Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS...7 Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS Apie...

Transcript of Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS...7 Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS Apie...

Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS

UDK29 Vi348

© Lietuvos visuomeninë organizacija„Susila Budhi Dharma“(SUBUD) 2005.

© Vertimas Algimantas Zajankauskas, Julija Sneþko, 2005.

ISBN 9955-9723-0-0

Varindra Tarzie Vittachi

Dviejø daliø knyga, versta ið:

Âàðèíäðà Âèòòà÷è „Íàçíà÷åíèå ðåïîðòåðà â Ñóáóä“

© OO Ñóáóä Óêðàèíû 1996

Varindra Tarzie Vittachi „A reporter‘s Assignment in Subud“

© Subud Publications International ltd. 2003

UDK29 Vi348

© Lietuvos visuomeninë organizacija„Susila Budhi Dharma“(SUBUD) 2005.

© Vertimas Algimantas Zajankauskas, Julija Sneþko, 2005.

ISBN 9955-9723-0-0

Varindra Tarzie Vittachi

Dviejø daliø knyga, versta ið:

Âàðèíäðà Âèòòà÷è „Íàçíà÷åíèå ðåïîðòåðà â Ñóáóä“

© OO Ñóáóä Óêðàèíû 1996

Varindra Tarzie Vittachi „A reporter‘s Assignment in Subud“

© Subud Publications International ltd. 2003
7


Apie autoriø

Rytø Europos Subudo nariai, kurie dalyvavo IX Tarptautiniame Su-budo kongrese, vykusiame 1993 metais Kolumbijoje, „Amanecer“centre, niekada nepamirð tos akimirkos, kai jie buvo pakviesti á kam-bará pas sunkiai sergantá ðios knygos autoriø. Jis sirgo neoperuoja-mu kepenø vëþiu ir gulëjo lovoje nuplikæs, sulysæs, visiðkai iðsekæs.Jis atrodë labai panaðus á savo apybraiþø herojø Mahatmà Gandásenatvëje.

Varindra Vitaèis (Varindra Tarzie Vittachie), iðeivis ið Ðri Lankos, da-bar nepagydomas ligonis, bet stebëtinai þvalus þmogus, prieð tris-deðimt metø Bapako buvo paskirtas Tarptautinës Subudo organiza-cijos pirmininku. Jis labai dþiaugësi, kad á Subudà ateina þmonës,dar visai neseniai gyvenæ tarybinëje santvarkoje, ir norëjo su jaissusitikti. Jis jau pasakë tris ilgas kalbas didelei auditorijai ir dabarsukaupë paskutines jëgas, kad susitiktø su ðia nedidele naujø nariøgrupele. Varindra Vitaèis kalbëjo, kad mes neieðkotume sudëtingødvasiniø paaiðkinimø, kodël gavome ðià dovanà, ir netikëtume jais.„Jeigu praktikuosite latihanà, – pasakë jis, – ir darysite tai paprastai,tai Subudas plaèiai paplis Rytø Europoje ir Rusijoje“. Tai buvo pas-kutinis kartas, kai jis kalbëjo su kuo nors, iðskyrus gimines ir arti-miausius draugus. Po dviejø dienø Varindra Vitaèis gráþo á Anglijà,kur sulaukæs septyniasdeðimt vieneriø rugsëjo 19 dienà mirë ir bu-vo karðtai apraudotas.

Ceilonas, dël nuostabaus klimato ir veðlios augmenijos visiðkai pa-grástai vadinamas „rojaus sala“, nuo seno garsëjo pakantumu vi-suomeniniams bei religiniams judëjimams. Varindra Tarzi Vitaèis,vyriausias ðeimoje ið trylikos vaikø, gimë 1921 metø rugsëjo 21 die-nà Pilikjatuvos kaime, netoli Gamlos miestelio, á ðiauræ nuo Kolom-bo. Jo tëvas, kaimo mokyklos direktorius, davë jam Alëjos (Dràsu-sis) Gaminio vardà. Taèiau greitai dël savo judrumo ir vikrumo –savybiø, kurias berniukas demonstravo þaisdamas kaimà supanèia-me miðke, – jis gavo Tarzano pravardæ, o jos sutrumpinta forma„Tarzi“ prilipo visiems laikams. Iki 1964 metø, kol Bapakas jam ne-suteikë Varindros vardo, jo niekas kitaip ir nevadino.
8 9


Nors berniukà auklëjo kaip budistà, ið prigimties jis buvo skeptikasir á aplinkiniø þmoniø religines bei socialines paþiûras – budizmà,krikðèionybæ, nacionalizmà, patriotizmà ir kitus mûsø bûtá lydin-èius ásitikinimus bei teorijas – þiûrëjo kaip á iððûká.

Nepaprastas smalsumas bei meilë þodþiui ir raðtui jaunystëje já pa-skatino imtis þurnalistikos. Varindra siekë ne tik iðtirti aplink vieðpa-taujanèios neteisybës ir prievartos, melo ir þiaurumo ðaknis – taippat já domino dvasiniai dalykai ir savianalizë. Bûdamas dvylikosmetø, jis këlë rimtus klausimus apie bûties prasmæ ir prieþastis, ieð-kojo tikrøjø vertybiø.

32 metø amþiaus Varindra tapo seniausio Azijoje anglø kalba lei-dþiamo laikraðèio „Ceilono apþvalgininkas“ („Ceylonian Observer“)redaktoriumi. Jis visur turëjo ryðiø ir vëliau sëkmingai atlikdavo pa-èias sudëtingiausias uþduotis. Nepaisydamas gàsdinimø, Varindrapasisakë uþ pakantumà tautinëms maþumoms ir kalbø lygybæ. Jisturëjo neiðsenkamà humoro jausmà, o jo pamfletai apie vyriausy-bës tarnautojø kvailumà ir pasipûtimà versdavo visà salà kvatotis.Su skausmu ðirdyje jis stebëjo, kaip karingieji budistai ir nacionalis-tai verþësi á valdþios virðûnes.

Skaitant reportaþus apie 1958 metø ávykius, pakeitusius visà salosistorijà, sunku ásivaizduoti, kad jis buvo rasinës prievartos liudinin-kas ir metraðtininkas. Laikotarpis tarp antrojo Iksano Ahmado (Ic-ksan Ahmed) vizito, pasibaigusio balandyje, ir Bapako atvykimospalyje Varindrai buvo lemtingas. Geguþæ buvo ávesta nepaprastojipadëtis, komendanto valanda ir spaudos cenzûra. Kartà pro konto-ros langà jis pamatë nëðèià tamilæ ið valytojø kastos, apspistà gat-vës vaikëzø, kurie kojomis spardë jai iðsipûtusá pilvà. Kai spyris pa-siekdavo tikslà, bûrelis sinhalø policininkø, sëdinèiø sunkveþimyjeðalia, imdavo visa gerkle kvatotis. Tarzi (tuomet já jau visi taip vadi-no) ásiuto. Jam buvo nepriimtina pasyvaus stebëtojo pozicija, tad jisper penkias savaites paraðë teisingà ir piktà knygà apie politikà,apie jëgas, þlugdanèias pakantumà bei harmonijà, bûdingà jo tëvy-nei nuo senø laikø. Paskui Varindra iðvyko á Londonà ir surado lei-dëjà, kuris per keturias savaites iðleido knygà, pavadintà „Nepa-prastoji padëtis 58: rasiø riauðës Ceilone“ (Emergency’58 – „TheStory of the Ceylon Race Riots). Ceilone jà ið karto uþdraudë, o vi-

soje Azijoje ji tapo bestseleriu. Kalbama, kad ðià knygà dël jojeiðlietø jausmø nuoðirdumo Bapakas laikë geriausiu Varindros Vita-èio kûriniu.

Kaip vëliau suþinosite ið ðios knygos, Varindros gyvybei nuolat grë-së pavojus ir jis iðsigelbëjo tik todël, kad á ávykius ásikiðo pats Bapa-kas. Po metø jis buvo priverstas emigruoti ið ðalies. Ðiame savo gy-venimo etape jis ëmë ginti paprastus Azijos þmones, neðiojanèiusbuvusios kolonijinës priespaudos þymæ. Konferencijose ir semina-ruose Varindra stengësi suburti laisvà, profesionalià ir dràsià spau-dà. Tokiu bûdu jis tapo vienu ið Azijos spaudos asociacijos steigëjøir laisvosios þurnalistikos koncepcijos kûrëjø. Tuo metu Varindrosstraipsnius spausdino ávairûs tarptautiniai leidiniai, o jis pats Hon-konge dvejus metus leido savo laikraðtá „Azijietis“ („The Asian“).Varindra aðtriai kritikavo Vakarø valstybiø poþiûrá á þemës gyvento-jus ir 1973 metais buvo pakviestas dirbti á Jungtiniø Tautø skyriø,kuris tuo metu svarstë ðias problemas. Jis buvo visiðkai netipiðkas irneortodoksalus darbuotojas. 1980 metais Varindra perëjo á JungtiniøTautø vaikø fondà (UNICEF), kur dirbo puiki vaikø sveikatos apsau-gos ir gynimo komanda. Londono laikraðtyje „The Times“ buvo ra-ðoma: „Globaliu poþiûriu ir nuoðirdþia meile þmonijai jis ákvepiasprendþiant skurdo, aplinkosaugos ir ypaè vaikø problemas.“

Varindra gyvenimas turëjo du aspektus. Nuolat keliaudamas, jis ga-lëjo tarnauti Subudui. Jis buvo Bapako atstovas ir kurjeris, taigi nuo-latos siøsdavo praneðimus á Dþakartà ir uþversdavo Bapakà klausi-mais, nes veikla Subude já iðties þavëjo (dël to ir pasirodë ði knyga).Varindra daug kartø bandë atsisakyti savo aukðtø pareigø, bet Ba-pakas já sulaikydavo: juk jis niekada nesiekë prestiþo ar valdþios irniekam nebûtø leidæs, kad Subudo organizacijà uþdusintø biurok-ratija.

Varindrà apimdavo siaubas, kai jis susidurdavo su veidmainiðku do-rovingumu. „Në nesiartinkite prie manæs su savo dvasiniais plepa-lais“, – daþnai sakydavo jis draugams. Þvelgdamas á þmogaus pri-gimtá bei bandydamas suprasti save, jis buvo realistas ir niekadaneslëpë savo silpnybiø. Norvegas Rukmanas Hundeidë (RukmanHundaide), Tarptautinës vaikø raidos programos autorius, teigë, kadbûtent þmogiðkieji Varindros trûkumai darë já toká patrauklø: „Tam
8 9


Nors berniukà auklëjo kaip budistà, ið prigimties jis buvo skeptikasir á aplinkiniø þmoniø religines bei socialines paþiûras – budizmà,krikðèionybæ, nacionalizmà, patriotizmà ir kitus mûsø bûtá lydin-èius ásitikinimus bei teorijas – þiûrëjo kaip á iððûká.

Nepaprastas smalsumas bei meilë þodþiui ir raðtui jaunystëje já pa-skatino imtis þurnalistikos. Varindra siekë ne tik iðtirti aplink vieðpa-taujanèios neteisybës ir prievartos, melo ir þiaurumo ðaknis – taippat já domino dvasiniai dalykai ir savianalizë. Bûdamas dvylikosmetø, jis këlë rimtus klausimus apie bûties prasmæ ir prieþastis, ieð-kojo tikrøjø vertybiø.

32 metø amþiaus Varindra tapo seniausio Azijoje anglø kalba lei-dþiamo laikraðèio „Ceilono apþvalgininkas“ („Ceylonian Observer“)redaktoriumi. Jis visur turëjo ryðiø ir vëliau sëkmingai atlikdavo pa-èias sudëtingiausias uþduotis. Nepaisydamas gàsdinimø, Varindrapasisakë uþ pakantumà tautinëms maþumoms ir kalbø lygybæ. Jisturëjo neiðsenkamà humoro jausmà, o jo pamfletai apie vyriausy-bës tarnautojø kvailumà ir pasipûtimà versdavo visà salà kvatotis.Su skausmu ðirdyje jis stebëjo, kaip karingieji budistai ir nacionalis-tai verþësi á valdþios virðûnes.

Skaitant reportaþus apie 1958 metø ávykius, pakeitusius visà salosistorijà, sunku ásivaizduoti, kad jis buvo rasinës prievartos liudinin-kas ir metraðtininkas. Laikotarpis tarp antrojo Iksano Ahmado (Ic-ksan Ahmed) vizito, pasibaigusio balandyje, ir Bapako atvykimospalyje Varindrai buvo lemtingas. Geguþæ buvo ávesta nepaprastojipadëtis, komendanto valanda ir spaudos cenzûra. Kartà pro konto-ros langà jis pamatë nëðèià tamilæ ið valytojø kastos, apspistà gat-vës vaikëzø, kurie kojomis spardë jai iðsipûtusá pilvà. Kai spyris pa-siekdavo tikslà, bûrelis sinhalø policininkø, sëdinèiø sunkveþimyjeðalia, imdavo visa gerkle kvatotis. Tarzi (tuomet já jau visi taip vadi-no) ásiuto. Jam buvo nepriimtina pasyvaus stebëtojo pozicija, tad jisper penkias savaites paraðë teisingà ir piktà knygà apie politikà,apie jëgas, þlugdanèias pakantumà bei harmonijà, bûdingà jo tëvy-nei nuo senø laikø. Paskui Varindra iðvyko á Londonà ir surado lei-dëjà, kuris per keturias savaites iðleido knygà, pavadintà „Nepa-prastoji padëtis 58: rasiø riauðës Ceilone“ (Emergency’58 – „TheStory of the Ceylon Race Riots). Ceilone jà ið karto uþdraudë, o vi-

soje Azijoje ji tapo bestseleriu. Kalbama, kad ðià knygà dël jojeiðlietø jausmø nuoðirdumo Bapakas laikë geriausiu Varindros Vita-èio kûriniu.

