teisekuros-zinios.ltteisekuros-zinios.lt/.../2020-10-28_86_teismupraktika.docx · Web...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2020-21998 2020-10-23 2020-10-08 2020-10-08 -

Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-5-689/2020

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Prano Kuconio (pranešėjas), nustačiusi 2020 m. vasario 18 d. priimtoje nutartyje Nr. 2AT-5-689/2020 klaidą, t. y. nutarties 10 punkto pirmame sakinyje trūkstant sakinio „Byloje nustatyta, kad S. Š., turėdamas teisę medžioti ir medžiotojo selekcininko kvalifikaciją, 2018 m. gruodžio 10 d.“ dalies – „draudžiamu metu, sumedžiojo stirnos patiną“, vadovaudamasi ANK 638 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 18 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-5-689/2020 10 punkto pirmą sakinį „Byloje nustatyta, kad S. Š., turėdamas teisę medžioti ir medžiotojo selekcininko kvalifikaciją, 2018 m. gruodžio 10 d.“ pratęsti įrašant žodžius „draudžiamu metu, sumedžiojo stirnos patiną“.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64dc3d90122411ebb74de75171d26d52

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Sigita Jokimaitė

Pranas Kuconis

_______________________


Prašymo Nr. DOK-4812/2020

Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00406-2020-7

(S)


N U T A R T I S

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. N. prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Lietuvos transporto saugos administracijos vyriausiojo specialisto 2020 m. balandžio 2 d. nutarimo, Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutarties,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0c0b5210148011ebb0038a8cd8ff585f

n u s t a t ė :

Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir Institucija) vyriausiojo specialisto Rimanto Stasio Stanevičiaus 2020 m. balandžio 2 d. nutarimu R. N. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 454 straipsnio 3 dalį 255 Eur bauda už tai, kad, 2019 m. gruodžio 30 d. kelyje (duomenys neskelbtini), patikrinimui sustabdžius jo vairuojamą transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią įmonei (duomenys neskelbtini), ir, patikrinus transporto priemonėje sumontuotą tachografą, buvo rasta sumontuota papildoma įranga, kuri gali daryti įtaką tachografo veikimui, tai yra, tachografas yra pritaikytas vairavimo ir poilsio rodmenims ir duomenims klastoti. Tokiais savo veiksmais R. N. pažeidė Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 165/2014 32 straipsnio 3 dalį.

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. N. skundas netenkintas ir Institucijos 2020 m. balandžio 2 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto R. N. apeliacinis skundas netenkintas ir Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis palikta nepakeista.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo R. N. prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti skundžiamus Institucijos nutarimą ir teismų nutartis ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Prašyme teigiama, kad teismai nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai išsiaiškino įvykio aplinkybes ir padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nėra administracinio nusižengimo sudėties, t. y. paties administracinio nusižengimo ir pareiškėjo kaltės (tyčios).

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. N. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis).

Pažymėtina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad buvo padaryti esminiai materialiosios ir proceso teisės pažeidimai, šių teiginių nepagrindžia išsamiais teisiniais argumentais, o tik išreikšdamas nesutikimą su nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas neigia savo kaltę, savaip vertina bylos duomenis ir pateikia subjektyvias išvadas, tačiau tokie teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais ir nesudaro pagrindo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų buvimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. N. prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė

_______________________


Prašymo Nr. DOK-4749/2020


(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f54c6a00147f11ebb0038a8cd8ff585f

N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nukentėjusiosios R. S. atstovų pagal įstatymą A. S. ir M. S. atstovės advokatės Erikos Jurgutytės prašymu atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nutarimo J. V. administracinio nusižengimo byloje,

n u s t a t ė :

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Antrojo policijos komisariato Pirmojo veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019 m. birželio 20 d. nutarimu J. V. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 72 straipsnio 3 dalį, už tai, kad ji 2019 m. kovo 21 d., apie 09.50 val., (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) klasėje neužtikrino saugios aplinkos, neužkirto kelio bet kokioms smurto apraiškoms, netinkamai vykdė savo pareigas, dėl ko mokinys (duomenys neskelbtini), panaudojęs fizinį smurtą, t. y. mesdamas kėdę, sužalojo mokinę R. S.. Tokiais savo veiksmais J. V. pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 49 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nutarimu J. V. atstovo advokato Justo Vilio apeliacinis skundas tenkintas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena J. V. nutraukta. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintas.

Nukentėjusiosios R. S. atstovų pagal įstatymą A. S. ir M. S. atstovė advokatė Erika Jurgutytė prašo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 29 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą perduoti nagrinėti apygardos teismui iš naujo. Iš J. V. priteisti nukentėjusiosios R. S. atstovų pagal įstatymą A. S. ir M. S. patirtas proceso išlaidas.

Prašyme teigiama, kad apygardos teismas paneigė nukentėjusiosios ir jos atstovų pagal įstatymą teisę būti išklausytiems (ANK 571 straipsnis), teisę į teisingą teismą ir teisingą procesą (ANK 566 straipsnio 1 dalis), posėdžio metu neleido iki galo šiems asmenims pasisakyti, draudė duoti paaiškinimus apie byloje pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su bylos aplinkybėmis, pertraukinėjo A. S. baigiamąją kalbą, replikavo. Iš teisėjos elgesio viso proceso metu kilo abejonės teismo šališkumu, buvo demonstruojamas teisėjos nusistatymas dėl bylos rezultato. Taip pat nurodoma, kad teismas pažeidė išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo standartą (ANK 569 straipsnis), kadangi nutarimą grindė iš esmės tik pačios J. V. ir nepatikimų liudytojų (kitų vaikų) parodymais, duotais apeliacinio nagrinėjimo metu, t. y. praėjus 1 metams laiko, be to, teismas neanalizavo byloje esančių rašytinių įrodymų – Vaiko gerovės komisijos atlikto įvykio aplinkybių tyrimo. Teismas pažeidė nepilnamečių liudytojų apklausą reglamentuojančias teisės normas.

Nukentėjusiosios R. S. atstovų pagal įstatymą A. S. ir M. S. atstovės advokatės E. Jurgutytės prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio 1 dalies 5 punktą administracinio nusižengimo byla gali būti atnaujinta, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą turi būti nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ANK 662 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nagrinėjant prašymus atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, sprendimus priėmusių žemesnės instancijos teismų ar institucijų nutarimai ir (ar) nutartys patikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y., ar nebuvo padaryta esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų nutarimo ar nutarties priėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių aplinkybių nenustatinėja (ANK 662 straipsnio 13 dalis).

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad, kaip matyti iš prašymo turinio, jame išdėstytais teiginiais pareiškėja iš esmės tik nesutinka su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jo pagrindu padarytomis išvadomis, kelia abejones dėl J. V. bei liudytojų (kitų dviejų vaikų) parodymų patikimumo ir savaip vertina šiuos bylos duomenis. Pažymėtina, kad tokie teiginiai nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo buvimą.

Prašyme dėstomos iš konteksto paimtos apygardos teismo posėdžio protokolo citatos nesudaro pagrindo jas vertinti kaip teisinius argumentus, pagrindžiančius teismo šališkumą ar buvus esmingai suvaržytas nukentėjusiosios ir jos atstovų pagal įstatymą teises. Kiti prašyme dėstomi teiginiai bei aplinkybės, pateikiamos kaip procesiniai pažeidimai, taip pat nesudaro pakankamos teisinės argumentacijos šias aplinkybes vertinti kaip esminius pažeidimus. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, šiuo atveju tokie teisiniai argumentai, kurie pagrįstų esminių proceso pažeidimų buvimą ir sudarytų pagrindą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą, prašyme nepateikti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad paduotas prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą neatitinka ANK 662 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (ANK 662 straipsnio 5 dalies 3 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nukentėjusiosios R. S. atstovų pagal įstatymą A. S. ir M. S. atstovės advokatės Erikos Jurgutytės prašymą atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas


_______________________


Kasacinio skundo Nr. DOK-4715/2020


(S)


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasaciniu skundu dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 1 d. nutarties nuteistosios R. Z. baudžiamojoje byloje ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Kasatorius kasaciniu skundu prašo pakeisti 2020 m. kovo 20 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį bei 2020 m. liepos 1 d. Kauno apygardos teismo nutartį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir R. Z. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f3e95790147f11ebb0038a8cd8ff585f

padarymą nubausti 250 MGL dydžio bauda; už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubausti 300 MGL dydžio bauda.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Paduotame kasaciniame skunde kasatorius nesutinka su nuteistajai R. Z. paskirta bausme ir tvirtina, kad skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir tai nulėmė nepagrįsto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalyje dėl bausmės priėmimą. Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą argumentuoja tuo, kad nuteistosios R. Z., kaip įstaigos vadovės charakteristiką apibūdinantys duomenys turi būti vertinami ir liudytojų parodymais (liudytojo K. Č.). R. Z., anot prokuroro, turėjo būti paskirtos baudos už kiekvieną nusikalstamą veiką, jos dydį nustatant didesnį už įstatyme nustatytos baudos vidurkį. Subendrinta bausmė nuteistajai turėjo būti 400 MGL dydžio, t. y. 15064 Eur bauda. Atrankos kolegija pažymi, kad tokie prokuroro argumentai buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme ir pateiktos motyvuotos išvados dėl nuteistajai R. Z. skirtinos bausmės dydžio. Kitų argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas teisės taikymo aspektu dėl R. Z. skirtinos bausmės dydžio, kasaciniame skunde nesuformuluota. Pažymėtina, kad kasacinis teismas nesprendžia išimtinai tik dėl teismų paskirtos bausmės rūšies ir dydžio. Skirtinų bausmių dydžių klausimą teismas pirmiausiai nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalies) požiūriu, pvz., ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan. Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu, pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų. Prokuroro kasacinio skundo argumentai nepagrindžia netinkamo BK normų taikymo ar esminių BPK pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prokuroro kasacinį skundą kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, atsisakytina priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro Tomo Staniulio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai

Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas


_______________________


Kasacinio skundo Nr. DOK-4845/2020


(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ce2eae60147f11ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininko), Olego Fedosiuko ir Audronės Kartanienės, susipažinusi su nuteistosios R. Z. gynėjo advokato Romualdo Matonio kasaciniu skundu dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 1 d. nutarties ir baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Kasatorius kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą R. Z. nutraukti dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Kasatoriaus nuomone, žemesnės instancijos teismų sprendimuose neišdėstyti argumentai dėl įrodymų vertinimo, o taip pat nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai ir tai sukliudė teismams priimti teisėtus bei pagrįstus sprendimus ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Gynėjo kasaciniame skunde iš esmės atkartojami apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įrodytos nuteistosios R. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, ginčijimu, liudytojo K. Č. parodymų, kuriais buvo grindžiama R. Z. kaltė, vertinimo kritika. Nesutikimas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis ir įrodymų vertinimu pateikiamas kaip BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 164 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimas. Tokius argumentus, kaip

matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir pateikė motyvuotas išvadas. Kitų argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas teisės taikymo aspektu, kasatorius nepateikia. Be to, pažymėtina, kad įrodymų vertinimas su kuriuo nesutinka kasatorius kasaciniame skunde ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Šie klausimai baigiami nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde turi būti keliami teisės taikymo (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o ne fakto klausimai. Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia esminių BPK pažeidimų nagrinėjant bylą padarymo.

Atsižvelgiant į tai, atrankos kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, todėl kasacinį skundą atsisakytina priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3 ir 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistosios R. Z. gynėjo advokato Romualdo Matonio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai

Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas


_______________________


Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-43-719/2020


Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.4; 1.5.5

(S)


N U T A R T I S



Vilnius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e9687de0154811ebb0038a8cd8ff585f

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

išnagrinėjo pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjos Kristinos Malaiškaitės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – S. C. – administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimu S. C. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 290 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 30 Eur dydžio bauda, bei administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 290 straipsnio 8 dalyje, ir jam skirta 800 Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, nuobaudos subendrintos ir paskirta nuobauda pagal sankcijos, nustatytos už sunkesnį iš padarytų administracinių nusižengimų, ribas, t. y. galutinė nuobauda skirta 800 Eur dydžio bauda su teisės medžioti atėmimu vieneriems metams. S. C. nubaustas už tai, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 1,38 prom. girtumas) ir neturėdamas tam medžioklės plotų vienetui išduoto medžioklės lapo, iš nelegaliai laikomo lygiavamzdžio šautuvo „MC21-12“ ir iš R. B. priklausančio automobilio „Volkswagen Transporter“ (duomenys neskelbtini) sumedžiojo stirnos jauniklį ir jį gabeno minėtu automobiliu; šiais veiksmais pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Medžioklės taisyklės) 58.2.1, 58.2.2, 58.2.3, 58.3 ir 58.5.5 punktų reikalavimus.

2. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje paliktas nepakeistas ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinis skundas netenkintas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjos Kristinos Malaiškaitės prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą argumentai

4. Prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėja Kristina Malaiškaitė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. (turėtų būti – 2020 m. sausio 20 d.) nutartį bei Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą ar nutartį. Pareiškėja prašyme nurodo:

4.1.Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai administracinio nusižengimo bylą ištyrė nevisapusiškai, neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus, nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens elgesio pažeidimų metu ir po jų. Nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą teismas privalo aktyviai dalyvauti tirdamas įrodymus ir nustatydamas svarbias bylos aplinkybes (ANK 567 straipsnio 1 dalis). Įrodymai turi būti vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (ANK 569 straipsnio 5 dalis). Vidinis įsitikinimas turi turėti objektyvų pagrindą, formuotis neignoruojant proceso taisyklių ir materialiųjų teisės normų. Įrodymų vertinimo esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo ar administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) išvadas padaro nesiėmę įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertina visų bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų; remiasi įrodymais, kurie dėl neatitikties ANK 569 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negali būti pripažįstami įrodymais, arba atvirkščiai, duomenys nepagrįstai nepripažįstami įrodymais; neišdėsto teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-648/2020).

4.2.Teismai neatsižvelgė į policijos pareigūno V. V. ir Aplinkos apsaugos departamento pareigūno T. Ū. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotus duomenis apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens S. C. elgesį sulaikymo metu: S. C. iššoko iš sustojusio automobilio „VW Transporter“, kuris buvo persekiojamas policijos pareigūnų, rankose laikydamas žalios spalvos ginklo dėklą, pareikalavus sustoti ir jį padėti, pribėgo prie kieme esančios traktoriaus priekabos ir jį ten įmetė, bandė bėgti, priešinosi, bet, panaudojus specialiąsias priemones, buvo sulaikytas. Policijos pareigūnai S. C. nustatė 1,38 prom. neblaivumą. Į šias aplinkybes skiriant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nuobaudą turėjo būti atsižvelgta.

4.3.Teismai nepagrįstai pripažino S. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų administracinių nusižengimų. Tačiau S. C. iki teismo posėdžio pradžios savo kaltę atkakliai neigė, ją pripažino tik teisme, jo prisipažinimo ir gailėjimosi negalima laikyti nuoširdžiu, nes jis buvo abejingas dėl to, kad medžiojo neblaivus, nelegaliu ginklu, siekė išvengti atsakomybės ir bandė pabėgti nuo policijos pareigūnų, priešinosi, į padarytą nusižengimą įtraukė dar vieną asmenį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko prisipažinimas padarius administracinį nusižengimą yra tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs šią veiką. Toks prisipažinimas laikytinas savanorišku, kai kaltininkas apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių ar surinktų jo kaltę neabejotinai patvirtinančių įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl administracinio nusižengimo, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti jų padarinius; ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą administracinį nusižengimą. Kaltininko

prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomi vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jie turi būti objektyviai įvertinami pagal bylos aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą administracinį nusižengimą aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. S. C. kaltę pripažino tik priverstas objektyvių aplinkybių, pakeitęs taktiką, ir tik akivaizdžiai tikėdamasis sau palankaus sprendimo, prieš tai visais būdais bandęs išvengti atsakomybės ir neigęs neteisėtus veiksmus. Toks kaltės pripažinimas (ir deklaratyvus gailėjimasis) negali būti laikomas savanorišku. Asmuo, siekdamas išvengti atsakomybės už padarytą administracinį nusižengimą, negali kartu objektyviai vertinti savo neteisėtų veiksmų ar juolab nuoširdžiai dėl jų gailėtis.

4.4.Teismas, nagrinėjantis administracinio nusižengimo bylą, turi išskirtinę kompetenciją bei pareigą imtis visų įmanomų priemonių, kad byloje būtų surinkta tiek duomenų ir įrodymų, kad būtų galima nustatyti ANK 567 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus, imtis priemonių svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tinkamai vertinti byloje esančius rašytinius parodymus, tačiau to nepadarė, o kilusias abejones formaliai vertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, išvadas padarė nesiėmęs įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nevertino visų bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu surinktų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nutarimą grindė prielaidomis ir hipotetinio pobūdžio teiginiais.

4.5.Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad bausmė turi atitikti teisingumo principą. Kadangi administracinių nusižengimų teisė savo paskirtimi labai artima baudžiamajai teisei, dėl to jai keliami iš esmės tie patys reikalavimai ir tikslai. Teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą. S. C. paskirta nuobauda nėra teisinga, proporcinga padarytiems nusižengimams. Patraukto atsakomybėn asmens bendrininkui, pačiam nenušovusiam žvėries, neturėjusiam ginklo, kitoje administracinio nusižengimo byloje skirta sankcija yra griežtesnė nei S. C. Tik simbolinio dydžio nuobaudų paskyrimas S. C. už padarytus administracinius nusižengimus neatitinka nuobaudos, kaip atgrasančios ar neigiamas pasekmes už padarytą įstatymo pažeidimą turinčios sukelti poveikio priemonės, tikslų, yra netinkamas prevencijos pavyzdys kitiems medžiotojams. Individualizuodami administracinį nusižengimą padariusiems asmenims skiriamas nuobaudas, teismai turi įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas. Medžioklės taisyklių 58.3 punkte nurodyto draudimo pažeidimas laikomas vienu iš šiurkščiausių Medžioklės taisyklių pažeidimų.

4.6.Teismai nepagrįstai nenustatė ANK 36 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusižengimą padarė du ar daugiau susitarusių asmenų). ANK nereglamentuoja bendrininkų atsakomybės, todėl asmenims, veikusiems kaip bendrininkai, surašomi atskiri administracinių nusižengimų protokolai; esant tokiai situacijai, keleto asmenų analogiškų administracinių nusižengimų padarymas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis gali būti pripažįstamas tik atsakomybę sunkinančia aplinkybe. S. C. administracinius nusižengimus padarė kartu su R. B., ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

4.7.Teismai nepagrįstai nepripažino ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. S. C. elgesys sulaikymo metu patvirtina prieš tai vartoto alkoholio neigiamą poveikį – sukeltą negebėjimą elgtis pagal visuomenėje pripažintas taisykles, kritiškai, atsakingai vertinti savo elgesį ir jį kontroliuoti, negebėjimą laikytis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių. Byloje nėra duomenų, kad minėta medžioklė buvo suplanuota iki 2019 m. rugpjūčio 22 d.,

bet iš bylos duomenų matyti, kad S. C. su kitais asmenimis 2019 m. rugpjūčio 22 d. vartojo alkoholį ir jiems būtent tada, pavartojus alkoholio, kilo mintis medžioti. Tai, kad medžioklės metu buvo išbandytas ginklas, nepaneigia ir nesumenkina nustatytos aplinkybės, kad vartojant alkoholinius gėrimus kilo mintis pavojingai elgtis, t. y. nesilaikant Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.1, 58.2.2, 58.2.3, 58.3 ir 58.5.5 punktų reikalavimų medžioti, ir buvo medžiojama.

4.8.S. C. administracinius nusižengimus padarė kartu su kitu asmeniu – R. B. bendrininkų grupe. R. B. taip pat buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tų pačių administracinių nusižengimų padarymą, jam buvo nustatytas 0,64 prom. girtumas ir tai pripažinta sunkinančia jo atsakomybę aplinkybe, taigi teismai skirtingai interpretavo ir taikė ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Teismas, skirdamas administracinę nuobaudą R. B., atsižvelgė į tai, kad administracinį nusižengimą, susijusį su aplinkos apsauga ir gamtos išteklių naudojimu, jis padarė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad gabena stirnos jauniklį, sumedžiotą draudžiamu būdu, toliau tęsė neteisėtus veiksmus. R. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusižengimas padarytas esant neblaiviam. Teismas R. B. skyrė 1200 Eur už ANK 290 straipsnio 7 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymą, taip pat konfiskavo jam priklausantį automobilį. Toje pačioje medžioklėje dalyvavusiam S. C. teismas skyrė daug švelnesnę nuobaudą, nors jo veiksmai buvo patys pavojingiausi, padarę žalą aplinkai, juos sudarė keli epizodai.

4.9.Pagal ANK 290 straipsnio 9 dalį už ANK 290 straipsnio 4, 5 ir 8 dalyse nustatytus administracinius nusižengimus privaloma skirti teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki penkerių metų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad S. C. savo kaltę neva pripažino, skyrė jam teisės medžioti atėmimą vieneriems metams, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad nusižengimą jis padarė būdamas neblaivus, su grupe asmenų, jo elgesys sulaikymo metu buvo agresyvus, jis turėjo nelegalų ginklą, S. C. elgesys kėlė pavojų ne tik gamtai ir gyvūnijai, bet ir žmonių sveikatai bei gyvybei.

4.10. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje nustatyta nuobauda (ar administracinio poveikio priemonė), atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga. Šioje byloje nustatytos aplinkybės nepripažintinos išskirtinėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį.

4.11. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas pirmenybę teikia visuomenės interesui, siekdamas užtikrinti teisės aktų nuostatų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, interesui išvengti neigiamų padarinių, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pasisakyta, kad aplinkos apsauga yra viešasis interesas ir valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d., 2011 m. sausio 31 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Teismų sprendimai, palankūs pažeidėjams, sumenkina aplinkos apsaugos darbuotojų indėlį siekiant vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

5. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjos Kristinos Malaiškaitės prašymas netenkintinas.

Dėl atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribų

6. Pagal ANK 662 straipsnio 14 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, priima vieną iš šių sprendimų: palikti nutarimą nepakeistą; panaikinti nutarimą ar nutartį (nutarimus ar nutartis) ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti; panaikinti nutarimą ar nutartį (nutarimus ar nutartis) ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti institucijai, apylinkės teismui ar apygardos teismui; panaikinti nutarimą ar nutartį (nutarimus ar nutartis) ir palikti galioti kitą nutarimą ar nutartį (nutarimus ar nutartis) su pakeitimais arba be pakeitimų; panaikinti nutarimą ar nutartį (nutarimus ar nutartis) ir priimti naują nutarimą ar nutartį; pakeisti nutarimą ar nutartį.

7. Iš Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjos Kristinos Malaiškaitės prašymo dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo matyti, kad juo prašoma priimti ANK 662 straipsnio 14 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 21 d. (turėtų būti – 2020 m. sausio 20 d.) nutartį bei Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą ar nutartį. Pagal ANK 662 straipsnio 2 dalį prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl padaryto esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui ar nutarčiai priimti, nurodomas ir pareiškėjo prašymas, atitinkantis ANK 662 straipsnio 14 dalyje nustatytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įgaliojimus. ANK 662 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Sistemiškai aiškinant ANK 662 straipsnio 13 ir 2 dalis, teigtina, kad atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo pagrindai ir išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą, ir pareiškėjo prašymas – jo apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Institucijos prašymas nėra konkretus ir tikslus, neaiški prašymo apimtis, taigi iškyla bylos nagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ribų klausimas.

8. Pagrindiniai teisiniai argumentai, pagrindžiantys ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų pagrindų buvimą, prašyme yra susiję su ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 36 straipsnio 1 ir 8 punktų taikymu, skiriant S. C. nuobaudas pagal ANK 290 straipsnio 1 ir 8 dalyse nustatytus administracinius nusižengimus. Prašyme nurodomi argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų yra deklaratyvūs, nes tiesiogiai susiję su S. C. paskirtų nuobaudų tinkamumu, t. y. materialiuoju teisiniu aspektu.

9. ANK 290 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta, kad už šio administracinio nusižengimo padarymą skirtinas įspėjimas arba bauda nuo trisdešimties iki devyniasdešimties eurų, o ANK 290 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad už joje nurodyto nusižengimo padarymą skirtina bauda yra nuo aštuonių šimtų iki vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų. Taip pat ANK 290 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad už ANK 290 straipsnio 8 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės medžioti atėmimą nuo vienerių iki penkerių metų. Kokia apimtimi turėtų būti griežtinamos paskirtos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonė S. C., prašyme nenurodyta, taip pat iš prašyme nurodytų argumentų akivaizdu, kad pareiškėja siekia griežtesnių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonės S. C. už jo padarytus administracinius nusižengimus paskyrimo, taigi pakeisti paskirtas nuobaudas ir administracinio poveikio priemonę, vadinasi, priimti ne ANK 662 straipsnio 14 dalies 5 punkte, o šios dalies 6 punkte

nurodytą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, analizuodama prašyme nurodytus argumentus, sprendė, ar apylinkės ir apygardos teismai padarė esminį materialiosios teisės pažeidimą, kuris galėjo turėti įtakos neteisėtiems nutarimui bei nutarčiai priimti, ir priims sprendimą, atsižvelgdama į ANK 662 straipsnio 14 dalyje teismui suteiktus įgaliojimus, ANK 662 straipsnio 13 dalyje nustatytas administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo ribas, laikydamasi teisingo proceso principo (ANK 566 straipsnis).

10. Proceso atnaujinimas yra išskirtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo priemonė, kurios paskirtis – ištaisyti padarytas materialiosios ir (ar) proceso teisės taikymo klaidas pagal nustatytas bylos aplinkybes. Taigi administracinių nusižengimų bylų atnaujinimo procesas nėra dar vienas surinktų duomenų, nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumo tikrinimas. Esminis materialiosios teisės pažeidimas galėtų būti konstatuotas ir sprendimas dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės nepripažinimo ir dviejų sunkinančių atsakomybę aplinkybių pripažinimo priimtas tik esant pakankamai akivaizdžiam apylinkės ir apygardos teismų sprendimų neteisėtumui.

Dėl ANK 36 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės

11. Pagal ANK 36 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę už administracinio nusižengimo padarymą sunkinanti aplinkybė yra tada, kai administracinį nusižengimą padaro du ar daugiau susitarusių asmenų. Iš administracinio nusižengimo protokolo byloje, apibrėžiančio kaltinimo apimtį, apylinkės ir apygardos teismų sprendimų matyti, kad S. C. nubaustas už tai, kad, būdamas neblaivus ir neturėdamas tam medžioklės plotų vienetui išduoto medžioklės lapo, iš nelegaliai laikomo lygiavamzdžio šautuvo ir iš R. B. priklausančio automobilio sumedžiojo stirnos jauniklį ir jį gabeno minėtu automobiliu. Dviejų asmenų – S. C. ir R. B. susitarimas padaryti administracinius nusižengimus proceso metu nebuvo nustatytas, taigi prašyme dėstomi argumentai dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nustatytos ANK 36 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pripažinimo nepagrįsti. Prašyme nurodomas R. B. nubaudimas už administracinio nusižengimo padarymą (ANK 290 straipsnio 7 dalis) taip pat neturi teisinės reikšmės S. C. sunkinančios aplinkybės, įtvirtintos ANK 36 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatymui. Apylinkės ir apygardos teismai šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatė pagrįstai.

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašyme nurodyti argumentai dėl S. C. ANK 36 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sunkinančios atsakomybę aplinkybės pripažinimo laikytini nepagrįstais.

Dėl ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės

13. Atsakomybę už administracinio nusižengimo padarymą sunkinanti aplinkybė, nustatyta ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte, yra tada, kai administracinį nusižengimą padaro neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmuo ir šios aplinkybės turėjo įtakos administracinio nusižengimo padarymui.

14. Pirmosios instancijos teismas S. C. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pagal Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos skundą, pažymėjo, kad, siekiant nustatyti šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, būtina nustatyti ne tik asmens neblaivumo

faktą, bet ir tai, kad būtent neblaivumas turėjo įtakos neteisėtiems asmens veiksmams. Sunkinančios aplinkybės nustatymas analizuotas dėl dviejų S. C. inkriminuotų administracinių nusižengimų padarymo. Dėl už ANK 290 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymą skirtinos sankcijos apygardos teismas pabrėžė, kad S. C. pažeidė Medžioklės taisyklių 58.3 punktą, kuriame nustatytas draudimas medžioti neblaiviems, ir padarė ANK 290 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą, dėl šios priežasties sunkinanti aplinkybė nepripažintina. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad esant asmens neblaivumui, kaip inkriminuoto administracinio nusižengimo požymiui, papildomai į jį skiriant nuobaudą neatsižvelgiama. Dėl ANK 290 straipsnio 8 dalies teismas, išskyręs du momentus dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo – apsvaigimo faktą ir apsvaigimo įtaką administracinio nusižengimo padarymui, pažymėjo, kad išvadai, jog administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 290 straipsnio 8 dalyje, padarymui turėjo įtakos asmens apsvaigimas, trūksta objektyvių duomenų. Vien tai, kad S. C. buvo neblaivus, nereiškia, kad tai turėjo įtakos administracinio nusižengimo padarymui. Teismas analizavo ir S. C. parodymus teisiamojo posėdžio metu, darė išvadą, kad negalima objektyviai nustatyti, ar apsvaigimas yra tiesiogiai susijęs su noru medžioti, ar su noru medžioti yra susijęs siekis išbandyti šautuvą, esant kartu kitiems asmenims.

15. Akcentuotina, kad tik dviejų momentų – apsvaigimo nuo alkoholio fakto ir jo įtakos administracinio nusižengimo padarymui – nustatymas lemtų sunkinančios atsakomybę aplinkybės pripažinimą. Nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato, remiasi žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Iš prašyme nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėja siekia pakartotinio surinktų įrodymų byloje vertinimo, – tai viršytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atnaujintos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas. Apygardos teismo atliktas faktinių aplinkybių nustatymas ir logiškas bei nuoseklus ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytos sunkinančios atsakomybę aplinkybės S. C. nepripažinimo argumentavimas nesudaro pagrįstų prielaidų teigti apie akivaizdų materialiosios teisės pažeidimą, dėl kurio būtų būtina daryti priešingas apygardos teismo padarytoms išvadas.

Dėl ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

16. Apylinkės ir apygardos teismas pripažino S. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusižengimus ir nuoširdžiai gailisi dėl jų padarymo. Prašyme dėl administracinio nusižengimo bylos atnaujinimo nurodoma, kad lengvinanti atsakomybę aplinkybė pripažinta nepagrįstai.

17. ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jei kaltininkas pripažįsta esmines padarytos veikos aplinkybes, o nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į padarytą veiką. Sprendžiant dėl šios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išsprendimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. S. C. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis atsiskleidžia iš 2019 m. spalio 1 d. administracinio nusižengimo protokolo, 2019 m. spalio 1 d. jo pateikto paaiškinimo apie įvykį, taip pat iš duotų parodymų bylą nagrinėjant teisme, taigi prašyme atnaujinti bylą nepagrįstai teigiama, kad jis prisipažino dėl administracinių nusižengimų padarymo tik teisme. S. C. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pagrįstai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, nuoširdų gailėjimąsi patvirtina

ir tai, kad jis atlygino savo veika padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus apylinkės ir apygardos teismų sprendimus. Paskirtos nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės dydis yra ne teisės taikymo dalykas. Patikrinus apylinkės ir apygardos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, spręstina, kad administracinės nuobaudos už administracinių nusižengimų padarymą paskirtos pagal ANK 290 straipsnio 1 dalyje ir 8 dalyje nurodytas sankcijų ribas, taip pat atsižvelgus į ANK 34 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, prašyme nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo spręsti apie galimą apylinkės ir apygardos teismų sprendimų keitimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį nepakeistus.


Olegas Fedosiukas

Artūras Ridikas

_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e63b80e0154811ebb0038a8cd8ff585f

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127-689/2020


Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1;

1.1.4.4.4; 1.1.4.4.5; 1.1.9.3; 2.1.4.11.3.1;

2.1.4.11.4; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.2.2.2.10; 2.2.2.3.2; 1.1.1.5.3

(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistosios D. G. gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,

nuteistajam G. A. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,

nuteistajam K. G. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

nuteistųjų A. Š. ir S. S. gynėjui advokatui Aleksandrui Jokūbauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus, nuteistojo G. A. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Jovito Elzbergo, nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

D. G. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 500 MGL dydžio (18 830 Eur) bauda, BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 1 dalį 500 MGL dydžio (18 830 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta 550 MGL dydžio (20 713 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 681 straipsnio 1, 3 dalimis, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas, trejiems metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

G. A. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 681 straipsnio 1, 3 dalimis, G. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktam ar paskirtam į bet kurias vadovo pareigas visose gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas, trejiems metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. G. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL dydžio (11 298 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 681 straipsnio 1, 3 dalimis, K. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktam ar paskirtam į bet kurias vadovo pareigas visose gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas, dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. Š. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 170 MGL dydžio (6402,20 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. S. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo G. A., nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Jovito Elzbergo apeliaciniai skundai atmesti.

Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalis dėl D. G. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: D. G. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinta, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis dėl D. G. paskirtų bausmių subendrinimo; Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalis dėl D. G. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį pakeista: iš rezoliucinės nuosprendžio dalies pašalinta nuoroda į BK 24 straipsnio 5 dalį, iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinta aplinkybė, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A., pašalinta aplinkybė, kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko

palenktas D. G. Už nusikaltimo, nurodyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą D. G. paskirta 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, D. G., (duomenys neskelbtini) ligoninės (toliau – ir Ligoninė) direktorius G. A., Ligoninės direktoriaus pavaduotojas (duomenys neskelbtini) K. G., laikinai einantis Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas A. Š. ir (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja S. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 20 d. padarė nusikalstamą veiką, t. y. D. G. padėjo valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims – laikinai einančiam Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas A. Š. bei Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytojai S. S. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudoti priešingai tarnybos interesams, o G. A., K. G., A. Š. ir S. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudojo priešingai tarnybos interesams, dėl to Ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1. 2015 m. gruodžio 19 d. 12.20 val. Kaune, Savanorių pr. 447A, D. G., padariusi eismo įvykį (susidūrusi su kitu automobiliu „Mitsubishi Outlander“) vairuodama automobilį „Nissan Qashqai“ būdama neblaivi (1,66 prom. girtumas), 13.33 val. paskambino G. A. ir paprašė nuslėpti jos girtumą, tokiu būdu padėti jai išvengti administracinės ir drausminės atsakomybės. G. A. pokalbiais telefonu, prasidėjusiais 2015 m. gruodžio 19 d. 13.43 val., 15.23 val., 15.45 val., susitarė su Ligoninės direktoriaus pavaduotoju (duomenys neskelbtini) K. G., kontroliuojančiu (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, daryti nusikalstamą veiką duodant neteisėtus nurodymus A. Š. nuslėpti D. G. girtumą. K. G., vykdydamas šį susitarimą, būdamas tiesioginis A. Š. vadovas, 2015 m. gruodžio 19 d. 13.46 val. telefonu davė netiesioginius neteisėtus nurodymus veikti taip, kad neblaivios (duomenys neskelbtini) direktorės D. G., patekusios į eismo įvykį ir atvykstančios į Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog kraujyje alkoholio nerasta. D. G. 13.45 val. ir 15.39 val. telefonu gavo nurodymus iš G. A. vykti į Ligoninę ir susitikti su A. Š. Vykdydamas G. A. ir K. G. nurodymus, A. Š. organizavo D. G. kraujo paėmimą alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, apie 16.00 val. skyriuje susitiko su D. G. ir nurodė jam tarnybiškai pavaldžiai slaugytojai S. S. paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti. D. G. prašymu padėti jai išvengti atsakomybės bei G. A. ir K. G. netiesioginiu nurodymu A. Š. D. G. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje ir Medicininės apžiūros

neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte (forma Nr. 155-1/a) pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val. iš D. G. paimtas kraujo mėginys. A. Š. susitarė su S. S. bendrai veikti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, o su D. G. – padėti jiems piktnaudžiauti bei nurodė D. G. 2015 m. gruodžio 20 d. ryte atvykti į Ligoninės Priėmimo skyrių, kad praėjus ilgesniam laiko tarpui nuo apsvaigimo vartojant alkoholį momento būtų paimtas dar vienas jos kraujo mėginys, o S. S. neteisėtai nurodė 2015 m. gruodžio 20 d. ryte paimti iš D. G. kraujo mėginį, tačiau Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus registruose nepažymėti apie D. G. atvykimą ir medicininiuose dokumentuose, kuriuose pažymėta, kad kraujas iš D. G. paimtas vieną kartą 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val., nenurodyti, kad iš D. G. 2015 m. gruodžio 20 d. buvo dar kartą paimtas kraujas, bei sukeisti 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val. iš D. G. paimtą kraujo mėginį, kuriame buvo 1,01 prom. alkoholio, su 2015 m. gruodžio 20 d. paimtinu kraujo mėginiu, kuriame, D. G. išsiblaivius, nebūtų alkoholio. D. G. 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.00 val. atvyko į Ligoninę ir leido slaugytojai S. S. iš jos paimti kraujo mėginį. S. S., veikdama bendra tyčia su bendrininkais, 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.20 val. paėmė iš jos kraujo mėginį, kuriame nebuvo alkoholio, apie tai nepažymėjo jokiuose medicininiuose dokumentuose bei sukeitė jį su D. G. kraujo mėginiu, paimtu 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val., kuriame buvo 1,01 prom. alkoholio, ir pastarąjį išmetė į šiukšlių konteinerį, esantį namo (duomenys neskelbtini) kieme, siekdama bendrų tikslų su G. A., K. G., A. Š. ir D. G., kad nebūtų nustatytas D. G. neblaivumas ir ji nebūtų patraukta administracinėn ir drausminėn atsakomybėn. Tokiais veiksmais D. G. padėjo A. Š. ir S. S. pažeisti, o G. A., K. G., A. Š. ir S. S. pažeidė: Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 1.1 punktą, įpareigojantį profesines pareigas atliekantį gydytoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, įgyvendinamųjų teisės aktų, reglamentuojančių pacientų teises, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų vidaus (lokalių) tvarkomųjų dokumentų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) patvirtintų profesinių standartų (medicinos normų), Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso nuostatų, taikyti SAM nustatyta tvarka pripažintas diagnostikos ir gydymo metodikas ir technologijas, bei 1.4 punktą, nurodantį sąžiningai ir atidžiai tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat Ligoninės įstatų, patvirtintų visuotinio dalininkų susirinkimo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 1, 2 punktą, nurodantį Ligoninės veikloje vadovautis Konstitucija, Sveikatos priežiūros įstaigų, Sveikatos sistemos įstatymu, Viešųjų įstaigų, Sveikatos draudimo, Valstybinio socialinio draudimo ir kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais ir teisės aktais bei šiais įstatais.

1.2. Be to, G. A. pažeidė: Ligoninės direktoriaus pareiginės instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. V-78, 5.13 punktą, nustatantį reikalavimą duoti teisėtus nurodymus, privalomus visiems ligoninės darbuotojams, ir 5.24 punktą, įpareigojantį savo darbe vadovautis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, dalininkų sprendimais, įstaigos įstatais ir pareigine instrukcija.

1.3. Be to, K. G. pažeidė: Ligoninės direktoriaus pavaduotojo (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1V-177, 1.8 punktą, nurodantį savo darbe vadovautis Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nutarimais, SAM įsakymais bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatinimo veiklos planavimą, organizavimą ir vykdymą, sveikatos priežiūros įstaigų administravimą ir finansavimą, darbo santykių organizavimą, Ligoninės struktūra ir darbo organizavimo tvarka, medicinos statistikos pagrindais, medicininių dokumentų pildymo reikalavimais, Ligoninės direktoriaus įsakymais, Gydymo tarybos ir Slaugos tarybos nutarimais, darbo teisės pagrindais, Ligoninės įstatais, Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, Ligoninės kokybės vadybos dokumentais, darbo grafikų ir darbo apskaitos žiniaraščių sudarymo tvarka, kitais tvarkomaisiais bei organizaciniais Ligoninės dokumentais, medicinos etikos ir

deontologijos principais, šiais pareiginiais nuostatais, 2.3 ir 2.8 punktus, įpareigojančius laikytis ir įstatymų, norminių teisės aktų, Ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kt. reikalavimų bei kontroliuoti pavaldžių darbuotojų pagal kuruojamas sritis darbo drausmę, darbo kokybę, 2.26 punktą, nurodantį laikytis profesinės etikos principų.

1.4. Be to, D. G. A. Š. padėjo pažeisti, o A. Š. pažeidė: Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, 6 punktą, nurodantį teisingai užpildyti Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti aktą (patvirtintą formą Nr. 155-1/a); Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. IV-108, 4 punktą, įpareigojantį vadovautis Konstitucija, įstatymais ir kitais norminiais aktais, SAM įsakymais, (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą reglamentuojančiomis higienos ir medicinos normomis, Ligoninės įstatais bei Ligoninės direktoriaus įsakymais, tvarkomaisiais, organizaciniais ir informaciniais įstaigos dokumentais, taip pat kitais Ligoninės administracijos teisėtais raštiškais ir žodiniais nurodymais bei šiais pareiginiais nuostatais, šių nuostatų 13.1, 13.2, 13.3 punktais, nurodančiais vykdyti Lietuvos Respublikos asmens sveikatos priežiūrą ir pacientų teisių apsaugą reguliuojančių teisės aktų bei ligoninės vidaus norminių dokumentų reikalavimus, tiesiogiai vadovauti skyriaus personalui ir atsakyti už skyriaus personalo darbo drausmę, darbo kokybę, sanitarinį ir priešepideminį skyriaus režimą, vidaus taisyklių laikymąsi, duoti privalomus vykdyti nurodymus visam vadovaujamam skyriaus personalui ir kontroliuoti jų vykdymą.

1.5. Be to, D. G. S. S. padėjo pažeisti, o S. S. pažeidė: Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. IV-185, 3 punktą, nurodantį savo darbe vadovautis Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais ir kitais teisės aktais, Lietuvos medicinos normomis MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, MN 142:2007 „Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą reglamentuojančiomis higienos ir medicinos normomis (aktualios redakcijos), ligoninės įstatais, direktoriaus įsakymais, tvarkomaisiais, organizaciniais ir informaciniais įstaigos dokumentais, taip pat kitais ligoninės administracijos teisėtais raštiškais ir žodiniais nurodymais bei šiais pareiginiais nuostatais, 12.7 ir 12.41 punktus, nurodančius vykdyti (duomenys neskelbtini) skyriaus slaugos personalo darbuotojų darbo drausmės, pareiginių nuostatų, kitų ligoninės vidaus norminių dokumentų reikalavimus ir laikytis medicinos etikos ir deontologijos normų; Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591, 8 ir 10.1 punktus, nurodančius bendrosios praktikos slaugytojui vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, šia medicinos norma, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis bei savo pareiginėmis instrukcijomis ir verčiantis slaugos praktika laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

1.6. Taip D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. suvokiant savo veiksmų neteisėtumą ir numatant neišvengiamą žalos dėl jų pavojingų veiksmų atsiradimą, D. G. padėjo valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims A. Š. ir S. S. nusikalstamais veiksmais padaryti, o G. A., K. G., A. Š. ir S. S. padarė didelę neturtinę žalą (duomenys neskelbtini) ligoninei, nes:

– G. A., K. G. ir A. Š. pažeidė esminius savo, kaip gydytojų ir gydymo įstaigos vadovų, veiklos nuostatus, viešojo administravimo pagrindinį principą nepiktnaudžiauti valdžia, o S. S. – esminius savo, kaip bendrosios praktikos slaugytojos, veiklos nuostatus ir viešojo administravimo pagrindinį principą nepiktnaudžiauti valdžia;

– dėl G. A., K. G., A. Š. neteisėtų nurodymų ir tiesioginės įtakos laikinai einantis Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas A. Š. ir Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja S. S. atliko neteisėtus veiksmus;

– G. A., K. G., A. Š. ir S. S. sudarė galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri vėliau būtų panaudota ginčijant administracinę atsakomybę;

– G. A., K. G., A. Š. ir S. S. sudarė galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą dėl alkoholio kiekio kraujyje, kuri vėliau būtų panaudota (duomenys neskelbtini) ministerijoje sprendžiant D. G. drausminės atsakomybės klausimą, sudarant D. G. galimybę išvengti drausminės atsakomybės;

– dėl D. G. neblaivumo ir su šiuo įvykiu tiesiogiai susijusių G. A., K. G., A. Š. ir S. S. neteisėtų veiksmų bei su įvykiu susijusių aplinkybių aprašymo viešosios informacijos priemonėse visuomenėje kilo pagrįsta abejonė dėl viešojo administravimo subjektų vadovų nebaudžiamumo, nuolatinio įstatymų nesilaikymo ir teisės viršenybės principo ignoravimo, egzistuojančių glaudžių korupcinių ryšių, dėl to visuomenėje kilo didelis rezonansas ir buvo diskredituotas Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios Ligoninės ir jų pačių, kaip valstybės tarnautojams prilygintų asmenų, vardas, G. A., K. G., A. Š. ir S. S. sumenkino Ligoninės autoritetą, prestižą ir pasitikėjimą.

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. G. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistoji D. G. ir jos gynėjas advokatas S. Liutkevičius prašo: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl D. G. ir bylą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (įsiteisėjus teismo sprendimui dėl tų pačių veikų) arba BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių); 2) arba pakeisti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl D. G. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudos dydį sumažinti, paskiriant ne didesnę kaip S. S. paskirtą 3766 Eur (100 MGL dydžio) baudą, nustatant ją sumokėti per dvidešimt keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnį, 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, 230 straipsnį, su bausme, jos paskirtimi ir bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais susijusias BK bendrosios dalies normas, taip pat neteisėtai, pažeisdami BK 67 ir 681

straipsnių nuostatas, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą. Teismai padarė ir esminius BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 20, 162 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo ir nesivadovavo teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią kiekvienas teismo nuosprendis turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui ar baudžiamajam įsakymui priimti.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nuteisė D. G. už dvi nusikalstamas veikas – piktnaudžiavimą tarnyba pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su G. J. F.) ir pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su gydymo įstaigos vadovu ir gydytojais). Abiem atvejais teismas pripažino ją kaip specialiojo subjekto požymius atitinkantį asmenį (BK 230 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas D. G. dėl pirmosios veikos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino, o nuteisimą už antrosios veikos padarymą – piktnaudžiavimą tarnyba su gydymo įstaigos vadovu ir gydytojais – paliko galioti, iš apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinęs nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį, o iš aprašomosios dalies – aplinkybes, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A. ir kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko palenktas D. G. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs paliktą galioti apkaltinamojo nuosprendžio dalį, nepasisakė dėl D. G. teisinio statuso vertinant santykį su G. A. Remiantis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucine dalimi, laikytina, kad D. G., kaip bendruosius subjekto (bet ne specialiojo subjekto) požymius atitinkantis asmuo, yra nuteista už padėjimą nuteistiesiems A. Š. ir S. S. padaryti nusikaltimą, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju teismas nepasisakė, bet galima manyti, kad, kvalifikuodamas D. G. veiką, vadovavosi BK nuostatomis ir teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad jeigu pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnio sudėtį (šiuo atveju BK 228 straipsnį) vykdytojui, be bendrųjų subjekto požymių, būtini ir specialieji subjekto požymiai, kiti bendrininkai, neturintys tokių specialiųjų požymių, gali būti pripažįstami organizatoriais, kurstytojais, padėjėjais, bet ne nusikalstamos veikos vykdytojais. Be to, pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2011).

3.3. Apie tai, kad D. G. 2015 m. gruodžio 19 d. po eismo įvykio veikė kaip eilinis fizinis asmuo, atitinkantis bendruosius subjekto požymius, nustatytus BK 13 straipsnyje, o ne kaip specialusis subjektas, atitinkantis BK 230 straipsnio reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, išteisindamas D. G. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos, susijusios su G. J. F. Pasisakydamas dėl šios kaltinimo dalies teismas nurodė, kad D. G., atlikdama kaltinime nurodytus veiksmus, nesinaudojo jokiais įgaliojimais, kuriuos jai suteikė teisės aktai kaip (duomenys neskelbtini) direktorei, tuo tarpu, analizuodamas nusikalstamą veiką, susijusią su gydymo įstaigos administracijos vadovu bei gydytojais, iš kaltinimo pašalinęs BK 24 straipsnio 5 dalį (vertinant santykį su G. A.), nepasisakė dėl jos, kaip nusikalstamos veikos subjekto, ypatumų, taip palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuorodas, kad D. G. veikų padarymo metu buvo valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) traipsnio 1 dalį (veika, susijusi su G. J. F.), konstatuodamas, kad šiuo atveju ji nesinaudojo valstybės tarnyboje jai suteiktais įgaliojimais, apeliacinės instancijos teismas analogiškai turėjo pasisakyti ir dėl antros veikos, nes iš bendro nuosprendžio konteksto akivaizdu, kad ir vertinant santykį su G. A., A. Š. bei S. S. ji nesinaudojo jokiais įgaliojimais, kuriuos jai suteikė teisės aktai kaip

(duomenys neskelbtini) direktorei. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas D. G. veiksmus, nebuvo nuoseklus. Byloje nustatyta, kad G. A. telefonu į ją kreipiasi „D.“, tai rodo, kad juos, analogiškai kaip su G. J. F., sieja ilgametė pažintis, be to, medicininiuose dokumentuose, apibūdinant D. G. būseną, nebuvo nurodytos jos einamos pareigos, juose pažymėta, kad ji buvo susijaudinusi, nė vienas ligoninės darbuotojas jos neatpažino kaip (duomenys neskelbtini) direktorės, apie D. G. einamas pareigas jie sužinojo iš žiniasklaidos priemonių. Be to, svarbu ir tai, kad D. G., bylą nagrinėjant teismuose, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji negali būti atsakinga už kitų asmenų veiksmus, jei šie savaip suprato jos teisėtą prašymą, susijusį su alkoholio koncentracijos kraujyje patikra, ir savo iniciatyva ėmėsi veiksmų, kurių daryti ji neprašė ir apie tokius veiksmus jai nebuvo žinoma. BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Be to, bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Pažodžiui vertinant BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjui priskiriamų nusikalstamų veikų aprašymą, D. G. veiksmai, vertinant santykį su A. Š. ir S. S., nė vieno jų neatitiko. Skambindama ligoninės vadovui bei pirmą kartą vykdama į gydymo įstaigą, ji siekė įstatymais ar kitais teisės aktais neuždraustos paslaugos gavimo – alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo. Pakartotiniu tyrimu ji siekė išsiaiškinti alkoholio koncentracijos lygį kraujyje ir ar dėl to galės vykti į darbą. Atvykti kitą dieną pakartotinai priduoti kraujo mėginio savo iniciatyva jai pasiūlė gydytojas A. Š.; D. G. nebuvo žinoma apie jos kraujo mėginių sukeitimą. Šias aplinkybes patvirtino ir pats A. Š. Taigi D. G. tyčia neapėmė A. Š. ir S. S. tyčinių ar per neapdairumą atliktų veiksmų, šiems sukeičiant kraujo mėginius. Šiuo aspektu D. G. veiksmai nebuvo analizuoti. Pirmosios instancijos teismas padarė faktiniams bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, kad D. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti ir kaip padėjėjos, nes A. Š. ir S. S. savo nusikalstamų veiksmų nebūtų galėję atlikti be D. G. pagalbos duodant kraujo mėginius. Tokia išvada tėra prielaida, ja grįsti teismo sprendimus yra draudžiama (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Akivaizdu, kad teismai netinkamai taikė BK 24 straipsnio 6 dalies ir 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, D. G. neturėjo būti teisiama už vykdytojų veiksmus, kurių neapėmė jos kaip padėjėjos tyčia. Nesant padėjėjo veikai būtinų subjektyviųjų požymių, D. G. veiksmuose nėra BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad D. G. už BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (susijusią su gydymo įstaigos vadovu ir gydytojais) paskirta bausmė – bauda yra aiškiai per griežta ir nėra pagrindo jai skirti bausmę, griežtesnę nei kitiems bendravykdžiams, orientavosi į nuteistajam G. A. paskirtą baudos dydį – 13 181 Eur. Teismas, tokiu principu sumažindamas D. G. paskirtos baudos dydį, neatsižvelgė į savo paties argumentus, išsakytus iš kaltinimo eliminuojant aplinkybę, kad D. G. kurstė G. A. piktnaudžiauti tarnyba, kartu palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuostatas, kad ji savo veiksmais padėjo nuteistiesiems A. Š. ir S. S. padaryti nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Nuteistiesiems A. Š. ir S. S. pirmosios instancijos teismas atitinkamai paskyrė 6402,20 Eur ir 3766 Eur dydžio baudas, o baudžiamojo poveikio priemonės – viešųjų teisių atėmimo – netaikė. Šį sprendimą jiems paliko galioti ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, mažindamas D. G. paskirtos baudos dydį, pažeidė pagrindinį teismų praktikos suformuotą bendrininkams skiriamų bausmių principą, pagal kurį, nusikalstamos veikos padėjėjams skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į bausmės dydžius, skiriamus vykdytojams, paprastai jų neviršydamas. Mažindamas bausmės (baudos) dydį D. G., teismas turėjo atsižvelgti į nuteistiesiems A. Š. ir S. S. skirtų baudų dydžius, orientuodamasis į mažiausią dydį, skirtą S. S. Atsižvelgiant į D. G. šeiminę padėtį (viena išlaiko tris dukteris) ir stabilių pajamų neturėjimą, laikotarpis, per kurį ji turėtų sumokėti paskirtą baudą, turi būti pratęstas iki dvidešimt keturių mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju teismai neturėjo teisės skirti baudžiamojo

poveikio priemonės – viešųjų teisių atėmimo, nes darydama nusikalstamą veiką D. G. nesinaudojo jai suteiktais įgaliojimais valstybės tarnyboje, tuo tarpu BK 681 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis. Taip pirmosios instancijos teismas, D. G. skirdamas bausmę bei baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą, ir apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas paskirtos baudos dydį bei pasisakydamas dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir 681 straipsnio 2 dalies nuostatų bei neteisėtai pritaikė BK 67 ir 681

straipsniuose nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą. Be to, pirmosios instancijos teismas tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyse, skirdamas D. G. baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą, nurodė neteisingą pagrindą – BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris nustato teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, nors viešųjų teisių atėmimą nustato šio straipsnio 2 dalies 2 punktas. Apeliacinės instancijos teismas šios neatitikties neaptarė.

3.5. Už savo padarytas veikas D. G. buvo nubausta administracine ir drausmine tvarka. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką (non bis in idem) principas (kasaciniame skunde pateikiama šiuo klausimu suformuota teismų praktika kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-183-648/2017). Pasisakydamas dėl non bis in idem pricipo taikymo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytų nusikalstamų veikų padarinių sunkumą, padarytą didelę neturtinę žalą juridiniams asmenims, o ne tik trukdymą valdymo tvarkai klastojant administracinio teisės pažeidimo bylos įkalčius, įvertinęs kaltinamųjų eitas pareigas valstybės tarnybos sistemoje, jų atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teisenas pradėjus nepagrįstai, sprendė, kad kaltinamiesiems už atliktus veiksmus turi kilti baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais, pabrėžtinai akcentuodamas kaltinamųjų eitas pareigas valstybės tarnybos sistemoje. Tačiau pagal teismų praktiką taikyti baudžiamąją atsakomybę, kai jau buvo pritaikyta administracinė atsakomybė, galima tik tuo atveju, jei administracinė teisena buvo pasirinkta dėl klaidos ar nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju abu teismai pripažino, kad kaltinamiesiems buvo pradėti ir pabaigti administracinio teisės pažeidimo teisenos procesai. Iš byloje (10 tome) esančių D. G. (ir kitų nuteistųjų) administracinių teisės pažeidimų bylų dokumentų matyti, kad jose buvo nagrinėjamos tos pačios aplinkybės ir tie patys poelgiai, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, kviečiami tie patys liudytojai ir remiamasi šios baudžiamosios bylos dokumentais, kurių kopijos buvo perduotos administracinio nusižengimo bylas nagrinėjusiam teismui. Kadangi minėtas teismas turėjo galimybę visapusiškai įvertinti aplinkybes, svarbias tiek administraciniam, tiek baudžiamajam procesams, jam buvo žinomos pažeidėjų einamos pareigos, klaidos galimybė atmestina. Taigi byloje nagrinėtu atveju ankstesnė administracinė teisena atitiko įstatymų reikalavimus ir negali būti traktuojama kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo.

3.6. Sankcijos – tiek drausminės, tiek administracinės, kurios gali būti pritaikytos valstybės tarnautojui, padariusiam nagrinėjamus administracinius teisės pažeidimus, D. G. jau pritaikytos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 6 punktu, D. G. nuo atleidimo iš pareigų dienos – 2016 m. kovo 22 d. – neteko teisės trejus metus eiti valstybės tarnautojo pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalį D. G. buvo skirta administracinė nuobauda – 1300 Eur bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones trejiems metams šešiems mėnesiams. Kad administracinio teisės pažeidimo byla

pagal ATPK 1872 straipsnį buvo nutraukta, pasibaigus šio kodekso 35 straipsnyje nustatytiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams, yra ne D. G. kaltė, o valstybinių institucijų, kurios nesugebėjo laiku kreiptis į teismą. Be to, nagrinėjamu atveju ikiteisminiame tyrime Nr. 02-7-00014-15 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras 2016 m. spalio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį įvertino ikiteisminio tyrimo duomenis ir padarytos veikos pavojingumą, nurodydamas, kad D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veiksmai, kuriais, pažeidžiant nustatytą tvarką, buvo pakeisti Kelių eismo taisykles pažeidusios D. G. kraujo tyrimo mėginiai, siekiant nuslėpti D. G. neblaivumą administracinio teisės pažeidimo byloje, atitinka ATPK 1872 straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo – įkalčių arba įrodymų naikinimo bei jų slėpimo arba kitokios apgavystės padarymo administracinio teisės pažeidimo byloje – sudėties požymius. Šis nutarimas yra galiojantis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašaus pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą patį teisės pažeidimą, turi būti vertinamos konkrečios veikos, dėl kurių vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-54-303/2017).

3.7. Teismas, spręsdamas, kad padaryti veiksmai D. G. (ir kitiems nuteistiesiems) užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę, vadovavosi tik vertinamuoju kriterijumi, paremtu vidiniu supratimu ir įsitikinimu, neatsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio). Kasacinės instancijos teismas nepritaria tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-324/2013). Nagrinėjamoje byloje didelę įtaką teisėjų vidiniam įsitikinimui susiformuoti neabejotinai turėjo perdėtas žiniasklaidos dėmesys visai bylos eigai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje chronologine tvarka išvardijo visus tinklalapiuose publikuotus straipsnius apie D. G. padarytą eismo įvykį, įtariant, kad eismo įvykio metu ji buvo neblaivi. Šios instancijos teismas daug dėmesio skyrė publikacijoms, susijusioms su policijos veikla, tačiau padarė išvadą, kad nėra jokių duomenų, jog dėl kilusio rezonanso visuomenėje būtų pakirstas pasitikėjimas policija kaip institucija, pareigūnais ar būtų kilę kokių nors kitų esminių žalingų padarinių Policijos departamentui, todėl šiuo pagrindu aplinkybę, kad dėl bendrų kaltinamųjų veiksmų didelę žalą patyrė ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytą. Priešingai buvo pasielgta dėl publikacijų, susijusių su sveikatos apsaugos sistema, – teismas dėl jų plačiau nepasisakė, sprendimo nemotyvavo, todėl deklaratyvus nurodymas, kad dėl kaltinamųjų veiksmų buvo diskredituotas Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios gydymo įstaigos ir jų pačių, kaip valstybės tarnautojams prilygintų asmenų, vardas, ligoninės autoritetas, prestižas ir pasitikėjimas, dėl to ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą, nėra pakankamas konstatuoti, kad valstybės interesams (šiuo atveju sveikatos apsaugos sistemos įstaigai) buvo padaryta didelė neturtinė žala ir kad nuteistųjų veiksmais padarytos žalos valstybės interesams dydis pagrindžia būtinybę jiems taikyti baudžiamąją, bet ne drausminę (kartu ir administracinę) atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai pritarė šiai išvadai ir plačiau nevertino aplinkybių, dėl ko ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą. Pagal teismų praktiką, didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014). Be to, neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujama tarnyba dar ir

dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-31/2010, 2K-302/2011). Nagrinėjamu atveju nuteistieji A. Š. ir S. S., su kuriais kaip padėjėja yra siejama D. G., padarė administracinius nusižengimus, už kuriuos teismų sprendimais jiems pritaikytos administracinės bausmės.

3.8. Kaip ne kartą yra konstatavęs kasacinės instancijos teismas, rezonanso visuomenėje sukėlimas nebūtinai reiškia institucijos prestižo pažeminimą ir asmens veiksmų nusikalstamo pobūdžio suvokimą. Būtina nagrinėti, kas tą rezonansą anonsavo ir dėl kokių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-976/2019). Iš byloje esančių publikacijų akivaizdu, kad pačios ikiteisminio tyrimo institucijos, galimai pažeisdamos BPK 177 straipsnyje nustatytus ikiteisminio tyrimo duomenų skelbtinumo reikalavimus ir taip siekdamos savo institucijų aukštesnių veiklos vertinimo reitingų, nutekino ikiteisminio tyrimo duomenis žiniasklaidos priemonėms, dirbtinai sukeldamos visuomenės susidomėjimą tiriamos bylos aplinkybėmis. Visuomenės susidomėjimą kėlė ne sveikatos apsaugos sistemos ar ligoninės veikla, bet publikacijose aprašomų valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų einamos pareigos, neatsižvelgiant ir publikacijose neužsimenant apie tai, kad D. G. aprašomų įvykių metu veikė kaip paprastas fizinis asmuo, nesinaudodama valstybė tarnautojo įgaliojimais. Šiais aspektais bylos duomenų, turinčių reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, teismai neanalizavo ir nepateikė motyvuotų išvadų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose bei 331 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios D. G. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde, tai laikytina esminiais BPK pažeidimais, nes jie sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, ikiteisminis tyrimas dėl D. G. negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, t. y esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (šiuo metu BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2017 m. lapkričio 28 d. įstatymo redakcija).

3.9. Teismai rėmėsi duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 162 straipsnio ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-383 patvirtintas Rekomendacijas dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese (toliau – Rekomendacijos). BPK 162 straipsnyje nustatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame kodekse nurodytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Kriminalinės žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 2 d. redakcija) 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras. Rekomendacijų III skyriaus 16 punkte nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija, panaudota vienoje baudžiamojoje byloje, gali būti panaudojama kitoje baudžiamojoje byloje aukštesniojo prokuroro nutarimu, priimtu vadovaujantis BPK 162 straipsniu, esant Rekomendacijų III skyriuje nustatytiems pagrindams ir sąlygoms. Rekomendacijose taip pat įtvirtinta nuostata, kad kriminalinės žvalgybos informacija, panaudota vienoje byloje, gali būti panaudojama kitoje byloje. Nei BPK 162 straipsnyje, nei minėtose Rekomendacijose nieko nepasisakoma apie informacijos panaudojimą tiesiogiai iš kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos kitoje baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad jei nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atlikto kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindu, aukštesnysis prokuroras, priimdamas 2017 m. vasario 3 d. nutarimą ir į jį įrašydamas sakinį: „Ši BPK nuostata taikytina ir

siekiant panaudoti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją kitame ikiteisminiame tyrime“, pažeidė tiek BPK 162 straipsnį, tiek Rekomendacijų III skyriaus 16 punktą, nes šią normą taikė per plačiai. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios apeliacinio skundo dalies, išanalizavo Kriminalinės žvalgybos įstatymo normas, Rekomendacijas ir teismų praktiką šioje srityje, tačiau nepasisakė, kaip jis vertina skunde aprašytą galimą BPK 162 straipsnio pažeidimą. Be to, buvo keliamas atlikto kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo faktinio pagrindo klausimas, tačiau abu teismai netenkino gynybos prašymų išreikalauti iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) pirminius dokumentus, kurių pagrindu buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje Nr. KŽTB-015-2-2015. Teismai nepatikrino bylos duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, leistinumo, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu pirmosios instancijos teismas, vertino duomenis, gautus taikant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, ir, remdamasis šia informacija ir kitais bylos įrodymais (daugiausia liudytojų bei kitų nuteistųjų parodymais), panaikino D. G. kaltinimus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei kitame epizode nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį. Tačiau, nepaisant kriminalinės žvalgybos veiksmais gautų D. G. palankių duomenų, nuosprendyje negali likti neatsakytų klausimų, susijusių su BPK 162 straipsnio normų taikymo teisėtumu.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo G. A. gynėjas advokatas M. Barkauskas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą G. A. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismai, kvalifikuodami G. A. veiksmus kaip nusikalstamus, nesant nustatytų visų piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, nes padarė klaidų dėl įrodymų turinio, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų, taip pat pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą imperatyvą nutraukti bylą.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad nuteistieji A. Š. ir S. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti teisėtai, nepažeidžiant jų teisės į gynybą. Nebuvo atsakyta į G. A. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teismas nenagrinėjo ikiteisminio tyrimo veiksmų su A. Š. ir S. S. teisėtumo klausimo. Vykdant pastarųjų apklausas buvo pažeistas draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save (kasaciniame skunde šiuo klausimu pateikiama teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011, 2K-348-303/2015). Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu A. Š. ir S. S. buvo apklausti kaip liudytojai du kartus, po to jiems buvo pateikti pranešimai apie įtarimą, o vėliau nuteisti. Iš apklausų protokolų turinio matyti, kad A. Š. ir S. S. buvo apklausiami apie savo pačių atliktus konkrečius veiksmus 2015 m. gruodžio 19–20 dienomis, jie parodymus davė ne kaip neutralūs su ikiteisminiu tyrimu niekaip nesusiję asmenys, nes jau ir pirminėje stadijoje buvo aišku, kad atliekamo tyrimo objektas yra aktyviais veiksmais jų atliktas D. G. kraujo mėginio paėmimas, jo tyrimas ir būsimas rezultatas. Taigi A. Š. ir S. S. faktiškai buvo apklausiami kaip įtariamieji, nors tokioje situacijoje jų kaip liudytojų apklausos turėjo būti nutrauktos ir surašyti pranešimai apie įtarimus, taip užtikrinant jų teisę į gynybą, tačiau to nebuvo padaryta. Šių apklausų metu liudytojai A. Š. ir S. S. nesuvokė savo teisės atsisakyti apkalbėti save ar apskritai būti apklausiami. Todėl, verčiamas atsakyti į užduodamus klausimus, liudytojas A. Š. ir nurodė neva kaip savo žinomas aplinkybes apie spėjamą suvokimą dėl patirto netiesioginio spaudimo iš ligoninės vadovybės. Kad A. Š. ir S. S. jau 2015 m. gruodžio 21 d. buvo vertinami kaip įtariamieji, galima spręsti ir iš tą pačią dieną atliktos jųdviejų

akistatos bei S. S. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotų aplinkybių. Kadangi A. Š. ir S. S. kaip liudytojai buvo apklausti iš esmės pažeidžiant BPK normas, tokiomis aplinkybėmis teismai negalėjo duotų parodymų pripažinti įrodymais byloje ir jais grįsti nuosprendžių.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl kito apeliaciniame skunde nurodyto pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo. 2017 m. lapkričio 21 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė balsu perskaityti A. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant kaip liudytoją, kad būtų pašalinti byloje esantys prieštaravimai. BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. ikiteisminio tyrimo metu jokiu statusu niekada nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ši baudžiamoji byla niekada anksčiau nebuvo nagrinėjama teisme. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo balsu perskaityti A. Š. parodymų, juo labiau turint tikslą pašalinti prieštaravimus, nes toks pagrindas nenurodytas nė viename iš BPK 276 straipsnio 1 dalies punktų. Be to, teismas nuosprendyje nurodė jau kitą teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo balsu perskaityti minėti parodymai, – BPK 276 straipsnio 4 dalį. Tai reiškia, kad nuosprendyje buvo nurodyta aplinkybė, objektyviai neatitinkanti teisiamajame posėdyje buvusių įvykių. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų skelbimo teisiamajame posėdyje ir naudojimo vėliau procese vertintini kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl jo buvo iš esmės suvaržytos A. Š. kaip kaltinamojo teises, taip pat buvo pažeista G. A. ir kitų kaltinamųjų teisė į objektyvų bylos išnagrinėjimą, juolab kad tuo metu, kai A. Š. davė teismo paskelbtus parodymus, jo apklausoje nei G. A., nei jo gynėjas nedalyvavo ir teisės užduoti klausimus neturėjo. Jeigu A. Š. būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, klausimo dėl tokio pažeidimo nebūtų pagrindo kelti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo jokio pagrindo balsu perskaityti nuteistųjų A. Š. ir S. S. parodymus, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu apklausiami kaip liudytojai, juo labiau faktinio ir teisinio pagrindo šiais parodymais remtis nuosprendžiuose. Šie esminiai BPK pažeidimai lėmė, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami G. A. veiksmus kaip nusikalstamus, nes kitų abejonių nekeliančių įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas vertinti, kad G. A. ir kitas nuteistasis K. G. padarė jiems inkriminuotą piktnaudžiavimą, šioje byloje nėra.

4.4. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šia baudžiamojo proceso įstatymo nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką principas (non bis in idem) (kasaciniame skunde šiuo klausimu pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2014, 2K-109-788/2016, 2K-245-788/2019). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2008, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, kai buvo pritaikyta nepagrįstai švelni atsakomybės rūšis, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo, o nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo įstatymo nustatyta tvarka. Apkaltinamajame nuosprendyje

teismas taip pat nurodė, kad, esant tokiam teisės aiškinimui, akivaizdu, jog toks vertinimas turi būti tinkamai motyvuotas ir pagrįstas išvada apie ankstesnio administracinės atsakomybės taikymo neadekvatumą nagrinėjamai situacijai ir būtinumą taisyti padarytą teisingumo klaidą, o sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti ištirtos ir vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas vertino įvykusį administracinį procesą kaip klaidą, todėl į tai atsižvelgiant akcentuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje, kurioje yra nuteistas G. A., klaidos veiksnys yra eliminuotas, nes sprendimus dėl baudžiamojo proceso eigos, taip pat ir dėl išvestinio iš baudžiamojo proceso administracinio proceso pradėjimo priėmė vienas ir tas pats šį ikiteisminį tyrimą organizavęs ir jam vadovavęs prokuroras. Šie prokuroro sprendimai nėra panaikinti, nors nustatyta tvarka buvo skųsti. Be to, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo baudžiamosios bylos Nr. 2K-102/2008, kurioje priimta pirmosios instancijos teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, faktinių aplinkybių. Joje klaidos pripažinimo faktas siejamas su visiškai kitomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. administracinė nuobauda asmeniui buvo paskirta dėl klaidos, kurią nulėmė nepagrįstas ikiteisminio tyrimo nutraukimas; atnaujinus ikiteisminį tyrimą prokuratūra nurodė ikiteisminio tyrimo institucijai imtis priemonių neteisėtai paskirtai administracinei nuobaudai panaikinti. Tai reiškia, kad cituojamoje baudžiamojoje byloje buvo priimtas nutarimas nutraukti visą ikiteisminį tyrimą bei inicijuoti administracinį procesą taip, kaip ir nustato BPK 214 straipsnio 6 dalis. Lygiai taip pat, paaiškėjus klaidai, buvo panaikintas nutarimas nutraukti visą ikiteisminį tyrimą, t. y. jis buvo atnaujintas, ir buvo nedelsiant imtasi priemonių klaidai ištaisyti. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje 2016 m. spalio 6 d. prokuroras priėmė nutarimą nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nustatė, kad nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo įstatymo požymių, atitinkamą bylos medžiagą nutarė perduoti policijos komisariatui, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl visų nutarime išvardytų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 straipsnį.

4.5. G. A., kaip ir kitų nuteistųjų, administracinių nusižengimų bylos buvo išnagrinėtos, dėl jų visų yra priimti įsiteisėję sprendimai, kuriuos, beje, savo sprendime nurodė apeliacinės instancijos teismas, visiškai nekreipdamas dėmesio ir nevertindamas, kad vienintelio G. A. atveju procesas buvo tęsiamas iki bylos išnagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Minėtoje administracinio nusižengimo byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 31 d. dėl G. A. priėmė nutartį, kuri yra reikšminga ir šiai baudžiamajai bylai. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, šiam klausimui spręsti aktualiomis BPK normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, yra pagrindas tvirtinti, kad šis baudžiamasis procesas, vertinant vykusį administracinį procesą ir jame priimtus sprendimus, yra kartotinis ir neteisėtas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Visos šios aplinkybės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams buvo žinomos, ne kartą buvo akcentuojama, kad kaltinimo formuluotė G. A., išdėstyta kaltinamajame akte, yra iš esmės identiška kaltinimui administracinio nusižengimo byloje. Tačiau šių argumentų pirmosios instancijos teismas nepaisė, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė, apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį G. A. administracinio nusižengimo byloje neužsiminė. Joje nurodyta, kad tiek šis administracinis, tiek baudžiamasis procesai vyksta dėl iš esmės to paties G. A. poelgio; abiejuose procesuose G. A. surašytuose jį kaltinančiuose procesiniuose dokumentuose nurodomos tos pačios faktinės aplinkybės, tik skiriasi teisinis jo veiksmų vertinimas administracine ir baudžiamąja prasme. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatavo, kad faktai, kurie buvo tiek administracinio, tiek baudžiamojo proceso pradėjimo prieš G. A. pagrindas, yra iš esmės tie patys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, be to, pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad skirtingas iš esmės to paties

poelgio (veiksmų) teisinis kvalifikavimas nepagrindžia ir nepateisina būtinybės dubliuoti procesus. Svarbu tai, kad minėta nutartis buvo priimta 2017 m. spalio 31 d., o kaltinamąjį aktą šioje baudžiamojoje byloje prokuroras surašė 2017 m. birželio 9 d., todėl šio klausimo svarstymo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme metu jau buvo vertinamas būtent kaltinamajame akte nurodytas iki šios dienos nė kiek nepakitęs kaltinimas G. A.

4.6. Iš teisės aktuose – Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, BPK 164 straipsnio 1 dalyje, 170 straipsnio 4 dalyje – apibrėžtų prokuroro funkcijų baudžiamajame procese manytina, kad prokuroras, priimdamas sprendimą nutraukti dalį baudžiamojo proceso, turi prisiimti atsakomybę dėl tokio proceso galutinio užbaigimo ir jo nebetęsimo. Jeigu už ikiteisminio tyrimo objektyvumą, išsamumą, sėkmę atsakingas pareigūnas priima sprendimą, kad konkrečios faktinės aplinkybės yra susijusios su tam tikros rūšies atsakomybės taikymu, tai tokio sprendimo nepanaikinęs nebeturi teisės bandyti dėl vieno ir to paties įvykio toliau tęsti ar pradėti naujus procesus. Tai reiškia, kad šis procesas šioje baudžiamojoje byloje yra kartotinis, nagrinėjamas dėl tų pačių įvykių, dėl kurių jau buvo nagrinėtos ir išnagrinėtos administracinių nusižengimų bylos. Tai buvo ir yra savarankiškas pagrindas šią bylą nutraukti.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. G. nepagrįstai pripažinta sukursčiusi G. A. padaryti nusikalstamą veiką, be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad G. A. veikė sukurstytas D. G. Šias aplinkybes teismas pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies, o iš rezoliucinės dalies – nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs 2015 m. gruodžio 19 d. telefono pokalbio, vykusio nuo 13.33 val. iki 13.41 val. tarp D. G. ir G. A., turinį, konkrečiai, aplinkybę, kad G. A. pirmasis iškėlė mintį, jog reikia suklastoti D. G. kraujo mėginį taip, kad vietoj neblaivios D. G. kraujo jos vardu būtų priduotas kito blaivaus asmens su panašiais kraujo rodikliais kraujas. Būtent todėl G. A. ir buvo pripažintas piktnaudžiavęs, nes analogiškus nurodymus jis neva davė savo pavaduotojui K. G., o jau šis perdavė juos tiesiogiai pavaldžiam A. Š. Tačiau pagal bylos įrodymus tokios išvados padaryti negalima, kaip ir konstatuoti, kad G. A. veiksmai yra tinkamai kvalifikuoti. Pagrindas taip tvirtinti yra byloje objektyviai nustatytos aplinkybės, kad A. Š. 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.00 val. susitiko su D. G. ir nurodė slaugytojai S. S. paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, taip pat nurodė D. G. atvykti į ligoninę 2015 m. gruodžio 20 d. ryte, kad praėjus ilgesniam laiko tarpui nuo apsvaigimo vartojant alkoholį momento būtų paimtas dar vienas jos kraujo mėginys, o S. S. neteisėtai nurodė 2015 m. gruodžio 20 d. ryte paimti iš D. G. kraujo mėginį, apie D. G. atvykimą ir naują mėginį registruose ir medicininiuose dokumentuose nepažymėti bei sukeisti šiuos mėginius, todėl S. S. šiuos veiksmus ir atliko. Tai kardinaliai skiriasi nuo G. A., kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ne kurstytojai D. G. 2015 m. gruodžio 19 d. telefonu išsakytų ketinimų ir samprotavimų apie kito asmens kraujo pridavimą; tarp galbūt ir neteisėtų G. A. išsakytų ketinimų ar pasiūlymų ir realiai ligoninės darbuotojų A. Š. ir S. S. atliktų veiksmų nėra priežastinio ryšio, būtino konstatuoti, kad G. A. kartu su šiais asmenimis bendrais veiksmais piktnaudžiavo, juo labiau davė šiems tariamai valdingus nurodymus per K. G. Tokios išvados dėl G. A. nurodymų turinio negalima padaryti ir iš teisme apklaustų A. Š. ir S. S. parodymų. A. Š. nurodė, kad nė vienas iš kaltinamųjų jam nenurodė atlikti neteisėtų veiksmų ir sukeisti kraujo mėginių. K. G. telefono skambutis ir jo metu pasakyti teiginiai, kad atvyks G. A. pažįstamas žmogus dėl blaivumo patikrinimo ir jį reikėtų pagal galimybes kuo skubiau priimti, nebuvo kuo nors ypatingas, kad iš to galėtų suvokti neteisėtą nurodymą ar jausti spaudimą. K. G. ir G. A. kaip ligoninės vadovai jam jokių nurodymų dėl D. G. nedavė. Tačiau teismai šiais parodymais nesivadovavo, o rėmėsi A. Š. ir S. S. parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu apklausti kaip liudytojai, nors, kaip

minėta, šių apklausų metu buvo iš esmės pažeisti BPK reikalavimai.

4.8. G. A. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme gynėsi nuo kaltinimo, kad atliko visus veiksmus sukurstytas D. G., o dabar, po apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad D. G. nesukurstė G. A., liko neatsakyta, koks buvo G. A. motyvas piktnaudžiauti ir atlikti nusikalstamus veiksmus, t. y. apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl G. A. santykio BK 24 straipsnio prasme su D. G., todėl dėl G. A. veiksmų, ypač dėl jo pasakytų žodžių, kurių nelydėjo jokie veiksmai, teisinio vertinimo belieka spėlioti. Remiantis apeliacinės instancijos teismo logika, G. A. savo nusikalstamą piktnaudžiavimą D. G. naudai susigalvojo pats, t. y. sugalvojo savo veiksmų planą, su tokiu planu suinteresuotu vieninteliu asmeniu, t. y. D. G., jo net nederino, nusprendė taip elgtis ir taip elgėsi. Tokia išvada daroma dėl to, kad jokiais kitais argumentais negalima pagrįsti fakto, kad G. A. yra pripažintas kaltu piktnaudžiavęs, be to, ir tai padaręs veikdamas tiesiogine tyčia.

4.9. Viso šio bylos proceso metu G. A. nuosekliai tvirtino, kad jis nieko nežinojo apie A. Š. susitikimą (susitikimus) ir bendravimą su D. G., jo atliktus ar neatliktus veiksmus, taip pat pokalbių (ar tarimosi) su slaugytoja S. S. turinio. Paskutinis byloje nustatytas G. A. veiksmas yra 2015 m. gruodžio 19 d. 15.45 val. vykęs telefono pokalbis su K. G., po to joks G. A. kontaktas su kitais kaltinamaisiais iki pat 2015 m. gruodžio 21 d. neužfiksuotas. Iš bylos duomenų matyti, kad nė vienas iš apklaustų asmenų nieko nežinojo ir nenumanė, kad reikėtų imti kraują būtent iš D. G. tėvo, kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir pats kraujo duoti nesisiūlė. Tai reiškia, kad G. A. D. G. nuraminti išsakytų minčių apie kokį nors kraujo ėmimą iš kito asmens jokiam kitam asmeniui neperdavė, jokio tokio ar panašaus nurodymo elgtis neteisėtai neišsakė nei K. G., nei jokiam kitam asmeniui. Be to, atvykusi į ligoninę ir pati D. G. nesiekė, kad kraujas būtų imamas ne iš jos, o iš su ja kartu buvusio tėvo. Tai taip pat paneigia teismų išvadą apie D. G. supratimą, kaip būtent ji turi elgtis.

4.10. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014).

5. Kasaciniu skundu nuteistasis K. G. ir jo gynėjas advokatas J. Elzbergas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl K. G. ir bylą jam nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnio 1 dalį) ir tirdamas bei vertindamas bylos įrodymus padarė esminius BPK pažeidimus, todėl priimtas nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atidžiai neįvertino apeliacinio skundo argumentų, dėl visų jų nepasisakė, jų nepaneigė ir nepašalino kilusių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos

teismas, savo išvadas dėl K. G. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką su kitais nuteistaisiais grindė išimtinai tik prielaidomis, taip šiurkščiai pažeisdamas BPK principus, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį nuosprendį, iš esmės nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-7-173/2014, 2K-232/2014, 2K-7-128-699/2017, 2K-10-699/2018 ir EŽTT sprendimuose. Toks nuosprendis nesuderinamas ir su teisinės valstybės principu. Minėti BPK pažeidimai, šiurkštus non bis in idem principo pažeidimas, nukrypimas nuo EŽTT ir kasacinio teismo suformuotos praktikos nulėmė tai, kad abiejų instancijų teismai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nuosprendžius.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė K. G., G. A. ir A. Š. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, nepasisakė, dėl kokių priežasčių jais nesivadovauja. Nuteistasis K. G. parodė, kad jam paskambino ligoninės direktorius G. A. ir pasakė, kad policija sustabdė jo pažįstamą D. G., liepė jai pūsti į alkotesterį prieš tai neišsiskalavus burnos vandeniu, todėl reikia paimti kraują, mandagiai ir tinkamai aptarnauti, kad nebūtų pretenzijų ir nusiskundimų. Pokalbio metu jokio tiesioginio ir netiesioginio nurodymo pažeisti nustatytą kraujo paėmimo tvarką direktorius nedavė ir neleido suprasti, kad reikėtų kažką padaryti, nukrypstant nuo galiojančių tvarkų. Žinojo, kad tą dieną budėjo ortopedas-traumatologas A. Š., todėl direktoriui pasakė, kad informuos jį apie D. G. atvykimą duoti kraujo. Po to jis paskambino A. Š. ir pasakė, kad atvyks direktoriaus pažįstama moteris mergautine pavarde priduoti kraujo neblaivumui nustatyti. Pokalbio su A. Š. metu kelis kartus atkreipė dėmesį į tai, kad ją reikia aptarnauti mandagiai ir tinkamai, kad vėliau nebūtų jokių pretenzijų ir nusiskundimų. Jokio nei tiesioginio, nei netiesioginio nurodymo klastoti, sukeisti kraujo mėginius ar kitaip paveikti rezultatus nedavė. Tokius K. G. parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. Nors byloje nėra užfiksuotų telefono pokalbių tarp nuteistųjų G. A., K. G. ir A. Š., teismas pats pritempė pokalbių turinį, juos interpretuodamas tam, kad būtų galima nuteisti K. G., G. A. ir A. Š. Taip teismas viršijo savo įgaliojimus. Tokią K. G. nurodytą įvykių seką patvirtina teisiamojo posėdžio metu duoti nuteistųjų G. A. ir A. Š. parodymai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų tinkamai įvertinęs visus įrodymus, būtų padaręs išvadą, kad K. G., paskambinęs A. Š., nebuvo paveiktas kaltinamojo G. A., apie jokį kraujo mėginių sukeitimą, klastojimą ir pan. nebuvo girdėjęs, todėl niekaip negalėjo duoti neteisėtų nurodymų A. Š. Nei kiti nuteistieji, nei liudytojai nenurodė, kad K. G. davė neteisėtus nurodymus A. Š. sukeisti kraujo mėginius ar suklastoti išvadą, ar atlikti kitus neteisėtus veiksmus. Pokalbių tarp G. A. ir K. G. turinį patvirtina nuoseklūs jųdviejų parodymai, juos paneigiančių įrodymų byloje nėra. Teismai G. A. ir K. G. parodymų dėl telefono pokalbio turinio visiškai nevertino. Jais abejoti nėra jokio pagrindo. Visa bylos medžiaga patvirtina, kad A. Š. nusprendė sukeisti kraujo mėginius pats savarankiškai, paveiktas ne K. G., o sistemingų D. G. ir jos tėvo prašymų pagelbėti bei siekdamas juos nuraminti. K. G. po kelių skambučių A. Š. ir trumpų pokalbių daugiau jam neskambino ir nesidomėjo, kuo baigėsi D. G. priėmimas ir kraujo mėginio paėmimas. Tai tik dar kartą patvirtina, kad K. G. apie padėjimą D. G. išvengti girtumo nustatymo nebuvo žinoma. Tokį pokalbių turinį patvirtina ir liudytoja A. M. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė išimtinai spėjimais, patvirtina jo teiginiai, kad iš pačių nuteistųjų parodymų teisme galima spręsti, jog šiais skambučiais buvo informuojama, kad D. G. iki to laiko dar neatvyko į gydymo įstaigą pas A. Š. Teismas interpretavo telefono pokalbio turinį, kaip jam norėjosi, ir G. A. išsakytą frazę „ten viską taip žino“, tačiau kas ir ką žino, iš bylos duomenų neaišku. Byloje nesurinkta pakankamai abejonių nekeliančių įrodymų, kad būtų galima prieiti tokias išvadas. Teismas, remdamasis savo paties interpretacijomis (kurių nepatvirtina jokie bylos įrodymai), padarė išvadą, kad ne tik G. A., bet ir K. G. dalyvavo veiksmuose, kuriais buvo siekiama nuslėpti D. G. girtumą.

5.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė A. Š. ir S. S. akistatos protokolu. A. Š. patvirtino savo 2015 m. gruodžio 21 d. parodymus, kad jis nurodė D. G. atvykti 2015 m. gruodžio 20 d. ryte dar vienam kraujo mėginiui paimti, o S. S. nurodė paimti iš D. G. dar vieną kraujo mėginį ir jį sukeisti su 2015 m. gruodžio 19 d. paimtu kraujo mėginiu, o 2015 m. gruodžio 19 d. kraujo mėginį išmesti; S. S. patvirtino šiuos A. Š. parodymus. A. Š. tiek pirmą kartą 2015 m. gruodžio 21 d., tiek ir 2016 m. kovo 24 d. buvo apklaustas kaip liudytojas, galintis duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Šių apklausų metu A. Š. parodė, kad iš K. G. yra gavęs netiesioginius neteisėtus nurodymus, t. y. šis jam paskambinęs pasakė, kad atvažiuos „vado žmogus“, ir kad K. G. leido jam suprasti, jog jis pats, t. y. K. G., patiria spaudimą iš direktoriaus G. A., nes reikia padaryti taip, kad D. G. kraujyje alkoholio nebūtų rasta. 2016 m. kovo 24 d. A. Š. patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildomai parodė, kad iš K. G. žodžių jis suprato, jog reikės atvykusiam „vado žmogui“ paimti kraują ir nuslėpti girtumą, jis iš visumos (K. G. žodžių, D. G. pasisakymų, kad viskas suderinta su vadovybe, V. G. noro duoti kraujo mėginį vietoj D. G.) suprato, kad vadovybės nurodymu turi imtis priemonių D. G. girtumui nuslėpti. Šie A. Š. parodymai nepatvirtina, kad K. G. davė nurodymą A. Š. atlikti neteisėtus veiksmus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas K. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jais rėmėsi. A. Š. nurodyta K. G. išsakyta frazė, kad atvažiuos „vado žmogus“, yra nereikšminga, o parodymuose išsakytas teiginys, kad „K. G. leido jam suprasti“, galėjo būti klaidinga K. G. žodžių interpretacija. Kita vertus, būtent K. G. pasakymas, kad reikia aptarnauti greitai ir mandagiai, galėjo ir sudaryti A. Š. pagrindą manyti, jog turi atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas asmuo skirtingai supranta tam tikrus kito asmens pasakymus, A. Š. K. G. pasakytų žodžių aptarnauti operatyviai ir mandagiai interpretavimas negali užtraukti K. G. baudžiamosios atsakomybės. Visi A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paremti jo manymu, supratimu ir interpretavimu, todėl negali būti laikomi patikimais. Tas pats pasakytina ir dėl A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie telefono pokalbį su K. G. A. Š. neparodė, kad K. G. sakė, jog reikės nuslėpti D. G. girtumą, parodė, kad iš K. G. išsakytų žodžių nujautė, jog gali reikėti tai padaryti. Taigi iš įrodymų visumos matyti, kad byloje nėra patikimų ir pakankamų įrodymų K. G. kaltei dėl nusikaltimo padarymo pagrįsti.

5.4. Nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo metu duomenys buvo gauti pažeidžiant nustatytą tvarką ir negali būti laikomi įrodymais, jog tyrėjas, apklausdamas A. Š., nežinojo, kokiu būdu buvo ketinama nuslėpti D. G. girtumą, nes turėjo tik pirminę informaciją, apklaustas tyrėjas J. Leonavičius paneigė, kad A. Š. buvo daromas spaudimas ar kad buvo iškraipomi jo parodymai. A. Š. teisme atskleidė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nelogiškumą, prieštaringumą ir nurodė, kad tokių apklausos protokole užrašytų teiginių tyrėjui nesakęs. Kad A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nelogiški, akivaizdu – nesuprantama, kaip K. G., nematydamas pašnekovo, trumpo telefono pokalbio metu galėjo „duoti suprasti“. Be to, byloje neatskleista, ką reiškia A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, – „netiesiogiai nurodė“, neaišku, kaip tie „netiesioginiai nurodymai“ pasireiškė. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių K. G. argumentų nepasisakė. Svarbu ir tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 45 minutės iki apklausos A. Š. buvo įtikinėjamas tyrėjo J. Leonavičiaus ir tik po to (po J. Leonavičiaus patirto spaudimo) buvo pradėta jo apklausa. Net pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. Š. parodymų negalima vertinti kaip nuoseklių. Taigi abiejų instancijų teismai negalėjo remtis A. Š. parodymais.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl K. G. apeliacinio skundo argumento, kad procesiniai veiksmai su S. S. vyko nakties metu, pavyzdžiui, akistata vyko nuo 22.25 val. iki 22.40 val., nors tai,

išskyrus neatidėliotinus atvejus, yra draudžiama. Aptariamu atveju akistata nebuvo pirminis ir neatidėliotinas veiksmas, kurį būtų galima atlikti nakties metu. Visa įvykių eiga rodo, kad S. S. parodymai gauti pažeidžiant BPK nuostatas, tuo tarpu teismas, pasisakydamas dėl S. S. parodymų gavimo teisėtumo, laikėsi prieštaringos pozicijos. Nepaisant to, kaip teismas teigia, kad S. S., ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja, nedavė jokių parodymų nei apie savo, nei apie kitų padarytas nusikalstamas veikas, ji buvo nuteista, o jos parodymais buvo grindžiama ir kitų nuteistųjų kaltė. Taigi teismas pripažino, kad šie įrodymai buvo gauti neteisėtu būdu. Kita vertus, nei A. Š., nei S. S. teisme nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjo jie nebuvo apklausti. Taigi teismai, remdamiesi ikiteisminio tyrimo metu duotais A. Š. ir S. S. parodymais, kurių šie teisme nepatvirtino, padarė esminį BPK pažeidimą.

5.6. Nuteistojo K. G. veiksmuose nėra būtinųjų BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl pagal šį baudžiamąjį įstatymą K. G. nuteistas nepagrįstai (kasaciniame skunde pateikiama teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2010, 2K-263/2010, 2K-302/2011, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014, 2K-325/2014, 2K-248-895/2015, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016, 2K-335-699/2017, 2K-245-303/2017 dėl BK 228 straipsnio taikymo). K. G. nepiktnaudžiavo tarnyba, t. y. nepanaudojo teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų priešingai tarnybos interesams ir jos veiklos principams. Teismai nenurodė ir nesiaiškino K. G. atliktų veiksmų jo teisių ir pareigų, kylančių iš jo tarnybinę (darbinę) veiklą reguliuojančių teisės aktų, kontekste. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neįmanoma suprasti, kokiais konkrečiais veiksmais K. G. pažeidė kaltinime išvardytus teisės aktus ir kokias konkrečiai jų nuostatas. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad K. G. pažeidė Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 1.1 punktą, įpareigojantį profesines pareigas atliekantį gydytoją laikytis Konstitucijos, įstatymų, įgyvendinamųjų teisės aktų, reglamentuojančių pacientų teises, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų vidaus (lokalių) tvarkomųjų dokumentų, SAM patvirtintų profesinių standartų (medicinos normų), Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso nuostatų, taikyti SAM nustatyta tvarka pripažintas diagnostikos ir gydymo metodikas ir technologijas. Iš to, kas nurodyta, absoliučiai neaišku, kokių konkrečių išvardytų teisės aktų nuostatų, kurių laikytis privalėjo, nuteistasis nesilaikė. Taip pat nesuprantama, kaip K. G. galėjo pažeisti Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 1.4 punktą, nurodantį sąžiningai ir atidžiai tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, nes pagal kaltinimo ribas jis netvarkė jokių medicinos praktikos dokumentų. Kaltinime nurodyta ir tai, kad K. G. pažeidė Ligoninės įstatų, patvirtintų visuotinio dalininkų susirinkimo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 1, 2 punktą, nurodantį Ligoninės veikloje vadovautis Konstitucija, Sveikatos priežiūros įstaigų, Sveikatos sistemos įstatymu, Viešųjų įstaigų, Sveikatos draudimo, Valstybinio socialinio draudimo bei kitais galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais ir teisės aktais bei šiais įstatais. Šio punkto nuostata tik nukreipia į kitus teisės aktus, tačiau nenurodo, kurios konkrečiai jų nuostatos pažeistos. Be to, teigiama, kad K. G. pažeidė Ligoninės direktoriaus pavaduotojo (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų 1.8 punktą, įpareigojantį savo darbe vadovautis Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Seimo ir Vyriausybės nutarimais, tačiau konkrečiai nenurodoma, nei kokiais Konstitucijos straipsniais, nei kokiais kitais teisės aktais bei jų nuostatomis. Taip pat šiame punkte įpareigojama nedetalizuojant vadovautis ir SAM įsakymais bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatinimo veiklos planavimo organizavimą ir vykdymą, sveikatos priežiūros įstaigų administravimą ir finansavimą, darbo santykių organizavimą, ligoninės struktūra ir darbo organizavimo tvarka, medicinos statistikos pagrindais, medicininių dokumentų pildymo reikalavimais, ligoninės direktoriaus įsakymais, Gydymo tarybos ir Slaugos tarybos nutarimais, darbo teisės pagrindais, ligoninės įstatais ir vidaus tvarkos taisyklėmis, ligoninės

kokybės vadybos dokumentais, darbo grafikų ir darbo apskaitos žiniaraščių sudarymo tvarka, kitais tvarkomaisiais bei organizaciniais ligoninės dokumentais, medicinos etikos ir deontologijos principais, šiais pareiginiais nuostatais. Tačiau ir šiuo atveju tai tik nukreipianti į kitus teisės aktus pareiginė nuostata, iš jos negalima suprasti, kokias teisės aktų nuostatas K. G. pažeidė. Pagal kaltinimą K. G. pažeidė ir minėtos pareiginės instrukcijos 2.3 ir 2.8 punktus, įpareigojančius laikytis įstatymų, norminių teisės aktų, Ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kt. reikalavimų ir juos vykdyti, kontroliuoti pavaldžių darbuotojų pagal kuruojamas sritis darbo drausmę, darbo kokybę. Iš jų nėra aišku, kaip pasireiškė Ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kitų norminių teisės aktų pažeidimai. Pateikiant nuorodą į pareiginės instrukcijos 2.26 punktą, įpareigojantį laikytis profesinės etikos principų, nėra nurodyta, kuriuos profesinės etikos principus K. G. pažeidė.

5.7. Nuteistojo K. G. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymio – pavojingos veikos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sąvoka „didelė žala“ įpareigoja ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismą konstatuoti, kad padaryta didelė žala, ir tokią išvadą kiekvieną kartą pagrįsti, motyvuoti. Neįrodžius ir nepagrindus tokios žalos, valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų veikos negali būti kvalifikuojamos pagal BK 228 straipsnį, tačiau šiais atvejais gali būti sprendžiamas tokių darbuotojų drausminės, administracinės atsakomybės klausimas. Taigi padarinių dydis yra lemiamas kriterijus nusikaltimus, nurodytus BK 228 straipsnyje, atribojant nuo drausminio nusižengimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2008). K. G. einamos pareigos nebuvo svarbios, inkriminuota nusikalstama veika, pasireiškusi vienu telefono pokalbiu, truko kelias sekundes, nukentėjusių asmenų nėra, be to, net ir A. Š. priėmus sprendimą sukeisti kraujo mėginius, jokia žala nebuvo padaryta ir dėl to nukentėjusiųjų negali būti, nes apie tokias aplinkybes pats A. Š. savo noru nurodė STT pareigūnams, o S. S. parodė, kur buvo išmestas kraujo mėginys, dėl to nebuvo gauta išvada apie alkoholio koncentraciją kraujyje, kuri padėtų D. G. išvengti atsakomybės. Taigi, net jeigu K. G. veiksmuose būtų buvę nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, tai nesudarytų pagrindo konstatuoti, kad dėl K. G. skambučio buvo padaryta didelė neturtinė žala institucijai, juolab kad skambutis, kurio metu buvo pasakyta aptarnauti pacientą skubiai ir mandagiai, nelaikytinas teisei priešingu veiksmu. K. G. keliais skambučiais ir prašymu mandagiai ir laikantis visų tvarkų priimti D. G. kraujo mėginiui paimti niekaip nepakenkė ligoninės autoritetui, priešingai – K. G. laikėsi visų profesinės etikos principų ir tinkamai reprezentavo ligoninę. Šiame kontekste svarbu tai, kad teismų nurodomas rezonansas kilo išimtinai tik Generalinės prokuratūros ir STT iniciatyva. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad rezonanso visuomenėje sukėlimas nebūtinai reiškia institucijos prestižo pažeminimą ir asmens veiksmų nusikalstamo pobūdžio suvokimą. Būtina nagrinėti, kas tą rezonansą anonsavo ir dėl kokių priežasčių, ar yra dėl to kaltinamojo kaltė. Taigi bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

5.8. Nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad nuteistųjų veiksmais buvo sudaryta galimybė D. G. išvengti atsakomybės. Dėl nuteistųjų A. Š. ir S. S. veiksmų D. G. negavo jai naudingos išvados, nenuslėpė neblaivumo fakto ir neišvengė administracinės atsakomybės. Teismai nesigilino į ypač svarbias aplinkybes, kad kraujo mėginio paėmimas, praėjus daugiau kaip vienai valandai nuo patikrinimo alkotesteriu, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl neblaivumo fakto, todėl A. Š. ir S. S. veiksmais, kuriais jie siekė tik nuraminti atvykusią D. G., nebuvo ir negalėjo būti padaryta jokios žalos.

5.9. Pagal teismų praktiką, neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Be to, sprendžiant, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet ir kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2007). Tačiau teismai neįvardijo, kokias konkrečias teises ir laisves, nurodytas Konstitucijoje, pažeidė K. G., o apie padarytas kitas nusikalstamas veikas duomenų byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo padaryta didelė neturtinė žala, nėra pagrindo kilti ir nuteistųjų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip drausmės pažeidimas.

