, kuriomis dirba rangovas. Ši rizika priklauso nuo atliekamų darbų vietos ir statyboje naudojamų technologijų. Šią riziką vertina pats rangovas.

2. Procesų rizika (statybos procesų rodikliai): a) laiko rizika. Laiko stoka dažnai paveikia ir kitus techninius

sprendimus. Vien pagal statybos apimtis negalima vertinti viso pasta-to statybos procesų. Net ir nesudėtingų pastatų statyba gali būti rizi-kinga dėl kitų sudėtinių veiksnių: sudėtingos statybos technologijos, statybos vietos sąlygų, per trumpo įgyvendinimo laiko ir t. t. Staty-bos procesų įgyvendinimas labai sudėtingas tada, kai jie turi būti įgyvendinami per labai trumpą laiką. Esant neribotai statybos truk-mei, siekiant efektyviau panaudoti išteklius, reikia aktyviai valdyti statybos procesus. Laiko rizika gali išaugti, kai trūksta statybos pro-cesams reikalingų komandos narių. Darnos trūkumas yra vienas di-džiausių trukdžių, todėl siekiant tikslų būtina numatyti priemones trūkumams šalinti. Laiko rizika pasireiškia atliekant statybos darbus ir laikantis technologinių statybos procesų;

b) išlaidų rizika. Visos idėjos, kurioms įgyvendinti reikia dau-giau išlaidų, nei leidžia įmonės galimybės, sudaro tam tikrą riziką įgyvendinamiems statybos procesams. Tarptautinėje statybų rinkoje įvardijama valiutos pokyčio rizika, kuri veikia išlaidas. Dažnai užsa-kovas pageidauja fiksuotų ir pastovių darbų ar medžiagų kainų. Ilgos trukmės statybose atsiranda darbo užmokesčio ir kitų sanaudų kainų rizika (Zavadskas ir kt. 2008). Šias rizikas veikia kintanti šalies situ-acija. Išlaidų rizika taip pat atsiranda dėl numatytu laiku nepasirašytų sutarčių su subrangovais ar tiekėjais. Visas rizikas galima mažinti pasirašant atitinkamas sutartis. Statybos vertė – svarbiausia derybose tarp rangovo ir užsakovo. Sutartyse, tarp rangovo ir užsakovo, dažnai pasitaiko atvirkštinių atvejų, kai vietoj išlaidų, mažinančių riziką,

163

rangovas prisiima papildomą riziką. Labiausiai paplitę baudų už ter-minų nesilaikymą atvejai;

c) kokybės rizika. Kokybę apibūdina statybos procesų valdymo, atliktų darbų arba gauto rezultato kokybės vertinimas. Nekokybiškai atlikti darbai yra svarbiausias rodiklis vertinant statybos procesų rizi-ką. Taisant nekokybiškai atliktus darbus uždelsiamas laikas, ir tai kainuoja. Tokios išlaidos kai kuriais atvejais gali viršyti ir sutarties sumą. Netinkami valdymo sprendimai ir netinkama darbų kokybė kainuoja, ir tam reikia daug laiko;

d) statybos rizika. Šią riziką sudaro netinkami pastato konstruk-ciniai sprendimai ir neatitikimai projektinėje dokumentacijoje;

d) technologijų rizika. Ši rizikos rūšis apima projektuotojų klai-das, netinkamą technologijų ir technologinių sprendimų taikymą, netinkamą išteklių naudojimą bei valdymą.

3. Vidinė rizika (vidaus rodikliai): a) išteklių rizika. Medžiagų ir kitų išteklių rizika yra svarbiausia

vertinant vidaus rizikos rodiklius statybos objektuose; b) procesų dalyvių rizika. Ši rizika siejama su procesų komandos

dalyviais, daro įtaką pastato kokybei ir kitiems rodikliams. Procesų komandos rizika gali būti aprašoma dalyvių žinių, bendradarbiavimo, motyvacijos, komunikavimo tarp proceso dalyvių rodikliais. Kai kurie iš jų pateikiami toliau:

• užsakovo rizika aprašoma rizikos rodikliais tvirtinant pastato projektą, parenkant ir kontroliuojant rangovą, subrangovus ar tiekėjus. Užsakovo įtaką išorės aplinkai tyrė Mitkus, Šostak (2008);

• architektūros sprendimų rizika. Architektūros sprendi-mai dažnai būna nesuderinti su konstrukciniais arba sta-tybos technologiniais sprendimais. Šis nesuderinamu-mas dažniausiai sprendžiamas ieškant alternatyvių sprendimo būdų pagal esamą situaciją. Ši rizika visuo-met susijusi su tam tikromis išlaidomis;

• rangovo rizika. Šis aspektas svarbus tuo, kad kituose statybos etapuose padarytų klaidų taisymas ir atsakomy-

164

bė kartais tenka rangovui. Todėl svarbu, kad visi keliami reikalavimai būtų laiku pastebėti ir priimami atitinkami sprendimai visuose statybos etapuose;

• tiekėjo rizika susijusi su jo gaminama ir tiekiama staty-bos medžiagų ar įrangos produkcija, jos kokybe ir ga-rantiniais reikalavimais;

• statybos projekto komandos rizika susijusi su priima-mais sprendimais. Dirbdama komanda tiria verslo akty-vumą ir nustato galimus rizikos veiksnius. Didžiausią ri-zikos dalis komandoje tenka jos pastato statybos vadovui (Zavadskas et al. 2008a);

c) statybos vietos rizika. Statybos vietos rizika nusakome iš anksto parengtame darbo vietos saugos priemonių plane.

4. Dokumentų ir informacijos rizika apima neatitikimus ir klai-das dokumentacijoje, aplaidumą teisinėje ir komunikavimo sistemo-je. Pakeitimai arba derinimai, delsiami sprendimai yra rizikos rodik-liai. Bendravimas yra labai svarbus visuose statybos procesų etapuose net ir pasibaigus statybos darbams. Didžiausia šios rizikos dalis tenka rangovams.

Rizika statybos procesuose turėtų būti vertinama makro-, mezo- ir mikroaplinkose bei visuose pastato statybos etapuose. Rizikos ver-tinimo būdas ir apimtis, vertinimo rodikliai priklauso nuo vertinamo statybos etapo. Praktikoje statybų rizika vertinima ir dokumentais. Fiksuojama tik keletas atvejų (10.4 pav.): pirmu atveju, prašant pa-skolos iš banko statybos finansavimui, riziką vertina bankas; antru, draudžiant statybos aikštelę ir rangovo atliekamus darbus, riziką ver-tina draudimo bendrovė; trečiu, vertinant darbuotojų, dirbančių sta-tybos įmonėje, pareigybių riziką. Šiuo atveju vertinima darbus atlie-kanti įmonė.

Mažinant verslo įmonės valdymo ir objekto sukūrimo ir reali-zavmo riziką būtina vertinti ir bendrą ir kiekvieno etapo riziką.

165

RIZIKOSVERTINIMAS

VERSLEP R A EI TI S A T E I T I S . . . . . . . .

N AU JO V

Ė S

PRO J EK TAS

Į M ON Ė

N E T IE S IO G IN Ė

A P L IN K AMEZO-

APLINKA MIKRO-APLINKA

MIKROAPLINKA

MEZO-APLINKA

MAKRO-APLINKAMAKRO-

APLINKAInformacija

Informacija

Informacija

DARBO VIETOSPROFESIJŲ

ĮVERTINIMAS

RIZIKOSPROGNOZAVIMAS

EIŠKANTFINANSAVIMO

ŠALTINIŲ

10.4 pav. Rizikos vertinimas versle

Verslo įmonės rizikos vertinimui gali būti taikomi daugiatikslio vertinimo metodai arba lošimų teorija.

Verslo įmonės rizika gali būti mažinama: • Vengiant kliūčių; • Stengiantis, kad finansinė kompetencija būtų prienama

daugeliui; • Svarstant finansinių sprendimų poveikį; • Vengiant per mažos verslo įmonės biudžeto kontrolės; • Analizuojant pinigų srautų poveikį; • Identifikuojant rizikos sferas; • Mažinant identifikuotas rizikas; • Nustatant rizikos sferų dydį; • Detalizuojant identifikuotos rizikos sferų elementus; • Įvertinti rizikos įgyvendinimo galimybes; • Taikyti rizikos valdymo būdus; • Riziką įvertinti ir analizuoti; • Stengtis rizikos išvengti arba ją sušvelninti;

166

• Riziką kontroliuoti; • Stengtis sukurti verlo įmonėje rizikai valdyti tinkamą

klimatą. Vertinant verslo riziką turi būti užduodami šie klausimai:

• Ar finansinių sprendimų efektyvumo stebėjimo ir verti-nimo būdai ir priemonės yra tinkami?

• Ar pastaruoju metu esate analizavę pagrindinius verslo rodiklius?

• Ar jūsų verslo įmonėje teigiamai žiūrima į biudžetą ir jo sudarymą?

• Kam priimant sprendimus, skiriama daugiausiai dėme-sio?

• Kurios verslo sritys duoda mažiausią pelna? • Ar rinkos ir klientų sprendimai orientuoti į pelningumą? • Ar jūsų įmonėje efektyviai valdomi grynieji pinigai? • Ar suteikiate daugiau kreditų, nei patys jų gaunate?

10.2. Personalo vertinimas Verslo įmonės valdymo struktūra – tai pareigų, teisių ir atsako-

mybės paskirstymo forma tarpusavyje susijusių funkcinių vienetų, atliekančių konkrečius valdymo veiksmus.

Valdymo struktūra turi labai didelę įtaką įmonės veiklai: ji gali skatinti įmonės veiklos plėtrą ir ją stabdyti. Įmonės struktūra turi būti tokia, kad leistų įgyvendinti veiklos strategiją. Paprastai, kintant strategijai, tenka keisti ir įmonės valdymo sandarą.

Esant skirtingiems organizacinės valdymo sandaros tipams, įvai-riai duodami sprendimų įgaliojimai, nurodymai, skiriasi jų vykdymo priežiūra ir kontrolė. Įmonės valdymo sandaros tipai paprastai skirs-tomi į tradicinius valdymo tipus ir naujuosius valdymo būdus. Įmo-nės valdymo būdai pateikti 10.5 paveiksle.

167

ORGANIZACIJOS LYMUOAiškūs projekto tikslaiAukštas valdymo palaikymasKOMANDOS SUBŪRIMASKryžminis funkcijų sujungimasSavarankiškos projekto komandos struktūraKomandos patirtisNenutrūkstamas ryšys komandojeBendra vietaVirtualaus biuro naudojimasKOMANDOS LYDERISProjektų vadovo nuoseklumasProjekto vadovo iniciatyvų sąsajos su projektotikslaisKOMANDOS VALDYMO PROCESAIProblemų sprendimaiKomandos galios/veiksmingumas

PROJEKTOEFEKTYVUMAS

PROJEKTOTERMINAI

PROJEKTOKAINA

10.5 pav. Pagrindiniai įmonės personalo rodikliai, turintys įtakos sėkmei (Scott-Young, Samson, 2008)

Įmonė, kuriai būdingas patriarchalinis valdymo tipas, atitinka šeimos modelį. Įmonei vadovauja savininkas patriarchas, kuris savo nuožiūra skirsto teises ir pareigas, reikalauja iš pavaldinių besąlygiš-ko paklusnumo. Šis tipas taikomas nedidelėje įmonėje, kurioje vienas asmuo dar sugeba atlikti visas valdymo funkcijas. Linijiniam valdy-mo tipui būdingas aiškus vienvaldiškumas, atsakomybės paskirsty-mas atskiroms valdymo dalims, aiškus pavaldumas. Kiekvieno ko-lektyvo priekyje yra vadovas, kuris atsiskaito aukštesniam vadovui, o pavaldiniai vykdo tik savo tiesioginio vadovo nurodymus. Linijiniai vadovai vadovauja daliniams, vykdantiems svarbiausias įmonės už-duotis.

