1975 metais rotaprintu spausdint vadovl surinko klasikins filologijos III kurso studentai
Lina Girdvainyt
Aist Šuliokait
Kristina Gorodkovait
Inga Raškeviit
2009 m. lapkriio–gruodio mn. praktikos metu Skaitmenins filologijos centre.
Vilnius, 2010–2011
nuo seniausi iki vlyviausi laik. Senovs graik kalbos istorin gramatika dsto atskir kal-
bos fakt istorij nuo priešistorini laik, t.y. nuo hipotetins ide. prokalbs laik iki vlyvosios
antikos.
Istorin gramatika smulkiai tyrinja atskirus kalbos faktus. Sakysim, graik k. υ istorija
pradedama nuo prokalbs laik, kada vlesnis graik υ tebebuvo tariamas kaip u, ir palaipsniui
dstoma, kaip iš u pasidar iu, vliau ü, o pagaliau i. Tas smulkus atskir fakt tyrinjimas yra
didelis privalumas. Bet antra vertus, tyrinjant atskirus faktus, išleidiama iš aki kalbos visu-
ma, o, kadangi kalba yra atskir fakt sistema, atseit, struktra, tai iš atskir fakt sunku susida-
ryti bendr kalbos raidos vaizd. Tuo apibendrintu kalbos, kaip sistemos, keitimusi usiima kal-
bos istorija. Bet kalbos istorija nemanoma be atskir kalbos fakt istorijos. Taigi istorin gra-
matika dirba kruopšt paruošiamj darb kalbos istorijai. inoma, istorin graik k. gramatika
atskirus faktus jungia grupes, pvz., aspiratos sudaro tam tikr vienet, gomuriniai priebalsiai –
kit vienet. Vis dlto tie jungtiniai vienetai sudaro tik maas kalbos struktros daleles.
§ 3. Istorins gramatikos šaltiniai
I. Kitos ide. kalbos
Istorins gramatikos išeities taškas – ide. prokalbs laikai. Prokalbs faktai nustatomi
lyginant vairi ide. kalb duomenis. Kaip inome, ide. kalb yra daug: graik kalba, italik, in-
d-iraniei, balt, slav, german, kelt, armn, tochar, anatolins (hetit, luv, gal bt, ir
lid, kar, likiei ir kt.), alban ir kitos kalbos. Iš to, kaip atskiros fonemos pasireiškia ide. kal-
bose, nustatome, kaip turjo tos fonemos atrodyti prokalbs laikais. Pvz. iš δκα, lot. decem, liet.
dešimt, got taihun nustatome, kad šio odio gale prokalbs laikais buvo m sonans, vadinasi,
mintasis skaitvardis atrodo *dek m . Šiandien manoma, kad ide. prokalb jau nebuvo vieninga, o
susiskaldiusi tarmes, iš kuri kilo vairios ide. kalb šakos.
Sunkiau yra susekti morfologini fakt prokalbs formas. Mat kiekviena ide. kalba vys-
tsi savarankiškai, sukr daug nauj form, kartais visai nepanaši kit ide. kalb atitinka-
3
mas formas. Todl tik retais atvejais morfologinio fakto istorij galima pradti nuo prokalbs
form, daniausiai ia teks imti istorin graikišk form ir paieškoti kitose ide. kalbose kako
panašaus, iš ko galjo išsivystyti graikiškoji forma. Yra ir toki morfologini graik k. fakt, ku-
ri kilms, lyginant su kitomis ide. kalbomis, nemanoma susekti. Dar blogiau su sintakss fak-
tais. Kiekviena ide. kalba šiuo atvilgiu tiek savarankiška, jog sunku atkurti prokalbs form –
galbt tik vien kit sintaksin reiškin bt galima priskirti prokalbei.
II. Mikniei kalba
Nustat prokalbin to ar kito graik k. fakto form, toliau tiriame istorinius graik k. lai-
kus. Laiko tarpas tarp prokalbs ir istorini laik yra labai didelis. Spjama, kad pirmoji graik
banga uvald Graikij apie 1900 m. pr. Kr. Ilgainiui tie pirmieji graikai susipaino su aukšta
Kretos kultra ir madaug nuo 1600 m. pr. Kr. Graikijoje praydo puiki šios kultros atala –
vadinamoji Mikn kultra. Antrojo tkstantmeio pr. Kr. viduryje miknieiai ukariavo Kret,
Kipr, kr kolonij kai kuriose M. Azijos pakrani vietovse, pritaik kretiei rašt graik
kalbai ir iš 13 – 12 ami pr. Kr. jau turime rašytini dokument graik tuolaikine kalba. Deja,
kretiei rašmenys labai blogai pritaikyti graik kalbai, be to, mums lik tekstai yra buhalterinio
pobdio, pilni formuli, sutrumpinim ir pan. Todl nedaug galime pasinaudoti mikniei
tekstais, ypa, kad juose daug kas tebra neaišku. Vis dlto iš j galima susidaryti šiok tok vaiz-
d apie mikniei graik kalb. Mikniei kalba maai kuo skiriasi nuo vlesni laik (prade-
dant 8 – 7 a. pr. Kr.) graik kalbos. Visi pagrindiniai bruoz ai, kuriais graik k. skiriasi nuo kit
ide. kalb, randami jau mike niec i kalboje. Antai nebeliko sonantini m , n , l , r . Tarpbalsinis (ir
odio pradioje) s jau yra virts h: j jau beveik išnyks (kartais rašomas, o kartais ne). Priebal-
si junginiai su j virto naujais garsais, panašiais arba tokiais pat, kaip 7 – 4 a. pr. Kr. (pvz.: me-zo
= μζων, su-za = ςυκjαι „fygos“ ir pan.) ir t.t.
Vis dlto šiek tiek skirtumo – palyginus su 7 – 4 a. pr. Kr. graik k. – yra. Antai miknie-
i kalboje dar buvo išlik vadinamieji labiovelarai (*qu , *gu, *guh)
e-qe-ta = quτσ „palydovas“ (plg. doriei πτσ); balsiai odio viduryje dar nebuvo
susiliej vien skiemen: do-e-ro = δολοσ ; tvirtai laiksi (pvz.: wi-ri-za = ρζα); augmentas
tai dedamas, tai nededamas; artikelio dar nra; dativus sing. priebalsini kamien turi galn –
ei (di-we = Διε) ir t.t.
Mikniei kultra, kartu ir kalba, lugo 12 a. pr. Kr. Mums liko paskutiniai rašytiniai tos
kalbos dokumentai (Pile, Miknuose, Kretoje ir kai kur kitur). Vlesni laik graikai t lugim
siejo su naujos graik bangos – vadinamj doriei upldimu. Kad dorieiai tais laikais apsi-
gyveno Graikijoje, niekas neabejoja. Jie „sudornino“ Kret, beveik vis Pelopones ir didel dal
4
kitos Graikijos. Tuo paiu laiku buvo sunaikinta hetit valstyb. Egipt puol vadinamosios „j-
ros tautos“. Doriei upldimas pakeit Graikijos politin struktr: griuvo palyginti didels
valstybs (Pilo, Mikn, Kretos ir kt.), visa šalis suskilo daugyb ma politini vienet su
centrais miestuose. Pradjo kurtis polisin santvarka. Po keli šimt met Graikijoje vl pradjo
kilti kultra. Nuo 8 – 9 a. pr. Kr. (o gal anksiau) graikai sived iš finikiei pasiskolint alfabe-
t. Nuo 7 a. prasideda graik kultros klestjimas, kartu ir naujas etapas kalbos istorijoje. Todl
mes toliau vis dmes sukaupsime 7 – 4 a. pr. Kr. rašytinius graik k. paminklus, nes jie duoda
daugiausia mediagos atskiriems graik k. faktams išsiaiškinti.
III. 7 – 4 a. pr. Kr. graik k. tarms
Dorieiams sikrus, naujai persitvark graik k. tarms. Vienos išnyko, kitos, gavusios
didesn ar maesn doriei priemaiš, gerokai pasikeit. Rašytiniai tarmi dokumentai sudaro
pagrindin istorins graik k. gramatikos mediag. Patys graikai skirst savo kalb tris pa-
grindines grupes – joniei (jiems priklauso ir atnieiai), ajoliei ir doriei. Šis skirstymas
yra geras, bet jis neapima to didelio vairumo, kuris tais laikais buvo graik kalbos uimtuose
plotuose. Todl šiandien tyrintojai tarmes skirsto kiek kitaip: ajolieiams priskiria ne tik Lesbo
ir aplinkini srii tarmes, bet taip pat bojotiei ir tesaliei tarmes; atskiron grupn sujungia
Arkadijos ir Kipro tarmes (prie j kartais priskiria ir Pamfilijos tarm); nuo doriei atskiria
gana didel Š. Vakar graik tarmi grup ir t. t.
a) Joniei – atniei tarm
Ši tarm apm didelius plotus: Atik (su centru Atnais), Eubojos sal (svarbiausi mies-
tai: Chalkid, Eretrija), Kiklad salas, Samo, Chijo salas ir plat M. Azijos pajrio ruo su mies-
tais Miletu, Kolofonu, Prine ir kitais. Be to, jonietiškai kalbjo j kurtosios kolonijos P. Italijoje
ir Juodosios jros pakrašiuose. Šios tarms pagrindiniai bruoai atsirado galbt pirmojo tks-
tantmeio pr. Kr. pradioje. Pvz.: > η vyko tik po to, kai jonieiai susipaino su Irano medais
(iraniškai mda, Kipro tarmje Μδοι), o med vardas pas graikus bus pateks ne anksiau kaip
10 – 9 a. pr. Kr. Pers karaliaus Darjo (persiškai Drayavahuš), valdiusio 522–486 m., vardas
išliko su ilga : Δρεοσ, vadinasi, 6 a. pr. Kr. > η dsnis jau nebeveik. Atniei tarmje išli-
ko (arba vl buvo atstatytas iš η) po ε, ι, ρ, dl to jonietiškai νη – att. ν, jon. πρςςω – att.