5.10. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo K. G. veiksmų iš subjektyviosios pusės. Teismų praktikoje pažymėta, kad valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) veikimas (neveikimas), kuris teismų (ar kitų tam įgaliotų valstybės institucijų) yra pripažįstamas neteisėtu, dar pats savaime nereiškia BK 228 straipsnio 1 dalies prasme piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo. Šiuo atveju turi būti įvertintas tokio veikimo (neveikimo) pobūdis (pavyzdžiui, iš teisės aktų kylančių reikalavimų pažeidimų šiurkštumo laipsnis, pažeidimų akivaizdumas, intensyvumas), kaltininko tyčios turinys (pavyzdžiui, veikimo (neveikimo) priešingai tarnybos interesams suvokimas, tyčios kryptingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-895/2015). Įrodymų visetas patvirtina, kad K. G. paskambino G. A. ir pasakė, kad D. G. atvyks į ligoninę pasidaryti kraujo tyrimų ir ją reikia aptarnauti operatyviai, atitinkamai K. G. paskambino A. Š. ir informavo apie D. G. atvykimą bei pakartojo tai, ką jam buvo sakęs G. A., t. y. tai, kad D. G. būtų aptarnauta mandagiai ir operatyviai. Iš šių aplinkybių negalima spręsti, kad K. G. sąmoningai ir pasinaudodamas tarnybine padėtimi elgėsi priešingai tarnybos interesams ir kad galėjo suvokti savo elgesio pobūdį ir norėjo taip elgtis, – jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, juo labiau nesuprato ir negalėjo suprasti, kad dėl tokio skambučio gali kilti labai didelė neturtinė žala ligoninei (tokia žala ir nekilo). Byloje nėra duomenų, kad K. G. galėjo žinoti apie D. G. tikslą išvengti administracinės ir drausminės atsakomybės.

5.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. K. G. su G. A. ar A. Š. nesitarė nuslėpti D. G. neblaivumo nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais, nei jokiu kitu būdu. K. G. tokio tikslo neturėjo. Byloje nėra įrodymų, kad K. G. siekė nuslėpti D. G. neblaivumą, priešingai – visi bylos duomenys patvirtina, kad būtent A. Š. priėmė sprendimą sukeisti kraujo mėginius, veikiamas ne K. G., o D. G. ir jos tėvo prašymų padėti. Be to, sprendžiant apie bendrininkavimą svarbu įvertinti ir kaltinamųjų tarpusavio ryšius. Aptariamu atveju K. G. nepažinojo D. G. ir su ja nebuvo bendravęs, jis taip pat nebendravo ir su S. S., o G. A. nebendravo su A. Š. ir S. S.

5.12. Nors apeliacinės instancijos teismas bandė paneigti, kad buvo padarytas non bis in idem principo pažeidimas, visgi pripažino, jog K. G. ir kiti nuteistieji buvo dvigubai nubausti, tačiau paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, motyvuodamas tuo, kad nuteistieji galės kreiptis dėl administracinės nuobaudos panaikinimo. Tokia situacija nesuderinama su teisinės valstybės, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, EŽTT ir Lietuvos teismų praktika. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis

ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Vadovaujantis šia nuostata, K. G. negalėjo būti pradėtas baudžiamasis procesas, juolab kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio).

5.13. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl K. G. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės. K. G. buvo paskirta per griežta bausmė, nes pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. G. neveikė kartu su bendrininkais, todėl ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti iš nuosprendžio pašalinta.

5.14. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė sudaro pagrindą švelninti paskirtas bausmes. Teismų praktikoje baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-87-942/2017 ir kt.). Ši byla negali būti laikoma sudėtinga ar didelės apimties. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. gruodžio 21 d. ir tęsiamas net 18 mėnesių dėl nuo nuteistųjų nepriklausančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, nėra daug nuteistųjų, tokia proceso trukmė, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas tik 2018 m. liepos 4 d., negali būti pateisinama. Pagal teismų praktiką, konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2011, 2K-147-677/2015, 2K-186-942/2015), arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nurodyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011 ir kt.). Šiuo atveju manytina, kad yra visos aplinkybės teismui nusprendus, kad vis dėlto K. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, paskirti švelnesnę nei sankcijoje nurodytą bausmę, kuri atitiktų teisingumo principą.

5.15. Baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas – skiriama tik tuo atveju, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis (BK 681 straipsnio 2 dalis). K. G. nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, todėl minėta baudžiamojo poveikio priemonė jam paskirta nepagrįstai. Tai, kad telefono pokalbio metu K. G. pasakė A. Š. operatyviai ir mandagiai aptarnauti atvykstančią pacientę, negali sudaryti pagrindo atimti teisę būti išrinktam ar paskirtam į bet kurias vadovo pareigas visose gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Tokia priemonė yra neproporcinga K. G. veiksmams ir prieštarauja teisingumo principui. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į K. G. veiksmus, tokios priemonės paskyrimas yra perteklinis. Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, viešųjų teisių atėmimas gali, bet neprivalo būti skiriamas kartu su bausme.

6. Nuteistieji A. Š. ir S. S. bei jų gynėjas advokatas A. Jokūbauskas pateikė iš esmės analogiškus skundus, todėl jų argumentai dėstomi kartu. Kasaciniais skundais nuteistieji ir jų gynėjas advokatas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl A. Š. ir S. S. ir bylą jiems nutraukti. Kasatoriai skunduose nurodo:

6.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

6.2. Nuteistieji A. Š. ir S. S. apeliaciniuose skunduose (skundų 3, 4, 6, 7, 8, 9 punktuose) nurodė, kad: 1) patys prokurorai tiesiogiai ir specialiai inicijavo dvigubą persekiojimą dėl tų pačių veiksmų (poelgių) tiek administracine, tiek baudžiamąja tvarka; 2) dar iki šiol galioja nepanaikintas prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimas, kuriuo faktiškai nutrauktas A. Š. ir S. S. baudžiamasis persekiojimas dėl veiksmų (poelgių), inkriminuotų ne tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal 228 straipsnio 1 dalį; 3) net paaiškėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-54-303/2017 nustatytoms aplinkybėms dėl non bis in idem principo vertinimo, kaltinimo baudžiamajame procese šalis nesiėmė būtinų veiksmų prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimui ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimams administracinių nusižengimų bylose Nr. A2.11-9732-288/2016, A2.11-9723-288/2016 panaikinti, kad po to, turint tvirtą nuomonę, jog A. Š. ir S. S. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, būtų tęsiami procesiniai veiksmai dėl jų baudžiamojo persekiojimo, taip išvengiant, kaip deklaruojama, prokurorų padarytos klaidos dėl non bis in idem principo pažeidimo; 4) pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 659 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų ir 660 straipsnio 2 dalies nuostatas, kaltinimo pusei praleidus proceso atnaujinimo administracinių nusižengimų bylose senaties terminus, negalima atnaujinti administracinių nusižengimų bylų Nr. A2.11-9732-288/2016, A2.11-9723-288/2016 tyrimo proceso ir įstatymo nustatyta tvarka A. Š. ir S. S. paskirtoms administracinėms, t. y. baudžiamojo persekiojimo pobūdžio, bausmėms panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to, kas nurodyta, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų ir jų gynėjo apeliaciniuose skunduose.

6.3. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas non bis in idem principas, tačiau teismai dėl to pateikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai prieštaraujančias išvadas (kasaciniuose skunduose cituojami aktualiu klausimu Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimuose pateikti išaiškinimai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-183-648/2017 suformuota praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-54-303/2017 ir šioje baudžiamojoje byloje abiejų instancijų teismų pateiktos išvados patvirtina, kad A. Š. ir S. S. yra tie patys asmenys, kurie tiek administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek pakartotinai baudžiamajame procese nubausti taikant vienodas baudžiamojo pobūdžio sankcijas už identiškus tuos pačius teisiškai reikšmingus veiksmus (poelgius), todėl teismai turėjo įvertinti, bet nevertino visų reikšmingų nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių. Dėl non bis in idem principo pažeidimo teismai pasisakė lakoniškai, nurodydami, kad prokuroras, 2016 m. spalio 6 d. priimdamas nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo dalies pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukimo ir bylos perdavimo administracinei teisenai pagal ATPK 1872 straipsnį pradėti, padarė klaidą, todėl nuosprendžio baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo atveju, atsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo teismų nustatytų nusikalstamų veikų padarinių sunkumą, padarytą didelę neturtinę žalą juridiniams asmenims, paskirtos administracinės nuobaudos galėtų būti panaikintos ANK 658 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau sprendimas pripažinti ankstesnio administracinės atsakomybės taikymo neadekvatumą nagrinėjamai situacijai ir būtinumą taisyti padarytą teisingumo klaidą, taip pat

naikinti ankstesnę administracinę nuobaudą turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų deklaruojama prokuroro teisinė klaida dėl netinkamos atsakomybės rūšies taikymo turi būti pakankamai šiurkšti ir akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2012, 2K-167-788/2015, 2K-109-788/2016, 2K-36-697/2019, 2K-245-788/2019). Tuo tarpu jokių abejonių dėl ankstesnio A. Š. ir S. S. nubaudimo pagal ATPK 1872 straipsnį pagrįstumo, pasireiškusio prokurorų pakankamai šiurkščiais ir akivaizdžiais teisingumo principo pažeidimais, abiejų instancijų teismai neišsakė, taigi nenustatė racionalių ir teisės principus atitinkančių priežasčių, galinčių pateisinti apkaltinamojo nuosprendžio jiems priėmimą po to, kai už tuos pačius veiksmus jie jau buvo nubausti administracine tvarka.

6.4. Teismų argumentai, kad administraciniai nubaudimai šiuo atveju nepriskirtini baudžiamųjų kategorijai, yra nepagrįsti ir neatitinka EŽTT, Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir teismų praktikos. Tiek administracinio nusižengimo byloje, tiek šioje baudžiamojoje byloje A. Š. ir S. S. pritaikyta tokia pati bausmės rūšis, t. y. piniginė bauda, nepaneigia administracinio baudimo reikšmės. Administraciniai nusižengimai non bis in idem principo požiūriu priskiriami „baudžiamųjų pažeidimų“ kategorijai be jokių išlygų ir neatsižvelgiant į sankcijos griežtumą. ANK 2 straipsnio 5 dalis taip pat be jokių išlygų nustato, kad niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką. Dvigubo baudimo fakto nepaneigia ir didesnė kaltinimo apimtis baudžiamojoje byloje. Non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad skirtinguose procesuose dėl baudžiamojo pobūdžio veikų vertinimo duomenys sutaptų bent iš dalies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-788/2019).

6.5. Svarbu tai, kad Generalinės prokuratūros prokuroras 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimu atmetė G. A. gynėjo skundą dėl prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktų, kuriais buvo nuspręsta pavesti STT perduoti nutarimą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Sveikatos apsaugos ministerijai, panaikinimo. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad, vertinant situaciją, kai prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo apskųstas BPK 214 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka arba kai toks apskundimas nedavė rezultatų, tokiais atvejais prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto požiūriu įgauna res judicata (teismo išspręsta byla) reikšmę, dėl kurios pakartotinis asmens baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios veikos tampa negalimas (non bis in idem). Tačiau paaiškėjus esminėms aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas pagal procedūrą, nustatytą BPK 217 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BPK 217 straipsnyje nustatytos procedūros, prokurorui 2016 m. spalio 6 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, nebuvo taikytos, todėl šis procesinis sprendimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto požiūriu yra įgavęs res judicata reikšmę. Esant tokioms aplinkybėms, pakartotinis A. Š. ir S. S. baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios veikos (poelgių) tapo negalimas. Apeliacinės instancijos teismas dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo aptariamu atveju nepasisakė.

6.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinių skundų argumentus, kad 2015 m. gruodžio 21 d. atliktais proceso veiksmais gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų (kasaciniame skunde pateikiama su draudimu versti asmenį duoti parodymus prieš save susijusi teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011,

2K-305-788/2015, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-20-303/2018, 2K-71-628/2019, 2K-223-495/2019, taip pat plačiai aptariama ir EŽTT bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija). 2015 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu nuo 19.35 iki 21.20 val., A. Š. apklausus kaip specialųjį liudytoją, S. S. iš karto turėjo būti suteiktas įtariamojo statusas, tačiau to nebuvo padaryta – tą patį vakarą, laikotarpiu nuo 19.14 iki 21.50 val., S. S. buvo apklausta kaip liudytoja, prieš tai būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tai iš esmės prieštarauja įstatymų garantuotai įtariamojo teisei tylėti ar neduoti parodymų prieš save. Šios apklausos metu S. S. parodė, kad antrą kartą paimti D. G. kraują ir jį sukeisti jos niekas neprašė. Po to tą patį vakarą, laikotarpiu nuo 22.00 iki 22.10 val., buvo apžiūrėtas iš S. S. paimtas mobiliojo ryšio telefonas, remiantis jo duomenimis, apžiūros protokole buvo užfiksuoti trys telekomunikaciniai įvykiai su A. Š. abonentu. Vėliau, nuo 22.25 iki 22.40 val., tarp liudytojų A. Š. ir S. S. buvo atlikta akistata. Šio procesinio veiksmo metu S. S. patvirtino A. Š. parodymus, kad A. Š. prašymu 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.00 val., taip, kaip buvo sutarta su A. Š. ir D. G., pastaroji atvyko į ligoninę ir ji pakartotinai paėmė kraujo mėginį. S. S. taip pat parodė, kad antrąjį kraujo mėginį ji padėjo į seifą, o pirmąjį, paimtą 2015 m. gruodžio 19 d., išsinešė ir išmetė į šiukšlių konteinerį prie namų. Po akistatos, nuo 22.50 iki 23.45 val., buvo atliktas liudytojos S. S. parodymų patikrinimas vietoje, jo metu S. S. savo sodyboje pati iš šiukšlių konteinerio ištraukė ir įteikė pareigūnams pagrindinį šios bylos daiktinį įrodymą – D. G. kraujo mėginį, kuriame vėliau specialistai nustatė esant 1,01 prom. alkoholio.

6.7. BPK 190 straipsnyje nustatyta, kad, apklausiant į akistatą suvestus asmenis, turi būti laikomasi šiame kodekse nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Prieš atliekant šį procesinį veiksmą tiek A. Š., tiek S. S. dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą nebuvo įspėti. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareigūnai suvokė privalantys laikytis BPK 21 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnyje nustatytų reikalavimų arba bent BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų taisyklių, tačiau to nepadarė. Kadangi nebuvo pranešimų apie įtarimus ar prokuroro nutarimo dėl apklausos apie suvestų į akistatą asmenų galimai padarytą nusikalstamą veiką, o A. Š. ir S. S. nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją ar įgaliotą atstovą, pripažintina, jog šis procesinis veiksmas atliktas iš esmės pažeidus pirmiau nurodytas BPK normas, todėl jo metu gauti duomenys nelaikytini tinkamu įrodymu baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio 1 dalis).

6.8. Pagal BPK 196 straipsnio 2 dalies nuostatas, parodymų patikrinimo vietoje metu turi būti laikomasi šiame kodekse nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kuriame dalyvauja įtariamasis, įtariamojo prašymu turi dalyvauti ir jo gynėjas. Prieš atlikdami šį procesinį veiksmą pareigūnai neįspėjo S. S. dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, tai rodo, kad jie suvokė privalantys laikytis BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnyje arba bent BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų taisyklių. Parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas neapklausus S. S. vienasmeniškai, nepranešus jai apie įtarimus, nesant prokuroro nutarimo dėl apklausos apie suvesto į akistatą asmens duotų parodymų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių patikslinimo, neišaiškinus S. S. teisės turėti gynėją ar įgaliotą atstovą. Taigi šis procesinis veiksmas kartu su pagrindinio daiktinio įrodymo – D. G. kraujo mėginio (kuriame specialistai vėliau nustatė esant 1,01 prom. alkoholio) paėmimu iš S. S. bei jo pridėjimu prie baudžiamosios bylos atliktas iš esmės pažeidus pirmiau nurodytas BPK normas. Todėl, priešingai negu konstatavo abiejų instancijų teismai, tiek parodymų patikrinimo su S. S. procesinis veiksmas, tiek S. S. pareigūnams pateiktas D. G. kraujo mėginys nepripažintini tinkamais įrodymais baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių įrodomąją reikšmę praranda ir specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad iš S. S. paimtame D. G. kraujo mėginyje yra rasta 1,01 prom.

alkoholio. Taigi lieka neįrodyta, kad A. Š. ir S. S. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

6.9. A. Š. ir S. S. veikoje nėra nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį siejama su didelės žalos padarymu (kasaciniuose skunduose dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo pateikiama kasacinio teismo praktika nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2007, 2K-125/2012, 2K-232/2012, 2K-21/2014, 2K-100/2014). A. Š. ir S. S. nuteisti už vieną piktnaudžiavimo tarnyba epizodą, dėl kurio teismai konstatavo padarytą didelę neturtinę žalą. Žala buvo pripažinta didele dėl kilusio didelio rezonanso visuomenėje, remiantis byloje esančiomis publikacijomis iš žiniasklaidos priemonių, kuriose esminę vietą užima aukšto rango politikų pasisakymai ir neoficialiais specialiosios tarnybos kanalais išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenys. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Tačiau šių esminių neturtinės žalos požymių buvimas nei prokuroro kaltinime, nei teismų nuosprendžiuose neakcentuojamas. Teismų nuosprendžiuose didelės neturtinės žalos požymis aprašytas deklaratyviai, nesusiejus su Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimu. Sprendimas dėl neturtinės žalos padarymo priimtas neįsigilinus į bylos esmę, jos atsiradimo priežastis ir motyvus. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir ministerijos bei valstybės prestižas, jis nepateikė jokių įrodymų, kuo tai pasireiškė. Kaip ne kartą yra konstatavęs kasacinės instancijos teismas, rezonanso visuomenėje sukėlimas nebūtinai reiškia institucijos prestižo pažeminimą ir asmens veiksmų nusikalstamo pobūdžio suvokimą. Būtina nagrinėti, kas tą rezonansą anonsavo ir dėl kokių priežasčių, ar dėl to anonsavimo yra teisiamųjų kaltės. Šiuo aspektu teismai bylos faktinių duomenų netyrė. Teismų praktikoje pažymėta, kad didelės žalos požymis, inkriminuotas kaltininkui, kaip ir kiti nusikaltimo sudėties požymiai, turi būti nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Didelės žalos požymio konstatavimas nuosprendyje turi būti motyvuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus.

6.10. Kasacinės instancijos teismas nepritaria teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-98/2014). (Kasaciniuose skunduose šiuo klausimu cituojami ir Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pateikti išaiškinimai.) Teismai nevertino, kad galiojančiame prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį konstatuota, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369/2009, 2K-262/2011, 2K-385/2014). Byloje nustatyta, kad D. G. kraujo mėginiai buvo paimti ir sukeisti jau pradėjus administracinio teisės pažeidimo bylą

Nr. 15054064470, todėl, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (o esant tiems patiems veiksmams (poelgiams) – ir BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos) D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. neteisėtais veiksmais nepadarė. Bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad A. Š. ir S. S. piktnaudžiaudami tarnyba padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato S. Liutkevičiaus, nuteistojo G. A. gynėjo advokato M. Barkausko, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato J. Elzbergo, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato A. Jokūbausko, nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato A. Jokūbausko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų ir teisės apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka (BPK 367, 369 straipsniai)

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

9. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų

prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

10. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, teigiama, kad nagrinėjant bylą teismuose D. G. nuosekliai laikėsi pozicijos, jog ji negali būti atsakinga už kitų asmenų veiksmus, jei pastarieji savaip suprato jos teisėtą prašymą, susijusį su alkoholio koncentracijos kraujyje patikra, ir savo iniciatyva ėmėsi veiksmų, kurių daryti ji neprašė ir apie tokius veiksmus jai nebuvo žinoma, kad skambindama ligoninės vadovui bei pirmą kartą vykdama į gydymo įstaigą ji siekė įstatymais ar kitais teisės aktais neuždraustos paslaugos gavimo – alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo, o pakartotiniu tyrimu ji siekė išsiaiškinti alkoholio koncentracijos lygį kraujyje ir ar dėl to galės vykti į darbą, kad atvykti kitą dieną pakartotinai priduoti kraujo mėginio savo iniciatyva jai pasiūlė gydytojas A. Š.; D. G. nebuvo žinoma apie jos kraujo mėginių sukeitimą. Nuteistojo G. A. gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, taip pat ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nurodoma, kad iš teisme apklaustų A. Š. ir S. S. parodymų negalima padaryti išvados, jog G. A. kartu su šiais asmenimis bendrais veiksmais piktnaudžiavo tarnyba, juo labiau davė jiems tariamai valdingus nurodymus per K. G.; A. Š. nurodė, kad nė vienas iš kaltinamųjų jam nenurodė atlikti neteisėtų veiksmų ir sukeisti kraujo mėginių; K. G. telefono skambutis ir jo metu pasakyti teiginiai, kad atvyks G. A. pažįstamas žmogus dėl blaivumo patikrinimo ir jį reikėtų pagal galimybes kuo skubiau priimti, nebuvo kuo nors ypatingas, kad iš to galėtų suvokti neteisėtą nurodymą ar jausti spaudimą; K. G. ir G. A. kaip ligoninės vadovai jam jokių nurodymų dėl D. G. nedavė. Nuteistojo K. G. ir jo gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė K. G., G. A. ir A. Š. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, aprašomi K. G. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, analizuojami kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei jų pagrindu padarytos išvados. Šie kasacinių skundų argumentai aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėjami

11. Nuteistoji D. G. ir jos gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, mažindamas D. G. paskirtos baudos dydį, pažeidė pagrindinį teismų praktikos suformuotą bendrininkams skiriamų bausmių principą, pagal kurį nusikalstamos veikos padėjėjams skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į bausmės dydžius, skiriamus vykdytojams, paprastai jų neviršydamas; mažindamas bausmės (baudos) dydį D. G., teismas turėjo atsižvelgti į nuteistiesiems A. Š. ir S. S. skirtų baudų dydžius, orientuodamasis į mažiausią dydį, skirtą S. S. Pažymėtina, kad neteisingos bausmės paskyrimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog D. G. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai paskirtą baudą sumažino iki 350 MGL Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę tuo atveju, kai neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). BK 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas paskirtos baudos dydį, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, tačiau teisiniai netinkamo baudžiamojo įstatymo argumentai nepateikiami. Taigi

nurodyti nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasacinio skundo teiginiai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl nenagrinėjami.

12. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančioje bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, įtvirtinta nuostata, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vadovaujantis nurodytomis BPK nuostatomis darytina išvada, kad kasacinio proceso paskirtis yra patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, tinkamai aiškino ir taikė BK bei BPK nuostatas. Tačiau kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kasacine tvarka negali būti nagrinėjami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2012).

13. Nuteistasis K. G. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino K. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe ir paskyrė per griežtą bausmę, nurodoma, kad yra pagrindas dėl per ilgos proceso trukmės sušvelninti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad neturėjo būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, nes ji perteklinė, neproporcinga padarytam nusikaltimui. Pažymėtina, kad šie klausimai nebuvo nurodyti nuteistojo K. G. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taigi nurodyti klausimai, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėjami.

14. Nuteistasis K. G. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl K. G. apeliacinio skundo argumento, jog procesiniai veiksmai su S. S. vyko nakties metu, pavyzdžiui, akistata vyko nuo 22.25 val. iki 22.40 val., nors tai, išskyrus neatidėliotinus atvejus, yra draudžiama. Šis kasacinio skundo teiginys galėtų būti pagrindas vertinti, ar apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunduose nenurodomos baudžiamojo proceso įstatymo normos, kurios buvo pažeistos atliekant akistatą nakties metu. Vadinasi, nurodytas kasacinio skundo teiginys aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėjamas.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 228 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistųjų veiksmuose nėra visų būtinųjų nusikaltimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio (piktnaudžiavimas) 1 dalyje, sudėties požymių. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo, nuteistojo G. A. gynėjo, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad D. G., G. A. ir K. G. neatliko veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip padėjimas (BK 24 straipsnio 6 dalies prasme) piktnaudžiauti tarnyba (D. G.) ar kaip piktnaudžiavimas tarnyba (G. A. ir K. G.), taip pat kad jų veiksmuose nėra

bendrininkavimo sudėties požymių (atliktų veiksmų ir tyčios bendrumo). Be to, nuteistoji D. G., K. G., A. Š., S. S. ir jų gynėjai kasaciniuose skunduose nurodo, kad dėl nuteistųjų veiksmų nekilo didelė žala.

16. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

17. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-7-84-489/2018).

18. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui, ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, jei sumenkinamas valstybės ar kitų institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013, 2K-100/2014, 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016).

19. BK 228 straipsnyje nurodyta veika padaroma esant tyčinei kaltei. Pagal teismų praktiką, kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje nurodytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100/2014, 2K-28-489/019). Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007).

20. Nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnyje, subjektas yra specialiojo subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Kai BK 228 straipsnyje nurodytas piktnaudžiavimo nusikaltimas padaromas bendrininkų grupe, jo vykdytojais pripažįstami tik specialiojo subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys, o nusikalstamos veikos bendrininkais (organizatoriais, kurstytojais, padėjėjais) – ir neturintys specialiojo subjekto požymių asmenys.

21. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).

22. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nustatyta, kad D. G., būdama neblaivi (1,66 promilės), vairavo automobilį ir šis automobilis susidūrė su kitu automobiliu. Siekdama nuginčyti jai alkotesteriu nustatytą girtumą ir išvengti administracinės bei drausminės atsakomybės, pateikiant į administracinio nusižengimo bylą suklastotus kraujo tyrimo rezultatus, kuriuose nebūtų užfiksuota alkoholio, D. G. telefonu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorių G. A. pagalbos nuslepiant jos girtumą. Tuo tikslu G. A. paskambino savo pavaduotojui K. G., kontroliavusiam (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, ir su juo susitarė duoti neteisėtus nurodymus laikinai einančiam šio skyriaus vedėjo pareigas A. Š. K. G., kaip tiesioginis vadovas, paskambino A. Š. ir netiesiogiai jam nurodė veikti taip, kad neblaivios (duomenys neskelbtini) direktorės, patekusios į eismo įvykį ir atvykstančios į A. Š. vadovaujamą ligoninės skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje

nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog alkoholio kraujyje nerasta. Gavusi G. A. nurodymą D. G. atvyko pas A. Š. į skyrių. A. Š. iškvietė jo vadovaujamame skyriuje dirbusią bendrosios praktikos slaugytoją S. S. paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, D. G. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val. iš D. G. paimtas kraujo mėginys. Šio susitikimo metu D. G. ir S. S. A. Š. nurodė, kad kitos dienos ryte (2015 m. gruodžio 20 d. 6.00 val.) reikia paimti dar vieną D. G. kraujo mėginį, jį S. S. turi sukeisti su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu ir 2015 m. gruodžio 19 d. kraujo mėginį išmesti. Tuo tikslu 2015 m. gruodžio 20 d. 6.00 val. iš atvykusios D. G. S. S. antrą kartą paėmė kraujo mėginį ir šį kraujo mėginį sukeitė su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu, o pastarąjį vėliau išmetė į šiukšlių konteinerį. Šis D. G. vizitas skyriaus žurnale nebuvo užregistruotas, kraujo mėginio paėmimas medicininiuose dokumentuose neužfiksuotas.

23. Teisės taikymo aspektu patikrinus kasaciniais skundais apskųstus teismų nuosprendžius konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo yra teisingos.

24. Byloje nustatyti ir nuosprendžiuose nurodyti G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo (piktnaudžiavimo) sudėties objektyviuosius požymius. G. A. paskambino savo pavaduotojui K. G., kontroliavusiam (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, ir su juo susitarė duoti neteisėtus nurodymus laikinai einančiam šio skyriaus vedėjo pareigas A. Š. veikti taip, kad D. G. kraujyje nebūtų užfiksuota alkoholio. K. G., kaip tiesioginis vadovas, paskambino A. Š. ir netiesiogiai jam nurodė veikti taip, kad neblaivios D. G. kraujo tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog alkoholio kraujyje nerasta. A. Š. D. G. ir S. S. nurodė, kad kitos dienos ryte reikia paimti dar vieną D. G. kraujo mėginį, jį S. S. turi sukeisti su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu, o 2015 m. gruodžio 19 d. kraujo mėginį išmesti. S. S. 2015 m. gruodžio 20 d. antrą kartą paėmė D. G. kraujo mėginį ir šį kraujo mėginį sukeitė su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu, o pastarąjį išmetė į šiukšlių konteinerį. Akivaizdu, kad nuteistieji nebūtų galėję atlikti tokių veiksmų, jeigu nebūtų ėję atitinkamų pareigų. Akivaizdu ir tai, kad nuteistieji, atlikdami nurodytus veiksmus, savo tarnybinę padėtį, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises ir įgaliojimus naudojo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui.

25. Kasaciniame skunde nuteistasis K. G. ir jo gynėjas teigia, kad teismai nenurodė ir nesiaiškino K. G. atliktų veiksmų jo teisių ir pareigų, kylančių iš jo tarnybinę (darbinę) veiklą reguliuojančių teisės aktų, kontekste, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neįmanoma suprasti, kokiais konkrečiais veiksmais K. G. pažeidė kaltinime išvardytus teisės aktus ir kokias konkrečiai jų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išvardytos teisės aktų normos, kurias savo bendrais veiksmais pažeidė G. A., K. G., A. Š. ir S. S., taip pat nurodytos specialios teisės normos, kurias pažeidė kiekvienas nuteistasis atskirai. Nuosprendyje nurodyta, kad, be kitų teisės normų, K. G. pažeidė Ligoninės direktoriaus pavaduotojo (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1V-177, 1.8 punktą, nurodantį savo darbe vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Seimo ir Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos SAM įsakymais bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatinimo veiklos planavimą, organizavimą ir vykdymą, sveikatos priežiūros įstaigų administravimą ir finansavimą, darbo santykių organizavimą, Ligoninės struktūra ir darbo organizavimo tvarka, medicinos statistikos pagrindais, medicininių dokumentų pildymo reikalavimais, Ligoninės direktoriaus įsakymais, Gydymo tarybos ir Slaugos tarybos nutarimais, darbo teisės pagrindais, Ligoninės įstatais, Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, Ligoninės kokybės vadybos dokumentais, darbo grafikų ir darbo apskaitos žiniaraščių sudarymo tvarka, kitais tvarkomaisiais

bei organizaciniais Ligoninės dokumentais, medicinos etikos ir deontologijos principais, šiais pareiginiais nuostatais; 2.3 ir 2.8 punktą, įpareigojantį laikytis ir vykdyti įstatymų, norminių teisės aktų, ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kt. reikalavimus bei kontroliuoti pavaldžių darbuotojų pagal kuruojamas sritis darbo drausmę, darbo kokybę; 2.26 punktą, nurodantį laikytis profesinės etikos principų. Pažymėtina, kad K. G. inkriminuoti labai bendro pobūdžio teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimai ir galima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad iš nuosprendžio nėra aišku, kokie konkretūs teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti K. G. veiksmais, už kurių padarymą jis nuteistas. Tačiau pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų įgaliojimus, jų teises ir pareigas, paprastai neįtvirtinamas tiesioginis draudimas neduoti sau pavaldiems ar kontroliuojamiems asmenims neteisėtų nurodymų. Toks draudimas kyla iš bendrųjų teisės principų, be kita ko, iš teisėtumo principo, o tokio draudimo pažeidimas yra pagrindas taikyti teisinę (taip pat ir baudžiamąją) atsakomybę. Taigi bendro pobūdžio teisės aktų reikalavimų, kuriuos pažeidė K. G., netiesiogiai nurodydamas A. Š. veikti taip, kad neblaivios D. G. kraujo tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog alkoholio kraujyje nerasta, išvardijimas nuosprendyje yra perteklinis. Toks išvardijimas, kaip ir konkrečių teisės aktų reikalavimų, kurie buvo pažeisti K. G. veiksmais, nenurodymas, neturi reikšmės K. G. baudžiamajai atsakomybei.

26. D. G. nuteista už tai, kad padėjo valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims A. Š. ir S. S. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudoti priešingai tarnybos interesams. Kasaciniame skunde nuteistoji D. G. ir jos gynėjas nurodo, kad D. G. veiksmai neatitiko nė vienos iš BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjui priskiriamų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad D. G. veiksmai kvalifikuotini kaip padėjėjos, nes A. Š. ir S. S. savo nusikalstamų veiksmų nebūtų galėję atlikti be jos pagalbos duodant kraujo mėginius.

27. BK 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Byloje nustatyta, kad D. G. paskatino G. A. atlikti nusikalstamus veiksmus: telefonu kreipėsi į jį pagalbos nuslėpti jos girtumą, o po to, vykdydama A. Š. nurodymą, davė kraujo mėginį, kuriuo S. S. pakeitė tiriamąjį D. G. kraujo mėginį, paimtą 2015 m. gruodžio 19 d. Vadinasi, D. G. padėjo A. Š. ir S. S. piktnaudžiauti tarnyba teikdama priemonę – antrąjį kraujo mėginį.

28. Nuteistųjų D. G., K. G. ir jų gynėjų, nuteistojo G. A. gynėjo kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad byloje nustatytas D. G., G. A., K. G. (kaip ir A. Š., S. S.) nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumas. Iš byloje užfiksuoto pirmojo telefono pokalbio tarp D. G. ir G. A. matyti, kad pašnekovams svarstant, kur būtų galima priduoti kraują, kad būtų galima nuslėpti alkotesterio rodmenis ir juos užginčyti, G. A. iškėlė mintį, kad reikėtų su kažkuo sutarti ir suklastoti kraujo mėginius, t. y. vietoj neblaivios D. G. kraujo jos vardu priduoti kito blaivaus asmens su panašiais kraujo rodikliais kraują. Po to abu pradėjo svarstyti apie šią galimybę, aptardami, kas turi reikiamą kraujo grupę su panašiais rodikliais, ir nusprendė, kad tinkamas asmuo duoti kraują yra D. G. tėvas. Šiam sumanymui įgyvendinti G. A. skambino savo kolegei G. Ž., o šiai neatsiliepus – K. G. Po pokalbio su pastaruoju G. A. vėl skambino D. G. ir pranešė, kad gali važiuoti į gydymo įstaigą, kad tuoj atvažiuoja vedėjas, nurodė, prie kokio kabineto konkrečiai laukti. Tuo pačiu metu K. G. skambino A. Š. Maždaug po pusantros valandos A. Š. skambino K. G., o K. G. – G. A., šių pokalbių metu buvo perduota informacija, kad D. G. dar neatvyko. Netrukus, maždaug po 15 minučių, D. G.

paskambino G. A. ir jį informavo, kad atvyko į gydymo įstaigą su tėvu, klausė, ar reikia ką nors ten sakyti, šis jai paaiškino, kad ten viską žino, yra vedėjas A. Š.

29. Aptarta įvykių eiga, pokalbių telefonu turinys, taip pat aplinkybės, kad kraujo mėginiai iš D. G. buvo paimti du kartus ir jie buvo sukeisti, mėginį be alkoholio paliekant gydymo įstaigoje, o su alkoholiu – išmetant į šiukšlių konteinerį, detaliai atskleidžia kiekvieno nuteistojo nusikalstamus veiksmus, jų tarpusavio ryšį ir pastangas, siekiant bendro tikslo – kad būtų nuslėptas D. G. neblaivumas ir ji išvengtų administracinės ir drausminės atsakomybės. Tai rodo, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tai, kad D. G. tiesiogiai su K. G. nebendravo, kad A. Š. tiesiogiai iš G. A. negavo jokių nurodymų, ar S. S. – tiesiogiai iš G. A. ar K. G., kad A. Š. paimti kraują atsitiktinai pakvietė S. S., o ne kitą tuo metu budėjusią slaugytoją, nepaneigia nuteistųjų veiksmų bendrumo ir jų veiksmų neteisėtumo. To nepaneigia ir aplinkybė, kad G. A. ir K. G., kaip jie teigia, nežinojo, kokius konkrečiai veiksmus bendram tikslui įgyvendinti atliko A. Š. ir S. S., nes, kaip minėta, teismų praktikoje suformuota nuostata, jog įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

30. Nuteistųjų D. G., K. G., A. Š., S. S. ir jų gynėjų kasaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistųjų veikoje nėra būtinojo nusikaltimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad dėl nuteistųjų veiksmų buvo diskredituotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios (duomenys neskelbtini) ligoninės ir jų pačių, kaip valstybės tarnautojui prilygintų asmenų, vardas, ligoninės autoritetas, prestižas ir pasitikėjimas, dėl to ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažino pagrįsta.

31. Teismų nuosprendžiuose konstatuota, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų didelę žalą patyrė juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) ligoninė. Ši teismų išvada yra pagrįsta. Nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vadovai – ligoninės direktorius, jo pavaduotojas, ligoninės skyriaus laikinai einantis pareigas vedėjas, t. y. asmenys, privalantys užtikrinti, kad ligoninės personalas veiktų teisės aktų nustatyta tvarka, kad teikiant paslaugas nebūtų pažeidžiami teisės aktų reikalavimai. Dėl bendrų ligoninės vadovų veiksmų, pažeidžiant iš teisėtumo principo kylantį reikalavimą neduoti neteisėtų nurodymų, įstaigos vadovų veiklos nuostatus, viešojo administravimo principą nepiktnaudžiauti valdžia, ligoninės bendrosios praktikos slaugytojai buvo duotas nurodymas sukeisti D. G. kraujo mėginius, taip siekiant sudaryti galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri vėliau būtų panaudota ginčijant administracinę atsakomybę ir (duomenys neskelbtini) ministerijoje sprendžiant jos drausminės atsakomybės klausimą. S. S., pažeisdama esminius savo, kaip bendrosios praktikos slaugytojos, veiklos nuostatus ir viešojo administravimo pagrindinį principą nepiktnaudžiauti valdžia, šiuos neteisėtus nurodymus įvykdė, o D. G. padėjo jai tai padaryti. Dėl tokių nuteistųjų veiksmų visuomenėje susidarė įspūdis, kad ligoninės vadovai susaistyti korupciniais ryšiais, padeda išvengti teisinės atsakomybės pažįstamiems asmenims, formavosi nuomonė dėl viešojo administravimo subjektų vadovų nebaudžiamumo, įstatymų nesilaikymo ir teisės viršenybės principo ignoravimo, todėl buvo diskredituotas (duomenys neskelbtini) ligoninės vardas, sumenkintas jos autoritetas, prestižas ir pasitikėjimas. Taigi teismai teisingai konstatavo, kad dėl nuteistųjų D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veikos didelę neturtinę žalą patyrė juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) ligoninė, vadinasi, jų veikoje yra būtinasis nusikaltimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis – didelė žala.

32. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo bei nuteistojo G. A. gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo D. G. nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį, o iš aprašomosios dalies – aplinkybę, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A. ir kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko palenktas D. G., neįvardijo jos santykio su G. A. BK 24 straipsnio prasme.

33. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. G. buvo nuteista pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – Ligoninės direktorių G. A. padaryti nusikaltimą – piktnaudžiauti tarnyba. Šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo nurodyta, kad G. A. nusikalstamą veiką padarė palenktas D. G. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį, iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinti aplinkybę, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A., ir aplinkybę, kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko palenktas D. G. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs D. G. ir G. A. pokalbio telefonu turinį. Šis sprendimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje plačiau nemotyvuojamas, tik nurodoma, kad „<...> sutiktina su D. G. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad D. G. nepagrįstai pripažinta sukursčiusi G. A. padaryti nusikalstamą veiką. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo išvadai, kad G. A. veikė sukurstytas D. G. Šios aplinkybės šalintinos iš nuosprendžio aprašomosios dalies, o kvalifikuojant D. G. veiksmus, šalintina nuoroda į BK 24 straipsnio 5 punktą.“

34. Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Taikant BK 24 straipsnio 5 dalį vykdytojo kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – kurstytojo ir vykdytojo veiksmų bendrumą, susitarimą bei bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-648/2020).

35. Kurstytojas yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-303/2018). Kurstymui yra keliamas konkretumo reikalavimas, veiksmai pripažįstami kurstymu, jei kitas asmuo yra palenkiamas daryti konkrečią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) ir kurstytojas suvokia, kokią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) padaryti kursto kitą asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-531/2013). Kurstymas visada turi būti ne tik konkretus, bet ir realus. Byloje turi būti neginčytinai nustatyta, kad asmuo iš tikrųjų skatino kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, tokią išvadą turi patvirtinti byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pasirinkti kurstymo būdai gali būti įvairūs (įtikinėjimas, prašymas, pažadas, piktnaudžiavimas autoritetu ir pan.), jų pasirinkimą paprastai lemia kurstytojo ar kurstomo asmens savybės, situacijos aplinkybės ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-489/2019).

36. Iš byloje esančio telefono pokalbio, vykusio 2015 m. gruodžio 19 d. nuo 13.33 val. iki 13.41 val. tarp D. G. ir G. A., stenogramos matyti, kad D. G. paskambino G. A. ir pasakė, kad jai reikia pagalbos, nes būdama neblaivi padarė eismo įvykį, ir klausė, ką jai daryti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu prašoma valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kažką padaryti neleistino jo naudai, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti ar piktnaudžiavimo organizavimu yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus tik per papirkimo normą (BK 227 straipsnis). Toks asmuo pripažįstamas

piktnaudžiavimo bendrininku nesigilinant, ar jis turi bendrą tyčią su valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, ar jis iš viso suvokia savo veiksmus kaip priešingus valstybės tarnybai, jos principams ir t. t. Išvada, kad vienas asmuo atliko baudžiamuoju įstatymu draudžiamus veiksmus, savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padarė apie tų veiksmų atlikimą žinojęs, galbūt net suinteresuotas tokių veiksmų atlikimu asmuo. Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266-942/2015). Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2014).

37. Iš telefono pokalbių, vykusių 2015 m. gruodžio 19 d. tarp D. G. ir G. A., stenogramų, kitų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų matyti, kad D. G. nelenkė ir neskatino G. A. daryti konkrečią nusikalstamą veiką, ji tik prašė pagalbos ir klausė, ką daryti susidariusioje situacijoje. Toks prašymas neatitinka kurstymui keliamų konkretumo ir realumo reikalavimų. G. A., reaguodamas į savo pažįstamos prašymą, siekdamas jai pagelbėti susidariusioje situacijoje, savarankiškai ėmėsi veiksmų, atitinkančių nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, t. y. paskambino savo pavaduotojui K. G., kontroliavusiam (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, ir su juo susitarė duoti neteisėtus nurodymus laikinai einančiam šio skyriaus vedėjo pareigas A. Š. veikti taip, kad D. G. kraujyje nebūtų užfiksuota alkoholio, bei nurodė D. G., ką ši turinti daryti. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. G. nesukurstė G. A. padaryti nusikaltimą.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnio 6 dalis ir 228 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, D. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veika – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

39. Visi kasatoriai teigia, kad vertindami įrodymus abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse įtvirtintas nuostatas, nes nuosprendžius grindė duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų.

40. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniuose skunduose teisingai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi

įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).

41. Nuteistojo G. A. gynėjo, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo, nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu S. S. apklausiant kaip liudytoją buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas, įtvirtintas BPK 80 straipsnio 1 punkte. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu S. S. kaip liudytoja apklausta 2015 m. gruodžio 21 d. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad S. S. ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja buvo apklausta pagrįstai, nes nebuvo jokių konkrečių duomenų apie tai, kad ji gali būti padariusi nusikalstamą veiką. Teismas taip pat pažymėjo, kad prieš apklausiant S. S. kaip liudytoją jai buvo išaiškintos liudytojo teisės, taip pat ir teisė neduoti parodymų prieš save (9 t., b. l. 41). Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą patvirtino, nurodydamas, kad apklausos metu S. S. parodymų prieš save nedavė, nenurodė jokių aplinkybių ir apie kitų asmenų galimai padarytas veikas.

42. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“ Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus.

43. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019).

44. Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami neturinčiais įrodomosios reikšmės, todėl jeigu tokiais parodymais grindžiamas nuosprendis, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau pažymėtina ir tai, kad netgi nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą tai nėra besąlygiškas (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas

remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017).

45. 2015 m. gruodžio 21 d. S. S. kaip liudytoja buvo apklausiama apie D. G. kraujo mėginių paėmimą, t. y. apie pačios S. S. atliktus veiksmus. Nors S. S. buvo išaiškinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save (9 t., b. l. 41), tačiau ji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir jai buvo išaiškinta procesinių prievartos priemonių, nurodytų BPK 163 straipsnyje, taikymo galimybė tuo atveju, jeigu ji be teisėto pagrindo atsisakytų ar vengtų duoti parodymus, todėl darytina išvada, kad S. S. buvo verčiama duoti parodymus prieš save. Taigi 2015 m. gruodžio 21 d. apklausiant S. S. kaip liudytoją, buvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinti reikalavimai. Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose šios S. S. apklausos metu gautais parodymais nesiremiama, todėl nėra pagrindo šiuos pažeidimus pripažinti esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Nuosprendyje remiamasi S. S., apklaustos taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus, parodymais. Šie parodymai gauti nepažeidžiant draudimo versti duoti parodymus prieš save principo.

46. Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo bei nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma, kad, darant A. Š. ir S. S. akistatą bei atliekant S. S. parodymų patikrinimą vietoje, buvo pažeisti BPK 190 straipsnio 2 dalyje bei 196 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, t. y. nesilaikyta bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių.

47. Į akistatą suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, siekiant sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti (BPK 190 straipsnio 1 dalis). A. Š., apklausto taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus, ir kaip liudytojos apklaustos S. S. parodymai prieštaravo vieni kitiems, todėl A. Š. ir S. S. buvo suvesti akistaton. Darant akistatą, S. S. nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir jai nebuvo išaiškinta procesinių prievartos priemonių, nurodytų BPK 163 straipsnyje, taikymo galimybė tuo atveju, jeigu ji be teisėto pagrindo atsisakytų ar vengtų duoti parodymus, nors jos procesinis statusas prieš akistatą nebuvo pakeistas. Akistatos metu S. S. buvo apklausiama apie savo veiksmus paimant D. G. kraujo mėginius ir šio veiksmo metu davė parodymus prieš save (9 t., b. l. 53–55).

48. Akistata yra dviejų pirmiau apklaustų asmenų apklausa vienu metu, siekiant išsiaiškinti jų parodymuose esančių prieštaravimų priežastis ir tuos prieštaravimus pašalinti. Akistatos metu asmuo kito asmens akivaizdoje duoda parodymus apie aplinkybes, dėl kurių suvestų akistaton asmenų parodymai esmingai skiriasi. Taigi akistata yra teisėto (įtvirtinto įstatyme) vertimo duoti teisingus parodymus, be kita ko, ir prieš save, būdas. BPK 190 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, apklausiant į akistatą suvestus asmenis, turi būti laikomasi BPK nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Bendrosios liudytojo apklausos taisyklės įtvirtintos BPK 183 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš pradedant pirmąją apklausą liudytojas įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir jis tai patvirtina savo parašu protokole; prieš pradedant kitas apklausas liudytojui primenama, kad jis įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir tai pažymima protokole. A. Š. ir S. S. akistatos protokole nepažymėta, kad S. S. yra įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Galima sutikti su nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasacinių skundų teiginiais, kad, A. Š. apklausus kaip specialųjį liudytoją, turėjo būti pakeistas ir S. S. teisinis statusas, tačiau, įvertinus

tai, kad akistatos metu liudytojai S. S. nebuvo priminta, kad ji įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, įvertinus akistatos tikslą ir šio veiksmo pobūdį, darytina išvada, kad S. S. akistatoje su A. Š. nebuvo verčiama duoti parodymų Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies ir BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad akistatos metu gauti duomenys nelaikytini tinkamu įrodymu baudžiamajame procese. Be to, akistatos metu duotus parodymus S. S. pakartojo apklausiama taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus (9 t., b. l. 80–82).

49. Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo bei nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad S. S. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas neapklausus S. S. vienasmeniškai, nepranešus jai apie įtarimus, nesant prokuroro nutarimo dėl apklausos apie suvesto į akistatą asmens duotų parodymų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių patikslinimo, neišaiškinus S. S. teisės turėti gynėją ar įgaliotą atstovą, taigi šis procesinis veiksmas kartu su pagrindinio daiktinio įrodymo – D. G. kraujo mėginio – paėmimu atliktas iš esmės pažeidus BPK normas, todėl tiek S. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, tiek S. S. pareigūnams pateiktas D. G. kraujo mėginys nepripažintini tinkamais įrodymais baudžiamajame procese.

50. BPK 196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje. S. S. akistatoje su A. Š. parodė, kad D. G. kraujo mėginį išmetė į šiukšlių konteinerį prie savo namų, ir sutiko tą vietą parodyti. Siekiant patikrinti šiuos S. S. parodymus ir buvo atliktas jos parodymų patikrinimas vietoje. Kasaciniuose skunduose nenurodomos BPK normos, iš kurių kyla reikalavimas prieš parodymų patikrinimą vietoje liudytoją, nukentėjusįjį ar įtariamąjį apklausti vienasmeniškai, todėl nėra galimybės patikrinti, ar to nepadarius buvo pažeisti BPK įtvirtinti reikalavimai.

51. S. S. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas iš karto po jos akistatos su A. Š., S. S. teisinis statusas išliko nepakitęs (liudytoja), tačiau, įvertinus tai, kad šio veiksmo metu S. S. nebuvo priminta, jog ji įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas S. S. sutinkant, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šio veiksmo metu S. S. buvo verčiama duoti parodymus ir kad S. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolas bei šio veiksmo metu paimtas D. G. kraujo mėginys nėra tinkami įrodymai baudžiamajame procese.

52. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžiai pagrįsti duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 162 straipsnio ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas, be to, teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas, nepatikrino kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo faktinio pagrindo.

53. BPK 162 straipsnyje nurodytas informacijos apie privatų asmens gyvenimą, surinktos vienoje baudžiamojoje byloje taikant BPK nustatytas procesines prievartos priemones ikiteisminio tyrimo metu, panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje teisinis pagrindas – aukštesniojo prokuroro nutarimas. BPK nenustatytos duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, panaudojimo baudžiamojoje byloje sąlygos. Taigi, ar kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, įtvirtintus BPK, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant, be kita ko, į Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija yra konstatavusi, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija, spręsdama situaciją, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, yra išaiškinusi, jog jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų Operatyvinės veiklos įstatymo (įstatymo, galiojusio operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). Pažymėtina, kad tokiais atvejais būtina patikrinti, ar buvo teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą.

54. Pirmosios instancijos teismas patikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo teisinį pagrindą ir konstatavo, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, skirtas slaptai D. G. ir G. J. F. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei ir fiksavimui vykdyti, nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. kovo 4 d. (D. G. atžvilgiu) ir laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (G. J. F. atžvilgiu) buvo sankcionuoti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimis. Nurodytos nutartys priimtos pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro I. Mikelionio 2015 m. spalio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. teikimus. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra patvirtintos išslaptintų teikimų ir nutarčių kopijos, taip pat iš dalies išslaptintų kriminalinės žvalgybos subjekto (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos) prašymų, pagal kurių duomenis buvo parengti teikimai, kopijos. Išanalizavęs šiuos dokumentus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas prieš D. G. ir G. J. F. pradėtas esant tiek teisiniam, tiek faktiniam pagrindui. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tais atvejais, kai tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas tyrimo veiksmų atlikimo faktinio pagrindo paprastai neturėtų tikrinti. Taigi kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenimis grįsdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

55. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro M. Jovaišos 2017 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, nuspręsta panaudoti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją šioje baudžiamojoje byloje, buvo perteklinis veiksmas. Kaip minėta, BPK 162 straipsnyje tiesiogiai reglamentuojamas informacijos, gautos BPK, o ne Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais veiksmais panaudojimo kitoje byloje teisinis pagrindas. Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys teismo pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti įstatymo nustatyta tvarka ir atitinka kitus BPK įrodymams keliamus reikalavimus. Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai, ypač tie, kuriais renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, savo pobūdžiu prilygsta procesinėms prievartos priemonėms, todėl informacija, gauta atliekant vienos nusikalstamos veikos tyrimą, kitoje baudžiamojoje byloje gali būti panaudojama tik BPK nustatyta tvarka. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas pagal BPK 162 straipsnio nuostatas. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (dabar – Kriminalinės žvalgybos įstatymas) (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje

Nr. 2K-225/2009, 2K-P-94-895/2015). Taigi prokuroro 2017 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta panaudoti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją šioje baudžiamojoje atitinka BPK 162 straipsnio nuostatas.

56. Visi nuteistieji kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai neteisingai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir todėl padarė neteisingas išvadas. Tokie teiginiai grindžiami skunduose išdėstant nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir savaip interpretuojant faktines veikos aplinkybes.

57. Skundžiamus teismų nuosprendžius patikrinus teisės taikymo aspektu, nenustatytas pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurie būtų pagrindas pagal kasacinių skundų argumentus dėl BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų priimtus teismų sprendimus naikinti ar juos pakeisti. Iš priimtų nuosprendžių turinio matyti, kad visi teisiamajame posėdyje ištiri įrodymai yra įvertinti, o įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus įrodymų visumą.

Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)

58. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, kad byloje pažeistas non bis in idem principas, nes visi nuteistieji buvo traukiami dar ir administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 straipsnį. Generalinės prokuratūros prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimu nutraukta ikiteisminio tyrimo dalis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, šiame nutarime, įvertinus ikiteisminio tyrimo duomenis ir padarytos veikos pavojingumą, padaryta išvada, kad D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veiksmai, kuriais, pažeidžiant nustatytą tvarką, buvo pakeisti Kelių eismo taisykles pažeidusios D. G. kraujo tyrimo mėginiai, siekiant nuslėpti D. G. neblaivumą administracinio teisės pažeidimo byloje, atitinka ATPK 1872 straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo – įkalčių arba įrodymų naikinimo bei jų slėpimo arba kitokios apgavystės padarymo administracinio teisės pažeidimo byloje – sudėties požymius. Šis nutarimas yra galiojantis.

59. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad administracinių teisės pažeidimų procesai nuteistiesiems buvo pradėti nepagrįstai, tačiau tai nereiškia, kad asmenys vien tuo pagrindu negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už jų įvykdytus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams, pagal juos, atsižvelgdamas į nustatytų nusikalstamų veikų padarinių sunkumą, padarytą didelę neturtinę žalą juridiniams asmenims, o ne vien trukdymą valdymo tvarkai klastojant administracinio teisės pažeidimo bylos įkalčius, įvertinęs nuteistųjų eitas pareigas valstybės tarnybos sistemoje, tai, kad jiems administracinio teisės pažeidimo teisenos pradėtos nepagrįstai, nusprendė, kad nuteistųjų veiksmai turi užtraukti baudžiamąją, bet ne administracinę atsakomybę, o nuosprendžiui įsiteisėjus paskirtos administracinės nuobaudos galėtų būti

panaikintos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio nustatyta tvarka, taip išvengiant dvigubo nubaudimo draudimo pažeidimo. Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagrįstas tik iš dalies.

60. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl veikos, kurioje buvo BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymiai. Generalinės prokuratūros prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis dėl dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu nutraukta, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybai pavesta perduoti nutarimą bei reikiamą baudžiamosios bylos medžiagą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 straipsnį.

61. D. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad ji 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.10 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę, esančią (duomenys neskelbtini), kur buvo paimtas jos kraujo mėginys alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti (nustatyta 1,01 promilės alkoholio). 2015 m. gruodžio 20 d. apie 16.00 val. D. G., išsiblaiviusi, turėdama tikslą, kad jos kraujyje nebūtų alkoholio ir ji nebūtų patraukta administracinėn atsakomybėn dėl 2015 m. gruodžio 19 d. 12.20 val. Kaune, Savanorių pr. 447A, sukelto techninio eismo įvykio būnant neblaiviai, pakartotinai atvyko į minėtą gydymo įstaigą, ten buvo paimtas dar vienas jos kraujo mėginys ir sukeistas su kraujo mėginiu, paimtu 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val., tokiu būdu siekė įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-301-358/2016. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nesant D. G. veiksmuose pažeidimo sudėties. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena D. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams.

62. G. A. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad jis 2015 m. gruodžio 19 d. 13.43 val., 15.23 val., 15.39 val. vykusių telefono pokalbių metu, būdamas (duomenys neskelbtini) direktorius, siekdamas nuslėpti D. G. girtumą ir tokiu būdu padėti jai išvengti administracinės, civilinės ir drausminės atsakomybės, susitarė su ligoninės direktoriaus pavaduotoju (duomenys neskelbtini) K. G., kuris buvo tiesioginis A. Š. vadovas, duodant neteisėtus nurodymus A. Š. nuslėpti D. G. girtumą, t. y. kad neblaivios D. G., patekusios į eismo įvykį ir atvyksiančios į ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, kad kraujyje alkoholio nerasta, dėl šių neteisėtų nurodymų buvo sukeisti D. G. kraujo tyrimo mėginiai ir surašyta tikrovės neatitinkanti išvada apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A.2.6.-301-358/2016. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad G. A. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta dėl non bis in idem principo pažeidimo bei nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo byla iškelta nesilaikant įstatymo nuostatų, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolą surašius institucijos, kuriai pagal ATPK 2591 straipsnio nuostatas tokie įgaliojimai nesuteikti, pareigūnams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutartimi Kauno apskrities VPK Kauno

miesto Centro policijos komisariato viršininko R. Abugelio prašymas atnaujinti G. A. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimo atmestas.

63. K. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad jis 2015 m. gruodžio 19 d., būdamas (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus pavaduotojas (duomenys neskelbtini), atsakingas už Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, 13.43 val., 15.23 val., 15.39 val. telefono pokalbių metu susitarė su Ligoninės direktoriumi G. A. duodant neteisėtus nurodymus A. Š. nuslėpti D. G. girtumą. K. G., būdamas tiesioginis A. Š. vadovas, 2015 m. gruodžio 19 d. 13.46 val. telefono pokalbio metu davė netiesioginius neteisėtus nurodymus veikti taip, kad neblaivios D. G., patekusios į eismo įvykį ir atvykstančios į Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, kad kraujyje alkoholio nerasta, dėl šių neteisėtų nurodymų buvo sukeisti D. G. kraujo tyrimo mėginiai ir surašyta tikrovės neatitinkanti išvada apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A.2.6.-301-358/2016. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad K. G. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena K. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams.

64. A. Š. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 187 2 straipsnį nubaustas 289 Eur bauda už tai, kad 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.10 val., laikinai eidamas (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas, (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), nurodė slaugytojai S. S., tarnybiškai pavaldžiai A. Š., paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti (kuriame buvo 1,01 promilės alkoholio) bei, siekdamas nuslėpti D. G. girtumą ir tokiu būdu padėti jai išvengti administracinės, civilinės ir drausminės atsakomybės, nurodė dar kartą paimti iš D. G. kraujo mėginį 2015 m. gruodžio 20 d. ryte, t. y. jai išsiblaivius, ir šiuos mėginius sukeisti, sudarant galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6.-301-358/2016.

65. S. S. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 1872 straipsnį nubausta 289 Eur bauda už tai, kad 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.00 val., būdama (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja, paėmė iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti bei sukeitė su D. G. kraujo mėginiu, paimtu 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.00 val., kuriame buvo 1,01 promilės alkoholio, taip siekdama nuslėpti jos girtumą ir sudarydama galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6.-301-358/2016.

66. Pažymėtina, kad tuo pat metu, kai vyko nurodytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos, dėl D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veikų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Kaltinamasis aktas buvo surašytas 2017 m. birželio 9 d. ir kartu su baudžiamosios bylos medžiaga teismui perduotas 2017 m. birželio 15 d. Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. buvo nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

67. Palyginus Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio (pakeisto Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu) aprašomojoje dalyje išdėstytas nusikalstamos veikos, už kurią nuteisti D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S., aplinkybes su administracinių teisės pažeidimų, už kuriuos atsakomybėn buvo traukiami D. G., G. A., K. G. ir nubausti A. Š. ir S. S., matyti, kad jie nuteisti ir buvo traukiami administracinėn atsakomybės arba nubausti už tą pačią veiką. Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas.

68. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“. Ši nuostata įtvirtinta ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem. Šis konstitucinis principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Minėtas konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis principas non bis in idem reiškia, inter alia (be kita ko), tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

69. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išanalizavęs EŽTT praktiką, yra pažymėjęs, kad EŽTT jurisprudencijoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03). Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-788/2019).

70. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose nurodo, kad dėl principo non bis in idem pažeidimo nuosprendžiai turėtų būti panaikinti ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl draudimo antrą kartą bausti už tą pačią veiką, be kita ko, nuostata, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, kai buvo pritaikyta nepagrįstai

švelni atsakomybės rūšis, non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią veiką) principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo, o nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo įstatymo nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2008), kaip minėta, padarė išvadą, jog nuosprendžiui įsiteisėjus paskirtos administracinės nuobaudos galėtų būti panaikintos ANK 658 straipsnyje nustatyta tvarka.

71. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-102/2008 buvo analizuojama kiek kitokia teisinė situacija nei susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2008 buvo sprendžiama, ar buvo pažeistas non bis in idem principas tuo atveju, kai, nutraukus ikiteisminį tyrimą, asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda, o po to ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, byla perduota nagrinėti teisme ir asmuo buvo teisiamas už nusikalstamos veikos padarymą. Taigi asmens baudžiamasis persekiojimas vyko po to, kai administracinio teisės pažeidimo teisena jau buvo pasibaigusi. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas) ir administracinio teisės pažeidimo teisena vyko vienu ir tuo pačiu metu. Be to, D. G., G. A. ir K. G. administracinė nuobauda pagal ATPK 1872 straipsnį nebuvo paskirta, nes administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jiems buvo nutraukta, todėl atnaujinus administracinio nusižengimo bylą (ANK 658 straipsnis) draudimo bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką problema nebūtų išspręsta.

72. Administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 1872 straipsnį D. G., G. A., K. G. A. Š. ir S. S., kaip minėta, inicijavo prokuroras, nutarimu nutraukęs ikiteisminio tyrimo dalį dėl dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų požymių. Nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį nurodyta, kad D. G. kraujo mėginiai buvo paimti ir sukeisti jau pradėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, todėl, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, jog BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. neteisėtais veiksmais nepadaryta. Pažymėtina, kad prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį priėmimo momentu (2016 m. spalio 6 d.) pranešimuose apie įtarimą D. G. (9 t., b. l. 181 –185), G. A. (8 t., b. l. 167–170), K. G. (9 t., b. l. 124–127), A. Š. (9 t., b. l. 21–24), S. S. (9 t., b. l. 89–92) nebuvo nurodyta, kad jie įtariami padarę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

73. Ikiteisminio tyrimo (baudžiamosios bylos) nutraukimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) reiškia, kad arba veika, dėl kurios atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo padaryta, arba ta veika neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nutraukus ikiteisminį tyrimą (baudžiamąją bylą) BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, veika, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, toliau netiriama.

74. Pagal teismų praktiką tuo atveju, kai piktnaudžiaujant tarnyba yra suklastojamas dokumentas, veika kvalifikuojama kaip idealioji nusikaltimų, įtvirtintų BK 228 ir 300 straipsniuose, sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2-895/2017). Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015 ir kt.). Jeigu tiriant tokią

veiką ar nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, kad šia veika padaryti ne du ar daugiau, o vienas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, veika kvalifikuojama kaip pavienis nusikaltimas (atitinkamai įtvirtintas BK 228 ar 300 straipsnyje).

75. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas – atitikties tarp faktinių veikos aplinkybių ir baudžiamosios teisės normose įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas bei teisinis įtvirtinimas procesiniame dokumente. Taigi nusikalstamos veikos kvalifikavimas yra įgalioto subjekto (ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo) mąstomoji veikla, atsispindėta procesiniame dokumente. Tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nusprendžiama, kad tiriama nusikalstama veika turi būti kvalifikuota ne kaip idealioji nusikalstamų veikų, nustatytų skirtinguose BK straipsniuose, sutaptis, o kaip pavienė nusikalstama veika, turi būti keičiamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o ne nutraukiama ikiteisminio tyrimo dalis, nes ikiteisminis tyrimas dėl tos nusikalstamos veikos yra tęsiamas toliau. Būtent toks prokuroro sprendimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. I-153 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose Rekomendacijose dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu. Šių Rekomendacijų 12 punkte nurodyta, kad „kilus pagrindui perkvalifikuoti veiką, dėl kurios pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, suderinęs su prokuroru, dokumente, kuriuo įformintas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, užrašo rezoliuciją tęsti tyrimą dėl kitos veikos, nurodydamas BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą. Tokiu atveju nepriimamas nutarimas nutraukti dalį tyrimo dėl veikos, kuri perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą“, o 14 punkte nurodyta: „Nutarimas iš dalies nutraukti ikiteisminį tyrimą priimamas tik tokiu atveju, kai paskesniu pranešimu apie įtarimą nebeinkriminuojama viena ar kelios realiąją nusikalstamų veikų sutaptį sudarančios veikos, dėl kurių buvo suformuluotas įtarimas ankstesniu pranešimu apie įtarimą, taip pat kai paskesniu pranešimu apie įtarimą nebeinkriminuojamas bendrininkavimas su vienu ar keliais asmenimis (tyrimas iš dalies nutraukiamas šių asmenų atžvilgiu).“ Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalį generalinio prokuroro patvirtintos Rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių pateikimo vykdyti kontrolės praktiką, prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomi.

76. Minėta, kad prokuroras, nusprendęs, jog D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. nepadarė veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė išvadą, kad jų veiksmuose yra ATPK 1872 straipsnyje nurodyti administracinio teisės pažeidimo – įkalčių arba įrodymų naikinimo bei jų slėpimo arba kitokios apgavystės padarymo administracinio teisės pažeidimo byloje – sudėties požymiai. Įvertinus tai, kad tuo pat metu vyko nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 straipsnio 1 dalyje, tyrimas, galima buvo daryti išvadą, kad D. G., G. A., K. G. A. Š. ir S. S. veika yra idealioji nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, ir administracinio teisės pažeidimo, įtvirtinto ATPK 1872 straipsnyje, sutaptis. Pažymėtina, kad nei BK, nei ANK nereglamentuotos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo taisyklės tais atvejais, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro ir nusikalstamą veiką, ir administracinį nusižengimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo idealiosios sutapties atveju veika, atitinkanti administracinio nusižengimo požymius, atskirai pagal ANK straipsnį (jo dalį) nekvalifikuotina, o į šią aplinkybę atsižvelgtina skiriant bausmę už nusikalstamą veiką (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280-689/2019). Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad nusikalstamos veikos yra pavojingesnės nei administraciniai nusižengimai, taip pat tai, kad nusikalstamų veikų idealiosios sutapties atveju už atskiras veikas paskirtos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, taip teisiškai

vertinant (kvalifikuojant) nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo (administracinio teisės pažeidimo) idealiosios sutapties atvejį, išvengiama non bis in idem principo pažeidimo.

77. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad prokuroras, nustatęs, jog D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. nepadarė veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, turėjo ne nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį, o teisės aktų nustatyta tvarka perkvalifikuoti įtariamųjų veiką iš BK 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį. Nutraukus ikiteisminio tyrimo dalį dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, inicijavus administracinio teisės pažeidimo teiseną dėl šios veikos ir šiai teisenai įvykus bei tuo pačiu metu dėl tos pačios veikos tęsiant ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. teisė nebūti baudžiamam už tą patį nusikaltimą antrą kartą ir Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė nebūti tos pačios valstybės institucijų persekiojamam ar baudžiamam už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

78. Šioje nutartyje padaryta išvada, kad D. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, G. A., K. G., A. Š. ir S. S. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Taigi jie pagrįstai nuteisti už nusikalstamos veikos padarymą ir dėl šios veikos buvo galimas tik baudžiamasis procesas, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti panaikintas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo teisena dėl tos pačios veikos buvo inicijuota ir įvyko dėl teisės aktuose nustatytos veikos teisinio vertinimo (kvalifikavimo) procedūros pažeidimo, bet ne dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, taigi buvo inicijuota neteisėtai.

79. Įsiteisėjus nuosprendžiui, A. Š. ir S. S. turėjo galimybę kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl administracinio teisės pažeidimo bylų, kuriose jie nubausti pagal ATPK 1872 straipsnį, atnaujinimo ANK 662 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau to jie nepadarė ir siekia apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją pareiškėjai privalo pasinaudoti tomis teisinės gynybos priemonėmis, kuriomis pasinaudoti įmanoma, kuriomis galima pasiekti, kad žala būtų atlyginta, ir kurios gali būti pagrįstai laikomos perspektyviomis (2006 m. kovo 1 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Sejdovic prieš Italiją, peticijos Nr. 56581/00). Diskrecinės ar ypatingos priemonės, kaip antai prašymas atnaujinti procesą, nelaikomos veiksmingomis priemonėmis Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies prasme, taigi jomis nereikia pasinaudoti (Didžiosios kolegijos 2002 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Pisano prieš Italiją, peticijos Nr. 36732/97; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11, 31–35 punktai). Šioje nutartyje minėta, kad atnaujinus D. G., G. A. ir K. G. administracinio nusižengimo bylą draudimo bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką problema nebūtų išspręsta, nes administracinė nuobauda pagal ATPK 1872 straipsnį jiems nebuvo paskirta (administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jiems buvo nutraukta). Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, neturi teisinės galimybės panaikinti D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. draudimo bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką (non bis in idem principo pažeidimo) padarinių.

80. Įvertinus tai, kad dėl tos pačios D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veikos vienu metu vyko dvi teisenos – baudžiamoji ir administracinė – ir, kaip minėta, buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta

nuteistųjų teisė nebūti baudžiamam už tą patį nusikaltimą antrą kartą ir Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė nebūti tos pačios valstybės institucijų persekiojamam ar baudžiamam už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą, ir kad nėra teisinio pagrindo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, nes nuteistieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, darytina išvada, kad tinkama kompensacija nuteistiesiems už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra jiems paskirtų bausmių švelninimas.

81. BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta, kad asmuo, padaręs šią veiką, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Taigi šis nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 4 dalį priskiriamas apysunkiams nusikaltimams. Už apysunkio nusikaltimo padarymą nuteistųjų veikos padarymo metu galiojusiame BK 47 straipsnio 3 dalies (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo redakcija) 3 punkte buvo nustatyta iki 1000 MGL dydžio bauda. Minimali bauda yra vieno MGL dydžio (BK 47 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija)).

82. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. S. paskirta 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 1872 straipsnį ji nubausta 289 Eur bauda. Taigi ji du kartus nubausta baudomis už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad, 2015 m. gruodžio 21 d. apklausiant S. S. kaip liudytoją, buvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinti reikalavimai. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija S. S. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra, taikant BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytą teisingumo principą, jos atleidimas nuo nuosprendžiu paskirtos bausmės – 100 MGL dydžio baudos.

83. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Š. paskirta 170 MGL dydžio (6 402,20 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 1872 straipsnį jis nubaustas 289 Eur bauda. Taigi jis du kartus nubaustas baudomis už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija A. Š. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jam paskirtos baudos sumažinimas 120 MGL.

84. K. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta 300 MGL dydžio (11 298 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad K. G. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena K. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams. Taigi K. G. buvo du kartus persekiojamas už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija K. G. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jam paskirtos baudos sumažinimas 100 MGL.

85. G. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad G. A. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta dėl non bis in idem principo pažeidimo bei

nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo byla iškelta nesilaikant įstatymo nuostatų, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolą surašius institucijos, kuriai pagal ATPK 2591 straipsnio nuostatas tokie įgaliojimai nesuteikti, pareigūnams. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo teisena G. A. buvo nutraukta dėl non bis in idem principo pažeidimo, todėl jis nėra galutinai išteisintas arba nuteistas pagal valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau pažymėtina ir tai, kad pagal Institucijos – Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato – pareigūno prašymą, vadovaujantis ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, administracinio nusižengimo byla buvo atnaujinta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutartimi Institucijos pareigūno prašymas atnaujinti G. A. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimo atmestas. Taigi G. A. buvo du kartus persekiojamas už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija G. A. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jam paskirtos baudos sumažinimas 50 MGL.

86. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. G. paskirta 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nesant D. G. veiksmuose pažeidimo sudėties. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena D. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams. Taigi D. G. buvo du kartus persekiojama už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija D. G. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jai paskirtos baudos sumažinimas 100 MGL.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – viešųjų teisių atėmimo (BK 681 straipsnio taikymas)

87. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, taikant BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 dalį, 681 straipsnio 1, 3 dalis, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas, trejiems metams. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ši baudžiamojo poveikio priemonė palikta nepakeista. Kasaciniame skunde D. G. ir jos gynėjas teigia, kad D. G. veikė kaip privatus asmuo, todėl baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas – neturėjo būti paskirta. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

88. BK 681 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas. Viešųjų teisių atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis (BK 681 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. G. buvo nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) direktorė, 2015 m. gruodžio 19 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais

suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudojo priešingai tarnybos interesams ir dėl to (duomenys neskelbtini) patyrė didelę neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir dėl jos priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, privalėjo spręsti, ar D. G. veiką, kuria padėjo A. Š. ir S. S. piktnaudžiauti tarnyba, padarė piktnaudžiaudama viešosiomis teisėmis, tačiau to nepadarė.

89. Pagal byloje nustatytas aplinkybes D. G. (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriui G. A. paskambino ne kaip (duomenys neskelbtini) direktorė, o kaip privatus asmuo – G. A. pažįstama. Veiksmus, atitinkančius objektyviuosius padėjimo piktnaudžiauti tarnyba sudėties požymius, D. G. taip pat atliko kaip privatus asmuo. Taigi D. G. nusikalstama veika nebuvo padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis, todėl apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti D. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimą, trejiems metams, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 681 straipsnį. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nuosprendžiai keistini, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė naikintina.

90. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodytas baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas – BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Šiame punkte nustatytas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, o viešųjų teisių atėmimas nustatytas BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismas šios neatitikties neaptarė. Pažymėtina, kad kasatorių nurodyta neatitiktis galėjo būti vertinama kaip rašymo apsirikimas ir ištaisyta BPK 3081 straipsnyje nustatyta tvarka. Panaikinus D. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, šis apsirikimas nekelia jokių teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžius pakeisti.

D. G. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 250 MGL dydžio, t. y. 9 415 Eur (devynių tūkstančių keturių šimtų penkiolikos Eur).

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžių dalis, kuriomis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 681 straipsnio 1, 3 dalimis, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į

valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas, trejiems metams.

G. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 300 MGL dydžio, t. y. 11 298 Eur (vienuolika tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių Eur).

K. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 200 MGL dydžio, t. y. 7 532 Eur (septynių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt dviejų Eur).

A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 50 MGL dydžio, t. y. 1 883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų Eur).

S. S., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, atleisti nuo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės – 100 MGL dydžio, t. y. 3 766 Eur, baudos.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

TeisėjaiRima Ažubalytė

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Pranas Kuconis

_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-719/2020


Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4

(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0d648720154911ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,

nuteistajam J. K.,

jo gynėjui advokatui Vitalijui Vitkovskiui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: J. K. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį nevartoti narkotinių, psichotropinių ar kitokių psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, J. K. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį nevartoti narkotinių, psichotropinių ar kitokių psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į paskirtą laisvės apribojimo bausmės trukmę įskaičiuota viena diena, kurią J. K. išbuvo sulaikytas, ir laikyta, kad jis yra atlikęs dvi dienas paskirtos laisvės apribojimo bausmės.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, ir padarė narkotinių medžiagų kontrabandą:

1.1. 2018 metais, tikslus mėnuo, diena ir laikas nenustatyti, iš nenustatytų asmenų, esančių Vokietijoje, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, J. K. užsisakė atsiųsti narkotinę medžiagą, įtrauktą į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, tai yra 10,0523 g kokaino miltelių, kuriuose gryno kokaino buvo 5,8002 g, šią narkotinę medžiagą nurodė atsiųsti paštu adresu: (duomenys neskelbtini) Vilnius, Lietuva, nurodydamas save kaip pašto siuntos gavėją. Minėta narkotinė medžiaga pašto (kurjerių) tarnybų darbuotojų buvo išsiųsta užsakyme nurodytu adresu kaip pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini). Taip jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, siuntėsi šią narkotinę medžiagą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto postą ir AB Lietuvos pašto Vilniaus pašto skirstymo departamentą, esančius Vilniuje, Rodūnios k. 9, ir 2018 m. spalio 28 d. ši siunta su narkotine medžiaga patikrinimo metu buvo sulaikyta Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų.

1.2. Nepateikdamas muitinės kontrolei ir neturėdamas leidimo bei pažeisdamas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. Nr. VIII-602) 8 straipsnio 2 punkto nuostatą, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos (leidimo) į I sąrašą įtrauktas medžiagas draudžiama įsigyti, laikyti, gabenti valstybės teritorijoje, gaminti, perdirbti, importuoti, eksportuoti, naudoti moksliniams tyrimams, 2018 metais, tikslus mėnuo ir diena nenustatyti, J. K. iš Vokietijos į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto postą ir AB Lietuvos pašto Vilniaus pašto skirstymo departamentą, esančius Vilniuje, Rodūnios k. 9, gabeno narkotinę medžiagą – 10,0523 g kokaino miltelių, kuriuose gryno kokaino buvo 5,8002 g.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

2.1.Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, formaliai, neįsigilinęs į bylos esmę ir surinktus kaltinančius bei teisinančius įrodymus kaip visumą, nenustatęs priežastinio ryšio tarp

veikos ir padarinių, sutiko su valstybės kaltintojo skundo argumentais. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl J. K. inkriminuotų veikų padarymo grįstos prielaidomis. Nors muitinės kontrolės poste gautoje siuntoje aptikta narkotinė medžiaga – kokainas, ant siuntos buvo užrašytas kasatoriaus gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), o tyrimo metu J. K. šlapime buvo rastos kokaino ir kitų cheminių medžiagų liekanos, tačiau nebuvo įtikinamai paneigtos cheminių medžiagų atsiradimo versijos. Tyrėjo, apklausto kaip liudytojo šioje byloje, T. Ž. parodymais nustatyta, kad J. K. kompiuteryje buvo įdiegta internetinė „Tor Browser“ naršyklė, užtikrinanti naršymo anonimiškumą, bei tai, kad naudojantis šia naršykle paprastai užsakomos narkotinės medžiagos, tačiau šis liudytojas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, taip pat parodė, kad minėta naršyklė gali būti naudojama įvairiems tikslams, pvz., siekiant atsisiųsti buitinės technikos, antikvariato ar batų. Taigi „Tor Browser“ naršyklės įdiegimas nepatvirtina tyčios siųstis narkotines medžiagas. Tyrimo metu nebuvo tikrinama versija, kad narkotines medžiagas galėjo atsisiųsti kitas asmuo (mergina iš Ukrainos, vardu Oksana, kuri periodiškai gyveno adresu, nurodytu ant siuntos voko). Anot liudytojo T. Ž., J. K. bute nebuvo rasta jokių moteriškų daiktų, tai leidžia teigti, kad J. K. versija dėl merginos, vardu Oksana, buvimo jo bute ir galimo narkotinių medžiagų užsakymo paneigta. Tačiau pabrėžtina, kad kratos metu buvo praėję keletas mėnesių po šios merginos išsikėlimo iš buto, tad akivaizdu, jog jokių moteriškų daiktų ten ir nebuvo įmanoma rasti, atliekant kratą. Aplinkybė, kad SEB banko išraše užfiksuotas 2018 m. spalio 23–24 d. 639,11 Eur pavedimas, nurodantis į kriptovaliutos keityklą „Cex.Io“, registruotą Londone, Didžiojoje Britanijoje, niekaip nepatvirtina fakto, kad kriptovaliuta buvo atsiskaityta už narkotines medžiagas. Kriptovaliutos pirkimas ir pardavimas bei kitos finansinės operacijos nėra draudžiami ir daugelis fizinių ir juridinių asmenų naudojasi tokia finansine priemone. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kokius nors mokėjimus užsienyje registruotiems tiekėjams, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad už šią siuntą sumokėjo būtent J. K. Proceso metu J. K. parodymai buvo nuoseklūs, o ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas skubotai, tyrėjai padarė daug taktinių tyrimo klaidų, nesurinko tyrimui reikšmingų duomenų, kurie galėtų nustatyti faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes bei identifikuoti tikruosius nusikaltimą padariusius asmenis, nepasinaudojo BPK nustatytomis procesinėmis galimybėmis (pvz., BPK 154, 158, 160 straipsniuose nurodytos galimybės, kriminalinės žvalgybos veiksmai).

2.2.Nepaneigta tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą (skyrė J. K. kardomąją priemonę, nustatytą BPK 140 straipsnyje, nors, vykstant į apklausą, tyrėjai dažniausiai tokių priemonių netaiko), įkalbinėjo jį nesakyti apie kitus galimai su padaryta nusikalstama veika susijusius asmenis. Nesurinkta duomenų, paneigiančių J. K. parodymus apie tai, kad jam priklausančio buto pašto dėžutė buvo sulaužyta ir nerakinama. Taip pat akcentuotina, kad nei ant siuntos su narkotinėmis medžiagomis, nei pačioje siuntoje nebuvo rasta jokių J. K. pėdsakų, atliekant kratą J. K. bute, nebuvo rasta jokių daiktų, bylojančių apie narkotinių medžiagų laikymą ir vartojimą.

2.3.Specialistė, pateikusi išvadą byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad J. K. šlapime rastos medžiagos (benzoilekgoninas, metilendioksimetamfetaminas, metilendioksiamfetaminas, zopiklonas) galėjo išlikti organizme apie 6 paras (2018 m. kovo mėnesio vidurys), galimai 10 dienų (šlapimo tyrimas paimtas 2018 m. kovo 19 d.). Šis laikas sutampa su tuo laiku, kai Oksanos buvęs vaikinas Vadimas ar kitas sodo namelyje vakarėlio metu kartu buvęs asmuo piktybiškai, siekdamas pažeminti J. K. prieš Oksaną, galėjo įpilti į jo gėrimą narkotinių medžiagų. Be to, aplinkybę, kad kokainas ar ekstazis gali būti ištirpdyti skystyje, apklausos metu teisme nurodė ir specialistė E. Š. Ši narkotinių medžiagų atsiradimo organizme galimybė, nurodyta J. K., nebuvo paneigta. Taip pat pažymėtina, kad iš 2019 m. kovo 22 d. Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo rašto matyti, kad J. K. per penkerius metus į šią įstaigą nesikreipė ir joje nesigydė; tai įrodo, kad jis nebuvo narkotines medžiagas vartojantis asmuo.

2.4.Nenustatyti visi inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, nusikaltimų padarymo laikas, vieta, motyvas, tikslas. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai, paviršutiniškai ir fragmentiškai, atskirai vienus nuo kitų vertino byloje esančius įrodymus, padarė bendro pobūdžio išvadas ir jų nepagrindė įrodymų turinio analize; teismo išvados prieštarauja įrodymų turiniui, nuosprendis nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir tinkamai nemotyvuotas. Pagal formuojamą teismų praktiką teismas privalo pateikti atsakymus į visus esminius skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas, faktiniais bylos duomenimis pagrįstas ir vadovaujantis įstatymu padarytas aiškias, konkrečias ir nekeliančias abejonių išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-7-114/2011, 2K-418-699/2015). Apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik tada, kai kaltumas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įrodytas (BPK 303 straipsnio 2 dalis). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai).

2.5.Viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, renkami, tiriami bei vertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek ir jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Abejonės kaltinamojo naudai aiškinamos tada, kai jų nepavyksta pašalinti, o šioje baudžiamojoje byloje, nors buvo išnaudotos visos procesinės galimybės, abejonių dėl J. K. kaltinimo pagrįstumo pašalinti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis prieštaringais ir visapusiškai neištirtais įrodymais, nebuvo tinkamai įvertinta dalis įrodymų, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme, nepašalinti įrodymų prieštaravimai. Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis turi būti paliktas galioti, panaikinus apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo J. K. kasacinis skundas atmestinas.

4. Kasatorius, ginčydamas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sudėties požymių buvimą jo veiksmuose, nurodo argumentus, susijusius su, kasatoriaus nuomone, netinkamu apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių

įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę), pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas ir prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, kasacinio skundo argumentai, susiję su atskirų byloje esančių įrodymų vertinimu, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

5. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

6. Pagal kasacinio teismo praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje nustatytas bent vienas iš šių pažeidimų: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį bei motyvus, konstatuoja, kad teismo atliktas bylos įrodymų vertinimas ir nuosprendžio surašymas tokių pirmiau nurodytų trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo (neišsamaus) įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.

7. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas selektyviai, fragmentiškai ir formaliai vertino byloje surinktus duomenis, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kokiais įrodymais grindžiama nuteistojo kaltė (skundžiamo nuosprendžio 8 p.), išdėstyti motyvai, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kasatoriaus nekaltumo, argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo, taip pat kodėl nuteistojo iškeltos versijos atmetamos. Be viso to, skundžiamame nuosprendyje gana išsamiai analizuojami ir nuteistojo parodymai, nurodomi jų prieštaravimai skirtingose proceso stadijose, pateikiami motyvai, kodėl šiais parodymais teismas nesivadovauja. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai palyginti tarpusavyje tiek nuoseklumo, tiek atitikties kitiems bylos duomenims aspektais, išvados argumentuotos, motyvuotai paneigtos ir atmestos nuteistojo keltos gynybos versijos. Todėl teigti, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra formalus ar selektyvus, nėra jokio pagrindo.

8. Kasatorius iš esmės taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais pripažinti įrodymais netiesioginius jo kaltės įrodymus, tokius įrodymus vadindamas prielaidomis. Iš tikro sutiktina, jog nuteistojo kaltė šioje byloje iš esmės yra grindžiama netiesioginiais įrodymais. Kartu pažymėtina, jog gana dažnai padarant tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas ir kasatorius, nepavyksta gauti tiesioginių kaltę pagrindžiančių įrodymų. Tačiau, pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, netiesioginiai įrodymai taip pat turi įrodomąją vertę ir įstatymas nedraudžia netiesioginiais įrodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Be abejo, įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis. Tačiau

jeigu tokiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, tokiais įrodymais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė. Taip pat teismų praktikoje pažymima, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius. Svarbu tai, kad visi įrodymai būtų gauti ir įvertinti pagal įstatymo reikalavimus.

9. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog nuteistojo kaltę grindžia tokie byloje surinkti įrodymai: Vilniaus teritorinės muitinės pašto poste 2018 m. spalio 28 d. sulaikytas nuteistojo vardu, pavarde ir adresu siųstas vokas su kokaino milteliais; nuteistojo šlapime buvo rasta pėdsakų medžiagų, kurios atsiranda tik pavartojus kokaino; nuteistojo kompiuteryje buvo įdiegta interneto naršyklė, užtikrinanti naudotojo anonimiškumą, o pagal liudytojo T. Ž. parodymus, narkotinės medžiagos paprastai užsakomos naudojantis šia naršykle; nuteistojo J. K. banko sąskaitos išraše užfiksuotas 2018 m. spalio 23–24 d. 639,11 Eur pervedimas į kriptovaliutos keityklą ir pinigų pervedimo data atitinka laiką, per kurį nuo sumokėjimo siunta galėjo atvykti į Vilnių, kur ir buvo sulaikyta. Sugretinęs pinigų pervedimo faktą su kitais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad minėta suma buvo panaudota paties J. K. įsigyti kokaino siuntai. Kartu apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo keltas versijas ir nesivadovavo paties J. K. parodymais, nurodydamas tokio savo sprendimo motyvus, iš kurių pagrindinis yra tai, kad nuteistasis šiuos parodymus ne kartą keitė, juos akivaizdžiai derindamas prie ikiteisminio tyrimo metu gaunamų duomenų. Visa tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus, nurodė motyvus, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitų – ne, įrodymais pripažino tuos duomenis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, ir išdėstė teisinius argumentus dėl ištirtų įrodymų vertinimo, todėl teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nėra jokio teisinio pagrindo.

10. Pagrindiniai kasacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo keltas versijas dėl trečiųjų asmenų galimybės užsisakyti jo vardu ir adresu narkotinių medžiagų, dėl be jo žinios į jo organizmą patekusių draudžiamų medžiagų, dėl kompiuteryje įdiegtos ir naudotojo anonimiškumą užtikrinusios programos, pinigų pervedimo tikslo ir pan., tačiau, kaip jau buvo paminėta, kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015). Tai reiškia, kad įrodinėjimo procesas turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis.

11. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti kasatoriaus nurodyti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Atsakant į kasacinio skundo teiginius dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, šis teismas išsamiai ir visapusiškai vertino bylos įrodymus, įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą, lygino juos tarpusavyje. Šio teismo išvados dėl J. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumo yra pagrįstos bylos duomenų visumos analize ir jų visapusišku įvertinimu. Šios išvados nėra prieštaringos ar neteisingos. Todėl, atsižvelgiant į paduoto skundo nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribas, kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų šiuos nuosprendžius naikinti, o bylą grąžinti nagrinėti apeliacine tvarka ar ją nutraukti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.


Olegas Fedosiukas

Artūras Ridikas

_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-39-378/2020


Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.4.1;

2.6.11.4.5

(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=08363be0154911ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Gedimino Sagačio, Dalios Vasarienės,

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEG Recycling“ atstovams advokatui Dainiui Stasiuliui ir advokatui Tadui Varapnickui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro atstovams advokatui Edgarui Jautakiui, T. Z. ir T. M.,

trečiojo asmens Kazlų Rūdos savivaldybės atstovui Rokui Liaudinskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEG Recycling“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo sujungtose civilinėse bylose pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEG Recycling“ ieškinius atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centrui ir „AAS BTA Baltic Insurance Company“ dėl pažeistų teisių gynimo, sutarties sąlygų pakeitimo, draudimo išmokos mokėjimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro priešieškinį dėl baudos priteisimo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Marijampolės savivaldybės administracija, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija, Šakių rajono savivaldybės administracija, Kazlų Rūdos savivaldybės administracija, Kalvarijos savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atliekų tvarkymą, viešojo pirkimo sutarties keitimą, pasikeitus jos vykdymo galimybėms, tokios sutarties aiškinimą ir savigynos taikymo sąlygas, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribas ir jų peržengimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „NEG Recycling“ (toliau – ir ieškovė, operatorė) prašė teismo:

2.1. pripažinti atsakovės UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (toliau – ir atsakovė, MAATC, perkančioji organizacija) 2018 m. kovo 13 d. atliktą vienašalį 2013 m. spalio 9 d. Marijampolės regiono komunalinių atliekų mechaninio apdorojimo įrenginių projektavimo, statybos ir eksploatacijos sutarties Nr. 2013/4-41 (toliau – Sutartis) nutraukimą neteisėtu bei negaliojančiu ir atkurti Sutarties galiojimą;

2.2. įpareigoti MAATC vykdyti Sutartį ir atsiimti (išvežti) iš Mechaninio biologinio apdorojimo (toliau – MBA) įrenginių teritorijos atliekų rūšiavimo metu atskirtas (atskiriamas) degiąsias atliekas;

2.3. pakeisti Sutarties priede esančių pirkimo „Marijampolės regiono komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projektavimas, statyba ir eksploatacija“ (toliau – Konkursas) dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 1 skirsnio „Bendrosios techninės specifikacijos“ 3.3.1 ir 3.3.2 punktuose esančias lenteles, jas išdėstant taip:

Parametras Mato vienetas Rodiklis

Antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumas, t. sk.

% nuo patenkančio į įrenginius antrinių žaliavų frakcijos srauto (atskyrimui tinkamų antrinių žaliavų kiekis MKA sraute nustatomas atliekant periodinius ketvirtinius atliekų sudėties nustatymo tyrimus pagal teisės aktų reikalavimus)

≥ 70

Juodieji metalai % nuo patenkančio į įrenginius juodųjų metalų frakcijos srauto, tinkamo antrinėms žaliavoms

≥ 70

Plastikai % nuo patenkančio į plastikų frakcijos srauto, tinkamo antrinėms žaliavoms

≥ 45

Priemaišų kiekis atskirose antrinėse žaliavose

% ≤ 10

Lentelė. Reikalavimai antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumui ir kokybei:

Lentelė. Reikalavimai kietojo atgautojo kuro (KAK) frakcijos atskyrimui:

Parametras Mato vienetas Rodiklis

Atskyrimo efektyvumas

% nuo patenkančio į įrenginius KAK frakcijos atskyrimui tinkančių atliekų srauto (KAK frakcijos atskyrimui tinkančių atliekų kiekis MKA sraute nustatomas atliekant periodinius ketvirtinius atliekų sudėties nustatymo bandymus pagal teisės aktų reikalavimus ir įvertinus antrinių žaliavų atrinkimą)

≥ 70

Šilumingumas MJ/kg ≥ 10

Drėgnis % ≤ 25

Chloro kiekis % ≤ 1,0

2.4. pripažinti MAATC 2017 m. birželio 26 d. rašte Nr. (1.13)SD-317 „Dėl sutartinių įsipareigojimų laidavimo draudimo (sutarties liudijimo / poliso Nr. SĮLD 109174)“, 2017 m. birželio 29 d. pretenzijoje Nr. (1.13) SD-319 „Dėl sutartinių įsipareigojimų laidavimo draudimo (sutarties liudijimo / poliso Nr. SĮLD 109174)“ ir 2017 m. rugsėjo 28 d. pretenzijoje Nr. (1.13)SD-490 „Dėl sutartinių įsipareigojimų laidavimo draudimo (sutarties liudijimo / poliso Nr. SĮLD 119714)“ pateiktą reikalavimą išmokėti laidavimo draudimo išmoką nepagrįstu ir nevykdytinu bei uždrausti „AAS BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamai filialo Lietuvoje, (toliau – Draudikas) vykdyti nurodytame MAATC rašte bei pretenzijose pateiktą reikalavimą išmokėti laidavimo draudimo išmoką.

3. Ieškovė, grįsdama ieškinius, nurodė, kad pagal Sutarties priedo 2.1 punktą MBA įrenginių eksploatavimo etape MAATC yra įsipareigojęs perduoti ieškovei Marijampolės regione susidariusias mišrias komunalines atliekas (toliau – ir MKA), siekiant jas išrūšiuoti, atskiriant perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas, o operatorė yra įsipareigojusi valdyti, prižiūrėti ir eksploatuoti MBA įrenginius atliekoms išrūšiuoti.

4. Atsakovė 2018 m. kovo 13 d. pranešime apie vienašalį Sutarties nutraukimą nurodė, kad ji yra nutraukiama operatorei per 20 darbo dienų nepašalinus MAATC 2017 m. spalio 11 d. pranešime nurodytų Sutarties pažeidimų. Atsakovė 2017 m. spalio 11 d. ieškovei pateiktame pranešime nurodė, kad vienašališkai nutraukia Sutartį, nes ieškovė: 1) nevykdo įsipareigojimo iš gauto MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų; 2) nevykdo įsipareigojimo gaminti kietąjį atgautąjį kurą (toliau – ir KAK); 3) be teisėtos ir pakankamos priežasties sustabdė atliekų priėmimą į MBA įrenginius daugiau nei 10 darbo dienų. Atsakovės nurodyti pažeidimai yra nepagrįsti, neatitinkantys faktinės situacijos.

5. 2017 m. rugpjūčio 24 d. morfologijos tyrimai patvirtina, kad į MBA įrenginius pristatomose MKA yra tik 4,7 proc. antrinėms žaliavoms išrūšiuoti tinkamų atliekų. Dėl pasikeitusios atliekų sudėties MKA dalis, iš kurios yra gaunama kietojo atgautojo kuro frakcija (degiosios medžiagos), yra taip pat beveik du kartus mažesnė, nei nustatyta Konkurso dokumentuose. Taigi, dėl nuo ieškovės nepriklausančių priežasčių yra pasikeitusi mišrių komunalinių atliekų sudėtis ir toks pasikeitimas yra esminis, nebeleidžiantis tinkamai vykdyti Sutarties.

6. Pagal Sutartį ieškovė turėjo atskirti keturis kokybės kriterijus atitinkančias degiąsias atliekas, o ne gaminti kietąjį atgautąjį kurą, ir šių Sutarties įsipareigojimų laikėsi. Atliekų priėmimas buvo sustabdytas dėl MAATC neteisėtų veiksmų ir nevykdomos sutartinės pareigos atsiimti iš MBA įrenginių teritorijos

operatorės atskirtą kietojo atgautojo kuro frakciją. MAATC išvežus sukauptas degiąsias atliekas iš MBA įrenginių teritorijos, ieškovė MBA įrenginių veiklą galėtų atnaujinti tą pačią dieną.

7. Teismo sprendimu pakeitus Sutartį, išrūšiuojamų atliekų efektyvumas būtų skaičiuojamas ne nuo bendro mišrių komunalinių atliekų srauto, o nuo konkrečios rūšies atliekų kiekio sraute, būtų sudarytos sąlygos protingai vykdyti Sutartį.

8. Ieškovė nepadarė MAATC pretenzijose nurodytų Sutarties pažeidimų, todėl neatsiranda ir pagrindas išmokėti draudimo išmokas pagal Draudiko išduotą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo liudijimą (polisą).

9. Atsakovė MAATC pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš UAB „NEG Recycling“ priteisti 41 692,53 Eur baudą. Atsakovė priešieškinį grindė aplinkybe, kad, pagal Sutarties 18.7 punktą, jei operatorė pažeidžia Sutartį, ji įsipareigoja sumokėti perkančiajai organizacijai baudą, kuri lygi 10 proc. eksploatavimo paslaugų kainos už praėjusį ataskaitinį kalendorinį laikotarpį. Bauda už 2017 m. vasario–birželio mėn. laikotarpį sudaro 41 692,53 Eur, t. y. 10 proc. nuo 416 925,322 Eur sumos už suteiktas ieškovei paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras, todėl tokia suma turi būti priteista iš ieškovės už Sutarties pažeidimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovės ieškinius atmetė, o atsakovės priešieškinį tenkino – priteisė atsakovei iš ieškovės 41 692,52 Eur baudą už netinkamą Sutarties vykdymą.

11. Teismas dėl pirmojo Sutarties pažeidimo, susijusio su nepakankamu išrūšiuotų antrinių žaliavų kiekiu, nurodė, kad pagal Sutartį ir Konkurso sąlygas ieškovė turėjo iš gauto MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 procentų antrinių žaliavų. Antrinės žaliavos – tai tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ATĮ) 2 straipsnio 4 dalis).

12. Konkurso dokumentuose ir Sutarties priedo III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 2.4.2 punkto pastabose nurodyta, jog tiekėjas turi įvertinti, kad lentelėje pateikiami duomenys yra apytiksliai, o prieš teikdamas pasiūlymą konkurso dalyvis turi teisę savo iniciatyva atlikti detalius į sąvartyną patenkančio MKA srauto sudėties tyrimus, taip pat atkreiptas dėmesys į tai, jog yra galimas gana žymus sezoninis atliekų srautų kitimas tiek pagal kiekius, tiek pagal sudėtį, tačiau ieškovė, prieš teikdama pasiūlymą, detalių į sąvartyną patenkančio MKA srauto sudėties tyrimų neatliko, o ieškovės užsakymu 2014 m. gegužės 7 d. atlikto MKA sudėties tyrimo Nr. 07-05-2014 duomenys (popieriaus, plastiko, kombinuotųjų pakuočių ir metalų procentinė dalis) tik labai nežymiai skyrėsi nuo Konkurso dokumentuose pateikiamų duomenų.

13. Teismas nepritarė ieškovės teiginiams, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. MKA sudėties nustatymo ataskaitos patvirtina, jog atrenkamų antrinių žaliavų vidurkis – 4,70 proc., nes ieškovė antrines žaliavas, tokias kaip popieriaus ir kartono, įskaitant pakuotes, atliekos, plastikų, įskaitant pakuotes, atliekos, skirsto į perdirbamas ir neperdirbamas ir atrenkamų antrinių žaliavų kiekį apskaičiuoja vertindama tik lengvai perdirbamas antrines žaliavas, už kurias galima gauti pajamų. Dalį antrinių žaliavų sudaro sunkiai perdirbamos ar neperdirbamos antrinės žaliavos, už kurių perdavimą į sąvartynus ar kitoms už atliekų tvarkymą atsakingoms įmonėms reikia mokėti.

14. Nors dalis antrinių žaliavų netinka perdirbti, tačiau atrinkti tik tas antrines atliekas, kurias galima nesunkiai perdirbti ar gauti iš jų pajamų, nėra nei sąžininga, nei teisinga. Be to, 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitų duomenys leidžia teigti, kad iki 2017 m. rugpjūčio buvo galimybė atrinkti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, net ir įvertinus galimą paklaidą dėl jų tarpe esančių sunkiai perdirbamų ar neperdirbamų antrinių žaliavų, nes bendras vidurkis yra 13,09 proc.

15. Nei Konkurso dokumentuose, nei Sutartyje nėra nurodyta, kad turi būti atskiriamos tik tinkamos perdirbti antrinės žaliavos, kaip teigia ieškovė, juolab kad vienas pagrindinių strateginių atliekų tvarkymo tikslų yra teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatinti kitokį atliekų naudojimą ir taip mažinti atliekų keliamą pavojų aplinkai ir visuomenės sveikatai. Teismas sutiko su ieškove, kad dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (išplėtotos pirminio buitinių atliekų rūšiavimo sistemos, įvestos stiklo, metalo bei plastiko pakuočių depozito sistemos ir kt.) galėjo pakisti (sumažėti) MBA įrenginiuose gaunamų antrinių žaliavų kiekis ir sudėtis, tačiau pati ieškovė į MAATC dėl Sutarties sąlygų pakeitimo nustatyta tvarka nesikreipė, kol tarp šalių neprasidėjo teisminiai procesai.

