V A L S T Y B Ė S - elibrary.lt · mane kreipiasi pilietis dėl žemės, aš galiu pasielgti...

V A L S T Y B Ė S

T A R N Y B O S

A K T U A L I J O S

V A L S T Y B Ė S

T A R N Y B O S

A K T U A L I J O S

ISSN 1648-8075

5 N

r.

20

06

m. GEGUŽĖ

Mielasis skaitytojau,

kaip ir anonsavome, šiame „Valstybės tarnybos aktualijų“ numeryje gvildena-

mos kovos su korupcija problemos. Anot paskutinio „Lietuvos korupcijos že-

mėlapio“, ir gyventojai, ir verslo atstovai korupciją nurodo kaip vieną didžiausių

nūdienos visuomenės problemų. Šis aktualus klausimas nagrinėjamas daugelio

šio žurnalo numerio autorių straipsniuose.

Baigėsi antrieji Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metai. Visuomenė apsi-

pranta su tuo, kad esame neatskiriama bendros ekonominės, kultūrinės, infor-

macinės erdvės – Europos Sąjungos – dalis. Kartu kyla ir naujų iššūkių, proble-

mų. Nemažai autorių specialistų gvildena šias problemas: kaip išvengti neskai-

drių viešųjų pirkimų, racionaliai ir skaidriai naudoti strateginių fondų paramą.

Vieno recepto, kaip išgyvendinti šias negeroves, nerasta. Tačiau Juliaus Jasaičio

straipsnyje pacituoti M. Ziebos žodžiai, kad „valstybė gali gyvuoti tik savo valdi-

ninkų moralumo dėka“, tiksliai nusako negerovės subjektą. Tai – žmogus.

Vis dar neturime patvirtinto valstybės tarnautojo kodekso. Vyksta užsitęsusios

diskusijos. Bet gal tai ir nebūtų panacėja nuo vis dar pasitaikančio privačiųjų

ir viešųjų interesų supainiojimo, kitų negerovių. Kryptingas reikalavimų aiški-

nimas, valstybės tarnautojų mokymas, kaip rodo kitų šalių patirtis, pavyzdžiui,

Suomijos, kur korupcija yra visiškai nedidelė, pasiekiamas nuolat tobulinant

administracinius gebėjimus.

Praėjusių metų pabaigoje kartu su Europos Taryba surengėme tarptautinę kon-

ferenciją „Valstybės tarnautojų mokymas – geresniam viešajam administravi-

mui“. Be kitų dalykų, konferencijoje daug dėmesio skirta etikos normų laikymui-

si valstybės tarnyboje. Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija

programoje taip pat numatyta nemažai priemonių korupcijai mažinti. Tačiau

mokymo, švietimo svarbos sprendžiant šias problemas viešojo administravimo

įstaigų vadovai dar neįvertina. Specialiai parengtose valstybės tarnautojų mo-

kymo programose dalyvaujama vangiai. Šios programos turėtų būti privalomos.

Antai kartu su Specialiųjų tyrimų tarnybos specialistais parengtoje mokymo

programoje „Valstybės valdymas ir kova su korupcija“ per 2005 metus Lietuvos

viešojo administravimo institute dalyvavo tik 49 valstybės tarnautojai.

Be abejonės, skaitytojams turėtų būti įdomi Europos Sąjungos valstybių sen-

buvių kovos su korupcija patirtis, ilgametės doros, sąžiningos valstybės tar-

nybos pavyzdžiai. Pirmą kartą mūsų leidinyje gvildenamos viešojo intereso

peripetijos.

Leidinio steigėjų vardu –

Alfonsas Velička,

Lietuvos viešojo administravimo instituto direktorius

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S

s t e i g ė j ų s k i l t i s

3

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 4

Vaistas nuo korupcijos – sąžiningumasa k t u a l i j o s

Tai viena iš tų įstaigų, kurios svečiams malo-niai pasiūloma išjungti mobiliuosius telefonus ir juos palikti pas budintįjį. Gal ir gerai – arti-miesiems nebus šoko, jei netyčia paskambintų ir man tektų pasisakyti, kur šiuo metu esu.“Es tė tė“ – skamba baugščiai ir vienareikšmiškai – su šia institucija norisi turėti kuo mažiau rei-kalų. Tačiau Povilas Malakauskas, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius, pasisveikindamas šypsosi taip plačiai, kad mudu su fotografu susižvalgome: šįkart į kalėjimą nesėsime. Ant STT direktoriaus stalo – gausybė popieriaus krūvelių. Gerai pasirausęs čia, ko gero, rastum pikantiškos medžiagėlės. Tačiau mes kalbamės ne apie „kompromatus“ (apie tai skaitykite bet kuriame šiandienos laikraštyje), o apie korupci-ją čia, valstybės tarnyboje.

Kipras SalioraitisŽurnalistas


VaIStaS Nuo korupcIjoS – SąžININgum

aSa k t u a l i j o s

Vaistas nuo korupcijos – sąžiningumasLietuvos korupcijos žemėlapis atskleidė, kad tik 23

proc. žmonių pripažįsta, kad jiems yra tekę duoti kyšį. Tačiau net 92 proc. žmonių yra įsitikinę, kad valstybinės institucijos yra korumpuotos. Kaip paaiškintumėte tokį skirtumą tarp žmonių suvokimo apie korupciją ir realios situacijos?

Tyrimai rodo, kad žmonės nemato didelio skirtumo tarp korumpuotos valstybės ir prastai administruojamos valsty-bės. Visuomenė paprasčiausiai deda lygybės ženklą tarp nee-fektyvaus administravimo ir korupcinio valdymo. Jei žmogus kreipėsi į instituciją ir nesulaukė pagalbos, jis mano, kad ta institucija yra korumpuota net ir tuo atveju, jei iš jo niekas nereikalavo jokio kyšio.

Iškėlę klausimą, ar valstybės institucijos yra korumpuotos, ir pateikę jų sąrašą, gavome ne kažin kokius rezultatus. Tik 3-4 proc. žmonių mano, kad šios institucijos yra nekorumpuotos. Visos pagrindinės valstybės institucijos – Seimas, Vyriausybė, teismai, politinės partijos – laikomos labai ar iš dalies korum-puotomis. Toks yra žmonių suvokimas. Įdomu, kad atskiros ministerijos dažnai vertinamos geriau negu Vyriausybė, kaip kolegiali institucija. Gali būti, kad žmonės ne iki galo suvokia Vyriausybės sudėtį ir jos funkcijas, arba jie vertina sistemą pa-gal tą grandį, kurią laiko silpniausia.

Kai spontaniškai klausiama, kas labiausiai korumpuoti, į pirmąsias vietas pakliūva medikai, policija, Seimas, teismai, Vyriausybė. Manau, kad čia į vieną vietą susiplaka du dalykai: konkreti patirtis, susijusi su sveikatos apsauga ar policija, ir su-vokimas apie valstybines institucijas apskritai, nes nemanau, kad dažnas neša kyšius Seimo nariams.

Tie apklausiamieji, kurie tvarkėsi reikalus valstybės įstai-gose, politinių institucijų jau nenurodo. Tačiau Seimą ir politi-nes partijas korumpuotomis laiko verslo atstovai. Tai logiška, nes jie dažniau susiduria su šiomis institucijomis.

Ką, Jūsų nuomone, institucijos turėtų daryti, kad pa-gerintų savo korupcinį įvaizdį?

Reikalingos skaidrios ir efektyvios procedūros.

Pirma, kai pilietis kreipiasi į valstybinę įstaigą, jam turi

būti labai aišku, kokius minima-lius dokumentus jis turi pateikti.

Jokia įstaiga ne-turėtų reikalauti kitų dokumentų ar informacijos,

kurią valstybė jau turi kuriuose nors

savo registruose. Antra, turi būti nurodytas aiškus

ir labai konkretus terminas, iki kada pilietis gaus atsakymą dėl savo

kreipimosi. Trečia, turi būti labai aiškiai įvardy-

ta paslaugos kaina. Ketvirta, turi būti labai aiškios pasekmės tuo atveju, jei praėjus numatytam terminui pilietis negaus atsakymo ar sprendimo, ir kas kompensuos piliečio patirtus nuostolius dėl neefektyvaus įstaigos darbo.

Ką tai duotų?

Jei procedūros yra neskaidrios arba pernelyg sudėtingos, tai automatiškai sudaro prielaidas korupcijai. Tarnautojui, koordi-nuojančiam neskaidrią procedūrą, reikalauti kyšio yra lengviau, nes žmonės visuomet norės supaprastinti sudėtingas proce-dūras jas apeidami. Tačiau jei procedūros yra nesudėtingos ir skaidrios, mes nušauname du zuikius – mažiname ir korupciją, ir suvokimą apie korupciją. Juk pilietis, skaidriai ir nesudėtingai susitvarkęs dokumentus ir gavęs reikalingą informaciją, išeis iš įstaigos patenkintas. Jis nebegalvos, kad ta įstaiga, kurioje jis ką tik lankėsi, yra korumpuota. Vadinasi, suvokimo apie korupciją lygį galime nesunkiai pagerinti nieko nebausdami, o tiesiog sutvarkydami viešojo administravimo procedūras.

Aš manau, kad mes, dirbantys valstybės tarnyboje, turė-tume skirti ypatingą dėmesį tų procedūrų auditui. Pirmiausia turėtume sudaryti visų viešojo administravimo procedūrų, ku-riose pilietis susiduria su valstybe, sąrašą. Tuomet visas tas pro-cedūras turėtume peržiūrėti ir kuo labiau supaprastinti, padaryti jas skaidresnes ir efektyvesnes. Aiškesnės taisyklės sumažintų korupcijos galimybes ir leistų žmonėms būti patenkintais viešų-jų paslaugų kokybe. Kai žmogaus paklausia, ar institucija yra ko-rumpuota, jis atsako „taip“ vien dėl to, kad su juo įstaigoje buvo blogai elgiamasi: nebuvo suteikta išsami informacija, nebuvo geranoriškai išaiškintos procedūros, nebuvo suteikta pagalba.

Daugelis yra linkę kaltinti žiniasklaidą, kuri esą pernelyg sureikšmina pavienius korupcijos atvejus ir dėl to formuoja valstybinėms įstaigoms nepalankią viešąją nuomonę.

Žiniasklaida nėra kalta, kad yra toks suvokimas. Žiniasklai-da yra tarsi veidrodis, ji atspindi situaciją pabrėždama realybę, susijusią su blogu administravimu ir korupcija. Galbūt žinias-klaida kartais ir hiperbolizuoja šiuos dalykus, tačiau nepaneig-sime, kad tokia yra realybė.

Tarnautojai dažnai piktinasi, sakydami, kad jų įstaiga tikrai nėra korumpuota, kaip tai rodo tyrimų duomenys. Man taip pat labai skaudu matyti savo ankstesnės darbovietės – Krašto apsaugos ministerijos – vertinimus, neva ten yra pakankamai didelis korupcijos lygis. Jei žmonės taip galvoja, taip vertina, vadinasi mes, užuot piktinęsi, turėtume paieškoti atsakymo, kodėl jie taip galvoja. O taip galvojama, aš jau minėjau, dėl prasto administravimo.

Mes, tarnautojai, negalime į tai užsimerkti ir pasitenkinti savo vidiniu įsitikinimu, kad tyrimų duomenys rodo netiesą. Gal mūsų kieme ir nėra taip blogai, tačiau žmonės realybę su-vokia kitaip – tai jie išreiškia bendraudami su žiniasklaida, at-sakydami į sociologų klausimus ar balsuodami per rinkimus.

Sociologinės apklausos leidžia įvertinti ir suvokimą, ir tikro-vę. Žiniasklaidoje dažniau naudojami suvokimo duomenys, ku-



aS

a k t u a l i j o s

rie yra žymiai blogesni nei skaičiai, atspindintys realybę. Mūsų, visų tarnautojų, bendras uždavinys yra pakeisti šį suvokimą stengiantis valstybę administruoti efektyviau.

Administruoti taip efektyviai, kaip tai daro korupci-nis, šešėlinis valstybės administravimas?

Taip, turime dirbti efektyviau, nei tai daro šešėlinis valstybės administravimas, kur procedūros yra žymiai paprastesnės.

Dar kartelį žvilgtelėkime į tyrimų duomenis. 78 proc. gyven-tojų teigia, kad kyšis padeda spręsti problemas. 65 proc. žmo-nių ateityje duotų kyšį. Tai neturėtų stebinti žinant (tai rodo tie patys tyrimai), kad žmonės liko patenkinti 9 iš 10 sprendimų, už kuriuos buvo davę kyšį. Išvada: egzistuoja šešėlinė administra-vimo sistema, kuri procedūrų prasme yra žymiai efektyvesnė už oficialią administravimo sistemą.

Pilietis turi pasirinkimą. Jis gali įeiti į instituciją pro para-dines duris ir tvarkyti savo reikalus gaišdamas laiką painiuose koridoriuose. Arba gali pasinaudoti neoficialiais varteliais: įė-jai, susimokėjai, su tavimi gražiai elgiasi, gauni greitą garan-tuotą rezultatą – visai taip, kaip privačiose kompanijose.

Ką daryti, kad sumažėtų šešėlinio administravimo mastai? Reikia pasiekti, kad šioje konkurencijoje valstybinio adminis-travimo sistema būtų bent jau tokio paties efektyvumo, kaip kad šešėlinis administravimas.

Bet oficiali administravimo sistema tokia niekada ne-bus, nes tie patys žmonės dirba abiejose sistemose...

Taip, tai sunkiai pasiekiama. Pirmiausia dėl to, kad valsty-binė administravimo sistema turi elgtis pagal įstatymus ir tai-sykles. Todėl turime atiduoti privačiam sektoriui kuo daugiau funkcijų, galbūt reikia atsisakyti tų procedūrų, be kurių žmogus susitvarkytų pats nesikišant valstybei. Reikia savikritiškai peržiū-rėti procedūras ir galbūt pamatysime, kad kelyje iki sprendimo galime palikti tik vieną stotelę vietoje dabartinių dešimties.

Antra, integraciniai procesai mūsų teisinei sistemai suku-ria papildomus apribojimus, kurių nebuvo anksčiau ir kurių yra būtina laikytis. Tačiau mes galime įdėti daugiau pastangų, kad išaiškintume žmonėms visų tų apribojimų, reikalavimų reikšmę, padėtume juos įvykdyti.

Trečia, šešėlinė administravimo sistema naudoja valstybės išteklius. Ji nemoka už patalpas, elektrą, telefoną, internetą, o

valstybinė sistema už visą tai turi mokėti. Administravimas be kaštų, ypač kai jie nuliniai, visuomet yra efektyvesnis. Šioje negar-bingoje konkurencinėje kovoje mums gali gelbėti tik kiekvieno iš mūsų asmeninis nepakantumas korupcijai. Yra ir kitų įrankių, pradedant elgesio kodeksais ir baigiant baudžiamąja teise, ta-čiau asmeninė sąžinė yra esminis antikorupcijos instrumentas.

Vadinasi, turės praeiti daug laiko, kol Lietuvoje neliks korupcijos?

Korupcijos, kaip narkomanijos ir prostitucijos, visiškai išnai-kinti nepavyks niekada. Tačiau visos valstybės siekia, kad šių blogybių lygis būtų kuo mažesnis. Ir mes siekiame to paties.

Dažnai girdime sakant, kad Lietuvoje korupcija sumažės, kai išmirs sovietiniai dinozaurai. Neva kol aktyviai veikia buvu-si sovietinė nomenklatūra, tol trypčiosime vietoje. Anaiptol!

Mūsų tyrimai rodo, kad duoti kyšius labiausiai yra linkę 20-39 m. amžiaus asmenys su aukštuoju išsilavinimu, gau-nantys aukštesnes pajamas, samdomi darbuotojai arba darbdaviai, kiekvieną dieną besidomintys naujienomis, gyvenantys didžiuosiuose ša-lies miestuose. Kitaip sakant, kyšininkai yra mūsų visuome-nės žiedas – išprusęs, gerai uždirbantis miestų jaunimas. Ši socialinė grupė nė iš tolo nepanaši į nomenklatūrą. Vadinasi, gali neužtekti pasi-keisti vienai kartai, kad visuo-menėje įsivyrautų masinis nepakantumas korupcijai.

Kaip paaiškintumėte visuomenėje tvyrantį pakantu-mą korupcijai, kyšininkavimui?

Prakalbote apie dar vieną dilemą. Kas yra korupcija: gėris ar blogis? Žmonės korupciją įvardina kaip vieną didžiausių egzis-tuojančių problemų, tačiau patys savęs nesmerkia už prisidėjimą prie tos problemos egzistavimo. Vėl atsiverčiu tyrimus: beveik 90 proc. žmonių mano, kad korupcija yra didelė arba labai didelė kliūtis visuomeniniam gyvenimui. 68 proc. teigia, jog kyšį duotų ir ateityje. 12 proc. neduoda kyšio, nes tai prieštarauja jų įsitikini-mams, 3,8 proc. – dėl to, kad tai pažeistų įstatymus. Tuo tarpu pa-klausti, kas yra kaltas dėl korupcijos šalyje, žmonės suverčia kaltę visiems – politikams, valdininkams, verslininkams – tik ne sau.

Ką daryti? Atsakymas – sąžiningumas. Nebijokime šio žo-džio. Jei nesi sąžiningas, jokios procedūros tavęs nesuvaldys. Jei mes viską taip reglamentuosime, kad kiekvienas tarnautojo žingsnis bus aprašytas ir dokumentuotas, tuomet mes valstybės tarnautojus paversime robotais. Nemąstančiomis mašinomis, kurios veikia tik pagal iš anksto numatytą programą. Netipinė-je situacijoje pilietis iš roboto negaus paslaugos, nes ji nebuvo aprašyta programoje. Vadinasi, turi būti tam tikra veiksmų laisvė. Tačiau atsiradus veiksmų laisvei, atsiranda ir problemos. Nes kai į mane kreipiasi pilietis dėl žemės, aš galiu pasielgti dvejopai: pa-sistengti pagelbėti žmogui net ir tuo atveju, jei tai nėra numaty-ta įstatyme ir tokiu būdu išspręsti jo problemą sąžiningai, arba susigalvoti, kokią gi naudą aš galiu išpešti iš to žmogaus sau. Gal pavilkinti sprendimą, pasiūlyti perpirkti iš jo žemę, priversti


a k t u a l i j o sVaIStaS Nuo korupcIjoS –

SąžININgumaS

jį duoti kyšį ar atsiskaityti žeme. Nieko nepadarysime, kol nebus sąžiningumo ir vidinio apsisprendimo elgtis sąžiningai.

Kaip atsiranda tas sąžiningumas?

Tai susiję su mentalitetu. Jeigu žmogus daro taktinį spren-dimą, tai jis gali išlošti trumpalaikėje perspektyvoje, o strate-giškai – pralaimėti. Jeigu vakare padauginote, o ryte skauda galvą, tai geras taktinis sprendimas – išlenkti taurelę dar ne-atsikėlus iš lovos. Ir tai padeda. Jūs jaučiatės geriau. Tačiau, jei šį poelgį kartosite kiekvieną rytą, tai galite tapti našta sau ir visuomenei. Panašiai ir korupcija nesąžiningam žmogui gali duoti trumpalaikę naudą. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje nesąžiningų piliečių valstybė degraduoja. Ar nors vienas iš mūsų norime gyventi degradavusioje valstybėje?

Tačiau tokie taktiniai sprendimai, kyšiai, „otkatai“, gali tapti netgi ilgalaikės kai kurių įmonių ar asmenų strategi-jos neatsiejama dalimi. Kyšiams Lietuvoje per metus išlei-džiama daugiau nei milijardas litų. Šią sumą sudaro ir vie-šųjų pirkimų konkursams paveikti skirti kyšiai, ir smulkios pakišos už smulkias „paslaugas“. Žinant, kad valstybė per metus viešiesiems prikimams išleidžia apie 4 milijardus litų, garsusis „15 proc.“ tarifas neatrodo laužtas iš piršto?

Viešųjų pirkimų taisyklės turėtų būti labai aiškios. Niekada nesukursime tokios tvarkos, kad visiškai eliminuotume šį blogį, bet turime stengtis jį sumažinti. Pirma, atskirkime pinigus nuo sprendimo. Jei reikalavimus prekei įsigyti rašo vieni institucijos padaliniai, tai jie neturi būti pavaldūs tiems, kas skelbia konkursą. Tarkime, kariškiams reikia ginkluotės. Kariškiai tik surašo reika-lavimus. Reikalavimai yra perduodami kitai – įsigijimų tarnybai, kuri nėra pavaldi kariuomenės vadui. Įsigijimų tarnyba tampa atsakinga už tai, kad tuos kariškių surašytus reikalavimus pavers-tų konkurso dokumentacija. Įsigijimų tarnyboje dirba geri dery-bininkai, geri teisininkai. Tačiau jie irgi neturi pinigų. Pinigus turi finansų departamentas, kuris irgi nėra pavaldus perkantiesiems. Pinigų atskyrimas nuo sprendimų sumažina korupcijos riziką.

Antra, svarbu skaidriai parengti konkurso reikalavimus, nes jie gali būti palankūs kuriam nors vienam tiekėjui. Paprastas

vaistas – konkurso reikalavimus, kol jie dar oficialiai nepaskelb-ti, pirmiausia paskelbti internete, kad firmos, kurios planuoja dalyvauti konkurse, turėtų laiko pateikti savo pasiūlymus. Tas, kas formuluoja galutinius reikalavimus konkursui, turėtų prisi-imti visišką atsakomybę dėl to, ar atsižvelgti į viešai išsakytas potencialių konkurso dalyvių pastabas ir pasiūlymus.

Trečia, komisijos turi būti mišrios, ir joms neturi vado-vauti įstaigos vadovas. Anksčiau buvo įprasta: vadovas pats surašo reikalavimus, pats savo įsakymu sukuria komisiją, pats yra komisijos primininkas, o jam pavaldi buhalterė perveda laimėtojui pinigus. Taip neturi būti. Komisijai turi vadovauti visiškai kiti žmonės, komisijos nariai turi būti įvairių sričių spe-cialistai. Komisijoje turi būtinai dalyvauti tas tarnautojas, kuris vėliau naudosis perkamu produktu. Jei, pavyzdžiui, perkami automobiliai, tai komisijoje turi būti ir tie, kurie jais tiesiogiai naudosis, nes jie yra suinteresuoti gauti gerą produktą.

Dar viena priemonė – sąžiningumo deklaracija. Konkurse dalyvaujančios kompanijos garantuoja, kad nedavė ir neke-tina duoti perkančiosios atstovams kyšių, nesuteikė ir neke-tina suteikti jokių paslaugų ar kitokio atlygio už sudarytas ar nesudarytas sąlygas, susijusias su palankiais veiksmais laimėti viešąjį pirkimą. Pasirašydamos deklaraciją firmos sutinka, kad jei apsimeluos, tai firmos pateiktas pasiūlymas bus atmestas, o tuo atveju, jeigu pasiūlymas bus jau pripažintas laimėjusiu, bus laikoma, kad įmonė nevykdo sutartyje numatytų įsipa-reigojimų. Be to, tokiu atveju įmonė praranda teisę kreiptis į teismą ir ginčyti komisijos sprendimus.

Retas viešųjų pirkimų konkursas, kuriame yra šeši nuliai, praeina be skundų ir teisminių procesų. Ar tai normali praktika?

Gyvename valstybėje, kurioje procedūros dar nėra nusi-stovėjusios. Esame tauta su korupcijai palankiu mentalitetu. Ką padarysi, pereinamasis laikotarpis bus skausmingas, ir san-tykių aiškinimasis teismuose yra neišvengiamas. Jeigu verslas nesikreips į teismus ir nelaimės bylų, tuomet mūsų visų kelias link sąžiningumo gali užsitęsti dar labiau.

Nėra universalaus vaisto. Skaidrios žaidimo taisyklės – procedūros – yra būtina, bet nepakankama sąlyga. Būtiniau-

sia sąlyga yra sąžiningumas. Kur yra veiksmų laisvė, ten visuomet atsiran-da žmoniškasis faktorius. Jei norėsite pasielgti blogai, jūs taip ir padarysite. Jeigu esate pajėgus atsispirti – jūs ir atsispirsite.

Šalia turi būti atgrasymo priemo-nės – baudžiamoji ir administracinė atsakomybė. Baimė būti nubaustam už blogus darbus turi likti. Bet to nepa-kanka. Jau minėjau, raktas – tai kiekvie-no iš mūsų sąžiningumas.

Viena telekomunikacijų ben-drovė netgi pradėjo reklaminę kampaniją, siekdama atkreipti dė-mesį į esą neskaidrius viešuosius pirkimus.

Dar dirbdamas Krašto apsaugos ministerijoje visuomet ragindavau verslininkus, kad jie nebijotų skųsti mus teismams. Tai vienintelis kelias, ir


a k t u a l i j o s


aS

nereikia jo bijoti. Aš suprantu, kad verslui tie skundimaisi yra nenaudingi – tai atima laiko, kainuoja pinigus. Tačiau nereikia bijoti eiti į teismus ir ten aiškintis.

Propaguoti skaidrumą metant abstraktų kaltinimą visoms įstaigoms nėra geriausia išeitis. Tokiu būdu daroma prielaida, kad visi kiti – valstybės įstaigos ir kitos privačios bendrovės – yra nesąžiningos. Diskredituoti apskritai visą valstybinį sek-torių, nematyti padorių žmonių, yra blogai, nes tuo pačiu dis-kredituojama valstybė.

Geriau diskutuokime konkrečiai. Jei buvo pralaimėtas koks nors konkursas ir manome, kad jis buvo laimėtas nesąžiningai,

aiškinkimės tą konkretų atvejį nedarydami apibendrinimų apie visą valstybės tarnybą, apie valstybę. Netiesa, kad visi valstybės tarnautojai ima kyšius. Man yra tekę sutikti daugybę tokių, ku-rie yra kyšių neima ir niekada neims. Todėl siūlyčiau kalbėti apie konkrečią problemą. Pasiekus sprendimą teisme būtų galima netylėti, kalbėti konkrečiai ir išaiškinti kitus nesąžiningus atvejus.

Ką daryti valstybės tarnautojui, kuris turi įtarimų, kad jo įstaigoje gali būti vykdoma neskaidri veikla?

Jei pats patenki į tokią situaciją, kur kvepia korupcija, tai pir-miausia reikia atsispirti pagundai. Jeigu tai daro tavo kolegos, galbūt galima juos perkalbėti, informuoti savo vadovus. Jei nėra pasitikimai ir jais, žinoma, bet kada galima kreiptis ir į Specialiųjų tyrimų tarnybą, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą. Galima kreiptis anonimiškai. Puikiai suprantu žmones, kad jie nenori būti matomi. Mes nagrinėjame ir anoniminius pranešimus, kal-bamės su žmonėmis ir garantuojame jų konfidencialumą.

Lietuvoje įprasta garsiai pakalbėti apie šalyje kles-tinčią korupciją, o čia pat duoti kyšį už greičio viršijimą sulaikiusiam policijos pareigūnui. Štai ir šis interviu: kas po jo pasikeis?

Kur mes bedirbtume, neturėtume žiūrėti vien sau po ko-jomis. Korupcija – tai grėsmė, pavojus. Tai tarsi vėžys, grau-žiantis mus iš vidaus, ir tik laiko klausimas, kada jis visiškai nualins mūsų kūną. STT tikslas – išaiškinti, kad korupcija yra grėsmė. O valstybės tarnautojas tai turėtų suvokti pirmiau-siai. Ir kitiems paaiškinti. Pilietis neturėtų praeiti pro šalį, kai

mato, kad yra daromas nusikaltimas. Pavyzdžiui, danas visuo-met praneš apie savo kaimyno korupcines nuodėmes. Danas galvoja taip: „Aha, kaimynas duoda kyšį valdininkui, vadinasi, jis vidury baltos dienos lenda į mano asmeninę kišenę. Aš su tuo nesitaikstysiu!”.

O mums – nepatogu pranešti, nepatogu kalbėti. Bet juk ima iš mano kišenės! Ir jei imtų iš mano kišenės tiesiogiai, tai ar tylėčiau? Kai vogtų iš mūsų asmeniškai, reaguotume ne-galvodami, patogu ar nepatogu. Reikia peržengti per save ir atviriau apie tai prabilti.

Baudžiamojo persekiojimo įrankis turi likti. Tačiau šis įran-kis yra kraštutinė priemonė, susijusi su kalėjimu. Kalėjimu ga-lime bauginti kovodami su pasekmėmis, tačiau kovodami su priežastimis turime diegti suvokimą, kad korupcija yra mūsų visų bendras ir labai skaudus pralaimėjimas. Mes turime pa-daryti tokias atrankos į valstybės tarnybą procedūras, kad čia dirbtų tik sąžiningi žmonės. Sąžiningumas yra receptas.

a k t u a l i j o s

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pavasarinė inici-atyva virto savotišku testu, kaip šalies ministerijos yra pasi-rengusios pasinaudoti mokslininkų potencialu. Valstybinis

mokslo ir studijų fondas (VMSF), atsižvelgdamas į ŠMM siū-lymą, pakvietė visas ministerijas pateikti pasiūlymus moks-linių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbams inicijuoti.

Sigitas RenčysLietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktorius

mokSlo VaISIuS VartotI SVeIkaarba ką mokSlaS galI duotI ValStybėS tarNybaI?

Mokslo vaisius vartoti sveika

„Mokslo šaknys karčios, tačiau vaisiai – saldūs“. Šį žymų posakį pritaikant šių dienų realijoms, galima būtų pasakyti, kad lie-

tuviško mokslo vaisiai, nors ir saldūs, tačiau ne visiems reikalingi. Vieni tuos vaisius yra pamėgę ir sėkmingai juos vartoja, kai tuo

tarpu kiti laikosi lietuviško mokslo dietos.

Mokslo vaisius vartoti sveika

VA L S T Y B Ė S TA R N Y B O S A K T UA L I J O S 1 1

a k t u a l i j o s

Ministerijoms buvo sudarytos galimybės užsakyti moks-linius projektus, kurie būtų reikalingi aktualiems valstybės raidos prioritetams – žinių ir saugios visuomenės bei kon-kurencingos ekonomikos sukūrimui – įgyvendinti. Inicijuo-jant ministerijų užsakomas programas, pirmenybė teikiama prašymams, kuriuos kartu pateikia kelios ministerijos. Pro-jektams finansuoti VMSF šiemet skirs 1,470 mln. Lt. Viena iš sąlygų pretenduojant į šį finansavimą – įsipareigojimas 30 proc. sąmatos padengti pačios ministerijos lėšomis arba vienos iš paraišką teikiančių ministerijų.

arba nenori, arba nepasitikiBalandžio mėnesį suskaičiavome viščiukus: į siūlymą

pasinaudoti mokslininkų pagalba atsiliepė 5 iš 13 minis-terijų. Bendra paraiškų suma viršijo numatytą skirti lėšų sumą beveik puse milijono. Tai reiškia, kad numatyti pi-nigai bus panaudoti. Ministerijos, pateikusios paraiškas,

gali pagrįstai džiaugtis kitų ministerijų pasyvumu: kuo mažiau konkurencijos, tuo daugiau pinigų.

Tačiau mes, fondas, atsakingas už Lietuvos mokslo politikos įgyvendini-mą, džiaugtis šio savotiško testo rezul-tatais nedrįstame. Kai kurių ministerijų atsisakymą pasinaudoti mokslininkų pagalba galima paaiškinti dvejopai: arba jos neturi tyrimų, plėtros ir inova-cijų poreikių, arba jos nepasitiki šalies mokslo galimybėmis apskritai.

Bendradarbiavimo naudaKokia nauda iš tokio ministerijų

bendradarbiavimo su mokslininkais? Pirma, tai proga surinkti idėjas „iš apa-čios“. Prie ministerijų veikia įvairūs centrai, įstaigos, susikoncentravusios į labai specifines veiklas. Puiku! Lietuvo-je dirba daugiau nei 5.000 mokslininkų (surinktume sausakimšus Vilniaus kon-certų ir sporto rūmus), kurie speciali-zuojasi, tyrinėja ir gilinasi į įvairiausias sritis. Fondo duomenų bazėje turime apie 800 aukščiausio lygio mokslinin-kų, galinčių atlikti ekspertizes, teikti paraiškas ir pasinerti į užsakovo pro-blematiką.

Be to, kai kurios ministerijos turi glaudžius ryšius su mokslo įstaigomis, kuriuos sėkmingai išnaudoja generuo-dami idėjas ir teikdami temas finansa-vimui (pavyzdžiu galėtų būti Žemės ūkio ministerijos bendradarbiavimas su Lietuvos žemės ūkio universitetu ir Lietuvos veterinarijos akademija).

Gilyn – tik su moksluŽvelgiant į „testo“ rezultatus tenka pripažinti, kad

privačiomis kompanijomis kol kas pasitikima labiau, nei mokslo tyrimų institutais ar mokslininkais. Suprantama, kad nemažai daliai darbų nėra būtina pati aukščiausia kvalifikacija, ir rezultatams pasiekti užtenka išbandytų metodikų bei techninio lygio tyrėjų. Tikras mokslininkas visuomet atliks tyrimą „švariai“, t. y. maksimaliai objekty-viai, nes jo atliktą darbą vertins ne tik užsakovas, bet ir kolegos mokslininkai. Privačios kompanijos dar neturi to-kios stiprios infrastuktūros, kuri galėtų prilygti mokslo ir studijų institucijoms, jų mokslininkams pagal tyrimų gilu-mą ir unikalumą. Tačiau užsakovui ne visuomet reikia ner-ti gilyn ar ieškoti naujų horizontų. Tuo naudojasi tyrimų paslaugas teikiančios įvairios įmonės, galinčios prikepti tiek blynų, kiek užsakovui reikės.

Tuo tarpu mokslininkas blynų nekepa. Jo receptų kny-goje šabloniškų patiekalų apskritai nėra. Tai didelis privalu-mas užsakovams-gurmanams, kuriems svarbu ne pasiso-tinti, bet gauti kažką ypatingo pagal savo skonį. Pacituosiu keletą gurmaniškų pasiūlymų: „Nacionalinės duomenų bylų šifravimo sistemos sukūrimas“ (iniciatorius Krašto ap-saugos ministerija), „Padidintos biologinės vertės ir aukš-tos vartotojiškos kokybės maisto produktų kūrimas bei jų gamybos plėtojimas“ (Sveikatos apsaugos ministerija), „Esamų biodegalų gamybos technologijų tobulinimas ir parengimas antrosios kartos biodegalų gamybai“ (Žemės ūkio ministerija).

kad pavyzdys užkrėstųVisame sąraše, kurį sudarėme pagal gautas ministerijų

paraiškas, yra 14 temų. Ministerijų pasiūlytas temas įver-tins Lietuvos mokslų tarybos ir Lietuvos mokslų akademi-jos ekspertai. Tuomet Valstybinis mokslo ir studijų fondas paskelbs viešą konkursą, kurio metu mokslo ir studijų ins-titucijos teiks savo projektus atlikti ministerijų užsakomus darbus.

Norėtųsi, kad Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Krašto apsau-gos, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijų, šiemet pateikusių paraiškas moksliniams tyrimams, pavyz-dys būtų užkrečiamas. Neabejoju, kad geri mokslininkų darbų rezultatai paskatins ir kitas ministerijas kitąmet susi-planuoti lėšas ir aktyviai dalyvauti teikiant paraiškas. Kitą-met, kaip ir šiemet, pirmenybė bus teikiama tokioms pa-raiškoms, kurias kartu pateikia kelios ministerijos. Anksčiau ar vėliau turėsime išmokti dirbti kartu – bendras darbas priverčia mąstyti globaliau, ieškoti naujų galimybių kartu derinant ir ministerijų tarpusavio interesus.

Apetitas kyla bevalgant. O valgant dviese, trise – ape-titas būna dar geresnis. Todėl geranoriškai paraginčiau aukštus ministerijų pareigūnus būti gurmanais ir kitąmet nepraleisti progos drauge su pavaldžiomis valstybės įs-taigomis pamąstyti, kokius bendrus specifinius poreikius galėtų patenkinti mūsų mokslininkai.


a k t u a l i j o s

Ko galite tikitės, jeigu į darbuotojo kompeten-ciją per metus „investuojama“ vidutiniškai 7 Lt? Tai palaipsninė intelektualinė degradacija: nuteka protai, mažėja gyventojų, ypač jaunosios kartos, skaičius. Paskui jau prarandama plėtros kokybė ir mažėja jos tempai... Šiuo metu Lietuvoje didžioji investicijų dalis nukreipta į infrastruktūros atnauji-nimą arba kūrimą, į naujų gamybinių linijų diegimą arba modernizavimą, o vertingiausi šalies ištekliai – jos gyventojų protas ir energija – tik valdžios vyrų kalbose deklaruojami kaip prioritetas. Alytuje vis-kas kitaip, net 1,5 mln. Lt investicijų skirta miesto gyventojams mokyti, siekiant efektyvesnės miesto plėtros.

Pradžia buvo nelengvaAlytus yra vienas iš pirmųjų miestų Lietuvoje,

kuris 2005 m. gavo apie 1,5 mln. Lt Europos Sąjun-gos paramą, skirtą miesto savivaldybės administra-cijos darbuotojų ir Alytaus bendruomenės kompe-tencijai ugdyti.

Kelias į šį projektą prasidėjo dar 2003 metais, kai Alytaus miesto savivaldybės administracijos Už-sienio ryšių tarnybos vedėja pradėjo dirbti viena iš šių eilučių autorių – Aušra Mikalauskienė. Išvykos į užsienį atstovauti miestui, kilę klausimai dėl de-klaratyvių Alytaus plėtros prioritetų (kurie praktiškai nesiskiria nuo bent kurio Lietuvos miesto plėtros prioritetų), parengtas pirmasis rinkodaros planas Lietuvoje, bendravimas su tarptautiniais investuo-tojais, pastangos sukurti Alytaus regioninės plėtros mechanizmą – tai aiškiai parodė, kad visos idėjos ir pradėti darbai be komandos palaikymo, ypač jos iniciatyvos ir gebėjimo išsilaisvinti iš tradicinių mąs-tymo spąstų, neturi ateities.

Keletas statistinių duomenų tik paskatino veikti: iki 2003 metų savivaldybės administraci-jos darbuotojo kompetencijai ugdyti per metus buvo vidutiniškai skiriama tik 7 Lt. Alytaus miesto savivaldybės administracija nuo 2002 m. didino investicijas į informacines technologijas (IT), per šį laikotarpį į IT buvo investuota apie 1 mln. Lt, tačiau turimos kompiuterinės ir programinės įrangos galimybės nebuvo pilnai išnaudojamos, nes nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys savi-valdybės administracijos darbuotojų kompiuteri-nio raštingumo gebėjimams tobulinti. Gyventojų

Aušra MikalauskienėAlytaus miesto savivaldybės administracijos vyr. specialistė (projekto vadovė)

Asta GuzienėAlytaus miesto savivaldybės administracijos Informacinių technologijų tarnybos vedėja

alytuI INtelektualINė degradacIja NegreSIapuSaNtro mIlIjoNo eS paramoS SkIrta ugdytI alytIškIų kompeteNcIjaI

alytui intelektualinė deGradacija neGresia


a k t u a l i j o s

skaičius Alytaus miesto savivaldybėje 1990 m. sausio 1 d. buvo 75.072, o 2003 metais – 71.482. 2003 metais Alytuje buvo užfiksuotas tiesioginių užsienio investicijų sumažėji-mas iki 96,96 mln. Lt lyginant su 101,30 mln. Lt investicijo-mis 2002 metais, kai tuo tarpu tiesioginės užsienio investi-cijos Lietuvoje didėjo.

2004 m. kartu su savivaldybės administracijos Informaci-nių technologijų tarnybos vedėja Asta Guziene pradėjome plėtoti savivaldybės administracijos darbuotojų komandos stiprinimo idėją.

Idėja pradžioje nesulaukė entuziastingo savivaldybės administracijos vadovų palaikymo, kadangi buvo kalbama apie „minkštąjį“ projektą, kurio nauda ne iš karto apčiuopia-ma ir pamatuojama. Kita vertus, reikėjo drąsos pripažinti, kad trūksta tam tikros kompetencijos. Argumentus nepritarti pro-jektui silpnino planuojamas projekto biudžetas – 1.451.522 Lt, o iš savivaldybės administracijos biudžeto planavome pa-naudoti tik apie 12 tūkst. litų grynaisiais.

Vis dėlto projektą parengėme ir pritraukėme Europos Są-jungos paramą.

koks šeimininkas, toks ir jo namasKokia miesto valdžios kompetencija, tokia ir miesto ge-

rovė. Todėl pagrindiniai projekto dalyviai yra Alytaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai. Šiuo projektu sie-kiama, kad miesto valdžia pradėtų intensyviau ir lanksčiau bendradarbiauti su Alytaus bendruomene. Kad jos kartu prisiimdamos atsakomybę ir sutelkdamos pastangas plačiau atvertų Alytaus vartus naujovėms ir iniciatyvoms, bendromis pastangomis sukonkretintų miesto plėtros prioritetus, tokiu būdu prisidėdamos prie patrauklesnės gyvenamosios vieto-vės kūrimo.

Per trejų metų projekto veiklą beveik visi savivaldybės darbuotojai (~175 asmenys) ugdys kompetenciją 11 skirtin-gų mokymo programų, truksiančių nuo 16 iki 104 valandų, o Alytaus bendruomenės nariai dalyvaus ekspertų konsulta-cijose.

Pirmiausia Alytaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai mokysis kryptingai ir efektyviai dirbti komando-je, stiprinti jų vadovavimo, planavimo, vidinės komunikacijos ir bendradarbiavimo bei kompiuterinio raštingumo įgūdžius. Savivaldybės administracijos aukščiausios ir vidutinės gran-dies vadovai bus mokomi parengti savo darbuotojų kvalifika-cijos kėlimo planus.

Projektas ypač skatins glaudesnį politikų ir administra-cijos darbuotojų, kitų miesto bendruomenės narių ben-dradarbiavimą. Aktyviausi Alytaus bendruomenės nariai bus pakviesti į darbo grupę, kuri parengs efektyvų Alytaus miesto savivaldybės veiklos ir miesto plėtros strateginių planų įgyvendinimo mechanizmą ir miesto įvaizdžio geri-nimo strategiją. Savivaldybės darbuotojai įgis žinių, kurios reikalingos lanksčiai ir mandagiai bendrauti su miesto gy-ventojais, verslininkais ir kitais klientais, formuos miestui naudingų kontaktų Lietuvoje ir užsienyje paieškos įgū-džius.

Projektas suteiks galimybę savivaldybės darbuotojams iš skirtingų skyrių ir tarnybų besimokant kartu praleisti daug laiko. Tai padės geriau pažinti komandos narius, stiprins sa-vigarbą ir pasitikėjimą vieni kitais, suteiks drąsos naujoms iniciatyvoms, išryškės nauji lyderiai. Dalyvavimas mokymo programose bus darbuotojams papildoma motyvacija, ku-rios šiandien labai trūksta savivaldoje.

Projektas taip pat formuos patrauklesnį valstybės tarnau-tojo ir perspektyvesnį valstybės tarnybos įvaizdį, siekiant ska-tinti jaunus specialistus rinktis karjerą valstybės tarnyboje.

Miesto vadžia atvers duris bendruomenės iniciatyvai

Antrąjį 2005 m. pusmetį vykusių mokymo programų metu buvo ugdomos šios 163 darbuotojų kompetencijos: kompiuterinis raštingumas, anglų kalba, lyderystė, suteikia-mos viešojo administravimo žinios, ugdomi įgūdžiai, kaip kryptingai ir sistemingai planuoti Alytaus plėtrą.

Projekto pradžia buvo gana sudėtinga visiems besimo-kantiems, kadangi mokymams buvo skiriama dalis darbo laiko, o namuose tekdavo ruošti lektorių užduotus namų darbus. Ne vienam darbuotojui vardan mokymų teko atsisa-kyti kasmetinių atostogų. Šiandien mokymų ir darbo krūvis darbuotojams jau nekelia klausimo, įtampos arba abejonių, kodėl verta mokytis. Naujos žinios ir įgūdžiai tapo gyvenimo dalimi. Darbuotojai planuoja savo kasmetines atostogas pa-gal mokymų grafikus.

Aušra Mikalauskienė, Alytaus miesto savivaldybės administracijos vyr. specialistė (projekto vadovė)

alytui intelektualinė deGradacija neGresia


a k t u a l i j o s

Seminarus vedę ekspertai pateikė daug naudingų re-komendacijų, atkreipė dėmesį į spartesnę ir kryptingesnę miesto plėtrą. Pirmiausia, miesto vadovams ir bendruomenei būtina susitarti, koks bus Alytus ateityje: verslo, kultūros ar mokslo centras?

Kaip ir kiekviena savivaldybė Lietuvoje, Alytus vystosi pagal miesto plėtros strateginį planą, todėl nuo čia reikia ir pradėti. Lektoriai atkreipė dėmesį, kad prioritetai Alytaus miesto strateginiame plane yra deklaratyvūs, apimantys absoliučiai visas gyvenimo ir vystymo sritis, ir visai ne-formuoja veikiančios strategijos. Jų reikia atsisakyti arba performuoti pagal prioritetams keliamus reikalavimus. Ypač svarbu, kad aukščiausio rango savivaldybės politikai – meras, vicemeras, komitetų pirmininkai, frakcijų vadovai – dalyvautų mokymuose, tuo parodydami, kad strategijos formavimas yra pirmiausia jų priedermė. Kita vertus, kad strateginis planas sėkmingai funkcionuotų, reikia ir pačią jo rengimo metodiką daryti aiškią, suprantamą ir specifinę Alytui, kadangi dabar esanti metodika yra sudėtinga, labiau orientuota į Vyriausybės parengtą ar Finansų ministerijoje naudojamą.

Į projektą planavome įtraukti ir politikų mokymą. Kadan-gi šiuo metu jau pakankamai investuojama į savivaldybės administracijos darbuotojų mokymą, tarp politikų ir admi-nistracijos susidaro kompetencijos atotrūkis. Tai lemia, kad miesto plėtros strategija yra neveiksni, be aiškios krypties ir prioritetų. Tačiau Europos socialinis fondas nerėmė politikų mokymo. Per antrąjį 2005 m. pusmetį projekto veikloms įgy-vendinti buvo išleista 375.269 Lt (savivaldybės indėlis grynai-siais buvo apie 12.000 Lt).

ar investicija į protą atsipirks?Ar projektas duos ilgalaikę naudą, ar 1,5 mln. Lt Europos

Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos bus išvaistyta vel-tui, didžia dalimi priklausys nuo savivaldybės administracijos darbuotojų atkaklumo ir ryžto tęsti projekto metu pradėtus darbus, Alytaus bendruomenės geranoriškumo ir palaikymo. Sėkmė didžia dalimi priklausys nuo politikų išmanymo apie Alytaus plėtros galimybes, ateitį, nuo politinės valios ir para-mos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad analogiški projektai, kurie bus rengiami pagal Lietuvos 2007-2013 m. Bendrojo progra-mavimo dokumento gaires, skatintų politikų mokymą, ypač ugdant jų strateginio planavimo, komandinio darbo, bendra-darbiavimo, prezentacijos ir miesto rinkodaros kompetenciją. Pakankamai vietos tokiuose mokymuose reikėtų skirti ir poli-tiko – Lietuvos gyventojo – vertybėms formuoti.

Ar ši investicija bus naudingai įsisavinta ir kryptingai iš-naudojama, priklausys ir nuo Vyriausybės supratimo, kokios yra tikrosios Lietuvos stipriosios pusės, o ne deklaruojamos (žodžių „unikaliausia“, „pirmoji“, „stipriausia“, „vienintelė“ varto-jimas parodo tik situacijos suvokimo ir žinių stoką), ir kaip jas panaudoti bendram Lietuvos ir jos gyventojų labui? O šalies stipriųjų pusių išmanymas pirmiausia priklausys nuo politinės nacionalinės ir regioninės komunikacijos grandinės kokybės. Gal tuomet būtų išvengta netikslingų investicijų į miestų, re-gionų ir Lietuvos strateginių plėtros planų, kurie šiandien yra tik „kopijuoti“ (copy) ir „įkelti“ (paste) variantai, rengimą?

Kurdami patrauklesnę Lietuvą jos gyventojams, investuo-tojams ir turistams, pirmiausia išmokime aiškiai kalbėtis – iš-girsti, įsiklausyti, pajausti, suvokti ir tinkamai panaudoti.

Projekto pavadinimas - „Alytaus miesto savivaldybės adminis-tracijos darbuotojų žinių ir įgūdžių ugdymas, siekiant didinti Alytaus miesto konkurencingumą bendrame šalies ūkyje“.

Vieną iš projekto veiklų – mokymus – įgyvendina Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centras.

Projektą finansuoja Europos Socialinis fondas, plėtojantis žmonių išteklius ir skatinantis integraciją į darbo rinką bei didesnį užimtumą. Projektą remia ir Lietuvos Respublika. Parama projektui siekia 788.410 Lt (54,32 proc. lėšų), ben-dras biudžetas – 1.451.522 Lt. Likę 633.112 Lt – savivaldy-bės lėšos ir tik apie 12 tūkst. litų – indėlis grynaisiais, kita dalis įvertinta darbu.

Projektas parengtas pagal Lietuvos 2004-2006 m. Bendro-jo programavimo dokumento 2.2 priemonę „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių plėtra“ 2 veiklos sritį „Parama valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų dirbančiųjų mokymui“.

Projekto trukmė 3 metai. Beveik visi savivaldybės darbuo-tojai dalyvaus 11 skirtingų mokymo programų, truksiančių nuo 16 iki 104 valandų.