πρα ττω, jon. ητρσ – att. τρσ ir t.t.
virtimas η atskyr joniei – atniei tarm nuo vis kit graik tarmi. Panašiai ir
υ > ü, vyks 7 – 6 a. pr. Kr., tapo bdingu joniei – atniei tarms bruou. Atrodo, kad taip
pat anksiausiai išnyko joniei – atniei tarmje. Persai jonieius (ir apskritai graikus) vadi-
no yawana, šis odis pateko Iran dar su : ονεσ. Galima spti, kad išnyko jon.-att. tarmje
5
~8 a. pr. Kr. M. Azijos jonieiai neteko h garso, atsiradusio iš ς, bet sal ir Eubojos jonieiai, taip
pat atnieiai š gars išlaik vis laik. Be ši joniei – atniei tarms ypatum dar galima
paminti šiuos:
ν φελκυςτικν: χουςι ir χουςιν
dalelyt ν, nes kitose tarmse jos vietoje yra κε, κα
infinitivus -ναι: εναι, τιθναι
Atniei tarm skiriasi nuo joniei tarms – be anksiau mintj ypatum (h išliki-
mo) – dar tuo, kad vietoj jon. ςς vartoja ττ: jon. τςςω, γλςςα – att. τττω, γλττα (bet šit
ypatyb turi taip pat Eubojos jonieiai ir Bojotijos ajolieiai). ρς > ρρ: θαρρω – jon. θαρςω, be
to, atnieiai ilgiau u jonieius (ir visus kitus graikus) išlaik dviskait.
inoma, joniei tarm skirstsi daugel smulkesni tarmi (Herodotas M. Azijos jonie-
iuose randa 4 tarmes), tik mums dl dokument stokos jos yra neinomos. Iš t smulkesni
ypatum mes suinome tik vien kit, pvz. Eretrijos tarmje buvo rotacizmas: ς tarp dviej bal-
si virto ρ: παιρν =παιςν, Λυρανσ =Λυςανσ (tok rotacizm utinkame ir kitur, pvz.: Elidje,
Spartoje).
Joniei – atniei tarm stipriausiai yra pasireiškusi literatroje. Jonieiai pirmieji su-
kr plataus masto proz, epo, elegijos, jambo kalb, atnieiai – prozos (perm iš joniei),
tragedijos, komedijos kalb. Taigi didel dauguma antikins graik literatros buvo parašyta
atniei ir joniei tarmmis. Todl helenistiniais laikais atsiradusioji bendrin graik kalba –
vadinamoji κοιν – yra ne kas kita, kaip atniei tarm su tam tikromis joniei tarms prie-
maišomis. Toji atiškoji – jonietiškoji κοιν ilgainiui išstm visas graik tarmes, ir ši dien
graik k. tarms (išskyrus tsakon kalb Spartos srityje) yra kilusios ne iš senj tarmi, o iš
κοινσ.
Joniei tarme – su vienu kitu ajoliei tarms ypatumu – yra parašytos Homero poemos.
Istoriniu atvilgiu epo kalba labai nevienoda: greta palyginti jaun kalbos form, kaip antai arti-
kelio, balsi kontrakcijos ir kt. randame ir labai sen form, atsiradusi galbt 10 – 9 a. pr. Kr.
Pvz.: artikelis yra neprivalomas (jo daniausiai nebna – , , τ tebeturi rodomojo vardio
reikšm), augmentas – fakultatyvinis, greta sutraukt form figruoja nesutrauktosios formos,
pvz.: vienur yra ρχεο, kitur ρχου, vienur ντιω, kitur sutrauktai ντι ir t.t. Digamma tekste
6
niekur neberašoma, bet daugeliu atvej, kur anksiau turjo bti , arba nedaroma elizija (pvz.:
πον ςε ποσ < ποσ), arba yra pozicinis ilgumas (pvz. Il. I. 108 ςθλν δ’ οτε τ πω επασ
ποσ, οτε τλεςςασ odio επασ paskutinis skiemuo bus ilgas tik tuo atveju, jei statysime :
πω επασ ποσ). Tai rodo, kad epo krimo laikais dar tebeegzistavo kaip priebalsis. Bet yra
epe viet, kur su jau nesiskaitoma, tarsi tos vietos parašytos tada, kai jau buvo išnykusi ir
umiršta. Panašiai yra ir su morfologiniais faktais: vienur vartojamos vlyvos formos, o kitur –
ankstesns (pvz.: gen. sing. galn -οιο ir -ου, gen. plur. f. -α ων ir ων ir t.t.). Atmet vlyvsias
formas, Homero kalboje rasime daugyb archaizm, kurie labai svarbs istorinei gramatikai.
Todl Homero tekste randame seniausias graik k. formas po mikniei laik. Taigi, Homero
kalba sudaro sekant graik k. vystymosi etap po mikniei kalbos, ir, dstydami atskir grai-
k k. gramatikos fakt istorij, po prokalbins formos pereiname prie Homero (blogai išlikusi
mikniei kalba tik retais atvejais mums duos tarpin form). Po Homero gramatini form
pereisime prie klasikini graik laik.
b) Ajoliei tarm
Ajoliei tarms centras – Lesbo sala ir ties šia sala esanios graik kolonijos M. Azijos
pakraštyje ( šiaur nuo joniei miest). Lesbo tarme raš Sapfo ir Alkajas, taigi ajolieiai turi
savo literatrin kalb. Ajoliei tarmei taip pat priklauso bojotiei ir tesaliei tarms, bet
bojotieiai ir tesalieiai jau yra susimaiš su dorieiais – atrodyt, jog jie negryni ajolieiai. Tesa-
lieiai literatrai nieko nedav, o bojotieiai – bent vien vietine tarme rašiusi poet Korin
(bojotietis Pindaras raš dirbtine chorins lyrikos kalba, dl to jis neatstovauja Bojotijos tar-
mei).
labiovelariniai priebalsiai virto lpiniais – tuo tarpu kitose tarmse (j tarpe ir joniei-
atniei) prieš siauruosius balsius virto dantiniais, o kitais atvejais – taip pat lpiniais, pvz.:
skaitvardis 4 (prokalbin forma buvo *quetvor r ): jon. τςςαρεσ, att. ττταρεσ, doriei ττορεσ,
bet bojotiei πτταρεσ, tesaliei πτταρα, lesb. πςςυρεσ (hom. πςυρεσ tokiu bdu yra ajo-
lizmas). Iš šaknies *quel- „mesti“ kilo graik k. odis „norti“, dor. δελομαι ir δλομαι, bojot.
βειλετη, tesal. βελλεται, jon.-att. βοϑλομαι, lesb. βλλομαι < *quol-. Iš šaknies *guen „mona“
kilo jon.-att. γυν < *gun > *gun, bojot. βαν (redukuotasis balsi kaitos laipsnis). Iš šaknies
*g uhr „vris“ kilo liet. vris, lot. ferus, jon.-att. θρ, bet ajol. φρ (plg. tesal. πεφειρκοντεσ =
att. τεθηρκτεσ). Tesalieiai save vadino Πετθαλον (gen. plur. Θετταλν), bojotieiams jie
buvo Υετταλο, o att.-jon. Θετταλο.
7
Senovinis u nebuvo paverstas ü, o išliko u. Bet 4 a. pr. Kr. bojotieiai pradjo υ tarti ιου:
τιοϑχ = τϑχη.
ρ > ορ, ρο (jon.-att. αρ, ρα), pvz.: bojot. βροχϑσ, lesb. βρχεα, jon.-att. βραχϑσ, bet pasitai-
ko ir αρ, ρα, pvz.: lesb. καρδ, ναρ (ορ, ρο yra ir mikniei kalboje), pvz.: que-to-ro-po-pi =
quetropophi (τετροποφι).
ματαβεβων.
bojot. νδρεςςι, βοϑεςςι, tesal. πντεςςι, πολεςςι, lesb. χρημτεςςι, βαςιλεςςι.
Ajolieiai patronimikus daro su priesaga io: Νικαιοσ (= Nikijo snus), bojot. Νικιοσ
(Νικιαοσ), tesal. Νικασ ρχελειοσ, lesb. Μλαγχροσ Πιθνειοσ, Διονϑςιοσ Πρωταγραοσ
(Πρωταγπαιοσ) – panašiai ir mikn. λεκτρυν τεοκλεειοσ, tuo tarpu kitose tarmse vieto-
je patronimiko vartojamas gen. (Νικασ πχππου).
Kai kurie ypatumai yra bendri ne visiems ajolieiams, o tik kai kuriems. Pvz.: ς + ρ, λ, μ, ν
junginiuose, išnykus sigmai, vyksta priebalsio geminacija (ρρ, λλ, μμ, νν) tik lesbiei ir tesalie-
i tarmse (*esmi „esu“ lesb., tesal. μμι), o bojotieiai tuo atveju pailgina prieš stovint bals
(todl nra geminacijos): εμ (taip, kaip jon.-att. εμ). Bojotieiai ir tesalieiai turi ττ (bet Tesa-
lijoje pasitaiko ir ςς, pvz.: Μλιςςα, tad neaišku, ar daugiau bna ςς ar ττ), o lesbieiai (ir M.
Azijos ajolieiai) turi ςς. Bojotieiai ir tesalieiai susiaurino η, todl, perm joniei alfabet, jie
raš δε (=δ), με (=μ). Tesalieiai susiaurino ir ω, todl j rašo ου, o lesbieiai to nedar, j η ir
ω liko atviri. Bojotieiai ir tesalieiai išlaik τι, o lesbieiai (kartu su jonieiais, miknieiais, ar-
kadieiais ir kiprieiais) τι pavert ςι, pvz.: lesb. χοιςι = χουςι, mikn. e-ko-si = χονςι, arkad.
χουςι, bet bojot. ντθεντι (=νατθεντι), tesal. φςουντι. Be to, lesbieiai -νς- junginiuose,
išnykus ν, prieš stovint bals diftongizuoja: τανσ > ταισ, πανςα > παςα, *montja > μοςα
(=μοςα). Tesalieiai ir bojotieiai turi rodomj vard νε, νε (arkad. kipr. νυ) galbt atitin-
kant liet. anas, o lesbieiai jo neturi. Tesalieiai (ir arkad., kipr., mikn.) „miest“ vadina ne o-
diu πλισ, o πτλισ.
c) Arkadijos – Kipro tarms
Manoma, kad Arkadijos kalnuose išliko senoji kalba, tuo tarpu, kai vis kit Pelopones
uvald dorieiai. Panaši arkadiei yra Kipro tarm. Kadangi prieš dorieius gyven graikai,
8
turbt, vadinosi achajais (tuo vardu jie daniausiai vadinami epe, Peloponeso šiaurinis pajris ir
toliau vadinosi Achaja, Kipre buvo χαιν κτ), tai Arkadijos – Kipro tarmes daug kas vadina
achaj tarmmis. Jos turi daug bendro su ajoliei tarmmis (inoma, ir su mikniei kalba).
Todl daug kas vis ši tarmi grup vadina achaj tarmmis ir skirsto šiaurs achajus – ajolie-
ius, piet achajus – miknieius, arkadiei ir kipriei tarmes.
Abi piet achaj tarms, t.y. Arkadijos ir Kipro, turi šiuos ypatumus:
labiovelariniai priebalsiai prieš siauruosius balsius virto kakokiais spirantais ar afrika-
tomis. Nors daugeliu atvej rašomi dantiniai priebalsiai – τσ < *quis, τε < *que, bet Arkadijos
Mantinjoje j vietoje randame raid, panaši ς, bet šiek tiek skirting: σ, ει. Glosa ζρεθρον
atitinka att. βραθρον, bet rašoma ir δρεθρον < *guer-. Taigi ia buvo arba aspirantas, arba
afrikata ts. Kipro tarmje tuo atveju rašoma ςσ, ς = τσ, τ. Tai taip pat rodo, jog ia buvo spiran-
tas arba afrikata. Kitais atvejais labiovelariniai virto lpiniais priebalsiais (kaip jon.-att.)