168

ĮMONĖS VALDYMO BŪDAI

Patriarchalinis ProjektinisŠtabinisFunkcinisLinijinis Matricinis

DV - DARBŲ VADOVAS Š - ŠTABASVS - VEIKLOS SRITYSFS - FUNKCINIAI SPECIALISTAI

V

V V V

VVVV

DVV V V

DV

V

FV FVŠ

DV

V

V VŠ Š

V

VS VSFS FSV1

V2FS FS

LV

UV UVFS FS

DV

DVV

FV FVFS

VS

DV

V - VADOVASFV - FUNKCINIS VADOVASLV - LAIKINAS VADOVASUV - UŽDUOTIES VADOVAS

10.6 pav. Įmonės valdymo būdai (Tamošaitienė, 2009) Jie gali įsakinėti ir sulaukti sprendimų įgyvendinimo, vadovauja da-liniams, kurie tiesiogiai atsako už kompanijos tikslų įgyvendinimą, valdo ir atsako už galutinius veiklos rezultatus, valdo ir atsako už pirminių tikslų įgyvendinimą, siejami su pirminės valdžios šaltiniu, atsiskaito aukštesniam vadovui, o pavaldiniai vykdo tik jų nurody-mus. Linijiniai vadovai yra atsakingi už žmonių, vykdančių pagrin-dinę organizacijos funkciją, valdymą. Kiekvienas vadovas atlieka visas valdymo funkcijas, todėl jis turi būti labai aukštos kvalifikaci-jos. Taikant funkcinį valdymo tipą, įmonė dalijama į padalinius, at-liekančius konkrečius uždavinius ir pareigas. Čia už atskirų funkcijų vykdymą atsakingi jų vadovai. Šiuo atveju susidaro sąlygos efekty-viai pasidalyti valdymo darbus, nes kiekvienas vadovas specializuo-jasi tam tikroje srityje (gamybos, marketingo ir kt.) ir visiškai atsako už srities funkcijų vykdymą.

Valdymo personalo vykdomos funkcijos susijusios su klausi-mais – kas, kaip, kada ir su kuo daroma arba turi būti daroma valdy-mo sistemoje. Skiriamos bendrosios ir specialiosios funkcijos. Ben-drosios funkcijos yra:

Planavimas – veikla, kai numatomas tikslas, nesėkmės atveju al-ternatyvi veikla, apibrėžiamos priemonės ir būdai jam pasiekti.

169

Organizavimas – procesas, kurio metu parengiami, sutelkiami visi ištekliai, kurie yra numatyti planuojamiems veiksmams ir užda-viniams pasiekti.

Koordinavimas – veikla, kurios metu derinamos visų proceso dalyvių pastangos pasiekti numatytą, užsibrėžtą tikslą.

Motyvacija – moralinių ir materialinių priemonių naudojimas siekiant paskatinti darbuotojus efektyvesniam darbui.

Reguliavimas ir kontrolė – reguliavimas padeda padaryti patai-sas esant nukrypimams nuo numatytų normų, standartų, o kontrolė padeda įsitikinti, kaip faktiški rezultatai atitinka numatytus plane.

Bendrosios funkcijos vykdomos nuosekliai ir siejamos su val-dymu – pradedant gamybos plano rengimu, baigiant jo realizavimu, ir kartojamos tam tikrais periodais (ciklais). Specialiosios funkcijos siejamos su išteklių (materialiųjų, finansinių), personalo, gamybos, darbo ir darbo užmokesčio, kokybės ir pan. valdymu. Šių funkcijų klasifikavimo ir išskyrimo klausimais daug diskutuoja įvairūs specia-listai, vieni net jas įvardija kaip vadybos, o kiti – kaip valdymo ir pan.

Valdymo tipas efektyviausiai veikia specializuotoje organizaci-joje, kurioje palyginti lengva aiškiai atskirti veiklos funkcijas – ir pagrindines, ir palaikomąsias, kurios taip pat išreiškia siaurą specia-lizuotą funkcinę veiklą. Šis valdymo tipas turi ir savų trūkumų, nes funkciniai, techniniai specialistai paprastai žiūri į visus keblumus itin siaurai, per savo funkcijas ir suvokimo apie veiklos sritį prizmę. Di-džiausias šio tipo trūkumas – nėra bendros atsakomybės, nes ji iš-skaidoma atskiriems vadovams. Šiuo atveju darbo vykdytojas, gau-damas nurodymus iš daugelio vadovų, už savo atliekamą darbą yra atsakingas tik pats, o kas atsakingas už bendrus darbo rezultatus – neaišku. Taikant štabinį valdymo tipą, atsakomybę pavyksta suderin-ti su išgalėmis, nes čia linijiniams vadovams sprendimus parengti padeda specialistai, pavyzdžiui, ekonomistai, teisininkai, rinkotyri-ninkai, suburti į specialius padalinius – štabus. Tačiau šiuo atveju konsultantai, turėdami didelę poveikio galią ir nebūdami atsakingi už sprendimus, gali lengvai vykdyti sau palankią politiką. Projektinio

170

valdymo tipo sukūrimas siejamas su konkrečių uždavinių sprendimu, nes norint sparčiau parengti tokių uždavinių sprendimus, sudaromi konkretūs projektai. Tokiu atveju sukuriamas laikinasis kolektyvas, kuris, atlikęs užduotį, paleidžiamas. Paprastai laikinajame kolektyve dirbantiems specialistams nereikia vykdyti kasdienių funkcijų – jie sutelkiami tik spręsti kilusį uždavinį.

Matricinis valdymo tipas yra bene sudėtingiausias. Matricinėje įmonėje būdingi dvigubi valdžios, atskaitomybės ir skatinimo ryšiai. Žmonės turi dvigubą atsakomybę – produkto, biznio ar kito projekto, taip pat savo pagrindines veiklos funkcijas. Tokiu būdu prieinama prie savotiško kompromiso, suderinama funkcinės ir kitos veiklos specializacijų veikla. Tai iš principo skirtinga valdymo struktūra pa-lyginti su kitomis, lyg prieštaraujanti daugeliui valdymo teorijos principų. Šis valdymo tipas leidžia skatinti darbuotojų kooperaciją, konfliktų sprendimą ir veiksmų koordinaciją, padeda priimti spren-dimus, geriausius organizacijai. Be abejo, matricinis valdymo tipas, kaip ir bet kuris kitas, turi ir trūkumų. Visų pirma, efektyviam jo valdymui reikia itin kompetentingo ir autoritetingo vadovo. Dėl ryšių ir komunikacijos sudėtingumo, prioritetų neaiškumo šioje organizacinėje sandaroje veikiantys žmonės jaučia diskomfortą ir neapibrėžtumą. Jei tokia struktūra nėra organizacijos kultūros ir stiliaus dalis, susiduriama su nemažais valdymo ir psichologiniais sunkumais.

10.3. Statybos projektų vadovų vertinimas Personalo vertinimo praktika lėmė, kad yra sukurta daugybė

įvairių vertinimo metodų. Daugelio šių metodų tikslas – išaiškinti personalo darbo trūkumus, gerinti darbo efektyvumą ir kokybę. Priklausomai nuo siekiamų tikslų, kiekvienas vadovas gali pasirinkti, kokius vertinimo metodus taikys. Todėl yra svarbu žinoti, kokiu atveju kokie metodai tinka. Personalo parinkimo modelis statybos objektams įgyvendinti pateiktas 10.7 paveiksle. Visi personalo vertinimo metodai gali būti klasifikuojami pagal rodiklius.

171

Vertinimo metodų parinkimas. Šiuo atveju metodai yra skiriami į kokybinius (arba aprašomuosius), kompleksinius (arba tarpinius) ir kiekybinius.

Kokybiniai remiasi laisvos charakteristikos formomis, o ne aiškiais kiekybiniais vertinimo rodikliais. Aprašomojo vertinimo metodai remiasi biografija, anketa (laisva forma arba pagal nustatytus klausimus parašyta charakteristika), sudėtingų pavedimų įvykdymo ekspertiniais vertinimais, grupine laisva forma vedama diskusija, darbuotojo faktiškų ir reikalingų tai pareigybei užimti savybių lyginimu, įrašant tik kokybinius vertinimus: turi – neturi.

Kombinuotieji – tai metodai, kai pagal pirmines aprašomąsias charakteristikas pateikiamos kai kurių skaitmeninių vertinimų. Kombinuotų būdų grupei priklauso šie:

– suminių rodiklių būdas, kai ekspertas nustato, ar dažnai išryškėja viena ar kita konkretaus darbuotojo savybė;

– darbuotojų grupavimas, kai darbuotojai suskirstomi pagal nedaugelį rodiklių į labai gerus, gerus ir prastus;

– testavimas pagal gamybinių užduočių atlikimo lygį, leidžiantis spręsti apie darbuotojo potencines galimybes praktiškai vykdyti tam tikras užduotis.

Kiekybiniai metodai padeda įvertinti konkrečias darbuotojų savybes arba atliekamų darbų sudėtingumą. Kiekybiniais metodais dažniausiai nustatomi darbuotojų arba atskirų jų savybių rangai, balų suma, koeficientai.

Vertinimo pobūdis. Pagal šį rodiklį skiriamas individualus personalo darbo vertinimas ir darbuotojų vertinimas lyginant vieną su kitu.

Individualiais personalo vertinimo metodais yra vertinama atskiro darbuotojo veikla, jo stipriosios ir silpnosios pusės. Prie šių metodų priskiriami: vertinimo skalės, kontroliniai lapai, aprašomasis vertinimas, iš anksto aprašytų elgesio variantų įvertinimas, priverstinis pasirinkimas, vertinimas pagal tikslus.

172

PERSONALO ATRANKOS MODELIS

Žmogiškųjųištekliųporeikionustatymas

ŽMOGIŠKŲJŲIŠTEKLIŲ

PLANAVIMAS

Darbuotojųpasiūlosanalizė

TENDENCIJŲANALIZĖ

RODIKLIŲ SISTEMOS SUDARYMASPROJEKTO ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ ATRANKAI

Atrankospriemoniųparinkimas

KOMANDA

SITUACIJADARBORINKOJE

KOMANDOSDARBUOTOJŲINTERESŲ TIPŲNUSTATYMAS

KOMANDOSDARBUO-TOJŲ

INTERESŲTIPŲ NUSTA-TYMAS

RODIKLIAIPROJEKTO

DARBUOTOJŲATRANKAIKvalifikacijaKompetencija

Pasiekimai ir t. t.

Darbuotojosantykis suįmone

Įmonėspatrauklumasrinkos aspektu

PROJEKTUIREKALINGOŽMOGIŠKŲJŲ

IŠTEKLIŲ ATRANKAProjekto vadovų ir kt.valdančio personaloITD statybos projekto

darbuotojųProjektų darbininkų

REKALINGŲŽMOGIŠKŲJŲIŠTEKLIŲ

PROGNOZAVIMASAgresoriaiStabdytojaiStebėtojaiPripažinimosekėjai

Atsiskyrėliai

ĮMONĖSVALDYMO

TIPONUSTATYMAS

KOMANDŲPOREIKIONUSTYMAS

REKALINGŲŽMOGIŠKŲJŲIŠTEKLIŲ

FORMAVIMAS

Atrankosbūdo

parinkimas

10.7 pav. Įgyvendinimui reikalingo personalo atrankos modelis (Tamošaitienė, 2009)

173

Lyginant darbuotojus tarpusavyje lyginama jų veiklos kokybė kitų darbuotojų atžvilgiu. Šiuo atveju naudojami rangavimo, privers-tinio paskirstymo, prioritetų suteikimo metodai.

Personalo vertinimo metodų paskirtis. Pagal šį rodiklį metodai skirstomi į dvi pagrindines grupes: orientuoti į praeitį ir orientuoti į ateitį.