Asta Guzienė, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Informacinių technologijų tarnybos vedėja

viešojo intereso saMPrata ir jo GyniM

o teisinės Prielaidos


a k t u a l i j o s

Dr. Dainius ŽilinskasVidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktorius

VIešojo INtereSo Samprata Ir jo gyNImo teISINėS prIelaIdoS

Ilgą laiką Lietuvoje visuome-nės interesai buvo iškelti aukš-čiau už pavienių asmenų inte-resus. Sovietiniais metais privati nuosavybė ir kiti privatūs as-mens interesai buvo ignoruoja-mi ir kartu aktyviai ribojami. Kita vertus, aktyvios veiklos visuo-menės naudai vengimas, kaip ir privatus verslas, buvo laikomi nusikaltimais. Tokiomis aplinky-bėmis buvo sunku įsivaizduoti dabartinę situaciją, kai viešai de-klaruotas privatus vieno fizinio ar juridinio asmens (nebūtinai priklausančio „nomenklatūrai“) interesas gali nusverti gyvento-jų ar net didžiosios visuomenės dalies interesus.

Abejotina unikalių objektų privatizacija, visiškas valstybės interesų nepaisymas, masiniai įstatymų pažeidimai, „laukinė“ rinka, pamynusi vartotojų inte-resus, – štai ką praktikoje reiškia hipertrofuotas privatus inte-resas. Staigus vienaip ar kitaip gautos privačios nuosavybės įsiveržimas į objektyvią tikrovę reiškė ir staigius pokyčius tei-sėje. Ėmus vyrauti privatinės teisės šakoms, individas buvo paliktas vienas su savo proble-momis, jis natūraliai neteko valstybės globos. Šiuo metu Lietuvoje žmonės dažnai yra bejėgiai, nes, norėdami išspręsti kolektyvinį klausimą, supranta, kad valdžios įstaigose kiekvie-nas atstovauti turi pats sau.

Nesant efektyvios teisinės viešojo intereso gynimo siste-mos, daugelis iš anksto yra nu-sivylę tokio intereso apgynimo galimybe ir niekur nesikreipia. Tai dar labiau sustiprina visuo-menės nepasitikėjimą valdžios įstaigomis ir skatina teisinį ni-hilizmą. Valstybės galios atskirų individų atžvilgiu išlieka gana


a k t u a l i j o s

viešojo intereso saMPrata ir jo GyniM

o teisinės Prielaidos

didelės (išplėtota ir toliau plečiasi licencijavimo, registra-vimo, leidimų–draudimų, ekonominių sankcijų, adminis-tracinių nuobaudų sistema). Taigi kiekvienas asmuo gali patekti į tokią padėtį, kai jo kokiai nors veiklai taikoma įvai-rių apribojimų ir sankcijų, o jis su savo kaimynais negali pasiekti, kad kitas asmuo po jo langais vietoj bendrai nau-dojamos vaikų žaidimų aikštelės nestatytų daugiabučio namo ar pan. Taip tarsi sukuriami dvigubi standartai, nors teisinėje valstybėje jų neturėtų būti.

viešojo intereso samprataNagrinėjamam reiškiniui apibūdinti galima parinkti

glaudžiai susijusių sąvokų: visuomeninis (visuomenės) ar bendruomenės interesas, kolektyvinis interesas, gyventojų interesas, ir pan. Tačiau prieš formuluojant apibūdinimus derėtų išnagrinėti viešojo intereso reiškimosi lygmenis.

Pirmas ir, matyt, aukščiausias lygmuo, kildintinas iš pačios valstybės sampratos, kuri, anot B. Buzan, gali būti dviejų mo-delių: minimali ir maksimali. „Minimali valstybė kyla iš Joh-no Locke‘o socialinio kontrakto koncepci-jos, kurioje teigiama, kad valstybė turi būti labai stipriai orien-tuota į ją sukūrusius individus. Valstybės pamatai remiasi jos piliečių sutikimu, kad juos valdytų, ir vals-tybės veiksmai gali būti vertinami pagal jų poveikį piliečių in-teresams. <...> Mak-simalios valstybės koncepcija remiasi prielaida, kad valsty-bė yra ar turėtų būti kažkas daugiau negu paprasta jos dalių suma, ir kad ji pati turi savo interesų“.

Būtent šių dvie-jų koncepcijų sandūroje buvo kurtos ir dabar kuriamos šiuolaikinės valstybės. Valstybės, jos institucijų santykis su žmogumi, jo interesais leidžia atskirti realiai demokratines valstybes nuo tariamai demokratinių. Lietuvoje šiuo metu dar ieškoma balanso tarp policinės ir teisinės valstybės, ir tai reiškiasi nuolatinėmis institucinėmis reformomis, intensyvia teisėkūra. Teisinė valstybė yra Konstitucijoje deklaruotas siekis, tačiau tapti teisine iš tvirtas tradicijas visuomenėje ir gyventojų sąmonėje turinčios policinės valstybės – labai ilgas kelis dešimtmečius trunkantis pro-cesas. „Ėjimą pirmyn čia gali keisti ėjimas atgal, o laimėjimą – netektis, nes teisinė valstybė, jos realybė – ne tik teisinė,

politinė, bet ir dorovinė, ekonominė kategorija, koncen-truotu, visuminiu būdu išreiškianti socialinę visuomenės kokybę“. Valstybė, kurios tikslas – visuomenės socialinė ge-rovė, ne tik pilietinių-politinių, bet ir socialinių- kultūrinių teisių tikroji apsauga, negali ignoruoti viešojo intereso. Tai prieštarautų jos prigimčiai.

Antrasis lygmuo – viešojo intereso konstitucinė pri-gimtis. Galima teigti, kad Lietuvos Respublikos Konstitu-cija yra pagrįsta viešojo intereso idėja. Į tai nurodo Konsti-tucijos preambulė, prasidedanti žodžiais „lietuvių tauta“. O atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis yra būtent viešojo intereso išraiška. Tai de-talizuoja Konstitucijos 2 str. „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Matome, kad pats valsty-bės kūrimas, jos nepriklausomybė yra visos tautos, visų Lietuvos žmonių bendras interesas.

Rinkimų institutas, kolegialios valstybės valdžios įstai-gos, vietos savivalda, pati atstovaujamoji demokratija yra

tik šio viešojo intereso įgyvendinimo priemonės. Kita ver-tus, Konstitucijoje yra įtvirtinti pagrindiniai konstitucinės santvarkos principai. Kai kurie iš jų kartu sudaro viešojo intereso gynimo teisinius pagrindus: 5 str. 3 d. – „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; 23 str. 3 d. – „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“; 28 str. – „Įgyvendinda-mas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įsta-tymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“; 46 str. 2, 3 d. – „Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji


a k t u a l i j o sviešojo intereso saM

Prata ir jo GyniMo teisinės Prielaidos

tarnautų bendrai tautos gerovei“; 53 str. 3 d. – „Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmin-gų poveikių“; 54 str. 1 d. – „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausina-mi gamtos ištekliai“; 144 str. 1 d. – „Jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį“. Šios konstitucinės nuostatos leidžia užtikrinti visuomenės interesus ir kartu gina žmogaus tei-ses. Taip siekiama visuomenės santarvės, atskiro žmogaus teisių ir visuomenės interesų kompromiso, kartu paliekant valstybei kai kurias išimtines teises, skirtas užtikrinti jos eg-zistencijai ir nacionaliniam saugumui.

Trečiasis lygmuo – tai viešojo intereso pagrindų de-talizavimas įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės ak-tuose. Šis lygmuo yra plačiausios apimties ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, pats silpniausias. Mat įstatymų leidyba Lietuvoje buvo pradėta labai intensyviai, o vėliau įgavo dar didesnį pagreitį. Šiuo metu jos tempas nė kiek ne-sulėtėjo. Dėl skubėjimo ir kitų subjektyvių ir objektyvių priežasčių (interesų grupių įtakos, tiesiog neatidumo) teisėkūra ne visada yra sisteminė ir gerai organizuota veikla. Įstatymuose, poįstatyminiuose teisės aktuose gausu tarpusavio ir vidinių kolizijų ir normų konkuren-cijos atvejų, labai trūksta proceso normų. Dėl to teisės aktai yra neefektyvūs, sunku juos suprasti ir jais naudotis. Šiam lygmeniui priskirtini ir viešųjų interesų legitimūs apibrėžimai. Pavyzdžiui, toks apibrėžimas pateiktas Vie-šųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme. Tačiau šis apibrėžimas yra suformuluotas šio įstatymo kontekste, todėl yra siauresnis: „Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališ-kai ir teisingai“ .

Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima teigti, kad viešieji interesai yra bendrieji interesai, kurie apima visos visuome-nės interesus, be kurių iš esmės neįmanoma patenkinti ir privačių interesų, užtikrinti žmogaus teisių. Kita vertus, jie skirti užtikrinti valstybės atsakomybę už aplinkos, viešosios tvarkos, valstybės vientisumo apsaugą. Šie interesai yra kil-dintini iš pačios valstybės esmės, įtvirtinti Konstitucijoje ir ginami įstatymų. Todėl pats viešasis interesas yra valstybės pripažintas ir įstatymų ginamas socialinės bendruomenės interesas, kuris yra būtina valstybės vystymosi prielaida.

viešojo intereso gynimo teisinės prielaidosViešojo intereso gynimas priklauso antrajam ir tre-

čiajam jo reiškimosi lygmeniui. Viešojo intereso gynimo poreikis atsiranda šį interesą pažeidus, taip pat imantis priemonių tokio pažeidimo išvengti. Tam valstybėje turi būti sukurta veiksminga institucinė ir teisinė viešojo in-tereso gynimo sistema. Teisinis šios sistemos kompo-nentas reiškia, kad viešajam interesui turi būti suteikta teisinių požymių. Tam viešasis interesas turi būti teisiš-kai identifikuotas ir visiems vienodai suprantamas. Tai nėra paprasta padaryti, nes bendriausia mūsų pirmiau

pateikta viešojo intereso sąvoka neatskleidžia visų jo aspektų.

Viešasis interesas bendriausia prasme apima: • nacionalinį saugumą (konstitucinės santvarkos ap-

sauga; valstybės sienų, jos pačios gynimas nuo užsienio agresijos; valstybės ir visuomenės saugumas bei viešosios tvarkos apsauga; stabilus valdžios įstaigų darbas; rinkimų sistemos užtikrinimas),

• valstybės interesus (sankcijų, draudimų sistemos, strateginis planavimas, registravimas, sertifikavimas),

• žmogaus teises (nuosavybės neliečiamumas, teisė į gyvybę, teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, teisė į laisvę ir saugumą, ir kt.) ir daugelį kitų svarbių verty-bių.

Viešasis interesas yra ir žmonių grupių bendras konkre-tus reikalas, kuris juos vienija, sukurdamas gyventojų ben-driją. Tai gali būti gyvenamojo daugiabučio namo bendri-ja, miesto gyvenamojo rajono ar viso miesto bendrijos, kurios yra suvienytos bendro viešojo intereso.

viešojo intereso gynimo stebėsenaIšnagrinėjęs nusiskundimus dėl viešojo intereso gyni-

mo padėties Lietuvoje, Seimo Pirmininkas Seime inicijavo teisininkų, politikų ir visuomenės atstovų darbo grupės sudarymą. Ši darbo grupė išanalizavo galiojančius tei-sės aktus ir parengė Viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procesuose įstatymo projektą. Šiuo įstatymo projektu siūloma reglamentuoti prokurorų, vals-tybės ir savivaldybių institucijų, fizinių ir viešųjų juridinių asmenų veiklą inicijuojant civilinių ir administracinių bylų iškėlimą ginant viešąjį interesą; šios veiklos koordinavimą, finansavimą. Įstatymu siūloma nustatyti teismo veiksmų gavus ieškinį, skundą ar pareiškimą viešajam interesui gin-ti atskiras ypatybes.

Įstatymo projekte, be kita ko, siūloma prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudaryti Viešojo intereso koordi-navimo tarybą (toliau – Koordinavimo taryba). Ši institu-cija būtų patariamoji ir veiktų visuomeniniais pagrindais. Į Koordinavimo tarybą siūloma deleguoti Lietuvos Res-publikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos, Audito, Žmogaus teisių komitetų, Seimo kanceliarijos Teisės departamen-to, Teismų tarybos, Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos, Vidaus reikalų ministerijos ir kitų institucijų ir organizacijų atstovus. Koordinavimo taryba nespręstų dėl viešojo inte-reso gynimo konkrečiose bylose ir negalėtų daryti įtakos teismų sprendimams jose. Jos užduotis būtų atlikti viešojo intereso gynimo stebėseną nacionaliniu mastu ir teikti siū-lymus dėl šio proceso gerinimo.

Be to, įstatyme siūloma sukurti viešojo intereso gyni-mo informacinę sistemą, kurioje būtų kaupiami ir tvarko-mi atitinkami duomenys. Viešojo intereso gynimo veiklą siūloma finansuoti skiriant lėšų iš valstybės biudžeto pagal specialiąją programą.

Manytina, kad tokio įstatymo atsiradimas būtų labai svarbus ir didelis žingsnis įtvirtinant ir ginant viešąjį intere-są Lietuvoje. Jis teisiškai įtvirtintų viešojo intereso svarbą ir susistemintų valstybės institucijų veiklą, nukreiptą jį ginti.

knyGa aPie adMinistracinę kalBą


a k t u a l i j o s

Dr. Rasuolė VladarskienėLietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja

kNyga apIe admINIStracINę kalbąKalba – žmogaus veidrodis, administracinio teksto

kalba – jo rengėjo veidrodis. Apie administracinio teksto rengėjų kvalifikaciją galima spręsti iš jų parengtų teks-tų, todėl reikia mokėti juos taip parašyti, kad skaitytojui būtų viskas aišku ir suprantama. Taigi tie, kurie kasdien rašo ir skaito krūvas dokumentų, turėtų taip išmanyti administracinės kalbos subtilybes, kad galėtų pasinau-doti visomis šios kalbos atmainos raiškos galimybėmis kurdami taisyklingą tekstą.

Vienas iš aktyviausių lietuvių administracinės kalbos puoselėtojų yra Pranas Kniūkšta. Daugelis šią pavardę tikriausiai žino, nes Pranas Kniūkšta su talkininkais pa-rengė labai paklausią ir reikalingą knygą „Kanceliarinės kalbos patarimai“, kuri sulaukė jau penkių leidimų.

nuoširdi knyga iš reikaloNeseniai pasirodė dar viena P. Kniūkštos parengta

knyga „Administracinė kalba ir jos vartosena“. Tai ilgus metus dirbto administracinės kalbos darbo apibendri-nimas. Kaip autorius prisipažįsta Pratarmėje, šio darbo, būdamas laisvos kalbos šalininkas, ėmėsi ne dėl pomė-gio, o iš reikalo, tačiau, reikia pasakyti, dirbo labai nuo-širdžiai. Kad p. Kniūkšta geras žodžio meistras, įsitikins visi naujosios knygos skaitytojai – nes tai knyga apie administracinę kalbą, parašyta ne administraciniu ar moksliniu stiliumi, o paprasta, gyva, vaizdinga kalba, nevengiama ir publicistinių intarpų. Šią knygą tikrai lengva ir įdomu (ir naudinga!) skaityti.

Autorius, rašydamas šį leidinį, pirmiausia norėjo padėti tiems, kas su administracine kalba susiduria kasdieniniame darbe, nors jį skaityti siūlytų ir visiems, kas domisi kal-bos reikalais ir nori plėsti savo akiratį.

Knygoje svarstomi bendrieji admi-nistracinės kalbos reikalai, bet nuo jų neatskiriama ir konkrečioji šios kal-bos vartosena. Primenami admi-nistracinei kalbai keliami reika-lavimai. Nuosekliai laikomasi principo, kad administracinei kalbai privalomos bendro-sios kalbos normos ir taisy-klės, – kas iš esmės prieš-tarauja bendrinės kalbos normoms, netinka nė administracinei kalbai.

knygą sudaro trys dalysPirmoje dalyje „Administracinės kalbos ypatybės“

aptariama šios kalbos esmė, lietuvių administracinės kalbos raida, administracinės kalbos ir kitų kalbos atmai-nų skirtumai, administracinei kalbai reikalingų raiškos būdų šaltiniai ir kiti bendrieji dalykai. Apžvelgiamos bū-dingosios ypatybės – tikslumas ir tikslingumas, taip pat daiktavardinės raiškos vyravimas, daiktavardinės kons-trukcijos ir kiti kanceliarizmai, be kurių administracinė kalba neįsivaizduojama.

Antra dalis „Svarbesnieji vartosenos dalykai“ skirta įstaigų, įmonių ir organizacijų pa-vadinimams, asmenvardžiams ir asmenų pavadinimams, taip pat dokumentų pavadinimams ir jų kalbos ypatybėms nagrinėti. Joje aptariami šių pavadinimų dary-mo ir vartojimo ypatumai. Taip pat apžvelgiama dokumentų tekstų



a k t u a l i j o s

struktūra ir su tuo susiję atskiri neaiškumų galintys kelti kalbos klausimai.

Trečioje dalyje „Atskirieji kalbos reiškiniai“ nagrinė-jami bendrieji kalbos reiškiniai ir žiūrima, kaip jie pri-taikomi administracinei kalbai. Čia svarstomi keli ak-tualiausi dalykai: veiksmažodžių formos ir jų vediniai, linksnių vartojimas, bevardė giminė, įvardžiuotinės for-mos, kelių priesagų vartojimo, neiginio vartojimo ir ra-šymo atvejai. Ponas Kniūkšta teigia, kad šių svarstymų tikslai yra dvejopi: pirma – teikiama konkrečių admi-nistracinės kalbos patarimų, antra – skatinama suvokti kalbos reiškinius ir patiems ieškoti atsakymų į kylančius klausimus. Tai pagrindiniai ne tik šios dalies, bet ir visos knygos tikslai.

Gerai išmanydamas dokumentų struktūrą, auto-rius jos privalumus panaudojo ir savo knygoje. Kny-gos dalis suskirstė į numeruojamus skyrius. Kiekvie-nas skyrius turi savo pavadinimą, o jų numeracija eina per visą knygą. Skyrių tekstas skirstomas į nu-

meruojamus punktus, o kiekvienas punktas prade-damas išryškintomis raidėmis parašytu teiginiu, kuris trumpai nusako to punkto turinį. Šie teiginiai pateikti atskiru sąrašu po pagrindinio knygos teksto, tai lyg knygos santrauka, ja galima pasinaudoti, jei nenorite visos knygos skaityti ištisai, o tik norite pasitikslinti Jums rūpimą dalyką. Atskirus reiškinius susirasti kny-goje padės ir rodyklė „Svarbesnieji žodžiai ir žodžių junginiai“.

Prano Kniūkštos knyga „Administracinė kalba ir jos vartosena“ turėtų tapti visų sąmoningų administraci-nės kalbos vartotojų parankine knyga – joje rasite ir bendresnių pasvarstymų apie administracinės kalbos esmę ir jos reiškinius, ir konkrečių patarimų, kas tinka vartoti, o ko derėtų vengti rašant įvairius dokumen-tus. Knygą lengva skaityti ir patogu susirasti reikiamą kalbos reiškinį. Skaitykime šią knygą, mokykimės kal-bėti ir rašyti taisyklinga, tikslia ir aiškia administracine kalba.

Pranas Kniūkšta su savo naująja knyga

„Administracinė kalba ir jos vartosena“.



a k t u a l i j o s

Meninė ir administracinė kalba labai skiriasi pa-gal asmenų pavadinimus. Tai parodysime vienu toliau aptariamu pavyzdžiu. Yra žinomas toks meninės kalbos esmę gerai išreiškiantis pasakymas: „Kas moterį pirmas pavadino lelijėle, buvo poetas, kas taip pavadino šimta-sis – peckelis“. Čia iškeliamos dvi svarbiausios šios kalbos ypatybės: pirmoji – reikia pasakyti vaizdingai, įtaigiai, antroji – kalbėti savo žodžiais, juos pasirinkti pačiam, ne-kartoti, kas kitų pasakyta. Administracinėje kalboje viskas atvirkščiai. Čia negali būti jokių maloninių ar mažybinių įvardijimų – čia yra gyventoja, darbuotoja, direktorė, pilie-tė, asmuo, net fizinis asmuo ar ūkio subjektas. Ir būtinai turi būti vadinama taip, kaip kuriam dokumentui reikia, kaip kur nustatyta (p. 23).

Skirtingose atmainose nevienodai nusakoma ky-šio sąvoka ir su ja susiję reiškiniai. Šios reikšmės žodžių vartosena turi ne tik įdomių funkcinių ir stilistinių, bet ir iškalbingų socialinių atspalvių.

Pats žodis kyšis nesenas, šią reikšmę įgijęs tada, kai atsirado už pinigus ar kitokias gėrybes paperkamų val-dininkų. Jį sukūrė tie, kurie papirkas turėjo duoti ir buvo patyrę, kad geriausia jas „aukoti“ kišimo į kišenę būdu. Etimologinė reikšmė iškalbingai rodo reiškinio socialinę esmę.

<...>Kyšis dabar žinomas visų sričių ir stilių kalboje, visur

vartojamas maždaug ta pačia reikšme. Įdomesnis yra kitas dalykas, – kad greta kyšio, kyšio davimo, kyšininka-vimo, plačiai paplitę kiti jų atitikmenys. Atskirose srityse yra savų variantų ir jų vartojimo ypatybių, gal tik mokslo kalbai jie nebūdingi.

Paprastojoje kalboje, be kyšio, turime pakišą, papirką, dovanėlę, pyragą, dar yra paprikai, bet juos nedaug kas žino. Kyšio davimą (duoti kyšį) pakeičia veiksmažodžiai papirkti, pakišti, papyraginti, pasigerinti, pamaloninti... O tą reiškinį filosofiškai apibendrina pasakymas: Netepsi – ne-važiuosi.

Teisės ir apskritai administracinėje kalboje kaip ofi-cialus terminas yra kyšis, bet to žodžio reikšmė ir varto-sena saistoma įvairių sąlygų ir išlygų. Yra įvairių atvejų ir aplinkybių, kai kyšis jau nebe kyšis, jam randamas kitas vardas: jei duotas po „paslaugos“ – tai dovana, duotas ne valstybės tarnautojui – atlygis ar neteisėtas atlygis, paimtas tokio veikėjo, kuris „paslaugos“ negalėjo atlikti – sukčiavimas ar pasikėsinimas sukčiauti. Kitas žodis – kita ir atsakomybė.

<...>.Pastaruoju metu valdžios institucijos ir spauda apie

kyšius mažai bekalba, įsigali kultūringesnis, europiškas, kyšininkų orumo nežeidžiantis žodis korupcija. Apimda-mas visą panašių reiškinių grupę, jis leidžia kyšių atskirai nebeminėti (p. 23–24).

Į lietuvių kalbos rėmus netelpa ir jos principus griau-na moterų pavardės, turinčios vyrų pavardžių formas, pavyzdžiui: Birutė Vaitkus, Aurelija Simutis. Jos įmanomos tose šalyse, kur tokios formos pritampa prie tenykštės as-menvardžių vartojimo ir kalbos sistemos. Bet tokios lietuvių moterų pavardės Lietuvoje, lietuviškuose dokumentuose ir tekstuose, yra spjūvis į lietuvių kalbą ir veda prie nesusikal-bėjimo. Neaišku, ar tokius „Vaitkus“ ir „Simučius“ linksniuoti kaip vyrų pavardes, ar palikti nekaitomus. Kaip sakyti: Ofelija Mikutis susitiko su Aurelija Simučiu ar su Aurelija Simutis? Dar „gražiau“, jei pavardės vartojamos be vardo: Mikutis susitiko su Simutis; Perduodu Mikutis sveikinimą Simutis.

O jei moteris vis dėlto nori turėti pavardę, nerodančią jos šeiminės padėties ir žodžių darybos ryšiais nesaisto-mą su vyriška pavarde? Tokį norą įmanoma patenkinti ir nedarkant lietuvių kalbos. Moters asmenvardį galima sudaryti vyriškosios giminės galūnes -as, -is, -us pakeitus moteriškosios giminės galūne -ė: Vaitkus – Vaitkė, Simutis – Simutė, Daugirdas – Daugirdė. Kultūringos, savo kalbą ir save gerbiančios moterys taip ir elgiasi, tokius asmen-vardžius yra pasirinkusios poetės Onė Baliukonė ir Eglė Juodvalkė. Ir poetiška, ir teisiškai nieko neprikiši, o svar-biausia – kaitoma pagal lietuvių kalbos taisykles, galima žmoniškai susišnekėti: Išėjo nauja Onės Baliukonės knyga; Skaitytojai susitiko su Egle Juodvalke (p. 38–39).

Yra neveikiamųjų dalyvių, kurių apibūdinamas daiktas gali būti suprantamas ir kaip veiksmo atlikė-jas, ir kaip priemonė: įtikinamas argumentas „kuris įtiki-na“ ir „kuriuo įtikina“, įžeidžiamas straipsnis „kuris įžeidžia“ ir „kuriuo įžeidžia“, jungiamoji dalis „kuri jungia“ ir „kuria jungia“, kaltinamoji išvada „kuri kaltina“ ir „kuria kaltina“, pateisinamasis dokumentas „kuris pateisina“ ir „kuriuo pa-teisina“. Atitinkami veikiamieji dalyviai daiktą ar reiškinį nusako tik kaip veiksmo atlikėją: įtikinantis argumentas „kuris įtikina“, įžeidžiantis straipsnis „kuris įžeidžia“ ir pan. Kai daiktas ar reiškinys labiau suprantamas kaip priemo-nė, veikiamieji dalyviai netinka: apibendrinamieji teiginiai, ne apibendrinantieji; įspėjamasis raštas, ne įspėjantysis; dėstomoji nutarimo dalis, ne dėstančioji.

Veikiamieji dalyviai netinka aiškioms priemonėms nu-sakyti, jas sunku įsivaizduoti kaip veiksmo atlikėjus. Prie-monių paskirtis nusakoma neveikiamaisiais dalyviais arba daiktavardžių kilmininku: draudžiamieji, įspėjamieji kelio ženklai, ne draudžiantieji, įspėjantieji; rašomoji mašinėlė, ne rašančioji; spausdinimo mašina, ne spausdinančioji; ženklini-mo linija, gali būti ir ženklinamoji, bet ne ženklinanti ar žen-klinančioji. Tuo labiau veikiamieji dalyviai negalimi ten, kur nusakomasis dalykas su veiksmo atlikimu iš viso nesusijęs. Negali būti stovinčių bilietų ir sėdinčių vietų, vadovaujančio darbo ir vadovaujančių pareigų. Vietos yra sėdimos, bilietai – stovimi, darbas – vadovavimo, pareigos – vadovaujamo-sios arba vadovavimo. Vadovaujantys gali būti darbuotojai, na, dar gali būti vadovaujančių įstaigų (p. 204).

IŠTRAUKOS IŠ KNYGOS „Administracinė kalba ir jos vartosena“

dauGėja valstyBės tarnautojų


a k t u a l i j o s

Vyriausybė 2006 m. vasarį pritarė nutarimo projektui pakeisti iki šiol galiojusį didžiausią leistiną valstybės tarnautojų ir darbuo-tojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičių. Vyriausybės nutarimu numatyta, kad ministerijose ir įstaigose prie ministerijų ar Vyriausybės pareigybių skaičius bus didinamas 179 papildomomis pareigybėmis. Realus valdininkų skaičiaus augimas – 107 etatai, nes Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų minis-terijos pavaldžiose įstaigose pareigybių skaičius mažinamas 72.

Didžiausią Vyriausybės nutarimu leistinų pareigybių augimo dalį sudaro didinamas darbuotojų skaičius Valstybinėje mokes-čių inspekcijoje prie Finansų ministerijos (62 naujos pareigybės). Tačiau įvertinus tai, kad čia tėra buvusių pareigybių skaičiaus perskirstymas panaikinant 72 etatus Finansų ministerijos siste-mai pavaldžiose įstaigose, faktinis darbo vietų skaičius dešimčia pareigybių mažėja. Tiesa, dešimčia darbo vietų didinamas Finan-sų ministerijai leistinų pareigybių skaičius, nes šiai ministerijai pa-vestos naujos funkcijos, susijusios su 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimu. Taip pat Finansų ministerija atlieka Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavi-mo dokumento ir Sanglaudos fondo vadovaujančiosios institu-

cijos funkcijas, kurioms laiku ir nepriekaištingai atlikti nepakanka žmoniškųjų išteklių.

Be to, šiuo metu Finansų ministerija vykdo 30 valstybės biu-džeto programų, kurių vertė 4,8 mlrd. litų. Atsižvelgiant į išau-gusias vykdomų programų bei pagal šias programas vykdomų viešųjų pirkimų apimtis, Finansų ministerijos Finansų skyriuje ketinama įsteigti Viešųjų pirkimų poskyrį.

Panaikinus laivas pareigybes apskričių valstybinėse mokes-čių inspekcijose, jų sąskaita bus įsteigtos pareigybės Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kur bus steigiamas Mokesčių informacijos centras. Jo funkcijos – teikti informaciją mokesčių klausimais te-lefonu vienu trumpuoju numeriu ir vienu el. pašto adresu visoje Lietuvoje, teikti kitas paslaugas mokesčių mokėtojams.

Viešųjų pirkimų tarnyboje prie Vyriausybės šiandien esančios 42 darbo vietos pasipildys dar 27 pareigybėmis. Nuo šių metų sausio 31 dienos įsigaliojusios naujos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos šiai tarnybai numato naujas funkcijas bei išplečia da-bar vykdomų funkcijų taikymo mastą.

Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūroje bus įsteigta 15 papildomų pareigybių. Agentūra vaidina svarbų vaidmenį administruojant Europos Sąjungos paramos fondų lė-šas bei užtikrinant efektyvų jų panaudojimą didžiausią naudą visuomenei ir šalies ūkiui teikiantiems aplinkos projektams.

Valstybės garantuojamose teisinės pagalbos tarnybose dar-bo vietų skaičių leista padidinti 11, Žemės ūkio ministerijoje – 10 pareigybių. Kai kurioms kitoms ministerijoms ir įstaigoms prie ministerijų leistinų etatų skaičius didinamas tik keletu papildo-mų pareigybių.

Visuomenė labai jautriai reaguoja į valstybės įstaigo-se dirbančių darbuotojų skaičiaus didinimą. Dažniau-siai šis faktas per žiniasklaidą yra nuspalvinamas biudžeto lėšų švaistymu, nemokėjimu organizuoti darbą.

Neseniai Vyriausybei leidus Viešųjų pirkimų tar-nyba taip pat pasipildys 27 naujais darbuotojais. Ir ta proga pasigirdo svarsty-mų ir abejonių, ar reikia tai daryti. Keli Seimo nariai net pareiškė, kad specialiosios tarnybos turėtų ištirti Vy-riausybės nutarimo keisti valstybės tarnautojų ir dar-buotojų pareigybių skaičių pagrįstumą. Girdi, reikia mažinti valdininkų skaičių, o ne didinti. Kai šitai daro po-litikai, suprantama – jie nori įsiteikti rinkėjams, parodyti, jog pasisako už valstybės

lėšų taupymą ir racionalų panaudojimą. Bet dažniausiai pamirštama, kad naujų pareigybių valstybės tarnyboje atsiradimą tie patys politikai ir ins-piravo arba bent jam nesipriešino tada, kai tai buvo galima padaryti.

Šiuo atveju akivaizdžiu pavyzdžiu galėtų būti ir minimas Viešųjų pir-kimų tarnybos darbuotojų gretų padidėjimas.

Jis yra susijęs su 2005 m. gruodžio mėnesį Seime priimtu naujos re-dakcijos Viešųjų pirkimų įstatymu. Tai jau penktasis šio įstatymo pakeiti-mo variantas per jo 10 metų egzistavimo laikotarpį. Paskutinioji įstatymo redakcija pasižymi tuo, kad ji visa apimtimi atitinka Europos Sąjungos direktyvų viešųjų pirkimų klausimais reikalavimus, įteisina kai kuriuos naujus pirkimų būdus, sudaro palankias sąlygas viešųjų pirkimų centrali-zavimui, elektroninių priemonių pirkimuose atsiradimui.

Naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas žymiai išplečia ir Viešųjų pirkimų tarnybos funkcijas, todėl ir atsirado skaitlingesnio darbuotojų skaičiaus poreikis.

Jau įstatymo ruošimo etape, 2005 metų pavasarį ir vasarą, tarnyba informavo Ūkio ministeriją apie tai, kiek naujų darbuotojų reikės, jei įsta-tymo naujovės bus priimtos. Ypač buvo akcentuota, kad tuo požiūriu

bus labiausiai imlios naujos viešųjų pirkimų prevencijos ir kontrolės, tai yra vienos iš pagrindinių kovos su korupcija, funkcijos.

Įstatymą pristatančiame aiškinamajame rašte Seimui visi šie momentai buvo nurodyti. Buvo konstatuota, kad įstatymo įgyvendinimas pareikalaus papildomų biudžeto lėšų, o Viešųjų pirkimų tarnybos pasirengimui jo nuos-tatas įgyvendinti bus reikalingi papildomi darbuotojų etatai, papildomas metinis mokos fondas ir papildomos patalpos. Kartu pažymėta, kad eksper-tų vertinimais, įstatymu numatytas vien tik elektroninių priemonių viešuose pirkimuose įdiegimas leistų sutaupyti iki 10-15 procentų jiems skirtų lėšų.

Seimas, svarstydamas naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymo projektą, jo nuostatų dėl tarnybos funkcijų plėtimo nepakeitė. Atvirkščiai, ir komitetų, ir plenariniuose posėdžiuose buvo kalbama apie dar plates-nes funkcijas, ypač kontrolines. Tarnybos specialistai paskaičiavo, kad jas įgyvendinus, reikėtų be papildomų 27, dar bent 60 naujų etatų. Tačiau Seimas į naujus pasiūlymus neatsižvelgė ir priėmė įstatymo projektą tokį, koks jis iš esmės ir buvo paruoštas.

Tokiu būdu, įgyvendinant naująjį įstatymą Vyriausybė ir priėmė nu-tarimą pakeisti Viešųjų pirkimų tarnyboje valstybės tarnautojų ir darbuo-tojų skaičių, jį didinant iki 69 etatų.

Vykdant šį nutarimą jau yra paruošti naujų pareigybių veiklos apra-šymai, skelbiami konkursai joms užimti.

Tarnybos direktoriaus įsakymu vykdomas įstaigos restruktūrizavi-mas. Pagal jį didžiausi pasikeitimai numatomi Prevencijos ir kontrolės skyriuje. Į jį įsilies net 14 naujų darbuotojų. Čia šalia jau veikiančio kon-trolės poskyrio bus sukurti du nauji poskyriai – Operatyvinės kontrolės ir Prevencijos. Tai leis užtikrinti Viešųjų pirkimų įstatymu numatytą griež-tesnę ir išsamesnę jo pažeidimų bei prevencijos būklę, apimti platesnį kontroliuojamų perkančiųjų organizacijų ratą.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, išsiplėtė jos valstybinių institucijų ryšiai su ES institucijomis. Visa tai palietė ir Viešųjų pirkimų sferą. Todėl tarnyboje prieš porą metų buvo įkurtas Tarptautinių ryšių skyrius, ir jis dabar taip pat pasipildys keliais naujais darbuotojais, profesionaliai mo-kančiais užsienio kalbas.

Nauji darbuotojai įsilieja ir į Metodologijos ir mokymo skyrių, kuriam, vykdant pakeisto Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, tenka atlikti didelį darbą ruošiant naujus poįstatyminius teisės aktus, apmokant perkančių-jų organizacijų atstovus, teikiant konsultacijas.

Dar keletas naujų darbuotojų bus priimta į Informacinių technolo-gijų skyrių. Jam šiuo metu tenka kuruoti ypač atsakingą viešųjų pirkimų perkėlimo į elektroninę terpę projektą, kuris yra vykdomas panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas.

Tokiu būdu tarnybos personalo augimas yra sąlygotas Seimo pri-imto įstatymo nuostatų, o taip pat reikalavimų, kuriuos viešųjų pirkimų sistemai kelia priklausymas Europos Bendrijai.

daugėja ValStybėS tarNautojų

„VALDininKų gRETAS DiDinA ĮSTATYMAi“

Vladas Butėnas, Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės Ryšių su visuo-mene ir aprūpinimo skyriaus vedėjas

a k t u a l i j o s

Tarptautinis žodžių žodynas etiką apibrėžia kaip mokslą, tiriantį mora-lę, žmonių elgesio normų visumą. Etikos normos pa-remtos reiškinių vertinimu moraliniu aspektu: geras-blogas, teisingas-neteisin-gas, draudžiama-leidžia-ma ir t.t. Etikos normas kaip bendro pobūdžio taisykles kuria visuomenė ar jos grupės ir užtikrina jų laikymąsi autoriteto jėga. Teisės normas nustato valstybė, kuri, esant reika-lui, užtikrina prievartinį jų laikymąsi.

Poreikis ir pirmosios pastangos susieti ir spręsti etikos proble-mas valstybinėje tarnyboje teisiniu būdu pastebimi XIX a. vidury-je. 1851 m. skirtingų rasių ir tautų prieštaravimuose suformuotoje revoliucingoje JAV visuomenėje pirmą kartą priimtas įstatymas, draudžiantis valstybės tarnautojui atstovauti asmenims bylose prieš valstybę. Tų laikų įstatymai tarnautojų ir valstybės konfliktą sprendė panašiai kaip ir šiandien. Vėliau tuo pačiu keliu pasuko ir Europa. Dabar praktiškai visose Vakarų demokratijos šalyse eg-zistuoja gero administracinio elgesio kodeksai (taisyklės), regla-mentuojantys valstybės tarnautojų elgesį.

Etikos reglamentavimas šiandien

Šiuo metu Lietuvoje valstybės tarnautojų etiką reglamen-tuoja trys įstatymai, priskaičiuojama per dešimt atskirų institucijų bei organizacijų profesinių etikos kodeksų.

Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti pagrindiniai valsty-bės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principai: pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdin-gumas. Numatytos pareigos, pavyzdžiui, būti lojaliam Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, laikytis šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų veiklos etikos principų ir tai-syklių.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu siekiama užtikrinti viešųjų interesų viršenybę privačių interesų atžvilgiu. 2002 m. patvirtintos Valstybės tarnautojų vei-klos etikos taisyklės detalizuoja ir sukonkretina etikos principus.

Valstybės tarnybos įstatymas įpareigoja valstybės tarnauto-jus ne tik laikytis teisės aktuose nustatytų etikos principų ir taisy-klių, bet ir numato tarnybines nuobaudas – pastabą, papeikimą, griežtą papeikimą, atleidimą iš pareigų.

Dievo įsakymų nepakaktų

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad valstybės tarnautojų etiką reglamentuojančių teisės aktų nestokojame, o kai kas mano, jog tam visiškai pakaktų ir 10 Dievo įsakymų. Tačiau realybė kitokia. Visuomenės apklausos rodo, kad šalies gyventojai mažiausiai pa-sitiki valdžios, valdymo ir teisingumo institucijomis: savivaldybė-mis, policija, teismais, Vyriausybe ir Seimu. Tuo tarpu Danijoje ir Airijoje valdžia pasitiki 78 proc. gyventojų, Kanadoje – 74 proc., JAV – 71 proc. Žmones labiausiai piktina piktnaudžiavimas vie-šąja tarnyba, siekiant asmeninių (grupinių) tikslų, kyšių ėmimas, giminių, pažįstamų protegavimas, atsainus pareigų vykdymas, nemandagus, netinkamas elgesys.

Pasak Jolantos Palidauskaitės, KTU Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros docentės, neetiškas valdžios at-stovų elgesys kenkia valstybės įvaizdžiui, atgraso potencialius už-sienio investuotojus. Lietuvių sąmonėje tai formuoja cinišką požiūrį į valdžią, mažina piliečių saugumo jausmą, menkina valstybės tar-nautojų moralę. Etikai nusižengiančių tarnautojų veikla nepakanka-mai efektyvi: jie netinkamai naudoja visuomeninius išteklius, netei-singai elgiasi su piliečiais ir kolegomis, stokoja gerų sprendimų.

Viena pagrindinių etikos problemų Lietuvoje – kyšininkavimas. Tyrimų duomenimis, už korupciją Lietuvos gyventojams ak-

tualesnės tik mažų atlyginimų ir nusikalstamumo problemos, o įmonių vadovams – žmonių emigravimo iš Lietuvos problema. Daugiau nei pusė šalies gyventojų mano, kad korupcija šalyje per pastaruosius 5 metus labai išaugo, taip manančių vadovų yra trečdalis. Apie 75 proc. apklaustųjų teigia, kad kyšio davimas padeda spręsti problemas, ir 68 proc. pripažįsta, kad jį duotų. Įmonių vadovai principingesni – su kyšiais problemas spręstų 55 proc. respondentų.

Apklausų rezultatai skatina ryžtingas permainas

Seimo nutarimu 2002 m. buvo patvirtintas Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimo priemonių planas, kuriame numatyta priimti Politikų ir Tarnautojų elgesio kodeksus (konkretus terminas nenurodytas), taip pat parengti lydimuosius teisės aktus, siekiant suvienodinti visų asmenų, dirbančių valsty-bės tarnyboje, tarnybinės etikos pažeidimų tyrimo tvarką, atitin-kamai reglamentuoti tarnybinės etikos pažeidimų tyrimą.

Įgyvendinant minėtą priemonių planą, Ministro Pirmininko potvarkiu buvo sudaryta 18 asmenų darbo grupė iš įvairių sričių specialistų, kuriai buvo pavesta parengti Valstybės tarnautojo el-gesio kodekso projektą. Parengtas projektas buvo apsvarstytas ministerijų sekretorių pasitarime ir atsižvelgta į svarstymo metu gautas visų suinteresuotų institucijų pastabas. Projektas suderin-tas su Europos teisės departamentu prie Vyriausybės, Teisingu-mo ministerija ir Specialiųjų tyrimų tarnyba.

2003 metų gegužę minėtas projektas buvo pateiktas Vyriau-sybei, o pastaroji jį pateikė Seimui. Tarnautojų elgesio kodekso tikslas – sudaryti prielaidas tinkamai įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bei siekti ge-rinti viešąjį administravimą, didinti visuomenės pasitikėjimą vals-tybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, stiprinti tarnau-tojų autoritetą, jų atsakomybę už savo veiksmus ir atskaitomybę visuomenei ir valdžios įstaigoms, užkirsti kelią atsirasti ir plisti ko-rupcijai. Kodeksą numatoma taikyti valstybės tarnautojams, vals-tybės pareigūnams, biudžetinių įstaigų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų darbuotojams, turintiems viešojo admi-nistravimo įgaliojimus ar administruojantiems viešųjų paslaugų teikimą. Kodeksas neturėtų būti taikomas valstybės politikams, teisėjams, prokurorams, kurie turi ar rengia savo elgesio (etikos) kodeksus.

Parlamentarai Dailis Alfonsas Barakauskas ir Justinas Karosas 2003 metų rugsėjį pateikė Seimui alternatyvinį Tarnautojų elge-sio kodekso projektą. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdyje 2005 m. gruodį nuspręsta Vyriausybės pa-teiktą Valstybės tarnautojo elgesio kodekso projektą priimti už pagrindą ir pradėti jo svarstymo procedūrą, o įstatymo projektui tobulinti ir išvados projektui parengti sudaryti darbo grupę.

Nesu didelis optimistas, kad kodeksas bus priimtas šiemet, nes tai patvirtina ir Politikų elgesio kodekso priėmimo peripetijos, tačiau norisi tikėti, kad kodekso priėmimas bus svarbus žingsnis didinant visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais.

Julius JasaitisVidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjas

elgeSIo kodekSaS padIdINtų VISuomeNėS paSItIkėjImą tarNautojaIS

elGesio kodeksas Padidintų visuoMenės PasitikėjiM

ą tarnautojais

„Valstybė gali gyvuoti tik savo valdininkų moralumo dėka“. M.Zieba


lietuvos viešojo adMinistraviM

o instituto įvykių kronika


į v y k i ų k r o n i k a

pasitarimas dėl valstybės tarnautojų Įvadinio mokymo

programos

Vasario 14 d. Lietuvos viešojo adminis-travimo instituto direktorius A. Velička, Moky-mo proceso organizavimo skyriaus vedėjas A. Minkevičius ir Mokymo programų skyriaus vedėjas D. Miliauskas dalyvavo Valstybės tar-nybos departamente prie Vidaus reikalų mi-nisterijos surengtame pasitarime dėl valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikala-vimų tobulinimo. Nutarta teikti devynių turinio reikalavimų pakeitimus ir išlaikyti nuostatą, kad įvadinio mokymo pažymėjimui įgyti būtina iš-klausyti visą kursą ir išlaikyti žinių patikrinimo testą. Pritarta siūlymui, kad Įvadinio mokymo programa negali būti trumpesnė kaip 40 aka-deminių valandų.

susitikimas su Frankofonijos agentūros atstovais

Vasario 21 d. Lietuvos viešojo adminis-travimo institute įvyko susitikimas su Franko-fonijos agentūros atstovais. Aptarti prancūzų kalbos mokymo aspektai pagal pasirašytą me-morandumą „Dėl Lietuvos Respublikos valsty-bės tarnautojų prancūzų kalbos mokymo dau-giametės programos“, numatytos galimybės organizuoti laisvus kursus norintiems mokytis prancūzų kalbos.

susitikimas „kaip įsisavinti Euro-pos sąjungos struktūrinę

paramą“

Vasario 22 d. Lietuvos viešojo adminis-travimo instituto direktorius A. Velička, Tyrimų ir konsultavimo grupės vadovas R. Malkevičius, šios grupės konsultantas T. Prelgauskas dalyva-vo Vidaus reikalų ministerijos Regioninės po-litikos departamento surengtame susitikime „Kaip įsisavinti Europos Sąjungos struktūrinę paramą“. Struktūrinių fondų panaudojimo patirtimi dalijosi Portugalijos tarptautinės Frankofonijos organizacijos Prancūzų kalbos ir kultūrinės bei lingvistinės įvairovės direktorato atstovas S. Lopezas.

paroda stuDijos 2006

Vasario 23 d. Lietuvos viešojo adminis-travimo institutas LITEXPO rūmuose vykusioje parodoje STUDIJOS 2006 pristatė kvalifikacijos tobulinimo ir kitas instituto teikiamas viešojo administravimo modernizavimo paslaugas. Instituto stende buvo demonstruojami nau-jausi instituto leidiniai, pristatytas atnaujintas „Mokymo programų katalogas 2006 metams“, lankytojai galėjo plačiau susipažinti su siūlo-mais mokymo moduliais.

posėdis Finansų ministerijoje„Vidaus audito sistemos

funkcionavimo koordinavimas“

Vasario 27 d. Lietuvos viešojo administra-vimo instituto direktorius A. Velička dalyvavo Finansų ministerijoje vykusiame komisijos po-sėdyje „Vidaus audito sistemos funkcionavimo koordinavimas“, kuriame buvo pristatytos Viešo-jo sektoriaus vidaus kontrolės standartų gairės ir Metinė vidaus audito tarnybų 2005 m. veikimo viešuosiuose juridiniuose asmenyse ataskaita. Finansų ministerija rekomenduoja institutui toliau stiprinti mokymus vidaus kontrolės tema viešojo sektoriaus institucijų administracijoms, mokymų temas rengti remiantis ir Viešojo sek-toriaus vidaus kontrolės standartų gairėmis.

organizacijų lyderių mokymo programa (oLYMp–16)

Kovo 1 d. Lietuvos viešojo administravimo institute seminarus pradėjo 16 OLYMP grupė. Iki šiol mokymo programą išklausė ir baigimo pažymėjimus gavo 200 aukščiausių (18–20) ka-tegorijų valstybės tarnautojų. Programos daly-vius pasveikino instituto direktorius A. Velička, šios programos kuratorius instituto vyriausiasis konsultantas A. Arbatauskas. Pirmojo seminaro tema – „Lyderiavimas“.

tarptautinė konferencija

Kovo 6 d. Įvyko tarptautinė konferencija „Decentralizuota respublika. Prancūzijos patir-tis ir Lietuvos atvejo tyrimai“, kurią organizavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir po-litikos mokslų institutas ir Prancūzijos ambasa-da Lietuvoje. Konferencijoje dalyvavo Lietuvos viešojo administravimo instituto direktorius A. Velička ir Mokymo proceso organizavimo sky-riaus vedėjas A. Minkevičius. Pranešimus sesi-jose „Decentralizacija Prancūzijoje ir Europoje“, „Efektyvios decentralizacijos poreikis Lietuvoje“, „Prancūzijos patirtis ruošiant administracinę re-formą“ skaitė lektoriai iš Prancūzijos ir Lietuvos valstybinių bei mokslo institucijų.

posėdžiai Vidaus reikalų ministerijoje

Kovo 10, 15 d. Lietuvos viešojo adminis-travimo instituto direktorius A. Velička dalyva-vo Vidaus reikalų ministerijoje vykusiuose dar-bo grupės posėdžiuose „Veiksmų programos Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijai įgyvendinti“.

seminaras „kokybės vadyba viešajame sektoriuje“

Kovo 27 d. Viešojo administravimo insti-

tute buvo surengtas dviejų dienų seminaras „Kokybės vadyba viešajame sektoriuje“. Semi-narą, įgyvendindamas Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos nuostatas, organizavo Vidaus reikalų ministerijos Viešo-jo administravimo departamentas kartu su SIGMA (parama tobulinant vyriausybių veiklą ir valdymą Vidurio ir Rytų Europos šalyse) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros or-ganizacija. Pranešimus skaitė vieni geriausių ES mastu kokybės ekspertai iš organizacijos „Governance International“ ir praktikai, papa-sakoję apie kokybės vadybos metodų pritai-kymą savo organizacijose. Seminare pristatyti šie kokybės vadybos modeliai: BVM, ISO, EFQM, BSC – subalansuotų veiklos rodiklių sistemos ir paslaugų-piliečių chartijos. Lietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsul-tantas A. Arbatauskas bei tyrimų ir konsultavi-mo grupės vedėjas R. Malkevičius buvo kone aktyviausi seminaro dalyviai, nes institutas jau turėjo patirties įgyvendindamas tiek BSC mo-delį strateginiam planavimui nuo 2002 metų, tiek BVM modelį nuo 2005 metų.