Abi tarms išlaik senovin υ tarim (= u), h, , abi priebalsi junginius su j pavert ςς
(ir ς);
galninis o virto u (rašoma υ): gen. sg. Μιλειςαυ, kipr. ναςαγραυ, ark.
πανορθςατυ, kipr. γνοιτυ;
bdingas rodomasis vardis νε: arkad. νι < νε + ι, νυ (arkad. ir kipr.), (νε yra taip
pat mikniei ir tesaliei tarmse).
Veiksmaodi 3 sg. med. galn -τοι, 3 plur. -ντοι (arkad. ςετοι = ςται, coni. δατοι
„atrodyt“, νφιλε γο ντοι, kipr. κετοι (ir mikn. e-u-ke-to = εχετοι);
ρ > ορ, ρο (arkad. τετρταυ, kipr. κρζα (=καρδ), mik. τρπεζα (= τρπεζα).
Su mikniei tarme šias dvi tarmes sieja ne tik ρ traktavimas, bet ir τι > ςι (ia ir lesb.,
jon.-att.), prielinksnis ν = ν.
dius asmenuoti atematiškai: arkad. 3 plur. imper. ποντω = ποιντω, kipr. κυμερναι =
κυμερνν, lesb. φλημι, turi prielinksn πεδ (vietoj kit tarmi μετ), dalelyt κεν (vietoj kit
ν), bet arkadieiai taip pat turi ν, prielinksni apokop (κατ = κατ, παρ = παρ).
Su achaj tarmmis siejama ir M. Azijos pietinio pajrio krašto Pamfilijos tarm. Ji blogai
išliko rašytiniuose dokumentuose, labai skiriasi nuo kit tarmi, nes pamfilieiai gyveno izoliuo-
ti nuo kit graik. Su Kipro – Arkadijos tarmmis j jungia o virtimas u (rašoma υ): βολςετυ,
gen. sg. Πελραυ ir kt. Jie išlaik h ir (hοκα, ελυwιιυσ, wοικυπολισ ir kt. Pamfilieiai τι nepa-
9
vert ςι: φκατι (= εκοςι), ξαγςι (= ξγοντι) – tai juos sieja su doriei tarmmis. Jungi-
niuose νδ, ντ išnyko ν: πεδε (= πντε), γνδαι (= γνωνται).
Pamfilieiams dar tak aplinkins M. Azijos taut kalbos, todl j tarm turi visoki
savitum. Bet vis dlto ji yra artimiausia Kipro tarmei. Galima sakyti, kad pamfilieiai buvo to-
liausiai rytus nusidangin mikniei laik achajai.
d) Doriei tarms
Arkadij): pirmiausia Spartos sritis (vadinamasis Lakedaimonas) su kolonijomis P. Italijoje –
Tarentu ir Heraklja (prie Sirio ups). Toliau – dideli Mesnijos plotai. Paskui visa Argolid su
Argo miestu ir Aiginos sala, Korintas (su kolonijomis Akarnanijoje ir Korkiros sala, o Sicilijoje –
Sirakzai), Megara su kolonijomis (Bizantija šiaurje ir Selinuntu Sicilijoje); Kretos sala, kitos
netolimos dorietiškos salos: Tros sala (su garsia Kirns kolonija Libijoje), Melo sala ir daugelis
ma saleli, Rodo sala su kolonijomis Sicilijoje – Gela ir Agrigentu. M. Azijos pajrio miestas
Knidas (iš dalies ir Halikarnasas).
Doriei tarmi grupei reikia priskirti ir vadinamsias Šiaurs Vakar graik tarmes.
ši grup eina Epiro, Akarnanijos, Aitolijos, Ainian prie Oitos kalno), Ftiotids (pietins
Tesalijos srities), Lokrids, Fokids, Achajos (š. Peloponeso) ir Elids (su centru Olimpija) tarms.
Skirtumai tarp doriei ir Š. Vakar graik tarmi visai neyms, dl to abi šias tarmi grupes
galima sujungti vien didel dorietiškj grup. Palyginti su kitomis tarmmis, ši tarmi grup
pasiymi archajiškumu ir konservatyvumu.
Pagrindiniai šios tarmi grups bruoai yra šie:
išlaikytas ir u tarimas; išsilaik iki helnistini laik (vliau vis dlto išnyko);
-τι išliko nepakits (3 sg. δδωτι, 3 plur. δδοντι); artikelio nom. plur. išliko senovins
formos το, τα (tuo tarpu jon. ir kiti pavert ο, α);
išliko pirmykšt 2 asmens vardio forma τϑ (= ςϑ), o jon.-att. pagal kitus linksnius pasi-
dar ςϑ;
atsirado vadinamasis dorietiškasis futras su *-sej (pvz. δωςω);
1 plur. galn -μεσ (o kitose -μεν);
10
vietoj ν dorieiai vartojo κα (ir κε), γα (ir γε);
veiksmaodiai -ζω, -ζω fut. ir aor. turi ξ (νομξαι ir kt.);
doriei balsi kontrakcija šiek tiek skirtinga, pvz. πρτοσ (= πρτοσ), ρ (= ρ);
labiovelariniai priebalsiai traktuojami kaip daugelyje kit tarmi: prieš siauruosius bal-
sius jie virto dantiniais, kitais atvejais – lpiniais priebalsiais;
νς ir μς junginiuose, išnykus ν, pailgjo prieš einantis balsis ir t.t.
Kiekviena t tarmi vystsi savarankiškai, todl atsirado visoki skirtum, pvz.: spartie-
iai vlyvj tarpbalsin ς pavert h (νικhασ = νικςασ), o nuo 4 a. pr. Kr. θ pavert spirantu
(dl to vliau raš τ ςε = θε). Labai vairuoja ir atskir tarmi morfologija, odynas.
Vis dlto iš tos gausios tarmi grups reikia išskirti Achajos tarm, kurioje, galbt, išliko
šiek tiek senovins achaj tarms bruo, ir Elids tarm, kuri kai kurie vlyvosios antikos au-
toriai priskyr ajoliei tarmi grupei. Bet mums išlik Elids tarms paminklai rodo, kad ia
gyveno dorietiškai kalb mons (pvz. atviras ε prieš ρ ištariamas randamas taip pat Lokridje
ir aplinkinse doriei tarmse). Vis dlto pasitaiko ir viena kita ajoliei tarms liekana, pvz.
- linksniuots acc. plur. turi galn -ασ, bet pasitaiko ir -αισ: ζκα μνασ = δκα μνσ – tai jau ajo-
lizmas, vliau, kai Elids tarmje -σ > -ρ (rotacizmas), acc. plur. rašomas su -αιρ: ταρ δ γενιαρ.
Panašiai yra su o-linksniuots acc. plur. – vietoje -οσ ia turime -οιρ: λλοιρ κα πλεονερ, τορ
χαλαδρρ ir pan. Kadangi acc. plur. -αισ turi tik ajolieiai, tai ir š elejiei galinink turime lai-
kyti ajoliškosios Elids liekana. Panaši ajolizm Elids tarmje yra ir daugiau.
Tarmi šaltiniai
Gausiausi tarmi šaltiniai yra graik literatros kriniai. Bet juose atsispindi toli grau
ne visos tarms. Geriausiai iš literatros krini pastame atniei ir joniei tarmes. Šiomis
dviem tarmmis buvo rašomi ir poezijos, ir prozos kriniai. Iš Lesbo poet (Alkajo ir Sapfo) ga-
na neblogai atkuriame ajoliei tarm. Sirakzuose daug kas raš dorietiškai, bet mums lik
dorietiški tekstai gerokai „ištaisyti“ taip, kad neturime aiškaus vaizdo apie doriei rašto kalb.
Be to, išskyrus atniei tarme parašytus krinius, visa kita iš pirmo vilgsnio tarmmis rašytoji
literatra pasirodo esanti ne grynai tarmin, o daugiau ar maiau suliteratrinta, nutolusi nuo
gyvosios kalbos. Istorijos eigoje susiklost atskir literatrini anr dsniai dar labiau atitolino
literatros krini kalb nuo gyvosios tarmins kalbos. Pvz. epo kalba buvo jonietiška (su ajo-
lizmais) ir, kas tik raš epinius krinius, turjo rašyti jonietiškai. Iš savo tarms epikas tik ret-
11
kariais paimdavo vien kit od, posak, form. Chorins lyrikos kalba pasidar dirbtin, vai-
ri tarmi mišinys su btinu dorietišku atspalviu.
Todl grynesn mediag tarmms painti duoda epigrafika. rašuose randame toki
tarmini form, koki neduoda joks literatriškai apdorotas krinys. Dl drgno Graikijos kli-
mato visi rašto paminklai, ufiksuoti papirusuose ar odoje (pergamente) yra uv (išskyrus he-
lenistin ir vlyvj antikos Egipt); mums liko tik rašai kietuose, ilgai išliekaniuose akmenyse
ir bronzinse lentelse. Jie turt bti autentiškiausi tarmi painimo šaltiniai. Bet ir rašai ne
visk išduoda. Tai daugiausia miesto-valstybs oficials dokumentai, parašyti vietine kancelia-
rine kalba, kuri bna daugiau ar maiau dirbtin. Be to, ir raš kalbai dar tak visokie veiks-
niai: tai kaimyninio miesto kalba, tai takingesnio miesto kalba, tai vienokia ar kitokia literatri-
n kalba. Vis dlto rašai yra patikimiausias tarmi šaltinis.
Šiek tiek mediagos duoda ir helenistini bei vlesni laik graik gramatikai. Bet j
rašt maai išliko. Antikiniais gramatikais taip pat ne visada galima patikti. Kartais jie nesu-
prasdavo tarms gramatikos dsni ir senovs tarmin literatrin tekst taisydavo pagal savo
nuomon, kartais visai klaiding. Antai papirusuose randame nemaai Lesbo poet krini
fragment. Iš pirmo vilgsnio atrodo, kad jie parašyti tikrai ajolietiškai. Bet siirjs pamatai
ajolizm tose vietose, kur j neturt bti. Antai νς junginiuose, išnykus ν, turjo prieš einantis
balsis virsti dvibalsiu: τανσ > ταισ, πανςα > παςα ir t.t. Bet papirus tekstuose dvibalsis figruo-
ja danai ten, kur jokio νς nebuvo, vadinasi, nebuvo pagrindo dvibalsiui atsirasti. Dal t dvibal-
si galima aiškinti analogija, bet ta analogija naudojamasi kur reikia ir kur nereikia – net ten, kur
iš viso nemanoma jos taikyti (pvz., formoje ποδεδρμαικεν). Todl tenka padaryti išvad, kad
helenistiniai gramatikai, grindami „sudarkytam“ tekstui jo pirmykšt ajolietišk išvaizd, ge-
rokai persisteng.