Kaip vëliau suþinosite ið ðios knygos, Varindros gyvybei nuolat grë-së pavojus ir jis iðsigelbëjo tik todël, kad á ávykius ásikiðo pats Bapa-kas. Po metø jis buvo priverstas emigruoti ið ðalies. Ðiame savo gy-venimo etape jis ëmë ginti paprastus Azijos þmones, neðiojanèiusbuvusios kolonijinës priespaudos þymæ. Konferencijose ir semina-ruose Varindra stengësi suburti laisvà, profesionalià ir dràsià spau-dà. Tokiu bûdu jis tapo vienu ið Azijos spaudos asociacijos steigëjøir laisvosios þurnalistikos koncepcijos kûrëjø. Tuo metu Varindrosstraipsnius spausdino ávairûs tarptautiniai leidiniai, o jis pats Hon-konge dvejus metus leido savo laikraðtá „Azijietis“ („The Asian“).Varindra aðtriai kritikavo Vakarø valstybiø poþiûrá á þemës gyvento-jus ir 1973 metais buvo pakviestas dirbti á Jungtiniø Tautø skyriø,kuris tuo metu svarstë ðias problemas. Jis buvo visiðkai netipiðkas irneortodoksalus darbuotojas. 1980 metais Varindra perëjo á JungtiniøTautø vaikø fondà (UNICEF), kur dirbo puiki vaikø sveikatos apsau-gos ir gynimo komanda. Londono laikraðtyje „The Times“ buvo ra-ðoma: „Globaliu poþiûriu ir nuoðirdþia meile þmonijai jis ákvepiasprendþiant skurdo, aplinkosaugos ir ypaè vaikø problemas.“

Varindra gyvenimas turëjo du aspektus. Nuolat keliaudamas, jis ga-lëjo tarnauti Subudui. Jis buvo Bapako atstovas ir kurjeris, taigi nuo-latos siøsdavo praneðimus á Dþakartà ir uþversdavo Bapakà klausi-mais, nes veikla Subude já iðties þavëjo (dël to ir pasirodë ði knyga).Varindra daug kartø bandë atsisakyti savo aukðtø pareigø, bet Ba-pakas já sulaikydavo: juk jis niekada nesiekë prestiþo ar valdþios irniekam nebûtø leidæs, kad Subudo organizacijà uþdusintø biurok-ratija.

Varindrà apimdavo siaubas, kai jis susidurdavo su veidmainiðku do-rovingumu. „Në nesiartinkite prie manæs su savo dvasiniais plepa-lais“, – daþnai sakydavo jis draugams. Þvelgdamas á þmogaus pri-gimtá bei bandydamas suprasti save, jis buvo realistas ir niekadaneslëpë savo silpnybiø. Norvegas Rukmanas Hundeidë (RukmanHundaide), Tarptautinës vaikø raidos programos autorius, teigë, kadbûtent þmogiðkieji Varindros trûkumai darë já toká patrauklø: „Tam
10 11


tikra prasme jis yra mûsø, nuodëmingøjø, klestinèiø gyvenime ir visdar esanèiø Subude, gynëjas.“

Kartà Varindros dukra Anuradha, prieð sakydama kalbà jaunimo kon-ferencijoje, paklausë jo, apie kà kalbëti. „Mokyk juos sakyti „ne“, –atsakë Varindra. – Ne silpnutá „ne“, o ryþtingà ir pozityvø „ne“ tø,kurie nekenèia bauginimø ir smulkmeniðkø taisykliø. Niekada ne-pataikaukite tiems, kurie piktnaudþiauja ðlove ir valdþia. Atskleis-kite, iðaiðkinkite tironus, tarsi jûs bûtumëte detektyvai, ir mokykitëspasakyti „ne“. Mus praþudys ne globalinis klimato atðilimas, o leng-vatikiai.“

O ðtai savo gyvenimui Varindra visada sakë tvirtà „taip“. Já vadinovieninteliu pionieriumi visuotiniame þmogaus saviraiðkos kelyje. Jisturëjo puikià savybæ – mokëjo draugauti, tad tûkstanèiai þmoniø jálaikë savo globëju. Kai Varindra mirë, laikraðtis „Gardian“ já pava-dino „bendravimo ir kilnumo genijumi“. Ðios knygos puslapiuoseiðdëstyta svarbiausioji jo þinios þmonëms dalis.

Matthew Barry Sullivan

Anglija, 1996 m.

Áþanga

Keliautojo pasakojimas

Nuo 1960-øjø iki 1970-øjø daugiausia laiko praleidau keliaudamasið ðalies á ðalá, ið miesto á miestà. Að sukoriau toká oro myliø skaièiø,kad kai kurios aviakompanijos, perfrazuodamos sutrumpinimà LSA(labai svarbus asmuo), mane pakrikðtijo STA (svarbus tarnybinis as-muo). Per tà laikà daug suþinojau apie pasaulá. Taèiau kad ir kurnuvykdavau, pasaulius man tekdavo paþinti du: laikraðèiø, ástaigø,seminarø, politikos ir ekonomikos pasaulá bei Subudo pasaulá. Pra-dþioje jie buvo visiðkai atskiri ir net vienas kità neigë. Mano dvasi-nis gyvenimas ir profesinë veikla taip pat buvo atskiros ir netgi prieð-taringos bûties sferos. Að blaðkiausi pirmyn atgal ið vienos á kità irkirsdamas tà ribà daþnai sutrikdavau. Savaitæ bendravæs su Bapaku(Muhammad Subuh Sumohadiwidjojo) Èilandakoje (tikrame angeløpasaulyje, kaip kad daugeliui atrodë), að skrisdavau á Honkongà,Niujorkà arba Londonà, kur akivaizdþiai reiðkësi þmogaus veiklaraketinës technikos ir Hiltono vieðbuèiø pavidalu.

Daþnai savæs klausdavau, kas yra realybë: ar tai nematoma sritis,kurià galima suvokti tik jausmais, ar regimasis pasaulis su rotacinë-mis spausdinimo maðinomis, betoniniais pastatais, antþeminëmis irpoþeminëmis perëjomis, – þodþiu, su visais tais dalykais, kuriø ver-të matuojama ne jausmais, o konkreèia nauda. Kai lëktuvas nusi-leisdavo viename ið tø didþiøjø miestø, að vis susimàstydavau, artai, kà matau aplink (dangoraiþiai, iðaugæ toje vietoje, kur prieð me-tus man pravaþiuojant stovëjo tik vienaukðtis namelis ar dviaukðtëparduotuvëlë), yra realiau nei drugelio sparnø prisilietimas, kurá jaus-davau atlikdamas latihanà. Tokiomis akimirkomis svarstydavau, artik ne mano vaizduotës þaismas tas dþiaugsmas, liûdesys ir negin-èijamai aiðkûs dvasiniai nurodymai, kuriuos að gaudavau testavimometu. (Bapakas tai vadino, „árodymø gavimu“.) Iðorinis pasaulis ta-da atrodydavo be galo realus mûsø protui, ápratintam gerbti moksli-ná poþiûrá ir sekti juo, kitaip sakant, vertinti tai, kas yra logiðka, irvisada skeptiðkai þiûrëti á savo jausmus bei potyrius. Vidinis pasau-lis, kaip að buvau ápratintas galvoti, buvo apgyvendintas kvailokø
10 11


tikra prasme jis yra mûsø, nuodëmingøjø, klestinèiø gyvenime ir visdar esanèiø Subude, gynëjas.“

Kartà Varindros dukra Anuradha, prieð sakydama kalbà jaunimo kon-ferencijoje, paklausë jo, apie kà kalbëti. „Mokyk juos sakyti „ne“, –atsakë Varindra. – Ne silpnutá „ne“, o ryþtingà ir pozityvø „ne“ tø,kurie nekenèia bauginimø ir smulkmeniðkø taisykliø. Niekada ne-pataikaukite tiems, kurie piktnaudþiauja ðlove ir valdþia. Atskleis-kite, iðaiðkinkite tironus, tarsi jûs bûtumëte detektyvai, ir mokykitëspasakyti „ne“. Mus praþudys ne globalinis klimato atðilimas, o leng-vatikiai.“

O ðtai savo gyvenimui Varindra visada sakë tvirtà „taip“. Já vadinovieninteliu pionieriumi visuotiniame þmogaus saviraiðkos kelyje. Jisturëjo puikià savybæ – mokëjo draugauti, tad tûkstanèiai þmoniø jálaikë savo globëju. Kai Varindra mirë, laikraðtis „Gardian“ já pava-dino „bendravimo ir kilnumo genijumi“. Ðios knygos puslapiuoseiðdëstyta svarbiausioji jo þinios þmonëms dalis.

Matthew Barry Sullivan

Anglija, 1996 m.

Áþanga

Keliautojo pasakojimas

Nuo 1960-øjø iki 1970-øjø daugiausia laiko praleidau keliaudamasið ðalies á ðalá, ið miesto á miestà. Að sukoriau toká oro myliø skaièiø,kad kai kurios aviakompanijos, perfrazuodamos sutrumpinimà LSA(labai svarbus asmuo), mane pakrikðtijo STA (svarbus tarnybinis as-muo). Per tà laikà daug suþinojau apie pasaulá. Taèiau kad ir kurnuvykdavau, pasaulius man tekdavo paþinti du: laikraðèiø, ástaigø,seminarø, politikos ir ekonomikos pasaulá bei Subudo pasaulá. Pra-dþioje jie buvo visiðkai atskiri ir net vienas kità neigë. Mano dvasi-nis gyvenimas ir profesinë veikla taip pat buvo atskiros ir netgi prieð-taringos bûties sferos. Að blaðkiausi pirmyn atgal ið vienos á kità irkirsdamas tà ribà daþnai sutrikdavau. Savaitæ bendravæs su Bapaku(Muhammad Subuh Sumohadiwidjojo) Èilandakoje (tikrame angeløpasaulyje, kaip kad daugeliui atrodë), að skrisdavau á Honkongà,Niujorkà arba Londonà, kur akivaizdþiai reiðkësi þmogaus veiklaraketinës technikos ir Hiltono vieðbuèiø pavidalu.

Daþnai savæs klausdavau, kas yra realybë: ar tai nematoma sritis,kurià galima suvokti tik jausmais, ar regimasis pasaulis su rotacinë-mis spausdinimo maðinomis, betoniniais pastatais, antþeminëmis irpoþeminëmis perëjomis, – þodþiu, su visais tais dalykais, kuriø ver-të matuojama ne jausmais, o konkreèia nauda. Kai lëktuvas nusi-leisdavo viename ið tø didþiøjø miestø, að vis susimàstydavau, artai, kà matau aplink (dangoraiþiai, iðaugæ toje vietoje, kur prieð me-tus man pravaþiuojant stovëjo tik vienaukðtis namelis ar dviaukðtëparduotuvëlë), yra realiau nei drugelio sparnø prisilietimas, kurá jaus-davau atlikdamas latihanà. Tokiomis akimirkomis svarstydavau, artik ne mano vaizduotës þaismas tas dþiaugsmas, liûdesys ir negin-èijamai aiðkûs dvasiniai nurodymai, kuriuos að gaudavau testavimometu. (Bapakas tai vadino, „árodymø gavimu“.) Iðorinis pasaulis ta-da atrodydavo be galo realus mûsø protui, ápratintam gerbti moksli-ná poþiûrá ir sekti juo, kitaip sakant, vertinti tai, kas yra logiðka, irvisada skeptiðkai þiûrëti á savo jausmus bei potyrius. Vidinis pasau-lis, kaip að buvau ápratintas galvoti, buvo apgyvendintas kvailokø
12 13


senukø ir senuèiø, kurie pradeda gyvenimà laukdami Kalëdø sene-lio ir baigia já tikëdami sekmadieniniø laikraðèiø astrologinëmis prog-nozëmis, skraidanèiomis lëkðtëmis ir ekstrasensais.

Vienas ið dvasinio gyvenimo „sunkumø“, mano, þurnalisto, suprati-mu, buvo tas, jog patys aistringiausi jo ðalininkai mielai tikëjo ávai-riausiais pasaulietiniais paistalais, pavyzdþiui: Dþonas Kenedis tik-riausiai tapo Teksaso sàmokslo auka; kai Romos popieþius susipro-tës paskelbti Fatimos dokumentà, ávyks Antrasis Atëjimas; jeigu Nei-las Armstrongas nematë maþuèiø Mënulio þmogeliukø su akiniais irspiralinëmis antenomis, tai neárodo, kad jø ten nebuvo – tiesiog Neilasyra vienas ið tø, kurie neturi akiø, kad regëtø, ir ausø, kad girdëtø. Irdar: daugelis atëjusiøjø á Subudà dël to, kad juos atstûmë ðventikø fa-natizmas ir dogmos, patys tapdavo fanatikais ir dogmatikais.

Laikui bëgant, kai mus pasiekdavo vis ið naujo ir su nauja prasmebei detalëmis kartojami Bapako þodþiai, mes pradëjome suprasti,kad Subudas – ne sekmadienio ryto pamaldos ir ne paprastas pasi-linksminimas pirmadienio ir ketvirtadienio vakarais. Tai vientisasiðgyvenimas, prasismelkiantis vidun ir pasklindantis mumyse tiek,kiek mes leidþiame jam ávykti ir kiek sugebame priimti. Bapakaskalbëjo apie Vidø ir Iðoræ. Tai buvo labai suprantamas padalijimas,padëjæs man tada suvokti þmoniø ir daiktø bûties esmæ. Kiekvienasdaiktas, kiekviena esybë turëjo savo Vidø ir savo Iðoræ. Kiekvienasþmogus turëjo savo vidiná „að“ ir iðoriná „að“. Netgi þodis turëjosavo Vidø ir Iðoræ. Jis turëjo formà, garsà, dydá ir prasmæ. Yra vidinëir iðorinë þodþio prasmë. Vidus – tai dvasinis pasaulis, o materialu-sis pasaulis – tai Iðorë. Mane supo þurnalistikos ir politikos pasaulis– aplinka, kurioje gyveno mano iðorinis „að“, o latihanas padëdavoman paþinti savo vidiná jausmø pasaulá. Keliaudamas að iðmokausuprasti ðá skirtumà. Nuo seno Londonà paþinojau kaip protingø,ádomiø þmoniø miestà, o dabar ðtai mane pavergë subudiðkasis Lon-donas, nes jame sutikau þmoniø, bendraujanèiø jausmais, o ne po-stringavimais ir iðoriniu manieringumu, taip bûdingu veikëjams iðFlytstryto ir Vestendo.