Apie subalansuotų veiklos rodiklių taikymą valstybiniame sektoriuje skaitykite 64 p.

kolegų iš Moldovos stažuotė

Balandžio 25 d. Lietuvos viešojo adminis-travimo institute stažavosi 6 Moldovos viešojo valdymo akademijos darbuotojai. Ši stažuotė – instituto ir akademijos bendradarbiavimo, užsimezgusio vykdant plėtros ir pagalbos pro-jektą „Moldovos valstybės tarnautojų adminis-tracinių gebėjimų stiprinimas“, tąsa. Stažuotę parėmė Pasaulio bankas.

Moldovos viešojo administravimo akade-mijos darbuotojai susipažino su Lietuvos vie-šojo administravimo instituto patirtimi mokant bei konsultuojant valstybės tarnautojus, su Lietuvos valstybės tarnautojų mokymo strate-gijos įgyvendinimu. Svečiai lankėsi Valstybės tarnybos departamente bei Valstybės ir savi-valdybių tarnautojų mokymo centre „Dainava“ Druskininkuose.

Lietuvos viešojo administravimo instituto įvykių kronika


ValStybėS tarNyboS departameNto prIe VIdauS reIkalų m

INISterIjoS įVykIų kroNIka

į v y k i ų k r o n i k a

susitikimas su Lietuvos universitetų viešojo

administravimo katedrų vadovais

Vasario 7 d. Valstybės tarnybos departamento iniciatyva vyko susitikimas su Lietuvos universite-tų Viešojo administravimo katedrų vadovais.

Šiuo susitikimu siekta paskatinti glaudesnį ir konstruktyvesnį departamento tarnautojų bei vie-šojo administravimo srityje dirbančių mokslininkų bendradarbiavimą.

„Matau būtinybę Lietuvos mokslininkų pa-galba parengti išsamią, moksliniais tyrimais pa-grįstą studiją apie Lietuvos valstybės tarnybą, jos reformą, vaidmenį Lietuvos valstybės valdyme bei visuomenėje, pokyčių valdymo problemas. Daug dėmesio šioje studijoje būtina skirti ir vals-tybės tarnautojų rengimo, mokymo, karjeros bei mobilumo problemų analizei”, - sakė Osvaldas Šarmavičius, Valstybės tarnybos departamento direktorius.

Pasak jo, valstybinės institucijos ir universitetai galėtų aktyviau bendradarbiauti atliekant moks-linius tyrimus viešojo administravimo srityje, ren-giant magistrų bei doktorantų darbus bei organi-zuojant studentų praktikas.

Mokslininkai, savo ruožtu, pažadėjo pagelbėti ruošiant mokslinę studiją apie Lietuvos valstybės tarnybą, plėtoti bendradarbiavimą mokslinių dar-bų bei tyrimų srityje.

Diskusija apie rsV specialistų pro-fesinį statusą: daugiau mokymų,

daugiau reikšmės

Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, VTD vyr. specialistė ryšiams su visuomene

Vasario 7 d. Beveik 100 viešųjų ryšių specialis-tų susirinko padiskutuoti apie ryšių su visuomene (RsV) specialisto profesinį statusą Lietuvoje. Dis-kusijoje buvo išskirti 5 dažniausiai pasitaikantys RsV specialistų darbo apribojimai, ypač aktualūs

valstybės ar savivaldybių įstaigose dirbantiems tarnautojams, paprastai neturintiems galimybių derėtis dėl darbo sąlygų:

• nepakankamas vadovų išmanymas apie RsV specialistų darbą;

• numatomų funkcijų gausa; • veiklos neapibrėžtumas; • autoritariniai valdymo metodai; • organizacijų/įstaigų uždarumas. Konstatuota, kad kai kurios valstybinės institu-

cijos RsV specialistams nesudaro kūrybiškų darbo sąlygų, o veiklos rezultatus matuoja tik kiekybi-niais parametrais. Diskutuojant buvo išsakyta min-čių, kad RsV specialistas, visų pirma, yra kūrybiškas tarpininkas tarp organizacijos ir visuomenės, todėl jam neturėtų būti vienareiškmiškai taikomos ki-tiems valstybės tarnautojams kontroliuoti skirtos priemonės (pavyzdžiui, būti darbo vietoje nuo 8:00 iki 17:00 arba pildyti tradicines ataskaitos for-mas).

Renginyje, kuriame Valstybės tarnybos departa-mentui atstovavo vyr. specialistė ryšiams su visuo-mene Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, buvo ak-centuota, kad norint sėkmingai plėtoti viešuosius ryšius, yra būtina savo gretose turėti ir techninį, ir operatyvinį RsV darbuotoją, kūrėją ir vadybininką. Todėl bandant apibrėžti RsV specialisto profesinį statusą, būtina įtraukti ir technines, ir kūrybines, ir vadovavimo funkcijas.

Seminare buvo pažymėta, kad Lietuvoje skiria-mas nepakankamas dėmesys vidinei komunika-cijai, nes dominuoja vertikalūs arba hierarchiniai valdymo metodai, kuomet išorinės komunikacijos turinys dažnai priklauso nuo vadovo valios ir nėra vidinės komunikacijos rezultatas. Sprendžiant šią problemą, Jolanta Braukylienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Gyventojų informavimo tarnybos vedėja, pasiūlė valstybinėms įstaigoms rengti daugiau viešųjų ryšių apmokymų valstybės tar-nautojams, mokyti juos viešųjų ryšių pagrindų ir tiesioginio bendravimo su žiniasklaida.

Seminarą-diskusiją „Ryšių su visuomene spe-cialisto profesinis statusas Lietuvoje“ surengė Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga, bendradarbiaudama su Vilniaus universiteto Ko-munikacijos fakultetu.

Departamento direktorius dalyvavo neformaliame

ministrų susitikime Briuselyje

Vasario 9 d. Valstybės tarnybos departamento direktorius Osvaldas Šarmavičius dalyvavo Euro-pos Komisijos organizuotame neformaliame mi-nistrų susitikime Briuselyje (Belgijos Karalystė).

Susitikime buvo aptartas Europos socialinio fondo reglamento 2007-2013 m. projektas nau-jojo prioriteto institucijų ir administracinių gebėji-mų didinimui remti konvergencijos regionuose ir sanglaudos šalyse.

Pagal naująjį prioritetą teikiama parama turėtų padėti nacionalinėms, regioninėms ir vietinėms viešojo sektoriaus institucijoms ir tarnyboms tapti dar svarbesniu šių šalių narių ir regionų konkuren-cingumo, augimo ir užimtumo didinimo veiksniu.

Šis susitikimas dabartiniame Struktūrinės pa-ramos panaudojimo strategijos ir veiksmų pro-gramų rengimo etape bus naudingas planuojant veiksmus institucijų gebėjimams didinti.

VtD atstovės dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, skir-toje antikorupciniams klausimams viešajame administravime aptarti

Laimutė Butautienė, VTD direktoriaus pavaduotoja

Vasario 20 d. Valstybės tarnybos departamen-to direktoriaus pavaduotoja Laimutė Butautienė ir Organizavimo ir kontrolės skyriaus vyresnioji spe-cialistė Ieva Kromelytė Kelne (Vokietijos Federaci-ja) dalyvavo tarptautinėje konferencijoje: “Preven-cija ir kova su korupcija viešajame administravime Europoje”.

Šia konferencija siekta paskatinti Europos šalių kovos su korupcija įstaigų dialogą, apsikeisti ge-rosios praktikos pavyzdžiais, aptarti blogiausius atvejus, kurie gali nutikti keičiantis ir priimant in-formaciją dėl antikorupcinių priemonių. Taip pat siekta paskatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir iniciatyvą korupcijos prevencijos srityje.

Išsamiau apie kovą su korupcija Europos vie-šajame administravime skaitykite I. Kromelytės komentare 68 p.

Žurnalo „Valstybės tarnybos aktualijos“ steigėjai bei leidėjai

surengė diskusiją apie leidinį

Kovo 1 d. Vienintelio valstybės tarnautojams skirto specializuoto žurnalo „Valstybės tarnybos aktualijos“ steigėjai bei leidėjai apie šį leidinį ir kitas valstybės tarnyboje dirbančių žmonių infor-mavimo priemones pakvietė diskutuoti kolegas iš kitų valstybės institucijų.

Susitikimo metu diskutuota apie pastaraisiais mėnesiais išleistus atnaujintų „Valstybės tarnybos aktualijų“ numerius (Nr. 3 ir Nr. 4), išgirsta nemažai naudingų pastabų bei pasiūlymų dėl žurnalo kon-cepcijos, jo turinio.

„Mane, kaip specialistę, labiausiai domina in-formacija, pateikiama žurnalo rubrikoje „Klausiate-

valstybės tarnybos departamento prie vidaus reikalų ministerijos įvykių kronika


ValStybėS tarNyboS departameNto prIe VIdauS reIkalų m

INISterIjoS įVykIų kroNIkaį v y k i ų k r o n i k a

atsakome”, tačiau taip pat norėtųsi gauti daugiau žinių apie personalo valdymo patirtį privačiame sektoriuje, apie užsienio šalių Valstybės tarnybos modelius”, – sakė Eglė Bagdžiūnaitė, Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento direktorė.

„Būtų labai gražu, jei šis leidinys taptų šiltesnis, – teigė Gražina Urbonienė, Finansų ministerijos Personalo skyriaus vedėja. – Labai norėtųsi, kad žurnale atsirastų vieta ir gražioms tradicijoms vals-tybės tarnybos institucijose, ypatingų asmenybių karjeros istorijoms aprašyti”.

Pasak Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuo-mene skyriaus vedėjos Irinos Sklepovič, „Valstybės tarnybos aktualijos” yra tikrai labai reikalingas ir vertingas žurnalas. „Norėtųsi, kad visuomenė pa-žintų valstybės tarnautoją iš kitos – gerosios pu-sės. O tuomet, kai žmonės pradės gerbti valstybės tarnautoją, pradės gerbti ir savo valstybę”, – kalbė-jo ministerijos atstovė.

Viešųjų pirkimų tarnybos prie Vyriausybės Ryšių su visuomene ir aprūpinimo skyriaus vedėjas Vla-das Butėnas siūlė žurnale įvesti naują rubriką, ku-rioje būtų publikuojami kalbos kultūros patarimai. Pasak jo, tokių žinių dažnam valstybės tarnautojui akivaizdžiai trūksta.

„Nors Lietuvos valstybės tarnyba ir decentra-lizuota, tačiau mūsų misija – leidinio pagalba leisti kiekvienam valstybės tarnautojui pasijausti šios bendruomenės nariu”, – akcentavo Osvaldas Šarmavičius, Valstybės tarnybos departamento direktorius.

Valstybės tarnautojų gebėjimai stiprinami remiant

Es struktūriniams fondams

Kovo 6 d. Valstybės tarnybos departamento direktorius Osvaldas Šarmavičius su atstovais iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) ir Paramos fondo Europos socialinio fondo agen-tūros (ESFA) pasirašė sutartį dėl projekto, skirto stiprinti valstybės tarnautojų gebėjimus persona-lo valdymo srityje, finansavimo.

SADM ir ESFA tokias finansinės paramos sutar-tis darbo jėgos kompetencijai ugdyti yra pasira-šiusios su beveik 200 Lietuvos valstybinių ir verslo organizacijų. Sutartimis patvirtinta, jog 180 mln. Lt parama bus skirta pakelti kvalifikaciją daugiau kaip 120 tūkst. privataus ir valstybinio sektoriaus darbuotojų. 172 mln. Lt šios paramos sudaro Eu-ropos socialinio fondo lėšos, o likusius 8 mln. Lt – bendrojo finansavimo lėšos.

41 mln. Lt paramos lėšų – ketvirtadalis visos šiemet dirbančiųjų ugdymui tekusios paramos – skirta valstybės institucijų darbuotojų kvalifikacijai kelti. Iš jų 3,14 mln. Lt buvo skirta Valstybės tarny-bos departamento projektui „Valstybės tarnautojų gebėjimų stiprinimas personalo valdymo srityje“.

Planuojama, jog šis projektas pagerins valstybės tarnybos valdymą: viešojo administravimo įstaigos išmoks geriau naudotis valstybės tarnybos valdy-mo informacine sistema, kuri skirta kaupti infor-maciją, reikalingą tarnybos veiklai planuoti, orga-nizuoti, kontroliuoti ir gerinti personalo tarnybų darbą. Taip pat bus apmokyti viešojo administravi-mo įstaigų vadovai, valstybės tarnautojai, valstybės tarnautojų vertinimo komisijų nariai, viešojo admi-nistravimo įstaigų personalo administratoriai. Šio projekto dėka žymiai padidės valstybės tarnautojų gebėjimai ir žinių lygis personalo valdymo srityje.

Projekto metu bus organizuojami mokymai šiose srityse: valstybės tarnautojų ir jų tarnybinės veiklos vertinimas, mokymo poreikių nustatymas ir moky-mo planų sudarymas, valstybės tarnautojų socialinių garantijų reglamentavimas, pareigybių aprašymas, atrankos organizavimas, personalo valdymas viešojo administravimo įstaigose, valstybės tarnautojų etika.

Projekto įgyvendinimo metu numatoma ap-mokyti tarnautojus, dirbančius savivaldybių admi-

nistracijose, apskričių viršininkų administracijose, ministerijose ir įstaigose prie jų, Vyriausybės įs-taigose, Seimui atskaitingose įstaigose. Projekto trukmė – 27 mėn.

aptarta Es šalių patirtis vykdant atranką į valstybės tarnybą

Kovo 21 d. Valstybės tarnybos departamentas kartu su bendra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ir Europos Sąjungos iniciatyva SIGMA organizavo dviejų dienų tarptau-tinę konferenciją, skirtą aptarti ES šalių patirtį vyk-dant atranką į valstybės tarnautojų pareigas.

Konferencijoje savo gerosios patirties pa-vyzdžius, atrankos į valstybės tarnybą praktines procedūras ir mechanizmus, pristatė atstovai iš Lietuvos, Airijos, Portugalijos, Ispanijos, Belgijos, Prancūzijos ir ES institucijų.

„Šiuo metu Lietuvos valstybės tarnybos reforma yra įgavusi pagreitį, ir kaip tik dabar sprendžiame atrankos į tarnybą tobulinimo klausimus. Todėl šios konferencijos tema yra labai aktuali mūsų ša-liai”, – konferencijos atidarymo kalboje sakė Ginta-ras Jonas Furmanavičius, vidaus reikalų ministras.

„Mes siekiame sukurti viešą ir nešališką atrankos į valstybės tarnautojo pareigas sistemą. Norime paskatinti į šią tarnybą ateiti daugiau išsilavinusių, kompetentingų žmonių, galinčių dirbti efektyviai, todėl privalome tobulinti dabar esančias pre-tendentų atrankos procedūras”, – sakė Osvaldas Šarmavičius, Valstybės tarnybos departamento direktorius.

Konferencijoje dalyvavo ES valstybių ekspertai, Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijų ir įs-taigų vadovai, personalo atrankos srityje dirban-tys specialistai, Seimo nariai, Valstybės tarnautojų profesinės sąjungos atstovai. Lietuvos viešojo administravimo institutui konferencijoje atstova-vo direktorius Alfonsas Velička, Mokymo progra-mų rengimo skyriaus vedėjas Dainius Miliauskas ir vyriausiasis instituto konsultantas Artūras Arba-tauskas.

Plačiau apie šią konferenciją skaitykite žurnalis-tės Jolantos Tamošaitytės reportaže 60 p.

seminaras, skirtas aptarti kokybės vadybos problematikai viešajame

sektoriuje

Birutė Česnulevičienė, VTD direktoriaus pavaduotoja

Kovo 27 d. Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pavaduotoja Birutė Česnulevičienė bei Mokymo ir vertinimo skyriaus vedėjo pava-duotoja Jurgita Deveikytė dalyvavo dviejų dienų seminare “Kokybės vadyba viešajame sektoriuje”.

Šio renginio metu dalyviai buvo supažindinti su šiuo metu viešajame sektoriuje naudojamais koky-bės vadybos metodais, kokybės valdymo viešajame sektoriuje problematika. Buvo pristatyti ir aptarti viešųjų paslaugų kokybės gerinimo būdai, patei-kiant konkrečius jų praktinio taikymo pavyzdžius.

Jurgita Deveikytė, VTD Mokymo ir vertinimo skyriaus

vedėjo pavaduotoja

Seminarą organizavo Vidaus reikalų ministerija kartu su SIGMA, bendros Europos Sąjungos ir Eko-nominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaci-jos (OECD) iniciatyvos, ekspertais.

Valstybės tarnybos departamento tinklalapis sulaukė 100.000 lankytojo

Balandžio 27 d. Valstybės tarnybos departa-mento tinklalapis, startavęs 2005 m. liepą, sulaukė 100.000 lankytojo.

Departamentas sukūrė interneto svetainę siek-damas informuoti visuomenę bei suteikti žmo-nėms kuo daugiau naudingos informacijos apie valstybės tarnybą.

„Stengiamės, kad ši svetainė taptų operatyvios informacijos šaltiniu viešojo administravimo, vals-tybės tarnybos įstaigoms ir tarnautojams. Džiau-giamės, kad mūsų tinklalapyje daug naudingos medžiagos randa ir akademinė visuomenė, viešąjį administravimą studijuojantys studentai”, – sakė Osvaldas Šarmavičius, Valstybės tarnybos depar-tamento direktorius.

Violeta KaraliūnaitėŽurnalistė

Ilgametės tarnybos

receptas – IšlIktI

žmogumI bet kurIoje sItuacIjoje

k a r j e r a


Keturiasdešimt dvejų Lietuvos Respublikos Teisingumo viceminis-tras Gintaras Švedas valdininko ke-lią pasirinko prieš gerą dešimtmetį. Perspektyvus jaunas teisininkas tu-rėjo vos šešias valandas apsispręsti – užimti siūlomas aukštas pareigas ar ir toliau likti dėstytojauti Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Besi-keičiant valdžioms p. Švedo vėlesnis darbdavys, tuometinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Jonas Prapiestis, buvo paskirtas Tei-singumo ministru. Tad jaunas vyras il-gai nedvejojęs pasekė jo pavyzdžiu ir užėmė itin atsakingas pareigas: “Čia likimas, ir neperspėjus pasirodžiusi laimė. Jonas Prapiestis buvo mano studijų darbo vadovu, vėliau pasi-kvietė dirbti į teisės komitetą Seime, o 1993 metais per 6 valandas apsi-sprendžiau kartu dirbti ir ministerijo-je. Jaunystė – kvailystė“, – juokauja viceministras.

Darbui privačiojekompanijoje – ne

Trylika metų valdišką darbą ir at-sakingas pareigas užimantis p. Švedas ne kartą sulaukė pelningų pasiūlymų dirbti privačiose užsienio ir Lietuvos kompanijose. Tačiau Vilniaus uni-versiteto Teisės fakultete dėstantis viceministras siūlomais gerokai di-desniais pinigais nesižavi. „Per tuos

metus, kai trinu šitą kėdę, visi manęs klausia, kodėl nesirenku privataus darbo, nevažiuoju tobulintis ir dirbti į užsienį. Atsakyti į tai sudėtinga, ne-galiu vienareikšmiškai patikinti, kodėl vis dar dirbu tai, ką pradėjau prieš gerą dešimtmetį. Greičiausiai esu sės-lus žmogus, ir šis darbas man patin-ka. Įstatymai, jų subtilybės, pavaldžių teisėsaugos įstaigų priežiūra. Ne dar-bas – o malonumas“, – dėsto Gintaras Švedas.

Viceministras, baigęs teisės stu-dijas, gilinosi į baudžiamosios teisės subtilybes. Jis sako, esą privačiame versle pagal profesiją dirbti negalėtų, o eiti teisėjauti ar ginti nukentėjusių-jų ir kaltinamųjų interesus – ne jam: „Dirbdamas bet kokį darbą žmogus turi jausti pasitenkinimą. Nors ma-nau, kad esu neblogas baudžiamosios teisės specialistas ir kartais net pajuo-kauju, kad galėčiau padėti ne vienam įkliuvusiam į bėdą, teisiškai spręsti

k a r j e r a


žmogaus likimą – ne man. Negaliu pri-imti vienareikšmiško nuosprendžio, nulemsiančio kažkieno likimą. Todėl šiandien man daug mieliau dėstyto-jauti ir dirbti Teisingumo ministe-

rijoje“. Viceministras sako negalėtų dirbti ir privačioje bendrovėje, net jei jai reikėtų bau-džiamosios teisės speci-alisto: „Ginti nešvarius sandorius būtų neetiška. Geriau savo darbo laiką ir visas jėgas skirti kam, kitam“, – sako vicemi-nistras.

Pareigūnas tikina niekada dar nėra pa-sinaudojęs tarnybine padėtimi gelbstint kitų

žmonių kailį. Tai ne jam. „Nesiruo-šiu keisti darbo, tačiau ir nesilaikau šio posto įsikabinęs dantimis. Nors ministerijoje jau esu laikomas sen-buviu, bet pasikeitus valdžioms gali pasikeisti ir darbas. Niekas nuo to neapdraustas. Kol kas džiaugiuosi ir

didžiuojuosi, kad šios pareigos man teikia vidinį pasitenkinimą. Be abejo, dar labiau džiaugiuosi dirbdamas to-kiame kolektyve, kur supras ir bėdai užklupus, ir kartu su tavimi pasimo-kys padarius vieną ar kitą klaidą“, – atvirauja pašnekovas.

mažiausiai dėmesio – šeimai

Kartu su žmona Gintaras Švedas augina dvi dukras. Jaunylei Gintarei vos treji. Dažnai iki išnaktų darbe triū-

siantis tei-singumo vi-ceministras n a m u o s e retas sve-čias. „Būna

dienų, kai išeinu į darbą mergaitei dar miegant, o kai grįžtu, ji jau vėl būna savo lovelėje. Todėl visą laisvą laiką stengiuosi skirti šeimai“.

Neskaičiuoti darbo valandų p. Švedas įprato vos pradėjęs dirbti Tei-singumo ministerijoje. Jaunas vyras šį svarbų postą užėmė pereinamuoju šaliai laikotarpiu, kai buvo ruošiama Lietuvos teisinės sistemos reforma, todėl 29 metų teisininkas ministeri-

joje praleisdavo po kelioliką valandų kasdien. „Krūvis buvo milžiniškas, pyko žmona, namuose augo maža dukra. Tačiau šiandien visiškai nesi-gailiu darbui atiduoto laiko. Didžiuo-juosi tuo ir tikiu, kad ateityje turė-siu ką papasakoti savo anūkams“, – tvirtina teisininkas. Nuolat su ko-lektyvu bendraujantis vyras tikina geriausiai pailsintis ištikimų draugų kompanijoje.

Vengiantis triukšmingų vakarėlių Gintaras Švedas didžiuojasi, kad praė-jus keliolikai metų po studijų baigimo bičiuliai liko tie patys: „Nieko nėra geriau už poilsį sodyboje, kai aplink ištikimiausi žmonės, šeima. Mėgstu pagulėti po medžiu ir apgalvoti dar-bus. Eiti į masinius renginius – ne man. Kai kasdien pabendrauji su keliasde-šimt žmonių – namie norisi ramybės. O geriausia ramybė – šeima. Norisi pri-vatumo“.

žalią šviesą jauniemsspecialistams

Tik baigęs studijas Gin-taras įsidarbino Seime. Jaunam specialistui tuomet atrodė, jog valdininkų duo-na ne tik gerai apmokama, bet ir labai lengva. „Buvau įsitikinęs, kad valstybės tar-nautojai nieko nedirba, ir už tai dar gauna pinigus. Tačiau užteko pusę metų padirbėti Teisingumo ministerijoje, ir supratau labai klydęs. Kol gyveni už valdžios mecha-nizmo ribų, viskas piešiama kitomis spalvomis, o pradė-jus dirbti supranti, kad nauji įstatymai, įtemptas darbas šaliai reikalauja labai daug pastangų“.

Greitai karjeros laiptais užkopęs teisininkas ir šian-dien susilaukia užsienio ko-legų patarimų. „Svečių šalių teisininkai džiaugiasi, kad valdiškose įstaigose daugėja jaunų specialistų. Kai tau 25,

negalvoji apie užklupsiančius sunku-mus. Eini į priekį, siūlai naujas idė-jas, dirbi ir kartais nė nesitiki ypatin-go įvertinimo. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje pamažu atsinaujina susta-barėję valdiškų įstaigų kolektyvai, jauni žmonės siekia užsibrėžtų tikslų

Kai kasdien pabendrauji su keliasdešimt žmonių – namie norisi ramybės.

ir nenusivilia, jei kas nepasiseka“, - tikina viceministras.

Anot pašnekovo, jaunas specialis-tas, užėmęs atsakingą postą, dažnai elgiasi itin drąstiškai. Viceministras prisiminė, jog tik pradėjus darbą mi-nisterijoje daug kas jam atrodė tik juoda arba balta. Jaunas specialistas nematė kompromiso ir ėjo savo užsi-brėžto tiks-lo link. Tačiau kas-dien su Vil-niaus uni-v e r s i t e t o studentais b e n d r a u -jantis teisi-ninkas pastebėjo, jog populiarią spe-cialybę studijuoti pasiryžę studentai kartais stipriai nusivilia: „Yra jaunų žmonių, kurių man tikrai gaila. Pasi-rinkę profesiją, kuri jiems visai ne-tinka, tikisi, kad uždirbs milijonus. Bet taip nėra. Aš tikiu, kad ateityje įstaigos darbuotojus rinksis atsakin-giau. Nes specialisto kvalifikacija – le-miamas gero darbo aspektas“, – sako Gintaras Švedas.

negalima klijuoti etikečių

Jau studijuodamas penktame kur-se Gintaras Švedas buvo pakviestas dėstyti į Vilniaus universitetą. „Tuo-met galvojau, kad tai pats geriau-sias darbas, kokį tik galėčiau dirbti baigęs moklus. Jokių minčių apie valdišką darbą nebuvo. Baigiau stu-dijas kaip tik nepriklausomybės prie-šaušryje, ir mokslinė karjera buvo mano svajonė“. Viceministras teigia niekada nesivaikęs greitai ir nesun-

kiai uždirbamų pinigų. O į politiką ar valdžios įstaigas svajojančius pa-tekti studentus kiek apramina: „Man gaila tų jaunų specialistų, kurie tik pradėję darbą valdiškose įstaigose užsitarnauja korumpuoto, nesąži-ningo, pikto valdininko etiketę. Pas-kutiniuoju metu, kai šalį krečia vie-nas už kitą garsesni skandalai, bet

kas, dirbantis ministerijoje, Seime, savi-v a l d y b ė s e , jaučiasi ne kaip. Trūks-ta tos vidinės drąsos ir atsa-komybės kie-

kvienam prieš save ir prieš kitus“.Viceministras įsitikinęs, jog ne-

galima visų valstybės tarnautojų vertinti pagal vieną griežtą kriteri-jų. Anot pareigūno, kas leidžiama ministrui – neleidžiama skyriaus ve-dėjui. „Gero valdininko savybės taip pat turi būti atitinkamos užimamos pareigoms. Vienoks tu turi būti, jei esi paprastas sraigtelis, ir visiškai kitoks, jei nuo tavęs priklauso dau-gelio likimas, gera dar-bo aplinka ir priimami sprendimai. Svarbiausia – būti žmogumi ir juo išlikti bet kokioje situa-cijoje nebijant pareikšti ir apginti savo nuomo-nės!“.

pateisina dovanėlesmedikams

Vilniaus universitete ir Teisingumo ministerijoje pagarsėjęs kaip itin sąži-ningas ir griežtas specialistas, Gintaras Švedas prasitaria žinantis, už ką paval-diniai ir studentai jo privengia. „Pir-miausia informuoju savo studentus, jog manęs papirkinėti prieš egzaminus neverta. Juo labiau nesuprantu tų pi-liečių, kurie neša kyšius valdininkams“, – piktinosi viceministras. Pareigūnas tikina, jog eidamas savo pareigas dar nesulaukė interesanto, kuris už konsul-taciją ar kokį darbą pasiūlytų piniginį atlygį: „Pagalvokim, ką Teisingumo vi-ceministras galėtų padaryti, kad būtų pasiūlytas kyšis? Rengiam įstatymų pro-jektus, bet be mūsų juos tvirtina dar keli šimtai žmonių. Į siūlantįjį atlygį

pasižiūrėčiau taip keistai, kad žmogelis suprastų, jog jam ne viskas tvarkoje“,– ironizuoja viceministras. „Aš ir studen-tams sakau: nesmerkiu žmogaus, jei ateina nemokėdamas ir neišlaiko eg-zamino, bet nešti kyšį ir taip bandyti praslysti – žema. Taip pat žema ir nusi-rašinėti“,- tikina teisės dėstytojas.

Beje, p. Švedas prisipažįsta, kad ne kartą ėjo į gydymo įstaigą neši-nas dovanų maišeliais. „Nevadinu to kyšio davimu. Taip atsidėkojau už suteiktą pagalbą man ar mano arti-miesiems“,– teisinosi viceministras. Jo požiūris į dovanas medikams pa-kankamai švelnus. „Tai mano pagar-ba, padėka už žmonių kvalifikaciją. Vienam daktarui netgi teko argu-mentuoti, kodėl jis turi paimti do-vaną. Sakiau, kad aš esu teisininkas, ir tai nėra kyšis. Tokiu atveju buvau net pasirįžęs mesti darbą ir prirei-kus ginti jį teisme kaip advokatas“,– juokauja viceministras. Pašnekovas patikino, jog dažniausiai medikams atsidėkoja ne pinigais vokelyje, bet brangiomis dovanomis ar gražia gė-lių puokšte.

„Tačiau jei medikai už savo dar-bą iš pacientų reikalauja atlygio – tai yra nepateisinama. Tačiau ne paslap-tis, Lietuvoje gyva prieš keliasdešimt metų susiformavusi padėkos medikams tradicija. Daktarams lašinių, kiaušinių ar pieno nešdavo beveik kiekvienas pacientas“, - prisimena p. Švedas. Ir čia pat pabrėžia, jog už kyšininkavimą valstybinėse įstaigose turi būti griež-tai baužiama.

k a r j e r a


Teisingumo viceministras G. Švedas Seimo tribūnoje. 1999 m. kovo 10 d. (Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.)

Tuometiniai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai A. Sakalas ir R. Šukys ir teisingumo viceministras G. Švedas spaudos konferencijoje ”Teisinės sistemos pasiekimai ir problemos”. 2003 m. vasario 3 d. (Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.)

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje pa-mažu atsinaujina sustabarėję valdiškų įstaigų kolektyvai, jauni žmonės siekia užsibrėž-tų tikslų ir nenusivilia, jei kas nepasiseka.

k a r j e r a


biurokratijaklestės ne amžinai

Trylika metų valstybės tarnyboje aukštas pareigas užimantis Gintaras Švedas pripažįsta įžvelgiantis neefek-tyvaus šalies valdymo požymių. Anot pareigūno, dėl biurokratijos ir valdi-ninkų nekompetencijos susiklosčiusi situacija tik dar labiau skatina šešė-linį bendardarbiavimą. „Sau ar savo verslui naudos ieškantis žmogus mūsų

sistemoje ras kelią, kaip apeiti galio-jančius įstatymus ir vienam biurokra-

tui nunešus vokelį sulaukti reikiamo rezultato. Tai ne-pateisinama. Esu įsitikinęs, jog kyšį gali paimti tik itin nekompetentingas pareigū-nas. Deja, tokių Lietuvoje kol kas nemažai“,- apgai-lestauja teisingumo vice-ministras.

Jo manymu, palaips-niui pereinama prie efek-tyvesnio šalies valdymo modelio. Senus biurokra-tus keičia nauji, patyrę, jauni specialistai, kurie

dar dega, trykšta entu-ziazmu. „Dažnai girdžiu pagrūmojimus, jog valdi-ninkai nė piršto nesuge-ba pajudinti, o pas juos atėjus su prašymu sulau-ki tik siuntinėjimo nuo vieno stalo prie kito. Net ir teisingumo ministeri-joje tokių nesusipratimų dar pasitaiko. Tačiau ir vėl susiduriame su ta pačia problema – nema-loniai klientą sutinka ir jo bėdas į stalčių sukiša

tik nekvalifikuoti darbuotojai. Tokias rakštis valdiškose įstaigose būtina šalinti“, – kategoriškai kalba pašne-kovas.

Darbai valdiškose įstaigose ge-rai bus atliekami tik tada, kai dar-niai dirbs visas valdžios mechaniz-mas. „Kol kas matome tik tas klai-das, kurias daro aukščiau sėdintieji.

Tačiau jei visi kartu dirbsime tą darbą, kuris mums priklauso – nesusipratimų ir klaidų visoje šalyje bus mažiau. Aš tuo tikiu“, – optimistiškai užbaigia pa-reigūnas.

Apvaliojo stalo diskusija ”Narystės ES iššūkiai teisin-gumo ir vidaus reikalų srityje, Lietuvos pasirengimas juos priimti”. Iš kairės: Policijos generalinis komisaras V. Grigaravičius, tuometinis vidaus reikalų viceministras Z. Kazakevičius, teisingumo viceministras G. Švedas. 2004 m. gegužės 4 d. (Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.)

Gintaras Švedas

Gimė Vilniuje, 1964 m. vasario 8 dieną.

1989 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.

1989 m. pradėjo dėstyti baudžiamąją teisę ir bausmių vykdymą Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

1990-1993 m. dirbo parlamento Teisės ir teisėtvarkos komiteto patarėju.

1993 m. apsigynė socialinių mokslų (teisės) daktaro disertaciją.

1993 m. paskirtas Teisingumo ministerijos viceministru. Šias pareigas eina iki šiol.

Yra paskelbęs virš 30 mokslinių straipsnių baudžiamosios teisės, kriminologijos, žmogaus teisių ir laisvių bei bausmių

vykdymo klausimais, taip pat yra baudžiamosios teisės vadovėlių bendraautorius ir keleto monografijų autorius.

Dovanų gydytojams

nevadinu kyšiu.

Teisės ir teisėtvarkos komitetas kartu su Seimo Europos informacijos centru surengė atvirą diskusiją “Europos Sąjungos teisinis bendradarbiavimas baudžiamose bylose. Lietuvos bendradarbiavimo su Europolu ir Eurojustu patirtis ir ateities perspektyvos”. Iš kairės: teisingumo vice-ministras G. Švedas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas ir Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamen-to prokuroras R. Tilindis. 2005 m. gegužės 25 d. (Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.)

k a r j e r a


viešojo adMinistraviM

o aBsolventai sėkMinGai įsidarBina

Brigita PaulikienėMykolo Romerio universiteto Karjeros centro karjeros konsultantė

Viešojo administravimo stu-dijų programos absolventai gali dirbti valstybės tarnauto-jais ir siekti karjeros ministerijo-se, ministerijoms pavaldžiose įstaigose, departamentuose, savivaldybėse ir kitose viešojo sektoriaus institucijose. Jie taip pat gali sėkmingai dirbti valsty-binių ir privačių įmonių vadybos sektoriuje. Mykolo Romerio uni-versitete itin daug viešojo admi-nistravimo krypties magistran-tūros studijų programų ir spe-cializacijų: savivaldos institucijų administravimas, elektroninės valdžios administravimas, svei-katos apsaugos įstaigų adminis-travimas, švietimo įstaigų admi-nistravimas, aplinkos apsaugos politika ir administravimas, veik-los auditas ir kt. Baigusieji šias studijų programas yra aukštos kvalifikacijos specialistai, išma-nantys tam tikros srities veiklos ir valdymo ypatumus.

tinkamas pasirengimas

Mykolo Romerio universiteto vizija ir keliami tikslai yra tiesiogiai susiję su aukšta studijų kokybe, o ją užtikrina teigiami Lietuvos ir užsienio ekspertų įvertinimai. Tai lemia galimybes ir padeda la-vinti studentų gebėjimus geriau prisitaikyti konkurencingoje dar-bo rinkoje. Viena iš universiteto

VIešojo admINIStraVImo abSolVeNtaI SėkmINgaI įSIdarbINauNIVerSIteto abSolVeNtų įSIdarbINImo aNalIzėS rodo, kad jIe paSIreNgę koNkureNcINgaI darbo rINkaI

viešojo adMinistraviM

o aBsolventai sėkMinGai įsidarBina

k a r j e r a


Karjeros centro veiklos krypčių – koordinuoti ryšius su absolventais, analizuoti darbo rinkos tendencijas. Nuolat palaikant ryšį su absolventais, yra rengiamos apklausos, domimasi jų darbo paieškos patirtimi, profesine karjera. Jau keleri metai Karjeros centro atliekamų universiteto absolventų įsidarbinimo analizių rezultatai rodo tinkamą absolventų pasirengimą darbo rinkai.

2004 m. ir 2005 m. laidų viešojo administravimo baka-laurų absolventų įsidarbinimas – 96 proc. Likę 4 proc. nedir-ba daugiausia dėl objektyvių priežasčių: prižiūri vaiką, nese-niai grįžo iš užsienio šalies. Dauguma absolventų įsidarbina viešojo sektoriaus institucijose: Valstybinėje mokesčių ins-pekcijoje, „Sodroje“, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, policijoje, savivaldybėse, įvairiose viešosiose įstaigose. Kiti respondentai dirba privačiajame sektoriuje vadovais, vady-bininkais, administratoriais. 15 proc. 2005 m. laidos absol-ventų yra išvykę į užsienio šalis. Daugelis studijuoja Didžio-sios Britanijos, Prancūzijos universitetuose.

2006 m. vasario mėn. buvo atlikta 2005 m. laidos magistrų įsidarbinimo analizė. Apklausti 179 absolven-tai, baigę viešojo administravimo studijų krypties prog-ramas. Rezultatai atskleidė, kad 99 proc. respondentų turi darbus. Likęs 1 proc. – absolventės, kurios apklau-sos atlikimo savaitę nedirbo, nes augino vaikus. Palygin-ti su 2004 m., dirbančių absolventų padaugėjo 4 proc. (2004 m. dirbo 95 proc. respondentų). Darbovietės la-

bai įvairios: dauguma respondentų (54 proc.) įsidarbino viešajame sektoriuje: ministerijose (Vidaus reikalų, Kraš-to apsaugos, Sveikatos apsaugos), Seime, teisme, Kalė-jimų departamente, Statistikos departamente, muitinė-je, Valstybės kontrolės įstaigose, „Sodroje“, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, policijoje, savivaldybėse ir kt.

Privačiajame sektoriuje (bankuose, telekomunikacijų bendrovėse, kitose privačiose įmonėse) vadovais, vady-bininkais dirba 43 proc. respondentų. Tai paneigia nere-tai girdimus priekaištus, esą universitetų absolventams stinga praktinių įgūdžių dirbti privačiajame sektoriuje. Tiesa, nemažai jaunimo dirbo dar studijuodami, o įgiję magistro diplomą kai kurie absolventai būtų linkę siekti karjeros valstybės tarnyboje, nes su ja siejo savo ateitį rinkdamiesi viešojo administravimo studijų kryptį.

Mykolo Romerio universitetas palaiko ir plėtoja ry-šius su socialiniais partneriais (Vidaus reikalų ministe-rija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos viešojo administravimo institutu, Lietuvos savivaldybių asociacija ir kt.), siekdamas derinti būsimų specialistų ir potencialių darbdavių poreikius. Bendradarbiaudamas su socialiniais partneriais, Karjeros centras rengia susiti-kimus, konferencijas, seminarus karjeros ir įsidarbinimo klausimais. Renginių tikslas – supažindinti studentus su karjeros galimybėmis, darbdavių reikalavimais darbuo-tojams, specialistų profesine patirtimi.

2005 m. Viešojo administravimo bakalaurų pasiskirstymas pagal darbovietes, proc.(N = 47)

2005 m. Viešojo administravimo magistrų pasiskirstymas pagal darbovietes, proc.(N = 177)

Esminis klausimas, kuris vis dažniau užduodamas kalbant apie „užsakomąją“ žiniasklaidą ir žurnalistiką – kaip vertinti šį reiškinį? Vertinimas yra paprastas – jei bet koks asmuo, verslo įmonė, politinė partija ar valstybinė institucija sumoka pini-gus ar bet kokia kita forma atsiskaito su visuomenės informa-vimo priemone už joje išspausdintą ar transliuotą informaciją – tai yra reklamos pateikimas.

Šią paslaugą reglamentuoja Reklamos įstatymas ir jame išdėstyti principai. Jų yra tik du. Reklama turi būti: 1) padori ir teisinga; 2) aiškiai atpažįstama.

Viena svarbesnių nuostatų – klaidinanti reklama yra drau-džiama. Paslėpta reklama – taip pat draudžiama. Reklama turi būti aiškiai atpažįstama pagal pateikimo formą. Jei tikėtina, kad reklamos vartotojai visuomenės informavimo priemonė-je skleidžiamos reklamos dėl jos pateikimo formos gali ne-

atpažinti, tokia reklama turi būti pažymėta žodžiu „Reklama“. Apmaudu, kad iki šiol reklamos įstatymas nereglamentuoja politinės ir socialinės reklamos bei skelbimų, nesusijusių su komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla. Kodėl? Tai – klausimas įstatymų leidėjams.

Kiek šiandien visuomenės informavimo priemonių ir re-klamos užsakovų laikosi svarbiausių reklamai taikomų princi-pų? Tai puikiai iliustruoja laikraščio „Žurnalistų žinios“ atliktas eksperimentas.

Kolegos iškėlė keletą aktualių klausimų. Ar iš tiesų regioni-niuose laikraščiuose daug paslėptos reklamos ir užsakomųjų straipsnių? Ar įmanoma nupirkti žurnalisto pavardę?

Buvo atliktas nedidelis eksperimentas. Paskambinta į de-šimties rajoninių laikraščių redakcijas ir, prisistačius reklamos agentūros atstove, paprašyta išspausdinti reklaminį straipsnį

be užsakymo numerio (tai toks sutartinis žen-klas, kuris niekur nereglamentuotas, tačiau praktikoje dažnai taikomas nenorinčiųjų ra-šyti žodžio „Reklama“, bet nenorinčių ir slėpti reklamos). Pažadėta užsakyti puslapio dydžio straipsnį apie draudimo bendrovę.

Rezultatais stulbinantys: aštuoni iš dešim-ties laikraščių be didelių įkalbinėjimų sutiko spausdinti reklamą be užsakymo numerio, t. y. nepažymėdami, kad už tekstą sumokėta. Trys iš dešimties redakcijų sutiko „parduo-ti“ net žurnalisto pavardę, viena iš jų pasiūlė atsiųsti savo žurnalistą paimti interviu apie draudimo bendrovę.

kodėl reklama dangstoma už-sakomaisiais straipsniais ir žurna-listų pavardėmis?

Dažnai teigiama, kad užsakomųjų straips-nių atsiradimą laikraščiuose lemia begalinis noras pasipelnyti bet kokia kaina. Neretai tai yra pagrindinė redakcijos politika. Tačiau to nereikėtų toleruoti. Tokia politika – nepatei-sinama. Visuomenės informavimo įstatymas aiškiai pažymi, kad redakcinis ir reklaminis tu-rinys turi būti aiškiai atskirti. Žurnalistus ir lei-dėjus tai daryti įpareigoja ir jų etikos kodeksas. Redakcijos, kurios sutinka parduoti žurnalistų pavardes, mąsto netoliaregiškai, nesirūpina žurnalistų ir redakcijos reputacija.

Paslėpta reklama, reklaminių straipsnių su žurnalistų pavardėmis spausdinimas veda prie žurnalistikos nykimo ir mažėjančio visuo-menės pasitikėjimo šia profesija.

Aišku, laikraščio ploto pirkimas yra nor-malus komercinis sandėris. Redakcija parduo-da skaitytojų dėmesį. Reklama, kurios forma – straipsnis, yra normali reklama. Tačiau ji bū-

užSakomIejI StraIpSNIaI kaIp NupIrkta meIlė

r y š i a i s u v i s u o m e n e

užsakoMieji straiPsniai kaiP nuPirkta M

eilė

Dainius RadzevičiusLietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas



užsakoMieji straiPsniai kaiP nuPirkta M

eilė

tinai turi būti pažymėta. Svarbu paskelbti, kad reklama nėra redakcijos autorinis darbas. Žurnalistas negali rašyti savo pa-vardės prie užsakomojo straipsnio.

visuomenė pastebi paslėptą reklamąTyrimai rodo, kad skaitytojai geba atpažinti reklaminius

tekstus, todėl laikraščiai rizikuoja prarasti skaitytojų pasiti-kėjimą. Skaitytoją galima apgauti vieną kartą, antrą kartą jis nebeskaitys.

Rinkos analizės tyrimo grupė RAIT 2005 metų balandį atli-ko įdomią apklausą. Jos rezultatai atskleidė, kad net 42,5 proc. respondentų pastebi tokią užsakomąją informaciją, kitaip ta-riant, paslėptą reklamą. Pusės apklaustųjų nuomonė visada arba dažniausiai dėl to blogėja. Maždaug 64 proc. apklaus-tųjų nurodė, kad jie iš turinio arba dažniausiai kitų dalykų nu-mano, kas yra užsakovas.

Įdomiausias tyrimo rezultatas: į klausimą, kokią nuomonę apie užsakovą padarė paslėptas užsakomasis straipsnis, dau-giau nei 60 proc. respondentų atsakė, kad arba visais atvejais, arba dažniausiai nuomonė blogėja.

vietoje pasiūlymųPinigai gali daug. Tačiau juos reikia leisti protingai. Geriau-

sia atskirti perkamus produktus (reklamą) nuo informacijos. Ne tik todėl, kad žmonės pastebi paslėptą reklamą. To reika-lauja elementari pagarba demokratinės visuomenės princi-pams ir bendražmogiškoms vertybėms – meluoti ar slėpti tiesą yra mažų mažiausiai nepadoru.

Taip pat galima konstatuoti: silpni politikų, valdžios ins-titucijų ar verslo kompanijų viešųjų ryšių specialistai bando lengviausiu keliu įsiteikti savo bosams pirkdami reklaminį plotą žiniasklaidoje, užpildydami jį pseudo žurnalistikos pro-dukcija. Taip neva pavyks skurti teigiamą įvaizdį? Tačiau prak-tika parodo, kad labiau apsimoka investuoti į geras idėjas, ne-tradicines prezentacijas, gerą visuomenės informavimo kul-tūrą. Kitaip tariant, norint užkariauti moters širdį, reikia dėl jos kovoti dėmesiu, gėlėmis, romantiškais pasimatymais ir Dievai žino kokiomis dar išmonėms. Nupirkta meilė niekuomet ne-atstos tikrų santykių. Tas pats pasakytina ir apie santykius su žiniasklaidos priemonėmis.

nomeda Barauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Informacijos ir ryšių su visuomene sektoriaus vedėja

Pratęsdama straipsnio autoriaus mintį apie meilę, norėčiau paprieštarauti gerai žinomo prancūzų rašytojo žodžiais: meilė trunka trejus metus. Taigi ji ilgalaikiškumo negarantuoja. Pinigai – didesnė garantija.Čia, žinoma, juokais. Kita vertus, iš savo patirties galiu pasakyti, kad nors organi-zuoti įstaigos ir visuomenės komunikaciją neturint tam pinigų tikrai įdomu ir labai kūrybinga, vis dėlto, į tuos laikus grįžti nenorėčiau. Pirmiausia todėl, kad ši veikla be cento kišenėje neužtikrina sistemiš-kumo. Jei įtikinai žurnalistą ar redaktorių, kad tavo siūloma tema svarbi piliečiams – vieną straipsnį jau laimėjai. Ar tai bus in-

formacija, ar jos interpretacija, kitas klau-simas. O juk valstybės institucijos privalo pilie-čius informuoti apie rengiamas progra-mas, svarstomus dokumentų projektus, paslaugas, konkursus ir pan. – teikti in-formaciją „iš pirmų lūpų“, kurią žurnalistai apibūdina kaip neįdomią, nors ir svarbią. Tokia informacija reitingų nepakels, ir da-bar jau tarsi susiklostė tradicija, kad jei nori ją paviešinti plačiau nei įstaigos interneto svetainėje, tiesiog sumoki. Galim tai va-dinti reklama ar užsakomuoju straipsniu, o paprasčiausiai tai yra gana oficiali įstai-gos informacija, siekianti iš esmės vieno tikslo – informuoti piliečius apie sprendi-mus ar jų projektus. Tokia informacija ne tik aiškiai atpažįstama, bet dažniausiai turi ir skiriamuosius ženklus.Siūlau atlikti eksperimentą: pasiūlyti re-

dakcijoms paskelbti oficialią (bet nebū-tinai nuobodžią!) informaciją ar pagal ją parengtą žurnalisto straipsnį be pažado sumokėti ir pažiūrėti, kiek bus susido-mėjusių. Beje, užtariamasis žodis rajonų žiniasklaidai: dauguma regionų ir rajonų laikraščių vadinamąją „neįdomią“ oficialią informaciją skelbia nemokamai. Nesu užsakomųjų („perkamųjų“) publika-cijų gerbėja, tačiau kai kuriais atvejais jie reikalingi kaip viena iš įstaigos komunika-cijos priemonių. Tik nereikia tuo piktnau-džiauti. Žinoma, jei ateis tokie laikai, kai laikraščiai savo iniciatyva ir nemokamai in-formuos apie valstybės įstaigų programas ir projektus, ne tik jų skandalingas pasek-mes, labai džiaugsimės. Galbūt tuomet ir skandalingų pasekmių būtų išvengta, nes piliečiai galėtų anksčiau įsitraukti į diskusi-jas. Bet ar tokie laikai ateis?..