Visi mintieji istorins gramatikos šaltiniai – literatriniai, epigrafiniai ir kitokie – re-
miasi raštu. Praeitame amiuje buvo manoma, kad graik raštas atsirado palyginti vlai. Home-
ro poemose tik vien kart paminimas raštas (Il. 6, 168-169) kaip kakas nepaprasto. 8 ar 9 a.
pr. Kr. graikai perm iš finikiei alfabet ir nuo tada prasidjo graik raštijos istorija.
Bet 19 amiaus viduryje Kipro saloje buvo rasti keisti rašmenys, kurie vliau buvo iššif-
ruoti. Pasirod, kad tais rašmenimis raš salos graikai. Atkasus Kretos-Mikn kultros pamink-
lus, rasta daugyb molini lenteli, rašyt Kipro rašmenis panašiais enklais. 1952 m. anglas
Ventris juos iššifravo – tai buvo mikniei rašmenys. Tada paaiškjo, kad graikai buvo raštingi
bent Kretos-Mikn kultros pabaigoje, t.y. 13–12 a. pr. Kr.
12
a) Linijinis B
Kretos-Mikn kultros laikais buvo dvejopas raštas – A (senesnysis) ir B (jaunesnysis).
Buvo rašoma ant nedegt lenteli. Toki lenteli daugiausia rasta Pile – 9000 ir Kretos Knose.
Kitose tos kultros vietose aptikta tik vienas kitas urašas molinje lentelje ir vienas kitas o-
dis, išrašytas ant vaz. Kadangi Pilo ir Knoso karali rmai buvo sudeginti, tai gaisro metu išra-
šytosios molins lentels virto degtomis plytomis ir taip išliko iki ms laik. Galimas daiktas,
kad buvo rašoma ir ant kitoki mediag (odos, papiruso), bet dl drgno klimato visa tai uvo.
Tas raštas blogai pritaikytas graik kalbai. Matyt, Mikn kultros laik graikai perm
iš kretiei rašt ir j šiaip taip pritaik savo kalbai. Todl šis raštas neskiria skardij, duslij
priebalsi ir aspirat, pvz. enklas, kur tyrintojai transkribuoja lotyniška raide p, gali reikšti π,
β ar φ. Matyt, kretiei kalboje šie trys garsai nebuvo skiriami, todl nebuvo sugalvota jiems
atskir raidi. Graikai, perm t rašt, taip pat nepapild naujomis raidmis. Išimt sudaro tik
d-, kuriai skiriamas specialus rašmuo, skirtingas nuo t (reiškianio kartu ir th). Rašmen yra 90,
nes kiekvienas priebalsiui skirtas rašmuo kartu reiškia ir po to priebalsio einant bals, pvz. da,
ro, pa, te, to, ti ir pan. Taigi, rašmuo reiškia ne atskir gars, o ištis skiemen. Balsiai (a, e, i, o, u)
turi atskirus rašmenis. Dvibalsiai kartais yra ymimi dviem rašmenimis, pvz. odyje Εμδει: e-
u-me-de-i, o kartais rašomas tik pirmasis balsis: di-ve (Διει dat. sg. nuo Ζεϑσ). Todl odis
κτονα (nuosavyb) rašomas arba ko-to-na, arba ko-to-i-na. Pasitaiko rašmen, reiškiani du
priebalsius ir bals, pvz. pte, nwa. Dvibalsio pirmuoju balsiu tenkinamasi ypa odio gale ir
prieš priebalsius: po-me (=ποιμν), e-ke (=χει), tu-ka-te-re (=θυγατρει dat. sg.). Tas pats raš-
muo naudojamas r ir l garsams: do-e-ro (=δοελοσ > δολοσ), pu-ro (=Πϑλοσ), e-re-u-te-ro
(=λεϑθεροσ), pte-re-wa (=πτελ „vinkšna“). Labiovelarams skiriamas specialus rašmuo,
transkribuojamas q (=qu, gu, guh): qe-to-ro-po-pi (=qetropopphi < -ποδφι „su keturkojais gyvu-
liais“; aišku, kad geminatos taip pat ymimos paprastu priebalsiu). Kadangi priebalsinis rašmuo
ymi kartu ir po jo einant bals, tai priebalsi grups rašomos, lyg susidt iš keli skiemen:
skaitytojas turi inoti, kuri balsi tame odyje nereikia tarti, pvz.: πτνια rašoma po-ti-ni-ja
(skaitytojas turi suprasti, kad ti skiemenyje nereikia tarti i). Blogiau bna, kai priebalsi grup
prasideda sonantais r, l, m, n arba s: sonantai ir s visai neymimi (jie nerašomi ir odio gale).
Todl pe-ma galima tarti ςπρμα, ka-ke-u – χαλκεϑσ „bronzos dirbini kalvis“, pa-ta – πντεσ,
wa-tu - ςτυ, pa-i-to – Υαςτοσ, ko-no-so – Κνωςςσ, e-re-pa-te-jo – λεφντειοσ, po-ti-pi –
πρτιφι „su telyia“, to-pe-zo – τορπζω „du stalai“. Dl sonant urašymo kyla daug neaiškum,
kaip skaityti t ar kit od, pvz. pa-te galima skaityti πντεσ, πατρ, βντεσ, φντεσ, βατρ,
πανθρ, παντε ir dar kitaip. Ypa sunkum sudaro nerašymas galnini s ir n, nes, pvz. -o gal-
13
n galima skaityti -os, -on, -or, -ois, -n ir -ons. Jei dar pridsime, kad ir spiritus asper nerašomas
(o-te = τε), tai suprasime, kaip sunku skaityti mikniei tekstus. Taiau vien dalyk reikia
vertinti teigiamai (tuo atvilgiu miknieiai pralenk vlesniuosius alfabetu besinaudojanius
graikus), btent, kad j rašte brkšniu arba tašku skiriamas odis nuo odio.
Dl tokio netobulo rašto mes negalime inoti, kaip miknieiai kiriavo odius, kur bu-
vo ilgi balsiai, kur trumpi, nes tas pats rašmuo gali reikšti ir ilg, ir trump bals (ir net dvibalsio
pirmj dal), neinom, ar iš tikrj jie neskyr r ir l ir t. t. Tyrintoj tarpe kilo nesutarimas, ar
pvz. r, l prieš priebalsius buvo tariamas, ar ne (dauguma mano, kad buvo tariamas, nes vlesnieji
graikai tuos garsus tar, kiti – kad ne). Panašiai ir su galniniu (ir prieš priebals stoviniu) s:
veik visose ide. kalbose s nyko (vietomis visai išnyko). Taip buvo ir graik kalboje. Todl gali-
mas daiktas, kad miknieiai netar s, todl ir neraš. (Bet galjo tarti, o nerašyti).
Neaišku, kodl miknieiai naudojosi dar ir ideogramomis (daikto, apie kur rašoma,
piešiniu). Ideogramos buvo naudojamos ir kit šali raštuose, pvz. Mesopotamijoje, hetit rašte
ir kitur. Bet ten j turinys nekartojamas raštu, t.y. ideograma atstoja tam tikr kiek rašmen.
ia ideograma yra tik priedas, tarsi orientyras, rods, apie k bus rašoma. (domi hipotez pa-
sil J. Tronskis: ideogramos skirtos berašiui karaliui, kad jis, net ir nemokdamas skaityti, iš
piešinio matyt, apie k kalbama. Tam tikslui rašomi ir skaii, saik, mat enklai, santrumpos
ir pan.)
b) Kipro skiemeninis raštas
Kipriei graik raštas yra panašus mikniei, o rašto paminklai išliko iš 7 iki 2 a. pr.
Kr. Ir jie rašyti molinse lentelse, bet pasitaiko ir dideli bronzini lent; šiek tiek raš ran-
dama ant kipriei pinig ir vaz.
Kipriei silabaro pagrindai tokie pat, kaip ir mikniei rašto: rašmuo ymi arba bals,
arba priebals, su kuriuo nors balsiu; dvibalsiai reiškiami dviem balsiniais rašmenimis, pvz.
ντϑχαι rašome i-tu-ka-i. Priebalsi junginiai reiškiami kiekvienam priebalsiui atskiru rašmeni-
mi (su netariamu balsiu), pvz. ριςτοσ rašoma a-ri-si-to-se. Nerašomi nosiniai garsai, jei jie stovi
prieš kit priebals, pvz. νδρο- rašoma a-to-ro; nedaromas skirtumas tarp tenuis, media ir aspi-
rata.
Vis dlto, palyginus su mikniei raštu, yra padarytas didelis ingsnis priek. Antai r ir
l turi atskirus rašmenis; r prieš priebalsius visur rašomas, pvz. ργϑρων rašoma a-ra-ku-ro-ne
(tuo tarpu mikniei rašyba a-ku-ro). Galniniai s ir n visur rašomi: ριςτοσ = a-ri-si-to-se,
λαμπδων = la-pa-to-ne. Ideogram visai nra. Vadinasi, kipriei silabaras, bdamas geriau
pritaikytas graik kalbai, galjo išlikti ilgam laikui ir iš pradi net konkuruoti su iš finikiei
14
pasiskolintu alfabetu (randama raš, kur vartojamas ir silabaras, ir ia pat perrašytas alfabetu
tekstas).
Nors kipriei rašmen forma labai panaši mikniei, bet tik keliolika rašmen abejur
reiškia tuos paius garsus. Matyt, kiprieiai graikai pasiskolino iš kretiei ne t pat šrift, nes
Kipre randama ir kretietišk raš, kuri rašmenys skiriasi nuo Kretos rašmen. Be to, miknie-
iai raš iš kairs dešin, o kiprieiai – iš dešins kair.
Abu graik silabarai neturjo ateities: mikniei silabaras uvo kartu su Mikn kult-
ra, o kipriei gyveno iki helenistini laik ir pagaliau išnyko, nes negaljo išlaikyti konkurenci-
jos su daug tobulesniu alfabetu.