16. Ieškovė vidutiniškai atrinkdavo 2,36 proc. antrinių žaliavų iš bendro MKA kiekio vietoj Sutartyje nustatytų ne mažiau kaip 10 proc. Teismas konstatavo, kad ieškovė, labai susiaurindama antrinių žaliavų, kurias privalo atrinkti pagal Sutartį, sąvoką ir apimtį ir atrinkdama tik lengvai realiai galimas perdirbti antrines žaliavas, nevykdė sutartinių įsipareigojimų, kuriuos pati prisiėmė, todėl pažeidė Sutartį.

17. Antrojo pažeidimo, susijusio su kietojo atgautojo kuro gamyba, teismas nenustatė. Teismas nurodė, kad tiek šalių procesiniuose dokumentuose, tiek įvairiuose raštuose, institucijų pateikiamuose bandymų protokoluose, Konkurso dokumentuose vartojamos skirtingos sąvokos, tokios kaip: kietasis atgautasis kuras (KAK), degiosios atliekos, lengvoji degioji frakcija, KAK frakcija, žaliava KAK gamybai. Kadangi nei Konkurso dokumentuose, nei Sutartyje ar jos priede nėra šių sąvokų paaiškinimų, teismas vadovavosi teisės aktuose pateikiamais sąvokų paaiškinimais ir apibrėžtimis.

18. Pagal Pramoninių ir komunalinių atliekų biologiškai skaidžios dalies atskyrimo, atsižvelgiant į energijos, pagamintos iš pramoninių ir komunalinių atliekų, atsinaujinančią dalį, metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. D1-810 (toliau – Atliekų atskyrimo metodika), 3.6 punktą kietasis atgautasis kuras – tai iš nepavojingųjų atliekų paruoštas didelės energinės vertės kietasis kuras, naudojamas energijai gauti atliekų deginimo arba bendrojo atliekų deginimo įmonėse ir atitinkantis techninių standartų reikalavimus. Teismas taip pat rėmėsi liudytojų paaiškinimais, kad kietasis atgautasis kuras yra laikomas ne atliekomis, bet medžiaga, mišiniu arba produktu pagal specialųjį reglamentą. Tuo tarpu kuras iš atliekų – tai kuras, pagamintas iš atliekų pagal techninius standartus arba kitas specifikacijas, jei nurodyta, ir kuris toliau laikomas atliekomis, todėl tai yra degiosios atliekos (iš atliekų gautas kuras), kurių kodas atliekų sąraše yra 19 12 10.

19. Atsižvelgdamas į bylos medžiagą, teisinį reglamentavimą, liudytojų parodymus, teismas konstatavo, kad ieškovė neturėjo gaminti kietojo atgautojo kuro, atitinkančio standartų STN EN 15357 „Kietasis atgautasis kuras. Terminija, apibrėžtys ir aprašymai“ (toliau – STN EN 15357) ir STN EN 15359 „Kietasis atgautasis kuras. Techniniai reikalavimai ir klasės“ (toliau – STN EN 15359) reikalavimų. Byloje nėra įrodyta, kad ieškovė neatskyrė ar atskyrė per mažai, netinkamos kokybės, vertinant pagal nustatytus šilumingumo, drėgmės ir chloro kriterijus, degiųjų atliekų (kodas 19 12 10).

20. Vertindamas trečiąjį Sutarties pažeidimą, susijusį su MBA įrenginių sustabdymu, teismas konstatavo, kad šiuo atveju prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, buvo panaudotas neprotingai ir nesąžiningai, peržengiant savigynos ribas, todėl pripažino, jog ieškovė padarė šį atsakovės nurodytą pažeidimą.

21. Teismas kaip nepagrįstą vertino ieškovės teiginį, kad Konkurso dokumentų paaiškinimai turi pirmumo teisę ir Sutartyje nustatytos dokumentų svarbos nėra būtina laikytis. Konkurso dokumentų II skyriaus „Sutarties sąlygos“ 4 skirsnio „Sutarties priedas“ 1 punkte „Sąvokos“ nurodyta, kad perdirbimui paruoštos atliekos reiškia MBA įrenginiuose mechaniniu biologiniu būdu iš atliekų gautas medžiagas, kurios paruoštos transportuoti perdirbimui ar kitam panaudojimui, įskaitant antrines žaliavas ir kietąjį atgautąjį kurą. Šios atliekos yra operatoriaus nuosavybė; 4.2.12 punkte nurodyta, kad MBA įrenginių eksploatavimo metu gauta atliekų apdorojimo produkcija, tokia kaip perdirbimui paruoštos atliekos, žaliavos, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui ir operatorius turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra; Konkurso dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir Užsakovo reikalavimai“ 2 skirsnis „Užsakovo reikalavimai“ 2.5.5 punkte nustatyta, kad antrinės žaliavos ir pakuotė parduodamos perdirbančioms įmonėms už sutartą kainą; rūšiavimo metu atskirtos kitos degiosios atliekos perduodamos kurą iš atliekų (KAK) naudojančioms įmonėms už jų nustatytą (sutartą) kainą.

22. Teismas nenustatė, kad šios sąlygos būtų pakeistos, kaip teigė ieškovė, nes MAATC valdybos posėdyje už nutarimą sumažinti Konkurso dokumentuose nustatytą reikalavimą operatoriui panaudoti degią frakciją ir jos panaudojimą palikti bendrovės atsakomybei nebalsavo pakankamas valdybos narių skaičius, šis klausimas nebuvo įtrauktas į valdybos posėdžio darbotvarkę, duomenų, kad tokį sprendimą galėjo vienvaldiškai priimti MAATC direktorius, taip pat nėra.

23. Be to, UAB „NEG Recycling“ atliekų naudojimo ir šalinimo techninio reglamento 4.2 punkto lentelėje „Sandėlyje ar saugykloje laikomos atliekos“ yra nurodyta, kad bus laikomos degiosios atliekos (iš atliekų gautas kuras, kodas 19 12 10). Ieškovės paraiškoje taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimui gauti taip pat nurodyta, kad ieškovė pagal MBA įrenginių eksploatavimo sutartį MAATC perduoda tik techninį kompostą ir stabilatą, todėl už jų sutvarkymą yra atsakinga MAATC. Dėl to teismas sprendė, kad degiosios atliekos, kurių kodas 19 12 10, priklausė ieškovei ir ji privalėjo pasirūpinti jų tvarkymu ir realizavimu.

24. Įvertinęs tai, kad ieškovė padarė du iš trijų atsakovės nurodytų pažeidimų ir jų nepašalino per atsakovės nustatytą protingą terminą, ir MBA įrenginių veiklos neatnaujino iki pat 2018 m. kovo 13 d., teismas padarė išvadą, kad atsakovė MAATC turėjo teisę nutraukti ir pagrįstai nutraukė Sutartį.

25. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo įpareigoti MAATC vykdyti Sutartį ir atsiimti (išvežti) iš MBA įrenginių teritorijos atliekų rūšiavimo metu atskirtas degiąsias atliekas, nes rūšiavimo metu atskirtos degiosios atliekos (KAK) bei iš jų gaunamos pajamos pagal Sutarties priedo 4.2.12 punktą priklauso išimtinai ieškovei ir ji turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra.

26. Dėl ieškovės reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas teismas nurodė, kad jos argumentai, jog MAATC pristato į MBA įrenginius mažesnį mišrių atliekų kiekį, kad pasikeitė tam tikros aplinkybės (depozitas, atliekų rūšiavimas, kt.), jog ieškovė, būdama profesionali rinkos dalyvė, negalėjo numatyti, kad bus plečiama pirminio buitinių atliekų rūšiavimo sistema, nors apie tai buvo viešai skelbiama bei nustatyta ATĮ, nesudaro pagrindo teigti, jog tos aplinkybės ieškovei tapo žinomos po Sutarties sudarymo ir jų ieškovė, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti.

27. Teismo nuomone, sumažėjęs MKA kiekis, pristatomas į MBA įrenginius, savaime nėra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio nuostatas. Be to, Konkurso dokumentuose ir Sutarties priede nustatyta, kad atskiriamų antrinių žaliavų kiekis yra išreikštas procentais, todėl tiekiamas mažesnis MKA kiekis negali turėti įtakos atskiriamų antrinių žaliavų kiekiui. Ieškovė prisiėmė visą riziką dėl pasekmių vykdant sutartinius įsipareigojimus, susijusius su MBA įrenginių eksploatavimu ir priežiūra. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei tai, kad Sutartis yra nutraukta, teismas

sprendė, jog ieškovė dėl nustatytų Sutarties sąlygų nepatyrė jokių esminių Sutarties vykdymo suvaržymų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus dėl Sutarties sąlygų pakeitimo.

28. Byloje nėra duomenų, kad Draudikas atliko išsamų įvykio tyrimą ir konstatavo (ne)draudžiamojo įvykio buvimo faktą. Byloje taip pat nenustatyta, kad reikalaudamas išmokėti draudimo išmoką MAATC būtų pateikęs neteisingus duomenis, bei nepaneigta, jog MAATC galimai patyrė nuostolių, todėl ieškovės reikalavimus pripažinti MAATC reikalavimus, išdėstytus 2017 m. birželio 26 d. rašte Nr. (1.13)SD-317, 2017 m. birželio 29 d. pretenzijoje Nr. (1.13)SD-319 bei 2017 m. rugsėjo 28 d. pretenzijoje Nr. (1.13)SD-490, nevykdytinais teismas pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad draudikas turi diskreciją spręsti, įvyko ar neįvyko draudžiamasis įvykis, mokėti ar nemokėti draudimo išmoką, todėl teismas negali draudikui uždrausti vykdyti draudimo sutartį, t. y. uždrausti mokėti draudimo išmoką, jeigu draudikas, atlikęs tyrimą, manys, kad draudžiamasis įvykis įvyko.

29. Ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo tarp naudos gavėjo MAATC ir Draudiko nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme. Ieškovės reikalavimas neatitinka prevencinio ieškinio instituto, nes prevencinis ieškinys nėra skirtas įstatyme įtvirtintoms ar sutartinėms nuostatoms uždrausti, jis skirtas tam tikriems veiksmams, kurie sukelia realią žalos padarymo ateityje grėsmę, uždrausti, todėl teismas atitinkamų ieškovės reikalavimų netenkino.

30. Pagal Sutarties priedo 18.7 punktą, jei operatorius padaro Sutarties pažeidimą, jis įsipareigoja sumokėti užsakovui baudą, kuri lygi 10 procentų eksploatavimo paslaugų kainos už praėjusį ataskaitinį kalendorinį mėnesį (vadovaujantis operatoriaus pasirašytu paslaugų perdavimo priėmimo aktu ir atitinkama PVM sąskaita faktūra), bei atlyginti užsakovo patirtus nuostolius ar išlaidas, kurių nepadengia sumokėtoji bauda. Teismas nustatė, kad ieškovė neįvykdė įsipareigojimo atrinkti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų.

31. Pagal MAATC pažymą apie antrinių žaliavų atskyrimą iš MKA srauto MBA įrenginyje nuo eksploatacijos pradžios, ieškovė 2017 m. sausio mėnesį atrinko tik 2,02 proc. antrinių žaliavų, 2017 m. vasario mėnesį – 3,19 proc., 2017 m. kovo mėnesį – 1,94 proc., 2017 m. balandžio mėnesį – 2,15 proc., 2017 m. gegužės mėnesį – 2,28 proc., 2017 m. birželio mėnesį – 2,24 proc. Ieškovė per 2017 m. vasario–birželio mėn. suteikė atsakovei MAATC paslaugų už 416 925,22 Eur, todėl baudos dydis pagal Sutartyje nustatytas sąlygas yra 41 692,52 Eur. Kadangi baudos dydžio UAB „NEG Recycling“ neginčijo, be to, ilgą laiką nesistengė įvykdyti Sutarties reikalavimo atrinkti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, atrinkdama tik lengvai realiai perdirbamas antrines žaliavas, teismas sprendė, kad nurodyto dydžio bauda priteistina iš ieškovės atsakovės MAATC naudai.

32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. birželio 13 d. sprendimu nusprendė:

32.1. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – šį ieškovės ieškinio reikalavimą tenkinti;

32.2. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pakeisti Sutarties sąlygas, pakeisti ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl šio reikalavimo išdėstyti taip: „Ieškovės ieškinį dėl reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas tenkinti iš dalies. Netenkinti reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas ir šią sutartį nutraukti teismo sprendimu, sutarties nutraukimo datą nustatant 2018 m. kovo 13 d. Klausimą dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui“;

32.3. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai atkurti Sutarties galiojimą, įpareigoti atsakovę ją vykdyti, pripažinti atsakovės reikalavimus išmokėti laidavimo draudimo išmokas nepagrįstais ir uždrausti „AAS BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamai filialo Lietuvoje, vykdyti reikalavimą išmokėti laidavimo draudimo išmoką, palikti nepakeistą;

32.4. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovės priešieškinis, panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį atmesti.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu – ieškovei laimėjus atsakovės vykdytą Konkursą. Dėl to ieškovei ir atsakovei keliant ginčą dėl Sutarties sąlygų aiškinimo, siekiant nustatyti tikruosius Sutarties šalių ketinimus, Sutarties turinys turi būti nustatomas ne tik taikant sutarčių aiškinimo taisykles, bet ir atsižvelgiant į viešojo pirkimo sutarties sudarymo teisinio reglamentavimo ypatumus.

34. Tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204, tiek 6.217 straipsnių pagrindu sutartis gali būti nutraukiama, esant tam tikroms nustatytoms sąlygoms. Tačiau esminis šių nuostatų taikymo skirtumas yra tas, kad, taikydamas CK 6.204 straipsnį ir nustatęs, jog nėra galimybių pakeisti sutarties nuostatų taip, kad būtų užtikrinta sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyra, teismas turi diskreciją nuspręsti, kokiomis sąlygomis ir tvarka sutartis turi būti nutraukiama, t. y. teismas gali netaikyti šalių sudarytos sutarties nuostatų.

35. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų ir tik tada, kai nustatoma, kad šio straipsnio normos netaikytinos, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas, o konstatavus, kad sutartis nutrauktina, nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be šalies kaltės ar dėl šalies kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2012).

36. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) Nr. I-1491 pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog iki 2017 m. birželio 30 d. sudarytos pirkimo sutartys ir preliminariosios sutartys keičiamos vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyto VPĮ 89 straipsnio nuostatomis. Ieškovės pageidaujami Sutarties pakeitimai neatitinka šių nuostatų, įskaitant VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes nėra pagrindo teigti, kad pakeitimo būtinybė atsirado dėl aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija, t. y. atsakovė, negalėjo numatyti. Pati ieškovė teigia, kad MAATC galėjo numatyti MKA kiekio ir sudėties pasikeitimo riziką, nes žinojo apie planus plėtoti pirminio atliekų rūšiavimo sistemą. Pažymėtina, kad MKA sudėties pokyčių galimybė buvo aptarta ir 2013 m. liepos 30 d. MAATC rašte Nr. (3.24)SD-393 atsakyme į tiekėjų klausimą Nr. 3.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pageidaujami pakeitimai taip pat negali būti laikomi neesminiais. Ieškovė nori sumažinti Sutartyje nustatytus antrinių žaliavų atskyrimo ir kietojo atgautojo kuro (KAK) frakcijos atskyrimo efektyvumo rodiklius. Tokiais pakeitimais yra nustatoma nauja viešojo pirkimo esminės sąlygos apimtis, kurią nustačius Konkurse galimai būtų buvusios priimtos kitų kandidatų paraiškos, dalyvių pasiūlymai ar pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktas), be to, dėl tokio pakeitimo ekonominė Sutarties pusiausvyra būtų pasikeitusi ieškovės naudai taip, kaip joje nebuvo nustatyta (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

38. Pagal VPĮ 89 straipsnio 5 dalį, jeigu pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pakeitimas atliekamas kitais negu apibrėžti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse atvejais, tokiam pakeitimui atlikti turi būti atliekama nauja pirkimo procedūra pagal šio įstatymo reikalavimus. Tai reiškia, kad VPĮ yra įtvirtintas baigtinis viešojo

pirkimo sutarčių keitimo pagrindų sąrašas ir subsidiarus CK nuostatų taikymas sutarties keitimui nėra galimas, todėl visais kitais VPĮ nenurodytais atvejais, į kuriuos patenka ir ieškovės nurodyta situacija, turi būti atliekamas naujas pirkimas, o ne taikoma sutarties keitimo procedūra.

39. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog ieškovė neatskyrė ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų iš gauto MKA srauto, t. y. nesilaikė Sutarties pirkimo dokumentų III skyriaus 3 dalies 3.3.1 punkte nustatyto įpareigojimo (pirmasis atsakovės nurodytas ieškovės padarytas pažeidimas nutraukiant Sutartį). Ieškovė ir atsakovė skirtingai traktuoja, kas laikoma antrinėmis žaliavomis, atitinkamai skirtingai skaičiuoja ir antrinių žaliavų kiekį visame mišrių komunalinių atliekų sraute.

40. Pagal ATĮ 2 straipsnio 4 dalį antrinės žaliavos – tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos. Pagal ATĮ 2 straipsnio 6 dalį atliekos – tai medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. ATĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad atliekų perdirbimas – tai atliekų naudojimo veikla, kai atliekas sudarančios medžiagos perdirbamos į tos pačios ar kitos paskirties produktus ar medžiagas. Ši veikla apima organinių medžiagų perdirbimą, tačiau neapima naudojimo energijai gauti ir perdirbimo į medžiagas, kurios turi būti naudojamos kaip kuras ar užpildas. Vadovaujantis ATĮ 3 straipsnio 1 dalies 3–5 punktais, kaip atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetai, be kita ko, įvardijamas perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti; kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti; šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas.

41. Kolegija, atsižvelgdama į nurodytą ATĮ reglamentavimą, pritarė ieškovės pozicijai, kad antrinių žaliavų sąvoka sietina su tinkamumu perdirbti ir tik tos atliekos ir iš jų gautos medžiagos gali būti priskiriamos antrinėms žaliavoms, kurios yra tinkamos perdirbti. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino antrinių žaliavų sąvoką, nurodydamas, kad į jas patenka tiek perdirbamos, tiek neperdirbamos atliekos.

42. Antrinių žaliavų kiekį atsakovė skaičiuoja pagal 2017 m. atliktus MKA sudėties morfologinius tyrimus, pagal kuriuos bendras savivaldybėse atskirtų atliekų, iš kurių gali būti atskiriamos antrinės žaliavos, vidurkis – 13,09 proc. Šiais skaičiavimais vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas. Tokie skaičiavimai atlikti pagal 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugpjūčio 24 d. atliekų sudėties nustatymo ataskaitas. Ieškovė savo argumentams pagrįsti vadovaujasi 2017 m. rugpjūčio 24 d. patikslintomis ataskaitomis, kuriose popieriaus, kartono, įskaitant pakuotes, bei plastikų, įskaitant pakuotes, atliekų kiekis, nurodytas pirminėse 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitose, kurių duomenis pripažįsta ir MAATC, papildomai išskirtas į perdirbamą ir neperdirbamą.

43. Vadovaujantis patikslintomis 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitomis, perdirbamos atliekos (antrinės žaliavos) sudaro tik 4,7 proc. viso MKA kiekio. Kadangi atliekų priskyrimas antrinėms žaliavoms yra siejamas su tokių atliekų perdirbimo galimybe, ieškovės pateiktose patikslintose 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaitose nurodyti duomenys, kolegijos vertinimu, yra tinkamesni ir tikslesni antrinių žaliavų kiekiui apskaičiuoti, todėl būtent šiomis ataskaitomis reikia vadovautis vertinant ieškovės galimybes tinkamai vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).

44. Tiek perkančiosios organizacijos pripažįstamos ataskaitos, tiek operatorės pateikta patikslinta 2017 m. rugpjūčio 24 d. ataskaita paneigia atsakovės teiginius, kad pristatomų MKA sudėties ir kiekio neatitiktis Sutartyje nustatytiems parametrams yra nežymi. Be to, atsižvelgdama į antrinių žaliavų (perdirbamų atliekų) kiekį bendrame mišrių komunalinių atliekų sraute, t. y. 4,7 proc., kolegija padarė išvadą, kad ieškovė objektyviai negali pasiekti Sutartyje nustatyto antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumo 10 proc. rodiklio.

45. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės pozicija dėl antrinių žaliavų atrinkimo efektyvumo rodiklių pasiekimo galimybių nėra nuosekli. Atsakovė Aplinkos projektų valdymo agentūrai adresuotame 2016 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. (1.65)SD-452) (2 t., b. l. 156–158) pati buvo pripažinusi, jog 10 proc. atskyrimo efektyvumo reikalavimas buvo nustatytas prieš 3–4 metus, esant iš esmės kitokiai faktinei situacijai, ir dabar tokį rodiklį dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių yra nerealu pasiekti.

46. Sutarties pasirašymo metu jos sąlygos dėl antrinių žaliavų išrūšiavimo kiekio buvo aiškios, tačiau nebuvo atsižvelgta į galimus būsimus pokyčius atliekų rūšiavimo srityje (pirminio buitinių atliekų rūšiavimo sistemos plėtros, rūšiavimo konteinerių skaičiaus didėjimo, depozito sistemos įvedimo), apie kuriuos atsakovė turėjo numanyti, ir jų įtaką antrinių žaliavų kiekiui, patenkančiam į mišrias komunalines atliekas per visą Sutarties vykdymo laikotarpį. Kolegija nusprendė, kad atsakovei neįvertinus nurodytų aplinkybių ir situacijai pasikeitus taip, kaip nagrinėjamu atveju – antrinių žaliavų kiekiui sumažėjus tokia dalimi, kad Sutarties sąlygų tapo nebeįmanoma įvykdyti, ieškovė negali būti laikoma atsakinga už Sutarties pažeidimą.

47. Pagal universalų teisės principą teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigų (lot. impossibilium nulla obligatio est). Nors, vertinant formaliai, ieškovė pažeidė Sutarties reikalavimą atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, tačiau dėl pasikeitusios situacijos atliekų tvarkymo srityje – žymiai sumažėjus antrinių žaliavų kiekiui mišrių komunalinių atliekų sraute – Sutarties vykdymas pagal aptartas sąlygas tapo neįmanomas. Dėl to kolegija nusprendė, kad atsakovė neturėjo teisės nutraukti Sutarties dėl pirmojo pažeidimo, nes tai neatitiktų reikalavimo, jog sutarties sąlygos turi būti teisėtos ir sąžiningos.

48. Dėl antrojo pažeidimo, dėl kurio atsakovė priėmė sprendimą vienašališkai nutraukti Sutartį, – įsipareigojimo gaminti kietąjį atgautąjį kurą nesilaikymo teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Atliekų atskyrimo metodikos 3.6 punktą kietasis atgautasis kuras – iš nepavojingųjų atliekų paruoštas didelės energinės vertės kietasis kuras, naudojamas energijai gauti atliekų deginimo arba bendrojo atliekų deginimo įmonėse. Reikiamai apdorotas, homogenizuotas ir kitaip pagerintas kietasis atgautasis kuras turi atitikti STN EN 15359 nustatytus klasifikavimo ir specifikacijų reikalavimus. Degiųjų atliekų sąvokos teisės aktai neįtvirtina, tačiau iš byloje esančių dokumentų kolegija sprendė, kad tai yra MBA įrenginiuose likusios netinkamos perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčios atliekos.

49. Kolegija pažymėjo, kad nors pagal nurodytas apibrėžtis teisės aktuose kietasis atgautasis kuras ir degiosios atliekos (kaip žaliava kietajam atgautajam kurui gaminti) yra skirtingi objektai, tačiau iš Sutartį sudarančių dokumentų turinio matyti, kad juose sąvokos „kuras iš atliekų“, „kietasis atgautasis kuras (KAK)“, „KAK frakcija“, „lengva degi frakcija (KAK)“, „tarpinė degi medžiaga“, „degi frakcija“, „degios atliekos“, „kuras iš atliekų (KAK)“, „žaliava KAK gamybai“, „lengvos degios atliekos“ vartojamos kaip sinonimai. Kolegija sprendė, kad pagal Sutarties sąlygas kietasis atgautasis kuras ir degiosios atliekos yra ta pati medžiaga, kuri turi atitikti Konkurso dokumentų 3.3.2 punkte nustatytus reikalavimus.

50. Kaip ši medžiaga gaunama, Sutarties sąlygose įvardijama taip pat nevienareikšmiškai. Nors daugiausiai yra kalbama apie KAK atskyrimą ir prie pagrindinių apdorojimo MBA įrenginiuose etapų atskiras KAK gamybos procesas nenurodomas, MBA įrenginiai nėra pritaikyti gaminti KAK, atitinkančio STN EN 15359, tačiau Sutartyje kaip sinonimai yra vartojami tokie žodžių junginiai kaip „kuro iš atliekų gamyba“, „KAK išskyrimas“, „KAK atskyrimas“. Dėl to Sutarties sąlygų prasme degiųjų atliekų ar kietojo atgautojo kuro gamyba, atskyrimas ar išskyrimas, kolegijos vertinimu, yra tas pats procesas.

51. Neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizikos našta tenka perkančiajai organizacijai. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovė atskyrė degiąsias atliekas, o tai Sutarties sąlygų prasme prilyginama KAK gamybai, todėl ir antruoju pagrindu atsakovė neturėjo teisės nutraukti su ieškove sudarytos Sutarties. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau,

vertindamas Sutarties nutraukimą aptariamu pagrindu, padarė iš esmės teisingą galutinę išvadą, jog ieškovė šio Sutarties pažeidimo nepadarė.

52. Konkurso dokumentuose reikalavimas, kad KAK atitiktų standartą STN EN 15359, neįtvirtintas. Be to, Sutartis buvo nutraukta ne dėl degiojo kuro neatitikties Sutarties reikalavimams, bet atsakovei teigiant, kad toks kuras apskritai nėra gaminamas, todėl kolegija dėl ieškovės atskiriamo (gaminamo) KAK kokybės reikalavimų plačiau nepasisakė, nes tai nepatenka į nagrinėjamos bylos ribas.

53. Dėl trečiojo pažeidimo, dėl kurio atsakovė vienašališkai nutraukė su ieškove sudarytą Sutartį, – MBA įrenginių sustabdymo daugiau nei 10 darbo dienų kolegija pažymėjo, kad atsakovei teigiant, jog ji priešpriešinių prievolių nepažeidė, nes neturėjo pareigos išvežti ieškovės atskirtas degiąsias atliekas, svarbu nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso degiosios atliekos pagal Sutarties sąlygas.

54. Pagal Sutarties priedo 4.2.12 punktą MBA įrenginių eksploatavimo metu gauta atliekų apdorojimo produkcija, tokia kaip perdirbimui paruoštos atliekos, žaliavos, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui ir operatorius turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra.

55. Konkurso dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 2 skirsnio „Užsakovo reikalavimai“ 2.5.5 punkte nurodyta, kad rūšiavimo metu atskirtos kitos lengvos degiosios atliekos perduodamos kurą iš atliekų (KAK) naudojančioms įmonėms už jų nustatytą (sutartą) kainą. KAK turi būti supresuotas ir supakuotas. Nors iš nurodytų Sutarties ir Konkurso dokumentų sąlygų matyti, kad KAK priklauso tiekėjui, tačiau šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į kitus Konkurso dokumentus, kurie laikytini sudėtine Sutarties dalimi.

56. MAATC 2013 m. liepos 23 d. rašte Nr. (3.24)SD-373, adresuotame visiems tiekėjams, perkančioji organizacija nurodė, kad patikslina Konkurso dokumentus, t. y.: 1) Sutarties priedo 1 punktas pakeistas taip, kad perdirbimui paruoštos atliekos, išskyrus kietąjį atgautą kurą, yra operatoriaus nuosavybė; 2) Sutarties priedo 4.2.12 punktas pakeistas taip, kad MBA įrenginių eksploatavimo metu gauta atliekų apdorojimo produkcija, tokia kaip perdirbimui paruoštos atliekos, žaliavos, išskyrus kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui ir operatorius turi teisę jas realizuoti savo nuožiūra; 3) Konkurso dokumentų III skyriaus „Techninės specifikacijos ir užsakovo reikalavimai“ 2 skirsnio „Užsakovo reikalavimai“ 2.5.5 punktas pakeistas taip, kad rūšiavimo metu atskirtos kitos lengvos degiosios atliekos perduodamos nebe kurą iš atliekų (KAK) naudojančioms įmonėms už jų nustatytą (sutartą) kainą, o užsakovui nemokamai. Be to, nurodytu raštu atsakovė patikslino ir 2013 m. birželio 26 d. raštą tiekėjams Nr. (3.24)SD-321, išbraukdama sakinį, pagal kurį tiekėjas, teikdamas pasiūlymą, į eksploatavimo paslaugų kainą turi įtraukti ir atliekų deginimo (jei toks numatytas pagal siūlomą technologiją) sąnaudas.

57. Kadangi pagal Sutarties pasirašymo metu galiojusio VPĮ 18 straipsnio 3 dalį, sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiamos pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos, o pirkimo dokumentus sudaro ir dokumentų paaiškinimai (patikslinimai) (VPĮ 2 straipsnio 21 dalis), kolegija sprendė, kad, aiškinant Sutarties sąlygas, nors į Sutarties tekstą ir nebuvo perkelti nurodyti pakeitimai, privaloma vadovautis Konkurso dokumentuose (jų patikslinimuose) nurodytomis sąlygomis, pagal kurias KAK (degiosios atliekos) yra MAATC nuosavybė.

58. Nors atsakovė neigia nurodytų Konkurso dokumentų pakeitimą, tačiau jos veiksmai po 2013 m. liepos 23 d. MAATC rašte Nr. (3.24)SD-373 išdėstytų Konkurso dokumentų patikslinimų įrodo, kad pati atsakovė vadovavosi nurodytais pakeitimais – tiek 2013 m. liepos 30 d. rašte tiekėjams Nr. (3.24)SD-393, tiek 2017 m. vasario 6 d. raštu Nr. (1.13)SD-70 bei 2017 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (1.65)SD-246, atsakydama į

ieškovės prašymus išvežti jos atskirtą KAK. Pastaruosiuose raštuose atsakovė nurodė, kad yra pasiruošusi vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir perimti rūšiavimo metu atskirtas kitas lengvas degiąsias atliekas, atitinkančias kokybinius reikalavimus, be to, planuoja skelbti KAK transportavimo ir utilizavimo (deginimo) paslaugų pirkimus.

59. Atsižvelgdama į tai, kad pagal VPĮ įtvirtintą imperatyvųjį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus sudarant viešojo pirkimo sutartis negali būti keičiamos pirkimo dokumentuose paskelbtos sąlygos, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą vadovautis Sutarties 2 punkte išdėstyta Sutartį sudarančių dokumentų svarbos tvarka, suteikiant Sutarties turiniui didesnę reikšmę nei kitiems Konkurso dokumentams, laikė nepagrįstu. Kolegija pažymėjo, kad Sutarties 2 punkto nuostata, pagal kurią privalo būti laikoma, jog toliau išvardyti dokumentai sudaro šią Sutartį ir yra suprantami ir aiškintini kaip jos sudedamosios dalys (nurodyta svarbos tvarka), nereiškia, jog šiuo Sutarties punktu yra nustatyta Sutartį sudarančių dokumentų hierarchija, kaip tai įvardijo pirmosios instancijos teismas.

60. Kolegija laikė nepagrįstais atsakovės teiginius, kad Konkurso dokumentų pakeitimai atlikti neteisėtai, netinkamo subjekto, todėl jais negalima vadovautis. Viešojo pirkimo komisija, atsižvelgiant į VPĮ 16 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2017 m. birželio 30 d.) reglamentavimą, organizuoja ir atlieka pirkimą pagal perkančiosios organizacijos nustatytas užduotis. Komisija veikia perkančiosios organizacijos vardu, tačiau pirkimo sąlygas nustato ne komisija, o perkančioji organizacija. Komisija vykdo pirkimą pagal perkančiosios organizacijos nurodymus, įskaitant ir dėl pirkimo sąlygų pakeitimo, jei tokie yra atliekami.

61. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog spręsti dėl Konkurso sąlygų pakeitimo galėjo tik viešojo pirkimo komisija. Šiuo atveju sprendimą pakeisti Konkurso sąlygas priėmė MAATC valdyba, toks valdybos sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nuginčytas nebuvo, teismas tokio sprendimo pripažinti negaliojančiu ex officio (pagal pareigas) pagrindo taip pat nenustatė, apie Konkurso dokumentų pakeitimus buvo informuoti visi tiekėjai, todėl nesivadovauti Konkurso sąlygų pakeitimais, nurodytais 2013 m. liepos 23 d. MAATC rašte Nr. (3.24)SD-373, nėra teisinio pagrindo.

62. Kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistavo priešpriešinės prievolės – pagal Sutarties sąlygas ieškovė turėjo atskirti (gaminti) degiąsias atliekas (KAK), o atsakovė turėjo pareigą šias išsivežti. Atsakovei nevykdant pareigos išvežti ieškovės atskirtą KAK, MBA įrenginių teritorijoje šių degiųjų atliekų buvo prikaupta tiek, kad buvo viršytas didžiausias TIPK leidime vienu metu leidžiamas laikyti atliekų kiekis, be to, degiosios atliekos buvo laikomos ne tam skirtose vietose, o tai grėsė TIPK leidimo praradimu. MBA įrenginių eksploatacija neturint TIPK leidimo yra draudžiama. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę su prašymais išvežti KAK, be kita ko, perspėdama apie galimą priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymą, ir nors atsakovė iš pradžių tokią savo pareigą pripažino, tačiau įsipareigojimo nevykdė.

63. Kolegijos vertinimu, TIPK leidimo praradimas reikštų, kad ieškovė apskritai negalėtų vykdyti Sutarties, todėl TIPK leidimo praradimo grėsmė pripažintina pagrįsta ir pakankama priežastimi ieškovei imtis savigynos bei stabdyti savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Kolegija vertino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju buvo peržengtos savigynos ribos, nes ieškovė galėjo pati išvežti degiąsias atliekas ir dėl nuostolių atlyginimo iš atsakovės kreiptis į teismą. Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad toks pirmosios instancijos teismo nurodytas ieškovės interesų gynimo būdas yra neproporcingas dėl didelių degiųjų atliekų išvežimo sąnaudų. Be to, būtent MAATC turi užtikrinti viešąjį interesą atliekų tvarkymo srityje, todėl, turėdama pareigą išvežti degiąsias atliekas iš ieškovės teritorijos ir būdama informuota apie galimą MBA įrenginių sustabdymą dėl savo pareigos nevykdymo, būtent atsakovė turėjo imtis atitinkamų priemonių, kad MBA įrenginių veikla nebūtų sustabdyta, net jei manė, kad pareigos išvežti degiąsias atliekas neturi.

64. Konstatavusi, kad nagrinėjamu atveju savigynos ribos peržengtos nebuvo, kolegija padarė išvadą, kad ieškovė teisėtai sustabdė paslaugų teikimą daugiau nei 10 darbo dienų, todėl vienašalis Sutarties nutraukimas dėl trečiojo pažeidimo taip pat laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

65. Kadangi neegzistavo nė vienas iš atsakovės nurodytų pagrindų, suteikiančių jai teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, kolegija sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovės MAATC 2018 m. kovo 13 d. atliktą vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu turėjo būti tenkintas.

66. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės reikalavimo atkurti Sutarties galiojimą tokiomis sąlygomis, kokios buvo nustatytos jos pasirašymo metu, tenkinti nėra galimybės, nes, pasikeitus situacijai dėl į MBA įrenginį atvežamų atliekų sudėties, Sutarties vykdymas pagal joje nustatytas sąlygas tapo neįmanomas. Sutartis, vadovaujantis VPĮ, negali būti pakeista, o subsidiarus CK nuostatų taikymas Sutarties keitimui nėra galimas. Tačiau Sutarties nutraukimas, vadovaujantis VPĮ 90 straipsnio 3 dalimi, gali būti vykdomas ne tik pirkimo sutarties ar VPĮ, bet ir CK nustatytais atvejais ir tvarka. Dėl to, nesant galimybės atkurti Sutarties vykdymą ir pakeisti jos sąlygas, kolegija sprendė, kad yra pagrindas taikyti kitą CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytą alternatyvą, t. y. CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punktą, ir Sutartį nutraukti teismo sprendimu be ieškovės kaltės.

67. Sutarties nutraukimo galimybė nurodytu pagrindu, atsižvelgiant į CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, yra ieškovės reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygas sudėtinė dalis, todėl ieškovės ieškinio reikalavimas dėl Sutarties sąlygų pakeitimo pirmosios instancijos teismo turėjo būti tenkintas iš dalies. Kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į faktinę situaciją, jog Sutartis yra nutraukta ir nebevykdoma nuo 2018 m. kovo 13 d., ši data laikytina CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu teismo nutraukiamos Sutarties nutraukimo data. Pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę vykdyti Sutartį ir išvežti degiąsias atliekas pagrįstai nebuvo tenkintas.

68. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatuodamas, kad vienašališkas Sutarties nutraukimas buvo teisėtas, savo sprendime restitucijos taikymui reikšmingų aplinkybių nesiaiškino ir nenustatė, restitucijos taikymo klausimų apskritai nesprendė, taigi bylos esmė šiuo klausimu liko neatskleista. Dėl nurodytos priežasties klausimas dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

69. Sutarties nutraukimas CK 6.204 straipsnio pagrindu reiškia, kad sutartis nutraukiama ne dėl sutarties šalių padarytų sutarties pažeidimų ar kitokių jų neteisėtų veiksmų. Taigi nutraukus sutartį šiuo pagrindu neatsiranda sąlygos taikyti sutartinę atsakomybę, todėl kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai tenkino MAATC priešieškinį ir priteisė iš ieškovės 41 692,52 Eur baudą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

70. Ieškovė kasaciniu skundu prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 27 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą atkurti Sutarties galiojimą, ir priimti naują sprendimą – nurodytą ieškinio reikalavimą tenkinti; 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio

reikalavimas pakeisti Sutarties sąlygas ir ši Sutartis nutraukta teismo sprendimu ,bei priimti naują sprendimą – nurodytą ieškinio reikalavimą tenkinti ir pakeisti Sutartį; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria nuspręsta klausimą dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 4) kitas apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis palikti nepakeistas; 5) perskirstyti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą. Ieškovės kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

70.1. Ieškovė pasirinko teisinės gynybos būdus, iš kurių esminis – nutrauktos Sutarties galiojimo atkūrimas, o vienas iš papildomų reikalavimų – Sutarties atitinkamų sąlygų pakeitimas. Pastarojo reikalavimo tikslas – kad operatorei nebūtų taikoma sutartinė atsakomybė už sutartų rodiklių nepasiekimą dėl nuo operatorės nepriklausančių priežasčių ir būtų išvengta galimų ginčų ateityje. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas ieškovės teisę suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką bei pažeisdamas teisminės gynybos, rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus, ex officio nusprendė pritaikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą alternatyvą ir nutraukti Sutartį teismo sprendimu, nors tokio reikalavimo nereiškė nė viena proceso šalis, t. y. tokia teisių gynimo alternatyva nesudarė ieškinio pagrindo ir dalyko, todėl su ja susijusios faktinės ir teisinės aplinkybės nebuvo tiriamos nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismuose.

70.2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas, bylos nagrinėjimo ribas peržengė, apie ketinimą jas peržengti nepranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims, nors CPK 320 straipsnio 2 dalyje to imperatyviai reikalaujama. Byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, todėl byloje dalyvavę asmenys neturėjo galimybės pasinaudoti jiems garantuojamomis procesinėmis teisėmis teikti paaiškinimus, įrodymus, argumentus ir samprotavimus dėl aptariamo klausimo.

70.3. Ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad apeliacinės instancijos teismas nutrauks Sutartį savo sprendimu, todėl toks sprendimas yra siurprizinis. Draudžiama priimti siurprizinį sprendimą – tai susiję su šalies teise būti išklausytai (CPK 42 straipsnis), kuria, be kita ko, siekiama užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimams įtaką potencialiai darytų šalių neapsvarstyti argumentai ir šalims būtų apribota galimybė gintis nuo joms pareikštų reikalavimų. Byloje buvo suvaržytos ieškovės teisės visa apimtimi pasinaudoti instancine teismų sistema. Taip pat spręstinas klausimas dėl būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visais atvejais, kai nustatomas pagrindas peržengti apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas.

70.4. Apeliacinės instancijos teismas, pateikęs nuorodą į perkančiosios organizacijos 2013 m. liepos 30 d. rašte nurodytą MKA sudėties pokyčių galimybę, nepagrįstai sprendė, kad MAATC numatė (galėjo numatyti) atliekų morfologijos pokyčius, todėl nepagrįstai konstatavo, jog VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas netaikytinas. Nurodytoje normoje nustatyta, kad pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros, kai pakeitimo poreikis atsirado dėl aplinkybių, kurių protinga ir apdairi perkančioji organizacija negalėjo numatyti. Objektyviai numatyti tokio masto MKA sudėties pokyčius, kurie įvyko tiek dėl organizacinių, tiek dėl teisės aktais centrinės valdžios nulemtų atliekų tvarkymo sistemos sprendimų, viešojo pirkimo metu nebuvo įmanoma. 2013 m. liepos 30 d. atsakymas, kad yra atlikti atliekų sudėties morfologiniai tyrimai ir Konkurso dalyviai turi jais vadovautis, rodo, kad MAATC neįvertino ir nenumatė jokio esminio atliekų sudėties pokyčio.

70.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad neegzistavo ir VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo pagrindai, operatorės prašomus atlikti Sutarties pakeitimus įvertinęs kaip esminius.

Pagal VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punktą negalimi tik tokie pakeitimai, kurie laikomi esminiais pagal VPĮ 89 straipsnio 4 dalį. Teismas nurodė, kad ieškovės siekiamais pakeitimais yra nustatoma nauja viešojo pirkimo esminės sąlygos apimtis, kurią nustačius pradiniame pirkime galimai būtų buvusios priimtos kitų kandidatų paraiškos, dalyvių pasiūlymai ar pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktas), be to, dėl tokio pakeitimo ekonominė viešojo pirkimo sutarties pusiausvyra būtų pasikeitusi ieškovės, su kuria sudaryta Sutartis, naudai taip, kaip nebuvo aptarta šioje Sutartyje (VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

70.6. Teismas šių išvadų niekaip nepagrindė ir jas padarė neteisingai vertindamas ginčo Sutarties sąlygų esmę ir įtaką ūkio subjektų galimybėms dalyvauti viešajame pirkime dėl Sutarties sudarymo. Techninės specifikacijos 3.3.1–3.3.2 punktų keitimas, įvertinant, kad Konkurso procedūrų metu visi dalyviai vadovavosi tuo metu egzistavusiais atliekų morfologijos tyrimo duomenimis, o byloje nagrinėjamų pakeitimų pagrindą sudariusios prielaidos ir aplinkybės neegzistavo ir negalėjo būti numatytos pirkimo metu, nebūtų sukūręs prielaidų dalyvauti Konkurse kitiems dalyviams. Be to, operatorės siekiami Sutarties pakeitimai visiškai nekeičia Sutarties esmės, o tik eliminuoja operatoriaus atsakomybę dėl negalėjimo objektyviai pasiekti vieno iš rodiklių – atrenkamų (išrūšiuojamų) antrinių žaliavų kiekio.

70.7. CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkte reglamentuojamas sutarties nutraukimas teismo sprendimu gali būti taikomas tik esant pareikštam bent vienos sutarties šalies reikalavimui taikyti atitinkamą teisinės gynybos būdą. Kadangi Sutarties šalys tokio reikalavimo nereiškė, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo ex officio nutraukti Sutartį, traktuodamas tai kaip ieškinio dėl Sutarties keitimo tenkinimą iš dalies.

70.8. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad Sutarties vykdymas tapo neįmanomas, todėl Sutartis yra nutrauktina, padarė loginę argumentacijos klaidą (lot. argumentum ad logicam). Dėl pasikeitusio faktinio MKA kiekio ir sudėties tapo neįmanoma vykdyti Sutartį in corpore (visos), tačiau tik vieną iš jos sąlygų – iš gauto MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal universalų teisės principą teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigų (lot. impossibilium nulla obligatio est). Pripažinus nurodytą Sutarties sąlygą negaliojančia (nevykdytina), teismui nebuvo jokių kliūčių atkurti Sutarties galiojimo. Galėjimas ar negalėjimas tokią Sutarties sąlygą pakeisti negalėjo turėti jokios įtakos Sutarties galiojimo atkūrimui, juolab kad, pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalies nuostatas, vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas (nevykdytinumas) nedaro negaliojančios visos sutarties.

71. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės atsiliepime nurodomi šie argumentai:

71.1. Teismai pagal pareikštus reikalavimus sprendė dėl dviejų skirtingų teisinės gynybos būdų taikymo – Sutarties sąlygų pakeitimo, pasikeitus sutartinių įsipareigojimų vykdymo aplinkybėms (CK 6.204 straipsnis), ir Sutarties nutraukimo (CK 6.217 straipsnis), o tai paneigia operatorės argumentus dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo ribų peržengimo ir būtinybės pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims apie ketinimą jas peržengti. Tik nesant ieškovės pareikšto reikalavimo pakeisti Sutartį ginčijant jos nutraukimo teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas būtų negalėjęs ex officio spręsti dėl šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596/313/2015, 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-358-916/2017).

71.2. Operatorės argumentai, kad, nustačius pagrindą peržengti apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas, visais atvejais organizuotinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, prieštarauja CPK 322

straipsnyje įtvirtintai apeliacinės instancijos teismo diskrecijai spręsti, kada žodinis nagrinėjimas būtinas.

71.3. Dėl Sutarties pakeitimo galimybės spręstina pagal VPĮ įtvirtintą reglamentavimą. Operatorės prašomi Sutarties pakeitimai neatitinka nė vieno VPĮ 89 straipsnio 1 dalyje nurodyto viešojo pirkimo sutarties keitimo atvejo. Ieškovės prašomi Sutarties pakeitimai negali būti laikomi neesminiais, nes jais nustatoma nauja viešojo pirkimo esminės sąlygos apimtis, kurią nustačius pradiniame pirkime galėjo būtų priimtos kitų kandidatų paraiškos, dalyvių pasiūlymai ar pirkimas būtų sudominęs daugiau tiekėjų. Be to, dėl pakeitimo ekonominė Sutarties pusiausvyra pasikeistų operatorės naudai taip, kaip nebuvo joje aptarta. VPĮ įtvirtintas baigtinis viešojo pirkimo sutarčių keitimo pagrindų sąrašas ir subsidiarus CK nuostatų taikymas sutarties keitimui nėra galimas, todėl VPĮ nenurodytais atvejais turi būti atliekamas naujas pirkimas, o ne taikoma sutarties keitimo procedūra.

72. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuriomis iš dalies pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir pastarąjį sprendimą palikti galioti, pakeičiant jo motyvuojamąją dalį, nustatant, kad UAB „NEG Recycling“ turėjo gaminti kietąjį atgautąjį kurą, atitinkantį standartų STN EN 15357 ir STN EN 15359 reikalavimus, bei padarė atsakovės 2017 m. spalio 11 d. pranešime nurodytą pažeidimą (antrasis pažeidimas). Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

72.1. Ieškovė 2017 m. liepos 26 d. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti MAATC vykdyti Sutartį ir atsiimti iš MBA įrenginių teritorijos atliekų rūšiavimo metu pagamintą KAK, o 2017 m. rugsėjo 27 d. be teisėtos ir pakankamos priežasties sustabdė paslaugų teikimą daugiau nei 10 darbo dienų, t. y. pasinaudojo savigynos būdu – savo prievolių vykdymo sustabdymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015 ir 2018 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018 nurodyta, kad savigyna – tai išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Taigi, atsižvelgiant į savigynos, kaip savarankiško teisių gynimo būdo, prigimtį, ieškovė negalėjo jos naudoti, nes ji dėl savo civilinių teisių gynimo jau buvo kreipusis į teismą, o apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovė savigyną panaudojo teisėtai, pažeidė savigyną reglamentuojantį CK 1.139 straipsnį.

72.2. Savigynos prigimtis ir CK 1.139 straipsnyje įtvirtintos nuostatos neleidžia savo interesų iškelti aukščiau už viešąjį interesą, nes naudojant savigyną būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Ieškovė, 2017 m. rugsėjo 27 d. sustabdžiusi atliekų priėmimą į MBA įrenginius, pažeidė Sutarties priedo 4.2.1 punkto reikalavimus priimti ir tvarkyti į MBA įrenginį tinkamai pristatytas atliekas, kartu pažeidė viešąjį interesą, nes nerūšiuotos mišrios atliekos buvo vežamos į Marijampolės nepavojingų atliekų sąvartyną, keliant pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai. Lietuvos apeliacinis teismas, sprendime padarydamas išvadą dėl taikytos savigynos teisėtumo, neatsižvelgė, kad egzistavo dviejų interesų konkurencija – ieškovės ir viešojo, ir nesvarstė, kuris iš interesų yra svarbesnis, nors tai daryti privalėjo.

72.3. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, ieškovei įvykdžius prievolę pagal Sutartį atskirti (gaminti) degiąsias atliekas (KAK), atsakovė nevykdė priešpriešinės prievolės šias degiąsias atliekas išsivežti. Darydamas šią išvadą, teismas neįvertino aplinkybės, kad šalys MBA įrenginių sustabdymo dieną skirtingai aiškino, kam pagal Sutartį priklauso KAK ir ką gamina ar atrenka ieškovė, ir abu šie klausimai jau buvo nagrinėjami teisme. Tik 2018 m. kovo 13 d. ieškovė pakeitė ieškinio reikalavimus ir prašė teismo įpareigoti atsakovę atsiimti iš MBA įrenginių teritorijos atskirtas degiąsias atliekas. Ieškovei pripažinus, kad ji negamina KAK, o tik atrenka degiąsias atliekas, neliko ginčo dėl jų

priklausomybės, nes visos atliekos yra operatoriaus nuosavybė (Sutarties priedo 1 punkte nurodyta perdirbimui paruoštų atliekų sąvoka ir 4.2.12 punktas).

72.4. Vienintelė priešpriešinė atsakovės prievolė ieškovei yra nustatyta Sutarties 9.2 punkte – mokėti operatorei Sutartyje nurodytą eksploatavimo paslaugų kainą už faktiškai į MBA įrenginius perduotą atliekų svorį. Atsakovė šią prievolę yra įvykdžiusi. Dėl šių aplinkybių, be to, atsakovei teisme ginčijant prievolę išvežti degiąsias atliekas, nebuvo pagrindo padaryti išvadą, kad egzistavo jos priešpriešinė prievolė MBA įrenginių sustabdymo metu. Darytina išvada, kad asmuo pasinaudoti savigynos būdu – priešpriešinės prievolės vykdymo sustabdymu – gali tik tuo atveju, jeigu priešpriešinės prievolės buvimas nėra ginčijamas teisme.

72.5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė reikalavimą prievolės vykdymo sustabdymą kaip savigynos formą naudoti protingai ir sąžiningai bei neperžengti jos ribų. Prievolės vykdymo sustabdymo panaudojimas turi būti proporcingas tam šalies interesui, kurį ji siekia apginti. Jeigu ieškovė manė, jog pareigą išsivežti degiąsias atliekas turi atsakovė, tai privalėjo vadovautis Sutarties priedo 14.2 punkto nuostatomis ir pati išsivežti sukauptas degiąsias atliekas, o po to reikalauti iš MAATC atlyginti patirtas išlaidas. Šio Sutarties priedo punkto buvimas eliminuoja prievolės vykdymo sustabdymo kaip savigynos būdo taikymą.

72.6. Esant draudimui sukaupti daugiau kaip 7300 t degiųjų atliekų, ieškovė jų buvo sukaupusi 7500 t, todėl turėjo būti išvežta tik daugiau kaip 200 t degiųjų atliekų. Tai ieškovei būtų kainavę iš viso 13 600 Eur. Dėl to, kad buvo nutrauktas komunalinių atliekų priėmimas MBA įrenginiuose, atsakovei gali būti taikoma 6 496 626,50 Eur sankcija (finansinė korekcija), be to, buvo sukelta grėsmė visuomenės sveikatai ir aplinkai. Darytina išvada, kad prievolės vykdymo sustabdymas kaip savigynos forma buvo panaudotas neprotingai ir peržengiant jos ribas.

72.7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su atsakovės teiginiais, kad Konkurso dokumentų pakeitimai atlikti neteisėtai, netinkamo subjekto, todėl jais negalima vadovautis. Konkurso dokumentai negali būti aiškinami ar tikslinami taip, kad keistųsi pagrindinių jo sąlygų esmė (VPĮ 27 straipsnio 4 dalis). Ieškovės nuomone, Konkurso dokumentų II skyriaus „Sutarties sąlygos“ 4 skirsnio „Sutarties priedas“ 1 punkte „Sąvokos“ nurodyta perdirbimui paruoštų atliekų apibrėžtis bei 4.2.12 punkte nustatytos sąlygos priskirtinos prie esminių Konkurso sąlygų, kurios negalėjo būti keičiamos dokumentų patikslinimu. Perkančioji organizacija 2013 m. liepos 23 d. raštu ne patikslino ar paaiškino Konkurso dokumentus, bet pakeitė jo sąlygas – pavyzdžiui, 4.2.12 punkte vietoje žodžio „įskaitant“ įrašė žodį „išskyrus“, t. y. suteikė priešingą prasmę ir pakeitė atliekų apdorojimo produkcijos nuosavybę.

72.8. Be to, liudytojas A. M. teigė, kad tokius Konkurso dokumentų patikslinimus nusprendė padaryti MAATC valdyba 2013 m. liepos 3 d. posėdyje, tačiau pagal MAATC viešojo pirkimo komisijos darbo reglamentą valdyba neturėjo teisės keisti pirkimo dokumentų ir teikti tiekėjams paaiškinimų. Šio reglamento 4, 7.8 punktuose nustatyta, kad nurodyta komisija veikia perkančiosios organizacijos vardu, atlieka kitus veiksmus, nustatytus VPĮ, reikalingus pirkimams organizuoti ir vykdyti. Atsakovės nuomone, padarius esminį VPĮ 27 straipsnio 4 dalies pažeidimą, jos 2013 m. liepos 23 d. raštas kaip neteisėtas ir sudarytas netinkamo subjekto pripažintinas niekiniu ex officio.

72.9. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė sutarties aiškinimo taisyklės, nustatančios, kad kai šalys skirtingai aiškina savo pareigas pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kai sutartyje vartojamos sąvokos atitinka teisės aktuose nurodytas sąvokas. Be to, pirkimo sąlygų

interpretavimas bet kokiu atveju negali lemti visiškai priešingos išvados, palyginus su lingvistine jų išraiška.

72.10. Pažodinis šalių sudarytos Sutarties tekstas yra aiškus – Sutarties priedo 4.2.12 punkte aiškiai nurodyta, kad atliekos, žaliavos, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą ir kt. (plastikas, metalas, popierius ir kt.), bei iš jų gaunamos pajamos priklauso išimtinai operatoriui. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pagal Sutarties sąlygas KAK ir degiosios atliekos yra ta pati medžiaga, nors tai prieštarauja teisės aktuose nurodytai KAK ir degiųjų medžiagų apibrėžčiai. Sutartyje vartojamos sąvokos atitinka teisės aktuose nurodytas sąvokas.

72.11. Sutarties vykdymo metu ieškovė vadovavosi Sutarties priedo 4.2.12 punkto sąlygomis, o ne MAATC 2013 m. liepos 23 d. raštu Nr. (3.24) SD-373 „Dėl pirkimo dokumentų patikslinimo“. Aplinkos projektų valdymo agentūra 2017 m. birželio 7 d. rašte Nr. 29-2-3) APVA-1239 nurodė, kad, sprendžiant viena kitai prieštaraujančių nuostatų koliziją, yra reikšminga Sutarties 2 punkte nurodyta Sutartį sudarančių dokumentų svarbos tvarka. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog KAK (degiosios atliekos) yra MAATC nuosavybė.

72.12. Ieškovė, labai susiaurindama antrinių žaliavų, kurias privalo atrinkti pagal Sutartį, sąvoką ir apimtį, ir atrinkdama tik lengvai realiai galimas perdirbti antrines žaliavas, nevykdė sutartinių įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė, teikdama pasiūlymą ir pasirašydama sutartį, ir padarė sutarties pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad antrinės žaliavos yra tik tos atliekos, kurios yra tinkamos perdirbti ir skirstomos į perdirbamas ir neperdirbamas antrines žaliavas.

73. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės atsiliepime nurodomi šie argumentai:

73.1. Atsakovės teiginiai, kad jos pačios padaryti Konkurso dokumentų pakeitimai yra neteisėti, – ne šios bylos objektas. Be to, perkelti atsakovės rengtų Konkurso dokumentų pakeitimų neteisėtumo pasekmes ieškovei, kuri nedalyvavo nei juos rengiant, nei keičiant, būtų nesąžininga ir nepagrįsta.

73.2. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutartį, siekė atskleisti tikrąją šalių valią. Atsakovė pirmenybę teikia pažodiniam iš konteksto ištrauktų pavienių Sutarties nuostatų teksto taikymui, nors pažodinis sutarties nuostatų aiškinimas yra taikomas tik tada, kai sutarties neįmanoma aiškinti pagal tikrąją šalių valią ir ketinimus.

73.3. Perkančioji organizacija teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą skirstydamas antrines žaliavas į tinkamas ir netinkamas perdirbti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pateikė priešingą argumentaciją – sistemiškai aiškinant ATĮ nuostatas akivaizdu, kad antrinėms žaliavoms priskiriamos ne bet kokios, o tik perdirbimui tinkamos atliekos. Ataskaitos forma, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. D1-661, yra skirta atliekų, o ne antrinių žaliavų kiekiams nustatyti. Kadangi ne visos atliekos yra laikomos antrinėmis žaliavomis, todėl nurodyta ataskaitos forma buvo taikoma tik pradiniam etapui įgyvendinti – tam tikrų rūšių atliekų kiekiams nustatyti.

73.4. Ieškovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl KAK ir degiųjų atliekų sąvokos aiškinimo. Reikalavimai KAK gamybai yra nustatyti standarte STN EN 15359, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, Sutartyje šis standartas nenustatytas, todėl ieškovė neturėjo pareigos gaminti KAK. Kilus klausimui dėl degiųjų atliekų priklausymo šalims, atsakovės raštai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, patvirtino, kad KAK (degiosios atliekos) nepriklauso operatoriui.

73.5. Atsakovei neišvežant degiųjų atliekų, MBA teritorijoje prisikaupęs jų kiekis viršijo TIPK leidime nurodytą kiekį, o tai grėsė tuo, kad ieškovė būtų praradusi TIPK leidimą ir nebebūtų turėjusi teisinės galimybės toliau eksploatuoti MBA įrenginių. Taigi ieškovė savigyną panaudojo neperžengdama savigynos ribų ir elgėsi sąžiningai.

73.6. Ieškovė kilus šalių ginčui dėl pareigos išvežti degiąsias atliekas, gindama savo teises, kreipėsi į teismą, tačiau toks gynimas neužtikrino greito rezultato, kuris šiuo atveju buvo būtinas. Dėl to šiuo atveju ieškovei gali būti taikoma CK 6.253 straipsnio 8 dalyje nustatyta išimtis – galimybė naudotis savigyna, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos.

73.7. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė turėjo ne stabdyti savo prievolių vykdymą, o už 13 600 Eur kainą išvežti daugiau kaip 200 t degiųjų atliekų. Nurodytas būtinų išvežti degiųjų atliekų kiekis nebuvo pakankamas, nes per vieną mėnesį MBA įrenginiuose yra sukaupiamas apie 500–1500 t degiųjų atliekų kiekis. Be to, iš MBA įrenginių teritorijos turėjo būti pašalintas ir ten jau sukauptas 7300 t degiųjų atliekų kiekis, nes per ilgai saugomos atliekų pakuotės prarado savo savybes ir pradėjo irti. Tai reiškia, kad, atsakovei nesutinkant dengti degiųjų atliekų išgabenimo ir realizavimo sąnaudų, ieškovė būtų veikusi nuostolingai, todėl atsakovės pirmiau nurodytas veikimo būdas ieškovei nebuvo priimtinas.

73.8. Ne MBA įrenginių sustabdymas, o būtent nesustabdymas galėjo lemti pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei. TIPK leidime nustatytas maksimalus leistinas saugoti degiųjų atliekų kiekis (7300 t) buvo nustatytas, nes toks kiekis MBA įrenginių teritorijoje nedarė žalos aplinkiniams. Viršijus šį kiekį, atsirado rizika, kad nukentės ieškovės darbuotojai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

74. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl keliolikos operatorės (ieškovės) ir perkančiosios organizacijos (atsakovės) procesiniuose dokumentuose pateiktų tarpusavyje susijusių reikalavimų, susijusių su ginčo šalių sudarytos Sutarties vykdymu. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl, pirma, vienašalio Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu; antra, atsakovės įpareigojimo vykdyti Sutartį ir iš mechaninio biologinio apdorojimo MBA įrenginių teritorijos išvežti degiąsias atliekas; trečia, tam tikrų Sutarties nuostatų pakeitimo; ketvirta, draudiko įsipareigojimų atsakovei pagal laidavimo draudimo sutartį. Atsakovė reikalavo priteisti baudą iš ieškovės dėl Sutarties nevykdymo.

75. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinius atmetė, o atsakovės priešieškinį tenkino; konstatavo, kad atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį, nes ieškovė, pirma, pažeidė Sutarties nuostatą dėl

reikalavimo iš MKA srauto atskirti ne mažiau kaip 10 proc. antrinių žaliavų, antra, netinkamai aiškindama ir taikydama Sutarties nuostatą dėl KAK realizavimo (priklausomybės) ir neteisėtai sustabdydama MBA įrenginių veiklą, ėmėsi neproporcingų, neprotingų ir nesąžiningų savigynos priemonių; vertino, kad nėra pagrindo keisti Sutarties, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog ji nutraukta; nurodė, kad ieškovei dėl Sutarties pažeidimo skirtina atsakovės reikalauta bauda; konstatavo, kad reikalavimas uždrausti draudikui mokėti draudimo išmoką neatitinka prevencinio ieškinio taikymo tikslų.

76. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su didesniąja dalimi pirmosios instancijos teismo argumentų (išskyrus dėl ieškovės pareigos turinio gaminti KAK, negalimumo keisti Sutarties ir dėl draudiko įpareigojimo nevykdyti savo prievolių), atmetė atsakovės priešieškinį, tenkino ieškovės ieškinį dėl vienašalio Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, ieškovės ieškinį dėl Sutarties pakeitimo tenkino iš dalies – nutraukė Sutartį teismo sprendimu, todėl netenkino kitų ieškovės ieškinių dėl Sutarties vykdymo. Teismas konstatavo, kad Sutarties pakeitimas reikštų esminį pakeitimą, todėl būtų pažeisti viešųjų pirkimų principai.

77. Dėl šalių ginčo, nagrinėtino kasaciniame teisme, ribų atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė (atsakovė taip pat neturėdama tam poreikio) kasaciniame skunde neskundžia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies dėl reikalavimo, susijusio su draudimo išmokos mokėjimu. Iš nuosekliai suformuotos kasacinio teismo praktikos matyti, kad, pagal bendrą taisyklę, tais atvejais, kai kasaciniu skundu ginčijama tik tam tikra dalis apeliacinės instancijos teismo argumentų, neginčijama procesinio sprendimo dalis nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, atitinkami jos argumentai paliekami galioti dėl jų atskirai nepasisakant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-469/2017 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

78. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių pateiktus kasacinius skundus, teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pasisakys dėl: a) viešojo pirkimo sutarčių keitimui taikytinų teisės normų; b) kai kurių CK 6.204 straipsnio nuostatų materialiųjų ir proceso aspektų taikymo; c) Sutarties keitimui taikytinų VPĮ nuostatų; d) galimybės teisėtai pakeisti Sutartį; e) galimų Sutarties pažeidimų.

Dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimui taikytinų teisės normų (VPĮ 17, 89 straipsniai, CK nuostatos)

79. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, pagal kurią Lietuvoje tiekėjų parinkimas ir perkančiųjų organizacijų su jais sutarčių sudarymas reguliuojamas VPĮ, į kurį taip pat įtrauktas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas (direktyvos); VPĮ – lex specialis (specialusis įstatymas) tiek CK, tiek kitų teisės aktų atžvilgiu; VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis, o teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio (pagal pareigas) sprendžia dėl VPĮ taikymo; viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-374-248/2018 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

80. Šiame kontekste kasacinio teismo taip pat nuolatos pažymima, kad kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos

į kitus teisės aktus nukreipiančios nuostatos; aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

81. Atsižvelgiant į tai, perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisiniai santykiai, a fortiori (ypač), laimėtojo išrinkimo ir sutarties sudarymo tvarka, visose ūkio srityse reguliuojami šio specialaus įstatymo, išskyrus jame aiškiai nustatytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014). Kita vertus, VPĮ taikymas neapribotas tik viešųjų pirkimų procedūromis, o yra aktualus ir viešojo pirkimo sutartiniams santykiams, inter alia, viešojo pirkimo sutarties vykdymui. Šį aiškinimą pagrindžia kasacinio teismo praktika dėl viešųjų pirkimų principų (VPĮ 17 straipsnis) turinio ir reikšmės bei VPĮ įtvirtintas viešojo pirkimo sutarčių keitimo reguliavimas, į kurio 89 straipsnį nuo 2017 m. liepos 1 d. perkeltos detalios šios srities Europos Sąjungos viešųjų pirkimų materialiosios teisės normos.

82. VPĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją saisto ir po sutarties sudarymo; vien viešojo pirkimo sutarties sudarymas nereiškia, kad sutarties šalių nesaisto imperatyviosios VPĮ normos; tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad VPĮ reguliuoja tam tikrus sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų; nors, pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia; taigi tokiems [viešojo pirkimo sutarties vykdymo] santykiams taikytinas VPĮ, kiek jis juos reguliuoja: pavyzdžiui, viešojo pirkimo sutarties keitimas, papildomų darbų pirkimas; viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas – VPĮ reguliuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei išplaukiantys iš viešųjų pirkimų principų turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

83. Viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas tiesiogiai susijęs su viešojo pirkimo procedūromis, todėl patenka į specialiąją viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo sritį, t. y. VPĮ; jei būtų priešingai ir VPĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostata – sudarant pirkimo sutartį joje negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina, sąnaudos ar kitos sąlygos ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos ir pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos – būtų aiškintina tik kaip reiškianti perkančiosios organizacijos ir pirkimą laimėjusio tiekėjo veiksmų ribojimą tik viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, tokia praktika sutarties šalims leistų piktnaudžiauti keičiant viešojo pirkimo sutarties nuostatas po jos sudarymo, taip būtų pažeisti kitų konkurso dalyvių interesai ir viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai; dėl šių priežasčių VPĮ įtvirtinta sutarties laisvės principo išimtis (žr. pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-304/2011).

84. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikoje nuosekliai pažymima, kad jei perkančiosioms organizacijoms, nesant išankstinio paskelbimo apie viešojo pirkimo sutarties pakeitimo galimybę, viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu būtų leista pakeisti pirkimo sąlygas, pastarųjų, tokių, kokios buvo paskelbtos iš pradžių, turinys būtų iškreiptas ir neišvengiamai taip būtų pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, nes nebūtų užtikrintas viešojo pirkimo sąlygų vienodumas ir

procedūrų objektyvumas (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P).

85. Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje šiuo klausimu taip pat laikosi pozicijos, kad, siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2014 ir joje nurodytą Teisingumo Teismo ir kasacinio teismo praktiką).

86. Pirmiau nurodyti teisės aiškinimai suponuoja išvadą, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatų keitimas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių pobūdžio saisto ne tik šios sutarties kontrahentus (atitinkamą perkančiąją organizaciją ir ūkio subjektą ar jų grupę), nes tokių sutarčių pakeitimo teisėtumas, inter alia, vertinamas retrospektyviai, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų procedūras ir trečiųjų asmenų ne sutarties šalių interesų užtikrinimo atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-969/2020 45 punktą).

87. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad viešųjų pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį (ratione materia (materialusis) kriterijus), inter alia, tiek dėl tarptautinių ir supaprastintų, tiek dėl klasikinio ir komunalinio sektorių viešųjų pirkimų visų procedūrų nuostatų, taip pat ne tik pirkimo metu, bet ir sudarius bei vykdant viešojo pirkimo sutartį (ratione temporis (atsižvelgiant į laiką) kriterijus) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2017 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

88. Viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; viešųjų pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; viešųjų pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

89. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad atitinkamos VPĮ normos – konkreti viešųjų pirkimų principų išraiška, todėl būtent jos pirmiausia turėtų būti taikomos sprendžiant tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčą; tinkamas konkrečių VPĮ nuostatų taikymas kartu reiškia ir tinkamą viešųjų pirkimų principų laikymąsi; kai kurios VPĮ normos aiškios, tikslios, iš esmės nepaliekančios taikymo laisvės, t. y. išimties; bendrųjų įstatymo normų – viešųjų pirkimų principų (ar bendrųjų teisės principų) – taikymas, taip pat siekis užtikrinti viešąjį interesą nepateisina praktikos, kuria būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisinio reguliavimo, iškreipta įstatymo leidėjo valia sureguliuoti atitinkamus teisinius santykius (žr. pirmiau nurodytos kasacinio

teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2017 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

90. Šiuo aspektu pažymėtina, kad VPĮ 89 straipsnyje įtvirtintos išsamios viešojo pirkimo sutarčių keitimo materialiosios taisyklės, kurių pagrindu šalys gali pakeisti tarpusavio sutartinius santykius ir pagal kurias vertinamas tokių veiksmų atlikimo teisėtumas. Be iš jurisprudencijos išplaukusios esminio sutarties pakeitimo koncepcijos, įtvirtintos VPĮ 89 straipsnio 4 dalyje, kurioje detalizuojami kaip esminiai ir draudžiami sutarčių pakeitimo atvejai (pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties bendrasis pobūdis; pakeitimu nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų; dėl pakeitimo ekonominė pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pusiausvyra pasikeičia tiekėjo, su kuriuo sudaryta ši sutartis, naudai taip, kaip nebuvo aptarta pradinėje sutartyje; dėl pakeitimo labai padidėja pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties apimtis; kai tiekėją, su kuriuo sudaryta pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, pakeičia naujas tiekėjas dėl kitų priežasčių, negu šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos priežastys ), šiame straipsnyje, be kita ko, atskirai apibrėžiamos konkrečios viešojo pirkimo sutarčių keitimo leistinos situacijos, kurios kvalifikuotinos (preziumuojamos) kaip teisėtos, jei laikomasi VPĮ 89 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų sąlygų.

91. Atsižvelgiant į VPĮ ir kitų teisės aktų santykį bei VPĮ normose įtvirtintų materialiųjų nuostatų detalumą, darytina išvada, kad viešojo pirkimo sutarčių keitimui (ar teismui sprendžiant dėl vienašalio prašymo tai padaryti) ir jo teisėtumo vertinimui pirmiausia taikytinas specialusis VPĮ 89 straipsnis. Kaip nurodyta pirmiau, VPĮ kaip specialiojo teisės akto pobūdis neeliminuoja kituose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų taikymo, tačiau tokiu atveju VPĮ tam tikra teisinių santykių sritis turi būti nereguliuojama (nagrinėjamu atveju – procedūriniai viešojo pirkimo sutarties keitimo aspektai, pavyzdžiui, derybų inicijavimas, ar tvarka, kaip ir kada galima kreiptis į teismą, nesutarus dėl pakeitimo) arba VPĮ turėtų būti įtvirtinta aiški nuoroda į kitus teisės aktus.

92. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ 89 straipsnyje, priešingai nei jo 90 straipsnyje, expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtinta nuoroda į CK. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šalių ginčui taikė teisės normas būtent pagal pristatytą VPĮ ir kitų teisės aktų santykį: dėl Sutarties nuostatų pakeitimo pasisakė VPĮ 89 straipsnio pagrindu, o dėl jos nutraukimo dėl esminio pažeidimo (CK 6.217 straipsnis) ar teismo sprendimu, kai šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo (CK 6.204 straipsnis), – VPĮ 90 straipsnio, kuriame įtvirtintos nuorodos į CK, įskaitant pirmiau nurodytas jo nuostatas, pagrindu. Tokios VPĮ 89 ir CK 6.204 straipsnių santykio išvados apeliacinės instancijos teismas laikėsi ir vėlesnėje savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-937-381/2020 28–30 punktus). Kita vertus, kaip bus nurodyta toliau (šios nutarties 129 punktas), apeliacinės instancijos teismas ieškovės skundžiamas teisines išvadas dėl poreikio nutraukti Sutartį negalint jos pakeisti galėjo priimti taikydamas išimtinai VPĮ.

93. Dėl CK 6.204 straipsnio normų pažymėtina, kad šios, skirtos reguliuoti sutarties vykdymui ir galimam jos pakeitimui esmingai pasikeitus aplinkybėms (atsiradus naujoms), kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos (nuspėjamos) sutarties sudarymo metu, tam tikra dalimi tiesiogiai atsispindi ir VPĮ 89 straipsnio nuostatose (pvz., 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte). Kita vertus, VPĮ ir CK nuostatų bendras taikymas gali sukelti koliziją, nes VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punkte, dėl kurio, inter alia, sprendė apeliacinės instancijos

teismas, įtvirtinta viena iš bendrųjų esminio (draudžiamo) viešojo pirkimo sutarties pakeitimo apibrėžčių, susijusi su ekonominės pusiausvyros tiekėjo naudai pasikeitimo pirminio susitarimo su perkančiąja organizacija atžvilgiu.

94. Teisingumo Teismo yra išaiškinęs, jog, nepriklausomai nuo to, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvoje 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), tam tikro instituto taikymo taisyklės yra išsamiai reglamentuotos, tai neapriboja valstybių narių laisvės nacionaliniame reguliavime nustatyti papildomas taisykles tiek, kiek tai nepažeidžia pagrindinių Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, taip pat iš jų išplaukiančių principų, kaip antai vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Irgita, C-285/18, 43, 44, 48 punktus ir juose nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).

95. Kita vertus, kasacinis teismas, taikydamas šiuos išaiškinimus, konstatavo, kad iš principo vengtinos situacijos, kai tam tikras šalių elgesys pagal VPĮ leidžiamas, o pagal kitus teisės aktus – ne; tai pažeistų ne tik specialiojo teisės akto reikšmę, tačiau ir neužtikrintų teisinio aiškumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-494-469/2019 67, 69 punktus). Taigi iš esmės neturėtų egzistuoti tokių įstatymų taikymo situacijų, kai VPĮ ir kitų teisės aktų normos suponuotų du priešingus rezultatus, nagrinėjamu atveju pagal vieną teisės aktą viešojo pirkimo sutarties pakeitimas būtų leidžiamas, pagal kitą – draudžiamas. Kita vertus, kitų teisės aktų nuostatų taikymas kaip papildomas argumentavimas per se nelemia teisinio kvalifikavimo ir teisės normų taikymo ydingumo.

96. Dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aptariamas iš VPĮ 89 straipsnio išplaukiantis reguliavimas iš esmės skirtas klasikinėms viešojo pirkimo sutarčių keitimo situacijoms, apimančioms sutartinių santykių modifikavimą de jure (teisiškai) ir de facto (faktiškai), kai jų šalys siekia ir aiškiai susitaria dėl naujos tarpusavio teisių ir pareigų vykdant sutartį pusiausvyros. Tačiau tai nereiškia, kad viešojo pirkimo sutarties vykdymo (kartu ir viešojo pirkimo sąlygų laikymosi) tinkamumas pasikeitus sutartinių santykių situacijai vertintinas išimtinai tik pagal VPĮ 89 straipsnį.

97. Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad šalių abipusių nuolaidų būdu sudarytas taikus susitarimas, kuriuo siekiama užbaigti neaiškios baigties jų ginčą, kilusį dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu kilusių sunkumų, atsižvelgiant į tokio susitarimo turinį, gali būti kvalifikuojamas kaip esminis tokios sutarties pakeitimas, prieštaraujantis viešųjų pirkimų principams (žr. Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą byloje Finn Frogne, C-549/14). Taigi net ir dėl alternatyvos teisminiam ginčui sudaryta taikos sutartis, kai šalys nusprendė, kad neįmanoma toliau tęsti viešojo pirkimo sutarties ir siekiant išvengti abipusių nuostolių, gali būti vertinama viešojo pirkimo sutarties esminio pakeitimo kontekste, nors tokie šalių veiksmai tiesiogiai ir nėra grindžiami sąmoningu siekiu susitarti iš naujo dėl šios sutarties sąlygų.

98. Be to, neatmestinos situacijos, kai šalys de facto nesusitaria dėl teisių ir pareigų pakeitimo, t. y. formaliai nesudaro sandorio, bet tai per se nereiškia, kad jų bendri veiksmai de jure nereikš viešųjų pirkimų principų pažeidimo ir negalės būti prilyginti viešojo pirkimo sutarties pakeitimui. Tokia situacija gali susiklostyti net ir esant vienašaliams kontrahento veiksmams. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismo pažymėta, kad situacija, kai perkančioji organizacija, galiojant su tiekėju sudarytai viešojo paslaugų pirkimo sutarčiai, dėl to paties

dalyko (paslaugų) sudaro vidaus sandorį su savo kontroliuojamu trečiuoju asmeniu, iš principo gali reikšti perkančiosios organizacijos sutartinių prievolių ir skaidrumo principo pažeidimą, o vidaus sandorio sudarymas tokiu atveju gali būti kvalifikuojamas kaip pirmiau nurodytos viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimas (žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Irgita 63 punktą).

99. Vienintelė aplinkybė, kad šalys galbūt netinkamai įtvirtina viešojo pirkimo sutarties pakeitimus ar apskritai dėl to formaliai (de facto) nesusitaria, per se neužkerta kelio spręsti dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo (ne)teisėtumo. Neatmestinos situacijos, kai nėra aišku, ar šalys apskritai siekė ir de facto pakeitė viešųjų pirkimų teisinių santykių turinį. Pavyzdžiui, nors pagal kasacinio teismo praktiką netesybų mažinimas teismo sprendimu nekvalifikuotinas kaip esminis viešojo pirkimo sutarties keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015), tačiau tokia išvada nebūtinai pagal analogiją galėtų būti pritaikyta situacijai, jei perkančioji organizacija nemotyvuotai atleistų (nereikalautų) tiekėją nuo netesybų mokėjimo, nors ir nebūtų jo sutartinę atsakomybę šalinančių aplinkybių.

100. Ginčai dėl viešojo pirkimo sutarčių keitimo – dalis bendro pobūdžio ginčų dėl viešojo pirkimo sutarčių nuostatų aiškinimo ir jų taikymo. Kasacinio teismo šiuo aspektu pažymėta, kad spręsdami dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, inter alia, dėl sutarties vykdymo, teismai turi vertinti ne tik ginčo sutarties nuostatas, tačiau, atsižvelgdami į aplinkybę, kad ginčo sutartis buvo sudaryta viešojo pirkimo būdu, sutarties turinys turi būti nustatomas ir tiriant bei vertinant paskelbto viešojo pirkimo konkurso sąlygas, konkurso laimėtojo pasiūlymą, šalių elgesį vykdant sutartį ir pan.; prireikus šie duomenys teismo išreikalaujami ex officio (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-969/2020 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

101. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims; sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl sutarties turinio nustatymo kasacine tvarka gali būti peržiūrimos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu; sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2013 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

102. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkimo sąlygų, įskaitant viešojo pirkimo sutarties projekto nuostatas, taip pat viešojo pirkimo sąlygų paaiškinimus, analizė – ne fakto klausimas, taigi galimas spręsti kasaciniame procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019 69 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

103. Dėl pirmiau nurodytų argumentų pažymėtina, kad viešojo pirkimo sutarčių kontrahentų elgesys (veiksmai), tiesiogiai nesureguliuotas VPĮ 89 straipsnio nuostatų, vis tiek gali patekti į viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą, a fortiori, vertintinas viešųjų pirkimų principų pagrindu.

104. Pagal kasacinę viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo praktiką, sprendžiant dėl viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nepakanka nustatyti aplinkybės, kad perkančioji organizacija nesilaikė viešojo pirkimo vedimo tvarkos, įtvirtintos VPĮ nuostatose ar pirkimo dokumentuose; grynai formalus nukrypimas nuo VPĮ ar pirkimo dokumentuose nustatytos konkrečios procedūros ar jų vykdymo eigos, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, iš esmės negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nebent būtų įrodyta priešingai; kiekvienu (ypač smulkmeniškai reglamentuotos konkurso vykdymo eigos) atveju reikia tirti perkančiosios organizacijos veiksmų pobūdį bei padarinius; atsižvelgtina į perkančiosios organizacijos veiksmų ar sprendimų realiai sukeliamus padarinius tiekėjams; dėl to būtina įvertinti tai, kiek perkančiosios organizacijos veiksmai faktiškai (realiai) paveikė tiekėjus ir ar vienam iš tiekėjų buvo suteikta daugiau teisių negu kitiems (nepagrįsto konkurencinio pranašumo kriterijus) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2010).

105. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir kasacinio teismo praktikos precedentais bei vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokias teisės aiškinimo taisykles:

105.1. VPĮ – lex specialis, į kurio taikymo sritį, inter alia, įeina įvairūs viešojo pirkimo sutarčių vykdymo aspektai, įskaitant jų nuostatų pakeitimus; viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimo reguliavimas VPĮ suponuoja tai, kad, pirma, šalys ribojamos keisti savo sutartinių įsipareigojimų turinį, jei tai prieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms, antra, viešojo pirkimo sutarčių sąlygų keitimas, atitinkantis VPĮ, kvalifikuotinas kaip teisėtas;

105.2. viešojo pirkimo sutarčių nuostatų keitimo mechanizmas sureguliuotas VPĮ, todėl tinkamas VPĮ 89 straipsnio taikymas kartu reikš atitiktį viešųjų pirkimų principams, dėl kurių taikymo nereikia atskirai spręsti; VPĮ 89 straipsnis iš esmės apima situacijas, kai kontrahentai bendru sutarimu sudaro aiškiai išreikštą susitarimą (ar teismas vieno jų prašymu dėl to sprendžia), pakeičiantį pradinę viešojo pirkimo sutartį;

105.3. kitos viešojo pirkimo sutarčių kontrahentų vienašalių ar dvišalių (bendrų) veiksmų situacijos vertintinos viešųjų pirkimų principų, ypač tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo, atžvilgiu, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamame pirkime dalyvavusių tiekėjų ir kitų ūkio subjektų teisių įgyvendinimą ir visų jų konkurencijos užtikrinimą; šie imperatyvai aktualūs vertinant perkančiosios organizacijos ir (ar) jos kontrahento faktinius veiksmus viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu, nepriklausomai nuo jų turinio ir formos atitikties privalomoms teisės normoms.

Dėl kai kurių CK 6.204 straipsnio nuostatų materialiųjų ir proceso aspektų taikymo

106. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, sprendžiant dėl ieškovės ieškiniais pareikštų reikalavimų pripažinti MAATC vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu ir pakeisti tam tikras jos nuostatas, pirmiausia šalių ginčas turėtų būti nagrinėjamas dėl sutartinių santykių pakeitimo, o nenustačius tokios galimybės, – dėl galimo vienašalio Sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo. Kita vertus,

teisėjų kolegija papildomai išaiškina, kad toks teisinės gynybos būdų taikymo eiliškumas aktualus tais atvejais, kai juos prašoma taikyti dėl tų pačių ar panašių (susijusių) faktinių aplinkybių, nes favor contractus (sutarties egzistavimo prioritetas) principas būtų nepagrįstai suabsoliutinamas.

107. Jei viena šalis padaro esminį sutarties pažeidimą, jos teisių gynybai pagal CK 6.204 straipsnį (ar VPĮ 89 straipsnį) neturėtų būti suteiktas prioritetas, jei jos įvykdytas pažeidimas nėra susijęs su prašomomis pakeisti sutarties nuostatomis (pavyzdžiui, viena šalis sistemingai pažeidžia sutarties vykdymo terminus, nors jų svarba atskirai buvo įtvirtinta sutartyje, o kitai dėl to vienašališkai nutraukus sutartį, pirmoji negalėtų, be vienašalio sutarties nutraukimo ginčijimo, teismo taip pat reikalauti pakeisti sutarties nuostatas dėl kainos). Nagrinėjamu atveju Sutarties nutraukimas ir jos pakeitimas iš dalies grindžiami tuo pačiu pagrindu – objektyviu ieškovės negalėjimu įvykdyti antrinių žaliavų (taip pat KAK) atrinkimo (išrūšiavimo) kiekybinį rodiklį.

108. Ieškovė kasaciniame skunde didžiausią dėmesį skiria apeliacinės instancijos teismo sprendimui nutraukti Sutartį CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Jos teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas Sutartį, nors tokio reikalavimo ginčo šalys nebuvo pareiškusios, pirma, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, antra, pažeidė pagrindinius proceso principus, trečia, priėmė siurprizinį sprendimą. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais sutinka tik iš dalies.

109. Iš tiesų nėra ginčo dėl to, kad nė viena šalis nereiškė reikalavimo teismui nutraukti Sutartį. Šalys procese elgėsi priešingai: ieškovė visų pirma ginčijo vienašalį Sutarties nutraukimą, be to, teikė prašymą ją pakeisti, taigi išsaugoti, o atsakovė, toliau laikydamasi vertinimo dėl esminio Sutarties pažeidimo, taigi, kad ji jau nutraukta teisėtai (tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas), prašė priteisti baudą. Nagrinėjamoje byloje pirmiausia būtina pasisakyti dėl ieškovės argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė ginčo ribas, nes tokios aplinkybės pripažinimas suponuotų esminį proceso normų pažeidimą.

110. Civilinis procesas grindžiamas bendruoju proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia laisvą proceso dalyvių disponavimą jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Civilinio proceso teisė pagal reguliavimo dalyką ir teisinių santykių reglamentavimo principus yra viešoji teisė, todėl teismas, kaip civilinių procesinių santykių subjektas, turi tik tas teises, kurios jam yra suteiktos konkrečių teisės aktų nuostatų ir neturi teisės peržengti įstatymo nustatytos kompetencijos ribų. Atvejai, kada teismas gali paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principą, nustatyti įstatymo ir paprastai yra susiję su būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, apginti silpnesniąją ginčo šalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009).

111. Bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas pagal bendrąją taisyklę lemia bylos šalių pareikšti reikalavimai (ieškinio, priešieškinio dalykas) bei reikalavimų faktinis pagrindas, teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui įstatymu leista peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

112. Konstitucinis Teismas dėl CPK 320 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, inter alia, pasisakė, kad šiame išreikštas ir įtvirtintas visuotinai pripažintas civilinio proceso teisės principas tantum devolutum quantum appellatum, kuris, inter alia, reiškia tai, jog apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka; be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis

analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-415/2016 21 punktą).

113. Tačiau, Konstitucinio Teismo vertinimu, vadovaujantis principu tantum devolutum quantum appellatum, apeliacinės instancijos teismui negali būti visiškai uždrausta remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai. Visuotinai pripažįstama ir tai, kad šis principas nėra absoliutus, inter alia, tuo aspektu, jog apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. Tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys (beje, įtvirtintos daugelio valstybių civilinio proceso įstatymuose) – paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, ir pan. Tokias pamatines vertybes paprastai įtvirtina, saugo ir gina demokratinių teisinių valstybių konstitucijos. Taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, jog jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-415/2016 22, 23 punktus).

114. Nagrinėjamu atveju nenustatytas aiškus viešojo intereso apsaugos poreikis, nors neginčijama, kad Sutartis nėra išimtinai privataus pobūdžio ir susijusi su atitinkamos visuomenės (Marijampolės regiono) interesais, juolab vienas iš šalių ginčo objektų – privačios šalies savigynos taikymo ir viešojo intereso apsaugos santykis. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymas per se nesuponuoja ginčo ribų peržengimo ta apimtimi, kuria tokio pobūdžio ginčuose teismas turi teisę nutraukti viešojo pirkimo sutartį (sistemiškai taikant VPĮ 90 straipsnio 3 dalies ir CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas).

115. Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos bylos ribų. Apeliacine tvarka negali būti nagrinėjami reikalavimai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, išskyrus reikalavimus, kurie yra neatskiriamai susiję su jau pareikštais pirmosios instancijos teismui (CPK 312 straipsnis). Kitokių šios taisyklės išimčių įstatyme nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas negali savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos ieškinio faktinio pagrindo ir sprendimo priimti naujų faktinių aplinkybių pagrindu.

116. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad jo argumentacija pagrįsta ne naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar procese nepareikštu reikalavimu (pavyzdžiui, netinkamai perkvalifikavus pareikštą reikalavimą), o teisės aiškinimu ir taikymu, pagal kurį teismas turi diskreciją nutraukti sutartį net ir tais atvejais, kai šalys nesutaria dėl jos pakeitimo. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiu CK 6.204 straipsnio aiškinimu ir taikymu.

117. Iš tiesų, vertinant CK 6.204 straipsnio normas, nematyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas šios normos 3 dalies 1 ir 2 punktų taikymą būtų susiejęs su proceso šalies pareikštu konkrečiu reikalavimu. Nors pati aptariamo CK straipsnio dispozicija, priešingai nei kitų valstybių reguliavimas (pvz., Vokietijos ar Italijos), nesuponuoja aiškaus prioriteto sutarties pakeitimo ar jos nutraukimo atžvilgiu (tai išplaukia tik iš nacionalinės jurisprudencijos), vis dėlto šioje normoje įtvirtinta lingvistinė formuluotė „teismas gali“, reiškia jo pasirinkimą (diskreciją), atsižvelgiant į konkrečias ginčo aplinkybes, spręsti dėl trijų alternatyvų: reikalavimą pakeisti sutartį atmesti arba patenkinti, o tam tikrais atvejais – ir nutraukti pačią sutartį. Pastarasis atvejis susijęs su teismo įgaliojimais nutraukti sutartinius šalių santykius, kai, viena vertus, neįmanoma suderinti priešpriešinių šalių interesų, ir, kita vertus, tolesnis tokių sutartinių santykių galiojimas suponuoja naujus šalių nesutarimus, jų esminių interesų pažeidimą ar, kaip nagrinėjamu atveju, objektyvų negalimumą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

118. Tokių teismo įgaliojimų taikymas per se neprieštarauja ieškovės akcentuojamai sutarties išsaugojimo vertybei, nes, nors pagal kasacinio teismo praktiką ji taikytina kaip prioritetinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutarties Nr. e3K-3-154-823/2020 55 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką), tačiau vis tiek nelaikytina savitiksle, jos turi būti siekiama sąžiningai ir protingai, nepaneigiant kitų vertybių, šalių interesų bei vengiant nuolatinės sutartinių santykių šalių sankirtos. Nors sutarties nutraukimas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė), tačiau galima, jei teismui, sprendžiančiam šalių ginčą dėl sutarties vykdymo ir dėl reikalavimo ją pakeisti patenkinimo, neįmanoma kitomis priemonėmis užtikrinti nepakeistos sutarties gyvybingumo.

119. Tai, kad teismas pagal konkrečias ginčo aplinkybes galėtų pasirinkti tarp sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo, kaip tik užtikrina favor contractus principą, nes jis galėtų išsaugoti sutartį ir spręsti dėl jos nuostatų pritaikymo pasikeitusioms aplinkybėms net ir tada, kai jam būtų pareikštas reikalavimas dėl jos nutraukimo dėl esminio sutarties vykdymo suvaržymo. Esant atvirkštinei situacijai (t. y. kai teismas pagal reikalavimą pakeisti sutartį ją nutraukia), teismas taip pat neatsidurtų aklavietėje, jei, nustatęs esminį sutarties vykdymo suvaržymą, bet negalėdamas atkurti sutartinių prievolių pusiausvyros, turėtų palikti galioti sutartį jos sudarymo metu sudarytomis sąlygomis.

120. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju Sutartyje įtvirtinti kiekybiniai rodikliai dėl antrinių žaliavų išrūšiavimo sumažėjo ne laikinai, o negrįžtamai. Dėl to tarp šalių ginčo iš esmės nėra. Jos tik nesutaria dėl tokio esminio pasikeitimo apimties. Vis dėlto net jei ir būtų pritarta atsakovės pozicijai dėl atliekų morfologinių tyrimų rezultatų aiškinimo (nors kasacinis teismas jai nepritaria; žr. šios nutarties 164 punktą), antrinių žaliavų kiekis, lyginant 2010 m. ir 2018 m. tyrimus, sumažėjo apie 2,5 karto. Pažymėtina, kad, ieškovės teigimu, šis kiekio sumažėjimas siekia apie 7 kartus.

121. Dėl pastarojo aspekto taip pat pažymėtina, kad ieškovė laikosi pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas, net ir negalėdamas patenkinti jos reikalavimo pakeisti Sutartį pagal jos siūlomą variantą, turėjo tiesiog atmesti šį reikalavimą ir palikti Sutartį nepakeistą, o už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių jai neturėtų būti taikoma sutartinė atsakomybė. Tokiai ieškovės pozicijai dėl pirmiau nurodytų argumentų negalima pritarti, nes iš tiesų nagrinėjamoje byloje, konstatavus Sutarties pakeitimo negalimumą, tokio sandorio palikimas galioti pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių šalys, be kita ko, nesutaria (operatorės teigimu, antrinių žaliavų atskyrimo procentinės dalies reikalavimas – daugiau techninio pobūdžio sąlyga, o atsakovės vertinimu, tai – esminė sąlyga), kontekste suponuotų teisinę aklavietę ir iškreiptų sutartinių santykių pusiausvyrą.

122. Pirmiau nurodytoms išvadoms nedaro įtakos ieškovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu operatorės padėtis de facto nepasikeitė, nors procesiškai ji laimėjo ginčą įrodžiusi, jog vienašalis Sutarties nutraukimas atliktas neteisėtai, be pagrindo. Pažymėtina, kad šalių sutartiniai santykiai kompleksiški (statybos ranga ir atlygintinos paslaugos), jie turėjo trukti gana ilgą laiką (10 metų įrenginių eksploatacija), todėl vienintelė aplinkybė, jog procese, inter alia, buvo sprendžiamas vienašalio Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, per se neribojo apeliacinės instancijos teismo taikyti aptariamą sprendimą pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

123. Kita vertus, sutiktina su ieškovės argumentais, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į ieškovės ir atsakovės pareikštus procesinius reikalavimus, yra siurprizinis. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje dėl teisės į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnis) pasakyta, kad Konvencijos požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą,

reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020 31 punktą ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją).

124. Kaip nurodyta pirmiau, operatorė siekė išsaugoti Sutartį, o MAATC, laikydamasis pozicijos, kad teisėtai vienašališkai ją nutraukė, siekė prisiteisti baudą. Taigi, nors skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas abiem ginčo šalims iš esmės nepalankus (kita vertus, ieškovė kasaciniame procese įrodinėja, kad dėl skundžiamo sprendimo ji nukentėjo labiau nei atsakovė), tačiau jis viršija įprastinę pralaimėto proceso situaciją (sąžiningos šalys objektyviai siekia ir tikisi laimėti procesą). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad šalys aptariamo CK 6.204 straipsnio aiškinimo ir taikymo rezultato nesitikėjo, juolab kad sutarties nutraukimas pagal CK 6.204 straipsnį, akcentuojant favor contractus principą, nėra įprasta teismų praktika.

125. Be to, ieškovė ir atsakovė neteikė argumentų, kad pagal pirminę Sutarties teksto versiją toliau jos vykdyti negalima, juolab kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vienašalį Sutarties nutraukimą pripažino teisėtu ir dėl tolesnio jos vykdymo nesprendė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašė ginčą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nors tokio prašymo argumentai nėra tiesiogiai susiję su CK 6.204 straipsnio nuostatų aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas bet kokiu atveju privalėjo išvengti siurprizinio procesinio sprendimo priėmimo situacijos.

126. Kasacinio teismo išaiškinta, kad net ir tais atvejais, kai dėl atitinkamo teisės klausimo teismas turi spręsti savo iniciatyva, įgyvendindamas šią teisę, jis turi procesinę pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimų (CPK 42, 302 straipsniai); pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl ginčo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016 31 punktą ir jame nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją).

127. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos proceso teisės pažeidimą kompensavo aktyvūs kasacinio teismo veiksmai, kuriais, pirma, dalyvaujantiems byloje asmenims buvo pasiūlyta pateikti išsamius rašytinius paaiškinimus į 29 su šalių nesutarimo aplinkybėmis susijusius klausimus, antra, buvo paskirtas žodinis bylos nagrinėjimas, kuriame ginčo šalys galėjo teikti savo poziciją, inter alia, dėl netinkamo CK 6.204 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tik dėl pirmiau nurodyto proceso teisės pažeidimo nėra būtinybės ir teisinio pagrindo šalių ginčą grąžinti nagrinėti iš naujo.

Dėl Sutarties pakeitimui taikytinų teisės normų (VPĮ 89 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys)

128. Kaip jau buvo pažymėta (šios nutarties 116 punktas), apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Sutarties pakeitimo, kuriuo siekiama ne sukurti kokybiškai naujus sutartinius santykius, o de facto

pasikeitusią Sutarties vykdymo situaciją įtvirtinti de jure (pakeisti sumažėjusio išrūšiuojamų antrinių žaliavų ir degiųjų atliekų kiekio apskaičiavimo tvarką), negalimumo ir pripažindamas, kad tai suponuoja nuolatinį jos tam tikrų nuostatų neįvykdymą, taikydamas CK 6.204 straipsnio 3 dalies 1 punktą, Sutartį nutraukė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokio paties rezultato pagal pristatytas aplinkybes jis galėjo pasiekti taikydamas išimtinai VPĮ nuostatas.

129. Iš tiesų nagrinėjama situacija leidžia daryti išvadą, kad jei būtų pritarta apeliacinės instancijos teismo argumentams dėl Sutarties pakeitimo negalimumo VPĮ 89 straipsnio 4 dalies nuostatų pagrindu, šios palikimas galioti iš esmės prieštarautų viešųjų pirkimų principams, įtvirtintiems VPĮ 17 straipsnyje (šios nutarties 96–98 punktai). Toks sprendimas iš esmės lemtų dviprasmišką situaciją: viena vertus, negalima teisėtai siaurinti išrūšiuotinų antrinių žaliavų (ir KAK) kiekio sąlygos (keisti tokių atliekų kiekio apskaičiavimo tvarkos), už šio reikalavimo nevykdymą nėra atsakinga nė viena šalis, bet šalims netiesiogiai leidžiama toliau taip ydingai vykdyti Sutartį.

130. Remiantis pirmiau nurodytais argumentais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo nutraukti Sutartį teisingumas priklauso nuo to, ar iš tiesų pagal VPĮ 89 straipsnio nuostatas (ne)įmanoma teisėtai pakeisti Sutartį.

131. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia nurodė, kad Sutartis negali būti teisėtai keičiama VPĮ vadovaujantis 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes nėra pagrindo teigti, jog pakeitimo būtinybė atsirado dėl protingos ir apdairios perkančiosios organizacijos nenumatytų aplinkybių; teismo vertinimu, tarp šalių nekilo ginčas, kad MAATC galėjo numatyti MKA kiekio ir sudėties pasikeitimo riziką, tokia galimybė buvo aptarta ir perkančiosios organizacijos 2013 m. liepos 30 d. rašte tiekėjams. Su tokia išvada nėra pagrindo sutikti.

132. Visų pirma dėl tokios teismo išvados neaišku, kodėl perkančioji organizacija, procese laikydamasi pozicijos, kad antrinių žaliavų ir KAK kiekybiniai rodikliai nėra tik techninio pobūdžio sąlygos, o reikšmingos nuostatos, bei iš anksto žinodama, jog dėl planuojamo bendro mišrių komunalinių atliekų kiekio sumažėjimo jie gali būti nepasiekti, ginčo Sutarties nuostatą įtvirtino Konkurso sąlygose, be to, Konkurso metu atsisakė ją keisti pagal vieno iš tiekėjų gautą prašymą (žr. tą patį 2013 m. liepos 30 d. raštą Nr. (3.24 SD-393)).

133. Be to, dėl pirmiau nurodyto atsakovės 2013 m. liepos 30 d. rašto pažymėtina, kad iš jo turinio apskritai negalima daryti vienareikšmės išvados, jog MAATC neišvengiamai suprato, kad vykdant Sutartį taip smarkiai sumažės tiek MKA, tiek antrinių žaliavų kiekis. Teisėjų kolegija, pritardama ieškovės argumentams, konstatuoja, kad pagal šį raštą galima daryti visiškai priešingą išvadą.

134. Perkančioji organizacija jame, inter alia, nurodė, kad tiekėjai turi vadovautis Konkurso sąlygomis, įskaitant atliekų morfologinių tyrimų rezultatų lentelę, kuri pateikta iš atliktos galimybių studijos. Konkurso sąlygų III-2 skyriaus „Užsakovo reikalavimai“ 2.4.2 punkte, į kurį savo atsakyme tiekėjams nuorodą davė pati perkančioji organizacija, inter alia, įtvirtinta, kad galimas gana žymus sezoninis atliekų srautų kitimas, tiek pagal kiekius, tiek pagal sudėtį; MBA įrenginiai turi užtikrinti tolygų viso atliekų srauto apdorojimą, atsižvelgiant į sezoninę atliekų kiekio ir sudėties kaitą. Akivaizdu, kad sezoninė atliekų kiekio ir sudėties kaita (pavyzdžiui, stiklo atliekų padidėjimas po Visų Šventųjų ir Vėlinių švenčių) neprilygsta nuolatiniam tiek MKA, tiek antrinių žaliavų kiekio neigiamam pokyčiui.