Vadinamosios užsakomosios žiniasklaidos reiškinys, deja, jau seniai ma-žai kam kelia nuostabą. Kita vertus, keista, kad net kai kurios į žinias-klaidos regu-liavimo insti-tucijos vardą p r e t e n d u o -jančios orga-

nizacijos veikiau tik verkšlena dėl spaudos prastėjančios reputacijos, nei imasi realių veiksmų, kad įdingai praktikai būtų užkirs-tas kelias. Manau, kad ne tik nepažymėti reklaminiai straipsniai, dangstomi realiomis ar išgalvo-tomis žurnalistų pavardėmis, bet ir dera-mai įformintos užsakomosios medžiagos nedaro garbės nei leidiniui, nei laikraštinio ploto pirkėjui. Reakcija į tokias publikacijas visada būna neigiama, rezultatas menkas, o ir pajamos iš jų, mano manymu, nekom-pensuoja skaitytojų nusivylimo. Visgi, svarbiausia tai, kad dar nesukurti arba neveikia atitinkami mechanizmai,

kurie leistų bausti už paslėptos reklamos publikavimą. Esant tokiai situacijai kalbos apie pseudožurnalistikos apraiškas atrodo patetiškos. Visada labai lengva kaltinamąjį pirštą kreipti į žiniasklaidos priemonių sa-vininkus ar redaktorius, savo pavardę „par-duodančius” žurnalistus. Pastarųjų padėtis ir taip nėra pavydėtina dėl stipriai išreikšto socialinio pažeidžiamumo. Gal geriau de-rėtų pagalvoti apie tai, kaip užpildyti teisi-nes ir faktines spragas, juk akivaizdu, kad įstatymų leidėjai patys tokios iniciatyvos nesiims.

„piliečių informavimas kainuoja“

„Mechanizmai, kurie leistų bausti už paslėptos reklamos publikavimą, neveikia“

Marijus Girša, „Lietuvos žinių“ Aktualijų skyriaus redaktorius

Štai iš 1,63 mlrd. Lt vertės 2004–2006 metais įgy-

vendinamo „Kaimo plėtros plano“ (KPP) informacinei

kampanijai skiriama 5,508 mln. Lt (0,34 proc.). ES pinigai

sudaro 80 proc., Lietuvos dalis – 20 proc. Šią programą

administruoja Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA),

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) atlieka tarpinės instituci-

jos vaidmenį. KPP viešinimo funkcijos priskirtos NMA.

2005 m. birželį konkurso keliu ši agentūra atrinko ry-

šių su visuomene, reklamos, žiniasklaidos planavimo ir

visuomenės nuomonės tyrimo bendrovių aljansą, kuris

organizuoja informacinę KPP kampaniją.

informacija laisvu stiliumi?

Pasak NMA Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos

Dovilės Kirdeikienės, per 2005 metus panaudota apie

trečdalį, t. y. apie 1,8 mln. Lt, informavimui skirtų lėšų.

Leidiniai, kuriuose skelbiama apie šią programą, yra pa-

renkami „pagal tiražą, skaitomumą, skaitytojų grupes, į

ką jie orientuojasi; skelbiama specializuotoje, regioni-

nėje, rajoninėje, šiek tiek ir nacionalinėje spaudoje“.

Techninius programos parametrus ir administravi-

mo taisykles įsakymu yra nustačiusi žemės ūkio minis-

trė Kazimiera Prunskienė. Tačiau jose informavimo apie

programą žiniasklaidoje ar kitais kanalais aspektai apra-

šyti gana aptakiai.

Štai kitoje panašioje Finansų ministerijos admi-

nistruojamoje programoje „Bendrasis programavimo

dokumentas“ (BPD), pagal kurią parama skirstoma ne

tik žemės ūkiui, ministro įsakymu yra numatyta griežta

viešinimo ir informavimo tvarka. Paramos gavėjai ne tik

Nuo informacijos iki savireklamos – vienas žingsnisĮsibėgėjus įvairioms paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikimo programoms, kyla nemažai aistrų dėl šių Europos

pinigų dalybų. Svarbi paramos pagal įvairias programas skirstymo dalis – informavimas apie šias programas. Šalia tekstų apie pa-

ramą kaimui puikuojasi ne tik laimingų ūkininkų, kurie fotografuojasi su traktoriais ar melžimo aparatais, įsigytais už programų

lėšas, bet ir valdininkų bei politikų, pavyzdžiui, žemės ūkio ministrės ar Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovo nuotraukos. Kas

tai: informacija apie paramos programas, savigyra už ES lėšas ar neefektyvus pinigų naudojimas?



nuo inforMacijos iki savireklaM

os – vienas žinGsnis

Nacionalinės mokėjimų agentūros Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Dovilė Kirdeikienė:

„Naujausių apklausų rezultatai rodo, kad pastaruoju metu žymiai padaugėjo ūkininkų, teigiančių, kad jų gyvenamoje

vietovėje dauguma kaimo žmonių yra susipažinę su paramos kaimo plėtrai siūlomomis galimybėmis. Dauguma ūkininkų

(90 proc.) nurodė, kad informaciją apie paramą jie norėtų gauti per žiniasklaidos priemones. Be to, pagal kai kurias paramos

priemones paraiškų sulaukiame du ar tris kartus daugiau, kas liudija apie informavimo kampanijos efektyvumą“.

Jonas Stulgaitis„Žurnalistų žinių“ korespondentas





privalo bent kartą viešai paskelbti apie jos gavimą, bet ir

turi laikytis griežtų reikalavimų, kaip turi atrodyti priva-

lomai spausdinamas programos ženklas bei ES vėliava.

negali būti politinės reklamos

„Straipsniuose neturi būti politinės reklamos, gali

būti spausdinamos tik finansuojamo projekto ir / ar jo

dalyvių nuotraukos“, – sakoma Finansų ministerijos raš-

te BPD projekto vykdytojams. Taigi jokių ministrų ar kitų

pareigūnų nuotraukų.

Pasak Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovės,

tokie griežti reikalavimai „Kaimo plėtros planui“ nėra

numatyti. Šalia straipsnių apie KPP turi būti spausdina-

mi programos bei jį administruojančių NMA ir ŽŪM lo-

gotipai. Tekstų turinys turi būti tiesiogiai susijęs su KPP.

Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesio žurnale „Ekstra“ galima

surasti ne vieną straipsnį apie KPP, kuriuose puikuojasi

žemės ūkio ministrės K. Prunskienės ir NMA direktoriaus

Sauliaus Silicko nuotraukos.

Panegirika už mokesčių mokėtojų pinigus

Su korupcija kovojančios organizacijos „Transparen-

cy International“ Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juo-

zapavičius sako, kad valdininkų nuotraukų publikavimą

užsakomuosiuose straipsniuose galima vertinti įvairiai,

tai nėra nusikaltimas, tačiau galima kalbėti apie etines

šio klausimo puses.

„Valdininkų, vals-

tybės tarnautojų

nuotraukos užima

vietą, kurioje galima

būtų, pavyzdžiui,

įrašyti patarimus

ar kitą informaciją.

Kai valdininkai gali

reklamuotis už mo-

kesčių mokėtojų ar

ES pinigus, šios lėšos turi būti naudojami ne atvaizdams

spausdinti – nusiperki krūvą kvadratinių centimetrų ir

papasakoji, kaip viskas gražu, ir kaip mes puikiai dirba-

me – o atsakymams į žmonių klausimus, informacijai

teikti“, – tvirtina R. Juozapavičius.

„Nežinau, kodėl NMA vadovui, kuris yra valstybės

tarnautojas, reikėtų reklamuotis spaudoje. Bet politikei

žemės ūkio ministrei tai yra be galo naudinga. Įvairūs ty-

rimai rodo, kad politiko tikimybė būti perrinktam yra tie-

siogiai proporcinga jo pasirodymų paminėjimų skaičiui,

nesvarbu, teigiamame ar neigiamame kontekste. Tad

galima sakyti, jog ES lėšos padeda K. Prunskienei išlikti“.

Perkamas viešumas

R. Juozapavičiaus šį klausimą siūlo svarstyti plates-

niame kontekste: JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų Vakarų

valstybių vyriausybės skiria daugiau dėmesio informa-

vimui. „O mūsų Vyriausybės strategija yra pirkti viešu-

mą. Užuot paaiškinus ir atsakius į klausimus, pinigai lei-

džiami propagandai“, – teigia R. Juozapavičius.

Pasako jo, tai neefektyvu ir niekur neveda: „Mąstan-

tys žmonės užsakomuosius straipsnius praleidžia, todėl

tai neveikia, galima būtų padaryti tyrimą ir įsitikinti, kad

ši priemonė yra neefektyvi“.

Pašnekovo nuomone, išleidžiamus pinigus geriau

būtų galima skirti specialiai paruoštiems ryšių su visuo-

mene specialistams, kurie atsakytų į visus klausimus,

kurių žmonėms iškyla daugybė. Tokiuose užsakomuo-

siuose straipsniuose yra labai daug panegirikos, daug

techninio pobūdžio informacijos, kurią žmonėms reikia

išsamiai paaiškinti. „Galbūt tai atrodo smulkmena, bet

tikrai baisu, kai paprasti žmogeliai užduoda kokius nors

klausimus, o valdininkai jiems atsako: skaitykite laikraštį,

ten viską parašėme. Galbūt reikia aiškinti kitais būdais,

juk yra ryšių su visuomene specialistai, kurie renka ir

apdoroja informaciją, jie galėtų paaiškinti, konkretiems

žmonėms atsakyti į sunkius klausimus“, – sako R. Juoza-

pavičius. Anot jo, susikoncentravimas vien į žiniasklai-

dą yra perdėtas ir žalingas: „Žymiai

efektyviau būtų už tuos pinigus, iš-

leidžiamus laikraščių plotams pirkti,

pasamdyti išmanančius žmones, ku-

rie galėtų atsakyti į visus klausimus“.

Rytis Juozapavičius, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas: „Mąstantys žmonės užsakomuosius straipsnius praleidžia, todėl tai neveikia, galima būtų padaryti tyrimą ir įsitikinti, kad ši priemonė yra neefektyvi“.





Pasak jo, dabar valstybinių institucijų ryšiai su visuo-

mene iš esmės yra „straipsnių rašinėjimas už žurnalistus.

Tačiau ši situacija niekur neveda, nes susidaro uždaras

ratas: žurnalistai rašo viena, o valdžia – kita. O žmonės

tikrai labiau tiki ne panegirika, o kritiškais žurnalistų

straipsniais“, – sako R. Juozapavičius.

nieko bloga

NMA Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos Dovi-

lės Kirdeikienės manymu, nieko bloga, jeigu bendri

straipsniai, kuriuose informuojama apie šią programą,

iliustruojami žemės ūkio ministrės ar NMA vadovo nuot-

raukomis, nes jie yra tiesiogiai susiję su pateikiama in-

formacija.

Anot jos, spausdinami straipsniai yra dviejų „krypčių“.

Viena kryptis – tai konkretūs pavyzdžiai, kaip ūkininkai

naudojasi programos galimybėmis, kokią naudą gauna

ir pan. Kita kryptis oficialesnė, tai bendresni straipsniai,

kuriuose informuojama apie KPP, paramą administruo-

jančias institucijas, paraiškų pateikimą, sąlygas, kur ir

kaip reikia kreiptis, kaip vertinamos paraiškos ir pan.

„Tokiu būdu yra įvairovė, skatinama naudotis KPP gali-

mybėmis: ne vien tik gražūs vaizdai, bet ir konkreti in-

formacija“, – sako D. Kirdeikienė.

„KPP informavimo kampanijoje šiuo metu daugiau

orientuojamasi į skatinimą teikti paraiškas, nes pavasa-

riop pagal visas programos kryptis vėl bus pradedamos

priimti paraiškos ir reikia skatinti žmones dalyvauti, aiš-

kinti taisykles“, – sako NMA atstovė. Todėl, pasak jos, ir

spausdinami straipsniai, kuriuose informuojama apie

programą, paraiškų pateikimo, išmokų mokėjimo tvar-

ką ir pan. O paraiškų „Bendrajam programavimo doku-

mentui“ pateikta itin daug: „Prašomos paramos suma

jau viršija programos biudžetą, todėl skatinti žmones

nešti paraiškas jau nebėra prasmės“. Todėl, anot D. Kir-

deikienės, apie šią programą informuojama naudojant

konkrečius pavyzdžius. Tai būna pagal BPD reikalavimus

paženklinti straipsniai, kuriuose aprašoma, pavyzdžiui,

kaip ūkininkas įsigijo reikalingą įrangą, o nuotraukose

puikuojasi pats paramos gavėjas.

Iš 5,508 mln. Lt, skirtų KPP informavimo kampanijai,

jau panaudota apie trečdalis lėšų. „2005 m. vasarą vyko

paruošiamieji darbai, tyrimai, rugsėjį–spalį buvo infor-

mavimo kampanijos pikas“, – sako NMA atstovė.

„Užsakomieji straipsniai yra tik dalis viešinimo kam-

panijos. Informuojama ir kitomis formomis: praneši-

mais, reklama, seminaruose ir panašiai“.

Kiti du trečdaliai informavimui skirtų lėšų bus išleisti

per 2006 metus ir 2007 m. pradžioje.

Artūras Vaškevičius,

Žemės ūkio ministro atstovas spaudai

Pasinaudodamas suteikta replikos teise nepulsiu plėtoti ar detalizuoti tų

dalykų, kuriuos pakankamai aiškiai ir suprantamai išdėstė NMA Ryšių su vi-

suomene skyriaus vedėja Dovilė Kirdeikienė.

Reaguosiu tik į keletą teiginių, dėl kurių, tačiau, negaliu nediskutuoti. Visų

pirma konstatuoju, kad Žemės ūkio ministerija bei kitos jos įtakoje esančios

įstaigos ir struktūros pinigus, skirtus informacijai skleisti, deklaruoja viešai ir

atvirai. Man ne kartą teko išgirsti iš kolegų žurnalistų teigiamą vertinimą, kad

Žemės ūkio ministerija iš tiesų net nebando slėpti mokanti pinigus už infor-

macijos sklaidą. Tad nėra reikalo stebėti su mikroskopu to, kas plika akimi

matoma ir ant stalo padėta.

Antra, būtinos skelbti informacijos, be kurios trečdalis Lietuvos žmonių,

gyvenančių ir dirbančių kaime, negali apsieiti, yra labai daug. Jos yra tiek

Kam mikroskopas, jei plika akimi matoma?





daug, kad nepakanka net tų milijonų, kurie straipsnyje taip

sureikšminami. Todėl Kazimieros Prunskienės pastangomis

Lietuvoje vykdomas eksperimentas: ministerijos etatų sąs-

kaita visose kaimo seniūnijose steigiamos kompiuterizuotos

darbo vietos žemės ūkio specialistams, kad žemdirbiams ir

ūkininkams reikalinga informacija priartėtų tiek fiziškai, tiek

geografiškai. Jei šis bandymas pasiteisins, galėsime patirtį

perduoti kitoms ES valstybėms naujokėms, susiduriančiomis

su tomis pačiomis problemomis, kaip ir Lietuva.

na, ir apie „problemas“, minimas straipsnyje.

Štai rašoma: „Mąstantys žmonės užsakomuosius straips-

nius praleidžia, todėl tai neveikia, galima būtų padaryti tyri-

mą ir įsitikinti, kad ši priemonė yra neefektyvi“. Nereikia daryti

jokio tyrimo, visiems seniai žinoma, mums taip pat, kad už-

sakomuosius straipsnius skaitytojai praleidžia. Skaito juos tik

vienas kitas specialistas, kuriam tai būtina. Lyg ir uždaras ratas:

mes mokame pinigus, skelbiame svarbią informaciją, o jos,

pasirodo, niekas neskaito. Taigi, turime pirmą problemą.

„Valdininkų, valstybės tarnautojų nuotraukos užima vietą,

kurioje galima būtų, pavyzdžiui, įrašyti patarimus ar kitą infor-

maciją“. Neįmanoma nesutikti ir su šiuo teiginiu. Žinoma, kad

kuo daugiau informacijos prirašysi, tuo informatyvesnis bus

straipsnis. Tačiau ar bus skaitomesnis? Juk jau sutikome, kad

užsakomųjų straipsnių žmonės neskaito?

„Žymiai efektyviau būtų už tuos pinigus, išleidžiamus lai-

kraščių plotams pirkti, pasamdyti išmanančius žmonės, kurie

galėtų atsakyti į visus klausimus“, „Susikoncentravimas vien

į žiniasklaidą yra perdėtas ir žalingas“. Ir mes taip manome,

ir, kaip jau minėjau, ministrė K. Prunskienė surado galimybę

vietoje eilinio biurokratų skaičiaus didinimo steigti svarbius

etatus seniūnijose, beje, išsaugodama spaudai skirtas lėšas.

Atidžiau stebintys mūsų informacijos sklaidą turėjo paste-

bėti, kad visiškai specifines žinias apie kilogramus, hektarus,

kvotas, litrus skelbiame internete, naujienų agentūrose, re-

gioninėje spaudoje ir žymiai rečiau centrinėje žiniasklaidoje.

Todėl, kad straipsnio autoriai yra teisūs: tikslinė informacija

turi pasiekti tuos, kam ji skirta. Sunku įsivaizduoti techninės

informacijos ir skaičių „prifarširuotą“ tekstą bet kuriame cen-

triniame dienraštyje. Tokio neskaitys praktiškai niekas. Tačiau

kita vertus, ar tik kaimo specialistui įdomu, kas dedasi žemės

ūkyje? Ypač dabar, kai tik per vienerius narystės Europos Są-

jungoje metus Lietuvos žemdirbiams įvairiomis formomis

buvo išmokėta apie 1,5 milijardo (!) litų? Todėl ir tenka kurti

užsakomuosius straipsnius, pirkti plotus, centimetrus, vietas

respublikinėje spaudoje.

Noriu priminti gerbiamiems skaitytojams, kas yra ryšiai su

visuomene: tai žinios pateikimas tikslinei publikai taip, kad ji

suprastų ir priimtų. Ir ta prasme teiginys, kad užsakytų straips-

nių niekas neskaito, labai diskutuotinas. Kartais nuo „gerai

užsakytų“ tekstų bankai dreba, galvos lekia. Mūsų galimybės

žymiai kuklesnės ir temos proziškesnės: žemė, grūdai, mėsa,

pienas... Tačiau tai visiškai nereiškia, kad neįmanoma skaityto-

jų sudominti. Sutinku su straipsnio autoriais, teigiančiais ryšių

su visuomene specialistų būtinumą šiame tikrai svarbiame

visuomenės informavimo sektoriuje. Tačiau problema čia

kiek sudėtingesnė. Žemės ūkio ministerijoje sprendžiamos

problemos yra tiek specifinės, kad joks ryšių su visuomene

specialistas nesugebės tų problemų suprantamai perduoti

žmonėms. Todėl žemės ūkio ministrės sprendimas yra šim-

tu procentų „pijarinis“ pačiu geriausiu supratimu. Specifines

problemas žmonėms aiškins žemės ūkio specialistai, dirban-

tys ir gyvenantys tarp tų, kuriems turės aiškinti. Ar gali būti

geresni ryšiai su visuomene?

Ir tai dar ne viskas. Ministerija organizavo specialistų se-

minarus – mokymus visose dešimtyje Lietuvos apskričių, ir

beveik visuose seminaruose, diskusijose su strategiškais, išsa-

miais pranešimais dalyvavo pati ministrė. Pasakysite, norma-

lu? Žinoma, normalu, taip ir turi būti. Tačiau kodėl tada prie-

kaištaujama, kai straipsnis laikraštyje apie žemės ūkio reikalus

yra su K. Prunskienės nuotrauka? Ministrė jau spėjo kaimo

žmonėms tapti autoritetu kaip aukščiausio lygio žemės rei-

kalų profesionalė, ir kaip Lietuvos reikalo gynėja (svarbiausia,

daug laiminti) įvairiose Europos institucijose. Jos pavardė

žmonėms tampa žemės ūkio simboliu. Todėl profesorės nuo-

trauka sustabdo laikraštį vartančio skaitytojo dėmesį, supran-

tama, daugelį sugundo ir perskaityti. Taip mes pasiekiame

tikslą – mūsų informacija skaitoma. Kita vertus, kas gi daugiau

gali simbolizuoti savo sektorių, jei ne sektoriaus vadas? Kas

turi pasakyti žmonėms gerą žinią, iškilusią sudėtingą proble-

mą ir ją spręsti, dalintis džiaugsmu, jei ne lyderis? Kazimiera

Prunskienė šiuo metu yra žemės ūkio sektoriaus lyderė, todėl

jai ir tenka dalia nešti visiems rūpimą žinią, o žiniasklaida tai

daryti padeda.

Aurimas MiškinisSpecialiųjų tyrimų tarnybos Teisės skyriaus viršininkas

brItIškoS aNtIkorupcIjoS pamokoSKalbėti apie korupciją, tai yra apie reiškinį, egzistuojantį nuo

pat visuomeninės santvarkos atsiradimo, atrodytų paprasta. Dau-gelis žinomų veikėjų vienaip ar kitaip yra gvildenę šią problemą, tačiau, konkrečiai įvardinti galimus efektyviausius jos sprendimo būdus yra sudėtinga. Nepaisant daugybės veikalų, nagrinėjančių kovos su korupcija būdus ir priemones, ši civilizacijos liga visuo-met yra greta mūsų, o dažniausiai – daug arčiau ir grėsmingesnė, nei norėtųsi.

Šimtmečiais korupcija lydi mus, kaip neatsiejama kolektyvi-nio žmonių gyvenimo dalis. Viešai dažniausiai smerkiama, tačiau neformaliai palaikoma ir atskirais atvejais puoselėjama kaip siste-ma: „duosi-gausi“.

Yra ir kitas šios problemos aspektas. Visose pažangios de-mokratijos valstybėse kova su korupcija šiandien yra priorite-tas, ir verčia ieškoti naujų, netradicinių sprendimų. Ir priežastys tam pačios įvairiausios – išaugęs korupcijos lygis kelia pagrįstą visuomenės nepasitenkinimą, trukdo valstybės politinei ir eko-nominei plėtrai, kenkia tarptautiniam valstybės prestižui, stabdo konkurencingumą.

neaštrūs antikorupciniai įrankiai

Ar Lietuva, šalį vertinant kovos su korupcija aspektu, yra tarp pažangiausių pasaulio valstybių? Deja, atsakymas į šį klausimą nevienareikšmiškas. Integracija į Europos Sąjungą ir NATO lei-džia Lietuvai perimti pažangiausius kovos su korupcija metodus, plėtoti ir tobulinti viešojo administravimo procedūras, tobulinti valstybės tarnybą ir pan. Tuo tarpu rezultatai dar nėra tokie, kokių norėtųsi. Mūsų jaunos valstybės gyvenime korupcija neretai pa-sireiškia pačiomis ryškiausiomis spalvomis ir atspalviais. Jos prie-žastys slypi praėjusiose ir tebevykdomose ekonominėse struktū-rinėse reformose. Jų dažna išdava – ne visada aiškūs ir skaidrūs bei itin dažnai keičiami teisės aktai, nustatantys elgesio taisykles versle, politiniame ir ekonominiame valstybės gyvenime. Reika-lingi ir pagrįsti pokyčiai ekonomikoje, viešajame administravime ar kokioje kitoje visuomeninių santykių terpėje įgyvendinami ne visada tinkamai ir laiku. Problema yra ir tai, kad kol kas turime ne tokius „aštrius įrankius“, kokius derėtų naudoti kovojant su šiuo sudėtingu reiškiniu.

Daug korupcijos briaunų

Korupcijos problemos Lietuvoje daugiabriauniškumą atsklei-džia ir vykdomi sociologiniai tyrimai. Štai paskutinysis 2005 metų gruodį atliktas sociologinis tyrimas ,,Lietuvos korupcijos žemė-lapis 2005“ parodė, kad Lietuvos visuomenė – tiek gyventojai, tiek verslo atstovai – korupciją nurodo kaip vieną iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės problemų (svarbesnėmis nurodomos tik per maži atlyginimai, didelis nusikalstamumas ir smurtas, o verslo atstovų manymu, - Lietuvos gyventojų emigravimas iš Lietuvos). Net 86 proc. Lietuvos gyventojų ir 77 proc. verslinin-kų sutinka su teiginiu, kad korupcija yra didelis kliuvinys darniai visuomenei funkcionuoti. Tačiau ypatingą susirūpinimą kelia fak-tas, jog to paties tyrimo duomenimis, dauguma Lietuvos gyven-tojų ir įmonių vadovų mano, kad kyšis padeda spręsti problemas, jie ketina ir ateityje tokiu būdu jas spręsti.

Pusė gyventojų ir pusė verslo įmonių vadovų, nedavusių kyšio, tai aiškina tuo, kad tiesiog nebuvo situacijos, kurioje iš jų būtų reikalaujama kyšio. Nedžiugina ir pagrindinių valstybinės valdžios ir visuomeninių struktūrų vertinimai – manoma, kad labiausiai korumpuotos yra šios institucijos: Seimas, Vyriausybė, politinės partijos bei teismai, prie mažiau korumpuotų priskiria-mos Prezidentūra, žiniasklaida bei nevyriausybinės organizacijos. Lyginant atskirų struktūrų korumpuotumo vertinimus su 2002 bei 2004 metų analogiškų tyrimų duomenimis, pastebimas la-bai išaugęs Seimo, Vyriausybės bei teismų vertinimas kaip „labai korumpuotų”.

Suvokimas lenkia realybę

Reikia atkreipti dėmesį, kad korupcijos reiškinys minėtame sociologiniame tyrime vertinamas dviem aspektais: tai korupci-jos suvokimas, apie kurį jau kalbėjome, ir realus korupcijos lygis. Tyrimo duomenimis, reali korupcija yra gerokai mažesnė. Jeigu vidutiniškai apie 90 proc. respondentų nurodo manantys (suvo-kia), kad pagrindinės valstybės institucijos yra korumpuotos, tai patirtį duodant kyšį turi vidutiniškai tik apie 20 proc. apklaustųjų. Tai akivaizdžiai parodo, kad žmonių suvokimas apie korupciją yra gerokai didesnis nei reali korupcija. Tačiau žmonės sprendimus priima ir jų veiksmus bei vertinimus lemia būtent suvokimas apie vieną ar kitą reiškinį. Todėl toks suvokimo lygmuo jau yra rimtas signalas valstybei planuojant savo veiksmus kovoje su korupcija.

Nelinksmos tendencijos atsispindi ir tarptautinės visuome-ninės antikorupcinės organizacijos „Transparency International“

ž v i l g s n i s u ž l i e t u v o s r i b ų

Britiškos antikoruPcijos PaMokos


korupcijos suvokimo indekse (KSI), kuris atskleidžia korupcijos problematiką atskiroje valstybėje. Indeksas rodo, kad Lietuva vis dar yra tarp valstybių, susiduriančių su rimtomis korupcijos problemomis. 2005 m. Lietuvoje KSI buvo 4,8 balo arba 0,2 balo geresnis nei pernai, tačiau blogesnis nei tais pačiais metais nu-statytas, tarkime, Estijoje, Slovėnijoje ir Vengrijoje. Iš esmės 2005 metais tepavyko sugrįžti į 2001-ųjų lygį. Pasiguosti galima bent tuo, kad Lietuva yra ne tokia korumpuota, kaip jos kaimynės Len-kija, Baltarusija, Latvija ir Rusija. Tačiau reikia nepamiršti, kad ma-žesnis nei 5 balai korupcijos suvokimo indeksas rodo, kad valsty-bė tebeturi spręstinų korupcijos problemų, o šis indeksas leidžia greitai ir dažnai vienareikšmiškai įvertinti valstybę potencialiems investuotojams.

Kad nusikaltimas neapsimokėtų

Norint pasiekti geresnių ir greitesnių rezultatų, reikia dar ak-tyviau ieškoti kokybiškai naujų, veiksmingų, kartais ir radikalių veiklos metodų, stengtis įsavinti šioje srityje pažangiausių vals-tybių patirtį. Viena iš pažangiausių patirčių čia gali pasigirti Jung-tinė Karalystė. Šios valstybės požiūrį į korupcijos problemą gerai atspindi premjero Tony Blairo mintis: „Nepriimtina, kad žmonės galėtų mėgautis neteisėtomis pajamomis ir gyventų prabangiai, kai tai pagrįsta nukentėjusiųjų vargu ar veiksmais, kurie pažeidžia ar išnaudoja visuomenę“. Siekiant visomis įmanomomis priemo-nėmis sumažinti korupcijos apraiškas, Didžiojoje Britanijoje 2002 metais specialiu įstatymu (Proceeds of Crime Act) įsteigta (veikla pradėta 2003 m. vasario 24 d.) specifinė Turto išieškojimo įstaiga ARA (Assets Recovery Agency). Tai nedidelė (apie 170 darbuo-tojų, 17,7 mln. svarų sterlingų metinis biudžetas), nepriklauso-ma nuo vykdomosios valdžios įstaiga, turinti būstinę Londone ir vieną filialą Belfaste. Pagrindinis jos tikslas – užtikrinti principą, kad „nusikaltimas neapsimoka“, to siekiant per glaudų bendra-darbiavimą su įstatymų vykdomąja valdžia, visapusiškai išnaudo-jant įstaigai suteiktas specifines galias, skatinant profesionalumą ir taikant aukščiausius standartus asmenims, dirbantiems turto išieškojimo procese.

Ar tikslinga dirbti neteisėtai įgyto turto išieškojimo procese? Di-džiosios Britanijos atstovai neleidžia tuo abejoti: organizuotas nusikals-tamumas – labai pelningas verslas. Naujausiais duomenimis, Jungtinė-je Karalystėje pajamos iš sukčiavimo kasmet sudaro 14 milijardų svarų, iš narkotikų verslo – 6,6 milijardo, transporto priemonių vagysčių – 900 mln., iš nusikaltimų, susijusių su menu ir antikva-riatu – 500 mln. svarų sterlingų. Ir nors ne visi šie nusikaltimai pri-skirtini organizuotųjų kategorijai, tačiau jie visi įvykdomi siekiant neteisėto pelno. Pašalinti pelną iš nusikalstamos šešėlinės eko-nomikos galima užtikrinant principo „nusikaltimas neapsimoka“ įgyvendinimą. Būtent, sutrukdant nusikaltėliams gauti ir išlaikyti pajamas iš nusikaltimų (tame tarpe ir paskesnių nusikaltimų), iš-eliminuojant negatyvaus elgesio modelį bendruomenėje ir ma-žinant finansinės valstybės veiklos nestabilumo riziką.

neįrodėm kaltės? Įrodyk turto kilmę!

Konkrečios Turto išieškojimo įstaigos vaidmuo ir funkcijos: konfiskavimas, išieškojimas civiline tvarka, apmokestinimas, kon-fiskacijos nurodymų priverstinis vykdymas, finansų tyrėjų moky-mas ir akreditavimas. Šios funkcijos įgyvendinamos be baudžia-mojo persekiojimo procedūrų. Įstaiga savo veiklą pradeda tada, kai baudžiamasis procesas negalimas, pavyzdžiui, priimamas išteisinamasis nuosprendis, kaltinamasis miršta, byla nutraukia-ma dėl proceso pažeidimų arba suėjus senaties terminams. Pir-muoju atveju ARA tik padeda teismo vykdytojams, suteikdama informacijos apie konfiskuotino turto buvimo vietą. Svarbiausia jos veiklos sritis ir kartu didžiausia naujiena yra išieškojimas ci-vilinio proceso tvarka baudžiamajam persekiojimui pasibaigus nesėkme.

Pasinaudojama tuo, kad baudžiamajame ir civiliniame pro-cesuose taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai. Jeigu pirmuoju

atveju kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta be pagrįstų abejonių, tai antruoju ieškovui pakanka įrodyti, kad jo „versija“ yra labiau tikėtina negu atsakovo. Todėl, kai nepavyksta įrodyti nusikaltimo baudžiamajame procese, Turto išieškojimo įstaiga gali tą pačią medžiagą panaudoti civilinėje byloje, tik jau įrodinėdama ne nu-sikalstamus asmens veiksmus, o nusikalstamą turto kilmę. Iš es-mės ARA pareiškia ieškinį faktiniam turto valdytojui (net jeigu jis nėra dalyvavęs darant nusikaltimą ar nėra buvusio kaltinamojo draugas ar giminaitis) ir tvirtina, kad jis praturtėjo dėl savo ar kito asmens nusikalstamų veiksmų. Jeigu teismas patenkina ieškinį, turtas paimamas į valstybės biudžetą.

galingas direktorius

Šis naujoviškas ir ne visai įprastas procesas prasideda slaptu informacijos apie išieškotiną turtą rinkimu bei tyrimu ir baigiasi prašymu Aukščiausiajam Teismui, po kurio seka įprastas civilinis procesas ir sprendimas. Vykdant tyrimą Turto išieškojimo įstaigos direktoriui (iš principo tai yra vieno asmens institucija, nes direk-toriui suteikiami visi įgaliojimai, o kitas įstaigos personalas skirtas tik direktoriaus veiklai užtikrinti) suteikiamos gana reikšmingos galios. Direktorius gali pareikalauti užtikrinanti, kad ginčijamas turtas nebus sumažintas, kartu šis nurodymas reiškia prievolę atsakovui pateikti visą informaciją apie turtą. Direktorius gali nu-rodyti atsakovui sudaryti sąlygas tyrėjams prieiti prie dokumentų ir kitos reikalingos informacijos. Jis taip pat gali reikalauti atlikti kratą atsakovo namuose, tačiau neturi savaiminės teisės jėga pa-tekti į patalpas.

Tam tikrų įgaliojimų Turto išieškojimo agentūra turi ir mo-kesčių srityje. Direktoriui yra suteikta teisė apmokestinti lėšas, kurias galima pagrįstai laikyti gautomis iš nusikalstamos veiklos. Iš esmės šia galimybe naudojamasi tais atvejais, kai turimų įrody-mų nepakanka net išieškojimo civiline tvarka procesui pradėti, tačiau, kita vertus, turto kilmė lieka abejotina, ir valdytojas negali tokių abejonių pašalinti.

Reikia pastebėti, kad Turto išieškojimo įstaigos įkūrimas buvo tik dalis reformos, apėmusios ir daugiau teisėsaugos klausimų.

Be 2002 metų Nusikaltimo pajamų įstatymo, taip pat buvo patvirtinta Nacionalinė strategija dėl neteisė-tai įgytų pajamų ir suteiktos naujos galios policijos, muitinės bei kitų tei-sėsaugos institucijų pareigūnams.

Tokius sprendimus nulėmė suvokimas žalos, kuri atsiranda, jei turtas lieka nusikaltėlių rankose: lėšos gali būti panaudotos ki-tiems nusikaltimams daryti, nusikaltėliai gali naudotis nelegaliu būdu gautomis lėšomis ir turtu. Net jeigu jie ir nuteisti, kitiems visuomenės nariams gali atrodyti, kad nusikaltimas apsimoka, pagaliau, didelis nusikalstamos kilmės lėšų srautas destabilizuoja valstybės finansinę sistemą.

Lietuva galėtų pasimokyti

Jungtinė Karalystė, įvertindama korupcijos bei kitų nusikal-timų keliamą grėsmę ir ne visada iš pirmo žvilgsnio suvokiamą žalą visai šaliai, pasirinko tokį radikalų, tačiau, jų nuomone, labai efektyvų kelią. Jis, žinoma, nėra be trūkumų ir gali būti įvairiai vertinamas. Viena vertus, britiškasis modelis negalėtų būti pa-prastai perkeltas į Lietuvą dėl teisinės sistemos skirtumų, kita vertus, teisės teorijos ir filosofijos požiūriu, toks teisėsaugos ins-titucijų funkcijų išplėtimas ilgalaikėje perspektyvoje gali sukelti žmogaus ir valstybės teisių disbalansą ir, galbūt, net reiškia žings-nį policinės valstybės link. Tačiau visiškai atmesti britų patirties taip pat nederėtų. Kaip jau buvo kalbama straipsnio pradžioje, Lietuva šiandien susiduria su labai panašiomis, o gal net ir dides-nėmis problemomis.

Tokioje situacijoje visu rimtumu iškyla klausimas, ar esame pakankamai ryžtingi nebesitaikstyti su korupcijos daroma žala kiekvienam Lietuvos gyventojui. Ar drįstume imtis realių, efek-tyvių, nors ir nepopuliarių kovos su korupcija priemonių, kad ir Lietuvoje „nusikaltimas nebeapsimokėtų“.



Britiškos antikoruPcijos PaMokos

„Nepriimtina, kad žmonės galėtų mėgautis neteisėto-mis pajamomis ir gyventų prabangiai, kai tai pagrįsta nukentėjusiųjų vargu ar veiksmais, kurie pažeidžia ar

išnaudoja visuomenę“. Tony Blair, Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas

Julijus GlebovasLietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto patarėjas

parlameNtINIS europoS reIkalų koordINaVImaS: aktyVuS, koNStruktyVuS, NuoSekluS

Prieš dvejus metus Lietuvos Respublika įstojo į Europos Sąjungą. Antrųjų narystės metinių proga bus surengta nema-žai renginių, konferencijų, seminarų aktualiais Lietuvai euro-pinės darbotvarkės klausimais. Ir visa tai nepaprastai aktua-lu tiek mūsų visuomenei, tiek valstybės tarnautojams: ypač tiems, kurie dažnai savo darbe susiduria su Lietuvos pozicijų dėl pasiūlymų priimti ES teisės aktus ir kitus ES dokumentus rengimu, derinimu bei atstovavimu joms. Atkreiptinas dėme-sys į tai, kad mūsų Vyriausybės atstovai dirba visose Europos Sąjungos Tarybos struktūrose, o taip pat Lietuvos interesams atstovaujama ir kitose ES institucijose, komitetuose bei dar-bo grupėse, todėl iš tiesų turime apie ką padiskutuoti ir ką aptarti.

Manau, kad dveji metai – tai laikotarpis, kurį apžvelgus galime taip pat įvertinti mūsų šalies Europos reikalų koordi-navimo modelį ir pasidžiaugti įgyta patirtimi bei panagrinėti Lietuvos Respublikos Seimo vietą šioje sistemoje.

Siekiant sėkmingai naudotis narystės Europos Sąjungoje teisėmis ir bendrai vykdyti įsipareigojimus, Lietuva, remian-tis 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniu aktu “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis su-tiko dalytis ar patikėti Europos Sąjungai dalį savo valstybės institucijų kompetencijos. Narystė ES lėmė tai, kad ir Seimas neteko dalies savo prigimtinių teisėkūros teisių. Seimas jas delegavo Vyriausybei, kuri, o tiksliau – jos atstovai, rengia Lie-




parlameNtINIS europoS reIkalų koordINaVIm

aS: aktyVuS, koNStruktyVuS, NuoSekluS

tuvos pozicijas dėl pasiūlymų priimti ES teisės aktus ar kitus ES dokumentus.

Šios pozicijos vėliau pristatomos ES Tarybose, ginamos, jomis remiantis balsuojama ir prisiimami įsipareigojimai visos valstybės vardu. Kitaip tariant, ministras ar kitas Vyriausybės atstovas įlipęs į lėktuvą, skrendantį į Briuselį ar kitą miestą, ku-riame turėtų įvykti posėdis, tampa Europos Sąjungos teisės kūrėju, turinčiu teisę priimti sprendimą, kurį vėliau reikės tie-siog be didesnių diskusijų perkelti į nacionalinę teisę įstaty-mo ar kito teisės akto forma. Taip yra dar ir dėl to, kad, remian-tis aukščiau paminėtu Konstituciniu aktu, ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. O teisės normos, kylančios iš ES steigimo sutarčių, taikomos tiesiogiai ir kolizijos atveju turi viršenybę.

es skatina nacionalinių parlamentų aktyvumąEuropos Sąjungos valstybių narių parlamentai tiesiogiai

nedalyvauja ES teisėkūros procese. Parlamentai, ratifikuodami stojimo į šią tarptautinę organizaciją sutartį, perduoda teisė-kūros galias ES institucijoms, deleguoja savo nacionalinėms vyriausybėms atstovauti ir ginti nacionalines pozicijas ES teisė-

kūros procese. Parlamentai, teikdami nuomonę dėl konkrečių ES pasiūlymų, o taip pat ir dėl na-cionalinių pozicijų prižiūri, kaip vyriausybės nau-dojasi joms perduotais įgaliojimais ir kaip perke-lia į nacionalinę teisę priimtus ES teisės aktus. Vis dėlto, negalime pamiršti ir to fakto, kad, siekda-ma kompensuoti dalinį nacionalinio parlamento galių apribojimą, remiantis 1997 m. Amsterdamo sutarties protokolu “Dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje”, Europos Sąjunga skatina nacionalinius parlamentus aktyviau daly-vauti ES teisėkūros procese.

Parlamentinis Europos reikalų koordinavimas yra svarbus siekiant užtikrinti parlamentinę prie-žiūrą arba, kitaip tariant, įgyvendinti parlamenti-nės kontrolės funkciją. Svarbu, kad funkcionuo-janti parlamentinė kontrolė turėtų būti supranta-ma ne tik kaip įvykdytų ar užbaigtų darbų įverti-nimas (ex post kontrolė), bet ir kaip vykdomosios valdžios vykdomų atskirų darbo etapų stebėsena (ex ante kontrolė). Pastebėtina, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Seimo Statute numatyta, kad Seimas gali prižiūrėti, kontroliuoti, kaip vykdomi Seimo priimti sprendimai, bei savo iniciatyva atlikti parlamentinį tyrimą. Galimos įvairios parlamentinės kontrolės realizavimo for-mos: Seimo narių paklausimai Vyriausybės na-riams, interpeliacijos, nepasitikėjimo pareiškimas, Vyriausybės atsiskaitymas už savo veiklą, tačiau tai nėra šio straipsnio nagrinėjimo klausimas.

es reikalų kontrolė lietuvojeRemiantis Lietuvos Respublikos Konstituciniu

aktu “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, Vyriausybė yra įpareigota informuoti Seimą apie pasiūlymus priimti ES teisės aktus. Be to, dėl minėtų pasiūlymų, kurie susiję su Seimo kompetencija, Vyriausybė privalo konsultuotis su

Seimu, kuriam suteikta teisė rekomenduoti Vyriausybei Lietu-vos Respublikos poziciją. Minėtame Konstituciniame akte taip pat išskiriami du Seimo komitetai: Europos reikalų komitetas ir Užsienio reikalų komitetas. Tiek Seimo Europos reikalų, tiek Užsienio reikalų komitetams, remiantis Seimo statutu, kuris 2004 m. lapkričio 9 d. buvo papildytas specialiu skirsniu “Euro-pos Sąjungos reikalų svarstymas ir sprendimas”, suteikta teisė pateikti Vyriausybei Seimo nuomonę dėl pasiūlymų priimti ES teisės aktus, o Vyriausybė savo ruožtu turi įvertinti Seimo ar jo komitetų atitinkamai teikiamas rekomendacijas ar nuomones bei informuoti parlamentą apie jų vykdymą.

Taigi Seimo Europos reikalų komitetas vykdo parlamenti-nę Europos Sąjungos reikalų kontrolę tokiais būdais:

1. Suteikia įgaliojimus Ministrui Pirmininkui ar ministrui, siekiant pristatyti ir atstovauti Lietuvos Respublikos pozicijai Europos Vadovų Taryboje ir Tarybose (mandatavimas);

2. Išklauso ir įvertina ataskaitas po įvykusių Europos Są-jungos Tarybų posėdžių;

3. Svarsto Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti ES teisės aktus ir kitus ES dokumentus ypač svarbiais klausimais.

Beveik kartu su Lietuvos Respublikos naryste ES Seimo Statute buvo įtvirtinta parlamentinės išlygos nuostata – nau-ja parlamentinės kontrolės ir aktyvaus įsitraukimo į ES reikalų svarstymą bei sprendimą forma. Parlamentinė išlyga reiškia, kad Vyriausybės atstovas turi teisę ES institucijose nepareikšti pozicijos dėl pasiūlymo priimti ES teisės aktą tol, kol ji nebus suderinta su Seimu. Be to, Seimo Europos reikalų komitetas taip pat gali įpareigoti ministrą, vykstantį į ES Tarybos posėdį, pareikšti jame parlamentinę išlygą.

vieninga nacionalinė pozicijaPastebėtina, kad rengiant ir derinant Lietuvos pozicijas

Seime nesivadovaujama daugumos ar mažumos nuomone. Parlamento tikslas – bendro sutarimo pagrindu suderinti, o tam tikrais atvejais suformuoti vieningą nacionalinę poziciją. Tais atvejais, kai nepavyksta suderinti ar suformuoti vieningos pozicijos dėl tam tikrų europinės darbotvarkės klausimų, kai yra jaučiamas poreikis gilesnių ir platesnių diskusijų su visuo-mene, socialiniais ir ekonominiais partneriais, arba kai pasiū-lymo priimti ES teisės aktą tam tikrų nuostatų įgyvendinimas siejamas su žymiu socialiniu ir ekonominiu poveikiu, gali būti pareiškiama parlamentinė išlyga. Įvertinant Seimo speciali-zuotų komitetų išvadas dėl pasiūlymo priimti ES teisės aktą ir priimant Seimo nuomonę dėl atitinkamo pasiūlymo ar Lie-tuvos pozicijos Seimo Europos reikalų komitetas sutinka, kad Vyriausybės atstovai pareikštų poziciją.

Kalbėdami apie parlamentinio įsitraukimo į ES reikalų svarstymą svarbą vis dėlto negalime pamiršti ir to fakto, kad apie 90 proc. sprendimų priimama pirminiame teisėkūros procese – darbo grupėse ir komitetuose, o ES Tarybose be-lieka tik be diskusijų pritarti darbo grupių ar komitetų rezulta-tams. Todėl labai svarbu, kad parlamentas, o ypač specializuo-ti komitetai, kurių kompetentinga išvada yra labai reikalinga, dėl labai aktualių pasiūlymų kuo anksčiau įsitrauktų į pozicijų rengimo ir derinimo procesą.

Iš esmės galėtume teigti, kad Lietuvos Respublikos Sei-me įdiegtas Europos Sąjungos reikalų koordinavimo modelis galėtų būti vertintinas kaip gerai informuoto, įsitraukusio, ak-tyvaus, konstruktyvaus ir nuosekliai Europos Sąjungos teisė-kūros procese dalyvaujančio parlamento modelis.

Kęstutis KasakaitisUAB „Siemens“ Verslo sprendimų skyriaus vadovas

Kariuomenės yra išlaidžiausios pasaulyje valstybinės organizacijos. Milijardiniai biudžetai kasmet skiriami užtikrinti mūsų neįkainojamam sau-gumui. Taika tampa vis brangesnė, o gyventojai visame pasaulyje reikalauja vis daugiau atsakomybės už gynybos išlaidas.

Metinės karinės išlaidos pasau-lyje viršija vieną trilijoną (1000 mi-lijardų) JAV dolerių. Karinės išlaidos vidutiniškai vienam pasaulio gyven-tojui kasmet viršija 160 JAV dolerių (apie 80 lietuviškų centų kiekvienai dienai). Ar įmanoma sukontroliuoti milijardus, kurie iššaunami iš pabū-

klų arba naikintuvais prazvimbia re-aktyviniu greičiu?

Šis pasakojimas apie kariuomenes, radusias būdą racionaliai valdyti savo turtą, pagerinti kaštų kontrolę ir padi-dinti savo lankstumą.


PaGrįsta taikos kaina


SAP sistema leidžia integruoti bei siste-

mingai valdyti organizacijos veiklą – pas-

laugų teikimo procesą, prekybos, aptar-

navimo sistemas, bendravimą su klientais,

tiekėjais, organizacijos finansus ir žmoniš-

kuosius išteklius. Apjungdama reikalingus

organizacijos veiklos duomenis, sistema

padeda planuoti veiklą, efektyviai valdyti

išteklius bei organizacijos kaštus ir tampa

stipriu strateginių sprendimų priėmimo

proceso pagrindu.

UAB „Siemens“ turi didžiausią SAP konsul-

tantų komandą Lietuvoje. Bendrovė yra

įdiegusi SAP biudžeto valdymo ir finansi-

nės kontrolės sistemas 22 savivaldybėse

bei Lietuvos muitinėje, yra įgyvendinusi

IT projektus tokiose įmonėse kaip AB „Vil-

niaus duona“, AB „Lietuvos paštas“, UAB

„Saint-Gobain ISOVER“ ir kt.

„Siemens“ konsultantai yra dirbę diegiant

SAP sistemą koncerne „SBA”, šiuo metu jie

diegia sistemą UAB „Philip Morris Lietuva”,

Valstybinio socialinio draudimo fondo val-

dyboje bei AB „Lietuvos geležinkeliai“.

“Siemens”, viena iš didžiausių elektronikos

ir elektrotechnikos kompanijų pasaulyje,

yra įdiegusi SAP daugybėje organizacijų

visame pasaulyje ir turi milžinišką patirtį

vykdant diegimus viešajame sektoriuje.

„Kad laimėtumėte karą, jums reikia trijų dalykų: pinigų, pinigų ir pinigų“.