II. Graik alfabetas
J graikai pasiskolino iš finikiei. Tuo niekas neabejoja. Juk patys graikai viešai prisipa-
indavo perm rašt iš finikiei – 5 a. pr. Kr. raids buvo vadinamos φοινικια, t.y. finikietiš-
komis. Seniausio mums prieinamo graik alfabeto raids labai primena finikiei raides, danai
graik raids skiriasi nuo finikietiškj tik padtimi. Antai finikiei alph, palyginus su graik
λφα, yra tarsi perguldyta ant šono alfa, o graik delta visai nesiskiria nuo finikiei delt. Rai-
di eil yra lygiai tokia, kaip finikiei ir kit semit alfabetuose. Graik raidi pavadinimai iš
graik kalbos neišaiškinami: utat jie labai panašs semit raidi pavadinimus, t.y. jie semi-
tiški, perimti graik kalb ir šiek tiek pritaikyti graik kalbos fonetikai. Taip semitiškoji alph
virto graikiškja λφα, bt – βτα (išlaikytas semitinis ilgumas), gaml – γμμα, delt – δλτα, h
virto ε (=), ht virto τα, waw virto α, zai arba zain virto ζτα (analogiškai pagal τα), tt
virto θτα, jd – τα, kaph – κππα, lamd – λμβδα (bet senesn forma buvo λβδα), mm vir-
to μ (=m, iš pradi buvo μ), virto n (=ν), samk – ςγμα (bet odis ςγμα yra graikiškas,
padarytas iš veiksmaodio ςζω „šnypšti“), iš in atsirado (buvo vadinamas = ο), qph vir-
to κππα, rš (ir rš) virto , taw – τα. Prie semitiškj graikai pridjo po alf ir pasidar o-
diai, kurie neprieštaravo graik k. fonetikai, o kartu visiškai perteik semitiškus raidi pava-
dinimus.
Kada graikai pasiskolino iš finikiei alfabet, sunku nustatyti. Seniausi graik alfabeti-
niai rašai lik iš 8 a. pr. Kr. antrosios puss. Bet aišku, kad mums išliko ne patys pirmutiniai al-
fabetu rašyti paminklai. Jau 8 a. šis alfabetas pateko Italij, vadinasi, graikams turjo bti jau
anksiau inomas. Todl galimas daiktas, kad 9, o gal net 10 a. pr. Kr. graikai sived alfabet.
Semit alfabetuose buvo tik priebalsiai. Todl balsi rašmenis teko sukurti. Graikai pa-
sinaudojo kai kuriomis semit alfabeto raidmis. Antai semit jd buvo priebalsis, o graik kal-
boje šis priebalsis jau buvo išnyks (ar benyksts). Todl jie jd pradjo taikyti balsiui i reikšti.
15
Panašiu bdu semitišk priebalsio h enkl jie m naudoti balsiui e reikšti – taip atsirado ε. Iš
in atsirado o (iš pradi nebuvo skiriamas rašte balsiu ilgumas, tad ε reis ke e , o = o ), iš alph
pasidar bals a, o iš ww – υ (ir priebals ).
Neinome, kurie graikai pirmieji perm finikiei alfabet ir sugalvojo raides balsiams
ymti. Iš pradi kiekvienas graik miestas turjo savo alfabet ir j savaip palaipsniui tobuli-
no. Juo vlesnis alfabetas, tuo yra tobulesnis. Todl spjame, kad ten, kur istoriniais laikais ran-
damas primityviausias alfabetas, jis bus ir sukurtas. Tok primityviausi alfabet randame Kre-
tos, Tros ir Melo salose. Šis alfabetas baigiasi raide Τ; jis neturi speciali rašmen aspiratoms
ymti (aspiratos ia arba visiškai neymimos, taigi π = φ, κ = χ, tik θ buvo iš finikiei paimtas
tt rašmuo, arba rašoma ΠH). Be to, raid H (= finikiei hth) šiuose primityviuose alfabetuose
vartojama dvejopai: vienur ji reiškia h, o kitur – bals e.
Primityviuose graik alfabetuose nebuvo raidi ξ ir ψ – jas atstojo κς ir πς. Tik vliau
buvo sugalvotos φ, χ, ψ ir ξ raids, pagaliau ir omega. Iš pradi alfabetuose buvo didelis vai-
rumas. Ilgainiui skirtumai pradjo niveliuotis, vieni alfabetai pasidar populiars, o kiti liko vie-
no ar keleto miest alfabetais, ir pagaliau turjo uleisti savo viet populiariesiems alfabetams.
Be primityvij alfabet, susiformavo dvi pagrindins grups kit alfabet – ryt ir vakar grai-
k alfabetai. Ryt graik arba joniei alfabete kh garsas ymimas raide Φ, ps, ks vieni raš Ξ ir
Χ, o kiti – Υ ir Φ. Šio alfabeto (inoma, su visokiais vietiniais atskir raidi variantais) laiksi
M. Azijos ir Egjo sal jonieiai su savo kolonijomis P. Italijoje ir Sicilijoje, Atnai, Aigina ir Š.
Ryt Peloponeso miestai (Argas, Korintas, Megara). Vakar graik alfabete Φ raid reišk ks, o Χ
– kh, tuo tarpu ps buvo rašomas Υ. Šiuo alfabetu naudojosi dauguma peloponesiei (Lakonija,
Arkadija, Elid), Bojotija, Euboja, Fokid, Tesalija, Lokrid ir nejoniei kolonijos p. Italijoje bei
Sicilijoje. Šis alfabetas (per etruskus?) pateko Rom, taigi lotyn alfabetas yra kils iš vakar
graik alfabeto.
Ryt graikuose labiausiai išpopuliarjo joniei alfabeto miletietiškasis variantas, ypa 5
a. antrojoje pusje. Jo taka jauiama ir Atnuose. Mat jis buvo tobulesnis u atnietiškj varian-
t, kuris neymjo balsi ilgumo ir šiaip buvo ne toks praktiškas. Todl atnieiai, po vis Pelo-
poneso karo nelaimi vl atstat demokratin santvark, Eukleido archontavimo metais (403 m.
pr. Kr.) oficialiai sived miletietiškj alfabet. Netrukus Atn pavyzdiu m sekti ir kiti grai-
k miestai. Bojotijoje jau apie 370 m. pr. Kr. buvo vestas šis alfabetas. Palaipsniui, plintant ben-
drinei kalbai (κοιν), ir miletiei alfabetas plito, išstumdamas vietinius alfabetus.
Nuo to laiko didesni pasikeitim graik alfabete jau nevyko. Taiau atsirado vienas ki-
tas rašmen patobulinimas. Pvz. ms eros pradioje iš H, joniei alfabete reiškianio , buvo
suformuotas rašmuo , yms h. (Iš jo Vidurami pradioje atsirado spiritus asper – o iš susi-
16
formavo spiritus lenis). Mat kai kuriose graik tarmse tebebuvo išliks h, o miletiei alfabete
šiam garsui nebuvo raids – senovinis H buvo virts garsu. Todl, perm joniei alfabet, kai
kurie h tebetariantieji graik miestai turjo išgalvoti raid garsui h ymti. Jie pasielg praktiš-
kai: perskl H pusiau ir gavo nauj raid.
Iš pradi graikai alfabetinius tekstus raš iš dešins kair, vliau – βουςτροφηδν, t.y.
iš dešins kair, iš kairs dešin, vl iš dešins kair ir t.t. Pagaliau sigaljo rašymas iš kairs
dešin.
Iš pradi raids buvo staios, kampuotos. Vliau, kai sigaljo papirusas, pradta raides
apvalinti, bet tik antikos pabaigoje galutinai sigaljo apvaliosios raids. Per vis antik odis
nuo kito odio nebuvo skiriamas nei paliktu tarpeliu, nei kokiu kitu enklu. Apie 9 ami po Kr.
atsirado maosios raids; tada pradti odiai kiriuoti – ši praktika (ir t laik alfabeto forma)
išliko iki ms laik.
Šiais laikais vartojami kai kurie graik alfabeto raidi pavadinimai atsirado tik Bizanti-
jos kultros laikais. Antai ξ, π, φ, χ, ψ antikoje buvo rašomi ξε, πε, φε, χε, ψε (iš pradi ει
buvo tariamas ), λμβδα daniau buvo vadinama λβδα, Ψ vadinosi , o – ο (=), Ε – ει (=), Τ
= , μικρν ir μγα atsirado Bizantijos laikais. Tada kilo ir gana keistas ψιλν ir ψιλν
pavadinimas. Mat Bizantijos laikais dvibalsis αι buvo virts ε ir niekuo nesiskyr nuo ε, οι buvo
virts υ, vadinasi, αι ir ε buvo tariami kaip ε, o οι ir υ – kaip ü. Todl mons neinojo, kuriame
odyje rašyti αι, kuriame ε, kur οι, o kur υ. Gramatikai, aptardami odius, paymdavo, jog tas
ar kitas odis yra rašomas tik su ε arba tik su υ, pvz. odis καινσ „naujas“ ess rašomas δι τσ
αι διφθγγου (su αι dvibalsiu), o κενσ – δι το ψιλο (tik su ε), δοδυξ „grstuvas“ antrajame
skiemenyje rašomas δι το ψιλο, ο προξ – δι τσ οι διφθγγου. Iš to ir atsirado raidi
pavadinimai ψιλν ir ψιλν.
FONETIKA
Graik kalba – sintetin: gramatines funkcijas daniausiai atlieka prie odio galo deda-
mos galns, tarp odio kamieno ir galns spraudiamos vairios priesagos ir odio pradio-
je prisegami priešdliai, pvz. augmentas, reduplikacija, prielinksniai. Taigi odiai pasidaro ilgi –
net 6 – 7 skiemen, pvz. ςυμ-πε-ρι-ληφ-θ-ςον-ται.
Priešistoriniais graik k. laikais prielinksniai dar nebuvo susiliej su tais odiais, ku-
riuos jie apibria – tai buvo savarankiški odeliai, tik vliau virt vadinamaisiais prielinksniais.
T laik liekan randame Homero epe. Pvz. Od. 1, 8–9 eil. ο κατ βοσ περονοσ ελοιο /
ςθιον vietoje κατ-ςθιον. Senovs graik gramatikai tok prielinksnio atskyrim nuo veiksma-
17
odio pavadino odiu τμςισ, t. y. perpjovimu – j laikais prielinksnis taip buvo suaugs su
veiksmaodiu vien od, jog prielinksnio atskyrimas nuo veiksmaodio jiems atrod
savavališkas natralaus odio persklimas dvi dalis. Atrodo, kad ir augmentas iš pradi buvo
savarankiškas odis. Taigi iš pradi graik k. odiai turjo bti lyg ir trumpesni. Bet, jei
atsivelgsime tai, kad vairiose ide. kalbose veiksmaodio formos tam tikrais atvejais buvo
nekiriuojamos, t.y. enklitiškos ir prisišliedavo prie prieš stovinio odio, sudarydamos iš t
dviej odi vien, tai tursime daryti išvad, kad graik k. odiai iš pradi ne tik buvo
trumpesni, bet tam tikrais atvejais ymiai ilgesni, negu istoriniais laikais.
Enklitini veiksmaodi form išliko šiek tiek ir istoriniais laikais, pvz. εμ ir φημ
esamieji indikatyvo laikai, bet šie enklitikai jau buvo jauiami kaip atskiri odiai, nors ir netur
savarankiško kirio.
Graik k. odiai galjo prasidti balsiu, priebalsiu, bet dviem ir trimis priebalsiais (pvz.