Orientuotais į praeitį metodais vertinamas jau atliktas darbas. Vienas pagrindinių šių metodų trūkumų yra tas, kad praeityje atliktas darbas jau negali būti pataisytas. Tačiau įvertinus darbuotojų darbą galima išsiaiškinti padarytas klaidas ir nedaryti jų ateityje. Dažniausiai taikomi šie į preitį orientuoti metodai: pažymių skalė, kontrolinis lapas, priverstinio pasirinkimo metodas, kritinių situacijų metodas, lyginamojo vertinimo metodas, iš anksto aprašytų elgesio variantų metodas, veiklos sferos apžvalgos metodas ir kt.

Orientuoti į ateitį metodai siejami su ateities veiksmais. Jais įvertinamas darbuotojo potencialas ir numatomi ateities tikslams. Prie šių metodų priskiriami savęs vertinimo, vertinimo pagal tikslus, psichologinio vertinimo metodai.

Vertinimo skalė. Tai seniausias ir dažniausias vertinimo metodas, kai vertintojas pateikia subjektyvų tam tikro darbuotojo vertinimą pagal pateiktą rodiklių sąrašą. Rodiklių vertinimo skalę sudaro pažymiai, kurie gali būti išreikšti skaičiais ar žodžiais. Dažniausiai naudojamos 3, 5 ar 10 balų skalės, kurias galima apibrėžti tokiais būdvardžiais, kaip puikus, geras, vidutinis, patenkinamas ir nepatenkinamas. Nors praktikoje naudojamos ir kitokios skalės, pvz., 100 balų skalė.

Šiuo metodu dažniausiai vertinamos arba su darbu susijusios charakteristikos, arba darbuotojo asmeninės savybės. Su darbu susijusių charakteristikų pavyzdžiu gali būti darbo kiekis ir kokybė, o asmeninių savybių – patikimumas, iniciatyva, sugebėjimai bendradarbiauti ir pan. Dažniausiai darbuotoją vertina jo tiesioginis vadovas, pasirinkdamas geriausią darbuotoją ir jo darbą atitinkantį įvertinimą. Vėliau pagal kiekvieną rodiklį gautus rezultatus sudeda ir vertina darbuotoją pagal gautą sumą. Kai kuriose įmonėse vertintojas

174

privalo paaiškinti, pagal ką buvo vertinama. Toks paaiškinimas yra reikalingas ir net būtinas, kai vertintojas suteikia žemiausią ar aukščiausią įvertinimą. Taip yra išvengiama skuboto ir neapgalvoto vertinimo. Šis metodas gana plačiai taikomas. Jis gali būti naudojamas nustatant darbo užmokesčio dydį, sprendžiant darbuotojų ateities planus (personalo judėjimą organizacijoje), nustatant mokymosi poreikį. Kitas šio metodo privalumas tas, kad jis gana paprastas, vertintojams nereikia daug mokymo ar laiko vertinimo anketai užpildyti, be to, jis tinka dideliam darbuotojų skaičiui įvertinti. Bet pažymių skalės metodas turi ir kai kurių trūkumų. Yra nemaža tikimybė, kad vertintojas bus neobjektyvus. Todėl labai svarbu, kad vienoje organizacijoje visi vertintojai susitartų dėl vienodo vertinimo. Be to, norint vertinimo formą pritaikyti daugumai darbuotojų, į ją gali būti neįtraukti kai kurie specifiniai rodikliai, kurie kai kurių darbuotojų darbe gali būti patys svarbiausi.

Kontrolinis lapas. Taikant šį metodą vertinimo anketoje pateikiami vertinimo rodikliai ir juos apibūdinantys žodžiai ar sąvokos. Vertintojas turi atrinkti teiginį ar žodį, geriausiai apibūdinantį darbuotojo darbą ir asmenines savybes. Jeigu kontroliniame lape yra pakankamai rodiklių, tai jis gali pateikti tikslų darbuotojo veiklos vaizdą. Šio metodo privalumas yra jo ekonomiškumas, lengvas pritaikymas, paprastas vertintojų apmokymas. Kaip trūkumus galima paminėti vertintojo šališkumą, darbuotojo asmeninių savybių, o ne darbo vertinimą.

Priverstinis paskirstymas. Šio metodo pagrindą sudaro teiginių apie darbuotojų elgesį darbe sąrašas. Šie teiginiai yra sugrupuoti taip, kad būtų lygiaverčiai, t. y. arba abu teigiami, arba abu neigiami.

Šio metodo privalumas tas, kad jis sumažina vertintojo šališkumą, yra lengvai pritaikomas ir tinka daugeliui darbų vertinti. Tačiau šis metodas riboja darbuotojo galimybę pasitaisyti. Blogiausia tai, kad vertinamas darbuotojas gali jaustis ignoruojamas, kai vienas teiginys yra priešinamas su kitais, o darbuotojui atrodo, kad abu yra svarbūs. Be to, šis metodas atima daug laiko.

175

Kraštutinumų metodas. Pagal šį metodą reikia, kad vertintojas apibrėžtų, koks elgesys, atliekant darbą, yra idealiai geras, o koks visiškai netinkamas. Tokie apibūdinimai vadinami kraštutinumais. Šiuos kiekvieno darbuotojo elgesio kraštutinumus nuolat fiksuoja tiesioginis vadovas visą vertinimo laikotarpį. Fiksuojant kraštutinumus aprašoma, kas konkrečiai vyksta. Pasibaigus vertinimo laikotarpiui, vertintojas pasinaudoja šiais užrašais kartu su kita informacija ir atlieka darbuotojo įvertinimą.

Šis metodas ypač naudingas dėl grįžtamojo ryšio. Pagrindinis trūkumas tas, kad vadovas dažnai neužfiksuoja kraštutinumų tuo metu, kai jie įvyksta. Be to, darbuotojai įsitikinę, kad net pasibaigus vertinimo procesui, vadovai nenori užmiršti kraštutinumų, net jei jie įvyko prieš porą mėnesių.

Iš anksto aprašytų elgesio variantų įvertinimas. Šis metodas sieja tradicinės pažymių skalės ir kraštutinumų metodų elementus. Jo pagrindas yra skalė, aprašanti specifinį darbo atlikimą įvairiais lygiais. Čia gali būti pateikti keli gero ir blogo elgesio atlikimo lygiai. Vietoj įprastų būdvardžių naudojami tokio elgesio pavyzdžiai, kurie labai palengvina įvertinimą. Vienas svarbiausių šio metodo privalumų yra tas, kad kiekvienam darbuotojui skalė taikoma atskirai, todėl yra geras grįžtamasis ryšys. Pagrindinis trūkumas – ribotas darbo atlikimo variantų skaičiaus pateikimas. Taip pat kaip ir su kraštutinumų metodu, vadovai labai nenoriai pildo užrašus per vertinimo laikotarpį.

Veiklos sferos apžvalga. Šis metodas leidžia padidinti vertinimo objektyvumą. Vertinti kviečiamas pašalinis vertintojas, kuriam tiesioginis vadovas suteikia specifinę informaciją apie savo pavaldinių darbą. Tada ekspertas atlieka vertinimą pagal jam pateiktą informaciją. Gautus rezultatus tiesioginis vadovas peržiūri, patikrina ir aptaria juos su tuo darbuotoju, kuris buvo vertinamas. Šis metodas yra gana patikimas. Jis taip pat suteikia galimybę palyginti gautus rezultatus. Tačiau jis yra labai brangus ir daugumai įmonių labai nepraktiškas.

176

Darbo atlikimo patikrinimas. Kai darbų skaičius yra ribotas, galima panaudoti įvairius testus žinioms ar gebėjimams patikrinti. Tokie testai gali būti atliekami raštu arba realiu sugebėjimų parodymu. Pastabos turi būti pateikiamos iš karto, vos tik kas nors padaroma ne taip. Pagrindinis šio metodo trūkumas – parenkamų testų patikimumas ir jo naudojimo brangumas.

Lyginamasis vertinimas. Tai vertinimo metodų grupė, skirta darbuotojams tarpusavyje palyginti. Šiuos metodus tikslinga taikyti tada, kai yra sprendžiami darbo užmokesčio didinimo, pareigų paaukštinimo, apdovanojimų ar premijų klausimai, nes šie metodai parodo, kuris darbuotojas yra geriausias, o kuris blogiausias.

Rangavimas. Taikydamas rangavimo metodą vertintojas turi suskirstyti visus darbuotojus į eilę nuo geriausio iki blogiausio. Tačiau šiuo metodu nenustatoma, kiek vieni darbuotojai yra geresni arba blogesni už kitus.

Priverstinis paskirstymas. Pagal šį metodą visus darbuotojus reikia suskirstyti į tam tikras kategorijas. Dažniausiai kiekvienai kategorijai priskiriama tam tikra procentinė dalis. Jeigu naudojant rangavimą nėra žinomas santykinis skirtumas tarp darbuotojų, tai priverstinis paskirstymas padeda išvengti tendencijos visus vertinti vienodai. Tačiau gali būti, kad kai kurie darbuotojai bus įvertinti blogiau negu yra iš tikrųjų.

Taškų išdėstymas. Taikant šį metodą reikia paskirstyti tam tikrą fiksuotą taškų skaičių sąraše esantiems darbuotojams. Šiuo atveju geresni darbuotojai gauna daugiau taškų negu prastesni. Šio metodo privalumas yra tas, kad vertintojas gali nustatyti santykinį skirtumą tarp darbuotojų.

Porinis palyginimas. Šiuo atveju vertintojas lygina kiekvieną darbuotoją su kitais darbuotojais. Vertinama gali būti tiek bendrai, tiek išskiriant atskirus vertinimo rodiklius. Įvertinimo rezultatas parodo, kiek darbuotojas buvo įvertintas geriau negu kiti.

Savęs vertinimas. Šis metodas naudingas, kai vertinimo tikslas – tobulinti save. Kai darbuotojai vertina save patys, yra išvengiamos gynimosi reakcijos.

177

Vertinimas pagal tikslus. Šiuo atveju tiek darbuotojas, tiek vadovas kartu sprendžia, kaip reikėtų elgtis ateityje. Idealu, kai nustatyti tikslai tenkina abi puses ir yra objektyviai įvertinami. Jei abi šios sąlygos yra užtikrinamos, tai darbuotojai lengvai motyvuojami siekti savo tikslų, nes patys dalyvauja juos nustant. Tikslų nustatymas leidžia įvertinti ir darbuotojo ugdymo poreikį. Kadangi tikslai yra orientuoti į darbą, vertinant išvengiama asmeniškumų, o pats vertinimas atliekamas labai objektyviai.

Tačiau praktikoje susiduriama ir su sunkumais. Tikslai dažnai yra per daug ambicingi arba per maži. Dėl to, gali būti sugluminti patys darbuotojai arba darbas aplaidžiai vykdomas.

Psichologinis vertinimas. Kai kurios organizacijos, ypač labai didelės, turi savo psichologą. Psichologinio vertinimo užduotis – įvertinti darbuotojo ateities potencialą, bet ne elgesį praeityje. Toks vertinimas apima išsamų interviu, psichologinius testus, diskusijas su vadovais ir kitų vertinimų apžvalgą. Psichologas atlieka intelektinių, emocinių, motyvacinių ir kitų su darbu susijusių darbuotojo charakteristikų įvertinimą. Tokie įvertinimai naudingi, kai reikia priimti sprendimus, susijusius su darbuotojų paaukštinimu, ugdymu, kvalifikacijos kėlimu.