Trivulzio (1441-1518)

PagrIsta taIkos kaIna

Šalys narės paskiria Aljansui karius ir ginkluotę bei įrangą, bet yra finansiš-kai atsakingos už jų aprūpinimą. Kitaip tariant, NATO ištekliai yra finansuojami decentralizuotai, nors gali būti valdo-mi centralizuotai. Kaip ji susitvarko su savo ištekliais, yra kiekvienos NATO na-rės individualus reikalas. NATO svarbu, kad kiekviena narė turėtų tam tikrus išteklius (ginkluotę, karių skaičių ir kompetencijas), tačiau Briuselyje ar Va-šingtone niekas nekvaršins galvos, jei italas už kulkosvaidžio kulką sumokėjo dolerį, kaip tuo tarpu ispanas už dolerį nusipirko keturias tokias pačias kulkas.

nATO finansuojamos investicijos

NATO finansuoja tik tokias investi-cijas, kurios yra skirtos tenkinti kolek-tyvinėms reikmėms, pavyzdžiui, oro erdvės gynybai, valdymo ir kontrolės sistemoms arba visą Aljansą apiman-čioms ryšių sistemoms, kuriomis rūpin-tis neįmanoma paskirti vienos šalies.

NATO techni-nio aprūpinimo ir tiekimo agen-tūros NAMSA užduotis – teikti logistines paslau-gas bendroms NATO valstybių ginklų ir karinės technikos sistemoms. Būtent per NAMSA yra atliekamas tokių investicijų techninis aprūpinimas, atnaujinimas ir galiausiai pakeitimas pagal besikeičian-čius reikalavimus ir technikos pažangą. Tam reikalingos išlaidos taip pat sudaro didelę NATO finansavimo dalį.

Kai NATO nori atlikti kokį nors ben-drą pirkimą (įsigyti kokios nors įrangos, ginkluotės), ji tai daro per NAMSA. Šios organizacijos metinis biudžetas siekia 2,5 mlrd. Lt. Ji per mėnesį atlieka apie pusę milijono finansinių pavedimų.

Tūkstantis NAMSA darbuotojų Liuksemburge, Paryžiuje (Prancūzija),

Hansvilyje (JAV), Brunsume (Nyder-landai) ir dar keliose vietose rūpinasi, kad būtų taupomos NATO šalių lėšos vykdant bendrus įsigijimus tiekimo, techninės priežiūros, kalibravimo, pir-kimo, transportavimo, techninės pa-ramos, inžinerijos paslaugų ir sistemų valdymo srityse.

NAMSA sukūrė šiuolaikinės gin-kluotės ir karinės technikos valdymo ir įsigijimų metodikas, pavyzdžiui, SHARE. Kaip parodo metodikos pava-dinimas (angl. share - keistis, dalintis), tai yra susitarimas, kuris padeda var-totojams – NATO šalims ir tiekėjams – dalintis arba keistis turimomis atsar-gomis, efektyviai susiejant konkrečius poreikius su reikalingais ištekliais.

NAMSA bendradarbiauja su 26 NATO narėmis ir su 5.400 įmonių vi-same pasaulyje (2005 m. spalio mėn. duomenimis, NAMSA duomenų bazė-je buvo užsiregistravusios 13 Lietuvos bendrovių).

Pak laus i te , kaip visa tai gali-ma sukontroliuo-ti? Kaip susigau-dyti, kokiai šaliai ir kokios įrangos

reikia? Koks tiekėjas konkrečiu atveju siūlo geriausią produktą už geriausią kai-ną? Tai yra pakankamai paprasta, kai or-ganizacija naudoja SAP išteklių valdymo sistemą. Naudodama SAP, NAMSA be vargo keičiasi neįtikėtinu kiekiu duome-nų su NATO šalių karinėmis pajėgomis ir tūkstančiais privačių tiekėjų. Gaunamos geriausios kainos, prekės pristatomos laiku, o centralizuotu aprūpinimu ir pro-cesų skaidrumu negali pasiskųsti nė vie-na NATO narė.

Pavienės šalys taip pat naudoja SAP

SAP sistema leidžia integruoti bei sistemingai valdyti organizacijos

veiklą – gamybos procesą, prekybos sistemas, bendravimą su klientais, tiekėjais, finansus ir žmoniškuosius išteklius. Apjungdama reikalingus or-ganizacijos veiklos duomenis, siste-ma padeda planuoti veiklą, efektyviai valdyti išteklius bei veiklos kaštus ir tampa stipriu strateginių sprendimų priėmimo proceso pagrindu.

SAP yra labai paplitusi tarp NATO narių. Visos šios karinės organizacijos yra priskiriamos prie SAP diegimo sė-kmės pavyzdžių: JAV, Kanados, Danijos, Vokietijos, Norvegijos kariuomenės, Nyderlandų ir Turkijos oro pajėgos. Be NATO šalių, SAP savo kariuomenėse yra įsidiegusios ir kitos valstybės: Suo-mija, Izraelis, Šveicarija, Australija, Nau-joji Zelandija ir kt.

Antai Danijos kariuomenė, suside-danti iš 30.000 samdomų karių, yra lai-koma viena lanksčiausių ne tik NATO, bet ir visame pasaulyje. Kariuomenei priklauso 13.500 karinių automobilių, 26 laivai ir 68 lėktuvai – ši karinė tech-nika, visi kariai ir visa likusi infrastruk-tūra yra valdoma taip efektyviai, kad galima būtų pagalvoti, jog Danijos kariuomenė yra viena iš biržoje koti-ruojamų verslo įmonių.

Tokia lanksčia Danijos kariuomenė tapo ne per vieną naktį. Prieš keletą metų Danijos kariuomenė, kaip, beje, ir Suomija, buvo susidūrusi su trimis esminėmis problemomis. Beveik vi-soms grandims trūko realaus laiko informacijos, dėl ko operatyvūs spren-dimai buvo priimami remiantis ne fak-tais, bet veikiau intuicija. Kitaip tariant, kritiniais momentais (o tokių netrūks-ta ir taikos metu!) kairė ne visuomet žinojo, ką daro dešinė, ir atvirkščiai.

Antroji problema buvo ta, kad ruti-ninių užduočių atlikimas užimdavo tiek daug laiko, kad kai kurie žmonės buvo veikiau ne kareiviai, o robotai. Danijos ir Suomijos kariuomenės kiekviena nau-




PagrIsta taIkos kaIna

Užs. Nr. T-DU-5-1

„NATO techninio aprūpinimo ir tieki-mo agentūra NAMSA, naudodama SAP sistemą, per mėnesį sugeba atlikti apie pusę milijono finansinių pavedimų“

dojo dešimtis įvairių skirtingų kompiu-terinių programų ir sistemų, kurios ne-buvo ypatingai linkusios viena su kita dalintis duomenimis, todėl „robotai“ turėjo rankiniu būdu įvedinėti duome-nis į skirtingas duomenų bazes.

Trečioji ir pati didžiausia proble-ma buvo neįtikė-tinas koordinaci-jos trūkumas tarp sausumos, jūrų ir oro pajėgų. Dar ir šiandien apie šią savo buvusią ligą tiek danai, tiek suomiai kalba puse lūpų, nes jaučia savotišką gėdą už tą riziką, kuri ilgą laiką gaubė tarpusavyje ne-susikalbančią kariuomenę. Ką padarė šių dviejų šalių karvedžiai? Jie tiesiog įsidiegė pažangiausią pasaulyje iš-teklių planavimo ir valdymo sistemą SAP. „Tiesiog“ reiškia, kad kelerius me-tus trukęs sistemos diegimas buvo toks sėkmingas, kokio ir buvo tikėtasi. Praėjusiais metais Danijos, o šiemet Suomijos kariuomenė sutarė su „Sie-mens“ dėl SAP sistemos palaikymo dar keletui metų: abiejų šalių kariškiai nori sistemą išvystyti maksimaliai, dar geriau apmokyti sistemos vartotojus, kurių Suomijoje yra 4.000, o Danijoje 8.500, kad kariuomenę paverstų dar efektyvesne.

Prieš įdiegiant SAP programinę įrangą, nesusikalbėjimas tarp sausu-mos, jūrų ir oro pajėgų trukdė Danijos ir Suomijos kariuomenėms būti lanks-čioms ir efektyviai išnaudoti savo suplanuotus biudžetą. Gynybos biu-džeto sumažinimas privertė Danijos gynybos sistemą pertvarkyti taip, kad ji būtų orientuota ne į taisykles, bet į našumą. Geopolitinė situacija suma-žino poreikį saugoti Danijos sienas ir suverenitetą, kas leido skirti daugiau dėmesio tarptautinių konfliktų pre-vencijai ir taikos misijoms. Teko koor-dinuoti bendras operacijas su NATO ir Jungtinėmis Tautomis, ir savo kariuo-

menę dislokuoti daugybėje skirtingų vietų visame pasaulyje. Bet, kad tai atliktų efektyviai, Danijos kariuome-nė turėjo patobulinti savo vadybą ir žmoniškųjų bei pramoninių išteklių panaudojimą.

Tuo tarpu Suomija, ne-būdama NATO nare, susidūrė su kitokiais iš-

šūkiais, kuriuos yra pasišovusi išspręsti su SAP pagalba. Iki 2012 metų Suomi-jos kariuomenė suplanavo sumažinti savo civilinį personalą 1.200 žmonių, o nuo 2008 m. sumažinti metinį gyny-bos biudžetą 172 mln. Lt. Pertvarkiusi

gynybos struktūrą, Suomijos kariuo-menė turės tapti mažesnė, pigesnė, tačiau kartu ir efektyvesnė, nei yra dabar.

gynyba ir informacinės technologijos

Kaip parodė XXI amžiaus kariniai konfliktai, karą laimi tas, kuris laimi informacinį karą. Tai ne tik propa-gandos varžytuvės, bet ir vidaus in-formacijos efektyvus panaudojimas. Susitvarkyti su informacija kariuome-nės viduje yra ne mažiau svarbu, nei priešo teritorijoje trimituoti pergalę jos dar nepasiekus.


4 4

Kęstutis Kasakaitis, uaB „siemens“ Verslo sprendimų skyriaus

vadovas, sako, kad saP programinės įrangos pagalba kariuomenės gali tapti mažesnės,

pigesnės, tačiau efektyvesnės ir skaidresnės.

„Gynybos biudžeto sumažinimas verčia orientuotis į našumą ir rezulta-tus. Su SAP tai yra įmanoma“


Vyriausybės pasirenka SAP progra-minę įrangą, kad integruotų sausu-mos, jūrų ir oro karinių pajėgų infor-macijos valdymą, sumažintų išlaidas bei padidintų lankstumą.

SAP yra tarsi jūrų pėstininko amu-nicija, kuria apsirūpinti privalo visos pažangiausios pasaulio organizacijos. Pėstininkas turi šalmą, raciją ir žiūro-nus, o organizacijos – žmoniškuosius, finansinius ir visus materialinius ište-klius. SAP gali būti vadinama tikrovės simuliacija, kadangi ji simuliuoja visas reikalingas veiklos funkcijas ir suteikia integruotą informaciją visiems or-ganizacijos padaliniams jiems tinka-miausiu pavidalu. Programinė įranga į vieningą sistemą apjungia įvairią in-formaciją, naudojamą skirtingų orga-nizacijos padalinių.

Užuot naudojus izoliuotas pada-linių duomenų bazes informacijai (tokiai kaip darbuotojų įrašai, tiekėjų duomenys, užsakymai, inventorius, pan.) valdyti, visa organizacija nau-dojasi viena vieninga duomenų baze. Tai leidžia skirtingų padalinių ir funk-cijų žmonėms dirbti su ta pačia infor-macija. Rezul-tatas: mažiau klaidų, pagrei-tėję sprendimai ir jų efektyvumas, visapusiškesnis turimos informacijos panaudojimas ir, galiausiai, realus bei tikslus esamos organizacijos būklės žinojimas.

SAP padeda organizacijoms ap-jungti savo išteklius, utilizuoti juos ir paskirstyti geriausiu būdu bei kontro-liuoti realiame laike. Tokiu būdu racio-nalizuoti ir optimizuoti ištekliai leidžia pasiekti pavydėtiną našumą.

Racionalizuotas finansų ir turto valdymas

SAP dėka kariuomenės turi vienin-telę buhalteriją, todėl gali užtikrinti skaidrią finansinių duomenų aps-kaitą ir kruopštų kaštų paskirstymą.

Vidiniai atsiskaitymai vyksta kur kas sparčiau, beveik apsieinama be finan-sininkų įsikišimo. Su SAP kariuomenė gali sekti, kaip naudojami tūkstančiai vienetų įvairiausio turto, įskaitant ka-rinę įrangą, transporto priemones, nekilnojamąjį turtą. Nusidėvėjimas yra skaičiuojamas nuosekliai ir tiksliai. Tu-rėdama tikslią informaciją apie įvairų karinį inventorių, jo laikymo sąlygas, kariuomenė gali maksimaliai optimi-zuoti savo turtą ir iš jo išpešti didžiau-sią vertę.

SAP sistema sąlygojo fundamenta-lius pokyčius kariuomenės organizaci-nėje kultūroje, nes įdiegę SAP, karve-džiai pradėjo matyti visą kariuomenės vaizdą. Sistema suteikė žymiai platesnį supratimą apie gynybos pajėgas kaip vieningą organizaciją, o ne atskirus pulkus ir kuopas.

Pavyzdinis skaidrumas

Yra tūkstančiai sėkmės istorijų, ku-rias patyrė įvairaus dydžio ir profilio organizacijos, įsidiegusios SAP.

Nereikia toli ieškoti – Lietuvoje taip pat turime ke-letą sėkmingų pa-vyzdžių. Kai kurios įmonės džiaugiasi

pagaliau galinčios operatyviai apskai-čiuoti sudėtingų gaminių savikainą, kitos giriasi nuolaidomis, gautomis centralizuotai perkant didelius prekių kiekius ir juos tiksliai paskirstant. Yra ir tokių, kurios verčia mirti iš pavydo konkurentus, stebinčius kone idealų SAP naudotojos klientų aptarnavimą. Tačiau visos įmonės ir organizacijos, nesvarbu kokius pagrindinius užda-vinius ar iššūkius jos sprendė diegda-mos SAP, laimėjo vieną bendrą didelę pergalę – skaidrumą. Skaidrumą prieš akcininkus, vadovybę, darbuotojus, rinką.

Kariuomenė, būdama viena išlai-džiausių praktiškai bet kurios šalies valstybinių organizacijų, tuo pačiu gali būti skaidriausia valstybinė sistema.

Kontroliuojamos išlaidos

Šio militaristinio pasakojimo pa-baigoje trumpai persikelkime į patį karščiausią pasaulio tašką. Faktas: per trijų savaičių karinę operaciją Irake JAV pajėgos sunaudojo 40 mln. galonų degalų. Panašų kiekį degalų suvartojo visos sąjungininkų kariuomenės per ketverius metus trukusį Pirmąjį Pa-saulinį karą. Šis palyginimas geriausiai iliustruoja, koks yra šiuolaikinių kari-nių pajėgų apetitas ištekliams. Taikos kaina nuolat didėja, tačiau ji turi būti pagrįsta.

NATO šalis

Išlaidos gynybai 2005 m., mlrd. Lt

Islandija 0

Estija 0,58

Liuksemburgas 0,74

Latvija 0,78

Lietuva 0,93

Slovėnija 1,62

Bulgarija 1,76

Slovakija 2,32

Vengrija 4,00

Rumunija 5,88

Čekija 6,13

Portugalija 6,80

Danija 8,88

Belgija 9,38

Graikija 12,49

Norvegija 13,13

Lenkija 14,45

Ispanija 24,64

Nyderlandai 27,16

Turkija 27,47

Kanada 30,52

Italija 48,16

Vokietija 84,56

Prancūzija 116,48

Jungtinė Karalystė 143,08

JAV 1302,00

Viso 1893,95

Šaltinis: „The Management of Defence“



„SAP sistema sąlygojo fundamenta-lius pokyčius kariuomenės organizaci-nėje kultūroje, nes įdiegę SAP, karvedžiai pradėjo matyti visą kariuomenės vaizdą“


i s t o r i j o s v i n g i a i


viešųjų orGaniZacijų teorijų raida. v dalis

Artūras ArbatauskasLietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsultantas

VIešųjų orgaNIzacIjų teorIjų raIda. V dalIS

Lietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsultantas Artūras Ar-batauskas tęsia viešųjų organizacijų teorijų raidos apžvalgą (pradžia „Valstybės tarnybos aktualijų pirmajame numeryje), parengtą pagal Robert B. Denhardt knygą „Viešųjų organizacijų teorijos“ (Vilnius: Algarvė, 2001).

Ankstesnėse šio straipsnio dalyse buvo supažindinama su organizacijos ir vie-šojo administravimo apibrėžimais, aptartos viešųjų organizacijų politinės teorijos užuomazgos, aprašyta viešųjų teorijų raida nuo aštuonioliktojo amžiaus pabaigos iki 1969 m.

viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1969 m.(dye, redfordas, rourke, Pressmanas, Wildawsky, Bardacho, deleonas ir kiti)

Viešoji politika. Viešąja politika arba politikos analize susirūpinta dėl

praktinių ir teorinių priežasčių. Praktinės priežastys: buvo pripažinta, kad biurokratija buvo ir bus politikos iniciatyvų šaltinis. Tačiau ar viešosios institucijos turi rimtą analitinį pagrindą teikti savo rekomendacijas? Vadinasi, labai svar-bu nagrinėti viešosios politikos (siūlomų esminių veiklos krypčių) padarinius. Todėl „administracinį žmogų“ turi pa-keisti įtakingesnis politikos analitikas.

Teorinės priežastys: manyta, kad anksčiau politi-kos mokslų specialistai ignoravo socialines problemas, todėl jiems tenka šiokia tokia atsakomybė už jas. Kita nuomonė: kruopštesni ir racionalesni politikos analizės metodai galėtų būti modelis vyriausybei ir kartu pasi-tarnautų rekonstruotam politiniam mokslui. Tokia poli-tikos orientacija leidžia viešųjų organizacijų tyrinėjimui suteikti vertybinį-kritinį pobūdį, o ne vien instrumentinį, kaip anksčiau buvo manoma pagal racionalaus adminis-travimo modelį.

Dar vienos viešosios politikos krypties požiūriu, poli-tikos analizė teikia paaiškinimus, bet ne rekomendacijas – valdžia pati turi pasirinkti, ką daryti. Politikos analizė gali būti nukreipta į tam tikros politikos priežastis arba į politikos padarinius. Politikos proceso tyrinėtojai do-mėjosi dėmesingumu (kiek sistema skatina sprendimų ir to, kam pirmenybę teikia visuomenė, atitikimą) ir efek-tyvumu (ar esama sistema leidžia priimti sprendimus, kurie labiau nei alternatyvūs pasirinkimai leistų pasiekti trokštamus rezultatus). Šie du dalykai dažnai nedera vie-nas su kitu, tačiau jų negalima nagrinėti atskirai. Politika kuriama ir įgyvendinama ne vakuume. Viešosios politikos įgyvendinimą veikia daugybė veiksnių. Vienas iš sprendi-

mų – įtraukti įgyvendinimo problemas į pradinį politikos formavimo etapą. Kitas – atsižvelgti į politikos formuoto-jų „žaidimus“.

Kadangi politikos formavimas yra lemiama vyriausybi-nio proceso dalis, ji turi būti centralizuota ir racionalizuota. Politikos analizė su jos organizacijomis, žurnalais ir mono-grafijomis tapo galingu socialiniu judėjimu, palyginti su naujuoju viešuoju administravimu, ir formavo JAV politinį mąstymą. Tačiau politikos analizė, tapusi viešųjų organiza-cijų modeliu, gali sukelti keturias problemas: 1) ji skatina nekritiškai pripažinti esamus tikslus ir vertybes; 2) gvilde-na tik tas temas, kurioms galima pritaikyti metodą, o kitos temos ignoruojamos; 3) pats metodas nenumato piliečių dalyvavimo sudarant viešosios politikos programas; 4) praktika verčiama atitikti teoriją tiesiogiai – visose institu-cijose turi dirbti vien racionalūs politikos analitikai.

viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1974 m. (ostromas)

Demokratinio organizavimo teorija. V. Ostromas manė, kad viešojo administravimo teorijos

kryptis nuo W. Wilsono iki H. Simono dėmesį skyrė adminis-tracinio proceso efektyvumui per centralizaciją ir kontrolę. Tai privedė prie Amerikos viešojo administravimo „intelek-tinės krizės“, kai praktikai ir teoretikai turėjo per mažai pasi-tikėjimo, iškylant vis sudėtingesnėms problemoms. Išeitis – visuomeninio pasirinkimo teorija. Visuomenės pasirin-kimo analizės elementai: 1) visose sprendimo priėmimo situacijose individas siekia didžiausios naudos – strategija; 2) viešosios gėrybės yra nedalomos, jomis gali naudotis visi, individai papildomai siekia „eksternalijų“, atsiradusių dėl perviršio efekto, o viešosios įstaigos suprantamos kaip būdas sprendimo priėmimo pajėgumams paskirstyti; 3) skirtingos viešųjų įstaigų nustatytos taisyklės darys skirtin-gą poveikį individams, ieškantiems didinimo strategijų.



viešųjų orGaniZacijų teorijų raida. v dalis

Ar individas tikėtųsi daugiau naudos iš vienos biuro-kratinės struktūros, ar iš daugelio organizacijų darinio? V. Ostromas daro išvadą, kad daugiau naudos duoda dau-gelio organizacijų darinys. Pranašesnė yra tokia adminis-tracinė sistema, kuri siūlo daug pasirinkimo galimybių savo klientams, ir kuri yra sudėtinė, iš dalies sutampan-ti, fragmentuota ir konkurencinė. Tokioje sistemoje ne-veikia hierarchija ir centralizavimas. Tai aukštyn kojomis apverstas racionalaus administravimo modelis. Ši kritika yra kur kas radikalesnė nei žmonių santykių mokyklos atstovų, kurie siūlė šiek tiek keisti vadovavimo stilių. V. Ostromas politikos analizę naudoja esamų organizacinių struktūrų kritikai ir taip viešosios politikos studijoms grą-žina esmingesnį vaidmenį – reikšti pagrindines visuome-nės vertybes.

viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1980 m.

trys viešojo administravimo studijų pakraipos. JAV universitetuose galima rasti tris skirtingus požiūrius

į viešąjį administravimą: politikos akcentavimas, vadybos akcentavimas, viešosios politikos akcentavimas. Politiką akcentuojančių universitetų programų buvo galima rasti politikos mokslų katedrose arba viešojo administravimo mokyklose (pavyzdžiui, Sirakūzų). Vadybą akcentuojančių programų buvo galima rasti verslo (pavyzdžiui, Stanfor-do) arba administravimo (pavyzdžiui, Jeilio arba Korne-lio) mokyklose. Viešąją politiką akcentuojančių programų buvo galima rasti viešųjų reikalų mokyklose (pavyzdžiui, Harvardo arba Teksaso). Tačiau norint suprasti, kaip veikia viešosios organizacijos, neužtenka vieno požiūrio, būtina atsižvelgti į visas tris perspektyvas.

viešųjų organizacijų teorijų raida nuo 1992 m. (osbornas, Gaebleris)

naujasis viešasis valdymas. Šaknys glūdi idėjose, kurios vadinamos „vyriausybės

perkūrimu“ (reinventing government - angl.), menedže-rizmu („vadybinis“ judėjimas), ir visuomenės pasirinkimo perspektyvoje viešajame administravime. Dėl finansinės 8-ojo dešimtmečio krizės buvo ieškoma variantų, kad val-džia „dirbtų geriau ir kainuotų mažiau“.

Vienas sprendimas buvo taikyti „ekonominį raciona-lizmą“ (eksperimentai su alternatyviais paslaugų teikimo mechanizmais, įskaitant rangos sutartis, privatizavimą ir kt.). Kartu valstybių vadovai ėmėsi pertvarkyti biurokrati-nes agentūras, siekdami didesnio našumo ir atskaitingu-mo (naujai apibūdinama organizacijų misija, supaprastinti veiklos procesai, decentralizuotas sprendimų priėmimas ir kt.). Radikaliausiai administracinė reforma buvo vykdoma

Naujojoje Zelandijoje – esminių funkcijų privatizavimas, personalas samdomas pagal terminuotas darbo sutartis, veikla vertinama pagal rezultatus, sustiprintas įsipareigo-jimas atsiskaityti. Panašių elementų galima rasti Kanado-je, Didžiojoje Britanijoje, JAV. Tai rodė, kad ieškoma naujų standartų ir vaidmenų.

Naujas idėjas apibendrino D. Osbornas ir T. Gaebleris, suformuluodami 10 principų, sudarančių naujojo viešojo valdymo esmę: 1) katalitinė valdžia – vyriausybė vairuoja, o ne irkluoja; 2) bendruomenės valdžia – ne tarnaujama bendruome-

nei, o visuomenės iniciatyvų teisė atiduodama ben-druomenei;

3) konkurencinė valdžia – valstybinių, privačių ir nevy-riausybinių tiekėjų konkurencingumas;

4) pirmenybė organizacijų misijoms, o ne veiklą ribojan-čioms taisyklėms;

5) orientavimasis į rezultatus, o ne sąnaudas; 6) tenkinti kliento, o ne biurokratijos poreikius; 7) valdžia kaip įmonė turi uždirbti pelną, o ne išleisti; 8) prevencinė valdžia ne taiso padėtį, o užkerta kelią; 9) decentralizuota valdžia naudoja ne hierarchiją, o da-

lyvavimą ir komandinį darbą; 10) į rinką orientuota valdžia kaitą reguliuoja rinkos sver-

tais. Valdymo reforma valdžioje buvo įgyvendinama įdie-

giant naujus metodus ir naujas vertybes, atėjusias iš priva-taus sektoriaus. Tačiau rinkos modelį galima taikyti paslau-gų teikėjams, bet ne politikos ar priežiūros institucijoms. Beje, nėra siūlomas „laisvosios rinkos“ modelis, o kontro-liuojama konkurencija – vadybos ir rinkos sąsaja.

Kita šios koncepcijos problema yra idėja, kad varomoji valdžios jėga turi būti klientas. Tai atitolina valstybės tarny-bos gerinimą ir pirmenybę teikia atskirų individų trumpa-laikiams interesams, o ne visuomenės interesams. Siekiant kuo geriau aptarnauti klientus galima patirti sunkumų at-liekant tokias funkcijas, kurių klientas nenorėtų, pavyzdžiui, įteikiant šaukimą į teismą ir pan. „Klientų ryšių“ akcentavi-mas gali sudaryti sąlygas ypatingoms privilegijoms, tačiau nemažai valdžios funkcijų yra skirtos kolektyvinei naudai. Taip pat abejotina, ar visiems būtų priimtina, jei valdžia platintų produktus.

Verslumas valdžioje teikia nemažai naudos, tačiau yra ir vadinamoji šešėlinė verslininko pusė – nenoras laikytis taisyklių, kas sudaro grėsmę atskaitomybei. Vadovas, kuris yra motyvuojamas vien savo interesų ir elgiasi taip, tarsi valstybės pinigai priklausytų jam, pažeidžia ilgą ir svarbią demokratinio viešojo administravimo atskaitomybės ir dėmesingumo tradiciją. Dar kiti kritikuoja naująjį viešąjį valdymą dėl to, kad jis žmogaus elgesį aiškino pagal eko-nominius dėsnius ir nuvertino vaidmenį vyriausybiniuose procesuose.

Edvardas ŽukauskasValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjas

1999-2003 metų lIetuVoS ValStybėS tarNyboS pagrINdINIaI bruožaI


1996 metais ratifikavus Europos sutartį, steigiančią asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos iš kitos pusės, Lietuvos admi-nistracinės reformos varomąja jėga tapo Lietuvos stojimas į ES. Reikia pažymėti, kad viešojo administravimo reforma stojant į ES buvo susijusi ne tik su Lietuvos pasirengimu taikyti ES teisės nuostatas, bet ir kitų narytės kriterijų reika-lavimų įgyvendinimu: valstybės tarnybos profesionalumu, kova su korupcija, administracinių teismų kūrimu ir kita.

Svarbų vaidmenį suvaidino ir nuo 1998 metų skelbiamos Europos Komisijos reguliarios ataskaitos apie Lietuvos pa-žangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje.

europos komisija ragino gerinti kompetenciją

1999 m. įsigaliojusios pirmosios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos priėmimas sietinas būtent su minėta Europos sutartimi ir iš jos išplaukiančiu rengimusi dery-




boms dėl stojimo į Europos Sąjungą. Lietuvos adminis-traciniai gebėjimai buvo viena iš sričių, kuriose Europos Komisija savo ataskaitoje apie mūsų šalies pasirengimą in-tegracijai į Europos Sąjungą pasigedo realių pokyčių. 1997 metais Europos Komisija nuomonėje apie mūsų šalies pa-sirengimą deryboms dėl stojimo į ES pažymėjo būtent tai. Pabrėžti taip pat mažesni nei privačiame sektoriuje valsty-bės tarnautojų atlyginimai, nepakankama jų atsakomybė ir kaip pasekmė – su tuo susijusi korupcija bei gabiausių valstybės tarnautojų nutekėjimas į privatų sektorių. Eu-ropos Sąjungos teisės sistemoje valstybės tarnybai nėra skiriama atskira reglamentavimo sritis. Sąvoka „valstybės tarnautojas” Europos Sąjungos sutartyje suprantama tik kaip laisvo darbuotojų judėjimo išimtis. Tačiau Europos Komisija Lietuvą labiausiai kritikavo būtent dėl šios viešojo administravimo srities.

Kad busimoji Lietuvos valstybės tarnyba būtų stabi-lesnė, veiksmingesnė ir profesionalesnė, taip pat siekiant nustatyti pagrindinius valstybės tarnybos principus, regla-mentuoti valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarny-bos valdymą, buvo analizuojama kitų šalių valstybės tar-nybos organizavimo patirtis ir 1999 m. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas. Be jau išvardintų tikslų, įstatymu buvo siekiama kelti valstybės tarnautojų kvalifikaciją, kad būtų pagerinta ir valstybės tarnybos kokybė.

naujasis įstatymas netaikomas teisėjams ir prokurorams

Pagal 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymo redakciją Lie-tuvos valstybės tarnyba turėjo būti tvarkoma visiškai naujais pagrindais lyginant su ta, kuri buvo įtvirtinta Valdininkų įsta-tyme. Dėl šios priežasties jam įgyvendinti buvo numatytas ilgas pereinamasis laikotarpis (2 metai, o darbo užmokesčio reformos įgyvendinimas – dar ilgiau). Jo metu turėjo būti pakeisti kiti įstatymai, parengti būtini poįstatyminiai teisės aktai, be kurių šio įstatymo įgyvendinti buvo neįmanoma.

Iš šios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos viešai paskelbtų rengimo dokumentų matyti, kad buvo plačiai diskutuojama dėl valstybės tarnybos ir valstybės tarnau-tojo sąvokos. Įdomu, kad Valstybės tarnybos įstatymo tai-kymo ribos galėjo būti dar platesnės, kadangi pirminiame jo projekte buvo išreikštas siekis įstatymą taikyti visiems asmenims (išskyrus politikus), gaunantiems darbo užmo-kestį iš valstybės ar savivaldybių biudžeto. Valstybės tarny-bos įstatymas beveik be išlygų būtų taikomas visų lygių teisėjams ir prokurorams, taip pat Konstitucinio Teismo teisėjams. Teisėjai bei prokurorai buvo laikomi valstybės tarnautojais ir pagal Valdininkų įstatymą, tačiau pastarasis nebuvo nustatęs jiems teisių ir pareigų, nuostatų dėl atsa-komybės. Tai, kad tokio pobūdžio įstatymas bus taikomas ir šiems asmenims, sukėlė daug abejonių, buvo keliamas klausimas dėl pavojaus teisėjų nepriklausomumo princi-pui esančio konstitucingumo ir teisinės valstybės pagrin-du. Taigi priimtas įstatymas nebuvo taikomas teisėjams, taip pat prokurorams.

Valstybės tarnybos sąvoką, be kita ko, buvo siūloma api-brėžti pasinaudojant Europos Teisingumo Teismo jurispru-dencija (Byla 66/85 – Lawrie-Blum), pateikiant ją per darbo valstybės tarnyboje ypatumus. Pagal šio Teismo jurispruden-ciją, terminas „darbas valstybės tarnyboje” reiškia „tas pareigas, kurias užimant tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujama įgyven-dinant viešosios teisės suteiktas galias ir vykdant funkcijas, kurių tikslas yra užtikrinti valstybės ar kitų viešųjų valdžių bendrus interesus, ir todėl reikalauja specialių ištikimybės santykių valstybei iš asmenų, užimančių tas pareigas <…>”. Tačiau „valstybės tarnybos” apibrėžimas atsižvelgiant į šį išaiš-kinimą nebuvo tinkamas apibūdinant valstybės tarnybą pa-gal 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymą jau vien dėl to, kad jis neapėmė visų tarnautojų, kurių statusas buvo reglamentuo-jamas 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymu.

Pasirinkta mišrioji valstybės tarnybos sistema

Priimto įstatymo reguliavimo sritis apėmė tiek valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pareigas einančius asmenis, pagal Valdininkų įstatymą pavadintus valdinin-kais, tiek viešąsias paslaugas teikiančius švietimo ir mokslo, kultūros, socialinius darbuotojus, tiek ūkines ir technines funkcijas biudžetinėse įstaigose vykdančius darbuotojus. Todėl aišku, kad universalų valstybės tarnybos, apimančios tarnautojus su labai skirtingomis funkcijomis, teisėmis ir pareigomis, apibrėžimą nebuvo lengva suformuluoti. Įsta-tyme suformuluotame valstybės tarnautojo apibrėžime buvo apsiribota išvardintų tarnautojų grupių bendrojo po-būdžio funkcijų apibūdinimu – valstybės tarnautoju buvo laikomas fizinis asmuo, pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kitus įstatymus įgijęs valstybės tarnautojo statusą ir vals-tybės ir savivaldybių institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.

Taigi šiuo įstatymu buvo pasirinkta mišrioji valstybės tarnybos sistema su dominuojančiais karjeros valstybės tarnybos sistemos elementais ir plačiu valstybės tarnau-tojo supratimu – kai valstybės tarnautojais laikomi ne tik asmenys, kurie eidami pareigas biudžetinėse įstaigose vykdo funkcijas, kurias teisėtai gali vykdyti tik valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos. Kai kurie iš minėtų ele-mentų apėmė karjeros principo įtvirtinimą, tam tikrame aukštesniame pareigybių lygyje numatytą valstybės tar-nybos uždarumą, parengiamąjį darbo laikotarpį (stažuotę) pirmą kartą priimtiems į valstybės tarnybą, specialiąsias valstybės tarnautojų pensijas ir kt.

1999 m. Valstybės tarnybos įstatymas didžiąją dalimi buvo skirtas nustatyti viešojo administravimo funkcijas vykdančių valstybės tarnautojų statusą. Specialiai nurody-tos jo nuostatos (dėl pareigybių hierarchijos, priėmimo į pareigas ir kai kurios kitos) buvo taikomos ir kitoms mi-nėtoms valstybės tarnautojų grupėms. Šis įstatymas pla-čiau reguliavo viešojo administravimo funkcijas vykdančių valstybės tarnautojų pareigybių priėmimo į pareigas, kar-




jeros, mokymo, atsakomybės ir skatinimo klausimus, sta-tuso praradimo pagrindus.

Svarbu pabrėžti, kad tiek pačios įstatymo nuostatos, tiek darbas, kuris buvo atliktas jį rengiant, buvo neabejo-tinai svarbūs tolimesniam šalies valstybės tarnybos vysti-muisi. Tačiau tenka konstatuoti, kad 1999 m. Valstybės tar-nybos įstatymas buvo parengtas ir priimtas siekiant greitai prisiderinti prie ES keliamų reikalavimų nepakankamai įvertinus Lietuvos realijas.

įstatymas, nepasiekęs tiksloNeįprastu mūsų šalies teisinei sistemai galima laikyti 1999

m. Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų detalumą. Toks de-talumas be kita ko buvo pavojingas žingsnis turint omeny tai, kad daug jo nuostatų buvo visiškai naujų, perkeltų iš kitas tra-dicijas turinčių valstybių. Dėl to buvo sudėtinga nuspėti teisi-nio reguliavimo naujovių veikimo efektyvumą naujoje, mūsų šalies, aplinkoje. Prasidėjusi plati šio įstatymo kritika lėmė tai, kad daugelio jo nuostatų buvo atsisakyta.

Nesuderinamumas su kitais įstatymais, vidiniai priešta-ravimai, atsiradę taisant įstatymą, ilgas pereinamasis laiko-tarpis ir laikotarpis, skirtas parengti poįstatyminius aktus ir dėl to užtrukęs didesnės dalies įstatymo nuostatų įgyven-dinimas buvo pagrindinės jo nesėkmingo įgyvendinimo priežastys. Šis įstatymas taip ir nepasiekė savo pagrindinio tikslo – pagerinti šalies administracinius gebėjimus.

Paprastesnis ir sėkmingesnis įstatymasNetrukus, 2002 m., priimtoje naujoje Valstybės tarny-

bos įstatymo redakcijoje buvo iškeltas uždavinys padaryti įstatymą labiau suprantamu, paprastesniu taikant. Siek-ta įtvirtinti valstybės tarnybos sistemą, kurį leistų pakelti šalies administracinius gebėjimus į kitą lygį, motyvuoti tarnautoją, susieti jo veiklos rezultatus su apmokėjimu už darbą, atsisakyti valstybės tarnybos uždarumo.

Tokiu būdu lietuviška valstybės tarnyba pasipildė bruo-žais, būdingais postų modeliui (pavyzdžiui, priėmimas į bet kokio lygio pareigas neturint patirties valstybės tarny-boje, savita tarnautojų vertinimo sistema, kuri tarptautinių ekspertu tuo metu buvo įvertinta pakankamai palankiai).

Įstatymo taikymo apimtis vėl tapo žymiai siauresnė – tokia, kokia ji buvo pagal Valdininkų įstatymą. Viešojo administravimo funkcijas įgyvendinančių valstybės tar-nautojų veikos kokybė buvo svarbi siekiant sulaukti teigia-mos Europos Komisijos nuomonės, todėl nukreipus vals-tybės tarnybos įstatyminį reguliavimą vien į šią valstybinio sektoriaus sritį, buvo siekiama stiprinti pirmiausia viešojo administravimo funkcijas vykdančių tarnautojų veiklos ko-kybę. Būtent taip galima būtų paaiškinti nevisiškai nuosek-lų valstybės tarnybos reglamentavimą.

Per trumpą laikotarpį Vyriausybei pavyko išleisti visus planuotus poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir dėl vals-tybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos – Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos – įsteigimo. Ši įstaiga turėjo būti įsteigta dar

vykdant 1999 m. įstatymą, tačiau toks sprendimas tuomet taip ir nebuvo priimtas. Valstybės tarnybos departamento įsteigimas sudarė prielaidas pasinaudojant jam suteikto-mis monitoringo (pasitelkiant kontrolės funkciją, statistinę Valstybės tarnautojų registro bazę) galimybėmis nuolat tobulinti valstybės tarnybos teisinį reguliavimą išlaikant esminį jo turinį, pritaikant jį prie šių dienų aplinkybių.

nacionalinis susitarimas2003 m. priimtas dar vienas svarbus valstybės tarny-

bos valdymui sprendimas – Nacionalinis susitarimas sie-kiant ekonominės ir socialinės pažangos. Jį pasirašė visų parlamentinių partijų vadovai ir daugiau kaip 10 įvairių visuomeninių organizacijų atstovai. Šio susitarimo vienas iš svarbiausių teiginių yra tai, kad būtina pertvarkyti valsty-bės valdymą sukuriant prielaidas įgyvendinti aiškius priori-tetus. Detalizuojant tokią būtinybę nurodoma žmoniškųjų išteklių valstybės tarnyboje problema (akcentuojamas šių išteklių ugdymas). Pripažinta, kad ši problema svarbi ne tik siekiant spartaus ekonomikos augimo bei skurdo įveiki-mo, bet ir norint turėti modernią valstybės tarnybą, kuri pajėgtų įgyvendinti strateginę valstybės politiką.

Sutarta investuoti į valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimą valstybės valdymo tobulinimo, valstybės valdymo institucijų veiklos rinkos sąlygomis klausimais. Nurodoma ir kita labai aktuali – teisėkūros problema valstybės tarny-bos srityje: teisės aktų leidybos tvarka taip pat turėtų būti žymiai labiau perorientuota nuo „gaisrų“ gesinimo prie strateginių uždavinių sprendimo. Prieš rengiant teisės ak-tus turi būti patvirtinta teisės akto strateginė koncepcija, iš kurios matytųsi jos atitikimas Nacionalinio susitarimo pri-oritetams bei Vyriausybės ir ministerijų strateginiams pla-nams. Akcentuojamas autonominis, nepriklausantis nuo valdymo subjektų, jų personalo atrankos ir kvalifikacijos patikrinimo sunorminimas ir sukūrimas.

Platus pasirašiusiųjų po šiuo dokumentu atstovavimas suteikia ypatingą reikšmę paliestai problematikai ir duoda didesnę tikrovės atspindėjimo garantiją. Todėl nekyla jo-kių abejonių dėl keliamų problemų aktualumo, jų sprendi-mo būtinybės ir artimiausio laikotarpio akcentų valstybės tarnybos valdymo srityje.

Kad valstybės tarnybos profesionalumo lygis valsty-binio valdymo lygmenyje pastaraisiais metais pagerėjo, 2003 metais pripažino ir SIGMA ekspertai: „Valstybės tar-nybos valdymo sistema yra gerai sukurta ir, jei dabartinės tendencijos bus stiprinamos, o tobulinimo planai bus įgy-vendinami, Lietuvos valstybės tarnybos valdymo sistema žymiai pagerės. Tačiau ši sistema turi būti stiprinama, nes ji vis dar gležna ir gali pasirodyti esanti pažeidžiama esant nepalankioms politinėms aplinkybėms“.

Tai reiškia, kad einama teisingu keliu, tačiau optimalaus Lietuvos valstybės tarnybai modelio paieškos dar nebaig-tos. Aišku, kad tiek įstatymo, tiek ir procedūras reglamen-tuojančių teisės aktų kokybė toliau turi būti tobulinama, o valstybės tarnybos reforma tęsiama.


i n f o r m a c i n ė s t e c h n o l o g i j o s

Osvaldas ŠarmavičiusValstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius

IT kompeTencIja vejasi poreikį

sparti informacinių technologijų plėtra valstybiniame sektoriuje skatina tarnautojus

gerinti savo kompiuterinį raštingumą

„IT kompanija ieško pardavimo

vadovo VALSTYBINIAM sekto-

riui“, – tokie ar panašūs darbo

skelbimai jau nebestebina.

Valstybinis sektorius tapo tokia

reikšminga informacinių tech-

nologijų rinkos dalimi, kad įmo-

nės atvirai specializuojasi dar-

bui su valstybės institucijomis.

Nepaisant to, kartais pasitai-

ko išgirsti nuomonių, esą IT

diegimas valstybiniame sek-

toriuje vyksta per lėtai. Neva

informacinės technologijos yra

išnaudojamos per silpnai. Neva

valstybės tarnautojai per men-

kai išmano IT, kad gyventojams

suteiktų deramas administraci-

nes paslaugas.

Tokioms abejonėms atmesti

pasinaudosiu pastarųjų metų

oficialiais duomenimis.



it koMPetencija vejasi Poreikį

IT panaudojimo apimtys įstaigoseKad įstaigos sparčiai diegiasi IT – sunku nepastebėti. Naujie-

nų agentūrose apstu pranešimų apie pasibaigusius viešuosius konkursus, apie įvykusius ar būsimus programinės, technologi-nės įrangos diegimus kokiose nors įstaigose. Tai, kad institucija įrangai įsigyti skiria milijoną litų – nieko nebestebina, kaip ir tas mano minėtas darbo skelbimas.

Prie interneto prijungų kompiuterių kasmet daugėja, vis dau-giau valstybės tarnautojų savo funkcijas atlieka dirbdami kompiute-riais, vis daugiau tarnautojų savo darbe naudoja internetą. Elektroni-nes paslaugas gyventojams teikia jau pusė visų institucijų. Skamba, lyg cituočiau sovietinį propagandinį laikraštį, skelbiantį apie nuolat gerėjantį gyvenimą... Tačiau duomenys yra nenuginčijami.

Informacinių technologijų panaudojimas valstybės ir savivaldy-bių institucijose

Informacinių technologijų naudojimo apimtys 2003 m. 2004 m. 2005 m.

kompiuterių, prijungtų prie interneto dalis, proc. 71,7 78,3 79,8

dirbančių kompiuteriais dalis, proc. 61,6 67,5 72,3

naudojančių internetą dalis, proc. 40,5 52,5 60,1

įstaigų, teikiančių elektronines paslaugas dalis, proc. 33,5 37 50,7

įstaigų, turinčių interneto svetaines, dalis, proc. 53,7 56,9 59,3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Pažymėtina, kad šie bendri vidutiniai statistiniai procentai gauti įskaitant ir policijos komisariatų bei įkalinimo įstaigų grupes (kur dauguma darbuotojų – statutiniai pareigūnai), kuriose viduti-niai IT panaudojimo procentai daug žemesni palyginti su kitomis įstaigų grupėmis. Todėl vien valstybės tarnautojų procentiniai ro-dikliai turėtų būti dar aukštesni ir skambėtų dar pompastiškiau.

Mokomės vis daugiauSuprantama, informacinės technologijos savaime nėra mo-

dernizacijos garantas – be žinių, kaip jas panaudoti, jos labiau yra tik žaisliukas, o ne progreso priemonės.

Pagal valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų 2005 m. mo-kymo ataskaitas, kompiuterinio raštingumo įgūdžius tobulino 2932 mokymų dalyviai. Palyginti su 2004 m. šių mokymų lankomumas išaugo 24 proc. (2004 m. – 2364 mokymų dalyviai). Per pirmąjį 2006 m. ketvirtį kompiuterinio raštingumo mokymuose jau dalyvavo 3185 tarnautojų – tai yra 9 proc. daugiau nei per visus 2005 metus!

Tai rodo, kad galimybės puoselėti kompiuterinį raštingumą yra puikios, o IT įsisavinimo lygis valstybės tarnyboje yra pa-smerktas nuolat didėti.

Valstybės tarnautojų kompiuterinis raštingumasKompiuterinio raštingumo ar mokėjimo naudotis kompiute-

riu reikalavimai, jei tai yra būtina einant pareigas, yra suformuluoti valstybės tarnautojų pareigybių aprašyme. Todėl jau vykstant kon-kursams užimti pareigas, pretendentai tuos reikalavimus gerai žino. Daugelis yra baigę vidurines ir aukštąsias mokyklas bei universite-tus, kur kompiuterinis raštingumas tiesiog įgyjamas. Todėl jaunesni žmonės, siekdami dirbti valstybės tarnyboje, jau turi būtinas žinias, o prireikus gali jas tobulinti tiesiog eidami savo pareigas, nes valsty-bės tarnyboje veikia valstybės tarnautojų mokymo sistema.

Valstybės tarnybos įstatyme bei Vyriausybės patvirtintoje Valstybės tarnautojų mokymo 2002-2006 metų strategijoje įtvir-tinta, kad kompiuterinio raštingumo įgūdžių formavimas yra vie-nas iš prioritetinių mokymo tikslų. Įgyvendinant šias nuostatas, 2002 m. pradėjo veikti valstybės tarnautojų mokymo sistema, kuri užpildė kompiuterinio raštingumo neformalaus mokymo

paslaugų teikimo spragas valstybės tarnyboje. Mokymų progra-mos yra nuolat tobulinamos, plečiamos: šias neformalaus moky-mo paslaugas teikia valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulini-mo įstaigos, tvirtinamos vidaus reikalų ministro įsakymais.

Valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų, ga-linčių teikti kompiuterinio raštingumo mokymus valstybės tar-nautojams, geografinis pasiskirstymas praktiškai apima visus Lietuvos regionus. Iš 75 iki 2006 m. kovo patvirtintų valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų beveik pusė (33) gali teikti kompiuterinio raštingumo mokymo paslaugas pagal ECDL standartą. Iki 2006 m. balandžio 18 šių įstaigų buvo Vilniuje, po 3 Kaune ir Klaipėdoje, 2 Panevėžyje, po 1 Šiauliuose, Utenoje, Mari-jampolėje, Druskininkuose, Vilkaviškyje, Visagine ir Varėnoje.

Galimybės tobulinti kompiuterinį raštingumą numatytos vi-daus reikalų ministro patvirtintuose Valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimuose. Valstybės tarnybos įstatyme nu-statyta, kad pirmą kartą į valstybės tarnybą įstojęs valstybės tarnau-tojas privalo išeiti įvadinio mokymo kursą. Vienas įvadinio mokymo programos turinio reikalavimų – supažindinti su informacinių tech-nologijų vartojimo viešajame administravime galimybėmis.

Kitų kvalifikacijos tobulinimo programų turinio reikalavimuo-se, vadovaujantis Valstybės tarnautojų mokymo 2002-2006 metų strategija, taip pat nustatytas reikalavimas ugdyti efektyvaus in-formacinių technologijų vartojimo įgūdžius. Tai jau ne supažindi-nimas su informacinių technologijų panaudojimu, o jų ugdymas, rekomenduotinas visiems valstybės tarnautojams.

Kompiuterinio raštingumo ir informacinių technologijų die-gimo valstybės tarnyboje klausimai kaip dalis Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės strateginių tikslų (prioritetų) – plėtoti informa-cinę ir žinių visuomenę – yra numatyti Viešojo administravimo plėtros iki 2000 metų strategijoje ir Vyriausybės 2004-2008 metų programos priemonių įgyvendinimo planuose.

Artimiausi darbaiSiekiant dar labiau išnaudoti turimą IT infrastruktūrą, bus

keičiama priėmimo į valstybės tarnybą tvarka, kurioje numatyta parengti kompiuterinio raštingumo standartą bei įsteigti nacio-nalinį testavimo centrą. Kiekvienas, siekiantis eiti valstybės tar-nautojo pareigas, privalės išlaikyti testą, kuris patvirtintų jo kom-piuterinio raštingumo žinias.

