TURINYS

• I P R O L O G A S 13 • I I P R O L O G A S 14

1. S E S U O ^ 16 2. S E R G E T O J A S • 64 S .BLEFASfc ' 105 4. P R O F E S O R I E N E • 130 5. T I E S O S K R I S L A S • 145 6. Z A L I E J I ^ 155 y . V L A D Z I K A S ^ 194 S . T E V A S ^ 215 g . A R I S T I D A S ^ 246 10. T E O D O R A S ^ 271 11 . S T A B D Z I A I • 316 12. N E S V E N T A S • 342 13. PLIKIS>» 382 14. L E O K A D I J A • 389 15. V I L I U S i 404

• " l E P I L O G A S 414 • I I E P I L O G A S 419

• I S I N T E R N E T O 420 T I E S A T U R I S U G R J Z T I ^ 421 KUR DINGO „KGB V A I K y " S ^ R A S A I ? • 430

• I PROLOGAS 2006 rnetq spalio trisdesimtoji, desimt valandij dvi minutes. K G B vaikai. Pirma dalis. Pirmyn. I r k^. man dabar daryti? Kaip tai k^? Pasakoti! Tiesiog? Jau jrasineja? Taip, jrasineja. A i , gal tu pirmas pradek... Taigi tu cia svarbiausia. Bijai?! Ne... Na, gerai, pameginsiu. Istorija, kuri^ketiname papasakoti, keista. Zinoma, 99 procentai pasakoji-mq butent ir prasideda nuo keisto ir netiketo jvykio. Bet, patikekit, viena yra skaityti keistas istorijas, visai kas kita - buti j i j dalyviu. J a i pasibaigus (tik ar j i baigesi?), daznai zvelgiu j veidrodj - tyrineju savo akis, skruostikaulius, nosj. E i , kam sito reikia? Cic! Intrigai. Nesikisk, kai kalbu. Lauk savo eiles. Aisku, kol kas jums sios detales nieko nesako - man taip pat ik i siol mano akys buvo tiesiog rudos akys, o nosis - siek tiek per ilga. Taciau dabar... Ne, pra-dejusi nuo tokiij smulkmenq niekaip nenusikasiu ik i tikros pradzios. O jos data - 1996 metxj spalio trisdesimtosios pavakare. Nors ne!

13

• I I PROLOGAS Palubeje tyliai zyzianti „Iljiciaus lempute" apsviete ik i puses zalias sienas. Taip pat i r berniuk^, kurio galva kaip t ik sieke zaliij dazi^ zonos virs i j . Vaikas sedejo ant metalines lovos krasto ir r i tmiskai siiibavo pir­myn atgal, versdamas tyliai girgzdeti spyruokles. Ant jo plikai skustos galvos driekesi keletas kraujosruvij, kurias, matyt, paliko negrabios kirpejo rankos. Vilke-jo nuskalbta pilka pizama, jos kelniij klesnes kampas buvo pazenklintas juodu antspaudu su raidemis ir nu-meriu. Grotuotas langelis kambario kairiajame kampe palubeje ziojejo tamsa. Is kazkur vis atklysdavo tvir-t4 zingsni^ aidas ir trankomij duri^ garsai. Taciau vai­kas, rodes, j tai nekreipe ne maziausio demesio - jis ir toliau vienodai supavosi, zvelgdamas j basus kojij pirstus. I r t ik akylesnis zvilgsnis buti^ pamat^s, kaip jo oda staiga pasiurpsta nuo salcio. Saiziai sugirgzde-jo veriamos durys.

Atsimerkiau. Lubij baltumas dar kurj laikq rodes tarsi vaiko oda, taip aiskiai matyta sapne. T ik po aki-mirkos supratau, kad j sienas plieskia kaimyno uzve-damo automobilio zibintai. Vel uzsimerkiau - akyse vis dar maciau t^ vaik^. Kas jis? Tas kambarys - kamera? Is kur jis? Prisiskaiciau Solzenycino? Na ir sugalvojau

14

vakar - „Archipelag Gulag"' atsiversti, tarsi man skaiti-niij trukti}. Paliko motuse prie lovos isvaziuodama salia skaitymo mados klyksmo - P H0ego „Paneles Smilos sniego jausmo". Tuo metu J4 skaite vis i , bet man j i ne-patiko, - tas is pradziij rimtos detektyvines istorijos ais-kinimas kazkokiais kirminais is meteorito, - atleiskite, d a gi ne koks fantastikos „aukso fondas"... Turbut del to ir ciuptelejau „Gulag^", vel atgaivindama rus^ kalbos zinias - jos Kaune nyko nelyg dziustanti bala...

Pasiraiviau. Rytas... Reikia keltis, praustis, rengtis ir vel lekti j Vilni i j . Tingisi . Nevalingai paglosciau savo rankos od^ - lygi^, daili^. Silta. Gera. Saugu...

„Gulago archipelagas" - rusij disidento ir rasytojo Aleksandro Sol­zenycino istorinis dokumentinis romanas apie Soviet^ S^jungos represijas, lietuviskai isleistas tik 2009 m.