10.4. Verslo įmonės rentabilumo (pelningumo) nustatymas Naudingumas – tai labai plati, sunkiai apibrėžiama sąvoka, todėl

nenurodžius kokiu aspektu yra žiūrima, naudingumo apibrėžti prak-tiškai neįmanoma. Ne tik vertinant verslo įmonės veiklą, bet ir visais gyvenimo atvejais stengiamasi, kad atliekami darbai būtų kuo nau-dingesni, kad būtų gaunama maksimali nauda, kad naudingai būtų paskirstomi ištekliai ir t. t. Pagrindinė ekonomikos funkcija yra pa-skirstyti materialinius išteklius, kad gaminamas produktas/ suteikia-ma paslauga, atitiktų užsakovo (visuomenės, įmonių, kitų subjektų) poreikį. Aukštas pragyvenimo lygis daugiausia priklauso nuo nacio-nalinės ekonomikos galimybių. Tai įmanoma tik nepriekaištingai veikiant rinkų sistemai, kai jose bus pasiekiama maksimali nauda. Rinka – tai visuomenės sukurta institucija, kuri paskirsto turimus išteklius pagal jų paklausą. Rinkos yra kanalai, kuriais pirkėjai ir

178

pardavėjai atlieka prekių ir paslaugų mainus. Rinka pati nustato, ko-kias prekes ir kokius jų kiekius reikia gaminti. Tad savaime atsiranda poreikis naudingai naudoti išteklius. Nepriklausomai nuo veiklos rūšies veiklos naudingumą reikia kontroliuoti, kad ji būtų maksima-liai pelninga. Veiklos naudingumo nustatymui naudojami įvairūs rodikliai, kurie apskaičiuojami remiantis įmonės veiklos pelno, ba-lanso, pinigų srautų ataskaitomis ir t. t. Ypač svarbu nustatyti, ar įmonė yra finansiškai pajėgi tęsti savo veiklą. Apie galimus sutriki-mus informuoja nuolatiniai veiklos nuostoliai ir jų priežastys: pase-nusių technologijų naudojimas, ilgalaikis finansavimas iš trumpalai-kio (einamojo) finansavimo šaltinių, pavėluotos išmokos ir pan. Veikla gali būti naudinga, kai naudojamos naujausios technologijos, atsiskaitoma laiku, užtikrinamas apyvartinių lėšų poreikis. Yra daug naudingumą apibūdinančių rodiklių: pelningumas, rentabilumas, likvidumas, mokumas ir t. t. Jie pasirenkami priklausomai nuo tyri-mo ir objekto. Pelningumas (profitability) – pelnas, kurį gauna verslo įmonė. Jis priklauso nuo visų panaudotų aktyvų, ilgalaikio turto ir tarnautojų skaičiaus. Pelningumas yra pelno dalis, tenkanti tam tik-ram aktyvų ar turto vertės vienetui: pardavimų litui, turto litui ir pan. Pelningumo rodikliai yra: nuosavo kapitalo pelningumas (Return on Common Equity) – tai grynojo pelno ir nuosavo kapitalo (akcinis kapitalas + nepaskirstytas pelnas + rezervai) santykis. Šis rodiklis parodo, kiek pelno uždirba savininkų kapitalas. Lygindami šį rodiklį su alternatyviais kapitalo investavimo pasiūlymais, verslininkai gali spręsti, ar verta pelną investuoti, ar geriau pasirinkti kitą investicijų galimybę. Investicijų pelningumas (Return on Investment) – grynojo pelno ir palūkanų santykis su investuotu kapitalu (t. y. trumpalaikis turtas + ilgalaikis materialus turtas). Šis rodiklis parodo investicijų pelningumą, t. y. gebėjimą gauti pelną iš pagrindinėje veikloje nau-dojamo turto. Šiuo atveju ilgalaikis kreditorių dalyvavimas finansuo-jant verslą yra savanoriškas, todėl skaičiuojant pelną pridedamos palūkanos, kurios buvo atimtos skaičiuojant veiklos sąnaudas. Turto pelningumas (Return on Assets) – tai grynojo pelno ir visų aktyvų vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja

179

savo turtą. Rentabilumas – tai pelno dalis, tenkanti vienam patirtų sąnaudų litui. Galime apskaičiuoti tokius rentabilumo rodiklius: par-davimų rentabilumas (kitaip „antkainis“), tai pardavimų pelno (par-davimų pajamos – parduotos produkcijos savikaina) ir produkcijos savikainos santykis; veiklos rentabilumas – tai pelno prieš apmokes-tinimą ir visų veiklos sąnaudų santykis; apskaičiuotas rentabilumas – tai įprastinės veiklos pelno (veiklos pelnas + palūkanos) ir investuoto kapitalo (trumpalaikis turtas + ilgalaikis materialus turtas) santykis. Naudingumas (pelningumas, rentabilumas ir kt. rodikliai) nustatomas įmonės ir statybos objekto lygmenyje pasirenkant tyrimo tikslą, kryptį, būdą, gamybinės, investicijų vertinimo, finansų apskaitos ar valdymo sritį ir veiklos sritį apibūdinančius rodiklius (10.8 pav).

Įmonė

Valdymoįvertinimas

Finansųapskaita

Investicijųvertinimas

...

...

Pelningu-mas

...

...

VIDINĖAPLINKA

IŠORINĖ APLINKA

V er t i n i m a s h o r i z o n t a l i a k r yp t i m i

NAUDINGUMAS

TIKSLAS

Gamybinėveikla

n

Pelningu-mas

Rentabi-lumas

...

...

...

...

...

VIDINĖAPLINKA

IŠORINĖ APLINKA

1

...Vertinimas horizontalia kryptimiRentabi-

lumas Rentabi-lumas

IŠORINĖ APLINKAIŠORINĖ APLINKA

Vertinimas vertikalia kryptimi Vertinimas vertikalia kryptimi

Projektai

Rodikliaii=1,...,n

10.8. pav. Produkto naudingumo įvertinimo modelis (Tamošaitienė, 2011)

Norint nustatyti naudingumą susiduriame su daugybe rodiklių, todėl skaitmeninei ir loginei informacijai apdoroti naudojama tyrimo metodų sistema. Tokiu būdu išsiaiškinami ekonominių bei finansinių

180

procesų veiksniai, ūkio subjekto vidinės veiklos galimybės. Svarbu žinoti tyrimo metodų esmę, jų taikymo galimybes, mokėti pasirinkti juos pagal tyrimui keliamus uždavinius, turimą pradinę informaciją. Skiriamos tokios tyrimo būdų sistemos: loginių būdų, ekonometrinių būdų, euristinių (psichologinių), grafinių ir specifinių būdų grupės Tyrimo metodų sistemos gali būti šių rūšių:

• Loginiai: lyginimas; grupavimas; svarbiausių grandžių išskyrimas; detalizavimas ir apibendrinimas; indeksų būdai; dinamikos eilutės; balansinis metodas ir kiti;

• Ekonometriniai: regresinė koreliacinė analizė; dispersi-nė analizė; lošimų teorija; daugiatikslio vertinimo meto-dai; matematinis programavimas; imitacinis ir matricinis modeliavimas; masinio aptarnavimo teorija ir kiti;

• Grafiniai: diagramos; linijiniai grafikai; statistinės krei-vės ir kiti;

• Specifiniai: finansinių rodiklių analizė; SSGG analizė; BOCR analizė, funkcinė – vertinė analizė ir kiti.

Galimas ir kitų metodų taikymas. Finansų ir ekonominė analizė plačiausiai taiko lyginimo būdą.

Šiuo būdu galima išsiaiškinti nukrypimus nuo projektuojamų rodik-lių dydžių, materialinių, laiko, piniginių normų, įvertinti rodiklių augimo tempus, dinamiką, tendencijas, galimybes bei kontroliuoti įmonės veiklą, numatyti jos perspektyvas. Analizei taikant lyginimo būdą svarbu nepakeisti rodiklių palyginamumo, nes kitaip neteisingai įvertintume realią padėtį. Lyginamus dydžius reikia įvertinti lygina-mosiomis kaino

mis, tarifais, turi būti lyginami analizuojamieji periodai, taikoma vienoda rodiklių apskaičiavimo metodika, lyginama tiriamo subjekto organizacinė struktūra. Kartais tikslinga pašalinti veiklos produkto apimties bei struktūros pasikeitimus.

Ekonometrinių analizės būdų esmę sudaro matematinių bei sta-tistinių metodų taikymas ekonominiams uždaviniams spręsti. Jie spartina analizės tempus, daro ją gilesnę, veiksmingesnę. Šie būdai ypač efektyvūs analizuojant didelio subjekto finansinę būklę (asocia-

181

cijos, sudėtingos struktūros kompanijos ir pan.) ir leidžia nustatyti nefunkcinės ir funkcinės priklausomybės veiksnių poveikį, kurį tra-diciniais būdais kiekybiškai įvertinti sunkiau. Tokiu būdu galima giliau išsiaiškinti ūkio subjekto plėtojimo tendencijas ir jų perspekty-vas. Praktikoje taikomi įvairūs ekonometriniai analizės būdai. La-biausiai paplitę būdai yra: regresinė koreliacinė analizė, matematinis prognozavimas ir kiti. Ekonometriniai būdai išdėstyti tokiuose kur-suose, kaip matematinė statistika, tikimybių teorija, matematinis pro-gramavimas, aukštoji matematika. Norint taikyti ekonometrinius būdus finansų analizei, reikėtų kreiptis į atitinkamos mokslo krypties specialistus.

Euristinių būdų pagrindą sudaro euristika, t.y mokslas apie kū-rybinį mastymą. Taikant šiuos būdus paisoma individualios asmens nuomonės ir kolektyvinio ekspertinio įvertinimo. Šie metodai yra pagrįsti specialistų patyrimu ir intuicija (ji žadinama įvairiomis psichologinėmis priemonėmis), kuri pasireiškia sprendžiant ekono-minius uždavinius ir ypač prognozuojant ekonomines situacijas.

Grafiniai analizės metodai suteikia galimybę vaizdžiai iliustruoti nagrinėjamo rodiklio kitimą tam tikra pasirinkta tyrimo kryptimi ar parodo reiškinio struktūrą bei rodiklių tarpusavio ryšius (Tamošaitie-nė, 2011).

Prie specifinių būdų galima priskirti finansinių koeficientų, SSGG, funkcinės vertės analizę ir kitus būdus. SSGG analizę sudaro keturi elementai: silpnybės, stiprybės, galimybės, grėsmės. Pagal šiuos elementus įvertinamos įmonės vidinės veiklos sąlygos ir aplin-kos veiksniai. Funkcinės vertės analizė (FVA) yra tiriamojo objekto sisteminio tyrimo metodas, kurį taikant siekiama užtikrinti visuome-nei svarbias jo taikymo savybes su mažiausiomis jų funkcionavimo sąnaudomis visais objekto gyvavimo ciklo etapais. FVA objektu gali būti gaminys, paslauga, procesas, struktūra ir pan. Objekto gyvavimo ciklas – tai laikotarpis tarp mokslinio tyrimo darbų pradžios ir objek-to eksploatacijos arba jos veiklos nutraukimo momento.

Verslo įmonės pelningumas nustatomas remiantis šiomis prie-laidomis:

182

1) vertinami veiklos rezultatai, kurie išreiškiami įplaukų už rea-lizuotą produkciją ar paslaugas ir išlaidų jai pagaminti skirtumu (iš-laidos gali būti skaičiuojamos pagal išlaidų rūšis, išlaidų vietas ir išlaidų objektus);

2) vertinamas ir kontroliuojamas išlaidų naudingumas (faktinės išlaidos lyginamos su jų normatyvais arba limitais).