κτομαι, ςτρφω), bet baigtis galjo tik arba balsiu, arba ν, ρ, σ. Visi kiti galniniai priebalsiai,
paveldti iš prokalbs laik arba nukrito, arba prisim s. Todl išliko pvz. κλαξ, γϑψ, α κτι σ <
*ακτνσ, λγοσ, τωρ, χρισ, bet nukrito formose πα < *παδ, ςμα < *-ματ, φερε < *-ετ ir t.t.
odeliuose κ ir οκ išliko priebalsis tik todl, kad šie odeliai buvo proklitikai, taip glaudiai
susij su po j sekaniais odiais, jog atrod es to odio dalimi, taigi κ atrod ess ne odio
gale.
Priebalsis ρ buvo tvirtas nuo prokalbs laik iki vlyvj laik; tuo tarpu ς buvo nyks-
tantis garsas, bet odio gale jam buvo sutrukdyta išnykti, nes bt pasidariusios neaiškios kai
kurios gramatins formos. Mat ir μ buvo – bent odio gale – nykstantis priebalsis. (Tai rodo
lotyn kalba, iš dalies sen. ind ir kt.) Benykdamas galninis μ virto neaiškiu nosiniu garsu, kur
atstatant atsirado n. Kad graik k. buvo galninis -μ, rodo vardis εσ ir 1 asmens galn -μι (r.
§55). Tas -m > -n procesas pasikartojo naujaisiais laikais prancz kalboje, kur forma rem virto
rien (tiesa, tebetariamu kaip nosinis balsis).
Nukritus galniniams priebalsiams, daug odi baigsi balsiu. Kai sekantis odis prasi-
ddavo balsiu, nuo prieš einanio odio buvo numetamas balsis – tai vadinamoji ποκοπ, pvz.
π ατ virto π’ ατ, π μο – π’ μο, arba odio galo balsis susiliedavo su sekanio o-
dio pradios balsiu – tai κρςισ, pvz. γ ομαι virto γμαι.
§ 6. Skiemenys
Graik kalbos odiai skirstomi skiemenis. Skiemens pagrind sudaro balsis arba dvi-
balsis. Todl skiemuo gali susidti tik iš balsio ar dvibalsio, pvz. -ε (abu šio odio skiemenys
neturi priebalsi). Priešistoriniais laikais skiemen galjo sudaryti dar ir vadinamieji sklandieji
priebalsiai ρ , λ , μ , ν . Bet jau mike niec i tarme je sonantiniai sklandieji (z ymimi ρ , λ , μ , ν ) buvo
18
is nyk, t.y. virt paprastais balsiais (μ > α, ν > α), arba balsiais su atitinkamu sklandiuoju prie-
balsiu (ρ > ορ, ρο, αρ, ρα, λ > ολ, λο, αλ, λα, μ > αμ, ν > αν).
Todl istoriniais laikais skiemens pagrind sudaro balsiai ir dvibalsiai. Skiemuo gali tu-
rti priebals ar net kelis priebalsius. Priebalsis (ar priebalsiai) gali bti skiemens pradioje, pvz.
κα, πρ, κτμα, ςτρφω, arba pabaigoje, pvz. σ, αρ, θρξ. Skiemuo, kuris baigiasi priebalsiu (ar
priebalsiais) vadinamas udaru skiemeniu. Antikiniai gramatikai mok, kad skiemuo gali prasi-
dti tik ta priebalsi grupe, kuria gali prasidti graik k. odiai. Taigi, jei odiai gali prasidti
κτ- (κτμα), πτ- (πτϑω), ςτρ- (ςτρφω), μν- (μνςθαι) ir pan., tai ir odio viduryje minti prie-
balsi junginiai turi priklausyti sekaniam skiemeniui, todl ςτροφα šitaip skirstomas skie-
menis: -ςτρο-φα, κκτημαι – κ-κτη-μαι, μμνημαι – μ-μνη-μαι, λε-πτσ ir pan. Bet ρκυσ – ρ-
κυσ, nes odis negali prasidti ρκ.
Tokiam skiemen skirstymui prieštarauja graik metrika. Antai odio λεπτσ pirmasis
skiemuo metrikoje yra traktuojamas kaip ilgas skiemuo, vadinasi, jis turjo bti udaras, skie-
men riba jo priebalsi junginio viduriu: λεπ-τσ. Tiesa, Kuryowiczius paskelb hipotez, pa-
gal kuri skiemen riba buvo pirmojo iš t dviej priebalsi, t.y. π, viduryje. Vadinasi, odis
λεπτσ turjo bti tariamas su geminuotu π: λεπ-πτσ. Ši hipotez gerai paaiškina, kodl odio
λεπτσ pirmasis skiemuo metrikoje buvo laikomas ilgu skiemeniu. Bet klausimas, kiek ši hipote-
z atitinka reali padt. Jei pirmasis iš dviej priebalsi bt buvs geminata, tai kodl graik
rašto paminkle nieko panašaus niekur nerandama? Bet, atmet Kuryowicziaus hipotez, nesu-
prasime, kodl graik gramatikai anksiau mintsias priebalsi grupes priskirdavo sekaniam
skiemeniui, o tai prieštarauja metrikos dsniams. Todl kai kas (pvz. Tronskis) mano, kad gra-
matik taisykls galiojo tik senais laikais, o vliau jos netiko, nors gramatikai tebekartojo šiuos
pasenusius fonetikos dsnius.
§ 7. Skiemen susiliejimas
Kai odio viduryje išnyko ς ir j, atsirado du balsiai greta vienas kito, pvz. *γνεςοσ >
γνεοσ, *τρεσ > τρεσ. Ilgainiui tiedu balsiai susiliejo vien ilg bals: γνεοσ > γνουσ, τρεσ >
τρεσ. Tai vadinamoji kontrakcija. Bet tais atvejais, kai balsiai buvo labai skirtingi, kontrakcija
arba nevyko, arba perjo tarpin laipsn, pvz. *ιςοσ > σ (ι-ο išliko nesusitrauk vien bals),
τρεδεω > τρεδjω (ia iš pradi susitraukimo nebuvo, vyko vadinamoji ςυνζηςισ, t.y. du
skirtingo ištarimo balsiai buvo tariami vienu skiemeniu – spjama, kad tuo atveju ε turjo virsti
kakuo panašiu jot, nes kitaip bt nebuv galima εω ištarti vienu skiemeniu; vliau vyko
kontrakcija εω > ω. Bet metrikoje pasitaiko sinidzsi ir kitais atvejais, pvz. kai kuriose epo
vietose tariamas vienu skiemeniu. Mes neinome, kaip tokiu atveju buvo elgiamasi šnekamojoje
kalboje – ar buvo tariama vienu skiemeniu, ar dviem.
19
§ 8. Graik kalbos kiriavimas
Kiekvienas graik k. odis turi kirt. Kiriuojamas tik vienas odio skiemuo (tik kartais,
enklitiko kiriui perjus prieš einanio odio paskutin skiemen, odis gauna papildom –
antr kirt). Kirtis bna arba dinaminis, arba muzikalus, atsivelgiant tai, kuris elementas bna
vyraujantis.
Istorinis graik kalbos kirtis buvo muzikalus, t.y. kiriuotasis skiemuo skyrsi nuo nekir-
iuotj ne tiek stiprumu, kiek tono aukštumu – patys graikai nustat, kad kiriuotasis skiemuo
tariamas kvinta (δι πντε) aukšiau u nekiriuotj. Muzikalj kirt turjo senovs ind kalba
ir dauguma kit ide. kalb. Ilgainiui muzikalj kirt pakeit dinaminis kirtis – tuo atveju kiriuo-
tasis skiemuo skiriasi nuo nekiriuotj ne tono aukštumu, o stiprumu. Tonas ir dinaminiame
kirtyje gali bti aukštesnis, bet svarbesnis dalykas yra intensyvumas, balso stiprumas. Muzika-
liojo kirio virtimas dinaminiu pastebimas visose ide. kalbose: ind, graik, german, slav, bal-
t (šiandien lietuvi kalbos kirtis jau beveik dinaminis) ir kt.
Priešistoriniais ide. kalb laikais kirtis buvo laisvas, t.y. galjo bti vairiuose odio
skiemenyse. Tai rodo ved, sen. german ir iš dalies graik istorini laik kirio vieta. Pvz., ga-
lnin kirt πατρ randame Vedose – pita , got fadar < *faþér, pirmojo skiemens kirt ved
bhra ta (brolis), got broþar < *bróþar, gr. φρα τηρ (fratrijos narys), galnin – gr. ποιμν, liet. k.
piemuõ, pirmojo skiemens gr. γνοσ, ved jánas, gr. μθυ, ved mádhu (medus) ir t.t. Tok pat
kirio vietos keitimsi matome ved pat, padós, padí (koja) ir graik ποσ, ποδσ, ποδ. Bet isto-
riniais laikais graik k. kirtis jau nra laisvas: jis apsiriboja tik trimis paskutiniais odio skie-
menimis – paskutiniu, priešpaskutiniu ir treiuoju nuo galo (treiasis skiemuo gali turti kirt tik
tuo atveju, kai paskutinis skiemuo bna trumpas). Šis trij skiemen dsnis pakeit pirmykšt
laisv kiriavim.
Kaip inome, istorinio graik k. kirio taisykls yra tokios: trumpieji skiemenys turi tik
vien kirio rš – akt, kuris paskutiniame skiemenyje paveriamas vadinamuoju graviu (ra-
šyboje kairiniu kiriu, o aktas – dešininis). Graik gramatikai nekalba apie priegaides trumpuo-
se skiemenyse – matyt, j ir nebuvo. Kitaip su ilgaisiais. Graik muzikai nustat, kad ilgajam bal-
siui (arba dvibalsiui, arba apskritai ilgam skiemeniui) ištarti reikia dvigubai daugiau laiko, negu
trumpam balsiui arba skiemeniui. Jeigu trumpojo balsio ar skiemens ištarimo laikas vliau buvo
pavadintas mora, tai ilgajam balsiui (dvibalsiui ar skiemeniui) ištarti reikjo dviej mor. Iš t
dviej ilgojo balsio mor buvo kiriuojama tik arba pirmoji – tai bus cirkumflekso kirtis, (pvz.