135. Pirmiau nurodytame atsakovės 2013 m. liepos 30 d. rašte pažymėta, kad atsakovė vertins pasiūlymų atitiktį būtent pagal pirmiau nurodytus atliekų sudėties duomenis; pasiūlymų vertinimas, atsižvelgiant į galimus atliekų sudėties pokyčius, nebus vykdomas; antrinių žaliavų rodiklis nustatytas aiškiai, suprantamai ir yra vienodas visiems Konkurso dalyviams. Kaip teisingai nurodo ieškovė, nors

Konkurso dokumentai ir po Sutarties sudarymo atlikta pakartotinė atliekų sudėties analizė nerodė aiškaus sudėties pokyčio, net ir priešingu atveju tiekėjai Konkurse negalėtų atsižvelgti į antrinių žaliavų kiekio sumažėjimą bendrame MKA sraute.

136. Kita vertus, nors pati ieškovė viso proceso metu argumentavo, kad Sutartis pagal jos siūlymą galėjo būti pakeista VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes nė viena iš šalių negalėjo numatyti tokio pobūdžio MKA sudėties pokyčių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog viena iš šios normos taikymo sąlygų, inter alia, yra pakeitimo viršutinė vertės riba, lyginant su visa viešojo pirkimo sutarties kaina, todėl darytina išvada, kad aptariama VPĮ norma taikytina tais atvejais, kai dėl pakeitimo kyla poreikis didinti viešojo pirkimo sutarties vertę.

137. Jei nebūtų atsižvelgiama į pakeitimo vertę, šalys, nustačius, kad viešojo pirkimo pakeitimo poreikis negalėjo būti numatytas iš anksto, pernelyg laisvai galėtų keisti įvairias sutartines nuostatas, neturinčias konkrečios piniginės vertės (pvz., sutartinių įsipareigojimų terminą). Nagrinėjamos bylos ir panašiais atvejais taikytinos bendros VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 4 dalies nuostatos (šiuo aspektu žr. taip pat pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-969/2020 72 punktą).

138. Tokia pati išvada darytina ir aiškinant VPĮ 89 straipsnio 2 dalį, kurios taikymas analogiškai susietas su viešojo pirkimo sutarties pakeitimo verte. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad VPĮ 89 straipsnio 2 dalies taikymas priklauso nuo 1 dalies 5 punkto taikymo, nors VPĮ 89 straipsnio 4 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad bendrasis viešojo pirkimo sutarties pakeitimo kaip esminio vertinimas taikant VPĮ 89 straipsnio 1 ir 2 dalis netaikomas. Direktyvos 2014/24 preambulės 107 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad daryti sutarties pakeitimus, dėl kurių nežymiai iki tam tikros vertės padidėja sutarties vertė, visada turėtų būti galima ir tam nereikia organizuoti naujos pirkimo procedūros; šiuo tikslu ir siekiant užtikrinti teisinį tikrumą šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos de minimis vertės ribos, kurių neviršijus nauja pirkimo procedūra nėra būtina.

Dėl galimybės teisėtai pakeisti Sutartį (VPĮ 17, 89 straipsnių nuostatos)

139. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Sutartis negali būti keičiama, nes tai pažeistų VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, pagal kurias esminiais, taigi draudžiamais, pakeitimais laikytini atvejai, kai pakeitimu nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų, ir kai dėl pakeitimo ekonominė pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pusiausvyra pasikeičia tiekėjo, su kuriuo sudaryta ši sutartis, naudai taip, kaip nebuvo aptarta pradinėje sutartyje.

140. Pažymėtina, kad iš tiesų, be pirmiau nurodytų specialiojo įstatymo normų pacitavimo, apeliacinės instancijos teismas nepateikė išsamesnių argumentų, kodėl antrinių žaliavų ir KAK kiekybinių rodiklių pakeitimas būtų laikytinas esminiu Sutarties pakeitimu potencialių tiekėjų galimo pritraukimo ar ekonominės pusiausvyros ieškovės naudai pasikeitimo aspektais.

141. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats kasacinis teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi šalims uždavė klausimų dėl VPĮ 89 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo: 10 klausimas – Kiek platus ir aiškus MBA įrenginių statybos rangovų ir jų eksploatavimo paslaugų teikėjų ratas? Jei perkančioji

organizacija viešojo pirkimo dokumentuose būtų iš karto įtvirtinusi mažesnį atskirtinų antrinių žaliavų kiekį, ar, atsižvelgiant į tai, kad pirkimas paskelbtas dėl rangos ir paslaugų pirkimo kartu, jame būtų galėję dalyvauti daugiau tiekėjų?; 14 klausimas – Kokie argumentai ar aplinkybės leistų daryti išvadą, kad viešojo pirkimo dokumentuose įtvirtinus dabar ieškovės siūlomus Sutarties pakeitimus būtų atsiradę daugiau tiekėjų arba jų skaičius dėl to nebūtų kitęs?; 15 klausimas – Jei būtų pakeista Sutartis pagal tiekėjos pateiktą reikalavimą, kaip galėtų keistis jos šalių ekonominių interesų pusiausvyra: kuri dėl to galėtų patirti nuostolių, sutaupyti kitos sąskaita ar praturtėti kitos sąskaita?; 16 klausimas – Jei būtų pakeista Sutartis pagal tiekėjos pateiktą reikalavimą, ar ir kaip keistųsi jos pobūdis?

142. Operatorės teigimu, net jei Konkurso sąlygos iš pat pradžių būtų buvusios įtvirtintos taip, kaip dabar ji siūlo jas pakeisti, daugiau dalyvių Konkurse nebūtų atsiradę; prašomos pakeisti sąlygos susijusios išimtinai su Sutarties vykdymu, o ne tiekėjų kvalifikacija, reikalavimais pasiūlymams ir pan.; siūlomos keisti sąlygos suformuotos pagal tuo metu žinomas aplinkybes, juolab tiekėjai turėjo sutikti su Konkurso sąlygomis; ieškovė nurodė, kad Konkurso paskelbimo metu, be jo, Lietuvoje vyko panašūs penki viešieji pirkimai; nors ginčo Konkurso ir Sutarties sąlygą dėl išrūšiuojamų antrinių žaliavų (ir KAK) nustatė tik MAATC, tačiau tiek jo, tiek kituose konkursuose varžėsi panašus kiekis tiekėjų (pavienių ar veikusių jungtinės veiklos pagrindu), išskyrus Vilniaus konkursą, kuris dėl pirkimo objekto dydžio pritraukė daugiau tiekėjų; visuose šešiuose viešuosiuose pirkimuose pasiūlymus pateikė devyniolika ūkio subjektų (jų grupių), o ginčo Konkurse – keturi; operatorės vertinimu, siūlomi Sutarties pakeitimai nepakeistų ekonominės pusiausvyros ieškovės naudai, nes, pirma, dėl sumažėjusio antrinių žaliavų kiekio ekonominius nuostolius pirmiausia patiria ji pati, o šie nesumažėtų, net ir pakeitus Sutartį, antra, siūlomais pakeitimais nedaroma įtaka kitoms esminės Sutarties nuostatoms, pavyzdžiui, dėl didžiausio leistino neapmokestinamo į sąvartyną iš MBA įrenginių išvežtino atliekų kiekio; dėl pakeitimų Sutarties pobūdis nesikeistų.

143. MAATC pažymėjo, kad ieškovės reikalaujamos pakeisti Sutarties sąlygos dėl atrenkamų antrinių žaliavų ir KAK kiekio (apskaičiavimo metodikos) yra svarbios, vienos iš pagrindinių, susijusios su esminiais Sutarties tikslais, nelaikytinos izoliuotomis nuo kitų Sutarties nuostatų, todėl, pakeitus pirmiau nurodytas nuostatas, Sutartimi siekiami tikslai prarastų prasmę, tarp Sutarties nuostatų atsirastų prieštaravimų; atsakovės teigimu, potencialių tiekėjų ratas pakankamai platus; Konkursas buvo skelbtas du kartus, dalyvių skaičius padidėjo dėl sumažintų technologinių reikalavimų: pirmą kartą prisiregistravo 24 tiekėjai, o pasiūlymus pateikė 3, antrą kartą – atitinkamai 41 ir 4; jei Sutarties pakeitimai būtų buvę nustatyti iš anksto, jie būtų darę įtaką pasiūlymų vertinimui, be to, būtų pagerėjusi ekonominė ieškovės padėtis, nes ji būtų patyrusi mažiau sąnaudų (būtų reikėję mažiau darbuotojų, mažiau įrenginių); galimų naujų tiekėjų kriterijus pagal VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktą vertintinas daugiau de jure, nei de facto, t. y. daugiau potencialiai nei konkrečiai; dėl Sutarties pakeitimo pasikeistų jos pobūdis.

144. Iš šių priešpriešinių šalių pozicijų matyti, kad vienas kertinių jų nesutarimo dėl galimo Sutarties pakeitimo poveikio ieškovės ir kitų potencialių kontrahentų teisių atžvilgiu taikant VPĮ 89 straipsnio 4 dalies nuostatas aspektų yra Sutarties sąlygų (antrinių žaliavų ir KAK atskyrimo kiekybinio atskyrimo apskaičiavimo metodika) turinio ir svarbos bei ryšio su kitomis Sutarties nuostatomis vertinimas. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose perkančioji organizacija nebuvo apskritai išreiškusi pozicijos, kad siūlomi pakeitimai galimai nesuderinami su VPĮ 89 straipsnio nuostatomis, nes vertino, jog ieškovė padarė esminius Sutarties pažeidimus ir dėl to Sutartis buvo pagrįstai nutraukta (tokios pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas). Dėl VPĮ 89 straipsnio taikymo ji pirmą kartą gana lakoniškai pasisakė atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą.

145. Kasacinio teismo konstatuota, kad VPĮ 89 straipsnio (ex 18 straipsnio 8 dalies) nuostatų taikymas pirmiausia priklauso nuo to, ar viešojo pirkimo sutartis apskritai keičiama; iš nacionalinės ir tarptautinės jurisprudencijos galima daryti sandorio keitimo kvalifikavimo takoskyrą: kiekvienas esminis viešojo

pirkimo sutarties pakeitimas, kuris kaip pažeidžiantis tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principus yra draudžiamas, kartu yra ir sutarties pakeitimas bendrąja teisine ir ekonomine prasme (nauja oferta ir akceptas; pavyzdžiui, viešojo pirkimo sutarties kontrahento pakeitimas), tačiau ne kiekvienas kontrahentų sutarimas keisti sandorio sąlygas bus laikytinas esminiu viešojo pirkimo sutarties pakeitimu pagal VPĮ 89 straipsnio nuostatas (pavyzdžiui, valiutos konvertavimas ir atitinkamas sutarties kainos suapvalinimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-916/2015 ir joje nurodytą Teisingumo Teismo ir kasacinio teismo praktiką).

146. Nors, kaip nurodyta pirmiau, VPĮ 89 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamos esminio sutarties pakeitimo situacijos, tačiau iš tiesų neginčytina ir tai, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygų esmingumas (svarba) tiesiogiai koreliuoja su pakeitimo kvalifikavimu kaip leistino ar draudžiamo, t. y. kuo viešojo pirkimo sutarties sąlyga yra mažesnės svarbos, redakcinio, techninio pobūdžio (pvz., rekvizitai), tuo labiau tikėtina (nors ir nepreziumuojama), kad pačios sutarties pakeitimas nebus laikomas esminiu.

147. Sprendžiant dėl Sutarties pakeitimo teisėtumo, kasacinio teismo vertinimu, taip pat svarbios ir aplinkybės, dėl kurių kilo poreikis keisti Sutartį, ir jų vertinimas. Šiuo aspektu kasacinio teismo pažymėta, kad tiekėjui nepripažįstama išskirtinė, kitus pirkime dalyvavusius ar potencialius tiekėjus diskriminuojanti padėtis, jei situacijoje keisti viešojo pirkimo sutarties nuostatas atsidurtų bet kuris kitas ūkio subjektas (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2014). Kita vertus, pastarojoje nutartyje atskirai buvo įvertinta, kad dėl pasikeitusios išvežtinų atliekų sudėties ir dėl to vienos rūšies (pigesnės) kiekio sumažėjimo, o kitos (brangesnės) – padidėjimo tiekėjų dalyvavimas viešojo pirkimo konkurse pagal pakeistas sąlygas nebūtų pakeitęs dalyvių konkurencinės aplinkos.

148. Šiame kontekste kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama situacija iš dalies panaši į pirmiau nurodytame Teisingumo Teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendime byloje Finn Frogne, C-549/14, analizuotą situaciją, kai šalys susidūrė su sutarties vykdymo sunkumais ir siekė viena kitai perkelti atsakomybę dėl negalėjimo vykdyti sutartį; galiausiai jos taikiai sutarė smarkiai sumažinti pirkimo objekto apimtį ir sutarties vertę (apie šešis kartus), pakeisti tam tikrų abipusių įsipareigojimų turinį (užuot įrangą nuomojusi, perkančioji organizacija ją įsigijo) bei sutartį vykdyti pagal taikos susitarimo sąlygas.

149. Teisingumo Teismas šiame sprendime, inter alia, nurodė, kad dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo gerokai susiaurinamas jos dalykas, ji gali tapti prieinama didesniam skaičiui ūkio subjektų; iš tiesų, jeigu pradinė šios sutarties apimtis buvo tokia didelė, kad tik kai kurios įmonės galėjo pateikti savo kandidatūras arba pasiūlymus, sumažinus minėtos sutarties apimtį ja taip pat gali susidomėti mažesni ūkio subjektai; be to, kadangi konkrečiai sutarčiai nustatyti minimalūs pajėgumo reikalavimai pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnio 2 dalį turi būti susieti su sutarties dalyku ir jam proporcingi, susiaurinus sutarties dalyką gali būti proporcingai sumažinti kandidatams arba konkurso dalyviams taikomi pajėgumo reikalavimai (žr. pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Finn Frogne 29 punktą).

150. Iš pirmiau nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo darytina išvada, kad vienintelė aplinkybė, jog viešojo pirkimo sutarties pakeitimo poreikis kilo dėl objektyvių sutarties vykdymo sunkumo priežasčių, negali pateisinti viešojo pirkimo sutarties pakeitimo teisėtumo, jei dėl šio pakeitimo viešojo pirkimo konkurso metu, labai tikėtina, būtų dalyvavę daugiau tiekėjų. Vis dėlto ši tikimybė neturi būti vertinama atsietai nuo pirkimo objekto, viešojo pirkimo sąlygų, a fortiori, sutarties trukmės, galimo tiekėjų rato ir pan., todėl tik tai, kad tam tikros sąlygos keičiamos, per se neturėtų reikšti esminio pakeitimo, neatsižvelgus į konkretaus atvejo aplinkybes.

151. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką dėl viešojo pirkimo sąlygų keitimo, kuri mutatis mutandis (su atitinkamais, būtinais pakeitimais) aktuali ir taikytina sprendžiant ginčą dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo pagal VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, kad viešojo pirkimo sutarties pakeitimas laikytinas esminiu, inter alia, kai pakeitimu nustatoma nauja sąlyga, kurią įtraukus į pradinį pirkimą būtų galima priimti kitų kandidatų paraiškų, dalyvių pasiūlymų ar pirkimas sudomintų daugiau tiekėjų.

152. Kasacinio teismo pirmiau nurodytu aspektu konstatuota, kad potencialių (naujų) dalyvių pritraukimo kriterijus turėtų būti vertinamas daugiau de jure, o ne de facto, t. y. turi būti vertinama potenciali galimybė, kad po pakeitimų galėtų atsirasti naujų dalyvių; atsižvelgiant į tai, spręstina, ar keičiamoje sąlygoje tiesiogiai įtvirtinti tam tikri ribojimai ar apskritai kokie nors reikalavimai, kurie, kad ir netiesiogiai, bet siaurinamai apibrėžia tiekėjų pajėgumą ar pirkimo objektą (ar kitokio pobūdžio nuostatą; kai sąlygos pakeitimu pirmiau nurodyto pobūdžio reikalavimų atsisakoma apskritai ar atitiktis jiems palengvinama, de jure laikytina, kad toks pakeitimas gali pritraukti naujų dalyvių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 37–39 punktus).

153. Pažymėtina, kad nors iš pirmiau nurodytos kasacinio teismo 2017 m. nutarties negalima daryti išvados, jog atitinkamos faktinės aplinkybės kaip potencialių tiekėjų pritraukimo kriterijaus taikymo pagrindas yra absoliučiai negalimos (neleistinos) (tąkart kasacinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad šalys procese nepateikė specifinės prekės, kraujo analizatoriaus, atitinkamo techninio parametro rinkos duomenų), tačiau nagrinėjimu atveju tokio pagrindo taikymas yra pernelyg komplikuotas, todėl potencialių tiekėjų kriterijaus taikymas yra neišvengiamai teisinė, o ne faktinio pobūdžio kategorija, nes teismas turėtų nustatyti, kokia iš tiesų būtų buvusi praeitis.

154. Šią išvadą pagrindžia tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, šalys nesutaria dėl siūlomų keisti Sutarties nuostatų reikšmės ir galimybės jas keisti izoliuotai. Jos laikosi visiškai priešingų pozicijų dėl Sutarties keitimo padarinių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nė vienos jų argumentai a priori (iš anksto, akivaizdžiai) nėra nepagrįsti. Kita vertus, kaip jau buvo konstatuota, pagal ieškovės pasiūlymą (reikalavimą) nepakeitus Sutarties, jos vykdyti toliau negalima, todėl vien dėl to vertinamas pakeitimas nėra bereikšmis.

155. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip jau buvo nurodyta (šios nutarties 132 punktas), perkančioji organizacija Konkurso procedūrų vykdymo metu gavo prašymą keisti ginčijamas Sutarties nuostatas, tačiau tai daryti atsisakė. Darytina išvada, kad šios sutartinės nuostatos jai iš anksto buvo ar de jure tapo svarbios. Nors pagal įstatymą viešojo pirkimo sąlygų aiškinimas (keitimas) laikytinas sudėtine jų dalimi, tokia pati išvada turėtų būti daroma ir priešingu atveju (kai atsisakoma keisti sąlygas), sprendžiant dėl galimybės teisėtai keisti viešojo pirkimo sutartį.

156. Bet kokiu atveju neatmestina tikimybė, kaip teisinio vertinimo rezultatas, kad dėl tokios atsakovės valios potencialiai galėjo atsirasti tiekėjų, kurie nusprendė nedalyvauti Konkurse. Pažymėtina, kad pagal atsakovės pateiktus duomenis prie Konkurso paskyros prisijungė kelios dešimtys tiekėjų, o pasiūlymus pateikė tik keli (keturi).

157. Apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas pakeisti Sutartį prieštarautų VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, nėra poreikio spręsti dėl VPĮ 89 straipsnio 4 dalies 2 punkto taikymo.

Dėl galimų Sutarties pažeidimų (išrūšiuojamų antrinių žaliavų kiekis, KAK kokybė ir nuosavybės priskirtinumas ir MBA įrenginių stabdymas bei savigynos taikymas)

158. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš dalies skirtingai sprendė dėl galimų trijų Sutarties pažeidimų, dėl kurių MAATC vienašališkai nutraukė Sutartį, susijusių su antrinių žaliavų atskyrimo efektyvumu, su KAK gamyba ir jo nuosavybės priskirtinumu, priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymu (MBA įrenginių darbo sustabdymu): dėl KAK sąvokos apibrėžties Konkurso sąlygose ir ieškovės pareigos jį gaminti abu teismai nenustatė Sutarties pažeidimo, o dėl kitų pagrindų jų išvados išsiskyrė. Atsakovė skundžia apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuriomis pripažinta, kad ieškovė nepadarė nė vieno iš trijų galimų esminių Sutarties pažeidimų.

159. Dėl antrinių žaliavų atskyrimo kiekio kriterijaus atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytos išvados skiriasi dviem tarpusavyje susijusiais aspektais: pirma, ar iš tiesų antrinių žaliavų sumažėjo ir tiek, jog negalima objektyviai vykdyti Sutarties pagal jos nuostatas; antra, dėl antrinių žaliavų apibrėžties. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad antrinių žaliavų kiekis bendrame MKA sraute sumažėjo tiek, kad ieškovei objektyviai neįmanoma pasiekti Sutartyje įtvirtinto atskyrimo kiekybinio rodiklio, o už tai ieškovei negali kilti sutartinė atsakomybė (lot. impossibilium nulla obligatio est).

160. Kaip nurodyta pirmiau, nors abi šalys sutaria, kad antrinių žaliavų kiekis bendrame MKA sraute sumažėjo, tačiau, perkančiosios organizacijos vertinimu, ieškovė vis tiek turėjo realių galimybių tinkamai vykdyti Sutartį. Šią poziciją ji grindžia Sutarties vykdymo metu atliktais atliekų morfologiniais tyrimais, pagal kuriuos antrinių žaliavų kiekis bendrame MKA sraute siekė apie 13 proc. Atsakovė, be kita ko, ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą antrinių žaliavų išskyrimą į perdirbamas ir neperdirbamas. Su šiais MAATC argumentais nėra pagrindo sutikti.

161. Pirmiausia pažymėtina, kad nors atsakovė ir pirmosios instancijos teismas teisingai cituoja teisinį reguliavimą, pagal kurį antrinės žaliavos – tiesiogiai perdirbti tinkamos atliekos ir perdirbti tinkamos iš atliekų gautos medžiagos (ATĮ 2 straipsnio 4 dalis), tačiau daro teisiškai nepagrįstą išvadą, kad visos atliekos, kurios potencialiai gali būti antrinėmis žaliavomis (stiklas, popierius, metalai, plastikai ir pan.), tokiomis ir laikomos, nepriklausomai nuo to, ar jas iš tiesų galima perdirbti, ar ne (pvz., alyva suteptas popierius). Taigi atsakovė iš esmės nedaro atliekų kvalifikavimo kaip antrinių žaliavų atskyrimo de jure ir de facto aspektais, todėl visas popierius, stiklas ar plastikas, jos vertinimu, laikytini antrinėmis žaliavomis.

162. Tokia pozicija nepagrįsta ne tik dėl akivaizdžios neatitikties nurodytam teisiniam reguliavimui, bet ir vertinant Konkurso bei Sutarties nuostatas. Be to, MAATC procese dėstomi argumentai šiuo klausimu suponuoja šios šalies nesąžiningumą, nes, prieš kylant šalių ginčui, pati atsakovė rašte APVA nurodė, kad antrinių žaliavų išrūšiavimo rodiklio dėl sumažėjusio tokių atliekų kiekio pasiekti neįmanoma. Kasaciniame procese tokią dviprasmišką poziciją atsakovė grindė aplinkybe, kad tokią informaciją jai pateikė ieškovė ir MAATC ja vadovavosi.

163. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konkurso sąlygose, kaip nurodyta pirmiau, tiekėjams buvo išviešinti tuo metu aktualūs ir taikytini pasiūlymams vertinti atliekų morfologinių (sudėties) tyrimų rezultatai, pagal kuriuos antrinės žaliavos bendrame MKA sraute turėjo užimti apie 1/3 dalį visos atliekų apimties. Vis dėlto pagal Konkurso ir Sutarties sąlygas, kurias ieškovė siekia pakeisti, iš 32 proc. gautinų antrinių atliekų tiekėjai privalėjo atrinkti tik bent 10 proc. Kaip žodinio bylos nagrinėjimo metu kasaciniam teismui pažymėjo ieškovės atstovas, toks kiekio neigiamas nuokrypis grindžiamas įrangos ir darbuotojų darbo efektyvumu (neįmanoma atrinkti absoliučiai visų antrinių žaliavų) bei atliekų kokybe, t. y.

perdirbimo savybių išsaugojimu (nesuteptas popierius). Tokio aiškinimo atsakovės atstovas iš esmės neginčijo.

164. Darytina išvada, kad jei pagal Konkurso sąlygas nuo planuojamų gauti 32 proc. antrinių žaliavų nuo viso MKA kiekio galima efektyviai atrinkti tik apie 10 proc., bendram antrinių žaliavų kiekiui sumažėjus apie tris kartus (iki 13 proc.), net jei ir būtų nevertinama antrinių žaliavų kokybė, neįmanoma efektyviai ir racionaliai atrinkti sutartų minimalių 10 proc. antrinių žaliavų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ne tik antrinių žaliavų kiekio sumažėjimą, bet ir objektyvų negalėjimą pasiekti Sutartyje įtvirtintų atskyrimo efektyvumo rodiklių.

165. Dėl KAK kokybės ir nuosavybės priskirtinumo teismai sprendė iš dalies vienodai – KAK pagal Sutartį iš esmės laikytinas degiąja atlieka, o ne produktu, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ji priklausė operatorei, o apeliacinės instancijos teismo vertinimu – atsakovei. Pastarasis ginčo aspektas susijęs su teisės klausimu, kokiam dokumentui – Konkurso sąlygoms ar Sutarčiai, esant šių prieštaravimui, turėtų būti suteikta pirmenybė. Atsakovė laikosi Sutarties pirmumo pozicijos, be kita ko, netiesiogiai ginčydama Konkurso sąlygų paaiškinimų, kuriais, jos vertinimu, perkančioji organizacija neteisėtai pakeitė Konkurso reikalavimus, teisėtumą. Su šiais MAATC argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

166. Byloje nustatyta, kad nors perkančioji organizacija viešojo pirkimo procedūrų metu paaiškino (pakeitė) Konkurso sąlygas taip, jog nuosavybės teisę į KAK nustatė MAATC (pirminėje versijoje ji buvo priskirta Konkurso laimėtojui), tačiau sudarant Sutartį į tai nebuvo atsižvelgta ir buvo perkeltas pirminis Konkurso sąlygų tekstas. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad pirmenybė turi būti suteikiama ne Sutarties, o Konkurso sąlygų tekstui. Kasacinis teismas, įvertinęs šioje byloje nustatytų konkrečių aplinkybių visumą ir ginčo šalių argumentus, nagrinėjamu atveju su tokia teismo pozicija iš esmės sutinka.

167. Tiek Konkurso paskelbimo, tiek Sutarties sudarymo, vykdymo bei nutraukimo metu galiojusiame viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime buvo įtvirtinta, kad sudarant pirkimo sutartį, joje negali būti keičiamos, inter alia, pirkimo dokumentuose nustatytos pirkimo sąlygos. Tai – imperatyvioji norma, kurios taikymui iš esmės nenustatyta jokių išimčių. Atsižvelgiant į pačios perkančiosios organizacijos atliktą Konkurso sąlygų paaiškinimą, kuris pagal VPĮ ir jį aiškinančią teismų praktiką yra sudėtinė viešojo pirkimo dokumentų dalis, akivaizdu, kad nė viena iš Sutarties šalių negali ginti galimai savo pažeistų teisių ar interesų, remdamosi Sutarties nuostata, prieštaraujančia imperatyvui.

168. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika, kad tai, jog perkančioji organizacija į viešojo pirkimo sąlygas neperkėlė privalomos taikyti VPĮ normos, nesuponuoja vertinimo, kad toks reguliavimas jai ir viešojo pirkimo sutarties kontrahentui netaikytinas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-469/2019 58 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, tiekėjams viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu pripažįstamas teisėtas lūkestis (ir jo teisminė apsauga) į privalomų nuostatų, pavyzdžiui, kainodaros taisyklių, taikymą, nepriklausomai nuo to, kad šios neteisėtai neperkeltos į sutartį (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016 64, 65 punktus).

169. Taip pat primintini kasacinio teismo praktikoje nuosekliai suformuoti teisės išaiškinimai, taikytini ne tik viešojo pirkimo procedūroms, bet ir sutartinei tiekėjo ir perkančiosios organizacijos santykių stadijai, kad neaiškių, netikslių ir dviprasmiškų pirkimo dokumentų nuostatų nulemtų negatyvių padarinių rizika tenka pačiai perkančiajai organizacijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

170. Jei perkančioji organizacija nevykdo iš VPĮ kylančių pareigų ar jas vykdo netinkamai, būtent jai turi tekti neigiami padariniai. Jeigu būtų priešingai, galėtų kilti situacijos, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o tai suponuotų perkančiosios organizacijos nepagrįsto praturtėjimo grėsmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013). Šio vertinimo nekeičia tai, kad tiekėjai – profesionalūs viešųjų pirkimų teisinių santykių dalyviai, nes ir perkančiosioms organizacijoms keliami profesionalumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011).

171. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas sutartinių ginčų praktikoje dėl viešojo pirkimo sutarties turinio aiškinimo, inter alia, yra sprendęs pagal tai, ar ginčo šalių aiškinimas nelemia neproporcingai mažo ar apskritai nerentabilaus sutarties vykdymo (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37, 39 punktus). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pritarus MAATC pozicijai, jog KAK priklauso operatorei, Sutarties vykdymas, atsižvelgiant į tai, kad jis turi padengti ir MBA įrenginių veiklos sąnaudas, taptų mažai ar galimai nerentabilus, nes už MKA, kurių kiekis vykdant Sutartį, be kita ko, de facto sumažėjo, 1 t priėmimą operatorė iš atsakovės gaudavo apie 20 Eur, o degiųjų atliekų 1 t, kuri susidaro iš 3 t MKA, išvežimas operatorei kainuotų beveik 50 Eur.

172. Atsakovė, inter alia, ginčija aptariamų Konkurso sąlygų taikymą, atsižvelgiant į tai, kad, jos vertinimu, Konkurso sąlygos buvo neteisėtai paaiškintos, nes, pirma, tai de jure lėmė jų pakeitimą, antra, tai atlikta neturint reikiamų įgaliojimų iš MAATC vadovybės. Dėl šių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad net jei jiems ir būtų galima pritarti (nors kasacinis teismas vertina priešingai), iš tiesų teisiškai nepagrįsta būtų vertinti, jog Konkurso dalyviai galėjo ir (ar) turėjo suprasti, kad Konkurso sąlygos buvo paaiškintos (pakeistos) neteisėtai ir dėl to į šiuos pakeitimus nereikia atsižvelgti teikiant pasiūlymus.

173. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tiekėjui nepripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti viešojo pirkimo sąlygas, kai jo interesus galimai pažeidžia pirkimo sąlygų pakeitimas, jei jis pats prisidėjo prie šių perkančiosios organizacijos veiksmų atlikimo (teikė atitinkamą prašymą ar pretenziją); galimas pirkimo sąlygų pakeitimo, kurį inicijavo ieškovas, pripažinimas neteisėtu lemia tokio tiekėjo piktnaudžiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.11.8 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pirmiau nurodyta teisės aiškinimo taisyklė turėtų pagal analogiją būti taikoma ir perkančiosios organizacijos nenaudai (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-378/2018 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

174. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad KAK pagal Konkurso sąlygas laikytinas degiąja atlieka, o ne produktu, ir jam netaikomi kokybės reikalavimai pagal Atliekų atskyrimo metodikos ir kitų teisės aktų nuostatas. Vis dėlto šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad MAATC nenuginčijo teismų išvados, jog Konkurso sąlygose kaip sinonimai vartojamos keliolika KAK sąvokų. Be to, atsakovės nurodomas teisinis reguliavimas nėra imperatyvus ta prasme, kad atliekų tvarkymo centrai tokiuose kaip nagrinėjamo viešojo pirkimo sąlygose iš tiekėjų negalėtų reikalauti gaminti KAK kaip degiąją atlieką, o ne produktą (kurą), t. y. perkančiosios organizacijos turi pasirinkimą, ko reikalauti iš būsimų kontrahentų.

175. Kasacinis teismas nuosekliai plėtoja teisės aiškinimo praktiką, pagal kurią mokslo (ar kitoje srityje) vartojamos sąvokos, sampratos per se neturi visuomet turėti tapačios reikšmės kaip ir viešojo pirkimo sąlygose, a fortiori kai tokia perkančiųjų organizacijų valia aiškiai neįtvirtinta pirkimo sąlygose; iš tiesų neatmestinos situacijos, kai pirkėjas pasirenka vertinti tiekėjų pasiūlymus pagal vieną ar kelias (o ne visas) iš sudėtinių tam tikros kategorijos reiškinio dalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m.

lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-424-378/2017 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

176. Atsižvelgiant į tai, perkančiosioms organizacijoms suteikiama diskrecija tiekėjams kelti reikalavimus, kurie būtų nevisiškai identiški (mažesnės apimties ar kitokio turinio), nei tai įprasta kituose santykiuose; be to, jei perkančiosios organizacijos pirkimo sąlygose suformuluoja individualizuotą ad hoc (šiuo atveju) reikalavimą, pagal jį tiekėjų pasiūlymai ir turėtų būti vertinami, neatsižvelgiant į kitus, iš anksto neišviešintus parametrus, nepriklausomai nuo jų žinomumo ir taikymo kitose srityse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-469/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

177. Teisėjų kolegija galiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad dėl Konkurso nuostatų turinio galima spręsti ir iš pačios perkančiosios organizacijos veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-248/2019 40 punktą). Šalys nesiginčija dėl eksperto pateiktos išvados, kad ieškovės suprojektuoti ir pastatyti įrenginiai nepajėgūs gaminti KAK kaip produkto (tokių MBA įrenginių Lietuvoje apskritai nėra), nes tokiam funkcionalumui trūksta peilinio smulkintuvo, papildomo sijotuvo, džiovyklos ir kitų įrenginių. Kita vertus, byloje nėra ginčo ir dėl to, kad MAATC ieškovės pastatytus įrenginius priėmė kaip tinkamus, jų kokybei pastabų neturėjo, taigi pripažino, jog šie atitinka Konkurso sąlygas.

178. Dėl priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymo (MBA įrenginių darbo sustabdymo ir savigynos taikymo) pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė šiam ginčo aspektui kasaciniame procese skiria didžiausią dėmesį (pavyzdžiui, lyginant argumentų apimtį, šį aspektą apžvelgia keturis kartus plačiau nei atsiliepdama į ieškovės argumentus dėl VPĮ 89 straipsnio taikymo). Ši šalių ginčo dalis susijusi su jau aptarta KAK kokybės problematika, nes atsakovė, inter alia, dėl galimos savo pačios pareigos išvežti degiąsias atliekas gynėsi netinkamos jų kokybės aspektu.

179. Vis dėlto svarbiausias MAATC nesutikimo su apeliacinės instancijos teismo išvadomis aspektas – ar ieškovė tinkamai ir teisėtai pasinaudojo teise į savigyną. Atsakovė šiuo aspektu kelia du teisės klausimus: pirma, ar ir kaip ieškovės teisė į savigyną turėtų būti derinama su viešuoju interesu bei kuri vertybė yra svarbesnė; antra, ar savigynos taikymas apskritai galimas, kai ieškovė savo teises pradėjo ginti teisminiu keliu. Teisėjų kolegija šioje srityje iškeltus perkančiosios organizacijos argumentus pripažįsta nepagrįstais.

180. Dėl pirmojo aspekto pažymėtina, kad, sutinkant su ieškovės atsikirtimais, ūkio subjektų veikla pirmiausia nukreipta į privačios (asmeninės) naudos siekimą, o ne viešojo intereso užtikrinimą. Šiam objektyviam iš privačių juridinių asmenų prigimties ir veiklos tikslų išplaukiančiam aiškinimui neprieštarauja situacijos, kokia susiklostė ir nagrinėjamu atveju, kai tiekėjo sutartiniai santykiai su perkančiąja organizacija turi ypatingą reikšmę atitinkamai visuomenės daliai. Bet kokiu atveju ūkio subjektas ne savo valia negali būti verčiamas savo privatų interesą vertinti mažiau palankiai už kitų subjektų interesus.

181. Perkančiosios organizacijos pozicijai, kad privatūs asmenys bet kokiu atveju privalo užtikrinti viešąjį interesą, iš dalies būtų galima pritarti tik tais atvejais, kai atitinkamoje situacijoje visuomeninės gėrybės apsauga priklauso išimtinai nuo tokio privataus subjekto, jo pastangų, išskirtinės padėties ar pan. Kita vertus, tokiu atveju jo privataus asmens statusas dėl jo veiklos ar padėties, suteiktų teisių ar tiesiog susiklosčiusių aplinkybių priartėja prie viešosios teisės reguliuojamo subjekto. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas dėl tiesioginio direktyvų veikimo yra pažymėjęs, kad valstybės perduodamos funkcijos, o ne juridinio asmens forma nulemia, ar jis bus priskirtas valstybei plačiąja prasme (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1990 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Foster ir kt., C-188/89).

182. Nors atsakovė nurodo, kad dėl viešojo intereso būtent ieškovė iš MBA įrenginių teritorijos už savo lėšas turėjo išgabenti KAK, o vėliau, esant reikalui, šių sąnaudų atlyginimą galėjo prisiteisti iš perkančiosios organizacijos, tačiau nepaaiškina, kodėl būtent tokios viešojo intereso apsaugos funkcijos, esant šalių ginčui, negalėjo ir neturėjo atlikti kelių savivaldybių viešam atliekų tvarkymo tikslui įsteigtas MAATC. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į atsakovės argumentus, kad KAK perviršio išgabenimas iš MBA įrenginių teritorijos ieškovei kainuotų tik apie 13 000 Eur, kartu nepažymint, kad KAK gamyba yra nuolatinė ir nenutrūkstama, todėl šių atliekų sutvarkymo išlaidos nevienkartinės (viso susikaupusio KAK išgabenimas kainuotų apie 0,5 mln. Eur).

183. Pareiga bendradarbiauti yra ir viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje. Aiškinant pareigos bendradarbiauti principo turinį galima išskirti tokius elementus: pareiga informuoti, duoti nurodymus, suteikti pagalbą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas, koordinuoti veiksmus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio. Kita vertus, pareiga bendradarbiauti nėra absoliuti, egzistuoja tam tikros jos ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į pagrįstus lūkesčius, kad kiekviena šalis savo pareigas vykdys tinkamai. Pažymėtina ir tai, kad noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013).

184. Vertinant šalių ginčą iš laiko perspektyvos, darytina išvada, kad jų santykiuose trūko bendradarbiavimo, esminis šalių nesutarimas, kuriai jų priklauso KAK, buvo sprendžiamas nekonstruktyviai, tam tikro spaudimo priemonėmis, egzistuojant grėsmei, kad ieškovė praras TIPK, o atsakovė gaus baudą iš APVA. Nepasisakant konkrečiai, kuri šalis labiau atsakinga dėl konfliktinių santykių, darytina išvada, kad esant tokiai situacijai, be kita ko, dėl KAK perviršio iškilus rizikai ieškovei prarasti TIPK (ji dėl pažeidimo kompetentingų institucijų buvo nubausta), taip pat dėl to egzistuojant ieškovės darbuotojų sveikatos ir įrenginių darbo sutrikdymo grėsmei, ieškovė, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai sustabdė MBA įrenginius.

185. Šiuo aspektu atsakovė akcentuoja savigynos išimtinumą, tačiau, be nurodyto argumento, kad pati ieškovė turėjo išgabenti KAK, nors dėl to apeliacinės instancijos teismas priėjo prie priešingos išvados, plačiau šiuo aspektu nepasisako. Perkančioji organizacija kasaciniame procese aiškiau nepagrindžia, kuo ne šio teisių gynybos būdo taikymas apskritai, o galimas išimtinumo (tiek laiko atžvilgiu, tiek eiliškumo taikymo kitų gynybos būdu atžvilgiu) pažeidimas yra neteisėtas jos atžvilgiu.

186. CK 6.253 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų; tačiau asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą; CK 1.139 straipsnyje nurodyta, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso nustatytais atvejais; savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.

187. Atsakovė formaliai teisi, cituodama ankstesnę kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymėtas savigynos kaip teisių įgyvendinimo išskirtinumo pobūdis, tačiau tai per se nesuponuoja jos argumentų pagrįstumo (juolab kad teisės aiškinimo taisyklėmis negalima vadovautis a priori, neatsižvelgiant į ginčų aplinkybes ir teismų praktikos vystymąsi). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad savigyna – iš esmės ikiteisminis teisių gynybos būdas. Nėra pagrindo daryti išvados, kad subjektai savo teises galėtų ginti lengviau teismo procese, o ne iki ginčo perkėlimo pas arbitrą.

188. Pažymėtina, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje savigyna (daikto sulaikymas) įvardijama ne kaip išskirtinis, bet specifinis kreditoriaus teisinių gynybos būdas; tai įteisintas, t. y. įstatymu pagrįstas ir tik jo nustatytais atvejais taikomas, prievartinis savo teisės įgyvendinimas jėga; dėl savo pobūdžio, kad ji įgyvendinama asmens valia ir nuožiūra, o tai kelia didesnę riziką pažeisti kitų asmenų teises, savigyna leidžiama ribotai: pirma, savigyna galima pasinaudoti tik įstatymo nustatytais atvejais; tai reiškia, kad savavališka, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, savigyna nėra leidžiama; antra, savigyna naudojamasi pagal įstatyme nustatytas sąlygas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020 28, 29, 32 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

189. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, be sutarties vykdymo sustabdymo, egzistuoja ir kitų savigynos instrumentų (pvz., papildomas terminas sutarčiai įvykdyti, kainos sumažinimas, vienašalis sutarties nutraukimas), dėl kurių aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktika nėra tokia griežta, kaip nurodo atsakovė. Teisėtos (sąžiningos, proporcingos) savigynos taikymo ribojimas bet kokiu atveju turi būti pagrįstas svarbiomis priežastimis. Atsakovė neatsižvelgia į tai, kad, vienašališkai nutraukdama Sutartį, ji pati iš esmės pritaikė savigyną. Taigi nagrinėjamoje byloje iškilo dviejų skirtingų savigynos priemonių taikymo kolizija.

190. Konstatuotina, kad nors Sutarties vykdymo sustabdymo ir vienašalio jos nutraukimo metu, šalims ginčijantis dėl KAK kokybės ir nuosavybės priklausomybės, nebuvo akivaizdaus kurios nors iš pirmiau nurodytų instrumentų taikymo neproporcingumo, nesąžiningumo, todėl šalys prisiėmė riziką dėl savigynos taikymo teisėtumo (juolab kad šiuo aspektu net išsiskyrė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimai), tačiau, atsižvelgiant į ginčo šalių statusą, įsteigimo ir veiklos tikslus ir pobūdį, būtent perkančiajai organizacijai teko didesnė atsakomybė užtikrinti viešąjį interesą dėl saugios aplinkos.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų, bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

191. Teisėjų kolegija pagal pirmiau nurodytus argumentus konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir iš dalies pažeisdamas ieškovės teisę į rungtynišką procesą dėl siurprizinio sprendimo ir pernelyg lakoniškų argumentų dėl esminio Sutarties pakeitimo, iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Ieškovės procesinių teisių suvaržymas buvo kompensuotas kasaciniame procese (rašytiniai paaiškinimai, žodinis bylos nagrinėjimas), todėl dėl pirmiau nurodytų pažeidimų nėra pagrindo bylą grąžinti spręsti pakartotinai. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių ieškovės ir atsakovės kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, todėl jis paliktinas galioti.

192. Kasacinis teismas patyrė 73,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovė turėjo 300 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui už kasacinį skundą, taip pat kasaciniam teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jos turėtas 18 595,46 Eur išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą, rašytinius paaiškinimus, kitus dokumentus, taip pat dalyvaujant žodiniame teismo posėdyje; atsakovė turėjo 1600 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui už kasacinį skundą, taip pat kasaciniam teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jos turėtas 8000 Eur išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą.

193. Kadangi paliekamas galioti apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo, inter alia, klausimas dėl Sutarties nutraukimo sąlygų perduotas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui.

194. Dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TeisėjaiGražina Davidonienė

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė

_______________________




Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.16.8; 2.6.8.11.1; 3.2.9.1

(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b5ce4b50147f11ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. ir A. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. įmonės ieškinį atsakovams R. M. ir A. M. dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įpareigojimo vykdyti sutartį ir nuomos sutarties pakeitimo nustatant nuomos kainą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių terminuotos žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą prieš terminą nuomotojo iniciatyva, kai šalys nesusitaria dėl žemės sklypo nuomos kainos, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėto, kai

ieškovas nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos ir ja dar galima pasinaudoti, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu atsakovų vienašalį 2014 m. gruodžio 18 d. žemės nuomos sutarties nutraukimą, įpareigoti atsakovus vykdyti Privačios žemės nuomos 2014 m. gruodžio 18 d. sutartį (toliau – Nuomos sutartis) bei pakeisti Nuomos sutartį nustatant ne didesnę kaip 150 Eur už vieną hektarą nuomos kainą per metus, priteisti ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad su buvusiu žemės sklypo savininku S. K. 1999 m. rugsėjo 29 d. sudarė nuomos sutartį dėl 8,13 ha žemės sklypo nuomos iki 2006 m. rugsėjo 29 d. Pagal šią sutartį ieškovė įsipareigojo už jai nuomojamą sklypą mokėti po 100 kg javų už kiekvieną hektarą. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, ieškovė ir toliau naudojosi žemės sklypu, todėl sutartyje šalys padarė prierašą, kad ji pratęsiama neterminuotam laikotarpiui. Kadangi ši nuomos sutartis buvo išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro, tai 2014 m. gruodžio 18 d. šalys sudarė Nuomos sutartį dėl to paties žemės sklypo nuomos iki 2039 m. gruodžio 31 d., ją įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Sudarydamos Nuomos sutartį, šalys susitarė dėl mišraus nuomos apmokėjimo, t. y. ieškovė su S. K. atsiskaitydavo žemės ūkio produkcija, daiktais, o nuomotojui paprašius – ir pinigais.

4. Mirus S. K., žemės sklypo nuosavybės teisė perėjo A. K., o ši 2017 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teisę į žemės sklypą perleido atsakovams. Atsakovai neginčijo teisių ir pareigų pagal Nuomos sutartį perėjimo jiems fakto, tačiau nesutiko su tarp šalių susiformavusia atsiskaitymo už žemės sklypo nuomą tvarka. Siekdami pakeisti Nuomos sutarties sąlygas, atsakovai 2017 m. gegužės 23 d. pasiūlė ieškovei pakeisti (nustatyti kitokias) Nuomos sutarties sąlygas, pasirašant papildomą susitarimą; ieškovei nesutikus, nurodė, kad jie vienašališkai nutrauks sutartį. Ieškovė su šiomis sąlygomis nesutiko, nes jos jai buvo akivaizdžiai nenaudingos (buvo sutrumpintas sutarties galiojimo terminas, atsakovų siūlomas nuomos mokesčio dydis (po 380 Eur už kiekvieną hektarą per metus) neatitiko rinkos kainų, be to, nustatoma galimybė kiekvienais metais keisti mokesčio dydį). Atsakovai pateikė pakartotinį siūlymą pakeisti sutarties sąlygas, tačiau ieškovė jam nepritarė.

5. Atsakovai 2017 m. birželio 19 d. pranešimu informavo ieškovę apie vienašalį Nuomos sutarties nutraukimą, kartu nurodydami, kad leidžia ieškovei nusiimti derlių. Ieškovė Nuomos sutarties nutraukimą laiko neteisėtu, o Nuomos sutartį – galiojančia, nes apie sutarties sąlygas atsakovai žinojo įsigydami sklypą, todėl privalo ją vykdyti. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovai nesikreipė į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar nuomos kainos nustatymo, tačiau Nuomos sutartį išregistravo iš Nekilnojamojo turto registro ir sudarė naują žemės sklypo nuomos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, pripažino atsakovų vienašalį 2014 m. gruodžio 18 d. nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, įpareigojo atsakovus vykdyti šią sutartį dėl žemės sklypo nuomos; ieškinio dalį dėl Nuomos sutarties pakeitimo paliko nenagrinėtą, priteisė ieškovei iš atsakovų po 178,02 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Teismas nustatė, kad ieškovė su S. K. buvo sudariusi 1999 m. rugsėjo 29 d. Nuomos sutartį dėl 8,13 ha žemės sklypo (duomenys nekslebtini) nuomos iki 2006 m. rugsėjo 29 d., pagal ją ieškovė už nuomą buvo įsipareigojusi mokėti po 100 kg javų už kiekvieną hektarą; sutarties terminas pakeistas (padarant prierašą) į neterminuotą; ieškovė su S. K. 2014 m. gruodžio 18 d. sudarė Nuomos sutartį dėl to paties žemės sklypo

nuomos iki 2039 m. gruodžio 31 d., šią sutartį įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Nuomos sutartyje nenurodytas nuomos mokestis ir jo mokėjimo tvarka. Mirus S. K., nuosavybės teisė į žemės sklypą 2016 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu perėjo A. K., o ši 2017 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šias teises perleido atsakovams.

8. 2017 m. gegužės 23 d. pasiūlymu atsakovai siūlė pasirašyti papildomą susitarimą, kuriuo būtų nustatytas nuomos mokesčio dydis (po 380 Eur už kiekvieną hektarą per metus ir visi su žemės sklypu susiję mokesčiai), mokėjimo ir kainos peržiūrėjimo tvarka, Nuomos sutarties galiojimo terminas (iki 2020 m. gruodžio 31 d. ), taip pat atsakovų teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jei ieškovė per 14 d. nuo pasiūlymo gavimo dienos nepateiks atsakymo arba nesutiks su siūlomu mokesčiu kitiems metams. 2017 m. birželio 5 d. atsakyme ieškovė nurodė, kad už 2016 m. yra atsiskaičiusi su S. K., o už 2017 m. spalio mėn. pabaigoje atveš atsakovams 791 kg grūdų, dėl kitų siūlomų Nuomos sutarties sąlygų nurodė, jog šalims susitarus galimi ir kiti atsiskaitymo už žemės nuomą būdai. 2017 m. birželio 8 d. atsakovai pateikė pakartotinį pasiūlymą ir nurodė, kad, ieškovei neatsakius per 7 d., jie informuos ieškovę apie vienašalį sutarties nutraukimą. Ieškovė 2017 m. birželio 12 d. atsakė į pakartotinį pasiūlymą, tačiau nepasisakė dėl jame išdėstytų Nuomos sutarties sąlygų pakeitimo. Atsakovai 2017 m. birželio 19 d. informavo ieškovę apie vienašalį sutarties nutraukimą, nurodydami, kad leidžia nusiimti derlių. 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu atsakovai informavo ieškovę, kad Nuomos sutartis bus laikoma nutraukta praėjus 3 mėnesiams nuo pranešimo įteikimo ieškovei dienos (2017 m. rugsėjo 23 d.). Atsakovai 2017 m. spalio 31 d. išnuomojo žemės sklypą ūkininkui V. U. už 380 Eur už 1 ha per metus, 2018 m. sausio 15 d. Nekilnojamojo turto registre išregistruotas juridinis faktas apie nuomos sutartį. 2017 m. lapkričio 3 d. atsakovai informavo ieškovę, kad žemės sklype palikti grūdai nelaikomi tinkamu atsiskaitymu su atsakovais ir jie grūdų nepriima. Ieškovė 2018 m. kovo 6 d. pretenzija reikalavo pripažinti, kad Nuomos sutartis nutraukta neteisėtai, nutraukti 2017 m. spalio 31 d. nuomos sutartį su V. U., šį juridinį faktą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro; taip pat nurodė, kad ji užsėjo žemės sklypą.

9. Atsakovai vienašalį nuomos sutarties nutraukimą grindė esminiu sutarties pažeidimu, t. y. ieškovė vengė raštu susitarti dėl nuomos mokesčio ir jo mokėjimo tvarkos pakeitimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Nuomos sutarties 8 punktas); nenustačius žemės sklypo nuomos kainos ir mokėjimo tvarkos, yra pažeidžiami jų interesai, o ieškovės pasirinktas apmokėjimo būdas (sutartas kiekis grūdų ir jų palikimas atsakovams priklausančiame žemės sklype) jų netenkina.

10. Teismas nurodė, kad atsakovai, nupirkę ankstesnio savininko žemės sklypą, kartu perėmė ir visas su šio sklypo nuomos teisiniais santykiais susijusias teises ir pareigas. Kadangi sutartis buvo registruota Nekilnojamojo turto registre, tai jiems buvo žinomos visos sutarties sąlygos, kartu ir tai, kad sutartyje nenurodyta nuomos kaina. Ieškovė su ankstesniu žemės sklypo savininku Nuomos sutartį laikė 1999 m. rugsėjo 29 d. sudarytos žemės sklypo nuomos sutarties dėl to paties sklypo nuomos santykių tęsiniu. Būtent ankstesnėje sutartyje ir buvo nustatyta sutarties kaina – 100 kg už 1 ha žemės sklypą. Taigi atsakovai, norėdami pakeisti Nuomos sutarties sąlygas, turėjo kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai, perėmę žemės sklypo Nuomos sutartį, turėjo teisę siūlyti ieškovei pakeisti sutarties sąlygas ir negalėjo savarankiškai pakeisti sutarties sąlygų, bet turėjo kreiptis į teismą dėl šių sąlygų pakeitimo. To nepadarę, jie nepagrįstai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį.

11. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, abi sutarties šalys turėjo pareigą tinkamai bendradarbiauti ir pakeisti neaiškias Nuomos sutarties sąlygas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė ir atsakovai tinkamai nebendradarbiavo ir nesikooperavo.

12. Teismas pažymėjo, kad Nuomos sutartyje nenustatyta nuomos kaina, jos mokėjimo tvarka ir terminai, atsiskaitymas vyko pagal ankstesnę praktiką tarp buvusio savininko S. K. ir ieškovės (pagal 1999 m.

sudarytoje sutartyje įtvirtintą tvarką). Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus bei pateiktus rašytinius įrodymus, nusprendė, kad ieškovė už žemės sklypą atsiskaitydavo mišriu būdu – grūdais, malkomis ir pinigais, kitais daiktais ir paslaugomis, todėl padarė išvadą, kad ieškovė tinkamai vykdė Nuomos sutartį, iki atsakovai tapo žemės sklypo savininkais.

13. Teismas nustatė ir tai, kad atsakovai, įsigiję žemės sklypą, nesiaiškindami aplinkybių dėl tarp šalių nusistovėjusių ankstesnių nuomos santykių, nedelsdami (po 12 dienų nuo žemės sklypo įsigijimo) kreipėsi į ieškovę dėl Nuomos sutarties pakeitimo, o nepavykus su ieškovės atstovu susitarti, po 2 mėnesių nuo žemės sklypo įsigijimo išsiuntė pranešimą apie vienašalį sutarties nutraukimą prieš terminą. Teismas sprendė, kad atsakovų nurodoma aplinkybė, jog ieškovė (nuomininkė) galimai neatsiskaitė su atsakovais (nuomotojais) už kito žemės sklypo nuomą, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovė neatsiskaitys ir už ginčo žemės sklypo nuomą. Aplinkybė, kad atsakovų netenkino atsiskaitymo grūdais būdas, taip pat nelaikytina pakankama priežastimi vienašališkai nutraukti sutartį, nes atsakovams žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo žinomos Nuomos sutarties sąlygos ir jos faktinis vykdymas, taigi jie, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu, privalėjo įvertinti, ar tikslinga įsigyti tokį sklypą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė neatsisakė tartis dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo (2017 m. birželio 5 d. atsakyme į pasiūlymą nurodė gerbianti atsakovų nuosavybę ir, „reikalui esant, galimi ir kiti atsiskaitymo variantai už dirbamą žemę“). Be to, nesant sutartyje nurodytos nuomos kainos ir jos mokėjimo tvarkos, atsakovai turėjo teisę inicijuoti tokio mokesčio nustatymą teismo tvarka. Kadangi žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą galima nutraukti tik esant sulygtam aiškiam nuomos mokesčio dydžiui ir jo mokėjimo periodiškumui, tai, sutartyje nenustačius tokių sąlygų, nėra pagrindo nutraukti sutartį motyvuojant jų pažeidimu.

14. Teismas, įvertinęs liudytojo V. U. parodymus, laikė nustatyta aplinkybę, jog atsakovai nesąžiningai elgėsi teikdami pasiūlymus ieškovei pakeisti Nuomos sutartį, jų siūloma kaina nebuvo padiktuota rinkos, atsakovų pagrindinis tikslas buvo nutraukti Nuomos sutartį ir jiems patiems naudotis žemės sklypu.

15. Teismas sprendė, kad atsakovai neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Nuomos sutartį CK 6.219 straipsnyje nustatytu pagrindu – nenustatyta tokių ieškovės veiksmų, dėl kurių atsakovai galėjo numatyti, jog ieškovė pažeis sutartį ateityje. Vertindamas atsakovų veiksmus kaip sudarančius pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, teismas atsižvelgė į tai, kad nebuvo susiklosčiusios ieškovės ir atsakovų nuomos sutarties vykdymo praktikos. Atsakovai, įsigydami žemės sklypą, žinojo visas teises ir pareigas, todėl nėra pagrindo teigti, kad negavo iš sutarties to, ką tikėjosi gauti. Tai, kad liko neįgyvendintas atsakovų lūkestis pakeisti nuomos sutartį dėl ieškovės veiksmų, neleidžia teigti, kad buvo pažeisti atsakovų lūkesčiai. Taigi visos atsakovų nurodytos priežastys ir aplinkybės nesudaro pagrindo vienašališkai nutraukti tokią šalių sutartį, bet tai gali būti pagrindas kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų argumentą, kad jie galėjo vienašališkai nutraukti Nuomos sutartį CK 6.220 straipsnyje nustatytu pagrindu, nes atsakovai nereikalavo iš ieškovės patvirtinti, jog ji Nuomos sutartį įvykdys tinkamai. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pripažino vienašalį atsakovų 2014 m. gruodžio 18 d. Privačios žemės nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, įpareigojo atsakovus vykdyti 2014 m. gruodžio 18 d. sutartį.

16. Teismas nurodė ir tai, kad žemės nuomos mokestis nėra esminė žemės nuomos sutarties sąlyga, žemės nuomos sutartis galioja ir nesusitarus dėl mokesčio. Šalims nepavykus susitarti dėl žemės nuomos mokesčio dydžio, tai nelaikytina sutarties nutraukimu ar naujo nuomos sutarties termino nustatymu, tokiu būdu nuomotojas tik išreiškia valią pakeisti nuomos sutarties sąlygą. Savo ketinimą keisti Nuomos sutartį ir nustatyti žemės nuomos kainą konkrečia pinigų suma (150 Eur per metus už 1 ha) ieškovė išreiškė tik 2019 m. gegužės 21 d. pateikdama patikslintą ieškinį teismui, tačiau atsakovai nepateikė atsikirtimų į šį reikalavimą. Kadangi teismui nežinoma atsakovų pozicija ieškovės pasiūlytos žemės nuomos kainos klausimu, o ieškovės atstovas iki teismo nepasinaudojo ikiteismine Nuomos sutarties pakeitimo procedūra, tai teismas nusprendė, kad, grąžinus šalis į iki sutarties nutraukimo buvusią padėtį, ieškovė gali pasinaudoti

šia tvarka. Dėl to teismas reikalavimą pakeisti sutarties sąlygą, nustatant ne didesnę kaip 150 Eur už 1 ha nuomos kainą per metus, paliko nenagrinėtą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

17. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 20 d. nutartimi Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad Nuomos sutartis galioja ir atsakovams, jiems yra privalomos visos iš nuomos sutarties kylančios teisės ir pareigos. Pasisakydama dėl atsakovų argumento, jog pradinėje nuomos sutartyje prierašas dėl jos neterminuoto galiojimo yra suklastotas, kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teisme atsakovai tokio argumento nekėlė ir neįrodinėjo, todėl teismas neprivalėjo dėl jo pasisakyti; be to, byloje nėra įtikinamų duomenų abejoti žemės nuomos sutarties prierašo tikrumu.

19. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žemės nuomos sutartį galima nutraukti prieš terminą tik esant šalių sulygtam ir aiškiam nuomos mokesčio dydžiui ir mokėjimo periodiškumui, o nesant tokių sąlygų, atsakovai neturėjo teisinio pagrindo nutraukti nuomos sutartį motyvuodami tuo, jog ieškovė nesumokėjo nuomos mokesčio ir jo nemokės. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktus ir pripažindamas ginčo žemės sutarties nutraukimą neteisėtu, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles.

20. Kolegija pripažino teisėta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, konstatavus žemės nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumą bei įpareigojus šalis vykdyti nuomos sutarties sąlygas, reikalavimas dėl nuomos sutarties pakeitimo nustatant ne didesnę kaip 150 Eur už 1 ha kainą per metus paliktinas nenagrinėtas, nes šalys gali pasinaudoti galimybe pačios taikiai išspręsti nuomos sutarties kainos klausimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Pagal CK 6.545 straipsnio 1 dalį žemės nuomos sutartis yra atlygintinė. Žemės nuomos sutartyje turi būti nurodytas užmokestis už žemės nuomą (CK 6.550 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atlygintinumą iš esmės laikė neesmine (būtinąja) žemės nuomos sutarties sąlyga. Tačiau šalims nesusitarus dėl atlygio, kai jis yra esminė sąlyga, sutartis negali būti laikoma galiojančia (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Be to, CK 6.550 straipsnio 1 dalies nuostata nesuteikia šalims teisės laisva valia nenustatyti nuomos mokesčio. Taigi, žemės nuomos kainos nebuvimas žemės nuomos sutartyje turėtų būti laikomas svarbia priežastimi nutraukti tokią sutartį kaip negaliojančią. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2014 padaryta išvada, kad kaina nėra esminė žemės sutarties nuomos sąlyga ir nuomos sutartis galioja net ir nesusitarus dėl žemės nuomos kainos, nes nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skyrėsi. Nagrinėjamu atveju Nuomos sutartimi nebuvo nustatytas nuomos mokestis, o atsakovams perėmus nuomotojo pareigas, ieškovė nesprendė šio klausimo ir vienašališkai nustatė atsiskaitymą grūdais.

21.2. Asmenys, išnuomoję žemės sklypą pagal nuomos sutartį, įgyja teisę reikalauti atlyginimo už žemės nuomą. Privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu. Šiuo atveju Nuomos sutartyje nuomos kaina nebuvo nustatyta. Tai, kad atsakovai, įsigydami žemės sklypą, žinojo Nuomos sandorio sąlygas, nepaneigia to, kad, ieškovei atsisakius tartis dėl nuomos mokesčio, jie įgijo teisę nutraukti Nuomos sutartį. Be nuomos mokesčio (esminės sąlygos) Nuomos sutartis negali galioti, nes tokiu atveju nuomininkas įgytų pranašumą prieš nuomotoją. Pažymima, kad atsakovai dėjo maksimalias pastangas sutartiniams santykiams išsaugoti, o ieškovė, nepaisydama atsakovų pasiūlymų ir vengdama susitarti dėl nuomos mokesčio ir jo apmokėjimo tvarkos, apribojo atsakovų teisę gauti teisingą atlyginimą. Atsakovai aiškiai išreiškė savo nuostatą, kad jiems nepriimtinas ieškovės vienašališkai pasirinktas atsiskaitymas grūdais, juo labiau toks atsiskaitymo būdas grūdus išpilant atsakovams nuosavybės teise priklausančiame sklype. Kadangi atsakovai nepritarė tokiam būdui, tai nėra pagrindo teigti, kad ieškovė yra atsiskaičiusi pagal nuomos sutartį.

21.3. CK nenustatyta žemės sklypo nuomotojui absoliutaus draudimo ne teismo tvarka nutraukti sutartį, kai sutartis iš esmės pažeidžiama. Operatyvus sutarties nutraukimo būdas nuomotojui nesikreipiant į teismą yra prevencinė priemonė tam, kad nuomininkas tinkamai vykdytų sutartį, kitu atveju, kai sutartį netinkamai vykdo nuomininkas, jis prisiima riziką dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir jam tenkančių nepalankių padarinių. Sprendžiant, ar nuomininkas nevykdė jam priskiriamos pareigos mokėti nuomos mokestį ir ar šis pareigos nevykdymas gali būti laikomas esminiu nuomos sutarties pažeidimu, kaip jis apibūdinamas CK 6.217 ir 6.564 straipsniuose, būtina atsižvelgti į individualias sutarties ypatybes, šalių elgesį, tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką, nustatyti sutartį pažeidžiančius nuomininko veiksmus ir įvertinti, ar nustatyti nuomininko veiksmai leidžia nuomotojui nesitikėti, jog nuomininkas tinkamai įvykdys sutartį ateityje, ir kt. Teismai neatskleidė bylos esmės, nevertino aplinkybių, lėmusių sutarties nutraukimą. Ginčas byloje kilęs dėl to, kad sutartyje nenurodyta kaina ir ieškovės elgesys vykdant tokią sutartį. Šiuo atveju atsakovams išnaudojus visas galimybes išsaugoti sutartinius santykius, o ieškovei atsisakius susitarti dėl žemės nuomos mokesčio, vienašalis sutarties nutraukimas kaip atsakovų interesų savigynos priemonė buvo tinkamai įgyvendintas. Nepasinaudoję operatyviu sutarties nutraukimo būdu, atsakovai patirtų didesnių nuostolių. Taigi, teismai netinkamai kvalifikavo ir aiškino CK 6.217 ir 6.564 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018; kt.).

21.4. Pirmosios instancijos teismas priėmė 2019 m. gegužės 21 d. patikslintą ieškovės ieškinį, nors jau buvo baigtas pasirengimas nagrinėti bylą. Patikslintu ieškiniu buvo pakeistas reikalavimas, prašant keisti Nuomos sutartį ir nustatyti 150 Eur nuomos kainą per metus už 1 ha žemės; tokį reikalavimą įrodinėjo VĮ Žemės ūkio centras atsakymu ir žemės našumo žemėlapiu, kitomis nuomos sutartimis. Atsakovai atsiliepimo ar kitokio procesinio dokumento nepateikė. Pirmosios instancijos teismas paliko šį klausimą nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nurodydamas, kad šalys gali pasinaudoti ikiteismine tvarka ir susitarti dėl mokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas tik pakartojo pirmosios instancijos teismo argumentus ir neįvertino aplinkybės, kad būtent atsakovų iniciatyva buvo bandoma nustatyti nuomos mokesčio dydį, o ieškovė su juo nesutiko. Taigi atsakovai jau naudojosi ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Vien formalus konstatavimas, kad yra pažeista ginčo sprendimo ikiteisminė tvarka, tik užvilkintų kilusio ginčo išsprendimą, pažeistų įstatymo leidėjo įtvirtintus bylos proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Taigi reikalavimas dėl nuomos mokesčio nustatymo turėjo būti teismo išnagrinėtas iš esmės. Paliekant ieškinį nenagrinėtą, buvo netinkamai išspręstas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

21.5. Pagal CK 6.228 straipsnį, esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, nukentėjusi šalis turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikras jos sąlygas, tokios sutarties ar jos sąlygos gali atsisakyti vienašališkai, nesikreipdama į teismą; taip pat gali reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas. Nelygybė gali pasireikšti ir esant tarp šalių susiklosčiusiems fiduciariniams santykiams, kai atsiranda tikimybė nesąžiningai pasinaudoti kitos šalies pasitikėjimu, sudarant sutartį aiškiai nepalankiomis kitai šaliai sąlygomis. S. K. buvo senyvo amžiaus, todėl, atsakovų nuomone, pasinaudojus jo pasitikėjimu, ieškovei buvo suteiktas pranašumas, Nuomos sutartyje nenustatant nuomos mokesčio dydžio ir tvarkos. Kai žemės sklypo nuosavybės teisė perėjo atsakovams, šie atsidūrė neproporcingoje padėtyje dėl akivaizdaus prievolių neatitikimo.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės atsiliepimą į kasacinį skundą kaip pateiktą praleidus CPK 351 straipsnyje nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija


IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutartyje nustatyto privačios žemės nuomos mokesčio ir vienašališko terminuotos žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo

23. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau gali būti pakeičiamos arba nutraukiamos. Kai viena sutarties šalis pažeidžia sutartį, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Sutarties šalių teisė vienašališkai nutraukti sutartį nepažeidžia sutarties privalomumo principo, jeigu šalis šią teisę įgyvendina teisės normose ar sutartyje nustatyta tokios teisės įgyvendinimo tvarka ir sąlygomis.

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismai, nagrinėdami ginčą dėl sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo, turi atsižvelgti į tai, kad sutarties šalys gali naudotis šia teise kaip savigynos priemone nuo kitos šalies veikimo ar neveikimo, kuris pagal savo pobūdį iš esmės pažeidžia jų susitarimą ir sukelia tokius padarinius nukentėjusiai šaliai, kad sutarties nutraukimas yra adekvatus veiksmas, siekiant nutraukti tokius veiksmus ir išvengti dar didesnių padarinių atsiradimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015).

25. CK 6.564 straipsnio 1 dalyje nustatyti specialūs terminuotos žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nuomotojo iniciatyva pagrindai: 1) jei žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar tikslinę naudojimo paskirtį; 2) žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino nesumoka šio mokesčio; 3) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

26. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant nustatyti, ar žemės nuomos sutartis buvo pažeista iš esmės, neužtenka apsiriboti tik CK 6.564 straipsnio 1 dalimi, bet būtina sistemiškai remtis CK 6.217 straipsniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-684/2016 18 punktą, kt.).

27. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas; antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievole praradimą; trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia; ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti; penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas, kt.).

28. Bylos duomenimis, ieškovė su S. K. 2014 m. gruodžio 18 d. sudarė Privačios žemės nuomos sutartį dėl 8,13 ha žemės sklypo nuomos iki 2039 m. gruodžio 31 d.; sutartį įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Nuomos sutarties 8 punkte šalys susitarė, kad žemės sklypo nuomos mokestis yra nustatytas tarpusavio susitarimu, tačiau neįvardijo konkretaus mokesčio dydžio; sutarties 10 punkte šalys nustatė, kad sutartis gali būti nutraukta nevykdant sutarties sąlygų ir kitais įstatyme nustatytais atvejais. Nuomotojui S. K. mirus, nuosavybės teisė į žemės sklypą 2016 m. rugpjūčio 1 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu perėjo A. K., o ši 2017 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teisę į žemės sklypą perleido atsakovams. Taigi atsakovai CK 6.559 straipsnio pagrindu perėmė visas nuomotojo teises ir pareigas pagal Nuomos sutartį. Atsakovai, nesutikdami su sutarties nuostatomis dėl žemės nuomos mokesčio, jo dydžio, mokėjimo tvarkos ir termino, kreipėsi į ieškovę dėl šių sutarties sąlygų pakeitimo, o šiai nepritarus atsakovų siūlomam pakeitimui, nuomos sutartį vienašališkai nutraukė laikydamiesi CK 6.564 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. Atsiliepime į ieškinį ir triplike atsakovai nurodė, kad sutartį nutraukė CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – kitais įstatymų nustatytais atvejais, kurie, jų teigimu, reglamentuojami CK 6.219, 6.220 straipsniuose.

29. Taigi atsakovai Nuomos sutartį nutraukė laikydamiesi nuomonės, kad žemės nuomos kainos kaip būtinos sutarties sąlygos nebuvimas nuomos sutartyje ir nuomininko nesutikimas pakeisti pasiūlytu būdu sutarties sąlygas yra svarbi priežastis nutraukti tokią sutartį. Teismai tokį atsakovų vienašalį Nuomos sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu. Kasaciniame skunde atsakovai teigia, kad teismai netinkamai aiškino teisės normas dėl žemės nuomos mokesčio kaip būtinos sutarties sąlygos nustatymo, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl vienašalio Nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumo.

30. Pagal žemės nuomos sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį (CK 6.545 straipsnio 1 dalis). CK 6.550 straipsnyje nustatyti reikalavimai šalių sudarytai žemės nuomos sutarčiai, t. y. sutartyje, be kitų sąlygų, turi būti nurodytas užmokestis už žemės nuomą (CK 6.550 straipsnio 1 dalies 11 punktas). CK 6.552 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu.

31. Bendrosiose nuomos teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose įtvirtinta galimybė teismui nustatyti nuomos mokestį, t. y. jeigu sutartyje nenustatytas konkretus mokesčio dydis ar jo apskaičiavimo metodika, tai abi sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčio dydžiui nustatyti (CK 6.487 straipsnio 2 dalis).

32. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl nuomos sutarties galiojimo tuo atveju, kai nuomotojas siekė nustatyti didesnį nuomos mokestį, tačiau šalims nepavyko dėl tokio susitarti, nurodė, kad nepavykęs šalių susitarimas dėl didesnio nei nustatyta sutartyje mokesčio dydžio nelaikytinas sutarties nutraukimu ar naujo nuomos sutarties termino nustatymu – tokiu būdu nuomotojas tik išreiškia valią pakeisti nuomos sutarties sąlygą, konkrečiu atveju – nustatyti didesnį žemės nuomos mokestį (CK 6.223 straipsnis), taip pat pažymėjo, kad žemės nuomos mokestis nėra esminė žemės nuomos sutarties sąlyga, žemės nuomos sutartis galioja ir nesusitarus dėl mokesčio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2014).

33. Aptartas teisinis reglamentavimas ir teismo praktika sudaro pagrindą pripažinti, kad žemės nuomos mokestis ir jo dydis nėra esminė nuomos sutarties sąlyga, dėl kurios nesusitarus sutartis negalioja. Tai, kad rašytinėje privačios žemės nuomos sutartyje nenurodyta nuomos kaina, savaime nėra pagrindas spręsti, kad sutartis netinkamai sudaryta ir dėl tokios kainos nesusitarta. Dėl tokios sutarties sąlygos šalys gali susitarti žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, tačiau kilus ginčui joms kyla pareiga tai įrodyti. Tuo atveju, kai nuomos sutartyje šalys nėra įvardijusios konkretaus nuomos mokesčio dydžio, o naujasis nuomotojas siekia tokį nustatyti (pakeisti ankstesnio nuomotojo ir nuomininko pasirinktą abipusiu susitarimu atsiskaitymo būdą) ir šalys nesusitaria dėl sąlygų pakeitimo, nuomotojas neturi pagrindo rinktis kraštutinę priemonę ir vienašališkai nutraukti sutartį. Tokiu atveju suinteresuota pakeisti sutartį šalis įgyja teisę kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygos pakeitimo (CK 6.223 straipsnis).

34. Nors aptariamos 2014 m. gruodžio 18 d. Nuomos sutarties 8 punkte nenurodytas konkretus šalių sutartas nuomos mokesčio dydis, tačiau bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ankstesnės Nuomos sutarties šalys vykdė tokią sutartį, atsiskaitymas su buvusiu žemės sklypo savininku S. K. vyko pagal nusistovėjusią vykdant 1999 m. žemės nuomos sutartį praktiką, taip pat kitais būdais, t. y. atsiskaitymas vyko mišriu būdu: grūdais, malkomis, pinigais, daiktais (ieškovė nupirko nešiojamąją žoliapjovę, benzinpjūklį), suteikiamomis paslaugomis (vežė pas gydytojus, padėjo tvarkytis buityje). Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė būtų praleidusi atsiskaitymo terminą ar būtų neatsiskaičiusi su buvusiu žemės savininku, kad šis būtų reiškęs ieškovei pretenzijas dėl nuomos kainos ar atsiskaitymo tvarkos. Pažymėtina ir teismų nustatyta aplinkybė, kad atsakovams buvo žinomos tiek Nuomos sutarties sąlygos, tiek ankstesnio žemės nuomotojo ir nuomininkės atsiskaitymo praktika. Taigi vien tai, kad nuomos mokesčio dydis sutartyje konkrečiai neįvardytas, šiuo atveju neleido teismams daryti išvados, jog šalys nebuvo susitarusios dėl nuomos mokesčio dydžio. Byloje nustatytų aplinkybių visuma sudarė pagrindą teismams spręsti, kad, ieškovei nepritarus atsakovų siūlomam sutarties sąlygų pakeitimui, atsakovai turėjo kreiptis į teismą dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo (CK 6.223 straipsnis), o ne nutraukti sutartį kaip netinkamai sudarytą. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad jiems buvo nepriimtinas atsiskaitymo grūdais būdas, nėra priežastis vienašališkai nutraukti sutartį.

35. Byloje nenustatyta, kad atsakovai būtų įgiję teisę vienašališkai nutraukti sutartį kitais įstatyme įtvirtintais atvejais (CK 6.219 bei 6.220 straipsniuose nustatytais pagrindais). Pagal CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. CK 6.219 straipsnis yra speciali prevencinė kreditoriaus teisių apsaugos norma, kuri leidžia sutartį nutraukti net tuo atveju, jei faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks. Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kurių atlyginimą jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko.

36. CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms: pirma, sutartinė prievolė turi būti galiojanti; antra, neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas; trečia, būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus; ketvirta, gresiantis pažeidimas turi būti esminis. CK 6.219 straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, jei apskritai dėl pažeidimo, kurio tikimasi, yra leidžiama nutraukti sutartį, t. y. jis turi būti esminis pagal CK 6.217 straipsnį; penkta, numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

37. Pagal CK 6.220 straipsnio 1 dalį šalis, kuri atsižvelgdama į aplinkybes tikisi, kad kita šalis gali iš esmės pažeisti sutartį, turi teisę iš pastarosios šalies pareikalauti patvirtinti, kad ši sutartį įvykdys tinkamai. Jeigu šio patvirtinimo šalis negauna per protingą terminą, ji gali sutartį nutraukti (CK 6.220 straipsnio 2 dalis).

38. Nagrinėjamu atveju Nuomos sutartis buvo vykdoma, prievolės įvykdymo terminas nebuvo suėjęs, atsakovai žinojo Nuomos sutarties sąlygas, suprato, kad jiems pereina visos Nuomos sutarties pagrindu atsiradusios teisės ir pareigos, tarp ieškovės ir atsakovų nebuvo susiklosčiusios Nuomos sutarties vykdymo praktikos, nes atsakovai, 2017 m. balandžio 21 d. įgiję žemės sklypą, 2017 m. gegužės 23 d. išsiuntė ieškovei siūlymą pakeisti sutarties sąlygas, nurodydami, kad priešingu atveju sutartis bus nutraukta. Byloje nenustatyta jokių konkrečių ieškovės veiksmų, kurie leistų atsakovams nesitikėti, jog nuomininkė tinkamai įvykdys sutartį ateityje. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad ieškovė galimai neatsiskaitė su jais už kito žemės sklypo nuomą, dėl ko jie buvo priversti kreiptis į teismą, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė pažeis ir šią Nuomos sutartį. Aplinkybė, kad ieškovė nepriėmė atsakovų pasiūlymo bei pakartotinio pasiūlymo keisti Nuomos sutarties sąlygas, taip pat neatitinka iš anksto numatomo esminio CK 6.219 straipsnyje nustatyto sutarties pažeidimo požymio. Dėl to pripažintina pagrįsta teismų išvada, kad nesusitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo sudaro pagrindą ne vienašališkai nutraukti sutartį, bet kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

39. Byloje teismų nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių CK 6.220 straipsnyje nurodytą pagrindą vienašališkai nutraukti Nuomos sutartį, nes atsakovai nereikalavo iš ieškovės patvirtinti, jog ši tinkamai įvykdys Nuomos sutartį.

40. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias privačios žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, ir padarė pagrįstą išvadą, kad privačios žemės nuomos sutarties šalių nesusitarimas dėl žemės nuomos mokesčio dydžio ir mokėjimo tvarkos pakeitimo, nuomos sutarties sąlygos dėl nuomos mokesčio dydžio nekonkretumas nėra pagrindas vienašališkai nutraukti nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.564 ir 6.217 straipsniais.

Dėl reikalavimo pakeisti privačios žemės sklypo nuomos sutarties sąlygą dėl nuomos kainos nagrinėjimo tvarkos

41. Kasaciniame skunde keliamas netinkamo CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos taikymo klausimas ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko ieškinio reikalavimą dėl sutarties sąlygos pakeitimo nenagrinėtą dėl to, kad ieškovė nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti, o apeliacinės instancijos teismas šiai išvadai pritarė.

42. Pagal CPK 296 straipsnio 1 dalį teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą, jei ieškovas nesilaikė toms kategorijos byloms nustatyto išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Minėta norma taikoma, kai tam tikros kategorijos byloms įstatyme nustatyta privaloma ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka.

43. Nutarties 30, 31 punktuose minėta, kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, tačiau jeigu nuomos sutartyje nenustatytas konkretus mokesčio dydis ar jo apskaičiavimo metodika, tai abi šalys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčio dydžiui nustatyti.

44. CK 6.223 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nurodytas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai sutartį galima pakeisti teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymas nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Taigi tokios materialiosios teisės normų nustatytos procedūros tikslas – ne tik informuoti kitą šalį apie sutarties šalies siekį pakeisti sutarties sąlygas, bet ir suteikti galimybę sutarties šalims derybų keliu susitarti dėl jų, išvengiant kreipimosi į teismą.

45. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad atsakovai, įgiję žemės sklypą ir perėmę pagal Nuomos sutartį teises ir pareigas, 2017 m. gegužės 23 d. pasiūlė ieškovei pasirašyti papildomą susitarimą, nustatantį nuomos mokesčio dydį (lygų 380 Eur už kiekvieną hektarą per metus), mokėjimo tvarką ir kainos peržiūrėjimo tvarką bei Nuomos sutarties galiojimo trukmę (iki 2020 m. gruodžio 31 d.); nuomininkei nesutikus su Nuomos sutarties 8, 9 punktuose nurodytų sąlygų pakeitimu, atsakovai siūlė nutraukti sutartį abipusiu sutarimu, o jai nesutikus arba nepateikus atsakymo per nurodytą terminą, nuomotojai nurodė nutrauksią sutartį vienašališkai. 2017 m. birželio 5 d. atsakymu į pasiūlymą ieškovė nurodė, kad už 2016 m. yra visiškai atsiskaičiusi su S. K., o už 2017 m. spalio gale atveš atsakovams 791 kg grūdų; patikino, kad galimi ir kiti atsiskaitymo variantai. 2017 m. birželio 8 d. atsakovai pateikė pakartotinį pasiūlymą analogiškomis sąlygomis, o ieškovė 2017 m. birželio 12 d. atsakė į jį nurodydama, kad jau yra atsakiusi dėl šių sąlygų. Taigi, šalims nesusitarus pakeisti tam tikrų sutarties sąlygų, atsakovai vienašališkai nutraukė Nuomos sutartį. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti tokį sutarties nutraukimą neteisėtu, vykdyti sutartį, taip pat pareiškė reikalavimą pakeisti sutarties sąlygą nustatant ne didesnę kaip 150 Eur už vieną ha nuomos kainą per metus.

46. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl Nuomos sutarties pakeitimo paliko nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nusprendė, kad, teismo sprendimu pripažinus Nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu ir įpareigojus šalis vykdyti Nuomos sutartį, ieškovė iki kreipimosi į teismą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nepasinaudojo ikiteismine Nuomos sutarties pakeitimo procedūra, šalys gali, pasinaudodamos ja, ir nustatyti konkrečią abi šalis tenkinančią žemės sklypo nuomos

kainą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė minėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą.

47. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju teismai netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą. Nutarties 45 punkte aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad sutarties šalys jau yra pasinaudojusios teise dar iki kreipimosi į teismą bendru susitarimu spręsti klausimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir joms nepavyko rasti bendro sutarimo: ieškovė nepritarė atsakovų siūlymams keisti sutartį jiems priimtinomis sąlygomis dėl nuomos kainos, mokėjimo tvarkos, taip pat kitų sąlygų; atsakovai sutarties sąlygų pakeitimo klausimą nepagrįstai (žr. nutarties 40 punktą) sprendė pasirinkdami kraštutinę priemonę sutartį nutraukti, o ne kreiptis į teismą dėl sąlygų pakeitimo; ieškovė savo poziciją dėl sutartyje nustatytino nuomos mokesčio dydžio pateikė pareikšdama reikalavimą teisme. Dėl to nagrinėjamu atveju teismo sprendimas palikti reikalavimą nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ne tik pažeidžia CPK 7 straipsnyje nustatytus bylos proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, užvilkina šalių ginčo dėl nuomos kainos pakeitimo išsprendimą, bet ir neatitinka CK 6.223 straipsnio 3 dalies normos esmės bei CK 6.487 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos.

48. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias privačios žemės nuomos sutarties nutraukimo pagrindus, todėl pagrįstai tenkino ieškinio dalį dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo ją vykdyti. Tačiau spręsdami dėl reikalavimo pakeisti nuomos sutarties sąlygas teismai netinkamai taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą, šis teismų padarytas proceso teisės normos taikymo pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis šis reikalavimas paliktas nenagrinėtas, atitinkamai naikintinos dalys dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ieškinio reikalavimas dėl sutarties sąlygos pakeitimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 360 straipsnis).

49. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50. Kasacinis teismas patyrė 5,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, taip pat ieškovės patirtų kasaciniame teisme išlaidų klausimai paliktini spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nutarties dalis, kuriomis ieškinio dalis dėl 2014 m. gruodžio 18 d. privačios žemės nuomos sutarties pakeitimo palikta nenagrinėta, taip pat dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir grąžinti bylos dalį dėl šio reikalavimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo Marijampolės apylinkės teismui nagrinėti iš esmės.


Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

_______________________


Nr. DOK-4878

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00454-2018-1(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=02b00ca0154911ebb0038a8cd8ff585f


Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 7 d. gautu atsakovo S. R. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą.

n u s t a t ė :

Atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Nr. DOK-4414 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žalos ieškovei DNSB „Rumpiškės“ atlyginimo.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Atrankos kolegija, susipažinusi su paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacija byloje grindžiama iš esmės tapačiais kaip ir pirmame skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, jog teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl ieškinio senaties terminą, juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę reguliuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo, tačiau šiais argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytų pagrindų kasacijai.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis), nenagrinėjama prašymo sustabdyti skundžiamos nutarties vykdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.

Grąžinti R. G. (a. k. duomenys neskelbtini) už S. R. (a. k. duomenys neskelbtini) kasacinį skundą 2020 m. spalio 6 d. Swedbank AB sumokėtą 815 (aštuonis šimtus penkiolika) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TeisėjaiBirutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________


Nr. DOK-4858


(S)


NUTARTIS


Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2020 m. spalio 6 d. gautu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno keliai“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=007585f0154911ebb0038a8cd8ff585f

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2020 m. liepos 27 d. nutartimi Nr. DOK-3646, o vėliau ir 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi Nr. DOK-3914 atsisakė priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno keliai“ kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą ir nenustačius pagrindo šiam atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 78 straipsnio 1 dalis, 345 straipsnis, 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Tai reiškia, kad buvo nustatyti tokie kasacinio skundo trūkumai (termino praleidimas), kurių pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį neįmanoma ištaisyti. Atsižvelgiant į tai, atrankos kolegija dėl kasacinio skundo priimtinumo negali daryti kitokios išvados, nei padarė ankstesnės atrankos kolegijos.

Kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą ir nenustačius pagrindo šiam atnaujinti, atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis grąžintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2020 m. liepos 27 d. nutartimi Nr. DOK-3646.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 4 ir 5 dalimis,

n u t a r i a :



Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________


Nr. DOK-4891


(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0b71dee0154911ebb0038a8cd8ff585f


NUTARTIS


Vilnius


susipažinusi su 2020 m. spalio 8 d. gautu atsakovo V. S. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 9 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Nr. DOK-4441 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.


Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad nors kasaciniame skunde papildomai nurodoma, jog teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atrankos kolegija neturi pagrindo dėl kasacinio skundo priimtinumo daryti kitokią išvadą nei pirmiau teikto kasacinio skundo atveju. Kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, atsisakytina priimti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :




Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________


Nr. DOK-4892



NUTARTIS


Vilnius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f6103ce0154811ebb0038a8cd8ff585f


susipažinusi su 2020 m. spalio 8 d. gautu atsakovo M. Š. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal šalių pareikštus prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo civilinėje byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo. Teismų procesiniais sprendimais prašymų netenkinta. Kasacija grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde keliamas CK 4.80 straipsnio 2 dalies ir CPK 284 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas; pažymima, kad teismai nepasiekė atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės tikslų – jos pabaigos, nes po atidalijimo šalys iki visiško atsiskaitymo toliau lieka lygiateisėmis turto savininkėmis, nors, išsprendus atidalijimo natūra klausimą, atsakovas turėjo įgyti nuosavybės teisę į visą turtą, ieškovė – teisę į nustatytos kompensacijos gavimą; nuosavybės įgijimui negalėjo turėti įtakos kompensacijos mokėjimo išdėstymas, atsakovas nėra skolininkas šioje byloje. Teismai nesivadovavo kasacinio teismo praktika atidalijimą

iš bendrosios dalinės nuosavybės reguliuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimais. Atsisakę keisti sprendimo vykdymo tvarką dėl pasikeitusios atsakovo turtinės padėties, teismai nesivadovavo šalių interesų pusiausvyros ir lygiateisiškumo principais, apeliacinės instancijos teismas – neįsigilino į bylos esmę ir neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, taip pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį ir CPK 265 straipsnio 1 dalį. Teismai taip pat netinkamai taikė CPK 284 straipsnį, todėl neatskleidė, kuri sprendimo dalis priskirtina sprendimo vykdymo tvarkai, kuri – sprendimo esmei.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.


n u t a r i a :




Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eb3db310154811ebb0038a8cd8ff585f

Nr. DOK-4864



NUTARTIS


Vilnius


susipažinusi su 2020 m. spalio 6 d. gautu atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 7 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Nr. DOK-4656 atsisakė priimti atsakovės kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl draudimo išmokos priteisimo.


Atrankos kolegija, susipažinusi su paduodamu kasaciniu skundu, pažymi tai, kad kasacija byloje grindžiama iš esmės tapačiais kaip ir pirmame skunde išdėstytais argumentais, kuriais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo kasacijai.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo išspręsta pirmiau nurodyta atrankos kolegijos nutartimi (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a :




Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________


Nr. DOK-4883



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fe1a7ef0154811ebb0038a8cd8ff585f

NUTARTIS


Vilnius


susipažinusi su 2020 m. spalio 7 d. gautu pareiškėjo J. C. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. C. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus apygardos tesimo 2020 m. liepos 13 d. nutartis, kuria netenkintas jo prašymas patvirtinti 65 866,52 Eur finansinį reikalavimą BUAB „AJ invest group“ bankroto byloje.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Pareiškėjo J. C. paduotas kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Investicijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą investavimo sąvoką, nepagrįstai netaikė Akcinių bendrovių įstatymo 50 straipsnio 4 dalies, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad

pareiškėjo 65 866,52 Eur įnašas bendrovei yra jo, kaip akcininko, investicija, ir tai iš esmės patvirtina sprendimą dėl bendrovės įstatinio kapitalo didinimo; 2) pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes, iš vienos pusės, nesudarė bankroto administratoriui galimybės patikrinti visų bendrovės sandorių (galimai ir pareiškėjo su bendrove sudarytą paskolos sutartį), iš kitos pusės, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog bendrovei pervestos lėšos turėjo būti jam grąžintos; 3) užsienio investicijų pritraukimas ir jų apsaugos užtikrinimas atitinka viešąjį interesą, todėl teismai turėjo būti aktyvūs ir patys rinkti įrodymus, pratęsti terminą bankroto administratoriui patikrinti visus bendrovės sandorius, įpareigoti jį nustatyti, kaip buvo panaudotos pareiškėjo bendrovei pervestos lėšos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai aiškino, taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :




Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fb186280154811ebb0038a8cd8ff585f




(S)


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Gedimino Sagačio, Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo rašymo apsirikimo ištaisymo klausimą civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEG Recycling“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės, Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro

kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo sujungtose civilinėse bylose pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEG Recycling“ ieškinius atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centrui ir „AAS BTA Baltic Insurance Company“ dėl pažeistų teisių gynimo, sutarties sąlygų pakeitimo, draudimo išmokos mokėjimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro priešieškinį dėl baudos priteisimo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Marijampolės savivaldybės administracija, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija, Šakių rajono savivaldybės administracija, Kazlų Rūdos savivaldybės administracija, Kalvarijos savivaldybės administracija.

2. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, kaip vienas iš ieškovės UAB „NEG Recycling“ atstovų dalyvavo advokatas Tadas Varapnickas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. nutarties įžanginėje dalyje šis ieškovės atstovas klaidingai įvardytas kaip Tomas Varapnickas. Taip pat ši klaida yra 2020 m. rugsėjo 15 d. ir 2020 m. spalio 14 d. informacinėse pažymose. Nurodyta klaida vertintina kaip rašymo apsirikimas, kurio ištaisymas nekeičia pirmiau nurodytos nutarties esmės.

3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ištaisyti civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020 priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. nutarties įžanginėje dalyje ir 2020 m. rugsėjo 15 d. bei 2020 m. spalio 14 d. informacinėse pažymose padarytą rašymo apsirikimą (CPK 276 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsniu, 340 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Ištaisyti rašymo apsirikimą civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-378/2020 priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 14 d. nutarties įžanginėje dalyje ir 2020 m. rugsėjo 15 d. bei 2020 m. spalio 14 d. informacinėse pažymose klaidingai nurodytą ieškovės UAB „NEG Recycling“ atstovo advokato Varapnicko vardą „Tomas“ ištaisant į „Tadas“.


Teisėjai Gražina Davidonienė

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė

_______________________


Nr. DOK-4851



NUTARTIS


Vilnius


susipažinusi su 2020 m. spalio 5 d. gautu atsakovo R. D. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti ir sustabdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė :

Atrankos kolegija, nenustačiusi pagrindų kasacijai, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Nr. DOK-4322 atsisakė priimti atsakovo kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl nekilnojamojo turto atidalijimo.

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau nutartyje – CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7d13c10154811ebb0038a8cd8ff585f

reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

Kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėjo 2020 m. liepos 2 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis skundas dėl nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka galėjo būti pateiktas iki 2020 m. spalio 2 d., elektroninių ryšių priemonėmis paduotas 2020 m. spalio 5 d., t. y. viena diena praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Atsakovas prašo atnaujinti terminą kasaciniam skundui paduoti, kaip svarbia termino praleidimo priežastimi remdamasis aplinkybe, kad pirmą kartą pateikto kasacinio skundo priėmimo klausimą nagrinėjusi atrankos kolegija pavėluotai išsprendė teisėjui V. Verseckui pareikšto nušalinimo klausimą; tai nulėmė, kad šis kasacinis skundas paduodamas, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui (CPK 78 straipsnis).

Pagal CPK 345 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą atrankos kolegija gali pripažinti priežastis, dėl kurių praleistas terminas kasaciniam skundui paduoti, svarbiomis ir šį terminą atnaujinti. Įstatymo nustatytų praleistų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, t. y. kai termino eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios.

Atrankos kolegija atsakovo nurodytą aplinkybę, dėl kurios praleistas terminas kasaciniam skundui paduoti, pripažįsta svarbia termino praleidimo priežastimi, be to, terminas praleistas viena diena, todėl atnaujintinas (CPK 78 straipsnio 1 dalis).

Toliau nutartyje pasisakoma dėl kasacijos byloje galimumo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, neišnagrinėjęs atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovės galimybe išmokėti atsakovui piniginę kompensaciją, kaip ir neįvertinęs kitų svarbių aplinkybių visumos, t. y. atsakovo teisės į būstą ir nuosavybę pažeidimo, jo poreikio išsaugoti nekilnojamąjį turtą, pažeidė CPK 176, 177, 185, 300 straipsnių nuostatas. Atsakovo teigimu, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo bylose – šiuo atveju: dėl esminių kriterijų, taikytinų sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, kai vienas iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Atsakovas pažymi tai, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Konvencijos 14 straipsnį, CPK normas, t. y. tas normas, kurios reguliuoja bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principų gerbimą, veiksmų sąžiningumą, teisingumo ir protingumo principų laikymąsi, visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą. Teismai išsprendė ginčą, ne tik pažeidę teisinio apibrėžtumo principą, bet ir netaikę protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principo, pažeidę atsakovo teisę į teisingą teismo procesą, būsto neliečiamumą (Konstitucijos 24 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis).

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui, jame iš esmės kartojami pirmo skundo argumentai, kurie susiję su šios kategorijos bylose būtinų faktinių aplinkybių nustatymu ir jų įvertinimu, teismams parenkant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, nenagrinėjama prašymo sustabdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 78 straipsniu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a :

Atnaujinti terminą atsakovui R. D. (a. k. duomenys neskelbtini) kasaciniam skundui paduoti.




Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

_______________________


Administracinė byla Nr. R-108-602/2020


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=07a279b0148011ebb0038a8cd8ff585f

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Ramutės Ruškytės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Lietuvos liaudies partijos skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl neveikimo priėmimo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Lietuvos liaudės partija (toliau – ir pareiškėjas) 2020 m. spalio 9 d. padavė skundą, kuriame prašo nutraukti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, atsakovas) tęstinį neveikimą – įpareigoti priimti sprendimą pagal Lietuvos visuomenės tarybos ir Lietuvos liaudies partijos 2020 m. rugsėjo 28 d. prašymą, atlikti šiame prašyme prašomus veiksmus.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui įteikė 2020 m. rugsėjo 5 d. prašymą, kuriame prašė atsakovo ištirti paslėptos rinkimų agitacijos faktą, Respublikos Prezidento ir Prezidento kanceliarijos dalyvavimą organizuojant šią rinkiminę agitaciją, Valdovų rūmų nemokamą suteikimą šiai rinkiminei agitacijai, teisiškai visa tai įvertinti, įpareigoti Memorandumą pasirašiusias 11 partijų susimokėti iš rinkiminės sąskaitos už šią rinkimų agitaciją Valdovų rūmams ir informaciją apie šį įvykį paskelbusioms žiniasklaidos priemonėms, taip pat pripažinti šias 11 partijų sudariusias rinkimų koaliciją ir ją įregistruoti 2020 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose. Pareiškėjas teigia, jog atsakymo iš atsakovo negavo, VRK neatlieka pareiškėjo prašytų veiksmų, netiria veiksmų, kurie akivaizdžiai pažeidžia Seimo rinkimuose dalyvaujančių kandidatų lygiateisiškumą, todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teikia šį skundą dėl atsakovo neveikimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, sutikęs su atsakovu, kad atsakovas turi 3 mėnesius sprendimo priėmimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 28 d. padavė VRK naują prašymą ir jame reikalavo , kad VRK nusišalintų nuo pareigų vykdymo, jei nepriims sprendimo iki 2020 m. spalio 1 d. Toks atsakovo sprendimas iki šiol nepriimtas.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., LVAT 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. R-103-520/2020 matyti, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su iš esmės analogišku skundu atsakovui VRK, ginčydamas VRK neveikimą ir prašydamas įpareigoti VRK motyvuotai atsakyti į pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 5 d. prašymą, atlikti prašyme nurodytus veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduotame skunde prašo įpareigoti VRK priimti sprendimą pagal Lietuvos visuomenės tarybos ir Lietuvos liaudies partijos 2020 m. rugsėjo 28 d. prašymą, atlikti šiame prašyme prašomus veiksmus ir šis prašymas yra analogiškas pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 5 d. prašymui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu išnagrinėjo pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 24 d. paduotą skundą ir pasisakė dėl skundžiamo VRK neveikimo ir pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 5 d. prašyme keliamų klausimų.

Atsižvelgiant į tai, kad yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pareiškėjo iš esmės analogiško skundo, pareiškėjo 2020 m. spalio 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduotą skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos liaudies partijos skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Skirgailė Žalimienė

Veslava Ruskan

Ramutė Ruškytė

_______________________


Administracinė byla Nr. A-1583-442/2020



(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ba566b80147f11ebb0038a8cd8ff585f

N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 28 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme ir sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) 1-o lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose kartu su kitais 13–15 asmenų, patalpos plotas vos tik 30 kv. m. Plotą taip pat mažino ir patalpose esantys baldai. Patalpose buvo tarakonų, pelių, grindys medinės, supuvusios, sienos, lubos aptrupėję, grindys ir paviršiai nelygūs, todėl nebuvo įmanoma tinkamai valyti patalpas. Buvo netinkama ventiliacija, didelė drėgmė, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, patalpose buvo netinkama temperatūra. Apšvietimas buvo netinkamas, nebuvo įmanoma skaityti ir rašyti. Pastato konstrukcijoje yra asbesto. Pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, kuris turi būti nustatytas nenukrypstant nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjas kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje, sportuoti įrengtose krepšinio, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina, prasminga veikla. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Alytaus PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi“, kuri įstaigoje pagal poreikį atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Iki šios sutarties sudarymo galiojo sutartis su kita įmone. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Atsakovas kamerose užtikrina tinkamą oro temperatūrą, oro drėgmę. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. 2 bendrabutis nėra avarinės būklės, o tik blogos būklės. 2018 m. liepos mėnesį buvo pradėti 2 bendrabučio rekonstrukcijos darbai ir šiuo metu visi nuteistieji yra iškelti iš šių patalpų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Bendrabučio tipo miegamieji vėdinami per langus. Patalpas privalo tvarkyti patys nuteistieji, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio miegamuosiuose, sanitariniame mazge yra atmestini. Grindys patalpose nėra išpuvę. Įstaigos stogai padengti rulonine stogo danga, t. y. asbesto Alytaus PN pastatų konstrukcijose nėra. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galbūt atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nutarė vertinti pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d., o ne nuo 2016 m. birželio 10 d., kaip skunde buvo nurodęs pareiškėjas, nes atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtinto, jog pareiškėjas į bendrabučio tipo patalpas buvo paskirtas nuo 2016 m. birželio 14 d.

7. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas vertintu laikotarpiu gyveno: 4 būrio 4 miegamajame, kurio plotas 44,24 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų; 1 būrio 3 miegamajame, kuris yra 42,66 kv. m ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų; 1 būrio 2 miegamajame, kuris yra 42,66 kv. m ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų.

8. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 11 1.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog jis buvo laikomas su kitais 13–15 asmenų, yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, nepagrįsti jokiais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad gavęs

atsiliepimą į skundą pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie kartu su juo gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose patalpose, bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Teismo vertinimu, šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys, todėl nutarė jais vadovautis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apie gyvenamųjų patalpų plotą ir jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, drėgmės, pelėsio ir nepakankamos ventiliacijos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Įvertinęs minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus (nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus) teismas konstatavo, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos, nes tokį vėdinimo būdą nurodė atsakovo atstovas, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų.

10.Teismas kaip abstrakčius atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros, apšvietimo ir kenkėjų. Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuojant periodinės sveikatos saugos kontrolės Alytaus PN rezultatus, pažeidimų nenustatyta. Pažymėdamas, kad dėl šių nusiskundimų atsakovas teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, apšvietimo atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams nepateikė, teismas atkreipė dėmesį, kad ir pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimų pažeidimo atvejų, nesiejo jo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nebuvo jokių duomenų, kad dėl netinkamos oro temperatūros, apšvietimo gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Byloje nenustatęs, kad nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius ir priemonės, o Alytaus PN buvo sudariusi sutartis su kitomis įmonėmis dėl kenkėjų naikinimo, teismas taip pat pagrįstomis nepripažino pareiškėjo pretenzijų dėl kenkėjų (tarakonų ir pelių) buvimo gyvenamosiose patalpose.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Alytaus PN pastatas, kuriame gyveno pareiškėjas yra avarinės būklės, teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai (Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengtas aktas) patvirtino, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos, o ne avarinės būklės, tačiau reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Atsižvelgęs į tai, teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo skunde nurodytus teiginius dėl blogos pastato būklės, netvarkingų gyvenamųjų patalpų sienų, lubų ir grindų.

12.Iš bylos medžiagos nenustatęs, kad Alytaus PN bendrabutyje Nr. 2 buvo asbesto, teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto.

13.Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo kalinamas Alytaus PN blogos techninės būklės Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 patalpose. Teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios

gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

14.Teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Byloje nenustatęs, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, teismas nenustatė pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir apsiribojo tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktuose nustatytomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

III.

15.Pareiškėjas A. K. dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti jam 28 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos teisme iškėlimo iki sprendimo įvykdymo dienos.

16.Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN klaidingai nurodė, kad jis į pataisos namus atvyko 2016 m. birželio 14 d. Pareiškėjas atvyko 2016 m. birželio 10 d. ir buvo laikomas karantino patalpose, kuriose sąlygos buvo itin prastos – labai šalta, vasarą reikėjo dėvėti striukę, 6 kv. m patalpoje laikomi 6 asmenys. Alytaus PN vengė atsakomybės, o teismas turėtų išsireikalauti visus dokumentus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas.

17.Pareiškėjui buvo nurodyta miegoti 4 būryje, tačiau ten nebuvo laisvų lovų, todėl pareiškėjas turėjo prašyti administracijos, kad jam leistų miegoti 1 būrio 3 miegamajame, jame visada buvo 12 asmenų, vėliau nuteistųjų sumažėjo. Iš Alytaus PN gali būti išreikalautas miegamųjų patalpų baldų aprašas, o atsakovo atstovas sąmoningai nepateikia oficialių dokumentų, kad teismas negalėtų pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo, neužtikrinant pakankamo gyvenamojo ploto.

18.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl blogų gyvenimo sąlygų skundų nerašė, tačiau akivaizdu, kad parašęs skundą nuteistasis patiria pataisos įstaigos pareigūnų smurtą ir grasinimus, yra verčiamas jį atsiimti. Pastatas, kuriame atliko bausmę pareiškėjas, buvo avarinis – jis pradėtas remontuoti pareiškėjui atlikus bausmę. Pareiškėjas buvo pateikęs įrodymus dėl avarinės pastato būklės, tačiau teismas, pripažindamas šviesos trūkumą, konstatavo, kad tai nepadarė žalos sveikatai. Pabrėždamas, kad žala sveikatai atsiranda per tam tikrą laikotarpį, pareiškėjas nurodo, kad dėl šviesos trūkumo patyrė begalę psichologinių problemų, diskomfortą, apatiją ir depresiją. Pareiškėjas ir dabar jaučia baimę, sumenkusį pasitikėjimą savimi ir pareigūnais.

19.Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Visa su pareiškėjo skundu susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui ir buvo tinkamai šio teismo įvertinta. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 28 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Alytaus pataisos namuose nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl jo pažeistų teisių atliekant bausmę Alytaus PN, teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu bausmę atliko Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 blogos techninės būklės patalpose, tačiau pareiškėjo pretenzijų dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, higienos sąlygų patalpose (oro temperatūros, drėgmės, pelėsio, kenkėjų) nepripažino pagrįstomis.

22. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, jo nuomone, teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka jo patirtiems išgyvenimams atlyginti, todėl byla turėtų būti išnagrinėta iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad jis į Alytaus PN atvyko 2016 m. birželio 10 d. ir buvo laikomas 4 dienas karantino patalpose, kuriose buvo šalta, trūko ploto, paskirto būrio patalpoje jam nebuvo lovos. Teismas be pagrindo vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais melagingais duomenimis ir nepripažino, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjas skundų nerašė, nes bijojo psichologinio spaudimo, be to, pareigūnai verčia skundus atsiimti. Pareiškėjas tvirtina, kad pastatas buvo avarinės būklės, o sveikatai žala padaryta ilgalaikė.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad atvykus į Alytaus PN buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose karantino patalpose, 4 būrio kambaryje nebuvo lovos, skundų dėl prastų kalinimo sąlygų nerašė, nes bijojo Alytaus PN pareigūnų spaudimo, – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti

pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

25. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neišreikalavo visų būtinų įrodymų dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

26. Pareiškėjas, be kita ko, skunde nurodė, kad 1 lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose buvo laikomas kartu su 13–15 asmenų. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir įpareigojo Alytaus PN pateikti išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei visus turimus su skundo nagrinėjimu susijusius dokumentus. Gavęs teismo siųstą Alytaus PN atsiliepimą, kuriame nurodyti konkretūs duomenys apie gyvenamąsias patalpas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos šių duomenų neginčijo, neprašė teismo surengti žodinį bylos nagrinėjimą, neformulavo jokių prašymų dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui tekusį plotą, pagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija.

27. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad jam vertintu laikotarpiu nebuvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Iš nustatytų faktinių duomenų matyti, kad pareiškėjo teisė į minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimą ginčo laikotarpiu (pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose) nebuvo pažeista – pareiškėjui 1 lokalinio sektoriaus 4 būrio 4 miegamajame teko 3,68 kv. m, 1 būrio 3 miegamajame teko 3,87 kv. m., 1 būrio 2 miegamajame teko 3,87 kv. m. Taigi pareiškėjui teko daugiau gyvenamojo ploto nei Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta 3,1 kv. m minimali riba. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės aktus, todėl jo išvada, kad teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, laikytina pagrįsta. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokiais duomenimis (skaičiavimais) ir teisės aktais remiantis, jis šią išvadą ginčija.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo Alytaus PN neteisėtus veiksmus dėl to, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas blogos būklės pastate. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl ginčo pastato vertino kaip atsakovo nepaneigtus ir pripažino, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, kurie laikytini neturtine žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį.

29. Vertinant, ar pareiškėjui galėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

30. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

31. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1874-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017 ir kt.).

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2, kuriame skundžiamu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo blogos būklės, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas teikė skundus dėl jo netenkinančių buities ir higienos sąlygų Alytaus PN ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o atsakovo atstovas į juos nereagavo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui vertintu laikotarpiu atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Pareiškėjas tvirtina, kad jam turi būti priteista 28 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala ir pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės

žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo.

33. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas blogos būklės pastate šiek tiek daugiau nei 1 metus ir 6 mėnesius, tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąlygos kėlė pavojų pareiškėjui ar kaip nors blogino jo sveikatos būklę), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.


Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė

_______________________




Procesinio sprendimo kategorija 37.5

(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos primininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cccbc300147f11ebb0038a8cd8ff585f

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą Nr. 25/04-775 „Dėl suimtojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 2S-3079 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių TI direktoriaus Nutarimu buvo nubaustas už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą – buvo užlipęs ant grotų grotinėje patalpoje, nevykdė pareigūnų reikalavimų nulipti ir laikytis įstaigoje nustatytos tvarkos, grasino parašyti skundą, jam paskirtas papeikimas. Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą dėl Šiaulių TI direktoriaus nutarimo atmetė.

3. Pareiškėjas neginčija fakto, kad buvo užlipęs ant grotuotos patalpos, nes, sukdamas ant rankos savo USB atmintinę, ją ten užmetė, todėl užlipo nusiimti. Pareigūnei paprašius nulipti, pareiškėjas paaiškino, kad norėjo nusiimti USB atmintinę, tačiau šiai negražiai atsakius, pasakė, kad parašys dėl jos skundą. Netrukus atėjo dar vienas tame aukšte dirbęs pareigūnas ir pareiškėjas pakluso jo reikalavimui nulipti ir jis nulipo. Pareiškėjas pabrėžė, kad į drausmės komisiją nuvestas nebuvo, jo paaiškinimo nėra, o nuobauda paskirta už akių, neišklausius pasiaiškinimo ir pasiteisinimų, taigi nuobauda paskirta neteisingai vertinant situaciją ir yra perteklinė, siekiant susidoroti. Pareiškėjas nedarė nieko neleistino, pavojingo ar draudžiamo, tik norėjo pasiimti savo atmintinę. Po paskutinės nuobaudos jam paskyrimo yra praėję 5 mėnesiai, neužilgo būtų suėjęs 6 mėnesių laikotarpis ir būtų laikoma, kas jis neturi nuobaudų, tačiau Šiaulių TI administracija neteisėtai paskyrė nuobaudą, pažeidžiant nuobaudų paskyrimo procedūrą, nes jam nebuvo suteikta pakankamai laiko ir nebuvo sudarytos sąlygos pasiruošti gynybai, niekur nėra nustatytas minimalus terminas, per kurį asmuo turėtų pakankami laiko susipažinti su pateiktais kaltinimais. Nebuvo leista dalyvauti drausmės komisijoje ir gintis pačiam arba su teisininko pagalba, dalyvauti liudytojams, nebuvo leista susipažinti su jam inkriminuojamais režimo pažeidimo įrodymais, įvykio medžiaga, reikšti nušalinimus drausmės komisijai, kreiptis į ją su prašymais.

4. Skiriant nuobaudą turi būti atsižvelgta į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo, turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad nuteistieji ir suimtieji už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą atsako tik tada, kai bylą nagrinėjančiam teismui pateikiami išsamūs įrodymai, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką.

5. Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo suimtasis, todėl nuobauda – papeikimas jam paskirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu. Šiaulių TI 2018 m. rugpjūčio 7 d. buvo gauti Apsaugos ir priežiūros skyriaus jaunesniosios specialistės A. R. ir specialisto V. J.

tarnybiniai pranešimai dėl suimtojo elgesio, kuriuose užfiksuota, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. 13.30 val. suimtasis S. B. buvo pastebėtas užsilipęs ant grotų grotinėje patalpoje prie medikų kabineto. Pareigūnams (pradžioje A. R., vėliau – V. J.) pareikalavus nulipti, suimtasis į pastabas nereagavo, atsikalbinėjo, grasino parašyti skundą, taigi suimtasis pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą reikalavimą – vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus.

7. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl drausmės pažeidimo atsisakė pasiaiškinti raštu, o žodžiu pareigūnams nurodė, kad laipiojo, nes niekur nėra nurodyta, jog laipioti negalima. Pareiškėjo teiginiai, kad nuobauda jam negalėjo būti paskirta, nes jam nebuvo suteikta galimybė pasiaiškinti, prieštarauja surinktai medžiagai, tokią galimybę jis turėjo, bet pats atsisakė. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad nuobauda paskirta pagrįstai, ją skiriant teisėtumas nepažeistas, todėl nėra jokio pagrindo ją naikinti. Šiaulių TI pareigūnai veikė teisėtai, skiriant nuobaudą atsižvelgta į drausmės pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, surinktą medžiagą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Kalėjimų departamentas paaiškino, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai ir teisėtai, nutarimas skirti nuobaudą buvo priimtas surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių padaryto pažeidimo faktą bei pareiškėjo kaltę, nepažeidžiant terminų ir kitų procesinių reikalavimų, neviršijant įgaliojimų, skiriant nuobaudą Šiaulių TI pareigūnai laikėsi nustatyto teisinio reguliavimo.

II.

10.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11.Teismas nustatė, kad: 2018 m. rugpjūčio 7 d. Šiaulių TI pareigūnai A. R. ir V. J. surašė tarnybinius pranešimus Šiaulių TI direktoriui, kuriuose nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 7 d. suimtasis S. B. padarė drausmės pažeidimą – 13.30 val. buvo pastebėtas užsilipęs ant grotų grotinėje patalpoje prie medicinos kabineto, o pareigūnei A. R. pareikalavus nulipti, atsikalbinėjo, nevykdė pareigūnės reikalavimo, grasino rašyti skundą, ir šiais veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą; 2018 m. rugpjūčio 8 d. protokolu Nr. 01/04-1760 įformintas suimtojo S. B. atsisakymas pasiaiškinti raštu, jame nurodyta, kad suimtasis žodžiu paaiškino, jog laipiojo, nes niekur nėra parašyta, kad negalima; 2018 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių TI direktoriaus nutarimu suimtajam S. B. už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą (2018 m. rugpjūčio 7 d. 13.30 val. buvo užsilipęs ant grotų grotinėje patalpoje, nevykdė pareigūnų reikalavimų nulipti ir laikytis įstaigoje nustatytos tvarkos ir tuo pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą) paskirta nuobauda – papeikimas; Kalėjimų departamentas Sprendimu konstatavo, kad nuobauda S. B. paskirta pagrįstai.

12.Teismas spręsdamas ginčą vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai. Suimtieji privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

13.Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjas Šiaulių TI grotinėje patalpoje buvo užlipęs ant grotų, ir, kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytojai A. R. ir V. J., virš 2 metrų, beveik iki grotų viršaus, o pareigūnei A. R. pareikalavus nulipti, baiminantis, kad asmuo gali nukristi ir susižeisti, pareiškėjas šio reikalavimo nevykdė, nulipo tik priėjus pareigūnui V. J.. Teismo vertinimu, nesvarbi buvo pareiškėjo nurodyta priežastis, dėl kurios jis buvo užlipęs ant grotų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nevykdė pareigūnės reikalavimo nulipti, atsikalbinėjo, o priežastį, dėl kurios jis užlipo ant grotų, nurodė tik rašydamas skundą Kalėjimų departamentui, pareiškėjas pasiaiškinti raštu atsisakė, o žodžiu paaiškino, kad laipioja, nes niekur nėra parašyta, kad negalima.

14.Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeista jo teisė apsiginti, teikti paaiškinimus drausmės komisijai. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje ir Vidaus tvarkos taisyklių 129 punkte numatyta, kad teikti rašytinius paaiškinimus yra pareiškėjo teisė, o rašytinio pasiaiškinimo neteikimas yra paties pareiškėjo pasirinktas būdas gintis arba nesiginti dėl pažeidimo, kuriuo yra įtariamas. Teismo vertinimu, minėtų teisės aktų nuostatos nenumatė galimybės suimtajam nepateikus rašytinio pasiaiškinimo dėl galimo pažeidimo padarymo, nuobaudos skyrimo klausimą perduoti svarstyti drausmės komisijoje. Kadangi pareiškėjas buvo suimtasis, teismas pabrėžė, kad pataisos įstaigose veikiančių drausmės komisijų veiklą reglamentuojančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės šiuo atveju netaikytinos, Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos suimtųjų drausmės pažeidimų svarstymo drausmės komisijoje nenumatė.

15.Remdamasis ištirtais byloje esančiais įrodymais, teismas darė išvadą, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 3–4 daly, kuriose nustatyti nuobaudos skyrimo pagrindai ir tvarka, nebuvo pažeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui paskirta Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta nuobauda atitiko padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Nors 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarime Nr. 25/04-775 „Dėl suimtojo nubaudimo“ Šiaulių TI neteisingai nurodė, kad nuobauda skiriama atsižvelgus ir į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą, kurio nebuvo, tačiau tai nelaikytina esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą naikinti skundžiamą įsakymą.

16.Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad skundžiami Šiaulių TI direktoriaus Nutarimas ir Kalėjimų departamento Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

III.

17.Pareiškėjas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

18.Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino visų skunde nurodytų aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė įstatymus, nesivadovavo suformuota teismų praktika. Teismas nesivadovavo liudytojų parodymais, protingumo ir proporcingumo kriterijais, dėl ko nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

19.Pareiškėjas pakartoja su ginčo pažeidimu susijusias faktines aplinkybes, kad jis lipo pasiimti USB atmintinės, pareigūnei tai paaiškino, tačiau ji grubiai pareiškėjui atsakė. Nuobauda pareiškėjui paskirta, kad jis neva nevykdė pareigūnų nurodymų, bet pareigūnas V. J. liudydamas patvirtino, kad jam pareikalavus nulipti, pareiškėjas nulipo nuo grotų. Tačiau vis tiek pareiškėjui buvo skirta nuobauda, nors visa situacija tetruko tik 2 minutes.

20.Pareiškėjas nurodo, kad teoriškai kiekvieną dieną Šiaulių TI gali skirti nuobaudas, ne asmenys laipioja ant grotų, kadangi kitaip neįmanoma atidaryti lango ir išvėdinti patalpos. Pareiškėjui nuobauda paskirta nepagrįstai – net iškvietus pareiškėją rašyti pasiaiškinimą, buvo nurodyta jį rašyti todėl, kad buvo užlipęs ant grotų, o ne todėl, kad neva nevykdė pareigūno reikalavimo nulipti. Neteisingai buvo suformuluotas klausimas, pareiškėjas buvo suklaidintas, tikėjosi, kad bus nuvestas į drausmės komisiją ir pateiks išsamius paaiškinimus.

21.Atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime akcentuojama, kad nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas, o atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda būtų paskirta nusižengimą padariusiam asmeniui. Skiriant drausminę nuobaudą pareiškėjui atsakovas veikė teisėtai – nuobauda paskirta įgalioto pareigūno, įforminta teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti paaiškinimus dėl savo elgesio, tačiau jis tai daryti atsisakė. Nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas netinkamai taikė teisės aktus.

22.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr. 25/04-775 „Dėl suimtojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 2S-3079 „Dėl skundo išnagrinėjimo“, kuriuo pripažinta, jog Šiaulių TI direktoriaus minėtu nutarimu pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas neklausė Šiaulių TI pareigūno reikalavimo nulipti nuo grotų, šiais veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas darė išvadą, kad nutarimu nuobauda pareiškėjui paskirta teisėtai ir pagrįstai, parinkta nuobaudos rūšis proporcinga.

25. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, nes, jo teigimu, teismas netinkamai vertino įrodymus, dalies aplinkybių iš viso nevertino, netinkamai aiškino ir taikė įstatymus. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis pareigūnui pakluso, nulipo nuo grotų, vėliau nesiginčijo, konfliktinė situacija nesitęsė, tad dėl tokio mažareikšmio įvykio jis baudžiamas nepagrįstai.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato Suėmimo vykdymo įstatymas (2017 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XIII-495 redakcija). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatos bei pažymima, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suimtųjų pareigos ir jiems taikomi draudimai įtvirtinti Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnyje.

28. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad suimtieji, privalo: 1) vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos; 2) vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus; 3) tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena; 4) tausoti tardymo izoliatoriaus, o jeigu suimtasis mokosi, – ir švietimo ar profesinio mokymo įstaigos turtą; 5) pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui, sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalį už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą suimtiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pasivaikščiojimo pailginto laiko panaikinimas; 3) teisės apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) atėmimas iki vieno mėnesio; 4) uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų šio straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais ir tvarka. SVĮ 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo padarymo dienos.

29. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui nuobauda paskirta už 2018 m. rugpjūčio 7 d. padarytą suėmimo režimo reikalavimų pažeidimą, pasireiškusį tuo, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. apie 13.30 val. pareiškėjas buvo Šiaulių TI pareigūnų pastebėtas užlipęs grotomis (apytiksliai į 2 metrų aukštį), pareigūnei A. R. pareikalavus nulipti, pareiškėjas nevykdė reikalavimo, atsikalbinėjo, o nuo grotų nusileido priėjus tik dar vienam pareigūnui (V. J.), kuris pareikalavo nulipti.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir motyvus, sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) 2018 m. rugpjūčio 7 d. pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje įrodyta, kad pareiškėjas nevykdė pirmųjų Šiaulių TI pareigūnės A. R. reikalavimų nulipti nuo grotų, o pareiškėjo teiginiai, kuriais siekiama įtikinti, jog jis norėjo pasiekti jam priklausančią duomenų laikmeną, Šiaulių TI pareigūnė A. R. ginčo situacijoje elgėsi pažeisdama profesinės etikos reikalavimus, laikytini deklaratyviais ir paneigtais byloje esančiais įrodymais. Tai, jog pareiškėjas pakluso pakartotiniam Šiaulių TI pareigūno V. J. reikalavimui nulipti nuo grotų, nešalina pareiškėjo drausminės atsakomybės Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų prasme.

31. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Suėmimo vykdymo įstatymas ir jo nuostatas įgyvendinančios Vidaus tvarkos taisyklės (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. spalio 19 d.) neįtvirtina pareigos pareigūnams, turintiems teisę skirti nuobaudas suimtiesiems, svarstant klausimą dėl nuobaudos skyrimo privalomai išklausyti žodžiu pažeidimą padariusį asmenį ir nuobaudos paskyrimo klausimą svarstyti tardymo izoliatoriuje veikiančioje specialioje komisijoje. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus raštu, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota.

32. Atsakydama apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktinių bylos aplinkybių vertinimo byloje surinktų įrodymų aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina bylos duomenys. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo klaidinamas Šiaulių TI pareigūnų ir nesuprato, dėl kokių aplinkybių jis iškviestas rašyti paaiškinimą, tačiau šių argumentų nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėtų kolegija minėtų argumentų neanalizuos ir dėl jų nepasisakys (ABTĮ 134 str. 6 d.).

34. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.



Dainius Raižys


_______________________


Administracinė byla Nr. AS-540-629/2020



(S)


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d49579a0147f11ebb0038a8cd8ff585f

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 2 d. raštą Nr. 89-S-2333 (toliau – ir Raštas); 2) sujungti 2017 metais, 2019 metais ir 2020 metais rašytus pareiškimus ir nagrinėti juos kartu, nes jie susiję; 3) pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškimuose nurodytų aplinkybių, taip pat dėl Lietuvos policijos neveiklumo, bendrininkavimo, galimo parodymų klastojimo, dėl prokuratūros ir Vilniaus miesto apylinkės teismo tyčinio neveikimo ir bendrininkavimo.

Pareiškėja, be kita ko, skunde paaiškino, kad 2017 metais ji parašė pareiškimą Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariatui dėl nuo 2008 metų vykdomo mobingo, įžeidinėjimų, šmeižimo ir persekiojimo miestelyje, kuriame ji gyvena, tačiau komisariato pareigūnai, tikėtina, buvo papirkti kitų asmenų ir jo netyrė. Pareiškėjos 2017–2020 metais rašytų pareiškimų nuodugniai ir išsamiai nenagrinėja nei viena valstybinė institucija. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai persiuntė pareiškėjos 2020 m. gegužės 25 d. skundą „Dėl Utenos AVPK Ignalinos rajono PK sprendimo, išdėstyto Utenos AVPK Veiklos skyriaus 2020 m. gegužės 5 d. rašte Nr. 89-S-1885 „Dėl prašymo atnaujinti 2017 m. birželio 15 d. pareiškimo tyrimą“ persiuntė Utenos AVPK, o šis skundą persiuntė Ignalinos rajono policijos komisariatui, kuris priėmė sprendimą pareiškimo netirti. Pareiškėjos teigimu, policija nereaguoja į kasdien vykdomus nusikaltimus.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 birželio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos V. K. skundą.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjos skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamų reikalavimų (nenurodytas atsakovas, nesuformuluoti aiškūs ir konkretūs reikalavimai, nepateikti papildomi skundo egzemplioriai, nesumokėtas žyminis mokestis), tačiau darė išvadą, kad nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti netikslinga. Iš skundo esmės bei prie jo pridėtų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėja, manydama, jog prieš ją yra vykdomi nusikaltimai (šmeižimas, persekiojimas, mobingas, grasinimas nužudyti ir pan.), siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas jos 2017–

2020 metais rašytuose pareiškimuose nurodytų asmenų atžvilgiu, skundžia ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros veiksmus bei priimtus procesinius dokumentus, kuriais ikiteisminius tyrimus atsisakoma pradėti.

Vadovaudamasis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, teismas pareiškėjai išaiškino, kad prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimti procesiniai dokumentai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Remdamasis išdėstytu, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nenagrinėtini teismų ABTĮ nustatyta tvarka ir skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja V. K. atskirajame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 30 d. nutarties prašo priimti jos 2020 m. birželio 20 d. skundą dėl Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 2 d. rašte išdėstyto sprendimo, atnaujinti pareiškėjos 2017 m. birželio 15 d. pareiškimo tyrimą, sujungti jį su kitais 2019–2020 metais Lietuvos policijai rašytais pareiškimais, bylą perduoti prokuratūrai arba priimti tinkamą sprendimą, kad byla būtų nuodugniai ištirta, o kalti asmenys, įskaitant policijos pareigūnus, būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pareiškėja pakartoja skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jos 2020 m. gegužės 25 d. skundo persiuntimu Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariatui bei prieš ją vykdomus nusikaltimus, ir pabrėžia, kad Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariatas 2020 m. birželio 2 d. rašte nusprendė nenagrinėti jos skundo ir pasiūlė šį raštą skųsti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, ką pareiškėja ir padarė. Pareiškėja nurodo, kad pareiškėjos aplinkai artimi žmonės sukurstė visą miestelį, kad ją įžeidinėtų nepadoriais žodžiais, šmeižia pareiškėją ir skleidžia melagingą informaciją. Dėl šios situacijos pareiškėja 2017 metais kreipėsi į Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariatą, tačiau policijos pareigūnai jos pareiškimo nenagrinėjo išsamiai, nerinko įrodymų, kad kalti asmenys išvengtų atsakomybės.

Teisėjų kolegija


IV.

Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 30 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos V. K. skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė, kad pareiškėja kelia baudžiamojo procesinio pobūdžio ginčą, kuris nepriskirtas administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėja su pirmosios

instancijos teismo nutartimi nesutinka ir teigia, kad skundą padavė tam teismui, kuris buvo nurodytas ketinamame apskųsti Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 2 d. Rašte.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirąjį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą). Viena iš tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.).

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai, be kita ko, nepriskiriama tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu.

Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo subjektas, tiek kaip subjektas, skiriantis administracines nuobaudas už padarytus administracinius nusižengimus bei atliekantis kitus veiksmus administracinių nusižengimų teisenoje. Todėl teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, turi įvertinti, ar keliamas ginčas yra siejamas su viešojo administravimo sritimi, ar kilo iš kitos atsakovo veiklos, nesusijusios su viešuoju administravimu.

Pažymėtina, kad skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo; teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-862-525/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde pirmuoju reikalavimu prašė panaikinti Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 2 d. Raštą, kuriuo nuspręsta nenagrinėti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. gegužės 27 d. persiųsto pareiškėjos skundo „Dėl Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato sprendimo, išdėstyto Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. gegužės 5 d. rašte Nr. 89-S-1885“. Pareiškėjos ketinamas apskųsti Raštas priimtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, nustatančiu, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Rašte nurodyta, kad jis skundžiamas Regionų apygardos administraciniam teismui.

Taigi Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 2 d. Rašto turinys ir jo priėmimo teisinis pagrindas nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja kelia vien tik baudžiamojo procesinio pobūdžio ginčą ir kad reikalavimas panaikinti minėtą raštą nepatenka į administracinio teismo kompetenciją (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.). Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimas yra viena ir viešojo administravimo subjektų funkcijų, kurią šioms institucijoms nustato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnis. Be to, iš bylos medžiagos nėra galimybės nustatyti, dėl kokio pobūdžio kreipimosi buvo priimtas ankstesnis Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. gegužės 5 d. raštas Nr. 89-S-1885 – minėto rašto byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai, kurių pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjos skundo pirmąjį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka, laikytini nepagrįstais ir ši nutarties dalis naikintina, o skundo pirmojo reikalavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Įvertinusi pareiškėjos skundą ir kartu su juo pateiktus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundo 2–3 reikalavimus. Kaip jau buvo nurodyta, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo ginčus, t. y. nagrinėja administracines bylas, o ABTĮ nuostatos administraciniams teismams nesuteikia jokių ikiteisminio tyrimo funkcijų.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. birželio 30 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo pirmąjį reikalavimą dėl Utenos AVPK Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 2 d. Rašto panaikinimo, todėl ši nutarties dalis naikintina, o skundo pirmojo reikalavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Likusi pirmosios instancijos nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Ignalinos rajono policijos komisariato 2020 m. birželio 2 d. raštą Nr. 89-S-2333 panaikinti ir šio skundo reikalavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.


Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė

_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-689-525/2020



(S)


N U T A R T I S


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bdca0e70147f11ebb0038a8cd8ff585f

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. V., G. S., T. K., T. M., V. K. ir Ž. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S., T. K., T. M., V. K. ir Ž. S. skundą atsakovui Nemokumo administratorių rūmams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai dėl nutarimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai D. V., G. S., T. K., T. M., V. K. ir Ž. S. elektroninių ryšių priemonėmis 2020 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Nemokumo administratorių rūmų (toliau – ir NAR) 2020 m. rugsėjo 4 d. įvykusio visuotinio narių susirinkimo nutarimus: 1) „Atšaukti Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo narius G. A., V. Č., R. K., T. K., V. K., T. M., A. M., G. S., A. V., D. V. iš Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo narių“; 2) „Išrinkti Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo pirmininku G. A.“; 3) „Į Nemokumo administratorių rūmų prezidiumą išrinkti šiuos Nemokumo administratorių rūmų narius: 1. G. A. <...>; 2. R. B. <...> ; 3. V. Č. <...> ; 4. I. J. <...>; 5. Ž. J. <...>; 6. R. K. <...>; 7. A. M. <...>; 8. V. Š. <...>; 9. M. Š. <...>; 10. L. P.-L. <...>“; 4) „Padaryti šio susirinkimo pertrauką likusių darbotvarkės klausimų svarstymui ne ilgesniam nei 30 dienų laikotarpiui, po pertraukos tęsti susirinkimą nuo 12 darbotvarkės klausimo, įpareigoti NAR administraciją surengti tęstinį NAR visuotinį susirinkimą“.

Pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Nemokumo administratorių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. įvykusio visuotinio narių susirinkimo metu išrinktiems nariams priimti Nemokumo administratorių rūmų įstatuose nurodytus Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo kompetencijai priskirtus sprendimus iki procesinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo; iki procesinio sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo laikinai sustabdyti nurodytų Nemokumo administratorių rūmų nutarimų, priimtų 2020 m. rugsėjo 4 d. įvykusio visuotinio narių susirinkimo metu, galiojimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti; grąžino pareiškėjams sumokėtą žyminį mokestį 22,50 Eur; išaiškino, kad pareiškėjai su skundu gali

kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą; taip pat, nutarčiai įsiteisėjus, nutarė pareiškėjams grąžinti skundo kopiją su priedais.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčija juridinio asmens Nemokumo administratorių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. įvykusio visuotinio narių susirinkimo nutarimus dėl Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo narių atšaukimo ir naujo prezidiumo narių ir pirmininko išrinkimo.

Išanalizavęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.82 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad Nemokumo administratorių rūmų valdymo organų narių skyrimą ir atšaukimą reglamentuoja CK, Asociacijų įstatymo normos bei juridinio asmens steigimo dokumentai, t. y. civilinio teisinio pobūdžio teisės normos. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamų nutarimų priėmimas buvo nulemtas ne viešosios teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyvendinimo, todėl nėra pagrindo jų kvalifikuoti kitaip kaip civilinio pobūdžio teisės aktų. Ginčai, kylantys iš civilinių teisinių santykių nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 str. 1 d., 22 str. 1 d.).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 155 straipsnyje įtvirtinta teisė ABTĮ nustatyta tvarka skųsti tik tuos Nemokumo administratorių rūmų organų sprendimus, kurie susiję su Nemokumo administratorių rūmų veikla, kuriai vykdyti šis viešasis juridinis asmuo buvo įsteigtas, pvz. nemokumo administratorių veiklos priežiūra (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 132 str.) ir kita.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjų skundas nepriskirtinas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjai D. V., G. S., T. K., T. M., V. K. ir Ž. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir perduoti pareiškėjų skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai, remdamiesi Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi byloje Nr. T-71/2020, nurodo, kad Nemokumo administratorių rūmų organų sprendimai, nepriklausomai dėl jų turinio ir esmės, yra priskirtini nagrinėti administraciniams teismams. Tai reiškia, kad ginčijama nutartis yra nepagrįsta ir naikintina.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – kai byla nepriskirtina tam teismui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamų nutarimų priėmimas buvo nulemtas ne viešosios teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyvendinimo, todėl sprendė, kad ginčijami aktai yra civilinio pobūdžio ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjai, remdamiesi Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-71/2020, atskirajame skunde teigia, kad ginčas yra priskirtinas nagrinėti administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, išvardintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešųjų įstaigų, valstybės ar savivaldybės įmonių ir asociacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus. Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos (ABTĮ 17 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Nemokumo administratorių rūmai – viešasis juridinis asmuo, kurio teisinė forma yra asociacija, įgyvendinantis nemokumo administratorių profesinę savivaldą. Pagal to paties įstatymo 143 straipsnio 1 dalį, Nemokumo administratorių rūmų organai yra šie: 1) Nemokumo administratorių rūmų visuotinis narių susirinkimas; 2) Nemokumo administratorių rūmų prezidiumas; 3) Nemokumo administratorių rūmų vadovas; 4) Nemokumo administratorių garbės teismas. Nemokumo administratorių rūmuose gali būti sudaromi kiti organai (143 str. 2 d.). Nemokumo administratorių rūmų teisės ir pareigos nustatytos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 141–142 straipsniuose. Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 151 straipsnį, Nemokumo administratorių rūmų organų sprendimai gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi, teisiniame reglamentavime ex lege (pagal įstatymą) įtvirtinta, kad Nemokumo administratorių rūmų organų sprendimai gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, jų neišskiriant nei pagal pobūdį, nei pagal turinį, nei pagal kitus kriterijus. Be to, Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-71/2020, spręsdama rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimą byloje, kurioje buvo ginčijami Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo (vieno iš Nemokumo administratorių rūmų organų) posėdžio atitinkami nutarimai, nutarė, kad ginčas teismingas administraciniam teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pateiktame skunde ginčija Nemokumo administratorių rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. vykusio visuotinio narių susirinkimo nutarimus, susijusius su Nemokumo administratorių prezidiumo narių atšaukimu, naujų narių ir Nemokumo administratorių rūmų prezidiumo pirmininko išrinkimu bei pertraukos likusiems darbotvarkės klausimams svarstyti padarymu.

Kaip minėta, Nemokumo administratorių rūmų visuotinis narių susirinkimas yra vienas iš Nemokumo administratorių rūmų organų (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 143 str. 1 d. 1 p.), todėl, remiantis Juridinių

asmenų nemokumo įstatymo 151 straipsniu, ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, šio Nemokumo administratorių rūmų organo sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – kai byla nepriskirtina tam teismui, todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartis naikinama ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. V., G. S., T. K., T. M., V. K. ir Ž. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų D. V., G. S., T. K., T. M., V. K. ir Ž. S. skundo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo.


Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė

_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fe45ee10147f11ebb0038a8cd8ff585f




(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Vilniaus PN drausmės grupei priklausančioje kameros tipo patalpoje Nr. 16 teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis: kameroje trūko gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino patalpoje esantis sanitarinis mazgas ir baldai; sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, buvo nehigieniškas, suskilęs, iš jo sklido nemalonus kvapas; kameros langas netvarkingas, uždengtas grotomis, stiklai suskilę; kameroje buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos ir tinkamos oro temperatūros.

2.2. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė kančias, nepatogumus, pablogėjo jo socialiniai ryšiai, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 2 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo pažeidimą kamerų tipo patalpoje Nr. 16K (plotas 14,46 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,74 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos). Šiuo metu nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma minėtoje kameroje, nes tokie duomenys Vilniaus PN nekaupiami. Paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotą ir galimą nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekį bei visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas. Kamerų tipo patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčo laikotarpiu, buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys.

3.2. Vilniaus PN patalpose pagal poreikį ir finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai. Kamerų tipo patalpa, kurioje pareiškėjas atliko nuobaudą, įrengta vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti sanitariniai mazgai, kurie turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą bei galimybę vėdinti patalpas, iš lauko pusės ant langų įrengtos apsauginės grotos.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.

m ploto. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 16K, kurios plotas 14,46 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,74 kv. m), kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtoje kameroje, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų (3 miegamos vietos), pateikti duomenys patvirtina, jog vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas kamerų tipo patalpoje Nr. 16K nebūtų pažeistas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėją laikant kamerų tipo patalpoje Nr. 16K ginčo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, teismas sprendė, jog nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

6. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų nusiskundimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimo, nehigieniško sanitarinio mazgo, iš jo sklindančių nemalonių kvapų, kameros netvarkingų langų (susikilę stiklai, grotos), drėgmės, netinkamos ventiliacijos ir temperatūros, teismas vadovavosi Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13–14 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 16, 17 punktais, atsakovo atstovo paaiškinimais apie kameros Nr. 16K būklę. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Vilniaus PN administracijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu būtų teikęs prašymus ar skundus. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Todėl nesant tokių duomenų, teismas minėtus pareiškėjo nusiskundimus atmetė.

7. Nenustatęs bent vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų), teismas sprendė, kad nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą, todėl pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN atmetė kaip nepagrįstą.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2019 m. kovo 18 d., 2018 m. gruodžio 19 d. raštus).

9. Apeliaciniame skunde nurodoma:

9.1. Kalinčiam asmeniui kamerų tipo patalpose turi tekti nemažiau kaip 4 kv. m ploto ir į šitą plotą neturi būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai vadovavosi Vilniaus PN administracijos pateiktais duomenimis, kadangi pats atsakovo atstovas nurodė, jog tikslių duomenų pateikti negali.

9.2. Kameroje, kurioje bausmę atliko pareiškėjas, buvo netinkama ventiliacija, dirbtinė apšvieta, lempos be gaubtų, ant lango uždėtos grotos, kas dar labiau mažino natūralios šviesos patekimą į patalpą. Pareiškėjas bausmę atliko nesaugioje aplinkoje, nes dėl lempų be gautų, kurios dažnai iškrisdavo stipriau

užtrenkus duris, jautė baimę, įtampą, stresą.

9.3. Vien tai, kad pareiškėjas nereiškė skundų Vilniaus PN administracijai, nėra pagrindas pripažinti, jog Vilniaus PN administracija veikė teisėtai. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė pagalbos į psichologinę tarnybą, taip pat nereiškia, jog jis nepatyrė psichologinių išgyvenimų, t. y. neturtinės žalos. Teismas visapusiškai ir išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

10. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

10.1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam galbūt padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

10.2. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformuotą teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekviena pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą teismo sprendimą panaikinti.

11. Pareiškėjas 2020 m. spalio 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriuose nurodė, kad ne kartą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai tikro kamerą Nr. 16K ir buvo rasti higienos normų pažeidimai (silpnas apšvietimas, nesaugi aplinka, suskilęs langas ir t.t.). Pareiškėjui dėl per silpno apšvietimo skaudėjo akis ir galvą, ašarodavo akys. Ventiliacija neveikė nei kameroje, nei tualete. Pareiškėjas teigė, kad visus įrodymus pateikė su apeliaciniu skundu.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo priteisimo.

13. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, pareiškėjo skundą atmetė.

14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teisimo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

17. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2019 m. kovo 18 d. ir 2018 m. gruodžio 19 d. raštus apie atliktą kameros Nr. 16 patikrinimą, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ginčo laikotarpiu jam tekusio laisvo kameros ploto apskaičiavimu, teigdamas, jog nustatant gyvenamojo ploto normą turėjo būti taikoma 4 kv. m vienam asmeniu tenkanti gyvenamojo ploto norma pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir į šitą plotą neturi būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas.

19. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) pabrėžė, jog bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

20. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 ir 111.2 punktuose (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

21. Taigi vadovaujantis tiek nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, tiek EŽTT praktika atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto.

22. Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto gyvenamojoje patalpoje (kameroje) apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir kitų kameroje esančių baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

23. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pareiškėjo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą kameroje nebuvo pažeista, vadovavosi atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikta informacija, pagal kurią ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpoje Nr. 16K, kurios plotas 14,46 kv. m, kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atstovo pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima įvertinti, ar buvo minimalaus ploto pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu. Nors atsakovo atstovas nurodė, jog šiuo metu nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtose kameroje, tačiau pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neteigė, jog kameroje Nr. 16K buvo laikoma daugiau nuteistųjų, nei buvo įrengta miegamųjų vietų, pareiškėjas skunde pats nurodė, kad kameroje Nr. 16K gyveno 3 asmenys. Įvertinęs kameros Nr. 16K plotą ir joje įrengtų miegamųjų vietų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas 3,6 kv. m kameros plotas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad bausmę atliko nesaugioje aplinkoje, kamera Nr. 16K neatitiko higienos reikalavimų (netinkama ventiliacija, dirbtinė apšvieta, lempos be gaubtų, ant lango uždėtos grotos).

25. Pažymėtina, kad vertinant higienos sąlygas pataisos namuose analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018, 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o

pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

26. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu nebuvo pateikta duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai ar Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui dėl kameros Nr. 16K neatitikimo higienos normų reikalavimams, o ši aplinkybė leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nusprendė, kad pagal bylos duomenis nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymosi.

27. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

28. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

29. Byloje nėra nustatyta neteisėtų Vilniaus PN administracijos ar pareigūnų veiksmų. Šiuo atveju taip pat nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog pareiškėjui nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. buvimas Vilniaus PN kameroje Nr. 16K sukėlė tokios apimties neigiamas pasekmes ar tokį jo subjektinių teisių pažeidimą, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Pažymėtina, kad neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais ar veiksmai (CK 6.271 str. prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl

patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad būdamas Vilniaus PN kameroje Nr. 16K patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Todėl teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

31. Nenustačius Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

32. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.


Teisėjai Ramūnas Gadliauskas


Arūnas Sutkevičius

_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c12435f0147f11ebb0038a8cd8ff585f




(S)


N U T A R T I S



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


2.1. Nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. kovo 12 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose po 4–6 asmenis, kur laisvo patalpos ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjui, kaip neįgaliam asmeniui, priklauso 5 kv. m patalpos ploto. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose nuteistiesiems nėra užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose sklisdavo nemalonūs kvapai, nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl pareigūnus tekdavo kviesti daužant į duris. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija nevykdoma. Gyvenamosiose kamerose nebuvo ventiliacijos, vėdinama tik per langą, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o elektrinis apšvietimas buvo per stiprus. Žiemos metu kamerose būdavo šalta, temperatūra siekė 10–14 °C, o vasarą karšta – iki 35°C. Kamerų sienos padengtos pelėsiu, drėgnos, dažai atsilupę.

2.2. Buvimo Šiaulių TI metu pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinio trikotažo Šiaulių TI administracija neplaudavo, vėliau plaudavo tik tada, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje. Pareiškėjui nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, tiek, kiek išduodavo, jam neužtekdavo. Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, pareiškėjas ne visada galėdavo nusiprausti duše. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, buvo neskanus, per mažos energetinės vertės. Pareiškėjui neužtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, nebuvo sudaryta galimybė užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų.

2.3. Šiaulių TI pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per dieną, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto.

2.4. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 50 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. kovo 27 d. ir visą šį laikotarpį kameros plotas vienam asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus. Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.

3.2. Teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo kamerose yra subjektyvūs. Kvapas kamerose neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių TI įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Pareiškėjas dalį laiko kamerose būdavo vienas, o vėdinimas per langus buvo užtikrintas. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje

nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui, jis gali būti kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.

3.3. Suimtieji (nuteistieji) ypač dažnai gadina, laužo elektros instaliacijas, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, daužo arba išmontuoja kaitrines lemputes, sugadina liuminescencines lempas, todėl nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tai neturi ilgalaikio efekto. Šviestuvai ardomi siekiant prisiteisti neturtinę žalą dėl nesaugios aplinkos. Atsakovo atstovas reaguoja į nustatytus pažeidimus bei nuolat juos šalina. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

3.4. Šiaulių TI laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių TI vykdoma pagal galiojančius teisės aktus ir tai patvirtina patikrinimo aktai Nr. PA-5239, PA-384 bei dezinfekcijos planas.

3.5. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, dėl kokių priežasčių jam reikėjo pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o tokio mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

3.6. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki kv. 22,44 m. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Šiaulių TI bendrojo naudojimo pasivaikščiojimo kiemai švarūs ir tvarkingi, jų konstrukcijoje yra asbesto, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto įtakos jo sveikatos būklei.

3.7. Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, jis yra dezinfekuojamas, netinkamas iškart nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius yra suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas, neatitinka tikrovės. Šiaulių TI skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius neturi pinigų. Apatinių ir viršutinių drabužių bei patalynės priežiūra pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir vidaus tvarkos aprašais, pareiškėjui nebuvo sudaromos blogesnės sąlygos nei kitiems kalinamiesiems. Be to, naudojimasis tokia paslauga – suimtųjų (nuteistųjų) asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis.

3.8. Pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones,

išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino aprašo (toliau – ir Aprašas) 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos vadovaujantis minėtu teisės aktu.

3.9. Šiaulių TI administracija tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

3.10. Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus bei Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų matyti, kad esminių pažeidimų dėl maisto tiekimo nenustatyta, patiekalai pateikti pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka teisės aktų normas.

3.11. Kaip matyti iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. pažymos Nr. 60/09-12257, pareiškėjas 2019 m. vasario 20 d. kreipėsi su prašymu dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo 2019 m. kovo 31 d., tačiau jis jam nebuvo suteiktas, kadangi pareiškėjui 2018 m. rugsėjo 24 d., 2018 m. spalio 3 d., 2018 m. spalio 30 d., 2018 m. lapkričio 6 d., 2018 m. lapkričio 27 d. skirtos drausminės nuobaudos, t. y. pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 22 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Šiaulių TI sąlygas.

5. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo patalpos ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. kovo 29 d. pažyma Nr. 60/09-11658 apie kameras ir jose buvusių asmenų skaičių nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2019 m. kovo 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Teismas nustatė, kad visą ginčo laikotarpį (iš viso 220 parų) pareiškėjas Šiaulių TI kamerose Nr. 2, Nr. 73, Nr. 18, Nr. 13, Nr. 75, Nr. 72, Nr. 40, Nr. 45, Nr. 58, Nr. 31, Nr. 24 buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto reikalavimo. Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių TI 2017 m. rugsėjo 6 d. pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ matyti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esantys baldai nevaržė jo judėjimo laisvės.

6. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo teismas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai atitverti nuo bendros erdvės mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos matyti, kad kamerose Nr. 2, Nr. 73, Nr. 18, Nr. 75, Nr. 72, Nr. 58 sanitarinis mazgas atitvertas OSB, kurių aukštis nuo 1,80 m iki 2,16 m, kamerose Nr. 13, Nr. 40, Nr. 45, Nr. 31, Nr. 24 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, kurios aukštis nuo 2,09 m iki 2,31 m. Įvertinęs pateiktus duomenis teismas sprendė, jog pareiškėjo privatumas, nors ir minimaliai, tačiau buvo užtikrinamas. Atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, natūrali šviesa silpnai pateko į patalpas, elektrinis apšvietimas visose kamerose per stiprus, žiemą kamerose šalta, o vasarą per karšta, kameros lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, dažai nuo sienų atsilupę, jose drėgna ir tamsu, teismas nurodė, jog pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pvz. Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus Šiaulių TI direktorių dėl sąlygų karceryje Nr. 3, dėl kirpyklos paslaugų). Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės, tačiau iš atsakovo atstovo pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad buvo nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) pažeidimai, o būtent: Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA.-5239 (patikrinimas atliktas 2018 m. rugpjūčio 3 d.) konstatuota, jog santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 73 ir Nr. 75 didesnė nei reglamentuojama HN 134:2015 (pažeidžiamas HN 134:2015 16 p.); Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-8284 (patikrinimas atliktas 2018 m. lapkričio 16 d.) konstatuota, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 40 neatitiko HN 134:2015 reikalavimų, taip pat kameroje Nr. 40 apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi (pažeidžiamas HN 134:2015 14 p., 12 p.); oro temperatūra kameroje Nr. 40 (matavimus atliekant prie praviro lango) žemesnė kaip 180C (pažeidžiamas HN 134:2015 16 p.); kameroje Nr. 40 lubos nesaugios – lubų danga vietomis ištrupėjusi (pažeidžiamas HN 134:2015 12 p.); Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2019 m. kovo 19 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80) PA-1422 (patikrinimas atliktas 2019 m. kovo 14 d.) konstatuota, kad HN 134:2015 16 punkto pažeidimas kameroje Nr. 24 nepašalintas (matavimo metu buvo pravertas langas).

8. Įvertinęs pateiktus duomenis teismas padarė išvadą, kad keturiose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nustatyti HN 134:2015 pažeidimai. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad grįžtamosios kontrolės metu dalis nustatytų pažeidimų buvo pašalinti, t. y. kameroje Nr. 73 bendra dirbtinė apšvieta, kameroje Nr. 75 santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko HN 134:2015 reikalavimus; kameroje Nr. 75 santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko HN 134:2015 reikalavimus; kameroje Nr. 40 veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, patalpas (lubas) ir elektros įrenginius naudojant pagal paskirtį tikrintose kamerose, nenustatyta. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog kiti nustatyti pažeidimai buvo pašalinti, todėl juos vertino pareiškėjo naudai.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja teigdamas, jog kamerose buvo tamsu, nors tuo pačiu nurodė, jog kamerose elektrinis apšvietimas per stiprus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose esantys: kėdės, lovos, kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, lentynos – užėmė didžiąją kameros dalį, tačiau tuo pačiu teigė, kad kamerose trūko inventoriaus. Teismas nurodė, kad per 2018 m. buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, tarp jų kameros Nr. 18 ir Nr. 72. Pareiškėjas buvo įkeltas į suremontuotą kamerą Nr. 72, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog kameros buvo neremontuojamos.

10. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius dėl asbesto Šiaulių TI stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje, signalizacijos mygtuko neįrengimo, parazitų kamerose. Šiais aspektais teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl asbesto buvimo ir signalizacijos mygtuko neįrengimo. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų nustatęs HN 134:2015 20 punkto pažeidimus dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo. Byloje taip pat nėra įrodymų dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo ar šiukšlių konteinerių prie kamerų langų įrengimo.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) išaiškinimui, teismas nurodė, jog CPT rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentus dėl šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliuko pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvimo, nevalomų ir nelaistomų kiemelių paneigia į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų aktais.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su galimybe skalbti drabužius, pūvančiais čiužiniais, tualetinio popieriaus kiekiu, teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Pareiškėjo argumentas, kad Šiaulių TI administracija apatinio trikotažo neplaudavo, o plaudavo tik tada, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje, paneigtas į bylą pateiktais apatinių rūbų skalbimą reguliuojančiais aktais. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, nekonkretūs, nedetalizuoti. Byloje nėra duomenų, jog būtų pateikti skundai dėl netinkamos išduodamos patalynės kokybės ar prašymų dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė HN 134:2015 43 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

13. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, dėl ko nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Teismas šiuo aspektu nurodė, kad byloje pateikti duomenų patvirtina, jog kad Šiaulių TI administracija tinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pareiškėjas nenurodė konkrečiu argumentų, nei kiek kartų, nei kada (bent apytikriai) jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa arba būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys.

15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentas dėl netinkamo maitinimo, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas (nuo 1300 iki 1500 kcal) yra teisingas. Taip pat atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl maisto skonio ir pateikiamo atšalusio maisto.

16. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neatitiko Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nustatytų reikalavimų dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, vertino, jog jam pagrįstai nebuvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas, dėl ko nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

17. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą (visą ginčo laikotarpį iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, kameroje Nr. 40 nustatyti HN 134:2015 12, 14, 16 punktų pažeidimai (12 p. pažeidimas pašalintas, šioje kameroje pareiškėjas 2018 m. spalio – lapkričio mėn. buvo 10 dienų), kamerose Nr. 73 ir Nr. 75 nustatytas HN 134:2015 16 punkto pažeidimas (pažeidimas pašalintas, kameroje Nr. 73 pareiškėjas buvo 2018 m. liepos 19 d. dalį, o kameroje Nr. 75 pareiškėjas buvo 2018 m. spalio 17 d. dalį ir 2018 m. spalio 18 d. dalį), kameroje Nr. 24 nustatytas HN 134:2015 16 punkto pažeidimas (pareiškėjas minėtoje kameroje buvo 5 dienas), sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių, trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Teismas pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, o prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

III.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

18.1. Pareiškėjas yra 2-os grupės invalidas, todėl jam kameroje priklauso 5 kv. m plotas kaip ligoninėje, o ne 3,6 kv. m kaip sveikiems asmenims.

18.2. Šiaulių TI administracijos teismui pateikti duomenys yra klaidingi, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko su sulaužyta koja, tačiau kamera nebuvo pritaikyta jo poreikiams, dėl ko buvo pažeistos pareiškėjo teisės, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

18.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose Nr. A-2204-575/2017, Nr. A-2403-502/2017, Nr. I-589-394/2017.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

19.1. Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, nei vėlesniame minėtą įsakymą pakeitusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nėra numatyta, kad neįgaliam asmeniui, laikomam Šiaulių TI, turėtų būti taikoma kitokia nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma. Didžiąją laiko dalį, siekiant pareiškėjui kuo palankesnių kalinimo sąlygų, atsižvelgiant į jo poreikius bei atsakovo atstovo galimybes, jam tekęs gyvenamasis plotas buvo didesnis nei 5 kv. m.

19.2. Tiek pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma, tiek bylos šalių reikalavimai vadovautis vienais ar kitais teisės aktais ar teismų praktika, vertinami kaip nevaržantys teismo diskrecijos teisės priimti sprendimą savo nuožiūra, pagal savo vidinį įsitikinimą. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi tiek teisės aktais, tiek teismų praktika, tiek teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, teisingo žalos atlyginimo koncepcija, remiasi įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad teismas vadovavosi netinkama teismų praktika ar neteisingai vertino bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taigi, kai yra pagrindas pripažinti, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

22. Apeliantas teigia, kad jam kameroje priklauso 5 kv. m plotas kaip ligoninėje. Dėl Šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, nustatė, kad visas 220 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Šios teismo išvados yra pagrįstos rašytiniais bylos įrodymais – 2019 m. kovo 29 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus

pažyma Nr. 60/09-11658 (I t., b. l. 54-59). Pirmosios instancijos teismas atliko detalius apskaičiavimus, kurių apeliantas apeliaciniame skunde nenuginčijo.

23. Apelianto teiginys, kad jam kameroje priklauso 5 kv. m plotas, nėra pagrįstas įstatymu ir apeliacinės instancijos teismo yra atmetamas. Bylos medžiaga patvirtina, kad didžiąją laiko dalį, siekiant pareiškėjui kuo palankesnių kalinimo sąlygų, atsižvelgiant į jo poreikius bei atsakovo atstovo galimybes, jam tekęs gyvenamasis plotas buvo didesnis nei 5 kv. m.

24. Apeliantas teigia, kad dėl kojos lūžio kamera nebuvo pritaikyta jo poreikiams, dėl to jis patyrė kančias. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas savo teiginius privalo įrodyti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų įrodymų vertinimo taisyklių.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, įvertino pateiktus į bylą duomenis apie pareiškėjo sveikatą, taigi išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas yra pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų pareiškėjas nepateikė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde.

26. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų“ patvirtintų normų (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. birželio 8 d.) 9.1 punktą tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius yra: sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė, todėl pareiškėjo argumentas dėl tupiamo klozeto negalimumo atmestinas kaip nepagrįstas.

27. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl tualeto konstrukcijos pareiškėjas galėjo patirti reikšmingų nepatogumų. Byloje nėra duomenų, kad šiuo aspektu pareiškėjas būtų teikęs kokius nors prašymus ar nusiskundimus atsakovo atstovui. Todėl teismas vertina, kad apeliantas teismo išvadų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su jo individualia situacija, nenuginčijo.

28. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apelianto nuomone, teismas nesivadovavo teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs jo apeliaciniame skunde nurodytus teismo sprendimus, praktikos nevienodumo nenustatė. Apelianto nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Todėl nėra pagrindo teigti, kad praktika nėra vienoda.

29. Iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad apelianto nuomone jam turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą dėl nemalonių kvapų iš sanitarinio mazgo ir trumpalaikių kai kurių higienos normų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

31. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

35. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.





_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0a8f1250148011ebb0038a8cd8ff585f




(S)


N U T A R T I S



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


2.1. Nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Alytaus PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas bei skutimosi peiliukai. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas buvo priverstas nesilaikyti asmeninės higienos, kas jam kėlė didelius išgyvenimus, psichologines kančias, buvo žeminamas jo orumas, skaudėjo ir gedo dantys. Tokiais veiksmais atsakovo atstovas sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, 14 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Iki 2017 m. sausio 1 d. muilas ir tualetinis popierius pareiškėjui buvo išduodamas, neatsižvelgiant į jo pajamas ir rūkymo ypatybes. Po 2017 m. sausio 1 d. higienos priemonės pareiškėjui buvo išduotos 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. gegužės 2 d. bei 2018 m. liepos 27 d. Kitais laikotarpiais higienos priemonės nebuvo išduodamos, kadangi pareiškėjas buvo mokus, visą ginčo laikotarpį pirko cigaretes. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gavo 1 155,72 Eur pajamų, todėl higienos priemones galėjo įsigyti pats.

3.2. Pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo bei kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kurio 4 ir 5 punktai, be kita ko, numatė, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis). Vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

6. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka higienos reikmenis gavo 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. gegužės 2 d. bei 2018 m. liepos 27 d. Kitais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas mokiu, nes visą ginčo laikotarpį pirko cigaretes. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas neturėjo pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Alytaus PN administracijos neteisėtus veiksmus.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Alytaus PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

8. Nenustatęs visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą, nes valstybei pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla.

III.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą ir priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

10. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (asmens sveikatos istorijos kopijas; Aprašą ir Aprašo 1 priedą; nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelę; nuteistųjų Pinigių apskaitos žiniaraštį).

11. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Alytaus PN administracijos teiginiai, kad pareiškėjui iki 2017 m. sausio 1 d. buvo išduodamas tualetinis popierius ir muilas, neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas į Alytaus PN atvyko tik 2017 m. gruodžio 27 d.

11.2. Alytaus PN administracija naudojasi tarnybine padėtimi siekdama pasipelnyti ir nevykdo Aprašo reikalavimų. Tai patvirtina Higienos reikmenų kortelė Nr. 16068. Alytaus PN administracija nuteistiesiems išduota 50 ml dantų pastos, nors pagal Aprašo nuostatas priklauso 75 ml. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, neatsižvelgė į pareiškėjo problemas su dantimis, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą.

11.3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kuri, jo nuomone, yra aktuali šioje byloje.

12. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

12.1. Visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikti Regionų apygardos administraciniam teismui Panevėžio rūmams ir teismo buvo tinkamai išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai

apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, atlyginimo priteisimo.

14. Pareiškėjas E. G. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, užtikrinant jo dalyvavimą teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

16. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad į pirmosios instancijos teismo posėdį, vykusį 2019 m. kovo 20 d., šalys neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms buvo pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jo dalyvavimą teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, nemotyvavo.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos

išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Įvertinus šioje byloje šalių pateiktus procesinius dokumentus (tarp jų ir pareiškėjo apeliacinį skundą), matyti, kad bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai ir išsamiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, todėl bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teisme ir šalių dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas.

19. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

20. Pareiškėjas E. G. teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus. Materialinio buitinio aprūpinimo normos, aprūpinimo higienos reikmenimis kortelė, pinigų apskaitos žiniaraštis yra byloje ir papildomai pridėti juos prie bylos nėra pagrindo. Išrašas iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 70–71) yra naujas dokumentas, apeliacinės instancijos teismas nutaria pridėti jį prie bylos, atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį ir siekiant išaiškinti visas bylai spręsti reikšmingas aplinkybes.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Apeliantas teigia, kad Alytaus PN administracija nuteistiesiems išduota 50 ml dantų pastos, nors pagal Aprašo nuostatas priklauso 75 ml, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Dėl šių apelianto argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas. Aprašo 4 ir 5 punktai, be kita ko, numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis). Vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Remiantis Aprašo 13 punktu nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

23. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Apraše nustatyta tvarka higienos reikmenis gavo 2018 m. sausio 12 d., 2018 m. gegužės 2 d. bei 2018 m. liepos 27 d. (b. l. 12). Iš to paties įrodymo matyti, kad pareiškėjui buvo išduota ne 75 ml, o 50 ml dantų pastos. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad Alytaus PN neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis nuo 2017 m. gruodžio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nekonstatuoti neatitinka teisės akto normų ir bylos medžiagos.

24. Taip pat šioje byloje neišaiškintos visos bylai spręsti reikšmingos aplinkybės. Pagal teisės akto normas, paminėtas šios nutarties 22 p., yra aktualus pareiškėjo prašymo aprūpinti jį higienos reikmenimis momentas. Jis byloje nėra nustatytas: pavyzdžiui, pareiškėjas 2018 m. liepos 27 d. gavo higienos reikmenis, nors 2018 m. liepos 24 d. gavo 40 Eur, kuriuos 2018 m. liepos 24 d. išleido parduotuvėje 24,8 Eur vertės prekėms (b. l. 13). Pagal teisės akto normas, paminėtas šios nutarties 16 p., darant prielaidą, kad prašymą dėl

higienos priemonių jis pateikė 2018 m. liepos 27 d., pareiškėjas buvo mokus ir nėra aišku, kokiu pagrindu jam tos priemonės buvo suteiktos.

25. Teismas detaliai netyrė byloje surinktų įrodymų, savarankiškai nenustatinėjo bylai svarbių faktinių aplinkybių, išsamiai ir visapusiškai jų neįvertino. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d.).

26. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina nustatyti, kada pareiškėjas kreipėsi dėl higienos priemonių, į kokį jų kiekį jis turėjo teisę, ar šia teise pasinaudojo, ar yra neteisėti atsakovo atstovo veiksmai ir padaryta žala.


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.





_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f8056f80147f11ebb0038a8cd8ff585f




(S)


N U T A R T I S



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


2.1. Nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų: kamerose buvo pelėsio, jose tamsu, drėgna, šalta, neužtikrintas natūralus apšvietimas, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, kamerose rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu. Atvykus etapu, darant asmens apžiūras esant žemai temperatūrai, pareiškėjas buvo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes.

2.2. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 2 500 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI kamerose, kuriose jam teko nuo 3,75 kv. m iki 16,2 kv. m gyvenamojo ploto. Kamerose sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle.

3.2. Šiaulių TI administracija reaguoja į kamerose nustatytus higienos normų pažeidimus bei nuolat juos šalina. Negalima konstatuoti Šiaulių TI administracijos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus.

3.3. Pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su jo laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI administracija pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, be to, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Šiaulių TI sąlygas.

5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo patalpos ploto, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124„Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir

areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuris nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 56 (plotas 19,05 kv. m.), Nr. 89 (plotas 18,73 kv. m.), Nr. 99 (plotas 16,22 kv. m.), sprendė, kad teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

6. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, pažymėjo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis, atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių), taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę laisvai judėti kameroje.

7. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kameros, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 14, 34 punktų nuostatomis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktu Nr. PA.6-37(16.3.187.6.12), atsakovo atstovo pažymomis apie 2016 m. ir 2017 m. atliktus remonto darbus. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 13 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 99 nustatyti higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta), kratos patalpose nustatyti higienos normos HN 134:2015 34 punkto pažeidimai (nešvarios vonelės), kitų higienos normos pažeidimų kameroje Nr. 99 ir kratos patalpose bei kameroje Nr. 89 nenustatyta. 2016 m. buvo suremontuotos gyvenamoji kamera Nr. 56 ir laikino sulaikymo bei priėmimo paskirstymo kamera. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitą kompetentingą instituciją.

8. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose užfiksuotus faktus, teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 99, taip pat kratos atlikimo patalpose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

9. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, teismas nurodė, jog sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu suimtieji (nuteistieji) nepatirtų nepatogumų dėl nemalonaus kvapo, sklindančio iš sanitarinio mazgo. Atsižvelgdamas į tai, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniame mazge nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, o vėdinimas vyko pro langą, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl blogo kvapo kamerose. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, nurodydamas jo teisių pažeidimus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nenurodė, jog buvo pažeistas jo privatumas, todėl teismas šių aplinkybių nevertino.

10. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, kadangi pareiškėjo argumentai šiuo aspektu nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nenustatė, kad pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

11. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo (dydžio) teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą (ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinimas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų), sprendė, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, jog būtų įvertinti pinigais. Teismas pripažino pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimą, o prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priteisti jam 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

12.1. Kalinimo Šiaulių TI metu pareiškėjui nebuvo sudaryta saugi aplinka, dėl ko buvo pažeistos jo teisės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Netinkamos kalinimo sąlygos Šiaulių TI sukėlė jam dideles dvasines kančias, jis galvojo apie savižudybę, lankėsi pas psichologus.

13.Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

13.1. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena iš aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir pan. administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, todėl nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą nėra jokio pagrindo

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo nesutikimas su teismo pasirinktu neturtinės žalos kompensavimo būdu ir prašymas apeliacinės instancijos teismui priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, motyvais ir nustatytais pažeidimais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie kalinimo sąlygų pažeidimus, tačiau nesutinka su sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas,

byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo ir dydžio, kadangi iš apeliacinio skundo argumentų visumos bei reikalavimo manytina, jog pareiškėjas nesutinka būtent su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi.

19. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

20. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintos higienos reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

21. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

22. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

23. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

24. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodyti pažeidimai (pareiškėjo laikymas higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose) sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamos patalpų būklės, kad Šiaulių TI administracija būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.





_______________________





(S)


S P R E N D I M A S



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f24803a0147f11ebb0038a8cd8ff585f

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


2.1. Nuo 2018 m. spalio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant teisę gauti higienos priemones. Pareiškėjas 2018 m. spalio 28 d. kreipėsi į atsakovo atstovą su prašymu išduoti būtinas higienos priemones – tualetinį popierių, prausiamą muilą, skutimosi peiliukus, dantų pastą, dantų šepetėlius, skalbimo miltelius. Iš atsakovo atstovo gavo atsakymą, kad būtinos higienos priemonės jam nepriklauso, nes spalio mėnesį jis buvo mokus. Pareiškėjas 2018 m. spalio 29 d. raštu pateikė Alytaus PN direktoriui skundą dėl negaunamų būtinųjų higienos priemonių, tačiau atsakymo nesulaukė, o Ūkio skyriaus vedėjas pareiškėjui paaiškino, jog buhalterė pateikė klaidingą informaciją dėl jo mokumo, todėl higienos priemonės nebuvo išduotos.

2.2. Pareiškėjas dėl tokių neteisėtų Alytaus PN administracijos veiksmų patyrė nepatogumus, fizinį skausmą. Jam nustatytas hemorojus, todėl neišdavus tualetinio popieriaus, jam teko patirti itin nemalonius išgyvenimus. Dėl savo ligos jis privalo nuolat palaikyti švarą, nusiprausti šiltu vandeniu su muilu, tačiau negavęs muilo, negalėjo to padaryti. Pareiškėjui paūmėjo liga, prasidėjo kraujavimas, teko naudoti vaistus nuo skausmo, buvo būtina operacija.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) per mėnesį nuteistajam išduodamas 1 vnt. dantų šepetėlis, kas du mėnesiai – 75 ml. dantų pastos, per mėnesį – 4 vnt. skutimosi peiliukų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, nes 2018 m. spalio 18 d. ir spalio 25 d. pirko cigaretes. Jis iš valstybės biudžeto gavo 53,39 Eur pajamų, todėl higienos priemones galėjo įsigyti pats.

3.2. Pareiškėjas nenurodė konkretaus patirtos žalos dydžio, skunde rėmėsi tik abstraktaus pobūdžio teiginiais ir konkrečiai nepagrindė priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių.

II.

4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neišduotų būtinųjų higienos priemonių, remdamasis pareiškėjo paaiškinimais, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 28 d. pateikė Alytaus PN administracijai prašymą išduoti higienos priemones. Minėtas prašymas nebuvo patenkintas nustačius aplinkybę, jog pareiškėjas 2018 m. spalio mėnesį buvo mokus. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo į skundą motyvų matyti, jog toks sprendimas dėl pareiškėjo mokumo buvo priimtas vadovaujantis Aprašo 7 punkto nuostatomis, kadangi jis įsigijo tabako gaminių. Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis patvirtina, jog 2018 m. spalio 18 d. ir 25 d. pareiškėjas pirko prekių už 53,39 Eur, tačiau minėtame žiniaraštyje nepateikta jokia informacija, kad pirktos prekės buvo būtent tabako gaminiai. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo materialinę padėtį nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. spalio 28 d., t. y. mėnesį laiko iki prašymo išduoti higienos reikmenis pateikimo. Taip pat atsakovo atstovas nepateikė pareiškėjo rašytinio prašymo skirti higienos priemones su buhalterinės apskaitos skyriaus žyma dėl pareiškėjo mokumo / nemokumo, todėl neaišku, kokiu pagrindu buvo nuspręsta dėl pareiškėjo mokumo.

6. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, sprendė, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog ginčo laikotarpiu jis buvo nemokus. Nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, nors pagal teisinį reguliavimą pareiškėjas atitiko sąlygas tokių priemonių išdavimui, teismas vertino, kad yra pagrindas konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

7. Teismas pripažino, kad dėl nustatytų pažeidimų (higienos priemonių neišdavimo) pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jeigu Alytaus PN administracija būtų paskyrusi jam higienos priemones, ypač vertinant pareiškėjo sveikatos būklę, todėl atsakovui kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2019 m. sausio 9 d. nutartimi atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti visus įrodymus, susijusius su pareiškėjo skundu, tačiau atsakovo atstovas nepateikė įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę, todėl teismas vadovavosi pareiškėjo paaiškinimais ir sprendė, jog dėl neteisėto Alytaus PN administracijos neveikimo pareiškėjui galėjo kilti neigiamos teisinės pasekmės – ligos paūmėjimas.

9. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, į pažeidimo trukmę (nuo 2018 m. spalio 28 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d., išskyrus 2018 m. lapkričio 8, 14, 23, 27, 28 d. – pagal pateiktą informaciją apie pareiškėjo perkėlimus, iš viso 26 paras, pareiškėjas nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis), į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati yra 100 Eur suma.

III.

10. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

10.1. Visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau teismo nebuvo objektyviai įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

10.2. Teismas neįvertino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Alytaus PN administracija išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas ar siekė sąmoningai sukelti pareiškėjui dvasinį sukrėtimą ar skriaudą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pakartodamas nusiskundimus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas mano, kad teismas neatsižvelgė į skunde išdėstytus argumentus, nepagrįstai visiškai netenkino jo skundo.

13. Atsakovo atstovas ir pareiškėjas atsiliepimuose į apeliacinius skundus ir esmės atkartojo savo apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN, atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 28 d. pateikė atsakovo atstovui prašymą išduoti higienos priemones. Šios faktinės aplinkybės apeliaciniuose skunduose neginčija nei pareiškėjas, nei atsakovas.

17. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas. Aprašo 4 ir 5 punktai, be kita ko, numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis). Vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Remiantis Aprašo 13 punktu nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

18. Iš nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio (b. l. 13) matyti, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 24 d. gavo ir savo sąskaitoje turėjo 50 Eur. Taip pat iš to paties rašytinio įrodymo matyti, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 25 d. išleido 49,59 Eur. Taigi, vadovaujantis aukščiau paminėto Aprašo 13 punktu, pareiškėjas yra laikomas mokiu, kadangi per mėnesį iki prašymo aprūpinti jį higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Taip pat pareiškėjas laikomas mokiu, kadangi per mėnesį iki prašymo aprūpinti jį higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą.

19. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Aprašo nuostatas. Sistemiškai aiškinant šios nutarties 17 punkte paminėtas teisės akto normas, aplinkybė, ar suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, yra reikšminga tik tuomet, kai suimtasis (nuteistasis) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą.

20. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai yra nustatoma, jog asmuo turėjo galimybę pats įsigyti higienos priemones (turėjo lėšų), neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-859-520/2020 ir kt.).

21. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Šioje byloje pareiškėjas neįrodė, kad jis buvo nemokus ir turėjo teisę gauti nemokamai higienos priemones. Taip pat pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo atstovas pažeidė įstatymus.

22. Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų apeliacinis skundas tenkinamas ir priimamas naujas sprendimas.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo T. G. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.




_______________________





(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e4c83420147f11ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. (E. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. V. (E. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.


2.1. Nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis kalinimo sąlygomis, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turintis tekti minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tualetas buvo atskirtas užuolaida, todėl pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo stebimas kitų asmenų.

2.2. Pareiškėjui nebuvo išduodamos priemonės, reikalingos praustuvų ir unitazų valymui. Kamerose nebuvo spintelių laikyti maisto produktus, todėl jie sugesdavo. Kamerose veisėsi graužikai ir tarakonai. Gyvenamosiose patalpose buvo išdaužyti langai, todėl jose buvo šalta. Be to, lyjant lietui viršutiniame aukšte pro lubas tekėdavo vanduo, dėl ko sušlapdavo patalynė, trupėjo sienų apdaila. Pareiškėjui teko kalėti kartu su rūkančiais asmenimis. Jis tik vieną kartą per savaitę turėjo galimybę praustis duše, kuris buvo sugedęs, tekėjo tik šaltas vanduo. Gyvenamosiose patalpose dažnai dingdavo elektra, todėl sugedo pareiškėjo televizorius ir arbatinukas.

2.3. Pareiškėjas dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 8 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m aukščio sienele, asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos.

3.2. Teisės aktai nenustato reikalavimo kamerose įrengti karšto vandens tiekimo sistemos. Pareiškėjui vieną kartą per savaitę buvo suteikiama teisė nusiprausti duše 15 min., todėl jo teisės nebuvo pažeistos. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą dušuose yra įrengtos pertvaros. Administracija nuolat reikalauja iš nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose ir tam reikalingas inventorius yra išduodamas į kameras, taip pat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Lukiškių TI-K kamerose papildomų spintelių ir lentynų negalima įrengti dėl pakankamai mažo kamerų ploto.

3.3. Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu nėra gavusi pareiškėjo skundų dėl sugedusio televizoriaus ar arbatinuko. Be to, elektros sutrikimų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo registruota.

3.4. Laikant pareiškėją kamerose buvo atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas yra nerūkantis. Lukiškių TI-K įrengtos specialios vietos rūkymui, iškabinti įspėjamieji bei rūkymą draudžiantys ženklai ir (arba) užrašai.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, nustatydamas pareiškėjui

ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose, įvertinus kameros plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto, t. y. Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtina minimali gyvenamosios ploto norma nebuvo pažeista. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo teisių į minimalią gyvenamojo ploto normą nei nacionalinės teisės aktų, nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme.

6. Dėl pareiškėjo nurodyto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija tam tikrose kamerose įrengė sanitarinių mazgų patalpas kaip atskiras kabinas su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl pripažino, jog visą ginčo laikotarpį (702 paras) buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, dėl ko šiuo aspektu konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl spintelių Lukiškių TI-K kamerose neįrengimo, higienos priemonių neišdavimo, kamerose buvusių graužikų, krentančio tinko nuo lubų, viršutiniame aukšte per lubas tekančio vandens, kameroje išdaužto lango, karšto vandens kamerose nebuvimo, elektros gedimo, sugedusio arbatinukas ir televizorius, laikymo kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Teismas šiais aspektais nurodė, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K kameros būtų įrengtos nesilaikant Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), reikalavimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymas išduoti reikiamą valymui inventorių ar priemones, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad Lukiškių TI-K administracija išduoda nuteistiesiems reikiamą inventorių kameroms tvarkyti. Vilniaus visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas patikrinimo aktuose nenustatė kenkėjų kamerose ir higienos reikalavimų pažeidimų (dėl krentančio tinko, tekančio vandens, išdaužto stiklo), o pareiškėjo skundo argumentus dėl šių pažeidimų teismas vertino kaip abstrakčius. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 18 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, tačiau ne į kameras. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo teiginiais, kad Lukiškių TI-K elektros instaliacija buvo įrengta laikantis teisės aktų reikalavimų, o Lukiškių TI-K administracija nepažeidė Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo nuostatų. Administracijos reikalų skyriuje ginčo laikotarpiu nebuvo įregistruota pareiškėjo skundų dėl sugedusio televizoriaus arba arbatinuko, be to, iš pateiktos asmens sveikatos istorijos nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata.

8. Teismas, vadovaudamasis HN 134:2015 44 punkto, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymo „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatomis, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas akcentavo, kad ir pats pareiškėjas skunde neneigė, jog būdamas Lukiškių TI-K galėjo maudytis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, todėl atsižvelgdamas į tai, kad tokia naudojimosi dušais tvarka atitinka teisės aktų reikalavimus, teismas sprendė, kad atsakovo atstovas nepažeidė pareiškėjo teisių dėl naudojimosi dušu tvarkos.

9. Teismas, apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 702 paras, t. y. visą ginčo laikotarpį, buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Teismas vertino, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

10. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę (702 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais), į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, sprendė, kad nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati yra 2 000 Eur suma.

III.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimus neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija yra neargumentuota.

11.2. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirsi prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70).

11.3. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nenurodė, kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

12.Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog jis yra teisingas.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintomis kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (iš viso 702 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti teismas priteisė 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

15. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, o asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Aplinkybė, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenims, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d., iš viso 702 paras, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis kamerose esančiu sanitariniu mazgu.

19. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

20. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

21. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose įrengtais sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (702 paras buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

26. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.





_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c313d0f0147f11ebb0038a8cd8ff585f

Administracinė byla Nr. eA-2367-520/2020



(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Č. skundą atsakovui Ukmergės rajono savivaldybei, atstovaujamai Ukmergės rajono savivaldybės administracijos ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja Z. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Ukmergės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 10 000 Eur ir iš atsakovo, atstovaujamo Ukmergės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba), 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja prašė ištirti Tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 7-294 patvirtintų Ukmergės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 40 ir 41 punktų nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymui (toliau – Įstatymas).

2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. vasario mėnesį gavusi mokėjimo pranešimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, ji 2019 m. vasario 26 d. kreipėsi raštu į Savivaldybę su prašymu pateikti galiojantį Tarybos sprendimą dėl vietinės rinkliavos lengvatos. Administracijos direktoriaus 2019 m. kovo 30 d. raštu Nr. (3.9)18-1159 pareiškėja buvo informuota, kad nėra paskirta vietinės rinkliavos lengvatų, nes tai nenumatyta biudžete. Pareiškėjos įsitikinimu, vietinės rinkliavos lengvatos turi būti. Savivaldybė, nepriimdama sprendimo dėl vietinių rinkliavų lengvatų, pažeidžia Įstatymo 12 straipsnio nuostatas. Veiksmų neteisėtumą patvirtina ir tai, kad Administracijos atsakyme buvo nurodyta neveikianti nuoroda.

3. Pareiškėjos teigimu, iš Savivaldybės atstovo Administracijos turi būti priteista neturtinė žala dėl netinkamo darbo organizavimo (dėl informacijos nesuteikimo, melagingos informacijos suteikimo), dėl kurio ji patyrė nuolatinę psichologinę įtampą, nežinodama, ar turės, ką valgyti kiekvieną dieną, susimokėti mokesčius, apsirengti, įsigyti vaistų, sumokėjus vietinę rinkliavą, kuri yra neproporcinga pareiškėjos pajamoms. Iš Savivaldybės atstovės Tarybos turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl to, kad nėra priimti sprendimai suteikti lengvatą dėl vietinės rinkliavos, dėl ko pareiškėja (ir visi Ukmergės r. gyventojai) patyrė nuolatinę psichologinę įtampą. Pareiškėja nurodė, jog nesant priimtų sprendimų dėl vietinės rinkliavos lengvatos suteikimo, Nuostatų XI skyriaus nuostatos neatitinka Konstitucijos ir Įstatymo reikalavimų.

4. Atsakovas, atstovaujamas Administracijos ir Tarybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. yra išnuomotas būstas ne kaip socialinis būstas, o kaip Savivaldybės būstas rinkos sąlygomis, kadangi sudarant šią nuomos sutartį pareiškėjos pajamos viršijo socialiniam būstui išnuomoti reikalingas sąlygas. Nuomos sutarties 13 punkte nustatyta, kad pareiškėja įsipareigoja mokėti vietines rinkliavas.

6. Atsakovas teigė, kad Įstatymu Savivaldybei suteikta išimtinė kompetencija teikti lengvatas. Nuostatų 40 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos lengvatos nustatomos Tarybos sprendimu. Pareiškėjai buvo įteiktas 2019 m. vasario 13 d. mokėjimo pranešimas Nr. 10314918, kuriuo pareiškėja informuota apie pareigą už 2019 metų komunalinių atliekų tvarkymą sumokėti 28,20 Eur dydžio vietinę rinkliavą. Pareiškėja dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos į Savivaldybę nesikreipė. Savivaldybė neturi duomenų apie tai, ar pareiškėja anksčiau nurodytą vietinę rinkliavą už 2019 metus jau yra sumokėjusi. 2018 metų ir 2019 metų Savivaldybės biudžetuose nebuvo numatyta lėšų lengvatoms teikti. Vietinės rinkliavos lengvatos nebuvo teikiamos jokiam asmeniui. Atsižvelgus į tai, kad lengvatų teikimas yra Savivaldybės teisė, o ne pareiga, pareiškėjai adresuotame atsakyme ir buvo nurodyta, kad šiuo metu Savivaldybės biudžete nėra numatyta lėšų vietinės rinkliavos lengvatoms dengti.

7. Atsakovas nurodė, jog tai, kad pareiškėjai pateiktame atsakyme buvo nurodyta neveikianti nuoroda, specialistei, rengusiai atsakymą, nebuvo žinoma, tokia situacija susidarė dėl interneto adreso nuorodos dinamiškumo, t. y. kiekvieną kartą atidarant atskirą tinklalapyje paskelbtą dokumentą, nuorodų adresai yra

skirtingi. Nepaisant to, pareiškėja buvo informuota, kad Nuostatai yra paskelbti Teisės aktų registre, todėl jie yra nesunkiai randami. Iš skundo turinio matyti, kad prašomą priteisti neturtinę žalą pareiškėja sieja su teisėtais Savivaldybės veiksmais, pateikiant pareiškėjai pranešimą dėl priskaičiuotos vietinės rinkliavos. Atsakovas vertino, kad pareiškėjos pamąstymai apie tai, kad ji nežinojo, ar turės, ką valgyti kitą dieną, apie nuolatinę psichologinę įtampą, negali būti siejami su pranešimo apie vietinę rinkliavą gavimu, kadangi pareiškėja iki šiol tokią rinkliavą mokėjo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjos Z. Č. skundą.

9. Teismas nustatė, kad Tarybos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 7-219 „Dėl socialinio būsto išnuomojimo savivaldybės būsto nuomos sąlygomis“ nuspręsta išnuomoti pareiškėjai savivaldybės būstą, esantį (duomenys neskelbtini), rinkos kaina nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Nuomos sutarties 13 punkte nustatyta, kad nuomininkas (šiuo atveju – pareiškėja), be kita ko, turi mokėti vietines rinkliavas. Pareiškėjai buvo įteiktas 2019 m. vasario 13 d. vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą 2019 m. mokėjimo pranešimas Nr. 10314918 (toliau – ir Pranešimas), kuriuo pareiškėja informuota, kad už savivaldybės būsto atliekų surinkimą ir tvarkymą 2019 metais pareiškėja turi mokėti 28,20 Eur vietinės rinkliavos. Administracija 2019 m. vasario 26 d. gavo pareiškėjos prašymą dėl informacijos suteikimo, kuriuo pareiškėja prašė pateikti galiojantį Tarybos sprendimą dėl vietinės rinkliavos lengvatos. Administracija 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. (3.9)18-1159 „Dėl vietinės rinkliavos“ (toliau – ir Raštas) pareiškėją informavo, kad Savivaldybės biudžete lėšų vietinės rinkliavos lengvatų teikimui nėra numatyta, taip pat nurodė, kad aktualios vietinės rinkliavos teisės aktų redakcijos skelbiamos Administracijos tinklalapyje (nurodytas adresas) ir Teisės aktų registre.

10.Teismas aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio bei 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad Administracija vykdo viešąjį administravimą, todėl ji savo veikloje turi laikytis ne tik specialiųjų teisės aktų reikalavimų, bet ir viešąjį administravimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų. Teismas analizavo VAĮ 2 straipsnio 14 punkto, 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25, 35 punktus bei aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, jog institucijos ir įstaigos, atsakydamos į asmens prašymą pateikti informaciją, turi pateikti visą jų disponuojamą informaciją arba motyvuotą atsisakymą tokią informaciją teikti.

11.Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Savivaldybę su prašymu pateikti informaciją dėl sprendimų taikyti vietinės rinkliavos lengvatą. Administracija Rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė pareiškėjai, kad sprendimų dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo nėra priimta. Teismas sutiko su atsakovo atstovo pozicija, jog pareiškėja šiuo prašymu nesuformulavo reikalavimo taikyti jai vietinės rinkliavos lengvatos ir dėl to priimtą sprendimą pateikti, todėl tokia informacija ir nebuvo pateikta. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad Administracija netinkamai atsakė į jos prašymą. Teismas vertino, jog aplinkybė, kad Administracijos Rašte nurodyta tinklalapio nuoroda pareiškėjai neatsidarė, atsižvelgiant į tai, kad Rašte nurodyta ir kita vieta, kur viešai paskelbti teisės aktai, susiję su vietinės rinkliavos Ukmergės r. nustatymu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad Administracija pateikė melagingą informaciją.

Teismas sprendė, kad Administracijos Raštas teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl Savivaldybės atstovės Administracijos neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas.

12.Teismas analizavo Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies, Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio, Nuostatų 40 punkto nuostatas ir darė išvadą, kad Tarybai yra suteikta teisė, o ne pareiga taikyti vietinės rinkliavos lengvatą vietinės rinkliavos mokėtojams – šiuo atveju pareiškėjai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja kreipėsi į Tarybą su prašymu taikyti jai vietinės rinkliavos lengvatą, nustatė, kad pareiškėja yra apmokėjusi vietinės rinkliavos dalį. Nesant duomenų apie tai, jog pareiškėja kreipėsi į Tarybą, kaip kompetentingą instituciją, priimti sprendimą taikyti vietinės rinkliavos lengvatą, teismas pareiškėjos skundo argumentą, kad Taryba neteisėtai nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo, atmetė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalimi ir pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su Ukmergės r. gyventojų galimų teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, nevertino. Teismas sprendė, kad Tarybos neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas.

13.Dėl pareiškėjos prašymo ištirti Nuostatų 40–41 punktų atitiktį Konstitucijai ir Įstatymo reikalavimams, teismas aptarė ABTĮ 113 straipsnio 1–2 dalis ir nurodė, kad pareiškėja prašymą ištirti Nuostatų 40–41 punktų teisėtumą grindžia tuo, kad nėra priimti sprendimai taikyti vietinės rinkliavos lengvatas, nors tai nustatyta Nuostatų 40 (remiantis Įstatymo 12 straipsniu, vietinės rinkliavos lengvatos nustatomos Savivaldybės tarybos sprendimu) ir 41 (vietinės rinkliavos lengvatos yra padengiamos iš kitų Savivaldybės biudžeto lėšų) punktuose. Teismas, nustatęs, kad pareiškėja nėra pateikusi prašymo taikyti vietinės rinkliavos lengvatą, todėl toks sprendimas atsakovo nėra priimtas, sprendė, jog pareiškėjos prašymo argumentas nėra pagrįstas jokiais teisiniais motyvais, yra subjektyvaus pobūdžio ir neatskleidžia Nuostatų 40–41 punktų teisėtumo problemos. Teismui nekilo abejonių dėl Nuostatų 40–41 punktų teisėtumo, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.

14.Teismas, nenustatęs Savivaldybės atstovų Administracijos ir Tarybos neteisėtų veiksmų, sprendė, jog nėra pagrindo vertinti kitų Savivaldybės viešosios atsakomybės sąlygų, ir pareiškėjos skundą atmetė.

III.

15. Pareiškėja Z. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės. Pareiškėja taip pat prašo iškelti baudžiamąją bylą dėl korupcijos Savivaldybėje.

16. Pareiškėja vadovaujasi ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu ir teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.), byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai, akivaizdžiai pažeidžiant pareiškėjos ir Ukmergės r. savivaldybės gyventojų teises ir laisves, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (pareiškėja skursta ir badauja gaudama 122 Eur pašalpą). Pareiškėja nurodo, kad motyvuotu teismo sprendimu laikytinas toks sprendimas, kuriame ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjos, tiek atsakovo argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumentų pagrįstumo. Net ir sutikdamas su vienos ar kitos šalies argumentais, teismas turi pagrįsti, kodėl su jais sutinka, o ne pažodžiui perrašyti vieno ar kito procesinio dokumento tekstą.

17. Atsakovas, atstovaujamas Administracijos ir Tarybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Atsakovas nurodo, kad sunki materialinė padėtis nėra pagrindas tikėtis, jog savivaldybė ar valstybė turi užtikrinti galimybę pasinaudoti visomis įmanomomis lengvatomis. Asmuo, norintis pasinaudoti lengvata ar parama, turi atitikti specialiųjų teisės aktų reikalavimus bei pateikti prašomus dokumentus ir įrodymus. Atsakovo įsitikinimu, teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, byla išnagrinėta visapusiškai ir išsamiai, o pareiškėja nepateikia jokių konkrečių prieštaravimų ar argumentų dėl teismo sprendime išvardytų aplinkybių ar motyvų. Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 134 straipsnio 4 dalimi ir teigia, kad pareiškėjos prašymas iškelti baudžiamąją bylą dėl korupcijos Savivaldybėje nesvarstytinas.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai Z. Č. iš atsakovo Ukmergės rajono savivaldybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl Administracijos netinkamo darbo organizavimo (dėl informacijos nesuteikimo, melagingos informacijos suteikimo) ir Tarybos nepriimtų sprendimų suteikti lengvatą dėl vietinės rinkliavos.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė Administracijos ir Tarybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų sąlygų tam, kad iš Savivaldybės galėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte (sprendimas yra be motyvų).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas) ir skundo reikalavimus (skundo dalykas), pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas nemotyvuotas, nes teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jos skundas, ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

23. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos pareikštais skundo reikalavimais, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), dėl kurių buvo prašoma priteisti patirtos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87

straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

24. Nėra suprantami pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad motyvuotu teismo sprendimu laikytinas toks sprendimas, kuriame ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjos, tiek atsakovo argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumentų pagrįstumo, net ir sutikdamas su vienos ar kitos šalies argumentais, teismas turi pagrįsti, kodėl su jais sutinka, o ne pažodžiui perrašyti vieno ar kito procesinio dokumento tekstą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek pareiškėjos, tiek atsakovo išsakytus argumentus, pateikė šių argumentų vertinimą, o surikdamas su atsakovo pozicija, pažodžiui neperrašė procesinio dokumento teksto.

25. Byloje nustatyta, kad pareiškėja nuomojasi savivaldybės būstą, o nuomos sutarties 13 punkte įtvirtinta, jog nuomininkas turi mokėti vietines rinkliavas. Pareiškėjai buvo įteiktas Pranešimas, kuriuo ji informuota, kad už savivaldybės būsto atliekų surinkimą ir tvarkymą 2019 metais ji turi mokėti 28,20 Eur vietinės rinkliavos. Pareiškėja 2019 m. vasario 26 d. kreipėsi į Savivaldybę su prašymu dėl informacijos pateikimo (el. b. l. 11), prašydama pateikti galiojantį Tarybos sprendimą su vietinės rinkliavos lengvatomis. Administracija Raštu (el. b. l. 12) pareiškėją informavo, kad Savivaldybės biudžete lėšų vietinės rinkliavos lengvatų teikimui nėra numatyta, nurodė, kad aktualios vietinės rinkliavos teisės aktų redakcijos skelbiamos Administracijos tinklalapyje (nurodytas adresas) ir Teisės aktų registre, tačiau pareiškėjai jos prašomo Tarybos sprendimo dėl vietinės rinkliavos nepateikė.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymo suteikti jai informaciją ir Administracijos pateikto atsakymo (Rašto) turinį, nustatė, kad Administracija, pateikdama pareiškėjai jos prašymo turinį ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį atsakymą (Raštą), neatliko neteisėtų veiksmų, o neteisėtų Administracijos veiksmų (melagingos informacijos pateikimo) taip pat nepatvirtina ir aplinkybė, jog Rašte pateikta galbūt neveikianti nuoroda į tinklalapį, kuriame skelbiamos aktualios vietinę rinkliavą reglamentuojančių teisės aktų redakcijos, nes pareiškėja buvo informuota apie Teisės aktų registrą, kurio duomenys yra vieši ir kurio vienas iš objektų yra savivaldybių institucijų norminiai teisės aktai. Pažymėtina, kad pareiškėja buvo informuota, jog Taryba nėra priėmusi teisės aktų dėl lengvatų, Nuostatuose nėra nurodytos lengvatos, ir tai nėra melaginga informacija.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės aktais ir bylos įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad Administracija pareiškėjai nepateikė jos prašomos informacijos ir / ar jai buvo pateikta melaginga informacija.

28. Tarybos kompetencija įstatymo nustatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas bei jų lengvatas yra įtvirtinta Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalyje, Įstatymo 12 straipsnyje (2017 m. gegužės 23 d. įstatymo Nr. XIII-377 redakcija) bei 7 straipsnio 2 dalyje. Pagal bylos duomenis, Taryba nėra apskritai nustačiusi lengvatų asmenims, kurie turi mokėti rinkliavą, iš jų ir mažas pajamas gaunantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tiek pareiškėjos, tiek atsakovo argumentus, susijusius su tuo, ar Taryba atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėja patyrė jos nurodomą neturtinę žalą, nustatė, kad pareiškėja nesikreipė į Savivaldybę, kad jai būtų suteikta lengvata, ir lengvata pareiškėjai nebuvo suteikta.

29. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taryba neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėja patyrė jos nurodomą neturtinę žalą, o apsiriboja tik argumentais, kad byla išnagrinėta nevisapusiškai bei neobjektyviai, akivaizdžiai yra pažeidžiamos jos ir Ukmergės r. savivaldybės gyventojų Konvencijoje įtvirtintos laisvės ir teisės: ji skursta ir badauja, gaudama tik 122 Eur pašalpą.

30. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėja turi teisę ginti Ukmergės r. savivaldybės gyventojų teises ir jų interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjos skundo argumentų šiuo aspektu. Taip pat pareiškėja nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad vien dėl to, jog ji gauna 122 Eur pašalpą, Taryba privalėjo priimti teisės aktus, pagal kuriuos pareiškėjai turėjo būti taikoma lengvata dėl vietinių rinkliavų mokėjimo.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pradėti baudžiamąją bylą dėl korupcijos Savivaldybėje. Dėl šio pareiškėjos reikalavimo pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ nenustato teisės administraciniams teismams spręsti klausimus dėl baudžiamosios bylos pradėjimo. Paraiškėja nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su korupcija, dėl kurių teisėjų kolegija turėtų teisinį pagrindą nustatyti nusikalstamos veikos požymius ir vadovaudamasi ABTĮ 111 straipsnio 1 dalimi apie tai pranešti prokurorui.

32. Akcentuotina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turi būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.



Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė

_______________________


Administracinė byla Nr. AS-601-492/2020



(S)


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c8317a60147f11ebb0038a8cd8ff585f

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. prašymą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl termino pratęsimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) 2020 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą su prašymu, kuriame prašė teismo pratęsti jai nustatytą terminą dėl sprendimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2020 m. liepos 31 d. prašymo trūkumams pašalinti, t. y. pateikti patikslintą prašymą, kuriame būtų į bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija); papildomai pagrįsti savo prašymą, nurodant aplinkybes bei pateikiant jas pagrindžiančius papildomus dokumentus ir įrodymus; sumokėti 30 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui mokėjimą patvirtinantį dokumentą, o jeigu prašo atleisti ją nuo viso ar dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, tai pareiškėja turi pateikti motyvuotą prašymą bei pateikti teismui įrodymus apie sunkią jos turtinę padėtį; pateikti pageidavimą (ar prieštaravimą) dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka; taip pat pateikti tiek prašymo ir jo priedų egzempliorių, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2020 m. liepos 15 d. elektroniniu paštu buvo gautas pareiškėjos patikslintas prašymas su papildomais dokumentais, kuriame pareiškėja prašė pratęsti Inspekcijos 2019 m. spalio 7 d. ir 2020 m. kovo 19 d. privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą vieneriems metams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pareiškėjos I. Š. prašymą (patikslintą) dėl termino pratęsimo pašalinti savavališkos statybos padarinius laikė nepaduotu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 7 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėja patikslintą prašymą ir papildomus dokumentus pateikė ne per Lietuvos teismų informacinės sistemos Viešųjų elektroninių paslaugų (toliau – ir VEP) posistemį, pasirašydama elektroniniu parašu, ar kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, kai asmens tapatybė patvirtinama Teismų įstatyme nustatytais būdais, bet teismo elektroniniu paštu, kai asmens tapatybė tinkamai nėra patvirtinama. Per tris kalendorines dienas teisme nebuvo gautas tinkamai pasirašytas prašymo, kuris buvo pateiktas elektroniniu paštu, originalas. Nors ant pateikto prašymo ir yra žyma – „Kvalifikuotas elektroninis

parašas; I. Š.; 2020-07-15 17:41 GMT+3; Paskirtis: Parašas“, tačiau negalima nustatyti ir įvertinti tokio asmens parašo tikrumo bei jo tinkamumo, todėl nelaikytina, kad pareiškėjos tapatybė yra patvirtinta Teismų įstatyme nustatytais būdais.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pateiktas patikslintas prašymas su priedais yra netinkamas, tad jis nevertintinas; tai reiškia, kad pareiškėja nustatyta tvarka ir terminu (iki 2020 m. liepos 31 d.) prašymo trūkumų nepašalino, todėl yra pagrindas prašymą laikyti nepaduotu (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis).

Teismas išaiškino pareiškėjai, kad ši nutartis nekliudo jai pašalinus visus prašymo trūkumus pakartotinai kreiptis į teismą su ABTĮ reikalavimus atitinkančiu prašymu (ABTĮ 33 straipsnio 4 dalis).

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad patikslinto prašymo su žyma „Kvalifikuotas elektroninis parašas; I. Š.; 2020-07-15 17:41 GMT+3; Paskirtis: Parašas“ priimtinumo klausimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2015 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-500-556/2015, pagal kuriuos tais atvejais, kai galima spręsti, jog atstovas skundo padavimo metu turėjo atitinkamus įgaliojimus, tačiau nepateikė juos patvirtinančių dokumentų, nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Net jei būtų pripažinta, jog pareiškėjo vardu skundą pateikė tinkamų įgaliojimų neturintys asmenys (atstovai), proceso iniciatyvos teisę turinčiam asmeniui (pareiškėjui) negali būti varžoma teisė kreiptis į teismą, todėl tokiu atveju turi būti taikomas skundo trūkumų šalinimo institutas. Kitaip tariant, teismas pirmiausia turėtų pasiūlyti pateikti papildomus duomenis apie suteiktus įgalinimus, t. y. ištaisyti skundo trūkumus, o ne iš karto atsisakyti priimti skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-259-602/2016).

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria pareiškėjos I. Š. prašymas laikytas nepaduotu (ABTĮ 33 str. 1 d.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Skundžiama 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pareiškėjos prašymas buvo laikytas nepaduotu dėl to, kad pareiškėja nustatyta tvarka ir terminu (iki 2020 m. liepos 31 d.) prašymo trūkumų nepašalino, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos elektroniniu paštu pateiktas patikslintas prašymas neatitinka teisės aktuose dokumentų pateikimui keliamų reikalavimų, be to, teisme nebuvo gautas šio prašymo originalas.