Naudinga yra atlikti to paties sektoriaus (šakos), to paties tipo ir to paties dydžio įmonių ar projektų palyginamąją analizę. Taip paly-ginus galima teisingiausiai įvertinti konkurentus ir orientuotis (nusta-tyti galimybes ir grėsmes). Tačiau ir vieno sektoriaus, vieno tipo bei vienodo dydžio įmonių strategija gali skirtis, todėl lyginant subjektus tarpusavyje negalima pasikliauti vien tik skaičiais. Reikia domėtis ir subjekto išorine aplinka – konkurentais, suvokti ir objektyviai vertin-ti veiklą bei strategiją. Išorinės aplinkos vertinimui taikoma vertikali ir horizontali, ir detalizuota finansinių rodiklių analizė, paremta ro-diklių sistemų (medžio principu) sudarymu (10.8 pav.). Svarbiau-siais vidinės aplinkos vertinimo ypatumas – orientacija į valdymo uždavinių sprendimą, t. y. atlikto tyrimo išvados turi padėti įmonės vadovams priimti tinkamus sprendimus. Vidinės aplinkos vertinimas skiriasi nuo išorinės aplinkos vertinimo:

a) galimybe panaudoti papildomus informacijos šaltinius; b) tyrimo metodų taikymo įvairovė; c) tyrimo kompleksiškumas ir įvairiapusiškumas; d) apskaitos, tyrimo, planavimo ir sprendimų priėmimo apjun-

gimu; e) tyrimo rezultatų slaptumu. Verslo įmonės veiklos pelningumui įvertinti pritaikyta Du Pont

piramidinė analizė (10.9. pav.). Du Pont įmonės veiklos pelningumo piramidinė analizė atliekama tiriant vidinę aplinką. Vidinės aplinkos vertinimo sritys pateiktos 10.1 lentelėje.

183

Statinio statybos pelningumas

Grynasispelningumas

Turtoapyvartumas

Nuosavybėskoeficientasx x

Grynasis pelnas Pardavimų pajamos Savininkų nuosavybė Turtas

Pardavimų pajamos

Statybospardavimųapimtys

Statybospardavimų

kaina

Sąnaudos

Statinio statybossąnaudos

Tiesioginėssąnaudos

Išlaidos darboužmokesčiui

Išlaidosmechanizmams Išlaidos medžiagoms Statinio statybos

išlaidosStatybvietės išlaidos+ + ++

: : :

=

Netiesioginėssąnaudos

=Pridėtinės išlaidos Rangovo pelnas +

Bendrosadministracinės

sąnaudosPardavimųsąnaudos

Palūkanųsąnaudos

Pelno mokestis__

x

Ilgalaikis Trumpalaikis+

Materialusisturtas

Nematerialusisturtas Pinigai Gautinos sumos Atsargos+ +

Įmonės veiklos pelningumas

Grynasispelningumas

Turtoapyvartumas

Nuosavybėskoeficientasx x

Grynasis pelnas Pardavimų pajamos Savininkų nuosavybė Turtas

Pardavimų pajamos

Pardavimųapimtys

Pardavimųkaina

Sąnaudos

Gamybossąnaudos

Tiesioginėssąnaudos

Išlaidos darboužmokesčiui

Išlaidosmechanizmams Išlaidos medžiagoms Statinio statybos

išlaidosStatybvietės išlaidos+ + ++

: : :

=

Netiesioginėssąnaudos

=Pridėtinės išlaidos Rangovo pelnas +

Bendrosadministracinės

sąnaudosPardavimųsąnaudos

Palūkanųsąnaudos

Pelno mokestis__

x

Ilgalaikis Trumpalaikis+

Materialusisturtas

Nematerialusisturtas Pinigai Gautinos sumos Atsargos+ +

10.9 pav. Du Pont verslo įmonės veiklos pelningumo piramidinė analizė

184

10.1. lentelė. Vidinės aplinkos vertinimo sritys Gamybinė

(statybos) veikla Investicijų įver-

tinimas Finansų apskaita

Valdymo įvertinimas

Techniniai-ekonominiai para-

metrai: -gaminamo produkto charakteristikos -bendra gamybos trukmė (d., mėn.,

metais); -vidutinis darbininkų

skaičius (žm.); - produkcijos vertė,

Lt; -reikalingos norma-tyvinės darbų sąnau-dos (žm.d.) mašinų ir mechanizmų dar-

bo sąnaudos (maš.d.);

-darbo užmokestis, Lt;

-išlaidos resursams, Lt;

-vieno darbininko išdirbis natūriniais vienetais per pamai-

ną; -vieno darbininko uždarbis per pamai-

ną; -1 m3 (m2) pastato sąmatinė kaina;

Techninių produk-to parametrų įver-tinimas. Produktai vertinami para-metrais, atinkan-čiais verslo sritį

Pelno apskaičia-vimas:

-pajamų apskai-čiavimas;

-išlaidų apskaičia-vimas;

-sąnaudų paskirs-tymas;

-pelno apskaičia-vimas.

Veiklos ekono-miškumas (atlie-kamas įmonės ir projekto mastu): -tikslų analizė; -ekonominės padėties įverti-

nimas; -alternatyvų įvertinimas.

Vertės nustatymas: -ankstesnių laiko-tarpių išlaidų vertinimas;

-turto balansinės vertės apskaičia-

vimas; -būsimų išlaidų numatymas.

Išteklių panau-dojimas:

-turima bazė; -investicijos; -žmogiškieji ir materialieji resursai.

Duomenų palygi-nimas:

-šakinė analizė; -konkurentų anali-

zė; -ekonominės

aplinkos vertini-mas;

-galimų pataisų sričių įvertinimas.

Mokesčių apskai-čiavimas:

-duomenys mo-kesčiams apskai-

čiuoti; -pajamų ir išlaidų; -mokesčių apskai-

čiavimas ataskaitų korega-

vimas.

Vertės didini-mas:

-pinigų srautų schemos; -vertė;

-investuotojų lūkesčiai;

-rizikos ir pelno santykis.

Rinkos įvertini-mas:

-akcijos kainos dinamikos įverti-

nimas; -pinigų rinkos tendencijos;

-vertės pokyčių įvertinimas;

-rinkos modelia-vimas.

Gamybinę veiklą apibūdina techniniai ekonominiai parametrai, atitinkantys verslo įmonės sritį. Investicijų vertinimas apima techni-nius statinio parametrus, duomenų palyginimą, rinkos įvertinimą, finansinę informaciją. Mokesčių ir kitų parametrų apskaičiavimas

185

turi atitikti galiojančius įstatymų reikalavimus, kurie dažnai pažei-džia laikotarpio pajamų ir sąnaudų finansinių skaičiavimų logiką, nes mokesčių politika orientuota į pagreitintą pajamų pripažinimą, nors faktiškai ši operacija dar gali būti neįvykusi. Tai sukelia tam tikrų piniginių srautų valdymo problemų ir daro įtaką investiciniams sprendimams. Finansinėje analizėje svarbu įvertinti mokesčių įtaką atsakomybei, nes faktiškai sumokėti mokesčiai gali skirtis nuo pelno ataskaitoje atvaizduotų sumų. Šiuos skirtumus nesunkiai galima pas-tebėti iš balanso straipsnio mokėtini mokesčiai pasikeitimų. Tinka-mas finansinės informacijos apdorojimas yra svarbus analizės pa-grindas, kai kalbame apie būsimas investicijas į įmonę. Investitoriai ir kreditoriai ypatingą dėmesį skiria įmonės perspektyvos įvertini-mui, todėl čia nepakanka vien tik finansinių ataskaitų informacijos. Analizėje taikomi įvairūs finansiniai rodikliai bei jų sistemos, prog-nozavimo metodai ir modeliai. Būtent prognozavimas, paremtas ko-kybiškos analizės išvadomis, įgalina tinkamai įvertinti riziką ir inves-ticijų pelningumą. Duomenų palyginimas – tai vienas iš pagrindinių analizės metodų, nes tik lygindami mes galime padaryti išvadas. Ta-čiau lyginti taip pat reikia kvalifikuotai, t. y. pasirinkti tinkamą įmo-nių, su kuriomis lyginsime, grupę, užtikrinti, kad visi skaičiavimai būtų atlikti remiantis adekvačia informacija. Rinkos įvertinimas – tai įmonės akcijų kainos rinkoje įvertinimas, kuris susieja finansinių ataskaitų informaciją su rinkos tendencijomis ir lemia įmonės akcijų paklausą. Čia naudojami įvairūs rinkos modeliai – nuo visai paprastų iki sudėtingų imitacinių. Vertinant veiklos ekonomiškumą, finansų analizė nukrypsta nuo apskaitos proceso ir susijungia su įmonės veiklos proceso labirintu: planavimo, organizavimo, valdymo. Čia detaliai nagrinėjama išlaidų ir pelno priklausomybė, gamybos apim-ties optimizavimas. Išteklių panaudojimo įvertinimas turi duoti atsa-kymą į ekonominiu požiūriu svarbiausią klausimą: ar tinkamai pa-naudojami turimi ištekliai. Šioje analizės dalyje naudojami turto panaudojimo rodikliai ir vertinami alternatyvūs projektai. Įmonės savininkų (akcininkų) kapitalo vertės didinimas yra galutinis finansų valdymo tikslas ir jo realizavimas nesunkiai pamatuojamas palygi-

186

nant ataskaitinių metų ir ankstesnio laikotarpio duomenis. Kapitalo prieaugio rodikliai turi patenkinti investuotojų lūkesčius ir tinkamai kompensuoti riziką, kurią patyrė akcininkai, investuodami savo kapi-talą kaip tik į šią įmonę.

Pagrindiniai finansiniai rodikliai. Yra daugybė santykinių rodik-lių, kuriuos galima paskaičiuoti remiantis finansinės atskaitomybės duomenimis. Pasaulinėje finansų analizės praktikoje siūlomos įvai-rios rodiklių sistemos bei kombinacijos, kurios orientuotos į tinka-mus analizės tikslus, todėl finansų analitikui dažnai tenka pačiam atsirinkti geriausią, jo manymu, variantą. Finansiniai rodikliai įmo-nės finansininkui padeda operatyviai įvertinti įmonės finansinę būk-lę. Svarbiausias įmonės veiklos rezultatyvumą atspindintis rodiklis – pelnas (profit) – bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų skirtumas. Toks apibrėžimas atspindi tik ekonominę pelno prasmę, o apskaitoje varto-jamos kelios pelno kategorijos. Finansinių įmonės rodiklių panorama yra labai plati, nors šių rodiklių analizės tikslai gali būti skirtingi, o tai natūraliai susiaurina reikalingų rodiklių ratą.

Įmonės valdytojai ir (arba) savininkai įmonės finansinę būklę dažniausiai vertina pagal:

– kaip efektyviai įmonė sugeba naudoti savo turtą; – iš kokių šaltinių finansuojamas turtas; – kokia yra finansinė įmonės rizika; – koks yra įmonės pelningumas, vieta rinkoje ir galimybė išlai-

kyti arba pagerinti šiuos parametrus. Atliekant įmonių veiklos analizę ir palyginamąją analizę, rodik-

liai gali būti grupuojami skirtingai. Tai dažnai nulemia skirtingi ti-riančiųjų tikslai, informacijos šaltinių prieinamumas (savo įmonėje galima atlikti išsamesnę analizę). Finansinių rodiklių grupė dažniau-siai skirstoma į keturias grupes, kurios apibūdina ir apibendrina įmo-nės veiklos rezultatus:

Pelningumo rodikliai (Profitability Ratios); Turto valdymo rodikliai (Asset Management Ratios); Likvidumo rodikliai (Liquidity Ratios); Įsipareigojimų (įsiskolinimų) rodikliai (Solvency Ratios).

187

Remiantis šiais rodikliais sprendžiama, kokią realią naudą gauna akcininkai (savininkai), rizikuodami investuoti savo kapitalą, padeda nustatyti, ar kai kurie turto komponentai yra per dideli, ar per maži normaliai įmonės apyvartai, rodo įmonės sugebėjimą įvykdyti trum-palaikius įsipareigojimus bei apibūdina finansinį įmonės patikimu-mą.

Pelningumo rodikliai (angl. Profitability Ratios): 1. Bendrasis pelningumas arba bruto pelno marža (angl.