δμοσ = δεμοσ), arba antroji – tai tursime akt (pvz. δμου = δεμου). Vadinasi, istorini lai-
k graik cirkumfleksas atitinka madaug lietuvi kalbos tvirtaprad priegaid, o aktas – t-
siamj (tvirtagal) priegaid. Aktas galjo bti dedamas ir ant trump ir ilg skiemen. J
randame ir paskutiniame skiemenyje (pvz. καλσ), jei po to trumpo skiemens neina kitas odis,
20
neatskirtas nuo šio skiriamuoju enklu, nes tuo atveju aktas virsta graviu, pvz. καλσ πασ) ir
priešpaskutiniame (pvz. λγοσ) bei treiajame skiemenyje nuo galo (bet tik tada, kai paskutinis
skiemuo yra trumpas, pvz. νθρωποσ). Cirkumfleksas gali bti tik paskutiniame ir priešpaskuti-
niame skiemenyse – priešpaskutiniame tik tuo atveju, kai paskutinis skiemuo yra trumpas:
ςοφσ, δρον. Jei paskutinis skiemuo pailgja, cirkumfleksas pakeiiamas aktu: δρον, bet
δρου. Kai aktas bna treiame skiemenyje iš galo, tai, pailgjus paskutiniam skiemeniui, ak-
t iš treio skiemens reikia perkelti priešpaskutin skiemen (νθρωποσ, bet νθρπου).
Veikiant šiems dsniams, atsirado daug nauj cirkumfleks. Antai ςτσ (nuo ςταμαι)
turi akt, nes atsirado iš ςτασ (susitraukiant dviems skiemenims, kirtis priklauso nuo to,
kuris skiemuo turjo kirt: jei pirmasis, tai bus cirkumfleksas, pvz. ςτςι > ςτςι, jei antrasis
– bus aktas: ςτασ > ςτσ), bet kilmininke bus cirkumfleksas, kadangi paskutinis skiemuo
trumpas, o priešpaskutinis – ilgas: ςττοσ. Ypa daug nauj cirkumfleks dav balsi sutrau-
kimas – pirmiausia veiksmaodiuose: τιμω > τιμ, φιλω > φιλ ir t.t. Gana daug vienskie-
meni odi gavo cirkumfleks: vieni dl balsi susitraukimo, pvz. φσ < φοσ, οσ < ισ, νοσ
< νοσ, τρεσ < τρεσ, kiti – šiaip: οσ (ausis), γλαξ, Ζε, βοσ, νασ, εσ, πσ, πρ, μσ. inoma,
ne visi vienskiemeniai gavo cirkumfleks, yra daug ir akt: αξ, θεσ, δοϑσ, χερ, χθν ir daug
kit.
Kodl vienuose vienskiemeniuose odiuose bna aktas, o kituose – cirkumfleksas,
sunku paaiškinti. Dorieiai (kiek mes apie juos inome, o apie j kiriavim labai maai inome)
vienskiemenius odius aktuoja: γλαϑξ, ςοφσ ir t.t. Todl buvo sukurta teorija, kad jonieiai
ir atnieiai paskutiniame skiemenyje kirt nukl iš paskutins moros priešpaskutin: > .
Taigi joniei-atniei cirkumfleksus imta aiškinti tuo dsniu, o likusius aktus – analogija,
pvz. θεσ pagal θντοσ, δοϑσ pagal δντοσ ir t.t. Vis dlto ši teorija lieka neišaiškinusi daug viens-
kiemeni odi akt, pvz. τ, μν, χν, χθν ir kt. Gal ia turjo takos ilgj balsi kilm iš
trumpj balsi susijungimo su vadinamaisiais laringalais? Kaip inome, F. de Saussure’as pa-
skelb teorij, kad ilgieji ide. kalb balsiai kilo iš trump balsi ir kakoki neaiški gars, šian-
dien vadinam gerkliniais (laringaliniais), susijungimo. Hetit kalbos duomenys patvirtino ši
teorij, pvz. μλον „obuolys“, hetit mahli, kur h yra vliau išnyks laringalas. Tada pradta vis-
k aiškinti laringalais – buvo sugalvoti net keturi. Tai buvo piktnaudiavimas. Bet vis dlto la-
ringal teorija turi šioki toki racij. Galimas daiktas, kad nuo buvusio laringalo iš dalies pri-
klaus atsirandanio ilgojo balsio priegaid – vienose graik k. tarmse ji reišksi vienaip, kitose
– kitaip.
Be to, graik k. kirt gerokai pakeit trij skiemen dsnis, kuris taip pat nevienodai pa-
sireišk atskirose tarmse. Minjome, kad dorieiai vienskiemenius odius aktuodavo. Jie ne-
atitraukdavo kirio ir asmenuodami, pvz. sakydavo λγον (vietoj λεγον), λβον (=λαβον),
ςτςαν (=ςτηςαν), λϑςαν (=λυςαν), γγλοι (=γγελοι), νθρποι (=νθρωποι),
21
γεραιττοι (=γερατατοι) ir t.t. Lesbo tarmje, priešingai, kirtis atitraukiamas trei skiemen
iš galo, pvz. ποταμσ – πταμοσ, θυμσ – θμοσ, ςοφσ – ςφοσ, τρεϑσ – τρευσ ir t.t. Tarmi
vairybs rodo, kad vedus trij skiemen dsn buvo visoki pasikeitim, kurie mums šiandien
jau neapiuopiami. Todl nemanoma paaiškinti, kodl vienskiemeniuose odiuose vienur ak-
tas, o kitur cirkumfleksas.
Apskritai manoma, kad doriei tarm išlaik daugiausia pirmykši bruo: bet juk ir
kitose tarmse pasitaiko labai senovišk form. Kadangi mes kitas tarmes maai pastame,
ypa nedaug inome apie j kiriavim, tai tenka susilaikyti nuo galutinio sprendimo ne vienu
klausimu. Antai joniei-atniei tarmse -linksniuots gen. ir dat. sing. keiiasi kirtis: θε,
θεσ, θε. Panaš reiškin matome ir lietuvi k.: mergà, mergõs, mer gai. Kalbininkai sugretino
šiuos du faktus ir nusprend, kad tai bus priešistorini laik liekana ir pradjo svarstyti, kuri
kalba – lietuvi ar graik – atspindi pirmykšt padt. Mat abiej ši kalb priegaids visai prie-
šingos: lietuvi tvirtaprad atitinka graik cirkumfleksas ir atvirkšiai: graik akt atitinka
lietuvi tvirtagal priegaid. Vieni atiduodavo pirmenyb lietuvi kalbai, kiti – graik. Šiandien
jau abejojama, ar ia gali bti koks nors genetinis ryšys tarp ši dviej kalb kirio keitimosi.
Kai kurie odiai buvo nekiriuojami – tai vadinamieji enklitikai ir proklitikai. Jie taip
glaudiai susijungdavo su prieš stoviniu arba sekaniu odiu, jog netekdavo savo kirio. Anti-
kos pabaigoje, kai buvo pradti ymti kiriai, reikjo nurodyti ir enklitikus, o kai Vidurami
pradioje galutinai buvo nustatytos kiriavimo rašybos taisykls, ir enklitikai gavo tam tikrus
nuostatus, kuri ir mes laikoms. Tos enklitik taisykls išdstomos graik kalbos vadovliuose,
btent, kad enklitikas perkelia savo kirt prieš einanio odio paskutin skiemen (νρ τισ,
λογσ τισ), jei to odio kirtis treiame skiemenyje, tai, perklus paskutin skiemen enklitiko
kirt, tas odis turs du kirius: νθρωπσ τισ. Jei prieš stovintis odis turi cirkumfleks paskuti-
niame skiemenyje, tai jame dingsta be pdsak enklitiko kirtis (καλο τινοσ), o jei priešpaskuti-
niame, tai odis gauna paskutiniame skiemenyje enklitiko kirt: δρν τι. Tais visais atvejais
aktas nevirsta graviu. Enklitikas išsaugoja savo kirt tik tuo atveju, jei jis yra dviskiemenis ir jei
prieš einantis odis turi akt priešpaskutiniame skiemenyje: λγοι τινσ. Neinia, kiek šios tai-
sykls atspindi faktin padt, buvusi tada, kai jos buvo nustatytos: dar maiau iš j suinome
apie enklitik kiriavim antikoje. Atrodo, kad bizantieiai, nustatydami enklitik taisykles, bent
iš dalies (o gal ir visai) turjo galvoje savo laik gyvj kalb. Juk ir šiandien (o ši dien graik
kalbos pagrindai padti jau Bizantijos laikais) odis, gavs enklitik, savo kirt perkelia pasku-
tin skiemen, t.y. netenka savo kirio.
Mums prastas kiekvieno graik k. odio kirio ymjimas, kaip minjome, atsirado tik
8-9 amiuje po Kr. Bet jo šaknys siekia Aleksandrijos gramatik ir net šiek tiek ankstesnius lai-
kus. Pirmiausia graik kalbos kiriu susidomjo muzikai. Dl to pagrindiniai kiriavimo terminai
imti iš muzikos: προςδ – kirtis, tikriau sakant, priegaid (nuo δ „daina, giesm“), ξεα –
22
aktas, t.y. aukštas tonas (τνοσ), βαρεα – emas tonas (gravis). Dl to muzikas Aristoksenas
labai daug padar kirio mokslui. Kirio, spirito ir diakritnius enklus ved Aristofanas Bizan-
tietis (195–180 m. pr. Kr. Aleksandrijos bibliotekos valdytojas). Bet tie enklai buvo dedami tik
kai kuriose teksto vietose, t.y. juos vartojo tik mokslininkai; vliau jie pradti ymti ir mokykli-
niuose vadovliuose. Cirkumfleksas (graikiškai περιςπωμνη) atsirado sujungus akt su greta
stoviniu graviu. Gravis buvo dedamas tik ant nekiriuoto skiemens, stovinio prieš kiriuotj
skiemen, pvz. κλοσ νηρ (paskutinio skiemens aktas visai nebuvo ymimas), λθε γκασ =
λθ γκσ, παραν, κρτοσ (=κρατσ), κλενοσ (=κλεινσ), κρατρωι (=κρατερ). Kartais gra-
viu buvo aprpinami visi prieš kirt stovintieji skiemenys, pvz.: φλςςτφανον
(=φιληςιςτφανον), εφγγεσ (=εφεγγσ). Antrame amiuje po Kr. Herodianas paraš didel
veikal apie kiriavim, kuriame susistemino vis tuolaikin kirio moksl. Apie 300 metus po
Kr. keiiasi rašyba: ima krypti dešin pus ir raids, ir visi enklai. Antai spiritas buvo dedamas
ant pirmojo dvibalsio sando, dabar nukeliavo antrj sand. (Panašiai daroma ir su kiriu). Apie
400 metus po Kr. Teodosijus Aleksandrietis reformavo rašyb ir taip padjo pagrind bizantinei
rašybai, kuri mes paveldjome. Dabar gravis iš vidurinio skiemens perjo paskutin odio
skiemen. Bizantieiai prim š gravio rašym ir naujai nustat visas kirio taisykles. Pagaliau
8–9 amiuje po Kr. buvo pradtas ymti kiekvieno odio kirtis.
Pirmaisiais amiais po Kr. senoji graik balsi kiekybs sistema išnyko: dingo skirtumas
tarp ilgj ir trumpj balsi – kiriuotojo skiemens balsis pradtas ilginti, o vis nekiriuot
skiemen balsiai sutrumpjo. Pirmas rašytinis tekstas, kuriame matome senosios sistemos ny-
kim, yra Babrijaus (gyvenusio apie 200 metus po Kr.) pasakios: jose daroma daug klaid bal-
si kiekybs atvilgiu – tai rodo, kad senoji sistema jau buvo negyva.