Vis giliau suvokdami bûties esmæ, daugelis ið mûsø atsitraukë nuoiðorinio pasaulio, kitaip sakant, nuo to, kà beveik visi vadina „tik-ruoju gyvenimu“. Daug mûsiðkiø tapo pasaulio atsiskyrëliais – mes

„normaliai“ rengëmës, vaþinëjome automobiliais ir skraidëme lëk-tuvais, „kaip visi þmonës“ tuokëmës ir gimdëme vaikus „áprastu bû-du“ (na, gal ir ne visuomet áprastu), vis dëlto ðios veiklos kupinaspasaulis mums tebuvo iðorinis apvalkalas, kurio viduje virë mûsøvidinis gyvenimas. Mes ásivaizdavome, kad skiriamës nuo „norma-liø“ þmoniø ir jautëmës esà pranaðesni uþ juos. Net ir þinodami,kad ið esmës esame bjaurûs, laikëme save „geresniais“ uþ tuos „ge-ruosius“, gyvenanèius tik savo Iðorëje. Taèiau mûsø elgesys buvolabai panaðus á elgesá „normaliø“ þmoniø, kurie suskirstë savo pa-saulá á „mes“ ir „jie“ – á savo rato þmones ir þmones, esanèius uþ torato ribø, á „puikiuosius“ ir „atstumtuosius“. Keliaudami po dvasinápasaulá, mes neigëme materialøjá pasaulá (arba taip bent manëme).

Dël ðios prieþasties daugeliui ið mûsø buvo sunku suprasti, kodëlBapakas þiûrëjo televizoriø, kodël jis taip tvarkingai rengësi, kodëlrinkosi mersedesà, o ne arklá su veþimu, kodël Subudo brolijai rei-kalingi Tarptautinio dvasinio centro pastatai, nors istorija liudija, kadBuda nuðvito medituodamas bodhio medþio paunksmëje. Anksèiaumes buvome miesto dþentelmenai, o dabar tapome miesto ðventai-siais ar bent jau darëme toká áspûdá. Mes neigëme stebuklingàjá vi-satos daiktø ir reiðkiniø poliariðkumà. Mes daþnai uþmirðdavome,kad negalima pakelti ðluotos uþ „ðvaraus“ galo, kartu nepakëlus irjos purvinosios, darbinës dalies.

Prireikë daug metø, kol tikrovæ iðmokome suvokti kitaip – kaip mo-kë Bapakas, kai kalbëjo apie Vidø ir Iðoræ. Jis sakë, kad Subudasneatmeta materialiojo pasaulio, kurá taip pat sukûrë Dievas, kadSubudo dëka materialusis pasaulis uþims deramà vietà mûsø gyve-nime, ir ta vieta yra po þmogaus kojomis, o ne virð jo galvos, kadpraktikuodami latihanà mes galësime priversti materialiojo pasau-lio jëgas dirbti savo naudai. Bapakas daþnai kartodavo, kad „Vidusir Iðorë turi susijungti“. Mûsø vidinis ir iðorinis gyvenimas turëjo su-silieti, taèiau iðorinis gyvenimas vis daþniau turëjo paklusti vidiniamjausmui. Kartà jis pasakë, kad net banko kasininkas, dirbdamas sa-vo darbà, gali garbinti Dievà. Tuomet Bapakas pradëjo skaièiuotiásivaizduojamà doleriø pluoðtà: „Vienas, du, trys, keturi, Alach,Alach...“ Að garsiai nusijuokiau, nes mano pirmasis tikras darbasbuvo jaunesniojo buhalterio pareigos Ceilono banke, kur að kas dienà
12 13


senukø ir senuèiø, kurie pradeda gyvenimà laukdami Kalëdø sene-lio ir baigia já tikëdami sekmadieniniø laikraðèiø astrologinëmis prog-nozëmis, skraidanèiomis lëkðtëmis ir ekstrasensais.

Vienas ið dvasinio gyvenimo „sunkumø“, mano, þurnalisto, suprati-mu, buvo tas, jog patys aistringiausi jo ðalininkai mielai tikëjo ávai-riausiais pasaulietiniais paistalais, pavyzdþiui: Dþonas Kenedis tik-riausiai tapo Teksaso sàmokslo auka; kai Romos popieþius susipro-tës paskelbti Fatimos dokumentà, ávyks Antrasis Atëjimas; jeigu Nei-las Armstrongas nematë maþuèiø Mënulio þmogeliukø su akiniais irspiralinëmis antenomis, tai neárodo, kad jø ten nebuvo – tiesiog Neilasyra vienas ið tø, kurie neturi akiø, kad regëtø, ir ausø, kad girdëtø. Irdar: daugelis atëjusiøjø á Subudà dël to, kad juos atstûmë ðventikø fa-natizmas ir dogmos, patys tapdavo fanatikais ir dogmatikais.

Laikui bëgant, kai mus pasiekdavo vis ið naujo ir su nauja prasmebei detalëmis kartojami Bapako þodþiai, mes pradëjome suprasti,kad Subudas – ne sekmadienio ryto pamaldos ir ne paprastas pasi-linksminimas pirmadienio ir ketvirtadienio vakarais. Tai vientisasiðgyvenimas, prasismelkiantis vidun ir pasklindantis mumyse tiek,kiek mes leidþiame jam ávykti ir kiek sugebame priimti. Bapakaskalbëjo apie Vidø ir Iðoræ. Tai buvo labai suprantamas padalijimas,padëjæs man tada suvokti þmoniø ir daiktø bûties esmæ. Kiekvienasdaiktas, kiekviena esybë turëjo savo Vidø ir savo Iðoræ. Kiekvienasþmogus turëjo savo vidiná „að“ ir iðoriná „að“. Netgi þodis turëjosavo Vidø ir Iðoræ. Jis turëjo formà, garsà, dydá ir prasmæ. Yra vidinëir iðorinë þodþio prasmë. Vidus – tai dvasinis pasaulis, o materialu-sis pasaulis – tai Iðorë. Mane supo þurnalistikos ir politikos pasaulis– aplinka, kurioje gyveno mano iðorinis „að“, o latihanas padëdavoman paþinti savo vidiná jausmø pasaulá. Keliaudamas að iðmokausuprasti ðá skirtumà. Nuo seno Londonà paþinojau kaip protingø,ádomiø þmoniø miestà, o dabar ðtai mane pavergë subudiðkasis Lon-donas, nes jame sutikau þmoniø, bendraujanèiø jausmais, o ne po-stringavimais ir iðoriniu manieringumu, taip bûdingu veikëjams iðFlytstryto ir Vestendo.

Vis giliau suvokdami bûties esmæ, daugelis ið mûsø atsitraukë nuoiðorinio pasaulio, kitaip sakant, nuo to, kà beveik visi vadina „tik-ruoju gyvenimu“. Daug mûsiðkiø tapo pasaulio atsiskyrëliais – mes

„normaliai“ rengëmës, vaþinëjome automobiliais ir skraidëme lëk-tuvais, „kaip visi þmonës“ tuokëmës ir gimdëme vaikus „áprastu bû-du“ (na, gal ir ne visuomet áprastu), vis dëlto ðios veiklos kupinaspasaulis mums tebuvo iðorinis apvalkalas, kurio viduje virë mûsøvidinis gyvenimas. Mes ásivaizdavome, kad skiriamës nuo „norma-liø“ þmoniø ir jautëmës esà pranaðesni uþ juos. Net ir þinodami,kad ið esmës esame bjaurûs, laikëme save „geresniais“ uþ tuos „ge-ruosius“, gyvenanèius tik savo Iðorëje. Taèiau mûsø elgesys buvolabai panaðus á elgesá „normaliø“ þmoniø, kurie suskirstë savo pa-saulá á „mes“ ir „jie“ – á savo rato þmones ir þmones, esanèius uþ torato ribø, á „puikiuosius“ ir „atstumtuosius“. Keliaudami po dvasinápasaulá, mes neigëme materialøjá pasaulá (arba taip bent manëme).

Dël ðios prieþasties daugeliui ið mûsø buvo sunku suprasti, kodëlBapakas þiûrëjo televizoriø, kodël jis taip tvarkingai rengësi, kodëlrinkosi mersedesà, o ne arklá su veþimu, kodël Subudo brolijai rei-kalingi Tarptautinio dvasinio centro pastatai, nors istorija liudija, kadBuda nuðvito medituodamas bodhio medþio paunksmëje. Anksèiaumes buvome miesto dþentelmenai, o dabar tapome miesto ðventai-siais ar bent jau darëme toká áspûdá. Mes neigëme stebuklingàjá vi-satos daiktø ir reiðkiniø poliariðkumà. Mes daþnai uþmirðdavome,kad negalima pakelti ðluotos uþ „ðvaraus“ galo, kartu nepakëlus irjos purvinosios, darbinës dalies.

Prireikë daug metø, kol tikrovæ iðmokome suvokti kitaip – kaip mo-kë Bapakas, kai kalbëjo apie Vidø ir Iðoræ. Jis sakë, kad Subudasneatmeta materialiojo pasaulio, kurá taip pat sukûrë Dievas, kadSubudo dëka materialusis pasaulis uþims deramà vietà mûsø gyve-nime, ir ta vieta yra po þmogaus kojomis, o ne virð jo galvos, kadpraktikuodami latihanà mes galësime priversti materialiojo pasau-lio jëgas dirbti savo naudai. Bapakas daþnai kartodavo, kad „Vidusir Iðorë turi susijungti“. Mûsø vidinis ir iðorinis gyvenimas turëjo su-silieti, taèiau iðorinis gyvenimas vis daþniau turëjo paklusti vidiniamjausmui. Kartà jis pasakë, kad net banko kasininkas, dirbdamas sa-vo darbà, gali garbinti Dievà. Tuomet Bapakas pradëjo skaièiuotiásivaizduojamà doleriø pluoðtà: „Vienas, du, trys, keturi, Alach,Alach...“ Að garsiai nusijuokiau, nes mano pirmasis tikras darbasbuvo jaunesniojo buhalterio pareigos Ceilono banke, kur að kas dienà
14


perskaièiuodavau kasoje likusius grynuosius pinigus. Rupijø ban-knotai bûdavo supakuoti á pluoðtelius po 50 kupiûrø, að skaièiuoda-vau: vienas, du, trys, keturi... ir man visada iðeidavo 51 arba 49 irniekada – 50. Jei dabar bûèiau banko darbuotojas, kuris paklûstavidiniam vadovui, tai jau nebijoèiau bûti atleistas ið darbo, kaip kadbijojau anuomet.

Bapakas buvo ðios neiðvengiamos Vidaus ir Iðorës vienybës ásikûni-jimas. Bapakas-fermeris, Bapakas-kompanijos prezidentas, Bapa-kas-ástatymø þinovas, Bapakas-bokso þiûrovas, Bapakas futbolo sta-dione, Bapakas mûsø latihane, Bapakas, testuojantis mus, Bapakas,aiðkinantis þmogaus prigimtá ir þmogaus santykius su Dievu, – jisvisada likdavo tas pats Bapakas. Pirmàkart dvasinëje þmogaus isto-rijoje Subudas ðá principà teigia tiksliai ir be þodiniø ámantrybiø:„Kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui“. Tai ne kvietimasðizoidiðkai egzistuoti dviejuose pasauliuose, kur Harvardo bizniomokyklos etikà galëtume pakeisti Dievo ásakymais, o pripaþinimas,kad Cezaris – taip pat Dievo kûrinys, ir galëtø vykdyti Jo uþduotis,jeigu tik paklustø vidiniam vadovui.

Neseniai Bapakas mums priminë neginèijamà tiesà: mes negalimenieko daryti be Dievo. Mums reikalinga Dievo pagalba, kad mate-rialiajame pasaulyje gyventume kaip þmonës. Ir Dievas yra pasi-rengæs mums padëti, jeigu tik Jam tai leisime. Orientyrai, kuriuosmums davë Bapakas, yra Kantrybë, Nuoðirdumas ir Nuolankumas,– visa tai pagrásta vieninteliu reikalavimu – leisti Jam mums padëti.

Ðtai ir atsakymas, kaip sakë Hamletas.

Vienà 1959 metø rytà Londone Reinoldas Osbornas (Reynold Os-borne) ið Niujorko ir Rièardas Leisis (Richard Lacey) ið Johanesbur-go su manimi aptarinëjo knygas apie Subudà. Mes priëjome bendràiðvadà, kad niekas neturi raðyti ðiomis temomis, nes mûsø suvoki-mas apie tai laikui bëgant keièiasi. Taigi að pareiðkiau, kad norsraðymas – mano profesija, apie Subudà að niekada neraðysiu. Jienusijuokë, o Rièardas paklausë: „Tu tà patvirtinsi raðtiðkai?“ Ir ðtaiprieð jus tai patvirtinta raðtiðkai.

Subudo reporteris
19


Turinys

Prologas /

1. Susitikimas Londone /

2. Belaukiant Subudo /

3. Subudas ateina á Ceilonà /

4. Per upæ /

5. Tai turi pavykti /

6. Paskutinës dienos /

7. Klausimai, klausimai /

8. Naujos vertybës /

9. Ðvari peleninë /

10. Subudas kaip remonto dirbtuvë /

11. Subudas ir politika /

12. Dorybës ir ydos /

13. Juodi laikai /

14. Asmeninis epilogas /

Prologas

Bombëjus, 1960 metø sausis. Svetainës kambarys Bomon Behramo(Bomon-Behram) bute Nepinsi gatvëje. Pro langus matosi vandeny-nas. Bapakas sëdëjo ant ilgos sofos uþsimetæs kojà ant kojos ir skai-të laiðkà ið Londono. Jis, kaip áprasta tropikø ðalyse, mûvëjo plaèio-mis kelnëmis ir buvo be ðvarko.