Gross Profit Margin). Nustato, kiek pelno tenka kiek-vienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui. Apibūdina įmonės pagrindinės veiklos pelningumą, parodo, ar pel-ninga parduoti verslo įmonės gaminamą produktą. Nu-statomas iš bendrojo pelno ir grynųjų pardavimų paja-mų.

2. Grynasis pelningumas arba neto pelno marža (angl. Net Profit Margin). Nustato, kiek grynojo pelno tenka kiek-vienam grynųjų pardavimų pajamų vienetui. Parodo vi-sos verslo įmonės veiklos (gamybinės, komercinės, in-vesticinės, finansinės) galutinį pelningumą. Rodiklio mažėjimas reikalauja naujovių, įspėja, kad prekių kon-kurencingumas smunka. Nustatomas iš bendrojo pelno ir grynųjų pardavimų pajamų.

3. Turto pelningumas (angl. Return on Assets). Nustato, kiek grynojo pelno tenka kiekvienam piniginiam viso turto vienetui. Apibūdina sugebėjimą pelningiau naudoti visą turtą, parodo, kokia viso turto dalis susigrąžinama pelno pavidalu.

4. Nuosavojo kapitalo pelningumas (angl. Return on Equity). Nustatomas iš grynojo pelno ir nuosavo kapita-lo. Nustato, kiek pelno tenka kiekvienam akcininkų (sa-vininkų) investuotam į verslą piniginiam vienetui ir api-būdina investicijų pelningumą. Aukštas šio rodiklio dydis užtikrina didelius dividendus.

Turto valdymo rodikliai (angl. Asset Management Ratios):

188

1. Debitorinio įsiskolinimo įmonei apyvartumas (angl. Receivable turnover). Nustato, kiek kartų per metus susigrąžinami visų debitorių įsiskolini-mai. Apibūdina, kaip debitoriai atsiskaito su įmo-ne, t. y. kiek kartų per metus debitorinis įsiskoli-nimas paverčiamas pinigais. Apskaičiuojamas pagal pardavimus ir debitorinį įsiskolinimą.

2. Atsargų apyvartumas (angl. Inventary Turnover). Apskaičiuojamas pagal verslo įmonės pardavimus ir atsargas. Nustato, kiek kartų per metus pasikar-toja materialinių atsargų apyvarta, t. y. kiek kartų atsargos buvo išparduotos ir vėl sukauptos. Api-būdina sugebėjimą valdyti ir kontroliuoti lėšų, in-vestuotų į atsargas, apyvartą.

3. Ilgalaikio turto apyvartumas (angl. Fixed-Asset Turnover). Nustato, kokia pardavimų apimtis ten-ka kiekvienam piniginiam ilgalaikių aktyvų viene-tui. Apibūdina sugebėjimą panaudoti ilgalaikį tur-tą (nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, gautas ilgalaikes paskolas). Apskaičiuojamas pa-gal pardavimus ir ilgalaikį turtą.

4. Viso turto apyvartumas (angl. Total Asset Turno-ver). Nustato, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam piniginiam turto vienetui. Apibūdina sugebėjimą panaudoti visą turtą pardavimų paja-moms uždirbti. Apskaičiuojamas pagal pardavi-mus ir visą turtą;

Verslo įmonės likvidumo rodikliai (angl. Liquidity Ratios): 1. Bendrasis likvidumas arba padengimo koeficientas

(angl. Current Ratios). Nustato, kiek kartų trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Apibūdina sugebėjimą įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus iš trumpalaikio turto, t. y. įmonės likvidumą trumpalaikių įsipareigojimų požiūriu. Reikšmė tarp 1,2 ir 2,0. Ap-

189

skaičiuojamas pagal trumpalaikį turtą ir trumpalaikius įsipareigojimus

2. Kritinis likvidumas (angl. Quick Ratio). Nustato, kiek kartų labiausiai likvidus turtas viršija trumpalaikius įsi-pareigojimus. Įvertina įmonės sugebėjimą įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus iš mobiliausio turto, t. y. pasirengimą greitai sugrąžinti trumpalaikes skolas. Reikšmė apie 1,0. Apskaičiuojamas pagal labiausiai lik-vidų turtą ir trumpalaikius įsipareigojimus.

Įsipareigojimų rodikliai (angl. Solvency Ratios): 1. Įsiskolinimų ir viso turto santykis (angl. Debt to Total

Assets). Nustato, kiek tenka kiekvienam piniginiam viso turto vienetui. Apibūdina, kokią viso turto dalį sudaro įsiskolinimai. Apskaičiuojamas pagal visus įsiskolini-mus ir visą turtą.

2. Palūkanų padengimo rodiklis (angl. Times Interest Ear-ned). Rodo, kiek kartų veiklos pelnas (t. y. pelnas nesu-mokėjus nei palūkanų, nei mokesčių) yra didesnis už pa-lūkanas. Apibūdina sugebėjimą laiku mokėti palūkanas, t. y. kiek kartų daugiau įmonė užsidirba pelno, negu jo reikia įsiskolinimo išlaidoms – palūkanoms padengti. Apskaičiuojamas pagal verslo įmonės veiklos pelną ir palūkanas.

3. Fiksuotų įsipareigojimų (palūkanų, lizingo, rentos ir kitų mokėjimų) padengimo rodiklis (angl. Fixed Charge Co-verage). Fiksuoti įsipareigojimai rodo, kiek kartų pelnas yra didesnis už fiksuotus įsipareigojimus. Apibūdina su-gebėjimą laiku įvykdyti fiksuotus įsipareigojimus, t. y. kiek kartų daugiau įmonė gauna pelno, negu jo reikia fiksuotiems mokėjimams padengti. Apskaičiuojamas pagal verslo įmonės pelną, nesumokėjus fiksuotų įsipa-reigojimų ir mokesčių.

Patys savaime finansiniai rodikliai nieko nepaaiškina ir neįro-do – jie įgauna ekonominę prasmę tik lyginami su analogiškais praė-

190

jusių arba dar ankstesnių metų rodikliais arba rekomenduojamais orientaciniais dydžiais. Šie rodikliai laikytini priimtiniausiais mūsų valstybės sąlygomis nes: Lietuva dar neturi visiškai sukomplektuoto verslo informacijos tinklo, todėl pas mus dar praktiškai negalima kalbėti apie Vakaruose įdiegtas lyginamosios analizės metodikas, siūlančias net iki 100 finansinių rodiklių įtraukiančias variacijas; siūlomose rodiklių grupėse rodiklių skaičius neviršija penkių, o žmogaus protas paprasčiausiai nepajėgus įsisąmoninti didesnio ro-diklių skaičiaus prasmės; siūlomi rodikliai taikomi labai plačiai. Svarbiausi finansinių rodiklių lyginamosios analizės šaltiniai yra dvi atskaitomybės formos:

Balansas, išsamiai įvardijantis įmonės turtą ir pasyvus (įsiparei-gojimus) kartu su akciniu (nuosavu) kapitalu tam tikrą dieną.

Pelno ataskaita arba pelno ir nuostolio ataskaita. Ši ataskaita su-sieja įmonės pajamas ir išlaidas per visą ataskaitinį laikotarpį.

Dalis rodiklių yra gaunami iš pinigų srautų ataskaitos. Pinigų srautų ataskaita parodo visus įmonės pinigų gavimus ir išmokas per tam tikrą laikotarpį. Pinigų gavimai ir išmokos yra suskirstyti į tris veiklos sritis: gamybinę, komercinę; investicinę; finansinę. Gamybi-nė veikla (statinio statyba) gali būti susijusi su prekių (paslaugų) gamyba, medžiagų pirkimu, prekių pardavimu. Finansinė veikla – tai nuosavybės įsigijimas, skolų grąžinimas, akcinės bendrovės akcijų išleidimas arba išpirkimas, kitų vertybinių popierių iškeitimas į pa-prastąsias akcijas, dividendų išmokėjimas. Investicinė veikla – tai ilgalaikio turto pirkimas arba pardavimas. Gamybinės (statinio staty-bos) komercinės (statinio pardavimo) veiklos pinigų srautai turi labai glaudų ryšį su pelno ataskaitos rodikliais. Investicinės veiklos pinigų srautai – tai ilgalaikio turto rodiklių pasikeitimai, o finansinės veiklos pinigų srautus lemia ilgalaikių skolų ir savininkų nuosavybės rodik-lių pasikeitimai. Taigi šios ataskaitos informacija gali padėti priimti sprendimus, jeigu kilo abejonės tyrinėjant balansą ar pelno ataskaitą. Pinigų srautų ataskaitos rodiklius galima analizuoti turint kelerių metų duomenis ir taikant tokią metodiką:

191

1. palyginti grynąjį pelną ir pinigų sumos metinį pasikeiti-mą;

2. išsiaiškinti, kur buvo išleista daugiausiai pinigų; 3. nustatyti, ar investuoti pinigai buvo uždirbti gamybinėje

veikloje, ar jie buvo pasiskolinti; 4. ar didelė dalis gamybinėje veikloje gautų pinigų buvo

išleista padengti nusidėvėjusioms gamybinėms priemo-nėms, iš kur gauti pinigai dividendams išmokėti;

5. palyginti grynojo pelno sumą su grynuoju pinigų pasi-keitimu gamybinėje veikloje. Ar pinigų padaugėjimas yra susijęs su pirkėjų įsiskolinimo sumažėjimu, o pinigų išleidimas – su atsargų įsigijimu bei įsiskolinimo tiekė-jams sumažėjimu;

6. ar didžiausi pinigų srautai įtraukti į gamybinę ar į finan-sinę veiklą per paskutinius 3–5 metus.

Atliekant finansinę analizę rekomenduojama nagrinėti įmonės pelningumą, likvidumą, įsipareigojimų vykdymą, apyvartumą, rinkos rodiklius, pinigų srautų judėjimą. Tačiau finansiniai rodikliai gali labai skirtis. Tai priklauso nuo to, kas konkrečiai imasi lyginamosios analizės. Nepaisant to, kiekvienam verslininkui arba besirengiančiam juo tapti pravartu, o neretai ir būtina žinoti finansinių rodiklių lygi-namosios analizės pagrindus jau vien todėl, kad be jų negalima su-vokti savo realios finansinės padėties rinkoje, finansinės rizikos ir perspektyvų, konkurentų elgsenos, pranašumų ir trūkumų.

192

11. VERSLO PLANAS

Verslo idėjai įgyvendinti nepakanka vien tik sumanymo, ypač jei būsimam verslui reikia kredito. Įprasta manyti, kad verslo planas rengiamas finansavimui gauti (kreditams ir pan.). Tai tiesa. Tačiau jis labai reikalingas ir pačiai įmonei, jos vadovams, darbuotojams kaip „poligonas popieriuje“, siekiant suprasti įmonės veiklą, numatyti veiklos kryptis ir laukiamus rezultatus. Jis padeda verslininkui geriau suprasti savo verslą, jį kontroliuoti. Taip pat numatyti bendrą įmonės plėtros kryptį, finansinius rezultatus, būsimą biudžeto struktūrą, pa-jamų ir išlaidų paskirstymą laike.

Visi suinteresuoti geriau „klysti popieriuje“, dar kartą patikslinti galimybes ir pavojus iki realaus verslo pradžios.

Verslo planai paprastai rengiami 3–5 metų laikotarpiui. Tai pri-klauso nuo verslo ir prekės ar paslaugos specifikos. Pernelyg ilgas laikotarpis (pvz., 10 metų) paverčia betiksliais visus skaičiavimus. Detalesni skaičiavimai pateikiami pirmiesiems antriesiems metams, tolesniam laikotarpiui – prognozė mažiau išsami. Atsipirkimo laikas yra numatomas apskaičiojant lūžio (nenuostolingumo) tašką. Nenuo-stolingumo taškas rodo, kiek reikia gaminti produkcijos, kad pajamos už parduotą produkciją būtų lygios gamybos išlaidoms. Prasminga gaminti produkciją, jeigu projektas garantuoja prekių gamybą ir rea-lizavimą tokios apimties, kuri viršija nenuostolingumo tašką. Tik tokiu atveju projektas pradeda duoti pelną (Stutely, 2005).