Jau yra parengta nauja Valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimų redakcija, kurioje nustatyti žemesnės nei 18 kate-gorijos įstaigų vadovų mokymo programų turinio reikalavimai. Vie-nas iš jų – informacinių technologijų privalomas dėstymas ir taiky-mas įvairiose vadovų veiklos srityse. Panašią įstaigų vadovams skirtą programą KUOVADIS, kurioje IT temai skirta 16 akad. val., jau vykdo Lietuvos viešojo administravimo institutas, o praplėsta ir papildyta ji jau atitiktų ir naujus turinio reikalavimus. Beje, 18-20 kategorijų valstybės tarnautojų OLYMP programoje nėra temos, susijusios su informacinėmis technologijomis. Tarsi aukščiausiųjų kategorijų tar-nautojai nenaudotų informacinių technologijų. Kadangi realybė kiek kitokia, tikėtina, kad OLYMP programa gali būti papildyta.

Šiuo metu Valstybės tarnybos departamente rengiama vals-tybės tarnautojų mokymo strategija naujam periodui 2007-2010 metams. Šioje mokymo strategijoje turėtų išlikti valstybės tar-nautojų kompiuterinio raštingumo ir naujų informacinių tech-nologijų diegimo prioritetai.

Reikalavimai naujokams, galimybės senbuviamsSavo straipsnį pabaigsiu, kaip ir pradėjau – citatomis iš darbo

skelbimų. „Mokėti dirbti kompiuteriu“, „mokėti gerai dirbti kompiu-teriu“, „turėti kompiuterinio raštingumo įgūdžių“ – tokie ir panašūs reikalavimai įrašyti, panašu, devyniuose iš dešimties skelbiamų kon-kursų į laisvas tarnautojų pareigybes. Kai kurios įstaigos kompiuteri-

i n f o r m a c i n ė s t e c h n o l o g i j o sit koM

Petencija vejasi Poreikį

nio raštingumo reikalavimus pareigybės aprašyme įvardija konkre-čiau: „turėti 7 modelių ECDL pažymėjimą“ (Kauno ligonių kasa), arba „mokėti naudotis kompiuterinėmis Lietuvos Respublikos ir ES ins-titucijų duomenų bazėmis ir informacinėmis sistemomis“ (Seimas, Finansų ministerija). Kartais nurodomos ir konkrečios operacinės sistemos ar programos, kuriomis turėtų mokėti dirbti pretenduo-

jantieji į pareigybę: „Linux“, „Unix“, „Navision“, VBAMS, „DBirža1” ir kt. Tai rodo, kad visa valstybės tarnyba yra linkusi įsileisti tik to-

kius asmenis, kurių kompiuterinis raštingumas nekelia abejonių. O tiems tarnautojams, kurie turi menkiausių kompiuterinės kom-petencijos spragų, yra sudarytos visos sąlygos patobulinti savo įgūdžius šioje srityje.

Visas kvalifikacijos tobulinimo įstaigų parengtas mokymo programas, jei jų trukmė viršija 8 ak. val., tvirtina Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (VTD).Iki 2006 m. kovo iš viso patvirtintos 56 mokymo programos, kurių trukmė daugiau kaip 8 ak. val., iš jų – 17 kompiuterinio raštingumo ir 39 kitų spe-cialių informacinių technologijų mokymo programos. Be to, valstybės tarnautojai gali lankytis ir tokiuose kompiuterinio raštingumo ar informacinių technologijų trumpalaikiuose kursuose, kurių trukmė ne didesnė kaip 8 ak. val., t. y., vienos dienos seminaruose, kurių VTD netvirtina.Iš Vilniuje esančių įstaigų kelios be kompiuterinio raštingumo programų vykdo VTD patvirtintas įvairių sričių informacinių technologijų, labai aktualių valstybės tarnybai ir skirtų informacinių technologijų specialistams, mokymo programas. Tai UAB „Protraining Acadmy“, UAB „Baltijos kompiuterių akademija“, Finansų ministerijos mokymo centras.

„VALSTYBėS TARnAuTOJų KOMPiuTERinėS ŽiniOS PASTEBiMAi gERėJA“

“Baltijos kompiuterių akade-mija” valstybės tarnautojų kom-piuterinio raštingumo mokymu pagal ECDL programą užsiima nuo 2001 m. Per tą laikotarpį teko patirti, kaip valstybės tarnautojų bendrosios kompiuterių progra-mų žinios pastebimai gerėja.

Didžiausias atotrūkis išlieka tarp stambiausių Lietvos apskričių centrų (tame tarpe ir Vilniaus), ir valstybės tarnautojų, dirbančių mažesniuose, labiausiai nutolu-siuose regionuose, kur atsiliekama kokiais 5-7 metais. Tačiau į priekį judama labai sparčiais žingsniais.

ECDL – tai standartas, įverti-nantis žinias. O realybėje kiekvie-nam dirbančiajam reikia atlikti tam tikras darbo funkcijas, ir dau-gelį iš jų atliekant labai patogu

naudotis kompiuterių programomis. Valstybės tarnyboje dirbančių IT skyrių specialistų ir vadovų

kvalifikacijos tobulinimui yra skiriamas didelis dėmesys. Jų žinios yra pastoviai tobulinamos ne tik atskirų sistemų technologinio panau-dojimo lygmenyje, bet ir plačiau, pavyzdžiui, IT tarnybų efektyvaus darbo, IT saugos planavimo ir diegimo ir kt.

Tarp IT srityje dirbančių valstybės tarnautojų didelio populiaru-mo sulaukia ITIL (informacinių technologijų ūkio vadybos) kursai. ITIL esmė – efektyvinti organizacijos IT išteklių panaudojimą taip, kad tai neštų maksimalią naudą tai organizacijai ir būtų optimalu kaštų pras-me. Iš to, kiek daug tarnautojų dalyvauja ITIL kursuose, galima spręsti, kad valstybinis sektorius supranta technologijų reikšmę ir iš turimų technologijų stengiasi išspausti kuo daugiau. Tai labai optimistinė tendencija, leidžianti prognozuoti, kad per artimiausius metus IT pa-naudojimas valstybinėse institucijose taps dar efektyvesnis.

Netolimoje ateityje daugiau dėmesio turės būti skirta labiau pritai-kytiems specializuotiems mokymams, kurie padės valstybės tarnauto-jams optimaliai išnaudoti IT teikiamas galimybes ir profesionaliai atlikti savo darbo funkcijas. Šioje vietoje IT mokymo centrai bus nepamainomi pagalbininkai sudarant kiekvienos valstybės tarnautojų grupės specialių IT įgūdžių patobulinimo programas ir apmokant darbuotojus.

„VALSTYBėS TARnYBOJE nETuRiME ĮTEiSinTO iT Žinių VERTiniMO STAnDARTO“

Tiesiogiai susiduriu su valsty-bės tarnautojų mokymu bei kva-lifikacijos tobulinimu IT panaudo-jimo srityje, sprendžiant įstaigos valdymo organizavimo uždavi-nius. Galiu teigti, kad valstybės tar-nautojų kompiuterinis raštingu-mas ar kiti darbo su kompiuteriu įgūdžiai didesnių problemų ne-sukelia. Gal kitose įstaigose tokios problemos egzistuoja? Neteko girdėti, kad Lietuvoje būtų atlikti bent kiek išsamesni šio klausimo tyrimai. O vertėtų! Tada spekulia-cijos kompiuterinio raštingumo tema baigtųsi.

Tačiau kompiuterinio raš-tingumo problema vis dėlto egzistuoja. Šiandien neturime dokumento, kuris nustatytų IT ži-nių lygį valstybės tarnautojams. Girdėjau, kad toks dokumentas rengiamas Valstybės tarnybos departamente. Būtų gerai, kad šio dokumento parengimas tap-tų vienu iš prioritetų.

Šiandien Lietuvoje galioja keletas oficialiai patvirtintų kompiu-terinio raštingumo standartų. Paskutinis buvo patvirtintas Švietimo ir mokslo ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymu “Dėl visuotinio kompiuterinio raštingumo standarto patvirtinimo”. Deja, retai kas juo naudojasi. Lietuvoje plačiausiai naudojamas ECDL žinių vertinimo standartas, tačiau oficialiai jis nėra įteisintas. Ši problema sprendimo laukia jau seniai. Teiginiai, esą Lietuvoje galiojantys kompiuterinio raštingumo standartai parengti remiantis ECDL standartu, duoda mažai naudos, ypač sprendžiant priėmimo į darbą klausimą. Toks da-linis arba menamas teisinių normų įteisinimas sukelia rimtus nesusi-pratimus. Dėl to pareigybių aprašymuose dažniausiai apsiribojama bendromis frazėmis, pavyzdžiui, „mokėti dirbti kompiuteriu“.

Daugumos valstybės tarnautojų, dirbančių viešojo adminis-travimo srityje, funkcijoms atlikti reikalingos IT žinios ir naudojimo įgūdžiai, ženkliai lenkiantys kompiuterinio raštingumo (tame tarpe ir ECDL) standartais nustatytą lygį. Šiandien aktualiausios kvalifikacijos kėlimo temos IT srityje yra „IT projektų valdymas” ir „IT ūkio vadyba“.

Suprantama, kad poreikis tobulinti žinias IT srityje atsiranda tik tada, kai pakyla bendras valstybės tarnybos kultūros lygis. Klaidinga manyti, kad suteikus prioritetą IT srities žinioms, bus išspręstos visos problemos. Valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo sistema turi har-moningai apjungti platų valstybės valdymui aktualių klausimų ratą.

Viešojo administravimo funkcijas valstybėje atlieka žmonės – valstybės tarnautojai, o ne kompiuteriai. Dėl to svarbiausia ugdyti bendrus jų sugebėjimus, skiriant reikiamą dėmesį IT žinioms.

Lilija Svetikienė, uAB „Baltijos kompiuterių akademija“ direktorė

Arūnas Augustaitis, informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus vedėjas

Dainius JakimavičiusValstybės kontrolės Informacinių technologijų departamento direktorius

INformacINėS techNologIjoS keIčIa audIto metoduS


inforMacinės technoloGijos keičia audito M

etodus

Valstybės kontrolės informacinių technologijų plėtra yra sudėtinė Valstybės kontrolės strateginės plėtros dalis, glaudžiai susijusi su Valstybės kontrolės uždaviniais, nu-matytais Valstybės kontrolės įstatyme, informacinės visuo-menės vystymosi tendencijomis Lietuvoje bei didėjančia informacinių technologijų reikšme ir jų taikymo galimybė-mis pasaulinėje audito praktikoje.

Valstybės kontrolės informacinių technologijų plėtra yra sąlygojama ypač spartaus globalių informacinių tech-nologijų vystymosi, kuomet nauji ir patrauklūs sprendimai per trumpą laiką tampa moraliai pasenę. Todėl svarbu yra numatyti Valstybės kontrolės informacinių technologijų plėtros eigą grindžiant ją ne tik šiuo metu esančiais pa-žangiais technologiniais sprendimais, tačiau ir numatant šių sprendimų galimus pakitimus ateityje.

įrankis, žadantis esminius pokyčiusInformacinių technologijų svarbą Valstybės kontrolėje

sąlygoja kelios aplinkybės. Pagrindinis Valstybės kontrolės veiklos produktas yra informacija: tiek pirminė, gaunama iš audito subjektų bei kitų šaltinių ir reikalinga valstybiniam auditui atlikti, tiek galutinė – Valstybės kontrolės pareng-tos ataskaitos, išvados, rekomendacijos, metodikos ar kiti dokumentai. Galutinio produkto – informacijos – gavimą iš pirminės informacijos galima apibūdinti kaip sudė-tingą procesą, kuriam reikalingi ne tik analitiniai žmonių sugebėjimai, tačiau ir pažangios informacijos valdymo technologijos. Informacinės technologijos lemia Valsty-bės kontrolės veiklą ir netiesiogiai. Didėjant jų reikšmei audituojamuose subjektuose (pavyzdžiui, audito subjektų finansinės sistemos tampa vis labiau kompiuterizuotos), tradicinis auditas – tiek veiklos tiek ir finansinis – neišven-giamai įgauna naujus bruožus. Juos auditui suteikia nauja audituojamų subjektų veiklos aplinka.

Todėl būtų neteisinga į informacines technologijas žvelgti tik kaip į svarbią pagrindinės įstaigos veiklos pa-ramos funkciją, nes tai svarbus faktorius, keičiantis pačią audito aplinką ir šiai aplinkai taikomus audito metodus.

sparti plėtraEsminiais momentais informacinių technologijų plė-

troje galima laikyti 1995-1997 metus, kuomet, atsižvel-giant į tuo metu galiojusio Valstybės kontrolės įstatymo keliamus reikalavimus, pradėtas institucijos informacinės

infrastruktūros kūrimas. 1995 metais suformuotos sąly-gos integruotai informacinei sistemai parengti, vėliau pa-rengta informacinės sistemos techninė užduotis, kurioje pateikta šios sistemos koncepcija. Atsižvelgus į Jungtinės Karalystės nacionalinės audito įstaigos specialistų reko-mendacijas, 1996 metais parengtas Valstybės kontrolės informacinės sistemos (VAKIS) projektas, kuris realizuotas 1997 metais. Valstybės kontrolės informacinės sistemos paskirtis – automatizuoti įstaigos administracinius proce-sus (raštų ir pavedimų tvarkymas, personalas, ūkis, biblio-teka, audito planavimas ir audito proceso valdymas). 1997 metais buvo įrengti 100 Mbps „Ethernet“ kompiuteriniai tinklai, šeši teritoriniai skyriai sujungti su centrine buveine Vilniuje skirtosiomis linijomis, įsigytos pirmosios dvi dviejų 200 Mhz „Pentium Pro” procesorių tarnybinės stotys.

Kitas svarbus laikotarpis – 2001-2002 m., kuomet nau-jai įsigaliojęs Valstybės kontrolės įstatymas suformavo naujus reikalavimus valstybiniam auditui. Šių įstatyminių nuostatų, taip pat Valstybės kontrolės strateginio plėtros plano pagrindu 2002 m. rugpjūčio mėnesį parengtas Vals-tybės kontrolės informacinių technologijų strateginis plė-tros planas. Jame buvo įtvirtinta Tarptautinės aukščiausių-jų audito institucijų organizacijos (INTOSAI) informacinių technologijų naudojimo audito procese praktika, taip pat numatyti svarbiausieji informacinių technologijų plėtros uždaviniai pasirengiamajame (2002 m.), įgyvendinimo (2003-2004 m.) ir įtvirtinimo (2005-2006 m.) etapuose.


„Sėkmė slypi ten, kur informacinių technologijų

valdymas yra suprantamas kaip integrali įstaigos valdymo dalis“

įgyvendinamas strateginis planasValstybės kontrolės informacinių technologijų stra-

teginis plėtros planas nubrėžė svarbias gaires informaci-nių technologijų plėtrai, o pagrindinėmis įgyvendinimo priemonėmis tapo pirmasis ir antrasis PHARE projektai, aktyvi Valstybės kontrolės veikla EUROSAI Informacinių technologijų darbo grupėje.

Pirmasis Europos Sąjungos PHARE projektas „Vals-tybės kontrolės institucinių gebėjimų stiprinimas”, ku-rio sudėtinės dalys buvo porinis (Dvynių) ir investicinis projektai, pradėtas vykdyti 2002 m. gegužės mėnesį. Pirmojo Jungtinės Karalystės ir Danijos informacinių technologijų ekspertų vizito metu, įvykusio 2002 m. gegužės mėnesį, buvo parengti siūlymai dėl Valsty-bės kontrolės informacinių technologijų plėtros, kurie vėliau buvo performuluoti į konkrečias Valstybės kon-trolės informacinių technologijų strateginio plėtros plano įgyvendinimo priemonių plano užduotis 2002-2006 metams, nurodyti užduočių atlikimo terminai, vykdytojai.

Priemonių planas leido nuosekliai planuoti ir kurti in-formacinių technologijų infrastruktūrą ir naudoti tiek pir-majam, tiek ir antrajam PHARE investiciniams projektams skirtas lėšas.

Pirmojo PHARE projekto „Valstybės kontrolės instituci-nių gebėjimų stiprinimas” investicinė dalis leido iš esmės pertvarkyti Valstybės kontrolės informacinę infrastruktū-rą: seną kompiuterinę įrangą pakeisti nauja, auditoriams skirti nešiojamuosius kompiuterius, pajėgius naudoti šiuolaikines kompiuterizuotas audito proceso valdymo ir audito dokumentų tvarkymo programas. Buvo suda-rytos galimybės naudotis kompiuterine technika ne tik Valstybės kontrolės patalpose, bet ir atliekant auditą au-dito subjektuose.

Antrasis PHARE projektas „Valstybės kontrolės funkci-nių gebėjimų stiprinimas” – pirmojo PHARE projekto tąsa ne tik perimant Jungtinės Karalystės, Danijos, Švedijos ir Portugalijos aukščiausiųjų audito institucijų bendruosius audito ir administravimo įgūdžius, bet ir patirtį informa-cinių technologijų srityje.

Valstybės kontrolės informacinei sistemai VAKIS jau nebeatitinkant audito valdymo ir dokumentavimo po-reikių, nutarta sukurti lanksčią audito valdymo ir doku-mentavimo sistemą, lengvai pritaikomą prie atsinauji-nančių audito poreikių ir metodologijų. Šiai sistemai sukurti buvo skirtas antrojo PHARE projekto paslaugų projektas, o porinio (Dvynių) projekto ekspertai perda-vė tokių sistemų kūrimo patirtį. 2005 metų spalio mėn. antrojo PHARE projekto paslaugų projekto lėšomis įsigyta audito valdymo ir dokumentavimo programa „TeamMate“, kurios naudojimas iš esmės turėtų pakelti audito valdymo ir dokumentavimo proceso kokybę bei efektyvumą.

Antrojo PHARE projekto investicinio projekto lėšo-mis įrengta moderni konferencijų salė, turinti diskusines ir sinchroninio vertimo sistemas, konferencines vaizdo kameras, šiuolaikinę įgarsinimo ir vaizdo projektavimo aparatūrą. Dalyvavimas Europos Sąjungos PHARE pro-



jektuose ne tik leido efektyviai įsisavinti Europos Sąjun-gos lėšas, atnaujinant Valstybės kontrolės kompiuterinę ir programinę įrangą, bet ir įgyti patirties rengiant ir valdant projektus.

it valdymas – ir vadovybės funkcijaInformacinių technologijų valdymas yra sudėtingas

uždavinys, kuris dažnai priskiriamas vien informacinių technologijų padaliniams. Iš tikrųjų, sprendžiant strate-ginius IT plėtros uždavinius, juos susiejant su institucijos veiklos poreikiais ir prioritetais, informacinių technologijų specialistų neužtenka. Todėl yra svarbus tiek institucijos vadovybės, tiek ir pagrindinių veiklos padalinių aktyvus dalyvavimas.

Informacinių technologijų valdymas, gebėjimas susie-ti pagrindinius įstaigos veiklos procesus su IT veiklos pro-cesais, sugebėjimas analizuoti ir apibendrinti šių procesų tarpusavio priklausomybės ryšius apibrėžiančius faktorius - šiems uždaviniams spręsti EUROSAI Informacinių tech-nologijų darbo grupė nusprendė sudaryti projekto grupę, kurioje nuo 2002 m. dalyvauja 6 Europos aukščiausiosios audito institucijos: Ispanijos audito rūmai, Lietuvos Res-publikos valstybės kontrolė, Nyderlandų audito rūmai, Norvegijos generalinio auditoriaus įstaiga, Slovėnijos au-dito rūmai bei Šveicarijos federalinė audito įstaiga, kuri vadovauja šiam projektui. Grupei buvo pavesta parengti aukščiausiųjų audito institucijų informacinių technologijų savianalizės metodiką, ją nuolat tobulinti, atsižvelgiant į vykdomus IT valdymo savianalizės seminarus EUROSAI aukščiausiose audito institucijose, rinkti ir apibendrinti duomenis apie pagrindinių IT procesų būklę ir jų sąryšius su svarbiausiais aukščiausiųjų audito institucijų veiklos procesais. Beje, informacinių technologijų valdymo savia-nalizė yra labai artima informacinių technologijų valdymo auditui, todėl ši tema yra labai aktuali aukščiausiosioms audito institucijoms.

Projekto grupei parengus pirmąją aukščiausiųjų audito institucijų informacinių sistemų valdymo savianalizės me-todikos versiją, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2003 m. spalio 13-17 d. pirmoji iš EUROSAI narių suren-gė pilotinį aukščiausiųjų audito institucijų informacinių sistemų valdymo savianalizės seminarą, kuriame buvo išanalizuota tuometinė valstybės kontrolės informacinių technologijų brandos būklė, nustatyti ryšiai tarp informa-cinių technologijų procesų ir pagrindinių įstaigos veiklos procesų, parengtas veiklos planas, kuriame numatyti svar-biausi informacinių technologijų valdymo uždaviniai ir jų sprendimo būdai.

Aukščiausiųjų audito institucijų informacinių sistemų valdymo savianalizė parodė, kad informacinės infrastruk-tūros stiprinimas, kai nėra tiksliai suformuluoti veiklos valdymo poreikiai, o informacinių technologijų valdymas nėra integrali visos organizacijos veiklos valdymo dalis, didina atotrūkį tarp veiklos valdymo ir IT valdymo. Todėl didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ne tik technologi-niams sprendimams, bet ir ryšių tarp pagrindinių organiza-cijos veiklos procesų ir informacinių technologijų procesų stiprinimui, tikslesnių ir savalaikių poreikių informacinėms

technologijoms formulavimui.Remiantis aukščiausiųjų audito institucijų informacinių

sistemų valdymo savianalizės rezultatais, taip pat Jungti-nės Karalystės ir Danijos informacinių technologijų eks-pertų siūlymais, valstybės kontrolierius sudarė Informaci-nių technologijų valdymo komitetą, kurio dauguma narių yra pagrindinių Valstybės kontrolės funkcinių padalinių vadovai, atsakingi už IT panaudojimą jų kompetencijos srityse.

Valstybės kontrolės Informacinių technologijų valdy-mo komiteto sudarymas tapo savalaikiu organizaciniu mechanizmu nustatant Valstybės kontrolės poreikius informacinėms technologijoms, derinant Valstybės kon-trolės informacinių technologijų biudžeto projektą, arba, kitaip tariant, suartinant pagrindinius organizacijos veiklos poreikius su IT teikiamomis galimybėmis.

Sudarius Informacinių technologijų valdymo komite-tą, tolimesnio IT plėtros uždaviniai sprendėsi sėkmingiau. Valstybės kontrolės taryba pritarė Valstybės kontrolės in-formacinių technologijų plėtros užduotims 2004-2007 metams, sudarė organizacines prielaidas audito proceso valdymo ir dokumentavimo sistemos įdiegimui Valstybės kontrolėje. Valstybės kontrolieriaus įsakymu sudaryta dar-bo grupė Valstybės kontrolės kompiuterizuotos audito valdymo ir dokumentavimo sistemos parengimui ir įsisa-vinimui.

Svarbi gairė Valstybės kontrolės informacinių techno-logijų plėtroje – tai 2005 m. spalio 12 d. pasirašyta sutar-tis su „PricewaterhouseCoopers“ dėl Valstybės kontrolės kompiuterizuotos audito valdymo ir dokumentavimo sis-temos sukūrimo ir gautos audito valdymo ir dokumenta-vimo programos „TeamMate“ licencijos.

Aktyvus Valstybės kontrolės dalyvavimas EUROSAI projekte „Aukščiausiųjų audito institucijų informacinių sis-temų valdymo savianalizė“ parodė, kad Valstybės kontrolė gali teikti paramą ir kitoms EUROSAI aukščiausiosioms au-dito institucijoms: jos atstovai vadovavo bandomiesiems aukščiausiųjų audito institucijų informacinių sistemų val-dymo savianalizės seminarams, surengtiems Rusijos Fede-racijos Sąskaitų Rūmuose ir Latvijos Respublikos valstybės kontrolėje. Šiais metais Valstybės kontrolė surengė antrąjį jungtinį EUROSAI Informacinių technologijų darbo grupės ir EUROSAI Kvalifikacijos tobulinimo komiteto mokymo seminarą „Aukščiausiųjų audito institucijų informacinių technologijų savianalizė“, kuriame dalyvavo 35 dalyviai iš 18 šalių.

vizijaŽvelgdamas į ateitį tikiu, kad informacinės technolo-

gijos išplės valstybinio audito galimybes, sudarys sąlygas valstybiniams auditoriams dirbti efektyviau. Nes vis aiškiau suprantame, kad sėkmė yra ne ten, kur informacinės tech-nologijos, nors ir būdamos stiprios, lieka izoliuotos nuo pagrindinės įstaigos veiklos. Sėkmė yra ten, kur nuolat ieškoma naujų veiklos metodų ir formų, kur IT valdymas yra suprantamas kaip integrali įstaigos valdymo dalis, o jos tobulinimas yra visos įstaigos rūpestis.

inforMacinės technoloGijos keičia audito M

etodus

organizacijos valdymo sritysEuropoje verslo valdymo sistemos apima tokias viešojo sek-

toriaus sritis, kaip organizacijos valdymas, pirkimai, personalo valdymas, ryšiai su klientais bei demokratiniai procesai, tačiau di-džiausias dėmesys ir investicijos skiriami finansų valdymo sričiai. Tokią susiklosčiusią situaciją lemia į išlaidų mažinimą orientuota valstybių politika. Viešajame sektoriuje diegiamos verslo valdy-mo sistemos privalo ne tik supaprastinti procesus, padėti mažinti kaštus, pagerinti biudžeto planavimą, kontrolę bei atskaitomy-bę, bet ir užtikrinti efektyvų informacijos srautų valdymą bei leisti analizuoti duomenis.

Panašios tendencijos vyrauja ir Lietuvoje – verslo valdymo sistemos viešajame sektoriuje daugiausiai taikomos finansų valdymo srityje. Kaip ir kitose šalyse, įdiegtos sistemos padeda spręsti didelių informacijos srautų valdymo, operatyvios informa-cijos, kuri reikalinga sprendimų priėmimui, gavimo problemas. Viešajame sektoriuje taikomi sprendimai privalo atitikti valstybės sudarytos biudžetinės įstaigos finansinės atskaitomybės, biu-džeto apskaitos ir mokėjimų sistemoms keliamus reikalavimus ir standartus, taip pat sistema turi turėti galimybę būti pritaikoma prie vis naujų augančių reikalavimų bei besiplečiančių poreikių.

Biudžeto ir finansų valdymo sprendimai, pritaikyti valsty-biniam sektoriui, leidžia organizacijai nustatyti ir valdyti ryšius biudžeto klasifikacijos žinynuose, sudaryti bei tikslinti biudžeto planą, fiksuoti gauto asignavimo iš valstybės biudžeto atvejus, efektyviai tvarkyti ir kontroliuoti įstaigai pavaldžių padalinių ar asignavimų valdytojų finansavimo apskaitą, apskaityti biudžeto vykdymą pagal naudojamos finansinės klasifikacijos parametrus, įvairiapusiškai analizuoti duomenis, greitai sudaryti biudžetinės įstaigos finansines ataskaitas ir perkelti į Finansų ministerijos rei-kalaujamas formas. Sprendimai gali būti integruoti su Valstybės biudžeto apskaitos ir mokėjimų sistema (VBAMS) bei sistemoje atliekama buhalterine apskaita. Viešajam sektoriui skirtas finan-sų valdymo sistemas jau turi įsidiegusios tokios institucijos kaip Krašto apsaugos ministerija, Ūkio ministerija, dauguma apskričių viršininkų administracijų, Vilniaus ir Klaipėdos miestų, Ukmergės rajono savivaldybės ir kitos biudžetinės įstaigos.

kaip užtikrinamas informacijos patikimumasViešojo sektoriaus ūkio subjektai privalo pateikti informaci-

ją apie savo finansinę būklę, veiklos rezultatus bei pinigų srau-tus, kuria naudojasi daugelis vartotojų, priimdami ir vertindami sprendimus dėl išteklių paskirstymo. Kadangi pateikiama infor-macija padeda daugeliui finansinių ataskaitų vartotojų priimti ekonominius sprendimus, apskaitos standartai reikalauja, jog ji būtų svarbi, patikima, palyginama ir suprantama, nes tik tokia informacija realiai atspindi ūkio subjekto finansinius rezultatus ir finansinę būklę. Taikomos sistemos leidžia įgyvendinti informaci-jai keliamus reikalavimus bei išvengti klaidų tikimybės pateikiant duomenis.

Valdydama duomenis apie tai, kokie ištekliai buvo gauti ir pa-naudoti pagal teisiškai patvirtintą biudžetą, ir ar jų gavimas ir pa-naudojimas atitinka įstatymų reikalavimus, vadovybė gali planuoti arba numatyti išteklius, kurių reikės veiklai tęsti, ir kurie bus uždirbti vykdant veiklą ateityje. Finansų valdymo sistemos suteikia galimybę gauti bet kokią patikimą konsoliduotą informaciją bet kokiu metu.

Gaunamos informacijos patikimumą lemia tam tikri sis-temos architektūros principai. Kai kuriose biudžeto ir finansų valdymo sistemose eliminuota pakartotinio įvedimo galimybė, todėl išvengiama įrašų dubliavimo, sutaupomas vartotojų laikas ir tai mažina klaidų tikimybę. Neregistruoti vartotojai negali ko-reguoti, įvedinėti ir peržiūrėti duomenų. Operacijas su duomeni-mis atlieka tik registruoti vartotojai, todėl pateikta informacija yra patikima. Techniniai nustatymai neleidžia pateikti nepilnos arba prieštaraujančios esamiems įrašams informacijos.

Tačiau vien sistema negarantuoja, kad bus pateikta tik pa-tikima informacija, nes patikimumas remiasi pradiniu įrašu, kurį padaro darbuotojas. Todėl apskaitą privalo tvarkyti žmonės, su-prantantys darbo esmę ir turintys tinkamą kvalifikaciją.

Taip pat tai puiki kontrolės priemonė, nes fiksuojamos pada-rytos darbuotojų klaidos. Be abejo, yra galimybė jas ištaisyti, tačiau vadovai gali sekti pavaldinių darbą ir vertinti, kur yra silpnosios grandys, kurioms sritims reikėtų skirti daugiau dėmesio, pavyzdžiui, organizuoti mokymus. Kontrolės funkcija drausmina ir pačius dar-buotojus, versdama atsakingiau vertintini atliekamą darbą.

Apibendrinant galima teigti, jog tobulėjant biudžetinių or-ganizacijų atliekamoms funkcijoms ir augant valdomų informa-cijos ir finansinių srautų patikimumo, skaidrumo, aiškumo reika-lavimams, sistema turi atitikti visus standartus, ir yra gyvybiškai svarbi organizacijai. Dėl šių priežasčių vis daugiau viešojo sek-toriaus ūkio subjektų, įvertinę sprendimų teikiamas galimybes, apsisprendžia diegti sistemas.

Saulius Baltrėnas„Sintagmos” viešojo sektoriaus apskaitos sistemų grupės vadybininkas

INformacIjoS patIkImumaS prIImaNt SpreNdImuS Ir SkIrStaNt IšteklIuS

Organizacijose, kuriose cirkuliuoja dideli informaci-jos ir pinigų srautai, ir kurių ataskaitos domina ne tik vadovus, darbuotojus, bet ir mokesčių mokėtojus, įstaty-mų leidžiamosios institucijos narius, kreditorius, tiekėjus bei žiniasklaidos atstovus, informacijos patikimumo už-tikrinimas tampa vienu svar-biausių uždavinių. Akivaizdu, kad šiais laikais patikimą informaciją sprendimų priė-mimui ir išteklių skirstymui galima gauti tik naudojant patikimas verslo valdymo sistemas, kurios dar žinomos kaip ERP (Enterprise Resour-ce Planning – angl.). Šios sis-temos yra plačiai taikomos ir viešajame sektoriuje.



ž m o n i š k ų j ų i š t e k l i ų v a d y b a


vadyBos koMPetencija viešajaM

e adMinistraviM

e

Dr. Aleksandras MinkevičiusLietuvos viešojo administravimo instituto Mokymo proceso organizavimo skyriaus vedėjas,Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto Viešojo administravimo katedros docentas

VadyboS kompeteNcIja VIešajame admINIStraVIme

Viešojo administravimo reformų sąlygoti pokyčiai paliečia ir valstybės institucijų darbuotojus. Jie šias reformas pagreitina arba ne – tai priklauso ne tik nuo jų vertybinių orientacijų, bet ir nuo jų administracinių gebėjimų. Šis priklausomumas suprantamas, tačiau reikia turėti omenyje tai, kad atkūrus Lietuvos nepriklau-somybę valstybės tarnybos žmoniškieji ištekliai buvo laipsniškai pritaikomi (tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai) prie naujų uždavinių, nepatikrinus jų gebėjimų, nuostatų ar vertybių. Apie valstybės pasirengimą įsilieti į Europos Sąjungos administracinę erdvę buvo sprendžiama iš to, ar priimti būtini įstatymai ir poįstatymi-niai aktai, ar sukurtos atitinkamos valdymo struktūros. Šiandien matome, jog to nepakanka, kad sukurtos ir turinčios savo veiklos juridinį pagrindą valstybės institucijos funkcionuotų efektyviai. Jų veikla efektyvi tiek, kiek šių institucijų tarnautojų (ypač vado-

vų) vertybės atitinka nūdienos ir europinės geopolitinės erdvės standartus, ir kiek yra išugdyti jų administraciniai gebėjimai.

Nenustatinėdamas atskirų tarnautojų administracinių gebė-jimų lygio, įvardinsiu apibendrintą, visai administravimo sistemai būdingą gebėjimų lygį (nes išoriniai vertinimai skiriami visai sis-temai).

Planavimo gebėjimaiIšnagrinėkime vieną pagrindinių administravimo funkcijų

– veiklos planavimą. Ši funkcija dažnai pripažįstama svarbiau-sia. Sunku paneigti tokią nuostatą: iš tikrųjų, planavimas lemia tinkamą organizacijos veiklos krypčių pasirinkimą, materialių,

Dėmesys valstybės institucijų darbuotojų administraciniams gebėjimams nemažėja. Šiuos gebėjimus vertino ir vertina tiek

Lietuvos gyventojai (ypač tie, kuriems teko susidurti su „valdžia“ sprendžiant savo privačius reikalus), tiek užsienio ekspertai ar

stebėtojai. Dažnai girdime neigiamus vertinimus. Ar tikrai tie gebėjimai menki? Vienareikšmiškai atsakyti negalima, nes vadybi-

nę kompetenciją lemia daug veiksnių.



vadyBos koMPetencija viešajaM

e adMinistraviM

e

finansinių, žmoniškųjų išteklių sutelkimą ir jų kryptingą panau-dojimą nusistatytiems tikslams pasiekti. Antra vertus, planavimo praktika drausmina darbuotojus, telkia juos organizacijos misijai įgyvendinti. Kaip suvokiama organizacijos misija šiandien valsty-bės institucijose?

Organizacijos misijos suvokimui iliustruoti pateiksiu kele-tą duomenų iš Lietuvos viešojo administravimo instituto kartu su Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Vadybos katedra atlikto viešojo administravimo sektoriaus vadovų administraci-nių gebėjimų tyrimo. Absoliuti dauguma respondentų (apie 60 proc.) pateikė tik iš dalies viešojo administravimo organizacijos paskirtį ir veiklos turinį atitinkančius misijos apibrėžimus, apie 12 proc. respondentų organizacijos paskirtį ir veiklos turinį įvardijo apytiksliai, beveik ketvirtadalis (23,4 proc.) pateikė visiškai neati-tinkančias viešojo administravimo organizacijų paskirties ir vei-klos turinio formuluotes.

Kas lemia tokį savo organizacijos misijos suvokimą? Tradiciš-kai manoma, kad priežastis – išsimokslinimo lygis. Šis veiksnys îš tiesų daro reikšmingą įtaką darbuotojų vadybinei kompetencijai. Duomenų analizė šią priklausomybę patvirtina ir leidžia nustaty-ti tendenciją: aukštesnįjį išsilavinimą turinčių darbuotojų misijos apibūdinimas vertinamas 3,81 balo, turinčių aukštąjį vienpakopį – 5,04, bakalauro – 5,06, magistro – 5,12 balo (aukščiausias balas – 10, t. y. misijos supratimas visiškai atitinka viešojo administravi-mo organizacijos paskirtį ir turinį).

Išsimokslinimas nėra vienintelis veiksnys, lemiantis vadovų vadybines kompetencijas. Tikėtina, kad daug įtakos turi darbo stažas organizacijoje – juk darbuotojas laipsniškai suvokia savo veiklos prasmę užsimezgant jo neformaliems saitams su organi-zacija, tačiau pagal misijos suvokimą balai paskirstomi taip: dir-bantys iki vienerių metų – 5,41, dirbantys iki 5 m. – 5,46, dirbantys iki 10 m. – 4,34; dirbantys ilgiau kaip 10 m. – 4,94 balo. Taigi stažas negali kompensuoti nepakankamo vadybinio išsilavinimo.

Planavimo stiliusVienas iš minėto tyrimo tikslų buvo įvertinti skirtingo lygio

vadovų planavimo stiliaus nuostatas. Koks stilius vyrauja? Kon-servatyvus ar demokratinis? Duomenys rodo didesnę orientaci-ją į konservatyvų planavimo stilių – tik 17,1 proc. respondentų mano, kad ilgalaikius organizacijos tikslus turėtų formuoti visi or-ganizacijos darbuotojai, nors nėra reiškiamas ir visiškas pasitikė-jimas organizacijos vadovais (mažiau kaip trečdalis respondentų patikėtų šiuos tikslus formuoti aukščiausiai vadovybei). Vyraujan-ti nuomonė: organizacijos ilgalaikius tikslus turėtų formuoti spe-cialiai sudaryta komanda (taip mano beveik 52 proc.).

Analizuojant duomenis pagal darbuotojų užimamą vietą valdymo hierarchijoje, matoma didelių skirtumų tarp aukš-čiausio, vidurinio ir žemiausio valdymo lygių atstovų atsakymų: aukščiausio lygio vadovai nepritaria visų organizacijos darbuo-tojų dalyvavimui formuojant ilgalaikius tikslus, o vidurinio (apie 10 proc.) ir žemiausio (apie 20 proc.) valdymo lygio vadovai tokiam dalyvavimui pritartų. Kaip išsimokslinimo cenzas veikia planavimo stiliaus nuostatas? Tendencijos visiškai aiškios: kuo žemesnis išsimokslinimas, tuo daugiau nusiteikimo planavimo reikalus perduoti aukštesniems vadovams (56,3 proc.). Išimtis – aukštąjį vienpakopį išsimokslinimą turintys vadovai. Šie dar iki švietimo reformos aukštąjį išsimokslinimą įgiję asmenys gerokai mažiau linkę organizacijos veiklos planavimo funkciją perduoti aukščiausiems vadovams (26,9 proc.). Būtent jie labiausiai prita-ria tam, kad ilgalaikius veiklos tikslus formuotų speciali koman-da (56,6 proc.).

Bakalaurų ir magistrų nuostatos panašios (48 ir 46 proc.), o formuoti ilgalaikius tikslus aukščiausiai vadovybei pavestų atitin-kamai 36 ir 33,3 proc. bakalaurų ir magistrų. Nauja valstybės tar-nybos karta, turinti aukštesnio lygio ir šiuolaikišką išsimokslinimą,

yra labiau linkusi planavimo funkciją sutelkti aukštesnių vadovų rankose. Tai patvirtina skirtingų amžiaus grupių planavimo stiliaus nuostatų analizė. Pavyzdžiui, ambicingiausi, „nedemokratiškiau-si“ yra 31-40 metų vadovai: tik 9,5 proc. mano, kad formuojant ilgalaikius organizacijos tikslus galėtų dalyvauti paprasti darbuo-tojai (vyresnių vadovų požiūris į paprastų darbuotojų dalyvavimą priklausomai nuo amžiaus svyruoja nuo 15 iki 25 proc.).

savianalizė, planavimo logikaPlanavimo funkcijos neįsivaizduotume be technologinių,

procesinių dalykų ir logikos. Kaip juos supranta šiuolaikinės vie-šojo administravimo institucijos darbuotojas? Planavimo opera-cijos paprastai pradedamos nuo organizacijos padėties įvertini-mo: įvertinami materialūs, finansiniai, žmoniškieji ištekliai, kelia-mų tikslų sudėtingumas ir galimybės juos įgyvendinti. Tai įprasta vadinti savianalize. Su rekomendacija pradėti veiklos planavimo procesą nuo savianalizės sutiko (ir pagrindė tokią poziciją) 28,5 proc. visų lygių apklaustų vadovų. Beveik tiek pat jų (27,9 proc.) nesugebėjo apibūdinti savianalizės kaip veiklos planavimo pro-ceso dalies, o 40,2 proc. sutiko, kad pradėti planuoti veiklą reikia nuo savianalizės, bet negalėjo paaiškinti kodėl.

Didelių planavimo logikos supratimo skirtumų matoma ly-ginant skirtingo lygio vadovų atsakymus: visi aukščiausio lygio vadovai vienareikšmiškai sutinka, kad veiklos planavimo pradžia – savianalizė, tik ne visi gali tai pagrįsti (tokių buvo 62,5 proc.), vidurinio ir žemiausio lygių vadovų atsakymai beveik nesiskyrė, tačiau jų planavimo proceso supratimas pagal tyrimo duome-nis gerokai menkesnis negu jų aukštesniųjų vadovų. Paradok-salūs atrodo respondentų atsakymų duomenys pagal išsilavini-mą: labai didelę vadybinę nekompetenciją parodė bakalaurai ir magistrai (savianalizės nesugebėjo apibūdinti atitinkamai 22 ir 29,6 proc. apklausoje dalyvavusių vadovų), taip pat vienpa-kopį aukštąjį ir aukštesnįjį išsimokslinimą turintys darbuotojai (atitinkamai 28,3 ir 37,5 proc.). Tokį reiškinį paaiškinti be specia-lių papildomų tyrimų būtų sudėtinga, todėl apsiribosiu tik jo konstatavimu.

Procedūrų išmanymasTyrėjų nuomone, svarbus vadybinio raštingumo rodiklis yra

procedūrų, kurios naudojamos organizacijos strateginei pozici-jai periodiškai įvertinti, išmanymas. Kaip respondentai išmano organizacijos stipriąsias ir silpnąsias puses, galimybėms įvertinti naudojamas procedūras? Ketvirtadalis apklaustųjų vadovų nuro-dė tinkamas procedūras, beveik tiek pat jų nurodė neadekvačias procedūras arba pažymėjo nesupratę klausimo, daugiau kaip trečdalis nenurodė procedūrų, nes tokių nežino, kiti (16,2 proc.) į klausimą neatsakė.

Kokia priklausomybė tarp vadovų išsimokslinimo lygio ir planavimo proceso formalių procedūrų išmanymo? Duomenys rodo, kad geriausiai šias procedūras išmano magistro laipsnį (31,5 proc.) ir aukštąjį vienpakopį išsimokslinimą turintys darbuo-tojai (22,8 proc.), bakalauro laipsnį ir aukštesnįjį išsimokslinimą turintys darbuotojai atitinkamai 18 ir 18,8 proc. Šį procedūrų išmanymą su kaupu nusveria jų neišmanymas, ypač išsiskiria ba-kalaurai: net 46 proc. jų nenurodė procedūrų, nes tokių nežino. Apskritai „nežinantieji“ visose išsimokslinimo grupėse sudaro di-delę dalį. Matome, kad nemažai apklaustųjų į klausimą neatsakė (paprastai į klausimus neatsako 3–5 proc. respondentų). Ar tai reiškia, kad organizacijose periodiškai nevertinamos ir neko-reguojamos jų strateginės pozicijos? Gal tai daro labai nedaug vadovų, ir dauguma apie tai nežino (taip pat ir apie procedūras)? Ar tai vadybinės nekompetencijos viešojo administravimo insti-tucijose požymis?


konkursai į valstyBės tarnyBą taPs skaidresni

Jolanta Tamošaitytė„Laiko“ žurnalistė

koNkurSaI į ValStybėS tarNybą tapS SkaIdreSNIreportažaS Iš koVo mėN. VIlNIuje įVykuSIoS tarptautINėS koNfereNcIjoS „paSIkeItImaS geroS patIrtIeS paVyzdžIaIS SkIrtINgoSe eS šalySe NarėSe VykdaNt atraNką į ValStybėS tarNautojo pareIgaS“

Lietuvoje iš viso yra 22250 valstybės tarnautojų. Vien pernai į valstybės tarnautojų pareigas priimta 3100 žmonių.

Lietuvoje dabar galiojanti priėmimo į valstybės tar-nybą tvarka buvo numatyta įsigaliojus 2002 m. Valsty-bės tarnybos įstatymo pakeitimams. Kiekviena laisva darbo vieta skelbiama „Valstybės žiniose“, internete (www.vtd.lt), kartais komerciniuose laikraščiuose. Pasi-

baigus paraiškų teikimui daugelis valstybės institucijų organizuoja pirminį pokalbį su kandidatais, toliau seka egzaminas-pokalbis ir egzaminas raštu.

Tos pačios procedūros taikomos priimant į valstybės tarnybą tiek tarnautojus, tiek įstaigų vadovus. Įstaigų va-dovai į tarnybą Lietuvoje gali būti priimami tiek konkursų būdu, tiek politinio pasitikėjimo būdu. Tai priklauso nuo pareigybės.

Anot Francisco Cardonos, ES programos SIGMA pa-grindinio administratoriaus, įdomu tai, kad kuo daugiau šalis laikosi atrankos į valstybės tarnybą nuostatų, kurios remiasi privalumais ir konkursu, tuo labiau yra apčiuopia-ma pažanga stengiantis tobulinti valstybės tarnybą tose šalyse, ir tuo labiau valstybės tarnyba tampa patraukli jau-niems profesionalams.

Bus steigiamas egzaminų centrasLietuvoje planuojama padaryti dviejų pakopų egzami-

nus į valstybės tarnybą, panaši sistema yra ir kai kuriose ES šalyse. Įkurtame egzaminų centre būtų laikomas pirmojo etapo egzaminas. Ten pretendentai į valstybės tarnybą spręstų bendrąjį testą. „Šis testas, ko gero, bus iš įstatymų, kitų teisės aktų – panašus kaip dabar organizuojamas pri-imant į darbą valstybės tarnautojus kiekvienoje tarnyboje. Taip pat bus įvertintos ir pretendento asmeninės savybės.

Vidaus reikalų ministerijos (VRM) iniciatyva planuojama steigti egzaminų centrą. Čia išlaikęs egzaminus pretendentas į vals-

tybės tarnybą gautų pažymėjimą ir norėdamas įsidarbinti į konkrečias pareigas valstybės tarnyboje jis teturėtų ateiti į pokalbį ir

atlikti keletą praktinių užduočių.

Pretendentų, išlaikiusių egzaminus, sąrašas egzaminų centre būtų užšifruotas, taigi į antrąjį etapą – pokalbį – tarnybos nega-

lėtų išsirinkti proteguojamų pretendentų. Šios naujovės aptartos praeitą savaitę vykusioje konferencijoje.

Francisco Cardonas, Europos sąjungos programos sigma pagrindinis administratorius: „Kuo labiau šalis laikosi atrankos į valstybės tar-nybą nuostatų, kurios remiasi privalumais ir konkursu, tuo tarnyba tampa patrauklesnė jauniems profesionalams”.


Išlaikęs šiuos egzaminus, žmogus gaus specialųjį pažymė-jimą, galiosiantį 2 metus. Iš viso egzaminų centro sąrašuo-se bus apie 3000 kandidatūrų“, – pasakojo Valstybės tarny-bos departamento direktorius Osvaldas Šarmavičius.

Galvojama sukurti tokią sistemą, kad konkreti valsty-bės institucija, besirinkdama pretendentus iš egzaminų centro sąrašo, matytų tik pretendentų kodus, taigi nega-lėtų rinktis konkretaus iš karto numatyto žmogaus, taip pamažėtų korupcijos galimybė.

Informacija apie naujas vietas į valstybės tarnybą būtų skelbiama Valstybės tarnybos departamento prie VRM informaciniuose leidiniuose ir interneto svetainėse. Svetainėse būtų galima pasiskaityti ir plačiau apie kon-krečią pareigybę, ką reikės dirbti užėmus konkrečias par-eigas. Susidomėję skelbiamomis pareigybėmis žmonės, jau turintys minėtą pažymėjimą, galėtų rašyti prašymą ir laukti, kada bus pakviesti į pokalbį jau konkrečioje įs-taigoje. Pokalbio metu būtų aiškinamasi pretendento žinios, susijusios su būsimu darbu, pateikiamos praktinės užduotys.

Kol kas svarstoma, kiek įtakos turės egzaminų centro ir pokalbio būsimoje darbovietėje vertinimas.

skaidresnė sistema„Išsikėlėme tikslą sukurti tokią viešojo administravi-

mo sistemą, kuri būtų pagrįsta profesionalia valstybės tarnyba, žinių ir informacinės visuomenės plėtote. Pri-valome pažaboti korupciją valstybės tarnyboje, naikin-ti negatyvius biurokratijos reiškinius. Taigi privalome tobulinti ir atranką į valstybės tarnybą“, – konferenci-joje kalbėjo Gintaras Furmanavičius, vidaus reikalų mi-nistras.

Konferencijoje nemažai diskutuota ir apie valstybės tarnybos skaidrumą. Pasak Valstybės tarnybos departa-mento direktorius Osvaldo Šarmavičiaus, tikimasi, kad įsigaliojus naujai konkursų į valstybės tarnybą tvarkai situacija pagerės. „Kalbant apie valstybės tarnybos skaidrumą reikėtų akcentuoti ne tik dviejų pakopų at-ranką, bet kad ir dirbdamas valstybės tarnautojas ne-nusižengtų etikos ir moralės principams. Nėra bloga ir dabartinė Lietuvos viešojo administravimo sistema, tačiau norime ją dar patobulinti. Manau, kad naujoji sistema padės išspręsti skaidrumo, konfidencialumo, solidaus žinių patikrinimo klausimus. Nauja sistema pagerintų situaciją, tačiau nereiškia, kad visi rūpesčiai valstybės tarnyboje staiga išsispręs. Kai ką turime pa-keisti ir savo sampratoje apie darbą ir sąžiningumą“, – sakė O. Šarmavičius.