– Dar viena knyga apie Subudà, – tarë jis besiðypsodamas. – Ðiamelaiðke siûloma, kad Bapakas ásikiðtø ir sustabdytø jos spausdinimàtuo pagrindu, kad knygos medþiaga esà pakenks Subudui. Bet ko-dël Bapakas turëtø kiðtis? Subudas – ne Bapako rankø darbas. Taine þmogaus rankø darbas apskritai. Taigi kaip gali jam pakenktikaþin koks þmogus? O jei gali, vadinasi, tai ne Dievo. Jeigu tai neDievo, tai kodël Bapakas turi dël to jaudintis?

– Nesuprantu, – ásiterpiau, – kaip kas nors ið Subudo gali raðyti apieSubudà. Að – profesionalus raðytojas, taèiau jauèiu, kad negaliu netpradëti raðyti ðia tema. Mano pojûèiai ir supratimas kasmet keièia-si. Kaip að galiu uþfiksuoti tai popieriuje?

– Tu – raðytojas, taigi tau reikia raðyti, – atsakë Bapakas, ðá syká beAnvaro Zakiro (Anwar Zakir) kaip vertëjo pagalbos.

– Vadinasi, raðyti, Bapakai? – paklausiau að. – Apie Subudà?

– Apie Subudà, – patvirtino Bapakas.

– Bapakai, tai bus nesàmonës! – maldavau að.

– Taip, – sutiko Bapakas, – vis dëlto raðyk.
19


Turinys

Prologas /

1. Susitikimas Londone /

2. Belaukiant Subudo /

3. Subudas ateina á Ceilonà /

4. Per upæ /

5. Tai turi pavykti /

6. Paskutinës dienos /

7. Klausimai, klausimai /

8. Naujos vertybës /

9. Ðvari peleninë /

10. Subudas kaip remonto dirbtuvë /

11. Subudas ir politika /

12. Dorybës ir ydos /

13. Juodi laikai /

14. Asmeninis epilogas /

Prologas

Bombëjus, 1960 metø sausis. Svetainës kambarys Bomon Behramo(Bomon-Behram) bute Nepinsi gatvëje. Pro langus matosi vandeny-nas. Bapakas sëdëjo ant ilgos sofos uþsimetæs kojà ant kojos ir skai-të laiðkà ið Londono. Jis, kaip áprasta tropikø ðalyse, mûvëjo plaèio-mis kelnëmis ir buvo be ðvarko.

– Dar viena knyga apie Subudà, – tarë jis besiðypsodamas. – Ðiamelaiðke siûloma, kad Bapakas ásikiðtø ir sustabdytø jos spausdinimàtuo pagrindu, kad knygos medþiaga esà pakenks Subudui. Bet ko-dël Bapakas turëtø kiðtis? Subudas – ne Bapako rankø darbas. Taine þmogaus rankø darbas apskritai. Taigi kaip gali jam pakenktikaþin koks þmogus? O jei gali, vadinasi, tai ne Dievo. Jeigu tai neDievo, tai kodël Bapakas turi dël to jaudintis?

– Nesuprantu, – ásiterpiau, – kaip kas nors ið Subudo gali raðyti apieSubudà. Að – profesionalus raðytojas, taèiau jauèiu, kad negaliu netpradëti raðyti ðia tema. Mano pojûèiai ir supratimas kasmet keièia-si. Kaip að galiu uþfiksuoti tai popieriuje?

– Tu – raðytojas, taigi tau reikia raðyti, – atsakë Bapakas, ðá syká beAnvaro Zakiro (Anwar Zakir) kaip vertëjo pagalbos.

– Vadinasi, raðyti, Bapakai? – paklausiau að. – Apie Subudà?

– Apie Subudà, – patvirtino Bapakas.

– Bapakai, tai bus nesàmonës! – maldavau að.

– Taip, – sutiko Bapakas, – vis dëlto raðyk.
20 21


1

Susitikimas Londone

Átampa mano ðalyje buvo akivaizdi. Ëjo 1957 metø geguþë, o dvipagrindinës Ceilono tautos, sinhalai ir tamilai, ruoðësi tarpusaviokarui. Kaip sinhalas ir budistas (tai buvo kur kas gausesnë salos ben-druomenë), supratau, jog ið manæs visi tikisi vienybës su „savo tau-ta“, taip pat laukia, kad að pateisinèiau represijas prieð tamilø, in-duistø ir krikðèioniø maþumà. Taèiau að nejauèiau jokio rasinio arreliginio pranaðumo, juolab pagrásto kiekybine sinhalø persvara.

Bræstant konfliktui prisiminiau, kad daugelis mano artimiausiø drau-gø buvo kaip tik tamilai, induistai ir krikðèionys, ir að, kaip, beje,mano tëvai ir þmona, bendraudamas su jais tø skirtumø nepaisiau.Ðios problemos apskritai nebuvo. Panaðiai màstantys þmonës ne-abejojo, kad dabartinis susiskaldymas buvo keleto politikø darbas:jie nesiskaitë su priemonëmis ir visai nesijaudino, kad jiems ver-þiantis á valdþià gali bûti pralietas nacionaliniø maþumø kraujas.

Savo laikraðtyje stengiausi paþadinti abiejø pusiø lyderiø sàmonin-gumà. Tie þmonës turëjo suprasti: jeigu jie toliau kurstys pavojingàrasizmo ir religinio fanatizmo liepsnà, mûsø ðalá uþgrius nelaimës.Labiau susipratæ mano kolegos, kitø laikraðèiø redaktoriai, taip patuoliai dirbo, kad sustabdytø artëjanèias skerdynes. Taèiau mes, de-ja, pamokslavome teisiesiems. Þmonës, kurie pritarë ðiai beproty-bei, mûsø laikraðèiø neskaitë, o valdþioje esantys maniakai, nera-mumø kurstytojai, tvirtino, kad mes arba akli, arba „ne patriotai“ –ðtai tokia nauja azijietiðka frazë, reiðkianti mûsø nenorà nuolankiaiplaukti su vis greitëjanèia srove.

Ðiaurëje, Trinkomalyje, tamilai planavo taikias eitynes – satjagra-hà. Jie turëjo pademonstruoti savo vienybæ siekiant bendrø tikslø. Osinhalø vyriausybë rengë atsakomàsias akcijas pietuose.

� � �

Að ir keli mano draugai gilinomës á savianalizës sistemà, kuri turëjopadëti suprasti mûsø kasdienio elgesio motyvus. Be to, ðie uþsiëmi-mai man leido paþvelgti á destruktyvius politikø veiksmus ir á savopaties silpnybes bei prietarus. Vis dëlto að pakliuvau aklavietën. Ma-no, kaip þurnalisto, bandymai paveikti þmoniø ðirdis buvo perniek,ir pastangos pasikeisti paèiam pasirodë nekà sëkmingesnës.

Kai kurie mûsø maþos savianalizës grupës nariai sukûrë „savo veiks-mø stebëtojo“ metodà. Pavyzdþiui, tas Stebëtojas galëjo ásiterpti ámano pokalbá, tarkime, su laikraðèio leidëju ir papriekaiðtauti: „Vi-taèi, tai tu tas redaktorius, kuris visada atsikerta savo bosui? Mmm....tu tik ásiklausyk á savo þavø balsà, kai su juo kalbiesi“. Arba jisgalëjo paðmaikðtauti: „Vitaèi, ar pastebëjai, kaip pasikeitë tavo ben-dravimo maniera, kai tik supratai, kad kitame laido gale – moteris?“

Bet taip jau iðeidavo, kad tas Stebëtojas, kad ir koks jis buvo pasta-bus, visada dalá sekundës pavëluodavo ásiterpti. Jis stebëdavo, betneturëdavo galios pakeisti Vitaèio veiksmø ir minèiø.

Mes labai intensyviai dirbome savianalizës srityje: tris vakarus persavaitæ ir visus sekmadienius skirdavome ðiai praktikai. Bet mûsøpastangos buvo bergþdþios, ir tai këlë neviltá. Mûsø mokytojai nuo-latos tvirtino, kad pagalba ateis, taèiau per penkerius metus jokiøjos poþymiø taip ir nepastebëjome. Mes buvome panaðûs á þmogø,stovintá ant lentos ir besistengiantá jà pakelti. Tai bûtø ámanoma tiktuo atveju, jei pagalbos ranka bûtø iðtiesta ið virðaus. Tuomet galëtu-me pakelti lentà ir paèius save. Bet kieno ranka? Kas mums iðties tàpagalbos rankà? Ar ilgai dar reikës laukti?

Kartà ryte að uoliai dirbau – ketinau paraðyti átikinamà vedamàjástraipsná tamilø lyderiams, kad jie atsisakytø eityniø Trinkomaly-je ir sutiktø pradëti derybas prie apskrito stalo, kur galëtø pa-bandyti iðspræsti savo nesutarimus su vyriausybe. Buvau paraðæstik pusæ straipsnio, kai staiga pajutau, kad mano jëgos ir tikslosiekimas iðseko. Mane uþvaldë viena vienintelë mintis: turiu ke-lioms savaitëms iðvykti ið Ceilono. Jauèiau, kad ðios átampos dau-giau neiðlaikysiu.
20 21


1

Susitikimas Londone

Átampa mano ðalyje buvo akivaizdi. Ëjo 1957 metø geguþë, o dvipagrindinës Ceilono tautos, sinhalai ir tamilai, ruoðësi tarpusaviokarui. Kaip sinhalas ir budistas (tai buvo kur kas gausesnë salos ben-druomenë), supratau, jog ið manæs visi tikisi vienybës su „savo tau-ta“, taip pat laukia, kad að pateisinèiau represijas prieð tamilø, in-duistø ir krikðèioniø maþumà. Taèiau að nejauèiau jokio rasinio arreliginio pranaðumo, juolab pagrásto kiekybine sinhalø persvara.

Bræstant konfliktui prisiminiau, kad daugelis mano artimiausiø drau-gø buvo kaip tik tamilai, induistai ir krikðèionys, ir að, kaip, beje,mano tëvai ir þmona, bendraudamas su jais tø skirtumø nepaisiau.Ðios problemos apskritai nebuvo. Panaðiai màstantys þmonës ne-abejojo, kad dabartinis susiskaldymas buvo keleto politikø darbas:jie nesiskaitë su priemonëmis ir visai nesijaudino, kad jiems ver-þiantis á valdþià gali bûti pralietas nacionaliniø maþumø kraujas.

Savo laikraðtyje stengiausi paþadinti abiejø pusiø lyderiø sàmonin-gumà. Tie þmonës turëjo suprasti: jeigu jie toliau kurstys pavojingàrasizmo ir religinio fanatizmo liepsnà, mûsø ðalá uþgrius nelaimës.Labiau susipratæ mano kolegos, kitø laikraðèiø redaktoriai, taip patuoliai dirbo, kad sustabdytø artëjanèias skerdynes. Taèiau mes, de-ja, pamokslavome teisiesiems. Þmonës, kurie pritarë ðiai beproty-bei, mûsø laikraðèiø neskaitë, o valdþioje esantys maniakai, nera-mumø kurstytojai, tvirtino, kad mes arba akli, arba „ne patriotai“ –ðtai tokia nauja azijietiðka frazë, reiðkianti mûsø nenorà nuolankiaiplaukti su vis greitëjanèia srove.

Ðiaurëje, Trinkomalyje, tamilai planavo taikias eitynes – satjagra-hà. Jie turëjo pademonstruoti savo vienybæ siekiant bendrø tikslø. Osinhalø vyriausybë rengë atsakomàsias akcijas pietuose.

� � �

Að ir keli mano draugai gilinomës á savianalizës sistemà, kuri turëjopadëti suprasti mûsø kasdienio elgesio motyvus. Be to, ðie uþsiëmi-mai man leido paþvelgti á destruktyvius politikø veiksmus ir á savopaties silpnybes bei prietarus. Vis dëlto að pakliuvau aklavietën. Ma-no, kaip þurnalisto, bandymai paveikti þmoniø ðirdis buvo perniek,ir pastangos pasikeisti paèiam pasirodë nekà sëkmingesnës.

Kai kurie mûsø maþos savianalizës grupës nariai sukûrë „savo veiks-mø stebëtojo“ metodà. Pavyzdþiui, tas Stebëtojas galëjo ásiterpti ámano pokalbá, tarkime, su laikraðèio leidëju ir papriekaiðtauti: „Vi-taèi, tai tu tas redaktorius, kuris visada atsikerta savo bosui? Mmm....tu tik ásiklausyk á savo þavø balsà, kai su juo kalbiesi“. Arba jisgalëjo paðmaikðtauti: „Vitaèi, ar pastebëjai, kaip pasikeitë tavo ben-dravimo maniera, kai tik supratai, kad kitame laido gale – moteris?“

Bet taip jau iðeidavo, kad tas Stebëtojas, kad ir koks jis buvo pasta-bus, visada dalá sekundës pavëluodavo ásiterpti. Jis stebëdavo, betneturëdavo galios pakeisti Vitaèio veiksmø ir minèiø.

Mes labai intensyviai dirbome savianalizës srityje: tris vakarus persavaitæ ir visus sekmadienius skirdavome ðiai praktikai. Bet mûsøpastangos buvo bergþdþios, ir tai këlë neviltá. Mûsø mokytojai nuo-latos tvirtino, kad pagalba ateis, taèiau per penkerius metus jokiøjos poþymiø taip ir nepastebëjome. Mes buvome panaðûs á þmogø,stovintá ant lentos ir besistengiantá jà pakelti. Tai bûtø ámanoma tiktuo atveju, jei pagalbos ranka bûtø iðtiesta ið virðaus. Tuomet galëtu-me pakelti lentà ir paèius save. Bet kieno ranka? Kas mums iðties tàpagalbos rankà? Ar ilgai dar reikës laukti?