Sunku išvesti verslo plano sėkmės formulę. Be abejo, sėkmė la-bai priklauso nuo verslo plano rengėjų kompetencijos, reikiamų kon-sultantų pasirinkimo. Svarbiausia – gera ir gyvybinga verslo idėja, finansavimo šaltinių radimas, rizikos veiksnių tinkamas įvertinimas.

Tik esant stipriam vidiniam poreikiui galima tikėtis sėkmės. Verslo planas turi būti kaip galima trumpesnis. Neabejotinai

daugelis vadovų šiame perkrautame informacijos amžiuje ir taip turi ką skaityti. Jei ir jūs prisidėsite prie to, jūsų planui nebus skirta tiek dėmesio, kiek jis vertas. Kitaip sakant, dažnai yra sunku išlaikyti optimalią verslo plano apimtį. Verslo plano apimtis priklauso ir nuo

193

susiklosčiusių aplinkybių. Kartais jūs turėtumėte pademonstruoti, kad žinote daugiau, negu parašėte.

Tokiu atveju išeitis yra informacijos suskirstymas skyriais taip, kad nereikėtų visos skaityti. Nustatykite, kas domina skaitytoją, ką svarbu pateikti plane – ir tada kaip galima glausčiau pagrįskite jį dokumentais. Naudokite daug aiškių antraščių, po jų turėtų eiti trum-pa santrauka, ir tik poto visa kita. Tada skaitytojas gali pasirinki ir atidžiau perskaityti labiausiai dominančias temas.

Ruošiant verslo planą visos įmonės mastu, prie planavimo pro-ceso ir galutinės dokumentacijos turi prisidėti visi skyriai – gamybos, rinkodaros, apskaitos ir kiti reikalingi. Plano rengimas padedant ati-tinkamų įgūdžių turintiems specialistams. Taip geriau paskirstomas darbas. Toks bendras darbas yra geras būdas pasiekti glaudesnio bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo ir įsipareigojimų pasidali-nimo. Be abejo, kuo daugiau žmonių įtraukiama į diskusiją, tuo il-giau ji trunka. Jūs turėsite pasinaudoti savo organizaciniais ir susiti-kimų įgūdžiais.

Tuo tarpu, kai kiekvienas dalyvis ruošia savo plano dalį, turi būti paskiriamas vienas asmuo, atsakingas už šių dalių koordinavimą. Tas pats asmuo gali būti paskirtas redaguoti šias atskiras dalis ir taip už-tikrinti pristatymo ir turinio stiliaus vientisumą. Šį darbą galima pa-lengvinti pradžioje gerai suplanavus verslo planą (Stutely, 2005).

Net jei pats planas pasirodys nieko vertas, jo rengimo procesas yra neįkainojamas.

11.1.Verslo plano struktūra Nėra idealios verslo plano struktūros, nes kiekvienas verslinin-

kas ir jo verslas yra savitas, individualus. Nors struktūra nėra griežtai nustatyta, tačiau turi tam tikras (dažniausiai pasitaikančias) dalis, kurios pateiktos 11.1 lentelėje.

194

11.1. lentelė. Verslo plano struktūra (Misevičius, 2010).

Santrauka

Įmonės rekvizitai Labai trumpa įmonės veiklos charakteristika Vadovai, jų patirtis, kvalifikacija Pati verslo idėja Lėšų poreikis, panaudojimas, atsipirkimo laikas Pagrindiniai rizikos veiksniai

Įmonės veiklos analizė

Įmonės istorija, svarbiausi laimėjimai Šakos, kurioje veikia įmonė, aprašymas Produkcijos, paslaugų aprašymas Turimos technologijos, reikalingos žaliavos ir medžiagos Esama darbuotojų kvalifikacija Teisiniai aspektai (patentai, licencijos ir kt.)

Siūlomo projekto esmė Idėja Pagrindiniai parametrai

Rinkodaros planas Rinkos analizė Rinkodaros kompleksas Pardavimų prognozė (optimistinis, pesimistinis, ir tikėtinas variantai)

Gamybos planas

Gamybos procesas Technologinė įranga Gamybos pajėgumai Žaliavos ir medžiagos Atsargos ir sandėliai

Organizacinis planas Juridinė įmonės forma Nuosavybės struktūra Organizacinė struktūra Personalas

Rizikos įvertinimas Rizikos paskirstymas tarp veiklos dalyvių Draudimas Rizikos piniginių fondų radimas

Finansinis planas

Lėšų poreikis ir finansavimo šaltiniai Pelno ataskaita Balansas Pinigų srautų ataskaita Lūžio taško radimas Sąnaudų prognozė Ekonominiai finansiniai rodikliai

195

Priedai Ši dalis nėra būtina, verslininkas pats turi nuspręsti, ar naudinga

papildoma informacija. Tai: • Juridiniai dokumentai (patentai, autorinės teisės); • Audituota finansinė atskaitomybė (balansai, pelno-

nuostolio ataskaitos ir kt.); • Rinkos tyrimo medžiaga; • Vadovų biografijos; • Konsultantų-specialistų pavardės ir išsamesni

duomenys. Priedai turi būti sunumeruoti. Kai verslo planas galutinai parengtas, tikslinga pateikti jį

įvertinti ekspertams, turintiems šio darbo patirtį. 11.2. Verslo plano apipavidalinimas

Kiekvieno produkto vertę pabrėžia tinkamas įpakavimas, ne iš-imtis ir verslo planas. Daugeliui patinka paprastas įrišimas spirale su plastikiniu priekiniu ir galiniu viršeliu. Skaitytojams lengva atsiversti vieną skyrių po kito, o aplankas užtikrina, kad dažnai vartomas vers-lo planas nenušiurs.

Dokumentas bus malonus akiai ir lengvai skaitomas, jei tekstą atspausdinsite kokybiškai, paliksite plačias paraštes ir dvigubus in-tervalus tarp eilučių (Barrow, 2010).

Verslo planą turite išdėstyti taip, kad jis būtų viliojantis, malo-

nus akiai. Siekite aiškaus išdėstymo, neapkraukite tekstu, nenaudoki-te dėmesį blaškančio šrifto, įdėkite iliustracijų, kurios padėtų aiškiau suprasti tekstą, kur įmanoma, medžiagą pateikite lentelėse ir diagra-mose.

Svarbi ir popieriaus kokybė. Nepamiškite smulkmenų! Naudoki-te skirtukus, reziume pateikite skirtingos spalvos popieriuje. Ant viršelio galite prilipinti lipnų permatomą vizitinių kortelių dėklą su įmonės vizitinėmis kortelėmis.

196

Taip pat turėtumėte aiškiai suvokti, kad egzistuoja daug skirtin-gų auditorijų. Tad apie savo auditoriją turėtumėte žinoti kiek galima daugiau: ko ji ieškos ir kaip supras tai, ką perskaitys. Todėl privalote suskirstyti savo skaitytojus pagal jų profesiją ir patirtį. Be to, kiek-vieną planą tikriausiai skaito keletas skirtingų žmonių. Svarbu prisi-minti, kad kiekvieną skaitytoją suformavo skirtinga patirtis, skirtin-gos jo turimos žinios, tad jie ieškos skirtingos informacijos bei skirtingai interpretuos dalykus (Stutely, 2005).

11.3.Verslo plano pristatymas Tolesnis atsakingas verslininko žingsnis – šio plano pristatymas

potencialiam investuotojui. Verslininkas tam turi būti atitinkamai nusiteikęs, kadangi būsimieji investuotojai gali būti itin kritiški(žr. 11.1 pav.).

Sėkmingo pristatymo tikslas – įtikinti potencialų investuotoją iš tiesų perskaityti verslo planą. Pristatyme svarbu:

• Glausta informacija; • Kompiuterinė programinė įranga; • Padaryti gerą įspūdį.

Reikia atkreipti dėmesį į tris dalykus: • Dokumento pristatymą; • Jame esančią informaciją; • Būdus, padedančius suprantamai perteikti reikalingą

pranešimą.

197

11.1 pav. Šeši svarbiausi jūsų verslo plano puslapiai (Stutely, 2005) Verslo plano pristatymui labai svarbu parinkti tinkamus žmones.

Dažniausiai prireikia keleto susitikimų. Bet kuriuo atveju reikia parengti dalinamosios medžiagos.

Kalbėdami su mielais, pinigų turinčiais žmonėmis, suprantame, kad jų dėmesys sutelktas į tris dalykus: koks-kaip-pinigai.

• Koks – koks jūsų verslo pasiūlymas? • Kaip – kaip ketinate pasiekti numatytus rezultatus? • Pinigai – kaip ketinate naudoti lėšas ir kokia dabartinė jūsų

finansinė būklė? (Stutely, 2005).

N.Makiavelis Vyriausiasis vadovas

Audito komitetas

N.Makiavelis Vyriausiasis vadovas

Renė Dekartas Tyrimų ir plėtros skyrius

Adamas SmitasGamybos skyrius

Karlas MarksasPardavimo skyrius

Deividas HjumasAdministracija

Organizacijos schema

Nuostabi idėja

Strategija

12345$6m

100

200

300

400 500

Nenuostolingumo ir lūžio taškas

-2-10123$4m

1 metai 2 metai 3 metai 4 metai 5 metai

Didėjantis grynųjų pinigųsrautas

10 20 30 40 500 60

%

Kas jūs ?

Kąnorėtumėt nuveikti ?

Kaip ketinate tai padaryti ?

Koks jūsųPinigųsrautas ?

Kokia man išto nauda ?

Didėjantis grynųjųpinigųsrautas70%

198

LITERATŪRA

Albert, I.; Grenier, E.; Denis, J. B.; Rousseau, J. 2008. Quantitative Risk Assessment from Farm to Fork and Beyond: A Global Bayesian Approach Concerning Food-Borne Diseases, Risk Analysis 28(2): 557–571. ISSN: 1539-6924.

Appleby, R. C. 2009. Šiuolaikinio verslo administravimas. Vilnius: Charibė. 488 p.

Asset Management Ratios [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.readyratios.com/reference/asset/

Banaitienė, N.; Banaitis A. 2006. Statybos projektų valdymo pagrindai: mokomoji knyga. Vilnius : Technika. 202 p.

Barrow C., Brown R., Clarke L. 2010. Verslininko kelias į sėkmę. Vilnius: Verslo žinios. 334 p.

Bendrovės valdymas [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Akcin %C4 %97_bendrov % C4 %97#Akcin.C4.97s_ir_u.C5.BEdaros_akcin.C4.97s_bendrov.C4.97s_skirtumai_ir_pana.C5

Bragg A., Bragg M. 2007. Nuo idėjos iki verslo. Vilnius: Verslo žinios. 266 p.

Bukevičius, J.; Žaptorius, J. 2009. Apskaitos pagrindai: mokomoji knyga Vilnius: Technika. 203 p.

Burns, P. 2001. Entrepreneurship and Small Business. Basingstoke: Palgrave.

Butkus S. F. Vadyba. 2007. Vilnius: Technika. 199 p. Dagilienė, L. 2010. Verslo įmonių apskaita. Pateikčių rinkinys, metodinė priemonė. Technologija, Kaunas. 136 p.

Debt to Total Assets [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/t/ totaldebttototalassets.asp

Dikmen, I.; Birgonul, M. T.; Anac, C. Tah, J. H. M.; Aouad, G. 2008. Learning from risks: A tool for post-project risk assessment, Automation in Construction 18(1): 42–50.

El–Sayegh S. M. 2008. Risk assessment and allocation in the UAE construction industry, International Journal of Project Management, 26: 431–438.