Pareiškėja atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad patikslintas prašymas ir papildomi dokumentai, vykdant 2020 m. liepos 2 d. nutartį, pateikti elektroniniu paštu, nesant tinkamai patvirtintai asmens tapatybei bei teisme nesant pateikto patikslinto prašymo originalo, turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, o ne laikyti prašymą nepaduotu, taip varžant pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.

Tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai pašalinami, skundas laikomas paduotu pradinio jo padavimo teismui dieną; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Tai reiškia, kad teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1125-502/2015).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartimi nustatytų prašymo trūkumų pagrįstumo. Taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja, vykdydama pirmosios instancijos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartyje nustatytą įpareigojimą pašalinti prašymo trūkumus, patikslintą prašymą ir papildomus dokumentus 2020 m. liepos 15 d. pirmosios instancijos teismui pateikė elektroniniu paštu, o ne naudodamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko VEP posistemiu, ir šio prašymo ir papildomų dokumentų originalai pirmosios instancijos teismui per ABTĮ nustatytą terminą nebuvo pateikti. Tokiu būdu pareiškėjos patikslintas prašymas paduotas nesilaikant ABTĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar per nustatytą terminą trūkumai pašalinti, neturi teisės atsisakyti priimti skundą tuo pagrindu, kad nepašalinti kiti trūkumai, kurie nebuvo nurodyti nutartyje, kuria asmuo įpareigojamas ištaisyti konkrečius skundo trūkumus (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-446/2007).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą laikė nepaduotu dėl trūkumų, susijusių su patikslinto prašymo ir papildomų dokumentų pirmosios instancijos teismui pateikimu, t. y. nepateikus šių dokumentų tinkamu būdu. Pirmosios instancijos teismas, apsiribojęs šiuo nustatytu trūkumu, nevertino, ar patikslintu prašymu buvo įvykdyti 2020 m. liepos 2 d. nutartimi nustatyti įpareigojimai, kurie iš esmės yra kliūtis priimti pareiškėjos prašymą.

Vadovaujantis minėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos teismas neturi teisės atsisakyti priimti skundą dėl kitų trūkumų, kurie nebuvo teismo nustatyti, ir šio teismo praktika sprendžiant skundo priimtinumo klausimą šiam atvejui aktualiu aspektu, pagal kurią nustačius, kad skundas yra paduotas elektroniniu paštu bei nėra pateiktas jo originalas, kas nėra kliūtis iš karto atisakyti priimti skundą, yra nustatomas terminas skundo trūkumui pašalinti, įpareigojant asmenį pateikti skundą raštu ar naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko VEP posistemiu (žr., pvz., 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-402-520/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-514-552/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad jei teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimus, įstatymo numatytais atvejais termino skundo trūkumams pašalinti nenustato, yra pagrindas manyti, kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręstas skundo priėmimo klausimas. Teismui nenustačius termino trūkumams pašalinti, apeliacinis teismas priima sprendimą panaikinti priimtą

teismo nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-580/2010).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama teismo nutartis pripažintina neteisėta ir nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos prašymą laikė nepaduotu taikydamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartis naikintina ir pareiškėjos prašymo ir patikslinto prašymo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos I. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjos I. Š. prašymo ir patikslinto prašymo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.



Dainius Raižys


_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fffdd740147f11ebb0038a8cd8ff585f



Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ekologistika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ekologistika“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai (trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ekologistika“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra, atsakovas) 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (30.4)-A4(E)-4343 dėl UAB „Ekologistika“ taršos leidimo Nr. TL-A.1-2/2014 pakeitimo (toliau – ir Sprendimas).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 26 d. nutartimi skundas priimtas.

Pirmosios instancijos teisme 2020 m. rugpjūčio 4 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės joje priimi teismų sprendimai.

Pareiškėjas paaiškino, kad skunde išdėstė argumentus ir pateikė įrodymus, kad po įvykusio gaisro naudotų padangų perdirbimo veiklos nevykdo, tačiau gaisravietė yra išvalyta, Alytaus savivaldybė 2020 m. balandžio 15 d. atšaukė ekstremalią situaciją ir Bendrovė planuoja rekonstruoti gaisro pažeistus įrenginio pastatus (jų dalis), kad jie būtų saugūs veiklos vykdymui ir vykdyti veiklą taršos leidime nustatytomis sąlygomis ir apimtimi. Agentūra administracinės procedūros nenutraukė. Pareiškėjas gavo Agentūros 2020 m. liepos 31 d. įspėjimą, kuriuo Bendrovei nustatytas terminas per 20 darbo dienų pateikti paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo įspėjant, kad nepateikus paraiškos taršos leidimo galiojimas bus panaikintas (toliau – ir Įspėjimas).

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė aplinkybe, kad šios priemonės netaikant Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas teigia, jog Įspėjimas rodo, kad atsakovas ėmėsi veiksmų, kurie yra galimi tuo atveju, jei ūkio subjektas nepateikia paraiškos dėl taršos leidimo pakeitimo. Pareiškėjas paraiškos pakeisti leidimą neteikė būtent dėl to, kad su Sprendimu nesutinka ir jį apskundė teismui. Įspėjimu Bendrovei faktiškai yra nustatytas naujas terminas pateikti paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo, nors Bendrovė nesutinka, kad susiklosčiusioje situacijoje ji turi teikti paraišką leidimo pakeitimui. Atsakovo Įspėjimas sukuria paradoksalią situaciją, kai esant ginčui teisme institucija kitu administraciniu aktu reikalauja atlikti tą patį veiksmą, kurį pareiškėjas ginčija.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nepateikus paraiškos dėl taršos leidimo pakeitimo per Įspėjime nurodytą terminą, Bendrovei gresia taršos leidimo panaikinimas. Taršos leidimo pakeitimas vidutiniškai užtrunka apie 3–6 mėnesius, per tą laiką Bendrovė draudimo lėšomis ketina rekonstruoti pastatą, todėl po 6 mėnesių taršos leidimo pakeitimas bus netikslingas ir veikla atkurta. Šiuo metu nėra jokios grėsmės, kad Bendrovės veikla bus vykdoma ne pagal taršos leidimą, nes pagal savivaldybės sprendimą veikla yra sustabdyta, kol nebus rekonstruotas pastatas, o Bendrovės veiksmai su padangomis (trumpalaikiu bendrovės turtu) galimi tik leidžiant ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Pagal Įspėjimą Bendrovei gresiantis taršos leidimo panaikinimas reikštų, kad siekdama gauti naują taršos leidimą Bendrovė turi atlikti sudėtingas procedūras, investuoti lėšas.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į maksimalią viešojo intereso (visuomenės) apsaugą, t. y. visuomenės teisės į sveiką ir švarią aplinką bei atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimų įgyvendinimą, kad dėl pareiškėjo neveiklumo būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai.

Trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) pirmosios instancijos teismui pateiktoje nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

Departamentas nurodė, kad vien tik pareiškėjo abstraktūs prašymo argumentai apie galimus neigiamus finansinius padarinius ir laiko nuostolius negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad finansiškai nėra įmanoma (arba

sunkiai įmanoma dėl didelių kaštų) parengti Agentūros prašomą paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog nesustabdžius Sprendimo vykdymo, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad Alytaus miesto savivaldybės administracija sustabdė statinio naudojimą bei uždraudė bet kokią veiklą statinyje, kol statinio būklė kels pavojų statinyje dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie gautas draudimo lėšas, rekonstrukcijos projekto, duomenų apie tai, kad per 6 mėnesius rekonstruos pastatą, bei rangos sutarčių.

Departamentas teigė, kad atsižvelgiant į tai, kad naudotų padangų atliekų apdorojimo ir laikymo veikla pagal leidime nustatytas sąlygas yra neįmanoma, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmestinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nustatė, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nustatyta pareiga pateikti paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo, o ne dėl naujo taršos leidimo išdavimo. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui nustatyta pareiga pateikti paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo yra siejama su jo prievole atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Teismas nenustatė, kad tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo, jis privalo atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

Teismas pažymėjo, kad klausimai, susiję su pareiškėjo pareiga atlikti poveikio aplinkai vertinimą, galbūt gali kilti vėlesniame paraiškos dėl taršos leidimo pakeitimo nagrinėjimo etape, tačiau skundžiamu Sprendimu tokia prievolė pareiškėjui nėra nustatyta.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė, kad, nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

III.

Pareiškėjas UAB „Ekologistika“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės joje priimi teismų sprendimai.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės, iškeltas ginčas praras prasmę, nes įgyvendinus Įspėjimą bus priimtas sprendimas panaikinti taršos leidimą. Agentūra, tęsdama administracinę procedūrą dėl taršos leidimo pakeitimo, suformuoja tokį procesą, kai pareiškėjas priverstas

ginčyti vis naujus administracinius sprendimus dėl to paties dalyko, tačiau ginčijant vis naują objektą (sprendimą). Toks administracinės procedūros tęsimas nesiderina su viešojo administravimo principais, be kita ko, su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 27 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu reglamentavimu.

Pareiškėjo teigimu, jis negali įvykdyti Sprendimo ir Įspėjimo, nes tokį vykdymą draudžia kitų valstybės institucijų priimti sprendimai ir / arba pareiškėjas turi gauti šių institucijų leidimą. Pareiškėjo turtas (įskaitant padangas) yra areštuotas, vyksta baudžiamasis persekiojimas. Agentūros įpareigojimas pakeisti taršos leidimą ir toliau vykdyti veiklą pagal taršos leidimą nesiderina su baudžiamajame procese priimtais sprendimais. Įspėjimas patvirtina, kad nėra jokios rizikos, jog padangų tolesnis laikymas patalpose daro ar darys žalą aplinkai. Be to, pareiškėjas įvykdė priemonių planą dėl gaisro atliekų sutvarkymo. Agentūrai yra žinomas faktas, kad pareiškėjas veiklos nevykdo, todėl pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra rizikos, kad ir toliau vykdys taršos leidime numatytą veiklą ar pažeis taršos leidimo sąlygas. Be to, Alytaus miesto savivaldybė nusprendė sustabdyti pareiškėjo veiklą, kol nebus rekonstruotas pastatas.

Pareiškėjo nuomone, nėra duomenų, dėl ko būtina Sprendimą ir Įspėjimą pradėti vykdyti skubiau. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus ir proporcingas bei atitiktų šalių interesų pusiausvyrą. Pareiškėjas galėtų vykdyti taršos leidime numatytą veiklą tik tokiu atveju, jeigu užtikrintų faktinės atliekų tvarkymo veiklos atitiktį taršos leidimo sąlygoms.

Pareiškėjas akcentuoja, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala. Bendrovė jokios veiklos pagal galiojančius sprendimus vykdyti negali, todėl net ir atlikus taršos leidimo pakeitimą, pareiškėjas negalės vykdyti veiklos pagal pakeistą taršos leidimą. Pareiškėjo sąskaitos yra areštuotos. Pareiškėjas paraiškos dėl taršos leidimo keitimo rengimo metu patirs neproporcingai dideles papildomas išlaidas, kurių negalės apmokėti. Bendrovė, pasinaudodama draudimo lėšomis, ketina rekonstruoti pastatą, tačiau draudimo bendrovė šiuo metu atsisako išmokėti draudimo išmoką, kol nėra baigtas tyrimas baudžiamosiose bylose.

Pareiškėjas pažymi, kad 2018 metais prieš rengdamas paraišką taršos leidimui, atliko atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrą ir patyrė išlaidų. Jeigu administracinė procedūra tęsis ir nebus pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, tai panaikinus taršos leidimą ir siekiant gauti naują taršos leidimą, atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimui pareiškėjas vidutiniškai užtruks apie 6 mėnesius ir dar tiek pat laiko turės būti skirta parengti paraišką taršos leidimui ir gauti naują taršos leidimą. Šiuo metu nėra grėsmės, kad pareiškėjo veikla bus vykdoma ne pagal išduotą taršos leidimą. Pareiškėjas neturi teisės nerekonstravus pastato ir neatnaujinus veiklos inicijuoti taršos leidimo pakeitimo proceso. Neturi nei teisinių, nei finansinių galimybių per Agentūros nustatytą terminą inicijuoti taršos leidimo pakeitimo.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Agentūra pažymi, kad byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų padavęs tapatų skundą Agentūrai ir teismui, todėl pareiškėjo nurodoma VAĮ 27 straipsnio 5 dalis šiame ginče yra neaktuali. Priešingai, jeigu teismas šią teisės norma taikytų, Agentūra privalėtų administracinę procedūrą nutraukti, o tai padaryti ji neturi teisinio pagrindo.

Agentūra nurodo, kad nagrinėjamu atveju peržiūrėjo taršos leidimo sąlygas ir nustatė, kad leidimą keisti privaloma, nes pareiškėjo taršos leidime nurodytos sąlygos neatitinka esamų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris vykdo ūkinę-komercinę veiklą ir kurio siekis yra pelnas. Taip pat juridinio asmens tikslas yra greitas ir savalaikis sprendimų priėmimas, veiksmų planavimas ir jų įgyvendinimas. Konkrečiu atveju pareiškėjas turėjo imtis kuo skubesnių veiksmų, tiek atliekant statinio ekspertizes, tiek ir atliekant

veiksmus dėl taršos leidimo keitimo. Akivaizdu, kad tiek veiklos, tiek ir taršos leidimo sąlygos turi būti keičiamos, nes dėl susidariusios situacijos (gaisro) nurodytame įrenginyje veikla, o kartu ir įrenginio eksploatavimas negali būti toks, koks buvo iki gaisro.

Agentūra pabrėžė, kad taršos leidimo keitimas (įskaitant paraiškos pateikimą) nėra taršos leidimo naikinimas. Taršos leidimo naikinimas galimas tik tuomet, kai ūkio subjektas galimai piktnaudžiaudama ir / ar veikdamas aplaidžiai nevykdo savo įsipareigojimų pateikti paraišką Agentūrai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prokurorė nutarime nepasisako, kad pareiškėjui apribota ir / ar jis neturi teisės teikti paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo. Priešingai, nurodoma, kad visi sprendimai dėl padangų laikymo turi atitikti faktinę situaciją, o šiuo atveju toks taršos leidimas, koks jis yra atsižvelgiant į gaisro sukeltas pasekmes, yra neatitinkantis realios faktinės situacijos.

Agentūra akcentuoja, kad pareiškėjo nurodomi galimi nuostoliai (ateityje) yra tik pareiškėjo veiklos / neveikimo (paraiškos nepateikimo) pasekmės.

Trečiasis asmuo Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Departamentas nurodo, kad vien tik pareiškėjo abstraktūs prašymo argumentai apie galimus neigiamus finansinius padarinius ir laiko nuostolius negali būti pakankamu faktiniu ir teisiniu pagrindu prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad finansiškai nėra įmanoma (arba sunkiai įmanoma dėl didelių kaštų) parengti Agentūros prašomą paraišką dėl taršos leidimo pakeitimo, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog nesustabdžius Sprendimo vykdymo, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Departamento teigimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šiame bylos nagrinėjimo etape yra reali grėsmė, jog netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala.

Teisėjų kolegija


IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „Ekologistika“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Agentūros 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (30.4)-A4(E)-4343 dėl UAB „Ekologistika“ taršos leidimo Nr. TL-A.1-2/2014 pakeitimo galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės joje priimi teismų sprendimai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu

proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS 525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Agentūros 2020 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. (30.4)-A4(E)-4343 dėl UAB „Ekologistika“ taršos leidimo Nr. TL-A.1-2/2014 pakeitimo, kuriuo atsižvelgiant į tai, kad veikla, kokia turėtų būti vykdoma pagal galiojantį pareiškėjui išduotą leidimą Nr. TL-A.1-2/2014 neįmanoma dėl gamybinėse patalpose vykusio gaisro pasikeitusios įrenginių veikimo, atliekų tvarkymo įrenginiuose vykdomos atliekų apdorojimo ir laikymo veiklos galimybės, pareiškėjas įpareigojamas pateikti paraišką dėl šio taršos leidimo pakeitimo. Sprendimas priimtas siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nurodytų principų laikymąsi. Šiame Agentūros Sprendime išaiškinta, kad per šiame sprendime nustatytą terminą nepateikus paraiškos taršos leidimui pakeisti, leidimo galiojimas bus panaikintas prieš tai įspėjus leidimo turėtoją.

Pareiškėjas, prašydamas stabdyti minėto Agentūros Sprendimo galiojimą, reikalingumą taikyti šią ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia šiais pagrindiniais argumentais, t. y. jam gali būti padaryta neatitaisoma didelė žala, nes paraiškos dėl taršos leidimo keitimo rengimo metu patirs neproporcingai dideles išlaidas, kurių negalės apmokėti; pareiškėjas veiklos nevykdo, todėl pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra rizikos, kad ir toliau vykdys taršos leidime numatytą veiklą ar pažeis taršos leidimo sąlygas; pareiškėjas jau yra gavęs Įspėjimą apie tai, kad nepateikus paraiškos dėl taršos leidimo pakeitimo taršos leidimo galiojimas bus panaikintas, o leidimo panaikinimo atveju, siekdamas gauti naują leidimą, patirs didelę žalą laiko, atliekant sudėtingas procedūras, bei materialinių resursų prasme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Dėl ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje akcentuojamos neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos akcentuotina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su prašomo stabdyti teisės akto sukeliama finansinių sunkumų grėsme įmonės veikloje, santykiuose su partneriais, dėl ko gali atsirasti dideli nuostoliai, apsunkinantis jos ekonominę ar socialinę padėtį ir pan. (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Pareiškėjas pripažįsta bei bylos medžiaga ir proceso dalyvių argumentai patvirtina, kad pareiškėjas Alytaus savivaldybės administracijos sprendimu veiklos pagal jam išduotą taršos leidimą nevykdo. Todėl pareiškėjo veikla ir šio sprendimo sąlygota pareiškėjo sunki finansinė padėtis nėra priežastiniame ryšyje su skundžiamu Agentūros Sprendimu.

Kita vertus, vertinant pareiškėjo argumentų, jog dėl taršos leidimo keitimo jis patirs neproporcingai dideles išlaidas, kurių negalės apmokėti, pagrįstumą, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų, t. y. jog paraiškos dėl taršos leidimo pakeitimo padavimo procesas reikalauja didelių išlaidų, kurių jis nėra pajėgus apmokėti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jam galinčią kilti neturtinę žalą sieja ir su jam išduoto leidimo galiojimo panaikinimu, nors toks sprendimas bylos duomenimis dar nėra priimtas ir nėra ginčo objektu, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog leidimo panaikinimo atveju, siekdamas gauti naują leidimą, jis patirs didelę žalą, nevertinami.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Agentūra, tęsdama administracinę procedūrą dėl taršos leidimo pakeitimo, suformuoja tokį procesą, kai pareiškėjas priverstas ginčyti vis naujus administracinius sprendimus dėl to paties dalyko, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008).

Įvertinusi pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Agentūros 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (30.4)-A4(E)-4343 dėl UAB „Ekologistika“ taršos leidimo Nr. TL-A.1-2/2014 pakeitimo galiojimą iki bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės joje priimi teismų sprendimai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ekologistika“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.



Dainius Raižys


_______________________





(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d0a72870147f11ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Senoji Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Senoji Baltija“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos apsaugos ministerijos dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Senoji Baltija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Teisės skyriaus Klaipėdos administracinių bylų nagrinėjimo ir teisės poskyrio 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimą „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. (13.10)-AD5-02“ (toliau – ir Nutarimas) skirti pareiškėjui 8 000 Eur ekonominę sankciją, pritaikyti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 52 straipsnį ir skirti ženkliai mažesnę ekonominę baudą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarime konstatuota, jog pareiškėjo valdomas žvejybinis laivas 2018 m. lapkričio 7 d. apie 20.00 val. buvo ruošiamas išplaukti į jūrą. Užvedusi laivo variklį, laivo įgula

pastebėjo, kad į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją (toliau – ir Akvatorija) išsiliejo apie 0,132–2,7 kg alyvos, t. y. naftos teršalų. Teršalai nepasklido Akvatorijoje dėl stiprios vandens paviršiaus eutrofikacijos (žydėjimo) ir didesnio alyvos klampumo. Už tai pareiškėjui buvo skirta 8 000 Eur dydžio ekonominė sankcija, tačiau ją skiriant nebuvo atsižvelgta į teisės pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

3. Pareiškėjo teigimu, paskirta bauda yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam teisės pažeidimui, neatitinka proporcingumo kriterijaus ir dėl to yra neteisinga. Pažeidimas padarytas nesant pareiškėjo darbuotojų kaltės, o dėl laivo pagrindinio variklio aušinimo sistemoje įtrūkusio tepalo vamzdelio. Pareiškėjas prisipažino padaręs pažeidimą, pažeidimo fakto neginčijo, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, ėmėsi visų būtinų veiksmų, padėjo tyrimo metu, pranešė Klaipėdos uosto dispečeriui (toliau – ir Dispečeris), kreipėsi pagalbos į Klaipėdos valstybinio uosto direkciją (toliau – ir Direkcija) dėl naftos teršalų surinkimo ir surinko tepalus. Buvo surinkti visi teršalai, nepadaryta žala gamtai.

4. Pareiškėjas prašė teismo atsižvelgti į sunkią finansinę padėtį. Bendrovės veikla priklauso išimtinai nuo oro sąlygų ir su jomis susijusių veiksnių. Skundo padavimo metu (2019 metų sausis) pareiškėjas neturėjo galimybių pelningai vykdyti savo veiklos ir gauti pajamų. Dėl to susidarė įsiskolinimai Sodrai ir kitiems kreditoriams. Bendrovėje dirba 31 darbuotojas, kuriems nuolat reikia mokėti atlyginimą ir įmokas valstybei, todėl 8 000 Eur ekonominė sankcija taptų didele finansine našta, apsunkintų ir taip sunkią pareiškėjo finansinę padėtį

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas padarė pažeidimą, už kurį atsakomybė nustatyta Įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje. Baudų dydžiai Įstatyme nustatyti diferencijuojant pagal veikos pavojingumą. Už teršalų išmetimą į aplinką baudų dydžiai diferencijuojami pagal teršalų pavojingumo klases ir išmestų teršalų kiekius. Minėti kriterijai lemia konkretaus teršalų išmetimo kenksmingumo poveikio aplinkai mastą, o tuo pačiu ir veikos pavojingumą.

7. Departamentas teigė, jog pareiškėjo kaltė įrodyta 2018 m. lapkričio 16 d. Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolu, 2018 m. lapkričio 8 d. laivo patikrinimo aktu Nr. (8)-LJ1-147 (toliau – ir Patikrinimo aktas), foto medžiaga, surinkta įvykio vietoje, laivo kapitono bei vyr. mechaniko paaiškinimais bei kitais rašytiniais įrodymais. Kadangi pareiškėjas prisipažino, neginčijo padaryto pažeidimo, savo noru ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, ir padėjo tyrimo metu, taip pat tuoj po įvykio pranešė Dispečeriui, kreipėsi pagalbos į Direkciją dėl naftos teršalų surinkimo ir surinko teršalus, tai buvo pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjui skirta minimali Įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje nustatyta ekonominė sankcija, kuri yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 11 d. sprendimu tenkino pareiškėjo AB „Senoji Baltija“ skundą, t. y. pakeitė atsakovo Nutarimą ir pareiškėjui paskirtą 8 000 Eur ekonominę sankciją sumažino iki 4 000 Eur.

9. Teismas nustatė, kad Departamento Klaipėdos valdybos Jūros aplinkos apsaugos inspekcijos 2018 m. lapkričio 16 d. juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą

reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolu Nr. (13.10)-AD5-02 (toliau – ir Protokolas) užfiksuota, kad pareiškėjo valdomas laivas (duomenys neskelbtini) (žvejybinis laivas) 2018 m. lapkričio 7 d. apie 20.00 val. buvo ruošiamas išplaukti į jūrą. Užvedusi laivo variklį įgula pastebėjo, kad į Akvatoriją, ties 22 krantine (Žuvų aukcionas, (duomenys neskelbtini) į aplinką išsiliejo apie 0,132–2,7 kg alyvos, t. y. naftos produktų teršalų. Teršalai nepasklido Akvatorijoje dėl stiprios vandens paviršiaus eutrofikacijos (žydėjimo) bei didesnio alyvos klampumo. Teršalai pasklido nedideliame apie 55 kv. m plote. Protokole taip pat užfiksuota, kad pareiškėjo darbuotojai, įvykus teršalų išsiliejimui, nedelsdami pranešė apie įvykį Dispečeriui, atliko teršalų surinkimą ir kreipėsi pagalbos į Direkciją dėl naftos teršalų surinkimo. Visi teršalai surinkti, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 „Dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, vertinta, kad gamtai nebuvo padaryta jokia žala. Buvo pateikti paaiškinimai, visų reikalautų dokumentų kopijos. Dėl panaudotų cheminių medžiagų (0,5 l detergento „Fairy“) naftos teršalų tirpdymui ant Akvatorijos vandens paviršiaus be Departamento atskiro leidimo laivo kapitonui buvo surašytas protokolas su administraciniu nurodymu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 316 straipsnį (Pareigos saugoti aplinką neatlikimas).

10.Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas padarė Įstatymo 66 straipsnio, reglamentuojančio juridinių asmenų atsakomybę už neteisėtą Tarptautinės konvencijos dėl teršimo iš laivų prevencijos I priedo ir II priedo X teršalų grupės teršalų išmetimą į jūrą, 3 dalyje nustatytą pažeidimą, kuris užtraukia baudą nuo 8 000 iki 10 000 Eur. Teismas aptarė Įstatymo 51 straipsnio 1–5 dalies, 52 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo vertinimo aspektu, įvertino šalių paaiškinimus bei į bylą pateiktus įrodymus ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra aplinkybių, sudarančių pagrindą už Įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimą paskirti pareiškėjui mažesnę baudą, negu šioje normoje nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą.

11.Teismas pritarė Departamento pozicijai, kad Įstatyme baudų dydžiai yra nustatyti juos diferencijuojant pagal teršalų klases ir išmestų teršalų kiekį (Įstatymo 66–68 str.), kurie lemia ir pažeidimo pavojingumo laipsnį – kuo didesnis teršalų kiekis išmestas, tuo pažeidimo pavojingumo laipsnis didesnis, kadangi ir galimi žalingi padariniai aplinkai žymesni. Teismas pažymėjo, kad atsakomybė už Tarptautinėje konvencijoje dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL73/78) I priede (Nafta) nurodytų teršalų išmetimą taip pat diferencijuojama, atsižvelgiant į pažeidimo pakartotinumą. Teismas nurodė, jog nei Įstatymo 51 straipsnis, nei 66 straipsnis nenustato, kad ekonominės sankcijos dydis nustatomas, atsižvelgiant į pažeidėjo kaltę, t. y. tyčia ar netyčia pažeidimas padarytas.

12.Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog alyvos (naftos produkto) išmetimas buvo pakartotinis pareiškėjo padarytas pažeidimas. Patikrinimo aktas patvirtino, kad laive nustatytas gedimas pagrindinio variklio aušinimo sistemoje, įtrūkę vidinio kontūro (reduktoriaus) vamzdeliai. Iš Protokolo ir Nutarimo teismas nustatė, kad pareiškėjo valdomo laivo įgula, pastebėjusi alyvos dėmę tarp krantinės ir laivo kairiojo borto, nedelsdama pranešė apie tai atsakingoms institucijoms ir pati ėmėsi visų būtinų priemonių, siekdama užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, visi į aplinką patekę naftos produkto teršalai buvo surinkti, todėl Departamentas konstatavo, kad žala gamtai nebuvo padaryta.

13.Įvertinęs pareiškėjo finansinę padėtį, teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. kovo 31 d ataskaitiniu laikotarpiu pareiškėjo grynasis pelnas sudarė 42 482 Eur, lyginant su ankstesniu ataskaitiniu laikotarpiu, jis sumažėjo dvigubai (nuo 87 957 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai ataskaitiniu laikotarpiu sudaro 332 746 Eur. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turi didelius finansinius įsipareigojimus ir neturi didelio pelno, todėl paskirta 8 000 Eur ekonominė sankcija gali reikšmingai pabloginti jos finansinę padėtį.

14.Įvertinęs padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tai, kad pareiškėjas neturėjo tyčios išleisti teršalus į Akvatoriją, jog pažeidimas vienkartinis, netęstinis, žala aplinkai nebuvo padaryta ir kitas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, jog pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydis pažeidžia proporcingumo bei teisingumo principus, tokio dydžio ekonominė sankcija yra neadekvati Bendrovės padarytam teisės pažeidimui ir akivaizdžiai per didelė. Teismas nurodė, kad ekonominė sankcija pinigine išraiška turi būti pakankamai svari ir privalo daryti atgrasantį bei užkardomąjį poveikį tiek pareiškėjui, tiek ir kitiems, ypač žvejybos srityje veikiantiems juridiniams asmenims, todėl sprendė, jog šiems tikslams pasiekti pakankama bei pagrįsta, padarytą teisės pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti poveikio priemonė pareiškėjui yra 4 000 Eur.

III.

15. Pareiškėjas AB „Senoji Baltija“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą dėl 4 000 Eur ekonominės sankcijos skyrimo pareiškėjui ir ją sumažinti.

16. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai įsigilinus ir įvertinus skundo argumentus, netinkamai interpretuojant kai kurias bylos aplinkybes, todėl yra nepagrįstas ir keistinas. Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 52 straipsnio nuostatomis ir mano, jog skundžiamu teismo sprendimu paskirta sumažinta 4 000 Eur bauda vis tiek yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

17. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad šioje byloje atgrasantis, užkardomasis ir prevencinis poveikis tiek pažeidimą padariusiam pareiškėjui, tiek ir kitiems, ypač žvejybos srityje veikiantiems, juridiniams asmenims yra viena esminių šios bylos aplinkybių, sprendžiant pareiškėjo atsakomybės klausimą. Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovė buvo nubausta už teršiančių medžiagų išmetimą į jūrą. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymo 3 straipsnio 23 punktu ir teigia, kad įstatymo leidėjas nustato atsakomybę tiek už tyčinius, tiek už neatsargius veiksmus, tiek už nuo pažeidėjo valios nepriklausančius veiksmus. Skiriant ekonominę sankciją šie veiksmai ir veiksniai turi būti diferencijuoti bei individualizuoti. Negalima vienoda atsakomybė už veikimą (neveikimą) bei už veiksnius, kuriems atsirasti pažeidėjas neturėjo įtakos, ar tą įtaka galėjo būti tik minimali. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo atsižvelgti į šias, o ne į prevencines aplinkybes. Pareiškėjo įsitikinimu, nesant Bendrovės ar jos darbuotojų kaltės (tyčinių ar neatsargių veiksmų), prevencinė ar atgrasymo aplinkybė netenka prasmės. Teisingam sprendimui įtakos turi turėti kitos bylos aplinkybės. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog laive, pagrindinio variklio aušinimo sistemoje, įtrūko tepalo vamzdelis. Dėl šio gedimo ir išsiliejo naftos produktų teršalai. Todėl būtent į šią svarbią aplinkybę, skiriant ekonominę sankciją, turi būti atsižvelgta.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovės darbuotojai, įvykus teršalų išsiliejimui, nedelsdami pranešė apie įvykį Dispečeriui, atliko teršalų surinkimą, visi teršalai surinkti, todėl gamtai jokia žala nebuvo padaryta. Pareiškėjas pabrėžia, kad teršalų išsiliejimas buvo užfiksuotas ir likviduotas tik pareiškėjo iniciatyva ir pastangomis. Tai parodo Bendrovės darbuotojų pilietiškumą bei sąmoningumą. Toks griežtas pareiškėjo nubaudimas suponuoja išvadą, kad, esant galimybei, geriau tokius faktus nutylėti ar nuslėpti, o tai tikrai neprisidės prie tokių įvykių atgrasymo, ar užkardymo.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo finansinę padėtį. Pareiškėjas nurodo, kad 42 482 Eur suma ataskaitoje yra nurodyta skliausteliuose, o tai reiškia, jog ši suma yra Bendrovės nuostoliai

per ataskaitinį laikotarpį, o ne pelnas. Pagrindines pareiškėjo pajamas sudaro pajamos, gautos iš menkių žvejybos Baltijos jūroje. Pelnas priklauso nuo sugautų žuvų kiekio, paskirtų kvotų skaičiaus joms gaudyti, oro sąlygų ir kitų aplinkybių, tokių kaip Europos Bendrijos direktyvų, reguliuojančių žvejybos Baltijos jūroje klausimus. Išnagrinėjus ginčą teisme, paaiškėjo, jog sumažėjus menkių kiekiui, Europos Bendrija uždraudė žvejoti menkes Baltijos jūroje nuo 2019 m. birželio 1 d. iki rugsėjo 31 d. Todėl Bendrovė laikinai neteko savo pagrindinio pajamų šaltinio. Pareiškėjo įsitikinimu, tinkamai įvertinus šias aplinkybes, galima teigti, kad Bendrovės finansinė padėtis yra prasta ir 4 000 Eur ekonominės sankcijos skyrimas ženkliai pablogins jos finansinę padėtį.

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas nurodo, kad teismas, sumažindamas pareiškėjui ekonominę sankciją, vertino ne tik prevencines ekonominės sankcijos pasekmes, bet ir padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tai, kad pareiškėjas neturėjo tyčios išleisti teršalus į Akvatoriją, pažeidimas yra vienkartinis, netęstinis, žala aplinkai nebuvo padaryta. Atsakovo įsitikinimu, teismas sankciją paskyrė atsižvelgęs į visas nuobaudos individualizavimą lemiančias aplinkybes.

22. Atsakovas teigia, jog Jūros aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta, kad laivo kapitonas nedelsdamas praneša artimiausios pakrantės valstybės kompetentingai institucijai apie pastebėtą teršiančių medžiagų išmetimą, atliekų šalinimą ir deginimą, Lietuvos Respublikos jūros rajone – Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui, uosto akvatorijoje – to uosto administracijai, o pažeidus šio įstatymo reikalavimus taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė (Jūrų aplinkos apsaugos įstatymo 32 str.). Atsakovas nurodo, jog aplinkybės, kad pareiškėjas pranešė apie taršos incidentą Dispečeriui ir surinko teršalus, padėjo individualizuoti pažeidimą ir į jas buvo atsižvelgta skiriant ekonominę sankciją, o nepranešus apie taršos incidentą atsakomybė būtų griežtesnė. Atsakovas sutinka, jog teismo sumažinta sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui, nustatytam Įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje, todėl nėra pagrindo jo keisti.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Bylos dalykas – Departamento Teisės skyriaus Klaipėdos administracinių bylų nagrinėjimo ir teisės poskyrio 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimo „Dėl sankcijos skyrimo juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje Nr. (13.10)-AD5-02“, kuriuo pareiškėjui AB „Senoji Baltija“ paskirta 8 000 Eur ekonominė sankcija už Aplinkos apsaugos įstatymo 66 straipsnio 3 dalies pažeidimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas padarė Įstatymo 66 straipsnio 3 dalyje nustatytą pažeidimą – neteisėtą teršimą iš laivo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, nustatytus Tarptautinėje konvencijoje dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL73/78), už kurį nustatyta bauda nuo 8 000 Eur iki 10 000 Eur, tačiau pareiškėjas ginčija Nutarimu jam paskirtos ekonominės sankcijos dydį, nurodydamas, kad paskirta bauda turi būti sumažinta.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, nustatytas pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tai, kad pareiškėjas neturėjo tyčios išleisti teršalus į Akvatoriją, jog pažeidimas vienkartinis, netęstinis, žala aplinkai nepadaryta, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, Nutarimu paskirtą baudą sumažino iki 4 000 Eur. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad sumažinta iki 4 000 Eur bauda vis tiek yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

26. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad Įstatymo 52 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo kompetenciją skirti juridiniam asmeniui mažesnę baudą, negu šio įstatymo nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą, įtvirtinta, jog skundą dėl nutarimo skirti ekonominę sankciją nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes (dėl kurių atitinkama bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti mažesnę baudą, negu šio įstatymo nustatyta minimali bauda už juridinio asmens padarytą teisės pažeidimą.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija); teisingumo ir teisinės valstybės principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

28. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog sumažinta 4 000 Eur bauda vis tiek yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nubaustas už Įstatymo, kurio paskirtis, be kita ko, yra reguliuoti visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustatyti pagrindines juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje, atsakomybę (Įstatymo 2 str.), 66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pažeidimą – neteisėtą teršimą iš laivo, pažeidžiant Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių reikalavimus, nustatytus Tarptautinėje konvencijoje dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL73/78). Pabrėžtina, kad pareiškėjas turi pareigą užtikrinti, jog žvejybos laivas eksploatacijos metu atitiktų jo techninei būklei keliamus reikalavimus, būtų saugus naudoti pagal jo tikslinę paskirtį ir nekeltų žalos aplinkai.

29. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrindinio variklio aušinimo sistemos gedimo aplinkybę tinkamai įvertino kartu su kitomis byloje nustatytomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (alyvos (naftos produkto) išmetimas nebuvo pakartotinis pareiškėjo padarytas pažeidimas, pareiškėjo valdomo laivo įgula bendradarbiavo su atsakingomis institucijomis ir pati ėmėsi visų būtinų priemonių, siekdama užkirsti kelią žalingiems pažeidimo padariniams, visi į aplinką patekę naftos produkto teršalai buvo surinkti, byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad Bendrovė būtų padariusi

žalos gamtai). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir pagrįstai nusprendė sumažinti ekonominę sankciją iki 4 000 Eur ir tokio dydžio sankcija nevertintina, kaip per griežta.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog nesant Bendrovės ar jos darbuotojų kaltės (tyčinių ar neatsargių veiksmų), prevencinė ar atgrasymo aplinkybė netenka prasmės. Įstatymo nuostatos (51, 66 str.) nenustato, kad ekonominės sankcijos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidėjo kaltę, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ekonominės sankcijos išraiška pinigine verte turi būti pakankamai svari ir privalo daryti atgrasantį bei užkardomąjį poveikį tiek pažeidimą padariusiam pareiškėjui, tiek ir kitiems, ypač žvejybos srityje veikiantiems juridiniams asmenims, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos šiuo aspektu (žr., pvz., 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019 ir kt.).

31. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog griežtas pareiškėjo nubaudimas suponuoja išvadą, kad, esant galimybei, geriau faktus apie įstatymų pažeidimus nutylėti ar nuslėpti, nes Jūros aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog laivų kapitonai ir (ar) valdytojai ir orlaivių vadai, įrenginių valdytojai privalo nedelsdami pranešti artimiausios pakrantės valstybės kompetentingai institucijai apie pastebėtą teršiančių medžiagų išmetimą, atliekų šalinimą ir deginimą, Lietuvos Respublikos jūros rajone – Jūrų gelbėjimo koordinavimo centrui, uosto akvatorijoje – to uosto administracijai. Pažeidus šio įstatymo reikalavimus taikoma įstatymų nustatyta atsakomybė (Jūrų aplinkos apsaugos įstatymo 32 str.). Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas lėmė tai, kad pareiškėjui ekonominė sankcija paskirta, o į aplinkybę, kad pareiškėjas laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pranešė apie taršos incidentą Dispečeriui, surinko teršalus, buvo pagrįstai atsižvelgta tiek individualizuojant pažeidimą, tiek atsakovui skiriant ekonominę sankciją, tiek pirmosios instancijos teismui ją sumažinant.

32. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo finansinės padėties netinkamo vertinimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas turi didelius finansinius įsipareigojimus ir neturi didelio pelno. Kaip jau buvo minėta, šios aplinkybės buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismui sumažinus pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydį iki mažesnės nei minimali sankcijos. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes dėl pajamų netekimo, susijusio su neišvengiama Bendrovės vykdomos veiklos rizika (sumažėjęs menkių kiekis, laikinas draudimas žvejoti), kurių jis nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui.

33. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turi būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Senoji Baltija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.



Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________




Procesinio sprendimo kategorijos: 14.5; 41

(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fb42c030147f11ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos karo istorijos asociacijos „Užmiršti kareiviai“ skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacija ir Elektrėnų savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos karo istorijos asociacija „Užmiršti kareiviai“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. liepos 13 d. reikalavimą Nr. RV-64 (toliau – ir Reikalavimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo nubaustas po to, kai Departamentas atliko tyrimą ir nustatė, jog (duomenys neskelbtini) kaimo kapinėse, esančiose (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kapinės), yra pastatytas naujas antkapinis paminklas su užrašu rusų kalba ir viršuje iškalta penkiakampe žvaigžde. Departamentas 2018 m. birželio 26 d. informavo pareiškėją, kad pradėtas tyrimas dėl pastatyto antkapinio paminklo. Nors pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, tačiau Departamentas į juos neatsižvelgė ir priėmė Reikalavimą,

kuriame nėra nurodytos jokios objektyvios aplinkybės, kuriomis remiantis būtų konstatuotas pažeidimas. Antkapinis paminklas buvo pastatytas 2017 m. balandžio mėnesį, todėl pastatymas negalėjo prieštarauti atsakovo Reikalavime nurodytai naujai Užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikoje, tvarkymo taisyklių redakcijai, patvirtintai Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. ĮV-525, t. y. teisės aktui, kuris įsigaliojo praėjus daugiau nei vieniems metams nuo paminklo pastatymo.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pagal gautą pranešimą atliko administracinę procedūrą bei jos metu nustatė, kad Kultūros vertybių registre neregistruotose Kapinėse pareiškėjas pastatė antkapinį paminklą su įrašais rusų kalba ir iškalta penkiakampe žvaigžde, kuris nurodo palaidotojo priklausomybę Sovietų Sąjungos kariuomenei. Užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikoje, tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. ĮV-354 (toliau – ir Taisyklės), nustato reikalavimus Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniams asmenims, juridiniams asmenims ir kitoms organizacijoms ar jų padaliniams, vykdantiems Lietuvos Respublikoje esančio užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, įrašytų į Kultūros vertybių registrą ar į šį registrą neįrašytų kultūros paveldo objektų tvarkymo darbus, kuriuos sudaro šių objektų tvarkybos ir (ar) priežiūros darbai. Departamento Vilniaus skyrius konstatavo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 4 dalies ir Taisyklių pažeidimą bei, atsižvelgdamas į tai, surašė Reikalavimą. Reikalavime dėl techninės klaidos nebuvo įrašyti pažeisti Taisyklių punktai (7, 9, 10 punktai), tačiau Departamento Vilniaus skyriaus 2018 m. liepos 4 d. šaukime dėl administracinio nusižengimo tyrimo Nr. (3.5.-V)2V-1292 buvo nurodyta, kokie konkrečiai teisės aktų reikalavimai pažeisti. Priimtas teisės aktas yra teisėtas, motyvuotas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacija (toliau – ir Organizacija) atsiliepime į skundą prašė skundą patenkinti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad iš Reikalavimo nėra aišku, kokiems teisės aktams prieštarauja sunykusio paminklo pastatymas. Taisyklės, kuriomis grindžiamas aktas, paminklo pastatymo metu (2017 m.) dar negaliojo.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Reikalavimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2018 m. liepos 4 d. Departamento Vilniaus skyriaus šaukimu dėl administracinio nusižengimo tyrimo Nr. (3.5.-V)2V-1292 paaiškinta, kad Kapinėse yra savavališkai pastatytas akmeninis paminklas, taip pažeidžiant Taisyklių 7, 9 ir 10 punktus. Pareiškėjas šaukimu informuotas apie vyksiantį pažeidimo nagrinėjimą, taip pat nurodyta galimybė pateikti paaiškinimus. Departamentas 2018 m. liepos 13 d. priėmė Reikalavimą, kuriame nurodė, jog Kapinėse yra pastatytas antkapinis paminklas. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad šioje vietoje palaidotas kareivis. Antkapinį paminklą pastatė Asociacija, o Kapinės nėra įrašytos į Kultūros vertybių registrą. Reikalavime konstatuota, kad kapavietė sutvarkyta savavališkai, pažeidžiant Taisyklių (nauja redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. ĮV-525) bei Įstatymo 1 straipsnio 4 dalį. Reikalavimu pareiškėjas įpareigotas iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. nuimti savavališkai pastatytą antkapinį paminklą nuo rusų kareivio kapo bei 2018 m. rugpjūčio 21 d. 11 val. atvykti į Departamento Vilniaus skyrių dėl protokolo surašymo.

9. Teismas, įvertinęs Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje, 5 straipsnio 9 dalyje, 10 dalies 10 ir 18 punktuose, Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. birželio 28 d.) 1 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad Kapinėse antkapinis paminklas buvo pastatytas 2017 m. balandžio mėnesį, t. y. pareiškėjas Įstatymo pažeidimą padarė 2017 m. balandžio mėnesį. Reikalavime konstatuota, kad kapavietė sutvarkyta savavališkai, pažeidžiant Taisykles (nauja redakcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. ĮV-525). Teismas vertino, kad antkapinio paminklo pastatymo metu Reikalavime nurodyta Taisyklių nauja redakcija dar nebuvo patvirtinta, todėl pareiškėjas negalėjo jos pažeisti.

10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, bei įvertinęs skundžiamo Reikalavimo turinį, nustatė, kad Departamentas jame išdėstė nustatytas aplinkybes, t. y., kad Kapinėse yra pastatytas antkapinis paminklas su užrašu rusų kalba bei penkiakampe žvaigžde, tačiau nedetalizavo, kas ir kada padarė Įstatymo pažeidimą. Reikalavime nurodyta Taisyklių redakcija, kuri pažeidimo padarymo metu negaliojo, Reikalavime nenurodyta, kokius konkrečius Taisyklių reikalavimus bei kokius veiksmus atlikdamas ar kokių Taisyklėse nustatytų įpareigojimų pareiškėjas nesilaikė.

11. Teismas pažymėjo, kad net ir Departamento šaukime formaliai nurodžius Taisyklių nuostatas, dėl kurių vyko tyrimas, ir darant prielaidą, kad pareiškėjui buvo žinomas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis buvo nustatytas pažeidimas, negalima daryti išvados, kad Reikalavimas, kaip individualus administracinis aktas, atitinka argumentų išsamumo ir pakankamumo reikalavimą. Nors Reikalavime yra išdėstytos administracinės procedūros metu nustatytos aplinkybės, tačiau visiškai neargumentuota, kodėl priimtas konkretus pareiškėjui nepalankus sprendimas, t. y. iš turinio nėra aišku, kokios konkrečios Taisyklių nuostatos buvo pažeistos, todėl pareiškėjui iš individualaus administracinio akto nebuvo aiški ir suprantama kilusių visuomeninių santykių esmė ir turinys ir tai apsunkino galimybę jam identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį.

12. Teismas darė išvadą, kad Reikalavimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl toks aktas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

III.

13. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Reikalavimą.

14. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylai svarbias aplinkybes ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

15. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra abejonės dėl to, kad pastatytas antkapinis paminklas yra užsienio valstybėms reikšmingas nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis Lietuvos Respublikoje, kuris prižiūrimas ir tvarkomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Taisyklės, kuriuose įtvirtinti tokių objektų tvarkymo darbai, buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. ĮV-354, o šių Taisyklių nauja redakcija buvo patvirtinta 2018 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. ĮV-525. Departamentas, atlikęs patikrinimą vietoje, konstatavo, kad 2017 m. balandžio mėn. pastačius antkapinį paminklą, buvo pažeisti Taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gegužės 2 dienos įsakymu Nr. ĮV-354 ir galiojusių faktinių aplinkybių patikrinimo vietoje metu, 7, 9, 10 punktų reikalavimai, todėl 2018 m. liepos 13 d. surašė Reikalavimą.

16. Atsakovo vertinimu, jis tinkamai taikė teisės aktus, kadangi pažeidimo padarymo metu galiojusių Taisyklių (nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio 28 d.) ir Reikalavimo surašymo metu galiojusių Taisyklių (nuo 2018 m. birželio 28 d.) 7 punktuose buvo keliami reikalavimai raštu iš anksto derinti planuojamus darbus. Apie tokius reikalavimus pareiškėjui buvo žinoma. Be to, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas vykdė kapo tvarkybą, tačiau pareiškėjo įstatuose tokia veikla nenumatyta.

17. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad Departamentas Reikalavime nedetalizavo, kas ir kada padarė įstatymo pažeidimą. Teigia, kad Reikalavimas buvo parengtas pagal Departamento direktoriaus įsakymu patvirtintą formą, jame išdėstytos administracinės procedūros metu nustatytos faktinės aplinkybės, nurodytas Įstatymo ir Taisyklių reikalavimus pažeidęs subjektas.

18. Atsakovas pažymi, kad Reikalavimas nėra tapatus administracinio nusižengimo procesiniams dokumentams, t. y. protokolui ir nutarimui. Reikalavimas yra Įstatymo pažeidimą tiriančio pareigūno patvarkymas, kurio paskirtis įpareigoti pašalinti padaryto pažeidimo pasekmes ir įpareigoti subjektą atvykti procesinių veiksmų atlikimui. Reikalavime buvo įrašyti du reikalavimai: pašalinti savavališkai atliktų veiksmų padarinius ir atvykti protokolo surašymui. Pareiškėjo atvykimas protokolo surašymui ir protokolo surašymas būtų leidęs išsiaiškinti ir nustatyti padaryto pažeidimo aplinkybes bei pagal nustatytas faktines aplinkybes tinkamai kvalifikuoti padarytą pažeidimą, konkretizuojant kokie teisės aktai ir jų punktai buvo ar nebuvo pažeisti. Dėl 2017 m. balandžio mėnesį pareiškėjo atliktų veiksmų ginčo nėra, kadangi būtent tuo laiku atliktus veiksmus (naujo paminklo pastatymą) pripažino ir nurodė pats pareiškėjas, šias faktines aplinkybes pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

19. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad iš Reikalavimo turinio nėra aišku, kokios konkrečios Taisyklių nuostatos buvo pažeistos, teigdamas, jog Departamento Vilniaus skyriaus 2018 m. liepos 4 d. šaukime Nr. (3.5.-V)2V-1292 nurodyti galimai padaryti Įstatymo ir Taisyklių pažeidimai. Pareiškėjas, 2018 m. liepos 12 d. pateikdamas atsakovui rašytinius paaiškinimus, nenurodė, kad nesuprato kokius teisės aktus pažeidė. Be to, pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, neginčijo aplinkybės, kad jam nebuvo žinoma apie nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkymo darbams keliamus reikalavimus, o tik nusistebėjo, kad paminklo pastatymas jokiais būdais negali prieštarauti norminiam aktui, kuris įsiteisėjo praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo paminklo pastatymo. Toks norminių aktų priimtų Lietuvos Respublikoje traktavimas, kai nauja teisės akto redakcija yra laikoma nauju teisės aktu, yra nepateisinamas ir laikytinas tik kaip gynybinė pareiškėjo pozicija.

20. Atsakovo teigimu, Reikalavimas atitinka VAĮ 3 straipsnio 1 punkte ir 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, t. y. pagrįstas teisės aktų normomis, pasirašytas, nurodyta akto apskundimo tvarka.

21. Pareiškėjas Asociacija atsiliepime į apeliacinį skundą, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Organizacija atsiliepime į apeliacinį skundą, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija


IV.

23. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2018 m. liepos 13 d. reikalavimo Nr. RV-64 teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Reikalavimą panaikino konstatavęs, kad jis (Reikalavimas) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, dėl ko negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

25. Paduotame apeliaciniame skunde Departamentas, reikšdamas reikalavimą panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priminti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą dėl Reikalavimo panaikinimo atmesti, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas netinkamai aiškinus ir taikius materialinės teisės normas, t. y. Reikalavimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte ir 8 straipsnyje keliamus: pagrįstas teisės aktų normomis, pasirašytas bei nurodyta jo apskundimo tvarka.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Be administraciniams aktams taikomų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, ne mažiau svarbu, kad administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, apskritai būtų aiškus ir suprantamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015). Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias

nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1652-662/2015; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-624/2015; 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015).

29. Ginčo atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Departamento 2018 m. liepos 13 d. reikalavime Nr. RV-64, nėra nurodyti faktai, argumentai ir įrodymai, taip pat teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą: nėra nurodytos nei aplinkybės, pagrindžiančios argumentą dėl kapavietės sutvarkymo pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką, bei šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, nei galimo pažeidimo metu galiojęs konkretus teisinis pagrindas, kuriuo Departamentas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, jog Reikalavime netgi nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Reikalavimas yra priimtas, t. y. Įstatymo nuostata, viešojo administravimo subjektą įgalinanti priimti tokio pobūdžio aktą, t. y. Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punktas, o taip pat kuo grindžiamas kitas reikalavimas – atvykti į Departamento Vilniaus skyrių protokolo surašymui.

30. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.


Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________





(S)


N U T A R T I S



Vilnius


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0f7298f0148011ebb0038a8cd8ff585f

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinė bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sileda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sileda“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Sileda“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „Sileda“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 113 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas patikrino Bendrovę ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. K-8, kuriame nurodyta, jog pateikti klaidingi duomenys Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis 2017 m. deklaracijoje FR0524. Bendrovės apskaityti apmokestinamosios pakuotės kiekiai nesutampa su apmokestinamosios pakuotės kiekiais, pateiktais mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje. 2017 m. deklaruoti mažesni pakuotės kiekiai. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracija už 2016 m. mokestinį laikotarpį nepateikta iki nustatytų terminų (2017 m. vasario 15 d.). Pareiškėjas nedeklaravo (nuslėpė) į vidaus rinką išleistų apmokestinamosios pakuotės kiekių: 2016 m. 1,407 t plastikinės, 0,066 t metalinės ir 0,459 t popierinės/kartoninės pakuotės; 2017 m. 1,5211 t plastikinės, 0,214 t popierinės/kartoninės pakuotės, todėl jam paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu ir sudaro 4 739 Eur.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad nėra jokių duomenų, kad jis sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų gaminių kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Bendrovės darbuotojai už 2016 metus bei už 2017 metus neteisingai pateikė informaciją apie išleistų į rinką plastikinių pakuočių kiekius. Per klaidą buvo skaičiuojama, kad plastikinio maišelio svoris yra ne 6 g, o 60 g. Departamentas Sprendimu iš dalies patvirtino patikrinimo aktą. Sprendime nurodoma, kad perskaičiuota pareiškėjui mokestinė prievolė už į vidaus rinką išleistus apmokestinamosios pakuotės kiekius 2016–2017 m. mokestiniu laikotarpiu 3 587 Eur suma.

4. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog jis neva nuslėpė į vidaus rinkai tiektą gaminių pripildytą pakuotę. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų taikymui ir apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nei apgaulingo apskaitos tvarkymo, nei apskaitos dokumentų klastojimo, trukdymo mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. Pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu bendradarbiavo su atsakovu, teikė visą būtiną dokumentaciją, vykdė nurodymus, o neatlikta pareiga laiku deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius įvyko dėl darbuotojų klaidos.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už atskirus mokestinius laikotarpius: 2016 m. 1,202 t plastikinės, 0,066 t metalinės ir 0,459 t popierinės/kartoninės; 2017 m. 0,989 t plastikinės, 0,214 t popierinės/kartoninės. Ūkinėje veikloje įmonė, vadovaudamasi atsakomybės principu, privalo teisingai ir nustatyta tvarka vertinti bei apskaityti kiek ir kokių atliekų susidaro įmonėje, kiek išleidžiama į vidaus rinką apmokestinamųjų pakuočių, kurios išpakavus gaminius taps atliekomis, kaip finansuos jų sutvarkymą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsniu bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 6 dalimi gamintojai ir (ar) importuotojai privalo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka vesti pakuočių apskaitą, mokėti mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punkto nuostatas mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis teisingumas tikrinamas lyginant pakuočių apskaitos ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, forma FR0524 (toliau – ir deklaracija), pateiktų valstybinei mokesčių inspekcijai iki mokestinio patikrinimo pradžios duomenis.

7. Atsakovas pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 7 d. pranešimu Nr. (MAKS)-D2-1314 Bendrovė privalėjo patikrinimui pateikti reikalingus duomenis bei paskirti atsakingą darbuotoją. 2018 m. gegužės 17 d. pareiškėjas pateikė 2016–2018 m. pakuočių apskaitos suvestinius duomenis. Iki mokestinio patikrinimo pradžios įmonėje nebuvo vykdyta gaminiams pakuoti panaudotos pakuotės apskaita, netinkamai vykdyta importuotos ir į vidaus rinką išleistos gaminiais pripildytos pakuotės apskaita. Šį faktą patvirtina 2018 m. gegužės 17 d. Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte fiksuota informacija apie neapskaitytus gaminiams pakuoti įsigytus tuščios pakuotės kiekius bei įmonės pateikti pakuočių apskaitos duomenys, kurie nesutampa su valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais duomenimis. Vykdomo patikrinimo metu nustatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracija už 2016 m. laikotarpį nepateikta, mokestis nesumokėtas, o duomenys pateikti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje už 2017 m. laikotarpį yra klaidingi, deklaruoti mažesni pakuotės kiekiai. Su nustatytais pažeidimais pareiškėjo vadovas sutiko, baudą sumokėjo.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Sileda“ skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad buvo atliktas pareiškėjo patikrinimas ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. K-8 nustatyta, kad pateikti klaidingi duomenys Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis 2017 m. deklaracijoje FR0524. Įmonės apskaityti apmokestinamosios pakuotės kiekiai nesutampa su apmokestinamosios pakuotės kiekiais, pateiktais mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje. 2017 m. deklaruoti mažesni pakuotės kiekiai. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracija už 2016 m. mokestinį laikotarpį nepateikta iki nustatytų terminų (2017 m. vasario 15 d.). Pareiškėjas nedeklaravo (nuslėpė) į vidaus rinką išleistų apmokestinamosios pakuotės kiekių: 2016 m. 1,407 t plastikinės, 0,066 t metalinės ir 0,459 t popierinės/kartoninės pakuotės; 2017 m. 1,521 t plastikinės, 0,214 t popierinės/kartoninės pakuotės. 2018 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. AD4-6421 ir 2018 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. AD4-6584 UAB „Sileda“ pateikė rašytines pastabas. Pareiškėjas nurodė, kad nesiekė išleistų į aplinką pakuočių nuslėpti, pateikti duomenys yra

klaidingi dėl darbuotojų klaidos, tačiau pareiškėjas geranoriškai siekė ištaisyti deklaracijose padarytas klaidas. Paaiškinimuose taip pat nurodyta, kad pareiškėjas buvo klaidingai nurodęs išleistų į rinką maišelių svorius, taigi ir klaidingai apskaičiavęs bendrą į rinką išleisto plastiko kiekį. Buvo nurodyta, kad vienas plastikinis maišelis sveria 60 g, tačiau tikrasis jo svoris yra 6,45 g. Departamentas 2018 m. spalio 5 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 113, kuriuo iš dalies patvirtino 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktą Nr. K-8. Sprendime nurodyta, kad UAB „Sileda” nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistus apmokestinamosios pakuotės kiekius: 2016 m. 1,202 t plastikinės, 0,066 t metalinės ir 0,459 t popierinės/kartoninės pakuotės; 2017 m. 0,989 t plastikinės, 0,214 t popierinės/kartoninės pakuotės.

10.Teismas, įvertinęs Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, 8 straipsnio 1–4, 6 dalyse, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte, 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad teisės aktai įtvirtina pareigą ūkio subjektui vesti pakuočių bei pakuočių atliekų apskaitą tinkamai bei nurodant teisingus duomenis.

11.Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nepateikė deklaracijos už 2016 m., taigi už 2016 m. nustatytas nedeklaruotas plastikinės pakuotės kiekis pagal patikrinimo duomenis sudaro 1,407 t, metalinės pakuotės 0,066 t, popierinės/kartotinės pakuotės 0,459 t kiekis. 2017 m. deklaracijoje pareiškėjas nurodė, kad į vidaus rinką išleido 0,441 t plastikinės pakuotės, 0,051 t metalinės pakuotės ir 0,195 t popierinės/kartotinės pakuotės. Departamentas, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad iš viso įmonės išleisti į vidaus rinką pakuotės kiekiai yra didesni, taigi už 2017 m. nustatytas toks nedeklaruotas pakuotės kiekis: 1,521 t plastikinės pakuotės ir 0,214 t popierinės/kartotinės pakuotės. Byloje ginčo nėra dėl to, jog pareiškėjas teisės aktuose nurodytu terminu nepateikė deklaracijos už 2016 m., taip pat neneigia ir tos aplinkybės, jog suklydo deklaruodamas plastikinę pakuotę (neteisingai deklaravus jos svorį). Pareiškėjas nurodė, jog ši klaida įvyko dėl darbuotojų kaltės, tačiau nenurodė tokios klaidos priežasčių.

12.Teismas, vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl apmokestinamosios pakuotės nuslėpimo sampratos, pažymėjo, kad nėra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamos pakuotės kiekio nuslėpimo, nes UAB „Sileda” teiginiai dėl tikslo nuslėpti apmokestinamos pakuotės kiekį neturėjimo negali paneigti aplinkybės, jog pareiškėjo darbuotojai turi maksimaliai laikytis teisės aktuose įtvirtintos pareigos deklaruodami duomenis bei vesdami pakuočių apskaitą tą atlikti tiksliai ir teisingai, kad nebūtų paneigta ūkio subjektui įtvirtinta atsakomybė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog buvo siekiama geranoriškai bendradarbiauti su Departamentu, nepaneigia pareiškėjui teisės aktuose įtvirtintos pareigos tinkamai apskaityti išleidžiamas į vidaus rinką pakuotes.

13.Teismas pabrėžė, kad teisės aktai tiesiogiai nenumato galimybės atsižvelgti į tai, kad subjektas nesiekė nuslėpti į vidaus rinką išleistų pakuočių kiekio. Mokesčių mokėtojas turi pareigą būti atidžiu, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis neturėjo tikslo nuslėpti pakuotės kiekį, tačiau dėl įsivėlusios darbuotojų klaidos deklaracijoje nurodė netinkamą plastikinės pakuotės svorį, neatleidžia pareiškėjo nuo teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintos pareigos tinkamai ir laiku deklaruoti teisingus duomenis. Pareiškėjo atsakomybės bei pareigos tinkamai identifikuoti bei deklaruoti į rinką išleidžiamas pakuotes nepaneigia ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas bendradarbiavo su Departamentu ir teikė visą reikalingą informaciją. Šiuo atveju teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui paskirta sankcija turėtų būti mažinama.

14.Teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, Departamentas pagrįstai apskaičiavo mokestį padidintu tarifu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

III.

15. Pareiškėjas UAB „Sileda“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą Departamento Sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismo argumentas, jog nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamosios pakuotės kiekio nuslėpimo, yra nepagristas, prieštarauja protingumo principui, elementariai logikai. Pareiškėjas, akcentuodamas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje, 9 straipsnio 4 dalies 3 punkte, Aprašo 10 ir 12 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad įstatymo leidėjo vartojama sąvoka „nuslėpta“ pagal Lietuvos kalbos žodyne pateiktas reikšmes reiškia sąmoningą, tyčini veiksmą kažko neatskleisti. O tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos kontekste svarbu nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminiu kiekio nuslėpimo.

17. Pareiškėjas paaiškina, kad netikslus informacijos pateikimas įvyko dėl pareiškėjo darbuotojų skaičiavimo klaidos nurodant plastikinio maišelio svorį. Pareiškėjas nesiekė sąmoningai nuslėpti išleistų į rinką pakuočių kiekius. Teisėtų lūkesčių principas, vertinant Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sankciją, neleidžia išplėsti nustatytų draudimų, taisyklių ribas bei turinį ir aiškinti, kad „apmokestinamosios pakuotės nuslėpimas“ yra tas pats kas „nepateikimas deklaracijos ir nesumokėjimas mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir terminais“.

18. Pareiškėjas pažymi, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai (iš esmės) panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015 ir 2018 m. spalio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1422-525/2018 pateiktais išaiškinimais.

19. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju jis vykdė taršos apskaitą, tikrinimo metu teikė visą reikalingą informaciją, bendradarbiavo su atsakovu, byloje nėra duomenų, kad būtų apgaulingai tvarkęs taršos apskaitą, būtų klastojęs apskaitos dokumentus, trukdęs atsakovui atlikti jam pavestas mokesčio administravimo funkcijas, todėl neįrodyta, jog pareiškėjas sąmoningai tyčia siekė nuslėpti apmokestinamųjų gaminių kiekius, tokiu būdu išvengdamas pareigos mokėti mokestį. Todėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija pareiškėjui pritaikyta nepagrįstai.

20. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidė plečiamojo viešosios teisės normą aiškinimo ribojimą.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nesutinka su apeliaciniu skundu atsiliepime į skundą nurodytais analogiškais argumentais ir papildomai akcentuoja, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.

23. Atsakovas nurodo, kad patikrinimo metu buvo nustatytos faktinės aplinkybės: 2016–2017 m. nevykdyta gaminiams pakuoti įsigytos tuščios pakuotės apskaita; netinkamai vykdyta 2016–2017 m. pakuočių apskaita, neteisingai įvertinti ir apskaityti visų rūšių (plastikinės, metalinės, popierinės) pakuotės kiekiai; dėl klaidingai vykdytos pakuočių apskaitos Bendrovė nepateikė deklaracijos už 2016 m. mokestinį laikotarpį, galimai dėl neteisėtai pritaikytos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatytos mokestinės lengvatos. Todėl, įvertinus šias faktines aplinkybes, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalis taikyta teisėtai ir pagrįstai.

24. Atsakovas pabrėžia, kad dėl bylose esančių skirtingų aplinkybių, pareiškėjas klaidingai ir nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015, nes šioje byloje buvo nagrinėjama specifinė bylos faktinė ir teisinė situacija dėl konkretaus ūkio subjekto.

25. Atsakovas paaiškina, kad neteisingai apskaityti apmokestinamosios pakuotės kiekiai vertinti pagal pareiškėjo 2016–2017 m. laikotarpių pateiktus pakuočių suvestinius duomenis ir iki patikrinimo pradžios pateiktų deklaracijų duomenis. Pareiškėjas nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už atskirus mokestinius laikotarpius, todėl jam pagrįstai, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo ir Aprašo nuostatomis paskaičiuotas 3 587 Eur mokestis didesniu tarifu už nuslėptą apmokestinamosios pakuotės kiekį.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2018 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 113 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktas Nr. K-8, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Bylos duomenimis, Departamento tarnautojai, planinio patikrinimo metu patikrinę UAB „Sileda“ mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių bei pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą 2016–2017 m. mokestiniais laikotarpiais, 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. K-8, be kita ko, nustatę, kad pareiškėjas, nustatytu terminu nepateikęs mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2016 m., o 2017 m. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje pateikęs klaidingus duomenis, nes 2017 m. mokestiniu laikotarpiu jo apskaityti apmokestinamosios pakuotės kiekiai nesutampa su apmokestinamosios pakuotės kiekiais, nurodytais deklaracijoje, nedeklaravo (nuslėpė) į vidaus rinką išleistų apmokestinamosios pakuotės kiekius (2016 m. – 1,407 t plastikinės, 0,066 t metalinės, 0,459 popierinės/kartoninės pakuotės; 2017 m. – 1,521 t plastikinės ir 0,459 popierinės/kartoninės pakuotės) ir tuo pažeidė MUATĮ 8 straipsnio 4 ir 6 dalis, dėl ko jam apskaičiavo jam mokestį – 4736 Eur – 2016-2017 m. mokestiniu laikotarpiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, taikydami didesnį tarifą (MUATĮ 9 str. 4 d. 3 p., Aprašo 12 p.). Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktorius, įvertinęs pareiškėjo pastabas, perskaičiavo pareiškėjui nustatytą prievolę už į vidaus rinką išleistus apmokestinamosios pakuotės kiekius 2016–2017 m. mokestiniais laikotarpiais ir, iš dalies patvirtinęs 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktą Nr. K-8, patvirtino 3587 Eur mokesčio sumą.

28. Pirmosios instancijos teismas, kuriam pareiškėjas, nesutikdamas su sąlygų apskaičiuoti jam mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis taikant didesnį tarifą buvimu, Departamento 2018 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 113 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, skundą atmetė, konstatavęs, kad nėra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato–apmokestinamos pakuotės kiekio nuslėpimo, nes UAB „Sileda” teiginiai dėl tikslo nuslėpti apmokestinamos pakuotės kiekį neturėjimo negali paneigti aplinkybės, jog pareiškėjos darbuotojai turi maksimaliai laikytis teisės aktuose įtvirtintos pareigos deklaruodami duomenis bei vesdami pakuočių apskaitą tą atlikti tiksliai ir teisingai, kad nebūtų paneigta ūkio subjektui įtvirtinta atsakomybė, o pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog buvo siekiama geranoriškai bendradarbiauti su Departamentu, nepaneigia pareiškėjui teisės aktuose įtvirtintos pareigos tinkamai apskaityti išleidžiamas į vidaus rinką pakuotes.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame akcentuoja, be kita ko, kad šiuo atveju nebuvo jo tyčios nuslėpti pakuočių išleidimo į Lietuvos Respublikos vidaus rinką.

30. MUATĮ, kiek tai susiję yra su apmokestinamąja pakuote, be kita ko, nustatyta: mokesčio objektas – pripildyta pakuotė – nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje (MUATĮ 3 str. 3 p.); mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai (MUATĮ 4 str. 3 d.); gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (MUATĮ 5 str. 6 d.); apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti šio įstatymo 4 priedėlyje (MUATĮ 6 str. 8 d.); fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą. Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (MUATĮ 8 str. 1 ir 2 d.); mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MUATĮ 8 str. 4 d.); mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis (MUATĮ 8 str. 6 d.); Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą (MUATĮ 9 str. 1 d.); už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (MUATĮ 9 str. 3 d.); mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2 (MUATĮ 9 str. 4 d. 3 p.).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl mokesčio už aplinkos teršimą aiškinama, kad pareigos tinkamai apskaičiuoti ir deklaruoti į aplinką išmesto teršalų kiekio neįvykdymas negali automatiškai lemti apmokestinamųjų gaminių nuslėpimo. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui, būtent – mokesčio mokėtojo elgesio modelio – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo fakto konstatavimui, būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo. Tokias aplinkybes, be laiku neatliktos pareigos deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius, patvirtintų inter alia (be kita ko) apgaulingas apskaitos tvarkymas, apskaitos dokumentų klastojimas, trukdymas mokesčių administratoriui atlikti įstatyme nustatytas pareigas ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-431-822/2019; 2018 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1422-525/2018; 2015 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-768-438/2015).

32. Nors nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką (šios nutarties 31 p.), nesutinka su atsakovo aiškinimui, kuriam skundžiamame sprendime pritarė pirmosios instancijos teismas, dėl sąlygų MUATĮ 9 straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymui buvimo („<...> nėra būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus rezultato – apmokestinamos pakuotės kiekio nuslėpimo <...>“), t. y. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina taip pat nustatyti, jog mokesčių mokėtojas sąmoningai tyčia siekė konkretaus neteisėto rezultato – apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo, byloje pateikta įrodymų visumą – laiku neįvykdyta pareiga deklaruoti apmokestinamųjų gaminių kiekius 2016 metų mokestiniu laikotarpiu, iš esmės jokių įrodymų, patvirtinančių, kaip teigiama, klaidos, teikiant mokesčio už aplinkos teršimą 2017 metų laikotarpiu deklaraciją, priežastis nenurodymas ir nepateikimas – buvo pakankami priimti ginčijamą sprendimą: pareiškėjas, iki planinio patikrinimo, baigto 2018 m. rugpjūčio mėn., nepateikęs mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2016 m., nepaaiškino, kodėl tokios deklaracijos nepateikė bent 2018 metais, kada teikė 2017 m. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaraciją; pareiškėjas nenurodė, kokios priežastys (pavyzdžiui, dėl darbuotojų, atsakingų už deklaracijos pildymą ir pateikimą, kaitos buvusi patirties stoka, tiekėjų pateiktų duomenų apie pakuočių medžiagiškumą klaidingumas ir pan.) apsprendė 2017 m. mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijoje klaidingų duomenų nurodymą. Šiuo aspektų pažymėtina, kad į aiškią klaidą, susijusi su pakuočių svorio nurodymu, buvo atsižvelgta ginčijamų sprendimu iš dalies tvirtinant patikrinimo aktą.

33. Atsižvelgiant į aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sileda“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. sprendimą aplikti nepakeistu.



Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________





(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. W. M. (L. W. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. W. M. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dd2e4010147f11ebb0038a8cd8ff585f

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas L. W. M. 2020 m. balandžio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 128-58 „Dėl Kenijos Respublikos piliečio L. W. M. grąžinimo į Kenijos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkto ir 8 straipsnio reikalavimų (nėra pagrįstas objektyviais faktais, nenustatytos reikšmingos aplinkybės ir pan.), prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reglamentavimui, teismų praktikai. Pareiškėjas teigė manęs, kad jam išduotoje vizoje įrašyta galiojimo data – „20-11-19“ – reiškia, jog vizos galiojimas baigsis 2020 m. lapkričio 19 d., o ne 2019 m. lapkričio 20 d. Tokį įsitikinimą grindė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. 2(78) „Dėl datos rašymo“, Lietuvos standarto LST EN 28601 rekomendacijomis, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 „Dėl dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“. Be to, pildant Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateikiamą vizos išdavimo formą, vizos galiojimo data pateikiama tokia tvarka: metai-mėnuo-diena. Įsidarbinant 2020 m. kovo mėnesį, nei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Franklis“, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nei pačiam pareiškėjui nekilo abejonių, jog jam išduota viza yra galiojanti. Pareiškėjas tvirtino, jog sužinojęs apie pasibaigusį vizos galiojimą, jis ėmė rengti dokumentus vizos galiojimui pratęsti (naujai D tipo vizai gauti). Pareiškėjas Lietuvoje turi darbą, moka visus privalomus mokesčius, nuomojasi gyvenamąjį būstą, gerbia Lietuvos Respubliką, jos žmones ir įstatymus, o dėl vizos pratęsimo nesikreipė tik todėl, kad buvo suklaidintas dėl vizos galiojimo datos.

3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į dėl COVID-19 pandemijos įvestus apribojimus kirsti valstybių sienas, padėtį Kenijoje (įvesta komendanto valanda, 2020 m. balandžio 20 d. nustatyta 270 užsikrėtusiųjų, 14 mirčių). Teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, neišsiaiškino, ar egzistuoja galimybė grąžinti pareiškėją į Keniją, prieš išvykstant atlikti testą pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011), Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) nuostatas. Pareiškėjas pabrėžė, jog nagrinėjant kilusį ginčą turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti (įpareigoti jį išvykti).

4. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti.

5. Atsakovas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, t. y. egzistuoja Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas sprendimo grąžinti užsienietį priėmimo pagrindas. Priimant Sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į Kenijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2020 m. gegužės 8 d., nenustatyti Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse

nurodyti pagrindai, kuriems esant toks sprendimas negalėjo būti priimtas. Pareiškėjas apklausos metu nepateikė duomenų apie tai, kad jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas kilmės valstybėje. Priimant Sprendimą, taip pat buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, Direktyvos 5 straipsnį. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas didžiąją dalį laiko Lietuvoje buvo neteisėtai, nenustatyta jo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas UAB „Franklis“ buvo įdarbintas pažeidžiant nustatytą įdarbinimo tvarką, kadangi viza jam buvo išduota darbui kitoje įmonėje – UAB „Daroda“ (Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) dėl tikėtino nelegalaus darbo atvejo atlieka tyrimą). Pareiškėjas, būdamas pakankamai atsakingas ir rūpestingas, turėjo pakankamai laiko užtikrinti teisėtą savo buvimą Lietuvos Respublikoje (savalaikiai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi arba naujos nacionalinės vizos išdavimo), tačiau to nepadarė. Dėl šių priežasčių pareiškėjas privalės išvykti pasibaigus karantinui Lietuvos Respublikoje, per nustatytą tam tikrą toleravimo laikotarpį. Šiuo metu jam siūlytina užpildyti standartinę pranešimo formą Migracijos departamento interneto svetainėje.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pateiktu vizoje nurodytos galiojimo pabaigos datos aiškinimu. Akcentavo, jog Šengeno ar nacionalinėje vizoje (D) data rašoma laikantis nustatytų Europos Sąjungos dokumentų pildymo standartų, kitaip data sutrumpintai rašoma europietiškų formatu, t. y. diena-mėnuo-metai (britų). Pažymi, kad net Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelėje išdavimo ir galiojimo datos parašytos laikantis tokių pačių standartų, t. y. diena-mėnuo-metai. Tokiu pačiu būdu nurodyta ir vizos galiojimo pradžia – „25-06-19“, kuri, remiantis pareiškėjo aiškinimu, turėjo būti suprantama kaip nuo 2025 m. birželio 19 d. Tai, kad pareiškėjas suprato, jog jo turima viza nebegaliojanti, pripažino jis pats Inspekcijai pateiktame paaiškinime.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. liepos 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo L. W. M. skundą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 21 d. sudarė darbo sutartį Nr. 11-3 su Lietuvos Respublikoje registruota UAB „Daroda“. UAB „Daroda“ 2018 m. lapkričio 21 d. tarpininkavimo raštas patvirtina, kad bendrovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte, prašydama išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinę (D) vizą vieneriems metams. Prašyme nurodyta, kad pareiškėjas atvyksta į Lietuvą darbo tikslais (dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigose UAB „Daroda“); darbo sutartis sudaryta vieneriems metams; pareiškėjui bus suteikta tinkama gyvenamoji vieta; pareiškėjas gaus darbo atlyginimą ir delspinigius iš UAB „Daroda“, kurių pakaks pragyventi Lietuvoje, ir bus apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu bei darbdavys mokės nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas; prireikus bus padengtos pareiškėjo grįžimo į valstybę, į kurią jis turi teisę vykti, išlaidos. Pareiškėjui buvo išduota 2019 m. birželio 11 d. (vizoje nurodyta „11-06-19“) viza 003744710, galiojanti nuo 2019 m. birželio 25 d. (vizoje nurodyta „25-06-19“) iki 2019 m. lapkričio 20 d. (vizoje nurodyta „20-11-19“). Iš Išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, matyti, kad pareiškėjas nuo 2020 m. kovo 5 d. dirba UAB „Franklis“.

9. VDI raštu „Dėl informacijos pateikimo“ informavo atsakovą, jog Inspekcijos Klaipėdos teritorinio skyriaus inspektoriai, 2020 m. balandžio 8 d. atlikdami patikrinimą, nuosavo namo teritorijoje, Klaipėdoje, rado dirbančius du Kenijos Respublikos piliečius, tarp jų – pareiškėją. Darbuotojai įdarbinti UAB „Franklis“; įmonės atstovas pateikė su darbuotojais sudarytas darbo sutartis, pagal kurias jie yra įdarbinti pagalbiniais darbininkais.

Pareiškėjas turi Šengeno valstybės (LTU) D tipo vizą Nr. 003744710, kuri galiojo nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d., o kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, šie piliečiai neturi, Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, įdarbinti nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, t. y. nelegaliai.

10.Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2020 m. balandžio 9 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2020 m. balandžio 8 d. 15 val. Migracijos skyriaus pareigūnai Uosto užkardos patalpose apklausė pareiškėją. Nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. rugpjūčio 16 d., turėdamas Šengeno valstybės (LTU) D tipo daugkartinę vizą Nr. 003744710, kuri galiojo nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d. Pareiškėjas, pasibaigus vizoje nurodytam buvimo laikui, neišvyko iš Šengeno valstybės ir nuo 2019 m. lapkričio 21 d. (140 dienų) Lietuvoje yra neteisėtai.

11.Pareiškėjas 2020 m. balandžio 8 d. paaiškinime teigė, kad gyvena Klaipėdoje, yra sunkvežimio vairuotojas, įstrigęs Lietuvoje dėl darbdavio, kurį sutiko, kai buvo paliktas bendrovės, kuri jį samdė. Pareiškėjas pradėjo dirbti 2020 m. balandžio 3 d.; sutartis: 30 Eur per dieną, 5 dienos per savaitę, 8 valandos per dieną. Samdžiusi bendrovė UAB „Daroda“ nesuteikė pareiškėjui nei darbo, nei bilietų grįžimui atgal. Pareiškėjas nėra gavęs jokio atlyginimo. Bendrovė, kuri suteikė vizą, jį apgavo, nedavė sunkvežimio, kurį galėtų vairuoti, jis labai norėtų dirbti bendrovėje su sąžiningu darbdaviu. Pareiškėjas pripažino, kad turi Lietuvos vizą, bet ji yra nebegaliojanti, tačiau tik dėl to, kad negavo bilietų grįžimui į savo šalį.

12.2020 m. balandžio 8 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, Nr. 37235-ANR_N-494-2020, nurodyta pažeidimo esmė: pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 16 d. atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas nacionalinę vizą, galiojančią iki 2019 m. lapkričio 20 d.; užsienietis neišvyko iš Lietuvos Respublikos pasibaigus vizos galiojimo laikui. Konstatuotas administracinis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 538 straipsnyje, pareiškėjui skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

13.Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgdama į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Kenijos Respubliką, ginčijamu 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 128-58 nusprendė: įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Kenijos Respubliką per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2020 m. gegužės 8 d.; įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

14.Teismas padarė išvadą, kad atsakovas realiai ir išsamiai išnagrinėjo dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į Kenijos Respubliką, t. y. gavęs informaciją iš Inspekcijos ir Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus tarnybinį pranešimą, aplinkybėms išsiaiškinti pareiškėją pristatė į Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Uosto pasienio užkardos tarnybines patalpas, kur buvo patikrintas jo pasas, nacionalinė viza (D), atlikta apklausa, kuri užfiksuota užsieniečio apklausos lape, įvertintas pareiškėjo paaiškinimas Inspekcijai.

15.Teismas laikė nepagrįstais skundo argumentus, jog pareiškėjas buvo suklaidintas dėl vizos galiojimo datos, jo teiginius laikė objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Ginčo vizoje tiek jos data, tiek galiojimas (nuo – iki) nurodyti dienomis-mėnesiais-metais. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo suprasti, kad vizos galiojimo pabaiga yra 2019 m. lapkričio 20 d. Kitokia išvada negalėjo būti padaryta vien dėl to, kad kitose grafose („Data“; „Nuo“) data taip pat nurodyta dienomis-mėnesiais-metais, ir pareiškėjas tikrai turėjo suprasti, jog viza jam buvo išduota 2019 m. birželio 11 d., o ne 2011 m. birželio 19 d., ir galioja ne nuo 2025 m. birželio 19 d., o nuo 2019 m. birželio 25 d. Be to, pareiškėjo Kenijos Respublikos pase gimimo data, galiojimo

datos nurodytos dienomis-mėnesiais-metais. Taigi, pareiškėjui turėjo būti suprantamas toks datos rašymas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovavosi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. gegužės 3 d. nutarime Nr. 2(78) „Dėl datos rašymo“, Lietuvos standarto LST EN 28601 rekomendacijose ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakyme Nr. V-117 „Dėl dokumentų rengimo taisyklių patvirtinimo“ pateikta nuostata, jog pirmiausia nurodoma metų skaitinė išraiška, tada mėnesio bei dienos, kadangi vizos įklijos pildymo reikalavimai nustatyti Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr. 810/2009 nustatytame Bendrijos vizų kodekse (2 skirsnis). Bendrijos vizų kodeksas yra viešai prieinamas ir išverstas į 24 kalbas. Teismo vertinimu, ginčo vizoje datos nurodytos pagal nustatytus reikalavimus. Teismas pabrėžė, kad vien tik pareiškėjo įsitikinimas (manymas) negali būti laikomas objektyviu kriterijumi (aplinkybe), į kurią turi būti atsižvelgta vertinant išduotos vizos galiojimą, o pareiškėjo suklydimas nepateisina to, kad jis nuo 2019 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai (pasibaigus vizos galiojimui).

16.Teismas padarė išvadą, kad atsakovas realiai ir išsamiai išnagrinėjo dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į Kenijos Respubliką, t. y. gavęs informaciją iš Inspekcijos ir Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus tarnybinį pranešimą, aplinkybėms išsiaiškinti pareiškėją pristatė į Tarnybos Pagėgių pasienio rinktinės Uosto pasienio užkardos tarnybines patalpas, kur buvo patikrintas jo pasas, nacionalinė viza (D), atlikta apklausa, kuri užfiksuota užsieniečio apklausos lape, įvertintas pareiškėjo paaiškinimas Inspekcijai. Teismas nesutiko su skundo teiginiais, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįsitikino, ar egzistuoja objektyvi galimybė pareiškėjui grįžti į Kenijos Respubliką objektyviai dėl COVID 19 situacijos, ir nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo paaiškinimais, kad, pasibaigus karantinui, išvykimui yra nustatytas tam tikras toleravimo laikotarpis, dėl kurio konkrečiai bus sprendžiama vėliau. Pastebėta ir tai, kad pareiškėjas apklausos metu nepateikė duomenų apie tai, kad jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas kilmės valstybėje. Teismas taip pat nenustatė, jog šiuo atveju buvo kokių nors Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, kuriems esant sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo negalėjo būti priimtas. Vertindamas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, atsakovas nustatė, kad didžiąją savo buvimo Lietuvoje laiko dalį, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 21 d., pareiškėjas šalyje buvo neteisėtai (pasibaigus vizos galiojimui); neįvardijo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas UAB „Franklis“ dirbo nuo 2020 m. kovo 5 d., nepateikė duomenų apie įsidarbinimą pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus kitoje įmonėje. Pareiškėjui viza buvo išduota ir jis turėjo dirbti UAB „Daroda“, tačiau realiai dirbo kitoje įmonėje. Kaip minėta, Inspekcija, atlikusi patikrinimą 2020 m. balandžio 8 d., nustatė, kad pareiškėjas UAB „Franklis“ yra įdarbintas nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. nelegaliai (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 str.). Teismas padarė išvadą, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi objektyviais kriterijais, t. y. atsižvelgė ne vien į neteisėto buvimo faktą, bet ir į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei tinkamai vertino šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku, šeiminiais ryšiais su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamais socialiniais, ekonominiais ir kitais ryšiais su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį, mastą ir kt. Taigi, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

17.Teismas pažymėjo, jog kadangi Sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, 2020 m. gegužės 6 d. teismo nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą – tapo nereikalinga ir bus panaikinta teismo sprendimui įsiteisėjus. Be to, teismas nesprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiškėjui klausimo, nes pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdyje atsisakė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

18. Pareiškėjas L. W. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas negali būti įvykdytas nei savanoriškai pareiškėjo, nei priverstinai atsakovo. Kenijos Respublikos sienos šiuo metu yra uždarytos, neorganizuojami skrydžiai. Pagal viešai prieinamus duomenis, valstybėje užfiksuoti 3 727 užsikrėtusieji COVID-19 virusu, mirė 104 žmonės. Pareiškėjas turi vykdyti Sprendime suformuluotus reikalavimus, o ne teismo sprendime išdėstytus motyvus, jog jis turi sekti informaciją ir papildomai registruotis Migracijos departamento interneto svetainėje. Pareiškėjas pakartoja, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

20. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.).

23. Vertinant šioje byloje ginčijamo atsakovo sprendimo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016).

24. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo atitiktį Nutarties 22 ir 23 punktuose nurodytam teisiniam reglamentavimui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai šio teisinio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo praktikai, nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

25. Vertinant Sprendimo pagrindu pareiškėjui kylančios pareigos išvykti iš Lietuvos Respublikos vykdymo realias galimybes šalyje paskelbto karantino ir su juo susijusių išvykimo sąlygų sudėtingumų kontekste, pažymėtina, kad dėl pandemijos objektyviai susiklosčiusios sąlygos, trukdančios užsieniečiui įvykdyti šalies kompetentingos institucijos Sprendimą, yra įpareigojimų nevykdymą pateisinančios priežastys, dėl kurių užsieniečiui negali kilti neigiamų teisinių pasekmių. Tačiau tai neatleidžia užsieniečio nuo pareigos vykdyti įpareigojimus elgiantis atidžiai ir rūpestingai (pagal bonus pater familias elgesio standartą), laikantis elementarių objektyvaus sąžiningo elgesio (bona fides principas) reikalavimų.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad karantino sąlygos ir dėl to kilę sunkumai išvykti vertinami kaip pateisinamos Sprendimo neįvykdymo priežastys, tačiau, pasibaigus karantinui, pareiškėjas privalo įvykdyti Sprendimą. Šios pareigos vykdymui svarbu ir tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos viešai skelbiamus duomenis, Kenijos sienos, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, nėra uždarytos.

27. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. W. M. (L. W. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.


Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

_______________________





(S)


N U T A R T I S



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d691bed0147f11ebb0038a8cd8ff585f

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja I. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) 313,75 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 300 Eur išlaidas už skundo surašymą.

2. Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos AVPK Palangos miesto policijos komisariatas 2016 m. liepos 27 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) paskyrė jai 28 Eur baudą už tai, kad ji pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 5 ir 8 punktų reikalavimus, nes paliko stovėti automobilį kelio ženklo Nr. 333 „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje. Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-31-549/2016 patenkino jos skundą ir panaikino Nutarimą. Teismas konstatavo, kad institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, neįvykdė pareigos įrodyti, jog apkaltinto asmens veikoje yra visi būtini administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai.

3. Pareiškėja teigė, kad gindama pažeistas teises, patyrė turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos advokato pagalbai atlyginti ir kelionės išlaidos. Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priėmusi Nutarimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 284 straipsnio 1 dalies, 286 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes išsamiai neišnagrinėjo visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nenustatė visų administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, neįvykdė įrodinėjimo pareigos, nesant objektyvių įrodymų pareiškėją pripažino kalta padarius administracinį teisės pažeidimą. Pareigūnai nevertino jos nurodytų aplinkybių, jog automobilis užvedamas ir valdomas ne raktu, o specialiu pulteliu bei kasete (slapuku), į kurį dedama speciali baterija, nevertino aplinkybės, jog baterija buvo išsikrovusi ir automobilis stovėjo su įjungtu avariniu ženklu, nevertino pateikto baterijos pirkimo čekio, jos paaiškinimų, jog sustojimas kelio ženklo Nr. 333 zonoje buvo priverstinis. Dėl šių neteisėtų veiksmų ji patyrė turtinę žalą, kurią sudaro 250 Eur išlaidos, sumokėtos advokatei už skundo surašymą, ginčijant Nutarimą, ir 63,75 Eur kelionės išlaidas, 2016 m. liepos 27 d. vykstant į administracinės bylos nagrinėjimą Klaipėdos AVPK Palangos policijos komisariate. Tarp patirtos žalos ir pareigūnų neteisėtų veiksmų yra aiškus priežastinis ryšys.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad teisminėje praktikoje vien tik administracinio nusižengimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Policijos pareigūnai, surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priimdami Nutarimą, veikė pagal įstatymus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį yra negalima. Policijos pareigūnai, skirtingai nei Palangos miesto apylinkės teismas, vertino įrodymų pakankamumą administracinio teisės pažeidimo byloje, t. y. policijos pareigūnės J. R. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjos atsisakymo įvykio vietoje vykdyti policijos pareigūnės prašymą atlikti pareiškėjos poziciją įrodančius veiksmus, t. y. pademonstruoti, kad automobilis neužsiveda nepakeitus pultelio baterijos, įvertino tai kaip siekimą išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą, taip pat teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėja įvykio vietoje pripažino, kad automobilio parkavimo vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai, o dėl vietos trūkumo prie prekybos centro. Policijos pareigūnai neturėjo galimybių leistinomis priemonėmis pagrįsti pareiškėjos pozicijos dėl priverstinio sustojimo. Policijos pareigūnų įsitikinimas dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo buvo paremtas visapusišku įrodymų vertinimu, todėl negali suponuoti neteisėtų veiksmų konstatavimo ar diskrecijos ribų peržengimo.

6. Atsakovas prašė taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.253 straipsnio nuostatas, teigdamas, kad pareiškėjai atlygintini nuostoliai turi būti mažinami proporcingai pareiškėjos kaltei.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjos I. R. prašymą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 250 Eur turtinės žalos atlyginimą, 239,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas, akcentuodamas CK įtvirtintas žalos, kilusios dėl neteisėtų valdžios institucijų pareigūnų veiksmų, atlyginimo sąlygas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika žalos atlyginimo klausimais, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. II-31-549/2016 medžiagą, be kita ko, nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. II-31-549/2016 patenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Nutarimą, administracinę bylą nutraukė nenustatęs pareiškėjos veiksmuose administracinio nusižengimo sudėties. Klaipėdos AVPK Nutarimo neapskundė. Teismas akcentavo, jog tai, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimas yra įsiteisėjęs, yra svarbi aplinkybė nustatant, ar pareigūnas atliko (siekė atlikti) visapusišką, pilnutinį ir objektyvų Nutarime nurodytam kaltinimui pagrįsti reikšmingų aplinkybių išaiškinimą.

9. Teismas nustatė, kad Palangos miesto apylinkės teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą dėl to, kad neįrodyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis, vertino, jog draudimas stovėti kelio ženklo Nr. 333 galiojimo zonoje nėra absoliutus, sustojimas šio ženklo galiojimo zonoje galimas esant priverstiniam sustojimui. Įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėja kelio ženklo Nr. 333 galiojimo zonoje sustojo priverstinai, nes išsikrovė automobilį valdančio pultelio bei kasetės baterija, ji buvo įjungusi automobilio avarinę šviesos signalizaciją, sprendė, jog ATPK 1241 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas nėra įrodytas.

10. Teismas, vadovaudamas ATPK 284 straipsnio 1 dalimi ir 248 straipsniu, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, vertino, kad policijos pareigūnai nebuvo pakankamai aktyvūs, neapklausė įvykio liudytojų, nevertino pareiškėjos paaiškinimų, rašytinių įrodymų, t. y. įvykį neištyrė išsamiai. Tai patvirtina aplinkybė, jog tiek 2016 m. liepos 2 d. administracinio teisės pažeidimo protokole (toliau – ir Protokolas), tiek Nutarime nurodė, kad pareiškėja sustojo ir paliko transporto priemonę kelio ženklo Nr. 333 galiojimo zonoje, nors pagal bylos duomenis ji buvo automobilyje. Pareigūnės J. R. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog įvykio vietoje pareiškėja sėdėjo transporto priemonės galinėje sėdynėje su vaiku, taip pat nurodyta, kad atvykęs vyriškis (transporto priemonės savininkas) rodė baterijos pirkimo čekį, tačiau jis liudytoju nebuvo apklaustas, pateiktas pirkimo–pardavimo čekis nebuvo vertinamas. Byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjos vairuojamo automobilio rakto pultelis veikė ir kad ji turėjo realią galimybę transporto priemone pavažiuoti iš draudžiamos vietos.

11. Teismas sprendė, jog Protokolą ir Nutarimą surašiusi pareigūnė neatliko ir nesiekė atlikti visapusiško, pilnutinio ir objektyvaus aplinkybių išaiškinimo ir nesilaikė ATPK 248 straipsnio bei 257 straipsnio reikalavimų, nevykdė bendro pobūdžio pareigų, siekė skubotai nubausti asmenį ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, akcentavo, kad aplinkybė, kai pareigūnas surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą (nutarimą), neišsiaiškinęs visų

aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, objektyviai nenustatęs visų atitinkamo administracinio teisės pažeidimo sudėties elementų, vertinama kaip įstatyme nustatytų įpareigojimų nevykdymas.

13. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos AVPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šios institucijos ir jos pareigūnų veiksmų neteisėtumas yra įrodytas.

14. Teismas, spręsdamas dėl kitų valstybės atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio ir žalos, vadovaudamasis CK 6.247 straipsniu ir 6.249 straipsnio 1 dalimi, vertino, kad pareiškėjos advokatei sumokėti 250 Eur už skundo surašymą administracinio teisės pažeidimo byloje yra pareiškėjos realiai patirtos išlaidos. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatomis, reglamentuojančiomis atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą, vertino, kad prašoma priteisti 250 Eur suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus dydžio.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktų degalų pirkimo–pardavimo kvituose nurodytą laiką, jų įgijimo vietą, sprendė, jog jie nėra tinkami įrodymai pagrįsti pareiškėjos patirtas 63,75 Eur kelionės išlaidas.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos patirti 250 Eur nuostoliai, susiję su teisinės pagalbos teikimu administracinio teisės pažeidimo byloje, pagal savo pobūdį tiesiogiai sietini su nustatytais neteisėtais veiksmais, todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp nustatytų Klaipėdos AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtų 250 Eur nuostolių nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą.

17. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, jog byloje būtina taikyti CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatas, akcentuodamas, kad, esant valstybės civilinei atsakomybei, jos institucijų, pareigūnų kaltės elementas nenustatinėjamas. Teismas nenustatė atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindų pagal CK 6.253 straipsnį.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jos patirtas 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias pareiškėja patyrė už skundo teismui surašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, CPK 98 straipsniu, vertino, kad pareiškėjos prašoma priteisi 300 Eur suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Teismas, atsižvelgdamas į skundo patenkintų reikalavimų dalį (79,68 procentai), nustatė pareiškėjai 239,04 Eur atlygintinas bylinėjimosi išlaidas.

III.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

20. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymų visumą, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas.

21. Atsakovas nurodo, kad policijos pareigūnai, surašydami Protokolą ir priimdami Nutarimą, surinko visus leistinomis priemonėmis galimus surinkti įrodymus ir buvo įsitikinę (o įsitikinimas buvo pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltumo, todėl veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

22. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas CK įtvirtintą mišrios kaltės taikymą susiejo su žalą padariusių policijos pareigūnų kalte, t. y. jos buvimo nebūtinumu taikant valstybės civilinę atsakomybę, o ne su nukentėjusio asmens kalte, kaip tai nustatyta įstatyme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

23. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Pareiškėjos teigimu, apeliaciniame skunde iškraipomos Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutarime nustatytos aplinkybės. Priešingai, nei teigia atsakovas, teismas konstatavo, kad institucija, surašiusi Protokolą, pareigos įrodyti, jog apkaltintojo asmens veikoje yra visi būtini administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, neįvykdė.

25. Pareiškėja akcentuoja, kad apklausos teisme metu pareigūnė J. R. nurodė, kad ji pareiškėjos neprašė pademonstruoti, kad automobilis neužsiveda, ji to prašė padaryti tik automobilio savininko. Be to, akivaizdu, kad neįmanoma pademonstruoti automobilio neužsivedimo aplinkybės, kadangi automobilyje yra įrengta unikali beraktė automobilio užvedimo sistema, kurios pareigūnė, kaip pati pripažino, iki to laiko net nebuvo mačiusi. Pareigūnė K. R., surašiusi pareiškėjai Protokolą, teisme nurodė, kad ji surašė Protokolą, nes taip jai liepė padaryti pareigūnė J. R.. Taip pat ji patvirtino, kad tiek jai, tiek ir pareigūnei J. R. pareiškėja aiškino, jog ji sustojo draudžiamoje stovėti vietoje priverstinai, tačiau pareigūnei J. R. ši aplinkybė atrodė nereikšminga. K. R. nurodė, kad ji surašė pareiškėjai Protokolą dėl to, kad pareiškėja sustojo draudžiamoje stovėti vietoje be avarinio šviesos signalo, nors pati pareigūnė J. R. patvirtino, kad pareiškėja buvo įjungusi avarinį šviesos signalą.

26. Pareiškėjos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai suponuoja nepagrįstą išvadą, kad dėl neteisėto Nutarimo surašymo yra ne Klaipėdos AVPK pareigūnų, bet pareiškėjos kaltė. Pareiškėja pabrėžia, kad jos veiksmai niekaip nesusiję su pareigūnų padarytais pažeidimais nagrinėjant administracinio pažeidimo bylą. Priešingai, pareiškėja buvo aktyvi, teikė paaiškinimus, teikė rašytinius įrodymus, tačiau šie įrodymai nebuvo vertinami.

27. Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad ji jokiais veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo, apeliacinio skundo teiginiai apie kaltę yra nepagrįsti.

28. Pareiškėja akcentuoja, kad Klaipėdos AVPK viršininkas, išnagrinėjęs jos 2016 m. gruodžio 23 d. skundą, 2017 m. sausio 30 d. rašte pripažino, kad pareigūnė N. J., priimdama Nutarimą, elgėsi aplaidžiai ir atkreipė šios pareigūnės dėmesį į tai, kad ji administracinio nusižengimo bylos aplinkybes turėtų nagrinėti visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai, kas parodo, kad nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti mišrios kaltės.

29. Pareiškėja nurodo, kad apeliacinio skundo argumentas dėl mišrios kaltės vertinimo atmestinas dėl to, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą valstybė privalo atlyginti net ir nesant valstybės tarnautojo kaltės.

30. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei tinkamai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią sudaro pareiškėjos patirtos kelionės išlaidos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti administracinio teisės pažeidimo byloje, atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutarime, priimtame administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-31-549/2016, nustatytas aplinkybes, kitus byloje pateiktus įrodymus ir konstatavęs, jog pareiškėja, ginčydama nutarimą Klaipėdos AVPK pareigūnų tirtoje ir išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje, patyrė išlaidas, skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjai 250 Eur turtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

33. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Ginčų dėl pritaikytos administracinės atsakomybės iki 2016 m. gruodžio 31 d. nagrinėjimą reguliavusiame ATPK nebuvo įtvirtinta nuostatų, kuriomis vadovaujantis galėjo būti atlyginamos administracinio teisės pažeidimo bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, todėl administraciniai teismai, be kita ko, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, ne kartą pripažino, kad administracinio teisės pažeidimo byloje patirtos teisinio atstovavimo išlaidos gali būti priteisiamos administraciniuose teismuose kaip turtinė žala CK 6.271 straipsnio pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020).