Kartà ryte að uoliai dirbau – ketinau paraðyti átikinamà vedamàjástraipsná tamilø lyderiams, kad jie atsisakytø eityniø Trinkomaly-je ir sutiktø pradëti derybas prie apskrito stalo, kur galëtø pa-bandyti iðspræsti savo nesutarimus su vyriausybe. Buvau paraðæstik pusæ straipsnio, kai staiga pajutau, kad mano jëgos ir tikslosiekimas iðseko. Mane uþvaldë viena vienintelë mintis: turiu ke-lioms savaitëms iðvykti ið Ceilono. Jauèiau, kad ðios átampos dau-giau neiðlaikysiu.
22 23


Atstûmiau spausdinimo maðinëlæ ir nuëjau á leidëjo kabinetà. Teniðgirdau savo balsà, garsiai ir beviltiðkai pareiðkiantá: „Að dingstu iðèia velniop!“

Ið mano balso tono pradþioje jis pamanë, kad metu ðá darbà. Bet kaisuprato, kad man tereikia trumpai pailsëti, labai maloniai sutvarkëformalumus: atostogas, finansinius reikalus ir visa kita. O kai kro-viausi lagaminus vykti á Londonà (kurgi tokioje situacijoje galëtøvykti buvusios kolonijos gyventojai, jeigu ne á Londonà?), man ðovëkita mintis. Pasakiau þmonai, kad pasikarðèiavau, kad ið tikrøjø manreikia tik keliø dienø poilsio kalnuose, kad geriau atsisakysiu kelio-nës á Londonà ir liksiu Ceilone. Bet ji, þinodama, kaip greitai maino-si mano nuotaikos, ákalbëjo mane keliauti. „Jeigu tu iðvaþiuosi á kal-nus ir paskui gráði á darbà, tai gailësiesi, kad neiðvykai á Anglijà,nors turëjai tokià galimybæ“, – pasakë ji.

� � �

Á Londonà atvykau ðiltà birþelio dienà ir ið karto nuvaþiavau á KumbSpringsà susitikti su Dþonu Benetu (John G. Bennet), kurá paþinojauapie septynerius metus. Áëjæs á namà pastebëjau, kad þmonës ir ap-linka pasikeitæ. Visi atrodë gerokai laisvesni – tokiø jø anksèiau ne-maèiau. Skaisèiø, maldingø veidø, kuriuos kitados èia taip daþnairegëdavau, nebuvo në kvapo. Þmonës juokësi ir kalbëjo kur kasgarsiau, negu kada nors girdëjo ðios nutrupëjusiais daþais dengtossienos. Dauguma moterø savo plaèius ir sunkius rûbus pakeitë á leng-vas kartûnines sukneles, o kai kurios buvo netgi pasidaþiusios. Apëjæsnamus, iðëjau á pievelæ ir pasukau prie seno àþuolo, kur, kaip mansakë, galëjau rasti Dþonà Benetà. Mane uþkalbino du anglai. Nu-stebau, bet buvau dar labiau priblokðtas, kai pasirodë Dþonas Be-netas. Jis, pamatæs mane, uþvertë galvà ir ëmë kvatotis.

Suglumau. Buvo iðties keista: Dþonas Benetas, arba misteris B., ro-dæs rimties ir tikslingumo pavyzdá tûkstanèiams mokiniø ávairiosepasaulio ðalyse, niekada pirmiau mano akivaizdoje nesijuokë. Jisgalëjo ðypsotis, netgi atlaidþiai prunkðèioti, bet toks griausmingasjuokas jam buvo visiðkai nebûdingas. Að paklausiau:

– Kas vyksta? Kaþin kas èia pasikeitë. Þmonës, jûs – visi èia elgiasikeistokai. Koks èia stilius? Ir kas jus taip prajuokino?

Dþonas Benetas atsakë:

– Eime, eime á virðø, á mano kabinetà, ir að papasakosiu, kas pasi-keitë.

Mes sëdëjome jo kambaryje su knygø lentynomis per visas sienas,kaip kad visada bûdavo mano vizitø Kumbe metu, ir að papasako-jau jam apie impulsà, kuris dabar paskatino mane atvykti á Anglijà.Taip pat papasakojau apie mûsø savianalizës grupæ Ceilone, apieaklavietæ, kurià ëmëme jausti. Ir dar paklausiau apie paþadëtàjàpagalbà, kuri esà turi ateiti. Kada? Ið kur?

– Pagalba atëjo, – atsakë Benetas tuo apokaliptiniu tonu, kuris ma-ne visuomet uþburdavo ir gàsdindavo.

Bijojau, kad dabar stos spengianti ir slogi tyla, taèiau Dþonas Bene-tas tæsë:

– Papasakosiu vienà istorijà...

(Toliau iðgirdau jau þinomà pasakojimà apie tai, kaip prieð daugelámetø jam buvo praneðta apie þmogø, „atvyksiantá ið olandø VestIndijos ir padësiantá mums nukreipti mûsø dvasinius siekius“.)

– Dabar jis gretimame kambaryje. Jo vardas Muhamadas Subu. Jûsturite nuspræsti, ar ir toliau darysite tai, kà darëte iki ðiol, ar noriteuþmegzti ryðá su Subudu. Daugeliui tai bus nelengvas sprendimas,– pridûrë Benetas.

– Man tai visai nesudëtinga, misteri B., – atsakiau. – Dabar manobûsena tokia, kad að pasiryþæs apiplëðti bet kokià ðventyklà, jeigutik man tai padëtø pasiekti tikslà. Vis dëlto pasakykite, kodël manepamatæs jûs ëmëte juoktis? – neatlyþau að.

– Pasakysiu kodël. Kai Pak Subu1 èia atvaþiavo, jis pirmuèiausiapasidomëjo, ar netoliese nëra ko nors ið Ceilono, kas domëtøsi to-kiais dalykais. Pasakiau, kad yra maþa grupelë Kolombe, taèiau

1 Indonezijoje vartojamas Pak Subu – sutrumpinimas ið Bapak Subuh (vert.)
22 23


Atstûmiau spausdinimo maðinëlæ ir nuëjau á leidëjo kabinetà. Teniðgirdau savo balsà, garsiai ir beviltiðkai pareiðkiantá: „Að dingstu iðèia velniop!“

Ið mano balso tono pradþioje jis pamanë, kad metu ðá darbà. Bet kaisuprato, kad man tereikia trumpai pailsëti, labai maloniai sutvarkëformalumus: atostogas, finansinius reikalus ir visa kita. O kai kro-viausi lagaminus vykti á Londonà (kurgi tokioje situacijoje galëtøvykti buvusios kolonijos gyventojai, jeigu ne á Londonà?), man ðovëkita mintis. Pasakiau þmonai, kad pasikarðèiavau, kad ið tikrøjø manreikia tik keliø dienø poilsio kalnuose, kad geriau atsisakysiu kelio-nës á Londonà ir liksiu Ceilone. Bet ji, þinodama, kaip greitai maino-si mano nuotaikos, ákalbëjo mane keliauti. „Jeigu tu iðvaþiuosi á kal-nus ir paskui gráði á darbà, tai gailësiesi, kad neiðvykai á Anglijà,nors turëjai tokià galimybæ“, – pasakë ji.

� � �

Á Londonà atvykau ðiltà birþelio dienà ir ið karto nuvaþiavau á KumbSpringsà susitikti su Dþonu Benetu (John G. Bennet), kurá paþinojauapie septynerius metus. Áëjæs á namà pastebëjau, kad þmonës ir ap-linka pasikeitæ. Visi atrodë gerokai laisvesni – tokiø jø anksèiau ne-maèiau. Skaisèiø, maldingø veidø, kuriuos kitados èia taip daþnairegëdavau, nebuvo në kvapo. Þmonës juokësi ir kalbëjo kur kasgarsiau, negu kada nors girdëjo ðios nutrupëjusiais daþais dengtossienos. Dauguma moterø savo plaèius ir sunkius rûbus pakeitë á leng-vas kartûnines sukneles, o kai kurios buvo netgi pasidaþiusios. Apëjæsnamus, iðëjau á pievelæ ir pasukau prie seno àþuolo, kur, kaip mansakë, galëjau rasti Dþonà Benetà. Mane uþkalbino du anglai. Nu-stebau, bet buvau dar labiau priblokðtas, kai pasirodë Dþonas Be-netas. Jis, pamatæs mane, uþvertë galvà ir ëmë kvatotis.

Suglumau. Buvo iðties keista: Dþonas Benetas, arba misteris B., ro-dæs rimties ir tikslingumo pavyzdá tûkstanèiams mokiniø ávairiosepasaulio ðalyse, niekada pirmiau mano akivaizdoje nesijuokë. Jisgalëjo ðypsotis, netgi atlaidþiai prunkðèioti, bet toks griausmingasjuokas jam buvo visiðkai nebûdingas. Að paklausiau:

– Kas vyksta? Kaþin kas èia pasikeitë. Þmonës, jûs – visi èia elgiasikeistokai. Koks èia stilius? Ir kas jus taip prajuokino?

Dþonas Benetas atsakë:

– Eime, eime á virðø, á mano kabinetà, ir að papasakosiu, kas pasi-keitë.

Mes sëdëjome jo kambaryje su knygø lentynomis per visas sienas,kaip kad visada bûdavo mano vizitø Kumbe metu, ir að papasako-jau jam apie impulsà, kuris dabar paskatino mane atvykti á Anglijà.Taip pat papasakojau apie mûsø savianalizës grupæ Ceilone, apieaklavietæ, kurià ëmëme jausti. Ir dar paklausiau apie paþadëtàjàpagalbà, kuri esà turi ateiti. Kada? Ið kur?

– Pagalba atëjo, – atsakë Benetas tuo apokaliptiniu tonu, kuris ma-ne visuomet uþburdavo ir gàsdindavo.

Bijojau, kad dabar stos spengianti ir slogi tyla, taèiau Dþonas Bene-tas tæsë:

– Papasakosiu vienà istorijà...

(Toliau iðgirdau jau þinomà pasakojimà apie tai, kaip prieð daugelámetø jam buvo praneðta apie þmogø, „atvyksiantá ið olandø VestIndijos ir padësiantá mums nukreipti mûsø dvasinius siekius“.)

– Dabar jis gretimame kambaryje. Jo vardas Muhamadas Subu. Jûsturite nuspræsti, ar ir toliau darysite tai, kà darëte iki ðiol, ar noriteuþmegzti ryðá su Subudu. Daugeliui tai bus nelengvas sprendimas,– pridûrë Benetas.

– Man tai visai nesudëtinga, misteri B., – atsakiau. – Dabar manobûsena tokia, kad að pasiryþæs apiplëðti bet kokià ðventyklà, jeigutik man tai padëtø pasiekti tikslà. Vis dëlto pasakykite, kodël manepamatæs jûs ëmëte juoktis? – neatlyþau að.

– Pasakysiu kodël. Kai Pak Subu1 èia atvaþiavo, jis pirmuèiausiapasidomëjo, ar netoliese nëra ko nors ið Ceilono, kas domëtøsi to-kiais dalykais. Pasakiau, kad yra maþa grupelë Kolombe, taèiau

1 Indonezijoje vartojamas Pak Subu – sutrumpinimas ið Bapak Subuh (vert.)
24 25


perduoti jiems naujienas paðtu bus gana sudëtinga. Bet Pak Subu tiknusiðypsojo ir pasakë: „Nesirûpink. Per dvi tris savaites ðis tas ávyks“.

– Ir tas ðis tas esu að? – paklausiau.

Ðá kartà nusikvatojau kartu su juo. Dabar viskas atrodë lyg ir gerai.Mane nuvedë á kambará apaèioje, kuris vëliau tapo Bapako svetai-ne. Ten buvo dar trys þmonës: misteris Kiblas (Kibble) ið Kipro, þmo-gus ið Pietø Afrikos ir vienas amerikietis. Komentuodamas toká inter-nacionalumà, Dþonas Benetas pareiðkë, kad tai yra mûsø pasirink-to kelio tinkamumo árodymas. O kiek vëliau pasirodë indonezietis.Jis buvo apsirengæs kaip Indonezijos verslininkas ir rûkë Manilojesusuktà cigarà. Að pagalvojau: „Ne. Negali bûti! Kaip gali ðventasþmogus taip atrodyti?“ O ðis uþgesino cigarà, nusiðypsojo ir prakal-bo. Dþonas Benetas vertë. Jis patarë uþsimerkti ir atsipalaiduoti.

Po keturiasdeðimt penkiø minuèiø mes gráþome á kabinetà, ir Dþo-nas Benetas paklausë, ar mes kà nors pajutome. Kiblas pasakë, kadjis jautë gilø atsipalaidavimà. Að prisipaþinau, kad jauèiau tik nuo-bodulá, taèiau norëèiau tæsti.

Dar septynias dienas að vaþinëjau ið Londono á Kumb Springsà, ta-èiau bendraudamas su indonezieèiu visiðkai nieko nejauèiau. Gir-dëjau ir suvokiau, kad kiti, darydami pratimà, vaikðèiojo aplink, ðo-ko, dainavo, verkë, isteriðkai juokësi, kaþkà burbëjo, sukosi kaipderviðai, krisdavo kaip pakirsti, o Iksanas Ahmadas niûniavo: „Ava,ava, ava“. Vienas þmogus, kuris á Kumbà paprastai atvaþiuodavosu katiliuku ir dryþuotomis kelnëmis, visada stodavo ðalia manæs,visas susikaupæs, pasiruoðæs pradëti, ir jau po penkiø minuèiø ið-girsdavau jo pûðkavimà „èiu èiu, èiu“ – ið pradþiø lëtà, paskui visgreitesná, o dar vëliau jis imdavo lakstyti po kambará kaip garveþys:„Èiu èiu, èiu èiu... èiuuuuu!“ Að taip stengdavausi suvaldyti juokà,kad net ðonai áskausdavo.