Finansinė nuoma. Wikipedia – laisvoji enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Finansin %C4 %97_nuoma

199

Fixed-Asset Turnover [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/f/fixed-asset-turnover.asp

Fixed Charge Coverage [interaktyvus] [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/f/fixed-chargecoverageratio.asp

Gao, P.-W. 2009. Options strategies with the risk adjustment, European Journal of Operational Research 192: 975–980.

Garškienė, A. 1997. Verslo planavimas. Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. 85 p.

Ginevičius, R.; Podvezko, V.; Bruzgė, Š. 2008. Evaluating the effect of state aid to business by multicriteria methods, Journal of Business Economics and Management 9(3): 167–180.

Goleman, D.; Boyatzis, R.; McKee, A. 2007. Lyderystė. Kaunas: Smaltija. 288 p.

Gray, J.; Johnston, K. S. 1997. Accounting and Management Action. McGraw-Hill. 749 p.

Graves, S. B.; Ringuest, J. L. 2009. Probabilistic dominance criteria for comparing uncertain alternatives: A tutoria, Omega – International Journal of Management Science 37: 346–357.

Gross Profit Margin [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/g/gross_profit_margin.asp

Han, S. H.; Kim, D. Y.; Kim, H.; Jang, W.-S. 2008. A web-based integrated system for international project risk management, Automation in Construction 17(3): 342–356.

Haren F. 2005. Idėjų knyga. Kaunas: Spindulys. 302 p. Hassanein, A. A. G.; Afify, H. M. F. 2007. A risk identification procedure for construction contracts-a case study of power station projects in Egypt, Civil Engineering and Environmental Systems 24(1): 3–14.

Hsueh, S.-L.; Perng, Y.-H.; Yan, M.-R.; Lee, J.-R. 2007. On-line multi-criterion risk assessment model for construction joint ventures in China, Automation in Construction 16(5): 607–619.

Inventary Turnover [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/i/inventoryturnover.asp

Jovaiša, A. 2001. Kaip parengti verslo planą. Vilnius: Pačiolis. 255 p. Kalčinskas, G. 1996. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: UAB „Pačiolis“.

Keršulienė, V. 2008. Užsakovo ir rangovo racionalaus ginčų sprendimo būdo nustatymas lošimų teorijos metodais = Determination of the rational method of solutions in disputes by the contractor and client based on the theory: daktaro disertacija. Vilniaus Gedimino technikos

200

universitetas: technologijos mokslai, statybos inžinerija (02T). Vilnius: Technika, 119 p. ISBN 9789955282778.

Kerzner, H. 2001. Strategic planning for project management using a project management maturity model. Printed in the United States of America John Wiley & Sons, Inc. 255 p.

Kutut, V. 2006. Techninis normavimas ir kainodara, Leidyklos Vilnius: Technika. 140 p.

Kourdi J. 2010. Verslo strategijos. Vilnius: Alma littera. 273 p. Lahdelma, R.; Makkonen, S.; Salminen, P. 2009. Two ways to handle dependent uncertainties in multi-criteria decision problems, Omega – International Journal of Management Science 37: 79–92.

Li, Y.; Liao, X. 2007. Decision support for risk analysis on dynamic alliance, Decision Support Systems 42(4): 2043–2059.

Liu, S.; Lin, Y. 2006. On measures of information content of grey numbers, Kybernetes 35(6): 899–904.

Liao, S.-H.; Chen, C.-M.; Hsieh, C.-L.; Hsiao, S.-C. 2009. Mining information users’ knowledge for one-to-one marketing on information appliance, Expert Systems with Applications 36(3)1: 4967–4979.

Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas, Žin., 2003, Nr. 112-4991; 2009, Nr. 89-3806; 2010, Nr. 1-25.

Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas, Žin., 2003, Nr. 112-4990; 2010, Nr. 1-13.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, Žin., 2000, Nr. 64-1914; Nr. 113-3614; 2001, Nr. 112-4081; 2002, Nr. 43-1607, Nr. 72-3013, Nr. 101-4495, Nr. 124-5628; 2003, Nr. 123-5574; 2005, Nr. 84-3109; 2006, Nr. 77-2964, Nr. 82-3252; 2007, Nr. 12-489; 2008, Nr. 63-2378, Nr. 71-2706, Nr. 135-5241; 2009, Nr. 91-3914, Nr. 154-6945; 2010, Nr. 1-22.

Liquidity Ratios [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/l/liquidityratios.asp#axzz2I7iHVsAL

Lydeka, Z.; Drilingas, B. 2001. Firmos ekonomikos pagrindai. Vilnius: Pačiolis. 311 p.

Martinkus, B.; Žilinskas V. 2008. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija. 790 p. Martinkus, B.; Žičkienė S. 2006. Verslo organizavimas. Šiauliai: Všį Šiaulių universiteto leidykla. 293 p.

Marton, F.; Fensham, P.; Chaiklin, S. 1994. A Nobel's eye view of scientific intution: Discussions with the Nobel prize-winners in

201

Physics, Chemistry, and Medicine (1970–1986), International Journal of Science Education, 16: 457–473.

Mackevičius, J. 2007. Įmonių veiklos analizė. Vilnius: TEV. 510 p. Michnik, J.; Lo, M.-C. 2009. The assessment of the information quality with the aid of multiple criteria analysis, European Journal of Operational Research 195(3): 850–856.

Mitkus, S.; Šostak, O. R. 2008. Modelling the process for defence of third party rights infringed while implementing construction investment projects, Technological and Economic Development of Economy 14(2): 208–223.

Misevičius, V. 2010. Verslo organizavimo įvadas. Kaunas: LKKA. 170 p. Neverauskas, B.; Stankevičius, V.; Viliūnas, V.; Černiūtė, I. 2007.

Projektų valdymas. Kaunas: Technologija. 143 p. Nie, G.; Zhang, L.; Liu, Y.; Zheng, X.; Shi, Y. 2009. Decision analysis of data mining project based on Bayesian risk, Expert Systems with Applications, 36(3/1): 4589–4594.

Paunksnienė, J.; Antanavičienė, J.; Peleckis, K. 2011. Vilnius: Technika. 184 p.

Peterson, S. J. 2010. Construction Accounting and Financial Manage-ment. Pearson. 582 p.

Pollalis, Y. A.; Dimitriou, N. K. 2008. Knowledge management in virtual enterprises: A systemic multi-methodology towards the strategic use of information, International Journal of Information Management 28(4): 305–321. Available from Internet: http://www.sciencedirect. com/science/article/pii/S0268401208000376

Profitability Ratios [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/p/profitabilityratios.asp

Return on Assets [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/r/returnonassets.asp

Return on Equity [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/r/returnonequity.asp

Rutkauskas, A. V.; Sūdžius, V.; Mackevičius, V. 2009. Verslo finansų principai ir praktika. Vilnius: Technika. 326 p.

Rutkauskas, A. V.; Sūdžius, V.; Mackevičius, V. 2008. Verslo finansai: sistema, struktūra ir elementai. Vilnius: Technika. 272 p.

Rutkauskas A. V. 2008. On the sustainability of regional competitiveness development considering risk, Technological and Economic Development of Economy 14(1): 89–99.

Rutkauskas, A. V. 2006. Konkurencingo verslo projektavimas. Vilnius: Technika. 343 p.

Robbins, S. P. 2007. Kaip vadovauti žmonėms. Vilnius: Tyto Alba. 70 p.

202

Rogov, M. A. 2006. Global risk factors, Journal of Business Economics and Management 7(1): 25–28.

Struktūriniai fondai. [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/ Europos_S %C4 %85jungos_strukt %C5 %ABrini %C5 %B3_fond %C5 %B3_parama

Stutely, A. 2005. Pavyzdinis verslo planas. Kaunas: Smaltija. 316 p. Schieg, M. 2009. Model for integrated project management, Journal of

Business Economics and Management 10(2): 149–160. Scott-Young, C.; Samson, D. 2008. Project success and project team management: Evidence from capital projects in the process industries, Journal of Operations Management 48(6): 749–766.

Stoner, J. 2006. Vadyba, UAB Poligrafija ir informatika. 662 p. Shevchenko, G.; Ustinovichius, L.; Andruškevicius, A. 2008. Multi-attribute analysis of investments risk alternatives in construction, Technological and Economic Development,14(3): 428–443.

Suhobokov A. 2008. Application of Monte Carlo simulation methods in risk management, Journal of Business Economics and Management 8(3): 165–168.

Tamošaitienė, J.; Zavadskas, E. K.; Turskis, Z.; Vainiūnas, P. 2011. Multi-criteria complex for construction profitability analysis of construction projects, Ekonomika ir vadyba = Economics and management, 16: 969–973.

Tamošaitienė, J. 2009. Daugiatikslis valdymo sprendimų vertinimas statybos planavimo etape: daktaro disertacija: technologijos mokslai, statybos inžinerija (02T) / Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Vilnius: Technika. 149 p.

Tamošaitienė, J. 2008. Įtakojančių statybos projektą kriterijų analizė ir bendrųjų kriterijų nustatymas, iš 11-osios Lietuvos jaunųjų mokslininkų konferencijos „Mokslas – Lietuvos ateitis“, įvykusios Vilniuje 2008 m. balandžio 2–4 d., medžiaga. Vilnius: Technika. 547–556.

Times Interest Earned. [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/t/tie.asp

Total Asset Turnover. [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/a/assetturnover.asp

Tvaronavičienė, M.; Grybaitė, V. 2007. Impact of FDI on Lithuanian economy: insight into development of main economic activities, Journal of Business Economics and Management 8(4): 285–290

Usevičius, K. 1998. Įmonės veiklos analizė ir verslo plano pagrindai. Vilnius: Pokytis. 219 p.

203

Zayed, T.; Amer, M.; Pan, J. 2008. Assessing risk and uncertainty inherent in Chinese highway projects using AH, International Journal of Project Management 26: 408–419.

Zavadskas, E. K.; Turskis, Z.; Tamosaitiene, J. 2010. Risk assessment of construction projects, Journal of Civil Engineering and Management 16(1): 33–46.

Zavadskas, E. K.; Turskis, Z.; Tamošaitiene, J.; Marina, V. 2008a. Multicriteria selection of project managers by applying grey criteria, Technological and Economic Development of Economy 14(4): 462–477.

Zavadskas, E. K.; Turskis, Z.; Tamosaitiene, J.; Marina, V. 2008b. Project manager selection of construction projects applying COPRAS-G method in „8-th International Conference Reliability and Statistics in Transportation and Comunication, RelStat‘8“, October 15–18, Riga, Latvia. 344–350.

Zavadskas, E. K.; Kaklauskas, A.; Turskis, Z.; Tamošaitienė, J.; Kalibatas, D. 2008c. Assesment of indoor environment improoving applying COPRAS method with attributes determined in intervals in “7th International Conference Environmental Engineering, ENVIRO’2008“, May 22–23, 2008, Vilniuje. 2: 907–912.

Zavadskas, E. K.; Peldschus, F.; Ustinovičius, L.; Turskis, Z. 2004. Lošimų teorija statybos technologijoje ir vadyboje: monografija. Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Vilnius: Technika. 196 p.

Zavadskas, E. K.; Simanauskas, L.; Kaklauskas, A. 1999. Sprendimų paramos sistemos statyboje. Vilnius: Technika. 236 p.

Zavadskas, E. K.; Kaklauskas, A. 1996. Multiple criteria evaluation of buildings. Vilnius: Technika (in Lithuanian).

Zavadskas, E. K. 1987. Complex estimation and choice of resource saving decisions in construction. Vilnius: Mokslas (in Russian).

Zou, P. X. W.; Zhang, G.; Wang, J. 2007. Understanding the key risks in construction projects in China, International Journal of Project Management 25(6): 601–614.

Quick Ratio. [žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.]. Prieiga per internetą: http://www.investopedia.com/terms/q/quickratio.asp#axzz2I7iHVsAL