37. Nagrinėjamo ginčo atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatęs valstybės civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas, priteisė dalį išlaidų, pareiškėjos patirtų administracinio teisės pažeidimo

byloje, kurioje priimtas nutarimas skirti jai baudą buvo panaikintas nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

38. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su policijos veiksmų vertinimu ir kaltės nebuvimu, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai atsakomybei atsirasti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

39. Nagrinėjamu atveju, įvertinus, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas skirti pareiškėjai baudą buvo panaikintas nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, kad prašomą atlyginti žalą sudaro patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurių atlyginimo klausimas tik dėl teisės spragos paprastai nebuvo sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3145-575/2020), pirmosios instancijos teismas, nustatęs būtinas valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, priteisė dalį išlaidų, pareiškėjos patirtų dėl administracinio teisės pažeidimo byloje. Duomenų, kad teismas būtų netinkami aiškinęs ir taikęs ABTĮ taisykles, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nėra.

40. Apibendrindama, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.



Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________




Procesinio sprendimo kategorijos: 15.7; 18.5.1

(S)


N U T A R T I S



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. T. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – A. A. G., uždaroji akcinė bendrovė „GeoJusMa“, E. M., G. B., O. D. U.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c68ca400147f11ebb0038a8cd8ff585f

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja S. R. T. 2019 m. sausio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Joniškio skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 27SS-3-(4.27.45) „Dėl žemės sklypo vietos“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nustatyti pareiškėjos tėvui J. P. priklausiusio 4 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), ribas, pažymėti jas kadastro žemėlapyje.

2. Pareiškėja paaiškino, jog Joniškio rajono valdybos 1994 m. spalio mėn. sprendimu Nr. 2311 J. P. buvo atstatytos nuosavybės teisės į 39 ha 70 a žemės sklypo bei 4 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pradėjo valdyti paveldėto 4 ha miško dalį pagal su seserimi A. A. G. žodžiu nustatytą naudojimo tvarką: sutarta, jog A. A. G. valdys miško dalį, kurioje auga uosiai, o pareiškėjai atiteks ta dalis, kurioje auga ąžuolai. Miško matavimus ir žymėjimą riboženkliais atliko matininkas E. M.. Dėl 1998 metais patirtos traumos pareiškėja ilgą laiką negalėjo prižiūrėti paveldėto miško, dėl to gaudavo pranešimus iš urėdijos, tačiau, atgavusi jėgas ir su kitų asmenų pagalba, pradėjo tvarkyti-valyti mišką. 2009 metais matavimus žemės sklypui Nr. 52, esančiam (duomenys neskelbtini), atliko matininkas A. B.. Pareiškėja nesutiko pasirašyti kadastrinių matavimų plane, kadangi išmatuota teritorija buvo ne jos tėvo turėtas miškas, bet jai buvo paaiškinta, jog yra ariamos žemės trūkumas (kurios 39,30 ha su seserimis buvo paveldėjusi), todėl grąžinama mišku. Minėto 39,30 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo kadastriniai matavimai nebuvo atlikti (iki šiol atlikti tik preliminarūs matavimai), todėl pareiškėja patikėjo, kad trūkstant ariamos žemės, jos dalis bus grąžinta mišku. Kadastrinių matavimų byloje aiškiai nurodyta, kad miško yra 3,3900 ha, vandenų – 0,3730 ha (ne 4 ha miško, kaip priklausė pareiškėjai ir jos seseriai), todėl pareiškėja nebūtų sutikusi dėl tokio žemės sklypo ribų nustatymo. Pareiškėja 2009 m. balandžio 30 d. žemės sklypo plane pasirašė tik todėl, kad manė, jog sprendžiamas klausimas tik dėl papildomai atmatuoto žemės sklypo ploto prie žemės ūkio paskirties žemės. Įvykusi klaida paaiškėjo tik 2018 m. pabaigoje, kai svetimi žmonės pareiškėją ir jos vyrą išvijo iš jai priklausančios (duomenys neskelbtini) miško dalies. Pareiškėja tvirtino, jog pateikti dokumentai įrodo, kad jos paveldėta tėvui priklausiusio miško dalis buvo (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Pareiškėja atkreipė dėmesį ir į tai, kad Sprendime pripažinta, jog žemės sklypo ribos buvo koreguotos, tačiau pareiškėja nebuvo davusi tam sutikimo.

3. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė šį skundą atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepagrįstai nesutiko su 4,4020 ha ploto žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžinto J. P. atkuriant nuosavybės teises 1994 m. spalio 6 d. sprendimu (kuris vėliau patikslintas), vieta. J. P. nebuvo pateikęs iki nacionalizacijos turėtos žemės valdos plano, toks planas nerastas ir Lietuvos centriniame valstybės archyve, todėl nuosavybės teisės į 4 ha miško atkurtos atsižvelgiant į jo paties parodytas ribas vietovėje, užfiksuotas žemės sklypo(-ų), skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte (toliau – ir Aktas), surašytame 1993 m. lapkričio 18 d., bei lauko matavimų brėžinyje (abrise). Žemės sklypo ribos 1993 m. lapkričio 18 d. nustatytos labai konkrečiai, pagal stabilius aplinkos elementus, nepaliekant vietos interpretacijoms, ir parašu patvirtintos paties buvusio savininko. Šios ribos iki šiol nėra pakitusios. Pagal parodytas ribas buvo suformuoti du žemės sklypai: kadastro Nr.

(duomenys neskelbtini). A. B. įmonės matininkas A. B. 2009 m. gegužės mėn. atliko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, 2009 m. balandžio 30 d. žemės sklypą paženklino, užpildytas paženklinimo parodymo aktas, kurį pasirašė abi savininkės (pareiškėja ir A. A. G.). Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja 2018 m. lapkričio 6 d. skunde rėmėsi tik savo įsitikinimu, Sprendime nenustatytas pagrindas tenkinti jos reikalavimus. Be to, teismui tenkinus skundą, Tarnyba neturėtų teisės iš naujo nustatyti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas, pažymint jas kadastro žemėlapyje, kadangi tiek pareiškėjai, tiek asmeniui, kurio žemėje ji mano esant J. P. mišką, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs. Tarnyba neturi teisės keisti privačių žemės sklypų ribas. Esant neteisėtai atkurtoms nuosavybės teisėms, turėtų būti panaikinti sprendimai atkurti nuosavybės teises ir taikyta restitucija.

5. Atsakovas pažymėjo, jog Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. spalio 30 d. įsakyme Nr. 1092-V, kuriuo patikslintas Joniškio rajono valdybos 1994 m. spalio 6 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, minimas „ribų koregavimas“ nereiškia žemės sklypų ribų ir konfigūracijos „perkeliant“ sklypus į kitą vietą ar pan. Šiuo atveju buvo atlikti techniniai keitimai Valstybės žemės kadastro duomenų registre, kadangi J. P. žemėvalda (du žemės sklypai) 1995 m. spalio 11 d. buvo įregistruota kaip vienas nekilnojamojo turto objektas. Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos valstybės teritoriją suskirsčius į kadastro vietoves ir žemės sklypams patekus į skirtingas kadastro vietoves ((duomenys neskelbtini)), Valstybės žemės kadastro duomenų registre žemės sklypai įregistruoti dviem skirtingais nekilnojamojo turto vienetais su skirtingais numeriais. Be to, nustačius žemės ūkio naudmenų pasikeitimą, žemės sklypų plotai buvo patikslinti, nekeičiant bendro ploto, t. y. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas sumažintas 0,20 ha (mišku apaugusi žemė), o žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) – padidintas 0,20 ha. Toks žemės sklypų plotų pokytis negalėjo žymiai pakeisti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 52-2) vietos ir konfigūracijos. Minėtu įsakymu taip pat patikslintas adresas, abu žemės sklypus priskiriant (duomenys neskelbtini) kaimui. 2009 m. gegužės mėn. atlikus žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastrinius matavimus, šio žemės sklypo adresas patikslintas į (duomenys neskelbtini) kaimą. Nors ginčo žemės sklypas nepatenka į (duomenys neskelbtini) kaimo teritoriją, tačiau pagal Miškų kadastro duomenis masyvas, kuriame yra žemės sklypas, priskiriamas (duomenys neskelbtini) miškui.

6. Atsakovas akcentavo, jog Tarnybos Joniškio skriaus atstovai buvo nuvykę apžiūrėti pareiškėjos nurodomų aplinkybių. Pareiškėja apytikriai parodė, kur, jos manymu, buvo J. P. miškas. Nustatyta, kad 3,11 ha miškas toje vietoje yra privatizuotas. Pareiškėjos parodytas plotas yra (duomenys neskelbtini), ir pakankamai toli nuo jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Atsakovas pastebėjo, jog pareiškėja nėra pateikusi duomenų ir apie tai, kada jos minimus matavimus atliko matininkas E. M., šių matavimų nėra Tarnybos Joniškio skyriuje saugomoje žemės sklypo byloje. Matininko A. B. parengtame žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2009 m. balandžio 30 d. paženklinimo parodymo akte nurodytas gretimo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas E. M.. Neatmetama galimybė, kad E. M. pareiškėjos minėtame susitikime dalyvavo kaip gretimo žemės sklypo savininkas, o ne kaip matininkas, atlikęs matavimus ir ženklinęs žemės sklypą arba galbūt parodęs jai miško žemės sklypo ribas.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. G. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė teismo dėl šio skundo spręsti savo nuožiūra.

8. A. A. G. teigė, jog ji neturi pareiškėjos minėto 4 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), plano, kurį sudarė matininkas E. M., toks planas galbūt išvis neegzistuoja.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GeoJusMa“ atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikė paaiškinimus.

10.UAB „GeoJusMa“ paaiškino, kad 2009 m. balandžio ir gegužės mėn. matininkas A. B. atliko žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), geodezinius matavimus ir parengė kadastro duomenų bylą. Matavimai buvo atliekami vadovaujantis žemės sklypo bendrasavininkės A. A. G. pateiktu miško sklypo planu ir nuosavybę patvirtinančiais dokumentais. Parengtą kadastro duomenų bylą su miško sklypo planu suderino bendrasavininkės, patikrino ir patvirtino Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Joniškio rajono Žemėtvarkos skyrius. Bendrasavininkės kadastro duomenis užregistravo VĮ Registrų centre.

II.

11.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjos S. R. T. skundą.

12.Teismas nustatė, kad atsakovas 2018 m. lapkričio 6 d. gavo pareiškėjos 2018 m. lapkričio 6 d. prašymą-skundą, kuriame teigiama, kad 2009 m. balandžio 30 d., kai vyko žemės ribų paženklinimas, pareiškėja pareiškė, jog nepasirašys plane, nes tai yra ne jos (ir ne jos sesers) miškas, bet tuomet jai buvo paaiškinta, kad yra ariamos žemės trūkumas, todėl grąžina mišku; jos (ir jos sesers) (duomenys neskelbtini) miškas yra paženklintas kuolais, ji su seserimi pasidalijo mišką žodžiu; šiuo metu pareiškėjai reikalingas matininkas ir (duomenys neskelbtini) miško planas.

13.Atsakovas ginčijamame 2018 m. gruodžio 3 d. sprendime Nr. 27SS-3-(4.27.45) nurodė, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos, parodytos buvusio savininko J. P., suprojektuotos preliminariame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. A. B. įmonės matininkas A. B. 2009 m. gegužės mėn. atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus ir pateikė parengtą šio žemės sklypo kadastro duomenų bylą Skyriui tikrinti. Skyriaus vedėjas žemės sklypo planą suderino 2009 m. rugsėjo 16 d. Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-3344 buvo patikslintas žemės sklypo plotas iš 4,40 ha į 4,4020 ir pakeisti kiti kadastro duomenys. Išnagrinėjus žemės sklypo kadastro duomenų byloje esančius dokumentus nustatyta, kad 2009 m. balandžio 30 d. žemės sklypo planą ir 2009 m. balandžio 30 d. paženklinimo-parodymo aktą pareiškėja suderino patvirtindama parašais. A. B. atlikus kadastrinius matavimus, 2009 m. balandžio 30 d. parengtame žemės sklypo plane nurodyta, kad šis žemės sklypas ribojamas stabilių aplinkos elementų, t .y. vakarinėje pusėje ribojasi su upe (duomenys neskelbtini), šiaurinėje ir rytinėje pusėje ribojasi su 8 m pločio kanalu, pietinė riba nustatyta ties kanalo posūkio tašku. Vakarinės ribos linijos ilgis tarp ribos posūkio taškų Nr. 1 ir Nr. 2 pailgėjo 44,99 m (220,99 m – 176 m). Padaryta išvada, kad žemės sklypo plotas atlikus tikslesnius kadastrinius matavimus padidėjo 20 kv. m, t. y. nuo 4,40 ha iki 4,4020 ha. Palyginus 1993 m. lapkričio 18 d. žemės sklypų skiriamų privačiam ūkiui steigti arba nuomai, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akte, lauko matavimų brėžinyje (abrise) ir 2009 m. balandžio 30 d. parengtame žemės sklypo plane parodytas bei (duomenys neskelbtini) preliminariame projekte suprojektuoto žemės sklypo ribas (konfigūraciją) nustatyta, kad šio žemės sklypo ribos (konfigūracija) sutampa, žemės sklypas ribojamas tų pačių stabilių aplinkos elementų.

14.Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad J. P. 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 42 ha žemės, 5 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), kurį naudojo (duomenys neskelbtini) bendrovė. 1993 m. lapkričio 18 d. parengtame Akte pasirašė savininkas J. P., sklypų Nr. 52-1 ir 52-2. Akte nurodoma: „Mes, (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos Valstybinio žemėtvarkos instituto vyresn. inžinierė M. M., dalyvaujant būsimam sklypo savininkui J. L. P., žemės sklypo

Nr. 52 ribas parodėme vietoje ir apstatėme penkis laikinus matavimo ženklus gretimybėje su K-8, upelis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės žemė“.

15.Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1092-V, atlikus J. P. priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų koregavimą ir nustačius žemės ūkio naudmenų pasikeitimą, nurodoma patikslinti Joniškio rajono valdybos 1994 m. spalio 6 d. potvarkio Nr. 224 V 1 priedo 373 eilutę, įrašant „P. J. (duomenys neskelbtini) seniūnija (buv. (duomenys neskelbtini)) 39,50“, (duomenys neskelbtini) 4,00 miško, 0,20 apaug. mišku“; 2. Joniškio rajono valdybos 1994 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. 2311 dėl nuosavybės teisės atstatymo J. P. 2.1. 1 punktą įrašant „atstatyti piliečio J. P., gyvenančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į jo turėtą žemę trisdešimt devynis (39) hektarus penkiasdešimt (50) arų, mišką keturis (4) hektarus ir mišku apaugusią žemę dvidešimt (20) arų, esančius (duomenys neskelbtini) apylinkėje (buv. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kaime“; 2. 2. 3.1.1 punktą, įrašant „grąžinti natūra 39,50 ha žemės, 4,00 ha miško ir 0,20 ha mišku apaugusios žemės“.

16.1996 m. lapkričio 5 d. Valstybės žemės kadastro duomenų registro įraše Nr. 47/9751-2 (įrašas aktualizuotas 1996 m. lapkričio 14 d.) nurodoma, kad buvęs žemės sklypas Nr. 47731212:3/2 yra (duomenys neskelbtini); žemės sklypo plotas iš viso – 4,4 ha, miškai iš viso – 4,2 ha, vandenų plotas iš viso – 0,2 ha; žemės sklypo numeris pagal žemėtvarkos projektą: 52-2.

17.Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-3344 nuspręsta pakeisti pareiškėjai ir A. A. G. priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), plotą iš 4,40 ha į 4,4020 ha ir kitus kadastro rodiklius pagal priedą.

18.Teismas pažymėjo, jog atsakovas išsamiai paaiškino aptartuose dokumentuose esamą kaimų ((duomenys neskelbtini)) pavadinimų pasikeitimą, Sprendime nurodydamas, kad pagal tuometinį administracinį suskirstymą žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 52-2) patenka į (duomenys neskelbtini) kaimo (buvusi (duomenys neskelbtini) kaimo) teritoriją ir jog žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresas yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), kaip buvo patikslinta Sprendimo patikslinimo įsakymu, kadangi žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini), o žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1994 metais Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių teritorija buvo suskirstyta į žemės kadastro vietoves ir blokus. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2019 m. gegužės 2 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr.01-1-2328-19 nurodoma, kad „toje vietovėje keitėsi kaimų pavadinimai; nors J. P. atkurti trys atskiri žemės ir miškų plotai yra beveik vienoje vietovėje, tačiau visi trys plotai priklauso ne tik skirtingiems kaimams, bet ir skirtingoms seniūnijoms. Atsakovas atsiliepime į skundą papildomai paaiškino aplinkybes, susijusias su J. P. žemėvaldos įregistravimu, t. y. kad du žemės sklypai 1995 m. spalio 11 d. buvo įregistruota kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, tačiau vėliau atskirti, suformuojant du atskirus žemės sklypus (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas pritarė atsakovo išvadai, jog minimas (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini), dabar (duomenys neskelbtini) kaimas, yra tas pats J. P. 1993 m. lapkričio 18 d. vietovėje parodytas miško žemės sklypas. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Šiaulių teritoriniam poskyriui 2010 m. gegužės mėn. pateiktas pranešimas apie ketinimus kirsti mišką (duomenys neskelbtini) girininkijoje tik patvirtina, kad pagal Miškų kadastro duomenis, masyvas, kuriame yra žemės sklypas, priskiriamas (duomenys neskelbtini) miškui, o ne (duomenys neskelbtini) kaimui (pagal šiai dienai aktualų teritorijos suskirstymą).

19.Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie pasirašymo 2009 m. balandžio 30 d. žemės sklypo plane aplinkybes pagrįstumo, nustatė, jog 2009 m. balandžio 30 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Nr. 017 nurodoma, kad žemės sklypas Nr. 52-2 yra (duomenys neskelbtini), 4,40 ha ploto. Nustatant žemės sklypo ribas buvo kviesti dalyvauti žemės sklypo esamas (būsimas) savininkas ar naudotojas ir gretimų žemės

sklypų savininkai ir naudotojai pareiškėja ir A. A. G.. Minėto akto 5 punkte „Savininkų ir gretimų žemės naudotojų pastabos bei įrašai apie atsisakymą pasirašyti ir apie neatvykusius asmenis“ užfiksuota, kad gretimo sklypo savininkas E. M. neatsiliepė į raštiškus kvietimus dalyvauti žemės sklypo matavime. Akto 4 punkte „Nustatant žemės sklypo ribas, buvo kviesti dalyvauti žemės sklypo esamas (būsimas) savininkas ar naudotojas ir gretimų žemės sklypų savininkai ir naudotojai“ nurodyta, kad dalyvavo pareiškėja ir A. A. G.; yra abiejų dalyvavusių asmenų parašai. Taigi, priešingai nei tvirtinama skunde, pareiškėja sutiko pasirašyti žemės sklypo plane. Pareiškėjos teiginiai, jog matininkas A. B., atlikdamas matavimus, jai nurodė, kad trūkstant dirbamos žemės pareiškėjai suteikiama miško žemės, nebuvo įrodyti.

20.Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, palyginęs Akte, abrise ir 2009 m. balandžio 30 d. parengtame žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plane parodytas bei (duomenys neskelbtini) preliminariame projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. 52-2 ribas (konfigūraciją), Sprendime konstatavo, kad žemės sklypo ribos (konfigūracija) minėtuose aktuose sutampa, žemės sklypas yra ribojamas tų pačių stabilių aplinkos elementų, t. y. 8 m pločio kanalo ir upės (duomenys neskelbtini), pietinė riba nustatyta ties kanalo posūkio tašku. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad žemės plotas atlikus tikslesnius kadastrinius matavimus padidėjo 20 kv. m, t. y. nuo 4,40 ha iki 4,4020 ha. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas padarė išvadą, jog matininkui A. B. 2009 m. balandžio 30 d. atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribos nepakito.

21.Teismo vertinimu, atsakovas pagal savo kompetenciją įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjai tinkamą atsakymą į 2018 m. lapkričio 6 d. prašymą-skundą. Sprendimas yra motyvuotas ir teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Dėl šių priežasčių pareiškėjos reikalavimai panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo nustatyti J. P. priklausiusio 4 ha (duomenys neskelbtini), ribas, pažymint jas kadastro žemėlapyje, atmestini. Atsižvelgiant į tai, netenkintinas ir jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

22. Pareiškėja S. R. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

23. Pareiškėja apžvelgia ginčo aplinkybes. Teigia, kad tiek jos pateikti dokumentai, tiek teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino, jog nuosavybės teisės J. P. buvo atkurtos į 4 ha (duomenys neskelbtini) miško, todėl būtent ten turėjo būti atlikti kadastriniai matavimai, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų parodymus. Pakartoja, jog Sprendime minimas žemės sklypo ribos koregavimas buvo atliktas be pareiškėjos sutikimo. Pareiškėja pažymi, kad žemės sklypas (miškas), kuris, jos įsitikinimu, priklausė J. P., o šiuo metu priklauso G. B., nuo nustatytos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) vietos skiriasi tik apie 150 m, t. y. atstumas nėra didelis, abu sklypai ribojasi su upe (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjos teiginiai, jog, atkuriant nuosavybės teises, minėto žemės sklypo ribos buvo nustatytos ne toje vietoje, yra pagrįsti. E. M. teismo posėdyje tvirtino, jog nuosavybės teisės jam taip pat atkurtos ne toje vietoje. Pareiškėja nepritaria atsakovo ir teismo vertinimui, jog Akte užfiksuotos žemės sklypo ribos parodytos labai konkrečiai, kadangi Akte nurodoma, kad „buvo pastatyti penki laikini matavimo ženklai gretimybėje su K-8, (duomenys neskelbtini)“, eilutė „Matavimo ženklai pagal natūralius kontūrus“ neužpildyta. Be to, Akte nurodytas vietovės

pavadinimas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad ribų parodymo metu J. P. buvo beveik 100 metų, visi atsakovo pateikti dokumentai buvo užpildyti ne J. P., o tik jo pasirašyti (drebančia ranka).

24. Pareiškėja 2020 m. liepos 10 d. pateikė teismui raštiškus liudytojų parodymus.

25. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Joniškio skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

26. Atsakovas pažymi, jog teismo posėdyje liudytojų pateikti parodymai nėra pagrįsti rašytiniais įrodymais ar nustatytomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, byloje nebuvo tiriama, ar ginčo vietovėje buvo ąžuolų ir uosių. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, jog grąžintinos žemės ribas parodė pats buvęs savininkas J. P.. Pareiškėja nepateikė įrodymų dėl aplinkybių (amžiaus, sveikatos būklės), kurios galėjo turėti poveikį jo veiksnumui. Atsakovas taip pat paaiškina, jog Aktas yra žemės sklypo, formuojamo nuosavybės teisėms atkurti, bylos dokumentas, kurį pildo bylą sudarantis specialistas, todėl J. P. ir neturėjo pildyti šio dokumento. Tai, kad Akte nepateikiama informacija apie pastatytus matavimo ženklus pagal natūralius kontūrus, nereiškia, jog natūralūs kontūrai nėra aiškūs.

27.Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. G. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

28. A. A. G. sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Jos nuomone, nors žemės sklypo ribų parodymo metu J. P. buvo garbaus amžiaus, mažai tikėtina, kad jis galėjo suklysti, nes ginčo žemės sklypas ribojamas stabilių aplinkos elementų. Be to, žemės sklypas, kurio pageidauja pareiškėja, šiuo metu priklauso kitam asmeniui – G. B., pareiškėja neginčija jo nuosavybės teisių. A. A. G. pakartoja abejones dėl matininko M. parengto žemės sklypo plano egzistavimo, neigia, jog buvo susitarimas su pareiškėja dėl (duomenys neskelbtini) miško naudojimo tvarkos. Be to, pareiškėja neįrodė savo teiginių apie urėdijos raginimus valyti mišką, esantį (duomenys neskelbtini) kaime.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos teismui teikto skundo pagrindus ir dalyką, konstatuoja, kad pareiškėja siekia, jog atsakovas nustatytų kitokias nei yra šiuo metu pareiškėjos tėvui J. P. priklausiusio 4 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), ribas ir jas pažymėtų kadastro žemėlapyje. Taigi, kadastrinių duomenų keitimo pagrindu siekiama pakeisti privačių žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, ribas.

30. Toks reikalavimas yra neteisėtas iš esmės ir gali būti tenkinamas tik įstatymų nustatyta tvarka panaikinus kaip neteisėtus individualius administracinius teisės aktus, kurių pagrindu įgyta nuosavybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 str. 12 p., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 19 str., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių

į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 str.). Individualūs administraciniai teisės aktai, kurių pagrindu įgyta nuosavybė, šioje byloje neginčijami.

31. Kita vertus, reikalavimai, kuriuos pareiškėja reiškė teisme, nekyla iš tų prašymų, kurie buvo nagrinėjimo dalykas pagal pareiškėjos 2018 m. lapkričio 6 d. prašymą-skundą, teiktą atsakovui. Jame pareiškėja nurodė, kad J. P. nuosavybės teisės į 4,40 ha miško turėjo būti atkurtos (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime, todėl nuosavybės teisės atkurtos ne toje vietoje. 2009 m. balandžio 30 d., kai vyko žemės ribų paženklinimas, pareiškėja pareiškė, jog nepasirašys plane, nes tai yra ne jos (ir ne jos sesers) miškas, bet tuomet jai buvo paaiškinta, kad yra ariamos žemės trūkumas, todėl grąžina mišku; jos (ir jos sesers) (duomenys neskelbtini) miškas yra paženklintas kuolais, ji su seserimi pasidalijo mišką žodžiu; šiuo metu pareiškėjai reikalingas matininkas ir (duomenys neskelbtini) miško planas.

32. Administracinis teismas, atlikdamas teisminę viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumo patikros funkciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.), tokioje kaip ši faktinėje ir teisinėje situacijoje, neturi pagrindo iš esmės pasisakyti dėl pareiškėjos reikalavimų, nenagrinėtų atsakovo, todėl pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės pagrįstai atmestas.

33. Ginčijamame 2018 m. gruodžio 3 d. sprendime Nr. 27SS-3-(4.27.45) atsakovas teikė pareiškėjai visą aktualią informaciją jai rūpimais klausimais. Šios Nutarties 13–20 punktuose nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai dėl įrodymų, kuriais grindžiami Sprendimo argumentai, vertinimo ir padaryta pagrįsta išvada, kad atsakovas pagal savo kompetenciją įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjai tinkamą atsakymą į 2018 m. lapkričio 6 d. prašymą-skundą, Sprendimas yra motyvuotas ir teisėtas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

34. Visi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos padarytas išvadas, nurodytas šios Nutarties 29–32 punktuose, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

35. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a :

Pareiškėjos S. R. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.




Ramutė Ruškytė

_______________________





(S)


N U T A R T I S



Vilnius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eaddab10147f11ebb0038a8cd8ff585f


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Biržų rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja M. V. 2018 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau – ir Ginčų komisija) 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 3R4-34 (AG4-33/20-2018) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kurioje atmesti pareiškėjos reikalavimai: (a) pateikti dokumentus, patvirtinančius, kada valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Butų ūkis“ perdavė kitiems asmenims kiemo aikštelę ir laikinus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo nekilnojamasis turtas); (b) išvardyti visą turtą, kuris buvo perduotas (pateikiant turėtus kadastrinių matavimų duomenis, kitus daiktus apibūdinančius individualius duomenis); (c) pateikti turto priėmimo-perdavimo akto kopiją bei inventorines perduoto nekilnojamojo turto bylų kopijas; (d) įpareigoti Biržų rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) pateikti pareiškėjai išvardytus dokumentus per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo;

1.2. panaikinti Administracijos 2018 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. SN-1175 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas);

1.3. įpareigoti Administraciją pateikti pareiškėjai informaciją apie tai, kam aukciono būdu buvo parduotas ir perduotas ginčo nekilnojamasis turtas, pateikiant asmenų vardus, pavardes, gyvenamąsias vietas, o jei šis turtas perduotas juridiniam asmeniui – šio asmens duomenis.

2. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, tvirtino, kad atsakovas turėjo pareigą pateikti jai tokią informaciją, kurią apibūdina pareiškėjos prašymo turinį atitinkantys dokumentai, neapsiribodamas lakonišku ir neinformatyviu faktų konstatavimu bei tinkamai įgyvendindamas dokumentų tikslumo ir pagalbos principus, tačiau atsakovas arba atsisakydavo suteikti pareiškėjai prašomą informaciją, arba pateikta informacija būdavo neišsami. Pareiškėjos nuomone, Ginčų komisija, nagrinėdama jos skundą dėl tokių atsakovo veiksmų, priėmė formalų Sprendimą ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos prašomi dokumentai yra būtini jos teisiniam tikslui pasiekti – spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą). Jos nurodytų dokumentų pateikimas užtikrins pareiškėjos teisėtų lūkesčių įgyvendinimą, pašalins abejones dėl atsakovo ir kitų asmenų

atliktų veiksmų teisėtumo. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-996-283/2016 konstatavo, jog Administracija turi duomenis, leidžiančius pateikti pareiškėjai informaciją apie tai, kada pirmą kartą, kokio asmens ir kokio dokumento pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į juos. Pareiškėja teigė, kad Ginčų komisija Sprendimu apribojo jos teisę gauti iš atsakovo išsamią ir visapusišką informaciją, todėl Sprendimas ginčijamoje dalyje yra neteisėtas.

3. Pareiškėjos vertinimu, vykdant Sprendimą priimtas atsakovo Raštas nesuteikia jai jokios konkrečios informacijos, klaidina ir yra neobjektyvus, kadangi, kaip nustatė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2012 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 17.9-1062, priešingai nei nurodė atsakovas, ginčo nekilnojamasis turtas 1994 m. sausio 15 d. įvykusiame aukcione nebuvo perduotas D. V.. Dėl šios priežasties Raštas yra naikintinas, o atsakovas – įpareigotinas pateikti pareiškėjai išsamią informaciją apie tai, kam buvo aukciono būdu parduotas ir perduotas ginčo nekilnojamasis turtas, įvardijant šio turto sudėtį bei teikiamus duomenis pagrindžiant oficialiais dokumentais.

4. Atsakovas Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė šį skundą atmesti.

5. Atsakovas tvirtino, jog jis yra visiškai atsakęs į pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašyme pateiktą antrąjį klausimą: jeigu turtas buvo parduotas kitam asmeniui – kam, kada ir kieno sprendimu. Atsakovas 2018 m. birželio 22 d. rašte Nr. SN-829 nurodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas 1994 m. sausio 15 d. valstybinio turto privatizavimo aukcione buvo parduotas privačiam fiziniam asmeniui, o 2018 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. SN-1175 įvardijo šį asmenį – D. V.. Atsakovo nuomone, tiek Raštas, tiek ginčijama Sprendimo dalis yra teisėti ir pagrįsti.

II.

6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos M. V. skundą, t. y. panaikino Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. 3R4-34 (AG4-33/20-2018) dalį, kuria atmesti pareiškėjos reikalavimai pateikti dokumentus, patvirtinančius, kada VĮ „Butų ūkis“ perdavė kitiems asmenims kiemo aikštelę ir laikinus statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); nurodyti duomenis apie šiuos asmenis; išvardyti visą turtą, kuris buvo perduotas (pateikiant turėtus kadastrinių matavimų duomenis, kitus daiktus apibūdinančius individualius duomenis); pateikti turto priėmimo-perdavimo akto kopiją bei inventorines perduoto nekilnojamojo turto bylų kopijas; taip pat nutraukė administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo įpareigoti Biržų rajono savivaldybės administraciją išvardytus dokumentus pateikti per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo; atmetė skundo reikalavimą dėl Biržų rajono savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 14 d. rašto Nr. SN-1175 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo ir įpareigojimo pateikti informaciją.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į Administraciją, prašydama suteikti informaciją apie statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Administracija į šį prašymą atsakė 2015 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. SN-1323 „Dėl 2015 m. rugpjūčio 17 d. gauto prašymo“. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl minėto rašto, 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-996-283/2016 įpareigojo Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo iš naujo išnagrinėti

pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašymo antrąjį klausimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-58-822/2018 šį teismo sprendimą paliko nepakeistą.

8. Administracija, vykdydama teismo sprendimą, pateikė pareiškėjai 2018 m. birželio 22 d. raštą Nr. SN-829 „Dėl informacijos pateikimo“. Ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl pastarojo rašto, ginčijamu 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 3R4-34(AG4-33/20-2018) įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašymo antrąjį klausimą. Administracija, vykdydama Sprendimą, pateikė pareiškėjai ginčijamą 2018 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. SN-1175 „Dėl informacijos pateikimo“.

9. Teismas taip pat nustatė, jog Administracija 2015 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. SN-1323 pateikė tokią informaciją: 1) Biržų rajono savivaldybė ar jos įmonės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neturi jokio turto; 2) Administracija neturi duomenų apie kitų asmenų nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais būdais valdomą nekilnojamąjį ar kitokį turtą, šio turto ar teisių į jį įgijimo teisinį pagrindą bei tokio turto valdymo ar naudojimosi juo ypatumus. Administracija, vykdydama teismo sprendimą ir nustačiusi, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra parduotas, privalėjo pateikti pareiškėjai informaciją apie tai, kokiems asmenims, kada ir kokiu sprendimu šis turtas buvo parduotas. Administracija 2018 m. birželio 22 d. rašte Nr. SN-829 pareiškėjai nurodė, kad 1994 m. sausio 15 d. valstybinio turto privatizavimo aukcione privačiam asmeniui buvo parduotas VĮ „Butų ūkis“ (dabar – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Biržų butų ūkis“) turgus ir komiso parduotuvė, esantys (duomenys neskelbtini).

10.Teismas, išanalizavęs pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašymo turinį, padarė išvadą, kad pareiškėja prašė pateikti informaciją, t. y. žinias, kuriomis disponuoja institucija, vykdydama viešąsias funkcijas, tačiau prašyme nebuvo suformulavusi reikalavimo pateikti tam tikrų dokumentų kopijas. Nenustatyta, kad pareiškėja buvo pateikusi Administracijai naujo turinio prašymus dėl informacijos, pateikiant tam tikrų dokumentų kopijas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar atsakovas tinkamai atsakė į pareiškėjos prašymą (antrąjį klausimą): tuo atveju, jeigu ginčo nekilnojamasis turtas buvo parduotas kitiems savininkams, pateikti žinias (informaciją), kokiems asmenims, kada ir kokiu sprendimu šis turtas buvo parduotas. Teismo vertinimu, Ginčų komisija teisingai nustatė pareiškėjos keliamo ginčo ribas ir Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nebuvo suformulavusi prašymo asmenų nurodyti vardus, pavardes, gyvenamąsias vietas, o jeigu turtas perduotas juridiniam asmeniui – šio asmens duomenis, neprašė įvardyti visą turtą, kuris buvo perduotas, jį apibūdinant (pateikiant turėtus kadastrinių matavimų duomenis, kitus daiktus apibūdinančius individualius duomenis) ir pateikti turto priėmimo-perdavimo akto bei perduoto nekilnojamojo turto inventorinių bylų kopijas. Atsižvelgdama į tai, Ginčų komisija atmetė šiuos pareiškėjos skundo reikalavimus. Priimdama tokį sprendimą, Ginčų komisija rėmėsi ir 2016 m. balandžio 26 d. teismo sprendime nurodytais motyvais, kad Administracija, teikdama pareiškėjai informaciją pagal jos 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašymą, atsižvelgus į jo formą ir turinį, neprivalo pateikti dokumentų, patvirtinančių suteikiamą informaciją, kopijas.

11.Teismas pažymėjo, jog nustačius, kad pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nebuvo suformulavusi reikalavimo nurodyti asmenų vardus, pavardes, gyvenamąsias vietas, o jeigu turtas perduotas juridiniam asmeniui – šio asmens duomenis, neprašė įvardyti visą turtą, kuris buvo perduotas, jį apibūdinant (pateikiant turėtus kadastrinių matavimų duomenis, kitus daiktus apibūdinančius individualius duomenis) ir pateikti turto priėmimo-perdavimo akto bei perduoto nekilnojamojo turto inventorinių bylų kopijas, dėl šios informacijos tarp pareiškėjos ir atsakovo nėra kilusio ginčo, kuris gali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Dėl šios priežasties Sprendimo dalis, kuria atmesta minėta pareiškėjos skundo dalis, yra naikintina, o

administracinės bylos dalis dėl dokumentų ir duomenų apie ginčo nekilnojamojo turto, kito turto perdavimą pateikimo – nutrauktina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.).

12.Teismas, vertindamas Rašto teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipė dėmesį į Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, jog nekilnojamojo turto – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kiemo aikštelė, kiemo aptvėrimas), – duomenys nustatyti 2010 m. vasario 12 d.; šį nekilnojamąjį turtą pagal 1997 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4203 buvo įsigijusi R. L. įmonė „Sidabrinė žuvelė“, o pagal 2003 m. birželio 30 d. viešųjų varžytinių aktą Nr. 7 šis turtas parduotas UAB „Rivona“. Administracinėje byloje Nr. I-5-320/2013 esančio VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 73 duomenimis, UAB „Biržų butų ūkis“ buvo pateikusi VĮ Registrų centro Panevėžio filialui prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šis prašymas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2082 buvo netenkintas, nustačius, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į šį turtą buvo įregistruotos R. L. įmonės „Sidabrinė žuvelė“ vardu. Be to, iš nurodyto teritorinio registratoriaus sprendimo matyti, kad R. L. įmonė „Sidabrinė žuvelė“ nekilnojamąjį turtą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 1997 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4203 buvo įsigijusi iš vartotojų kooperatyvo „Biržų prekyba“.

13.Atsakovas, siekdamas pagrįsti Rašte nurodytas aplinkybes, pateikė 1994 m. sausio 15 d. valstybinio turto privatizavimo aukciono protokolą Nr. 76. Protokole nurodyta, kad D. V. aukcione nusipirko VĮ „Butų ūkis“ turtą – turgų ir komiso parduotuvę, esančius (duomenys neskelbtini); turgų sudarantys statiniai ir įrenginiai protokole neišvardyti. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, D. V., gavusio 1994 m. vasario 10 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. AC010799 bei 1994 m. vasario 15 d. priėmimo-perdavimo aktą, nuosavybės teisės buvo įregistruotos į pastatus: prekybos kioską, kurio buvęs pažymėjimas 1E1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir paviljoną 2E1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Iš Biržų rajono valdybos 1993 m. gruodžio 3 d. potvarkio Nr. 476 ištraukos matyti, kad ši institucija prieš valstybinio turto privatizavimo aukcioną buvo priėmusi sprendimą įregistruoti VĮ „Butų ūkis“ nuosavybės teises į turgaus paviljoną 2E1/p su priklausiniais ir prekybos kioską 1E1m. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, VĮ „Butų ūkis“, remdamasi ankščiau nurodytu Biržų rajono valdybos potvarkiu, nuosavybės teises įregistravo į prekybos kioską 1E1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

14.Atsakovas 2018 m. birželio 22 d. rašte Nr. SN-829 pareiškėjai pateikė atsakymą į jos 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašymo antrąjį klausimą papildančią informaciją, kad 1991–1995 metais vykdant valstybinio turto pirminį privatizavimą, ne visiems parduodamiems nekilnojamojo turto objektams buvo atlikti detalūs kadastriniai matavimai, o privatizavimo programose parduodami objektai nebuvo detalizuoti; 1993 m. rugpjūčio 31 d. Turgaus ir paviljono perdavimo akte, kuriuo Biržų rajono vartotojų kooperatyvų sąjunga perdavė VĮ „Butų ūkis“ turgų ir paviljoną, buvo nurodyti pieno paviljonas, dengti stalai, vielos tinklo tvora, turgaus mūrinė siena; kiemo aikštelė kaip atskiras objektas nebuvo išskirta, tačiau ji buvo sudėtinė turgaus dalis; turgus ir komiso parduotuvė buvo perduoti turgaus veiklai vykdyti, kiemo aikštelė, kurioje buvo įrengti laikini statiniai (dengti stalai), yra būtina turgaus veiklai užtikrinti; į turgaus sąvoką įėjo paviljonas ir kiemo aptvėrimas, kiemo aikštelė, laikini statiniai (dengti stalai), kurie kaip sudėtinės turgaus dalys buvo privatizuotos 1994 m. sausio 15 d. valstybinio turto privatizavimo aukcione.

15.Teismas konstatavo, jog 1994 metais įvykusio valstybinio turto privatizavimo metu D. V. įsigytas nekilnojamasis turtas apėmė turgaus paviljoną 2E1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais (tarp kurių – kiemo aikštelė bei kiemo aptvėrimas, kuriems vėliau buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir prekybos kioską, buvęs pažymėjimas 1E1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas Rašte pareiškėjai suteikė teisingą informaciją, t. y. informaciją, kuri atitiko 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašymo antrojo klausimo turinį ir kuria atsakovas disponavo. Po 1994 m. balandžio 21 d. vykęs nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimas ir tuo tikslu sudaryti sandoriai,

kuriuose dalyvavo privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, nebuvo susiję su Administracijos viešojo administravimo funkcijomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, disponavo informacija apie šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimus panaikinti Raštą ir įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjai informaciją.

16.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, netenkino jos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

17. Pareiškėja M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (įskaitant išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme).

18. Pareiškėja nesutinka su teismo pozicija, jog ji 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašyme nebuvo suformulavusi reikalavimo nurodyti asmenų vardus, pavardes, gyvenamąsias vietas, o jeigu turtas perduotas juridiniam asmeniui – šio asmens duomenis, neprašė įvardyti visą turtą, kuris buvo perduotas, jį apibūdinant (pateikiant turėtus kadastrinių matavimų duomenis, kitus daiktus apibūdinančius individualius duomenis) ir pateikti turto priėmimo-perdavimo akto bei perduoto nekilnojamojo turto inventorinių bylų kopijas, todėl tarp jos ir atsakovo nėra kilusio ginčo dėl šios informacijos. Pareiškėja pažymi, kad ginčas tarp jos ir atsakovo dėl informacijos pateikimo tęsiasi nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d., jos pateiktas prašymas buvo suprantamas, suformuluotas pagal asmeninius gebėjimus (atsižvelgtina į jos teisinį išprusimą, amžių). Pakartoja, jog nors minėti prašymai pirminiame prašyme nebuvo suformuluoti, tačiau šie dokumentai yra būtini pareiškėjos teisiniam tikslui pasiekti, o jos prašymas paaiškinti, kam, kada ir kieno sprendimu buvo perduotas turtas, turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, kaip apimantis teisę gauti tikslią ir visapusišką informaciją, susijusią su dominančiu klausimu. Pareiškėjos nuomone, teismas nepaisė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-996-283/2016 nustatytų aplinkybių, be kita ko, kad teismas ankstesnėje byloje sutiko, jog pareiškėjai galėjo būti pateikti turto priėmimo-perdavimo akto kopija bei inventorinės perduoto nekilnojamojo turto bylų kopijos. Pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį gauti išsamią informaciją visais rūpimais klausimais, įskaitant tuos, kurie jai gali būti nežinomi (todėl neįtraukti į 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašymą), bet atsakovui prieinami.

19. Pareiškėja pakartoja, jog Raštas yra naikintinas, nes jame pateikta nekonkreti, klaidinanti informacija, kad ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo D. V.. Pats teismas konstatavo, jog šį turtą buvo įsigijusi R. L. įmonė „Sidabrinė žuvelė“, vėliau – UAB „Rivona“. 1994 m. sausio 15 d. vykusiame valstybinio turto privatizavimo aukcione D. V. negalėjo įsigyti kiemo statinių, t. y. kiemo aikštelės bei kiemo aptvėrimo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes toks turtinis vienetas dar neegzistavo. Kiemo statiniai pirmą kartą įregistruoti 2010 m. vasario 12 d. Iš Generalinės prokuratūros 2012 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 17.9-1062 ir 1994 m. vasario 15 d. pastatų priėmimo-perdavimo akto matyti, kad minėtame aukcione buvo parduotas tik turgus ir komiso parduotuvė, kiti statiniai (kiemo aikštelė, aptvėrimas) nebuvo parduoti. Dėl šių priežasčių Raštas yra naikintinas, o atsakovas – įpareigotinas pateikti išsamią informaciją.

20. Atsakovas Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas mano, kad apeliacinis skundas grindžiamas bylos aplinkybių interpretavimu pareiškėjai palankia linkme, bet teisiškai nepagrįstas. Teismas jau visapusiškai išnagrinėjo apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir argumentus, atsakovas sutinka su teismo motyvais.

Teisėjų kolegija


IV.

22.Asmens teisė gauti informaciją yra įtvirtinta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šis įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Įstatyme yra įgyvendinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie asmenį, susijusią su viešojo administravimo funkcijų vykdymu, tiek siekiama sudaryti palankias sąlygas asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją ir panaudoti ją komerciniams ar nekomerciniams tikslams pagal 2003 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/98/EB dėl viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo.

23.Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, juos vertina šios Nutarties 7–9 punktuose nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste.

24.Pareiškėja atsakovui teikė prašymą (antrąjį klausimą): tuo atveju, jeigu ginčo nekilnojamasis turtas buvo parduotas kitiems savininkams, pateikti žinias (informaciją), kokiems asmenims, kada ir kokiu sprendimu šis turtas buvo parduotas.

25.Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 17 d. prašyme atsakovui nebuvo suformulavusi reikalavimo nurodyti asmenų vardus, pavardes, gyvenamąsias vietas, o jeigu turtas perduotas juridiniam asmeniui – šio asmens duomenis, neprašė įvardyti visą turtą, kuris buvo perduotas, jį apibūdinant (pateikiant turėtus kadastrinių matavimų duomenis, kitus daiktus apibūdinančius individualius duomenis) ir pateikti turto priėmimo-perdavimo akto bei perduoto nekilnojamojo turto inventorinių bylų kopijas, taigi nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad yra kilęs ginčas viešojo administravimo srityje, nagrinėtinas administracinių teismų. Todėl administracinės bylos dalis dėl dokumentų ir duomenų apie ginčo nekilnojamojo turto, kito turto perdavimą pateikimo pagrįstai nutraukta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu.

26. Pareiškėja pripažįsta, kad neprašė įvardyti visą turtą, kuris buvo perduotas, jį apibūdinant (pateikiant turėtus kadastrinių matavimų duomenis, kitus daiktus apibūdinančius individualius duomenis) ir pateikti turto priėmimo-perdavimo akto bei perduoto nekilnojamojo turto inventorinių bylų kopijas, tačiau šie dokumentai yra būtini pareiškėjos teisiniam tikslui pasiekti, o jos prašymas paaiškinti, kam, kada ir kieno sprendimu buvo perduotas turtas, turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, kaip apimantis teisę gauti tikslią ir visapusišką informaciją, susijusią su dominančiu klausimu.

27. Vertinant nurodytus pareiškėjos argumentus, pažymėtina, kad atsakovui tenkanti tikslios ir visapusiškos informacijos teikimo pareiga nesuponuoja, kad be aiškiai išreikšto prašymo būtų teikiama ir detalizuota informacija, kad būtų atskleidžiami visi duomenys apie asmenis ir turtą, nuosavybės teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo aplinkybes ir t. t. Tokią išvadą leidžia padaryti inter alia (be kita ko, įskaitant) ir Įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, nustatantis pareikštinę teisės į informaciją įgyvendinimo formą. Prašyme nurodoma, kokius dokumentus pareiškėjas pageidauja gauti (Įstatymo 12 str.). Taigi, pareiškėja, siekdama gauti informaciją, prašyme turi konkretizuoti, kokia informacijos apimtis teiktinų duomenų aspektu jai yra reikalinga. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, nurodyti Nutarties 26 punkte, yra nepagrįsti.

28. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, nurodytus šios Nutarties 19 punkte, teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, kad atsakovas Rašte pareiškėjai suteikė teisingą informaciją, t. y. informaciją, kuria atsakovas disponavo, o po 1994 m. balandžio 21 d. vykęs nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimas ir sandoriai dėl šio turto, kuriuose dalyvavo privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, nesusiję su Administracijos viešojo administravimo funkcijomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, disponavo informacija apie šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus (Įstatymo 3 str. 5 d.).

29. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a :

Pareiškėjos M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.




Ramutė Ruškytė

_______________________




Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5; 20.5.1

(S)


NUTARTIS



Vilnius


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl nutarimo, sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0193e090148011ebb0038a8cd8ff585f

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2018 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 62-629 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 2S-3533 „Dėl R. R. skundų išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuobauda jam skirta nepagrįstai, nes jokių draudžiamų veiksmų neatliko, bausmės atlikimo režimo nepažeidė. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 31 d. apie 00:00 val., būnant kameroje Nr. 24, išgirdo garsiai besikalbančius prižiūrėtojus, todėl nakties metu buvo pažadintas prieš jo valią. Kadangi nebegalėjo užmigti, atsikėlė ir įjungė iškvietimo mygtuką. Į iškvietimo signalą (mirksinčią lemputę virš kameros durų) prižiūrėtojai nereagavo, todėl palaukė apie 10–15 min. ir negarsiai, mandagiai pirštu pabeldė į duris, norėdamas, kad kuris nors pareigūnas prieitų. Priėjusio prižiūrėtojo paprašė kelioms minutėms įjungti elektrą tam, kad galėtų užsivirinti vandens arbatai, tačiau prižiūrėtojas pradėjo jį įžeidinėti, vartojo rusiškus ir lietuviškus keiksmažodžius, jį provokavo. Prižiūrėtojui pasakė, kad negali miegoti dėl triukšmo ir paprašė pakviesti viršininką, tačiau prižiūrėtojas su trenksmu uždarė duris ir pagrasino surašyti tarnybinį pranešimą. Po to koridoriuje tie patys prižiūrėtojai toliau iš jo juokėsi, tyčiojosi, įžeidinėjo, garsiai šūkavo, o vienas iš prižiūrėtojų priėjo prie durų ir ėmė kudakuoti bei kakariekuoti. Dėl tokio prižiūrėtojų elgesio 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lukiškių TI-K pateikė skundą. Prižiūrėtojai neteisėtų veiksmų vaizdo registratoriumi nefiksavo, pareigūnų tarnybiniai pranešimai yra melagingi. Lukiškių TI-K direktorius nuobaudą paskyrė vadovaudamasis bendro pobūdžio normomis, o Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs jo skundą, priėmė šališką, neobjektyvų ir nepagrįstą sprendimą, nes dėl Lukiškių TI-K prižiūrėtojų veiksmų ir elgesio neatliko jokio tyrimo. Nuobauda paskirta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalį, 143 straipsnio 3, 8 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 6 straipsnius ir kitus nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus. Neteisėtai paskirta nuobauda pareiškėjui sukėlė neigiamas pasekmes, jautė diskomfortą, kančias, buvo pažemintas jo orumas ir savigarba.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė atmesti skundą.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus Nutarimu pareiškėjui paskirta nuobauda už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nevykdymą – draudimas vienam mėnesiui apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, nes 2018 m. rugpjūčio 31 d. apie 00.00–00.05 val. pareiškėjas, būdamas kameroje Nr. 24, tyčia įjungęs kameroje įrengtą pareigūno iškvietimo signalą, reikalavo, kad jam būtų įjungta rozetė. Lukiškių TT-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnams paaiškinus, kad pagal įstaigos dienotvarkę rozetė liks išjungta iki 06.00 val. bei pareikalavus išjungti signalizaciją ir laikytis nustatytos dienotvarkės, pareiškėjas pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdė.

5. Lukiškių TI-K, akcentuodamas BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 27.1. papunktyje, Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1-205 patvirtintos Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės (toliau – ir Dienotvarkė) 14 punkte įtvirtiną teisinį reglamentavimą, atkreipė dėmesį, kad nuteistajam buvo suteikta teisė pasiaiškinti raštu, tačiau pastarasis šia teise nepasinaudojo, pareikšdamas, kad viską išdėstys skunde. Skiriant nuobaudą, Lukiškių TI-K administracija ir pareigūnai vadovavosi BVK 142 ir 143 straipsnių normomis, Drausmės komisijos 2018 m. rugsėjo 5 d. protokolu Nr. 31-38. Ginčijamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas ir pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų nepažeidė. Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nekyla ir Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistai M. Ž. ir J. Š. (J. Š.) 2018 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad nuteistasis (pareiškėjas), 2018 m. rugpjūčio 31 d., apie 00:00–00:05 val., gyvenamojoje kameroje Nr. 24 tyčia įjungęs iškvietimo signalą, reikalavo, kad jam būtų įjungta rozetė. Pareigūnai paaiškino, kad pagal direktoriaus patvirtintą dienotvarkę miegui skirtu laiku rozetės visose gyvenamosiose kamerose yra išjungtos ir pareikalavo, kad nuteistasis išjungtų iškvietimo signalą ir laikytųsi nustatytos dienotvarkės, tačiau šiuos reikalavimus nuteistasis ignoravo. Taip pat nurodė, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 24 nuteistasis buvo laikomas vienas, pateikti rašytinį paaiškinimą atsisakė. Lukiškių TI-K pareigūnai D. P., J. Š. ir M. Ž. 2018 m. rugpjūčio 31 d. surašė protokolą Nr. 57-554 „Dėl suimtojo atsisakymo pasiaiškinti raštu“, kuriame nurodė, kad nuteistasis 2018 m. rugpjūčio 31 d. atsisakė pasiaiškinti raštu, tačiau žodžiu pasakė, kad parašys skunde. 2019 m. rugsėjo 5 d. 13:00 val. įvyko Lukiškių TI-K Drausmės komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas nuteistųjų galimai padarytų drausmės pažeidimų svarstymas ir nuobaudų nuteistiesiems paskyrimas. Drausmės komisijos posėdžio protokole nurodyta, kad nuteistasis atsisakė atvykti į Drausmės komisijos posėdį. Drausmės komisijos posėdyje nutarta teikti Lukiškių TI-K direktoriui siūlymą dėl nuteistojo nubaudimo, skiriant draudimą iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos priemones ir kanceliarines prekes). Lukiškių TI-K direktorius, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – 2018 m. rugpjūčio 31 d. apie 00:00 val. būdamas kameroje Nr. 24 tyčia įjungęs iškvietimo signalą reikalavo, kad jam būtų įjungta rozetė, nevykdė pareigūnų pakartotinų reikalavimų išjungti iškvietimo mygtuką, ginčijamame Nutarime konstatavo, kad nuteistasis pažeidė BVK 12 straipsnio 1, 2 dalis, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Dienotvarkės reikalavimus, todėl vadovaudamasis BVK 142, 143 straipsniais, nuteistajam paskyrė nuobaudą – draudimą vienam mėnesiui apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes). Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirta nuobauda, kreipėsi į Kalėjimų departamentą. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ginčijamu 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu paliko galioti Nutarimą. Sprendime konstatavo, kad Nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, nurodytas nuobaudos skyrimo teisinis pagrindas, nuobauda skirta ne vėliau kaip per 10 parų nuo pažeidimo atskleidimo, nuobaudą skyrė įgaliotas asmuo, todėl Kalėjimų departamentas nenustatė nuobaudos panaikinimo pagrindų. Akcentavo, kad BVK 113 straipsnyje įtvirtina nuostata įpareigoja laisvės atėmimo vietos įstaigos administraciją vykdyti pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemones, vykdyti teisės bei režimo pažeidimų prevenciją ir atskleidimą.

Pareigūnai, nustatę režimo pažeidimus, privalo juos fiksuoti rašytiniais tarnybiniais pranešimais. Pareigūnų surašyti tarnybiniai pranešimai laikytini pakankamu įrodymu konstatuoti pareiškėjo neteisėtus veiksmus, nes nenustatyta, kad pareigūnai dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti pareiškėją apkaltinti.

8. Teismas, akcentuodamas BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, 110 straipsnio 3 dalyje, 117 straipsnio 1–3 dalyse, 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 143 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtinta teisinį reglamentavimą, iš ginčijamo Nutarimo turinio nustatė, kad pareiškėjui nuobauda paskirta dėl to, kad jis nakties metu, esant nustatytam miego laikui, tyčia įjungęs iškvietimo signalą, reikalavo, kad būtų įjungta rozetė, t. y. nesilaikė Dienotvarkės. Teismas pažymėjo, kad Dienotvarkės 14 punkte nustatytas miego laikas darbo dienomis yra 22:00–6:00 val., poilsio ir švenčių dienomis 23:00–7:00 val. Teismas nurodė, kad pagal Aprašo 27.1 papunktį suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamo miego, metu. Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus (rozetes) nepertraukiamojo miego metu nėra teikiama.

9. Teismas akcentuoto teisinio reglamentavimo pagrindu darė išvadą, kad nuteistieji Lukiškių TI-K nustatytu miego metu elektros prietaisais negali naudotis. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 31 d., apie 00:00–00:05 val., nepagrįstai reikalavo pareigūnų įjungti elektrą. Teismas pažymėjo, kad Dienotvarkėje nustatyti reikalavimai taikomi visiems Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, nepaisant individualių nuteistųjų poreikių. Suteikiant galimybę naudotis elektros prietaisais miegui skirtu metu, nebūtų įmanoma užtikrinti kitų toje pačioje įstaigoje laikomų asmenų teisę į nepertraukiamą miegą ir ramybę.

10. Teismas pabrėžė, kad nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Iš Lukiškių TI-K pareigūnų tarnybinių pranešimų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 31 d., apie 00:00–00:05 val., gyvenamojoje kameroje Nr. 24 nevykdė reikalavimų laikytis nustatytos Dienotvarkės bei išjungti iškvietimo signalą. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, kad šie tarnybiniai pranešimai yra melagingi, pareigūnai jo neva neteisėtų veiksmų vaizdo registratoriumi nefiksavo, tačiau nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, įpareigojančių pareigūnus visais atvejais fiksuoti įvykius vaizdo registratoriumi. Pareiškėjas neneigia, kad tarnybiniuose pranešimuose nurodytu laiku jis buvo įjungęs iškvietimo signalą, byloje nėra duomenų, kad minėti pareigūnai būtų šališki ar dėl kokių nors priežasčių siektų melagingai apkalbėti pareiškėją ir jam pakenkti, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės yra aiškios, nuoseklios ir neprieštaringos, todėl nėra pagrindo tarnybiniais pranešimais abejoti. Be to, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, taip pat dalyvauti Drausmės komisijos posėdyje, tačiau pareiškėjas atsisakė.

11. Teismas, vadovaudamasis Konvencijos 3 straipsniu, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, BVK 7 straipsnio 1 dalimi, 143 straipsnio 3 ir 8 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslo, vertino, kad pareiškėjas nesilaikė pataisos įstaigoje nustatytos Dienotvarkės, pareiškėjo pažeidimas užfiksuotas vadovaujantis bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustatančiomis nuostatomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad skiriant nuobaudą, buvo pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių draudimą žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, reikalavimai.

12. Teismas darė išvadą, kad Nutarimas, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus faktinės aplinkybes, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų, todėl nėra pagrindo jos naikinti. Pripažinus Nutarimą teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo naikinti Kalėjimų departamento 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo, nes jis pareiškėjo skundą nagrinėjo kaip ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija, o priimtas sprendimas yra išsamus, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir konkrečiomis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės aktų normomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų prielaidas abejoti Kalėjimo departamento nešališkumu ir objektyvumu.

13. Teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III.

14. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą arba jį pakeisti, t. y. skundo reikalavimus tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra objektyvus, pagrįstas, teisingas, sąžiningas, nešališkas, t. y. priimtas nusiteikus prieš pareiškėją, iš esmės atkartojant atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens poziciją, nepasisakant dėl skunde nurodytų argumentų, nesusiejant teisės aktų normų su galimu pažeidimu. Pareiškėjas paaiškina, kad nuobauda jam buvo skirta už tai, kad nakties metu iškvietė prižiūrėtoją ir paprašė netriukšmauti. Tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai tokį elgesį interpretavo kaip neteisėtą, nes nuobaudos skyrimas už prižiūrėtojo iškvietimą tuo atveju, kai nuteistasis negali užmigti dėl triukšmo, BVK nėra numatytas. Tokių veiksmų BVK nedraudžia. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu neabejoja pareigūnų surašytais tarnybiniai pranešimais ir, neatsižvelgdamas į tokio pobūdžio bylose taikomas įrodinėjimo taisykles nustatant kaltę, vadovavosi išimtinai šiais tarnybiniais pranešimais. Be to, tikslu paneigti visas abejones, atsakovas nepaaiškino, kodėl nefiksavo, jo nuomone, padaryto pažeidimo vaizdo registratoriumi, nors tokią galimybę turėjo.

16. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

17. Vilniaus PN nurodo, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą – nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2018 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 62-629 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ ir Kalėjimų departamento 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 2S-3533 „Dėl R. R. skundų išnagrinėjimo“ teisėtumo bei pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ginčijami aktai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

22. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą kuriame reikiami reikalavimai grindžiami argumentais dėl teismo šališkumo, padarytų teisės normų, reglamentuojančių administracinės bylos procesą, pažeidimų. Pareiškėjas teigia, kad nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad dėl nakties metu keliamo triukšmo iškvietė prižiūrėtoją, o toks elgesys BVK kontekste negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Pareiškėjo teigimu, įvykis, dėl kurio jam skirta nuobauda, turėjo būti, tačiau nebuvo įrašinėjamas su vaizdo registratoriumi.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nagrinėdamas bylą nevisapusiškai ir neteisingai įvertino pateiktus įrodymus, buvo šališkas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas paisė įstatymų leidėjo suformuluotų nuostatų dėl visapusiško, išsamaus bylos išnagrinėjimo, pasisakė, kodėl atmeta pareiškėjo paaiškinimus, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo pripažintinas nepagrįstu.

25. Apeliacinės instancijos teismas, bylą patikrinęs įrodymų vertinimo ir teisės taikumo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymais, padarė išvadas išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka ir joms pritaria: Pagal BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. BVK 117 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei

reabilitacijai skirtą laiką. Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu. Dienotvarkė paskelbiama nuteistiesiems. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 27.1 papunktis nustato, kad suimtieji ir nuteistieji elektros prietaisais naudojasi tik laisvalaikio, išskyrus nepertraukiamo miego, metu. Lukiškių TI K direktoriaus 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1-205 patvirtintos Lukiškių TI K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės 14 punktas nustato, kad nepertraukiamojo miego laikas darbo dienomis yra nuo 22.00 iki 06.00 val.

26. Ginčijamu Lukiškių TI-K Nutarimu nuobauda pareiškėjui skirta už tai, kad jis, 2018 m. rugpjūčio 31 d., apie 00:00 val., būdamas kameroje Nr. 24, įjungęs iškvietimo signalą reikalavo, kad jam būtų įjungta rozetė, nevykdė pareigūnų pakartotinų reikalavimų išjungti iškvietimo mygtuką ir tuo pažeidė BVK 12 straipsnio 1, 2 dalis, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Dienotvarkės reikalavimus. Nutarime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo veikos, už kurią jam paskirta nuobauda, patvirtina Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų J. Š. ir M. Ž. 2018 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniai pranešimai, Drausmės komisijos 2018 m. rugsėjo 5 d. protokolas Nr. 31-38, 2018 m. rugpjūčio 31 d. protokolas dėl suimtojo atsisakymo pasiaiškinti raštu.

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų aplinkybių objektyvumu. Akcentuotina, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti pasiaiškinimą dėl pareigūnų nurodytų aplinkybių, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, atsisakydamas tai padaryti bei neatvykdamas į 2018 m. rugsėjo 5 d. Drausmės komisijos posėdį tikslu pateikti prieštaravimus ir svarius argumentus dėl tarnybinius pranešimus surašiusių Lukiškių TI-K pareigūnų šališkumo, neobjektyvumo ar su tarnybine etika nesuderinamo elgesio.

28. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad įvykis nebuvo fiksuojamas vaizdo registratoriumi, pažymėtina, kad teisės aktai, iš jų – ir Tarnybinių vaizdo registratorių naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-522, reglamentuojantis tarnybinių vaizdo registratorių naudojimą Kalėjimų departamentui pavaldžiose laisvės atėmimo vietų įstaigose, nėra nustatyta pareiga fiksuoti visus pareigūnų veiksmus su nuteistaisiais.

29. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktinės aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, priėmė sprendimą, kurio naikinti ar keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.



Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

_______________________





(S)



N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra, NMA) 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimus Nr. BR6-2946670 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 1, 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 2) ir 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. SP1-6155 (11.2.12E) „Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“ (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad dėl NMA administravimo sistemos klaidos pagal jo pateiktą 2016 m. birželio 6 d. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką už 2016 metus (toliau – ir Paraiška) buvo neteisingai skaičiuojamos pagrindinės tiesioginės išmokos parama ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ bei šioms priemonėms taikomos ilgalaikės sankcijos. Dėl šios klaidos Paraiška buvo įvertinta pakartotinai. NMA turi teisę atlikti pakartotinį vertinimą tik tų paraiškų, kurios yra einamųjų metų arba prieš tai ėjusių metų. Nagrinėjamu atveju NMA pavėluotai atliko Paraiškos pakartotinį vertinimą, taip pažeisdama pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

3. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo išmokėta 12 792,52 Eur paramos suma, todėl NMA neteisėtai siekia susigrąžinti paramos lėšas, kurios niekada nebuvo pervestos į pareiškėjo sąskaitą. Sprendimuose išdėstyti motyvai dėl išmokėtos paramos susigrąžinimo ir ilgalaikės sankcijos pritaikymo nėra pakankamai aiškūs, t. y. nėra paaiškinta, kodėl tik po 2 metų atliktas pakartotinis vertinimas, kokios sankcijos ir pagal kokį teisės aktą

taikomos bei kaip jos apskaičiuojamos. Skundžiami sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsniui, 8 straipsnio 1 daliai, pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugą.

4. Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog jis, administruodamas valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos žemės ūkiui, kaimo plėtrai ir žuvininkystei lėšas bei atlikdamas jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas, turi užtikrinti, kad parama būtų skiriama teisėtai. Dėl administravimo sistemos klaidos pareiškėjui pagal Paraišką buvo neteisingai skaičiuojama parama bei taikyta ilgalaikė sankcija. Todėl Paraiška buvo įvertinta pakartotinai ir priimti 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 1 ir 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 2. Be to, nustačius, kad pareiškėjui buvo išmokėta didesnė paramos suma nei priklauso, buvo priimtas ir 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimas. NMA teisėtai ir pagrįstai įvertino Paraišką pakartotinai.

6. Atsakovo teigimu, skundžiami sprendimai yra motyvuoti ir išsamūs, juose aiškiai ir išsamiai aprašyti Paraiškos vertinimo metu nustatyti neatitikimai, išdėstytos Paraiškos faktinės aplinkybės, nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo vertinama Paraiška, apskaičiuota mokėtina paramos suma ir taikytos sankcijos. Pareiškėjas apie dalies ilgalaikės sankcijos atliktus skaičiavimus buvo informuotas anksčiau. Būtent dėl administravimo sistemos klaidos pareiškėjui buvo neteisingai apskaičiuota išmokėta 12 792,52 Eur paramos suma, iš kurios buvo išskaičiuojama ilgalaikė sankcija. Ši suma pareiškėjui nepriklausė, todėl skundžiamais sprendimais teisėtai ir pagrįstai siekiama ją susigrąžinti.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu nutraukė administracinę bylą dėl NMA 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 1 panaikinimo, kitą pareiškėjo S. V. skundo dalį tenkino iš dalies, t. y. panaikino NMA 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, priteisė pareiškėjui iš NMA 351,02 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas administracinės bylos dalį dėl NMA 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 1 panaikinimo nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, nustatęs, kad skundžiamas sprendimas yra tarpinis teisės aktas, nesukeliantis teisinių pasekmių, dėl to negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

9. Teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pažymėjo, kad byloje ginčo dėl 2016 metų Paraiškos pažeidimų nėra. NMA 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo faktinis pagrindas yra išdėstytas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 motyvuojamojoje dalyje.

10.Teismas, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl administraciniams aktams keliamų VAĮ 3 ir 8 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, apžvelgęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 patvirtintų paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 68.4 ir 84 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą dėl NMA galimybės ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl poveikio priemonių taikymo, darė išvadą, kad vien tik ta aplinkybė, jog NMA 2018 metais priėmė sprendimą dėl 2016 metų Paraiškos dėl mokėtinos paramos sumos bei taikomų sankcijų, nedaro tokio sprendimo neteisėtu.

11.Teismas laikėsi pozicijos, kad NMA bet kokiu atveju turi pareigą priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl paraiškos (mokėtinos sumos, taikomų sankcijų) ir, laikydamasi gero administravimo principo, negali klausimo palikti neišnagrinėto. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, Taisyklės nenustato konkretaus termino, per kurį turi būti baigta administruoti paraiška bei dėl jos priimtas sprendimas. Taisyklės suteikia NMA įgaliojimus iš naujo administruoti paraiškas, kurių administravimas jau buvo užbaigtas. Nagrinėjamu atveju NMA, nustačiusi administravimo sistemos klaidą, ėmėsi aktyvių veiksmų ir, vadovaudamasi Taisyklių 84 punktu, priėmė galutinį sprendimą dėl 2016 metų Paraiškos. Todėl vien ta aplinkybė, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 2 priimtas dėl 2016 m. Paraiškos, kurios administravimas buvo užbaigtas, 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 nedaro neteisėtu.

12.Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Taisyklėse nėra nustatytas konkretus terminas, per kurį turi būti baigta administruoti paraiška, ir nustatęs, kad NMA operatyviai konstatavo administravimo sistemos klaidą dėl 2016 metų Paraiškos vertinimo ir priėmė motyvuotą 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2, kuriuo pareiškėjui vis dėlto buvo paskirta parama ir sumažinta ilgalaikės sankcijos suma, nurodyta ankstesniame 2017 m. liepos 4 d. sprendime Nr. BR6-164 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“, kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo.

13.Teismas, įvertinęs 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 turinį, darė išvadą, kad jis yra motyvuotas, pagrįstas teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas neginčija NMA nustatytų 2016 metų Paraiškos pažeidimų. Nesant 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 motyvų trūkumų, nėra pagrindo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 naikinti dėl pareiškėjo nurodytų argumentų.

14.Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą dėl NMA pareigos už neteisingai deklaruotą plotą pareiškėjams sumažinti mokėtiną arba susigrąžinti išmokėtą paramą, darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu yra pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad lingvistinė ir sisteminė aktualaus teisinio reguliavimo analizė atskleidžia, kad susigrąžinti NMA gali tik jau išmokėtą paramą, o ne iš ilgalaikės sankcijos išskaičiuotą sumą, kaip nurodytą 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendime. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo išmokėta (pervesta į jo banko sąskaitą) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendime nurodyta suma, kurią pareiškėjas įpareigojamas grąžinti.

15.Teismas konstatavo, kad 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendime įtvirtintas įpareigojimas grąžinti jau išmokėtą paramos sumą yra neteisėtas ir nepagrįstas ABTĮ 91 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III.

16.Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas NMA 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17.Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ilgalaikės sankcijos išskaičiavimas iš pareiškėjui priklausančių išmokų negali būti prilyginamas paramos išmokėjimui.

18.Atsakovas, akcentuodamas Taisyklių 84 punkte įtvirtintas NMA teises, pabrėždamas, kad ginčo dėl 2016 m. Paraiškos nustatytų pažeidimų nėra, laikosi pozicijos, kad NMA, nustačiusi, jog pareiškėjui dėl administravimo sistemos klaidos apskaičiuota 12 792,52 Eur paramos suma, kuri pareiškėjui neturėjo būti apskaičiuota ir perduota mokėti, bei iš kurios buvo išskaičiuojama ilgalaikė sankcija, nepriklauso, teisėtai ir pagrįstai priėmė 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą.

19.Atsakovo vertinimu, Taisyklių 4.11 punkte ir Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės), 7.1.3 ir 7.2 punktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo lingvistinė ir sisteminė analizė atskleidžia, kad NMA turi teisę susigrąžinti ne tik netinkamai išmokėtą paramą, bet ir ilgalaikę sankciją, nes ji yra išskaičiuojama iš pareiškėjams priklausančios paramos.

20.Pareiškėjas S. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21.Pareiškėjas nurodo, kad pagal Taisyklių 4.11 punktą ilgalaikė sankcija yra paramos sumažinimas, skaičiuojamas nuo išmokėtinos paramos dydžio, bet ne išmokėtos paramos sumos sumažinimas, t. y. pirmiau įvyksta paramos sumažinimas ilgalaikės sankcijos dydžiu ir tik vėliau įvyksta paramos išmokėjimas (jeigu pritaikius ilgalaikę sankciją lieka paramos suma, kuri gali būti išmokėta).

22.Pareiškėjo vertinimu, NMA nepagrįstai tapatina sprendimą paskirti paramos sumą su faktiniu paramos sumos išmokėjimu. Pareiškėjas, akcentuodamas Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 3.3 punkte įtvirtintą grąžintinų lėšų apibrėžimą, pažymi, kad jam atsakovo reikalaujamos susigrąžinti lėšos nebuvo išmokėtos.

23.Pareiškėjas, akcentuodamas ilgalaikės sankcijos tikslą, laikosi pozicijos, kad ilgalaikės sankcijos suma sumažinta išmoka negali būti vertinama kaip pareiškėjui išmokėta suma.

24.Pareiškėjo teigimu, Taisyklių 4.11, 79 ir 81.3 punktų bei Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 7.1.3 punkto nuostatų lingvistinis aiškinimas, priešingai nei nurodo NMA, turėtų būti suprantamas taip, kad grąžintinos lėšos yra tik tos lėšos, kurios pareiškėjui faktiškai buvo išmokėtos ir jokiu būdu negali būti suprantamos kaip paskirtos ilgalaikės sankcijos lėšos, kadangi taikant tokį modelį pareiškėjas už vieną pažeidimą būtų baudžiamas dviem sankcijomis: ilgalaike sankcija, ją išskaičiuojant iš išmokėtinų sumų; neišmokėtų piniginių lėšų, kurios nebuvo išmokėtos dėl ilgalaikės sankcijos taikymo, susigrąžinimu, kuris yra neįmanomas, nes žodis susigrąžinimas lingvistiškai aiškinamas kaip susigrąžinimas to, ką esi praradęs / perdavęs / netekęs.

25.Pareiškėjas nurodo, kad NMA 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendime išdėstyti motyvai nėra pakankami VAĮ 3 ir 8 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų kontekste. NMA turėjo tiksliai ir aiškiai pareiškėjui išaiškinti, kodėl tik po 2 metų pakartotinai atliko Paraiškos vertinimą, tiksliai ir aiškiai nurodyti kokios sankcijos ir pagal kokį teisės aktą taikomos bei kaip jos apskaičiuojamos. NMA privalėjo vadovautis VAĮ įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais, tačiau jų nepaisė. NMA, netinkamai atlikdama savo pareigas, taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.

Teisėjų kolegija


IV.

26.Pareiškėjas S. V. šioje byloje skundu prašė panaikinti atsakovo Agentūros 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 1 ir 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2, kuriais apskaičiuota pareiškėjui skiriama paramos suma ir ilgalaikė sankcija, ir 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas grąžinti susidariusį įsiskolinimą.

27.Pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dėl 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 1 panaikinimo nutraukė, skundo reikalavimą panaikinti 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2 atmetė ir tenkino skundo reikalavimą panaikinti 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė atsakovas, kuris prašo panaikinti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimas.

28.Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 7.1.3 ir 7.2 punktus pareiškėjas privalo grąžinti Agentūrai ilgalaikės sankcijos dalį (12 792,52 Eur), išskaičiuotą iš pareiškėjui priklausančios paramos. Taip pat atsakovas papildomai apeliacinės instancijos teismui yra nurodęs, jog dalies ilgalaikės sankcijos išskaičiavimas buvo atliktas vadovaujantis 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 640/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginėms išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2016 m. gegužės 4 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) Nr. 1393/2016, 19 a straipsnio 4 dalimi, 28 straipsnio 4 dalimi.

29.Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tačiau ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

30.Nagrinėjamoje byloje yra susiklostę specifiniai teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja Europos Sąjungos teisės nuostatos, taip pat specialieji šiuo klausimu priimti nacionaliniai teisės aktai, tarp paramos gavėjo (pareiškėjo) ir Agentūros yra susiklostę teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės nuostatos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra suformavęs jurisprudenciją, kurioje įtvirtintas viršenybės principas ir pabrėžiamas teismų ir administracinių institucijų vaidmuo užtikrinant visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (žr., pvz., 1978 m. kovo 9 d. sprendimą Simmenthal byloje C-106/77, EU:C:1978:49).

31.Atsižvelgus į bylos šalių išsakytus argumentus tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui dėl 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 ir 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, įvertinus tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui neteisingai buvo apskaičiuota ir perduota mokėti 12 792,52 Eur suma, iš kurios išskaičiuota dalis paskirtos ilgalaikės sankcijos, bei pareiškėjui pagrįstai paskirta ilgalaikė sankcija, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju yra būtina peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas ir nagrinėti 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, nes neperžengus apeliacinio skundo ribų gali būti pažeisti valstybės ir / ar asmens teisės bei saugomi interesai. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2, susidarė tokia teisinė situacija, jog yra paliktas galioti atsakovo sprendimas, kuris yra tiesiogiai susijęs su 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu. Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog yra susiklosčiusi neįprasta teisinė situacija, kai 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo faktinis pagrindas yra išdėstytas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 motyvuojamojoje dalyje.

32.Agentūra 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendime 2 (I t., b. l. 179–191) pareiškėjui nurodė šį sprendimą laikyti galutinius 2016 metų Paraiškos vertinimo rezultatus nusakančiu sprendimu. Šiame sprendime taip pat

nurodyta, kad pareiškėjui apskaičiuota 5 678,10 Eur parama bei taikoma 32 607,10 Eur ilgalaikė sankcija, dėl NMA administravimo sistemos klaidos pareiškėjui pagal 2016 metų Paraišką buvo neteisingai skaičiuojamos pagrindinės tiesioginės išmokos parama ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtos 2014–2020 metų programos priemonę „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ bei šioms priemonėms taikomos ilgalaikės sankcijos. Pažymėtina, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendime 2 nurodytos ir tos paramos išmokos, kurios pareiškėjui apskaičiuotos neteisingai ir pareiškėjas kitu 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu įpareigotas jas grąžinti.

33.2018 m. rugsėjo 27 d. sprendime (I t., b. l. 192–199) atsakovas konstatavo, kad pareiškėjui susidarė bendra 12 792,52 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėjas privalo grąžinti Agentūrai. Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjui 2016 metų Paraiškos vertinimo metu buvo apskaičiuota ir perduota mokėti 6 732,56 Eur pagrindinės tiesioginės išmokos suma ir 6 059,96 Eur paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ suma. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 68.4 punktu, konstatavo, kad pakartotinai įvertinus 2016 metų Paraišką susidarė bendra 12 792,52 Eur grąžintina išmokų suma, kurią pareiškėjas privalo grąžinti Agentūrai.

34.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Taisyklės suteikia Agentūrai įgaliojimus iš naujo administruoti paraiškas, kurių administravimas jau buvo užbaigtas, ir Agentūra, nustačiusi administravimo sistemos klaidą, ėmėsi aktyvių veiksmų ir vadovaudamasi Taisyklių 84 punktu priėmė galutinį sprendimą dėl 2016 metų Paraiškos, o tai, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 2 priimtas dėl 2016 metų Paraiškos, kurios administravimas buvo užbaigtas, 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo 2 nedaro neteisėtu. Taisyklių 84 punkte (redakcija, galiojusi 2016 metų Paraiškos padavimo metu) numatyta, kad Agentūra turi teisę ankstesniais ar einamaisiais metais pateiktas paraiškas administruoti iš naujo bei priimti sprendimus dėl reikalavimo grąžinti visą ar dalį išmokėtos paramos sumos ir (arba) taikyti kitas poveikio priemones už su prašoma arba gauta parama susijusių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) nustatytų reikalavimų nesilaikymą, atlikusi administracinį patikrinimą ir (arba) patikrą vietoje, tada, kai pareiškėjas nesilaikė paramos suteikimo ar paraiškoje numatytų reikalavimų ar pažeidė paramos gavimo ir naudojimo sąlygas. Už paramai netinkamą plotą, nustatytą atnaujinus KŽS_DB5LT arba einamųjų metų patikros vietoje metu, išmokėta parama iš deklaravusių pareiškėjų susigrąžinama už ketverius metus (arba, Agentūrai pagal jos nustatytą tvarką išnagrinėjus ir nustačius atvejus, kai plotas paramai netinkamas mažiau nei ketverius metus – už tiek metų, kiek plotas buvo netinkamas paramai) skaičiuojant nuo metų, kuriais buvo padarytas (užfiksuotas) pažeidimas, tačiau ne ilgiau nei iki paskutiniųjų metų, prieš kuriuos buvo daryti ortofotografiniai žemėlapiai (arba, Agentūrai pagal jos nustatytą tvarką išnagrinėjus ir nustačius atvejus, kai plotas paramai netinkamas ilgiau nei iki paskutiniųjų metų, prieš kuriuos buvo daryti ortofotografiniai žemėlapiai – už tiek metų, kiek plotas buvo netinkamas paramai, bet ne daugiau kaip už ketverius metus. Pagal Taisyklių 68.4 punktą, Agentūra, vadovaudamasi Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų dokumentų nuostatomis, už neteisingai deklaruotą plotą pareiškėjams sumažina mokėtiną arba susigrąžina išmokėtą paramą.

35.Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad būtent priimant 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2 buvo sprendžiami klausimai dėl pareiškėjui mokėtinų paramos sumų, dėl paskirtos ilgalaikės sankcijos dydžio ir jos išskaičiavimo, tačiau šiuo sprendimu nėra išspręstas klausimas dėl pareiškėjui sumažintinos mokėtinos paramos ir / ar paramos susigrąžinimo. Atsakovui priimant 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2 jau buvo žinoma apie administravimo sistemos klaidą, t. y. kad pareiškėjui neteisingai buvo skaičiuojamos pagrindinės tiesioginės išmokos parama ir parama pagal Lietuvos kaimo plėtos 2014–2020 metų programos priemonę „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“, tačiau iš šio sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad atliekant pareiškėjui mokėtinų sumų apskaičiavimą ir ilgalaikės sankcijos išskaičiavimą, buvo remiamasi ir neteisingais duomenimis, atsiradusiais dėl administravimo klaidos. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti perskaičiavimai, atsižvelgiant į nustatytą administravimo klaidą, dėl kurios pareiškėjui nepagrįstai buvo apskaičiuota 6 732,56 tiesioginės išmokos suma ir 6 059,96 Eur paramos pagal

Lietuvos kaimo plėtos 2014–2020 metų programos priemonę „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“ suma, kurios pareiškėjui realiai nebuvo išmokėtos.

36.Pagal Taisyklių 4.11 punktą ilgalaikė sankcija – pagal paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje deklaruoto ploto ir faktiškai nustatyto remiamo ploto skirtumą apskaičiuojamas paramos dydžio sumažinimas, papildantis einamaisiais kalendoriniais metais pareiškėjui taikomą sankciją. Ši sankcija gali būti pradėta išskaičiuoti iš paramos kalendoriniais pažeidimo nustatymo metais, tačiau negali būti išskaičiuojama ilgiau nei trejus kalendorinius metus po pažeidimo nustatymo metų.

37.Taisyklių 81.3 punkte nurodyta, kad nustatytos ilgalaikės sankcijos išskaičiuojamos iš bet kokios pareiškėjams priskaičiuotos paramos (mokamos iš Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ar valstybės biudžeto lėšų, kurių asignavimų valdytojas yra Žemės ūkio ministerija). Ilgalaikės sankcijos gali būti pradėtos išskaičiuoti iš paramos pažeidimo nustatymo metais, tačiau gali būti išskaičiuojamos ne ilgiau nei trejus kalendorinius metus, po tų kalendorinių metų, kuriais nustatytas pažeidimas.

38.Atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, t. y. į nustatytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 2 yra galutinis sprendimas dėl 2016 metų Paraiškos, jog pareiškėjui negalėjo būti apskaičiuota 12 792,52 Eur paramos suma, pareiškėjui teisėtai yra paskirta ilgalaikė sankcija, pareiškėjui nebuvo realiai išmokėta 12 792,52 Eur parama, konstatuotina, kad būtent priimant šį galutinį sprendimą ir turėjo būti atlikti perskaičiavimai, susiję su pareiškėjui teisingai apskaičiuotinomis ir perduotinomis paramos sumomis (įvertinus administracinę klaidą) ir pritaikytos ilgalaikės sankcijos išskaičiavimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginės išmokos ir taikomos sankcijos inter alia (be kita ko) ilgalaikės, apskaičiavimas, nors ir atliekamas atskirai, tačiau yra sudėtinės vienos administracinės procedūros dėl tiesioginių išmokų skyrimo dalys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1002/2014).

39.Atsižvelgiant į aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti tiek 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2, tiek ir 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, nes nustatęs padarytą administravimo klaidą, dėl kurios turėjo būti atliktas paskirtos paramos perskaičiavimas ir tinkamai nustatytas ilgalaikės sankcijos išskaičiavimas, atsakovas nepagrįstai priėmė šiuos du atskirus sprendimus ir sudarė tokią teisinę situaciją, kai pareiškėjas privalo grąžinti paramos lėšas, kurios jam realiai nebuvo išmokėtos, o ilgalaikės sankcijos išskaičiavimas buvo vykdomas iš neteisingai apskaičiuotos pareiškėjui priklausančios paramos sumos ne dėl pareiškėjo kaltės. Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, bei peržengia apeliacinio skundo ribas ir panaikina 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą 2 ir dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia.

40.Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkintas, 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas 2 panaikintas ne dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, todėl nekeistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista pareiškėjui iš atsakovo 351,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

41.Pareiškėjui iš atsakovo taip pat priteistina 514,25 Eur advokato atstovavimo išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), nes apeliacinis skundas netenkintas, o pareiškėjo sumokėtas advokatui bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir jos procesinę baigtį, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. BR6-2946670 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“. Panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. BR6-2946670 „Dėl skirtos išmokos sumos ir taikomų sankcijų“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui S. V. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 514,25 Eur (penkis šimtus keturiolika litų ir 25 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.




Dalia Višinskienė

_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2020-22003 2020-10-23 2020-10-14 2020-10-14 -




(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bf623aa0147f11ebb0038a8cd8ff585f

1. Pareiškėjai J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-72 „Dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei kad J. P. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/3-10) 8P-72) ir 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (15/3-10) 8P-73 „Dėl konstatavimo, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei kad R. P. yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonė“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/3-10) 8P-73) (toliau abu kartu – ir Sprendimai) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimais atsakovas konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjų prosenelis K. K. (toliau – ir prosenelis) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai, ir nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių imperatyviąsias nuostatas, nustatančias, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. atsakovas) šiuo klausimu teikia tik siūlymus vidaus reikalų ministrui.

3. Pareiškėjai teigė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas) nurodyta, kad Migracijos departamentas turi perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą. Pareiškėjų turimi dokumentai patvirtino pareiškėjų proprosenelės R. K. (pareiškėjų prosenelio motinos) (toliau – ir proprosenelė) iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjų prosenelis gimė (duomenys neskelbtini), o jo tėvai – R. K. ir H. K.. Archyve saugomuose fonduose nerasti dokumentai, patvirtinantys prosenelio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą. Šiaulių apskrities viršininko archyviniame fonde žinių apie Tryškių valsčiaus valdybos išduotus vidaus pasus 1920 metų byloje, duotųjų pasų žinių lape įrašyta Tryškių miestelio gyventoja proprosenelė, 1920 m. gegužės 17 d. gavusi pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Archyve saugomuose fonduose nerasti dokumentai, patvirtinantys kad ji neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Proprosenelei, su kuria buvo sudaryta kelionės sutartis, buvo išduotas ne tik vidaus pasas, bet ir užsienio pasas vykti į užsienį. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina proprosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos vidaus paso proprosenelei išdavimo metu 1920 m. gegužės 17 d. prosenelis buvo 12 metų amžiaus (t. y. nepilnametis). Todėl, vadovaujantis 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 4 punkto nuostatomis, pagal kurias Lietuvos Respublikos piliečio vaikai yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, pareiškėjų prosenelis ir jo motina (pareiškėjų proprosenelė) buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad dokumentų apie pareiškėjų prosenelio gimimą, gyvenimą, mokymąsi, jam išduotus užsienio ar vidaus pasus, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pareiškėjai nepateikė, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo savo kompetencijos ribose konstatuoti, kad pareiškėjų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., o pareiškėjai yra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., palikuoniai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį

faktą dėl pareiškėjų prosenelio turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi.

6. Atsakovas dėl pareiškėjų nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas nesutiko su Migracijos departamento pozicija, jog pareiškėjų pateiktas proprosenelės užsienio pasas, kuriame nurodyta, kad ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir kuriame yra įrašyta jos nepilnametė (16 metų) dukra (pareiškėjų prosenelė), gim. (duomenys neskelbtini), negali būti vertinamas kaip dokumentas, patvirtinantis turėtą pareiškėjų prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybę. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė poziciją, kad užsienio pasas, kuriame įrašytas paso savininko vaiko vardas, gali būti vertinamas kaip dokumentas, kuris atitinka Pilietybės 38 straipsnio 4 ir 5 dalies reikalavimus, todėl teismas padarė išvadą, jog Migracijos departamentas privalėjo motyvuotai įvertinti šį dokumentą ir teikti vidaus reikalų ministrui sprendimui priimti. Priešingai nei teigia pareiškėjai, nebuvo konstatuota, kad Migracijos departamentas apskritai neturi kompetencijos priimti sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nustatęs, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis.

7. Atsakovo teigimu, teisė Migracijos departamentui konstatuoti dokumentų trūkumą ir nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą yra nustatyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) 20.5 punkte. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė tokio pobūdžio dokumento, kokį pateikė prieš tai minėtos bylos pareiškėjai (proprosenelės vidaus ar užsienio paso, kuriame būtų įrašytas pareiškėjų prosenelis).

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Ministerija nurodė, jog atsakovo Sprendimai atitinka Aprašo 20.5 punkto reikalavimus, šis punktas atitinka įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl atsakovo Sprendimai teisėti. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatas atsakovui yra leidžiama konstatuoti, kad nepakanka duomenų. Pilietybės įstatymas nenustato, kad duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka po to, kai duomenų trūkumą konstatavo vidaus reikalų ministras ir jį pritaikė netenkindamas prašymo atkurti pilietybę kaip turėtų būti pagal pareiškėjų poziciją.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pateikė Migracijos departamentui prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir dokumentus, kuriais ketino įrodyti, jog pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas Sprendimuose nustatė, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

12. Teismas aptarė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalis, 7 straipsnio 2–4 punktus, 38 straipsnio 4–5 dalies nuostatas ir nustatė, kad pareiškėjams kreipiantis su prašymais atkurti jiems Lietuvos Respublikos

pilietybę kaip prosenelio palikuoniams, atsakovui buvo pateikti šie dokumentai: gimimo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytas 2020 m. sausio 21 Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, kuriame nurodyta, kad K. K., gim. (duomenys neskelbtini), jo tėvai – R. K. ir H. K.;; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. sausio 30 d. raštas Nr. R4-269, kuriame nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad K. K., Z. H. H. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) metais, iki 1940 birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta, nurodyta, jog Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 metų ir Tryškių valsčiaus savivaldybės dokumentai į archyvą saugoti neperduoti; Kauno regioninio valstybės archyvo 2018 m. vasario 28 d. raštas Nr. V10-474 „Dėl pilietybės“, kuriame nurodyta, kad archyve saugomuose 1919–1940 metų Kauno m. savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie K. K., Z. H. H. sūnaus, gim. (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini), pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje pagal pateiktus duomenis nerasta, nurodyta, jog šio laikotarpio Tryškių valsčiaus įstaigų dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi, nurodyta, kad Kauno gubernijos valdybos dokumentų fonde esančiuose 1904 metų Tryškių rabino rinkikų sąraše ir 1908 metų Tryškių žydų bendruomenės „dėžutės“ mokesčio mokėtojų sąraše įrašytas G. K. (žinių apie kitus šeimos narius sąrašuose nėra); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 20 d. pažyma Nr. R4-734, kurioje nurodyta, kad Šiaulių aps. viršininko archyviniame fonde, žinių apie Tryškių valsčiaus valdybos išduotus vidaus pasus 1920 metų byloje, duotųjų pasų žinių lape įrašyta (duomenys neskelbtini) gyventoja R. K., (duomenys neskelbtini) gavusi pasą Nr. (duomenys neskelbtini), prie pažymos pridėta „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuro Kaune archyviniame fonde, laivakorčių – kontraktų byloje esančio 1925 metų laivakortės – kontrakto Nr. 128 kopija, kurioje susitarta nugabenti iš Kauno iki (duomenys neskelbtini) R. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir G. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, kad sutartis galioja nuo 1925 m. rugpjūčio 5 d.; (duomenys neskelbtini) išduotas pranešimas apie mirtį, kuriame nurodyta, kad H. R. K. (gim. (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, jos vaikai: L. K., A. K., G. B. (gim. (duomenys neskelbtini), E. K., K. K.; (duomenys neskelbtini) išduotas pranešimas apie mirtį, kuriame nurodyta, kad H. K. mirė (duomenys neskelbtini), jo vaikai: L. K., A. K., E. K., K. K., G. B. (gim. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) išduoto paso K. K., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, kopija; Johanesburgo Beth-din (žydų konfesinis teismas) 2018 m. kovo 27 d. raštas, kuriame nurodyta, kad B. M. F., gim. (duomenys neskelbtini), yra K. K. dukra; G. P. (merg. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), yra B. M. F. dukra ir K. K. anūkė; J. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. P., gim. (duomenys neskelbtini), yra G. P. vaikai, B. M. F. anūkai ir K. K. proanūkiai; K. K. gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), jo tėvai – H. K. ir R (R.) K.; K. K. sesuo yra G. (G.) K., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini); K. K. su tėvais H. K. ir R. K. bei seserimi G. (G.) K. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir atvyko į (duomenys neskelbtini) XX a. trečiajame dešimtmetyje būdami Lietuvos Respublikos piliečiais; Vardų ir aprašymų užsienio keleivių, kurie išvyko (duomenys neskelbtini), atvyko į (duomenys neskelbtini) uostą, sąrašas, kuriame įrašytos R. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir G., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, iš Lietuvos.

13. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktus dokumentus, nustatė, kad duomenų apie pareiškėjų prosenelio gimimą, gyvenimą, mokymąsi, jam išduotus užsienio ar vidaus pasus, nurodytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pareiškėjai nepateikė. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, prieidamas prie tokios išvados, nepažeidė teisinio reglamentavimą ir jam nustatytos kompetencijos. Byloje nėra jokių papildomų duomenų, kurių nebuvo vertinęs Migracijos departamentas, ir teismas nenustatė, kad Migracijos departamento išvada dėl pateiktų duomenų vertinimo būtų nepagrįsta. Pareiškėjai nepateikė Migracijos departamentui jokio dokumento, atitinkančio Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytus dokumentus, iš kurių būtų galima konstatuoti pareiškėjų prosenelį turėjus Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. pareiškėjai nepateikė pareiškėjų prosenelio vidaus ar užsienio pasų, išduotų iki 1940 m. birželio 15 d., dokumentų, liudijančių asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą

valstybės tarnyboje, gimimo liudijimo ar kitų dokumentų, kuriuose būtų tiesiogiai nurodyta prosenelio turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, nebuvo pateikti ir dokumentai apie prosenelio mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjai taip pat nepateikė proprosenelės vidaus ar užsienio paso, kuriame būtų įrašytas pareiškėjų prosenelis, nurodytas dokumentas taip pat galėtų būti pagrindu spręsti apie galimą pilietybės turėjimą bei galimybę teikti vidaus reikalų ministrui sprendimui priimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, kuriuo rėmėsi pareiškėjai, padaryta išvada).

14. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento išvada, jog, jei dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, pareiškėjai neturi ir negali gauti, jie gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikdami netiesioginius įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus, yra pagrįsta ir atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reglamentavimą. Teismas taip pat sprendė, jog Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, nepažeidė jam įstatymo suteiktų įgaliojimų bei tinkamai išaiškino apie pareiškėjų teisę trūkstamus dokumentus gauti kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kitu atveju, teikiant sprendimą priimti vidaus reikalų ministrui, susidarytų situacija, kad pareiškėjų prašymas galėtų būti atmestas.

15. Teismas aptarė Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą, 33 straipsnio 2 punktą ir nustatė, kad Sprendimai ir jų priėmimo tvarka atitinka Aprašo 20.5 punktą, pagal kurį prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu Migracijos departamentas konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis arba, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog Aprašas nėra panaikintas ir pripažintas neteisėtu, t. y. galiojantis, ir nėra pagrindo abejoti jo prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai juo vadovavosi priimdamas Sprendimus.

16. Teismas konstatavo, kad Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti jų nėra pagrindo, o taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

III.

17. Pareiškėjai J. P. ir R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimus bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo iš naujo.

18. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas neatsižvelgė į Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių teisės normų taikymo ir aiškinimo, suformuotą analogiško pobūdžio byloje. Teismas neįvertino, kad Sprendimai priimti pažeidžiant Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių imperatyviąsias nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime išaiškino, kad Pilietybės įstatymas atsakovui nesuteikia kompetencijos priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar neatkūrimo. Šios institucijos siūlymu (teikimu) tokius sprendimus, pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnio nuostatas, priima vidaus reikalų ministras. Atsakovas priėmė Sprendimus, kuriais nutraukė pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo procesą, nors

turėjo šį klausimą teikti siūlymo forma vidaus reikalų ministrui, kad būtų priimtas Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatytas sprendimas. Pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo proceso nutraukimas vien atsakovo Sprendimais yra nesuderinamas su Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatomis;

18.2. Teismas nurodė, kad atsakovas rėmėsi įstatymą įgyvendinančiuoju aktu, kuris nėra pripažintas neteisėtu. Pilietybės įstatymą įgyvendinantis aktas (Aprašas) negali būti aiškinamas / taikomas taip, kad tai lemtų prieštaravimą Pilietybės įstatymo nuostatoms. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą nutraukti pareiškėjų prašymų nagrinėjimą, taip pat vadovavosi Aprašo 20.5 punktu. Vis dėlto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime konstatavo, kad Migracijos departamentas turėjo vadovautis Pilietybės įstatymo nuostatomis ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą;

18.3. Teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą ir jame nurodytas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškoje byloje. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalį, pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir netinkamai taikė Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatas.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjai, teismas atsižvelgė į Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkto ir 33 straipsnio 2 punkto nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nekonstatavo, kad Migracijos departamentas neturi kompetencijos priimti sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, nustatęs, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis. Teisė Migracijos departamentui konstatuoti dokumentų trūkumą ir nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje ir Aprašo 20.5 punkte. Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje teismui nepateikė dokumentų, kokius pareiškėjai buvo pateikę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 (proprosenelės vidaus ar užsienio paso, kuriame būtų įrašytas pareiškėjų prosenelis). Pareiškėjai nepateikė ir prosenelio vidaus ar užsienio pasų išduotų iki 1940 m. birželio 15 d., dokumentų, liudijančių asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje, gimimo liudijimo ar kitų dokumentų, kuriuose būtų tiesiogiai nurodyta prosenelio turėta Lietuvos Respublikos pilietybė. Migracijos departamentui nebuvo pateikti net ir dokumentai apie prosenelio mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.

21. Atsakovo teigimu, sprendimai dėl prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo nutraukimo nėra tapatūs sprendimams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Skiriasi minėtų sprendimų turinys ir teisinis reglamentavimas. Sistemiškai vertinant Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktą ir 33 straipsnio 2 punktą, Migracijos departamentas nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia siūlymus vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo dėl sprendimo priėmimo pagal Pilietybės įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintą vidaus reikalų ministro kompetenciją. Pilietybės įstatymo 32 straipsnis nenustato, kad vidaus reikalų ministras priimtų sprendimus dėl prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo nutraukimo. Tokią kompetenciją turi Migracijos departamentas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį ir Aprašo 20.5 punktą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima pagrįstai konstatuoti, kad Aprašo 20.5 punktas neprieštarauja Pilietybės įstatymo nuostatoms.

22. Atsakovas pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2YT-28668-1134/2020 pagal pareiškėjų 2020 m. rugpjūčio 12 d. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad

pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatymo. Minėtame pareiškime pareiškėjai konstatavo, kad jie neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ir negali jų gauti ne teismo tvarka, taip pat pareiškėjai nurodo, kad vienas iš minėto pareiškimo pateikimo teisinių pagrindų – pareiškėjams priimti Sprendimai. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai Migracijos departamento Sprendimų nebeginčija, jais vadovaujasi.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.