Kiekvienà vakarà jausdavausi siaubingai, nes dienos ëjo, o að taipir nepatyriau kontakto, kurá, kaip dabar jau buvau ásitikinæs, dauge-lis kitø tikrai buvo gavæ – að taip nusprendþiau ið tø garsø, kuriuosjie skleisdavo darydami pratimà, ir ið jø pasakojimø apie savo pojû-èius. Neabejojau, kad jø judesiai buvo nevalingi, nes jeigu jie bûtø

apsimetinëjæ, jø pozos bûtø buvusios grakðtesnës, o garsai – bûdin-gesni dvasinei praktikai. Svarsèiau, kaip galiu savyje atveþti tokiàjëgà á Ceilonà, jeigu pats jos negavau.

Vienà rytà á susitikimà su Paku Subu nuëjau kamuojamas aðtrausdvasinio skausmo. Pasiruoðiau keletà svarbiø ir deðimt pagalbiniøfilosofiniø klausimø. Norëjau geriau suprasti ðá þmogø ir viskà sudë-lioti á savo vietas. Iksanas vertë. Pasakiau Pakui Subu, kad dalyva-vau septyniuose latihanuose (taip buvo vadinami ðie pratimai) ir niekonepajutau.

– Kaip að galiu perduoti kontaktà grupei Ceilone, jeigu pats jo darnegavau?

– Ið kur tokia mintis, kad atveþti já á Ceilonà – tavo uþduotis? – pa-klausë Bapakas.

– Misteris Benetas pasakë, kad jis tarytum pajuto, jog mano atvyki-mas èionai – ne atsitiktinis.

– Galbût ir taip. Bet tai ne tavo darbas. Ir ne Bapako. Tai – Dievodarbas. Jeigu Dievas norës, kad tu bûtum tas asmuo, kuris atidarysþmones Ceilone, Jis pasirûpins, kad bûtum tokiam tikslui pasiren-gæs. Jeigu ne – tada tai ne tavo atsakomybë.

Ið karto palengvëjo, tarsi nuo peèiø bûtø nuslinkusi sunki naðta, ku-rià buvau pats sau uþsikrovæs. Apie tai ir pasakiau.

– Kol kas ið tavæs reikalaujama praktikuoti latihanà po pusvalandákasdien, kol esi èia, – pasakë Bapakas. – Ar tai nëra per daug?

Sutikau, kad tai visai nesunku ir pridûriau:

– Man neduoda ramybës dar ðis tas. Man visuomet sakë, ir að tuotikiu, kad dvasiniuose reikaluose, kaip ir pasaulietiniuose, galiojataisyklë: kà atiduosi, tà ir gausi. Tai, kà mes gauname, proporcingatam, kà sumokame savo pastangomis ir religiniais siekiais.

– Na, gerai. Ir kuo gi tu nori sumokëti?

Iksanas vertë atsakymà ir ironiðkai ðypsojosi. Supratau, kad uþ gau-tus dvasinius dalykus man leis atsiskaityti ta paèia netikra dvasiniøpastangø valiuta, kurià vartojau iki ðiol.
24 25


perduoti jiems naujienas paðtu bus gana sudëtinga. Bet Pak Subu tiknusiðypsojo ir pasakë: „Nesirûpink. Per dvi tris savaites ðis tas ávyks“.

– Ir tas ðis tas esu að? – paklausiau.

Ðá kartà nusikvatojau kartu su juo. Dabar viskas atrodë lyg ir gerai.Mane nuvedë á kambará apaèioje, kuris vëliau tapo Bapako svetai-ne. Ten buvo dar trys þmonës: misteris Kiblas (Kibble) ið Kipro, þmo-gus ið Pietø Afrikos ir vienas amerikietis. Komentuodamas toká inter-nacionalumà, Dþonas Benetas pareiðkë, kad tai yra mûsø pasirink-to kelio tinkamumo árodymas. O kiek vëliau pasirodë indonezietis.Jis buvo apsirengæs kaip Indonezijos verslininkas ir rûkë Manilojesusuktà cigarà. Að pagalvojau: „Ne. Negali bûti! Kaip gali ðventasþmogus taip atrodyti?“ O ðis uþgesino cigarà, nusiðypsojo ir prakal-bo. Dþonas Benetas vertë. Jis patarë uþsimerkti ir atsipalaiduoti.

Po keturiasdeðimt penkiø minuèiø mes gráþome á kabinetà, ir Dþo-nas Benetas paklausë, ar mes kà nors pajutome. Kiblas pasakë, kadjis jautë gilø atsipalaidavimà. Að prisipaþinau, kad jauèiau tik nuo-bodulá, taèiau norëèiau tæsti.

Dar septynias dienas að vaþinëjau ið Londono á Kumb Springsà, ta-èiau bendraudamas su indonezieèiu visiðkai nieko nejauèiau. Gir-dëjau ir suvokiau, kad kiti, darydami pratimà, vaikðèiojo aplink, ðo-ko, dainavo, verkë, isteriðkai juokësi, kaþkà burbëjo, sukosi kaipderviðai, krisdavo kaip pakirsti, o Iksanas Ahmadas niûniavo: „Ava,ava, ava“. Vienas þmogus, kuris á Kumbà paprastai atvaþiuodavosu katiliuku ir dryþuotomis kelnëmis, visada stodavo ðalia manæs,visas susikaupæs, pasiruoðæs pradëti, ir jau po penkiø minuèiø ið-girsdavau jo pûðkavimà „èiu èiu, èiu“ – ið pradþiø lëtà, paskui visgreitesná, o dar vëliau jis imdavo lakstyti po kambará kaip garveþys:„Èiu èiu, èiu èiu... èiuuuuu!“ Að taip stengdavausi suvaldyti juokà,kad net ðonai áskausdavo.

Kiekvienà vakarà jausdavausi siaubingai, nes dienos ëjo, o að taipir nepatyriau kontakto, kurá, kaip dabar jau buvau ásitikinæs, dauge-lis kitø tikrai buvo gavæ – að taip nusprendþiau ið tø garsø, kuriuosjie skleisdavo darydami pratimà, ir ið jø pasakojimø apie savo pojû-èius. Neabejojau, kad jø judesiai buvo nevalingi, nes jeigu jie bûtø

apsimetinëjæ, jø pozos bûtø buvusios grakðtesnës, o garsai – bûdin-gesni dvasinei praktikai. Svarsèiau, kaip galiu savyje atveþti tokiàjëgà á Ceilonà, jeigu pats jos negavau.

Vienà rytà á susitikimà su Paku Subu nuëjau kamuojamas aðtrausdvasinio skausmo. Pasiruoðiau keletà svarbiø ir deðimt pagalbiniøfilosofiniø klausimø. Norëjau geriau suprasti ðá þmogø ir viskà sudë-lioti á savo vietas. Iksanas vertë. Pasakiau Pakui Subu, kad dalyva-vau septyniuose latihanuose (taip buvo vadinami ðie pratimai) ir niekonepajutau.

– Kaip að galiu perduoti kontaktà grupei Ceilone, jeigu pats jo darnegavau?

– Ið kur tokia mintis, kad atveþti já á Ceilonà – tavo uþduotis? – pa-klausë Bapakas.

– Misteris Benetas pasakë, kad jis tarytum pajuto, jog mano atvyki-mas èionai – ne atsitiktinis.

– Galbût ir taip. Bet tai ne tavo darbas. Ir ne Bapako. Tai – Dievodarbas. Jeigu Dievas norës, kad tu bûtum tas asmuo, kuris atidarysþmones Ceilone, Jis pasirûpins, kad bûtum tokiam tikslui pasiren-gæs. Jeigu ne – tada tai ne tavo atsakomybë.

Ið karto palengvëjo, tarsi nuo peèiø bûtø nuslinkusi sunki naðta, ku-rià buvau pats sau uþsikrovæs. Apie tai ir pasakiau.

– Kol kas ið tavæs reikalaujama praktikuoti latihanà po pusvalandákasdien, kol esi èia, – pasakë Bapakas. – Ar tai nëra per daug?

Sutikau, kad tai visai nesunku ir pridûriau:

– Man neduoda ramybës dar ðis tas. Man visuomet sakë, ir að tuotikiu, kad dvasiniuose reikaluose, kaip ir pasaulietiniuose, galiojataisyklë: kà atiduosi, tà ir gausi. Tai, kà mes gauname, proporcingatam, kà sumokame savo pastangomis ir religiniais siekiais.

– Na, gerai. Ir kuo gi tu nori sumokëti?

Iksanas vertë atsakymà ir ironiðkai ðypsojosi. Supratau, kad uþ gau-tus dvasinius dalykus man leis atsiskaityti ta paèia netikra dvasiniøpastangø valiuta, kurià vartojau iki ðiol.
26 27


– Dievo garbinimas – ne sandëris. Negalima nusipirkti dvasinës pa-laimos. Tu tik gali pasiruoðti jà priimti... – pridûrë Bapakas.

– Kaip? Nejaugi mane dengiantis purvo sluoksnis toks storas, kadnet ði jëga negali pro já prasismelkti? Galbût turiu iðeiti, pamëgintiapsivalyti, o tada gráþti ir gauti kontaktà?

– Ar sugebësi?

Pasakiau, jog nesupratau klausimo.

– Ar gali iðeiti ir apsivalyti? – paklausë Bapakas.

Tà akimirkà tarsi pajutau proðvaistæ, man ëmë aiðkëti, kas yra Die-vo malonë ir nuodëmiø atleidimas. Beprasmiðka, kai nusidëjëlis ven-gia garbinti Dievà tuo pretekstu, kad yra per daug neðvarus. Jo vie-nintelë viltis – melstis. Kito kelio nëra.

– Dar klausimø? – pasiteiravo Iksanas.

Að iðpoðkinau savo deðimt klausimø, uþsiraðiau atsakymus ir iðëjau.2

Tà vakarà pradëjau pratimà nebeslegiamas pradinuko naðtos, kuriàvisas tas dienas buvau ant savæs uþsivertæs. Po keliø minuèiø kojosper kelius ëmë linkti. Pasakiau sau: „Keista. Nepersistenk, seni. Tuniekada anksèiau nesiklaupei. Nesidarkyk. Atrodysi juokingai...“Visas keturiasdeðimt penkias minutes stengiausi nuslopinti savyjeimpulsà atsiklaupti. Vëliau apie tai papasakojau baronui fon Bisin-gui (von Bissing) ir dar dviem latihano dalyviams. Pasakiau, kadnenoriu bûti pajuokos objektas, kad visa mano esybë ima protes-tuoti nuo minties, kaip juokingai að atrodysiu.

Vienas ið jø ironiðkai atrëþë: „Ar niekada nepagalvojai apie tai, kadèia nieko nedomina, ar tu klûpi, ar stovi ant galvos. Mes uþsiëmæsavo asmenine praktika“.

Tada suvokiau, koks nevykæs buvo mano egoistiðkas noras iðsaugo-ti ciniðko ðiuolaikinio þurnalisto ávaizdá, kurá að taip puoselëjau, jognet bijojau, kad mane pastebës skaitantá Biblijà ar klûpantá ir besi-meldþiantá.

Per kità latihanà mano vidinis pasaulis pasikeitë. Pajutau, kad aðklûpau ir visu balsu giedu þodþius, kuriø niekada anksèiau nebuvomano þodyne: „O Dieve, pasigailëk manæs“. Puikiai suvokiau, kàkalbëjau, taip pat suvokiau, kad klûpau, kad ðypsausi, kad manoskruostais rieda aðaros, kad pirmàkart gyvenime jauèiau, kas yratikroji laimë. Ði nuostabi euforijos bûsena tæsësi kelias dienas. Visàgyvenimà ið esmës mane valdë dvi bûsenos: nelaimës ir laimës ne-buvimo. O dabar ðtai pajutau tikrosios laimës skoná.

Ásitikinau, kad latihane yra jëga, ir að su ja uþmezgiau ryðá. Pratimometu pasikeitë mano reakcijos. Jos perëjo á nevalingus fizinius ran-kø ir galvos judesius. Jëga buvo ten, subtili ir galinga, bet manoprotas vël pradëjo abejoti: gera tai jëga ar bloga? Atsakymà buvogalima gauti tik pasikliovus pojûèiais. Per kitus penkerius metus aðgavau tiek ðios jëgos gerumo árodymø, kiek negalëtø tikëtis jokskitas þmogus.

2 Po metø, kai artimiau susipaþinau su Iksanu, tarp mûsø ávyko toks pokalbis: „Aratsimeni, kai atsineðei deðimt klausimø apie Subudo santyká su kitais mokymais?“ –„Taip“. – „Atsimeni, kaip að verèiau klausimus ir kaip Bapakas á juos atsakinëjo?“ –„Taip.“ – „Tave tenkino atsakymai?“ – „O, taip. Daug kas paaiðkëjo“. – Tu manai, aðgirdëjau tavo klausimus? Per daug sudëtingi. Bet atsakymai buvo geri. Mmm? Keis-ta?“ – nusijuokë Iksanas.(aut.)
26 27


– Dievo garbinimas – ne sandëris. Negalima nusipirkti dvasinës pa-laimos. Tu tik gali pasiruoðti jà priimti... – pridûrë Bapakas.

– Kaip? Nejaugi mane dengiantis purvo sluoksnis toks storas, kadnet ði jëga negali pro já prasismelkti? Galbût turiu iðeiti, pamëgintiapsivalyti, o tada gráþti ir gauti kontaktà?

– Ar sugebësi?

Pasakiau, jog nesupratau klausimo.

– Ar gali iðeiti ir apsivalyti? – paklausë Bapakas.