15

1. SESUO • Man tuomet buvo beveik dvidesimt ketveri, t ik k^ bai-giau Vilniaus universiteto ekonomikos fakultet^ - mo-kiausi gerai, nors „ raudono diplomo" ir negavau. Pries metus buvau bejsitais^s j „Lietuvos akcinj inovacinj bankq" - laimejau atrankos konkurs^ (Netikit? Kuo r im-ciausiai!), bet likus, rodos, savaitei i k i darbo pradzios bankas sugriuvo, nusinesdamas daugelio santaupas. O juk buvau bejtikin^s tevus, kad bankai jau saugus, ypac tie, kuriuose indelj laike (ir pries zlungant spejo atsi-imti) pats ministras pirmininkas Adolfas Slezevicius! Po sito fiasko ir pirmosios bankij krizes velniavos te-VI} rysii} siaip ne taip uzteko kukliai tarnybelei Zemes ukio ministerijoje. Zinoma, tai geriau negu nieko, buvo ir karjeros galimybii}, bet kai reikedavo draugams pasa-kyt i , kur dirbu, liezuvis nesiversdavo. Zemes likio mi-nisterija... Tai k^, burokus ten skaiciuoji? O juk tekda-vo skaiciuoti ir burokus, ir rapsus, ismokti, kad ir anglq kalba skirtingai vadinami parsas ir kiaule. Atlyginimas, be abejo, taip pat nedziugino, tad vis dar teko glaustis po vienu stogu su tevais ir vazineti ne „silke" ar bent jau „pi rmu golfu", o jvairaus senumo skodomis... su dviem usais. Vis delto, is pinigij didelio stabo nedariau - kai reikejo, mokejau pataupyti, kai norejau - mokejau sau leisti siek tiek paislaidauti. Tarkim, gyventi megau ra-miai, taciau nenuobodziai.

16

T4 slapiq, tamsq vakar^ trumpam uzlekiau namo. Persireng^s planavau dumti j miest^ ir susitikti su ke-liais bendrakursiais - siek tiek alaus, siek tiekblevyzgij... Jus paklausite, o kam persirengineti, jeigu alij galima gerti ir su darbo apranga, tai yra - kostiumu? Atsaky-siu: kostiumai skirstomi maziausiai j dvi riisis: iseiginis (tokj devejau siandien, nes ministerijoje susitikome su visk^ ismananciais P H A R E programos ekspertais, ir at-rodyti derejo solidziau) ir kasdienis. Iseiginio po „kaba-kus" tr inti nenorejau - dar negreit bus taip, kad is vieno atlyginimo nusipirkciau padori} kostium^. O sis toks ir buvo - padorus, pirktas universiteto baigimo proga.

Taigi parlekiau namo, j tq paprast^ blokinj Zirmuni} daugiabutj, kur homo sovieticus daugiausia galejo tureti tris kambarius, vienas is jq - butinai pereinamasis. Mano „urvas" glaudesi paciame tolimiausiame buto taske -teis^ j privatum^ issikovojau budamas penkiolikos ir jq akylai saugojau. Tevai dar neparsirad^ is darbij, bet as jij ir nepasigedau. Man riipejo kuo greiciau pasikeisti ap­ranga ir vel nerti atgalios. Ten, kur lauke du ar trys bo-kalai „Svyturio" ir veidai, be kur iq kol kas sunku buvo jsivaizduoti gyvenim^, - studijij draugai! Be to, Tadui darbe jtaise pranesimij gaviklj - peidzerj. J j butinai rei­kejo aplaistyti ir isbandyti. Ka i as darbe uzsiminiau apie toki^ nauding^ naujov^, skyriaus virsininke Eugenija tik nusistebejo: „Darbo metu tu jukbuni darbo vietoje. Tai kam tau peidzerio?" Is tiesq - kam? Jeigu niekas neies-kos darbo reikalais, tai k i t i - juo labiau. K a m tu reika-lingas su savo burokais ir rapsij paseliais?

Ziaumodamas virtuveje sumedziot^, tiketina, vos dienos sviezumo kotlet^, verciau spint^ ieskodamas svarii} ir, pageidautina, maziau susiglamziusiij marski-niq. Suskambo telefonas. Puoliau j virtuv^, ciupau ra-gelj ir, nespej^s sustumti maisto bent uz vieno zando, suriaumojau:

- A l i o . . .

17

- Labas vakaras, - moteriskas balsas, tikriausiai vie-nos is mamos draugiq, nors jo nepazinau.

- Labas vakaras, - atsakiau, suspausdamas ragelj petimi, kad nekliudyti} persirengineti.

- Cia. . . Villus? - Taip, as, - siek tiek nustebau. Nepazjstamij mer­

ging skambuciai nebuvo labai daznas reiskinys mano gyvenime. O gal pazjstu, t ik dar atmintis nejsijunge?

- Labas, Vil iau, - tarsi is naujo pradejo j i . - Labas... - Cia tau... Rasa skambina. - Atsiprasau, - perklausiau, - kas? - Mano vardas Rasa. - Malon... - tesugebejaureplikuotiautomatiskai, tarsi

vel buciau ZUMe, bet j i neleido pabaigti zodzio: - As - tavo sesuo. - Kas? - pasirode, kad nenugirdau. - As esu tavo sesuo, - pakartojo j i . - Nejuokinga, - sumurmejau jau kiek nirsdamas, bet

darbo su nepatenkintais klientais (o jie paprastai budavo labai pikt i ukininkai) jgudziai vis dar eme virs i} . - Man rodos, jus kazk^ supainiojot, - net pats nepastebejau, kaip balsas staiga tapo oficialus, kaip ir isklausius aiskinimus, kokie idiotai ir vagys sedi Seime, Vyriausybeje bei ministerijose, - ne tuo numeriu paskam...

- Noreciau... - pertrauke j i , - zinau, kad tau tai labai netiketa, bet tu esi mano brolis.

Dabar jau norejau numesti ragelj ir nebesiaiskint, ar cia radijo stoties pokstai, ar kazkokiai Rasai kazkoks V i ­llus t ikrai yra brolis. Bet dar vien^ kart^ nusprendziau buti mandagus:

- Man labai gaila, bet jus t ikrai kazk^ supainiojote. Taip, as Villus, bet sesers niekada neturejau... - cia i r nutilau. Nebuvau vienturtis, turejau brolj. Bet

18