Kalbėdamas apie naująją dviejų pakopų darbuotojų atrankos sistemą O. Šarmavičius akcentavo, jog dabar

besirinkdama darbuotojus pati valstybinė įstaiga juos atsirenka neprofesionaliai, neturi specialių darbuoto-jų organizuoti tokias atrankas. Kita vertus, jeigu pirmi-nis darbuotojų egzaminas vyks tik centre, bus atrinkti žmonės, kurie nedomina tos įstaigos, taigi ir galvojama sukurti būtent 2 pakopų atranką. „Taip lengviau bus ir pačiam pretendentui. Dabar norintieji patekti į valsty-bės tarnybą tą egzaminų testą sprendžia kiekviename konkurse. Be to, reikia daug ruoštis, nes testai į kiekvieną tarnybą nėra vienodi“.

„Esame susipažinę su egzaminų į valstybės tarnybą sis-temomis Belgijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Ispanijoje, Por-tugalijoje. Kiekvienos šalies sistemose matome ir pliusų, ir minusų. Lietuva negalėtų aklai perimti vienos iš šalių sis-temos. Viską turime pritaikyti savo šalies žmonėms“, – sakė O Šarmavičius.

dėmesys ir asmens savybėmsValstybės tarnybos departamento Organizavimo ir

kontrolės skyriaus vedėja Regina Aleksienė pasakojo, kad kuriant naują sistemą buvo ilgai analizuoti ankstes-niosios trūkumai. „Atlikome didžiulį monitoringą: apklau-sėme, kas netenkina konkursuose į valstybės tarnybą pretendentų, organizatorių. Sekėme informaciją apie tai spaudoje. Taip pat apklausėme organizatorius, persona-lo darbuotojus. Stebėjome valstybės įstaigų darbą, mūsų

gintaras Jonas Furmanavičius, vidaus reikalų ministras: “Privalome tobulinti atranką į valstybės tarnybą”.

atstovai kaip stebėtojai dalyvavo valstybės tarnybos kon-kursuose. Taigi pastebėjome, kad įvairiuose konkursuose gali dalyvauti tie patys žmonės. Jie turi rengtis kiekvie-nam tokiam konkursui, laikyti testą. Taip švaistomas ir jų, ir valstybės įstaigų laikas. Beje, pastebėjome, kad yra žmonių, pagal išsilavinimą, patirtį galinčių dirbti keliose srityse, o pagal dabartinę sistemą, kai mažai vertinamos vidinės savybės, jiems sunku būtų susirasti optimaliausią darbo vietą. Be to, dabartiniai konkursai nesuskirstyti pa-gal kategorijas, t. y. pagal pareigų sudėtingumą“, – teigė R. Aleksienė.

Planuojama, kad naujoji sistema ims veikti nuo 2008 m. „Taigi turime laiko numatyti darbo gaires, parengti asmenybės vertinimo testus, įsteigti egzaminų centrą. Kol kas dar nenuspręsta ir tai, ar atranka vyks pagal ša-kas, ar pagal pareigybių sudėtingumą“, – sakė ji.

valstybės tarnautojai bus nuolat vertinamiPastaruoju metu daug svarstoma, kaip vertinti valsty-

bės tarnautojų darbą. Galvojama, kad viešojo sektoriaus tarnautojų darbas būtų įvertintas kasmet. Diskutuojama, kaip tai padaryti kuo objektyviau, kaip tuos dalykus susieti su atlygiu.

Konferencijoje itin daug kalbėta, kaip pagerinti vie-šojo sektoriaus darbuotojų darbo efektyvumą, našumą. Įvairių universitetų viešojo administravimo katedrų at-stovai teigė, kad valstybės tarnyboje reikėtų taikyti nau-jausius vadybos principus. Kol kas į valstybės tarnybą negalima įdarbinti žmonių, turinčių kitus darbus, kad jie per dieną galėtų dirbti ir po kelias valandas. Be to, kol kas ne vienoje valstybės tarnyboje orientuojamasi ne į tai, ką žmogus nuveikė per darbo dieną, o ar išbuvo reikalingas 8 valandas.

Kalbant apie egzaminų centrą konferencijoje buvo akcentuota, kad nereikėtų susikoncentruoti tik prie testų, nes teorinius dalykus žmogus išmoks. Reikėtų kiek galima geriau įvertinti asmenines savybes, nes vienoms parei-gybėms reikia iškalbos, kitoms atidumo, trečioms loginio mąstymo ir pan. Universitetų atstovai teigė, jog reikėtų su-kurti sistemą, kad žmogus, patekęs į valstybės tarnybą, ne džiaugtųsi šilta ir ramia vieta iki pensijos, bet konkuruotų, būtų suinteresuotas tobulėti.

Kalbėta ir apie tai, kad valstybės tarnyboje reikėtų nu-matyti vienerių metų bandomąjį laikotarpį. Ši nuostata buvo numatyta 1999 m. Valstybės tarnybos įstatyme, bet dabar nebetaikoma.


Konferencijoje kalbėta, kad valstybės tarnyboje reikėtų

numatyti vienerių metų bandomąjį laikotarpį. Ši nuostata buvo numatyta 1999 m.

Valstybės tarnybos įstatyme, bet dabar nebetaikoma.


dISkuSIja: kaIp „NegalIu“ pakeIStI į „galėčIau“?

Remigijus SavickasUAB „Keras, Savickas ir partneriai“ partneris

dISkuSIja: kaIp „NegalIu“ pakeIStI į „galėčIau“?SuderINtI orgaNIzacIjoS VIzIją Su kaSdIeNybe

Dauguma įmonių dirba pagal savo verslo planus, nepelno organizacijos turi savo veiklos planus, kuriuose sutelkti žmogiški ir finansiniai ištekliai. Bet kažkodėl pla-nai lieka neįgyvendinti. Gerai parengta strategija būtina sėkmei užtikrinti, bet jos neužtenka, kad organizacijos suklestėtų.

Kaip padaryti, kad dėl mažo atlyginimo darbuotojas kaltintų tik save, o ne darbdavį, o darbdavys sudarytų geriausias sąlygas darbuotojui užsidirbti? Jei darbuoto-

jas savo darbu padeda siekti organizacijai didesnių tiks-lų, kodėl organizacija turėtų šykštėti jam didesnio atly-ginimo? Kaip organizacijos strategiją „nuleisti“ į pačias organizacijos apačias, kad darbuotojai ne tik jaustųsi verslo dalimi, bet tokie būtų iš tikrųjų?

Ieškant atsakymų į panašius klausimus, buvo sukur-ta Balanced Scorecard metodika, kurios tikslas – pavers-ti strateginius organizacijos planus į tikslią operatyvių veiksmų sistemą.

„Valstybės tarnybos aktualijos“ tęsia straipsnių ciklą apie tai, ką reikėtų daryti, kad valstybės tarnyba taptų efektyvesnė,

lankstesnė, pažangesnė, iniciatyvesnė. Praeitame numeryje rašėme apie pareiginius nuostatus. Šį kartą diskutuojame apie vie-

ną populiariausių pasaulyje vadybos sistemų ir jos galimą pritaikymą valstybiniame sektoriuje. Diskusiją tęsiame konsultanto p.

Remigijaus Savicko komentaru.




Balanced Scorecard sieja keturias veiklos įvertinimo perspektyvas šia logine seka: įmonės mokymosi ir au-gimo procesai įtakoja vidinių procedūrų efektyvumą ir drauge sudaro galimybes teikti vartotojams didesnę vertę per prekes ir paslaugas, išreiškiamą įmonės finan-siniais rezultatais.

Lietuviškai Balanced Scorecard metodiką galima pa-vadinti subalansuotų rodiklių sistema. Subalansuota rodiklių sistema suteikia galimybę subalansuoti finansi-nius ir nefinansinius organizacijos veiklos aspektus bei suderinti jos viziją su kasdieninėmis operacijomis.

išsprendžiami uždaviniaiNauja metodika pasirodė esanti itin efektyvi priva-

čiame sektoriuje, nes ja naudodamosi įmonės išspren-žia labai aktualius uždavinius:

• transformuoja strategiją į skaičius;• strateginius tikslus susieja su kasdieniais darbuotojų

veiksmais;• įgyvendina strategiją, kontroliuodamos kasdienius

veiksmus ir vertindamos jų efektyvumą;• užtikrina ilgalaikį įmonės išlikimą ir augimą;• sustabdo „gaisrų gesinimą“ ir sudaro galimybę nuo-

lat gerinti procesus;• užtikrina greitą reagavimą į rinkos pokyčius;• optimizuoja procesus.

Subalansuota veiklos rodiklių sistema išreiškia įmo-nės misiją ir strategiją į apčiuopiamus tikslus bei išma-tuojamus rodiklius. Tai įgalina pasitikrinti, kaip įgyvendi-nama strategija bei užsibrėžti tikslai.

Balances Scorecard remiasi prielaida, kad bet kuri įmo-nė ar organizacija yra kontraktų visuma tarp įvairių jos dalininkų. Tai reiškia, kad pridėtinė vertė įmonėje yra ku-riama „aš tau, tu man” proceso metu, bendradarbiaujant įmonės dalininkams, kuriuos sudaro savininkai, klientai, darbuotojai, tiekėjai, kreditoriai, bendruomenės ir pan.

Subalansuota veiklos rodiklių sistema gali būti nau-dojama kaip strateginė valdymo priemonė:

• planuoti, nustatyti tikslus ir suderinti strategines ini-ciatyvas;

• suformuluoti ir suderinti viziją bei strateginius tiks-lus;

• komunikuoti bei susieti strateginius tikslus ir veiklos rodiklius;

• padidinti grįžtamąjį ryšį ir mokymąsi.

valdai tik tai, ką išmatuojiPagrindinis subalansuotų rodiklių sistemos princi-

pas – valdyti galima tik tai, ką galima išmatuoti. Šiandien daugiau informacijos vadovui ne visada reiškia „geriau”, kadangi reikia papildomo laiko informacijai apdoroti. Todėl pailgėja sprendimo priėmimo laikas ir sumažėja sprendimo efektyvumas, jo kokybė.

Kai vadovai perkrauti informacija, jie negali adekva-čiai įvertinti reikiamų duomenų, todėl tampa neįma-

noma strateginių uždavinių vykdymo kontrolė. Viena iš subalansuotų rodiklių sistemos užduočių – konkrečia struktūrizuota forma pateikti vadovams pačią svarbiau-sią informaciją indikatorių pavidalu.

keturios rodiklių grupėsSistema siūlo, nustačius strategiją, suskirstyti įmonės

rodiklius į keturias grupes: finansiniai, klientų, procesų gerinimo ir žmoniškųjų išteklių tobulinimo rodikliai. Sistemoje būna apibrėžtas rodiklių skaičius, paprastai 15–25 rodikliai, kurie rodo sėkmės veiksnių rezultaty-vumą. Tyrimai nustatė, kad iš visų įmonėje naudojamų rodiklių, kurių pagrindu priimami vadybos sprendimai, 35 proc. yra nefinansiniai.

Kad rodiklius būtų patogu valdyti, jų neturėtų būti daug. Taip suformuojamas bendras požiūris į strategijos įgyvendinimą.

Tokią sistemą jau yra įsidiegusios Lietuvos įmonės (pavyzdžiui „Omnitel”, „MicroLink Lietuva“ ir daugelis kitų). Apie galimybę diegti šią sistemą svarsto tiek di-džiosios, tiek vidutinės Lietuvos įmonės. Iš 500 stam-biausių pasaulio įmonių, šią sistemą yra įsidiegusios apie 400. Neabejoju, kad ši sistema sparčiai populiarės ir Lietuvoje, nes ji padeda įgyvendinti įmonės tikslus, o jei jie nepasiekti – parodo esmines priežastis.

visi rodikliai veda į strategijąKiekvienam darbuotojui įmonės strategija pateikia-

ma subalansuotų rodiklių lentelės pavidalu, kur rodikliai nėra nepriklausomi, bet pasižymi tam tikromis savybė-mis. Pirma, aiškūs priežasčių ir pasekmių ryšiai: kiekvie-nas rodiklis siejasi su kitais priežasčių-pasekmių grandi-nėje. Antra, kiekvienas veiksmas apibūdinamas „ateities” rodikliais, išreiškiant jo atlikimo varomąsias jėgas, dažnai unikalias kiekvienos organizacijos strategijoje (pavyz-džiui, atsakymo į vartotojų pateiktus klausimus termino nustatymas) ir „praeities” rodikliais, išreiškiančiais rinkos reakciją (pavyzdžiui, padidėjęs klientų pakartotinų pir-kimų skaičius, padidėjusi rinkos dalis, padidėjusios pa-jamos). Trečia, aiškus ryšys su finansiniais rezultatais. Visi veiksmai būtinai siejami su finansiniais rezultatais: kaš-tų, pajamų, pelningumo ir kitais finansiniais rodikliais.

Kiekvieno rodiklio įvertinimui naudojamos kelios tikslų ir kriterijų reikšmės: bazinė reikšmė (esamo būvio įvertinimas), tolerancija (minimali priimtina reikšmė), tikslas (rekomenduojama veiklos įvertinimo reikšmė), išplėstinis tikslas („geriausios praktikos” rinkoje arba su-teikianti paskatinimą reikšmė (pavyzdžiui, nauja inicia-tyva, veiklos patobulinimas).

sistemos įdiegimo rezultataiOrganizacijoje įdiegus subalansuotą veiklos rodiklių

sistemą, tampa žymiai lengviau darbuotojams išaiškinti, kas ir kodėl yra daroma. Darbuotojai jaučiasi organiza-


Liutauras Daugirdas, Vilniaus miesto savivaldybės analizės ir strateginio planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas

Tiek privatus, tiek viešasis sektoriai susiduria su strateginio planavimo ir valdymo problemomis. Tačiau privačiam sektoriui problemas pavyksta spręsti greičiau. Kaip sprendimo būdas Su-balansuota rodiklių sistema (SRS) greitai ir plačiai išplito pasaulyje ir tapo bene efektyviausiu ir geriausiai žinomu strateginio valdy-mo modeliu. Tačiau, kalbant apie viešąjį sektorių, šis modelis yra mažiau išplėtotas tiek moksliniame, tiek praktiniame lygmenyje.

Lietuvoje dar neteko girdėti apie šios sistemos įdiegimą vie-šame sektoriuje. Vyksta tik informacijos apie SRS apsikeitimas, supažindinimas ir atsargūs konsultacinių kompanijų žingsniai mėginant taikyti bent jau SRS simptomus. Lietuvoje daug Vals-tybės institucijų, ypač savivaldoje, strategijas kuria nekompeten-

tingai, šabloniškai, neatsakingai, gailint investicijų, o svarbiausia – be deramo požiūrio ir savo paskirties pajautimo. Prieš diegiant SRS institucijos turi turėti ne tik gerai suformuluotą strategiją, bet ir įgūdžių, siekiant savo darbą tvirtai orientuoti į strategiją. Aps-kritai – tai yra dešimtmečius trunkantis pastovaus tobulinimosi ir atsinaujinimo procesas.

Reikia suvokti, jog SRS modelis, taikomas privačiame sek-toriuje, negali būti tiesiogiai ar šabloniškai taikomas viešajame. Jis turi būti adaptuotas. Tai lemia vienas pagrindinių skirtumų – viešojo sektoriaus prigimtis, kuri skiriasi nuo privataus, ir yra orientuota į misiją. Viešasis sektorius paremtas principu tarnauti visuomenei už jos pinigus, priešingai nei privačios įmonės, orien-tuotos į pelną.

Užsienio šalių patirtis byloja, kad viešasis sektorius gali ir ne-atsilikti, o eiti koja kojon su valdymo inovacijomis. Klasikinis SRS taikymo viešame sektoriuje pavyzdys yra miestas Šarlotė, kuris yra tituluojamas vienu geriausiai valdomų miestų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jau 1990 miestas buvo tarp pirmųjų JAV val-džios institucijų, persitvarkymais reagavusių į naujus iššūkius ir poreikius. Tai pirmasis miestas pasaulyje, kuris įdiegė SRS, ir klien-to perspektyvą iškėlė virš finansinės. Tačiau procesas nebuvo spontaniškas.

Subalansuotų rodiklių sistemos įdiegimą lėmė ankstesnės Šarlotės pastangos gerinti strateginio planavimo ir valdymo procesą, orientuojantis į efektyvų veiklos matavimą ir išteklių paskirstymą. Imtasi restruktūrizacijos siekiant koncentruotis ties klientais, orientuotis į rezultatus ir poveikį, decentralizuotis, tapti konkurencingu naujovių nešėju.

Tik po kelerių metų restruktūrizacijos atsirado poreikis turėti strategišką į rezultatus orientuotą veiklos valdymą – SRS. Mode-lio diegimas reiškė perėjimą nuo rezultatų matavimo į sistemą, kuri teiktų veiksmingą informaciją apie vykdomos veiklos proce-so našumą ir efektyvumą. Vietoje duomenų rinkimo, skaičiavimo ir grupavimo, siekta transformacijos į „misijos varikliu varomą“ valdymą, orientuotą į besikeičiančius miesto bendruomenės poreikius.

Šio miesto patirtis parodė, kad strateginio valdymo per SRS įgyvendinimas vystėsi pamažu, ir procesas truko daugiau nei 10 metų. Šarlotės tarnautojai vadovaujasi taisyklėmis, kad procesas turi būti grįstas pastovaus atsinaujinimo ir mokymosi principais.

Įstaigos neturėtų laukti, kol joms bus išrasta idealiausia vei-klos valdymo sistema jų organizacijos strategijai įgyvendinti. Pas-tarasis pavyzdys parodo, kad ir geriausiai dirbančios institucijos turi nenutrūkstamai mokytis ir tobulėti.




cijos (verslo) dalimi. Darbuotojų vertinimo sistema yra susieta su subalansuotais rodikliais, o tai reiškia – ir su organizacijos strategija.

Be to, veiksmai, skirti darbuotojų kvalifikacijai kelti, tampa koordinuoti. Kitaip tariant, darbuotojų kvalifika-cija yra tiesiogiai susiejama su organizacijos strategija.

Vadybininkų ir vadovai finansinškai motyvuojami atsižvelgiant į jų individualius veiklos rezultatus. Tokiu būdu, gerus asmeninius pasiekimus pademonstravę darbuotojai gali sulaukti pelnytai didėjančio atlygini-mo, o finansinškai neįvertinti darbuotojai turi galimybę aiškiai suprasti savo veiklos trūkumus ir juos ištaisę pre-tenduoti į didesnį atlygį.

Darbuotojų motyvacija įdiegus subalansuotų rodiklių sistemą

SuBALAnSuOTų RODiKLių SiSTEMOS PRiTAiKYMAS VALSTYBiniAME SEKTORiuJE

Suprantu, koks mano vaidmuo

Suprantu, ko iš manęs tikisi

Suprantu, kaip mano pastangos lemia atlyginimą

Suprantu, kas įtakoja mano karjerą

Pasitikiu, nes suprantu ir matau pilną paveikslą

Jaučiuosi reikšminga organizacijos dalimi



Projektinio darBo Patirtis orGaniZuojant valstyBės tarnautojų kvalifikacijos toBuliniMą

Onutė KacevičienėŠvietimo ir mokslo ministerijos Personalo skyriaus vedėja

projektINIo darbo patIrtIS orgaNIzuojaNt ValStybėS tarNautojų kValIfIkacIjoS tobulINImą

Vadybos mokymai labiausiai pateisina lūkesčius tuo-met, kai juose dalyvauja didesnės institucijos tarnautojų grupės, kurias sieja bendradarbiavimo ryšiai. Tai atskleidė dar 1997–1998 m. Švietimo ir mokslo ministerijos kartu su Suomijos užsienio reikalų ir Švietimo ministerijomis vykdyta Viešojo valdymo tobulinimo programa. Lietuvai pradėjus naudoti Europos Sąjungos struktūrinius fondus, buvo nuspręsta organizuoti valstybės tarnautojų mokymą grupėmis pasitelkiant šių fondų lėšas.

Atsiliepdama į aktualius nūdienos reikalavimus, keliamus visai švietimo sistemai, taip pat ir švietimo organizatoriams, Švietimo ir mokslo ministerija 2005 m. pradėjo ir iki šiol sėk-mingai vykdo projektą „Švietimo ir mokslo ministerijos bei jai pavaldžių įstaigų administracinio personalo mokymas, siekiant padidinti vadybos, užsienio kalbų ir kompiuteri-nio raštingumo kompetenciją“. Projektas vykdomas pagal 2004–2006 metų Lietuvos bendrojo programavimo doku-mento 2 prioriteto priemonę „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“. Rengiant

projektą, buvo atsižvelgta į ministerijos valstybės tarnau-tojų mokymui teikiamas prioritetines sritis: administracinių gebėjimų ugdymas, užsienio kalbų ir kompiuterinio raštin-gumo tobulinimas. Numatyta, kad per trejus metus moky-muose dalyvaus 202 ministerijos ir jai pavaldžių institucijų administracinio personalo atstovai, iš jų 80 mokysis vady-bos, 72 – užsienio kalbų ir 50 – kompiuterinio raštingumo.

Nuo 2005 m. rugsėjo mėnesio, kaip ir buvo numaty-ta projekto veiklų plane, vyko vadybos ir užsienio kalbų mokymai. Vadybos mokymus pradėjo ir sėkmingai juose dalyvauja 40 Švietimo ir mokslo ministerijos valstybės tar-nautojų ir 40 jai pavaldžių įstaigų administracinio perso-nalo darbuotojų. Pernai jie baigė du modulius: „Strateginį valdymą institucijos plėtrai“ ir „Projektų valdymą“, šiemet – „Finansų valdymą“ ir „Efektyvų valdymą“. Vadybos moky-mus veda AB ,,Lietuvos telekomas“ Kompetencijų ugdymo centro, laimėjusio viešųjų pirkimų konkursą, dėstytojai.

Mokymų dalyviai savo atsiliepimuose pažymi, kad mokymai vienareikšmiškai pateisino jų lūkesčius ir suteikė puikią progą papildyti savo teorines žinias, tobulinti prak-tinius įgūdžius. 46 proc. atsakiusiųjų į apklausos klausimus mokymus vertina puikiai, 37,7 proc. – gerai. Profesinio mokymo įstaigų vadovai teigia, kad tokie mokymai ne tik suteikia papildomų kompetencijų, bet ir yra puiki proga pasidalyti patirtimi su kolegomis tiek dirbant grupėse per mokymus, tiek bendraujant neformaliai. Mokymų dalyviai tikisi, kad ir kitas seminarų temas dėstytojai kiek įmanoma priartins prie švietimo įstaigų veiklos, ir tai padės gerinti teikiamų švietimo paslaugų kokybę ir veiksmingumą.

Viešojoje įstaigoje Valstybinių institucijų kalbų centre, laimėjusiame viešojo pirkimo konkursą, 2005 m. rugsėjį–2006 m. sausį užsienio kalbų mokėsi 72 Švietimo ir mokslo ministerijos tarnautojai. Jie baigė vieną lygį (iš numatytų trijų) ir gavo tai liudijančius pažymėjimus. 62 proc. atsa-kiusiųjų į tarpinio vertinimo anketos klausimus teigia, kad mokymai atitiko jų lūkesčius, 14 proc. – labai atitiko. Pro-jekto dalyviai džiaugiasi, kad per mokymus daug dėmesio skiriama praktiniam kalbėjimui – ši mokymų dalis laikoma naudingiausia.

Vadybos ir užsienio kalbų mokymai tęsis ir 2006 me-tais. Nuo balandžio mėnesio prasidės trečiasis projekto mokymų etapas – kompiuterinio raštingumo kursai.

Mokymai Švietimo ir mokslo ministerijos ir jai paval-džių įstaigų administraciniam personalui baigsis 2007 m. pavasarį, tačiau jau dabar mokymų dalyviai įgytas naujas žinias ir įgūdžius taiko savo darbe siekdami, kad gerėtų vykdomų procesų, sukuriamų produktų ir teikiamų švieti-mo bei išsimokslinimo paslaugų kokybė.

Ieva KromelytėValstybės tarnybos deparamento prie Vidaus reikalų ministerijos Organizavimo ir kontrolės skyriaus vyresnioji specialistė

koVa Su korupcIja europoS VIešajame admINIStraVIme

Apskaičiuota, kad kyšiams skiriamos išlaidos su-daro apie 5 procentus visos pasaulio ekonomikos. Korupcija trukdo pritraukti investicijas, kliudo vys-tytis vidaus rinkai, plėtoti prekybinius ryšius. Ir ne tik. Ji kenkia demokratijai, valstybėje nusistovėjusiai tvarkai, nes griauna pasitikėjimą viešojo administra-vimo institucijomis. Dėl šios priežasties būtina, kad institucijos skirtų kuo didesnį dėmesį kovai su šiuo reiškiniu. Priešingu atveju jos rizikuoja susilpninti pa-sitikėjimą valstybine tarnyba ir paskatinti skepticiz-mą jos atžvilgiu.

Šis pasakojimas apie tai, kokių priemonių imamasi siekiant užkirsti kelią korupcijai Europos Sąjungoje, kur skirstant ES fondų lėšas, finansuojant plėtros projektus korupcijos pasireiškimas itin tikėtinas.

Pasiekimai es lygiu

OLAF – Europos kovos su sukčiavimu tarnyba – or-ganizacija, kuri ne tik tiesiogiai tiria galimus korupcijos ar sukčiavimo pasireiškimo atvejus, bet ir koordinuoja tyrimus tarp ES valstybių narių. Įprasta, kad korupciniai veiksmai apima daugiau nei vieną ES valstybę narę, to-dėl OLAF yra ta institucija, kuri susisiekia su atitinkamo-mis ES valstybių narių institucijomis, tuo padidindama bendradarbiavimo galimybes ir kuo geresnį turimų išteklių panaudojimą. Tik OLAF iniciatyva buvo pasiek-ta, kad pirmenybė būtų teikiama tiems įtarimams dėl korupcijos pasireiškimo ištirti, kurie susiję su valstybės pareigūnų veikla. Nepaisant to, kad tokie atvejai sudaro 10 proc. visų korupcijos pasireiškimo atvejų, juos tiria net penktadalis OLAF darbuotojų.

kova su koruPcija euroPos viešajaMe adM

inistraviMe


„Niekada nebus įmanoma visiškai išnaikinti korupciją, tačiau galima

imtis priemonių jos mastui apriboti ir jos sukeliamai žalai sumažinti“.

Susan Rose-Ackerman

k o r u p c i j o s p r e v e n c i j a

Etika ir sąžiningumas yra vertybės, kurios suteikia Eu-ropos institucijoms tvirtumo. Tai yra besąlyginiai principai, kurie simbolizuoja pasiryžimą kovoje su korupcija. Todėl ypač svarbu, kad visos viešojo administravimo instituci-jos apie bet kokį sukčiavimo ar korupcijos atvejį praneštų aukštesnei pagal pavaldumą institucijai ar tiesiogiai OLAF. Šis glaudus bendradarbiavimas išreiškia Europos Komisi-jos priimtą strategiją „jokios tolerancijos“, kuria siekiama kovoti su korupcija paskirstant ES fondų lėšas.

Kovai su korupcija buvo įkurta ir IDOC – Tyrimų ir drausmės tarnyba. Kartu su OLAF šios dvi organizacijos yra pagrindinės institucijos, užtikrinančios skaidrumą Europos viešajame administravime.

Pastaraisiais metais ES išplėtojo arba pasiūlė valsty-bėms narėms priimti keletą teisės aktų, įgalinančių efek-tyviau kovoti su korupcija. Buvo priimtas ES Finansinių interesų konvencijos protokolas, kriminalizuojantis tiek aktyviąją, tiek pasyviąją valstybių narių ir Bendrijos pa-reigūnų korupcinę veiklą. Priimta Konvencija dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais. Ši konvencija kri-minalizavo aktyviąją ir pasyviąją pareigūnų korupcinę veiklą, net kai tai nesukelia ES finansinių pasekmių.

Europos Komisija taip pat ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama vystyti tarptautines priemones, įtraukdama OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros orga-nizacija) ir Europos Tarybą. Buvo priimta Konvencija dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų kyšininkavimu tarptautiniuose verslo sandoriuose ir Baudžiamosios teisės bei Civilinės teisės konvencijos prieš korupciją. Be to, Europos Komisija buvo aktyviai įtraukta į derybas dėl Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją ir jos pasirašymą.

kova su korupcija

Nors šiuo metu egzistuoja baudžiamosios teisės normos, įtvirtinančios atsakomybę už aktyvius ir pasy-vius korupcinius veiksmus tiek privačiame, tiek valstybi-niame sektoriuje, tačiau vis dar kyla problemų jas įgy-vendinant. Ypač daug keblumų kyla tiriant konkrečius korupcijos atvejus, patraukiant kaltininkus baudžiamo-jon atsakomybėn ir juos nuteisiant. OLAF generalinis direktorius Franz-Hermann Bruneris išskyrė esminius faktorius, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta norint padi-dinti kovos su korupcija efektyvumą:

Pirma, maksimalus skaidrumas priimant sprendimus ir skirstant fondų lėšas: informacijos apie visus ES fondų pasipelnytojus atskleidimas; lankstesnis keitimasis in-formacija apie korupcijos pasireiškimo atvejus, įskaitant pranešimus apie bylas teismuose; aiškių konsultacijų ir lobizmo vykdymo taisyklių sukūrimas; tolesnis ES viešo-jo administravimo valstybės tarnautojų etikos taisyklių tobulinimas; dokumentų pateikimo ES institucijoms

taisyklių tobulinimas.Antra, etika. Nepaisant kelių priimtų teisės aktų, re-

glamentuojančių etišką elgesį, vis dar reikia tobulinti ar naujai apsvarstyti galimus etikos standartus valstybių narių pareigūnams, o ypač ES institucijų atstovams. Šiam klausimui aptarti Europos Komisija liepos mėnesį organizuos Etikos dieną.

Trečia, standartai ir elgesio kodeksai. Teisės aktai ir vidaus tvarkos taisyklės, nustatančios viešojo adminis-travimo institucijų, o taip pat privačių korporacijų vei-klą, yra labai efektyvi priemonė kovojant su korupcija. Taisyklės, reglamentuojančios viešojo administravimo institucijų veiklą, turėtų apimti ir nešališką bei skaidrią personalo atranką, tinkamą darbo užmokestį, kad būtų pritraukti aukščiausios kompetencijos žmonės. Taisy-klės taip pat turėtų apimti nuolatinę rotaciją.

Ketvirta, korupciniai ryšiai politinėje arenoje. Poli-tiniai korupcijos skandalai tampa neišvengiama gyve-nimo dalimi, todėl skaidrumas finansuojant socialinius partnerius ir interesų grupes, informacijos pateikimas apie rinkimų metu panaudotas lėšas gali užtikrinti, kad nekils viešųjų ir privačių interesų konfliktai.

Penkta, investavimas į kovą su korupcija. Korupcijos prevencija nebūtų efektyvi be realios grėsmės, kad už nusikaltimus bus baudžiama. Nusikalstamos grupuotės iki 30 proc. savo pajamų skiria politikams, policijai, pro-kurorams, teisėjams, o taip pat viešojo administravimo pareigūnams papirkti. Tuo tarpu palyginti mažai vals-tybės pinigų skiriama tokiems atvejams ištirti. Dėl šios priežasties sukčiavimo ir korupcijos atvejams tirti turėtų būti skiriama daugiau lėšų.

Šešta, informacijos kaupimas, skundų nagrinėjimas, savanoriškas atvejų paviešinimas. Korupcija dažnai pri-skiriama nusikaltimui be tiesioginės aukos. Labai retai korupcijos paliesta šalis turi galimybę apie korupcijos atvejį pranešti policijai ir kitoms institucijoms. Dėl šios priežasties reikėtų ir toliau vystyti atitinkamas apsaugos priemones, kurios padėtų lengviau užtikrinti liudytojų apsaugą. Be to, dalijimasis informacija taip pat turėtų būti palengvintas − pavyzdžiui, OLAF įsteigė nemoka-mą telefono liniją, kur kiekvienas asmuo iš bet kurios ES valstybės narės gali paskambinti ir anonimiškai pranešti apie korupcijos atvejį.

Septinta, atitinkamų institucijų bendradarbiavimas. OLAF artimai bendradarbiauja su visų ES valstybių na-rių tyrimo institucijomis, o taip pat su tarptautinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, su Jungtinėmis Tautomis. Europos Komisija palaiko nuomonę, jog reikėtų nepri-klausomos Europos Visuomeninio Prokuroro instituci-jos, kuri būtų atsakinga už korupcijos atvejų išsiaiškini-mą, asmenų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir jų perdavimą teisminiam nagrinėjimui. Prokuroro ins-titucijos sukūrimas yra numatytas 2004 m. spalio 29 d. pasirašytoje sutartyje dėl Europos Konstitucijos.


kova su koruPcija euroPos viešajaMe adM

inistraviMe




viešųjų PirkiMų skaidruM

o Beiškant

V I e š ų j ų p I r k I m ų S k a I d r u m o b e I š k a N t„Transparency International” Lietuvos skyriaus (TILS)

užsakymu rinkos analizės ir tyrimų grupė RAIT atliko Lietuvos viešųjų pirkimų skaidrumo tyrimą. Tyrimas at-liktas naudojant Jungtinių Tautų vystymo programos finansinę paramą. 550 Lietuvoje registruotų ir veikian-čių įmonių atstovų įvertino viešųjų pirkimų būklę ir ga-limus viešųjų pirkimų tobulinimo būdus. Apklausa vyko 2005 metų spalio – lapkričio mėnesiais.

54,1 proc. apklaustų Lietuvos įmonių vadovų, ar jų įgaliotų atstovų, gerai informuotų apie įmonės dalyva-vimą viešųjų pirkimų konkursuose, teigia dažniau ar re-čiau atsisakydavę dalyvauti konkursuose dėl to, kad, jų nuomone, viešųjų pirkimų laimėtojas buvo žinomas iš anksto (labai dažnai 6,3 proc., dažnai 18,6 proc., retai 22 proc., labai retai 7,2 proc.).

24,5 proc. respondentų, tvirtina, kad jiems teko girdėti, jog jų veiklos sferos įmonės neoficialiai mokė-jo ar kitaip atsilygino už garantijas laimėti viešuosius pirkimus per paskutinius 12 mėnesių. Šį rodiklį galima palyginti su neseniai paskelbto Pasaulio banko bei Eu-ropos rekonstrukcijos ir plėtros banko naujo tyrimo (BEEPS 2005) duomenimis, kurie atskleidžia, jog 2005 m. apie 27 proc. apklaustų verslo įmonių atstovų teigė, kad kyšininkavimas yra dažnas norint gauti valstybės užsakymą.

Anot RAIT apklausos, dažniausiai per praėjusius penkerius metus įmonės susidurdavo su specifiškai suformuluotais reikalavimais, - tokiais, kad juos ten-kinti galėtų tik proteguojama įmonė. Korupciniai sandoriai, respondentų manymu, labiausiai tikėtini rengiant konkurso dokumentus ir vertinant paraiš-kas bei skelbiant laimėtoją, o mažiausiai – teikiant paraiškas.

Apklausos dalyvių nuomone, mažiausiai skaidrūs viešųjų pirkimų konkursai organizuojami statybų sfe-roje. Pasak apklausos dalyvių, korumpuotuose viešuo-siuose pirkimuose neteisėto atlygio dydis dažniausiai svyruoja tarp 6 ir 10 proc. nuo kontrakto vertės (34,6 proc. atsakymų), o penktadalis įmonių minėjo 3 – 5 proc. atlygį.

Dauguma respondentų sako, jog Lietuvos politikai viešiesiems pirkimams daro netiesioginę įtaką (57,2 proc.). 16,8 proc. teigia, jog politikai daro tiesioginį spaudimą viešiesiems pirkimams, o 10,5 proc. atsa-ko, jog politikai nedaro jokios įtakos. Penkių didžiųjų miestų įmonių atstovai dažniau pabrėžia netiesioginio politikų kišimosi galimybę, o kitų Lietuvos regionų res-

pondentai – galimą tiesioginę politikų įtaką viešiesiems pirkimams.

Kaip opiausias problemas, su kuriomis tenka susi-durti verslui dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose Lie-tuvoje, apklausos dalyviai nurodo korupciją ir pažintis (13,4 proc.), nekokybiškai paruoštas technines sąlygas (11,4 proc.), skaidrumo stoką (8,6 proc.), informacijos stoką (5,5 proc.), kainos laikymą pagrindiniu vertinimo kriterijumi (5,1 proc.), nepagrįstas konkurso sąlygas (4,8 proc.), trumpus konkursų terminus (4,8 proc.).

Dauguma apklaustųjų (38,6 proc.) viešųjų pirkimų sistemą vertina nei nepalankiai, nei palankiai. 35,2 proc. vertina nepalankai ir labai nepalankiai, o 25,1 proc. vertina palankiai ir labai palankiai. Atsiliepdami apie institucijas, užtikrinančias teisingą viešųjų pirkimų or-ganizavimą, respondentai palankiausiai vertina verslo institucijas, o nepalankiausiai – teismus.

Vertindami viešųjų pirkimų sistemos tobulinimo ga-limybes respondentai labiausiai palaiko įstatymų bazės tobulinimą, o mažiausiai – centralizuotą pirkimų orga-nizavimą.

V I e š ų j ų p I r k I m ų S k a I d r u m o b e I š k a N t




o Beiškant

Viešujų pirkimų privalumai• Tinkamas viešųju pirkimų organizavimas

stabdo korupciją ir mažina pirkimą kainą.• Konkurencingumas yra svarbus veiksnys,

skatinantis viešųjų pirkimų skaidrumą ir sąži-ningumą.

• Skirtingai nuo paplitusios nuomonės, eks-pertai mano, kad ne visi viešieji pirkimai ko-rumpuoti, ir nemažai jų vykdoma pagal nusta-tytas procedūras.

• Viešųjų pirkimų teisiniai principai Lietuvoje atitinka europietiškus standartus.

• Naujas viešųjų pirkimų istatymas atspindi naujas tendencijas Lietuvoje, - prisitaikoma prie Europos Sąjungos standartų, palengvi-namas administravimas, supaprastinamos kai kurios pirkimo proceduros.

Viešųjų pirkimų trūkumai• Korupcijos mastai viešųjų pirkimų sferoje

nėra žinomi, ir jų dalyviai nenoriai atskleidžia nesąžiningų pirkimų paslaptis.

• Viešiesiems pirkimams trūksta viešumo.• Politikų ir valstybės institucijų vadovų ne-

tiesioginis spaudimas viešiesiems pirkimams yra labai reikšmingas.

• Klesti nebaudžiamumas už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus.

• Neretai susiduriama su nepakankama vie-šųjų pirkimų komisijos narių kvalifikacija.

• Perdėtas pirkimų reglamentavimas kliudo pirkimo procesui.

• Pasigendama institucinio bendradarbiavi-mo siekiant pažaboti pažeidimus.

Rekomendacijos• Organizuoti nuolatinę viešųjų pirkimų ko-

rupcijos suvokimo lygio stebėseną.• Skatinti perkančiąsias organizacijas rengti ir

įdiegti aiškias pirkimo organizavimo taisykles.• Sukurti prieigas prie informacinių sistemų,

kad perkančios organizacijos galėtų ir privalėtų išsiaiškinti imones, korupciniu būdu pažeidu-sias teisės aktus.

• Dalį viešųjų pirkimų vykdyti centralizuotai.• Skatinti antikorupcinį elgesį, įdiegti elgesio

kodeksus.• Teisinėmis priemonėmis užkirsti kelią politi-

kų įtakai viešiesiems pirkimams.• Nuolat informuoti visuomenę apie realią

padėtį viešųjų pirkimų srityje.

„Transparancy International“ tyrimas

„Transparency international“ Lietuvos skyrius 2005 m. rugsėjo mėn. organizavo diskusiją apie viešųjų pirkimų organiza-vimo problemas. Fokusuotos diskusiju grupės su septyniais Vyriausybės, specialiųjų tarnybų, savivaldybių ir verslo atstovais svarbiausios įžvalgos:

„ViEŠųJų PiRKiMų TVARKą DAR gALiMA TOBuLinTi”

Šių metų pradžioje pakeis-tas viešųjų pirkimų tvarką re-glamentuojantis įstatymas su-kėlė įvairias diskusijas, kadangi tiesiogiai su juo susiduriančios bendrovės jame mato ne tik teigiamų patobulinimų, bet ir užsilikusių spragų.

Kvalifikaciją „susimeta“Lietuvoje valstybiniu lyg-

meniu vystoma daugybė stambių ir sudėtingų projektų, kuriems dažniausiai skelbia-mi viešųjų pirkimų konkursai. Darbų mastai ir sudėtingumas dažnai sąlygoja tai, kad pasiū-lymus projektams įgyvendinti

dažnai pateikia bendrovė, kuri darbus numato įvykdyti pasitel-kusi keletą specializuotų subrangovų.

Savaime suprantama, jog viena bendrovė gali neturėti rei-kiamos kvalifikacijos visa reikalaujama apimtimi stambiam pro-jektui įgyvendinti. Todėl įstatymas numato, jog viešo konkurso dalyvis trūkstamas savo kvalifikacijas gali „padengti“ remdamasis trečiaisiais asmenimis – svarbiausia, kad jų bendra kompetencija būtų pakankama projektui tinkamai įgyvendinti.

Iš principo tokia galimybė yra reikalinga, nes kitu atveju tie-kėjų, galinčių įgyvendinti sudėtingesnius užsakymus, atsirastų

vienetai, ir tai užkirstų kelią perkančiajai organizacijai pasirinkti pigesnį pasiūlymą. Kita vertus, nepakankamai tiksliai reglamen-tuota situacija sudaro prielaidas viešųjų pirkimų procese vykti manipuliacijoms, į kurių galimybę reikia atkreipti dėmesį ir per-kančiosioms organizacijoms, ir konkursų dalyviams.

Kadangi kvalifikaciją galima „susikomplektuoti“ trečiųjų as-menų dėka, viešąjį pirkimą gali siekti laimėti net ir mažai paty-rusios bendrovės, neturinčios ne tik reikiamos kvalifikacijos, bet galbūt ir sugebėjimo tinkamai organizuoti darbus, pasirinkti su-brangovus, įvertinti kainas.

Iš dalies įstatyme numatyti kvalifikacijos reikalavimai neten-ka prasmės, nes bet kuris dalyvis turi teisę remtis tokiu rangovų skaičiumi, kiek reikalinga būtinoms kompetencijoms įrodyti. To-dėl didžiausias dalyvio galvos skausmas yra ne tame, ar jis tinka-mas tapti konkretaus projekto rangovu, o tame, kaip pasirinkti subrangovus, kurie padėtų laimėti konkursą.

Tikslas – laimėtiParaiškų teikėjai, siekdami laimėti konkursą, subrangovais

neabejotinai renkasi tas bendroves, kurios turi itin gerą kvalifi-kaciją. Ankstesnė įstatymo redakcija buvo numačiusi, jog dalyvis remtis trečiųjų ūkio subjektų pajėgumais gali tik tuo atveju, jei-gu įrodo, kad galės disponuoti arba, kitaip tariant, savo nuožiūra elgtis su tokio asmens teikiamais ištekliais.

Remiantis naująja redakcija, pakanka parodyti, jog dalyviui subrangovų ištekliai – lėšos, darbo jėga ir pan. – yra prieinami. Toks reikalavimas iš esmės neįpareigoja konkurso laimėtojo nei prieš perkančiąją organizaciją, nei prieš tiekėją vėliau vykdyti projektą bendradarbiaujant su tais trečiaisiais asmenimis, kurių kompetencija buvo pasiremta dalyvaujant konkurse.

Čia kyla viena esminių įstatymo spragų – konkursų laimėtojai visuomet yra suinteresuoti didesne pelno marža, todėl turėdami

uaB „Fima“ teisininkė giedrė Osinaitė

galimybę keisti subrangovus pigesniais ir neretai mažiau kvalifi-kuotais trečiaisiais asmenimis, tuo neabejodami pasinaudoja.

Tokiu būdu perkančioji organizacija, konkurso laimėtoją išrin-kusi atsižvelgdama į reikalaujamą dalyvių kvalifikaciją, galutiniame rezultate gauna ne tai, ko tikėjosi. Dažniausiai trauktis ji nebegali, o pagrindinis rangovas gauna laisvę naudotis pigesniais, nepakan-kamą kvalifikaciją turinčiais subrangovais, dėl ko gali smarkiai nu-kentėti projekto įgyvendinimo ir galutinio produkto kokybė.

Nukenčia ir galimybės dalyvauti įgyvendinant projektą ne-tekę subrangovai, kurių kvalifikacija pasinaudojama konkursui laimėti, o vėliau atsisakoma bendradarbiauti. Tikėtina, kad kon-kurso dalyviai iš anksto numato, su kokiais subrangovais sieks konkursą laimėti, o su kokiais realiai dirbs. Tačiau tokie procesai, be abejo, vyksta perkančiosios organizacijos užnugaryje.

išeitis – aiškesnės sąlygosŠio piktnaudžiavimo perkančioji organizacija galėtų išvengti

tinkamai parengusi pirkimo dokumentus, juose nustatydama rei-kalavimus tretiesiems asmenims bei aiškiai išvardindama, kokie do-kumentai turi būti pateikti. Tai leistų nustatyti, ar ištekliai iš tiesų bus prieinami, ir tretysis asmuo ar dalyvis neturės galimybės pasitraukti vykdant viešojo pirkimo sutartį neatsakydamas už pasekmes.

Perkančioji organizacija turėtų itin atidžiai tikrinti, ar apskritai konkretus pajėgumas gali būti naudojamas, atsižvelgdama į tre-čiojo asmens įsipareigojimus projekte. Viešojo pirkimo sutartyje turėtų būti išvardinami subrangovai, jų darbų apimtys ir numa-toma, jog subrangovai nebūtų keičiami arba nustatoma jų keiti-mo tvarka, taisyklės ir išlygos, kuomet įgyvendinant projektą tre-čiuosius asmenis galima pakeisti. Tik tokiu būdu galima užkirsti kelią konkursų laimėtojų piktnaudžiavimams, kuomet bandoma pasipelnyti projekto įgyvendinimo kokybės sąskaita.

Pasitaiko, jog konkurso laimėtojai pasirinktus subrangovus keičia dar ir dėl to, kad pasiūlyme pateikia neadekvačiai mažas kainas, už kurias projekto įgyvendinti neįmanoma su pasirinkto-mis trečiosiomis šalimis. Tai vėlgi išduoda dalyvavusios konkurse bendrovės patirties ir kompetencijos stoką įvertinant projektą, tačiau susidarius tokiai situacijai projekto įgyvendinimo kokybė, arba, kitaip tariant, perkančioji organizacija neturėtų nukentėti.

Jei įstatymas numatytų griežtesnes sąlygas subrangovų keitimui, reikalautų susieti konkretaus trečiojo asmens įsiparei-gojimus projekte su jo turimais ir teikiamais dalyviui ištekliais, konkursų paraiškos būtų ruošiamos atsakingiau, o perkančioji organizacija turėtų galimybę rinktis realybę atitinkantį optima-liausią kainos ir kokybės santykį.

ginčus nagrinės skubotaiNaujojoje redakcijoje yra ir kitų reikšmingų pakeitimų, ypač su-

sijusių su ginčų nagrinėjimo tvarka. Anksčiau galėję iš karto kreiptis į teismą, dabar gi konkurso dalyviai, turėdami priekaištų, privalės per 5 dienų laikotarpį nuo dienos, kai buvo ar turėjo būti sužinota apie teisės pažeidimą, pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai.

Naujojoje redakcijoje numatytas ir itin trumpas – vos 10 die-nų – terminas kreipimuisi į teismą. Tai labai mažai, turint ome-nyje, kad net paprasčiausiam ieškiniui parengti civilinio proceso kodeksas numato 14 dienų.

Naujieji terminai gali turėti dvejopą poveikį pretenzijų ir ieš-kinių teikimui. Viena vertus, tiekėjai gali nespėti jų pateikti laiku, ypač nedidelės vertės pirkimuose, kuomet per tokį trumpą lai-kotarpį gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą yra sudėtinga. Kita ver-tus, trumpi terminai vers daryti skubotus sprendimus neturint pakankamai laiko įsigilinti į situaciją, tačiau siekiant nepraleisti galimybės apskųsti konkurso organizatorių sprendimą.

Abejonių kelia ir įstatymo nustatyta pareiga teismui ieškinį išnagrinėti per 60 dienų nuo jo pateikimo dienos. Atsižvelgiant į esantį teismų apkrovimą ir tokių bylų sudėtingumą, vargu ar tokie terminai yra realūs.

Labai reikšminga naujovė ginčų sprendimo procesuose – tai teismo pareiga sustabdyti pirkimo procedūras ieškinio nagrinėjimo teisme laikui. Nors tokiu būdu bus neabejotinai apsaugoti visų da-lyvių interesai, tačiau rizikuojama, kad pirkimas gali ilgai išsitęsti.

Yra ir gerų naujoviųNors naujojo įstatymo redakcijoje išliko senų spragų, jame

atsirado ir keletas sveikintinų naujovių. Viena jų - konkurencinis dialogas, taikomas sudėtingiems pirkimams. Iki šiol jis vykdavo neskaidriai ir neformaliai, o dabar šis procesas vyks oficialiai, todėl visi rinkos dalyviai turės vienodas galimybes dalyvauti, o perkančioji organizacija – geriau išnagrinėti situaciją, galimus sprendimo būdus ir geriau parengti konkurso reikalavimus.