§ 8. Ide. prokalbs gars sistema
Kadangi istorin graik k. fonetik pradsime nuo ide. prokalbs laik, tai pirmiausia
pairsime, kaip atrodo toji priešistorin ide. gars sistema.
Balsiai buvo s es i: a , e , , o , u , , vadinamas šva indoeuropaeum (vokieiai vadina šva indo-
germanicum). Šva buvo kakoks nenustatytos kokybs balsis.
Dvibalsiai: a i, e i, o i ir i, a u, e u, o u, u.
Priebalsiai:
Dantiniai (dentales): t d dh
Palatales: k g g h
Velares: k g gh
Labiovelares: qu gu guh
23
Sonantiniai nosiniai m , n ir liquidae r , l .
Spirantai s (prieš skardiuosius priebalsius z) ir h; neaišku, ar buvo þ.
Pusbalsiai j ir v (tai balsiai i, u, ein priebalsi pareigas).
Dusliosios aspiratos (ph, th, kh), kurios randamos tik graik ir indo-iraniei kalbose,
neeina ide. prokalbs gars sistem, nes kitose ide. kalbose j nebuvo. Pvz. ςχζω ir skr. chid –
„skelti, skaldyti“, kitose kalbose neturi aspiratos, o ir paioje graik kalboje kai kurie tos paios
šaknies odiai neturi aspiracijos, pvz. ςκιδαρσ „plonas, skyltas“, ςκινδαλμσ „skiedra“ (bet
yra ir ςχινδαλμσ); graik ςκια „šešlis“, bet skr. chy turi aspirat; graik ςτημι be aspiratos,
bet skr. tisthmi – su aspirata.
§ 9. Istorini laik graik k. gars sistema
Pairkime, kas liko iš ide. prokalbs gars sistemos istorni laik graik kalboje.
Balsiai išliko visi α , ε, η, ι , υ , ο, ω, išskyrus šva, kuris virto trumpu balsiu, ir υ, kuris su-
siaurjo (bet ne visose tarmse) ü.
Išliko ir dvibalsiai: α ι, ει, ηι, οι, ωι, αυ, ευ, ου, ωυ, ηυ, net atsirado naujas dvibalsis υι.
Utad suprastjo priebalsi sistema: dentales (τ, δ, θ), labiales (π, β, φ), gutturales (κ, γ,
χ); dingo: labiovelares ir palatales (jei jos buvo graik kalboje), sonantiniai (m , n , r , l ), pusbalsiai j
ir (išliko tik priebalsiai μ, ν, ρ, λ). Be spirant ς, h atsirado neaiškios fonetins verts ζ.
Jeigu pairsime graik tarmes, tai matysime didiausi vairov. Pvz., kai kuriose
tarmse dingo ne tik , j, bet ir h, kitose išliko h, bet dingo j ir , dar kitose beveik iki ms eros
pradios išliko visi spirantai (ς, h, ζ), j ir (Kipro t.); vienose buvo geminata ττ, kitose – ςς. Pa-
galiau, helenistiniais laikais susiaurjo dvibalsiai ει, οι, bet nesikeit αυ, ευ. Ms eros pradioje
aspiratos (φ, χ, θ) virto spirantais, dvibalsiai suvienbalsjo (αι > ε, οι > υ, ει > , αυ > af, ευ > εf ir
t.t.), iš β atsirado pusbalsis v ir t.t.
Dabar imkime kiekvien ide. prokalbs gars ir pervelkime jo likim bei pasikeitimus
graik kalboje iki vlyvosios antikos.
Kadangi atniei literatrin kalba ilgainiui tapo populiariausia, pagaliau neš di-
diausi indl ir pirmj plataus masto bendrin graik kalb – κοιν, o pastaroji išstm iš
gyvenimo visas kitas graik tarmes, tai atniei literatrin kalba, egzistavusi klasikiniais lai-
kais, t.y. 5–4 a. pr. Kr., šiandien yra laikoma apskritai antikins graik k. norma. Todl ir mes,
apvelgdami atskir gars (o vliau ir morfologini form) istorij, pagrindu imsime atniei
5–4 a. pr. Kr. literatrin kalb. Kitas graik literatrines ir šnekamsias kalbas laikysime tik
tarmmis ir atsivelgsime jas tik reikalui esant.
24
Trumpieji balsiai
Ide. – gr. k. : γω, lot. ago, skr. ajmi. Balsis išliko nepakits iki ms laik.
Ide. – gr. k. ε: ςτ, lot. est, liet. esti, skr. asti. Atrodo, kad istoriniais laikais, bent jau jo-
niei ir atniei tarmse, ε buvo siaurai tariamas, nes, susiliedami vien, du ε duodavo ilg
siaur , rašom iš pradi ε (neskiriant ilgumo ar trumpumo), o vliau, kai ει virto , – ει. Balsis
ε išliko nepakits iki ms laik.
Ide. – gr. k. : μεν, lot. itum, ςτ, skr. asti. Balsis išliko nepakits iki ši dien.
Ide. – gr. k. : κτ, lot. octo, liet. aštuoni, skr. a tau, got. ahtau. Atrodo, kad graik
buvo siauras balsis, nes du , susiliedami vien, virsdavo ilgu siauru (taip buvo bent joniei-
atniei tarmse – kitose tarmse galjo bti tai siauriau, tai plaiau tariamas). Iš pradi ir
buvo rašomas ta paia raide ο. Vliau, kai dvibalsis ου virto ilgu siauru , tada ir iš dviej at-
siradusj buvo pradta rašyti ου: νοσ = ns, χουςι = ekhsi ir pan.
Ide. – gr. k. : ζυγν, lot. iugum, skr. yugam, liet. jungas, got. yuk. Iš pradi graikai ta-
r kaip trumpaj . Toks ištarimas buvo mikniei tarmje, pvz. tu-ka-te-re = θυγατρει (dat.
sg.), Pu-ro = Πϑλοσ. Istoriniais laikais, t.y. 8–3 a. pr. Kr., šis senovinis ištarimas išliko doriei,
ajoliei, arkadiei, kipriei, pamfiliei tarmse. Joniei-atniei tarmse υ palaipsniui
susiaurjo gars, primenant vokiei kalbos ü – senasis ištarimas liko tik dvibalsiuose αυ ir ευ.
Ilgainiui šis naujasis υ ištarimas išplito kartu su atniei-joniei tarme, kuri, helnistiniais
laikais virtusi vadinamja κοιν, pradjo išstumti kitas tarmes. Antai bojotieiai, 4 a. pr. Kr. si-
ved joniei alfabet, senovin υ pradjo rašyti ου, bet po dantini priebalsi – ιου, pvz. τιουχα
= τϑχη. Ši rašyba rodo, kad υ buvo tariamas kaip iu – tai pereinamasis laipsnis iš u ü. Viduram-
i pradioje υ dar labiau susiaurjo ir virto paprastu i.
Ide. – gr. k. : πατρ, lot. pater, bet sen. ind k. pit. Šis a- garsas susiliejo su .
Ilgieji balsiai
Ide. – gr. k. , η: μτηρ (jon.-att. μτηρ), lot. mter, liet. moteris, sen. ind mt; φμη,
lot. fma. Daugumoje graik k. tarmi ide. išliko nepasikeits, pvz. doriei μτηρ ir kt. Bet
joniei ir atniei tarmse ide. pradjo siaurti ir virto labai plaiu e . Kai joniei tarmse
išnyko spiritus asper, tai raide H, anksiau reiškusia h, buvo pradta ymti š iš atsiradus
gars, tuo tarpu ide. tebebuvo rašomas (kaip ir ) raide ε, pvz.: ΜΗΣΕΡ = me te r.
Joniei tarmse ide. visais atvejais virto η, bet atniei tarmje po ε, ι, ρ randame ne
η, o senovin , pvz. χρ (jon. χρη), γενε (jon. γενε), ςοφ (jon. ςοφη). Anksiau buvo
manoma, kad > η virtimas, prasidjs Jonijoje, Atik pasiek vliau ir nesuspjo visus pa-
versti η, todl išliko po ε, ι, ρ. Bet kadangi atniei tarmje sutrauktinis η < ε po ε, ι virto
25
(γι < για, νδε < νδεα), tai buvo padaryta išvada, kad iš pradi ir atniei tarmje
be išimties virto η, tik kiek vliau po ε, ι, ρ vl buvo susigrintas . Ši hipotez patvirtina o-
diai, kuriuose prieš buvo : ν < ν turjo iš pradi virsti *νη, o išnykus, likti νη. Bet
turime ν. Taigi, ν atvirto atgal iš νη. Bet kodl liko odiuose κορ < κρα, δρη < δρα ?
Galbt po ρ η > dar tais laikais, kai nebuvo išnykusi? Kai išnyko, atgal virtimo dsnis po
ρ jau nebegaliojo. Bet tas dsnis galiojo ir vliau tais atvejais, kai prieš stovjo ε, ι. Todl jis jau
nebegaljo atversti η odiuose κρη, ρη < ρε ir pan., tuo tarpu odiuose νη, γενε jis
atvert η : ν, γενε.
Kartais po u ir ρο taip pat ide. išliko, pvz. odiuose θρ, κρμα, ςικϑ, ναυγσ,
φλυρ ir kt.
Kartais > η dsnis neveik dl analogijos, pvz.: παργον (pagal γον), χορηγσ (pagal
ςτρατηγσ), μιναι (pagal φναι), γεωμτρησ (pagal μετρςαι) ir pan., taip pat odiuose
λλσ, γν (gal pateko iš kit tarmi?) ir kt.
> η dsnis jau neveik tada, kai vyko balsi kontrakcija, todl turime τιμσ, τιμ ir t.t.
Vliau (turbt, 5 a. pr. Kr. gale) iš ide. atsirads η susiliejo su ide. , rašomu anksiau ε,
vliau – η.
Ide. – gr. k. η: θκη, lot. fc, liet. dti, sen. ind adht. Joniei-atniei tarmse η bu-
vo platus, tik, inoma, siauresnis u iš ide. atsiradus η. 5 a. pr. Kr. pabaigoje, kai > η susiliejo
su senoviniu η, tas η buvo dar gana plaiai tariamas (juk Aristofanas avies bals rašo kaip tik su
η: β) – jis skyrsi nuo siaurojo ilgojo e , jonietišku alfabetu rašomo ε. Vliau η vis labiau siaur-
jo, bet su ilguoju siauruoju e , rašomu ει, negaljo susilieti, kadangi pastarasis helnistiniais lai-
kais virto ilgu . Vis dlto ms eros pradioje η siaurdamas pasivijo siaurj