24. Ministerija nurodo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Migracijos departamentas veikė pagal Aprašo 20.5 punkto nuostatas, tačiau pareiškėjų abejonė šio punkto teisėtumu nėra pagrįsta. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis suteikia Migracijos departamentui teisę konstatuoti, kad nepakanka duomenų. Pilietybės įstatymas nenustato, jog teismo tvarka duomenys gali būti nustatomi po to, kai duomenų trūkumą konstatavo vidaus reikalų ministras, netenkindamas prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip turėtų būti pagal pareiškėjų poziciją. Ministerijos teigimu, preziumuojama, jog Vyriausybės nutarimai atitinka įstatymus ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, o paneigti šia prezumpciją gali tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2020 m. balandžio 8 d. sprendimus Nr. (15/3-10) 8P-72 ir Nr. (15/3-10) 8P-73, kuriais konstatuota, kad nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjų prosenelis K. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai, nutrauktas pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę nagrinėjimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad apeliaciniame skunde neginčijamos atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjai kartu su prašymais nepateikė pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjų prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, kad pareiškėjai turi teisę pasinaudoti galimybe kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikdami netiesioginius įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).

28. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia tik tuo, kad atsakovo priimti Sprendimai yra nesuderinami su Pilietybės įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nurodoma administracinė byla Nr. eA-3534-520/2020) (ABTĮ 15 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), nes Pilietybės įstatymas nesuteikia kompetencijos atsakovui priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, atsakovas pareiškėjų pateiktus prašymus kartu su pateiktais dokumentais turėjo išnagrinėti ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų prašymų tenkinimo / netenkinimo spręsti vidaus reikalų ministrui, o ne nutraukti prašymų nagrinėjimą pagal Aprašo 20.5 punktą.

29. Atsakant į pareiškėjų argumentus dėl ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo nagrinėjamu atveju, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

30. Tačiau teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, jog teismų precedentais reikia remtis itin apdairiai, o precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-403-415/2020 61–63 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 49 p. ir šiose nutartyse cituojamą ankstesnę teismų praktiką).

31. Pareiškėjų nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 nagrinėjamoje byloje nelaikytinas precedentu tiek dėl skirtingų faktinių aplinkybių, tiek ir dėl minėtame sprendime analizuotų argumentų ir pateiktų motyvų esmės.

32. Administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 priimtame sprendime nustatyta, kad Migracijos departamentas be teisėto pagrindo taikė Aprašo 20.5 punktą ir nutraukė prašymų nagrinėjimą, neparengė siūlymo vidaus reikalų ministrui pagal Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punktą dėl to, kad pareiškėjų pateiktas jų proprosenelės užsienio pasas, kuriame nurodyta, kad ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, ir kuriame įrašyta jos nepilnametė dukra (pareiškėjų prosenelė), nepagrįstai nebuvo įvertintas kaip dokumentas, patvirtinantis dukros (pareiškėjų prosenelės) Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat ir dėl to, kad atsakovas nevertino ir kitų pareiškėjų dokumentų, kuriais remdamiesi pareiškėjai laikėsi pozicijos, jog jie pateikė tinkamus dokumentus, patvirtinančius, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai.

33. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai kartu su prašymu nėra pateikę aptarto pobūdžio dokumentų, kuriais remdamasis Migracijos departamentas turėjo pagrindą parengti siūlymą vidaus reikalų ministrui dėl atkūrimo / neatkūrimo pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip tai yra nustatyta Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punkte. Akcentuotina, kad atsakovas neatsisakė pareiškėjams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, o suteikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą galimybę jiems kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.

34. Aprašo 20.5 punkte nustatyta, kad Migracijos Departamentas, kuriam Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punktu pavesta nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikti vidaus

reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu, nutraukia prašymų nagrinėjimą, jeigu konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis arba kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

35. Kaip jau minėta, pareiškėjai neginčija Migracijos departamento išvados, kad nėra pateikta pakankamai dokumentų, nenurodo, kurie iš pareiškėjų kartu prašymu pateikti dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse išvardytus dokumentus ir patvirtina, kad jų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus. Iš Lietuvos teismų informacinės teismų sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtas pareiškėjų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (civilinė byla Nr. e2YT-28668-1134/2020) ir 2020 m. rugsėjo 25 d. priimtas sprendimas, kuriuo pareiškėjų pareiškimas yra patenkintas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (sprendimas yra neįsiteisėjęs).

36. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimus, pagrįstai taikė Aprašo 20.5 punktą, priimti Sprendimai nepažeidžia pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų, priešingai, jie yra priimti tam, kad būtų sudarytos galimybės pareiškėjams pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog jų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus, ir pareiškėjai šia galimybe pasinaudojo. Kadangi pareiškėjų kartu su prašymu pateiktų dokumentų atsakovui nepakako tam, kad jis galėtų pateikti siūlymą vidaus reikalų ministrui, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo teikti siūlymą vidaus reikalų ministrui, o priimti Sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų J. P. (J. P.) ir R. (R.) P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.




Dalia Višinskienė

_______________________


(S)Administracinė byla Nr. eA-1139-552/2020



(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=efdaad20147f11ebb0038a8cd8ff585f

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Agrovet“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2018 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (9.24) I-3436 „Dėl UAB „Agrovet“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties pratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir grąžinti bendrovės prašymą nagrinėti iš naujo, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. balandžio 27 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą dėl 2017 m. rugsėjo 8 d. įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutarties Nr. AD-36 pakeitimo, prašydamas pratęsti sutarties įvykdymo terminą. VSDFV Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, atsisakymą grįsdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, kuriose nurodoma, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu. VSDFV pažymėjo, kadangi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (toliau – ir VSD įstatymas) nėra numatytas sutarčių dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo pratęsimas, taigi nėra teisinio pagrindo pratęsti įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį. Pareiškėjas su VSDFV Sprendimu nesutiko, manė, kad tokia interpretacija nepagrįstai susiaurina VSDFV kompetenciją dėl galimybės pakeisti sudarytą sutartį. VSD įstatymas yra specialus įstatymas, tačiau, viešojo administravimo subjektas galėjo remtis kitais teisės aktais, taip pat turėjo vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka VSDFV gali atidėti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo mokėjimą iki vienų metų ir leisti sumokėti atidėtą sumą pagal suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, kuris negali būti ilgesnis kaip 4 metai (VSD įstatymo 19 str. 3 d.). VSDFV asmens prašymu pagal Taisyklių 58 punktą priima sprendimą, kurio pagrindu sudaroma sutartis. Pareiškėjas pažymi, jog bendrovė nesinaudojo maksimaliu leistinu atidėjimo terminu, o prašė įsiskolinimą išdėstyti 11 mėnesių laikotarpiui ir pirmąsias įmokas pradėjo mokėti jau nuo pirmojo mėnesio po sutarties sudarymo. Be to, svarstant prašymą buvo pažymėta, kad pareiškėjas turės galimybę kreiptis dėl termino pratęsimo. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.223 straipsnio 1 dalimi nurodė, jog bet kokia sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Pareiškėjas pažymėjo, jog prašyme išsamiai nurodė priežastis, dėl kurių jam tapo sudėtinga vykdyti sutartyje numatytą grafiką, taip pat pateikė įrodymus, bet atsakovas jų net nesvarstė.

3. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Sprendimu ne atsisakė spręsti prašymą dėl sutarties dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo pratęsimo, o jį išsprendė, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir VSD įmokos) gali būti atidedamos vieną kartą. Taisyklių 65 punktas nustato, kad jeigu laikotarpiu, kuriam atidėtas VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimas, draudėjas pažeidžia VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo grafiką, VSDFV teritorinis skyrius per mėnesį priima sprendimą sutartį nutraukti arba panaikina sprendimą atidėti VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimą ir priima sprendimą priverstine tvarka išieškoti iš jo likusią įsiskolinimo sumą kartu su palūkanomis. Atsakovo nuomone, sistemiškai vertinant VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog draudėjas privalo vykdyti įsipareigojimus pagal pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą. Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų, įmokų įsiskolinimo sutartis yra nutraukiama ir likusi suma yra išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo nukeliama 1 metų laikotarpiui. Atsakovo teigimu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra apribota galimybė koreguoti pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą. Tuo siekiama išvengti draudėjų piktnaudžiavimo, kai draudėjas įsipareigotų mokėti VSD įmokų skolą, o vėliau visiškai ar iš dalies nevykdytų savo pirminio įsipareigojimo ir tęstų arba nukeltų skolos mokėjimą ilgesniam terminui.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pagal CK 6.223 straipsnio 1 dalį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, tačiau tai yra bendra CK nuostata, išreiškianti sutarčių laisvės principą, kadangi apribojimas koreguoti pirminį VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties variantą pats savaime neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir kartu atlieka tam tikrą apsauginę funkciją, siekiant išvengti skolininkų piktnaudžiavimo. Atsakovas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nepasinaudojo maksimaliu VSD įstatyme leistinu įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo terminu, teisinės reikšmės ginčijamo Sprendimo priėmimui neturėjo, nes pagal teisinį reguliavimą įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo pirminės sutarties koregavimas nėra galimas.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir VSDFV Klaipėdos skyrius 2017 m. rugsėjo 8 d. sudarė sutartį Nr. AD-36 (toliau – ir Sutartis), kuria pareiškėjui buvo atidėtas 120 638,01 Eur VSD įmokų už apdraustuosius įsiskolinimo sumokėjimas, VSD įmokas mokant pagal įmokų atidėjimo grafiką. 2018 m. sausio 26 d. pareiškėjas ir VSDFV Klaipėdos skyrius sudarė sutartį Nr. VIA-ST-1, kuria buvo atidėtas valstybinio socialinio draudimo delspinigių už apdraustuosius išieškojimo laikas. 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjas pateikė prašymą (VSDFV gautas 2018 m. gegužės 7 d.), kuriuo prašė pakeisti Sutartį, likusio įsiskolinimo mokėjimą išdėstant dvylikos mėnesių laikotarpiui. Taip pat pareiškėjas prašė pakeisti 2018 m. sausio 26 d. sutartį naujai išdėstant delspinigių mokėjimą vienerių metų laikotarpiui. Prašyme nurodė, kad Sutarties sudarymo metu pagrįstai tikėjosi, kad pusmečio laikotarpiu įmonei bus iškelta restruktūrizavimo byla, bei investuotojas investuos į pareiškėjo turimų skolų refinansavimą ar reikalavimų teisių iš kreditorių išpirkimą, todėl Sutarties sudarymo metu pareiškėjas neprašė, kad jam būtų suteiktas maksimalus VSDFV įmokų atidėjimo terminas. Savo argumentus pareiškėjas grindė tuo, jog užsitęsęs restruktūrizavimo procesas, sutrikdė suplanuotų investicijų gavimą, nulėmė sunkumus dėl apyvartinių lėšų paskirstymo įmonės ūkinei – komercinei veiklai vystyti, taip pat

apsunkino įsipareigojimų pagal sutartis vykdymą. 2018 m. birželio 8 d. VSDFV priėmė ginčijamą Sprendimą ,kuriuo prašymo netenkino.

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių. Ginčas byloje kilo tik dėl teisinio VSDFV kompetencijos vertinimo. Anot pareiškėjo, atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai siaurai vertino savo galimybes pratęsti sutarties galiojimą. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais.

9. Teismas pažymėjo, kad sistemiškai vertinant VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog draudėjas privalo vykdyti įsipareigojimus pagal pirminę VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį. Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų, įmokų įsiskolinimo sutartis yra nutraukiama ir likusi suma yra išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo nukeliama vienerių metų laikotarpiui. Taigi pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra apribota galimybė koreguoti sudarytą pirminę VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą. Tuo siekiama išvengti draudėjų piktnaudžiavimo, kai draudėjas įsipareigotų mokėti VSD įmokų skolą, o vėliau visiškai ar iš dalies nevykdytų savo pirminio įsipareigojimo ir tęstų arba nukeltų skolos mokėjimą ilgesniam nei numatyta pirminėje sutartyje terminui.

10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad VSDFV pagrįstai Sprendime nurodė, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, o VSD įstatyme sutarčių dėl įmokų atidėjimo pratęsimas nėra numatytas. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti VSDFV Sprendimą bei grąžinti VSDFV pareiškėjo pateiktą prašymą išnagrinėti iš naujo.

11. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, netenkino ir jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, jog iki prašymo pateikimo dienos pareiškėjas sumokėjo visas Sutartyje numatytas įmokas bei prašė sustabdyti įmokų pagal Sutartį vykdymą, o taip pat, kad pareiškėjas pateikė prašymą, nepasibaigus Sutarties įvykdymo terminui. Teismas neįvertino kitos svarbios aplinkybės, jog 2017 m. rugsėjo mėnesį, svarstant pareiškėjo prašymą, VSDFV posėdyje, kuriame asmeniškai dalyvavo pareiškėjo atstovai, VSDFV nariai teigė, kad pareiškėjas turės galimybę kreiptis dėl termino pratęsimo, jeigu nustatytu grafiku jis nepajėgtų ar būtų sudėtingiau mokėti Sutartyje suderintas sumas. Vis dėlto, susiklosčius tokiai situacijai, priešingai nei tvirtino VSDFV nariai, pareiškėjui buvo absoliučiai užkirstas kelias, pasikeitus esminėms aplinkybėms, inicijuoti sudarytos Sutarties sąlygų pakeitimą.

12.2. Tarp šalių sudaryta Sutartis neabejotinai reiškia ir tai, kad Sutarties sąlygos gali būti pratęstos ar pakeistos ir jų pakeitimui, šiuo atveju turėjo būti taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir Sutarties sudarymui (VSD įstatymo 19 str. 3 d.).

12.3. Pareiškėjas neprašė atidėti dar kartą VSD įmokų, tačiau prašė ilgesnio sumokėjimo termino bei prašymą pateikė nepažeidęs Sutarties vykdymo, esant nenutrauktai ir galiojančiai tarp šalių sudarytai Sutarčiai. Teismo nurodytas reglamentavimas turėtų būtų taikomas, jeigu sudaryta socialinio draudimo įmokų sumokėjimo sutartis būtų buvusi nutraukta, o pareiškėjas nepraėjus vienerių metų laikotarpiui būtų pakartotinai kreipęsis su prašymu atidėti socialinio draudimo įmoką, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė situacijas tapačiomis. Skirtingas teisės normų taikymas ir formalus požiūris į prašymo nagrinėjimą pažeidė pareiškėjo interesus. Pareiškėjo prašymas išspręstas formaliai, Sprendimas priimtas nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

12.4. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kad Sutarties šaliai tapus nepajėgiai vykdyti sutartyje numatytų įsipareigojimų numatytu grafiku, įmokų įsiskolinimo sutartis nutraukiama ir likusi suma išieškoma, o teisė pakartotinai kreiptis dėl įmokų įsiskolinimo atidėjimo nukeliama vienerių metų laikotarpiui, reikštų, kad bendrovė, kurios prievolių pagal sudarytą sutartį vykdymo terminai yra nepasibaigę, neturi jokių teisinių instrumentų siekti jos pratęsimo, nepaisant to, kad bendrovė vykdo veiklą ir turi realias galimybes atsiskaityti per ilgesnį laikotarpį. Sutarties nutraukimas prieš terminą sukelia visą eilę neigiamų padarinių: pradedamas priverstinis skolos išieškojimas iš turto, kuris reikalingas pareiškėjo veiklai, kurios pagrindu bendrovė uždirba pajamas ir planuoja atsiskaityti su Sodros biudžetu, o, be to, pradėjus priverstinio išieškojimo procedūrą, neišvengiamai ženkliai išaugtų skolos išieškojimo kaštai.

12.5. Pirmosios instancijos teismo sprendime suformuotas vertinimas laikytinas absoliučiai formaliu, neatitinkančiu jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, nors CK numato sutartinių santykių pakeitimo galimybes. Pareiškėjas pateikė pasiūlymą pakeisti Sutarties sąlygas, tačiau VSDFV priėmė Sprendimą, net nesvarstydamas nurodyto prašymo.

13. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas nurodo, kad visos pareiškėjo išdėstytos apeliaciniame skunde aplinkybės teisinės reikšmės ginčijamo VSDFV Sprendimo priėmimui neturėjo, nes priimant minėtą sprendimą esminę reikšmę turėjo tai, kad pagal teisinį reguliavimą pirminės įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties koregavimas nėra galimas. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, nurodo, kad pratęsti įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį vadovaujantis VSD įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, kaip, kad teigia bendrovė, pagrindo nebuvo. Atsakovo teigimu, sudarydamas Sutartį, pareiškėjas turėjo numatyti galimas rizikas dėl Sutarties neįvykdymo ir teisines pasekmes, numatytas Taisyklių 65 punkte (pažeidęs VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sąlygas, dėl VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo draudėjas gali kreiptis ne anksčiau kaip po vienų metų nuo sprendimo priverstine tvarka išieškoti iš draudėjo likusią įsiskolinimo sumą kartu su palūkanomis priėmimo dienos), o ne tikėtis VSD įmokų mokėjimo terminų nukėlimo.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pratęsti sutarties dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo vykdymo terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pareiškėjas manė, kad atsakovo atsisakymas pratęsti sutarties vykdymo terminą nepagrįstai susiaurina VSDFV kompetenciją dėl galimybės pakeisti sudarytą sutartį, tuo atveju, jeigu konkretaus teisinio santykio nereglamentuoja VSD įstatymas, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija ir VSDFV negali atsisakyti spręsti pateiktą prašymą, todėl kreipėsi į teismą.

17. Pirmosios instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra apribota galimybė koreguoti Sutartį, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą antrą kartą, todėl VSDFV veikė taip, kaip numatyta VSD įstatyme.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pradiniame skunde išdėstytus argumentus bei kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą skirtingo teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektais.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė tokių apskųstojo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neteisingu teisės aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai reguliuojami viešosios teisės normų. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčą, privalo, be kita ko, nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės hierarchiją, inter alia kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Pareiga remtis įstatymais, be kita ko, reiškia ir viešojo administravimo subjekto pareigą veikti tik pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-102-822/2019, nutartį Nr. AS-867-662/2016) Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektui galioja administracinės teisės principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui „galima atlikti tik tai, kas nustatyta įstatyme“, „neleidžiama daryti to, ko įstatymas nenumato“. Šis imperatyvas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos teisės peržengti jam nustatytos kompetencijos ribas ar veikti tokiu būdu, kokio nenumato teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2853/2012). Pabrėžtina, kad VSDFV galėjo veikti tik tokiose ribose, kurias jam suteikia teisės aktai, reglamentuojantys jo veiklą – VSD įstatymas bei Taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai teigė, jog viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti numatyti teisės aktuose, o VSD įstatyme sutarčių dėl įmokų atidėjimo pratęsimas nėra numatytas.

22. Pareiškėjo įsitikinimu, Sutarties pratęsimas turėjo būti sprendžiamas dėl įmokų atidėjimo tomis pačiomis nuostatomis, kaip ir Sutarties sudarymas, t. y. pagal VSD įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad VSDFV (jos teritorinis skyrius) Taisyklėse nustatyta tvarka gali atidėti socialinio draudimo įmokų į Fondą įsiskolinimo mokėjimą iki vienų metų ir leisti sumokėti atidėtą sumą pagal draudėjo ir Fondo administravimo įstaigos suderintą įsiskolinimo grąžinimo grafiką, kuris negali būti ilgesnis negu 4 metai. Pažeidus mokėjimo grafiką, vykdomas socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo išieškojimas priverstine tvarka.

23. VSD įstatymo 19 straipsnyje ir Taisyklių 58 punkte numatyta galimybė draudėjui ir VSDFV vieną kartą sudaryti VSD įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutartį ir numatyti tokių įmokų mokėjimo grafiką. Teisės normos nenumato galimybės modifikuoti tokios sudarytos sutarties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovas, veikdamas savo kompetencijos ribose, priėmė tokį Sprendimą, kurio panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas reglamentavimas turėtų būtų taikomas, jeigu sudaryta VSD įmokų sumokėjimo sutartis būtų buvusi nutraukta, o šiuo atveju pareiškėjas prašė ilgesnio sumokėjimo termino bei prašymą pateikė nepažeidęs Sutarties vykdymo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu ir pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, vertinant VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo teisinį reglamentavimą (VSD įstatymo ir Taisyklių nuostatas) yra apribota galimybė koreguoti sudarytą pirminę VSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį, pratęsti ar nukelti įmokų mokėjimą, todėl tai, kad prašant pratęsti įmokų mokėjimo terminą Sutartis buvo galiojanti ir nebuvo pasibaigusi, negalėjo turėti jokios įtakos Sprendimo priėmimui.

25. Apeliaciniame skunde minimi argumentai dėl ginčui taikytinų CK normų ar bendrųjų teisės principų nepripažintini pagrįstais, nes kaip minėta šios nutarties 21 punkte, ginčas kilęs viešosios teisės srityje, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tokiems teisiniams santykiams reguliuoti skirtos teisės normos ir viešosios teisės principai.

26. Nors apeliantas teigia, kad ginčijamas sprendimas yra formalus ir neatitinkantis jokių protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, tačiau pastebėtina, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę sudaryti VSD įmokų įsiskolinimo atidėjimo sutartį, tokios sutarties tinkamo vykdymo riziką perkėlė ūkio subjektui ir aiškiai nurodė sutarties nevykdymo pasekmes. Būtent pareiškėjas, tardamasis dėl sutarties sudarymo, sudarydamas sutartį bei įmokų įsiskolinimo sumokėjimo grafiką, turėjo numatyti galimus finansinius sunkumus ir prašyti išdėstyti įsiskolinimo sumokėjimą ilgesniam laikotarpiui. Kartu atsakovas, veikdamas kaip viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindama priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į Fondą ir jų išieškojimą, Fondo lėšų naudojimo teisėtumą, ekonomiškumą, efektyvumą ir rezultatyvumą, privalo prižiūrėti, kad draudėjai nepiktnaudžiautų įmokų atidėjimo institutu.

27. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 8 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, iš jo turinio aišku, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia ir prisiimama atsakomybė už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų ištyrė bylos faktus bei atliko jų teisinį vertinimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja pagrįstų abejonių dėl sprendime pateiktų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.





_______________________





(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=0d924030148011ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios Akmenės autobusų parkas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios Akmenės autobusų parkas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir Lietuvos transporto saugos administracija) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Naujosios Akmenės autobusų parkas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2020 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 1S-77 (2020) „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu patvirtintų leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių ir Lietuvos transporto saugos administracijos veiksmų jas įgyvendinant atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžia visą Nutarimą, kuriuo konstatuota, jog Lietuvos transporto saugos administracija pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, be konkurencingos procedūros su nurodytais vežėjais pratęsdama sutartis, už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto pažeidimą Lietuvos transporto saugos administracijai skirta 43 120 Eur bauda, be to, Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktu Lietuvos transporto saugos administracija įpareigota per 8 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt nutraukti su Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytais vežėjais sutartis, kurios pratęstos be konkurencingos procedūros ir organizuoti konkurencingą procedūrą naujiems vežėjams parinkti. Taip pat Nutarimu nutraukta tyrimo dalis dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos veiksmų.

Teismas nustatė, kad Nutarimu pažeidimą padariusiu asmeniu pripažinta tik Lietuvos transporto saugos administracija, bet ne pareiškėjas, todėl priėjo prie išvados, kad pareiškėjas nėra nei procedūros dalyvis, nei kitas suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, todėl jis nepatenka į subjektų, turinčių teisę apskųsti Nutarimą, ratą.

Nutarimu pareiškėjui nei skiriama bauda, nei taikomos kitokio pobūdžio ar poveikio priemonės, nei duodami privalomi nurodymai ar patvarkymai. Pareiškėjui ateityje gali kilti pasekmės, jei Nutarimas bus vykdomas ir Lietuvos transporto saugos administracija nutrauks su pareiškėju sudarytas vežimo sutartis, tačiau, teismo vertinimu, tai nesukuria jam teisinio intereso naudotis pareiškėjo teisėmis administraciniame procese skundžiant ne jo atžvilgiu atlikus tyrimą priimtą Nutarimą.

Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. eI4-4518-816/2020 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi teismas priėmė Lietuvos transporto saugos administracijos skundą, kuriuo prašoma panaikinti Nutarimą, ir UAB „Naujosios Akmenės autobusų parkas“ įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Be to, teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatyto įpareigojimo vykdymą iki galutinių vežėjų pagal konkurencingą procedūrą atrinkimo rezultatų paaiškėjimo. Pareiškėjas gali įgyventi savo, kaip suinteresuoto asmens, kuriam gali kilti teisinės pasekmės ateityje, teises administracinėje byloje Nr. eI4-4518-816/2020, teikiant savo poziciją bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, paaiškinimus, atsiliepimą.

III.

Pareiškėjas UAB „Naujosios Akmenės autobusų parkas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatoms ir paneigia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamą teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjas teigia, kad aplinkybė, jog jam raštu buvo teikiamos Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo išvados ir buvo pasiūlyta raštu pateikti paaiškinimus, patvirtina pareiškėjo, kaip suinteresuoto asmens, statusą Konkurencijos tarybos atliktame tyrime. Pareiškėjas taip pat gavo Konkurencijos tarybos pranešimus dėl dalyvavimo Konkurencijos tarybos posėdyje, jame dalyvavo ir pasisakė.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI4-4518-816/2020 pareiškėją į bylą įtraukė suinteresuotu asmeniu, akcentuodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalį jo teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pritaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytoje byloje, Nutarimo vykdymą tik sustabdė, tačiau jo nepanaikino, o tai reiškia, jog Nutarimo vykdymas neabejotinai pareiškėjui sukels teisines pasekmes, nes nesustabdžius įpareigojimo Lietuvos transporto saugos administracijai organizuoti konkursus, paskelbus laimėtojus, sutartis su pareiškėju bus nutraukta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog tuo atveju, jei Lietuvos transporto saugos administracija nuspręstų savo skundo atsisakyti, pareiškėjas neturėtų galimybės ginčyti skundo atsisakymo ir nebeturėtų galimybės ginti savo pažeistas teises.

Pareiškėjas nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 29 straipsnis nustato sąrašą asmenų, kurie Konkurencijos įstatymo prasme įgyja teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Vienas iš suinteresuotų asmenų yra tas, kuris Konkurencijos tarybos sprendimu buvo įtrauktas į Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo procesą bei jam buvo pasiūlyta pateikti rašytinius paaiškinimus dėl Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo. Pareiškėjas atitiko visus Konkurencijos tarybos 29 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismas nenurodė išimčių Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies prasme.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas atsisakymą priimti pareiškėjo skundą grindė tuo, kad pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę apskųsti Konkurencijos tarybos Nutarimą, ratą, nes pažeidimą padariusiu asmeniu pripažinta tik Lietuvos transporto saugos administracija, bet ne pareiškėjas, pareiškėjas nėra nei procedūros dalyvis, nei kitas suinteresuotas asmuo Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

ABTĮ 5 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės

akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Pažymėtina, kad skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020).

Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šio įstatymo 30 straipsnyje numatytus Konkurencijos tarybos nutarimus, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą Konkurencijos tarybos nutarimą, turi teisę apskųsti procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys, nurodyti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamu Konkurencijos tarybos Nutarimu nuspręsta taikyti Konkurencijos įstatymo nustatytas sankcijas, todėl jis pripažintinas nutarimu, nurodytu Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Pagal Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, baigus tyrimą, pareiškėjui, pažeidimu įtariamam subjektui, Konkurencijos tarybos sprendimu ir kitiems suinteresuotiems ūkio subjektams ar viešojo administravimo subjektams raštu pateikiamos tyrimo išvados ir pasiūloma per Konkurencijos tarybos nustatytą protingą terminą raštu pateikti savo paaiškinimus dėl jų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui, be kita ko, nurodė argumentus, susijusius su tuo, kad remiantis Nutarimu bus nutraukta su juo sudaryta keleivių vežimo tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais sutartis ir tas nutraukimas turės lemiamą reikšmę tolesnei pareiškėjo veiklai. Taigi, iš

pareiškėjo argumentų matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Nutarimas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.

Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI4-4518-816/2020 priėmė pareiškėjo Lietuvos transporto saugos administracijos skundą, kuriuo prašoma panaikinti aptariamą Nutarimą, ir UAB „Naujosios Akmenės autobusų parkas“ įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, t. y. asmeniu, kurio teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos (ABTĮ 46 str. 2 d.). Toks procesinis sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Nutarimu Lietuvos transporto saugos administracija įpareigota nutraukti sutartis su Nutarimo rezoliucijos 1 dalyje nurodytais vežėjais (tarp jų – ir UAB „Naujosios Akmenės autobusų parkas“), kurie dalyvavo ir Konkurencijos taryboje svarstant Nutarimo projektą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Nutarimo ir pareiškėjo skundo turinį, šioje skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiamas Nutarimas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. nėra akivaizdu, kad nedaro įtakos jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Šiuo atveju aplinkybė, ar pareiškėjo skundžiamas Nutarimas sukelia pareiškėjo nurodomas teisines pasekmes, gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo teisių pažeidimas.

Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes skundo priėmimo stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujosios Akmenės autobusų parkas“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.





_______________________





(S)


N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e7cc2550147f11ebb0038a8cd8ff585f

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – E. I., uždaroji akcinė benrovė „Žemetra“, M. G.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 8SK-767-(14.8.100) (toliau – ir Sprendimas) ir 2019 m. rugsėjo 20 d. išvadą Nr. 8IŽ-76-(14.8.101) (toliau – ir Išvada).

Pareiškėja paaiškino, kad jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, kuris ribojasi su trečiajam suinteresuotam asmeniui E. I. priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kaune.

Ginčijamu Sprendimu NŽT nusprendė patvirtinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastro duomenis, nustatytus pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Žemetra“ matininko M. G. parengtą kadastro duomenų bylą. Skundžiamoje Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, planas turi būti tikslinamas, atsižvelgiant į Sprendimu patikslintas gretimo sklypo ribas. Pareiškėja nesutiko su patikslintais kadastriniais duomenimis, kadangi dėl jų pasikeičia pareiškėjos žemės sklypo ribos.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. liepos 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas, nurodė, kad pareiškėjos keliamas ginčas iš esmės kilęs dėl dviejų privačių asmenų žemės sklypų ribų nustatymo, o pagal Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti (toliau – ir Specialioji teisėjų kolegija) praktiką tokie ginčai yra civilinio teisinio pobūdžio (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis byloje Nr. T-103/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis byloje Nr. T-89/2018; 2017 m. birželio 15 d. nutartis byloje Nr. T-65/2017). Pareiškėja savo skunde reiškiamais reikalavimais gina savo nuosavybės teises į žemę, todėl tokio pobūdžio skundas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme civilinio proceso tvarka.

Teismas išaiškino pareiškėjai, kad dėl ginčo dalyko ji turi kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, t. y. Kauno apylinkės teismą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III.

Pareiškėja V. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 27 d. nutartį ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja teigia, kad šioje byloje keliami klausimai ne dėl žemės sklypų ribos, bet dėl atsakovo veiksmų (administracinių aktų), kurių pagrindu buvo patvirtinti žemės sklypo kadastriniai matavimai ir jų pagrindu pakeistos žemės sklypo ribos. Skunde nėra įrodinėjama (ginčijama), kokia turėtų būti tikroji žemės sklypus skirianti riba. Pareiškėjos skundas grindžiamas kadastrinių matavimų metu atliktais pažeidimais. Taigi šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl kadastrinių matavimų, kurie, pareiškėjos teigimu, pažeidžia kadastrinių matavimų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus. Pareiškėjos reikalavimai visų pirma yra grindžiami administracinio teisinio pobūdžio argumentais, specialiaisiais viešosios teisės aktais (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, ir kt. teisės aktų nuostatomis). Taigi šio ginčo esmė yra susijusi su viešojo administravimo procedūrų, kurių metu tvirtinami žemės sklypo kadastro duomenys, vykdymu. Šių procedūrų vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla. Išvada taip pat yra administracinis aktas, priimtas vykdant administravimo veiklą, todėl taip pat ginčas dėl jos pagrįstumo ir teisėtumo priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Šiuo atveju pareiškėja ginčija tik administracinius įgaliojimus turinčio asmens vykdant administracinę veiklą priimtus aktus, reikalavimai grindžiami administravimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimais. Atsakovas yra valstybinio administravimo subjektas, ginčijami aktai priimti įgyvendinant jam suteiktus administracinius įgaliojimus, todėl byla turėtų būti nagrinėjama administraciniame teisme.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytose Specialiosios kolegijos nagrinėtose bylose buvo sprendžiamas pirmiausia klausimas dėl žemės sklypo ribų, o šiuo atveju pareiškėja net neįrodinėja, kur atitinkama riba turėtų būti. Pareiškėja ginčija patį ribų pakeitimą administraciniu aktu. Todėl atitinkamose nutartyse suformuluoti išaiškinimai nėra taikytini šioje byloje.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti jos skundą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į administracinį teismą gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde ir patikslintame skunde prašė panaikinti NŽT 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 8SK-767-(14.8.100) ir 2019 m. rugsėjo 20 d. išvadą Nr. 8IŽ-76-(14.8.101). Ginčijamu Sprendimu NŽT nusprendė patvirtinti žemės sklypo, esančio greta pareiškėjai priklausančio žemės sklypo, kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Žemetra“ matininko parengtą kadastro duomenų bylą. Skundžiamoje Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjai priklausančio žemės sklypo planas turi būti tikslinamas, atsižvelgiant į Sprendimu patikslintas gretimo sklypo ribas. Pareiškėja nesutiko su patikslintais kadastriniais duomenimis, kadangi dėl jų pasikeičia pareiškėjos žemės sklypo planas. Iš pareiškėjos skundo ir patikslinto skundo turinio matyti, jog savo reikalavimus pareiškėja grindžia iš esmės tuo, kad, jos įsitikinimu, skundžiamu Sprendimu buvo pakeistos anksčiau suformuoto žemės sklypo ribos, buvo patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenys, kurie neatitiko gretimų, įskaitant ir pareiškėjai priklausančio, žemės sklypų ribų. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad atliekant kadastrinius matavimus buvo padaryta pažeidimų, be kita ko, matininkas nepagrįstai nusprendė savo nuožiūra pakeisti žemės sklypo ribas ir nesivadovauti natūroje esančiais riboženkliais. Be to, pareiškėja nebuvo laiku informuota apie žemės sklypo ribų paženklinimą-parodymą. Priėmus skundžiamą Sprendimą ir Išvadą yra nepagrįstai keičiamos tiek pareiškėjai priklausančio, tiek gretimo žemės sklypo ribos. Be to, pareiškėjos skunde ir patikslintame skunde yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad „tarp žemės sklypo savininkų yra ginčas dėl žemės sklypo ribų, kurį gali išspręsti tik teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.45 straipsnio nustatyta tvarka, bet tikrai ne matininkas, o juo labiau ne atsakovė, pakeisdama anksčiau įregistruotus duomenis“. Taigi, iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad šioje byloje keliamas ginčas visų pirma yra dėl atitinkamų žemės sklypų ribų.

Nesutiktina su atskirajame skunde pareiškėjos išdėstytais argumentais, kad pareiškėjos skundas yra nagrinėtinas administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka vien dėl to, kad pareiškėja prašo panaikinti atsakovo priimtus administracinius aktus, jos skundas grindžiamas kadastrinių matavimų metu atliktais pažeidimais, o jos reikalavimai visų pirma yra grindžiami administracinio teisinio pobūdžio argumentais bei

specialiaisiais viešosios teisės aktais. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis; žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį byloje Nr. T-55/2019; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį byloje Nr. T-103/2018; kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nurodytose Specialiosios teisėjų kolegijos nutartyse pateiktus išaiškinimus, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, kai pareiškėjas ginčija administracinį sprendimą, kuriuo išspręsti kadastrinių matavimų klausimai, iš esmės siekia apginti savo pažeistas daiktines teises, todėl toks ginčas yra susijęs su civiliniais teisiniais santykiais ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-59-492/2020), daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos inicijuojamas ginčas nagrinėtas bendrosios kompetencijos, o ne administraciniame teisme, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

Pažymėtina, kad ir pati pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl kadastrinių matavimų, kurie, pareiškėjos teigimu, pažeidžia kadastrinių matavimų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, kaip minėta, savo skunde ir patikslintame skunde pareiškėja taip pat pripažino, kad ginčas yra kilęs tarp žemės sklypo savininkų dėl žemės sklypo ribų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 27 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.





_______________________




Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 28.5

(S)


N U T A R T I S



Vilnius

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d981d9e0147f11ebb0038a8cd8ff585f

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (V. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) atšaukti skundžiamą neveikimo aktą; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) peržiūrėti pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymą, parengti pareiškėjui atitinkamą pažymą, kurioje turėtų būti nurodyta, ar Tarnyba turi dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių Tarnybos pareiškėjui pareikštus kaltinimus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-80-14 apie tai, kad pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, kurią jam skyrė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1119-14 ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014; 3) priteisti 50 Eur turtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti skundžiamą neveikimo aktą, o kitą skundo dalį priėmė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi pakeitė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo patikslinto skundo dalį priimti, ir šią skundo dalį laikė nepaduota.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydamas išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba disponuoja dokumentais ir kitais įrodymais, patvirtinančiais Tarnybos 2014 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr.(1.31)-TPD-80-14 pareiškėjui pateiktus kaltinimus dėl jo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba pagal 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr.(T31)-TPA-1119-14 ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014. Tokį reikalavimą pareiškėjas pateikė dėl to, kad civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014 nėra įrodymų dėl jo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba. Tarnyba privalėjo patikrinti advokato L. Z. nurodymą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo antrine teisine pagalba. Pareiškėjas nurodė, jog Tarnyba galėjo iš karto atsisakyti skirti jam advokatą, jeigu manė, kad jis nepagrįstai prašo antrinės teisinės pagalbos, bet paskyrė advokatą, vėliau tokį sprendimą panaikino ir skyrė pareiškėjui 798,05 Eur baudą. Dėl Tarnybos „sufabrikuotų įrodymų“ ir kaltės nėra galimybės panaikinti iš pareiškėjo nepagrįstai priteistą sumą (798,05 Eur) ir tai yra kliūtis dėl teisinės pagalbos jam suteikimo bet kokiame teisminiame ginče.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba nevykdo įsiteisėjusio Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018, pareiškėjas dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų parašė daugiau kaip 30 prašymų, skundų ir paklausimų įvairioms organizacijoms ir teismams, darė dokumentų vertimus į lietuvių kalbą. Neturtinės žalos dydžio neįmanoma įvertinti, nes Tarnyba daug metų iš pareiškėjo tyčiojasi, yra įsitikinusi savo nebaudžiamumu. Pareiškėjas prašė jam priteisti 50 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Tarnybos Klaipėdos skyriuje 2017 m. gruodžio 13 d. gautas pareiškėjo kreipimasis, kuriuo pareiškėjas prašė Tarnybos išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba disponuoja dokumentais ir kitais įrodymais, patvirtinančiais 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr.(1.31)-TPD-80-14 pareiškėjui pateiktus kaltinimus dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba pagal 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr.(T31)-TPA-1119-14 ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr.2A-146-275/2014. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2017 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-9264 persiuntė pareiškėjui dokumentų kopijas, susijusias su Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr.(1.31)-TPD-80-14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. kovo 16 d. sprendiniu panaikino Tarnybos 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (2.3)NO-2-9264. Tarnybos Klaipėdos skyrius, vykdydamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-6125 informavo pareiškėją, kad tokio pobūdžio pažymų, kokių prašo pareiškėjas, Tarnyba neišduoda, bei pateikė informaciją, susijusią su Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (1.3 l)-TPD-80-14.

7. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 6 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymas, kuriuo pareiškėjas prašė: 1) įvykdyti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018 ir pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą; 2) įvertinti Tarnybos Klaipėdos skyriaus vedėjos A. Š. veiksmus priimant 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. (2.3)NO-2-9264, kurį teismas panaikino; 3) atlyginti pareiškėjui 300 Eur žalą. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-6223 informavo pareiškėją, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-6125 iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą ir pateikė pareiškėjui atsakymą. Tarnybos Klaipėdos skyrius taip pat informavo pareiškėją, kad Tarnyba 2018 m. birželio 10 d. įsakymu Nr.(4.2)NP-2-50 pradėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą Klaipėdos skyriaus vedėjos A. S. atžvilgiu, bei atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo.

8. Tarnyba teigė, kad neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nesutiko su pareiškėjo reikalavimais atlyginti jam turtinę ir neturtinę žalą.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas, įvertinęs Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4242-502/2018, Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 9 d. rašto Nr. (2.3)NO-2-6125 ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. rašto Nr. (2.3)NO-2-6223 turinį, nustatė, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą, reg. Nr.

(2.3)NTP- 9-5818, ir pateikė pareiškėjui atsakymą bei išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymą, reg. Nr. (2.3)NTP-9-3716 ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-6223 atsakė į visus pareiškėjo prašyme keltus klausimus (dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018 įvykdymo ir pakartotinio pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymo išnagrinėjimo, dėl Klaipėdos skyriaus vedėjos A. S. veiksmų įvertinimo bei žalos atlyginimo). Taigi, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Tarnyba nevykdo teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018.

11. Teismas konstatavo, kad nenustačius Tarnybos pareigūnų veiksmų neteisėtumo, t. y. nesant vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo atsakovo Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Be to, pareiškėjas nepateikė ir žalos dydį patvirtinančių įrodymų.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują nutartį, suteikiančią pareiškėjui prieigą prie teisingumo.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismo motyvai leidžia spręsti apie teismo šališkumą.

13.2. Pareiškėjas apskundė atsakovo priimtą individualų teisės aktą. Šis pareiškėjo reikalavimas buvo teisiškai pagrįstas. Teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundžiamą atsakovo teisinį aktą.

13.3. Skundžiamame sprendime teismas prieštarauja anksčiau to paties teismo priimtam 2018 m. kovo 16 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. 1-1688-583/2018. Tarnyba ignoravo pareiškėjo reikalavimą ir neatsakė pagal jo klausimo esmę. Viename teismo sprendime yra nustatytas faktas, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises, o skundžiamame sprendime teismas išsigalvojo neegzistuojančias aplinkybes siekdamas pateisinti atsakovo neveikimą.

13.4. Teismas neišnagrinėjo ginčo pilna apimtimi. Teismo sprendimas yra akivaizdžiai tendencingas, formalus, turintis aiškų tikslą pateisinti atsakovo veiksmus.

13.5. Teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nors aiškiai matė, kad atsakovas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, nevykdo savo pareigų. Atsakovas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo reikalavimų, nepateikė tinkamo atsakymo. Atsakovas privalėjo išanalizuoti pareiškėjo skundžiamus melagingus duomenis, nurodytus Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendime, ir nustatyti, ar pareiškėjas piktnaudžiavo antrine teisine pagalba.

13.6. Dėl atsakovo atsisakymo peržiūrėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą pareiškėjas netenka galimybės teisiškai panaikinti jam priteistą nepagrįstą sumą (798,05 Eur), kuri paremta atsakovo sufabrikuotais įrodymais. Visi neteisėti veiksmai atėmė iš pareiškėjo teisę gauti valstybės teisinę pagalbą, nes jis turi skolą, kurios dėl savo sunkios turtinės padėties negali sumokėti. Dėl to pareiškėjas negalėjo realizuoti savo teisės apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui žemesnių instancijų teismų sprendimų civilinėje byloje, kurioje pareiškėjui buvo priteistos sumokėti teismo išlaidos (580 Eurų). Taip pat dėl atsakovo kaltės Klaipėdos apygardos administracinis teismas priteisė Tarnybai iš pareiškėjo 798,05 Eur. Neturėdamas teisinės pagalbos, pareiškėjas pralaimėjo civilinę bylą Nr. 2-3616-642/2017 ir dėl to turėjo sumokėti 71 Eurų. Be to, dėl atsakovo

kaltės pareiškėjas buvo priverstas bylinėtis administracinėje byloje su Tarnybos Klaipėdos skyriumi nuo 2014 m., dalyvavo daugiau kaip 10 procesų, turėjo didelių materialinių išlaidų dokumentų vertimui, pašto išlaidoms, kurios yra ne mažesnės kaip 100 Eur. Pareiškėjas patiria nuolatinį stresą ir moralines traumas dėl to, kad jam tenka eikvoti savo laiką, materialinius išteklius ir dėti pastangas bylinėjimuisi teismuose su patyrusiu atsakovu, žinant apie korupcinius ryšius ir ydingą Lietuvos teismų praktiką.

13.7. Teismas nenagrinėjo šios bylos iš esmės, o apsiribojo tik formaliu teismo proceso imitavimu.

13.8. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. C-537/13 panašių ginčų atveju teismai turi būti paprasto žmogaus, o ne advokato pusėje.

13.9. Atsakovas, atimdamas iš pareiškėjo ir kitų žmonių teisę į teisminę gynybą, besiremdamas diskriminaciniais motyvais – prasta socialine padėtimi – pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 13 ir 14 straipsnius. Savo veiksmais atsakovas padarė pareiškėjui neturtinės žalos, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos labiau negu numatyta įstatymuose.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas nurodo, kad palaiko savo atsiliepime į skundą teiktus argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurią pareiškėjas iš esmės kildino iš netinkamo jo 2017 m. gruodžio 13 d. ir 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymų nagrinėjimo ir atsakymų į juos, pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys patvirtina, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018, kurį paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4242-502/2018, nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 13 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą (reg. Nr. (2.3)NTP-9-5818) pateikti informaciją, kokių dokumentų ar kitų rašytinių įrodymų pagrindu buvo konstatuota, jog jis piktnaudžiavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos institutu, materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Atsakovas, atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, kartu su 2017 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. (2.3) NO-2-9264 „Dėl dokumentų pateikimo“ pateikė pareiškėjui susijusių dokumentų kopijas. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, siekdamas gauti pageidaujamą informaciją, o atsakovas 2017 m. gruodžio 28 d. raštu tik išsiuntė dokumentų kopijas, tačiau pageidaujamos informacijos nepateikė, sprendė, jog atsakovas tinkamai neatsakė į pareiškėjo

2017 m. gruodžio 13 d. prašymą ir vilkino pateikti prašomą informaciją arba motyvuotą atsisakymą tenkinti prašymą. Teismas įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą (reg. Nr. (2.3)NTP-9-5818) ir informuoti pareiškėją apie prašymo išnagrinėjimo rezultatą.

17. Byloje nustatyta, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr.(2.3)NO-2-6125 iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą, reg. Nr.(2.3)NTP- 9-5818 ir pateikė pareiškėjui atsakymą į jį (b. l. 75–76). Atsakyme nurodyta, jog Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-1119-14 yra galiojantis, pareiškėjo piktnaudžiavimo antrine teisine pagalba faktas nėra nuginčytas. Minėtame rašte nurodytos ir kitos aplinkybės, atsakyta į minėtą pareiškėjo prašymą bei nurodyta šio rašto apskundimo teismui tvarka.

18. 2018 m. rugpjūčio 6 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymas, reg. Nr.(2.3)NTP-9- 3716, kuriuo pareiškėjas prašė: 1) įvykdyti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018 ir pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą; 2) įvertinti Klaipėdos skyriaus vedėjos A. Š. veiksmus priimant 2017 m. gruodžio 28 d. raštą Nr.(2.3)NO-2-9264, kuris teismų buvo panaikintas; 3) atlyginti pareiškėjui 300 Eur žalą. Tarnybos Klaipėdos skyrius 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr.(2.3)NO-2-6223 informavo pareiškėją, kad gavęs LVAT nutartį, Klaipėdos skyrius 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr.(2.3)NO-2-6125 iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą, reg. Nr.(2.3)NTP- 9-5818, ir pateikė pareiškėjui atsakymą į jo prašymą. Klaipėdos skyrius taip pat informavo pareiškėją, kad Tarnyba 2018 m. birželio 10 d. įsakymu Nr.(4.2)NP-2-50 pradėjo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą Klaipėdos skyriaus vedėjos A. S. atžvilgiu bei atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo.

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y., nustatęs, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. prašymą, reg. Nr. (2.3)NTP- 9-5818, ir pateikė pareiškėjui atsakymą bei išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymą, reg. Nr. (2.3)NTP-9-3716 ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. (2.3)NO-2-6223 atsakė į visus pareiškėjo prašyme keltus klausimus. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Tarnyba nevykdo teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė ir žalos dydį patvirtinančių įrodymų.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išnagrinėjo nepilna apimtimi.

21. Teisėjų kolegija, pirmiausiai pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundžiamą atsakovo teisinį aktą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria buvo prašoma panaikinti skundžiamą neveikimo aktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi iš esmės patvirtindamas, kad aptariamas pareiškėjo reikalavimas negalėjo būti priimtas nagrinėti teisme, pakeitė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo patikslinto skundo dalį priimti, ir šią skundo dalį laikė nepaduota. LVAT 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis yra įsiteisėjusi ir neskundžiama, taigi atmestini pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo atšaukti skundžiamą neveikimo aktą.

22. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. spalio 17 d. nutartyje atsisakę priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti skundžiamą neveikimo aktą, kitą skundo dalį priėmė nagrinėti.

23. Taigi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi priėmė tik pareiškėjo skundo dalį turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

priteisimo, o kita pareiškėjo skundo dalis laikoma nepaduota. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 17 d. nutarties turinys patvirtina, kad buvo priimti nagrinėti teisme ne tik pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bet ir dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodęs, kad buvo priimta tik pareiškėjo skundo dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (šios Nutarties 1 punkte nurodytas 2-asis skundo reikalavimas).

24. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės vertino, ar Tarnyba, vykdydama įsiteisėjusį Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018, pateikė tinkamus atsakymus pareiškėjui. Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas savo skunde, kurį patikslino, dėstė ne tik aplinkybes, susijusias su Tarnybos veiksmais / jam pateiktais raštais po Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018 įsiteisėjimo, bet ir su Tarnybos raštu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas minėtoje administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018, kurioje priimtą sprendimą paliko nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4242-502/2018. Be to, pareiškėjas, grįsdamas patirtą turtinę ir neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų parašė daugiau kaip 30 prašymų, skundų ir paklausimų įvairioms organizacijoms ir teismams, darė dokumentų vertimus į lietuvių kalbą, teigė, kad Tarnyba daug metų iš pareiškėjo tyčiojasi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl minėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepasisakė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. I-1688-583/2018 (apeliacinės instancijos teisme bylai suteiktas Nr. A-4242-502/2018) taip pat buvo nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Aplinkybės, iš kurių pareiškėjas kildino prašomą priteisti žalą, iš dalies sutampa su aplinkybėmis, nurodytomis šioje byloje. Vis dėlto, tai neatleidžia teismo nuo pareigos pasisakyti dėl atitinkamų pareiškėjo reikalavimų, jeigu jie buvo priimti nagrinėti teisme, ir atitinkamos bylos dalies procesinės baigties.

25. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 756-320/2008). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

26. Atsižvelgdama į šios Nutarties 23 ir 24 punktuose nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Todėl tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

27. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), o pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti ir ištirti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei jas teisiškai įvertinti. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai, objektyviai (ABTĮ 80 str.), apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodė papildomų aplinkybių, su kuriomis sieja prašomą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui teiktame skunde (žr. šios Nutarties 13.6 p.). Kadangi administracinė byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme spręstinas klausimas dėl pareiškėjo teisės tikslinti skundą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.



Romanas Klišauskas


_______________________





(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c4d6ddb0147f11ebb0038a8cd8ff585f

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2018 m. birželio 5 d. raštą Nr. 31N-689(8.1) (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą atsakyti į visus pareiškėjo klausimus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo atsakovui pateiktas 2018 m. gegužės 20 d. prašymas nėra išnagrinėtas. Ministerija tik atsakinėjo, ignoruodama materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybes, tačiau keliamų klausimų iš esmės neišsprendė.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su 2018 m. gegužės 20 d. skundu kreipėsi į Ministeriją dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Žemės sklypas), ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamo Žemės sklypo privatizavimo bei dėl Žemės sklypo naudojimo pažeidimo. Ministerija pareiškėjui atsakė skundžiamu Raštu, kuris atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jo keliami klausimai ne kartą buvo nagrinėti Ministerijoje, teismuose, todėl Ministerija informavo pareiškėją, kad pakartotinai prašymo nenagrinės. Tuo pačiu klausimu pareiškėjas taip pat buvo kreipęsis ir į Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – ir NŽT), kuri, siekiant nustatyti, ar pareiškėjo nurodytame žemės sklype galimai įvykdytas žemės sklypo naudojimo pažeidimas, atliko žemės naudojimo patikrinimą ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-329. Įvertinus pareiškėjo skundą buvo nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškelta administracinė byla Nr. I-1191-1063/2018 pagal pareiškėjo skundą dėl NŽT įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, todėl Ministerija sustabdė pareiškėjo keliamo ginčo nagrinėjimą.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. gegužės 20 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, keldamas klausimus dėl Žemės sklypo ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamos Žemės sklypo dalies privatizavimo bei galimo Žemės sklypo naudojimo pažeidimo (toliau – ir Prašymas). Ministerija į Prašymą atsakė skundžiamu Raštu, kuriame nurodė, jog pareiškėjo keliamus klausimus, susijusius su Žemės sklypo ribų nustatymu, Žemės sklypo dalies privatizavimu bei galimu Žemės sklypo dalies užėmimu, Ministerija jau ne kartą nagrinėjo ir pareiškėjui išsamiai į juos atsakė. Pažymėjo, kad dėl šiuo aspektu keliamų klausimų pareiškėjui ne kartą yra atsakiusi ir NŽT. Dėl skundo dalies, kurioje keliamas klausimas dėl Žemės sklypo dalies privatizavimo, nurodė, kad pareiškėjas dėl šių klausimų jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-1191-1063/2018) ir teisminiai

ginčai dar nėra baigti, todėl, vadovaujantis VAĮ 27 straipsnio 5 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo keliamus klausimus dėl privatizavimo, iki kol nebus priimtas galutinis teismo sprendimas.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-13946-599/2009, nustatė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, plotas, naudojimosi paskirtis bei parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo idealiųjų dalių dydžiai buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1796-01. Ginčo Žemės sklypo ribos bei plotas galutinai buvo nustatyti UAB „Sanora“ atliktais kadastriniais matavimais ir 2002 m. lapkričio 21 d. parengtu Kadastrinių matavimų planu. Žemės sklypo ribos 2005 m. birželio 8 d. pažymėtos Kadastro žemėlapyje ir Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Iš teismo sprendime aptartų faktinių aplinkybių matyti, jog 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 1796-01, kuriuo buvo nustatytos ginčo Žemės sklypo ribos ir bendraturčiams tenkančios dalys, buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimą. Aplinkybę, kad šis įsakymas neprieštaravo minėtam teismo sprendimui, buvo konstatavęs ir Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2SA48-170/2007. Teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-13946-599/2009 taip pat nurodyta, kad 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas neprieštaravo ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1973 m. lapkričio 27 d. nutarčiai, nes šiuo įsakymu nustatytos parduotino esamo namų valdos žemės sklypo dalys, proporcingos kiekvienam bendraturčiui priklausančio gyvenamojo namo su priestatais, esančio ginčo sklype, užimamam plotui. Ginčo žemės sklypo Kadastro planas yra parengtas tinkamai. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-13946-599/2009 konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 1796-01 ir 2005 m. birželio 23 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P01/2005-703 yra teisėti, pagrįsti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2010 m. lapkričio 24 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-824-115/2010.

8. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-5703-171/2014 pagal pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti ir su pareiškėju suderinti ginčo Žemės sklypo 325,7 kv. m ploto dalies pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir priimti sprendimą šią Žemės sklypo dalį parduoti. Patikslintu prašymu pareiškėjas prašė įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių nedelsiant sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį dėl I. P. V. ir G. V. valdomos 325,7 kv. m ploto žemės pardavimo. Dar vėlesniame patikslintame skunde pareiškėjas prašė įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių pakoreguoti 325,7 kv. m žemės pirkimo-pardavimo sutartį pagal išdėstytus argumentus ir surašius riboženklių perkamoje žemėje konstatavimo aktą. Taigi, pareiškėjas šioje byloje taip pat kėlė klausimus dėl ginčo Žemės sklypo, kurio dalį ketina įsigyti, ribų, pažymėtų kadastro žemėlapyje, teisėtumo, taip pat ir dėl Žemės sklypo dalies, kurią įsigijo R. M., teisėtumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5703-171/2014 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimais jau buvo konstatuotas Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1796-01 (juo nustatytas Žemės sklypo plotas, naudojimosi paskirtis ir parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo idealiųjų dalių dydžiai) ir 2005 m. birželio 23 d. Valstybinės žemės sklypo, pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/2005-703 teisėtumas. Šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl iš naujo nebuvo įrodinėjamos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-858/2015.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas Prašyme Ministerijai kėlė klausimą dėl Žemės sklypo ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamos žemės sklypo dalies privatizavimo. Pareiškėjo Ministerijos prašomi išnagrinėti klausimai (prieštaravimai) jau yra išnagrinėti teismų. Administracinio akto, kuriuo nustatytas ginčo žemės sklypo plotas, paskirtis, bendraturčių dalys, ir 2005 m. birželio 23 d. Valstybinės

žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P01/2005-703 teisėtumas yra patvirtintas teismų. Žemės sklypo ribos 2005 m. birželio 8 d. pažymėtos Kadastro žemėlapyje ir Žemės sklypas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvados, jog Ministerija Rašte pagrįstai nurodė, kad ginčas dėl Žemės sklypo suformavimo ir ribų nustatymo teisėtumo buvo išnagrinėtas teismuose.

10. Dėl pareiškėjo Prašyme išdėstytų prieštaravimų dėl galimo Žemės sklypo naudojimo pažeidimo, teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistai 2018 m. gegužės 11 d. pakartotinai atliko Žemės sklypo naudojimo patikrinimą bei surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-329 (toliau – ir Aktas). Apie atliktą patikrinimą pareiškėjas buvo informuotas 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 49SFN-1184-(14.49.104.), kuriame nurodyta, kad Žemės sklypas yra naudojamas pagal paskirtį ir būdą, valstybinės žemės užėmimas nenustatytas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Ministerija pagrįstai nusprendė, jog pakartotinis Žemės sklypo naudojimo patikrinimas nėra tikslingas.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. spalio 18 d. sprendimu buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1191-1063/2018 pagal pareiškėjo skundą atsakovui NŽT, kurioje pareiškėjas teismo prašė: 1) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių sudaryti su pareiškėju pirkimo-pardavimo sutartį dėl pareiškėjo ir G. V. valdomos žemės; 2) įpareigoti žemės pardavėją pakoreguoti žemės, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, pirkimo-pardavimo sutartį; 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 49SFN-2538-(14.49.104); 4) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. lapkričio 9 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-817; 5) įpareigoti atsakovą nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2017 m. spalio 24 d. pareiškimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. Nr. I-1191-1063/2018 apeliacine tvarka apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir nebuvo įsiteisėjęs.

12. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi taip pat prašydamas spręsti klausimus, susijusius su ginčo Žemės sklypo privatizavimu (įsigijimu), o Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1191-1063/2018 nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus, susijusius su ginčo žemės sklypo įsigijimu ir teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, teismas sprendė, kad Ministerija turėjo pagrindą nuspręsti, kad pareiškėjo Prašyme keliami klausimai, susiję su ginčo žemės sklypo privatizavimu, nebus nagrinėjami, iki kol nebus priimtas galutinis teismo sprendimas.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą bei įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2018 m. gegužės 20 d. pareiškimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pažeidė materialiosios bei procesines teisės normas, dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo teismų sprendimų, valstybinių institucijų raštų ištraukas, nuotraukas, schemas, pastabas dėl šių dokumentų.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

16. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas jo atsiliepime į skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. birželio 5 d. rašto Nr. 31N-689(8.1) pagrįstumo ir teisėtumo ir atsakovo įpareigojimo atsakyti į visus pareiškėjo klausimus.

18. Skundžiamu Raštu Ministerija pateikė atsakymą į pareiškėjo 2018 m. gegužės 20 d. prašymą, kuriame jis kėlė klausimus dėl Žemės sklypo ribų nustatymo teisingumo, pareiškėjo naudojamos žemės sklypo dalies privatizavimo bei galimo žemės sklypo naudojimo pažeidimo. Atsakovas Rašte nurodė, jog pareiškėjo keliamus klausimus, susijusius su Žemės sklypo ribų nustatymu, Žemės sklypo dalies privatizavimu bei galimu Žemės sklypo dalies užėmimu, Ministerija ir NŽT jau ne kartą nagrinėjo ir pareiškėjui į juos išsamiai atsakė. Atsakovas, nurodydamas konkrečius teismų sprendimus ir administracinių bylų numerius bei aptardamas bylose nagrinėtus reikalavimus ir priimtus spendimus, nurodė, kad ginčas dėl Žemės sklypo suformavimo ir jo ribų nustatymo teisėtumo buvo išnagrinėtas teismuose. Atsakovas informavo pareiškėją, kad NŽT ne vieną kartą atliko Žemės sklypo naudojimo patikrinimą ir nenustatė žemės naudojimų pažeidimų ar valstybinės žemės užėmimo, todėl atsakovas nepritarė, kad NŽT dar kartą atliktų Žemės sklypo naudojimo patikrinimą. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje buvo keliamas klausimas dėl Žemės sklypo dalies privatizavimo, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl šių klausimų jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir teisminiai ginčai dar nėra baigti, todėl, remdamasis VAĮ 27 straipsnio 5 dalimi, atsisakė nagrinėti pareiškėjo keliamus klausimus dėl žemės sklypo privatizavimo, iki kol nebus priimtas galutinis teismo sprendimas.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos

teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad teismas pažeidė materialiosios bei procesines teisės normas, dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skunde keliamo ginčo, pakankamai detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstą išvadą dėl skundžiamo Rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir argumentavo padarytas išvadas dėl pareiškėjo atsakovui teiktame Prašyme keltų klausimų buvimo išnagrinėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais ar buvimo teisme nagrinėjamo ginčo dalyku. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas atsakovo Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą aktualaus teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo 2018 m. gegužės 20 d. prašyme pateikti klausimai, į kuriuos Ministerija atsakė ginčijamu Raštu, jau buvo išnagrinėti teismuose. Taigi atsakovas neturėjo teisės vertinti teismų priimtų sprendimų ar nutarčių bei juose konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų teisėtumo ar pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šios Nutarties 7–11 punktuose išdėstytos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas jų teisinis vertinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas ginčijamu Raštu tinkamai atsakė į pareiškėjo Prašymą.

24. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

25. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais

įrodymais grindžiamos teismo išvados. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes ar netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.





_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b874b330147f11ebb0038a8cd8ff585f



Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. skundą atsakovui Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos (toliau – ir Atestavimo komisija) 2018 m. kovo 15 d. sprendimą; 2) Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2018 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 3R-256(AG-200/2018).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Ginčų komisija pareiškėjo skundą išnagrinėjo formaliai ir netinkamai aiškindama Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2017 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V4-108 patvirtintų Bankroto administratoriaus, bankroto administratoriaus padėjėjo ir restruktūrizavimo administratoriaus kvalifikacijos egzamino, bankroto administratoriaus ir restruktūrizavimo administratoriaus profesinės kvalifikacijos pripažinimo testo organizavimo ir vykdymo taisyklių nuostatas. Pažymėjo, kad Ginčų komisija iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundo.

3. Pareiškėjas nesutiko su Atestavimo komisijos vertinimu. Pareiškėjui abejonių kėlė komisijos narių vienodas pareiškėjo atliktų užduočių įvertinimas. Komisijos nariai yra skirtingos kompetencijos, išsilavinimo, turintys skirtingą gyvenimišką patirtį, todėl, pareiškėjo nuomone, jų vertinimas turėjo bent minimaliai skirtis. Pareiškėjas darė prielaidą, kad buvo nesilaikoma nustatytos tvarkos ir dokumentų pildymas buvo nekorektiškas, kas galbūt turėjo lemiamos įtakos subjektyviam jo įvertinimui. Pareiškėjas skunde pateikė ir aptarė egzamino praktinių užduočių sprendimo būdus ir Atestavimo komisijos vertinimą. Nurodė, kad Atestavimo komisijos 2018 m. kovo 15 d. sprendimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, nors jo priėmimo motyvai pareiškėjui nėra žinomi.

4. Atsakovo Atestavimo komisijos atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Tarnyba paaiškino, kad pareiškėjas laikė bankroto administratoriaus kvalifikacijos egzamino praktinę dalį, už kurią surinko 10 balų. Pagal Taisyklių 36 punktą, asmuo laikomas išlaikęs egzaminą, jeigu surenka ne mažiau kaip 35 balus iš 50 galimų. Atsakovas pateikė argumentus dėl pareiškėjo skunde nurodytų egzamino užduočių sprendimo būdų. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su vienodu skirtingų komisijos narių vertinimu, nurodė, kad šiuo aspektu pareiškėjo išdėstytos abejonės pagrįstos tik prielaidomis.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. laikė bankroto administratoriaus kvalifikacijos egzamino praktinę dalį raštu. Atestavimo komisija 2018 m. kovo 19 d. posėdyje išnagrinėjo ir patvirtino egzamino rezultatus. Tuo pagrindu 2018 m. kovo 20 d. buvo surašytas Atestavimo komisijos protokolas (b. l. 30). Tarnybos 2018 m. kovo 22 d. raštu Nr. (9.17)D2-970 pareiškėjas buvo informuotas, kad 2018 m. kovo 15 d. laikyto egzamino neišlaikė (Komisijos byla, b. l. 8). Pareiškėjas su 2018 m. balandžio 20 d. skundu kreipėsi į Ginčų komisiją, be kita ko, prašydamas panaikinti Atestavimo komisijos 2018 m. kovo 15 d. sprendimą bei laikyto egzamino rezultatus. Ginčų komisija 2018 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 3R-256(AG-200/2018) pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 8–10).

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl procedūrinių pažeidimų organizuojant egzaminą ar vėliau vertinant jo rezultatus, tačiau kelia ginčą dėl to, kad jo atliktos praktinės užduotys Atestavimo komisijos narių iš esmės buvo įvertintos netinkamai.

9. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas ginčą dėl laikyto egzamino rezultatų teisėtumo, teismas veikia ne kaip „apeliacinė egzaminų komisija“, o kaip jurisdikcinė institucija, kuri gali tik nuspręsti, ar nebuvo pažeista egzamino tvarka, ar asmeniui buvo sudarytos sąlygos egzaminą laikyti lygiomis teisėmis ir sąlygomis su kitais asmenimis.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių prieštaravimų, kad Atestavimo komisija būtų peržengusi egzamino vertinimo ribas, kad užduotys neatitiktų srities, į kurią organizuotas egzaminas, ar pan. Nors Atestavimo komisijos narių vertinimas pareiškėjo atžvilgiu iš esmės buvo vienodas, tačiau jokio negatyviai subjektyvaus Atestavimo komisijos požiūrio į pareiškėją ar diskriminacijos apraiškų kitų egzaminą laikiusių asmenų atžvilgiu nenustatyta. Pareiškėjo abejonės dėl Atestavimo komisijos narių kompetencijos grindžiamos tik jo paties subjektyviu vertinimu, nepateikiant jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima abejoti Atestavimo komisijos narių objektyvumu, profesionalumu vertinant egzaminą laikiusius asmenis.

11. Teismas nurodė, kad Ginčų komisija pagrįstai nusprendė, jog egzamino užduočių vertinimas išskirtinai priklauso tik specialias žinias turinčių Atestavimo komisijos narių kompetencijai. Ginčų komisija savo sprendime pagrįstai pasisakė tik dėl galimybės patikrinti vykusio egzamino teisėtumą egzamino organizavimo tvarkos aspektu ir egzamino užduočių išsprendimo iš esmės nevertino.

III.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas vertino aplinkybes, t. y. egzaminą laikančio asmens žinių vertinimo kriterijus, kurių Atestavimo komisija nepaskelbė, pareiškėjui neišaiškino ir kurie iki šiol pareiškėjui yra nežinomi bei viešai neprieinami. Vertinimo kriterijai galėjo būti nurodyti ginčijamame Atestavimo komisijos sprendime, kuris teismui taip ir nebuvo patektas, ir pačiame Atestavimo komisijos posėdžio išraše. Teismas skundžiamame sprendime akcentavo, kad tinkamai organizuota egzamino laikymo tvarka apima net tik nuoseklią ir tinkamą egzamino eigą, bet ir vienodą įvertinamą pagal visiems iš anksto žinomas sąlygas. Šiuo atveju iš viso nebuvo žinomi egzamino rezultatų vertinimo kriterijai bei taikytini reikalavimai atliekant parengtas užduotis. Todėl neįmanoma patikrinti egzaminuojamo asmens būtinų žinių turėjimo ir pakankamumo. Atsižvelgiant į tai, kad iki šiol užduočių vertinimo kriterijai nėra niekur viešai paskelbti, yra paliekama labai didelė laisvė egzamino komisijos narių subjektyvumui, šališkumui bei galimybėms taikyti dvigubus užduočių sprendimo vertinimo standartus. Šios aplinkybės teismas netyrė ir dėl jos nepasisakė, bylą išnagrinėjo formaliai, neatskleidžiant jos esmės.

13.2. Teismo sprendime yra teisingai nurodyta, kad pareiškėjas neginčijo Atestavimo komisijos egzamino vertinimo kriterijų, tačiau galima ginčyti tik tas aplinkybes, kurios yra žinomos. Pareiškėjas, žinodamas tik savo egzamino užduočių sprendinius, bet nežinodamas Atestavimo komisijos užduočių vertinimo reikalavimų ir kriterijų, turi pagrindą abejoti Atestavimo komisijos narių kompetencija ir vertinimo

objektyvumu, nes teismui buvo pateiktas tik galutinis užduočių įvertinimas iš viso, nenurodant motyvų dėl vieno ar kito priimto sprendimo.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

15. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentas, kad atsižvelgiant į tai, jog užduočių vertinimo kriterijai nėra viešai skelbiami, paliekama didelė laisvė komisijos nario subjektyvumui, todėl pareiškėjas turi pagrindą abejoti Atestavimo komisijos narių kompetencija ir objektyvumu, yra nepagrįstas, nes grindžiamas tik pareiškėjo subjektyviu vertinimu, nepateikiant jokių įrodymų. Atsakovas tiek Ginčų komisijai, tiek teismui teiktuose atsiliepimuose aiškiai nurodė užduočių vertinimo kriterijus, pagal kuriuos nustatyti trūkumai Pareiškėjo laikyto egzamino metu. Atsakovas pateikia argumentus dėl pareiškėjo egzamino užduočių sprendimo trūkumų.

Teisėjų kolegija


IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisijos sprendimo pripažinti pareiškėją neišlaikiusiu bankroto administratoriaus kvalifikacijos egzamino praktinės dalies pagrįstumo ir teisėtumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių prieštaravimų, kad Atestavimo komisija būtų peržengusi egzamino vertinimo ribas, kad užduotys neatitiktų srities, į kurią organizuotas egzaminas, ar pan. Teismas nenustatė jokio negatyviai subjektyvaus Atestavimo komisijos požiūrio į pareiškėją ar diskriminacijos apraiškų. Teismas nurodė, kad Ginčų komisija savo sprendime pagrįstai pasisakė tik dėl galimybės patikrinti vykusio egzamino teisėtumą egzamino organizavimo tvarkos aspektu ir egzamino užduočių išsprendimo iš esmės nevertino.

18. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame akcentuoja, kad egzaminą laikančio asmens žinių (egzamino) vertinimo kriterijai nėra paskelbti ir pareiškėjui nėra žinomi, todėl neįmanoma patikrinti egzaminuojamo asmens būtinų žinių turėjimo ir pakankamumo, paliekama labai didelė laisvė egzamino komisijos narių subjektyvumui ir šališkumui; teismas vertino aplinkybes (t. y. minėtus kriterijus), kurios pareiškėjui nežinomos. Teismui buvo pateiktas tik galutinis užduočių įvertinimas iš viso, nenurodant motyvų dėl vieno ar kito priimto sprendimo.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

20. Lietuvos respublikos įmonių bankroto įstatymo (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-959 redakcija) 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kvalifikacijos egzaminą – fizinio asmens, siekiančio įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka ar teisę dirbti administratoriaus padėjėju, žinių patikrinimą – rengia Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisija. Komisija atlieka fizinių asmenų, siekiančių įgyti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ar dirbti administratoriaus padėjėjais, atestavimą (114 str. 1 d.). Komisija sudaroma iš 5 narių: Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos ar jos įgaliotos institucijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir dviejų šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos atstovų. Įmonių bankroto įstatymo 114

straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visi Atestavimo komisijos nariai privalo turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažiau kaip 3 Komisijos nariai privalo turėti socialinių mokslų studijų srities teisės ar ekonomikos studijų krypties išsilavinimą (teisės ar ekonomikos bakalauro ir teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį) ar teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).

21. Bankroto administratoriaus kvalifikacijos egzamino organizavimo ir vykdymo tvarka ginčui aktualiu laikotarpiu buvo reglamentuota Bankroto administratoriaus, bankroto administratoriaus padėjėjo ir restruktūrizavimo administratoriaus kvalifikacijos egzamino, bankroto administratoriaus ir restruktūrizavimo administratoriaus profesinės kvalifikacijos pripažinimo testo organizavimo ir vykdymo taisyklėse, patvirtintose Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V4-108, (2018 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. V4-73 redakcija, toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 32 punkte nustatyta, kad egzamino teorinę dalį laikiusių asmenų testų sprendimo rezultatai tvirtinami ir Egzamino praktinę dalį raštu laikiusių asmenų praktinės užduotys vertinamos Komisijos posėdžio metu. Praktinių užduočių atsakymus kiekvienas Komisijos narys vertina individualiai. Žemiausias įvertinimas – 0 balų, aukščiausias įvertinimas – prie kiekvienos praktinės užduoties nurodytas maksimalus balų skaičius (33 p.). Kiekvienas Komisijos narys praktinės užduoties atsakymo įvertinimą turi nurodyti tam skirtame praktinių užduočių vertinimo lape ir pasirašyti (34 p.). Asmuo egzamino praktinę dalį raštu išlaiko, jeigu surenka ne mažiau kaip 35 balus iš 50 galimų (36 p.). Dėl kiekvieno egzamino praktinę dalį raštu laikiusio asmens rezultatų Komisija priima sprendimą, kuris yra nurodomas Komisijos posėdžio protokole (38 p.).

22. Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą nagrinėjamo ginčo kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bankroto administratoriaus kvalifikacijos egzamino tvarka yra aiškiai reglamentuota, o egzamino teorinių ir praktinių užduočių vertinimą atlieka kompetentinga komisija, kuri susideda iš skirtingų sričių ir specialių žinių turinčių narių. Papildomai pažymėtina, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklėse pakankamai detaliai aptarta egzamino užduočių vertinimo tvarka, įtvirtinta, kad kiekvienas Atestavimo komisijos narys užduoties atsakymo įvertinimą turi nurodyti tam skirtame praktinių užduočių vertinimo lape, aptarta užduočių vertinimo balais sistema.

23. Pažymėtina ir tai, jog teisė vertinti egzamino praktinės užduoties raštu atsakymus ir konkrečių balų skyrimas už egzamino užduočių atsakymus yra Atestavimo komisijos nario diskrecijos teisė. Bankroto administratoriaus kvalifikacijos egzaminas yra tikslingas ir orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų bankroto administratoriaus profesijos funkcijoms įgyvendinti, patikrinimą ir įvertinimą. Šio kvalifikacinio egzamino metu turi būti nustatoma egzaminuojamo asmens kompetencija atlikti bankroto administratoriaus funkcijas. Kiekvienam Atestavimo komisijos nariui suteikiama diskrecijos teisė egzaminuojamam asmeniui skirti tokį balą, kuris, Komisijos nario suvokimu, tiksliausiai atitinka egzaminuojamo asmens žinias ir jo pasirengimą būti bankroto administratoriumi. Taigi, egzamino vertinimo kriterijai – tai pirmiausia egzamino dalyvio gebėjimas atlikti parengtas užduotis, bei tam būtinų žinių turėjimas. Šių kriterijų taikymas vertinant konkrečiai kiekvienos egzamino užduoties atsakymus priklauso nuo užduoties turinio. Ginčo egzamino užduotyse buvo aiškiai įvardyti reikalavimai pateikiamiems atsakymams: įskaitomai, trumpai, aiškiai ir motyvuotai įvertinti užduotyse pateiktas situacijas. Be to, prie užduoties Nr. 3, be minėto situacijos įvertinimo, taip pat buvo prašoma ir atsakyti į konkrečius klausimus, prašant į juos atsakant nurodyti konkrečias datas (Ginčų komisijos byla, b. l.

30, 31). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini pareiškėjo argumentai, kad jam nebuvo žinomi asmens žinių vertinimo kriterijai.

24. Akcentuotina ir tai, kad egzamino vertinimo atveju pirmiausia yra reikšmingas subjektyvus egzaminą laikančio asmens žinių vertinimo faktorius, o šio faktoriaus reikšmė yra siejama tik su Atestavimo komisijos nario diskrecija. Taigi egzamino užduočių atsakymų patikrinimui yra būdingas ir neišvengiamas subjektyvaus egzaminą laikančio asmens žinių vertinimo faktorius, kurio reikšmė yra siejama tik su Atestavimo komisijos nario, o ne egzaminą laikančio asmens atitinkamos nuomonės susiformavimu. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Atestavimo komisijos vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti Komisijos narių objektyvumu.

25. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip matyti iš šios Nutarties 20–21 punktuose aptarto teisinio reguliavimo, įstatymų leidėjas teisę įvertinti egzamino praktinę dalį raštu laikiusių asmenų praktinių užduočių atsakymus ir nuspręsti, ar užduotys atliktos tinkamai, egzaminuojamų pateiktus atsakymus įvertinant konkrečiais balais, suteikė Atestavimo komisijai, teismas neturi teisės vykdyti šios komisijos funkcijos ir atlikti egzamino praktinės dalies raštu užduočių išsprendimo tinkamumo vertinimo bei nustatyti, kokiais balais turi būti įvertinamas egzaminą laikiusio asmens išspręstos užduotys. Atsižvelgiant į tai, Atestavimo komisijos narių vertinimų analizė reikšminga tik tiek, kiek iš jos galima spręsti apie tai, ar atranka vyko, vadovaujantis nešališkumo, nepriklausomumo, objektyvumo, teisėtumo, viešumo principais ir ar ją vykdant asmuo nebuvo diskriminuojamas.

26. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsniu, šiuo atveju tik patikrina, ar nebuvo pažeista egzamino vykdymo tvarka ir ar nustatytas tvarkos pažeidimas nesąlygojo asmens teisių pažeidimo. Administracinis teismas, sprendžiantis bylą dėl egzamino rezultatų teisėtumo / neteisėtumo, veikia ne kaip kokia nors „apeliacinė atrankos komisija“, o kaip jurisdikcinė institucija, sprendžianti, ar nebuvo pažeista tokio egzamino vykdymo tvarka, ar jis vyko vadovaujantis nešališkumo, nepriklausomumo, objektyvumo, teisėtumo, viešumo principais ir ar ją vykdant pretendentai nebuvo diskriminuojami.

27. Šiuo aspektu apeliacine tvarka patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad Atestavimo komisija, organizuodama bankroto administratoriaus kvalifikacijos egzamino praktinę dalį raštu, kaip nors pažeidė egzamino organizavimo tvarką. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti asmenų lygiateisiškumo imperatyvai ar kad egzaminavimo procedūros atliktos netinkamai ir dėl to netinkamai įvertintas pareiškėjo egzamino praktinė dalis raštu.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.



Stasys Gagys


_______________________




Procesinio sprendimo kategorija 57.2.1; 57.3

(S)



N U T A R T I S


Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo administracinėje byloje Nr. A-3669-756/2020 pagal pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Bendrojo pagalbos centro (toliau kartu – ir atsakovai), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai I. K., G. K., V. K. ir E. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) įpėdiniams I. K. ir V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT), ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC), priteisti 4 000 000 Eur E. D. (toliau – ir nukentėjusioji) patirtai neturtinei žalai atlyginti; 2) I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 3) G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 5) V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovai VRM, RRT ir BPC prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjui G. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjai E. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos RRT, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos BPC, solidariai 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos atlyginimą priteisti įpėdinei, t. y. pareiškėjai, ir perduoti pirmosios instancijos teismui šią bylos dalį nagrinėti iš naujo.

Atsakovas VRM atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu.

Atsakovas RRT atsiliepime į apeliacinį skundą prašė peržengti apeliacinio skundo ribas ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjams buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas BPC atsiliepime į apeliacinį prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 8 d. nutartimi nusprendė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos I. K. prašymas priteisti jai iš Lietuvos valstybės E. D. patirtą neturtinę žalą. Šį pareiškėjos I. K. prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Bendrojo pagalbos centro, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, solidariai 250 000,00 (du šimtus penkiasdešimt tūkstančių) eurų jos nepilnametės dukters E. D. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

II.

Pareiškėjai 2020 m. birželio 23 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašydami: priteisti pareiškėjų naudai iš atsakovų 9 248 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, iš jų: 1) 8 400 Eur dydžio atlyginimą už teisines paslaugas; 2) 848 Eur kitų išlaidų; priteisti procesines 5 procentų metines palūkanas už Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti procesines 5 procentų metines palūkanas tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjams iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos ir Bendrojo pagalbos centro solidariai 3 406,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjų

prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bylą nagrinėjant Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nutarė perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kitą pareiškėjų prašymo dalį, įskaitant pareiškėjų prašymą priteisti procesines 5 procentų metines palūkanas, atmetė.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjų I. K., G. K., V. K. ir E. S. prašymo priteisti 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pagrįstumas. Pažymėtina, kad į apeliacinės instancijos teismą kreipėsi tik viena pareiškėja – I. K. (toliau – ir pareiškėja), kurios naudai buvo priimtas galutinis sprendimas. Kadangi tik ši pareiškėja turi teisę reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismas pasisako tik dėl pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, priteisimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, taigi , prašymas priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas turėtų būti teikiamas ne pirmosios, bet apeliacinės instancijos teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015; 2019 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje bylos Nr. eAS-497-662/2019).

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo arba apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Šios bylos nagrinėjimas buvo užbaigtas priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartį, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas pagal šiuo metu galiojančias ABTĮ nuostatas.

Pažymėtina, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacines instancijos teisme, atlyginimo, vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis ABTĮ nuostatomis, turi būti pateikiamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2020 m. birželio 23 d pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tarp jų ir dėl 1 300 Eur atlyginimo už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą. Kadangi prašymas dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, buvo paduotas jau išnagrinėjus bylą iš esmės, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. K. prašymą dėl teismo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atmesti.


Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė

_______________________




Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 37.6

(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f97a1bd0154811ebb0038a8cd8ff585f


N U T A R T I S



Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 29 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2018 m. spalio 24 d. raštą Nr. 42-1008 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. sausio 14 d. raštą Nr. 2S-226; 2) įpareigoti Vilniaus PN direktorių vykdyti pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir pateikti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 26 d. prašyme Nr. 29(8)-1112 nurodytą informaciją; 3) įpareigoti Kalėjimų departamentą vykdyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas ir teikti atsakymus nustatytais terminais.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą išaiškinti pareiškėjui jo teises bei laisves, o taip pat jų apribojimus, kurie taikomi, pareiškėjui turint nuteistojo statusą. Vilniaus PN direktorius 2018 m. spalio 24 d. raštu Nr. 42-1008 šią informaciją atsisakė pateikti. Todėl pareiškėjas pateikė skundą Kalėjimų departamentui, prašydamas minėtą atsakymą panaikinti, tačiau Kalėjimų departamentas pareiškėjo nurodytų argumentų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, palikdamas galioti Vilniaus PN sprendimą.

3. Pareiškėjo manymu, skundžiami sprendimai yra šališki, pažeidžiantys tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjas skunde apžvelgė Lietuvos ir tarptautinį teisinį reglamentavimą ir, remdamasis juo teigia, kad jis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką. Tačiau atsakovai prašomos informacijos pareiškėjui nepateikė, kadangi pareiškėjas nenurodė, kam ši informacija yra reikalinga. Pareiškėjo manymu, teikdamas tokį prašymą, pareiškėjas neturi teikti pasiaiškinimų.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad skundą Kalėjimų departamentui išsiuntė 2018 m. lapkričio 5 d., o atsakymą gavo 2019 m. sausio 14 d., t. y. pažeidžiant viešojo administravimo įstatyme numatytą 20 darbo dienų terminą.

5. Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 45–46) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjui pateiktas Vilniaus PN 2018 m. spalio 24 d. atsakymas Nr. 42-1008 yra informacinio pobūdžio ir pats savaime nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė, Vilniaus PN 2018 m. spalio 24 d. atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tą patvirtino ir Kalėjimų departamentas, todėl jo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

7. Atsakovas Kalėjimo departamentas atsiliepime (b. l. 34–36) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad pagrindinis nacionalinis teisės aktas, reguliuojantis nuteistųjų teisinę padėtį, bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus yra Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. BVK 10 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos kontekste iš esmės numatyta pareiga teisėsaugos institucijoms (tarp jų bausmių vykdymo institucijoms) imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti, kad asmuo būtų tinkamai informuojamas apie savo teises (2018 m. gruodžio 11 d. byla Panovits prieš Kiprą Nr. 4268/04). Šiuo atveju kokiu būdu ir forma tai padaryti imperatyviai nenustatyta. Nuteistieji su savo teisėmis, pareigomis, draudimais, BVK, Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais norminiais teisės aktais yra supažindinami atvykus jiems į pataisos įstaigą. Taip pat su minėtais teisės aktais asmenys gali susipažinti, naudojantis bibliotekos paslaugomis, riboto interneto prieiga ar, vadovaujantis BVK 11 straipsnio 1 dalimi, gaudami rašytinę informaciją.

9. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus PN 2018 m. spalio 24 d. raštu Nr. 42-1008 pareiškėjui konkrečiai ir aiškiai atsakė, kokie teisės aktai numato nuteistojo susipažinimą su jo teisėmis, laisvėmis ir pareigomis su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis bei atsakė į kitus pateiktus klausimus.

10. Atsakovas nurodė, kad atsakymas pareiškėjui buvo pateiktas pavėluotai dėl įstaigoje vykusios reorganizacijos ir žmogiškųjų išteklių trūkumo. Tačiau, atsakovo manymu, tai pareiškėjui nesukėlė neigiamų

pasekmių, nes jį domino bendro pobūdžio informacija, kuri neįtakojo tolimesnių pareiškėjo veiksmų ar kitų terminų.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. sprendimu (b. l. 63–66) pareiškėjo skundą atmetė.

12.Teismas nustatė, kad byloje ginčas keliamas dėl nuteistojo teisės gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, taip pat nuteistųjų teises ir pareigas, o būtent, ar nepateikę pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 26 d. prašyme nurodyto „teisių laiško“, Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas nepažeidė Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų.

13.Teismas taip pat nustatė, kad:

13.1 Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 26 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, nurodydamas, kad 2008 m . gruodžio 11 d. EŽTT byloje Panovits prieš Kiprą (pareiškimo Nr. 4268/04) nustatyta, jog, taikant asmeniui kalinimą jam turi būti įteiktas „teisių laiškas“, taip pat, kad kalinamasis apie savo teises būtų informuotas išsamiai. Remdamasis šia byla, pareiškėjas prašė paaiškinti, kada jam buvo įteiktas „teisių laiškas“, kas jį įteikė, kas ir kada pareiškėjui suteikė išsamią informaciją apie jo teises. Taip pat prašė paaiškinti, kokios ir kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) garantuojamos teisės yra užtikrinamos bei kokios teisės, kaip ir kokiais pagrindais yra suvaržomos Vilniaus pataisos namuose.

13.2 Išnagrinėję pareiškėjo prašymą, Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjo nurodyto EŽTT sprendimo (Panovits prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 4268/04) kontekste – iš esmės numatyta pareiga teisėsaugos institucijoms (tarp jų ir bausmių vykdymo institucijoms) imtis atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti, kad asmuo būtų tinkamai informuojamas apie savo teises. Šiuo atveju tai, kokiu būdu ir forma tai padaryti imperatyviai nenustatyta. Nuteistieji apie savo teises ir pareigas supažindinami nacionaliniuose teisės aktuose numatytais būdais ir formomis. Taip pat informavo, kad nuteistieji su savo teisėmis ir pareigomis, draudimais, BVK, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis ir kitais norminiais teisės aktais yra supažindinami jiems atvykus į pataisos įstaigą. Iš individualaus darbo su nuteistuoju (pareiškėju) knygelės įrašų matyti, kad su nuteistųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, nuteistųjų elgesio taisyklėmis bei kita pareiškėjas buvo supažindintas 2016 m. liepos 14 d., tai patvirtino savo parašu. Laivės atėmimo bausmės atlikimo (kalinimo) laikotarpiu nuteistieji su savo teisėmis ir pareigomis gali susipažinti, vadovaujantis BVK 11 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Esant poreikiui su pagrindiniais teisės aktais (BVK, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos Konstitucija) gali susipažinti naudojantis bibliotekos paslaugomis (šie teisės aktai periodiškai atnaujinami) ar naudojantis riboto interneto prieiga.

13.3 Nesutikdamas su Vilniaus PN administracijos atsakymu, pareiškėjas padavė skundą Kalėjimų departamentui, prašydamas minėtą atsakymą pripažinti nepagrįstu.

13.4 Kalėjimų departamentas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 2S-226 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nurodė, kad pagal BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta. Tačiau ši nuteistųjų teisė nėra absoliuti, todėl tam tikrais atvejais informacija jiems neprivalo būti teikiama. Teismas pažymėjo, kad baudžiamajame procese asmuo (įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis) yra nuolat informuojamas apie jo statuso pasikeitimą ir atitinkamai apie jo statuso turinį sudarančias teises ir pareigas.

15. Iš skundžiamų dokumentų turinio teismas nustatė, kad, pareiškėjui atvykus į bausmės atlikimo vietą, 2016 m. liepos 14 d. jis buvo pasirašytinai supažindintas su nuteistųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, nuteistųjų elgesio taisyklėmis. Šios aplinkybės pareiškėjas neneigia.

16. Teismas sprendė, kad skundžiamame atsakovo rašte (sprendime), išsamiai atsakyta į pareiškėjo prašymą, taip pat nurodyta, kada jis buvo supažindintas su jo statuso asmenų (o būtent, nuteistųjų terminuota laisvės atėmimo bausme) teisėmis ir pareigomis, bausmės vykdymo tvarka ir sąlygomis, pažymint, kad tokio pavadinimo dokumento kaip „teisių laiškas“ Lietuvos Respublikos teisė nenumato. Teismo vertinimu, skundžiami atsakymai pareiškėjui nesukėlė ir negali sukelti teisinių pasekmių, nes juose pateikta teisinio reguliavimo, numatančio nuteistųjų supažindinimą su jų teisėmis ir pareigomis, analizė bei nurodyti būdai, priemonės, kuriais naudojantis nuteistasis turi teisę išsamiau papildomai susipažinti su savo teisėmis ir pareigomis, atsakymas ir paaiškinimas dėl nurodytame EŽTT sprendime pateikto motyvo apie „teisių laišką“.

17. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pavėluoto Kalėjimų departamento sprendimo pateikimo, teismas pažymėjo, kad VAĮ numatyto 20 darbo dienų termino praleidimas savaime nedaro atsakymų nepagrįstais ir neteisėtais, nenustačius atsakymų turinio neteisėtumo ar nepagrįstumo. Teismo vertinimu, vėliau pateiktas Kalėjimų departamento atsakymas nesukėlė pareiškėjui neigiamų pasekmių, nes pareiškėjas prašė jam suteikti bendro pobūdžio informaciją, kuri neįtakojo pareiškėjo teisių dėl apskundimo terminų.

III.

18. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde (b. l. 70–71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą, panaikinti Kalėjimų departamento 2019 m. sausio 14 d. raštą Nr. 2S-226, panaikinti Vilniaus PN 2018 m. spalio 24 d. raštą Nr. 42-1008 ir įpareigoti Vilniaus PN administraciją išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. rugsėjo 26 d. prašymą Nr. 29(8)-1112.

19. Pareiškėjo manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisiniais argumentais.

20. Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime nurodė BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kuri suteikia nuteistajam teisę gauti rašytinę informaciją apie savo teises bei pareigas, bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, taip pat nurodė, kad ši teisė nėra absoliuti, tačiau nedetalizavo, kokiais atvejais ši teisė gali būti apribota, nenurodė, kokiame teisės akte tokie apribojimai nustatyti. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teisės buvo išaiškintos baudžiamajame procese, tačiau nenurodė, kokios teisės pareiškėjui buvo išaiškintos ir kas jas išaiškino.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, elgesio taisyklėmis 2016 m. liepos 14 d., tačiau pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai nuo to laiko keitėsi daug kartų, todėl nurodytas supažindinimas yra niekinis. Teismas nurodė, kad su

nurodytomis teisėmis ir pareigomis pareiškėjas buvo supažindintas individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje, tačiau pareiškėjas tokio dokumento nėra matęs, todėl teismas tokiais duomenimis, su kuriais nėra supažindintos visos šalys, negalėjo vadovautis. Pareiškėjas pažymi, kad jis kreipėsi į Vilniaus PN su 2019 m. vasario 7 d. prašymu leisti susipažinti su individualaus darbo su nuteistuoju knygele. Vilniaus PN 2019 m. kovo 7 d. raštu Nr. 42-242 pareiškėjui išaiškino, kad tokių duomenų jis gauti negali ir jie, esant reikalui, bus teikiami teismui. Kalėjimų departamentas 2019 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 2S-1536 pareiškėjo skundą dėl minėto Vilniaus PN rašto atmetė. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Panovits prieš Kiprą (pareiškimo Nr. 4268/04), mano, kad jis privalo būti supažindintas su „teisių laišku“.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai vertino, kad termino Kalėjimų departamento sprendimui pateikti praleidimas nedaro jo neteisėtu ir nesukelia pasekmių. Tokiu būdu teismas paneigė įstatymo esmę ir prasmę, taikė dvigubus standartus.

23. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 82–84) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

24. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime (b. l. 78–79) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, remdamasis naujausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus pataisos namų 2018 m. spalio 24 d. rašto Nr. 42-1008, kuriuo pateiktas atsakymas į pareiškėjo prašymą suteikti informaciją apie supažindinimą su jo teisėmis, Kalėjimų departamento, išnagrinėjusio pareiškėjo skundą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, 2019 m. sausio 14 d. rašto Nr. 2S-226 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo šias institucijas vykdyti teisės aktų nuostatas.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovo Vilniaus pataisos namų rašte (sprendime) išsamiai atsakyta į pareiškėjo prašymą, taip pat nurodyta, kada jis buvo supažindintas su jo statuso asmenų (o būtent, nuteistųjų terminuota laisvės atėmimo bausme) teisėmis ir pareigomis, bausmės vykdymo tvarka ir sąlygomis, pažymint, kad tokio pavadinimo dokumento kaip „teisių laiškas“ Lietuvos Respublikos teisė nenumato. Teismas vertino, kad vėliau pateiktas Kalėjimų

departamento atsakymas nesukėlė pareiškėjui neigiamų pasekmių, nes pareiškėjas prašė jam suteikti bendro pobūdžio informaciją, kuri neįtakojo pareiškėjo teisių dėl apskundimo terminų.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisiniais argumentais. Teismas, nurodydamas, kad BVK 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta nuteistųjų teisė nėra absoliuti, nedetalizavo, kokiais atvejais ši teisė gali būti apribota, nenurodė, kokiame teisės akte tokie apribojimai nustatyti, taip pat nenurodė, kokios teisės pareiškėjui buvo išaiškintos ir kas jas išaiškino. Pareiškėjas pažymi, kad tokio dokumento, kaip individualaus darbo su nuteistuoju knygelė pareiškėjas nėra matęs, todėl teismas tokiais duomenimis, su kuriais nėra supažindintos visos šalys, negalėjo vadovautis. Taip pat, pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai vertino, kad termino Kalėjimų departamento sprendimui pateikti praleidimas nedaro šio sprendimo neteisėtu ir nesukelia pasekmių.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

30. Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje nustatytos bendrosios nuteistųjų teisės. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta.

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 26 d. prašymu (b. l. 49) kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas pateikti informaciją apie tai, kada pareiškėjui buvo įteiktas „teisių laiškas“, kas jį įteikė, kada ir kas suteikė išsamią informaciją apie pareiškėjo teises, taip pat prašė informuoti, kokios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamos teisės yra užtikrinamos nuteistiesiems ir kaip šios teisės yra užtikrinamos Vilniaus pataisos namuose, taip pat kaip ir kokiais pagrindais Konvencijoje įtvirtintos teisės yra suvaržomos. Vilniaus pataisos namai 2018 m. spalio 24 d. raštu Nr. 42-1008 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ (b. l. 15–16) pareiškėją informavo, kad iš pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelės įrašų matyti, jog su nuteistųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, nuteistųjų elgesio taisyklėmis bei kita pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas 2016 m. liepos 14 d. Taip pat

pažymėjo, kad, esant poreikiui, su pagrindiniais teisės aktais (BVK, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos Konstitucija) pareiškėjas gali susipažinti, naudojantis bibliotekos paslaugomis ar naudojantis riboto interneto prieiga. Pareiškėjo prašymą paaiškinti, kokios ir kaip Konvencijos garantuojamos teisės yra užtikrinamos bei kokios teisės yra suvaržomos Vilniaus pataisos namuose atsakovas vertino kaip nemotyvuotą, pareiškėjas nenurodė nė vienos teisės, kuri galbūt yra pažeidžiama ar nepagrįstai suvaržoma, taip pat nenurodė, kam ši informacija yra reikalinga. Kalėjimų departamentas, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m. sausio 14 d. rašte Nr. 2S-226 „Dėl nuteistojo S. V. skundo išnagrinėjimo“ (b. l. 14) konstatavo, kad Vilniaus pataisos namų atsakymas pateiktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Vilniaus pataisos namų 2018 m. spalio 24 d. rašto Nr. 42-1008 turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo rašte (sprendime) išsamiai atsakyta į pareiškėjo prašymą, taip pat nurodyta, kada jis buvo supažindintas su jo statuso asmenų (o būtent, nuteistųjų terminuota laisvės atėmimo bausme) teisėmis ir pareigomis, bausmės vykdymo tvarka ir sąlygomis. Iš šio rašto turinio matyti, kad su nuteistųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, nuteistųjų elgesio taisyklėmis bei kita pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas 2016 m. liepos 14 d.

33. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas, siekdamas įsitikinti minėtame atsakovo rašte pateiktos informacijos teisingumu, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi įpareigojo Alytaus pataisos namus (į kuriuos pareiškėjas yra perkeltas iš Vilniaus pataisos namų) iki 2020 m. spalio 7 d. pateikti pareiškėjo S. V. individualaus darbo su nuteistuoju knygelės kopiją (įrašus, kuriuose nurodyta informacija apie pareiškėjo 2016 m. liepos 14 d. supažindinimą su nuteistųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, nuteistųjų elgesio taisyklėmis bei kita). Iš Alytaus pataisos namų apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 14 d. pasirašytinai patvirtino, jog susipažino su Bausmių vykdymo kodeksu, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kitais norminiais aktais bei pataisos namų direktoriaus įsakymais, reglamentuojančiais įstaigos vidaus tvarką bei nuteistųjų elgesį, su nuteistųjų teisėmis bei pareigomis (b. l. 99–100). Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad tokio dokumento, kaip individualaus darbo su nuteistuoju knygelė, pareiškėjas nėra matęs, todėl teismas tokiais duomenimis, su kuriais nėra supažindintos visos šalys, negalėjo vadovautis, atmestini.

34. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-520/2020; kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

35. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokiais atvejais Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta teisė (teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas) gali būti apribota, nenurodė, kokiame teisės akte tokie apribojimai nustatyti, taip pat nenurodė, kokios teisės pareiškėjui buvo išaiškintos ir kas jas išaiškino, pažymi, kad aukščiau aptarti duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo išdėstyti pagrindiniai teisės aktai, reguliuojantys nuteistųjų teisinę padėtį,

bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, įstaigos vidaus tvarką bei nuteistųjų elgesį ir pareiškėjas pasirašytinai patvirtino, kad su šiais teisės aktais susipažino. Be to, atsakovas Vilniaus pataisos namai skundžiamame rašte pažymėjo, kad, esant poreikiui, su pagrindiniais teisės aktais (Bausmių vykdymo kodeksu, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos Konstitucija) nuteistieji gali susipažinti naudojantis bibliotekos paslaugomis ar riboto interneto prieiga. Taigi, esant poreikiui, detaliau su minėtais teisės aktais pareiškėjas galėjo susipažinti savarankiškai ir tokia galimybė byloje nėra paneigta.

36. Atmesdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog termino Kalėjimų departamento sprendimui pateikti praleidimas nedaro šio sprendimo neteisėtu ir nesukelia pasekmių, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog viešojo administravimo subjektui nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1176/2012 ir kt.).

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.



Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

_______________________

teisekuros-zinios.ltteisekuros-zinios.lt/.../2020-10-28_86_teismupraktika.docx · Web...

Documents

Transcript of teisekuros-zinios.ltteisekuros-zinios.lt/.../2020-10-28_86_teismupraktika.docx · Web...