Be to, perkančioji organizacija, suabejojusi gauto pasiūlymo kainos pagrįstumu, turės galimybę bet kada pareikalauti kon-kurso dalyvio pateikti ją pagrindžiančius dokumentus. Anksčiau tokių duomenų perkančioji organizacija galėdavo reikalauti tik tuo atveju, jeigu konkurso dalyvis pasiūlydavo 15 proc. mažesnę kainą už kitų pateikusiųjų paraiškas pasiūlytų kainų vidurkį.

Kadangi abejonių dėl kainos pagrįstumo gali sukelti ir ma-žesnis nei 15 proc. kainų skirtumas, šią įstatymo pataisą reikėtų vertinti teigiamai.

Galime teigti, kad nors įstatymas ir patobulėjo, liko dar taisy-tinų jo vietų. Kol kas prie esančių problemų sprendimų daugiau-siai gali prisidėti pati perkančioji organizacija, atidžiau nustatyda-ma konkurso sąlygas dalyviams.

Viešųjų pirkimų sritis – viena opiausių proble-mų fiksuoto telefono ryšio versle, kuriame dirba mūsų įmonė.

Absoliuti dauguma perkančiųjų organizacijų paprasčiausiai neskelbia viešųjų pirkimų fiksuoto ryšio paslaugoms įsigyti ir nuo senų laikų naudoja-si dominuojančio rinkoje operatoriaus paslaugomis. Pernai dėl šios problemos sprendimo kreipėmės į Viešųjų pirkimų tarnybą, Seimą ir Vyriausybę. Iki šiol konkrečių sprendimų

nepriimta, bet po situacijos paviešinimo kelios valstybės ir savivaldybės valdymo institucijos susizgribo skelbti fiksuoto ryšio paslaugų pirkimo konkursus. Deja, daugelio šių konkur-sų techniniai, kvalifikaciniai bei kiti reikalavimai suformuluoti taip, kad juose dalyvauti galėtų tik keli ar tik vienas rinkos da-lyvis.

Kaip padidinti viešųjų pirkimų skaidrumą? Būtina periodiškai skelbti pirkimo konkursus, pateikiant aiškius ir logiškus nugalė-tojo vertinimo kriterijus ir kvalifikacinius reikalavimus. Konkursų sąlygos turi būti sudaromos taip, kad neužkirstų kelio pateikti pasiūlymų daugeliui rinkos dalyvių ir pritraukti kuo daugiau po-tencialių paslaugų teikėjų.

Be to, kontroliuojančios institucijos turėtų imtis iniciatyvos informuoti visas valstybines įstaigas ir institucijas, kad fiksuoto ryšio paslaugoms pirkti būtina skelbti konkursus. Įstaigų, kurios fiksuoto ryšio paslaugas perka be konkurso, pareigūnai turėtų atsakyti įstatymų numatyta tvarka.




o Beiškant

Vidas Pukėnas, uAB „nacionalinis telekomu-nikacijų tinklas“, teikiančios fiksuoto telefono ryšio pas-laugas, direktorius



VISuomeNė mato VIS daugIau korupcIjoS?2005 m. lapkričio-gruodžio mėn. STT užsakymu „TNS

Gallup“ remdamiesi „Transparency International“ Lietuvos skyriaus sukurtos metodologijos principais apklausė 1009 gyventojus ir 519 verslo įmonių vadovų. Apklausa buvo sie-kiama įvertinti nuostatas, susijusias su korupcija, jos lygį ir vaidmenį visuomenėje, išanalizuoti korupcinės patirties atve-jus, įvertinti antikorupcinį Lietuvos visuomenės potencialą bei tyrimo rezultatus palyginti su analogiškų tyrimų, atliktų 2002 ir 2004 m., rezultatais.

Anot naujojo „Lietuvos korupcijos žemėlapio 2005“, tiek gyventojai, tiek verslo atstovai korupciją nurodo kaip vieną iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės problemų. Už korupciją gyventojams svarbesnė visuomeninė proble-ma yra tik maži atlyginimai bei nusikaltimai ir smurtas, o verslui už korupciją aktualiau tik gyventojų emigravimas iš Lietuvos.

Gretinant 2005 m. rezultatus su 2004 m. duomenimis matyti, kad drastiškai padaugėjo verslininkų (nuo beveik 15 proc. iki 38 proc.) ir gyventojų (nuo beveik 26 proc. iki 50 proc.), tikinčių, kad korupcijos mastai per pastaruosius 5 me-tus „labai padidėjo“. Prognozuodami korupcijos mąsto kismą per artimiausius 3 metus gyventojai yra pesimistiškesni nei verslo atstovai: 43 proc. gyventojų numato korupcijos masto tolimesnį augimą, o 17 proc. jų mano, kad korupcijos mastas sumažės; atitinkamai 33 proc. verslininkų prognozuoja ko-rupcijos masto augimą, bet 30 proc. jų mano, kad korupcijos mastas per artimiausius 3 metus turėtų sumažėti. Po beveik trečdalį gyventojų ir verslininkų mano, kad korupcijos lygis išliks nepakitęs.

Paprašius respondentų spontaniškai įvardinti institucijas, kurios, jų nuomone, yra labiausiai korumpuotos Lietuvoje, gyventojai dažniausiai minėjo sveikatos apsaugos sistemai priklausančias institucijas (58 proc.), policiją (47 proc.), Seimą (38 proc.), teismus (36 proc.). Įmonių vadovai spontaniškai vardino kaip labiausiai korumpuotas: policiją (38 proc.), teis-mus (35 proc.), sveikatos apsaugos institucijas (34 proc.), sa-vivaldybes (31 proc.), Seimą (30 proc.), Vyriausybę (24 proc.). Gyventojų ir verslininkų nuomonės korumpuočiausių ins-titucijų klausimu sutampa dėl tokių „lyderių“ kaip sveikatos apsaugos sistema, policija, teismai, Seimas ir Vyriausybė. Vers-lininkai dažniau nei gyventojai dar minėjo savivaldybes bei privatizavimo tarnybas.

Lyginant atskirų valdžios šakų korumpuotumo vertini-mus su 2002 bei 2004 m. tyrimų duomenimis, ženkliai išaugo Seimo, Vyriausybės (abiejų maždaug dvigubai) bei teismų vertinimas kaip „labai korumpuotų”. Taip pat stebimas ir aki-vaizdžiai sumažėjęs Prezidentūros korumpuotumo vertini-mas, lyginant su 2004 m. pavasariu.

Dauguma Lietuvos gyventojų ir įmonių vadovų mano, kad kyšis padeda išspręsti problemas ir ketina ateityje, esant poreikiui, tokiu būdu „išspręsti problemą – duoti kyšį. Kiek op-timistiškiau nuteikia tik tai, kad didžioji dalis jaunosios kartos (15-29 metų) atstovų netiki, jog kyšis gelbsti. Įdomu, kad 33 proc. Lietuvos gyventojų ir 23 proc. įmonių vadovų, manan-čiųjų, kad kyšio davimas problemų nesprendžia, vis dėlto teigia, jog, esant poreikiui, kyšį duotų. Lyginant su 2004 m.,

mažėja skaičius verslininkų, žadančių duoti kyšį, bet didėja skaičius tai pasiruošusių daryti gyventojų.

Per paskutinius 5 metus 48 proc. Lietuvos gyventojų ir 37 proc. verslo įmonių vadovų nurodė davę nors vieną kyšį. Per pastaruosius 12 mėnesių kyšį davė 26 proc. gyventojų ir 20 proc. įmonių vadovų. Kyšį dažniau linkę duoti ekonomiškai aktyvūs asmenys (20-39 m.), turintieji aukštesnįjį arba aukštąjį išsimokslinimą, gaunantieji aukštesnes ir aukščiausias paja-mas vienam šeimos nariui per mėnesį, patys sau darbdaviai (savininkai) bei samdomi darbuotojai (dirbantys apmokamą darbą), didžiųjų miestų gyventojai, manantieji, kad per pa-skutinius 5 metus jų materialinė gerovė žymiai pagerėjo, bei Lietuvos gyventojai, kasdien aktyviai sekantys žiniasklaidos naujienas.

Tarp labiausiai kyšininkaujančių įmonių išsiskiria statybų įmonės, bendrovės, turinčios nuo 11 iki 50 darbuotojų, bei įmo-nės, kurių 2004 metų apyvarta buvo nuo 1 mln. iki 5 mln. Lt.

„Lietuvos korupcijos žemėlapyje 2005“ buvo skaičiuoja-mi kyšininkavimo indeksai, leidžiantys sugretinti institucijas pagal kyšių prievartavimo, kyšių mokėjimo dažnį ir kyšių efektyvumą. Lietuvos gyventojai teigia, kad jiems dažniau-siai apie norą gauti kyšį leido suprasti Kelių policijoje, res-publikinėse bei vietinėse ligoninėse, apskričių viršininkų administracijose, automobilių techninių apžiūrų centruose. Apklausos dalyviai liudija, kad šiose institucijose jie dažniau-siai ir kyšininkavo. Absoliutūs korupcijos čempionai yra kelių policininkai, kuriems kyšius mokėjo 52 proc. su jais tvarkiu-sių reikalus gyventojų, bei 40 proc. su jais tvarkiusių reikalus įmonių vadovų.

Geros permainos, kad lyginant su 2004 m. Valstybinė mo-kesčių inspekcija išnyko iš labiausiai papirkinėtų institucijų penketuko, bei sumažėjo kyšio davimo mastai miestų ir ra-jonų savivaldybėse.

Sociologinės apklausos dalyvių buvo teiraujamasi, ko-kiose iš pateiktų procedūrų jie yra dalyvavę, o tuomet buvo prašoma įvertinti korumpuotumo apraiškas tų procedūrų, kuriose jiems yra tekę dalyvauti. Tiek gyventojai, tiek įmonių vadovai nurodė, kad labiausiai korupcijos pažeisti yra žemės paskirties keitimo procesas, leidimų statybai ir rekonstrukcijai išdavimas ir dokumentų derinimas. Pažymėtina, kad tarp ko-rumpuotų procedūrų, kuriose teko dalyvauti verslininkams, trečioje vietoje atsidūrė paramos iš ES fondų gavimas, kurį 25 proc. laiko „labai korumpuota“, o 41 proc. - „iš dalies korum-puota“ procedūra.

Anot tyrėjų, tik kas penktas Lietuvos gyventojas žino, kur reikia kreiptis, norint pranešti apie korupcijos atvejį. Verslinin-kų informuotumas, lyginant su gyventojų, yra kur kas geres-nis: 44 proc. jų žinotų, kur pranešti apie korupcijos atvejį. Apie žinomą korupcijos atvejį praneštų tik 23 proc. gyventojų ir 21 proc. verslininkų. 41 proc. gyventojų ir 47 proc. verslininkų apie pranešimą svarstytų tik priklausomai nuo konkrečios si-tuacijos, o 36 proc. gyventojų ir 32 proc. įmonių vadovų apie jiems žinomą korupcijos atvejį tikrai nepraneštų. Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų (59 proc.) ir daugiau nei pusė vers-lininkų (54 proc.) prisipažįsta nenorintys dalyvauti antikorup-cinėje veikloje.

visuoMenė M

ato vis dauGiau koruPcijos?



visuoMenė M

ato vis dauGiau koruPcijos?

ĮMoniŲ VaDoVŲ patirtis:institucijŲ, kuriosE tEko tVarkYti rEikaLus,

koruMpuotuMo VErtiniMas



visuoMenė M

ato vis dauGiau koruPcijos?Tatjana ganina, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos patarėja korupcijos prevencijos klausimais

Lietuvos Respublikos 5 straipsnio 3 dalis im-peratyviai skelbia, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Ši nuostata yra vienareikšmiška ir ne-kvestionuojama, todėl jos turi besąlygiškai laikytis visi valstybės politikai, pareigūnai, tarnautojai bei

kiti valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys. Ati-tinkamai kiekvienas mūsų valstybės gyventojas turi teisę reikalauti, jog valdžios įstaigų veikla būtų skaidri, sąžininga ir atitiktų viešuosius visuomenės interesus. Deja, nesibaigianti politinių bei tarnybi-nių skandalų lavina parodo, kad pagrįsti žmonių lūkesčiai nėra įgyvendinami.

Lietuva dažnai vadinama skandalistų šalimi. Viena vertus, bet koks viešumas turi teigiamą po-veikį jau vien dėl to, kad tokiu būdu visuomenė sužino apie (kaip taisyklė) ypatingai latentiškus tarnybinius bei įvairius korupcinius nusižengi-mus. Kitą vertus, atrodo, kad skandalai mūsų vals-tybėje greitai pasimiršta „niekuo“ nepasibaigę, o prasižengę tarnautojai nesulaukia jokių pagrįstų poveikių priemonių. Taigi atsakomybės stoka, nebaudžiamumas sukelia neigiamą, dažnai nihi-listinę, visuomenės reakciją, be to, tampa blogu „pavyzdžiu“ kitiems valstybinėje tarnyboje dir-bantiems asmenims, demoralizuoja juos.

Brandi pilietinė visuomenė kelia aukštus moralės standartus politikoje bei valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims. Tačiau Vy-riausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) darbo praktika liudija, kad minėti asmenys ne tik nesilaiko etikos principų bei standartų, bet neretai jų net nesuvokia. Tai yra liūdna ir nerimą kelianti tendencija. Neetiškas elgesys užkerta

kelią efektyviam ir sąžiningam valstybinėje tar-nyboje dirbančio asmens darbui, be to, sukelia visuomenės nepasitikėjimą ne tik atskiru tar-nautoju, bet ir visomis valdžios institucijomis.

Kovai su neetišku elgesiu bei korupcijos apraiškomis valstybinėje tarnyboje skirtas dau-gybės valstybinių bei visuomeninių institucijų darbas. VTEK misija – prižiūrėti, kaip yra įgy-vendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje, Lobistinės veiklos bei Korupcijos prevencijos įstatymai, ir tokiu būdu prisidėti prie korupcijos prevencijos bei aukštų moralės standartų politikoje ir valstybinėje tar-nyboje diegimo. Suprasdama, kokį didelį pre-vencinį, aklėjamąjį bei satisfakcinį poveikį turi at-sakomybės ir viešumo principų įgyvendinimas, VTEK apie kiekvieną savo sprendimą praneša ne tik suinteresuotiems asmenims, bet ir skelbia juos kiekvienam asmeniui prieinamoje interne-to svetainėje www.vtek.lt . Mūsų institucija savo kompetencijos ribose prisideda prie valstybi-nėje tarnyboje dirbančių asmenų veiklos „skai-drinimo“, tarnybinės etikos standartų puoselėji-mo. Tačiau visuomenės pasitikėjimas politikais, pareigūnais bei tarnautojais tikriausiai padidės tik tada, kai jie pagaliau įsisąmonins, jog eidami atitinkamas pareigas, jie privalo tarnauti visuo-menei, o ne savo asmeniniams interesams.

Vytautas Vitkevičius, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų

ministerijos Kovos su korupcija skyriaus vedėjas

Noriu pabrėžti, kad Valstybinė mokesčių ins-pekcija (VMI) šiais metais ne tik iškrito iš labiausiai papirkinėjamų institucijų penketuko, bet taip pat ir ženkliai nusileido sąraše žemyn. VMI įvertinta geriau ne tik negu daugelis valdiškų institucijų, bet ir net už visuomenėje nemažą pasitikėjimą turinčią žiniasklaidą. Beje, lietuviai apie mokesčių inspekciją atsiliepia geriau negu daugelio pa-saulio šalių gyventojai apie savo šalies mokesčių inspekcijas, nes daugelyje šalių inspekcijos pagal korupcijos lygį yra vidutiniškai penktoje vietoje.

Manome, kad toks rezultatas dėsningas, nes VMI iš tiesų skiria daug dėmesio korupcijos prevencijai. VMI nuolat nustatinėja korupcijos pasireiškimo tikimybę vadovaujantis Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikta metodika. Pasirinktinai antikorupciniu požiūriu vertinami VMI vidaus teisės aktai ir jų projektai. VMI yra viena iš pirmų-jų valstybinių institucijų, patvirtinusi valstybės tarnautojo elgesio kodeksą (jis parengtas ir pa-tvirtintas 1999 metais birželio 8 dieną). Daugelis valstybinių institucijų dar svarsto, ar verta turėti

tokį kodeksą, ar jo reikia. Mes įsitikinome, kad toks kodeksas ir reikalingas, ir naudingas. 2005 metais kodeksą patobulinome, papildėme ir sukonkretinome, dabar jame net 11 tarnauto-jo etikos principų: pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas ir nešališkumas, nesavanaudišku-mas, dorovinis principingumas ir padorumas, atsakomybė ir atskaitingumas, skaidrumas ir viešumas, pavyzdingumas, tarnavimas visuo-menės interesams ir nepiktnaudžiavimas par-eigomis, sąžiningumas, tinkamas pareigų atliki-mas bei lojalumas valstybei ir jos institucijoms. Kiekvienas VMI darbuotojas yra susipažinęs su kodeksu. Mūsų kodeksas gerai įvertintas ko-rupcijos ekspertų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vyriausios tarnybinės etikos komisijos – netgi buvo siūlymų šį kodeksą naudoti kaip pavyzdinį kitoms valstybinėms institucijoms.

Dar viena priežastis, dėl ko keičiasi gyven-tojų požiūris į VMI – tai mokesčių mokėtojų ap-tarnavimo skaidrumas. Skiriame didelį dėmesį bendravimui su mokesčių mokėtojais ir jų ko-kybiškam aptarnavimui.

Šiais metai VMI sudaryta Mokesčių mokėto-jų aptarnavimo standartų įgyvendinimo darbo grupė, kuri parengs detalų Mokesčių mokėtojų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekci-joje standartų įgyvendinimo planą 2006-2007 metams. Norint sustiprinti mokesčių mokėtojų pasitikėjimą VMI, suprantame, kad būtina to-bulinti aptarnavimo kokybę. Šie standartai ir bus viena iš tokių priemonių, apibrėžianti VMI darbuotojams keliamus mokesčių mokėtojų aptarnavimo kokybės reikalavimus.

VMI mokesčių mokėtojams suteikia nema-žai modernių elektroninių paslaugų: reikiama in-formacija suteikiama patogiu būdu, mokestinės procedūros atliekamos nuotoliniu savitarnos būdu bei mažinami mokesčių mokėtojų ap-tarnavimo kaštai ir užtikrinama jų aptarnavimo kokybė. Ženkliai daugėja mokesčių mokėtojų, deklaruojančių pajamas elektronine deklaravi-mo sistema. 2005 metais deklaravo net dvigubai daugiau mokesčių mokėtojų (13,7 proc. gyven-tojų, 50,9 proc. įmonių ir 80,5 proc. valstybinių institucijų). Iš viso gauta 5 mln. deklaracijų.

Dar vienas svarbus žingsnis, dėl ko kei-čiasi gyventojų požiūris į VMI institucijos vietą korupcijos žemėlapyje – pradėti nuolatiniai VMI sistemos valstybės tarnautojams elgesio kodekso nuostatų mokymai. Jiems skiriame didelį dėmesį, tai darbuotojams padeda geriau įsisavinti kodekso nuostatus ir jų laikytis. Šiais metais planuojama apmokyti 30 procentų dar-buotojų, pradedant VMI viršininku, viršininko pavaduotojais bei skyrių vedėjais. Kitame etape apmokysime kitus VMI sistemos darbuotojus bei visus naujai įsidarbinusius VMI sistemoje.

VMI vis daugiau bendradarbiauja su verslo organizacijomis. Šiuo metu jau esame pasirašę 7 bendradarbiavimo sutartis su nacionalinėmis asociacijomis. Sutartimis siekiama skatinti sa-vanorišką mokesčių mokėtojų mokestinių prie-volių vykdymą ir padėti mokesčių mokėtojams naudotis nustatytomis teisėmis.

Stengiamės identifikuoti, kaip ir kas formuo-ja bendrą visuomenės nuomonę. Kaip rodo šis tyrimas, pagrindiniai informacijos apie korupciją šaltiniai yra žiniasklaida, asmeninė ar artimosios aplinkos patirtis. VMI stengiasi būti kuo atviresnė visuomenei bei verslui, tapti patarėju mokesčių klausimais. Tikimės didėjančio pasitikėjimo ir suprantame, kad būtina atsižvelgti į efektyvų in-formavimą. 2005 metais VMI įkurtas Viešųjų ryšių skyrius, kurio viena iš pagrindinių funkcijų – pa-lengvinti institucijos bendravimą su visuomene.

VMI vykdo tai, kas parašyta Lietuvos Res-publikos Korupcijos prevencijos įstatyme, kuris skelbia, jog korupcijos prevencija – tai korupci-jos priežasčių, sąlygų atskleidimas ir šalinimas sudarant bei įgyvendinant atitinkamų priemo-nių sistemą, taip pat poveikis asmenims siekiant atgrasinti nuo korupcinio pobūdžio nusikals-tamų veikų darymo. Taigi, manome, jog VMI vykdydama visą atitinkamų priemonių sistemą – teisės aktų antikorupcinis valdymas, dėmesys etikai ir mokesčių mokėtojų aptarnavimui, elek-troninių paslaugų plėtra, darbuotojų mokymai, viešieji ryšiai – padarė ženklią pažangą. Tačiau neketiname apsiriboti pasiektais rezultatais: ins-titucija stengsis išlaikyti esamą poziciją ir patei-sinti visuomenės išreikštą pasitikėjimą.

Kaip paaišKintumėte, Kodėl vis daugiau žmonių mano, Kad seimas, vyriausybė ir teismai yra „labai Korumpuoti“?

Kaip paaišKintumėte, Kodėl, lyginant su 2004 m. tyrimu, šių metų duomenys rodo, Kad vmi nebėra tarp 5 labiausiai papirKinėjamų institucijų?

k l a u s i a t e – a t s a k o m e


Į S K A I T Y T O J A M S A K T U A L I U S K L A U S I M U S AT S A K O V Y R I A U S I O S I O S TA R N Y B I N Ė S E T I K O S K O M I S I J O S S P E C I A L I S T A I .

KLAUSIATE –ATSAKOME

kas turi pildyti privačių interesų deklara-cijas?

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valsty-binėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnyje nustatyta, kad deklaruoti privačius in-teresus, pateikdami privačių interesų deklaracijas (toliau – PID), privalo politinių partijų pirmininkai ir jų pavaduotojai bei visi valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėta sąvoka yra platesnė už Valstybės tarnybos įstatyme apibrėžtą valstybės tarnautojų definici-ją. Valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys – tai valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą, kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės valdžios, valdy-mo, savivaldybių, teisminėse, teisėsaugos, valsty-bės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administravimo įgaliojimus, taip pat asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys admi-nistravimo įgaliojimus, bei asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų bei fondų, ir tu-rintys administravimo įgaliojimus (Įstatymo 2 str. 1 d.).

ar yra nustatyti asmenų, privalančių pil-dyti privačių interesų deklaracijas, sąrašai?

Privačių interesų deklaracijų pildymo ir patei-kimo taisyklių, patvirtintų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – Komisija) 2005-09-15 sprendimu Nr. KS–24 (toliau – Taisyklės) 6 punktas nustato, kad valstybės ir savivaldybių institucijų vadovai atitinkamoje institucijoje turi sudaryti ir patvirtinti sąrašą pareigų, kurias einantys asmenys privalo deklaruoti privačius interesus. Detalų parei-gų, kurias einantys asmenys PID pateikia Komisijai, sąrašą nustato ir tikslina pati Komisija. Šis sąrašas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“ ir Komisijos interneto svetainėje www.vtek.lt .

kada ir kaip reikia pateikti privačių intere-sų deklaracijas?

2005 m. liepos 21 d. įsigaliojus naujai kai kurių Įstatymo straipsnių redakcijai, Komisijos 2005-09-15 sprendimu Nr. KS-24 patvirtinus PID pildymo ir pateikimo taisykles bei PID formas, iš esmės pasi-keitė PID pildymo ir teikimo tvarka – ji tapo vien-kartinė, taigi paprastesnė.

Dabar valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo PID pildo per vieną mėnesį nuo jo išrinkimo, pri-ėmimo ar paskyrimo į tarnybą dienos ir pateikia deklaraciją valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioje dirba, vadovui ar šio įgaliotam atstovui (iš-skyrus asmenis, kurie deklaracijas teikia Komisijai). Vėliau jis pildo tik atitinkamus PID priedus. Pavyz-džiui, jeigu pateiktoje deklaracijoje nurodyti duo-menys apie deklaruojančiojo asmens ir jo sutuok-tinio privačius interesus nepasikeitė – naujos PID pildyti ir pateikti nereikia. Deklaruojantysis asmuo privalo tai raštu patvirtinti kiekvie-nais metais iki gegužės 15 dienos užpildyti ir pateikti tik PID prie-dą Nr. 1 arba Nr. 2 dėl duome-nų patvirtinimo (vienintelis šių

priedų skirtumas yra tas, kad priede Nr. 2 deklaruo-jančiojo asmens patogumui numatyta galimybė patvirtinimą apie nepasikeitusius duomenis savo parašu tvirtinti net kelerius metus iš eilės). Jeigu deklaruoti duomenys pasikeitė, deklaruojantysis asmuo privalo patikslinti deklaraciją ne vėliau kaip per dvi savaites nuo duomenų pasikeitimo dienos, užpildydamas ir pateikdamas deklaracijos priedą Nr. 3 (dėl duomenų patikslinimo). O jeigu paaiš-kėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaruojantysis asmuo privalo dekla-raciją papildyti nedelsiant šioms aplinkybėms pa-aiškėjus, užpildydamas ir pateikdamas deklaracijos priedą Nr. 4 (dėl duomenų papildymo). Jokių kitų priedų (pavyzdžiui, Valstybinei mokesčių inspek-cijai teikiamų pajamų bei turto deklaracijų, įvairių pažymų ir kitų dokumentų) teikti nereikia.

Pastebėtina, kad asmenys, užpildę PID praėju-siais metais, naujos, t.y. 2005 m. pabaigoje patvir-tintos PID formos pildyti neprivalo. Jie gali užpildy-ti tik atitinkamą PID priedą.

Užpildyti ir pasirašyti PID priedai Nr. 1, 2, 3 ar 4 yra neatskiriama deklaracijos dalis. PID bei jos priedų formas galima rasti Komisijos interneto svetainėje www.vtek.lt skyrelyje „Dokumentų for-mos“. Šioje svetainėje galima rasti ir minėtų formų pildymo taisykles.

ar privačių interesų deklaracijos gali būti teikiamos elektroniniu būdu?

Įstatymas numato elektroninį PID teikimo būdą,

Į S K A I T Y T O J A M S A K T U A L I U S K L A U S I M U S AT S A K O V Y R I A U S I O S I O S TA R N Y B I N Ė S E T I K O S K O M I S I J O S S P E C I A L I S T A I .

KLAUSIATE –ATSAKOME

k l a u s i a t e – a t s a k o m e

deja, faktiškai tokių galimybių kol kas nėra. Šiuo metu asmenys gali atspausdinti PID (arba jos prie-do) formą ir ją užpildyti ranka (didžiosiomis spaus-

dintinėmis raidėmis) arba kompiuteriu. Atspaus-

dintą bei užpildytą PID arba atitinka-mą PID priedą jie turėtų pateik-ti institucijos va-

d o v u i

ar jo įgaliotum asmeniui.

Įstatymo 10 straipsny-je nurodyti asmenys, kaip

minėta, PID teikia Komisijai.

ar privačių interesų dekla-racijų duomenys yra vieši?

Vieši yra tik asmenų, nurodytų Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, PID duomenys. Tokių as-

menų deklaracijų, pateiktų Komisijai, duomenys skelbiami Komisijos interneto svetainėje www.vtek.lt . Kitų asmenų PID nėra skelbiamos viešai, jos saugomos institucijose, kurioms jos yra pateiktos. Už deklaracijų saugojimą yra atsakingi institucijų vadovai ar jų įgalioti atstovai.

ar valstybinėje tarnyboje dirbantis as-muo, pildydamas privačių interesų dekla-racijas, privalo nurodyti ir savo sutuoktinio duomenis?

Taip. Duomenys apie sutuoktinį gali būti nenu-rodomi tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai kartu ne-gyvena, neturi bendro ūkio, ir dėl to šie duomenys jam nėra žinomi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai abu sutuoktiniai priskiriami valsty-binėje tarnyboje dirbančių asmenų kategorijai, jie abu turi pildyti atskiras PID, nurodant duomenis ir apie kitą sutuoktinį.

kas tikrina privačių interesų deklaracijų duomenis? ar asmenys atsako už neteisingą deklaracijų pildymą?

Deklaracijose nurodytus duomenis gali tikrinti

institucijos, kurioje asmuo dirba, vadovas ar jo įga-lioti asmenys, Komisija bei teisėsaugos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, kad PID pildymas – tai asmeninė kiekvieno valstybinėje tarnyboje dirbančio as-mens pareiga. Todėl už deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą atsako ją pildęs asmuo. Įstatymo 6 straipsnyje yra pateiktas duomenų, kurie turi būti nurodomi PID, sąrašas. Dažniau-siai, nustačius taip vadinamas technines klaidas arba nežymius PID netikslumus, ją pildžiusiam

asmeniui pranešama apie tai ir leidžia-ma patikslinti savo deklaraciją. Tačiau jeigu atliekant tyrimą nustatoma, kad asmuo sąmoningai nenurodė kurių nors privalomai deklaruotinų duo-

menų, institucijos vadovas arba Komisija savo sprendimais gali konstatuoti Įstatymo reikalavi-mų pažeidimus.

Pati Komisija savo sprendimų nevykdo ir as-menims jokių neigiamo poveikio priemonių ne-taiko. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įsta-tymo reikalavimų pažeidimas laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu ir yra pagrindas tarny-binei atsakomybei taikyti (Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punktas) arba skirti administracinę nuobaudą – Įstatymo drau-džiančiųjų, įpareigojančiųjų ar apribojančiųjų nuostatų pažeidimas užtraukia baudą nuo pen-kių šimtų iki vieno tūkstančio litų (Administra-cinių teisės pažeidimų kodekso 202(1) str.). Ko-misijos praktikoje būta atvejų, kai baudos buvo skiriamos asmenims, laiku nepateikusiems PID. Be to, Įstatymo reikalavimų pažeidimas valsty-binėje tarnyboje dirbančiam asmeniui užtraukia ir Įstatymo 15 straipsnyje numatytas pasekmes – jis vienerius metus negali būti skatinamas, ski-riamas į aukštesnes pareigas, o atleistas iš vals-tybinės tarnybos už Įstatymo pažeidimus trejus metus nuo atleidimo negali būti priimamas į valstybinę tarnybą.

Privačių interesų deklaravimas yra viešųjų ir privačių interesų konfliktų valstybinėje tarnyboje prevencija, todėl Komisija atkreipia visų valstybi-nėje tarnyboje dirbančių asmenų dėmesį į tai, kad savo privačių interesų deklaracijas šie asmenys pil-dytų dėmesingai ir atidžiai.

Daugiau informacijos apie privačių inte-resų deklaracijų pildymą ir teikimą galima gauti paskambinus į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją tel. (8-5) 2684048.


k ū r y b a


antroji rapsodija, listasjuodai baltaisbaltai juodaisakmenimisį karsto dangtįnorėčiau negirdėtgerai žinaune man ji skambao kunigaikštienei Karolinai,ir autorius kaip linasišrankus(lepūslinai ir ne bet kur prigyja,veši)juodai baltaisbaltai juodais akmenimisužbaigia kūrinįir nusilenkia miniainepasisukęs, neatsigręžęsnepažvelgęskaip nuvažiuoja karieta

kunigaikštienės ilgo lenkto kaklo imitacija.

tangomano amžinasis prasilošęs, pralaimėjęs tango, nuskambėjai, nusišokai, nutilai, ne vašku pakvipo apvarvėjęslietaus langas, jis pakvipo kobros smilkalais.

o sielos bedugnėj – ketera aštriausia, žmonių giesmės išlukšteno gėlą -nebėra -tik molberte raudonplaukis dailininkas prausias, susiveržęs nedažytus plaukus, sidabrinės pasakos skara.

ateinu-ateinu kaip vagis nors dar nieko nuskriausti neteko, kaip maža planeta tik sukaus absorbuodama pyktį - melavau, kad gražu, kai paminklus nevykėliams statė ir pro aukso sietyną sijojau supurvintą mintį.

varnalėšų daina pasismaugė ir kilpoj įšalobobų vasaros žvilgsnyje rangės kaip rangos seniai nenaudotas įstrigęs į spiningą žvejo užuomaršos valas

-kad su rudeniu gėriau po lygiai tu vienas žinai.

Esu ukmergiškė. Muzikos mokyklą (akordeono klasę) ir vidurinę mokyklas baigiau Ukmergėje, o Kauno poli-technikos instituto diplomas įrodė, kad esu inžinierė iki kaulų čiulpų.Kai atsisveikinau su jo didenybe kulmanu, mano maiš-tinga, pragaištinga dvasia atlydėjo mane į VRM siste-mą, kuo labai džiaugiuosi. Man ne tas pats, kokie, kaip paruošti dokumentai iškeliaus į visas Lietuvos ir ne tik Lietuvos institucijas, tad ir mikroskopinės pastabos, prie-kabumas neturėtų žeisti skubančių, nutarimų projektų gausa užverstų, atsakingų specialistų. Puikiai suprantu jų nuotaikas ir emocijas.„Inžinieriškai“ konstruoju ir eilėraštį. Lietuvių kalba tur-tinga, daininga, plati, įmantri, bet superrealistine super-madinga pasąmonės iškrova nesergu, - poetinę mintį vynioju į kasdienį rūbą, žodžius. Eilėraštis – tai pozicija, o pozicija privalo būti supranta-ma ir tūlam studentui, ir į krosnį šutintuvą šaunančiai močiutei. Nesu tikra, kad teisingai išpyniau ir išverčiau užslėptą, užkoduotą genialaus bardo Vladimiro Vysockio dainų raizgalynę. Bet interneto tarptautinių vertimų puslapyje, kur V. Vysockio dainos skamba 25 pasaulio kalbomis, iš-kėliau Lietuvos vėliavą. Kviečiu į svečius: http://www.wysotsky.com/

Su pagarba,

Irena Aršauskienė, Vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamento Raštvedybos ir gyventojų priėmimo skyriaus specialistė

k ū r y b a


* * *O, Viešpatie, ar tunuo savo paskutinės vakarienės vaišių stalotik tiek pasirašei mums žemėsduonai, ostijai , vynui ir poteriams nupirkt?

O, Viešpatie, tu irgi klydai,už klaidas tau ačiū,-kad aš –vampyrų išlukštenta ir branduolio, vienu ypu praryto,lukštas, kevalas,

mažmė,-galiu Tau melstis iš šiukšliadėžės.maldas, prašau,priimk ir pasakyk,nes viską taip gerai suklostei,-

tauta manoji, ar ji išsigims?Ar nebebusŠVENTOS MARIJOS ŽEMĖSpulsuojančios planetosklostėj?

neo, ne- nereikia rankų net ištiesti aš taip arti kad jau arčiau nebūna- įsiklausyk kaip trupa mano žingsniai į tavo posmais inkrustuotą rūmą

* * *visam pasaulyje staiga užgeso šviesosir žaibas gali būti juodasbaltame

aš aklinoj tamsojapgraibomisdėlioju savo tiesąte skaito tas kas pylė purvąBrailiui į raides.

iškritau iškritaukaip akmuo pro langąnutrupėjau kaip tinkas nuo sienoskeičiu rūbą pigų - į brangųį sluoksniuotąper šventesdėvimą.

o tas veidas prieš dangųnetikrasjį turėčiau ilgai dar mazgotiir nugriebtiišnyrantį titrąkaip grietinęnuo pienoąsoty

iškritausutrupėjau be garsobe akordobe uvertiūrosnuo prekystaliodingo svarsčiai bilietai į spektaklįbe turinio.

Makropulio receptasApie kamieną balto sniego pataleSukritę lapai taisyklingu spinduliu.Atplėšęs vieną raidę nuo savęs,Nukeliavai apskritimu į ilgesį…

Ten ateitis – manęs joje nėra,Ten – puotos, šurmulys, įmintos mįslės.Makropulo receptą nusipirkusi dama,Bandys, mane paminusi, praslysti.

Apie kamieną balto sniego pataleKaip lapas – taip akimirka per pusę…Makropulo receptan įtikėjusi damaIr vėl nepažvelgė į mano pusę.

Dar penki šimtai metų ekrane,Ir juodas nuometas apie kamieną liekną.Saldžiausias nuodas nugulė taurės dugne,Artėja ant siūbuojančio padėklo…

Dar penki šimtai metų man gyvent…Scena, likimas drumzlinas ant lūpų.Mokropulio receptą pasiglemžusi dama,Išėjo pro duris…dar tinkas trupa...

* * *aš tau nepasirodysiutamsoj nei ant bangos pašėlusios

bekvapio dvelksmoaromatonesurankios vėjai

ir debesys neatkartosmanosios vizijosištirpusios šešėliuose

prieš lietų rugio ūsuose virpės išblukus popieriausskiautelė

karti kurčia be pavardėsnepasivijusi širdiesir palikta prie kelio.

lygiadienisnusimetė prijuostę saulėatsiknojovisom dėmėm ir spinduliais prie finišo juostelėstako

tegul prasilenkiantys veidrodyje jossekundei stabtelisave pamato vienas į kitą įsižiūri

tegul naktis atleidžia dienai vienatūreiuž tai kad lyžteli rausvėjančią jos pėdą ir nubėga lengvakaip obels žiedassuknele

sekundei aiktelim mesiš Visatos šuliniodėmėm ir spinduliais vienas į kitą įsižiūrimekol ima plakt akmuo pulsuojančiu šriftulikimo turinį suvytą į drobulęTurino…

t u r i n y s

Steigėjų skiltis ......................................................................................................................................................3 p.

AktualijosVaistas nuo korupcijos – sąžiningumas. Išskirtinis interviu su Stt direktoriumi povilu malakausku ...............................4 p.mokslo vaisius vartoti sveika ........................................................................................................................................10 p.alytui intelektualinė degradacija negresia ...................................................................................................................12 p.Viešojo intereso samprata ir jo gynimo teisinės prielaidos ...........................................................................................15 p.knyga apie administracinę kalbą .................................................................................................................................18 p.kodėl daugėja valstybės tarnautojų? ...........................................................................................................................21 p.elgesio kodeksas padidintų visuomenės pasitikėjimą tarnautojais ...............................................................................22 p.

Įvykių kronikalietuvos viešojo administravimo instituto įvykiai ........................................................................................................23 p.Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įvykiai ...................................................................24 p.

KarjeraIlgametės tarnybos receptas – išlikti žmogumi bet kurioje situacijoje. pasakojimas apie teisingumo viceministrą gintarą švedą ............................................................................................26 p.Viešojo administravimo absolventai sėkmingai įsidarbina ...........................................................................................30 p.

Ryšiai su visuomeneužsakomieji straipsniai kaip nupirkta meilė .................................................................................................................32 p.Nuo informacijos iki savireklamos – vienas žingsnis ....................................................................................................34 p.

Žvilgsnis už Lietuvos ribųbritiškos antikorupcijos pamokos .................................................................................................................................38 p.parlamentinis europos reikalų koordinavimas: aktyvus, konstruktyvus, nuoseklus ......................................................40 p.pagrįsta taikos kaina ....................................................................................................................................................42 p.

istorijos vingiaiViešųjų organizacijų teorijų raida. V dalis .....................................................................................................................46 p.1999-2003 metų lietuvos valstybės tarnybos pagrindiniai bruožai .............................................................................48 p.

informacinės technologijosIt kompetencija vejasi poreikį ......................................................................................................................................51 p.Informacinės technologijos keičia audito metodus ......................................................................................................54 p.Informacijos patikimumas priimant sprendimus ir skirstant išteklius ...........................................................................57 p.

Žmoniškųjų išteklių vadybaVadybos kompetencija viešajame administravime .......................................................................................................58 p.konkursai į valstybės tarnybą taps skaidresni. reportažas iš tarptautinės konferencijos ..............................................60 p.tęsiame diskusiją: kaip „negaliu“ pakeisti į „galėčiau“? ................................................................................................64 p.projektinio darbo patirtis organizuojant valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimą ..............................................67 p.

Korupcijos prevencijakova su korupcija europos viešajame administravime ..................................................................................................68 p.Viešųjų pirkimų skaidrumo beieškant ..........................................................................................................................70 p.Visuomenė mato vis daugiau korupcijos? .....................................................................................................................73 p.

Klausiate – atsakome ......................................................................................................................................76 p.

Valstybės tarnautojų kūryba ......................................................................................................................78 p.

p a v a r d ž i ų r o d y k l ė

regina aleksienė, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Organizavimo ir kontrolės skyriaus vedėja ...........................................................61Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vyr. specialistė ryšiams su visuomene ..............................24Artūras Arbatauskas, Lietuvos viešojo administravimo instituto vyriausiasis konsultantas ................................................................................................................................ 23, 25, 46irena Aršauskienė, Vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamento Raštvedybos ir gyventojų priėmimo skyriaus specialistė ...........................................................78Arūnas Augustaitis, Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus vedėjas ..........................................................53Eglė Bagdžiūnaitė, Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento direktorė ..................................................................................................................................................................25Saulius Baltrūnas, „Sintagmos” viešojo sektoriaus apskaitos sistemų grupės vadybininkas .................................................................................................................................................57nomeda Barauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Informacijos ir ryšių su visuomene sektoriaus vedėja .......................................................................................................33Jolanta Braukylienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Gyventojų informavimo tarnybos vedėja ......................................................................................................................................24Laimutė Butautienė, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotoja ...........................................................................................24Vladas Butėnas, Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ryšių su visuomene ir aprūpinimo skyriaus vedėjas ...................................... 21, 25Francisco Cardonas, Europos Sąjungos programos SIGMA pagrindinis administratorius ....................................................................................................................................................60Birutė Česnulevičienė, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus pavaduotoja.......................................................................................25Liutauras Daugirdas, Vilniaus miesto savivaldybės Analizės ir strateginio planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas ...................................................................................66Jurgita Deveikytė, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Mokymo ir vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotoja ......................................25gintaras Jonas Furmanavičius, vidaus reikalų ministras ................................................................................................................................................................................................................... 25, 61Tatjana ganina, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos patarėja korupcijos prevencijos klausimais ........................................................................................................................75Marijus girša, „Lietuvos žinių“ Aktualijų skyriaus redaktorius....................................................................................................................................................................................................................33Julijus glebovas, Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų komiteto patarėjas .................................................................................................................................................................40Vytautas grigaravičius, policijos generalinis komisaras.............................................................................................................................................................................................................................29Asta guzienė, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Informacinių technologijų tarnybos vedėja ........................................................................................................... 12, 14Dainius Jakimavičius, Valstybės kontrolės Informacinių technologijų departamento direktorius..................................................................................................................................54Julius Jasaitis, Vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjas .......................................................................................................................................................3, 22Rytis Juozapavičius, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas ...................................................................................................................................................................... 35, 36Onutė Kacevičienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Personalo skyriaus vedėja ..........................................................................................................................................................................67Kęstutis Kasakaitis, UAB „Siemens“ Verslo sprendimų skyriaus vadovas .................................................................................................................................................................................. 42, 44Zigmantas Benjaminas Kazakevičius, Kauno apskrities viršininkas, buvęs vidaus reikalų viceministras ..................................................................................................................29Dovilė Kirdeikienė, Nacionalinės mokėjimų agentūros Ryšių su visuomene skyriaus vedėja ................................................................................................................................... 34, 36Pranas Kniūkšta, knygų autorius ....................................................................................................................................................................................................................................................................... 18, 19ieva Kromelytė, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Organizavimo ir kontrolės skyriaus vyresnioji specialistė .......................... 24, 68Povilas Malakauskas, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius ..................................................................................................................................................................................................................4Ričardas Malkevičius, Lietuvos viešojo administravimo instituto Tyrimų ir konsultavimo grupės vadovas ..............................................................................................................23Aušra Mikalauskienė, Alytaus miesto savivaldybės administracijos vyr. specialistė ......................................................................................................................................................... 12, 13Dainius Miliauskas, Lietuvos viešojo administravimo instituto Mokymo programų rengimo skyriaus vedėjas ............................................................................................. 23, 25Aleksandras Minkevičius, Lietuvos viešojo administravimo instituto Mokymo proceso organizavimo skyriaus vedėjas ....................................................................... 23, 58Aurimas Miškinis, Specialiųjų tyrimų tarnybos Teisės skyriaus viršininkas ......................................................................................................................................................................................38giedrė nosinaitė, UAB „Fima“ teisininkė ................................................................................................................................................................................................................................................................71Brigita Paulikienė, Mykolo Romerio universiteto Karjeros centro karjeros konsultantė .........................................................................................................................................................30Tomas Prelgauskas, Lietuvos viešojo administravimo instituto Tyrimų ir konsultavimo grupės konsultantas ........................................................................................................23Kazimiera Prunskienė, žemės ūkio ministrė ...................................................................................................................................................................................................................................... 34, 35, 37Vidas Pukėnas, UAB „Nacionalinis telekomunikacijų tinklas“ direktorius ..........................................................................................................................................................................................72Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas ............................................................................................................................................................................................................32Sigitas Renčys, Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktorius ..........................................................................................................................................................................................10Julius Sabatauskas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ...........................................................................................................................................................................................29Aloyzas Sakalas, Europos Parlamento narys, buvęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ......................................................................................................................28Remigijus Savickas, UAB „Keras, Savickas ir partneriai“ partneris ..........................................................................................................................................................................................................64irina Sklepovič, Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja ............................................................................................................................................................................25Lilija Svetikienė, UAB „Baltijos kompiuterių akademija“ direktorė .........................................................................................................................................................................................................53Osvaldas Šarmavičius, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius ................................................................................................24, 25, 50, 61Raimondas Šukys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys .............................................................................................................................................................................................................28gintaras Švedas, teisingumo viceministras..................................................................................................................................................................................................................................26, 27, 28, 29Rolandas Tilindis, Generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras ...................................................................................29gražina urbonienė, Finansų ministerijos Personalo skyriaus vedėja ..................................................................................................................................................................................................25Artūras Vaškevičius, Žemės ūkio ministro atstovas spaudai ...................................................................................................................................................................................................................36Alfonsas Velička, Lietuvos viešojo administravimo instituto direktorius ............................................................................................................................................................................. 3, 23, 25Vytautas Vitkevičius, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos Kovos su korupcija skyriaus vedėjas...................................................................................75Rasuolė Vladarskienė, Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja ..........................................................................................................................................................................18Dainius Žilinskas, Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento direktorius ..........................................................................................................................................................................15Edvardas Žukauskas, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjas ...................................................................48

Leidinys skiriamas valstybės tarnautojams, viešojo administravimo įstaigų vadovams, personalų tarnybų darbuotojams bei visiems, besi-domintiems valstybės tarnybos aktualijomis. Leidinio tikslas yra gerin-ti valstybės tarnautojų profesionalumą teikiant jiems informaciją apie valstybės valdymo ir viešojo administravimo ištakas, pokyčius, naujo-ves bei Valstybės tarnybos departamento ir Viešojo administravimo instituto veiklą. Šiame leidinyje valstybės tarnautojai ras informacijos apie naujausius įstatymus, jų projektus bei pakeitimus, valstybės tar-nautojų kvalifikacijos tobulinimo bei karjeros galimybes; bus aptaria-mi ir analizuojami valstybės tarnautojams aktualūs klausimai.

,,Valstybės tarnybos aktualijos“ yra Vals-

tybės tarnybos departamento prie Vidaus

reikalų ministerijos ir Lietuvos viešojo admi-

nistravimo instituto informacinis biuletenis.

redakcinė kolegija

francisco cardona, ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vyriausiasis administratorius teisinio reglamenta-vimo, valstybės tarnybos ir teisingumo klausimaisVytautas juškus, šiaulių miesto merasfeliksas kolosauskas, vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas algis krupavičius, prof. dr., kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktoriusosvaldas šarmavičius, valstybės tarnybos depar tamento prie vidaus reikalų ministerijos direktoriusgražina urbonienė, finansų ministerijos Personalo skyriaus viršininkėalfonsas Velička, lietuvos viešojo administravimo instituto direktorius

redakcija

el. p. [email protected]. (8~5) 2718265faks. (8~5) 2718563

jūratė antanaitytė-voldemarienė, daiva žilinskienėfotografė svetlana jusel, dizaineris deividas armonasspausdino uaB „akritas”

dėl reklamos žurnale teirautis:

rsva infort.vrublevskio g. 6, vilniustel. (8~5) 2620228faks. (8~5) 2685471Mob. tel. (8~612) 41161el. p. [email protected]

už reklamos klaidas ir turinį redakcija neatsako. tekstus bei fotografijas spausdinant kituose leidiniuose reikalingas raštiškas žurnalo „valstybės tarnybos aktu-alijos” sutikimas. redakcijos nuomonė ne visada sutampa su autorių nuomone.

Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijoskalvarijų g. 3, lt-09310 vilniustel. (8~5) 2718547faks. (8~5) 2718563el. p. [email protected]

lietuvos viešojo administravimo institutasžemaitės g. 21, lt-03118 vilniustel. (8~5) 2395800faks. (8~5) 2395811el. p. [email protected]

nr. 52006 m. gegužė

stEiGĖjai ir LEiDĖjai

V A L S T Y B Ė S - elibrary.lt · mane kreipiasi pilietis dėl žemės, aš galiu pasielgti...

Documents

Transcript of V A L S T Y B Ė S - elibrary.lt · mane kreipiasi pilietis dėl žemės, aš galiu pasielgti...