Tà akimirkà tarsi pajutau proðvaistæ, man ëmë aiðkëti, kas yra Die-vo malonë ir nuodëmiø atleidimas. Beprasmiðka, kai nusidëjëlis ven-gia garbinti Dievà tuo pretekstu, kad yra per daug neðvarus. Jo vie-nintelë viltis – melstis. Kito kelio nëra.

– Dar klausimø? – pasiteiravo Iksanas.

Að iðpoðkinau savo deðimt klausimø, uþsiraðiau atsakymus ir iðëjau.2

Tà vakarà pradëjau pratimà nebeslegiamas pradinuko naðtos, kuriàvisas tas dienas buvau ant savæs uþsivertæs. Po keliø minuèiø kojosper kelius ëmë linkti. Pasakiau sau: „Keista. Nepersistenk, seni. Tuniekada anksèiau nesiklaupei. Nesidarkyk. Atrodysi juokingai...“Visas keturiasdeðimt penkias minutes stengiausi nuslopinti savyjeimpulsà atsiklaupti. Vëliau apie tai papasakojau baronui fon Bisin-gui (von Bissing) ir dar dviem latihano dalyviams. Pasakiau, kadnenoriu bûti pajuokos objektas, kad visa mano esybë ima protes-tuoti nuo minties, kaip juokingai að atrodysiu.

Vienas ið jø ironiðkai atrëþë: „Ar niekada nepagalvojai apie tai, kadèia nieko nedomina, ar tu klûpi, ar stovi ant galvos. Mes uþsiëmæsavo asmenine praktika“.

Tada suvokiau, koks nevykæs buvo mano egoistiðkas noras iðsaugo-ti ciniðko ðiuolaikinio þurnalisto ávaizdá, kurá að taip puoselëjau, jognet bijojau, kad mane pastebës skaitantá Biblijà ar klûpantá ir besi-meldþiantá.

Per kità latihanà mano vidinis pasaulis pasikeitë. Pajutau, kad aðklûpau ir visu balsu giedu þodþius, kuriø niekada anksèiau nebuvomano þodyne: „O Dieve, pasigailëk manæs“. Puikiai suvokiau, kàkalbëjau, taip pat suvokiau, kad klûpau, kad ðypsausi, kad manoskruostais rieda aðaros, kad pirmàkart gyvenime jauèiau, kas yratikroji laimë. Ði nuostabi euforijos bûsena tæsësi kelias dienas. Visàgyvenimà ið esmës mane valdë dvi bûsenos: nelaimës ir laimës ne-buvimo. O dabar ðtai pajutau tikrosios laimës skoná.

Ásitikinau, kad latihane yra jëga, ir að su ja uþmezgiau ryðá. Pratimometu pasikeitë mano reakcijos. Jos perëjo á nevalingus fizinius ran-kø ir galvos judesius. Jëga buvo ten, subtili ir galinga, bet manoprotas vël pradëjo abejoti: gera tai jëga ar bloga? Atsakymà buvogalima gauti tik pasikliovus pojûèiais. Per kitus penkerius metus aðgavau tiek ðios jëgos gerumo árodymø, kiek negalëtø tikëtis jokskitas þmogus.

2 Po metø, kai artimiau susipaþinau su Iksanu, tarp mûsø ávyko toks pokalbis: „Aratsimeni, kai atsineðei deðimt klausimø apie Subudo santyká su kitais mokymais?“ –„Taip“. – „Atsimeni, kaip að verèiau klausimus ir kaip Bapakas á juos atsakinëjo?“ –„Taip.“ – „Tave tenkino atsakymai?“ – „O, taip. Daug kas paaiðkëjo“. – Tu manai, aðgirdëjau tavo klausimus? Per daug sudëtingi. Bet atsakymai buvo geri. Mmm? Keis-ta?“ – nusijuokë Iksanas.(aut.)
28 29


2

Belaukiant Subudo

Besibaigiant pirmajam mano vieðnagës mënesiui, mane pasikvietëBapakas ir praneðë, kad að dar negaliu kontakto perduoti kitiems.Jis patarë namie nepasakoti apie savo potyrius, iðskyrus tai, kà jau-èiu tikrai suprantàs. O kadangi nieko dorai nesupratau ir nieko ne-galëjau apraðyti, iðskyrus kasdieninius ávykius Kumbe, nutariau, kadnieko negalësiu papasakoti savo draugams ir netgi þmonai, nebenttai, kad pagalba atëjo ir laukti liko visai nedaug. Bapakas pasakë,kad per kitus du tris mënesius mes turime pasistengti padidinti mûsøsavianalizës grupæ iki penkiasdeðimties þmoniø, o jis atsiøsiàs kom-petentingà padëjëjà, padësiantá ákurti Subudo grupæ Ceilone. Atsa-kiau, kad tai vargu ar ámanoma, nes ðtai jau penkerius metus sten-giamës padidinti grupæ, taèiau viskas veltui – daugiau kaip dvyli-kos nuolatiniø nariø nesurenkame. Bapakas ðyptelëjæs tarë, kad ne-reikia taip kategoriðkai kalbëti ir kad tikrieji rûpesèiai gali iðkiltisprendþiant problemà, kaip „sutalpinti visus norinèius“. Tada nuta-riau, kad tai tiesiog jo bendravimo stilius, ir atsakiau, kad padarysi-me viskà, kas tik nuo mûsø priklauso.

Namo gráþau teturëdamas Dþono Beneto ataskaitos apie Pako Su-bu vieðnagæ Anglijoje garso áraðà. Kolegos nekantriai laukë manæsoro uoste, mat juos sudomino mano uþuominos laiðkuose þmonai,kad namo veþu „brangià prekæ“. Taèiau vienintelë mano atveþtaprekë buvo magnetofono juostelë. Jà su trumpais paaiðkinimais iráteikiau. Áraðà iðklausëme susirinkime, á kurá buvo pakviesta keletasdraugø. Ið karto pajutau, kad ore tvyro kaþkas nauja. Þmonës, daugmetø nenorëjæ prisijungti prie mûsø savianalizës grupës, buvo tie-siog suþavëti tomis galimybëmis, kurias jiems siûlë naujoji dvasinëpraktika. Jie atsivedë pasiklausyti áraðo daugelá kitø, ir tokiu bûdurugsëjo pabaigoje jau penkiasdeðimt keturi þmonës laukë Subudoatëjimo á Ceilonà.

Vienà rytà á mano kabinetà redakcijoje pasitarti uþëjæs bendradar-bis ir savianalizës grupës narys Obris Koletas (Obri Kollett) pasiûlëkartu su juo atlikti áprastà atsipalaidavimo pratimà. Praëjus trims mi-

nutëms nuo pratimo pradþios, jis pasakë, kad jo pojûèiai buvæ kurkas gilesni negu paprastai ir kad nuo ðiol jis visada darysiàs pratimàrytais prieð darbà. Kità dienà Obris ábëgo á mano kabinetà áraudæs irsusijaudinæs. „Ðá rytà atsitiko neátikëtinas dalykas, – praneðë jis: –dariau atsipalaidavimo pratimà ir staiga mano rankos paèios pradë-jo kilti á virðø, að pravirkau maldoje ir nesilioviau net tada, kai tar-nas atneðë arbatos. Tas stebuklingas pojûtis viduje dar neiðblëso“.

Pats sau tariau: „O Dieve, kà að padariau!“

Paskubom paaiðkinau jam tai, kà þinojau apie atidarymà, ir papa-sakojau apie savo paties pojûèius, kuriuos iðgyvenau gaudamas kon-taktà. Mes paraðëme Bapakui ir papraðëme patarimo.

Atsakymas buvo toks: „Taip, tu atidarei Koletà „atsitiktinai“. (Að su-pratau tai kaip „netyèiom“.) Daugiau nieko neatidarinëk. Prakti-kuok latihanà su Koletu du kartus per savaitæ savo namuose ir nie-kam apie tai nepasakok“.

Tai buvo keista paslaptis, taèiau mes jà saugojome iki pat susikuriantCeilono grupei. Su Koletu visada buvome artimi kaip kolegos ir pana-ðaus intelekto þmonës, o dabar suartëjome dar labiau – kaip kraujobroliai. Jis buvo man artimesnis nei tikrieji mano broliai ir seserys.

Kitas atsitikimas buvo susijæs su mano þmona Sunetra. Kartà ji manpareiðkë:

– Að noriu á Londonà.

Atsakiau, kad kaþin ar vël galësiu vaþiuoti á Londonà, nes tik kà iðten gráþau. Tada ji patikslino:

– Að ir nepraðau, kad tu vaþiuotum. Tai að noriu á Londonà.

Norint gerai suprasti ðià situacijà, bûtina þinoti, kad mano þmona,kaip ir daugelis Ceilono vidurinës klasës moterø, ðeimoje buvo auk-lëjama labai konservatyviai: iki santuokos ji nevaþinëjo net visuo-meniniu transportu ir apskritai viena neiðeidavo á miestà. O dabar jinorëjo vykti á Londonà viena.

– Gerai, taèiau kas atsitiko? Ið kur toks netikëtas noras vaþiuoti áLondonà? – atsakiau jai.
28 29


2

Belaukiant Subudo

Besibaigiant pirmajam mano vieðnagës mënesiui, mane pasikvietëBapakas ir praneðë, kad að dar negaliu kontakto perduoti kitiems.Jis patarë namie nepasakoti apie savo potyrius, iðskyrus tai, kà jau-èiu tikrai suprantàs. O kadangi nieko dorai nesupratau ir nieko ne-galëjau apraðyti, iðskyrus kasdieninius ávykius Kumbe, nutariau, kadnieko negalësiu papasakoti savo draugams ir netgi þmonai, nebenttai, kad pagalba atëjo ir laukti liko visai nedaug. Bapakas pasakë,kad per kitus du tris mënesius mes turime pasistengti padidinti mûsøsavianalizës grupæ iki penkiasdeðimties þmoniø, o jis atsiøsiàs kom-petentingà padëjëjà, padësiantá ákurti Subudo grupæ Ceilone. Atsa-kiau, kad tai vargu ar ámanoma, nes ðtai jau penkerius metus sten-giamës padidinti grupæ, taèiau viskas veltui – daugiau kaip dvyli-kos nuolatiniø nariø nesurenkame. Bapakas ðyptelëjæs tarë, kad ne-reikia taip kategoriðkai kalbëti ir kad tikrieji rûpesèiai gali iðkiltisprendþiant problemà, kaip „sutalpinti visus norinèius“. Tada nuta-riau, kad tai tiesiog jo bendravimo stilius, ir atsakiau, kad padarysi-me viskà, kas tik nuo mûsø priklauso.

Namo gráþau teturëdamas Dþono Beneto ataskaitos apie Pako Su-bu vieðnagæ Anglijoje garso áraðà. Kolegos nekantriai laukë manæsoro uoste, mat juos sudomino mano uþuominos laiðkuose þmonai,kad namo veþu „brangià prekæ“. Taèiau vienintelë mano atveþtaprekë buvo magnetofono juostelë. Jà su trumpais paaiðkinimais iráteikiau. Áraðà iðklausëme susirinkime, á kurá buvo pakviesta keletasdraugø. Ið karto pajutau, kad ore tvyro kaþkas nauja. Þmonës, daugmetø nenorëjæ prisijungti prie mûsø savianalizës grupës, buvo tie-siog suþavëti tomis galimybëmis, kurias jiems siûlë naujoji dvasinëpraktika. Jie atsivedë pasiklausyti áraðo daugelá kitø, ir tokiu bûdurugsëjo pabaigoje jau penkiasdeðimt keturi þmonës laukë Subudoatëjimo á Ceilonà.

Vienà rytà á mano kabinetà redakcijoje pasitarti uþëjæs bendradar-bis ir savianalizës grupës narys Obris Koletas (Obri Kollett) pasiûlëkartu su juo atlikti áprastà atsipalaidavimo pratimà. Praëjus trims mi-

nutëms nuo pratimo pradþios, jis pasakë, kad jo pojûèiai buvæ kurkas gilesni negu paprastai ir kad nuo ðiol jis visada darysiàs pratimàrytais prieð darbà. Kità dienà Obris ábëgo á mano kabinetà áraudæs irsusijaudinæs. „Ðá rytà atsitiko neátikëtinas dalykas, – praneðë jis: –dariau atsipalaidavimo pratimà ir staiga mano rankos paèios pradë-jo kilti á virðø, að pravirkau maldoje ir nesilioviau net tada, kai tar-nas atneðë arbatos. Tas stebuklingas pojûtis viduje dar neiðblëso“.

Pats sau tariau: „O Dieve, kà að padariau!“

Paskubom paaiðkinau jam tai, kà þinojau apie atidarymà, ir papa-sakojau apie savo paties pojûèius, kuriuos iðgyvenau gaudamas kon-taktà. Mes paraðëme Bapakui ir papraðëme patarimo.

Atsakymas buvo toks: „Taip, tu atidarei Koletà „atsitiktinai“. (Að su-pratau tai kaip „netyèiom“.) Daugiau nieko neatidarinëk. Prakti-kuok latihanà su Koletu du kartus per savaitæ savo namuose ir nie-kam apie tai nepasakok“.

Tai buvo keista paslaptis, taèiau mes jà saugojome iki pat susikuriantCeilono grupei. Su Koletu visada buvome artimi kaip kolegos ir pana-ðaus intelekto þmonës, o dabar suartëjome dar labiau – kaip kraujobroliai. Jis buvo man artimesnis nei tikrieji mano broliai ir seserys.

Kitas atsitikimas buvo susijæs su mano þmona Sunetra. Kartà ji manpareiðkë:

– Að noriu á Londonà.

Atsakiau, kad kaþin ar vël galësiu vaþiuoti á Londonà, nes tik kà iðten gráþau. Tada ji patikslino:

– Að ir nepraðau, kad tu vaþiuotum. Tai að noriu á Londonà.

Norint gerai suprasti ðià situacijà, bûtina þinoti, kad mano þmona,kaip ir daugelis Ceilono vidurinës klasës moterø, ðeimoje buvo auk-lëjama labai konservatyviai: iki santuokos ji nevaþinëjo net visuo-meniniu transportu ir apskritai viena neiðeidavo á miestà. O dabar jinorëjo vykti á Londonà viena.

– Gerai, taèiau kas atsitiko? Ið kur toks netikëtas noras vaþiuoti áLondonà? – atsakiau jai.
30 31


Ji pamàstë ir ryþtingai pareiðkë:

– Londone kaþin kas atsitiko, kas tave pakeitë. Að irgi to noriu.

Nudþiugau. Man rodësi, kad tokiu bûdu galësiu bent kiek jai atsily-ginti uþ tai, kad ji pritarë mano idëjoms, paþinèiai su Dþonu Bene-tu, kelionëms á Kumb Springsà ir pagaliau – Subudui. Surinkæs ðiektiek pinigø, iðlydëjau jà á didþiàjà kelionæ.

Praëjus dviem dienoms po to, kai Sunetra gavo kontaktà ið Ibu, ji at-siuntë man telegramà: „Aèiû, kad padëjai suþinoti, kas tai yra malda.“

Savianalizës grupë rinkdavosi kaip ir anksèiau: tris kartus per sa-vaitæ vakarais Isaako Gersono (Isaac Gerson) namuose, o sekma-dieniais – mûsø fermoje Kadavate uþ deðimties myliø nuo Kolombo.Ten mes liejome prakaità kaip tikri þemkasiai. Taèiau dabar mûsøveikla buvo kryptingesnë, o nuotaika – viltingesnë. Koletui, Sunet-rai ir man grupiniai pokalbiai, kuriuose dalyvavome, bei savistabospratimai, kuriuos darëme, vis labiau panëðëjo á paprastø dalykø pa-ieðkos metodus. Daug paprastesniø, nei kitados galëjome ásivaiz-duoti.

Sutis Benda, barzdotasis mûsø grupës Sokratas, kuris mums ypaèpadëdavo savo gebëjimu viskà supaprastinti labai taikliomis ir aiðkio-mis analogijomis3 , mûsø situacijà, atrodo, suvokë intuityviai. Jis pa-sakë: „Kol jûs tempiate lanko templæ, nieko neávyks. Strëlë skriestik tada, kai templæ atleisite“.

3

Subudas ateina á Ceilonà

Gruodyje Bapakas atsiuntë Iksanà Ahmadà ir Rahmadà Peinà (Rach-mad Pane) á Ceilonà, kad jie ten suburtø grupæ. Moterims jis pasiun-të Bulbul (dabar Mariani) Arnold ið Kalkutos. Beveik visa savianali-zës grupë atvyko á oro uostà pasveikinti sveèiø ið Indonezijos. Visibuvome ásielektrinæ nuo laukimo. Iksanas nusileido trapu mûvëda-mas dryþuotomis sportinëmis kelnëmis, avëdamas juodais batais.Jis atrodë kaip boksininkas profesionalas per treniruotæ ar puotau-jantis medkirtys. Suèio Bendos antakiai ið nuostabos net pakilo, o aðkvailokai ðyptelëjau. Paskui pasirodë Rahmadas Peinas, per petá per-simetæs gitarà. Grupë nuþvelgë mane taip, lyg bûèiau jiems iðkrë-tæs koká pokðtà. Iðgirdau, kaip Sutis sumurmëjo sau á barzdà: „Klau-syk, Tarzi, kaþkodël man kilo noras susigràþinti savo pinigus!“

Maèiau, kad juokais pasakytai Suèio replikai nebyliai pritarë visimûsiðkiai. Jie reagavo taip, kaip að, kai pirmàkart pamaèiau Bapa-kà, áeinantá á kambará, kuriame vëliau buvau atidarytas. Jie tarsi prie-kaiðtavo: „Tai èia ir yra ta pagalba? Ir èia tie þmonës, kurie padësmums iðgelbëti savo nemirtingas sielas? Boksininkai ir gitaristai?“

Vëliau, kai ëmëme praktikuoti latihanà ir geriau paþinome Iksanà,mes pamatëme skirtumà tarp tikrøjø ir regimøjø dorybiø. Kai papa-sakojau savo pirmuosius áspûdþius apie Bapakà ir kaip kasdieniðkaiðis atrodë, Sutis Benda, þvelgdamas á paèià ðio reikalo esmæ, lako-niðkai pasakë: „Mes þinome, kaip vaizduojamas Jëzus Kristus: subarzda ir apsisiautæs ilgà baltà chitonà. Atrodytø, kad visi ðventiejiturëtø bûti kaip Jëzus Kristus. Bet mes pamirðtame, kad dabar jau XXamþius ir þmonës rengiasi kitaip. Jëzus rengësi taip, kaip anuometrengësi kiekvienas Jeruzalës judëjas. Manau, kad savo laiku jis bu-vo vienas ið geriausiai besirengianèiø þmoniø Palestinoje, o Jeruza-lës siuvëjai já tikriausiai laikë padorumo pavyzdþiu“.

Tà vakarà penkiasdeðimt keturi þmonës laukë Subudo kontakto. (Ovisai neseniai að buvau ásitikinæs, kad jø susirinks ne daugiau kaipdvylika!) Iðgirdæ apie Subudà, þmonës ið visø ðalies kampeliø su-

3 Kai pagaliau Subudas ásitvirtino Kolombe, vienas induistas, iki tol praktikavæs jogà,paklausë padëjëjø, ar nebûtø geriau latihanà pradëti padmasanos, arba lotoso, poza.Sutis atsakë: „Broli, ásivaizduok, kad gatvëje lyja. Jeigu nori suðlapti, tai viskas, kà tuturi padaryti – iðeiti á lietø. Ar tu sëdësi, ar gulësi, ar stovësi ant galvos – nesvarbu. Vistiek suðlapsi“. (aut.)
30 31


Ji pamàstë ir ryþtingai pareiðkë:

– Londone kaþin kas atsitiko, kas tave pakeitë. Að irgi to noriu.

Nudþiugau. Man rodësi, kad tokiu bûdu galësiu bent kiek jai atsily-ginti uþ tai, kad ji pritarë mano idëjoms, paþinèiai su Dþonu Bene-tu, kelionëms á Kumb Springsà ir pagaliau – Subudui. Surinkæs ðiektiek pinigø, iðlydëjau jà á didþiàjà kelionæ.

Praëjus dviem dienoms po to, kai Sunetra gavo kontaktà ið Ibu, ji at-siuntë man telegramà: „Aèiû, kad padëjai suþinoti, kas tai yra malda.“

Savianalizës grupë rinkdavosi kaip ir anksèiau: tris kartus per sa-vaitæ vakarais Isaako Gersono (Isaac Gerson) namuose, o sekma-dieniais – mûsø fermoje Kadavate uþ deðimties myliø nuo Kolombo.Ten mes liejome prakaità kaip tikri þemkasiai. Taèiau dabar mûsøveikla buvo kryptingesnë, o nuotaika – viltingesnë. Koletui, Sunet-rai ir man grupiniai pokalbiai, kuriuose dalyvavome, bei savistabospratimai, kuriuos darëme, vis labiau panëðëjo á paprastø dalykø pa-ieðkos metodus. Daug paprastesniø, nei kitados galëjome ásivaiz-duoti.

Sutis Benda, barzdotasis mûsø grupës Sokratas, kuris mums ypaèpadëdavo savo gebëjimu viskà supaprastinti labai taikliomis ir aiðkio-mis analogijomis3 , mûsø situacijà, atrodo, suvokë intuityviai. Jis pa-sakë: „Kol jûs tempiate lanko templæ, nieko neávyks. Strëlë skriestik tada, kai templæ atleisite“.

3

Subudas ateina á Ceilonà

Gruodyje Bapakas atsiuntë Iksanà Ahmadà ir Rahmadà Peinà (Rach-mad Pane) á Ceilonà, kad jie ten suburtø grupæ. Moterims jis pasiun-të Bulbul (dabar Mariani) Arnold ið Kalkutos. Beveik visa savianali-zës grupë atvyko á oro uostà pasveikinti sveèiø ið Indonezijos. Visibuvome ásielektrinæ nuo laukimo. Iksanas nusileido trapu mûvëda-mas dryþuotomis sportinëmis kelnëmis, avëdamas juodais batais.Jis atrodë kaip boksininkas profesionalas per treniruotæ ar puotau-jantis medkirtys. Suèio Bendos antakiai ið nuostabos net pakilo, o aðkvailokai ðyptelëjau. Paskui pasirodë Rahmadas Peinas, per petá per-simetæs gitarà. Grupë nuþvelgë mane taip, lyg bûèiau jiems iðkrë-tæs koká pokðtà. Iðgirdau, kaip Sutis sumurmëjo sau á barzdà: „Klau-syk, Tarzi, kaþkodël man kilo noras susigràþinti savo pinigus!“

Maèiau, kad juokais pasakytai Suèio replikai nebyliai pritarë visimûsiðkiai. Jie reagavo taip, kaip að, kai pirmàkart pamaèiau Bapa-kà, áeinantá á kambará, kuriame vëliau buvau atidarytas. Jie tarsi prie-kaiðtavo: „Tai èia ir yra ta pagalba? Ir èia tie þmonës, kurie padësmums iðgelbëti savo nemirtingas sielas? Boksininkai ir gitaristai?“

Vëliau, kai ëmëme praktikuoti latihanà ir geriau paþinome Iksanà,mes pamatëme skirtumà tarp tikrøjø ir regimøjø dorybiø. Kai papa-sakojau savo pirmuosius áspûdþius apie Bapakà ir kaip kasdieniðkaiðis atrodë, Sutis Benda, þvelgdamas á paèià ðio reikalo esmæ, lako-niðkai pasakë: „Mes þinome, kaip vaizduojamas Jëzus Kristus: subarzda ir apsisiautæs ilgà baltà chitonà. Atrodytø, kad visi ðventiejiturëtø bûti kaip Jëzus Kristus. Bet mes pamirðtame, kad dabar jau XXamþius ir þmonës rengiasi kitaip. Jëzus rengësi taip, kaip anuometrengësi kiekvienas Jeruzalës judëjas. Manau, kad savo laiku jis bu-vo vienas ið geriausiai besirengianèiø þmoniø Palestinoje, o Jeruza-lës siuvëjai já tikriausiai laikë padorumo pavyzdþiu“.

Tà vakarà penkiasdeðimt keturi þmonës laukë Subudo kontakto. (Ovisai neseniai að buvau ásitikinæs, kad jø susirinks ne daugiau kaipdvylika!) Iðgirdæ apie Subudà, þmonës ið visø ðalies kampeliø su-

3 Kai pagaliau Subudas ásitvirtino Kolombe, vienas induistas, iki tol praktikavæs jogà,paklausë padëjëjø, ar nebûtø geriau latihanà pradëti padmasanos, arba lotoso, poza.Sutis atsakë: „Broli, ásivaizduok, kad gatvëje lyja. Jeigu nori suðlapti, tai viskas, kà tuturi padaryti – iðeiti á lietø. Ar tu sëdësi, ar gulësi, ar stovësi ant galvos – nesvarbu. Vistiek suðlapsi“. (aut.)
32 33


plaukë prie Leslës Dþajatilakos (Leslie Jayatilaka) namø, kur Iksa-nas ákûrë savo ðtabà. Jie priklausë ávairioms religijoms ir rasëms –budistai, musulmonai, visø krypèiø krikðèionys, indai, amerikieèiai,indënai, vienas austras ir netgi rusas. Jø profesijos buvo tokios patávairios: juristai, bankininkai, klerkai, tarnautojai, taksistai, þurna-listai, politikai, gydytojai (tarp jø trys psichoanalitikai), komersan-tai, mechanikai, medicinos seserys, stenografistës ir mokytojai.

Jie susirinko èia skatinami ávairiø motyvø. Vieniems buvo ádomu pa-þinti naujà gyvenimo prasmës suvokimo bûdà, kiti norëjo pamatyti,kaip Iksanas daro magiðkus triukus ir stebuklus, dar kiti norëjo iðsi-gydyti „neiðgydomas“ ligas arba pasitrainioti tarp áþymiø þmoniø, okai kurie – paþiopsoti á savo þmonas ar vyrus. Buvo ir tokiø, kurieatëjo mëgdþiodami kitus arba todël, kad èia vyko kaþkas nauja irjie nenorëjo to praleisti. Atsirado þmoniø, kurie pasiliko. Tai ávykotodël, kad kaþin kas juos palietë ir jie suprato, kad tai yra gerai.Paþástu vienà þmogø, kuris atëjo norëdamas susipaþinti su Koletu,þinomu mano laikraðèio karikatûristu, o pasiliko, nes suprato, jogSubudas padëjo jam susitaikyti su þmona.

Kartà vakare bûrelis þmoniø laukë ðeðias valandas – jie tikëjosi pa-matyti, kaip Iksanas hipnotizuoja. Jie buvo girdëjæ, kad Iksano „Dun-hill“ pypkës dûmai dalyvius panardina á gilø transà. Vienas ið jøpasiliko Subude todël, kad tà vakarà „pajuto, kaip kaþkas vidujespurda tarytum paukðtis“, ir jam tas pojûtis labai patiko.

O kartà prie manæs ryþtingai priëjo toks jaunuolis ir mandagiai pa-klausë: „Praðom pasakyti, ar èia gyvena misteris Latihanas?“ Tassmalsuolis iki ðiol praktikuoja latihanà Honkonge.

Leslës namas garsëjo ávairiais pavadinimais: „Stebuklø namai“, „Ma-gijos salë“, „Subudo sodyba“ ir „Virpesiø centras“.

Tuo metu kandidatams dar nebuvo nustatytas trijø

Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS...7 Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS Apie...

Documents

Transcript of Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS...7 Varindra Tarzie Vittachi SUBUDO REPORTERIS Apie...